soter - vdu · 2013. 7. 31. · redakcinė kolegija pirmininkas prel. prof. dr. (hp) vytautas...

S O T E RReligijos mokslo þurnalas

Journal of Religious Science

33 (61)

Eina nuo 1924 metøSince 1924

Ephemerides Sacrarum Disciplinarum Theologicae Facultatis in Universitate Vytauti Magni

Faculty of Theology at Vytautas Magnus University

KaUnasVyTaUTo DiDÞiojo UniVersiTeTo leiDyKla

2010

Teologija ir filosofijaLiturgika

Krikščioniškoji pedagogika ir psichologijaBažnyčios istorija

Bažnytinė teisė ir Bažnyčios socialinis mokymasKrikščioniškoji kultūra ir religijotyra

Redakcinė kolegija

Pirmininkasprel. prof. dr. (hp) Vytautas Steponas Vaičiūnas (VDU, teologija)

Pirmininko pavaduotojasprof. habil. dr. Alfonsas Motuzas (VDU, etnologija)

NariaiTarptautinė redakcijos kolegija

mons. prof. habil. dr. Piero Coda (Romos popiežiškasis Laterano universitetas, teologija)prel. prof. habil. dr. Henryk Misztal (Liublino katalikiškasis universitetas, bažnytinė teisė)kan. prof. habil. dr. Wojciech Kalinowski (Varmijos Mozūrų universitetas, teologija)kan. prof. habil. dr. Marek Chmielewski (Liublino katalikiškasis universitetas, teologija)kun. prof. habil. dr. Jan Perszon (Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas, teologija)prof. dr. Anita Stašulāne (Daugpilio universitetas, teologija) doc. dr. Susan K. Roll (Kristaus Karaliaus seminarija, JAV, teologija)

Regioninė redakcijos kolegijaprof. habil. dr. Antanas Tyla (LMA, istorija)prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis (VPU, filosofija)kun. prof. dr. (hp) Kazimieras Meilius (MRU, bažnytinė teisė)prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas (KU, socialinė geografija)prof. habil. dr. Romualdas Apanavičius (VDU, etnologija)kun. prof. dr. (hp) Romualdas Dulskis (VDU, teologija)kun. prof. dr. (hp) Andrius Narbekovas (VDU, teologija)kun. prof. dr. (hp) Arvydas Ramonas (KU, teologija)kan. prof. dr. (hp) Kęstutis Žemaitis (VDU, teologija)prof. dr. (hp) Jonas Juškevičius (MRU, civilinė teisė)doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė (Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija, sociologija)doc. dr. Lina Šulcienė (KTU, filosofija)doc. dr. Agnė Širinskienė (MRU, teologija)dr. Marija Oniščik (VDU, filosofija)dr. Benas Ulevičius (VDU, teologija)dr. Birutė Obelenienė (VDU, edukologija)

ISSN 1392-7450 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2010

Mokslinis žurnalas buvo leidžiamas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete nuo 1924 m. ir atkurtas 1999 m. Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete.Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, italų, lenkų ir rusų kalbomis.Žurnalą kuruoja Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Didysis Kancleris – arkivyskupas met-ropolitas Sigitas Tamkevičius SJ.Žurnalas referuojamas:• CentrinėsRytųEuroposvirtualiosbibliotekos(CEEOL)duomenųbazėje.http://www.ceeol.com• Filosofijosmokslųinformacijoscentroduomenų(ThePhilosopher’sIndex)bazėje.http://www.philinfo.org• Atvirosiosprieigosžurnalųduomenųbazėje(DOAJ).http://www.doaj.org/• Lietuvosmokslo ir studijų elektroninės dokumentų informacinės sistemos (eLABa) duomenųbazėje. http://

aleph.library.lt

Redakcijos adresas Gimnazijos g. 7, LT-44260 Kaunas, Lietuva, Tel. (+370–37) 20 54 89, faks. (+370–37) 32 34 77, el. paštas [email protected] internete http://www.vdu.lt/mokslas/mokslo-leidiniai/soter

UDK 282 So 118

3

Teologija ir filosofijaArvydas KASČIUKAITIS. THE IMAGEOFGODAS FATHER INQUMRANWRITINGS (Dievo kaip tėvo įvaizdis Kumrano raštuose) ...................................................................................... 7Valdas MACKELA. APAŠTALAS PAULIUS KAIP RADIKALUS ŽYDAS DANIELIO BOYARINO

POSTMODERNISTINĖJE INTERPRETACIJOJE ............................................................................... 23Milda PAULIKAITĖ-GRICIENĖ. TAIkyMOFUNkCIJAH. G. GADAMERIOFILOSOFINėJE

HERMENEUTIKOJE: PRAKTIKOS KOGNITYVUMAS ................................................................. 53Kęstutis žEMAITIS. EKLEZIOLOGIJOS SAVITUMAI EKUMENINĖJE PERSPEKTYVOJE ..................... 67

Krikščioniškoji pedagogika ir psichologijaGenutė GEDVILIENĖ, Salomėja KARASEVIČIŪTĖ, Edita TREČIOKIENĖ. SAVANORYSTĖ SOCIALINIŲ GEBĖJIMŲ UGDYMO KONCEPCIJOJE .................................................................... 79Jūratė LAURINAVIČIŪTĖ, Akvilė AMBRULEVIČIŪTĖ. VYRESNIOJO AMŽIAUS MOKSLEIVIŲ

RELIGINGUMO YPATUMAI IR JŲ RYŠYS SU NERIMASTINGUMU ......................................... 93Birutė OBELENIENĖ. LYTINIO UGDYMO IR LYTINIO ŠVIETIMO PROCESŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ BEI LYTINIO ŠVIETIMO INTEGRAVIMO Į LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMĄ

POBŪDIS .............................................................................................................................................. 109Rita Giedrė RUGEVIČIŪTĖ. GYVENIMO PRASMĖS IEŠKOJIMO PROBLEMIŠKUMAS IR KRIKŠČIONYBĖS ATSAKAS ........................................................................................................ 137

Bažnyčios istorijaTadeusz KASABULA. JĘZYK LITEWSKI W DUSZPASTERSTWIE W DEKANATACH KOWNO I

KUPISZKI W DRUGIEJ POŁOWIE XVIII WIEKU (Lietuvių kalbos vartojimas sielovadoje Kauno ir Kupiškio dekanatuose XVIII a. antrojoje pusėje) ........................................................... 151Arkadiusz SMAGACZ. DWA NARODY W JEDNYM ZAKONIE. STOSUNKI NARODOWOŚCIOWE

W POLSKIEJ I LITEWSKIEJ PROWINCJI KARMELITÓW BOSYCH (Dvi tautos viename vienuolyne. Tautiniai nesutarimai lenkų ir lietuvių basųjų karmelitų provincijoje) .................... 165

Krikščioniškoji kultūra ir religijotyraRamutė GARNEVIČIŪTĖ, Vytautas BRILIUS. KATALIKIŠKŲ LAIDOTUVIŲ APEIGOS KAUNE (XX–XXI A. SANDŪRA) .................................................................................................................. 179Silvija SLAMINSKIENĖ. KRIKŠTONIŲ KRISTAUS KARALIAUS BAŽNYČIA: KUNIGO JONO

REITELAIČIO ARCHITEKTŪROS PALIKIMAS ............................................................................. 197Elena žUKAUSKAITĖ, Ingmar KARLSSON.THEIMPACTOFTHEEUEASTERNENLARGEMENTON THESTATUSOFRELIGIONINEUROPE(ESrytinėsplėtros įtaka religijos statusuiEuropoje) ...... 227

KronikaJózef ŁUPIŃSKI. THERELIGIOUSANDSOCIALMEANINGOFMARIANSANCTUARIES INTHE

DIOCESEOFŁOMŻA (Religinė ir socialinėmarijonų šventovių reikšmėLomžos vyskupijai) ....243

Apžvalga Romualdas DULSKIS. INTERNATIONALCONGRESSOFTHEEUROPEANSOCIETyFORCATHOLIC

THEOLOGY IN LIMERICK (Tarptautinis Europos katalikų teologų draugijos kongresas Limerike) 249

Priedai ............................................................................................................................................ 253

TurinysSoter Nr. 33 (61)

Editorial Board

ChairmanPrel.Prof.Dr.VytautasSteponasVaičiūnas(VMU,Theology)

Deputy ChairmanProf. Habil. Dr. Alfonsas Motuzas (VMU, Ethnology)

MembersInternational Editorial Board

Mons.Prof.Habil.Dr.PieroCoda(PontificalLateranUniversityinRome,Theology)Prel. Prof. Habil. Dr. Henryk Misztal (Catholic University of Lublin, Church Law)Can.Prof.Habil.Dr.Wojciechkalinowski(Warmia-MazuriaUniversity,Theology)Can.Prof.Habil.Dr.MarekChmielewski(CatholicUniversityofLublin,Theology)Rev.Prof.Habil.Dr.JanPerszon(NicolausCopernicusUniversityinTorun,Theology)Prof.Dr.AnitaStašulāne(DaugavpilsUniversity,Theology)Assoc.Prof.Dr.Susank.Roll(ChristthekingSeminary,USA,Theology)

Regional Editorial BoardProf. Habil. Dr. Antanas Tyla (LSA, History)Prof. Habil. Dr. Algirdas Gaižutis (VPU, Philosophy)Rev. Prof. Dr. Kazimieras Meilius (MRU, Church Law)Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas (KU, Social Geography)Prof. Habil. Dr. Romualdas Apanavičius (VMU, Ethnology)Rev.Prof.Dr.RomualdasDulskis(VMU,Theology)Rev.Prof.Dr.AndriusNarbekovas(VMU,Theology)Rev.Prof.Dr.ArvydasRamonas(kU,Theology)Can.Prof.Dr.kęstutisŽemaitis(VMU,Theology)Prof. Dr. Jonas Juškevičius (MRU, Civil Law)Assoc. Prof. Dr. Irena Eglė Laumenskaitė (Vilnius St. Joseph Seminary, Sociology)Assoc. Prof. Dr. Lina Šulcienė (KTU, Philosophy) Assoc.Prof.Dr.AgnėŠirinskienė(MRU,Theology)Dr. Marija Oniščik (VMU, Philosophy)Dr.BenasUlevičius(VMU,Theology)Dr. Birutė Obelenienė (VMU, Educology)

ScientificMagazinehasbeenpublishedsince1924byFacultyofTheology-PhilosophyatVytautasMagnusUniversityandrenewedin1999byFacultyofCatholicTheologyatVytautasMagnusUniversity.4annualvolumesarepublishedinLithuanian,English,German,French,Italian,PolishandRussianlanguages.TheMagazineissupervisedbytheChancelloroftheFacultyofCatholicTheologyatVytautasMagnusUniversity,theArchbishop Metropolitan Sigitas Tamkevičius SJ.TheJournalisreviewedin:• DatabasesofCentralandEasternEuropeanOnlineLibrary(CEEOL).http://www.ceeol.com• DatabasesofPhilosopher’sInformationCentre(ThePhilosopher’sIndex).http://www.philinfo.org• DirectoryofOpenAccessJournals(DOAJ).http://www.doaj.org/• ElectronicAcademicLibraryofLithuania(eLABa).http://aleph.library.lt

Address Gimnazijos g. 7, LT–44260 Kaunas, Lietuva, Ph.(370–37)205489,fax.(370–37)323477,[email protected] address http://www.vdu.lt/mokslas/mokslo-leidiniai/soter

UDK 282 So 118

© Vytautas Magnus University, 2010ISSN 1392-7450

5

Theology and PhilosophyArvydas KASČIUKAITIS. THE IMAGEOFGODAS FATHER INQUMRANWRITINGS ........................ 7Valdas MACKELA. APOSTLE PAUL AS A RADICAL JEW IN THE POST-MODERN

INTERPRETATIONOFDANIELBOyARIN .................................................................................... 23Milda PAULIKAITĖ-GRICIENĖ. FUNCTIONOFAPPLICATION INH.G.GADAMER’S

PHILOSOPHICALHERMENEUTICS:COGNITIVITyOF PRACTICE ...................................... 53Kęstutis žEMAITIS.DIFFERENTECCLESIOLOGy INTHEECUMENICALPERSPECTIVE ................ 67

Christian Education and PsychologyGenutė GEDVILIENĖ, Salomėja KARASEVIČIŪTĖ, Edita TREČIOKIENĖ. VOLUNTEERING IN THECONCEPTIONOF SOCIAL SkILLSEDUCATION ................................................................ 79Jūratė LAURINAVIČIŪTĖ, Akvilė AMBRULEVIČIŪTĖ. PECULIARITIESOFTHE INDIVIDUAL

RELIGIOUSFAITH IN SENIORTEENAGERSAND ITSRELATIONSHIPTOTHEPOSSIBLEDEGREEOF INDIVIDUALANXIETy .............................................................................................. 93

Birutė OBELENIENĖ. COMPARATIVEANALySISOFPROCESSESOFABSTINENCEEDUCATIONANDSEXEDUCATIONANDTHECHARACTEROF INTEGRATIONOF SEXEDUCATIONINTO THE LITHUANIAN EDUCATIONAL SYSTEM ................................................................... 109

Rita Giedrė RUGEVIČIŪTĖ. COMPLEXITyOFMEANINGOFLIFE SEARCHANDTHERESPONSEOFTHECHRISTIANITy ................................................................................................................... 137

History of ChurchTadeusz KASABULA. LITHUANIANPASTORALMINISTRy INTHEDEANERIESOFkAUNAS ANDkUPIŠkIS INTHE SECONDHALFOFTHE 18THCENTURy ....................................... 151Arkadiusz SMAGACZ. TWO NATIONS IN ONE MONASTERY. NATIONAL ISSUES IN THE POLISH

ANDLITHUANIANPROVINCEOFDISCALCEDCARMELITES ............................................. 165

Christian Culture and Religious StudiesRamutė GARNEVIČIŪTĖ, Vytautas BRILIUS. ROMANCATHOLICFUNERALRITES INkAUNAS (ATTHETURNOFTHE 20THAND21STCENTURIES) .......................................................... 179Silvija SLAMINSKIENĖ. THECHURCHOFCHRISTTHEkING INkRIkŠTONyS: ARCHITECTURALHERITAGEOFTHEPRIEST JONASREITELAITIS ................................... 197Elena žUKAUSKAITĖ, Ingmar KARLSSON. THE IMPACTOFTHEEUEASTERNENLARGEMENT ONTHE STATUSOFRELIGION INEUROPE .............................................................................. 227

ChronicleJózef ŁUPIŃSKI. THERELIGIOUSANDSOCIALMEANINGOFMARIANSANCTUARIES IN THEDIOCESEOFŁOMŻA .............................................................................................................. 243

ReviewRomualdas DULSKIS. INTERNATIONALCONGRESSOFTHEEUROPEANSOCIETyFOR CATHOLIC THEOLOGY IN LIMERICK ......................................................................................... 249

Articles Requirements ......................................................................................................... 253

ContentsSoter Nr. 33 (61)

ISSN 1392-7450SOTER 2010.33(61)

The Image of God as Father in Qumran Writings

Dievo kaip Tėvo įvaizdis teologinėje literatūroje dažniausiai yra aptariamas pasiremiant Šventuoju Raštu. Kadangi Kumrano raštuose šia tema nėra randama daug tiesioginių teiginių ar aliuzijų, jie dažniausiai lieka šešėlyje, kaip neteikiantys svarbios informacijos. Šis straipsnis kaip tik ir yra skirtas pristatyti ir aptarti visus iki šiol atrastų Kum-rano raštų tekstus, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai kalbama apie Dievo tėvystę. Visi tekstai suskirstyti į tris gru-pes: tekstai, kuriuose Dievo atžvilgiu vartojamas terminas „tėvas“; tekstai, kuriuose Dievo tėvystė žmonių atžvilgiu gali būti suprantama, kai jie vadinami jo „sūnumis“; ir tekstai, kuriuose Dievas traktuojamas „kaip tėvas“.

TheimageofGodasFatherintheologicalliteratureisusuallyanalyzedwithreferencetotheHolyBible.SinceinQumranwritingstherearenotmanydirectreferencesorallusionstothissubject,thosefragmentsareoftenleftintheshadowandconsideredhavinglittleimportance.Thisarticle,namely,presentsanddiscussesalltheQumrantextsfoundbynowwhichdirectlyorindirectlyrefertothedivinefatherhood.Thesetextsaregroupedunderthefollowingthreeheadings:textsinwhichtheterm“father”isemployedwithregardtoGod;texts,wherepeoplearecalledGod’s“sons”;andtexts,inwhichGodisspokenof“asfather”.

Preface

ApartfromthebiblicalpassagesoftheOTtheQumranscrollscontainnotonlyvarioustextspropertoQumrancommunitylifebutalsoanumberoffragments,whichbelongtotheapocryphaoftheOTorappeartobecertainparaphrasesofthebiblicalstories.Thethemeof thedivine fatherhood in thoseparabiblical textsdoesnotemerge frequently,nevertheless, thereare several textswhicheitherexplicitly,by thepatternoffilial rela-tionships,orbyasimilerefertoGod’sfatherlyfigure.Therearealsoseveralminorpossiblereferences toGodasFather,whichhave less importancebecauseof their fragmentarystate.

Theobject of the research–theimageofGodasFatherasitispresentedbyva-riousdocumentsandfragmentsfoundindifferentQumranwritings.

Theaimof the research–togiveafreshinsightonthetopicbymeansofanex-haustivetextualpresentationandtorevealthebasiccharacteristicsthatarepropertotheactivityofGodasFather.

Arvydas KASČIUKAITISVytauto Didžiojo universitetas

TeologIjA Ir fIloSofIjA

Arvydas KASČIUKAITIS8

Thetaskof theresearch–tooverviewnewlyalltextsinwhichterms“father”,“son”,“as/likefather”occur,bygroupingthemunderspecificheadings.

Themethodappliedfortheresearch–analysisofdifferenttextsandtheircontexts.

1. The minor references to the divine fatherhood

TherearethreefragmentspresentedbyBailletinwhichtheextant/restoredtermbamayoriginally have been attributed toGod.The earliest of themWords of the Luminariesa (4Q5041,III)comesfromthemiddleofthesecondcenturyB.C.,theRitual of Marriage (4Q50239)waspossiblywritteninthebeginningofthefirstcenturyB.C.,andtheSongs of the Sageb (4Q511 127 [4QShirb 127]) at the dawn of the Christian era. All of them were presumably used in certain liturgical practices: the document 4Q504 1 has evenbeencalledas‘recueild’hymnesliturgiques’;the4Q502mayhavebeenapartofawed-dingritual;finally,the4Q511showsanumberofsimilaritiestotheHodayottexts,evensuggesting the idea of their common authorship.1Theliturgicalbackgroundofthelatterdocument is somewhat uncertain and depends on what position one assumes towards the liturgical Sitz im Leben as regards the Hodayot,i.e.whetherthesehymns/psalmsmayalso, apart from reflecting their strong individual character, be given communal interpre-tation2.Thesefragments,however,becauseoftheirsmallsizeandfragmentationdonotcontributemuchtotheunderstandingoftheimageofGod.Thereconstructedtexts‘2…toute être vivant…3[…I]l (est)[notre] père…’(4Q50239,2–3)and‘1…notre pére…2…Tu [ne]regardespas…3…manquant…’(4Q511127,1)3 may possibly be viewed as pointing to the divine fatherhood with a mind to their liturgical application4.

Thelastrestoredreferenceyba ‘…père…’(4Q5041,III,1)5 is isolated, and only thanks tothefatherlyimageofGod,portrayedbyfilialrelationshipsinsubsequentversesinthesame column (lines 4–7), may be supposed to have originally been applied to God6.

TherearealsotwofragmentsinthebookofJubileesdatedbetweenthemiddleofthese-condandfirstcenturyB.C.,whichmayhavecontainedreferencestoGodasFatherandtoIs-raelasGod’sfirstbornasitispresentedintheHebrewtextreconstructedbyVanderkam.Thefatherhood of God is made plain by employing the terms ba and !b(4QJuba=4Q2161,28)and rwkb !b(4QJuba=4Q2162,20).7 However, actual definitions for God and Israel are not found in the surviving fragments and are merely restored on the basis of the critical edition of Ethiopic Jubilees prepared and translated by the same author8.

2. Divine fatherhood as attested to in ‘father-texts’

Apartfromtheminorreferencestothedivinefatherhood,thereareonlythreetexts,whichexplicitlynameGodasFather(1QHIX,35,4Q3721,16,and4Q4609i,6).

2.1. The God’s fatherly characteristics in 1QH IX, 35b–36

Thereferencetothedivinefatherhoodin1QHIX,35inthesecondpartoftheHodayot scroll,whichpresentsthecollectionofthehymnsofpraiseoftheQumrancommunity

9The iMage oF goD as FaTher in QUMran WriTings

and may roughly be dated between the second century B.C. and first century A.D., is well-legible: hktma y[nb] lwkl ba hta yk – ‘because you are father to all the [son]s of your truth’ (line 35b).9ThisreferenceusedtobeforalongtimetheonlyQumrandatumonthis point10.ThephraseofconfidenceinGod’sfatherhood,acontinuationandimmediateexplanationof‘for my 35 father did not know me, and my mother abandoned me to you’, is just the beginning of a longer declaration of his fatherly-motherly attitude towards his sons and all creation: ‘You rejoice 36 in them, like her who loves her child, and like a wet-nurse you take care of all your creatures on (your) lap’.Thesewordsconcludethepsalmwhose beginning however is not so clear: it is disputable whether columns 8 and 9 should beviewedasonepsalmor1QHIX,2–36 is tobe takenasan independentunit11.Thedefinition of the characteristic feature of divine fatherhood in lines 35–36 may vary accor-dingtotheaccentuatedexpressions:thewet-nursecareforthemembersofcommunity12, thereadinessofGodtheFathertohelpintimeofneed13, his tenderness and his effica-cious protection14 to those who are faithful to him and, finally, his all-encompassing care forallhiscreatures.Thislastaspectpointsimplicitlytothedivineandfatherlyauthoritybeing very characteristic of the right and responsibility of the earthly father of that time. ApartfromtheseveryobviousfunctionsofthedivineFather,apainstakinganalysisof1QIX,35b–36andofitsprecedingcontextdonebyStrotmannshedsmorelightonGod’sfatherlyfigure.Thefollowingpresentationisbasedonherinvestigationofthistopic.15

ThesayingthatGodisFather‘to all the [son]s’ of his truth (line 35b) finds its further explanationanddevelopmentinline36.Itisveryprobablethatthisverse,whileexplain-ing‘how’thedivinefatherhoodisbeingrealizedwithrespecttothefaithfulones,broad-ens,atthesametime,thesphereofitsapplication,i.e.,GodisFatheroftheallcreaturesaswell.Thusline36showsthedistinctionbetweentwogroupsofaddresseesofthedivinefatherhood:ontheonehandGodisFathertohisfaithfulsonsinasmuchashepresentshimself not only as tmxrm but also as !mwa because they are the part of his creatures; on the otherhand,God’smanifestationasFathertotherestofhiscreationislimitedtohisactingas !mwa.SuchadistinctionofGod’sfatherlyattitudedoesnotcontradictthosegroupsbutonly makes more apparent the privilege of being ranked in the first category. Although a collectiveunderstandingofthedivinefatherhoodisexplicitlystated,itsindividualdimen-sioncannotbeexcluded.Thestatementinline35aboutone’sabandonmentbyhisfatherandmotherisverypersonalandpossiblygroundedonindividualexperience,therefore,itseems plausible to consider the acknowledgment of the divine fatherhood to be valid on the personal level as well.

AfemalepresentationofthedivineFatherandhisrejoicingoverhischildrenarenotusual in Jewish writings of that period; although female feelings and emotions are not totallyforeigntotheGodoftheOT.ThisisespeciallytrueaboutIsa42:14;49:15;66:13;Jer 31:20. It is very probable that Isa 49:14–15 served as a Vorlagefor1QHIX,36:therethe theme of abandonment is also connected with ~xrm.ThedivineguaranteeinIsa49:15portrayedbyafemalecomparisonhadtoassuretheexilesthatloosingtheirstateandex-periencing their actual humiliating conditions provoked by their sins by no means meant thetotalrejectionofIsrael.AlthoughGod’sfatherlyfaithfulnesstohispeopleisnotsoexplicitlyexpressedinourtextasintheuseoftmxrm of Second Isaiah, it could hardly be


interpretedotherwisethanasone’sconvictionthatGodistheonlyoneinwhomhecanputhistrust.ThedescriptionofGodwhoisFatherbutrejoicesaseine Frau, die gerade geboren hat (so Strotmann) in the light of Isa 49:14–15 and Ps 103:13 (also ~xr) reveals both his spontaneous and emotional love for the sons of his truth, that has found its best expressioninamotherlysimile(cf.Isa49:15),andhisresponsibleandprotectiveloveac-cordingtothepatternoftheearthlyfather(cf.Ps103:13).ThefactthatthefatherhoodofGodin1QIX,35isnotdirectlyconnectedwithtmxrm, as it is the case of its earthly simile in Ps 103:13, may indicate that the dominant aspect of the divine mercy being appealed toin1QIX,34isnamelyhisresponsiblefatherlyself-commitmentthatprevailsoverhisspontaneousyetfaithfullove.Nevertheless,theaspectoffaithfulnessofthedivineFatherin1QIX,35b–36duetothecomparisonwithIsa49:15isgivenitsmoreprofoundex-pressionbythemotherlyimage.ThecomparingofGod’sactivitytothefunctionsof!mwa discloses one more important aspect of the divine fatherhood: the care for all creatures in-cluding the sons of his truth that consists in nutrition and protection.16Thusthefeminineportrayalofthedivineactivityexpressesoncemorehisfatherlyresponsibilityforthelifeofhiscreation.Inaddition,theimageofa‘wet-nurse’wellpresentsthelevelofeveryone’sweaknessanddependenceuponthedivineFather.

Although the themeofdivine education isnot explicitly stated in connectionwiththefatherhoodofGod,andthereisnotevenaparticulartermforitin1QIX,thedivinereprimands (lines 9, 23, 24, 33), judgment (lines 9, 10, 31, 34) and afflictions (lines 9, 10, 12,25)togetherwiththementionoftheone’soffense(line13)andfinallyGod’skindnessand mercy (lines 10–13, 34) enable us to discern some pattern already known in the OT: God afflicts and forgives; the divine affliction is sometimes interweaved with his educa-tive goal (cf. 2 Sam 7:14; Prov 3:12). Since the theme of the divine fatherhood positively concludes the whole psalm, the image of God who rebukes, judges, and afflicts but who is also a savior (lines 25–29), who has supported the suppliant from his youth (line 32) and hashadpityonhim(line34),turnsgraduallyintothefigureoftheFatherwhosepunitiveactivity finally proves to be his loving and responsible education.

2.2. God as Father in 4Q372 1 and 4Q460 9i17

ThedirectandexplicitpersonaladdresstoGodasFather–yba is the distinctive feature of thesetwofragments.Furthermore,notonlythephrasesinwhichthedivinefatherhoodis stated yhlaw yba (Apocryphon of Josephb4Q372knownalsoasPsalm of Joseph) and yndaw yba (Narrative Work and Prayer4Q460)aresimilar,thecontentsinbothcasespresentthecommonthemeof ‘non-abandoning’oftheonewhoprays: ‘My father, my God, do not abandon me into the hands of the nations’(4Q3721,16)and‘f]or you have not abandoned your servant ] my Father and my Lord. vacat’(4Q4609i,5–6).Therealsoaresomeothersimilaritiesbetweenthesefragments:thetextsreferringtothedivinefatherhoodbelongto the psalmic poetry and possibly were used in the liturgy18; on paleographic grounds both fragments may be dated to the late Hasmonean or early Herodian period; finally, theybothpresentnospecificsignsoftheirQumransectarianprovenience19.Theidentityof those whose prayers are recorded and the occasions they were created are not clear, yet they seem to be different in each case.


ThespeakingsubjectsintheNarrative Work and Prayer(4Q460)asawholemaypointto either the patriarchs or kings or even some prophet20. Such an uncertainty also remains in4Q4609i.Neithertheprayerinthefirstpartofthisfragment(lines2–6),inwhichoneaddresses God, nor the second part, in which the addressee is Israel (lines 7–12) gives us any mention about the identity of the speaking subject. Moreover, since the vacat at the endofline6markstheendofthesectionthespeakingsubjectinthesubsequentsectionmay have not necessarily been the same as in the previous one. Nevertheless, there is a point that sheds some light on the issue in line 5: ‘f]or you have not abandoned your ser-vant’.Itwouldbemorereasonabletoseeinthefigureofdb[theindividualwhopraysra-ther than Israel, which is only mentioned in the second part (lines 7–12), though the latter possibility in the sight of the OT21cannotbeexcluded22. In any case a further specification wouldbehighlyspeculative.Sincethisfragmentaswellasothersin4Q460showssimi-larity to the Hodayot23 it is plausible to think about its communal or personal liturgical applicationintheQumrancommunity.

ThespeakerinthepoeticpartofApocryphon of Josephb (4Q3721,16–32)issomewhatclearer.AlthoughthereisnoexplicitmentionofJoseph,hisnamehasalreadybeenusedinthefirst(narrative)partinlines10and14.Thelatterreferenceinline14isparticularlysug-gestive for it connects the figure of Joseph, who was consigned to hostile hands, with the be-ginning of the prayer: ‘and he cried out [and aloud]’(line15)‘he called to God the Mighty to save him from their hands and he said: “My father, my God, do not abandon me into the hands of the nations;’(line16).However,theidentityofJosephwhocriesforhelpisnotinitselfins-tantly recognizable: does it indicate the favorite son of the patriarch Jacob (Gen 37:39–45) or should it be understood only as a figurative language denoting the northern tribes of Israel and their descendants (cf. Josh 16:1–17:8)? If one were to adhere to the latter possibility and toadmitthat‘Joseph’,whopraysinthesecondpart,isrepresentativeoftheexilednortherntribes, then the first part of the fragment may be read in the Deuteronomistic historical key accordingtotheschemesin-exile-return.24Thiswaythepsalmisarealsupplicationofthepeople,which,havingabandonedLord’sways,trytorecoverGod’sconfidenceinthefaceof grief and suffering25.Ontheotherhand,thispsalmmayreflectthepost-exilicdiscussionwithin the different Jewish groups about who were the true descendants of Joseph and may have even been directed against the Samaritans26. At any rate the cry of individual or col-lective‘Joseph’oftheSecondTempleperiodshowsastructuralaffinityclosetotheclassicalindividuallamentthatpossiblywasgivenitsactualizationintheQumrancommunity:thereis a plea (line 16), the theme of suffering (lines 20–21), and the confidence in the divine de-liverancewiththe‘vowofpraise’(lines22–31).

TheimageofthedivineFatherinbothfragmentsisprincipallythesame:bothpsal-mistsappealtoGod’sfatherlyfidelityusingthesametermbz[plusanegation‘not’thusoncemoreconfirmingthisbiblicalaspectofGod’sfatherlyimage.In4Q4609i,5thisistheonlycharacteristicofthedivineFather.Ashasalreadybeenpointedout,line6withyndaw ybaconcludesthesection,sothejuxtaposition‘non-abandoning’tothefatherhoodofGod at the very end of the prayer underlines the importance of this fatherly characteristic asatleastthepsalmistunderstoodit.Thesamefatherlyaspectin4Q3721,16isgivenitsfurtherexplanationinline17:‘do justice for me, lest the afflicted and poor perish’.Asinthe


caseofSir23:1soalsoherethe‘non-abandoning’seemstohavebeenunderstoodasthefirst step of divine salvation, and more so since it is anchored on the invocation yhlaw yba that sets the tone for the whole prayer.

ThedoublepersonalappealtotheFatherandtotheLordyndaw yba(4Q4609i)27 or God yhlaw yba(4Q3721)probablyreflectsthetwosidesofthepsalmist’sexperience:the‘strong’hand of God by which he was saved or through which he is hoping to be saved and also God’sfatherlydispositiontowardshimthatprovesitselfin‘non-abandoning’him28.Thesixfoldlistofadjectivesin4Q3721,29:‘For God is great, holy, mighty and majestic, awe-some and marvelous...’29 may be viewed as a complementary to the designation of God as Father30.

3. Divine fatherhood as presented by filial relationship

TherearemerelytwotextsinwhichGod’sfatherlyfigureispresentedbythepatternoffilialrelationships(4Q246II,1and4Q5041,III,4–7[4QDibHama 3, 1]).

3.1. The message of 4Q504 1, III, 4–7

TheideaofIsrael’suniquenessinbeingGod’ssoninthisfragment31 is strongly highlighted by triple !b.TheprayerenumeratesGod’sworks:‘4 We have [in]voked only your name; for your glory you have created us; 5 you have established us as your sons in the sight of all the peoples. For you called 6 [I]srael «my son, my firstborn» and have corrected us as one corrects 7 his son’.32Thebiblicalmotivesofcreation(arb – in line 4 and Isa 43:1, 7) and disciplining (rsy–line6andDeut8:5)the‘first-born,son’Israel(yrwkb ynb–line6andExod4:22)to-getherwithideaofadoptionintheselinesarequiteevidentandaddactuallynothingnewtothebiblicalimageofthedivineFather.Itisworthnoting,however,thatthetwobibli-calaspectsofthedivinefatherhood,i.e.salvific(Exod4:22)andeducational(Deut8:5)arejuxtaposed.Iftheauthordiditdeliberately,keepinginmindtheirpropercontexts,itmaywellbethathewishedtofashionthemasfaraspossibletoexpresshisconfidenceinthepositiveendoftheGod-Israel/communityrelationships.Sincesalvation(frommiseryas well), continuous care, and disciplining (including precautionary In-Zucht-nehmen33) werecertainlyheldasthemainactivitiesofGodtheFather,theappealtotheminthelightofIsrael’sfall34 and of the divine anger35 may have been prompted by the particular needs of the community on the day of the confession of sins36.Thus,thoughthiscolumnofthedocumenthasnoconclusion,thementionofGod’sjusticeattheendoffragment37 leaves apossibilitytospeculateaboutthepositiveendofthisliturgicaltext.

3.2. The ‘Son of God’ text: 4Q246, II, 1

TheAramaic fragment 4Q246 known as theAramaic Apocalypse or ‘Son ofGod’ texthas been subjected to lengthy discussions and controversial interpretations especially as regards the figure of the son of God which is attested in line 1 of the second column of the document: hnwrqy !wyl[ rbw rmaty la yd hrb – ‘Il sera dit le fils de Dieu et le fils du Tres-Haut on l’appellera.’38TheEnglishrenderingoftheAramaictext:‘He will be called son of


God, and they will call him son of the Most High.’39Thedatingofthedocumenttothelastthird of the first century (circa 25 B.C.) being proposed before its publication by Milik, has been generally accepted by scholars40.Thesecondcolumn,whichcontainsourtext,is well preserved but the first one is considerably damaged and this is a real difficulty for theinterpretationofthetextinthesecondcolumnastheyarecloselyconnected.Despitethis, a general scenario in both columns may be presented as follows. Column I: there are twopersonagesoneofwhominterpretsanother’s(king’s)dream;thecontentofthatinter-pretation is not very clear yet it refers to: the oppression that will come, the carnage in the cities, the kings of Ashur and Egypt, and the emergence of the one who will be great and will be called by this name. Column II: it seems to continue with the titles of the person-agementionedinthefirstcolumn–hewillbecalledthe‘sonofGod’and‘sonoftheMostHigh’;thentherewillbeashortruleof‘those’whowillcrusheverythinguntilthepeopleof God will arise and will establish peace; then (his, its = people?) kingdom will be ever-lasting, (he, it) will judge the earth; peace will be everywhere and (his, its) strength will be God himself and everybody will pay (him, it) homage; then there will be a war in which God will battle on (his, its) side and will cast all the nations before him (it); then (his, its) sovereignty will be an everlasting sovereignty. Although the eschatological-apocalyptic characterofthetextisquitevisibleandhavesomeparallelswithbiblicalDan3:33;4:31;7:14;7:27scholarsdisagreeonwhatextentourtextmaybedependentonDanielandes-peciallyhowthefiguresofthesonofmaninDanielandthe‘sonofGod’intheAramaic Apocalypse should be interpreted, as well as what they represent with regard to the people oftheholyones(Dan7:27)andthepeopleofGod(4Q246,II,4).Theseandotheruncer-tainties41in4Q246havepromptedawholerangeofdifferentinterpretations.Theyhavebeen evaluated and even reciprocally criticized essentially by García Martínez42, Puech43, Fitzmyer44, and Collins45.Therearearguments for and against every interpretation, yet least probable of all appears to be that in which one sees in the personage of the ‘son of God’and ‘sonof theMostHigh’ thefigureofacertainJewish ‘Antichrist’ (soFlusser).Therearefourprincipaldirectionsofinterpretation:

1. ThemysteriouspersonagetowhothehonorifictitleshavebeenappliedisintendedtobeahistoricalSeleucidking,AlexanderBalas,sonofAntiochusEpiphanes(soMilik)or even Antiochus Epiphanes himself (so Puech). In this case the usurpation of the titles is seen in a negative sense; the people of God (col. II, 5–9) will be restored and guided by Godhimselforhisangel.Thethirdsingularsuffixfromcol.II,5onwardsmayrefertoacertain personage in a collective sense.46

2. The‘sonofGod’and‘sonoftheMostHigh’isaneschatologicalheavenlyperso-nage, an almost divinized Messiah who through the power of God will bring salvation, judgetheearthetc.(thirdsingularsuffixcol.II,5–9).HeissimilartothefigureofMelchi-zedekof11QMelchortothesonofmanofDan7.47

3. The text speakspositively about the future Jewish ruler,perhapsof theHasmo-nean dynasty, which will be a successor to the Davidic throne without, however, being envisaged as a Messiah. To him eventually should be attributed the activity described in col. II, 5–9.48

4. The textannounces thecomingof theMessiahwhosedivine sonship shouldbe


understood in terms of the biblical pattern: he is a human being who stands in a special relationship to God as a Davidic king.49

ThefirsttwointerpretationsaddlittletotheconceptofthedivineFatherinthefragmentsofQumran.Thelasttwoaresimilarastheybothinterpretthe‘sonofGod’and‘sonoftheMostHigh’inahistoricalandpositivesense.Thedifferenceastowhetherthetitlesreflectthe messianic character of the future Davidic king or not50 changes nothing as regards his relationshiptoGod,atleastasthedocumentpresentsit.Thetextgivesusjustonecharacte-ristic those relationships reflect: ‘the great God is his strength’ (col. II, 7). If we are to accept thatincol.II,5–9thethirdpersonsingularistobeunderstoodthe‘sonofGod’,thenthephrase ‘the great God is his strength’ (line7)thatpointsprimarilytotheking’spoweroverthenations and their subjection (lines 8–9) may also be regarded as the focal point of his every activity: judging the earth in truth (line 5–6), assuring peace (line 6), and receiving homage fromeveryprovince(line7).ThebiblicalpatternasitispresentedinPs2andPs89iswellrecognizableinourtext.AsintheOTsoinourtexttheking’sbeingthesonofGodrevealsthe dependence of his welfare and victories upon the divine authority.

4. Divine fatherhood as alluded to by similes

Therearetwotextsinwhichthetermbaisputintocomparison(bak):inonefragmentGodisexplicitlycomparedwithafather(4Q37918,4);intheotheronethedivinesubject(4Q3786i,8)mayonlybesupposed.ThesefragmentsbelongtothetwoversionsoftheApocryphon of Joshuaa-b(4Q378–379),whichrepresentacertainexampleofthe‘rewrittenBible’andmaybedatedfromthesecond(4Q379)tothelatefirst(4Q378)centuryB.C.51 ThesimileinApocryphon of Joshuab(4Q37918,4)notonlygivesevidencetothefathe-rhood of God but also bears witness to another important idea. Although the fragmentary sentence a bak w[ny]nda yl twyh[l–‘to ]be for me, O o[ur] Lord, like a father’’52 has neither a beginning nor a conclusion, its inner meaning is clear enough: one is appealing to this God of‘o[urs]’tobe/acttowardshimlikeafather.ApleatoGodtobe/actasafatherinfavorofacertainindividualisarealnoveltycomparedevenwiththebiblicalimageofthedivineFa-ther.Theproblemisthatthefragmentgivesnofurtherexplanationastowhatcontent had beenmeantbythisappeal,i.e.whatmayhavebeenaddressedtoasGod’sfatherlycharacte-risticinaparticularcontext.Nevertheless,therearesomeindicationsinthetext,whichinconnection with line 4 may be useful in giving some suggestion: ‘I will trust in you’ (line 3), ‘God your words I will guard’ (line 5), ‘in the decr[ee] of Elyon you have given understanding’ (line 6), ‘I will show trustworthy with [all] your words’ (line 7). Newsom points out that the diction of lines 4–7 is evocative of the Ps 19 and Ps 119, and if the speaker is supposed tobeJoshuatheinspirationforourtextmayhavebeenJosh1:8wheretheimportanceofTorahandthenecessitytodoallthatiswritteninitisquitestressed.53ThefatherhoodofGodinPs19andPs119isnotreferredto,yettheprayer’sattitudetowardsGod’swordsandstatutesissimilarlybutmoreexpressivelystatedthaninourfragment(especiallyPs119).Furthermore,thecontentoftheprayer’sappealinPs19:12–13isveryexplicit:tobeclearedfromhiddenfaultsandprotectedfrompresumptuoussins.ThepleainPs119isevenmorepersistent:themainaccentisoverandoveragainplacedontheimportanceofone’sbeing


taught the divine statutes and being given understanding of the divine precepts.54 Even the traditional cry for salvation from the wicked, for deliverance and life, is submitted and employedtounderlinetheexceptionalweightofthoseideas.ThisenablesonetosupposethattheappealtoGodtobe/actasafatherinourtextmayalsohavebeenintendedinthissense, i.e., to teach his statutes and to give understanding to his words. If it is true, it will bethefirstcaseGod’sfatherhoodissoclearlyassociatedwithhisteachingfaculty.55Themeaning of the simile bak in Apocryphon of Joshuaa(4Q3786i,8)ismuchmoreobscurethan in thepreviouscase.Theoccasionof thephrases in themanuscriptaswell as theidentityofthespeakerburdenstheinterpretation.Aswellasin4Q379theversecontainingcomparison is without a beginning and a conclusion: ]rbdy wnbl bakw hm[]d[– ‘] d[ ]mh and like a father would speak to his son’.56Theotherproblemistheabsenceofthesubjectwhoisaddressinghisson.Theprecedingversesgivenoindicationofthepresenceofthedivine subject. Our verse is the last one in this fragment and seems to have little sense in connection with the preceding ones whose content consists of the references to ‘a prayer on behalf of our sins’ (line 4), to ‘do not be like my brothers [who] go down’ (line 5), to ‘your [gu]ilt’ and ‘woe to you my brothers’ (line 7). According to Newsom these pessimistic phrases may have been a part of a certain admonition, modeled in a manner similar to the Moses’discourseinDeut1–3,andgivenbyJoshuabecauseofthepeople’sreluctancetoenter the land (Num 13–14). Such admonition probably consisted of the remembrance of the rebellions in the wilderness and served to motivate the people before they had to cross the Jordan.57Thisdoesnotyetresolvetheproblemofthesubjectinline8butitgivesatleastanideaofthepossiblecontextofourphrase.IntheMoses’speechinDeut1:31thereis a comparison whose subject is very clear: ‘and in the wilderness, where you saw how the LORD your God carried you, just as one carries a child,’ (NRS).ThisverseinDeuteronomyconstitutes part of the recollection of reprimands to the people given by Moses because of itslackofconfidenceinGod’spromisesanditsreluctancetoenterthepromisedland.Ifitis the same occasion in our fragment, the figure of the father who speaks to his son may have been intended to be God who accompanied his people in the wilderness and spoke toitthroughMoses.Thetraceofsucha‘God’sspeakingtohispeopleinthewilderness’tradition is also visible in a prophetic announcement (Hos 2:16). Some support for our hypothesis may perhaps be found even in our fragment: ‘] for ever his deeds; for to its ages’ (line6).Thisabruptversestandsbetweentwostatements(lines5and7seeabove),whichboth refer to the miserable situation of ‘my brothers’. If as it has been suggested the speaker should be understood as being Joshua, line 6 may have served as a certain admonition that pointedtoGod’sdeeds,whichendureforever.Thisway‘my brothers’ is nothing more than afigurativeexpressionofIsraelwhoserelationshipwithGodislikenedtofilialfather-sonrapports. One more point for this interpretative line might be the similarity of vocabulary ofourdocument(4Q378)comparedwith4Q379and4Q460inwhichtheword‘father’clearly refers to the divine fatherhood, even though the terms and parallels in these docu-ments do not prove the dependence of one work on another.58 In a word, if the simile of the‘father’sspeakingtohisson’inourfragmentpointstoGod’sfatherlyimage,itconfirmsthesalvificandeducationalaspectofthedivinefatherhoodwithwhichthedesertexpe-rience had usually been connected.


Conclusion

Havingmadethedistinctioninthisbriefstudybetweenthe‘father-texts’andthetextsinwhich the divine fatherhood is presented by filial relationships as well as by a simile, we alsofindproofofthetexts’differentpresentationofGod’sfatherlyactivity.Thisisquiteob-vious observing the specific characteristics with which the divine fatherhood is connected indifferentgroups.TheexaminedtextsrevealthreeprincipalaspectsinwhichtheimageofGodasFatherisbuiltup:hiseducationalandteachingactivity(4Q5041,III,4Q378–379),hisstrength(4Q246),andhis‘non-abandoning’position(‘father-texts’).Itisobviousthatinallthesetextsthesalvificaspectiskeptinmindalthoughnotverballyexpressed,yetthe‘father-texts’deservespecialattention.Theanalysisofthe‘father-texts’showsthatthe ‘non-abandoning’attitudeofGodasFathertowardsthepeopleor individuals is tobeconsideredashisbasiccharacteristic.Thisfatherlyimageisclearlyexpressednotonlyin4Q3721and4Q4609ibutalsoin1QHIX.WhereasinthefirsttwodocumentsGodis being implored not to abandon or is being declared as one who is not doing so, the Hodayottexthighlightstheimportanceofthisfatherlycharacteristicdescribingitfroma human point of view: ‘my mother abandoned me to you’ (line35).59Therealpointofthis‘complaint’inthelightofthesubsequentacknowledgmentinthesameline‘because you are father to all…’isevident:Goddoesnotactinthisway.TheactivityofthedivineFatherdescribedinamotherlymanner(line36)evenmoreemphasizesthemagnitudeofthisfatherlyaspect.In4Q3721and4Q4609ithe‘non-abandoning’isdirectlyexplainedasprotectionfromenemies;in1QHIXtheprotectionbeinganinnerqualityofsuchadivineattitudeisportrayedasGod’sfatherlyresponsibilityforthelifeofhisfaithfulandallhis creation.TheQumran texts reveal another importantpointwith regard towhostandsinrelationshipswithGodtheFather.Theaccentisputmoreontheindividual(s)thanonthepeople,asiscommonintheHebrewBible.Thepleaoftheindividual‘to ]be for me, O o[ur] Lord, like a father’(4Q37918,4)hasnoparallelsintheOTandshowsthetendency to transfer the collective religious values (O o[ur] Lord) to the personal level. yetthemostsignificantfeatureisthemanneroneaddressesGodasFather.Theveryper-sonal invocation yhlaw ybain4Q3721,16andacknowledgmentorinvocationyndaw yba in 4Q4609i,660notonlybringafreshairintotheunderstandingofGod’srelationshipswithan individual61 but also add a new aspect regarding their contents. Since both addresses to thedivineFatherarecloselyconnectedwithhis‘non-abandoning’attitude,thepersonalinvocation ‘My Father’givesevenmoreemphasis to the intimatecharacterof therela-tionships between God and man.

REFERENCES

1 Cf. Baillet M.Qumrângrotte4,III(4Q482–4Q520).DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanVII.Oxford:ClarendonPress.1982.P.219–220.

2 Fortheproblematicdiscussionabouttheauthor(s),theconceptionof‘I’,andeventuallytheSitz im Leben of the Hodayot, see Holm-Nielsen S. Hodayot.PsalmsfromQumran.Aarhus:Universitets-forlaget. 1960. P. 316–348. The author believes there should have been more than one author of


thosepsalms(p.324),andinsistsontheirliturgicalusewithintheQumrancommunity(p.348).Differently, Delcor, considers them individual thanksgiving songs (Danklieder) having been com-posedbythe‘TeacherofRightesneouss’.WithregardtotheirSitz im Leben he strongly criticizes the proposal of Bo Reicke (psalms were basically composed for the cult) and less that of Bardtke (the psalms served didactic purposes). Although the author finds no psalm endowed with a special culticframework,headmitssomeofthemaspossiblysungduringthenightserviceintheQumrancommunity(readingtheScriptureandpraying).Ontheotherhand,hedoesnotexcludetheirrolein the field of individual piety; see Delcor M. LesHymnesdeQumran(Hodayot).Paris:Letouzeyet Ané. 1962. P. 19–26.

3 Baillet M.Qumrângrotte4, III.P. 91,257.These fragments arenot included in the recent andcomprehensiveeditionoftheDeadSeascrolls–TheDeadSeaScrolls.StudyEdition.2vols./eds.F.GarcíaMartínez,E.J.C.Tigchelaar.Leiden:E.J.Brill–GrandRapids:W.B.Eerdmans.1997,1998.

4 So Strotmann A. “MeinVaterbistdu!”(Sir51,10).ZurBedeutungderVaterschaftGottes inka-nonischenundnichtkanonischenfrühjüdischenSchriften.FrankfurterTheologischeStudien39.Frankfurt:VerlagJosefknecht.1991.P.330.

5 Baillet M.Qumrângrotte4,III.P.141–142.6 Noteworthy,thatthisrestoration“[…].yba1”isgivennotranslation“1…[…]”inTheDeadSea

Scrolls. V. 2. P. 1014–1015.7 See VanderKam J. C., Milik J. T. TheFirstJubileesManuscriptfromQumranCave4:APreliminary

Publication//JournalofBiblicalLiterature110(2).1991.P.256,266f.,269.8 Cf. VanderKam J. C. The Book of Jubilees. 2 vols. Corpus Scriptorum Christianorum Orientalium

510–511, Scriptores Aetiopici 87–88. Louvain: E. Peeters. 1989. V. 2 (CSCO 511), pp. 6, 13.9 IfnotstatedotherwisetheHebrewandEnglishtextsinthisparagrapharetakenfromTheDead

Sea Scrolls. V. 1. P. 182–183.10 So, for instance Jeremias J. The Prayers of Jesus. Studies in Biblical Theology II, 6. London: SCM

Press. 1967. P. 19; Marchel W. Abba, Père! La Prière du Christ et des Chrétiens. Analecta Biblica 19A. Rome: Biblical Institute Press. 19712. P. 86; Boer P. A. H. de.FatherhoodandMotherhoodinIsraelite and Judean Piety. Leiden: E. J. Brill. 1974. P. 16; Schlosser J. Le Dieu de Jésus. Lectio Divina 129. Paris: Cerf. 1987. P. 116; Panimolle S. A.LapaternitàdiDioneidocumentiletteraridell’Anticogiudaismo//Dizionariodispiritualitàbiblico-patristica.Abbà-Padre.Vol.1.Roma:Borla.1992. P. 69–70.

11 Fordifferentopinionsandtheproblematicoftheindividualandcommunalcharacterofthisthanks-giving praise-psalm (Lehrerlieder, Gemeindelieder) see Strotmann A. “MeinVaterbistdu!”(Sir51,10). P. 338–339.

12 So Delcor M. LesHymnesdeQumran(Hodayot).P.223.13 So Jeremias J. The Prayers of Jesus. P. 19.14 So Schlosser J. Le Dieu de Jésus. P. 116.15 ForadetailedanalysisseeStrotmann A. “MeinVaterbistdu!”(Sir51,10).P.340–359.16 Both of these features may also be retraced in Num 11:12 in which the term !ma also occurs. There

thethemeof‘eating’inthedesertcontextiscoupledwithGod’spromisestobringthepeopletothepromised land.

17 In the preliminary concordance the numbering of the fragments of this document was different: our fragment was counted as fifth; cf. Wacholder B. Z., Abegg M. G. A Preliminary Edition of the UnpublishedDeadSeaScrolls:TheHebrewandAramaicTextsfromCaveFour.V.3.BiblicalAr-cheological Society. Washington. 1995. P. 344–347. The present numbering is given by Larson E. 460.4QNarrativeWorkandPrayer//QumranCave4,XXVI.CrypticTexts,Miscellanea.Part1.DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanXXXVI.Oxford:ClarendonPress.2000.P.369–386.

18 Thisisespeciallytruefor4Q3721.19 Thoughthereisapossibilitytoseeanotherreferencetothedivinefatherhoodin4Q3721,26]lk

$k[r]baw yhla hwhy $llha by reading y instead of r, yet according to Schuller the restoration with r


ismorelikely.InamorerecenteditionofGarcíaMartínezthereisnorestorationinline26:[…]…[.]baw; The Dead Sea Scrolls. V. 1, P. 736; cf. Schuller E. M. 4Q3721:ATextAboutJoseph//RevuedeQumran14(55).1990.P.349–355,365;Larson E. 460.4QNarrativeWorkandPrayer.P.370,372, 382–383; Schuller E. M.ThePsalmof4Q3721WithintheContextofSecondTemplePrayer//TheCatholicBiblicalQuarterly54(1).1992.P.67–70.InthelatterarticleSchullerinsteadof‘my father, my God’translates‘my father and my God’.

20 So Larson E. 460.4QNarrativeWorkandPrayer.P.374.21 Cf. Isa 41:8–9; 44:21; 49:3; Ps 136:22.22 Cf. Larson E. 460.4QNarrativeWorkandPrayer.P.383.23 Ibidem. P. 372.24 Cf. Schuller E. M. 4Q3721:ATextAboutJoseph.P.367–370.25 Cf. Allegue J. V. !AbbaPadre!(4Q3721,16).DioscomoPadreenQumrán//EstudiosTrinitarios

32. 1998. P. 177.26 Thedatingof4Q3721tothelateHasmoneanorearlyHerodianperioddoesnotreflecttheactual

date of the composition of this psalm. According to Schuller it was probably composed circa 200 B.C. ForafulldiscussionseeSchuller E. M. 4Q3721:ATextAboutJoseph.P.371–376.

27 As the beginning of line 5 is not preserved it is impossible to know whether yndaw yba should be taken as invocation or as a simple acknowledgment.

28 Schulleralsospeaksaboutthetwofold‘strong-kind’aspectthatmaybedrawnfrom‘my father and my God’in4Q3721,16.Theauthorobservesthatthesubsequentlinesofthepsalmgivecredittosuchaninterpretation:‘strong’–“[yourfin]gerisgreaterandstrongerthananythingintheworld”(line18); ‘kind’–“yourmerciesareabundantyourkindnessgreat”(line19);Schuller E. M. The Psalmof4Q3721WithintheContextofSecondTemplePrayer.P.79.Itmayhoweverwellbethatacertain tendency torelate the themeof ‘non-abandoning’ to the fatherhoodofGod in the latebiblical literature (Sir 23:1; 51:10) and our cases (also observed by Schuller) reflects the growing understanding about the significance of such a characteristic as being proper to the fatherly attitude ofGod.Thiswaythe‘non-abandoning’attitudeinthelogicalorderisthesourceofGod’sfatherlymercies and kindness and not vice versa.

29 All these designations for God seem to be a certain widening of the biblical traditional formulation (cf. Deut 7:21; 10:17; Jer 32:18; Neh 1:5; 4:8; 9:32; Dan 9:4) from the deuteronomistic background; their adjoining does not violate the traditional presentation on the transcendence of God; cf. Schul-ler E. M.ThePsalmof4Q3721WithintheContextofSecondTemplePrayer.P.72–75.

30 So Allegue J. V. !AbbaPadre!(4Q3721,16).P.182.31 The title and the date of its composition have already been mentioned in the section 1.32 IfnotstatedotherwisetheEnglishtextsinthisparagrapharetakenfromTheDeadSeaScrolls.V.2.

P. 1015. Inthistranslation~ynbwthatintheHebrewtextbelongstoline4istransferredtoline5.Baillet’stranslationretainstheoriginalorder:‘4…Tu nous as créés, et de fils 5 Tu nous as donné le rang aux yeux de toutes les nations’. Baillet M.Qumrângrotte4,III.P.142.

33 Strotmann uses this phrase in connection with a precautionary aspect of divine education: do not allow the people to take a position opposite to God. The second aspect of that education was to let the Israelites know that God took care of and loved them; cf. Strotmann A. “MeinVaterbistdu!”(Sir 51, 10). P. 334.

34 This is suggested by lines 13b–17: ‘so that evil would [over]take us in the last 14 days. Because […] 15 and our kings, for […] 16 to take [our] daughters […] 17 and they acted pervertedly with […]’.

35 Lines 10b–11: ‘For that reason you have poured on us your rage 11 [and] your [jealou]sy with all the intensity of your anger’.

36 So Baillet M.Qumrângrotte4,III.P.137. Thedocument4Q5041accordingtohimwasusedinaliturgicalservicethroughoutthewholeweek;thetextinourcolumnwouldhavebeenrecitedonFriday,thedayoftheconfessionofsins.

37 Line 20: ‘You are just for […]’.38 The first official publication of the entire document was done by Puech É.Fragmentd’uneApoca-


lypseenaraméen(4Q246=pseudo-Dand)etle«RoyaumedeDieu»//RevueBiblique99(1).1992.P.98–131.ForthewholeAramaictextanditsFrenchrenderingseepp.106–109.

39 The translation is taken from The Dead Sea Scrolls. V. 1. P. 495. The other English renderings of this line are substantially the same; cf. García Martínez F.QumranandApocalyptic. StudiesontheAramaicTextsfromQumran.StudiesontheTextsoftheDesertofJudah9.Leiden:E.J.Brill.1992. P. 164; Fitzmyer J. A.4Q246:The“SonofGod”DocumentfromQumran//Biblica74(1).1993. P. 155; Collins J. J. The Scepter and the Star: The Messiahs of the Dead Sea Scrolls and Other Ancient Literature. New York: Doubleday. 1995. P. 155; Cross F. M. Notes on the Doctrine of the TwoMessiahsatQumranandtheExtracanonicalDanielApocalypse(4Q246)//CurrentResearchand Technological Developments on the Dead Sea Scrolls. Leiden: E. J. Brill. 1996. P. 7.

40 Cf. García Martínez F.QumranandApocalyptic.P.162;Puech É.Fragmentd’uneApocalypseenaraméen. P. 105; Fitzmyer J. A.4Q246:The“SonofGod”.P.156;Collins J. J. The Scepter and the Star. P. 154.

41 García Martínez underlines three most important elements which one should clarify to unders-tandthemeaningof4Q246:theuncertaintyaboutthecharacterofthefutureevents(historicalorapocalyptic); the identity of the mysterious personage who is given the titles (including how he is presented–positivelyornegatively);towhomreferthethirdsingularsuffixfromII,5onwards(tothe people or the mysterious personage); cf. García Martínez F.QumranandApocalyptic.P.168.Puechaddssomemorequestions: “Quiparle?devantquel roi?Dieu,unroipaïen,undavidide?Lepersonnagemystérieuxest-ille/unfilsduroi,unroietlequel?unange,l’Antichrist?”; Puech É. Fragmentd’uneApocalypseenaraméen.P.123.Fitzmyersummarizesandspeaksaboutthesixfolddifficultyofinterpretingourtext:“(a)Whoisthespeakerandwhomdoesheaddress?(b)Arethereferencestothe“kingofAssyria”andto“Egypt”andthepluralsbeingusedallusionstohistoricalfiguresorsituations,orare theyreferencessimilar to“thekittimofAssyria”and“thekittim inEgypt”inanotherapocalyptictext,1QM1,2.4?(c)Iftheyaretobetakeninanapocalypticsenserather than in a historical sense, can one say to whom they refer? (d) Who is X, the person of whom the titles are used? (e) Is X to be understood in a positive or negative sense? (f ) To who does the thirdsingularmasculinein2,5–9refer?Isitthe“peopleofGod”(2,4)orX,theexpectedperson?”Fitzmyer J. A.4Q246:The“SonofGod”.P.167.

42 Cf. García Martínez F.QumranandApocalyptic.P.168–172.43 Cf. Puech É.Fragmentd’uneApocalypseenaraméen.P.123–125;seealso Puech É.246.4QApocryphe

deDanielar//QumranCave4,XVII.ParabiblicalTexts.Part3.DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanXXII.Oxford:ClarendonPress.1996.P.179–180

44 Cf. Fitzmyer J. A.4Q246:The“SonofGod”.P.167–170.45 Cf. Collins J. J. The Scepter and the Star. P. 155–157.46 Cf. Puech É.Fragmentd’uneApocalypseenaraméen.P.127–130;seealsohisarticlePuech É. Notes

surleFragmentd’Apocalypse4Q246–«LeFilsdeDieu»//RevueBiblique101(4).1994.P.548–552,and Puech É.246.4QApocryphedeDanielar.P.181–183.Itmaybenotedthattheauthordoesnotdevote himself completely to such an interpretation; he also sees good reasons for the messianic explanationofthetext.

47 Cf. García Martínez F.QumranandApocalyptic.P.172–179.Inalaterpublicationhedefendshispositionyet recognizes that the term ‘angelic’usedbyhimearlier todescribe thenatureof theeschatologicalmessiahwasnot very appropriate andchanges it to ‘heavenly’whichmaymeanhuman and heavenly at the same time as in case of Melchizedek; see his article García Martínez F. TwoMessianicFiguresintheQumranTexts//CurrentResearchandTechnologicalDevelopmentson the Dead Sea Scrolls. Leiden: E. J. Brill. 1996. P. 27–30.

48 Cf. Fitzmyer J. A.4Q246:The“SonofGod”.P.171–174.49 Cf. Collins J. J. The Scepter and the Star. P. 163–169; cf. also Cross F. M. Notes on the Doctrine of

theTwoMessiahs.P.10–13.Collinsobservesthatinanapocalypticcontextthedistinctionbetweendivineandhumanissomewhatfluidandthedesignations‘sonofGod’and‘sonoftheMostHigh’mayimplythattheentitledpersonage“isnotanordinarymortal.”(p.168).

50 Atthispointthecitationof2Sam7:14in4Q174,I,11[4QFlor]alongwithanewinterpretative


application of the divine fatherhood is very helpful: “I will be a father to him and he will be a son to me. This (refers to the) « branch of David », who will arise with the Interpreter of the law who 12[willriseup]inZi[onin]the[l]astdays…”.TheDeadSeaScrolls.V.1.P.353.Thustheidenti-ficationofonetowhomGodpromisestobeafatherwiththe‘branch’thatinitsturniscalledtheMessiahofRighteousnessin4Q252[4QpGen]allowsspeakingaboutthefutureDavidicking(the‘sonofGod’and‘sonoftheMostHigh’)inmessianicterms;cf.Collins J. J. The Scepter and the Star. P. 164.

51 Cf. Newsom C. ApocryphonofJoshua// QumranCave4,XVII.ParabiblicalTexts.Part3.DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanXXII.Oxford:ClarendonPress.1996.P.237,241,263.

52 TheHebrewandEnglish texthasbeenpresentedbyNewsom C. Apocryphon of Joshua. P. 275–276.

53 Cf. Newsom C. Apocryphon of Joshua. P. 276.54 It may be noted that of 9 cases the form yndMl (teach me) is employed in the OT the 7 are in Ps 119. 55 TheOTimageofthedivineFatherwhodisciplinesandcorrectshisson(s)in praxis may have already

intendedhisfatherlyteaching;nevertheless,thereisnotextintheOTthatpresentsitexplicitly.56 Newsom C. Apocryphon of Joshua. P. 247–248.57 Cf. Ibidem. P. 247.58 The table of phrases and parallels in Hebrew see in Larson E. 460.4QNarrativeWorkandPrayer.

P. 373.59 The same verb bz[ is employed in all three documents.60 Fortheyndaw yba see a note in the section 2.61 TheclosestexampleintheOTisinSir51:10(inHebrew)hta yba yyy ~mwraw, yet it must be considered

as an acknowledgment and not as a direct invocation as it is in our case.

LITERATURE AND SOURCES

1. Allegue J. V. !AbbaPadre!(4Q3721,16).DioscomoPadreenQumrán//EstudiosTrinitarios32.1998. P. 167–186.

2. Baillet M.Qumrângrotte4,III(4Q482–4Q520).DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanVII.Oxford:ClarendonPress.1982.

3. Boer P. A. H. de. FatherhoodandMotherhood in Israelite and JudeanPiety.Leiden:E. J.Brill.1974.

4. Collins J. J. The Scepter and the Star: The Messiahs of the Dead Sea Scrolls and Other Ancient Literature. New York: Doubleday. 1995.

5. Cross F. M. NotesontheDoctrineoftheTwoMessiahsatQumranandtheExtracanonicalDanielApocalypse(4Q246)//CurrentResearchandTechnologicalDevelopmentsontheDeadSeaScrolls.Leiden: E. J. Brill. 1996. P. 1–13.

6. CurrentResearchandTechnologicalDevelopmentsontheDeadSeaScrolls/eds.D.W.Parry,S.D. Ricks. Leiden: E. J. Brill. 1996.

7. Delcor M. LesHymnesdeQumran(Hodayot).Paris:LetouzeyetAné.1962.8. Fitzmyer J. A.4Q246:The“SonofGod”DocumentfromQumran//Biblica74(1).1993.P.153–

174.9. García Martínez F.QumranandApocalyptic.StudiesontheAramaicTextsfromQumran.Studies

ontheTextsoftheDesertofJudah9.Leiden:E.J.Brill.1992.10. García Martínez F. TwoMessianicFiguresintheQumranTexts//CurrentResearchandTechno-

logical Developments on the Dead Sea Scrolls. Leiden: E. J. Brill. 1996. P. 14–40.11. Holm-Nielsen S.Hodayot.PsalmsfromQumran.Aarhus:Universitetsforlaget.1960.12. Jeremias J. The Prayers of Jesus. Studies in Biblical Theology II, 6. London: SCM Press. 1967. 13. Larson E. 460.4QNarrativeWorkandPrayer//QumranCave4,XXVI.CrypticTexts,Miscellanea.Part1.


DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanXXXVI.Oxford:ClarendonPress.2000.P.369–386.14. Marchel W. Abba, Père! La Prière du Christ et des Chrétiens. Analecta Biblica 19A. Rome: Biblical

Institute Press. 19712. 15. Newsom C. ApocryphonofJoshua// QumranCave4,XVII.ParabiblicalTexts.Part3.Discoveries

intheJudeanDesertofJordanXXII.Oxford:ClarendonPress.1996.P.237–288.16. Panimolle S. A.LapaternitàdiDioneidocumentiletteraridell’Anticogiudaismo//Dizionariodi

spiritualità biblico-patristica. Abbà-Padre. Vol. 1. Roma: Borla. 1992. P. 67–81.17. Puech É.Fragmentd’uneApocalypseenaraméen(4Q246=pseudo-Dand)etle«RoyaumedeDieu»//

RevueBiblique99(1).1992.P.98–131.18. Puech É.NotessurleFragmentd’Apocalypse4Q246–«LeFilsdeDieu»//RevueBiblique101(4).

1994. P. 533–558.19. Puech É.246.4QApocryphedeDanielar//QumranCave4,XVII.ParabiblicalTexts.Part3.Dis-

coveriesintheJudeanDesertofJordanXXII.Oxford:ClarendonPress.1996.P.165–184.20.QumranCave4,XXVI.CrypticTexts.Miscellanea,Part1.Discoveries in the JudeanDesertof

JordanXXXVI/eds.S.J.Pfann,P.Alexander.Oxford:ClarendonPress.2000.21.QumranCave4,XVII.ParabiblicalTexts,Part3.DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanXXII/

eds.G.Brookeetal.Oxford:ClarendonPress.1996.22. Schlosser J. Le Dieu de Jésus. Lectio Divina 129. Paris: Cerf. 1987.23. Schuller E. M. 4Q3721:ATextAboutJoseph//RevuedeQumran14(55).1990.P.349–376.24. Schuller E. M.ThePsalmof4Q3721WithintheContextofSecondTemplePrayer//TheCatholic

BiblicalQuarterly54(1).1992.P.67–79.25. Strotmann A. “MeinVaterbistdu!”(Sir51,10).ZurBedeutungderVaterschaftGottesinkanonischen

undnichtkanonischenfrühjüdischenSchriften.FrankfurterTheologischeStudien39.Frankfurt:Verlag Josef Knecht. 1991.

26.TheDeadSeaScrolls.StudyEdition.2vols./eds.F.GarcíaMartínez,E.J.C.Tigchelaar.Leiden:E. J. Brill – Grand Rapids: W. B. Eerdmans. 1997, 1998.

27. VanderKam J. C. The Book of Jubilees. 2 vols. Corpus Scriptorum Christianorum Orientalium 510–511, Scriptores Aetiopici 87–88. Louvain: E. Peeters. 1989.

28. VanderKam J. C., Milik J. T. TheFirst JubileesManuscript fromQumranCave4:APreliminaryPublication//JournalofBiblicalLiterature110(2).1991.P.243–270.

29. VanderKam J. C., Milik J. T. Jubilees//QumranCave4,VII.ParabiblicalTexts.Part1.DiscoveriesintheJudeanDesertofJordanXIII,Oxford:ClarendonPress.1994.P.1–185.

30. Wacholder B. Z., Abegg M. G. A Preliminary Edition of the Unpublished Dead Sea Scrolls: The Hebrew andAramaicTextsfromCaveFour.V.3.BiblicalArcheologicalSociety.Washington.1995.

Gauta: 2009 06 16Parengta spaudai: 2010 03 08

Arvydas KASČIUKAITIS

DIEVO KAIP TĖVO ĮVAIZDIS KUMRANO RAŠTUOSES a n t r a u k a

Kumrane rastiems rankraščiams tyrinėti įvairių sričių mokslininkai skiria tikrai nemažai dėmesio. Biblijos tyrinėtojams ši raštija suteikia galimybę pamatyti vėlyvojo judaizmo religines tendencijas tiek tęstinumo su Senuoju Testamentu, tiek naujų apraiškų atsiradimo prasme, kurios, manoma, galėjo turėti įtakos ir kai ku-rioms Naujojo Testamento idėjoms. Dievo tėvystės idėja Senajame Testamente yra gana išplėtota: kalbama ir apie individą, ir apie žmonių grupę, ir apie visą tautą. Būtent pastarosios atžvilgiu Dievo tėvystės koncepcija yra labiausiai išplėtota. Naujajame Testamente Dievas yra Tėvas pirmiausia todėl, kad jis yra Jėzaus iš Nazareto Tėvas. Būtent per Jėzaus sūnystę jį tikintys taip pat tampa Dievo sūnumis ir dukromis. Kumrano raštijoje apie Dievo tėvystę sužinome iš įvairių dokumentų: liturginių himnų (giesmių), apokrifų, apokalipsės. Didžiausia


problema ta, kad didžioji tekstų dalis yra fragmentiška, trūksta raidžių ir žodžių. Straipsnyje pateikiami visi Kumrane rasti dokumentai, kuriuose galima įžvelgti nuorodą į Dievo tėvišką įvaizdį. Šie tekstai restauruoti ir publikuoti skirtingu metu, todėl tikslinga visus juos pateikti drauge. Iš tekstų analizės, kuri buvo atlikta remian-tis nuorodomis, susijusiomis su Dievu „tėvu“, „sūnumi“, „kaip tėvu“, galima daryti kelias svarbias išvadas. Visų pirma Dievo kaip Tėvo funkcija atskleidžia tris pagrindinius jo veiklos aspektus: auklėjimą ir mokymą, jo galią, ir atsakingą bei rūpestingą poziciją, kurią galima pavadinti „neapleidimo“ nuostata. Būtent pastaroji labiausiai pabrėžiama tuose tekstuose, kur tiesiogiai minimas terminas „tėvas“ Dievo atžvilgiu. Galima sakyti, kad tai bene svarbiausia Dievo tėvystės charakteristika, kuri apima ne tik žmones, bet ir visą kūriniją. „Neapleidimas“ yra suprantamas ir kaip apsauga nuo priešų, ir kaip motiniškos meilės savo kūdikiui išraiška. Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra Dievo kaip Tėvo santykis su individu. Lyginant su Senuoju Testamentu, nagrinėtuose teks-tuose jis yra asmeniškesnis. Šių santykių kulminacija pasiekiama keliuose pasakymuose, kuriuose individas šaukiasi(4Q3721,16)arbašaukiasi(pripažįsta)(4Q4609i,6)Dievo(ą)žodžiais„manoTėve“.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Dievas kaip Tėvas, sūnus, atsakomybė, ištikimybė, neapleisti.

kEyWORDS:GodasFather,son,responsibility,fidelity,non-abandoning.

Arvydas KASČIUKAITIS – kunigas, biblinės teologijos licenciatas, Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete lektorius asistentas. Mokslinių interesų kryptys: Naujasis Testamentas, ypač Pauliaus laiškai ir Jono tradicija, bei parabiblinė literatūra. Adresas: Naujoji g. 6, 46114 Kaunas. Tel. +370 677 23 929. El. paštas [email protected].

Arvydas KASČIUKAITIS–priest,licentiateinbiblicaltheology,alectorassistantattheFacultyofCatholictheolo-gyatVytautasMagnusuniversityinkaunas.Fieldsofscientificinterests:NewTestament,especiallyPaulinelettersand Johannine tradition and Para biblical literature. Address: Naujoji g. 6, 46114 Kaunas. Phone +370 677 23 929. E-mail: [email protected].

ISSN 1392-7450SOTER 2010.33(61)

Apaštalas Paulius kaip radikalus žydas Danielio Boyarino postmodernistinėje

interpretacijoje

Talmudo profesoriaus ir postmodernaus kultūros kritiko Danielio Boyarino veikalas „Radikalus žydas: Paulius ir tapatybės politika“ (1994) buvo vienas iš pirmųjų bandymų pažvelgti į Paulių iš ortodoksinio judaizmo perspek-tyvos. Autorius ne tik vadina krikščionių apaštalą „reikšmingu žydų mąstytoju“, o jo laiškus „įžymiausiais tekstais Vakarų literatūros klasikoje“, bet pristato jį kaip vidinį žydų kultūros kritiką. Šia prasme Paulius jam yra „paradig-minis žydas“.

Kalbėdamas apie tai, kas buvo Paulius ir koks buvo jo vaidmuo žydiškos ir krikščioniškos tapatybės formavimesi, jis taiko metodą, būdingą postmoderniai teksto kritikai. D. Boyarinas siekia atskleisti struktūrą, esančią anapus „paradigminio“ žydo mokymo. Paulius jam yra ne konvertitas iš judaizmo į krikščionybę, bet fariziejus, kelyje į Damaską užvaldytas helenistinės idėjos apie žmonių bendrystę.

TheworkoftheJewishTalmudprofessorandpostmodernculturecriticDanielBoyarin“ARadicalJew:PaulandthePoliticsofIdentity”(1994)wasoneofthefirstattemptstostudyPaulfromJewishorthodoxperspective.TheauthornotonlycallstheChristianapostle“animportantJewishthinker”andhisletters“themostremarkabletextsinthecanonofwesternliterature”buttriestopresenthimastypeofaninternalcriticoftheJewishculture.Paulhimselfisinasenseparadigmaof“theJew”.

Describing who Paul was and what was his impact on the formation of Christian and Jewish identity, he uses a spe-cificmethodtypicalofpostmoderntextcriticism.Hetriestorevealthestructurethatliesbehindtheteachingofthe“radicalJew”.PaulhimselfisaconvertnotfromJudaismtoChristianity,butratheraPhariseewhowascaughtby the Hellenist idea of human universality on his way to Damascus.

Įvadas

Vienas garsiausių Pauliaus titulų – Tautų apaštalas, kartais jis dar vadinamas pagonių apaš-talu. Ir pats Paulius apie savo misiją sako, kad Dievas pašaukė savo malone, „kad paskelb-čiau Evangeliją pagonims“ (Gal 1, 16). Tačiau, net ir vykdamas į misijas pagonių kraštuo-se, Paulius pirmiausia eidavo į sinagogas ir tik tuomet, kai jį iš ten išvarydavo, kreipdavosi į pagonis. Paties Pauliaus misijos tarp pagonių džiaugsmą nuolat temdė rūpestis dėl savo tautiečių „pagal kūną“. Net ir būdamas tikras, kad Kristus jį siuntė pas pagonis, o Kefą – pas žydus, jis Laiške romiečiams rašė prisiekdamas šventąja Dvasia: „Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną“ (Rom 9, 3). Klausimai apie Pauliaus santykį su jo žydiškomis bei fariziejiškomis šaknimis

Valdas MAcKelAVytauto Didžiojo universitetas

Valdas MacKela24

ir apie jo santykius su judeokrikščionių bendruomene yra vieni iš problemiškiausių. Per du tūkstančius krikščionybės metų Paulius buvo laikomas ir krikščionybės išradėju, ir atsivertėliu iš fariziejiškojo judaizmo į krikščionybę, ir netgi antisemitizmo ideologu.

Naujausiuose Pauliaus tyrinėjimuose pastebima tendencija peržiūrėti ilgą laiką vyra-vusį tradicinį požiūrį į Paulių kaip į atsivertusį iš judaizmo krikščionybėn, kaip naujos reli-gijos kūrėją bei misionierių. Nemažai šiuolaikinių autorių, rašančių apie apaštalą Paulių ir analizuojančių jo laiškus Naujajame Testamente, yra linkę peržiūrėti jo požiūrį į judaizmą, Toros laikymąsi ir santykius su Palestinos judeokrikščionių bendruomene. Tokia kryptis Naujojo Testamento egzegetinėse studijose dar vadinama naujuoju požiūriu į Paulių. Tam padėjo ne tik geresnis pirmojo amžiaus judaizmo ir krikščionybės šaltinių pažinimas, bet ir nauji metodai, taikomi šių šaltinių studijoms. Vienu iš tokių naujųjų metodų galima laikyti postmodernią Biblijos kritiką, kuri siekia ne tik perskaityti Šventojo Rašto tekstus jų parašymo aplinkoje Sitz im Leben, bet kreipia dėmesį į pačių tekstų vidines sąsajas, į jų in-tertekstualumą ir jų sąveiką su kultūriniu bei religiniu kontekstu. Ypatingas dėmesys kal-bai, ją kuriančių ženklų bei prasmės santykiui leidžia naujai pažvelgti į Pauliaus tekstus.

Įvairioms krikščioniškoms bendruomenėms priklausančių teologų ir biblistų bendra-darbiavimas, taip pat ir studijuojant Paulių, jau tapo įprasta akademine praktika ir net padėjo spręsti daugelį amžių nemažai diskusijų kėlusius Pauliaus mokymo interpretaci-josklausimus.GalimapaminėtiPasaulinėsLiuteronųFederacijosirkatalikųBažnyčios„Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos“. Biblijos studijų nuopelnu galima laikyti ir vis geresnį žydiškų Šventojo Rašto skaitymo ir aiškinimo praktikų pažinimą. Tai padėjo ne tik geriau suvokti Biblijos tekstų specifiką, bet ir leido suprasti, kaip hebrajų Biblijos tekstus skaitė pirmojo amžiaus žydų rabinai, Jėzus, apaštalai, Bažnyčios tėvai. Atradimu tapo įvairios pirmojo amžiaus Biblijos skaitymo ir komentavimo formos, tokios kaip pes-her, targum ir midrash.

Tačiau vis dar neįprasta, kai žydų mokslininkai imasi Naujojo Testamento tekstų eg-zegezės arba savo knygose žvelgia į Jėzaus Kristaus bei šv. Pauliaus asmenį iš judėjiškos perspektyvos. Tai galima laikyti dar vienu tarpreliginio dialogo žingsniu, siekiant pamaty-ti savo tikėjimą kito akimis. Drauge tai galimybė atsigręžti į ištakas, geriau pažinti artimą ir drauge tolimą religinę judaizmo tradiciją. Taigi apie Paulių, kaip Tautų apaštalą, gali-ma kalbėti įvairiai: 1) ad intra – apie apaštalo reikšmę ir mokymą vidiniu krikščionišku požiūriu ir 2) tyrinėti apaštalo asmenį bei mokymą pašaliečio žvilgsniu – ad extra. Prieš šešiolika metų pasirodęs talmudisto ir postmodernaus kultūros kritiko Danielio Boyari-no veikalas „Radikalus žydas: Paulius ir tapatybės politika“ (1994) pateikė visiškai naują prieitį Pauliaus mokymo ir asmens studijose. Veikalas buvo revoliucingas keletu aspektų – viena vertus, ortodoksaliu žydu save laikantis Hebrajų universiteto dėstytojas peržengė nerašytą tabu ir parašė veikalą apie garsiausią visų laikų konvertitą iš fariziejiškojo judaiz-mo į ką tik užgimusią krikščionybę. Kaip pats prisipažino knygos įvade, jis atvirai simpa-tizuoja Pauliui, kaip vienam garsiausių savo laikmečio žydų mąstytojų, o Pauliaus laiškus laiko vienais nuostabiausių tekstų Vakarų literatūroje. Norėdamas parašyti šią knygą jis net išmoko graikų kalbą. Pauliaus mokymas D. Boyarinui svarbus dar ir dėl to, kad bū-tent Pauliaus teologija buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių šiuolaikinio judaizmo tapatybę.

25apašTalas paUliUs

KAIp rADIKAlUS žyDAS DAnIelIo BoyArIno poSTmoDernISTInėje InTerpreTAcIjoje

D. Boyarino manymu, Paulius yra ne tik ankstesnis už šiuolaikinį rabiniškąjį judaizmą, bet jis ir jo teologija turėjo didelę įtaką šio judaizmo formavimuisi.

Tyrimo objektas: Pauliaus kaip radikalaus žydo samprata D. Boyarino postmoder-nistinėje interpretacijoje.

Tyrimo t ikslas: atsakyti į klausimą, kokiais aspektais yra įmanomas krikščioniško-sios teologijos dialogas su judaizmo kultūros kritika, svarstant Pauliaus kaip radikalaus žydo traktavimą postmoderniame kontekste.

Tyrimo uždaviniai : aptarti ir išanalizuoti žydų ir krikščionių dialogo kontekstą, kuriame aptariamas apaštalo Pauliaus asmuo ir jo požiūris į judaizmą; aptarti helenistinės krikščionybės ir rabiniškojo judaizmo santykį iš Pauliaus santykio su Įstatymu perspek-tyvos; apžvelgti, kas yra būdinga postmoderniam diskursui, kuriam priklauso D. Boyari-no veikalas „Radikalus žydas: Paulius ir tapatybės politika“; pristatyti „naujojo požiūrio į Paulių“ būdingus bruožus; analizuoti, kaip interpretuojama apaštalo Pauliaus tapatybė ir teologija iš ortodoksalaus judaizmo perspektyvos; pateikti autoriaus traktuotės vertinimą bei kritiką.

Tyrimo hipotezė: radikalaus žydo interpretacija D. Boyarino veikale atskleidžia krikščionybę kaip universalistinį helenistinio judaizmo projektą, bet iki galo neišryškina Pauliaus susitikimo su Kristumi kelyje į Damaską patirties prasmės.

Tyrimo metodai : konteksto analizė, teksto hermeneutika ir kritika.

Naujas požiūris į apaštalą Paulių tarpreliginio žydų ir krikščionių dialogo kon-tekste

Po Vatikano II Susirinkimo galima kalbėti apie visiškai naują etapą Sinagogos ir Katalikų Bažnyčios santykiuose per paskutinius kelis tūkstančius metų, per kuriuos buvo nemažai įtarumo, vienas kito nesupratimo, mėginimo atversti, persekiojimų ir tik labai nedaug mėginimų pažinti, įsiklausyti ir kalbėtis. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijoje Nostra aetate, kurią paskatino būtinybė naujai apibrėžti Bažnyčios santykius su judaizmu, teigiama, kad „Bažnyčia negali pamiršti, jog per tą tautą, su kuria Dievas iš savo neapsakomo gailestingumo teikėsi sudaryti Senąją Sandorą, ji yra gavusi Senojo Testamento apreiškimą ir maitinama gerojo alyvmedžio šaknų, į kurių kamieną įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos. Juk Bažnyčia tiki, kad Kristus, mūsų Taika, savo kry-žiumi sutaikino žydus ir pagonis ir iš abiejų savyje padarė viena“ (NA 4)1. Nors krikščio-nybė visais laikais prisiminė savo šaknis Senajame Testamente, su talmudiniu judaizmu santykiai buvo daugiaprasmiai. Su juo siejo bendros šaknys biblinėje tradicijoje ir tikėji-mas vienu Dievu, bet drauge į žydus buvo žvelgiama kaip į tautą, atmetusią Jėzų Kristų, su viltimi, kad galiausiai įvyks jos atsivertimas. Ta viltis jau buvo išsakyta ir apaštalo Pauliaus raštuose, ypač Laiške romiečiams: „Kad jūs, broliai, per gerai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 25–26. 28). Būtent apaštalo Pauliaus asmuo ir jo mokymas didžia dalimi suformulavo krikščionių požiūrį į „kūniškąjį Izraelį“, todėl bū-

Valdas MacKela26

tent abipusės apaštalo Pauliaus studijos yra be galo reikšmingos tam, ką skatino Šventa-sis Sinodas: „Tad kadangi krikščionių ir žydų bendras dvasinis palikimas toks gausus, šis Šventasis Sinodas nori puoselėti ir skatinti jų abipusį pažinimą ir pagarbą, įgyjamą ypač biblinėmis bei teologinėmis studijomis ir broliškais pokalbiais“ (NA 4).

Po II pasaulinio karo krikščionių ir žydų santykius radikaliai pakeitė holokausto Euro-poje patirtis ir Izraelio valstybės atsiradimas, taip pat žydų ir krikščionių mokslininkų ben-dras darbas tyrinėjant hebrajų Biblijos ir Kumrano rankraščius. Katalikų Bažnyčios bendra-darbiavimo perspektyvos buvo dar konkrečiau suformuluotos Jungtinių Valstijų vyskupų pateiktose gairėse apie žydų ir katalikų santykius, 1975 m. minint dešimtąsias Nostra aetate metines: „Iš tiesų Laiško romiečiams 9–11 skyriuose randame ilgą laiką užmirštus skirsnius, kurie leidžia mums suformuluoti naują ir pozityvų požiūrį į žydų tautą. Teologai turi užda-vinį, kurio jie tik neseniai ėmėsi – tirti besitęsiančius Dievo ir žydų tautos santykius ir jų są-sajas su Naująja Sandora bei Dievo plano išsipildymą Bažnyčiai ir Sinagogai.“2 Popiežiškoji Biblijos komisija 2001 m. dokumente „Žydų tauta ir jų šventieji Raštai krikščionių Biblijoje“ naujai aptarė judaizmo ir krikščionybės santykius Biblijos ir jos studijų kontekste:

Krikščionybė gimė pirmojo amžiaus judaizmo prieglobstyje. Nors pamažu nuo jo atsiskyrė, Bažnyčia niekada neužmiršo savo žydiškų šaknų, tai aiškiai liudija Naujasis Testamentas; ji netgi pripažino tam tikrą žydų pirmenybę, nes Evangelija „yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16)3.

Šiame dokumente ypatingas dėmesys buvo skirtas toms apaštalo Pauliaus laiškų vie-toms, kurios kalba apie Bažnyčios ir Izraelio santykius, apie tai, kaip apaštalas Paulius suvokia savo žydiškąją ir krikščioniškąją tapatybę:

Tapęs Kristaus apaštalu jis sako savo priešininkams: „Jie žydai? Ir aš. Jie izraeli-tai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš“ (2 Kor 11, 22). Tačiau jis gali parodyti šių privalumų sąlygiškumą: „Tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu“ (Fil3,7).VisdėltoPauliusirtoliaumąstoirargumentuojakaipžydas.Jomąstymąaiškiai formuoja žydiški įvaizdžiai. Kaip jau minėta, jo raštuose randama ne tik nuolatinių nuorodų į Senąjį Testamentą, bet ir žydų tradicijų pėdsakų. Negana to, Paulius dažnai pasitelkia rabiniškąsias egzegezės ir argumentacijos technikas.4

Šias Biblijos skaitymo „technikas“ ta pati Popiežiškoji Biblijos komisija rekomenduoja ir šiuolaikinei krikščioniškajai egzegezei dokumente „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ ap-tardama prieitis per žydų aiškinimo tradicijas:

Senosios žydų tradicijos ypač leidžia geriau pažinti Septuagintą, žydų Bibliją, bent per pirmuosius keturis Bažnyčios amžius sudariusią pirmąją krikščionių Biblijos dalį, o Rytuose – ir iki mūsų dienų. Gausi ir įvairi žydų ekstrakanoni-nė literatūra, vadinama apokrif ine arba tarptestamentine, yra svarbus Naujojo Testamento aiškinimo šaltinis. Žydų erudicijos turtai nuo ištakų senovėje iki mūsų dienų yra pirmutinės svarbos pagalba abiejų Testamentų egzegezei su sąlyga, jei ja bus naudojamasi apgalvotai. Senasis judaizmas buvo labai įvairus. Jo fariziejiškoji forma, išlikusi rabinizmo tradicijoje, nebuvo vienintelė.5



Pastaruoju metu ne tik Katalikų Bažnyčia, bet ir Rytų krikščionybė, nors ir nedary-dama kokių nors oficialių pareiškimų, pradėjo domėtis judaizmo tradicija ir bendromis šaknimis. Tą patį galima pasakyti ir apie protestantiškąsias Bažnyčias, kurios, pripažin-damos hebrajiškąjį Senojo Testamento kanoną, kai kuriais atžvilgiais yra netgi atviresnės dialogui su judaizmu6.

Daug sudėtingesnis klausimas, kaip pastaruoju metu keitėsi žydų požiūris į krikščio-nybę, Naująjį Testamentą, Pauliaus asmenį, žydų ir krikščionių santykius, tarpreliginio di-alogo galimybę. Kadangi šiuolaikinis judaizmas yra įvairialypis, sunku tikėtis kokios nors bendros oficialios pozicijos, bet iš tam tikrų ženklų galima spręsti apie atsirandantį susi-domėjimą krikščioniškąja tradicija ir atvirumą jai. 1986 m. popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Romos sinagogoje buvo istorinis precedento neturintis įvykis ir Italijos žydų vyriausiasis rabinas Tullia Zevi pabrėžė, jog labai svarbu, kad popiežius pripažįsta savitą judaizmo tapatybę, nesusietą ir nepajungtą krikščionybei7. Labai reikšmingas žydų tyrinėtojų atsigręžimas į Naujojo Testamento tekstus ir Jėzaus asmenį. Dar 1951 m. žydų filosofas Martinas Buberis parašo veikalą „Du tikėjimo pavidalai“, kuriame jis, remdama-sis daugiausia Pauliaus teologija ir Laišku žydams, lygina žydiškąją ir krikščioniškąją tikė-jimo sampratas emunah ir pistis8. Svarbiu įvykiu galima laikyti iš Vengrijos kilusio biblisto Gezos Vermeso veikalus, skirtus Jėzaus kaip žydo interpretacijai. Po II pasaulinio karo tapęs kunigu ir baigęs doktorantūrą Leuveno katalikiškajame universitete, jis 1957 m. grį-žo prie savo žydiškų šaknų ir priėmė judaizmą. Netukus pasirodė serija knygų, kuriose autorius iš žydiškos perspektyvos išsamiai nagrinėjo Naujojo Testamento teologiją: Jėzus žydas: evangelijos istoriko požiūriu (1973), Jėzaus žydo religija (1993), Besikeičiantys Jė-zaus veidai (2001) Jėzus žydiškame kontekste (2003) ir kt.9. Nors požiūris, išdėstytas šiose knygose, skiriasi nuo krikščionių teologų interpretacijos, tačiau G. Vermeso įžvalgos yra neabejotinai vertingos siekiant pažinti krikščionybės ištakas judaizmo kontekste. Kaip tei-giaJacquesasDupuis,„tokiųžydųmokslininkų,kaipP.Lapide,D.Flusserio,G.Vermeso,J. Neusnerio ir kitų, kristologinėse studijose parodytas Jėzaus žydiškumo autentiškumas; jie atskleidė, kaip glaudžiai Jėzus buvo susijęs su savo tautos kultūra ir religiniu etosu. Ne-reprezentuodami krikščioniškojo tikėjimo Jėzumi Kristumi, tokie tekstai yra reikšminga pagalba kristologijos tyrinėtojui, siekiančiam nustatyti istorines Jėzaus šaknis. Dar dau-giau, jie padės objektyviau nei įprasta pažvelgti į „Pirmąjį“ Testamen tą. Tekstai apie Dievo sandorą su Izraeliu, ypač tie, kuriuose minimas laukimas mesijo, turi būti skaitomi Dievo bendravimo su išrinktąja tauta kontekste“10. Su vienu iš minėtų autorių, Jacobu Neusne-riu, savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ diskutuoja ir popiežius Benediktas XVI. Skyriuje apie Kalno pamokslą jis sako:

Didis žydų mokslininkas Jacobas Neusneris vienoje svarbioje knygoje, pavadin-toje „Rabis kalbasi su Jėzumi“ (A Rabbi talks with Jesus), taip sakant, įsimaišė tarp Kalno pamokslo klausytojų ir po jo pamėgino užmegzti pokalbį su Jėzumi. Šis pagarbus ir nuoširdus tikinčio žydo disputas su Jėzumi, Abraomo sūnumi, man labiau negu kiti žinomi aiškinimai padėjo išvysti Jėzaus didybę ir Evangeli-jos reikalaujamą mūsų apsisprendimą. Tad vienoje vietoje ir aš kaip krikščionis norėčiau įsiterpti į rabio pokalbį su Jėzumi, idant, žvelgdamas Jo akimis, geriau pamatyčiau tai, kas Jėzuje autentiškai žydiška, ir geriau suprasčiau Jo slėpinį.11

Valdas MacKela28

Tačiau šiuolaikinio judaizmo santykis su apaštalu Pauliumi yra vis dar problemiškas, galbūt dėl įsisenėjusių stereotipų apie Pauliaus antisemitizmą, galbūt dėl požiūrio į jį kaip į atsimetėlį nuo Toros. Paulius laikomas „tikruoju krikščionybės įkūrėju, atskyrusiu ją juo judaizmo“12, abejojama dėl jo priklausymo fariziejams – Paulius laikomas žydu helenistu, jam prikišama per didelė graikų kultūros ir religijos įtaka, patirtis kelyje į Damaską vadi-nama epilepsijos priepuoliu, bet vis dėlto pripažįstami Pauliaus nuopelnai organizuojant krikščionių Bažnyčią, jis tituluojamas krikščionių „religiniu genijumi“13. Todėl D. Boyari-no studija apie apaštalą Paulių yra ypač reikšminga. Nors jis nėra vienintelis ar pirmasis, rašęs apie Paulių iš judaizmo perspektyvos14, bet „Radikalus žydas: Paulius ir tapatybės politika“ buvo naujas ir originalus požiūris į šį didįjį krikščionių teologą bei misionierių, savotiškai tapęs takoskyra į naują etapą Pauliaus studijose ir žydų bei krikščionių dialoge. D. Boyarino veikalas pasirodė kaip tik tuo metu, kai grupės Naujojo Testamento, daugiau-sia protestantų, tyrinėtojų tarpe imta kalbėti apie naująjį požiūrį į Paulių15. Tokie žymūs apaštaloPauliausžinovai,kaipNicholasThomasWrightas,EdasParishasSandersas,Ja-mesas D. G. Dunnas, siekdami atsiriboti nuo nusistovėjusių apaštalo Pauliaus skaitymo stereotipų, ėmėsi perskaityti Paulių „iš naujo“ pirmojo amžiaus judaizmo kontekste, ku-riame jo raštai ir buvo parašyti16. Remdamiesi geresniu to meto judaizmo situacijos paži-nimu, jie pabandė iš naujo aptarti tokias esmines Pauliaus teologijai temas, kaip įstatymo darbai, tikėjimas, malonė, nuteisinimas. Iš tiesų galima kalbėti ne apie vieną naująjį po-žiūrį, bet apie daugybę naujų mėginimų rekontekstualizuoti Pauliaus mokymą. Talmudo profesorius D. Boyarinas, nors ir nebūdamas profesionaliu Naujojo Testamento egzegetu, išsakė savitą požiūrį ir užmezgė abipusį dialogą su minėtais autoriais.

Apaštalas Paulius ir judaizmas

Dauguma šių dienų tyrinėtojų sutinka, kad apaštalas Paulius gimė ir augo judaistinėje aplinkoje, praktikavo judaizmą pagal fariziejų tradiciją17. Tačiau kyla klausimas, ar po susitikimo su Kristumi Paulius toliau buvo praktikuojantis judėjas, kaip Kristų tikintis žydas, ar į jį galima žvelgti labiau kaip į atsivertėlį iš judaizmo į naują religiją, kurioje jau nebebuvo laikomasi judaizmo priesakų, taip pat ir Toros? Jei Paulius liko judaizmo tradicijoje kritikuodamas ją iš vidaus, kaip tai darė Senojo Testamento pranašai, o ne iš išorės, kaip šiuo aspektu galima naujai interpretuoti apaštalo Pauliaus laiškus?18 Yra daug užuominų, kad Paulius gyveno ir toliau laikydamasis Toros, panašiai kaip Petras ir Jo-kūbas, kaip liudija Apaštalų darbai19. Galima matyti, kaip Paulius savo laiškuose nuolat remiasi Toros autoritetu ir dėsto jos mokymą ne žydams drauge su Sinagogos nariais20. Jis taip pat šventykloje duoda naziro įžadus, norėdamas išsklaidyti gandus, jog jis moko žydus nesilaikyti Toros21, ir pats tvirtina gyvenąs nepriekaištingai pagal fariziejišką Toros interpretaciją. Galima taip pat pastebėti, jog Jeruzalėje jis lankosi Šavuot šventės metu, kai švenčiamas Toros gavimas Sinajaus kalne (Apd 20, 6.16; 1 Kor 16, 8). Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumente teigiama:

Paul iaus saitai su judaizmu matomi iš jo moral inio mokymo. Nepaisydamas prieštaravimo Įstatymo šalininkų pretenzijoms, jis pats įtraukia Įstatymo nuos-tatą iš Kun 19, 18 („mylėsi savo artimą kaip save patį“) apibendrindamas visą



moralinį gyvenimą. Įstatymo sutraukimas į vieną taisyklę yra tipiškai žydiškas, kaip parodo gerai žinomas pasakojimas apie Jėzaus amžininkus: rabį Hillelį ir rabį

soter - vdu · 2013. 7. 31. · redakcinė kolegija pirmininkas prel. prof. dr. (hp) vytautas...

Documents