71KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS 2016/16ISSN 1822-2617 (spausdintas) | ISSN 2335-8734 (internetinis)

http://dx.doi.org/10.7220/2335-8734.16.4

Santrauka. Šiame staipsnyje analizuojama žymaus Lietuvos karininko, politiko ir diplomato Kazio Škirpos kelionė į Kauną netrukus po sovietinės okupacijos. Tuomečiam Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje, kaip ir kitiems di-plomatams, neaiškūs buvo ir sovietų kėslai – ar jie planuoja Lietuvoje tik protektorato tipo valstybę su galimybe turėti bent jau kultūrinę autonomiją, ar visiškai aneksuoti kraštą ir jį sovietizuoti. Norėdamas tai patikrinti K. Škirpa pasinaudojo užsienio reikalų ministro (vadinamojoje Liaudies vyriausybėje) Vinco Krėvės kvietimu atvykti į Kauną. Nors svar-biausias jo tikslas buvo pasimatyti su naujuoju savo viršininku ir su juo aptarti ateities perspektyvas, vis dėlto K. Škirpa slaptai susitiko su daugeliu asmenų. Tarp jų – buvę kariai, kurie ne tik ryžtingai nepritarė okupacijai, bet ir buvo pasiruošę veikti. Su jais K. Škirpa aptarė rezistencijos galimybes ir grėsmes. Jis siūlė vengiant represijų atidėti aktyvesnę karinę veiklą ir kurti pogrindžio ryšius, kurie praverstų artėjančio SSRS ir Vokietijos karo metu. Jam pačiam ši kelionė buvo reikalinga ne tik dėl to, kad leido pasidalinti žiniomis su kitais Lietuvos diplomatais ir suinteresuotais Vokietijos pareigūnais, bet ir todėl, kad privertė jį patikėti savo išskirtine misija, siekiant Lietuvos išlaisvinimo.

Reikšminiai žodžiai: Kazys Škirpa, Lietuvos okupacija 1940 m., Vincas Krėvė, diploma-tija.

Įvadas

1940 m. birželio 15 d.Lietuva buvo okupuota So-

vietų Sąjungos. Ši skaudi žinia pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį – kari-ninką ir diplomatą Kazį Škirpą – pasiekė Berlyne, kur jis tuo metu ėjo Lie-tuvos pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijai pareigas. Praktiškai visą ketvirtąjį dešimtmetį nuolat siuntęs užsienio reikalų ministerijai, kariuomenės

Simonas JAzAvItAVytauto Didžiojo universitetas

Pirmosios sovietinės okupacijos dienos Kazio Škirpos akimis: slaptas Lietuvos diplomato vizitas į Kauną

StraipSniai

72 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

štabui ir kitoms institucijoms įvairias alternatyvios Lietuvos raidos koncepcijas tokią baigtį jis nujautė jau nuo 1939 m. rugsėjo, kai Lietuvos prezidentas ir jo užsienio politikos strategai nepasinaudojo pasiuntinio Vokietijoje pasiūlymu patiems užimti Vilnių, nelaukiant, kol jis bus Lietuvai atiduotas sovietų. Vis dėlto K. Škirpa, kaip ir daugelis to meto žmonių, nebuvo įsitikinęs, kas laukia Lietuvos, kurią užplūdo Raudonoji armija – sovietų protektoratas su galimybe išlaikyti bent jau kultūrinę autonomiją ar visiška okupacija ir aneksija. Čia svarbu išnagrinėti veiksmus, kurių ėmėsi ši dažnai kontraversiškai vertinama asmenybė.

Dėmesio K. Škirpos kelionei į Kauną yra skyręs Alfredas Erichas Sennas, rašydamas apie Lietuvos sovietizavimą 1940 m. birželio mėnesį1. Asta Petrai-tytė-Briedienė, rašydama apie Stasio Lozoraičio veiklą, aptarė jo santykius su K. Škirpa ir šių valstybės veikėjų bendradarbiavimą 1940 m. birželį2. K. Škirpos ryšius su tuo metu į politinę veiklą labai aktyviai įsitraukusiu Vincu Krėve-Mic-kevičiumi narpliojo Mindaugas Tamošaitis3. Jonas Aničas parašė monografiją apie Jurgį Bobelį, bendravusį su K. Škirpa per pastarąjį vizitą Kaune4. Šių istori-kų įdirbis svarus, tačiau reikia pažymėti, kad juos K. Škirpos vizitas Kaune dau-giau domino kaip galimybė atskleisti savo tyrimo problemas. Darbe stengiamasi giliau pažvelgti į K. Škirpos veiklą Kaune, jo pažiūrų į čia vykusius įvykius kaitą bei kelionės reikšmę šio asmens politinės veiklos strategijai.

Šaltinių šia tema nėra ypač gausu. Istorikai dažnai linkę remtis paties K. Škirpos dokumentuotomis atsiminimų knygomis – Lietuvos nepriklausomy-bės sutemos (1938–1940)5 ir Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti6. Šių kny-gų kaip istorinio šaltinio svarba neginčytina. Nerijaus Šepečio nuomone, Lie-tuvos nepriklausomybės sutemos yra pavyzdys, kaip tokie dokumentuoti memuarai yra net konceptualesni nei profesionalūs tyrimai7. Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad į jose pateikiamą informaciją reikia žiūrėti labai atsargiai, nes buvo rašytos po daugelio metų. Negana to, K. Škirpa kai kurias savo pateikiamas žinias sąmoningai paredaguodavo. Jo pažiūrų kaita atsispindi ir darbe publikuoja-muose išeivijoje skelbtuose K. Škirpos straipsniuose. Tas pats principas galio-ja ir kitiems darbe pateiktiems atsiminimams. Žinoma, svarbu pažvelgti, kaip K. Škirpos įvykių versiją vertino kiti asmenys, pavyzdžiui, tokie jį gerai pažino-ję kolegos kaip Albertas Gerutis8 ar Petras Klimas9.

1 A. E. Senn, Lithuania 1940: Revoliution from Above, Amsterdam–New York, 2007.2 A. Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983),

Vilnius, 2012.3 M. Tamošaitis, Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija, Vilnius, 2012.4 J. Aničas, Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895–1954), Vilnius, 2004.5 K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940), Chicago–Vilnius, 1996.6 K. Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Washington, 1973.7 N. Šepetys, Molotovo–Ribentropo paktas ir Lietuva, Vilnius, 2006, p. 32.8 A. Gerutis, Pulk. K. Škirpa – sukilimo inspiratorius, Europos lietuvis, nr. 29, 1981 m.

liepos 20 d., p. 2.9 P. Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 1919–1940 m., Vilnius, 1991.

73KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Simonas JAzAvITA

Pagrindinė archyvinė medžiaga, kuria naudotasi rašant šį darbą, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA). 1398-ame (K. Škir-pos) fonde saugoma dalis nepublikuoto K. Škirpos darbo Kovok! Pastangos gel-bėti Lietuvą, kuris buvo rašytas dar 1941–1942 m. Taip pat medžiagos darbui yra 383-iame (Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerijos) ir 668-ame (Stasio Lozoraičio) fonde. Be archyvinių dokumentų naudotasi ir publikuo-ta dokumentine medžiaga10. Visa tai leido geriau suprasti, ko K. Škirpa siekė Kaune ir kaip jis tai įgyvendino.

K. Škirpos apsisprendimas keliauti į Kauną

1940 m. birželio 15 d. Lietuva oku-puota staiga. Sovietų sumaniai parengta strategija veikė. Diplomatai užsienyje nesuprato situacijos rimtumo. K. Škirpa apie sovietų ultimatumą išgirdo pie-taudamas su Augustinu Voldemaru, kuris, nujausdamas, kad Lietuvoje vyksta kažkas, kas gali baigtis valdžios pasikeitimu, atvyko čia iš Vatikano, kur dar visai neseniai, išlaikomas valstybinės pensijos (su sąlyga, kad nesikiš į politiką), ieškojo medžiagos istoriniams darbams11. Sužinojęs, kad jo buvęs bendražy-gis, o vėliau ir politinis priešininkas Antanas Smetona pasitraukė iš Lietuvos, A. Voldemaras išskubėjo į priešingą pusę. K. Škirpos bandymai jį sulaikyti – siūlymai jam likti Vokietijoje ir išvengti akivaizdaus sovietų susidorojimo buvo bevaisiai. Tačiau, nepaisant to, kad K. Škirpa bandė atkalbėti A.Voldemarą, jis vis dėlto pats susiruošė vykti į Kauną.

1940 m. birželio 24 d. Škirpa iš Kauno gavo šifruotą telegramą su prašy-mu apsilankyti užsienio reikalų ministerijoje. Diplomatas galėjo nujausti, ką tai reiškia. Sovietams reikėjo sugrąžinti Lietuvos diplomatus jų neišgąsdinant, todėl buvo siunčiamos telegramos dėl reikalo pasikonsultuoti. Pasiuntiny-bėms Taline, Rygoje ir Maskvoje nepasisekė labiausiai, nes jos buvo sovietų kariuomenės kontroliuojamose teritorijose ir tebuvo tik laiko klausimas, kada bus uždarytos. Matyt, sovietai tikėjosi patogiai susitvarkyti ir su pasiuntiniu Vokietijoje. Galima numanyti, kad šis paprasčiausiai turėjęs ,,negrįžti į darbo

10 Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai, Vilnius, 1990, p. 90; Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939–1940 m. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1993, p. 327; SSSR i Litva v gody vtoroi mirovoi voiny. Tom I: SSSR i Litovskaja respublika (mart 1939–avgust 1940 gg.),Vilnius, 2006.

11 Iš tiesų tai buvo tik priedanga, apie kurią nežinojo ir pats Škirpa. 1940 m. sausio vyriausybė nusprendė išnaudoti Voldemaro energingumą, todėl šis buvo pasiųstas į Vatikaną patyrinėti, ar būtų galima kaip nors atstatydinti Vilniaus vyskupą Romualdą Jałbrzykowskį. Plačiau žr. G. Rudis, Patriotinė iliuzija ar išdavystė?, Akiračiai, 1997, nr. 5, p. 7.

StraipSniai

74 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

vietą“, tikintis, kad vokiečiai numarins pasiuntinybę. K. Škirpos, kaip ir kitų diplomatų, budrumą dėl įvykių Lietuvoje silpnino faktas, kad naujoje, vadina-mojoje Liaudies vyriausybėje, atsakingus postus gavo Vincas Krėvė, paskutinis Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, savo postą išlaikė finansų mi-nistras Ernestas Galvanauskas. Visus šiuos žmones Škirpa asmeniškai vertino išties palankiai.

V. Krėvė tikino, kad laikomasi Lietuvos Konstitucijos, esminiai valsty-bės pagrindai nekeičiami, žmonių privati nuosavybė neliečiama, o jei kokių pakeitimų bus, tai tik reformų keliu12. Atsakydamas į tai Škirpa atsiuntė raštą, kuriame teigia, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politikos departe-mento vicesekretorius Ernstas Woermannas jam patikinęs, kad sovietų karių padidėjimas Lietuvoje nepažeidžia jos suverenumo, o su Vokietija Lietuva ir toliau išlaikys gerus santykius13. Žinoma, atsižvelgiant į K. Škirpos politinius veikimo metodais, akivaizdu, kad jis nebūtinai galėjo rašyti teisybę, jei tik būtų pagalvojęs, kad Lietuvoje nutiko kažkas labai baisaus.

Kad šios tikimybės diplomatas tikrai neatmetė rodo tai, jog nuo birželio 17 d. jis pradėjo intensyviai konsultuotis su pasiuntiniu Italijoje Stasiu Lozo-raičiu14. Tai galimai lėmė trys priežastys. Pirma, S. Lozoraitis, 4 metus išbuvęs užsienio reikalų ministru, iš jų daugiau nei metus – tiesioginiu Škirpos virši-ninku, galėjo būti įvertintas dėl savo patirties. Antra, Škirpa galėjo atsižvelgti ir į 1940 m. birželio 2 d. tuomečio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio direktyvą, kuria su sąlyga, jei čia mus ištiktų katastrofa15, Lozoraitis paskiriamas diplomatų viršininku. Tad Škirpa kaip buvęs karys galėjo tiesiog klusniai sub-ordinuotis. Trečia, neatmetami praktiniai motyvai – šalys, kuriose rezidavo abu pasiuntiniai, buvo sąjungininkės, todėl prasidėjus karui šie pasiuntiniai galėjo daug lengviau susisiekti ir reikalui esant susitikti. Verta prisiminti, kad Škirpa savo atsiminimuose išliejo daug kartėlio ant Lozoraičio už jo manymu vestą per daug prolenkišką politiką ir trukdymą pasiekti susitarimą su Vokietija dėl Klaipėdos krašto16. Tačiau, kai Lietuvai iškilo pavojui, asmenines ambicijas ir antipatijas pirmasis savanoris mokėjo pastumti į šalį.

Tiesa, atrodo kai kurie sprendimai dar buvo gana naivūs. Štai tą pačią birželio 17 d. Škirpa skambino į Kauną ir teiravosi, ar jau galioja S. Lozorai-čio, kaip Lietuvos diplomatijos šefo, pareigos17. Neatsiliko ir kiti diplomatai –

12 1940 06 22 Lietuvos užsienio reikalų ministro V. Krėvės šifruota telegrama Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2254, l. 77.

13 1940 06 22 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui V. Krėvei, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2254, l. 75.

14 A. Petraitytė-Briedienė, min. veik., p. 50.15 1940 06 02 Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio šifruota telegrama Lietuvos

pasiuntinybėms užsienyje, LCVA, f. 668, ap. 1, b.1, l. 3.16 K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p. 138.17 A. Petraitytė-Briedienė, min. veik., p. 50.

75KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Simonas JAzAvITA

Bronius Kazys Balutis iš Londono dar birželio 22 d. rašė, kad britai mano, jog sovietų žygis įvykęs be vokiečių pritarimo18. Akivaizdu, kad nesitikima, jog V. Krėvei skirtus raštus gali perskaityti kas nors kitas, ypač žmogus iš sovietų pusės. Kita vertus, tas naivumas nesunkiai paaiškinamas. Iki 1939 m. Škirpa pasitikėjo SSRS geranoriškumu Lietuvos atžvilgiu, laikė šią valstybę daug ma-žesne grėsme nei Lenkija. Todėl net po kariuomenės įvedimo į Lietuvą jam sovietai nebūtinai turėjo atrodyti tokie nepatrauklūs, kaip jis rašė savo atsi-minimuose jau po daugelio metų, kada aiškiai teigė, kad bazių priėmimas ir Vilniaus atgavimas iš sovietų buvo Lietuvos nepriklausomybės galas. Tokios pažiūros nebuvo retenybė. Mindaugo Tamošaičio teigimu, V. Krėvę būtų visiš-kai tenkinęs Lietuvos kaip SSRS satelito statusas, išsaugant tam tikrus svarbiau-sius suverenumo svertus. Tačiau, kai šis sužinojo, kad sovietai žada eiti daug toliau ir jokia jiems taip ilgai simpatizavusio Krėvės logika negali paveikti šio sprendimo, idealai subyrėjo19 .

Būtent po pokalbių su S. Lozoraičiu K. Škirpa nusprendė keliauti į Kau-ną20. Argumentai šiai rizikingai kelionei buvo aiškūs – reikėjo savo akimis pa-matyti, kokia situacija susidariusi krašte, apie ją informuoti savo kolegas kitose valstybėse, taip pat Vokietijos URM pareigūnus ir kitų šalių diplomatus Ber-lyne. Vis dėlto reikėjo daug drąsos. Juolab pats Škirpa dar taip neseniai įspėjo A. Voldemarą, kad šio gali laukti liūdnas galas. Kaip pats mini, Škirpa į kelionę pasiėmė ir du pistoletus, kuriais buvo pasiruošęs „praskinti sau kelią, jeigu kas jį pastotų“21. Dar nusprendė pakalbėti su kuo nors iš vokiečių. Tokiu žmogu-mi tapo Georgas Leibbrandtas, kuris nors oficialiai nėjo labai aukštų pareigų, bet buvo artimas žmogus svarbiam nacionalsocialistų partijos veikėjui Alfredui Rosenbergui. G. Leibbrantas Škirpą patikino, kad, nepaisant oficialios vokiečių politikos, akivaizdu, jog militarinis smūgis sovietams ateityje tikrai bus. Tikėti-na, kad toks pokalbis buvo dėl tam tikro apsidraudimo. Sovietai tuo metu jau visai nesiskaitė su Lietuvos politikų nuomone, bet į savo sąjungininkų nacių nuomonę įsiklausydavo. Tad Škirpa galėjo tikėtis, jog net blogiausiu atveju rūpinantis saugumu jam padėtų pasiuntinio Vokietijoje vardas. Tačiau turbūt svarbiausia tai, kad įtikėjęs žinia apie neišvengiamą karą Škirpa ramiau keliavo į okupuotą Lietuvą. Dabar jis galėjo jaustis tarsi vilties šauklys.

18 1940 06 22 Lietuvos pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje B. K. Balučio raštas užsienio reikalų ministrui V. Krėvei, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2254, l. 63.

19 M. Tamošaitis, min. veik., p. 195.20 A. Petraitytė-Briedienė, min. veik., p. 51.21 K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos…, p. 384.

StraipSniai

76 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

K. Škirpos ryšiai Kaune

Iš tiesų pavojus nukentėti Škirpai buvo visai realus. Į sovietų kontrolę patekusio Valstybės saugumo departamento, ku-riam nuo birželio 18 d. jau vadovavo iš kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus, agentai greitai susidomėjo Škirpa. Tačiau turėdamas nemažą kariškio ir žvalgy-bininko patirtį ir šiaip atsargus Škirpa sugebėjo ne kartą išvengti jų dėmesio ir susitikti su svarbiais žmonėmis. Vienas iš tų, su kuriuo labai norėjo neformaliai pasimatyti, buvo A. Merkys – paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirminkas.

Kaune K. Škirpa apsistojo savo gero bičiulio ats. plk. ltn. Petro Gužo na-muose. Su šiuo žmogumi siejo draugystė nuo tų laikų, kai jie kartu pirmąkart iškėlė Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte. Dar 1938 m. Škirpa rašė į Užsienio reikalų ministeriją, norėdamas į darbą pasiuntinybėje Varšuvoje pasi-kviesti dirbti jo dukterį22. Patį Gužą, anot gen. Stasio Raštikio, jis vėliau laikė realiausiu kandidatu vidaus reikalų ministro pareigoms Laikinojoje vyriausybė-je užimti23, nors šio sprendimo ir atsisakė.

Per keletą dienų Škirpa susitiko su plk. Jurgiu Bobeliu, plk. Pranu Sa-ladžium, plk. Juozu Šarausku, gen. Antanu Gustaičiu, ats. plk. ltn. Antanu Novickiu, prof. Tadu Petkevičium, žurnalistu, žymiojo kalbininko jaunėliu sūnumi Jonu Jablonskiu, aktoriumi Vincu Steponavičiumi, buvusiu Trimito redaktoriumi Jonu Kalnėnu ir kitais žmonėmis, kurie buvo rimtai susirūpinę susiklosčiusia padėtimi24. Tarp šių žmonių buvo Škirpos artimi draugai bei buvę jo kariai. Pavyzdžiui, V. Steponavičius ir J. Kalnėnas kartu su Škirpa ir Gužu pirmą kartą iškėlė Lietuvos trispalvę. Tais laikais Škirpos nurodymus vykdė ir Jurgis Bobelis, vėliau tapęs pulkininku. Naujoji valdžia atleido jį iš Kauno karo komendanto ir Kauno šaulių rinktinės vado pareigų būtent tą pa-čią dieną, birželio 25-ąją25, kai jis susitiko su atvykusiu Škirpa.

P. Gužas ir A. Novickis garsėjo panašiomis pažiūromis kaip ir Škirpa. Jie buvo tarp keletos karininkų, kurie labai teigiamai vertino vokiečių karių indėlį į Lietuvos Nepriklausomybės kovas26. Tai primena paties Škirpos nusiteikimą: „1918–1919 m. realesnės paramos Lietuvos nepriklausomybei atkurti buvome susilaukę ne iš kur kitur, bet tik iš Vokietijos kaip artimiausio kaimyno.“27 Natūralu, kad veiklesni kariškiai palankiai žvelgė Vokietijos pusėn, kuri

22 J. Akromas, Iš Lietuvos diplomatijos istorijos. Lietuvos diplomatinė atstovybė Lenkijoje, Punskas, 2007, p. 70.

23 S. Raštikis, Įvykiai ir žmonės, t. 3, Chicago, 1972, p. 228.24 J. P. Kedys, Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991, Klaipėda, 1994, p. 106.25 J. Aničas, min. veik., p. 17.26 E. Gimžauskas, Vokiečių karinės okupacijos poveikis Lietuvos visuomenei ir besiformuo-

jančiam valstybingumui 1915–1919 m., Karo archyvas, t. 25, Vilnius, 2010, p. 120.27 K. Škirpa, Žvilgsnis į Europą, Sėja, 1969, nr. 2–3, p. 23.

77KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Simonas JAzAvITA

atrodė kaip vienintelis faktorius, galintis pakeisti padėtį. Tokie nemalonūs fak-tai, kaip Vokietijos planai Lietuvos ar jos gyventojų atžvilgiu, tuo metu nebuvo akcentuojami ir greičiausiai buvo stengiamasi juos pamiršti. Juk ir pats Škirpa prisiminė ir kitokį vokiečių veidą. Pavyzdžiui, aprašydamas pirmą savo kelio-nę į Vilnių 1918 m. kovo 2 d., jis prisimena, kad jį pykdė Vokietijos vėliava Gedimino pilies bokšte, vokiški užrašai, „išblyškę nuo nedavalgymo žmonių veidai“ ir įmitę okupantai raudonais veidais, lyg Vilnius būtų pasidaręs kokiu prūsų ar švabų miestu“28. Visa tai buvo pamiršta, nes nebuvo kitos išeities. Tą apibūdina ir ilgametis pasiuntinys Prancūzijoje P. Klimas, kurio pažiūros toli gražu nebuvo provokiškos. Jo nuomone, Škirpa tvirtai tikėjo vokiečių žygiu prieš Rusiją ir gyveno iliuzijomis dėl Lietuvos nepriklausomybės grąžinimo su Adolfo Hitlerio pagalba. Tačiau Klimas, nors ir teigia, kad tarp visų diplomatų Škirpa buvo toks likęs vienintelis, nes kiti vokiečių gera valia nepasitikėjo, kartu pripažįsta, kad tuomet nebuvo jokių kitų realesnių vilčių29. Vyravo nuostata, kad mano priešo priešas yra mano draugas, todėl Vermachto pajudėjimas buvo laukiamas su dideliu entuziazmu.

Škirpai, kaip buvusiam karininkui, įspūdį paliko prasidėjęs valymas Lie-tuvos kariuomenėje. Tiesa, jo vizito metu ji dar nebuvo perorganizuota į Lietu-vos liaudies kariuomenę (tai įvyko tik liepos 2 d.). Tačiau jau nuo birželio 19 d. buvo atleidinėjami pirmieji sovietams neįtikę karininkai30. Ne veltui didžioji dalis žmonių, kurie susitiko su Škirpa, tikėdamiesi organizuoti pasipriešinimą prieš sovietus, buvo būtent karininkai. Beje, svarbu atkreipti dėmesį, kad tiek istoriografijoje, tiek viešajame Lietuvos politiniame diskurse dažnai akcentuo-jama ir net sureikšminama kariuomenės pasyvi reakcija po sovietų ultimatumo priėmimo. Šiuo atveju būtent Škirpos vizito įvykiai griauna šį mitą. Akivaizdu, kad dalis aktyvių karininkų, kaip ir visuomenininkų, dar birželio mėnesį jau kūrė planus, kaip pasipriešinti okupantui.

Vienas iš tokių buvo gen. A. Gustaitis, siūlęs išgabenti vyriausybės na-rius lėktuvu į Vokietiją. Anot jo, tokia misija dar buvo įmanoma, nes sovietai palyginti silpnai kontroliavo aerodromus31. Savo veiklą Gustaitis glaudžiai koordinavo su T. Petkevičiumi, kuris net puoselėjo mintį apie pogrindžio vyriausybės sudarymą32. Verta atkreipti dėmesį, kad Škirpa buvo priverstas mąstyti šaltakraujiškai ir įspėti vengti ginkluotos kovos. Užsidegusiems po-grindininkams jis aiškino, kad beprasmiška kurti vyriausybę, kurią NKVD33

28 K. Škirpa, Kelias į pirmuosius savanorius, Sėja, 1956, nr. 1, p. 12.29 P. Klimas, min. veik., p. 166.30 Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai..., p. 90.31 K. Škirpa, Sukilimas..., p. 23.32 V. Vaitiekūnas, Lietuvos vadavimo organizacija 1940–1941, Į laisvę, 1982, nr. 86 (123),

p. 16.33 Vidaus reikalų liaudies komisariatas – aptariamu laikotarpiu pagrindinė SSRS represinė

struktūra.

StraipSniai

78 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

greitai sunaikins, ir vieniems veltis į kovas su sovietais, mat mažam kraštui tai būtų pražūtinga. Kita vertus, jis pogrindžio veiklai pritarė, tik įspėjo, kad ji turi būti vystoma labai atsargiai. Škirpos nuomonė suprantama. Vienintelis kelias, kuriame jis matė Lietuvos išsigelbėjimą, buvo Vokietijos žygis į Rytus. Jis nežinojo, kaip toks žygis galėtų baigtis, tačiau buvo linkęs rizikuoti, nes tai buvo vienintelė alternatyva dabarčiai, kuri netenkino nei Škirpos, nei jo veikliųjų bendražygių, nei didžiosios Lietuvos gyventojų dalies. Tačiau po-litinis realizmas neleido priešintis vien dėl paties pasipriešinimo. Vienintelė kova, kuri, jo nuomone, turėjo vertės, buvo kova, kurią galima tikėtis laimėti. Tai šiek tiek atvėsino T. Petkevičiaus, A. Gustaičio, J. Jablonskio, J. Šarausko ir kitų greitai kovai nusiteikusių žmonių entuziazmą. Kita vertus, jaunystės žvalgybinio darbo patirtis leido Škirpai siūlyti Lietuvoje sukurti organizaciją, kuri kauptų ginklus bei informaciją apie sovietų dalinių judėjimą ir perduo-tų jam34. Toliau turėjo praversti Škirpos ryšiai su Vokietijos karine žvalgyba Abveru. Situacijoje, kurioje atsidūrė Lietuva, tiems, kurie norėjo siekti jos iš-vadavimo, tokie ryšiai neatrodė kompromitacija, greičiau viltis. Gerai žinant nacionalsocialistų politiką Vokietijoje bei jos okupuotose kraštuose, tos viltys galbūt ne visai pagrįstos. Negana to, Škirpa nenoromis prasitarė, kad „susi-tarti su vokiečiais dėl Lietuvos Vyriausybės paskelbimo užsieny nesisekė“35. Vis dėlto žmonės, su kuriais Škirpa palaikė ryšius, buvo priversti ta viltimi patikėti. Nemažai jų skeptiškai žiūrėjo į nacių ideologiją. Antai, T. Petkevičius karo metais tapo žydų gelbėtoju ir už tai 2001 m. buvo apdovanotas garbingu pasaulio tautų teisuolio vardu36. Orientaciją į Vokietiją daugelis suprato kaip geopolitinę, bet ne idėjinę alternatyvą.

K. Škirpos bendraminčių likimai

Verta glaustai apžvelgti, kokie buvo žmonių, su kuriais bendravo Škirpa, likimai. Plk. Pranas Saladžius jau liepos 18 d. buvo suimtas, kalinimo metu patyrė daug sunkių išgyvenimų. Tačiau jam pa-sisekė, nes per Birželio sukilimą buvo paleistas į laisvę. Žinodamas, kad antras šansas gali ir nepasikartoti, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Panašus likimas laukė ir plk. J. Bobelio. Tiesa, šis dar iki 1941 m. pradžios buvo laikomas jau perorganizuotoje Lietuvos kariuomenėje, tačiau vėliau iškviestas dėstyti

34 K. Škirpa, Sukilimas..., p. 23.35 K. Škirpa, Sukilimas..., p. 23.36 Yad Vashem. The Righteous Among The Nations – Petkevičius Family. Prieiga per internetą:

<http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4045316> [žiūrėta 2015 05 11].

79KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Simonas JAzAvITA

Frunzės akademijoje Maskvoje ir ten suimtas. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui jam pavyko ištrūkti iš Rygos kalėjimo, kurio sienas sugriovė vokiečų lėk-tuvų bombos. Škirpos bendramintis nuo Nepriklausomybės kovų laikų Laiki-nojoje Lietuvos vyriausybėje ats. plk. ltn. Antanas Novickis buvo paskirtas eiti susisiekimo ministro pareigas, vėliau pasitraukė į Vakarus. Ats. plk. ltn. Petras Gužas pasitraukė į Vokietiją dar 1940 m. Vėliau parvyko į Lietuvą. Raudonajai armijai sugrįžus jis slapstėsi ir 1945 m. mirė nuo širdies smūgio. V. Steponavi-čiui pavyko išvengti suėmimo iki 1951 m., tačiau tada jis buvo ištremtas ir vos grįžęs į Lietuvą mirė. T. Petkevičius po karo suėmimo taip pat neišvengė, todėl jo laukė sunki tremtinio dalia Sibire.

Žiaurus likimas ištiko plk. Juozą Šarauską. Škirpos vizito metu jis buvo Karo muziejaus Kaune viršininkas. Vėliau iš šių pareigų atleistas. Jam įsitrau-kus į pogrindinę veiklą čekistų buvo suimtas ir 1941 m. birželio 26 d. sušaudy-tas Červenėje. Ten pat sušaudytas ir su Škirpa ne kartą susitikęs J. Jablonskis. Prieš tai jis sugebėjo prasiveržti į Berlyną ir patikrinti, kokia padėtis Vokietijo-je. Tačiau grįžęs į Lietuvą netrukus buvo NKVD suimtas. Su šeima 1941 m. birželio 14 d. ištremtas J. Kalnėnas. Vėliau kalėjime jis buvo nužudytas. Gen. A. Gustaitis, verbuojamas sovietų, jiems dirbti nesutiko. Sugebėjęs parū-pinti savo dukroms ir žmonai galimybę repatrijuoti į Vokietiją, pats bandė ne-legaliai pereiti sieną, padedamas Abvero žvalgybos karininko. Tačiau 1941 m. kovo 4 d. buvo suimtas, o prasidėjus karui sušaudytas. Galima suprasti, ko-dėl SSRS persekiojo pogrindininkus, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau tikrąjį veidą ši valstybė parodė tada, kai represavo net tuos politikus, kurie buvo linkę bendradarbiauti, skatino nesipriešinti okupacijai. Antai ilgas kalinimas pakirto A. Merkio sveikatą ir vos išleistas į laisvę, 1955 m., paskutinis nepriklausomos Lietuvos premjeras mirė invalidų namuose, Rusijos žemėje. Taigi nors Škirpos vizitas galėjo visiems šiems žmonėms sukelti pavojų, taip teigti reikštų nepažinti niūrios ir žiaurios stalinizmo laikų realybės. Net ir be K. Škirpos apsilankymo visi šie žmonės sovietų jau buvo paskelbti liaudies priešais vien todėl, kad savo laiku dirbo dėl nepriklausomos Lietuvos. Niekam nerū-pėjo, ar šie stojo prieš okupantus į kovą, ar buvo nusiteikę jiems nesipriešinti.

K. Škirpos santykiai su V. Krėve

Nors neformalūs pokalbiai su bendra-minčiais ir buvo labai svarbūs, pagrindinis Škirpos tikslas Kaune buvo susitikti su tuomečiu Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru V. Krėve-Mickevičiumi. Planuota išsiaiškinti galimus poky-čius ir galimybes išsaugoti juridinį Lietuvos suverenumą. Pagrindinė problema, kuri šiuo atveju iškilo, buvo naujasis URM generalinis sekretorius ir politikos

StraipSniai

80 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

departamento direktorius, buvęs Lietuvos komunistų partijos pogrindininkas Pijus Glovackis. Pats Škirpa jį įvertino visai neblogai, nors ir nujautė, kad be jo sprendimo Krėvė visiškai bejėgis. Tačiau abejoti V. Krėvės patriotizmu nebu-vo nė menkiausios progos37. Naujuosius URM šeimininkus labiausiai domino vokiečių reakcija į įvykius Lietuvoje. Tai, ką konfidencialiai kalbėjo su Vokie-tijos užsienio politiką oficialiai ar neoficialiai tvarkiusiais Ernstu Woermannu, Werneriu von Grundherriu ar G. Leibbrandtu apie Lietuvą, K.Škirpa, aišku, nebuvo linkęs atskleisti Kita vertus, jis pabrėžė agresyvios Vokietijos politikos nuoseklumą, parodė, kad po vienos pergalės vokiečiai nieko nelaukdami su-rasdavo naują taikinį, kartu taip aiškiai suponuodamas jos pavojų SSRS38. Da-lis jo strategijos – išpūsti sovietams nepalankią vokiečių reakciją į Bukovinos ir Besarabijos prijungimą prie SSRS. Išties, sovietai, manydami, kad vokiečiai per daug užsiėmę Vakaruose, be Besarabijos, kurios užėmimas buvo aptartas Molotovo–Ribentropo pakte, dar nusprendė užimti ir Bukoviną, kurios šiau-rinėje dalyje gyveno daug ukrainiečių. Vokiečiai dėl to protestavo, kadangi jiems nepatiko sovietų artėjimas prie Rumunijos naftos gręžinių – teritorijos, kuri buvo strategiškai būtina siekiant aprūpinti Vermachto kovinius junginius benzinu. Paradoksalu, bet sovietų pavojus šiai nedidelei teritorijai sukėlė didesnį vokiečių susidomėjimą nei Lietuvos okupacija. Be to, Škirpa tai žinojo, todėl nusprendė tuo pasinaudoti. Greičiausiai jis tikėjosi, kad išduodamas planus apie vokiečių grėsmę, privers sovietus atsargiau elgtis su Lietuva, bandyti pelnyti sim-patijas. Juk to neįmanoma padaryti vykdant represijas ir forsuojant sovietizaciją. Taigi Škirpa galėjo nujausti, kad Maskva turėjo rafinuotesnių planų, kalbant apie Lietuvą, įskaitant riboto valstybingumo išlaikymą, apie kurį užsimena tuo-metis NKVD 5-ojo skyriaus (žvalgybos) viršininkas Pavelas Sudoplatovas39. Panašia koncepcija vadovavosi ir V. Krėvė, galbūt tikėjęs tokios įvykių eigos galimybe. Ir tik liepos mėnesį paaiškėjo, kad sovietai savo planų keisti nežada.

K. Škirpos pasirašytas raportas netruko atsidurti Maskvoje. Šiam jau grį-žus iš Kauno, liepos 4 d. Berlyne jį vėl aplankė SSRS pasiuntinys Aleksandras Škvarcevas, kuris domėjosi, ką vokiečiai savo slaptuose politinėse sferose mąsto apie sovietų invaziją į Bukoviną. Prašė, kad jei turi kokių duomenų, pasida-lintų jais „draugiškiausių šalių santykių vardan“40. Škirpa apie tai papasakojo E. Woermannui, kad pasiteisintų, kodėl į visą šią istoriją įpainiojo vokiečius. Pastarasis ne tik, kad nepyko, bet net „saldžiai juokėsi“41. Akivaizdu, kad visi tie Vokietijos URM darbuotojai, su kuriais daugiausiai bendravo Škirpa, buvo nusiteikę prieš sovietus. Tad istorija su Škvarcevu ir Škirpos raportu svarbi tuo,

37 K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p. 391.38 SSSR i Litva v gody vtoroi mirovoi voiny, t. 1..., s. 643.39 P. Sudovplatov, Special Tasks. The Memoirs of an Unwanted Witness, a Soviet Spymaster,

Little, Brown and Company, 1994, p. 101.40 K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos..., p. 393–394.41 Ten pat, p. 394.

81KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Simonas JAzAvITA

kad pastarasis įsitikino savo hipoteze, jog bet kuris Lietuvos URM siunčiamas dokumentas automatiškai atsiduria Maskvoje. Dabar ir jis, ir kiti Lietuvos pa-siuntiniai tapo gerokai atsargesni.

Per pokalbį su V. Krėve birželio 27 d. Škirpa buvo paprašytas Lietuvoje dar pabūti. Esą reikia sudalyvauti posėdyje. Tačiau, palaukęs, kol P. Glovackis išėjo į kitą kambarį, V. Krėvė įspėjo Škirpą, kad sovietų pasiuntiniui Nikolajui Pozdniakovui įtarimą sukėlė tai, kad Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje Erichas Zechlinas negrįžta iš Maskvos, todėl reikia užlaikyti čia Škirpą42. Verta pana-grinėti, ką tai reiškia būtent diplomatiniu požiūriu. Zechlino išvykimas galėjo būti suprastas, kaip Vokietijos grėsmės galimybė. Juk tokiu atveju diplomatai dažnai išvyksta iš šalies, kurią jų atstovaujama valstybė žada pulti. Taigi iliuzijų dėl sovietų draugiškumo, matyt, dar nepraradęs Krėvė tikėjosi įtikinti Škirpą, kad viskas daroma tik dėl jo paties gerovės. Tačiau Škirpai buvo akivaizdu, kad jis, kaip turintis daug pažinčių su įtakingais ir gerai informuotais apie slaptą-sias vokiečių politikos sritis, netrukus bus suimtas. Tai, jog nebuvo areštuotas iškart, lėmė tik nenoras atkreipti vokiečių dėmesį.

Vis dėlto net sužinojęs apie gresiantį didžiulį pavojų K. Škirpa išliko drąsus ir pasiryžo kitą dieną prieš pat ministrų kabineto posėdį susitikti su V. Krėve. Susitikti vietoje, kur gausu naujosios valdžios atstovų, pasiūlė pats Krėvė, tikėdamasis išvengti kiekvieną žymesnį asmenį jau sekusių saugumo tarnybų dėmesio. Galbūt numanė, kad pastarieji tikrai nesitikės tokios susi-tikimo vietos. Šį kartą šių valstybės veikėjų pokalbis buvo gerokai atviresnis. Krėvė nupasakojo sunkią šalies situaciją. Čia pat informavo Škirpą apie savo pasiryžimą vykti į Maskvą ir ten pasikalbėti su SSRS užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu. Diplomatas papasakojo Krėvei, kad vokiečiai neabejo-tinai puls SSRS ir kad tai – tik laiko klausimas. Galima daryti prielaidą, kad toks pasakymas paveikė ir Krėvės poziciją. Netrukus jis išvyko į Maskvą derėtis su pačiu Molotovu ir svarbią padėtį Kremliuje užėmusiu Andrejumi Ždano-vu. Kalbėdamas su jais, jis galėjo būti gudresnis, žinodamas, kad blogiausiu atveju sovietų valdžia gali žlugti būsimo Vokietijos puolimo metu. Iškart po pokalbio su Krėve Škirpa neskubėjo grįžti į P. Gužo namus, o pasislėpė pas savo kitą bičiulį (kurio neįvardijo tikriausiai bijodamas, kad šis nepakliūtų į čekistų rankas), kuriam padedant nusipirko traukinio bilietą svetima pavarde (buvo pavežtas automobiliu iki Jonavos, kur įlipo į traukinį). Juo važiavo ne savo įprastu maršrutu pro Virbalį, o pro Kretingą, taip apgaudamas įkandin sekusius čekistus. Laimingai pasiekė Vokietiją. Jam pasisekė, kad saugumiečiai traukinius oficialiai pradėjo tikrinti tik nuo liepos 6 d.43 .

Škirpos kelionė į Kauną išties reikšminga. Surinktą medžiagą išplatino raporte Apžvalga padėties Lietuvoje, kurį liepos 1 d. išsiuntė kitiems Lietuvos

42 Ten pat, p. 392.43 Lietuvos okupacija ir aneksija..., p. 327.

StraipSniai

82 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

pasiuntiniams: J. Šauliui, S. Lozoraičiui, P. Klimui ir B. K. Balučiui44. Šis ra-portas buvo labai naudingas dėl kelių priežasčių. Lietuvos pasiuntiniai, kurie pradžioje noriai bendravo su Liaudies vyriausybe Kaune, dabar tapo gerokai atsargesni ir nusprendė nebesiųsti jokių atvirų raportų URM centrui. Be to, kai šis ėmė juos vieną po kito kviesti į posėdį Lietuvoje ar padaryti praneši-mą, pasiuntiniai ėmė teisintis įvairiausiomis ligomis, problemomis, net ben-zino stygiumi ir išsisukinėti nuo grįžimo į Kauną45. Nepadėjo net V. Krėvės autoritetinga pavardė ir parašas ant dokumentų, kuriuose pasiuntinių prašyta grįžti. Kita vertus, jie suprato, kad ne viskas, ką daro Krėvė, yra jo valioje. Škirpos vizitas padėjo demaskuoti sovietų klastą ir nuimti regimybę, kad viskas kas vyksta Lietuvoje, vyksta pagal planą. Ir tai pavyko sužinoti dar pirmajame sovietizacijos etape, kurį Mykolas Römeris, žymėdamas Lietuvos valstybės dar labai atsargų ir rafinuotą sovietizavimą, datuoja jį nuo birželio 14–17 d. iki liepos mėn. pirmųjų dienų46. Taigi rizikinga K. Škirpos kelionė pasiteisino ir padėjo lietuvių išeivijai sužinoti tikrąją padėtį šalyje. Pasiuntiniai priėmė spren-dimą – jei Liaudies seimas nutars, kad Lietuva stos į Sovietų Sąjungą, jie įteiks protestus vyriausybėms, prie kurių yra akredituoti. Pirmasis tą padarė būtent K. Škirpa.

Kita vertus, pats K. Škirpa taip pat padarė išvadas – suprato, kad Lietuvos valstybingumui atėjo galas. Vos grįžęs skubėjo susitikti su savo pažįstamais vokiečių karinėse sferose, juos informuoti apie padėtį ir pra-dėti aktyvesnes derybas dėl galimų bendrų veiksmų ateityje. Būtent ši ke-lionė paskatino jo ryžtą laukti SSRS ir Vokietijos karo ir, pasinaudojus juo, atkurti Lietuvos nepriklausomybę47. Galbūt savo misija K. Škirpa buvo per daug įtikėjęs. Net numatė sau centrinę vietą ateities Lietuvos politiniame gyvenime. Tad šis vizitas į Kauną buvo tarsi prologas prieš kitų metų Birželio sukilimą. Apibendrinant iškalbingais K. Škirpos draugo A. Geručio žodžiais: „Ta kelionė sustiprino jame jau anksčiau rusenusį nujautimą, jog pats likimas jam paskyrė naują didingą misiją – organizuoti pasipriešinimą okupantui ir vadovauti gaivališkai plitusiu tautoje judėjimu nusikratyti maskviniu oku-pantu ir atstatyti prarastąją valstybinę laisvę.“48

44 Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai..., p. 86–97.45 L. Jonušauskas, Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991,

Vilnius, 2003, p. 59–61.46 M. Römeris, Lietuvos sovietizacija 1940 metais, Vilnius, 2011, p. 23.47 K. Škirpa, Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. III dalies ištraukos, LCVA, f. 1398, ap. 1,

b. 1, l. 23.48 A. Gerutis, Pulk. K. Škirpa – sukilimo inspiratorius, Europos lietuvis, nr. 29, 1981 m.

liepos 20 d., p. 2.

83KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Simonas JAzAvITA

Išvados

K. Škirpos kelionė į Kauną 1940 m. birželio pabaigoje buvo reikšmingas puslapis sudėtingame tuometės Lietuvos istorijos kontekste. Jis buvo vienintelis diplomatas, atvykęs į Lietuvą po so-vietinės okupacijos ir vėliau sėkmingai grįžęs į savo postą. Ši rizikinga kelionė padėjo jam gauti reikšmingų žinių, iš pirmų lūpų pastebėti svarbius okupuo-tos Lietuvos gyvenimo pokyčius. Šias žinias K. Škirpa išnaudojo jau grįžęs į Berlyną, nes savo įspūdžiais pasidalijo ne tik su Lietuvos diplomatais, bet ir su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos veikėjais. Kelionė nulėmė glaudesnę K. Škirpos orientaciją į Vokietiją. Jam ir jo bendraminčiams ši šalis atrodė vienintelė alternatyva Lietuvai, siekiant išsivaduoti iš sovietinės okupacijos. Per savo vizitą K. Škirpa, stengdamasis išvengti sovietinių slaptųjų tarnybų dėmesio, slaptai susitiko su daugeliu savo bičiulių, tarp kurių buvo nemažai karininkų, nuo pat sovietinės okupacijos pradžios ieškojusių aktyvių būdų ko-voti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Būtent ši kelionė įkvėpė K. Škirpą toles-niems planams, tarp kurių buvo Lietuvių aktyvistų fronto ir Birželio sukilimo organizavimo darbai.

Šaltiniai ir literatūra

LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2254.LCVA, f. 668, ap. 1, b. 1.LCVA, f. 1398, ap. 1, b. 1398, ap. 1, b. 1.J. AKROMAS, Iš Lietuvos diplomatijos istorijos. Lietuvos diplomatinė atstovybė Len-

kijoje, Punskas, 2007.J. ANIČAS, Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895–1954), Vilnius, 2004. A. GERUTIS, Pulk. K. Škirpa – sukilimo inspiratorius, Europos lietuvis, nr. 29,

1981 m. liepos 20 d.E. GIMŽAUSKAS, Vokiečių karinės okupacijos poveikis Lietuvos visuomenei ir besifor-

muojančiam valstybingumui 1915–1919 m., Karo archyvas, t. 25, Vilnius, 2010.Y. VASHEM, The Righteous Among The Nations – Petkevičius Family. Prieiga per in-

ternetą: <http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4045316> [žiūrėta 2015 05 11].

L. JONUŠAUSKAS, Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991, Vilnius, 2003.

J. P. KEDYS, Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991, Klaipėda, 1994.P. KLIMAS, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 1919–1940 m., Vilnius, 1991.Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai, Vilnius, 1990.Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939–1940 m. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1993.A. PETRAITYTĖ-BRIEDIENĖ, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis

(1940–1983), Vilnius, 2012.

StraipSniai

84 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

S. RAŠTIKIS, Įvykiai ir žmonės, t. 3, Chicago, 1972.M. RÖMERIS, Lietuvos sovietizacija 1940 m., Vilnius, 2011.G. RUDIS, Patriotinė iliuzija ar išdavystė?, Akiračiai, 1997, nr. 5. A. E. SENN, Lithuania 1940: Revoliution from Above, Amsterdam–New York, 2007.P. SUDOPLATOV, Special Tasks. The Memoirs of an Unwanted Witness, a Soviet Spy-

master, Little, Brown and Company, 1994.N. ŠEPETYS, Molotovo–Ribentropo paktas ir Lietuva, Vilnius, 2006.K. ŠKIRPA, Kelias į pirmuosius savanorius, Sėja, 1956, nr. 1.K. ŠKIRPA, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940), Chicago–Vilnius, 1996.K. ŠKIRPA, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Washington, 1973.K. ŠKIRPA, Žvilgsnis į Europą, Sėja, 1969, nr. 2–3.M. TAMOŠAITIS, Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija, Vilnius, 2012.V. VAITIEKūNAS, Lietuvos vadavimo organizacija 1940–1941, Į laisvę, 1982,

nr. 86 (123).SSSR i Litva v gody vtoroi mirovoi voiny. Tom I: SSSR i Litovskaja respublika (mart

1939–avgust 1940 gg.),Vilnius, 2006.

Simonas JAZAVITA FIRST DAYS OF THE SOVIET OCCUPATION IN THE EYES OF KAZYS ŠKIRPA: SECRET VISIT OF LITHUANIAN DIPLOMAT TO KAUNAS

Summary

The article analyses the trip of a famous Lithuanian military officer, politician and diplomat Kazys Škirpa to Kaunas soon after the USSR occupation in 1940. As all representatives, K. Škirpa was not sure about wthat was happening in Lithuania. There was a question if soviets would annex Li-thuania and sovietize the country or if Lithuania as a protectorate state with possible cultural autonomy would be enough for them. That is why, when the new Minister of Foreign Affairs of the so called People’s government, Prof. Vincas Krėvė, invited K. Škirpa to Kaunas, he used this opportunity to not only speak with his new superior. In addition to this, he secretly met with people who were not only frustrated about things happenning in Lithuania but were also ready to actively resist the occupation. K. Škirpa suggested them wait till the upcoming war between USSR and Germany that was obvious to K. Škirpa because of his good relations with German officials. Active resistance without the help of any other country seemed kind of suicidal to K. Škirpa so he offered an idea of creating underground communications in Lithuania and avoiding direct confrontation with soviets. This trip was very important to K. Škirpa not only because it allowed him to share his first-look knowledge to other Lithuanian diplomats and some of German officials but because it made him believe his exceptional mission in Lithuania’s path to the freedom.

Keywords: Kazys Škirpa, Lithuania’s occupation in 1940’s, Vincas Krėvė, diplo-macy.