TROJOS KARO PASAULIS

Skitija

kikonija

Graikija

Makedonijatrakija

Pajonija

Likija

FriGija

trojaPaFLaGonija

Hetitai

arzava (Hetitai)

aSirija

FiLiStija

ŽeMutiniS eGiPtaS Memfis

aukštutiniS eGiPtaS

nubija

Gordionas

ugaritas

kiPraS

Hetitai

Megidasdanas

Hazoras

terichas

kadešas

kiLikija

Hetitai

jūrų tautoSkreta

tėbai

edesaHaranas

aMazonĖS

koLcHid

Ė

Skitija

babiLonijababilonas

MeSoPotaM

ija

eLaMaS

ūraS

Egėjo

jūra

Halis

chatušas

tauridĖ

Skitija

Juodoji (Eukseino) jūra

aSirijakarkemišas

Istras

Tyras

Hipanis

Boristenas

Eufratas Tigras

šuMeraS

Tanajis

Araksas

Pirmasis slenkstis

(Nila

s)

etioPai

Gyvybės u

pė

Egipto jūra

tarsas

ninevija

(iranaS)

Tigras

Eufratas

0 100 200 300 400 500kilometrai

mylios0 100 200 300 400 500

Propontidė (Marmuro jūra)

urartu

Pirmas skyrius Pasakoja Priamas 11

Pirmas skyrius

PASAKOJA PRIAmAS

Dar nëra buvæ tokio miesto kaip Troja. Žynys Kalchan-tas, jaunystëje nusiøstas mokytis á Egipto Tëbus,

grážo nesusižavëjæs piramidëmis palei vakariná Gyvybës upës krantà. Troja, sakë jis, kur kas áspûdingesnë, nes ji iškilusi daug aukščiau, o jos statiniai teikia prieglobstá gyviesiems, ne miru-siesiems. Tačiau tai esà pateisinama – egiptiečiø dievai žemesnës padëties. Egiptiečiai tampë akmenis patys savo mirtingomis ran-komis, o galingas Trojos sienas sparčiai sumûrijo mûsiškiai dievai. Kalchantas sakydavo, kad su Troja negalás varžytis ir vienodas neiškilus Babilonas, tartum vaikø nulipdytas iš upës dumblo.

Në vienas iš žmoniø nepamena, kada mûsø sienos buvo pa-statytos, nes taip seniai tai buvo, bet kiekvienas žino, kaip vis-kas dëjosi. Dardanas (mûsø dievø valdovo Dzeuso sûnus) gavo beveik stačiu kampu ásiterpusá á jûrà pusiasalá pačioje Mažosios Azijos šiaurëje, kur dar šiauresnë Juodoji jûra per siaurà Heles-ponto sàsiaurá plukdo savo vandenis á Egëjo jûrà. Naujàjà karalys-tæ Dardanas padalijo á dvi dalis. Pietinæ atidavë antrajam sûnui, šis savo valdà pavadino Dardanija ir Lirneso mieste ákurdino sos-tinæ. Šiaurinë dalis, nors mažesnë, yra daug daug turtingesnë; jai priklauso Helesponto priežiûra ir teisë rinkti mokesčius iš visø

Pirmas skyrius Pasakoja Priamas12

pirkliø, kurie keliauja á Juodàjà jûrà ir atvyksta per jà. Ši dalis vadinama Troade. Jos sostinë Troja stovi ant kalno, vadinamo Troja.

Dzeusas mylëjo savo mirtingà sûnø, tad kai Dardanas pa- prašë dieviškojo tëvo suteikti Trojai nesugriaunamas sienas, Dzeusas nudžiugo galëdamas patenkinti jo prašymà. Tuo metu du dievai buvo užsitraukæ nemalonæ – jûrø valdovas Poseidonas ir šviesos dievas Apolonas. Jiems buvo ásakyta keliauti á Trojà ir pastatyti tvirtovæ, aukštesnæ, didesnæ ir tvirtesnæ už visas kitas. Tokia užduotis visai netiko švelniam ir lepiam Apolonui, labiau linkusiam skambinti lyra, negu purvintis ir prakaituoti, tad jis nuodugniai išaiškino lengvatikiui Poseidonui, kad kol kils sienos, šiam greičiau eisiàs laikas klausantis muzikos. Taigi Poseidonas krovë ir krovë akmená ant akmens, o Apolonas jam dainavo.

Poseidonas darbavosi ne už dykà – kiekvienais metais jo šventykloje Lirnese turëjo bûti padëta šimtas auksiniø talentø. Karalius Dardanas su tuo sutiko, ir nuo neatmenamø laikø Po-seidono šventyklai Lirnese kasmet buvo sumokama šimtas auk-siniø talentø. Bet kaip tik tada, kai á Trojos sostà ážengë mano tëvas Laomedontas, ištiko toks pragaištingas žemës drebëjimas, kad sugriovë Minojo rûmus Kretoje ir nušlavë nuo žemës pa-viršiaus Teros salø imperijà. Sugriuvo mûsø vakarinë siena, ir mano tëvas nusamdë graikà Ajakà jai atstatyti.

Ajakas pasidarbavo iš peties, bet naujoji jo pastatyta siena neatrodë nei tokia lygi, nei graži kaip anos, dievø sukurtos.

Sandoris su Poseidonu, kaip sakë mano tëvas, buvo nu-trauktas (o Apolonas, manau, në nebuvo prašæs atlygio už muzikavimà). Juk paaiškëjo, kad sienos visai nëra nesugriauna-mos. Todël šimto auksiniø talentø, kasmet sudedamø Poseidono šventykloje Lirnese, jis nebegausiàs. Niekada. Šis argumentas labai nesigilinant atrodë visai pagrástas, tačiau dievai tikrai ži-nojo tai, kà žinojau net aš, bûdamas vaikas: karalius Laomedon-

Pirmas skyrius Pasakoja Priamas 13

tas buvo nepataisomas šykštuolis ir piktinosi, kad reikia mokëti tiek daug brangaus Trojos aukso šventyklai, stovinčiai prieši-ninkø mieste, valdomame to paties kraujo, bet vis tiek varžovø dinastijos.

Kaip ten buvo kaip nebuvo, bet auksà liautasi mokëti, ir daugelá metø, kol aš išaugau á vyrà, nieko nenutiko.

Net tada, kai pasirodë liûtas, niekam neatëjo á galvà susieti jo atsiradimo su ásižeidusiais dievais ir miesto sienomis.

Á pietus nuo Trojos žaliuojančiose lygumose mano tëvas turëjo arkliø ûká, tai buvo vienintelë jo silpnybë – tačiau net ir silpnybë karaliui Laomedontui turëjo nešti naudà. Neilgai trukus po to, kai graikas Ajakas baigë mûryti vakarinæ sienà, á Trojà atvy-ko vyras iš tokio tolimo krašto, kad mes beveik nieko apie já nežinojome, tik tiek, kad kalnai ten remia dangø, o žolës kve-pia maloniau negu visur kitur. Atvykëlis turëjo dešimt žirgø – tris eržilus ir septynias kumeles. Tokiø žirgø dar nebuvome ma- tæ – jie buvo aukšti, grakštûs, ilgakarčiai, ilgomis uodegomis, dailiø snukiø, eiklûs, romûs ir klusnûs. Patys tie kovos veži-mams traukti! Vos karalius juos išvydo, to vyro likimas buvo nulemtas. Jis mirë, o jo žirgai tapo asmenine Trojos karaliaus nuosavybe. Jis išvedë iš jø tokià garsià arkliø veislæ, kad pirkliai iš viso pasaulio atvykdavo pirkti kumeliø ir kastratø, – tëvas buvo išmintingas ir eržilø neparduodavo.

Per arkliø ûkio vidurá ëjo gerai pramintas kitados pavojingas takas – juo iš Mažosios Azijos á šiauræ, á Skitijà, vasaroti trauk-davo liûtai, o žiemai gráždavo á pietus, Karijà ir Likijà, kur saulei užteko galios šildyti jø rusvus kailius. Jie visi išnyko, buvo sume-džioti, ir liûtø takas tapo keliu prie vandens.

Prieš šešerius metus á rûmus atskubëjo mirtinai išblyškæ kai-miečiai. Niekada nepamiršiu savo tëvo veido išraiškos, kai jis iš-girdo, kad trys geriausios jo kumelës ir eržilas guli negyvi, liûto sudraskyti.