67

Pagal loginę seką šis straipsnis turėtų pratęsti pirmame žurnalo „Gimtasai kraštas“ numeryje pradėtą Lietuvos liaudies buities mu-ziejaus renginių, skirtų kalendoriniams (metų ciklo) papročiams, apžvalgą1, pristatydamas vasaros ciklui skirtus renginius, tačiau įsiterpia itin svarbios ir savitos veiklos sukaktis. 2009 m. sukako dešimt metų, kai muziejuje organizuojami specialūs renginiai, skirti šeimos šventėms. Ta proga ir apžvelgsime šią specifinę ir galbūt net novatorišką muziejininkų veiklą, skirtą gyvenimo ciklo papročiams. Juolab kad žmogaus ir tautos gyvenime abiejų ciklų papročiai yra persipynę ir svarbūs, o suskirstymas – sąlyginis.

Gyvenimo cikle šeimos kūrimas yra itin reikšmingas. Santuo-kos sudarymą visada lydėjo ir tebelydi papročių, ritualų, apeigų visuma, vadinama vestuvėmis.

Žymus išeivijos kultūros veikėjas Stasys Yla savo studijoje apie šeimos tradicijas1 jas apibūdino kaip turtingiausias ir reikšmin-giausias visose visų tautų kultūrose. Ypatingą vaidmenį tradicijų saugojime skirdamas šeimai, S. Yla rašė: „Šeima laikoma tradicijų saugotoja. Tik tokios šeimos, kurios turi tradicijas, pačios išlaiko aukštesnį dorinį lygį ir pajėgia jį perduoti. Tradicijos yra įpavidalin-tas dorovės kodeksas, pritaikytas šeimos pedagogikoje. Kur nėra tradicijų, ten nėra nei pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo, nei dorinės pedagoginės atsakomybės. Galima sakyti ir atvirkščiai: kur blėsta gyvesnė dorinė sąmonė, ten lengvai užmetamos ir tra-dicijos. Šeima yra pagrindinė žmogaus ugdymo mokykla. Ji yra ir tautos fizinis bei dvasinis lopšys. Jei tradicijos sunyksta šeimoje, jos sunyksta ir tautinėje bendruomenėje. Kai sunyksta tradicijos, žmogus ir tauta netenka dorinės, dvasinės atramos.“

Nors Lietuvos liaudies buities muziejaus moksliniai darbuoto-jai šeimos papročių, kaip savarankiško tyrimų objekto, netyrinėjo, nes muziejus – kultūros įstaiga, pirmiausia visuomenei pristatanti materialias vertybes, tačiau, kuriant ekspozicijas, neišvengiamai su ta tema susidurta ir į ją gilintasi. Juk šio unikalaus muziejaus ekspozicinis vienetas yra sodyba, o ji, kartu su visa supančia aplinka, – šeimos tradicijų lopšys.

Šeimos papročių tema muziejuje sukaupta nemažai literatūros ir etnografinės medžiagos. 1981 m. Gyvakarų sodybos, sukom-plektuotos iš Anykščių ir Kupiškio apylinkių XIX–XX a. sandūros pastatų, seklyčioje buvo įrengta interjero ekspozicija, atspindinti vieną vestuvių fragmentą – mergvakarį. Rengdami ekspoziciją, muziejininkai naudojosi Elvyros Dulaitienės-Glemžaitės knyga „Kupiškėnų senovė“, Balio Buračo aprašymais, pačių sukaupta etnografine medžiaga. Seklyčia iliustruoja lankytojams Kupiškė-nų krašto vestuvių stalo puošimą, mergvakario pasilinksminimo pobūdį, nuotakos kraičio gausumą ir įvairovę. Ne vieną sužavi šventinis viso rūmo (namo) interjeras, puoštas karpiniais, gra-žiausiais, nė karto nenaudotais audiniais. Ši ekspozicija ligi šiol yra viena labiausiai ekskursijų vadovų ir lankytojų mėgstamų. Čia pabuvojo žymiausi Lietuvos svečiai, kurie, taupydami laiką, pa-

prastai teužsuka į vieną ar dvi muziejaus sodybas. Tarp garbin-giausiųjų – Švedijos ir Norvegijos karališkosios poros.

1991 m. žiemą, renkant etnografinę medžiagą Dieveniškių apylinkėse (Šalčininkų r.), kilo mintis surengti parodą „Aukštaičių ir dzūkų vestuvės“. Šia paroda, pasak Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėjos Janinos Samulionytės, buvo siekiama sudomin-ti būsimuosius vestuvininkus, norinčius tokį svarbų gyvenimo įvy-kį atšvęsti pagal lietuviškus papročius. Paroda apėmė XIX a. – XX a. I pusę. Rengiant ją, remtasi ne tik muziejaus archyvo me-džiaga, bet ir žinomų etnologų Angelės Vyšniauskaitės ir Irenos Čepienės darbais, S. Ylos knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“ ir kita literatūra. Parodą sudarė 12 dalių, pradedant piršlybomis ir baigiant vestuvių vaišėmis. Joje nuotraukos bei eksponatai vaiz-džiai perteikė to laikotarpio aukštaičių ir dzūkų papročius. Paro-da veikė keletą sezonų ir buvo palankiai įvertinta lankytojų. Kaip byloja atsiliepimų knyga, joje lankėsi ir jaunavedžių poros.

Beveik muziejaus centre dunkso vienas vertingiausių saugomų pastatų – numas, statytas 1856 m. Norvaišų kaime (Plungės r.). Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs tokio tipo pastatas, pirmojo žinomo lietu-vių rentinio pastato pavyzdys. Jo viduje yra atvira ugniavietė, kurioje besikūrenanti ugnis buvo ne tik šviesos ir šilumos šaltinis bei maisto gaminimo vieta, bet ir vieta, sutelkianti šeimą. Tad žemoje šiaudi-nėje numo pastogėje, vienintelėje vietoje Lietuvoje, galima išvysti materialųjį „šeimos židinio“ pavidalą, suvokti metaforos ištakas.

Muziejuje atliekamos ir bažnytinės santuokos bei krikštynų apeigos. Vienas seniausių pastatų – koplyčia, statyta 1775 m. Račkiškės kaime (Švenčionių r.). Joje mišias aukodavęs ir gar-busis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Čia monsinjoras buvo suimtas ir išgabentas į lagerį. Ne vienas per televiziją matė K. Vasiliausko atliekamą bažnytinės santuokos ceremoniją mu-ziejaus koplyčioje. Vienas sutuoktinių pakrikštytas toje koplyčio-je, jai dar stovint Račkiškėje. Ta pati šventovė, tik kitoje vietoje… Šiame aštuoniakampiame dailių proporcijų pastate, autentiškų koplytstulpių ir kryžių, puošusių senąsias pakeles ir sodybas, apsuptyje susituokė nemažai porų, daugybė bevardžių „ange-lėlių“ priimta į krikščionių bendruomenę.

Ne viena pora atšoko vestuves, atšventė krikštynas ir seno-vinėje karčemoje, perkeltoje į muziejų iš Josvainių (Kėdainių r.). Dėmesio verta ne tik karčema, sutalpinanti 100 puotaujančiųjų, bet ir jos aplinka. Paėjus vos pusšimtį metrų, atsiveria Kauno ma-rių platybės, ant jų kranto – baltos skobnios, prie kurių susėsti ir grožėtis panorama net ir vestuvininkams ne gėda.

Lietuvos liaudies buities muziejų, lankytojams vartus atvėrusį 1974 metais, kaip gražų kampelį pramogoms ir fotografuotis grei-tai atrado švenčiantieji vestuves. Muziejininkams kilo idėja bent kai kuriems šių apsilankymų suteikti daugiau prasmės. Pretekstu tapo vienos merginos, tekančios į svečią šalį, Norvegiją, kuklus prašymas, ar negalėtų vestuvininkams „kelios bobutės vienos

Vida Olechnovičienė

SAVITOS EDUKACIJOS DEŠIMTMETIS

TrADICIJA Ir DAbArTIS

68

gryčios gonkelėse dainelę paniūniuoti“. Nesuabejota, kad galime gerokai daugiau – tautiečiams priminti, o svetimšalius supažindin-ti su senosiomis lietuvių šeimos tradicijomis ir kai kuriais vestuvių elementais. Taip gana paskubomis, iki vestuvių likus mažiau nei savaitei, naudojantis publikacijomis apie vestuves, ir muziejuje įrengta mergvakario ekspozicija, buvo parengtas užsiėmimo ves-tuvininkams scenarijus (paruošė Vida Olechnovičienė). Užsiėmi-me dainų nebuvo, tačiau dalyviai, nors pliaupė liūtis, iš muziejaus išvyko gerai nusiteikę ir sužavėti mūsų senųjų tradicijų.

Jaunavedžius sodyboje pasitiko tautiniais drabužiais pasi-dabinusi ekskursijų vadovė. Padėkojusi už atvykimą ir juos pa-sveikinusi, priminė, kodėl senais laikais ir dabar dar labai dažnai jaunuosius tėveliai sutinka su duona, druska, vandeniu. Linkėda-ma sutuoktiniams sveikatos, sveikų vaikelių, saldaus gyvenimo, patepė jų lūpas medumi. Linkėdama šeimai pasiekti svarbiausią tikslą – pratęsti giminę, žengiančius per slenkstį jaunavedžius apibėrė grūdais, o turtingo gyvenimo – apgobė kailiniais. Teko jauniesiems ir senolių gyvenimo būdo žiupsnelį paragauti bei patiems šį tą nuveikti. Gryčioje nuotaka susidūrė su kliūtimis: turėjo surasti tinkamiausią vietą „pečiaus raktams“, duonai, tin-kamai pasirinkti šluotą. Papasakojus apie šventą moters pareigą rūpintis šeimos židiniu, palinkėjus, kad jis būtų ne tik šiltas, bet ir tvarkingas, buvo patikrinti jaunosios įgūdžiai šluota mojuoti, pa-tarta, kaip švarintis, kad ir laimės, ir visokios gerovės namuose netrūktų. Jaunikiui – šeimos maitintojui – teko duonos kepalą tin-kamai ant stalo padėti, taip užtikrinant jos skalsumą, tradiciškai kepalą suraikyti. Linkint meilės ir santarvės, atkreiptas dėmesys į kai kurias interjero detales, bylojančias apie tokių jausmų buvi-mą, jų reiškimo formas senovėje. Nebuvo kada liūdėti ir jauna-vedžių palydai. Netekėjusios mergelės sužinojo, kaip bernelius prisivilioti, kuri tekės pirmoji, berneliai – kaip arklio spyrio išvengti pas mylimąją skubant, jaunėlė nuotakos sesuo buvo „į mergų suolą pakelta“, suteikiant svarbiausią teisę – piršlių laukti, jau-nojo brolis – „iš pasuolės ištrauktas“. Vestuvininkai muziejuje pamatė nuotakos kraičio skrynią, kraitį, išsiaiškino, kokia rūtų vainikėlio ir vestuvinio sodo prasmė, stebėjo, kaip rišamas nuo-metas. Maloniai nustebino viešnios iš Norvegijos, pasipuošusios tautiniais drabužiais. Matyt, norvegai labiau nei lietuvaičiai jais didžiuojasi. Civilizuota šalis, ir to nesigėdijama, o dažnas mūsų tautietis ir Nepriklausomybės atgavimo euforijos metais tauti-nius drabužius laikė atgyvena ar kaimiškumo apraiška. Keistas sutapimas – šiemet, po dešimtmečio, vėl „tekinome“ lietuvaitę į Norvegiją. Šį kartą ne tik viešnia, bet ir „mūsiškiai“ jaunuoliai bei merginos buvo apsirengę tautiniais drabužiais. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, liudijančių išaugusią pagarbą tautiniam kostiumui. Kartu – galbūt ir apie tautinės savimonės ir savigarbos stiprėjimą. Džiugu, kad prie to prisidėjo ir straipsnyje aprašoma veikla: muziejininkai pradžioje tik patys taip pasipuošdavo, o nuo 2003 m. puošia ir mergvakarių dalyves. Tad betarpiškai jaučia jaunimo požiūrio į tautinį kostiumą evoliuciją. Per „Vestuvės“ tik kartą jaunieji buvo pasipuošę tautiniu kostiumu: nuotaka, tautinių šokių šokėja, tekėjo į labai tolimą šalį – Pietų Afrikos Respubliką.

Per dešimtmetį pravesta 715 užsiėmimų vestuvininkams. Kaip matyti lentelėje (žr. p. 74), ypač jų išaugo 2003 m.: nuo 18 iki 72, t. y. 4 kartus. 2008 m. skaičius suapvalėjo iki 100. Kaune per metus tuo laiku buvo sutuokiama apie 500 porų. Jei manytume, jog užsiėmi-muose dalyvauja tik Kaune besituokiantys, o jie ir sudarė daugumą, galima sakyti, kad beveik penktadalis jų – muziejaus užsiėmimų da-

lyviai. Bendras muziejuje apsilankiusių vestuvininkų grupių skaičius dėl padidėjusių įvažiavimo įkainių 2006 m. sumažėjo (2005 m. – 233 grupės, 2006 m. – 152, t.y. sumažėjo 81 grupe), užsakančių specialius užsiėmimus grupių skaičius augo dar dvejus metus. Nuo 2009 m. sumažėjo net 37 užsiėmimais. Tikėtina, kad svarbiausia to priežastis – sunkmetis, o galbūt išaugusi kitokio pobūdžio paslaugų pasiūla. Išsamesnei analizei trūksta duomenų.

Užsiėmimų scenarijus vis po truputį kinta, keičiamas jis ir kei-čiantis metų laikams, tačiau svarbiausias principas, tarsi modelis, išliko. Muziejininkas dirba kaip interpretatorius, žaisminga forma, tarsi vaidindamas anų laikų žmogų natūralioje sodybos aplinkoje, primindamas senąsias tradicijas, atskleisdamas jų prasmę, panau-dodamas ir leisdamas panaudoti dalyviams ekspozicijoje esančius ir papildomus objektus. Dažniausiai juos veda pirminio scenarijaus autorė, kai nespėja, talkina Teodora Morkūnienė – didžiausią eks-kursijų vadovo patirtį turinti muziejininkė. Beje, ji talkina ir „neap-sidirbant“ mergvakarių bei krikštynų proga. Per porą veiklos metų pastebėta, kad tai labai patraukia lankytojus, todėl toks modelis pritaikytas rengiant ir kitus šeimos papročiams skirtus užsiėmimus. Pradėjus tik vasarą, nuo 2002 m. dirbama ir žiemą elektra apšil-domoje žemaičių troboje. 2005 m. specialiai šaltam ir tamsesniam metų laikui pritaikytas nuošalesnės, bet patogiai nuo ūkinių vartų pasiekiamos aukštaitiškos Pakapių kaimo (šiemet liūdnai pagarsė-jusio dėl čekų turistų žūties jame) gryčios interjeras. Čia, laukdama svečių, muziejininkė ir duonkepę kūrė. Neturint patirties, teko neti-kėtai ir su blakstienomis atsisveikinti, laimei, jos ataugo. Dabar kūre-nama tik stačiamalkė krosnis seklyčioje. Gal ne tiek įspūdinga, bet paprasčiau, ir šilumos bei jaukumo, malkoms spragsint, netrūksta.

Apie vestuvininkams skirtą veiklą nemažai rašyta,3 ji išsa-miausiai aprašyta žurnale „Liaudies kultūra“ 4. 2009 m. vestuves nufilmavo Lietuvos liaudies kultūros centras.

Gaila, kad tik vienerius metus (2003 m.) dalyviams būdavo paduodama atsiliepimų knyga. Darbams įsibėgėjus, nerasta tam laiko. Joje vasario 22 d. piršliai Virginija ir Albertas užfiksavo jau-nimo įspūdžius. „Jaunimo atsiliepimai: „geras“, „cool“, žodžiu – kažkas naujo“. Liepos 25 d. Giedrė ir Edmundas rašo: „Labai džiaugiamės patekę į senovines aukštaičių kaimo vestuves. Di-džiuliai įspūdžiai jauniesiems.“

Jaunavedžiai Inga ir Evaldas rugpjūčio 16 d. įrašydami pasi-žadėjo: „Ačiū už nuoširdų ir linksmą sutikimą. Būtinai sugrįšime į jūsų muziejų ir atsivešime savo gausią šeimą pasigrožėti nuos-tabiomis senovės sodybomis.“ Žinome, ne tik tikime – daugelis grįžta, ir ne kartą...

Lapkričio 11 d. jaunavedžių Giedrės ir Algirdo žodžiai ypač šilti. „Dėkojame ir linkime, kad kaskart duodami, ką nors gero ir gražaus gautumėte. Išsaugotumėte gražias lietuviškas tradicijas ir dvasią, kurią turite. Ne saulė sušildo žmogų, o Jūs. Ačiū Jums už puikią vestuvių dovaną.“ Jaunikis Darius, lapkričio 11 d.: „Viso kolektyvo vardu esu įpareigotas padėkoti visam gėriui, kurį paty-rėme čia besisvečiuodami. Buvom „apakę“.“

Brangi dovana – nuotakos, nutekėjusios į PAR, nuotraukos, kuriose muziejaus sodybų fone jaunavedžiai įamžinti savo vestu-vių dieną, pasipuošę tautiniais drabužiais, ir žodžiai: „Ačiū, kad mūsų šventę Jūs savo darbu pripildėte didesniu prasmingumu nei rožių krūmai botanikos sode. Jei kam ten gerai, džiaugiuosi, o man geriau buvo Rumšiškėse, vyrui irgi.“

Netrukus pastebėta, kad nauja forma lankytojus patraukia la-biau nei apžvalginės ekskursijos, kurių tuo metu buvo užsakoma

TrADICIJA Ir DAbArTIS

69

mažiau (todėl ekskursijas vedantys muziejininkai ir ėmėsi ekspe-rimentuoti). Panašų modelį nutarta pritaikyti kitoms temoms, kilo mintis rengti mergvakarius ir krikštynas.

Loginė vestuvių seka – pirmagimio krikštynos. Tai šventė, žen-klinanti svarbiausio šeimos tikslo – giminės pratęsimo – pasie-kimą, savotiška šeimos sukūrimo kulminacija. 2003 m. Danutė Blaževičienė scenarijų, prieš keletą metų pagal senąsias tradi-cijas parengtą draugės vaikelio krikštynoms, pritaikė muziejaus sodybai ir aukštaičių vienkiemyje pravedė pirmąjį užsiėmimą krikštynų dalyviams „Ant krikštatėvių rankų“. Čia jis gegužės–rug-sėjo mėnesiais, kol šilta, sėkmingai gyvuoja jau septyneri metai. Užsiėmimas vyksta prieš bažnytines krikšto apeigas. Atvykus į muziejų krikštynų dieną, muziejininkė, interpretuojanti pribuvėją (vieną svarbiausių senovinių krikštynų veikėjų), susirinkusiems į XIX a. pab. aukštaičių vienkiemį, papasakoja apie šeimos gy-venimą nuo kūdikio gimimo iki jo krikšto, pribuvėjos vaidmenį, krikštatėviams primena jų pareigas. Atskleidžiami krikštynų die-nos tikėjimai ir burtai. Lankytojams ypač įspūdingas momentas, kai „pribuvėja“ per langą vaikelį perduoda krikštatėviams, išvyks-tantiems į bažnytines krikšto apeigas, nes senovėje buvo tikima, kad prie durų laukia giltinė. Pasakojimą pagyvina krikštynų daly-vių veikla, panaudojant senovinės sodybos aplinką ir muziejaus eksponatus, vaišės. Po apie vieną valandą trunkančių apeigų krikštynų dalyviai žemaitukų veislės arklių traukiamais vežimais dažniausiai darda į XVIII a. pab. koplyčią atlikti krikšto apeigų. Daugelis šventinius pietus užsisako muziejaus karčemoje. Tad pateikiamas paslaugų kompleksas, ir visa šventė gali įvykti mu-ziejuje. Ne kartą taip buvo ir su vestuvėmis. Labai gaila, kad šis kompleksas pastaraisiais metais suiro, uždraudus bažnytines ap-eigas koplyčioje. Muziejininkams tai nesuprantama. Juk teigiama: Dievo namai – visur ir visi keliai, vedantys pas jį, – tinkami...

Per septynis vasaros sezonus (gegužės–rugsėjo mėnesiais) pravestos 553 krikštynos. Pastaruosius trejus metus jų rengiama daugiausia (žr. lentelę). Ryškūs šuoliai įvyko 2006 m. ir 2007 m.: 2005 m. buvo pravesta 10, o 2006 m. – 39, per metus jų skaičius išaugo beveik 4 kartus, o 2007 m. – daugiau nei 4 kartus – iki 162.

Daugiausia buvo užsakyta 2008 m. – 196 krikštynos. Nuo 2009-ųjų pastebimas skaičiaus mažėjimas. Svarbiausia to priežastis – drau-dimas krikštyti muziejaus koplyčioje. Dėl to lankytojams pasidarė ne taip patogu atvykti ir į muziejuje vedamas apeigas.

2008 m. birželio 21 dieną muziejuje įvykusių krikštynų deta-lų aprašymą ir daugybę jį iliustruojančių nuotraukų galima rasti specialiame interneto tinklalapyje, skirtame krikštynoms,5 daug puikių atsiliepimų kituose tinklalapiuose6. 2009 m. tokias krikšty-nas filmavo Lietuvos ryto televizija.

Anksčiau vykusių krikštynų įspūdžiais šiemet pasidalijo Rūta ir Artūras Šleiniai: „Mūsų sūnelio Simono ir mano dukterėčios Gustės krikštynos atmintyje gyvuos dar ilgai, nes jos buvo nepakartojamos. Šventė vyko prieš ketverius metus. Vidurvasario karštį maloniai gai-vino aukštaičių vienkiemio trobos vėsa, o vadovė Danutė jį „kaitino” ne tik pasakojimais apie kūdikio gimimą ir krikštą, bet ir krikštatėvių išbandymais. Visiems buvo įdomu sužinoti krikštynų dienos burtus ir papročius, kuriuos net ir tėvai su seneliais ne visus žinojo. Di-džiausias susidomėjimas buvo kūdikio išnešimas per langą. Vai-kams didžiausią įspūdį paliko pasivažinėjimas arkliais. Seneliams buvo labai įdomu prisiminti ir prisiliesti prie senovinių rakandų, o jaunimui – su jais susipažinti. Vadovės padovanotas krepšelis ir pin-tas paukštelis neleis užmiršti nuostabių šventės akimirkų.“

O štai visai „šviežias“ šiemet pakrikštytos mergaitės tėčio Ne-rijaus Levicko atsiliepimas: „Mūsų dukrelės Godos krikštynos įvy-ko 2010 m. liepos 7 d. Prieš krikštynas nusprendėme užsisakyti šventę Lietuvos liaudies buities muziejuje „Ant krikštatėvių rankų“, nes buvome girdėję labai daug gražių atsiliepimų ir įspūdžių. Muziejaus aplinka, sena sodyba ir nuostabi bobutė pribuvėja iš Žemaitijos (užsiėmimą vedusi muziejininkė Danutė) leido pasijusti tarsi XIX amžiuje. Edukacinį užsiėmimą galėčiau apibūdinti kaip be galo įdomų ir linksmą vienos dalies spektaklį, kurio metu tiek daug visko sužinojome, išbandėme, paragavome. Po šventės dar važinėjomės arklių traukiama brička. Visus ypač žavėjo šalia veži-mo bėgantis kumeliukas. Net baravykų prie sodybos radome!

Grįžę namo, visi krikštynų dalyviai buvo sužavėti muziejaus ir vis kartojo neįsivaizdavę, kad palydos į krikštynas gali būti tokios

TrADICIJA Ir DAbArTIS

Atsisveikinimas su darželiu. Mergvakaris. LLBM. 2010. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

70

gražios. Pradėjome planuoti, kokius dar edukacinius užsiėmi-mus galėtume užsisakyti. Manau, tiesiog dabar visi pradėsime dažniau lankytis Lietuvos liaudies buities muziejuje.“

Mergvakariu pagal senąsias lietuvių tradicijas vadinamos kai kuriose Lietuvos etnografinėse srityse (Dzūkijoje) jungtuvių iš-vakarių apeigos, vadinasi, jis buvo viena sudedamųjų vestuvių šventės dalių. Dabar jis dažnai švenčiamas likus dviem trims sa-vaitėms iki vestuvių kaip nuotakos atsisveikinimo su draugėmis prieš vedybinį gyvenimą šventė. Būtent tuo ši šventė artima se-noviniam mergvakariui. Mergvakario atsiradimo mūsų muziejuje „kaltininke“ galime laikyti vieną merginą, užgavusią muziejininkų tautinius jausmus. Ji po vestuvių užsiėmimo didžiausios žino-vės tonu pareiškė, jog mergvakariai Lietuvoje niekada nebuvo švenčiami, kad tai – iš Vakarų atkeliavusi tradicija. Teisinga, jeigu kalbėtume apie žiniasklaidoje dažniausiai aprašomus mergva-karius. Kodėl nepriminus, kad jie buvo, kokie buvo, ką vertingo net ir dabartiniam žmogui iš tų, kai kam net atrodo nebeegzistuo-jančių, užmaršties klodų galime atkasti. „Mergvakario“ scenarijų 2003 m. paruošė V. Olechnovičienė. Gyvavimo pradžioje jis dau-giau kartojo vestuvininkams skirtąjį. Kai kurios apeigos ir temos neišvengiamai susipina. Kita vertus, manyta: juk dalyviai – ne tie patys. Pasirodo, klysta – atsirado norinčių ir vieno, ir kito...

Vėliau nuspręsta: jei vestuvių užsiėmimu sudominta, gal jau galima žengti giliau, siekti aukštesnės kokybės? Per vestuves ir galimybės ribotesnės: dažnai dalyvius labai „spaudžia“ laikas tarp civilinės ir bažnytinės santuokos, riboja drabužiai, šukuo-senos ir pan. Be to, per mergvakarį įgytas žinias galima suspėti panaudoti ar pritaikyti. Trumpai paanalizuokime.

Drabužiai vestuvių dieną specialūs. Mergvakario dalyvės (daž-niausiai visos, kartais – tik nuotaka) persirengia tautiniais drabu-žiais – senoviniais vestuviniais drabužiais. Persirenginėjimas – kar-navalinis elementas, būdingas ir šiuolaikiniams mergvakariams, tad dalyvės labai natūraliai ir nesistebėdamos priima kvietimą persirengti. Tai – viena svariausių mūsų mergvakarių populiarė-jimo priežasčių. Muziejininkai džiaugiasi, galėdami pristatyti tau-tinį kostiumą ir jį populiarinti. Per dešimtmetį akivaizdi tendencija dažniau juo puoštis. Tikimės, kad muziejaus veikla prie to bent lašeliu prisidėjo. Pastebime dalyvių reakcijos poslinkį į teigiamą pusę. Vestuvėse šiuolaikinės nuotakos dažniausiai puošiasi nuo XX a. pradžios tradicine tapusia balta suknele, bet į vieną pirmųjų

vestuvių užsiėmimų nuotaka atvyko, pasidabinusi tautiniu kostiu-mu. Tiesa, tai buvo „neeilinė“ nuotaka: ji – tautinių šokių kolektyvo narė. Tad jai šis kostiumas ir iki tol buvo artimas. Paties pirmojo užsiėmimo tolimos viešnios norvegės su pasididžiavimu vilkėjo savąjį... Nuometas – senovinis ištekėjusios moters galvos danga-las, per vestuvių šventę dažniausiai tik demonstruojamas, kad ne-sugadintų jaunosios šukuosenos. Per mergvakarį mokoma jį rišti, supinamos kasos – senovinė vestuvių šukuosena. Pinant vainikėlį, daugiau laiko skiriama ir naujų jo prasmių ieškojimams...

Dažniausiai šventę užsako nuotakos draugės, kartais se-suo, kartą – anyta. Viena mergina savo mergvakarį suorgani-zavo draugėms kaip siurprizą, o nuotraukas įdėjo į interneto svetainę8. Kitoje interneto svetainėje atsidūrė Aistės Jasaitytės mergvakario nuotraukos9.

Iš dalyvių girdime: „Nusibodo tie tradiciniai mergvakariai“. Tradiciniais jos vadina praėjusio šimtmečio pabaigoje paplitusius vakarietiškus: su tortais, puoštais vyriško kūno dalių atributika, striptizais, klubais ir pan. XX a. viduryje visai nunykę senieji liau-diški mergvakariai amžiaus pabaigoje atgimė kaip vakarietiški. Jie per dešimtmetį ir tapo tradiciniais. Spartėjant gyvenimo tempui, spartėja ir tradicijų kaita. Dar tik 1995 m. Angelė Vyšniauskaitė teigė: „XX a. viduryje tiek jaunikio, tiek nuotakos pusėje vakarynos (mergvakaris – V. O.) galutinai nunyko. To priežastis – pakitusios kaimo socialinės, ekonominės ir kultūrinės sąlygos, žmonių tar-pusavio santykiai, įsitvirtinusi vestuvių kaip grynai šeimos šven-tės samprata.“10 Muziejininkus džiugina atsirandąs jaunimo noras grįžtelti atgal, nepaisant, ką vadintų tradiciniu ar ko grįžtelėję ieš-kotų – pramogos ar gilesnės prasmės... Per 7 metus pravesti 245 mergvakariai, jų skaičius nuolat auga. Sumažėjus vestuvininkams skirtų užsakymų, galime priimti daugiau mergvakarių, nes labai ribotos muziejaus žmogiškųjų resursų galimybės: kol kas užsiė-mimus šeimos papročių tema veda tik trys žmonės.

Mergvakarį kartais užsako ir vyresnių klasių moksleivių gru-pės. Štai kokius įspūdžius parsivežė viena jų: „2008 m. lapkričio 22 d. Lukšių „Ąžuolo“ draugovės skautai (sesės) vėl keliavo. Šį kartą vykome į Rumšiškes dalyvauti senoviniame mergvakaryje. Apžiūrėjusios apylinkes, sugužėjome į senovinę trobą, kur turėjo vykti mergvakaris. Mus pasitiko tautiniais rūbais apsirengusios moterys. Kadangi ir mes buvome mergvakario dalyvės, taip pat pasipuošėme tautiniais rūbais. O sijonai buvo tokie sunkūs, kad net prie žemės traukė! Apsirengusios išsirinkome būsimą nuota-ką, tai buvo vyriausia iš mūsų – Džestina. Tada prasidėjo mergva-karis. Būsimąją nuotaką sodinome ant kubilo, šukavome jai plau-kus. O pamergės pynė nuotakai vainiką iš rūtų, verkė dėl namus paliekančios draugės. Taip pat daug dainavome. Pasibaigus ap-eigoms, dalyvės buvo pakviestos prie stalo. Būtumėt matę, kas ten darėsi! Visos godžiai, lyg didžiausią skanumyną, valgė juodą duoną su sūriu ir medumi, užgerdamos karšta čiobrelių arbata. Pavalgiusios ėjome į gryčią, kad pasitikrintume, ar būtume geros žmonos. Mums reikėjo šluoti gryčią, verpti, lyginti drabužius, ga-minti sviestą. Tik visa tai reikėjo daryti senoviškai. Bet mes puikiai susitvarkėme su sunkiomis užduotimis. Tada apsirengėme įpras-tais drabužiais, kurie buvo daug mielesni už senovinius.“

Edukacinio užsiėmimo, skirto šiuolaikinių bernvakarių daly-viams, atsiradimą nulėmė lankytojų susidomėjimas šia tema: nors speciali apklausa nebuvo atlikta, tačiau daug „Vestuvių“ ir „Mergvakarių“ dalyvių domėjosi galimybe organizuoti bernvakarį, apie tai daug buvo klausiama telefonu. Darbo su vestuvininkais

TrADICIJA Ir DAbArTIS

Jaunieji sutinkami prie Pakapių gryčios. Vestuvės. LLBM. 2006. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

71

dešimtmetis parodė, kad senieji vestuvių papročiai labai domina „vyriškąją“ vestuvių dalyvių pusę, tačiau užsiėmimas vestuvių die-ną riboja dalyvių galimybes (laikas, drabužiai ir kt.), o šiuolaikinių mergvakarių dalyvės – dažniausiai moterys. Apie vestuvių išva-karių apeigas jaunikio pusėje etnografinėje literatūroje teigiama: „Jaunikio namuose tą vakarą apeigų negausu – tik palaiminimas, apdovanojimas ir šokiai. Po dovanojimų tėvai kryžiaus ženklu pa-laimina prie jų kojų suklupusį sūnų, o šis, su visais susirinkusiais atsisveikinęs, piršlio, pajaunių ir svočios (nors ne visur ir ne visuo-met) būdavo išleidžiamas pas jaunąją. Jeigu jaunasis ėjo į žentus, jo pusėje šiomis apeigomis dažnai vestuvės ir pasibaigdavo.“ 11 Tiksliai ir lakoniškai tai nusako žemaičių priežodis, kurį vėliau pa-sirinkome užsiėmimui pavadinti. Tai svarbiausias atskaitos taškas, nuo kurio visada pradedame kalbėti apie šio senovinio vestuvių momento tradicijas. Iki 2009 m., siekiant nenukrypti nuo tiesos ir vadovaujantis etnografinės literatūros teigimu, kad muziejaus at-spindimu laikotarpiu vestuvių išvakarėse apeigų jaunikio namuo-se nedaug, terminas „bernvakaris“ niekur nesutinkamas ir nieko panašaus į bernvakarius dabartine prasme nebuvo, užsiėmimai, skirti šiuolaikinių bernvakarių dalyviams, neorganizuoti.

Tačiau vestuvių tradicijos – sudėtingos ir turtingos. Per mergva-karį, akcentuojant jungtuvių išvakarių nuotakos pusėje papročius, nes būtent šis vestuvių momentas kai kuriose vietovėse ir vadintas mergvakariu, paliečiama daugybė vestuvių papročių. Deja, daž-niausiai mūsų vedamuose mergvakariuose, kaip ir šiuolaikiniuose mergvakariuose, skirtingai nei senoviniuose, dalyvauja vien tik moterys. Senovinių vestuvių medžiaga atskleidžia ir kitą tiesą: va-dovaujantis vyro vaidmuo šeimoje nulėmė, kad svarbiausios parei-gos vestuvėse nuo seno priklausė jaunikio atstovams. Kokios jos? Kaip vyriškoji pusė ruošėsi vedyboms ir vestuvėms? Kokią anų lai-kų vyro sampratą atspindi vestuvių papročiai? Kokius jų epizodus galima pritaikyti būsimoms šiuolaikinėms vestuvėms? – tai tik da-lis klausimų, į kuriuos galima atsakyti specialiame edukaciniame užsiėmime, skirtame vyriškai kompanijai, susiruošusiai į muziejų prieš kurio nors vestuves. Lietuvos liaudies buities muziejus tam ypač tinka: puiki rekreacinė vieta, ypatinga senojo kaimo – vestu-vinių papročių lopšio – aplinka, sukaupta literatūra apie vestuvių papročius, žmonės, besigilinantys į juos ir turintys darbo patirties, patalpos, eksponatai, arkliai ir kt. Taigi rinkos dėsniai pasireiškė ir kultūroje, paklausa paskatino pasiūlą, ir 2009 m. buvo parengtas edukacinio renginio „Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės“ – senųjų vestuvių tradicijų pynė bernvakario ar kito-kio vyriško sambūrio (gimtadienio, jubiliejaus) proga, scenarijus12 (autorė V. Olechnovičienė). Grožinė ir etnografinė literatūra dažnai apsiriboja teigimu apie vadovaujantį anų laikų vyro vaidmenį šei-moje, daugiau dėmesio skiriama sunkiai moters daliai ir moters sugebėjimams, vyro sugebėjimai, atrodo, mažiau išryškėja. Užsi-ėmimas, atskleisdamas tradicines gerąsias „lietuviško“ vyriškumo savybes, keltų šiuolaikinio lietuvio vyro prestižą. Nors reikiamas inventorius nevisiškai sukauptas, 2009 m. jau pravesti 3 užsiėmi-mai (1 – D. Blaževičienė, 2 – V. Olechnovičienė) šiuolaikinių bern-vakarių dalyviams. Malonus faktas, kad vieno jų užsakovai – prieš keletą metų buvę jaunaisiais vestuvininkams skirtame. Jie, kaip būsimieji liudininkai, užsakė kartu muziejininkų organizuojamus „Bernvakarį“ ir „Mergvakarį“ buvusios jaunosios sesers vestuvių proga. Teigė: „norime suteikti šventei daugiau prasmingumo.“

Taip, nors chronologiškai ir pagal temas nenuosekliai, su-siformavo šeimos papročių užsiėmimų ciklas. Nors specialiai

nefiksuojame, bet dažnai pastebime, kad, buvusieji viename užsiėmime atvyksta į ir kitą. Mergina, „Vestuvėse“ dalyvaujanti trečią kartą, tvirtino, kad jai visada įdomu. Su vienu „piršliu” taip pat teko bendrauti tris kartus. Dažniausias reiškinys, kai jauna-vedžiais buvę „Vestuvių“ dalyviai savo pirmagimio krikštynoms užsako užsiėmimą „Ant krikštatėvių rankų“. „Vestuves“ užsisako penkių metų vedybų sukaktį, sidabrines ir net auksines vestuves švenčiantieji. Įdomiausia grupė šiemet – keturios poros, taip pa-minėjusios jungtuvių dvidešimtmečio sukaktį.

2009 m. iš visų 947 pravestų užsiėmimų (jų muziejuje – 24 temomis13) 293, t.y. trečdalis, skirti šeimos papročiams. Mate-rialinė vertė – lengvai suskaičiuojamas dalykas. Neįkainojamas muziejininkų triūso įvertinimas, kai jaunikio senelis – tikras kupiš-kėnas – atsidėkodamas už tikroviškumą ir jaunystėje išgyventos emocijos pakartojimą, palinksta pabučiuoti rankos, o žilagalvė močiutė paklausia: „Kokioje knygoje tu, vaikeli, tiek perskaitei?“. Ar po dešimtmečio vėl išgirsti vienos nuotakos mamos ir anytos choru tariamus žodžius: „Koks puikus sumanymas“...

Per dešimtmetį susikūrė neformali muziejui artimų šeimų ben-druomenė. 2010 m. Lietuvos liaudies buities muziejus, gegužės 15-ąją sveikindamas visas šeimas su Tarptautine šeimos diena ir minėdamas muziejaus edukacinės veiklos, skirtos šeimos pa-pročiams, dešimtmetį, nutarė padovanoti 10 kvietimų į gegužės 15–16 dienomis vykusį festivalį šeimai „Čia visa Lietuva“. Kvie-timai pažadėti dešimčiai pirmiausia užsiregistravusių šeimų, kurios dalyvavo dviejuose užsiėmimuose: per savo vestuves užsiėmime „Vestuvės“ arba „Mergvakaris“ ir per savo vaikelio krikštynas – „Ant krikštatėvių rankų“. Informacija gegužės 3 die-ną paskelbta muziejaus interneto svetainėje. Iki renginio pavyko gauti 6 šeimų, atitinkančių reikalavimus, duomenis: Rūtos ir Ar-tūro Palekų, Sigitos ir Lino Pieterių, Julijos ir Moreno Jasevičių, Rūtos ir Artūro Šleinių, Laimos ir Sauliaus Pirinauskų, garsaus krepšininko Ramūno Šiškausko šeimą...

Dėkodami už kvietimus, Pieteriai rašo: „Buvome maloniai nu-stebinti Jūsų dėmesio. Tikimės, kad Jums perdavė kompaktus su mūsų dukters krikštynų ir vyro gimtadienio nuotraukomis. Kaip Jūs žinote, mes, Sigita (tuo metu Grinkevičiūtė, dabar jau Pieterė) ir Linas Pieteris, susituokėme muziejaus koplytėlėje 2004 m. liepos 24 d. Dalyvavome ir Jūsų vedamame užsiėmime vestuvininkams (nuotraukų diskas taip pat padovanotas muziejui – V. O.). Turiu

TrADICIJA Ir DAbArTIS

Senovinis santarvės palinkėjimas. Vestuvės. LLBM. 2010. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

72

pasakyti, kad mano draugė, kuri užsiėmimo metu pagavo šepe-tį ir buvo pakelta „į mergas”, po metų tikrai ištekėjo:). Na, o kai mūsų vestuvinės nuotraukos buvo eksponuojamos muziejaus pa-rodoje, pasijutome tiesiog išskirtiniai. Ačiū Jums. Po poros metų, 2006 m. birželio 18 d., mums gimė dukra Ūla Emilija Pieterė, ją mes krikštijome 2007 m. liepos 14 d., taip pat muziejaus koplytė-lėje, ir turėjome muziejaus užsiėmimą apie krikšto apeigas. Dabar ir kitiems pasakojame apie krikštynų tradicijas. Praėjusiais 2009 metais buvo mūsų santuokos pirmas jubiliejus – 5-eri metai, taip pat mano ir vyro 30-mečiai, ta proga mes dalyvavome Jūsų veda-mame renginyje (užsiėmimas „O kai aš pas promočiutę buvau“ – V. O.). Labai šilta ir smagi veikla, o dar tiek dovanų gavome... Visas savo šventes po to atšvęsdavome muziejaus karčiamoje. Labai patiko senoviniai lietuviški patiekalai, ypač kopūstainis.

Šiuo metu laukiame šeimos pagausėjimo. Iki birželio vidurio planuojame susilaukti dukters.“

Taigi bendra Pieterių ir muziejaus šeimos kūrimo istorija tęsia-si... Ir kitų, kurių daugelio, deja, nė pavardžių neužfiksavome.

Šiuos užsiėmimus „buitine“ muziejaus kalba ir pristatydami lankytojams kurį laiką vadinome teminiais užsiėmimais (tuo pava-dinimu turbūt užrūstintume kalbininkus), dėl jų savitumo išskirda-mi iš ekskursijų, edukacinių užsiėmimų, renginių į atskirą grupę. Užsiėmimai užsakomi ne bet kada, norint praplėsti akiratį, pagi-linti žinias, kaip edukaciniai, o specialiai – tikro mergvakario, tikrų vestuvių ar krikštynų proga. Jie tampa sudedamąja šių švenčių dalimi, atskirais nedideliais renginukais, kuriems specialiai ruo-šiamasi: puošiama aplinka ir puošiasi vedėjai, pasirūpinama spe-cialiomis priemonėmis. Tiesa, keletą kartų „Mergvakarį“ vedėme ir vyresnių klasių moksleivių grupėms. Dabar šiuos renginius jau va-diname edukaciniais, pasidavę madai, piktindami nesuprantan-čius žodžio prasmės lankytojus (prisiminkime diskusiją internete „edukacija“ ar „švietimas“14), o daugelį suprantančių taip pat nu-stebindami, mat kai kurie mano, kad edukacija – tik moksleiviams, o kiti sugalvoja užsisakyti be specialios – mergvakario, vestuvių ar krikštynų – progos arba, kaip Kauno medicinos universitetas ir Veterinarijos akademija, – įstaigų jungtuvių proga...

Šių užsiėmimų ekskursijomis negalime vadinti ne tik dėlto, kad jie vyksta vienoje sodyboje (nors ekskursijai būdingas pasakojimas čia yra svarbus, jis – tarsi užsiėmimų metmenys, jungiamoji medžia-ga), bet ir dėl dalyvių praktinės veiklos. Tuo mūsų užsiėmimai arti-miausi edukaciniams. Tik edukacinis užsiėmimas dažniausiai būna pritaikytas tam tikro amžiaus lankytojų grupei. Mūsų nagrinėja-muose vienu metu dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės, dažnai net trys kartos. Mergvakaryje buvo ne tik nuotaka ir jos draugės, bet ir mama, kartą net būsimoji anyta, dažnai dalyvauja jaunesni broliai ar seserys. Vestuvininkai – ypač įvairaus amžiaus, dažnai nuo kūdikių iki žilagalvių. Tą patį galima pasakyti ir apie krikštynas, kuriose daly-vauja krikštijamojo seneliai, net proseneliai, vėlgi – trijų keturių kartų atstovai. Edukacinio užsiėmimo metu visi dalyviai atlieka vienodas praktines užduotis, šio – skirtingas, susijusias su „vaidmeniu”, t. y. vienokias nuotaka, kitokias pirmoji pamergė, svočia, krikštatėviai ar krikštijamojo tėvai ir pan. Savo struktūra taip pat ne visai atitinka edukaciniams keliamus reikalavimus: pradžioje teorija, tada prakti-ka, po to apibendrinimas ir gautų žinių ar išmokto įtvirtinimas.

Lietuvos liaudies buities muziejus, galbūt ne per garsiai pasa-kius, yra šios veiklos pradininkas, ir jo organizuojami užsiėmimai nėra vieno regiono ar kaimo apeigų, papročių, „užkonservuotų“ tam tikrą laikotarpį, restauracija. Muziejininkas dirba kaip kūrybiš-kas tarpininkas, savotiškas laidininkas tarp užfiksuotos medžiagos ir dabarties žmogaus. Senoviškai linkime, pažįstame supančią aplinką, jos daiktus, kuriems, kaip ir atliekamiems veiksmams, su-teikiame simbolinę prasmę. Atrodytų, žaidžiame ir pramogaujame, o iš tikrųjų pažįstame senųjų kaimo papročių formas, suvokiame jų turinį ir atrandame esmės bei bendražmogiškųjų vertybių ben-drumą. Nūdiena reikalauja ypatingo lankstumo, pvz., jaunavedžiai atkeliauja, vedini dviem atžalomis, į mergvakarį atvyksta anyta, krikštijamajam – net keturiolika... Dažniausiai pavyksta sudominti ir tikimės, kad rasis žmonių, kurie norės giliau pažvelgt išgirstą ir atsigręžt į savo tėviškės tradicijas. Atsiradusiam smalsumui paten-kinti didesnes galimybes turi dirbantieji kraštotyros muziejuose.

Organizatoriai daugiausia remiasi įvairiomis publikacijomis, pa-naudoja muziejaus ekspozicijų aplinką, ją papildydami rykais, rei-

TrADICIJA Ir DAbArTIS

Užsiėmimų dalyviai aukštaičių seklyčioje. Krikštynos. LLBM. 2010. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

73

kalingais vienos ar kitos temos scenarijui. Buities muziejus – dėkin-ga materialinė bazė, nes natūralioje sodybos aplinkoje eksponatai daugiau nei stendinė ekspozicija byloja ir apie šeimą. Susiduriama su visiems muziejams bendra problema: eksponatų naudoti nega-lima, o kopijoms pagaminti trūksta lėšų. Verčiamasi kuo „mažiau-siomis sąnaudomis“. Tiesa, temai pritaikyta yra vienintelė – merg-vakario – ekspozicija, kurioje ir pradėti vestuvių renginukai.

Galbūt šiek tiek kitokios galimybės kraštotyros muziejuose – ne tiek dideli materialaus paveldo turtai, bet sukauptos nema-terialaus paveldo vertybės – medžiaga apie savo krašto šeimos papročius. Mes sudominome, o dabar jau galima pereiti į kitą lygmenį – vietos tradicijų gaivinimą ir tęsimą, ką lengviau da-ryti kraštotyros muziejams. LLBM, veikdamas apibendrintai ir neakcentuodamas regioninių papročių skirtumų (bet apie juos visada primindamas), gali būti kaltinamas vietinių tradicijų nive-liavimu, bet globalizacijos akivaizdoje galbūt tai yra mažesnė blogybė. Smagu, kad per šį dešimtmetį atsirado pasekėjų ir ki-tuose muziejuose. Prieš ketvertą metų žurnale „Liaudies kultūra“ teko apgailestauti, kad informacijos apie panašią veiklą pavyko rasti tik dviejose vietose – Kupiškio etnografijos muziejaus filiale, Adomo Petrausko muziejuje ir Skriaudžių kalendorių muziejuje. Dabar specialų edukacinį užsiėmimą vestuvių proga siūlo Jono Basanavičiaus sodyba – muziejus, Lazdijų krašto muziejus edu-kacine programa kviečia X–XII klasių moksleivius susipažinti su piršlybų papročiais, Marijampolės kraštotyros muziejus – į tra-dicinį mergvakarį... 2009 m. į Lietuvos liaudies buities muziejų konsultuotis dėl edukacijos vestuvininkų grupėms buvo atvykę Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai, specialiai šiai veiklai ren-giantys muziejuje saugomą klėtelę. Šiemet organizuotos vestu-vės pagal Mažosios Lietuvos papročius15.

Pastaraisiais metais didėjančios emigracijos sąlygomis su-siformavo nauja tendencija: vasarą Lietuvos emigrantai grįžta į Tėvynę susituokti, pakrikštyti užsienyje gimusių savo atžalų ir dalyvauja muziejaus užsiėmimuose. Skaudžiai pribloškė vienas emigracijos masto pavyzdys: jaunikis prieš užsiėmimą džiaugė-si: „Bus labai linksmos vestuvės, suvažiuos iš JAV, Anglijos, Airi-jos...“ Muziejininkė susirūpinusi pasiūlė užsiėmimą anglų kalba. Išgirdo besišypsančio atsaką: „Nereikia, tai broliai, pusbroliai...“ Dažni ir kitataučiai jaunikiai: norvegai, vokiečiai, šveicarai, suo-miai, belgai, švedai, PAR pilietis, nuotaka tik viena kitatautė – baškirė, viena jaunavedžių pora – abu Lietuvos totoriai. Beveik visada būna svečių iš kitų kraštų.

S. Yla, gyvenęs ilgą laiką išeivijoje, pabrėždamas tradicijų svarbą tautos ir žmogaus gyvenime, rašė: „Tautoje tradicija su-kuria vieningumo, artimumo, pasitikėjimo sąmonę. Tu žinai, kad tavo tautietis kitaip nesielgs, nes visi taip daro, ir kitaip negali būti. Šita vieningumo sąmonė, šitas elgsenos bendrumas teikia ypa-tingos atramos, atsidūrus krašte be tradicijų arba tokioje aplinko-je, kur žmonės laikosi kitokių tradicijų. Kaipgi turėtų jaustis žmo-gus, juo labiau tauta, jeigu viso to neturėtų? Tada reikėtų dairytis į kitus, gaudyti iš kitų, ką jie turi, kopijuoti svetimas formas be tos dvasios, kuri šias formas įkvepia. Kartais galima ir net reikia pa-vartoti svetimas formas, kai norime pagerbti kitus ir parodyti, jog pažįstame jų papročius. Bet negalima svetimų dalykų perkelti į savo pasaulį nuolat. Kitaip mes nebebūsime tautinis originalas, o tik kitų kopija. Nebūsime savo pačių sąmonėje ir kitų akyse. Prisitaikymas turi savo garbingumo ribas. Tas ribas peržengus, žmogus ir tauta nebetenka savo vertės kitų akyse. Tradicijos yra

liaudies apipavidalinta tautinė pedagogika. Ugdomasis tradicijų vaidmuo bene esmiškiausias. Tradicijų neturi jaunos tautos, o jas praranda – išsigimstančios ir mirštančios.“16

To paties autoriaus knygoje pateiktos kito išeivijos šviesuolio rašytojo F. Neveravičiaus vaizdžios mintys šia tema. Jam „tau-ta be tradicijos – tai lyg kūdikis lopšyje be atsiminimų, ilgesio, praeities. Tauta be tradicijos – tai tartum žmogus, pragyvenęs savo amžių monotoniškai ir be spalvų, nepalikęs ateities kartoms jokio atminimo, net to menko, kad jis kitados gyvenęs. Tauta, tu-rinti tradicijas, bet jų nevertinanti, prilygsta ilgo ir našaus tėvų bei protėvių sukurtų vertybių lobio naikintojui. Tauta, nevertinanti savo tradicijų, – tai, sakytume, bedvasis pilkas akmuo, kuris ritasi keliu, nežinia kur, nežinia kieno pastūmėtas.”

Pastebėjimai dėl tradicijų yra taiklūs ir akivaizdžiai pasireiš-kia šiuolaikiniame gyvenime, o muziejaus, kaip neišsenkančios tautiškumo versmės, vaidmuo dar labiau išauga. Dabartinėmis masinės jaunimo emigracijos, globalizacijos aplinkybėmis jo vei-kla įgauna didelę svarbą:

1) informacijos apie muziejų, muziejinę veiklą, lietuviškas tradicijas sklaida ne tik Lietuvoje, bet ir tarp kitataučių bei ki-tose šalyse;

2) lietuvybės palaikymas visose lietuviškose užsienio kraštų oazėse, tautinės savivertės ir savimonės ugdymas.

Vartotojiškos visuomenės dėsniams skverbiantis į žmonių san-tykius (moterys „vartoja vyrus“, nes jie turtingi, įtakingi ar kitaip naudingi, vyrai – moteris, kol jaunos ir gražios ir pan.), šeimai iš-gyvenant krizę (Lietuvoje 45 proc. santuokų baigiasi skyrybomis, madingiau „sugyventi“ nei tuoktis, o pasaulyje siekiama įteisinti vienodų lyčių partnerių santuokas (tai jau tikrai šeimos esmės nai-kinimas, juk visais laikais ir visuose kraštuose svarbiausiu jos tikslu laikytas giminės pratęsimas...), šeimos tradicijų puoselėjimas, ieš-kant jose gyvenimo išminties bei tvirtybės, – prasminga atspirtis.

Ateinantis dešimtmetis diktuoja naujas darbo sąlygas. Mu-ziejus, norėdamas išgyventi, priverstas kelti paslaugų kainas. Ir, žinoma, vadovaudamasis rinkos dėsniais, ypač kelia paklau-siausių paslaugų: prieš dešimtmetį užsiėmimai kainavo 50 litų, nuo 2007 m. – 100, keletą paskutinių metų (2008–2010) – 200, nuo 2011 m. – 300 litų. Kainos pakilo 6 kartus, o per tą patį lai-ką įėjimo bilietas į muziejų pabrango tik 2,5 karto (2000 m. – 4, 2011 m. – 10 litų). Santykinai tai ir taip brangiausi užsiėmimai:

TrADICIJA Ir DAbArTIS

Krikštatėvių išbandymai. Krikštynos. LLBM. 2003. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

74 TrADICIJA Ir DAbArTIS

vaikų grupėms edukacija kainuoja 100 litų, o dalyvauja 20–25 as-menys. Mažiausia užsiėmime dalyvavusi vestuvininkų „grupė“ – 4 asmenys (jaunieji ir liudininkai), vidutinis dalyvių skaičius, 2010 m. duomenimis, – 20, mergvakarių dalyvių skaičius retai perkopia 10 ribą, vidutinis – 5, krikštynose vidutinis – 11 suaugusių, 5 vaikai. Išimtiniais atvejais vestuvėse būta 40, 60 dalyvių. Bet kuris šių užsiėmimų kainavo 200 litų. Santykinai brangiausias iš visų – skir-tas mergvakariui, nes jame mažiausiai dalyvių, dažnai dalis jų – studentai ar moksleiviai. Kainų kilimas kelia pavojų, ar netaps šie užsiėmimai prieinami vien tik iš emigracijos laikinai sugrįžusiems arba vietiniams turtingesniems tautiečiams. Džiugina švelniai pa-garbus daugumos grįžtančiųjų požiūris į muziejų, jo darbuotojus, tradicijas. Ne vienas po užsiėmimo išeidamas taria: „Ačiū, kad tai saugote“, „Ačiū, kad tai darote“. O štai kartais šaukštas vietinio „deguto“ malonių prisiminimų „statinės“ saldumą apgadina. Daž-niausiai tai nutinka, kai yra pinigų, bet trūksta vidinės kultūros, ir užsiėmimai užsakomi daugiau iš snobizmo nei iš vidinio poreikio. Turbūt atėjo laikas skinti vaisius to, kad vartotojiškos visuomenės skatinimo aplinkybėmis mažas kultūros finansavimas ją taip „nupi-gino“, jog dalis žmonių reikalauja, kad kainoms už paslaugas mu-ziejuje, kaip už užsigulėjusias prekes parduotuvėse, būtų taikoma nuolaidų ir akcijų sistema, derasi, kaip turguje. Turtingas pas mus, deja, nebūtinai – kultūringas. Nebesuvokiama, kad muziejus ir yra „užsigulėjusių daiktų“, „senienų“ saugykla, tik muziejinė vertybė – kuo senesnė – tuo brangesnė. Paradoksas: žmonės, kurie akivaiz-džiai nepriklauso turtingųjų sluoksniui, nesidera. Ar neturi tiek drą-sos, o gal yra kultūringesni, nes labiau vertina kultūrą? Nesinorėtų, kad tokiems žmonėms muziejaus paslaugos taptų neprieinamos.

Visada tikime, kad ir toliau išliks ratas žmonių, kurie vietoj itin prabangaus torto, puokštės ar kitos banalios smulkmenos pasi-rinks trumpą, bet įspūdingą viešnagę Lietuvos liaudies buities muziejuje ir, dalyvaudami užsiėmime bei panaudodami senovinę aplinką, muziejaus eksponatus, nusipins nepakartojamą ir neiš-blėstančią šventinių prisiminimų pynę. Tortas kenkia formoms, gėlės nuvysta, o apsilankymas muziejuje palaiko gyvąją šeimos, kartu ir tautos, tradiciją...

Muziejus savo veikla, kūrybiškai panaudodamas turimą me-džiagą ir atrasdamas naujų bendravimo su lankytojais formų, sparčiai modernėjančios Lietuvos visuomenės, didėjančios emigracijos, globalizacijos sąlygomis išlieka aktyviu šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo dalyviu, darančiu įtaką etninės kultūros kiti-mo procesams, vienu iš veiksnių, kad ir nedideliu, stabdančiu etninės kultūros niveliaciją.

N u o r o d o s

1 Apie žiemos ciklą (Užgavėnes): Olechnovičienė V. Lietuvos liaudies bui-ties muziejus: kalendorinių švenčių papročiai. Tradicijos atgaja, Gimtasai kraštas, 2008, Nr. 1, p. 120–126); apie pavasario ciklą (Velykų, Jurginių, Pirmosios vagos, Sekminių renginius: Olechnovičienė V. Pavasario ciklo papročiai Lietuvos liaudies buities muziejuje, Gimtasai kraštas, 2009, Nr. 2, p. 72–82).

2 Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos. Šeimos kūrimo vyksmai, Chikago, Illi-nois, 1978, p. 14.

3 Olechnovičienė V. Po jungtuvių ceremonijos – į Rumšiškes, Vestuvių metas, 2002, Nr. 2 (3), p. 32–34; Olechnovičienė V. Ties šeimos židiniu stabtelėjus arba nauja vestuvių tradicija? Po jungtuvių ceremonijos – į Lietuvos liaudies buities muziejų… Kaišiadorių kronika, 2002 m. kovo 29 d., p. 21; Olechnovičienė V. Ties šeimos židiniu stabtelėjus... Muzieji-ninkystės biuletenis, 2002, Nr. 1.

4 Olechnovičienė V. Lietuvos liaudies buities muziejus ir šeimos papročiai. 40-mečiui paminėti, Liaudies kultūra, 2006, Nr. 6, p. 68–78.

5 www.viskaskrikstynoms.lt6 pvz.: www.supermama.lt7 2008-08-218 www. Saulespieva.lt 9 www. Vanilinisdangus.lt/ Aistės Jasaitytės mergvakaris. 10 Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. – Vilnius, 1995, p. 310.

11 Ten pat, p. 305.12 Olechnovičienė V. „Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skers-tuvės“ – senųjų vestuvių tradicijų pynė bernvakario ar kitokio vyriško sambūrio (gimtadienio, jubiliejaus) proga, Lietuvos liaudies buities mu-ziejaus archyvas, byla 11427.

13 www. llbm.lt/edukacija.14 www.vlkk.lt/Terminija: „edukacija“ ar „švietimas“.15 Zavarskytė M. Per vestuves ištryškusios ašaros pranašauja saulėtą šei-mos ateitį, Lietuvos rytas, 2010 m. liepos 10 d., p. 12–13.

16 Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos, p. 12–32.

TRADITION AND ThE PRESENT TIME

Vida Olechnovičienė

DISTINCTIVE EDUCATIONAL DECADE

SummaryThe article acquaints the readers with distinctive activities of the Open Air Museum of Lithuania devoted to the customs of life cycle. here already for the second decade (since 2000) have been organized special educational courses concerning family celebrations. During the decade, 715 courses were organized for the participants of modern hen and stag parties, wedding and christening parties. The museum workers act as interpretators, playfully reminding of the life in Lithuania in the end of the 19th century and the beginning of the 20th century – in the countryside – and of old traditions showing their meaning.

The author describes the formation of the cycle of family custom courses, analyzes the peculiarity of these courses, names organizers, gives illustrations and feedback from the participants, data about the changes in the course number, and shows the relevance of these activities in the life of the Museum and society.

Lietuvos liaudies buities muziejusJ. Aisčio g. 2, LT – 56333 Rumšiškės

Gauta 2010 10 24Atiduota spausdinti 2008 11 20

1 lentelėUžsiėmimų, skirtų šeimos papročiams, skaičiaus dinamikos lentelė

Metai Vestuvės Mergvakaris Krikštynos Bernvakaris2000 12001 122002 182003 72 3 12004 74 5 12005 84 4 92006 94 18 392007 197 71 1622008 100 62 1962009 63 82 145 3