1 

 

                              VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS 

                                             ISTORIJOS FAKULTETAS 

                                        KATALIKŲ TIKYBOS KATEDRA 

                                                                 Laimutė   Luomonaitė                 

                                                                                  Krikščioniškosios antropologinės 

                                                                     Pedagogikos specialybės  

                                                               II kurso magistrantė 

 

 

VILNIAUS VERKIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO PAMALDUMO VIETA IR REIKŠMĖ VILNIAUS ŠVENTO KRYŽIAUS ATRADIMO PARAPIJOS ŠVIETIMO 

ĮSTAIGOSE 

(magistro darbas) 

 

Magistrantas      

                                    parašas 

darbo vadovas 

                                    parašas 

Prof. habil. dr. A.Motuzas 

Darbo įteikimo data: 

 

Registracijos numeris 

 

Vilnius,2011 

 

2 

 

  PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ 

 

Patvirtinu ,kad  įteikiamas  baigiamasis   darbas   Vilniaus verkių Kalvarijų  Kryžiaus kelio pamaldumo 

vieta ir reikšmė Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo parapijos švietimo įstaigose : 

 

1.Autoriaus atliktas savarankiškai, jame nėra pateikta kitų autorių medžiagos kaip savos, nenurodant 

tikrojo šaltinio. 

2. Nebuvo to  paties autoriaus  pristatomas  ir gintas kitoje mokymo įstaigoje Lietuvoje ar užsienyje. 

3.Nepateikia nuorodų į kitus darbus, jeigu jų medžiaga nėra naudota darbe. 

4.Pateikia visą naudotos literatūros sąrašą.                                   

 

Laimutė  Luomonaitė            

(studento vardas, pavardė  )                         (parašas) 

 

 

 

 

 

 

    

 

3 

 

   TURINYS 

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………..  4 

I DALIS. TRUMPA VILNIAUS VERKIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO ISTORIJA XVII‐XXI AMŽIŲ 

 SANDŪROJE …………………………………………………………………………….................   ...........................8 

1.1. Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio įkūrimo kilmė ……………………………………….  9 

1.2. Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio raida .......................................................  12 

1.3. Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio situacija šiandien .................................... 15 

II DALIS. VILNIAUS VERKIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO LIAUDIES PAMALDUMO PRAKTIKOS  16 

2. 1.Vilniaus Kalvarijų pamaldumo ištakos ................................................................     19 

2.2. Vilniaus Verkių kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ...................................    30 

2.2.1. Nukryžiuotojo altorius ..........................................................................   31 

2.2.2. Šv. Kryžiaus relikvija ..............................................................................   33 

2.3. Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys ir jų struktūra ..............................   35 

2.3.1. 35‐ ių stočių Kryžiaus kelias ..................................................................   35 

2.3.3. 12‐ os stočių Marijos takeliai ................................................................   38 

III DALIS. VILNIAUS VERKIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO LIAUDIES PAMALDUMO PRAKTIKŲ 

 IR REIKŠMĖ VILNIAUS ŠV. KRYŽIAUS ATRADIMO PARAPIJOS ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE ..............   40 

3.1.Švento Juozapo kunigų seminarijoje ....................................................................   40 

3.2. Vilniaus Baltupių pagrindinėje mokykloje ...........................................................   42 

3.3. Vilniaus  Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos jaunimo gyvenime .............................   43 

IŠVADOS .................................................................................................................................   46 

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA .....................................................................................................     48 

SANTRAUKA ANGLŲ KALBA ...................................................................................................    51 

PRIEDAI ..................................................................................................................................    52 

 

4 

 

                                                           

ĮVADAS 

Temos aktualumas

Katalikų Bažnyčia moko žmones religijos tiesų, dalija jiems Dievo malones ir tvarko religinio

gyvenimo reikalus. Lietuvoje Katalikų Bažnyčia sugebėjo pritaikyti vietos religines-kultūrines sąlygas

katalikybės monolitiškumui ir dogmatiškumui, bažnytinėms kalendorinėms šventėms ir apeigoms.

Šiandien Katalikų Bažnyčia šį pritaikymą pristato kaip įkultūrinimo fenomeną.

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Redemptoris Mater“ rašo: ,,Krikščioniško tikėjimo požiūriu

kultūros evangelizacija pristatoma kaip etninių kultūrinių vertybių transformavimas, jas integruojant į

krikščionybę ir įšaknydijant krikščionybę įvairiose žmogiškose kultūrose. Įkultūrinimu Bažnyčia įkūnija 

Evangeliją  įvairiose kultūrose  ir kartu  įdiegia  tautas  su  jų kultūromis  į  savo bendruomenę, perteikia 

joms savo vertybes, perimdama, kas gera šiose kultūrose, ir vidujai tai atnaujindama“. 1

Didelę reikšmę kultūros pastoracijos sėkmei turėjo tai, kad Katalikų Bažnyčia sugebėjo

evangelizuoti kaimo kultūrą ilgiausiai išlaikiusią senuosius papročius, tikėjimą, ir apeigas. Šiandien

Lietuvoje atkurtos visos kalvarijos ir jų kryžiaus keliai, kuriuose atgaivintos liaudies pamaldumo

praktikos. Viena iš jų – Vilniaus Verkių kalvarijų Kryžiaus kelias, kuris kiekvienais metais Sekminių

metu yra lankomi jaunimo, dvasininkijos bei vyresniosios piligrimų kartos.

Darbo tyrimo objektas – Vilniaus Verkių Kalvarijos Kryžiaus kelias.

Darbo tyrimo tikslas – remiantis istorinėmis ir kultūrinėmis įžvalgomis atskleisti Vilniaus Verkių

kalvarijų Kryžiaus kelio liaudies pamaldumo praktikų vietą ir reikšmę Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo

parapijos švietimo institucijose.

Uždaviniai:

1. Trumpai aptarti Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio istoriją ir liaudies pamaldumo

praktikas.

2. Atskleisti liaudies pamaldumo praktikų ir jų papročių bei apeigų bruožus, juos išanalizuoti ir

aptarti jų panaudojimą, ugdant jaunimą.  

1 Popiežiškoji kultūros taryba. Dėl kultūros pastoracijos // Bažnyčios žinios. Kaunas, 2000, nr. 22, p. 15–16.

5 

 

                                                           

3. Remiantis surinkta medžiaga ištirti Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio liaudies

pamaldumo praktikų vietą ir reikšmę Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos švietimo institucijose:

Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, Vilniaus Baltupių pagrindinėje mokykloje bei Šv. Kryžiaus Atradimo

parapijos jaunimo bendruomenėje.

4. Surinktos medžiagos kontekste atlikti lyginamąją analizę ir teikti išvadas.

Tyrimo metodologija: aprašomasis, retrospekcijos, anketinės apklausos, analizės bei sintezės.

Darbo problema – Vilniaus Verkių kalvarijų Kryžiaus kelio liaudies pamaldumo praktikų vietos

ir reikšmės Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos švietimo institucijose išsaugojimas ir

praktikavimas.

Nagrinėjamos problemos ištyrimo nėra. Tai rodo, kad šis mokslinis darbas yra naujas ir aktualus.

Prie šio objekto Bažnyčios istorijos moksle yra prisilietę šie mokslininkai: 1985 m. kun. Symeon

Barcik OFM Conv. monografijoje „Kalwaria Pacławska“2, 1987 m. kun. Jerzy Kopeć CP studijoje

„Droga Krzyżowa“3 bei 2003 m. Ana Mitkowska monografijoje „Polskie kalwarie“4. 1991 m. žinomas

Lietuvos kultūrininkas Adomas Honoris Kirkoras leidinyje „Pasivaikščiojimas po Vilnių“5 pateikia

platų XIX a. pirmosios pusės Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio istorinį- socialistinį vaizdą, o

2002 m. kultūrologas Tomas Venclova knygoje „Vilnius: vadovas po miestą“6 pateikia sovietų

valdžios veiksmus, naikinat kalvarijų koplytėles. Lietuvos menotyros moksle 1994 m. Anželika

Meškuotytė_Laužikienė mokslo straipsnyje „Vilniaus Kalvarijos“7, 2002 m. kun. Kęstutis Latoža

parengė foto albumą „Vilniaus Kalvarijos“8, kuriame menotyrininkė dr. Rūta Janonienė straipsnyje

 

2 Barcik, Józef Symeon Barcik OFMConv. Kalwaria Pacławska.Akademia Teologii Katolickiej, Warszawa, 1985.

3 Droga Krzyżowa. Dzieje nabożeństwa i antologia współczesnych tekstów / opr. ks. J. Kopeć CP. Księgarnia Św. Wojciecha, Poznań, 1987.

4 Mitkowska, Anna. Polskie kalwarie. Zakład narodowy im. Ossołińskich wydawnictwo, Krocław-Warszawa-Kraków, 2003.

5 Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkės. Vilnius, 1991.

6 Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. Vilnius, 2002.

7 Meškuotytė-Laužikienė, Andželika. Vilniaus Kalvarijos // Katalikų pasaulis 1, Vilnius, 1994, p. 9-10.

8 Vilniaus Kalvarijos / leidinį sudarė kun. Kęstutis Latoža. Pavilnių ir verkių regioninių parkų direkcija, Vilnius, 2002.

6 

 

                                                           

„Naujoji Jeruzalė ant Verkių kalvų“9 pristatė sakralinę šventovės simboliką. Liturgijos, etnologijos bei

etnomuzikologijos mokslų kontekstuose – 2001 m. kun. Eduardas Kirstukas lenkų kalba sudarė

maldyną „Kalwaria Wileńska“10. 1999 m. dr. Alfonsas Motuzas straipsnyje „Vilniaus ir Veprių

Kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginė muzika“11 pristatė Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio

muzikinę situaciją, 2003 m. prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas monografijoje „Lietuvos kalvarijų

Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika“12, 2004 m. vadovėlyje aukštosioms mokykloms

„Liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje“13 bei 2008 m. mokslo šaltinyje „Vilniaus Verkių Kalvarijų

maldynas ir giesmynas“14.

Darbo tyrimo prielaida arba hipotezė – šiandien Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio liaudies

pamaldumo praktikos Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos švietimo įstaigose yra praktikuojamos

sąlyginai.

Atlikto tyrimo rezultatai bus pritaikyti religiniam ugdymui Vilniaus Šv.Kryžiaus Atradimo

parapijoje, Vilniaus Baltupių pagrindinėje mokykloje, Šv. Juozapo kunigų seminarijoje bei Vilniaus

pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedroje.

Darbo apimtis ir struktūra: įvadas, trys dalys, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, santrauka

anglų kalba, priedai.

Darbo pirmojoje dalyje „Trumpa Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio istorija XVII-XXI

amžių sandūroje“ aptariama Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio istorija, jos raida bei situacija

 

9 Janonienė, Rūta. Naujoji Jeruzalė ant Verkių kalvų // Vilniaus Kalvarijos / leidinį sudarė kun. Kęstutis Latoža. Pavilnių ir verkių regioninių parkų direkcija, Vilnius, 2002, p. 19 – 32.

10 Kirstukas, Eduardas. Kalwaria Wileńska. Vilnius, 2001.

11 Motuzas, Alfonsas. Vilniaus ir Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginė muzikos ypatumai // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis XV, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius, 1999, p. 405 – 535.

12 Motuzas, Alfonsas. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Kaunas, 2003.

13 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2004.

14 Vilniaus Verkių kalvarijų maldynas ir giesmynas / sudarytojas ir parengėjas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2008.

7 

 

šiandien bei pristatomos popiežiaus Jono Pauliaus II mintys apie liaudies pamaldumo tradicijų

įkultūrinimą.

Antroje dalyje pristatomos Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldume naudojamas

liaudies pamaldumo praktikas.

Trečiojoje darbo dalyje „Vilniaus Verkių kalvarijų Kryžiaus kelio liaudies pamaldumo praktikų

vieta ir reikšmė Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos švietimo įstaigose“ atskleidžiama

pristatomos dalies antraštė.

Išvados pagrindžia darbo pradžioje išsikeltą prielaidą arba hipotezę, kad šiandien Vilniaus Verkių

Kalvarijų Kryžiaus kelio liaudies pamaldumo praktikos Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos

švietimo įstaigose yra praktikuojamos sąlyginai.

8 

 

                                                           

I DALIS. VILNIAUS VERKIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO ISTORIJA XVII-XXI AMŽIŲ SANDŪROJE Kalvarijų Kryžiaus kelias (lotyniškai Via Crusis)- tai pamaldumo praktika, kurią sudaro

stočių(,,stacijų‘‘),arba vietų, kurios įrengtos lauke pastatytose koplyčiose su paveikslais ar

skulptūromis, lankymas, apmąstant Kristaus kančią, kalbant tam tikras maldas ir giedant giesmes. Jo

evoliucija truko keletą amžių, perėjo daugelį pamaldumo etapų, kol įgavo dabartinį pavidalą. Žodis

stacija, arba stotis, krikščionių tradicijoje turi stabtelėjimo (lotynų k. statio - ,,buveinė‘‘) reikšmę. Tai

pirmiausia susiję su Romos imperijos kariuomene . Romėnų kariai po nakties sargybos dienos sargybą

vadindavo statio - ,,dienos pamaina‘‘. Pirmieji krikščionys, kaip Dievo kariai, pasisavino šį pavadinimą

ir susirinkimus dienos metu ėmė vadinti stacijomis.15

Kristaus kančios kelio lankymas buvo suvokiamas kaip pats intymiausias Kristaus sekimo Jo

kančios keliu veiksmas, taip pat savotiška kankinystė. Piligrimai atgailaudavo už save ir namie

pasilikusius, papildydami atgailą malda ir aukomis. Kalvarijos kelio ir jo stočių apmąstymas yra sena Bažnyčios tradicija, paplitusi visame pasaulyje. Ši

tradicija yra brangi ir Lietuvos žmonėms. Kiekviena bažnyčia turi kryžiaus kelių paveikslus, kurie

padeda prisiminti ir apmąstyti mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kelionę į Kalvarijos kalną, jo kančią ir

mirtį. Nuo seno yra garsios kai kuriose vietovėse pastatytos koplyčios, kurias jungia kryžiaus kelio

atkarpa, nužymėta tikinčiųjų maldomis, dėkojimais ir prašymais. Vilniečiams ir piligrimams iš kitur yra

ypač brangios Vilniaus Kalvarijos su 35 koplyčiomis, pastatytomis vaizdingoje Verkių vietovėje. 1962

metais sovietinė valdžia šias koplyčias sunaikino, tačiau neįstengė sulaikyti maldininkų, kurie

akmenėliais pažymėjo buvusių koplytėlių vietas ir būreliais bei pavieniui ėjo kryžiaus kelią,

melsdamiesi ir pasitikėdami Dievo gailestingumu ir pagalba.16

 

15 Kajackas, Algimantas. Bažnyčia liturgijoje. LKC, 1997, p. 121-122.

16 Bačkys, A. J. Pratarmė // Vilniaus Verkių kalvarijų maldynas ir giesmynas / sudarytojas ir parengėjas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2008, p. 6.

9 

 

                                                           

1.1.Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio įkūrimo kilmė

Įsteigti Verkių valdose Kristaus kančios kelio stotis sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už

pergalę prieš rusų kariuomenę 1655–1661 m. Rusijos ir Lietuvos kare.

Vieta šiai Kalvarijai buvo pasirinkta nes ji neatsiejama nuo krikščionybės raidos Vilniaus krašte.

Čia gyveno vyriausias pagonių žynys Kryvių Krivaitis. Jo sūnus Lizdeika išaiškino Didžiajam

kunigaikščiui Gediminui Geležinio Vilko sapną ir išpranašavo Lietuvos sostinės įsi kūrimą Vilniuje.

Istorikas Mikalojus Strijkovskis savo kronikoje teigia ,kad ant kalno, kur dabar stovi Verkiai, erelio

lizde buvo rastas Lizdeika, vyriausias pagonių šventikas.1387 metais Jogaila sugriovė Perkūno

šventyklą ir užgesino jo garbei Vilniuje nuolat degusią ugnį. Verkių pavadinimas esą kilęs iš lietuvių

kalbos žodžio ,,verkt‘‘, kuris reiškia vaiko verksmą 17 XIV a. pabaigoje ,įvedus krikščionybę, šios

žemės atiteko Vilniaus vyskupijai, vėliau pastatytas Vilniaus vyskupų dvaras, o Verkių dominikonų

vienuolynas tapo Vilniaus dominikonų mokslininkų poilsio vieta.18 Taigi ši pagonių sakralinė vieta

virto katalikų šventove.

1661 metais Vilniaus vyskupu buvo pašventintas Jurgis Bialozoras.19 1662 m. Verkių valdose

tam buvo skirta apie 170 ha žemės, Vilniaus kapitula Kalvarijų statyboms paskyrė vienkartinę dotaciją

.Tuo laikmečiu vyskupas buvo Gotardas Tyzenhauzas.20

Tuo metu visoje Europoje vis daugėjo piligrimų kelionių į šventąsias vietas, kurias aplankius

būdavo pelnomi atlaidai. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių maldininkams pačios brangiausios buvo

su Kristaus kančia ir prisikėlimo vietomis Jeruzalėje susijusios relikvijos. Tačiau anaiptol ne kiekvienas

tikintysis galėdavo išsirengti į tokią brangią ir pavojingą kelionę, todėl katalikiškose šalyse jau nuo XV

a. ėmė rastis vadinamosios Naujosios Jeruzalės, arba Kalvarijos, – Kristaus kančios kelio kopijos,

Paprastai statomos tokiose vietose, kur kalvos, slėniai ir upeliai priminė tikrąjį Jeruzalės miesto reljefą.

 

17 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2004, p.138.

18 Giedraitis, Liudas. Verkių virsmai// Liaudies kultūra. Vilnius, 1997, nr. 6, p.1-6.

19 Vilniaus kalvarijos. Vilnius, 2002, p. 19 (be autoriaus).

20 Ten pat, p. 19.

10 

 

                                                           

Pastebėti teritorijos panašumai buvo laikomi Viešpaties Apvaizdos duotu ženklu ir nuoroda, kad pats

Viešpats kuria Šventosios Žemės analogijas ir leidžia jas atpažinti.21

Apie Jeruzalės planą, pastatus, Kristaus nueito kančios kelio ilgį ir kryptį anuomet žinota iš

keliautojų piligrimų liudijimų žodžiu arba aprašymų knygose. Svarbiausias veikalas, kuriuo rėmėsi

daugelis XVII a. Kalvarijų steigėjų Europoje, buvo puikaus Palestinos geografijos žinovo Christiano

van Adrichemo (vadinamo Andrichoniumi) Kelne 1584 metais išleista, o vėliau kelis kartus perleista

knyga „Šventosios Žemės ir Biblijos istorijos atvaizdas su geografinėmis lentelėmis: kaip klestėjo

Jeruzalė Kristaus laikais“ (Theatrum Terrae Sanctae et biblicarum historiarum cum tabulis

geographicis: Jerusalem sicut Christi tempore floruit). Šioje knygoje aprašyta Kristaus laikų Jeruzalės

topografija, pateikti to meto miesto planai, nurodyti atstumai tarp vietų, susijusių su Kristaus gyvenimo

ir kančios istorijos įvykiais.22

Miškingi Verkių apylinkių kalneliai, atitinkamai pervadinti Golgotos, Marijos, Siono ir Alyvų

kalno vardais, Baltupio upelis, priminęs per Jeruzalę tekantį Kedroną, idealiai tiko Kalvarijoms įkurti.

Pirmoji medinė bažnyčia bei koplyčios pastatytos iki 1669 metų, tačiau Kalvarijos buvo lankomos

anksčiau: yra liudijimų, kad jau 1664 metais balandžio 11 dieną, Didįjį penktadienį, pats Vilniaus

vyskupas J. Bialozoras vadovavęs procesijai iš Vilniaus į Verkius ir pageidavo ,kad visose miesto

bažnyčiose susirinkę tikintieji po rytinių pamaldų prisijungtų prie eisenos.23

1665 metais mirus Vilniaus Kalvarijų sumanytojui Vilniaus vyskupui Jurgiui Bialozorui (~1622–

1665), statybomis toliau rūpinosi jo įpėdinis vyskupas Aleksandras Sapiega (1624–1671). Veikiausiai

jo iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. buvo pavesta Vilniaus Šventosios

Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas Dominikonų ordino

žinion. 1670 metais Romoje šį perdavimą patvirtino ordino generolas. Dominikonų ordinas pasirinktas

veikiausiai todėl, kad jis prižiūrėjo ir Žemaičių Kalvariją.24

1669 m. birželio 9 dieną per Sekmines, Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos. Visoms Vilniaus

bažnyčioms skambinant varpais, dvasininkų lydimas vyskupas Sapiega prie pirmosios - Paskutinės

 

21 Ten pat, p. 20.

22 Enciklopedija katolicka 1. Lublin, 1973, s. 110.

23 ARSI,lith.40,f.278v-279v // Jėzuitų archyvas Romoje.

24 Vilniaus Kalvarijos. Vilnius, 2002, p. 22 (be autoriaus).

11 

 

                                                           

vakarienės stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos Kryžiaus keliais,

barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančia simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme.

Procesijos dalyviams ganytojas suteikė visuotinius atlaidus ir paskelbė, kad, juos gausiąs kiekvienas,

tinkamai apėjęs visas Kristaus kančios stotis.25

Nors Vilniaus vyskupo A. Sapiegos išduotoje privilegijoje Kalvarijos buvo visiems laikams

patikėtos Vilniaus dominikonų globai, 1675 metais naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus Pacas

(~1570–1624) perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv.

Liudviko Bertrand’o kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl

Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv.

Kryžiaus Atradimo bažnyčia (baigta iki 1700 m.) ir vienuolynas, 1683 m. gauta aukų mūrinės Kristaus

kapo koplyčios ir mūrinio Švč. Mergelės Marijos namelio statybai.26

1701 metais įsteigta Verkių parapija, pavesta populiaraus dominikonų šventojo Šv. Hiacinto

(Jackaus) globai. XVII–XVIII amžių sandūroje iškilo dar vienas sakralinių statinių ansamblis,

vadinamas Trinapoliu, – trinitorių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia, veikusiai kaip Verkių

dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios filija.27

Nors trinitorių vienuolynas neįeina į Kalvarijų stočių programą, jų įkurdinimas šioje vietoje, matyt,

nebuvo atsitiktinis – ši vienuolija išpirkinėjo iš musulmonų krikščionių belaisvius ir buvo artimai

susijusi su žemiškąja Jeruzale, šios vienuolijos tikėjimo praktikoje itin daug dėmesio skirta Kristaus

kančios apmąstymui. 1720 m. Vilniuje pašventinta kryžių nešančio Kristaus skulptūra, 1710 metais

siautusio maro metu pastatyta koplytėlėje Šnipiškėse – toje vietoje, kur prieš bendrą kelionę į Jeruzalę

rinkdavosi piligrimai.28

Piligrimų kelią į Kalvarijas žymėjusi Jėzaus skulptūra netrukus imta laikyti turinčia stebuklingų

galių, todėl buvo itin pamėgta maldininkų.

Vilniečiai dominikonai nesiliovė protestavę dėl išvarymo iš Kalvarijų, todėl 1755 metais vasarą

popiežiaus nuncijaus Mikalojaus Serros jiems buvo liepta apleisti Kalvarijas. Kalvarijos buvo grąžintos

 

25 Meškuolytė-Laužikienė, Andželika. Vilniaus Kalvarijos // Katalikų pasaulis 1. 1994, p. 9-10.

26 Vojevodskaitė, Arimeta. Buvęs dominikonų vienuolynas. Vilnius, 1988, p. 131.

27 Lietuvos vienuolynai...,p 415-416.

28 Lietuvos vienuolynai. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1998, p. 349-350.

12 

 

                                                           

ankstesniems šeimininkams. Ansamblį atgavę Vilniaus dominikonai ėmėsi statyti naują puošnią

šventovę, vienuolyną ir 20 naujų mūrinių koplyčių. Jiems vadovavo tėvas Faustinas Bočkovskis.

Pagrindiniai darbų rėmėjai buvo mažai žinomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai –

Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis su žmona Kristina. Jų portretai yra bažnyčioje virš vargonų

balkono. Atstatymą taip pat rėmė Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis ir kiti žymūs dvasininkai.29

1768 metais vyskupas Tomas Zenkavičius paaukojo Verkių vienuolynui 6000 lenkiškų auksinų.

Šventovės vidus buvo ištapytas freskomis, vaizduojančiomis legendinę Šv. Kryžiaus atradimo ir

išaukštinimo istoriją, epizodus iš Naujojo Testamento, taip pat simbolines scenas, atspindinčias

pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai. Manoma kad tapybos autorius buvo dominikonų vienuolis Kristupas

Polubinskis.

Po Kristaus Žengimo į dangų šventės - 1772 metais Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir 20 koplyčių

buvo pašventintos vyskupo Tomo Zenkavičiaus, nors ansamblio statybos darbai tęsti ir toliau.

1793 metais prie bažnyčios buvo pristatyta puošni, stiuko lipdyba gausiai dekoruota zakristija, o

prie vienuolyno – erdvus refektorius.Tuo pasirūpino Kalvarijų vienuolyno tėvas Dominykas

Daunoravičius.30

1.2. Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio raida

Vilniaus Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos 1669 m. birželio 9 dieną per Sekmines. Visoms

bažnyčioms skambinant varpais, dvasininkų lydimas Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega prie

pirmosios, Paskutinės vakarienės, stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos

Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančią simbolinį Kalvarijų ryšį su

Šventąja Žeme. Procesijos dalyviams ganytojas suteikė visuotinius atlaidus ir paskelbė, kad juos

gausiąs kiekvienas, tinkamai apėjęs visas Kristaus kančios stotis.

 

29 Meškuolytė-Laužikienė, Andželika. Vilniaus Kalvarijos // Katalikų pasaulis 1. 1994, p. 9-10.

30 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 248.

13 

 

                                                           

Nuo tada Vilniaus Kalvarijos tapo piligrimų traukos vieta. Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko

ir caro valdžiai uždarius Verkių dominikonų vienuolyną, netgi priešingai – XIX a. antroje pusėje ir XX

a. pradžioje Vilniaus Kalvarijų reikšmė ir populiarumas ypač išaugo. Ši šventa vieta sutraukdavo ne

mažiau piligrimų nei Aušros Vartai su Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Šios dvi vietos iš toliau į

Vilnių atkeliavusiems maldininkams neretai būdavo to paties piligrimų kelio dalys, kartais maldininkai

dar aplankydavo ir prie Bernardinų bažnyčios pastatydintus Šventuosius laiptus.31

Per Žolinę, Didįjį penktadienį, Sekminių dieną ar per ŠV. Kryžiaus atradimo bei išaukštinimo

iškilmes, taip kitomis atlaidų ir švenčių dienomis čia susirinkdavo minios tikinčiųjų. XIX a. viduryje

šioje išskirtinėje Viešpaties kančios atminimui skirtoje vietoje vykdavo papildomos pamaldos – kas

antrą sekmadienį per Sumą būdavo garbinamas Švč. Sakramentas, o nuo 1854 metų per Žolinę ir

Sekminių šeštadienį, sekmadienį bei pirmadienį vykdavo vadinamosios keturiasdešimties valandų

pamaldos su didele procesija Kalvarijų keliu.32

XIX a. vidurio Sekminių šventės Vilniaus Kalvarijose vaizdą Adomas Honoris Kirkoras savo

„Pasivaikščiojimuose po Vilnių“ įamžino taip: „Pirmą Sekminių dieną į pamaldas susirenka beveik

vieni valstiečiai, antrą, ypač popiet, visą kelią nuo Žaliojo tilto, jei giedra, gaubia dulkių debesys. Be

kelkraščiais traukiančių pėsčiųjų, be perstojo rieda daugybė ekipažų. Tuomet po pamaldų Kalvarijų

miškeliai tampa prašmatniu, šventiškų svečių prigužėjusiu parku. Tą dieną paprastai bažnyčioje

celebruoja vyskupas ir, naudodamasis proga, kad kartais susirenka žmonių iš tolimiausių apylinkių, po

šv. Mišių teikia jiems Sutvirtinimo sakramentą. O trečią dieną, be valstiečių, renkasi miestiečiai ir

amatininkai, daugiausia vokiečių tautybės katalikai. Tuomet iš sakyklų girdėti pamokslai lietuvių ir

vokiečių kalbomis, o kitomis dienomis šis judrus ir margas gyvenimas silpnėja, triukšmas slūgsta,

minios skirstosi, amatininkai grįžta į savo dirbtuves, išardomos pirklių palapinės, ir vėlei Kalvarijų

šiluose ištisus metus viešpatauja iškilminga tyla.“33

Koplyčias nugriovusiai sovietų valdžiai Kalvarijų lankymo tradicijos nutraukti irgi nepavyko.

Nebuvo pamiršta, kur ėjo piligrimų kelias, nes buvusių koplyčių vietą žmonės žymėdavo iš akmenų

 

31 Motuzas, Alfonsas. Vilniaus ir Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginė muzikos ypatumai // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis XV, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius, 1999, p. 412.

32 Przewodnik po wystawie roku 1863. Lwów, 1863, s. 4-5 (be autoriaus).

33 Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimas po Vilnių. Ir jo apylinkės. Vilnius, 1991, p. 164-166.

14 

 

sudėliodami kryželius ar ant jų pamatų nuolat sodindami gėles, o piligrimų grupelės ir pavieniai

lankytojai pramindavo takelius tarp jų.

http://www.vilniauskalvarijos.lt/site/files/image/02/d/kalvarijos03_f.jpgXIX a. ansamblio architektūra

keitėsi nedaug. Didesnių nuostolių padarė tik prancūzų armija, 1812 metais užėmusi bažnyčią su

vienuolynu ir įrengusi juose kareivines bei ligoninę. Pastatuose kilęs gaisras smarkiai apnaikino

ansamblį, be to, sudegė vienuolyno biblioteka su archyvu, todėl visam laikui pražuvo daug svarbių

dokumentų, liudijusių šios vietos istoriją.

Po Napoleono karų laikotarpio visos koplyčios buvo restauruotos. Tuo pasirūpino vienuolyno

viršininkas tėvas Motiejus Magnuševskis. 1838 metais išleistas piligrimų labai pamėgtas „Vadovas po

Vilniaus Kalvarijas“. Kiekvienai kančios stočiai buvo sukurti ir koplyčiose bei bažnyčioje įrašyti

trumpi eiliuoti apmąstymai (iki mūsų dienų išliko vos pora).34

1842 metais caro valdžia nusavino didžiąją dalį fundacinių Verkių vienuolyno žemių, po kelerių

metų kaimyninis trinitorių vienuolynas buvo uždarytas ir atiduotas stačiatikiams. 1850 metais

uždarytas ir Verkių dominikonų vienuolynas – vienuoliai iškelti į Trakų vienuolyną, o bažnyčia atiteko

diecezinių dvasininkų globon.35

Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko, netgi priešingai – XIX a. pabaigoje

ir XX a. pradžioje Vilniaus Kalvarijos tapo dar populiaresnės. XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno

ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 metų, kai vieną naktį sovietų

valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, buvo

išsprogdintos, o 1963 metais – galutinai nugriautos.36 Kiek anksčiau buvo nugriauta ir už Žaliojo tilto

stovėjusi koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus figūra, ilgą laiką rodžiusi maldininkams kelią iš

Vilniaus.

                                                            

34 Vilniaus Kalvarijos. Vilnius, 2002, p. 26 (be autoriaus).

35 Mitkowska, Anna. Polskie kalwarie. Zakład narodowy im. Ossołińskich wydawnictwo, Krocław-Warszawa-Kraków, 2003, s. 57.

36 Venclova, Tomas. Vilnius. Vadovas po miestą. Vilnius, 2001, p. 196.

15 

 

                                                           

1.3. Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio situacija šiandien

1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčias imtasi atstatyti. Klebono Juliaus

Baltušio iniciatyva Kryžiaus kelio stotys buvo pradėtos restauruoti. Kunigų Raimundo Varanecko,

Kęstučio Latožos pastangų ir daugybės geradarių aukų dėka jos buvo visiškai atkurtos ir per 2002 metų

Sekmines vėl iškilmingai pašventintos. Per dvylika metų pastatyta šešiolika mūrinių koplyčių,

septyneri mediniai ir vieneri mūriniai vartai, tiltas su medine koplytėle per Kedrono upelį.

2002 metais gegužės 19 dieną, Sekminių dieną, lygiai po 40 metų kardinolas A. J. Bačkis

pašventino atstatytas Kalvarijų Kryžiaus kelio stotis. Po šv. Mišių, kurias aukojo kardinolas A. J.

Bačkis, koncelebravo vyskupas J. Tunaitis, kunigai: G. Grušas, H. F. Fischeris, K. Latoža, kardinolas

iškilmingai paskelbė Vilniaus Kalvarijų atstatymo darbų užbaigimo aktą, kuriame lotynų kalba aprašyta

šių Kalvarijų atsiradimo bei atstatymo istorija.37 (žiūrėkite priedą Nr.1-aut past.)

Būreliai piligrimų su graudžia giesme ir nuoširdžia malda žengia Vilniaus Kalvarijų keliu .Tai

gyvoji, keliaujanti bažnyčia, kurią Kristus veda į prisikėlimo garbę. Vilniaus Kalvarijos prakalbina

žmogaus širdį, atskleidžia Dievo gailestingumą, padeda suvokti nuodėmės ir atpirkimo slėpinį, teikia

jėgų imti savo kryžių ir sekti paskui Kristų. kalvarijų atgimimas, tai ne tik sakralinio meno atkūrimas, -

tai dovana tikintiesiems, visai tautai. patyrusiai tiek daug kančių ir netekčių.38

Vilniaus Kalvarijos iš panašaus tipo Europos ansamblių išsiskiria itin subtilia kompozicija,

derinančia vaizdingą ir jaudinančią „maldos sodo“ gamtą su neįmantria, bet išraiškinga architektūra.

Unikalus šio ansamblio bruožas – itin glaudus jo ryšys su Vilniaus miestu ir jo architektūrine bei

dvasine erdve, o istoriškai – su Vilniaus vyskupija, kurios ganytojai visada buvo šios šventovės

fundatoriai ir globėjai. Tiek carinės Rusijos, tiek Sovietų sąjungos viešpatavimo laikotarpiu Vilniaus

Kalvarijų Kryžiaus kelias buvo dvasinė ir gynybinė Katalikų Bažnyčios tvirtovė.39

 

37 S. M. Pašventintos atstatytos Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys // Bažnyčios žinios. Kaunas, 2002 m. gegužės 31 d., nr.10, p.12-13.

38 Bačkys, A. J. Pratarmė // Vilniaus Verkių kalvarijų maldynas ir giesmynas / sudarytojas ir parengėjas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2008, p. 7.

39 Motuzas, Alfonsas. .Lietuvos Kalvarijų kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika. Kaunas: Vytauto Did=iojo universitetas, 2003,.p.43.

16 

 

                                                           

II DALIS. VILNIAUS VERKIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO

LIAUDIES PAMALDUMO PRAKTIKOS

Per Sekminių tridienį Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio apvaikščiojimas pagal vietos tradiciją

prasidėdavo nuo Aušros vartų. Persižegnoję ,pagerbę stebuklingąjį Dievo Motinos, paveikslą žmonės

guldavo kryžiumi ant žemės, kūnais užtvindydami visą gatvę. Po kurio laiko atsistodavo,

persižegnodavo ir melsdavosi, vėliau stovėdami giedodavo. Pasimeldę toliau eidavo prie Vilniaus

bernardinų vienuolyno Šventųjų laiptų. Atstumas tarp Aušros vartų ir Šventųjų laiptų - apie 1500

metrų.40 Šventaisiais laiptais, kuriuos sudarė 28 laipteliai, maldininkai lipdavo keliais ir ant kiekvieno

laiptelio kalbėdavo maldas: po vieną kartą ,,Tėve mūsų‘‘, ,,Sveika ,Marija‘‘ ir ,,Garbė Dievui Tėvui‘‘.

Už mirusiuosius kalbėdavo ,, Amžiną atilsį duok mirusiems ,Viešpatie‘‘. Pasimeldę ant Šventųjų laiptų

maldininkai, giedodami ,,Šventosios Dvasios litaniją‘‘, eidavo link Trijų kolonų su Kristaus

skulptūromis, kurios stovėjo prie Žaliojo tilto. Prie jų buvo klaupiamasi ,meldžiamasi. Šiandien tų

skulptūrų jau nėra.41

Pasimeldę prie kolonų ,giedodami ,,Švč. Jėzaus Širdies litaniją‘‘, maldininkai eidavo per tiltą.

Priešais Šv. Rapolo bažnyčią, stovėjo stebuklingoji Kristaus statula vaizduojanti kryžių nešantį

Išganytoją. Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1703 metais Šnipiškėse pastačius Šv, Rapolo bažnyčią vienas

jėzuitas priešais ją išmūrijo didelį stulpą, kuriame įtaisė Šv. Jono Nepomuko statulą. 1720 metais

jėzuitų vienuoliai vietoj šios pastatė statulą ,,Kristus, nešantys kryžių‘‘.42 Giedant ,,Švč. M. Marijos

valandas‘‘, einama link Baltupių į Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio pradžios koplyčią ,,Pas

Sopulingąją Dievo Motiną‘‘. Šios tradicijos nuo Aušros Vartų iki Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio

išnyko po Antrojo pasaulinio karo. Išliko apvaikščiojimas tik pagrindinėmis Kalvarijų Kryžiaus kelio

stotimis.43

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelyje svarbiausias Nukryžiuotasis.

 

40 Motuzas, Alfonsas. Vilniaus ir Veprių Kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginė muzika // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T.15. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1999, p. 425.

41 Ten pat, p.425.

42 Ten pat, p. 431.

43 Ten pat, p .434.

17 

 

                                                           

Kiekvienais metais tikintieji gerbia Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Ši šventė gimė Jeruzalėje. Kai

Konstantinas pastatė Šv. Kapo ir Golgotos bažnyčias, jos buvo iškilmingai pašventintos 335 metais

rugsėjo 14 dieną. V amžiuje šią šventę švęsdavo rugsėjo 14 dieną minint Golgotos bazilikos

pašventinimo metines. Ši diena (rugsėjo 14) dar buvo išrinkta ir todėl, kadangi tą dieną buvo atrastas

Jėzaus kryžius. Pagal legendą Šv. Elena rado tris kryžius, Jėzaus ir dviejų piktadarių. Prisilietus prie

vieno iš jų mirštančiai moteriai ir pagijus, buvo išsiaiškinta, kuris iš trijų kryžių buvo Jėzaus.44 Ši

šventė greit išplito Rytuose. VII šimtmetyje į Romą buvo atvežta Šv. Kryžiaus medžio dalis – relikvija.

Rugsėjo 14 dieną ji būdavo išstatoma šv. Petro bazilikoje žmonių garbinimui. Popiežius Sergijus (697

– 701) Romoje esančią kryžiaus relikviją padalino į dvi dalis ir antrą dalį nusiuntė Laterano bazilikai.

Nuo to laiko rugsėjo 14 dieną abiejose bazilikose buvo garbinama šv. Kryžiaus relikvija. Šv. Kryžiaus

relikvijos garbinimas išplito dar labiau, kai 614 metais persai apiplėšė Jeruzalę ir pagrobė didžiąją šv.

Kryžiaus relikviją. Imperatorius Heraklis (630 m.) iš persų atsiėmė relikviją ir parsivežė saugojimui į

Konstantinopolį. Taip abiejose sostinėse – Romoje ir Konstantinopolyje - rugsėjo 14 dieną buvo

„iškeliama“ garbinimui šv. Kryžiaus relikvija. Taip gimė šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventė.45(žiūrėti

priedą Nr.-2 aut past.)

Vėliau, Vakaruose buvo sujungta su šv. Kryžiaus atradimo švente ir minima kaip viena šventė –

Kryžiaus Išaukštinimo, rugsėjo 14 dieną. Ilgą laiką kryžius buvo papiktinimo ženklas, tačiau šis

ženklas Jėzaus buvo panaudotas nugalėti mirtį ir atnešti mums išganymą bei amžinąjį gyvenimą. „Mat

žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums einantiems į išganymą, jis yra Dievo

galybė.“ (1Kor 1, 18)46

Vilniaus Kalvarijos per Sekmines ir šiandien sutraukia gausius maldininkų būrius iš visos

Lietuvos. 1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi iniciatyvos atstatyti sovietų

išsprogdintas Vilniaus Kalvarijų stotis, atkurta garsiųjų Sekminių atlaidų tradicija. 2002 metais

kardinolas Audrys Juozas Bačkis pašventino visas atstatytas Kryžiaus kelio stotis.

Vilniaus Kalvarijose atlaidai trunka nuo pirmojo gegužės mėnesio sekmadienio iki rugsėjo

mėnesio 14 dienos, tačiau šių iškilmių šerdis yra Sekminės. Jau keletą metų pagrindinė Sekminių

atlaidų diena yra išplėsta į didįjį atlaidų tridienį:  

44 Kajackas, Algimantas. Bažnyčia liturgijoje. LKC, 1997, p. 152

45 Ten pat, p. 152.

46 Ten pat.

18 

 

kunigų ir vienuolių dieną,

vaikų ir jaunimo dieną ir

pagrindinę Sekminių dieną.

Kiekvienai šių dienų būdingas savitas atspalvis. Kunigų ir vienuolių diena prasideda Kryžiaus

keliu nuo Sopulingosios Marijos koplyčios. Mąstymus šiam keliui parengia patys kunigai ir vienuoliai.

Einant nuo vienos stoties prie kitos giedamos giesmės pritariant gitara, vietomis maldininkai eina

lydimi dūdmaišio melodijos, meldžiasi Dievo Gailestingumo vainikėlį. Einant Alyvų kalno link

giedama Visų šventųjų litanija. Prie paskutinių Kryžiaus kelio stočių giedamas Viešpaties angelas. Po

Kryžiaus kelio švenčiamos iškilmingos šv. Mišios Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Po jų kunigai ir

vienuoliai pakviečiami į agapę.

Vaikų diena pradedama šv. Mišiomis prie Sopulingosios Marijos koplyčios. Po jų vaikai eina

Kryžiaus kelią giedodami vaikiškas giesmes. Sustoja pailsėti prie Geležinių vartų. Čia rengiama ir

agapė. Po Kryžiaus kelio vyksta speciali vaikams parengta programa, vaidinimas, užsiėmimai ir

pan.(žiūrėkite priedą Nr.3- aut past.)

Jaunimo diena kiekvienais metais švenčiama įvairiai. Kartais prasideda šv. Mišiomis prie vienos

iš Kryžiaus kelio stočių, kartais šv. Mišios aukojamos bažnyčioje. Neseniai jaunimas pradėjo eiti

Šviesos kelią, kurį sudaro įvykių po Jėzaus Prisikėlimo apmąstymai. Vyksta teminiai užsiėmimai

grupėse, šlovinimas, koncertas, agapė.(žiūrėkite priedą Nr.- 4 aut.past.)

Sekminių dieną į Kryžiaus kelią susirenka žmonės iš įvairių Vilniaus arkivyskupijos parapijų ir

kitų vyskupijų. Einant nuo vienos stoties prie kitos giedamos tradicinės Kryžiaus keliui pritaikytos

giesmės iš Liturginio maldyno, kartkartėmis įsiterpia dūdmaišis. Po Kryžiaus kelio žmonės susiburia

pievoje priešais Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kur švenčiamos iškilmingos šv. Mišios. Jų metu

vyskupai teikia Sutvirtinimo sakramentą.(žiūrėkite priedą Nr.5,6 - aut. past.)

Kartais žmonės klausia: „Kodėl Šventosios Dvasios Atsiuntimo šventė tapatinama su Kristaus

Kryžiaus keliu?“ Į šį ir šiandien keliamą klausimą dar 1669 m. atsakė Vilniaus vyskupas Aleksandras

Sapiega: „Niekas iki galo negali suvokti Kryžiaus kelio prasmės, nebūdamas Šventojoje Dvasioje.“

Eidami Kryžiaus kelią per Šventosios Dvasios Atsiuntimo iškilmę, maldininkai apmąsto glaudžiai

susijusius tikėjimo slėpinius: per Kryžių įveikiama nuodėmės sukelta mirtis, o nukryžiuotasis Jėzus –

prisikėlęs Viešpats dovanoja Bažnyčiai Šventąją Dvasią.

19 

 

                                                           

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Šventąją Dvasią Dominum et vivificantem teigia, kad

Šventoji Dvasia yra tarsi „ugnis iš dangaus, deganti Kryžiaus slėpinio gelmėse“. Šventoji Dvasia liejasi

mumyse.47

Kryžiaus kelią tikintieji eina ne tik šiomis trimis pagrindinėmis atlaidų dienomis. Yra ištikimų

grupių, einančių jį kiekvieną sekmadienį. Gavėnios laiku čia galima pamatyti daug maldininkų ne tik iš

Lietuvos, bet ir iš svetur. Vilniaus Kalvarijas lanko žmonės, atliekantys rekolekcijas Trinapolio

rekolekcijų namuose. Kiekviena grupė Kryžiaus kelią eina skirtingai, savitai išreiškia savo pamaldumą

giesmėmis, mąstymais, maldomis. Maldingas 12 km ilgio kelio apvaikščiojimas paprastai užtrunka apie

4 valandas. Įsijausti į Viešpaties eitą Kryžiaus kelią maldininkams padeda ir tai, kad Verkių Kalvarijose

kelio ilgis, atstumai tarp stočių žingsniais ir netgi pėdomis atitinka Šventosios Žemės topografiją.

Žmonės tiki, kad Kedrono upelis gydo akių ir kitas ligas, dažnas basomis brenda per jį.(žiūrėkite priedą

Nr.7.-aut. past.)

Maldininkus į Vilniaus Kalvarijas traukia ne tik Kryžiaus kelias, bet ir Šv. Kryžiaus relikvija.

1782 metais relikvijorių su Šv. Kryžiaus Medžio dalele Vilniaus Jeruzalės Šv. Kryžiaus Atradimo

bažnyčiai padovanojo popiežius Pijus VI. 1960 metais relikvijorius dingo. 2003 metais gegužės 4

dieną švenčiant Šv. Kryžiaus Atradimo šventę, relikvijorius su Kryžiaus relikvija sugrąžintas į Vilniaus

Kalvarijų bažnyčią nuolatiniam garbinimui. Relikvija išstatyta po stikliniu gaubtu šoniniame

Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje. Šv. Kryžiaus relikvija maldininkai laiminami per atlaidus po

iškilmingų šv. Mišių.48

2.1.Vilniaus Kalvarijų pamaldumo ištakos

Lietuvos Kalvarijų Kryžiaus keliuose gyvuoja 51 apeiginis paprotys. Vilniaus Kalvarijose

tikintieji išlaikė 32 papročius.2010 metais pastebėtas naujas paprotys : :per kunigų dieną ,einant

Kryžiaus kelią kunigai sako pamokslus.

 

47 Cantalamesa, Raniero. Dvasios giesmė. Gyvieji akmenėliai. Kaunas, 2010.

48 Motuzas, Aalfonsas. Lietuvos Kalvarijų kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2003, p. 43.

20 

 

                                                           

1. Švenčių / atlaidų šventimas

Nuo krikščionybės pradžios Kristaus gyvenimo įvykiai buvo minimi. IV amžiuje prasidėjo kankinių

kultas- švenčiamos jų šventės. Lietuvoje jos sutapo su Šv. Kazimiero švente. Vilniaus vyskupija šį

šventąjį buvo pasirinkusios krašto ir vyskupijos globėju. Pirmoji Sekminių diena buvo skirta

valstiečiams: tą dieną Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje vyskupas aukodavo Šv.Mišias ir teikdavo

Sutvirtinimo Sakramentą. Antroji Sekminių diena Vilniaus Kalvarijose buvo skiriama turtingesniems

žmonėms. Trečiąją dieną rinkdavosi miestiečiai ir amatininkai.49 Šiandien ši tradicija pakito. Sekminių

tridienio pirmoji diena yra kunigų ir vienuolių diena, antroji- vaikų ir jaunimo bei pagrindinė-

Sekminių diena.50

2. Sekminių šventimas.

Sekminės švenčiamos septintąjį sekmadienį po Velykų. Šventosios Dvasios nusileidimas ugnies

liežuvių pavidalu ant apaštalų , suteikęs jiems galią kalbėti visomis kalbomis, pranašauti, gydyti.IV

amžiuje Bažnyčia patvirtino Sekminių dogmą ir šventę. Apvaikščioję Kalvarijų Kryžiaus kelią,

švenčia Šv. Mišias, per kurias teikiamas Sutvirtinimo Sakramentas.

3. Trijų dienų šventimas.

Bažnyčia Kristaus ir Jo Motinos Marijos kančiai pažymėti paskyrė konkrečias savaitės dienas. Pradžią

šiam kultui davė vadinamoji ,,Didžioji Vokietijos mistinė Kryžiaus kelio mokykla‘‘, kuri susiformavo

1327- 1366 metais. Kristaus kančios kelio garbinimo tradicijoje konkrečių dienų išskyrimas siejamas

su XVI amžiaus viduryje Vokietijoje atsiradusiu papročiu Kristaus kančią garbinti vieną, tris, septynias

ir aštuonias dienas. Penktadienis yra skirtas pagerbti Kristaus mirties dienai. Šeštadienis –Švč.

Mergelei Marijai.51

4. Apvaikščiojimas procesijomis bei individualios kelionės.

 

49 Motuzas, Alfonsas. Vilniaus ir Veprių Kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginė muzika // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T.15. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1999, p.406-536.

50 Sekminės 2002. Vilniaus Kalvarijos. Vilnius, 2002 m. (bukletas, be autoriaus).

51 Gerutis, Jonas. Apeigos Rymo Katalikų bažnyčios. Žvaigždės sp. 1908 m., p. 8.

21 

 

                                                           

Šio papročio kilmė susijusi su Senuoju Testamentu, kada iškilmingos procesijos nešdavo Sandoros

skrynią. Naujajame Testamente Kristus prieš Velykų šventes iškilmingos procesijos buvo atlydėtas į

Jeruzalės bažnyčią. Bažnytiniai šaltiniai liudija ,kad pirmųjų procesijų ritualai, lankant Kristaus kančios

vietas Jeruzalėje, formavosi IV amžiuje. XVI amžiuje šias iškilmingas procesijas vesdavo šventų vietų

saugotojai pranciškonai: ,,Šv. Karsto bažnyčioje pranciškonai vienuoliai suruošė procesiją su

vėliavomis‘‘. Taigi Kalvarijų Kryžiaus kelio pavyzdį procesijoms formuotis davė pranciškonai, kurie

saugojo šventas vietas Palestinoje.52 Iškilmingai apvaikščioti galima kada yra vadovas, kuris garsiai

skaito stočių tekstus ir maldas, o maldininkai gieda giesmes eidami nuo vienos stoties prie kitos;

asmeniškai kada tokio vadovo nėra.

5. Atsiklaupimas.

Klūpėjimas prie centrinio altoriaus ir prie koplytėlių sena krikščionių tradicija. Nuo pat pirmųjų

krikščionybės amžių yra meldžiamasi atsiklaupus pasninko ,liūdesio, nusižeminimo ir atgailos metu.

Apaštalų darbų knyga mums pasakoja apie maldai suklupusį apaštalą Petrą ,,Petras liepė visiems išeiti

ir atsiklaupęs ėmė melstis‘‘ (Apd 9,40); apaštalą Paulių :,,Tai pasakęs jis atsiklaupė ir kartu su visais

pasimeldė‘‘.(Apd 20,36). Ši liturginė laikysena yra atėjusi iš Šventosios žemės.53

6. Persižegnojimas.

III amžiaus pradžioje Romoje gyvavo paprotys besiruošančiujų krikštui kaktą žymėti kryžiaus ženklu,

kas rodo ,kad jie jau turi nematomą Kristaus antspaudą. Tarp krikščionių įsigalėjo paprotys ir save

žymėti kryžiaus ženklu :kaktos palietimas simbolizuoja ,jog tikėjimas išpažinimas ,krūtinės-tikėjimas

priimamas su meile, pečių-gyvenama tikėjimu.

7. Skaitinio skaitymas. 8. Maldų kalbėjimas.

 

52 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p 349.

53 Ten pat, p. 350.

22 

 

                                                           

Šie papročiai kilę maždaug 380 metais kada piligrimai naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį

penktadienį lankydami šventas Jeruzalės vietas pagerbdavo skaitydami fragmentus iš evangelijų,

kalbėdami maldas ir giedodami giesmes.54

9. Maldų giedojimas stovint arba klūpant.

Giedojimas stovint –tai simboliškas ritualinis veiksmas: ,,Pagiedoję himną ,jie išėjo į Ąlyvų kalną‘‘

(Mt 26,30). Krikščionių tradicijoje giedojimas visada turėjo priviligijuotą padėtį, nes giesmė, himnas ar

psalmė yra susiję su žodžiais, kurie Bažnyčios liturgijoje užėmė svarbią vietą.55

10. Gėlių aukojimas ir barstymas.

Šis apeiginis paprotys yra atėjęs iš Katalikų Bažnyčios apeigyno. Pirmasis šio papročio aprašymą

pateikia Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius veikale ,,Žemaičių vyskupystė‘‘. Jis teigė, kad šio

gražaus pavyzdžio įvedimo iniciatorius yra Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius:,,Vyskupas

Antanas Tiškevičius 1753 m., norėdamas atlikti Žemaičių Kavarijos atlaidus, su didžiausia iškilme

įsakė kiekvienai parapijai atsivesti į dvi dešimtį vaikelių ir tiek pat mažų mergelių, dailiai aprengtų; tiek

kartų su kunigais į dvi eili sustatyti vaikščiojo kalnus ir apsukui bažnyčios <...>‘‘56 Taigi šiam

papročiui Lietuvoje įsigalėti padėjo vietos dvasininkai.

11. Šv. relikvijų bučiavimas.

Šis apeiginys paprotys yra pirmųjų krikščionių pagarbos ir meilės atspindys. Jeruzalėje vykstant

procesijoms ,,Didįjį penktadienį Golgotoje vykdavo Šv. Kryžiaus adoracija ir relikvijų pagarbinimas

jas pabučiuojant‘‘. Piligrimų dėka kiek vėliau Europoje atsiranda Šv. Kryžiaus relikvijų garbinimo, o

nuo XV amžiaus –ir statulų su šv. Kryžiaus atvaizdu garbinimo tradicija.57

 

54 Ten pat, p. 349.

55 Ten pat.

56 Valančius, M. Raštai 2. Vilnius, 1972, p. 359-360.

57 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p 353.

23 

 

                                                           

12. Degančių žvakių einant procesijose nešimas.

Šis paprotys kartu su krikščionybe atėjo į Lietuvą iš Šventosios žemės ir Romos Katalikų Bažnyčios

liturgijos. Tradicijai einant procesijoje nešti degančias žvakes atsirasti į takos galėjo turėti ir Simeono

giesmė, kur sakoma: ,,Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį prirengei visų tautų akivaizdoje :šviesą

pagonims apšviesti‘‘(Lk2,30-32). Taip pat Velykų vigilija ,kurios Didžiojo šeštadienio liturgijoje

matome, kaip visiškoje tamsoje senovišku būdu – su titnagu-įskeliama nauja ugnis, į kuriamas naujas

laužas, nuo kurio uždegama velykinė žvakė. Bažnyčioje kunigas gieda:,, Kristus mums šviečia!‘‘.

Bažnyčios istorija liudija, kad iki 7-ojo šimtmečio liturginėje procesijoje į bažnyčią buvo einama su

fakelais ir žvakėmis.58

13. Giesmių giedojimas einant.

Ši tradicija siekia vėlyvuosius viduramžius , kada iš grigališkojo choralo išsivysto liaudiška apeiginė

muzika, dažniausiai skirta Kristaus kančiai pagerbti bei krikščioniškai palaidoti mirusiuosius. Ėjimas

giedant iš vienos stoties į kitą –tai maldos aktas, primenantis Kryžiaus kelią ir tai ,kad esame

keliaujanti Dievo tauta. Šis paprotys atėjo iš Lenkijos.59

14. Grojimas akademiniais muzikos instrumentais.

Jau 1525 metais Vilniuje, vienoje iš populiariausių Dievo Kūno procesijų, kuri paprastai prasidėdavo

Katedroje ir eidavo į Bernardinų bažnyčią, skambėjo religinė muzika. Bernardinų (pranciškonų)

pavyzdžiu 1586 metais pasekė jėzuitai, į procesijas įtraukę ir miesto akademinį jaunimą. Nuo 1628

metų Katedroje gyvavusi instrumentinio muzikavimo tradicija peraugo į masinius giedojimus į vairių

procesijų metu.60

15. Grojimas liaudies muzikos instrumentais.

 

58 Ten pat, p. 351.

59 Ten pat, p. 350.

60 Ten pat, p 356.

24 

 

                                                           

Kalvarijų Kryžiaus keliuose groti muzikos instrumentais ištakos yra Lenkijoje. Papročio groti

,pritariant giesmėms muzikos instrumentais, laikėsi žmonės ,priklausantys trims socialiniams

sluoksniams:

samdomi muzikantai,

maldininkai/ muzikantai

ir muzikantai/elgetos.61

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelyje pučiamos dūdos –tai dūdmaišiai, kurių Rytų Lietuvoje buvo daug.

Šis instrumentas minimas XVI amžiuje.62

16. Švč.Sakramento pagarbinimas.

Šis paprotys oficialiai įteisintas 1215 metais IV Laterano susirinkime63

17. Švč. M. Marijos paveikslo pagerbimas.

Ši tradicija prasideda III amžiuje, bet po visuotinio Efezo Bažnyčios susirinkimo, kuriame buvo

paskelbta Marijos dieviškosios motinystės dogma (431 m.), ji tampa visuotine. Dominikonai ypač kėlė

Marijos kultą, todėl visose jų įkurtose ar globojamose Kalvarijose yra Marijos paveikslų.64

18. Gulimasis ant žemės kryžiumi.

Šis paprotys yra kilęs iš Jeruzalės. Naujajame Testamente ,Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie

maldai suklupusį apaštalą Petrą, apaštalą Paulių bei krikščionis, lydinčius apaštalą Paulių į kelionę.

Gulimasis kryžiumi, arba parpuolimas, kaip pamaldumo forma-tai nuoširdžiausios maldos laikysena.

 

61 Ten pat.

62 Ten pat, p. 357.

63 Kajackas, Algimantas.. Liturgija bažnyčioje. LKC, 1997, p. 249.

64 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p 347.

25 

 

                                                           

Viena pirmųjų pamaldumo tradicijų ,susijusių su Kristaus kančios keliu, buvo Jo kritimų po kryžiumi

garbinimas.65

19. Šventųjų laiptų koplyčios lankymas bei lipimas 28 koplyčios laiptais keliais.

Šis paprotys yra atėjęs iš tų laikų kada Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina Šv. Elena

Poncijaus Piloto rūmų laiptus, kaip šventą relikviją, iš Palestinos 323 metais perkėlė į Romą. Popiežius

Sikstas V prieš Laterano rūmų koplyčią (1585-1590) pastatė atskirą pastatą, kur perkėlė vadinamuosius

Šventuosius laiptus. Nuo tada čia dvidešimt aštuoniais laipteliais keliais pakylama į viršų, kur yra

Švenčiausioji popiežiaus koplyčia.66

20. Šventųjų statulų lankymas.

Šventų kolonų ir statulų lankymas siejamas su XVI amžiaus pradžioje Vokietijoje paplitusiu papročiu

procesijomis Didįjį penktadienį aplankyti 9 bažnyčias arba altorius. Apie 1525 metus išleista

instrukcija, skelbianti, kad vietoj bažnyčių ar altorių galima statyti ir lankyti kolonas su invokacijomis.

Ši pamaldumo tradicija jau XVI amžiuje buvo žinoma Vokietijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge bei

Lenkijoje.67

21. Žemės bučiavimas.

Šis paprotys atėjęs iš Šventosios Žemės. M.K. Radvila savo laiškuose iš Jeruzalės rašo: ,,Krikščionys,

kaip jau įprasta, sukalbėję vieną ,,Tėve mūsų‘‘, atsiklaupę pabučiuoja žemę‘‘. Arba:,, Piligrimai

parpuolę ant kelių kalba „Viešpaties maldą, Angelo pasveikinimą ir pamaldžiai bučiuoja žemę‘‘.68

22. Bridimas per vandens telkinį (Kedrono upelį)

 

65 Ten pat, p. 352.

66 Ten pat, p. 354.

67 Ten pat, .p. 353.

68 Radvila, M. K.,,Našlaitėlis‘‘. Kelionė į Jeruzalę. Vilnius: Mintis, 1990, p. 73.

26 

 

                                                           

Apeiginis paprotys siejasi su Kristaus kančios istorija: ,,Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo

anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas‘‘ (Jn 18,1). Netrukus šiame sode Kristus buvo suimtas, taigi

prasidėjo Jo kančios kelias. Kalvarijų Kryžiaus kelyje gyvuojančio papročio bristi per vandenį ir juo

praustis semantika gali būti sietina su vandens sakralumu, pasireiškiančiu per Krikšto sakramentą.

Katalikų Bažnyčios Katekizme teigiama: ,,Bažnyčios pradžia bei augimas yra paženklinti iš

nukryžiuoto Jėzaus atverto šono iš tekėjusiu krauju ir vandeniu.‘‘69 ,, Galiausiai vanduo slėpiningai ir

didingai dar kartą prieš mūsų akis pasirodo kančios pabaigoje: kadangi Jėzus miręs, Jo blauzdos

nebelaužomos, bet vienas kareivis ,,ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens‘‘(Jn

19,34). Nėra jokių abejonių kad čia Jonas nori atkreipti dėmesį į du pagrindinius Bažnyčios

sakramentus – Krikštą ir Eucharistiją, kylančius iš atvertos Jėzaus širdies, šitaip iš Jėzaus šono gimstant

Bažnyčiai.‘‘70

23. Prausimasis Kedrono upelio vandeniu.

Bridimas per vandens šaltinį, turintį Šventosios žemės upelio vardą –Kedronas, ir prausimasis vandeniu

liaudies pamaldumo tradicijoje turi sakralios galios. Vilniaus vyskupas Jonas, XVI amžiaus pradžioje

lankydamas parapijas prie Varduvos rado daugybę gamtos garbintojų. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje

vanduo pirmiausiai yra ambivalentiškas mitologinis elementas.

24. Lipimas keliais į Ubagų kalną.

Šis paprotys yra dviejų religinių kultūrų susiliejimo rezultatas. Jis žinomas ir ikikrikščioniškoje

religinėje kultūroje, garbinant alkas, kalvas bei kalnus. Pagarbą kalnui, galime įžvelgti ir

krikščioniškosios kultūros užuomazgose. Anksčiausią liudijimą apie Jėzaus apklausą pas Aną pateikia

evangelistas Jonas: ,,Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas

Aną‘‘(Jn 18,12). Posakis ,,pas Aną‘‘ reiškia ,,į Ano namus‘‘, turimas omenyje prieš kelerius metus

 

69 Katalikų Bažnyčios katekizmas. Kaunas, 1996.p. 168.

70 Ratzinger, Jozeph. Jėzus iš Nazareto.Katalikų pasaulio leidiniai. 2007, p. 214.

27 

 

                                                           

atkastas akmenuotas laiptų kelias Jeruzalės senamiesčio pietuose-tai iki mūsų dienų išlikęs vienas

Viešpaties Kančios kelio ruožas.71

25. Giesmių liaudies dainų melodijomis giedojimas arba grojimas.

Šis paprotys Lietuvoje atsirado apie XVII amžių, kada dvasininkai pradėjo rūpintis elgetomis ir

vyskupų į sakymu ėmė steigti prie bažnyčių špitoles. 72 Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius I

sinodo potvarkyje įsakė –elgetoms prašyti išmaldos bus leista tada kai jie išmoks katekizmo pagrindų,-

tada sėdėdami prie bažnyčios turės giedoti katechetines giesmes. Nuo tada Lietuvoje kiekvienas į

namus atėjęs elgeta pagiedodavo kokią nors giesmę. Kartu giedodavo ir namiškiai – tai savotiška

giesmių giedojimo mokykla. Tarp giedančių elgetų buvo gana talentingų žmonių, mokėjusių

improvizuoti ar net kurti naujas melodijas.73

26. Ėjimas pro kalvarijų vartų viduriniuosius skyrius.

27.Ėjimas pro kalvarijų vartų šoninius skyrius.

Ėjimo pro Kalvarijų stočių vartų viduriniuosius skyrius ir žegnojimosi bei ėjimo pro kalvarijų stočių

vartų šoninius skyrius apeigos minimos jau M. K. Radvilos laiškuose iš Šventosios Žemės: ,,Jeruzalėje,

netoli Šv. Veronikos namo yra du aukšti, stori akmeniniai stulpai. Tarp jų buvo Teismo vartai. Pro juos

pasmerktieji nusikaltėliai būdavo išvedami į bausmės vietą, į Golgotos kalną. Tuose vartuose, kaip

katalikai pamaldžiai tiki, Kristus vėl parpuolė po kryžiumi. Tam įvykiui atminti daugelis eina pro

miesto vartus ir žegnojasi‘‘.74

28. Kryžiaus formos pušies kamieno bučiavimas.

Keistai nuaugusio medžio garbinimas su krikščioniškuoju kryžiaus garbinimu gali būti sietinas kaip

vietos tradicijos apraiška. M. Eliade, kūręs šventumo ir pasaulietiškumo teoriją ,rašė, kad visų šventais  

71 Kroll, Gerhard. Jėzaus pėdomis. Vilnius. 1997, p. 328.

72 Vaišnora, Juozas. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958, p. 60.

73 Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje .Kaunas. 2005.p.362.

74 RadvilaM.K.,,Našlaitėlis‘‘. Kelionė į Jeruzalę.Vilnius 1990 p 96.

28 

 

                                                           

laikomų medžių ir augalų priviligijuota padėtis priklauso nuo formos.75 Kryžiaus formos pušies

garbinimas, bučiuojant jos kamieną, pirmiausiai yra sietinas su Katalikų Bažnyčios tradicija birželio

mėnesį šlovinti Švento Kryžiaus medį, ant kurio Golgotoje buvo nukryžiuotas Kristus:,,Savo

švenčiausia kančia ant Kryžiaus medžio Jis mus nuteisino‘‘, moko Tridento Susirinkimas.76

29. Koplyčių/ stočių apėjimas aplink.

Apeiginis apėjimo aplink koplyčią ar bažnyčią veiksmas žinomas jau nuo Konstantino Didžiojo (313

m.) laikų, kada piligrimai, lankydami Jeruzalės šventąsias vietas, jas apeidavo. Vakarų Bažnyčioje šis

paprotys pranciškonų vienuolių dėka atsirado vėlyvaisiais viduramžiais (XIV a.).77

30. Kapinių bei jose palaidotų mirusiųjų pagerbimas.

Šio pamaldumo ištakos siekia Kristaus laikus. Tradiciją einant Kristaus kančios keliu melstis už

mirusiuosius Jeruzalėje įvedė vienuoliai pranciškonai. Ši praktika laikui bėgant buvo perkelta ir į

Europą per įvairias brolijas, kurios veikė prie vienuolynų ir bažnyčių.78 1726 metais popiežius

Benediktas XIII suteikė Kryžiaus kelio atlaidus visiems tikintiesiems, ypač tiems, kurie meldžiasi už

sielas. 1831 metais Lenkijoje pasirodęs Jano Mikos maldynas, skirtas apvaikščioti Kryžiaus kelius

meldžiantis už mirusiuosius ,liaudies buvo ypač mėgstamas ir naudojamas visuose katalikiškuose

kraštuose. Tad, reikia manyti , ši pamaldumo praktika atėjo iš Lenkijos.79

33. Pamokslų sakymas sustojant prie stočių

2010 metais, per Sekmines, Kunigų ir vienuolių dieną, buvo sakomi 3 pamokslai. Šiandien šis naujas

paprotys bus atėjęs iš Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijos.

 

75 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas Vilnius. 1997.p.106.

76 Motuzas A.Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje.Kaunas.VDU.2005.P.360.

77.Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje.Kaunas.VDU.2005.P 353.

78 Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje.Roma,1958.p 194.

79 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 163.

29 

 

                                                           

31. Kasų išsipynimas.

Papročio išsipinti kasas kilmė gali būti sietina su Kristaus kančios kelio epizodu, atsiradusiu

pirmaisiais krikščionybės amžiais :,,Iš priešiškos Tau minios išsiskiria Veronika. Ji prieina ir ištiesia

drobulę kad nusivalytum sau veidą‘‘.80

Pirmųjų krikščionių kultūroje pridengta moters galva yra padorumo ženklas, o be apdangalo reiškia

savęs negerbimą: ,,Kiekviena moteris plika galva gėdina galvą savo‘‘. Evangelijoje minimas

atsitikimas, kai žinoma mieste nusidėjėlė verkdama ėmė ašaromis laistyti Jėzaus kojas.

Yra pagrindo manyti, kad plaukų išsipynimas gali būti sietinas ir su metų laiku, kai gamta bunda ir

puošiasi gražiausiais žiedais. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje tai žalumos garbinimo metas.81

32. Moterų raudojimas.

Naujajame Testamente randame:,,Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo

ir aimanavo‘‘(Lk 23,28). Kadangi Vilnijos kraštas priklauso Dzūkijos etnografiniam regionui ,o raudos

yra zūkų fenomenas, ši apeiga gali būti siejama su vietine šio krašto tradicija, t.y. su ikikrikščionišku

vėlių kultu, kurį gana ryškiai atskleidžia kitas apeiginis paprotys –aukoti elgetoms aukas. Elgetų

maldos buvo laikomos labai veiksmingomis. Elgetoms aukodavo dėl šių paskatų: užuojauta

varguoliams, tradicijų laikymasis tikėjimas ypatinga elgetų maldos galia. Elgetos malda galėjo padėti

sergančiam žmogui ar gyvuliui. Jų prašyta melstis, kad geriau sektųsi ūkininkauti, kad būtų lietaus be

perkūnijos, taip pat pasimelsti už mirusiuosius. Žmonės tikėjo ,kad elgetų maldos palengvina

skaistykloje kenčiančių vėlių kančias. Katalikų Bažnyčia sieja šį paprotį su krikščioniškąja etika:

,,Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Kokiu saiku seikite, tokiu bus jums atseikėta‘‘(Lk

6, 37-39).82

 

80 Liturginis maldynas. Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija. Vilnius, 1996, p. 386.

81 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 361.

82 Ten pat, p. 362.

30 

 

                                                           

2.2. Vilniaus Verkių Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo Bažnyčia

Pirmoji medinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo funduota Vilniaus vyskupo Jurgio Belozaro

ir pastatyta kartu su Verkių Kalvarijomis 1662-1669 metais.1668 metais ji kartu su kryžiaus kelio

stotimis perduota Vilniaus Kalvarijų Šventosios Dvasios konvento Domininkonams.1675 metais

perduota Šv. Liudviko Bertrand‘o dominikonų observantų kongregacijai. 1675 metais gaisro metu

Bažnyčia sudegė ir vienuolynas sudegė ,o 1700 jau buvo atstatyta mūrinė bažnyčia. 1755 m. ansamblį

vėl perėmė Vilniaus Šv. Dvasios konvento Domininkonai. Jų rūpesčiu bažnyčia buvo perstatyta .1772

metais per Sekmines bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkevičius.

1755-1772 metais dominikonai pastatė mūrinius vienuolyno pastatus ir bažnyčią, kuri buvo

konsekruota Šv. Kryžiaus atradimo vardu.83

1812 metais bažnyčią nusiaubė prancūzų armija-įsteigė karo ligoninę sugriovė Kalvarijas ir

Sopulingosios Dievo Motinos takelius. 1839 metais, po karo ji netrukus buvo atnaujinta. 1850 metais

caro valdžiai vienuolyną uždarius bažnyčią ir parapiją perėmė vyskupija. 1859 metais bažnyčia ir

stočių koplytėlės vėl atnaujintos.1988 metais restauruota.84

Bažnyčia yra baroko stiliaus su dviem gražiais bokštais. Į ją veda 60 pakopų laiptai iš tašytų

akmenų. Ant aukštos kalvos stovinti barokinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra kompozicinis ir

idėjinis Kalvarijų ansamblio centras. Ji artimai susijusi su Kryžiaus kelio stotimis ir yra neatskiriama jų

dalis. Kalva, ant kurios pastatyta šventovė, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną, o trys

Kryžiaus kelio stotys (31–33), skirtos paminėti Jėzaus nukryžiavimą, mirtį ir nuėmimą nuo kryžiaus,

įkomponuotos tiesiog pačioje bažnyčioje. 31 ir 33 stotis yra įrengtos prie išorinių transepto sienų, o 32-

ji – šventovės viduje, ji sutampa su Didžiuoju altoriumi.

Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, perdengta skliautais. Jos fasadą puošia du aukšti

77,5 m į viršų siaurėjantys bokštai, užbaigti plastiškų formų šalmais. Architektūrines statinio formas

išryškina polichromija. Pagrindinis bažnyčios fasadas itin puošnus, išilgintų formų, langai, nišos, sienas

skaidantys piliastrai kuria vertikalų ritmą, pabrėžia formų kilimą į viršų. Šis fasadas atgręžtas į

 

83 Šiaudinis, Vytautas.. Vilniaus maldos namai. Vilnius, 2001, p. 22.

84 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 250.

31 

 

                                                           

Kryžiaus kelią, į kurį kalvos šlaitu veda statūs, aukšti laiptai. Žvelgiant nuo laiptų apačios, bažnyčios

architektūra atrodo ypač iškilminga, išryškėja jos formų vertikalumas.(žiūrėkite priedą Nr.8- aut . past.)

2.2.1. Nukryžiuotojo altorius

Didysis, Nukryžiuotojo, altorius yra viso bažnyčios interjero sakralinis centras. Kartu jis yra

svarbiausia Kryžiaus kelio stotis (32), skirta Išganytojo mirčiai ant kryžiaus paminėti. Altorius

priglaustas prie presbiterijos galinės sienos ir užima beveik visą jos aukštį ir plotį. Pirmajame altoriaus

retabulo tarpsnyje pakabinta malonėmis garsėjanti XVII a. Nukryžiuotojo figūra, jai iš abiejų pusių

sukomponuotos kolonos, tarp kurių stovi keturios skulptūros, vaizduojančios:

Švč. Mergelę Mariją,

Šv. Joną,

Šv. Nikodemą ir Šv. Juozapą iš Arimatėjos – dalyvavusius Jėzaus Kristaus kūną nuimant nuo

kryžiaus ir palaidojant. (žiūrėkite priedą Nr.12- aut. past.)

Mažesniame, paprastesnių formų viršutiniame tarpsnyje pakabintas kryžių laikančios Šv. Elenos

paveikslas. Didžiojo altoriaus architektonika glaudžiai susijusi su presbiterijos skliauto tapyba – virš

šio altoriaus nutapyta Dievo Apvaizdos akis yra architektūrinės jo struktūros užbaigimas, vadinamoji

„glorija“, o kartu susieja Nukryžiuotojo figūrą su virš jos nutapytu „Veraikonu“ ir dar aukščiau

iškylančiu angelų garbinamos erškėčių vainiku vainikuotos Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu. Taip nuo

kryžiaus aukos bei kančios tikinčiojo žvilgsnis ir mintis vedami prie Jėzaus gailestingumo ir meilės

apmąstymų. Didysis altorius sykiu yra ir kulminacinė kryžiaus kelio stotis, žyminti Atpirkėjo mirtį. Tad

tikintieji skatinami dar labiau pajausti Kristaus mirties ir Eucharistijos tapatumą, dar labiau išgyventi

Jėzaus buvimą „čia ir dabar“.85

Didžiajame altoriuje kabanti Nukryžiuotojo figūra nuo seno tikinčiųjų laikyta stebuklinga, prie jos

patirta malonių. Per didįjį bažnyčios gaisrą figūra nuo dūmų esą pajuodusi, bet stebuklingai išvengusi

liepsnų ir nesudegusi. Minima, kad XVIII a. antrojoje pusėje prie Nukryžiuotojo buvo pakabinta 60

votų. Nemažai votų matyti ir XIX a. pabaigos altoriaus nuotraukose. Lotyniškas užrašas – Non istum

 

85 www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 30

32 

 

                                                           

Christum sed Christum crede per istum – virš figūros primena, kad tikrasis malonių šaltinis yra ne pati

skulptūra, bet Viešpats, kurį ši figūra tik vaizduoja - ,,Ne tą Kristų, bet per tą tikėk Kristų‘‘.86

XVIII a. dominikonai Nukryžiuotojo kultą skleidė ir platindami paveikslėlius su grafiniu jo

atvaizdu. Vienuoliai dominikonai Kalvarijas valdė iki 1850 metų.

Kristaus kančios temai, be Didžiojo altoriaus, buvo skirtas ir Susimąsčiusiojo Jėzaus altorius.

Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje viešam tikinčiųjų gerbimui yra išstatyta Šv. Kryžiaus

relikvija.(žiūrėkite priedą Nr.9-aut. past.)

Cilindrinius vidurinės navos skliautus ir šios navos sienas viršuje puošia įspūdingos XVIII a.

pabaigos freskos. Manoma, kad sienų tapybos autorius – dominikonas tapytojas Kristupas Polubinskis.

Tapyba sukurta sausos freskos (al secco) technika. Skliautų puošybai panaudotas tuo metu populiarus

iliuzinės tapybos būdas – figūros dėstomos architektūriniame fone, optiškai pratęsiančiame ar

atveriančiame bažnyčios erdvę. Tapyboje įkūnyta įdomi, LDK bažnyčių mene retai vaizduota legenda

apie Šv. Kryžiaus atradimą ir išaukštinimą. Tai vienintelis šiai temai skirtas sienų tapybos pavyzdys

Lietuvoje. Šv. Kryžiaus tema freskose yra siejama su Kristaus viešosios veiklos ir Švč. Jėzaus Širdies

temomis. Presbiterijos skliautą puošia alegorinė scena „Švč. Jėzaus Širdies adoracija“, navos dalyje

sukomponuotos trys pagrindinės „istorinės“ scenos, perteikiančios svarbiausius epizodus iš Šv.

Kryžiaus legendos:

„Konstantino Didžiojo mūšis su Maksencijumi“,

„Šv. Elena atranda tikrąjį kryžių“ ir (žiūrėkite priedą Nr.10-aut. past.)

„Šv. Kryžiaus išaukštinimas“.( žiūrėkite priedą Nr.11-aut. past.)

Visos šios skliauto scenos pavaizduotos meistriškai nutapytame iliuzinės architektūros fone.

Tikinčiojo žvilgsniui atsiveria panoraminiai vaizdai, nukeliantys į krikščionybės istorijos pradžią ir

pasakojantys apie stebuklingą tikrojo, gyvybę nešančio, kryžiaus atradimą bei pagarbinimą, per Jėzaus

Širdies paveikslą primenantys tikrąją kryžiaus aukos prasmę ir istorinius vaizdus labai gražiai

susiejantys su Didžiajame altoriuje kabančia Nukryžiuotojo figūra. 87

Aštuonios mažesnės kompozicijos išdėstytos skliauto liunetėse. Jose pavaizduotos scenos iš

Kristaus gyvenimo ir veiklos bei jo stebuklai :

„Kristus Simono namuose“,  

86 Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. Vilnius, 2001, p. 22.

87 www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 30

33 

 

                                                           

,,Moterys prie Kristaus kapo“,

„Kristus ir nusidėjėlė“,

„Prekeivių išvarymas iš šventyklos“,

„Dviejų neregių pagydymas“,

„Lozoriaus prikėlimas“,

„Kalno pamokslas“

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios freskas tyrinėjusios menotyrininkės Rimantės Meldytės nuomone,

prie freskų idėjinės programos sukūrimo galėjo prisidėti Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis

(1726–1794), 1776 m. organizavęs Vilniaus vyskupijoje jubiliejinių metų iškilmes. Taigi Kalvarijų

bažnyčios freskos savo tema ir idėjomis ne tik atspindi dominikonams būdingą kenčiančio Jėzaus temą,

ne tik susijusios su Kryžiaus kelio programa, bet ir su platesniu XVIII a. pabaigos religinio gyvenimo

kontekstu. Jose atgarsį rado ir jubiliejinių malonės metų pamoksluose skelbtos atgailos, dvasinio

gyvenimo atnaujinimo temos, ir tuo metu sustiprėjęs Švč. Jėzaus Širdies bei Jėzaus gailestingumo

kultas.88

2.2.2. Šv. Kryžiaus relikvija

Imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, 82 metų senutė, atvyko 326 metais į Jeruzalę ieškoti

kryžiaus, ant kurio mirė pasaulio Išganytojas, Jėzus Kristus. Bet nebuvo likę nei ženklų, nei padavimų

krikščionių tarpe, kur reikėtų ieškoti Viešpaties kryžiaus. Stabmeldžiai, norėdami išdildinti iš žmonių

atminties Jėzaus kančios ir palaidojimo vietą, užvertė ją akmenimis ir įvairiomis atmatomis, o vėliau

pastatė ten stabmeldžių paleistuvystės deivės Veneros žinyčią. Ten, kur Viešpats Jėzus palaidotas,

stabmeldžiai pastatė Jupiterio statulą.

Todėl į tas vietas krikščionys nebevaikščiodavo. Šv. Elena teiravosi visų, kas tik galėjo bent kiek

pasakyti, kur reikėtų ieškoti Kristaus kryžiaus. Ji sužinojo, jog žydai turėjo paprotį greta pasmerktojo ir

nužudyto žmogaus lavono laidoti atskiroje duobėje visus įrankius, kuriais pasmerktajam padaryta

 

88 Ten pat.

34 

 

                                                           

mirtis. Todėl reikėjo surasti vietą, kur Jėzus buvo palaidotas. Atėjo vienas žydas, vardu Judas, kuris

vėliau priėmęs krikštą, vadinosi Kirijaku, ir pasakė šv. Elenai einant jų šeimos padavimu, kur buvo

palaidotas Jėzus Kristus.

Pamaldi karalienė liepė nuversti stabmeldžių pastatytas dievaičiams patalpas, nuvalyti vietą nuo

visų šiukšlių. Pradėjo kasinėti. Buvo rastas Kristaus kapas ir trys kryžiai. Ten buvo geležinės vinys,

kuriomis buvo prikaltas prie kryžiaus Jėzus, ir Piloto sustatytas įrašas lentelėje. Nebuvo žinoma, kuris

tų trijų priklauso Išganytojui, o kurie piktadarių kryžiai. Nežinota kas daryti. Imperatorienė klausėsi

Jeruzalės vyskupo šv. Makaro patarimo. Jis buvo 39 iš eilės Jeruzalės patriarchas, pirmas pasirašęs

Nikėjos santarybės nutarimus, uolus tikėjimo gynėjas, mirusis 353 metais. Šv. Makaras pasakęs Elenai,

jog mieste pavojingai serga viena ponia. Tegul paliepia nunešti tuos kryžius pas ligonę ir ten juos

išbando. Pats Šv. Makaras meldėsi ir prašė, kad Dievas stebuklu parodytų, kuris yra tikrasis Išganytojo

kryžius. Dviem kryžiais palytėta, ligonė nepasveiko, bet pridėjus trečią ji atsikėlė sveika. Tuo būdu

buvo atpažintas Viešpaties Jėzaus kryžius. Šv. Elena pastatė Jeruzalėje Išganytojo prisikėlimo bažnyčią

toje vietoje, kur Viešpats Jėzus buvo palaidotas, ir Atradimo bažnyčią, kur buvo surastas šv. Kryžius.

Šv. Kryžiaus relikvijų dabar turi daug bažnyčių. Rohault de Fleury (1870 m.) apskaičiavo ir

paskelbė, kad iki mūsų dienų yra išlikusi viena keturiasdešimtoji tikrojo kryžiaus dalis. Kitos dalys

žuvo bažnyčių gaisruose.

Šv. Kryžiaus atradimo šventė Vakaruose imta švęsti trys šimtai metų vėliau, apie 650 metus, ir

tai gegužės 3 dieną, kai tasai kryžius buvo imperatoriaus Heraklijo grąžintas Jeruzalėn 629 metais.

Per Jėzaus Kristaus sopulius ir Jo mirtį ant kryžiaus atsiteisėme su Juo dangaus Tėvui už mūsų kaltes,

įgavome Dievo sūnystės teises ir teisę įeiti į dangų. Pagerbkime Kristaus kryžių, prijungdami prie jo

savo kasdieninius vargus bei naštas, kaip atgailą už savo kaltes.89

Didžiuma senųjų Kalvarijų turėdavo Kryžiaus medžio relikviją, kurios gerbimas – svarbi Kristaus

kančios kulto dalis. Tokia relikvija yra ir, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje. Vilniaus Kalvarijų

bažnyčioje taip pat saugomas XVIII amžiaus relikvijorius su Šv. Kryžiaus medžio relikvija.

Relikvijorius yra meniškas, sidabrinis, auksuotas, papuoštas kalnų krištolu. 1960 m. relikvijorius buvo

pavogtas. 2002 m. relikvijorių pavogęs asmuo jį grąžino Vilniaus katalikams per Minsko ir Slucko

stačiatikių metropolitą Filaretą. Pati relikvija per tuos keturis dešimtmečius jau buvo dingusi –

relikvijoriuje buvęs dokumentas leidžia manyti, jog pati Šv. Kryžiaus dalelė buvo laikoma atskirai nuo

 

89 Šventųjų gyvenimai kiekvienai metų dienai. Čikaga, 1949, p. 125 (be autoriaus).

35 

 

sidabrinio kryžiaus, todėl jos likimas nežinomas. Metropolitas Filaretas iš Jeruzalės patriarcho išrūpino

kitą Šv. Kryžiaus relikviją ir įdėjo ją į Vilniaus katalikams grąžinamą relikvijorių. 2003 m. gegužės 4-

ąją Vilniuje švęstos relikvijoriaus grąžinimo iškilmės. Šventoji relikvija išstatyta viešam tikinčiųjų

gerbimui šoniniame Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje.

2.3. Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys ir jų struktūra

2.3.1. 35 stočių Kryžiaus kelias Vilniaus krašto lietuviai Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelią dažniausiai eidavo iš savo parapijų

procesijomis, nešdami bažnytines vėliavas ir liturginius reikmenis. Taip pat vaikštant Kryžiaus kelius

maldininkai tradiciškai neša gėles, kurias aukoja koplyčiose, bei žvakes, kurias koplyčiose degina.

Pagrindinių stočių apvaikščiojimas prasideda nuo koplyčios ,,Pas Sopulingąją Dievo

Motiną‘‘.(žiūrėkite priedą Nr.31 – aut. past.) Einant į ,,Paskutinė vakarienė‘‘ koplyčią giedama giesmė

,,Broliai, atminkim‘‘. Priėję maldininkai suklaupia, skaito tai vietai skirtą skaitinį, kalba maldą

(žiūrėkite priedą Nr.32 - aut. past.).

Einant link antros stoties ,, Prie Alyvų kalno‘‘ giedama arba kalbama Visų Šventųjų litanija.

Klūpant pasimeldus, giedant giesmę Alyvų daržely‘‘, einama prie trečios stoties ,,Viešpats Jėzus

meldžiasi Alyvų sode‘‘, ten lenkiamasi ir bučiuojama žemė.(žiūrėkite priedą Nr33 – aut. past.)

Toliau giedant likusius giesmės ,,Alyvų daržely‘‘ posmus einama prie ketvirtosios stoties

,,Viešpaties Jėzaus suėmimas‘‘ (žiūrėkite priedą Nr.34 – aut.past.). Giedant giesmę ,,Dieve, mūsų

Sutverėjau‘‘, einama link penktosios koplyčios ,,Prie Kedrono upelio‘‘. Ji stovi ant Kedrono upelio

tilto. Žmonės brisdavo per upelį plaudavo skaudamas kūno vietas.(žiūrėkite priedą Nr. 35 – aut.past.)

Giedant giesmę ,,Viešpats labai nuliūdęs‘‘ lipama keliais į Ubagų kalną, kur stovi šeštoji stotis

,,Pirmuose vandens vartuose‘‘. Čia susirinkdavo elgetos - melsdavo ir giedodavo. Ši vieta nuo

neatmenamų laikų laikoma simboline žmonių gailestingumo ir brolybės arba aukų elgetoms aukojimo

teritorija (žiūrėkite priedą Nr.37 – aut. past.). Ši stotis simbolizuoja Šventojo miesto vartus,. kurie yra

trijų dalių. Stengiamasi eiti pro viduriniąją vartų dalį ,pro kurią ėjęs Jėzus Kristus, kryžiumi nešinas.

36 

 

Pasimeldus septintojoje stotyje ,,Pirmuose Siono vartuose‘‘, (žiūrėkite priedą Nr.38 – aut. past.)

giedant einama prie aštuntosios stoties koplyčios ,,Pas Aną‘‘ (žiūrėkite priedą Nr. 39 – aut.past.).

Čia tradiciškai pasimeldus, giedant giesmę ,,Jėzų atvedė pas Aną‘‘ yra einama prie devintosios

stoties ,,Pirmą kartą pas Kajafą‘‘(žiūrėkite priedą Nr.40 – aut. past.), dešimtosios stoties ,,Kalėjime‘‘

(žiūrėkite priedą Nr.41 – aut. past.) ir vienuoliktosios stoties ,, Antrą kartą pas Kajafą‘‘ (žiūrėkite

priedą Nr. 42 – aut. past.).

Einant link dvyliktosios stoties ,,Antruose Siono vartuose‘‘, prieinama kryžiaus formos pušis,

kurą maldininkai bučiuoja.(žiūrėkite priedą Nr.43 – aut. past.) Pasimeldus prie 12 stoties (žiūrėkite

priedą Nr.44 aut. past.) einama į 13 stotį ,, Pirmą kartą pas Pilotą‘‘, kuri yra dviaukštėje koplyčioje.

14 stotyje ,,Pirmą kartą Geležiniuose vartuose‘‘ atsiklaupiama, meldžiamasi ir skaitomi

skaitiniai.(žiūrėkite priedą Nr.45 – aut. past.)Praeinama pro viduriniąją vartų dalį ir pasiekiama

penkiolikta stotis/koplyčia ,,Pas Erodą‘‘. Ji tris kartus apeinama giedant maldą/giesmę ,,Viešpaties

Angelas‘‘ (žiūrėkite priedą Nr.46 – aut. past.). Vėl grįžtama 30 metrų atgal kur prie tų pačių vartų yra

šešiolikta stotis ,,Antrą kartą geležiniuose vartuose‘‘. Praeinama pro vieną iš šoninių dalių ,giedant

maldą/ giesmę ,,Kurs už mus kalnus kentėjai‘‘.(žiūrėkite priedą Nr.47 – aut. past.).

Einant link septynioliktos stoties ,,Pirmuose senojo miesto vartuose‘‘ giedamos suplikacijos

,,Šventas Dieve‘‘.(žiūrėkite priedą Nr.48 – aut. past.) Prie aštuonioliktos stoties ,,Antruose naujojo

miesto vartuose‘‘, sukalbamos maldos klūpant, praeinama pro vartus (žiūrėkite priedą Nr. 49 – aut.

past.) ir einama giedant 100 metrų prie devynioliktos stoties ,,Trečiuose naujojo miesto vartuose‘‘.

(žiūrėti priedą Nr.50 – aut.past.).

Prie dvidešimtosios stoties pasimeldę, perskaitę skaitinį, giedodami giesmę ,,Jau susirinko

taryba‘‘ eina į dvidešimt pirmą stotį ,,Rotušėje‘‘, kuri yra antrame aukšte (13 stoties) (žiūrėkite priedą

Nr.51 ,52 – aut. past.).

Toliau maldininkai eina link dvidešimt antros stoties ,,Viešpats Jėzus paima nešti kryžių‘‘

(žiūrėkite priedą Nr.53 – aut. past.) ir prie dvidešimt trečios stoties ,,Viešpats Jėzus pirmą kartą

parpuola po kryžiumi‘‘ (žiūrėkite priedą Nr.54 – aut. past.).

Maldininkai eidami link dvidešimt ketvirtos stoties ,,Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną‘‘

gieda giesmę ,,Stovi Motina‘‘. Pasimeldus prie šios stoties, kol vyrai kalba poterius, maldininkės

moterys išsipina plaukus ir garsiai rauda (žiūrėti priedą Nr.55 –aut. past.).

Dvidešimt penktoji stotis yra ,,Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių‘‘ (žiūrėti priedą Nr. 56 –

aut. past.). Pasimeldus ir giedant giesmę ,,Didi Globėja‘‘ einama į dvidešimt šeštą stotį ,,Veronika

37 

 

                                                           

nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą‘‘. Šią stotį ypač gerbė mergaitės ir moterys. Čia jos melsdavosi

Kristaus veido atvaizdui, kuris paliktas Šv. Veronikos drobėje.(žiūrėkite priedą Nr.57 – aut. past.).

Einant link dvidešimt septintos stoties ,, Viešpats Jėzus teismo vartuose parpuola po kryžiumi

antrą kartą‘‘ giedama giesmė ,,Krikščionies siela kiekvieno‘‘ (žiūrėkite priedą Nr.58 – aut. past.).

Toliau maldininkai giedodami giesmę ,,Marijos vardas‘‘ 160 metrų eina prie dvidešimt aštuntos

stoties ,, Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris‘‘ (žiūrėkite priedą Nr.59 – aut. past.).

Į dvidešimt devintąją stotį ,,Viešpats Jėzus prie Golgotos kalno parpuola po kryžiumi trečią

kartą‘‘ einama pro parapijos kapines. Kapinėse nutraukiama giesmė ,,Šviesa pasaulio viso‘‘ pagerbiant

palaidotus mirusiuosius (žiūrėkite priedą Nr.60. – aut. past.).

Einant link trisdešimtos stoties giedama giesmė ,,Jėzus dėl manęs baisiai sužeistas‘‘. Stotis

,,Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius‘‘ yra bažnyčios kairiosios sienos lauko pusėje, virš laiptų,

vedančių į šventorių(žiūrėkite priedą Nr.61 – aut. past.).

Trisdešimt pirmoji stotis yra ,,Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus‘‘ (žiūrėkite priedą Nr.62 – aut.

past.). Ši stotis yra bažnyčios kairiosios sienos navoje, lauko pusėje.

Trisdešimt antroji stotis ,,Viešpats Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus‘‘ yra virš centrinių

bažnyčios durų.(žiūrėkite priedą Nr.63 – aut. past.).

Giedant giesmę ,,Verkit angelai‘‘ einama prie navos, kuri yra bažnyčios dešinėje pusėje ,lauke.

Čia yra trisdešimt trečia stotis ,,Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus‘‘ (žiūrėkite priedą Nr.64 – aut

.past.). Už 20 metrų - bažnyčios šventoriaus dešinėje pusėje yra trisdešimt ketvirtoji stotis ,,Viešpaties

Jėzaus Kristaus kapas‘‘. Maldininkai sukalbėję maldą eina į koplyčią, kur bučiuoja Kristaus kapą ar

koplyčios žemę.(žiūrėkite priedą Nr. 65 – aut. past.).

Einant į trisdešimt penktą stotį ,,Švento Kryžiaus atradimas‘‘ giedama giesmė ,,Kryžiau

šventas‘‘(žiūrėkite priedą Nr,66 - aut. past.). Perskaitę skaitinį ir sukalbėję maldą eina prie didžiojo

altoriaus ir gieda maldą /giesmę ,,Viešpaties Angelas‘‘ ir tris kartus ,,Amžiną atilsį duok mirusiems,

Viešpatie‘‘, o prie altoriaus – malda/giesmė ,,Garbinkime Švč. Sakramentą‘‘ - pagarbinamas

Švenčiausiasis Sakramentas.90

 

90 Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 254-260.

38 

 

                                                           

Vėlyvojo Vilniaus baroko stiliaus bažnyčia ir koplyčios yra vienas gražiausių XVIII a. architektūros

paminklų. Bendraisiais savo komponavimo principais pagal Naujosios Jeruzalės sampratą jos

akivaizdžiai atstovauja XVII a. Katalikų Bažnyčios kultūrinei ir dvasinei tradicijai.

Vilniaus Kalvarijose, žingsniais matuojant atstumus tarp stočių ir nustatant atskirų „Jeruzalės

miesto“ dalių orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, Jeruzalės topografiją siekta atspindėti maksimaliai

tiksliai. Pavyzdžiui, nuo Piloto rotušės iki Nuėmimo nuo kryžiaus stoties yra 1321 žingsnis, nuo Alyvų

kalno iki Nukryžiavimo vietos – 6000, nuo Kajafo iki Piloto – 1000, nuo Piloto iki Erodo – 350

žingsnių ir pan.

Remiantis Adrichomijaus Šventosios Žemės ir Kristaus kančios kelio aprašymu, Vilniaus

Kalvarijos suskirstytos į dvi dalis. Suėmimo kelią nuo Paskutinės vakarienės kambario iki Ketvirtųjų

senojo miesto vartų sudaro 20 stočių, kurias žymi 8 mūrinės koplyčios, tiltas per Kedrono upelį, 1

mūriniai ir 7 mediniai vartai, o Kryžiaus kelią nuo Piloto rotušės iki Golgotos kalno – 15 stočių, kurias

žymi 12 mūrinių koplyčių. 91

2.3.2. 12 stočių Marijos takeliai

Nors Pirmoji kančios kelio stotis yra Paskutinės vakarienės kambarys, Kalvarijas apvaikščioti

paprastai pradedama nuo įžanginės Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos koplyčios. Pamaldumas

Dievo Motinai daugelyje XVII a. Kalvarijų yra svarbus, nes, remiantis apokrifine tradicija, Dievo

Motina pirmoji apvaikščiojusi Kristaus kančios kelią. Neretai Kalvarijose būdavo įrengiamos

Sopulingosios Dievo Motinos stotys, paprastai apvaikščiojamos atvirkštine nei pagrindinis kelias

tvarka.92

Vilniaus Kalvarijose ši tradicija irgi perimta: Marijos takelius sudaro 12 stočių, kurios prasideda

prie Viešpaties kapo ir eina priešinga Kančios keliui kryptimi iki Paskutinės vakarienės kambario. 1826

m. išleistame Vadove minimas ir keturių stočių Švč. Mergelės Marijos laidotuvių kelias, prasidėdavęs

Švč. Mergelės Marijos mirties namelyje, dabar veikiausiai vadinamame Sopulingosios Dievo Motinos

 

91 www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 28

92 www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 30

39 

 

                                                           

koplyčia, ir vesdavęs pro Vandens vartus bei tiltą iki jos palaidojimo koplyčios. Šie keliai būdavo

apvaikščiojami prašant laimingos mirties ir sielų išvadavimo iš skaistyklos.

Tačiau Vilniaus Kalvarijose Sopulingosios Dievo Motinos kultas neįgavo tokio plataus masto

kaip, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje ar daugelyje Lenkijos Kalvarijų. Visas dėmesys čia nukreiptas į

Nukryžiuotąjį ir į Šv. Kryžių. Toks prasminis kryptingumas, išreikštas puikiai apgalvotais visų statinių

tarpusavio santykiais ir meistriškai išnaudotomis kraštovaizdžio ypatybėmis, – išskirtinis šių Kalvarijų

bruožas.

Didžiuma mūrinių koplyčių yra keturkampės, kelios – pasagos formos, Marijos koplytėlė – su

nedidele daugiakampe apside. Daugelis jų tiktai vieno aukšto su piramidiniais ar dvišlaičiais stogais,

skliautais ir arkomis. Iš pirmo žvilgsnio labai panašios koplyčios išties skiriasi stogo forma, langų

angomis, puošyba.

Architektūra išsiskiria seniausios koplyčios – Kristaus kapo (pastatyta, matyt, 1683 m.) ir

veikiausiai maždaug to paties amžiaus Marijos koplyčia. Abi uždaros ir didesnės negu kitos Kryžiaus

kelio stotys. Marijos koplyčioje yra mažas altorėlis, o Kapo koplyčioje – vos ne žmogaus dydžio

Kristaus kūno skulptūra. Giliai panirusi į žemę koplyčia, žyminti tris (IX, X, XI) stotis. Požemyje,

tartum Jeruzalės laikų rūsyje, kur po suėmimo buvo įmestas Jėzus, stovi Jėzaus skulptūra. Viena

didžiausių koplyčių – Rotušės. Ji dviaukštė, taip parodoma, kad Jėzus Rotušėje lankėsi dukart. Ant

tiltelio per Kedroną įrengta paprasta, liaudies menininkų įvairiose Lietuvos vietovėse statytas

koplytėles primenanti medinė koplyčia.93

Septyneri mediniai ir vieneri mūriniai vartai simbolizuoja apsivalymo, perkeitimo vietas.

Mūriniai, arba Geležiniai, vartai trijų angų, masyvūs, su mažais, čerpėmis dengtais stogeliais. Mediniai

vartai lengvi ir labai paprasti. Visi vartai papuošti kryželiais, o mediniai – ir dantytais karnizais.

Prie vartų irgi klaupiamasi ir meldžiamasi. Tradiciškai vengiama vartų šoninių skyrių, ypač kairiojo,

manant, jog pro jį neva ėjęs Kristaus išdavikas. Stengiamasi eiti pro vidurinę dalį, pro kurią, nešinas

kryžiumi, ėjęs Jėzus Kristus.94

 

93 www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 30

94 www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 23

40 

 

III DALIS. VILNIAUS VERKIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO

PAMALDUMO PRAKTIKŲ VIETA IR REIKŠMĖ VILNIAUS ŠV. KRYŽIAUS

ATRADIMO PARAPIJOS ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE

Tyrimo organizavimas ir eiga

Siekiant išsiaiškinti apie išsaugotas ir praktikuojamas Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio

pamaldumo praktikas Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo parapijos švietimo įstaigose: Baltupių vidurinėje

mokykloje, Šv. Juozapo kunigų seminarijoje ir parapijos jaunimo maldos grupėje, buvo atlikta anketinė

apklausa 2011 metų gegužės mėnesį.

Buvo paruošta anketa su 10 klausimų, kuriuos paanalizavus buvo atskleista ką apklaustieji žino

apie Vilniaus Verkių Kalvarijų istoriją: įkūrimą,. sugriovimą ir atstatymą; kaip dažnai dalyvauja

parapijos organizuojamuose renginiuose per įvairias šventes; ar dalyvavo naujuose papročiuose,

kuriuose gerbiamas Gailestingojo Jėzaus kultas.

3.1 Švento Juozapo kunigų seminarijoje

Į pateiktus klausimus atsakė 5 klierikai.

Į pirmą klausimą: ,,kada sužinojote apie šią vietovę‘‘ buvo atsakyta, kad trys žinojo nuo

vaikystės, vienas, kai įstojo į seminariją, kitas - nuo 2004 metų.

Į antrąjį klausimą: „kokią praktiką praktikuojate lankydami šią šventovę (individualią ar

bendruomeninę)“ buvo atsakyta: vienas individualią; du - tik bendruomeninę; kiti du- abi praktikas.

Trečiuoju klausimu buvo siekta ištirti: ,,kaip dažnai lankote šioje šventovėje organizuojamus

renginius‘‘? Iš penkių apklaustųjų, keturi atsakė ,kad lanko du - trys kartus į metus; (jaunimo vakarai,

Sekminėse ,Kryžiaus kelias); vienas – vieną kartą metuose per Sekmines.

Ketvirtasis klausimas buvo skirtas paanalizuoti: ,,kokias dvasines patirtis patyrėte:

41 

 

a) pirmaisiais mėnesio penktadieniais? Atsakymuose pateikta, kad keturi nedalyvavo, o vienas

liudijo bendruomeninės maldos įtaką;

b) gavėnios Didįjį penktadienį? Atsakymuose - keturi nedalyvavo, vienas patyrė Dievo

gailestingumą;

c) gegužės 3 dieną (Šv. Kryžiaus Atradimo dieną)? Atsakymuose - keturi klierikai nedalyvavo,

vienas patyrė kančios jausmą.

d) per Sekmines? Atsakymuose - vienas nedalyvavo ,o kitų patirtys: jautėsi džiaugsmo ir gyvo

tikėjimo dvasia; vidinis džiugesys, ramybė, noras giedoti; džiaugsmas, kad susirenka daug žmonių; yra

bendros Šv. Mišios lietuvių ir lenkų kalba; Šv.Mišias aukoja vyskupas; suvokiau, kad Kristus už mane

kentėjo asmeniškai;

e) per Švč. M. Marijos ėmimo į dangų (Žolinę)? Atsakymuose niekas iš apklaustųjų

nedalyvavo;

f) rugsėjo 14 dieną (Šv. Kryžiaus Įšaukštinimo dieną)? Atsakymuose - trys klierikai

nedalyvavo, o dviejų patirtys yra tokios: dėkingumas, pagarba Dievui; prie relikvijoriaus dėkoju Dievui

už Atpirkimą ir Kryžiaus pergalę;

Penktasis klausimas: ,,ar dalyvavote vaikų Šv. Mišiose ir Kryžiaus kelyje su agape vaikams‘‘?

Atsakė, kad nei vienas nedalyvavo;

„ar dalyvavote Šv. Mišiose priimant Sutvirtinimo Sakramentą‘‘? Atsakė- iš penkių dalyvavo

keturi klierikai;

,,ar dalyvavote rekolekcijose; šviesos kelyje kurį organizuoja jaunimas?‘ Atsakė, kad nei vienas

nedalyvavo rekolekcijose, bet visi ėjo šviesos kelią su jaunimu.

Šeštasis klausimas: ,,ar dalyvavote renginiuose, kuriuose buvo nešamas Kryžius, Šv. Faustinos

relikvijorius, Gailestingojo Jėzaus paveikslas‘‘? Iš penkių apklaustųjų tik vienas atsakymuose

dalyvavo.

42 

 

Septintas klausimas ,,ar dalyvavote 12 stočių Sopulingosios Dievo Motinos takelių

apvaikščiojime“? Iš penkių klierikų vienas dalyvavo.

Į aštuntąjį klausimą - ,,ar dalyvavote 2002 gegužės 19 dieną pašventinant atstatytas Kalvarijų

Kryžiaus kelio stotis“ atsakė, kad nei vienas nedalyvavo.

Į devintąjį klausimą: ,,Kokie Vilniaus Verkių Kalvarijų kelio apeiginiai papročiai jums yra

žinomi“ iš penkių-trys parašė: „kad žino apie renginius: Sekminių dienomis skirtus jaunimui, vaikams,

kunigams ir vienuoliams; apie kryžiaus kelio giesmes, dūdmaišį, apie šviesos kelią.

Į dešimtąjį klausimą: ,,ką žinote apie pagrindines ir pridėtines stotis“? Visi atsakė, kad nieko

nežino.

Į klausimą: ,,jūsų idėjos ir pasiūlymai“ buvo pasiūlymas įkurti piligrimų namus.

3.2. Tyrimo Baltupių pagrindinėje mokykloje

Tyrime dalyvavo 10 klasės tikybą lankantys mokiniai. Mokytojai Aurikai vadovaujant

apklausiau 10 moksleivių, kuriems jau 17 metų.

Į pirmą klausimą ,,kada sužinojote apie šią vietovę‘‘ atsakė du –nuo 7 metų; trys - nuo 10 metų;

du - nuo 12 metų, du - nuo vaikystės; vienas- neatsimena kada.

Į antrąjį klausimą: ,,kokią praktiką praktikuojate lankydami šią šventovę (individualią ar

bendruomeninę) atsakė: penki moksleiviai – individualią; keturi – bendruomeninę, o vienas - asmeninę.

Į trečią klausimą: ,,kaip dažnai lankote šioje šventovėje organizuojamus renginius‘‘ rys atsakė,

kad lanko 2 kartus į metus; vienas- kryžiaus kelią einą kiekvieną kartą su parapija; keturi - retai; du -

niekada.

Į ketvirtąjį klausimą: ,,kokias dvasines patirtis patyrėte, lankantys šioje šventovėje‘‘ iš dešimties

moksleivių 3 parašė, kad gavėnios Didįjį Penktadienį patyrė sąžinės ramumą; pirmąjį mėnesio

penktadienį sielos apvalymą; per Sekmines palengvėjimą.

43 

 

Į penktąjį klausimą: ,,ar dalyvavote vaikų Šv. Mišiose ir Kryžiaus kelyje su agape vaikams; Šv.

Mišiose priimant Sutvirtinimo Sakramentą; rekolekcijose; šviesos kelyje, kurį organizuoja jaunimas

vienas iš dešimties moksleivių priėmė Sutvirtinimo Sakramentą; vienas dalyvavo vaikų Šv. Mišiose ir

kryžiaus kelyje su agape vaikams.

Nei vienas nedalyvavo renginiuose atspindinčiuose Dievo Gailestingumo kultą (6 klausimas).

Į septintą klausimą ,,ar dalyvavote 12 stočių Sopulingosios Dievo Motinos takelių

apvaikščiojime‘‘ buvo atsakyta, kad tik 2 iš 10 moksleivių dalyvavo.

Į aštuntą klausimą: ,,ar dalyvavote 2002 metais gegužės 19 dieną pašventinant atstatytas

Kalvarijų Kryžiaus kelio stotis“ visi atsakė, kad nedalyvavo.(buvo aštuonmečiai).

Į devintą klausimą: „kokie Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginiai papročiai jums

yra žinomi?‘‘ ir į dešimtą klausimą: ,,Ką žinote apie pagrindines ir pridėtines stotis‘‘ visi dešimt

apklaustųjų atsakė, kad nieko nežino.

3.3.Tyrimo su Vilniaus Šv.Kryžiaus Atradimo parapijos jaunimo gyvenime

Tyrime dalyvavo 16- 24 metų jaunimas. Apklausus 12 jaunuolių iš jaunimo grupės, kuri

įsikūrusi prie parapijos buvo gauti tokie atsakymai:

Į klausimą: ,,kada sužinojote apie šią vietovę‘‘ aštuoni atsakė, kad nuo vaikystės žinojo; du -

nuo 2003 metų; vienas - nuo 1996 m.; vienas - prieš pusę metų. Iš tokių atsakymų tampa aišku, kad

beveik visi yra gimę šioje vietovėje.

Į antrąjį klausimą: ,,kokią praktiką praktikuojate lankydami šią šventovę‘‘ keturi atsakė, kad

praktikuojantys abi –individualią ir bendruomeninę; aštuoni –tik bendruomeninę praktiką.

Trečias klausimas: ,,kaip dažnai lankote šioje šventovėje organizuojamus renginius“ visi

dvylika atsakė, kad labai dažnai, beveik visuose parapijos organizuojamuose renginiuose.

Į ketvirtą klausimą: ,,kokias patyrėte dvasines patirtis“:

44 

 

a) pirmaisiais mėnesio penktadieniais? Atsakymai: ,,man visuomet čia gera‘‘; „išgyvenau

didžiulę meilę‘‘; ,,sustiprėjo maldingumas‘.

b) Gavėnios Didįjį Penktadienį?. Atsakymai: ,,patyriau susikaupimą‘‘; ,,religinius apmąstymus,

ne įprastai pakylėtai išgyvenau Šv. Mišias per Velykas; sužinojau apie velyknakčio liturgiją ir

Velyknaktį; po atgailos patyriau susikaupimą; patyriau kryžiaus pagarbinimo reikšmę sielai;

c) Per gegužės 3 dieną (Šv. Kryžiaus atradimo dieną)? Atsakymai: du jaunuoliai patyrė ypatingą

pakilią nuotaiką ir atsivertimą;

d) Per Sekmines> Atsakymai: du priėmė Sutvirtinimo Sakramentą. Kiti patyrė

bendruomeniškumą, dvasios pilnatvę ,džiaugsmą, Šv. Dvasios išsiliejimą, bendrystę, džiaugsmą.

e) Per Švč. M. Marijos ėmimo į dangų šventę (Žolinę)? Atsakymai: du apklaustieji patyrė

Marijos motinišką šilumą, artumą ,didingumą.

i) per rugsėjo 14 dieną (Šv. Kryžiaus Įšaukštinimo dieną)? Atsakė, kad vienas iš 12 patyrė

susikaupimą ir dėkojo Dievui.

Į penktą klausimą: ,, ar dalyvavote vaikų Šv. Mišiose ir Kryžiaus kelyje su agape vaikams; Šv.

Mišiose priimant Sutvirtinimo Sakramentą; rekolekcijose; Šviesos kelyje, kurį organizuoja jaunimas‘‘

buvo atsakyta, kad visi dvylika dalyvavo visur.

Į šeštą klausimą: ,,ar dalyvavote renginiuose atspindinčiuose Dievo Gailestingumo kultą‘‘ buvo

atsakyta, kad trys dalyvavo nešant Šv. Faustinos relikvijorių, Gailestingojo Jėzaus paveikslą ir Kryžių.

Į septintą klausimą: ,,ar dalyvavote 12 stočių Sopulingosios Dievo Motinos takelių

apvaikščiojime“ atsakyta, kad iš dvylikos dalyvavo šeši.

Į aštuntą klausimą: ,,ar dalyvavote 2002 metų gegužės 12 dieną pašventinant atstatytas

Kalvarijų Kryžiaus kelio stotis‘‘ atsakyta, kad trys iš dvylikos dalyvavo.

45 

 

Į devintą klausimą: ,, kokie apeiginiai papročiai yra žinomi‘‘ buvo atsakyta, kad žino apie

pušies bučiavimą , bridimą per Kedrono upelį; keli giesmes žino ir moka, maldas moka, ėjimą keliais

prisimena.

Į dešimtą klausimą; ,,ką žinote apie pagrindines ir pridėtines stotis“ penki jaunuoliai atsakė, kad

žino istoriją.

Prie idėjų ir pasiūlymų buvo pateikta:

1. Lauko scenoje galėtų vykti chorų koncertai.

2. Parapija galėtų turėti teatro trupę, sukuria būtų galima vaidinti į vairias misterijas.

3. Parapija galėtų įkurti savo muziejų.

4. Siūlau džiaugsmingą tikėjimo šventimą.

5. Vesti Kryžiaus kelią su Šv. Faustinos dienoraščiu.

6. Gerbti tradicijas bei kunigus, gilinti tikėjimą.

46 

 

IŠVADOS

Atliktas darbas leidžia daryti išvadas.

1. Šiandien Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio liaudies pamaldumo praktikos Vilniaus Šv.

Kryžiaus Atradimo parapijos švietimo įstaigose yra praktikuojamos sąlyginai.

2. Analizuojant literatūrą ,Šventąjį raštą ,popiežiaus Jono Pauliaus II ENCIKLIKAS, bažnyčios

dokumentus, ir dalyvaujant renginiuose, kuriuos organizuoja Vilniaus Verkių Kalvarijų Šv. Kryžiaus

Atradimo parapijos dvasininkai, parapijiečiai, kartu su ganytojais, galima teigti, kad iš Lietuvos

Katalikų Bažnyčios pamaldumo praktikų išsiskiria Kalvarijos, kurias sudaro Kristaus ir Marijos kančiai

pagerbti skirtų vietų, arba stočių, esančių atviroje erdvėje ar bažnyčių šventorių bei kluatrų koplytėlėse

su įtaisytais paveikslais ar skulptūromis, lankymai, apmąstant Kristaus kančią, kalbant maldas, giedant

giesmes, grojant muzikos instrumentais bei atliekant tam tikras apeigas.

3. Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias, atstatytas ir pašventintas tapo dovana tautai patyrusiai kančių

ir netekčių. Katalikybė sugebėjo pritaikyti vietos religines- kultūrines sąlygas katalikybės

monolitiškumui ir dogmatiškumui, bažnytinėms kalendorinėms šventėms ir apeigoms.

4.Apklausus Šv. Juozapo seminarijos klierikus, Veprių Šv. Kryžiaus parapijos moksleivius ir

jaunimo maldos grupės tikinčiuosius, teigtina, kad gilų kontempliatyvų tikėjimą, norą dalyvauti

parapijos renginiuose, dirbti savanoriais, melstis, giedoti., eiti į Kalvarijos Kryžiaus kelią,

piligriminius žygius turi tos parapijos šeimos, kurių vaikai užaugo kartu su atgimusiomis Kalvarijomis,

tėvų ir senelių pamaldumas Apklausus Vilniaus Šv. Juozapo seminarijos klierikus, galima daryti

išvadas ,kad. jie aktyviai dalyvauja visuose renginiuose: Kryžiaus kelio apvaikščiojime per Sekmines,

pirmaisiais mėnesio penktadieniais, jaunimo Šviesos kelyje, patirdami džiaugsmą, ramybę, vidinį

susikaupimą, aktyviai įsijungia į parapijos dvasinį gyvenimą. Maldos patirtis brandina ir stiprina,

patyrus Dievo meilę ir gailestingumą seminaristai dalijasi tais dvasios turtais bendruomenėje.

5. Apklaustieji jaunuoliai liudijo, kad ne tik aktyviai dalyvauja parapijos renginiuose bet dažnai

individualiai apvaikšto stotis. Jų pasaulėžiūroje sustiprėjo maldingumas, patyrė Šv. Dvasios išsiliejimą

- kaip meilės dvasią, dėkoja ir meldžiasi už kunigus ,kurie ten dirba.

47 

 

6. Mokykloje apklausus dešimtos klasės mokinius, lankančius tikybą, atskleista, kad jie

nedalyvauja tuose renginiuose, nors yra girdėję apie ten vykstančius renginius. Jų šeimose nėra tėvų ir

senelių, kurie praktikuotų apvaikščiojimą Kryžiaus kelio stočių. Trečdalis apklaustųjų pasakė, kad

patinka po tas vietoves pasivaikščioti , pasėdėti, nes jaučia ramybę. Galima teigti, kad šio pamaldumo

tikėjimo pradžia yra šeima. Mokytojai gali paskatinti įsijungti į parapijos bendruomenės gyvenimą,

ypač praktikuojant Dievo Gailestingumo pamaldumą.

48 

 

ŠALTINIAI

1. ARSI, lith. 40,f.278v-279v // Jėzuitų archyvas Romoje.

2. Enciklopedija Katolicka 1,Lublin, 1973.

3. Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Kaunas,1996.

4. Liturginis maldynas. Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija. Vilnius,1996.

5. Popiežiškoji kultūros taryba. Dėl kultūros pastoracijos // Bažnyčios žinios. Kaunas, 2000, nr. 22, p. 15–16.

6. Sekminės 2002. Vilniaus Kalvarijos, Vilnius, 2002 m. (bukletas, be autoriaus).

7. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis testamentas. Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

8. www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 23

9. www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 28

10. www.vilniauskalvarijos.ltindex;php/id 30

LITERATŪTA

1. Bačkys, A. J. Pratarmė // Vilniaus Verkių kalvarijų maldynas ir giesmynas / sudarytojas ir parengėjas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2008, p.6.

2. Barcik, Józef Symeon Barcik OFMConv. Kalwaria Pacławska. Akademia Teologii Katolickiej, Warszawa, 1985.

3. Cantalamesa, Raniero. Dvasios giesmė. Gyvieji akmenėliai Kaunas, 2010.

4. Droga Krzyżowa. Dzieje nabożeństwa i antologia współczesnych tekstów / opr. ks. J. Kopeć CP. Księgarnia Św. Wojciecha, Poznań, 1987.

5. Eliade, Mircea. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997.

49 

 

6. Janonienė, Rūta. Naujoji Jeruzalė ant Verkių kalvų // Vilniaus Kalvarijos / leidinį sudarė kun. Kęstutis Latoža. Pavilnių ir verkių regioninių parkų direkcija, Vilnius, 2002, p. 19 – 32.

7. Janonienė, Rūta. XVI a. pradžios sienų tapyba Vilniaus bernardinų bažnyčioje // Menotyra. Vilnius, 2002, nr. 2 [27], p. 37-45.

8. Giedraitis, Liudas. Verkių virsmai // Liaudies kultūra. Vilnius, 1997, Nr.6, p.1-6.

9. Gerutis, Jonas. Apeigos Rymo Katalikų bažnyčios. Žvaigždės sp.1908.

10. Kajackas, Algimantas. Bažnyčia liturgijoje. LKC, 1997.

11. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimas po Vilnių. Ir jo apylinkės. Vilnius, 1991.

12. Kirstukas, Eduardas. Kalwaria Wileńska. Vilnius, 2001.

13. Kroll, Gerhard. Jėzaus pėdomis. Vilnius, 1997.

14. Lietuvos vienuolynai. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1998.

15. Meškuotytė-Laužikienė, Andželika. Vilniaus Kalvarijos // Katalikų pasaulis 1, Vilnius, 1994, p. 9-10.

16. Mitkowska, Anna. Polskie kalwarie. Zakład narodowy im. Ossołińskich wydawnictwo, Krocław-Warszawa-Kraków, 2003.

17. Motuzas, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2004.

18. Motuzas, Alfonsas. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Kaunas, 2003.

19. Motuzas, Alfonsas. Vilniaus ir Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginė muzikos ypatumai // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis XV, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius, 1999, p.405 – 535.

20. Przewodnik po wystawie roku 1863. Lwów, 1863 (be autoriaus).

21. Radvila, M. K.,,Našlaitėlis‘‘. Kelionė į Jeruzalę. Vilnius: Mintis, 1990.

22. Ratzinger, Jozeph. Jėzus iš Nazareto. Katalikų pasaulio leidiniai, 2007.

23. S.M. Pašventintos atstatytos Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys // Bažnyčios žinios. Kaunas, 2002 m. gegužės 31 d., nr.10, p.12-13.

24. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. Vilnius, 2001.

25. Šventųjų gyvenimai kiekvienai metų dienai. Čikaga, 1949 (be autoriaus).

50 

 

26. Vaišnora, Juozas. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958.

27. Valančius, Motiejus. Raštai 2. Vilnius, 1972.

28. Vilniaus Kalvarijos. Vilnius ,2002 (be autoriaus).

29. Vilniaus Kalvarijos / leidinį sudarė kun. Kęstutis Latoža. Pavilnių ir verkių regioninių parkų direkcija, Vilnius, 2002.

30. Vilniaus Verkių kalvarijų maldynas ir giesmynas / sudarytojas ir parengėjas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas. – Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2008.

31. Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. Vilnius, 2002.

32. Vojevodskaitė, A, Buvęs dominikonų vienuolynas. Vilnius, 1988.

51 

 

LAIMUTĖ LUOMONAITĖ

Summary

One of Lithuania Catholic church practices of devoutness- calvarias. Calvarias Roads of

The Cross are the one of objects of European Catholic religijon history, ethnology and

ethnomusicology scien ces.

The work is new and original not only because of it‘s theme which was researched for

the first time.

The first part analyses the Catholic Church‘s approach to marriage and family,the

second part of the paper discusses the theoretical aspects of the Catholic upbringing of

preschool age children in the family, and the thitd part gives the analysis and

interpretation of the practical aspects in Catholic education of preschool children.