teismai.lt 2014 m. balandis nr. 1 (13)

Te i s m a m s i r a p i e t e i s m u s

APTARNAVIMAS TEISMUOSE: KO LIETUVA GALI PASIMOKYTI IŠ NORVEGIJOS?

TEISĖJA ATRADUSI A. SMETONOS FOTOGRAFO PALIKIMĄ

S. RUDĖNAITĖ: TEISĖJAI NETURI VAIKYTIS VISUOMENĖS MEILĖS

»

»

»

» JAUNI MOKSLININKAI ATEITĮ SIEJA SU TEISMAIS

Net

32 p.

Te i s m a m s i r a p i e t e i s m u s

2014 m. balandis Nr. 1 (13) ISSN 2029-9451TEISMAI.LT

S. RUDĖNAITĖ: TEISĖJAI NETURI VAIKYTIS VISUOMENĖS MEILĖS / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 3

S. RUDĖNAITĖ: TEISĖJAI NETURI VAIKYTIS VISUOMENĖS MEILĖS

Irmantas KUZASNacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vyriausiasis specialistas

Roberta PACKEVIČIŪTĖVilniaus universiteto Lietuvių filologijos ir reklamos studijų ketvirtakursė

Ten, kur du pešasi, vienas visuomet liks nuskriaustas. Todėl teisėjai neturėtų tikėtis, kad pralaimėjusieji ims juos mylėti. Žmonėms sunku išgirsti sau nepalankų sprendimą, dar sunkiau pripažinti, kad pralaimėjo. Taigi visuomenės nemeilė teisėjams iš esmės yra neišvengiama, vargu, ar turėtų būti priešingai.

Apie teismų ir visuomenės santykį TEISMAI.LT kalbėjosi su Lietuvos Aukš-čiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke, Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos nare Sigita Rudėnaite.

TURINYSS. RUDĖNAITĖ: TEISĖJAI NETURI VAIKYTIS VISUOMENĖS MEILĖS 3

NEPILNAMEČIŲ APKLAUSA TEISME PRASIDEDA NUO TINKAMOS PATALPOS 6

A. RIDIKAS: TEISĖJAS PRIVALO ĮSIKLAUSYTI Į TAI, KĄ ŽMOGUS NORI PASAKYTI 12

APTARNAVIMAS TEISMUOSE: KO LIETUVA GALI PASIMOKYTI IŠ NORVEGIJOS? 14

JAUNI MOKSLININKAI ATEITĮ SIEJA SU TEISMAIS 16

TEISMO POSĖDŽIŲ SEKRETORĖS: „DARBO YRA IR BUS!“ 21

A. SMETONOS FOTOGRAFO PALIKIMĄ SURADUSI TEISĖJA: NORĖČIAU, KAD TAS NUOTRAUKAS ĮVERTINTŲ PROFESIONALAI 24

TEISĖJO PADĖJĖJA, DAINUOJANTI ROKĄ 28

Parengė spaudaiLĮ „Kriventa“V. Pietario g. 5-3, LT-03122 VilniusTel. / faks. (8 5) 265 [email protected]

Dizainerė Rima JONYTĖ-JACKOVA

LeidėjasNacionalinė teismų administracijaL. Sapiegos g. 15, LT-10312 VilniusTel. (8 5) 251 4120Faks. (8 5) 268 5186El. p. [email protected]

Tiražas – 1 000 vnt.

Nuo šiol TEISMAI.LT žurnalo turinį vertina redakcinė kolegija, suburta iš šiam leidiniui nuolat rašančiųjų teismų, visuomenės ir žiniasklaidos atstovų. Jų indėlis, iniciatyva ir profesionalumas padeda teismų bendruomenei ir visai plačiajai visuomenei pristatyti teismų aktualijas, parodyti teismų darbo „virtuvę“ ir „pulsą“.

TEISMAI.LT redakcinė kolegija:

Sigita JACINEVIČIENĖ-BALTADUONĖ,Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene;

Gintarė JANKAUSKIENĖ,Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė;

Diana LABOKAITĖ, Kauno apylinkės teismo teisėja;

Reda MOLIENĖ, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pavaduotoja, atliekanti direktoriaus funkcijas;

Rūta MRAZAUSKAITĖ, viešosios įstaigos „Transparency International“ Lietuvos skyrius projektų vadovė;

Živilė NAVICKAITĖ-BABKIN, Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vedėja;

Kristina PETROŠIENĖ,Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene (atstovė spaudai);

Violeta RADVILAITĖ, Nacionalinės teismų administracijosKomunikacijos skyriaus specialistė;

Aurelija ŽUTAUTIENĖ, žurnalistė.

TEISMAI.LTStraipsnių autoriai: Irmantas KUZAS, Roberta PACKEVIČIŪTĖ, Irma SANVAITYTĖ, Gintarė JANKAUSKIENĖ, Aurelija ŽUTAUTIENĖ, Živilė NAVICKAITĖ-BABKIN, Kristina PETROŠIENĖ, Airinė ŠERELYTĖ, Diana ARMONIENĖ,

Nuotraukos: Dainius STANKUS (viršelis), Irmantas KUZAS, Izidorius GIRČYS, Irma RANDAKEVIČIENĖ, pašnekovų asmeniniai archyvai

Temų, straipsnių ir pasiūlymų laukiame elektroniniu paštu. Už straipsnių turinį atsako straipsnių autoriai. Redakcija pasilieka teisę straipsnius redaguoti, koreguoti ir trumpinti. Straipsnius perspausdinti ar kitaip naudoti jų medžiagą galima tik su redakcijos leidimu.

S. RUDĖNAITĖ: TEISĖJAI NETURI VAIKYTIS VISUOMENĖS MEILĖS / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 5

„Negaliu sutikti, kad teisėjai yra atsitvėrę ir demonstruojantys savo nepriklausomumą – matau tikrai daug savo kolegų, gebančių sukurti tokią atmosferą, kai į bylos nagrinėjimą atėjęs žmogus nesijaučia įsitempęs ir gali laisvai išdėstyti savo poziciją ir argumentus. “

Kalbėdama apie teisėjo ir visuomenės santykį esate ne kartą pabrėžusi, kad žmogui neužtenka matyti teisėją, sėdintį kažkur aukštai salėje.Ką turite mintyje?Žmonės turėtų suprasti, kad teisėjas yra toks pat žmogus. Tai padėtų formuotis visuomenės pasitikėjimui teismais ir tuo, ką jie daro.

Teismai ir patys teisėjai siekia pelnyti visuomenės pasitikėjimą, komunikuoja su žmonėmis – tiek surašydami, tiek komentuodami sprendimus, vis daugiau teisėjų viešai paaiškina, kodėl priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.

Tikrai norisi pakeisti viešojoje erdvėje teismų atžvilgiu vyraujančią priešišką nuomonę. Neslėpsiu, piliečiams sunku vertinti, kai, be pačių teismų ir teismams atstovaujančių institucijų, daugiau niekas neformuoja palankios nuomo-nės. Žinoma, kalbėti teigiamai apie teismus nepopuliaru ir iš viso neįdomu, tačiau kam pilstyti žibalą ir kurstyti ugnį ten, kur jos dažnai net nėra.

Visai neseniai televizija parodė tokį reportažą: iš posė-džių salės išeinantį sprendimą paskelbusį teisėją užpuolęs žurnalistas į gerklę grūda mikrofoną ir klausia – už kiek, teisėjau, teisingumas? Po to sumontuotas į bylą koridoriu-mi skubančio teisėjo vaizdas – nejaugi nieko daugiau trijų minučių reportažui žurnalistui iš teisėjo nepavyko gauti?.. Kad ir kaip teisėjas stengtųsi aiškiai ir suprantamai pateikti savo motyvus, jis niekuomet nebus tikras, kad jo kelių mi-nučių pasisakymo reportaže nepakeis neetiškas ir kompro-mituojantis klausimas.

Todėl patarčiau šiek tiek kitaip pažvelgti į teisėjus ir teismų veiklą. Teisėjai nėra viršesni už kitus žmones. Ne-svarbu, kad teismo metu teisėjas sėdi aukščiau – tai tikrai

ne galios ir viršenybės demonstravimas, o tiesiog istoriškai susiformavusi teisėjo sėdėjimo pozicija, kad jis būtų geriau girdimas, matomas ir pats geriau matytų visas proceso šalis. Galbūt daugeliui tai kelia baimę ir įtampą. Negaliu sutikti, kad teisėjai yra atsitvėrę ir demonstruojantys savo nepri-klausomumą – matau tikrai daug savo kolegų, gebančių sukurti tokią atmosferą, kai į bylos nagrinėjimą atėjęs žmo-gus nesijaučia įsitempęs ir gali laisvai išdėstyti savo poziciją ir argumentus.

Teisėjai dažnai kritikuojami dėl to, kad per mažai komentuoja priimtus sprendimus. Bet ar tikrai visuomet būtinas teisėjo komentaras? Galbūt prioritetas turėtų būti aiškių, motyvuotų ir klausimų nekeliančių sprendimų surašymas?Nemanau, kad kiekvienas teisėjas privalo žiniasklaidai ko-mentuoti savo priimtą sprendimą. Daug svarbiau teismo posėdžių salėje, paskelbus sprendimą, žmonių paklausti, ar jie viską suprato. Jeigu proceso šalims yra neaiškumų, būtina dar kartą ir išsamiai viską paaiškinti. Neprita-riu nuomonei, kad kiekvienas teisėjas privalo priimtus sprendimus viešai komentuoti visuomenės informavimo priemonėms. Pagrindinis teisėjo darbas ir pareiga – kruopščiai ir profesionaliai nagrinėti bylas, todėl jam turi būti sudarytos palankios ir streso nekeliančios sąlygos išnagrinėti bylą ir surašyti sprendimą.

Ar viešai komentuoti priimtą sprendimą – kiekvieno teisėjo apsisprendimo teisė, tačiau tą jis turėtų daryti tik tada, kai yra deramai pasiruošęs ir geba atlikti tinka-mai. Juk ne kiekvienas teisėjas geba laisvai, profesionaliai komentuoti, aiškiai ir suprantamai atsakyti į žurnalistų užduodamus klausimus. Neneigiu, kad sprendimų ko-mentavimas žiniasklaidai – visapusė nauda keliant teismų autoritetą. Tačiau, žinote, mes – ne scenos žmonės, o visiems atrodo, jog priimtą sprendimą komentuoti yra labai paprasta.

Pirmiausia turime siekti, kad procesinio dokumen-to motyvuose teisėjas gebėtų surašyti viską, ką norėjo pasakyti savo sprendime, ir nebereikėtų jokio aiškinimo. Institucija pasitikėjimo tikrai neįgis, jeigu nebus solidaus ir profesionalaus komentavimo, ir iš šalies atrodys apgai-lėtinai. Pripažinkime, kad nėra geresnio savęs įtvirtinimo visuomenėje, kaip tinkamas savo pareigų atlikimas, o ne savęs demonstravimas.

4 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / S. RUDĖNAITĖ: TEISĖJAI NETURI VAIKYTIS VISUOMENĖS MEILĖS

„Kartais labai sudėtinga įtikinti žmones, jog visos šalys negali būti teisios – vienas arba kitas turės atsisakyti naudos sau ir savotiškai nukentėti.“

„Nereikia turėti iliuzijų, nes teismai ne gėlėmis prekiauja, ir teisingumo vykdymas nėra ta veikla, kuria reikėtų užsitarnauti visuotinę meilę.“

Nuolat girdime – visuomenė nepatenkinta teismų darbu, žmonės nepasitiki teisėjais. Ar įmanoma, kad visuomenė būtų patenkinta teismų darbu ir ar apskritai reikia to siekti?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad teismas – ginčų spren-dimas, kai stengiamasi suderinti dviejų, kartais net trijų šalių interesus. Tai reikalauja profesionalumo, nešališ-kumo ir, žinoma, gyvenimiškos teisėjo patirties. Kodėl akcentuoju pastarąją? Kartais labai sudėtinga įtikinti žmones, jog visos šalys negali būti teisios – vienas arba kitas turės atsisakyti naudos sau ir savotiškai nukentėti. Be bendro interesų suderinimo, teisingumo nepasiek-sime. Būtent dėl to žmogui iš esmės labai sunku išgirsti sau nepalankų teisėjo sprendimą ir pripažinti, kad pralaimėjo.

Be to, Lietuva nėra gerovės valstybė, negyvename taip jau gerai, kaip norėtume. Kai negyvename labai gerai, tam-pame pikti – tuo viskas ir pasakyta.

Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu teisingumas atitektų į visuomenės rankas.Sakyti, kad taip būtų išvengta korupcijos ir šališkumo, ne-dera. Juk tiek teisėjai, tiek prisiekusieji yra lygiai ta pati vi-suomenė. Jeigu teisingumas atitektų į visuomenės rankas, būtų mažiau profesionalumo, atsirastų sąlygos (kaip JAV ir Didžiojoje Britanijoje) laimėti ne todėl, kad esi teisus, bet dėl to, kad tavo advokatas gebėjo prisiekusiuosius emocionaliai paveikti. Kažkokią dalį teisingumo vykdymo tikrai galima perduoti visuomenei, tačiau tai turėtų būti tokios sritys, kuriose nereikėtų profesionalaus įstatymų išmanymo, pavyzdžiui, tam tikri šeimos ar darbo santykių ginčai. Ten, kur reikia profesionalių žinių, nemanau, kad neprofesionalas būtų įgalus nešališkai priimti sprendimą, tiksliai tarnauti valstybei ir teisingumui.

Teisėjas visų pirma yra profesionalas, kuriuo ne gims-tama, o tampama daug ir sunkiai dirbant. Taigi norėtųsi, kad atsirastų supratimas, jog, kaip ir visi kiti, atliekame mums paskirtą pareigą, ištikimai tarnaujame valstybei ir žmogui.

Sąžiningumas – svarbiausia teisėjo savybė, o teisingu-mo jausmas susiformuoja su branda. Teisėjui itin svarbu būti drąsiam, principingam, nešališkam, nebijoti išsakyti savo nuomonę. Dažnai galima pastebėti visuomenėje vyraujančią tendenciją, kai sakoma tai, ką norima girdėti. Ši taisyklė neretai galioja tuomet, kai siekiama tam tikro posto. Tačiau tai nėra teisėjiška. Pasakysiu, jog teisėjas be normalaus žmogaus gerų savybių profesionalu negali tapti. Tik nuoširdus, patrauklus ir teisingas žmogus gana greitai ir nesunkiai paskleidžia gerą žinią apie save. O tai padeda pelnyti visuomenės pasitikėjimą. Tiksliai ir atsa-kingai atlikti paskirtą darbą ‒ tą, kurį geriausiai išmanome.

Žinoma, teisėjai turi stengtis, jog žmonės būtų paten-kinti jų darbu, tačiau pasiekti, kad visi būtų patenkinti ir visi pasitikėtų, mano galva, neįmanoma. Nereikia turėti iliuzijų, nes teismai ne gėlėmis prekiauja, ir teisingumo vykdymas nėra ta veikla, kuria reikėtų užsitarnauti visuo-tinę meilę.

Teismas pats savaime lemia, kad visuomet bus nusivy-lusių, nepatenkintų, abejojančių skaidriu teisėjų darbu. Iš dalies tam daro įtaką iš tarybinių laikų atsinešta tradicija, kai valdžia ir visuomenė gyveno atskirą gyvenimą. Taigi ryškus tuometinis tarpusavio nutolimas, komunikacijos stoka ir suformavo gana neigiamą nuomonę apie valdžios institucijas. Mes iš viso nemėgstame valdžios – išsirenkame ir iš karto pradedame ją spardyti. Todėl nereikia turėti iliuzi-jų, kad vieną dieną, būdami viena iš valdžių, užsitarnausime visuotinę meilę. Ne ta veikla – čia ne žūstančiųjų gelbėji-mas ir mes ne gaisrininkai.

NEPILNAMEČIŲ APKLAUSA TEISME PRASIDEDA NUO TINKAMOS PATALPOS / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 7

Teismo apklausos kambarys atviras ir prokuroramsVaikų apklausai skirta patalpa itin svarbi, kai vaikui reikia duoti paaiškinimus ar parodymus, išsakyti savo apsispren-dimą prieš artimus žmones – tėvus, seseris, brolius, senelius ir pan. Tokiu atveju vaikas, nejausdamas kaltės, nematy-damas savo artimųjų, į tinkamai suformuluotus klausimus atsako vadovaudamasis tik savo paties pojūčiais, norais ir nevengia atskleisti detalių.

„Tokie vaiko parodymai labai padeda teismui nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą, vadovaujantis išskirtinai vaiko interesais. Tai ypač svarbu teismui nagrinė-jant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei smurto artimoje aplinkoje atvejus“, – pabrėžė J. Malijaus-kienė.

Kilus būtinybei teisme tokiu kambariu gali pasi-naudoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar pro- kuroras.

„Kiekviename teisme turėtų būti randama galimybė įkurti tokią patalpą, siekiant apsaugoti vaiko interesus, taip pat palengvinti teisėjo ir kitų proceso dalyvių darbą tokio pobūdžio bylose, kai vaiko apklausa itin svarbi bylos eigai“, – mano J. Malijauskienė.

„Byloje kilus ginčui tarp tėvų, su kuo turėtų gyventi ne-pilnametis, teisme apklausiamas vaikas, netrukdomas kitų proceso dalyvių, atsakinėja į užduodamus klausimus, kurie atitinka jo amžių ir suvokimą. Tokia proceso eiga netrukdo-mai leidžia apklausti vaiką, o jis savo ruožtu jaučiasi saugus, gali laisvai formuluoti mintis, jas paaiškinti“, – pasakoja J. Malijauskienė.

Pasak jos, įkurtas vaiko apklausos kambarys Trakų rajo-no apylinkės teisme patenkino visus lūkesčius. „Visų pirma pagerėjo nepilnamečių asmenų apklausos kokybė, taip pat optimaliai išnaudojamas bylos nagrinėjimo laikas, teisėjui nereikia vykti į centrus, kur jau yra įsteigti tokie vaikų ap-klausos kambariai“, – teigia J. Malijauskienė.

Apklausų kambaryje – teismui nebūdinga aplinkaVaikų apklausoms skirtą patalpą Trakų rajono apylinkės teisme sudaro dvi dalys: teismo posėdžių salė, kurioje teismo proceso metu yra visi proceso dalyviai, ir izoliuota patalpa, kurioje apklausiamas vaikas. Šios dvi patalpos sujungtos komunikacijų tinklais, tai leidžia salėje esantiems proceso dalyviams neakivaizdžiai ir netrukdomai stebėti vaiko apklausą, per psichologą ar teisėją užduoti vaikui klausimų.

Pasak J. Malijauskienės, nepilnamečių apklausos teisme metu yra daromas apklausos vaizdo ir garso įrašas tam, kad jį būtų galima atkurti nagrinėjant bylą teisme ar kitose pro-cedūrose. Teisme nepilnametį vaiką, kaip proceso dalyvį, apklausia teisėjas su psichologu, vienas psichologas arba ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Patalpoje, kurioje apklausiamas vaikas, sukurta teismui nebūdinga aplinka. Čia yra vaikiškų knygų ir žaislų, piešimo priemonių, įdomių testų, kitų priemonių, kurios leidžia vaikui atsipalaiduoti ir užmiršti įtampą dėl to, kad jis bus apklausiamas teisme.

Teismo posėdžių salėje esantys proceso dalyviai gali užduoti klausimus vaikui per psichologą arba teisė-ją. „Vaikas jų nemato, jis atvedamas į apklausą per kitą įėjimą, kad nesusitiktų su kitais proceso dalyviais, – sako J. Malijauskienė. – Tai ypač aktualu atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, kai vaiko parodymai gali būti labai svar-bus įrodymų šaltinis, tačiau jis, dalyvaujant suaugusiems įtariamiesiems ar kaltinamiesiems asmenims, paprasčiau-siai fiziškai bijo kalbėti.“

Rita DambrauskaitėPanevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkė

6 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / NEPILNAMEČIŲ APKLAUSA TEISME PRASIDEDA NUO TINKAMOS PATALPOS

NEPILNAMEČIŲ APKLAUSA TEISME PRASIDEDA NUO TINKAMOS PATALPOSVaikai neretai yra ypatingi liudytojai civilinėse šeimos ir baudžiamosiose smurto bylose. Daugelyje Europos šalių vaikų apklausoms teismuose skiriamas išskirtinis dėmesys: sukuriama saugi aplinka, dirba vaikams pasiruošę padėti profesionalūs psichologai ir teismų darbuotojai. Lietuvoje pirmuosius 5 teismo psichologų etatus valstybė Lietuvos apygardų teismuose įsteigė 2014 m. sausio mėn. Tuo tarpu patys teismai, stengdamiesi sumažinti neigiamą teisinių procedūrų poveikį nepilnamečiui, savo iniciatyva teismuose kuria vaikui draugiškus apklausų kambarius.

Apie tai, kaip vyksta vaikų apklausų procedūros teismuose ir kaip užtikrinamas jų efektyvumas, TEISMAI.LT kalbėjosi su buvusia Trakų rajono apylinkės teismo pirmininke Jolanta MALIJAUSKIENE ir Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininke Rita DAMBRAUSKAITE.

Svarbiausia – vaiko saugumasPatalpa, skirta nepilnamečių vaikų iki 18 metų apklausai, nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas, taip pat atlie-kant ikiteisminio tyrimo veiksmus, Trakų rajono apylinkės teisme įkurta 2010 m. pradžioje.

Jolantos Malijauskienės teigimu, Trakų rajono apylinkės teisme ikiteisminio tyrimo teisėjas nepilnametį liudytoją, nukentėjusįjį ar įtariamąjį visuomet apklausia būtent šiame kambaryje. „Tai iš tiesų patvirtina didelį ikiteisminio tyrimo efektyvumą, – mano teisėja. – Atskirame kambaryje apklau-siamas vaikas, kad ir koks būtų jo procesinis statusas, jaučiasi saugus, gali laisvai reikšti savo pastebėjimus, mintis, nejaus-damas psichologinio diskomforto pasakoti apie įvykius, kuriuose dalyvavo ar matė.“

J. Malijauskienės teigimu, paprastai vaikas byloje ap-klausiamas vienintelį kartą, siekiant netrikdyti jo psichikos ir nesukelti neigiamų pasekmių dėl išgyvenamų skausmin-gų procesų. Tokia situacija dažna nagrinėjant civilines bylas dėl santuokos nutraukimo, kai sprendžiamas vaiko gyvena-mosios vietos su vienu iš tėvų klausimas.

Gintarė JANKAUSKIENĖNacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Irma SANVAITYTĖTrakų rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėja, atstovė spaudai

Jolanta MalijauskienėBuvusi Trakų rajono apylinkės teismo pirmininkė


Apie užduotį sužinojusios moksleivės iš pat pradžių ketino tapyti pievą ir žvėrelius, bet išklausiusios psichologės patarimų suprato, kad vaikų apklausos kambario jaukumą teks kurti spalvų deriniais ir abstrakčiomis formomis.

Atsižvelgus į psichologės patarimus ant sienos buvo nutapyta didelė abstrakti ramių spalvų kompozicija. Deri-nant prie jos spalvų nupirkta ir žaisminga sofa, spalvotas kilimas.

Nepilnametis neturi jaustis atėjęs į teismąPanevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkės teigimu, teisme įrenginėjant vaikų apklausos kambarius būtina at-sižvelgti į tai, kad vaikui nereikėtų pereiti per visą teismo

patalpą ir netektų susidurti su teisme vykstančių posė-džių dalyviais, nes posėdžių salės vaikui kartais sukelia tam tikrų neigiamų išgyvenimų.

„Panevėžio miesto apylinkės teisme nepilnamečių apklausos kambarys įrengtas trečiame pastato aukšte. Būtų idealu, jei vaikų apklausos kambarys būtų pirmame teismo aukšte, kuo arčiau įėjimo. Vaikas turėtų nepajusti atėjęs į teismą“, – mano R. Dambrauskaitė.

Pirmininkė pastebi, kad apklausiami vaikai šio teismo vaikų apklausos kambaryje jaučiasi pakankamai laisvai. „Aišku, kiekvienos apklausos sėkmė priklauso ir nuo kalbinamo vaiko charakterio. Vienas teisėjas pasakojo, kad vaiką kalbino kone pusvalandį, o jis visą tą laiką tylėdamas piešė ir tik paskui pradėjo kalbėti. Kartais tenka sutikti sunkiai prakalbinamų vaikų. Bet mes teisme turime teisėją, kuris panašus į Kalėdų Senelį, jam puikiai sekasi vaikus prakalbinti“, – juokavo teismo pirmininkė.

Teismo vadovė įsitikinusi – idėja teisme įsteigti vaikų apklausos kambarį neabejotinai pasiteisino, nes teisme apklausiami vaikai išvengia streso, kurį išgyven-tų kitoje aplinkoje duodami parodymus apie skaudžius išgyvenimus.

„Vaikų apklausai skirta patalpa itin svarbi, kai vaikui reikia duoti paaiškinimus ar parodymus, išsakyti savo apsisprendimą prieš artimus žmones – tėvus, seseris, brolius, senelius ar kitus artimuosius.“

Trakų rajono apylinkės teismo apklausos kambarys


Tai, kad teismų sprendimai yra ir bus neigiamai verti-nami ir viešai kritikuojami, yra „užprogramuota“ pačioje teismo prigimtyje – viena pusė visada bus nepatenkinta teismo sprendimu. Argumentuota, korektiška, mandagi kritika, manyčiau, yra netgi naudinga teismų darbui. Tačiau pastaruoju metu žiniasklaidoje dažniau tenka perskaityti ar išgirsti proceso dalyvių vertinimus, daugiau susijusius su teisėjų išvaizda, o ne su jų darbu. Žinoma, emocijomis patraukti visuomenės dėmesį yra lengviau, tačiau tuo susi-žavėjusi visuomenės dalis praranda galimybę sužinoti tikrąją istoriją, t. y. kodėl tiesa buvo ne garsiai rėkiančiojo pusėje.

Ant teismo sienų – moksleivių piešiniaiPanevėžio miesto apylinkės teisme nepilnamečių apklausos kambarys 2008 m. buvo įkurtas įprastame teismo kabinete. Kambaryje nebuvo žaislų, ryškių baldų, todėl jame buvo gana šalta atmosfera. Prieš porą metų, 2012 m., vaikų ap-klausos kambarį neatpažįstamai pakeitė Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivių nutapytas sieninis piešinys.

Idėja vaikų apklausos kambario sieną papuošti moksleivių piešiniu kilo Panevėžio miesto apylinkės teis-mo teisėjams lankantis Juozo Balčikonio gimnazijoje ir bendraujant su mokyklos vadovu bei dailės mokytojais. Užduotis nebuvo lengva, nes vaiko apklausos kamba-rys – ypatinga patalpa, specialiai pritaikyta nepilname-čių poreikiams.

„Čia vaiko klausinėjama apie skaudžius įvykius, todėl ypač svarbu, kad aplinka būtų draugiška ir saugi. Teismo ir gimnazijos bendro sumanymo tikslas buvo apklausiamam vaikui sukurti jaukesnę ir saugesnę aplinką. Siekėme, kad apklausiamas vaikas jaustųsi patogiai ir nepatirtų papildo-mo emocinio streso“, – pasakojo Panevėžio miesto apylin-kės teismo pirmininkė Rita Dambrauskaitė.

Rengiant piešinio eskizą teisėjus konsultavo Panevėžio pedagoginės psichologinės tarnybos specialistė psicholo-gė Vilma Skibiniauskaitė. Ji patarė, kokias spalvas naudoti, kokių formų vengti, kad piešinys vaikui nekeltų neigiamų emocijų, neskatintų fantazijų. Psichologė patarė teismo kabineto sieną papuošti šviesiomis pastelinėmis spalvomis, aptakiomis formomis, nes tai padeda vaikui sukurti sau-gumo ir ramybės įspūdį bei stabilumo būseną. Psichologė patarė vengti griežtų formų, stačiakampio figūrų.

Panevėžio miesto apylinkės teismo apklausos kambarys

KOMENTUOJA

Ieva DANIŪNAITĖParamos vaikams centro psichologė, vykdanti vaikų apklausas


„Vaikui svarbu, kad būtų draugiška apklausos procedūra“

Teismuose įsteigus vaikų apklausos kambarius suda-romos sąlygos vaikams būti apklaustiems savo mieste ar rajone, išvengiant varginančių kelių valandų trukmės kelionių į kitą miestą.

Teismuose vaikas apklausiamas vieną kartą – jis tiesiogiai kalbasi su ikiteisminio tyrimo teisėju arba jam padedančiu psichologu. Problema ta, kad paprastai vai-kai jau būna dalyvavę vienoje apklausoje policijoje. Būtų gerai organizuoti apklausas taip, kad vaikas iškart būtų apklausiamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo arba vieninte-lė apklausa vyktų tik policijoje.

Kai vaikas apklausoje dalyvauja antrą kartą, jis gali nebenorėti prisiminti skaudžių detalių. Pakartotinės ap-klausos įneša daugiau įtampos ir skirtumų nepilnamečių parodymuose. Kartais vaikai, ypač mažesni, mano, kad juos dar kartą kviečia į apklausą, nes jie kažką blogai pa-sakė. Tarp apklausų vaikas gali pamiršti kai kurias detales, nesąmoningai ko nors nebesakyti.

Apklausos kambario aplinka turėtų būti jauki, bet ne per daug žaisminga. Vaikas turi žinoti, kad jis atėjo kalbė-tis į teismą, o ne žaisti žaidimų kambaryje. Nepilnamečio šeima, artimieji taip pat turėtų būti pasiruošę apklausai – žinoti, kada ir kur vyks apklausa, kas kalbėsis su vaiku. Jei mama ateis susijaudinusi, ir vaikui bus sunku kalbėti.

Prieš apklausą rekomenduojama raminanti veikla – piešimas arba spalvinimas. Vaikui reikia kuo mažiau pa-pildomos stimuliacijos. Jei kambaryje bus sustatyta daug įdomių žaislų, vaikas negalės sukaupti dėmesio į pokalbį, todėl dažniausiai užtenka kelių vaikui matomų pliušinių žaislų. Mažesniam vaikui bus drąsiau pasakoti apie skaus-mingą patirtį žaislą laikant rankoje ar jį apsikabinus.

Planuojant nepilnamečio apklausą svarbiausia, kad vaikui būtų draugiška pati apklausos procedūra. Specia-

listas, kuris kalbasi su vaiku, turi atsižvelgti į jo poreikius ir interesus. Vaikas neturi būti skubinamas kalbėti. Jis turi pasakoti savo tempu, savais žodžiais. Specialistas turėtų kalbėti vaiko žodynu, nes vaikai nežino teisinių terminų, jiems sunku suprasti sudėtingus žodžius, ilgus sakinius arba dvigubus klausimus. Su vaiku reikia kalbėti kuo pa-prasčiau, kantriai – neskubėti užduoti klausimų, sulaukti atsakymų.

Jei nepilnametį apklausia tik psichologas, vaikui geriau nesusidurti su kitais proceso dalyviais. Kartais manoma, kad vaikas patikimiau liudys, jei teisėjas užeis į apklausos kambarį pasisveikinti su juo. Tai pasiteisina retai. Vaikui, ypač mažam, visi nauji žmonės kelia papildo-mą įtampą.

Jei kalbėdamas vaikas pavargo ar labai susijaudino, reikia padaryti pertraukėlę, leisti jam atsigerti vandens, nueiti į tualetą. Apklausos vykdytojas turėtų stengtis užtikrinti, kad vaikas apklausos metu būtų netrukdomas. Kai vyksta apklausa, kabinete neturi būti varstomos durys, skambėti telefonas. Apklausos kambarys turi būti įrengtas taip, kad jame gerai jaustųsi įvairaus amžiaus vai-kai: tinkamas baldų dydis, minimalus apstatymas. Labai svarbu garso izoliacija – vaikas neturi girdėti, kas vyksta koridoriuose.

Vykdant apklausą būtina daryti vaizdo ir garso įrašą, nes tai apsaugo nuo pakartotinės apklausos. Lietuvos teismų apklausos kambariuose yra vaizdo įrašymo įranga, tačiau rekomenduotume teismų apklausos kambarius papildomai aprūpinti ir diktofonais. Technika kartais stringa, o dingus vaizdo įrašui, dings ir liudytojo parody-mai, todėl vaiką teks apklausti dar kartą.

Teisėjus, kuriems kyla klausimų dėl vaikų apklau-sų vykdymo, norėčiau paraginti kreiptis konsulta-cijos Paramos vaikams centro interneto svetainėje www.pvc.lt nurodytais kontaktais.


your

thou

ghtp

artn

er.co

m

Trakų rajono apylinkės teismo apklausos kambarys

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS ARTŪRAS RIDIKAS / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 13

apsisprendžiau dalyvauti atrankoje į šias pareigas. Per kelis mėnesius jau supratau, kad administracinis darbas atima didžiąją laiko dalį, tačiau aš vis tiek pirmiausia esu teisėjas. Ir toliau nagrinėju bylas, todėl tikiuosi, kad kaip baudžia-mosios teisės specialisto patirtis toliau bus kaupiama ir panaudojama įgyvendinant teisingumą.

Kaip kolegos sutiko Jus, apygardoje dar nelabai apšilusį kojas ir staiga laimėjusį atranką į pirmininko postą?Kol kas atvirai nepasitenkinimo niekas nepareiškė... O jei rimtai – pretenduodamas į šias pareigas jaučiau kai kurių kolegų palaikymą, tuo labiau, kad beveik niekas iš kitų apygardos teisme dirbančių teisėjų atrankoje į šias pareigas dalyvauti nepageidavo. Manau, kad kol kas mane tik stebi, o išvadas darys jau vėliau, kai bus priimami tam tikri sprendimai ir daromi konkre-tūs darbai. Pats puikiai suprantu, kad negalėsiu būti visiems geras. Mano nuomone, svarbiausia būti visiems vienodai teisingam.

Sokratas yra pasakęs: teisėjas privalo mandagiai klausytis, protingai atsakyti, ramiai mąstyti ir nešališkai nuspręsti. Kaip Jūs manote, kurį Sokrato nurodymą teisėjui lengviausia pažeisti?Labai geras ir teisingas pasakymas. Visi šie nurodymai susiję su individualiomis žmogiškomis savybėmis, todėl kurį nurodymą lengviausia pažeisti, reikėtų spręsti atsižvelgus į kiekvieno teisėjo asmenybę. Aš esu iš prigimties ramus, man tokių nurodymų nėra sunku laikytis. Tuos nurodymus papildyčiau dar vienu punktu – teisėjas privalo įdėmiai klausytis. Būtent klausytis, o ne tiesiog girdėti. Įsiklausyti ne į sakomus žodžius, o į tai, ką žmogus nori pasakyti. Įsiklau-syti į tai, ką jis jaučia ir kaip jis mąsto...

Kiek žinau, puikiai išmanote Norvegijos baudžiamųjų įstatymų „pinkles“. Kodėl domitės šios šalies įstatymais? Toks pasakymas, kad puikiai išmanau Norvegijos baudžia-muosius įstatymus, yra šiek tiek perdėtas. Teko domėtis šios šalies įstatymais, kadangi pastaruosius ketverius metus vedžiau seminarus ir skaičiau paskaitas lietuvių ir norvegų kalbų vertėjams, dirbantiems Norvegijos Ka-ralystės policijoje ir teismuose. Man, teisininkui, pačiam buvo įdomu sužinoti, kaip Norvegijoje reguliuojami kai

kurie dalykai, kokios yra proceso ypatybės. Iš pradžių tai buvo savanoriška pagalba tautiečiams, tačiau po truputį tapo hobiu, kuris naudingas ir darbui, nes kartais sužinau ir tiesiogiai teisėjo darbe pritaikomų dalykų. Norvegija yra žinoma kaip ypač žmogaus teises ginanti valstybė, turinti šimtametes tradicijas. Matyt, ne veltui Nacionalinė teismų administracija, siekdama didesnio Lietuvos teismų sistemos efektyvumo, pradėjo įgyvendinti bendrus Lietu-vos ir Norvegijos projektus.

Kokių dar turite pomėgių?Pomėgių turiu daugiau, nei laiko jiems visiems įgyvendinti. Dar studijų metais „susirgau“ kalnų liga. Teko pabuvoti ir už poliarinio rato, ir Sibire. Užsiėmėme pėsčiųjų kalnų ir vandens turizmu. Paprastai rinkdavomės kuo mažiau žmonių lankomas ir dar mažai ištirtas vietoves. Šiuo metu tuo pomėgiu užsiimti neturiu galimybių, tačiau turiu viltį vėl kada nors „grįžti“ į kalnus.

Kadangi jaunystėje profesionaliai sportavau – užsi-ėmiau akademiniu irklavimu, jaučiu aktyvesnės veiklos poreikį, tad gulėjimas pliaže – ne man. Iki šiol mėgstu sportą, stengiuosi kiekvieną savaitę pažaisti krepšinį.

Sunkiai įsivaizduoju laisvalaikį be knygų. Skaitau gana daug ir įvairių žanrų literatūros – nuo fantastikos iki istori-nių ar filosofinių kūrinių. Šis pomėgis susijęs ir su kitu – už-sienio kalbų mokymusi. Gaila, kad vėlokai tą supratau. Vi-sada malonu kūrinį perskaityti originalo kalba. Labai daug skaitau rusų kalba, neseniai pradėjau skaityti knygas anglų kalba. Prancūzų kalbą po truputį pamirštu, nes nepasitaiko progų ją naudoti. O norvegų kalbą, galima sakyti, dar tik pradedu mokytis.

Atrodo, kad Jūsų gyvenime viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Kaip manote, nuo ko priklauso gyvenimo sėkmė?Sėkmę kiekvienas suprantame kitaip. Tam, kad žmogus būtų laimingas, sėkmės, kaip ir pinigų, kiekvienam žmogui reikia šiek tiek daugiau, negu turi. Šiaip stengiuosi ir bandau savyje rasti jėgų džiaugtis net ir nedideliais dalykais. Kol kas tai daugiau ar mažiau pavyksta. Sėkmingiausia diena būna tada, kai padarau viską, ką galėjau padaryti tą dieną. O patys sėkmingiausi metai, manau, bus tada, kai išmoksiu planuoti bent 10 metų į priekį ir tuo pačiu kiekvieną dieną gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė.

12 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS ARTŪRAS RIDIKAS

Aurelija ŽUTAUTIENĖTEISMAI.LT žurnalistė

Šiek tiek daugiau nei per vienerius metus keliais laipteliais pasilypėjote profesinėje karjeroje. Suprantu, kad prastas tas kareivis, kuris nenori būti generolas, tačiau ar baudžiamosios teisės profesionalui negaila savęs atiduoti (ar tik dalį savęs) administraciniam darbui? Matyt, tik tie, kurie turi vadovaujamo darbo patirties, sutiks, kad administracinis darbas yra ganėtinai nedėkingas. Tačiau visada tikėjau, kad kiekvienas išbandymas suteikia galimybę tobulėti. Visada siekiu įgyti naujos patirties ir kartu pasidalyti savo sukaupta patirtimi su kitais, todėl ir

Praėjusiais metais šalies teismuose vyko gana sparti teisėjų rotacija – paskirti 7 teismų pirmininkai, 11 naujų pirmininkų pavaduotojų, 5 skyrių pirmininkai. Į teismus ne tik įsiliejo naujų veidų, bet ir į daugelio šių įstaigų vadovų kėdes sėdo didelę patirtį turintys teisėjai. Vieną tokių TEISMAI.LT ir pakalbino. Tai buvęs Panevėžio apylinkės teismo baudžiamųjų bylų skyriaus, vėliau – Panevėžio apygardos teismo teisėjas, o dabar – Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Artūras RIDIKAS.

A. RIDIKAS: TEISĖJAS PRIVALO ĮSIKLAUSYTI Į TAI, KĄ ŽMOGUS NORI PASAKYTI

APTARNAVIMAS TEISMUOSE: KO LIETUVA GALI PASIMOKYTI IŠ NORVEGIJOS? / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 15

yra palengvinti darbą teismuose. Siekdami šio tikslo kartu su teismais esame parengę kontrolinę kokybiško aptarna-vimo anketą bei mokymus teisėjams.

Vienas iš Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamos programos projektų yra susijęs būtent su kokybės vadybos principų diegimu teismuose. Kokybės vadybos iniciatyvos Jūsų šalyje sėkmingai įgyvendinamos jau gana seniai, Lietuva žengia tik pirmuosius žingsnius. Ką patartumėte kolegoms? Kokias klaidas pradžioje darėte Jūs, kokių būtų galima išvengti?

Na, atsižvelgdami į savaime suprantamus teismų sistemų skirtumus ir į tai, kokią vietą jose užima teismai, mes visuomet labai atsargiai dalijame patarimus. Mūsų, kaip ir daugelio kitų valstybių šiame regione, patirtis rodo, kad darbai, susiję su ko-kybe, turėtų būti numatomi ir atliekami pačių teismų, remiant centrinėms institucijoms. Kokybės gerinimas nėra „iš aukščiau nuleistas“ pavedimas. Dėl to labai svarbu tinkamai pateikti su kokybės gerinimu susijusias veiklas, jų naudą, ištakas ir laukia-mus rezultatus. Norvegijos teismų administracija pastaraisiais metais įgyvendino kokybės projektą, kuris buvo paremtas teismų iniciatyvomis. Mes tik teikėme centralizuotą pagalbą.

Kaip Norvegijos teismuose skatinami ir motyvuojami darbuotojai, siekiant gerinti aptarnavimo kokybę? Koks čia teismų vadovų vaidmuo?Darbuotojų skatinimo ir motyvavimo būdų yra keletas. Galimybė patiems darbuotojams dalyvauti kuriant tam tikras aptarnavimo kokybės gerinimo iniciatyvas, spe-cializuoti mokymai, adekvatus atlyginimas ir kiti paska-tinimai turi derėti tarpusavyje. Kartais tiesiog pakanka efektyvaus vadovavimo, nes taip teisme sukuriama gera darbo atmosfera, o tai yra labai svarbu.

Norvegijoje teismų pirmininkams tenka ypatingas vaidmuo. Mes manome, kad nuo šias pareigas užimančio žmogaus priklauso, ar darbuotojai tinkamai vykdys savo funkcijas, o teismų klientai bus patenkinti. Norvegijos teis-mo pirmininkas skiriamas į šias pareigas iki pensijos. Taigi šis paskyrimas į teismo pirmininko pareigas yra itin svarbus.

Lietuvos ir Norvegijos teismų sistemos skiriasi struktūra, dydžiu, kompetencijų pasidalijimu. Jūsų nuomone, kiek svarbus šalių dalijimasis kokybės gerinimo patirtimi?

Manau, kad tai itin svarbu dėl keleto priežasčių. Pirma, dalijimasis gerąja patirtimi yra veiksmingas būdas ieškant tinkamų priemonių ir sprendimų. Be to, kolegų iš skirtingų valstybių ryšiai kuria tam tikrą pridėtinę vertę ir teismų darbo svarbos požiūriu. Aš taip pat manau, kad dalijimasis patirtimi paskatins minimalių Europos ar net pasauliniu mastu taikytinų standartų sukūrimą, o tai yra viena iš pre-vencinių prastėjančios aptarnavimo kokybės priemonių. Nepaisant to, dalijimasis patirtimi turėtų vykti tokiu būdu, kad nebūtų užkertamas kelias vietinėms iniciatyvoms realiuose teismuose!

„Norvegijoje teismų pirmininkams tenka ypatingas vaidmuo. Mes manome, kad nuo šias pareigas užimančio žmogaus priklauso, ar darbuotojai tinkamai vykdys savo funkcijas, o teismų klientai bus patenkinti.“

Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamas projektas „Teismų sistemos atstovų (įskaitant teisėjų, teismo darbuotojų ir Nacionalinės teismų administracijos atstovų) kompetencijos gerinimas (mokymas)“ pradėtas įgyvendinti 2013 m. Jo pabaiga – 2016 m. balandis. Įgyvendinant projektą bus atliktos visuomenės nuomonės apklausos dėl teismų ir Nacionalinės teismų administracijos (NTA) teikiamų paslau-gų kokybės. Teismų ir NTA darbuotojai stažuočių, tarptauti-nių susitikimų ir mokymų metu didins kompetenciją kokybės vadybos, teisminės mediacijos, Europos Sąjungos teisės taiky-mo, teismų teikiamų paslaugų gerinimo, modernių valdymo metodų taikymo ir strateginio planavimo bei bendravimo su žiniasklaida srityse. Projekto metu bus išleisti leidiniai apie kokybės vadybos sistemos teikiamas galimybes ir teismų komunikaciją su žiniasklaida ir visuomene, 10-yje teismų bus įdiegta kokybės vadybos sistema, orientuota į klientų aptar-navimo kokybės valdymą.

14 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / APTARNAVIMAS TEISMUOSE: KO LIETUVA GALI PASIMOKYTI IŠ NORVEGIJOS?

APTARNAVIMAS TEISMUOSE:KO LIETUVA GALI PASIMOKYTI IŠ NORVEGIJOS?

Kaip Norvegijos gyventojai vertina teismų darbą? Kokių iššūkių šiuo laikotarpiu kyla Jūsų šalies teismams?

Paskutiniųjų Norvegijos teismų administracijos užsakymu atliktų apklausų duomenimis, pasitikėjimo teismais lygis Norvegijoje viršija 80 procentų. Tačiau ne tik Norvegijos teismų sistema, bet ir visas viešasis sektorius gali pasigirti itin aukštu gyventojų pasitikėjimo lygiu.

Kodėl taip yra? Tai neabejotinai susiję ir su istorine pra-eitimi, ir su pačių norvegų sąmone – daugeliui būdingu tei-singumo jausmu ir jo siekiu. Kad teismai galėtų įgyvendinti jiems visuomenės iškeltus tikslus, yra būtina sąlyga – pagar-ba jų sprendimams. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia – skaidrumas. Tai esminis pasitikėjimo elementas.

Nepaisydami aukšto teismų vertinimo, mes puikiai su-prantame, kad mūsų sistema nėra nepriekaištinga. Norvegijoje yra daug mažų teismų, kuriuose vis sunkiau užtikrinti aukštą aptarnavimo ir darbo kokybę. Kita didelio dėmesio reikalau-janti sritis – alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Teismai tuos pačius ginčus gali išspręsti skirtingais būdais, dėl to teismų, kaip ginčų sprendėjų, vaidmuo darosi vis sudėtingesnis.

Kokių žingsnių imamasi, kad Norvegijos teismuose besilankantys asmenys būtų aptarnaujami kuo tinkamiau?

Manau, kad visos Europos teismų sistemos susidūrė su va-dinamąja „paslaugų teikimo revoliucija“, kuri tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Be to, tai nėra išskirtinai teismų sistemai būdingas reiškinys, tai taikytina visam viešajam ir privačia-jam sektoriams. Norvegija, kaip ir Lietuva, nuolat stengiasi gerinti teismų darbą, o teikiamų paslaugų ir aptarnavimo gerinimas yra šio darbo dalis.

Norvegijoje manoma, kad, siekdami gerinti savo darbą, teismai patys sau turi išsikelti tikslus. Tikslų įgyven-dinimo stebėseną ir, jei reikia, koregavimą taip pat vykdo patys teismai. Norvegijos teismų administracijos vaidmuo

Jau ne vienerius metus Lietuvos teismai stengiasi, kad jų teikiamos paslaugos būtų kuo kokybiškesnės, o aptarnavimo kokybė geresnė. Nacionalinei teismų administracijai pradėjus įgyvendinti Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamą programą „Efektyvumas, kokybė ir skaidrumas Lietuvos teismuose“, Lietuvos teismams atsivėrė galimybės pasisemti patirties iš Norvegijos teismų, turinčių gilias teisingumo vykdymo tradicijas. Kokį kelią nuėjo Norvegijos teismai, siekdami kokybiško aptarnavimo ir užsitarnaudami žmonių pasitikėjimą, paklausėme Norvegijos teismų administracijos atstovo – Tarptautinių santykių departamento direktoriaus vyriausiojo patarėjo Audun HOGNES BERG.

Živilė NAVICKAITĖ-BABKINNacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vedėja

JAUNI MOKSLININKAI ATEITĮ SIEJA SU TEISMAIS / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 17

atsineša iš universiteto. Studijuodama doktorantūroje ši jauna mokslininkė susiduria su atsidavusiais mokslui žmonėmis, iš kurių semiasi idėjų, naujo požiūrio į įvairias teisines situacijas, jų vertinimą, taip pat teisės normų aiškinimą.

Dovilė pasakoja, kad vos tik pradėjusi doktorantūros studijas per savo specialybės egzaminą gavusi pamoką, jog doktorantas visiems gerai žinomas tiesas ir susi-formavusias nuostatas turi vertinti ne kaip objektyvią duotybę, o kaip kritinio mąstymo objektą. Tik tuomet teisės mokslas, o kartu su juo – ir praktika, turi realių galimybių tobulėti ir vis labiau prisitaikyti prie besikei-čiančių aktualijų.

Jaunąją mokslininkę džiugina tai, kad teisėjai, spręs-dami vienokį ar kitokį teisės aiškinimo ir taikymo klausi-mą, pageidauja išgirsti, ką apie tai mano mokslininkai, ir, negana to, į tą nuomonę atsižvelgia.

Kalbėdama apie tai, ar praktika padeda moksli-nėje veikloje, Dovilė drąsiai teigia, kad būtent prakti-nėje veikloje, analizuojant bylas, skaitant procesinius sprendimus, galiausiai bendraujant su profesionaliais teisininkais, ir kyla pagrindinės idėjos, kurioje vietoje yra doktrininių spragų ir kur labiausiai reikėtų mokslinio pagrindimo.

Darbo kokybę lemia žiniosKlaipėdos apygardos teisme dirbantis ir Mykolo Romerio universiteto doktorantūroje asmens neturtinėmis teisėmis besidomintis teisėjo padėjėjas Tomas Pukšmys teismų sistemoje dirba beveik penkerius su puse metų. Doktoran-tūroje studijuojantis Tomas teigia, kad darbui jo mokslinė veikla tikrai netrukdo. Doktorantas su šypsena prasitaria, kad teisingiau būtų sakyti, jog labiau nukenčia mokslinė veikla dėl darbo. Juk siekiant suderinti darbą su studijomis tenka aukoti laisvalaikį, šiek tiek laiko pavogti nuo šeimos.

Vis dėlto Tomo gaunama nauda šiuos praradimus atperka: doktorantūroje įgyjamos dalykinės savybės (gilinimasis į teisės problemas, disciplinuotumas, minčių dėstymas ir struktūra) praverčia darbe. Dėl to studijas doktorantūroje jis vertina kaip priemonę, kuri prisideda prie kokybiškesnio darbo.

Skirtingai negu ankstesnė pašnekovė, Tomas neįžvel-gia jokio išskirtinio paskatinimo mokslininkų atžvilgiu, išskyrus teisėjus – pastarieji teismų sistemoje laukiami ir

pageidaujami. Kita vertus, Tomo nuomone, galima sua-bejoti, ar verta doktorantus kaip nors ypatingai skatinti, nes paprastai teisėjo padėjėjais dirba asmenys, kurie dar tik studijuoja doktorantūroje – jie mokslinėje srityje nieko nėra pasiekę. Tad avansu skatinti už veiklą be rezultatų kaip ir nėra pagrindo.

Paklaustas apie išskirtines teisėjo padėjėju dirbančio doktoranto savybes, Tomas vienareikšmiškai negalėjo pasakyti, ar tokių yra. Jo nuomone, kokybišką darbą lemia ne doktorantūros studijos, o turimos žinios, atsidavimas darbui bei kitos teigiamos asmeninės ir dalykinės savybės.

O doktorantūros studijų naudą jam norisi susieti ne su tiesioginiu darbu, bet su akademine veikla – pastarojoje doktorantas gali save labiau realizuoti ir daugiau duoti universitetui, negu atlikdamas tiesiogines savo padėjėjo funkcijas teisme.

„Doktorantūroje įgyjamos dalykinės savybės (gilinimasis į teisės problemas, disciplinuotumas, minčių dėstymas ir struktūra) praverčia darbe.“ T. Pukšmys

Tomas PukšmysKlaipėdos apygardos teismo teisėjo padėjėjas

16 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / JAUNI MOKSLININKAI ATEITĮ SIEJA SU TEISMAIS

TEISMAI.LT pakalbino kelis doktorantūroje studijuojančius ir Lietuvos teismų sistemoje teisėjų padėjėjais dirbančius jaunus mokslininkus. Aišku viena – jie rado savo vietą teis-mų sistemoje, yra jai naudingi ir planuoja joje likti.

Vertinamas kitoks mąstymas

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko padėjėja Dovilė Murauskienė šiame teisme pradėjo dirbti 2008 m. vasarą po bakalauro studijų. Teisėjo padėjėja Dovilė tapo ne iš karto – metus jai teko padirbėti teismo posėdžių sekretore. Nuo 2011 m. pabaigos ji yra ir Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto doktorantė. Anot jos, doktorantai šiame teisme yra visapusiškai palaikomi.

Tai sakydama Dovilė turi omenyje ne tik organizacinio pobūdžio palaikymą (sąlygų ruoštis egzaminams, rengti straipsnius sudarymą, galimybes išvykti į stažuotes užsienio valstybių universitetuose ir galiausiai rašyti disertaciją), bet ir nuolatinį paskatinimą tobulėti, kuris, nors ir ne visuomet išsakomas garsiai, yra gerai juntamas. Dovilė sako, kad bene aukščiausias jos, kaip doktorantės, įvertinimas ir palaiky-mas yra tada, kai ir teisėjai, ir teisėjų padėjėjai kreipiasi į ją pagalbos kilus tam tikriems sudėtingesniems, neįprastiems teisiniams klausimams ir nori išgirsti jos, kaip prie „mokslo prisilietusios“ teisininkės, nuomonę.

JAUNI MOKSLININKAI ATEITĮ SIEJA SU TEISMAISPastaraisiais metais neretai stebime, kaip šalies vadovei prisiekia nauji teisėjai, kurie į teismų sistemą ateina iš akademinių sluoksnių. Mokslininkų nauda teismų sistemoje nagrinėjama įvairiais aspektais. Tačiau kartais pamirštame, kad į teismus ateina ne tik teisėjai–mokslininkai, bet ir kiti teisininkai, kurie sėkmingai derina darbą teismuose su moksline karjera.

Kristina PETROŠIENĖLietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene (atstovė spaudai)

Dovilė MurauskienėLietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko padėjėja

Paklausta, ką teisėjo padėjėju dirbantis doktorantas gali pasiūlyti teismų sistemai, Dovilė atsako, kad pa-grindinis dalykas – tai kitoks požiūris į konkrečią teisinę situaciją bei teisės nuostatų aiškinimą, kurį doktorantas

JAUNI MOKSLININKAI ATEITĮ SIEJA SU TEISMAIS / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 19

Doktorantas sako nejaučiantis, kad jauni mokslinin-kai yra kaip nors ypatingai skatinami dirbti teismuose. Anot jo, šis skatinimas yra ne sisteminis, o labiau priklau-so nuo konkretaus teismo ir jo vadovo politikos. Pa-traukti jaunus mokslininkus dirbti teismuose įmanoma tik iš tiesų domintis jų vykdoma mokslinio pobūdžio veikla ir padedant įgyvendinti jų akademinę veiklą per mokslinio pobūdžio įdirbio ir praktinio darbo sintezę.

Kitaip tariant, reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios teiktų naudą ir teismui, ir doktorantui, vykdančiam mokslinę veiklą už teismo ribų. D. Murauskas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme tvirtina jau-čiantis palaikymą dėl savo mokslinės karjeros. Anot jo, pirmiausia doktorantas teismui gali būti naudingas dėl kitokio mąstymo būdo ir įdirbio tam tikroje teisės srityje. Jeigu žmogus yra rimtai įsitraukęs į mokslinę veiklą, jis įgyja mąstymo abstrakcijomis, teorijų taikymo įgūdžių, gebėjimą apibendrinti konkrečius atvejus. Tokie įgūdžiai, jo nuomone, papildo kazuistiškesnį, atvejo studijoms artimesnį praktinio pobūdžio mąstymą.

Be to, doktorantas mokslinėje veikloje gali domė-tis ir teismui aktualiomis sritimis, šitaip praturtinda-mas teismo darbą teisės doktrinoje pateikiamomis diskusijomis, lyginamuoju požiūriu vertingais teisės taikymo pavyzdžiais, tarpdisciplininėmis įžvalgomis dėl konkrečių teisės taikymo atvejų. Be to, dokto-rantas gali sėkmingai padėti teisėjams spręsti sunkias bylas, įvairius ribinius atvejus, vykdyti teismo prakti-kos analizę.

„Doktorantas gali sėkmingai padėti teisėjams spręsti sunkias bylas, įvairius ribinius atvejus, vykdyti teismo praktikos analizę.“D. Murauskas

„Patraukti jaunus mokslininkus dirbti teismuose įmanoma tik iš tiesų domintis jų vykdoma mokslinio pobūdžio veikla ir padedant įgyvendinti jų akademinę veiklą per mokslinio pobūdžio įdirbio ir praktinio darbo sintezę.“ D. Murauskas

ATEITIS – TEISMUOSE

Doktorantų paklausėme, ar jie įsivaizduoja save, dirban-čius ir karjeros siekiančius teismuose.

D. Murauskas: „Į tolesnę karjerą žvelgiu gana lanksčiai ir jeigu teismų sistemoje jausiuos reikalingas, naudin-gas, galėsiu visapusiškai realizuoti save, tai neabejotinai teisme ir dirbsiu.“

G. Kreč: „Karjeros galimybės dažnai priklauso nuo įvairių gyvenimo situacijų bei aplinkybių, tačiau būtų be galo džiugu, jei pavyktų tolesnę karjerą tęsti teismų sistemoje.“

D. Murauskienė: „Teismų sistema yra viena palankiau-sių terpių teisininkui, siekiančiam suderinti mokslinę ir praktinę veiklos sritis. Todėl šiuo metu savo ateitį matau būtent teismų sistemoje.“

T. Pukšmys: „Teisme praleidau gražiausius gyvenimo metus, tad darbo kitur šiuo metu nė neįsivaizduoju (juokiasi). Rimtai kalbant, tolesnę karjerą teismų siste-moje sieju su teisėjo statusu.“


teisme. Doktorantės nuomone, dirbdami teisme jauni mokslininkai turi galimybę įgyti labai daug praktikos, kurią galėtų panaudoti savo moksliniuose darbuose.

Platesnis vaizdasLietuvos vyriausiajame administraciniame teisme daugiau negu ketverius metus dirbantis teisėjo padėjėjas Dona-tas Murauskas įsitikinęs, kad mokslinė karjera padeda dirbti teisme. Mokslinio pobūdžio tyrimai praturtina ne tik atskirų teisės sričių žiniomis, bet ir moko kritinio mąstymo, alternatyvaus požiūrio į įvairius reiškinius. D. Murauskas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dok-torantas, domisi ekonomine teisine analize, ūkio regla-mentavimu, teismo procesu.

Anot Donato, mokslinės žinios praturtina praktinio pobūdžio darbą, suteikia daugiau lankstumo, padeda matyti platesnį sprendžiamos praktinės problemos vaizdą, žinant įvairius alternatyvius būdus lengviau pasiekti tam tikrą tikslą. Moksliniai ir praktiniai įgūdžiai, jo nuomone, yra puiki sintezė, padedanti pasiekti įdo-mių, kūrybiškų, vertingų rezultatų sprendžiant kilusias problemas.

Donatas MurauskasLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo padėjėjas

Gražina KrečVilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja

Siūlo nestandartinius sprendimusVilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Gražina Kreč ir teismų sistemoje, ir moksle – naujokė. Teisme ji dirba dar tik kelis mėnesius – nuo praėjusių metų gruodžio, o Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantūroje studijuoja (domėjimosi sritis – sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles) nuo spalio mėn.

Gražinos nuomone, mokslinė veikla neabejotinai padeda dirbant teisėjo padėjėju – užsiimant moksline veikla, renkant ir sisteminant įvairią informaciją diserta-cijos ar rengiamų straipsnių tema vienareikšmiškai įgau-nama daugiau žinių įvairiose teisės srityse, pastebimos praktikoje bei teorijoje esančios teisės problemos. Be to, doktorantas gali pasiūlyti nestandartinių problemų sprendimo variantų, išsamias problematikos analizes bei kitokį vieno ar kito klausimo vertinimą teisės teorijos prasme.

Ne tik mokslinė veikla turi privalumų dirbant teisinį darbą, bet ir mokslininkai taip pat daug žinių, kurias gali panaudoti mokslinėje srityje, pasisemia dirbdami

TEISMO POSĖDŽIŲ SEKRETORĖS: „DARBO YRA IR BUS!“ / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 21

TEISMO POSĖDŽIŲ SEKRETORĖS: „DARBO YRA IR BUS!“

Kaip kiekviena naujovė, taip ir pernai liepos 1-ąją pradėtos teikti elektroninės teismų paslaugos sukėlė tam tikrą šurmulį. Elektroninės bylos buvo įdiegtos tam, kad paspartintų teismo procesą ir palengvintų dokumentų pateikimo / susipažinimo procedūras proceso šalims. Gyventojai ir įmonės tuo jau naudojasi. Šios priemonės taip pat turėjo sumažinti darbo krūvį teismų darbuotojams, pirmiausia – teismo posėdžių sekretorėms, kurių darbo valandos dažnai viršydavo įprastas aštuonias. Ar tai įvyko?

Aurelija ŽUTAUTIENĖTEISMAI.LT žurnalistė

Dideli darbo krūviai

Visos TEISMAI.LT kalbintos teismų posėdžių sekretorės pripažino, jog darbo krūvis teismuose visada buvo didžiulis. „Gyvenimas eina į priekį, diegiamos naujos technologijos, tačiau posėdžių sekretorėms darbo nemažėja. Viršvalan-džiai – kasdienybė, – sako šiuo metu kitokį darbą viename šalies teisme dirbanti buvusi posėdžių sekretorė. – Štai kad ir prieš kelerius metus teismuose įdiegta garso įrašymo tech-nika. Atrodė, sumažės darbo posėdžių sekretorėms. Tačiau merginos kaip konspektavo visą teismo posėdžio eigą, taip tebekonspektuoja. Jau nekalbant apie gausybę dokumentų, kuriuos reikia surūšiuoti, susegti, susiūti. O svarbiausia – po-sėdžių sekretorės darbas tinkamai neįvertintas finansiškai. Tai lemia ir nemažą šių darbuotojų kaitą teismuose.“

Klaipėdos miesto apylinkės teisme jau ketverius metus posėdžių sekretore dirbanti Danguolė Gedvilaitė teigia ti-kinti, kad nuo šių metų sausio nebelikus protokolų rašymo civilinėse bylose sekretorės darbo krūvis sumažės, tačiau prisipažįsta, kad iki šiol dėl didelio darbo krūvio teko dirbti ir viršvalandžius.

„Dirbau ir po darbo valandų, tačiau to nesureikš-minu, – sako D. Gedvilaitė. – Niekas nevertė to daryti. Dirbau, nes dėl didelio darbo krūvio nespėdavau. Neno-rėjau apsikrauti darbais, privalėjau laiku atlikti savo darbą.

Danguolė GedvilaitėKlaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorė


Atsakymas į klausimą, ar asmeniui, vykdančiam tei-sės mokslo tyrimus, būtina tirti ir teisės praktiką, yra vienareikšmis: be abejo, taip. Ypač jei doktorantai, tokie kaip Dovilė (profesorė yra D. Murauskienės mokslinė vadovė – aut. pastaba), dirba darbą, tiesiogiai susijusį su jos atliekamais tyrimais baudžiamojo proceso srityje.

Jei vis dėlto kažkam dar būtų aktuali sena klišė apie teorijos ir praktikos nesuderinamumą ir nereika-lingumą, prisiminkime 100 metų senumo citatą: „Kai kurie mūsų teisininkai teigia, kad teisės mokslas, teorija ir doktrina teisės praktikai nereikalinga, kartais net kenksminga, nes „teoretikas“, skrajojąs kažkur dausose, nematydamas žemės, gyvų žmonių ir jų reikalų. Va-dinamieji „gyvenimo“ teisininkai dažnai siūlo užversti knygas ir spręsti teisės bei gyvenimo klausimus „savo“ protu, savo gyvenimo patyrimu, o kartais net savo „intuicija“. Teisininko teorininko parengtas įstatymas būsiąs ne visiem suprantamas, o tas teisės kūrinys turįs

Prof. dr. Rima AŽUBALYTĖMykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanė

KOMENTUOJA

būti visiems aiškus, populiarus. Ši pažiūra klaidinga, ir tokiais „gyvenimiškais metodais“ gali būti mūsų teisinė praktika įstumta į diletantizmą, net į savivalės šunkelius. Tvirtinimas, kad įstatymams kurti ar jiems interpretuoti teisės mokslo ir jo metodų nereikia, yra lygus tvirtini-mams, kad erdvės tūriui matuoti nereikia geometrijos mokslo, kad sudėtingam statiniui pastatyti nereikia fizikos mokslo, kad chirurginiam veiksmui atlikti nereikia anatomijos mokslo ir t. t. Šie mokslai, lygiai kaip ir teisės mokslas, yra „teoriniai“ tol, kol iš knygos dedami į galvą, bet kai jų nurodytais keliais reikia veikti, tai jie tada esti tiek praktiški, jog be jų nežengsi nė žingsnio, o jei žengsi, tai pražūsi, nieko doro nenuveikęs.“1

Lygiai tą patį galima pasakyti apie teisės taikymo įta-ką mokslui – be teisinės realybės mokslo tyrimai negali būti išsamūs, o kartais netgi sunkiai įsivaizduojami.

1 Stravinskas, P. Įstatymų sistemos reikalu. Teisė. 1939, 49: 456

KOMENTUOJA

Aloyzas KRUOPYSLietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas

Sakyti, kad doktorantūroje studijuojantys ar daktaro mokslo laipsnį jau turintys teismų darbuotojai pa-prastai išsiskiria platesniu akiračiu juos dominančioje srityje, vadinasi, pasakyti tik pusę tiesos. Tokie žmonės išsiskiria iš kitų, pavyzdžiui, tuo, kad, turėdami pakan-kamai stabilų teorinį pagrindą, suformuotą žinių apie tam tikrą dalyką sistemą, analizuoja vieną ar kitą pro-blemą ne tik įvairiapusiškai, bet dažnai ir tokiu netikė-

tu kampu, jog kartais jų kūrybiškumas nustebina. Ir ne kuo kitu, o savo paprastumu, kylančiu iš paties pama-tinio, esminio ginčo (problemos, situacijos) suvokimo, aplinkiniams kartais labai neįprasto, nestandartinio. Tačiau tai nereiškia, kad neteisingo. Neretai jų novato-riškas „priėjimas“ prie dalyko ir neįprastiniai metodai „pagyvina“ teismų jurisprudenciją, leidžia identifikuoti ir pašalinti kai kuriuos jos (pavyzdžiui, argumentavimo, struktūravimo) trūkumus, o visa tai, nors ir skamba paradoksaliai, supaprastina teismo sprendimu perduo-damą informaciją ir paprastam žmogui palengvina jos dešifravimą.

TEISMO POSĖDŽIŲ SEKRETORĖS: „DARBO YRA IR BUS!“ / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 23

elektroninio pavidalo. Deja, kol kas didesnė dalis proceso dalyvių neturi susikūrę paskyrų portale e.teismas.lt – ne tik dėl to, kad nemoka naudotis kompiuteriu, bet ir papras-čiausiai jo net neturi. Taigi šiuo metu posėdžių sekretorėms tenka dirbti dvigubai: paruošti ir įkelti dokumentus į siste-mą tai besibylinėjančiai šaliai, kuri turi elektroninę prieigą, ir suruošti popierinius dokumentus kitai šaliai, kuri jokiu kitu būdu neturi galimybės susipažinti su bylos dokumentais.“

Klaipėdietė D. Gedvilaitė elektroninių bylų teikiamą naudą vertina kiek optimistiškiau. Pasak jos, darbo krūvis sumažėjo. Tačiau ir ji patvirtina, jog viskas paprasta tuo atveju, kai dokumentai siunčiami juridiniams asmenims, kurie, vadovaudamiesi įstatymu (CPK 175(1) str. 9 d.), pri-valo būti prisijungę prie e.teismas.lt „Sudėtingiau ir daugiau darbo reikalauja bylos, kurių viena iš šalių dar nėra suakty-vinusi e.teismas.lt paskyros, – aiškina D. Gedvilaitė. – Kai viena iš šalių yra „popierinė“, teismo posėdžių sekretorė iš elektroninės bylos išspausdina jai skirtą procesinio doku-mento egzempliorių su priedais, jį patvirtina ir išsiunčia.“

Kasdienės „virtuvės“ pavyzdys

Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorė, norėdama plačiau atskleisti kasdienę savo darbo „virtuvę“, pavyzdžiu pateikia nuoseklų vienos elektroninės bylos kelią.

„Žmogus, turintis paskyrą portale e.teismas.lt, elektro-niniu būdu pateikia ieškinį atsakovui, kuris nėra prisijungęs prie e.teismas.lt ir net nežino, kad tokia byla portale užvesta. Teisėjas priima ieškinį ir nustato atsakovui terminą atsilie-pimui pateikti. Čia pradedame darbą mes. Išspausdiname iš e.teismas.lt ieškinį su priedais ir surašome pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo. Taip pat parengiame pasiūlymą at-sakovui prisijungti prie e.teismas.lt ir susikurti jame paskyrą. Išspausdintą popierinę ieškinio kopiją patvirtiname antspau-du „Kopija tikra“ ir kartu su teismo pranešimu ir kvietimu prisijungti prie e.teismas.lt išsiunčiame atsakovui. Lygiagrečiai į e.teismas.lt įkeliame teismo pranešimą ir jį pasirašome elektroniniu parašu kaip originalą. „Elektroninis“ ieškovas tai mato kaip įvykį procese, – elektroninės bylos „judėjimo“ sub-tilybes aiškina D. Gedvilaitė. – Po to laukiame, kol procesiniai dokumentai bus įteikti arba ne. Tai patvirtina grįžusi pažyma su įteikimo rekvizitais. Tuomet skaičiuojamas teisėjo nustaty-tas terminas atsiliepimui pateikti. Jeigu per tą laiką atsakovas neprisijungia prie e.teismas.lt, atsiliepimas gaunamas paštu.

Tuomet sekretorė atsiliepimo egzempliorių, skirtą ieškovui, skenuoja ir kelia į e.teismas.lt. Šiuo atveju vedama popierinė byla. Jeigu atsakovas paskyrą susikuria, atsiliepimas gauna-mas ir persiunčiame ieškovui elektroniniu būdu – portale e.teismas.lt. Tai jau elektroninė byla.“

Verta prisijungti

Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, šiuo metu elektroninėmis teismo paslaugomis jau pasinaudojo 11 477 portalo vartotojai. Paskyras yra susikūrę 10 180 fizinių ir 1 297 juridiniai asmenys. Jeigu šie skaičiai sparčiai augs, teis-muose diegiamų naujovių privalumus pajus ir tie, kuriems tenka bylinėtis, ir tie, kas juos aptarnauja. Tad verta priminti, kad bet kuriuo paros metu portale e.teismas.lt elektroninėse bylose proceso dalyviai gali klausytis teismo posėdžių garso

įrašų, susipažinti su vykstančiais teismo procesais, pildyti dokumentus pagal parengtas dokumentų formas, sumokėti žyminį mokestį, teismo paskirtas baudas, valstybei priteis-tas bylinėjimosi išlaidas. Primintina, kad žyminis mokestis naudojantis elektroninėmis teismų paslaugomis ketvirtadaliu mažesnis.

Prisijungti prie portalo e.teismas.lt galima internetinės bankininkystės prisijungimo priemonėmis, asmens tapaty-bės kortele, elektroniniu parašu. Kitas būdas – naudojantis teismo suteiktu kodu. Šiuo atveju reikia atvykti į teismą, kuriam teikiamas prašymas ar ieškinys, pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir užpildyti prašymą dėl prieigos naudotis portalu suteikimo. Teismas prisijungimo duomenis išduoda per tris darbo dienas.

„Naujovės – kol jos perprantamos – visada sukelia tam tikrų neaiškumų, nesusipratimų.“ L. Skokauskienė

22 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / TEISMO POSĖDŽIŲ SEKRETORĖS: „DARBO YRA IR BUS!“

Visiems žinoma, koks didelis darbo krūvis tenka apylinkės teismams. Posėdžių sekretorės darbas sunkus ir varginantis. Posėdžio metu pagal savo pareigybės aprašymą turime užfiksuoti pagrindinius proceso dalyvių ginčo momentus, o tai padaryti galime tik išklausydamos, galbūt net išgyven-damos proceso dalyvių ginčo akimirkas.“

Teismo posėdžių sekretorės ne tik fiksuoja ir tvarko bylos medžiagą, bet ir bendrauja su proceso dalyviais. „Teikdamos informaciją apie bylą, turime tai daryti aiškiai ir suprantamai. Turime viską paaiškinti taip, kad interesantui nekiltų papildomų klausimų“, – sako D. Gedvilaitė.

Išeina iš darbo dėl įvairių priežasčių

„Teisme darbo niekada nebuvo mažai. Posėdžių sekreto-rėms tenka visas teismo posėdžio organizavimo krūvis. O naujovės – kol jos perprantamos – visada sukelia tam tikrų neaiškumų, nesusipratimų, – teigia Kauno miesto apylinkės teismo raštinės vedėja, 19-us metus šiame teisme dirban-ti Loreta Skokauskienė. – Tačiau tai normalus procesas. Atsiradus elektroninėms byloms, atsirado naujų funkcijų, kitokio pobūdžio darbų. Visai logiška, kad kai kurioms posėdžių sekretorėms tokios naujovės iš pradžių tiesiog sunkiau įkandamos, suvokiamos.“

Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorė D. Gedvilaitė, kalbėdama apie kolegių kaitą, pastebi, kad sekretorės keičia darbą, bet kaita nėra labai didelė. „Sekretorė, ateidama dirbti į valstybės tarnybą, neapsiriboja savo pirmąja darbo vieta. Vykdydama savo funkcijas ji siekia ir tobulėti, ir kelti kvalifikaciją, – sako D. Gedvilaitė. – Neretai sekretorių kaita yra susijusi su tuo, kad jos išeina dirbti į aukštesnes pareigas, pavyzdžiui, tampa teisėjų padėjėjomis. Arba yra kita grupė sekretorių, kurios bando save realizuoti tame pačiame lygmenyje, tik kitose valstybės tarnybos institucijose, atsi-žvelgdamos į savo gyvenamąją vietą, darbo sąlygas, darbo valandas, asmeninio gyvenimo suderinamumą su darbu.“

TEISMAI.LT kalbinta Kauno miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorė Renata Paliokaitė teigia, kad daug kas priklauso nuo žmogaus gebėjimo planuoti savo darbo dieną. „Reikia mokėti organizuoti darbą taip, kad viską spėtum. Jeigu kalbame apie elektronines bylas, tai, žinoma, pradžioje buvo kilę įvairių klausimų, tačiau mes turime puikią informatikų gru-pę, kuri, jei tik atsiranda kokių nors keblumų, mielai atskuba į pagalbą. Šiuo metu, ypač kai nuo sausio 1-osios nebereikia protokoluoti civilinių bylų posėdžių eigos, darbo jau sumažė-jo“, – sako R. Paliokaitė, turinti 9 metų darbo teisme patirtį.

Elektroninės bylos – reikia daugiau vartotojų

Alytaus rajono apylinkės teismo administracijos sekretorė Vilma Grigaravičienė kol kas naujoves vertina atsargiai. „Darbo sumažės tik tada, kai abi besibylinėjančios ša-lys turės elektroninę prieigą ir visi dokumentai išliks tik

„Darbo sumažės tik tada,kai abi besibylinėjančios šalys turės elektroninę prieigą.“ V. Grigaravičienė

Vilma GrigaravičienėAlytaus rajono apylinkės teismo administracijos sekretorė

Jūs įsivaizduokite – grįžti po kelias valandas trukusių posėdžių ir sėdi rašyti sprendimų kitose bylose – juk tai reikalauja nemenkų vidinių išteklių, o ir fizinių galimybių. Manau, mano sveikatos formulė – disciplina. Į darbą ir iš darbo vaikštau pėsčiomis net ir tuomet, kai lynoja ar žiemą speigas griebia veidą. Kai kurie kolegos taip pat vaikšto pės-čiomis, važinėja dviračiais. O kaip kitaip? Tai duoda stimulą pasitempti, nesugniužti – juk nenueisi į posėdį miegoda-ma, turi būti žvali.

Plačiau papasakokite, kaip ir kada randate laiko pomėgiams, kurie padeda atsipalaiduoti nuo įtempto darbo?

Nuo vaikystės vertinu meną, man tai kažkas nepaprasta, stebuklinga. Pamatau smuiką ar senų fotografijų albumą ir galvoju – tai vertybės. Jos traukia. Muzikos instru-mentus galiu apžiūrinėti valandų valandas, kaip ir senų nuotraukų albumus. Domiuosi fotografija, literatūra, muzika, tačiau profesionale nė vienoje meno srityje savęs nelaikau, nors esu parašiusi ir išleidusi romaną, dėl kurio sulaukiau gana neblogų įvertinimų. Pažįstu nemažai pui-kių profesionalių poetų ir rašytojų, iš kurių galiu tiek daug pasisemti, tiek daug išmokti. Sakau – man toli iki jų ta-lento. Bet kiekvienam savo. Dalyvauju įvairiuose poezijos skaitymuose, ypač vykstančiuose Anykščiuose. Kiekvienais metais važiuoju į Pagulbio poezijos atlaidus prie Alantos,

A. SMETONOS FOTOGRAFO PALIKIMĄ SURADUSI TEISĖJA / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 25

Vaivorykštė prie Troškūnų

Esate išnagrinėjusi daugybę sudėtingų bylų, visada bylų šalims ir žiniasklaidai teikiate paprastus paaiškinimus dėl savo sprendimų. Jums svarbu, kad žmonės suprastų Jūsų priimtų sprendimų motyvus. Iš to matyti, kad darbas Jūsų gyvenime labai svarbus, tačiau ar tik jis?

Teisėjo darbas tikrai yra vienas sudėtingiausių ir atsakin-giausių darbų, juk teisėjas sprendžia žmonių likimus, nagri-nėja jų problemas – vykdo teisingumą. Kasdienis mąstymo procesas kelia vienokį ar kitokį nuovargį. Dabartiniu metu, kai sakome, jog ir laikas nūdieną sparčiai pagreitėjo, manau, būtina rasti sau mielą nišą, kuri būtų kaip energijos pasi-pildymo šaltinis, poilsio zona, suteikianti dvasiai ramybę ir harmoniją. Man tokiu šaltiniu po darbo yra menas. Nuo vaikystės užsiimu šiokia tokia literatūrine kūryba, domiuosi fotografija, klausau, analizuoju klasikinę, roko muziką. Tai amortizuoja, mažina nuovargį, atpalaiduoja. Tiesiog ar dalyvaudama literatūriniuose skaitymuose, ar užsiimda-ma fotografija, ar lankydamasi koncerte visiškai pamirštu darbą, o tai naudinga sveikatai. Darbo problemų nenešu į namus ir jų nesuasmeninu – darbas lieka darbe, o asme-niniai dalykai – asmeniniais. Neseniai baigiau nagrinėti dvi dideles daugiatomes baudžiamąsias bylas, kuriose parašyti sprendimai sudaro ne vieną šimtą lapų.

I.Girčio nuotraukos

A. SMETONOS FOTOGRAFO PALIKIMĄ SURADUSI TEISĖJA: NORĖČIAU, KAD TAS NUOTRAUKAS ĮVERTINTŲ PROFESIONALAI

Airinė ŠERELYTĖVilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene

Živilė NAVICKAITĖ-BABKINNacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vedėja

Keliasdešimties tomų bylas nagrinėjanti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja, teisės mokslų daktarė Irma RANDAKEVIČIENĖ, paklausta apie darbą, krūvio nesureikšmina. Pasak jos, svarbu rasti būdą, kaip tinkamai susikoncentruoti į bylų nagrinėjimą, ir mokėti pailsėti po darbo dienos. Optimizmo, meilės gyvenimui, menams ir darbui nestokojančią teisėją kalbino TEISMAI.LT.

A. SMETONOS FOTOGRAFO PALIKIMĄ SURADUSI TEISĖJA / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 27

nuotraukas. Juostelės buvo įvairios būklės, neaiškios koky-bės, dulkėtos, apipelijusios, susisukusios ir apskritai nebuvo žinoma, kas jose. Nieko nepešusi, nes iš juostelių nuotraukų beveik niekas nebedaro, o jeigu daro – tai nepigiai, nu-sprendžiau pati įsigyti specialų juostelinį skenerį ir nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio pradėjau jas skenuoti. Tam prireikė daugiau nei pusės metų vakarų, savaitgalių. Tai buvo kažkas nuostabaus: akyse ryškėjo gimtojo miesto gatvės, vaikystės takeliai, pažįstamų ir nepažįstamų anykštėnų veidai, namai, miesto statybos bažnyčios fone. Tai tiesiog fantastiška kolek-cija! Taip ją ir pavadinau: „Per pasaulį su tuščiu fotoaparatu“. Prabėgus 24 metams nuo fotografo mirties paaiškėjo, jog jis užfiksavęs kone visą Anykščių miesto gyvenimą nuo pokario iki 1989 m., t. y. beveik tris dešimtmečius.

Ką toliau ketinate daryti su netikėtai atrasta istorine vertybe?

Norėčiau, kad tas nuotraukas įvertintų profesionalai, nes tai vertingos fotografijos ne tik Anykščių kraštotyros, bet ir meniniu požiūriu. Jos puikiai reprezentuoja pokario fotogra-fiją. Manau, jog I. Girčys vertas stipraus fotografo vardo ir tvirtų pozicijų šalia tokių fotografų, kaip V. Luckus. Kadangi skenuotų fotografijų kolekcija didelė (mano kompiuterio duomenys rodo, jog jų nuskenavau apie 30 000), jas galėtų tyrinėti fotografai profesionalai, studentai, nes čia gausu Lietuvos fotografijos mokslui naudingų dalykų. Ne vienas iš Anykščių kilęs fotografas man jau yra sakęs, jog mokėsi būtent iš I. Girčio. Visas savo skenuotas I. Girčio fotografijas padovanojau Anykščių kraštotyrininkams. Beje, jas fotografo

sūnus Vilius leido naudoti kultūros ir kraštotyros tikslais. Anykščių kultūros žmonės turi idėjų, kaip bus galima jas panaudoti, bet apie tai kol kas dar nenoriu šnekėti. Atrodo, šiuo atradimu Jūsų pomėgis neišsisems. Kokie Jūsų ateities planai?

Turėdama tinkamą įrangą toliau užsiimsiu šia veikla, t. y. senųjų Anykščių krašto nuotraukų paieškomis, jų ir juostelių rinkimu, skenavimu. Turiu dar vieno jau mirusio Anykščių fotografo mėgėjo nuotraukų archyvą. Jis nėra didelis, bet ban-dysiu skenuoti, nes man įdomu, kaip žmogus mato pasaulį.

Dažnai žmonės tiesiog nepagalvoja, jog sudulkėjusios giliai į spintą įkištos juostelės gali turėti vertę, ir jas išmeta. Teko būti vieno taip pat jau mirusio fotografo sodyboje, ieškojome juostelių. Jų radome per šimtą, bet visos buvo sudrėkusios ir jau išgelbėti jų nepavyko. Tiesiog ten dirbę darbininkai viską sumetė į krūvą net nepagalvoję, kad tuos kadrus būtų galima atgaminti.

Teisėjos gyvenimas – tai ne tik darbas, fotografija ir šeima. Ji randa laiko ir mokslui. Per kelerius metus teisėja parengė ir išleido metodines mokymo priemones „Baudžiamojo proceso uždavinynas“, yra metodinės mokymo priemonės „Baudžiamojo proceso dalyviai“ bendraautorė, išleido 3 tomų mokslinį leidinį „Kasacinio teismo jurisprudencija“, kartu su kolegomis parengė ir išleido informacinį leidinį „Pagrindinės Europos Tarybos rekomendacijos baudžiamo-jo proceso srityje“, monografiją „Sąžiningas baudžiamasis procesas: probleminiai aspektai“.

Laicių tvenkinys

I. Randakevičienės nuotraukos

26 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / A. SMETONOS FOTOGRAFO PALIKIMĄ SURADUSI TEISĖJA

literatų stovyklas. Priklausau Anykščių literatų klubui „Mar-čiupys“. Patinka poezijos ir bardų vakarai, kuriuose pasida-lijame kūryba, dvasiniais turtais. Paprastai meno žmonės yra labai nuoširdūs ir atviri. O tai gerai. Suteikia gerumo ir praturtina. Be fotografijos neįsivaizduoju laisvalaikio. Fiksuoti aplinką objektyvu – tai sustingdyti tam tikrą laiko mirksnį ir jį įamžinti. Tai taip pat kūryba.

Fotografija yra vienas stipriausių Jūsų pomėgių. Kaip ja pradėjote domėtis?

Dirbdama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2007 m. paty-riau stiprią kojos traumą, po kurios gydytojai rekomendavo daug vaikščioti. Išeiti ir šiaip vaikštinėti gatvėmis nuobodu. Dėl to į rankas paėmiau fotoaparatą. Fiksuodavau aplinką, vaizdus, gatvės gyvenimą, vadinamąjį „daily life“ pulsą. Toks malonus trijų valandų per dieną pasivaikščiojimas buvo tarsi terapija, padedanti gyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai tobulėti. Tuo metu supratau, kad turiu ne tik dirbti, bet ir skirti laiko sau ir savo pomėgiams. Kitaip sakant, turiu save mylėti.

Fotografija – vienas ankstyviausių mano pomėgių. Prisimenu, kaip būdama kokių 3–4 metų valandų valandas stypsodavau tamsiame kambaryje įdėmiai spoksodama, kaip dėdė gamina nuotraukas. Tirpaluose ryškėjančių nuotraukų vaizdas paliko stiprų įspūdį. Atrodė, jog vyksta stebuklas – štai išryškėja vaizdas: mezganti močiutė, tingus namų katinas, saulėtas kiemas, šilta mamos šypsena. Vėliau jaunystės metais ėmiausi saugoti giminės nuotraukas, vėliau skenavau iš žmo-nių albumų gimto kaimo fotografijas, po to susidomėjau ir viso Anykščių krašto senosiomis fotografijomis. Juk tai mano gimtinė, dėl kurios visuomet širdis bus jautri.

Turite sukaupusi didelę istorinių fotografijų kolekciją, saugote unikalų palikimą. Papasakokite, kaip jis atkeliavo į Jūsų rankas?

Anykščiams pasisekė. Jie turėjo charizmatišką, kultinį foto-grafą – Izidorių Girčį. Gimęs 1903 m. jis fotoaparatą į rankas paėmė dar Smetonos laikais ir su juo nebesiskyrė. Tarpukario laikotarpiu dirbo įvairiuose žurnaluose, turėjo savo fotostu-diją Kaune, vėliau – Ramygaloje, Anykščiuose, buvo vienas asmeninių Antano Smetonos fotografų, gyveno Kaune. Karo metais atsikraustė į žmonos gimtinę – Anykščius ir čia apsistojo. Aš jį mačiau jau senuką – su didele barzda, kvadra-tiniais akiniais, sarkastiška šypsena. Klaidžiodavo gatvėmis, apylinkėmis, fiksuodavo vaizdus, žmones. Mano vaikystės metais niekas per daug į jį nekreipdavo dėmesio. Manė, jog senukas fotografuoja tuščiu aparatu. I. Girčys mirė 1989 m. Kažkuriuo metu pagalvojau, kur galėtų būti jo nuotraukos? Netikėjau, kad jo aparatas buvo tuščias. Prisimenu, kartą mes, pradinių klasių mokiniai, žaidėme daugiabučių rajono kieme. Atėjo jis, keistas senukas su fotoaparatu. Sustatė mus į eilę, nufotografavo. Pažadėjo atnešti nuotraukas po savaitės. Visi aplink juokėsi, netikėjo. O jis ėmė ir ištesėjo pažadą – po sa-vaitės atnešė šūsnį mūsų nuotraukų. Tebesaugau jas albume.

Apie nuotraukas teiravausi vieno, kito kultūra besido-minčio žmogaus, šie tik gūžtelėdavo pečiais. Atseit, nieko neišliko iš I. Girčio fotografijų. Kažkas patarė nuvykti pas fotografo sūnų. Kreipiausi į jį. Pirmą kartą jis tik purtė galvą ir atsisakė ką nors duoti. Tada jo paklausiau, gal yra išlikusių juostelių? Pažadėjo paieškoti. Kai jį aplankiau antrą kartą, ati-davė visą dėžę juostelių – jų buvo apie tūkstantis. Atsivežusi į Vilnių ieškojau, kaip būtų galima kuo pigiau pasidaryti iš jų

Alaušo ežero lajaŠventosios kilpos Anykščių raj.

TEISĖJO PADĖJĖJA, DAINUOJANTI ROKĄ / TEISMAI.LT / 2014 / 1 / 29

Kaip jos gyvenime dera teisė ir muzika, ką jai suteikia dainavimas, kaip į jos pomėgį reaguoja šeima ir artimieji, – apie tai žurnalas TEISMAI.LT kalbėjosi su Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Rasa ŠINKŪNAITE.

Nedažnas teisininkas turi tokį kūrybinį hobį – dainuoja muzikos kolektyve. Ar seniai esate paviliota muzikos? Muzika mano gyvenime nuo pat vaikystės. Jau pradinėse klasė-se dainavau, vėliau lankiau mokyklos chorą bei estradinį ansam-blį. Muzikos mokykloje baigiau akordeono ir solinio dainavimo klasę. Čia turėjau puikią vokalo pedagogę Jolantą Stumbrienę, kurios lavinama tapau konkurso „Dainų dainelė“ diplomante. Širdyje tyliai slypėjo svajonė tapti dainininke, juolab kad ir moky-toja skatino puoselėti savo balsą ir ateitį sieti su muzika.

Kaip atsitiko, kad atsidūrėte ne Muzikos akademijoje, o Mykolo Romerio universitete?

Devintoje klasėje baigusi muzikos mokyklą atitrūkau nuo dainavimo, pasinėriau į mokslus, mokyklos baigimo rūpesčius. Po mutacijos pakito balso diapazonas, sumažėjo ir motyva-cija savarankiškai lavinti balsą. Atsisakiau minties studijuoti muzikinės krypties specialybę, manydama, kad pomėgį dai-nuoti galėsiu realizuoti laisvalaikiu, pasirinkusi labiau apibrėžtą profesiją. Priimant sprendimą įtakos turėjo ir įkvepiantis vieno mano giminaičio – pareigūno, kurį gerbiau ir vertinau kaip autoritetą, – pavyzdys. Tuo metu labai idealizuotai suvokiau teisingumo vykdymą ir, manydama, kad norėčiau dalyvauti šioje prasmingoje veikloje, įstojau į teisės ir policijos veiklos specialybę. Vėliau Mykolo Romerio universitete įgijau baudžia-mosios teisės ir kriminologijosmagistro laipsnį.

Muzikos nepamiršote?

Studijų metais panirau į mokslus, muzikavimui nebuvo terpės. Baigusi universitetą ir dirbdama gimtajame Rokiškyje jaučiau, kad esu pasiilgusi dainavimo, todėl nusprendžiau dalyvauti kultūros rūmuose rengiamame gitaros vakare. Nebuvo drąsu, bet noras pajusti sceną buvo stipresnis. Atlikusi lyrišką dainą, jaučiausi pakylėta ir džiaugiausi, kad po ilgos pertraukos išdrį-sau dainuoti žiūrovui. Po renginio sulaukiau folkroko grupės „Pievos“ pasiūlymo, tad kelerius metus laisvalaikiu joje grojau akordeonu ir dainavau pritariamuoju vokalu. Dalyvavome tokiuose alternatyviosios muzikos festivaliuose, kaip „Mėnuo Juodaragis“, „Kunigunda Lunaria“, gavome „Etno“ muzikos grupės apdovanojimą.

Kokie keliai Jus atvedė į roko grupę „Mon@“?

Sakyčiau, net šiek tiek mistiniai. Tai nutiko prieš penkerius metus. Per draugų tuoktuves buvome parengę jaunave-džiams siurprizą – po ceremonijos bažnyčioje padainavau jausmingą dainą.

Man tai buvo neprilygstamas potyris, nes dainavau ypatingoje vietoje ir ypatinga proga. Iš šventėje

dalyvavusių svečių gavau vokalisto ieškančios grupės kontaktus. Taip visai netikėtai atsidūriau grupėje „Mon@“.

Papasakokite apie grupės narius, kokių tai profesijų žmonės?

Grupėje trys muzikantai: gitaristas Rimas, jis taip pat kuria grupei muziką, Audrius groja bosine gitara, Arūnas – perkusi-ninkas. Informacinių technologijų specialistas, muzikos moky-tojas ir verslininkas – tokia nedidelė bendraminčių kompanija. Grupėje visi esame kitokie, tačiau drauge stengdamiesi išgauti garsą, kuris nė vienam iš mūsų nekeltų abejonių, tampame labiau panašūs nei skirtingi. Į repeticijas renkamės pagal galimybes, neturime griežto grafiko. Žinoma, prieš koncertus tenka susitelkti ir labiau paplušėti. Turėdami minčių ir galimy-bių, mėgaujamės kūrybiniu procesu įrašų studijoje. Grojame pirmiausia savo malonumui, iš idėjos, nevaržomi sukurtų taisyklių ir nesistengdami atitikti kažkokius standartus.

Kokiai publikai ir kur koncertuojate?

Grojame poproką, roką, nesistengiame savęs įvardyti ar „įtilpti“ į konkretaus muzikos stiliaus rėmus, tai alternatyvi, ne vakarėlių muzika. Koncertavome įvairiose Panevėžio, Pasvalio miestų šventėse, nedideliuose roko festivaliuose, dalyvavome vietinės televizijos laidoje.

Nesiekiame būti labai klausomi, tačiau nuoširdžiai džiaugiamės, jei mus išgirsta panašiai girdintieji.

Džiaugiamės, kad pavyko nufilmuoti muzikinį klipą, kurį parodė nacionalinė televizija. Būdami muzikos mė-gėjai, priėmėme tai kaip malonų įvertinimą ir atitiktį tam tikram, mūsų manymu, nemenkus reikalavimus keliančiam kokybės formatui. Labai jaudinausi žiūrėdama, nes iki trans-liacijos per TV klipo nebuvau mačiusi.

Kaip į tai reagavo Jūsų kolegos, draugai, pažįstami?

Sveikino, sakė pagyrimus, sulaukiau malonių žinučių net iš buvusių bendramokslių. Kai kas buvo nustebę, kai kam keista, jog, dirbdama griežtai reglamentuotą teisinį darbą,

28 / 4 / TEISMAI.LT / GERUMO NEBŪNA PER DAUG28 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / TEISĖJO PADĖJĖJA, DAINUOJANTI ROKĄ

TEISĖJO PADĖJĖJA, DAINUOJANTI ROKĄ

Diana ARMONIENĖPanevėžio miesto apylinkės teismo atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaida

Užvertusi kodeksų knygas, trumpam, iki rytdienos, į atminties lentyną padėjusi įstatymų formuluotes, teisėjo padėjėja Rasa skuba į repeticiją. Nedidelėje salėje kartu su bendraminčiais – grupės „Mon@“ nariais – ji pasineria į pulsuojančią poproko muziką. Kolegos teisme gal dar ilgai nebūtų įtarę apie jos hobį, jei ne laida per televiziją „Labas rytas, Lietuva“, kurioje buvo parodytas muzikinis grupės klipas. Bendradarbiai nustebę aiktelėjo – mūsų tylioji Rasa dainavo ekspresyvią roko baladę.

galiu dainuoti poproko grupėje. Manau, tai stereotipinis suvokimas apie tai, koks turi būti tam tikros profesijos atstovas. Kad ir kokios būtume profesijos, visi mes esame žmonės, panašūs, bet kartu ir skirtingi, turintys įvairiausių pomėgių, individualių savirealizacijos poreikių.

O kaip muzikinę veiklą vertina artimieji?

Jei ne vyro paskatinimas ir palaikymas – vargu ar dalyvau-čiau grupės veikloje, kuri atima nemažai laiko ir energijos. Močiutė kilusi iš dainingos giminės, mano tėtis groja akordeonu, mama savo draugų rate – prisiekusi dainininkė ir šokėja, tad artimieji taip pat mane labai palaiko.

Dainavimas yra Jūsų saviraiškos būdas?

Taip, tai atvira ir laisva saviraiška. Kartu tai galimybė pabėgti nuo rutinos, atitrūkti nuo kasdienio savo pavidalo. Kiekvie-na daina – lyg mažytis spektaklis, kuriame galiu perteikti įvairiausias savo emocijas – tiek teigiamas, tiek neigiamas, paversdama jas universaliomis, išgyventomis, atpažįstamo-mis klausančiųjų. Be to, dainavimą, gyvai akomponuojant grupei, kai turi galimybę kartu improvizuoti, vertinu kaip dvasinę prabangą.

Ar jaučiate scenos baimę?

Žinoma, kiekvieną kartą prieš einant į sceną apima jaudulys. Tačiau pritariu manantiems, kad scenos baimė padeda mak-simaliai susitelkti, tik svarbu gebėti ją kontroliuoti. Vokalistas scenoje – tarsi grupės veidas, į jį pirmiausia krypsta klausyto-jų žvilgsniai. Atlikdama šį vaidmenį jaučiu didelę atsakomybę prieš visą kolektyvą. Todėl, matyt, niekada prieš pasirodymą negalėsiu būti visiškai rami, ir, manau, tai gerai.

Esate jauna mama, auginanti trejų metų dukrelę Mėtą. Ar ji jau matė mamą scenoje?

Mėtutė nuo kūdikystės girdėjo jai skirtas lopšines, dabar jau pati dainuoja vaikiškas daineles, vos išgirdusi muziką strikinė-ja, o atsisėdusi į automobilį iš karto reikalauja įjungti radiją.

Jau buvo ir mūsų grupės koncerte, matė muzikinį klipą per televiziją. Ji – ištikima mano gerbėja.

Praėjus kelioms dienoms po koncerto išgirdo per radiją grojant AC/DC ir klausia: „Mamyte, ar čia tavo koncertas?“

Vadinasi, į grupės repertuarą teks įtraukti AC/DC dainą?

Kūryba – nenuspėjamas reiškinys, atviras improvizacijai ir naujiems sumanymams. Tad kas žino?..

30 / 1 / 2014 / TEISMAI.LT / TEISĖJO PADĖJĖJA, DAINUOJANTI ROKĄ

Grupė „Mon@“

Vilniaus miesto apylinkės teisme jau tradicija tampantis Kovo 11-ajai skirtas šachmatų turnyras prie skirtingų šachmatų lentų pusių subūrė Vilniaus mokyklų moksleivius ir teisėjus bei teismo svečius. Į šachmatų turnyrą atvyko žaidėjai iš Vilniaus „Aušros“ mokyklos-darželio, Vilniaus Barboros Radvilaitės vidurinės mo-kyklos, Vilniaus Radvilų, Žirmūnų, Simono Daukanto, Gabijos, Salomėjos Nėries ir Mykolo Biržiškos gimnazijų. Moksleiviai varžėsi su Kauno apygardos teismo teisėju Olegu Šibkovu, Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininku Rimvydu Petrausku, Vilniaus miesto apylin-kės teismo pirmininko pavaduotoju Gediminu Viederiu, Vilniaus apygardos pro-kuratūros prokuroru Vytautu Kukaičiu, Vilniaus teritorinės muitinės vyriausiuoju inspektoriumi Sauliumi Cirtautu.

NACIONALINĖ TEISMŲ ADMINISTRACIJAL. Sapiegos g. 15, LT-10312 Vilnius

teismai.lt 2014 m. balandis nr. 1 (13)

Documents