donelaiČio metai - vdu

95

ISSN 1392-0588 (spausdintas)ISSN 2335-8769 (internetinis)

2015. 63

DD

SANTRAUKA. Straipsnyje aptariami sunkumai, su kuriais susiduriame šiandien skaitydami ir bandydami interpretuoti Donelaičio tekstus. Viskas, kalbant apie Donelaičio „Metus“, yra kontroversiška. Pavyzdžiui, ar jie moko nuolankumo, ar yra maištinga politinė satyra? Argi tas nuolankumas taip pat nėra išjuokiamas? Pagrindinis dėmesys skiriamas: a) tam, ką galėtume pavadinti atpažįstamu donelaitišku kal-bėjimu, jo poetinio stiliaus žymėms; ir b) toms „etiketėms“, kurios priskiriamos jo tekstams. Kitaip tariant, tam, kas pažymėta ir atkreipia į save dėmesį Donelaičio tekstuose, ir tam, ką pabrėžia, pažymi ir kaip sudėlioja akcentus literatūros tyrinėtojai bei kritikai, rašydami tekstus apie Donelaitį. Pagrindinis straipsnyje nagrinėjamas Donelaičio tekstas – „Metai“, bet pažvel-giama ir į pasakėčią „Pasaka apie šūdvabalį“, siekiant paaiškinti „Metų“ naratyvumą, hegzame-tro pasirinkimą. Žvalgantis po Donelaičio tekstų ir tekstų apie Donelaitį laukus bei aiškinan-tis „Metų“ skaitymo sunkumų priežastis ar galimus problemų sprendimo būdus, pasitelkiama postklasikinės naratologės Marie-Laure Ryan naratyvumo modų taksonomija, Walterio Benja-mino alegorijos kaip griuvėsių sąvoka.RAKTAŽODŽIAI : Donelaitis, „Metai“, naratyvas, naratyvumas, alegorija, griuvėsiai.

ĮVADAS

Donelaičio „Metai“ – keistas (t. y. „nepaprastas, nesuprantamas; išsiskiriantis iš kitų, kitoniškas; nuostabus“1) mums tekstas ir keistas jis dėl daugelio priežasčių. Paminint bent kelias jų, galima pradėti nuo to, kad jis buvo parašytas tuo metu2, kai literatūros samprata dar buvo kita; „aštuonioliktame amžiuje literatūra <…> nebuvo „išgyventa patirtis“, „asmeniškas įspūdis“ ar „nepakartojami vaizdiniai“: panašios sąvokos, šiandien neatsiejamos nuo bendrosios „literatūriškumo idėjos“

1 LKŽe. Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas. Red. G. Naktinienė et al. Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008). Prieiga internete: <www.lkz.lt> [žiūrėta 2015 05 06].

2 Nėra žinoma, kada tiksliai. Tyrinėtojai nurodo tik apytikslę datą: apie 1756–1775 m.

VIJOLĖ VIŠOMIRSKY TĖ

Vytauto Didžiojo universitetas

ALEGORIJA, LAIKAS, NARATYVAS IR DONELAIČIO METAI

VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ

96

<…>, regis, būtų nieko nesakiusios“3 Donelaičiui. „Literatūros, kaip dabar ją suprantame, sąvoka ėmė rastis tiktai laikotarpiu, kurį vadiname „romantizmo epo-cha“. Šiuolaikinė literatūros samprata susiformuoja tik devynioliktame amžiuje.“4

Donelaičio sukurtas pasaulis, nors ir juslinis, nėra jaukus pasaulis. Jis fragmen-tiškas ir prigrūstas „senienų“. „Metai“ – tai tekstas, kuriame įvairiuose teksto lygmenyse susiduria kaktomuša ir persimaišo kelių labai skirtingų kultūrų frag-mentai, atplaišos, skirtingi pasaulio surėdymai: sakytinė ir rašto kultūros; antikinė graikų, romėnų ir senoji lietuvių su Donelaičio šiandiena; žmonių pasaulis, gyvūnų ir augalų pasaulis, knyginis Biblijos pasaulis. Donelaičio sukurtoje visatoje nėra nieko nauja. Jis pilnas prigrūstas senienų ir padarytas iš senienų.

„Metų“ analizę apsunkina tai, kad jie nebuvo išspausdinti (pabaigti) Donelaičiui gyvam esant. Tai nėra paties Donelaičio patvirtintas galutinis variantas ir vardą jam suteikė Liudvikas Rėza, o ne pats autorius. Nežinome, kuria tvarka jis ketino juos sudėlioti. Nuo kurios vietos šį tekstą pradėti skaityti? Kur jo pradžia ir kur pabaiga? O gal skaityti dalis kaip atskiras ir nesistengti jų sieti į vieną visumą. Tai, ką skaitome ir bandome interpretuoti, yra liekana dviem reikšmėmis: ir iš praeities palikimas (tai, kas mums liko), ir fragmentas.

„Metuose“ lyg ir daug veiksmo, bet tarsi nieko ir neįvyksta; siužeto, ryškes-nės fabulos nėra. Naratyvinių įvykių (atsitikimų, nutikimų ar personažų veiksmų), kurie generuotų siužetą „Metuose“, nedaug, turbūt tiek pat kiek ir poetinių įvykių (pavyzdžiui, apostrofų, kurios būdingos lyriniams eilėraščiams; pastarieji nepasa-koja įvykių, bet siekia tapti įvykiu); pats kalbėjimas, ištartas garsas čia tampa įvykiu. Tai ne visai naratyvas, jis kitoks – mažiau negu naratyvas ir daugiau negu naratyvas.

Straipsnyje siekiama įsigilinti į šio nejaukumo ženklus, priežastis, aiškintis jo reikšmes ir reflektuojant jas pamėginti tą nejaukų pasaulį šiek tiek „prisijaukinti“. Nejaukumas nėra literatūrologinė sąvoka. Išvertus į mokslinę kalbą, šis straipsnis atsirado iš noro apmąstyti laiką ir naratyvą Donelaičio „Metuose“, nes jau pats teksto pavadinimas yra nuoroda į ab straktųjį laiką, o šis tekstas dažnai pristatomas kaip epas. Pasitelkus Paulio Ricouero ir kitų mokslininkų mintis buvo siekiama išsiaiškinti, ar naratyvas suteikia laikui formą ir koks tai naratyvumas. Aiškinantis „Metų“ naratyvumo problemą, priartėta prie alego-rijos sąvokos. Atsižvelgus į tai, kad „Metuose“ tiek daug senų personažų ir vaizduojamo nykimo, gilintasi į Benjamino griuvėsių alegorijos sąvoką. Benjaminas poetų veiklą meta-foriškai prilygina verpimui ir audimui. Alegorikas verpia, o ne audžia5. Šiandien literatū-rologams, įpratusiems narstyti tekstus audinius, sudėtinga susidūrus su tekstais verpiniais.

3 Eagleton T. Įvadas į literatūros teoriją. Iš anglų k. vertė M. Šidlauskas. Vilnius, Baltos lankos, 2000, 27–28.4 Ten pat.5 “If we can distinguish between spinning and weaving activity in poets, then the allegorical imagination must

be classed with the former.” (Benjamin W. The Arcades Project, ed. Rolf Tiedemann, transl. by Howard Eiland and Kevin McLaughlin. Cambridge and London, The Belknap Press of Harvard University Press, 1999, 272.).

97


Benjamino alegorijos konceptas padeda paaiškinti Donelaičio „Metų“ interpre-tacijos sunkumus: naratyvumo pobūdį, teksto fragmentiškumą, koherencijos nebu-vimą, „prastų“, senų, sugriuvusių žmonių ir gyvūnijos, „išpustytų“ vietų domina-vimą. Donelaitis remiasi ne vien alegorija. Kiti griuvėsiai – hegzametras, lietuvių kalba, Ezopo pasakėčios forma. Lietuvininkų bendruomenė taip pat griuvėsiai.

Rengiant straipsnį ne tik buvo skaitomi išlikę Donelaičio tekstai, bet ir tai, kas jau yra tyrinėtojų apie juos parašyta. Straipsnyje diskutuojamos kai kurios Done-laičiui priskiriamos etiketės arba, tiksliau sakant, išryškinami tam tikri momen-tai kitoje (daugiausia Benjamino alegorijos – griuvėsių – sąvokos) šviesoje. Aiški-namasi ir alegorijos kaip naratyvinės struktūros reikšmė „Metuose“, ir alegorinio (kaip priešingo simboliniam) skaitymo reikalingumas.

Pirmiausia straipsnyje aptariama keletas donelaitiško kalbėjimo žymių – lietuvių kalba, hegzametras, laiko prieveiksminės konstrukcijos „jau vėl“, pusdalyviai, didaktiškumas.

DONEL AIČIO LIETUVIŲ KALBA, HEGZ AMETRAS, PASAKĖČIA

Donelaičio lietuvių kalba apgaulingai panaši į mūsų dabartinę lietuvių kalbą. Žodžiai atpažįstami, bet tai, į ką jie nurodo, jau ne visada. Pavyzdžiui, skirtumas tarp puikumo ir dailumo. „Metuose“ puikumas – tai yda, puikybė, tuščias didžiavimasis, susijęs su išore (pasirodymu kitiems), o dailumas su dorybe – dailiai, gerai atliktu darbu, duona, apavu ir giesme, žodžiu. Jau vien šių dviejų žodžių reikšmių palyginimas su tuo, ką jie reiškia ir kaip vartojami mūsų dabartinėje kultūroje, parodo Donelaičio laiko kultūros ir mūsų kultūros skirtumus. Toks dailumo ir puikumo reikšmių skirtumas „Metuose“6 paskatino pažvelgti ir į žodžio „gražu“ reikšmes. Prieveiksmis „gražu“ yra pavartotas tik vieną kartą ir tik frazėje „Ar ne gražu“, o „negražu“ – tris kartus:

Ar ne smagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės

Žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ūžia?

Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus,

Skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes? (PL 600–603)

Rods negražu žiliems bernams ir didelė gėda,

Kad juos koks bernuks glūpoks apgėdina dirbdams;

6 Cituojant Donelaičio „Metus“, skliaustuose nurodomos tradiciniai poemos dalių santrumpinmai PL, VD, RG, ŽR ir teksto eilutės numeris. Citatos iš: Donelaitis K. Raštai. Red. K. Korsakas ir kiti. Vilnius, Vaga, 1977.


98

O štai dar algos tokie daug dolerių tyko

Ir vis pasėlio daugiaus išveržt nesigėdi. (VD 334–337)

Rods negražu, kad kas į česnį veržiasi lįsti,

Kur tikt sukviesti bičiuliai gal čestavotis. (RG 236–237)

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja

Ar čerpėj nešvankią jų sav šutina mėsą,

Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda. (ŽR 372–374)

Tad kiekvienoje „Metų“ dalyje po vieną kartą pasirodo „gražu“, bet prieš jį visada rašomas „ne“. Negražumas eina drauge su „didele gėda“. Ir tų gėdingų negražumų „Metuose“ daug daugiau negu grožybių. Be to, visos „grožybės“ minimos tik kartu su „pavirsta į nieką“.

JAU VĖL NEBE IR PUSDALY VIAI

Įžengę į Donelaičio „Metų“ pasaulį atsiduriame dvilypių laiko prieveiksmių labi-rinte, kur „jau vėl“ veiksmas egzistuoja kartu su tuo, kas „jau nebe“:

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietąIr žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. (PL 1-4)

Pirmosiose „Pavasario linksmybių“ eilutėse itin ryškus „jau vėl“ veiksmo ir „jau nebe“ susidūrimas, pakartojimais sustiprintas būtent pargriovimo, sugaišimo, pavirtimo į nieką motyvas.

Tokie pamėgti Donelaičio pusdalyviai, sintaksės požiūriu, nurodo į kitą veiksmą, kurį atlieka sakinio subjektas, atlikdamas pagrindinį veiksmą, t. y. tokiuose saki-niuose visuomet mažiausiai du veiksmai. Tokie pusdalyviai, viena vertus, išreiškia daugiau veiksmų, kita vertus, sunkiau suvokti, kas gi čia iš tikrųjų vyksta: „kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus“. Tarsi vyktų labai daug kas, nors tarsi ir niekas neatsitinka. Pusdalyvis, žymėdamas kitą veiksmą, veikia panašiai kaip alego-rijos figūra, kuri taip pat nurodo į kitą.

99

HEGZ AMETRAS

Kodėl hegzametras? Koks šio sunkaus šešiapėdžio metro, kurį, pasak graikų mito-logijos, išrado dievas Hermis – perėjimų ir ribų dievas; piemenų ir kaimenių globė-jas – ryšys su tuo, apie ką rašoma „Metuose“?

Lietuvių literatūrologijoje aptariant Donelaičio hegzametrą, dažniausiai pabrėžia-mas šio standartinio antikos metro ryšys su epais: pažymima, kad hegzametras, kurį naudojo epuose „Iliada“ ir „Odisėja“ Homeras, „Eneidoje“ ir „Georgikose“ – Vergilijus, „Darbuose ir dienose“ – Hesiodas, ypač nurodant sąsajas su didaktiniais ir žemdirbių epais; daug rečiau akcentuojama, kad hegzametrą naudojo ir Horacijus savo satyrose. Be to, graikų dievas Hermis išrado ne tik hegzametrą, jis sukūrė ir lyrą, kuri metaforiš-kai laikoma poetinės kūrybos simboliu (iš čia ir lyrika). Turint galvoje šiuos du Hermio išradimus ir nepamirštant Horacijaus, Donelaičio žodžiai „Pasakoje apie šūdvabalį“

Dviem keliu vienąkart nei raits, nei pėsčias keliauji,

Taip negali dvigubai ir keikt, ir giesmes giedoti.7

nuskamba kaip autorefencinė nuoroda į „Metus“. Žodis „keikt“ turbūt daugiau sietinas su satyra nei didaktika, o negalėjimas sujungti dviejų skirtingų sakymo būdų vieno pasakymo metu ženklina tam tikrą reprezentacijos krizę. Galbūt tai iš dalies paaiškina ir tuos sunkumus, su kuriais susiduriame skaitydami ir bandydami interpretuoti „Metus“.

Didaktinė pasakėčia kaip politinė satyra XVIII amžiuje buvo labai populiari Vokietijoje8. Pasakėčia, kurios pradininkas – graikų vergas Ezopas, „nuo pat pra-džių buvo karinga literatūrinė forma. Pasak Fedro, <…> Ezopas matė joje „paran-kią terpę sakyti tiesą paslėpta forma, kai nedrįsta to daryti atvirai“9. Galbūt todėl ir lakštingala slapstosi „Pavasario linksmybėse“.

SL APTA GIESMĖ: BESISL APSTANTI L AKŠTINGAL A – VIENAS LYRIŠKIAUSIŲ

EPIZODŲ METUOSE

Šis epizodas (PL 80–144) lyriškiausias ne tiek dėl minimos lakštingalos, kiek dėl prozopo-pėjų ir apostrofų (retorinių kreipinių ir klausimų) gausos jame. Apostrofa – kreipimasis į tą, kuris negali atsakyti yra, anot Cullerio, pati lyriškiausia retorinė figūra, lyrikos esmė10.

7 Donelaitis K. Pasaka apie šūdvabalį. In Donelaitis K. Raštai. Red. K. Korsakas ir kiti. Vilnius, Vaga, 1977, 57.8 Beutin W., Ehlert K., Emmerich W. et al. A History of German Literature: From the Beginnings to the Present

Day. Routledge, 2005, 161.9 Ten pat.10 Culler J. Apostrophe. In The Pursuit of Signs. London and New York, Rourledge, 2002, 149–171.



100

Skaitant šį epizodą norom nenorom galvoje šiandien skamba ne tiek gyvų lakš-tingalų triukšmas (lot. Luscinia luscinia), kiek „ataidi“ visų lietuvių tautosakos ir popierinių Mickevičiaus slėnio, Salomėjos Nėries ir kitų poetų apdainuotų giesmi-ninkių balsai. Lakštingalos vaizdinys buvo mėgstamas daugelio poetų ne tik Lietu-voje. Donelaitis turbūt ją pasirenka ne tik ar ne tiek dėl „saldaus pakelto balso“, kiek siekdamas sustiprinti jos ryšį su naktimi (kaip dienos baigties) ir dėl jos vadinamo „slapstymosi“. Vokiečių, anglų kalbose lakštingala yra „Nachtigale“, „Nightingale“ – nakties paukštis. „Metuose“ taip pat pabrėžtas šis giedojimas naktyje pasislėpus:

Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus

Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?

Kodėl taip didei slapais su pasaka savo? (PL 98–100)

Slapstymasis, kalbėjimas pasislėpus minimas ir kitose „Metų“ vietose bei Done-laičio laiške: „Juk žinai, kaip dabar reikia, kad tarp ponų kalbi, ar ką sakai, – reikia saugotis. Juk girdėjom, kaip Krizui pasidarė.“11 Lakštingalos kaip nakties paukš-čio reikšmę sustiprina ir sekančiuose epizoduose minimi du ne tokie malonūs, „iš bjaurių pašalių“ išlindę naktiniai skraiduoliai: šikšnosparnis ir pelėda. Pasidrąsinęs šikšnosparnis net kalbina tamsybėse paskendusį (netikusį, rėkiantį, persivalgiusį, persigėrusį, besikeikiantį, norintį pasipjauti, kone mirštantį) poną, o to vaizdo mir-tinai nugąsdinta pelėda irgi pasislepia:

Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,

Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo

Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,

Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui

Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia. (PL 240–245)

Čia pateikiamas ne tik paaiškinimas, kodėl pelėda yra tamsos paukštis, bet ir kodėl kiti skraiduoliai pasirodo ir pasigirsta tik naktį, t. y. atsakymas į klausimus, kurie prieš tai buvo pateikti lakštingalai.

Literatūrologų straipsniuose apie „Metų“ katalogus dažnai rašoma, kad juose pateikiamas tarsi visas gyvūnijos ar augalijos pasaulis, „pasaulio visuma“:

<...> katalogai rodo, kaip išvardydamas detales poetas aprėpia lietuvių bendruomenės pasaulio visumą. Vadinasi, katalogo prasmė peržengia buities sferos ribas. Išskaičiuoda-mas ir įvardydamas lietuvių valstiečių pasaulio elementus, poetas neleidžia jiems išnykti ar nebūti, įtvirtina ne tik būrų buities, bet ir jų būties tvarką, amžinumą, pilnatvę.12

11 Donelaitis K. II laiškas. Vertimas. In Donelaitis K. Raštai. Red. K. Korsakas ir kiti. Vilnius, Vaga, 1977, 277.12 Dilytė D. Kristijonas Donelaitis ir Antika. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2005, 117–146.

101

Tiesa, Donelaitis vardina daug, tačiau tie katalogai savo „visuotinumu“ labai ski-riasi nuo, tarkim, Antano Baranausko visa apimančio šilelio pasaulio. Tai, kas tikrai būdinga vadinamiesiems Donelaičio katalogams – tam tikrų „žemų“ neromantinių gyvūnų pabrėžimas, išvardijimas. Jeigu pažvelgtume į floros ir faunos vaizdavimą, kurie gyvūnai ir paukščiai pasirenkami „Metuose“, tai dauguma „kataloguose“ išvar-dytųjų yra atgrasūs, ligas (ir todėl mirtį) nešantys. Dažniausiai kalbėdami apie Done-laičio „Metų“ katalogus tyrinėtojai linkę pabrėžti jų visuotinį aspektą, tarsi Donelaitis išvardija visus, netgi negražius. Manau, yra kiek kitaip, parenkami ir plėtojami būtent tie, kurie atlieka vienokią ar kitokią sustiprinimo funkciją alegorijoje.

ALEGORIJA

Visos tos alegorijos iš esmės tik ir tenori pasakyti, kad nepasiekiama yra nepasiekiama, ir mes tai patys žinojome. O tai, su kuo kasdien vargstame, yra visai kitokie dalykai.

Franz Kafka. Apie alegorijas13

Pacituotas Kafkos teksto fragmentas pažymi žodžio „alegorija“ etimologinę reikšmę (gr. allos, „kitas“ ir agoreuo „kalbėti viešai agoroje ar turgaus aikštėje“). Anot Made-leine Kasten, alegorija gali būti

• plačiai apibrėžiama kaip menas „kalbėti kitą“ (angl. speaking other), t. y. per-teikti dauginę reikšmę (angl. multiple meaning);

• suvokta kaip retorinė figūra (šį efektą ji pasiekia per išplėstą metaforą);• suprantama kaip alegorinė interpretacija (alegorezė), t. y. ieškojimas gilesnės

reikšmės egzistuojančiame, dažnai autoritetingame, tekste14. Beveik visi teoretikai (Benjaminas, Kasten, Jamesonas, Culleris, de Manas,

McHale’as ir kiti), rašydami apie alegoriją, pabrėžia skirtumą tarp alegorijos ir sim-bolio: simbolis suabsoliutina ir suvienija; alegorija atskiria, fragmentuoja.

Benjaminas savo veikale apie ankstyvąją moderniąją vokiečių dramą, nurodo laiko mat-menį kaip būtent tą, kuris atskiria alegoriją nuo simbolizmo. Ir alegorija, ir simbolis veikia per gamtos vaizdinius. Vis dėlto kada „momentinis“ simbolis siekia parodyti dalykus po jų amžinu aspektu, alegorijos struktūra kaip seka metaforų – t. y. erdvinio įvaizdžio projek-cija į laiką – neišvengiamai pajungia ją temporalumo efektams (plg. de Man 1983). Todėl

13 Kafka Fr. Apie alegorijas. In Kafka Fr. Pasakojimai. Iš vokiečių k. vertė T. Četrauskas. Vilnius, Baltos lankos, 2006, 243.

14 Kasten M. Allegory. In Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, ed. by D. Herman, M. Jahn and M. L. Ryan. Routledge, 2008, 10.



102

Benjaminas pastebi, kaip vokiečių baroko alegorijoje istorija įsirašo į gamtą kaip nykimas: šis atradimas leido jam pastebėti, kad minties srityje alegorijos yra tai, kas griuvėsiai daiktų pasaulyje.15

Nors alegoriją Kvintilianas apibrėžė kaip išplėstą metaforą, tačiau skirtumas tarp alegorijos ir metaforos taip pat svarbus: metaforoje pateikta tiesioginė reikšmė, rei-kia ieškoti perkeltinės; o alegorija – apversta metafora, tiesioginio referento joje nėra, pateikta tik perkeltinė reikšmė. Galbūt dėl to nesinori lietuviams „Metų“ skaityti alegoriškai, nes alegoriškai skaitant būrų ir Vyžlaukio vaizdavimas tėra per-keltinė reikšmė, kuri nurodo į kažką kitą, o ne į juos pačius.

ALEGORINIS SKAIT YMAS

….kiekvienas ženklas, įvykis, tekstas nėra vertintinas kaip „užbaigtas“, „galutinis“: ateina laikas dar vienai jo interpretacijai, ir tas tekstas gali sugriūti, subyrėti vien dėl naujai įtrauktų europietiškųjų ar afrikietiškųjų analogijų ir palyginimų. Arba iškilti iš

nebūties. Taip irgi atsitinka.

Gintaras Beresnevičius. Teisuoliai16

Beresnevičius esė „Teisuoliai“ reflektuoja kritinės veiklos kaip alegorinio skaitymo prak-tiką ir siūlo į tekstą žvelgti kaip į įvykį, o ne tik kaip žodį, pripažindamas, kad po kriti-nio skaitymo tekstas gali tapti griuvėsių krūva. Teksto „sugriuvimas“, virtimas alegorija, o ne vientisu simboliu, svarbus Benjamino teorijoje, kalbant apie kritiką kaip sugrio-vimo procesą: pati kritika yra „smurto“ aktas17; veikla, kuri „išrengia savo objektus pli-kai, marina juos, išvilkdama to, kas pavaizduota, tiesos turinį priešais vaizdinį“; tai ne „atidengimas, kuris sunaikina paslaptį, bet apreiškimas, kuris atlieka teisingumą. Taip kritikos negatyvumas ir destruktyvumas atveria apreiškimo akimirką, kuri savo ruožtu atveria objekto ateities potencialą“18.

Alegorinio skaitymo skirtumą nuo simbolinio pabrėžia Culleris, rašydamas, kad daug ko nepamatome net XIX a. literatūroje, jei ją skaitome tik simboliš-kai ir atmetame alegoriją19. Iš tiesų, XX a. ir menininkai, ir teoretikai vėl atsigręžė

15 Ten pat, 11–12.16 Beresnevičius G. Teisuolių pasaulis. In Vilkų saulutė: eseistika. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,

2004, 273. [Paryškinta – V. V.].17 Stead N. The Value of Ruins: Allegories of Destruction in Benjamin and Speer. In Form/Work: An

Interdisciplinary Journal of the Built Environment, no. 6, October 2003, 64, note 44. 18 Ten pat.19 Culler J. Literary History, Allegory, and Semiogy. In New Literary History, vol. 7, no. 2, Poetics: Some

Methodological Problems (Winter, 1976), 259–270.

103

į alegorinio pasakojimo ir alegorinio perskaitymo svarbą20. Alegorija sudėtinga ir sunkiai pasiduoda interpretacijai, perskaitymui: nes ji visada kalba kitką, tai netie-sioginis kalbėjimas. Be to, interpretuojant alegoriją visada reikia konteksto.

Alegoriškai pažvelgti į Donelaičio „Metus“ šiandien galime skirtingais rakursais:• fragmentas iš mums tolimos mirusios kultūros vietos ir laiko (juk nuolat

pabrėžiama ir jaučiama, kad trūksta platesnio konteksto); tai fragmentas iš tos epochos, kai literatūra buvo suvokiama dar ne taip, kaip mes ją dabar suprantame; ir fragmentas Mažosios Lietuvos lietuvninkų kultūros. Nereikėtų Donelaičio paversti tos epochos simboliu (o šis romantiškas noras gana stip-rus lietuvių literatūrologijoje). „Metai“ – tai, kas mums likę, ir tai, kas mums primena. Tai pirmas ilgesnis tekstas, bet ne pradžia, priežastingumo ryšių tarp Donelaičio „Metų“ ir po jo sekusių tekstų nėra lietuvių literatūros istorijoje: „Lietuvoje poetinės tradicijos stiprios <…> [Maironio] dėka (ne Donelaičio, realiai nežinoto skaitantiems lietuviams iki pat pirmosios XX a. pusės“21.

• nebaigtas projektas (juk nežinome, ar Donelaitis pabaigė „Metus“);• paties „Metų“ teksto fragmentiškumas;• pasakėčios žanro (kuris labai dominuoja) forma verčia skaityti alegoriškai,

alegorinis naratyvas;• satyra;• alegorinis ydų ir dorybių pabrėžimas (alegorinė personifikacija);• iliustracinis, perkeltinis naratyvumas;• irimo, sugriuvimo, nykimo ir mirties intensyvinimas, kurį Benjaminas prily-

gina alegorijai: „griuvėsiai daiktų pasauly yra tas pats kaip alegorija minties pasauly“, „pati alegorija yra griuvėsiai“22.

GRIUVĖSIAI IR ALEGORIJOS TEMPORALUMAS

Allegorien sind im Reiche der Gedanken was Ruinen im Reiche der Dinge.

Walter Benjamin23

20 Pavyzdžiui, Brianas McHale’as kalba apie postmodernistinę alegoriją, taip įvardydamas Kafkos ir Samuelio Becketo tekstus. McHale Br. Postmodernist Fiction. New York, Methuen, 1987, 140–143.

21 Beresnevičius G. Teisuolių pasaulis, 274.22 Benjamin W.23 „Alegorijos minties karalijoje yra tai, kas griuvėsiai daiktų karalijoje.“ (Cituojama iš Benjamin W. Ursprung

des deutschen Trauerspiels (1925). Prieiga internete: <http://gutenberg.spiegel.de/buch/ursprung-des-deutschen-trauerspiels-6523/6>[žiūrėta 2015 02 28].



104

Alegorijos kaip griuvėsių interpretacijos kritinę teoriją pasiūlęs Walteris Benjami-nas savo darbuose parodo, kaip skirtingos epochos ir menininkai traktavo alegoriją, ir siekia ją reabilituoti24. Jis teigia, kad „egzistenciją, kaip ir meną, alegorija regi kaip pažymėtą fragmentacijos ir griuvėsių ženklu“25.

Beveik visi Donelaičio sukonstruoti vaizdiniai pažymėti nykimu, mirtimi. Tai šventė pustynėje – griuvėsiuose, irime, nykime. Tačiau Donelaičio pustynė ir griu-vėsiai ne tokie kaip Baranausko „Anykščių šilelis“ ar Maironio „Trakų pilies“ griu-vėsiai. Jie neženklina buvusios didybės, didingumo. Jie nesimbolizuoja, o yra ale-gorija. Panašiai kaip Ričardo Gavelio Gedimino bokštas „Vilniaus pokeryje“, Jono Biliūno laimės žiburys ar Antano Škėmos „meilė lavonams“.

„Griuvėsiuose fiziniu pavidalu išnyra istorija (history). Ir tokiu pavidalu isto-rija ne tiek įgyja kaip amžino gyvenimo, kiek nenugalimo irimo proceso formą. Alegorija skelbiasi esanti anapus grožio.“26 Į griuvėsius-nuolaužą-fragmentą galima žvelgti skirtingai: galima traktuoti jį kaip simbolį ir (arba) kaip alegoriją27.

Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta,

Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,

Lygiai kaip antai stiklorius įdeda stiklą. (ŽR 1–4)

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.(ŽR 14)

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. (PL 1–4)

24 Benjamino darbai, išversti į lietuvių kalbą – Benjamin W. Nušvitimai: esė rinktinė. Iš vok. k. vertė L. Katkus. Vilnius, Vaga, 2005.). Be šių Benjamino darbų vertimų, rašant straipsnį, pravertė ir Linos Vidauskytės straipsnis „Alegorija kaip kalbėjimas apie kitybę“ (In Religija ir kultūra, 2009, nr. 6 (1–2), 129. Prieiga internete:<http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/2772/1962>[žiūrėta 2015 01 28], kuriame aiškiai išdėstoma Benjamino alegorijos teorija ir pateikiama nemažai Benjamino tekstų citatų lietuvių kalba. Be to, Vidauskytės straipsnio pavadinime žodis „kitybė“ taikliai nurodo ne tik į etimologinę alegorijos kaip „kalbėti kitą“ reikšmę, bet ir į kismą, keitimąsi, alegorijos temporalumo ir istoriškumo matmenį. Nors Donelaičio „Metuose“ naratyvas silpnas, tačiau per alegoriją „Metuose“ išnyra istorinis laikas. Donelaičio „Metuose“ abstraktųjį laiką žmonių laiku paverčia ne tiek naratyvas, kiek alegorija.

25 Allegory views existence, as it does art, under the sign of fragmentation and ruin. (Benjamin W. Arcades project, 345).26 „In the ruin history has physically merged into the setting. And in this guise history does not assume the

form of the process of an eternal life so much as that of irresistible decay. Allegory thereby declares itself to be beyond beauty.“ Benjamin W. The Origin of German Tragic Drama, 178.

27 Šią mintį pasiūlo Naomi Stead straipnis “The Value of Ruins: Allegories of Destruction in Benjamin and Speer” (in Form / Work: An Interdisciplinary Journal of the Built Environment, no. 6, October 2003, 51–64), kuris aiškiai parodo skirtumus tarp griuvėsių kaip simbolio ir griuvėsių kaip alegorijos traktavimo teorijoje.

105

Pacituotose „Žiemos rūpesčių“ ir „Pavasario linksmybių“ pradžiose skaitydami simboliškai, matome atsinaujinantį amžinai besisukantį („jau vėl“) gamtos ratą, o žvelgdami alegoriškai – visų, net gamtos „trūsų“ pavirtimą į nieką. „Pavasario linksmybėse“ griuvėsiškumą sustiprina ir pirmasis labiau išplėtotas gandro lizdo kaip pustynės vaizdas.

Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas

Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.

Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė

Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados

Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.

Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;

Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,

Rado ant visų kampų permier pagadintus.

Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų

Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.

Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;

Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;

Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,

Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.

Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;

O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė. (PL 43–58)

Kai kalbama apie nuolat besisukantį pasaulį ir ratą, turbūt tegalima kalbėti apie gamtos pasaulio, o ne žmogaus pasaulio atsinaujinimą „Metuose“, nes čia vaiz-duojami ir kalba daugiausia sugriuvę, ant lazdos pasirėmę žili, biedni, suvargę28, niekingi personažai, mušti, dejuojantys, tikri griuvenos. Jie gyvena namuose, kurie kaip pustynės arba išėję elgetauti, nes jų namus sudegino; pasaulyje, kuris irgi griūva

28 Šiek tiek pašmaikštaujant būtų galima sakyti, kad tai tik dar labiau sustiprino praėjusiais metais, švenčiant Donelaičio jubiliejų, studentų ir mokslininkų reakciją į Donelaitį, net jo vardą paminėjus garsiai auditorijoje. Dažnai girdėtas iš studentų lūpų „Oi, ir vėl, prašau, nereikia dėstytoja“ tarsi atkartodavo G. Beresnevičiaus literatūrinio anekdoto „Donelaitis atgailą skiria“ žodžius: „Nustok, pastoriau, – prašo. – Nustok, nuobodu! Ir dar hegzametru!.. Neišlaikysim...“ (Beresnevičius G. 1. Istorijos tikrasis veidas. 2. Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos. In Beresnevičius G. Pabėgęs dvaras. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, 130). Donelaitis VDU lietuvių filologijos studentams – dvigubai didaktinis ženklas: jie eina kasdien į K. Donelaičio rūmus į paskaitas (tvarkaraštyje auditorijos pažymimos DON 52 ar DON 60 trumpiniu), o dar jiems reikia skaityti ir analizuoti didaktinį tekstą; to jau per daug). Lietuvos mokslininkai vis dar skundžiasi, kad jie „pavargo“ nuo Donelaičio. Prieš kelerius metus švenčiant Maironio jubiliejų, kiek pamenu, tokios reakcijos nebūta. Tad „išvargina“ Donelaitis savo tekstais.



106

ir ỹra, kurio jau tuoj nebebus, nes vokiškai kalbančių ir besirėdančių vis daugiau epochoje prieš pasaulio pabaigą. Žinoma, šitas pasaulis dar gyvas, bet jau nykstąs. Arba tik to pasaulio griuvėsiai. Ir personažams, ir skaitytojui nuolat primenamas žmogaus amžiaus trapumas, praeinamumas, vanitas – „viskas į nieką“. „Metuose“ aprašomas „gyvenimas reiškiantis mirtį“ – tai „alegorijos triumfas“29.

„Metai“ Eduardui Mieželaičiui „primena breigeliškas drobes“30. Man mintyse iškyla ir natiurmortai vanitas, kuriuose nutapytos nuskintos gėlės, įvairūs gyvenimo praeinamumą vaizduojantys objektai ir būtinai šalia kaukolė (pasaulio tuštybės ale-gorijos tema); ir populiarios Donelaičio laikais alegorinės emblemų knygos, kur vaizduojama giltinė reiškia mirtį ir primena apie gyvenimo praeinamumą.

Benjamino supratimu mirties galva kaip vanitas emblema nukreipta į individą ir supro-jektuota taip, kad įvyksta netikėtai, suteikiant staigų sukrečiantį priminimą apie asme-ninę tuštybę žmogaus mirtingumo akivaizdoje.31

Paveiksle vaizduojamos giltinės (žmogaus skeleto su dalgiu) vaizdas iškyla ir „Metų“ personažui Enskiui pamačius savo didelį peilį „Rudenio gėrybėse“:

Štai briedkriaunis šis, ant šalto preikalo kaltas,

Rodos, tikt žiūrėk, jau nei išdilusi delčia

Ar kaip baisiai koks nukumpęs vanago snapas.

Kad aš tai pamatau, tuojaus man giltinė rodos,

Kaip ją molioriaus ranka moliavodama rašo

Ir su jos dalgiu kumpu nugandina svietą. (RG 535–540)

Kaip Enskio peilis „Metuose“ dyla ir paukščių rūbai, ir „žmonių dienelės“:

Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;

O tūls lopytą parlėkdams parnešé kuodą

Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado. (PL 38–40)

Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės! (ŽR 595)

Nudilimas ir lopas (buvusio rūbo fragmentas) ženklina susidėvėjimą ir skur-dumą, o nusigandimo motyvas, kuris būtinas alegorijoje, pasirodo daugelyje

29 Benjamin W. Centrinis prakas. In Benjamin W. Nušvitimai, 311.30 Mieželaitis E. Kristijonas Donelaitis. In Mieželaitis E. Čia Lietuva. Vilnius, Vaga, 1978, 30.31 “Benjamin’s understanding of death’s head as an emblem of vanitas, directed to the individual, and designed

to be happened upon unexpectedly, providing a sudden jolting reminder of personal vanity in the face of human mortality.” (Stead N. Ten pat, 34 nuoroda.).

107

„Metų“ vietų. „Rudenio gėrybėse“ sukurtas pasiruošimo vestuvėms aprašymas, vaizdavimas ir įgarsinimas primena velnių puotos, dance macabre vaizdus:

O jūs, žąsys, jūs, niekus pliuškėdamos antys,

Eikit, maudykitės, pakol dar atviros upes.

Jus, gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot,

Bėkit, skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint.

Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo

Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;

Ne, mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.

Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius,

Ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus.

Gryta su Pime kampuoto titnago ieško,

O Selmykė sav iš autų purvelį svilin. (RG 62–72)

„Stungiai“ – prasti, nudilę peiliai – čia yra dar dilinami. „Vasaros darbuose“ irimo (giltinės, mirties, mėšlavežio) vaizdiniai yra ryškiausi. Ir turbūt neatsitiktinai, jei pažvelgtume į tekstą kaip paveikslą – čia šalia žydinčios gamtos eina giltinės su dalgiu vaizdinys. O vaizdžiausias, barokiškiausias dance macabre aprašymas ir žmo-gaus griaučių pasirodymas bei giltinės siautėjimas yra „Vasaros darbuose“:

Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,

Ir visur rėksmai ,,šok, kirsk, grėbk, krauk“ pasidarė.

Tuo laukai kaip skruzdėlyns krebždėti pagavo,

Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.

Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,

Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.

Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė

Ir visoms lankelėms raudą didę padarė.

Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo

Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.

Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,

O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.

Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,

Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas;

Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą. (VD 434–448)



108

Tai labai turtingas ontologiniu požiūriu aprašymas, nes čia susiduria žmogaus darbai (šienavimas), istorija (karas), gamta (žolelės) ir dieviškumas; daiktų pasaulis ir minties pasaulis.

<...> alegorijoje stebėtojui atsiveria istorijos facies hippocratica kaip suakmenėjęs pir-mapradis gamtovaizdis. Viskas, kas istorijoje nuo pat pradžių buvo nesavalaikiška, kupina kančios ir nesėkmių, tampa išreikšta veide, tiksliau – pomirtinėje kaukėje <...>.32

Mirtis nėra kasdienis dalykas, prie kurio pripratę būrai, ji gąsdina ir yra netikėta.Skundas, verksmingumas, o gal, tiksliau, graudus dejavimas priartina Donelaičio

„Metus“ prie vokiečių „Trauerspiels“ dramos, kurią analizuodamas Benjaminas ir aiškina baroko alegorijos bruožus33. Graudžių dejonių „Metuose“ gausu. Pavyzdžiui, „Žiemos rūpesčiuose“ ir „Vasaros darbuose“ išplėtotas apostrofinis kreipimasis – tam tikra epitafija (gr. ἐπιτάφιος „ant kapo“; populiarus tos epochos žanras) – į mirusį amstrotą. Graudus dejavimas „Metuose“ girdimas beveik visose apostrofose, nes kreipiamasi yra į tuos, kurie jau mirę, negyvi ar dingę („Ak, kur dingot, jūs!“). Kreipiamasi ne tik į pernai mirusį ams-trotą (ŽR 503 ir VD 217–241), bet ir į kitus „dingusiuosius“: jaunas dieneles (ŽR 607 ir RG 513), džiaugsmus šiltos vasarėlės (ŽR 635), suvalgytus kumpius, dešreles su lašinėliais (PL 565), barzdotas gadynes (VD 580), giedras pavasario dienas (RG 22–25), daržų gro-žybes (RG 55), lietuviškas gadynėles (RG 775). Pabrėžiamas dingusio laiko motyvas. Bet jį reikėtų sieti ne su nostalgija, o greičiau su „griuvėsių meile“ (ruinophilia). „Ak“ pabrėžia melancholiją, silpnumą ir trapumą, o „melancholiko kalvarijų stacijos“34 yra alegorijos.

Graudžią dejonę kaip tai, ko trūko antikiniuose epuose, mini ir pats Donelaitis antrame iš dviejų iki mūsų dienų išlikusių (dar vienas fragmentas!) jo rašytų laiškų:

O mihi praeteritos referat si Jupiter annos!35 kažkas senovėje galvojo, rašė, o gal ir teisingai skundėsi. Jeigu aš žinočiau, kodėl jis taip kalbėjo ir skundėsi, galėčiau, gal būt, tinkamą tertium comparationis išvesti? Manau bent, kad tuomet, kai anas žmogus tatai rašė, pasaulyje dar buvo nežinoma daugelio dalykų, apie kuriuos dabar tesužinota ir kurie vis labiau daros pažįstami. Jei tatai iš tikrųjų Vergilijus, kuris kažką taip besi-skundžiantį mini, tai bus jau daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Ir jeigu jis dar mūsų laikais kaip apšviestas ir tikras krikščionis tebegyventų, o kaip pasikeistų jo Iliada, ir kokia graudžia dejone skambėtų jo Bukolikos, į švelnius tonus įsimaišius disonan-siniams, kaip juos vadina muzikos žinovai.36

32 Benjamin W. The Origin of German Drama. Transl. By J. Osborne. London and New York,Verso, 2003, 166. Benjamino teksto vertimas cituojamas iš Vidauskytė L. Alegorija kaip kalbėjimas apie kitybę. In Religi-ja ir kultūra, 2009, nr. 6(1–2), 124. Prieiga internete:<http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/2772/1962> [žiūrėta 2015 01 28].

33 Žr. Benjamin W. The Origin of German Drama. Transl. By J. Osborne. London and New York, Verso, 2003.34 Benjamin W. Centrinis parkas. In Benjamin W. Nušvitimai, 308.35 „Lotyniškas Vergilijaus posakis: „O, kad man Jupiteris sugrąžintų praėjusius metus!“ (plg. Aen. VIII, 560)“ (Cituoja-

ma iš „K. Donelaičio raštų komentarai“ (In Donelaitis K. Raštai. Red. K. Korsakas ir kiti. Vilnius, Vaga, 1977, 392.)36 Donelaitis K. II laiškas. Vertimas. In Donelaitis K. Raštai, 277. [Paryškinta – V. V.].

109

Graudi dejonė Donelaičio čia suvokiama kaip priemonė, reikalinga disonansui sukurti: disonansas „Metuose“ skamba nuolat, kai šalia kokios šventės aprašymo iš karto pateikiamas irimo ir nykimo vaizdas. Su disonansu susiję ir nusigandimo, netikėto šoko epizodai, kurie yra reikalingi sukrėsti.

Donelaičio tekstų interpretacijos paprastai remiasi alegorijos pasmerkimo (simbolio iškėlimo) tradicija. Būtent romantikų simbolio iškėlimo. Pasiduodant simbolizavimo tradicijai, aiškinant „Metus“ iš dalies jie iškreipiami, pajungiami romantiniam pasaulio matymui, kurio Donelaičio tekstuose nerasi. Romantinis pasaulėvaizdis (iš kurio mūsų dabartinė literatūros samprata ir kilusi) negali tie-siogiai ir visiškai inkorporuoti Donelaičio tekstų. Romantikai pasmerkė alegoriją kaip „mechaninę formą“, supriešindami ją simboliui, o žinant, kad Donelaitis buvo mechanikas, jam ši forma kaip tik turėjo atrodyti tinkamiausia.

Žmonių įvardijimas tik pravardėmis ir tikriniais vardais „Metuose“ taip pat yra alegorinis, nes nurodo ne į kažkokį konkretų asmenį, individą, bet veikia pana-šiai kaip lakštingalos, gandro ar pelėdpalaikės įvardijimas. Lyginant, pavyzdžiui, su Žemaitės personažų (kurie turi ir vardus, ir pavardes; o pavardės turi personažą charakterizuojančią žymę) įvardijimais, Donelaičio tekstuose įvardijimas ne indivi-dualizuoja, ne charakterizuoja personažą, bet tik konkretizuoja tam tikrą alegorijos figūrą. Skaitant „Metus“, tie tikriniai vardai mažai ką duoda, jei bandome juos pasitelkti kaip nuorodą į konkretų personažą. Jeigu pradedame sekti, kokiais ryšiais vienas su kitu yra susiję personažai, visiškai galima susipainioti. Tie vardai ar grei-čiau pravardės veikia daugiau kaip emblemos, pavyzdžiui: Pričkus – kaip Frydriko trumpinys, Krizas – galbūt Kristijono. Jeigu žvelgsime į „Metus“ kaip į alegoriją, tai vyžoti būrai yra emblema kažko kito, reiškia ne pačius save.

Perskaičius daugelio lietuvių tyrinėtojų straipsnius ir studijas apie Donelaičio raštus susidaro įspūdis, kad tarsi siekiama ištrinti, nepastebėti alegorijos svarbos, nes alegorija suvokiama kaip per daug statiška bei negyva, neoriginali ir kelia interpretatoriams kliū-čių, kai jie siekia pabrėžti pasaulio gyvybingumą „Metuose“. Leonas Gineitis studijoje „Klasicizmo problema lietuvių literatūroje“37 suregistravo daugelį barokinės alegori-jos kaip retorinės figūros apraiškų Donelaičio „Metuose“. Tačiau Gineičiui barokinis Donelaičio alegoriškumas yra pažymėtas kažko pasenusio ženklu. Gineičio studijoje (o ir daugelyje kitų) siekiama įrodyti ir parodyti „Metų“ novatoriškumą, originalumą, todėl Gineičiui alegorija kažkokia seniena, nurodanti statiškumą, kuri pripažįstama (atpažįstama) „Metuose“, tačiau jos vertė yra daugiau neigiama negu teigiama. Ir Ginei-tis aprašo alegoriją tik kaip tekste pasirodančią struktūrą, o galima ir pačius Donelaičio tekstus traktuoti kaip alegoriją ir pabandyti juos skaityti alegoriškai.

37 Gineitis L. Klasicizmo problema lietuvių literatūroje. Vilnius, Vaga, 1972. Žr. II skyrių „Literatūrinė Kristijo-no Donelaičio mokykla“, 109–207.



110

Gineičio išvardytus alegorijai būdingus bruožus galima interpretuoti ir kitaip, t. y. pasitelkus Benjamino pasiūlytą alegorijos teoriją ir pabrėžiant alegorijos kaip griuvėsių vertingumą. Statiškumas, kuris būdingas alegorijai, anot Benjamino, atsi-randa iš šoko – tai suakmenėjęs iš baimės, išgąsdintas nerimasties vaizdas38. Alegori-kas sustingsta ištiktas šoko, laikydamas rankose skeveldras. Ir tas šoko momentas, ta agonijos akimirka „išsprogdina“ minties kibirkštis, verčia interpretuoti alegoriškai perteiktą vaizdą.

Alegorikas Donelaitis laiko rankose buvusių gadynių skeveldras, nuolaužas, jas dėlioja. Tos nuolaužos – tai ir kultūrinės formos (antikinis hegzametras, pasakėčia, lie-tuvių folkloras), ir pati kultūra. Jos visos nyksta, irsta arba jau yra suirusios. Donelaičio sukurtoje visatoje nėra nieko nauja. Jis pilnas prigrūstas senienų ir padarytas iš senienų. Jei ir pasirodo tekste kokia naujiena, ji kaip mat paverčiama alegorija, t. y. griuvėsiais, nurodančiais į kažką kitą (pavyzdžiui, pelėdos epizodas „Pavasario linksmybėse“). Ale-gorija – tai ir po sprogimo likę griuvėsiai, ir skeveldra išsprogdinanti mintį.

Benjamino alegorijos konceptas padeda paaiškinti Donelaičio „Metų“ inter-pretacijos sunkumus: naratyvumo pobūdį, teksto fragmentiškumą, koherencijos nebuvimą. Taip pat kodėl tekste tiek daug „mažų“, „prastų“, varganų, senų, sugriu-vusių žmonių, „biednų nabagėlių“ ir gyvūnų, „išpustytų“ vietų; mirties, griuvėsių, nuolaužų motyvų ir įvaizdžių; sugriauto, irstančio pasaulio vaizdų. Alegorija, kuri, anot Benjamino, „laikosi griuvėsių“, padeda suprasti, kodėl akcentuojamas senu-mas, pavargimas, išsekimas; daug nusidirbę, pavargę, mušti žmonės:

Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai,

Mes taip jau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom

Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm. (ŽR 590–592)

PIEMENYS IR KERDŽIUS, ANT L AZDOS PASIRĖMĘS – IŠSEKIMO, PASTORALĖS

IR PASTORACIJOS ŽENKL AS

Pastoriaus Donelaičio tekste daugiausia akcentuota piemenavimo ir kerdžiaus veik la – pagrindinis „Metuose“ vaizduojamų būrų užsiėmimas vaikystėje buvo ganymas, visi jie yra buvę piemenys, tad turbūt nėra nuostabu, kad jie pamokslauja kaip metaforiniams piemenims ir pridera. Tekste pakartotomis frazėmis pažymė-tas rymojimas ant stripinio, kumpos lazdos ženklina, kad kalba kerdžius, o tai jį priartina prie pastoriaus (savo kaimenės ganytojo). Fizinis tikro ganymo veiksmas,

38 Benjamin W. The Arcades Project, 324.

111

kuris vyko praeityje, tik atpasakojamas ar prisimenamas, o teksto dabartyje lazda tampa įrankiu nesugriūti ir išsilaikyti ant kojų. „Metuose“ ganymas vyksta žodžio, kalbėjimo aktu, o ne fiziniu veiksmu.

Žvelgiant į pastoralinį elementą „Metuose“ matyti, kad realų piemenavimą daug stipriau nusveria metaforinis ganymas. Žinoma, saujelė viežlybųjų Vyžlaukio kaimo gyventojų, kurie, regis, tuoj išmirs, yra priešinami miestui (puikiam Karaliaučiui), o tai galėtų ženklinti pastorališkumą, tik ne laukinės, bet agrarinės gamtos.

„Metuose“ nėra romantinio bėgimo į gamtą, atsitraukiant nuo visuomenės ir civilizacijos; nėra ir romantizmui būdingo gamtinio „antgamtiškumo“. Gamta socializuota, sukultūrinta, sutramdyta, nėra jokių laukinių jos pasireiškimų, žmo-nės nugali gamtą, o ne gamta juos; bet žmonės „laukiniai“, necivilizuoti: gaisrą Vyž-laukyje sukelia žmogus, o ne žaibas. Tai ne romantikų idealizuotas pastoralinis lau-kiniškumas. Gamta čia pasitelkta kaip instrumentas alegorijai sukurti. Vaizduojami ne laukinės gamtos nesutramdomi pasireiškimai, bet jau sutramdyta gamta (agro-kultūra: dirbami laukai, minimas miškas, kuris reikalingas medžiagai) ir mokyklos, knygos, mokymasis, švietimas. Tai ryškiausiai parodo skirtumą tarp romantizmo ir Apšvietos laikotarpių pasaulėžiūrų.

Nors pastoracijos, pamokymo Donelaičio „Metuose“ daug daugiau negu pasto-ralizmo, visgi šis Donelaičio tekstas prisidėjo prie pastoralinio lietuvių naratyvo formavimo(si). Donelaičio „Metuose“ sukurtą kraštovaizdį galėtume, pasitelkę Lawrence’o Buello mintį, jog „visos tautos kuria savitas pastoralinio arba atokaus tautiškumo formas“39, skaityti kaip „nacionalinės vaizduotės barometrą“40, kuris matuoja to meto „atmosferos“ slėgį Mažojoje Lietuvoje. Šis Vyžlaukio kaimo (o gal plačiau Mažosios Lietuvos) mitas yra vienas iš kelių, kuris įgydavo gana keistas for-mas „Didžiosios“ Lietuvos vaizduotėje. Ypač sovietmečiu Mažosios Lietuvos žemės (ir kaimas) – viena iš tų gausiai įvaizdintų vietų, į kurias „traukiasi“ lietuviai savo vaizduotėje (Juozo Grušo drama „Herkus Mantas“, Justino Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“ ir poema „Donelaitis“). Ir toliau tos žemės (vietos be vietos) vaidensis, perfrazuojant Henriką Radauską, kaip „vaiduoklių laivas“, „kaip medūza, mirštanti ant kranto,“ ir seks liūdinčius mus kaip „sena erdvė akim ledinėm“41.

39 Buell L. The Future of Environmental Criticism: Environment Crisis and Literary Imagination. Oxford, Black-well Publishing, 2005, 16.

40 Ten pat.41 Radauskas H. Erdvė ir laikas. In Radauskas H. Eilėraščiai. 2–asis leid. Vilnius, Baltos lankos, 1994, 111.



112

DONEL AIČIO „METŲ“ NARAT Y VAS IR NARAT Y VUMAS

People don’t see the world before their eyes until it’s put in a narrative mode.

Brian De Palma42

Donelaičio „Metai“ kartais yra apibūdinami kaip epas43, be to, ieškoma „Metų“ ryšio su antikiniais epais. Maišatis atsiranda, nes epo (o kartu ir naratyvo) sąvokai sutei-kiamas skirtingas turinys. Tokiuose pasakymuose kaip „lietuvių naratyvas“ ar „tautos epas“ pats reiškinys, kuris apibūdinamas terminu naratyvas „mažai ką bendro turi su istorijų pasakojimu, panašiai kaip kalbant apie kultūros ir istorijos „grand narratives“, „identiteto naratyvus“, „rasės, klasės ir lyties naratyvus“, turint galvoje ne korpusą istorijų, papasakotų tam tikros grupės ar apie tam tikrą grupę, bet greičiau kolektyvi-nius įsitikinimus, paaiškinimus, ideologijas, savireprezentacijos modas ir netgi stereo-tipus bei prietarus“44. O kai kalbama apie Homero epą, ieškoma epo (kaip naratyvo) žanro ypatybių Donelaičio tekste. Šiuo atveju svarbu suprasti, kad epo kaip žanro naratyvumas visiškai kitoks negu „lietuvninkų epo“ naratyvumas.

Pasak Paulio Ricouero, naratyvas yra pagrindinis būdas, kuriuo žmonės suteikia laikui formą. Ricoueras atskiria naratyvinį (žmonių) laiką nuo abstraktaus laiko, kurį matuoja (Saulė, laikrodžiai ir kalendoriai)45.

„Metų“ dalių pavadinimai – „Žiemos rūpesčiai“, „Pavasario linksmybės“, „Vasa-ros darbai“ ir „Rudenio gėrybės“ – tiesiogiai nurodo į sezoninį, t. y. abstraktųjį, laiką. Nors Donelaitis gamino įvairius mechaninius prietaisus, tačiau „Metuose“ mechaniniai laikrodžiai laiko nematuoja46. Tiesa, termometras minimas. „Metuose“

42 „Žmonės nemato pasaulio prieš savo akis, kol jis nepateiktas naratyvo būdu.“ (De Palma Br. Cit iš Abbott H. P. The Cambridge Introduction to Narrative. Second Edition. Cambridge University Press, 2008, 6.).

43 Pavyzdžiui, Kuolys D. Kristijono Donelaičio epas. In Virtualių parodų archyvas, prieiga internete <www.lnb.lt> [žiūrėta 2013 gruodžio 10].

44 Ryan M.-L. Narrativity and its modes as culture-transcending analytical categories. In Japan Forum 21(3), 2009, 310–311.

45 Ricouer P. Time and Narrative. Trans. Kathleen McLaughlin and David Pellauer. University of Chicago Press, 1984, vol, 1, 3.

46 Laikrodis lietuvių literatūros tekstuose atsiras turbūt tik realistiniuose Žemaitės tekstuose XIX a. pabaigoje: tuomet, kai Marcė Kurmelienė supras, kad teks gyventi pagal socialines normas ir būti motina, o ne ro-mantiška įsimylėjusia apvilta mergina, tuomet tekste, apsakymo pabaigoje ir laikrodis išmuš ankstyvą ryto valandą, nors prieš tai laiką šiame apsakyme matavo saulė ir krikščioniškos šventės: „Nusimalšiusi truputį, dūmojo, dūmojo iki pat gaidžių – miegas niekaip nebegrįžo. Laikrodis išmušo tris. Šokos Marcė, atsidūk-sėjo, pažvelgė į Petrą, išėjusi sužadino šeimyną. Suėjusios mergos į trobą, susisėdo verpti. Suvirko Kazelis. Marcė, išėmusi iš lopšio, apvilko baltais marškinėliais, bučiavo, glaudė prie savęs ir vėl bučiavo, o jos ašaros lašėjo ant vaiko burnelės. Numalšiusi vaiką, paguldė į lovą ir pati greta atsigulė. Vaikas užmigo, o Marcė, pašokusi atgal, liepė mergai nuvalyti stalą ir kurti ugnį, kaisti pusrytį. Mergos pažvelgė į viena kitą ir prasi-juokė: „Kieno čia šuo pasikorė, kad mūsų poni tokia gaspadinė?“ (Žemaitė. Petras Kurmelis. In Prie užvertos langinės. Vilnius, Vaga, 1978, 148; paryškinta V. V.). Beje, šiame Žemaitės apsakyme (o ir kituose) gamtos ir žmonių aplinkos aprašymai labai primena donelaitiškus.

113


į abstraktų laiką nurodo ne tik sezonai (vasara, ruduo, žiema, pavasaris); bet ir reli-ginės šventės (Kalėdos, Velykos, Mertynas, Joninės, Jokūbinės, Sekminės); žmonių šventės (krikštynos, vestuvės); minimas žmonių amžius; tokie žodžiai kaip kasmet, naujmetai, pernai; kasdien, poryt. Šios nuorodos tekste į abstraktųjį laiką dažniau-siai pasitelkiamos siekiant apibūdinti „Metų“ fabulą, tačiau tos pačios nuorodos ir kliudo susieti „Metus“ į fabulą, nes jos nėra nuoseklios.

O kaip su naratyviniu žmonių laiku? Ar čia yra naratyvas, kuris suteiktų laikui formą? Ir laikui formą čia suteikia pasakojimas? Ir kaip tas laikas organizuojamas? Koks gi „Metų“ naratyvumas?

„Metų“ naratyvumas neturi chronologinio priežastingumo, būdingo įvykiais paremtiems siužetams. Čia nėra aristoteliškos muthos (įvykių jungties); prasmės struktūros randasi ne iš įvykių generuojamo siužeto. „Metų“ naratyvumas vizuali-nis, kinematografinis. Tai paveikslų, o ne įvykių seka. Judrūs (nepagaunami), gyvi, bet sustingstantys paveikslai keičia vienas kitą. Ir kartais sunku nustatyti jų ryšį, atsiranda netgi „Metų“ rišlumo problema.

Nelabai norėtųsi tikėti, kad Donelaitis, meistras, neturėjo plano, eskizo, kokia tvarka tie paveikslai seks vienas po kito. O gal mūsų kultūra jau neturi, nebežino tos referencinės sistemos, pagal kurią galėtume tą seką atrasti. Tokios tąsos principo nustatymas padėtų sudaryti „Metų“ identitetą.

Ne vienas tyrinėtojas ir kritikas jau yra pastebėjęs rišlumo, koherencijos, fabulos ar siužeto nebuvimo problemą „Metuose“ (pavyzdžiui, Rimvydas Šilbajoris, Sau-lius Žukas, Vaidas Šeferis). Kiekvienas jų siekė rasti organizacinį principą, kuris „surištų“ „Metus“ taip, kad juos galėtume perskaityti kaip vientisą kūrinį. Kaip skaityti „Metus“, kaip juos sujungti, kaip interpretuoti, t. y. pateikti kažkokią rišlią visumą, kuri susidėtų galvoje į kažkokią seką. Prie problemos sprendimo, regis, priartėjo Šilbajoris, įžvelgęs, kad atskiri „Metų“ epizodai eina vienas po kito kaip „skaidrės“, kad ne įvykiai, bet atvaizdai generuoja naratyvumo principą:

Šis procesas aprašant metų laikus leidžia autoriui pačiam į savo kalbą įterpti atskirus, tiesiogiai su vaizduojama gamta nesusietus epizodus, kaip „Pavasarį“ gandro, erelio, persirijusio pono bei lakštingalos epizodai, „Vasaroje“ besikeikiančio vakmistro užsi-puolimai, „Rudenį“ ištisos Krizo iškeltos vestuvės su įvairiais šalutiniais autoriaus arba būrų papasakotais epizodais, o „Žiemą“ su kaimo gaisru, Dočio teismu ir Pričkaus užplakimu. Kadangi tie visi epizodai tarp savęs nėra susieti jokia aiškia fabulos linija, jie patys tampa savotiškais „hibridais“ – atlieka iš karto ir veiksmo, ir aprašymo funkcijas. Tuo jie panašūs į skaidres, kurias autorius mums rodytų ryškindamas ir gilindamas savo metų laikų aprašymą.47

47 Šilbajoris R. Teksto plotmių santykiai Donelaičio Metuose. (1982, 1992). In Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį. Sud. ir pareng. M. Vaicekauskas. Vilnius, Aidai, 2001, 403–425.


114

Tam tikri paveikslai seka vienas po kito ir prasmės struktūros randasi ne iš įvy-kių sekos, bet iš vienas po kito sekančių „paveikslų“.

Naratologė Mieke Bal, rašydama apie vizualinį naratyvumą, pastebi:

Atsinaujinęs dėmesys vizualiniams aspektams naratyvo studijose iškilo suvokus, kad subjektyvumas formuojamas nuolat reguliuojant atvaizdus, praeinančius prieš subjektą, kuris fokusuodamas paverčia juos suprantama visuma, kadangi ji yra tęstinė. Tam tikros minčių tąsos turėjimas lygmenyje, kuris yra daugiau pasąmoninis negu sąmoningas, priklauso nuo tam tikros atvaizdų tąsos turėjimo.48

Ir priduria:

Bet tąsa nėra tas pats kaip koherentiškumas (rišlumas). <…> Tokiuose istoriškai ir socio-loginiu atžvilgiu labai skirtinguose tekstuose bei atvaizduose kaip modernūs romanai, hebrajų šventą raštą sudarantys senieji, nepilni fragmentai ir Rembranto paveikslai, mes nuolat susiduriame su tuo, kas užkerta kelią šių artefaktų koherencijai. Dėmesį sistemingai prikausto, sustabdo tokia detalė, kuri, regis, yra ne vietoje, prieštaravimas, kuris perplėšia kūrinį, „išsigimęs, baisus“ elementas, kuris atskleidžia įtrūkius bei neati-tikimus, ir kadangi ji provokuoja nuostabą, ji tampa niekada nesibaigiančia šių kūrinių suvokimo galimybių versme. Ši patirtis privertė apmąstyti tuos literatūros matmenis, kurie buvo klasikinės naratologijos paraštėse. Būtent tie literatūrinio naratyvo klausimai yra svarstomi, kurie įgalina rastis prasmės struktūroms be tų struktūrų, kurios remiasi tiesinėmis įvykių sekomis.49

Ši Bal mintis apie tąsos ir koherencijos netapatumą svarbi ir galvojant apie Donelaičio tekstus.

„Metuose“ akcentuojamas virsmas, transformacija (perėjimas iš vienos būsenos į kitą), o tai, pasak naratologų, būtina minimaliam naratyvui. Kita vertus, skai-tant „Metus“ gana sunku yra susieti atskirus vaizdus į pasakojimą ar koherentišką visumą. Galima būtų išskirti keletą tam „rišlumui“ atsirasti trukdančių veiksnių: tirštas tekstualumas; daug palyginimų (sintagminių metaforų), išplėtotų metaforų; komentarų; pusdalyvių (veiksmas veiksme); laiko prieveiksmių „jau vėl“ konstruk-cijos (kurios nurodo į pasikartojantį veiksmą) sakinyje.

Pasitelkus Lotmano išskirtus du skirtingus naracijos tipus – verbalinę ir ikoninę, galima būtų Donelaičio „Metuose“ įžvelgti ikoninei naracijai būdingas savybes. Rašy-tojas Sigitas Parulskis viename interviu užsiminęs, kad kažkada jam „buvo kilusi min-tis perrašyti „Metus“ prozos forma, bet [iškilo] problema – nėra nei aiškaus siužeto, nei individualių personažų“50, taip pat pastebi „Metų“ kinematografiškumą:

48 Bal M. Visual Narrativity. In Routledge Encyclopedia of Narrative Theory. Ed. D. Herman, M. Jahn and M. L. Ryan. London and New York, Routledge, 2008, 630.

49 Ten pat.50 K. Donelaičio „šūdas“ S. Parulskiui padėjo suvokti lietuvių klasiką. Lrytas.lt 2014 01 02. Prieiga

internete: <http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/k-donelaicio-sudas-s-parulskiui-padejo-suvokti-lietuviu-klasika-201401022128.htm?p=1> [žiūrėta 2014 11 30].

115

Bet štai moderniais metodais panagrinėti klasiką įdomu. Jį įdomu skaityti ir šiais lai-kais, tik reikia šiuolaikiško rakto. Pavyzdžiui, jauniems skaitytojams patarčiau paskaityti „Metų“ dalį „Rudens gėrybės“ ir įsivaizduoti kaip filmuotą vaizdą. Iš tiesų toji „Metų“ dalis atrodo lyg nufilmuota iš viršaus į apačią slenkančia kamera.51

Tad „Metus“ reikėtų skaityti vizualiai, įsivaizduojant (mintyse susidarant atvaizdus). Naratyvo teoretikė Marie-Laure Ryan rašo, kad „objektas gali būti mažiau ar

daugiau meniškas, o tekstas gali būti daugiau ar mažiau naratyvas arba, panaudo-jant techninį terminą, pateikti įvairius naratyvumo laipsnius.“52 Tokia naratyvumo modų taksonomija53 tinka aiškinantis „Metų“ naratyvumą. Donelaičio „Pasakos apie šūdvabalį“54 naratyvumą galėtume apibūdinti kaip

• paprastą (naratyvinė pasakėčios dalis pasakoja apie tai, kaip vabalai kvietė į svodbą šūdvabalį; iki žodžių „Tu netikęs žmogau, kaip tau ta pasaka rodos?“55);

• instrumentinį (nes ši istorija mikrotekstiniame lygmenyje yra skirta paaiš-kinti ir iliustruoti pamokymą, antrojoje teksto dalyje).

Ir kitose pasakėčiose labai aiškiai matyti, kad paprasto naratyvumo mikroteks-tiniame lygmenyje pasaka (papasakota istorija) yra pasitelkta kaip instrumentas pamokymui. Tad Donelaičio pasakėčių naratyvumą reikėtų vadinti instrumentiniu.

„Metuose“ taip pat randame šias dvi naratyvumo modas, pavyzdžiui, atskiros papasakotos paprasto naratyvumo istorijos: Adomo istorija; apsirijusio pono isto-rija (paaiškinanti, kodėl pelėda yra naktinis paukštis). Instrumentinio naratyvumo moda taip pat labai ryški (ją daugiausia išryškina didaktiniai pamokymai). Be šių dviejų, „Metuose“ pasireiškia ir figūratyvinio (metaforinio) naratyvumo moda, kuri būdinga lyriniams eilėraščiams: „Lyrinis eilėraštis nepasakoja istorijos, bet skaitytojas ištraukia personažus ir įvykius iš vaizdinių, juos individualizuodamas ir įlaikindamas. <...> Metaforinį siužetą reikia pajungti alegoriniam skaitymui.“56

51 Ten pat.52 Ryan M.-L. Ten pat, 313.53 Ryan M.-L. The modes of narrativity and their visual metaphors. Style, Fall 1992, vol. 26, issue 3.54 Donelaitis K. Pasaką apie šūdvabalį. In Donelaitis K. Raštai, 55–57.55 Ten pat, 57.56 Ryan M.-L. Ten pat. Sudėtingo naratyvumo (būdingo daugiasiužečiams realistiniams XIX a. O. Balzako

ar L. Tolstojaus romanams) „Metuose“ nėra, nes naratyvinės struktūros nepasirodo abiejuose – ir mikro, ir makro – lygmenyse.



116

APIBENDRINIMAS

Ar ne lengviau statyti paminklus, rengti iškilmingus minėjimus, negu skaityti ir skai-tant „tatai permanyti“?

Nieko blogo iš anksto nesakau apie būsimą minėjimą, tik bijau, kad K. Donelaičio jubiliejus nebūtų panašus į mano minėtą perlaidojimą su iškilmingomis kalbomis,

prašmatniais renginiais, ir netrukus užmirštamas.

Marcelijus Martinaitis57

Donelaitis ir jo tekstai nesiduoda (sunkiai duodasi) paverčiami monumentaliu pamin-klu, nes kaip alegorija – nuolauža – kultūros, kurios nebėra, rodo į praeinamumą ir nykimą. Daugelyje skirtingų teksto lygmenų „Metai“ sukonstruoti iš „senienų“ (archajinė sena lietuvių kalba, antikinis hegzametras, įvairios antikinės formulės ir retorinės taisyklės; seni, suvargę personažai)58, bet lietuvių kultūrai ir literatūrai – tai pirmasis tokios apimties poetinis tekstas; tai pradžia, kuri nurodo į lietuvių litera-tūros jaunumą. Nedaug pasaulio literatūroje yra tokių tekstų. Juos galėtume pava-dinti heterotopijomis, vietomis be vietos, kurios kelia nerimą, sukuria netvarką, nes nepasiduoda sintaksei59. Jie tarsi laivai, kurie neleidžia išdžiūti vaizduotei, ir yra kul-tūros gyvavimo sąlyga, nes, anot Michelio Foucault, „civilizacijose be laivų svajonė išdžiūsta, šnipinėjimas užima nuotykio, o policija – kaperių vietą“60.

„Disciplinuotas“ (literatūrinės taisyklės, hegzametras) ir disciplinuojantis (didakti-nis), karingas (pasakėčia, satyra) ir keliantis netvarką (ardantis daiktų ir žodžių sintaksę) Donelaičio tekstas lietuvių kultūrinėje vaizduotėje sunkiai pasiduoda pajungiamas kla-sifikacinei sistemai. Šis didelis mirusios kultūros laivas – vaiduoklis (kaip kaperių laivas su kaukolės ir sukryžiuotų kaulų emblema vėliavoje) plaukia ir nesileidžia būti prišvar-tuotas, perskaitomas ir padedamas į vieną kokią nors lentynėlę lietuvių literatūros isto-rijoje. Tai vaiduoklių laivas, kuris ir matomas, ir „nepermanytas“. Per daug esantis mūsų kasdienoje (pavyzdžiui, gatvių pavadinimai) ir neapčiuopiamas. Parašytas geografinėje vietoje, kuri yra, bet kuri jau visai nebe ta.

57 „Metų“ anketa. Kristijonui Donelaičiui – 300. Marcelijus Martinaitis. Metai, 2013, nr. 1. Prieiga interne-te: <http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7098-kristijonui-donelaiciui-300-marcelijus-martinaitis>[žiūrėta 2015 01 24].

58 Tiesos dėlei reikia pažymėti, kad „Metuose“ yra ir naujos gadynės ženklų – bulvės, gyvsidabris stikle, kava ir arbata, mokyklos, tam tikri valstybės (krašto) tvarkymo momentai. Bet mums tai jau nebe naujienos.

59 „Heterotopijos kelia nerimą turbūt todėl, kad jos slapta pasiknisa po kalba, nes jos padaro neįmanomu pa-vadinti šį ir tą, jos sugriauna „sintaksę“ iš anksto ir ne tiktai sintaksę, kurios pagalba mes konstruojame sakinius, bet taip pat ir tą ne tokią matomą sintaksę, kuri lemia, kad žodžiai ir daiktai <...> „laikosi kartu“.“ (Foucault M. The Order of Things: An Archeology of Human Sciences. New York, Pantheon, 1970, xviii.).

60 Foucault M. Of Other Spaces, Heterotopias. In Architecture, Mouvement, Continuité 5 (1984), 46–49. Prieiga inter-nete: <http://foucault.info/documents/heterotopia/foucault.heterotopia.en.html> [žiūrėta 2014 11 29].

117

Vijolė Višomirskytė

ALLEGORY, TEMPORALIT Y, NARRATIVE, AND KRISTIJONAS DONEL AITIS ’S THE SEASONS

SUMMARY. The article discusses the challenges we face today when trying to read and interpret the texts of Kristijonas Donelaitis. Everything about his The Seasons is controversial. For example, does it teach humility, or it is a rebellious political satire? And is not that humility mocked as well? The main focus is on a) what might be called the recognizable Donelaitesque speech, the marks of his poetic style; and b) those “labels” that are attributed to his texts. In other words, what is marked and draws attention to itself in Donelaitis‘s texts, and what is emphasized, noted, and foregrounded by literary scholars and critics writing texts about Don-elaitis. The Seasons is the source text examined, but a glance at the fable The Tale about the Beetle is also cast. In exploring Donelaitis’s texts and the texts about Donelaitis and in explaining what the causes of difficulties in understanding The Seasons might be as well as possible solutions of them, Marie-Laure Ryan‘s taxonomy of narrativity modes and Walter Benjamin’s concept of allegory as ruin were very enlightening. KEY WORDS: Donelaitis, The Seasons, narrative, narrativity, allegory, ruin.


donelaiČio metai - vdu

Documents