Projektą remia

VASARISSukanka 85 metai, kai Virkščių

kaime, Lyduokių apylinkėje 1927 m. vasario 18 d. gimė Henrikas Zabulis, profesorius, filologijos mokslų habilituotas daktaras. Mirė 2010 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje.

***Sukanka 85 metai, kai Slabados

kaime, Lyduokių apylinkėje 1932 m. vasario 19 d. gimė Modestas Navikas, tautodailininkas, medžio drožėjas.

***Sukanka 95 metai, kai Činelių

kaime, Želvos apylinkėje, 1922 m. vasario 24 d. gimė Marija Kinertai-tė-Laugalienė, partizanų ryšininkė, politinė kalinė ir tremtinė. Išleido prisiminimų knygą „Jaunystė ir re-zistencija“. Mirė 2011 m. liepos 12 d. Palaidota Ukmergės Dukstynos kapinėse.

***Sukanka 80 metų, kai Slabados

kaime, Lyduokių apylinkėje, 1937 m. vasario 28 d. gimė Petras Ka-tinas, žurnalistas. Mirė 2009 m. rugpjūčio 10 d. 2010 m. išleista Petro Katino knyga „Ilgas bus mūsų kelias...“

***Sukanka 85 metai, kai Mikačių

kaime, Deltuvos apylinkėje, 1932 m. vasario 29 d. gimė Rita Lunskie-nė, gydytoja, poetė. Lietuvos tauto-dailininkų sąjungos narė, tapytoja.

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-

kraštotyros skyriaus inf.

Ukmergės kraštą garsinančių žmonių minėtini jubiliejai

Tikėjimo versmėj 2017 m. vasario 17 d. Nr. 3

1905 m. lapkričio 4 d. Ukmergės apskrities Pagirių valsčiuje, Leliū-nuose, gimė kunigas jėzuitas, Lie-tuvos jėzuitų provincijolas Jonas Danyla. Tėvas J. Danyla – maldos praktikas, patyręs pačius sudėtin-giausius XX amžiaus išbandymus: du kalinimus, persekiojimus, jė-zuitų provincijos išsklaidymą, va-dovavimą jai ir vienuolijų veiklai, jėzuitų seminarijai pogrindyje. Tuo pat metu savo misija laikė moralinį bandomų ir baudžiamų savo dva-sios vaikų stiprinimą.

***Olandijoje, prie pat Vokietijos

sienos esančiame Hierenberge XIX–XX amžių sandūroje vokie-čių tėvai jėzuitai noviciatui pastatė šv. Bonifaco namus.

1925 m. čia atvyko aukštai-tis Jonas Danyla. Ir, kaip visi kiti, į vienuolyno gyvenimą įėjo palaipsniui. Atliko trijų dienų rekolekcijas, susipažino su tėvais ir naujokais, vaikščiodamas po apylinkes mintyse grynino savo pašaukimą… Praslinkus dviem savaitėms, vieną vakarą Jonas ant savo lovos rado ilgą kunigo rūbą, juostą ir į trečdalį sviedinio panašią kepuraitę. Gavęs ženklą, kad jau tapo pilnateisiu naujoku, be abejo, nudžiugo. Gyvenimas vienuolyne yra visiškai kitoks, negu buvo galima įsivaizduoti. Tiesa, ir čia reikėdavo fiziškai ir protiškai pa-sidarbuoti, bet niekas nejausdavo tos įtampos ir netikrumo, kuris kandidatus vargindavo Kaune. Naujokyne jie rado šiltesnę atmos-ferą, rūpestingą globą ir gražų tėvų ir brolių pavyzdį.

Kai 1930 – Vytauto Didžiojo metais – vienuolis jėzuitas J. Da-nyla atvyko į Kauną atlikti peda-goginės praktikos, Jėzuitų gimna-zija jau tiesėsi visu ūgiu: pastatyti trečias ir ketvirtas aukštai, įrengta didžioji salė, kabinetai, pertvarky-

Įkvepiantis kuklumo ir sąžiningumo pavyzdys

tuose „Perkūno namuose“ įrengtas bendrabutis, kuriame gyveno ato-kesnių vietų moksleiviai, tarp jų ir Guronių kaimo vaikas Vincentas Sladkevičius.

Provincijolas tėvas Jonas Kipas, pamatęs dūkstančius berniukus, vieną jų įspėjo: „Tu jam ant sprando nejok. Jis bus vyskupas.“ Taip ir buvo.

***Valkenburge XIX a. pb. įkūrus

Jėzuitų filosofijos ir teologijos studijų kolegiją, 1934 m. rudenį J. Danyla atvyko studijuoti teologiją. Vėliau Belgijos Liuveno katalikiš-kame universitete tęsė teologijos studijas. Iš čia Lietuvos katalikiš-kiems leidiniams rašė straipsnius.

1937 m. rugpjūčio 24 d. Liu-vene įšventintas kunigu. Galimas dalykas, kad iškilmės vyko jėzuitų statytoje barokinėje Šv. Mykolo

bažnyčioje. O rugsėjį gimtųjų Pagirių Švč. Mergelės Marijos Ap-silankymo bažnyčioje vyko iškil-mingos primicijos. Rugsėjo saulės spinduliai susiliejo su kunigo Jono brangių namiškių, Ukmergės gim-nazijos bendramokslių, kaimynų, bičiulių džiaugsmu.

***Tėvas J. Danyla 1939 m. Kauno

jėzuitų gimnazijoje pradėjo eiti inspektoriaus, vėliau – direktoriaus ir bažnyčios rektoriaus pareigas. Bet už kalbą, pasakytą mokinių tėvų susirinkime, kur pasmerkė vykdomus nekaltų žmonių, ypač žydų, šaudymus, tą pat savaitę iš mokytojo ir direktoriaus pareigų buvo atleistas.

Po metų – Bajėnų, o nuo 1941-ųjų iki 1948-ųjų Pagryžuvyje vie-nuolyno koplyčių rektorius, kartu

nuo 1942 m. noviciato Pagryžuvyje magistras. Pasak tėvo S. Gruodžio, savo pamaldumu, uolumu ir taktu naujokyne sugebėjo išugdyti naują jėzuitų kartą.

1948 m. uždaromas jėzuitų noviciatas Pagryžuvyje, tėvai ir broliai išvaromi iš namų. Kiti rū-pinosi, ką slapta iš savo namų būtų galima išsinešti ateičiai – knygų, baldų, o tėvas J. Danyla: „Atlikim čia paskutinį kartą rekolekcijas... Tai bus naudingiausia ateičiai, kuri mūsų laukia.“ Vėliau su broliais jėzuitais ir naujokais persikėlė į Tytuvėnus, netrukus – į Šiaulius.

1949 m. gegužę uždarius Šiaulių jėzuitų vienuolyną, išvyko dirbti vikaru į Žaslius. Lapkričio 25 d. ten buvo suimtas, apkaltintas anti-sovietine veikla.

Nukelta į 8 p.

Ukmergės Švč. Trejybės baž-nyčioje kiekvieno mėnesio trečią penktadienį vyksta pamaldos su Tezė giesmėmis. Šių pamaldų metu giedamos giesmės, skaito-mos psalmės, Šv. Rašto skaitiniai, meldžiamasi bendra malda už išsakytas intencijas ir trumpai medituojama tyloje. Pamaldų metu jaunimas liudija, kaip jiems

Pamaldos su Tezė giesmėmis

pavyko atrasti Gyvąjį Dievą ir ką jiems reiškia jį šlovinti Tezė pamaldų metu. Po pamaldų visų laukia smagūs pokalbiai prie ka-vos ar arbatos puodelio.

Ukmergiškiams talkina Kauno Jono Pauliaus II piligrimų centro savanoriai, padedantys susipažinti su Tezė ir mokantys drąsiai šlovinti Viešpatį Dievą.

Visi mokantys ir norintys groti bei giedoti kviečiami prisijungti ir drauge burti savo šlovintojų komandą. Taip pat kviečiami sa-vanoriai, norintys padėti pasiruošti pamaldoms. Teirautis tel. 8 682 11321 (Vaiva) arba rašyti: www.facebook.com/ukmerges.svc.tre-jybes.parapija.

UŽ inf.

Stanislovas ABROMAVIČIUSRašytojas, žurnalistas

Prieš septyniasdešimt metų, 1947 m. kovo 11-ąją, dabar pras-mingą mums dieną, MGB Maskvos Butyrkų kalėjime užgeso partiza-nų Didžiosios kovos apygardos (DKA) įkūrėjo ir vado gyvybė.

Šį faktą iki šiol gaubia paslaptis, nes Lietuvos ypatingajame archyve Žalio Velnio baudžiamosios bylos nėra. Saugumas ilgai jo žūties faktą neigė.

Tik 1960 m. B. Baranausko ir E. Erslovaitės parengtoje knygoje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ pranešta, kad DKA kariuomenės buvo sudaužytos, J. Misiūnas ir jo pagalbininkai suimti. Žalias Velnias nusižudė... (B. Baranaus-kas ((1902–1975), komunistinis pogrindininkas, pokaryje – LKP CK narys, 1940–1951 m. LSSR aukščiausiosios tarybos deputatas.)

Apie J. Misiūno – Žalio Velnio kovų ir žūties aplinkybes man yra pasakoję jo bendražygiai: Benediktas Trakimas – Genelis, Pranas Žičius – Vėjas, Onutė Trakimaitė – Ožka,

Jono Misiūno – Žalio Velnio žūtis

Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera, Onutė Kondrotaitė-Trakimienė – Snieguolė. Visi apie šį žmogų kalbėjo su pasididžiavimu. Tai buvo aukštas (sako, jo ūgis buvo 203 cm), ener-gingas, bebaimis žmogus, turėjęs vadovavimo dovaną ir tapęs pokario partizaninio pasipriešinimo legenda.

Anot B. Trakimo, geriausiais DKA metais apygardoje kovoto-jų buvo ar ne šeši tūkstančiai, o kartu su pasyviais ir slapukais bei ryšininkais jų skaičius siekė iki dešimties tūkstančių.

Augo gausioje šeimoje Tomas ir Ona Misiūnai gyveno

Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Valmonių kaime (10 kilometrų nuo Joniškėlio) – dabar Pasvalio rajonas, Pušaloto seniūni-ja. Šeimoje gimė 10 vaikų: šešios dukterys (Marytė, Felicija, Ona, Veronika, Anastazija, Petronėlė) bei keturi sūnūs (Mykolas, Petras, Jonas, Juozas). Tėvelis buvo kal-vis, bet Valmonyse savo kalvės neturėjo (kaip, beje, ir žemės).

Nukelta į 8 p.

Lietuvos jėzuitų provincijolas Jonas Danyla (dešinėje) su popiežiumi Jonu Paulimi II-uoju Vatikane 1998 m.

Jaunimas kviečia prisijungti ir giesmėmis šlovinti Viešpatį.

8 p.2017 m. vasario 17 d. Tikėjimo versmėj

Įkvepiantis kuklumo ir sąžiningumo pavyzdysAtkelta iš 7 p.

Mat 1941 m. birželį klausėsi radijo laidų, „šmeižė“ sovietinę valdžią, Šiauliuose vadovavo jaunimo orga-nizacijai, platino religines knygas. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro 1950 m. birželio mėn. sprendimu nubaus-tas 10 m. bausme pataisos darbų lageryje, ją atliko Kazachstano lageriuose.

1954–1955 m. Karakaso lagery-je buvo paskirtas baltinių sandėlio vedėju. Kai beveik po metų buvo keliamas į Karagandos lagerį, iš-leisdamas viršininkas leitenantas, kazachas, viešai pareiškė: „Tokio sąžiningo ir tvarkingo sandėlininko dar nesu turėjęs.“

Tėvas Danyla apie lagerio me-tus rašė: „1955–1956 m. gyvenau ir dirbau kaip politinis kalinys Vyšniovkos lageryje (Akmolinsko sritis) – ten buvo kuriamas tary-binis ūkis. Politinių kalinių buvo 100–150, maždaug tiek pat buvo ir iš Iževsko atvažiavusių jaunuolių

su komjaunuolių komandiruotė-mis. Tų jaunuolių gyvenimas ir elgesys, jų kalbos žargonas mums, lietuviams, kėlė siaubą.

Mūsų, politinių kalinių, lageryje buvo vienas labai įkyrus „nadzira-telis“ (prižiūrėtojas), kuris kibdavo prie kiekvieno menkniekio.

Kartą jis pasikvietė vieną labai religingą kalinį pasikalbėti. Kal-bėjo jie apie daugelio tikinčiųjų, ypač lietuvių, kultūringą elgesį ir pagaliau pareiškė: „Kai aš žvel-giu į tuos jaunuolius, tai matau ir suprantu, kad tiktai religija gali juos pataisyti, daugiau niekas jų nepakeis.“

Atsirado keletas ir lietuvių ka-linių, kurie neatsiliko nuo Iževsko jaunimo. Lageryje buvome du kunigai. Šventadieniais visiems norintiems laikydavome pamaldas, kuriose dalyvaudavo beveik visi lietuviai ir dalis ukrainiečių; jose nedalyvaudavo iš lietuvių tik tie, kurie palaidai gyveno. Kai vieną vyresnio amžiaus dviejų vaikų tėvą

Jono Misiūno – Žalio Velnio žūtisAtkelta iš 7 p.

Įvairiuose šaltiniuose J. Misiūno gimimo vieta kartais nurodoma Pagirių vienkiemis (arba Poliesė – rusiškas variantas, kaimas, esantis apie 10 kilometrų atstumu nuo Pušaloto, Panevėžio link). Vaikai pavasarį būdavo išleidžiami pie-menauti pas ūkininkus, o kai rudenį grįždavo į šeimą, gyvenamoji vieta neretai būdavo pasikeitusi.

Ilgai teko vargti, nustatant ir jo gimimo datą. Tai 1911 m. sausio 15-oji. Ji nurodyta 1942 m. visuo-tinio gyventojų surašymo duome-nyse, gimimo vieta Poliesės dvaras Pušaloto valsčiuje, kur laikinai dirbo tėvelis. Dabar tai Pamiškės kaimas, Paįstrio seniūnija, Pane-vėžio rajonas. Vietovė priklausė Spirakių parapijai, jos bažnyčioje Jonukas buvo pakrikštytas (deja, Krikšto sakramentų registracijos knygos neišlikę).

Buvo ieškomas J. Misiūnas po privalomosios

tarnybos liko tarnauti liktiniu. 1940 m. iš kariuomenės atleistas, grįžo į gimtąsias vietas, o jau 1941 m. birželį ar liepą J. Misiūnas dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje kartu su būsimuoju partizaninės kovos bendražygiu Pranu Petkevičiumi – Kariūnu iš Kaišiadorių vals-čiaus, DKA A rinktinės bataliono vadu. Laikinosios vyriausybės vokiečių valdžiai nepripažinus ir komendantūras likvidavus, perėjo į apsaugos policiją, dirbo geležin-kelio policijos apsaugos tarnyboje Kaišiadorių ruože.

1944 m. vasarį įstojo į Marijam-polės gen. Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vo-kiečiai. Dalis karių (apie 300) jėga buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją gaminti ginklus vokiečių kariuomenei, o dauguma (du tūks-tančiai) kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Grįžęs į Kaišiadorių kraštą, vėl saugojo geležinkelį ties Kaugonių stotele.

Žalią Velnią saugumas, perėmęs DKA vadovybės kontrolę 1946 m., stengėsi izoliuoti. Siuntė agentus, net kariuomenės būrius, ieškojo

išdavikų jo aplinkoje, tačiau jo likviduoti ar suimti nepavyko.

Veikė ir Ukmergėje J. Misiūno partizanai veikė

dabartiniuose Kaišiadorių, Ukmer-gės, Širvintų, Trakų rajonuose. Jo likimą nulėmė saugumiečių ope-racija 1946 m. rugpjūtį. Perėmus apygardos vadovavimą KGB agen-tui Vytautui Pečiūrai – Griežtui (agentui „Gediminui“), saugumas gavo būrių, kuopų, partizanų ir ryšininkų sąrašus. Beliko sučiupti gyvą patį vadą, tada jau tapusį išdaviko pavaduotoju.

Tik tai padaryti sunku, mat Žalias Velnias pakeitė kovos tak-tiką, suskirstė kovotojus į mažas grupeles ir laikinai nutraukė akty-vius veiksmus. MGB planas buvo toks: išvilioti jį į tariamą vadų pasitarimą Vilniuje ir ten suimti. Numatyta susitikimo data: 1946 m. rugpjūčio 12 d.

Išduotas Griežtas pasiūlė Žaliam Vel-

niui atvykti į susitikimą, tačiau tas iš pradžių nesutiko, tik vėliau pasidavė įkalbamas. Agento Ki-birkšties nurodymu į Abromiškes (dabar – Elektrėnų savivaldybė) su automobiliu išvyko ryšininkė O. Trakimaitė – Ožka. Tačiau Žalias Velnias į susitikimą neatvyksta. Tenka važiuoti ir kitą dieną.

Apie tai O. Trakimaitė pasakojo taip: „Rugpjūčio 13-osios pavakarę Genelis pareiškė, kad reikia va-žiuoti į DKA atvežti Žalią Velnią. Dvi naktis buvau nemiegojusi, tačiau išvykau su sunkvežimiu į Abromiškes. Nurodytoje vietoje atsirado Žalias Velnias ir Petras Petkevičius – Dramblys. Dramblys atsisėdo prie vairuotojo, o Žalias Velnias atsidūrė prie manęs kėbule. Atsiduso lyg su palengvėjimu, o gal ir jį kažkas slėgė.

Aš žinojau, kad nuo gegužės mėnesio apygardai vadovauja „Majoras Griežtas“, tačiau visas vadovavimo krūvis tenka mano broliui, apygardos štabo viršinin-kui Geneliui. Buvo keista matyti Žalią Velnią tarsi visiškai atsipa-laidavusį, be įtampos. Tuo tarpu Dramblys, automobiliui sustojus,

vis nervingai dairėsi į šalis.Vilniuje buvome naktį tarp pir-

mos ir antros valandos. Atvykome į agento Aitvaro butą. Įėję vidun, prie padengto stalo radome profe-sorių Markulį ir kitus žmones... Iš DKA buvome šešiese: Žalias Vel-nias, Genelis, Vytenis, Dramblys, aš ir buto savininkas Aitvaras...“

Rugpjūčio 14 d. neva susitikti su formuojamo „komiteto vado-vais“ agentas Žalią Velnią nuvežė į specialiai paruoštą butą ir ten suėmė. Kad nesukeltų įtarimų dėl vado suėmimo, saugumas net leido Geneliui, Vyteniui ir Drambliui išvykti į apygardą ir laukti nuro-dymų. Jie manė, jog Žalias Velnias dar pasilieka Vilniuje.

Savieji kovotojai sunerimsta dėl Žalio Velnio dingimo. Kai DKA štabo viršininkas B. Trakimas atvyko pas išdaviką J. Markulį – Erelį ir pareikalavo pasimatymo su vadu, jam atsakoma, kad tas yra Balgudijoje ir tuoj sugrįš. Netrukus Genelis buvo suimtas, kaip ir kiti kai kurie apygardos dalinių vadai. Taip baigėsi J. Misiūno kovų ir žygdarbių epopėja.

Ir Mūšios parke 1997 m. J. Misiūnui pripažintas

Kario savanorio statusas, suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabartinis atitikmuo – Vy-čio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).

Jam pastatyti atminimo žen-klai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke, jo pa-vardė įrašyta Partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse. Aikštė prie Kaišiadorių geležinkelio stoties pa-vadinta Jono Misiūno vardu. 2012 m. J. Misiūnui suteiktas Kaišiado-rių rajono garbės piliečio vardas.

**** „Pirmoji mano knyga apie

karą po karo išėjo 1995 m. – „Ža-lio Velnio takais“. Ji – apie Di-džiosios Kovos apygardos Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Ukmergės, Jonavos, Kauno, Anykščių krašto

partizanų kovas. Ir staiga pajutau, kad žmonės domisi pokario metų rezistencija, o ir man pačiam buvo ką veikti, kai tekdavo po kruopelytę rinkti informaciją, keliauti partiza-nų kovų vietomis, susitikti su liku-siais gyvais to meto liudininkais“, – sako autorius S. Abromavičius.

* Jam bendradarbiaujant su Dariumi Juodžiu, Lietuvos poli-tinių kalinių ir tremtinių sąjunga 2015 m. išleido jų knygą „Jonas Misiūnas – Žalias Velnias“. Kny-goje, paremtoje Lietuvos ypatin-gojo archyvo (LYA) dokumentais ir bendražygių prisiminimais, pasakojama apie Ukmergės ir kitų rajonų teritorijose vykusias partizanų kovas, jų veikimo taktiką.

* Partizanaudamas J. Misiūnas, rašoma šaltiniuose, su savo būriu nuolat keliavo iš valsčiaus į vals-čių, klaidino priešą ir priimdavo naujus kovotojus. Nevengė susi-dūrimų su priešu, naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus.

* 1945 m. Didžiosios kovos apy-gardos partizanų junginį perorgani-zavo į 5-ąjį Lietuvos laisvės armijos

rajoną. Nuo 1945 m. vasario jam vadovavo M. Kareckas. J. Misiūnas tapo vado pavaduotoju, štabo ir štabo operatyvinio skyriaus virši-ninku. Štabas buvo Čiobiškio vaikų prieglaudoje, Musninkų vlsč. Netru-kus rajonas buvo pavadintas 5-ąja LLA apygarda. Jos vadu, 1945 m. balandžio 14 d. žuvus M. Kareckui, tapo J. Misiūnas. 1945 m. gruodžio 1 d. 5-oji LLA apygarda pavadinta Didžiosios Kovos apygarda, įsteig-tos dvi rinktinės: „A“ – Trakų aps. ir „B“ – Ukmergės aps.

* J. Misiūnas rūpinosi savo kovotojų ir gyventojų švietimu. 1944–1946 m. apygarda leido lai-kraštėlius „Tikruoju keliu“, „Žalia giria“ ir „Nepriklausoma Lietuva“.

* 1947 m. kovo 11 d. nužudyto J. Misiūno žmona Ona dar 1945 m. buvo suimta su septynmečiais dvynu-kais, kalėjime pagimdė dukrą. 1946 m. vasarį buvo išleista iš kalėjimo, turėjo perduoti enkavedistų laišką vyrui. Nuvykusi pas partizanus, žuvo mūšyje Pigonių k., Musninkų vlsč. Visi trys vaikai buvo išvežti į vaikų namus Kaliningrado srityje.

Lietuvos kariuomenės savanoris Jonas Misiūnas, 1932 metai.

subariau dėl jo palaidumo, kodėl jis užmiršo savo žmoną ir vaikus, tada jis teisindamasis tvirtino, esą dabar kitokios sąlygos ir kitaip gyventi neįmanoma...“

1956 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Jiezno parapijos vikaru. Pirmas jo darbas – suburti vienuolius ir vienuoles bendrai maldai – reko-lekcijoms. Po skaudžių Stalino represijų metų, susirinkus slapta, organizuojamos susikaupimo die-nos ir maldos, rizikuojant ką tik atgauta asmenine laisve.

1961 m. paskirtas Beižionių kle-bonu. Po keleto mėnesių, sovietinei valdžiai atėmus iš jo registracijos pažymėjimą, gyveno Semeliškė-se be pareigų. 1962 m. vėl buvo areštuotas, bet po kelių mėnesių paleistas. 1963 m. paskirtas Stirnių klebonu. Ten dirbo šešerius metus.

1969–1990 m. darbavosi Biju-tiškyje. Čia bažnyčios klebonija, pasak vysk. J. Borutos, – sulinkęs ir žemėn susmegęs namelis – daugeliui buvo tikras kunigystės Betliejus.

„Dar seminarijoje būrelis klie-rikų planavome, jei tapsime kuni-gais, gyventi labai kukliai ir uoliai atlikti kunigo pareigas, – atsimini-

muose rašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. – Net privačius įžadus davėme. Žavėjausi Jėzaus Draugijos kunigais, kurie anuo metu dirbo parapijose kaip eiliniai klebonai.“

„Atradau rekolekcijas pas tuo-metinį Lietuvos jėzuitų provincijolą kunigą Joną Danylą, – „Kelionės“ žurnalui yra pasakojęs kun. Ei-tvydas Merkys. – Šeštadieniais motociklu važinėdavau pas jį į Bi-jutiškį. Ir ten prabėgdavo visi mano savaitgaliai. Ten aš tiesiog atradau dvasinių turtų kasyklas, ir man to buvo gana... Tie laikai dvasine prasme buvo mano aukso amžius. O tėvas Danyla man ir šiandien dvasininkas, sukūręs širdyje įkvėpto šviesaus kunigo paveikslą.“

„Pas jį, – rašė kun. K. Ambrasas, – anksti rytais ar vėlais vakarais, sningant ar lietui drengiant, apsi-metęs žveju ar keliauninku su ku-prine ant pečių, pradėjau atvažinėti pogrindinių studijų – filosofijos ir teologijos disciplinų – egzaminų

reikalais. Per ketverius metus egza-minus išsilaikiau kanonų numaty-tus kunigystei reikalingus kursus.“

Bijutiškyje, pasak vyskupo J.Borutos, vyko apaštalų Lietuvos Bažnyčiai rengimas, apaštalų, rengtų ne universitetuose, o maldos mokyklose: „Ir jo vadovavimas pogrindžio seminarijai buvo labai diskretiškas, korektiškas.“

Pagrindinis vadas ir formuotojas – Viešpats, kurį tėvas J. Danyla skatino išgirsti ir į Jį įsiklausyti maldoje, rekolekcijose... Gal todėl tėvą Danylą, tokį tylų, taip mažai kalbantį, mėgo jaunieji klierikai, kunigai... Paklausti, kuo šis tėvelis juos patraukia, atsakydavo: iš jo jokios prievartos. Su juo pabendra-vęs ir pas jį apsilankęs, pirmiausiai pajusdavai naujų impulsų tvarkin-gesniam, intensyvesniam maldos gyvenimui.

Mirė J. Danyla 2000 m. spalio 31 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Parengta pagal bernardinai.lt