VERSLO APLINKOS TYRIMŲ EGZAMINO ATSAKYMAI

1. Verslo aplinkos tyrimų tipai.

Žvalgybinis tyrimas: tikslas – rasti idėjų, krypčių gamybos apimčių ir pelno didinimui.

Aprašomasis tyrimas (vienkartinis, tęstinis)

Priežastinis tyrimas: susijęs su priežasties ir pasekmės ryšio nustatymu.

2. Verslo aplinkos tyrimų metodai.

1) Kiekybiniai metodai: jie išreiškiami ekonominiais rodikliais. Populiariausias ir plačiausiai

taikomas kiekybinis tyrimo metodas yra apklausa. Apklausai atlikti naudojamas trys pagrindinės formos:

a. pašnekesys (kokybinio tyrimo forma);

b. interviu;

c. anketavimas.

2) Kokybiniai metodai: jais remiantis, nusistatomi apribojimai kiekybiniams matavimams. Tikslas

– gauti kokybinį supratimą apie esmines priežastis ir motyvus;

Pagrindinės naudojimo kryptys:Žvalgyba; Susipažinimas; Klinikinė kryptis.

Kokybinių tyrimų klasifikacija:

1. tiesioginiai:

a) giluminiai interviu (tai asmeninis bendravimas su vienu žmogumi ilgą laiko tarpą);

b) fokusuotos grupės (grupė žmonių diskutuoja ilgą laiko tarpą).

2. netiesioginiai:

a) projekcinės technikos (pateikiamas neaiškus, nestruktūrizuotas objektas, veikla ar asmuo,

kurį respondentas yra prašomas interpretuoti ar paaiškinti)

b) situacijų analizė (prasmė yra vienos situacijos analizė ir suprantamas paaiškinimas).

3. Duomenų apie verslo aplinką rinkimo metodai

1. Stebėjimas2. Eksperimentas3. Apklausa4. Anketavimas

5.Verslo mikroaplinka - išorinė artimoji ir vidinė

Išorinė aplinka - tai visi elementai esantys už organizacijos ribų, kurie yra svarbus organizacijos veiklai. Prie išorinės aplinkos priskiriami visi veiksniai, turintys verslo įmonei įtakos. Įmonės išorinę aplinką apibūdina:

Ūkio plėtros bendroji ekonominė situacija; Ūkio šakų MTP(buvusi, esama, planuojama)arba technologijų lygis veiklos zonose; Rinkos konkurencija ir konkurentai; Valstybės politika(šalies ūkyje - vidaus ir šalies ūkyje - išorės);

Tarptautinė aplinka (objektyvios ir subjektyvios sąlygos); Socialinė aplinka; Rinkos aplinka; Politiniai - socialiniai integriniai pokyčiai, veikiantys aplinką.

Išorinės aplinkos elementai skirstomi ir pagal jų prigimtį. Šiuo atveju skiriama: socialinė aplinka; teisinė aplinka; ekonominė aplinka; politinė aplinka; technologinė aplinka.

Artimoji aplinkaArtimoji aplinka daro poveikį įsigyjant įvairių gamybos išteklių(ypač darbo, kapitalo, žaliavų ir žemės) bei paskirstant pagamintą produkciją vartotojams. Taigi artimąją aplinką sudaro veiksniai, kurių poveikis dažnas ir tiesioginis, tai yra vartotojai, tiekėjai, darbo jėga, finansinės institucijos, akcininkai ir konkurentai.Tolimoji aplinkaTolimąją aplinką sudaro veiksniai, kurie verslo įmonę veikia nereguliariai ir netiesiogiai.

6. Makroaplinka ir jos elementai (sutrumpinta).

Esminis makro aplinkos bruožas yra tas, jog ji veikia įmonės veiklą ir jos plėtros galimybes, tačiau

įmonė negali pakeisti makroaplinkos įtakos.

Makroaplinką sudaro:

1. ekonominė aplinka;

2. politinė – teisinė aplinka;

3. socialinė – kultūrinė aplinka;

4. mokslinė - technologinė aplinka;

5. gamtos aplinka.

7. PEST ir PĮSETA analize

Isskiriami sie makroaplinkos analizes metodai:1) PEST analize. 2) PĮSETA analizė. Atliekant PEST

analize turi buti apimamam politine aplinka, ekonomine aplinka, socialine-kulturine aplinka ir

technologine aplinka. Atliekant PĮSETA analize turi buti papildomai apimama įstatymine (teisine)

aplinka ir gamtine aplinka (aplinkosauga).

Makro aplinkos analizė – tai įmonės aplinkos įvertinimas. Aplinkos pokyčiai veikia rinkodaros

strategijos rengimo proceso sprendimus, todėl įmonei būtina atlikti aplinkos analizę, kuri leistų

nustatyti esamas ir būsimas galimybes ir grėsmes, kurios gali turėti įtaką įmonės tikslams

įgyvendinti. Esminis makro aplinkos bruožas yra tas, jog ji veikia įmonės veiklą ir jos plėtros

galimybes, tačiau įmonė negali pakeisti makroaplinkos įtakos.

8. Lietuvos politinė sistema ir jos sąveika su verslu.Politinė aplinka sukuria valstybės valdymo organų veikla ir bendros politikos kryptys.

Be to, įmonei turi įtakos ne tik valstybės, kurioje ji veikia, politinis gyvenimas, bet ir

tarpvalstybinių institucijų darbas. Valstybė daro didžiulę įtaką ekonominai, taikydama šias

priemones:

1. Mokesčių sistema;

2. Valstybės išlaidas;

3. Privatizaciją;

4. Konkurencijos skatinimo priemonės;

5. Regioninė politika,

6. Pagalba smulkiąjam ir vidutiniam verslui.

Daugelyje valstybių ekonomika yra mišri, tai yra egzistuoja privatusis ir valstybinis sektoriai.

Privačios įmonės siūlo rinkoje prekes ir paslaugas, siekdamos gauti pelno. Valstybinį sektorių, kurį

sudaro keletas smulkesnių sudedamųjų dalių vykdo valstybė. Valstybė taip pay yra prekių ir

paslaugų pirkėja. Daug privačių įmonių vykdo jos užsakymus. Sudedamoji politinės aplinkos dalis

yra šalies gyventojų politinė nuomonė. Jos įtaka ypač sustiprėja prieš rinkimus.

Lietuvos politinė sąveika su verslu:1. Prezidentas2. Seimas3. Vyriausybė4. Vietos savivalda5. Politinės partijos6. Europarlamentas

9. Verslo teisinės aplinkos tyrimai

Verslo įmonės veiklą riboja teisinė aplinka, kuri spendžia ginčytinus klausimus ir reguliuoja įmonės

veiklą taip, kad ji būtų naudinga visuomenei. Visų verslo santykių pagrindas – vieno ūkio subjekto

pasižadėjimas tiekti tam tikras prekes ar teikti paslaugas kito ūkio subjekto pasižadėjimas ūž jas

sumokėti. Šia sritį reguliuoja sutarčių teisė, kuri,be to, nustato, šalių įsipareigojimus ištikus

nesekmei. Verslo įmonės veiklą, kad ji nebūtų žalinga visuomenei ar nepažeistų viešosios tvarkos,

reguliuoja teisės aktai. Teisinės normos teikia verslo santykiams stabilu,o ir mažina riziką.

Pagrindinės institucijos reglamentuojančios verslą:

1. LRS Seimas ir jo atitinkami komitetai2. Prezidentūra3. Vyriausybė ir atitinkamoa ministerijos4. Lietuvos bankas5. Statistikos departamentas prie LR vyriausybės6. LR valstybinė mokesčių inspekcija

7. LR konkurencijos tarnyba8. LR vartotojų teisių gynimo tarnyba9. LR valstybės kontrolė10. Vietos savivaldos vykdomosios institucijos

10. Pagrindinės institucijos reglamentuojančios verslą Lietuvoje

1.LRS  Seimas ir jo atitinkami komitetai2. Prezidentura3. Vyriausybe or atitinkamos ministerijos4. Statistikos departamentas prie LR vyriausbes5.Lietuvos bankas6.LR valstybine mokesciu inspekcija7. LR konkurencijos tarnyba8. LR vartotoju teisiu gynemo tarnyba9. LR valstybies kontrole10. Vietos savivaldos vykdomosios institucijos.

11. Makroekonominės aplinkos elementai ir jų charakteristika.

1. Tendencijos susiję su BVP pokyčiais;2. Palūkanų normos;3. Pinigų pasiūla;4. Infliacijos tempai;5. Nedarbo lygis;6. Darbo užmokesčio ir kainų kontrolės lygis;7. Valiutos devalvavimo ar revalvavimo procesai;8. Apsirūpinimas energetiniais resursais ir jų kainos;9. Valstybės pajamos ir išlaidos;10. Padėtis valiutų rinkose.

Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš rodiklių, parodančių tam tikros teritorijos ekonomikos lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą. Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas:BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + eksportas – importas.Palūkanos gali būti apibrėžiamos kaip pinigų sąnaudos (arba kaina). Palūkanos skiriamos į realias ir nominalias palūkanas.Infliacijos tempas – tai bendrojo kainų lygio procentinis pasikeitimas per metus. Infliacijos tempus rodo BVP defliatorius. Pagal infliacijos intensyvumą išskiriama: 1. šliaužiančioji; 2. šuoliuojančioji; 3. hiperinfliacija.Pinigų pasiūla – visi grynieji pinigai, esantys apyvartoje, ir kai kurių bankų indėliai. Nedarbo lygis – tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, bet nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentinė išraiška.Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatant kiekybines ribas).Devalvacija – mažesnės šalies valiutos vertės užsienio valiutų atžvilgiu nustatymas valstybėse, naudojančiose fiksuotą valiutos kursą. Revalvacija – aukštesnio valstybės valiutos kurso kitų valiutų atžvilgiu nustatymas. Revalvacija vyksta šalyse, naudojančiose fiksuotą valiutos kursą, šalies

valdžiai nustačius aukštesnį valiutos kursą. Šis procesas priešingas devalvacijai – žemesnio valiutos kurso nustatymui.Vienos rūšies energetinių resursų kainų kilimas padidina kitų energetinių šaltinių paklausą, o tai savo ruožtu didina energijos resursų kainas.Valstybės pajamos – finansinių santykių dalis, susijusi su finansinių išteklių valstybei ir valstybinėms įmonėms formavimu. Valstybės išlaidos – finansinių santykių dalis, susijusi su valstybės centralizuotų ir decentralizuotų pajamų panaudojimu.Valiutų rinka yra tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis. Pagrindinė tarptautinės valiutų rinkos veikla – tai pirkimo ir pardavimo transakcijų vykdymas.

12. Konkurencingos informacijos rūšys ir šaltiniai.

Konkurencingos informacijos šaltiniai:1. Pirminė SWOT ir TOWS analizės informacija;2. Informacija iš konkuruojančių firmų;3. Firmų ataskaitos akcininkų susirinkimui;4. Pramoninis špionažas;5. Internetinė komercinių bazių ir svetainių paieška.

Informacijos šaltinių rūšys:1. Pirminė informacija2. Antrinė informacija• vidiniai šaltiniai• išoriniai šaltiniai

13. Įmonės balansas ir pagrindinės balanso teorijos.

Balansas –  apskaitinis dokumentas, naudojamas įmonės ar įstaigos turimam turtui ir jo

priklausomybei parodyti.

Balansas – įmonės turto [Assets], įsipareigojimų [Liabilities] ir nuosavo kapitalo [Equity], kitaip

sakant – finansinės situacijos, ataskaita tam tikru laiko momentu, paprastai ataskaitinio ketvirčio,

pusmečio ar metų pabaigai.

Balanso teorijos: dinaminė, organinė, statinė.

Dinaminė balanso teorija balansą apibūdina kaip periodinį pelno ir nuostolio apskaičiavimą.

Dinaminė balanso teorija apima visą įmonės rezultatą, t.y. rezultatą, gautą lyginant visas pajamas su

visomis išlaidomis, pridedant sunaudotas materialines ir finansines lėšas ir atimant nuosavą

kapitalą. Vadinasi, balansas atlieka svarbesnį vaidmenį nei tik pelno ar nuostolio apskaičiavimas.

Esmė yra periodiškai apskaičiuoti rezultatą.

Organinė balanso teorija pagrįsta tuo samprotavimu, kad egzistuoja organinis ryšys tarp įmonės ir

šalies ūkio išplėtojimo, o jį atspindi apskaita. Organiniam balansui buvo keliamas reikalavimas

tiksliai nustatyti turto vertę ir rezultatą. Turtas turi būti įvertintas, siekiant išsaugoti ne tik kapitalą,

bet ir materialines vertybes. Todėl būtina atskirti grynąjį pelną nuo įsivaizduojamojo ir nerealų

nuostolį nuo realaus. Grynas pelnas gaunamas tik tada, kai perkamoji kaina didesnė už atstatomąją

vertę pirkimo metu. Jei atvirkščiai, tai pelnas esti tik įsivaizduojamas.

Statinis balansas pagrįstas tuo, kad jis turi nustatyti turtinę įmonės būklę ir atvaizduoti tikslingai

turtą, t.y. parodyti turtą, laisvą nuo skolų, ir turto bei kapitalo struktūrą. Globaliniu šios teorijos

požiūriu balanso uždavinys - atsiskaityti visuomenei.

Apibūdinant balanso teorijas galima teigti, kad balanso sudarymo praktika atitinka teorinius

samprotavimus tais atvejais, kai susiklosčiusią būklę vertiname daugiau atsižvelgiant į ateities

perspektyvas, o ne į buvusią situaciją, kurios negalima pakeisti.

14. Pelno ir nuostolių ataskaita ir jos tyrimai.

Pelno (nuostolio) finansinė ataskaita apibūdina įmonės finansinius rezultatus (pelną ar nuostolį) per

tam tikrą laiką, pavyzdžiui, metus. Paprasčiausia pelno ataskaita pateikia tik pajamas, išlaidas, jų

sumas, ir grynąjį pelną - pajamų ir išlaidų skirtumą. Tačiau dažnai naudojamos sudėtingesnės

ataskaitos, kuriose apskaičiuojami kai kurie tarpiniai rezultatai:

* bendrasis pelnas, gaunamas iš pardavimų pajamų išskaičiavus pardavimo savikainą,

* tipinės veiklos pelnas (kartais - tiesiog veiklos pelnas), gaunamas iš bendrojo pelno išskaičiavus

veiklos sąnaudas (pavyzdžiui, administracines sąnaudas),

* įprastinės veiklos pelnas, gaunamas iš tipinės veiklos pelno išskaičiavus finansinės ir investicinės

veiklos nuostolius (arba pridėjus pelną),

* pelnas prieš apmokestinimą, gaunamas iš įprastinės veiklos pelno išskaičiavus ypatinguosius

straipsnius (pajamas ir išlaidas, nesusijusias su tiesiogine įmonės veikla).

15. Vidaus ir užsienio kapitalo investicijos ir kreditų prieinamumo sąlygos

Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu

kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu

atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi

infliacijos nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas

yra gaunamas iš jų pelnas. Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės,

įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks

nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai,

pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės,

išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių

atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio

proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.

Pagal teritoriją investicijos būna:

investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies

teritorijoje. 

investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų.

 Užsienio investicijos yra dviejų formų:

portfelinės investicijos užsienyje – tai tokios investicijos, kurios į užsienio finansinį turtą

daromos norint paįvairinti finansinių aktyvų rinkinį;

tiesioginės investicijos užsienyje – tai yra vienoje šalyje esančių firmų investicinės išlaidos

įkurti veikiantiems vienetams kitoje šalyje.

Tiesioginių investicijų atveju ( skirtingai nuo portfelinių investicijų ) administracinė kontrolė

peržengia vienos valstybės ribas. Tradicines portfelines investicijas lemia pelno normų skirtumai

tarp nacionalinių ūkių, o tiesiogines užsienio investicijas skatina oligopolinių korporacijų augimas ir

jų konkurencinė strategija. Pirmuoju atveju dažniausiai duodamos paskolos valstybei, o antruoju –

tiesiogiai investuojama į savitas ekonomikos šakas, stengiantis panaudoti ir išlaikyti konkurencinį

pranašumą vietinių įmonių atžvilgiu. Kadangi tiesioginės užsienio investicijos sąlygoja ekonominę

integraciją ir investuojančias korporacijas įtraukia į tų šalių ūkio vidaus reikalus, jų veiklos

vertinimai yra labai prieštaringi. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos

dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir

skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai

esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų

normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į

infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš

investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis

faktorius turi ilgalaikėms investicijoms).

16. Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikavimas ir sistema

Mokesčių sistemos apibūdinimas

Mokesčių sistema – tai vienas su kitu susijusių mokesčių visuma. Ji formuojama atsižvelgiant į

apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų. Valstybės

mokesčių sistemą reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų

mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje –

savivaldybėms). Lietuvos mokesčių sistemą sudaro 22 mokesčiai ir įmokos. Lietuvos mokesčių

sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus. Lietuvos

Respublikos mokesčių administravimo įstatyme yra nurodyti šie mokesčiai ir valstybės rinkliava:

pridėtinės vertės mokestis;

akcizai;

gyventojų pajamų mokestis;

įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

žemės mokestis;

mokestis už valstybinius gamtos išteklius;

naftos ir dujų išteklių mokestis;

mokestis už aplinkos teršimą;

konsulinis mokestis;

žyminis mokestis;

atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos

finansavimo įstatymą;

paveldimo turto mokestis;

privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

įmokos į Garantinį fondą;

valstybės rinkliava;

loterijų ir azartinių lošimų mokestis;

mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;

valstybinio socialinio draudimo įmokos;

pelno mokestis;

baltojo cukraus virškvočio mokestis;

kvotinio cukraus gamybos mokestis;

papildomas cukraus gamybos mokestis;

muitai;

atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.

Mokesčių klasifikacija

Mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos

draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius

(mokamus į savivaldybių biudžetus). Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius

atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginiai mokesčiai

nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas,

atsižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Tokiems mokesčiams

priklauso pajamų, turto, žemės, verslo, kapitalo, palikimo ir kiti mokesčiai. Netiesioginiams

mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į

tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai),

kurių reali mokėjimo  našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės.

Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, pelno) ir asmeniniai(pagalvės tipo, pajamų, palikimo

ir kiti). Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą:žemę, namus, kapitalą, kuris

savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius ir pan.). Asmeniniai mokesčiai - tai

mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Jie imami už pajamas, turtą, palikimą ir kitą

asmeninę nuosavybę. Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs – konkrečioms prekėms;

universalūs –pridėtinės vertės mokestis, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai, muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna:

vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už

žemės hektarą;

Proporciniai tai yra tokie mokesčiai kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas,

pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė;

Progresiniai – didėjant objekto apimčiai(pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas;

Regresiniai – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna:

Valstybiniai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų,

pelno mokesčiai, muitų rinkliavos ir kiti, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai;

Vietiniai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirstyti į bendruosius ir specialiuosius.

Bendrieji yra mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka, o specialiųjų pagrindu

formuojami šių mokesčių panaudojimo valstybiniai – vyriausybiniai fondai. Pastaruoju metu

atsirado dar keletas mokesčių grupių.

Ekologinių mokesčių tikslas - ne valstybės pajamų didinimas, bet ekologinė apsauga.

Kaip tarptautinių mokesčių pavyzdį galima paminėti importuojamų žemės ūkio produktų mokestį,

nustatytą šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės. Pajamos iš šio mokesčio atiduodamos į

Europos Sąjungos biudžetą.

17. Mokesčių tarifai pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą.

Šiuo metu taikomas 15 procentu pajamu mokescio tarifas.

Pajamoms iš paskirstytojo pelno taikomas 20 procentu pajamu mokescio tarifas.

Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verciamasi turint verslo liudijima, mokamas savivaldybiu

tarybu nustatytas fiksuoto dydžio pajamu mokestis.

Pajamu mokescio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.

Metinis neapmokestinamasis pajamu dydis (toliau – NPD) yra 5640 Lt (470 Lt per mėnesi), jei

gyventojo metinės pajamos neviršija 9600 Lt (800 Lt per mėnesi). Jei gyventojo pajamos yra

didesnės, jam taikytinas metinis NPD apskaiciuojamas pagal šia formule:

metinis NPD = 5 640 – 0,2 x (gyventojo metinės pajamos – 9 600)

NPD taikomas tik su darbo santykiais arba ju esme atitinkanciais santykiais susijusioms pajamoms.

Mokestiniu laikotarpiu taikomas mėnesio NPD apskaiciuojamas atsižvelgiant tik i pagrindini darbo

užmokesti, priedus ir priemokas pagal šia formule:

mėnesio NPD = 470 – 0,2 x (mėnesio su darbo santykiais susijusios pajamos – 800)

Gyventojams (tėvams arba itėviams), auginantiems vaikus (ivaikius) iki 18 metu, taip pat vyresnius,

jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, už kiekviena auginama vaika (ivaiki) yra

taikomas papildomas neapmokestinamasis pajamu dydis, kuris lygus 100 litu per mėnesi už pirma

vaika (ivaiki), už antra ir kiekviena paskesni vaika (ivaiki) – 200 litu per mėnesi.

18. Pridėtinės vertės mokesčio esmė ir tarifai.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – mokestis imamas nuo papildomai sukurtos vertės, taip pat

antkainių.

Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. standartinis PVM tarifas yra 21 procentas.

Iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. lengvatinis 9 procentų tarifas taikomas šilumos energijai, tiekiamai

gyvenamosiosms patalpoms šildyti ir į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui.

Iki 2010 m. gruodžio 31 dienos:

    * lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas vaistų ir medicinos pagalbos priemonių teikimui

asmenims, kuriems šių prekių įsigijimo išlaidos visiškai ar dalinai kompensuojamos Sveikatos

draudimo įstatyme nustatyta tvarka;

    * lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas knygoms ir neperiodiniams informaciniams

leidiniams.

19. Akcizai ir muitų rūšys.

Akcizas – netiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinamos prekės.

Akcizais yra apmokestinamos šios prekės:

    * etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai;

    * apdorotas tabakas;

    * energetiniai produktai;

    * elektros energija;

    * akmens anglys, koksas ir lignitas.

Akcizo apskaičiavimo būdai:

   1. Specifinis.

   2. Vertybinis.

   3. Mišrus.

Muitas – valstybės renkamas mokestis už importuojamas, vežamas tranzitu ar eksportuojamas

prekes.

Importo muitas - Importo muitas taikomas importuojant prekes iš kitų valstybių.

Tranzito muitas - Tranzito muitas taikomas per šalį pervežamoms prekėms (skirtoms ne tos šalies

rinkai).

Eksporto muitas - Eksporto muitas taikomas eksportuojant prekes. Dažniausiai jie taikomi

išvežamoms žaliavoms.

20. Demografiniu rodikliu charakteristika

Gyventojų migracija – tai jų persikėlimas gyventi iš vienos vietovės į kitą toje pačioje šalyje arba už valstybės ribų.Migracijos saldo – tai atvykusių ir išvykusių iš šalies žmonių skaičiaus skirtumas. Šis skirtumas, padaugintas iš 1000 ir padalintas iš vidutinio metinio gyventojų skaičiausvadinamas migracijos saldo koeficientu.Gyventojų senėjimas charakterizuojamas gyventojų senėjimo rodikliu (indeksu), kuris gali būti nustatomas keliais būdais. Jungtinių Tautų Organizacija rekomenduoja gyventojų senėjimo rodikliu laikyti 65 metų ir vyresnių žmonių skaičių (proc.) tarp visų gyventojų.Bendrieji demografiniai rodikliaiŠie rodikliai skaičiuojami 1000-čiui gyventojų pagal bendrąją formulę:vidutinis metinis gyventojų skaičius x 1 000 demografinių įvykių skaičius per metusGimstamumo rodiklis – gyvų gimusiųjų per metus skaičiaus santykis su vidutiniu metiniu gyventojų skaičiumi. Šis rodiklis rodo, kiek gimė gyvų kūdikių 1000-čiui gyventojų per metus:Mirtingumo rodiklis – mirusiųjų skaičius per metus 1000-čiui gyventojų:Natūralaus gyventojų prieaugio rodiklis – skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo rodiklių Santuokų (ištuokų) rodikliai – tai įregistruotų santuokų (ištuokų) skaičius per metus 1000- čiui gyventojų. Papildomai yra skaičiuojamas ištuokų skaičius 1000-čiui santuokų:

21. Demografine padetis Lietuvoje bei gyventoju emigracija ir imigracija

2009 m. emigravo 20 000 Lietuvos gyventojų

Pagal oficialią statistiką 2009 m. iš Lietuvos emigravo daugiau nei 20 000 žmonių. 2008 m. per tą patį laikotarpį tokių buvo 15 400, o 2007 m. – 12 892.

Pastarąjį dešimtmetį šis skaičius augo kone kasmet.

Imigrantų taip pat beveik kiekvienais metais daugėjo: nuo 5 110 žmonių 2002 m. iki 9 297 užpernai. Migracijos saldo (skirtumas tarp išvykstančiųjų bei atvykstančiųjų) visuomet buvo neigiamas ir aukščiausią tašką  pasiekė 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, – tuomet išvažiavo 9 612 žmonių daugiau nei atvažiavo. 2006 m. šis skaičius siekė -4 857, 2007 m. – -5 244, 2008 m. – -7 718.

Iš viso 2005–2008 m. išvyko 126,1 tūkst. gyventojų, iš jų jaunimo – 51,5 tūkst. (40,8 proc. visų emigrantų). Emigraciją dažniausiai lemia su darbo rinka susijusios priežastys (menkas užimtumas ir atlyginimas, nedarbas), skirtingi gyvenimo standartai, ekonominė aplinka.

Statistika rodo, kad Lietuva pagal emigracijos mastą pirmaija tarp visų Europos Sąjungos valstybių. Lapkritį Lietuvoje gyveno 3,333 mln. žmonių (16,5 tūkst. mažiau nei sausį). Penktadalis iš jų yra 15 29 m. ES statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, 2060 m. mūsų šalyje bus apie 2,5 mln. gyventojų, o jauno amžiaus bus tik kas aštuntas iš jų. Be to, jei dabar didžiąją visuomenės dalį sudaro 15–50 m. žmonės, po pusės amžiaus bus gerokai daugiau tų, kam per 60.

2010 m.sausio 1 d. Lietuvoje turėjo gyventi 3,329 mln. žmonių – bemaž 21 tūkst. mažiau nei prieš metus.

23. Globalizacijos turinys ir bruožai

Globalizacija – procesas, reiškinys, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.Globalizacija pagal sritis skirstoma:

1) Ekonominė globalizacija,2) Kultūrinė globalizacija,3) Politinė globalizacija,4) Socialinė globalizacija,5) Informacinė globalizacija.

Globalizacijos bruožai: 1) Judrumo didėjimas, plėtra: nes nyksta fizinės, ekonominės, finansinės, teisines, kalbinės

kliūtys;2) Pasiekiamumo augimas;3) Visuotinumas, totalumas: globalizacija apima visas gyvenimo sritis;4) Valstybių suvereniteto mažėjimas dėl jų tarptautinių įsipareigojimų išaugimo (JTO, ES);5) Didėjanti valstybių tarpusavio ekonominę priklausomybę;6) Globalizacija taip pat siejama su kapitalizmu – kapitalo įsigalėjimu pasaulyje, tarptautinių

(daugianacionalinių) koncernų įtaka, kartais pranokstančia nacionalinių valstybių galias.

24. Tarptautinė prekyba ir PPO veikla

Tarptautinė prekyba – pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.Jos bruožai: 1. Ji vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. 2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais.

Pasaulio prekybos organizacija (PPO) – tarptautinė prekybos organizacija, nustatanti taisykles ir sprendžianti prekybinius konfliktus tarp į ją įstojusių šalių, kurios visos yra pasirašę apie 30 sutarčių. 2005 metais joje buvo 145 nariai. Sąjungos būstinė įsikūrusi Ženevoje.PPO siekia išplėsti tarptautinės prekybos mastus, naikindama įvairius prekybos barjerus ir suteikdama platformą įvairioms su tuo susijusioms deryboms.Pagrindiniai principai:

1) Šalis negali teikti nepelnytos pirmenybės vienam užsienio prekybos partneriui prieš kitą. Ji taip pat negali diskriminuoti užsienio prekių bei paslaugų.

2) Prekyba turi keistis link didesnės prekybos laisvės, naikinant mokestinius ir kitokius barjerus.

3) Prekybos procesai turi būti numatomi, visiems partneriams žinant, jog įvairūs prekybos barjerai nebus iškelti staiga ir dirbtinai.

4) Prekyba turi keistis link didesnės konkurencijos.5) Prekyba turi būti priderinta prie prasčiau išsivysčiusių šalių, paliekant joms ilgesnius

pereinamus periodus, daugiau lankstumo ir kai kurias privilegijas.PPO valdomas konsensuso principu – visi nariai diskusijų metu turi sutarti dėl bendro požiūrio.

25. Eksporto-importo politika

Eksportas – įstatymais reglamentuotas prekių ir paslaugų išvežimas iš vienos valstybės į kitą, dažniausiai jas ir parduodant. Priklausomai nuo konteksto, terminas gali reikšti eksporto procesą arba proceso apimtis. Eksportui priešingas terminas yra importas, prekių ir paslaugų įvežimas į valstybę.Eksportas yra svarbi tarptautinės prekybos dalis. Eksporto prekės ir paslaugos paprastai tiekiamos valstybės (vietinių) gamintojų/tiekėjų, o galutinis jų vartotojas yra užsienio valstybės gyventojai ar organizacijos. Prekybinis eksportas paprastai reglamentuojamas eksportuojančios valstybės ir valstybės gavėjos muito įstatymų.Eksporto procedūrą ir formalumus muitinėje Europos Sąjungoje reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksasEksportui poveikį darančios ekonominės politikos priemonės priklausomai nuo jų pobūdžio suskirstytos į keturias kategorijas:

horizontaliosios, darančios panašią įtaką daugeliui šalies įmonių, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio;

sektorinės, nukreiptos į konkrečias šakas ar įmones; vidaus politikos, veikiančios visas Lietuvos įmones; į išorę orientuotosios, darančios įtaką užsienio prekybos, įskaitant ir importą, sąlygoms ir

apimančios priemones užsienio prekybos konkurencingumui didinti bei eksportui skatinti.Lietuvos eksportą riboja eksportuojamų produktų specifika, netobula mokesčių politika, įvairūs sunkumai, susiję su eksporto dokumentų įforminimu, ir kai kurių šalių rinkos rizikingumo laipsnis.

Importas – užsienio valstybės prekių, paslaugų ar kitų objektų, dažniausiai skirtų prekybai, įstatymiškas įvežimas į valstybę. Priklausomai nuo konteksto, sąvoka gali būti naudojama apibūdinti procesui, taip pat jo apimtims.Importinių prekių galutinis vartotojas yra valstybės, į kurią importuojama, gyventojai ir organizacijos, o pardavėjas/tiekėjas – užsienio valstybių gamintojai, tiekėjai. Prekybinis importas paprastai reglamentuojamas įvairiais muito įstatymais.Importo procedūrą ir formalumus muitinėje Europos Sąjungoje reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas.Lietuvos importe lemiamas vaidmuo tenka naftos ir dujų pramonei, antraeilis – mašinų gamybos ir chemijos pramonei, trečiaeilis – lengvajai ir maisto pramonei .Lietuvos importui daugiausia įtakos turintys veiksniai:

Lietuvos vidaus vartojimo (namų ūkių+valstybės vartojimo) išlaidos; inertiškumas (esami užsienio prekybos ryšiai); importo kainos; Lietuvos eksportas; Lietuvos vidaus investicijos; užsienio šalies ekonomikos plėtra (BVP pokyčiai).

Lietuva yra prisijungusi prie Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO), pasirašiusi Laisvosios prekybos sutartis su daugeliu užsienio prekybos partnerių, tame tarpe su ES, Latvija, Estija, Lenkija ir kitomis Centrinės Europos šalimis. Tarifiniai importo apribojimai Lietuvoje labai maži. Didesni muitai taikomi tik atskiroms prekių grupėms. Didžiausi - žemės ūkio produkcijai, taip pat maisto produktams, alkoholiniams gėrimams. Tačiau pagrindinėms užsienio prekybos partnerėms šie tarifai mažesni dėl pasirašytų laisvosios prekybos sutarčių.

26. Antidempingo turinys ir mokesčiai.

Dempingas – prekių ar paslaugų teikimas kaina, žemesne negu savikaina, siekiant iš rinkos išstumti

konkurentus. Nuostoliai dengiami iš pačios įmonės arba kai kada ir valstybės lėšų. Jei dempingą

remia valstybė, dažniausiai reikalaujama, kad prekės būtų eksportuojamos mažesne kaina.

Nustačius, kad į valstybę įvežamos prekės dempingo kainomis, jos apmokestinamos antidempingo

mokesčiais. Pačių valstybių viduje dempingo kainomis konkuruoti paprastai draudžiama..

Antidempingo muitas – muitas, taikomas kaip atsakas į neįprastai mažas importuojamų prekių

kainas siekiant apsaugoti kitų gamintojų interesus. Daroma prielaida ir ieškoma įrodymų, kad

pardavėjas prekes parduoda pigiau, nei yra jų savikaina, ir mažomis kainomis nori išstumti kitus

(dažniausiai – vietos) gamintojus ir užimti jų vietą rinkoje. Taikant šį muitą, siekiama, kad

importuojamos prekės kaina būtų lygi arba didesnė už šalyje pagaminamos prekės kainą.

Antidempingo mokesčiai ir jų žala

       

Antidempingo muitai yra viena iš keleto prekybinės apsaugos priemonių, kurias, esant apibrėžtoms

sąlygoms, leidžia taikyti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nuostatos. Nustatyta, jog į kitą

valstybę įvežamos produkcijos kainos yra dempingo kainos tada, kai jos yra mažesnės nei tikroji

prekės vertė. Kitaip sakant, tai reiškia, jog į kitą valstybę įvežama produkcija yra parduodama

mažesne kaina nei ta pati produkcija, parduodama vidaus rinkoje. Antidempingo bylą, pagal PPO

nuostatas, galima kelti tik su sąlyga, jei dempinguojama produkcija gali padaryti esminę žalą šalyje

esančiai pramonės šakai ar iš esmės žlugdo vietinės pramonės kūrimą.

          

Tačiau antidempingo mokesčiai yra sunkiai pateisinami ir kelia žalą ne tik importuotojams, kurių

prekės yra apmokestinamos, bet ir kitoms įmonėms bei visam šalies ūkiui. Taip yra dėl kelių

priežasčių.

Pirma, antidempingo mokesčiais dažnai bandoma apsaugoti konkrečias konkuruoti nesugebančias

įmones. Antra vertus, pritaikius antidempingo mokestį skatinama nekonkurencingos prekės gamyba

ir sumažinamos paskatos ją keisti. Be to, pabrangsta įvežama produkcija ir išauga jos vartojimo

kaštai. Dėl to kyla vartotojų nepasitenkinimas ir vienos įmonės apsauga lengvai gali pavirsti politine

problema, į kurią pačios save įpainioja valstybės institucijos.          

27. Europos struktūrinių fondų charakteristika.

ES struktūriniai fondai

Europos Sąjungos (ES) struktūriniai fondai – regioninės politikos, kuria siekiama sumažinti regionų

išsivystymo skirtumus ir skatinti menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą, finansiniai instrumentai.

ES regioninė politika – tai priemonių visuma, nukreipta į mažiau išsivysčiusių regionų plėtrą bei

tarpregioninės sanglaudos skatinimą, siekiant spartesnio bendro šalies ekonominio augimo ir

visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo.

ES regioninės politikos įgyvendinimas ES valstybėse yra finansuojamas iš keturių ES struktūrinių

fondų.

Europos regioninės plėtros fondas (ERPF)

   Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro

apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:

← investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas; ← investicijas į infrastruktūrą (kelius, telekomunikacijas, energetiką), siekiant sujungti

centrinius ES regionus su periferiniais; ← investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus; ← darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas,

rinkos tyrimai, mokslo tyrimai); ← technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą, investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir

išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;

Europos socialinis fondas (ESF)

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo)

problemas. Fondas finansuoja:

← švietimą ir profesinį mokymą; ← paramą įsidarbinant; ← mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (pvz. specialistų mokymą mokslinio tyrimo

įstaigose); ← socialinės ekonomikos projektus (pvz., padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas); ← švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (pvz. keliant darbuotojų kvalifikaciją).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo orientavimo dalis laikoma ES struktūrinės (o

ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo

metodus, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz. kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas remia naujų metodų diegimą bei ekonominės

veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas. Sanglaudos fondas buvo

įkurtas siekiant finansuoti stambius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus.

28. Rinkos sąvoka ir paskirtis.

Rinka – tai visuma ekonominių santykių, kuriuose reguliuoja paklausos ir pasiūlos, kainodaros,

konkurencijos ir kiti objektyvūs ekonomikos dėsniai.Verslo įmonių rinka užtikrina pagrindinių

ekonomikos klausimų – ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti – sprendimą.

Rinka- tai prekinių piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų,

vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius

Rinkai reikalinga nešališka kontrolė. Tokią funkciją atlieka šalyje sukurti įstatymai ir asmenys,

prižiūrintys, kad jų būtų laikomasi. Kiek valstybė kišasi į rinkos mechanizmą apibūdina

ekonomikos sistemos.

Paskirtis. Geras rinkos mechanizmo funkcionavimas šiuolaikiniame pasaulyje yra tiesiog būtinas,

nes tik jo dėka visuomenei galima maksimaliai patenkinti atsiradusius poreikius. Nuolatinis žmonių

poreikių augimas ir naujų įmonių įėjimas į rinką verčia ieškoti tokių gamybos būdų, kurie būtų

patys efektyviausi, t.y. tokie, kuriems esant mažiausiais kaštais būtų pagaminama kuo daugiau

produkcijos ar suteikiama paslaugų, o tuo pačiu, kad gamintojai padidintų savo pajamas. Ką

gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti?

29. Rinkos struktūrų klasifikacija ir jų elementų charakteristika.

Rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių

rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.

Svarbiausi rinkos struktūros elementai:

firmų skaičius ir dydis; gaminamos produkcijos pobūdis;firmos poveikis kainai; įėjimo ir išėjimo į

šaką sąlygos.

Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros:

1. grynoji (tobula) konkurencija;

2. grynoji monopolija;

3. monopolinė konkurencija.

4. oligopolija;

Grynoji konkurencija. Tai didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos,

todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos

kainai.Tobula konkurencija – kraštutinis ir daugiau teorinis modelis

Grynoji monopolija. Tai antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu požiūriu, monopolija –

išimtine teisė tam tikram objektui.Vienintelis pardavėjas.Tokiu atveju viena firma atstovauja tam

tikrai ekonomikos šakai.Monopolistas gamina unikalų produktą.Unikalus ta prasme, kad neturi

artimų substitutų.Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Monopolija gali žymiai kontroliuoti

produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma

nustato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį.Paprastai rinka vadinama monopoline, jei

daugiau nei trečdalis pasiūlos tenka vienam gamintojui.

Monopolinė konkurencija. Tai tokia rinkos struktūra, kai veikia pakankamai daug nedidelių firmų,

gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją.Monopolinės konkurencijos pagrindiniai

bruožai, tai pakankamai didelis firmų skaičius.Vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo

konkurento tos pačios paskirties prekės. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai.

Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis

tenka kelioms stambioms firmoms. Pagrindiniai bruožai ,tai kad rinkoje dominuoja keletas

tarpusavyje konkuruojančių rinkų. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet

dažniausiai nenori jų keisti.

30. Prekių biržų analizė

Nacionalinės prekių biržos Universalios specializuotos pagal produktus (nafta, juodieji, spalvotieji metalai, žemės ūkio produkcija) Tarptautinės prekių biržos specializuotos pagal produktus (Roterdamo, Londono, Čikagos,

Tokio, Šanchajaus)

31. Konkurencijos rūšys ir valstybinė monopolijų kontrolė

Konkurencijos rūšys:• Grynoji konkurencija• Grynoji monopolija• Oligopolinė rinka ir jos struktūra• Voratinklio teorema

Monopolijų kontrolė:• Antimonopoliniai įstatymai• Antimonopolinės tarybos ir arbitražo veikla• Antimonopolinis reguliavimas• Destruktyvios konkurencijos ribojimas

32. Privatizacijos esmė ir metodai

Privatzacija – tai socialinių santykių visuma, apibūdinanti valstybės ir municipalinės nuosavybės objektų perdavimą už tam tikrą mokestį ar nemokamai privačios nuosavybės dispozicijon.Metodai:

1. Viešas akcijų pardavimas2. Privatus akcijų pardavimas3. Privatūs indėliai į valstybinių įmonių aktyvus4. Įmonės turto pardavimas5. Valstybinių įmonių reorganizavimas6. Akcijų pardavimas įmonės darbuotojams7. Nuoma (lizingas)

Privatizacijos kryptys: Visiška valstybinės nuosavybės privatizacija Dalinė privatizacija

Netiesioginė privatizacija (Įvedama iškart) Reprivatizacija (Nuosavybės atstatymas) Demunicipalizacija

33. Strateginio valdymo turinys

Strateginio valdymo esmė:1. Strategijų formulavimas2. Strategijų įgyvendinimas3. Situacijos įvertinimas ir kontrolė4. Svarbiausi sėkmės veiksniai

34. LEZ charakteristika

Laisvoji ekonominė zona (LEZ) – ūkinei, komercinei ir finansinei veiklai skirta teritorija, kurioje įstatymu nustatytos ypatingos ekonominės ir teisinės ūkio subjektų funkcionavimo sąlygos.LEZ – viena iš tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo formų.Lietuvos Respublikoje steigiamoje zonoje gali būti plėtojama prekybos, gamybos, importo ir eksporto ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiama veikla. Veiklos rūšis nustato atskiras įstatymas dėl konkrečios zonos steigimo.Zonos valdymo bendrovė yra juridinis asmuo. Zonos valdymo bendrovėje privačios nuosavybės teise fiziniams ir juridiniams asmenims turi priklausyti be mažiau kaip 51% balsų suteikianti akcijų dalis. Ji veikia pagal Akcinių bendrovių įstatymą. Zonos valdymo bendrovė registruojama Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka. Zonos valdymo bendrovės įgaliojimus nustato šis įstatymas, taip pat zonos valdymo bendrovės įstatai.Zonos įmonė - toje zonoje esanti ir įregistruota pagal Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo reikalavimus bet kokios nuosavybės formos ir rūšies įmonė, kuriai taikomos šiame Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatyme (toliau LEZ įstatyme) nustatytos veiklos sąlygos ir valstybės garantijos jos veiklai zonoje.Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka taip pat moka valstybės rinkliavą ir tik šiuos mokesčius bei įmokas:

1. pelno mokestį; 2. gyventojų pajamų mokestį; 3. mokestį už aplinkos teršimą ir gamtos išteklius; 4. valstybinio socialinio draudimo įmokas; 5. privalomojo sveikatos draudimo įmokas; 6. pridėtinės vertės mokestį, akcizą, cukraus mokestį, prekių apyvartos mokestį – šiuos mokesčius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir atvejais.

35. Valstybės kapitalo investicijos

Tai valstybės lėšos, skirtos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, turtą įsigyti

arba jo vertei padidinti valstybės institucijoms įstaigoms ir įmonėms, taip pat kitiems ūkio

subjektams.

Valstybės lėšos:

Valstybės biudžeto, Privatizavimo fondo, Paskolų, gaunamų valstybė vardu, Lėšos su valstybės

garantija.

Valstybės kapitalo investicijų sritys:

1. Valstybės valdymas

2. Krašto apsauga

3. Sveikatos apsauga

4. Socialinėms paslaugoms

5. Aplinkos ir visuomenės apsauga

6. Viešoji tvarka

7. Švietimas

8. Kultūra

9. Žemės ūkis

10. Transportas

11. Ryšiai ir komunikacijos

36. Viešųjų pirkimų charakteristika

1. Viešųjų pirkimų strategijos parengimas

2. Sprendimas dėl konkretaus pirkimo

3. Viešojo pirkimo komisijos sudarymas

4. Pirkimo būdo parinkimas

5. Sutarties strategijos pagrindimas

6. Pirkimo dokumentų parengimas

7. Kvalifikaciniai atrankos kriterijai

8. Konkurso pravedimas

9. Skelbimas apie konkurso rezultatus

37. Koncesija ir jos taikymo sritys.

Valstybė sudaro sutartis su privačiu sektoriumi dėl valstybinio turto perleidimo privatininkų

dispozicion už tam tikrą mokestį, tam tikram laikotarpiui ir prisilaikant tam tikrų sąlygų.

Koncesijos taikymo sritys:

1. Naudingų iškasenų ieškojimas, gavyba, pervežimas, atliekų sandėliavimas

2. Sprogstamųjų medžiagų, ginklų gamyba ir apyvarta

3. Degalų, elektros energijos gamyba

4. Asmenų ir turto apsauga

5. Radijo ir televizijos programų transliavimas

6. Aviaciniai pervežimai

38. Smulkus ir vidutinio verslo plėtra bei skatinimas.

Smulkaus ir vidutinio verslo valstybinis rėmimas:

1. Tiesioginis finansavimas

2. Valstybei imantis garanto vaidmens

3. Mokesčių lengvatos

4. Investuoti dalį pajamų ir pelno

5. Supaprastinti teisinį reguliavimą

6. Dengti nuostolius

7. Drausti veiklą iš biudžeto

Mokesčių, rinkliavų ir kitos lengvatos:

1. Pelno mokestis

2. Socialinis mokestis

3. Gyventojų pajamų mokestis

4. Mokestinės paskolos

5. Rinkliavos

6. Socialinis draudimas

7. Mokestis už aplinkos teršimą

39. Verslo aplinkos technologinių sprendimų tyrimai

1. Bendrosios valstybės išlaidos mokslo-tiriamiesiems ir konstravimo darbams (MTKD);

2. Bendrosios šakos išlaidos MTKD;

3. Kompanijų fokusavimo naujoms technologijoms įsisavinti laipsnis;

4. Patentinė apsauga;

5. Nauji produktai;

6. Naujų technologijų pernešimas iš laboratorijų į rinkas;

7. Darbo našumo augimas automatizacijos dėka;

8. Prieiga prie interneto;

9. Telekomunikacinė infrastruktūra.

40. Verslo aplinkos aplinkosauginių veiksnių tyrimas

Gamtonauda tai žmonių, visuomenės ir gamtos sąveika, kuri pasireiškia įsisavinant gamtos

išteklius, juos naudojant, atkuriant ir saugant

SUBALANSUOTA EKONOMKOS PLĖTRA IR GAMTONAUDOS VADYBOS PROBLEMOS:

1. Visos žmonijos istorija – tai santykio su gamta procesas.

2. Kai kuriose žemės vietose žmogaus ir gamtos santykiai įgauna krizinių reiškinių formą.

3. Išsiskiria antropolerantiškumas kaip gamtos pakantumas neracionaliai žmogaus veiklai.

4. Žemėje sparčiai daugėja gyventojų Ū1 mlrd. 1600 m. ir 6,5 mlrd 2000 m.) todėl kiekvienam

iš jų tenka vis mažiau naudingųjų iškasenų, dirvožemių, miškų, vandens.

5. Vis svarbesne tampa gamtos išteklių naudojimo daugiatiksliškumo problema (pvz. miškas,

mediena ir planetos plaučiai), o kasmet miškų plotų sumažėja dydžiu, prilygstančiu Lietuvos

teritorijai.

6. Ekologiškai nepagrįsta ūkinė veikla – tai antra po taikos išsaugojimo problema.

ŠIUOLAIKINĖS GAMTONAUDOS VALDYMO PROBLEMOS:

• Gamtos išteklių ribotumas ir teisiniai racionalaus išteklių naudojimo klausimai

• Spartus gyventojų skaičiaus augimas ir šeimos planavimas.

• Gyvenimo būdo urbanizacija ir atliekų tvarkymo valdymas

• Gamybos technologijas būtina priartinti prie natūralių gamtos procesų.

• Gamybos atliekos teršia orą, vandenį, dirvožemius, miškus.

• Žema ekologinė kultūra, kai nerūšiuojamos atliekos ir netinkamai jos perdirbamos

GAMTONAUDOS VALDYMO TEISINĖ BAZĖ:

• Bendrasis programavimo dokumentas ir jo teisinės nuostatos gamtonaudos vadybai.

• ES regioninė politika ir struktūriniai bei sanglaudos fondai.

• ES plėtra globalioje erdvėje ir direktyvos bei reglamentai, įteisinantys gamtosaugą ir

racionalią gamtonaudą ES šalyse.