1

Vilniaus universitetas

Istorijos fakultetas

Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

Paveldosaugos studijų programa

Magistro darbas

Darbo vadovė: lekt. dr. Marija Drėmaitė

Vilnius 2010

2

Turinys ĮVADAS .............................................................................................................................................. 3

Vokiečių gatvė istoriografijoje ...................................................................................................... 11 Vokiečių gatvė Vilniaus miesto istoriografijoje........................................................................ 11 Vadovai po Vilnių ..................................................................................................................... 15 Vokiečių gatvės paveldosauga istoriografijoje.......................................................................... 18

1. VOKIEČIŲ GATVĖ – PARADINĖ MAGISTRALĖ SU BULVARU........................................ 20 1.1. Vokiečių gatvės kaita perstatymo projekte: 1953-1955 m. .................................................... 20 1.2. Paveldosauginis aspektas: kodėl nebuvo išsaugotas senasis Vokiečių gatvės užstatymas?... 25

1.2.1. Vokiečių gatvės perstatymo idėjos kilmė........................................................................ 26 1.2.2. Pastatų vertės ir paminkliškumo samprata ...................................................................... 29 1.2.3. Vokiečių gatvės perstatymas sovietinės senamiesčių rekonstrukcijos kontekste............ 31

2. VOKIEČIŲ GATVĖS NAMŲ PAVELDOTVARKA ................................................................. 35 2.1. XX a. 7 deš. tvarkyba Vokiečių gatvėje Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos kontekste .... 40 2.2. Vokiečių gatvės namų tvarkyba Vilniaus senamiesčio regeneracijos projekto kontekste ..... 45 2.3. Vokiečių gatvės tvarkyba nepriklausomoje Lietuvoje ........................................................... 50

3. VOKIEČIŲ GATVĖS TVARKYMO IDĖJOS IR GATVĖ PAVELDOSAUGOJE.................... 55 3.1. Gatvės atgaivinimo vizijos, grįstos istoriniu aspektu ............................................................. 59

3.1.1. Gatvės istorinio charakterio interpretacijos..................................................................... 59 3.1.2. Gatvės istorinio vaizdo atkūrimas ................................................................................... 64

3.2. Vokiečių gatvė – vieta miesto projektams įgyvendinti .......................................................... 70 IŠVADOS.......................................................................................................................................... 72 LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS .................................................................................... 75 PRIEDAS Nr. 1. Gatvės perstatymo eiga 1945-1955 m. planuose ................................................... 79 PRIEDAS Nr. 2. Vokiečių gatvės kaita. Ikonografija PRIEDAS Nr. 3. Paveldotvarkos ir kitų tvarkybos darbų lentelė PRIEDAS Nr. 4. Tyrimų, darytų pietinės Vokiečių gatvės pusės namams, lentelė PRIEDAS Nr. 5. Pietinės Vokiečių gatvės pusės tvarkyba 1954-2005 m. PRIEDAS Nr. 6. Detali pietinės Vokiečių gatvės pusės tvarkybos darbų ir tyrimų lentelė PRIEDAS Nr. 7. Vokiečių gatvės namų kaita. Ikonografija PRIEDAS Nr. 8. Vokiečių ir Rūdininkų gatvių kampo užstatymo projektai PRIEDAS Nr. 9. Vokiečių gatvės tvarkymo vizijų kaita 1956-2003 m. PRIEDAS Nr. 10. Interviu su architektu Augiu Guču [2010-05-12] PRIEDAS Nr. 11. Interviu su paveldosaugininku Jonu Glemža [2010-05-18] SANTRAUKA ANGLŲ KALBA (SUMMARY)

3

ĮVADAS

Vilniaus miesto Vokiečių gatvė – viena iš centrinių senamiesčio gatvių, esanti į rytus nuo

rotušės. Vieta liudija jos istorinę reikšmę. Iš tiesų, istoriografijoje šią gatvę sutinkame kaip vieną

seniausių, svarbiausių Vilniaus gatvių, daugiatautę ir daugiakonfesę, miestietišką, kartu ir bajorišką.

Gatvės susiformavimas datuojamas nuo XV a. I p., sąlygotas Magdeburgo teisių suteikimo Vilniaus

miestui. Pavadinimo kilmė paprastai nurodoma nuo vokiečių tautybės žmonių ar atvykėlių, kurie

apskritai vadinti „Vokiečiais“. Gatvės vieta lėmė jos prekybinę paskirtį ir reikšmę: arčiau rotušės

esančių namų patalpos prie gatvės prekybai galėjo būti pritaikytos tuoj po rotušės įkūrimo šioje

vietoje 1. XVII a. pr. gatvė jau visa mūrinė, beveik išimtinai priklausė magistrato jurisdikcijai ir

gausiai gyvenama miesto valdančiųjų. Dalies pastatų savininkai buvo didikai: Sapiegos,

Bžostovskiai, Kiškos, Vainos, o posesijų aplink Liuteronų bažnyčią – ši bendruomenė. Kaip ir viso

miesto pastatų architektūra, taip ir Vokiečių gatvės atskirų namų išvaizda kito pagal to laikotarpio

stilių, madą, konstrukcijas. Kiek bendresnės tendencijos atsirado cariniu laikotarpiu, per kurį dalis

namų paaukštinti iki keturių aukštų, pirmuose aukštuose vyravo dideli vitrininiai langai, neretai

pagal juos ir antruose aukštuose2. Visu šiuo laikotarpiu gatvė kito tik atskirose posesijose ir

pastatuose. Gatvė kaip erdvė liko tokia pati, kryptis, plotis, linkiai. Tad šio laikotarpio procesus

tikslingiau įvardyti Vokiečių gatvės raida.

Pirmoji sovietinė okupacija atnešė ir pirmąsias senamiesčio, kartu ir Vokiečių gatvės, kaitos -

rekonstrukcijos idėjas (1941 m. specialistų iš Maskvos vizitas), kurios pradėtos įgyvendinti pačioje

antros sovietinės okupacijos pradžioje (nuo 1945 m. imtasi griuvėsių valymo). To pasekoje, didelės

dalies gatvės istoriją ir raidą liudijusių namų neliko: per karą šiaurinė gatvės pusė ir dalis pietinės

smarkiai sugriauta, o po karo visai nugriauta, kaip ir didžioji dalis su ja besiribojančių 32-34, 55

kvartalų. Gatvė, iki tol kitusi tik atskirų posesijų ribose, buvo visiškai pertvarkyta, panaikinant jos

užstatymą, kartu erdvę, kryptį. Būtent nuo šio laikotarpio kalbame ne tik apie Vokiečių gatvės namų

kaitą, bet ir apie gatvės erdvė kaitą. � � � � � � � � � � � e � � � � � � � �Dar nebaigus gatvės griovimo pradėti kurti jos užstatymo planai, kurių būta įvairių, nuo

išlaikančių gatvės buvusį charakterį iki visiškai jį ignoruojančių. Įgyvendintas būtent ignoruojantis

aplinką, praeitį gatvės erdvės sprendimas ir Anikinų projektuotas užstatymas. Išplatėjusios gatvės

kontrastingumas senamiesčio aplinkai, naujo užstatymo ir senos dalių kontrastas viena kitai,

sąlygojo, jog gatvės buvusio charakterio atkūrimo projektai, rečiau tiesiog erdvės užstatymo planai,

1 XVII a. 4 deš. prekybai pritaikytos patalpos prie gatvės buvo beveik visoje atkarpoje nuo rotušės iki Mėsinių gatvės: krautuvės, vaistinės, smuklės. Einant link Trakų gatvės taip pat buvo kelios vaistinės, smuklė. Remiantis Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006 2 Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 196

4

rasdavosi kiekvieną dešimtmetį, pradedant 1960 m. iki pat 2004 m. Nė vienas jų taip ir nebuvo

įgyvendintas, ir tai lėmė vis naujo projekto atsiradimą. Vis nauji gatvės tvarkymo planai skyrėsi

tarpusavyje santykiu su istorine gatvės praeitimi: nuo gatvės istorijos ignoravimo, iki jos

interpretavimo ir net atkūrimo. Taigi gatvės kaitos tyrimas apima tiek įgyvendintus projektus, tiek

likusius planuose, kartu, tiek vizualinę jų kaitą, tiek ir paties požiūrio į Vokiečių gatvės sutvarkymą.

Beveik visais atvejais išplatintos gatvės erdvės pertvarkymo planai, kaip ir pirmasis, lėmęs

išplatinimą, atsirasdavo didesnių projektų įtakoje: Vilniaus rekonstrukcijos, Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos, abiejų regeneracijos, Vilniaus senamiesčio detaliojo plano ar miesto statybos

planų,. Todėl gatvės tyrime labai svarbus kontekstas: požiūris į paminklus/paveldą ir konkrečiai

Vilniaus senamiestį, senamiesčio gatvės suvokimas ir būtent Vokiečių gatvė tame kontekste.

Kaita vyko ne tik visos gatvės mastu, bet ir atskirose erdvėse: atskiruose kvartaluose,

sklypuose, namuose. Vokiečių gatvės išskirtinumą paveldotvarkos kontekste įrodo kvartalų

rekonstrukcijų projektai, kurie tiek pirmasis parengtas, tiek pirmasis pradėtas įgyvendinti yra palei

Vokiečių gatvę. Vokiečių gatvės namus apimantis 61 kvartalas buvo pirmasis, kuriam parengtas

kompleksinis kvartalo rekonstrukcijos projektas. Kitoje gatvės pusėje esantis 32 kvartalas buvo

pirmasis, kuriam pradėta vykdyti kvartalo rekonstrukcija 3.

Tiek tai, kad Vokiečių gatvės pertvarkymas įgyvendintas vienintelį kartą, tiek iškart po to sekę

kvartalų rekonstrukcijos projektai lėmė, jog atskiri šios gatvės namai, posesijos ir kvartalai fiziškai

kito daug greičiau ir intensyviau nei pati gatvė. Per tyrimo laikotarpį, kiekvieną dešimtmetį, nuo

šeštojo iki XXI a. pirmojo dešimtmečio, pietinės gatvės pusės visuose namuose vykdyti tvarkybos ir

paveldotvarkos darbai, tyrimai, tuščiuose sklypuose – nauja statyba. Tai, pirma, rodytų

nenutrūkstamą paveldosaugininkų dėmesį šiai gatvei. Antra, nesibaigiančią jos kaitą.

Be abejo, pastatų paveldotvarka – nuolatinis procesas ir ne kiekvienas paveldotvarkos darbas

yra keičiantis autentišką pastato substanciją. Tačiau sovietinio laikotarpio paminklotvarką kaip

keičiančią, patvirtina J. Markevičienės tyrimas: 1945-1987 m. 74-ių Vilniaus senamiesčio kvartalų

nugriautų statinių bei suardytų posesijų skaičius siekia beveik 500 4. Be to, susipažinus su didžiąja

dalimi Vokiečių gatvės namų, kvartalų tyrimų ir praktinių darbų archyvine medžiaga (žr. Priedą Nr.

4), matyti, jog, jeigu visos gatvės erdvės žymiausi pasikeitimai vyko iki septintojo dešimtmečio, tai

pietinės pusės namų ir posesijų kaita tuo metu tik įsibėgėjo. Ji mažiau pastebima, ypač kol tai liečia

vidaus erdves; be to, apėmė mažesnes teritorijas, kvartalus ar paskirus namus. Taigi gatvės kaitos

tyrimas apima ir namų kaitą.

3 Tiesa, Vokiečių gatvę su šio kvartalo rekonstrukcija tiesiogiai mažai kas sieja.Senųjų gatvės namų, įėjusių į šį kvartalą jau nebuvo, o naujieji – ką tik užstatyti. 4 Vilniaus kultūros paveldo apsauga Lietuvos respublikos (1939-1940), Sovietų Sąjungos okupacijos bei aneksijos pradžios (1940-1941 ir 1944-1945) ir nacistinės Vokietijos okupacijos (1941-1944) laikotarpiu Iš Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939-1945, Vilnius, 1999, p. 174

5

Teorinis darbo aktualumo lygmuo išryškėjo analizuojant istoriografiją. Todėl pastaroji

pateikiama platesnė, atskiroje dalyje, po įvado, idant iliustruotume, viena, Vokiečių gatvės kaip

objekto (tiek istoriniu, tiek paveldosaugos aspektu) neištyrimą, antra, jos, tik kaip pavyzdžio

vaidmenį paveldosaugos literatūroje.

Antrasis, vizualinis arba praktinis aktualumo lygmuo – Vokiečių gatvės vizualinis kontrastas.

Išplatinus gatvės erdvę ir apstačius kontrastingais aplinkai namais, kurie neturi ryšio nei su kita

gatvės puse, nei su senamiesčio aplinka, mes visada turėsime „konfliktinę“ gatvės ir aplinkos

situaciją. Be kita ko, dabartinės gatvės išvaizdos ir istoriografijoje įtvirtinto šios gatvės įvaizdžio

kaip vienos seniausių, svarbiausių ir ankstyviausių, neatitikimas skatina ir atkūrimo planus. Būtent

todėl vis nauji gatvės atstatymo ar erdvės pertvarkymo planai nuolat atsiranda jau penkis

dešimtmečius.

Be to, per okupacijos laikotarpį prarastų vertybių atkūrimas, nors nebėra visuotinai priimtinas,

vis dar skatinamas tiek valdžios pareigūnų (vis atgimstančios sinagogos atstatymo idėjos), tiek

dalies paveldosaugos specialistų (Valdovų rūmų atstatymas); prielaidas tam suteikia ir galiojantys

teisės aktai. Galiojančiame Vilniaus apsaugos reglamente Vokiečių gatvės skvero tvarkybai

numatyta restauravimas, vertingų elementų ir galimo sunaikinto užstatymo atkūrimas.

Susipažinus su temos istoriografija ir šaltiniais, keliama hipotezė, jog Vokiečių gatvė

paveldosaugoje svarbi ne tik kaip iliustratyviausias senamiesčio perstatymo pagal socialistinius

principus pavyzdys Lietuvoje, bet, apskritai, kaip erdvė, atspindinti Lietuvos paveldosaugos ir

paveldotvarkos raidą. � � � � � � � � � � � � � � �Darbo objektas yra Vokiečių gatvės kaita ir požiūrių į ją kaita atskirais XX a. II p. – XXI a. pr.

Vilniaus senamiesčio paveldosaugos etapais. Darbo tikslas yra ištirti ir nustatyti tuos pokyčius ir jų

priežastis. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai.

1. Įvardyti Vokiečių gatvės pasikeitimus ir jų eigą laikotarpiu iki teisinės senamiesčio

apsaugos (t.y. iki 1959 m.). Nustatyti gatvės kaitos priežastis tiriant Vokiečių gatvę per XX a. II p. –

XXI a. pr. laikotarpio požiūrį į paveldą ir senamiesčių rekonstrukciją.

2. Ištirti Vokiečių gatvės tvarkymo vizijas, jų skirtumus, bendrumus. Aptarti kontekstą, per

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos, abiejų regeneracijų, Vilniaus senamiesčio detalųjį planą ir

miesto statybos procesus, tiek, kiek juose skirta dėmesio, apskritai, gatvėms ir konkrečiai Vokiečių

gatvei.

3. Aptarti Vokiečių gatvės namų paveldotvarką senamiesčio rekonstrukcijos, abiejų

regeneracijos projektų, senamiesčio apsaugos projektų kontekste. Išskirti atskiriems paveldosaugos

etapams būdingus tvarkybos būdus. � � � � � � � e � � � �

6

Tyrime naudoti analitinis, lyginamasis, aprašomasis ir statistinis metodai. Aprašomasis

metodas pirmiausia pasitelkiamas įvykusiems gatvės ir namų pokyčiams išdėstyti, nes didelė dalis

faktinės medžiagos, susijusios konkrečiai su Vokiečių gatve nėra publikuota ir yra nauja. Analitinis

ir lyginamasis metodai naudojami kaitos priežastis išskirti, analizuojant sovietinį senamiesčio

rekonstrukcijos modelį, senamiesčio apsaugos ir tvarkybos reglamentus ir lyginant šiuo senamiesčio

modelius su Vokiečių gatvės kaita, tvarkybos būdais, ir vizijomis. Lyginamasis metodas, be

Vokiečių gatvės ir konteksto lyginimo, svarbus ir pačios gatvės erdvės ir atskirų namų kaitos

palyginimui laike. Statistinis metodas svarbus gatvės namų paveldotvarkos skyriuje. Čia jis

pasitelkiamas išskirti gatvės tvarkybos tendencijoms visame tyrimo laikotarpyje. � � � � � � �Šaltiniai sudaro tyrimo medžiagos pagrindą. Juos galima išskirti į kelias grupes: kvartalų ir

namų tyrimai, Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos, regeneracijos projektai, Vokiečių gatvės

perstatymo ir atstatymo projektai, planai, ikonografija, interviu.

Remiantis kvartalų ir namų tyrimais rašytas pietinės Vokiečių gatvės pusės paveldotvarkos

skyrius. Svarbiausią tokių tyrimų dalį sudaro restauravimo, rekonstrukcijos techniniai darbo

projektai, architektūrinės statybinės dalys ir planai. Tokiose dalyse nurodoma ką ketinama

restauruoti, konservuoti, kas griaunama, kur kertamos angos, atidengiamos nišos ir pan. Tokiu būdu

galima suprasti, kokio masto buvo tvarkybos darbai. Dauguma pietinės gatvės namų turi bent po

kelis tomus tyrimų medžiagos, todėl visumoje susidaro gausus skaičius šaltinių. Būtent todėl jų

sąrašas pateikiamas atskirai prieduose, grupuojant pagal namus, kvartalus, be to, toks pateikimas

leidžia tolimesnį šios medžiagos analizę, lyginimą tarpusavyje.

Tiek paveldotvarkos tiek gatvės atstatymo kontekstui svarbūs Vilniaus senamiesčio apsaugos

projektai: rekonstrukcijos projekto architektūrinė statybinė dalis 5 ir aiškinamasis raštas 6, pirmojo

Vilniaus senamiesčio regeneracijos projekto architektūriniai meniniai tyrimai 7, Vilniaus

senamiesčio apsaugos reglamento 8 dalys skirtos Vokiečių gatvės tvarkybai. Šie projektai leidžia

suvokti Vokiečių gatvės tvarkybą ir atstatymo idėjas platesniame kontekste bei kartu stebėti kiek

procesai Vokiečių gatvėje būdingi Vilniaus senamiesčio apsaugos etapams. Kontekstui buvo

vertinga ir E. Riaubienės disertacija 9, kurios viena dalis apima kiekybinę ir kokybinę Lietuvos

paveldotvarkos analizę.

5 Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 6 Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, pagrindiniai dėsniai (aiškinamojo rašto IV tomas), 1958, VAA, F. 2 B. 101-9 7 Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389 8 http://www.heritage.lt/vln_regl/index.htm 9 Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681

7

Vokiečių gatvės perstatymo ir atstatymo medžiaga taip pat daugiausia nepublikuota, išskyrus

pora straipsnių apie 1987 m. ir 2004 m. planus. Atstatymo planai išsibarstę po archyvus. 1985 m. V.

Bakšienės projekto pristatymas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve 10, 1983 m. galerijos

išilgai Vokiečių gatvę projektas yra perfotografuotas ir saugomas Lietuvos centrinio archyvo

fotodokumentų skyriuje 11. 1953 m. užstatymo projektas 12, 1986 m. D. Griciaus pėsčiųjų zonos

įrengimo 13 ir 1987 m. A. Ambraso, A. Trimonio ir G. Adlio užstatymo vizijos 14 yra Vilniaus

apskrities archyvo Paminklų konservavimo instituto fonde.

Ikonografinė medžiaga svarbi tyrime tiek kaip papildanti turimą tekstinę medžiagą, teik

savarankiškai. Tokių ikonografinių šaltinių, kurie svarbūs kaip liudijimas, o ne iliustracija, nedaug

ir tokios fotografijos iš pirmųjų pokario metų, kadangi liudijimų iš tų metų nedaug ir kiekviena

tokia fotografija, ypač su įrašyta data, leidžia aiškiau suvokti gatvės perstatymo eiliškumą. Be

fotografijų svarbos atskirai, jos svarbios visos kartu grupuojant jas tam tikroms temom: pagal

namus, gatvės erdvė. Tokiu būdu vizualiai išryškėja didžiulis gatvės kaitos mastas ar atskirų namų

pakeitimai per laikotarpius. Svarbiausia ikonografija, iliustruojanti gatvės ir namų kaitą pateikta

Priede Nr. 2, kur prie kiekvienos nuotraukos žymimas jos šaltinis.

Planai, maketai turi išskirtinę svarbą gatvės tyrime. Didelė dalis gatvės perstatymo faktų

suformuota ir jų analizė grįsta remiantis tik Vokiečių gatvės rajono užstatymo planais, gatvės

išklotinėmis. Dalis Vokiečių gatvės tvarkybos vizijų taip pat turi tik planus, brėžinius – D. Griciaus,

A. Pilypaičio, antro regeneracijos projekto pasiūlyta. Dauguma planų, išklotinių yra parengti kartu

su tam tikru dokumentu. Tačiau tik retais atvejais, kaip A. Ambraso, A, Trimonio, G. Adlio

projektas yra saugomi kartu. Dauguma planų yra iš Kultūros paveldo centro archyvo, kur dalis jų

saugoma fonde F. 6. Planai, kuriais remtasi daugiausia ir kurie akivaizdžiausiai iliustruoja gatvėje

vykusius procesus pateikti Priede Nr. 1, kur nurodomas ir šaltinis.

Siekiant geriau suvokti Vokiečių gatvės atkūrimo idėjų eigą, imta interviu iš trijų architektų.

Tai V. Bakšienė – dviejų, 1985 m. ir 2003-2004 m., Vokiečių gatvės istorinio užstatymo atkūrimo

projektų autorė. A. Gučas – buvo vadovas antro regeneracijos projekto, numačiusio Vokiečių gatvės

užstatymo atkūrimą. J. Glemža – taip pat prisidėjęs prie minėto projekto, be kita ko, ilgą laiką

dirbęs paveldosaugos sistemoje, o nuo 9 deš. buvęs vyriausiu architektu Paminklų restauravimo

institute, kuriame per tą laikotarpį parengta net dvi (viena iš jų platesniame kontekste –antras

regeneracijos projektas) Vokiečių gatvės atkūrimo koncepcijos. Naudingiausias buvo susitikimas su

10 Renginio „Muziejaus gatvės sutvarkymo pasiūlymai“ protokolas, 1985, LLMA, F. 87 Ap. 1 B. 866 11 LCVA: 12535-21, 12611-2 (tas pats – 12535-15), 12611-4, 12535-22, 12535-7, 12535-24, 12611-5 (tas pats –12535-17), 12535-18, 12535-16, 12611-3 (tas pats –12535-20), 12535-19 (tas pats –12611-6). 12 Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 13 Gricius D. Vilnius, Muziejaus gatvės pritaikymas pėsčiųjų zonai, variantai, 1986, VAA, F. 2 B. 58-1061 14 Gasiūnas A. Muziejaus gatvės Vilniuje kapitalinis remontas, priešprojektiniai darbai, susipažinimas su objektu, teritorijos sutvarkymo koncepcija, 1987, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 3191 / VAA, F. 2 B. 58-1006

8

V. Bakšiene, tačiau architektė nenorėjo, kad pokalbis būtų įrašinėjamas, todėl jos atsiminimais

remiamasi tik ten, kur kitų šaltinių apie architektės minėtus faktus nėra. � � � � � � � � � � � Darbo struktūra formuojama pagal tyrimo objekto tikslą ir uždavinius. Yra du svarbūs

aspektai, sąlygojantys struktūrą: chronologija ir gatvės samprata. Pastaroji suvokiama kaip tam

tikros erdvės užstatymo ir gatvės visuma, kartu matomas ir jų atskirumas, kas ypač ryšku Vokiečių

gatvėje nuo XX a. penktojo dešimtmečio. Tai darbo struktūrą dalija į du lygmenis: Vokiečių gavės

kaitą ir atskirų gatvės namų kaitą. Kaitos terminas jau savaime reikalauja tam tikros chronologijos,

atskaitos taškų. Iš tiesų, būtent chronologinis aspektas vyrauja darbo dėstyme. Tikslesnės tyrimo

ribos būtų nuo 1945 m., kuomet pradėtas „griuvėsių valymas“ senamiestyje. Iš dalies apimama ir

1941 m. – kai socialistiniai architektūros ir urbanistikos principai pasiekia Lietuvą ir Vilniaus

senamiestį. Tyrimo pabaiga – 2004 m. – gatvės kaitos tyrime susiję su paskutiniais viešais Vokiečių

gatvės atkūrimo planais, ir 2005 m. paveldotvarkos tyrime – paskutinieji autorei žinomi

paveldotvarkos darbai Vokiečių gatvės pastatuose.

Vokiečių gatvė, būdama senamiestyje, nuo 1959 m. tvarkyta pagal senamiesčio reglamentus,

kuriuose, pirmiausia, ir atsispindi tiek pačio senamiesčio tiek paskirų namų (kartais ir gatvės) vertės

suvokimas, santykis su paveldu ir, atitinkamai pagal tai – namų ir gatvės tvarkybos būdai. Todėl

Vokiečių gatvės kaitos tyrimą tikslinga skaidyti tiek pagal paveldosaugos sistemos raidos etapus,

tiek pagal tuo metu galiojusius senamiesčio apsaugos projektus. Tyrimas paremtas laikotarpio

skyrimu į sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos dalis, remiantis, apskritai, tokiu Lietuvos

paveldosaugos sistemos dalijimu. Sovietmetis dar skaidomas į laikotarpį iki senamiesčio apsaugos

(1945-1959 m.) ir pagal galiojusius senamiesčio apsaugos projektus: Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos projektas (1959-1974 m.), pirmas regeneracijos projektas (1974 -1990 m.). Be kita

ko, šitoks tematinis laikotarpio dalijimas, tolygiai pasiskirsto ir laiko atžvilgiu, apima po 14-16

metų.

Tarp abiejų gatvės kaitai skirtų dalių įterpiama namų paveldotvarka, manant, kad ji geriau

atspindi atskiriems senamiesčio apsaugos projektams, kartu ir senamiesčio paveldosaugos etapui

būdingas tendencijas (išskyrus antrąjį senamiesčio regeneracijos projektą). Be to, kalbant apie

materialius pakitimus, namų paveldotvarka sekė iš kart po gatvės perstatymo šeštame dešimtmetyje,

nes visa gatvės erdvė daugiau iš esmės nekito.

Darbą sudaro įvadas, istoriografijos dalis, trys tyrimo dalys, išvados ir priedai. Priedai darbe

svarbūs aiškesniam temos vizualiniam ir struktūros suvokimui.

Išsami istoriografijos dalis prijungiama prie įvado, bet neišskiriama kaip atskiras skyrius, nes

yra tik prielaida Vokiečių gatvės kaitos tyrimui, viena iš priežasčių temos problemiškumui ir

aktualumui. Išskiriama skirtingų temų istoriografijos grupės: Vilniaus miesto istoriografija, vadovai

9

po Vilnių, paveldosaugos Lietuvoje istoriografija, kuriose sutinkama Vokiečių gatvė. Kiekvienos iš

šių grupių atveju aptariama, kiek dėmesio skiriama Vokiečių gatvei ir kokia jos samprata, įvaizdis.

Pirmoje dalyje gatvės kaitos iki teisinės senamiesčio apsaugos struktūra paremta įvykio ir

priežasties ryšiu: aptariami įvykę pokyčiai ir gilinamasi į tų pokyčių priežastis. Kiekvienam kaitos

faktui siekiama pateikti paaiškinimą, priežastį kiek tai leidžia istoriografija ir šaltiniai.

Antroje dalyje, paveldotvarkos tyrime aptariama paskirų namų tvarkyba, o per tai ir pietinės

gatvės dalies tvarkybos bruožai atskirais laikotarpiais. Paveldotvarkos darbai vertinami pagal tai,

(1) kiek jie keičia statinius ir jų artimiausią aplinką, (2) kiek jie atitinka laikotarpio kontekstą.

Kontekstas šiuo atveju – senamiesčio apsaugos reglamentai ir paveldotvarkos darbų reglamentacija.

Trečioji dalis skirta Vokiečių gatvės tvarkymo vizijoms, jų prielaidoms ir kontekstui, t. y.,

kaip gatvė suvokta to laikotarpio paveldosaugos sistemoje – rekonstrukcijos, regeneracijos

projektuose. Kartu išskiriama šių dokumentų pozicija Vokiečių gatvės atžvilgiu, nes būtent pirmieji

tvarkymo siūlymai ir atsirado kaip šių projektų dalis ir tik 9 dešimtmetyje ėmė rastis atskiri gatvės

sutvarkymo variantai. Apskritai, gatvės erdvės atgaivinimo variantus galime suskirstyti remdamiesi

jų santykiu su istoriniu gatvės užstatymu: (1) gatvės sutvarkymo koncepcija rėmėsi buvusiu gatvės

erdvės užstatymu, t.y. istoriniu aspektu ir (2) tuos, kuriuose buvęs gatvės užstatymas nėra svarbus,

Vokiečių gatvės erdvė čia svarbi tik kaip vieta įgyvendinti miestui reikalingiems projektams.

Tvarkymo koncepcijas, besirėmusias buvusiu užstatymu galime išskirtį į tas, (1.1) kurios siekė

atkurti buvusį užstatymą ir (1.2) tas, kurių tikslas buvo atkurti erdvę, charakterį, interpretuojant

buvusį užstatymą. S � � � � � �Vokiečių gatvės erdvė suvokiama jos dabartine teritorija į ilgį (nuo rotušės iki S. Neries

mokyklos) ir plotį (abiejų gatvės pusių apstatymo ribose), apimant ir namus, kurių sklypai (pietinės

gatvės pusės atveju – buvusios posesijos) išeina šią gatvę. Tekste gatvės pusės vadinamos šiaurine

(naujoji) ir pietų (palei senąją gatvės trasą). Iš tiesų, gatvė yra lenkta ir eina iš rytų į šiaurės vakarus,

todėl šaltiniuose neretai sutinkamas naujos gatvės dalies vadinimas rytine. Namų numeracija taip

pat naudojama dabartinė. Pirmąkart minint gatves apie kurias kalbama sovietmečio kontekste,

skliaustuose nurodomas ir jų to laikotarpio vardas, išskyrus cituojant ir pavadinimuose.

Platesnė, ir kvartų teritorijas apimanti Vokiečių gatvės samprata netikslinga: gatvės

perstatymas šeštame dešimtmetyje suformavo erdvę pačią sau, atsietą nuo konteksto (senamiesčio),

tokiu būdu šiaurinė gatvės pusė visiškai prarado ryšį su likusiais kvartalų (32, 33, 34) statiniais.

Paveldotvarkos ir tvarkybos terminai naudojami sinonimiškai ir Vokiečių gatvės atveju (tokie

naudoti) apima tyrimą, remontą, konservavimą, pritaikymą, restauravimą, atkūrimą. Apskritai,

10

tvarkyba šiandien suvokiama, kaip darbai atliekami kultūros paveldui išsaugoti 15. Turint omenyje,

kad tiek paveldo tiek jo apsaugos suvokimas kito, į tvarkybos terminą galime įtraukti ir perstatymas

(rekonstrukcija). Viena, sovietmečiu jis buvo reglamentuotu tvarkybos būdu. Antra, tuo metu jis

suvoktas kaip būdas kultūros paveldui išsaugoti. Nauja statyba suprantama kaip atskiras reiškinys.

Remiantis tvarkybos kaip darbų paveldui išsaugoti termino suvokimu, paveldotvarkos tyrimo

laikotarpį galime susiaurinti nuo 1954 iki 2005, t.y. pirmų ir paskutinių tvarkybos darbų datos. Visi

„tvarkybos“ darbai iki tol apsiribojo „griuvėsių valymu“, kurie, beje, suvokti kaip pagrindas

tolesnei senamiesčio pertvarkai, o tokiu būdu ir išsaugojimui. Griovimas ir vėliau naudotas

senamiesčio tvarkymui, pritaikymui, ir kaip suvokta, išsaugojimui: 1959 m. – „pilnai saugomas tik

gatvių užstatymas, atskiri vertingi kiemai. Susidėvėję, nors ir vertingi pastatai kvartalo viduje

griaunami“ 16, 1974 m. – senamiesčio pastatai, įvertinti IV kategorija, kaip nevertingi, – griaunami

ar rekonstruojami 17. Visgi, griovimas, kai tai liečia kultūros paveldo objektą, yra priešingas

tvarkybai veiksmas, kad ir kokie būtų jo tikslai. Vokiečių gatvės tvarkybos terminų sampratos kito

ir todėl aptariamos kiekvienu laikotarpiu atskirai.

Darbe rekonstrukcijos terminas keičiamas perstatymu, išskyrus kai terminas yra cituojamame

tekste ar pavadinime (Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, 61 kvartalo rekonstrukcijos

projektas ir pan.). Rekonstrukcijos termino atsisakoma siekiant išvengti painumo, nes šiuo terminu

pagal lietuviškąją sovietinę (o ir vėlesnę) tradiciją vadinamas esminis pastatų perdirbimas, o ne

atstatymas, kurį reiškia šis tarptautinis terminas 18.

Trečioje darbo dalyje dažnai naudojama atkūrimo sąvoka. Ji suvokiama kaip tyrimais pagrįsti

statybos ir kraštotvarkos darbai, kada tiksliai naujai sukuriamos neišlikusios dalys 19.

15 LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMAS, 2005 16 Iš Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 156 17 Kalbama apie VI senamiesčio kvartalų grupę. Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389, l. 52 18 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija, 2003, Nr. 10, p. 289 19 Pagal 2004 m. Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymą. Žiūrėti terminus.

11

Vilniaus Vokiečių gatvės istorija, o ir jos architektūrinė raida nėra plačiai tirtas objektas.

Nerasime šios gatvės raidai skirtų monografijų ar bent kiek platesnių mokslinių studijų. Kita vertus,

tai viena pagrindinių Vilniaus senamiesčių gatvių, kartu ir viena iš seniausių, be viso to, viena

daugiausiai praradusių savo senosios išvaizdos. Todėl kiekvienas rašantis Vilniaus miesto istorijos,

Vilniaus architektūros istorijos ir paveldosaugos temomis randa progų apie ją aptarti. Taigi šios

temos istoriografija, nors negausi, tačiau labai išskaidyta. Didesnis ar mažesnis dėmesys Vokiečių

gatvės objektui skiriamas (1) Vilniaus miesto istoriografijoje, (2) vadovuose po Vilnių, (3) Lietuvos

paveldosaugos raidos (tam tikro etapo ar aspekto) istoriografijoje. Taigi pirmojoje darbo dalyje

aptariama šių trijų sričių istoriografijos dėmesys, požiūris ir vertinimas (t.y. Vokiečių gatvės

įvaizdis) Vokiečių gatvės objekto.

Vokiečių gatvė Vilniaus miesto istoriografijoje Vilniaus miesto istoriografiją, kurioje skiriama dėmesio Vokiečių gatvės erdvei, galima

išskirti į dvi grupes: darbus, kuriuose aptariami � � � � � �

Vokiečių gatvės � � �

ir darbus, kuriuose

dėmesys skiriamas � � � e �.

Paskirų Vilniaus namų istoriją 20 nagrinėjančių knygų yra keletas. Pirmiausia tai – paminklų

sąvadai 21 bei A. R. Čaplinsko knygos 22. Tiek Vilniaus architektūros, tiek, apskritai, Vilniaus

paminklų sąvadai beveik nesiskiria, tiek architektūros objektais, tiek jų turinio aptarimu. Sąvaduose

gatvės kaip objekto nėra, objektas šiuo atveju yra paskiri architektūros paminklai, gatvė svarbi tik

kaip būdas išlaikyti knygoje sistemą. Sąvaduose pateikiami respublikinės ir vietinės reikšmės (tarp

jų –Vokiečių g. 2, 8, 10, 15, 16, 20, 22, 24, 28) paminklų istoriniai ir meniniai bruožai. Vokiečių

gatvės atveju tai, beje, išsamiausi šių namų tyrimai istoriografijoje (išskyrus Vokiečių g. 28 namą).

A. R. Čaplinkso darbai, skirti Vilniaus gatvėms, į savo tyrimą įtraukia ir kampinius Vokiečių

gatvės namus, besiribojančius su jo tiriamomis gatvėmis: Didžiąja, Rūdininkų, Domininkonų,

20 Išskirtinės architektūros ar žymių architektų kūriniai aptariami ir atskirai nuo gatvės. Tai Dailės parodų rūmai (Vokiečių g. 2), Tyzenhauzų rūmai (Vokiečių g. 28), Pociejų namas (Vokiečių g. 16), Liuteronų bažnyčia. Žiūrėti: Čerbulėnas K. Profesoriaus Martyno Knakfuso kūryba // Lietuvos TSR architektūros klausimai, Vilnius, 1981, Nr. VII, sąs. II, p. 55; Budreika E. Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 13, Vilnius, 1998, p. 28-31, 74-85; Drėmaitė M. Vilnius 1900-2005: naujosios architektūros gidas, Vilnius, 2005, H 13; Drėmaitė M. Vilnius 1900-2005: naujosios architektūros gidas, Vilnius, 2005, H 13; Drėmaitė M. Vytautas Edmundas Čekanauskas – romantiškos sielos modernistas // Archiforma, 2006, Nr. 4, p. 35; Gerliakas K. V. Čekanausko suprojektuotų pastatų apžvalga // Vilniaus architektūros mokykla XVIII-XX a., Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 2, Vilnius, 1993, p. 152, 153; etc 21 Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, 384 p. ; Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, Vilnius, 1988, T. 1, 591 p. 22 Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias. Pirma knyga: Rūdininkų gatvė, Vilnius, 2001, 296 p.; Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias. Antra knyga: Didžioji gatvė, Vilnius, 2001, 311 p.; Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 2001, 287 p.

12

Trakų. Kaip pats autorius nurodo, svarbiausia jo darbuose žmogus 23. Taigi ir gatvė šiuose darbuose

yra žmonių gyvenama erdvė, o konkreti gatvė suteikia tyrimui sistemą ir ribas kalbėti apie tam

tikroje konkrečioje erdvėje gyvenusius žmones. Visgi, tirtų Vokiečių gatvės namų 24 aprašymai yra

gausūs faktinės, iki tol neskelbtos šaltinių informacijos ir kartu įdomūs skaityti, pirmiausia, todėl,

kad įtraukiamos ten gyvenusių žmonių asmeninės istorijos.

Darbų, kuriuose Vokiečių gatvė tiriama kaip vientisa erdvė, yra gausiau. Čia, ko gero, vertėtų

darbų eiliškumą nustatyti pagal tų darbų tyrimo chronologiją (nes temos gana skirtingos).

Ankstyvajai (XIV–XV a.) Vilniaus miesto sandarai ir raidai skirtoje istoriografijoje nemažai

dėmesio skiriama vadinamam „Vokiečių miestui“ 25. “Vokiečių miesto“ teritorija paprastai

nurodoma Šv. Mikalojaus bažnyčios aplinka. Kartais įvardijama tiksliau: vienur – Kėdainių ir

Ligoninės gatvių aplinka 26, kitur – prie Lydos skersgatvio 27. Bet kuriuo atveju, remiantis

istoriografija, ankstyvasis „Vokiečių miestas“ neapėmė dabartinės Vokiečių gatvės. Tai šiek tiek

vėliau apgyventa teritorija. Todėl suprantama, ankstyvajai raidai skirtuose darbuose dėmesio šiai

gatvei nedaug ir didelių nuomonių skirtumų dėl jo atsiradimo nėra. Paskutinieji ankstyvajai

Vilniaus miesto sandarai skirti darbai: K. Katalyno ir G. Vaitkevičiaus straipsniai 28, J.

Markevičienės straipsnis 29 ir K. Katalyno monografija 30. Šiuose darbuose gatvės susiformavimo

laikotarpis nurodomas nuo XV a. I p. 31, o sąlyga gatvei formuotis įvardijama miesto plano

struktūros pasikeitimas, atsiradęs dėl Magdeburgo teisių suteikimo Vilniaus miestui 32.

23 „Valdos, jų planai, baldai, paveikslai, namų apyvokos daiktai <...> - tarsi teatrinė dekoracija. Svarbiausia – čia gyvenę žmonės“. // Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 2008, p. 7 24 Tai Vokiečių g. 28 ir namai, neišlikę po karo ir pokario rekonstrukcijos: „Europos“ viešbutis (Vokiečių-Dominikonų g. kampas, posesijos Nr. 411), kampinis Vokiečių ir Didžiosios g. namas (posesijos Nr. 385), namai, stovėję dabartinių Dailės parodų rūmų vietoje, ir išėję į Vokiečių gatvę (posesijų Nr. 295, 296, 297, 298). 25 „Vokiečių miestu“ įvardijama krikščionių kolonija, apgyvendinta XIV a. 26 Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV –XVII a., 2006, p. 64 27 Markevičienė J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandara XIV-XV amžiuje // Menotyra, 2002, Nr. 3 (28), p. 36 28 Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus miesto raida XIV –XVII amžiais // Baltų archeologija, 1995, Nr. 4 (7), p. 25-32; Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai, 2001, Nr. 8, p. 68-76 29 Markevičienė J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandara XIV-XV amžiuje // Menotyra, 2002, Nr. 3 (28), p. 30-45 Straipsnyje autorė pristato neskelbtą M. Moreliovskio veikalą „Užupis –seniausiasis Vilnius“. K. Katalynas monografijoje šį straipsnį komentuoja taip (p. 12-13): J. Markevičienė labai subjektyvi, M. Moreliovskio mašinraštis išliko ne visas, todėl J. Markevičienės darbu negalima remtis norint apibendrinti M. Moreliovskio idėjas. Tačiau pats monografijos autorius nepateikia jokių išlikusios M. Moreliovskio teksto dalies vertinimų. Todėl mūsų darbe remiamasi J. Markevičienės straipsnyje pateiktomis M. Moreliovskio idėjomis. 30 Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV –XVII a., 2006, 208 p. 31 K. Katalynas ir G. Vaitkevičius, rašydami apie Vilniaus plėtrą iki XV a., nurodo, jog „Vokiečių miestas” sparčiai plėtėsi į šiaurės rytus ir rytus, XV a. I p. priartėdamas prie Rotušės aikštės. To pačio straipsnio Vilniaus teritorijos, apgyventos XIV-XV a. sandūroje, plane jau vaizduojama Vokiečių gatvės atkarpa. // Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai, 2001, Nr. 8, p. 73-74 Тų pačių autorių ankstesniame tekste nurodoma, kad archeologinės radimvietės iki XV a. II p. visiškai užpildo XIV a. buvusius tuščius plotus tarp apgyvendintų masyvų (tame tarpe ir juosta besitęsianti nuo Trakų gatvės rytinės dalies išilgai Vokiečių gatvės iki pat Visų Šventųjų gatvės imtinai). // Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus miesto raida XIV –XVII amžiais // Baltų archeologija, 1995, Nr. 4 (7), p. 31-32 K. Katalyno monografijoje, apskritai, nerašoma, kada galėjo susiformuoti Vokiečių gatvė. Visgi, iš keleto Vokiečių g. kasinėjimų datavimo, galima numanyti XV a. pab. (p. 64, aptardamas Vilniaus plėtrą XV a. nurodo, jog Vokiečių g. aplinkos ir į š. r. nuo jos esančio rajono tyrimai nedavė patikimo informacijos kultūrinio sluoksnio horizontų datavimui.

13

Miesto ištakas, tačiau kartu ir vėlyvesnį laikotarpį, apima M. Lovmianskos Vilniaus istorija

iki 1655 metų 33. Pirmas skyrius (knygoje – trys skyriai) skirtas miesto topografijai. Viena iš jo

dalių –gatvės, skersgatviai, turgūs. Išryškėja toks Vokiečių gatvės vertinimas: miestietiška

(įvardijama Magistrato jurisdikcijoje), viena seniausių (atsirado kaip Vilkomirsko trakto dalis) ir

svarbiausių 34.

J. Marošeko studija apie Vilniaus miesto gatves XIV-XVIII a. 35 tiesiogiai liečia Vokiečių

gatvės raidą. Atskirai nėra rašoma nei apie Vokiečių, nei apie kurios kitos gatvės raidą. Pasirinkta

gatves nagrinėti per jų priklausymą vienai ar kitai jurisdikcijai. Tad visame tekste aptinkame keltą

Vokiečių gatvės raidos aspektų. Ši gatvė tekste, pirmiausia, suvokiama viena seniausių miesto

jurisdikcijos erdvių 36, be to, viena svarbiausių ir turtingiausių 37. Gatvių raidos aptarimas per

jurisdikcijas leidžia išryškinti teisinius, nuosavybės ir religinius prieštaringumus, egzistavusius

tokiose teritoriškai mažose erdvėse, tarp jų – ir Vokiečių gatvėje 38.

Vokiečių gatvės, kaip svarbios Vilniaus žydų istorijai, t.y. žydiškos, sampratą galima rasti J.

Šiaučiūnaitės-Verbickienės žydų istoriją LDK nagrinėjančioje knygoje 39. Aptariant žydų

gyvenamąją erdvę mieste, tarp kitų žydų gyvenamų LDK miestų, dažnai minimas ir Vilniaus

Vis tik, Vokiečių 20 namo kieme rasta XV a. radinių (p. 71). Be to, kalbant apie XVI-XVII a. Vilniaus plėtrą Vokiečių g. apskritai nebeminima. J. Markevičienės tekste, pristatančiame M. Morelowskio hipotezę, tiesiogiai apie Vokiečių gatvės susiformavimą nekalbama. Pirmą kartą ji minima XVI a. kontekste (po miesto sienos pastatymo), nurodant, jog tuo metu viena svarbiausių tapo Vokiečių-Vilniaus gatvių ašis (p. 36). Vadinasi, gatvė jau buvo susiformavusi iki minimo laikotarpio, tačiau svarbą įgijo tik tuomet. 32 Pagal M. Moreliovskį XVI a. nauji keliai susiformavo pastačius miesto sieną [Magdeburgo teisės išdava]. Tuomet � �e � � � � � � � � � e � � � � � � � � � � � � � � � � � � � : senąją rytų-vakarų ašį pakeitė naujoji pietų šiaurės ašis (aušros Vartų, Didžioji, Pilies gatvė). Nemažai senųjų kelių nunyko, nes juos pakeitė kiti. Viena svarbiausių tapo Vokiečių-Vilniaus gatvių ašis, kurią nulėmė ir atsiradęs tiltas (Žaliojo tilto vietoje) [1536 m.]. // Markevičienė J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandara XIV-XV amžiuje // Menotyra, 2002, Nr. 3 (28) p. 36 K. Katalyno ir G. Vaitkevičiaus nuomone, XIV a. pab. � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � e � � � � � � � [pagrindinio miesto gyvenimo persikėlimą į senamiestį] paspartino krikštas ir kartu suteikta savivalda bei 1390 m. karas. // Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai, 2001, Nr. 8, p. 73 33 Łowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku // Łowmiański H., Łowmiańska M. Dwa doktoraty z uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie : Wschody miast litewskich.Henryk Łowmiański ;Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku. Maria Łowmiańska, Poznań, 2005, p. 151-330 34 Teigiam, jog svarbiausios miesto gatvės atsirado kaip didžiųjų traktų dalys. Vieno tokių traktų, vedusio į Vilkomirską (Livoniją), atšaka – Vilniaus gatvė ir jos tąsa mieste –Vokiečių gatvė. Taigi autorė iš esmės nurodo Vokiečių gatvę kaip vieną seniausių (atsiradusių kaip senojo kelio dalis) ir svarbiausių. Gatvės svarbumą atskleidžia ir aptardama antraeiles gatves, kurios neretai įvardijamos pasitelkiant pagrindinių gatvių pavadinimus, kryptis. Tarkim, Mėsinių gatvė įvardyta kaip gatvė iš kairės Vokiečių gatvės pusės (p. 183-184). Be to, aptardama miesto užstatymą pagal Brauno planą, pabrėžia, jog tik Pilies ir Vokiečių gatvės buvo apstatytos dviejų-trijų aukštų namais (p. 191). 35 Maroszek J. Ulice Wilna w XIV-XVIII wieku // Kwartalnik historii kultury materialnej, Warszawa, 1999, Nr. 1-2, s. 163-184 36 Autorius taip pat nurodo Vokiečių gatvę susiformavus iš Vilkomirsko trakto dalies (p. 165). Tačiau kartu akcentuojama, jog gatvės pavadinimas (Vokiečių) sustiprina šios miesto dalies (aplink Mikalojaus bažnyčią) gyventojų charakterį, jų etniškumą ir teisinę situaciją (vokišką, t.y. Мagdeburgo) (p. 168). Gatvė priskiriama trečiam Magistrato jurisdikcijos kvartalaui, kartu su Rūdininkų g. vakarine dalimi, Vilniaus ir Trakų gatvėmis ir skersgatviais (p. 169). 37 Tai buvo viena iš gatvių, kurioje bajorai stengėsi įgyti nuosavybės ir viena iš trijų gatvių (greta Pilies ir Didžiosios), kuri išsiskyrė dideliu skaičiumi rūmų (p. 170, 184). 38 Tai viena seniausių Vokiškos krikščioniškos teisės erdvių, XVII a. gausiai gyvenama žydų, nepriklausančių Magdeburgo teisei, be to, dalis namų – šlėktiškos nuosavybės, priklausančios žemės teisei. 39 Šiaučiūnaitė-Verbickienė J. Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje : sambūvio aspektai, Vilnius, 2009, 446 p.

14

pavyzdys (XVII–XVIII a.). Vokiečių gatvė čia svarbi tiek, kiek joje yra žydų nekilnojamo turto ir

namų, kuriuose gyvena žydai. Iš tyrimo aiškėja, žydiškos Vilniaus gatvės, tarp kurių Vokiečių, su ja

besiribojančios Mėsinių gatvės dalis (dabar-Antokolskio g.) ir Žydų gatvė 40. Kita vertus, knygoje

žydų gyvenimas mieste suvokiamas kaip konfliktų su žydais epicentras, o Vilniuje Vokiečių gatvė,

viena iš jo ašių: tai viena pagrindinių į rotušę (krikščioniško magdeburginio miesto simbolis)

vedančių gatvių, o kartu ir erdvė, kurioje privilegija leista (su tam tikrom išlygom) gyventi žydams.

M. Paknys pristatydamas 1636 m. Vilniaus miesto namų, gyventojų ir svečių surašymą 41,

apibendrina šaltinio teikiamus duomenis. Vėl regime Vokiečių gatvę kaip vieną prestižiškiausių:

Vokiečių gatvė aprašomu laiku buvo 100 % mūrinė 42. To pasėkoje, autoriaus nuomone, esama

posesijų, nepakitusių nuo XVII a. I p. 43. Kitaip tariant, manoma, jog Vokiečių g. yra išlaikiusi dalį

autentiškumo.

A. Ragausko Vilniaus miesto valdančiojo elito XVII a. II p. tyrimas 44 apima ne tik savivaldos

institucijų veiklą, bet ir valdančiojo elito kolektyvinį portretą, jo reikšmę mieste, gyvenimo būdą.

Būtent pastarasis darbo aspektas (kolektyvinis valdančiojo elito portretas) apima ir jų turtinės

padėties analizę. Kaip žinia nekilnojamas turtas, o svarbiausia – mūrnamis kurioje nors miesto

gatvių, buvo bene svarbiausias turto rodiklis. Tokiu būdu šiame tyrime atsiranda Vokiečių gatvė.

Nurodoma, jog valdančiojo elito nekilnojamas turtas buvo išsidėstęs svarbiausiose komunikacinėse

arterijose, tarp kitų, ir Vokiečių gatvėje 45. Tokiu būdu kuriamas Vokiečių gatvės kaip vienos iš

svarbiausių gatvių, kurioje nekilnojamo turto turėjo ne vienas valdančiojo elito narys, įvaizdis.

V. Drėmos „Dingęs Vilnius“ – pamatinis Vilniaus architektūros istorijos veikalas, kurio

tyrimo objektas apima ir Vokiečių gatvę 46. Pažymėtina, kad skyriuje, skirtame senamiesčio

gatvėms, Vokiečių gatvės aprašymas yra sekantis po Pilies didžiosios gatvės (Pilies, Didžioji,

Aušros vartų gatvės). Tai, ko gero, rodo ir Vokiečių gatvės vertinimą kaip vienos svarbiausių.

Dalyje, skirtoje Vokiečių gatvei, autorius, lygindamas 1834 m. Vilniaus forto įgulos inžinierių 47 ir

40 Šis kvartalas ir Šv. Mikalojaus gatvė 1633 m. privilegija paskirtas žydams gyventi. Svarbu tai, kad Vokiečių gatvėje leista gyventi atkarpoje nuo Trakų iki Mėsinių gatvės, t.y. atokiau nuo rotušės. Be to, žydams neleista turėti langų į Vokiečių gatvę. Be šių gatvių, gausiai žydų buvo gyvenamos Trakų, Pilies ir Didžiosios gatvių vakarinė pusė. (Žiūrėti planą Šiaučiūnaitė-Verbickienė J. Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje : sambūvio aspektai, Vilnius, 2009, p. 145) 41 Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, p. 1-85 42 Visiškai mūrinė, be Vokiečių g., buvo tik Rotušės aikštė. // Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, p. 21 43 Tokių posesijų yra ir Stiklių, Pilies, Didžiojoje gatvėse. // Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, p. 25-26 44 Ragauskas A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antroje pusėje (1662-1702 m.), Vilnius, 2002, 480 p. 45 Be Vokiečių g., paminėta: Rotušės a., Arklių, Rūdininkų, Pilies gatvės. // Ragauskas A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antroje pusėje (1662-1702 m.), Vilnius, 2002, p. 214 46 Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 196-202 47 1834 m. laukaint caro Nikolajaus I vizito, generalgubernatoriaus potvarkiu sudarytas planas iš pagrindų atnaujinti Vilniaus miestą. To pasėkoje Vilniaus forto įgulos inžinieriai išmatavo visas miesto gatves ir namus ir padarė detalius miesto gatvių išklotinių brėžinius, kur atskirais kvartalais pavaizduoti visų miesto namų fasadai. Išlikę ne visos išklotinės, trūksta maždaug trečdalio. // Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 44

15

1944 m. J. Kamarausko Vokiečių gatvės išklotines, aptaria kiekvieno namo architektūros pokyčius

per tuos metus. Daugeliu atveju nurodoma po vieną (kartais kelis) dažnai žymesnį namo savininką 48, retais atvejais – architektą. Aptardamas išlikusią gatvės pusę, autorius kai kurių namų atveju

užsimena apie jų rekonstrukciją, perstatymą pokario metais. Apskritai, neigiamai vertinama

pokarinė Vokiečių gatvės rekonstrukcija: „suardyta gatvės erdvė, antagonistiškai priešpastatytos

skirtingų istorinių epochų namų perspektyvos, o vertingų išlikusių vakarinės gatvės pusės paminklų

išvaizda išdidintoje erdvėje neteko monumentalumo, intymumo ir mastelio išraiškos“ 49. Tekstas

leidžia suvokti bendrą Vokiečių gatvės architektūros kaitą XIX-XX a. vid. 50 ir paskirus faktus apie

žymesnius namus. Nors tekste atskirai aptariamas kiekvienas namas, detalios informacijos mažai,

tad V. Drėmos tyrimas vertintinas kaip atskaitos taškas gilesniems tyrimams.

Dalį Vokiečių gatvės pradedant XVI a. viduriu galime vadinti liuteroniška, taigi vokiška,

tačiau Vilniaus miesto istoriografijoje tai visai nežymu, nėra šiai bendruomenei skirtų darbų. O

vokiškoje Vilniaus istoriografijoje vokiškas palikimas Vilniuje suvokiamas kur kas plačiau: tai,

apskritai, gotiška architektūra ir statyba ir visa, kas susiję su vokiečių kilmės žmonėmis. Tad pati

Vokiečių gatvė yra marginalinė tema, greičiau tik priminimas dabarčiai, to kas vokiška buvo

anksčiau 51.

Nesunku pastebėti, jog Vilniaus miesto istoriografijoje Vokiečių gatvė labai marginalinis

objektas. Galbūt tai net ne visi darbai, kuriuose keliais aspektais aptariama Vokiečių gatvės svarba

ar jos raida, tačiau, kaip matyti iš minėtų darbų, šios gatvės įvaizdis mažai skiriasi 52. Iš esmės, ji

suvokiama kaip viena iš ankstyvų gatvių, svarbą įgijusi išsivysčius Magdeburgo teisei, kartu svarbi

komunikacijos erdvė (tarp rotušės ir gatvės į perkėlą per Nerį) ir viena prestižiškiausių Magistrato

jurisdikcijos gatvių. Be viso to, susijusi su žydiška miesto bendruomene.

Vadovai po Vilnių Kelionių vadovas – trumpa, glausta miesto istorija, akcentuojanti svarbiausius ir išskirtinius

miesto istorijos įvykius ir aspektus ir miesto išvaizdos aprašymas, pagrindinį dėmesį skiriant

pastatams ir jų istorijai. Čia nėra keliami moksliniai tikslai, remiamasi visuotinai priimtais

istoriografijos teiginiais. Reikia nepamiršti, kad kelionių vadovai orientuoti į praktinę naudą ir

dabartinę miesto išvaizdą (t.y. tai, ką miesto lankytojas gali pamatyti). Būtent todėl svarbu

48 Autorius nenurodo, kuriuo laikotarpiu vieną ar kitą namą valdė minimi savininkai, paprastai rašoma „kadaise priklausė“. 49 Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 199 50 Tiesa, autorius aprašo, kokią Vokiečių gatvę mato XVI a. G. Brauno plane, tačiau su likusiu gatvės architektūros tyrimu nesieja. Be to, kai kuriems namams nurodo ankstyvesnių, XVIII a. faktų. 51 Žiūrėti P. Weber „Wilna, eine vergessene Kunststätte“, taip pat „Zur Geschichte des Deutschtums in Wilna und Kauen“( // Das Litauen-Buch, 1918, S. 94-105) 52 Vokiečių gatvė vertinama kaip svarbi, mūrinė ir išsiskirianti savo užstatymu, labiausiai pasiturinčių apgyvendinta ir šiame straipsnyje: Jankevičienė A., Zareckienė D. Kai kurie Lietuvos gotiškų gyvenamųjų namų architektūros bruožai // Architektūros paminklai, 1975, Nr. III, p. 45-64

16

atsižvelgti į laikotarpį, kuriuo parašytas kelionių vadovas. Vokiečių gatvės atveju tai ypač žymu,

nes po II Pasaulinio karo gatvė labai pasikeitė. Tad kelionių vadovo parašymo laikotarpis ir yra

esminis norint suvokti vienokį ar kitokį gatvės vertinimą. Vilniaus kelionių vadovų daug ir jie

panašūs, todėl aptariami tik labiau išskirtiniai.

Vadovuose, išleistuose iki II Pasaulinio karo pabaigos 53 nurodoma, jog tai viena seniausių

gatvių, prekybinė, kurios pavadinimas, kilęs iš vokiečių amatininkų ir pirklių, kviestų Gedimino,

XVI a. buvus švari, tvarkinga ir puošni. Dažnai nurodomi ir kiti, esą anksčiau egzistavę, Vokiečių

gatvės vardai: Monetų, Goštautų. Vokiečių gatvė kelionių vadovuose paprastai eina greta žydų

„geto“ aprašymo, Domininkonų gatvės, Šv. Mikalojaus bažnyčios pristatymų 54. Vokiečių gatvėje

visada išskiriami šie namai: Miulerių (Vokiečių 26), buvęs Grigaliaus Astiko mūrnamis (buvęs

Vokiečių 35, neišlikęs), daugeliu atvejų – Tyzenhauzų rūmai (Vokiečių 28), liuteronų

bendruomenės namai (Vokiečių 20), vadinamas pinigų kalyklos namas (buvęs Vokiečių 31,

neišlikęs). Paprastai, trumpai nupasakojama name kažkada gyvenusių žmonių istorija, kartais

įvardijami keli architektūros bruožai. Kiek skirtingi yra A. H. Kirkoro pasirinkimai, jis savo

skaitytojui aprašo „Rojaus“, „Pragaro“ ir „Gaidynės“ namus (pirmieji dešinėje Vokiečių g. pusėje

einant nuo rotušės, išgriauti) 55. Ko gero, dėl jų pavadinimų ir istorijų savitumo.

Išsiskiria W. Gizberto Vilniaus miesto ir apylinkių vadovas. Vokiečių gatvė čia –kaip

išsaugojusi senąjį charakterį, ypač namų kiemai. Tačiau kartu kritikuojama tuometinė situacija:

langai padaryti pagal dabartinį šabloną, o iškabos bjauroja namus, dengia jų ornamentus, herbus.

Ypač daug iškabų autorius nurodo esant arčiau Rūdininkų g. 56. P. Monty kelionių vadove, nors ir

trumpame aprašyme sudėti kiek kitokie akcentai: prekybinė gatvė (įvardyta ir tuometinė gatvėje

vykstanti prekyba), namų savitumas (kitoniški namų kiemai su medinėmis galerijomis kiekviename

aukšte) 57.

Tarybiniais metais nebuvo išleista daug vadovų po Vilnių, tačiau pakanka ir keleto, kad

pastebėtume naujas tendencijas ir naujas gatvės reikšmes. Daugiausia dėmesio Vokiečių gatvei

skiria J. Maceikos vadovas po Vilnių 58. Čia nusakoma istorinė gatvės reikšmė, aprašomos (tų pačių

namų kaip ir 1940 m. vadove) namų istorijos, net ir tuo atveju, jei po karo nugriauti. Svarbu tai, kad

53 Peržiūrėti šie vadovai: P. Weber Wilna, eine vergessene Kunststätte, München, 1917, S. 34; Zahorski W. Przewodnik po Wilnie, Wilno, 1927, s. 28-30; Kłos J. Wilno : przewodnik krajoznawczy, Wilno, 1937, s. 86, 202-203; Juškevičius A., Maceika J. Vilnius ir jo apylinkės, Kaunas, 1940, p. 89-90, 224 54 Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Vokiečių gatvė artimos ne tik teritoriškai, turi ir prasminio bendrumo. Šv. Mikalojus –jūrų keliautojų, laivybos, globėjas ir sargas pavojinguose keliuose. Naujai besikuriančiuose miestuose vokiečių pirklių bažnyčia šventinta šiuo vardu. Rytų Vokietijos žemėse Šv. Mikalojaus bažnyčia žymi ankstyvąsias prekybines gyvenvietes (P. Reklaitis. Die St. Nicolaikirche und ihre Stadtgeschichtliche Bedeutung. - Zeitschrift für Ostforschung, 1959, nr. 4, S. 505). O Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia laikoma viena seniausių mieste, statyta dar iki krikšto šalia „vokiečių miesto“. 55 Kirkor A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1991, p. 66-69 56 Gizbert W. Wilno : przewodnik ilustrowany po mieście i okolicach z planem miasta i dodatkami, Wilno, 1910, s. 192 57 Monty P. Wanderstunden in Wilna, 1918, Wilna, S. 19 58 Maceika J., Gudynas P. Vadovas po Vilnių, Vilnius, 1960, p. 248-253

17

gatvė greta turtingos, gražios ir svarbios įvaizdžio įgyja ir pastarojo šimtmečio (XX a.) istorinę

svarbą kaip Vilniaus darbo žmonių revoliucinės kovos liudininkė. Tam skiriama pusantro puslapio,

tiek, kiek gatvės ir namų istorijai. Be šių aspektų, svarbu atkreipti dėmesį į gatvės pokyčių po II

Pasaulinio karo vertinimą. Knygoje vienareikšmiškai išsakyta, jog po karo išvalytuose kvartaluose

buvo likę tik griuvėsiai. Iš to galima suvokti, jog nebuvo kitos galimybės, kaip tik išvalyti tuos

griuvėsiu ir statyti naujus namus. Svarbios šiuo atveju ir pateiktos dvi Muziejaus gatvės fotografijos

ir prierašai prie jų: „Muziejaus gatvė išvijus fašistus“ (vaizduojami griuvėsiai ir kelios likusios

namų sienos) ir „O štai kaip ji atrodo šiandien“ (arch. V. Anikino namo fotografija). Kalbant apie

Vokiečių gatvės rekonstrukciją po II P. k., svarbi (nors skirta tik viena pastraipa) J. Jurginio ir V.

Mikučianio Vilnių pristatanti knyga 59. Paskutiniame jos skyriuje, žvilgsnis į miesto ateitį, -

pastraipa skirta Muziejaus gatvės rekonstrukcijai ir pateiktas gatvėje statomų namų projektas (šiek

tiek skirtingas nuo įgyvendinto) 60. Tai, ko gero, vienintelis to laikotarpio viešoje erdvėje pasirodęs

būsimo užstatymo projektas.

Iš nepriklausomybės laikotarpiu išleistų kelionių vadovų galima išskirti keletą. Vienas iš jų

skirtas Vilniaus miestui 61, kitas –Vokiečių gatvei ir jos aplinkinėms erdvėms 62. T. Venclovos

vadove tradiciškai aptariami išlikę senieji gatvės namai (Vokiečių g. 18, 20, 22, 24, 26, 28),

daugiausia dėmesio skiriama istoriniams faktams, tačiau nepamirštama ir architektūra. Vokiečių

gatvės rekonstrukcija po II Pasaulinio karo vertinama neigiamai: senieji paminklai, kuriuos buvo

galima restauruoti, sunaikinti.

V. Lisausko knygelėje Vokiečių gatvė pasirenkama atskaitos tašku aplinkinei erdvei:

buvusiam žydų kvartalui bei nuo senamiesčio rekonstrukcijų po II P. k. nukentėjusiems kvartalams

– atskleisti. Be abejo, Vokiečių gatvės rekonstrukcija vertinama neigiamai: „kelis kartus išplatinta

trumputė Vokiečių gatvė iš abiejų pusių įgijo keistas, beprasmes ir beformes erdves“. Visgi

manytina, kad Vokiečių gatvė pavadinime, greičiausiai, atsidūrė kaip apskritai tos miesto dalies

didžiausia ir svarbiausia gatvė, bet apie ją kalbama nedaug. Tiesa, pateikiama keletas XX a. pr.

Vokiečių g. fotografijų.

Taigi kelionių vadovuose senosios Vokiečių gatvės vertinimai ir nurodomos gatvės ypatybės

bei objektai, nesikeičia, tačiau kartu įgyja naujas reikšmes, priklausomai nuo laikotarpio.

Sovietmečiu –fašistų sugriovimų ir revoliucinės kovos liudininkė, nepriklausomybės laikotarpiu –

nevykusios sovietmečio rekonstrukcijos erdvė.

59 Jurginis J., V. Mikučianis Vilnius - Tarybų Lietuvos sostinė, Vilnius, 1956, p. 167 60 Greičiausiai, tekste padaryta klaida: „Muziejaus gatvės porinių numerių pusė karo metu buvo visiškai sunaikinta <...> neporinių numerių pusė užstatoma keturių aukštų gyvenamaisiais namais“. Noriniai numeriai tuo metu (ir prieš karą) buvo dabartiniai poriniai, t.y. išlikusi gatvės pusė. // Ibid 61 Venclova T. Vilnius: vadovas po miestą, Vilnius, 2002, p. 154, 156-157 62 Lisauskas V. Vilnius : Vokiečių gatvė ir gretimos erdvės, Vilnius, 2003, 77 p.

18

Vokiečių gatvės paveldosauga istoriografijoje Skirtingai nei miesto istorijos istoriografijoje bei kelionių vadovuose įsitvirtinusios senosios

Vokiečių gatvės įvaizdžio, paveldosaugos istoriografijoje šią gatvę randame prie naujos statybos

istorinėje aplinkoje. Būtent dėl pokario metų rekonstrukcijos: išgriauta rytinės gatvės pusė

išplatintos iki 50 m. ir apstatyta naujais namais, Vokiečių gatvė įsitvirtino šioje temoje, tapo

stalininio laikotarpio paveldosaugos ir architektūros mintį iliustruojančiu pavyzdžiu 63.

Naują statybą istorinėje aplinkoje tiriančioje V. Jurkšto knygoje Vokiečių gatvei skiriamas

daugiau pavyzdžio vaidmuo 64. Autorius pastebi, kad 1955 m. pastatytų namų architektūros formos

ir detalės gana profesionalios, tačiau naujos gatvės ir naujų pastatų bendra kompozicija visiškai

nesiderina su senamiesčiu, su jo erdvės struktūra ir masteliu. Vokiečių gatvę autorius priskiria

bulvaro tipo gatvei, kurios visiškai svetimos senajam miestui 65. Klasifikuodamas senamiesčio

erdves pagal jų architektūrinį-meninį užbaigtumą, Vokiečių gatvę priskiria prie nevisiškai

suformuotos erdvės. Todėl siūlydamas senamiesčio architektūros raidos koncepciją, autorius

nurodo, jog tolimesnėje perspektyvoje (nes tuo metu nerealu) turi būti planuojama atkurti Vokiečių

gatvės pirmykštę erdvę. Prie koncepcijos pasiūlymų plano nurodyta, jog senosios Vokiečių gatvės

rytinė pusė reikalauja užstatymo, o dabartinės Vokiečių gatvės rytinės pusės pastatai reikalauja

sumažinimo. Taigi iš esmės Vokiečių gatvė vertinama kaip bloga architektūra istorinėje aplinkoje,

reikalaujanti dar vienos rekonstrukcijos.

63 Štai keletas pavyzdžių. R. Čepaitienės knyga „Laikas ir akmenys“ (p. 162, 236, 246): „Paviršinė nacionalinės architektūros bei ornamentikos ypatumų imitacija pavieniuose objektuose negalėjo užglaistyti iš esmės tipinių sovietinės urbanistikos nuostatų, kurios ryškiausiai pasireiškė Vilniuje, � � � e � � � � � � � � � e � � � � � � c � � � � e “; „remontuotini ar net sveiki namai imti griauti, atveriant Vilniaus senamiesčiui nebūdingas erdves (Rūdininkų gatvės vakarinė pusė, � � � e � � � � � � � � � � � � � � � � � � ir t.t.)“; „Sovietmečiu būta kelių bandymų nutiesti magistrales per Vilniaus senamiestį ( � � � e � � � � � � � � � � � � � � � � � � e � e � � � � � � e � � � � � � c � � � <...>)“. J. Glemžos darbas „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas : paveldosaugos ir paveldotvarkos pagrindai“ (p. 30): „Pokario metais nebuvo išsaugotos per karą nukentėjusios Vilniaus senamiesčio dalys.<...>Labiausiai nuketėjo � � � e � � � � � � � � � � � � � � � � , kuri buvo užstatyta sovietinės „klasikos“ pastatais, svetimais Vilniaus senamiesčio dvasiai, ir senoji žydų sinagoga“. J. Markevičienės straipsnis „Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų“ (p. 252): „brigados idėjos [miestą turėjo perkirsti skersinės magistralės] nebuvo pamirštos ir atgijo, perdirbant Vilnių pokario metais. � � � e � � � � � � � –puikus šio įvaizdžio materializacijos pavyzdys“. V. Dvariškio pranešimas „Nauja statyba senamiesčiuose“ (p. 61): „Vilniaus senamiestyje nauja statyba buvo vykdoma trejopa kryptimi: <...> 3. Kurtos naujos architekt8ros formos ir tūriai, nepaisant buvusio istorinio gatvių užstatymo. Tai nevykęs, pavyzdžiui, Muziejaus ir Garelio gatvių užstatymas“. V. Baranausko straipsnis „Garažai prie katedros aikštės –mankurtizmo triumfas“ (p. 95): „Vilniaus senamiestyje bandant pagerinti autotransporto eismą jau buvo padaryta nedovanotinų klaidų . <...> Didelė, svetima aplinkai erdvė bei sovietinės architektūros � e � e � � � � � � � � � � � e � � � � � � � � e “. 64 „Vokiečių gatvė dabar aiškus senamiesčio erdvės kompozicijos disonansas“ (p. 52), „dideli ir neapgalvoti struktūros pakeitimai (pavyzdžiui, Vokiečių gatvės rekonstrukcija Vilniuje)“ (p. 78) // Jurkštas V. Senamiesčių regeneracija : architektūros harmonizavimo problema, Vilnius, 1994. 65 Senamiesčio erdves autorius skiria į keturių tipų gatves, dviejų tipų krantines, pereinamo tipo gatves-aikštes ir aikštes. Gatves skirsto taip: šalutinių gatvių erdvė, svarbiausių senųjų gatvių erdvė, XIX a. II p. pagal projektus nutiestos gatvės su „tipiniu“ pjūvio profiliu, gatvės-bulvarai, nutiestos XIX a. pab. arba po II P. k. // Jurkštas V. Senamiesčių regeneracija : architektūros harmonizavimo problema, Vilnius, 1994, p. 52

19

E. Navickienės naujos statybos istorinėje aplinkoje tyrimas 66 Vokiečių gatvės rekonstrukcijos

atveju atskleidžia vienareikšmišką neigiamą vertinimą visu tiriamu laikotarpiu (1950-2005).

Tarybinio laikotarpio literatūroje „bene daugiausiai kritikos iš įvairių autorių sulaukė Vilniaus

senamiesčio audinį radikaliai pakeitusi Vokiečių gatvės rekonstrukcija“, nepriklausomybės

laikotarpiu literatūroje neigiamai įvertinta ne tik Vokiečių gatvės rekonstrukcija bet ir kiti radikalūs

istorinio miestų audinio pokyčiai pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Pagal autorės 2002 m. atliktos

ekspertų (architektų) apklausos duomenis, daugiausia ekspertų Vokiečių gatvės gyvenamuosius

namus (arch. V. Anikino) išskyrė kaip labiausiai nepavykusį pastatą istorinėje aplinkoje 67.

T. Grunskio straipsnis „Vokiečių gatvės sutvarkymo koncepciniai siūlymai“ 68 pateikiamas

žurnalo „Archiforma“ skyrelyje „Mirę projektai“. Straipsnyje aptariamos trys architektų A.

Trimonio, A. Ambraso ir G. Adlio 1987 m. pateiktos Vokiečių gatvės sutvarkymo koncepcijos. Jos

trumpai aprašomos, pateikiamas jų vertinimas. Esant jau susipažinus su šiomis koncepcijomis,

straipsnis nėra labai vertingas. Tačiau Vokiečių gatvės istoriografijos kontekste, yra svarbus kaip

išsamiausias ir tik šiai temai skirtas darbas.

Taigi paveldosaugos istoriografija vokiečių gatvė tapo pavyzdžiu stalininio laikotarpio

architektūrai ir paveldosaugai iliustruoti, kiek plačiau ji aptariama naujos statybos istorinėje

aplinkoje kontekste.

66 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, 179 p. 67 Antroje vietoje atsidūrė Dailės parodų rūmų pastatas (arch. V. Čekanauskas), kuris buvo išskirtas ir kaip geriausias pastatas istorinėje aplinkoje. Autorė tai aiškina tuo, kad atstatymo teorijai nepritariantys architektai dailės parodų rūmus vertino dėl aukštos architektūros kokybės, o atstatymo šalininkai vertino neigiamai dėl prarasto pinigų kalyklos pastato. Ko gero, autorė pinigų kalyklą pati pasirinko kaip metonimiją visiems dabartinio Šiuolaikinio meno centro vietoje buvusiems pastatams, nes pinigų kalyklos toje vietoje, apskritai, nebuvo. Istoriografijoje jau senokai žinoma, kad pinigų kalykla buvo 378 posesijoje, priešais dabartinį Vokiečių 26 namą. Knygoje yra dar vienas netikslumas, susijęs su Vokiečių gatve:Vokiečių g. 26 namas nenurodytas kaip naujai pastatytas, tačiau kaip tik toks jis ir buvo. Žiūrėti: Jarmalavičienė R. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, susipažinimas su objektu, 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4609 68 Grunskis T. Vokiečių gatvės sutvarkymo koncepciniai siūlymai. Vilnius // Archiforma, 1998, Nr. 2, p. 107-109

20

1. VOKIEČIŲ GATVĖ – PARADINĖ MAGISTRALĖ SU BULVARU

Vokiečių gatvė stipriai nukentėjo per 1944 m. liepos mėnesio puolimą. Tą liudija Jano ir

Janušo Bułhakų fotografijos 69, J. Kamarausko išklotinės 70, negausūs atsiminimai 71. Visgi, pastatai

nebuvo visiškai sugriauti, apgriautiems namams reikėjo kapitalinio remonto. Remiantis Z. M.

Čaikovskio vadovautų specialistų sudarytu „Vokiškųjų okupantų žalos Vilniaus senamiesčio

pastatams bei senamiesčio architektūros paminklams“ planu 72, visiškai sugriautų pastatų Vokiečių

gatvėje nebuvo, smarkiai sugriauti (ir „reikalaujantys nugriovimo“) buvo šeši šiaurinės pusės ir

penki pietinės gatvės pusės namai, kapitalinio remonto reikėjo dar aštuoniems šiaurinės pusės ir

penkiem pietinės pusės namas 73. Tikslios datos, kada ardyti šiaurinės Vokiečių gatvės pusė namai,

nėra. Paprastai apsiribojama pasakymu „po karo“. Tikslesnis laikotarpis būtų nuo 1945 m.

pavasario, besitęsęs ir 1947 m. pavasarį, kuomet griuvėsių valymo darbams senamiestyje

mobilizuoti studentai 74. Remiantis ikonografija, 1949 m. šiaurinėje gatvės dalyje namų nebebuvo,

tačiau jų likučiai, dar nebaigti išvežti 75.

69 Vilnius. 1944. Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas, 2010, p. 70 Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 196-201 71 Iš atsiminimų apie 1944-1945 m. Vilnių randame keletą minčių apie to laiko Vokiečių gatvę. „Visoje rytinėje Vokiečių gatvės pusėje neliko nė vieno namo su stogu“, „Ilgai spėjau neįmintą mįslę, kodėl daugiausia sugriauta Vokiečių gatvė ir kodėl tik viena pusė“. Iš Merkys V. Atminties prošvaistės, 2009, p. 89; „Sudegusioje Vokiečių gatvėje“, „Tarp žydų ir Vokiečių gatvių susitelkusios žydų sinagogos <...> Dabar aplinkui matome griuvenas ir nuolaužas“. Iš Znamierowska-Prufferowa M. Vilnius, arčiau širdies, Vilnius, 2009, p. 104, 106; „Tada dar stovėjo [Vokiečių gatvėje] ir kitų pastatų griuvėsiai, todėl buvo galimi įvairūs variantai“. Iš Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 91. 72 žr. Priedą Nr. 1, nr. 1 73 Smarkiai sugriauti buvo Vokiečių g. 8, 10, 12, 14, 18, 28, 29, 31, 33, 35, 37; kapitalinio remonto reikėjo 2, 4, 6, 16, 20, 22, 24, 26, 1, 3, 11, 13, 15 (vardijama pagal to laikotarpio numeraciją: Vokiečių g. 1 – Tyzenhauzų rūmai, Vokiečių g. 2 –„Europos“ viešbutis) „Размеры ущерба нанесенного немецким захватчиком застройке старого города Вильнюс и вообще памятникам архитектуры тамже“ (planas, mastelis 1:2500, grupės vadovas architektas inžinierius Z. M. Čaikovskis) // Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas 74 V. Mikučianis kaip Vyriausias miesto architektas siekė, kad namų ardymo darbai vyktų „statyboms maksimaliai naudingu efektu“. Todėl kiekviename rajone buvo nužymėti pagrindiniai šių darbų objektai. Stalino rajone pagrindinė užduotis buvo „išvalyti griuvėsius Vokiečių gatvėje“. Be to, A. Čistaiakovas, pirmasis Miesto komiteto sekretorius (1945-1950), nuolat būdavęs visuose objektuose, kur vyko „valymo darbai“, daugiausia dėmesio skyrė Vokiečių gatvei, „kurioje stirksojo tiesiog kalnai griuvėsių“. Todėl tikėtina, kad 1945 m. gegužės 27 d. talkoje, kurioje dalyvavo apie 20 tūkstančių miesto gyventojų, buvo ardomi ir Vokiečių gatvės namai. (Iš Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 74, 75). Istorikas V. Merkys trumpai aprašo 1947 m. pavasario talką: „Ko neįveikė artilerija, baigėme mes, studentai. Iš pradžių valėme griuvėsius Vokiečių gatvės ir Rotušės aikštės kampe. Senos namo sienos storos, teko daug paplušėti. Vienoje vietoje atsivėrė anga į rūsį, kuriame radome daug sutrūnijusių kailių, -matyt, būta pirklio sandėlio. Angą užvertėme smulkiomis griuvenomis“ (Iš Merkys V. Atminties prošvaistės, 2009, p. 90) 75 1949 m. fotografijoje matyti jau tuščia teritorija nuo Rotušės iki Mikalojaus gatvės (kitos gatvės dalies nesimato) su išrinktomis geromis plytomis. Labai panaši fotografija, tačiau be tikslios datos (5-to deš. II p.), apima ir teritoriją už Mikalojaus gatvės: matyti aukštesni nei žmogaus ūgis namų griuvėsiai. Abiejose nuotraukose Vokiečių gatvės namai prie Rūdininkų gatvės kampo dar neišgriauti. Žiūrėti Priedą Nr. 2

21

Gatvės tvarkymo pradžia nusikėlė į šeštą dešimtmetį. Tai lėmė, pirma, „karo padarinių

likvidavimas“ užsitęsęs iki bemaž 1950 m. 76. Antra, senamiestis buvęs centrine miesto dalimi,

pokariniuose planuose prarado šią rolę. Nuo 1945 m. centro vaidmenį perėmė Gedimino prospektas,

Katedros, S. Daukanto, V. Kudirkos aikštės, vėliau Lukiškių aikštė.

Tolesnes sąlygas gatvės pertvarkymui sudarė teisiniai dokumentai. (1) Lietuvos TSR Ministrų

Taryba 1953 m. kovo 12 d. priėmė nutarimą Nr. 192 dėl „Vilniaus miesto planavimo ir atstatymo

projekto patvirtinimo” 77, kuriame Vokiečių gatvės užstatymas įvardyta tarp pirmaeilės statybos

darbų 78 ir nurodyta, kada turi būti parengtas jos planavimo ir užstatymo detalus projektas. (2)

Vilniaus m. darbininkų deputatų Vykdomasis komitetas 1953 balandžio 8 d. priėmė sprendimą Nr.

203 skirti asignavimus gyvenamųjų namų statybai Vokiečių gatvėje, kurios kompleksinį projektą

ruošia Valstybinis projektavimo institutas, o Vyriausias miesto architektas išduoda užduotį 79 . (3)

Miesto tarybos Vykdomasis komitetas 1953 m. spalio 14 d. patvirtino Vokiečių gatvės planavimo ir

atstatymo detalų projektą, numatyta kreiptis į LTSR MT dėl detalaus Vokiečių gatvės planavimo ir

atstatymo plano patvirtinto.

Šalia teisinių prielaidų sukūrimo, vyko gatvės ir jos užstatymo projektavimas. 1953 m.

(parengta balandžio 6 d., pasirašyta rugsėjo 17 d.) Vyriausio miesto architekto, V. Mikučianio,

išduotoje architektūrinėje planuojamojoje užduotyje, įgyvendinant Vokiečių gatvės apstatymo

projektą, suformuotos pagrindinės užstatymo gairės ir, kaip matyti, architektams palikta apsispręsti

tik dėl pačių namų architektūros 80. Užduotyje nurodyta teritorija, kuriai ruošti eskizinį projektą

(Vokiečių (Muziejaus), Domininkonų (Garelio), Didžiosios su Rotušės aikšte, Pilies (abi –Gorkio)

ir Vilniaus (L. Giros) gatvių ribojamas plotas), teritorija, kuriai rengti techninį projektą (šiaurinei

gatvės pusei, nuo S. Nėries mokyklos sklypo imtinai iki Didžiosios gatvės), būsimos gatvės plotis

(35-40 m.) bei tipas (paradinė gatvė su bulvaru), projektuojamų namų paskirtys ir aukštingumas

(keturių aukštų gyvenamieji namai su parduotuvėmis I aukšte, Vokiečių ir Domininkonų gatvių

kampe – bendrabutis ir technikumas), įvardyta, ką išsaugoti (istorinį gatvių tinklą, jei jis

76 Muziejaus gatvės rajono planą po „karo padarinių likvidavimo“ žr. Priede Nr. 1 nr. 3. 77 Об утверждении проекта планировки и застроики гор. Вилнюс, 1953 // LCVA, f. R-754 ap. 11 b. 122, l. 188-197 78 Pirmaeilės statybos darbai: „Daugiaaukštė statyba prie centrinių magistralių; Stalino prospekte, Cvirkos, Komunarų, Komjaunimo, Basanavičiaus, Čiurlionio ir Muziejaus gatvėse, Neries upės krantinėje ir prie Lenino aikštės, Respublikonės bibliotekos ir Teatro;“ // Об утверждении проекта планировки и застроики гор. Вилнюс, 1953 // LCVA, f. R-754 ap. 11 b. 122, l. 195 79 Vilniaus m. darbininkų deputatų Vykdomojo komiteto 1953 balandžio 8 d. sprendimas Nr. 203: I. sutelkti atskirų įmonių, įstaigų, žinybų, ministerijų asignavimus kooperatyvinei trijų-keturių aukštų gyvenamųjų namų statybai Muziejaus g. (vietoj atskirų gyvenamųjų namų statymo įvairiuose miesto rajonuose), II. Pavesti valstybiniam projektavimo institutui prie LTSR MT paruošti kompleksinį Vokiečių gatvės apstatymo projektą (trūkstant lėšų numatytų iš statybos projektavimo darbų, skiriamos iš Vilniaus m. geodezinių ir planavimo darbų), III. Įpareigoti Vilniaus m. Vyr. architektą V. Mikučianį išduoti (1953-04-10) projektavimo institutui architektūrinį planuojamąjį uždavinį suprojektuoti Muziejaus gatvės apstatymą // Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 l. 26, 27 80 Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 l. 23-25

22

nereikšmingas transportui; esamą važiuojamą dalį; išlikusią pastato dalį Vokiečių ir Domininkonų

gatvių kampe, kuris turi būti atstatomas ir įjungiamas į visą pastato kompleksą), ir ko neverta

saugoti (apgriuvusių ir nevertingų statinių). Taigi suprantama, pats projektas 81 turėjo atitikti

projektinę užduotį, vietomis ją praplėtė, detalizavo.

Taigi 1953 m. Vokiečių gatvės užstatymo projektas planuotas platesniame kontekste 82,

vadinamame Vokiečių gatvės rajone (kurio ribos ėjo Vokiečių, Domininkonų, Didžiosios su

Rotušės aikšte, Pilies ir Vilniaus gatvėmis). Visgi, pagrindinis kvartalo perstatymas numatytas

Vokiečių gatvėje 83. Pati Vokiečių gatvė projektuojama platesnė ir ilgesnė. Senoji važiuojamoji

dalis (4-6 m.) numatyta kaip viena naujos plačios (35-40 m.) gatvės pusių, nauja važiuojamoji dalis

– 6 m. Į ilgį gatvė įrėminama tarp Rotušės ir Šv. Kotrynos bažnyčios. Tokiu būdu Vilniaus g.

pradžia tampa Vokiečių gatvės tęsiniu, taip pat išplatintu ir apželdintu. Būtent tokio pločio ir ilgio

gatvei projektuotas naujas užstatymas. Vokiečių gatvės statinių pradžia – technikumo pastatas (Nr.

2) su bendrabučiu (Domininkonų g. 5) 450-čiai žmonių, tačiau statybas planuojama pradėti (ir

pradėtos) nuo priešingo kampo su Didžiąja gatve. Tolesnė gatvės dalis apstatomas keturių aukštų

namais su parduotuvėmis pirmame aukšte. Iš viso šioje pusėje projektuoti keturi pastatai. Be to,

išlaikytos Žydų ir Mėsinių gatvių trasos.

Skirtingai nei projektavimo užduotis (1953 m.), pats projektas (1953, 1954 m.) apima ir

pietinę gatvės pusę (projekte vadinama nelygine pagal namų numeraciją; dabar ši gatvės pusė

lyginė) 84, kuri taip pat perstatoma, išsaugant sudegusias ir sugriautas „dėžutes“ (taip vadinti degę

pastatai), vertingas architektūriniu požiūriu. Todėl numatyta atstatyti Vokiečių g. 28 ir 26 gatvės

81 Valstybinio projektavimo instituto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos projektinė užduotis, grupei vadovavo Anikina, vyriausia projekto architektė – Anikina, architektas – Kazarinskis. Projekto užsakovas –Architektūros valdyba prie LTSR MT. Projektą sudaro: aiškinamasis raštas (su vertikalaus kvartalo planavimo, transporto judėjimo, vandens, kanalizacijos, elektros, šildymo, technine ekonomine dalimis), planuojamoji užduotis, miesto tarybos sprendimas bei nutarimas dėl Vokiečių gatvės, miesto architektūros komisijos posėdžio protokolas, išrašas iš pasitarimo pas architektūros reikalų valdybos viršininką. Vilniaus apskrities archyve saugomoje byloje prie projekto pridėta 1953 m. abiejų gatvės pusių esamų ir projektuojamų namų fasadų išklotinės; 1954 m. perprojektuoti šiaurinės pusės namų fasadai ir I a. planai; 1955 m. gatvės išplanavimas ir pora nedatuotų kvartalo planų. Dalis šių planų yra ir Kultūros paveldo centro archyve, tačiau kaip pavieniai dokumentai. Šiame archyve, be to, saugomi eskiziniai Vokiečių gatvės rajono 1953, 1954 m. užstatymo planai. Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 // VAA, F. 1036 AP. 11 B. 158 82 Žr. Priedą Nr. 1 nr. 4, 5, 6 83 Trumpai aptariamas perstatymas teritorijos tarp Pilies, Švarco (Senojo skg) ir Šv. Jonų (Sruogos g.) gatvių: sudegę buvusio pašto statiniai išardomi (vadinamas Kardinalijos pastatas ties Jonų ir Pilies gatvių kampu), jo sklype projektuojamas naujas administracinis pastatas, kurio pirmame aukšte – arkada, kad būtų patogu pėstiesiems. Šiame rajone projektuojamas naujas žaliasis skveras, sujungiantis Pilies, Domininkonų ir Šv. Jonų gatves (dabar – K. Sirvydo skveras). Iš Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575, l. 4 Minima, jog Rūdininkų g. perstatoma, apželdinama, platinama, išardžius apdegusias, mažai vertingas dėžutes. Iš planų matyti daugiau: senoji Rūdininkų g. daroma šalutine gatvės atkarpa, o pagrindinė išvedama tiesiai nuo tos vietos, kur senoji krypsta. Tokiu būdu Rūdininkų ir Didžioji gatvė susijungia į tiesią gatvę. Tarp senosios ir naujosios Rūdininkų g. trasų statoma „salelė“. Rūdininkų gatvės vakarinė pusė išgriaunama, kurios atkarpoje tarp Ligoninės ir Dysnos gatvių daromas parkas, o 55 kvartale palei Vokiečių, Rūdininkų ir Dysnos gatves statomas ištisinis namas 84 Žr. Priedą Nr. 1, nr. 11, 1953 m. pietinės gatvės pusės esamą ir planuojamą išklotinę

23

korpusą (tačiau griauti kiemo korpusus). Mažaaukščiams pastatams pristatomi papildomi aukštai,

keli namai jungiami į vieną: Vokiečių g. 24 sujungiamas su Vokiečių g. 22 (dviejų aukštų) 85 į vieną

trijų aukštų namą; Vokiečių g. 20 (dviejų aukštų) prijungiamas prie naujai statomo 18 a į vieną

keturių aukštų pastatą; Vokiečių g. 16 (trijų aukštų) ir 14 (dviejų aukštų) sujungiama į vieną keturių

aukštų namą; Vokiečių g. 4 (trijų aukštų) perstatomas į keturių aukštų ir bemaž trijų buvusių namų

plotą užimantį namą. Muziejaus ir Rūdininkų gatvių kampe projektuojamas naujas gyvenamasis

namas: keturių aukštų, talpinantis beveik 400 žmonių 86 ir užimantis didesnę 55 kvartalo dalį.

Dabartinio Vokiečių g. 18 teritoriją planuota apsodinti medžiais. Ir tik Vokiečių g. 6-12 beveik

nekeičiami 87.

Po abiejų gatvės pusių rekonstrukcijos, namų fasadai turėjo supanašėti tiek tarpusavyje tiek

vienos pusės su kita. Šiaurinės pusės namų pagrindiniuose fasaduose vyrauja kolonos, arkinės durų,

įėjimų angos, stačiakampiai langai, pirmų aukštų rustavimas, dekoruoti frizai, karnizai. Pietinėje

pusėje nekeičiami ar mažai keičiami tik klasicistiniai ir istoristiniai namų fasadai (Vokiečių 6-12,

16, 26, 28). Kitų namų aukštingumas priderinamas prie pastarųjų, visuose namuose daromas I

aukšto rustavimas, tiesialinijiniai sandrikai virš II aukšto langų, frizai, karnizai.

Po pasitarimo 88 pas Architektūros reikalų valdybos viršininką 1953-07-17 numatyti tam tikri

pakeitimai, išsakyta pastaba, kuri iš esmės pakeitė numatytąjį apstatymą. Nurodyta, kad apstatymas

turi būti tankesnis: su pravažiavimais apatiniuose aukštuose ar siaurais tarpais 89 . Be to, būtent

šiame pasitarime iškelta mintis dėl antros važiuojamosios gatvės trasos. Nors V. Mikučianis savo

atsiminimuose (p. 92) teigia, kad pagal projektą iš gatvės pusės buvo numatytas platus šaligatvis, o

antroji važiuojamoji dalis atsirado Miesto vykdomojo komiteto pirmininko J. Vildžiūno nurodymu,

tuo galima suabejoti. Iš tiesų, projektinėje užduotyje nekalbama apie antrą važiuojamąją dalį.

Vėlesniuose, 1956-1958 m. Kvašio ir Bugailiškio bei K. Šešelgio, S. Lasavicko, J. Šeiboko

parengtuose senamiesčio rekonstrukcijos projektuose matyti būtent toks, tik su senąja gatvės trasa,

išplanavimas. Tačiau minimas pasitarimas pas architektūros reikalų viršininką, kuriame J.

85 Vokiečių g. 22 aiškinamajame rašte nurodytas kaip atstatomas. Tačiau namas nebuvo sugriuvęs ir numatytas iš esmės perstatyti. 86 Projekto aiškinamajame rašte pateikiami Vokiečių gatvės techniniai ekonominiai rodikliai iki ir po perstatymo, nurodant pastatų aukštų skaičių, paskirtį, gyventojų skaičių, statybos pobūdį, taip pat kubatūrą, plotą. Po perstatymo numatyti didžiausi pastatai pagal kubatūrą – technikumo bendrabutis (Vokiečių ir Dominikonų gatvių kampas) ir kampinis Rūdininkų ir Vokiečių gatvių namas, pusantro karto mažesni –Vokiečių 28, 26, 18 а bei šiaurinės pusės namai. 87 Iš tiesų, skiriasi aiškinamajame rašte nurodyti duomenys nuo planų, gatvės fasadų išklotinės. Pastarojoje šie namai veik nekeičiami (pirmi aukštų angos keičiamos), planuose –fasadų „rekonstrukcija“ , o aiškinamajame rašte Vokiečių g. 8 ir 10 namai nurodyti jau keturių aukštų (buvo trijų) 88 Pasitarimas dėl išankstinės peržiūros detalaus senamiesčio rajono planavimo tarp Didžiosios, Pilies, Dominikonų, Vokiečių gatvių eskizų ir Vokiečių gatvės apstatymo eskizų. Dalyvavo Kumpis (pirmininkas), Veselovskis, Bytautas, Golovinskis, Leliuchina, Gordevičius, Umbrasas, Mikučianis, Zimanas, Kriščiūnas, Anikinas, Anikina, Kolosovas, Kasperavičius, Kvašys, Tauras (sekretorius). // Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 // VAA, F. 1036 AP. 11 B. 158 l. 28, 29 89 Už tai pasisakė Mikučianis, Kumpis, Veselovkis, Zimanas, Tauras

24

Vildžiūnas, apskirtai, nedalyvavo, liudija ką kita. Būtent V. Mikučianis ir V. Anikinas pasisakė, kad

bulvaras ir šaligatvis būtų atskirt nauja 6 m. pločio važiuojamąja dalimi, kuri vaizduojama visuose

1953, 1954, 1955 m. Vokiečių gatvės rajono užstatymo planuose ir minima aiškinamajame rašte.

Visgi tikėtina, kad J. Vildžiūnas pratęsė šios idėjos įgyvendinimą po senamiesčio rekonstrukcijos

projekto priėmimo. J. Šeibokas jį prisimena dalyvavus Vilniaus rekonstrukcijos projekto svarstyme,

kur jo nuostatos buvo nepalankios senamiesčiui: „įrodinėjo, kad iš praeities likusios senienos nieko

vertos, gyventojų butai be elementarių patogumų <...>“ 90.

Atsižvelgiant į išsakytą kritiką dėl užstatymo, miesto architektūros komisijos posėdyje (1953-

09-22) svarstytas jau keturių namų sujungtų be tarpų projektas. Toks pastatų išdėstymas susilaukė

kritikos iš Zveno (Vilniaus m. tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo) ir architekto

E. Budreikos. V. Anikino nuomonė šiuo klausimu buvo priešinga. Svarstytame projekte pietinės

pusės namus jungė arkos, kurias Budreika įvardijo „neįtikinamomis“. Priešingai pastarajam,

Grigorjevas, einantis vyr. miesto architekto pareigas (Vyriausio architekto pavaduotojas) būtent

trūkumu nurodė paliktą erdvę tarp trijų pietinės pusės namų ir siūlė sujungti, kad jie sudarytų

vieningą pietinės pusės ansamblį. Taigi, iš esmės, siūlyta ir pietinėje pusėje statyti vieną ištisinį

namą. Nors projektui išsakyta kritikos, apskritai, įvertintas gerai, pažymėtas teisingas planinis

gatvės sprendimas su bulvaru viduryje 91.

Pagal planus matyti, kad 1954 m. vyko didžiausi svarstymai dėl šiaurinės pusės užstatymo.

Šių metų planuose galime matyti tris užstatymo variantus: (1) tiek pakartojamą 1953 m. idėją

(Priedas Nr. 1, nr. 6), (2) tiek gatvė užstatoma septynių korpusų namu su pravažiavimais ties

buvusiomis Mėsinių ir Žydų gatvių trasomis (žr. Priedas Nr. 1, nr. 8), (3) tiek užstatymą septynių

korpusais namu, kuriame įvažiavimas ties buvusia Mėsinių gatvės trasa panaikinamas (žr. Priedas

Nr. 1, nr. 7). Tad galbūt paveldosaugininkas J. Glemža yra teisus, sakydamas, kad įvažiavimai

nederinti „specialiai“ ar nekreipiant dėmesio 92. O nurodymas į tipines sekcijas yra greičiau

pasiteisinimas – vienintelis pravažiavimas, kurio atsisakyta 1954 m. suprojektuotame užstatyme yra

ties buvusia Mėsinių gatvės trasa, kituose identiškuose savo matmenimis korpusuose įvažiavimai

palikti.

90 Šeibokas J. Kai aš patekau į sostinę (1956-1959) // R. V. Kaminskas Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 76 91 Lietuvos centriniam archyve, Architektūros reikalų valdybos fonde (R-545) yra inžinieriaus E. M. Maršak išvados dėl Muziejaus gatvės užstatymo bei Architektūros tarybos posėdžio tuo pačiu klausimu protokolas. Tačiau visur vardijami projekto privalumai ir trūkumai – tik buitiniai aspektai. Заключение по експертизе проектного задания застройки района ул. Музейной в городе Вилънюс, 1953-11-15, Вилънюс, LCVA, F. R-545 Ap. 1 B. 177, l. 16-19 Протокол 13, повестка дня: Рассмотрение проектново задания застройки района ул. Музейной в гор. Вилънюс, 1953-12-15, Вилънюс, LCVA, F. R-545 Ap. 1 B. 177, l. 20-22 92 Žr. Priedą Nr. 11

25

Tais 1954 m. šiaurinės pusės užstatymas iš esmės įgijo dabartinę išvaizdą pagal L. Anikinos

projektą: septynių korpusų pseudo klasicistinės architektūros gyvenamasis namas 93, pietinės gatvės

pusės perstatymo koncepcija išliko tapati 1953 m. planams. 1955 m. paruoštas galutinis šiaurinės

pusės užstatymo planas, atitinkantis dabartinį. Jame apsiribota bulvaro, šiaurinės pusės apstatymo ir

kiemo erdvės projektavimu. Plane vaizduojama pietinė pusė, tačiau jos perstatymas nenumatytas,

pateikta esama situacija. Toks sprendimas, atsisakant pietinės pusės perstatymo, galėjo būti susijęs

su kilusiu nepasitenkinimu tarp inteligentų dėl didelių perstatymo planų senamiestyje (žr. Trečią

darbo dalį).

Šis Vokiečių gatvės architektūros kaitos etapas (apimantis 1945-1956 m.) kartu sutampa su

daug platesnių objektų/procesų etapais. Tai ir socialinio realizmo stilius architektūroje ir, apskritai,

mene, vertybių perkainojimas kultūroje, kartu ir paveldosaugoje, laikotarpis bei politinis, Stalino

valdymas, sąlygojantis pirmuosius. Šiuo atveju svarbiausias – paveldosaugos etapas, kuris šios

srities istoriografijoje nėra plačiai tiriamas, pirmiausia, todėl, kad pačios paveldo apsaugos šiame

etape buvo mažiau nei jo griovimo. Visgi, remiantis keliais tyrimais 94, galime apibūdinti šio

laikotarpio paveldosaugą kaip elementinę, fasadinę ir dažnai tik deklaratyvią 95. Visa tai puikiai

matyti žvelgiant į Vokiečių gatvės kaitą šiuo laikotarpiu ir ypač, lyginant gatvės ikonografiją šiuo

laikotarpiu (žiūrėti Priedą Nr. 2).

Apie realią Vilniaus senamiesčio apsaugą po II pasaulinio karo galime kalbėti tik nuo 6-ojo ir

7-ojo dešimtmečių sandūros 96. Kita vertus, (1) Vilniaus senamiesčio apsauga kaip Lenkijos

respublikoje įteisinta dar 1938 m. (2) 1936-1939 m. rengtas Vilniaus miesto bendrasis planas, pagal

kurį senamiestis daugiau nebeužstatomas. (3) 1942-1943 m. Vilniaus miesto vystymo projekte

senamiestis laikytas vientisu urbanistiniu, istoriniu ir architektūriniu paminklu, todėl centras

planuotas Naujamiestyje 97. (4) 1945 m. vokiečių okupacijos nuostolių plane pažymėti architektūros

paminklai apima ne vien bažnyčias ir rūmus, bet ir dalį eilinio užstatymo. (5) 1949 m. Vilnius

93 Nuo įgyvendinto projekto besiskiriantis tik šiek tiek gausesniu fasado dekoru, arkinės formos įvažiavimais (tokio tipo pastatyti tik paskutiniai du vakariniai) ir jų skaičiumi (numatytas ir ties buvusia Mėsių gatvės trasa), rustavimo tipu. 94 R. Čepaitienė knygos „Laikas ir akmenys“skyriumi „Seno“ ir „naujo“ sankirta sovietinėje estetikoje“ (p. 154-170) bei J. Markevičienės studija „Vilniaus kultūros paveldo apsauga Lietuvos respublikos (1939-1940), Sovietų Sąjungos okupacijos bei aneksijos pradžios (1940-1941 ir 1944-1945) ir nacistinės Vokietijos okupacijos (1941-1944) laikotarpiu“ (Iš Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939-1945, Vilnius, 1999, p. 142-175) 95 Šios ypatybės tinka sovietinei paveldosaugai apskritai, tačiau šiuo laikotarpiu jos buvo vienvaldės, neturėjo jokios atsvaros. Tuo tarpu vėlesnę sovietmečio paveldosaugą taip apibūdintume tik su išlygomis ir priešingų tendencijų atsvaromis. 96 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 48 97 Drėmaitė M. Dingęs 1944-aisiais? Vilniaus miesto sugriovimas ir atstatymas // Vilnius. 1944. Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas, Vilnius, 2009, p. 29

26

paskelbtas vienu iš dvidešimties svarbiausių istorinių TSRS miestų (kartu su Ryga, Talinu) 98. Taigi

jau suvoktas Vilniaus senamiesčio istoriškumas, ir puikiai suprasta, kokia miesto dalis perstatoma 99. 1953 m. Vokiečių gatvės rajono pertvarkymo aiškinamajame rašte kvartalas įvardytas kaip

vienas seniausių, prekybinis, sakralinis, turintis daug architektūros paminklų (minima Dominikonų

ir Šv. Kotrynos bažnyčios, Rotušė, dalis universiteto komplekso ansamblio, „kai kurie gyvenamieji

namai“) ir su „istoriškai susiklosčiusiu senamiesčio gatvių tinklu, įdomiu feodalinių viduramžių

miestų planavimo pavyzdžiu“. Todėl vertėtų žvilgtelt į tuos pačius šaltinius, ieškant paveldo, o

tiksliau, paminklų, apsaugos nuotrupų. Išsiaiškinti, kokiu pagrindu (kokie argumentai pasitelkiami)

pertvarkoma gatvė, griaunami pastatai, kokie ir kodėl laikomi vertingi, saugotini, kodėl pertvarkyta

būtent Vokiečių gatvė ir kodėl pasirinktas toks pertvarkymo projektas.

1.2.1. Vokiečių gatvės perstatymo idėjos kilmė Vieno atsakymo, kodėl nebuvo išsaugotas Vokiečių gatvės užstatymas, nėra. Tai greičiau

kelios aplinkybės, lėmusios tokį galutinį sprendimą. Iš tiesų, Vokiečių gatvė, ypač 32 ir 34

kvartalai, išsiskyrė senamiesčio kontekste kaip smarkiausiai apgriauti. Tačiau gera gatvės namų

būklė nereiškė jos išsaugojimo (pavyzdys – Rūdininkų gatvės vakarinė pusė tarp Ligoninės ir

Dysnos gatvių 100). Atsakymą į šią prieštarą randame to meto Vyriausio miesto architekto

žodžiuose: ardomi tie pastatai, „kurių techninė būklė buvo itin prasta arba kurie trukdė tolesnės

miesto statybos planams“ 101. Vokiečių gatvės namai įėjo į abi kategorijas. Namai prie Rotušės ir

prie Žydų gatvės buvo smarkiai sugriauti, o visi kiti trukdė tolesnės miesto statybos planams.

Tuomet galime svarstyti, kokie tie miesto statybos planai, kodėl pasirinkta pakeisti visą gatvės

erdvę, o ne paskirus namus.

Atsakymus randame dar 1941 m. dokumentuose. Tų metų balandį į Vilnių atvyko trijų

specialistų brigada, turėjusi suteikti praktinę pagalbą, organizuojant rekonstrukcijos ir gerovės

sukūrimo darbus Vilniaus mieste. Jie išsakė kritiką dėl Vilniaus miesto plano 102 ir parengė

rekomendacijas Vilniaus pertvarkymui į šiuolaikinį socialistinį miestą. Pertvarkos esmė – centrinės

miesto aikštės, formuojamos magistralių susikirtimo vietoje, sukūrimas. Socialistiniame mieste 98 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 48 J. Glemža taip pat minėjo šį dvidešimties miestų sąrašą (nurodė 1947 m.), tačiau apie jo įtaką tepasakė „kažkur paskui juo remtasi“. Iš pokalbio su J. Glemža, žiūrėti Priedą Nr. 11 99 Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 // VAA, F. 1036 AP. 11 B. 158 l. 1a 100 Rūdininkų gatvėje, nepaisant to, kad pastatai formuoja aikštę prieš Visų Šventų bažnyčią, ir yra saugotini, jie numatyti nugriauti, kadangi to būtinai reikalauja transporto problemų teigiamas sprendimas. Tam, kad gautų pakankamas kreives ties posūkiais Rūdininkų gatvėje, „tenka“ nugriauti namus ties posūkiais Rūdininkų ir Mėsinių gatvių kampe. Iš Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 54, 67, 68 101 Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 89 102 Rengtas lenkų laikais 1936-1939 m. Kiek koreguoto atgavus Vilnių Lietuvai, tačiau pagrindinės teritorijos tvarkymo kryptys buvo priimtos ir toliau plėtotos. Iš Vilniaus kultūros paveldo apsauga Lietuvos respublikos (1939-1940), Sovietų Sąjungos okupacijos bei aneksijos pradžios (1940-1941 ir 1944-1945) ir nacistinės Vokietijos okupacijos (1941-1944) laikotarpiu Iš Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939-1945, Vilnius, 1999, p. 156, 157

27

būtent miesto centrinė aikštė buvo lemianti miesto plano kompoziciją, todėl su ja susiję dauguma

miesto rekonstrukcijos klausimų 103. Brigada centrine aikšte matė dabartinę V. Kudirkos aikštę

(buvo Ožesškienės, vėliau Savivaldybės). Rytų-vakarų magistralė formuota Gedimino prospektu, į

vakarus besitęsiantis per Žvėryną, rytuose – per Katedros aikštę į Naujosios Vilnios plentą. Šiaurės-

pietų magistrale turėjo tapti Vilniaus gatvė, į šiaurę pratęsiam per tiltą ir Kalvarijų gatve, į pietus

kertanti senamiesčio teritoriją ir einanti į Lydos plentą. Vilniaus gatvę pasirinkus šiaurės-pietų

magistralės atkarpa, nekyla abejonių, kad kita atkarpa link Lydos plento būtų Vokiečių gatvė. Tai

tos pačios krypties, viena kita pratęsiančios gatvės. Be to, dideli linkiai tiesiant plentą nebūtų

galimi, nes socialinio realizmo urbanistika vadovavosi klasicizmo schemomis: formuojamas

geometrinis tiesių plačias gatvių ir taisyklingos formos aikščių tinklas 104. Vilniaus pertvarkymo

rekomendacijos nespėtos įgyvendinti, tačiau prisimintos jau pačioje II okupacijos pradžioje 105.

Būtent Vokiečių gatvė laikoma vienu iš pavyzdžių prieškarinių idėjų materializacijos po karo 106.

Vokiečių gatvės pertvarkymo koncepcija pradėta kurti dar prieš išgriaunant šiaurinę gatvės

pusę. Ir nors, kaip V. Mikučianis rašo, tuo metu dar buvo galimi įvairūs variantai 107, tačiau būtent

įvairovės svarstymuose nebuvo. Didžiausia dilema, kilusi tuoj po karo 108 – statyti naujus namus

prisilaikant senųjų raudonųjų linijų, ar atitraukus nuo jų. Anot V. Mikučianio, nors vieningos

nuomonės neprieita, dauguma pasisakė už gatvės platinimą ir rekreacinės zonos įrengimą. Kiek

vėliau sukviesta Architektūros reikalų komiteto komisija 109. Buvo pasiūlyti keli gatvės

pertvarkymo variantai: (1) išvalius visą teritoriją kol kas palikti ją neapstatytą, o tik sutvarkyti,

apželdinti, (2) nuo Domininkonų iki Žydų gatvės naują apstatymą formuoti istorine raudonąja linija,

o toliau –atitraukus nuo jos (3) pirminis variantas prie kurio ir pasilikta: namai statyti atitraukus nuo

senosios gatvės linijos.

103 Докладная записка. Бригадир арх. Б. Светличный, инженер-экономист Г. Каплан, инженер И. Жилко, 1941, LYA, F. 3109 Ap. 3109 B. 17 l. 10 104 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija, 2003, Nr. 10, p. 285 105 Drėmaitė M. Sovietmečio paveldas Vilniaus architektūroje: tarp lietuviškumo ir sovietiškumo // Naujas Vilniaus perskaitymas p. 7 106 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija, 2003, Nr. 10, p. 252, 253. Plačiau apie brigados idėjų realizavimą pokariu žiūrėti Drėmaitė M. Sovietmečio paveldas Vilniaus architektūroje: tarp lietuviškumo ir sovietiškumo // Naujas Vilniaus perskaitymas p. 107 Architekto J. Kumpio iniciatyva sukviesta Architektūros reikalų komiteto komisija, sudaryta iš miesto architektų ir atvykusiųjų. Pastarieji „supažindinti su miestu, senamiesčiu ir � � � � � � � e � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � e� e � � � � � � � Niekam iš komisijos narių net nekilo abejonių dėl kuo skubesnio buvusio „Europos“ viešbučio dėžutės ir senosios sinagogos atstatymo. � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � “ (Iš Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 91). 108 1945-1946 m., remiantis: „Būsimo apstatymo eskizus svarstė dar nespėję išvykti į Lenkiją ir naujai atvykę architektai“. 109 Žiūrėti išnašą Nr. 9. Buvo peržiūrėta Architektūros reikalų valdybos prie LTSR MT 1944-1947 m. bylos, tarp jų ir „žiuri“ (kurios sudėtis panaši į V. Mikučianio minimos komisijos, svarsčiusios Vokiečių gatvės rajono užstatymą) komisijos protokolai apie Vilniau centrinės dalies projektą. Tačiau jokiuose dokumentuose Vokiečių gatvė neminima.

28

Paties V. Mikučianio 1946-04-15 darytas Vokiečių gatvės šiaurinės pusės sutvarkymo eskizas

(Priedas Nr. 1, nr. 2) mažai skiriasi nuo įgyvendinto, dabartinio, projekto. Statomas ištisinis namas,

sudarytas iš kelių korpusų, nuo Didžiosios gatvės iki buvusio „Europos“ viešbučio. Yra ir keli

svarbūs skirtumai: nenugriaunama sinagoga ir buvęs „Europos“ viešbutis, išlaikomos Žydų ir

Mėsinių gatvių trasos, nedaroma II važiuojamoji dalis, o paliekama „rekreacinė zona“ nuo naujųjų

namų iki senosios gatvės. Panašu, jog V. Mikučianis buvo pertvarkymų senamiestyje ir konkrečiai

Vokiečių gatvės aplinkoje iniciatorius: „penkto dešimtmečio pabaigoje ir šešto pradžioje mano

pasiūlytoji koncepcija atrodė teisinga, jai buvo pritarta ir ji užfiksuota pirmajame pokario

generaliniame plane“ 110. Architektas tiksliai nenurodo, apie kokią koncepciją kalbama, tačiau

keliuose puslapiuose prieš tai ir po cituoto sakinio V. Mikučianis rašo išimtinai apie senamiestį ir

beveik vien apie Vokiečių gatvę.

Vyriausias miesto architektas savo atsiminimuose užsimena, jog tuo metu buvo minčių

pažymėti buvusį gatvės užstatymą: „reikia pastebėti, jog tai, kas buvo numatyta ar pastatyta 1946-

1947 m. dar būtų pusė bėdos – neaukšta (iki 40 cm) atraminė sienelė, pastatyta pagal raudonąsias

prieškarinio apstatymo linijas, ir visos rekreacinės zonos sutvarkymas <...>“ 111. Tačiau mintis

daugiau neišplėsta, o jokių kitų šaltinių šia tema nerasta.

1947 m. bulvaro įrengimas Vokiečių gatvėje jau buvo viešas ir visiem žinomas: tuometis

Vilniaus universiteto Istorijos-filosofijos fakulteto prodekanas V. Kostelnickis, mobilizuotiems

darbams senamiestyje studentams aiškino, kad „vietoje Vokiečių gatvės griuvėsių bus nutiestas

bulvaras“. Dalis studentų buvo girdėję, kad šį sumanymą per radiją gyrė Antanas Venclova 112.

Be kita ko, kalbant apie Vokiečių gatvės pokarinę pertvarką, nereiktų atmesti ideologinio

motyvo. Viena, tai nuo seno vokiečių kilmės liuteronų gyvenam erdvė. Apie vokiškumo

nepalankumą galime spręsti ir iš to, kad dar per I sovietinę okupaciją gatvė pervadinta Engelso

vardu 113, II okupacijos pradžioje, 1946 m., gatvė vėl pervadinta Muziejaus. Antra, Vokiečių gatvė

ir erdvė aplink ją buvo žydiška. Kaip rašo R. Čepaitienė „susidaro įspūdis, kad radikali žydų

gyventų kvartalų transformacija rėmėsi ir politiniais sumetimais. Tai rodytų ir faktas, kad į

restauratorių siūlymus čia įkurti geto muziejų nebuvo atsižvelgta“ 114. Iš tiesų, žydiškumo šiose

kvartaluose nebeliko, netgi gatvių pavadinimuose (keisti neutraliais – Stiklių), o ir dalies pačių

gatvių bei skersgatvių (Žydų g. atkarpos, Remailės skg.).

110 Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 93 111 Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 94 112 Merkys V. Atminties prošvaistės, 2009, p. 90 113 Drūtas J. Vilniaus miesto gatvių pavadinimų pakeitimai // Vilniaus balsas, 1941-05-21, Nr. 116, p. 4 114 Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, p. 236

29

1.2.2. Pastatų vertės ir paminkliškumo samprata Visame šiame pertvarkymų kontekste kai kuriems pastatams deklaruota apsauga. 1945 m. Z.

M. Čaikovksio plane (Priedas Nr. 1, nr. 1) architektūros paminklais įvardyti visi pietinės Vokiečių

gatvės pusės namai nuo Tyzenhauzų rūmų iki dabartinio Vokiečių 16 (abu imtinai), Vokiečių g. 8,

šiaurinėje pusėje – tik kampinis Žydų ir Vokiečių gatvės namas (buvęs Vokiečių g. 16). Turėdami

omeny, vėlesnę gatvės erdvę, galime pridurti, jog architektūros paminklu pažymėta buvusi Pijorų

kolegija, sinagoga, Rotušė, Šv. Kotrynos bažnyčia ir visi Domininkonų ir Vilniaus gatvių pastatai,

stovintys pagal raudonąją liniją nuo Domininkonų iki Šv. Kotrynos bažnyčios. Įvertinus tai, kad

pusės visų šių pastatų nebėra, galime suvokti, jog paminklo statusas nebuvo lemiamas veiksnys

pastato ateičiai arba/ir dalis šių pastatų vėliau nebebuvo vertinti kaip paminklai. Gana iliustratyvus

pavyzdys – sinagoga, kuriai 1945-1946 m. deklaruotas išsaugojimas, 1953-1954 m. planuose

įvardyta kaip „išaiškinamas architektūros paminklas“, t.y. sprendžiama dėl išsaugojimo, o 1955 m.

užstatymo planuose, greit ir sklype, jos, apskritai, nebeliko. Žvelgiant į 1953 m., Vokiečių gatvės

rajono pertvarkymo aiškinamajame rašte architektūros paminklais įvardyti Domininkonų ir Šv.

Kotrynos bažnyčios, Rotušė, dalis universiteto komplekso ansamblio, „kai kurie gyvenamieji

namai“. Taigi įvertinti tik tie pastatai, kurie išskiria savo architektūra ir istorine reikšme, apskritai,

Lietuvos architektūros paveldo kontekste.

Peržvelgus planus ir gatvės išklotines, pastebima panaši tendencija pačioje Vokiečių gatvės

erdvėje: išsaugoti ketinta išraiškingų fasadų klasicizmo ir istorizmo stilistikos namus. Būtent

pietinėje pusėje atstatyti ar nekeisti numatyta tik klasicizmo (Vokiečių 28, 26, 16, 8) ir istorizmo

stilistikos namus (Vokiečių g. 6, 10, 12), pastarieji, be to, buvo geros būklės. Pora pastatų planuota

atstatyti ir atstatyta, tai Vokiečių g. 26, Miulerių rūmai, ir 28, Tyzenhauzų rūmai. Abu rūmai

klasicistiniai, statyti žymių architektų (pirmieji – A. Kosakausko, antrieji – M. Knakfuso), be to,

susiję su istorijos asmenybėmis, reikšmingais įvykiais. Klasicizmo stilistikos pastatai vertinti todėl,

kad, apskritai, socialinio realizmo architektūra buvo paremta „klasikiniu paveldu“, kuo rėmėsi ir

klasicizmo kūrėjai.

Namai, kuriuos numatyta griauti ar perstatyti, priešingai, nedideli, be ryškesnių stiliaus

požymių. Dabartinių Vokiečių g. 18 a ir 18 vietoje stovėjęs namai bei Vokiečių g. 16 per karą

nukentėjo vienodai (visiem trim reikėjo kapitalinio remonto) tačiau pirmieji du nugriauti. O prie

Vokiečių g. 16 ketinta prijungti perstatant atitinkamu stiliumi ir paaukštinant Vokiečių g. 14.

Pastarasis per karą visai nenukentėjo, tačiau tebuvo dviejų aukštų, be jokių stiliaus požymių. Taip

pat, perdarant fasadus klasicistiniais, ketinta pasielgti ir su visiškai nesugriautų liuteronų

bendruomenės namų gatvės fasadais bei Vokiečių g. 4 gatvės korpusu. Taigi net ir tie statiniai, kurie

iki tol nebuvo klasicistiniai, 1953-1954 m. planuose ketinti tokiais padaryti (žiūrėti 1953 m. gatvės

fasadų išklotines: Priedas Nr. 1, nr. 11).

30

Planuose ir išklotinėse aiškiai matyti ir orientacija į fasadiškumą ir imitacijas: gatvės

korpusams kuriami pompastiški fasadai, imituojantys klasikinį paveldą, o už tokių korpusų

paliekama tuščia erdvė, išgriaunant buvusius statinius. Deklaruota, kad Vokiečių g. 26 atstatomas,

tačiau atstatyti ketinta tik dalį palei gatvę, o kiemo korpusus, priešingai, nugriauti. Taip pat

planuotas Vokiečių g. 20 – gatvės korpusas perstatomas imituojant klasicistinį, o kiemo korpusas ir,

panašu, liuteronų bažnyčia griaunama (Priedas Nr. 1, nr. 5). Apskritai, remiantis planais ir

išklotinėmis (Priedas Nr. 1, nr. 5, 6, 10, 11), panašu, jog pietinė gatvė svarbi tik savo fasadais, tuo,

kad jie derinsis su šiaurinės gatvės fasadais. Net planuose, vaizduojančiuose Vokiečių gatvės

rajoną, pietinės gatvės pusės posesijos neapimamos, tik gatvės korpusai.

Prieš pradedant kalbėti apie deklaruotas priežastis, kodėl šalinti „apgriuvę, mažai vertingi“

pastatai, jau galime pasakyti, kas tie mažai vertingi pastatai. Panašu, jog bent gyvenamųjų namų

atveju vertingumas nei su pastato senumu nei su architektūriniu išraiškingumu ar istorine reikšme

nesietas. Peržvelgus 1945 m. Z. M. Čaikovskio planą ir palyginus jį su dabartiniu senamiesčio

planu bei naujų pastatų senamiestyje išdėstymu 115, akivaizdu, kad didžiosios daugumos pastatų

1945 m. plane pažymėtų kaip visiškai sugriautų (tik 11), reikalaujančių nugriovimo (45) ir kapitaliai

remontuotinų (125) šiandien nebėra 116. Jų vietoje įrengti skverai ar pastatyti nauji pastatai. Tad

peršasi išvada, jog vienintelė „vertybė“ buvo gera pastato fizinė būklė. Tai paaiškina ir priežastį,

kodėl gatvės erdvę pasirinkta platinti griaunant šiaurinę jos pusę, o ne pietinę ar abi – visi, išskyrus

vieną, šiaurinės pusės namai įvardyti reikalaujančiais nugriovimo (6) arba kapitaliai remontuotini

(8) 117.

Žinant, kad didžiausia pastato „vertė“ buvo jo gera fizinė būklė, nekeista, jog ir pati pertvarka

grįsta utilitariais poreikiai. Būtent sanacija 118 buvo pasitelkiamas argumentuoti Vokiečių gatvės

rajono perstatymo poreikį tiek perstatymo projekto užduotyje tiek aiškinamajame rašte. Tai apėmė

gyvenimo sąlygų gerinimą, gyventojų tankumo mažinimą, insoliaciją, sanitarines ir priešgaisrines

115 Nauji pastatai Vilniaus istorinėje aplinkoje // Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 104 116 Negriautos tik bažnyčios ir gyvenamieji namai, stovintys ties buvusia gynybine siena, nors plane buvo žymėti kaip kapitaliai remontuotini. Bažnyčių nenugriovimas sietinas su tuo, jog Sovietų Sąjungos politika ideologiškai svetimo paveldo atžvilgiu pakito po karo, jis nebenaikintas. Pokytis sietas su dideliais karo nuostoliais ir priešinga nacių politika šioje srityje (Iš Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, p. 203) 117 V. Merkys savo atsiminimuose rašo žinąs, „kodėl daugiausia sugriauta Vokiečių gatvė ir kodėl tik viena pusė. Juk čia nebuvo jokių vokiečių karinių objektų ir svarbių įstaigų. Atsakymą gavau po daugelio metų. Pergalės šventės proga į Istorijos institutą atėjo svečias –raudonųjų Trakų brigados partizanų vadas Teofilis Mončiunskas. 1944 m. Raudonajai armijai veržiantis link Vilniaus reikėjo gerų vedlių, kurie pažino miestą ir jo apylinkes. Šiam reikalui gerai tiko T. Mončiunsko partizanai. Pats T. Mončiunskas artileristams prie Belmonto kalno rodęs Vilniaus plane, kas kur yra. Kai paminėjęs Vokiečių gatvę, dalinio vadas davęs komandą pliekti į ją. Dėl sviedinių trajektorijos kliuvo artimesnei gatvės pusei“. Iš Merkys V. Atminties prošvaistės, 2009, p. 89 118 Senamiesčių sanacijos koncepcija pradėta formuoti tarpukariu ir išvystyta po II pasaulinio karo, prigijo visoje Europoje. Pagal šią koncepciją istorinės miesto dalies insoliacijos, higienos, gyventojų tankumo, transporto problemas reikia spręsti griaunant techniškai nusidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymo procentą, platinant gatves, istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais. // Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 30

31

normas. Būtent pastarosios dvi įvardytos priežastimi daugumo namų griovimui Vokiečių gatvėje 119. Tiek pat svariu ir dažnai naudojamu argumentu laikytas žaliųjų plotų didinimas: išgriautų

statinių vietoje kuriami žalieji plotai, skverai, bulvarai. Paradoksalu, tačiau griovimu ir perstatymu

naudotasi kaip argumentais išsaugojimui („rekonstruojant istoriškai susiklosčiusį senamiesčio

gatvių tinklą siekiama išsaugoti jį ir panaudoti <...>“) ir architektūros paminklo savybių

išryškinimui (pavyzdys –Šv. Kotrynos bažnyčia nuo Vokiečių gatvės pusės), kas dar kartą patvirtina

egzistavus tik pavienių paminklų vertinimą.

1.2.3. Vokiečių gatvės perstatymas sovietinės senamiesčių rekonstrukcijos kontekste

Deklaruojantys išsaugojimą ir kartu numatantys dideles pertvarkas teiginiai tame pačiame

planavimo dokumente, kyla iš pačios sovietinės paminklosaugos ir ten suformuoto asmens santykio

su paveldu. Remiantis L. Bogdanovo studija, sovietinei miestų statybai yra svetimas pasyvus,

gailestingas požiūris į paveldą, miestų statyba turi aktyviai pertvarkyti dabartį naujais

komunistiniais pagrindais, kritiškai ir kūrybiškai panaudojant sukauptą žmonijos patirtį 120. Todėl ir

kalbant apie Vokiečių gatvę, kurio šiaurinė pusė dažnai apibūdinama kaip kontrastinga aplinkai 121,

reikia turėti omeny, kad architektūros darnos, vieningumo, ansambliškumo sampratos skyrėsi nuo

dabartinių jų reikšmių. Vokiečių gatvės užstatymo planavimo tekstuose kaip tik ir randame, jog

naujos Vokiečių gatvės statybos ”vykdomos kaip vieningas architektūrinis ansamblis ir derinasi su

geriausiais nelyginės gatvės pusės statiniais“, „apstatymas turi būti išspręstas kaip vieningas

architektūrinis ansamblis, įsiliejantis į šią miesto dalį“ 122. Ansamblis tuo metu sietas su visišku

užstatymu, esą taip suteikiamas vieningumas ir išsprendžiamas ryšys tarp senų ir naujų dalių.

Ansamblio rekonstrukcija suvokta kaip senųjų dalių priklausymas nuo naujųjų, suteikiant naujoms

vyraujantį architektūrinį vaidmenį – nauja architektūrinė forma, užbaigdama ansamblio pokyčių

istorinę eilę, ją suvienija 123. Toks pertvarkytas senamiesčio ansamblis įjungiamas į socialistinio

miesto struktūrą. Taigi derinama buvo ne prie senamiesčio ar paskirų paminklų, o prie viso

socialistinio miesto koncepcijos. Iš tiesų, esant tokiam ansamblio pertvarkymo suvokimui, kuomet

sena pertvarkoma derinant prie naujo, vargu ar galime tikėtis kitokio Vokiečių gatvės

119 Vokiečių gatvės užstatymo aiškinamajame rašte nurodyta nuverčiamų statinių plotas ir priežastys, iškeldinamų gyventojų skaičius. 120 Богданов Л. С. Рига, Таллин, Вилънюс Реконструкция исторически-сложившегося ансамбля центра города, Москва, 1950, LLMA, f. 204 ap. 1 b. 58, l. 17 121 Apskritai, oficialiose projekto peržiūrose pagrindiniais projekto trūkumais įvardijami neišspręstas buitinis aptarnavimas ir panašūs klausimai. O architektūrinė ir urbanistinė projekto pusės vertintos teigimai: „nesukelia prieštaravimų priimtas aukštingumas ir gatvės užstatymo būdai naujoje atkarpoje ir rekonstruojamoje senoje“, „naujos statybos įsilieja į atraminį šio rajono užstatymą“. Заключение по експертизе проектного задания застройки района ул. Музейной б городе Вилънюс, 1953-11-15, LCVA, F. R-545 Ap. 1 B. 177, l. 17 122 Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 // VAA, F. 1036 AP. 11 B. 158 l. 3, 24 123 Богданов Л. С. Рига, Таллин, Вилънюс Реконструкция исторически-сложившегося ансамбля центра города, Москва, 1950, LLMA, f. 204 ap. 1 b. 58, l. 13, 19, 29

32

„architektūrinio ansamblio“. Visas ansambliškumas susivedė į tai, kad pietinės pusės namams buvo

numatytas perstatymas pagal šiaurinės pusės namus. Būtent todėl nuspręsta atstatyti klasicistinius

rūmus, mažiausiai keisti klasicistinius ir istoristinius namus, o likusius perstatyti į klasicistinius.

Baltijos šalių senamiesčių pertvarka, matyta ne kaip išimtis ar pavienis atvejis, o taisyklė.

Tokiu būdu siekta juos padaryti labiau socialistiniais (nes „Pabaltijo miestai šiuo metu [1950 m.]

yra tame socialistinio vystymosi etape, kuriame mūsų senieji miestai buvo prieš trisdešimt metų“ 124). Todėl ir Vokiečių gatvės pertvarkos nereiktų matyti kaip išskirtinės sovietmečio kontekste.

Tokį teiginį sustiprina ir tai, kad (1) pirminės Vokiečių gatvės pertvarkos idėjos gimė Sovietų

Sąjungos brigados rekomendacijose, (2) Vyriausias Vilniaus miesto architektas bei dauguma to

meto projektavimo organizacijų vadovų, miesto architektų buvo atvykėliai iš Sovietų sąjungos, ten

baigę mokslus ir dirbę, (3) SSRS tiek architektūros, tiek kitose srityse galiojo bendros normos ir

taisyklės ir nukrypimai nuo normos nebuvo toleruojami 125.

Būtent 1935 m. CK nutarimas dėl Maskvos rekonstrukcijos buvo pagrindinis dokumentas,

kuriuo remtasi perstatant SSRS miestus (vajus prasidėjo 1943 m., tačiau projektai sudaryti dar

1934-1940 m.). Dokumente nustatytas požiūris ir į istoriškai susidariusį miesto centro ansamblį 126.

Miesto perstatymas matyta kaip sudėtinė miesto vystymo dalis ir paskata. Buvo siekiama

pertvarkyti planinę struktūra, sistemą ir užstatymo tipus. Senųjų miesto dalių perstatymo tikslas

buvo toks pat kaip ir naujos miestų statybos atveju – geros gyvenimo sąlygos. Tai ir perstatymas

pagal šiuolaikinį socialinį, mokslinį ir techninį pagrindą, apželdinimas, transporto organizavimas,

architektūros meninio vaizdo gerinimas. Teigta, kad rekonstrukcija priklausė nuo miesto istorinio

formavosi, tačiau daugeliu atveju matyti, jog miestai po perstatymo, atvirkščiai, tarpusavy

supanašėjo: „centriniuose rajonuose įrengtos didelės, patogios aikštės ir stambūs visuomeniniai

pastatai, gatvės išplėstos ir pritaikytos šiuolaikiniam judėjimui, sutvarkytos krantinės, įkurti sodai ir

parkai“ 127.

124 Богданов Л. С. Рига, Таллин, Вилънюс Реконструкция исторически-сложившегося ансамбля центра города, Москва, 1950, LLMA, f. 204 ap. 1 b. 58, l. 16 125 R. Kaminskas nurodė, jog Vokiečių gatvės perstatymas paremtas Rygos senamiestį kirtusios gatvės pavyzdžiu (Iš Kaminskas R. Praeities paminklai ir šiandiena, Vilnius, 1983, p. 23). Be abejo, visų trijų Baltijos valstybių sostinių pertvarka vyko bendradarbiaujant tarpusavy. Visgi, Ryga ir galėjo būti tik pavyzdžiu, bet ne šaltiniu. Juk ir pati Latvija socialistine paversta tik po karo ir sostinės pertvarkoje taip pat turėjo remtis sovietinės architektūros ir urbanistikos pavyzdžiais iš „senesnių“ socialistinių respublikų. 126 Maskvos Kremliaus perstatymas: „šiuolaikinės architektūros suvienijimas su senąja dalimi, kur vadovaujantį vaidmenį atlieka naujoji Kremliaus dalis. <...> Restauruoti daugelis paminklų, kai kurie, darkę ansamblį –likviduoti. <..> apželdinta“ // Богданов Л. С. Рига, Таллин, Вилънюс Реконструкция исторически-сложившегося ансамбля центра города, Москва, 1950, LLMA, f. 204 ap. 1 b. 58 l. 21-22 Projektas numatė rekonstrukciją palei pagrindines magistrales. Tokios gatvės platintos du-tris kartus, aplink jas padidintas gyvenamųjų namų aukštingumas, pelei upę formuotos krantinės. Pagrindinė aikštė tapo Raudoniji, į ją vedanti magistralė –Gorkio gatvė. Pastatai, pasirodę vertingi, įjungti į užstatymą, o paskiri namai perkelti į kvartalo gilumą ar prie naujos raudonosios linijos. Pagal Основы советского градо – строителъства, Т. 1, 1966, Москва, с. 221 127 Основы советского градо – строителъства, Т. 1, 1966, Москва, с. 220

33

1941 m. brigados rekomendacijose Vilniaus perstatymui matome tas pačias tendencijas.

Pirma, vienu iš sunkumų perstatant miestą matyti senamiesčio ypatumai: „klaidingas kreivų ir

siaurų gatvių tinklas, tamsūs, uždari kiemai-šuliniai, be jokio apželdinimo“ bei būtinybė išsaugoti

didelį kiekį senovės paminklų, turinčių istorinę vertę 128. Brigada visus planavimo darbus vykdytus

iki 1941 m., kuriuose senamiestis neplanuotas keisti, įvardijo kaip neturinčiais jokios reikšmės ir

nežymia dalimi panaudotinais tolimesniame projektavime, nes rėmėsi neteisingais principais ir

projektavimo metodais. Viena iš tokių nuostatų, nepriimtinų socialistinių miestų planavimo

požiūriu nurodytas senamiesčio „konservavimas“ 129. Atvykusieji pasigedo senamiesčio

rekonstrukcijos, gatvių išplėtimo, apželdinimo planų. Kritikuota, kad projektuojama žiedinė

magistralė nekerta senamiesčio, o apsupa tik iš išorės ir tokiu būdu „izoliuoja nuo viso likusio

miesto“ 130. Brigados nuomonė buvo priešinga: „senamiestis, kaip centrinė ir labiausiai

apgyvendinta miesto dalis, reikalauja rimtesnės, pirmaeilės ir radikalios rekonstrukcijos“ 131.

Baltijos šalių miestų istorinis vystymasis vertintas kaip vakarinių Sovietų sąjungos teritorijų

(Vakarų Ukrainos, Baltarusijos). Todėl verta žvilgtelti į Kijevo ir Minsko perstatymo pavyzdžius.

Abiejų miestų centrai įvardyti buvę sugriauti po karo, taip pat apibūdintas ir Vilniaus senamiestis.

Tiesa tiek Minsko, tiek Kijevo perstatymas pradėtas prieškariu, tad pokariu tik grįžta prie

ankstesnių darbų. Vilniaus atveju teorinis darbas buco pradėtas. Pagrindinė Kijevo gatvė, Kreščatik:

išplatinta beveik du kartus, namai atitraukti nuo raudonųjų linijų, atsisakyta perimetrinio užstatymo,

daugelis namų statomi nauji, tie, kurie paliekami sujungiami į vieną ištisinį, padidinamas pastatų

aukštingumas. Visiškai pakeista kiemų erdvė: vietoje atskirų namo kiemų darytas bendras kvartalo

kiemas. Taigi buvo „sukurta, galima sakyti, nauja pagrindinė gatvė“ 132. Minskas, apskirtai, žymiai

perstatytas, pakeista planinė struktūra, magistralių ir gatvių tinklas, apželdinta pakrantės zona,

miestas įgavo naują planinę ir erdvinę kompoziciją. Pagrindinė magistralė, Lenino prospektas,

buvusi „kreiva ir siaura“ gatvė, išplatinta vietomis keturis kartus, suvienodintas reljefas 133. Taigi

Vokiečių gatvės perstatymas bulvaru, užstatytu ištisiniu didelio tūrio namu, atitiko to laikotarpio

128 Докладная записка. Бригадир арх. Б. Светличный, инженер-экономист Г. Каплан, инженер И. Жилко, 1941, LYA, F. 3109 Ap. 3109 B. 17 l . 5-7 129 Kitos nepriimtinos nuostatos: 1. pramonės ir miesto gyventojų išdėstymo principai, kuomet šalia už miesto iškeliamų pramonės įmonių kuriamos darbininkų gyvenvietės 2. miesto centrinės aikštės, miesto politinio ir kultūrinio gyvenimo ašies, nebuvimas 3. miesto centrą kertančių magistralių nebuvimas. Visos šios nepriimtinos nuostatos, kartu ir senamiesčio „konservavimas“, įvardytos kaip neturinčios „jokio pagrindo ir Vakarų Europos urbanizacijos požiūriu“. Iš Докладная записка. Бригадир арх. Б. Светличный, инженер-экономист Г. Каплан, инженер И. Жилко, 1941, LYA, F. 3109 Ap. 3109 B. 17 l. 5-9 130 „Tokiu būdu senamiesčio gyventojai, dalinai buvusio žydų „geto“, esantys blogiausiose sanitarinėse ir transporto sąlygose ir vėl turi likti tose pačiose sąlygose dėl projektuotojų noro paversti jų būtį savotišku muziejiniu eksponatu. Aišku, kad Stalino rūpesčio žmogumi šviesoje šios nuostatos negali būti priimtinos“. Докладная записка. Бригадир арх. Б. Светличный, инженер-экономист Г. Каплан, инженер И. Жилко, 1941, LYA, F. 3109 Ap. 3109 B. 17, l. 9 131 Ibid. 132 Основы советского градо – строителъства, Т. 1, 1966, Москва, с. 237 Taip pat remtasi perstatymo planu (p. 244) 133 Основы советского градо – строителъства, Т. 1, 1966, Москва, с. 251

34

socialistinių miestų perstatymo principus: „Muziejaus gatvė turi tapti plačia paradine magistrale su

bulvaru, jungianti L. Giros gatvę su Muziejaus aikšte ir vedančia į vieną pagrindinių Lenino rajono

gatvių – Gorkio“ 134.

Kaip matyti, bulvaro tipo gatvės tiko socialistiniam miestų planavimui dėl tiesių plačių erdvių,

atsiveriančių perspektyvų, kurių geriausiose vietose statomi svarbiausi pastatai. Tokioje plačioje

gatvėje reikėjo didelių tūrių pastatų bei gausaus paželdinimo. Gatvės platumas, želdiniai, namų

tūriai ir erdvės atitiko socialistiniams miestams keltus statybos, sanitarinius ir kitus techninius

reikalavimus, kurie dažnai buvo esminiai perstatant ir statant socialistinius miestus.

Gatvės kaitoje iki 1956 m. išryškėjo šios tendencijos. (1) Vokiečių gatvės pertvarka rėmėsi dar

1941 m. suformuotomis Vilniaus miesto rekonstrukcijos nuostatomis. Todėl užstatymas, bendrais

bruožais atitinkantis dabartinį, suformuotas prieš nugriaunant šiaurinę pusę. Vėlesniuose

projektuose kito tik užstatymo detalės: namų architektūra, gatvių trasos. (2) Griaunant namus

pirmiausia ir beveik išimtinai remtasi namo fizine būkle. Perstatymą, atstatymą lėmė fasado

stilistika: atstatomi klasicistiniai fasadai, perstatoma į klasicistinius fasadus. Pastato

paminkliškumas nebuvo lemiamas veiksnys pastato išsaugojimui. (3) Toks „aktyvus“ santykis su

paveldu, perstatant ir griaunant, būdingas to laikotarpio Sovietų sąjungai, kuomet senasis miestas

buvo pertvarkomas pagal socialistinio miesto koncepciją ir derinamas prie viso miesto socialistinės

pertvarkos. (4) Sovietų sąjungos miestai tuo laikotarpiu pertvarkyti pagal panašią schemą:

formuotos centrinės aikštės, gatvės platintos ir tiesintos, formuoti bulvarai, krantinės, paliekant

pavienius paminklus, geriausiai derančius prie naujų stilistika, masteliu, tūriu.

134 Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс. Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575 l. 24

35

2. VOKIEČIŲ GATVĖS NAMŲ PAVELDOTVARKA

Paveldotvarkos tyrimas remiasi Priede Nr. 3 pateikiama esminių pietinės gatvės pusės namų

praktinės tvarkybos darbų lentelės struktūra ir duomenimis (detalūs duomenys pateikti Priede Nr.

6). Lentelėje kiekviename iš minimų laikotarpių nurodyti tvarkybos darbai ir jų vykdymo metai.

Minima ta tvarkyba, kuri apėmė visą namą, korpusą ar aukštą. Tačiau neminimi vienos ar kelių

patalpų tvarkybos darbai, įrengiant parduotuves, butus ir pan. Taip pat neminimi remontai, išskyrus

kapitalinius. Tvarkybos darbai įvardyti pagal tai, kaip jie įvardyti namo, kvartalo tyrimuose. Retais

atvejais (Vokiečių g. 6, 14) remiamasi tik numatytų darbų planais. Ne visada aišku, ar tai, kas

planuota, įvykdyta, ar nebuvo pakeista daugiau/mažiau nei numatyta. Daugeliu atveju (išskyrus

Vokiečių g. 6) turėti tiek sovietmečiu daryti tyrimai, planai, tiek nepriklausomybės laikotarpio,

tyrimai arba paminklosauginiai įvertinimai, paminklotvarkos sąlygos, apskaitos dokumentai. Tokiu

atveju iš dalies galima patikrinti, kas buvo atlikta sovietmečiu ir pirmuoju Nepriklausomybės

dešimtmečiu.

Tyrimų lentelė pateikta atskirai Priedas Nr. 4 (tikslūs tyrimų pavadinimai, autoriai ir

saugojimo vietos yra Priede Nr. 6). Čia prie kiekvieno namo nurodytos tiek esminių tvarkybos

darbų datos, tiek atskirų tyrimų datos. Tokiu būdu galima matyti, ar prieš tvarkybą atlikti tyrimai ir

kokie. Nurodyti tyrimai apima tiek tuos, kurie daryti konkrečiam namui, tiek pateikiamus kvartalo

rekonstrukcijos sudėtyje. Naujos statybos namai taip pat įtraukti į tyrimą, todėl, kad visi statyti ant

senųjų namų pamatų. Abiejų lentelių duomenys pateikti grafiškai Priede Nr. 5.

Vizualinį atskirų namų pokytį ar, atvirkščiai, nepakitimą atskleidžia skirtingų laiku darytos jų

fotografijos, esančios Priede Nr. 7.

Taigi turint skirtingų laikotarpių, skirtingų tvarkybos būdų ir pavyzdžių, o kartu ir tvarkybos

duomenis ilgame laikotarpyje, galime daryti bendresnes išvadas apie visą gatvės tvarkybą šiuo

laikotarpiu. Pirmiausia, svarbi pastatų paskirtis – tai gyvenamųjų namų gatvė. Išimtį sudaro

Liuteronų bažnyčia 135 ir Dailės parodų rūmai. Istoriškai gyvenamieji namai, tačiau pakeitę paskirtį

pokariu yra Vokiečių g. 26, Vokiečių g. 10 gatvės korpusas (tik 9-ame dešimtmetyje), atitinkamai į

gamybinę ir švietimo. Visų Vokiečių gatvės namų pirmų aukštų patalpos prekybinės ir tai jų

istorinė paskirtis, tokia išlikusi bemaž be pertrūkių 136. Pastatų gyvenama paskirtis turėjo įtakos tiek

tvarkybos pradžiai, tiek tvarkybos būdams, mastui ir dažnumui. Sovietmečiu gyvenamųjų namų

tvarkymo darbai Lietuvoje pradėti tik 1953 m. 137, o gynybinių ir sakralinių – dar penktame

135 Liuteronų bažnyčia tiek paskirtimi tiek architektūra labai skiriasi nuo likusių gyvenamųjų namų, tačiau įtraukiama į tyrimą, manant, kad būtų netikslinga išskirti iš liuteronų bendruomenės kvartalo: tiek kvartalo raida tiek tvarkyba tampriai susijusi. 136 Po perstatymo 6 deš. Vokiečių g. 28 visame name įrengti butai, net ir patalpose palei Vokiečių ir Trakų gatves. 137 Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 104

36

dešimtmetyje. Be to, sovietmečiu konservavimo metodas būdingas tik gynybiniams ir sakraliniams

objektams, bet ne gyvenamiesiems namams 138. Didesnės dalies pastatų, kurie nepriklausomos

Lietuvos laikotarpiu tvarkyti antrąkart (Vokiečių 4, 8, 10, 26, Liuteronų bažnyčia), tvarkyba susijusi

su pastato paskirties kaita: bažnyčią gražinus tikintiesiems, gyvenamas patalpas pritaikant mokslo

įstaigai (Vokiečių g. 10), gamybines –administracinėms (Vokiečių g. 26). Likę, jų paskirtis nekito

(Vokiečių g. 6, 12, 14, 16, 20, 22, 28), tvarkyti tik vienu iš šių laikotarpių.

Vokiečių gatvėje tvarkomų namų skaičius buvo stabilus iki Vilniaus senamiesčio

regeneracijos projekto (po 4 tiek galiojant rekonstrukcijos projektui, tiek iki jo), kada išaugo ir toks

liko Lietuvos respublikoje (8-9). Tiesa, šeštame dešimtmetyje buvo tvarkoma ir šiaurinė gatvės

pusė. Todėl, apskritai, imant visą gatvę, šiuo laikotarpiu tvarkybos mastas buvo didžiausias. Darbų

tipai taip pat įvairūs, nuo naujos statybos ir pertvarkymų iki konservavimo. Per visą laikotarpį

dažniausiai taikytas restauracijos metodas (17 kartų), bemaž perpus rečiau –perstatymas (10 kartų),

vienodai retai vykdyti konservacijos darbai ir nauja statyba (po 5 kartus), rečiausiai darytas

kapitalinis remontas (2 kartus). Restauracijos darbų dažnumas Vokiečių gatvėje atspindi tiek šį

bendrą sovietmečio paminklotvarkos bruožą 139 tiek Lietuvos respublikos paveldotvarkos ypatybę

atkurti prarastas vertybes ar jos elementus.

Palyginus atskirų laikotarpių tvarkybą, pastebima, jog vienintelis tvarkybos būdas, naudotas

visais laikotarpiais ir panašiu mastu yra perstatymas (2-4 objektai kiekvienu laikotarpiu).

Laikotarpiu iki senamiesčio rekonstrukcijos projekto ir jo galiojimo metu tai susiję su senų namų

pritaikymu prie naujų gyvenimo sąlygų, regeneracijos laikotarpiu – namų kokybės tobulinimu,

nepriklausomoje Lietuvoje – su sovietmečiu įvykdytų pritaikymų ir patobulinimų šalinimu. Tad šis

būdas visais laikotarpiais laikytas priimtinu, tačiau remiantis skirtingais tikslais. Naujų pastatų

kiekvienu laikotarpiu, išskyrus paskutinius dešimtmečius, statyta po kelis. Jos pabaiga, ko gero,

susijusi ne tiek su pasikeitusia paveldosaugos sistema, kiek su tuo, kad nebeliko neužstatytų sklypų,

paskutinis namas statytas (1977-1980) jau kiemo erdvėje. Restauracija Vokiečių gatvėje plačiau

imta taikyti po regeneracijos projekto, daugiausiai – paskutinius du dešimtmečius, kuomet

kiekviename (išskyrus Vokiečių g. 8) tvarkytame name buvo naudojamas ir restauracijos metodas.

Kapitalinis remontas ir konservacija minimi tik atskirais laikotarpiais. Visgi, panašu, jog kapitalinis

remontas –tai ne tiek darbų, kiek termino specifika. Peržvelgus abu kapitalinio remonto projektus ir

ten projektuotus tvarkybos darbus: pakeistas išplanavimas, perdangos, griautos kapitalinės sienos,

matyti, jog tai atitinka darbus įvardijamus „rekonstrukcija“, t.y. perstatymu. Konservacija tarp

tvarkybos darbų taip pat įvardijama tik viename laikotarpyje –Lietuvos respublikos. Abejonių

138 Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 120 139 Restauravimo, o ne konservavimo taikymas, apskirtai, laikomas sovietmečio paminklotvarkos metodologijos bruožu. Iš Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, p. 205

37

nekyla dėl šio tvarkybos būdo naudojimo nepriklausomybės laikotarpiu, tačiau sunku būtų tikėti,

kad jis visai nenaudotas sovietmečiu. Ko gero, šis terminas tiesiog nevartotas dėl plataus

restauracijos termino suvokimo, kuris dažnai tapdavo visų tvarkymo būdų sinonimu. Be to, nebuvo

aiškios ribos tarp terminų: „fasadų remontas ir rekonstrukcija griežtai prisilaikant restauracijos

metodų 140“, rekonstrukcija „plačia prasme: apima pastatų restauravimą, kapitalinį remontą,

nugriovimą ir pan.“ 141, konservavimas retai įmanomas be dalinio restauravimo, atstatymas

sutapatintas su restauravimu 142 (Vokiečių g. 28 atvejis: „restauruojami“ skliautai vartuose –

atstatomi tokie, kokie buvo, iš plytų).

Iš gatvės tyrimų suvestinės akivaizdu, jog dažniausi ir per visą laikotarpį daryti istoriniai

tyrimai, tokus turi visi namai, dažnai po kelis kartus. Dauguma jų iš 8-9 dešimtmečių, kuomet

vykdyti 31 ir 61 kvartalų istoriniai tyrimai. Iškart po to seka apmatavimai ir fotofiksacija, kurie

daugeliui namų daryti taip pat po keletą kartų ir visą laikotarpį. Apmatavimų dažnumas vėlgi susijęs

su abiejų kvartalų tyrimais. Architektūrinių tyrimų neturi vos ketvertas namų, pora iš jų – naujos

statybos. Visi architektūriniai tyrimai daryti nuo aštunto dešimtmečio pabaigos. Analogiška

situacija su polichrominiais tyrimais. Sąlyginai mažai daryta archeologinių tyrimų (tik 7), dauguma

jų –dešimtame dešimtmetyje. Reti inžineriniai, fizikiniai-cheminiai tyrimai, tačiau tai gana

specifiniai tyrimai, reikalingi ne kiekvienam statiniui. Dauguma jų daryti Lietuvos respublikoje,

keletas –aštunto dešimtmečio pabaigoje, ruošiant Dailės parodų rūmų senųjų rūsių restauracijos

projektą. Iš tiesų, didžioji dauguma tyrimų padaryti per paskutinius du laikotarpius, tai yra po 1974

m. Tačiau nepriklausomybės laikotarpiu tyrimai išsidėstę tolygiau, nėra tokių skirtumų kaip

regeneracijos projekto metu: pavyzdžiui, istorinių tyrimų daryta 17 kartų, o archeologinių – 2. Tai

reikštų, jog nepriklausomoje Lietuvos prieš tvarkybos darbus Vokiečių gatvėje buvo atliekami visi

tyrimai. Kiek gausesnė nei kiti tyrimai fotofiksacija susijusi su šiuo laikotarpiu vykdyta registrinių

namų apskaita. Tuo tarpus regeneracijos projekto laikotarpis atspindi tvarkybą kvartalais. Tuomet

daromi viso kvartalo istoriniai tyrimai, fotofiksacija ir apmatavimai, tačiau ne visada spėta pradėti

tvarkybos darbus, todėl matome jog architektūrinių ar polichrominių tyrimų atlikta per pus mažiau

nei istorinių ar pastatų apmatavimų.

Pirmieji namai Vokiečių gatvėje tvarkyti dar iki priimant senamiesčio rekonstrukcijos

projektą, iki teisinės senamiesčių apsaugos pradžios. Šių namų atstatymą ir perstatymą reiktų sieti

su visos Vokiečių gatvės perstatymo projektu. Tai Vokiečių g. 26 (Milerių rūmai) ir 28

140 Iš Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 74 141 Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389, l. 52 142 Konservavimas retai įmanomas be dalinio restauravimo, atstatymas sutapatintas su restauravimu. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 99

38

(Tyzenhauzų rūmai), kurių atstatymas numatytas 1953 m. gatvės perstatymo išklotinėse, 1953, 1954

m. planuose ir 1953 m. aiškinamajame rašte. Jau tada numatyta atstatyti Vokiečių g. 26 tik tą dalį,

kuri palei gatvę, o ne visą buvusį pastatą. Tad būtent tai, kad pastatų ateitis buvo patvirtinta visos

gatvės perstatymo programoje, lėmė šių pastatų tvarkymo pirmumą. Visgi, 1953, 1954 m. planuose

buvo numatyta ir daugiau pietinės pusės namų perstatymų ir naujų statybų. Tad, ko gero, įtakos

turėjo abiejų rūmų elitiškumas. Jie dar iki sovietmečio buvo ir išliko iki šiol bene dažniausiai

naudojamais pavyzdžiais pietinės gatvės pusės istoriškumui paliudyti. Vokiečių g. 8 perstatymo

atveju jokių duomenų, be paminėjimo „Paminklų sąvade“, apie šį J. Šeiboko projektą nerasta.

Galbūt tai vienas iš V. Mikučianio minimų atvejų: „pirmiausia buvo atstatomi tie namai, kurie

nukentėjo mažiausiai ir kurių atstatymas miesto statybos požiūriu nekėlė abejonių. Daugumos tokių

namų atstatymui nereikėjo nė projektų, jie tiesiog buvo iš pagrindų remontuojami“ 143. Liuteronų

bažnyčios perstatymą būtent tuo laikotarpiu reiktų sieti su ideologiniais motyvais ir vertinti

elgsenos su kitais sakraliniais pastatais kontekste: Vilniaus bažnyčių paskirtis imta keisti tuoj po

karo, sandėliais, gamybinėmis patalpomis paversta didesnė dalis šių pastatų (Šv. Stepono, Švč.

Mergelės Marijos Ramintojos, Šv. Jurgio, bernardinų, Šv. Kotrynos ir kitos bažnyčios), o Švč.

Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios vidaus perstatymas analogiškas Liuteronų bažnyčiai.

Taigi šeštame dešimtmetyje tvarkyti trys namai ir liuteronų bažnyčia. Remiantis jų

dokumentacija galime išskirti tokius laikotarpio paveldotvarkos bruožus: tyrimų nedaryta, 2 iš 4

keturių pastatų vykdyti darbai apskritai nefiksuoti, tvarkybos darbai didelės apimties, o pasirinkti

būdai neatitiko pastatų vertės ir statuso bei sumenkino jų autentiškumą. Tokie laikotarpio bruožai

neturėtų stebinti – nelaikant senamiesčio saugotinu, tvarkymo būdai jame daug nesiskyrė nuo

naudotų kitose miesto dalyse. Pagrindinis „tvarkybos“ būdas Vokiečių gatvėje (ir visame

senamiestyje) buvo „griuvėsių valymas“ ir tik 1954 m. imta tvarkyti Liuteronų bažnyčią ir Vokiečių

g. 8. Tai buvo pirmi tvarkybos darbai Vokiečių gatvėje, dar nepradėjus šiaurinės pusės užstatymo.

Visi trys objektai tvarkyti panašiai: perstatyti ir/ar dalinai atstatyti. Tik Vokiečių g. 28 Trakų ir

Vokiečių gatvių fasadams naudotas restauracijos metodas 144. Atstatant namus 145 nesiekta

identiškumo buvusiems, nors šaltinių tam pakako. Išskyrus Tyzenhauzų rūmų gatvių fasadus,

kuriuos siekta atkurti tiksliai ir netgi „paslėpti“ atkurtas detales ir dalis: autentiška namo dalis nuo

143 Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 89 144 Visus tvarkybos darbus atliko Vilniaus statybos trestas ir tik fasadų restauraciją –Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. Pasėkoje to, kad darbai patikėti Vilniaus statybos trestui, objektui paskirta autorinė priežiūra. Tai visai ne išimtinis atvejis, kuomet paminklinius pastatus rekonstruodavo statybinės organizacijos. Net ir vėliau, septintame dešimtmetyje spaudoje rašyta, kad restauracinės dirbtuvės per metus rekonstruodavo keletą pastatų, tuo tarpu eilinės statybos organizacijos kaip mokėdamos perstatydavo dešimtis likusių. (Iš Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, p. 240) 145 Abiem gyvenamiesiems namams po karo reikėjo kapitalinio remonto. Tačiau, pirmiausia, griauta: Milerių rūmų gatvės korpusas susprogdintas, kartu sunaikinta ir bemaž pusė Tyzenhauzų rūmų Vokiečių gatvės korpuso. Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvės, istoriniai tyrimai, 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4605, l. 33; Purlys E. Vilnius, Vokiečių 28/17 buto 23 architektūriniai tyrimai, 1992, VAA, F. 2 B. 58-1192, l. 6

39

perstatytos išoriškai visai nesiskiria. Atstatant ir perstatant, siekta utilitarių tikslų: patogumo,

didesnio funkcionalumo, racionalesnių, pigesnių, paprastesnių statybos būdų. Todėl supaprastinti

fasadai, atstatomos kapitalinės sienos mūrytos plonesnės nei buvo, keistas vidaus išplanavimas ir

pastato tūris, buvusi korpusų forma, ugniasienėje daryti langai 146. Nors Liuteronų bažnyčios

pertvarkymą lėmę jos sakralinė paskirti, tačiau, matyti, jog pertvarkymo mastas ir būdai nesiskyrė

nuo ideologiškai neutralių namų.

Vokiečių g. 28 perstatymo projekto autorius A. Umbrasas buvo ir kito tais pačiai metais

tvarkyto Pilies g. 12-14 atstatymo-restauracijos projekto autorius. Abiem projektam bendra tai, kad

pastatų planinė struktūra visiškai pakeista, o gatvės fasadai restauruojami. Tačiau skirtingai,

restauruotos mūras Pilies gatvės name, nors nežymiai, bet skiriasi nuo autentiško, be to, namo

gotikiniams rūsiams naudota konservacija 147. Tuo tarpu Vokiečių 28 skliautiniai rūsiai, apskirtai,

neįtraukti į projektą.

Kaip ir galima tikėtis, tokiame griovimo, perplanavimo ir perstatymo kontekste, kur gatvės

istorijai ir paveldui reikšmės neteikta, tyrimų prieš tvarkant pastatus nedaryta. Visgi, Vokiečių g. 28

turi istorinius tyrimus 148, tikėtina, dėl respublikinės reikšmės paminklo statuso. Tai pirmieji tyrimai

Vokiečių gatvėje po beveik dešimties metų pastatų ardymo ir griovimo. Tačiau kaip matyti iš Pilies

g. 12-14 namo pavyzdžio, paminklinis (kaip ir Liuteronų bažnyčia bei Vokiečių g. 8 ir 28) objektas

galėjo būti tiriamas ir daug išsamiau. Šiam namui atlikti išsamūs natūros tyrimai ir fiksavimas,

apmatavimai, buvusios būklės, tyrimų ir zondažų nuotraukos, brėžiniai 149.

Kaip matyti, paminklo statusas turėjo įtakos pastatų tvarkybos pirmumui –trys iš keturių

pastatų turėjo tokį statusą (Vokiečių g. 26 taip pat buvo architektūros paminklas iki sugriaunant), o

respublikinė paminklo reikšmė – ir tvarkybos būdams: Vokiečių g. 28 daryti istoriniai tyrimai,

fasadai restauruoti.

Vizualiai pietinės gatvės pusės kaita aiškiai matosi palyginus kiekvieno namo fotografijas (tik

gatvės fasadų) iš skirtingų laikotarpių. Kartu išryškėja namai, kitę mažiausiai, jie ir fotografuoti

rečiau. Siekta kiekvienam namui rasti fotografijas su didžiausiais pokyčiais (pavyzdžiui, ikikarinis

146 Atstatant Milerių rūmus neatstatytas kiemo fligelis, pakeista įvažiavimo angos forma ir dydis, dekoro detalės, proporcijos. Atstatant Tyzenhauzų rūmus, fasadas atkuriamas pagal išlikusią dalį, atstatomos kapitalinės sienos mūrytos plonesnės nei buvo, pakeistas vidaus išplanavimas, primūryta vakarinė dalis pietiniam korpusui, taip visą namo planą padarant taisyklingų formų, pietinio korpuso ugniasienėje suformuoti langai. Liuteronų bažnyčios erdvė padalyta į du aukštus gelžbetoninėmis perdangomis. 147 Remiantis Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 104 148 Vokiečių g. 26 (Milerių rūmai) atstatymas, apskritai, „įslaptintas” – nėra jokių dokumentų apie namo atstatymą 1959 m., tik kelios užuominos vėlesniuose kvartalo ir gretimo namo tyrimuose. Liuteronų bažnyčios perstatymui ir pritaikymui dirbtuvėms taip pat neprireikė jokių mokslinių tyrimų, kurių pirmieji – istoriniai, atlikti tik po dvidešimties metų nuo pertvarkymo. 149 Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 104

40

pastatas - tik sklypas nugriovus pastatą - naujas užstatymas), tokių nesant –iš skirtingų laikotarpių.

Tačiau ne visi namai vienodai gausiai fotografuoti.

„Protinga sanacija ir rekonstrukcija <...> apsaugoja mūsų paminklinius kvartalus nuo

išnykimo“ 150.

Senamiesčio rekonstrukcijos projekto galiojimas apima septintą ir iš dalies aštuntą

dešimtmečius. Tai iš esmės skirtingas, teisiškai saugomo Vilniaus senamiesčio laikotarpis, su

reglamentuotais apsaugos ir atnaujinimo principais. Projekte įvardyti paveldo tvarkymo darbai ir

naujos statybos derinimo principai, būdai. Pirmiausia, reikia turėti minty, jog pagrindinis

senamiesčio perstatymo tikslas buvo gyvenimo sąlygų gerinimas. Priemonė tam pasiekti matyta

kvartalų sanacija (griauti pastatų korpusus kvartalo viduje ir ten įrengti bendrus kiemus) ir išgriautų

kvartalų užstatymas ir/ arba apželdinimas. Taigi iš esmės, kalbama apie didelės apimties, ilgos

trukmės ir vizualiai aplinką keičiančius darbus visame senamiestyje. Visgi, išskirtos teritorijos,

objektai, kuriems netaikyta tokia tvarkyba. Tai kiemai ir pastatai vertingi architektūriniu požiūriu,

saugomi ištisu užstatymu. Tuo remiantis nesiimta sanacijos liuteronų bendruomenės posesijose

(Vokiečių 20, 22, 24). Projektuojant užstatymo praretinimą neliečiami architektūros paminklai

(Vokiečių gatvėje –liuteronų bažnyčia, Vokiečių g. 8, 16, 28) 151, pastatai sudarantys šiems

paminklams būdingą aplinką, taip pat pastatai, kurie formuoja gatves (Vokiečių g. 4, 6) 152. Tokiu

būdu Vokiečių gatvėje tam tikrą apsaugos statusą turėjo didžioji dalis pietinės gatvės pastatų ir tik

keturi (Vokiečių g. 10, 12, 14, 26) nebuvo saugomi. Visgi, kaip matyti tiek iš tvarkybos praktikos

apsauga suvokta ne tiek išsaugojimu esamo, kiek keitimu, ką nusako ir projekto pavadinimas –

rekonstrukcija.

Projekte paveldotvarkai, perstatymams skirti vos keli sakiniai, o nauja statyba aptariama gana

gausiai. Tyrimai įvardyti kartą: vykdant kvartalų sanaciją, būtina remtis istoriniais-archyviniais bei

ekonominiais duomenimis. Praktinės paveldotvarkos darbai leido didelius keitimus, vėlesnių

150 Pilna citata: „Protinga sanacija ir rekonstrukcija, regeneracija, užkerta kelią bet kuriai, kvartalo destrukcijai ir tuo pačiu apsaugoja mūsų paminklinius kvartalus nuo išnykimo“. Iš Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo rekonstrukcija, projektinė užduotis, T. 3, 1961, VAA, F. 2 B. 137-3, l. 26 151 Be to, saugomi pastatai, kuriuos istorikų kolektyvas pasiūlė papildomai įtraukti į architektūros ir istorinių-revoliucinių paminklų sąrašus. Tarp jų –dabartiniai Vokiečių g. 6, 20, 22, 24. 152 Formuojantys gatves ir aplinką saugomi, kad nebūtų pakeltas aukštingumas, keičiama stogo danga, gatvės užstatymo charakteris. Saugomas pastato išorinė išvaizda tiek, kiek ji turi ryšio su gatve, kiemu arba atskiru architektūros paminklu. Tvarkyba – rekonstrukcija ir remontas ypatingoje priežiūroje.

41

sluoksnių pašalinimą, restauraciją numatė tik išimtinėse paminklinėse vietose 153, konservacija

apskritai neminima. Naujos statybos atveju, projektas nebuvo visai vieningas. Viena vertus, aiškiai

išsakė prioritetą šiuolaikinei kontrastu su aplinka grįstai architektūrai. Kartu akcentuota jos darna

išlaikant istorinių pastatų aukščius (ne aukštesni nei trijų aukštų), matmenis, stogų formas, angas,

istorines statybos linijas, vengiant ištęsto ar sulyginto karnizo ilguose tarpuose bei naujų pastatų su

griežtai taisyklinga, sausa konfigūracija plane ir tūryje 154. Atkūrimas vertintas neigiamai: „klaida

XX a. planui naudoti XVIII a. apvalkalą“. Kita vertus, Mokslo Tarybos nutarimuose dėl

Senamiesčio rekonstrukcijos projekto išsakytas dalinio atstatymo skatinimas: stengtis atstatyti

pastatų fasadus pagal pirmykštį istorinį stovį, būtinai pasiremiant ikonografine medžiaga, o visa kita

laisvai projektuoti pagal tų dienų architektūros principus. Toks užstatymo tipas rekomenduotas

perimetrinio užstatymo tarpuose: „tuščių tarpų užstatyme <...> nesant jokių duomenų atstatyti seną

padėtį, pilnai galima įvesti naujas formas <...>“, o dideliuose tuščiuose plotuose užstatymą leista

vykdyti laisviau, netaikant standartinių sprendimų 155.

Tuo laikotarpiu tvarkyti penkių Vokiečių g. namų sklypai, tai dabartiniai Vokiečių 2, 4, 15,

16, 18. Vokiečių g. 2, 15 ir 18 – naujos statybos namai. Matyti tokios tendencijos: tyrimų daryta

mažai, tačiau jie įvairesni, ne tik istoriniai, tvarkybos darbai didelės apimties, žymiai keičiantys

pastatus ir aplinką, naujos statybos atveju nebūta vienos koncepcijos, dalis tvarkybos neatitiko

Senamiesčio rekonstrukcijos projekto. Naudoti tik du tvarkybos būdai: perstatymas ir nauja statyba.

Abu perstatyti namai buvo saugomi: vienas kaip gatvės formatas, kitas –respublikinės reikšmės

153 � e � � � � � � � e � � � � � � c � � � : išryškinti charakteringiausius tų pastatų bruožus; reikalui esant pašalinti vėlyvesnius nevertingus antsluoksnius. Numatomi pastatų � e � � � � � � c � � � � (taikomos norint sutvarkyti gatvės užstatymą, atsidengusias ugniasienes, „atskirose vietose to reikalauja tūrių pastatymas erdvėje“) būdai: (1) užstatymas, pakeliant aukštingumą, (2) pristatymas, praplečiant siaurų korpusų plotį. � � � � � � � � � � � e � � � � � : atsižvelgti į namo gabaritu ir išorinę formą, jei jie neprieštarauja aplinkai, o pašalinant vėlesnius, XIX-XX a., antsluoksnius, būtina turėti pakankamai ikonografinės medžiagos. Jos neturint susilaikyti nuo fasadų perdirbimo. Jei pastatas nėra įtrauktas į architektūros paminklų sąrašus, jo išplanavimas atliekamas laikantis veikiančių normų, atsižvelgiant į esamas galimybes ir ekonomiką. Būtina atmesti įsigalėjusią tvarką, pagal kurią, išlaikomas prieš rekonstrukciją išduotų orderių skaičius ir tuo pretekstu vėl įrengiami drėgni, blogai vėdinami, nesaulėti butai. Vertingose savo užstatymu gatvėse, laikomose architektūros paminklais numatyta � e � � � � c � � � : „fasadų remontas ar rekonstrukcija prisilaikant restauracijos metodų“. Tokiose gatvėse nauja statyba negalima. To pačio projekto Vilniaus senamiesčio architektūrinės meninės miesto užstatymo charakteristikos plane prie tokias gatves formuojančių namų ženklinimo nurodyta tik rekonstrukcija ir remontas ypatingoje priežiūroje, apie restauraciją nekalbama. Iš Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 13, 14, 68, 72, 74 ir Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, pagrindiniai dėsniai (aiškinamojo rašto IV tomas), 1958, VAA, F. 2 B. 101-9, p. 10, 11 154 � � � � � � � � � leidžiama (1) dideliuose plotuose, atsiradusiuose „išvalius griuvėsius“ (2) perimetrinio užstatymo spragose. Pagrindiniai projektavimo principai: naujos ir istorinės architektūros darna, architektūros šiuolaikiškumas, perimetrinio užstatymo išlaikymas, individualūs projektai. Kontrastas, įvedant naujas formas, matytas siektinu kaip viena iš senojo Vilniaus užstatymo ypatybių. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto požiūris į naują architektūrą istorinėje aplinkoje glaustai aptartas E. Navickienės knygoje. Žiūrėti Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 52, 53 155 Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 2, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 13, 20, 68, 71

42

paminklas, tačiau perstatymo mastas abiejuose didelis. Paminklinio objekto perstatymas

nedokumentuotas.

Istoriniai tyrimai atlikti prieš perstatant Vokiečių g. 4, prieš užstatant iki tol penkių namų

užimtą teritoriją Dailės parodų rūmais, didesnėje ploto dalyje atlikti istoriniai-archeologiniai tyrimai 156. Vokiečių g. 16 atskirų tyrimų neturi, tačiau, ruošiant 61 kvartalo rekonstrukcijos projektą, atlikti

kvartalo fasadų apmatavimai, daryti zondažai. Apie tai, kad kokie nors tyrimai būtų daryti statant

Vokiečių g. 15 ir 18, nėra. To laikotarpio požiūrį į tyrimus gana aiškiai išsakė 61 kvartalo

rekonstrukcijos kūrėjai: „istorinė ir archeologinė, bei kartografinė medžiaga toli gražu nepilnos,

tačiau tas trūkumas į kvartalo rekonstrukcijos darbą didelės įtakos neturi“, „vykdyti restauravimo

darbą, pasiremiant vien tik istoriniais daviniais, būtų netikslu: darbas būtų apribotas ir sąlyginis

<...>“. Vadinasi, tyrimai ne tik nebūtini rekonstrukcijai, bet net ir juos turint nebūtina jais remtis.

Vokiečių g. 4 sagotas kaip formuojantis vertingo užstatymo Mėsinių gatvę. Mėsinių gatvės

saugota tik atkarpa tarp Ašmenos ir Vokiečių gatvių ir tik du namai abipus gatvės (Vokiečių g. 4 ir

6). Tad logiška, jog ši gatvės atkarpa kaip tik ir buvo vertinga dėl abiejų pastatų. Tačiau tokius

pastatus rekonstrukcijos projektas leido perstatyti. Tokiu būdu Vokiečių g. 4 namas pakeistas

žymiai: tūris, išplanavimas, perdengimai, griautos kapitalinės sienos ir darytos kolonos, keistos

langų ir durų angų formos ir vieta. Iš tiesų, tokia šio namo rekonstrukcija, praplečiant korpuso tūrį į

pietus, mažinant fasadų langus ir juos tankinant (vėlesnių antsluoksnių šalinimas), tilpo į to meto

rekonstrukcijos sąvoką (išnaša 84). Panašu, jog fasadas formuotas dar pagal 1953 m. pietinės

Vokiečių gatvės pusės perstatymo išklotinę: atitinka dekoras, langų ir „įvažiavimo“ angų formos ir

išdėstymas. Atsisakyta pačio namo aukštinimo ir tokio žymaus didinimo – Senamiesčio

rekonstrukcijos projektas leido ne aukštesnius nei trys aukštai namus ir nerekomendavo ištęsto

sulyginto karnizo ilguose tarpuose. Vadinasi, gatvės perstatymo projektas nebuvo užmirštas

septintame dešimtmetyje, tačiau vien juo nebesivadovauta (žiūrėt žemiau).

Vokiečių gatvėje galiojo tokie patys naujų pastatų projektavimo principai kaip ir kitose

senamiesčio dalyse. Tiesiog šios gatvės rajone išgriautas vietas nurodyta būtinai užstatyti 157,

nepaisant didelio gretimų kvartalų (31, 61) tankumo: gatvė užstatoma perimetriniai, išlaikant senų

užstatymo linijų pobūdį ir atsižvelgiant į buvusių pastatų gabaritus. To pasėkoje jau po kelerių metų

pastatyti Vokiečių g. 2, 15, 18. Pastarojo vietoje Vokiečių gatvės 1953-1954 m. rekonstrukcijos

planuose, taigi keleriais metais anksčiau, planuotas „žaliasis plotas“. Vadinasi, per šiuos kelerius

metus požiūris į Vokiečių gatvę kito: imta žiūrėti kaip į gatvę, kuriai reikia grąžinti senąjį

156 Atskiros archeologinės ataskaitos nėra, o R. Skardžiuvienės „istoriniuose ir archeologiniuose duomenyse“ minimų planų, pjūvių, nuotraukų, nerasta. 157 Analogiška nuostata galiojo Rūdininkų ir Gorkio gatvių rajonams. Šiose trijose gatvėse atsiradę tušti plotai įvardyti kaip atsakingiausios vietos naujai statybai.

43

perimetrinį užstatymą ir, ką aptarsime vėliau, grąžinti senąją išvaizdą, kiek tai įmanoma neatstatant

buvusių namų.

Pirmasis naujas užstatymas šiuo laikotarpiu –šiaurinėje, naujoje gatvės pusėje, Vokiečių ir

Domininkonų gatvių kampe. Tai būtent šiuolaikinis kontrastingas, derintas prie aplinkos skaidant

Domininkonų gatvės fasadą. Nepaisant to, pastatas ignoruoja aplinką tiek masteliu tiek fasadų

dailinimu 158. Tai pagal architekto V. Gerulio projektą 1965 m. pastatytas namas. Namo sklype

nesiimta daryti jokių tyrimų. Be to, statant pastatą išgriauti prieš tai ten stovėjusių pastatų pamatai,

rūsiai, sienos, skliautai, tarp jų ir Pijorų kolegijos, buvusios architektūros paminklu, pastato dalis 159. Dar Vokiečių gatvės perstatymo projektinėje užduotyje nurodyta šio pastato dalį atstatyti ir

įjungti į visą technikumo pastato kompleksą, tai matyti ir kai kuriuose 1953 m. planuose 160. Tačiau

viso to nepaisyta. Tiek senojo užstatymo liekanų ignoravimu, tiek su senamiesčiu nederančia

griežtai taisyklinga konfigūracija tūryje šis projektas prasilenkė su Senamiesčio rekonstrukcijos

projektu. Tai iš dalies įvyko todėl, kad Senamiesčio rekonstrukcijos projektas šiam sklypui nekėlė

jokių specialių reikalavimų tik derinti naują statybą prie Vokiečių ir Domininkonų gatvių

užstatymo. Ši aplinka jau buvo pakeista: atvertos nebūdingos erdvės, apstatyta didelių tūrių

pastatais.

Priešingoje gatvės pusėje, Vokiečių ir Rūdininkų gatvių kampe, randame taip pat modernistinį

pastatą 161. Tai V. Čekanausko Dailės parodų rūmai, laikomas vienu iš geriausių šio stiliaus

pavyzdžių. Pastatas nepaiso buvusio užstatymo nei išdėstymu kvartale (atitrauktas nuo gatvės), nei

formomis, yra kontrastingas aplinkai, tačiau jos neignoruoja, o yra „kūrybiškai priešpastatytas

konteksto ypatybėms“ 162. Į aplinką atsižvelgiama korpusus išdėstant ne vienoje linijoje ir mažesniu

aukštingumu vizualiai tam jautriose vietose (ties gretimu trijų aukštų Vokiečių g. 4 ir ties vieta, per

158 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 134 159 Sklype būta ankstesnių pastatų pamatų iš akmens, kalkių bei plytų, kurie įgilinti nuo 1 m. iki 4,6 m. Žemiau žemės paviršiaus buvo likę rūsiai. Rūsių sienos, skliautai ir pamatai, kurie buvo naujai statomo namo ribose ir kliudė naujų pamatų statybai išardyti panaudojant pneumatinį įrengimą. Senų pamatų, mūro sienų, arkų ardymas vyko nuo 1961 m. lapkričio, baigta 1962 m. balandį. Gyvenamas namas su taupomąja kasa Vilniuje, Muziejaus ir Garelio gatvių kampe, 1962, VAA, F. 1036 Ap. 11 B. 222, l. 6, 18; Gyvenamo namo (Muziejaus - Garelio gatvių kampe) statybos darbų vykdymo žurnalas, 1961-11-18 – 1964-03-19, VAA, F. 1011 Ap. 3 B. 300 160 KPCA, f. 6 ap. 1, b. 4441 161 1953 m. pirmuose planuose norėta bemaž visą kvartalą užstatyti vienu ilgu keturių aukštų namu. Tačiau greit toks užstatymas sukritikuotas. Išlikę treji šios vietos užstatymo eskizai, be datų ir autorystės, tačiau, matyti, jog daryti iki Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto. Namai eskizuose jau modernesnių formų, nėra pseudo klasicistinio dekoro, dvejuose eskizuose Rūdininkų gatvė ištiesinama, viename iš dalies išlaiko gatvės linkį. 1958 m. Mokslo Taryba, svarstydama atskiras Senamiesčio rekonstrukcijos projekto dalis nutarė įjungti Rūdininkų gatvę į Muziejaus gatvę senąja trasa, skverą užstatyti ne aukštesniais kaip trijų aukštų pastatais. Galutiniame Senamiesčio rekonstrukcijos projekte numatytas 3 aukštų namas, atitrauktas nuo raudonos linijos į kvartalo vidų, palei Vokiečių gatvę užstatytas perimetriniai, bet su fasadų krypimu ir karnizų peršokimais ties sekcijomis, Rūdininkų gatvė užstatoma su tarpais. Pietinėje dalyje projektuojamas 125 vietų vaikų darželis. Kvartalo erdvė traktuojama kaip vienas kiemas. Rūdininkų gatvė senoji trasa daroma dešimties metrų pločio. Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 17, 18, 164 162 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 135

44

kurią iš Didžiosios gatvės atsiveria Visų šventųjų bažnyčios bokštas). Modernizmo formų

pasirinkimas, atskleidžia suvokimą, kad „naujoji architektūra turi įsitraukti į istorinį kontekstą,

dominuodama jame savo menine išraiška ir verte„ 163. Ko gero, tai vienas iš nedaugelio naujų

pastatų senamiestyje išpildantis Senamiesčio rekonstrukcijos projekto modelį: šiuolaikinis ir

derantis su aplinka, statytas atlikus istorinius ir archeologinius tyrimus. Savo paskirtimi atspindi

laikotarpio tendenciją –ne gyvenamos paskirties pastatų gausėjimas istorinėje aplinkoje.

Vokiečių gatvės 16 namo perstatymui ir 18 namo statybai, be Senamiesčio rekonstrukcijos

projekto, didesnę reikšmę turėjo 61 kvartalo rekonstrukcijos projektas 164. Tai, apskritai, pirmasis

parengtas kvartalo rekonstrukcijos projektas 165. Ko gero, todėl iš dalies utopinis 166. Šis kvartalas

turėjo tapti pavyzdžiu 167, kaip pritaikyti ir kartu atgaivinti senąsias miesto erdves naujam

moderniam gyvenimui. Projekte išsakytas neigiamas požiūris į „senų sugriautų ar subombarduotų“

pastatų restauraciją kaip neįmanomą dėl didelių laiko ir lėšų sąnaudų bei neturinčią tikslo, nes butai

neatitiktų šiandienos reikalavimų. Todėl visi butai perstatomi, o esančios didelio aukščio patalpos

„rekonstruojamos iki reikiamo lygio“ 168. Būtent taip pasielgta su Vokiečių g. 16 namu: pakeistos

163 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 135 164 61 kvartalo rekonstrukcijos projekte minima, jog prie projekto vykdymo prijungiamos šios teritorijos: Šv. Mikalojaus gatvė abiem pusėm kaip architektūros paminklas, plotas iki Rūdininkų gatvės, projektuojamas Rūdininkų skveras. Tačiau, vargu, ar tai turėjo įtakos šiem objektam, juoba, kad projektas, tik iš dalies pradėtas vykdyti, sustojo iki devinto dešimtmečio. Greičiau tai reiškė šių sklypų tvarkymo pirmumą Vokiečių gatvės kontekste. 165 Iš tiesų, kiek keista, kad šis kvartalas pasirinktas pirmuoju. Senamiesčio rekonstrukcijos projekte rekomenduojama pradėti nuo buvusio geto kvartalų. Ir iš tiesų, gretimai rengta 34 kvartalo rekonstrukcija, kuri pirmoji ir pradėta vykdyti. 61 kvartalo rekonstrukcijos projekte priežastim nurodyta kvartalo senumas ir karo sugriovimai. Visgi, kvartalas buvo sąlyginai mažai nukentėjęs tiek nuo karo, tiek nuo pokario griovimų. Tad ir kvartalo rekonstrukcija galėjo būti sąlyginai greita. Tokiu būdu, šalia kritikos dar statybos laikotarpiu susilaukusių šiaurinės pusės namų, būtų pateiktas priešingas pavyzdys, sistemos besirūpinančios senamiesčiu, pietinėje gatvės pusėje. 166 Projekto kūrėjai buvo gana dėmesingi aplinkos įtakai žmogui, būsimų gyventojų „auklėjimui“ ir kitoms socialinio gyvenimo detalėms. Pateiktos citatos gana iliustratyvios. „Butai <...> aprūpinti <...> ir dalinai instaliuotais baldais, kurie iš vienos pusės atstotų pertvaras, o iš kitos duotų būsimiems gyventojams tikslų impulsą, kaip turi būti racionaliai išnaudotas gyvenamas plotas”; Vokiečių ir Mikalojaus gatvių kampe kuriama kavinukė „Po žalia liktarna“, kurioje „dešimt minučių, o ir trumpesniu laiku, piliečiai galėtų išgerti kavos puoduką su kokia nors šalta užkandėle (bandelę, riestainį, biskvitą ir p.). Kavinukė baro pobūdžio su loggia nuo gatvės, kuri apsaugo nuo lietaus <...>, sudarydama galimybę ramiai persimesti žiniomis, trumpu pokalbiu, laikraštuką permesti, draugą palaukti, su mergele susitikti <...>“; „kvartalo saviveiklos centras <...> būtų įpareigotas ugdyti kvartalo gyventojų kooperavimo idėją švaros, higienos ir estetikos palaikymo ir vystymo srityje“; „Sesuo“ – patalpa su maža, minimalia vaistinėle. Į sesers pareigas įeitų ir bendra sanitarinė-higieninė kvartalo priežiūra“. „Sodininkas“ –gal koks pensininkas, nusimanantis sodininkystėje, žmogus su iniciatyva, tvarkos mėgėjas. Sodininko kompetencijoje būtų <...> skundų ar pastabų knygos vedimas ir bendras gyventojų reikalų tarpusavy tvarkymas <...>“; Gyventojai prieš atsikeldami į naujus to kvartalo butus turi būti gerai instruktuoti kaip reikalinga racionaliai naudotis patalpomis, kaip elgtis iš viso su visu kvartalu ir paskirais kvartalo objektais kaip paminklinės architektūros eksponatais“. Iš Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo rekonstrukcija, projektinė užduotis, T. 3, 1961, VAA, F. 2 B. 137-3, l. 21, 24-26, 35 34 kvartalo projektinėje užduotyje, parengtoje tais pačiais metais, tokie aspektai visai nemini. Čia lieka tik pastatai ir jų perstatymo, tvarkybos būdai. 167 „<...> kvartalas kurį laiką būtų atdaras kaip paroda, kaip eksponatas plačiom liaudies masėms pasižiūrėti ir susipažinti. Apžiūrėjimo, lankymo metu kvartalas būtų prižiūrimas panašiai kaip ir eksponatai muziejuje. Parodai užsibaigus ir atitinkamai paremontavus ir išvalius, pastatai būtų perduoti eksploatacijai“. // Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo rekonstrukcija, projektinė užduotis, T. 3, 1961, VAA, F. 2 B. 137-3, l. 35 168 Visame kvartale restauracija numatyta tik vienam butui, turinčiam skliautines lubas (ko gero, Vokiečių g. 8), kuris vienintelis iš butų, laikytas charakteringu muziejiniu požiūriu. Paminkliniams rūsiams numatyta konservacija ir restauracija. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo rekonstrukcija, projektinė užduotis, T. 3, 1961, VAA, F. 2 B. 137-3, l. 20, 34

45

perdangos ir patalpų išplanavimas, pažemintos II lubos ir įrengtas techninis aukštas, kuriame

atsidūrė II a. lipdybiniai karnizai, sijų lizdai.

61 kvartalo projekte numatyta, kad naujiems pastatams, statomiems ant užsilikusių senų

pamatų ar rūsių, šiems esant vertingiems istoriniu požiūriu, jie konservuojami ar restauruojami.

Todėl visgi tikėtina, kad Vokiečių g. 18 namo atveju rūsiai išsaugoti. Naujų pastatų derinimas prie

visumos istorinio charakterio matytas per vilnietiškus bruožus. Ko gero, todėl pasirinktas ne

modernus, o senosios architektūros formas naudojantis, stilizuotas pastatas. E. Navickienė šį pastatą

įvardija kaip istorinį atstatymą. Tačiau namo statybos projekte nerašoma, kad pastatas atstatomas ir

nesiremiama jokiais ankstesnio namo išvaizdą liudijančiais šaltiniais. Juoba, skiriasi net aukštų

skaičius: pastatas projektuotas dviejų aukštų, tačiau po kvartalo rekonstrukcijos projekto svarstymo

architektūros reikalų komiteto taryboje 1961-09-01 nurodyta pristatyti trečią aukštą. Apskritai,

vienintelis pastatų panašumas yra pagrindinio fasado II a. tarpsnis. Be to, R. Kaminskas,

kalbėdamas apie 61 kvartalo namus, teigia: „naujieji Kretingos [dabar – Mikalojaus] gatvelę

formuojantys namai projektuoti remiantis neutralia pozicija. Savo tūriais jie nepretenduoja į

buvusius, karo metu sugriautus pastatus, tačiau architektūriškai atkartoja gretimus senuosius. Ir

žmogus šiandien jau nebeatskiria, kur sena, kur nauja“ 169.

1972 m. patvirtinta Kultūros paminklų apsaugos įstatymo taikymo instrukcija, kurioje

apibrėžtos paminklinių darbų: tyrimo, remonto, konservavimo, restauravimo, sąvokos 170.

Architektūros paminklams numatyta taikyti visus šiuos tvarkybos būdus, be to, rekonstravimą ir

pritaikymą. Pastarieji taip pat apibrėžti 171. Naujų pastatų atveju išskiriama tokia pozicija: (1)

šiuolaikinės architektūros pastatas arba (2) atkūrimas – turint pakankamai dokumentinės medžiagos,

169 Iš Kaminskas R. Praeities paminklai ir šiandiena, Vilnius, 1983, p. 24 170 1986 m. patvirtinta „Nekilnojamųjų istorijos ir kultūros paminklų apskaitos, saugojimo, priežiūros, naudojimo ir restauravimo tvarkos instrukcija“ iš esmės atitiko 1972 m. instrukciją. Iš Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 94 171 Pirmiausia, bet kuriems paminkliniams darbams atlikti būtini moksliniai � � � � � � . Tai paminklo mokslinis inventorizavimas (apmatavimas, fotofiksavimas, esamos būklės aprašymas), istorinės, archyvinės ir ikonografinės medžiagos rinkimas, istorinės, meninės vertės patikslinimas ar nustatymas, žvalgybiniai natūros tyrimai (zodažai, šurfai).

� � � � e � � � � � � � � įvardytas kaip sutvirtinimas autentiško paminklo, naudojant technines priemones ir mokslo pasiekimus. � e � � � � � � � � � – „paminklo atnaujinimo darbai, kuriais siekiama maksimaliai išsaugoti autentišką paminklą išryškinti jo istorinę-meninę reikšmę, griežtai remiantis mokslu pagrįstais paminklo dokumentiniais duomenimis“. Rekomenduota taikyti fragmentinį, t.y. dalinį, restauravimą, maksimaliai įjungiant natūros autento dalis. Restauruojamos dalys turi skirtis nuo originalo. � e � � � � � � � � � � � taikomas išimtiniais atvejais, tai hipotezėmis ir analogijomis, o ne dokumentiniais duomenimis pagrįsti darbai. � � � � � � � � � darbai atliekami dažniausiai pastato viduje, maksimaliai saugant paminklą bei kuo mažiau keičiant. Parengta pagal Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 92, 93

46

ypatingu atveju 172. Tokios buvo tvarkybos teisinės prielaidos, kurios realizuotos Pirmajame

senamiesčio regeneracijos projekte. Jame pagal šio projekto autorių sukurtą metodiką, atliktas

kiekvieno namo kompleksinis vertinimas. Pagal tai namai suskirstyti į keturias kategorijas: I –

didelės vertės pastatai, II – vertingi, III – mažaverčiai, IV – nevertingi. Kiekvienai kategorijai

nustatytos skirtingos tvarkybos priemonės, skirtingas pastato keitimo laipsnis 173. Vertinimas turėjo

kelias ypatybes: vertinti atsieti nuo konteksto pavieniai namai, dažniausiai pagal fasadų

architektūrą, ir pagal jų atitikimą klasicizmo stilistikai, orderinio dekoro buvimą/nebuvimą fasade,

praeities kūrybos nevertinimas 174. Todėl viso senamiesčio pastatų įvertinimas nebuvo aukštas 175.

Atitinkamai pagal tai senamiestis matytas architektūriniu kompoziciniu požiūriu iki galo neišbaigtu

architektūriniu kompleksu, kuriame daug vietos naujai kūrybai, ypač tobulinant pastatų

architektūros kokybę 176. Tokiame kontekste aktualus tapo naujos architektūros projektavimas

senamiestyje. Svarbiausia nurodyta naujų pastatų architektūros kokybė, naujų pastatų santykis su

aplinka šiame kontekste vertintas mažiau, akcentuota architektūros šiuolaikiškumas, užstatymo

istorinių linijų laikymasis.

Iš tiesų, projektas nebuvo nuoseklus, nepaisė tiek galiojusių teisės normų, tiek pačiame

išdėstytų tikslų. (1) Rekonstravimas 1972 m. instrukcijoje apibrėžtas gana bendrai, tačiau

regeneracijos projekte šis terminas vartojamas niekur kitur neapibrėžta „plačia prasme: apima

pastatų restauravimą, kapitalinį remontą, nugriovimą ir pan.“ 177. Tai, panašu, reiškia visus

veiksmus, kuriuos galima atlikti su pastatu. (2) Projektas gana aiškiai išsakė prioritetą aukštos

172 � � � � � � � dar skaidomas į � e � � � � � � � � � � � � e � � � � � � � � ir � e � � � � � � � � � � � � � � � � � . Pirmojo tikslas –„parodyti anksčiau buvusių paminklų istorinių, architektūrinių, meninių vertybių sąlyginę kopiją (maketą), kai turima pakankamai mokslinės dokumentinės medžiagos“. Antrasis –kiti atstatymo atvejai, kada parodoma aiškus šiuolaikinės architektūros pobūdis. Iš Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681, l. 93 173 Į vertinimo kriterijus įėjo pastato istorinė-kultūrinė, istorinė-architektūrinė, architektūrinė kompozicinė ir techninė ekonominė vertės. Įtraukę pastato techninės būklės kriterijų, šios vertinimo sistemos autoriai iškreipė senamiesčio namų vertę, nes tokiu būdu nauji, atstatyti ar esmingai perstatyti namai, daugeliu atvejų gaudavo didesnį balą nei senos statybos, tačiau neperstatyti namai. Pagal vertinimo kategoriją nurodytos architektūrinės ir techninės rekonstrukcijos priemonės. I kategorija, didelės vertės pastatai. Rekonstrukcijos priemonės: esamų vertybių apsauga visumoje. Techninės rekonstrukcijos priemonės: konservacija, restauracija. II kategorija, vertingi pastatai. Rekonstrukcijos priemonės: esamų vertybių apsauga, architektūrinės kompozicijos elementų tobulinimas. Techninės rekonstrukcijos priemonės: konservacija, restauracija, rekonstrukcija. III kategorija, mažaverčiai pastatai. Rekonstrukcijos priemonės: esamų vertingų fragmentų apsauga, architektūrinės kompozicijos tobulinimas, naujos kompozicijos kūrimas. Techninės rekonstrukcijos priemonės: restauracija, rekonstrukcija. IV kategorija, nevertingi pastatai. Rekonstrukcijos priemonės: naujos architektūrinės kompozicijos kūryba. Techninės rekonstrukcijos priemonės: rekonstrukcija, nugriovimas, nauja statyba. Pagal Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389, l. 52 Platesnę šio regeneracijos projekto analizę galima rasti Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija, 2003, Nr. 10, p. 262-266 174 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija, 2003, Nr. 10, p. 262-263 175 Didelės vertės – 10 %, vertingų – 24,5 %, mažaverčių – 40 %, nevertingų – 25,5 %. 176 Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389, l. 50 177 Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389, l. 52

47

kokybės, laikotarpį atspindinčiai, naujai architektūrai. Tačiau kompleksinis pastatų vertinimas

liudija ir priešingas tendencijas. Vertingais įvardyti pseudoklasicistiniai, imituojantys istorinius,

pastatai.

Vokiečių gatvės namai buvo įvertinti I, II, III kategorijomis. Taigi didelės vertės statiniais

įvardyti namai statyti 6-7 dešimtmety (Vokiečių g. 26, 18, 15, 2), perstatyti 6-7 dešimtmety

(Vokiečių g. 28, 16) bei Vokiečių g. 6 (perstatytas XIX a. pab., nenukentėjęs per karą). Vertingi

pastatai –ne tik klasicizmo ir istorizmo stilistikos Vokiečių 8, 10, 12, bet ir pseudoklasicistinis 6

dešimtmečio šiaurinės pusės namas (Vokiečių g. 1, 3, 5, 7, 9, 11, 13) 178. Tuo tarpu liuteronų

bendruomenės namai (Vokiečių g. 20, 22, 24), po karo neperstatyti, taigi išlaikę pastatų

autentiškumą, pereinamus kiemus, įvertinti mažaverčiais pastatais, kartu su Vokiečių g. 14. Toks

pastato statusas, kaip jau minėta, reiškė tik atskirų jo fragmentų apsaugą, architektūrinės

kompozicijos tobulinimą ar naują kūrimą, pasitelkiant restauraciją ir rekonstrukciją. Šios grupės

pastatams net nenumatytas konservacijos darbų taikymas. Įdomu, jog Senamiesčio rekonstrukcijos

projekte šių pastatų nenumatyta keisti dėl jų kiemų, kaip senamiesčiui būdingų, tačiau retai

išlikusių. Tuo tarpu, regeneracijos projekte nuo erdvės vertės pereita prie detalės vertės, kurių šie

pastai neturėjo.

Vokiečių gatvės šiuo laikotarpiu nauja statyba smarkiai nelietė: buvo likęs tik vienas

neužstatytas sklypas palei gatvę, ties Mikalojaus ir Vokiečių gatvių kampu, bei Vokiečių g. 16

kiemo korpusas. Abu atvejai skirtingi ir abu būdingi šiam laikotarpiui. Pagal Vokiečių 18 a.

pavyzdį, Vokiečių gatvėje laikotarpio naują statybą galime vertinti kaip atspindinčią statybos laiką

ir interpretuojančią istorinę posesijos praeitį 179. Vokiečių g. 16 – neraiškios foninės architektūros

pastatas, ką galėjo sąlygoti jo vieta. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekte Vokiečių g. 18 a.

sklypą nurodyta aptverti aklina mūro tvora, einančia pagal buvusį užstatymą. Tai matytas vienu iš

būdų grąžinti buvusių gatvelių charakterį, o kartu nedidinti užstatymo tankumo. Tokia tvora sklype

išbuvo iki 1975 m. pastatant gyvenamą namą pagal K. Gibavičius projektą Sklypo užstatymas

numatytas regeneracijos projekte. Pastatas nėra išraiškingas ir dominuojantis aplinkoje, tačiau kartu

gana darniai prisitaikantis prie aplinkos. Viena vertus, senamiesčiui būdingos detalės ne

interpretuojamos, o perimamos tiesiogiai: perimetrinis užstatymas, dvišlaičiai stogai, skaidymas į

atskirus korpusus. Kita vertus, interpretuota istorinis sklypo užstatymo etapiškumas: seniausi

178 1974 m. tekstinėje dalyje Vokiečių gatvės namų įvertinimas šiek tiek skyrėsi nuo 1972 m. stilistinės fasadų planogramos, kurioje Vokiečių gatvės šiaurinės pusės pseudoklasicistinis namas įvertintas aukščiausia kategorija. 179 Šiuo laikotarpiu specialistai ir visuomenė ypač daug dėmesio skyrė naujos architektūros santykiui su aplinka. Dėl postmodernizmo išpopuliarėjo istorinės architektūros stereotipai. Stilizacijos gausiai statyta senamiesčiuose. Dažnai tai neraiškios, vidutinės raiškos, foninės architektūros pastatai. Daugumos stilizacijų laiką galima atpažinti. Apskritai, šio laikotarpio praktika senamiesčiuose pasižymi žymiu tiek santykio su aplinka tiek architektūros kokybės pagerėjimu. Kontekstišku santykiu su aplinka urbanistiniu, architektūriniu, kompoziciniu požiūriu, dominuoja vietos tradicijų interpretacijos. Iš Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 139-142

48

užstatymo periodai akcentuojami pakeliant pastato aukštingumą tose vietose iki trijų aukštų. Taigi

šiuo požymiu, tai novatoriškas sprendimas, sietinas su aštunto dešimtmečio postmodernios

architektūros, paremtos istorine tradicija, idėjomis. Be to, priešingai nei kitoje Mikalojaus gatvės

pusėje stovintis namas, K. Gibavičiaus projektuotas gyvenamasis namas neslepia savo pastatymo

laiko.

Šiuo laikotarpiu tvarkyta didelė dalis pietinės gatvės pusės namų. Visi jie 61-ame kvartale. Tai

jau iš esmės skirtingo požiūrio į tyrimus, jų dokumentaciją, o kartu ir į paveldo tvarkybą, pavyzdys 180. Visi namai turi tyrimus, tiesa, vieni tik bendrus kvartalo istorinius, kiti –kelis tomus

architektūrinių tyrimų 181. Tyrimų gausa priklausė nuo namo architektūrinės vertės, kuri tuo metu,

sieta su mūro amžiumi. Pavyzdžiui, Vokiečių g. 10 nebuvo paminklinis namas, tačiau pradėjus

tyrimus ir paaiškėjus, kad name yra buvusio gotikinio namo liekanų, namas ne tik paskelbtas

architektūros paminklu, bet ir vykdyti gausūs tyrimai. To pasėkoje jis tapo bene gausiausiai tirtu

pastatu (tik L formos korpusas) Vokiečių gatvėje. Tie namai, kuriems architektūros tyrimus atliko

„Paminklų konservavimo institutas“ (PKI) (Vokiečių g. 8, 10, 12), turi restauracijos darbo

projektus, pasiūlymus. Šiose bylose gana detaliai išdėstoma, ką ketinama restauruoti, konservuoti,

kokie ir kur atliekami tvarkybos darbai. Aukštą šio laikotarpio tyrimų kokybę rodytų ir tai, kad

Vokiečių g. 2, 8, 10 namams jau XXI a. vykdyti tvarkybos darbai rėmėsi tik pirmo regeneracijos

laikotarpio tyrimais (ir iš dalies restauracijos pasiūlymais), neatliekant jokių papildomų. Visgi,

nemažai tyrimų buvo pavėluoti: architektūriniai Vokiečių g. 12, archeologiniai Vokiečių g. 6, 8, 10.

Tad vietoje išsamių archeologinių tyrimų, vykdyta tik priežiūra

Restauracijos metodas taikytas gausiau nei bet kurį kitą laikotarpį: fasadams, rūsiams, jų

architektūrinėms detalėms, gotikiniam, renesansiniam, barokiniam mūrui. Kaip ir rekomenduota

1972 m. instrukcijoje, taikyta fragmentinė restauracija, panaudojant išlikusią autentiką ir grąžinant

visumos vaizdą rūsių skliautams, nišoms, arkoms, rustams ir pan. Kartu galime pastebėti

restauravimo koncepcijose atsirandant eksponavimo motyvą. Restauravimas imtas sieti ir su

vertingų detalių eksponavimu: nišų, angų atidengimas. Tai rodytų, kad paminklas imtas orientuoti į

žiūrovus, lankytojus. Restauravimo metodas, apskritai, gerai išreiškia regeneracijos projekto idėjas:

tobulinti pastatų architektūrinę kompoziciją ir kokybę bei senamiesčio kaip turistinio objekto vertės

suvokimas.

180 Archeologiniai tyrimai tapo platesni ir operatyvesni, nes 1972 m. paminklu paskelbti senamiesčių kultūriniai sluoksniai. Tai ir dailėtyros tyrimų pradžia -1976 m. prie PKI įsteigtas Dailėtyros sektorius, ir istorinių tyrimų suaktyvėjimo laikotarpis. Iš Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, p. 223, 247 181 Vokiečių 14 turėjo tik bendrus 61 kvartalui darytus tyrimus: istorinius, ekonominius, fasadų apmatavimus, zondažus. Visi kiti kvartalo namai Vokiečių gatvėje (6, 8, 10, 12) turėjo papildomus tik konkrečiam namui darytus tyrimus. Vokiečių g. 12 tik architektūrinius tyrimus. Vokiečių g. 6 ir 8 istorinius, archeologinius, architektūrinius. Vokiečių g. 10, be istorinių ir archeologinių, turėjo net keturis architektūrinių tyrimų tomus, polichrominius tyrimus. Visi minimi namai turi aukštų planus.

49

Vokiečių g. 10 namo restauracijos projektas atspindi laikotarpiui būdingas diskusijas dėl

restauravimo masto ir vėlesnių sluoksnių nuvertinimo prieš gotiką 182. Radus šiame name buvusių

dviejų gotikinių namų liekanas, architektūros tyrimus atlikusio S. Lasavicko pasiūlytas restauracijos

projektas apėmė vadinamo I gotikinio namo, užimančio du trečdalius dabartinio, restauravimą 183.

S. Lasavickas šį pastatą vertino reikšmingu Lietuvos mūrinės architektūros istorijoje kaip

„viduriniosios gotikos laikotarpio rezidencinių rūmų“ atstovą. Tai laikė tarpine grandimi tarp pilies

rūmų ir vėlesnio gyvenamo namo. Restauratorius lygino pastatą gabaritais ir planine struktūra su

Trakų pilies salos rūmų gyvenamosiomis patalpoms II aukšte virš reprezentacinės salės. Be to,

nurodė, jog pastato aukštis buvo tapatus Trakų pilies rūmų korpusų aukščiui, o Vokiečių gatvės

namo kiemo fasadinėje sienoje buvęs bokštas artimas charakteriu Trakų pilies donžonui 184. 1982

m. Išplėstinės mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos Architektūros sekcijos

posėdyje restauravimo projekto klausimu išsiskyrė trys nuomonių kryptys: palikti pastatą tokį koks

yra (istorizmo stilistikos) ir restauruoti tik fragmentus, pritarti restauracijos pasiūlymams, nebuvo

prieš restauraciją, tačiau nepriimtinas autoriaus pasiūlytas variantas. Pasisakę už autoriaus idėją,

taigi gotikinio namo restauraciją, argumentavo tuo, kad tokių senų pastatų mažai išliko. Pasisakę

prieš, akcentavo, jog nepakankamai informacijos ir daug kur remiamasi analogijomis bei projekto

neekonomiškumą. Todėl siūlytas fragmentų restauravimas, leidžiantis išryškinti pastato raidą.

Galiausiai namo fasadas nekeistas, pradėta fragmentinė gotikinio namo restauracija.

Namo patalpos, kurios nematytos tiek vertingomis, kad būtų restauruotos, perstatytos žymiai:

keičiamas kapitalinių sienų tinklas, vidaus išplanavimas, pastato tūris, kiemų išplanavimas,

mediniai perdengimai į gelžbetonius. Tokia tvarkyba vyravo visuose minimuose namuose.

Labiausiai keisti kiemo korpusai – net nugriaunami (Vokiečių g. 8, iš Ašmenos gatvės pusės),

pastatai laikyti vertingais tik kaip gatvės formatai. Perstatymo mastas žymiai priklausė ir nuo to,

kokia organizacija vykdė tvarkybos darbus. Paminklo statusą turinčius objektus tvarkė Paminklų

restauravimo institutas, likusius –„Komprojektas“. Iliustratyvus Vokiečių g. 12 namo pavyzdys.

Namas pradėtas tvarkyti „Komprojekto“, o užsakymas atlikti architektūrinius tyrimus „Paminklų

konservavimo institutą“ pasiekė tada, kai statybos remonto darbai jau buvo vykdomi. Nepaisant to, 182 Kiek vėlesnėje, 1986 m., instrukcijoje reglamentuoti restauravimo darbai leido architektūrinio meninio vaizdo išryškinimą nuimant neturinčius vertės ir iškreipiančius jo vaizdą sluoksnius, remiantis moksliniais duomenimis. Iš Nekilnojamų istorijos ir kultūros paminklų apskaitos, saugojimo, priežiūros, naudojimo ir restauravimo tvarkos instrukcija, Vilnius, 1986, p. 30 183 Restauravimo pasiūlymai rėmėsi tuo, kad XVI a. sklype stovėjo du gotikiniai namai: vienas – palei gatvę (I gotikinis namas), kitas – galu į gatvę (II gotikinis namas), tarp jų –įvažiavimas. Restauruojamas, stovėjęs палеи gatvę, kaip išlikęs žymiai geriau. S. Lasavickas pasiūlė du galimus fasado restauravimo variantus. Pirmas, restauruojamas gotikinio namo fasadas, užimantis bemaž du trečdalis dabartinio, likusiame trečdalyje paliekamas esamas fasadas, tarp jų abiejų –fasadas be jokio dekoro, ten, kur buvo pravažiavimo vieta. Antras variantas skiriasi tiek, kad gotikiniame name paliekamos kolonos iš esamo fasado. Kiemo fasade planuota atstatyti I gotikinio namo bokštą. Pagal Lasavickas S. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 projektiniai pasiūlymai priekinę namo dalį pritaikyti Vilniaus m. istoriniam archeologiniam muziejui, V d., 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7679 184 Lasavickas S. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 1981-1982 m. vykdytų architektūrinių tyrimų ataskaita, I d. „A“, 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7670, l. 11, 12

50

atlikti tyrimai, paruoštas restauracijos darbo projektas, suderintas su Vilniaus m. kultūros paminklų

apsaugos inspekcija, ir vykdytas. Tai, koks namas dabar –kompromisinis abiejų planų variantas.

„Komprojektas“ buvo numatęs žymiai patobulinti namą, keičiant langų angas ir jų kiekį, daryti

langus, duris, įvažiavimą ten, kur jų niekada nebuvo, visiškai keičiant vidaus išplanavimą ir net

fasado langų angų formą ir kiekį, neliečiant tik rūsio 185. Tokio remonto kontekste, „Paminklų

konservavimo institutas“ siekė, kad būtų išsaugotos ir restauruotos vertingos architektūrinės detalės

(nišos, arkos, durų, švieslangių angos), fasadas, bet ne, apskritai, pastatas, jo tūris, išplanavimas.

Pavyzdžiui, restauracijos pasiūlymuose nurodyta patraukti naujai formuojamą įvažiavimą

vakariniame korpuse tam, kad būtų išsaugota niša. Tačiau nesiekiama, kad įvažiavimo, kuris,

apskritai, keičia namo tūrį, būtų atsisakyta. Tokia namo apsauga, ko gero, atspindi tai, ką J.

Markevičienė vadinas „fasadais be namų“ arba fragmentuotą požiūrį į senamiestį. Toks

fragmentuotas, o kartu ir fasadinis požiūris į senamiestį ir paskirus pastatus turi ir daugiau

pavyzdžių tuo laikotarpiu. Iš vienos pusės Vokiečių g. 8 fasadas ir, apskritai, dalis gatvės korpuso

restauruota, tačiau kartu kieme išgriautas „eklektinis“ korpusas. Panaši situacija ir su Vokiečių g. 10

namu: visi tyrimai ir restauracijos pasiūlymai daryti tik gatvės korpusui. Likusiam pastatui –vos

keletas sakinių 186. Be to, paminklu paskelbta ne visas namas, bet tik dviejų gotikinių namų

liekanos.

Pastatų ar jų elementų, kurie nelaikyti vertingais, perstatymo mastas iš esmė nesiskyrė nuo

rekonstrukcijos projekto laikotarpio. Tai rodytų Vokiečių g. 14 namo, gavusio III, mažaverčio

pastato, kategoriją, perstatymo eiga. 1961-09-01 architektūros reikalų komiteto taryboje, svarstant

kvartalo rekonstrukcijos projektą numatytas šio namo aukštinimas, pristatant trečią aukštą (tačiau

išlaikant žemesnį nei gretimi namai). Aštuntame dešimtmetyje, jau priėmus naują senamiesčio

apsaugos projektą, namas ne tik paaukštintas iki numatyto lygio, bet ir iš naujo sumūrytas fasadas.

Laikotarpiui būdinga, jog ne visi numatyti projektai baigti vykdyti. Dailės parodų rūmų

seniesiems rūsiams atlikti istoriniai, architektūriniai tyrimai, paruoštas restauracijos projektas,

tačiau restauracija nepradėta. Vokiečių g. 10 po gausių tyrimų, restauracijos ir pritaikymo projektų,

nebaigtas restauruoti ir pritaikyti. Projektų neįvykdymas būdinga, apskirtai, sovietmečio

paveldosaugai: parengtas senamiesčio regeneravimo projektas buvo finansiškai per sunkus

įgyvendinti tokiai valstybei 187.

185 „Komprojktas“ matytas pajėgiu tvarkyti mažesnės istorinės ir architektūrinės vertės kvartalus, XIX a. pab., XX a. pr. statinius (Remiantis spaudoje publikuotu 1982 m. pokalbiu su R. Jalovecku, iš Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, p. 240). Būtent šio laikotarpio yra minimas pastatas. 186 Vakarinio korpuso fasadų apmatavimai ir aukštų planai pateikti kartu su Vokiečių g. 12 „Komprojekto“ parengtais planais. Vilnius, Muziejaus 10, 12, gyvenami namai, apmatavimai, AS, 1975-1978, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1048 187 Iš Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, p. 246

51

Pasikeitus valstybės politinei situacijai, žymiai keitėsi ir paveldosaugos politika, pagal tai –

paveldotvarka. 1994 m. Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymu nustatyti keturi tvarkymo režimai:

konservavimo - išsaugantis esamą vertybės sudėtį ir apimtį; konservavimo-restauravimo - išsaugantis esamą

vertybės sudėtį ir apimtį restauruojant atskirus jos elementus; restauravimo - vertybės restauravimas ir

pritaikymas; restauravimo-atkūrimo - vertybės restauravimas ir pritaikymas, prarastų elementų atkūrimas.

Vertybių tvarkymo darbai nurodyti priešavariniai (avarijos grėsmės pašalinimo), remonto,

pritaikymo, tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo 188. Įstatyme nėra šių sąvokų

reglamentavimo, nurodoma tik, ko siekiama atliekant šiuos paveldotvarkos darbus. Tad galime

manyti šių sąvokų atitikimą galiojusios sovietmečiu. Nauja yra atkūrimo sąvoka bei tai, kad

saugomoje miesto teritorijoje neleidžiama kitokia nauja statyba (tik atkūrimas). Pasikeitusią teisinę

situaciją atspindi antrasis senamiesčio rekonstrukcijos projektas, kuris pietinės gatvės pusės namų,

Vokiečių g. 20, 24, 26, sklypuose numatė atkūrimo galimybę. Vilniaus senamiesčio apsaugos

reglamentas (2003 m.) kiekvienam senamiesčio namui priskiria tam tikrą apsaugos rėžimą,

atsižvelgiant į jo vertę. Pietinės Vokiečių gatvės atveju vyrauja konservavimo (Vokiečių g. 28, 26,

24, 22, 20, 16, 10), restauravimo (beveik visiems), restauravimo-atkūrimo, dalinio atkūrimo

(liuteronų bendruomenės namams, liuteronų bažnyčiai) rėžimai. Po karo statytų namų (Vokiečių g.

2, 18, 18 a) tvarkyba nurodyta remontas, rekonstrukcija, o Vokiečių 2 (Dailės parodų rūmai) ir 18 –

griovimas.

2004 m. priimtas naujas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, kuris aiškiai

apibrėžė tvarkybą – kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: tyrimas (taikomasis), remontas, avarijos

grėsmės pašalinimas, konservavimas, pritaikymas, restauravimas, atkūrimas, šių darbų planavimas ir

projektavimas. Įstatyme atskirai nurodytos šių sąvokų reikšmės.

Šiuo laikotarpiu tvarkyta nemaža dalis Vokiečių gatvės namų: 2, 4, 8, 10, 20, 22, 24, 26.

Tačiau skirtingai nei sovietmečiu, restauracija, konservacija ar perstatymas dažnai apėmė tik vieną

namo korpusą, aukštą ar dalį. Dažnai tvarkyti paskiri butai. Tokia pavienė tvarkyba susijusi su

188 Nekilnojamosios kultūros vertybės priešavariniai darbais pašalinamos priežastys, galinčios sukelti staigią nekilnojamosios kultūros vertybės griūtį ar kitokį praradimą, kiek įmanoma išsaugant jos apimtį ir sudėtį bei kultūrinės vertės požymius. Nekilnojamosios kultūros vertybės remonto darbais pašalinami defektai nekeičiant vertybės sudėties, apimties bei kultūrinės vertės požymių. Nekilnojamosios kultūros vertybės pritaikymo darbais (tyrimais pagrįstų projektavimo, paveldo apsaugos technologijų bei tvarkymo statybos, želdinių tvarkymo ir kitokių darbų visuma) vertybė ar jos sudedamosios dalys pritaikomos naudoti, suderinant valdytojo ir visuomenės poreikius, kiek įmanoma išsaugant sudėtį, apimtį bei kultūrinės vertės požymius. Nekilnojamosios kultūros vertybės konservavimo darbais (tyrimais pagrįstų projektavimo, paveldo apsaugos technologijų bei tvarkymo statybos darbų visuma) sustabdomas vertybės sudėtį, apimtį bei kultūrinės vertės požymius naikinančių ar žalojančių išorinių ir vidinių veiksnių poveikis ir įtvirtinami bei sustiprinami visi išlikę nekilnojamosios kultūros vertybės autentiškumo požymiai. Nekilnojamosios kultūros vertybės restauravimo darbais (tyrimais pagrįstų projektavimo, paveldo apsaugos technologijų bei statybos ir kitų darbų visuma) vertybė konservuojama, atkuriami atskiri neišlikę elementai ar dalys išsaugant, išryškinant sudėtį, apimtį bei kultūrinės vertės požymius ir atskleidžiant jos istorinę raidą. // Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymas, 1994.

52

pakitusia nuosavybės teise, pastatas nuo šiol galėjo turėti kelis savininkus, kurie tvarkybos darbų

neprivalo derinti tarpusavyje. Tvarkybos priežastys gana įvairios ir dažniausiai kelios: sovietmečiu

pradėtų darbų tąsa (Vokiečių g. 20) ar grįžimas prie pradėtų, bet neužbaigtų projektų, turinčių

tyrimus (31 kvartalo namai) ir/ar restauravimo projektus (Vokiečių g. 2, 10), panaudos radimas ar

keitimas (Vokiečių g. 2, 10, 26), susijusios su komercine veikla (Vokiečių g. 4, 8), nuosavybės

teisių kaita ir turto grąžinimas religinėms bendruomenėms (evangelikų liuteronų bažnyčia, Vokiečių

g. 20, 22, 24).

Visi tvarkyti namai turėjo tyrimus. Tuo atveju, kai pastatams tyrimai nebuvo daryti

sovietmečiu (Vokiečių g. 4, 20, 26), jie atlikti prieš tvarkybos darbus. Gausiausi tyrimai daryti

pirmą Nepriklausomybės penkmetį (Vokiečių g. 4 – 1995 m., evangelikų liuteronų bažnyčia –

1992-1995, Vokiečių g. 20 –1988-1995) . Ko gero, įtakos turėjo, tiek sovietinės paminklosaugos

sistemos pasmerkimas ir kartu siekis kurti tobulesnę, tiek tai, kad šie namai turėjo tik istorinius

tyrimus. Daryti architektūriniai, inžineriniai-geologiniai, mūro, polichromijos, archeologiniai, kai

kuriais atvejais –konstrukcijų, fotogrametriniai apmatavimai, istoriniai meniniai tyrimai. Vokiečių

g. 16 atveju atlikti polichrominiai tyrimai, tačiau žinių, kad vykdyti tvarkybos darbai nėra. Vokiečių

g. 22 ir 24 atveju žinių apie tyrimus ir tvarkybos darbus, apskritai, skurdi. Informacijos apie tyrimus

stoka paaiškinama tuo, kad tyrimus atliekant privačiai dirbantiems asmenims, ta informacija ne

visada patenka į archyvus, o ir patys valstybės institucijų archyvai nesutvarkyti. Tad skirtingai nei

sovietmečiu, problema yra ne tyrimų neatlikimas, neišsamumas ar pavėluotas atlikimas, bet tyrimų

prieinamumas.

Tvarkymo darbuose vyrauja restauracija ir konservacija. Pastaroji niekada neatliekama viena,

visada derinama su restauracija: konservuojamos geriausiai išlikusios dalys, restauruojamos

neišlikusios dalys, taip grąžinant visumos vaizdą. Šalia restauracijos visada pabrėžiamas tam tikrų

fragmentų eksponavimas tiek interjere tiek eksterjere. Vykdant restauracijos darbus pastatuose

atkuriami pavieniai fragmentai, remiantis natūros tyrimais (Vokiečių g. 20 Pietinis namas).

Restauracijos mastas objektuose šiuo laikotarpiu mažesnis nei sovietmečiu, tai rodo Dailės parodų

rūmų XVI a. pr. rūsių tvarkyba. Tyrimai ir restauravimo projektas parengtas 1979 m., prie darbų

grįžta tik 2002. Remiamasi 1979 m. atliktais atyrimais ir neatliekami papildomi, tačiau

restauravimas nebematomas vienintele galimybe tvarkyti pažeistą mūrą. 1979 m. restauravimo

techniniame projekte „numatoma visų montuojant rūmų karkasą skliautų ir sienų pažeistų vietų

užpildymas mūru. Nors tam yra visa reikalinga informacija ir metodologinės prielaidos,

restauravimas nėra vienintelis galimas šių liekanų tvarkymo būdas. Šiuo metu <...> labiau

53

prioritetinėmis laikomos konservavimo ir archeologijos vertybių eksponavimo in situ priemonės“ 189.

Perstatymai, radikaliai keičiantys pastato tūrį, formą, šio laikotarpiu Vokiečių gatvėje reti.

Juos galima išskirti į siekiančius atkurti buvusią pastato būklę ir sukurti tokią, kokios niekada

nebuvo. Abu atvejai atspindi būdingas laikotarpio tendencijas. Tai Vokiečių g. 24 Pietų vakarų

pastatas, liuteronų bažnyčia ir Vokiečių g. 8. Žinoma, Vokiečių g. 24 Pietų vakarų pastato ir

liuteronų bažnyčios atvejai labai skirtingi, tačiau abiejų pastatų buvusios būklės atkūrimas buvo

galimas tik šiame kontekste. Pirmasis sovietmečiu būtų, apskritai, nugriautas, kaip nevertingas, o

bažnyčia nebūtų atkurta dėl ideologinių motyvų. Vokiečių g. 24 Pietų vakarų namo atvejis – pastato

laikomo architektūriškai nevertingu (XX a. pr.) perstatymas „grąžinant“, kaip galima suprasti,

vertingesnio kažkada buvusio pastato tūrį. Remiamasi istorine medžiaga ir natūros tyrimais.

Liuteronų bažnyčios pavyzdys kur kas labiau motyvuotas tiek dėl religinio motyvo tiek istorine,

ikonografine, natūros tyrimų medžiaga. Didelį atkūrimo mastą bažnyčioje lėmė didelės pertvarkos

šeštame dešimtmetyje.

Antruoju atveju, priešingai, tikslas yra ne grąžinti prarastas, o pakeisti esamas, siekiant

ekonominės naudos. Tai ne vienintelis Vilniaus senamiesčio kiemas, tapęs privačia vidaus patalpa

(Pilies g. 24.). Tačiau šiuo atveju, kiemas ne tik uždengtas stogu, bet pats kiemas, apskritai,

panaikintas, prakirtus angą jame, o likusiose dalyse įrengiant galerijas. Tokiu būdu visai pakeista

kiemo erdvė, namo tūris. Tai pavyzdys, kai paveldo objektas ir atskiros jo dalys suvokiamos

pavieniui. Nepakeista tai, kas laikyta vertinga: rūsiai, pirmo aukšto skliautai, langų, durų angos.

Visgi, iškreipta pastato visuma: įvažiavimas į kiemą tapo įėjimu į kavinę, kiemas tapo I aukšto

erdve su balkonu, atsirado nauja patalpa rūsyje. Apskritai, po perstatymo, sunku suvokti buvusią

pastato erdvę.

Būdingas laikotarpio bruožas –langų perdarymas į vitrinas, palėpių pritaikymas įrengiant

stoglangius. Vos keli namai pietinėje Vokiečių gatvėje pusėje į gatvę neturi stoglangių, tai

negyvenamas Vokiečių g. 4 bei liuteronų bendruomenės namai. Be to, leidžiama statyti tūrinius

stoglangius ir tose vietose, kur jie niekada nebuvo (Vokiečių g. 8). Vokiečių gatvėje, kuri nuo seno

buvo prekybinė, dar prieš karą daugumą namų pirmų ir netgi antrų aukštų matome su dideliais

vitrininiais langais. Tad daugelio langų dydžiai nekito. Tačiau tuose namuose, kuriuose sovietmečiu

jie sumažinti, šiandien jie vėl padidinti, pavyzdžiui Vokiečių g. 16 (žiūrėti Priedą Nr. 7). Kai kuriais

atvejais paveldosaugininkai netgi skatino vitrinų didinimą, kad atitiktų buvusias prieš karą –

Vokiečių 14 ir durų angų didinimą (remiantis ikonografija) – Vokiečių g. 16.

189 Zilinskas R. Vokiečių g. 2 rūsio paminklotvarkos sąlygos, 2002, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, 3206, l. 6

54

Taigi pietinės gatvės pusės paveldotvarkos tyrimas aiškiai atskleidžia, jog čia susitelkia visa

tvarkybos chronologija ir tipologija ir būdingi laikotarpio gyvenamųjų namų tvarkybos pavyzdžiai.

Esminiai pastatų perstatymai, išimtinais atvejais restauruojant fasadus, neatliekant tyrimų

laikotarpiu iki senamiesčio teisinės apsaugos. Kvartalų rekonstrukcija, istoriniai tyrimai ir

apmatavimai ir pastatų perstatymai keičiant jų vidaus išplanavimą, stilizuota ir modernistinė nauja

statyba Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos galiojimo laikotarpiu. Išsamūs ir įvairūs tyrimai,

restauracijos metodo vyravimas ir istorinę aplinką interpretuojanti nauja statyba regeneracijos

projekto galiojimo etapu. Pavienių patalpų tvarkyba, konservacijos metodo dažnumas, atkūrimo

darbų taikymas Lietuvos respublikos laikotarpiu.

55

3. VOKIEČIŲ GATVĖS TVARKYMO IDĖJOS IR GATVĖ PAVELDOSAUGOJE

Vokiečių gatvės pertvarkymas į bulvarą visuomenėje, panašu, buvo sutiktas teigiamai, juk,

apskritai, tai buvo miesto tvarkymas po karo. Kurtas pozityvus bulvaro senamiestyje vaizdas, esą

taip bus įleistą gryno oro į senamiestį, per radiją šį sumanymą gyrė poetas Antanas Venclova 190,

„labai mėgstąs vakarines promenadas“ 191. Viešo ir garsaus (kiek tai buvo įmanoma šeštame

dešimtmetyje) nepritarimo 192 nebuvo ir todėl, kad viso senamiesčio rekonstrukcijos planai nebuvo

vieši. J. Šeiboko atsiminimai: „Tuo metu buvo rengiamas naujasis Vilniaus miesto generalinis

planas. Šioje projektavimo organizacijoje [miestų statybos projektavimo institute] dirbo gana daug

mūsų anksčiau studijas baigusių kolegų (mūsų „penktoji kolona“), todėl žinojome apie tai, kas

kontoroje dedasi“ 193. Nebuvo vieši ir planai Vokiečių gatvės atžvilgiu, K. Šešelgio pastaba 1954

m.: „Mums teko matyti, tiesa nepilną, Muziejaus gatvės rekonstrukcijos projektą“ 194. Specialistų

dažnesni vieši pasisakymai naujos architektūros istorinėje aplinkoje atžvilgiu radosi tik septinto

dešimtmečio pabaigoje, aštunto pradžioje, ir tik tada Vokiečių gatvė tuose pasisakymuose

sulaukdavo bene daugiausia kritikos 195.

Visgi prieštaravimų ir nepritarimo planams senamiestyje ir Vokiečių gatvėje būta ir šeštame

dešimtmetyje. J. Glemža mini 196, jog senamiesčio statybos planai šešto dešimtmečio viduryje

sukėlė inteligentijos: rašytojų, dailininkų, pasipiktinimą, laiškais buvo kreiptasi į LTSR valdžią.

Garsesniо nepritarimо būta architektų, restauratorių tarpe. Liudijimai buvus nepritarimą negausūs,

tik užuominos architektų atsiminimuose ir kiek atviresni kelių architektų pasisakymai to meto

architektų susirinkimuose. R. V. Kaminskas užsimena: „bulvarą smerkę architektai iš pradžių buvo

net kritikuojami“ 197. A. Umbraso pastaba, apskritai, apie prieštaravimus Vilniaus perstatymui: „Tie,

190 Ko gero, neatsitiktinai 1956 m. Lietuvių kalbos žodyne žodžio „gatvė“ pavyzdžiu duota to paties A. Venclovo eilutės: „šviesiose miestų aikštėse ir gatvėse žaliuoja medžiai ir žydi gėlės“. Iš Lietuvių kalbos žodynas, T. 3, 1956 191 Iš Merkys V. Atminties prošvaistės, 2009, p. 90 192 Istorikas V. Merkys, buvęs vienu iš studentų mobilizuotų senamiesčio pastatų griovimui, svarsto, kodėl Vilniaus universiteto istorijos profesoriai tuomet dėl senamiesčio griovimų „neprotestavo ir mūsų nepaprotino“. Istorikas mano, jog tai sąlygojo ne baimė, bet elementinė paminklų samprata, esą neturėta tvirto supratimo, kad visi senamiesčio namai ir gatvių tinklas yra urbanistinis paminklas. Tačiau tiek minėta 1941 m. brigados kritika Vilniaus miesto plano rengėjams dėl siekio nekeisti senamiesčio, tiek J. Markevičienės šio laikotarpio (iki 1945 m.) tyrimai rodo priešingas tendencijas. Integruoto Vilniaus senamiesčio suvokimo aspektų randame ir rekonstrukcijos projekte (1959 m.). Tad vargu, ar istorikas teisus sakydamas, jog nebuvo supratimo apie senamiesčio visumos vertę. Tik išskirtinių paminklų vertinimas greičiau atspindi viešąją tuometinės kultūros politikos nuostatą, bet ne specialistų suvokimą. Merkys V. Atminties prošvaistės, 2009, p. 90; J. Markevičienės studija „Vilniaus kultūros paveldo apsauga Lietuvos respublikos (1939-1940), Sovietų Sąjungos okupacijos bei aneksijos pradžios (1940-1941 ir 1944-1945) ir nacistinės Vokietijos okupacijos (1941-1944) laikotarpiu“ (Iš Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939-1945, Vilnius, 1999, p. 142-175, Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija, 2003, Nr. 10, p. 243-253 193 Šeibokas J. Kai aš patekau į sostinę (1956-1959) // R. V. Kaminskas Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 76 194 K. Šešelgio pasisakymas TAS susirinkime Vilniuje 1954 m. lapkričio 23 d., LLMA, F. 87 Ap. 1 B. 84, l. 50 195 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, p. 78, 80 196 Iš pokalbio su J. Glemža 2010-05-18, žiūrėti Priedą Nr. 11 197 Kaminskas R. Praeities paminklai ir šiandiena, Vilnius, 1983, p. 23

56

kurie bandė ginti istorinę Lietuvos sostinę nuo necivilizuotų bandymų ją griauti, būdavo

pravardžiuojami „išsišokėliais“, vadinami grubiais ir pavojingais epitetais. Pats Nikita Chruščiovas

prisegė jiems „nacionalistų“ pravardę, galėjusią turėti pačių skaudžiausių pasekmių“ 198. J. Šeibokas

apie Vilniaus miesto generalinio plano koncepciją senamiesčio atžvilgiu: reikėjo tiesių plačių

gatvių, jungiančių atskiras miesto dalis, „variantai buvo neįtikėtini“, „dėl tokių užmojų architektai

buvo labai sunerimę“ 199. Konkrečią kritiką darbams Vokiečių gatvėje išsakė K. Šešelgis 1954 m.

tarybinių architektų sąjungos susirinkime. Architektas suabejojo, ar leningradietiškas kompozicinis

miesto dalių sprendimas Vokiečių gatvėje (gatvės išplatinimas, paminklų atidengimas, ištisinis

užstatymas) derės susiklosčiusiame Vilniaus miesto užstatyme, o bandymą perimti Vilniaus

architektūrinį palikimą Anikinos projektuojamų namų fasaduose įvardijo tik paprastu fasadų

dailinimu. Kritikai architektas pasitelkė ir buitinius reikalavimus (naudojamus bulvaro šalininkų),

esą toks gatvės užstatymas ir bulvaro įrengimas tik suprastins sąlygas šio rajono gyventojams.

Visas nerimas Senamiesčio atžvilgiu išsiveržė 1955 m. LTSR architektų sąjungos II

suvažiavime, kuriame blogos architektūros pavyzdžiu pateikta Vokiečių gatvė ar erdvė aplink ją.

Svarbiausiu laikytinas A. Nasvyčio pasisakymas 200, padaręs „sprogusios bombos įspūdį“ 201. A.

Nasvytis išsakė kritiką dėl senamiesčio palikimo nesaugojimo, S. Nėries mokyklą, kampinį

Savičiaus ir Didžiosios gatvių pastatą, statybos darbus bulvare, įvardijo „grubiomis klaidomis“, jam

nebuvo priimtina tiek bulvaro erdvė, tiek pradėtas jos „griozdiškas“ užstatymas. A. Nasvytį palaikė

iš tribūnos kalbėję tarpukario Lietuvos architektai kauniečiai, dauguma salėje sėdinčių jam pritarė

plojimais. Būtent ši kalba, pasak J. Šeiboko, pasiekė, kad suvažiavime būtų atkreiptas dėmesys į

Vilniaus senamiesčio būklę ir likimą. Šių pasisakymų pagrindu buvo priimta rezoliucija: „parengtas

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas [Vilniaus miesto rekonstrukcijos] turi būti pateiktas

svarstyti architektams“ 202. Architektų pasitarime projektas buvo sukritikuotas, jam nepritarta ir

apsispręsta kurti naują. Tokią Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto priežastį nurodo J.

Šeibokas. J. Glemža Senamiesčio rekonstrukcijos projekto išdava laiko, apskritai, inteligentijos

nepasitenkinimą, laiškus aukštiems LTSR valdžios pareigūnams.

198 Umbrasas A. Istorijos permainos ir restauratoriai (1953-1962) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 50 199 Šeibokas J. Kai aš patekau į sostinę (1956-1959) // R. V. Kaminskas Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 76 200 „Dabartiniu metu, kai dauguma griuvėsių jau nuvalyta ir kai tarp senamiesčio gatvelių atsivėrė milžiniškos, plynos aikštės, visu aiškumu galima suprasti, koks didelis ir atsakingas darbas laukia čia mūsų architektų. Pradžia jau padaryta, tik deja, labai nekokia. Tai –Salomėjos Nėries vardo gimnazija, gyvenamas namas prie Dailės muziejaus ir pradėtieji statybos darbai bulvare, jungiančiame Dailės muziejų ir Kotrynos bažnyčią. Ir vėl tos pačios grubios klaidos kaip ir miesto centro užstatyme, tik čia greta subtilių architektūrinių paminklų, jos dar skaudžiau matomos. Argi leistina, kad naujai įrėžtas bulvaras su griozdišku užstatymu nustelbtų tokius mūsų architektūros šedevrus kaip Dailės muziejus ir Kotrynos bažnyčia. Juk mūsų pareiga išsaugoti savo nacionalinės architektūros palikimą ir neleisti jo sužaloti. Tiesiog keista, kad ligi šiol šis klausimas visu principiniu griežtumu nebuvo statomas“. // LTRSR architektų II suvažiavimo, įvykusio 1955 m. spalio 14-16 d., medžiaga, 1955, LLMA, F. 87 Ap. 1 B. 442, p. 30 201 Šeibokas J. Kai aš patekau į sostinę (1956-1959) // R. V. Kaminskas Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 76 202 Šeibokas J. Kai aš patekau į sostinę (1956-1959) // R. V. Kaminskas Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 77

57

1956 m. apsispręsta sukurti senamiesčio rekonstrukcijos projektą, kurio rengimas pavestas

dviems projektinėms organizacijoms: Miestų statybos projektavimo institutui ir Mokslinėms

restauracinėms gamybinėms dirbtuvėms. Instituto projekto autoriai, architektai I. Kvašys ir

Bugailiškis, dirbtuvių – architektai K. Šešelgis, S.Lasavickas ir J. Šeibokas. Priimtas pastarasis.

Vokiečių gatvės atžvilgiu projektai buvo panašūs (žiūrėti Priedą Nr. 8, nr. 1). Pirmiausia, tai

lėmė jau pradėta Anikinų projekto šiaurinės pusės namų statyba. Abiejų projektų autoriai laikėsi

nuostatos, kad gatvė turi būti užstatyta pagal perimetrą, šiaurinės pusės raudonąją liniją nukėlė palei

naująjį užstatymą, projektuota tik viena, senoji, važiuojamoji dalis, likusioje dalyje formuojami

šaligatviai ir žali plotai, Rūdininkų gatvė taip pat išlaiko senąją trasą. Abu projektai numatė statyti

vieną ištisinį namą palei Vokiečių gatvę abiejuose Mikalojaus gatvės kampuose (18 ir 18 a.), taip

panaikinant ne tik šiaurinės pusės ilguoju namu užstatytą Žydų gatvės trasą, bet ir jos tęsinį kitoje

gatvės pusėje. Projektų skirtumai keli: dirbtuvių projektas numatė mažesnių tūrių namus kampuose

su Rūdininkų ir Dominikonų gatvėmis bei neplanavo užstatymo sumažinimo liuteronų

bendruomenės sklypuose, nes laikė juos vertingus visumoje. Instituto projekte Rūdininkų ir

Vokiečių gatvių kampe planuotas socrealistinės stilistikos, atitinkantis šiaurinės pusės namus,

keturių aukštų ištisinis užstatymas palei 55 kvartalą supančias gatves, kvartalo viduje formuojant

kiemą. Įgyvendinant priimtąjį, dirbtuvių rekonstrukcijos projektą, jis kito, atsižvelgiant tiek į

ekspertines išvadas, tiek į kvartalų rekonstrukcijos projektus.

Priimtasis Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas gana nemažą dėmesį skyrė gatvėms,

viena kaip svarbioms miesto planinei struktūrai, vienam iš būdingiausių ir autentiškiausių

senamiesčio bruožų. Antra, svarbioms miesto transporto sistemos atžvilgiu. Tad projekto nuostatos

gatvių atžvilgiu varijuoja tarp šių dviejų priešingų pozicijų. Svarbu, jog pagal gatvės tipą

atitinkamai numatyta ir pastatų (išskyrus architektūros paminklus), esančių prie gatvės raudonųjų

linijų tvarkyba. Gatvė lėmė ir pastatų, nevertintų architektūros požiūriu, bet buvusių palei

pagrindines gatves ir dažniausiai jų sankirtoje išsaugojimą kaip tik todėl, kad jie formuoja gatvę.

Tokių pagrindinių gatvių užstatymas planuotas perimetriniai. Tuo tarpu periferinėse, vadinamose

antraeilėmis, gatvėse po karo atsiradę tušti plotai palikti „kvartalų vėdinimui“, o susidėvėję pastatai

kvartalo viduje griauti, net jei ir vertingi 203.

Projekte Vilniaus senamiesčio gatvės skirstomos į: (1) vertingas gatves – architektūros

paminklus, jose nenumatoma jokia nauja statyba, tik fasadų remontas ar rekonstrukcija prisilaikant

restauracijos metodų, (2) nevertingas savo užstatymu, bet charakterizuojančias miesto istorinę

planinę struktūrą, jose saugoma trasos ir raudonosios linijos, galima susidėvėjusius pastatus pakeisti

naujais, derinant juos su susiklosčiusiu gatvės užstatymo charakteriu, (3) senų gatvių trasas, kuriose

203 Kalbama apie VI kvartalų grupę. Iš Iš Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 156

58

galima keisti namus naujais ir nukrypti nuo raudonųjų linijų, tačiau svarbu išlaikyti gatvės trasos

kryptį ir tos miesto dalies charakterį. Gatvėmis architektūros paminklais skelbtos tos gatvės, kurių

užstatymas vertingas. Kadangi po karo bemaž kiekvienoje gatvėje nugriauta po keletą pastatų,

architektūros paminklais skelbtos tos gatvių atkarpos, kuriose išliko perimetrinis užstatymas. Todėl

saugota tik dalis Mėsinių gatvės nuo Vokiečių iki Ašmenos, Pilies gatvė iki Šv. Jonų gatvės,

Didžioji nuo Švarco iki beveik Stiklių gatvės ir pan. Taigi, iš esmės, labiau vertinta ne tiek pati

gatvės trasa, jos krypties autentiškumas, kiek išlikusi užstatymo erdvė.

Taip buvo įteisinta gatvių svarba senamiesčio planinėje struktūroje. Tačiau gatvės vaidmuo

transporto sistemoje lėmė gatvės nekeitimą ar keitimą netgi žymiau: Rūdininkų gatvės atvejis.

Suskaidžius senamiestį į 9 mikrorajonus, gatvės tarp jų įvardytos vidaus magistralėmis, tarp jų buvo

ir Vokiečių gatvė 204. Tokių gatvių važiuojama dalis planuota praplėsti iki 10,5 m. Atliekant gatvių

važiuojamosios dalies platinimą, grindinyje nurodyta būtinai padaryti senų gatvės trasų atžymėjimą.

Rekonstrukcijos projektas nemažą dėmesį skyrė ir konkrečiai Vokiečių gatvei ir numatė

tolimesnį jos tvarkymą. (1) Muziejaus gatvės užstatymas respektuojamas, įvedant kai kuriuos

pakeitimus neužstatytuose gatvės baruose 205. (2) 61 kvartale stambesnių griovimų nenumatyta,

kadangi pastatai pagal perimetrą formuoja gatves ir jų užstatymą, o nugriovus tiek vienoje tiek

kitoje pusėj namą, sugrius ir gatvės charakteris 206. (3) Vokiečių gatvė formuojama pagal seną

gatvės trasą, tačiau praplečiama iki dešimties metrų. Pagal esamą užstatymą einančio šaligatvio

plotis daromas nuo 1,5 iki 5 m. Tarp naujai vykdomos statybos ir važiuojamos dalies

projektuojamas bulvaras. Prie naujai statomų namų – privažiavimai 3, 5 m. pločio atitolę nuo namų

per 3 metrus. Atskirose gatvės vietose mašinų stovėjimui padaromi 2, 5 m. paplatinimai 207.

Visgi Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas buvo palankesnis senamiesčiui

transporto atžvilgiu nei ankstesnis planavimas. Pasak J. Glemžos šis projektas lėmė, jog atsisakyta

magistralės per senamiestį, Vokiečių, Vilniaus gatves. Iki rekonstrukcijos projekto įsigaliojimo

buvo draudžiama remontuoti rytinę Vilniaus gatvės pusę ligi pat Gedimino prospekto 208. 1964 m.

pastatyta S. Neries naujasis korpusas buvo galutinis ir tiesioginis magistralės tąsos planams. Per

projekto svarstymus transporto magistralių nukreipimas argumentuotas tiek didelėmis išlaidomis

dėl griovimų, tiek senamiesčio gyvenamo rajono statusu. Tokio rajono magistralės kirsti neprivalo,

skirtingai nei miesto centro.

204 Kitos senamiesčio magistralinės gatvės: Rūdininkų, Pilies, Didžiosios, Trakų, Subačiau, Latako, Dominikonų, Vilniaus (nuo Vokiečių iki Islandijos), Liejyklos, Gucevičiaus, Benediktinių. 205 Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, pagrindiniai dėsniai (aiškinamojo rašto IV tomas), 1958, VAA, F. 2 B. 101-9, p. 2 206 Iš Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 167, 168 207 Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385 l. 58 208 Iš pokalbio su J. Glemža 2010-05-18, žiūrėti Priedą Nr. 11

59

3.1.1. Gatvės istorinio charakterio interpretacijos

• � � � � � � � c � � � e � � � S � � � � � � � � � � � � � � � � � e � � � � c � � � e � � � � � � � � z � � Tikėtina, jog rekonstrukcijos projekte numatytą Vokiečių g. bulvaro koncepciją pakoregavo

ekspertų išsakyta kritika. 1960 m. pateiktos architekto S. Stulginskio ir inžinieriaus architekto A.

Tauro Vilniaus senamiesčio abiejų (instituto ir dirbtuvių) rekonstrukcijos projektų ekspertinės

išvados, kurios ir lėmė dirbtuvių projekto patvirtinimą. Išvadose sukritikuotas numatytasis Vokiečių

gatvės erdvės tvarkymas dėl kelių priežasčių. Viena, kad raudonoji linija (taip pat ir Vilniaus gatvės

dalyje ties sankirta su Vokiečių) atitraukiama iki jau pastatytų ir statomų namų, antra, numatomas

bulvaras, svetimas senamiesčio planui, trečia, gatvė nepagrįstai išplatinama. Tokiu būdu „be reikalo

fiksuojamas padarytas Muziejaus gt. sužalojimas“ 209.

Ekspertinių išvadų autoriai pateikė priešingą gatvės viziją, kuri, panašu, jokio atgarsio

nesulaukė, jos neminėjo ir nė vienas iš pašnekovų. A. Tauras ir S. Stulginskis siūlė atkurti senąjį

gatvės užstatymo charakterį – raudoniji linija turi būti sutapdinta su senąja istorine statybos linija.

Toliau gatvė turėtų būti tvarkoma pagal senąją raudonąją liniją: „prie jos būtų galima eventualiai

pastatyti vienaukščius paviljonus (parduotuvėms, kavinėms), sujungtus kapitaline tvora, bulvaras

turėtų būti panaikintas ir paverstas kvartalų vidaus žaliuoju plotu,“ 210. Dominikonų ir Vokiečių

kampe pastatą rekomenduota statyti prisilaikant senų užstatymo linijų. 32-34 kvartalų viduje būtina

užkonservuoti senų gatvelių trasas. Visgi jei siūlymai ir buvo išgirsti, į juos atsižvelgta tik vienu

atveju –išlaikant senąją gatvės trasą.

Taigi pirmoji gatvės atgaivinimo vizija, besirėmusi istoriniu gatvės užstatymu, atsirado dar

nebaigus šiaurinės bulvaro pusės užstatymo ir praėjus vos ketveriems metams nuo naujų namų

statybos pradžios. Taigi tai, iš esmės, patvirtina įgyvendinto Vokiečių gatvės projekto

prieštaringumą, architektų bendruomenės nepritarimą įgyvendinamiems sprendimams ir, be abejo,

senamiesčio vertės suvokimo kaitą ir atitinkamai tvarkymo darbų krypties kaitą. Toks pokytis, nuo

laiko, kada bulvarą smerkę architektai buvo kritikuojami, bandę ginti senamiestį nuo griovimo

vadinami pavojingais epitetais iki siūlymų atgaivinti istorinį gatvės charakterį, rodo kur kas

gilesnius politinius pokyčius valstybėje, leidusius ir pokyčius to meto kultūros paminklų apsaugoje.

• � � � � � � � � � � � � � � � � � c e � c � � 209 Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektų ekspertinės išvados, 1960, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 27, l. 8 210 Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektų ekspertinės išvados, 1960, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 27, l. 8

60

Pirmame Vilniaus senamiesčio regeneracijos projekte dėmesys gatvei menkas, čia vertinami

paskiri namai ir jų fasadai. Tad ir gatvė buvo tik fasadų visuma, antraip nebūtų buvę jokios

prasmės skaičiuoti kiek gatvės metrų užima paminkliniai pastatai, kiek I ir kitų kategorijų pastatai.

Tokius skaičiavimus atliko projekto rengėjai. Senamiesčio (pagal 1974 m. rekonstrukcijos projekto

ribas) kontekste Vokiečių gatvės apstatymas netgi išsiskyrė kaip vienas vertingiausių. Vokiečių

gatvėje I kategorijos pastatai užėmė 69 % gatvės ilgio, II – 7 %, III – 9 %, 10 % -architektūros

paminklai 211. Su tokiu dideliu procentu I kategorijos pastatų (tik fasadų) Vokiečių gatvė lenkė

daugelį senamiesčio gatvių (Arklių, Bokšto, Literatų, Ligoninės ir kitas). Nežymiai lenkė tokias

naujai apstatytas ar žymiai pakeistas gatves kaip Jogailos (Kapsuko), Žygimantų, Arsenalo (abi –

Požėlos), Pamėnkalnio (Cvirkos). Ir nedaug atsiliko nuo Gedimino prospekto (74 % I kategorijos

pastatų). Šie rodikliai akivaizdžiai atskleidžia Vokiečių gatvės architektūros pobūdį po perstatymo,

jos panašumą su miesto magistralių užstatymu ir kartu svetimumą senamiesčio architektūrai.

Toks fasadinis gatvės suvokimas atsispindėjo ir Vokiečių gatvės erdvės vizijoje (Priedas Nr.

8, nr. 2). Ji rėmėsi istorine gatvės raudonąja linija, palei kurią planuota statyti dviejų aukštų

ištisinius namus. Taigi plane naujosios Vokiečių gatvės trasos atsisakoma. Dviejų aukštų namai ties

gatvių trasomis prijungiami prie naujojo, Anikinų, šiaurinės pusės užstatymo. Šie namai plane

pažymėti rekonstruojamais, tačiau, kiek matyti iš plano: tiek, kad Žydų ir Mėsinių gatvėms būtų

gražintos senosios trasos. Namai statomi tik palei gatves, viduje paliekant kiemus, kurių vienuose

projektuojamos stovėjimo aikštelės (31-35 vietų), kituose – žali plotai. Pietinės Vokiečių gatvės

pusės namai nenumatyti keisti. Planuota dalinai atkurti ir užstatymą palei Antokolskio gatvę,

įrėminant gatvės trasą, taip pat Žydų gatvės trasą, tačiau be užstatymo, aplinką apsodinant medžiais.

Ši Vokiečių gatvės apstatymo vizija buvo dalis 1973 m.senamiesčio detalaus išplanavimo ir

užstatymo plano (autoriai A. Pilypaitis ir E. Pilypaitienė). Planą 1975 m. patvirtino Vilniaus miesto

vykdomasis komitetas, kultūros ministerija, valstybinis statybos reikalų komitetas, 1981 m. LTSR

ministrų taryba. Taigi teisinis pagrindas gatvės erdvės sutvarkymui buvo. Be kita ko, tai buvo

teisinis pagrindas, bent teoriniame lygmenyje, atkūrimui gatvės istorinių raudonųjų linijų, Žydų ir

Antokolskio gatvių trasų ir gatvės formantų.

• � � � � � � � � � � � � e � � � � � � � e � � � � � � � � � � � � � � e � � � � � � z � � 9 dešimtmetyje radosi projektai, kuriuose Vokiečių gatvė pasirinkta kaip viena iš erdvių

įgyvendinti miestui reikalingiems projektams. Tai projektai, kuriuose Vokiečių gatvė yra ne

objektas, o priemonė arba tuščia didelė erdvė architekto sumanymams įgyvendinti. Vokiečių gatvės

pritaikymo pėsčiųjų zonai projektai būtent ir atsirado, kaip vienas iš variantų miesto valdžiai ieškant

erdvės tokiai funkcinei zonai įrengti. Vilnius tuomet atrodė atsilikęs: turėjo konservatyvų Gedimino

211 Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389, l. 139

61

prospektą, mat Kaunas ir Šiauliai pėsčiųjų zonomis savo pagrindines gatves buvo pavertę dar

aštuntame dešimtmetyje ir tuo garsėjo visoje Sovietų Sąjungoje 212. Idant šie miesto tvarkymo

reikalai greičiau pajudėtų, iš Kauno į Vilnių buvo perkeltas pertvarkant Laisvės alėją veiklumu

pasižymėjęs KP miesto komiteto pirmasis sekretorius Vladas Mikučiauskas 213. Su pastaruoju susiję

ir projektai pėsčiųjų zonos paskirčiai Vokiečių gatvėje. Paminklų konservavimo instituto I miestų

skyrius gavo užduotį Vokiečių gatvę paversti skveru poilsiui ir pėsčiųjų zona, „padaryti ją panašią į

Kauno Laisvės alėją“ 214. Pagal užduotį senoji gatvės trasa turėjo būti naikinama, o naujoji

išplatinama, pasak V. Bakšienės, daugiau nei dabar esanti. Tai buvo partinė užduotis, kurios eiga

prižiūrima, be to, užduotį rėmė ir instituto direktorius. Gatvės sutvarkymo projektas pavestas V.

Bakšienė, A. Pilypaitis turėjo vadovauti darbui 215. Projektui pakrypus kita linkme –užstatymo

atkūrimo (Priedas Nr. 8, nr. 4), A. Pilypaitis nesiėmė vadovauti, jis nebuvo už istorinių gatvės namų

atkūrimą ir skeptiškai vertino V. Bakšienės projektą. Pateikti gatvės tvarkymo projektiniai

pasiūlymai su gatvės tikslu atkurti, netiko nei instituto vadovybei nei miesto valdžiai. Skyriaus

viršininkei, A. Švabauskienei buvo papriekaištaujama, kad skyriaus architektai nesugeba išspręsti ir

įvykdyti iškeltos užduoties 216. Pačiai V. Bakšienei taip pat buvo pareikšta, jog ji nesugeba

susidoroti su užduotimi, V. Mikučiauskas netgi iškėlė „ultimatumą“ per tris dienas paruošti poilsio

skvero projektą. Per tas tris dienas architektė pristatė užstatymo atkūrimo projektą Architektų

sąjungoje, kaip pati sako, „įsiprašė“. Tai buvo spontaniškas sprendimas, įvykęs dėka Architektų

sąjungos pirmininko. Pristatant architektų sąjungoje palaikymo projektas nesulaukė, tačiau nurodyta

tęsti pradėtą darbą ir atsisakyti atstatymo minties. Pačiame Paminklų konservavimo institute

architektė minėjo nesulaukusi palaikymo, architektei „nepavykstant“ įvykdyti užduoties, projekto

ėmėsi kiti skyriaus darbuotojai. Tad V. Bakšienė šį projektą rengė laisvu nuo darbo metu, užtruko

du mėnesius, tačiau parengto projekto nesutiko paimti net instituto archyvas.

Architektė tokį posūkį nuo duotos užduoties aiškino taip: ieškodama atspirties taško

pirmiausia susipažino su istorine medžiaga 217. Susipažinusi su istorine medžiaga architektė

nenorėjo rengti projekto, kuris panaikintų gatvės istorinę trasą. Tokiu būdu projektas pakrypo link

buvusio užstatymo atkūrimo. Architektė, suvokdama, kad tai žymiai esamą aplinką ir suvokimą

keičiantis projektas, numatė penkis projekto užstatymo etapus laike: nuo parterio iki erdvinio

212 Dar 9 dešimtmečio pradžioje planuota Gedimino prospektą paversti pėsčiųjų zona, tačiau tinkamo sprendimo nerasta. Vėliau, 1983-1984 m., konkursą laimėjo projektas pėsčiųjų zonomis numatęs paversti prospektui statmenas gatves: Vilniaus, Rotundo, Vienuolio, Oginskių, dalį Totorių. Iš Gučas A. Paminklotvarkos strategija (1988-1994) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 174, 175 213 Iš Gučas A. Paminklotvarkos strategija (1988-1994) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 174, 175 214 Švabauskienė A. Išvaikščiotas kelias // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 133 215 Faktai, susiję su V. Bakšienės 1985 m. projektu, suformuluoti remiantis autorės pokalbiu su architekte 2010-05-11. 216 Švabauskienė A. Išvaikščiotas kelias // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 133 217 Institute medžiagos nebuvo, nebuvo net gatvės plano iki karo. Daugiausia rėmėsi T. Dambrauskaitės istoriniais tyrimais.

62

tūrinio kvartalų užstatymo. Etapais siekta, kad žmonės pratintųsi prie atkūrimo minties, kad kiltų

klausimai, kodėl pasirinktas toks gatvės sprendimas.

I etape parteris pritaikomas skulptūrų parkui, o buvęs užstatymas išskiriamas dangomis, gali

būti eksponuojama gotikinių rūsių liekanos. Šiuo etapu derintasi prie pirminio gatvės sutvarkymo

uždavinio –pėsčiųjų alėjos; II etape parteris pakyla: atsiranda bordiūrų ribojamos terasų plokštumos,

kintančios pagal J. Kamarausko išklotines, susidaro uždari kiemai, siūloma juos pritaikyti poilsio

zonoms; III etapas: dalinis tūrinis užstatymas, gatvę abiejuose galuose užbaigiant „serpantininių

parkingų“ tūriais, nauju užstatymu pabrėžiamos Žydų ir Antokolskio gatvės. IV etapas: Vokiečių

gatvės tūrinio užstatymo jungimas su esamu pokariniu užstatymu; V etapas: 32, 33, 34 kvartalų

planinės struktūros ir gatvių tinklo atkūrimas, projektuojant naują modernią architektūrą, sukauptos

istoriografinės medžiagos pagrindu, atkuriant vertingiausius pastatus, jų detales ar elementus 218.

V. Bakšienė spėja, kad Vokiečių gatvės pavertimas pėsčiųjų ir poilsio zona kilo iš buitinių

privačių asmenų reikmių (remiantis tuo, kad ir anksčiau būta siūlymų projektams, susijusių su

privačių asmenų gerove 219), esą būtent tai sąlygojo sprendimą naikinti senąją gatvės trasą –šalia

šios gatvės dalies gyveno instituto svarbūs asmenys. Pasak architektės, jos pasiūlytas projektas

buvo nepriimtinas ne tiek dėl finansų, kiek dėl ilgos trukmės, pėsčiųjų zonos sumažėjimo. Buvo

norima greito rezultato, jau žinota net kur išvežti senosios gatvės grindinį, be to, buvo norima

bulvaro. Vokiečių gatvės tvarkymo projektai miesto pėsčiųjų zonos įrengimo kontekste baigėsi, kai

V. Mikučiauskas liepė sustabdyti troleibusų eismą prospekte 220, ši gatvė pasirinkta pėsčiųjų zonai.

• � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � e � � � � � � � � � z � � Vilniaus miesto komunalinio ūkio valdyba 1986 m. kovo mėnesį išdavė projektavimo užduotį

„Muziejaus gatvės kapitaliniui remontui“, darbus numatyta pradėti 1988 m. Užduotis apima skvero

sutvarkymą, praplečiant mašinų stovėjimo aikštelę, apželdinant, įrengiant naują apšvietimą,

architektūrines formas ir pan. Šiai projektinei užduočiai 1987 m. parengta jaunų architektų A.

Trimonio, A. Ambraso, G. Adlio gatvės sutvarkymo koncepcija 221: Remiantis senuoju gatvių

tinklu, atstatyti buvusių kvartalų ribas, kartu ir Vokiečių gatvės šiaurinės dalies raudonąją liniją, taip

pat atkurti buvusių namų planinę, kur reikia, ir erdvinę struktūrą. Centrinės Vokiečių gatvės dalies

galuose ir prie skersinių gatvių įrengti pakeltas platformas, kurios žymėtų buvusią statybą. Ant

218 Renginio „Muziejaus gatvės sutvarkymo pasiūlymai“ protokolas, 1985, LLMA, F. 87 Ap. 1 B. 866 219 Architektė pasakojo, kad buvo siūlymas liuteronų bendruomenės namuose projektuoti sveikatingumo centrą su baseinu bažnyčioje. Toks siūlymas atėjęs iš instituto darbuotojo, gyvenusio tuose namuose ir turėjusio daugiavaikę šeimą –esą taip bus netoli vaikus į baseiną vesti. Panašią situaciją prisimena J. Šeibokas, kuomet senamiestį kertančių magistralių projektavimo ir planų tiesiai sujungti Basanavičiaus gatvę su Antakalniu ir Turniškėmis situaciją pavadino „subtilia“. Mat „Kalinausko gatvės akligatvyje – Akmenų gatvelėje, gyveno visi didieji sovietų valdžios vyrai, kurių vasarnamiai buvo Turniškėse. Jiems reikėjo patogaus ir tiesioginio privažiavimo prie poilseviečių“. Iš Šeibokas J. Kai aš patekau į sostinę (1956-1959) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 78 220 Iš Gučas A. Paminklotvarkos strategija (1988-1994) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 175 221 Gasiūnas A. Muziejaus gatvės Vilniuje kapitalinis remontas, priešprojektiniai darbai, susipažinimas su objektu, teritorijos sutvarkymo koncepcija, 1987, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 3191 / VAA, F. 2 B. 58-1006

63

platformų planuojami nedideli tūriai, kurių dvi kraštinės fiksuoja raudonąją liniją ir yra iš masyvios

medžiagos, o kitos dvi – iš stiklo ir metalo. Planuojamas nedidelis Vokiečių g. muziejus, mažos

kavinės ir ledainės, „prekyba po skėčiais“, nedidelė parodų salė. Dangomis išskiriami buvusių namų

kiemai, o mažosiomis architektūros formomis pažymimi senųjų namų vartai. Manoma, jog toks

projektas tarnautų 20-30 m. ir būtų tarpinis gatvės tvarkymo etapas, vėliau įgyvendinant visišką

gatvės atstatymą. Siūlomos trys galimos įgyvendinimo koncepcijos (žiūrėti Priedą Nr. 8, nr. 7).

Pirmu atveju užstatymu fiksuojami gatvių susikirtimai, o istoriniai sluoksniai atidengiami pažintinei

funkcijai. Antru atveju atstatomi vartai į kiemus ir kai kurios sienos, o buvusių pastatų plotai

išskiriami dangomis. Trečiuoju atveju atkarpa nuo Rotušės iki Žydų gatvės išlieka kaip II atveju, o

likusioje dalyje įrengiama daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė.

1987 m. birželio mėn. išplėstinės mokslinės metodinės tarybos architektūros ir istorijos

sekcijos bei PRPI mokslinė metodinė techninė taryba pritarė šiam Vokiečių gatvės sutvarkymo

variantui. Tačiau tų pačių metų liepos mėn. Architektūros taryba prie Vilniaus miesto vyriausiojo

architekto nutarė pateiktiems projektiniams pasiūlymams nepritarti, nurodė patikslinti Vokiečių g.

zonos funkciją ir siekti tikslo paprastesnėmis priemonėmis.

1987 m. „Vakarinių naujienų“ straipsnis „Kokia bus Muziejaus gatvė?“ pristato jau minėtas

A. Ambraso ir A. Trimonio Muziejaus gatvės rekonstrukcijos koncepcijas. Tekstas identiškas

Muziejaus gatvės kapitalinio remonto archyvinėje byloje esančiam tekstui 222. Tačiau svarbu tai,

kad tas pats straipsnis perspausdintas po trijų mėnesių su redakcijos prierašu, jog publikacija

kartojama dėl mažo skaitytojų susidomėjimo šia tema, taip pat raginama būti aktyviais ir rašyti

redakcijai nuomones šia tema. Taigi, galime daryti prielaidą, jog minimais metais Vokiečių gatvės

atkūrimo idėjos buvo svarbios specialistams ir kultūros žmonėms, bet ne kitiems miestiečiams.

Iš tiesų šių trijų autorių pasiūlyta gatvės vizija turi nemažai panašumų su V. Bakšienės

siūlytais etapais: senųjų rūsių eksponavimas, išskyrimas dangomis, pakilimais ir galutinis visumos

vaizdo atkūrimo siekis. Tiesiog trijų architektų grupė pristatė vieno etapo viziją, o V. Bakšienė

viename projekte siūlyti visi etapai. Todėl pirmųjų koncepcija yra labiau išbaigta. Kad A. Trimonis,

A. Ambrasas, G. Adlys žinojo ankstesnę V. Bakšienės užstatymo viziją, rodo prieš jų projekto

pristatymą paminėti V. Bakšienės ir D. Griciaus projektai, ir patys architektai mini tęsią variantą iš

dalies atkuriant charakterį per tūrius, užstatymo liniją. Visgi, J. Glemža, šiek tiek prisidėjęs prie A.

Trimonio, A. Ambraso, G. Adlio projekto, jį mato savarankišką 223.

222 Gasiūnas A. Muziejaus gatvės Vilniuje kapitalinis remontas, priešprojektiniai darbai, susipažinimas su objektu, teritorijos sutvarkymo koncepcija, 1987, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 3191, p. 5-7 223 Iš pokalbio su J. Glemža 2010-05-18, žiūrėti Priedą Nr. 11

64

3.1.2. Gatvės istorinio vaizdo atkūrimas • � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � z � � � � � � � e � � � � � � � e � � � e � � �� e � e � e � c � � � � � � � � e � � e

Visuomenės vertybių kaitoje buvo reikalingas naujas Vilniaus senamiesčio apsaugos

projektas. Toks imtas kurti 1988 m. Pasak A. Gučas, to meto visuomenės noras buvo akivaizdus –

noras atkurti miesto dvasią ir regėti jį atstatytą 224. Iš tiesų, tai aiškiai matyti 1987 m. A. Ambraso,

A. Trimonio ir G. Adlio projekto pristatyme išplėstinės mokslinės metodinės tarybos architektūros

ir istorijos sekcijos bei PRPI mokslinė metodinė techninė tarybos posėdyje. Gatvės senųjų tūrių

visiško atkūrimo būtinumas buvo pabrėžtas visų kalbėjusių kaip ir tikslingumas rekonstruoti

pokario pastatus arba palaipsniui juos visai pašalinti, nekalbant jau apie gatvės pavadinimo

atkūrimą.

Laikotarpio visuomenės neigiamos nuotaikos visuotinumą ir įtaigumą sovietmečio

architektūros ir urbanistikos sprendimų senamiestyje atžvilgiu bei siekis atkurti prarasta, iliustruoja

pasikeitęs buvusio vyriausio miesto architekto V. Mikučianio požiūris. Nors knygos įvade minima,

kad ji rašyta 1985-1986 m., tačiau knyga, ko gero papildyta/taisyta ir vėliau, nes minimas 1988-

1992 m. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. V. Mikučianis pripažįsta klydęs Vokiečių

gatvės aplinkos 225 pertvarkymo atveju: „Penkto dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje mano

pasiūlytoji koncepcija atrodė teisinga, jai buvo pritarta ir ji užfiksuota pirmajame pokario

generaliniame plane. Tačiau kaip vėliau parodė praktika ir Senamiesčio regeneravimo projektas,

mano koncepcija buvo klaidinga ir aš šią klaidą pripažįstu“ 226. Be to, V. Mikučianis pasiūlė

Vokiečių gatvės tvarkymo variantą, iš dalies atkuriant gatvės ir aplinkinių sugriautų kvartalų

istorines linijas: „Sugriautų kvartalų istorinės linijos turėtų būti atkurtos ir pabrėžtos atraminių 35-

40 cm aukščio sienelių pavidalu. Į buvusių kvartalų pusę turėtų būti pripilta žemės, apstatymo

linijos pabrėžtos tankiau susodintais medžiais ir krūmais. Plati pėsčiųjų alėja su poilsio aikštelėmis ,

taip pat ir dekoratyvinis baseinas su skulptūra turėtų atsidurti palei naująjį apstatymą. Tokia pati

operacija turėtų būti įvykdyta ir Vilniaus gatvėje, nužymint istorines buvusio apstatymo linijas

priešais S. Neries mokyklos pastato fasadą“.

Taigi antro regeneracijos projekto, sąlygoto atgimimo laikotarpio, šiandien vieno iš jo kūrėjų,

A. Gučo, jau vadinamo „gerokai utopiniu projektu“ samprata buvo: išlikusių vertybių išsaugojimas

ir senamiesčio visumos atkūrimas, o tikslas atkurti sklypų struktūrą ir užstatymą (atkuriamas buvęs

įvaizdis arba buvusio pastato kopija) ten, kur po II pasaulinio karo ji buvo išardyta. Istorinio miesto

branduolio zonoje, į kurią įėjo Vokiečių gatvė, numatytas išlikusių pastatų remontas bei

224 Iš Gučas A. Paminklotvarkos strategija (1988-1994) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 177 225 Autorius neįvardija dėl kokios koncepcijos jis prisipažįsta klydęs, tačiau keliuose puslapiuose iki tol, taip pat pastraipoje po to kalbama apie Vokiečių gatvės pertvarkymą 226 Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, p. 93

65

restauravimas, kryptingas gatvių bei aikščių tvarkymas, sovietmečiu nugriauto užstatymo

atkūrimas, t. y. pažeistos urbanistinės struktūros restauravimas. Iš viso projekto patvirtinti tik du

brėžiniai: koncepcijos schema bei sklypų planas ir senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės 227.

Vokiečių gatvės atveju koncepcijos schema numato tvarkymą ir statybą atkuriant ar naujai

formuojant erdvę. Tokia pat koncepcija matoma 32-34 kvartaluose ir, apskritai, pokariu (ir dalyje

cariniu laikotarpiu) atsivėrusių sklypų atveju. Nurodyti tam tikri objektai, kurių projektavimo

koncepcijai pagrįsti numatytos būtinos platesnės visuomenės ir specialistų diskusijos ar konkursai.

Tai pavieniai objektai, tarp jų –sinagoga. Iš tiesų, tai elementinis požiūris, išskiriant tik pavienių

objektų svarbą visuomenei, o tokių teritoriškai didelių, miestiečiams skirtų objektų kaip Vokiečių

gatvė, Rūdininkų ir K. Sirvydo skveras užstatymas nenumatomas diskutuoti su visuomene. Būtent

pastarosios erdvės turi daug didesnę tiesioginę įtaką miesto gyventojams nei atskiro objekto

atstatymas. Projekte Vokiečių gatvės tvarkymas nenumatytas tarp pirmaeilių darbų, tačiau tokia

matyta erdvė už Anikinų projektuotų namų. Užstatymo eskize, kuris nebuvo patvirtintas, numatyta

Vokiečių gatvėje atkurti buvusių pastatų tūrius, t.y. korpusus palei gatves, o kampinį su

Dominikonų gatve pastatą, modernistinį, kontrastingą aplinkai (arch. V. Gerulis) –perstatyti. Ilgasis

pseudoklasicistinis namas planuotas griauti ten, kur eina senųjų gatvių trasos, palei kurias tose

vietose atkuriamas buvęs pastatas. Įdomu, jog A. Pilypačio 1973 m. užstatymo plane kaip tik

kampinis su Domininkonų gatve namas neplanuotas keisti, o pseudoklasicistinis, atvirkščiai,

numatytas perstatyti. Taigi matyti, jog pakito požiūris į šiuolaikinę architektūrą senamiestyje

(perstatyti apsispręsta tik modernistinį V. Gerulio pastatą, bet ne pseudoklasicistinį), kuri antrajame

regeneracijos projekte siūlyta istorinio priemiesčio zonose.

Ši Vokiečių gatvės užstatymas vizija nepradėta įgyvendinti todėl, kad užstatymo schema

nebuvo patvirtinta ir todėl statybos reglamentavimas liko ne visai aiškus 228. Be to, pasak A. Gučo

atstatymo darbai daug kur senamiestyje nepajudėjo dėl žemės nuosavybės klausimo ir politinės

valios tokiam sprendimui įgyvendinti nebuvimo. Šių klausimų sprendimui palanki valdžia buvo

apie 1994-1995 m. 229. Atstatyti kaip tik tie namai (vadinamas Tymo kvartalas, Didžioji gatvė 8,

10), kurių žemės klausimas išspręstas minėtais metais.

• � � � � � � � � � � � � � � � � e � � � � � � � e � � � � � � � � � � � � � � � � z � � XXI a. vis dar gyva ir senojo užstatymo atkūrimo pozicija. V. Bakšienė Vokiečių gatvės erdvę

mato kaip urbanistinę anomaliją, kuri neišvengiamai, ankščiau ar vėliau, bus pakeista, ypač tikėtina,

pagerėjus finansinei situacijai. Architektė yra pasiruošusi savo Vokiečių gatvės atkūrimo projektą

pristatyti „nors ir kitą dieną“, nes yra paruošusi atkūrimo maketus, surinkusi medžiagą atkūrimui.

V. Bakšienės nuomone, apskritai, istorinėje aplinkoje reikia laikytis ne modernistinių principų, o

227 Iš Gučas A. Paminklotvarkos strategija (1988-1994) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 178 228 Iš Gučas A. Paminklotvarkos strategija (1988-1994) // Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 178 229 Remiantis pokalbiu su A. Guču.

66

taikytis prie buvusio užstatymo, ypač, jei yra šaltinių. Būtent pačios architektės iniciatyva, remiantis

jos pasakojimu, buvo reali galimybė įgyvendinti Vokiečių gatvės atstatymą. 2003 m. architektė rado

užsienio verslininkus („stambų tarptautinio kapitalo statybų koncerną“ 230), norinčius investuoti į šį

projektą, rado kontaktą tarp jų ir tuometinio Vilniaus mero A. Zuoko, vyko derybos 231. Tai pirmoji

ir kol kas vienintelė ne miesto valdžios ir ne paveldosaugos specialistų, o privati iniciatyva

Vokiečių gatvės pertvarkymui.

Architektė šiems 2003 m. planams parengė maketus gatvės užstatymo atkūrimui (Priedas Nr.

8, nr. 5). Jeigu 9 dešimtmetyje V. Bakšienės buvo planuota palaipsnis gatvės užstatymas etapais,

šįsyk numatytas tik paskutinysis jo etapas – buvusių užstatymo tūrių ir gatvės fasadų atkūrimas.

Pasikeitė automobilių stovėjimo aikštelės vieta: šiame projekte garažai numatyti įrengti po rūsiais, į

juos automobilius nuleidžiant liftais. Architektė nebuvo tikra dėl Mėsinių gatvės trasos sprendimo,

svarstyta buvusią gatvės vietą pažymėti kita spalva namo fasade. Pagal maketą gatvės važiuojamoji

dalis išliktų po pastatų arkomis. Prie ilgojo pseudoklasicistinio namo atitinkamai istoriniam

kontūrui būtų prijungtos atkuriamų pastatų sienos 232. Naujieji dviejų-keturių aukštų pastatai būtų

gyvenamosios paskirties, tik pirmi aukštai – skirti kavinėms, parduotuvėms ir biurams. Namų tūriai,

kontūrai ir gatvės fasadai atkuriami pagal jų istorinį vaizdą, vidinės erdvės ir kiemai šiuolaikiniai.

Architektė parengusi tik Vokiečių gatvės atkūrimo maketą, suvokė, kad stengdamasi paslėpt

„traukinį“, suprojektavo kitą „traukinį“. Todėl parengė tolimesnį 32-34 kvartalų užstatymo maketą

(Priedas Nr. 8, nr. 5).

Apskritai, architektės požiūriu gatvės erdvės atkūrimas šiandien pačiai techniškai nebūtų

sudėtingas: panašius techninius sprendimus architektė naudojo statant garažus dabartiniame

„Klaipėdos“ viešbutyje, o pastatų atkūrimo praktiką įsisavino dirbdama su Didžiosios g. 8 ir 10

namų atkūrimu, be to, Vokiečių gatvėje, įsitikinusi, nebūtų tokių sudėtingų atkurti fasadų. Aiškiai

pastebimas techninis požiūris į užstatymo atkūrimą. Visiškai aiškūs techniniai sprendimai, būdai ir

galimybės. Tačiau gatvės istorija svarbi tik fasaduose, tam kad derėtų su esamais statiniais.

Projektas labiau primena didelį verslo planą ir tai užgožia paveldo apsaugą: sudėtinga garažų

sistema po rūsiais, vieninteliu likusiu buvusio užstatymo autentu (juk gyvenamo ploto pardavimas

be stovėjimo aikštelės būtų kur kas sudėtingesnis).

230 Baltrušaitytė R. Vilniečiai stoja ginti pėsčiųjų alėjos, „Veidas“, 2004-05-06, Nr. 19 // http://archyvas.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/409b66c24b37a.1 [žiūrėta 2010-05-18] 231 Atlikę skaičiavimus, kiek atsieitų investicija ir kiek vėliau kainuotų 34,5 tūkst. kvadratinių metrų naujos statybos butų prestižinėje miesto vietoje, koncerno atstovai pradėjo atakuoti savivaldybę, prašydami greičiau atlikti su statyboms reikalingo 1 ha žemės sklypo nuosavybės klausimu susijusius sprendimus. Iš Baltrušaitytė R. Vilniečiai stoja ginti pėsčiųjų alėjos, „Veidas“, 2004-05-06, Nr. 19 // http://archyvas.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/409b66c24b37a.1 [žiūrėta 2010-05-18] 232 Tiems, kurių privatizuotų butų vertė dėl vykdomų darbų akivaizdžiai nukentėtų, statybų investitoriai siūlytų pasirašyti sutartis, pagal kurias jų butai būtų išperkami arba vietoj senųjų suteikiami butai naujai pastatytuose namuose. Įmanomas ir toks variantas, jog ties numatomomis šoninėmis jungtimis turintys butus gyventojai jose galėtų gauti papildomo gyvenamojo ploto. Iš Baltrušaitytė R. Vilniečiai stoja ginti pėsčiųjų alėjos, „Veidas“, 2004-05-06, Nr. 19 // http://archyvas.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/409b66c24b37a.1 [žiūrėta 2010-05-18]

67

Šio projekto įgyvenimui, autorės manymu sutrukdė pora aplinkybių. Viena, tuo metu

tvarkytas Gedimino prospektas, po jo turėjo sekti Pilies ir Didžiosios gatvių atnaujinimas, taigi

didelės statybos apimtys tuo metu. Antra, žemės nuosavybės klausimas nebuvo išspręstas, jį turėjo

spręsti detalusis Vilniaus senamiesčio planas. Be to, V. Bakšienė mano, kad įtakos projekto

nesėkmei savivaldybėje turėjo ir administracijos pareigūnai, turėję savų iniciatyvų šiuo klausimu 233.

Į viešąją erdvę šį projektą iškėlė Detaliojo Vilniaus senamiesčio plano (priimtas 2003 m.)

papildymų svarstymai 2004 m. Šiame plane Vokiečių gatvė nurodyta diskusiniu klausimu dėl

buvusio nugriauto užstatymo, kaip viena iš Vilniaus miesto erdvių, kur „reglamentiškai numatyta

užstatymo atkūrimo galimybė, tačiau konkretūs atkūrimo sprendimai turi atsirasti tik valdžios

institucijų atskirais nutarimais ir visuomenės pritarimu, � � � � � �

bus tvarkomi kaip viešieji bendro

naudojimo želdynai“ 234. Šiuo dokumentu siekta senamiestyje atkurti istorines sklypų ribas (didžiąja

dalimi atkurtos 1940m. ribos)., tačiau būtent Vokiečių gatvė nurodyta kaip viena iš teritorijų (greta

pramoninės teritorijų), kur toks atkūrimas nėra įmanomas ir palikta galimybė skaldyti pokaryje

sukurtus sklypus. Galiausiai, dalis detaliojo plano sprendinių šiuo planavimo dokumentu nepriimta

2003 m. 235, tarp jų (greta Vizitiečių bažnyčios ir vienuolyno bei pramonės teritorijų)– Vokiečių

gatvės skveras. Taigi dokumente, nors Vokiečių gatvė kaip bendro naudojimo želdynas matoma tik

laikinai, tačiau sprendimo dėl jos nerasta.

Pagrindinio tuo metu senamiesčio priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustatančio

dokumento – Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento (2003 m.) nuostatos Vokiečių gatvės

atveju išdėstytos kiek plačiau: Vokiečių gatvės suvokta istorine, tačiau praradusia savo ypatybes,

įgijusi nebūdingas senamiesčiui erdves. Gatvės vertinimą atskleidžia numatyti tvarkybos būdai

visam Vokiečių gatvės skverui: numatyta restauravimas vertingų elementų ir galimo sunaikinto

užstatymo atkūrimas su galimomis gyvenamąja, visuomenine, komercine ir smulkaus verslo

paskirtimis. Pseudokalsicistinių namų tvarkyba: restauravimo vertingų elementų, remonto,

rekonstrukcijos, nedidinant aukštingumo, numatytas ir griovimas ir sunaikinto užstatymo atkūrimas.

Kampiniam su Dominikonų namu taip nurodytas galimas sunaikinto užstatymo atkūrimas, tačiau

griovimas nenumatytas. Taigi teisinės prielaidos Vokiečių gatvės atkūrimui, net griaunant

pseudoklasicistinį užstatymą, šiandien yra.

233 Architektė mini A. Lukšą (tuo metu miesto plėtros departamento direktorių), esą jis turėjo savo projektą: kavinės išlikusiuose rūsiuose, dengtos stiklu, „kaip Luvre“. Visgi, architektė konkrečiai nežinojo minimo projekto. 234 Toks pat statusas numatytas ir Karmelitų, Rūdininkų, Pilies gatvių skverams. Vilniaus senamiesčio detaliojo plano sprendinių paaiškinimas Iš http://www.vilnius.lt/new/sen_plan/paaisk.htm [žiūrėta 2010-05-18] 235 Šios teritorijos apibrėžtos dar specialiuoju paminklosauginiu planu išskirtos projekte kaip “valdos , kurių statybos ir tvarkymo reglamentai tikslinami rengiant šių teritorijų planavimo dokumentus,“ bei kaip “teritorijos, kurių atkūrimo pagrindimui būtinos visuomenės bei specialistų diskusijos ar konkursai”

68

Rengiant senamiesčio detalųjį planą V. Bakšienė buvo pakviesta pristatyti Vokiečių gatvės

atkūrimo projektą. Gatvės atkūrimo maketas pristatytas ir saugotas Vilniaus atnaujinimo agentūros

patalpose, t.y. viešai prieinamas, mėnesį. Nei per projekto pristatymą nei per tą mėnesį kritikos iš

gyventojų architektė nesulaukė. Tokias pačias tik pritariančias nuotaikas architektė pastebėjo ir

2003 m.: "Mes jau atsiklausėme šioje gatvėje įsikūrusių kavinių ir restoranų savininkų, kurių verslas

dėl statybos laikinai nukentėtų, nuomonės. Niekas neprieštaravo, tik visi labai domėjosi

galimybėmis įsikurti priešais atsirasiančiuose namuose" 236.

Visgi manytina, kad klausimas nebūtų sutiktas tik palankiai. Pirmiausia, Vokiečių gatvės alėja

2003 m. apklausiant miestiečius buvo pripažinta patraukliausia miesto viešąja erdve. Po gatvės

atkūrimo pristatymo VSAA 2004 m., įstaiga jau kitą dieną buvo įteiktas kolektyvinis gyventojų

protesto laiškas. Dar daugiau neigiamų reakcijų suplaukė miesto savivaldybė, kai savo interneto

svetainėje Vokiečių gatvės atstatymo klausimu surengė vilniečių apklausą. Tuometinė mero

patarėja Dalia Bardauskienė taip komentavo žmonių neigiamą nuomonę: "Vokiečių gatvė -

mėgstama vilniečių bei miesto svečių poilsio ir laisvalaikio zona, tad būtų neteisinga sprendimus

atlikti remiantis vien istorikų, architektų ar čia gyvenančių žmonių nuomonėmis. Senamiesčiui ir

taip stinga atvirų erdvių, želdynų. Gera vilniečių bei miesto svečių savijauta tegul ir dirbtinai

suformuotoje pėsčiųjų alėjoje yra ne mažiau gerbtina vertybė už pražuvusius istorinius pastatus" 237.

VSAA direktorius G.Rutkauskas irgi skeptiškai vertino grąžinimą Vokiečių gatvei jos istorinį

vaizdą. "Senamiestis sparčiai "tankėja", tuo pačiu blogėja gyvenimo kokybė jame. Manau, artėjame

prie lemtingos ribos, kai daugelio žmonių (ypač neturinčių lėšų kapitalinėms būsto

rekonstrukcijoms) akyse gyvenimo prestižiniame senamiestyje minusus nusvers gyvenimo

tylesnėse, erdvesnėse ir žalesnėse vietose privalumai" 238.

Taigi nors senamiesčio apsaugos reglamentai kaip galimą Vokiečių gatvės skvero tvarkymą

numato atkūrimą, ryškėja skeptiškos nuomonės šia tema. 9 dešimtmečio pabaigoje 10 dešimtmečio

pradžioje prarasto užstatymo atkūrimo atveju visuomenės ir specialistų nuomonė tam buvo palanki

ir dažnai vienareikšmiška. Dešimto dešimtmečio viduryje pasisakančių už prarastų vertybių

atkūrimą Vilniaus senamiestyje yra bemaž tiek pat kiek ir priešininkų 239, tačiau dauguma pasisakė

už struktūros atkūrimą. XXI a. atnešė naujas idėjas. Dalies specialistų nuomonė pakito sovietmečio

236 Iš Baltrušaitytė R. Vilniečiai stoja ginti pėsčiųjų alėjos, „Veidas“, 2004-05-06, Nr. 19 // http://archyvas.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/409b66c24b37a.1 [žiūrėta 2010-05-18] 237 Iš Baltrušaitytė R. Vilniečiai stoja ginti pėsčiųjų alėjos, „Veidas“, 2004-05-06, Nr. 19 // http://archyvas.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/409b66c24b37a.1 [žiūrėta 2010-05-18] 238 Iš Baltrušaitytė R. Vilniečiai stoja ginti pėsčiųjų alėjos, „Veidas“, 2004-05-06, Nr. 19 // http://archyvas.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/409b66c24b37a.1 [žiūrėta 2010-05-18] 239 Ruošiant senamiesčio atgaivinimo strategiją buvo atlikta apklausa šia tema. Respondentai pritarė, kad reikia atkurti suardytą senamiesčio struktūrą; 47 proc. gyventojų ir 52 proc. verslininkų mano, kad senamiestis turi būti atstatytas "atgaivinant senovės dvasią“. Vis dėlto 44 proc. gyventojų ir 58 proc. verslininkų mano, kad autentiškos vertybės turėtų būti saugomos, tačiau tai, ko jau nėra, neturėtų būti atstatoma. Dauguma pasisakė už tai, jog privalu išsaugoti gatvių tinklą, nudažyti pastatus istoriškai tikromis spalvomis, atkurti ženklus ir žibintus prie namų fasadų. http://www.ensure.org/vilnius2/lt/index.htm [žiūrėta 2010-05-18]

69

architektūros ir urbanistikos atžvilgiu. A. Gučas, vadovavusio projektui, siekusiam atkurti prarastą

užstatymą, keičiant esamą užstatymą ar tam tikro laikotarpio urbanistikos sprendimus, nuomonės

pasikeitimą sąlygojo gilesnis susipažinimas su Vakarų Europos paveldosauga 240. Grįsdamas savo

dabartinę poziciją architektas pateikė eilę pavyzdžių iš Italijos, kuomet greta (teritoriškai) antikos

laikų paveldo saugomi XIX a. tiek XX a. vidurio, pabaigos architektūros pavyzdžiai. A. Gučas

mano, kad Vokiečių gatvės erdvė po 1997-1998 m. remonto yra pakankamai gerai sutvarkyta ir

nebereikalinga keitimo, vienintelius „trukdančius“ objektus mato skulptūros ir fontano išdėstymą

ant senųjų gatvių trasų vietų. Dabar architektas visą Vokiečių gatvės erdvę suvokia kaip tam tikro

laikotarpio urbanistinių sprendimų visumą.

Viena iš antro regeneracijos projekto, kuriame planuota griauti tas dalis pseudoklasicistinio

Vokiečių gatvės užstatymo, kurios trukdo grąžinti buvusių gatvių trasas (Žydų ir Antokolskio),

bendraautorių buvo I. Kliobavičiūtė. Šiame dešimtmetyje architektė buvo viena iš iniciatorių šių

namų įtraukimui į registrą. 2008 m. parengti visų Anikinų projektuotų namų (Vokiečių g. 1, 3, 5, 7,

9, 11, 13) Vertinimo tarybos aktai 241. Visų namų vertingosiomis savybėmis nurodyta tas pats: tūris,

stogo danga, sienos, išplanavimas, langų ir durų angos, fasadų dekoras ir paskirtis. Artimiausios

supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio autentiškumu nurodyta Vokiečių gatvės rytinės

išklotinės formantas. Taigi pseudoklasicistinis šiaurinės gatvės pusės užstatymas, suvoktas kaip

kliuvinys gatvės autentiškumui neviešai bemaž nuo projekto pateikimo pradžios, o viešai imtas

kritikuoti 7 deš. pab.- 8 pr., šiandien jau gali būti priimamas kaip autentiškas tos gatvės pusės

formantas.

Plačiau apie sovietmečio architektūrą, kaip vertą išsaugojimo imta kalbėti antrą

nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau dažniausiai išskiriamas sovietmečio modernizmas 242. Net ir

viešai paskelbtame Lietuvos architektų rūmų pirmininko Vytauto Dičiaus rašte „Dėl unikalių

visuomeninių pastatų, statytų 1960-1990 m., išsaugojimo“ pirmojo sovietmečio dešimtmečio

architektūra neliečiama 243. Tad pastarojo laikotarpio architektūra neturi didelio palaikymo ir tarp

specialistų. Ko gero todėl, parengti vertinimo tarybos aktai šio laikotarpio Vokiečių gatvės

pseudoistoristiniams namas nepriimti antrus metus.

J. Glemža, taip pat prisidėjęs antro regeneracijos projekto kūrimo, neutraliai vertina dabartinę

gatvės išvaizdą kaip galinčią likti, tačiau ne todėl, kad pačio nuostatos būtų pakitusios

240 Pokalbis su A. Guču, Priedas Nr. 10 241 Vertinimo tarybos aktai yra Kultūros paveldo departamento Apskaitos skyriuje. Be šių namų, į registrą siūloma įtraukti Vilniuje esančius namus Radvilaitės 6a, Kaštonų 7, Goštauto 3, 4, 5, Šermukšnių 2, Jasinskio 17, Jakšto 1/25, 3 242 Kšivickaitė J. Sovietmečio modernizmo architektūros praradimai Lietuvoje // http://versita.metapress.com/content/y271465g0150p7lm/fulltext.pdf [žiūrėta 2010-05-21] 243 http://www.architektusajunga.lt/LT.php?content=opinions&Id=39 [žiūrėta 2010-05-21]

70

pseudoklasicistinio užstatymo atžvilgiu. Čia jis mato galimą konfliktinę situaciją, atimant žaliąją

erdvę iš miestiečių 244.

Iki 9 dešimtmečio neįgyvendinus gatvės erdvės sutvarkymo, atsirado projektai, kur Vokiečių

gatvė buvo ne projekto objektas, o erdvė miestui reikalingiems projektams įgyvendinti. Šie

projektai neieškojo sąsajų su istorija, to nereikalavo ir projektinės užduotys. Tai projektai, kurių

įgyvendinimas būtų galimas bet kurioje kitoje miesto dalyje. Pirmuoju tokiu bandymu reiktų laikyti

1983 m. meno galerijų Vokiečių gatvėje projektą, paskelbus konkursą dėl naujos Dailės galerijos

vietos ir idėjos Vilniuje. Kiti pasiūlyti projektai buvo tokią galeriją įrengti atstatytuose Žemutinės

pilies rūmuose (architektai A. Gučas, S. Motieka, N. Kitkauskas, J. Jurgelionis) bei galeriją įkurti

užstatant K. Sirvydo skverą 245. Pastarasis projektas laimėjo konkursą. Meno galerijos Vokiečių

gatvėje autoriai R. Anusevičius (?) ir V. Mačiulytė 246. Visą vidurinę pėsčiųjų alėją planuota

apstatyt dviejų aukštų (pietinės gatvės pusės namų aukščio) pastatais. Visos projektuojamos salės ir

patalpos iškeltos ant kolonų. Per visą Vokiečių gatvės ilgį sukuriamas pėsčiųjų gatvė pasažas

(pėsčiųjų gatvė turėtų tęstis nuo Aušros vartų ligi Vilniaus gatvės). Prieš galerijos fasadą statoma

Barboros skulptūra, „galerijos fasadas tai lyg nauji „aušros vartai“ į meną“ 247 (pabraukta tekste).

Pastate numatyta dvejos stovėjimo aikštelės (iki senamiesčiui tampant pėsčiųjų zona), keramikos,

vitražo, juvelyrinių, gintaro gaminių galerija, grafikos, tapybos, tekstilės galerijos, skulptūros,

skulptūrėlės, fontanai, III a. – dailininkų dirbtuvės 248 (Priedas Nr. 8, nr. 3). Projektui nelaimėjus

konkurso, iš visų planų įgyvendinta tik V. Vildžiūno Barboros skulptūra, tiesa, pastatyta ne

planuotoje vietoje, o ant buvusios Mėsinių gatvės trasos.

Vilniaus miesto valdžiai ieškant erdvės pėsčiųjų zonai įrengti, paaiškėjus, kad V. Bakšienės

projektas juda link gatvės atstatymo, užduoties ėmėsi kiti skyriaus darbuotojai. Pasak V. Bakšienės

Vokiečių gatvės sutvarkymo projektus taip pat rengė Tarabildienė, Lapinskas, Gricius. Pastarojo

projektas (Priedas Nr. 8, nr. 6) kaip tik ir atitiko šiai pėsčiųjų gatvei keltus reikalavimus: panaikinta

senoji gatvės trasa, numatyti įrengti takai, gėlynai, poilsinės, suoliukai, „vasaros maitinimo taškas“,

pėsčiųjų tiltas (į Vilniaus gatvę). Mašinų stovėjimo atveju pateikti du galimi variantai, vienas, su

požemine dviejų aukštų stovėjimo aikštele, antras, keturių aukštų surenkamu pastatu 249. Projektas

244 Iš pokalbio su J. Glemža, žiūrėti Priedą Nr. 11 245 Iš pokalbio su A. Guču. Priedas Nr. 10 246 LCVA: 12535-21, 12611-2 (tas pats – 12535-15), 12611-4, 12535-22, 12535-7, 12535-24, 12611-5 (tas pats –12535-17), 12535-18, 12535-16, 12611-3 (tas pats –12535-20), 12535-19 (tas pats –12611-6). 247 LCVA. 12611-2 248 Meno galerija Vilniaus senamiestyje, konkursinis projektas, LCVA, 12611-2. 249 Gricius D. Vilnius, Muziejaus gatvės pritaikymas pėsčiųjų zonai, variantai, 1987, VAA, F. 2 B. 58-1061

71

panašu nebuvo svarstytas viešai, tačiau skirtingai nei V. Bakšienės parengtas Vokiečių gatvės

sutvarkymo planas, šis buvo priimtinas instituto valdžiai, nes paimtas saugoti į instituto archyvą.

Vokiečių gatvės tvarkymo vizijos puikiai iliustruoja kintančią visuomenės ir specialistų

poziciją paveldo atžvilgiu. Pradedant nuo 1960 m. siūlymų išdėstytų raštu pažymėti buvusį

užstatymą sienele. 1974 m. jau parengtas planas ir maketas užstatymo pagal istorines gatvių

raudonąsias linijas. 9 dešimtmečio viduryje pateikiamas planas, sukurtas remiantis istorine,

ikonografine buvusio užstatymo medžiaga ir siekis atkurti buvusį užstatymą. 1985 m. viešai ši

vizija nesulaukė palaikymo. Tačiau po poros metų tą pačią idėją tęsiantis projektas, interpretuojantis

buvusį užstatymą jau pripažįstamas, patvirtinamas viešai ir nurodomas tęsti iki pilno atkūrimo. 9-10

deš. sandūroje gatvės užstatymo atkūrimo vizija atsiranda jau antrame senamiesčio regeneracijos

projekte. XXI a. randasi privačių iniciatyvų gatvės užstatymo atkūrimo atžvilgiu, susijusių su pelno

siekiu iš nekilnojamo turto. Miestiečių ir specialistų tarpe randasi priešiškų nuomonių gatvės

istorinio užstatymo atkūrimo atžvilgiu. Miestiečiams kelia nepasitenkinimą miesto viešųjų erdvių

mažėjimas, o paveldosaugos specialistų, architektų tarpe tai lemia kintančios nuostatos sovietmečio

architektūros atžvilgiu.

72

IŠVADOS

1. Vokiečių gatvės pertvarka rėmėsi 1941 m. suformuotomis Vilniaus miesto rekonstrukcijos

nuostatomis, o perstatymas į bulvarą buvo nuspręstas dar nenugriovus šiaurinės pusės namų.

1947 m. būsima Vokiečių gatvės perstatymas į bulvarą buvo viešas. Projektinė užduotis

išduota 1953 m. 1953-1954 m. projektuotas abiejų gatvės pusių perstatymas, derinant seną

gatvės pusę prie naujos. Todėl pietinės pusės namai planuoti paaukštinti ir ilginti, jungiant

kelis gatvės korpusus. 1953 m. Vokiečių gatvės šiaurinės pusės užstatyme projektuoti keturi

ilgi pseudoklasicistiniai namai, tarp jų išlaikant Žydų ir Mėsinių gatvių trasas. 1954 m.

planuose užstatymas sutankėjo, tai dabartinio septynių korpusų namo L. Anikinos projektas.

Įvažiavimai ties Mėsinių ir Žydų gatvių trasomis išlaikomi. 1955 m. L. ir V. Anikinai

parengė dabartinio šiaurinės pusės užstatymo projektą.

2. 1945-1956 m. pastato paminkliškumas negarantavo jo išsaugojimo. Didžiausią reikšmę

gyvenamųjų namų ateičiai turėjo jų fizinė būklė. Todėl ir Vokiečių gatvės namų perstatymas

grįstas utilitariais poreikiais: priešgaisrinėmis ir sanitarinėmis normomis, sanacija. Pastato

fasado klasicistinė stilistika taip pat turėjo reikšmės pastatų išsaugojimui ar atstatymui,

klasicistinėmis formomis buvo grįsta tiek nauja statyba šiaurinėje Vokiečių gatvės pusėje,

tiek pietinės pusės perstatymas. Tokia Vokiečių gatvės pertvarka atitiko sovietinės

architektūros ansambliškumo, architektūrinės darnos, paminklų apsaugos principus ir buvo

paremta sovietinių miestų senamiesčių perstatymo normomis.

3. Nepasitenkinimas senamiesčio perstatymu ir Vokiečių gatvės projektu kaip ryškiausiu

pavyzdžiu sąlygojo Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos atsiradimą. Šio projekto A. Tauro

ir S. Stulginskio ekspertinės išvados (1960 m.) – pirma vieša Vokiečių gatvės istorinio

charakterio atkūrimo idėja, interpretuojanti buvusį užstatymą. Ta pačia idėja grįstas A.

Pilypaičio (1973 m.) užstatymo planas, kaip detaliojo senamiesčio išplanavimo dalis buvo

ne tik viešas bet ir teisiškai galiojantis, 1981 m. patvirtintas LTSR Ministrų Tarybos. 9 deš.

Vokiečių gatvės istorinio charakterio interpretacija pasuko į atkūrimą, abi kelerių metų

skirtumu pasiūlytos užstatymo vizijos (1985 m. V. Bakšienės ir 1987 m. A. Ambraso, A.

Trimonio ir G. Adlio) galutiniu tikslu suvokė gatvės užstatymo atkūrimą. Tokia vizija,

atspindinti laikotarpio, ideologinę, dvasią, užfiksuotą antrame Vilnius senamiesčio

regeneracijos projekte. Paskutinis viešas projektas, siekiantis gatvės užstatymo atkūrimo

sietinas su privačia iniciatyva ir verslo projektu užstatyti tuščią erdvę, bet ne ideologiniu

siekiu atkurti prarasta. 9 deš., gausiausiame Vokiečių gatvės užstatymo projektų, radosi

vizijose, kuriose Vokiečių gatvė traktuota ne kaip objektas reikalingas užstatymo, bet kaip

priemonė ar vieta miesto projektams įgyvendinti. Tai sąlygojo Vokiečių gatvės –galerijų

73

gatvės (1983 m. R. Anusevičius, V. Mačiulyti) ir pėsčiųjų alėjos (1986 m. D. Gricius)

projektus.

4. Gatvė tvarkyta per vis 1954-2005 tyrimo laikotarpį. Tvarkyba išaugo su Vilniaus

senamiesčio regeneracijos projektu. Vienintelis tvarkybos būdas, naudotas visais

laikotarpiais ir panašiu mastu yra perstatymas. Šis būdas visais laikotarpiais laikytas

priimtinu, tačiau remiantis skirtingais tikslais. Laikotarpiu iki senamiesčio rekonstrukcijos

projekto ir jo galiojimo metu tai susiję su senų namų pritaikymu prie naujų gyvenimo

sąlygų, regeneracijos laikotarpiu – namų kokybės tobulinimu, nepriklausomoje Lietuvoje –

su sovietmečiu įvykdytų pritaikymų ir patobulinimų šalinimu. Restauracija Vokiečių gatvėje

plačiau imta taikyti po regeneracijos projekto, daugiausiai – paskutinius du dešimtmečius.

Dažniausi ir per visą laikotarpį daryti istoriniai tyrimai, tokus turi visi namai. Iškart po to

seka apmatavimai ir fotofiksacija. Apmatavimų ir istorinių tyrimų dažnumas susijęs su

kvartalų tyrimais. Architektūrinių tyrimų nedaryti tik keturiuose namų, pora iš jų – naujos

statybos. Visi architektūriniai tyrimai daryti nuo aštunto dešimtmečio pabaigos. Sąlyginai

mažai vykdyta archeologinių tyrimų, dauguma jų –dešimtame dešimtmetyje. Didžioji

dauguma gatvės namų tyrimų padaryti per paskutinius du laikotarpius, tai yra po 1974 m.

Nepriklausomybės laikotarpiu tyrimai išsidėstę tolygiau.

5. Paveldotvarka Vokiečių gatvėje laikotarpiu iki senamiesčio apsaugos (1959 m.): tyrimų

nedaryta, dalis vykdytų darbų, apskritai, nefiksuoti, tvarkybos darbai didelės apimties, o

pasirinkti būdai neatitiko pastatų vertės ir statuso bei sumenkino jų autentiškumą. Nelaikant

senamiesčio saugotinu, tvarkymo būdai jame daug nesiskyrė nuo naudotų kitose miesto

dalyse. Pagrindinis „tvarkybos“ būdas Vokiečių gatvėje buvo „griuvėsių valymas“ ir tik

1954 m. imta tvarkyti Liuteronų bažnyčią ir Vokiečių g. 8. Tai buvo pirmi tvarkybos darbai

Vokiečių gatvėje, dar nepradėjus šiaurinės pusės užstatymo. Šiame laikotarpyje vyrauja

perstatymas ir/ar dalinis atstatymas. Atstatant namus nesiekta identiškumo buvusiems, nors

šaltinių tam pakako. Išskyrus Tyzenhauzų rūmų gatvių fasadus, kuriuos siekta atkurti tiksliai

ir netgi „paslėpti“ atkurtas detales ir dalis: autentiška namo dalis nuo perstatytos išoriškai

visai nesiskiria. Atstatant ir perstatant, siekta utilitarių tikslų: patogumo, didesnio

funkcionalumo, racionalesnių, pigesnių, paprastesnių statybos būdų. Todėl supaprastinti

fasadai, atstatomos kapitalinės sienos mūrytos plonesnės nei buvo, keistas vidaus

išplanavimas ir pastato tūris, buvusi korpusų forma, ugniasienėje daryti langai. Nors

Liuteronų bažnyčios pertvarkymą lėmę jos sakralinė paskirti, tačiau, matyti, jog

pertvarkymo mastas ir būdai nesiskyrė nuo ideologiškai neutralių namų, paminklinių ir

nesaugomų namų tvarkyba taip pat nesiskyrė.

74

6. Paveldotvarka Vokiečių gatvėje 1959-1974 m. –tai teisiškai reglamentuotos paveldotvarkos

etapas. Šiuo laikotarpiu tyrimų daryta mažai, jie ne tik istoriniai, tvarkybos darbai didelės

apimties, žymiai keičiantys pastatus ir aplinką. Naujos statybos atveju nebūta vienos

koncepcijos: Vokiečių gatvėje statytas tiek interpretacija (Vokiečių g. 18), tiek modernus

kontrastingas aplinkai ir jį ignoruojantis (Vokiečių g. 15), tiek kontrastingas aplinkai, tačiau

kartu ją plėtojantis modernistinis (Dailės parodų rūmai) užstatymas. Dalis tvarkybos

neatitiko Senamiesčio rekonstrukcijos projekto –griauta istorinio užstatymo liekanos, statant

Vokiečių g. 15. Šiame etape naudoti tik du tvarkybos būdai: perstatymas ir nauja statyba, šie

senamiesčio tvarkybos būdai vyrauja ir Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekte.

7. Trečiuoju paveldotvarkos etapu, 1974-1990 m., Vokiečių gatvėje tvarkyta didelė dalis

pietinės gatvės pusės namų. Visi jie – 61-ame kvartale, tai laikytina rekonstrukcijos

kvartalais išdava. Tai jau iš esmės skirtingo požiūrio į tyrimus, jų dokumentaciją, o kartu ir į

paveldo tvarkybą, pavyzdys, tiek teisinėje bazėje, tiek praktikoje. Restauracijos, dažniausiai

fragmentinės, metodas taikytas gausiau nei kitais laikotarpiai. Pastato paminkliškumas ir

architektūrinė vertė (per senumą) turėjo didelės įtakos pastato tvarkybos dokumentacijai ir

tyrimų gausumui.

8. Vokiečių gatvės paveldotvarkoje 1990-2005 m. tęsti sovietmečiu pradėti darbai, remiamasi

sovietmečiu atliktais tyrimais (Vokiečių 2, 8). Tačiau keičiasi tiek tvarkybos mastas –

dažniausiai vykdoma paskirose patalpose, butuose, tiek metodai – vyrauja restauracija ir

konservacija, atsiranda atkūrimo motyvas, darbai atliekami tik turint tyrimus.

9. Kelta hipotezė pasitvirtino. (I.) Gatvės pietinės pusės tvarkyba iliustruoja paveldotvarkos

raidą Lietuvoje – Vokiečių gatvėje susitelkia visa tvarkybos chronologija ir tipologija ir

būdingi laikotarpio gyvenamųjų namų tvarkybos ir naujos statybos pavyzdžiai. (II.)

Vokiečių gatvės kaita ir gatvės atkūrimo vizijų kaita atspindi Lietuvos paveldosaugos raidą.

(1) XX 5-6 deš. vyravo pavienių išskirtinių objektų apsaugos ir fizinės pastato būklės kaip

didžiausios vertės iškėlimas – Rotušės ir Šv. Kotrynos bažnyčios atidengimas, ištisų

kvartalų nugriovimas. (2) XX 8 deš. senamiestis suvokimas kaip nepakankamai išvystyta

erdvė reikalinga naujo užstatymo – Vokiečių gatvės bulvaro užstatymas moderniais

pastatais, remiantis istorinėmis užstatymo linijomis. (3) XX 9-10 deš. vyravo prarasto

užstatymo atkūrimo tendencijos – nuo pirmų viešų Vokiečių gatvės atkūrimo siekių iki jos

atkūrimo reglamentavimo antrame Vilniaus regeneracijos projekte. (4) XXI a. – dilema tarp

sovietinės architektūros įpaveldinimo ir atkūrimo; greta siekio įpaveldinti pseudoklasicistinį

Vokiečių gatvės užstatymą, siekis jį paslėpti atkuriant buvusį.

75

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS Literatūra

1. Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Šv. Jono, Domininkonų, Trakų gatvės, Vilnius,

2001, 287

2. Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias. Antra knyga: Didžioji gatvė,

Vilnius, 2001, 311 p.

3. Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias. Pirma knyga: Rūdininkų gatvė,

Vilnius, 2001, 296 p.

4. Čepaitienė R. Laikas ir akmenys, Vilnius, 2005, 468 p.

5. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, 404 p.

6. Drėmaitė M. Dingęs 1944-aisiais? Vilniaus miesto sugriovimas ir atstatymas // Vilnius.

1944. Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas, Vilnius, 2009, p. 27-33

7. Drėmaitė M. Sovietmečio paveldas Vilniaus architektūroje: tarp lietuviškumo ir

sovietiškumo // Naujas Vilniaus perskaitymas p.

8. Dvariškis V. Nauja statyba senamiesčiuose // Kultūros paminklų tyrimo ir restauravimo

problemos: konferencijos medžiaga, Vilnius, 1977, p. 60-62

9. Gizbert W. Wilno : przewodnik ilustrowany po mieście i okolicach z planem miasta i

dodatkami, Wilno, 1910, 208 s.

10. Glemža J. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas : paveldosaugos ir

paveldotvarkos pagrindai, Vilnius, 2002, 252 p.

11. Jurkštas V. Senamiesčių regeneracija : architektūros harmonizavimo problema, Vilnius,

1994, 159 p.

12. Juškevičius A., Maceika J. Vilnius ir jo apylinkės, Kaunas, 1940, 295 p.

13. Kaminskas R. Praeities paminklai ir šiandiena, Vilnius, 1983, p. 45

14. Kaminskas R. V. Žmogus ir paminklai, Vilnius, 2009, p. 50

15. Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV –XVII a., 2006, 208 p.

16. Kirkor A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1991, 281 p.

17. Kłos J. Wilno : przewodnik krajoznawczy, Wilno, 1937, 323 s.

18. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, Vilnius, 1988, T. 1, 591 p.

19. Lisauskas V. Vilnius : Vokiečių gatvė ir gretimos erdvės, Vilnius, 2003, 77 p.

20. Łowmiański H., Łowmiańska M. Dwa doktoraty z uniwersytetu Stefana Batorego w

Wilnie : Wschody miast litewskich.Henryk Łowmiański ;Wilno przed najazdem

moskiewskim 1655 roku. Maria Łowmiańska, Poznań, 2005, 330 p.

21. Maceika J., Gudynas P. Vadovas po Vilnių, Vilnius, 1960, 387 p.

76

22. Markevičienė J. Vilniaus kultūros paveldo apsauga Lietuvos respublikos (1939-1940),

Sovietų Sąjungos okupacijos bei aneksijos pradžios (1940-1941 ir 1944-1945) ir

nacistinės Vokietijos okupacijos (1941-1944) laikotarpiu // Vilniaus kultūrinis

gyvenimas 1939-1945, Vilnius, 1999, p. 142-175

23. Merkys V. Atminties prošvaistės, 2009, p. 408

24. Monty P. Wanderstunden in Wilna, 1918, Wilna, 144 S.

25. Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001, 175 p.

26. Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis, Vilnius, 2006, 179

p.

27. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius,

2006, 320 p.

28. Ragauskas A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antroje pusėje (1662-1702 m.),

Vilnius, 2002, 480 p.

29. Šiaučiūnaitė-Verbickienė J. Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

visuomenėje : sambūvio aspektai, Vilnius, 2009, 446 p.

30. Venclova T. Vilnius: vadovas po miestą, Vilnius, 2002, 215 p.

31. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, 384 p.

32. Weber P. Wilna, eine vergessene Kunststätte, München, 1917, 131 S.

33. Zahorski W. Przewodnik po Wilnie, Wilno, 1927, 186 s.

34. Znamierowska-Prufferowa M. Vilnius, miestas arčiau širdies, Vilnius, 2009, 312 p.

35. Основы советского градо – строителъства, Т. 1, 1966, Москва

Periodika

1. Baltrušaitytė R. Vilniečiai stoja ginti pėsčiųjų alėjos // Veidas, 2004-05-06, Nr. 19 (prieiga

internete: http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/409b66c24b37a.1 [žiūrėta 2010-01] )

2. Baranauskas V. Garažai prie katedros aikštės –mankurtizmo triumfas // Archiforma, 2001,

Nr. 1, p. 95-96

3. Drūtas J. Vilniaus miesto gatvių pavadinimų pakeitimai // Vilniaus balsas, 1941-05-21, Nr.

116

4. Grunskis T. Vokiečių gatvės sutvarkymo koncepciniai siūlymai. Vilnius // Archiforma,

1998, Nr. 2, p. 107-109

5. Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus miesto raida XIV –XVII amžiais // Baltų

archeologija, 1995, Nr. 4 (7), p. 25-32

6. Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai, 2001,

Nr. 8, p. 68-76

77

7. Kokia bus Muziejaus gatvė? // Vakarinės naujienos, 1987-06-15

8. Kšivickaitė J. Sovietmečio modernizmo architektūros praradimai Lietuvoje //

http://versita.metapress.com/content/y271465g0150p7lm/fulltext.pdf [žiūrėta 2010-05-21]

9. Markevičienė J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandara XIV-XV amžiuje //

Menotyra, 2002, Nr. 3 (28), p. 30-45

10. Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo

kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija, 2003, Nr. 10, p. 233-293

11. Maroszek J. Ulice Wilna w XIV-XVIII wieku // Kwartalnik historii kultury materialnej,

Warszawa, 1999, Nr. 1-2, s. 163-184

12. Tiškutė I. Kokia bus Muziejaus gatvė? // Vakarinės naujienos, 1987-09-08

Archyviniai šaltiniai:

1. Gasiūnas A. Muziejaus gatvės Vilniuje kapitalinis remontas, priešprojektiniai darbai,

susipažinimas su objektu, teritorijos sutvarkymo koncepcija, 1987, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v.

3191 / VAA, F. 2 B. 58-1006

2. Gricius D. Vilnius, Muziejaus gatvės pritaikymas pėsčiųjų zonai, variantai, 1986, VAA, F. 2

B. 58-1061

3. Jurkštas V., Pilypaitis A. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas. Architektūriniai

meniniai tyrimai, T. 2, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4389

4. Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1,

1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385

5. Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas,

pagrindiniai dėsniai (aiškinamojo rašto IV tomas), 1958, VAA, F. 2 B. 101-9

6. LTRSR architektų II suvažiavimas, įvykusio 1955 m. spalio 14-16 d. medžiaga, 1955,

LLMA, F. 87 Ap. 1 B. 442, p. 30

7. Muziejaus gatvės sutvarkymas Vilniuje. Muziejaus gatvės perspektyviniai fotogrametriniai

apmatavimai, 1987, VAA, F. 2 B. 58-1060

8. Renginio „Muziejaus gatvės sutvarkymo pasiūlymai“ protokolas, 1985, LLMA, F. 87 Ap. 1

B. 866

9. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000): teisinės galimybės ir

tvarkymo rezultatai, 2003, LNB, Rankraščių fondas, F132-2681

10. Šešelgis K. Pasisakymas TAS susirinkime Vilniuje 1954 m. lapkričio 23 d., LLMA, F. 87

Ap. 1 B. 84

11. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektų ekspertinės išvados, 1960, VAA, F. 1019 Ap.

11 B. 27

78

12. Аникина, Казаринский Проект застройки района ул. Музейной в гор. Бильнюс.

Проектное задание, 1953, KPCA, F. 5 Ap. 2 B. 575

13. Богданов Л. С. Рига, Таллин, Вилънюс Реконструкция исторически-сложившегося

ансамбля центра города, Москва, 1950, LLMA, f. 204 ap. 1 b. 58,

14. Докладная записка. Бригадир арх. Б. Светличный, инженер-экономист Г. Каплан,

инженер И. Жилко, 1941, LYA, F. 3109 Ap. 3109 B. 17

15. Заключение по експертизе проектного задания застройки района ул. Музейной в

городе Вилънюс, 1953-11-15, Вилънюс, LCVA, F. R-545 Ap. 1 B. 177

16. Об утверждении проекта планировки и застроики гор. Вилнюс, 1953 // LCVA, f. R-754

ap. 11 b. 122

17. Протокол 13, повестка дня: Рассмотрение проектново задания застройки района ул.

Музейной в гор. Вилънюс, 1953-12-15, Вилънюс, LCVA, F. R-545 Ap. 1 B. 177

Prieiga per internetą:

1. http://www.heritage.lt/vln_regl/index.htm [žiūrėta 2010-05-20]

2. Vilniaus senamiesčio detaliojo plano sprendinių paaiškinimas

http://www.vilnius.lt/new/sen_plan/paaisk.htm [žiūrėta 2010-05-18]

3. http://www.ensure.org/vilnius2/lt/index.htm [žiūrėta 2010-05-18]

4. http://www.architektusajunga.lt/LT.php?content=opinions&Id=39 [žiūrėta 2010-05-21]

79

PRIEDAS Nr. 1. Gatvės perstatymo eiga 1945-1955 m. planuose 1. 1945 m. Z. M. Čaikovskio plano „Vokiškųjų okupantų žalos Vilniaus senamiesčio pastatams bei senamiesčio architektūros paminklams“ fragmentas. // „Размеры ущерба нанесенного немецким захватчиком застройке старого города Вильнюс и вообще памятникам архитектуры тамже“ (planas, mastelis 1:2500, grupės vadovas architektas inžinierius Z. M. Čaikovskis). Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas Raudona-pastatai reikalingi kapitalinio remonto; geltoni-nugriovimo; mėlyni-mažai nukentėję ar nenukentėję; brūkšniuota-architektūros paminklas

2. V. Mikučianio Vokiečių gatvės sutvarkymo eskizas. 1946. // Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001

80

81

3. 1952 m. Vilniaus senamiesčio rajono planas. KPCA, F. 6 B. 728

82

4. Muziejaus rajono užstatymo projektas. Anikina, Kazarinskis. 1952 (?). F. 6 B. 4043

83

5. Muziejaus g. rajono užstatymo projektas. Rekonstrukcijos schema. Anikina, Kazarinskis. 1953. KPCA, F. 6 Ap. 1 B. 4441

84

6. Vilnius, Muziejaus g. rajonas. Užstatymo projektas, išryškinant I-os eilės užstatymą Anikina, Kazarinskis. 1954. KPCA F. 6 Ap. 1 B. 1716a

85

7. Vilnius, Muziejaus g. rajonas. Anikina, Kasperavičienė, Kazarinskis. 1954. KPCA. F. 6 Ap. 1 B. 1716b

8. Vokiečių gatvės užstatymo projektas. Be datos (1954?). VAA. F. 1036 Ap. 11 B. 158

87

9. Autorius – V. Anikinas, bendraautorė – L. Anikina Vokiečių gatvės užstatymo projektas. 1955 m. liepa. VAA. F. 1036 Ap. 11 B. 158

88

10. Anikina, Kazarinskis, Kasperavičienė. Vokiečių gatvės šiaurinės gatvės pusės esamo ir projektuojamo užstatymo išklotinė. 1953. VAA. F. 1036 Ap. 11 B. 158

89

90

11. Anikina, Kazarinskis, Kasperavičienė. Vokiečių gatvės pietinės gatvės pusės esamo ir projektuojamo užstatymo išklotinė. 1953. VAA. F. 1036 Ap. 11 B. 158

91

PRIEDAS Nr. 2. Vokiečių gatvės kaita. Ikonografija

Apie 1916. Fotografinis atvirukas. Vaizdas nuo Vokiečių ir Trakų gatvių sankirtos // Lisauskas V. Vilnius : Vokiečių gatvė

ir gretimos erdvės, Vilnius, 2003, p. 18-19

Vokiečių g., apie 1935m. // http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/0905020197.jpg

1944 m. J. Bulhakas

1944 m. J. Bulhakas. Šiaurinė pusė, priešais dabartinį Vokiečių g. 26

1944 m. J. Bulhakas. Šiaurinė pusė prie Žydų gatvės.

1944 m. J. Bulhakas. Šiaurinė pusė ties Vokiečių g. 24

1944 m. J. Bulhakas. Šiaurinė pusė abipus Žydų gatvės

Vokiečių ir M.Antokolskio g. sankirta, apie 1950m., // Vilniaus miesto istorija, 1972, psl. 96.

Nuo Mikalojaus gatvės kampo (?), prieky –Dominikonų bažnyčia. Apie 1948 (?). LCVA. 0-039485

Vokiečių g. 1949 m. Privati kolekcija // http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/8F255.jpg

Vokiečių g. 1949 m. (?) // Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius, 2001

Vokiečių g., prieš 1955m. Privati kolekcija. // .http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/8F155.jpg

Dailės parodų rūmų vieta, 1956m. Privati kolekcija. // http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/8F241.jpg

Vokiečių g., 1955m. Privati kolekcija. Dailės parodų rūmų vieta // http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/8F145.jpg

Vokiečių g., 1955m., fotogr. Privati kolekcija. // http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/8F154.jpg

Vokiečių g., 1956m., fotogr. Privati kolekcija. // http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/8F153.jpg

Vokiečių gatvė ties sankryža su Mikalojaus. 1959. Sakalauskas. LCVA. 5008

Vokiečių gatvė ties sankryža su Mikalojaus. Apie 1956 (?). LCVA. 1075

Naujas užstatymas Vokiečių gatvėje iš Mikalojaus gatvės. Apie 1956 (?) // http://img.photobucket.com/albums/v731/romas3/VLN%20FOTO%20Senos/Vokieciug195X3.jpg [žiūrėta 2010-05-20]

Naujas užstatymas Vokiečių gatvėje iš Mikalojaus gatvės. Apie 1956 (?) // http://img.photobucket.com/albums/v731/romas3/VLN%20FOTO%20Senos/Vokieciug195X4.jpg [žiūrėta 2010-05-20]

Naujas užstatymas Vokiečių gatvėje nuo Rūdininkų gatvės kampo. Apie 1958 (?) // Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje,

Vilnius, 2001

M. Sakalauskas. Tarp 1965-1976 m. Iš asmeninio V. Bakšienės archyvo

M. Sakalauskas. Tarp 1965-1976 m. Iš asmeninio V. Bakšienės archyvo

Vokiečių ir Mikalojaus gatvių sankirta. M. Sakalauskas. 1978. LCVA. 10845-1

M. Sakalauskas. 1978. LCVA. 10847-2

Magistralinių šiluminių tinklų tiesimas. M. Sakalauskas. 1976 m. liepa. LCVA. 11023-1

Magistralinių šiluminių tinklų tiesimas. M. Sakalauskas. 1976 m. liepa. LCVA. 11023-7

M. Sakalauskas. 1985. LCVA. 12535-5

PRIEDAS 3. Paveldotvarkos ir kitų tvarkybos darbų lentelė Sovietmetis Na

mo Nr.

Senamiesčio apsauga nereglamentuota

(1954-1959)

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas

(1959-1974)

Vilniaus senamiesčio regeneracijos

projektas (1974-1990)

Lietuvos Respublika

Metai Paveldotvarkos,

tvarkybos

darbai

Atlikti darbai; naujų pastatų

dermės su

aplinka būdas

Metai Paveldotvarkos, tvarkybos

darbai

Atlikti darbai; naujų pastatų

dermės su aplinka

būdas

Metai Paveldotvarkos, tvarkybos

darbai

Atlikti darbai; naujų pastatų

dermės su

aplinka būdas

Metai Paveldotvarkos, tvarkybos

darbai

Atlikti darbai

2 1965-1967

Nauja statyba Kontrastas 2003 Restauracija, konservacija, pritaikymas

XVI a. pr. rūsių restauravimas, konservavimas, pritaikymas kavinei

4 1967 Perstatymas Keičiama vidaus erdvė, perdengimai, tūris, Vokiečių gatvės

fasadas

1995 Restauracija, Konservacija, pritaikymas

Rūsio restauracija, gotikinio mūro konservavimas ir eksponavimas

Mėsinių g. fasade. Pritaikyta kavinei

6 1985 Kompleksinis kapitalinis remontas, fragmentinė restauracija

Mėsinių gatvės korpuse keičiami perdengimai, vidaus erdvė. Restauruojamos architektūrinės

detalės

8 1954

Perstatymas Informacijos nerasta

1983

Perstatymas, fragmentinė restauracija

Dalinai pakeistas kapitalinių sienų tinklas, įrengtos naujos laiptinės, g/b perdangos. Gatvės fasado, angų, nišų, arkų,

skliautų fragmentinė restauracija

2004 Perstatymas Vidinis kiemas uždengtas stogu, prakirsta anga

rūsyje

10 1985 Nebaigtas kapitalinis remontas ir fragmentinė

Restauruotos rūsio patalpos, gotikinio mūro fragmentai I- III

2000-2002

Restauracija, konservacija, pritaikymas

Rūsių mūras konservuotas, polichromija restauruota.

vidaus restauracija, pritaikymas

a., išgriautos kai kurios gatvės korpuso kapitalinės sienos. Siekta pakeisti paskirtį į negyvenamą

Pritaikyta mokslo įstaigai.

12 1975-1982

Perstatymas, restauracija

Dalinai pakeistas išplanavimas, pakeistos

perdangos į g/b plokštes,

Restauruotos rūsio nišos, arkos

14 1977 Perstatymas Keičiami perdengimai į g/b, naujai

mūrijama vidaus pertvaros ir

Vokiečių gatvės fasadas,

pristatomas III aukštas

16

1961

Perstatymas

Pakeistas patalpų išplanavimas,

perdangos. Įrengtas techninis aukštas, kur

atsidūrė II a. lipdybiniai karnizai,

sijų lizdai.

1977-1980

Nauja statyba Statomas naujas kiemo korpusas,

kuriam panaudojami buvusio rūsiai ir

pamatai

18 1964 Nauja statyba Stilizacija 18 a

1975 Nauja statyba, restauracija

Stilizacija; rūsio elementų

20 Bažnyčia

1954 Perstatymas Bažnyčioje įrengta g/b perdengimas navoje ant kolonų –

suformuoti du aukštai, įrengtos

1992-1995

Perstatymas, atkūrimas, restauracija, pritaikymas

1954 m. perstatymo padarinių

pašalinimas, rūsio restauracija. Interjeras atkuriamas.

naujos vidaus pertvaros. Sunaikintas interjeras

Grąžintas pirminis pritaikymas bažnyčiai

20 1992-1995

2001

Restauracija

Konservacija, restauracija, pritaikymas

Restauruojami XIX a.

architektūriniai elementai ir vidaus planinė struktūra. Pietinio namo vakarų ir pietų sparnai pritaikyti senelių globos namams. Rūsių

mūras konservuotas, fragmentiškai restauruotas. Restauruojamos langų, durų angos. Atkuriamas brokinio stogo tūris ir forma, karnizas.

Polichromijos fragmentai

konservuojami, eksponuojami.

22 1996

1999

Restauracija

Restauracija

Vakarų namo restauracija

Šiaurinio namo rūsio restauracija

24 1973 Restauracija Iš dalies restauruotas ŠR namas: rūsys ir dalis I a. (pietinė

pusė)

1999

Perstatymas, restauracija

Perstatomas Pietų vakarų pastato XX a. pr. vienaukštis kiemo korpusas į pusantro su tūriniais ir

plokštuminiais stoglangiais, fragmentiškai

2005

konservacija, restauracija

restauruojami vartų ir langų angos.

Konservuojami, restauruojami,

eksponuojami XVI a. mūro ir langų sąramų fragmentai Vokiečių gatvės

fasade 26 1959 Nauja

statyba Istorinis atstatymas

1997 Dalies P kiemo korpuso restauracija

Numatyta restauruoti istorinį mūrą; restauruoti, konservuoti, eksponuoti

grindinį rūsyje ir I a.; restauruoti ir eksponuoti ugniasienę pastogėje

28 1957

Perstatymas, restauracija

Atstatyta Vokiečių gatvės korpuso P dalis; pristatyta P

korpuso V dalis; P korpuso sienoje į

Vokiečių g. 26 iškirsti langai; pakeistas vidaus išplanavimas, išgriauta dalis kapitalinių sienų; restauruoti gatvių fasadai

1993 Perstatymas Sutvirtinami Vakarinio korpuso rytinės sienos pamatai ir kai

kurių vidaus sienų pamatai

PRIEDAS Nr. 4

Tyrimai 1 Namo

Nr.

Esminių

tvarkybos darbų datos

Istoriniai Archeol

oginiai

Polichr

ominiai

Architektūrin

iai

Inžineriniai Fizikin

iai-chemin

iai

Apmatavimai Fotofiksacija

2

� � � �� � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �4

� � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �� � � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � �6

� � � � � � � � � � � � � � �� � � � � � � � 8

� � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �� � u � � �� � � � � � � � � �� � � � � � � � �� � � � � � � � �

10

� � � � � � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �� � � � � � � � �� � � � �

12

� � � �� � � � �� � � � � � � � � � � � �� � � � �� � � � � � � � �

14

� � � � � � � � � � � �� � � � �16

� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �� � � � � �� � � � � � � �� � � � � � � �

18

� � � � � � � �

18a

� � � � � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � �� � � � �

20

bažnyčia

� � � �� � � � �� � � � � � � � � � � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �� � � � � � � � � � � �� � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � ��� � � � � � � � �

20

� � � �� � � � � � � � � � � � � �� � � � �� � � � �� � � � � � � � � � � � ��� � � � � � � �� � � � � �� � � ��� � � �� � � � � �� � � � � � � �� � � � � � � � � � � � �� � � � � � � � �� � � � � � � � � � �� � � �

22

� � � �� � � � � � � � �� � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �� � � � �

24

� � � � � � � �� � � � � � � � �� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �� � � � �

26

� � � �� � � � � � � � �� � � � � � � � � � � � �� � � � � �� � � � � � � � � � � �

28

� � � � � � � �� � � � � � � � ��� � � u � �� � �� � � �� � � � � � � � � � � � �

! �� �� � � � � � �� � � � � � � u " # � �$ � � � � � � � � � � � � " � � � � � � � � �� � �%

PRIEDAS Nr. 5 PIETINĖS VOKIEČIŲ GATVĖS PUSĖS TVARKYBA 1954-2005 m. 1. Tvarkytų namų skaičius atskirais laikotarpiais

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

iki 1959 1959-

1974

1974-

1990

1990-

2005

2. Tvarkybos būdų dažnumas

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

Konservacija Restauracija Kapitalinis

remontas

Perstatymas Nauja

statyba

3. Tvarkybos būdų dažnumas atskirais laikotarpiais

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

iki 1959 1959-

1974

1974-

1990

1990-

2005

Konservacija

Restauracija

Kapitalinisremontas

Perstatymas

Nauja statyba

4. Skirtingų tyrimų dažnumas:

0

5

10

15

20

25

30

Istoriniai

Apmatavimai

Fotofiksacija

Architektūriniai

Polichrominiai

Archeologiniai

Inžineriniai

Fizikiniai-cheminiai

5. Tyrimų dažnumas atskirais laikotarpiais:

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

iki 1959 1959-1974 1974-1990 1990-2005

Istoriniai

Archeologiniai

Polichrominiai

Architektūriniai

Inžineriniai

Fizikiniai-cheminiai

Apmatavimai

Fotofiksacija

PRIEDAS Nr. 6. Detali pietinės Vokiečių gatvės pusės tvarkybos darbų ir tyrimų lentelė

Nr. 1,

kvartalas,

posesija

Vardas

ir pavadi

nimas

Statusas,

kodai (Kultūros

vertybių

registre ir

ankstesni)

Statybos

metai, stilius,

architek

tas

Paskirti

s 2: istorinė

(ir)

dabarti

nė

Paveldotvarkos ir kiti tvarkybos ir darbai Literatūra, šaltiniai, tyrimai

Vokiečių g. 2 Kvartalas- 55 Posesijos: 295, 296, 297, 298, 299.

Dailės parodų rūmai

Registrinis 15911 AtV940

1965-1967 m., modernizmas V. E. Čekanauskas, Inž. R. Jakas

Kultūrinė

• Pastatas užima buvusių penkių namų (ir penkių posesijų) plotą. Namai po II P. k. buvę apgriuvę, visiškai išgriauti, rūsiai užversti. • 1965 m. didesnė ploto dalis tyrinėta (istoriniai ir archeologiniai tyrimai). Nustatyta, jog rūsiai (ir I a. sienų likučiai) išlikę tik po 298 posesija. Kitų rūsių išlikę tik atskiros dalys ar sienos, įdomesni fragmentai užfiksuoti (planai, pjūviai, nuotraukos), nes manyta, kad juos išsaugoti netikslinga. • 298 posesijos (tarp gotikos ir renesanso, XVI a. pr.) rūsiai. Statant Parodų rūmus sienų likučiai apardyti. Visose patalpose yra pralaužos, atsiradusios kolonų montažo metu, sunaikinta eilė nišų. Rūsiai užpilti statybinėmis šiukšlėmis. • Mestų statybos projektavimo instituto užsakymu 1979 m. atliekami 298 posesijos rūsių archeologiniai ir istoriniai tyrimai, jei reikalingas – sutvirtinimas, bei pritaikymo „banketinėms“ patalpoms projektas. Per parodų rūmų perstatymą numatyti rūsių restauravimo darbai. • 1979 m. projekte numatoma atstatyti visas išgriovas sienose bei skliautuose. Iš techninio aukšto pusės sienas restauruoti iki esamo perdenginio apačios ir tinkuoti. Nuvalyti patalpų mūrą. Atstatyti langų bei durų angas. Numatyta restauruoti vertingus architektūrinius elementus langų bei durų angų, nišas, ventiliacijos kanalų angas bei kanalus, laiptus ir kt. Atstatyti langelių angokraščių vietas, kur galima langelių angas, buvusią nišą, įlipimus. Įlipimus iš Muziejaus gatvės restauruoti tik

Literatūra ir šaltiniai 1. Budreika E. Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 13, Vilnius, 1998, p. 28-31, 74-85 2. Čaplinskas Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias. Rūdininkų gatvė. Kn. 1. Vilnius, 2001p. 266-281 3. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 4. Drėmaitė M. Vilnius 1900-2005: naujosios architektūros gidas, Vilnius, 2005, H 13 5. Drėmaitė M. Vytautas Edmundas Čekanauskas – romantiškos sielos modernistas // Archiforma, 2006, Nr. 4, p. 35 6. Gerliakas K. V. Čekanausko suprojektuotų pastatų apžvalga // Vilniaus architektūros mokykla XVIII-XX a., Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 2, Vilnius, 1993, p. 152, 153 7. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1. V. 1998, Nr. 268 8. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 88, 89, 90, 91, 92 9. Vilniaus architektūra, V. 1985 Nr. 134 10. Vytaras T. Naujas žmogus sename mieste // Statyba ir architektūra, 1971, Nr. 8, p. 8-10 Tyrimai 1. Bajoras A., Čeponytė E. Istoriniai rūsiai po parodų rūmais, Muziejaus g. 2, techninis darbo projektas, remonto-restauravimo darbų organizavimas ir vykdymas, T. 1, 1979, VAA, F. 2 B. 878-2 2. Juodagalvis V. Vilniaus dailės parodų rūmai, krovininio lifto

1 Rašomas dabartinis namo numeris. Vokiečių gatvė keitė ne tik pavadinimus, bet ir namų numeracijos eiliškumą. Prieškariu Vokiečių gatvė prasidėjo nuo Vokiečių ir Trakų gatvių kampo, Tyzenhauszų rūmų (Vokiečių g. 1). Pirmą dešimtmetį po karo tokia numeracija išliko. Pastačius naują, rytinę gatvės pusę, pakeistos lyginė ir nelyginė pusės bei numeracijos pradžia. Taip Vokiečių g. 1, vėliau Muziejaus g. 1 tapo Muziejaus g. 28. Be to, po II p. k. išgriauti Vokiečių-Mikalojaus gatvių kampo namai, nauji pastatyti ne iš karto ir ne vienu metu. Taigi Мuziejaus / Vokiečių g. 18 įvardijama tiek Evangelikų liuteronų bažnyčia, tiek dabartiniai Vokiečių g. 18 a ir 18. 2 Pirmų aukštų paskirtis nežymima: ji istoriškai prekybinė ir daugeliu atvejų nekito.

iš vidinės pusės, atstatyti ventiliacijos angų vietas, iš lauko visas sienas pamūryti iki dabartinio perdenginio. • 1985 m. rūmai kapitaliai suremontuoti ir iš dalies perstatyti (rūbinė ir san. mazgai iš I a. nukelti į rūsius) • 2003 m. išvalyti, atidengti, konservuoti, restauruoti ir pritaikyti kavinei posesijos 298 XVI a. pr. rūsius. Numatyti tik lokalūs restauraciniai veiksmai –išvalymas nuo vėlesnių antsluoksnių. Konservuoti pastato įvairių laikotarpių elementus, atskleidžiant evoliuciją.

pamatų duobė, archeologinės priežiūros ataskaita, 1984, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7658 3. Racevičienė J. Vilnius Muziejaus g. 2, Dailės muziejaus parodų rūmų rūsiai, istoriniai tyrimai, 1979, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7660 // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 1198 4. Skardžiuvienė R. Vilnius Muziejaus-Rūdininkų g. kampas (parodų paviljono vieta), teritorijos istoriniai ir archeologiniai duomenys, 1969 (atlikti 1965 m.), VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7657 5. Spudas V. Paminklas Vilniuje Muziejaus g. 2, Dailės muziejaus parodų rūmų istoriniai rūsiai, architektūriniai tyrimai, 1979, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7664 (kalkės) // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 1241 6. Spudas V. Vilnius, Muziejaus g. 2 Dailės muziejaus parodų rūmų istoriniai rūsiai, susipažinimas su objektu, 1979, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7661(kalkės 7662) // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 1242 7. Spudas V. Vilnius, Muziejaus g. 2 Dailės muziejaus parodų rūmų istoriniai rūsiai, architektūriniai tyrimai, 1979, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7663 8. Spudas V. Paminklas Vilniuje Muziejaus g. 2 Dailės muziejaus parodų rūmų istoriniai rūsiai, restauracijos techninis darbo projektas, architektūrinė statybinė dalis, 1979, VAA, F. 2 B. 878-3 9. Tidikis A., Endriukaitis V. Istoriniai rūsiai Vilniuje, Muziejaus g. 2, architektūriniai apmatavimai, 1979, VAA, F. 2 B. 878-5 10. Vilnius, Muziejaus g. 2 Dailės muziejaus parodų rūmų rūsiai, rūsio patalpų plytų mūro valymo, atstatymo ir įtvirtinimo projektas, 1979, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7659 11. Viršuta L. LTSR Dailės muziejaus parodų rūmų istoriniai rūsiai Vilniuje Muziejaus g. 2, priešprojektiniai darbai, inžinerinė-geologinė dalis, 1979, VAA, F. 2 B. 878-4 12. Zilinskas R. Vokiečių g. 2 rūsio paminklotvarkos sąlygos, 2002, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, 3206

Vokiečių g. 4 Kvartalas – 55

Namas

Neįrašytas į registrą

XVII a. vid. –XX a. vid.

Gyvenamoji; dabar -administracinė

• Iki perstatymo buvo triaukštis dideliais vitrininiais langais. • 1967 m. namas perstatytas pagal E. Eidukevičienės projektą. • Prie trijų aukštų korpuso pristatomas priestatas (iš PR pusės), praplečiant pastato planą iki stačiakampio formos.

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 319 Tyrimai

Posesija - 300

Vokiečių ir Mėsinių gatvių fasadų I a. langų ir durų angos siaurinamas, iš durų padaromi langai. II-III aukštuose siaurinamos Vokiečių g. langų angos. Vokiečių g. fasade II-III aukštuose langai daromi analogiški Mėsinių g. fasado langams. Uždaromas esamas įvažiavimas į kiemą, iš įvažiavimo daromas įėjimas. Trijų a. korpuse langai stiklinami ištisiniu stiklu, o dviejų a. korpuse paliekamas senamiesčiui būdingas skaidymas. • Trijų a. korpuse beveik visos vidaus sienos ir pertvaros griaunamos ir statoma po dvi kolonos I-III aukštuose bei naujos pertvaros. Dviejų aukštų dalyje perplanuojami esami butai pagal 1966 m. reikalavimus, įrengiant naujas pertvaras, senas išgriaunant, tarp jų –keletą kapitalinių sienų. • Perdengimai visam name nauji, gelžbetoniniai. Stogo konstrukcijos keičiamos paliekant esamo konfigūraciją. Ugniasienė griaunama ir statoms nauja – senoji avarinėje būklėje. • Rūsys keistas mažai: pakeltas grindų lygis, praardyti du švieslangiai, įrengiant laiptelius iš naujo rūsio. Naujai mūrijamas PR rūsys, ten įrengiama liftas, laiptinės. • 1995 m. įrengiama kavinė rūsyje ir I a. Įėjimas į kavinę daromas dešinėje Vokiečių g. fasado pusėje. Atidengiamas iki perstatymo buvęs įėjimas į rūsį. Mėsinių fasade atidengiami eksponuoti gotikinio mūro fragmentai. Vitrininiai langai keičiami suskaidytais. Restauruojami cilindriniai tinkuoti rūsio skliautai. Konservuojami esamo gotikinio mūro paviršiai ir skliautas.

1. Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio gyvenamasis namo Muziejaus g. 4 (pos. 300) istoriniai tyrimai, 1965, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7665 2. Eidukevičienė E., Bartkienė J. Ūkinių prekių parduotuvė Vilniuje Muziejaus 4, darbo brėžiniai, konstruktyvinė dalis, 1967, VAA, F. 2 B. 58-210 3. Eidukevičienė E. Ūkinių prekių parduotuvė ir gyvenamas namas Vilniuje Muziejaus 4, projektinė užduotis, aiškinamasis raštas, 1966, VAA, F. 2 B. 58-204 4. Eidukevičienė E. Ūkinių prekių parduotuvė Vilniuje Muziejaus 4, architektūrinė statybinė dalis, darbo brėžiniai, 1967, VAA, F. 2 B. 58-209 5. Gumbrevičius Gyvenamas namas Muziejaus 4, darbo brėžiniai, konstruktyvinė dalis, 1966-1967, VAA, F. 2 B. 58-325 6. Kazlauskaitė E. Vilnius, Vokiečių g. 4: Fasadų dažymo projektas, 1995, PRI, F. 5 B. 6901 7. Kazlauskaitė E. Vilnius, Vokiečių g. 4: Fasadų polichromijos tyrimų ataskaita, 1995, PRI, F. 5 B. 6898 8. Kazlauskaitė E. Vilnius, Vokiečių g. 4: Fasadų stratigrafijos sluoksnių pavyzdžių lentelės. Spalvinės retrospekcijos, 1995, PRI, F. 5 B. 6899 9. Lagunavičienė M. Gyvenamasis namas Vilniuje, Muziejaus g. 4, fasadų spalvinis sprendimas, 1986, VAA, F. 2 B. 58-1021 10. Liutkevičius V., Žebrauskas V. Vilnius, Muziejaus g. 4 gyvenamasis namas, architektūriniai apmatavimai, 1971, VAA, F. 2 B. 58-504 11. Paliulienė H. Vilnius, Vokiečių g. 4: Technologinė dalis, 1995, PRI, F. 2 B. 58-1456 12. Pos. 300 Ch. Solco namas, 1890 m. perstatymo dokumentacija, VAA, F. 9 B. 54 13. Račinskas R. Vilnius, Vokiečių g. 4: Žvalgybiniai architektūriniai tyrimai, 1995, PRI, F. 2 58-1451 14. Stakun K. Vilnius, Vokiečių g. 4: Architektūrinė-konstruktyvinė dalis darbo projektas, 1995, PRI, F. 2 B. 58-1467 15. Švabauskienė A. Gyvenamo namo Vilniuje Muziejaus 4/2 priestatas ir mūrinė tvora iš aikštės pusės, 1969, VAA, F. 2 B. 58-6a 16. Telsknienė E. Vilnius, Vokiečių g. 4: Mūro skiedinio ir tinko tyrimai, konservavimo-restauravimo darbų technologinės

rekomendacijos, 1995, PRI, F. 2 B. 58-1452 17. Vainilaitis V. Vilnius, Vokiečių g. 4: Archeologinės priežiūros ataskaita, 1995, PRI, F. 2 58-1450 18. Vidžiūnas V., Bakšienė V., Sidaraitė A. Vilnius, Vokiečių g. 4: Eskizinis projektas. Architektūrinė-statybinė dalis (korektūra), 1995, PRI, F. 2 B. 58-1454 19. Vidžiūnas V., Bakšienė V., Sidaraitė A. Vilnius, Vokiečių g. 4: Architektūrinės statybinės dalies darbo projektas, 1995, PRI, F. 2 B. 58-1455 20. Vaitiekūnas V. Vilnius, Vokiečių g. 4: Inžineriniai-geologiniai tyrimai, 1994, PRI, F. 2 B. 58-1423 21. Vaitiekūnas V. Vilnius, Vokiečių g. 4: Inžineriniai-geologiniai tyrimai, 1995, PRI, F. 2 B. 58-1453 22. Vilnius, Muziejaus g. 4 perstatymo projektas, konstrukcijų paskaičiavimai (19 a.), VAA, F. 9 B. 65

Vokiečių g. 6 Kvartalas – 61 Posesija – 310

Skerdėjų cecho namas

Neįrašytas į registrą

1891 m. Istorizmo stilistika

Gyvenamoji

• Dabartinis mūras, fasado architektūra išlikusi iš 1891 m. perstatymo. • 1985 m. kompleksinis kapitalinis remontas. • Architektūrinės detalės restauruojamos, fasadai tinkuojami ir dažomi. Dviejų aukštų korpuse vidaus sienos statomos naujai. • Naujo mūro pertvaros Mėsinių gatvės korpuso rūsyje, I-III a. • Nauji pamatai surenkami ir montuojami iš betono. Naujos sienos plytų mūro. Sąramos g/b ir metalinės. Perdenginiai Mėsinių g. korpuse (vad. I) – g/b monolitiniai, Vokiečių g. (vad. II) korpuse – paliekami esami surenkami g/b perdengimai.

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 320

Tyrimai 1. Jarmalavičienė R., Mikalajūnienė L. Gyvenamasis namas Vilniuje, Muziejaus g. 6, architektūriniai tyrimai, 1983, VAA, F. 2 B. 1082-1 // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 2142 2. Patkauskas S. Vilnius, Muziejaus g. 6, 8, 10, archeologinių tyrimų ataskaita, 1986, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7666 (kalkės 7667) 3. Vilnius, Muziejaus g. 6 gyvenamas namas, GP, AS, „Komprojektas“, 1985, VAA, F. 1070, Ap. 11 B. 1033

Vokiečių g. 8 Kvartalas – 61 Posesija – 311

Pociejų namas

Valstybės saugomas 753 S1011 AtR47

XVI a.-XVIII a. pab. Vokiečių gatvės fasadas klasicistinis 1793 m. perstaty

Gyvenamoji

• II P.k. nenukentėjo • 1954 m. perstatyta pagal J. Šeiboko projektą; • 1983 m. perstatymas, fragmentinė restauracija, projektavo architektė Z. Vanagaitė. Užsakovas: „Komprojektas“, vykdytojas: KPAI. • Rūsio laiptų, gotikinio langelio, angų, lunetų, pravažiavimo, arkų restauravimas: išgriaunant klasicistinę ir eklektinę apdailą, atstatyti gotikinį mūra; skliautų sutvirtinimas; nišų, langelių, angų atidengimas; išlikusių sąramų eksponavimas; arkos, skliautų atstatymas (išlikusi tam tikra dalis). Fasado fragmentinė restauracija: atidengiami užtinkuoti rustai. Atliktas

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1. V. 1998, Nr. 269

3. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 321

4. Vilniaus architektūra, V. 1985 Nr. 135 Tyrimai 1. Grigienė R. Buto Vilniuje, Vokiečių g. 8 Nr. 10-3, esančio pastate Vokiečių g. Nr. 8 AtR 47 paminklotvarkos sąlygos, 1998, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, 2368

mo autorius –Augustinas Kosakauskas

kapitalinis remontas: dalinai pakeistas kapitalinių sienų tinklas, įrengtos naujos laiptinės, g/b perdangos, pakeistas stogas ir stogo konstrukcija, pakeista kai kurių korpusų planinė struktūra. • 1987 m. „Komprojekto“ Vokiečių g. 8 namo planuose numatyta „Karikatūristų kavinė“ Š korpuso R pusėje. Š korpuso V pusėje, I a. ir rūsyje – „banketinės“ salės. Augalinio motyvo granito apvadai virš I a. angų (taip pat ir virš Vokiečių g. 10 durų angų) • 1998 m. buto esančio Vokiečių g. Nr. 8 pastogės apšvietimui rekomenduoti stoglangiai iš gatvės ir iš kiemo pusių. • 2004 m. perstatymas – pagal S. Baublio projektą pritaikant I a. ir rūsį restoranui. Vidinis kiemas uždengtas stogu, o buvusiame kieme prakirsta anga į rūsį kiemo grindinyje 13x3. Sukurta vientisa erdvė tarp rūsio, kiemo, pirmo aukšto. Kiemo dalys paverstos atviromis galerijomis. Išardytos kai kurios pertvaros, iškirstos kelios angos

2. Jarmalavičienė R. Gyvenamasis namas Muziejaus g. 8 Architektūriniai tyrimai, 1983, KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 2122/ VAA, F. 2 B. 1082-2 3. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2004, KPCA, S1011 4. Legaitė R. Istorinės žinios apie pastatą 61 kvartale Muziejaus g. 8 (pos. 311), 1961, KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 1290 // VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 55 5. Patkauskas S. Vilnius Vokiečių g. 6, 8, 10, 1986 m. archeologinės priežiūros ataskaita, 1990, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7668 (7669 kalkės) 6. Vanagaitė Z. Vilniaus senamiesčio 61 kvartalo pastatas Muziejaus g. 8 restauravimo techninis darbo projektas, 1983, VAA, F. 2 B. 1082-3 7. Vilnius, Muziejaus 8, korp. 1, 2, gyvenamas namas, GP, AS, 1985, VAA, F. 1070 Ap. 11 B. 1037

Vokiečių g. 10 Kvartalas – 61 Posesija – 312

Namas

Valstybės saugomas 15839 S1012 AtV868

XV a. I p.-XVII a. vid.-XX a. pr. Vokiečių gatvės fasadas istorizmo stilistikos 1913 m. perstatymo dabartinė išvaizda

Gyvenamoji; dabar –gyvenamoji ir švietimo

• 1913 m. perstatytas pagal inž. M. Prozorovo projektą, įgijo dabartinę išvaizdą. • 1985 m. vykdytas kapitalinis remontas ir fragmentinė vidaus restauracija pagal G. Lauciaus projektą. Suformuota dabartinė gatvės korpuso plano struktūra, restauruotos rūsio patalpos (dalis skliautų atstatyti), gotikinio mūro fragmentai I-III a. (buvusio gotikinio namo sienos, nišos, langai, durys), architektūrinės detalės. Išgriautos kai kurios gatvės korpuso kapitalinės sienos, vietoj jų pastatytos metalinės kolonos (II ir III a.), įrengti nauji laiptai. Restauruota polichromija vienoje I a. patalpoje, kitoje – paliktas atidengtas polichromijos fragmentas. Įrengta palėpė su keturiais tūriniais stoglangiais. Perstatymas nebaigtas, konservuota. • Planuotos paskirtys: viešo maitinimo patalpos su „banketinėmis“ salėmis, Vilniaus istorijos archeologijos muziejus. • Pritaikant Vilniaus istorijos archeologijos muziejui, planuota atstatyti buvusias gotikines pertvaras (gatvės korpuse), todėl išgriauti klasicistines pertvaras per visus aukštus. Sapiegų statytoje barokinėje dalyje (R fligelis) numatyta restauruoti kiemo fasadą. Siūlyti du gatvės

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1. V. 1998, Nr. 270 3. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 322 Tyrimai 1. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 priekinės dalies fragmentinės restauracijos projektiniai pasiūlymai (kalkės), IV d., 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7678 2. Klibavičiūtė I. Vilnius, Vokiečių 10: pastato paminklosauginės, urbanistinės, architektūrinės, projektavimo techninės ir finansinės sąlygos, 1998, PRI, F. 5 B. 7332 3. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2004, KPCA, S1012 4. Lasavickas S. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 1981-1982 m. vykdytų architektūrinių tyrimų ataskaita, I d. „A“, 1982, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 1984 / VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7670 (kalkės 7671) 5. Lasavickas S. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 projektiniai pasiūlymai priekinę namo dalį pritaikyti Vilniaus m. istoriniam archeologiniam muziejui, V d., 1982, KPCA, F. 5

fasado sutvarkymo variantai: I. palikt tokį koks yra, tik vieną langą virš įvažiavimo užmūryt ir taip išskirti gotikinę ir klasicistinę dalis. II. atstatyti ir barokinių langų angas; gotikinio pastato fasado (V pusė) restauracijai nuardyti klasicizmo laikotarpio piliastrus ir restauruoti buvusias gotikines langų angas, klasicistinį karnizą palikti. Gatvės korpuso kiemo fasade buvusį gotikinį bokštą numatoma atstatyti, remiantis žymėmis, namo bruožų ir analogijų keliu. • 1986 m. numatyta Nr. 10 name įrengti vaikų kavinę su baseinu vandens gyvūnams I a. vestibiulyje. Baseino cokolis iš granito ar marmuro, stiklo sienos. I a. vestibiulio interjere vyrauja veidrodis, marmuras. Viduje ir fasaduose esančios architektūrinės detalės restauruojamos, restauruojami fragmentai skiriasi. Įėjimai ir vartų anga aptaisoma granito apvadais. Fasadai tinkuojami ir dažomi. Saugomos architektūrinės detalės ir konstrukcijos, įtrauktos į saugotinų sąrašą restauracijos darbo projekte. • 2000-2002 m. vykdyta restauracija, pritaikytas politikos mokslų institutui. Gotikinių rūsių mūras konservuotas; I a. skliautuotų patalpų polichromija restauruota.

Ap. 1 S.v. 1901 / VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7679 (kalkės 7680) 6. Lasavickas S. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 priekinės dalies fragmentinės restauracijos projektiniai pasiūlymai, IV d., 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7677 (kalkės 7678) 7. Lasavickas S. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 vykdytų 1981-1982 m. architektūrinių tyrimų ataskaita, II d., 1982, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 1837 / VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7674 (kalkės 7675) 8. Lasavickas S. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 1981-1982 m. vykdytų architektūrinių tyrimų ataskaita, I d. „B“ (XVII a. priestato prie I-mo gotikinio namo langų išsidėstymas), KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 1900 // VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7672 (kalkės 7673) 9. Laucius G. Gyvenamо namо Vilniuje, Muziejaus g. 10 architektūrinis statybinis restauracijos darbo projektas, 1982, VAA, F. 2 B. 1082-4 10. Laucius G. Gyvenamo namo Vilniuje Muziejaus 10 priekinės dalies fragmentinės restauracijos ir pritaikymo projektiniai pasiūlymai, IV A dalis, 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7684 11. Lisanka M. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 vykdytų 1981-1982 m. architektūrinių tyrimų ataskaita, III d., 1982, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 1847 // VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7676 12. Stulpinas R., Klibavičiūtė I., K. Kojelis Vilnius, Vokiečių 10: restauravimas ir pritaikymas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto patalpoms, 2000, PRI, F. 2 B. 1082-5 13. Vaitulevičienė E. Gyvenamo namo Vilniuje, Muziejaus g. 10 pirmo aukšto dviejų patalpų polichrominių paieškų ataskaita, 1986, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 2998 / VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7681 14. Vilnius, Muziejaus 10, korp. 1, 2, gyvenamas namas, AS, „Komprojektas“, 1987, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1043 15. Vilnius, Muziejaus 8, 10, korp. 1, 2, bistro, „Komprojektas“, 1987, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1040 16. Vilnius, Muziejaus 10, Vaikų kavinė, EL, „Komprojektas“, 1986, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1047

Vokiečių g. 12

Namas Neįrašytas į registrą

Gyvenamoji

• Per II P. k. nenukentėjo. • „Komprojekto“ 1975-1978 m. perstatymo projektas: numatyta prakirsti pravažiavimą per V kiemo korpusą į

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai,

Kvartalas – 61 Posesija – 313

Vokiečių g. 14 kiemą. Iš kiemo (V korpusas) visiškai keičiamas I a.: durys, dideli langai užmūrijami, kiti mažinami. II a. užmūrijami dideli langai, daromi maži, dalis mažųjų paliekama. To pačio korpuso fasade iš Vokiečių g.14 kiemo prakertama trylika langų (iki tol buvo vienas) ir trejos durys. P korpuso kiemo fasade taip pat užmūrijama pirmo aukšto dideli langai, daromi mažesni. Pagrindinis fasadas: II a. paliekamas esamas angų užpildymas, pagal restauracijos lapą ( nors schemoje numatyta II a. įrengti du langus vietoj vieno didelio). Vidaus erdvė visiškai keičiama, mūrijama daug naujų vidaus pertvarų, daugiausia – I a. Perdengimai rūsyje paliekami, tarpaukštiniai – nauji g/b. Rūsys daromas pagal restauracijos projektą (t.y. griauti ir statyti nenumatyta), išskyrus II įėjimą. Tarpposesijoinės sienos su Vokiečių g. 10 restauracija pradedama su Vokiečių g. 10 remonto darbais. • 1977 m. perstatymo projektas suderinta su Vilniaus m. Kultūros paminklų apsaugos inspekcija: nurodyta kiemo fasadą ne apdailinti raudonomis plytomis, o tinkuoti. • 1981 m. atliekami architektūriniai tyrimai, tačiau pavėluotai, nes jau vykdomi statybos remonto darbai. • PKI 1981 m. restauracijos pasiūlymai: išlaikyti pastato tūrį; restauruoti fasado „eklektinį“ dekorą, balkono ir stogo karnizo groteles; restauruoti ar atidengti I a., rūsio arkines nišas, arkas, durų angas ir švieslangių angas su arkinėmis sąramomis, atstatyti išlipimą; išsaugoti rūsių skliautus. Buvusios vežiminės vartų vietose palikti nišas, jose įrengti langus. Nurodyta nekapoti inžinierinės įrangos nišų, vagų, kanalų tarpposesijinėse sienose, o juos primūryti; nedarkyti skliautuotų gotikinių, barokinių rūsių naujomis pertvaromis sandėliukams. • 1982 m. restauracijos darbo brėžiniai suderinta su Vilniaus m. Kultūros paminklų apsaugos inspekcija. • Iš esmės, atitinka restauracijos pasiūlymus. Naujai kertant angas nežaloti natūroje fiksuojamų architektūros elementų – nišų su arkinėmis sąramomis; nišos atstatomos, restauruojamos, atidengiamos, išimant klasicistinį užmūrijimą; nurodyta patraukti naują pravažiavimą (V korpusas), taip išsaugant nišą; Tarpposesijinėje sienoje naujai kertamas I a. angas aprėminti tinko apvadu, o I a.

gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 324 Tyrimai 3. Gyvenamas namas Vilniuje, Muziejaus g. 12, restauracijos darbo brėžiniai, 1982, VAA, F. 2 B. 58-864 4. Urbonienė E. Gyvenamas namas Vilniuje, Muziejaus g. 12, priešprojektiniai darbai, restauraciniai pasiūlymai, 1981, VAA , F. 1019 Ap. 11 B. 7688 5. Urbonienė E. Gyvenamas namas Vilniuje, Muziejaus g. 12, priešprojektiniai darbai, architektūriniai tyrimai, 1981, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7689 (7690) // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 1590 6. Vilnius, Muziejaus 10, 12, gyvenami namai, apmatavimai, AS, 1975-1978, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1048 7. Vilnius, Muziejaus 10, 12, 14 gyvenami namai, AP apmatavimai, 1977, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1046 8. Vokiečių 12 Vilnius, paminklosauginis įvertinimas, 1994, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, T-303 9. Žiauberienė D. Vilnius, Vokiečių 12: kiemo fasadų spalvinis sprendimas, 1996, PRI, F. 2 B. 58-1526

mūras netinkuojamas, virš jo – eilė čerpių. Rūsyje atstatoma arka, palangė, arkinė sąrama, išlipimas. • Dalinai pakeistas išplanavimas, pakeistos perdangos į g/b plokštes. Likę vertingiausia –gotikinių rūsių liekanos, tarpposesijinės sienos, fasadas.

Vokiečių g. 14 Kvartalas – 61 Posesija – 314

Neįrašytas į registrą

Gyvenamoji

• „Komprojekto“ vykdomas kompleksinis kapitalinis

remontas 1977 m.

• Pertvaros rūsyje mūrijamos plytų. Naujos mūro sienos iš silikatinių plytų, perdengimai g/b surenkami. Tarpaukštiniai perdengimai nauji. Pristatomas III a. pagal esamo namo kontūrą, langai mūrijami pagal II a. langų angas. Naujai mūrijama daugelis vidaus pertvarų, pietinė dalis, Vokiečių g. fasadas. Iš esmės, lieka senosios tik Š pastato pusė, dalis kapitalinių sienų, tarpposesijinės sienos. Sujungiamos I a. patalpos palei gatvę su Vokiečių g. 16 • 1987-1980 m. pagrindiniame fasade keičiamas I a.: esamos angos užmūrijamos, langai ir durys įstatomi pagal II a. langų angas. Fasadas tinkuojamas, padarant išilginį rustavimą. • 1990 m. fasadas keičiamas pirmo aukšto ribose.

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 325-326 Tyrimai 1. Vilnius, Muziejaus 14, gyvenamas namas, AS, ŠV, VK, EL, D, „Komprojektas“, 1977, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1051 2. Vokiečių 14, 16 paminklotvarkos sąlygos, Vilnius, 2001, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, 3034, 3034 a

Vokiečių g. 16 Kvartalas – 61 Posesija – 315

Namas

Valstybės saugomas 754 S847 AtR48

XVI a. pr. XVIII a. II p. Pagrindinis fasadas klasicistinis Perstatymo autorium galėjo būti M. Knakfusas ar L. Gucevčius

Gyvenamoji

• Per II P. k. nuniokojo gaisras. Po karo atstatytas (išskyrus tarp R ir P korpusų). • 1961 m. kapitališkai remontuotas. Virš trečio aukšto padaryta gelžbetoninė perdanga ir pažeminus II a. lubas įrengtas techninis aukštas. Tokiu būdu techniniame aukšte atsidūrė II a. lipdybiniai karnizai, sijų lizdai. Pakeistas patalpų išplanavimas, perdangos. I a. patalpa palei gatvę sujungta su Vokiečių g. 14. • 1977-1980 m. Statomas naujas korpusas palei sklypo ribą su Vokiečių g. 14, tarp dviejų po pokario griovimų nesusijungiančių korpusų. Vykdant statybos darbus atrastas rūsys (balinamas ir daromos mūrinės pertvaros). Statant naudojami esami pamatai. Likę statiniai neremontuoti, tik Vokiečių g. fasado I a. langų angos keičiamos: mūrijami pagal II a. langų ašis. • XX a. 10 deš. I a. įrengti vitrininiai langai, stiklinės durys į parduotuves.

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 202 2. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1. Vilnius, 1998, Nr. 272 3. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 325-326 4. Vilniaus architektūra, V. 1985 Nr. 136 Tyrimai 1. Dokumentų byla apie Vilniaus miesto Muziejaus g. 16/14 namą Atr-48, 1959, KPCA, F. 3 Ap. 1 B. 412 2. Kazlauskas A. Istoriniai tyrimai, 1974, PRI, F. 5-1180 3. Kunigėlis S. Vilnius, Vokiečių 16: Naujo rūsio įėjimo projektiniai pasiūlymai. Žvalgybiniai architektūriniai tyrimai, 1999, PRI, F. 5 B. 7430 4. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2003, KPCA, S847 5. Pastato Vilniuje Vokiečių 16 lipdyba iki restauracijos // Spudas V. 1975-1979 m. Atliktų įvairių objektų fotokopijos, fotofiksacija, 2000, PRI, F. 9 B. 200 6. Vilnius, Muziejaus 16, gyvenamas namas, AS, ŠV, VK, EL, D, „Komprojektas“, 1977, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 105

7. Valainienė R. Vilnius, Vokiečių 16 bt. 12 polichrominiai tyrimai, 1999, PRI, F. 5 B. 7100 8. Valainienė R., Kazlauskaitė E. Vilnius, Vokiečių 16/ 14-12 interjerų žvalgomųjų polichrominių tyrimų ataskaita, 1999, PRI, F. 5 B. 7675 9. Valainienė R., Kazlauskaitė E. Vilnius, Vokiečių 16/ 14-12 polichrominių tyrimų spalvinės dekoro kopijos su spalvų pavyzdžiais. Spalvinės dekoro retrospekcijos, 1999, PRI, F. 5 B. 7676 10. Vilnius, Vokiečių 16, taupomoji kasa, AS, ŠV, VK, EL, „Komprojektas“, 1990, VAA, F. 1070 AP. 11 B. 1544 11. Vokiečių 14, 16 paminklotvarkos sąlygos, Vilnius, 2001, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, 3034, 3034 a

Vokiečių g. 18 Kvartalas – 61 Posesija – 316

Namas Neįrašytas į registrą

1964 V. Dvariškis

Gyvenamoji

• Per II p. k. nežymiai pažeistas • Pamatai panaudojami esami, juos numatyta ištirti ir sutvirtinti.

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 327 Tyrimai 1. Vilniaus senamiesčio 61 kvartalo Muziejaus ir Kretingos gatvių kampo užstatymo projektinė užduotis, 1964, VAA, F. 2 B. 58-381

Vokiečių g. 18a Kvartalas – 31 Posesija – 370

Namas Neįrašytas į registrą

1974-1976 K. Gibavičius

Gyvenamoji

• Tyrinėjant esamus pamatus paaiškėjo sklypo užstatymo etapiškumas. Gotikiniu periodu pastatyti keturi pastatai vėliau sujungti į vieną. Šį istoriškai susiklosčiusį pastato statybos etapiškumą ir stengiamasi pabrėžti projektuojant naują Paminklų restauravimo valdybos gyvenamą namą. Seniausi užstatymo periodai akcentuojami pakeliant pastato aukštingumą tose vietose iki trijų aukštų. • Naudojami esami pamatai. Kur nepakankamai tvirti senieji, ar neturi istorinės vertė – statomi nauji • Restauruojami esami laiptai į rūsį dvejose rūsio patalpose; prakertamos dvi angos sujungiant rūsius; mūrijama keletas naujų pertvarų ir išorinių rūsio sienų. • Pirmam aukšte įkuriama juvelyrinių dirbinių parduotuvė, vienai prekybos salei panaudojamas rūsys su barokiniais skliautais. Kitos rūsio patalpos – sandėliai ir techniniai rūsiai. Likusios pastato patalpos gyvenamos. • Projekte numatyta arka tarp abiejų 18 ir 18 a namų, per Mikalojaus gatvę.

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, V. 1991, p. 202 2. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 328 Tyrimai 1. Gibavičius K. Paminklų restauravimo valdybos gyvenamas namas Muziejaus 18. I t., darbo brėžiniai, architektūrinė –statybinė dalis. 1973. VAA F. 2 B 51-103 2. Gibavičius K. Paminklų restauravimo valdybos gyvenamas namas Muziejaus 18, techninis darbo projektas, architektūrinė dalis, 1974, VAA, F. 2 B. 58-664 3. Racevičienė J. Buvęs gyvenamas namas Muziejaus g. 18 (pos. 370), archeologiniai tyrimai, 1972, F. 1019 Ap. 11 B. 7692 4. Buvusių gyvenamų namų planai Vokiečių 11 (Muziejaus 18) ir Šv. Mikalojaus g. 3 (Kretingos g.) XX a. I p., VAA, F. 9 B. 68 5. Racevičienė J. Gyvenamas namas Vilniuje Muziejaus g. 18, istorinės žinios, 1972, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 163 // KPCA, F.

5 Ap. 1 B. 519, 284 6. Radavičiūtė B. Vilnius Vokiečių g. 18. gyvenamas namas, genplanas, tvoros ir vartų darbo projektas, 1988, VAA, F. 2 B. 51-216

Vokiečių g. 20

Kvartalas – 31 Posesija – 371

Evangelikų liuteronų bažnyčia

Valstybės saugomas 1081 G363K1 AtV64 Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ir namų kompleksas (27336 G363K)

XVI a., Sakralinė

• Per karą sudegė stogas ir medinės perdangos, todėl skliautai sudrėko, suskilinėjo. 1954 m. atiteko Mokslinėms restauracinėms gamybinėms dirbtuvėms ir perstatyta. Projekto autorius – arch. J. Šeibokas. Norėta „kaip galima mažesniais pakeitimais gauti kuo didesnį gamybinį plotą“. Manyta, jog racionalu įrengti perdengimą navoje iš g/b balkių ir g/b plokščių, balkiai dėti ant stulpų (kolonų). Taip suskaldyta vidaus erdvė, įrengiamos naujos pertvaros. Iškirsta nauja vartų įėjimo anga į bažnyčią. Stogas projektuotas prisilaikant buvusio stogo aukščio ir kontūro. Po perstatymo pritaikytas I a. stalių ir skulptorių dirbtuvėms, II a. – sporto salei, vėliau – restauratorių dirbtuvėms. • Sunaikinti vargonai, chorų barjerai, sakykla, krikštykla, suolai, ložių drožyba. Išliko pagrindinio altoriaus architektūrinė kompozicija (sunaikintos skulptūros). Altorius buvo atskirtas metaliniu tinklu, todėl išliko geriausiai (gipsatūros geroje būklėje buvo dar 1982 m.). • Bažnyčia grąžinta liuteronų bendruomenei ir 1992-1995 m. perstatyta. Autorius – arch A. Katilius. • Demontuojama g/b perdanga ir nugriaunamas priestatas vakarinėje dalyje (statytas 1954 m.), atkuriama vidinė kiemelio erdvė, atstatomas įėjimą į bažnyčią per varpinės bokštą, atmūrijamas langas altoriaus vidury. Natūroje išlikusių architektūrinių formų: langų ir durų angų, laiptelių, įėjimų, atidengimas ir restauracija. Gotikinis rūsys restauruojamas, iškeliamas šiluminis mazgas. Rytų fasado sprendimo variantai: parodyti ankstesniųjų amžių architektūrinius elementus. • 1992-1994 m., atkurtas beveik visas barokinis interjeras: altorius, sakykla, vargonų tribūna. Centriniame altoriuje vykdyti konservavimo restauravimo darbai. Siekta pagal ikonografiją, natūrą, tyrimus atkurti pagrindinius interjero elementus, suskurtus J. K. Glaubico (1739-1742). Siūlomas pilnas interjero atstatymas, tačiau jį vykdyti etapais.

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 202 2. Lietvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1, Vilnius, 1998, Nr. 273 3. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 329 4. Vilniaus architektūra, V. 1985 Nr. 137 Tyrimai 1. Dokumentų byla apie Vilniaus buvusią evangelikų-liuteronų bažnyčią (Muziejaus 18/12) Atv-64. 1951-1955 m., KPCA, F. 3 Ap. 1 S.v. 413 2. Kultūros paminklai Vilniuje: buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia Muziejaus g. 18. 1978, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 1119 3. Šeibokas J. Liuteronų kirchė Muziejaus g. 9 Vilniuje, pritaikymas stalių skulptūros dirbtuvėms, projektinė užduotis, 1954, VAA, F. 2 B. 51-5 4. Šeibokas J. Liuteronų kirchė Muziejaus g. 9 Vilniuje, darbo brėžiniai, architektūrinė statybinė dalis, 1954, VAA, F. 2 B. 51-6 5. Šeibokas J. Liuteronų kirchė Muziejaus g. 9 Vilniuje, darbo brėžiniai, architektūrinė statybinė dalis, 1955, VAA, F. 2 B. 51-11 neperduota 6. Kojelis K. Vilnius, Vokiečių g. 18, 20: evangelikų liuteronų kirkchė ir bendruomenės namai. Orientacinis remonto, restauravimo, pritaikymo darbų kainos skaičiavimas, 1991, VAA, F. 1 B. XVII-6518 7. Firkovičius R. Buvusi Evangelikų liuteronų bažnyčia Vilniuje Muziejaus g. 18, istoriniai tyrimai, 1978, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7693 / F. 5 Ap. 1 B. 1119 8. Gasperavičienė S. Vilnius Vokiečių g. 18/12 buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia ir pastatas Vokiečių g. 20, istoriniai meniniai tyrimai, 1990, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7694 (kalkės - 7695) 9. Gendrėnas G. Vokiečių 18, 20 archeologinė priežiūra, 1995, PRI, F. 5 B. 6867 a 10. Valeckas R. Vilnius Vokiečių g. 18/12, Evangelikų liuteronų

kirkchė, architektūriniai tyrimai, 1992, VAA, F. 2 B. 417-9 11. Telksnienė E. Vilnius Vokiečių g. 18 Еvangelikų liuteronų bažnyčia, centrinio altoriaus tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų technologinės rekomendacijos, 1992, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7696 12. Rauckienė N. Vilnius Vokiečių g. 18/20 Evangelikų liuteronų bažnyčia, mūro ir tinko tyrimai, konservavimo-restauravimo darbų technologinės rekomendacijos, 1990, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7697 13. Zonnas V. Vilnius Vokiečių g. 18, 20 Evangelikų liuteronų bažnyčia ir gyvenamieji namai, konstrukcijų tyrimai, 1990, VAA, F. 2 B. 417-2 / Gineikšteinas B. , KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 3862 14. Simanavičius Ž., Lasavickas S. Liuteronų kirchė Muziejaus g. 9 Vilniuje, architektūriniai apmatavimai, 1954, VAA, F. 2 B. 51-4 15. Vilnius Vokiečių g. 18/12 architektūriniai fotogrametriniai apmatavimai, 1991, VAA, F. 2 B. 417-7 16. Laucius G. Vilnius Muziejuas g. 18/12 skulptorių dirbtuvės, techninis darbo projektas, architektūrinė statybinė dalis, 1971, VAA, F. 2 B. 51-87 17. Vilnius Vokiečių g. 18 A Evangelikų liuteronų bažnyčia, restauravimo koncepcija ir interjero eskizinis projektas, 1992, VAA, F. 2 B. 417-10 18. Šližys K. Liuteronų kirchė Muziejaus g. 9 Vilniuje, stogo atstatymo darbo brėžiniai, 1954, VAA, F. 2 B. 51-1 19. Oleka V. Liuteronų kirchė Muziejaus g. 9 Vilniuje, bokšto vėjarodžio projektas, 1955, VAA, F. 2 B. 51-3 20. Vokiečių 18 Evangelikų liuteronų bažnyčia: archeologinių tyrimų ataskaita, 1995. PRI F. 5 B. 6867 21. Rusteika B. Vokiečių 18/20 evangelikų liuteronų kirckė, inžineriniai-geologiniai tyrimai, 1993, PRI, F. 2 B. 417-11 22. Klimavičiūtė R. Vokiečių 20 evangelikų liuteronų bažnyčia ir bendruomenių namai: fasadų restauravimo darbo projektas, I dalis, eksterjeras, 1992, PRI, F. 2 B. 417-14 23. Klimavičiūtė R., Katilius A. Vokiečių 20 evangelikų liuteronų bažnyčia, restauravimo kompleksinė projektinė dokumentacija, interjeras, bažnytiniai baldai, 1995, PRI, F. 2 B. 417-17 24. Straševičienė I. Vokiečių 20 evangelikų liuteronų bažnyčia pagrindinio įėjimo durų atkūrimo pasiūlymai, 1995, PRI, F. 2 B.

417-12 25. Straševičienė I. Vokiečių 20 evangelikų liuteronų bažnyčia pagrindinio įėjimo vidaus durys, 1995, PRI, F. 2 B. 417-13 26. Klimavičiūtė R., Katilius A. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, Vokiečių 20, restauravimo kompleksinė projektinė dokumentacija: I dalis, eksterjeras, 1995, PRI, F. 2 B. 417-15 27. Valeckas R. Evangelikų liuteronų kirkchė, žvalgybiniai architektūriniai tyrimai, 1991, VAA, PRI, F. 2 B. 417-5 28. Klimavičiūtė R., Katilius A. Vokiečių 20 restauravimo kompleksinė projektinė dokumentacija: Interjero darbo brėžiniai, 1995, PRI, F. 2 B. 417-16 29. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2002, KPCA, G363K

Vokiečių g. 20 Kvartalas – 31 Posesija – 371

Rytų namas ir Pietų namas

Valstybės saugomas 1082 G363K2 AtV65 ir 27337 G363K3 Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ir namų kompleksas (27336 G363K)

XVI, XIX a

Gyvenamoji

• 1982 m. 31 kvartalo tyrimuose teigiama, kad Vokiečių g. namai 20, 22, 24 nebuvo remontuoti per paskutinius keturiasdešimt metų (B. 4609) • 1988 m. pradėtas gatvės fasado remontas. Paruošiamųjų darbų eigoje atidengti freskų fragmentai. Darbai sustabdyti. Atlikti fasado architektūriniai ir polichrominiai, cheminiai tyrimai ir paruoštas fasado restauravimo projektas. Numatomas vertingų architektūros fragmentų restauravimas bei sieninės tapybos restauravimas-konservavimas. Fasado restauravimo–sutvarkymo projektas: fasadą tinkuoti, parodyti du jo perstatymo fragmentus: sgrafitą ir renesansinį–gotikinį mūrą su tapyba apskritose nišose. Iškėlus gyventojus, numatyti architektūriniai tyrimai, pastato restauracija. • 1990 m. konstrukcijų tyrimai: pastatams buvo atliktas nekokybiškas stogų konstrukcijų bei dangų remontas, dalinai atliktas kosmetinis fasadų remontas ir gatvės fasado fragmentinė restauracija. • V ir P namai restauruoti 1992-1995 m. Autorius –arch. A. Katilius. XIX a. architektūriniai elementai ir vidaus planinė struktūra pasirenkama restauravimo atspirties tašku. Esant sąlygoms ir pakankamai duomenų, restauruotini priminiai XV-XVI, XVII architektūriniai elementai arba fragmentiškai eksponuojamos jų liekanos. • Atidengti, restauruoti buvusių angą į įvažiavimą, 1999 • Restauruojamas fasadas 1998 • 2001 m. Pietų namo pietų ir vakarų sparnai negyvenami, avarinėje būklėje. Konservuojami, restauruojami,

remontuojami, pritaikomi senelių globos namams.

1. Firkovičius R. Vilnius Muziejaus g. 20, istoriniai tyrimai, medžiaga sąvadui, t. I, 1977, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 250 (istoriniai planai – II t., F. 5 B. 1584) // F5 Ap. 1 B 907 pos 371 2. Valeckas R. Vilnius Vokiečių g. 20 korpusas 03, Evangelikų liuteronų bendruomenės namai, žvalgybiniai architektūriniai tyrimai, 1991, VAA, F. 2 B. 417-3 3. Vilnius Vokiečių g. 20, fasado polichromijos tyrimų ataskaita, 1988, VAA, F. 2 B. 58-1105 4. Radavičiūtė B. Vilnius Vokiečių g. 20 architektūrinė statybinė dalis, fotogrametrija, 1988, VAA, F. 2 B. 58-1104 5. Davolienė J. Vilnius Vokiečių g. 20 architektūriniai fotogrametriniai apmatavimai, 1991, VAA, F. 2 B. 417-6 6. Žalytė O., Ribokaitė O. Vilnius Vokiečių g. 20 architektūriniai fotogrametriniai apmatavimai, 1991, VAA, F. 2 B. 417-8 7. Kultūros paminklai pagal LTSR kultūros paminklų sąrašą, T. 1, istoriniai tyrimai, 1976, p. 115-118, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 907 8. Gasperavičienė S. Vilnius Vokiečių g. 18/12 buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia ir pastatas Vokiečių g. 20, istoriniai meniniai tyrimai, 1990, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7694 (kalkės - 7695) 9. Zonnas V. Vilnius Vokiečių g. 18, 20 Evangelikų liuteronų bažnyčia ir gyvenamieji namai, konstrukcijų tyrimai, 1990, VAA, F. 2 B. 417-2 / Gineikšteinas B. , KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 3862 10. Klimavičiūtė R. Vokiečių 20 evangelikų liuteronų bažnyčia ir bendruomenių namai: fasadų restauravimo darbo projektas, I dalis, eksterjeras, 1992, PRI, F. 2 B. 417-14

Atkuriamas Pietų sparno barokinio stogo tūris bei forma. Pirminio pastato tūrio įvaizdžio atkūrimui numatytas kiemo prie pietų sparno esamo paviršiaus pažeminimas iki pastato viduje surastiems pirmo aukšto pirminių grindų paviršiams. Pietų sparno cilindriniu skliautu perdengta gotikinio-renesansinio rūsio struktūra paliekama esama. Vakarų sparno renesansinis cilindriniu skliautu dengto rūsio erdvė dalinai atkuriama, išardant vėlyvą skersinę pertvarą. Rūsių sienų ir skliautų netinkuotas mūras konservuojamas, fragmentiškai restauruojamas, eksponuojamos. Pagal architektūrinių tyrimų duomenis atidengiamos, restauruojamos bei eksponuojamos langų, durų angos, užpildant jas epochinės stilistikos gaminiais. Pietinio sparno rytų fasade atkuriamas karnizas. Vakarų sparno fasade atkuriama tarpaukštinė klasicistinė trauka. Pietų sparno I a. konservuojamas, restauruojamas, eksponuojamas XVIII a. medinių sijų perdanga. Klasicizmo polichromijos keli fragmentai konservuojami bei eksponuojami. Kitų etapų polichromija uždengiama nauja apdaila. Vakarų sparno II a. XVIII a. vid. arkada restauruojama, atstatoma, eksponuojama. Projektuojamas metalo-stiklo konstrukcijos priestatas laiptinei ir liftui. Palėpėje įstatomi „Velux“ tipo stoglangiai.

11. Povilauskaitė U. Vokiečių g. 20, I a. negyvenamos patalpos. Paminklotvarkos sąlygos, 1999, PRI, F. 2 B. 1556-771 12. Povilauskaitė U. Vokiečių g. 20, I a. negyvenamos patalpos architektūriniai tyrimai (žvalgomieji), 2000, PRI, F. 2 B. 417-18 13. Katilius A., Klimavičiūtė R. Statiniai Vokiečių g. 20 Vilniuje (AtV 65) korpuso 03 [Pietų namas] vakarų ir pietų sparnai. Paminklotvarkos sąlygos, 2000, PRI, F. 2 B. 1556-817 14. Vilkončienė N., Vaitkienė R. Pastatai Vokiečių g. 20 Vilniuje (korpuso 03 vakarų ir pietų sparnai) PD. Medienos biologiniai tyrimai ir konservavimo technologija, 2001, PRI, F. 5 B. 7717 15. Vaitiekūnas V. Pastatai Vokiečių g. 20 Vilniuje (korpuso 03 vakarų ir pietų sparnai) PD. Inžineriniai geologiniai tyrimai, 2001, PRI, F. 2 B. 417-19 16. Klimavičienė R., Parasonienė J. Pastatai Vokiečių g. 20 Vilniuje (korpuso 03 vakarų ir pietų sparnai) TP. Avarinės būklės likvidavimo I ir II etapas, 2001, PRI, F. 2 B. 417-20 17. Klimavičienė R., Bitovtas R. Pastatai Vokiečių g. 20 Vilniuje (korpuso 03 vakarų ir pietų sparnai). Senelių globos namai. Techninis projektas. Sklypo planas. 2001, PRI, F. 2 B. 417-21 18. Klimavičienė R., Bitovtas R. Statiniai Vokiečių g. 20 Vilniuje (AtV 65) korpuso 03 vakarų ir pietų sparnai. Senelių globos namai. Techninis projektas. Architektūrinių sprendimų, fragmentinės restauracijos dalis. 2001, PRI, F. 2 B. 417-22 19. Parasonienė J. Pastatai Vokiečių g. 20 Vilniuje (korpuso 03 vakarų ir pietų sparnai). Senelių globos namai. Techninis projektas. Konstrukciniai sprendimai. 2001, PRI, F. 2 B. 417-23 20. Valeckas R. Vilnius Vokiečių g. 20 Evangelikų liuteronų bendruomenės namai, žvalgybiniai architektūriniai tyrimai, 1991, VAA, F. 2 B. 417-4 21. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2002, KPCA, G363K

Vokiečių g. 22 Kvartalas – 31

Šiaurės namas

Valstybės saugomas 1083 G363K4

XVI, XIX a.

Gyvenamoji

• 1982 m. 31 kvartalo tyrimuose teigiama, kad Vokiečių g. namai 20, 22, 24 nebuvo remontuoti per paskutinius keturiasdešimt metų (B. 4609) • 1973 m. Šiaurinio namo šiaurinės pusės rūsiai ir I a. sujungti su Vokiečių g. 24 gatvės korpuso rūsiais ir

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 202 2. Lietvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1, Vilnius, 1998, Nr. 274 3. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai,

Posesija – 372

ir Vakarų namas

AtV66 ir 27338 G363K5 Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ir namų kompleksas (27336 G363K)

pritaikyta restoranui. Prakirtus skliautą įrengtas naujas įėjimas į rūsį. • Vakarų namas (kieme) restauruotas 1996 m. • 1999 m. Šiaurinio namo rūsio patalpų restauracija, pritaikymas. Konservuojami-restauruojami netinkuoti skliautų ir sienų paviršiai, pažemintos rūsio grindys

gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 330 4. Vilniaus architektūra, V. 1985 Nr. 138 Tyrimai 1. Firkovičius R. Muziejaus g. 22 istoriniai tyrimai, medžiaga sąvadui, 1977, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 5343 turiu / KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 895 2. Gyvenamų pastatų Vilniuje, Muziejaus g. 22-24 trumpos istorinės žinios (posesijos Nr. 272-273), 1970, p. 1-3, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 196 3. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2002, KPCA, G363K 4. Liutkevičius V., Žebrauskas V. Vilius Muziejaus g. 22 architektūriniai apmatavimai, 1971, VAA, F. 2 B. 58-500 5. Radavičiūtė B. Vilnius Vokiečių g. 20-22 pastatų spalvinis sprendimas, 1989, VAA, F. 2 B. 58-1138 6. Valeckas R. Rūsio patalpos Vokiečių g. 22, paminklotvarkos sąlygos, 1999, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, 2635

Vokiečių g. 24 Kvartalas – 31 Posesija – 373

Ulricho Hozijaus namų pastatų kompleksas Šiaurės rytų pastatas ir Pietų vakarų pastatas

Valstybės saugomas 1084 G341K AtV67 26988 G341K1 ir 26989 G341K2

XVI a. Nenustatytas

Gyvenamoji

• 1982 m. 31 kvartalo tyrimuose teigiama, kad Vokiečių g. namai 20, 22, 24 nebuvo remontuoti per paskutinius keturiasdešimt metų (B. 4609) •••• 1934-1936 perstatyta arch. S. Siestšencevičiaus, keičiamas gatvės fasado I a. •••• 1973 m. pagal arch. V. Užringio projektą (1968 m., suderintas 1970 m.) namas remontuotas ir iš dalies restauruotas. Rūsyje ir dalyje I a. (I a. tik pietinė ŠR korpuso pusė) įrengtas restoranas „Žemaičių alinė“. Rūsiai padidinti ir sujungti su Vokiečių g. 22 Š korpuso rūsiais. Projektuojamas naujas rūsys kiemo erdvėje virtuvės patalpoms ir virtuvės patalpos kieme, virš naujų rūsių. Prakertamos kelios angos tarp rūsių. Siaurinamos langų ir durų angos į Vokiečių gatvės pusę. Sumūrijamos techninės patalpos kieme. Prakertama anga I a., įrengiamos kelios naujos vidaus pertvaros. •••• 1999 m. perstatomas Pietų vakarų pastato XX a. pr. vienaukštis kiemo korpusas į pusantro su tūriniais ir plokštuminiais stoglangiais, fragmentiškai restauruoti esamų vartų ir langų angas •••• 2005 m. konservuojami, restauruojami, eksponuojami XVI a. mūro ir langų sąramų fragmentai Vokiečių gatvės fasade.

Literatūra ir šaltiniai 5. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 202 6. Lietvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1, Vilnius, 1998, Nr. 275 7. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 331 8. Vilniaus architektūra, V. 1985 Nr. 139 Tyrimai 1. Balkus A. Muziejaus g. 24 „Žemaičių alinė“ architektūrinė statybinė dalis, 1969, VAA, F. 2 B. 58-404 2. Banikonienė M. Gyvenamų pastatų Vilniuje Muziejaus 22-24 trumpos istorinės žinios (posesijos 272-273), 1970, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 144 // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 196 3. Dokumentų byla apie Vilniaus miesto Muziejaus g. 24 namą Atv-67, KPCA, F. 3 Ap. 1 B. 414 4. Karpenkov J., Leskevičius J. „Žemaičių alinė“ Muziejaus g. 24 apmatavimo brėžiniai, 1971, VAA, F. 2 B. 58-459 // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 283 5. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2002, KPCA, G341K 6. Valeckienė D, Valeckas R. Architektūriniai tyrimai 2005, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, T-304 7. Valeckas R. Vilnius, Vokiečių 24 (II kiemo P korpusas),

paminklotvarkos sąlygos, 1999 8. Valužytė J. Vilnius Muziejaus g. 24 istoriniai tyrimai, 1988, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7698 // KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 3361 9. Vokiečių g. 24, Fasado tvarkymo darbų kainos skaičiavimas, 1998, PRI, F. 1 XVII-7156 10. Žiauberis A. Muziejaus g. 24 „Žemaičių alinė“ darbo brėžiniai, 1973, VAA, F. 2 B. 58-586 11. Žiauberis A. Muziejaus g. 24 „Žemaičių alinė“ interjerai ir baldai, 1972, VAA, F. 2 B. 58-577 12. Žiauberis A. Muziejaus g. 24 „Žemaičių alinė“ ir dvylikos vietų kavinės technologiniai ekonominiai paskaičiavimai, 1969, VAA, F. 2 B. 58-411

Vokiečių g. 26 Kvartalas – 31 Posesija – 374

Milerių namas

Neįrašytas į registrą

Gyvenamoji; dabar -administracinė

• 1944 m. sudegė. Po karo nugriaunama (susprogdinama) gatvės ir jam statmenas korpusas viduryje kiemo. 1959 m. atstatomas gatvės korpusas, prisilaikant prieškarinio fasado. Išliko dalis P kiemo korpuso: rūsiai, tarpposesijinė siena (su Vokiečių g. 24), kiemo fasado sienos per visus aukštus. Vidaus erdvė šiame korpuse perplanuota. • Atstatant pakeistos fasado dekoro detalės ir proporcijos. Skiriasi II a. sandriko karnizų traukos, konsolės, laikančios sandriką. Originalioji sandriko apatinė trauka –iš „dantukų“, o dabartinę sudaro „kiaušinio ir strėlės motyvas“. Puošybinė lipdinių detalė tarp konsolių šiuo metu sustambinta, apibendrinanti, o 1913 m. J. Bulhako užfiksuota, turinti XIX a. pr., ampyro stiliaus, bruožų, susidedanti iš stilizuotų palmečių–vėduoklių motyvų, detalizuota. II a. langai virš įvažiavimo mūryti toliau vienas nuo kito, įvažiavimo anga platesnė ir pakeista į kvadratinę iš arkinės. Fasado I a.: durys kitose vietose, dauguma jų neatstatyta, langai sumažinti ir jų mūryta mažiau. • Pastatas pritaikytas fabriko „Batas“ cechams. • 1997 m. architektūrinių tyrimų ataskaitoje rekomenduojama (1) restauruoti buvusį įlipimą iš Vokiečių g., (2) restauruoti pažeistas rūsio lunečių sąramas, (3) restauruoti, konservuoti ir eksponuoti gotikos ir baroko etapų grindinį rūsyje ir I a., (4) restauruoti ir eksponuoti ikigotikinio mūro fragmentą fasade su tinkuoto angokraščio likučiu, (5) restauruoti ir eksponuoti gotikos-renesanso laikotarpių ugniasienę

Literatūra ir šaltiniai 1. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 202 2. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 332 Tyrimai 1. UAB „Batas“ patalpų, esančių Vilniuje Vokiečių g. 26 paminklosauginis įvertinimas, 1994, Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamentas, T-305 2. Zilinskias R., I. Bėčienė, S. Gasperavičienė, Pastatas Vilniuje Vokiečių g. 26. Žvalgomieji architektūros ir polichromijos tyrimai, istorinių tyrimų papildymas, 1997, PRI, F. 5 B. 7159

pastogėje. Vokiečių g. 28/17 Kvartalas – 31 Posesija – 375

Tyzenhauzų ir Fitinhofų rūmai

Registrinis 755 AtR49

XVIII a. II p. Perstatyta architektų: K. Maculevičiaus, A. Mikulskio, V. Malinovskio.1790 m. perstatė Martynas Knakfusas;

Gyvenamoji

• 1944 m. sudegė, po karo ilgai stovėjo be stogo, langų, durų. 1945 m. atstatytas (?). Sprogdinant Milerių namą 3, rytinis, Vokiečių g. korpusas nukentėjo, sugriuvo korpuso dalis nuo Vokiečių g. 26 iki įvažiavimo į kiemą. • 1957 m. perstatymo projekto autorius arch. A. Umbrasas, pritaikyta butams. Nepadaryti architektūriniai tyrimai. Sienoms esant avarinėms ir nesant galimybės išsaugoti, griaunamos. Atstatomos sienos mūrijamos plonesnės už buvusias. Restauruojami gatvių fasadai, „restauruojami“ skliautai vartuose: atstatomi tokie, kokie buvo, iš plytų. Kitur skliautai neatstatomi. Išgriautoji fasado dalis atstatoma pagal išlikusią. Langų karnizų traukos, metopos restauruojamos tokios, kokios yra, Trakų gatvei trūkstami šablonai imami iš Vokiečių g. pusės. Pietinio korpuso pietinėj sienoje (į Vokiečių g. 26 kiemą) II –IV a. iškertamos naujos langų angos. Pastato vidaus erdvė pakeista: pastatyta daug naujų pertvarų formuojančių mažas patalpas, prakirsta daug angų esamose vidaus sienose, nedidelė dalis senųjų sienų visai išgriautos. • Atstatymo darbus atliko Vilniaus statybos trestas, fasadų restauraciją ir apdailos darbus – Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. Paskirta autorinė priežiūra projekto autoriui A. Umbrasaui dar ir todėl, kad atstatymo darbus vykdė Vilniaus statybos trestas, o ne Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. • 1965 m. „Pranešame Jūsų žiniai, kad užrašai („MDCCXC“) virš vartų name Muziejaus g. 28 bus atstatyti po lauko apšvietimo tinklų ant užrašų prakloto kabelio perkėlimo“ 4. • 1993 m. KŪPI vakarinio korpuso „rekonstravimo“ projektas: sutvirtinti korpuso rytinės sienos pamatus ir kai kurių vidaus sienų pamatus. • Atliekant šiuos darbus buvo vykdoma archeologinė priežiūra. Vienoje patalpoje radus vertingų radinių, joje atlikti archeologiniai tyrimai. • 1993 m. atlikta vieno buto architektūriniai ir

Literatūra ir šaltiniai 1. Čaplinskas R. Vilniaus gatvių istorija: Šv. Jono, Domininkonų, Trakų gatvės, Vilnius, 2008, p. 196-205 2. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 202 3. Lietvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1, Vilnius, 1998, Nr. 276 4. Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, Nr. 333 5. Vilniaus architektūra, V. 1985 Nr. 140 Tyrimai 1. Daminaitis V. Vilnius, Vokiečių g. 28/17, 1993 m. sausio-vasario mėn. vykdytų žemės kasimo darbų archeologinės priežiūros-tyrimų ataskaita, 1993, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7700 2. Dokumentų byla apie Tyzenhauzo rūmus Vilniuje Muziejaus g. 28/17, Atr-49, 1956-1965 m., KPCA, F. 3 Ap. 1 B. 415 3. Grabusovas V. Vokiečių 28/17 Tyzenhauszų/Fitinhofų rūmai: paminklotvarkos sąlygos, 1995, PRI, F. 2 B. 1556-385 4. Kaušinienė A. Vokiečių 28/17 Tyzenhauszų/Fitinhofų rūmai: interjerų polichrominių tyrimų ataskaita, 1993, PRI, F. 2 B. 58-1318 5. Pranskūnas J. Vokiečių 28/17 Tyzenhauszų/Fitinhofų rūmai: buto perplanavimo darbo projektas, 1993, PRI, F. 2 B. 58-1320 6. Pranskūnas J. Vokiečių 28/17 Tyzenhauszų/Fitinhofų rūmai: buto perplanavimas, 1993, PRI, F. 2 B. 58-1319 7. Pinkus S. Vietinghoffų (Tyzenhauzų) rūmai Vilniuje, Muziejaus g. Nr. 1 trumpa istorinė apybraiža, 1956, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7702 // KPCA F. 5 Ap. 1 B. 30 8. Purlys E. Vilnius, Vokiečių 28/17 buto 23 architektūriniai tyrimai, 1992, VAA, F. 2 B. 58-1192 9. Umbrasas A. Darbo brėžiniai, architektūrinė statybinė dalis, 1956, VAA, F. 2 B. 55-7

3 Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvės, istoriniai tyrimai, 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4605, l. 33; Purlys E. Vilnius, Vokiečių 28/17 buto 23 architektūriniai tyrimai, 1992, VAA, F. 2 B. 58-1192, l. 6 4 Pranešimas Lietuvos LTSR kultūros ministerijos muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkui drg. J. Glemžai, 1965 m. // Vilniaus senamiesčio... KPCA,

polichrominiai tyrimai Kvartalo

Nr. Tyrimai Kvartalui priklausantys namai

Vokiečių gatvėje

31 1. Banikonienė M. Vilnius 31 kvartalas, Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvės, istoriniai šaltiniai, 1979, VAA, F. 9 B. 193 2. Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvės, istoriniai tyrimai, 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4605 3. Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas (tarp Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvių), istoriniai tyrimai, II d., 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4606 4. Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvės, istoriniai šaltiniai, III d., 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4607 5. Jaloveckas R.Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas, 31 kvartalas, paruošiamieji darbai, 1972, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4608 6. Jarmalavičienė R. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, susipažinimas su objektu, 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4609 7. Jarmalavičienė R. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, susipažinimas su objektu, 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4613 (kalkės) 8. Jarmalavičienė R. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, susipažinimas su objektu (fotofiksacija), 1982, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4610 9. Jarutis R., Turlaitė Z. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, fotogrametriniai apmatavimai, II d., 1979, VAA, F. 2 B. 101-125 a. 10. Jarutis R., Turlaitė Z. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, fotogrametriniai apmatavimai, III d., 1979, VAA, F. 2 B. 101-125 b. 11. Lipkovienė S., Kaplerienė B. Vilniaus 31 kvartalas (tarp Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvių), priešprojektiniai darbai, fasadų polichrominiai tyrimai, 1979, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4614 12. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, statybiniai techno ekonominiai tyrinėjimai, 1970, VAA, F. 2 B. 101-19 13. Žvirblis, Turlaitė Z. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas, fotogrametriniai apmatavimai, I d., 1979, VAA, F. 2 B. 101-125

Vokiečių g. 18 Vokiečių g. 20 Vokiečių g. 22 Vokiečių g. 24 Vokiečių g. 26 Vokiečių g. 28

55 1. Vilniaus senamiesčio 55 kvartalas, statybiniai techno ekonominiai tyrinėjimai, 1970, VAA, F. 2 B. 101-41 2. Vilniaus senamiesčio regeneracija, istoriniai tyrimai, namų anketos, kvartalai Nr. 51-60, Т. 1, Kn. 6, 1972, KPCA, F. 5 Ap. 1 B. 676

Vokiečių g. 2 Vokiečių g. 4

61 1. Kazlauskas A. Vilniaus senamiesčio 61 kvartalas, istoriniai tyrimai, 1974, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4759 / Lipakova S. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas, kvartalas 61, statybiniai techno ekonominiai tyrimai, 1972, VAA, F. 2 B. 101-78 2. Petkevičius L. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalas, zondažai, 1960, VAA, F. 5 B. 91 3. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo fasadų apmatavimo abrisai, 1960, VAA, F. 2 137-5 4. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo pastatų planų inventorinių brėžinių apmatavimai, VAA, F. 2 B. 137-4 5. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo rekonstrukcijos ir sutvarkymo paruošiamasis projektas, aiškinamasis raštas ir techno ekonominiai rodikliai, 1960-1961, VAA, F. 2 B. 137-1 6. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo rekonstrukcija, projektinė užduotis, T. 3, 1961, VAA, F. 2 B. 137-2, 7. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalo rekonstrukcija, projektinė užduotis, T. 2, 1961, VAA, F. 2 B. 137-3 8. Vilniaus senamiesčio VII- Nr. 61 kvartalas, techninis projektas, genplanas, 1972, VAA, F. 2 B. 137-7

Vokiečių g. 6 Vokiečių g. 8 Vokiečių g. 10 Vokiečių g. 12 Vokiečių g. 14 Vokiečių g. 16 Vokiečių g. 18 a.

PRIEDAS Nr. 7. Vokiečių gatvės namų kaita. Ikonografija

2

1944 J.Bulhakas. LCVA. 10105-56

А. R. Čaplinskas. Apie 1965 m. LCVA. 0-117190

2009. V. Pimpytė

4

LCVA. 1080

2009. V. Pimpytė

6

1952m. Privati kolekcija.http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/jpg/8F141.jpg

1983 // Jarmalavičienė R., Mikalajūnienė L. Gyvenamasis namas Vilniuje, Muziejaus g. 6, architektūriniai tyrimai, 1983, VAA, F. 2 B. 1082-1

2009. V. Pimpytė

8

1982. V. Balčiūnas. LCVA. 12009-33

2009. V. Pimpytė

10

1982. J. Šaparauskas // Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2004, KPCA, S1012

1986. LCVA 12877-1

2009. V. Pimpytė

12

1981 // Urbonienė E. Gyvenamas namas Vilniuje, Muziejaus g. 12, priešprojektiniai darbai, architektūriniai tyrimai, 1981, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 7689

2009. V. Pimpytė

14

1944. J. Bulhakas. LCVA. 10105-35

1972. M. Sakalauskas. LCVA. 9836-1

2009. V. Pimpytė

16

1. 1959 // Dokumentų byla apie Vilniaus miesto Muziejaus g. 16/14 namą Atr-48, 1959, KPCA, F. 3 Ap. 1 B. 412

1972. M. Sakalauskas. LCVA. 9836-1

2009. V. Pimpytė

18

1944. J. Bulhakas. LCVA. 10105-66

1959. M. Sakalauskas. // Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas (tarp Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvių), istoriniai tyrimai, II d., 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4606

1972. M. Sakalauskas. LCVA. 9833-4

18a

1944. J. Bulhakas. LCVA. 10105-90

1972. M. Sakalauskas. LCVA. 9791-1

1979. M. Sakalauskas. LCVA. 11146-32

20

1979. M. Sakalauskas. LCVA. 11146-41

1991. M. Sakalauskas. LCVA. 13556-5

2009. V. Pimpytė

22

1979. M. Sakalauskas. LCVA. 11146-51

2009. V. Pimpytė

24

1944 (?) // Dumentų byla apie Vilniaus miesto Muziejaus g. 24 namą Atv-67, be datos, KPCA, F. 3 Ap. 1 B. 414

1972. Vaicekauskas. KPCA. 2753

1979. M. Sakalauskas. LCVA. 11146-65

26

1939 // Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas (tarp Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvių), istoriniai tyrimai, II d., 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4606

1944. J. Bulhakas

1979. M. Sakalauskas. LCVA. 11146-66

28

1944. J. Bulhakas // // Banikonienė M. Vilniaus senamiesčio 31 kvartalas (tarp Muziejaus, Trakų, Kretingos gatvių), istoriniai tyrimai, II d., 1980, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4606

1945-1956. LCVA. 1202

Po 1956 m. // Vilniaus senamiestis. Pastatų fotonuotraukos. VAA. F. 9 B. 50

PRIEDAS Nr. 8. Vokiečių ir Rūdininkų gatvių kampo užstatymo projektai

Dailės parodų rūmų vieta iki užstatymo, nuo Rotušės a. 1956-1965 m. // Vilniaus senamiestis. Pastatų fotonuotraukos.

VAA. F. 9 B. 50

Rūdininkų ir Vokiečių gatvių kampo užstatymo variantas, nuo Rotušės a. 1956-1965 m . // Vilniaus senamiestis. Pastatų

fotonuotraukos. VAA. F. 9 B. 50

Rūdininkų ir Vokiečių gatvių kampo užstatymo variantas, nuo Rotušės a. 1956-1965 m. // Vilniaus senamiestis. Pastatų

fotonuotraukos. VAA. F. 9 B. 50

Rūdininkų ir Vokiečių gatvių kampo užstatymo variantas, nuo Rotušės a. 1956-1965 m. // Vilniaus senamiestis. Pastatų

fotonuotraukos. VAA. F. 9 B. 50

E. Čekanausko projektas // VAA. F. ATD B. 505 (buvusio Architektūros muziejaus rinkiniai)

PRIEDAS Nr. 9. Vokiečių gatvės tvarkymo vizijų kaita 1956-2003 m.

1. A- Kvašys, Bugailiškis. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. 1956. LCVA. 12535-12; B- K. Šešelgis, J. Šeibokas, S. Lasavickas. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. 1958 // Iš Lasavickas S., Šeibokas J., Šešelgis K. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, T. 1, 1958, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4385, l. 70; C- Kvašys, Bugailiškis. 55 kvartalo užstatymas, palei Rūdininkų ir Vokiečių gatves užstatymo projektas. 1956. KPCA. F. 6 Ap. 1 B. 13890

A

B

C

2. Vilniaus senamiesčio detalaus išplanavimo ir užstatymo regeneracijos projekto maketo fragmentas. LCVA. 12535-7

A. Pilypaitis, E. Pilypatienė. 1973. Fragmentas iš Detalaus išplanavimo ir užstatymo projektas // Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas, kalkės, 1973, VAA, F. 1019 Ap. 11 B. 4391

3. 1983 m. konkursinis Meno galerijos Vilniaus senamiestyje projektas. Architektai R. Anusevičius (?) ir V. Mačiulytė. LCVA. 12611-1, 12611-2, 12611-3, 12611-4, 12611-5, 12535-19

4. V. Bakšienės 1985 m. užstatymo vizija, paskutinysis planšetas iš 21. Architektės asmeninis archyvas.

5. V. Bakšienės 2003 m. užstatymo vizija. Architektės asmenins archyvas.

6. Gricius D. Vilnius, Muziejaus gatvės pritaikymas pėsčiųjų zonai, variantai, 1987, VAA, F. 2 B.

58-1061

7. A. Ambraso, A. Trimonio, G. Adlio trys užstatymo projekto variantai. Iš Gasiūnas A. Muziejaus gatvės Vilniuje kapitalinis remontas, priešprojektiniai darbai, susipažinimas su objektu, teritorijos sutvarkymo koncepcija, 1987, KPCA, F. 5 Ap. 1 S.v. 3191

PRIEDAS Nr. 10. Interviu su architektu Augiu Guču (2010-05-12).

Goštauto g. 8, Vilnius.

A. Gučas (A. G.):

Kiek aš atsimenu, ji [sinagoga] buvo taip sudegusi, bet ne tragiškai. Ir ją griovė griovė ir nugriovė.

<...> tai ten, kur Europos viešbutis dar stovėjo ant kampo, jie dar rodė tarsi paliekamą. Tam

projekte dar rodė. Neaiškiai matosi, kad jie nori jį palikti ir nebetęsti iki galo šito pradėto darbo, šito

stalininio. Ir jie dar rodė žydų sinagogą paliekamą, sutvarkomą.

V. Pimpytė (V. P.):

- Ji tuo metu dar buvo likusi, jūs pamenat?

A. G.:

- Taip, ją griovė griovė ir nugriovė, o žydai jau buvo bebandą atsigauti 1945 m., be stogo ji buvo,

apgriuvusi, bet sveikas namas buvo. Paskui įgyvendino šitą. Vėlesniais laikais, kai taip negerai

išėjo, stalininė architektūra labai bloga pasirodė besanti ir jau Vokiečių g. kaip pats blogiausias

variantas, pavyzdys visiems buvo.

V. P.:

- Tai šios idėjos ir pati kaip skaičiau, rekonstrukcijos ekspertinės išvados, buvo mintys kažką

daryti?

A. G.:

- Paskui buvo visokių keisčiausių idėjų – eksponuoti tuos rūsius, bet eksponuoti yra

beprasmiška, griuvėsius tuos eksponuoti, daryti tokį .... vertingas istoriškai buvo neatsimenu

1983 ar 1984 m. buvo konkursas Nacionalinės galerijos vietos.

V. P.:

- 1983 m.

A. G.:

- taip. Ir vienas iš tų projektų buvo toks ilgą ilgą pastatą pastatyti. <...> Po to sekė jau tas mūsų

regeneravimo projektas. Regeneravimo projekte mes darėme rimtus sociologinius tyrimus.

Nežinau, ar aš rasčiau dabar juos. Nes žmonės 1990 m ...

V. P.:

- Manot, kad kontekstas lėmė tokį norą atstatyti?

A. G.:

- Istorinė situacija. Pasirodo, buvo daug žmonių, kurie atsiminė kaip buvo, kurie atsiminė kaip

buvo griaunama ir visa kita, be to, apskritai, atrodė, kad viską čia mes atsikursime. Ir

sociologiniai tyrimai parodė ir mes pasiūlėme tada atstatyti tą gatvę. Mes manėm, kad tuos

namus jau negriaunam, tiesa, kiti manė, kad nugriauti. Mes manėm, kad jie liktų kieme, o mes

iš priekio atstatom, Vokiečių g. atstatinėjam. Kaip nors gožimės prie tų namų, prasikertam ten

kur reikia pirmam aukšte. Nu bet tas atstatymas vyksta lėčiau žinoma. Sunku ten ne vien dėl to,

bet ir su korumpuotais žemės gavimais. Tie dalykai yra nepaprastai sunkiai tvarkomi. Kad gauti

žemę valstybės ar savivaldybės. Kad ir tas skveras priešais prancūzų ambasadą. Arba dar

realesnė vieta, kad atstatyti už ŠMC šitą kvartalą iki Dysnos gatvės. Ten jovalas.

Nediskutuotina, kad jis tiktų atstatyti. Jeigu toliau dėl skvero gali ginčytis, ar ten jo reikia, ar

nereikia, tai čia niekam nebūtų gaila, bet paimk tu tą, padaryk. Valios nėr jokios. Ir visi tie

atstatymai, viskas pačioj pradžioj buvo sutvarkyta. Geriau ar blogiau atstatyta. Dabar tos

pirmosios savivaldybės buvo imtasi ir suformuoti tie sklypukai, kad atstatyti tuos du namus

Didžiojoje gatvėje. 1992 ar 1994, 1995 m. sutvarkė tą reikalą. Dabar ta virtinė namukų, kur

atsirado apačioj Tymo kvartalo. Jie irgi atkurti. Jie nelabai tiksliai, nelabai gerai, bet yra

maždaug kas buvo. Ten yra tas, kas buvo, bet kaip išėjo, kodėl jie prastai atrodo? Pirmiausia

projekte buvo truputėlį kitaip, bet po to užpildė viską, visas tarpuvartes, ir viską, nors turėjo

būti kiemukai, vartai, bromos. Apdaila – mes parašėme, kad reikia iš plytų viską išmūryti, o

paskui tinkuoti. Tai jie tada apšiltino. Žinot, kaip dabar būna. Pradžioj išmūriji, po to dedi vos

ne kartonus, tada nutinkuoji, iš plasmasės išklijuoji visus tuos. Ir jau tada jauti, kad kažkas ne

taip. Dar kas atsitiko ten, kokio pusantro metro auksčio jie ... stovėjo, nes žemę susipylė per tą

laiką, neatkasėm, reikėjo sąlygose parašyti, kad taip ir taip. O šiaip ta namų eilutė yra tokia

buvusi ir tik paskutinis namukas modernios architektūros. Ten buvo tokie vienaauksčiai

sandėliai, mes nutarėme, kad darykit naują pastatą, naujos architektūros. Kad šaukia prieš

juos. Aš tai nematau, urbanistiškai labai gerai atrodo. Ir jeigu jūs žiūrite iš viršaus, nuo

viršutinio kiemo, per viršų dar matosi Užupis ir ...<...> O anksčiau ta dykvietė buvo tuščia,

buvo daug blogiau. <...> O dabar jeigu daugiau ten atstatytų, viskas kas įmanoma, kas yra,

susitvarkytų. O dabar atsirado žydai, kurių buvo ten žemė. Tikrai tie žydai, ta šeima, su

dokumentais su viskuo. Žemė buvo grąžinta. Ir tada nebuvo tiek ...

V. P.:

- Čia 1994 m.?

A. G.:

- Kažkas tokio. Iš karto pardavė. Jie turėjo ne keturis, o tik 2 sklypus, bet kadangi mes

suplanavom, kad tie sklypai nebus į kalną, o būtent už to padarom vėl gatvelę, kaip buvo

ankstesniame variante, ten buvo kanalas 1808 m. plane, tai tą kanalo vietą palikti, atstatyti kaip

kas, tada palikom tą siaurą kvartalą., tarsi toks, koks jis buvo XIX a. pradžioje, o ne XX

a.pradžioje. Nors architektūra jau XX a. pradžios. Ne apie tai aš jums pasakoju, bet vistiek.

Paskui nu Dysnos kvartalas neseniai atsistatė. Kadangi kažkaip ten stovėjo pastatėlis, kuris

kažkam priklausė. Laikinas, bet priklausė. Ir sugebėjo ten tą žemę kažkaip suformuot. Ir tada

atstatėm tą kvartaliuką.

V. P.:

- Kai aš kalbėjau su Bakšiene vakar, minėjo, kad ta gatvė – Vokiečių - yra anomalija ir anksčiau

ar vėliau ji turėtų būti sutvarkyta.

A. G.:

- Mano nuomonė visiškai pasikeitė dėl Vokiečių g. Laikas eina, ir ta architektūra įsigyvena, kur

atrodo baisiai, ją reikia griauti, ji pradeda atrodyti normaliau. Ir tada, kai vienas architektas

projektavo, jis galvojo, stengėsi, dirbo, ir prie to, kas dabar atsitinka, tai šitie namai yra tiek

artimi savo stilistika ir statybos būdu senamiesčio technologijom, kad iš tikrųjų labai normaliai

atrodo. Tai yra jau 60 m. senumo urbanistinis užmanymas ir jis jau įgyvendintas. Toks yra

vertingas. Ir dabar to laikotarpio namus mes vieną po kito jau įtraukinėjam į registrą Vilniuje.

Mokslininkų namai. Čia yra įgyvendinta urbanistinė idėja. Jie norėjo toliau tęsti. Bet buvo

sugalvot – netęsiam, paliekam šitą, Salomėjos Nėries mokyklą užstatom ir toks gabalas. Iš čia

žiūrint – mokykla, už jos bažnyčia, o ten Rotušė, už jos Šv. Kazimiero bažnyčia. Funkcionaliai

labai naudinga miestui, reikalinga tokia, ji puikiai veikia, puikiai dirba, ji buvo tokia

dykvietiška, bet padaryta tokia parkavimo juosta įstriža.

V. P.:

- O kuriais metais?

A. G.:

- 1997 – 1998 m. tada buvo daug pinigų ir mes daug ką padarėm. Tada man atėjo mintis, kad

padaryti per vidurį pėsčiųjų taką, nes ten buvo žolės ir skersi takai.

V. P.:

- Iki 1998?

A. G.:

- Taip. Nutarėm, kad darom taką gerą. Superkam tuos žolynukus ir parkavimo juostą gerą.

V. P.:

- Bet skulptūra Barboros seniau atsirado.

A. G.:

- Ji daug seniau stovėjo. Aš skulptūrą norėjau išstumti iš tos vietos. Ir tas gatveles skersines

padaryt. Bet va, ant vienos kaip tyčia fontanas, ant kitos skulptūra. Aš norėjau ir tą fontaną

velniop. Bet visi buvo prieš. Aš norėjau, kad fontanas lauk, o ta gatvelė perkirstų tą bulvarą. Tai

būtų trauka. Ir Mėsinių gatvelę turėjo perkirsti. Buvau jau su Vildžiūnu sutaręs. Būtume viską

pastūmę prie ŠMC arčiau Rotušės. Ir ji su ŠMC labai neblogai bendradarbiautų ši skulptūra.

Moderni skulptūra su moderniu pastatu. O čia ta gatvelė. Ne, atsiranda kažkoks tipelis, kuris

įkalbėjo Vildžiūną nepasiduoti. Vildžiūnas sako, ne nesutinku. Ir liko taip, kaip buvo. Tą

fontaną reiktų išmesti iš tos vietos. Nieko jis ten neduoda. Gatvytė turėtų eiti, ten važiuoti ar

nevažiuoti visiškai kitas klausimas. O kad ten tie vartai truputį pro šalį Žydų gatvėj, tai

nesvarbu. Galima padaryti gerą perėją. Aš manau, kad Vokiečių g. turi likti tokia, ir manau, kad

ateis toks laikas, kai ši tarybinių namų eilė įsipaminklins.

V. P.:

- O kiek jūs žinote ankstesnių projektų. Aš esu radusi 4. Ar čia visi siūlymai, ar ne visi?

A. G.:

- Gal jau visi, nes aš nelabai daugiau įsivaizduočiau. Aš nelabai atsimenu. Ir tas mūsų tai toks

utopinis buvo.

V. P.:

- Atstatymas?

A. G.:

- Taip. Iš to viso statymo, aš norėčiau atstatyti Sinagogą pagrindinę. Tarp Žydų gatvės irgi kelis

statinius reikėtų atstatyti. Bet kas atsitiks su tais namais, jei jie liks be tokių kiemų didelių.

Realiausia būtų tarp Antakolskio g. ir Didžiosios g. šitą kvartalą. Tai būtų realu, nes ten liko dar

namukų Antakolskio g. Tarp to namuko dviauksčio ir dykvietėlės link Stiklių g. ten galima

tikrai atstatyti. Tai realu iš tos Vokiečių g. aplinkos. Tarp Antakolskio ir Žydų mažiau realu, o

Sinagogą gali būti realu, jei imtis šito. Nes jos yra net apmatavimo brėžiniai.

V. P.:

- Jie sovietmečiu pačioj pradžioj buvo padaryti?

A. G.:

- Ne, tarpukariu. Originalai yra Lenkijoje, Varšuvoje, o kopijas yra pasidariusi Rinkevičiūtė, jei

atsimenate tokią Kaune. <...> Sinagogą vertėtų atstatyti. Galėtų žmogus padaryti žymią karjerą,

jei pabandytų ją atstatyti. Populiarumas miesto pakiltų tarptautiniu mastu.

V. P.:

- O tie antrieji atstatymai 2000 – 2004 m., kai buvo pasiūlyta su senamiesčio detaliuoju planu?

A. G.:

- Ten buvo Zingerio iniciatyva. Jis prastūmė vos ne įstatymą, neprisimenu, kaip ten vadinosi, pro

seimą, ir net vyriausybė programą darė, neprisimenu kaip ten vadinosi, Miknevičienė darė,

„Būdingų žydų kvartalų atkūrimo programa“.

V. P.:

- Bet ar Vokiečių g. lietė?

A. G.:

- Lietė. Ten vėl pripaišė, kad viską statyti. Bet planas ir liko. Jie norėjo uždėti leteną. Bet kur

įsikiša Zingeris, viskas susipainioja. Bet anksčiau buvo priimtas sprendimas neatstatinėt, negu

jie pradėjo žydų kvartalą šitą ideologiją. Miknevičienę susiraskite, tai ten jums duos tos

medžiagos. Tai buvo galima pagal tą koncepciją tą projektą padaryt. Yra netgi toks albumas

didžiulis išleistas. Kas jį turi? Zingeris, jeigu nepametė, bet jis viską pameta. Ten tokie

projektiniai pasiūlymai, toks oficialus leidinys padarytas buvo, didelio formato. Jis lygtai ir

galiotų kaip įstatymas, bet nieks nieko nedaro. Aš manau, kad Vokiečių g. turėtų jau likti.

Pavyzdžiui, kad ir tas namas, kuris yra ant kampo Rotušės aikštėj, Savičiaus gatvėj, toks

Stalino laikų. Koks jis: blogas ar geras, tinka ar netinka senamiesčiui?

- Jis nepastebimas iš tikrųjų, palygint su moderniais namais.

A. G.:

- Tai jum ir čia seni namai ir ten seni namai?

V. P.:

- Man ne, bet daugumai, tai tikrai taip.

A. G.:

- Atrodė man kažkada tai labai baisu: kad čia reikia griaut ir statyt kitą. Ant kampo bent pristatyt

kaip nors ten tą regeneravimo projektą, parodyt, kad jis lieka, bet iš kampo tas namas vienas

galėtų dar atsistatyti. Galėtų, jeigu būtų ūkinis poreikis, būtų gerai galbūt. Bet ne patį jį griauti.

Visai kitaip atrodytų. Mane labai nustebino Romoje. Aš 1999 m. buvau Romoje ir tenai parodė

man kai ką. Kaip pas mus už Pylimo g. būtų, tai ten Romos laikų sienos liekanos. 2 tūkst. metų

senumo. Šalia maždaug 1972 m. universalinė parduotuvė (univermagas), penkiaaukštis.

Charakteringo stiliaus kaip ir pas mus būtų. Kampuotas, be langų. Apačioj vitrinos, ant kolonų.

Jis marmuro plokštėmis apdėtas. Jos pilkos, matinės. Neišvaizdus marmuras. Kaip tinkas

atrodo. Jie nori keisti apdailą, stiklą daryt. Paveldosauga neleido. Liepė daryti iš tos pačios

medžiagos. Jokių fasado keitimo. Interjerą – prašom. Greta prie pat stovi 1957 m. gyvenamas

namas 7 aukštų. Paveldosaugos objektas. Jis gražiai padarytas. Ten ir durys likę, viskas veikia

ir butuose, tas tipas kaip „Neringos“. <...> [toliau –apie kitą projektą] Čia tas geležinkelis, čia

ta terminė stotis kažkaip stovi ant to geležinkelio. Čia yra kvartalas. Viską išgriovė, statys

namus. Dabar statys namus. Daugiaauksčius, kokių 8 aukštų, ar kiek. Vyksta archeologiniai

kasinėjimai. Ten jie kasa, aiškinasi. Aišku, tai Romos miestas. Pora aukštų bus parkingų ir

paskui namas. Jokių požeminių parkingų. Čia kažkokia gamykla buvusi. Iš tos gamyklos

palieka transformatoriaus pastotę kaip naudingą, padaro parkiuką. Ir ten kaip tyčia yra Romos

laikų miesto sienos liekanos. Ją konservuoja. Čia yra vėl pora kvartalų. Čia yra vienaaukštės

kareivinės XIX a. Nieko ne geriau negu mūsų Šiaurės miestelis. Jie restauruoja. Negriauna,

nestato daugiaaukščių namų. Padaro turgavietes. Kiemus perdengia. Dviaukščiuose namuose

daro kažkokias tai įstaigas. Kariumenė išsikėlė visiškai neseniai. Čia toliau eina kvartalas

Viktoro Emanuelio laikų, su kolonomis, grandiozinė architektūra. O ten tose arkadose gatvių

prekeiviai kaip pas mus Pilies gatvėja pardavinėja niekalus. Tai juos sugrūs čia, kad nebeterštų

vaizdo. Matot, net Romoje šito univermago nebūtų leidę aukštinti, kirsti per pusę fasadą stiklu

ir nebūtų leidę keisti apdailos.

<...>

V. P.:

- O jūs žinote konkrečiau sinagogos atstatymo planų, projektų ar buvo?

A. G.:

- 1988 ar 1989 m. buvo konkursas. Tarptautinis. Ką daryti su ta vieta. Buvo pasiūlyta keletas

variantų. Buvo ir pilno atstatymo, buvo tik pažymėjimo. Įvairių variantų buvo. Ir viens buvo

Silezak ir Gordonas. Jie laimėjo pirmą vietą. Jie siūlė ten atkasti. Tas kolonas centrines

atstatyti, skulptūrą. Memorialą padaryt, kažkiek atkast, atstatyt, konservuot. Po to sekė, kad

reikia bandyt daryt, atstatinėt. Gal taip, gal iš viso atstatyt. 1992 m. gegužės maždaug mėnesį

yra savivaldybės tarybos ar tai sprendimas ar nutarimas: pritarti dviejų posesijų Žydų g. tokios

ir tokios atstatymui. Pritarė, kad atstatyti. Bet nieko toliau nevyko, nes pinigų nieks nedavė. Bet

juridinis faktas įvyko.

V. P.:

- O 1983 m. tas galerijų projektas? Kodėl jis taip ir liko tik projektu?

A. G.:

- Laimėjo panašus projektas kaip ir priešais dabartinę prancūzų ambasadą. Mūsų projektas

nelaimėjo. Buvo ieškoma vieta idėjai. Vieni sako čia, kiti sako ten. Mūsų nelaimėjo, bet

valdovų rūmai atsistatė.

<...>

V. P.:

- <...> Mane nustebino Bakšienė, ji sako, kad nors ir rytoj gali pradėt [atstatymą], medžiagą turi.

A. G.:

- Tai turi, visi turi. Medžiaga yra ir tam kvartalui priešais prancūsų ambasadą. Visur viskas yra.

Bet reikalinga kažkokia valia ir sugalvojimas, koncepcija nauja. Tada buvo koncepcija

atstatinėt maksimumą, dabar reikėtų pagalvot.

V. P.:

- O kada atėjo mintys dėl atstatymo? Jau 1985 m.? Bakšienės projektas?

A. G.:

- Tada pradėjo formuotis tokia kryptim, ideologinė. 1988 – 1989 m. buvo dikusijos, sociologiniai

tyrimai, pokalbiai. Inteligentija buvo labai aktyvi. Dabar man atrodo, kad tikslinga statyti už

ŠMC. Man atrodo tinka kvartalas prieš ambasadą prancūzų. Pilies g. erdvė iškreipta, sugadinta.

Nei Rotušė neveikia, kaip veikt turėtų, toj erdvėj, nei Gaono g. , tik gabaliukas ir vėl kažkas.

Visai kitaip atrodytų Prezidentūros aikštė. Ir Būtų, kai iš Rotušės eini – Stiklių, Gaono ir staiga

Universitetas. Dabar negerai. Čia skveras, ten. O dėl Rūdininkų skvero dar reikia pagalvot, ar jį

užstatyt, ar ne. Dabar jis toks labai gyvas. O Vokiečių g. dabar yra kaip Laisvės alėja Kaune.

<...> Bet Vokiečių g. yra puiki. Puikus gyvas daiktas. Su Laivės alėja nepalyginsi.

V. P.:

- Gal buvo susiję, kad Vokiečių g. padaryt panašią į Laisvės alėją?

A. G.:

- Ne. Jos idėja buvo padaryt transporto magistralę.

V. P.:

- Turiu omeny 9 deš.

A. G.:

- 9 deš. Mes manėme atstatyti. O ją tokią nedakepusią padarę dėl to, kad transporto magistarlės

nusprendė nedaryti. Paliko tą seną gatvę. Kitą nutiesė šalia. Padarė. Žolė, kažkokių medžių

pasodino. Bloga pusė atrodė ir ji tokia apleista stovėjo. <...>. O dabar jis yra kaip randas, gautas

per veidą su kardu. Užaugo veidas, užaugo ir randas. Prisimeni, kaip dėjo per veida, per

veidrodį pasižiūri.

V. P.:

- Ačiū.

PRIEDAS Nr. 11

Interviu su paveldosaugininku Jonu Glemža [2010-05-18]

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto auditorija, Universiteto g. 7, Vilnius.

Viktorija Pimpytė (V. P.):

- Kiek Bakšienės projektas turėjo įtakos tolesnėms atstatymo mintims?

Jonas Glemža (J. G.):

- Kad, man atrodo, čia ne vien Bakšienės. Daug buvo variantų ir Bakšienė turbūt viena iš daugelio.

<...> Tai paskutinis generalinis pasiūlymas, tik tiek, kad jis liko tiktai senamiesčio regeneravimo

trečiam projekte. Gučo. Bet minčių, pasiūlymų ir eskizų buvo daugiau, pavyzdžiui, aš tiesiog jums

siūlyčiau, yra daug pasiūlymų, buvo, nes apie tai mąstyta labai seniai, nuo Pylipaičių, turbūt nuo 72

metų projekto. Antrasis senamiesčio regeneravimo projektas. Nes pirmasis rekonstruktinis projektas

nieko nerodė šito. Čia dar ne tas buvo aktualu, nes tiktai buvo baigiami statyti šitie namai. O jau

Pylipaitis pradėjo apie šitą kalbėti ir paskui...Galbūt taip: vienur jūs galite nurodyti, kad tai buvo

tokie konkretūs projektai. Bet buvo ir ne projektai, o konkretūs eskiziniai pasiūlymai, kur buvo

galvojamos vizijos, kaip galėtų būti Vokiečių gatvė atgaivinta istoriniu aspektu. Pavyzdžiui, labai

gerai prisimenu Gučo, bet nelabai Pilypaičio, jeigu jis tenai buvo parodęs pilnai turbūt, kadangi tai

yra generalieji planai, masteliai 1:1000 ten buvo spręsti, kur ? istorinį užstatymą atstatyti.

V. P.:

-Pilypaitis, jis palei raudonąsias...

J. G.:

-Pagal raudonąsias istorines linijas buvo minčių mėginti atstatyti tiktai Vokiečių gatvės...arba idėjos

buvo tokios: atstatyti tiktai gatvių pradžiose. Sakysim, nuo Rotušės pusės atstatyti istorinę erdvę.

Tai variantas, kada nestatomi visi pastatai, bet atstatomi nuo svarbiausių gatvių susikirtimų,

pavyzdžiui, nuo Rotušės pusės pastatėlis, paskui, kur Europos viešbutis buvo prieš S. Nėries sporto

salę. Ir paskui buvo norėta, būtent, kaip dabar fontanas tas stovi, kada praeina Šv. Mikolojaus gatvė,

užakcentuoti tą senąją gatvę susikirtimais su Vokiečių gatve kitų istorinių gatvių, kaip Mėsinių arba

Mikolojaus. Va tose vietose pastatyti pastatėlius, o kitur galbūt palikti ir tarpus. Nes buvo dar tokia

mintis, kad išlaikant dabartinę promenadą, kuri dabar yra vidury Vokiečių gatvės, kad galima

pastatyti pastatą, padaryti arką ir pro tą arką praeini pro tą pastatą ir eini toliau, nepanaikinant...Nes

jau savotiška tradicija tokio praėjimo. Kaip bandyti tą istorinį Vokiečių gatvės atgaivinimą kartu su

pėsčiųjų trauka...kaip atstatyti tas erdves? Ir ypatingai erdvių atstatymas labai aktualus yra nuo

Rotušės. Svarbiausia turbūt pagal kategoriškumą arba pagal reikšmingumą, tai reikšmingiausia

būtų, kad atsirastų pastatas ties rotuše ir atsirastų pastatas nuo Domininkonų arba Trakų gatvės

sankryžos, antraeiliai būtų, jeigu atsirastų šv. Mikalojaus gatvelės ir dar Mėsinių. Čia tik dvi šios

yra. Labai blogai suprojektuotas šis sovietinis penkių aukštų pastatas ignoravo tų gatvių praėjimus.

Galėjo vartus ar tarpuvartes projektuoti gatvių vietoje. Specialiai gi tarpuvartės kitame ašinyje.

V. P.:

-Gal dėl tipinių konstrukcijų ?

J. G.:

-Aš įsitikinęs, kad tiesiog visiškai nekreipė dėmesio. Jos visiškai nesiderina.

V. P.:

-Ambraso projektas buvo toks apie kurį jūs kalbat.

J. G.:

-Taip. Aš dalyvavau idėjiniam šio projekto sumanyme, kadangi tuo metu institute buvau vyriausiu

architektu. Aš kalbu apie 1986 – 1992 m. laikotarpį, kai teko dalyvauti ir talkinti ir Gučui ir

dalyvauti tiesiogiai mūsų tarybos svarstymuose.

V. P.:

-O kodėl ta idėja taip ir nebuvo įgyvendinta?

J. G.:

- Įgyvendinimai kitas dalykas. Dėl trečio projekto buvo kilusios prieštaringos diskusijos. Tai

uždelsė šito projekto tvirtinimą savivaldybėje. Juk projektas paruoštas 1992 m., o dikusijos vyko 2

metus. Ir baigėsi tuo, kad Gučo pasiūlymas liko tik kaip rekomendacija, o patvirtino tik koncepciją.

Dėl to Gučo detalus projektas yra tik rekomendacija, tik tokiu atveju buvo priimtas konsensusas,

kad teikti tvirtinimui ir tik tada sutiko visos prieštaraujančios pusės. Man teko būti metodinės

tarybos pirmininku pagal pareigas restauravimo institute, paskui jau užbaigė Pylipaitis.

V. P.:

- O ankstesni projektai su atstatymais kampų, su tūriu, tik tam tikrais atstatymais, Ambraso

projektas, kodėl jis nesusilaukė dėmesio?

J. G.:

- Regeneravimo projektais reikia vadovautis, bet jei nėra konkretaus užsakovo, o mūsų laikais

užsakovas turi būti labai konkretus: savivaldybė arba privatininkas, o toliau niekas nestūmė šitų

objektų, kadangi senamiesty buvo problemos, kaip su esamais susitvarkyti, Domininkonų

vienuolynui iki šių dienų pavyko tik stogą uždengti, o jis dar atvirom angom, gerai, kad Bernardinai

pernai metais atsidarė. Jei būtų resursų, tai tada iniciatorius galėjo būti savivaldybė. Aš daugiau už

Ambraso projektą, tai tikrai vertas įgyvendinimo. Ištisai atstatyti reikia daug kapitalo ir sudėtinga,

turint omeny, kad ten praeina šiluminės magistralės, maitinančios visą senamiesčio šildymą.

Magistralės buvo pravestos nelabai vykusiai per pastatų rūsius, ne visus, daugiau fligelius. Neturėjo

tuo metu tokios technikos, kur siaurai kastų, ekskavatoriai kasė kuo plačiau. Ten mes turime tik

likučius pastatų rūsių, bet vistiek turime. Vertingiausios dalys buvo prie gatvės, o Vokiečių gatvė

buvo siaura, ta vakarinė juosta kur eina, tai pagal tą gatvę, toj daly nuo gatvės į Promenados pusę tai

tikrai pagrindinės vertingiausios rūsių dalys dar likusios yra. O tų kiemų fligeliai tai visi perkasti.

Sovietiniu metu pagrindinis architektūros žurnalas buvo „Architektūra SSSR“. Viename iš tų

žurnalų apie 1950 m. buvo pateiktas straipsnis apie Vilniaus ateitį ir parodyta perspektyva nuo

Rotušės link Žaliojo tilto kaip didžiulis prospektas, kurio dalies realizavimą matome Vokiečių

gatvėje. Ir tai ta idėja, kad turi būti socialistinis miestas, o čia yra kažkokie tai užkampiai neaiškūs.

Autoriai buvo nevietiniai, o atsiųsti, nes visą architektūrą valdė atsiųsti, niekuo nepasitikėjo, o mūsų

architektūros asai pasitraukė į Vakarus. Buvo teikiama broliška pagalba. Architektūrai vadovavo

rusiškos pavardės, buvo ir lietuviškos, bet surusėjusios.

V. P.:

-Tuo metu, kai planavo Senamiesčio, Vokiečių g. reonstrukciją apie 1953 m.

J. G.:

-Ten buvo ne rekonstrukcija Senamiesčio, ten buvo Vilniaus rekonstrukcija. Vilnius turėjo būti

socialistinis miestas, pagal tipą žiūrėjo į Minską. Senamiestis neatitiko socialistinio miesto, nors

įdomi detalė, gali būti jums naudinga: 1947 m. tuo metu buvo TSRS Architektūros reikalų

komitetas Maskvoje. Jis patvirtino SSRS 20 istorinių miestų sąrašą. Vilnius pripažįstamas kaip

istorinis miestas, kaip Ryga, Talinas. Nebuvo sąmatos. Lietuvoje 1950 m. prasidėjo apsauga, bet čia

priklausė nuo to, kas vadovauja miestui, architektūrai, statyboms. O architektūrai ir statyboms

vadovavo ne iš Lietuvos vietiniai. Sąrašas 20 miestų oficialiai buvo patvirtintas.

V. P.:

- Ar jis turėjo paskui įtakos?

J. G.:

- Kažkur paskui juo remtasi buvo. Vokiečių g. griovimas ir Vokiečių g. pradėti namai sukėlė

kūrybinės inteligentijos tarpe didžiulius procesus. Rašytojai, dailininkai kreipėsi į to meto Lietuvos

sovietinę valdžią dėl Senamiesčio griovimo. Rezultatas – Statybos ir architektūros reikalų komitetas

turėjo organizuoti Senamiesčio rekonstrukcijos projektą, kadangi buvo Architektūros paminklų

inspekcija, tuometiniame Statybos ir architektūros reikalų komitete, aš irgi jos buvęs darbuotojas.

Tas komitetas užsakė 2 projektus: restauratoriams ir Miesto statybos projektavimo institutui.

V. P.:

- Instituto projektą rengė Bugailiškis ir Kvašys?

J. G.:

- Taip. projektai buvo parengti 1958 m. 1959 m. ekspertai įrodė, kad restauratorių geresnis projektas

ir vyriausybė patvirtino restauratorių parengtą projektą, kurio vadovas buvo K. Šešelgis. Tai mano

diplominio vadovas. Ir du architektai buvo Lasavickas ir Šeibokas. Ir dar ten buvo istorikai. Tai

galima pasakyti, kad nuo tada prasidėjo Senamiesčio apsauga. Buvo uždrausta remontuoti Vilniaus

g. rytinę pusę, kad sustabdyti tolesnį Senamiesčio griovimą. Juk buvo numatyta visą Vilniaus g.

išplatinti nuo Vokiečių g. iki Žaliojo tilto. Neleista remontuoti rytinės pusės namų iki pat Gedimino

prospekto. Kai patvirtino šį rekonstrukcijos projektą, vėliau jie pavadino regeneracijos projektu, tai

tada leido remontuoti tuos pastatus ir pagal tą projektą pastatyta sporto salė S. Nėries mokyklos,

kuri yra architektūros ženklas „Stop“. Tai susiję su Vokiečių g. Šis neigiamas Vokiečių g.

rezultatas sukėlė neigiamą reakciją, todėl valdžia užsakė du projektus. Tokio pobūdžio projektas

buvo pirmas Sovietų sąjungoje.

V. P.:

- Dėl protestų, esu skaičiusi Nasvyčio pasisakymą ir Šešelgio, jie labai vieši nebuvo?

J. G.:

- Tuo metu viešumas buvo kitoks. Buvo kreipiamasi laiškais. Kokiais sunku pasakyti, bet žinau,

kad laiškai buvo. Mano šefas, jau amžiną atilsį, sakė, nes jis paruošė programą Senamiesčio

rekonstrukcijos projektui, nes projektavimo institutai buvo gavę užduotį. Tą užduotį formavo

Pilipaitis su pagalba galbūt Šešelgio. Nes Šešelgis ne paveldo, jis urbanistikos figūra Nr. 1 pokario

Lietuvoje. Jis urbanistas, bet tai tas žmogus, kuris organizavo etnografinių kaimų apmatavimus,

Neringos žvejų sodybos apmatavimų su studentų praktika iniciatorius yra jis, buvęs Architektų

sąjungos pirmasis pirmininkas ir buvęs Sibiro tremtinys, pasiūlęs vystyti pramonę ne tik Vilniuje ir

Kaune, bet ir Utenoje, Mažeikiuose, Alytuje, Marijampolėje, periferiniuose centruose, dėl ko

Lietuvoje lietuvių liko apie 80 %, ne kaip Estijoje ir Latvijoje, kurie priėmė tik sostines vystyti.

Atvažiuojantiems patogu kaip Latvijoje ir Estijoje, ten centrinė valdžia, juos parems, o čia reikia

nuvažiuoti į provinciją tolimą.

V. P.:

- Dar grįžtam prie Vokiečių g. Visa erdvė liko ilgą laiką nesutvarkyta, dėl šiluminės trasos tiesimo?

J. G.:

- Minimalus Vokiečių g. sutvarkymas buvo. Paminklų restauravimo institutas išsirūpino

sovietmečio pabaigoje, kaip sumažinti „traukinio“ monotonišką poveikį šių namų, nes jie viena

spalva buvo nudažyti. Mano buvusi studentė Vilija Kniežienė paruošė projektą, gal dar kažkas jai

talkino, kaip spalviniai suskaidyti. Tas projektas buvo realizuotas, jis pavyko ir neatrodė kaip

ištisinis traukinys, svetimu tūriu ir svetimu siluetu įsiveržęs į Senamiesčio struktūrą. Prie Vokiečių

g. reikėtų pridėti ir Šiuolaikinį meno centrą, nes jis Vokiečių g. dalis. Projektavo E. Čekanauskas,

dabar profesorius, sergantis. Jis buvo labai keblioj situacijoj. Buvo likę metai laiko, nes tai buvo

susiję su kažkokiom Spalio revoliucijos metinėm, buvo skirti pinigai ir skubiai projektas ir skubiai

statybos žiemos metu. Ir todėl nebuvo galima atsikasti rūsių. Buvo priimtas sprendimas statyti

gelžbetoninių polių pagalba. Ir pradurti skliautai. Jis buvo įvarytas į kampą. Bet jis tūriais išlaikė

raudonąsias istorines linijas. Su pliuso ženklu yra dar du dalykai: vienas – iš Rotušės aikštės

šiaurinės pusės architektas rado būdą, kad matytųsi Visų Šventųjų bažnyčios varpinė, o antras

pliusas – labai geras pavyzdys iš Vokiečių g. pusės nuo pašto, kur pašto skyrius dabar yra, žiūrint į

dabartinį ŠMC ir Mėsinių g., kaip visiškai nauja architektūra, bet ji susikalba su istorine

architektūra. Aš studentams aiškinu, kaip vienas iš geriausių pavyzdžių, kaip šiuolaikinė

architektūra randa kontaktą ir susikalba. Dar norėčiau pasakyti kitą dalyką, kažkiek dalyvauta buvo

ir mano ir mano pirščiuko pridėta, kad būtų sąjunginis konkursas naujos architektūros istoriniuose

miestuose. Ir Dailės parodų rūmai laimėjo antrą sąjunginę premiją kaip naujas statinys istoriniame

mieste. Pirmą laimėjo nerealizuotas projektas Taškente. Pirmosios vietos būdavo už kažkokį kyšį, o

čia buvo pastatytas. O čia nebuvo jokio spaudimo.

V. P.:

- O buvo daugiau asmenų, kurie projektavo tą kampą?

J. G.:

- Yra vyriausias architektas, o projektuoja architektas,

V. P.:

- Esu mačius daugiau variantų.

J. G.:

- Yra dar ir dabar kaip ten užstatyti toliau iki Rūdininkų skvero. Pats Čekanauskas diplominius

veda, kai užstatyti tą kiemelį ir taip toliau. Aš panašų objektą kaip prototipą radau Hanovery.

V. P.:

- O to pačio laikotarpio?

J. G.:

- Kitokio istorinio bėgio statinia, irgi su kiemeliu. Aš parodžiau Čekanauskui, jis sako – žiūrėk, ir

jie taip padarė. Aš nežinau, kuris pirmas. Galėjo būti ir taip, kad diktavo situacija. Ir dėl apšvietimo

ir t. t.

V. P.:

- Apie atsatymo idėjas XXI amžiuje, ką nors žinote? Bakšienė buvo užsiminusi apie Lukšio

projektą, bet ji pati nieko konkrečiai nežinojo.

J. G.:

- Dėl naujos architektūros ar atstatymo?

V. P.:

- Bet kokiu atveju.

J. G.:

- Galėjo būti gal dėl tos vietos, kur Europos viešbutis. Nežinau. Galėtų Bakšienė tada nurodyti.

Galėjo būti kokių tai. Eurpos viešbutį norėjo statyti prie Rotušės, taip kalbėjo savo laiku prof.

Budreika. Bet tik kalbėjo.

<...>

V. P.:

- Kaip manote, kokia Vokiečių g. perspektyva? Ji tokia liks?

J. G.:

- Kodėl ne. Gali būti konfliktinė situacija. Jie sako, turi būti želdynų, turi būti viešųjų erdvių

senamiesty. Dabar jie šitą plačią pripažino kaip viešąją erdvę. Kaip Rūdininkų skveras. Nors

Rūdininkų skvere dar stovėjo gyvenamieji namai, kuriuos nugriovė apie 1960 m., kadangi labai

galingas buvo miesto vyr. architektas, kurio klausė, o ne paveldo inspekcijos, kurios 4 darbuotojai

visa inspekcija visai Lietuvai 1960 m. ir dar po Trakų pilies atstatymo kritikos...

The thesis of master paper covers the Alteration of Vokiečių Street in Vilnius on Heritage

Conservation Aspect in the 40's of the 20th c. - beginning of the 21st c. During the Second World

War Vokiečių Street and neighboring northern areas had been severely damaged and destroyed

once the War finished. The renewed (i. e. 1953-1955) Vokiečių Street was supposed to be seven to

ten times wider and would have had different composition and details so overall picture would have

opposed to the old side of the Street and rest of the Old town. Such a projection laid foundations for

the future visions of the street redevelopment. These visions would have differed from the past and

would have combined even ignorance of the history of the old street and its interpretative analysis

and reconstruction plans. The new greater projects such as redevelopment of Vilnius city and Old

town conservation affected Vokiečių Street‘s redevelopment.

The changes of the street touched every building, every land plot and every block. The houses

in the southern part of the street have witnessed conservation and the construction in empty land

every decade starting from the fifties to the first decade of the twenty first century. The

development of cultural preservation of the street is analyzed in regards to projects to protect the

Old town.

This paper seeks to present a comprehensive analysis of the development of Vokiečių Street

and to illustrate how the common views towards the street and its historic preservations have

changed from second half of the twentieth century to the first decade of the twenty first century.

The objective of the research is to analyze and determine the changes and their causes. In order to

reach the objective the following points require detailed explanations: i) Development of Vokiečių

Street before the legal Old town protection policy was in place (i.e. 1945-1959) and the causes of

development from the heritage and old town protective policy point of view; ii) 1960-2004 Visions

and plans of redevelopment and conservation of Vokiečių Street and the context of processes of

Vilnius Old town preservation. The attention towards streets and in particular to Vokiečių Street in

these processes; iii) Cultural preservation of Vokiečių Street houses in regards to projects of Old

town reconstruction and regeneration and distinguished ways of conservation for a certain period.

The paper in details analyzes the hypothesis that Vokiečių Street plays important role in

historic preservation not only illustrating socialistic ways of reconstructing Old town but also

overall reflecting development of Lithuanian historic preservation and conservation

The assumed hypothesis proved to be correct as the southern part of the street shows the

development of conservation in Lithuania: Vokiečių Street contains chronology and typology of

conservation; also, it contains typical examples of conservation of dwelling houses and

constructions of new buildings.

The alteration of Vokiečių Street reveals the development of Lithuanian historic preservation.

(1) In the fifties and sixties the protection single extraordinary objects and outer state of buildings

were dominant, for example, opening of Town hall and St Catherine church, destruction of some

blocks around them. (2) In the seventies the Old town was seen as underdeveloped space that

required new constructions; therefore, a boulevard in Vokiečių Street was filled in by modern

buildings following former building line. (3) In the eighties and nineties the reconstruction trends

prevailed from first public attempts to reconstruct Vokiečių Street to regulation of its reconstruction

in the second Vilnius city regeneration project. (4) In the first century there is dilemma between

inheriting Soviet architecture or its reconstruction. It is followed by attempts to inherit

pseudoclassical projection of the street and simultaneous attempts to hide this projection while

recreating the old one.