Magistro darbas
2
TURINYS
2.1. HARMONIJOS SAMPRATA. MUZIKA IR MATEMATIKA .................................................... 12
2.2. MUZIKOS MENIŠKUMAS .......................................................................................................... 17
2.2.2. MUZIKA KIT MEN KONTEKSTE ................................................................................. 24
3. MUZIKA IR THOS ............................................................................................................................ 30
3.1. MUZIKOS POVEIKIS .................................................................................................................. 30
3.2. MUZIKOS PRITAIKYMAS ......................................................................................................... 33
SUMMARY. THE PHILOSOPHICAL CONCEPTION OF MUSIC IN CLASSICAL GREECE ......... 50
LITERATROS SRAŠAS .................................................................................................................... 52
3
VADAS
Tyrimo objektas. Darbu siekiama tirti senovs graik muzik, dmes sutelkiant filosofin aptariamo
fenomeno apmstym svarbiausiuose išlikusiuose klasikinio laikotarpio tekstuose. Muzikins praktikos,
muzikos teorija, bandymas svok apibrti – visi šie aspektai neatsiejama antikinio pasaulio dalis.
Muzikos reikšm senovs graik pasaulvokoje pagrindia platus jos pritaikymas vairiose socialinse
praktikose, o nuo klasikinio laikotarpio – didelis dmesys teorinei šio fenomeno refleksijai. Darbe
aptariami, nagrinjami ir lyginami reikšmingiausi pasirinkto laikotarpio tekstai, siekiama išsiaiškinti, ar
mstymo tradicija yra vienalyt ir ar manoma kalbti apie jos tstinum, numanant bendros muzikins
sampratos galimyb.
Temos aktualumas ir naujumas. Lietuvoje ši tema kone visiškai netyrinta. Apie antikos muzik tik
bendrais bruoais inome iš muzikos istorijos veikal, konstatuojani muzikos reikšmingum ir glaustai
aprašani muzikini praktik kontekstus. Daugiausia muzika paminima tyrinjant kitas temas,
pavyzdiui, ritual, poezij, teatr ir kt. Muzikos ir matematikos santykis kiek plaiau aptartas Rimos
Povilioniens straipsnyje „Antikiniai mathesis kaip gars meno groio aspektai“ ir Naglio Kardelio
parašytame Platono Timajo vade. Platesni, išskirtinai muzikai skirt senovs antikos, ypa senovs
graik, tyrim Lietuvos akademinje erdvje nra. Pasirinkta darbo tema, nors apribota konkretaus
laikotarpio ir autori, yra gana plati, taiau darbu siekiama ne vien susitelkti detales, taiau ir platesni
tyrim lygiu vesti tem Lietuvos akademin diskurs. Pasaulyje išsamesni temos tyrinjimai taip pat
gana vlyvi – nors antikos idjos buvo svarbios vlesni epoch mstytojams, danai šie tyrimai buvo ne
tiek savitiksliai (ne tiek nagrinjantys išskirtinai antikos kultr), kiek pritaikomi naujuose teoriniuose
svarstymuose. Prie vlyv dalyko studij prisidjo ir vlai atrasti prading muzikos urašymai (iki 19 a.
buvo inomi tik keturi Vincenzo Galilei pateikti pavyzdiai1). Sistemiškesni antikins muzikos tyrimai
plaiau pradti vystyti madaug 8–9 20 a. dešimtmeiais. Ypa svarbs Andrew Barkerio, Martino Westo
darbai, aptariantys muzikin antikos kultr nuo mitologini laik. Dviejuose Andrew Barkerio veikalo
Greek Musical Writings tomuose su vertimu angl kalb pateikiami daugelis išlikusi pirmini tekst,
atrinkt pagal j reikšmingum muzikos tematikai. M. Westo veikalas Ancient Greek Music ypa svarbus
techniniams ir socialiniams kontekstams aptarti: jis nagrinja muzikos šaltinius ir atlikimo technik,
išryškina netinkamai interpretuotus muzikinius terminus ir, remdamasis skirtingais šaltiniais, nurodo ši
termin atitikmenis graik pasaulyje. Šiuo metu antikins muzikos tyrimus skatina ir nuosekliai jais
1 West, M. L., „Introduction“, Ancient Greek Music, Oxford: Clarendon Press, 1992, p. 7.
4
usiima organizacija „MOISA: International Society for the Study of Greek and Roman Music and Its
Cultural Heritage“: keletu jos nari ir leidiamo urnalo Greek and Roman Musical Studies straipsni
remiamasi ir šiame darbe.
Tyrim trkumas iš dalies sietinas ir su labai ribot pirmini šaltini problema. M. Westas,
išsamiau tyrinjs muzikini šaltini klausim, vardija, kad informacija apie senovs graik muzik mus
pasiekia per archeologij ir men, instrument liekanas (daugiausia puiamj, iš ilgiau išsilaikani
dali), instrument modelius, figrles, skulptras ir reljefus, kur vyrai, moterys ar dievybs groja
instrumentais. Išlik daug ikonografini šaltini – iš j matyti ne tik patys instrumentai, bet ir atlikimo
technika ir kontekstai. Daug nuorod muzik ir muzikos krim aptinkama groinje graik literatroje
nuo 8 amiaus pr. Kr., ypa lyrini poet ir komik. Muzikinio rašto pavyzdi nra daug, nors nuo 4 a.
pr. Kr. graikai turjo notacijos sistem (ar dvi paralelias sistemas), kur viena buvo naudojama vokalo,
kita – instrumentinei muzikai urašyti. Danai išlik urašymai pagal intencij yra ne vientisos
kompozicijos, bet vairios ištraukos, tikriausiai kad bt panaudotos reitalisto programoje ar kaip
pavyzdiai pamokose. Kiti šaltiniai – negausi specializuota, technin literatra, labiau išpltota vlesniais
laikais, ir filosof darbai. 2 Taigi pastebtina, kad didel informacijos dalis mus pasiekia iš nemuzikini
šaltini.
prieasi. Pirmiausia, neturime daug notacijos pavyzdi, o ir tie, kuriuos turime, reikalauja papildomos
interpretacijos. Daug dalyk apie atlikimo kultr ar muzikos praktikas dar nra inoma, manoma tik
dalin rekonstrukcija (pavyzdiui, pateikdamas antikinius pavyzdius Vincenzo Galileo j
netranskribavo, nes neinojo ir kaip tos dainos buvo atliekamos – akompanimento, pagrainim, tempo,
artikuliacijos ir pan.3) Vis dlto darbo temai lemiam reikšm turjo muzikos ir kalbos, muzikos ir teksto
santykis. Filosofins muzikos sampratos tyrimas, kuris ir sudaro darbo aš, neatsiejamai susijs su
teoriniu, taigi kalbiniu, aprašymu. Tsugami Eske yra atkreips dmes, kad muzikos istorija atsiranda ne
iš empirišk muzikant pasirinkim, ji visada grindiama teoriniu mstymu. Kalbant dar tiksliau, teorija
ne tik suformuluoja praktik retrospektyviai, bet pagrindia tam tikr muzikin praktik ir nurodo jos
ateities krypt.4 Muzikos reiškinys, jei neusiimama vien technine analize, reikalauja atidaus teorinio
vilgsnio – tai neverbalinis dirgiklis, daugiau aiškumo gaunantis išreikštas verbaline forma. Senuosiuose
2 West, M. L., „Introduction“, Ancient Greek Music, Oxford: Clarendon Press, 1992, p. 7.
3 Eske, T., „Vincenzo Galilei and Notated Examples of Ancient Music“, Aesthetics, vol. 8, The Japanese Society of Aesthetics,
1998, p. 97.
graik tekstuose muzikos fenomenas pastebimas, j bandoma aprašyti, o šie svarstymai sietini su visos
vakar muzikins kultros pradia – pastebta, kad daugelis pagrindini šiuolaikins muzikos teorijos
termin yra graikiškos kilms: pats odis muzika ir jo atitikmenys daugelyje kit kalb, melodija,
harmonija, simfonija, polifonija, orkestras, vargonai, choras, tonas, baritonas, tonika, diatonika,
diapazonas, chromatika, ritmas, sinkopavimas – visi terminai turi graikiškas šaknis, danu atveju jie yra
vieninteliai, neturintys sinonim ir atitikmen kitose kalbose5, taigi nurodantys bent jau kalbiniu lygiu
išlikus ssajingum su graikiškja muzikine mintimi. Darbe pasirinkta ne tiek aprašyti muzikos
funkcionavim kasdieniame gyvenime (tam bt ypa svarbs archeologijos, ikonografijos,
muzikologijos tyrimai, aptariantys dermes, instrumentus ir kitus empirinius muzikos aspektus), kiek tirti
filosofin muzikos samprat prasminim, taigi darbas susitelkia filologin muzikos tekst tyrim.
Išlik nemaai teorini muzikos svarstym, iš dalies liudijani ir paios teorins prieigos
aktualum. Filosofiniai tekstai, inoma, kryptingi, neretai susij su platesne pair sistema ir negali
pateikti visuminio muzikos pasaulio vaizdo. Jie nekalba apie kasdienio muzikos naudojimo prielaidas, ne
tiek daug dmesio skiria muzikos praktikai – jie apibendrina ir pateikia sistemines, abstrakias teorijas.
Jau antikini autori atliekamas medijos vertimo gestas iš muzikos literatr kaip ir bet koks kitas
vertimas numato, kad kakas yra pakeiiama ar prarandama, velgiama iš tam tikros ribotos perspektyvos,
todl reikalinga pabrti teorinio kalbjimo apie muzik ir muzikos praktikos (kuri antikiniame
kontekste pltoja savipakankamos muzikins harmonijos, o šiuolaikiniame – eksperimentins
muzikologijos mokslai) skirtingum. Darbu tiriama, kokios sampratos velgiamos jau antikini autori,
taip pat pritraukiamos šiuolaikini antikos muzikos kontekstus nagrinjani tyrj mintys.
Darbo tikslas. Darbu siekiama ne pasilyti vien aptariamo reiškinio interpretacij ir netgi ne tiek
tirti pat muzikos reiškin, kiek apvelgti ir sistemiškai pateikti iš klasikinio laikotarpio graik tekst
aiškjant pasaulvokos branduol, t. y. susitelkti ne muzikos fenomeno, o pasirinkto laikotarpio autori
muzikos refleksij. Siekiama sigilinti nagrinjamuose tekstuose gldini muzikos samprat, atrasti
numanomai skirtingus šios svokos turinius ir nurodyti tokio skirtingumo prieastis; išsiaiškinti, ar
tikslinga kalbti apie vienalyt muzikos samprat klasikinio laikotarpio Graikijoje.
Literatra. Pagrindiniai tyrimo šaltiniai – pitagorinink tradicija, Platono ir Aristotelio veikalai
(ypa Platono Timajas, Valstyb, Aristotelio Politika, Nikomacho etika), pasitelkiami ir vlesni antikos
tekstai, aprašymais ar valgomis svarbs mintiems autoriams aptarti. Nagrinjamuose tekstuose teoriniu
lygiu išsamiausiai svarstomi muzikos klausimai, o pasirinkt autori suformuota tradicija svarbi ne tik
5 West, M. L., „Introduction“, Ancient Greek Music, Oxford: Clarendon Press, 1992, p. 1.
6
klasikiniam laikotarpiui (kai šie klausimai aptariami išsamiau nei anksiau), bet ir vlesniems laikams –
ypa kai muzika tebra smarkiai teoretizuojama ne tik techniniu, bet ir konceptualiniu lygiu: muzikos ir
dieviškumo, muzikos ir proporcij tyrimai tsiami vliau (Franchino Gaffurio, Thomas Morley,
Klaudijas Ptolemajas, Vincenzo Galilei, Johannes Kepler ir kt.), neretai integruojami ir krikšioniškj
tradicij (Šv. Augustinas, A. Kircheris ir kt.).
Darbe nesileidiama pernelyg gili paskir fragment, išryškinani muzikos reikšm
festivaliuose, privaiose socialinse praktikose ar ritualuose, analiz (jie gana išsamiai aptarti M. Westo
skyriuje „Music in Greek Life“6), labiau susitelkiama aptariam autori pasirenkamus ir išryškinamus
muzikos svokos turinius. Taip pat neturime tiek duomen, kad galtume pakankamai pagrstai kalbti
apie muzik iš kasdiens perspektyvos ir jos reikšm kasdieniame paskiro mogaus gyvenime, taiau
kalbant apie bendr muzikos reiškinio funkcionalum visuomenje priimama M. Westo tez, kad senovs
graik muzika socialinje erdvje (per šventes, kasdienybje, vairiuose konkursuose) buvo išties
reikšminga, ir paminima tik tai, kas svarbiausia nagrinjant filosofin muzikos samprat. Klausimas,
kur darbu bandoma atsakyti, yra ne tiek ar, kiek kodl muzikai tenka toks didelis vaidmuo – tiek
socialinis, tiek filosofinis, bendruomeninis ir asmeninis, apimantis vairiausias tikrovs sritis (tai ir vaik
ugdymas, formaliojo ugdymo dalis, tai tiek vyr, tiek moter usimimas, muzika pasitelkiama tiek
kasdienybje, tiek per šventes, o ir ia jos prisireikia tiek linksmybms, tiek šveniausiems ritualams).
Darbe remtasi ir antriniais tiriam reiškin nagrinjaniais šaltiniais. Iš j svarbiausi jau minti
M. Westo ir A. Barkerio veikalai, muzikologiniam fonui suprasti remtasi Stefano Hagelio studija Ancient
Greek Music: A New Technical History. Teorinei muzikos refleksijai ir jos perjimui vlesnes kultras
svarbus Tsugami Eske straipsnis „Vincenzo Galilei and Notated Examples of Ancient Music“, Platono ir
Aristotelio etiniam kontekstui suprasti – Mary B. Schoen-Nazzaro straipsnis „Plato and Aristotle on the
Ends of Music“, Eleonoros Rocconi „Music and Dance in Greece and Rome”, Penelope Murray ir Peter
Wilson sudaryta studija Music and the Muses: the Culture of ’Mousik‘ in the Classical Athenian City.
Gana sunku rekonstruoti autentišk konkretaus laikotarpio pitagorinink mstym, mat daug
neaiškum lik dl šaltini trkumo – Pitagoras rašt nepaliko, o bendruomens paslaptys buvo grietai
saugomos. Pati tradicija taip pat nra visiškai vienalyt – vlesniais laikais ji persipynusi su platonizmo,
dar vliau – hlenizmo idjomis. Kai kurie autoriai apskritai tariai velgia teoriniu lygiu išpltoto
6 West, M. L., „Introduction“, Ancient Greek Music, Oxford: Clarendon Press, 1992, p. 13–38.
7
pitagorinio muzikinio mstymo galimyb ir sieja j su Platono darbais (P. Tannery, E. Frank7) arba
nagrinja pitagorinink mstymo kitimus laike (ypa C. H. Kahn, W. Burkert), taiau dl kitoki darbo
tiksl šie klausimai nebus plaiai nagrinjami – susitelkiama klasikinio laikotarpio pitagorizmo
interpretacij. Vis dlto, sutinkant su A. Barkeriu galima manyti, kad pitagorinink poiris harmonij,
o kartu ir muzik, visais laikais buvo gana panašus. Muzikos klausimai susij su pitagoristinio mstymo
centru, todl mstymo vientisumas neišvengiamai išlieka. Siekiant perprasti ši tradicij remiamasi
vlesni antikos laik pateikiama mediaga – pitagoriškuoju tekst korpusu, ypa Porfirijo, Jamblicho
pasakojimais apie pitagorinink gyvenim. Taip pat labai vertingos kit autori, ypa Platono ir
Aristotelio, pastabos apie pitagorinink idjas, j permimas ir integravimas savo veikalus arba ši idj
kritika.
Darbo struktra. Dstomj darbo dal sudaro trys skyriai. Pirmas – muzikos termino pristatymas: ia
nagrinjamas jo nevienareikšmiškumo klausimas, kas turima omenyje tyrimo objektu vardijant muzik,
ir iš tekst ryškjantys muzikos svokos turiniai. Muzikos svoka suprobleminama, svarstoma, kaip j
apibrti – ar kaip savipakankam udar sistem, kuri reikalinga nagrinti tik muzikologijos ribose, ar
ji sietina su kitomis tikrovs atmainomis ir, jei taip, kokia muzikos reikšm šiuose kontekstuose
atsiskleidia. Išsamiai toki kontekst analizei skirti antras ir treias dstymo skyriai. Antrame
analizuojamas muzikos ryšys su matematika, aiškinama kosmologin muzikos interpretacija. Treias
skyrius skirtas nebe muzikos ir kosmo, o muzikos ir mogaus ryšiui suprasti – aiškinamasi, kodl muzika
mogui reikalinga, kokiu bdu ji veikia ir kokia muzika pripastama etalonu.
7 Šios interpretacijos išsamiai lyginamos W. Burkerto studijos straipsnyje „Pythagorean Musical Theory“, Lore and Science
in Ancient Pythagoreanism, Cambridge: Harvard University Press, 1972.
8
išskirtinai plati ir nevienareikšm muzikos svoka. Mousik apibriama kaip bet kuris mz valdomas
menas, ypa poezija ir muzika; šis terminas taip pat gali bti vartojamas apskritai vardijant men ar rašt,
nurodant vien iš trij ugdymo rši greta gramatikos ir gimnastikos.8 Panašiai ir terminas mousikós
(μουσικς) nurodo ne tik muzikant, mzoms ištikim krj, taiau, apibdinant daiktus, reiškia ir
grakštum, subtilum, harmoningum, tinkamum.9 Dabar neretai atskiromis laikom meno form
jungtis liudija ir kiti terminai, pavyzdiui, humneo (μνω), reiškiantis „giedoti“, „šlovinti“ arba melos
(μλος) – „muzikin kompozicija“, taiau kartu ir „daina“, „poezija“. Platono statymuose melos (μλος)
vardijama kaip odi, suderinimo (harmonia – ρμονα) ir ritmo jungtis, o kai muzikoje nra odi,
ypa sunku suprasti, k tokia reprezentacija nurodo ir kaip j vertinti.10 Neretai himnai, giesms, poezija
paliekami tirti atskirai literatros arba muzikologijos mokslui, taiau aptariant senovs graik muzikos
samprat ypa svarbu pabrti glaud muzikos ir odio ryš. Filosofiniam muzikos aptarimui š
bendrum išlaikyti itin svarbu – „kai daina suardoma, pašalinant jos dvasi rašytiniame tekste, kai ji
paveriama išskirtinai proza ir (atskirai) poezija / muzika, filosofijos nebelieka.“11
Šiame kontekste reikalinga pateikti kelet metodologini nagrinjimo lauk apibriani
pastab, kiek plaiau pakomentuoti muzikos ir teksto santyk. Šiuo tikslu pravartu prisiminti Platono
dialog Faidras, kur nagrinjamas rašytins ir gyvosios odins tradicijos klausimas. Nors rašytin
tradicija pripastama kaip svarbi ateities kartoms, t. y. atjus umaršties laikui12, taip pat kaip prasminga
dialektinio mstymo paskata13, išryškinamas gyvenamojo laiko ir gyvosios tradicijos aktualumas. Be
tradicijos mons umiršt, kas es, o ir tradicijos pateikimo bdas (odin, garsin tradicija priešinama
rašytinei) turi itin didel reikšm. Priimant toki mint, mousik, sujungianti vairias meno formas, tampa
reikšminga tradicijos perdavimo priemone. Faidre Sokratas pateikia pasakojim, kaip Egipto valdovas
Tamusas kalbasi su dievu Teutu: „[i]r dabar tu, bdamas rašmen tvas, iš palankumo jiems [visiškai]
8 A Greek-English Lexicon, ed. Liddell, H. G. ir Scott, R., Oxford: Clarendon Press, 1996, s. v.
9 Ibid., s. v.
10 Plato, „Laws“, 669e, Plato in Twelve Volumes, vol. 10–11 vert. R.G. Bury. Cambridge, MA, Harvard University Press;
London, William Heinemann Ltd. 1967 & 1968.
11 Babich, B., „Mousike techne: The Philosophical Practice of Music in Plato, Nietzsche, and Heidegger“: The Origin of Music,
Articles and Chapters in Academic Book Collections, vol. 23, p. 173.
12 Platonas, Faidras, 276d, vert. Kardelis, N., Vilnius: Aidai, 1996.
13 Ibid, 277a.
9
priešingai papasakojai apie tai, k jie pajgia. Juos išmokusi sieloms [rašmenys] atneš umaršt, nes
nebus rpinamasi atminties [lavinimu] – juk prisiminti ims pasitikdami raštu, iš išors, svetim enkl
dka, o ne iš vidaus, patys iš savs. [...] Jie, daug k išgird be mokymo, manys es daug inantys, taiau
dauguma iš j liks nemokšos ir nesugeb bendrauti, nes vietoj išmini bus pasidar vien tariamai
išmintingais.“14 Nors cituotas fragmentas labiausiai pabria gyvo pokalbio, gyvos diskusijos aktualum,
kartu išryškina ir tradicijos perdavimo reikšm tariamu odiu, rašto ir umaršties ssaj. Išlikusi graik
muzikos notacijos pavyzdi nra daug, o tie, kurie išliko, neretai fragmentiški,15 taiau net ir urašius
muzikos krin daug kas prarandama, mat muzikinis krinys yra pasirodymas, jis turi savit atlikimo
bd, atlikimo nepakartojamumo element, jis susijs su gyva tradicija ir kultriniu klausytoj
pasirengimu. Iš dalies dialogo mintis galima taikyti ir svarstant, kodl neišliko tiek daug notacijos
pavyzdi, mat mousik raiška iš prigimties garsinio pavidalo. Muzikos kultra antikoje buvo
perduodama ne per notacij, bet iš atminties – net ir tada, kai 5–4 a. pr. Kr. profesionals muzikantai ir
instrumentus vald atlikjai m pltoti muzikos urašymo technik.16 Todl iš daugumos krini beliko
tik odiai. Kai Aleksandrijos mokslininkai rinko senovs Graikijos literatr, jie neturjo kartu su
odiais urašytos notacijos anrui, kur pavadino lyrine poezija ir kuriam buvo pritariama muzikos
instrumentu.17
Ericas Havelockas, nagrinjs tradicijos perdavimo bdus, tvirtina, kad ryšys tarp tradicij
perduodanio poeto ir bet kurio kito bendruomens nario usimegzdavo btent per garsin ir vizualin
diskurs ir veik tiek kolektyvin, tiek individuali atmint.18 Dl šios prieasties Platonas susirpins
poetinio pasirodymo atlikimu: tiek, kad jam tampa sunku atskirti muzikin krin nuo psichologinio
poveikio, kur sukelia reitavimas ir klausymas. Tai, k poetas kalba, yra svarbu ir galbt pavojinga,
taiau bdas, kuriuo jis tai sako, galbt dar svarbesnis ir pavojingesnis19 – poetas ne tik perduoda odius,
bet ir jais tikina, priveria siminti. Mzos, su kuriomis siejamas ir muzikos terminas, yra ne tik poezijos,
bet ir apskritai intelektualinio gyvenimo globjos. Jos kvepia dainius apdainuoti praeities ygdarbius ir
14 Platonas, Faidras, 275a–b, vert. Kardelis, N., Vilnius: Aidai, 1996.
15 West, M. L., „Introduction“, Ancient Greek Music, Oxford: Clarendon Press, 1992, p. 13–38.
16 Rocconi, E., „Music and Dance in Greece and Rome“, A Companion to Ancient Aesthetics, ed. Destrée, P. ir Murray, P.,
Oxford: Wiley Blackwell, 2015, p. 83.
17 Ibid, p. 82.
18 Havelock, E. A., Preface to Plato, Cambridge: Harvard University Press, 1963, p. 146.
19 Ibid.
pernelyg savarankiškai išsipltoti iki virtuoziškos muzikos, nes paneigt pagrindin savo tiksl – padti
siminti odius.21 Taigi mousik yra tiek odiai, turintys metrin ir ritmin struktr, tiek instrumentin
muzika, tiek ritm atliepiantis judesys.22 Nors antroje 5 a. pr. Kr. dalyje mousik dalys kartais atskiriamos,
daniausiai jos atskiriamos nedanai ir nevisiškai: jei atskirai šokis ir egzistavo, jam nebuvo skiriama
daug reikšms, kaip gana nereikšminga kritikuota ir instrumentin muzika; drama didija dalimi buvo
atliekama dainuojant tiek solistams, tiek chorui, ir lydima šokio.23 Instrumentin muzika yra papildomas
prie odi prisidedantis prasminis sluoksnis, taiau ji tra viena iš mousik sudedamj dali. Mousik
svoka apima ir muzik melodij, ritm, dermi rmuose, taiau kartu tai ir muzika plaija prasme,
bendras mziškj men vardijimas.
Be jokios abejons, garsinis aspektas taip pat laikytinas svarbiu. Yra vairi liudijim, kur
pripastama muzikos galia be jokio teksto paveikti klausytoj. Tai ir pasakojimai apie Pitagor, ir
Aristotelio Politikoje išsakytos mintys apie melodij ir ritm poveik.24 Toki mstymo linij išsamiau
pltoja su 6–5 a. pr. Kr. išplintanti „naujosios muzikos“ banga, greta teatrini inovacij pltojanti
išskirtinai instrumentinius nomus.25 Vis dlto ms aptariamuose tekstuose muzika daniausiai nurodo
mziškuosius menus, nors kartais pabriama muzikos kaip gars meno reikšm. Muzika plaija prasme
pasitelkiama ritualuose, teatre, muzikos varybose, simpoziumuose, dirbant darbus ir kituose
socialiniuose kontekstuose. Danai muzika pritaria odiams, o poezij apibriantis ritmas ir metras yra
20 Havelock, E. A., Preface to Plato, Cambridge: Harvard University Press, 1963, p. 150.
20 Murray, P., Wilson, P., „The Muses and their Arts“, Music and the Muses: the Culture of ’Mousik‘ in the Classical Athenian
City, ed. Murray P., Wilson, P., Oxford: Oxford University Press, 2004, p. 365.
21 Havelock, E. A., Preface to Plato, Cambridge: Harvard University Press, 1963, p. 150.
22 Murray, P., Wilson, P., „Introduction: Mousik, not Music“, Music and the Muses: the Culture of ’Mousik‘ in the Classical
Athenian City, ed. Murray P., Wilson, P., Oxford: Oxford University Press, 2004, p. 1; taip pat Rocconi, E., „Music and Dance
in Greece and Rome“, A Companion to Ancient Aesthetics, ed. Destrée, P. ir Murray, P., Oxford: Wiley Blackwell, 2015, p.
81–94.
23 Stamou, L., „Plato and Aristotle on Music and Music Education: Lessons from Ancient Greece“, International Journal of
Music Education, vol. 39, 2002, p. 3.
24 Aristotelis, Politika, 1340a, vert. Strockis, M., Vilnius: Pradai, 1997.
25 Csapo, E., „The Politics of the New Music“, Music and the Muses: the Culture of ’Mousik‘ in the Classical Athenian City,
ed. Murray P., Wilson, P., Oxford: Oxford University Press, 2004, p. 208.
11
itin svarbs muzikiniai elementai. Mousik iš pradi buvo itin svarbi religinse praktikose, ji tampa
reikšminga ugdymo dalimi, per j perduodamas praeities palikimas ir tvirtinama tradicija.26
Tokia plati vartosena nagrinjant filosofin senovs graik muzikos refleksij gali sukelti
papildom keblum, todl svarbu pabrti, kad darbe vartojamas muzikos terminas nurodo graikišk
mousik, kur muzik ir od sieja glaudus tarpusavio ryšys. Jei kokioje nors šio darbo vietoje reikalinga
svok susiaurinti, papildomai pabriamas vienas ar kitas mousik elementas. Svokos
keliareikšmiškumas galbt kyla iš gilaus jos element tarpusavio ryšio, taiau kiek apsunkina kalbjim
apie reiškin, mat skirtingos muzikos svokos apibrtys neretai vartojamos paraleliai arba viena kit
pakeiia net ir to paties autoriaus tekste. Nors ir ne tokiomis paiomis ms išskirtomis prasmmis,
kalbjimo apie muzik sudtingum Politikoje pastebi Aristotelis, teigdamas, kad nelengva suvokti, kodl
yra muzikuojama ir koki tiksl šia veikla siekiama.27 Muzika yra ne tik vairiaprasmis, bet ir vairiatikslis
fenomenas. Atskirai aptariant muzikos tikslus darbe bandoma išsiaiškinti, kaip jie tarpusavyje susij,
kuria prasme pasirinkti tekstai kalba apie muzik ir koki svokos apibrt jie pateikia. Kultrinis
(muzikinis-istorinis) krini komponavimo ir interpretavimo kontekstas tampa ypa svarbus siekiant
perprasti muzikos meno vertinim ir jo reikšm paskiriems monms arba visuomenei.28
Lietuviškame Platono Valstybs vertime terminas mousik veriamas dvejopai: siaurja prasme
paliekamas muzikos terminas, o plaija terminas veriamas dailiaisiais menais. Vis dlto iš to, kas
aptarta, matyti, kad šis vertimas nra visiškai tikslus. Mousik svoka sietina su odine, garsine tradicija,
o dailij men vardijimas išryškina ne akustin, o vizualumo, dailumo, element.
Siekiant aiškumo, galima išskirti kelet daniausiai pasitaikani muzikos reikšmi: tai muzika
plaija prasme kaip mz menai; muzika kaip beod gars išraiška ir muzika kaip filosofin svoka,
vis pirma susijusi ne su raiška, o su gelmini muzikins struktros element analize. Vlesniuose darbo
skyriuose bandoma išsiaiškinti, ar tok svok skirtingum lemia nevienodos skirting autori atskaitos
sistemos, ar šios svokos yra visiškai skirtingos, priklausanios nuo pasirinktos interpretacijos, ar vis dlto
esama esming jas jungiani tarpusavio ssaj.
26 Murray, P., Wilson, P., „Introduction: Mousik, not Music“, Music and the Muses: the Culture of ’Mousik‘ in the Classical
Athenian City, ed. Murray P., Wilson, P., Oxford: Oxford University Press, 2004, p. 1–9.
27 Aristotelis, Politika, 1339a, vert. Strockis, M., Vilnius: Pradai, 1997.
28 Rocconi, E., „Music and Dance in Greece and Rome“, A Aompanion to Ancient Aesthetics, ed. Destrée, P. ir Murray, P.,
Oxford: Wiley Blackwell, 2015, p. 81.
12
Muzikos ir mstymo ryš pasirinkta nagrinti per tris reikšmingas samprotavimo gijas –
pitagorinink, Platono ir Aristotelio idjas. Tok pasirinkim lemia filosofiniam muzikos aptarimui
tinkamas tekst pobdis ir ši mstymo tradicij reikšm tiek aptariamojo laikotarpio, tiek vlesniems
autoriams.
Pitagorinink mstymas turjo atgars ir kit aptarti pasirinkt autori – Platono ir Aristotelio –
tekstuose, tiktina, veik j mint, pitagorininkams replikuojama. Po Platono kiek pakinta ir pati
pitagorinink tradicija – j idjos mstomos platoniškuose kontekstuose. Vis dlto, nors bgant laikui
pitagorinink mstymas interpretuotas kiek skirtingai, dl išeities tašk (skaiiaus, harmonijos ir
proporcijos) reikšmingumo sutariama. Atsigrdami ir priimdami arba kritikuodami panašius klausimus
(kosmo dsni, harmonijos, skaiiaus reikšmingumo) svarsto ir Platonas bei Aristotelis, o vlesniuose
tekstuose j ir pitagorinink idjos neretai gretinamos. Pastebta, kad, nors pitagorinink tradicija yra
plati ir nevienalyt (skiriasi pirmj Pitagoro pasekj (6-5 a. pr. Kr.) mstymas, pitagorinink minties
tsa po Platono ir atgijs pitagorinink mstymas pirmais ms eros amiais) poiris harmonij, o kartu
ir muzik, buvo gana panašus.29 Taigi galime kalbti apie konceptualiai vientis pitagorizmo tradicij,
o pitagorinink, Platono ir Aristotelio mintis dera aptarti bendrame kontekste.
2.1. HARMONIJOS SAMPRATA. MUZIKA IR MATEMATIKA
Pitagorinink tradicija sietina su Pitagoro iš Samos vardu – legendiniu 6–5 amiaus pr. Kr.
filosofu, nepalikusiu sav rašt, taiau subrusiu savo mokymo pasekj bendrij. J mstymas prastai
priskiriamas vlyvajai archajikai arba ankstyvajai klasikai – tai pereinamasis periodas, ymintis slinkt
nuo mistinio mstymo prie racionalaus, nuo ikisokratik prie klasikins minties. Pitagorinink mintys
apima bandymus išsiaiškinti kosmo veikimo dsnius, o muzika atrandama kaip juos išreiškianti tikrovs
forma. Ir, nors ankstyvasis pitagorizmas labiau susijs su tinkamo gyvenimo bdo, ritual praktikomis,
jau nuo pat pradi matyti metafizini svarstym, sietin su dieviška kosmo harmonija ir atskir dali
suderinimo, derms klausimais.30 Pitagorinink tradicija apima ankstyvus filosofinius, mokslinius
29 Barker, A., „Introduction“, Greek Musical Writings: II Harmonic and Acoustic Theory, Cambridge: Cambridge University
Press, 1989, p. 5.
30 Barker, A., „Pythagoras and early Pythagoreanism“, Greek Musical Writings: II Harmonic and Acoustic Theory, Cambridge:
Cambridge University Press, 1989, p. 28.
13
danai apsiriboja sivaizduota tam tikr pasirinkt objekt simbolika, taiau vliau (ypa 5 a. pr. Kr.
antroje pusje) šie svarstymai perimami ir išpltojami iki astronomini ir metafizini schem.
Iš išlikusi ir inom šaltini galima sprsti, kad jau 6 a. pr. Kr. ima ryškti dvi savarankiškos (iki
Aristotelio nelabai viena su kita sietos) teorinio mstymo apie muzik kryptys, paremtos grietesne, labiau
išgryninta svokos apibrtimi. Aristokseno (vieno iš Aristotelio mokini) išpltotoje teorijoje, kurios
ištakas galima sieti su 6 a. pr. Kr., konkreiai – Epigono ir Laso darbais31 (apie juos mediagos beveik
neišliko), muzikos harmonija apibriama kaip melodij kuriani gars dsniai. Tai mokslas, kurio faktai
ir patys aiškinimo principai suvokiami kaip savipakankama, nuo kit mokslo srii atsieta sistema.32
Muzika mstytina tik udaruose muzikiniuose kontekstuose, kurie apsiriboja muzikos praktikavimu ir
neturt bti sietini su kitais tikrovs klodais. Pitagorinink tradicijoje – atvirkšiai. Muzikin harmonija
ne tik nra atskirta nuo kit moksl, bet ir labai glaudiai su jais susijusi.
Pitagorininkai tsia ikisokratik darb ieškodami vis tikrov steigianio pradmens (ρχ) ir
postuluoja skaiiaus pirmapradiškum. Taiau pitagorinink skaiius nra formalus, jam priskiriamos
kokybins reikšms, pavyzdiui, vienetas sietas su vieniu, kosmu tapatumu, racionalumu, draugyste,
prisirišimu ir rpinimusi kosmu33, dvejetas – su skirtingumu, netapatumu, 3 – harmonija, 4 – teisingumu
ir t. t. Didelis dmesys skiriamas sudtiniams skaii dariniams, pavyzdiui, 3 suvokiamas kaip pirmasis
tikras skaiius, atsirandantis iš vienio ir daugio, tapatumo ir skirtingumo, knijantis harmonij,
10 suvokiamas kaip tobulas ir šventas skaiius, dar vadinamas „aminu gamtos šaltiniu“34, nes sudjus
matyti, jame gldintys skaiiai 1, 2, 3, 4 (tai matyti ir piramidinje skaiiaus 10 struktroje (τετρακτς)).
Skaiius turi kokybin dimensij, o pitagorinink mstymas apie matematin išraišk kalba ne kaip apie
formalius pasaulio skaiiavimus, o kaip apie pasaul steigiani ir struktruojani prad jungt.
„Atitinkamai su šiais skaiiais sudaromi trys muzikos intervalai taip pat interpretuoti kaip ypa darns
sskambiai – konsonansai (oktava 2:1, kvinta 3:2 ir kvarta 4:3); tai skatino ir paias skaitmenines
31 Barker, A., „Pythagoras and early Pythagoreanism“, Greek Musical Writings: II Harmonic and Acoustic Theory, Cambridge:
Cambridge University Press, 1989, p. 28.
32 Barker, A., „Introduction“, Greek Musical Writings: II Harmonic and Acoustic Theory, Cambridge: Cambridge University
Press, 1989, p. 4.
33 Porphyrius, „De Vita Pythagorae“, fr. 49, Pythagoras Source Book and Library, ed. Guthrie K. S., Teocalli, No. Yonkers,
N.Y.: Platonist Press, p. 145.
34 Sextus Empiricus: πηγ δ ενου φσεως λλεκται, Sextus Empiricus: Πρς λογικος, VII, 94–95, ed. by Immanuel
Bekkeri, Berolini, 1842, p. 210.
14
skirting poliarini opozicij, skirtis ir mstymas apie jas vienijant princip. Skaiiais išreiškiamos
priešybs gali susijungti harmoningai arba neharmoningai – atitikdamos arba paneigdamos kosmo tvark
(skaiiai rodo skirtingum tarp ribos ir beribs, nelygiškumo ir lygiškumo, vienio ir daugio, dešins ir
kairs, vyriškumo ir moteriškumo, statiškumo ir judjimo, tiess ir kreivs, šviesos ir tamsos, grio ir
blogio, kvadrato ir staiakampio ir kt.). Pitagorinink harmonijos tyrimai neapsiriboja bandymu formaliai
aprašyti pasaul ir jo veikimo dsnius – bandoma išsiaiškinti, kaip tikrovs sranga susijusi su kokybines
savybes turini skaii sveika.
Nagrinjant muzikos samprat svarbu ne tiek sigilinti kiekvieno skaiiaus reikšm ir aptarti
galimas j kombinacijas skaii teorijoje, kiek išryškinti skaiiaus ssaj su tikrove ir tvarkingai
suvokiamo kosmo struktra. Btent per skaitin tikrovs ir muzikos prigimt galima svarstyti ši dalyk
ssajingum. Muzika gali išeiti iš udaros, savipakankamos sistemos rib, kai pastebimas jos ryšys su
matematika. Tokia muzikos, kaip su pasauliu esmingai susijusios struktros, interpretacija sietina su
Pitagorui priskiriamu atradimu apie prigimtin muzikos skaitiškum. H. H. Eggerbrechtas visos vakar
muzikos pradi sieja su Pitagoru ir jo nuostata, kad muzikinius intervalus galima nusakyti skaitine
išraiška. Btent tada, pasak autoriaus, vakar muzikos prigimt imta sieti su racionalumu, š poir
priešinant anksiau vyravusiam poiriui muzik kaip konvencin taisykli sistem.36
Tirti muzik kaip vien tik jusliškai patiriam garsin struktr pitagorininkams ne itin rpjo. J
muzikins harmonijos tyrimas kilo iš sitikinimo, kad kosmas yra tvarkingas, kad mogaus sielos
tobulumas priklauso nuo sugebjimo perprasti ir prisitaikyti prie šios tvarkos ir kad esmingiausiai tai
padaryti galima per skaii.37 Pitagorininkai ieškojo pamatins visus pasaulio reiškinius siejanios
harmonijos, pasirodanios ne empirinje, o matematiniu mstymu grstoje tikrovje. Taip, kaip 1:2
proporcij garsinanti oktava savyje suima 2:3 atitinkani kvint ir 4:3 atitinkani kvart, taip ir tai, kas
pasirodo išorinje tikrovje, savo gelminiame pavidale slepia skaitin pagrind, o skaii santykiai
atitinka konsonansinius arba disonansinius muzikos intervalus38. Taigi ir skambesys nebra tik jusli
35 Povilionien, R., „Antikiniai mathesis kaip gars meno groio aspektai“, Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 1/2, p. 4.
36 Eske, T., „Vincenzo Galilei and Notated Examples of Ancient Music“, Aesthetics, vol. 8, The Japanese Society of Aesthetics,
1998, p. 94.
37 Barker, A., „Introduction“, Greek Musical Writings: II Harmonic and Acoustic Theory, Cambridge: Cambridge University
Press, 1989, p. 6.
38 Burkert, W., Lore and Science in Ancient Pythagoreanism, vert. angl k. Minar, E. L., Cambridge: Harvard University
Press, 1972, p. 369.
besislepianios prigimties princip, prie kurio priartti galima tik per matematinius tyrimus. Matematins
raiškos ieškoma visuose pasaulio reiškiniuose ir vienas iš j yra muzika – garsus galima išreikšti skaitine
išraiška, o intervalai suvokiami kaip skaii santykis. Intervalai yra universals – jie galioja pradedant
nuo bet kokio aukšio ar ilgio gars. Taip pat pastebtina, kad nors antikinje tradicijoje pitagorininkams
tai ir nebuvo inoma, juslmis pagaunamo garso bang danis taip pat atitinka mint interval santyk.
Idja apie muzikos ir matematikos artum sitvirtina ir kit autori darbuose, tampa reikšminga
bendros pasaulvokos dalimi. „Antai apie muzikos ir matematikos ssajas antikoje, aptinkamas dar
antikos mstytoj teiginiuose [...], liudija ir tuo metu apibrtas vadinamasis moksl ketvertas, t. y.
matematikos moksl grup, prie astronomijos, geometrijos ir aritmetikos prijungusi ir dar vien
„matematišk“ moksl – muzik.“39 (Tiesa, tokia keturi matematini moksl idja sieta ir su
pitagorinink tradicija40). Pitagorinink mstymo epicentrui labai artimas Platono dialogas Timajas,
kuriame išpleiamos ir itin rafinuotai bei išsamiai išdstomos aptartos idjos. Timajas teigia skaitin
pasaulio sandar, jos proporcingum, toki pai pitagorininkišk interval steigiam harmoning ir
simfonišk kosmo prigimt, o svarbiausia – nepertraukiam matematikos ir kosmo ryš. „Vis pasaul
valdo skaii dsningumai, kurie vardijami trimis svokomis: tai proporcija (ναλογα), derm (ρμονα)
ir sskambis (συμφωνα): kosmoso knas (t. y. prad rši pusiausvyra jame) sutvarkytas proporcijos
dka, kosmoso siela – derms (harmonijos) dka, be to, dl vis daikt sskambio Visyb skamba kaip
didinga simfonija.41 Atkreiptinas dmesys tai, kad „harmonijos“ ir „simfonijos“ terminai, nors pakitusia
reikšme, sitvirtino šiuolaikiniame muzikos teorijos diskurse, o graikiškas simfonijos terminas turi gars
derms, skambesio, taigi per muzik aiškinamos tikrovs, sem.
Muzikos proporcingumas leidia vieniems elementams išsiskirti iš kit, išlaikyti skirtingum,
aiškiai nusakom apibrt tapatyb, dl kurios paskiri muzikiniai elementai nepranyksta. Svarbu
pastebti, kad muzikos garsai mstomi tik per santyk su kitais. Kadangi tai yra proporcija, reikalingas
pradios taškas, nuo kurio tokia proporcija atskaiiuojama. Vis dlto, nors muzikos garsai yra paskiri,
suderinus juos galima sujungti viena ir krin patirti kaip visum, ne tik kaip atskir muzikini element
daug (nors sigilinus ši gelmin struktra gali bti aprašoma matematiškai (arba matematika paremta
muzikos teorija)). Tsiama graik mstymui bdinga tapatumo-skirtingumo, tapatumo-kitimo dialektika,
39 Povilionien, R., „Antikiniai mathesis kaip gars meno groio aspektai“, Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 1/2, p. 2.
40 Proclus, A Commentary on the First Book of Euclid's Elements, xii. vert. angl k. Morrow, G. R., Princeton: Princeton
University Press, 1992, p. 29–30.
41 Kardelis, N., „vadas”, Timajas, Vilnius: Aidai, 1995, p. 16.
16
kurioje abiej priešybi btis priklauso viena nuo kitos. Platono Timajuje aprašant galimas sielos
sukrimo aplinkybes šis klausimas išsamiai svarstomas: „iš tos substancijos, kuri yra nedaloma ir aminai
tapati, ir tos, kuri knuose tampa pasidalijusi, jis maišydamas sukr trei, vidurin substancijos rš,
kuriai bdinga tiek tapatumo, tiek skirtingumo prigimtis, ir atitinkamu bdu patalpino j tarp to, kas
nedalu, ir to, kas knuose tampa pasidalij. Po to, pams šias tris [substancijas], jis sudjo jas visas
viening idj, jga priverts maišymui nepaklstani skirtingumo prigimt susijungti su tapatumo
[prigimtimi]. Vliau, sumaišs jas su substancija ir padars iš trij vien, jis ši visum savo ruotu
padalijo reikiam skaii dali, kuri kiekviena buvo tapatumo, skirtingumo ir substancijos mišinys.“42
Nors substancijos suvokiamos kaip iš prigimties priešingos, btent dl priešingumo nesusimaišo
kurdamos vienov. Tok mstym apie paskir dali ir visumos ryš galime pastebti jau Hrakleito
fragmentuose43, nagrinjaniuose kintanios tkms ir stabilaus tok kintamum galinanios struktros
neatsiejamum. Platono Timajuje ši tema aptariama kosmologiniu lygmeniu ir prasminama tapatumo bei
skirtingumo rat išskyrimu. Nuorod Hrakleito fragment apie lank ir lyr randame ir Platono
„Puotoje“: „O dl muzikos, tai ji – aišku kiekvienam, kuris bent kiek pagalvos apie tai – turi tas paias
savybes, kaip ir kiti menai; galimas daiktas, kad tai ir nori pasakyti Heraklitas, nors jo mintis išreikšta ir
nelabai vykusiai. Jis iš ties sako, kad visuma pasidalindama išlaiko vienum,– taip kaip lanko ar lyros
darnoje. Taiau bt nesmon manyti, kad harmonija – tai pasidalinimas arba kad ji atsiranda iš skirting
prad. Matyti, jis norjo pasakyti štai k: harmonija susidaro iš gars, kurie pradioje skirstsi aukštus
ir emus, o paskui susiderino muzikos meno dka. Juk negali susidaryti harmonija, jei egzistuoja aukšt
ir em gars priešyb. Harmonija yra gars darna [kartu ir gars sskambis – ρμονα συμφωνα44 στν
(pastaba mano – Š.Š.)], o darna – tam tikra santarv; o santarv negali atsirasti iš priešing prad tol, kol
jie priešingi. Antra vertus, to, kas priešinga ar nesutinka, negalima suvesti darn; štai ritmas atsiranda iš
ilgum ir trumpum, kurie iš pradi išsiskirdavo, o paskui sutiko. Visam tam santarv [...] ia teikia
42 Platonas, Timajas, 35a–b, vert. Kardelis, N., Vilnius: Aidai, 1995.
43 Ypa 40 fragmente: „Jie nesuvokia, kaip išsiskirdamas su paiu savimi sutaria: tai – atvirkšiai apgrta derm, kaip lanko
ir lyros“. Hrakleitas kalba apie lank ir lyr kaip apie dvi poliarines opozicijas, o tarp j atsirandanti tampa galina kintamum.
Iš to, kas skirtinga ir neredukuojama tapatum, ji sukuria vientis harmonij – darni tvark, atitinkani kosmo srang.
„Lyros atveju ρμονη gali figruoti ir kaip muzikin derm, skirtingos kokybs garsus paverianti melodijos vienybe: skirtyb
iškyla kaip esmin vienybs – melodijos – egzistavimo slyga. [...] Lankas ir lyra yra Apolono atributai [...]. J veikla - grois
ir mirtis - išreiškia dvi priešingas to paties dievo veiklos puses, sutampanias dieve ir tik mirtingiesiems iš j fragmentuotos
perspektyvos atstovaujanias priešingybms“ (Adomnas M., 1995, p. 177).
44 Sskambis (συμφωνα) paties Platono vartojamas ne tik perkeltine prasme kaip darna ar susiderinimo veiksmas, bet ir prasta
muzikine prasme kaip kartu skambantys garsai. r. Platono Kratil, 405d.
17
muzika, kvepianti meils ir sandoros priešingiems elementams.“45 Ritmo kontekste muzikos terminas
pavartojamas kaip sinoniminis harmonijos variantas46 (tai bus svarbu kiek vliau, detaliau aptariant
muzikos ir harmonijos svokas kit men kontekste. Kol kas galima teigti, kad muzika prasmina
harmonij muzikiniuose kontekstuose, panašiai kaip kalbant apie kn harmonij utikrina medicina).
Taip, kaip muzikoje esama paskir gars, sudarani vientis krin, taip ir kosmas, nors sudarytas iš
paskir element (ugnies, ems, vandens ir oro), darniai sujungtas vien kn: „Štai kodl iš keturi
[prad] gim kosmoso knas, darnus proporcijos dka; btent dl j jame atsirado draugyst, todl
suardyti sujungto vienovn kno negali niekas, išskyrus t, kuris pats j susiejo. Be to, kiekvienas iš
keturi [prad], jungiant juos kosmoso sudt, buvo visiškai sunaudotas; Krjas surent [kosmos] iš
visos ugnies, viso vandens, viso oro ir visos ems, nepalikdamas u jo rib n vienos t prad dalies ar
pajgumo. Jis pasirpino, kad, pirmiausia kosmosas bt vientisa ir tobula gyva btyb, sudaryta iš tobul
dali, be to, kad kosmosas bt vienintelis ir kad nelikt joki liekan, iš kuri galt gimti kitas, j
panašus, ir pagaliau, kad jis bt nekarštantis ir nesergantis.“47
Matyti, kad muzikai, kaip ir kitiems menams, galioja bendri harmonijos dsniai. Šie dsniai nra
iš konvencini sistem kylantys vienos ar kitos meno formos reikalavimai. Jie suvoktini kaip kitoks
filosofini svarstym apie pasaul lygmuo. Visoms meno ršims taikomas bendras harmonijos
reikalavimas kyla iš bendramats harmonijos prigimties. Šis bendramatiškumas apima tiek skirtingas
meno formas, tiek vis emišk ir kosmin tikrov.
2.2. MUZIKOS MENIŠKUMAS
Muzikos meniškumo klausimas neatsiejamas nuo bendros graikiškojo meno sampratos. Meno
vardijamas odiu techn (τχνη) nurodo jo ssaj su amatiškumu, jis turi aiški paskirt, o meno krinio
tikslas glaudiai susijs su mogumi ir jo gyvenimo bdu, taigi menas nra autonomiškas.48 Išskirtinai
pabriant saikingumo reikšm groiui Timajuje rašoma: „visa, kas gera, grau, o tai, kas grau, juk nra
45 Platonas, „Puota”, Dialogai, vert. Rakauskas, M., Vilnius: Vaga, 1963, p. 27.
46 Muzikos ir harmonijos gretinimas matyti ir Platono dialoge Kratilas, Sokrato ir Hermogeno svarstyme apie Apolono vardus:
HERMOGENAS. Nagi, paaiškink, nes kol kas man sakai kakok labai jau keist vard ia bsiant.
SOKRATAS. Taiau darniai suderint [(ερμοστον) graikiškas terminas išskirtas mano – Š. Š.], kadangi ir dievas –
mziškasis.
47 Platonas, Timajas, 32c–d, 33a, vert. Kardelis, N., Vilnius: Aidai, 1995.
48 Boardman, J., Graik menas, vert. Kuinskien, A., Vilnius: R. Paknio leidykla, p. 258.
18
reikalaujant darb, btina pamankštinti ir kn, griebusis gimnastikos, o tam, kuris atsidjs lavina kn,
reikia savo ruotu pajudinti ir siel, pasitelkus muzik ir visas filosofijos ršis, jei tik jis nori bti teistai
pavadintas ne tik graiu, bet ir geru.49“ Grois graik pasaulyje susijs su matematika, o estetinis potyris
labiausiai vyks, jei pagrstas matematikos dsniais (tai liudija ir graik polinkis form, anr grietum,
meno kanonizavim ir kanon ryš su proporcingumu, derinimu (analogiškai muzikoje – derms), darnos
(analogiškai muzikoje – sskambio) reikšmingumu. Tok mstym tik patvirtint graikiškoji tvarkingo
kosmo (gr. kosmos (κσμος) – tvarka) samprata, ir kalba: odiai harmonija (ρμονα) – suderinimas – ir
skaiius – arythmos (ριθμς) – yra tos paios šaknies.
Proporcingo groio tendencija matyti vairiuose – tiek meno, tiek mokslo – svarstymuose.
Pernelyg sudtingas meno krinys apsunkina jo patyrim, taip kaip pernelyg komplikuotas mokslinis
svarstymas apsunkina tyrinjamo reiškinio suvokim. „Matematikai svarbu apskaiiavim grakštumas,
todl vien tos paios teoremos rodymo bd galima apibdinti tikros elegancijos pavyzdiu, o kit – tik
sausu teoriniu veiksmu. Matematini lygi sprendimas tapatinamas su meno krinio procesu, o ne tik
mechaniška manipuliacija enklais. Matematikus avjo iracionalieji skaiiai, pavyzdiui, skaiiaus π
savyb – tai begalin trupmena, kuri yra tarsi u mogaus suvokimo galimybi ribos, kaip ir galvoskis
apie greitakoj Achil, kuris taip niekad ir nepasiveja vlio.”50 Tikrov suvokiama kaip grai ir darniai
sutvarkyta, todl nesiekiama jos redukuoti teorinius svarstymus, veikiau priešingai – teoriniais
svarstymais siekiama priartti prie tikrovs groio patirties: juk dalykas nra vien tik j sudarani dali
suma.51 Tikrovs, j imituojani meno krini ar j nagrinjani mokslini svarstym nesiekiama
pateikti pernelyg sudtingai, pirmumas teikiamas paprastai (o kartu elegantiškai) išraiškai.
Tsiant matematikos ir tikrovs aptarim reikalinga pastebti, kad harmonija, simetrija,
sskambis, proporcija – tai su skaitiniu pagrindu susij terminai, kurie jau antikos autori pasitelkiami
meno kriniams aptarti. Grois sietinas su tikrovs prasminimu, kuriam bdinga matematin logika.
„Graikiškoje pasaulio sandaroje visuotins darnos – kosmoso – harmonijos, simetrijos ir proporcij
pagrindas buvo arythmos (gr. αργθμος – skaiius), nes tyrindami astronominius kosmoso dsningumus
antikos mstytojai pastebjo j tarpusavio harmoningus santykius, kuriuos išreišk matematiškai, o tokius
sutapimus (gr. ισoς μoρφη – izomorfizmas, logini, matematini apskaiiavim sutapimai) interpretavo
49 Platonas, Timajas, 87c–88c, vert. Kardelis, N., Vilnius: Aidai, 1995.
50 Povilionien, R., „Antikiniai mathesis kaip gars meno groio aspektai“, Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 1/2, p. 1.
51 Aristotle, Metaphysics, VIII., 1045a, ed. W.D. Ross. Oxford: Clarendon Press, 1924.
19
kaip kosmoso gro.“52 Tokia groio samprata taikytina ir kalbant apie meno formas: lotyniškas odis
„ars“ nurodo graikišk ararisk (ραρσκω), reiškiant „sujungti“, „prišlieti“, ir etimologiškai siejasi su
„harmonijos“ terminu.53 Taigi meniškas dalykas yra tas, kuris sudarytas iš dali, o visum sudaranios
dalys viena su kita suderintos. Proporcija – esminis meno krinio reikalavimas, svarbesnis u mediag,
spalv ir kitus išorin pavidal turinius atributus. Poetikoje Aristotelis vardija, kad „grois – tai dydis ir
tvarka. Todl negali bti grai nei visiškai maa btyb, nes jos, pasiekusios beveik nepagaunam akimis
rib, mes nematome, nei nepaprastai didel, nes tokiu atveju ms regjimas neaprpt jos visos, ir tada
irov akyse ji nebebt viena ir vientisa.“54 Meno krinio groiui taikomas sudtinio pavidalo ir
darnaus dali sutvarkymo reikalavimas.
Panaši pozicij galime velgti nagrindami su Pitagoro vardu sietin ir muzikai išskirtin
reikšm suteikiani tradicij. Jau aptarta, kad muzika neapsiriboja tik garsine išraiška, ji susiejama su
pasaul steigianio skaiiaus sritimi. Šiuo atvilgiu muzikai tenkanti reikšm yra daug didesn nei tiesiog
jusliškai patiriamo gars rinkinio. Muzikos terminas tampa harmonijos pakaitalu kalbant apie kosmin
tvark – fundamentalia ir sakralia sfera. Muzika pitagoristinje tradicijoje tampa bdu kalbti apie pasaul,
kur aiškiausias tokios ssajos pavyzdys – kosmins harmonijos vardijimas kosmine sfer muzika. Daug
autori perpasakoja istorij, kad Pitagoras vienintelis gebjo girdti kosmo harmonij atitinkani visatos
muzik, planet ir apie jas besisukani vaigdi sukuriam konsonansais paremt melodij, kuri
buvusi intensyvesn nei bet kokie mogui prieinami garsai. Muzika Pitagoras nuramindavo siel ir kn,
jis galjo girdti visatos harmonij, buvo perprats sfer muzik, kurios kiti dl savo ribotos prigimties
negaljo išgirsti.55 Platonas skambanio kosmo vaizd pasitelkia Valstybje: „Ant kiekvieno iedo viršaus
sdjusi Sirena, kuri, sukdamasi kartu su iedu, dainavusi vieno jai bdingo aukštumo balsu. J vis
aštuoni balsai sudar gra sskamb.“56 Tok liudijim aptinkame ir Aristotelio veikale De Caelo, kur
autorius nesutikdamas teigia garsinio kosmo pagrindo negalimum. Paymtina, kad De Caelo yra
fizikin pasaul aprašantis tekstas, o Aristotelis, turbt laikydamasis mstymo ir anr grynumo
reikalavimo, pitagorinink aptariam muzikin kosmo struktr grietai apibria kaip garsin, t. y. šiame
52 Povilionien, R., „Antikiniai mathesis kaip gars meno groio aspektai“, Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 1/2, p. 3.
53 Cipolla, G., „What is Art?“, Journal de arte, vol. 4, 1969, p. 30–35.
54 Aristotelis, „Poetika“, 1450b, Aristotelis. Rinktiniai raštai, vert. Roka, M., Vilnius: Mintis, 1990.
55 Porphyrius, „De Vita Pythagorae“, fr 30, Pythagoras Source Book and Library, ed. Guthrie K. S., Teocalli, No. Yonkers,
N.Y.: Platonist Press, p. 145., Taip pat Iamblichus, Life of Pythagoras or Pythagoric Life, vert. Taylor, Th., Krotona ;
Hollywood, Calif: Theosophical Publishing House, 1918, p. 36.
56 Platonas, Valstyb, 617b, vert. Dumius, J., Vilnius: Mintis, 1981.
20
girdimas kosmas neatrodyt labai keistai – juk muzikantai „girdi“ skaitydami natas, melodij galime
„išgirsti“ mintyse. Graik tradicijoje taip pat pastebime šio pasakojimo vertinimo nevienareikšmiškum.
Reikt išskirti skirtingas, persiklojanias muzikos sampratas, kuriomis bt galima aiškinti tok poiri
skirtum.
Aprašyta istorija tampa ir pavyzdiu, rodaniu, kad muzikos samprata priklauso nuo pasirinktos
tyrjo prieigos – j tirti galima muzikologiškai, antropologiškai, fiziškai, sociologiškai, filosofiškai ir t. t.
Vis dlto didiausi sampratos skirtingum lemia ne pasirinktas iros taškas, bet svokai priskiriamos
reikšms, kurios tiek dl tyrimo bdo, tiek dl ssaj su kitomis teorinmis prielaidomis, nra vienodos.
Galima konstatuoti, kad muzikos svoka yra persidengianti, jos samprata priklauso nuo to, ar esama ir,
jei taip, koki esama ssaj su kosmine tikrove, su siela, su laiku; ar muzika tra udara, savipakankama
sistema, ar ji susijusi su kitais pasaulio reiškiniais, kokias funkcijas muzika atlieka ir koki tiksl ja
siekiama. Aptariamuoju laiku ryškios dvi mstymo tradicijos – harmonijos tyrimai (labiau sietini su
kosmins harmonijos samprata) ir fizikins akustikos tyrimai (ypa po Platono ir Aristotelio)57.
Muzikologijos rmuose interpretuojamos muzikos svokos tradicij sustiprina ir su 5 a. pr. Kr. siejama
„naujosios muzikos“ banga, kai muzik traukiama daug inovacij, sitvirtina ne tiek idjins, kiek
praktins muzikos samprata – varomasi ne dl prestio ar laimtojo vardo, bet dl pinigini priz.
Muzika tampa techniškai sudtinga, o muzikavimas – siaura profesional niša, susitelkiania ties
atlikimu, drstanti keisti atlikimo tradicij, sureikšminanti instrumentin muzik, ypa melodij.58
Tiek muzika, tiek harmonija aptariamuose tekstuose tampa teorinio diskurso dalimi, taiau šis
teorinis diskursas gali kalbti apie muzik ir harmonij kaip apie savipakankamus reiškinius
muzikologijos ribose arba šiuos reiškinius filosofiškai prasminti, kai muzika ir harmonija tampa kit jas
steigiani teorini koncept išraiška – pirmapradio skaiiaus, platoniškj idj, makrokosmo ir
mikrokosmo ssajingumo. Išryškinta muzikos ir kosmins tvarkos dsni atitiktis leidia pasakojim
apie Pitagor pavelgti kiek kitaip – muzik suprasti ne kaip fizin gars, o kaip proporcingumo
57 Barker, A., „Introduction“, Greek Musical Writings: II Harmonic and Acoustic Theory, Cambridge: Cambridge University
Press, 1989, p. 9.
58 D‘Angour A., „The New Music – so what’s new?“ Rethinking Revolutions through Ancient Greece, ed. by Goldhill S.,
Osborne R., New York: Cambridge University Press, 2006, p. 264–283, taip pat Eliopoulou A. S., „Music Evolution in Ancient
Greece and the Value of Music Education in Pseudo-Plutarch’s De Musica“, Schole: Journal of Centre for Ancient Philosophy
and the Classical Tradition, 2012, p. 85.
21
atitikmen. Pitagoro sferos skamba, nes skaitinis kosmas susijs su skaitine mogaus sielos sandara.59
Kadangi skaiius yra j abiej pagrindas, btent šia prasme, perengiania empirins muzikos apibrt,
kosmin tikrov skamba. Panaši Pitagoro girdimos sfer muzikos interpretacij pagrst ir
(Pseudo)Plutarchui priskiriamame veikale Apie muzik (Περ Μουσικς) pasirodantis Pitagoro
kontekstas. Šis veikalas, nors vlesnis, svarbus dl pateikiam antikos muzikos fakt ir ankstesni
interpretacij gausos. Jame aprašoma, kad garbiajam (σεμνς) Pitagorui atrod nepriimtina apie muzik
sprsti per jusles, nes, kaip jis sakydavo, muzikos didyb sugriebiama mintimi. Taigi apie muzik jis
sprsdavo ne per klaus, bet per proporcij darn – harmonij.60 Porfirijo veikale Apie Pitagoro gyvenim
pasakojama, kad, Pitagoro manymu, vien tik protas mato ir girdi.61 Kitame fragmente kalbama apie tai,
kodl Pitagoras taip plaiai usim matematiniais svarstymais ir juos taik – pabriama, kad ji yra ryšys
tarp fizinio ir nekniško tikrovs matmens.62 Tokia juslinio nejusliškumo idja atitinka ir Ovidijaus
pitagorizmo interpretacij: „[...] ko prigimimas neleido / mogiškam vyzdiui regt, jis dvasios akim
pasism“63. Nors manytina, kad pitagorininkai pripaino ir garsin skambanio kosmo išraišk, ji nra
tokia svarbi kaip pirmoji ms aptarta muzikos reikšm. Išsikeltoms idjoms vaizdiai atitaria Platono
Valstybs fragmentas: „Panašiai kaip ms akys yra nukreiptos astronomij, taip ms ausys – darni
sskambi judjim; šie du mokslai yra tarsi broliai, kaip tvirtina pitagorieiai, ir mudu, Glaukonai, jiems
pritarsime [...].“64 Galima teigti, kad muzika filosofiškai prasminama kaip jusliškai patiriama
matematika, ji tampa juslms prieinama matematikos, kaip visa struktruojani dsni, išraiška.
Skambesys gyja ne tik garsin, bet ir proporcingumo slygotos derms – esminio meno ir tikrovs gro
steigianio elemento – reikšm.
Dl ssaj su kosmo tvarka muzika gali gyti dieviškumo matmen. Aiškiai dievišk muzikos
prigimt pitagorinink kontekste liudija pitagoriškasis tekst korpusas, kit aptariamajam laikotarpiui
svarbi detali pateikiama (Pseudo)Plutarchui priskiriamame dialoge Apie muzik. ia dieviškumo tema
viena pagrindini. dialogo dalyvius Lisij ir Soterich galima velgti kaip techninio ir kultrinio
59 Plg. Porphyrius, „De Vita Pythagorae“, Pythagoras Source Book and Library, ed. Guthrie K. S., Teocalli, No. Yonkers,
N.Y.: Platonist Press.
60 Ps. Plutarch, “On music”, 1145a, Moralia, ed. Page, E., Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1967.
61 Porphyrius, „De Vita Pythagorae“, fr. 46, Pythagoras Source Book and Library, ed. Guthrie K. S., Teocalli, No. Yonkers,
N.Y.: Platonist Press.
62 Ibid., fr. 47.
63 Ovidijus, Metamorfozs, XV giesm, 63–64 eil., vert. Dambrauskas, A., Vilnius: Vaga, 1990.
64 Platonas, Valstyb, 530d, vert. Dumius, J., Vilnius: Mintis, 1981.
22
muzikinius nomus, istoriografij ir dermes. Analizuojant senovs muzikos dsni istorij ir atlikim
grindiama idja apie dievišk muzikos prigimt, ji pristatoma kaip tarpin grandis tarp diev ir moni.
Muzikavimas tekste vardijamas kaip dieviška veikla ir privaloma vis moni pareiga (jie vieninteliai iš
vis ems gyvi gavo teis garsus sujungti ir juos pasitelkti šlovindami dievus, kurie toki galimyb
jiems ir suteik65). Muzikos dieviškumo idja susiejama su autoriteting autori (Homero, Aristotelio,
Pitagoro, Archito, Platono) mstymo tradicijomis. inoma, ne visos paminimos dieviškumo prielaidos
yra matematins: esama ir mitologinio ssajingumo, taiau kalbant apie klasikin laikotarp matematins
ir harmonizuojanios muzikos prigimties idja dominuoja. Štai aptariant filosofin muzikos interpretacij
tradicij rašoma: „[b]etgi, be abejo, draugai, man pasirod, kad praleidote svarbiausi dalyk, kuris rodo
kad muzika yra pati prakilniausia. Mat Pitagoras, Architas, Platonas, ir visi kiti senieji filosofai tvirtino,
kad esani daikt ir vaigdi judjimas ne be muzikos atsiranda ir susidsto, juk sakoma, kad dievyb
visa pagal harmonij sutais. Bet netinkama bt dabar pltoti kalbas apie tai, kadangi aukšiausia ir
mziškiausia [(muzikiškiausia)] yra priskirti viskam deram mat.“66
Atkreiptinas dmesys, kad juslinis patyrimas apskritai nra suvokiamas kaip toks autoritetingas ir
patikimas palyginti su proto pateikiamu inojimu. Proto pranašumas jusli atvilgiu pastebimas tiek
pitagorinink (ieškoma gelmins tikrovs, gldini pasaulio dsni), tiek vlesnje tradicijoje. Platono
Timajuje tai aiškinama aptariant sielos ir tikrovs ryš: „[b]tina pripainti, kad iš visko, kas egzistuoja,
gyti prot dera tik sielai, bet siela nematoma, tuo tarpu ugnis, vanduo, em ir oras - matomi knai. Taigi
proto ir inojimo gerbjas pirmiausia privalo nagrinti prieastis, susijusias su protinga prigimtimi, ir tik
antroje vietoje – susijusias su daiktais, judinamais iš išors ir todl pagal btinyb judinaniais kitus
daiktus.“67 Aiškiai tokia prieiga prioritetizuojama ir treio nagrinjamo šaltinio – Aristotelio – darbuose,
kai kalbama apie empirins tikrovs sisteminim, esms, o ne paskirybi aprašym, išminties pranašum
65 Ps. Plutarch, „On music“, 1131, Moralia, ed. Page, E., Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1967.
66 Ps. Plutarch, „On music“, 1147, Moralia, ed. Page, E., Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1967: „‘λλ
δ κα τ μγιστον μν, ταροι, κα μλιστα σεμνοττην ποφανον μουσικν παραλλειπται. τν γρ τν ντων φορν
κα τν τν στρων κνησιν ο περ Πυθαγραν κα ρχταν κα Πλτωνα κα ο λοιπο τν ρχαων φιλοσφων οκ νευ
μουσικς γγνεσθαι κα συνεστναι φασκον πντα γρ καθ ρμοναν π το θεο κατεσκευσθαι φασν. καιρον δ ν εη
νν πεκτενειν τος περ τοτου λγους: ντατον δ κα μουσικτατον τ παντ τ προσκον μτρον πιτιθναι.“
67 Platonas, Timajas, vert. Kardelis, N., Vilnius: Aidai, 1995, p. 88–89.
23
prieš atsitiktin inojim.68 Kaip pastebima Poetikoje, „[t]odl poezija yra filosofiškesn ir kilnesn u
istorij, nes ji labiau atskleidia bendruosius dsningumus, o istorija – pavienius vykius.“69
Muzikos ir matematikos santykis tampa pagrindu kalbti apie muzikos ir tikrovs ryš. Ši jungtis
galina matyti muzik tarp kit tikrovs form. Matematika, kaip gro galinantis pasaulio struktros
pradas, muzikoje, kaip ir kituose menuose, buvo itin reikšmingas. Pats harmonijos terminas apima ne tik
santykius ar derm, bet ir paskir dali jungim visum – element, kurie emesniame lygmenyje
pasirodo kaip nedarns, susiejim bendr darn viset, atliepiant universalius visatos dsnius. Taigi
vienas mstymo ingsnis – atrasti matematikos ir kosmo ryš, kitas – pastebti matematikos ir muzikos
atitikim, taip susieti muzik su kosmu, ir treias – šiuos universalius dsnius pritaikyti mogaus sielos
kontekstams (tai išsamiau nagrinjama 3 darbo skyriuje).
Aptarta, kad meno krinys turi bti sudtinis, sudarytas iš dali, o dalys privalo derti tarpusavyje.
Proporcija svarbesn nei kitos krinio savybs, ji svarbesn u krinio raišk. Kalbdamas apie politines
santvarkas Aristotelis pasitelkia analogin kalbjim apie kitas meno formas: „[...] juk dailininkas neleist
sau nupiešti gyvn su proporcijas paeidiania koja, net jeigu ji bt išskirtinio groio, laiv statytojas –
kad laivo upakalin dalis arba kokia nors kita dalis bt pernelyg didel, o choro vadovas neleist jame
dalyvauti tam, kuris dainuot garsiau ir graiau u vis chor.“70 Akivaizdu, kad proporcingumo reikšm
meno krinio skmei – miliniška. Taiau kalbant apie matematikos, proporcij, harmonijos reikšm
meno krinio išpildymo kontekste, dera pripainti, kad proporcijos dsniams paklsta visi menai, ne tik
muzika. Platono Timajuje aiškiai vardyta, kad tiek rega, tiek klausa, mstymas ir muzika dovanoti
harmonijos, sielos ir kosmo suderinimo dlei.71 Taip interpretuojant meniškum muzika atsiduria tarp
kit meno form, tam tikru pavidalu galini prasminti teorinius proporcingumo svarstymus. Vienas iš
esmini klausim, su kuriais susiduriame nagrindami muzikos meniškumo prielaidas, yra jos santykis
su kitais menais ir su mogiškja tikrove. Jeigu muzika bt interpretuojama kaip udara sistema, keltinas
klausimas, kam jos reikia ir kokiu bdu ji gali paveikti mones? Jeigu ji nra udara sistema, kas yra jos
poveikio pagrindas? Nustatme, kad muzika sietina su matematika, su kosmine tvarka, ji tampa viena iš
jos reprezentacij. Išsiaiškinome ir kas steigia muzikos gro, leidia j priskirti prie estetini objekt.
Vis dlto muzikos statusas tarp kit harmonij knijani fenomen lieka neaiškus – ar muzika
suvokiama taip pat kaip kiti menai, ar jai tenkantis vaidmuo yra kuo nors išskirtinis? Ar muzika tra
68 Aristotle, Metaphysics, 980a–981a., ed. W.D. Ross. Oxford: Clarendon Press, 1924.
69 Aristotelis, „Poetika“, 1451b, Aristotelis. Rinktiniai raštai vert. Roka, M., Vilnius: Mintis, 1990.
70 Aristotelis, Politika, 1284 b, vert. Strockis, M., Vilnius: Pradai, 1997.
71 Platonas, Timajas, 47 b–d, vert. Kardelis, N., Vilnius: Aidai, 1995.
24
vienas iš matematikos pasireiškimo bd, graiai atliktas techn, kuris meno suvokjui suteikia
apiuopiam rezultat? Todl reikalinga išsamiau aptarti muzikos reikšm kit men kontekste.
2.2.2. MUZIKA KIT MEN KONTEKSTE
Graik tekstuose gausu liudijim, pagrindiani vizualini men, apskritai vaizdo, siirjimo
pranašum kit men ar jusli atvilgiu. Mstymo plotmje tai aiškiausiai liudija vien odis theoria
(θεωρα), nurodantis tiek irjim, tiek mstym, o regos pranašum kit jusli atvilgiu Aristotelis
tiesiogiai vardija savo veikaluose Apie pojt ir juntamybes bei Metafizikoje. 72 Toks poiris jusles
aptariamuoju laikotarpiu yra paplits. Išlikusiame Archito fragmente vaizdiai paliudytas regos
pranašumas ir ssaja su mstymu – teigiama, kad u visus mogiškus dalykus išmintis yra pranašesn,
kaip prieš visas kitas kno jusles pranašesn rega.73 Panaši tendencij randame ir graik men
analizuojani autori darbuose – daug dmesio skiriama skulptrai, architektrai, o muzika aptariama
tik bendrais bruoais. inoma, vienas iš akivaizdi paaiškinim – nedidelis išlikusi muzikini šaltini
skaiius, taiau verta išryškinti ir kelet konceptualini skirtum.
Reikalinga aptarti muzikos ryš su idealistine graik meno tendencija. Tikrov idealizuojama,
vaizduojama ne tokia, kokia yra, bet kokia, kokia turt bti.74 Kurdamas skulptr skulptorius turi idj,
idealizuot tiksl, kur atsivelgdamas ištaiso mediagos, formos netobulumus. Nors klasikiniu
laikotarpiu realistinio vaizdavimo tendencijos sustiprja, realistin tikrov vaizduojama idealizuotu
pavidalu – objektai ne kopijuojami, o idealizuojami, kad pranokt tai, kas visiškai realu. Ši mint aiškiai
liudija ir aristotelin mimezs samprata, atmetanti meno, kaip absoliutaus tikrovs kopijavimo,
apibrim: „[...] poetas turi rinktis veikiau negalimus faktus, bet tikimus, o ne galimus, bet
netikimus“75, [...] „aišku, kad tikrasis poeto udavinys – papasakoti ne apie tai, kas vyko iš tikrj, bet
apie tai, kas galt vykti ir kas yra galima pagal tikimyb ar btinyb.“76 Siekdamas krinio darnos poetas
ties gali derinti su netiesa ir taip tragedijos patyrj (irov, klausytoj) vesti katarsio link. Meno
72 Aristotle, „Sense and its objects“, De sensu and De memoria, Περ ασθσεως κα ασθητν, 437a, tr. Ross, T. R. G. and
Phil, D., Cambridge: Cambridge University Press, 1906, p. 41–99. Taip pat Aristotle, Metaphysics, 980a–981a, ed. Ross,
W. D., Oxford: Clarendon Press, 1924.
73 Archytus, Pythagoras Source Book and Library, fr. 6. ed. Guthrie K. S., Teocalli, No. Yonkers, N.Y.: Platonist Press, 1919.
74 Boardman, J., Graik menas, vert. Kuinskien, A., Vilnius: R. Paknio leidykla, p. 23.
75 Aristotelis, „Poetika“, 1460a, Aristotelis. Rinktiniai raštai vert. Roka, M., Vilnius: Mintis, 1990.
76 Ibid., 1451b.
sujungdami od „poetas" su metru, vienus pavadina poetais elegikais, kitus poetais epikais, poet vard
suteikdami ne pagal kryb, o apskritai pagal metr. Net ir tuos, kurie išdsto eilmis k nors iš medicinos
ar gamtos moksl, taip pat jie paprastai pavadina poetais, nors, pavyzdiui, tarp Homero ir Empedoklio,
išskyrus metr, nra nieko bendra, todl pirmj teisingai galima pavadinti poetu, o antrj – veikiau
gamtininku, bet ne poetu.“77 vesta skirtis nurodo skirtingo kalbjimo apie tikrov bdus. Vadinasi,
reikalinga atkreipti dmes ne tik tai, kad svokos yra daugiasluoksns (pvz. jungtin empirins ir
filosofins muzikos samprata), taiau galimi ir skirtingi aprašymo bdai.
Prisiminus harmonijos ir darnos (sskambio) svarstymus galima teigti, kad aptarta prasme bet
koks krinys „skamba“, jei atitinka darnios dali darnos reikalavimus. Skulptra gali „skambti“ ta
prasme, kad ji puikiai formina teorin proporcingum. Tokia prasme aiškintina ir jau anksiau minta
dieviška muzikos prigimtis. Filosofiškai prasminta, teoriniu lygiu nagrinjama muzika atsiduria aukšiau
u vizualiuosius menus, mat muzikos prigimtis yra matematiška ir proporcijos joje pasirodo grynuoju
pavidalu, išvengdamos idealizavimo reikalingumo. Skulptra tobulina vaizduojam objekt, prisitaiko
prie materijos keliam reikalavim. Muzikoje mediagiškumas stipriai apribojimas, nebelieka tikrov
tarpinani tobulintin objekt. Taip Platono demiurgas dlioja kosm pagal matematinius-muzikinius
intervalus, siekdamas harmonijos atitikties. „Pagrindinis Platono vaizduojamo kosmoso bruoas – jo
darna (αρμονα) ir muzikalumas. Visyb konstruojama kaip dieviškas muzikos instrumentas, o šios
rutuliškos (sfairins) harmonijos pagrindas – aukso pjvis (visuma taip sutinka su didesnij dalimi, kaip
didesnioji dalis – su maesnija). Aukso pjv atitinka harmonin proporcija, kuri demiurgas pasitelkia,
kurdamas Visybs srang. Visyb bandoma suderinti skaii 1, 2, 3, 4, 8, 9, 27 (kosminis septynianaris)
pagalba, o greta harmonins proporcijos pasitelkiama dar ir aritmetin bei geometrin proporcijos. Vis
trij proporcij, iš kuri svarbiausia yra harmonin (atitinkanti aukso pjv), dka pasiekiama maksimali
Visybs darna.“78 Galima daryti išvad, kad jusli lygmeniu rega ir apskritai vizualieji menai
mogiškajam patyrimui turi didiausi vert, nes jie aiškiausiai patiriami79, taiau filosofiškai prasmintos
muzikos kaip proporcingumo reprezentacijos prasme muzikos menas yra fundamentalesnis u bet kur
kit.
77 Aristotelis, „Poetika“, 1447b, Aristotelis. Rinktiniai raštai vert. Roka, M., Vilnius: Mintis, 1990.
78 Kardelis, N., Platonas.Timajas Vilnius: Aidai, 1995, p. 191.
79 Plg. Aristotelio Poetikos 1451a fragmentas: “[t]aigi kaip daiktai ir gyvos btybs, kad jos bt laikomos graiomis, turi
turti tam tikr dyd, taiau tok, kad j lengvai aprptume savo vilgsniu, taip ir fabuloms reikalingas tam tikras dydis, ir btent
toks, kad jis bt lengvai simenamas.“
26
Harmonijos teorija neturt bti suprantama tik kaip kitais mokslais nepagrstas taisykli rinkinys.
Tas pats pasakytina ir kalbant apie literatr – odis senovs graik kultroje turi ontologin status, pats
odis logos (λγος) nurodo prot, skaii, tvark80, be to, kalbai bdingas ritmas, metras, garsin
struktra, todl kit, ne vien literatrologini tyrimo prieig reikalingumas yra btinas. Kalbdamas apie
skulptr, nors tai taikytina ir plaiau – visiems vizualiesiems menams, Johnas Boardmanas rašo, kad
IV a. pr. Kr. Graikijoje „[g]alutinai atsisakoma ankstesni poz, leidiani apirti skulptr iš vienos
puss. Kno poskis, priešingas puses nukreiptas vilgsnis ir judesys arba tokia poza, kuri neleidia iš
vienos vietos pakankamai gerai matyti vis skulptros bruo, kvieste kviet stebtoj apvelgti j iš vis
pusi.“81 vairiapusio vaizdavimo tendencij prasminga aptarti paraleliai gretinant mstym apie muzik
ir vaizd, reg ir klaus. Tam, kad susidaryt visumin erdvinio meno krinio (pavyzdiui, šventyklos)
vaizd, irovas privalo j apvelgti iš vairi perspektyv, ir intelektu paskiras dalis tarpusavyje susieti.
Jusliškai patiriamos skirtingos dalys protu sujungiamos ir suvokiamos kaip vienumos atributai. Jusliniu
poiriu šventykla sudaryta iš skirtybi, taiau proporcijomis mstantis vilgsnis visumin šventyklos
vaizd patiria iš karto kaip vienum, tuo tarpu mogaus patyrim riboja erdv. monms vizualiniai menai
labiau tinkami dl pabrtino mstymo ir vizualumo ryšio 82, taiau muzika yra ariau dieviškos
proporcingo vilgsnio prigimties. Artimas mintis galime aptikti ir šiuolaikiškesniuose kontekstuose:
„Fundamentiniu muzikos ir matematikos sveikos pagrindimu galima laikyti A. Losevo filosofin teorij,
teigiani, jog muzikai „gali prilygti tik ideals skaii santykiai“, nes muzikos ir matematikos prigimtis
yra artima – ideali sui generis (iš lot. – pati savyje, kylanti iš savs). Taiau menui bdingas alogiškas
mstymas pranoksta matematikos login mstym, todl muzika yra aukšiau matematikos dl jos buvimo
menu, t. y. matematika tra skaiiaus konstrukcija ir kalba apie skaii logiškai, o muzika skaii išreiškia
meniškai, atlikdama išraišking ir simbolin konstravim.“83 Akivaizdu, kad vizualiuosiuose menuose
proporcijos taip pat veikia ir lemia krinio estetin vert, taiau betarpiškesnis muzikos pavidalas jai
suteikia išskirtinumo: „[m]aterialiai muzika patiriama kaip efemeriškas vienas kit lydini gars
80 A Greek-English Lexicon, ed. Liddell, H. G. ir Scott, R., Oxford: Clarendon Press, 1996, s. v.
81 Boardman, J., Graik menas, vert. Kuinskien, A., Vilnius: R. Paknio leidykla, 1998, p. 160.
82 Plg. Aristotelio Poetikoje (1450b): „Todl negali bti grai nei visiškai maa btyb, nes jos, pasiekusios beveik
nepagaunam akimis rib, mes nematome, nei nepaprastai didel, nes tokiu atveju ms regjimas neaprpt jos visos, ir tada
irov akyse ji nebebt viena ir vientisa.“
83 Povilionien, R. cit. Losev, „Antikiniai mathesis kaip gars meno groio aspektai“, Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 1/2, p. 2.
27
fenomenas, neturintis jokio grynojo substrato – iš ties jis egzistuoja tik tada, kai yra atliekamas.“84
Vizualumas yra jusliškai sodresnis – jis turi spalv, mediagiškum, yra apribotas linij, vairi form,
todl proporcija yra uslpta, o grois pasirodo per proporcij, kuri nra akivaizdiai matoma. Tuo tarpu
muzikiniame krinyje proporcija tampa esmine krinio patyrimo prielaida.
vairiapusis vaizdavimas (kur vengiant termine gldinios vizualumo semos bt galima vardyti
kaip vientiso krinio fragmentiškum) vizualiuosiuose menuose turi erdvin raišk, o muzikoje tas pats
dalykas prasminamas laikiškai – muzika patiriama ne erdvje, o laike. Didelis muzikos krinys lygus
ilgam kriniui. Reikia pastebti, kad ši skirtis nra absoliuti – ji veikiau sivedama siekiant nurodyti erdvs
arba laiko reikšmingum. Gelminiu lygmeniu erdv ir laikas neatsiejami vienas nuo kito85 – garsas sklinda
erdvje ir nuo jos priklauso jo kokyb, o tarpusavyje jungiant vizualaus krinio elementus prireikia laiko.
Taiau muzikos patyrimui esminga, kad tonus ir ton santykius klausytojas patiria palaipsniui laike86, o
paskir element sujungimas susijs su atmintimi ir proto veikla, mat protas paskirybes apibendrina.
Jau aptarta, kad muzikos poveikis gali bti aiškinamas per tiek sielai, tiek kosmui bding skaitin
pavidal, taiau svarbu pastebti, kad Platono Timajuje laikas taip pat yra skaitin struktra, kuri patiria
btent siela – šia prasme muzika tiek per skaii, tiek jo laikin išraišk gali veikti mog: „[...] laiko
(kaip skaiiais nusakomos vyki sekos) suvokimas bdingas sielai, sukurtai trij darn (aritmetins,
geometrins ir harmonins) pagalba, o ne protui, kuris yra bestruktr monada, nenusakoma jokiu
skaiiumi ir todl negalinti sueiti santyk su skaitmenine laiko prigimtimi, kylania iš pasaulio sielos
skaitmenins struktros. Kitaip sakant, panašus jauia panaš ir yra bendramatis panašiam: mogaus siela
bendramat pasaulio sielai, o šio bendramatiškumo pagrindas – skaitmenin j abiej sranga; tuo tarpu
mogaus protas bendramatis kosmoso protui, o j bendramatiškumas kyla iš j abiej bestruktrs
prigimties ir vidins vienovs“87. Taigi skirting, taiau tos paios prigimties skaitin pagrind turini
tikrovs form valga pagrindia muzikos paveikumo galimyb, atsako klausim, kokiu pagrindu
muzika mogui gali turti vienokios ar kitokios takos.
84 Eske, T., „Vincenzo Galilei and Notated Examples of Ancient Music“, Aesthetics, vol. 8, The Japanese Society of Aesthetics,
1998, p. 94.
85 Plaiau apie laiko ir erdvs vienov ir potyrio skirtingum r. Bertola, E. „On Space and Time in Music and the Visual Arts“,
Leonardo, vol. 5, Pergamon Press, p. 27–30, 1972. Prieiga internetu: JSTOR.
86 Alperson P., „”Musical Time” and Music as an Art of Time”“, The Journal of Aesthetics and Art Criticism, vol. 38, nr. 4,
1980, p. 407–417.
87 Kardelis, N., „vadas“, Timajas, Vilnius: Aidai, 1995, p. 23.
28
Pripainus muzikos ir matematikos, o kartu muzikos ir kosmo ryš, šiuo aspektu ji pasirodo kaip
labiausiai dieviška iš vis men – jos nereikia perkeisti, idealizuoti, ji atitinka saiko ir derms dalykus,
todl krinio tobulumas utikrinamas iš karto. Iš vis men vizualiniai menai mogui yra geriausiai
patiriami, bet muzika (ne empiriniu pavidalu, o matematine esme) labiausiai atitinka dievišk tvark ir
šiuo aspektu ji u kitus menus pranašesn. Panašias mintis, galinias praturtinti ms tyrim, aptinkame
ir Aleksejaus Losevo mstyme: „[...] menui bdingas alogiškas mstymas pranoksta matematikos login
mstym, todl muzika yra aukšiau matematikos dl jos buvimo menu, t. y. matematika tra skaiiaus
konstrukcija ir kalba apie skaii logiškai, o muzika skaii išreiškia meniškai, atlikdama išraišking ir
simbolin konstravim.“88
Aptarus akivaizd muzikos ryš su proporcingumu reikalinga uklausti ir pat muzikos termin –
ar muzika yra tik subordinuota proporcijos išraiška, emesnis pereinamasis laiptelis, nors iš ties dert
kalbti apie matematik? Ar muzikos fenomenas redukuotinas matematik? Kodl pasirenkama kalbti
ne apie proporcij, o btent apie muzik? Pitagoristin tradicija iškelia idj apie sfer harmonij ir
kosmin muzik, Platono Timajuje, taip pat Valstybje visas kosmas atitinka suderint muzikos
instrument. Reikalinga išsiaiškinti, kodl neutenka pasakyti, kad kosmas yra proporcingas, kodl
prireikia kitokio kalbjimo: apie harmonij – sakraliaus, pasaulio esm nusakant element – teoriniame
diskurse pasirenkama kalbti btent per muzik.
Iš to, kas aptarta, galima tarti, kad muzika tampa bent jau kalbjimo apie kosm analogija –
muzikoje galiojantys dsniai atitinka kosmins tikrovs dsnius. Vien jau analogijos pagrindo –
muzikos – pasirinkimas liudija jos reikšmingum. Pabrtina, kad ne muzika aiškinama per pasaul, bet
pasaulis per muzik – sudtingesnis per paprastesn, siekiant didesnio aiškumo. Tuo tarpu muzika
aiškinama ne pasauliu, o matematika. Šiuo poiriu muzika yra dieviškiausias iš vis men, nes visatos
principams suteikia juslin pavidal. Muzika betarpiška, maiau materiali, todl jos nereikia idealizuoti,
ji pateikia grynsias proporcijas. Aptarus muzikos prigimt galima teigti, kad teoriniu vilgsniu muzika
suvokiama kaip tobulesn u kitas meno formas, nors dl ribotos prigimties kiti menai, ypa vizualieji,
mogui ir aiškesni.
teigia, kad kiekvienas mogus iš prigimties trokšta painimo (εδναι)89, o Platono olos alegorija aiškiai
88 Povilionien, R. cit. Losev, „Antikiniai mathesis kaip gars meno groio aspektai“, Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 1/2, p. 2.
89Aristotle, Metaphysics, 980a, ed. W. D. Ross. Oxford: Clarendon Press, 1924.
29
prasmingum galima velgti sugretinus filosofiškai prasmintos muzikos diskurs su matematiniais
svarstymais apie pasaulio sandar. Nevienareikšm muzikos svok galima aiškinti nevienareiškme jos
prigimtimi – ji patiriama jusliškai, taiau teoriniuose svarstymuose matyti intelektins veiklos
reikalingumas.
Muzika leidia susieti teorin ir praktin veiksm, o kartu pagrsti svarstymus apie pasaulio tvark.
Harmonija ir proporcija yra mstymo konceptai, kuriems muzika per empirin raišk suteikia šiapusin
pavidal. Filosofiškai prasminto muzikos termino analiz leidia teigti, kad muzika suvoktina kaip
btintu, konkreiu pavidalu formint harmonijos ir proporcijos dsni išraiška. Tai juslin matematikos,
kaip visa struktruojani dsni, patirtis. Muzika liudija, kad fundamentalus ir prigimtinis mogaus
siekis painti pasaul neusibaigia tik teorine mintimi susikurtu, taiau tikrovs neatitinkaniu pasaulio
tvarkos sivaizdavimu. Muzika yra rodymas, kad teorinis mstymas apie proporcij, harmonij, darnos
prieastis ir galimybes nra tik mstymas dl paties mstymo, intelektualinis malonumas, neturintis
atitikties tikrovje. Ji (kaip ir kiti pasaulio principus knijantys menai) suteikia galimyb kalbti apie
teorini svarstym pagrstum. Taigi muzika tampa bdu, leidianiu suprasti ir aiškinti pasaul ir taip
artti prie vieno esmini mogiškosios bties reikalavimo – siekio painti.
30
Šis darbo skyrius yra neatsiejamai susijs su ankstesniais svarstymais apie muzik ir harmonij
(2 darbo skyrius). Tai t pai svarstym tsa, taiau išskirti atskir skyri pasirinkta dl kiek kitokios,
ne tik teoriniu lygiu svarbios, bet ir su muzikos praktikomis susijusios muzikos sampratos dalies. Muzika
knija universalius harmonijos dsnius, taiau jos funkcija tikrai nra vien aiškinamoji metodologin ar
reikalinga tik kn judjimui ir paskir dali susiderinimui perprasti. Muzika, pavyzdiui, sietina ir su
malonumu – štai M. Westas pastebi, kad, nors esama kitoki muzikavimo konteks