�

Ričardas Čekutis„Respublikos“ žurnalistas

Suvažiavimo darbas vyko tradi-ciškai tik lietuvių ir latvių kalbomis su sinchroniniu vertimu į abi šias kalbas.

„Mes, lietuviai, neturim kitos kaimynės tautos, išskyrus latvius, su kuria mus sietų kelių tūkstan-tmečių senumo ryšiai ir etninė gi-minystė, - „Respublikai“ sakė aso-ciacijos „Lietuvos ir Latvijos fo-rumas“ pirmininkas prof. Alvy-das Butkus. - Lietuva neturi ki-tos kaimynės, su kuria turėtų to-kią seną valstybinę sieną kaip su Latvija. Ši siena paveldėta dar nuo LDK ir Livonijos laikų ir yra se-niausia Rytų Baltijos regione, o nežymios korekcijos, padarytos 1921 m., nė iš tolo negali lygintis su Lietuvos rytinių ir pietinių sie-nų kaita“.

Tačiau bene svarbiausia, pasak profesoriaus, yra tai, kad Lietuva neturi kitos kaimynės valstybės, išskyrus Latviją, kuri nekeltų iš-ankstinių sąlygų draugystei ir ben-dradarbiavimui, kuri nereikalautų Lietuvoje priimtų įstatymų keisti pagal savo primestą redakciją ir ne-verstų ignoruoti Lietuvos Konsti-tucijos ar Valstybinės lietuvių kal-bos įstatymo.

Pagaliau Lietuva neturi kitos to-kios kaimynės, išskyrus Latviją, ku-rios kalba būtų tiek panaši į mūsiš-kę, kad lietuviškas posakis „Mes esam viena tauta“ skambėtų beveik taip pat - „Mçs esam viena tauta“.

Šitą bendrumą seniai yra suvo-kę Lietuvos ir Latvijos pasienio gy-ventojai, abiejų šalių kultūros, mokslo, verslo atstovai, o pastaruo-ju metu visa tai pradėjo suvokti ir abiejų šalių vyriausybės, parengu-sios studiją apie Lietuvos ir Latvi-jos bendradarbiavimo perspektyvas (autoriai - lietuvių ambasadorius Neris Germanas ir latvių ambasa-dorius Albertas Sarkanis). Dar anksčiau - 2005 m. - buvo įkurtas Lietuvos ir Latvijos forumas, skir-tas abiejų šalių bendradarbiavimui skatinti ir spartinti; tais pačiais me-tais Kaune įvyko ir pirmasis šio fo-rumo suvažiavimas. Vėliau nutarta suvažiavimus rengti reguliariai kas antri metai rotacijos principu Lie-tuvoje ir Latvijoje.

„Neatrodo, kad mūsų didieji kai-mynai būtų suinteresuoti Lietuvos

ir Latvijos artimesniu bendravimu, - sako A.Butkus. - Rusija giria Lie-tuvą ir peikia Latviją, badydama pirštu į skirtingą pilietybės įstatymą kiekvienoje šalyje. Lenkija giria La-tviją ir peikia Lietuvą, pati nusista-čiusi skirtingus tautinių bendruo-menių vertinimo kriterijus. Abi šias slavų valstybes vienija tas pats bruo-žas - išnaudoti Baltijos šalių slava-kalbę bendruomenę visuomenės susiskaldymui ir dezintegracijai di-dinti. Toks pleištų kalimas tarp Lie-tuvos ir Latvijos ypač intensyviai vykdomas diplomatiniais kanalais, taip pat per žiniasklaidą ir kitomis priemonėmis. Beje, Lenkijos skir-tinga politika su Lietuva ir Latvija yra tradicinė, jos pasirinkta iškart po I pasaulinio karo, kai tik susikūrė nacionalinės baltų valstybės“.

Kaip teigia profesorius, nuo pirmojo suvažiavimo praėjo 7 me-tai, per kuriuos dalis iškeltų tikslų buvo pasiekta - į internetinę erdvę įkelti ir joje laisvai prieinami lietu-vių-latvių ir latvių-lietuvių kalbų žodynai, nebeliko Lietuvos ir La-tvijos sienos kirtimo suvaržymų, suintensyvėjo studentų mainai, at-sirado susidomėjimas antrąja baltų kalba pasienio mokyklose, akty-viau ėmė bendrauti pasienio savi-valdybės. Tačiau tebelieka bendros informacinės erdvės problema - ši erdvė vis dar nesukurta.

„Lietuvoje negirdima latvių kalba, Latvijoje - lietuvių. Susidaro net įspūdis, kad informacija apie

Latviją per visuomeninį transliuo-toją yra dozuojama, - apgailestauja profesorius. - Latvijoje taip pat trūksta informacijos apie Lietuvą, o tą trūkumą noriai mėgina kom-pensuoti trečiosios šalies tenden-cinga žiniasklaida. Be to, dėl skir-tingos įstatymų bazės esama daug suvaržymų ir nepatogumų, apsikei-čiant studentais, neišnaudotos jau-nimo organizacijų bendravimo ga-limybės, per mažai ar pernelyg for-maliai bendrauja abiejų šalių parla-mentai ir vyriausybės“.

***Seime vykusiame Lietuvos ir

Latvijos forumo 5-ame suvažiavi-me veikė Lietuvos ir Latvijos jau-nimo organizacijų partnerystės sekcija. Šioje sekcijoje dalyvavo jaunimo ir su jaunimu dirbančių or-ganizacijų iš Lietuvos ir Latvijos atstovai, kurie nėra abejingi dviejų vienintelių baltų tautų tarpusavio bendradarbiavimui.

Sekcijos dalyviai susipažino su suvažiavime dalyvaujančių jaunimo organizacijų veikla, sie-kiais, konstatavo tarpusavio ben-dradarbiavimo būtinybę, siekiant geriau pažinti vieni kitus, dalytis idėjomis, tobulėti, įnešti savo in-dėlį į Lietuvos ir Latvijos visuo-menių artinimą, vieningą baltų regiono pristatymą Europoje ir pasaulyje.

Diskusijose dalyvavo Latvijos jaunimo tarybos (skėtinės organi-zacijos, vienijančios daugelį Latvi-jos jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų) atstovė ir visa eilė jaunų žmonių, atstovaujančių pa-čioms įvairiausioms Latvijos ir Lietuvos organizacijoms.

„Labai gaila, kad sekcijos dis-kusijose nedalyvavo Lietuvos jau-nimo organizacijų tarybos (LiJOT) atstovai, - „Respublikai“ sakė su-važiavimo dalyvis Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pirminin-kas Julius Panka. - Tačiau tiki-mės, kad vis dėlto ši skėtinė Lie-tuvos jaunimo organizacijas vieni-janti asociacija ateityje aktyviai įsitrauks į šį procesą, nes be jos dalyvavimo sunku būtų pasiekti iš-sikeltus tikslus“.

Tuo tarpu Lietuvos jaunimui atstovavo ir suvažiavime aktyviai dalyvavo diskusijose Šaulių stu-dentų korporacijos „Saja“, Tauti-nės studentų korporacijos „Neo Lituania“, VDU Baltų klubo, Jau-nųjų krikščionių demokratų, Deši-niosios minties centro ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariai.

Pasak J.Pankos, diskusijose buvo pasidalyta gerąja patirtimi, idėjomis, įvardytos sritys, kuriose jaunimas galėtų plėtoti bendra-darbiavimą, įvardytos kliūtys ir poreikiai. Jaunimo bendradarbia-vimo sekcija nutarė kviesti Lie-

tuvos ir Latvijos jaunimo organi-zacijas pagal galimybes įsijungti į Lietuvos ir Latvijos forumą, su-sirasti partnerių kaimynėje šalyje ir rengti bendrus renginius, pro-jektus, reguliariai susitikti spren-džiant darbinius klausimus ir kar-tu švęsti abiejų šalių valstybines šventes. Buvo nutarta atkreipti Lietuvos ir Latvijos vyriausybių dėmesį į tai, kad įvairiuose dviša-lių projektų konkursuose būtų ak-centuojami ne tik tautinės, lyčių ar socialinės lygybės kriterijai, bet ir baltų kalbų, kultūros ir pa-veldo puoselėjimo kriterijus. Or-ganizacijos nusprendė kviesti jau-nimą mokytis antrosios baltų kal-bos, plėtoti savanorystės principu pagrįstus kalbos, kultūros moky-mus kaimynės šalies mokyklose, jaunimo organizacijose, domėtis Lietuvos ir Latvijos istorija, kul-tūra, rengti kaimynės šalies kul-tūrą populiarinančius renginius. Taip pat nuspręsta paraginti Lie-tuvos ir Latvijos jaunimo organi-zacijas savo interneto svetainėse pagrindinę informaciją pateikti antrąja baltų kalba; keistis infor-macija apie vykstančius rengi-nius, akcijas, šventes.

„Vienas svarbiausių jaunimo sekcijoje priimtų sprendimų, be kurio sunku įsivaizduoti kitų sprendimų įgyvendinimą, tai viso-mis jėgomis stengtis pasiekti, kad būtų įkurtas Lietuvos ir Latvijos jaunimo programų rėmimo fondas, - akcentavo pašnekovas. - Šį fondą turėtų įkurti abiejų šalių vyriau-sybės, jis turėtų būtų tolygiai fi-nansuojamas iš Lietuvos ir Latvi-jos biudžetų ir užtikrinti glaudes-nį baltų šalių jaunimo bendradar-biavimą, kalbų, kultūrų ir paveldo pažinimą, tarpusavio ryšių stipri-nimą“.

Beje, toks fondas jau šeštus metus sėkmingai veikia Lietuvai bendradarbiaujant su kaimyne Len-kija. „Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondas remia jaunųjų lietuvių ir lenkų idėjų įgyvendinimą, finan-siškai remia jaunimo mainus, inici-atyvas, seminarų, mokymų ir kitų jaunimo renginių organizavimą. Pa-grindinis fondo tikslas - skatinti draugiškus santykius tarp šalių ir inspiruoti jaunus žmones veikloms, kuriomis siekiama suartinti abi tau-tas“, - rašoma fondo internetinėje svetainėje.

Kodėl toks fondas veikia tik tarp Lietuvos ir Lenkijos, o baltų jaunimo bendradarbiavimas nėra skatinamas?

„Į šį klausimą labai sunku at-sakyti, bet greičiausiai tai lėmė li-guistas kai kurių politikų ir valdi-ninkų polinkis įsivaizduoti Lenki-ją kaip vyresnįjį brolį, strateginį partnerį ir t.t., - sako J.Panka. - Tačiau jaunimo organizacijų, daly-vavusių Lietuvos ir Latvijos foru-mo suvažiavime, tikslas yra ne bloginti santykius ar bendradarbia-vimo situaciją su Lenkija, bet iš-vengti diskriminacijos jaunimo bendradarbiavimo su Latvija pro-jektuose. Juk tai, kad mūsų, baltų, pasaulyje išliko tik apie 8 milijo-nus, mus įpareigoja glaudžiai ben-dradarbiauti mūsų tautų išlikimo vardan. O kad bendradarbiavimas būtų vaisingas - jis turi būti nu-kreiptas į ateitį, o mūsų tautų atei-tis yra jaunimo rankose“.

specialus dienraščio „Respublika“ priedas

SU ŽALGIRIU – UŽ LIETUVĄ!ŽA

LGIR

IS

Nr. 193

Baltai sako: mes esame viena tauta

Penktasis asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ suvažiavimas 20�2 m. lapkričio 24 dieną pirmą kartą surengtas Vilniuje, seime. Į suvažiavimą susirinko abiejų šalių politikai, parlamentų atstovai, užsienio reikalų bei švietimo ir mokslo ministerijų atstovai, žiniasklaidos, universitetų, vidurinių mokyklų, pasienio savivaldybių darbuotojai, visuomeninių organizacijų delegatai.

Eltos nuotr.

2 �

Apie tai prie ŽALGIRIO NACI-ONALINIO PASIPRIEŠINIMO JU-DĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos širdies asociacijos preziden-tė Žaneta PEtRULIONIENĖ, kar-diologas prof. Pranas ŠERPytIS, kandidatas į Lietuvos sveikatos ap-saugos ministrus, parlamentaras Vytenis ANDRIUkAItIS. Diskusiją ve-da žalgirietis Gediminas JAkAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šį pokalbį paskatino neseniai mirusio Sei-mo nario Juliaus Veselkos atve-jis. Prisiminkime, prieš metus nuo širdies mirė parlamentaras Juozas Palionis, nemalonumų dėl širdies turėjo parlamenta-ras profesorius Kęstutis Gla-veckas. Kaip Seime - taip ir Lietuvoje.

Kodėl Europos Sąjungoje mes pirmaujame pagal miršta-mumą nuo širdies ligų? 54-55 proc. visų mirčių Lietuvoje priežastis - širdies ir kraujagys-lių ligos.

Ž.PETRULIONIENĖ: Mes dažnai kartojame, kad mirštamu-mas nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvoje 2-3 kartus viršija ES vi-durkį, tačiau jau daugiau kaip 10 metų šis procentas nekrinta že-miau nei 50 proc.

Pagrindinė mirčių priežastis yra išeminė širdies liga ir iš jos iš-sivystęs miokardo infarktas, antro-je vietoje mirčių struktūroje yra insultai. Jeigu pažvelgtume į mio-kardo infarkto statistiką darbingo amžiaus žmonių grupėje, pamaty-tume, kad didelė dalis jų 45-64 me-tų žmonės. Ypač anksti pradeda

sirgti vyrai. Nuo 45 metų rizika la-bai išauga, bet neretai matome, kad ši liga ištinka ir jaunesnius - 30-mečius ir net 20-mečius.

Infarktai Lietuvoje tikrai dažni, ypač tarp jaunų vyrų. Moterys pra-deda sirgti 10 metų vėliau. Iki šiol vyravusi nuomonė, esą miokardo infarktas yra tik vyrų liga, jau se-niai paneigta. Vyresnio amžiaus moterys miokardo infarktu serga taip pat labai dažnai, o vyresnės nei 65 metų pagal sergamumą ir mir-tingumą pralenkia vyrus.

P.ŠERPYTIS: Iš tikrųjų šir-dies ir kraujagyslių ligos yra daž-nos. Pvz., kitoje Baltijos pusėje, Švedijoje, nuo širdies kraujagyslių ligų miršta mažiau nei 40 proc. vi-sų mirštančiųjų. Kaip vieną iš pa-grindinių skirtumo priežasčių pir-miausia įvardyčiau kitokį žmonių požiūrį į savo sveikatą, gyvenimo būdą.

Kas sukelia infarktą? Pirmiau-sia paminėčiau lėtinį nuolatinį stre-są. Aišku, savo genetikos niekada nepakeisime. Jeigu mūsų tėvai, se-neliai sirgo kraujagyslių ligomis, atsiranda tikimybė susirgti grei-čiau. Vis dėlto širdies ligos yra ci-vilizuotų kraštų ligos. Mes esame ne kokia nors Afrikos valstybė, o civilizuotas kraštas, bet mūsų po-žiūris į sveikatą yra ne toks, koks turėtų būti.

Infarktas ištinka ne tik tuos, kurie jau serga išemine širdies liga. Kartais infarktas užklumpa ir tuos žmones, kurie turi tik pavienių ate-rosklerotinių plokštelių. Esant di-deliam stresui, susijaudinus ir pa-kilus arteriniam kraujo spaudimui,

tai gali įvykti. Kaip per avariją - vienas automobilis atsitrenkia į ki-tą, į jį dar kitas, susidaro spūstis. Taip telkiasi trombocitai, iš jų su-siformuoja krešulys ir vystosi mio-kardo infarktas.

Apmaudu, kad kasmet apie 1400 žmonių Lietuvoje, ištikus miokardo infarktui, net nevažiuoja į ligonines. Nesuspėja, nes ištinka

ritmo sutrikimas. Taip žūsta dar-bingo amžiaus žmonės. Kita didelė problema, kad žmonės vėlai krei-piasi į medikus. Iš savo ilgametės patirties galiu pasakyti, kad 60 proc. žmonių ištikus miokardo in-farktui kreipiasi pavėluotai. Tai ke-lia ypač didelį nerimą. O pirmos valandos yra „auksinės“, kai mes galime padėti, atverti tą kraujagys-lę, sumažinti invalidumą. Ir širdies raumuo mažiau nukenčia.

Kitose šalyse taip pat kreipia-masi pavėluotai, bet ten skiriama daug dėmesio, vykdomos visokios akcijos, kad žmonės žinotų miokar-do infarkto simptomus ir laiku kreiptųsi į medikus. Svarbiausia, kad žmogus, kai vystosi miokardo infarktas, nevairuotų automobilio, kad į priėmimo skyrių būtų veža-mas, nes tampa pavojingas ir sau, ir aplinkiniams. Geriausia būtų kviesti greitąją medicinos pagalbą.

Vis dėlto aš akcentuočiau požiū-rį į savo sveikatą. Tai turėtų būti ne vien medikų rūpestis, o visos visuo-menės. Nekontroliuojamas arterinis

kraujo spaudimas yra didelis rizikos veiksnys. Rūkymas, nemigo naktys. Lėtinis nuolatinis stresas - peilis mūsų kraujagyslėms.

G.JAKAVONIS: Vyteni, esa-te politikas medikas, ne taip se-niai gatvėje išgelbėjote žmogų, kuris jau buvo be sąmonės. Kuo galėtumėte papildyti kolegas?

V.ANDRIUKAITIS: Ši disku-sija rengiama in memoriam Juliui Veselkai, kad pasakytume, jog jis buvo darbštus žmogus, be dvigubo dugno. Skubantis, besijaudinantis, daug ir intensyviai dirbantis, visiš-kai nekreipiantis dėmesio į savo sveikatos būklę. J.Veselka gyveno streso aplinkoje. Kad jis ruošėsi į Ekonomikos komiteto pirmininkus ir iš pradžių nebuvo išrinktas, irgi buvo stresas psichologiniame fone. Kita vertus, skubėjimas į laidą, bė-gimas buvo fizinis krūvis. Aišku, kad sutriko kraujotaka. Dėl to dar labiau padidėjo kraujospūdis. Grei-čiausiai jo kraujospūdis ir taip buvo didelis.

Kita vertus, lygiai taip pat atsi-tiko Bronislovui Lubiui. Krūvis, dviratis, nors kardiologai jam sakė, kad reikėtų susirūpinti kraujagys-lių būkle, šuntavimu ir t.t.

Čia buvo akcentuotos gyveni-mo būdo problemos ir įvardijamas skirtumas tarp Lietuvos ir Švedi-jos. Jeigu pažiūrėsime į Lietuvą ir Suomiją - taip pat yra skirtumas.

Jeigu žiūrėsime į Baltijos valsty-bes... Buvo laikai, kai žmonės kar-tą per metus buvo tikrinami, tačiau kažkaip nesuformavome požiūrio į sveikatos išteklius, į sveikatos re-sursus. Į tai, kad sveikatos resursai yra pagrindinė bendrojo vidaus produkto varomoji jėga. Kuo dau-giau darbingų, stiprių ir sveikų žmonių, tuo didesnis krašto poten-cialas. Dabar Lietuvoje sveikatos rekreacijos, sveikatos resursų tau-sojimo, saugojimo, sveikatos paso išdavimo, sveikatos monitoringo sistemos, galima sakyti, neturime. Ir tai yra didelė bėda.

Kalbant apie koronarines ligas išties būna atvejų, kai klinikinė mirtis yra vienintelis simptomas, kad žmogus turėjo širdies krauja-gyslių bėdų. Taip atsitiko ir mūsų iškiliam prof. Viliui Grabauskui, kai jis vyko į tarptautinę konferenciją. Pastarasis atvejis - efektyvių prie-monių panaudojimo pavyzdys ir šiandien jis pirmininkaus sveikatos forumui. Kadangi jam buvo suteik-ta kvalifikuota pagalba, jis buvo iš-gelbėtas.

Gerai, kad jūs organizuojate to-kias diskusijas ir sudarote galimy-bę apie šias problemas kalbėti vi-suomenei. Visuomenei reikia siųs-ti aiškų signalą, visuomenė negali gyventi taip, kaip iki šiol. Infarkto prevencijai reikalinga sudėtinga angiografinė aparatūra, šuntavimai, galingas kibernetinis potencialas, sudėtingi vaistai. Tuo tarpu gyve-nimo būdui formuoti lėšų reikia kur kas mažiau.

Būtų galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų šioje srityje, jei Širdies asociacija siųstų signalus visuomenei, kokią teigiamą įtaką daro mūsų pedagoginės pastangos, pastangos keisti gyvenimo įpro-čius, mitybą, gyvenimo aplinką, bū-tinybė sekmą dieną pailsėti. Pail-sėti kaip pridera, susigrąžinant sa-

vo sveikatos išteklius. Tos pastan-gos gali iš esmės pakeisti padėtį ir sumažinti procentus, kaip jie buvo sumažinti Skandinavijoje. Kodėl jie sumažinti? Todėl, kad ten vykdoma be galo aktyvi valstybės sveikatos politika. Pas mus, deja, vykdoma ligų gydymo politika. Mes privalo-me keisti balansą, akcentus.

P.ŠERPYTIS: Miokardo in-farktas ištinka vadinamąsias A tipo asmenybes, kurios visada yra verž-lios, nori pasiekti vis daugiau. Ir nemoka atsipalaiduoti. Darbo kaita, kartais fiziniu aktyvumu, kitomis priemonėmis, pomėgiais būtų ga-lima sušvelninti patiriamus gyve-nimo stresus.

Norėčiau paminėti ir gerų da-lykų. Kad ir pradėtą Rytų ir Pietry-čių Lietuvos kardiologijos progra-mą. Pavyzdžiui, Alytaus, Utenos regionuose nuo miokardo infarkto mirdavo ketvirtadalis susirgusiųjų. Šiuo metu, kai yra galimybė priar-tinti specializuotą pagalbą prie gy-ventojų, kai žmonės, kuriuos ištiko miokardo infarktas, atvežami į cen-trą (Alytuje ir Utenoje nepastaty-sime angiografo, nes tai brangiai kainuojanti įranga), matome, kad mirštamumas nuo 25 proc. suma-žėjo iki 8, t.y. tris kartus.

Kitas teigiamas dalykas - prieš kokius 5 metus pradėta kardiolo-gijos prevencijos programa dėl di-delės rizikos asmenų išaiškinimo. Tie, kurie turi arterinę hipertenzi-ją, antsvorį, serga cukriniu diabetu, siunčiami pas specialistus. Manau, kad ši programa ateityje duos tam tikrų rezultatų.

G.JAKAVONIS: Valkininkų „Pušelės“ respublikinės kar-diologinės reabilitacijos centro vadovas daktaras Modestas Juozaitis neabejoja, kad aukš-tas kraujo spaudimas yra gyve-nimo būdo pasekmė. Ar nuola-tinis bėgimas būdingas tik lie-tuviams? Kokia, sakykime, mirčių statistika Pietryčių Azi-jos buvusiose sovietinėse vals-tybėse? Ar tai lemia tautos mentalitetas?

Ž.PETRULIONIENĖ: Tau-tos mentalitetas lemia tai, kad mes mažai dėmesio skiriame profilak-tikai. Dažniausiai Lietuvoje žmo-nės kreipiasi į gydytojus tuomet, kai ištinka bėda, kai atsiranda sip-tomatika, kai skauda, kai kažką imama justi.

Įgyvendinant prevencinę pro-gramą ir profilaktiškai tikrinant darbingo amžiaus žmones, kurie lyg ir niekuo nesiskundžia, paaiš-kėjo, kad dauguma jų nežino turin-tys aukštą kraujospūdį, nežino, kad cholesterolio, gliukozės kiekis ge-rokai viršija normą, kad serga cu-kriniu diabetu. Dauguma nežino elementarių rizikos veiksnių ir sa-vo sveikatos problemų. Todėl visa-me pasaulyje ir vykdomos preven-cinės profilaktinės programos, in-vestuojama į sveikatą, kol ligos dar ir nėra.

O gydyti miokardo infarktą Lietuvoje mes mokame, turime puikią aparatūrą, puikius angiogra-fus. Svarbiausia, kad žmonės žino-tų, jog 80 proc. atvejų galima iš-vengti, keičiant gyvenimo būdą ir elgsenos įpročius. Visuomenę bū-tina informuoti, kokie rizikos veiksniai skatina miokardo infark-tą, kaip jų išvengti, kad būtina in-vestuoti į savo sveikatą šiandien, dabar. Ir Pasaulio širdies federaci-ja, ir visos asociacijos kalba, kad rizikos veiksnių kontrolė turi pra-sidėti šeimoje nuo vaikystės, mo-kyklos, netgi darželio, nes ištisos šeimos gyvena nesveikai, nežino-damos, kokie rizikos veiksniai pa-vojingi širdžiai.

Pažiūrėkime, kiek yra Lietuvo-je turinčiųjų aukštą kraujospūdį, antsvorį, kiek yra nutukimo, cukri-nio diabeto, metabolinio sindromo atvejų. Kaip anksti pradedama rū-kyti. Kiek mokyklose yra rūkančių mokinių, kiek mergaičių, berniukų. Tai ir yra problema. Apie tai reikia kalbėti nuo vaikystės. Reikia fizi-nio aktyvumo skatinimo programų, druskos mažinimo programų, rei-kia žmones šviesti, kad nutukimas yra ne tik estetinė problema, bet ir sveikatos. Reikia kalbėti apie kraujospūdį, kad kiekvienas žmo-gus žinotų, koks jo kraujospūdis ir koks jis turi būti, kad žinotų abso-liučiai visus rizikos veiksnius. Tik tokiu būdu sumažinsime infarktų skaičių.

Dar kartą kartoju: infarktą gy-dyti mes mokame. Svarbu, kad jis neištiktų, kad juo nesusirgtų jauni, darbingo amžiaus žmonės. Toks ir yra Lietuvos širdies asociacijos tikslas - šviesti visuomenę, skatin-ti gyventi sveikai, vengti psichoe-mocinio streso. Naujausiose Euro-pos kardiologų draugijos gairėse akcentuojama, kad psichoemocinis stresas - tai nuolatinė įtampa, po-ilsio nebuvimas, fizinio aktyvumo stoka, konfliktinės situacijos darbe, namuose, depresija. Tai yra rizikos veiksnių kompleksas.

Žmogui, kuris turi genetinį po-linkį, jeigu jo šeimoje, tarp artimų-jų yra buvę ankstyvų mirčių, anks-tyvų infarktų, insultų, jeigu artimi giminaičiai turėjo aukštą kraujos-pūdį, serga cukriniu diabetu, rei-kėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Ko-kia prevencija? Pirmiausia įvertin-ti rizikos veiksnius, genetiką ir pradėti gyventi sveikai.

Labai svarbu nepamiršti, kad in-farktas - klastinga liga, kad vyrus - iki 75 proc. atvejų - ištinka netikėtai ir kad iki 80 proc. atvejų galima iš-vengti kontroliuojant gyvenseną.

P.ŠERPYTIS: Tie, kurių dide-lis arterinis kraujo spaudimas, 10 kartų dažniau serga insultu, 6 kar-tus dažniau miokardo infarktu. Tai vienas rizikos veiksnys, o ką kal-bėti apie cukrinį diabetą ir kitas ligas. Fizinė kultūra gali daug ką pakeisti. Net nekalbu apie sportą, tik apie fizinę kultūrą.

Mes gyvename informacinių technologijų amžiuje ir gyvenimas tik intensyvės. Streso mes nė vie-nas negalime išvengti, bet galime jį nugalėti, šiek tiek amortizuoti. Fizinė kultūra - vienas iš metodų stresui amortizuoti. Pasivaikščio-jimai, greitas ėjimas, pabėgiojimas. Aišku, tie, kurie iki 50 metų nebu-vo fiziškai aktyvūs, iš karto pradė-ję aktyviai sportuoti gali patirti ir miokardo infarktą. Bet yra daug kvalifikuotų trenerių, su jais galima pasitarti, galima pasitarti su savo šeimos gydytoju, gydytoju specia-listu.

V.ANDRIUKAITIS: Gal grįž-kime į gyvą aplinką. Eini pro mo-kyklą - būrys mergyčių ir vyrukų rūko. Pasižiūrėkime į mūsų patie-kalų tankį - riebalų kultas! Lašinių, cepelinų, spirgų. Kaip skanu... Prancūzas nevalgo tokių sunkių patiekalų. Prancūzas valgo be galo daug daržovių (tradicijos kitokios), žuvies, jūrų gėrybių. Jeigu mėsa, tai liesa. Pas mus priešingai - tra-

dicijos valgyti lašinius labai sti-prios. O kur dar naminukė šalia la-šinių, svogūnas ar sūdytas agur-kas? Keli šimtai Lietuvos kardio-logų neįveiks tos tradicijos. Vadi-nasi, apie tai reikia kalbėti.

Pvz., Grybų šventė Varėnoje. Pasižiūrėkime, kiek ten riebalų, stiprių gėrimų, sūdytų produktų. Visa tai prisideda prie miokardo in-farkto, ankstyvų mirčių, prie hiper-tonijos, prie visų bėdų.

Ką darė suomiai, pas kuriuos buvo gajos panašios tradicijos? La-bai aktyvūs visuomenės sveikatos specialistai sugalvojo Šiaurės Ka-relijos projektą. Šalies, kur mirtin-gumas nuo infarkto buvo pasiekęs 78 proc., gyventojus per 15 metų jie sugebėjo įtikinti pereiti prie jo-gurtų, prie uogų, atsisakyti kiau-lienos, pradėti auginti tokius gyvu-lius, kurių mėsa neturėtų choles-terolio, vartoti mažiau sūdytų, rū-kytų produktų ir t.t. Jie ėmė nuo pat mažumės, nuo kaimo, nuo miestelių vystyti fantastišką gyve-nimo įpročių keitimo projektą.

Išdalydavo įvairių spalvų kube-lius. Surūkei cigaretę - nešioji rau-doną, suvalgei lašinių - geltoną. Ir turi parodyti, kiek per dieną streso arba rizikos veiksnių pats patyrei. Nes taip tu degini savo sveikatos išteklius. Jeigu kubelių daug - ne-gausi papildomų atostogų, visas skatinimo paketas bus blogas. O jei prisirenki šviesių spalvų, prie tavo poilsio dienų pridedamos dar trys, papildomas atlyginimas, kalėdinės dovanos. Šiuo projektu buvo pa-siekta fantastiškų rezultatų, mirš-tamumas nuo širdies ligų sumažė-jo, rodos, iki 20 proc.

Dabar klausimas, ar turime Lietuvoje sveikatos išteklių. Turi-me, prieš mane sėdi žmonės. Bet ar mokate naudoti sveikatos resur-sus, ar tikrinatės? Ar turite svei-katos pasą, kuriame būtų surašyti rizikos veiksniai?

Tuos dalykus reikia ugdyti nuo darželio ir mokyklos. Vyresnė kar-ta jau nebesutiks keisti savo įpro-čių. Turi atsirasti sveikatos resursų valdymo sistema, sveikatos sekto-rius, kuris jungtų nacionalinę svei-katos tarybą, sveikatos organizaci-jas, mokyklas, Švietimo ir mokslo, Socialinių reikalų, Kultūros minis-terijas, Sporto departamentą, keis-tų programas, kurios padėtų spręs-ti šią susidariusią valstybėje padėtį. Per 10-15 metų išeidamas iš vidu-rinės mokyklos turi gauti ne tik brandos atestatą, ne tik pasą, bet ir sveikatos pasą, kuriame surašyti tavo rizikos veiksniai, genetika, vi-si duomenys.

Automobiliui kas dveji metai pri-valoma pereiti techninę kontrolę. O štai privalomai pasitikrinti savo svei-katos išteklių - nereikia. O kai ištin-ka bėdos ir ligos, tada jau reikia mes-ti daug pinigų, atsiranda didelės biu-

džeto išlaidos. Žinoma, gelbėti žmo-gų ištikus bėdai būtina. Mums rei-kalinga kvalifikuota, specializuota, gero lygio medicinos pagalba. Aišku, nebus taip, kad visada išgelbėsi žmo-gų nuo staigios mirties. Tačiau reikia pasiekti, kad tų atvejų būtų ne dau-giau kaip 8-10 proc., o ne 56 proc.

Dalį problemų reikia spręsti ki-tais būdais. Masinis sportas, buvo vaikų spartakiados. Kur jos išnyko?

Buvo masiniai žygiai - „Snaigės“, sli-džių ir t.t. Atgaivinkime. Suomiai ir dabar vaikšto su lazdutėmis. Ir Vil-niuje jau matau vaikštančių žmonių. Tai labai geras būdas save mankštin-ti. Skatinkime šiuos dalykus.

P.ŠERPYTIS: Įrodyta, kad rū-kymas ir besaikis alkoholio varto-jimas turi didelės įtakos širdies ir kraujagyslių ligų vystymuisi.

Norėčiau grįžti prie speciali-zuotos kardiologinės pagalbos, kai, pvz., iš visų stentų, naudojamų pa-žeistoms kraujagyslėms praplėsti, tik 10 proc. yra geresnės kokybės, tuo tarpu Europos vidurkis yra 50-60 proc. Tai nepakankami resursai ir jie stabdo intervencinės kardio-logijos vystymąsi. Jeigu naudojame blogesnes priemones, ir rezultatai būna prastesni, žmogus ne visada gali grįžti į visavertį gyvenimą, nors yra darbingo amžiaus. Todėl būtina akcentuoti finansavimo klausimus, apmokėjimo procedū-ras, nes lėšų dabar skiriama tikrai nepakankamai. Be to, nėra sveikos gyvensenos propagavimo.

Man kelia nerimą bereceptiniai vaistai, kai be saiko perkamas kad ir tas pats paracetamolis. Aš kie-kvienais metais matau ligonių, ku-rie perdozuoja paracetamolio, ir mes negalime jų išgelbėti. O jie mano, kad nuo cholesterolį vei-kiančių vaistų bus pažeistos kepe-nys. Tuo tarpu toksikologai dažnai bejėgiai išgelbėti tuos, kurių kepe-nys pažeistos dėl be saiko vartotų laisvai prieinamų vaistų.

V.ANDRIUKAITIS: Iš tiesų Lietuvoje yra polinkis vartoti daug medikamentų. Jei atliktume namų vaistinėlių kontrolę, kiekvienoje rastume didelius pundus tablečių, receptų, nebaigtų vartoti vaistų. Bet kiekvienas ieško tos stebuklingos tabletės ir puola pirkti reklamuoja-mus bereceptinius vaistus. Jei pilve uraganas - tau padės... Pirmiausia reikėtų pagalvoti, kodėl tavo pilve tas uraganas. Tada gal ir reklamuo-jamo preparato nereiks.

Vaistų vartojimo kultūra Lietu-voje yra labai iškreipta, vaistų var-tojama daug, ypač nereceptinių, kita vertus, tai tuština pinigines. Neabejotina, kad vaistų kompensa-vimo sistema turi užtikrinti, jog būtų įsigyjama efektyvių ir būtinų medikamentų. Ypač koronarinių li-gų atvejais - kadangi koronarinės sistemos ligos pirmauja mirčių sta-tistikoje - reikia skirti daugiau lėšų, kad būtų galima išgelbėti žmogų.

G.JAKAVONIS: Koks Euro-pos Sąjungos institucijų požiūris į privalomą fizinį aktyvumą?

V.ANDRIUKAITIS: Galiu at-sakyti, kad kaip ir daugelyje Euro-pos Sąjungos šalių Lietuvoje yra konstitucinė norma, jog valstybė rū-pinasi žmonių sveikata, kitaip sa-kant, įgyvendina aktyvią sveikatos politiką. Jeigu yra tokia konstitucinė nuostata, vadinasi, aktyvios sveika-tai naudingos veiklos programos tu-ri būti diegiamos nuo darželių iki universitetų. Kas kita, jei būtų ribo-jama programų pasirinkimo laisvė.

G.JAKAVONIS: Ar neturėtų medikai, jei kalbame apie svei-katos būklę, rūpintis ir sveika gyvensena, fizine kultūra?

V.ANDRIUKAITIS: Būtent reikia dėti pastangas, kad atsirastų du tarpusavyje bendradarbiaujan-tys sektoriai: sveikatos resursų valdymo sektorius, nes tai yra vi-suomenės gerovės dalis, bet tas sveikatos valdymo sektorius turi apimti nuo vaikų darželių iki pat suaugusio žmogaus. Visiškai aki-vaizdu, kad tam reikia kompleksi-

nių programų, kurios padėtų pa-grindus žmogui turėti galimybę pasirinkti tiek sanatorijas, tiek šeš-tadienines, sekmadienines relak-sacijas, tai ir fizinė kultūra,ir rizi-kos veiksnių nustatymas, jų stebė-jimas. Nacionalinė sveikatos tary-ba tikrai galėtų būti ta taryba, kuri koordinuotų ir būtų atsakinga už visuomenės sveikatinimo veiklas, nes tai yra ne medicinos specialis-tų darbas.

Sveikatos politikos užduotys yra būtinos kiekvienai ministerijai - tiek Krašto, tiek Vidaus reikalų, tiek Švietimo, tiek Kultūros. Kai kūrėme sveikatos sistemos pagrindus, buvo nustatyta privaloma kompetencija sveikatinimo veikloje visoms minis-terijoms, tik vėliau tai buvo numes-ta į stalčius. Taip pat buvo siūlyta sukurti Vyriausybėje sveikatos rei-kalų koordinavimo tarpžinybinį ko-mitetą, kuris kontroliuotų ir koordi-nuotų visus šituos reikalus. Mums būtina prie to sugrįžti.

G.JAKAVONIS: Apibendri-nant ką galėtumėte optimistiš-ko pasakyti, kad mažėtų mirčių dėl širdies ligų Lietuvoje ir sveikų žmonių gyventų dau-giau?

Ž.PETRULIONIENĖ: Pa-grindinė problema jau buvo įvardy-ta. Tai požiūris į savo sveikatą, kol ligos dar nėra. Antra problema - didelis rizikos veiksnių, sukelian-čių infarktą, paplitimas mūsų vi-suomenėje ir pastangų tuos rizikos veiksnius nugalėti nebuvimas. Tai ne vien tik medikų darbas, tai yra visos visuomenės reikalas.

Jeigu šiandien bebaigiantys mokyklą 18-mečiai, 20-mečiai jau-nuoliai jau žinos, kaip sveikai gy-venti, kaip išvengti širdies krauja-gyslių ligų, po keliolikos metų mes matysime labai žymų sergamumo ir mirtingumo kreivių kritimą. Vi-sų šalių, kur pasisekė nugalėti šias ligas, pavyzdys rodo, kad reikia 10-20 metų, kad tokios sveikatinimo investicijos pagaliau duotų rezul-tatų.

Dar vienas dalykas, apie ką mes šiandien nekalbėjome, bet kiekvienas turi žinoti - tai miokar-do infarkto pirmieji simptomai. Mes nekalbėjome apie „auksines“ valandas, kad pajutus pirmuosius simptomus reikia labai skubiai at-vykti į gydymo įstaigą. Šiais laikais ir Lietuvoje miokardo infarktas ne-belaikomas mirtina liga. Jeigu pir-mosios pagalbos tinklas labai pla-tus ir gerai organizuota pirmoji pa-galba, jeigu visur yra defibriliato-riai, žmogų galima išgelbėti.

Parengė Jovita MILAŠIENĖ

Eltos nuotr.

Miokardo infarktai dažniausiai ištinka veržlias asmenybes, skubančias, daug dirbančias, siekiančias tikslų, neatsipalaiduojančias, nuolat patiriančias stresą. Neišlaikė ir Seimo nario Juliaus Veselkos širdis. Šiandien vėl atverčiame liūdnąją statistiką - mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvoje yra rekordinis, keliskart viršija europinius skaičius. Ar įmanoma išvengti mirtino miokardo infarkto?

Visuomenei reikia siųsti aiškų signalą, visuomenė negali gyventi taip, kaip iki šiol

Vytenis AndRiukAitisKandidatas į Lietuvos sveikatos apsaugos ministrus, parlamentaras

�

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

Tautos mentalitetas lemia tai, kad mes mažai dėmesio skiriame profilaktikai

Žaneta PetRuLionienėLietuvos širdies asociacijos prezidentė

�

Rūkymas, nemigo naktys. Lėtinis nuolatinis stresas - peilis mūsų kraujagyslėms

Prof. Pranas ŠeRPytisKardiologas

�

Kaip išvengti mirtino miokardo infarkto?

4

Viena iškiliausių asmenybių per visą Vilniaus medicinos draugijos istoriją buvo daktaras Julijonas Ticijus (1820-1898), vienintelis draugijos - per 200 jos veiklos metų! - garbės prezidentas. Visa jo veikla glaudžiai susijusi su Vilniumi ir jo žmonėmis - nuo aukščiausio luomo iki pačių vargingiausiųjų. Bandysime papasakoti apie šį nepaprastą gydytoją, kuriam buvo prigijęs auksinės širdies filantropo vardas.

Dalia tRiPonienė

J.Ticijus kilęs iš senos Saksonijos bajorų giminės, kuri atkeliavo į Lie-tuvą XVIII a. pabaigoje. Jo senelis Friderikas Ticijus padėjo daug pa-stangų kuriant Vilniuje labdaros drau-giją. Tėvas Augustas Ticijus gimė Poznanėje, ten baigęs mokslus atvy-ko į Vilnių ir drauge su J.Zavadskiu įkūrė garsią spaustuvę. Ticijų giminė buvo žinoma Europoje. Tai Dancingo gimnazijos rektorius Jonas Petras Ti-cijus, Leipcigo universiteto rektorius Gotlibas Ticijus. Julijonas Ticijus lai-kė save pirmu lietuviu giminėje.

Gimė jis 1820 m. Vilniuje, Anta-kalnyje, Tivolio dvarelyje. Vaikystė-je skaitė Adomo Mickevičiaus eiles, dovanotas jo motinai, kai buvo šven-čiamos profesoriaus Andriaus Snia-deckio vardinės. Mokėsi Bazilijonų mokykloje, garsėjusioje puikiu jau-nuolių ugdymu. 15-os įstojo į Vil-niaus medicinos-chirurgijos akade-miją. Ją baigęs 20-metis jaunuolis gavo pirmos klasės (Medicus primae dassis) gydytojo diplomą ir su tera-pijos klinikos direktoriumi prof. Fe-liksu Rimkevičiumi išvyksta į moks-linę kelionę po Europą. Klausosi paskaitų Berlyne, mokosi pas žy-miausius to meto profesorius.

Apie kelionę į Berlyną J.Ticijus rašė: „Su savo tėvu atvykome pas Grefę, žymaus oftalmologo tėvą. Ten sutikome jauną, puikiai vokiš-kai kalbantį gydytoją. Pasirodo - ru-sas. Ir dar koks - Pirogovas!“ Su N.Pirogovu jį susiejo ilgalaikiai pa-žinties ir draugystės ryšiai.

Vėliau J.Ticijus lankosi pas žy-miausius to meto Prahos, Londono, Vienos profesorius, nukeliauja Itali-jon, kuri jauną gydytoją pavergia ne tik mėlynu dangumi, bet ir istorija, menais. Ilgiau apsistoja Romoje. Do-

misi antikos ir krikščionybės kultū-ra, archeologija, literatūra, išmoksta diskutuoti apie meną ir mokslą.

Grįžęs į Vilnių pradeda dirbti Sa-vičiaus ligoninėje gydytoju ordinato-riumi. Atsideda vidaus ligoms, taiko pažangiausius gydymo metodus, ku-rių išmoko užsienio klinikose. Ne-trukus pagarsėjo ne tik Vilniuje, bet ir už jo ribų kaip puikus praktikas.

1851-1852 m. J.Ticijus tobulina chirurgijos įgūdžius Sankt Peterbur-ge pas N.Pirogovą. Grįžęs Šv.Jokūbo ligoninėje imasi vadovauti odos ligų skyriui. Bet netrukus ir vėl išvyks-ta tobulintis į Europos klinikas. Il-gesnį laiką dirba Paryžiuje. Tobuli-nasi Berlyne, Vienoje, kur įvaldytus naujausius tyrimų metodus pritaiko grįžęs į Vilnių. Ir vėl pelno didžiulį ligonių pasitikėjimą ir dėkingumą. Turėjo daug kilmingų ligonių, o vargšus ne tik gydė nemokamai, bet ir rėmė materialiai (neretai net iš-naudodamas įtakingas pažintis).

1847 m. J.Ticijus išrenkamas

Vilniaus labdaros draugijos nariu. Vėliau tampa jos vicepirmininku, skyriaus direktoriumi ir labdaringą veiklą tęsia 50 metų. Pasakojama, kad jo namai visada būdavę pilni vargšų ir prašančių išmaldos. Dak-taras visus juos išklausydavęs ir kuo galėdamas padėdavęs.

Daktaras J.Ticijus buvo visapu-siškai išsilavinęs žmogus, vertino meną, domėjosi archeologija, istorija, buvo sukaupęs daug senų istorinių veikalų, dailės kūrinių, medalių, au-tografų. Jo kambarėlis buvęs lyg ne-didelis senienų muziejus, kurį mielai visiems rodė. Ten buvo S.Moniuškos, Syrokomlės autografai, J.Lelevelio, J.I.Kraševskio, J.Koženevskio laiškai, jo paties protėvių portretai, gausybė nuotraukų. Keletą archeologinių straipsnių J.Ticijus yra išspausdinęs žurnaluose. Kartu su A.Kirkoru pa-rašė „Vadovą po Vilnių“. Nes buvo Vilniuje užaugęs, jį puikiai pažinojo ir mylėjo. Kolegos tikino, kad buvęs neprilygstamas savo krašto istorijos,

tradicijų ir papročių žinovas. Periodi-koje publikuoti jo straipsniai istori-kams reikšmingi iki šiol.

J.Ticijus buvo žinomas ir laukia-mas literatų sambūriuose. Mėgo te-atrą, rašė apie jį, rėmė ir populiarino. Jo straipsniai, išspausdinti anuome-tiniuose Varšuvos leidiniuose, yra vertingas istorinis paveldas.

Vilniaus medicinos draugijos tikruoju nariu J.Ticijus tapo 1845 m. Nuo 1848 m. nuolat renkamas valdybos nariu - bibliotekininku, iždininku, 1864 m. - vicepirminin-ku, 1890 m. - garbės nariu. Drau-gijai J.Ticijus nusipelnė dar ir tuo, kad sugebėjo gauti lėšų ir nupirkti J.Franko memuarus.

1895 m. kovo 13 d. Vilniaus me-dicinos draugijos pirmininkas K.Erbš-teinas įteikia J.Ticijui Imperatoriško-sios Vilniaus medicinos draugijos gar-bės prezidento diplomą, atspaustą aukso raidėmis, labai gražiame aplan-ke. (Šis dokumentas yra išlikęs.)

Daktaro J.Ticijaus asmenį ilga-

metis VMD sekretorius dr. Vladis-lavas Zagorskis savo prisiminimuo-se apibūdina taip: „Net būdamas vyresnio amžiaus - visada neprie-kaištingai apsirengęs, elegantiškos laikysenos, giedros veido išraiškos, švelnaus balso. Mėgo ir mokėjo kal-bėti, o kalbos buvo įdomios, turinin-gos, dažnai paįvairintos anekdotinė-mis situacijomis iš prabėgusių metų, bet niekada jokios apkalbos. Noriai pasakodavo apie žymius žmones, su kuriais buvo tekę bendrauti“.

Daktaras J.Ticijus mirė 1898 m. kovo 8 d. Vilniaus medicinos draugi-jos pirmininkas rašė pažymą valdžiai, kad leistų dalyvauti laidotuvėse Vil-niaus visuomenei. Frakuoti gydytojai stovėjo garbės sargyboje ir karstą ne-šė savo rankomis. Vilniečiai, ypač Vilniaus varguomenė, raudojo. Vil-niaus laikraščiuose išspausdinti ne-krologai su grifu „dozvoleno cenzu-roj“. J.Ticijus palaidotas liuteronų kapinėse, kurios sunaikintos statant Santuokų rūmus. Kapas neišliko.

Julijonas Ticijus. Gydytojas, šviesuolis, filantropas

„Mes visi einame sunkiu keliu, prie-kyje - nuolatinė kova su griovėjais, iš paskos seka visuomenės teismas, bet ne visada teisingas. Žmonės reika-lauja iš mūsų gyvenimo, o gamta daugeliu atvejų - mirties. Galėčiau dar pridurti: saugokitės konkurenci-jos ir pavydo, kurie neverti mokslo žmogaus... Širdingai linkiu išgyventi iki senatvės ir tegul Aukščiausias padeda jums išsaugoti gerą atmintį,

gerą regėjimą ir apsaugo nuo viena-tvės tarp gyvenimo negandų“.„Principai, kuriais vadovavausi gyveni-me ir kuriuos Jums, jaunesni daktarai, persakau: sąžiningumas moksle, pagarba kolegoms ir visuomenei, o svarbiausia - artimo meilė. Aukščiau-sias atpildas mums tebūna dėkingu-mo ašara varguolio akyse“.Savo autobiografijai J.Ticijui teprireikė vieno sakinio: „Aš mokiausi ir dirbau“.

Iš Julijono Ticijaus minčių�

www.respublikosvertybes.lt

RAŠykite MuMs: NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu redaktorius@respublika.net. Tel. (8-5) 212-35-25

Vertybė gali būti: ŽmoGUS – AmŽInInkAS

ŽmoGUS – ISToRInĖ ASmEnYBĖ

ISToRInIS FAkTAS

REIŠkInYS, GARSInAnTIS LIETUVĄ

DAIkTAS, oBJEkTAS

surinkime, įvardykime ir išsaugokime tai, kas vertinga ir brangu!

siųskite savo istorijas, o mes pasistengsime, kad apie jas išgirstų visa LietuVA.