1. Sodininkystės reikšmė, istorija. Sodininkystė yra žemės ūkio gamybos šaka, mokslo sritis ir studijų disciplina. Sodininkystės, kaip žemės ūkio gamybos šakos, uždavinys – išauginti tiek vertingų vaisių ir uogų, kiek reikalinga žmonių racionalios mitybos poreikiams tenkinti. Sodininkystės mokslo uždavinys - tirti vaisinių ir uoginių augalų augimo ir derėjimo dėsningumus, esančius jų paveldimumo pagrinduose, ir kurti naujus metodus jiems intensyvinti. Lietuvoje sodininkystė pradėjo plėtotis XIV amžiuje. 1563-1680 m dvarų soduose buvo auginamos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, uogakrūmiai. Didesni sodų plotai veisiami Valakų reformos laikotarpiu. 1849 m Peterburge išleista pirmoji lietuviška sodininkystės knyga. 1920 m įsteigta A.Fredos sodininkystės ir daržininkystės mokykla. 1929 m įvyko pirmasis Lietuvos pomologų suvažiavimas. Jame T.Ivanausko siūlymu atliktas pirmasis šalies suskirstymas sodininkystės zonomis ir parengtas standartinis vaisinių bei uoginių augalų veislių asortimentas, kuris vėliau buvo patikslinamas. 1938 m įsteigta pirmoji Lietuvoje sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis Dotnuvoje, įveistas pomologinis sodas veislėms tirti. Vėliau stotis nuo 1990m vadinama Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutu, kuris yra Babtuose. 1984 m atliktas sodų surašymas, registruota 48600ha sodų ir uogynų, juose augo 12 milijonų vaismedžių. Sodininkystės raidoje vyravo sodybiniai sodai. 1991 m jie užėmė daugiau kaip 22tūkst.ha. Dažniausiai sodybiniuose sodeliuose auginama tiek vaismedžių ir uogakrūmių, kiek reikia šeimos poreikiams patenkinti. Ūkininkams atsiveria perspektyvos veisti sodus ne tik sodybose, bet ir specializuotis veisiant stambesnius uogynus, slyvynus, kriaušynus, obelynus.2. Lietuvos sodininkystės būklė dabartiniu metu. Šiuo metu sodininkystės gamyba plėtojama veisiant naujus pažangius technologijų sodus. Pagrindiniai sodo augalai: obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, serbentai, agrastai, avietės, braškės. Nesėkmingai auginama kriaušės, slyvos, vyšnios. Sodai užima apie 50 000 hektarų.3. Užsienio sodininkystės pasiekimai. Legendiniai kabantys Semiramidės sodai Babilone pateko į septynių pasaulio stebuklų sąrašą. Senovės graikų botanikas Teofrastas aprašė obelų, kriaušių, slyvų, vynuogių, graikinių riešutmedžių, trešnių, aviečių ir kitų sodo augalų rūšių veisles. Rusų akademikas N. Vavilovas ir kiti botanikai nustatė pagrindinių vaisinių ir uoginių augalų kilmės centrus. Karlis Linėjus sukūrė nomenklatūrą, palengvinančią nustatyti augalus. G.Mendelis atskelidė paveldimumo dėsningumų pagrindus. Jie padėjo sėkmingai kurti ir gerinti augalų veisles. Nuo 19a pabaigos naujoms veislinių ir uoginių augalų veislėms kurti taikomas dirbtinės lytinės hibridizacijos metodas, nuo 20a – dirbtinės mutagenezės metodas. Daugiausia vaisiu išauginama P.Amerikoje. JAV daugiausia auginama obuolių, citrinų, persikų, braškių. Brazilijoje apelsinų, bananų, papajų. Italijoje persikų, vynuogių. Rusijoje obuolių, slyvų ,aviečių. Sparčiausiai didėja obelynų, kriaušynų, slyvynų, braškynų plotai. Svarbiausia problema-sodu konstrukcija. Labiausiai vertinama verpstinė vainiko forma ir minimalus genėjimas. Toliau derlingumą bus galima didinti maksimaliai išnaudojant genetinį veislių potencialą bei sudarant pačias palankiausias augimo ir derėjimo sąlygas.4. Svarbiausi sodų vaismedžiai, jų auginimas versliniuose, sodybiniuose, bendrijų soduose. Svarbiausieji ir pagrindiniai Lietuvos sodo augalai(vaismedžiai) yra obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos. Versliniais vadinami tie sodai, kurie įveisiami įvairiuose ūkiuose verslo tikslais. Dabar dauguma jų vadinami bendrovėmis ar įmonėmis. Verti dėmesio tiksliniai, labai konkrečios paskirties, sodai. Vienuose jų galėtų būti auginami vaisiai ir uogos vien tik šviežiam vartojimui. Vertingi būtų ir tokie tiksliniai sodai, kuriuose būtų auginami perdirbimo pramonei vaisiai ir uogos. Pajūrio rajonuose galėtų būti auginami stambesni kriaušynai, pietvakarių rajonuose-slyvynai, Žagarės ir pan. Sodybiniai sodai. Šie sodai veisiami sodybiniuose sklypuose. Šiuose soduose didžiausias veislių įvairumas. Čia gali augti obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, (serbentai, agrastai, avietės, braškės, svarainiai ir kt). Šių augalų tiek, kad jų derlius patenkintų šeimos poreikius. Sodui ir uogynui reikiamas plotas, augalų asortimentas bei poreikis paskaičiuojamas pagal šeimos narių skaičių ir augalų derlingumą. 4-5 asmenų šeimos reikmėms patenkinti reikia sodinti 15-20 vaismedžių ir 40-50 uogakrūmių. Bendrijų sodai. Tai miestiečių turimi sodai. Jie veisiami šalia miestų įvairaus dydžio žemės sklypuose. Šiuose sklypuose šeimininko nuožiūra auginami vaismedžiai, uogakrūmiai, daržovės, gėlės ir kt. Šiame sode telpa 1-2 vasarinės, 1-2 rudeninės, 3-5 žieminės obelys, 2 kriaušės, 4-6 vyšnios ir tiek pat slyvų, 15-20 uogakrūmių ir 15m2 braškių.5. Mokslinis tiriamasis darbas sodininkystėje. Tai toks darbas, kai tiriami sodo augalų augimo ir derėjimo dėsningumai, dauginimo būdai, poreikiai augimo sąlygoms ir priemonės jiems tenkinti, dirvos dirbimo, tręšimo, vainikų formavimo, apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemos, kuriamos naujos vaisinių ir uoginių augalų veislės. Tokiais tyrimais kuriami sodininkystės moksliniai pagrindai. Tyrimai padeda šią šaką intensyvinti. Intensyvinimo tikslas-gerai prižiūrėti sodą ir iš jo gauti didelį bei gerą vaisių ir uogų derlių. Metodiškas sodininkystės mokslinio tyrimo darbas pradėtas Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje. Mokslinio tyrimo darbų išvados ir rekomendacijos

1

paskelbtos mokslo darbuose, periodiniuose žurnaluose ir laikraščiuose, vadovėliuose ir kitose mokymo priemonėse, naudojamos paskaitose.6. Sodo augalų biologinė ir ūkinė charakteristika. Visi uoginiai ir vaisiniai augalai turi šaknis ir antžeminę dalį. Jas jungia šaknies kaklelis. Iš sėklų išaugusių augalų šaknies kaklelis vadinamas tikruoju, o vegetatyviškai padaugintų augalų –sąlyginiu. Skiepyti vaismedžiai turi poskiepio šaknis ir įskiepio antžeminę dalį. Tap poskiepio šaknų ir įskiepio šakų gali būti intarpas. Tada vaismedis susideda iš 3 komponentų. Šakų visuma sudaro vainiką. Jis gali būti įvairių formų(rutuliškam verpstiškas, piramidiškas ir t.t). Vaismedžiai turi liemenį. Liemuo –tai vaismedžio dalis nuo šaknies kaklelio iki viršūninio pumpuro. Liemens dalis nuo šaknies kaklelio iki žemutinės vainiko šakos vadinama kamienu. Iš liemens augančios stambios šakos vadinamos pagrindinėmis šakomis, jos suformuoja vainiką.Iš pagrindinių šakų auga pirmos eilės šalutinės, iš jų-antros eilės šalutinės šakos ir t.t.iš liemens augančios smulkios šakelės vadinamos tarpinėmis. Smulkios iš pagrindinių ir šalutinių šakų išaugusios šakutės su žiediniais pumpurais vadinamos vaisinėmis arba generatyvinėmis šakelėmis. Sėklavaisinių vaismedžių vaisinės šakelės skiriamos į vytelines, smailiąsias, mažąsias. Daugiametė išsišakojusi, mažųjų vaisinių šakelių grupė vadinama vaisininke. Ties jos vaisiaus kotelio prisegimo ar šakelių išsišakojimo vietoje gali būti sustorėjimų, kurie vadinami vaisiniais maišeliais. Kaulavaisinių vaismedžių vaisinės šakelės skirstomos į mišriąsias, puokštines ir pentinukus. Visi vaisiniai ir uoginiai augalai auga ūgliais. Ūgliai auga iš pumpurų, pumpuro zona vadinama bambliu, o vieta tarp dviejų pumpurų-tarpubambliu. Augantis ūglis turi lapus, o jų pažastyse-pumpurus, vadinamus akutėmis. Baigęs augti ir numetęs lapus ūglis vadinamas metūgliu, jo atsišakojimai-šakutėmis. Ūglių būna įvairių, tai priklauso nuo augimo pradžios ir vietos. Pavasariniai ūgliai pradeda augti pavasarį iš viršūninių ir šoninių pumpurų, pakaitinai auga iš mišriųjų pumpurų. Vasariniai-antriniai ūgliai pradeda augti iš tą pačią vasarą susiformavusių viršūninių pumpurų. Augantys ūgliai, tik susiformavę iš lapų šoninių pumpurų, vadinami priešlaikiniais. Kiekvienas ūglis turi viršūninį ir šoninius pumpurus iš kurių auga kiti ūgliai. Pumpurai formuojasi lapų pažastyse; gali susiformuoti ne vienas, o keli grupiniai pumpurai. Ne lapų pažastyse susiformavę pumpurai vadinami pridėtiniais. Pagal sandarą pumpurai skirstomi į vegetatyvinius, generatyvinius ir mišrius. Iš vegetatyvinių pumpurų auga lapai ir ūgliai, iš generatyvinių-žiedai arba žiedynai, iš mišrių gali augti ir žiedai ir lapai, ir ūgliai. Tą pačią vasarą sprogstantys ūglio pumpurai vadinami ankstyvaisiais, o sprogstantys kitą pavasarį-vėlyvaisiais. Miegantieji pumpurai yra tokie, kurie nesprogsta daugelį metų, bet susprogsta medį smarkiai pažeidus arba jam senstant. Lapas susideda iš lapalakščio ir lapkočio, kai kurie dar turi ir prielapius. Žiedas yra pakitęs trumpas ūglis-augalo lytinio dauginimosi organas. Žiedas susideda iš žiedlapių, kuokelių ir piestelės. Pagal žiedų tipus vaisiniai ir uoginiai augalai grupuojami į 4 grupes:1)vienanamiai, kurie turi tik dvilyčiu žiedus 2)vienanamiai, kurių vienalyčiai ir kuokeliniai, ir piesteliniai žiedai būna tame pačiameaugale. 3)dvinamiai, kurių kuokeliniai ir piesteliniai žiedai žydi ant skirtingų augalų 4)trinamiai augalai, kurių kuokeliniai, piesteliniai ir dvilyčiai žiedai būna ant atskirų augalų. Vaisiai. Peržydėjus žiedams, vystosi vaisiai. Skiriami: sėklavaisiai, kaulavaisiai, uogos, riešutai. Visų jų vaisiai sudaryti iš apyvaisių ir sėklų. Apyvaisis sudarytas iš egzokarpio, mezokarpio ir endokarpio. Šaknų sistemos. Yra trejopos:1)sėjinukai, arba į juos skiepyti vaismedžiai, turi pagrindinę vertikalią šaknį ir kelias eiles šalutinių šaknų. 2)vegetatyviškai padaugintų augalų šaknų sistema yra pridėtinė 3)mišri šaknų sistema, kai pagrindinę šaknį turintys augalai papildomai įsišaknija pridėtinėmis šaknimis. Šaknų viršūnėse išsišakojusios smulkios šaknelės vadinamos šaknų kuokšteliais ar kuokštelinėmis šaknelėmis. 7. Sodo augalų grupavimas ir botaninė sudėtis. Gentis- tai grupė, kurios visi augalai morgologiškai labai panašūs. Juos galima lengvai suskirstyti genetiškai, citologiškai ir kitais požiūriais. Genčiai būdinga tai, kad vienos genties augalai gali kryžmintis tarpusavyje, bet negali kryžmintis su kitos genties augalais. Rūšis apima grupę augalų, kurie turi žymiai daugiau panašių morfologinių požymių negu genties augalai. Rūšis yra pagrindinis taksonominis vienetas. Porūšis-tai rūšies pogrupė. Kai kokios nors rūšies augalo populiacija žymiai skiriasi savo išoriniais požymiais nuo kitų tos pačios rūšies augalų, tada jie išskiriami į porūšį. Veislė-tai kultivuojamų augalų visuma, besiskirianti kokiais nors požymiais(morfologiniais, fiziologiniais, cheminiais ir kt) ir daugint (lytiniu ar nelytiniu būdu) juos išsaugo. Pagal kilmę veislės skirstomos į: 1)Vietines 2)Selekcionuotas 3)Introdukuotas. Vietinės-ilgalaikės liaudies selekcijos rezultatas. Įvairiose vietovėse gali būti vietinės liaudies selekcijos veislės. Selekcionuotos veislės-selekcininkų išvestos veislės. Introdukuotos veislės-atvežtos iš kitų šalių. Standartinėmis veislėmis vadinamos tokios, kurios yra ištirtos ir rekomenduotos auginti soduose ir uogynuose. Naujai sukurtos ir introdukuotos veislės tiriamos lyginant su standartinėmis ir tik gavus pranašesnius už standartinių veislių rezultatus, rekomenduojamos dauginti ir auginti. Jei standartinių veislių nėra, naujos veislės tiriamos ir lyginamos tarpusavyje. Klonas yra veislės kategorija: genetiškai vienodų individų visuma, gauta iš vieno individo ir dauginama tik vegetatyviškai. Visi vaisiniai augalai grupuojami į

2

gamybines grupes pagal poreikius augimo sąlygoms, zoninį pasiskirstymą, vaisių bei jų produktų maistines ir technologines savybes bei pagal vaisių morfologinį panašumą ir kitus požymius. Skiriamos 7 grupės.1.Sėklavaisiniai. Šios grupės augalai priklauso erškėtinių šeimai, obelinių pošeimiui. Šiai grupei priskiriami: obelys, kriaušės, svarainiai, cidonija, šermukšniai, aronijos, šliandros, medlievos. Jų vaisiaus valgomoji dalis sultingas apyvaisis. 2.Kaulavaisiai. Šie augalai daugiausia erškėtinių šeimos, slyvinių pošeimio. Kaulavaisiams priklauso vyšnios, slyvos, abrikosai, persikai, trešnes. Kaulavaisių valgomoji dalis yra sultingas apyvaisis, kuriuo apgaubtas kauliukas. 3.Uoginiai. Priskiriami įvairių genčių augalai(braškės, avietės, agrastai, serbentai, spanguolės, mėlynės ir pan). Uogos sultingos, netransportabilios, trumpai laikosi, vartojamos šviežios ir perdirbtos. 4.Riešutiniai. Priklauso migdolai, graikiniai riešutai, lazdynai, pistacijos). Vaisiai-riešutai, turi apvalkalą, kevalą ir valgomą branduolį-sėklą. 5.Subtropiniai. Šie augalai priklauso įvairioms botaninėms šeimoms. Subtropiniais jie vadinami pagal augimo vietą. Vieni šios grupės augalai visžaliai, kiti meta lapus. Neištveria žemesnių kaip -10- -15oC šalčių. 6.Citrusiniai. Tai rūtinių šeimos, pomerančinių pošeimio visžaliai augalai. Jų vaisiai su būdingu odišku išorvaisiu ir tarpvaisiu bei sultingu, su pergamentiniais sėklų lizdais ir sėklomis vidvaisiu. Auga subtropikų rajonuose. 7.Tropiniai. Įvairių botaninių šeimų, tropikų rajonuose augantys augalai(bananai, ananasai ir kt).8. Pagrindinių vaisinių augalų genčių biologinės ir ūkinės ypatybės. Obelis erškėtinių šeimos sėklavaisinių grupės vaismedžių gentis. Pagrindinis Lietuvos sodų augalas. Obelimis apsodinti žemės sklypai vadinami obelynais. Vaismedžiai ištvermingi žiemą, gyvena ir dera ilgai. Vaisiai noksta įvairiu laiku, gerai laikosi saugyklose, todėl šviežius galima vartoti ištisus metus. Obuoliai transportabilūs.Iš obuolių gaminamos vertingos sultys, kompotai, tyrės, sidras, vynas. Obelų šaknys ištveria iki -50oC šalčius. Yra trys skirtingos derėjimo pradžios veislių grupės: ankstyvosios, pradeda derėti 3-4metų medeliai ir kartais dar ankščiau. Vidutinio ankstyvumo obelys pradeda derėti 6-8metais, o vėlyvosios dera 9-11 metais. Vainikai labiausiai didėja 10-20 metais. Obelims, skiepytoms į sėklinius poskiepius, tai gali trukti iki 20-40 metų. Tokios obelys vadinamos aukštaūgėmis ir ilgaamžėmis. Obelų augimas ir derėjimas glaudžiai susiję. Kuo geriau obelys auga, tuo silpniau dera. Pagal vaisių sunokimo ir vartojimo laiką obelų veislės skirstomos į vasarines, rudenines ir žiemines. Kriaušė erškėtinių šeimos, obelinių pošeimio, sėklavaisių grupės vaismedžių gentis. Vaismedžiai pasižymi panašiomis į obelų augimo ir derėjimo savybėmis, auga dideli, tačiau mažiau atsparūs šalčiams už obelis. Dauguma veislių pradeda derėti 5-10 metais, dera 30-60 ir daugiau metų. Kriaušės dera pastoviau negu obelys. Vaisiai noksta įvairiu laiku, skonis švelnus, puikus cukrų ir rūgščių santykis. Vaisiai naudojami švieži, kompotams gaminti, džiovinti ir pan. Kriaušė šviesamįgis ir šilumamėgis vaismedis. Jaunos kriaušės reiklesnės drėgmei, nes turi mažai smulkių šaknelių,o pagrindinės šaknys silpniau regeneruoja po persodinimo iš medelyno į sodą. Kriaušės auga 1,5-2 kartus aukštesnės už obelis. Pagal augumą yra aukštaūgės, vidutinės ir žemaūgės veislės, nuo kurių priklauso vainikų formos ir dydis. Slyva erškėtinių šeimos, kaulavaisinių grupės medžių gentis. Sodininkystėje vertingiausia naminė rūšis ir kaukazinė. Slyvos auga nuo 2 iki 4 metrų ir dar aukštesniais krūmais ir medžiais. Ankstyvos veislės pradeda derėti 2-4 metais po pasodinimo, vidutinio ankstyvumo 5-6 metais, vėlyvos 7-8 metais. Vaisiai apvalūs, ovalūs, mėlyni, tamsiai mėlyni, geltoni, raudoni. Vaisiai noksta nuo liepos pabaigos iki spalio vidurio. Slyvos mažiau atsparios šalčiams. Mažiau reiklios šviesai, jautrios drėgmės pertekliui, drėgnesnėse vietose gyvena trumpiau. Vyšnia erškėtinių šeimos, kaulavaisinių grupės vaismedžių gentis. Jos atsparios šalčiams, dera kasmet. Derėti pradeda skirtino amžiaus. Skiriamos trys veislių grupės, 1)ankstyvosios, dera 3-4 augimo metais 2)vidutinio ankstyvumo, dera 4-5 m 3)vėlyvos-dera 5-6m. Vaisia būna šviesia arba tamsia odele, skanaus skonio. Vaisiai vartojami švieži, gaminamos uogienės, džemai, sultys ir pan. Vaismedžiai auga medžio ir medžiakrūmio formos, iki 3-7m aukščio, labai šakojasi, šaknys negilios. Pagal vaisių ir sulčių spalvą veislės skirstomos į dvi grupes:amoreles ir moreles. Morelių vaisių odelė ir minkštimas tamsūs, sultys rūgščiasaldės. Amorelių vaisiai šviesūs, sultys raudonos, švelnios, saldžios. Vyšnios dauginamos akiavimu, žaliaisiais auginiais, šaknų atžalomis, o poskiepiai-sėklomis.9. Veislės ir rajonavimas. Veislė-tai kultivuojamų augalų visuma, besiskirianti kokiais nors požymiais(morfologiniais, fiziologiniais, cheminiais ir kt) ir daugint (lytiniu ar nelytiniu būdu) juos išsaugo. Pagal kilmę veislės skirstomos į: 1)Vietines 2)Selekcionuotas 3)Introdukuotas. Vietinės-ilgalaikės liaudies selekcijos rezultatas. Įvairiose vietovėse gali būti vietinės liaudies selekcijos veislės. Selekcionuotos veislės-selekcininkų išvestos veislės. Introdukuotos veislės-atvežtos iš kitų šalių. Standartinėmis veislėmis vadinamos tokios, kurios yra ištirtos ir rekomenduotos auginti soduose ir uogynuose. Naujai sukurtos ir introdukuotos veislės tiriamos lyginant su standartinėmis ir tik gavus pranašesnius už standartinių veislių rezultatus, rekomenduojamos dauginti ir auginti. Jei standartinių veislių nėra, naujos veislės tiriamos ir lyginamos tarpusavyje. Klonas yra veislės kategorija: genetiškai vienodų individų visuma, gauta iš vieno individo ir dauginama tik vegetatyviškai.

3

10. Vaismedžių ir uogakrūmių derėjimo pradžia, dinamika, trukmė, augalų savidulka ir kryžmadulka, apsidulkinimas ir apsivaisinimas. Derėjimo pradžia – tai laikas, kai vaisiniai augalai pradeda derėti sode ir uogyne. Dažnai pirmasis derėjimas ir derlius būna negausus ir įdomus tik tuo, kad suteikia galimybę įsitikinti, ar augalai yra tokių veislių kokių norėta įsigyjant sodinukus. Derėjimo dinamika – vaisinių augalų savybė kasmet iki pastovaus derėjimo išauginti augančio gausumo derlius. Pastoviai derėti vaisiniai augalai pradeda įvairaus amžiaus. Kuo ilgiau ir stabiliau dera nereikalaudami didesnių darbo sąnaudų, tuo jie vertingesni. Labai svarbu, kad derėjimo laikotarpis būtų kuo ilgesnis. Daugumai sėklavaisinių vaismedžių nepavyksta pastoviai ilgą laiką derėti. Vieną kartą užmezgę gausų derliu, kitais metais jie auga be derliaus ir formuoja dar gausiau žiedinių pumpurų. Taip prasideda ir kartojasi nepastovus ar prametinis derėjimas – pramečiavimas. Derėjimo gamybinė ekonominė trukmė – tai toks vaisinių augalų gyvavimo laikotarpis, kurio metu išauga didžiausi ir geriausi kokybės vaisiai. Jo trukmė priklauso nuo veislių ir poskiepių savybių, be to, vaismedžių augimui ir derėjimui turi būti sudarytos palankiausios sąlygos. Laikotarpį galima pailginti augalus kryptingai genint. Taip sutrikdomas derėjimo stabilumas, ir kurį laiką gaunami geresni vaisiai. Savidulka vadinama augalų apsidulkinimas ir apsivaisinimas to paties žiedo arba to paties augalo kito žiedo, arba tos pačios veislės kito augalo žiedadulkėmis. Tos veislės, kurios apsivaisina savo žiedadulkėmis ir užmezga vaisius, yra savivaisės arba savidulkės. Savidulkės yra braškės, avietės, gervuogės, serbentai, agrastai, kai kurios vyšnios, abrikosai ar slyvos. Kryžmadulka vadinama vieno vaisinio ar uoginio augalo žiedų apsivaisinimas, apsidulkinus kitos veislės augalo žiedadulkėmis. Kryžmadulkoje gali būti anomalijų, kai žiedai neapsivaisina ir vaisių nemezga. Sodui įveisti parenkamos pagrindinės abipusiai kryžmiškai apsidulkinančios ar dulkelinės veislės. Sode pagrindiniai veislei reikalingos ne mažiau kaip dvi dulkelinės:pagrindinė ir atsarginė. Jeigu sode tenka sodinti vienos arba dviejų veislių, kurios negali tarpusavyje kryžmiškai apsidulkinti, vaismedžius, tada kas dešimtas medis perskiepijamas kitomis dulkelinėmis veislėmis. Žiedadulkės piestelių purkode gerai dygsta, kai oras šiltas. Tada apdulkinimui ir apvaisinimui pakanka vienos dienos. Šalto oro sąlygomis apvaisinimui prireikia daug dienų.11. Aplinkos reikšmė vaisiniams augalams. Temperatūra. Nuo šio veiksnio priklauso fotosintezė, kvėpavimas, ląstelių skilimas ir augimas ir kt procesai. Poilsio laikotarpį obelys baigia, o vegetacijos laikotarpį pradeda, esant 4,4 oC temperatūrai. Vegetacijos laikotarpiu vaismedžiai intensyviai auga, esant 20-25 oC temp. Vaismedžių žydėjimui pakanka nuo 12 iki 14 oC temp. Lietuvoje vaismedžiams neigiamos temperatūros žalingos žydintiems sodams, pavėluotai nuimant obuolių derlių ir rūgščiomis žiemomis. Pirmieji šalčiai gali pakenkti pumpurams ir nesubrendusiems ūgliams. Stambios šaknys atsparesnės už smulkiąsias. Biriame dirvožemyje šaknys pašąla labiau negu priemolyje. Kritiškas karštis vaismedžiams nuo 50 iki 60 oC. Kalvotų vietų slėniuose šalnos būna 1,5 oC didesnės negu lygumose. Mūsų soduose galima auginti tuos vaismedžius ir uogakrūmius, kurie ištveria bent iki -35 oC šalčius. Vanduo (krituliai, oro ir dirvos drėgmė). Optimalus vandens kiekis augalams naudingas, o perteklius ir trūkumas žalingas. Lietuvos soduose vandens pakanka, kai per metus iškrinta daugiau kaip 700mm kritulių. Vaismedžiai gali normaliai augti ir derėti, kai dirvoje yra 75-80proc nuo pilno dirvožemio drėgnumo. Daugiausia vandens sunaudojama pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vaismedžiai žydi, sparčiai auga ūgliai ir užuomazgos. Vasaros viduryje vandens sunaudojama mažiau, o rudenį vėl daugiau, ypač kai gausus derlius. Kai drėgmės per daug, ūgliai ir lapai nebeauga, galis jų per anksti nukrinta, vaisiai sutrūkinėja. Trūkstant drėgmės, vaismedžiai auga silpnai, vaisiai būna smulkūs, derlius mažas, vaisiai ankščiau krinta. Šviesa. Šviesos intensyvumas reikšmingas vaismedžių žydėjimui ir augimui. Šviesos intensyvumas priklauso nuo metų laiko, dienos ilgumo, vietovės aukščio virš jūros lygio. Debesys, rūkas, dulkės mažina šviesos intensyvumą. Kuo intensyvesnė šviesa, tuo daugiau sausų medžiagų vaismedžiai gamina, geriau auga jų ūgliai ir šaknys. Ilgomis dienomis gamina daugiau auksino, geriau auga pumpurai. Saulėtų valandų metinis paros vidurkis visoje Lietuvos teritorijoje apie 4,5val. Labiausiai saulėti pietvakarių ir šiaurės rajonai. Dirvožemiai. Dirvožemis svarbiausias vaisinių augalų augimo veiksnys. Dirvožemio reljefas, kaip žemės paviršiaus nelygumų visuma, daro poveikį temperatūroms: šlaito viršutinėje dalyje temperatūros būna aukštesnės negu žemutinėje. Žemesnėse reljefo vietose žiemą vaismedžiai labiau pašąla. Pietiniai šlaitai visada 25proc šiltesni. Pietų ir pietryčių šlaito žemutinėje dalyje pavasarį sniegas ištirpsta anksčiau. Ten dvigubai daugiau išgaruoja drėgmės negu šiaurinėje pusėje. Vaismedžiai geriausiai auga rytinių ir vakarinių šlaitų vidurinėje dalyje. Tinkamiausi sodams velėniniai jauriniai, silpnai pajurę ir velėniniai karbonatiniai priesmėliai ir priemoliai, kuriu pH 4,5-7,0. Sodo dirvožemio dujinėje dalyje turi būti ne mažiau kaip 10proc deguonies. Esant 3-5proc deguonies koncentracijai, ūgliai ir šaknys auga prastai. 12. Vaisinių augalų dauginimo biologiniai pagrindai. Vaisiniai ir uoginiai augalai dauginami sėklomis ir vegetatyviškai. Iš sėklos augantys vaisiniai augalai vadinami sėjinukais. Sėklomis dauginti lengviausia ir patogiausia. Taip dauginant gaunami sveiki palikuonys. Sėjinukai lengviau prisitaiko naujose klimato sąlygose. Tačiau sėjinukų

4

populiacija dažniausiai nevienoda, nes turi dviejų susikryžminusių augalų paveldėtas savybes ir požymius. Sėklomis padauginti vaisiniai ir uoginiai augalai ilgiau gyvena, bet vėliau pradeda derėti. Savašakniais vadinami vegetatyviškai – įšaknijimu-padauginti vaisiniai augalai. Taip dauginant naudojamos vegetatyvinės augalų dalys, gebančios formuoti pridėtines šaknis. Savašakniai augalai paveldi visas dauginamo augalo savybes bei požymius per somatines ląsteles, audinius ir organus. Vegetatyviškai padauginti augalai pradeda ankščiau derėti. Tačiau dauginat šiuo būdu, palikuonims perduodamos virusų infekcijos. Vegetatyvinio dauginimo būdai natūralus ir dirbtinis. Natūraliai dauginama ūsais, atžalomis, viršutinėmis atlankomis. Dirbtinai dauginama auginiais, atlankomis, kerelių skyrimu, skiepijimu ir mikrovegetatyviniu būdu. Skiepytais augalais, arba skiepais, vadinami tokie augalai, kurie suauginami iš dviejų ar trijų komponentų. Žinoma apie150kipijimo būdų. Jie sugrupuoti į tris grupes: akiavimas, ūglinis skiepijimas, suglaudimas. Mikrovegetatyvinis dauginimas yra augalo regeneravimas, panaudojant kai kuriuos motininio augalo organus arba jų dalis ir auginant mėgintuvėliuose ar kolbose, maistinėse terpėse ar augimo stimuliatoriais. Šis būdas tinka daugumai sodo augalų dauginti.13. Sėklinis ir vegetatyvinis dauginimas, dauginimo būdai. Vaisiniai ir uoginiai augalai dauginami sėklomis ir vegetatyviškai. Iš sėklos augantys vaisiniai augalai vadinami sėjinukais. Sėklomis dauginti lengviausia ir patogiausia. Taip dauginant gaunami sveiki palikuonys. Sėjinukai lengviau prisitaiko naujose klimato sąlygose. Tačiau sėjinukų populiacija dažniausiai nevienoda, nes turi dviejų susikryžminusių augalų paveldėtas savybes ir požymius. Sėklomis padauginti vaisiniai ir uoginiai augalai ilgiau gyvena, bet vėliau pradeda derėti. Vegetatyvinis dauginimas-tai dauginimas naudojant augalo vegetatyvines dalis: ūglius, šakas, stiebus, lapus, šaknis, pumpurus. Vegetatyviai dauginama: auginiais, atlankomis, atžalomis, ūsais, krūmelių skyrimu, skiepijimu ir mikrovegetatyviniu būdu. Dauginimas auginiais. Žaliaisiais auginiais vadinamos augančių ūglių dalys, paruoštos įšaknijimui. Jai galima dauginti daugelį sodo augalų: agrastus, vyšnias, slyvas. Kad auginiai greičiau įsišaknytų reikia daug drėgmės, šiltos aplinkos 22-25oC . Auginiai įšaknijami inspektuose, šiltnamiuose ar kituose įrenginiuose, kuriuose galima palaikyti ūglių įšaknijimui reikalingas sąlygas. Vyšnių, slyvų, persikų auginiai įsišaknys geriau, jei bus ruošiami tuo metu, kai ūgliai auga intensyviausiai; svarainių, obelų, agrastų, aktinidijų- intensyvaus ūglių augimo pabaigoje; serbentų-bet kada. Dauginimui naudojama aštriu peiliu nupjauta 5-10cm ilgio ūglio dalis su dviem- trim per pus sutrumpintais lapais. Sumedėjusiais auginiais vadinamos, įšaknijimui skirtos vienmečių sumedėjusių ūglių dalys. Jais dauginami serbentai, vynuogės, aktinidijos, auginius galima ruošti nuo rudens iki pavasario (bet geriausia rudenį). Sveiki vienmečiai ūgliai sukarpomi 15-20cm ilgio atkarpomis su 2-4 pumpurais. Auginiai surišami į pėdelius, laikomi prikasti lauke arba rūsyje, nuo (0 iki 5oC ), drėgnose durpėse, pjuvenose ar smėlyje. Daugumos augalų auginiai į medelyną sodinami pavasarį, tačiau raudonieji ir baltieji serbentai geriausiai įsišaknija sodinti rugsėjo mėnesį. Kad auginiai geriau įsišaknytų prieš sodinimą, rekomenduotina, apatinį jų trečdalį vienai parai pamerkti į augimo stimuliatoriaus vandeninį tirpalą. Auginius sodinti reikia į lengvą, purią ir derlingą dirvą, eilutėse 10cm atstumu; auginiai smeigiami nuožulniai, virš žemės paliekama tik auginio viršūnė su 1 -2 pumpurais. Pasodinti auginiai tuoj pat mulčiuojami. Sumedėjusiais auginiais gali būti dauginami ir obelų vegetatyviniai poskiepiai. Dauginimas atlankomis. Vertikaliomis atlankomis vadinami stačiai aukštyn augantys pirmamečiai ūgliai, kurių apatinė apkaupta dalis įsišaknija, o rudenį, juos atskyrus nuo motininio augalo gaunami savašakniniai augalai. Vertikaliomis atlankomis dauginami serbentai, agrastai, svarainiai, vaismedžių vegetatyviniai poskiepiai. Horizontaliomis atlankomis vadinami gulsčiai į šalis nuo krūmo atlenkti ir ant žemės paguldyti stiebai, iš kurių augantys jauni ūgliai apkaupti žemėmis įsišaknija. Dauginimas ūsais . Ūsais dauginamos braškės. Ūsas- tai braškės kerelio stiebas, iš kurio bamblių susiformuoja nauji augalai. Ūsai intensyviausiai auga nuskynus uogas. Augalai įsišaknija savaime, o rudeniop stiebai sudžiūsta. Nauji augalai į kitą braškyną sodinami rugpjūčio pabaigoje arba anksti pavasarį, kai tik galima įeiti į dirvą. Stipriausi sodinukai išauga arčiausiai motininio kerelio. Sodinimui tinkami tokie braškių kereliai, kurie turi 3 trumpakočius lapelius ir netrumpesnes nei 5cm ilgio šaknis. Silpnesni sodinukai tankiai susodinami į daigyną paauginti, o į braškyną persodinami pavasarį. Dauginimas atžalomis . Atžalomis vadinami ūgliai, išaugę iš šaknų pridėtinių pumpurų. Jomis dauginamos avietės, galima dauginti kai kurias slyvas, žagarvyšnę. Atžalos iškasamos rugsėjo mėnesį arba anksti pavasarį ir sodinamo į nuolatinę augimo vietą. Silpnos atžalos bent vienerius metus turi būti auginamos medelyne ir tik tada sodinamos į nuolatinę augimo vietą. Krūmelių skyrimas. Šiuo būdu dauginamos remontantinės braškės. Kai kurių veislių braškės vegetacijos pabaigoje viename kerelyje jau turi 10-15 gerai išsivysčiusių ragelių. Pavasarį tokie augalai iškasami ir atsargiai supjaustomi į tie dalių kiek yra ragelių. Iš kiekvieno ragelio išauga naujas augalas. Kitus augalus dauginti šiuo būdu netikslinga. Mikrovegetatyvinis dauginimas yra augalo regeneravimas, panaudojant kai kuriuos motininio augalo organus arba jų dalis ir auginant mėgintuvėliuose ar kolbose, maistinėse terpėse ar augimo

5

stimuliatoriais. Šis būdas tinka daugumai sodo augalų dauginti. Skiepijimas-tai dirbtinis augalų sujungimas ir suauginimas. Skiepijimui naudojami du komponentai-įskiepis ir poskiepis. Ūglinis skiepijimas yra toks, kai įskiepiui naudojamos ūglių atkarpos su 1-3pumpurais. Skiepūgliai, tai ūgliai, paimti iš sveikų veislinių vaismedžių, skirti skiepyti į poskiepius. Paprastasis sudūrimas. Įskiepio ūglis, priešingoje apatiniam pumpurui pusėje, skiepijimo peiliu nupjaunamas įstrižai. Pjūvis turi būti 3-4 kartus ilgesnis nei įskiepio skersmuo. Toks pat pjūvis daromas ir poskiepyje. Abu komponentai suglaudžiami, o skiepijimo vieta ištisai ir tampriai aprišama 0,1-0,12 mm storio, 10-11 mm pločio polimerinės plėvelės juostele. Pagerintas sudūrimas. Skiepijant šiuo būdu, žaizdos daromos kaip paprastojo sudūrimo, o poskiepio ir įskiepio žaizdų plokštumose įpjaunama taip, kad susidarytų liežuvėliai, kuriais skiepijimo komponentai tvirtai sukimba ir laikosi. Labai svarbu, kad sutaptų jų brazdo sluoksniai. Aprišama ištisai. Pridūrimo būdu skiepijama, kai poskiepis storesnis už įskiepį. Skiepijama pavasarį. Įskiepis paruošiamas taip pat kaip ir skiepijant sudūrimo būdu. Poskiepis, sodo žirklėmis, nukerpiamas 10 cm aukštyje nuo žemės šiek tiek atskirai. Aukštesnėje poskiepio pusėje padaroma įskiepio pjūvį atitinkanti žaizda. Poskiepio ir įskiepio pjūvių ilgis ir plotis turi būti vienodi. Skiepijant pagerinto pridūrimo būdu, kad komponentai tvirčiau laikytųsi, poskiepio ir įskiepio žaizdose daromi liežuvėliai. Skiepijimo vieta tvirtai aprišama plėvelės juostele, o likusios atviros pjūvių vietos užtepamos sodo tepalu. Šoninio įpjovimo būdu, skiepijama į poskiepio vainiko šakas ar liemenį, nepašalinant poskiepio dalies virš skiepijimo vietos. Poskiepis, įstrižu pjūviu, įpjaunamas iki trečdalio ar ketvirtadalio jo storio. Įskiepis, dviem pjūviais, nudrožiamas taip, kad būtų gautas nelygiašonis pleištas. Apatinis įskiepio pumpuras turi būti mažiau nupjautame krašte. Įskiepis į poskiepio pjūvį įkišamas taip, kad įskiepio labiau nupjauto šono žaizdos brazdas sutaptų su poskiepio žaizdos brazdu, o mažiau nupjauto šono žaizda sutaptų su atkeltos žievės žaizda. Skiepijimo vieta ištisai ir glaudžiai aprišama plėvelės juostele, o atviros pjūvių vietos aptepamos sodo teplu. Kai skiepijimo komponentai suauga, poskiepis, virš skiepijimo vietos, nupjaunamas taip, kad neliktų kelmelio. Taip skiepijant nesugadinamas poskiepis, o įskiepiui neprigijus vėl galima skiepyti sveikoje vietoje, žemiau buvusios žaizdos.Požieviniu būdu skiepijami gerokai storesni už įskiepį poskiepiai, kai lengvai atsiskiria žievė. Poskiepis nupjaunamas stačiai, viename jo šone išilgai, 2-3 cm ilgio pjūviu, perpjaunama žievė. Įskiepis paruošiamas taip pat kaip sudūrimui. Jo apatinės dalies 0,5-1 cm ilgio žievė pašalinama skiepijimo peiliu. Išilginio pjūvio vietoje įskiepis pakišamas po poskiepio žieve. Skiepijimo vieta aprišama plėvelės juostele, o atviros žaizdos vietos užtepamos sodo tepalu. Įskėlimo būdu skiepijama, kaip poskiepis yra gerokai storesnis už įskiepį ir kai žievė dar neatsilupa. Skiepijamos šakos galas nulyginamas, įskeliamas ir plyšio kraštuose pleistiškai nudrožti įskiepiai įstatomi taip, kad vienos jų pusės brazdas sutaptų su poskiepio brazdu. Po to skiepijimo vieta aprišama plėvele, o tarp įskiepių likęs plyšys užtaisomas medienos gabalėliu. Neaprištos žaizdos vietos užtepamos sodo tepalu. Akiavimas -tai skiepijimo būdas kai skiepas, vadinamas akute, perkeliamas į kitą augalą-poskiepį. Dažniausiai akiuojama miegančiąja akute. Miegančiąja akute vadinama todėl, kad vasaros antroje pusėje įskiepyta ir prigijusi akutė iki kito pavasario miega(nesprogsta). Šiuo būdu sodo augalai akiuojami nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Akiavimas užkišimu po žieve. Akiuojant šiuo būdu akutė užkišama už poskiepio žievės. daromas T raidės formos pjūvis. Pirmiausia padaromas skersinis, paskui išilginis pjūviai. Peilio liežuvėliu atkeliami viršutiniai perpjautos žievės kampai, kad būtų patogu pakišti akutę. Akutę išpjauname su plonu medienos sluoksniu, tokio ilgio ir pločio, kokia žaizda yra, padaryta poskiepyje, kad skiepijimo komponentų žaizdos gerai sutaptų. Pumpuras turi būti ties išpjautos akutės viduriu. Akutę pjauti pradedama nuo skiepūglio pagrindo. Skiepūglis laikomas ties akute padėtas ant rodomojo piršto. Išpjautas skydelis pakišamas po žieve, kad kyšotų tik pumpuras. Įakiavus tuoj pat aprišama, plėvele apvyniojant visą žaizdą, tačiau įskiepio pumpuras su lapkočiu paliekamas neapvynioti. Po 10-15 d., kai akutės prigyja, plėvelė pašalinama. Akiavimas priglaudimu. Tai akiavimas, kai skydelis su akute ne pakišamas po žieve, bet priglaudžiamas prie poskiepio. Akiuojant šiuo būdu, poskiepio liemenėlyje žievė įstrižu pjūviu įpjaunama iki medienos. Po to, iš viršaus žemyn, iki skersinio pjūvio, išpjaunama 3-5 cm ilgio žaizda. Tada iš skiepūglio išpjaunama tokio paties dydžio akutė. Akiavimo komponentus suglaudžiant, apatinis skydelio galas užkišamas už poskiepyje išpjauto liežuvėlio, palaikančio skydelį. Skiepijimo komponentų žaizdos turi gerai sutapti. Rišama taip, kaip ir įakiavus užkišimu po žieve, tačiau visą skydelį, kartu su akute, nuosekliai uždengiant. Šis akiavimo būdas spartesnis, be to, taip galima akiuoti ir kai žievė sunkiai atsiskiria nuo medienos. Akiavimas sprogstančia akute. Sprogstančiąja akute akiuojama pavasarį, kai lengvai atsiskiria poskiepių žievė. Prigijusi akutė sprogsta, ir tą pačią vasarą išauga kultūrinės veislės ūglis. Birželinis akiavimas.Vadinamas todėl, kad birželio pirmoje pusėje poskiepiai akiuojami pirmamečių ūglių akutėmis. Taip akiuojamos vyšnios ir trešnes. 14. Poskiepio ir įskiepio tarpusavio sąveika. Tai vieno ir to paties augalo ūkinių ir biologinių požymių kitimų modifikaciniai pasireiškimai skiepijant į įvairius poskiepius. Poskiepis ir įskiepis turi tvirtai suaugti, kad tarp jų visą

6

vaismedžio gyvenimą vyktų normali medžiagų apykaita. Ši sąlyga dažnai pasiekiama, kai parenkamos botaniškai giminingos tos pačios rūšies ar genties augalų poros. Tačiau būna išimčių. Ne visas obels rūšis galima tarpusavyje sėkmingai skiepyti. Biologinis neatitikimas pasireiškia tuo, kad skiepijimo komponentų žievė ir mediena netvirtai suauga, dėl biologinių sutrikimų badauja poskiepis. Dėl biologinio neatitikimo, vaismedžiai būna prasti, nederlingi. Kartais biologiškai neatitinkančias veisles tenka skiepyti su intarpu,biologiškai atitinkančiu poskiepį ir įskiepį. Tai poskiepio ir įskiepio sąveikos kompleksinis pasireiškimas. Šiame komplekse vyrauja įskiepio fiziologinio senėjimo tempas, kuris priklauso nuo specifinės medžiagų apykaitos tarp skiepijimo komponentų. Vegetacijos ir žydėjimo pradžia, poilsio laikotarpio pabaiga mažai priklauso nuo poskiepio. Poskiepio įtaka ištvermingumui priklauso nuo vegetacijos pabaigos, šaknų antrinės sandaros, derliaus dydžio ir kt. Nuo įskiepio įtakos priklauso šaknų sistemos augimo stiprumas ir atskirų jos dalių santykis. Sparčiai augantis įskiepis stiprina šaknų augimą. 15. Vaisinis medelynas, jo paskirtis, reikšmė, sudėtinės dalys. Vaismedžių medelynu vadinamas žemės sklypas, kuriame auginami vaismedžių skiepai ir uogakrūmių sodinukai. Medelynai labai svarbūs tuo, kad nuo jų išaugintų sodinukų gentinės ir veislinės sudėties priklauso naujai veisiamų sodų ir uogynų veislinė ir genetinė sudėtis. Medelynai augina tokius sodmenis, kurie turi paklausą rinkoje. Kiekvienas išaugintas sodinukas turi būti žinomos veislės ir geros kokybės. Medelyne svarbu auginti tinkamiausias ir perspektyvias vaismedžių bei uogakrūmių veisles. Visuose medelynuose auginant sodinukus būtina:1)naudoti kokybiškus poskiepius 2)naudoti gerą veislinę medžiagą vaismedžių ir uogakrūmių sodinukams dauginti 3)užauginti tik aukštos kokybės standartinius sodinukus 4)išaugintus sodinukus laiku realizuoti. Medelyno sudedamosios dalys: poskiepynas, skiepynas, sėklinis sodas, veislinis sodas, veislinis uogynas, sodinukų laikymo sklypas, skiepijimo patalpa. Poskiepynas yra pradinis medelyno skyrius. Jame auginami vaismedžiai sėkliniai ir vegetatyviniai poskiepiai. Poskiepyne reikalingas daigynas. Jame auginami vaismedžių poskiepiai-sėjinukai. Daigyne sėjamos vaismedžių sėklos, pikiuojami ir retinami sėjinukai. Poskiepynui priklauso ir vegetatyvinis poskiepynas. Jame auginami augalai dauginami vegetatyviniu būdu(atlankomis). Skiepynas yra svarbus medelyno skyrius. Jame skiepijami pasodinti poskiepiai ir formuojami skiepai. Sėklinis sodas reikalingas vaismedžių sėklinių poskiepių sėkloms išauginti. Veislinis sodas būtinas medelyno įskiepiams auginti. Iš jų imami skiepūgliai poskiepiams skiepyti. Veislinis uogynas reikalingas tada, kai medelyne auginami uoginių augalų sodinukai. Sodinukų laikymo sklypas naudojamas poskiepiams ir skiepams laikyti iki sodinimo ar pardavimo. Jis turi būti apsaugotas nuo pelių ir kitokių graužikų. Žemė turi būti neužmirkstanti, lengva ir puri. Vaismedžių skiepijimui žiemą reikalingos patalpos. Vaisiniams augalams dauginti žaliaisiais auginiais reikalingi šiltadaržiai dirbtinio rūko sąlygoms sudaryti. Vaisinių augalų sėkloms stratifikuoti ir skiepūgliams laikyti naudojamas šaldytuvas.16. Medelyno vietos parinkimas. Medelynui tinka lygi arba su mažu, iki 5 laipsnių nuolydžiu į pietus arba vakarus vieta, kur per metus iškrinta ne mažiau kaip 500-600mm kritulių. Laistymui arti medelyno reikalingas koks nors vandens šaltinis – upė ar vandens telkinys. Netinka užliejamos žemumos arba įdubos ir vandens takoskyros, kurias nuolat gairina vėjai. Tinkamiausi purūs lengvi priesmėliai ir priemoliai. Juose lengva sudaryti geras sąlygas augalams augti. Medelynui parinkta vieta išlyginama, nudrenuojama, sunaikinamos piktžolės. Visos medelyno struktūrinės dalys žemės sklype išdėstomos taip, kad tarp jų būtų patogus ryšys. Paprastai medelynas veisiamas arčiau sodybos. 17. Sėkliniai ir vegetatyviniai poskiepiai, daigynas, skiepynas. Sėkliniai poskiepiai auginami poskiepyne. Geromis sąlygomis jie išauga per vienerius metus, blogomis-per dvejus. Geri poskiepiai tinka skiepijimui. Obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, trešnių, abrikosų sėklos parenkamos iš nukritusių vaisių. Daigesnės slyvų sėklos būna tada, kai jos išimamos iš ne visai sunokusių vaisių. Sėklos iš vaisių imamos jas išpjaunant ir išplaunant. Abrikosų ir slyvų sėklos gali būti išimamos perskėlus per pusę vaisius, kai jie lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Iš stambesnių obuolių, kriaušių, svarainių vaisių sėklas galima išpjauti. Atskirtos sėklos džiovinamos pavėsyje, kol pasidaro birios. Tada valomos, rūšiuojamos. Sėklos džiovinamos iki 10-11proc drėgnumo, nustatoma jų kokybė, supilamos į drobinius maišelius ir laikomos pakabintos sausoje patalpoje. Prieš sėją sėklos stratifikuojamos-maišomos su smėliu, pjuvenomis, durpėmis ir laikomos reikiamoje temperatūroje ir drėgmėje. Sėklos stratifikuojamos nevienodai. Kad sėklos vienodžiau sudygtų pirmiausia laikomos +5 oC temp. Kai pavienės sėklos pradeda dygti temp pažeminama iki 0-1 oC. Kaulavaisių sėklų dygimas dažnai užtrunka dėl biologinių priežasčių, dėl kieto apvalkalo(kauliuko). Jį sutraiškius stratifikacija pagreitėja 1,5-2kartus, daigumas padidėja 100proc. Vegetatyviniais poskiepiais vadinami tie, kurie dauginami vegetatyviškai ir dažniausiai naudojami žemaūgėms obelims išauginti. Vegetatyviniai poskiepiai dauginami ir auginami vegetatyviniame poskiepyne. Vegetatyviniam poskiepynui reikalinga derlinga, puri priesmėlio arba lengvo priemolio dirva. Daigynas yra poskiepyno sudedamoji dalis. Jam reikalinga šilta, nuo vėjų apsaugota vieta, kurioje pasėtos sėklosgreičiau sudygtų ir iki rudens suspėtų išauginti 7mm storumo liemenėlius.Tinkamiausia lengva ir derlinga dirva, nepiktžolėta, neužteršta

7

ligų pradais ir kenkėjais. Skiepyne skiepai auga dvejus metus, kai realizuojami vienmetukai, ir trejus metus, kai realizuojami dvimetukai. Vienas sklypo laukas turi būti tokio dydžio, kad jame tilptų tiek skiepų, kiek reikia išauginti per vienerius metus. Pirmasis laukas vadinamas okuliantų lauku, nes jame augantys poskiepiai akiuojami. Antrasis vadinamas vienmetukų lauku, trečiasis-dvimetukų lauku.18. Skiepų paruošimas, iškasimas, rūšiavimas, laikymas ir realizavimas. Netinkami skiepai naikinami, o silpnai issivyste sveiki sodinami i atskira sklypa ir jame auginami iki standartinio dydzio. Surusiuoti skiepai surisami po 10 i pedelius, prie kiekvieno ju pririsama etikete,kurioje nurodoma sodinuku veisle ir poskiepis. Taip paruosti skiepai laikinai prikasami sodinuku laikymo sklype. Pervezant skiepus didesni atstuma,kad nenukentetu saknys,jos pamirkomos molio tyreje.skiepai kraunami kiekviena eile pridengiant dregnais siaudais. Sukrauti uzdengiami brezentu.. fumigacijos kameroje palaikyti skiepai vezami i ju laikymo sklypa. Skiepai prikasami 40-45 cm gylio vagose. Padarius pirma vaga skiepai i ja dedami viena eile. Darant antra vaga,zemes verciamos ant pirmoje vagoje sudetu skiepu, saknys apminamos ir paliejamos. Ilgiau laikant prikasami 50-60 grioviuose. Apkasama ne tik saknys bet ir zemutines kamienu dalys. Apkasai paliejami. Sklypas aptveriamas vielos tinklu nuo kiskiu. Geriausialaikyti saldytuvuose ar sandeliuose kur 0-3temperatura. 19. Sodų įveisimas ir priežiūros technologijos. Nuo sodų įveisimo priklauso pasodintų vaismedžių prigijimas, geras augimas, derėjimo pradžia ir derlingumo dinamika. Šis etapas prasideda tinkamiausios vietos parinkimu ir jos sukultūrinimu. Sukultūrinimo tikslas-pakoreguoti reljefą, sureguliuoti drėgmės sąlygas, pagilinti armens sluoksnį, pagausinti maisto medžiagas 60 cm dirvožemio sluoksnyje, pagerinti struktūrą, sunaikinti piktžoles, ligas ir kenkėjus. Optimalių sodinimo atstumų parinkimas pagal poskiepių, veislių savybių, vainikų formų ypatumus lemia sodų vaismedžių derlingumą ir derliaus kokybę, priežiūros darbų atlikimą. Vaismedžių atstumai sode turi būti tokie, kad jiems per visą amžių pakaktų maitinamojo ploto ir jie turėtų geras šviesos sąlygas.20. Vietos parinkimas, teritorijos paskirstymas, dirvos sukultūrinimas. Obelims ir kriaušėms optimalios dirvos-vidutiniškai purus priemolis ir priesmėlis, silpnai rūgščios reakcijos(5-6 pH). Tačiau jos neblogai auga ir sunkesnėse, blogesnės aeracijos, bet neužmirkstančiose dirvose. Slyvoms tinkamiausios derlingos, purios ir drėgmę gerai laikančios, su pH 6,5-7,2 nepiktžolėtos dirvos. Slyvos žydi anksčiau už kitus vaismedžius, todėl joms būtinos saugios nuo šalnų vietos. Trešnės auga įvairiose derlingose, puriose dirvose su pH 6,7-7,5. Joms netinka lengvos smėlio dirvos. Trešnių žiedai jautrūs šalnoms. Todėl vietos turi būti apsaugotos nuo vėjų, saulėtos. Vyšnioms tinkamiausios neutralios ar silpnai šarmiškos dirvos pH 7,0. Jos pakančios įvairioms dirvoms. Netinka tokios vietos, kuriose telkiasi šaltas oras, nes vyšnios žydi anksti. Pakenčia pavėsį. Abrikosams reikalinga puri, drėgmę gerai laikanti šarmiška (pH 6,5-8,0) dirva. Smėlio dirvos netinka. Geriau auga šviesiose šiltose užuovėjose. Sodui parenkamo sklypo dirvožemis tiriamas. Nustatoma granuliometrinė sudėtis, tankis, humusingumas ir pagrindinių maisto medžiagų kiekis, reakcija, karbonatingumas. Dirvos kultūrinimas – tai įvairių agrotechnikos priemonių taikymas. Jo tikslas perengti palankiausios aeracijos, drėgmės ir maisto medžiagų sąlyga vaismedžiams ir uogakrūmiams augti. Pirmiausia specialiu sodo drenažu nusausinamos pernelyg drėgnos dirvos. Išlyginamas žemės paviršius, išrenkami akmenys. Išlygintoje dirvoje neturi būti lomelių, įdubimų vandens telkiniams susidaryti. Išlyginta dirva kalkinama, atsižvelgiant į tai, kokio ji rūgštingumo ir kokiems augalams skiriama. Daugumai sodo augalų tinkama pH 5,6-7 reakcija. Jei reikia kalkinama klintmilčiais ar dolomitmilčiais, o nurūgštinimui naudojam gesintas kalkes. Dirvų sukultūrinimo gylis priklauso nuo augalų stambumo. Kuo stambesni augalai, tuo giliau kultūrinama dirva. Dirva ariama rudenį, prieš arimą beriama trąšų atsižvelgiant į dirvos derlingumą. Sodo įveisimo metais laikomas juodasis pūdymas: kultivuojama, lėkščiuojama, ariama. Po lėkščiavimo ir arimo varputis naikinamas herbicidais. Uogynams veisti dirvą galima sukultūrinti per vienerius metus. Nuo pavasario laikomas juodasis pūdymas Iki birželio pabaigos tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Po savaitės lėkščiuojama, liepos mėn ariama, po to vėl lėkščiuojama, ariama, kultivuojama ir uogakrūmius sodiname.21. Vaisinių augalų genčių ir veislių parinkimas, sodinimas. Tai sodo projektavimo dalis. Šis darbas labai svarbus, nes su juo nustatoma naujai veisiamo sodo struktūra. Nuo struktūros priklauso vaisių ir uogų išauginimas, sodo derlingumas ir ekonominis efektyvumas. Šį darbą galima tinkamai atlikti, žinant sodo pagrindinę paskirtį ir parenkamų vaisinių augalų, ypač veislių savybes. Kiekviena sodo augalų gentis turi įvairių veislių. Daug veislių ištirta veislių tyrimų stotyse ir išbandyta įvairiuose soduose. Jos rekomenduojamos naujai veisiamuose soduose. Paskirstant augalus veisiamuose soduose, didelę reikšmę turi veislių kryžminio apsidulkinimo sąlygų sudarymas. Nuo to priklauso sodų derlingumas ir vaisių kokybė. Tai ypač svarbu sėklavaisinių vaismedžių sodams, nes daugiausia jų veislių yra kryžmadulkės. Yra veislių, kurios gali viena su

8

kita kryžmiškai apsidulkinti. Jas lengva derinti sodinant. Jeigu jos abi vertingos ir sode reikalingos, tai jų vaismedžiai sodinami juostomis. Juostoje po kelias eiles sodinama taip, kad tarp juostų būtų ne didesnis kaip 60 m atstumas. Didesniais atstumais bitės blogiau perneša žiedadulkes. Svarbu, kad sode būtų ne mažiau kaip trys veislės, galinčios kryžmiškai apsidulkinti. Tinkamiausi sodinimo atstumai tokie, kurie leidžia per visą jų augimo laikotarpį turėti erdvės šakoms ir šaknims tinkamai plėtotis, patogiausiai atlikti sodų ir uogynų priežiūros, derliaus nuėmimo ir transportavimo darbus. Vaisinių augalų atstumai priklauso nuo maksimalaus dydžio, kurį pasiekia įvairiai formuojami visai suaugę vaismedžiai. Tai yra genčių, veislių savybių, bei poskiepių, į kuriuos paskiepyti vaismedžiai, poveikio visumos rezultatas. Tinkamiausias laikas vaismedžių sodinukams sodinti į sodą yra spalis. Rudenį pasodintų sodinukų šaknys iki pavasario gerai aplimpa žemėmis, todėl pavasarį gali pradėti normaliai augti be papildomo laistymo. Jeigu sodas neaptvertas 1,5-2 m aukščio vielos tinklo tvora, kiekvienas sodinukas turi būti aprištas, kad neapgraužtų kiškiai. Sodinukams kasamos 1m skersmens, 0,6-0,7 m gylio duobės. Sodinimui naudojamos tik armens sluoksnio žemės. Jei dirva sukultūrinta anksčiau – kasamos mažesnės duobės. Sodinama dviese: vienas laiko sodinuką reikiamoje vietoje, reguliuoja jo sodinimo gylį, kitas kastuvu beria žemes ant šaknų. Padaromas nedidelis įdubimas, kad lietaus vanduo sunktųsi į šaknis, mulčiuojama 4-5 cm sluoksnio mėšlu arba durpėmis. Palaistoma 2-3 kibirais vandens. Sodinti pavasarį- liejami pakartotinai.22. Dirvos dirbimas soduose. Dirvos arba žemės dirbimu suprantamas jos apvertimas, maišymas, trupinimas, purenimas, suspaudimas, lyginimas, vagų darymas ir kiti darbai įvairiais žemės ūkio padargais. Sodų ir uogynų dirvos dirbimo tikslas-sudaryti geras sąlygas vaisiniams augalams augti ir derėti, jų šaknims plėtotis ir visoms funkcijoms atlikti. Gerai įdirbtos dirvos geresnė struktūra, drėgmė, aeracijos ir šilumos sąlygos, aktyvesnė mikroorganizmų veikla, joje mažiau piktžolių, kenkėjų ir ligų sukėlėjų, pastovesnis derlingumas ir prieinamų formų mineralinių elementų santykis bei pH KCl ,vandens ir vėjo erozijos sauga. Giliausias dirvos dirbimas vadinamas pagrindiniu. Dideliuose soduose dirva dirbama plūgais, lėkštinėmis ir kitokiomis akėčiomis bei kultivatoriais. Mažuose soduose dirva dirbama mažagabaritine technika, arkliniais padargais ir rankiniais įrankiais. Pomedžių juostos ir tarpueiliai prižiūrimi skirtingai. Pomedžių juostose geriau laikyti juodąjį pūdymą. Yra keletas sodo dirvos dirbimo sistemų: juodapūdyminė, sideralinė, žolyninė, ilgalaikė daugiamečių žolių, herbicidinė. Juodapūdyminė- tai juodasis pūdymas, kai dirva dirbama sode įvairiais padargais per visą vegetacijos laikotarpį. Sideralinė- tai tokia dirvos dirbimo sistema, kai vaismedžių tarpueiliuose auginami tokie augalai, kurių žalioji masė yra gera trąša dirvai. Trumpalaikė daugiamečių žolių sistema tokia, kai vaismedžių tarpueiliuose daugiametės žolės auginamos 3-4 metus. Jos daug kartų per vasarą nupjaunamos ir paliekamos mulčui. Ilgalaikė daugiamečių žolių sistema sode yra tokia, kai visame suaugusio sodo plote auginamos daugiametės žolės. Herbicidinis pūdymas-nuolat naudojami herbicidai ir ten būna juoda žemė, auga tik pavienės piktžolės. Mulčiavimas yra vaismedžių pomedžių arba juostų padengimas mėšlu, durpėmis, pjuvenomis, smulkintomis augalų atliekomis. 23. Jauno ir suaugusio sodo priežiūra, tarpueilių dirvos dirbimas, naudojimas, tręšimas (laikas ir būdai). Mėgėjiškų sodų vaismedžių tarpueiliuose galima auginti kitus augalus, kol vaismedžių šakos neužgožia jiems šviesos: burokėlius, pupeles, žirnius, pomidorus, ridikėlius, ridikus, ankstyvąsias bulves ir žiedinius kopūstus, žalumynines daržoves, žemuoges. Česnakai ir svogūnai pomedžių juostose apsaugo vaismedžius, ypač jaunus, nuo kenkėjų ir ligų, racionaliau panaudojama sodų žemė. Netinka tarpueiliuose auginti runkelių, moliūgų, javų. Vaismedžių tarpueiliuose auginami tokie augalai, kurių žalioji masė yra gera trąša dirvai. Vaismedžių tarpueiliuose geriausia sėti vikių-avižų, žirnių-avižų, peliuškų-avižų mišiniu, lubinus, seradėles, barkūnus, garstyčias, rapsus, facelijas. Sideratai sėjami antroje vasaros pusėje, o rudenį dar žydintys nupjaunami, susmulkinami ir plūgais arba kastuvais įterpiami į dirvą. Derančiuose soduose sideratai auginami vienuose tarpueiliuose vienais metais, kituose-kitais. Laisvi tarpueiliai reikalingi derliui imti. Vaismedžių tarpueiliuose 3-4 metus gali būti auginamos daugiametės žolės. Jos daug kartų per vasarą nupjaunamos ir paliekamos mulčiui. Tręšiant vaismedžius, reikia atsižvelgti į jų biologines savybes, atskirais augimo ir derėjimo laikotarpiais, maisto medžiagų kiekį dirvožemyje, planuojamą derlių ir agrotechniką. Organinėmis ir mineralinėmis fosforo ir kalio trąšomis tręšiama rudenį. Jos giliai įterpiamos. Jomis galima tręšti kartą per dvejus metus, jei dirvožemio reakcija artima neutraliai arba neutrali. Azoto trąšomis paprastai tręšiama papildomai, kasmet pavasarį iki žydėjimo arba rudenį krintant lapams. Rudenį išbertos trąšos greitai patenka į augalą, o anksti pavasarį jas naudoja pradedančios vegetuoti augalo dalys. Tręšimo būdai: 1)trąšos išbarstomos pakrikai dirvos paviršiuje ir įterpiamos padargais reikiamu gilumu; 2)lokaliai, trąšos išbarstomos židiniais arba eilutėmis specialiais padargais, 2 metrų atstumu nuo kamieno. Skystos trąšos įterpiamos tręštuvais 8-15cm gilumu, fosforo ir kalio trąšos įterpiamos tręštuvais 18-22cm.

9

24. Vaismedžių augimas ir derėjimas. Vaisinių augalų augimo ir derėjimo laikotarpiai. Laikotarpiais vadinami vaisinių augalų augimo ir derėjimo procesų kitimo tarpsniai. Vienais laikotarpiais vaisiniai augalai labiau auga, kitais-gausiau dera. Į šiuos laikotarpius tenka atsižvelgti, taikant jų priežiūrai agrotechnikos priemones, ypač genėjimą, kuriuo formuojamas vaismedžių vainikas. Svarbesni yra 5 laikotarpiai.1.Augimo laikotarpis. Prasideda nuo augalų pasodinimo į sodą ir trunka iki derėjimo pradžios. Šiuo laikotarpiu augimui skatinti augalus reikia tręšti, formuoti jų vainikus, tuo siekiant ankstyvesnio gausaus derėjimo.2.Augimo ir derėjimo laikotarpis. Prasideda nuo derėjimo pradžios ir trunka 2-6metus, iki pastovesnio derėjimo. Vaismedžiai auga, didėja vainiko ir šaknų sistemos apimtys. Kasmet išauga stambūs vaisiai ir gausėja derlius. 3.Augimo ir derėjimo laikotarpis. Prasideda vaismedžiams pradėjus stabiliau derėti. Šiuo laikotarpiu vaismedžiai gausiai dera, bet silpniau auga ir atsinaujina. Šakos nusvyra nuo derliaus ir pradeda keistis vainikų formos. 4. Derėjimo laikotarpis. Vaismedžiai gausiai dera, bet beveik neauga. Laikotarpio pabaigoje vaismedžių šakų viršūnėse vietoj ūglių formuojasi vaisinės šakelės. Vainikai pasidaro skėstašakiai. Daugiau šakelių sunyksta negu užauga. 5.Derėjimo ir džiūvimo laikotarpis. Vaismedžių vainikai pradeda mažėti, nes džiūsta šakų viršūnės, smulkios ir pasenusios vaisinės šakelės, sumažėja derlius, pablogėja vaisių kokybė. Tokių vaismedžių laikyti neverta. Augimo ir derėjimo laikotarpių kitimo dėsningumai būdingi visiems vaisiniams ir uoginiams augalams, skiriasi tik jų trukmė. Vertingiausiais yra trečiasis-derėjimo ir augimo laikotarpis, todėl reikia rūpintis, kad jis būtų kuo ilgesnis.25. Genėjimo laikas, būdai, priemonės, technika. Genėjimo tikslas-formuoti vaismedžių vainikus, reguliuoti šakų augimą ir derėjimą per visą vaismedžių amžių.Yra du svarbiausi genėjimo būdai: trumpinimas ir retinimas. Trumpinimu šalinama tik dalis ūglio arba šakos. Patrumpintos šakos storėja, labiau šakojasi, brandina mažiau, bet stambesnių vaisių. Augančių ūglių trumpinimas vadinamas pinciravimu. Retinama tada, kai vainikai itin tankūs. Tam visiškai išpjaunamos kai kurios šakos ir ūgliai. Tada likusios šakos gauna daugiau šviesos ir geriau dera.Genėjimo įrankiai turi būti švarūs, aštrūs, patogūs, kad jais būtų galima dirbti greitai, lengvai ir tiksliai. Jais padarytos žaizdos turi būti lygios, kad greitai gytų. Sodo žirklės yra labiausiai reikalingas įrankis. Jos tinka iki 2 cm storio šakoms ir ūgliams nukirpti. Gaidukinėmis žirklėmis nupjaunamos aukštai esančios, iki 2,5cm storio šakelės. Genėjimo peilis lenkta geležte gali būti įvairių dydžių, tinka iki 2cm storio žalioms ir sausoms šakelėms nupjauti, nupjautų šakų žaizdoms lyginti. Genėjimo pjūklelis reikalingas storesnėms kaip 2cm šakoms nupjauti. Profesionaliam genėjimui naudojami peiliniai, pjaunantys tik traukiant, aštrūs ir darantys lygias žaizdas pjūklai. Geriausia turėti genėjimo įrankių komplektą, kuriame yra visų reikiamų įrankių. Genėjimo laikas yra metas, kada geriausiai tinka atlikti vaismedžių genėjimo darbus, kad jų žaizdos geriausiai gytų, o šakos geriausiai augtų ir derėtų. Geriausiai genėti vaismedžius poilsio laikotarpiu. Vegetacijos laikotarpiu galima pinciruoti ūglius, keisti ūglių ir šakų augimo kryptį. Suaugę vaismedžiai genimi anksčiau negu jauni. Vaismedžiai genimi ne šaltesnėje kaip -5oC temperatūroje. Genėjimo darbus galima tęsti iki vegetacijos pradžios, ilgiausiai iki žydėjimo. Didelių sodų vaismedžiai genimi visą žiemą, su pertraukomis stiprių šalčių dienomis. Genint ne vegetacijos laikotarpiu, labai svarbu, kad žaizdos nedelsiant būtų užteptos aliejiniais ar vandens emulsiniais dažais. Pašalę vaismedžiai genimi prieš vegetacijos pradžią ir sulapojus.26. Vaismedžių vainikai. Vaismedžio vainikas yra iš liemens viduriniosios dalies išaugintų šakų visuma. Vainikų formavimas – pagrindinių ir šalutinių šakų auginimas pagal pasirinktą formą reikiamais atstumais, kryptimis ir tvarka. Obelų vainikų formos. Paprastosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau kaip 0,7m nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o aukštyn liemeniu formuojamos vis trumpesnės. Visos šakos yra horizontalios arba atlenktos horizontaliai. Verpstės formos vaismedžius stengiamasi auginti 2,5-2,8m aukščio. Laibosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio horizontalios šakos auga tik vainiko apačioje -0,7-7m virš žemės. Aukščiau iš liemens auga tik vaisinės šakelės. Taip dažniausiai formuojami žemaūgiai vaismedžiai. Jie nedidelės apimties-vainiko apačia 1-1,5m pločio. Esant tik vienam šakų aukštui ir mažesnei vainiko apimčiai, daugumą vaisių geriau apšviečia saulė, užauga daugiau kokybiškų, spalvotų obuolių. Laibosios verpstės formos vaismedžiai būna apie 2,5maukščio. Superverpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga trumposios šakelės ir visai nėra ilgesnių horizontalių šakelių. Taip formuojami tankiai pasodinti žemaūgiai vaismedžiai. Jų vainikai būna iki 1m pločio. Dėl mažos vainiko apimties vaismedžius galima sodinti tankiai, jų gerai apšviesti vaisiai būna labai kokybiški. Ašinis vainikas turi stiprų vertikalų liemenį ir 2-3 metų amžiaus šakeles, jame visai nėra stiprių šakų. Šakelės visai nelankstomos. Jeigu dera vienmetės ir dvimetės šakelės, genėjimo metu išgenimos tik senesnės negu dviejų metų, o kai

10

dera tik dvimetės ir vyresnės, tai išgenimos senesnės negu trejų metų. Ašiniais vainikais formuojami ir žemaūgiai, ir pusiau žemaūgiai vaismedžiai. Jie būna 2,5-3m aukščio.27. Vaismedžių perskiepijimas - būdai, laikas, įrankiai ir medžiagos. Perskiepijimas yra iš skiepo išaugusio medelio skiepijimas kitų veislių įskiepiais. Perskiepijamos tik sveikos obelys ir kriaušės iki 15 metų amžiaus, kurios dar gali gyventi ne mažiau kaip 10-15 metų. Perskiepyti galima, norint pakeisti vaismedžio veislę arba kai norima turėti daugiau įvairių veislių, o vietos sode yra nedaug. Geriau, kai sutampa vainiko ir įskiepytos šakos veislės, vaisių nokimo laikas. Tada mažiau sutrikdomas augimo ritmas ir žiemojimas. Tačiau galima žiemines veisles perskiepyti vasarinėmis ir atvirkščiai. Vaismedžiai perskiepijimui paruošiami tą pačią dieną, kurią perskiepijami. Pagrindinės šakos patrumpinamos pjūkleliais paliekant: žemutines-iki 90cm ilgio, viršutines-iki 60cm. Liemuo patrumpinamas tiek, kad būtų 30-40cm ilgesnis už patrumpintas pagrindines šakas. Perskiepijimui tinka visi skiepijimo būdai. Į storesnes šakas įskiepijami 3-4 įskiepiai-iš abiejų šonų į viršūnę. Šiltą pavasarį įskiepyti ūgliai sunkiau prigyja, greičiau džiūsta. Juos galima apsaugoti polietileniniais maišeliais arba padaryti atvirus popierinius cilindrus. Kiekvienoje perskiepytoje šakoje paliekamas vienas geriausiai augantis ūglis, kiti patrumpinami ir paliekami derėjimui arba visiškai pašalinami.28. Skiepūglių paruošimas, laikymas. Jeigu pavasarį žadama perskiepyti senesnius vaismedžius, po pirmųjų šalčių, gruodžio pabaigoje, prisipjaunama skiepūglių. Jiems tinka tik vienamečiai ūgliai nuo norimos veislės pietinės vaismedžio dalies. Vilkūgliai netinka. Kiekvienos veislės skiepūgliai surišami pundeliais, įdedama etiketė su pavadinimu ir užkasami lauke pavėsyje. Jei žiema buvo nešalta ir vaismedžių giliai nepašalo, juos galima imti pavasarį iki pumpurų brinkimo. Žiemą ir anksti pavasarį pajuti ūgliai laikomi vėdinamame rūsyje, stati, pagrindais susmeigti į drėgną smėlį, maždaug 0C temperatūroje. Gerai skiepaūgliai išsilaiko ledainėje arba sukastoje sniego krūvoje, kuri, kad netirptų pavasarį užpilama medžio pjuvenomis, kraikinėmis durpėmis ir pan. Ūglius galima dar taip išlaikyti. Parenkama pavėsinga, pakili ir nepiktžolėta vieta. Ant nuvalytos žemės suguldomi žiemos pradžioje nupjauti ūgliai. Iš viršaus uždengiama plėvele, kad nepatektų drėgmė, ir užpilama pjuvenomis ar durpėmis. 29. Derliaus priežiūra ir nuėmimas. Ankstyvu vadinamas toks kritimas, kai vaisiai byra nesulaukę skynimo brandos. Taip atsitinka dėl fiziologinių sąlygų. Augimo reguliatoriais galima sustiprinti vaisių laikymosi prie vaisinių šakelių stiprumą ir apsaugoti nuo ankstyvo kritimo. Pradėjus vaisiams kristi, purškiama alfanatilacto rūgšties arba alfanatilacto rūgšties amido vandens tirpalais. Svarbu purkšti tinkamiausiu laiku, kad tarp pirmo ir pakartotino purškimo truktų ne daugiau kaip 12-14 dienų. Kuo anksčiau pradeda kristi vaisiai, tuo daugiau kartų tenka purkšti. Šiais būdais vaisių ankstyvą kritimą galima sumažinti 3-6 kartus.Kaulavaisinių vaisiai ir uoginių kultūrų uogos ne visada lengvai atsiskiria nuo vaisinių šakelių brandos tarpsnyje. Dėl to pasunkėja derliaus nuėmimas. Tai galima palengvinti preparatais. Pvz., etefonas padeda susiformuoti skiriamajam audinių sluoksniui. Geriausiai purkšti, kai oro temperatūra 18-20oC. Tada preparatas veikia geriausiai. Purškiama rytais arba vakarais. Vaisiai turi būti suaugę ir gerai nusispalvinę. Pasiruošimas derliaus nuėmimui- tai taros, kopėčių, skintuvų ir transporto priemonių pasirūpinimas vaisiams skinti, pervežti į prekinio paruošimo vietas ir žmonių apmokymas tinkamai šį darbą atlikti. Tara. Obuoliams ir kriaušėms skinti tinka plastikiniai kibirai, brezentiniai ir polietileno krepšiai su atsegamu dugnu. Netransportabiliems obuoliams bei kriaušėms pakuoti tinka 50x40x15cm lentelių dėžutės. Kaulavaisiams pakuoti tinka 50x40x15 cm lentelių dėžutės. Uogoms, ypač gležnoms braškėms ir avietėms skinti ir realizuoti tinkamiausios balaninės 0,5-1,0 kg talpos dėžutės. Taip pat tinka ir plastikinės ir kartoninės. Serbentų, agrastų uogoms ir vynuogėms tinka 2,3,5 kg talpos balaninės ir plastikinės dėžutės. Mažos uogų dėžutės pakuojamos į konteinerius. Kopėčios. Jos turi būti lengvos, tvirtos, stabilios. Skintuvai. Reikalingi aukščiausiose vaismedžių vainikų vietose obuoliams ir kriaušėms nuskinti. Pagrindinė jų dalis- krepšelis, į kurį nukrinta nuskintas vaisius. Transporto priemonės. Vaisiams iš sodo išvežti tinka įvairios transporto priemonės: automobiliai, traktorinės priekabos ar net arkliniai vežimai su minkštais ratais.30. Derliaus prognozavimas. Derliaus prognozavimas yra derliaus dydžio nustatymas. Apytikris derliaus didis rūpi todėl, kad galima būtų laiku apsirūpinti derliaus ėmimo ir realizavimo priemonėmis, sudaryti sutartis pardavimui, sandėliavimui ir pan. vaisių derlių galima prognozuoti įvairiu laiku ir įvairias metodais. Paprasčiausias- žiedinių pumpurų skaičiaus metodas. Rudenį ar pavasarį parenkama po vieną iš 5-10 to paties amžiaus, tos pačios veislės vaismedį. Vaismedyje parenkama viena vidutinio didumo kontrolinė šaka. Šakoje skaičiuojami žiediniai pumpurai. Turi būti žinoma, kiek vaisių gali išaugti iš vieno žiedinio pumpuro, kokia vieno vaisiaus vidutinė masė. Pagal tai apskaičiuojama visos kontrolinės šakos vaisių masė (kg). Nustatoma, kokią vainiko dalį sudaro kontrolinė šaka-ketvirtą, penktą, dešimtą ir t.t. vieno vaismedžio vaisių derlius (Dm) kilogramais apskaičiuojamas pagal formulę Dm=VS•VM/ DŠ VS-vaisių skaičius kontrolinėje šakoje; VM-vidutinė vaisių masė, būdinga veislei skynimo brandoje

11

(g); DŠ-dalis. Kurią sudaro kontrolinė šaka nuo bendros vainiko apimties. Apskaitinių augalų derliaus duomenys sudedami ir dalijami iš jų skaičiaus. Taip nustatomas vienos veislės vieno vaismedžio prognozuojamas vidutinis derlingumas.31. Vaisių nuėmimas, laikymas, būdai, inventorius ir medžiagos (tas pats kaip ir 29). Labai svarbu derlių nuimti laiku, kad vaisiai nenukristų. Kuo didesnis derlius ir žemesni vaismedžiai, tuo daugiau priskinama. Obuolių ir kriaušių krituoliai surenkami pirmiausia, kad nebūtų mindžiojami skinant. Verta nuskinti tik gerus obuolius, kitus galima nukrėsti. Sėklavaisiai skinami apimant visu delnu. Vaiskočio negalima išrauti iš vaisiaus. Trešnės ir slyvos skinamos su koteliais. Vyšnios perdirbimui gali būti skinamos pasukant vaisių. Uogų skynimui skirtais kombainais skinami serbentai, agrastai ar net vyšnios. Svarbu skinant nepažeisti vaisių mechaniškai. Perpilti vaisius į dėžes galima ne iš aukščiau kaip 10cm. Obuoliai jautrūs įspaudimam. Obuolių ir kriaušių kalibravimas-tai vaisių skirstymas pagal dydį. Kalibruotus vaisius galima atskirai laikyti sandėliuose, pakuoti ir realizuoti.32. Vaisių standartai. Obuoliai ir kriaušės. Vaisiai rūšiuojami pagal standartus. Ekstra, pirmos ir antros rūšies obuoliai turi būti sveiki, nepažeisti mechaniškai, nesukirmiję, švieži, nepavytę, švarūs, su vaiskočiais, būdingos veislei spalvos, skonio ir aromato, vienodai sunokę. Minimalus dydis A grupės: ekstra-7,0cm; pirmos rūšies- 6,0cm; antros rūšies-5,5cm; grupės: ekstra-6,5cm; pirmos rūšies-5,5cm; antros rūšies-5,0cm. Ekstra rūšies obuolių vienodumas ne didesnis kaip 0,85cm, pirmos rūšies-1,0cm. 33. Derliaus rūšiavimas, pakavimas, transportavimas. Obuolių ir kriaušių rūšiavimas. Rūšiuojami į ekstra, pirmą ir antrą rūšis. Tos pačios veislės obuolių vertė priklauso nuo sunokimo laipsnio, ligų, kenkėjų bei mechaninių pažeidimų. Vaisiai rūšiuojami pagal standartus. Ekstra, pirmos ir antros rūšies obuoliai turi būti sveiki, nepažeisti mechaniškai, nesukirmiję, švieži, neapvytę, švarūs, su vaiskočiais, būdingos veislei spalvos, skonio ir aromato, vienodai sunokę. Pakavimas. Tara turi būti gera, švari, be pašalinių kvapų. Kiekvienos rūšies ir veislės vaisiai pakuojami atskirose dėžutėse. Pakuojama taip, kad kiekvienas vaisius susiliestų su didesniu kitų vaisių skaičiumi. Paprasčiausias pakavimas eilėmis, geresnis-šachmatiškas, geriausias diagonališkas, nes tada dėžutės viduryje kiekvienas vaisius susiliečia su dešimčia kitų vaisių. Vaisiai pakuojami į dėžutes, kurios transportuojamos į parduotuves. Vaisius pardavimui galima pakuoti polietileniniuose tinkleliuose. Vaisių transportavimas. Tai pervežimas iš sodo į saugyklas, parduotuves arba konservų fabrikus. Automobiliuose dėžes su obuoliais reikia taip pakrauti, kad jos nekeistų savo padėties kelionėje. Žiemą pervežant reikia saugoti, kad vaisiai nesušaltų. Vasarą sunkiau automobiliais transportuoti uogas, trešnes. Jos būna transportabilesnės, kai atvėsinamos iki 3-4oC, automobiliuose sandariai apsaugomos ir greitai nuvežamos į reikiamą vietą. Tolimiems pervežimams naudojami automobiliniai šaldytuvai. 34. Uoginių ir retesniųjų sodo augalų auginimo technologijos. Uoginiai augalai ne itin reiklūs agroklimato sąlygoms. Jie mėgsta pastovią drėgmę. Ganėtinai jauni ir anksti pradeda derėti – birželio liepos mėnesį. Dera kasmet. Lengvai dauginami vegetatyviškai. Nukentėję ekstremaliomis sąlygomis lengvai atželia. Uogynus lengva atnaujinti vertingesnėmis veislėmis. Kruopštaus rankų darbo reikia nuimti derliui. Daugiau nei 40 hektarų serbentyne derliaus nuėmimui naudinga turėti kombainą.35. Uogininkystės nauda, būklė, plėtojimas. Uoginiais vadinami tie augalai, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai; iš rečiau auginamų rūšių-vynuogės, aktinidijos, citrinvyčiai, šilauogės, spanguolės, šaltalankiai. Uoginiais vadinami ir miškuose augantys uogakrūmiai: mėlynės, vaivorai, spanguolės, bruknės, avietės, žemuogės, gervuogės. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Uogakrūmių uogos labai vertingos maistui. Uogose yra cukrų, organinių rūgščių, mineralinių druskų, azotinių, rauginių, aromatinių, pektininių medžiagų. Uogos yra svarbus vitaminų šaltinis. Vertingiausios šviežios ir šaldytos uogos bei jų sultys. Uoginiai augalai vertingi tuo, kad ne itin reiklūs agroklimato sąlygoms. Jie mėgsta pastovią drėgmę. Ganėtinai jauni ir anksti pradeda derėti-birželio-liepos mėnesį. Dera kasmet. Lengvai dauginami vegetatyviškai. Nukentėję ekstremaliomis sąlygomis lengvai atželia. Kruopštaus rankų darbo reikia nuimti derlių. Daugiau nei 40 hektarų serbentyne derliaus nuėmimui naudinga turėti kombainą. 36. Dauginimo būdai. 37. Uogyno (žemuogyno, serbentyno, agrastyno, avietyno) įveisimas, auginimas ir priežiūra. 38. Uogų derliaus nuėmimas ir prekinis paruošimas. Serbentai. Yra juodieji, baltieji, raudonieji ir auksuotieji serbentai. Juodųjų serbentų uogos vertingiausios. Serbentų uogos tinka uogienėms, sultims, džemams, kompotams, tyrėms, marmeladams ir kt. konservams gaminti. Visų veislių serbentų uogos yra rūgščios, todėl rečiau valgomos šviežios, o dažniau vartojamos perdirbtos. Šakelės 5-6 metus auga stipriai, esti derlingos, vėliau auga silpniau, augina daug mažųjų vaisinių šakelių. Derėti pradeda antramečiai. Derlingiausios 4-5 metų amžiaus juodųjų serbentų šakos ir 5-8 metų amžiaus raudonųjų serbentų. Uogos juodos, raudonos, rausvos, balsvos, gelsvos. Vienų

12

veislių uogos skynimo brandos stadijoje byra, kitų laikosi ir pernokusios. Serbentai yra savidulkiai augalai. Uogos noksta liepos viduryje. Geriausiai dera 3-4 metų krūmai. Serbentai ištvermingi žiemą, ištveria iki -30. Mėgsta drėgmę ir vėsoką, bet saulėtą orą. Geriausiai auga priemolio dirvose. Auginamus lengvose dirvose serbentus reikia laistyti, gausiau tręšti, geriau prižiūrėti. Serbentams netinka sausros ir karščiai, pavėsis. Serbentai dauginami vegetatyviniais būdais: sumedėjusiais auginiais, kombinuotais auginiais, žaliais auginiais ir atlankomis. Dažniausiai sumedėjusiais auginiais. Serbentų krūmeliai sodinami 2,5x1,25 m atstumais, sodinama nuožulniai, 5-10 cm giliau negu augo, išilgai eilėse. Sodinama rudenį į drėgną ir purią dirvą, ne vėliau kaip 2-3 savaitės iki šalčių, arba anksti pavasarį. Serbentynas veisiamas lygiame arba nedidelio nuolydžio žemės sklype, atviroje ir gerai vėdinamoje vietoje. Serbentams tinka drenuotu podirviu priemolio dirvos, kurių pH-6-7. Uogos gali būti skinamos mechanizuotai. Tam krūmai paruošiami genint, kad uogų kekės būtų ne žemiau kaip 20 cm nuo žemės paviršiaus. Našesnis darbas, kai uogos skinamos kekėmis. Taip galima skinti raudonųjų ir baltųjų serbentų uogas, nes jos noksta kartu. Dalies juodųjų serbentų veislių uogos noksta nevienodai, todėl renkamos atrankiniu būdu du kartus. Tolesniems pervežimams skinamos uogos sausu oru. Nuskintos nesunokusios uogos kambario temperatūroje baigia nokti per 4-5 dienas. Į prekybą turi patekti šviežios, švarios, natūralios spalvos, skynimo brandos, sveikos uogos. Tolesnėm kelionėms tinka techninės brandos silpnai nusispalvinusios uogos. Vežamos per 7-10 dienų jos nusispalvina. Agrastai. Neprinokusios uogos vartojamos konditerijoje, pradėjusios nokti-konservavimui, uogienėms, prinokusios-konservavimui, uogienėms, desertui, marmeladui, vynui, tinka valgyti šviežias. Agrastas yra daugiametis, 1,2-1,5m aukščio uogakrūmis, dygliuotais ūgliais. Yra veislių su mažiau dyglių, arba visai be dyglių. Derlingiausios 12-35 cm ilgio mišriosios vaisinės šakelės. Dideliam derliui gauti reikia, kad juos intensyviai lankytų bitės. Uogos raudonos, žalios, žalsvai baltos ir geltonos. Krūmai ištvermingi žiemą, mėgsta drėgmę. Derėti pradeda 4-5 augimo metais. Dauginimas ir sodinukų augimas. Gulsčiomis atlankomis dauginamos tokios veislės, kurių auginiai sunkiai įsišaknija. Dauginimas žalaisi auginiais gerų rezultatų duoda dirbtinio rūko sąlygomis. Dauginimas vertikaliomis atlankomis. Auginimo agrotechnika. Agrastai atsparesni sausroms ir mažiau reiklūs dirvai negu juodieji serbentai. Agrastai gali augti ir rūgštesnėse dirvose, kurių pH 5,5. geriausiai auga priemolio dirvose, nemėgsta užpelkėjusių su aukštu gruntiniu vandeniu dirvų. Geriausias šiek tiek nuolaidus reljefas, vėjo prapučiama, saulėta vieta. Dirva agrastynui parengiama prieš metus. Kad pavasarį agrastai gerai augtų, reikia, kad dirvožemyje būtu judraus fosforo ir judraus kalio. Kasmet reikia įterpti azoto trąšų. Agrastų krūmai mulčiuojami durpėmis. Agrastų derlius imamas vartojimo ir techninėje brandoje. Techninės brandos agrastų uogos būna kietos ir pradeda spalvintis. Jos tinka įvairiam techniniam perdirbimui. Vartojimo brandos uogos esti gero skonio ir išvaizdos, būdingos veislei. Jos vartojamos šviežios arba vynui gaminti. Uogos abiem atvejais skinamos iš karto. Sunokusios uogos skinamos su koteliais. Spalvotos uogos skinamos tada, kai jos pradeda įgyti būdingą spalvą. Laikomos per 1-2 dienas visiškai nusispalvina ir tinka realizuoti. Didesniuose agrastynuose galima skinti kombainais. Avietės. Aviečių uogos malonaus skonio ir aromato. Uogos labai skanios šviežios ir šaldytos, iš jų daromos uogienės, džemai, sultys, saldainiai, sirupai, likeriai, antpilai. Augimas ir derėjimas. Aviečių krūmai 1,5-2m aukščio. Uogos raudonos ar geltonos, paprastai noksta liepos mėnesį. Aviečių stiebai tiesūs, dygliuoti dvimečiai, o šaknys daugiametės. Pirmaisiais metais stiebai išauga, antraisiais dera ir išdžiūsta. Žiemą avietės neištvermingos. Tinka purios dirvos. Nemėgsta sausų ir pernelyg drėgnų dirvų, bet drėgnas oras palankus. Giminingas avietei uogakrūmis yra gervuogė. Dauguma šių augalų biologinių savybių labai panašios. Gervuogės stiebai statūs arba driekiasi gulsčiai. Gervuogės uogos tamsiai raudonos, beveik juodos, skinamos su žiedsosčiu, noksta vėliau už avietes.. Sveiki aviečių sodinukai auginami elitiniame avietyne. Ten jos dauginamos šaknų atžalomis, šaknų žaliaisiais auginiais. Sodinti galima rudenį ir pavasarį sodintuvais arba kastuvais. Tręšiama, sausringais metais laistoma. Sirpstančios uogos su 2-3 dienų pertraukomis renkamos dėžutes. Su koteliais surinktos uogos transportabilesnės. Surinktas uogas galima laikyti apie savaitę 0oC temperatūroje šaldytuve. Realizavimui uogos renkamos anksti ryte, kol jos nesušyla saulėje. Tolesniems pervežimams geriau rinkti po pietų, kad atšaldžius jas galima būtų pervežti vėsesniu paros metu. Uogas geriau rinkti tada, kai jos lengvai atsiskiria nuo žiedsosčio. Jei rinkti pavėluota, avietės pernoksta. Skinamos susispaudžia arba pačios nukrinta. Pervežimui arba šaldymui skirtos uogos turi būti kietokos, bet ne žalios. Sultis galima spausti ir iš pernokusių uogų. Gervuogių auginimas. Dirva parengiama rudenį taip pat kaip avietėms. Sodinama tokiu gilumu, kokiu augo iki persodinimo. Pasodinti augalų stiebeliai patrumpinami iki 52cm aukščio. Uogos renkamos tada, kada jos visai pajuoduoja, atrankiniu būdu, nes noksta ne vienu laiku. Nuėmus sunokusias uogas, likusios išauga stambesnės. Gervuogės dauginamos atžalomis, viršūniniais auginiais ir atlankomis. Braškės. Tai vieni vertingiausių uoginių augalų. Uogos valgomos šviežios ir konservuotos. Iš jų spaudžiamos sultys, verdami kompotai, sirupai, uogienės, musai, drebučiai. Vartojimo sezoną galima paankstinti auginant šiltnamiuose arba po priedangomis. Braškės yra savidulkis

13

augalas. Uogos sirpti ima po 25-35 dienų nuo žydėjimo pabaigos. Braškės pakenčia drėgmės perteklių. Laistymas derlingumą gali padidinti net 2 kartus. Geriausias derlius išauginamas saulėtose vietose. Dauginimas ir sodinukų auginimas. Sodinukai turi būti sveiki ir gerai išsivystę. Tinkamiausi lengvi ir vidutiniai priemoliai ir geri sukultūrinti priesmėliai. Braškėms skirta žemė tręšiama mėšlu. Sodinukai sodinami rudenį. Braškynui reikalinga užuovėja nuo stiprių vėjų, kad žiemą jį dengtų vienodas sniego sluoksnis ir saugotų nuo iššalimo. Arti braškyno turi būti tvenkinys arba upė ir privažiavimo keliai. Vertingiausi humusingi, lengvo ir vidutinio sunkumo mažo rūgštingumo dirvožemiai. Sodinti galima rugpjūčio mėn ir rugsėjo pradžioje arba kuo anksčiau pavasarį. Pirmosios uogos pradeda nokti po 4 savaičių, gausiai noksta po 5 savaičių. Surinktos uogos laikomos sandėlyje. Transportuoti skirtos dėžutės statomos į konteinerius. Braškes galimas auginti šiltnamiuose nesezoniniam derliui gauti žiemos pabaigoje, anksti pavasarį ar rudenį. Ankstyvesnį derlių galima gauti pirmametį ar antrametį braškyną uždengus polietileno priedangomis.39. Retesnių sodo augalų vaisių ir uogų nauda. 40. Abrikosų, šaltalankių, aktinidijų, vyšnių, japoninių svarainių, aronijų, vynuogių ir kt. auginimo ir derėjimo ypatumai. Abrikosai. Abrikoso vaisiai pasižymi labai vertingomis biocheminėmis savybėmis, kurios itin svarbios žmonių mityboje. Vaisiai valgomi švieži, iš jų gaminami kompotai, sultys, džemai, jie džiovinami. Kauliukų branduoliai geras skanėstas. Abrikosai auga medžio forma. Bet kokie pažeidimai kenkia augimui ir vystymuisi. Vaisiaus odelė plona, truputį pūkuota, aksomiška, oranžinė su įvairiais atskirų veislių atspalviais. Vaisiai mėsingi, sultingi, saldūs, labai skanūs. Kauliukas didelis. Abrikosai šviesamėgiai ir šilumamėgiai. Atsparūs sausrai. Drėgmės perteklius nokimo metu kenkia vaisių kokybei, nes jie trūkinėja. Abrikosai gali augti įvairiose dirvose. Geriausios derlingos, giliai sukultūrintos, turtingos fosforu ir kaliu dirvos. Dauginimas. Dauginami sėklomis ir skiepijimu. Dera 3-4 metais po pasodinimo į sodą. Paprastai į sodą sodinami vienmečiai abrikosų sodinukai, pavasarį pradžiūvus dirvai. Abrikosų vaisiai skinami, kai būna suaugę, nusispalvinę veislės spalva, bet minkštimas dar netinka valgyti. Valgymui-skinami vartojimo brandos. Skinama tik sausu oru, tada jie geriau laikosi ir būna skanesni. Nuskinti vaisiai dedami į pintines arba kibirus, iš jų perdedami į dėžutes, kuriose realizuojami. Perkraunant vaisius, jų negalima daužyti. Aktinidijos. Aktinidija yra sumedėjęs vijoklis, besivyniojantis aplink atramą uogakrūmis.. Vėlyvos pavasarinės šalnos labai pakenkia augalams. Žydėjimo metu greta reikalingi vyriški augalai. Uogų spalva nokimo metu keičiasi nuo šviesisi žalios iki tamsios, skaidriai žalios. Sunokusios uogos krinta ir greitai genda. Todėl geriau rinkti nesunokusias, 3-5 dienas anksčiau. Jos baigia nokti paskleistos plonu sluoksniu nesaulėtoje patalpoje. Aktinidijos geriau auga puriose, drenuotose, humusingose, silpnai rūgščiose arba neutraliose dirvose. Dauginimas. Aktinidijos gali būti dauginamos vegetatyviškai-atlankomis, auginiais, lapais, skiepijimu ir sėklomis. Pageidautina silpnai rūgšti ar neutrali dirvožemio reakcija. Ligos ir kenkėjai Lietuvoje aktinidijų nepuola. Jas reikia saugoti nuo kačių, šalnų ir krušos. Aktinidijos labai jautrios šalnoms. Pernokusios ima byrėti. Noksta ne visos kartu, tačiau skinti reikia visas iš karto pirmosioms uogoms prinokus. Nuskintos uogos 3-4 dienas nokinamos šiltoje ir sausoje patalpoje, supilant plonu sluoksniu. Perdirbti galima ir nesunokusias uogas. Aronijos. Vaisiai smulkūs. Nelabai skanūs, todėl švieži mažai vartojami. Tačiau jų tamsiai mėlynos sultys tinka uogienėms, drebučiams, žele, sirupams, kompotams, kisieliams, marmeladui. Džiovinti vaisiai išlaiko gydomąsias jų savybes iki pavasario. Aronija daugiametis vaiskrūmis. Aronija šviesiamėgis, nereiklus šilumai ištvermingas žiemoms augalas. Mėgsta drėgnesnes dirvas ir orą. Aronija dauginama sėklomis, šaknų atžalomis, atlankomis, sumedėjusiais ir žaliais auginiais, panašiai kaip serbentai. Aronija neturi veislių. Todėl dažniausiai dauginama sėklomis. Aronijos vaisių derliaus ėmimas paprastas, nes jie noksta vienu laiku, rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje. Perdirbimui vaisiai nuskinami ne kekėmis, laikymui-kekėmis. Sušaldyti vaisiai laikosi visą žiemą. Citrinvyčiai. Citrinvyčio skonio nėra su kuo palyginti. Iš uogų spaudžiamos sultys, daromas sirupas, marmeladas, šokoladas, arbata. Citrinvytis yra medėjantis vijoklinis augalas. Uogos noksta spalio viduryje. Kekės gali kabėti iki lapkričio. Dažniau pasitaiko vyriški augalai. Derlingumas priklauso nuo aplinkos sąlygų, ypač temperatūros, tręšimo, drėgmės. Citrinvytis neatsparus sausrai, geriau auga drėgnesnėse vietose, šviesiamėgis augalas, jaunas pakenčia pavėsį, ištvermingas žiemą. Dauginimas. Gamtinėmis sąlygomis dauginasi vegetatyviškai šaknų atžalomis. Pradedantys auginti dažniausiai daugina sėklomis. Vegetatyviai dauginti galima žaliaisiais auginiais, atlankomis ir atžalomis. Dirva tinka puri, patręšta pūdiniais, vidutinio ar lengvo priemolio. Atsparūs ligoms ir kenkėjams. Skinamos visai sunokusios uogos, kurios panaudojamos gaiviesiems gėrimams, kompotams gaminti. Džiovintos uogos, lapai ir ūgliai bei cukrumi konservuotos uogos naudojamos arbatoms gaminti. Japoniniai svarainiai. Naudingi kaip maistinis ir dekoratyvinis augalas. Vaisius galimas išlaikyti iki pavasario. Jie valgomi kepti arba virti. Tinka tyrelėms, drebučiams, likeriams, limonadams, kompotams,

14

trauktinėms gaminti. Vaisiai noksta rugsėjo pabaigoje ne vienu laiku. Jie geltoni su rusvumu, geltonai rudi, šviesiai žali ir žali. Japoninis svarainis atsparus sausroms, nereiklus dirvai, šviesiamėgis, pakenčia iki -30 šalčius. Dauginimas. Svarainiai dauginami sėklomis. Veisliniai augalai dauginami auginiais, atlankomis ir skiepijimu. Svarainiams auginti tinka priemolio ir priesmėlio, iki pH 6 rūgštumo dirvos, geriau apsaugotose nuo vėjų vietose. Vaisiai nuraškomi iki šalnų. Šaltalankiai. Uogos smulkios. Dažniausiai rūgščios. Naudojamos įvairiems produktams, vitaminams, gydomiesiems aliejams gaminti. Iš vaisių gaminami puikūs kisieliai, uogienės, želė, sirupai, vynas. Šaltalankių aliejus labai vertingas biologiškai aktyvių medžiagų koncentratas. Vaisiai oranžiniai raudoni kaulavaisiai, tankūs, aplipę šakeles, sultingi. Šaltalankiai gerai žiemoja ir rūsčiomis žiemomis. Daiginami atžalomis, atlankomis, auginiais ir sėklomis. Šaltalankynas veisiamas smėlio ir priesmėlio dirvose su pH 6,5-7,0. geriau tinka saulėti sklypai su nedideliu nuolydžiu. Geriau sodinti pavasarį. Sodinant svarbu, kad vienoje vietoje būtų pasodinta ir moteriškas ir vyriškas augalas. Uogos noksta rugsėjo pradžioje. Jų derliaus ėmimas sudėtingas, nes šakos dygliuotos, o trumpakočiai vaisiai stipriau laikosi prie šakelių, negu prie vaisių. Derlius lengviau imamas, prasidėjus žiemos šalčiams. Tada vaisiai krečiami ant patiesalų. Vynmedžiai. Vynuogės valgomos šviežios, džiovintos, iš jų gaminami sirupai, kompotai, uogienės, sultys, vynas, šampanas, konjakas. Iš atliekų gaminamos mielės, spiritas, eteris. Vynmedis yra daugiametis vijoklinis uogakrūmis. Dera iš antramečių šakelių augantys ūgliai. Dauginimas. Dauginami atlankomis, skiepijimu, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais. Auginami saulėtose užuovėjose. Juodauogės veislės mėgsta šiltesnes vietas negu šviesiauogės. Dirvožemis turi būti giliai sukultūrintas, drenuotas, pH 6,5-7,0. Vynuogėms vyniotis reikalingi vielos špaleriai. Sodinukai sodinami pavasarį, praėjus šalnų pavojui. Genėjimas yra svarbiausias vynmedžių auginimo darbas. Jis atliekamas kasmet rudenį, nukritus lapams. Vynuogių skynimui patogu naudoti genėjimo žirkles kekėms nukirpti. Veltininės vyšnios. Vaisiai vartojami švieži, iš jų vedami kompotai, uogienės, spaudžiamos sultys. Noksta liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje. Vaisiai patogūs skinti, tamsiai raudoni. Lengvai atsiskiria nuo vaisinių šakelių. Dauginimas. Sėklomis, atlankomis, žaliais auginiais. Vyšnynui geriau tinka saulėta vieta, derlinga priesmėlio dirva. Vyšnios sodinukai sodinami rudenį. Sunokę vaisiai esti šviesiai raudoni. Tada jie skinami valgyti švieži. Perdirbimui vaisiai skinami, kai jie pasiekia maksimalų dydį, bet dar neprasidėjus vartojimo brandai. brandai.

15