ramutë rachlevièiûtë - aidaiant palangës daþnai sutinkami vienodi poriniai ðviestuvai ar. 76...

73NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 3

LAIÐKAS REDAKTORIUIApie daniðkà jaukumà

Ramutë Rachlevièiûtë

Jaunystæ norëèiau praleisti Niujorke, viduriukà – Londone, o senatvæ –Kopenhagoje. Man regis, nëra jaukesnio miesto artimoje ar tolimoje kai-mynystëje. Tyku, saugu. Jei ne tie þvarbûs koðiantys jûros vëjai... Betdarganotà þiemos galugalio dienà su ruonio ar vëplio kailiniais, kurie èiane prabanga, o bûtinybë, bûtø dar geriau.

Kopenhaga – Europos sostinë, kur su guminiais aulinukais po balas braidovaikai ir jø mamos. Jauni ir pagyvenæ, dþinsuoti ir kailiniuoti vaþinëja dvi-raèiais ir dar su stumiamomis priekyje priekabomis, kone rikðø veþimëliais.Ten telpa vaikas ar jø porelë, pirkiniø ðûsnys. Jeigu reikia persikraustyti,tai iðsitenka ir nedideli baldeliai. Dviratininkai rimtai laikosi eismo taisyk-liø, akylai stebi ðviesoforus, rodo posûkius ir baudþiami uþ eismo taisykliøpaþeidimà. Automobiliai gatvëje statomi ne prie ðaligatvio, o kone gatvësviduryje – taip paliekama plati pravaþiavimo juosta dviratëms transportopriemonëms.

Suaugusieji, mëgstantys ðilumà ir patogumà, muziejuose nusirenginëjakombinezonus lyg mûsiðkiai darþelinukai. Kopenhagos rotuðëje valdinin-kas po darbo dienos, ant „lediniø“ kostiuminiø kelniø velkasi lietpaltinessportines, kad gráþdamas namo su dviraèiu neapsitaðkytø. Dviraèiais ásigud-rina vaþinëti ne tik sportinio stiliaus merginos ar moterys, bet ir dëvinèiossmailus baltus aukðtakulnius batelius. Kita Kopenhagos gyventojø dalisvaþinëja automobiliais.

Jauku ir beveik paèiame Kopenhagos centre esanèiose kapinëse. Jos pui-kiai tarnauja gyvøjø reikmëms, o ir panëðëja labiau á parkà. Jas kerta erd-vus kiparisais apsodintas kelias, kuriuo pirmyn ir atgalios zuja dviraèiai,þmonës bëgioja, eina pasivaikðèioti su vaikais. Þengtelëjæs nuo centrinio takoá ðonà, nelabai ir suprasi. Kapavietës iðdëstytos laisvai lyg angliðkame parke,be ákyrios staèiakampiø geometrijos. Paminklø nedaug, o ir antkapinës plokð-tës – ne glotniai mechaniðkai nuzulintos, o tiesiog atriektos, nesistengiantnuengti gamtiðkojo pavidalo. Arba tiesiog paprasti lauko rieduliai. Ir tienedideli, ne prikiðamai barkðo praeiviui, o krûmynø þalumynø pridengti.Tiesa, Hanso Christiano Anderseno kapo plokðtë didesnë, bet ið abiejø pu-siø tujø apspausta. Èia palaidotas ir Sörenas Kierkegaardas, Martinas An-dersenas Nex� ir Nielsas Bohras. Lietuvio supratimu – neáprastai kukliai.Keistai atrodo gëliø puokðtës, padëtos „ðiaip sau“ ant vejos, po àþuolu arprie tako. Èia pagarbos þenklai kukliesiems, jie savo valia atsisakë ir arti-muosius atleido nuo plûkiavos rûpintis „fiksuota“ trûnaus pasaulio vieta.

Tiesa, prisiminiau vienintelæ nejaukià vietà Kopenhagoje, kur glumasir sunkulys stingdo kraujà ir vaizduotæ. Tai meno kankinio – „dieviðkojo“Bertelio Thorwaldseno muziejus. Klasikiná menà mylëjæs uþ viskà labiaupasaulyje, nesukûræs ðeimos, tiksliau, turëjæs italæ ir sugyvenæs du vaikus,gyvenimui krypstant vakarop, viskà nusprendë padovanoti Danijai, jei jipastatys menininkui namà muziejø. Vienintelis ið mirtingøjø iðsirûpino

74 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 3

karaliaus leidimà – bûti palaidotam ne kapinëse, o namo – muziejaus kieme... Ðal-tame niauriame it slogûs trûnësiai muziejuje (þvarbis, kaip supratote, èia ne fizinis),su gailesèiu ir ausyse aidint gedulingam memento mori þiûriu á tobulai glotniusbuvusios klasikinës didybës fantomus – totalitarinio masto Stanislovo Poniatovskiostatulà, gelzganus marmurus ir mulvinai priglitusius gipsus, prie kuriø uþraðasdorø mokesèiø mokëtojø atsipraðo dël skulptûrø purvinumo. Jø pavirðiø neatitai-somai paþeidë oro tarða ir konservatoriø priemonës èia bejëgës.

Jauku Kopenhagoje nebuvo ir Pauliui Gauguinui, atsidûrusiam èia ne senatvëje, opaèiame jëgø ir talento brandume. 1883 m. jis metë birþos maklerio darbà ir nu-sprendë atsidëti tapybai. Atvykæs su þmona á jos gimtàjà Kopenhagà, ramaus gy-venimo iðtvërë tik pusmetá. Palikæs Metæ su penkiais vaikais manytis kaip iðmano,iðvyko Gauguinas á ðiltuosius kraðtus. Dël nuo jaunystës pernelyg didelës ramybëssûnus Jeanas Gauguinas, matyt, kûrë tik grafikos lakðtus, kameriðkus „nebylius“kûrinëlius.

Po Vienos ir kitø didþiøjø Europos sostiniø nelabai èia kà veikti turëjo ir Kons-tanca, Mozarto þmona. Netoli rotuðës ant vieno statinio prikalta metalinë plokð-telë liudija, kad 1812–1820 m. èia jai teko gyventi. Net patys danai geraðirdiðkai iðto uþraðo pasiðaipo – bûta ko didþiuotis.

Demokratiðka ir jauku, kai Kopenhagos katedroje Danijos karalienë MargaretëII sëdi ne loþëje ar po baldakimu, o tarp þmoniø. Karalienë ne tokia jau paprasta,nuspëjama, kaip gali pasirodyti. Nuostabà kelia, jog reprezentacinëms karaliðko-sioms patalpoms Didþiojoje Christianborgo rûmø salëje ji uþsakë 17 monumentaliøgobelenø projektus didþiausiam septinto ir aðtunto deðimtmeèio danø meno pa-saulio enfant terrible Bjornui Norgaardui (g. 1947). Iðgarsëjæs epataþiniu elgesiu,performansais, akcijomis (Kopenhagos birþoje 1969 m. – Iðvarymas ið ðventyklos /Moters aktas Kristus I, protestas prieð Vietnamo karà 1970 m. – Arklio paaukoji-mas), hepeningais, „chuliganiðkomis“ fluxus meninëmis iðmonëmis ne tik Kopen-hagoje, bet ir Diuseldorfo dailës akademijoje... Gavæs karaliðkàjá uþsakymà, jisdvylika metø paskyrë kartonø kûrimui ir autorinei prieþiûrai Paryþiaus valsty-binëje gobelenø manufaktûroje. Projektà finansavo ir kaip dovanà karalienës60-meèio proga pateikë Danijos verslininkø bendruomenë. Ne jubiliejaus iðvakarëse,o prieð deðimtmetá... Bjornas pasidarbavo ið dûðios ir su gaivalinga it ðtormas kûrybinejëga. Transformacijos, deformacijos jo karaliðkøjø personø pieðiniuose apsèiai: ka-ralienës rankos nukabusios þemiau keliø, o plaðtakos kaip lopetos. Karaliui defor-macijos irgi nepagailëta. Daugiafigûriuose gobelenuose toks vikingø, viduramþiø,ypaè XX a. politiniø, visuomeniniø ir meniniø miazmø plûsmas, tokia, anot mûsið-kojo supratimo, atsainios neatsakomybës, palaido iðdykumo ir hierarchijos ribønepaisymo atmosfera, jog gobelenuose þaismingai iðausti yra visi: Leninas, Hitleris,Mao Zedongas... Ir niekas nesigàsdina, nesibaido: nei karaliðkasis dvaras, nei uþsieniovalstybiø galvos, nei diplomatinio korpuso sveèiai. Atvirkðèiai, didþiuojasi ir pinigusrenka uþ ekskursijas po karaliðkuosius reprezentacinius apartamentus ir beveikvalandos ekskursijà po Gobelenø salæ.

Jaukûs, supratingi ir menà mylintys – danø verslininkai. Ne tiek sportui (gal irjam pakanka, èia jau neiðmanau), bet meno sferai nuo XIX a. jie skiria milþiniðkasapèiuopiamas lëðas. Tabako magnatas Hirschsprungas sukaupë didþiulæ dailës kolek-cijà ir padovanojo valstybei. Naujosios Carlsbergo gliptotekos (vieno pagrindiniødanø dailës muziejø) ákûrimas, paminklø konservavimas ir restauravimas – Carlsbergoaludariø nuopelnas. Tuborgas irgi nenusileidþia – paskyrë didþiules sumas fontanoskulptûroms restauruoti, aplinkai sutvarkyti ir kitiems paminklosaugos darbams.

Stebina ir jaukus elgimasis su dailës vertybëmis. „Danijos tapybos“ pagrindinioatstovo C. W. Eckersbergo (1783–1853) originalà „Ðeima“ pakabino Nacionaliniamedailës muziejuje surengtoje edukacinëje parodoje. Pakabino paþemiais, kad vaikai


ðiapus ir anapus paveikslo galëtø bûti lygûs, t. y. vienodo ûgio, kad galëtø paþvelgtivienas kitam á akis, prisiglausti, pabuèiuoti, palaiþyti... pleksiglasu pridengtà tapy-bos ðedevrà, jo rëmà.

Danai domisi dabartiniu menu, ádëmiai þvalgosi ir stengiasi áminti naujø menoreiðkiniø paslaptis, ásidëmëti naujas pavardes. Protestantø kunigas tikinèiuosiusstengiasi prijaukinti ne baþnyèioje, o ðiuolaikinio meno aplinkoje. Nacionaliniodailës muziejaus ekspozicijoje, skirtoje Kopenhagos karaliðkosios dailës akademi-jos 250 metø jubiliejui, sekmadieniais jis laikë miðias... Jam talkino asistentë, grojantiklasikinæ muzikà ir ekrane rodomi naujausi pastarøjø deðimtmeèiø pasaulio irdanø dailininkø minimalistiniai, konceptualûs kûriniai.

O koks jaukus daniðkø buities rakandø, rykø pasaulis. Spintos – ne masyviossunkiasvorës, o tiesiog lengvos dëþës su uþuolaida priekyje. Stalèiai – dëþiø, dëþuèiøir dëþeliø ávairovë. Bakalauro, t. y. studento interjero stilius – ðviesus ir perregi-mas (nuo sveèio – jokiø paslapèiø).

Muziejø ekspozicijose, galerijose, baldø salonuose didþiulá pasisekimà turi unika-li taikomoji dekoratyvinë dailë ir dizainas, pramoniniu bûdu pagaminti dirbiniai.Vieni ir kiti gali bûti meniðki ir itin brangûs. Þmonës noriai gilinasi á vieno ar kitolaikotarpio interjero ypatumus, þiûrinëja daiktus (Taikomosios dekoratyvinës dai-lës muziejuje, Dizaino centre) ir videofilmus. Gyvai èia pat mokomasi interjero meno,daiktø, jø autoriø ir laiko atpaþinimo, iðdëstymo, ávertinimo ir t. t. Neáprastai popu-liarûs dizaino þurnalai, knygos, skirtos interjero, architektûros, atskirø taikomosiosdailës ðakø ar tiesiog pavieniø baldø, pavyzdþiui, daniðkos këdës istorijai. Këdë fo-tografuojama bent ið ðeðiø skirtingø þiûrëjimo taðkø, kadruojant ir iðryðkinant at-skiras struktûros, dekoro detales, reprodukuojami iðlikæ brëþiniai ir daugybë dalykø,kurie yra uþ mûsø suvokimo ribø. Mes gi kaip buvome, taip ir iðliekame „paveikslinës“ –plokðtuminës kultûros ðalininkai: baldus dëstome pasieniais, o interjero dekoravimàsutapatiname su sienø. Mums neegzistuoja këdës ar stalo árankiø autorius – daiktaiiðlieka anonimiðki ir uþ meno sferos ribø.

Danai ið tiesø pamiðæ dël dizaino. Jei nesugebi kontempliuoti vandens èiaupo arstiklinio vandens grafino, trintuvës ar kiaurasamèio, virtuvinio peilio ar sulèiaspaudës,Kopenhaga ne tau. Tokia Lietuvoje susiklosë tradicija, kad inteligentui mintijimasapie daiktus – miesèioniðkai niekingas. Bet danai ir neðneka – jie gërisi formomis,tyrinëja visaverèio gyvenimo matmenis iðryðkinanèias funkcijas. O sumanûs dizai-neriai lyg chroniðkos anamnezës bûsenoje kuria ið naujo, studijuoja, „þaidþia“ pro-ziðkø buitiniø daiktø paskirtimis. Stebeilydami ir liesdami mëgaujamës indo raið-kia lyg maþoji skulptûra forma, jos dermingu santykiu su spalva, abejojame ir spëlio-jame. Ryko, árankio paskirtis mûsø vaizduotëje miglojasi, tarpsta, keroja ir átvirti-na naujus, iki tolei neregëtus pavidalus, suteikianèius proziðkai realybei sûdrumoir neaiðkaus jaudulio fluidø.

Palyginti naujame Arken ðiuolaikinio meno muziejuje, erdvaus tualeto kambarioviduryje vièvienaitë monumentali kriauklë. Ið visø pusiø apstojæ vandens èiaupà þmonësprausdamiesi rankas atpalaiduoti nuo tyrinëjimø veidrodyje, ar jie vis dar panaðûsá pasinæ nuotraukà, ar á save. Jie þiûri á akis ir ðypsosi prieðais stovinèiajam, lygsenojoje Italijoje prie vandens fontano.

Jeigu reikëtø iðskirti labiausiai masinantá ir hipnotizuojantá daniðko dizaino ob-jektà, tai bûtø ðviestuvas. Vakarais butø languose ásiþiebia daugybë ðviesø. Apðvie-timas sklinda ne ið vieno palubëje prikabinto apðvietimo prietaiso ar pasienyje„ákalto“ torðero, kuris patalpà tolygiai apðvieèia monotoniðka ðviesa. Kambariaikupini tikros ðviesos reþisûros. Ðviestuvø formø, spalvø daug ir ávairiø. Jie ðvieèiapatys arba traukia þvilgsná jø atraktyvios silpnai, bet efektingai skleidþianèios for-mos, kurioms padeda papildomi vienakrypèiai ar daugiakrypèiai apðvietimo ðaltiniaiið ðono ar virðaus. Ant palangës daþnai sutinkami vienodi poriniai ðviestuvai ar


þvakidës, kurie tarsi simbolizuoja daniðkø namø pastovumà, stabilumà. Ir jaukumà,þinoma. Ðviestuvø komponavimas, jø iðdëstymas patalpoje kuria nenusakomai jaukiànamø dvasià ir, perfrazuojant pabodusá posaká, yra tvaskios buto sielos akys. Þvakiøformø, spalvø ir jø aromatø ávairovë irgi nenusakoma. Ádomu, kiek þvakiø vienasdanas sudegina per metus?

Kuo daiktas, ðviestuvas paprastesnis, kai jame, atrodo, nieko ypatinga nëra, þinok,jo kaina astronominë. Mandrø siûliø priraityti, kampus iðlauþyti ne taip jau sudëtinga,o ir kompozicijos brokà taip lengvai gali uþmaskuoti. Bet kai þvilgsnis nuslysta irneturi prie ko prikibti ar uþkliûti, tai ir yra daniðkas dizainas.

Centrinëje senamiesèio pësèiøjø gatvëje yra Karaliðkojo Danijos porceliano fabriko,Georgo Jenseno sidabro dirbiniø parduotuvë muziejus. Didþiuma porceliano dirbi-niø stovi atvirai, gali èiupinëti, kilnoti, jeigu nestokoji dràsos. Galima ásigyti, pavyzdþiui,1910 m. gamybos stalo árankius – ne nuzulintus, pajuodusius, sulankstytus ar ki-taip metø naðtà demonstruojanèius, bet it naujintëlaièius. Lietuvio protu nesuvo-kiama, kad galima ásigyti sveikutëlá, nedeformuotà ir neapipeðiotà ðimto metø se-numo rûbø ðepetá, ðukø komplektà. Daiktai visà laikà sukasi apyvartoje – vieninusiperka, kiti parduoda ir t. t. Ir tik tie, kuriø nëra pardavime, èia pat muziejausekspozicijoje.

Visø atraktyviausia ir jaukiausia Kopenhagos bibliotekose. Nebûtina kalbëti apieJuodàjá perlà – Nacionalinæ Danijos bibliotekà, kurios áspûdinga architektûra, inter-jerai, koncertø salë, skaityklos pritraukia daugybæ turistø. Nori skaityti viso pasaulioperiodikà, nardyti internete – nereikia net bilieto iðsiimti. Praðom. Bilietas reika-lingas, jei nori knygas ið fondø uþsisakyti ar neðtis namo.

Kopenhagos miesto bibliotekoje iðtaigios prabangos ir modernybës nedaug, betjautiesi lyg ateities parduotuvëje – vaikðtai su pirkiniø krepðiu ir krauniesi muzi-kos ar mokomøjø programø kompaktinius diskus, vaizdajuostes ar CD su kino fil-mais, knygas, meno albumus... Knygas pasiimi ir gràþini lyg savitarnos parduotu-vëje – tik be pinigø. Gali pasiimti namo dvylikatomës enciklopedijos septintàjá tomà.Ir niekas nepaklaus, ir niekam nereiks árodinëti, kad tau jis reikalingas. Niekas pamoko-mai nepaprotins, kiek tu gali perskaityti ar perþiûrëti. Nereikia ir mokslinio bilieto.Ir vaikas, ir pensininkas, ir mokslininkas – visi lygûs klientai. Ir uþ tai – jokio mokesèio.Net uþ bibliotekos bilietà. Mokëti reikia tuomet, jei nori nusipirkti papildomas inter-netines paslaugas namie ar turi koká specialesná sumanymà, poreiká.

Iki tolei maniau, kad jaukiausia vieta pasaulyje – tai centrinis Reikjaviko knygy-nas. Knygynas Islandijoje – rimta kultûros ástaiga, dirbanti nuo devintos ryto ikideðimtos vakaro, o sekmadieniais – tik viena valanda trumpiau. Ten ásikûrusiojekavinutëje gali uþsisakyti kavos, salotø ir skaityti kiek nori bei kà nori. Ðalia guliaðolëkðtës gali vartyti paèius brangiausius meno albumus ir þurnalus ið viso pasaulio.Vienas ar pora egzemplioriø yra iðvilkti ið celofano ir praðom.

Tyku ir jauku Danijoje. Vël norisi pakilti eskalatoriumi Kopenhagos miesto biblio-tekoje, álásti tarp lentynø, pasiimti krepðá knygø ir kompaktiniø diskø.

Ðirdingai2004 03 10


DIENORAÐTIS

Paulius Subaèius

Sausio 8 d., ketvirtadienis. Álipæs á traukiná „Vil-nius – Varðuva“ klausiu palydovo, pusamþio lenko, kadaatvyksim á Balstogæ. Atsako, kad neþino naujo tvarka-raðèio. „Tai gal galëtumët paþadinti, kai jau bus neto-li?“ – praðau. „Ne, nes pats miegosiu.“

Sausio 9 d., penktadienis. Þadinti nereikia, nes lau-ke – 18oC, o kupë radiatorius nerodo gyvybës þenklø.Kai Ðeðtokuose álipa pasienietis, abudu draugiðkai trep-sime, kol jis suranda mano pase vietos spaudui.Balstogë. Ðiaip ne taip spëju iðsprukti ið pusei minutëssustojanèio traukinio. Miega ir kitø vagonø palydovai.Koks didis þmonijos iðradimas automatinis kavos apa-ratas! Geleþinkelio stoties laukiamajame atnaðauju jamiki brëkðmos.Rytinis autobusas á Lomþà tuðèias, bet ðiltas. Kai lei-dþiantis Narevo slënin pasirodo mano iðkylos tikslas,manau, kad deðimtis kartø pervaþiavau ðá miestà nesus-todamas pakeliui á Varðuvà. Gubernijos centras, nesu-laukæs Kauno – laikinosios sostinës – dalios, tad ir likæstik menka didesniø kelioniø tarpstote.Priima ánamiu á seminarijà, kurios erdvus gyvenama-sis fligelis prie caro laikø administracinio rûmelio pri-durtas prieð deðimtmetá. Per pietus laisva vieta atsirandaprie antro kurso stalo. Ðaunu, pabûsiu antrakursiu –jie dar be sutanø, ne tokie „mandri“ kaip tie, po ávilk-tuviø, visa savo povyza jau bylojantys apie lenkiðkoklero visuomeniná svorá.

Sausio 11 d., sekmadienis. Po pamaldø maklinëjupenkiø gatveliø senamiesèiu. Turgaus aikðtës viduryriogso nesimpatiðkas paviljonas – mûsiðkë halë, paly-ginti su juo, tikras architektûros stebuklas. Taèiau vienupakraðèiu rikiuojasi graþi eilë barokiniø fasadø, kuriøvaizdo neástengia sugadinti në chaotiðkai iðkabinëtosreklamos. Viena ið kelissyk uþkliûvanèiø: „Praðymøvaldþiai pildymo biuras“.

Sausio 12 d., pirmadienis. Ið Lietuvos skambina kun.Juozas. Be kita ko, bëdoja, kad tëvai nepatenkinti dëlparapinës katechezës – esà uþtektø tikybos pamokømokykloje. Nenusimink, sakau, kaip tik skaitau, kadprieð ðimtà metø vysk. Baranauskui niekaip nesisekë

ávesti nuolatinio, visus metus trunkanèio rengimo sakra-mentams.Klausiu klieriko, atvykusio ið Gudijos, ko jis ne Mins-ko ar Vitebsko seminarijoje. „Visi á Vakarus traukia“, –atsako. Dar du èia yra ið Kamerûno, tai jie skundþiasitik ðalèiu. Ir visuomet lieka paskutiniai prie stalo –kaþin, ar todël, kad moka tvarkingai ilgai kramtyti, arkad vis dar neatsivalgë?

Sausio 17 d., ðeðtadienis. Lauke migla, pamaþëlelaðnoja. Labai ima miegas ir nesidirba, tai iðklystu pa-sivaikðèioti. Suþvarbæs imu dairytis, kur bûtø galimaiðmesti burnelæ zubruvkos. Betgi Lomþoje tai neámano-ma. Pagautas azarto iððukuoju visas centro gatvelesir patiriu, kad prie stoties esanèioje reprezentatyviojepicerijoje – tik vynas, dviejose abejotinos reputacijoslandynëse – tik Ýywiec, turgaus aikðtëje – ledainë bealkoholio, o restoranas Pod Ùiesom – remontuojamas.Lieka paskutinë viltis – ant Narevo skardþio stûksan-tis vieðbutis. Taèiau kuo labiau prie jo artëju, tuo sovie-tinio Inturisto paveldo kvapas stiprëja. Ir paskutinæakimirkà pasuku á ðonà. Laimë, nes uþklumpu apðiu-rusá namelá su iðkaba „Ðiaurës Mazovijos Muziejus“.Rûsyje – Sudano vaikø pieðiniø paroda, bûriai spal-votø gyviø. Etnografinëje ekspozicijoje – á þemaitiðkàverpimo ratelá panaðûs gintaro græþimo átaisai. Treèiojesalëje – miniatiûrinis „Krikðèionybës Lietuvos mene“variantas, dedikuotas Lomþos parapijos baþnyèios, da-bar katedros, 500 metø sukakèiai. Per visà sienà Vyg-riø, Seinø ir Lomþos ganytojø atvaizdai. ReprezentacinisKaroso portretas dvelkia kunigaikðtiðka didybe, uþtatBaranausko pirmtako Wierzbowskio – tokia valstietiðkafizionomija, kad net labai nykiai mëgëjo patepliotasBaranauskas visai neatrodo chlopø vyskupas. Ir paraðasprakilnus: „áþymus mokslininkas, lingvistas, politikas,asketas ir mistikas, Ðv. Raðto vertëjas“, bet lietuviamsnepatiktø, mat apie poezijà nutylëta.

Sausio 18 d., sekmadienis. Kapucinø baþnyèios ðven-toriuje – þmoniø apniktas Radio Maria biuras. Ðoniniuosealtoriuose daug prastai nupieðtø vienuoliø galvø labaiiðraiðkingomis barzdomis. Prakartëlë, toli lenkianti Þvë-ryno baþnyèios instaliacijà – juda bent trisdeðimt figûrø,

DIENORAÐTIS


o Betliejaus namai primena vaikystës spektaklio apiesurûdijusià karuselæ dekoracijas. Centrinio altoriauskairëje – Kristaus gailestingumo paveikslo replika, ku-rioje pirmame plane uþpieðta ðv. Faustina, beveik uþsto-janti Kristø ir pati pakëlusi laiminimui rankas. Miðiøpabaigoje baþnyèios rektorius dalijasi pasibaigusio kalë-dojimo áspûdþiais – nemaþai ðeimø, kur dalis namiðkiøkelinti metai vakarais iðeina ið namø, kad netektø priimtikunigo. Parapijieèiai raginami pirkti naujà spalvotà ka-talikiðkà mënraðtá „Dievo stebuklai ir malonës“. Kiekvie-name numeryje þada bûti vis kito Ðvè. Mergelës pa-veikslo suteiktos malonës. „Tik vienas zlotas, o netkeliø stebuklingø iðgijimø smulkûs apraðymai...“ Ma-tau, kad já neðiojasi ir seminaristai. Prie stalo kaimynøpaklausiu, ar skaito Znak, Wiæz. . Sakosi tokiø negirdëjæir atneða parodyti Niedziela, mûsiðká XXI amþiø prime-nantá katalikiðkà savaitraðtá, kurio ádëtinius puslapiusrengia Lomþos vyskupija.

Sausio 19 d., pirmadienis. T. Juzefas, archyvo priþiû-rëtojas, iðëjo ðvæsti kaþkieno vardiniø, todël negaliupasiimti reikalingø bylø ir iki pietø krapðtausi skai-tykloje. Niedziela politikos skiltininkai dþiûgauja, kadlenkai pastaruosiuose ES virðûniø susitikimuose pa-sirodë „biedni, bet orûs“. Lenkijos primas kard. Glæpasapibendrina praëjusius metus kaip naujøjø katalikiðkøsàjûdþiø suveðëjimo laikà. Prisimenu, kad vakar klie-rikai vienas per kità aiðkino, kaip paikai, jø þodþiais,atrodo charizmininkø pamaldos ir kad asmeniðki liudi-jimai në ið tolo negali prilygti kleboniðkam pamokslui.Po pietø vietoj pogulio tempiu du nepakeliamus krep-ðius bylø. Kurijà, kurioje archyvo patalpos, remontuoja,tai leidþia dokumentus neðtis á kambarëlá seminarijoje.Galësiu bièiuliams pasigirti, kad ne tik perþiûrëjau,bet ir perneðiojau kelis pûdus Baranausko vyskupys-tës popieriø.

Sausio 21 d., treèiadienis. Vienas ið antrakursiø klie-rikø – tikra balta varna: raiðas, negrabus, nuolat sie-kiantis patraukti aplinkiniø dëmesá paikais juokais. Irakivaizdþiai stokojantis elementarios kultûros prie stalo.Negaliu atsistebëti, kad kolegos já nuolat ðvelniai paðie-pia, pamoko, sudraudþia, bet niekada neuþgaulioja irnenusigræþia. Oi, ne taip bûtø bet kokioje kitoje jaunuo-liø draugijoje.Klierikai pavadina stalo teniso – gal trejus metus nesuþaidæs, bet ir jie ne meistrai, tik po egzamino atsipa-laidavimui sumeta kokià partijà. Pora nesëkmiø, ka-muoliukas nekliudo stalo, ir varþovui prasprûstakeiksmelis, kitas. Bièiuliai daþnai paðiepia mano prie-ðiðkumà sportui kaip reiðkiniui, taèiau net ir èia ma-tyti, kad sportinës aistros nëra tokia emociniø iðkrovø

rûðis, kuri atskleistø tauriàsias þmogaus ypatybes.

Sausio 23 d., penktadienis. Saulë pergalingai ðvieèia,o ðaltis net spengia, taèiau groþiuosi tik akimirkà, nessupluðæs skubu kopijuoti paskutinius man reikalinguslapus ir – á autobusà, namo. Pagyvenæs kopijavimo ope-ratorius (dabar visos profesijos turi reikðmingus ir poli-tiðkai korektiðkus pavadinimus) klausia: „tai Lomþapriklausë Seinø vyskupijai, Seinai gi kaimas?“ „Trysvyskupijos dabar ið jos padarytos, dvi Lenkijoje, vienaLietuvoj“, – aiðkinu. „O ar tikrai Baranowskis buvo lie-tuvis?“ – dar po valandëlës klausteli. „Na, iki septyne-riø metø kitaip nei lietuviðkai nemokëjo“, – stengiuosiatsakyti kuo átikinamiau. Sau galvoju – betgi jie þinoBaranowská ir ko lietuviai á Lomþos archyvà atvaþiuoja. Netaip seniai èia Algis Katilius prie Seinø seminarijos po-pieriø sëdëjo. Ir Egidijus Aleksandravièius buvo uþsukæs.Temstantis graþiai apsnigtas miðkas palei plentà perjotvingiø þemæ. Þiema kaip Baranausko laikais, rogiøkelias puikus, tik þiemom Jo Ekscelencija nevizitavo,vertë Ðventàjá Raðtà ir raðë giesmes.

Vasario 16 d., pirmadienis. Lovoje þiûriu koncertotransliacijà ið Arkikatedros aikðtës. Temperatûra darvisai nenukrito, bet akyse praðvinta, kai girdþiu ðauniaivarijuojamà partizanø dainà ir matau á Lietuvos kontûràámontuotà miðkiniø fotografijà scenos fone. Bene reikëjoto Pakso, idant jaunieji liberalai atsigræþtø á patrioti-nius savo tëvø sentimentus, o pastarieji imtø toleruo-ti Þas’us. Idant Vilniaus snobai ásileistø Cicinà, o MaironioKur lygûs laukai trauktø nebe SSRS liaudies artistas,bet jaunas, nedûstantis operos grandas, kuris gal neið-vaþiuos uþ varganus pesus á Pietø Amerikà – nebentuþ milijonus á La Scalà.

Vasario 25 d., treèiadienis. Vartinëdamas naujà krikð-èioniðkà þiniø svetainæ bernardinai.lt, randu jau ketvirtàsmerkiantá pareiðkimà dël Respublikos karikatûros,kurioje pavaizduotas þydas ir gëjus. Galvoju ir ðiaip, irtaip, taèiau prieð akis ne Respublikos, bet ano treèiadie-nio Lietuvos ryto pirmasis puslapis. Þinoma, pastarasisdienraðtis muða Paksà, todël „principingi pilieèiai“ ausissuskliaudæ pakæs Vainausko paniekà èigonams, daugia-vaikëms ðeimoms, Ðv. Tëvui, Lietuvos Katalikø Baþ-nyèios Kronikos redaktoriui. Nutylës ir a. a. Profeso-riaus orumo iðniekinimà... Vadinamieji dvigubi standartaiásigrauþë á paèià tolerancijos sàvokos ðerdá. Perþvelgiuinternetinius atsiliepimus apie pirmàjá protestà Tom-kui, kurá paraðë Tolerancijos þmogaus titulo nominataibroliai pranciðkonai. „Juos, kaip atrodo, labiau jaudinatam tikrø maþumø, bet ne maþutëliø skaudinimas“, –neturiu ko pridurti prie anonimo Algio.

DIENORAÐTIS


ÐIANDIENA

Vasario 16-osios proga Respublikos Prezidentas apdo-vanojo generolà Povilà Plechavièiø (1890–1973) (pomirties) Vyèio kryþiaus ordino Didþiuoju kryþiumi. Vyèiokryþiaus ordinas skirtas kariðkiams (ne policininkams)ir yra pats aukðèiausias Tëvynës apdovanojimas. Beje,Plechavièius jau turëjo panaðø apdovanojimà: uþ Ne-priklausomybës kovas 1923 m. jis buvo apdovanotastuo metu aukðèiausiu apdovanojimu karininkams – pir-mos rûðies (su kardais) treèiojo laipsnio Vyties kryþiumi.Laikraðèiai raðo, kad dabar, Prezidentui apdovanojusPlechavièiø minëtu ordinu, buvo sukeltas politinis skan-dalas (aiðkiai visi matëme, kas bûtent já sukëlë). Paste-bësime, jog interpretacija teisinga: skandalas nekilonatûraliai, bet buvo sukeltas. Bûtent sukeltas spau-doje, per televizijà ir radijà, raginant Lietuvos pilieèiusprotestuoti, pabrëþiant, jog lenkai „ðitokio akibrokðto“nedovanosià. Ar tai nebuvo lenkams tiesioginis ragini-mas protestuoti? Norime tik paklausti: ar raginamiprotestuoti Lietuvos pilieèiai þino, kas buvo tasai PovilasPlechavièius? Palikime nuoðalyje apdovanojimà po mir-ties. Lietuva ðia prasme neiðsiskiria ið europinio kon-teksto. Ir nereikia mulkinti þmoniø, jog apdovanojimaspo mirties gali bûti sufokusuotas kelis ðimtmeèius at-gal. Lietuva, kaip ir kitos valstybës, apdovanojimus pomirties teikia tik modernios valstybës þmonëms, kûru-siems, stiprinusiems ar atkûrusiems Valstybæ. Leiskimeilsëtis ramybëje Lietuvos didþiojo kunigaikðèio Gedi-mino palaikams.

1918 metai. Lapkritá visoje Lietuvoje kûrësi parapi-jø,valsèiø, miestø, apskrièiø komitetai. Valstybës atkû-rimo keliu pasukæ þmonës neretai aðtriai besiginèydamitvërë lietuviðkà savivaldà. Ðiaurës vakarø Þemaitijoje,kaip niekur kitur Lietuvoje, buvo atvirai kuriami alter-natyvûs ir gana agresyvûs ávairiai pavadinti komitetai,vadovaujami bolðevikuojanèiø asmenø ar netgi paèiøbolðevikø, gráþusiø ið Rusijos ir nenorinèiø pripaþintiatsikurianèios Lietuvos valstybës. Jie buvo dvasiðkaipasiþadëjæ Rusijos tautybiø reikalø liaudies komisaruiJosifui Stalinui suorganizuoti „lietuviø liaudies laisvàapsisprendimà“ neatsiskirti nuo Rusijos, kadangi Lie-tuvos Taryba, naudodamasi Rusijos ir kitø paskelbtà-

DAR KARTÀ DËL GENEROLOPOVILO PLECHAVIÈIAUS

Sigitas Jegelevièius

ja tautø laisvo apsisprendimo teise, Vasario 16-àjà dekla-ravo atsiskyrimà nuo Rusijos ir demokratinës Lietu-vos valstybës kûrimà. Prisidengdami liaudies interesøgynimo lozungais, jie rengë dirvà Lietuvos sovietizavi-mui. Daug kur Lietuvoje tuo metu siautëjo plëðikau-janèios banditø gaujos. Tai vokieèiø okupacijos sukel-tos suirutës pasekmë. Banditai þudë þmones, plëðë turtà,degino sodybas. Artëjant á Lietuvà besiverþianèios Ru-sijos Raudonosios armijos daliniams, tokie plëðikai, savodvasia bûdami artimi bolðevikams, staiga patys apsi-ðaukdavo bolðevikais, tapdavo „liaudies interesø gynë-jais“, ásijungdavo á revkomø kûrimà, pradëdami vieðai„liaudies vardu“ plëðti þmones.

Tad kuo èia dëtas Povilas Plechavièius ir kas jis buvo?Neseniai gráþæs ið pilietinio karo apimtos Rusijos,

kur turëjo progø ið arti paþinti bolðevikus, suvokda-mas jø keliamà pavojø Lietuvai, karininkas Plechavièiussu broliu Aleksandru, irgi karininku, savo gimtosioseapylinkëse 1918 m. lapkritá imasi slaptai nuo vokieèiøkurti savanoriø pajëgas, supirkinëdamas ginklus iðdemoralizuotø vokieèiø kareiviø. Karines pajëgas jiskûrë tuomet, kai atsargieji Lietuvos Tarybos politikaibergþdþiai laukë okupantø leidimo kurti kariuomenæir policijà.

Norint apginti Nepriklausomybæ, reikëjo ryþtingaikovoti su raudonaisiais – ir su Rusijos karinëmis pa-jëgomis, ir su vietiniais jø talkininkais. Nebuvo kadaorganizuoti politiniø diskusijø klubus...

1918 m. gruodþio pabaigoje revkomai jau buvo Sedo-je, Skuode, Plungëje, Ylakiuose, Tirkðliuose, Þidikuose.Plechavièius nuo 1919 m. sausio 2 d. ëmësi vaikyti bol-ðevikuojanèius komitetus, pradëdamas nuo savo apylin-kës – Þidikø, iðvaikë bolðevikuojaèiøjø mitingà Skuode.Ryþtingai ëmë valyti apylinkes, gaudydamas plëðikus.Imtis aktyvios gynybos já praðë gyventojø atstovai, oágaliojimus kurti komendantûras jis buvo gavæs ið Lie-tuvos Tarybos. Negailestingai ðaudë sugaudytus plë-ðikus bei bolðevikø ar juos palaikanèiøjø agitatorius,revkomø kûrëjus ir kitus aktyvistus. Buvo suðaudytakeliasdeðimt þmoniø, kuriø kaltë buvo akivaizdi (1919 m.plëðikus ir þmogþudþius daug kur Lietuvoje þmonës


SIGITAS JEGELEVIÈIUS

ðaudë vieðai). Plechavièius ne tik apvalë savo gimtàsiasapylinkes nuo banditø, atlaikë raudonarmieèiø spau-dimà, bet ir iðstûmë vietiniø raudonøjø bûrius ir Rusi-jos 2-osios internacionalinës divizijos dalinius ið Se-dos, Skuodo, Maþeikiø, prisidëjo prie Telðiø iðvadavimo.Plechavièiaus sutelkti savanoriai paskui davë pradþià

3-ajam pëstininkø pulkui, ásiliejo á kitus reguliariosioskariuomenës dalinius. Plechavièius buvo Sedos, vëliauSkuodo karo komendantas, o jo brolis Aleksandras –Maþeikiø, po to Utenos karo komendantas, t. y. vadovavoávedant tvarkà ið raudonøjø iðvaduotose vietovëse. VëliauPlechavièius sëkmingai kovësi su bermontininkais.

Ðá aktyvø Nepriklausomybës gynëjà, kurio nuopel-nai tose kovose neabejotini, sovietiniai istorikai buvopavadinæ kruvinuoju Sedos budeliu, nes jis naikinosovietus. Apie 1922–1925 m. valstieèiø liaudininkøpastangomis jam buvo iðkelta baudþiamoji byla uþ tai,kad 1919 m. „þiauriai elgësi su asmenimis, kovojusiaisuþ liaudies laisvæ ir gerovæ“. Gal tarp suðaudytøjø buvopatekæ ir valstieèiø liaudininkø ar kairiøjø socialdemok-ratø, kuriø þmonës 1919 m. kartais prisidëdavæ priebolðevikø ar bent atverdavæ jiems kelià. Kaunà pasieku-siems gandams apie 1919 m. pradþios ávykius ðiaurësvakarø Þemaitijoje tirti, 1920 m. ten buvo iðvykæs Ra-polas Skipitis, kuriam vienas liudytojas tiesmukiðkaiiðdëstë ávykiø esmæ: „Að galiu pasakyti, kad nei vienonekalto þmogaus nei Plechavièius, nei jo vyrai nërasuðaudæ. Jei mes jø nebûtume ðaudæ, tai ðiandien Þe-maitijoje turëtume bolðevikø valdþià su plëðimais irþmoniø ðaudymais. O banditai bûtø irgi iðskerdæ deðimtisnekaltø þmoniø. Anarchijoje ávesti tvarkà tai nëra juokødarbas. Ir ðiandien dar tebeveikia pogrindyje bolðevikai.Tik kieta Plechavièiaus ranka davë ramybæ ramiems gy-ventojams ir sudarë sàlygas organizuoti valdþios apa-ratà ir ðiame Þemaitijos kampe“. Tuomet Plechavièiusbuvo iðteisintas.

1926 metai. Po rinkimø á Seimà Lietuvoje á valdþiàatëjo socialdemokratai ir valstieèiai liaudininkai. Rude-niop Lietuvoje jau sklandë kalbos apie galimà komu-nistiná ar prokomunistiná perversmà. Kai kuriose gyve-nimo srityse tikrai jautësi tam tikri kairëjimo poþymiai.Uþtat nepatekæ á Seimà tautininkai, tyliai pritariantkai kurioms kitoms politinëms jëgoms, surengë gruo-dþio 17-osios valstybës perversmà. Já parengë ir ávykdëSlaptoji karininkø sàjunga. Perversmo planà rengë plk.Vladas Skorupskis. Mjr. Plechavièius tuomet sëdëjoKauno águlos daboklëje. Buvo gavæs dvi savaites areðtouþ tai, kad vieðai aukðtø karininkø akivaizdoje voþëkumðèiu á veidà (snuká?) rusø kilmës karininkui, kurisneva per pokalbá pasakæs: „Jei man kas ásakytø iðkabintiStalino paveikslà, tai að tai padaryèiau“. Sàmokslininkaigruodþio 17 d. vakare iðleido Plechavièiø ið daboklës iratsiveþë á savo ðtabà. Þinodami Plechavièiaus ryþtin-gumà ir jo senas „simpatijas“ bolðevikams, pasiûlë jamdiktatoriaus vaidmená. Plechavièius, organiðkai neap-kentæs bolðevikø, nedvejodamas sutiko formaliai imtisdiktatoriaus vaidmens perversmo metu, lyg ir vadovautiperversmui, nors nuo jo praktiðkai niekas nepriklausë.Nei jis tà perversmà rengë, nei praktiðkai vykdë, odabar iðvadintas demokratijos duobkasiu, nes dar so-vietiniai istorikai já „padarë“ perversmo organizatoriumi.Svarbiausià vaidmená perversmo metu suvaidino plk.Jonas Petruitis, kurio rankose tuomet buvo reali gink-luota jëga. O kur dar plk. aviacijos karininkai? Netgiperversmo naktá Seimui iðsiskirstyti liepë ne Plechavi-èius, bet aviacijos kpt. Antanas Maèiuika. Tiesa, Ple-chavièius gruodþio 17 d. rytà ásakë „Visus bolðevikøagentus tuojau suimti ir patalpinti kalëjiman“. Ar tikðiaip perdëliojant akcentus dabar nesiekiama visiðkaireabilituoti Antanà Smetonà, kurio biografijos nepuoðiagruodþio 17-osios perversmas ir kai kurie vëlesni ávy-kiai? Plechavièius diktatoriumi tebuvo vienà dienà irèia pat Valstybës Vado pareigas perdavë Smetonai. Ojuk turëjo puikià progà likti tikru kietos rankos dikta-toriumi, jeigu to bûtø panorëjæs. Bet Plechavièius tikëjo,jog greitai bûsianti gràþinta konstitucinë santvarka.Uþtat ir perdavë valdþià civiliams. Dël savo neslepiamonusivylimo Smetonos, ypaè Voldemaro politika, 1929 m.vasará buvo ið kariuomenës paleistas á atsargà (tik prieðkelias dienas buvo pakeltas generolu), iðvyko á tëviðkæir nedalyvavo politiniame gyvenime.

Ir apskritai ar korektiðka kalbëti apie Lietuvos „de-mokratijos duobkasius“ be treèio ir ketvirto deðimtmeèiøeuropinio konteksto? 1926 m. geguþæ – valstybës per-versmas Lenkijoje (po kelias dienas Varðuvoje trukusiøginkluotø susirëmimø á valdþià gráþo Juozapas Pilsuds-kis). Argi ne autoritariniai reþimai susiformavo Vengri-joje, Rumunijoje, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje? O kurdar totalitariniai reþimai Sovietijoje, Vokietijoje, Itali-joje, Ispanijoje, Portugalijoje su savo diktatoriais? Bul-

Povilas Plechavièius, Lietuvos kariuomenës karininkas,su þmona Irena. 1919


Puslapio fragmentas ið þurnalo „Naujoji sodyba“. 1944, Nr. 2

garijoje, Graikijoje, Albanijoje, Jugoslavijoje taip patneklestëjo demokratija. Tai kiek tos demokratinës Eu-ropos buvo likæ? Ar galëjo iðlikti demokratijos salelëLietuvoje, kur dar tik kalësi demokratijos daigai? Þinia,demokratija Lietuvoje bûtø buvusi iðsaugota, jeigu nebû-tø buvæ tautininkø su Smetona, labai siekusiø valdþios.Nebûtø prireikæ perversmo ir Plechavièius nebûtø tapæs„demokratijos duobkasiu“...

1944 metai. Lietuvà apëmæs neginkluotas antinacinispasiprieðinimas. Visuomenë bodisi naciø okupacija, betkartu krûpèioja nuo sovietinës reokupacijos perspektyvø.Karðtligiðkai ieðkoma bûdø, kaip parengti savo gink-luotà jëgà, kuri lemiamu suirutës momentu, priartëjusRytø frontui, stotø ginti Lietuvos. Iniciatyvà derybomssu Plechavièiumi parodë naciø administracija. AdrianasTheodoras von Rentelnas pasikvietë generolà pasikalbëtiapie kraðto gynimo perspektyvas. Generolas paþadëjæsapsaugoti þmones nuo banditizmo, jeigu jam bûsià leistanekliudomai organizuoti lietuviø dalinius ir jiems lais-vai veikti. Po ilgokø derybø su Ostlando SS ir policijosvadu gen. Jeckelnu ir analogiðku Lietuvos generalinëssrities vadu gen. Harmu vasario 13 d. buvo pasiraðytassusitarimas kurti Plechavièiaus tiesiogiai vadovaujamà

Vietinæ Rinktinæ (20 batalionø po 800 þmoniø), steigtikaro bei puskarininkiø mokyklas, karo komendantûras,o toji Vietinë Rinktinë nebûsianti iðveþta uþ Lietuvosribø. Naciai taip pat pasiþadëjo neveþti lietuviø dar-bams á Vokietijà. Ið pat pradþiø bûta abejoniø, ar na-ciai nesulauþys susitarimo. Bet generolas ryþosi. Vasario16 d. Plechavièius per Kauno radijà kreipësi á tautà,kviesdamas savanorius á Vietinæ Rinktinæ. Generolasbandë pasinaudoti formaliai gana palankiu susitarimusu vokieèiais ir jo priedangoje pabandyti sukurti Lietuvoskariuomenës uþuomazgà. Utopija? Galbût, bet lietuviøtautinio antinacinio pogrindþio politikø dauguma tikëjone tik Atlanto chartija, bet ir 1918–1919 m. karinëspolitinës situacijos pasikartojimu. Tautinis nepriklau-somybinis pogrindis pritarë ðiam savanoriø ðaukimui.Per savaitæ komendantûrose uþsiraðë dvigubai daugiausavanoriø, negu jø reikëjo pirmai pradþiai. Ir tai po to,kai buvo sëkmingai boikotuotos visos naciø skelbtosLietuvoje mobilizacijos.

Kol kas Vietinë Rinktinë turëjusi kovoti su vël beke-lianèiais galvas plëðikais, sovietiniø diversantø, teroristø,þvalgybos bûriais, vëliau vadintais bendru sovietiniø par-tizanø vardu. Paskui Rinktinë turëjusi stoti ginti Lietu-

DAR KARTÀ DËL GENEROLO POVILO PLECHAVIÈIAUS


SIGITAS JEGELEVIÈIUS

Generolas Povilas Plechavièius

vos sienas nuo sovietø ásiverþimø. Ne lenkams ðaudy-ti buvo kuriama Vietinë Rinktinë. Tik lenkø ArmijosKrajovos vadovybë nepakentë naujos ginkluotos jëgosatsiradimo galimybës Rytø Lietuvoje. Siøsdamas kà

tik suformuotus batalionus á Rytø Lietuvà, Plechavièiusbatalionø vadams þodþiu ásakë vengti susirëmimø suAK daliniais. Generolas rûpinosi juo patikëjusiais sa-vanoriais ir stengësi juos apsaugoti nuo naciø þabangø.Nepaisant naciø spaudimo, atsisakë karius prisaikdintipagal naciø duotà priesaikos tekstà ir pats neprisiekë.Archyve surastà naciø padiktuotos priesaikos tekstàsovietiniai istorikai priëmë kaip ávykusá faktà. Naciai,lauþydami susitarimà, vienaðaliðkai 1944 04 15 ásaky-mu Vietinës Rinktinës karius pervedë SS þinion. Apietoká ásakymà generolà informavo tik geguþës 9 d. Plecha-vièius protestavo, atsisakë vykdyti toká ásakymà, pa-

reikðdamas esàs karys ir nesirengiàs tapti policininku.Vietinës Rinktinës karius á susirëmimus su AK dali-niais prie Turgeliø, Pavlovo, Aðmenos ávëlë naciø vadovy-bë, nederindama tokiø veiksmø su generolu. Plechavi-èius savo kariams ásakë iðeiti ið kautyniø su AK ir gráþtiá dislokacijos vietas. Artëjo Plechavièiaus principiniokonflikto su naciais atomazga. Jis ásakë skubiai paleis-ti atostogø Marijampolës karo mokyklos kariûnus.

Generolas garbingai pasielgë su savo kariais: maty-damas, kad nepajëgs jø apsaugoti nuo naciø pinkliø,siekianèiø ávelti Vietinæ Rinktinæ á kovas uþ Lietuvaisvetimus reikalus, leido kariams pasiðalinti. Keli ba-talionai su ginklais ir gurguolëmis pasitraukë á miðkusir iðëjo ið Rytø Lietuvos. Palyginkime: 1941 m. birþeliopabaigoje Kaune suformuoto lietuviø bataliono vadai,pamatæ, jog dalis vyrø bus panaudoti þydø þudynëse,neiðdráso savo kariams pasakyti tiesos ir paskatinti juospasitraukti ið tarnybos.

Geguþës 15 d. Plechavièius su savo ðtabo karininkaisbuvo naciø areðtuoti ir atsidûrë konclageryje Salaspi-lyje. Buvo nuginkluoti nespëjæ pasiðalinti Vietinës Rink-tinës kariai ir iðveþti á Vokietijà tarnybai aerodromøapsaugoje. Per 80 kariø suðaudyta Paneriuose, kad áva-rytø baimës likusiems. SS ir policijos generolas Jeckel-nas areðtuotiems karininkams iðdroþë kaltinamàjà kal-bà, kurioje metë ðmeiþikiðkus kaltinimus: „[...] visaVietinë Rinktinë – tai þmogþudþiai, padegëjai, bandi-tai ir bailiai, kurie vengia kovos ir perduoda banditamsginklus“. Ðiuo nepagrástu kaltinimu kariams kadaisepasinaudojo sovietai. Palankiai ðá kaltinimà priëmë len-kø istorikai ir toliau já eskaluoja. Tokiu absurdiðkukaltinimu Lietuvoje kai kas naudojasi ir dabar.

Uþtat rûstûs ir susirûpinæ veidai televizoriø ekranuo-se, smerkiantys „rankas krauju susitepusá“ generolàPovilà Plechavièiø, nelabai primena demokratijos ðauk-lius. Daugiau panëðëja á besiilginèius autoritarizmo.Ar tai nëra bandymas dar kartà dabarties politikos ietisásmeigti á istorijà? Nesinorëtø tikëti, kad taip kerðijamaPlechavièiui uþ atkaklø Nepriklausomybës gynimà, uþnuoseklø antibolðevizmà, 1919 m. suðaudytus þemaièiørazbaininkus ir nepriklausomybës duobkasius, 1926 m.keturis komunistø vadovus Lietuvoje, vadintus ketu-riais komunarais (penktàjá nuteisë suðaudyti, bet pali-ko gyvà). Beje, dël tø „komunarø“ Plechavièius niekuodëtas. O gal kaþkas bando pademonstruoti savo anti-patriotiðkumà (patriotu bûti vis dar nemadinga)?


Partijø karuselë

KÆSTUTIS K. GIRNIUS

ÞVILGSNIS

Politinë prezidento Rolando Paksosaulë gal ir leidþiasi, bet Viktoro Us-paskicho tikrai kyla. Jau kurá laikàauga ðio politiko ir jo sukurtos Darbopartijos populiarumas. Apklausos ro-do, kad uþ Darbo partijà populiaresnitik socdemai ir kad Uspaskichas jaupateko á mëgiamiausiø Lietuvos poli-tikø penketukà.

Paksas ir Uspaskichas yra bendra-þygiai ávairiais atþvilgiais. Abu autsai-deriai, nesusijæ su vadinamosiomistradicinëmis partijomis. Abu laikomipopulistais, nors neaiðku, ar ði savy-bë juos skiria nuo kitø politikø. Benekiekvienas politikas perða lengvà keliàá rojø, ir tik ekscentrikas atvirai saky-tø, kad jo programa neágyvendinamabe dirþø suverþimo, gal net laikinogyvenimo lygio smukimo. Paksà ir Us-paskichà palaiko nukentëjusieji pert-varkø metu – pensininkai ir kiti vy-resnio amþiaus gyventojai, kaimieèiai,maþiau iðsilavinæ ir kiti, kurie nebu-vo pakankamai vikrûs ar apsukrûsprisitaikyti prie kintanèiø sàlygø. Betir ðito nereikia suabsoliutinti. Sàjûdáir konservatorius labiausiai rëmë buvætremtiniai ir politkaliniai, „megztosiosberetës“ ir ilgai niekinti tikintieji.Buvæ komunistai, tuo metu dar LDDPpavidalu, 1992 m. sugráþo á valdþià bu-vusiø kolûkieèiø, pensininkø ir kitø„nustumtøjø“ balsais. Nustumtieji yrasvarbi elektorato dalis, kurià energin-gai kultivuoja visos politinës partijos.

Uspaskichas ir Paksas nëra nei vie-ninteliai, nei pirmieji autsaideriai,sëkmingai varþæsi Lietuvos politikoje.1997 m. abu pagrindiniai kandidataiá prezidentus – Valdas Adamkus irArtûras Paulauskas – prisistatë kaip„anti-politikai“, maþai kà bendra tu-rintys su áprastine partine politika.

Paulauskas taip greitai tapo staciona-riu valdanèiosios grietinëlës nariu, kaduþmirðtama, jog jis irgi sukûrë savokiðeninæ partijà, kurios svarbiausiasrinkimø programos punktas buvo jo ið-rinkimas, ir kad jis buvo populiarus,nes iðreikalavo mirties bausmæ Deka-nidzei. Net tokiam solidþiam ir ið es-mës konservatyviam politikui kaipAdamkus buvo sunku atsispirti nau-jos partijos steigimo vilionëms. Per2000 m. Seimo rinkimus jis sutelkë„naujosios politikos“ blokà. Ðis, netLietuvos standartais itin dirbtinis,junginys greit iðiro, ið dalies dël to,kad blokui priklausanèios partijos ne-turëjo vienijanèios programos, ir dël to,kad pats Adamkus greit atsipeikëjo.

Taigi tradiciniø partijø ir autsaide-riø terminai nëra tikslûs. Tradiciniøpartijø gadynë buvo labai trumpa, vospenkeri metai nuo 1992 iki 1997 m.Nuo 1996 m. Seimo rinkimø ðiø parti-jø svarba gana nuosekliai smunka. Iðpenkiø tradiciniø partijø tik dvi –LDDP/socdemai ir konservatoriai –dar gana átakingos. Be to, socdemøpopuliarumà tiek lemia vienas þmo-gus – Algirdas Brazauskas, – kadpartija daþnai vadinama Brazauskopartija. Ðiuo atþvilgiu solidþiausiatradicinë partija turi kiðeninës parti-jos bruoþø. Nors ir nereikia pervertintijø panaðumo. Vis dëlto Brazausko pa-sitraukimà ið aktyvios politikos vei-kiausiai lydës partijos nuosmukis, nespatyræ, bet pilki partijos oligarchaineturi savo elektorato.

1997 m. prasidëjusi tradiciniø politi-niø partijø krizë niekada nebuvo áveik-ta. Ásisiûbavo partijø skilimo banga.Ið konservatoriø vienas po kito pasi-traukë ar buvo iðstumti Laima Andri-kienë, Gediminas Vagnorius, pagaliau

Paksas. Krikðèioniø demokratø par-tija skilo á dvi kovojanèias stovyklas.Socialdemokratai irgi neiðvengë skili-mo. Po pakartotiniø nesëkmiø rinki-muose Centro partija beveik iðnyko,daug vadovaujanèiø kadrø ið jos tykiaipasitraukë. Asmeninës ambicijos su-vaidino pagrindiná vaidmená partijøvidaus vaiduose, ir savo veiksmaisatskalûnai pagreiti-no partijø smukimà.Bet jie ryþosi pasi-traukti nujausdami,jog tuometiniu savopavidalu partijos ne-tenkino rinkëjø lû-kesèiø, ir manë ga-lësià sëkmingai tæstisavo politinæ veiklàuþ tradiciniø partijøribø. Kad ir kaip bûtø, 2000 m. tradi-cinës partijos nebevyravo Lietuvospolitikoje, ir sunku ásivaizduoti aplin-kybes, kuriomis jos atsikovotø buvusiàpadëtá. Tad su kai kuriomis iðlygomisgalima teigti, kad autsaideriø partijosyra norma, o ne iðimtis. O kai autsai-deriai dominuoja, turbût nebereikëtøjø taip vadinti.

Tradiciniø partijø þlugimà ir autsai-deriø sëkmæ lemia ávairûs veiksniai.Vieni stebëtojai linkæ daugiau atsako-mybës ir kaltës priskirti politikams.Esà partijos smukusios dël savø trû-kumø ir netobulumø, jos paèios pasi-darë atgrasios rinkëjams. Jei partijosbûtø protingiau elgusios, jei jø atsto-vai bûtø buvæ patrauklesni, jos nebûtønetekusios rinkëjø paramos. Kiti ste-bëtojai atsakomybæ dël tradiciniø par-tijø silpnëjimo priskiria rinkëjams irjø nuostatoms. Esà Lietuvos þmonësnusigræþë nuo partijø dël politinësbrandos stokos, trumparegiðkumo ir


ÞVILGSNIS

nekantrumo, nesugebëjimo atsispirtituðtiems demagogø ir populistø paþa-dams. Trumpai drûtai, jei elektoratasbûtø racionalesnis, jis toliau remtøtradicines partijas.

Tiesos turi abi pusës – nei partijos,nei rinkëjai nëra be priekaiðtø, bettradicinës partijos iðties uoliai kasësau duobæ. Ne be pagrindo priekaiðtau-jama, kad partijos buvo perdëm uþda-ros bei abejingos paprastiems þmo-nëms. Jos daþnai tapatindavo Vilniøsu Lietuva, nesuprato ir ne itin stengë-si suprasti provincijos rûpesèiø. Nema-þai politikø buvo ásitikinæ savo tiesa irátarë, kad tik blogos valios þmonës ne-norëjo jos pripaþinti. Meðkos patar-navimà atliko ir proporcinë rinkimøsistema, leidusi vadovaujanèiuose pos-tuose pasilikti politikams, nepajëgian-tiems laimëti rinkëjø pasitikëjimo irparamos. Vietos partijos sàraðo virðu-je uþtikrino seimo nario mandatà, taduoliau kovota dël jos, negu su oponen-tais per rinkimus. Ði rinkimø tvarkasilpnino ryðá tarp politikø ir rinkëjø,kurie á politikø abejingumà atsakësavuoju.

Stebëtojai, daugiau reikðmës ski-riantys rinkëjø nuostatoms, teigia,kad Lietuvos þmonës laukë stebuklø,o jø nesulaukæ, greit nusivylë. Jie buvopatiklûs, pasiryþæ atiduoti savo balsàkiekvienam naujam demagogui, þadan-èiam manà ið dangaus ir lengvà beipatogø gyvenimà. Ir jie nepasimokë iðsavo klaidø. Paaiðkëjus vieno politiniomesijo bejëgiðkumui ar apgaulei, jiegreit pasidavë naujojo vilionëms, toliautikëdami, kad yra lengvø sprendimøsudëtingoms problemoms. Ðitokio nai-vumo ðiek tiek bûta, ypaè deðimtodeðimtmeèio pradþioje, kai kone visipolitikai aiðkino, jog Lietuva po 5 ar10 metø pasivys Japonijà. Juk ar mesdurnesni! Ðios iliuzijos netruko iðblës-ti, kaip ir viltis, kad kuris nors politi-kas pajëgs þenkliai pagerinti jø gyve-nimà. Nemanau, kad daug kas tiki, jognaujai pasiskelbæs mesijas bus veiks-mingesnis uþ savo pirmtakus. Dauge-lis sàmoningai balsuoja prieð valdþià,

nelabai paisydami, kas yra valdþiojeir kas yra pretendentas. Tai protesto,ne pritarimo balsas.

Jei ði analizë teisinga, ateities prog-nozës tradicinëms partijoms, ir ne tikjoms, nëra itin giedros. Partijos klestiapie aðtuonerius metus. Po to partijaarba faktiðkai iðnyksta, kaip krikde-mai, arba lieka 5–8% rinkëjø remiamapartija, pasmerkta amþinai bûti opo-zicine arba maþàja koalicijos partnere.Tai reiðkia, kad po ðiø rinkimø pra-sidës socialliberalø smukimas, norspartija turëtø perþengti 5% barjerà2008 m. Panaðø likimà galima prana-ðauti liberaldemokratams, net jei ap-kaltos proceso sukeltos aistros leisjiems sutelkti maþà, bet atkaklø rë-mëjø bûrá. Darbo partijos kelias á poli-tikos virðûnes tik prasidëjo, bet ji jaudabar telkia nusivylusiuosius.

Lietuvos politinio gyvenimo nepasto-vumà palaiko ir stiprina paralelinisreiðkinys, kai vis daugiau politikø tam-pa savitais politiniais condotierri. Jiepasiryþæ savo ir savo rëmëjø paslau-gas pasiûlyti vienai ar kitai partijai,ásteigti savo partijà ar jà sujungti sukita, atsiþvelgus á sàlygas ir naudospaskaièiavimus. Paksas yra ryðkiau-sias pavyzdys – ið pradþiø konservato-rius, po to liberalas, ilgainiui savo par-tijos steigëjas. Panaðiai, bet gerokaikuklesniu mastu elgiasi moderniejikrikðèionys demokratai, ta linkme judair kai kurie socialliberalai.

Rinkimus lemia þmonës, kurie negy-vena ir nebalsuoja vakuume. Partijøkaita, greitas jø suklestëjimas ir þlugi-mas tæsis tik tuo atveju, jei daug bal-suotojø bus nusivylæ politikais, cinið-kai ar skeptiðkai vertins politiniuspokyèius, manys, kad visos partijos yrapanaðiai nekompetentingos ar iðreið-kia pasiturinèiøjø sluoksniø interesus.Bet kiek Lietuvoje tokiø þmoniø? Ar jøskaièius greit nesumaþës, nes ûkissmarkiai auga, o nustumtieji pasitrau-kia ið aktyvesnio gyvenimo ar mirðta?Lietuvos ûkio augimo tempai tokie di-deli, kad jie net sulaukë uþsienio spau-dos dëmesio. Ûkio stiprëjimas tæsis

dar kurá laikà. Bet ne visi gali dþiaug-tis naujos gerovës vaisiais. Neturiuomenyje tik bedarbiø, kurie sudaroapie 10% darbingo amþiaus þmoniø, arnuolat linksniuojamø pensininkø. Vi-dutinë mënesinë alga yra apie 1200litø, o tai reiðkia, kad gerokai daugiaunei pusë dirbanèiøjø uþdirba maþiau.Net pridëjus pajamas ið ðeðëlinioûkio, jø gyvenimas nëra lengvas. Netu-riu tiksliø duomenø apie jø pasiskirs-tymà pagal amþiø, bet spëèiau, kaddauguma nesulaukë 30 metø arba jauatðventë savo 50-à gimtadiená. Jauni-mo darbo perspektyvos ðviesios, betvyresnieji negali tikëtis þenklaus gy-venimo lygio pagerëjimo. Dauguma tø,kurie turëjo apie 40 metø, kai prasi-dëjo ûkio pertvarkos, staiga patyrë, kadjø darbo ágûdþiai ir patirtis netekoreikðmës. O persikvalifikavimo gali-mybës buvo labai kuklios. Reikia pri-siminti tø metø darbo vietø reklamas,kai bûdavo primygtinai pabrëþiama,kad ieðkovai turi bûti jaunesni nei 35metø. Negalëjo bûti lengva 40 metøþmogui paèiame pajëgume suþinoti,kad jis visuomenei nereikalingas, kogero, net yra naðta.

Neperðu ekonominio ar sociologiniodeterminizmo, pagal kurá þmogaus sà-moningumà lemia jo ûkinë ar visuo-meninë padëtis. Tik pastebiu, kad vi-suomenës atstumti þmonës skeptiðkaiþiûri á savimi susiþavëjusius politikus,kurie visiems þada graþø gyvenimà,bet já uþtikrina tik sau ir saviesiems.Nustumtieji kadaise dar tikëjo, kadjei ne konservatoriai, tai LDDP pajëgspalengvinti jø dalià. To neávyko, o nau-jos politinës partijos ir politikos antre-preneriai ákvepia dar maþiau pasiti-këjimo, labai greit atskleisdami savotrûkumus ir ydas. Todël ir balsuojamaprieð valdþià, kad ir kokia ji bûtø, o taisavo ruoþtu atveria politinës arenosduris naujiems autsaideriams. Lietu-voje dar daug þmoniø, kuriems per 50metø. Jei neávyks ekonominis stebuk-las ar valdþion neateis tikrai kompe-tentingas politikas ir partija, jie savobalsais laiduos partijø kaità.


IN MEMORIAM VYTAUTUI KUBILIUI

Vytautas Kubilius. Vlados Inèiûtës nuotrauka

Jo nebëra. Neiðsaugojome, leidome mirèiai pasigrob-ti Já vidury baltos dienos, ir diena tapo juoda. Nusvirorankos, pakriko mintys, iðsilakstë þodþiai. Tuðèia irðalta. Ðitas nykulys kerta ir nuodija ypaè tuomet, kaisuvoki, kad ir patys nemenkai prisidëjome prie mirtiestriumfo, koketuodami su smurto ir mirties kultûra.Kultûra? O gal tik pamaiviðki jos traukuliai, feljetoni-nës epochos metastazës? Kokio Godo jau kelintasmënuo laukiame savo kraðte, apkëstame ambicingøpigmëjø, kuriuos atpaþástame ið pasigailëtinai skur-dþios kalbos? Ðia kalba esame marinami, ja marinuo-jama tiesa, ir nebëra kam kartu su Ciceronu paklaus-ti – ar dar ilgai, Katilina, bandysi mûsø kantrybæ? Kasnors pasakys, kad tiesa reliatyvi, bet tuomet pasigin-èykite su mirties tiesa. Rinkos nepasidalijanti ir besi-kumðèiuojanti pigmëjø spauda spëjo pasityèioti ir iðmirties fakto, eiliná kartà pribaiginëdama þmogausprivatumo bei orumo likuèius. Jonas Aleksandriðkis,Jo itin mylëtas poetas, eilëraðtyje „Knock out“ raðë:

Dar daugel verks ir juoksis, o að galiu jau spjautiÁ ðá pasaulá, á ðá didþiulá bokso ringà!Jûs trokðtat reginio, jûs trokðtate nokautø?..Deja, jau mano sànariai sustingo...

Jo netekties mes tarsi kvaitulingai ðaukëmës, dreifuo-dami purvo vonioje kartu su durniø laiveliø fabrikuoto-jais ið pigaus slaviðko kartono. Atsitiktinë tik þûties prie-þastis, o pati þûtis gal net savaip dësninga, prasidëjusi supadorumo ir gëdos nykimu tiek gyvenime, tiek literatûroj(kaip tik girdþiu per radijà postmodernizmo evangelis-tà, aiðkinantá, kad smurtà ir nusikaltimus vykdo per-nelyg besigëdijantys jautruoliai, kuriuos blogin pastûmë-ja antihumaniðki ir represyvûs ástatymai, tikriau, DeðimtDievo ástatymø). Kaþkodël á automobilius suðokusi greièiocivilizacija pirmiausia partrenkia iðkiliausius raðytojus,humanitarus. Simboliðka? Ir Jo jau nebëra.

Netekome humanistikos Vytauto Didþiojo, savo galin-giausio literatûros mokslo àþuolo, pusæ amþiaus antsavo ðakø këlusio lietuviø meninio þodþio garbæ. Iðties,suduþo literatûrologinë visata. Liko spengsmas ir tuðty-më, kurià neþinia kas ir kada uþpildys. Atmintis bejë-giðkai þvalgosi atgal – trupiniai, dëlionës be tvarkosir gyvybës. Iðnyra vienas epizodas. Po konferencijos

UÞSKLANDA

Marijus Ðidlauskas

„Regioniðkumas literatûroje“ Klaipëdoje (Vytauto Kubi-liaus praneðimas, kaip áprasta, trimis galvomis pra-noksta visø likusiøjø pilstinëjimus) vaþiuojame á IevosSimonaitytës namà–muziejø Priekulëje. Mûsø govëdadidþiulë, o ant batø uþsimaunamø ðlepeèiø uþtenka tiktreèdaliui. Kiti du treèdaliai þirgliojame ir be ðlepeèiø,juk ne padais seikëjame meilæ klasikei... Ir ðtai ðaliasavo storapadþiø matau dvi kukliai boluojanèias koji-naites, tikriau, dvi baltomis kojinaitëmis aptemptaspëdas, o paskui, kildamas þvilgsniu aukðtyn, iðvystuir monografijos „Ievos Simonaitytës kûryba“ autoriausakinius. Taip Jis ir iðbasinëjo visà ekskursijos laikà,o batus susivarstë, þinoma, paskutinis. Ðitaip að susidû-riau su basø kojø kultûra, kurià patvirtino ir kitas Jopriesakas – neèiupinëti eilëraðèio lediniais pirðtais.

Aistringas sàlytis su literatûra ir gyvenimu, kibirkð-èiuojanti gyvybës ðiluma, pasidygëjimas falðu ir apsi-metinëjimu – èia Jo branduolinës energijos jëgainë.Ið vaikystës atsineðtas temperamentas (Vilkijos gim-nazijoje ëjæs daugiau galvomis, ne kojomis, tiksliøjømokslø beveik nesimokæs, uþtat sienlaikraðtá priraðy-davo bemaþ pats vienas) saugojo Já nuo suakmenëjusiøpozø, bûdingø sovietmeèio monumentams. Kai pabandëtuos monumentus paklibinti (straipsnis „Talento más-


MARIJUS ÐIDLAUSKAS

lës“), turëjo septynerius metus laukti habilitacijos pa-tvirtinimo, o leidyklø durys buvo uþtrenktos visà de-ðimtmetá. Kubiliðkas charakteris – gavæs kirvapenteá kaktà (kubilizmas), dar atkakliau pasinerdavo á savorankraðèius ir nuveikë tiek, kad jo darbus dràsiai lygi-name su iðtisø institutø (ne tik literatûros, bet ir so-ciologijos, istorijos, psichologijos, antropologijos) veikla.Asmeninei martirologijai neturëjo laiko ir reziumuoda-vo trumpai – „korsakynëj“ savæs mitologizuoti nebuvosàlygø, visi esame eiliniai dideliø kûriniø akivaizdoje.Literatas be puikybës aureolës – jau itin retas paukðtispost-postmodernizmo gadynëje. „Man nesunku apsi-mesti durnium, jeigu Aistis galëtø iðeiti“, – kuris iðmûsø ástengtø ðitaip suulduoti ðiandien? Iðkalbinga Joparaðytos „XX amþiaus literatûros“ pavardþiø rodyklë –ties Vytauto Kubiliaus pavarde viso labo nurodyti 705–709 puslapiai, uþtat tuose puslapiuose iðspausdintaspirmaeilës literatûros sàraðas, ir në viename to sàraðopuslapyje niekaip nepavyksta pasislëpti trijø etapiniøleidiniø redaktoriui ir septyniø monografijø autoriui.

Jis buvo dràsus, bet ne áþûlus, skvarbus, taèiau neprie-kabiavo dël smulkmenø. Visada pirmas nerdavo á karð-èiausius ir rizikingiausius vandenis, bet ne tam, kadjuos sudrumstø, o kad esmingai pagilintø. Pirmasiskëlë nutylëtus autorius, ëmësi perskeltos literatûrosintegracijos, iðjudino rezistencijos temà, gilinosi á so-vietmeèio mentalitetà. Pirmas atvirai prabilo apie savokomjaunuoliðkà jaunystæ ir likimo peripetijas, kurio-mis nesigiriama (ið esmës vienas toks ir liko, vëlgi –unikalus). Turëjo uoslæ aktualijai – tikras kritikas.Nesuvaidintas demokratiðkumas ir tolerancija, taiklussàmojis ir saviironija ar tiesiog uþdegantis gyvenimoûpas darë Já patrauklø ávairiø kartø bei rangø litera-tams, net ir tiems, kuriuos Jis paðukuodavo prieð plaukà.Taèiau Jo darbai ir gyvenimas (iki 2004 m. vasario 17-osios, 13 valandø 42 minutës) nedomino mûsø þinias-klaidos, kuria mes labiausiai pasitikime ir kuri mumstris kartus per valandà primena, kad legionieriø tautybëslietuvis perëmë tris kamuolius ir atliko vienà rezulta-tyvø perdavimà. Galime ne gëdytis, o tiesiog didþiuotis,jog Lietuvoje rezultatyviausi tie, kuriø vardas – legionas!Vis dëlto labiausiai Jo nemëgo nomenklatûriniai raðei-vos, partiniai bonzos ir sistemos mandarinai, tebebal-zamuojantys save memuaruose. (Beje, Jo oponentai, ið-ðokæ vieðumon, saviþudiðkai susimenkindavo patys –prisiminkime „Grûto parko“ ir „Gairiø“ teisuolius arbanuskriaustø narcizø pareiðkimus pasirodþius „XX am-þiaus literatûrai“.) Neslëpsime, nelabai meilijo ir presti-þinëm publikacijom kliedintys nûdienos genijai. ÁtartinaiJo formatas atrodë aukðtajai Mokslø Akademijai. Galjau aiðkëja, dël ko þymiausias XX amþiaus lietuviø kri-tikas taip ir nesulaukë Nacionalinës premijos?

Jis turëjo tai, ko skaudþiai stigo ir iki ðiol stinga mûsøliteratûrai – blaivià istorinæ geopolitinæ áþvalgà ir brandø

pilietinës atsakomybës jausmà. Iðsprogdino intelektiniomenkavertiðkumo kompleksà ir á mûsø kultûriná diskur-sà ávedë (tikëkimës, suvisam) europinæ perspektyvà.Mokëjo istorinæ sàmonæ jungti su ontologine, intuicijàderinti su konceptualumu, matyti þeidþianèias realijasir sykiu þvelgti sub specie aeternitatis. Panaðiai Jis sujungëJono Aleksandriðkio ir Antano Vaièiulaièio Lietuvà su1990-øjø Nepriklausomybe. Buvo savaip, kubiliðkai, ro-mantinis maksimalistas ir blaivus realistas sykiu. Jouþsiangaþavimas politikai kilo ið uþsiangaþavimo kultûraiir buvo palaikomas tikëjimo, jog kultûros politika ir po-litikos kultûra yra du tos paèios lazdos galai. 1991 m.straipsnyje „Atgal negráðime“ raðë: „Mes negalime pasi-duoti skaldymo akijai – kitai klastingai valstybinio teroroformai. Mes neturime paskandinti didþiojo mûsø istorinëslemties klausimo smulkiuose tarpusavio kivirèuose, kon-kuruojanèiø partijø peðtynëse, iðdidumo ambicijose aratstumtøjø tûþmastyje. Nesibaigianèios kruvinos aukosápareigoja matyti prieð akis didájá valstybës atkûrimoturtà ir iðlaikyti vidinio pasiprieðinimo moralæ. Mes ga-lime turëti skirtingus ásitikinimus, skirtingus interesus,galime ginèytis dël vienokiø ar kitokiø kraðto pertvarky-mo projektø, bet mus visus turi jungti ásitikinimas –atgal nebegráðime“.

Dël nepakartojamo stiliaus kolegos Já vadino kritikospoetu, kritiku beletristu, pirminio teksto kûrëju, pra-nokstanèiu savo kritikuojamuosius. Tenka prisipaþinti –literatûrà kaip nelygstamà vertybæ ëmiau suvokti tikásiskaitydamas á ðio Kritiko straipsnius. Uþburdavo nepati tema, problemos ar jø skrodimo metodas, bet talen-tas ir aistra. Kalbos gyvybë, kurià maitino kraujo gyvybëir kurià iðduodavo pati eigastis – vis ristele, nenustyg-damas, pasiplasnodamas, nesvarbu kur – á posëdá ar áslidþiø þygá, á bibliotekà ar á Pamyro kalnus. Mokëda-vo pastebëti maþiausià gimtosios literatûros pragiedrulá,o reikalaudavo pirmiausia ið savæs. Nemëgo oranþinës –popierinio literatûriðkumo ir uþsiliûliavimo – spalvos.Buvo itin dëmesingas jauniesiems, negailëjo jëgø jau-noms mokslo institucijoms, ypaè Kauno Vytauto Di-dþiojo universitetui. Kaunietei, jaunyste þydinèiai filolo-gei, ginanèiai disertacijà ið gyvojo klasiko kûrybos iraikðtingai svaidanèiai akmenëlius á V. K. darþà, Jis atsakoentuziazmo tirada dël nuveikto darbo ir kuo iðsamiau-siais siûlymais, tiesiog metmenimis bûsimai diserta-cijai. Ir në nemano reaguoti á asmeniðkus uþgavimus –tesirieja savo prestiþus besimatuojantys seniai.

Jis buvo jaunas, neiðsenkamai kûrybingas ir tauriaiþmogiðkas. Toks ir iðliks – jau nebeatðaukiamai – sujaunais paðauktais ir iðrinktais: Antanu Ðkëma ir Al-gimantu Mackumi:

Dabar ið tikrøjø þinai,ar baigiasi kûno egzilë.Rengiesi vainikø pavësySuvokti nemirtingumà.


LIETUVOS PRANCIÐKONØ KAPITULA

MAÞESNIEJI BROLIAI POSTMODERNIU LAIKU

Maþesniøjø Broliø Ordino Lietuvos ðv. Kazimiero provincijosatstovai sausio 11–18 d. Kretingoje buvo susirinkæ á kapitulà,kurioje aptarë pastarøjø trejø metø pranciðkonø Lietuvoje veik-los rezultatus ir iðsirinko naujus vadovus. Ðiemetë kapitulabuvo ypatinga, nes joje be ex officio nariø (privalanèiø daly-vauti pagal pareigas) dalyvavo dar vienuolika naujø, visuoti-nai renkamø broliø.

Provincijolas t. Sigitas Benediktas Jurèys pateikë Kapitulai atas-kaità ir kalbëjo apie broliø gyvenimo prioritetus. Jis atkreipë dë-mesá á kontempliatyvø gyvenimo matmená, kaip á „esminá broliøgyvenimo ir misijos elementà“. „Juo maþiau laiko skiriame maldai,juo maþiau laiko lieka mûsø paðaukimui ir misijai“, – kalbëjobrolis Benediktas, nes „malda ir tvarka iðtæsia darbo valandasir laiko lieka viskam. Malda tiesiog áneða tvarkà á mûsø kasdie-ná gyvenimà. Juo maþiau laiko skiriame asmeninei ir bendruo-meninei maldai, juo daugiau veikiame atskirai, vieni patys. […]Klausydamas, màstydamas ir kalbëdamasis su jumis supratau,kad neteisingai elgiamës, prieðprieðindami „bûti“ ir „daryti“, „veik-ti“ ir „kontempliuoti“. Mûsø gyvenimo istorijai priklauso abi ðiosrealybës: ir bûti, ir daryti. Mes siekiame darnos.“

Kalbëdamas apie maþesniøjø broliø tapatybæ, provincijolasakcentavo: „Maþumas – esminë mûsø tapatumo savybë. Kà da-rome, kad mûsø brolija bûtø maþesniøjø broliø brolija? Prieðdvylika metø Kretingos vienuolyne neturëjome nei lovø, nei ma-ðinø. Ar tada tikrai buvome maþesnieji? Aiðku, kad ne. Bûti ma-þesniuoju praktiðkai neámanoma, juo galima tapti, siekti liktiiðtikimam Pranciðkaus idealui. Pradëkime nuo paprastø dalykø,nuo paties paprasèiausio – santykio su broliu. Jeigu mano santy-kis su broliu man bus brangiausias dalykas pasaulyje, tada nerei-kës galvoti, kaip iðsivaduoti ið rytojaus baimës, ið saugaus gyveni-mo, daiktø vergovës, priklausomybës nuo medikamentø ir t. t.“

Kalbëdamas apie dabarties pasaulio iððûkius vienuoliniamgyvenimui, brolis Benediktas svarstë: „Turime maþiau jaustis esàvisiðkai teisûs. Tiesiog privalome prasmës ir tiesos ieðkoti su ki-tais. Kaip krikðèionys, mes turime Kristaus ir Ðv. Dvasios Apreið-kimà. Bet ar mes suprantame, kad ne mes vieni ieðkome tiesos?“Buvo pabrëþta, kad tarp krikðèioniø ir tarpreliginiame dialogepostmodernumas sàlygoja tiesos suradimà ir judëjimà á jos pil-natvæ; pranciðkonams evangelizacija ðiandien reiðkia liudyti Kris-tø ir rasti dialogà su kitais, neagresyviai ir neneigiant kitø tikëjimø.Pasak brolio Benedikto, „postmodernumas visur akcentuojaþmonijos kentëjimà. Abu pasauliniai karai ir kiti, kuriø neámano-ma ðiandien suskaièiuoti, atominio ginklo, atominio holokaustoatsiradimas, ávairûs XX a. genocidai, smurtas miestuose, ðeimos

gyvenimo trapumas, aplinkos þalojimas, ekonominio gyvenimoproblemos ir kt. yra „neturto“ þenklai. Mëginti gyventi pranciðko-niðkà neturtà be skausmo, smurto ir kanèios supratimo mûsølaikais bûtø tragiðka ir mes bûtume ástumti á iðnykimà. Ðiandienmes kvieèiami solidarizuotis su kanèia. Tik iðplëtojæ konkreèiassolidarizavimosi formas su kanèia ir kenèianèiaisiais, galimeskelbti Geràjà naujienà. Tai uþduotis, kuri gali reikðti mums skau-dø atsivertimà ir aktyvø ásijungimà á kanèià ir jos ávairias formas.Be abejo, tai pareikalaus dràsos ir vaizduotës“.

Kapitulai pirmininkavo Ordino Generalinio ministro atstovasbr. Willibaldas, perskaitæs praneðimà „Malda – pranciðkoniðkojogyvenimo centras“. Pagrindinës diskusijø temos buvo pranciðko-niðkoji tapatybë, broliø gyvenimo prioritetai (maldos ir atsidavimodvasia; vienijimasis brolystëje; gyvenimas maþumu, neturtu ir soli-darumu; Evangelijos skelbimas ir misija; ugdymas bei studijos).

Dar trejø metø kadencijai slaptu balsavimu buvo perrinktasjau ðeðerius metus Lietuvos pranciðkonams vadovaujantis pro-vincijolas br. Benediktas Jurèys. Viceprovincijolu tapo VilniausBernardinø baþnyèios klebonas br. Astijus Kungys. Buvo iðrinktiir keturi definitoriai, padësiantys Provincijolui ir Viceprovincijoluipriimti sprendimus: br. Linas Vodopjanovas, br. Evaldas Daru-lis, br. Andrius Dobrovolskas ir br. Juozapas Marija Þukauskas.

Vietiniø bendruomeniø vyresnieji, ugdytojai, klebonai, vika-rai, ekonomai ir kitas tarnystes brolijoje atliekantys broliai buvopaskirti Kapituliniame kongrese, vykusiame sausio 28–31 d. Kre-tingoje. Vilniaus vienuolyno gvardijonu buvo paskirtas br. Astijus,Kauno brolijai vadovaus br. Andrius Dobrovolskas, Kretingos –br. Juozapas Þukauskas, Kryþiø kalno – br. Linas Vodopjanovas,Kennebunkporto (JAV) – br. Jonas Bacevièius, Toronto (Kanada) –br. Petras Ðarka.

Lietuvos pranciðkonai pirmà kartà po 140 metø pertraukos ákapitulà Lietuvoje buvo susibûræ prieð trejus metus, 2001 m. sau-sá (plaèiau þr. Jurèys, S. B., „Pasakojimas brolio Benedikto“, in:Naujasis Þidinys-Aidai, 2001, Nr. 1–2, p. 6–10). Ðiuo metu Lie-tuvos pranciðkonø provincija turi penkis vienuolynus Lietuvo-je, po vienà JAV bei Kanadoje ir dar keturis vienuolyno statusoneturinèius namus Lietuvoje bei uþ Atlanto. Metø pradþioje Lie-tuvoje gyveno 30 broliø ir kunigø pranciðkonø, naujokyne buvoketuri novicijai. JAV ir Kanadoje gyveno 16 broliø ir kunigø pran-ciðkonø, o Anglijoje, Italijoje ir JAV mokësi 5 broliai.

Skelbiame t. Placido Bariaus OFM, iðrinkto kapitulos delega-tu, taèiau negalëjusio joje dalyvauti, laiðkà kapitulai. Pasak t.Placido, ðiuo tekstu jis bent glaustai norëjo leisti broliams pa-justi, kokia vizija pranciðkonus vedë ásikuriant Amerikoje ir ko-kios vizijos jie turëtø bûti vedami dabar ir ateity, atsikûræ iðlais-vintoje Lietuvoje.


LIETUVOS PRANCIÐKONØ KAPITULA

Amerikos kontinente mes ásikûrëme ne savanorið-kai, bet priversti politiniø aplinkybiø. Mes buvomebëgliai nuo komunistinio reþimo. Jungtinës AmerikosValstijos ir Kanada mums parodë daugiausia prielan-kumo – èia ir suplaukëme ið Vokietijos, Ispanijos, Belgi-jos, Italijos, Palestinos ir net Brazilijos.

Bet tas ásikûrimas turëjo bûti laikinas. Visi to metoOrdino dokumentai sako, kad Lietuvai tapus laisvai,mes turime gráþti á tëvynæ. Ta pati mintis iðsakomavisose iki nepriklausomybës atgavimo viceprovincijosduotose „Gyvenimo ir veiklos gairëse“ arba MissionStatements. Tas uþsibuvimas Amerikoje buvo ávairiaiinterpretuojamas ne tik mûsø paèiø, bet net ir ordinokurijos. Ðiuo metu, kiek suprantu, tas soggiorno ar„vieðnagës“ klausimas ir Amerikoje, ir Kanadoje yrapaliktas atviras.

Mums ásikurti Amerikoje nebuvo lengva. Tuo metuá tautines maþumas nebuvo þiûrima palankiai, ypaèKatalikø Baþnyèioje. Tik po daugelio kryþiaus keliøpajëgëme ásteigti savo vienuolynus ir pralauþti ledus ápastoracijà, kurià vykdëme keliais bûdais: pravesdamimisijas ir rekolekcijas, administruodami parapijas,dëstydami gimnazijoje ir spausdindami katalikiðkà þodá.Pamokslaudami pakartotinai esame aplankæ visas lie-tuviðkas parapijas, kuriø tuo metu Amerikoje buvodaugiau negu ðimtas. Pradëjus maþëti kunigø paðau-kimø, mes vienu metu turëjome perimti bene ðeðiøparapijø ir keleto misijø administravimà. Tikëdamie-si gausesniø paðaukimø, buvome ásteigæ berniukø gim-nazijà ir joje patys dëstëme dvylika ar trylika metø.Ypaè svarbus mûsø pastoracijos laukas buvo spauda:leidome ir spausdinome knygas, þurnalus ir laikraðèius.Spaudos sielovada buvo ypaè svarbi ið pradþiø, kai reikëjokovoti su tarp lietuviø stipriai ásikerëjusia komunizmopasaulëþvalga. Vienu metu Bruklino vienuolyne buvoseptyniolika broliø, kunigø ir ne kunigø, ið kuriø netdvylika tiesiogiai ir be jokio atlyginimo dirbo spaudosdarbà. Dauguma jø spaustuvëje dirbo po keliasdeðimtmetø. Vienas jø, t. Pranciðkus, tà darbà dar ir ðiandientebedirba – jau net penkiasdeðimt metø.

Èia pagrástai galëtø kilti klausimas: kodël mûsø vy-resnieji broliai pasirinko toká gyvenimà? Darbai, veik-los, pasaulietiðki ásipareigojimai – ir daugybæ metø!

VIZIJOS ÐEÐËLYJE

Placidas Barius OFM

Kà bendra tai turëjo su dvasiniu gyvenimu ir prancið-koniðku paðaukimu?

Suprantama, visada buvo stengiamasi nepriimti to-kiø darbø ar ásipareigojimø, kurie kaip nors galëjobûti nesuderinami su pasirinktu paðaukimu ar vienuo-line tvarka. Kaip vyresniesiems jø broliø, taip patiemsbroliams jø asmeninis paðaukimas visada buvo pagrin-dinio dëmesio centre.

Taèiau kai kada konflikto nebuvo galima iðvengti.Vykdant darbø sutartis, nenumatytos kliûtys bet kadagalëjo suardyti ne tik bendras maldas ir dienotvarkæ,bet ir miego naktis ar net sekmadienio poilsá. Kai broliaiiðvykdavo su Gavënios, Advento ar misijø pamokslais,jie vienuolyno nematydavo savaites ar net mënesius.Kai perþengiami vienuolyno vartai, darbai ar ásipareigo-jimai dera retai prie vienuolyno tvarkos, veikiau vienuo-lyno tvarka bus verèiama derintis prie uþsidëtø dar-bø ir pasauliui prisiimtø ásipareigojimø.

Gráþkim prie klausimo: kodël mûsø vyresnieji bro-liai – kodël mes, ta vyresnioji karta – pasirinkometoká gyvenimà? Mes já pasirinkome dël to, kad kitokionegalëjome pasirinkti. Sàþinës verèiami kaip Lietuvostremtiniai nuo pat pradþios visà savo gyvenimà Ame-rikoje paðventëme trims dalykams: padëti iðlaisvintiLietuvà, padëti iðlaikyti imigrantø lietuviø tautiðkumàbei moralæ ir padëti atkurti Ðv. Kazimiero provincijà.Tie trys dalykai per penkiasdeðimt metø buvo visømûsø darbø, minèiø ir maldø vizija.

Nepaisant karèios realybës, mes niekada neprarado-me vilties, kad Lietuva bus laisva. Visos pastangos irbet kokie darbai, net proziðkiausi ir pasaulietiðkiausi,mums turëjo vos ne religiná atspalvá ir teologinæ prasmæ.

Nebuvo jokiø þenklø, kad mûsø provincija atsikurs.Bet mes visà laikà tuo tikëjome ir dëjome visas pastan-gas, kad ji kokiø nors bëdø nebûtø uþslopinta. Spëlio-jome, kad atsikûrusi provincija bus ne tik dvasiðkai,bet ir materialiai nualinta, jos baþnyèios ir vienuolynaiapleisti ar sunaikinti. Mes taip pat vylëmës, kad pogrin-dyje bus á ordinà paðauktø jaunø vyrø, kuriems reikëssurasti pastogæ, juos reikës pavalgydinti, aprengti iriðmokslinti. Jø dvasiniams ir materialiniams reikalamsreikës nemaþa iðtekliø. Uþtat, Dievui ir geradariamspadedant, stengëmës, penkiasdeðimt metø dirbom


VIZIJOS ÐEÐËLYJE

Viceprezidentas George’as Bushas su þmona Barbara pas lietuvius pranciðkonus.Pirmas ið kairës tëvas Jurgis Gailiuðis, ketvirtas – tëvas Placidas Barius.

1989. Kennebunkportas

visokius darbus, taupëm, kad atëjus dienai – taip patnet ir ðiandien – bûtø ámanoma broliams padëti. Lie-tuvos nepriklausomybë, lietuviø emigracija ir moralinëbei materialinë pagalba Ðv. Kazimiero provincijai atsi-kurti buvo mûsø vyresniøjø broliø penkiasdeðimtiesmetø vizija.

Kokia vizija turëtø vesti mûsø provincijos naujàjàbroliø kartà, atsikûrusià po penkiasdeðimt metø truku-sios komunistinës priespaudos?

Atsakyti nëra lengva. Pirmiausia reikia ásisàmonintitai, kad mûsø atkurta naujoji karta buvo pastatytatarsi ant nuogo lauko. Ji nerado jokiø nusistovëjusiøpranciðkoniðkø tradicijø, paproèiø, ávaizdþiø ar prak-tiðkø modeliø, pagal kuriuos ji bûtø galëjusi gyventi.Ji turëjo pradëti nuo nieko – ieðkoti, bandyti, rizikuoti,gal net klysdama.

Antra – mûsø atsikûrusi naujoji karta ûmai turëjosuvokti savo uþduotis ir savo darbo laukà. Dauguma or-dinø steigëjø, pvz., Dominykas, Ignacas, Benediktassavo bendrijoms paliko detalius savæs ugdymo me-todus ir aiðkiai apibrëþtas veiklos sritis. Pranciðkussavo pirmajam ordinui nepaliko nieko panaðaus. Naujaiá bendruomenæ priimtø broliø paklaustas, kà jie turidaryti, Pranciðkus atsakæs, kad, jei tai, kà jie iki ðioldarë, neprieðtarauja Evangelijai, tedaro tà patá ir toliau.Laikui bëgant pranciðkonai vis ieðkojo savo tikrosioscharizmos, tai sustodami prie paklusnumo, tai prie

dvasingumo, tai prie evangelizavimo, tai prie neturto,tai dar prie ko nors kito. Man atrodo, kad pranciðkonøordino charizma kaip tik ir yra tai, kad jis neturi jokiossavo charizmos. Pranciðkus buvo Baþnyèios þmogus –netgi labiau negu ordino. Totus apostolicus! Tai turëtøbûti ne kas kita, kaip tik absoliutus atsidavimas irpasiðventimas Baþnyèiai, pasiryþimas dirbti ten, taippat ir toká darbà, kokio tuo momentu pageidaujaBaþnyèia.

Treèia – kadangi mûsø ordinas nëra kontempliaty-vus ar grieþtàja prasme klauzûrinis, visiðkas regu-los laikymasis, tobulumo siekimas ir maldos gyvenimasneretai kryþiuosis su broliø darbais ir ásipareigojimais.Mes tai turime þinoti ir ið anksto vengti tokiø darbøir ásipareigojimø, kuriems nesame kvalifikuoti, netu-rime pajëgø ar juos atlikdami galime paþeisti ordinotvarkà. Bet kartà priimti ásipareigojimai – pvz., parapijosdarbai, stovyklos, sveèiai, organizacijos ir pan. – netik garbës þodis, bet ir teisingumas reikalauja, kadjie be atodairos bûtø atlikti. Èia gal naudinga prisiminti,kad nei vienuolyno dienotvarkë, nei áþadai, nei pagaliauregula nëra vienuolinio gyvenimo tikslai. Visa tai yratik pagalba, ramsèiai, lazdos ir kelrodþiai svarbiausiamtikslui siekti, tai yra ávykdyti Evangelijà.

Tai turbût turëtø bûti ne tik jaunosios kartos, betir kiekvieno Pranciðkaus idealø sekëjo gyvenimo, darbøir siekiø vizija.


ISTORIJA

1413 m. Jogailos ir Vytauto bylos su Vokieèiø ordinudël Þemaitijos sienos metu lietuviø kunigaikðèiø opo-nentai priminë vienà epizodà ið tolimos Lietuvos praei-ties. Ordino atstovai pateikë „lietuviø karaliaus“ Min-daugo dokumentus, kuriais ðis perleidæs OrdinuiÞemaitijos þemes ir kai kurias kitas teritorijas. Turbûtið anksto prognozuojant lietuviø reakcijà, kartu buvopristatytos ir popieþiø patvirtinimo bulës. Lenkø ir lie-tuviø pusë á Ordino pateiktus raðtus atsakë sudëtin-gais iðvedþiojimais, kuriø esmæ galima nusakyti maþ-daug taip: nëra tiksliai þinoma, ar toks karalius apskritaikada nors gyveno. Net jei ir taip, tai jo ásipareigojimailietuviø nelieèia, nes „Lietuvos þemës tikrieji paveldë-tojai visada buvo tik minëto pono karaliaus [Jogailos]ir Vytauto pirmtakai“, tuo tarpu Mindaugas, matyt,buvæs vienas ið smulkiøjø kunigaikðèiø (unus de prin-cipibus minoribus), su Ordino pagalba bandæs ásigalëtiLietuvoje1. Kaip suprasti ðiuos Jogailos ir Vytauto ágalio-tiniø þodþius? Ar tai eilinis iðradingojo ir faktus itinlaisvai traktuojanèio kunigaikðèio ginèø sprendimo menopavyzdys? O gal uþ dviprasmiðko lietuviø atsakymo iðtiesslypi sutrikimas neþinomybës akivaizdoje? Ir pagaliaukà ðis pasaþas apskritai mums sako apie to meto valsty-bæ, Lietuvos Didþiàjà Kunigaikðtijà, kurios kûrëju isto-rikai pagrástai laiko Mindaugà?

Aptariant valstybës susidarymo politinius ir socialiniusprocesus, neretai ið akiø iðleidþiamas aspektas, kuris,tiesà sakant, ðiuos procesus ir paverèia istoriniais. Taipolitinës bendrijos kûrimàsi lydinti tradicija, kurioje atsi-spindi ankstyvosios monarchijos politinës ir socialinësraidos netolydumas, kai spartaus valstybiniø struktûrøradimosi periodà2 lydëjo dezintegracijos laikai. Tiesa, vi-suomenës, nepalikusios raðytiniø duomenø apie save,istorinës tradicijos tyrimas yra gana problemiðkas. Todëlðis straipsnis yra veikiau bandymas nusakyti ðios tradicijosribas, o já pateisina pastaruoju metu besipleèianèios þiniosapie senàjà lietuviø visuomenæ ir to meto ðaltiniø pobûdá3.

UÞMIRÐTAS KARALIUSMindaugas LDK visuomenës savimonëje XIV a. pabaigoje – XVI a.

Rimvydas Petrauskas

Pirmojo Lietuvos valdovo uþmarðties istorija iðryð-kina átrûkius ðioje tradicijoje. Nutrûkstanèios tradicijosperkûrimas toli graþu nëra savaime suprantamas, kaipgali pasirodyti skaitant istorijos vadovëliø lentelëse paei-liui suraðytus didþiøjø kunigaikðèiø vardus. Tradicijosatnaujinimas liudija politinës sàmonës turinio kaità,taip pat kraðte dominuojanèiø grupiø pastangas ieðko-ti naujø integraciniø idëjø politinës bendrijos tæstinumuiiðsaugoti. Bet atrandant naujas idëjas, kaþkas neiðven-giamai prarandama...

„NURAÐYTA“ ISTORIJA

Vietinë istoriografinë tradicija Lietuvoje pradëjo for-muotis tik po ðalies krikðto4. Pirmajame dar Vytautodvare suredaguotame Lietuvos metraðèiø variante „di-dþiøjø kunigaikðèiø istorija“ – tai tik Gedimino laikøpabaigà siekianti naujausioji ðalies istorija, o ið esmësJogailos ir Kæstuèio konflikto apybraiþa. Mindaugo vardaspasirodo XVI a. treèiame deðimtmetyje sukurtameplaèiajame Lietuvos metraðèiø sàvade – Bychoveco kro-nikoje5. Visa metraðtinë „Mindaugo istorija“ – beveikpaþodþiui perpasakotas rusø Ipatijaus metraðèio epizo-das, priderintas prie kito, anksèiau uþraðyto teksto.Pastarasis – tai keletà metø anksèiau parengtas vadi-namasis Vidurinysis metraðèiø sàvadas, kurio legendinëjedalyje teigiama, kad vienas Lietuvà valdþiusios Pale-mono giminës kunigaikðèiø Ringaudas mirë nepalikæspalikuoniø6. Ipatijaus metraðtyje atradus Mindaugo val-dymo apraðymà, buvo galima ðià kunigaikðèiø sekà pra-

RIMVYDAS PETRAUSKAS (g. 1972) – hum. m. dr., VU Isto-rijos fakulteto Senovës ir Viduriniø amþiø istorijos katedroslektorius.

1 Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, ed.2, t. 2, Posnaniae, 1892, p. 297–298.

2 Apie tai þr. Gudavièius, E., Mindaugas, Vilnius, 1998.3 Þr. 2 ir 9 iðn. nurodytus veikalus. Ðiuo metu rengiama spaudai

2003 m. rugsëjo 5–7 d. Vilniuje ávykusios konferencijos apie Mindaugolaikø Lietuvà medþiaga.

4 Plaèiau þr. Juèas, M., Lietuvos metraðèiai ir kronikos, Vilnius, 2002;Petrauskas, R., „Istoriðkumas“, in: Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijoskultûra: tyrinëjimai ir vaizdai, Vilnius, 2001, p. 207–217.

5 Kronikos data ir Ipatijaus metraðèio panaudojimas: Jasas, R., „By-chovco kronika ir jos kilmë“, in: Lietuvos metraðtis: Bychovco kronika,Vilnius, 1971, p. 8–38.

6 Полное собрание русских летописей, т. 35, Москва, 1980, c. 131. Kaikuriuose nuoraðuose jam dar priskiriamas sûnus – Vaiðelga (ibid., c. 92, 149).


tæsti dar bent keliomis kartomis. Tai ir padarë Bychovecokronikos autoriai, atrastà Mindaugà pavertæ Ringau-do sûnumi. Mindaugas buvo bûtent atrastas, kadangiXV–XVI a. neþinoma jokia vietinë su juo susijusi tradi-cija. Bychoveco kronikoje visa informacija apie já paimtaið Ipatijaus metraðèio, be jokiø vietiniø papildymø (bekita ko, kaip tai buvo ir Ipatijaus metraðtyje, liko ne-paminëtas ir karaliaus titulas). Ar galima teigti, kadMindaugo vardas lietuviø istorinëje tradicijoje iki tolneegzistavo, kad jis buvo uþmirðtas? Ðtai ankstyviausiduomenys.

MINDAUGAS XIV–XV A. LIETUVOSÐALTINIUOSE

Pirmà kartà lietuviðkuose ðaltiniuose Mindaugasminimas 1322 m. Gedimino laiðke popieþiui Jonui XXII.Jame didysis kunigaikðtis teigia, „kad mûsø pirmtakaskaralius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atvirtæsá Kristaus tikëjimà, bet dël þiauriø skriaudø ir nesuskai-èiuojamø Vokieèiø ordino broliø magistro iðdavysèiøvisi nuo tikëjimo atsitraukë“7. Ðiuos Gedimino þodþiusreikëtø interpretuoti viso jo laiðko kontekste, kuriameLietuvos christianizacijos reikalas siejamas su Rygosarkivyskupo institucija. Visa prieð Vokieèiø ordinà nu-kreipta retorika neabejotinai pasiskolinta ið tuo metusu Ordinu dramatiðkai kovojusio Rygos arkivyskupoFrydriko raðtijos8. Tame pat laiðke minimi keli ðio vys-kupo á Lietuvà pasiøsti vienuoliai, vienas kuriø galëjobûti ir ðio laiðko raðovas9. Taip pat pastebëtina, kadOrdino broliø þiaurumà kaip Mindaugo atkryèio prie-þastá nurodo 1299 m. Rygos arkivyskupo Jono raðtaspopieþiui10. Taigi „Mindaugo intarpas“ Gedimino laiðkegali bûti siejamas su ið Rygos gauta informacija. Betar kartu su retorika ið livoniðkos tradicijos buvo perim-tas ir karaliaus vardas? Pirma, kas krinta á akis – tai

lietuviø valdovo vardo forma: Mindowe. Toks pat uþraðy-mas aptinkamas Mindaugo donaciniuose dokumentuoseOrdinui, Rygos miesto tarybos ir arkivyskupo laiðkuose,taip pat Livonijos istoriografinëje tradicijoje (EiliuotojiLivonijos kronika, Hermano Vartbergieèio kronika)11.Kà nors daugiau ið ðio trumpo Gedimino laiðko fragmentomums rûpimu klausimu pasakyti sunku.

Kità, ir galima ið anksto pasakyti – paskutiná (ikiXVI a. „atradimø“), kartà Mindaugo vardas lietuviø poli-tiniame gyvenime iðnyra tik jau minëto 1413–1420 m.Jogailos bei Vytauto ir Vokieèiø ordino ginèo dël Þemai-tijos sienø metu12. Ðio ginèo diskurse nuo pat pradþiøiðryðkëjo kultûriniai abiejø pusiø skirtumai. Lietuviøkunigaikðèiai savo teises árodinëjo kviesdami liudyti„senus þmones“, tuo tarpu Ordinas iðtraukë jam skir-tus Mindaugo donacinius dokumentus. Ordino kronikosbei Mindaugo donaciniø dokumentø transumptø istorijaatskleidþia, kad Ordino valstybëje buvo puoselëjamasMindaugo, o dar labiau jo þmonos Mortos atminimas,kuri, kaip atrodo, visai pagrástai buvo laikoma krikðèio-nybës ir krikðèioniø uþtarëja. Viename XIV a. pabaigosOrdino politiniame traktate jai priskiriami nuopelnaigelbstint þiauriai mirèiai pasmerktus Mindaugo Lietuvo-je gyvenusius krikðèionis13. XVI a. kronikininkai (Simo-nas Grunau), turbût norëdami geriau paaiðkinti Mor-tos poelgius, net iðgalvojo jos fiktyvià kilmæ ið Ðvedijos14.Su paties Mindaugo vaizdiniu Ordinas, tiesa, elgësi prieð-taringai: skirtinguose kontekstuose jis buvo laikomasir teisëtu þemiø donatoriumi, ir krikðèionybës perse-kiotoju. Beje, Ordinas, kaip vëliau ir lietuviai, nevengëturimø lakoniðkø þiniø papildyti ávairiomis istorinëmisdetalëmis. Perkeliant kai kurias tuometines realijas áankstesnius laikus, buvo siekiama sukonkretinti is-torinæ medþiagà ir jà geriau pritaikyti polemikos reika-lavimams15.

Pirmoji Jogailos ir Vytauto atstovø reakcija á Ordi-

7 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne il-lustrans. Gedimino laiðkai, par. S. C. Rowell, Vilnius, 2003, p. 38–39; plg. Gedimino laiðkai, par. V. Paðuta ir I. Ðtal, Vilnius, 1966, p. 23.

8 Apie arkivyskupà Frydrikà Pernðteinà þr. Forstreuter, K., „ErzbischofFriedrich von Riga (1304–1341). Ein Beitrag zu seiner Charakteris-tik“, in: Zeitschrift für Ostforschung, Bd. 19, 1970, S. 52–65; Maþeika,R.; Rowell, S. C., „Zelatores maximi: Pope John XXII, Archbishop Fre-derick of Riga and the Baltic Mission 1305–1340“, in: Archivum His-toriae Pontificiae, t. 31, 1993, p. 46–64.

9 Apie Gedimino raðtininkus pranciðkonus Henrikà ir Bertoldà þinomalabai nedaug. Vis dëlto galima manyti juos priklausius Rygos pran-ciðkonø brolijai (Rowell, S. C., Ið viduramþiø ûkø kylanti Lietuva.Pagoniø imperija Rytø ir Vidurio Europoje, 1295–1345, Vilnius, 2001,p. 219–220).

10 Liv-, Est- und Curländisches Urkundenbuch, [toliau – LUB], hrsg.von F. G. Bunge, Bd. 1, Reval, 1853, S. 738.

11 Preußisches Urkundenbuch, [toliau – PUB], Bd. I/2, hrsg. von A.Seraphim, Königsberg, 1909, S. 33, 39, 69 ir kt. (Mindaugo doku-mentai); LUB, Bd. 1, S. 714–715 (1298 m. rygieèiø dokumentas); Liv-ländische Reimchronik, hrsg. von L. Meyer, Paderborn, 1876, S. 57,82 ir kt.; Scriptores rerum prussicarum, [toliau – SRP], hrsg. von Th.Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, t. 2, Leipzig, 1863, p. 38, 42, 45

(Hermanas Vartbergietis).12 Apie ðio ginèo prieþastis ir eigà þr. Ivinskis, Z., „Kovos bruoþai

dël Þemaièiø ir jø sienø“, in: Idem, Rinktiniai raðtai, t. 3, Roma,1989, p. 337–411.

13 SRP, Bd. 3, S. 610–611: „[krikðèionybë] taip pat neteko krikð-èioniø ir mûsø Ordino broliø, kurie buvo nuvykæ pas já á Lietuvoskraðtà; jie bûtø ðunø sudraskyti, jei Lietuvos karalienë, kuri dël ðionutikimo apgailestavo, nebûtø Dievo padedama kai kuriø iðgelbë-jusi; jei to nebûtø nutikæ, visi bûtø praþuvæ“. Ði Mortos – krikðèioniøuþtarëjos – tradicija uþfiksuota jau Eiliuotoje Livonijos kronikoje:Livländische Reimchronik, eil. 6427–6460, 6517–6586.

14 Simon Grunau’s Preussische Chronik, hrsg. von M. Perlbach,Bd. 1, Leipzig, 1875, S. 276–277.

15 Vienas tokios amplifikacijos pavyzdþiø yra XIV a. pabaigos –XV a. pradþios Ordino tekstuose atsiradusi uþuomina apie vyskupijosViniuje ásteigimà Mindaugo laikais (þr. apie 1393 m. suraðytà Ordinoatmintinæ – SRP, Bd. 3, S. 610–611; taip pat apie sukurtà 1409 m.Ordino poleminá traktatà – Codex epistolaris Vitoldi magni ducisLithuaniae 1376–1430, ed. A. Prochaska, Cracoviae, 1882, p. 996–997). Mindaugo laikø dokumentuose ir Ordino kronikose minimamvyskupui Kristijonui buvo „surasta“ rezidencija, atsiþvelgiant á XIV a.pabaigos santykius (didþiøjø kunigaikðèiø rezidencija, Vilniaus vysku-

UÞMIRÐTAS KARALIUS


RIMVYDAS PETRAUSKAS

no pateiktus dokumentus buvo lakoniðka ir nenuosekli.Viena vertus, abejojama apskritai tokio valdovo egzis-tavimu, kita vertus, kvestionuojama jo valdymo Lie-tuvoje apimtis16. Kiek vëliau, apie 1420 m., ginèui tarpOrdino ir Lenkijos bei Lietuvos pasiekus apogëjø, þy-mus lenkø politinis màstytojas Paulius Vlodkovicas17

paraðë traktatà, kuriame teoriðkai pagrindë lenkø irlietuviø pozicijà. Mindaugo donaciniø dokumentø Or-dinui problemà jis pakylëjo á kaip tik tuo metu popu-liarëjanèiø teorijø apie valstybës ir tautos suvereniasteises lygmená. Mindaugo dovanojimø teisëtumà jisuþginèijo teiginiu, kad valdovas nëra visø valstybës þe-miø ir teisiø ðeimininkas, o tik jos valdytojas (Rex nonest dominus bonorum et iurium Regni, sed administ-rator)18. Ir be tautos sutikimo (sine consensu populi) jisneturi teisës laisvai disponuoti karalystës þeme, kuriàdera skirti nuo asmeniniø karaliaus valdø. Toliau,laisvai interpretuodamas, regis, paties Ordino tradici-jà apie Mindaugo krikðèionybës priëmimà svetimojeteritorijoje19, Vlodkovicas ðá veiksmà perkëlë á Livo-nijà, iðkeldamas dràsià, niekuo neparemtà, bet ganatikëtinai skambanèià hipotezæ, kad lietuviø karaliussvetimame kraðte dovanoti þemes buvæs tiesiog pri-verstas. Ðià savo prielaidà Vlodkovicas netgi ásigudri-no sutvirtinti tekstologine kritika, atkreipæs dëmesá átai, kad Mindaugo dokumentø eschatokolai arba visainenurodo jø iðdavimo vietos, arba nusako jà itin bend-romis frazëmis20.

Ðie ginèe su Ordinu naudoti argumentai skamba labaiámantriai, jie atitinka oponento padiktuotà rafinuotaimoksliná polemikos tonà21. Bet negalima nepastebëti,kad lenkø ir lietuviø pusës apologetai „Mindaugo klau-simu“ judëjo labai siauru informaciniu takeliu. Visiduomenys apie lietuviø karaliø, taip pat ir jo vardà,buvo perimti ið Ordino dosjë, tik savaip interpretuoti.Ir vël kyla tas pats klausimas: kas buvo þinoma XIV–XV a. Lietuvoje apie jos pirmàjá karaliø? Atsakyti á ðáklausimà, remiantis vienalaikiais ðaltiniais, vargu arámanoma. Juo labiau kad iðsprendus ginèà dël Þemai-tijos, Mindaugo vardas ið ðiø ðaltiniø vël iðnyksta. At-

sakymo galima ieðkoti tik gilinantis á tuometinës is-torinës sàmonës horizontà.

GENEALOGINËS SÀMONËS PARADOKSAS

Viena esminiø viduramþiðko istorinio màstymo sude-damøjø daliø yra genealoginë sàmonë. Jei paliksimenuoðalyje baþnytinæ, sakralinæ istorijà, kuri, aiðku, stip-riai veikë tuometiná istoriná suvokimà, taèiau mus domi-nanèiame kontekste pasireikðdavo tik istoriniais ar-chetipais, tai nesunkiai pastebësime domëjimosi praeitiesávykiais pagrindiná motyvà – norà pagrásti savo patiesir savo giminës dabartinæ padëtá. Genealoginës sàmonësturinys priklauso nuo kultûriniø ir socialiniø veiksniø –raðto kultûros sklaidos ir pokyèiø giminës sampratoje.Ið kartos á kartà perduodamø pasakojimø apie protëviøþygius tradicija bûdinga ávairioms kultûroms. Netrûkstatokio pobûdþio þiniø ir ankstyvojoje Baltijos tautø isto-rijoje. Ko gero, þinomiausias yra Henriko Latvio kroni-koje (XIII a. pradþia) uþfiksuotas „Rusino epizodas“,kuriame perpasakota ðio latgaliø vado panegirinë kal-ba, kad jo vaikø vaikai iki treèios ir ketvirtos kartospasakos apie jo darbus22. Ir nors biblinis ðio teksto moty-vas yra akivaizdus, pats tokiø pasakojimø egzistavimasabejoniø nekelia. Kitas dalykas yra tokiø pasakojimøturinys ir paplitimas. Kaip parodë ankstyvosios monar-chijos laikø giminës sampratos Lietuvoje tyrimai, ðiàsampratà iðreiðkë ne tiek „vertikali“ – genealoginë,kiek „horizontali“ savimonë, kai buvo paþástami tospaèios kartos ðalutiniø linijø, svaininiai (vedybø) gimi-naièiai, bet uþmirðtami protëviai23. Nëra paliudytoskultûros formos ar institutai, galëjæ iðsaugoti ir per-duoti konkreèias þinias apie asmens praeitá. Ypaè svarbiraðto kultûros stoka, kadangi þodinës tradicijos gali-mybës iðsaugoti pasakojimus apie „istorinius asmenis“buvo gana ribotos. Taigi nors visuotinai buvo tikimakilus ið garbingø protëviø, didesnio konkreèiø „istoriniø“þiniø poreikio nebuvo. Ðiandienos istorikø rekonstruotosdaugelio didikø giminiø genealogijos sukelia klaidinanèiàilgalaikës giminiø tradicijos egzistavimo iliuzijà. Ori-

pija nuo 1387 m.) bei nepamirðtant nurodyti, kad pirmasis „Vilniausvyskupas“ buvo Ordino brolis. Todël ðis ideologinis Ordino instrumen-tas, skirtas pabrëþti jo nuopelnus Lietuvos christianizacijoje, niekaipnegali padëti nustatyti Mindaugo laikø vyskupijos centro topografijos.

16 Þr. prie 1 iðn.17 Apie já: Belch, S., Paulus Vladimiri and his Doctrine Concer-

ning International Law and Politics, vol. 1–2, London, 1965.18 Pauliaus Vlodkovico tekstas: Lites ac res gestae inter Polonos

Ordinemque Cruciferorum, ed. 1, t. 3, Posnaniae, 1856, p. 307–314.19 Ðios tradicijos pëdsakas: apie 1306 m. suraðyta Ordino proku-

ratoriaus atmintinë, kurioje minima Mindaugo kelionë á Romà; ap-sikrikðtijusiam karaliui sugráþus, já nuþudæ jo pavaldiniai (cit.: Voigt,J., Geschichte Preussens, Bd. 4, Königsberg, 1830, S. 240, Anm. 1;LUB, Bd. 2, Reval, 1855, S. 15–20 (reg.)).

20 Beje, ði dokumentø skelbimo vietos problema aktuali ir dabar-

tinëje istoriografinëje polemikoje (þr. Gudavièius, E., Mindaugas,p. 161, 238–239).

21 Apie tuometiná Ordino politinës raðtijos pobûdá: Boockmann,H., Johannes Falkenberg, der Deutsche Orden und die polnischePolitik. Untersuchungen zur politischen Theorie des späteren Mit-telalters, Göttingen, 1975.

22 Heinrichs Livländische Chronik, bearb. von L. Arbusow undA. Bauer, Hannover, 1955, XII. 6. Liet. vert.: Henrikas Latvis; Her-manas Vartbergë, Livonijos kronikos, vertë J. Jurginis, Vilnius, 1991,p. 60.

23 Apie tai plaèiau þr. Petrauskas, R., „XV amþiaus Lietuvosbajorijos struktûra: giminës problema“, in: Tarp istorijos ir bûtovës.Studijos prof. Edvardo Gudavièiaus 70-meèiui, sudarë A. Bumblaus-kas ir R. Petrauskas, Vilnius, 1999, p. 123–158; Idem, Lietuvos diduo-menë XIV a. pabaigoje – XV a.: sudëtis – struktûra – valdþia, Vil-nius, 2003, p. 103–117.


Istorijos „paraðtëse“ nuo Lietuvos genealoginio medþio ðaknø nutolæsMindaugas (pirmas ið deðinës apaèioje). Aleksandro Tarasevièiausgraviûros „Palubinskiø giminës genealogija“ fragmentas. 1672

ginalios Lietuvos bajorø genealogijos, liudijanèios su-sidomëjimo giminës istorinëmis ðaknimis atsiradimà,þinomos tik nuo XVI ðimtmeèio, o jose nëra patikimøþiniø, vedanèiø toliau XIV–XV a. sandûros. XVI a. pra-dþios Lietuvos metraðèiø autoriai ne uþraðo, bet ið es-mës sukuria þymiausiø LDK kunigaikðèiø ir ponø giminiøtradicijà. Remdamiesi tuometine didikø valdþios samp-rata, jie perkelia visai neseniai susiformausius pavel-dimus didikø giminiø vardus ir analogiðkas politinesinstitucijas á senuosius laikus, taip sukurdami dabar-ties realijø istorinio pagrindimo regimybæ.

Net ir dinastinei valdanèios Gediminaièiø giminëssavimonei, kurios bruoþai ryðkûs jau XIV a. antrojepusëje, nebûdingos konkreèios þinios apie tolimesnæpraeitá. Duomenys apie ankstyvàjà Gediminaièiø istorinætradicijà labai skurdûs. Vytauto dvare suraðytame „Di-dþiøjø Lietuvos kunigaikðèiø metraðtyje“, atspindin-èiame ir paties didþiojo kunigaikðèio interesus, valdovøistorija pradedama nuo Vytauto senelio Gedimino. Atro-do, kad ankstesnë giminës istorija Vytauto nedomino.Tiesa, þinomas vienas fragmentas su kur kas senesneGediminaièiø genealogija. Prieð keletà deðimtmeèiølenkø istorikas Jerzis Ochmañskis paskelbëiðtraukà ið XIV a. pabaigoje Maskvos vals-tybëje sukurtos poemos „Uþdonë“ („Zadonð-èina“), kurioje Algirdo sûnûs Andrius irDimitrijus vadinami Skalmanto (Sko-lomendo) proanûkiais24. Ochmañskis vi-siðkai pagrástai Skalmantà pavadino Gedi-minaièiø pirmtaku. Jis ir kai kurie kitityrinëtojai priekaiðtavo Viduramþiø auto-riams, kad neuþraðë visko, kà þinojo ir jiemspasakojo Gedimino palikuonys. Bet galbûtviskas buvo kaip tik prieðingai. Gilesne isto-rine savimone ir platesnëmis þiniomis dis-ponuojantys knygininkai á savo herojø lû-pas galëjo ádëti jø paèiø kituose kûriniuoseatrastus duomenis. Ðioje vietoje verta pri-siminti Stepheno C. Rowello hipotezæ, kad„Uþdonës“ autorius Skalmanto vardà galëjoperimti ið Ipatijaus metraðèio25. Aiðku, tainepaneigia „skalmantiðkos“ Gediminaièiø genealogijos,bet leidþia á ðià hipotezæ þvelgti labiau diferencijuotai.Bet mus èia labiau domina vietinës istorinës tradicijosir jos kûrimo problema. Taigi net jei ir sutiksime su tuo,kad Skalmanto vardas iðliko Algirdaièiø atmintyje, varguar galësime joje áþvelgti kà nors daugiau nei vardà. Èiaveikiausiai susiduriame su vienu ið tø atvejø, kai ðaltiniøtyla atitinka tuometinës istorinës sàmonës ribas.

NAUJOS TRADICIJOS KÛRIMAS:GEDIMINAIÈIØ DINASTIJOS IDËJA

Kita Mindaugo uþmirðimo istorijos tema susijusi sudinastiniais pokyèiais XIII a. antros pusës Lietuvoje.Nepaisant milþiniðkø pastangø, istorikams taip ir nepa-vyko árodyti Mindaugo ir Gediminaièiø giminystës. XIII–XIV a. sandûroje didþiojo kunigaikðèio soste ásitvirtinæGediminaièiai pradëjo kurti savàjà dinastinës kilmëslegendà, kurioje vietos ankstesniems valdovams nebe-liko. Gedimino ir jo sûnø valdymo metu galutinai susi-formavo samprata apie ðalá valdyti gimusià dinastijà(domini/haeres naturales). Savo kultûrinæ iðraiðkà ðisamprata ágijo Jogailos ir Vytauto laikø tekstuose. To-kia dinastinë valdþios teorija teisæ á Lietuvos valstybësvaldymà grindë kilmës, o ne kokiais nors abstrakèiaisvalstybës tæstinumo argumentais. Vienintelis vertina-mas tæstinumas – tai karaliðko/didþiakunigaikðtiðkokraujo perdavimas. Tiesa, genealoginë atmintis nubrëþëðio tæstinumo ribas – Gedimino valdymas ir ásitikinimasapie anksèiau gyvenusius ir visà ðalá valdþiusius „protë-vius“. Veikiausiai ði patikimø þiniø apie Gedimino kilmæ

stoka lëmë, kad Jogailos ir Vytauto valdþià diskredituotisiekiantys XV a. pradþios Ordino politiniai teoretikaijuos kildino ið Vytenio arklidininko Gedimino, tuo tarpulietuviø pusë á ðiuos pseudoistorinius teiginius atsakëpykèio proverþiais, bet ne istoriniais liudijimais26. Tokia-me kontekste iðniræs Mindaugo vardas viskà galëjo darlabiau sujaukti. Lenkø ir lietuviø valdovø iðsimokslinæatstovai minëtame ginèe su Ordinu teigë, kad „jokiose

24 Lietuviðkas straipsnio vertimas: Ochmanskis, J., „Gediminaièiai –Skalmanto provaikaièiai“, in: Idem, Senoji Lietuva, Vilnius, 1996, p. 19–25.

25 Rowell, S. C., Ið viduramþiø ûkø kylanti Lietuva, p. 58, iðn. 19.Apie „Uþdonës“ ir Ipatijaus metraðèio tarpusavio ryðá þr. taip patGudavièius, E., Mindaugas, p. 327–330.

26 Gedimino kilmë Lietuvoje ilgà laikà nebuvo tiksliai þinoma.Bychoveco kronikoje jo valdymo pradþia pagrástai siejama suVyteniu, taèiau jis neteisingai vadinamas Vytenio sûnumi (Lietuvosmetraðtis: Bychovco kronika, p. 66). Vytenio ir Gedimino pirmtakaikiek vëliau buvo atrasti Ordino ðaltiniuose.



RIMVYDAS PETRAUSKAS

kronikose negalima rasti, kad Mindaugas buvæs tiekgalingas, kad bûtø valdæs visas Lietuvos þemes, ka-dangi dabartiniø kunigaikðèiø giminë visada buvo la-biau þinoma ir galinga tarp visø Lietuvos kunigaikðèiø“27.Ðtai kodël XV a. treèio deðimtmeèio pabaigoje savokarûnacijos projektà puoselëjantis Vytautas nepasin-audojo senosios karalystës atstatymo idëja, kurià jamgalëjo pasufleruoti tuometiniai jo sàjungininkai – Ro-mos karalius ir Vokieèiø ordinas. Vytautas ir jo aplin-ka nepamëgino átraukti Mindaugo á neilgà jiems þinomødidþiøjø kunigaikðèiø grandinæ, bet tiesiog rado jamvietà (kaip kokiam nors jø laikø daliniam kunigaikðèiui)ðalia anoniminiø Vytauto ir Jogailos protëviø tolimoje

ir miglotai suvokiamoje epochoje. Juolab kad atrastaMindaugo istorija buvo „sutepta“ sàjungos su Ordinubei atsimetimo nuo krikðèionybës. Pirmojo karaliaus„prikëlimas“ buvo problemiðkas taip pat ir senojo ginèosu Ordinu kontekste. Bet Melno taika (1422) iðspren-dus Þemaitijos priklausomybës klausimà, ði problemaneteko savo aktualumo. Mindaugo uþmirðimo prieþastis

27 Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum,ed. 1, t. 3, p. 182–183 (in nullis cronicis inveniri potest, quod Min-dow fuisset ita potens, quod terras Lithwanie integraliter possidesset,quia stirps horum principum [Jogailos ir Vytauto] fuit semper magisnotabilis et potencior inter omnes principes Lithwanie).

28 Suchocki, J., „Geneza litewskiej legendy etnogenetycznej.Aspekty polityczne i narodowe“, in: Zapiski historyczne, t. 52/1,1987, s. 27–67; Kuolys, D., Asmuo, tauta, valstybë Lietuvos DidþiosiosKunigaikðtystës istorinëje literatûroje: Renesansas, Barokas, Vilnius,1992; Petrauskas, R., „Tautinë ir istorinë savimonë XVI a. pradþios

slypi sunkiai prieinamoje dinastininës–istorinës tradi-cijos kûrimo(si) sferoje, kurià suprasti padeda ne tikatminties, bet ir uþmarðties pëdsakai.

ISTORINËS SÀMONËS KAITA IRMINDAUGO ATRADIMAS

XV–XVI a. Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos diduo-menëje atsirandanti depersonalizuota valstybës sampratakeitë istorinës sàmonës formas. Svarbus tapo ne tiekvaldovo kraujo, kiek karaliaus/didþiojo kunigaikðèio ins-titucijos tæstinumas. Tuo metu ir iðkilo poreikis ieðko-ti tautos ir valstybës istorijos pradþios28. Ðiø ieðkojimøpirmuosius rezultatus matome XVI a. pradþios Lietuvosmetraðèiuose. Metraðtininkai sugebëjo sukonstruotiiðsamià didþiøjø kunigaikðèiø grandinæ, taèiau jie jaunemëgino árodyti, kad Lietuvà nuo pat Palemono laikøvaldë tos paèios giminës atstovai. Ðalia didþiøjø kuni-gaikðèiø dinastijos idëjos atsiranda politinës bendrijosperimamumo idëja, kuri ir atsispindëjo lietuviø bajorijosbei jos valdovø kilmës ið romënø teorijoje. Nepaisantpretenzijø sukurti iðtisinæ ir vientisà Lietuvos valsty-bës istorijà, ðiø kûriniø (visø pirma Lietuvos metraðèiø)autoriai taip ir nesugebëjo ásisàmoninti Mindaugo isto-riðkumo. Ypaè gerai tai matyti Lietuvos karalystës su-kûrimo projekte, kuris gimë 1526 m. LDK Ponø tary-boje29. Ðios institucijos prieðakyje tuomet stovëjo LDKkancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goðtautas, kurisbuvo ir vienas minëtos naujosios Lietuvos istorijos kon-cepcijos iniciatoriø30. Lietuvos karalystës sukûrimo pro-jekte vienintelis istorinis atskaitos taðkas, istoriðkaipagrindþiantis Lietuvos karalystës idëjà, yra prieð ðimtàmetø neávykusi Vytauto karûnacija. Apie Mindaugo at-vejá neiðtarta në þodþio, nors kaip tik popieþiaus palai-minimu ir vyskupo patepimu sankcionuota Mindaugokarûnacija galëjo tapti tuo precedentu, kuris kaip jokskitas tiko tuometiniam politinës polemikos stiliui semtisargumentus ið praeities31. Prisiminus neryðkø Mindaugovaizdiná vienalaikëje Bychoveco kronikoje, ðá tylëjimàgalima paaiðkinti tik neþinojimu. Pirmas ir vienintelisLietuvos karalius buvo uþmirðtas antràkart.

Vis dëlto istorinës savimonës sklaida ir didëjantissusidomëjimas istorija, aiðkiai pastebimas bajoriðkojeXVI a. LDK visuomenëje, vertë dar kartà atsigræþti áðaltinius ir atgaivinti pamirðtus vardus. Augustino Ro-

Mindaugas – „pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius“.Pieðinys ir uþraðas ið Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiøistorijos, perraðytos „Silva rerum“. XVIII a. antra pusë

Lietuvos metraðèiuose“, in: Metai, Nr. 11, 1995, p. 111–121.29 Projekto vertimas á lietuviø kalbà: Ðeðioliktojo amþiaus raðtija

(Senoji Lietuvos literatûra, kn. 5), Vilnius, 2000, p. 66–74 (vertë A.Jovaiðas).

30 Lazutka, S.; Gudavièius, E., Albertas Goðtautas ir Lietuvos isto-riografija (nepublikuotas maðinraðèio tekstas).

31 Apie praeities faktø panaudojimo politinëse aktualijose tradicijàþr. Гене, Б., История и историческая культура средневековогоЗапада, Москва, 2002, c. 377–404.


tundo ir Mykolo Lietuvio kûriniuose32, raðytuose apieXVI a. vidurá ir visø pirma lenkø kronikininkø átakoje,Mindaugo vaizdinys jau kur kas labiau iðplëtotas neiamþiaus pradþios metraðèiuose. Karaliðkàjà Mindaugodidybæ rusø, vokieèiø ir lenkø ðaltiniø pagrindu XVI a.antroje pusëje rekonstravo Motiejus Stryjkovskis33.Taèiau aðtrios konfesionalizacijos sàlygomis apostazijospaþenklintas Mindaugo portretas netiko naujai istorineivizijai sukurti. Visuose istoriniuose siuþetuose, iðskyrusgalbût trumpà pasaþà Mykolo Lietuvio traktate, lietuviøkaralius vertinamas gana kritiðkai34. Tradicinius ávaiz-dþius perþengiantis krikðèioniðkojo karaliaus Mindaugopaminëjimas aptinkamas viename XVII a. pabaigospamokslø rinkinyje, kuriame nurodomas jo krikðtas

32 Augustinas Rotundas, „Trumpa Lietuvos kunigaikðèiø istorija“,vertë S. Narbutas, in: Ðeðioliktojo amþiaus raðtija, p. 286–305 (apieMindaugà p. 290–291); Mykolas Lietuvis, Apie totoriø, lietuviø irmaskvënø paproèius, vertë I. Jonynas, Vilnius, 1966 (èia – p. 51).

33 Stryjkowskiego Macieja Kronika polska, litewska, ýmódzkai wszystkiej Rusi, t. 1, Warszawa, 1846, s. 252 ir t.

34 Pvz., Mindaugo apibûdinimas Augustino Rotundo laiðke Vilniausvyskupui Jurgiui Radvilai (1581): „Klausiu, á kà gi jie nori matyti pana-ðius mûsø valdovus: ar á Jogailà, Vytautà, Kazimierà, Þygimantà Senàjá,kurie Lietuvoje vyskupijas ir kitas baþnytines pareigybes ásteigë [...]?Ar á Mindaugà [Mandolphi], truputá anksèiau nei prieð du ðimtus metø[gyvenusá] Lietuvos kunigaikðtá [sic!], ið pradþiø krikðèioná, po to atsime-tëlá ir atkritëlá? Menama, kad jis atëmæs turtus, kiek [jø] buvo paskyræs

baþnyèioms [po to, kai] nuþudë ir iðvijo kunigus, kuriuos [pats anks-èiau] paðaukë rûpintis krikðèioniø ðventybëmis, visus ðventus dalykusiðniekinæs, sunaikinæs, visà Kristaus tikëjimà ið èia iðgujæs, nieku pa-vertæs“ (Ðeðioliktojo amþiaus raðtija, p. 319, vertë K. Mikolajevièiûtë).

35 Vilniaus universiteto bibliotekos rankraðèiø skyrius, f. 3, b. 2070,p. 450. Uþ ðià nuorodà esu dëkingas Mindaugui Pakniui.

36 Þr. Úlusarska, M., „’Co w Polszcze Naruszewicz, to ty jesteú wLitwie’ czyli o litewskich sentymentach Felicjana Wykowskiego“, in:Senosios raðtijos ir tautosakos sàveika: kultûrinë Lietuvos DidþiosiosKunigaikðtystës patirtis, Vilnius, 1998, p. 279–315 (èia – p. 302).

37 Nikþentaitis, A., Vytauto ir Jogailos ávaizdis Lietuvos ir Lenkijosvisuomenëse, Vilnius, 2002.


ir karûnacija, kalbama apie jo karines pergales, smur-tinæ mirtá, bet, kas paþymëtina, nieko neraðoma apieatsimetimà35. Vienas retø Mindaugo pëdsakø didikøgiminiø istorinëje tradicijoje, galbût pranaðaujantisnaujà vertinimà, yra XVIII a. pabaigos tekstas, sie-jantis su Mindaugu kunigaikðèius Giedraièius36. Taèiaubendras istorinis vaizdinys nepakito. Kitaip negu pirma-sis frankø karalius Chlodvigas, su kuriuo vëliau istori-kai mëgo Mindaugà lyginti ir kuris ið barbarø karioilgainiui virto krikðèioniðku riteriu, Mindaugo paveiks-las tokios transformacijos nepatyrë. Lietuviø istorinëjesavimonëje iki pat XIX a. jis liko veikiau savotiðkasantipodas ðviesiam krikðèioniðkø valdovø Vytauto irJogailos ávaizdþiui37.


PUBLIKACIJA

[1] ANTANAS LIUIMA – ANTANUI MACEINAI

Roma, 1979 m. sausio 23 d.

Didþiai Gerbiamas ir Mielas Profesoriau,Ðiandienà su vysk. Deksniu kalbëjau vienu reika-

lu, Jus lieèianèiu. Pasiûliau, kad jis iðsirûpintø Jumsið Vatikano ordinà ðv. Grigaliaus ar kità. Jis tambuvo labai palankus ir, atrodo, tuo reikalu jau buvogalvojæs.

Vis tik norëtø þinoti, ar Jums bus priimtinas toksordinas ar neatsisakytumëte, jei já skirtø. Antra, kokieyra Jûsø santykiai su Jûsø vietos vyskupu, mat jisbûtø atsiklaustas.

Pats vysk. Deksnys yra pasiryþæs aplankyti nun-cijø Vokietijoje, su juo susipaþinti ir per já pradëtireikalà, nes tokia procedûra – per nuncijø to kraðto.Tada jis atsiklausia vietos vyskupo, ar jis neturi nie-ko prieð. Taigi, galima sakyti, kad viskas tepriklau-so nuo vyskupo pasisakymo, nes visa kita yra tikrair palanku.

Að labai dþiaugèiaus, jei tai visa pasisektø. Tuotarpu, man rodos, geriausia ðiuo klausimu visiðkainesigarsinti, niekam në þodþio, iki bus sprendimas.

Tad lauksiu Jûsø pasisakymo minëtais dviem klausi-mais. Gavus Jûsø sutikimà, vysk. Deksnys pradësjudinti.

Su geriausiais linkëjimais ir pagarbaJûsøA. Liuima (paraðas)

[2] ANTANAS MACEINA – ANTANUI LIUIMAI

Miunsteris, 1979 m. sausio 29 d.

Didþiai mielas ir brangus Tëveli,Prieð atsiliepdamas á Jûsø laiðkà, raðytà ð. m. sausio

23 d., norëèiau visø pirma nuoðirdþiai padëkotiJums uþ sveikinimus Vieðpaties Gimimo ðvenèiø progair uþ linkëjimus Naujiesiems metams, prasidëjusiems

TITULAI IR ORDINAI

Tai nepilnas Antano Maceinos straipsnio „Titulai ir ordinaiBaþnyèioje“ (Aidai) pavadinimas. Sàmoningai iðbraukiau iððio pavadinimo þodá „Baþnyèioje“, nes titulai, beje, kaip irordinai, gana daug reiðkë ir, manyèiau, reiðkia ne tik Baþ-nyèioje, bet ir pasaulyje. Laikui bëgant jø reikðmë, atrodo,ne tik nesumaþëjo, o ágijo dar ir naujø atspalviø. „Þmogusbe titulo“, raðë Maceina, „buvo þmogus be vertës“. Taèiautitulas (plaèiàja prasme) ir ordinas dabar ágavo naujà pras-mæ: jie tapo pinigingo þmogaus savotiðka apsauga, jo rams-èiu. Juk nubausti uþ kokius nors kriminalinius ar ekonomi-nius nusikaltimus þmogø, kuris apdovanotas, pvz., Vyèio ar„Uþ nuopelnus Lietuvai“ ordinu, turi koká nors vardà ar laips-ná, yra sunkiau, nemalonu, jei jis dar ir kokio nors lietuviðkokunigaikðèio palikuonis… Ordinai ir medaliai yra þmogausnuopelnø tëvynei pripaþinimo þenklai. Kita vertus, jie tarsipabrëþia þmogaus iðskirtinumà ir lyg leidþia jam elgtis, kaipjis pats nori ir iðmano, þodþiu, gimdo savivalæ. Tad teisusbuvo prezidentas Kazys Grinius, sakydamas, kad „ordinaidaugiau demoralizuoja gyventojus negu skatina prie tarna-vimo tëvynei. Be to, ordinai kuria naujà aristokratijà“. Kaþinar yra þmoniø, kurie sàmoningai atsisakytø ordino ar titu-lo, t. y. „atsiþymëjimø“, visada teikianèiø tam tikrø privile-gijø, vadinasi, asmeninës naudos? Vargu ar dabar tokiø rasi,taèiau Lietuvoje jø tikrai bûta.

„Laiðkai geriausiai atskleidþia þmones…“ – mëgdavo kartotiAntanas Maceina. Skaitytojui siûlomi Maceinos, gyvenusioMünsteryje, ir Antano Liuimos, gyvenusio Romoje, laiðkai kaiptik ir atskleidþia tokius mûsø þymaus filosofo bruoþus, kurie,deja, mûsø laikais pasitaiko vis reèiau – principingumà,orumà, garbingumà. Jie tarsi iðkelia aikðtën tai, kad da-bartiniais laikais ðios savybës ypatingos reikðmës jau nebe-turi, maþa to – jos gali netgi pakenkti tiems, kas jø darneprarado…

Skelbiami laiðkai saugomi Antano Maceinos archyve (LNBRS, F 181–173).

Tatjana Maceinienë

„... AR JUMS BUS PRIIMTINAS TOKSORDINAS...“

Ið Antano Maceinos susiraðinëjimo su Antanu Liuima SJ


dideliais ðalèiais ir sniego pûgomis. Tikëkimës, kadtai nebus simbolinis ávadas á dvasiná pasaulio sustin-gimà ar á politinius perversmus, kuriø angoje dabarstovi nebe vienas kraðtas. Gal dràsus ir tiesus dabar-tinio popieþiaus1 þodis sustabdys ásisiûbavusias aist-ras – bent Baþnyèioje.

Kà Jûs ten, Tëveli, susitikæ su ekscelencija, sudûmo-jote – pagal mûsø liaudies dainos þodþius: „ir mano var-delá iðkaldinti“? Matote, Vatikanui akibrokðto nedaryèiaujokiu atveju, ypaè dabartinio popieþiaus metu. Taèiaukol visas reikalas yra dar tik „in pectore“ tarp Jûsø irvysk. A. Deksnio, leiskite tarti ir man savo þodelá.

Prieð daugelá metø, kai pop. Pijus XII uþdraudë vys-kupams neðioti „grafo“ titulà (toká titulà turëjo, saky-sime, Zalcburgo vyskupas), paraðiau „Aidams“ neilgàstraipsnelá „Titulai ir ordinai Baþnyèioje“2, kuriame pa-sidþiaugiau anuo popieþiaus sprendimu ir reiðkiau vil-ties, kad Baþnyèia þengs toliau ir nusikratys visais iðvalstybës perimtais nereikalingais ir net juokingais„puoðmenimis“. Dirbti Baþnyèios labui pasauliðkiø su-brendimo amþiuje yra pareiga. Tad bent koks to arkito asmens iðskyrimas kokiu nors þymeniu menkinaðios pareigos sàmonæ ir pasauliðkio darbà kaip apaðta-lavimà, tuo ar kitu pavidalu padaro lyg ir „malone“,teikiama Baþnyèiai. Þymenis bûtø galima teikti tik uþypatingus atskirus þygius, kurie jau pralauþia pasauliðkiosàmonës rëmus ir patenka á didvyriðkø darbø sritá, kaipvisuomenës gyvenime gelbëjimas skæstanèiojo. – Kaiptad, Tëveli, dabar að galëèiau, neiðduodamas anø, ka-daise vieðai pareikðtø minèiø, leistis bûti paþymimasviena ið tokiø puoðmenø? Tokiu atveju tikrai bûèiauvertas priekaiðto: kitiems peikia, o pats sau teikia.

Manæs pagerbimas kokiu nors Vatikano ordinu galëtøatnaujinti jau seniai praëjusius, bet dar vis neiðblësusiuspolitinius ginèius. Gerai atsimenu, kai a. a. dr. P.Karvelis3 buvo apdovanotas medaliu „Pro Ecclesia etPontifice“ (jei neklystu, jis taip vadinasi), tai nevienasmurmëjo ir net mëgino organizuoti ateitininkø send-raugiø protestà Vatikanui. Net toks mielas bei ram-us mûsø bièiulis Zenonas Ivinskis buvo uþsidegæs ir„pasipiktinæs“. Ar neávyktø kaþkas panaðaus dabarmano atveju – tik ið kitos pusës? Man tai bûtø skaudussmûgis, nes gyvenu ramiai ir trokðtu ramybës. Kiekv-ienas iðëjimas ar iðstûmimas vieðumos „scenon“ – otai be vieðumos neapseitø – man yra sunkiai pakelia-mas. Niekad vieðumos nemëgau, niekad nebuvauvieðumos þmogus, tad bet kokie galimi ginèai dël mano„vertumo“ ar „nevertumo“ mane sugeltø ligi gelmiø.

Esama eilës þmoniø, kurie ir Baþnyèiai, ir tautaiyra daugiau padaræ, negu aðen. Mano darbai, pav., re-

ligijos filosofija, yra dar neuþbaigti. Mano anksèiaukeltieji klausimai gali bûti vertinami ir vienaip, irkitaip: paþiûros dël jø dar labai skiriasi. Kaþin tad armanæs iðskyrimas kokiu nors þymenimi objektyviainet bûtø teisingas? Kaþin ar tai nepaþadintø kartëliokitø ðirdyse? Man atrodo, kad mums, esantiems sve-tur, reiktø nuo tokio iðskyrimo – to ar kito asmens –susilaikyti. Palikime tai istorijos sprendimui.

Bûdamas Prano Dovydaièio5 mokinys, paskui jo kole-ga ir ápëdinis pedagogikos istorijai dëstyti, norëèiauir ðiuo reikalu pasekti jo pavyzdþiu: Dovydaitis irginesutiko, kad arkiv. J. Matulaitis, ásteigæs baþnytinæLietuvos provincijà, iðrûpintø jam Vatikano ordinà uþpatarimus, renkant naujus vyskupus naujoms diece-zijoms (Dovydaitis vaidino èia svarbià rolæ). Tad joþodþiais iðreiðkiu ir savo paties praðymà tiek Jums,Tëveli, tiek J-E. vysk. Deksniui: „Praðau ... visà ðiàbylà numarinti, paliekant mane ir toliau tokiu, kokiuiki ðiol esu buvæs“ (cit. J. Girnius. Monografija apieDovydaitá, p. 703).

Esu Jums ir ekscelencijai giliai dëkingas uþ nuoðirdønorà mane pagerbti. Bet jau pats ðis noras mane labaipagerbia, taip kad jo mano dvasiai visiðkai pakanka.Objektyvuotas, ðis noras sujauktø tà tylø dþiaugsmà,kuris kilo mano ðirdyje, perskaièius Jûsø, Tëveli,laiðkà. Leiskite tad man ir toliau tyliai dþiaugtis irnedëkite pastangø paþymëti ðá dþiaugsmà kokiu norsiðvirðiniu vieðu þenklu. Leiskite man likti ir toliautokiu, koks esu – jau keliolika metø.

Klausiate, Tëveli, kokie yra mano santykiai su vietosvyskupu. Jokie! Niekad nesame susitikæ. Jis nepa-þásta manæs, gal net nieko apie mane në negirdëjo.Münsterio diecezija labai didelë (apie 2 mil. katalikø),turi net 5 pavyskupius, kurie valdo atskirus regijonus.Tad pats ordinaras neturi progos susitikti su atskiraistikinèiaisiais. Jûsø suplanuotu reikalu jis greièiausiaikreiptø á mano klebonà. Su juo santykiai kuo geriausi.Taèiau tai tik informacija Jums, Tëveli.

Baigdamas dar syká dëkoju Jums ir vysk. Deksniuiuþ prielankumà ir dar syká praðau pasilikti ðio vidinioprielankumo rëmuose. Man bûtø ið tikro nesmagubûti iðskirtam ið mano paþástamøjø bei bièiuliø plot-mës. Nors ir nesu pranciðkonas, taèiau norëèiau bûtiir likti „maþesnysis brolis“.

Jûsø visu bièiuliðkumu bei dëkingumuAntanas Maceina

P. S. Apie visà ðá reikalà nei að neuþsiminsiu niekamnë þodþio, nei Jûs neuþsiminkite, kad buvote planavæ:leiskite jam mirti mûsø visø viduje.

1 Maceina turi omenyje popieþiø Jonà Pauliø II.2 Þr. Maceina, A., „Titulai ir ordinai Baþnyèioje“, in: Aidai, 1952,

Nr. 8, p. 379–340.

3 Dr. Petras Karvelis (1897–1976) – ekonomistas, finansø minis-tras, Krikðèioniø demokratø partijos pirmininkas, VLIK’o narys.

„... AR JUMS BUS PRIIMTINAS TOKS ORDINAS...“


[3] ANTANAS LIUIMA – ANTANUI MACEINAI

Roma, 1979 m. kovo 11 d.

Didþiai Gerbiamas ir Mielas Profesoriau,Labai dëkoju uþ Jûsø nuoðirdø sausio 29 dienos

laiðkà, kurá gavau vasario 6 dienà. Atsipraðau, kadneatsiliepiau tuojau. Norëjau, kad laiðkà paskaitytøvysk. Deksnys, kurio tuo metu nebuvo Romoje, o poto buvo sugedusi xerox maðina, o norëjau Jums kar-tu pasiøsti ir Slovackio „pranaðystæ“ apie slavø popieþiøsunkiausiais Baþnyèios laikais, kurá cituoja Lenki-jos vyskupai savo ganytojiniame laiðke. „Mesianiz-mas“, atrodo, tebëra gyvas.

Mano mintis buvo, kad skiriant Jums ne medalá„Pro Ecclesia et Pontifice“, bet ðv. Grigaliaus ar ðv.Silvestro ordinà, bûtø nors ið dalies atlyginta uþ visusskundimus Vatikane. Vyskupas Deksnys, paskaitæsJûsø laiðkà, sutiko su Jûsø nusiteikimu. Tad ðá reikalàpalaidojame. Ypaè Jûs turite tiesos, kad tokie iðskyri-mai neina be kalbø ir nepasitenkinimo (tai gerai þinauið Akademijos vieno-kito nario „besiverþianèio“ á narius

mokslininkus. Kiek kartumo, nepasitenkinimo, kaibalsavime tegauna tik vienà balsà, o reikia dviejø treè-daliø). Ne kitoks reikalas ir su dvasiðkiais: kuteliai,spurgeliai, guzikëliai, kaspinëliai, virvelës ir t. t. „fran-ges, lise’ re’ s, houppes, tranes, rubans, glands, coloris,cordele res, pompons, anneaux, boutons, et j’en pas-se...: ou est, dans ce fatras l’e’ le’ mentaire bon sens, lesimple bon gou t, la commune virilite’ et, grand Dieu!Une ombre d’esprit chre’tien?“4 (P. Winninger, La va-nite’ dans l’Eglise, Paris 1968, 41 psl.). Ádomi ði knygair labai teisinga.

Að dar buvau manæs pasiûlyti Jus iðrinkti Akade-mijos Garbës nariu. Nors tai neturi jokiø iðoriniøþenklø, nei kuteliø ar guzikëliu, neþinau, kaip Jûs áðá sumanymà paþiûrësite. Bûtø malonu Jus turëti gar-bës nariu. Taèiau ðiam reikalui norëèiau irgi turëtiJûsø sutikimà. Be sutikimo nieko nedarysiu.

[...]

Su nuoðirdþia pagarba ir geriausiais linkëjimaisJûsøA. Liuima (paraðas)5

Vatikano ordinai – Aukðèiausiasis Kristaus ordinas, Ðv. Grigaliaus Didþiojoordinas, Ðv. Silvestro ordinas

„... AR JUMS BUS PRIIMTINAS TOKS ORDINAS...“

4 Kutai, apsiuvai, kuteliai, [...] kaspinai, spurgeliai, spalvos, virvelës,bumbulai, grandinëlës, sagelës ir t. t...: Kur ðioje niekuèiø ðusnyjeprasmë, geras skonis, vyriðka bendruomenë ir, didysis Dieve!, krikð-èioniðkos dvasios ðeðëlis?

5 Maceinos atsakymo á ðá laiðkà aptikti nepavyko. Taèiau galima

numanyti, kad jo reakcija ir á ðá Liuimos pasiûlymà buvo panaði kaipir anksèiau: Maceinos nusiteikimas ðiuo atþvilgiu buvo visiðkai tvirtasir aiðkus – pripaþinimà „palikime istorijos sprendimui“... Todël irnereikalingi „iðvirðiniai vieði þenklai“, nes nëra svarbu, „kaip þmo-gus vadinasi“, o svarbu, „kas jis yra“.


Nerijos Putinaitës straipsnyje madinga raðyba „(Ne)lie-tuvis Kantas“ (NÞ-A, 2003, Nr. 7–8, p. 389–396) vispinasi gana skirtingos mintys: „esà Kanto protëviaikilæ ið lietuviø“ (3891), „jei Kantas buvo lietuvis“ (3891),„Kanto ir Lietuvos sàsaja“ (3891), „Kanto ryðiai su Lie-tuva“ (3891), „Kanto lietuviðkumas“ (3891), „Kanto krau-jo kilmë“ (3892, 3912), „su kraujo kilme sietinas tautið-kumas“ (3892), „Kanto socialinë kilmë“ (3912). Ðidaugybë aspektø tarsi skiriama, bet juos visus bend-rinanti „Kanto kilmë“ (3892) nëra aiðkiai apibrëþta –tai gali bûti tiek Kanto genealogija, tiek Kanto tau-tinë tapatybë. Gal tas neapibrëþtumas irgi prisidedaprie autorës skepticizmo: „moksliniu ar istoriniu poþiû-riu ðis klausimas yra niekingas“ (3892), t. y. niekovertas, menkas, nereikðmingas.

Be jokios abejonës, Kanto tautybë buvo vokietis: patsKantas, klausiamas, ar nëra ðvedø kilmës, atsakëesàs ðkotø kilmës (senelis atvykæs ið Ðkotijos, betgal parvykæs, o ne ðkotas?), bet anaiptol ne ðkotas;„Draugo prieraðe“, kur, regis, bûtø geriausia proga,nieko nekalba apie savo lietuviðkus prosenolius (taiarba nebeþino, arba jam nebereikðminga).

Taèiau mokslo tikslas – tiesa, ir net Kanto genealogi-ja nëra dalykas, kuris „tik patenkintø nelabai aiðkiosvertës smalsulá“ (3892). Kol ta tiesa nëra visuotinaivisai aiðki, net rimtas tyrinëtojas Arsenijus Gulygaðitaip apgraibomis tenkina tà – ðioká ar toká – smalsu-lá: „kaip visai neseniai nustatë skrupulingi tyrinëto-jai, filosofas klydo: jo prosenelis Richardas Kantas –baltø kraujo, atkilëlis nuo Priekulës, kuri yra dabar-tinëje Lietuvoje. [...] nemokëjo vokieèiø kalbos. Richar-do sûnus ásikûrë Klaipëdoje, pasidarë pentinø dirbëjuir perdavë profesijà savo sûnui Johanui Georgui, kurispersikëlë á Karaliauèiø“ (Gulyga, A., Kantas, Vilnius:Vyturys, 1989, p. 16).

Putinaitei, ne kalbininkei, nepavyko iðvengti lingvis-tinës argumentacijos klaidø, ji nepateikë netgi visø

KANTO TAUTINË TAPATYBË IRETNINËS ÐAKNYS

Jonas Klimavièius

jau þinomø kalbiniø duomenø, o jos kurðiðkoji Kantokilmës versija tikrai yra nukrypimas nuo tiesaus kelio.

Archyvø dokumentai, rasti Johanneso Sembritzkio,rodo, kad filosofo prosenelis Richardas Kandtas turëjosmuklæ „Werdene“ netoli Priekulës (3902), o senelisbalnius Hansas Kandtas, miræs 1715 m., buvo Klaipëdosmiestietis, galbût buvæs iðvykæs á Ðkotijà, gráþæs Tilþëjegavæs meistro vardà (3902). Hansas ir Gertruda Morten-senai manë, kad Richardas Kandtas buvæs kurðis –pirma, sudarant sutartá buvæs reikalingas vertëjas –Tolke (taip vadinti vertëjai, vertæ tik vietiniams gyvento-jams); antra, netoli tos smuklës yra Kantweinø kaimas;treèia, dokumentai rodà, kad Hansas Kandtas kilæsnuo Priekulës (391). Reikia tikëti dokumentais, bet ne-bûtinai – ir Mortensenø samproèiais ar nutylëjimais.Pirmiausia nëra tuðèias dalykas, kad tie „kurðiai“, ku-riems dar reikia vertëjo, jau turi vokiðkus vardus. Kodëlnieko nesako tos smuklës vardas „Werdene“? Kurðiðkaiversijai jis negali padëti. Vilius Pëteraitis ir MartynasPurvinas teigia, kad „Hansas Kantas 1698 persikëlëið K.[antvainiø] á Verdainæ prie Ðilutës ir ten vertësiprekyba“ (Maþosios Lietuvos enciklopedija, t. 1, Vilnius:Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000, p.7171). Ve’ rdainë yra per 7 km á rytus nuo Jonaièiø (Ði-lutës r.). Galimas dalykas, kad Richardas Kandtas savosmuklæ pavadino savo tëviðkës vardu, o jo sûnus Han-sas ne ðiaip persikëlë á Verdainæ, bet gráþo á tëvø liz-dà. Svarbiausia, kad Ve’ rdainë – tikrai lietuviðkas vie-tovardis. Ir tik pasaka yra, kad Kantweinø gyventojai„veikiausiai buvæ ið dalies ar visiðkai lietuviø asimi-liuoti kurðiai“ (3912), o Richardo Kandto „gimtoji kal-ba galëjusi bûti kurðiø tarmës atmaina“ (3912). Pa-prasèiausiai ta vieta – ne kurðiø plote (XVII a. galeapskritai – jau po kurðiø!..), Kantweinen – ne kurðið-kas vietovardis.

Putinaitë nurodo apytikriai tà kaimà, „kurá mini da-bartinës enciklopedijos „Kantvonø“ ar „Kantvainø“vardu“ (3912) – per 5 km nuo Priekulës. Galima lokali-zuoti daug tiksliau – per puskilometrá nuo Agluonënø.Tiesa, vardo forma ávairuoja – Kantvaina¤ (3b, t. y.Ka¹tvainus) (Lietuvos TSR administracinio-teritorinio

JONAS KLIMAVIÈIUS – kalbininkas, terminologas, hum. m. dr.,Lietuviø kalbos instituto vyr. mokslo darbuotojas

POST SCRIPTUM


JONAS KLIMAVIÈIUS

suskirstymo þinynas, d. 1, parengë Z. Noreika ir V. Stra-vinskas, perþiûrëjo LKLI darbuotojai (vad. A. Vana-gas), Vilnius: Mintis, 1974; Tarybø Lietuvos enciklope-dija, t. 2, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijø redakci-ja, 1986), bet Kantvainia¤, Kantvona¤ (vok. Kantweinen)(Maþosios Lietuvos enciklopedija, t. 1). „Maþosios Lie-tuvos enciklopedija“ pateikia daugiau reikðmingøduomenø – be 1515 m. formos Kantwain (ai, o ne eiar ey!), minimos gausios kitos – su iðskaidytais sandaisKandt Waynen ir Waynen Kandt, su sandø sankaitaWaynekandt, Waynenkandt, Waynen Kandt, taip patneabejotinas asmenvardis Christoph Kandt Waynenir dar 1713 m. Kantwains ið Kantwainen. „Lietuviø pa-vardþiø þodyne“ (ats. red. A. Vanagas, t. 1, Vilnius:Mokslas, 1985) Kantva¤nis pateikiama tik ið Kauno(neabejotinas atsikëlëlis), þemaitiðkos fonetinës for-mos Kêntvainas – ið Rietavo, Kêntvainis – ið Ylakiø,Laiþuvos, Maþeikiø, Sedos, Telðiø, Viekðniø ir – reikð-minga! – Pagëgiø, Ke¹tvainis – ið Ðvëkðnos, Tryðkiø,Þidikø; siejamos su plaèiausiai vartojama pavarde Kãn-tautas ir Ka¹tautas (ir ið Klaipëdos, nors oficialiai –Kantaut, Kantauts), kuriø visø „kamienas kan(t)-, kin(t)-,kæs(t)- sietinas su liet. k³sti, kentëti, kantùs, kanèiâ, pa-kantùs, pakantâ ir pan.“, nors – be jokiø iðlygø – Kãntasið Jurbarko, Kauno, Ramygalos – plg. vok. Kant, lenk.Kant, Kàt. Bet K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuviøvardø kilmës þodyne“ (Vilnius: Mokslas, 1987) vardasKa¹tas – trumpinys ið vardø su Kan-t-, Kant-: Kantau-tas, Kantminas ir kt., prie kuriø priklausytø ir Ka¹t-vainas (primintina, kad ðios pavardës – ið vardø).Visa tai yra ið l i e t u v i ø vardyno. Vardai Kantìnis,Ka¹tvydas, -ë, -a, / -â, Ka¹tvilas, ë-/-vílë yra lietuviø

ir prûsø, Kantigirdas, -ë – sulietuvintas prûsø, betniekas èia nëra kurðiø – jø duomenø nëra iðlikæ. Taigikurðiðkai Kanto kilmës versijai nëra në maþiausiøprielaidø, nekalbant jau apie duomenis.

V. Toporovo ðaknies *kant- prûsø vietovardþiø irasmenvardþiø duomenimis grindþiama iðvada, kad priejø reikia priskirti ir prûsiðkos kilmës vokieèiø pavar-des, pavyzdþiui, Kantas, vokieèiø filosofas, Karaliauèius(Toporov, V. N., Prusskij jazyk: Slovar’, I–K, Mosk-va: Nauka, 1980), padaryta be reikiamos atodairos áKanto protëviø gyvenimo þinomus duomenis.

Ið Klaipëdos kraðto kilusio ðkotiðkos kilmës WalterioEhmerio teiginys, kad Ðkotijoje daþna pavardë Cant(ðkot. tarm. cant – „dràsus; stiprus“) ir kad Vokieti-joje yra ðkotø kilmës vokieèiø pavarde Kant arbaCant (3941), ðkotiðkosios versijos niekaip nepagrindþia.Neturint iðsamesniø ðkotø vardyno duomenø vis dëltogalima manyti, kad ðkot. Cant ir liet. Kant- – giminiðkivardai, plg. liet. kæsti ir sen. air. céss(a)im „kenèiu“ (Sa-baliauskas, A., Lietuviø kalbos leksika, Vilnius: Moks-las, 1990, p. 185).

Lietuviø pareiga, nesidarant sau ið to garbës, vis dël-to savo dalimi prisidëti, kad kantianoje ásigalëtø teisin-gas filosofo Kanto etniniø ðaknø aiðkinimas. Lietu-viðkoji versija – be reikalo nesikuklinkim! – yra ganagerai pagrásta.

Ir skaudþiai kliudo Putinaitës mintis: „Taèiau akivaiz-du, kad apie kokià nors Kantà galëjusià sudomintiano meto Prûsijos lietuviø „kultûrà“ kalbëti nëra pa-grindo“ (3951). Kas buvo tie lietuviai – laukiniai? Jeisudomino kalba ir tautos bûdas, tai kultûros nebuvo?Kritiðkumas sau – gerai, bet saviniekos nereikia.


AKADEMYBË

Knyginës klastos

TOMAS DAUGIRDAS

Vilniaus knygø mugëje ðiais metaisapsilankë statistiðkai daugiausiaþmoniø – penkiasdeðimt tûkstanèiø.Ðis skaièius ne vienà kultûrininkàskatino dþiaugtis, kad nepaisant in-terneto verþimosi á þmoniø kasdieny-bæ, finansiniø sunkumø, knyga „gráþ-ta“ á þmoniø gyvenimà. Komerciðkainusiteikæ leidëjai dþiûgavo dël atei-ties pelnø. Knygos, daþniausiai gro-þinë literatûra, ið tiesø yra perkamos.Veikiausiai tam, kad bûtø perskai-tytos. Taèiau kam ir kaip jos skaito-mos? Ar statistika kartu rodo, jogðiandien Lietuvoje auga skaitymokultûra, þmonës nuo materialiniøvertybiø pagaliau græþiasi á kultû-rines, „dvasines“ vertybes? O galbûtknyga ima atlikti visai kità funkcijànei anksèiau?

Kartais jauèiame nostalgijà soviet-meèiui bei vadinamajam jo kultûri-niam gyvenimui. Milþiniðki knygøtiraþai, ribota knygø ávairovë sukûrëneregëtà kultûrinæ realybæ. Uþsukæsá kiekvieno save gerbianèio sovietinësLietuvos pilieèio namus galëdavai ap-tikti beveik tas paèias knygas. Net jeijis jø neskaitydavo, perkamø knygøgausa liudijo, jog knyga gerbiama, jisudaro bûtinà gyvenamos tikrovës da-lá. Kita vertus, akivaizdu, kad toks po-þiûris á knygà nekildavo ið natûralausknygos poreikio, o bûdavo reakcija átikrovæ. Sàmoningai ar instinktyviaibuvo jauèiama grësmë lietuviø kalbaiir lietuvybei. Tai skatino á kiekvienàlietuviðkai iðleistà knygà þiûrëti kaipá ðventenybæ, lobá, kurá reikia kaupti.Ne tik keliapakopæ cenzûrà praëjusiølietuviø autoriø, bet ir kruopðèiai verti-mui atrinktø uþsieniø autoriø knygøpasirodymas buvo didþiulis kultûrosávykis. Tereikia prisiminti visuotinásujudimà ëmus leisti vadinamàjà „Pa-

saulinës literatûros bibliotekà“.Visuomenëje, kuri gyveno deficito

sàlygomis, knyga, pirmiausia lietu-viðka knyga, buvo suvokiama kaipdidþiausias deficitas. Kaip tik todëlneretas ðias knygas skaitydavo. Netodël, kad bûtø buvæ dideli knygødraugai ir mëgëjai. Retesnës knygosbuvo karðtligiðkai skolinamosis irper naktá perskaitomos ið baimës,kad daugiau tokia proga gali ir nepa-sitaikyti. Didesniø tiraþø lietuviðkosknygos gerbtos ir skaitytos kaip pa-teikianèios lietuviðkà tikrovæ, alter-natyvià esamai sovietinei, „nulietu-vinanèiai“, kaip tam tikros laisvëssalos. Akivaizdu, kad toks skaity-tojas nebûtinai gilindavosi á turiná:tekste jam pakakdavo tam tikrønuorodø ir uþuominø. Skaitytojasnebûtinai turëjo iðmanyti literatûrà– svarbiausia vertë èia ne þodis, o jolietuviðkumas. Skaitytojui tai pir-miausia ir buvo raðytinio teksto mo-ralinës vertës kriterijus. Lietuviðkosknygos gamyba reikalavo milþiniðkøpastangø, iðsisukinëjimø, prisitai-kymo ir koregavimo sànaudø. Kaiproduktas pasiekdavo galutinæ ðiokonvejerio stotá, svarbiausia bûdavone jo labiausiai nukentëjusi turinio,o simbolinë, lietuviðkoji vertë. Bûtentðià vertæ reprezentavo ir didþiai ger-biami buvæ sovietiniai Lietuvos ra-ðytojai. Jie buvo moraliniai visuome-nës autoritetai ne todël,kad ið visuomenës iðsi-skirdavo padorumu ir mo-ralinëmis savybëmis. Jiebuvo svarbûs, nes jiemspavykdavo bûti ðio nepa-prastai vertinamo pro-dukto, stebuklingai ið-vydusio pasaulio ðviesà,pradþioje. Raðytojai ver-

tinami ne dël jø sugebëjimo raðyti,bet dël ávykusio stebuklo, vardu „lie-tuviðka knyga“.

Nors sovietmeèiu knyga, ypaè lietu-viðka, buvo be galo gerbiama, ji pra-rado savo knyginæ funkcijà. Ji buvosukurtas deficitas, o ne kultûrinëskasdienybës dalis. Gausus jø skaity-mas bei prikrautos lentynos rodë nekultûros pilnatvæ bei visuomenës kny-giná iðprusimà, o kultûros skurdà, kaiiðgyvenamas alkis skatina griebtisbei á save grûsti bet kà. Labiausiai tai,kà sunkiausia ásigyti. Sovietmeèiu ne-buvo sukurta nei skaitymo kultûra,nei kritiðkumas raðytiniams tekstams.

Sovietinio pasaulio griûtis aiðkiaiatskleidë ðios knyginës kultûros iliu-ziðkumà. Maþa to, kad keièiantispasauliui deficitinë kultûra negalë-jo pateikti jokiø atramø, kuriø pade-dami labai apsiskaitæ þmonës bûtøpajëgæ já suvokti bei numatyti jo per-spektyvas. Neartikuliuotas lietuvið-kumas buvo bene vienintelis trumpàlaikà gelbëjæs ramstis. Kintanèiai tik-rovei metant realius iððûkius, knyganuvertëjo kaip ðventenybë. Kita ver-tus, steigiantis leidykloms bei ëmusgausiai leisti knygas lietuviðkai, ðokàpatyrë ir senieji knygø pirkimo ápro-èiai. Skaitytojams susisuko galva:knygø pasirodë tiek, kad buvo nebeá-manoma jø visø nusipirkti ar per-skaityti. Neturëdami atsirinkti pa-

dedanèios skaitymokultûros, andainykðèiaiskaitytojai neiðvengia-mai turëjo pasijusti kul-tûriðkai neágalûs. Vei-kiausiai ne vien dëlfinansø stokos, taèiau irdël ðio iðgyvenamo be-jëgiðkumo pirmaisiaisNepriklausomybës me-


AKADEMYBË

tais buvo labai sumaþëjæ knygø skai-tytojø. Savo ruoþtu, atsirado galimy-bë formuotis nedeficitinei, realiø ti-raþø knygø kultûrai.

Ar ðiandien þmonëms gausiai lan-kant knygø mugæ, glëbiais ið jos ne-ðantis knygas galime daryti iðvadà,kad deðimt metø vengæ knygø, nusi-vylæ jomis, skaitytojai ima ið naujomokytis jas skaityti? Ne paslaptis,kad ðiandien esama aiðkiø sovietinioknygos kulto likuèiø. Raðytiniu þo-dþiu vis dar besàlygiðkai pasitikimakaip „tikresnës“ tikrovës sklaidosvieta. Taèiau ðiandien tai labiau ga-lioja ne knygoms, o spaudai. Èia þodisyra praradæs meniðkumà bei prisi-taikæs prie primityvaus skaitanèiøjø,nedrástanèiø abejoti uþraðytu þodþiu,þvilgsnio. Vytauto Petkevièiaus „Dur-niø laivas“ ir jo populiarumà liudi-jantys sovietiniams prilygstantystiraþai vertintini kaip suprimityvëjæssovietinës nuostatos likutis. Ið tikrø-jø tai nëra joks romanas, taèiau – ið-plëstinë laikraðèio publikacija, patei-kianti lëkðtà ir visiems suprantamàávykiø vertinimà. Tiesos be turinioieðkantys þmonës èia aptinka jà visà.

Kita vertus, akivaizdu, kad daugu-ma ðiandien perkamø knygø atliekakità vaidmená. Þinoma, ne ûkio ar vir-tuvës vadovai, o knygos, perteikian-èios ar ketinanèios perteikti tam tik-ras prasmes ir turinius. Ðiandien mesgyvename þiniø pasaulyje, kai þiniosne ribojamos ir cenzûruojamos, o musuþplûsta dideliu srautu. Mes esamepriversti ieðkoti bûdø jas atsirinktiarba jose paskæstame. Informacija,kurioje nesugebame orientuotis,mums nëra niekaip vertybiðkai ar in-dividualiai svarbi. Ne konkreèios þi-nios, o jø nuolatinis kismas tampaneatsiejama mûsø tikrovës dalimi, to-kia kaip ir nuolat besikeièiantis oras.Þinios gali ateiti ir iðnykti mûsø visainepaliesdamos. Informacijos dinami-ka lyg atpalaiduoja nuo bûtinybës su-sitelkti bei vertinti, jà asmeniðkaiáprasminti. Tereikia pasklaidyti daþ-niausiai po ranka pasitaikanèias kny-gas, kad suvoktume, jog jos atliekapanaðià funkcijà kaip ir vienadienës

þinios. Jos dinamiðkos, lengvai var-tojamos, nereikalauja susikaupti beiasmeniðkai iðgyventi jø vyksmo, su-sieti save su jø turiniais. Ðiandien at-rodo keista reikalauti, kad knygàperskaitæs þmogus patirtø jo asme-nybæ perkeièiantá katarsá. Paradok-salu, taèiau ði situacija turinio nu-vertinimo prasme atitinka sovietinæpatirtá, nors ir nepripaþindama jokioþodþio kulto.

Knygø mugë bei jos vertinimaispaudoje taip pat paradoksaliai at-skleidë, kad knygos vartojamos labaipavirðutiniðkai, instinktyviai atstu-miant tai, kas galëtø iðkelti asme-nines moralines dilemas, skaitantájápastatytø akistaton su tikrove ar pa-èiu savimi. Trys garsiausi á knygø mu-gæ pakviesti raðytojai buvo FrédéricasBeigbeder ið Prancûzijos, AlessandroBaricco ið Italijos bei Thomas Brus-singas ið buvusios Rytø Vokietijos.Regis, kaip tik pastarojo romanas„Herojai kaip ir mes“ turëjo susilauktididþiausio skaitytojø dëmesio, matraðytojo patirtis labai artima mums.Bendraujant su Brussingu, buvo ga-lima iðgyventi bendrumo jausmà,áþvelgti poþiûriø skirtingumà. Labailengvai kiekvienas asmeniðkai galë-jome atpaþinti vienà jo gyvenimo epi-zodø, iðmokiusiø já „iðminties“: „Nuotada þinau, kad geriausia pasakytiviskà, kà þinai, ir kad geriau nieko ne-þinoti“. „Ostalgija“, ðiandienos Rytø-Vakarø situacijos suvokimas, regis,turëjo bûti dalykai, pirmiausia domi-nantys posovietiná skaitytojà. Taèiauávyko prieðingai.

Labiausiai þavëtasi Baricco bei ðouið savo pasirodymø dariusiu Beigbe-der. Pastarasis pataikavo publikosskoniui, teigdamas, kad greit ir mesbûsime „tokie idiotai“ kaip vakarie-èiai, nes liausimës skaitæ. Bariccouþsiminë, jog populiariausi yra joprimityviausi kûriniai, o sudëtingosstruktûros knygas sunkiai áveikia ma-þai skaitantys skaitytojai. Ðis vertini-mas mûsø situacijoje teisingas tik iðdalies, mat mums knyga ið principonëra vieta, kurioje tikëtumës aptiktikokiø nuorodø á gilesnæ patirtá. Dar

prieð keletà metø visuomenës maþàdomëjimàsi sovietinio meto iðgyveni-mø bei dilemø vertinimais buvo gali-ma aiðkinti praëjusio laiko artumu,jo atminties skausmingumu. Taèiauðiandien aiðku, kad ðios tikrovës su-vokimas, retrospektyvus þvilgsnis á jàbei asmeniðkas ávertinimas yra stu-miamas á uþmarðtá. Taip vaduojamasinuo tikrovës, drauge pamirðtant irpaèius save bei vis labiau prarandantakistatos su savo istorija bei tikrovegalimybæ. Meninæ formà turinti kny-ga, galbût skausminga, taèiau ir ið-laisvinanti, bûtø puikiausia vietatokios patirties iðsklaidai. Taèiauposovietmeèiu Lietuvoje nepasirodëjoks romanas apie tai, kas deðimtme-èius formavo mûsø visuomenæ ir mus.Ðiandien raðytojai griebiasi leisti esërinkinius, kuriuose uþmarðties kultû-ra susipina su nevilties nuotaikomisar uþsimirðimo tuðèiuose iðsigalvoji-muose pastangomis.

Sovietmeèiu knygai buvo paliktavisuomeniðkai reikðminga, bet kultû-ros atþvilgiu niekinga lietuvybës defi-cito simbolio funkcija. Ji iki ðiol nëraatgavusi savo kaip gilesniø pasauliovyksmo ir þmogaus gyvenimo pras-miø paieðkos vaidmens. Todël ir kny-gø mugës sëkmë yra knyginës komer-cijos, o ne knygos triumfo pavyzdys.Gilesnio turinio groþinë literatûra, kàir kalbëti apie humanitarikos studi-jø veikalus, èia turi labai maþai ðan-sø. Pasaulio turiniø ávairovë ir sudë-tingumas mûsø skaitytojams rûpi darmaþiau nei sovietmeèiu. Knygos netik parduodamos prekybos centruose,bet uþ jas kartais jau mokama pagalsvorá, panaðiai kaip uþ mësà ar cuk-rø. Kaþin ar apskritai ðá produktàknygos pavidalu galëtume pavadinti„knyga“. Á knygà daþniausiai panaðitik iðorinë jo forma. Panaðiai ir kny-gø mugë tik iðoriðkai panaði á knygosskaitytojø bûrimosi vietà, ið tiesø jitesiûlë prekæ pigiau nei kuris norsprekybos centras. Galbût per ankstidþiaugiamës, kad internetui nepa-vyko iðstumti popierinës knygos.Neáveikæs jos formos, jis vis plaèiauuþkariauja knygos turiná.


TEMA: KARLUI RAHNERIUI – 100

Kryþiaus kelias, savasis Kryþiaus kelias, mums geraipaþástamas. Dabar jis daþniausiai vadinasi kitaip. Ke-lias pervadintas. Tai ne naujiena ðiais permainingaispolitikos laikais. Ðiandien Kryþiaus kelias vadinasi:tragiðkumas, vëþys, skyrybos, atominis karas, þmo-gus, iðmestas á ðiukðlynà, ir visaip kitaip. Kelias pail-gëjo, o jo stotys paþenklintos ir senomis, ir naujomislentelëmis. Bet kelias liko tas pats, senasis, – prodidelá vargà ir skausmà vedantis á mirtá. O ðiuolaiki-nëje ligoninëje mirðtama irgi visai taip pat kaip anks-èiau: þvilgsnis klaidþioja aplink, ieðkodamas ir neras-damas nejudamo taðko; gydytojø þodþiai ir – galimasdaiktas – geri þodþiai skamba keistai tuðèiai ir toli-mai, ir taip toliau. Galiausiai þmogus nuleidþiamas ákapo duobæ. Bet tai jo „nebelieèia“.

Taigi klausiame vienintelio dalyko: ar èia dar te-bëra tas, kurá ðiek tiek lieèia jo gyvenimas ir myris?Neabejotina, kad kai tik ámanoma kaþkà konstatuo-ti „empiriðkai“, gyvøjø tai nebelieèia. Mirusysis at-skirtas nuo mûsø keliamo sambrûzdþio. Kartu jispalieka vienà juokingà ir keistà daiktà, kurá gyviejigreitai paslepia (tai vadinamosios laidotuvës), nes iðjo tikrai jokios naudos (kol naciai ir jø vëlesni sekë-jai nesugalvojo ið jo daryti muilo). O kas nutinkatam, kuris ðitaip pradingo? „Að“ galiu sau leisti nek-lausti to klausimo kitø. Bet sau paèiam negaliu paliktijo neatsakyto. Juk þinau, kad að mirsiu. Tad jei numo-ju ranka á tai, kas visiðkai tikrai lieèia mane, tai, va-dinasi, að jau nusprendþiau. Ðiuo atveju, kad ir kaipnorëtøsi, neámanoma „netgi ignoruoti“.

Vis dëlto neturëtø bûti taip jau visiðkai aiðku, kadsulig þmogaus mirtimi „viskas pasibaigia“. Mat minëtojitragedijos liekana, vadinamasis þmogaus gyvenimas,net nëra átikinamas „energijos tvermës dësnio“ patvir-

VELYKØ PATYRIMAS

Karl Rahner

tinimas. Juk anksèiau medþiagø apykaita, kuri dabar,visai tikëtina, pasuka kitu keliu, ne taip akivaizdþiaivyko viena kryptimi. Bet anksèiau bûta ir dar kaiko: þmogaus su jo meile, iðtikimybe, skausmu, atsako-mybe, laisve ir t. t. Tad kuo remiantis tvirtinama,kad visa tai ið tikrovës ëmë ir persikëlë á grynà niekà?Iðgaravo, iðtirpo! (Neleistina taip net sakyti, nes„tirpstant“ visa, kas buvo, iðlieka, o ðiuo atveju teigia-ma, kad to, kas buvo, tiesiog nebëra; „að“ buvau, irmanæs staiga ëmë ir nebeliko.) Tikrai, kodël gyveni-mas turi bûti „baigtas“? Kad mirusiojo nebematometarp mûsø? Silpnokas argumentas. Juk ið jo iðplaukiaviso labo tai, kad að, gyvasis, niekur nebematau ir ne-besutinku mirusiojo. Bet ar dël to jis sau paèiam ne-beegzistuoja? Ar, idant bûtø, jis turi bûti matomasman? Ar gali bûti, kad jis turëjo svariø „prieþasèiø“(savo „sàmonëje“ jam taip pat maþai bûtina jas bûti tu-rëjus, kaip ir savo medþiagø apykaitos chemijà, kurijame vis dëlto vyko) taip persimainyti, kad naujasispavidalas nebedalyvauja mûsø gyvenime?

Pasiþiûrëkime á mûsø gyvenimà: pats savaime jisnëra toks, kad jame visada norëtume bûti ir já gyventi,savaime jis siekia savo dabartinës bûsenos uþbaigos.Laikas tampa beprotybe, kai save patá (mûsø atvejis)þino ir negali savæs atbaigti. Amþinas galëjimas tæstisbûtø tuðèios beprasmybës pragaras. Në viena akimir-ka neturëtø svorio, nes viskà bûtø galima atidëti irnukelti á tuðèià vëliau, o tai visada èia pat, visada yra.Nuo þmogaus niekas nepabëgtø (juk laiko visada pa-kanka), tad ðitaip viskas tekëtø á absoliutaus nesva-rumo tuðtumà. Taigi jei þmogus iðkeliautø, nebûtø sa-vaime suprantamesnio dalyko (antraip þmogø reikëtøprievarta numarinti). Bet ar gali, mirðtanèiajam iðke-liaujant, tai, kas visiðkai tikra, toji giliausia savastis,iðlaisvinta ið fizikinio erdvëlaikio, likti nepermainy-ta, – nes ji visada buvo ðis tas daugiau negu papras-èiausias fizikos ir biochemijos „elementariøjø daleliø“þaismas, nes ji buvo meilë, iðtikimybë, o gal ir nuoganiekðybë ir panaðûs dalykai, – likti nepermainytagiliausioji savastis, kuri ðiame erdvëlaikyje tampa, betatbaigta yra ne jame (taigi nebe ten, kur lieka gyvieji,lieka sekdami ákandin)? Egzistencijos, kuri iðkyla iðmirties, nevalia suprasti kaip „tæsinio“ – tæsinio lai-

KARL RAHNER SJ (1904–1984) – vienas iðkiliausiø XX a. ka-talikø teologø. NÞ-A skelbti jo tekstai: „Að, Ignotas Lojola...“(1991, Nr. 7), „Mistika – tikëjimo kelias dievop“ (1992, Nr. 6),„Trumpas þodis „Dievas““ (1994, Nr. 11). Èia skelbiamà teks-tà („Ostererfahrung“, in: Schriften zur Theologie, Bd. 7, Ein-siedeln–Zürich–Köln, 1966, S. 157–165) ið vokieèiø k. vertëGiedrë Sodeikienë.


KARL RAHNER

kiðkos egzistencijos jai bûdingame pakrikime ir atver-tyje – neapibrëþtoje, nuolat naujai nustatomoje, todëlið tikro tuðèioje atvertyje. Ðiuo poþiûriu mirtis yraviso þmogaus pabaiga. Tas, kuris taria, kad laikas josielai „tæsiasi“ ir po þmogaus mirties, susiduria suneáveikiamais sunkumais, màstymo ir þmogaus tikro-sios galutinybës egzistencinio vyksmo sunkumais, –galutinybës, kuri ávyksta mirtyje. Taèiau manantysis,jog „mirtis viskà uþbaigia“, nes þmogaus laikas iðtikrøjø sustoja, nebeina, nes, kartà prasidëjæs, kartàturi ir baigtis, nes galiausiai á begalybæ nusitæsiantislaikas, tuðèiai tekëdamas á nuolat kita, kas nepraei-nantis panaikina tai, kas sena, ið tikro yra nepraeinan-tis ir baisiau uþ pragarà: taip manantysis irgi yrapriklausomas nuo mûsø empirinio laikiðkumo vaizda-vimosi schemos, lygiai kaip anas, kurio ásitikinimusiela „gyvena toliau“.

Ið tikrøjø laike, kaip jo paties sunokintas vaisius,uþgimsta „amþinybë“, kuri ið tikro ne pratæsia laikà„uþ“ to, kurá jau pergyvenome, o panaikina laikà –pati gimdama ið to laiko, kuris tapo laikinas, idantlaisvëje galëtø ávykti galutinybë. Amþinybë nëra ne-apmatomai ilgai besitæsiantis gryno laiko bûdas, jiyra laike realizuoto dvasiðkumo ir laisvës bûdas, todëljà ámanoma suvokti tik teisingai suprantant ðiuosdu dalykus. Laikas, kuris nesitæsia, sakytume, kaipdvasios ir laisvës ásibëgëjimas, negimdo (antai kaipgimdo arba veda gyvûnas) amþinybës. Taèiau laikà nu-galinèià galutinybæ, dvasioje ir laisvëje realizuotosþmogaus egzistencijos galutinybæ turime imti ið laikoir, idant ástengtume ásivaizduoti, jà beveik nenoromturime màstyti kaip begaliná tæsiná, todël mums iðkylatam tikrø keblumø. Turime – panaðiai kaip ðiuolai-kinëje fizikoje – iðmokti màstyti abstrakèiai, ne vaiz-dais ir ðia prasme „demitologizuojamai“, ir pasakyti:per mirtá (ne: po mirties) pasidaro bûnanti (ne: prasi-deda) realizuotoji laisvai pribrendusios þmogaus egzis-tencijos galutinybë; toji egzistencija, tokia, kokia tapo,yra kaip iðlaisvintas ir iðvaduotas buvusio laikiðku-mo galiojimas, laikiðkumo, kuris, kaip dvasia ir laisvë,tapo idant bûtø. Tad ar tai, kà vadiname savo gyve-nimu, negali bûti þaibu nuðvitæs tapsmas (laisvëje iratsakomybëje) kaþko, kas yra, galutinai yra, nes taiyra verta ðitaip bûti (o ne amþinai galëti tapti)? Taigitapsmas baigiasi, kai prasideda bûtis, ir mes niekonematome, nes dar tebesame tapsme?

Tikrovës iðties negalima apriboti tuo, kieno egzis-tavimo ginèyti ir pats kvailiausias, pavirðutiniðkiau-sias þmogus neturi nei noro, nei galimybës. Be jokiosabejonës, esama daug daugiau. Moksliniai prietai-sai leidþia nustatyti, kad materialaus pasaulio tikrovëdaug didesnë, ir lygiai taip esama patirèiø, kurios –be prietaisø, bet su labiau iðugdyto dvasiðkumo pa-galba – suima tà amþinybæ, kuri „uþ“ mûsø gyveni-

mo ne driekiasi kaip laikiðkasis gyvenimo tæsinys, oyra panardinta laisvos atsakomybës laike, kaip savotapsmo erdvëje, ir visybiðkai besibaigianèiame gyve-nimo laike iðsipildo, virsdama to gyvenimo atbaiga.Tas, kuris nors kartà gyvenime priëmë moraliai geràþûtbûtiná sprendimà (dël meilës, iðtikimybës, pasiau-kojimo ir taip toliau), priëmë já grieþtai ir nepasaldintà,taip, kad jam paèiam tas sprendimas nieko, jokiopelno neduoda, tik gërá, teikiamà paties sprendimo,tas tame sprendime jau patyrë minëtà amþinybæ, apiekurià mes ir kalbame. Jei já vëliau ðitai vël sudominsir jis ðá patyrimà pamëgins paversti teorija, jis, galimasdaiktas, pradës tai klaidingai interpretuoti, – maþato, pradës net abejoti „amþinuoju gyvenimu“ arba jáneigti. Bûtø apmaudu, jei taip atsitiktø, nes tai neteisin-ga, bet pirmiausia kyla pavojus, kad þmogus stengsisiðvengti tokiø totaliø moraliniø sprendimø arba jaisnusivils. Taèiau paties patyrimo ðitai visai nekeièia.

Ðiuo atveju ir nebûtina mëginti refleksijos keliuatskirti, kas tame patyrime priklauso dvasinei ir ne-mariai þmogaus esmei, nuo kurios jis, kaip kaltinin-kas, negali pabëgti, o kas yra malonë, t. y. amþinojoDievo buvimas ðalia, kurio aukðèiausias taðkas, abso-liutus galiojimas ir apraiðka, pagal krikðèioniðkàjábûties aiðkinimà, yra Jëzus Kristus, Pakabintasis antKryþiaus ir Kryþiumi Nugalintysis.

Taèiau kas kaip individas nepasitiki savo patyri-mu, nes jam, menkystai ir paliegëliui, jis nepakanka-mai suprantamas arba – jam, giliai nepasitikinèiamegzistencijos prasme (o tuo nepasitikëjimu mes, bailûsnusidëjëliai, sunkiai sergame), – atrodo „per graþus,kad bûtø tikras“, tas tegu remiasi þmonijos patyri-mu, kuris duotas jos patirtame Prisikëlusiojo paty-rime. Nesuskaièiuojamoje daugybëje þmoniø gyvasVelykø tikëjimas. Pirmiausia jis gyvas Jëzaus moki-niuose, kurie paliudijo savàjá Velykø patyrimà ir Ve-lykø tikëjimà, kurie Nukryþiuotàjá ir sugniuþusájáiðpaþásta kaip pergalingàjá tikrovës totalybëje ir ga-lutinai Dievo Priimtàjá.

To pirmojo Velykø patyrimo nevalia skaidyti á su-dedamuosius elementus, o paskui vël bandyti juosjungti. Ir ðiuo atveju visuma virðija jos daliø sumà.Ðio patyrimo dalis yra susitikimas su Jëzumi, kurisþinojo esàs nesuvokiamos paslapties Sûnus, paslap-ties, kurià su nesuvokiama savaime suprantamybedráso vadinti Tëvu ir vadino net Dievo apleistas mirtiesvalandà. Ðio patyrimo dalis yra susitikimas su Jëzausmeile ir iðtikimybe, su jo klusnumu be kaltës, su jomirties tamsa, su jo besàlygiðkai pasitikta mirtimiir paèiu Velykø ávykiu. Gali bûti, kad tame Velykøávykyje ðiandien jau nebegalima ðvariai atidalyti Ve-lykø (Prisikëlusiojo) nuo mokiniø Velykø patyrimo,t. y. mokiniø Velykø patyrimas mums nëra tik papras-èiausias iðorinis perteikimas (antai kaip telefono laidas


arba teleskopas), kuris pasidaro nebereikalingas, kaipajëgiame suvokti patá ávyká. Velykø tikëjimas ir Ve-lykø patyrimas (tikëjimas ir jo pagrindas) neatsieja-mai susijæ jau Jëzaus mokiniø ðirdyse, tikëjimo pa-grindas (Prisikëlusysis), kaip tikëjimà steigiantis,galingai ir átikinamai patiriamas tik paèiame tikëjime.Esama ir daugiau patirèiø, kurios yra tikros, taèiaujos pasiekiamos tik kito þmogaus patirtyje, ir juo reikð-mingesnis bei egzistenciðkai centrinis yra dalykas,juo sunkiau toji jo patirtis pasiekiama. Tai visai kaskita, kai patikimas ir sàþiningas liudytojas pasakojamatæs, kaip, pavyzdþiui, kaþkoks þmogus ðokæs ávandená. Ðièia tokios patirties galimybë nepriklauso-mai nuo praneðimo jau yra þinoma ir suprantama iðasmeninës patirties. Todël maèiusiojo praneðimasperteikia santyká su pasakojamuoju ávykiu, ir tas san-tykis gali iðleisti ið akiø dël tos paèios prieþastiestaip pat suprantamà liudytojo patikimumà ir sàþi-ningumà, ir tam tikra prasme tiesiogiai tampa ávykiu.Taèiau Velykø atvejis kitoks. Velykø patyrimas yrasui generis dalyko prigimties poþiûriu. Mat patirti iðanapusybës atëjusájá – kuris mums „pasirodo“, kuris

nepriklauso mûsø erdvëlaikiui, kuris ið pat pradþiønëra bejëgiðkai atviras mûsø ásikiðimui – tikrai nëratas patyrimas, kurá galëtume „suprasti“ remdamiesisavo paèiø patirtimi, kurá jo galimybiø ir prielaidøpoþiûriu patys galëtume aprëpti, idant savo ruoþtugalëtume taikyti kasdienius kriterijus, spræsdamiklausimà, ar galime pritarti tokiam èia ir dabar ávyku-siam ir patirtam ávykiui. Remtis tuðèiu kapu kaipáprastinio mûsø patyrimo pasaulio nutikimu, kurissuprantamas kiekvienam þmogui, ne itin pravartu:tuðèias kapas negali iki galo liudyti prisikëlimo, nesprieþastis, kodël kapas tuðèias, galima màstyti ávairiai.Panaðaus, taigi tokio pat pobûdþio patyrimo kaip pir-møjø mokiniø Velykø patyrimas neturime (neskai-èiuojant „Dvasios patyrimo“ (Gal 3, 1 t.)), todël esamedaug radikaliau priklausomi nuo mokiniø liudijimo,negu priimdami kitus maèiusiøjø parodymus. Betðitaip neginèijama, kad Velykø patyrimas turi struk-tûrà – kad mokiniai tame patyrime savo patyrimopagrindà kaip toká gali iðtraukti ið patyrimo ávykiokaip tokio ir pasakyti: jis mums pasirodo, o ne yrasteigiamas mûsø potyrio; ðitaip nepaneigiama, kad

Gintautas Trimakas. Be pavadinimo. 1988. Fotografija

VELYKØ PATYRIMAS


KARL RAHNER

mes vis dëlto kaþkaip nustatome ðià struktûros dis-tancijà tarp patyrimo prieþasties ir paties patyrimo:per liudytojø skaièiø, jø dispozicijø ir gautosios patir-ties nesutapimà, egzistenciðkà ðios patirties poveikáir t. t. Bet visa tai nieko nekeièia tuo poþiûriu, kadðis Velykø patyrimas savitumu ir unikalumu yra abso-liuèiai nepalyginamas su kitais þmogaus potyriais,todël ir mûsø santykis su juo negali bûti iðspræstaspaprastais maèiusiøjø parodymais. Be Dvasios paty-rimo, t. y. ðiuo atveju: be tikëjimu priimto egzistencijos(tokios, kokia ji yra, taigi kaip viseto) prasmingumopatyrimo neprasidës pasitikintis dalyvavimas moki-niø Velykø liudijime, nors egzistencijos prasmingumopatyrimas daþnai gali semtis jëgø ið pastarojo ir, bejokios abejonës, tik jame visiðkai ágyja savàjà esmæ.Tik besiviliantis pamato viltá, ir pamatytas iðsipildy-mas leidþia rasti vilèiai josios egzistencijos ramybæ.Ðio „rato“ nebûtina, o ir neámanoma nutraukti. Taèiaupaðauktasis savo kûno (kurá ne tik „turi“, bet kurisjis yra) „prisikëlimo“ vilèiai gali Dievo malone áþengtiá ðá „ratà“.

O ir kaip galëtø bûti kitaip, jei totalus asmens anga-þavimasis turi ávykti ne kurio nors ið daugelio lygiaver-èiø dalykø atþvilgiu, o galutinio visos egzistencijosáprasminimo, kuris pasirodo istoriðkai, atþvilgiu? To-kio dalyko neámanoma pagrásti kaip nors kitaip, tikremiantis savimi paèiu, nors jis ir apima daug aspektø,kurie sàlygoja vienas kità (taigi Prisikëlusiojo patir-toji tikrovë sudaro patyrimo pagrindà, kita vertus,ávykis „pasirodo“ tik tikëjimui). Visada bûtina atminti,kad Dievo netarpiðkumo akivaizdoje atsidûræs þmo-gaus egzistencijos atbaigimas savaime nëra duotybë,ásiterpianti á erdvëlaikinæ þemiðkàjà patyrimo sritákaip tokià ir joje randamas, – tas atbaigimas galidaugiø daugiausia „praneðti apie save“ prieð ávykstantþmogiðkosios egzistencijos totaliam sprendimui ir tosprendimo labui (þinia, visiems tos egzistencijos mat-menims). Be to, mums nebûtina „ásivaizduoti“, kaipþmogus „atrodo“ tikroje savo egzistencijos visybëje(mes sakome: „su kûnu ir siela“). Visai nebaisu prisi-paþinti, kad mes negalime „ásivaizduoti“ prisikëlimo„su kûnu“, nes jis (kitaip negu mirusiojo atgaivinimas)nëra ir neturi bûti ankstesnës bûklës atkûrimas, oyra radikalus permainymas (apie kurá jau Pauliuskalba kaip apie atbaigimo sàlygà), per kurá turi pereitilaisvas þemiðkasis asmens egzistencijos vyksmas –juk ji, egzistencija, savo atbaigimà turi rasti kaiplaiko nugalëjimà ir amþinybës sunokimà ið laiko. Kaisakome: „kûno“ prisikëlimas, tai pasakome, kad visà

þmogø màstome uþbaigtà ir, remdamiesi savo þemið-kosios tikrovës patyrimu, jo negalime skaidyti á visadaesamà „dvasià“ ir laikinà „kûnà“.

Ar pagalvojame, kokià prieþastá turime turëti, kadji mûsø moralinës tiesos sàþinës akivaizdoje „draustø“kliautis pirmøjø mokiniø Velykø patyrimu? Mûsøniekas neverèia jais tikëti, jei nenorime tikëti ir ver-èiau liekame su savo skepticizmu. Bet daug dalykøágalioja mus jais, mokiniais, tikëti. Ið mûsø reikalau-jama paties dràsiausio, antra vertus, savaime supran-tamiausio dalyko: ryþtis gyventi savo egzistencijàkliaujantis tuo, kad ji, kaip visuma, sumanyta ir nu-kreipta á Dievà, kad ji turi begalinæ prasmæ, kad yragalima iðganyti ir iðgelbëti, kad kaip tik tai ávykoJëzuje pavyzdiniu ir produktyviu bûdu ir kad, þvel-giant á já, ámanoma taip galvoti ir apie mus paèius,kaip kad darë pirmieji mokiniai, kuriuose tai, kà mesvisada „norëtume“ daryti (bûtent tikëti) ir kam iðsavo esmës gelmiø ieðkome istorinio realumo, ið kuriotas tikëjimas gali sulaukti pritarimo, ið tikrøjø ávyko,ávyko absoliuèiai iki mirties.

Gal þinome geresná ðio pagrindinio klausimo apiemûsø egzistencijos prasmæ sprendimo bûdà? Ar tikraiyra sàþiningiau, o gal paprasèiausiai – dar tiesiogbailiau – skeptiðkai truktelti peèiais, susidûrus suðiuo klausimu, ir, nepaisant to, elgtis taip (drauge:gyvenant ir mëginant gyventi padoriai), tarsi visetasvis dëlto turëtø prasmæ? Nebûtina teigti, kad kiekvie-nas, manantis negalás tikëti Jëzaus prisikëlimu,neástengia gyventi galutinai ir besàlygiðkai iðtikimaisavo sàþinei. Taèiau mes teigiame, kad tas, kuris taiið tikrøjø daro, – arba laikydamasis savo paties apmàs-tytø savo egzistencijos interpretacijø, arba joms prieð-taraudamas, – tiki jam neþinomà Prisikëlusájá, taiaiðkiai þinodamas arba ne. Nes ir toks þmogus savoegzistencijos pagrindiniu sprendimu krypsta á iðganytà,iðgelbëtà egzistencijà („su kûnu ir siela“) kaip tai,kà ðis laikiðkumas pats permaino, taigi krypsta á isto-rijà ir dar neþino – daugiø daugiausia – to, ar ji jaupasiekë taðkà, kurá bent jau kaip istorijos ateitá pripa-þásta ir ðitoks tikëjimas. Bet tada ðis tikëjimas, kurisyra ir mûsø tikëjimas, neturi bijoti (þvelgiant á Jëzøir jo mokiniø tikëjimà) prisipaþinti: tai jau ávyko.

Bent jo istorijoje ðio laiko kalëjimas jau susprogdin-tas, todël galima aiðkiai pasakyti: tikiu kûno ið numiru-siø prisikëlimà, tai reiðkia: tikiu permainantá manoegzistencijos atbaigimà. Kryþiaus kelias turi penkio-liktà stotá, kurioje laiko kelias mus paleidþia Dievomeilës nesuvokiamybën.



Be abejonës, vienas ryðkiausiø XX a. katalikø teologøyra Karlas Rahneris SJ (1904–1984). Jo átaka ðiandie-nei teologijai tokia didelë, kad kartais jis gretinamassu ðv. Tomu Akvinieèiu, suteikusiu kryptá scholasti-nei filosofijai ir teologijai.

Karlas Rahneris gimë 1904 m. kovo 5 d. Freiburgekatalikiðkoje ðeimoje. Kai jo brolis Hugo panoro tap-ti kunigu ir ástojo á Jëzuitø ordinà, Karlas taip patnusprendë tapti kunigu. Apie savo apsisprendimà jispirmiausia pasisakë tikybos mokytojui, kuris jaunuoliotëvams taip tarë: „Karlas nëra tam tinkamas, nes jisniurzglus ir nekomunikabilus“. Taèiau Vieðpats màstëkitaip. Dalyvaudamas jaunimo veikloje, Karlas sutiko(vëliau garsiu teologu tapusá) Romano Guardiná, kurisbuvo liturginio sàjûdþio ákvëpëjas, sustiprinæs Karloapsisprendimà tarnauti Vieðpaties vynuogyne. Ástojæs áJëzaus draugijà (1922), jis atliko noviciatà, mokësi fi-losofijos bei teologijos ir 1932 m. buvo áðventintas kuni-gu. Norëdamas tapti filosofijos istorijos profesoriu-mi, Rahneris atsidëjo specialioms filosofijos studijomspas Martinà Heideggerá. Jam studijuojant filosofijà,jëzuitø vadovybë já „perkvalifikavo“ ið filosofijos á teo-logijà. 1936 m. Rahneris apgynë teologijos daktaratàInsbruke, netrukus tapo habilituotu daktaru (1937).Profesoriaus karjerà jis pradëjo Insbruke, taèiau dëlnacionalsocialistø nepalankumo jëzuitams persikëlëá Vienà (1939). Po karo kaip filosofijos ir teologijosprofesorius darbavosi Miunchene ir Insbruke.

Svarbi buvo jo mokslinë ir pedagoginë veikla Miun-steryje (1967–1971), prisidëjusi prie esminio katalikøteologijos lûþio. Paskutinius savo akademinës veik-los metus iki pensijos Rahneris praleido Miunchene(1971–1981). Tas laikotarpis buvo nepaprastai svar-bus katalikø teologijai, kuri po Vatikano II Susirinki-

TEOLOGO PAÐAUKIMAS XX AMÞIUJE

Algirdas Jurevièius

mo buvo blaðkoma ávairiausiø vëjø. Rahneris suðvelninotariamus „prieðtaravimus“ tarp prieðsusirinkiminësir posusirinkiminës teologijos metodø. Tapæs emeri-tu (1981), jis persikëlë á Insbrukà, kur atðventæs savoaðtuoniasdeðimtmetá netrukus iðkeliavo pas Vieðpatá.Palaidotas Jëzuitø baþnyèios kriptoje Insbruke.

KARLAS RAHNERIS IR VATIKANO IISUSIRINKIMAS

Reikðmingiausiu Rahnerio gyvenimo tarpsniu buvojo dalyvavimas Vatikano II Susirinkime. Paprastai tikvyskupai gali dalyvauti visuotiniame Baþnyèios susirin-kime kaip visateisiai nariai, o kiti (pvz., kunigai, pasau-lieèiai, nekrikðèioniðkø religijø atstovai) gali bûti tikpatarëjai, teologijos þinovai (peritus titulu) arba sveèiai.

Vienos kardinolas Franzas Königas pakvietë Rahnerábûti jo patarëju ir kartu oficialiu visuotinio Baþnyèiossusirinkimo teologu. Tiesa, ið pradþiø dël Rahneriodalyvavimo Susirinkime buvo kilæ problemø, nes kaikuriø Romos kurijos atstovø akyse Rahnerio màstymasatrodë pavojingas per ðimtmeèius nusistovëjusiomsteologinëms formuluotëms. Keletà mënesiø prieð Susi-rinkimo pradþià jam buvo paskirtas Ðventosios Romosoficijos (dabar Tikëjimo reikalø kongregacija) prieðcenzû-rinis áspëjimas, t. y. apribojimas vieðai kalbëti teologijosklausimais. Tokio sprendimo pretekstas buvo Rahneriokalba „Negesinkite Dvasios!“, pasakyta 1962 m. birþelio1 d. per Austrijos katalikø dienà. Esant tokiai padëèiai,teologas negalëjo dalyvauti Susirinkime. Laimë, jis radogalingø uþtarëjø – kardinolus Königà ir Juliusà Döpf-nerá. Pagaliau popieþius Jonas XXIII 1962 m. vasaràpanaikino visas kliûtis originaliai màstanèiam jëzui-tui dalyvauti Susirinkime.

Rahneris turëjo didelës átakos rengiant Susirinki-mo dokumentus, taèiau dar svarbesnis jo ánaðas buvovadinamajam teologijos „persilauþimui“ Susirinkimometu. Mat daugelá dokumentø projektø Romos kuri-ja parengë dar prieð Susirinkimo pradþià, todël buvotikimasi, kad juos gana greitai patvirtins Susirinki-mo tëvai. Prasidëjus Susirinkimui netikëtai paaiðkëjo,kad Baþnyèia pasaulyje gyvena kitokiomis nuotaiko-mis, negu Romos kurijos darbuotojai, todël minëtus

ALGIRDAS JUREVIÈIUS (g. 1972) – kunigas. 1991–1996 m. stu-dijavo Kauno kunigø seminarijoje ir VDU Teologijos fakultete,1996–1998 m. – VDU teologijos magistrantas. 1996 m. áðven-tintas kunigu. 2004 m. jëzuitø aukðtojoje Filosofijos-teologijosmokykloje Sankt Georgen Frankfurte prie Maino apgynë dak-taro disertacijà ið praktinës teologijos „Nuolatinis diakonatas.Ánaðas Baþnyèios atnaujinimui Lietuvoje“ („Der Ständige Dia-konat. Ein Beitrag zur Erneuerung der Kirche Litauens“).


ALGIRDAS JUREVIÈIUS

projektus reikëjo (kai kur net ið esmës) pataisyti. Èialabai pravertë platus Rahnerio Baþnyèios problemøpaþinimas ir jø ávertinimas atsikraèius iðankstiniodualistiðkai nukalto poþiûrio bei pasinaudojimas nau-josios kartos teologø áþvalgomis.

RAÐTØ GAUSA

Nepaprastai gausus ir aktualus Rahnerio raðytinispalikimas apima per 4000 straipsniø ávairiausiomistemomis. Tada buvo áprasta, kad teologai, tyrinëda-mi dieviðkàjá Apreiðkimà ir Baþnyèios tradicijà, raðy-davo traktatus, sisteminius veikalus, pretendavusiusá tobulybæ, taèiau daþnai atitrûkusius nuo realybës.Rahneris rado prieigà prie teologinës tikrovës, kuribûdama þmogaus tikrovë ir paslaptis, lieka visada atviradieviðkai paslapèiai.

Tad didþiausià Rahnerio raðtø dalá sudaro straips-niai apie aktualius Baþnyèios ir pasaulio santykius.1957 m. jis su Herbertu Vorgrimleriu pradëjo leistiQuestiones disputatae knygø serijà, kurioje nagrinëja-mi kontroversiðki teologijos klausimai. Dar prieð Va-tikano II Susirinkimà buvo pradëtas leisti Teologijosþodyno antrasis leidimas (LThK2), kurio vienas sudary-tojø buvo Rahneris. Neuþmirðtinas ir jo ánaðas leidþiantenciklopedinius veikalus Mysterium salutis ir Sacra-mentum mundi (1965–1969). Plaèiai þinoma tapo knyga„Tikëjimo santrauka“ (1976), kurioje ryðkiausiai atsi-skleidþia Rahnerio màstymo metodas: visa jo teologi-ja kyla ið realios tikrovës, jo straipsniai susijæ su konk-reèia gyvenamojo meto problematika. Egzistencializmofilosofijos veikiamas jis sukûrë visiðkai naujas teologinessàvokas. Dël ádomumo galima priminti, jog Rahnerissavo mintis reikðdavo itin ilgais sakiniais. Jo studentaidar ir dabar juokauja, kad ðio teologo paskaitos bûdavoið trijø sakiniø: sakinys skirtas áþangai, antrasis – dës-tymui, o treèiuoju sakiniu baigdavosi paskaita. Origi-nalus jo stilius ir naujø sàvokø sukûrimas neliko ne-pastebëtas kalbininkø. 1982 m. jam buvo skirta specialipremija uþ vokieèiø kalbos praturtinimà ir puoselëjimà.

IGNACO LOJOLOS ÁTAKA

Rahneris priklausë Jëzaus draugijai, todël jam didelæátakà turëjo ordino ákûrëjo ðv. Ignaco Lojolos dvasingu-mas. Kai Karlas ir Hugo Rahneriai ástojo á Jëzaus drau-gijà, ðv. Ignaco rekolekcijø metodas buvo ypaè popu-liarus. Abu broliai savo teologiniø studijø laikais labaidomëjosi maldos teologija, iðdëstyta ðv. Ignaco „Dvasi-nëse pratybose“. Rahneris teigia, kad visø ðioje knygojesudëtø atskirø tekstø ir teologinio màstymo pagrindas

yra specifinë patirtis, á kurià ðv. Ignacas vedë per savodvasines pratybas (Exerzitien)1. Pratybø metu atsiradusiasmeninë Dievo patirtis yra daug svarbesnë uþ ilgusintelektualius samprotavimus apie Dievà ir þmogø.Asmeninës Dievo patirties iðgyvenimas neturi niekobendra su indoktrinacija (tikëjimo tiesø intelektiniuperdavimu), bet leidþia þmogui iðgyventi Dievo alká.Ðio gilaus iðgyvenimo poveikio negalima apriboti viensvarbiø sprendimø priëmimu (pvz., pasirenkant paðau-kimo kelià); jis tiesiogiai veikia kasdienybæ: juk Dievàreikia rasti kasdieniuose dalykuose! Ðv. Ignaco mistikapaprastai apibûdinama kaip ne tik nesiðalinanti nuopasaulio, bet ir gyvenanti jame. Rekolekcijø tikslas –atrasti ir kaskart ið naujo paþinti Dievo veikimà savo as-meniniame gyvenime, nes tai leidþia þmogui labiau pa-þinti realybæ ir sàmoningai bei atsakingai jà iðgyventi.

Rahnerio teologija iðplaukë ið dvasiniø pratybø patir-ties: „Að manau, kad ið mane paveikusios filosofijosir teologijos svarbiausias dalykas buvo ðv. Ignaco dva-singumas“2.

SCHOLASTINËS TEOLOGIJOSNEPAKANKAMUMAS

Katalikø teologijos istorijoje svarbus vaidmuo ten-ka scholastinei teologijai, grástai Petro Lombardo (1095–1160), Alberto Didþiojo (1193–1280) ir ypaè ðv. TomoAkvinieèio (1224–1274) raðtais. Scholastinës teologi-jos metodas buvo paremtas klasikine logika irpasiþymëjo nepaprastai geru tikëjimo tiesø iðdësty-mo bûdu: pirmiausia bûdavo pateikiamas klausimas,kuriam atsakyti buvo naudojamos Ðv. Raðto citatos,Baþnyèios Tëvø ir visuotiniø susirinkimø mintys. Áro-dymas visada baigdavosi loginiais argumentais, ku-rie kartais bûdavo „pritempiami“, norint paaiðkintilaisvà Dievo veikimà. Viduramþiais scholastinis me-todas tapo pagrindiniu teologijos perdavimo bûdu, taèiauApðvietos epochoje naujai atsiradusios filosofinës srovësið principo sumaþino scholastinës teologijos átakà.Baþnyèia labai stengësi atgaivinti iðsikvëpusá metodà.Trumpas scholastinës teologijos suþydëjimas XIX beiXX a. pradþioje (neoscholastika) dar ryðkiau parodë ðiometodo trûkumus. Praktiðkai tai ágavo atsiribojimonuo „pasaulio“ iðraiðkà: Baþnyèia stebëjo gamtamoksliobei filosofijos minèiø raidà ir teikdavo tikintiesiemsgausiø patarimø, kaip apsisaugoti nuo „bedievybës ma-ro“. Buvo sudarinëjami ir skelbiami uþdraustø knygøsàraðai, smerkiami modernistai, ið kunigø reikalauja-ma duoti antimodernistinæ priesaikà. Teologijoje taipasireiðkë tikëjimo tiesø gynimu (tai darë Magisteriu-mas). Kai kurios teologinës disciplinos (pvz., Ðv. Raðto

1 Plg. Rahner, K., Schriften zur Theologie, Bd. 12, Einsiedeln, 1975, S. 8.2 Rahner, K., „Rede des Ignatius von Loyola an einen Jesuiten von

heute“, in: Idem, Schriften zur Theologie, Bd. 15, Einsiedeln, 1983,S. 51.


tyrinëjimai, patrologija, Baþnyèios istorija) buvo nu-stumtos á antrà planà, nes atrodë jei ne pavojingos, taibent átartinos. Apie konstruktyvias diskusijas ir bend-radarbiavimà su to laikotarpio filosofija negalëjo bûtinë kalbos. Siekta sukurti alternatyvø baþnytiná sekto-riø, kuris kai kur iðsilaikë net iki XX a. vidurio. Bandytasukurti „bedieviðkam“ pasauliui prieðiðkà atmosferà:þmogus gimdavo katalikiðkoje aplinkoje, lankydavokatalikiðkà mokyklà, katalikiðkà universitetà, kata-likiðkà sporto bûrelá, skaitydavo katalikiðkà spaudà,dalyvaudavo katalikiðkø organizacijø veikloje, sukur-davo katalikiðkà ðeimà, priklausydavo katalikiðkaipartijai, gydydavosi katalikiðkoje ligoninëje ir t. t.Alternatyvaus katalikiðko sektoriaus sukûrimas ne-susilaukë ilgalaikës sëkmës, nes ignoravo bet kokádialogà su kitamaniais. Neoscholastinë teologija tapoantlaikiðka, t. y. ji kalbëjo apie amþinàjá Dievà, taèiauignoravo „laikinàjá“ þmogø ir visas jo problemas. Ki-taip tariant, tai buvo teologija be konkretaus istori-nio konteksto.

Kaip minëta, XX a. pradþioje kilo daug naujø sàjû-dþiø, kuriuos galime traktuoti kaip pozityvià neoscho-lastikos kritikà (liturginis, biblinis sàjûdis ir kt.). Rahne-rio màstymas brendo neoscholastikos ir pliuralistinësteologijos sandûroje. Ðios kryptys buvo radikaliai prie-ðiðkos: pliuralistinë teologija aptarinëjo aktualius da-barties klausimus, o neoscholastika smerkë klaidasir nustatinëjo tikintiesiems ribas. Po Antrojo pasauliniokaro oficialioje katalikiðkoje teologijoje buvo jauèiamassutrikimas, teologinëse diskusijose pasireikðdavo skep-ticizmo protrûkiai. Buvo keliami labai aktualûs ir kartuskaudûs klausimai: ar teologija apskritai ámanomapo holokausto? Kaip galima kalbëti apie geràjá Dievà,matant milijonus nekaltai nukankintø þmoniø? Ar yraprasmë toliau plëtoti teologijà nekreipiant dëmesio ákonkretø þmogaus vargà? Ðie ir kiti priekaiðtai skatinoieðkoti iðeities ið akligatvio.

Sudëtingais Baþnyèios istorijos laikotarpiais Dievasvisada paðaukdavo didþias asmenybes, padedanèiasnugalëti susidariusias kliûtis. Kaip tik Rahneris pui-kiai suprato, kad teologija negali toliau „vaþiuoti“ antvieno bëgio, t. y. ji negali bûti vien teocentrinë, betprivalo atsigræþti á konkretø istoriná þmogø. Todëlteologija jau negali bûti antlaikinë, jà reikia plëtotikonkreèiame kontekste. Ðios mintys buvo argumentuo-tai perteiktos Vatikano II Susirinkimo dalyviams ir ið-reikðtos pastoracinëje konstitucijoje apie Baþnyèià ðiuo-laikiniame pasaulyje. Ji prasideda programiniu sakiniu:„Dþiaugsmas ir viltis, liûdesys ir sielvartas, patiriamidabarties meto þmoniø, ypaè neturtingøjø ir visø pri-spaustøjø, yra ir Kristaus mokiniø dþiaugsmas ir viltis,liûdesys ir sielvartas“ (GS, 1). Baþnyèia toliau jau nebe-

gali gyventi uþsidariusi gete, bet turi bûti artima kiek-vienam, net ir kitaip màstanèiam þmogui.

ANTROPOLOGINIAI TEOLOGIJOSAKCENTAI

Rahnerio sukurtoje teologinëje sistemoje svarbi vietatenka á teologiná lygmená pakeltai antropologijai. Teolo-ginës antropologijos negalima suprasti, pradþios taðkulaikant vien Dievà arba vien þmogø. Tik Dievas irþmogus sàveikaudami sukuria gyvà ryðá. Tiesa, þmogausatspirtis bendraujant su Dievu yra pirmiausia santy-kis su savimi ir su kitais: negali mylëti Dievo, kurionematai, jeigu nekenti brolio, kurá matai. Kaip þmogussupranta pats save, taip jis supranta ir Dievà; kaipþmogus bendrauja su artimaisiais, tai atspindi santy-kis su Dievu. Kitais þodþiais tariant, tiesa apie þmogøatitinka Dievo tiesà. Todël þmogaus kaip subjekto su-pratimas Rahnerio antropologijoje neatskiriamai susijæssu pradiniu Dievo–þmogaus santykiu.

Þmogus kaip subjektas reiðkiasi tada, kai jis keliaklausimus apie save, savo aplinkà. O kiekvienas, kurisklausia, trokðta sulaukti atsakymo. Dël to þmogus tampaÞodþio klausytoju, laukianèiu kiekvieno ið Visagaliolûpø iðeinanèio þodþio. Ðià temà Rahneris plaèiai iðplë-tojo knygoje ,,Þodþio klausytojas“3. Þmogus visada klau-sosi Dievo kalbëjimo net ir tada, kai Dievas tyli, jei tikatsiveria Dievo apreiðkimui. Tiesa, þmogus yra laisvasklausytojas, nes laisvos valios dëka jis, kaip asmuo, yra

eliminuotas ið prievartinës dësniø tikrovës, kad lais-vai apsisprendæs galëtø veikti meilëje. Jis klauso Die-vo apreiðkimo tik tada, kai netvarkinga þmogaus meilëneuþstoja ir neriboja absoliutaus Dievo horizonto.

Rahneriø ðeima. Stovi pirmas ið deðinës – Hugo Rahneris,antras – Karlas Rahneris. Apie 1932


3 Plg. Rahner, K., Hörer des Wortes, Freiburg im Breisgau, 1963.



Svarstymo apie Dievà negalima atsieti nuo svarstymoapie þmogø, nes po Dievo Sûnaus ásikûnijimo jie vie-nas su kitu susipynæ. Juk þmogus yra máslë ir paslaptis,kurios jis pats neástengia áminti. Tad jis tampa nuorodaá dar didesnæ paslaptá, kuri yra pats Dievas. Rahnerioteologijos centras – þmogui neámenama savæs patiespaslaptis slëpiningojo Dievo akivaizdoje. Kasdienybës(kad ir kokia ji bûtø) akceptacija ágalina þmogø þvelgtiá ateitá. Kai þmogus patiria savo galimybiø ribas (jukjis yra ribota bûtybë!), tai jokiu bûdu nereiðkia þmogaus„pabaigos“, jis tik pasiekia savo egzistencijos ribà, kuriàpriimti bûtina beribio Dievo patirtis. Þmogaus para-

doksas tas, kad jis yra duþus, bet kartu ir amþinas: jisdaþnai iðgyvena savo planø þlugimà, taèiau kreatyviøjëgø dëka atsiverdamas ateièiai tampa viltinga bûtybe.

Þmogui suteiktas gebëjimas paþinti Dievà, todël savoesme þmogus yra transcendentinë bûtybë. Transcen-dentinë patirtis iðtinka þmogø netiesiogiai bei tarpið-kai jo kasdienybëje, kurià „skaitydamas“ jis priartëjaprie Dievo. Net jeigu Dievo patirtis kasdienybëje bûtøignoruojama, kitaip interpretuojama arba net tiesiogiaineigiama, – ji niekur nedingsta ir toliau bando þmogøpraðnekinti. Kitaip tariant, transcendentinë Dievo patir-tis kiekvienam þmogui yra nuolatinë ir neiðvengiama.

Dievas juk veikia ne vien protarpiais per sakramentus,bet jo pastovus kasdienis veikimas per sakramentuságauna konkreèià bendruomeniðkà iðraiðkà, susijusiàsu þmogaus asmeniniu atsiliepimu á Dievo kvietimà.Kitaip tariant, nuolat veikianti Dievo malonë per Baþ-nyèios sakramentà sutirðtinama ir sutankinama (Ver-dichtung der Gnade). Taip Rahneris sujungë dogminæteologijà su egzistencine þmogaus bûtimi (praktinëteologija) ir manë, kad ðitaip net dogminë teologijaprivalo tapti teologine antropologija, nes jai ypaè reikiaantropocentrinio posûkio4. Ið tiesø katalikø teologijaávairiose savo srityse atliko kopernikiðkà posûká: imtalabiau domëtis þmogumi, jame matant Dievo paveikslà.Galime tvirtinti, kad ðiandienë oficiali Baþnyèios pasau-lëþiûrinë kryptis yra krikðèioniðkasis personalizmas,akcentuojantis þmogiðkojo asmens orumà.

DIEVO SAVIDAVA

Scholastinë teologija Dievà suprato kaip nesukurtàmalonæ (gratia increata), o visos kitos þmonëms tei-kiamos malonës buvo interpretuojamos kaip gratiacreata – sukurtos malonës. Tad tarp Dievo ir þmonëmsteikiamos malonës atsirado atstumas, kuris malonænuvertino iki „produkto“, ið esmës „ásigyjamo“ persakramentus. Rahneris reliatyviai interpretavo scho-lastinæ malonës sampratà ir kiekvienà malonæ supratokaip Dievo savidavà, savæs pasidalijimà su kitais. Tadmalonë gaunama dël asmeninio santykio su Dievu:kiekvienà þmogø Dievas nustebina nesavanaudiðka,visiðkai nepelnyta, todël visada maloninga savidava.Dievas parodo absoliuèià iniciatyvà, kvieèianèià þmogøatsiliepti. Todël malonë yra asmeninë, dinamiðka, isto-rijoje veikianti, visa apimanti ir bendruomeniðka5.

Dievo savidava Rahnerio teologijoje uþima vienà pa-grindiniø vietø. Sàvoka „Dievo savidava“ (Selbstmittei-lung Gottes) lietuvio ausiai skamba kiek neáprastai.Þodis „savidava“ reiðkia ne tik kam nors kà nors duoti,bet ir bendraujant perteikti þinias, pasidalyti naujie-nomis. Ðv. Raðtas pasakoja apie Dievà, kalbëjusá perpranaðus ir galiausiai prabilusá per savo Sûnø JëzøKristø (plg. Þyd 1, 1). Kitaip tariant, Dievas pasidaly-davo su iðrinktàja tauta Gerosiomis Naujienomis, oatëjus laiko pilnatvei, jis pasidalijo savimi atiduoda-mas uþ mus savo vienatiná Sûnø. Kaip tik tai ir yragerosios naujienos – Evangelijos – savidava. Dievasper savo Sûnø atvërë þmonëms savo ,,ðirdá“, t. y. savobûties centrà6. Tad tik bendraudamas su Dievu þmogusyra pajëgus priimti Dievo malonæ. Ðitaip malonë ágy-ja asmeniðkà dimensijà. Tiesa, Dievas visada þmogø

4 Plg. Rahner, K., „Theologie und Anthropologie“, in: Idem, Schrif-ten zur Theologie, Bd. 8, Einsiedeln, 1967, S. 43.

5 Plg. Kraus, G., ,,Gnade“, in: Beinert, W. (Hg.), Lexikon der

katholischen Dogmatik, Freiburg im Breisgau, 1997, S. 201–209.6 Heijden, B. van der, Karl Rahner. Darstellung und Kritik seiner

Grundpositionen, Einsiedeln, 1973, S. 7–8.

Karlas Rahneris SJ paskaitoje


kalbina per kasdienæ patirtá, todël þmogus nuolat lie-ka Dievo malonës, t. y. paties Dievo apsuptyje. Arkonkreèiu atveju ávyks asmeniðkai priimta Dievo savi-dava, priklauso tik nuo þmogaus, kuris ið esmës visa-da yra save norinti áminti paslaptis (filosofiðkai) ir kartudël atvirumo transcendencijai – visada Dievo savida-vos adresatas (teologiðkai).

KARLAS RAHNERIS – MISTIKAS?7

Kalbant apie Dievo patirties reikðmæ Rahnerio teolo-giniam màstymui, bûtina paþvelgti á tai, kaip jis supratomistikà. Ði sàvoka daug kam asocijuojasi su antgamti-nëmis vizijomis, girdimais paslaptingais balsais ir kitaisreiðkiniais, kuriø negalëtume pavadinti áprastybe, okai kas galbût tai ávardytø net kaip ligà. Rahneris at-siriboja nuo tokio supratimo. Paradoksalu, kad Baþny-èios istorijoje visada bûta dideliø mistikø, taèiau nebuvosukurta mistinæ patirtá aprëpianèios mistinës teologijos.Remdamasis sisteminës teologijos metodais, Rahnerisbandë suvokti mistinæ patirtá, taèiau susidûrë su pa-matinëmis problemomis.

Pirma, jei mistinius iðgyvenimus suvokiame kaipypatingà kai kuriems ðventiems þmonëms suteiktàmalonæ, patenkame á keblià padëtá. Juk krikðèionybëmalonæ supranta kaip Dievo dovanà, skirtà visiemsþmonëms. Tad jeigu Dievas vienam duoda, o kitam ne,kaip paaiðkinti Dievo teisingumà?

Antra, istorijoje apie Kristaus prisikëlimà ir netikintáapaðtalà Tomà Kristus palaimino tuos, kurie tiki ne-matæ (plg. Jn 20, 29). Tikëjimas skiriasi nuo þinojimo,nes pastarajam tikëjimo nereikia. Þinojimas atsirandakà nors pamaèius arba patyrinëjus. Krikðèionys gyvenapasaulyje ne tikëjimu, o regëjimu, taèiau pasibaigusþemiðkai kelionei, baigsis ir tikëjimas, nes prasidësDievo regëjimas akis á aká (visio beatifica). Tardami,kad kai kurie krikðèionys patiria mistiniø regëjimø,pradedame abejoti, ar jie dar turi tikëjimà? Mistinëvizija èia ásiterpia tarp tikëjimo ir amþinojo Dievo re-gëjimo. Rahneris ásitikinæs, kad teologijoje negali bûtipriimamas mistinis patyrimas, prieðtaraujantis univer-saliam Dievo malonës dësniui ir paneigiantis tikëjimà:kam man tikëjimas, jei að jau „matau“?

Mistikà Rahneris suprato kaip mistinæ Dievo Dva-sios ir malonës þaismo patirtá, suteiktà be iðimtieskiekvienam krikðèioniui, todël mistinë teologija jokiubûdu nelaikytina atskira disciplina, bet gali bûti pri-paþinta tik kaip dogminës teologijos dalis. Mistinë pa-tirtis turi bûti siejama su apreiðkimo teologija, kuriJëzø Kristø nusako kaip dieviðkojo apreiðkimo pilnat-

væ. Ne paslaptis, kad kai kuriais atvejais vizijas ma-tantys þmonës bûna paveikti ir neantgamtiniø inspi-racijø, todël reikia pasitelkti taip pat psichologijà. Jei-gu kalbame apie mistinæ teologijà, tai jos vieta turëtøbûti tokia:

Apreiðkimo teologija

Psichologija –––– Mistinë teologija –––––– Dogmatika

Tyrinëdamas mistikø raðtus, Rahneris pastebi, kadjø mistinei patirèiai didelës reikðmës turëdavo aplinka,gyvenamojo meto màstymo struktûra, o patys iðgyveni-mai bûdavo perteikiami atsiþvelgiant á tuo laiku áprastàkalbos stiliø. Tai leidþia daryti iðvadà, jog nëra jokiosvien transcendentinës mistikos, kuri bûtø atsieta nuokasdienës patirties. Teologams nuo seno þinomas posa-kis: Gratia non destruit naturam, sed supponit naturamet perficit eam – malonë nesudarko prigimties, taèiauja remiasi (suponuoja) ir patobulina. Taigi ir mistinëpatirtis negali sutrikdyti natûralaus vyksmo, o malonësdëka veikiau já pakylëja, paskatindama mistinæ patir-tá iðgyvenusá asmená pajusti antgamtinius tikëjimo,vilties ir meilës aktus. Rahneris neatmeta galimybës,kad „mistiná“ iðgyvenimà galima patirti naudojant ávairiàlavinimo technikà, bûdingà nekrikðèioniðkoms Rytøreligijoms, bet tie patyrimai atsiras be Dievo malonës;tokia „mistika“ neveda þmogaus prie tikëjimo, viltiesir meilës aktø, taèiau já iðskiria ið „nepatyrusiø“ þmo-niø, o kartais net skatina egoizmà ir puikybæ.

Rahneris tvirtina, jog mistinis patyrimas rezervuotasne vien ðventiesiems, bet ið esmës bûtinas kiekvienamkrikðèioniui. Tiesa, jis krikðèionio nepadaro „krikðèio-niðkesnio“, taèiau yra susijæs su nepaprastai intensy-viu Dievo malonës iðgyvenimu. Rahneris ásitikinæs, kadBaþnyèia privalo vesti þmones asmeninës Dievo pa-tirties link ir mokyti juos vaisingai iðgyventi kasdie-nybëje sutinkamà Dievo patirtá. Vatikano II Susirinki-mo dokumentai tai apibûdino kaip laiko þenklø skaitymà(plg. GS 4). Mistika Rahneriui – ne koks nors ezoteri-nis dalykas, ne vizijos ir pranaðystës. Mistiku jis va-dina kasdienybëje Dievo artumà iðgyvenantá krikðèioná.Toks supratimas atsiriboja nuo nesveiko elitinio religin-gumo (tik kai kurie „patiria“ Dievà) ir kiekvienam þmo-gui atveria mistinës Dievo patirties galimybæ. Bûtentðiame kontekste reikia suprasti populiarøjá Rahne-rio tvirtinimà, jog ateities krikðèionis bus mistikas,kuris Dievo paslaptá bus patyræs kasdienybëje, arbajo iðvis nebus8.


7 Ðis skyrelis parengtas pagal: Rahner, K., Visionen und Proph-ezeiungen. Zur Mystik und Transzendenzerfahrung, Freiburg im Bre-isgau, 1989.

8 Plg. Imhof, P.; Biallowons, H. (Hg.), Karl Rahner im Gespräch,Bd. 2, München, 1983, S. 34–35.



„SENUS“ DALYKUS PATEIKTI NAUJAI!

Daþnai pastebimos Rahnerio pastangos ið turtingosBaþnyèios tradicijos semti „senus“ dalykus ir naujaijuos interpretuoti: „Að troðkau pasakyti taip, kaip apietai Baþnyèioje visada buvo kalbama. Vis dëlto manau(ir ðis manymas buvo tikras), kad senus dalykus galëjaupateikti naujai“9. Rahnerio epocha buvo pilna pulsuojan-èios dinamikos ir prieðtaringø iððûkiø, á kuriuos buvobûtina atsiliepti. Jis visada këlë sau klausimà: kaipBaþnyèia, bûdama iðtikima ápareigojanèiam tradicijostæstinumui, gali átikinamai perduoti sekuliariu tapu-siam ir didëjanèiu agnosticizmu persunktam pliuralis-tiniam pasauliui þinià apie iðganingàjà Dievo savidavàJëzuje Kristuje? Ðias mintis jis iðdëstë knygoje apieBaþnyèios struktûros pasikeitimà, kurá jis apibûdinokaip uþduotá ir kartu kaip Baþnyèios atsinaujinimogalimybæ10. Apibendrinant galima teigti, kad Rahnerisstengësi nauja kalba perduoti „senutæ“ Evangelijà ðiuo-laikiniam þmogui.

TEOLOGAS MAIÐTININKAS?

Þvelgiant á kai kurias Rahnerio veiklos atkarpas,galima aptikti nesutarimø su Baþnyèios magisteriumuiatstovaujanèiais asmenimis, taèiau jis visada iðlikoBaþnyèiai iðtikimas teologas. Tiesa, dabar kartais ban-doma já pavaizduoti kaip maiðtininkà prieð Vatikanà,taèiau tai ne paties Rahnerio problema.

Po Vatikano II Susirinkimo buvo kilusi banga panai-kinti celibatà kaip kunigams privalomà dalykà. Dar1968 m. Rahneris gynë nusistovëjusià praktikà, bijoda-mas kunigystës supasaulëjimo. Tokia jo pozicija labainepatiko progresyviais save vadinantiems teologams.Praëjus keletui metø, Rahneris teologiðkai apsvarstësavo pozicijà ir neatmetë galimybës, jog celibatà ku-nigai galëtø pasirinkti.

Dideliø debatø sukëlë Hanso Küngo knyga Unfehl-bar? Eine Anfrage (1970), kvestionuojanti popieþiausneklaidingumà. Tada Rahneris gynë Baþnyèios pozicijà.Taèiau nuo 1970 m. jo màstyme ëmë ryðkëti kritinësgaidelës institucinës Baþnyèios atþvilgiu. Visø pirma

9 Rahner, K., Rede des Ignatius von Loyola an einen Jesuiten vonheute, 373.

10 Plg. Rahner, K., Strukturwandel der Kirche als Aufgabe und

jis pajuto, kad Vatikano II Susirinkimo idëjos ir jø at-neðtas patosas blësta, o Susirinkimo reformø ágyven-dinimas daug kur ðlubuoja. Rahneris tai apibûdinokaip „marðà atgal á getà“ bei kaip „þiemà“ Baþnyèioje.Jis pradëjo konfliktuoti su savo bièiuliais kardinoluDöpfneriu ir arkivyskupu Hermannu Volku, o 1972 m.iðleido kritinæ knygà apie Baþnyèios struktûros pakei-timà. 1974 m. jis nutraukë savo veiklà Vatikano sufor-muotoje tarptautinëje teologø komisijoje ir pasitraukëá „opozicijà“. 1979 m. Rahneris ëmë nesutarti su tuo-metiniu Miuncheno arkivyskupu Josephu Ratzingeriu,nepritarusiu, kad vienas perspektyviausiø Rahneriomokiniø Johannas Baptistas Metzas uþimtø fundamen-tinës teologijos katedrà Miuncheno universitete. Ratzin-geriui nepatiko Rahnerio ir jo mokiniø teologinës paþiû-ros. Á tai Rahneris atsakë atsiðaukimu „Að protestuoju“,kuriame jis apkaltino Ratzingerá piktnaudþiaujant savokaip arkivyskupo valdþia. Kadangi ðá protestà Rahne-ris paskelbë nesuderinæs su jëzuitø vyresnybe, atsiradovidinë átampa tarp jo ir vadovybës.

Minint 500 metø nuo Martyno Liuterio gimimo Rah-neris kartu su Hermannu Friesu serijoje Questionesdisputatae iðleido knygà apie ekumenizmà „Baþnyèiøvienijimas – reali galimybë“ (1983), kurioje apie katalikøir evangelikø susivienijimà prabilo ne kaip tolimà tikslà,bet kaip realià dabarties galimybæ. Kardinolas Ratzin-geris tai pavadino Baþnyèiø vienybës forsavimu, panau-dojant aukðtàjà teologinæ akrobatikà11.

Nors Rahnerio raðtuose galima surasti kritiniø teigi-niø, taèiau jie – pavieniai atvejai ir daþniausiai adresuotikonkretiems asmenims. Rahneris norëjo bûti ir buvoBaþnyèiai iðtikimas teologas, bet kaip neeilinë asmeny-bë jis visada sulaukdavo vertinimø. Kartais jis buvolaikomas konservatyviu, kartais – progresyviu teolo-gu, o kartais net maiðtininku. Gyvenimo pabaigoje jissavo nueità gyvenimo kelià apibûdino kaip kelià þmo-gaus, kuriam buvo pavesta bûti teologu, taèiau jis darneþinojo, kaip tà paðaukimà ávykdë. Praëjus dvide-ðimt metø po jo mirties matome milþiniðkà jo ánaðàbei átakà ir Baþnyèios mokymui, ir teologijos plëtotei.O visa kita tegu sprendþia Vieðpats.

Chance, Freiburg im Breisgau, 1989.11 Ratzingerio praneðimas, skaitytas Karlsruhëje Katholische

Hochschulgemeinde, 2003 07 08.



Karlas Rahneris vadinamas þymiausiu XX a. katalikøteologu ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Katalikø Baþny-èioje. Skaitant jo paties raðtus ir apie já paraðytus teks-tus, kyla klausimas, kas sudaro jo þymumà, kas teikiajam tà „kanoninæ reikðmæ“ – darbø gausa, temø ávairovë,áþvalgø platumas ar jo pradëtø teologiniø leidiniø serijøleidimas? Kaip atrodo – labiau filosofo akimis þiûrint?

Neþinau, ar ðiuo atveju þiûrint filosofo akimis mato-ma tai, kas svarbiausia – juk nepamirðkime, kad kal-bame apie teologà.

O dël Rahnerio „kanoninës reikðmës“ XX a. katalikøteologijos kontekste, tai sunkoka bûtø paaiðkinti, kaslemia. Be abejo, Rahnerio, kaip tekstø autoriaus pro-duktyvumas kelia pavydà. Ðitiek daug priraðyti nekiekvienas pajëgia. Bet jei tik tuo motyvuotume vienoar kito màstytojo átakà ar reikðmæ, tai átakingiausiaisir reikðmingiausiais turëtume laikyti grafomanus. Visdëlto, man atrodo, kad vienas Rahnerio teologijos ski-riamøjø bruoþø yra kiek kitoks, nei tam tikros tra-dicijos palaikomas, poþiûris á teologijos ir filosofijossantyká. Turiu omenyje tradicijà, susiformavusià bran-dþiojoje scholastikoje ir sietinà su Tomo Akvinieèiovardu, kai teologijos ir filosofijos sritys bei metodaitampa aiðkiai atskirti. Teologas kalba pirmiausia apieDievà ir antgamtæ, filosofas – apie þmogø ir pasaulá,teologas remiasi Apreiðkimu, filosofas – prigimtiniuprotu. Nors Rahnerá visiðkai pagrástai galima laikytitomistinës tradicijos tæsëju, vis dëlto skaitant jo teks-tus, kyla áspûdis, kad jis (sàmoningai ar nesàmoningai)stengësi atstatyti tokià, sakyèiau, ikischolastinæ teo-logijos ir filosofijos vienybæ. Tai pastanga, tam tikraprasme primenanti Tomo Akvinieèio amþininko Bona-

ventûros traktatà „Apie menø gràþinimà prie teologi-jos“. Taèiau Rahnerio atveju ði pastanga kyla ne tiekið noro atgaivinti pamirðtà tradicijà ar pan. Svarbesnismotyvas èia yra tai, jog jis aiðkiai pajuto ir suvokëðiuolaikinio þmogaus situacijà, reikmes ir lûkesèius.Jei ieðkotume XIX a. pabaigoje prasidëjusiame neo-tomizmo sàjûdyje tos atðakos, ið kurios iðauga Rahnerioteologija, tai tektø prisiminti „transcendentalinio tomiz-mo“ pradininkà Josephà Marechalá, bandþiusá TomoAkvinieèio áþvalgas ið naujo permàstyti „kantiðkai“,t. y. klausimus apie Dievà, þmogø ir pasaulá kelti taip,kaip tai savo laiku bandë daryti Kantas. O Kanto tran-scendentalinæ filosofijà galima nusakyti kaip pastangà,uþuot bandþius áprasminti mums rûpimus dalykus tie-siogiai juos paaiðkinant, atsigræþti á mumyse paèiuo-se glûdinèias mûsø paþinimo ir supratimo „galimybëssàlygas“. Teologinius klausimus Rahneris mëginasvarstyti su tam tikra atoþvalga á savo laikø filosofijà,ir, aiðku, visø pirma á Heideggerio filosofijà, Heidegger-io, kurio paskaitø jis klausë ir kurio átakà Rahneriuinesunku áþvelgti. Þinoma, vargu ar bûtø teisinga sakyti,kad Rahneris „pritaikë“ Heideggerio filosofijà teologijojear, remdamasis ta filosofija, plëtojo „krikðèioniðkà filo-sofijà“. Jau pati „krikðèioniðkos filosofijos“ idëja Heideg-geriui buvo visiðkai nepriimtina. Nepamirðkime, kadpasakymà „krikðèioniðkoji filosofija“ Heideggeris laikotolygiu pasakymui „medinë geleþis“, t. y. beprasmiuþodþiø junginiu. Mat, anot Heideggerio, filosofija nëra„pozityvus mokslas“, pateikiantis mums tam tikrà átiesos iðsakymà pretenduojanèiø teiginiø sistemà. Filos-ofijos uþdaviná jis sieja pirmiausia su pastanga apmàsty-ti bet kokio prasminio turinio galimybës sàlygas. Ðiuopoþiûriu filosofijos tyrinëjimo sritis ir metodas nëraapibrëþti ir ávardijami. Tuo tarpu teologijà Heideggerislaiko pozityviu mokslu, turinèiu konkreèià tyrinëjimosritá ir metodà. Tad iðeina, kad filosofijos ir teologijosperskyra èia iðsaugoma ar net pagilinama. Vis dëltoankstyvojo Heideggerio pastanga apmàstyti buvimoapskritai prasmës galimybes per þmogiðkojo buvimopasaulyje analizæ gali bûti laikoma savotiðku Rahnerioteologinës ir filosofinës màstysenos metodiniu orien-tyru. Galbût kaip tik ðitai galima bûtø laikyti Rahnerio„kanoniðkumo“ prielaida. Juk ðiuolaikinio þmogaus

ÞODÞIO KLAUSYTOJAS

NÞ-A kalbina Tomà Sodeikà

TOMAS SODEIKA (g. 1949) – filosofas, hum. m. dr., Kaunotechnologijos universiteto Kultûrologijos ir filosofijos katedrosdocentas. NÞ-A paskelbti svarbesnieji straipsniai: „Apie ti-këjimo prasmæ“ (1993, Nr. 1), „Filosofija anapus pasakojimo“(1993, Nr. 9 ), „Apie metafizikà: septynios situacijos su intar-pais ir komentarais“ (1996, Nr. 9). Pokalbis vyko þurnaloredakcijoje ð. m. kovo 4 d., kalbino Gediminas Mikelaitis irSaulius Drazdauskas.


NÞ-A KALBINA TOMÀ SODEIKÀ

buvimas pasaulyje yra labiausiai problemiðkas dalykas.Dar Kanto suformuluotas ir pamatiniu filosofijos klau-simu paskelbtas klausimas „kas yra þmogus?“ mûsødienomis tampa itin aktualus. Todël aiðku, kad jei teo-logas, uþuot vien palaikæs tam tikrà tradicijà, perim-tà ið Viduramþiø (t. y. epochos, kai þmogaus situacijabuvo visiðkai kitokia nei mûsiðkë), mëgina atsigræþtiá tai, kas ðiuolaikiniam þmogui aktualiausia, tai jisatlieka nepaprastai svarbø darbà. O toks atsigræþimasir yra filosofija.

Tai ar rëmimasis filosofija yra viena to populiaru-mo svarbiausiø prieþasèiø?

Ið dalies taip. Bet manau, kad èia reikëtø nepamirðti,jog turime reikalà ne apskritai su teologijai „patarnau-janèia“ filosofija (jei bûtø tik tiek, tai Rahneris niekuonesiskirtø nuo daugelio „mokykliniø“ teologø). Jo teolo-gijos filosofiðkumas dar sietinas su tam tikru filoso-

favimo stiliumi – transcendentaliniu filosofavimu, kuriopagrindà sudaro þmogaus, kaip iðskirtinio buvinio, ap-màstymas. Tai filosofija, kurios centrinë tema yraþmogus – filosofinë antropologija arba antropologinëfilosofija. Þinoma, klausimas „kas yra þmogus?“ filosoføbuvo pradëtas kelti gerokai anksèiau nei tai padarëKantas. Taèiau kai ðá klausimà kelia Kantas, Heideg-geris ar Rahneris, jis ágyja visiðkai kitokià prasmæ.Tai nëra klausimas, á kurá galima atsakyti pateikianttokius „þmogaus“ apibrëþimus kaip „kalbanti bûtybë“,„màstanti bûtybë“, „laisva bûtybë“ ar pan. Galima sa-kyti, kad ir Kantui, ir Heideggeriui, ir Rahneriui klau-simas „kas yra þmogus?“ ið esmës sutampa su klausimu

„kas esu að?“ O tai reiðkia, kad klausiantysis èia pirmiau-sia atsigræþia á save ir tik po to, tarsi þvelgdamas prosave patá, bando svarstyti visus kitus filosofijai arteologijai rûpimus klausimus.

Filosofui Rahneris ádomus tuo, kad á teologijà ádiegiavadinamàjá „kantiðkàjá perversmà“, ir tiek?

Gal èia labiau tiktø sakyti: „heidegeriðkasis pervers-mas“. Kas tai yra? Heideggeris analizuoja þmogausbuvimo pasaulyje struktûras, taip tikëdamasis áveiktitai, kà jis pats vadina „bûties uþmarðtimi“. Klausimas„kas yra bûtis?“, ko gero, yra toks pat senas, kaip irpati filosofija. Taèiau kà turime omenyje ðitaip klausda-mi? Heideggeris atkreipia dëmesá á tai, kad visà Vakarøfilosofijos istorijà tam tikra prasme galime vadinti „bû-ties uþmarðties“ istorija. Patys to daþniausiai net ne-suvokdami, bûtá màstome kaip tam tikrà buviná – pir-mapradæ medþiagà, substancijà, dvasià ir pan. Taip

iðleidþiama ið akiø, jog ðitaip màsty-dami bûtá, mes màstome jà taip,tarsi bûtume susidûræ su tam tikru„daiktu“. Bet bûtis nëra joks „daik-tas“. O kas gi ji yra? Anot Heideg-gerio, norint atsakyti á ðá klausimà,reikia já pirmiausia tinkamai iðkel-ti. O tam reikia atrasti tokià mûsøpaèiø, t. y. klausianèiøjø pozicijà,ið kurios ðis klausimas tik ir galibûti teisingai paklaustas. Anksty-vasis Heideggeris ðià pozicijà siejasu ankstesne uþ bet koká teoriza-vimà „vidutine kasdienybe“ – kas-dieniu þmogaus buvimu pasaulyje.Tai buvimas, kuriuo bûdami mesvisuomet jau suprantame bûtá, tiktiek, kad to savojo supratimo nei-ðgyvename. Tad filosofo uþdavinysyra taip nuskaidrinti þmogaus kas-diená buvimà, kad jame glûdintisbûties supratimas taptø gyvai ið-

gyventas. Kaþkà panaðaus bûtø galima pasakyti ir apieRahnerio teologijà bei filosofijà. Tik vietoje þodþio „bû-tis“ èia turëtø bûti þodis „Dievas“. Ðiuo poþiûriu Rahne-rio màstymà galima sieti su ðiuolaikiniam þmogui bûdin-ga „Dievo uþmarðties“ ar net (prisiminkime Nietzsche’æ!)„Dievo mirties“ situacija.

Taip iðeina, kad filosofo ir teologo situacija yra ir labaipanaði, ir ið esmës skiriasi. Galima kalbëti apie Dievo mirtiesepochà, bet ðtai protestantizmas, paremtas Ðv. Raðto skai-tymo teologija, gyvuoja. O filosofas neturi kà skaityti, inter-pretuoti. Teologui duota Biblija, o filosofui neduota nie-ko? Rahneriui ir priekaiðtauta, kad jis nesiremia Ðv. Raðtu.

Povilas Mikalojus Vilutis. Kûnas. 2003


Teologas visuomet privalo remtis Ðv. Raðtu. Kitaipjis joks teologas. Bet kà reiðkia „remtis“? Nesunkupastebëti, kad pats ðis þodis yra tam tikra „tektoninëmetafora“ – jame glûdi tam tikras „atramos“ ar „pama-to“ vaizdinys. Iðeitø, kad „remtis“ Ðv. Raðtu, reikðtøtraktuoti já kaip savotiðkà „gruntà“, kuris statybininkuisvarbus tik tuo mastu, kuriuo jis tvirtai laiko statomàpastatà. Bet kai pastatas pastatytas, paties „grunto“nebesimato. Ðitaip „remiantis“ Ðv. Raðtu teologija leng-vai gali virsti aksiomine-dedukcine sistema, kai suÐv. Raðtu imama elgtis kaip su „aksiomomis“, ið kuriøsamprotaujant pagal logikos taisykles turi bûti iðves-tos „teoremos“. Bet juk Ðv. Raðtas pirmiausia yra DievoApreiðkimas – þodis, kuriuo Dievas kreipiasi á þmogøidant ðis suklustø, ásiklausytø ir paklustø. Todël teo-logui pirmiausia turëtø rûpëti ðio suklusimo, ásiklau-symo ir paklusimo „galimybës sàlygos“. Neatsitikti-nai viena pirmøjø Rahnerio knygø vadinasi „Þodþioklausytojas“. Þmogus, kuris rûpi Rahneriui, pirmiausiaesu „að pats“ – ir ne kaip „màstanti bûtybë“ ar pan., okaip „Dievo þodþio klausytojas“. Þmoguje yra „klausymogalia“ (potentia oboedientialis) ir svarbiausias teologijosuþdavinys yra padëti man ðià galià savyje aptikti irlavinti. Ðis uþdavinys itin aktualus mûsø dienomis –kai mûsø „klausymo galia“ yra nusilpusi. Sykiu tai irfilosofijos uþdavinys, nes tik ta vidine klausa atsiver-damas transcendencijos link, þmogus ima kitaip bûti –bûti jo þmogiðkàjà prigimtá atitinkanèiu „þodþio klau-sytojo“ bûdu. Dël to filosofinis þmogaus kaip „þodþioklausytojo“ apmàstymas tampa reikðmingas ir teolo-giniu poþiûriu. Ðiuo poþiûriu tam tikrà Rahnerio trans-cendentalinës teologijos paralelæ galima áþvelgti pro-testantø teologo Rudolfo Bultmanno „evangelijønumitinimo“ projekte. Panaðiai kaip Rahneris, Bult-mannas taip pat patyrë Heideggerio filosofijos átakà,pasireiðkusià pirmiausia tuo, kad Naujojo Testamen-to tekstuose jis bandë iðskirti tam tikrà universaliàegzistencinæ patirtá, nepriklausanèià nuo istoriðkai sà-lygoto kultûrinio konteksto ir sudaranèià krikðèioniðkotikëjimo esmæ. Aiðku, daugiø daugiausia, kà gali pa-daryti teologas, tai apmàstyti ir kiek ámanoma aiðkiaupasakyti tokios egzistencinës patirties galimybes irsàlygas. Pati patirtis lieka anapus teologinio tekstoribø. Todël padëti þmogui jà iðgyventi yra jau ne tiekteologo, kiek pamokslininko ar sielovadininko uþdavinys.Teologas èia tampa tik savotiðku „asistentu“. Ko gero,ðitai ir turëjo omenyje Rahneris, kai viename interviupastebëjo: „Teologijà visuomet plëtojau kerigmos, pa-mokslo, sielovados vardan“.

Bet ar èia neslypi tam tikras pavojus tokiam teologijoskeliui? Juk Rahneris transcendentalø patyrimà prilygi-no Dievo patyrimui. Pagrindinis argumentas Dievoegzistencijai árodyti jam yra þmogaus baigtinumo arba

ribotumo, þmogaus paslapties patyrimas. Ar tai nërato klasikinio Baþnyèios mokyme atsispindinèio paþinimoir patyrimo suabstraktinimas? Ar tai ne vienas pagrindi-niø priekaiðtø jam, kad jis ðitaip savitai sureliatyvinaapreiðkimà ir kartu Dievo malonæ. Kaip ðitai paaiðkinti?Ar tuos argumentus galima atremti?

Èia, be abejo, esama pavojaus, ir Rahnerio kritikaiá já atkreipë dëmesá, bet man atrodo, kad ðioje disku-sijoje ginant Rahnerio pozicijà, vertëtø atkreipti ypatin-gà dëmesá á tai, kà ir Heideggeris, ir Rahneris vadinaVollzugscharakter – atlikimo, atlikties pobûdis. Sàvo-kos, kuriomis jie reiðkia savo mintis, yra ne tiek tamtikro turinio iðraiðka, o veikiau veiksmas, kurá skaity-tojas turëtø pats atlikti, idant suprastø tai, kas norëtapasakyti. Bet jei taip, tai ar neturëtume pripaþinti,kad tokios abstrakèios sàvokos kaip „paslaptis“, „abso-liuti ateitis“, galutinë prasmë“ ir pan. turi tam tikràpranaðumà, nors ir jas pasitelkus visiðkai iðvengti „daik-tiðkø“ asociacijø nepavyksta? Juk kai sakau „Dievas“,tai jau pati ðio sakymo forma, tai, kad að vartoju tamtikrà daiktavardá (ir dar ne ðauksmininko, kuris reikðtø,kad kreipiuosi, o vardininko, reiðkianèio, kad kalbuapie „daiktà“, linksniu), jau kelia në kiek ne menkesnápavojø, negu tas, kurá Rahnerio kritikai jo teologijojeáþvelgia – Dievo sudaiktinimo pavojø. Ðtai ko pirmiausiateologui reikëtø saugotis. Manau, ðio pavojaus Rahnerisir stengiasi iðvengti. Tai, kad „teologinæ“ „Dievo“ sàvokàjis keièia tokiomis, atrodytø, filosofinëmis abstrakci-jomis, tampa suprantamu ir pateisinamu dalyku, jeitik paèias tas sàvokas traktuojame ne kaip þenklus,þyminèius tam tikrà objektà, o veikiau kaip nuorodasá tam tikrà veiksmà, kurá pats þmogus turi atlikti.Tai santykio su Dievu veiksmas, kurá atlikdamas þmo-gus tampa „Þodþio klausytoju“. Tam tikra prasme taiparadoksalus veiksmas – juk klausydamas ne tiek vei-kiu, kiek pats esu veikiamas. Norëdamas ásiklausyti,turiu veikti taip, kad tapèiau neveiklus, kad savo veiklanesutrikdyèiau tylos, kurioje tik ir ámanoma iðgirstiá mane nukreiptà þodá. Kad ir kaip ten bûtø, pagrindi-në problema èia yra tai, kad ðiuolaikinis þmogus, ki-taip nei tie, kuriems teko gyventi anksèiau uþ mus,menkai supranta, kas yra Dievas. O jei taip, tai aiðku,kad teologø uþdavinys yra ieðkoti bûdø, kaip tà nesu-pratimà áveikti.

O kuo aktualus gali bûti Rahneris ðiandien Lietuvoje?Susidaro áspûdis, kad tokio autoriaus kaip Rahnerisskaitytojø auditorija yra iðsilavinæ, þiniø prikimðti vokie-èiø katalikai, kurie þavisi jo stiliumi, gramatinëmiskonstrukcijomis, ir tiek. O ar kitu laiku, kitame kul-tûriniame kontekste Rahnerá galima iðversti taip, kadjis susilauktø savo þodþio klausytojo, prabiltø kamnors kitam?..

ÞODÞIO KLAUSYTOJAS


NÞ-A KALBINA TOMÀ SODEIKÀ

Bet kà ðiuo atveju reiðkia „iðversti“? Kadaise KarloRahnerio vyresnysis brolis, taip pat pakankamai þymusteologas Hugo Rahneris juokais pasakë, esà Karlotekstus pirmiausia derëtø iðversti á vokieèiø kalbà,mat tik tada bus ámanoma juos suprasti. Ið tiesøRahnerio literatûrinis stilius yra nepaprastai sunkusir todël galbût bûtø visai neproðal jo raðtus „iðversti“á suprantamesnæ kalbà. Taèiau, matyt, ne apie tokávertimà èia vertëtø kalbëti. Juk paèioje transcendenta-linës teologijos idëjoje, galima sakyti, glûdi tam tikro„vertimo“ pastanga – vertimo ið þodþiø á gyvos, egzis-tencinës patirties „kalbà“. Ir èia iðryðkëja savotiðkasparadoksas. Viena vertus, pasirinkdamas á gyvà þmo-giðkà patirtá orientuotà transcendentaliná teologijosplëtojimo kelià, Rahneris bando atsiriboti nuo herme-tiðkos, mokyklinës teologijos, t. y. kalbëti „þmonëms“.Taèiau kiek tø „þmoniø“ gali Rahnerá skaityti ir sup-rasti? Labai nedaug. Ir ne vien tik jo raðymo stiliusèia kaltas. Atrodytø, akademinë terpë, á kurià Rahnerispasinëræs, diktuoja tam tikras þaidimo taisykles, kuriosir lemia jo tekstø pobûdá. Palyginimo dëlei imkime,pavyzdþiui, visiðkai kitokio tipo tekstà – Ignaco Lojolos„Dvasines pratybas“. Koks kontrastas! Þinoma, gali-ma bûtø sakyti, kad Ignacas Lojola buvo nelabai iðsi-lavinæs, ne itin raðtingas ir savo meto teologines subti-lybes ne itin iðmanantis þmogus. Kas kita – profesoriusKarlas Rahneris. Vokiðkø universitetø iðlavintas joprotas leidþia jam pastebëti ir pasakyti daugybæ da-lykø, kuriø Lojola pasakyti neástengtø, kad ir kaipnorëtø. Taèiau paþiûrëkime, ko siekia abu ðie ið paþiû-ros tokie skirtingi autoriai. Lojolos „Dvasinës praty-bos“ yra savita instrukcija, kurioje uþuot siekus per-teikti tam tikrus turinius, apraðomas kelias, kuriuoþmogus turi pats leistis á „dvasios kelionæ“, kad patspatirtø tam tikrus dalykus. Tai mistinio kelio vado-vas. Bet juk ið esmës to paties tikslo siekia ir Rahne-ris. Ir, matyt, neatsitiktinai jis pastebi, jog „ateitiestikintysis gali bûti tik mistikas, t. y. þmogus, kurisðá tà patyrë, o jei tai neávyks, tai jo visai nebus“.Transcendentalinës arba antropologinës teologijospasirinktas kelias yra kelias, kuriuo eidami turëtumeanksèiau ar vëliau ágyti tam tikrà patirtá. Bûtent patir-tis, o ne mokyklinëmis sàvokomis iðreikðtas turinysèia turi lemiamos reikðmës. Ir vis dëlto Rahnerispriraðo daugybæ puslapiø, ir dar taip, kad net ir atskiraipastraipai perskaityti ir suprasti reikia dideliø pastan-gø ir specialaus pasirengimo. Kyla klausimas, kamviso to reikia?

Èia tiesiog saviraiðkos dalykas ar kas kita? Labaiádomus palyginimas buvo su Lojola, kadangi jis duodanurodymus, o Rahneris daro tà patá demokratiniaislaikais, – 1968-øjø kartai jis nebegali duoti nurodymø...

Tad jis pasiima tà, galbût savo paties, patirtá ir jàanalizuoja?

Galbût ir galima taip sakyti. Gal ið tiesø norëda-mas bûti „demokratiðkas“, teologas privalo kalbëti daugir painiai, uþuot davæs trumpus ir paprastus nurody-mus? O gal tiesiog reikia mokëti tokius tekstus skai-tyti taip, kad juos skaitydami kai kà patirtume? Galnorint suprasti tai, kas paraðyta ðeðiolikoje „Teologijosraðtø“ tomø, verta pradëti nuo nedidelës vos dviejøðimtø puslapiø apimties knygelës, kurioje surinktosRahnerio paraðytos maldos. Man atrodo, kad bûtentði knygelë galëtø bûti puikus raktas Rahnerio teologijaisuprasti. Tai irgi gana demokratiðkas diskursas, neása-kinëjantis. Þmogus meldþiasi, meldþiasi raðtu, idant kitiskaitydami galëtø uþèiuopti tà kryptá, kuria jis kreipiasimaldoje, ir kreiptis kartu. Leisiu sau pacituoti keletàsakiniø: „Iðties, mano Dieve, vien þinojimas yra niekas,jis neduoda nieko kita, tik kanèià patyrimo, jog ðitaiptikrovës niekados nepaversime savuoju gyvenimu. Tikþinanèios meilës patirtis leidþia manajai ðirdþiai prisi-liesti prie daiktø ðirdies. Tik ði patirtis mane perkeièia“(Rahner, K., Gebete des Lebens, Freiburg, 1989, S. 28).Skamba beveik kaip Augustino „Iðpaþinimai“, ar ne?

Tada kam reikalingas Rahneris, jei mes turime Augus-tino „Iðpaþinimus“?

Man atrodo, kad ðie du autoriai (kaip, beje, ir daugeliskitø) nëra konkurentai. Galbût galima bûtø sakyti,kad Rahneris reikalingas tam, jog pavargæ nuo jo lektû-ros, atsiverstume Augustinà. Ir atvirkðèiai – nuo sena-madiðka patetika prisodrintø Augustino tekstø gráþ-tume prie Rahnerio.

Ir pabaigai: Augustinas, paseno jis ar ne, bet tapoklasiku. Rahneris panaðiai bandë iðversti tuos dalykus,apie kuriuos kalbëjo Augustinas, á XX a. kalbà, nors irlabai aukðto lygio vokiðka teologine kalba, vis dëlto –pasaulis toliau keièiasi. Ar Rahneris iðliks XXI a., arjis gali bûti toliau skaitomas? Ar bûdas, kuriuo jiskalbëjo, turi ateitá?

Neþinau, ar Rahneris bus skaitomas, bet manau,kad tai, kà jis darë, bus aktualu, nes panaðu, kad pasau-lio keitimosi kryptis dar ilgai nesikeis. Mes vis labiaugrimztame á tai, kà Heideggeris pavadino „bûties uþ-marðtimi“. Ir vis sunkiau pastebëti, kà gi èia esame uþ-mirðæ. Gyvos tikrovës patirties stygius vis gilëja. Tik-rovës vietà uþima simuliakras – savo iliuzinæ prigimtátobulai maskuojanti regimybë. Tad dar atkakliau turi-me klausti: kaip mums, þodþio klausytojams, iðgirstiTà, kuris á mus byloja?


Baþnyèia þiniasklaidos pasaulyje

IRENA VAIÐVILAITË

PASTABOS

Elektroninio, internete skelbiamodienraðèio www.bernardinai.lt pasiro-dymas paryðkino „kitokios“ þinias-klaidos Lietuvoje ilgesá. Tas ilgesysjau senokai pasireiðkia ávairiais pavi-dalais – nuo diskusijø apie rimtàspaudà iki bandymø gelbëti dabar jaunutilusá „Laisvosios Europos“ radijà.Bûtø neteisinga tvirtinti, kad „kito-kios“ þiniasklaidos Lietuvoje visai në-ra, bet pakanka mananèiø, kad jos permaþai. Noras turëti ne tik þurnalà arradijo laidas, bet ir dienraðtá, kurisgalëtø kasdien padëti irtis informaci-jos ir ávykiø jûroje, labai suprantamas.

Ádomu, kad á internetinio bernardi-nø dienraðèio pristatymà susirinku-sieji kalbëjo apie þiniasklaidà apskri-tai, o ne apie katalikiðkà þiniasklaidà,apie kitoká Lietuvos ir pasaulio, o nekitoká Katalikø Baþnyèios gyvenimopateikimà þiniasklaidoje. Tai, kaddienraðèio leidëjas yra Baþnyèios vie-nuolija, atrodo, nesàlygoja konfesiniøsu ðiuo leidiniu siejamø lûkesèiø. Ma-tyt, Lietuvoje ðiuo metu labiau nei„þiniasklaidos apie Baþnyèià“ reikia„Baþnyèios þiniasklaidoje“.

Taèiau Baþnyèios buvimà sekulia-riojoje þiniasklaidoje labai kompli-kuoja kai kurios kvazireliginës mo-dernios þiniasklaidos savybës.Þiniasklaidos pasaulis nuolat kinta,bet pagrindinës sekuliarizacijos sà-lygotos jo savybës iðlieka jau poràðimtmeèiø. Þiniasklaidos pasaulis yranevaldomas, visa pasiekiantis ir, ypaèpastaruoju metu, – vis labiau vaiz-dinis. Nuo XIX a., kai iðsilaisvino iðBaþnyèios prieþiûros, þiniasklaida vislabiau taikosi perimti kai kurias reli-gijos funkcijas, jei tokiomis laikysi-me tikrovës interpretavimà, þmogausribotumo ir silpnumo maþinimà, elg-

senos norminimà, laiko tvarkymà.Galima kalbëti apie moterø þurnalus,formuojanèius vienos ar kitos moterøgrupës elgsenà, ar apie „televizijos li-turgijà“, vis tuo paèiu laiku prieðaisekranà sukvieèianèià visà ðeimà arkai kuriuos jos narius.

Þiniasklaida vis labiau tampa esmi-ne Baþnyèios varþove aiðkinant tikro-væ ir net sàlygoja, kaip suvokiamapati Baþnyèia, jos skelbiamos tiesosir veiksmai. Deja, ne tokia maþa þi-niasklaidos dalis ið sekuliarizacijoslaikø paveldëjo prieðiðkumà Baþny-èiai. Be to, per vis labiau globalëjanèiàþiniasklaidà tampa lengvai prieina-mos visos ámanomos pasaulio religi-nës tradicijos – nuo budizmo iki ðama-nizmo. Þiniasklaida prisideda, ypaèVakarø visuomenëse, prie maþëjanèiotradicinio, teritorinio konfesijø vien-tisumo, prie kartais labai egzotiðkøreliginiø diasporø atsiradimo. Daþna-me Vakarø Europos mieste arti baþ-nyèios rasi ezoteriná, o ne katalikiðkàar evangeliná knygynà.

Kita Baþnyèios atþvilgiu labai ne-vienaprasmë þiniasklaidos savybë yravisuotinumas. Nuoðaliausius uþkam-pius pasiekianti spauda, radijas ir te-levizija kuria vadinamàsias „medijøbendruomenes“, á kurias privalu atsi-þvelgti vietos Baþnyèios bendruome-nëms. Tolimos parapijos ar net kitosðalies Baþnyèios problemos gali tap-ti bet kurios bet kur esanèios parapi-jos problemomis.

Didëjanèiame pastarøjø deðimtme-èiø þiniasklaidos vaizdiðkume kai ku-rie kultûrologai linkæ áþiûrëti naujàjàkultûros mitologizacijà, atverianèiàkelià intuityviam, „mistiniam“, racio-nalumo nevarþomam màstymui, taigiir religingumui. Kai kas mano, kad

þiniasklaidos propaguojamà vaiz-diðkumà galima iðnaudoti krikðèio-niðkajam skelbimui. Tai lyg ir liudytøsusidomëjimas ikonomis ar naujareliginiø kino filmø banga. Taèiau kaikas pastebi, kad naujasis, avangardi-nis reklamos ir vaizdo klipø vaizdið-kumas veikiau konkuruoja su krikð-èioniðkàja vaizdo kultûra ir taikosi jàpostmoderniai interpretuoti.

Vienas galimø ir daþnø Baþnyèiosatsakymø á iðvardytus sekuliariosþiniasklaidos iððûkius yra konfesinë

þiniasklaida, kurianti kont-roliuojamà „medijø erdvæ“.Tiesa, tokiø kontroliuo-jamø þiniasklaidos erdviøkûrimas nëra specifinisbaþnytinis atsakas. Pana-ðiai elgiasi ir ávairios ma-

þumos ar politinës grupës. Deja,pliuralizmo provokacijø iðvengti neá-manoma, kaip negalima visiðkai ið-sisukti nuo nekontroliuojamos tik-rovës erdvës.

Ið tokio supratimo ir atsiranda,deja, negausios sëkmingos Baþny-èios buvimo sekuliarioje þiniasklai-doje apraiðkos. Nesvarbu, kas tai –radijas Lenkijoje, þurnalas Italijojear televizijos laida vienoje LotynøAmerikos ðalyje, visiems ðiems bu-vimams þiniasklaidoje bûdingi kelibendri dalykai.

Svarbiausia, kad tokiu „buvimu“þiniasklaidoje sukuriama ne kontro-liuojama erdvë „geroms þinioms apieBaþnyèià“, o atvira erdvë, kuriojeskelbiama „Geroji Naujiena“. Baþny-èioje daug kalbama apie prievolæ pa-naudoti þiniasklaidà evangelizacijai,bet kiekvienas, turintis konfesinësþiniasklaidos patirtá ar susijæs su Baþ-nyèios atstovavimu pasaulietinei


PASTABOS

þiniasklaidai, þino, koks tai sunkusuþdavinys.

Ðiame kontekste svarbu prisiminti,kad pati Baþnyèia pirmiausia yra er-dvë mûsø gyvenime patirti Evangeli-jà. Ta patirtis Baþnyèioje iðbandoma,sukonkretinama, ið jos mokomasi, irperduodama ji ne þodþiais, o paèiu gy-venimu. Tad Baþnyèios buvimas þi-niasklaidoje pirmiausia reikðtø Evan-gelijos patirties gyvenime liudijimà,kitokios, bet atviros, ne atribotos erd-vës þiniasklaidos pasaulyje kûrimà.

Taèiau kaip tà erdvæ sukurti, kaiptikëjimo patirtá perduoti þiniasklai-doje ir ypaè – sekuliarioje, kuri be galotolima bet kokiam baþnytiniam kon-tekstui? Konteksto nebuvimas galiveikti paralyþiuojamai. Lengva pasa-kyti, kad apie tikëjimà reikia kalbë-ti sekuliarios kultûros kalba, bet kaiptoje kalboje rasti þodþius, kurie nesu-naikintø to, apie kà kalbame, pras-mës ir reikðmës?

Baimë, kad uþ áprasto, valdomokonteksto rëmø nesugebësime niekopasakyti, paþástama ne tik mûsø die-nø „profesionaliam katalikui“. Pana-ðø þuvies dykumoje jausmà yra patyrædaugelis profesionalø, atsidûrusiøviskà permalanèios populiariosiosþiniasklaidos erdvëje. Taèiau ta, viskàpermalanti populiarioji þiniasklaidakartais gali tapti ir lakmuso popierë-liu, verèianèiu Baþnyèià kalbëti apiesavo misijà ið ðiandienos gyvenimo irkultûros perspektyvos. Ar tikrai þino-me, kà Geroji Naujiena mums reið-kia ðiandien ir èia? Kokia jos tikroji,o ne tik deklaruojama vertë mums?

Ðis klausimas yra vienas svarbiau-siø. Baþnyèiai þiniasklaidoje turi rû-pëti ne pati Baþnyèia, o Evangelija.Baþnyèia turi rûpintis tikëjimu, o nesavo átaka ir galia visuomenëje. Ðinuostata turi bûti labai akivaizdi, at-paþástama. Bûtent tokia nuostata pa-siþymi sëkmingi Baþnyèios buvimoþiniasklaidoje atvejai.

Taèiau trumparegiðka bûtø manyti,kad sekuliari þiniasklaida tik skati-

na Baþnyèià autentiðkai liudyti tikë-jimà ir aktyviai reikðtis dabartieskultûroje. Kai kurie sekuliarios þi-niasklaidos aspektai Baþnyèiai yraprieðiðki. Ypaè tai pasakytina apieþiniasklaidos visuotinumà, beveikatitinkantá teologiná terminà ubiqui-tas – visur esamumas. Ta þiniasklai-dos savybë bûti visur, pasiekti kiek-vienà visuomenës nará ir skverbtis ávisas, net neseniai dar grieþèiausioprivatumo saugotas gyvenimo sritis,kuria þiniasklaidos visagalybës ás-pûdá. Ar neatrodo kartais, kad þinias-klaidai neegzistuojantys dalykai iðtikrøjø neegzistuoja? Ar dabartinia-me þiniasklaidos pasaulyje þmonësnebijo bûti atskirti nuo þiniasklaidospanaðiai, kaip kadaise bijojo bûti at-skirti nuo Baþnyèios? Ar nesijauèianeturintys iðeities ir priversti paklûs-ti þiniasklaidos primetamoms raiðkosformoms?

Kiekvienas þmogus gyvenime susi-duria su ðventenybe, kuri traukia irgàsdina. Þiniasklaida vis labiau kësi-nasi þmogaus gyvenime uþimti tomysterium tremendum et fascinosumvietà. Dël to þiniasklaida tampa sta-bu, kurio akivaizdoje krikðèioniuibûtina atsigræþti á visiðkai nepri-klausomà ir begalo þmones mylintáJëzaus Kristaus Dievà ir prisimintibei priminti, kuo Dievas skiriasi nuostabo. Stabas tarnauja þmonëms, jispadeda pasiekti savo tikslus, patogu-mà bei ramybæ.

Baþnyèiai ne tik svarbu bûti þinias-klaidoje ir joje liudyti Geràjà Nau-jienà – ji privalo þiniasklaidos pasaulákritikuoti, prieðintis jam ten, kur pa-vergiamas þmogus. Tokios kritikospavidalai ir bûdai gali labai skirtis,priklausomai nuo vietos ir sàlygø, betvisais sëkmingais Baþnyèios raiðkosþiniasklaidos pasaulyje atvejais þi-niasklaida yra kritikuojama.

Dievas nedaro þmoniø priklausomø,banaliø ar egoistø. Jis kreipia asmenisá laisvæ, á visuomeniðkumà ir á gyveni-mo pilnatvæ. Krikðèioniðka þiniask-

laidos kritika turëtø siekti pirmiausiademaskuoti netikrus stabus. Tai labaisvarbus uþdavinys, bet tokia kritikagali bûti sëkminga tik tada, kai krikð-èionys savoje visuomenës erdvëje, t. y.Baþnyèioje, turi bûtent tokio iðlais-vinanèio ir suvisuomeninanèio gyveni-mo patirtá. Tokia iðlaisvinanti patirtisatliepia þmogaus ðirdies ilgesiui.

O pabaigai – apie vis didëjantá þi-niasklaidos vaizdingumà. Pernelygásisiûbavusi vaizdø kultûra irgi reika-lauja atidaus þvilgsnio ir kritikos. Kri-tikuotina ne tik smurtinë, þmogausorumà niekinanti sensaciniø vaizdøkultûra. Didesnio dëmesio reikia irvisai naujojo medijø vaizdiðkumo kul-tûrai, kurioje nesunku pastebëti po-linká á uþdarà ir labai supaprastintàpasaulio vaizdà. Tai, kad þmoniøbendravimà ir tikrovës suvokimà vislabiau sàlygoja vaizdai, o ne sàvokos,nëra vienareikðmis dalykas.

Krikðèionybë labai anksti supratovaizdo, teksto, visuomenës ir konkre-taus veiksmo pusiausvyros svarbà. Ið-saugomas atidumas tokiai pusiausvy-rai turëtø padëti Baþnyèiai prieðintisvis labiau ásibëgëjanèiam naujøjø mi-tø – ávaizdþiø ir medijø vaizdiniø –kûrimui. Krikðèioniø visuomeninisgyvenimas grindþiamas kritiniu pro-tu, tikëjimu, meilës darbais ir bend-ruomeniðkumu. Kita vertus, krikð-èionys þino, kad nei þodþiai, neiatvaizdai, nei geri darbai, nei bend-ruomeninë patirtis neatves prie Die-vo – didþiausios ir svarbiausios mûsøbuvimo paslapties. Galutinis mûsøgyvenimo horizontas yra ne þodis, neatvaizdas, ne bendruomenë, ne geridarbai. Visa tai kartu tik atveria erd-væ, kurioje patiriame, kà mums reið-kia Geroji Naujiena.

Juk tam galø gale Vieðpats ir ákûrësavo Baþnyèià. Kadangi ji skirta vi-sam pasauliui, nenuostabu, kad vislabiau besipleèianèiame þiniasklaidospasaulyje Baþnyèios sàmoningai artik instinktyviai pasigenda ne tikkrikðèionys.


APÞVALGËLËS

Ko uþklausia senieji tekstai ðian-dien?

Vilniaus paveikslø galerijoje vasario12 d. buvo surengta diskusija „Kiekmums svarbi senosios Lietuvos patir-tis: Senosios raðtijos paminklus, ið-leistus Lietuviø literatûros ir tauto-sakos instituto 2003 m. pristatant“.

Prie pokalbiø stalo sëdo gausus ne-tikëtø kalbëtojø bûrys: I. Lukðaitë,Just. Marcinkevièius, V. Andriukai-tis, D. Pociûtë-Abukevièienë, E. Ulèi-naitë, V. Aliðauskas. Diskusijà vedëS. Narbutas ir D. Kuolys.

Pokalbio dalyviai svarstë, kiek irkokiu poþiûriu ðiandien gali bûti ádo-mûs senieji mûsø tekstai. Visuometkultûra, taigi ir raðtija, buvo priklau-soma nuo valstybingumo – valstybin-gose ðalyse kultûra turëjo sàlygasskleistis ir vesti vaisius. Praëjus ðimt-meèiams, savu ruoþtu ji gali domintikaip to valstybingumo liudytoja, do-kumentas, kuriame fiksuojamas mû-sø valstybingumo kelias – daþniau-siai permainingø santykiø su Rusijaperipetijos. Tad klausimas „Kas yramûsø senoji literatûra?“ buvo perfor-muluotas á klausimà „Kas yra tie„mes“?“, taip suaktualinant ir valsty-bingumo „tradicijà“, fiksuojamà nuoGedimino laiðkø iki ðiandienës laik-raðtienos. Ar esama kokio nors tradi-cijos tæstinumo, ar nepriklausomogyvenimo properðos kompensuoja il-gameèiø okupacijø maratonus? Benelabiausiai ið ðiomis temomis kalbë-jusiøjø iðsiskyrë Andriukaitis, kiekpraskleidæs savo asmeninës ateitiesvizijà – Europarlamentà. Nors agita-cija ir rinkimø kampanija dar nepra-sidëjo, taèiau gal tai pirmieji jos dai-geliai? – R. M.

Nepriklausomybës diena

Vasario 16-osios ðventë netikëtai uþ-klupo Gedimino prospekte, kai priebuvusio Vaikø pasaulio jaunuoliø bû-rys sustabdë ir prisegë prie atlapo tri-spalvæ ðirdelæ. Jaunuoliai nedeklaravo

jokios partinës priklausomybës ir nie-ko uþ tai nepareikalavo – tik pasveiki-no ir nuþygiavo tolyn dalydami gelto-nus-þalius-raudonus lipdukus kitiemspraeiviams. Ðis jaunimas ðventë ne-savanaudiðkai, greitai, ðiuolaikiðkai,galø gale linksmai – kaþkas visiðkaiprieðingo oficialioms iðkilmëms. Kitavertus, gal tai buvo Valentino diena?

O oficialioms iðkilmëms tonà davëordinø dalybø ceremonija prezidentû-roje Daukanto aikðtëje. Apkaltasis(patiriantis apkaltà) prezidentas Ro-landas Paksas palaimino tautà invo-kacija apie luominæ valstybës sudëtákaip jis jà supranta: „Ant pastoliø todidingo statinio, kurá vadiname vals-tybe, stovime visi – verslininkai irpoetai, policininkai ir þurnalistai,politikai ir aktoriai, buvæ disidentaiir tremtiniai, mokslininkai ir ûkinin-kai, teisininkai ir dvasininkai, gyve-nantys tëvø þemëje ir gyvenimo audrøsvetur nublokðti tautieèiai“. Tarpstovinèiø ant pastoliø ávardyta („poli-tikai ir aktoriai“) Vaiva Mainelytësusijaudinusi iðmetë medalá.

Diena vëliau prezidento Pakso ið-vardyti tikrieji valstybës nariai gau-siai susirinko VAOBT’e pagerbtinaujø kultûros premijos laureatø.Geriau bûtø sakyti „atsisveikinti“ –pagal tempà (largo) ir ritmà (sovie-tinis, vangus) tai buvo ganëtinai ge-dulingos apeigos, kuriose kaþkodëldalyvavo gyvi menininkai. Amþinybætrunkanèios ceremonijos optiniamecentre atkakliai laikësi Paksas, irceremonmeisteris buvo priverstaskartoti barokiná kreipiná „jo ekscelen-cija“, taip pasiekdamas nemenkàkomiðkà efektà. Vadinamoji eksce-lencija ironijos nesuprato, luomø at-stovai salëje maksimaliai uþaðtrinopadëties komizmà në karto nesusi-juokæ. Kiek siekia atmintis, tai buvojuokingiausias Vasario 16-osios reng-inys mano gyvenime. Viena bëda – ne-buvo linksma, kaip nebûna linksmaper juokingas laidotuves. – V. V.

Didþiausia Lietuvoje meno ga-lerija

Ð. m. vasario 16–23 d. á naujàjà Vil-niaus savivaldybæ plûdo þmonës ap-þiûrëti pastato ir parodos. Septyniuo-se aukðtuose darbus eksponavo 25Vilniaus, Kauno ir kitø ðalies miestømeno galerijos.

Puikus sumanymas savivaldybësduris visø pirma atverti visuomenei,naujose patalpose pagarbiai priglaus-ti kûrybà. Visi galëjo pakilti á dvide-ðimtà aukðtà, pasigërëti panorama irpalyginti jà su kuklesniais A. Surgai-lio rakursais fotografijose „Vilniusnuo stogo“.

Parodoje net iðrankiausiems sko-niams vertingø darbø netrûko (tapybaið Rotuðës fondø, Jeruzalës galerijosskulptûra). Pirmame aukðte sureng-ta speciali ekspozicija „Á ðiø dienøtapybos pozicijas ið Vilniaus kûrëjødirbtuviø“ – kai kurie kûriniai, antai

prasmingas Rièardo Nemeikðio „Kas-tuvas“, tiesiog suaugo su interjero erd-ve, vertëtø savivaldybei juos ásigyti.Solidþiai parodyta ðiuolaikinë klasi-

Vilniaus savivaldybës interjeras.2004 m. vasaris. Tomo Vyðniausko nuotr.


APÞVALGËLËS

ka – Nacionaliniø kultûros ir menopremijø laureatø darbai. Vienos ga-lerijos prisistatë plaèiai, „Prospekto“galerija iðtraukë net sovietmeèio A.Sutkaus fotografijas, kitos paþinèiaisiûlë iðradingus akibrokðtus – S. ir A.Krivickø juvelyrikà „Mano taèkë krû-ta“ („Auksakaliø niða“). Kaip atokvë-pis – lietuviðkos popkultûros þaidimøkambarys, kuriame moèiutë mezgatrispalvæ servetëlæ (grupë „LT identi-ty“) bei eksperimentinë VDA archi-tektûros ir tekstilës katedros stu-dentø raiðka. Kas kita pretenzingaprojekto „Madona“ paroda. Matyt, ku-ratoriams stinga „personalinës Mado-nos versijos“ (citata ið bukleto), todëlekspozicija bergþdþia ir atgrasi su pa-bodusiu praëjusio amþiaus „novatorið-kumu“, atsispindinèiu ir projekto tezë-se – „Madona lita – Madona uþ lità“.

Tokioje parodoje neiðvengiamasemocinis chaosas, dël to bûtø praver-tæs lankstinukas su rodyklëmis beimeniniø akcijø, koncertø programa.

Lankytojø gausa stulbina – iki 150tûkst. Kas tai – pavykæs vienkartinismasinis renginys? Galima ávairiaivertinti, taèiau bûtent tokio gyvybin-gumo trûksta iðtuðtëjusioms ÐMC sa-lëms. – A. G.

Lukðø ðeimos istorija

Þiûrovams vasaris suteikë net dvigalimybes prisiliesti prie visais lai-kais labiausiai lietuviø kino kûrëjøgvildentos Lietuvos istorijos temos,kurios chronologinës ribos apima1944–1953 metus.

Buvo galima rinktis: „Skalvijos“kino centre demonstruota E. Zuba-vièiaus dokumentiniø filmø trilogija„Partizanai“, o „Forum Cinemas Vin-gis“ vasario 17 d. pristatë Jono Vait-kaus reþisuotà istorinæ dramà „Vienuivieni“. Filmo herojus Juozas Luk-ða-Daumantas Lietuvos kine nëranaujas personaþas. 1995 m. þiûrovaijá matë Vytauto V. Landsbergio do-kumentinëje juostoje „Baladë apieDaumantà“.

Nors filmà „Vienui vieni“ padëjo

kurti rëmëjai ið JAV, skirtas ir neá-prastai didelis valstybës dëmesys. Irvis dëlto publika ðio naujo pilno met-raþo filmo laukë septynetà metø.Keitësi reþisieriai ir net scenarijus,raðytas remiantis pasiprieðinimo da-

lyviø atsiminimais, laiðkais bei kitaistorine medþiaga. Kai kam vienspalvos – juoda balta – ákûnija visàkûrinio koncepcijà. Kai kas vadovau-damasis patirtimi ar skaitytomisknygomis bando áþiûrëti, kur nusi-þengiama „istorinei tiesai“.

Galima daug diskutuoti apie filmoreþisûros, scenarijaus trûkumus, me-dþiagos „valdymà“, fragmentiðkà siu-þetà, vaidybos teatraliðkumà, statið-kus pagrindiniø veikëjø charakterius,kaip filmà supras kitø ðaliø þiûrovai...

Svarbu tai, jog ir ávykius menantyssenoliai, ir istorija besidomintis jau-

nimas ið filmo iðëjo netekties jausmolydimi. Ir ne tiek dël Juozo Lukðos-Daumanto tiesiog salëje apverktosþûties, kiek dël savo paèiø mitologi-zuoto filmo suvokimo, kai skambus,visà pokarinæ situacijà apibûdinantispavadinimas „Vienui vieni“ trukdëáþiûrëti daug kuklesnæ paantraðtæ:„Lukðø ðeimos istorija“.

Vis dëlto neiðvengiama duotybetampa tai, jog nauju laiku, naujai ku-riamos ar jau sukurtos, ið naujo fi-nansuojamos nacionalinës kinema-tografijos dëmesio centre – jos tautosistorija. Posûkis „tautø istorijos“link, matyt, – dar vienas brandumopoþymis. – I. È.

Nedarnus vilkolakis

Spektaklio „Giesmë apie Vorutos vil-kolaká Mindaugà“ kûrëjai sau këlëtikslà nukelti vienintelá Lietuvos ka-raliø nuo romantinio herojaus kotur-nø ir paþvelgti á praeitá objektyviau.Gal todël jø projekte atsirado keistøsprendimø. Reþisieriaus Grigolio„Vilkolakis Mindaugas“ sudurstomasið trijø autoriø (V. Krëvës, Just. Mar-cinkevièiaus ir M. Zyverto) kûriniø.Tai girdëti net plika ausimi, skirtin-gø tekstø ritmai ir poetika disonuo-ja. Dramaturgine prasme spektaklisbeformis ir negrieþtas kaip Deleuze’orizoma: atkakliai draikosi ir á visaspuses. Gamtoje panaðiai elgiasi gry-biena arba kerpës – auga chaotiðkaiir nekontroliuojamai.

Neskaidru ir tai, kur nukeltasispost-marcinkevièinis produktas atsi-duria. Spektaklio anonse paraðyta,kad atskleidþiamas þiaurios klastosir egoistiniø interesø plëðomas valdo-vas. Mindaugo kolizijas turëtø paryð-kinti reþisûrinis posûkis – personaþàvaidina du aktoriai (E. Jaras ir V. Rum-ðas). Nesakytum, kad spektakliuitrûktø energijos (atvirkðèiai, jos perakis, aktoriø daug, jie visi trepsi pa-goniðkus ðokius), veikiau jau auto-riaus, kuris suvaldytø tai, kas vykstascenoje. Arba papasakotø viskà pa-prasèiau. – K. S.

Filmo „Vienui vieni“ lankstinukovirðelis


APÞVALGA

2004 metai padarë Lietuvos visuome-nei malonià staigmenà: sausá Vyd-mantuose (Kretingos raj.) iðkilo pir-moji Lietuvoje moderni vëjo jëgainë,kuri atsirado Magdeburgo ir Kaiðia-doriø vyskupijø partnerystës dëka.Toks Baþnyèios ásijungimas á „ûkinæ“veiklà stebina visuomenæ, kuri darnuo sovietmeèio ápratusi ðià institu-cijà matyti izoliuotà nuo bet kokiosvieðos veiklos. Kvieèiu tad kartu pa-svarstyti apie Baþnyèios pareigà irvaidmená pozityviai ginti Dievo kû-rinijà.

1. Kûrinijos þalojimas

Pastaruoju metu vis daugiau kal-bama apie aplinkos uþterðtumà, atsi-radusá dël þmogaus ûkinës veiklos.Didëjanti globalizacija ragina ir ðiojesrityje màstyti globaliai. Þemës pla-neta skrieja visatoje tarsi kosminislaivas. Joje veikia apsaugos sistema,neleidþianti meteoritams sudauþytiþemës rutulio. Gyvybës egzistavimàuþtikrina saulës energija ir vidiniaiþemës energijos ðaltiniai. Ðiø sistemøsuardymas gresia visiems planetosgyventojams katastrofa: ozono sluoks-nio irimas gali bûti prilygintas apsau-ginio gaubto kosminiame laive silp-nëjimui. Nerimà kelia statistiniaiduomenys: kiekvienà dienà pasaulyjeá atmosferà iðmetama 60 mln. tonøanglies dvideginio, dirbamos þemës

plotai kasdien sumaþëja 20 000 ha,kasdien sunaikinama 55 000 ha mið-ko1. Dël tokiø staigiø pasikeitimøekologinëse sistemose pasikeièia kli-mato zonø ribos.

Iðsivysèiusiose ðalyse sparèiai didë-ja elektros energijos, vandens ir kurosànaudos, tuo tarpu besivystanèiuosekraðtuose dël globaliai nesubalansuo-tos ûkinës veiklos didëja dirvoþemioerozija, stumianti iðtisus regionus ádar didesná skurdà. Rizikingos tech-nologijos ir gamybiniø atliekø nu-kenksminimo problema neduoda ra-mybës daugeliui mokslo þmoniø. Darvisai neseniai þmonija didþiavosi savoreikmëms pajungusi atominæ energi-jà, taèiau ðiandien gausëja ðaliø, no-rinèiø jos atsisakyti. Nors daug kàmasina pigus ðios energijos iðgavimas,taèiau radiacija ir gamybinës atliekosturi neginèijamai neigiamà átakàaplinkai ir paèiam þmogui. Ðiø prob-lemø akivaizdoje privalome ið naujoapgalvoti savo santyká su gamta.

2. Krikðèionio santykissu gamta

Entuziastingas ákarðtis uþkariautigamtà, áminti visas jos paslaptis Eu-ropoje ásigalëjo tik Apðvietos laikais.Ðiam entuziazmui paremti kartaisbûdavo pasitelkiamos netgi Ðv. Rað-to padrikos citatos. Pradþios knygospirmieji skyriai pasakoja, jog þmogus

yra iðkiliausia Dievo kûrinijos dalis,kad jam visa pajungta: Dievas palai-mino juos, tardamas: „Bûkite vaisin-gi ir dauginkitës, pripildykite þemæ irvaldykite jà! Vieðpataukite ir jûrosþuvims, ir padangiø paukðèiams, irvisiems þemëje judantiems gyvû-nams“ (Pr 1, 28). Negalima piktnau-doti ðio sakinio ir já aiðkinti atskirainuo viso Ðv. Raðto konteksto, nesskaitydami toliau Pradþios knygà ra-sime Nojaus istorijà, kuris buvo Die-vo raginamas gelbëti ne tik savo kailá,bet ir rûpintis kitais kûriniais, pa-kvieèiant juos á iðsigelbëjimo arkà: „Oið visø gyvûnø, visø gyvø bûtybiø,álaipink á laivà po du – patinà ir pate-læ, kad jie iðliktø gyvi drauge su tavi-mi. Ið paukðèiø pagal jø rûðá, gyvuliøpagal jø rûðá, visø þemës ropliø pa-gal jø rûðá, – ið visø po du álips su tavi-mi, kad iðliktø gyvi“ (Pr 6, 19–20).Pagal Dievo planà þmogus kvieèiamasne iðnaudoti, bet protingai naudotisDievo kûrinija, o esant reikalui jà gin-ti nuo iðnykimo. Biblija mato tiesio-ginæ sàsajà tarp þmogaus nuopuolioir disharmonijos gamtoje (Pr 1, 31; 6,5–7; Rom 8, 21–23). Tad þmogaus dva-sinis gyvenimas nebus tobulas, jeiguið jo bus eliminuotas ekologinis ak-centas – rûpestis dël Dievo kûrinijos.Mes iðgyvensime savo gyvenimo pil-natvæ tik harmoningai sutardami susavimi, savo kûnu, kitais þmonëmis,su aplinka ir su Dievu. Bet koks ðiøsantykiø sudarkymas tiesiogiai ar ne-tiesiogiai veikia netgi mûsø fizinæsveikatà. Tai vaizdþiai apraðo pir-mieji Pradþios knygos skyriai: ási-verþusi nuodëmë atneðë gaivaliðkàjëgà, griaunanèià bet kokius harmo-ningus santykius. Tad paèioje ap-reikðtosios religijos prigimtyje slypine tik Dievo – þmogaus bei þmoniøtarpusavio, bet ir þmogaus – Dievokûrinijos santykiø problematika. Juknekreipdama dëmesio á þmogaus –gamtos santyká, þmonija pati sau ren-gia mirtá.

Ekologinis atsivertimaspadvelkus Pneumai


1 Plg. Markus, Vogt; Sellmann, Matthias,Handeln für die Zukunft der Schöpfung.

Bausteine für die Bildungsarbeit, Hamm,1999, S. 7.


R E L I G I J A

3. Ekologijos teologija

Didëjanèio aplinkos uþterðtumoproblematika surado savo niðà ir teo-logijos moksle. Taip moralinës teolo-gijos kontekste iðsivystë ekologijos eti-ka, o klasikinis teologijos traktatas DeDeo Creatore, konfrontuodamas su da-barties iððûkiais, „pagimdë“ ekologijosteologijà. Svarbu suvokti teologijos irekologijos sàlyèio taðkus, kurie sudaropuikià prielaidà tarpreliginiam dialo-gui, nes á kûrinijos iðsaugojimo akcijàásijungia ir nekrikðèioniðkø religijøiðpaþinëjai (pvz., budistai, induistai...).Ekologijos ir teologijos bendradarbia-vimas galimas remiantis ðiais punk-tais: a) didëjantis aplinkos uþterðtu-mas daugeliui kelia prasmës ir ateitiesklausimus; b) ekologinës krizës aki-vaizdoje kiekviena religija reflektuojaþmogaus santyká su gamta; c) religijanori parodyti gamtos kaip Dievo kûri-nijos groþá ir taip prieðinasi norui jà -iðnaudoti; d) ekologinës problemospabrëþia visø gyvybës rûðiø sàryðá;e) gamta, kaip Dievo kûrinija, turi sa-vaiminæ vertæ; f) religijos turi didelësátakos motyvuojant þmones solidaru-mui; g) atsakomingas naudojimasisgamtos iðtekliais yra Dievo artumopasaulyje liudijimas2. Ðv. Pranciðkuslabai gyvai iðgyveno gamtos dvasin-gumà, visuose kûriniuose áþiûrëdamaspëdsakus, vedanèius mus prie Dievo.

Artimas Baþnyèios ryðys su visa þmo-nijos ðeima yra taikliausiai iðreikðtasPastoracinëje konstitucijoje apie Baþny-èià ðiuolaikiniame pasaulyje: „Dþiaugs-mas ir viltis, liûdesys ir sielvartas, pat-iriami dabarties meto þmoniø, [...] yrair Kristaus mokiniø dþiaugsmas irviltis, liûdesys ir sielvartas“ (GS 1).Bendros problemos skatina solidariaiieðkoti naujø sprendimo bûdø.

4. Atsinaujinantys energijosðaltiniai

Naftos kainø ðuoliai pasaulinëje rin-koje 1973 ir 1979 m. privertë Vakarøpasaulá rimtai susimàstyti apie atsi-naujinanèiø energijos ðaltiniø naudo-

jimà. Atsinaujinantys energijos ðalti-niai yra reliatyviai neiðsenkami, nesjie „maitinasi“ saulës bei þemës ðilu-mos energija, kuri natûraliai regene-ruojasi dël saulës, þemës ir mënuliorotacijos bei gravitacijos. Pastaruojumetu mokslo ir Baþnyèios þmones þavimintis kuo plaèiau naudoti ekologiðkaiðvarius ir atsinaujinanèius energijos

ðaltinius. Tokie ðaltiniai gali bûti netik vandens, þemës, saulës, vëjo, betnetgi... mëðlo energija. Neseniai tekolankytis viename gyvulininkystësûkyje, kur gyvuliø iðmatos, pûdamosspecialiame katile, iðskiria dujas, ðiosdegdamos dujø generatoriuje gaminaelektros energijà. Ekologiðkai ðvaru,taupu ir... nesmirda.

Ekonomiðkai þvelgiant, atsinauji-nantys energijos ðaltiniai (AEÐ) turisavo stipriàsias ir silpnàsias puses, ku-rios lemia jø panaudojimà: a) AEÐ –tai milþiniðkas energijos potencialas;b) AEÐ tiesiogiai priklauso nuo nak-ties – dienos, temperatûros bei orokaitos; c) palyginti su kitais energijosðaltiniais (pvz., branduoline, ðilumineenergija), AEÐ iðgaunamos energijoskiekis nëra didelis; d) AEÐ naudoji-mas susietas su geografine padëtimi;

e) AEÐ ásisavinimas reikalauja nema-þø investicijø, kurios atsiperka tik perilgesná laikà, t. y. tai nëra „greito pini-go“ darymas.

Naudojant vandens energijà – sta-tant hidroelektrines, susidaro visið-kai nauja ekologinë sistema. Be to,kyla nepatogumø, nes uþliejami dideliplotai, ið kuriø iðkeldinami gyvento-

jai. Kiekviena hidroelektrinë sukelianemaþà rizikà, nes në viena uþtvankanëra visiðkai apsaugota nuo nelaimiø.Daug saugiau naudoti saulës ir vëjoenergijà. Pastaraisiais metais Vokie-tijoje kai kurios parapijos panaudojodidelius baþnyèiø ir parapijos namøstogø plotus árengti saulës baterijoms,gaminanèioms elektros energijà. Se-nesni árengimai optimaliai veikdavoesant tiesioginiams saulës spindu-liams, todël uþslinkus debesims labaisumaþëdavo jø efektyvumas. Naujoskartos saulës baterijos sugeba perdirb-ti difuzinæ saulës energijà, t. y. ðviesàá elektros energijà.

5. Vëjo energija

Prie atsinaujinanèios ekologinësenergijos priskiriama ir vëjo energija,2 Plg. Ibid., S. 107.

Vëjo jëgainë Vydmantuose. 2004. Nerijaus Steponavièiaus nuotr.


Arðûs mûðiai knygø bazëje

MANFREDAS ÞVIRGÞDAS

Tradicinë Vilniaus knygø mugë (Li-texpo rûmai, 2004 02 19–22) ðiemetpavyko – á jà nepasididþiavo atvyktitiek þymesni (be abejo, leidëjø iðgarsi-nami kaip þymiausi) Europos raðyto-jai, tiek daugelis leidyklø su naujau-sia produkcija, tiek gausi skaitytojøminia, penktadaliu pagerinusi anks-tesnius bilietø pirkimo rekordus, ëjusiratu nuo stendo prie stendo, kartaispasidarbuodama alkûnëmis, nors iðesmës gana inteligentiðka – knygøskleidþiamos ðviesos iðtroðkusi. La-biausiai ðokiruojanèià stendo koncep-cijà pasirinko „Vagos“ knygø centras,pasivadinæs „baze“ ir apsikarstæs mi-litaristine atributika. Deja, ðiameankðtame „bunkeryje“ gerai bûtø jau-

tæsi nebent riauðes malðinti ápratædesantininkai – paprastas, trapaussudëjimo skaitytojas èia susidurdavosu neáveikiamomis uþtvaromis irbauginanèia spûstimi. Tik áëjus á salæstebino „Almos litteros“ hegemonija,kasmet vis akivaizdesnë. Ði leidykla,mugëje uþëmusi daugiausia ploto,demonstravo iðpûstus kultûristo rau-menis – brangius albumus, Hará Pote-rá, keletà knygø ið „aukso fondo“, þo-dþiu, viskà, kas madinga ir solidþiaiatrodo prakutusio lietuvio lentynoje.Didþiausias sambrûzdis kildavo ten,kur pakvipdavo nuolaidomis, norsleidiniø uþ porà litø, ðio studentø irpensininkø dþiaugsmo, buvo maþoka.Mugëje keistai derëjo solidþiausiø

kuri su generatoriaus pagalba trans-formuojama á elektros energijà. Vo-kietijoje net apie 11 nuoðimèiø visoselektros energijos pagamina vëjas.Vëjo jëgainës gali bûti statomos ne tiksausumoje, bet ir jûroje, t. y. ten, kuryra pakankamas vëjo greitis. Vëjoenergija – viena ið saulës energijosrûðiø, susidaranti nevienodai áðilusmûsø planetai. Skirtinga oro tempe-ratûra sukuria skirtingà slëgá, dël joatsiranda oro srautø judëjimas – vë-jas. Paprastai didþiausias vëjo grei-tis bûna pajûryje, nes þemyne vëjas„pristabdomas“. Idant bûtø galimatechniðkai panaudoti vëjà, reikiaminimalaus 4,5–5 m/s vidutinio vëjogreièio, todël tinkamiausia vieta vëjojëgainëms statyti yra pajûryje irþemyno aukðtumose.

Þmonës nuo seno naudojo vëjo ener-gijà: vëjas varydavo burinius laivus,sukdavo vëjo malûnus... Naujos tech-nologijos leido vëjo energijà perdirb-ti á elektros energijà, panaudojantvëjo generatoriø. Pirmosios vëjo jëgai-nës nebuvo ilgalaikës, nes kiekvienadidesnë audra jas nuniokodavo. Prieðkelis deðimtmeèius buvo sukurta nau-ja technologija, uþtikrinanti vienodàapsukø greitá. Tam daþniausiai nau-dojamos dvi technologijos: a) vëjo jë-gainë su „greièiø“ dëþe uþtikrinapastovø generatoriaus darbà netgikeièiantis vëjo greièiui; b) vëjo jëgainësu besisukiojanèiais sparnais neturi„greièiø“ dëþës, nes generatoriaussukimosi greitá reguliuoja sparnøpasisukimo kampas. Generatoriuspasukamas ten, ið kur puèia vëjas, ojeigu vëjas silpnas, sparnai pasisukataip, kad didesniu plotu galëtø „gau-dyti“ vëjà. Esant per dideliam vëjogreièiui, sparnai pasukami taip, kad„praleistø“ vëjà. Bûtent tokios rûðiesEnercon firmos vëjo jëgainë pastatytaVydmantuose. Jos aukðtis – 78 met-rai, o su vertikaliai iðtiestu sparnuvëjo jëgainës aukðtis sieks 96 metrus.Nors tai nëra pati galingiausia Ener-

con vëjo jëgainë (600 kwh), taèiau jiiliustruoja Baþnyèios norà parodytiekologinës energijos panaudojimogalimybes.

6. Popieþiaus kvietimas áekologiná atsivertimà

Ðvæsdamas sidabriná savo pontifi-kato jubiliejø, popieþius Jonas PauliusII pasiraðë posinodiná apaðtaliðkàjáparaginimà Pastores gregis, kuriameparagino pasaulio vyskupus skirtidaugiau dëmesio kûrinijos þemës ið-tekliams iðsaugoti. Dokumentas pa-brëþia, kad aplinkos sudarkymas ir uþ-terðtumas yra ne tik trumparegiðkasneatsakingas þingsnis, bet ir tiesiogi-nës þmogaus paniekos iðraiðka. Tokiubûdu atsiduria pavojuje ne tik ekolo-gija, bet ir humanologija, t. y. paþiûra,sauganti gyvybæ visomis jos egzista-vimo formomis ir siekianti perduoti

nesuniokotà aplinkà ateities kartoms.Savo mintis popieþius apibendrinakviesdamas á ekologiná atsivertimà,kuris leistø atsirasti teisingam san-tykiui tarp þmogaus ir gamtos3.

Naujajame Testamente graikiðkasþodis pneuma reiðkia kvëpavimà,dvelkimà, vëjo pûtimà ir net ÐventàjàDvasià. Evangelijoje pagal Jonà skai-tome: „Vëjas puèia, kur nori; jo oðimàgirdi , bet neþinai, ið kur ateina ir kur-link nueina. Taip esti ir su kiekvienu,kuris gimë ið Dvasios“ (Jn 3, 8). Vëjas(pneuma), kaip paslaptingas ir nieka-da nepaliaujantis gamtos reiðkinys,panaudojamas slëpiningam DievoDvasios (Pneumos) veikimui þmogujeiðreikðti. Tad vëjo jëgainës Lietuvojeatsiradimas Kaiðiadoriø vyskupijospastangomis yra ne tik didelis ánaðasá ekologiðkai plëtojamà màstymà, betir kvietimo ekologiniam atsivertimuisimbolis.

3 Plg. Jonas Paulius II, Posinodinis apaðta-linis paraginimas „Pastores gregis“, 2003 1016, Nr. 70.

K U L T Û R A


K U L T Û R A

ja auditorijos dalimi. Tie, kurie ieðkoromanuose paslëptø su raðytojø anks-tesne profesine patirtimi susijusiømotyvø, atpaþins muzikinës struktû-ros pëdsakus Baricco prozoje ir vieðø-jø ryðiø mechanizmo paliktas þymesBeigbeder romanuose. Akivaizdu, kadabu autorius lydi sëkmingos reklamoskampanija, be kurios literatûra ðian-dien bûtø vien pavieniø bibliofilø pra-moga. Kita vertus, svarbus tebëra irindividualus raðytojo talentas, jo su-gebëjimas keistis, nepataikauti pub-likai. Kaip prisipaþino Baricco, kitaipnei skaitytojai, jis gana skeptiðkaivertina savo pirmàjá romanà „Ðilkas“,vadindamas „linijiniu“ pasakojimu,nes atseit já galëjo paraðyti bet kas ki-tas, tuo tarpu gerokai polifoniðkesnáromanà „City“ galëjæs sukurti tik jisvienas. Kartais susidarydavo áspûdis,kad literatûros „þvaigþdës“ þarstosigerai iðmoktais aforizmais, tiesiogpramogauja ar flirtuoja su juos garbi-nanèiais skaitytojais(-omis). Pripra-tusiems arba prie susirûpinusiø, ofi-cialiø, arba prie amþinai ðokiruotinusiteikusiø raðytojø mimikos toksvakarieèiø laisvumas leido mintysesuformuluoti naujojo amþiaus „prakti-nës literatûrologijos“ dësná: raðytojuiviskas yra svarbu – ir knygos, ir iðvaiz-da, ir laikysena, ir vieðai iðtartas þodis.

Kitus renginius galima buvo rinktispagal nuotaikà ir interesus. Jauèian-tieji pagarbà intelektualiai prozai ëjoá susitikimà su trumpam á tëvynæ uþ-sukusiu Sauliumi Tomu Kondrotu jonaujos apsakymø rinktinës „Meilë pa-gal Juozapà“ pasirodymo proga. Il-gam ásimena raðytojo teiginys, kadgeras tekstas turi bûti lyg ðvariai ið-plautas lango stiklas, be to, imponuo-ja Baricco, ðiaip jau nieko neþinanèioapie Lietuvà, pagyros ðiam savitam,pigios ðlovës vengianèiam autoriui.Taèiau iðryðkëjo ir skirtumas tarpðnekëti nesivarþanèiø vakarieèiø irlietuviø kûrëjø, kuriø prisistatymasvirsta þinovø ratelio posëdþiu. Patsautorius pas mus paprastai kalbamaþai, já aptaria ir apkalba draugai,kolegos ar tiesiog bendraamþiai, jo gy-venimo liudytojai. Susirinkæ pamatyti

Oksfordo bei Kembridþo leidyklø „min-ties galiûnø“ veikalai ir ið þodynø su-krautos piramidës bei gana átartiniezoterinës literatûros kampeliai, krið-naitø smilkalø dûmelis ir kuklûs „sa-

vilaidos“ stendai, kuriuose savo „pro-dukcijà“ platino maþai girdëti autoriai.

Viskas kaip ir kasmet, net ir mugësteminë struktûra menkai pakito – pir-moji diena skiriama specialistams,èia apdovanojamos graþiausios kny-gos (murmantiesiems dël ðaliðko ver-tinimo visada atðaunama: dël groþionepasiginèysi), toliau seka dvi dienastrunkanti programa „Lietuva Europo-je – Europa Lietuvoje“, kai pagrindi-nis dëmesys skiriamas á platøjá pa-saulá besikreipianèiai ir ið jo ákvëpimobesisemianèiai kûrybai, galop iðauð-ta sekmadienis – „Ðeimos diena“, fak-tiðkai vadintina „vaikø diena“, kaiviliamasi prisijaukinti „kompiuteri-zuotà ir mobilizuotà“ jaunàjà kartà.Kultûrinëje þiniasklaidoje kalbëtaapie sëkmingà pasirengimà Getebor-go knygø mugei, kurios ypatingojivieðnia, kaip prieð porà metø Frank-furte, bus Lietuva, apie didelá ðvedøleidëjø susidomëjimà. Vis dëlto tau-pûs skandinavai Litexpo erdvëse ne-sivargino nusipirkti nors kukliausiàvietà prisistatymui – gal tiesiog suvo-kë, kad po salæ þioplinëjantis praeivis

nëra tinkamas adresatas, pirmiausiadël kalbos barjero. Gausiai dalyta suEuroparlamento rinkimais susijusiatributika, primenanti, kad netrukuspapildysime naujomis spalvomis dar

tapomà atsinaujinanèios Europos pa-veikslà. Artëjantys pokyèiai anaiptolnereiðkia, kad palengvës sàlygos kul-tûriniam gyvenimui, knygø leidybai –jau dabar aiðku, kad leidiniai brangs,tad jø bus dar maþiau perkama. Nuslo-pus mugës ðurmuliui, atëjo susimàsty-ti verèiantys „Spinter“ agentûros su-rengtos apklausos rezultatai: kaspenktas lietuvis iðvis neskaito knygø.Tad ar verta dþiaugtis tuo penktada-liu padidëjusiu lankomumu?

Dar vienas ádomus mugës aspek-tas – pristatymai, ankstesniais me-tais apsiribodavæ leidëjø savigyromisir nedràsiais autoriø pasiaiðkinimais.Plaèioji publika pagaliau pamatë ke-letà rimtesniø Vakarø autoriø – Fre’ -de’ ricà Beigbeder ir Alessandro Ba-ricco. Abu jie pasirodë sàmojingi,nesutrinkantys nuo keisèiausiø klau-simø („Kodël romano „Ðilkas“ veiks-mas vyksta Japonijoje, o ne Lietuvo-je?“ – ak, tas neáveikiamas mûsønoras matyti save pasaulio centre),ðiek tiek arogantiðkai vertinantys sa-vo kolegas ir kritikus, ypaè suþavëtiá pristatymus susirinkusia moteriðkà-

Frédéric Beigbeder Vilniaus knygø mugëje. 2004. Tomo Vyðniausko nuotr.


Virsmai

Kur dingo dailininkai? – Jie tapo pro-fesionaliais dizaineriais. Kà veikiapoetai? – Jie raðo praneðimus spau-dai... Reþisieriai suka ðampûnà nuopleiskanø garbinanèius klipus, ku-riuose vaidina aktoriai. Menas mirë –tegyvuoja reklama? Ar antraip – tegy-vuoja reklamos menas ir menas rek-lamuoti? Kas galëtø paneigti teiginá,kad ðiuo metu vienas skaitomiausiøá lietuviø kalbà verèiamø raðytojøFre’ de’ ricas Beigbeder nëra tokio menoatstovas ir kad bûtent dël reklamiðkomàstymo bei stilistikos jis ir yra tokspopuliarus? Reklamos poveikis justi

Nauja magija – reklama

RIMA MALICKAITË

ir naujajame kino mene – vienas po-puliariausiø pastarojo meto visø pokeletà kartø þiûrëtasis filmas „Bëk,Lola, bëk“ (reþ. Tomas Tykweris,1998) sukonstruotas pagal dabarti-nio, susikaupti tik reklaminiam kli-pui sugebanèio meno vartotojo skoná.

Kas sëdi rinkos ekonomikos ratuo-se, tas ir atitinkamà giesmæ privalotraukti. Naujomis sàlygomis dirban-èios ámonës, norëdamos iðsaugoti ariðplësti savo rinkà, privalo keisti pre-kiø asortimentà, teikiamø paslaugøpasiûlà, nuolat stulbinti vartotojusnaujovëmis ir, be abejo, praneðti apiejas. Visiems tenka prisitaikyti, siû-lant prekæ átaigauti – atrasti gamin-

Kondroto skaitytojai suþinojo, kokiaisepitetais já koneveikë „plunksnos bro-liai“ posëdyje, skubiai suðauktame poto, kai jis 1986 m. pabëgo á Vakarus.Kondrotas turbût nelabai patogiai jau-tësi klausydamasis ðio protokolo frag-mentø, nors dël ðventos ramybës irnepaklausë, kà tuomet kalbëjo pats ðádokumentà pavieðinæs literatûrologas.

„Ðiaurës Atënuose“ spausdintø iro-niðkø esë gerbëjai suguþëjo á GiedrosRadvilavièiûtës tekstø rinkinio „Su-planuotos akimirkos“ pristatymà, kurvëlgi ne ið paèios eseistës, o ið kan-dþiojo Alfonso Andriuðkevièiaus lûpøsuþinojo apie autoræ kankinanèià sto-kos problemà, aplinkiniø vidinio pa-saulio „kasinëjimus“ bei „kasinëjimà-si“ ir jos visai nefeministinæ nuostatàvyrø giminës atþvilgiu. Neliko nu-skriausti populiariosios literatûrosskaitytojai (juos traukë susitikimai suJurga Ivanauskaite ir Tomu Staniu-liu) bei poezijos gurmanai (jiems buvoskirta valandinë Kerry Shawno Keyso

K U L T Û R A

eilëraðèiø ir muzikos programa Kon-certø salëje bei kiti vieðieji skaitymaikuklesnëse Litexpo rûmø erdvëse).Raðytojø kampe galima buvo susipa-þinti su jaunøjø poetø kûryba, Gün-terio Grasso naujo romano iðtrauko-mis ir visai menkai Lietuvoje þinomaflamø (dabar visi keliai veda á Briu-selá, tad laikas ir mums atrasti Fland-rijà ir flamus!) literatûra – Paulo Clae-so romanu „Feliksas“. Tuo, kad knygospaslaptingai dera su nevarþoma dþia-zo dvasia, ásitikino dar 2002 m. Frank-furto knygø mugës „lietuviðkosios“dalies organizatoriai. Dþiazas ir Vil-niaus knygø mugëje neretai nustelb-davo knygø ðnaresá ir nepaliaujamàminios ûþesá (LRT stende grojo sakso-fonininkas Danielius Praspaliauskis,Konferencijø salëje vyko kompaktinësplokðtelës „Lietuvos dþiazas 1929–1980“ aptarimas). Ið viso surengtaapie 50 ávairiausiø renginiø, turëjusiøpriartinti knygà prie skaitytojo – da-lis jø ðià misijà sëkmingai atliko.

tojø, prekiautojø ir vartotojø bendra-vimo bûdà ir kanalà, kuriame kaipLiudviko XIV dvare galiotø subtilusetiketas ir drauge valdingas primygti-numas. Nereikia burtø, reikia strate-gijos, kaip vartotojams sukurti porei-ká, naujøjø apþavø – reklamos.

Reklama visur,reklama mûsø prote

Visi esame potencialûs ir net realûsreklamos taikiniai – jei þiûrime tele-vizoriø, klausomës radijo, perverèia-me spaudà, narðome internete, bentkartais iðslenkame á miestà, kur pil-na reklaminiø plakatø ir ðvieslenèiø,gauname pakankamà reklamos dozæ.Taèiau visame pasaulyje daugiausiareklamos televizijoje ir èia jos nuolatgausëja (pagal rinkos tyrimø kompa-nijos „TNS Gallup“ pateikiamus duo-menis, per praëjusius 2003 m., paly-ginti su 2002 m., Lietuvos televizijoskanaluose reklamos apimtys sekun-dëmis iðsiplëtë 17,71%) – èia palan-kiausia reklamos paveikumà didi-nanti vaizdo ir garso dermë. Taèiaubûtent televizijai skirto reklaminioklipo gamyba labiausiai ápareigoja,nes toks reklamavimosi bûdas uþsa-kovams kainuoja brangiausiai – netik klipo kûrimas, bet ir eterio laikas.Lietuvos televizijose reklamos paly-ginti dar maþai, daþniausiai ji versti-në, prasilenkianti su mûsø gyvenimosàlygomis, neretai monotoniðka, daþ-niausiai besiskirianti tik prekiø pa-vadinimais – kas suskaièiuos, kiekdantø pastos rûðiø mums siûlo intar-pai á filmus ar laidas? Taèiau yra sa-koma, kad nëra blogos reklamos, josgali bûti tik per maþai, t. y. ji poveikápadarys net tuomet, jei mums nepa-tinka ar net jos nekenèiame, svarbu,jog pakankamu tankiu uþpildytø in-formacinæ erdvæ aplink mus.

Plaèiais televiziniais mastais pro-duktai siûlomi atsiþvelgiant á pirkëjøfinansines galimybes, tad galimeþiûrëti tik tam tikrà Lietuvos vartoto-jams aktualiø produktø grupæ prista-tanèius vaizdo klipus. Taèiau þiûrintmûsø televizijose besisukanèias rek-


K U L T Û R A

ginama, kiek ámanoma nekenkiantsavo interesams, laikytis ástatymo –antai iðskirti panaðiais keliais á spau-dos puslapius patenkanèius tekstusmaketu, ðriftais ir pan. Taèiau nema-þai aiðkiai uþsakytus ir apmokëtustekstus skelbianèiø spaudiniø ar ko-mercinius siuþetus be jokio áspëjamo-jo þenklo rodanèiø televizijø randa bû-dø ástatymà apeiti.

Vis dëlto esama faktø, kad ástaty-mas ágauna galià. Pagal minëtas jonuostatas keletas Lietuvoje pagamin-tø reklamos klipø (pavyzdþiui, ið-ankstinio apmokëjimo mobiliojo ryðiopaslaugos „Extra“ reklama, kuriojenebuvo pateikta informacijos apie pa-pildomas sàlygas) ir vykdytø akcijø(akcija Klaipëdoje, kai be savivaldy-bës leidimo buvo iðstatyti jûriniaikonteineriai su „Tauro“ alaus rekla-ma) buvo pripaþinta neleistinomis irreklamos gamintojai nubausti pinigi-nëmis baudomis. O antai Italijoje pri-imtas kur kas grieþtesnis ástatymas,suneraminæs sauskelniø gamintojusir reklamuotojus, – nuo ðiø metø pra-dþios ðioje ðalyje draudþiama rekla-moje rodyti vaikus iki 14 metø. Euro-pos Sàjungoje kovojama su nepagrástamaisto produktø reklama, kuriojeapeliuojama á sveikà gyvensenà irmitybà, – turës bûti patikslinti betkokie ðûkiai, bet kokia uþuomina apieprodukto naudà sveikatai. Taigi pigûsar ið pirðto lauþti triukai ne tik nie-kam neádomûs, bet gali sukelti ir neitin naudingø pasekmiø. Vienintelëgalimybë suvilioti vartotojà – rekla-mà paversti savos rûðies menu.

Kûrybinga reklama –reklamos reklama

Fre’ de’ r i co Beigbeder romano„14,99€“ herojus sako, kad reklamosfestivaliai reklamuoja paèià rekla-mà, pakylëja jà ant aukðtesnio laip-telio, o nominacijà laimëjæs rekla-mos kûrëjas gali papraðyti kur kassolidesnio atlyginimo ar „uþtikrintai“

lamas, galima pamanyti, jog Lietuvospilieèiai – patys neðvariausi þmonëspasaulyje, nes, matyt, jiems niekodaugiau nereikia, tik ðampûnø, duðoþelë, bakterijas ir kvapus naikinanèiomuilo ir dar kramtomosios gumos,kad nedvoktø ið burnos. Kiti poreikiaitarsi neegzistuoja arba kitaip – pasmus jie nekuriami. Taèiau pasaulyjereklamuojama viskas, esama ne tikkomercinës, bet ir socialinës rekla-mos. Keletas pirmøjø tokios reklamoskregþdþiø – antai klipas apie smurtàprieð vaikus ar stendai, kuriuose vai-ruotojai raginami nesësti uþ vairo ið-gërus, – pasirodë ir Lietuvoje.

Jau turime galimybæ ragauti ir ne-saldþius politinës reklamos vaisius,tad LR Seimas prieð rinkimus á Euro-parlamentà susizgribo ástatymiðkaipagrásti galimybæ visoms partijoms irkandidatams nusipirkti reklamà vie-nodomis sàlygomis – rengiamas nau-jas politiniø kampanijø ir politiniøorganizacijø finansavimà reglamen-tuojanèio ástatymo projektas. Seimui

pasiûlymà parengti toká ástatymà pa-teikë Lietuvos radijo ir televizijos ko-misija, remdamasi Europos ðaliø pa-tirtimi – ne vienos ES narës ástatymaiapskritai draudþia mokamà politinæreklamà.

Reklama verþiasi á visas gyvenimosritis, jos esama paèios ávairiausios,ir juo iðradingiau pasiûloma, juo ma-þiau norisi perjungti kanalà, kitaiptariant, juo reklama netikëtesnë, sà-mojingesnë ar net meniðkesnë, juodaugiau galimybiø pasiekti tikslà – ávartotojo atmintá áraðyti informacijà,kuria net nesàmoningai ðis vadovau-sis vairuodamas pirkiniø veþimëláprekybos centro labirintuose.

Saugotis reklamos?

Dël minëtø prieþasèiø reklama vir-to iðtisa industrija – ne tik gamina-mas, tarkim, reklaminis plakatas arklipas, bet ir prieð tai gerokai padirbë-jama analizuojant prekës galimybessurasti savo pirkëjà – tiriant vartoto-

jø psichologijà, màstant apiekelius á tikslinës grupës ðirdáir kiðenæ. Vartotojai klasifi-kuojami, skirstomi á grupespagal amþiø ir interesus. Neveltui ðiandien populiarëjaapklausos, visi rûpinasi savoreitingais, monitoringu, ávaiz-dþiu, nors ir jis dar anaiptolnëra „viskas“. Kiekvienojeðalyje, taip pat ir Lietuvoje,galioja reklamos taisyklës,apribojimai ir suvarþymai.„Lietuvos Respublikos rekla-mos ástatyme“ draudþiamanaudoti klaidinanèià rekla-mà ir sakoma, kad „Reklamaturi bûti: a) padori ir teisinga;b) aiðkiai atpaþástama“1.

Taèiau ar ðiuos reikalavi-mus atitinka, pavyzdþiui, ry-ðiø su visuomene firmø perþiniø agentûrø tinklus plati-nami komercinio turinio pra-neðimai spaudai, kai straips-nis á þiniasklaidos priemonæpatenka jau tik su nuoroda á,tarkim, ELTA? Be abejo, më-

„Zibo“ reklama, reklamos festivalyje„ADrenalinas“ spaudos kategorijoje laimëjusi1-àjà vietà. Reklamos agentûra AdellSaatchi&Saatchi. 2003 1 LR Reklamos ástatymas, in: http://www3.

lrs.lt.


Apie apsnigtus bananus

VIRGIS VALENTINAVIÈIUS

Ið paþiûros Lietuva nëra bananø res-publika, kadangi ðalis storai apsnig-ta ir dreba nuo ðalèio. Taip atrodo tikið paþiûros – á kito klimato politinækultûrà nurodo uþsispyræs prezidentoRolando Pakso atsisakymas atsistaty-dinti, – teigia britø savaitraðèio Eco-nomist korespondentas Vidurio RytøEuropoje Robertas Cottrellas. Kai nuoátartinais ryðiais susikompromita-vusio Lietuvos prezidento nusigræþëGeorge’as W. Bushas ir kiti, maþiaukietakaktá þmogø tai bûtø seniai pa-veikæ. Per trumpà laikà áspûdingølaimëjimø kelyje á Ðiaurës AtlantoSantarvæ ir ES pasiekæ lietuviai „nu-sipelnë geriau“ (anàmet Cottrellasstebëjo ir Artûro Paulausko rinkimøkampanijà). Paksas yra perspëjimasES per daug nesitikëti ið Vidurio RytøEuropos naujokiø. Anot Cottrello, josyra neabejotinai demokratiðkos, ta-èiau demokratija ðioje pasaulio dalyjenesusitupëjusi ir áprastos taisyklësèia negalioja.

Áprastos taisyklës ðiuo atveju reikð-tø, kad, kilus átarimui, politikas at-sistatydina iðkilmingai pareiðkæs, jogyra nekaltas ir kovos uþ teisybæ ið visøjëgø. Geriausias vakarietiðko taisyk-liø supratimo pavyzdys – kai atsista-

tydino Olandijos premjero Wimo Kokovyriausybë, prisiëmusi kaltæ dël Sreb-renicos þudyniø Bosnijoje. Kokas bu-vo vicepremjeras ministro pirmininkoRuudo Lubberso vyriausybëje, kai1993 m. buvo nuspræsta siøsti taikospalaikymo kareivius á Bosnijà. Kokasbuvo premjeras, kai 1995 m. olandøtaikos palaikymo kareiviai atidavë JT„saugumo salà“ Srebrenicoje ir serbaiiðþudë 8 tûkstanèius musulmonø. Ko-kas atsistatydino su visa vyriausybepo septyneriø metø, 2002 m. balandá,kai buvo paskelbtas Olandijos karodokumentø instituto praneðimas, nu-statæs, jog Olandijos vyriausybë perSrebrenicos tragedijà „neturëjo kryp-ties“. Praneðimas sukritikavo Lub-berso ir Koko vyriausybes uþ blogaiapibrëþtus olandø taikos palaikymomisijos tikslus. Ðio praneðimo Kokuipakako atsistatydinti, nors niekasjam nesiûlë to daryti, net opozicija.

Prieðingas pavyzdys – dabar Lietu-voje daþnai prisimenamas RichardasNixonas. Jis iliustruoja, kad ir Vaka-ruose ne visada laikomasi „áprastøtaisykliø“. Nixonas „kategoriðkai irtvirtai“ neigë akivaizdþià kaltæ dëlðnipinëjimo Demokratø partijos bûs-tinëje ir atsistatydino tik prieð pat ap-

pasisiûlyti konkuruojanèiai firmai.Tokie reklamos festivaliai, konkur-

sai tampa madingi ir Lietuvoje. An-tai praëjusias metais buvo surengtaspirmasis lietuviðkos reklamos festi-valis „ADrenalinas“, kurio metu ið-rinktos ávairiø kategorijø geriausiosreklamos. Beje, Lietuva reklamos fes-tivalá pradëjo rengti paskutinë ið Bal-tijos ðaliø: Latvijoje kasmet vykstatarptautinis festivalis „Golden Ham-mer“, Estijoje – „Golden Egg“.

Ne pirmi metai vienas ar kitas kino-teatras þiûrovus ir reklamos specia-listus sukvieèia á reklamos naktis, kaiiki ryto rodomos reklaminës sagos,trumputës meilës istorijos ar praban-gûs, vaizdo efektais prisodrinti rekla-miniai klipai. Tokià reklamos naktá,pavadintà „Reklamos puota“, praëju-siø metø pabaigoje surengë kinoteat-ras „Forum cinemas Vingis“. Tadaþiûrovai iðrinko ir geriausià lietuvið-kà vaizdo klipà. O ðiø metø vasario20 ir 21 d. panaðiu renginiu, tituluotu„Pasaulio reklamos festivalis“, þiûro-vus nudþiugino kinoteatras „Lietuva“:per 4 valandø programà parodytaapie 500 daugiausia 2002–2003 m. su-kurtø ávairiausio kolorito reklaminiøklipø kolekcija ið 40 ðaliø. Demonst-ruotos televizijos, interneto, kino rek-lamos, net uþdrausti rodyti klipai.Programa sudaryta bendradarbiau-jant su Tarptautiniu reklamos klipøarchyvu, daugiau orientuojantis á jau-nimo auditorijà.

Ið programos aiðkëja, kad ir per rek-lamos pertraukëlæ nervingai kanalømygtukus spaudanèiam þiûrovui ver-ta nusiteikti optimistiðkai – galbûtpagerëjus ekonominei situacijai baig-sis ir skalbimo milteliø monotonija.Kartu ryðkëja ðiandieniniø reklamosmadø kontûrai. Dabarties pasaulyje,kur vienaip ar kitaip dominuoja vaiz-das, sunkoka sudominti þiûrovà, ku-ris savo pasàmonës sandëlyje turibegales jau suformuotø vaizdiniø.Reklamø vaizdiniai klojami ant vaiz-diniø, pakreipiamas þiûrëjimo ar pla-èiau – poþiûrio kampas. Ne tik minë-tas filmas „Bëk, Lola, bëk“ skolinasireklamos klipø stilistikà, bet ir pati

reklama, iðdarinëdama grimasas,imituoja ir leidþia atpaþinti kultûri-nes – kino, literatûros, dailës ar tie-siog buities citatas. Taip stengiamasiprajuokinti ar bent sukelti ðypsenà,nustebinti ar net ðokiruoti. Humorasir ðmaikðtumas buvo vertinami visaislaikais, taèiau apskritai matyti atei-nant kitokià estetikà – iðpuoselëtassaldusis barbizmas nebepaveikus ir

dël to nebemadingas, stengiamasi at-spindëti „realø“ ar deformuotà vaizdà,galø gale ne paskutiná vaidmená at-lieka iðtobulëjusiomis technologijo-mis kuriami specialieji efektai ar ani-macijos fragmentai.

Kitaip tariant, reklamos gamintojaikuria „etiketà“, o su primygtinumu arákyrumu teks tvarkytis sàmoningamvartotojui.

V I S U O M E N Ë


næs, kad sugráð: „Didybë ateina netada, kai viskas gerai – didybë ateinaper tikrus iðbandymus, kai gauniniuksø, kai nusivili ir apima liûdesys –tik pabuvus giliausiame slënyje gali-

ma þinoti, kaip puiku bûti ant aukð-èiausio kalno“ (ibid).

Taèiau kito pasimatymo nebuvo.Gigantomanas Nixonas niekada ne-besugráþo, sumaþëjæs ir piktas dingoneþinioje, idant miræs susilauktønekrologo su palinkëjimu bûti palai-dotam ðiukðliadëþëje. Prezidento pos-tà paveldëjusio Geraldo Fordo malo-në iðgelbëjo Nixonà nuo kalëjimo(Thompsonas tikina, jog uþ ðá spren-dimà Fordas degsiàs pragaro lieps-nose). Istorijoje Nixonas liko vienin-telis atsistatydinæs JAV prezidentas.

O kuo pasiþymi megalomanija ap-snigtø bananø kraðte? Matome, kadesama panaðiø simptomø. Tai be-galinis tikëjimas savo teisumu ir di-dybe, apeliavimas tiesiai á tautà,sàmokslø persekiojimo manija, ne-suvokimas, jog paþeidi ástatymus,galop bukas, mechaniðkas kaltësneigimas. Esminis skirtumas glûdistiliuje – retorikos ir vieðos laikyse-nos prasme Nixonas buvo WASP(White Anglo-Saxon Protestant) po-

litinio elito atstovas, uþsigrûdinæs rûs-èioje JAV rinkimø tikrovëje, nuo kitøprezidentø pernelyg nesiskyræs kom-petencija ir profesionalumu. Nixonokalbos liko geriausiø politiniø kalbørinkiniuose nepaisant liûdnos jo kar-jeros pabaigos. Be to, kelio pradþiojeNixonas pademonstravo pagarbà ame-rikietiðkos politikos konvencijoms, kaiper 1960 m. prezidento rinkimus ne-pareikalavo perskaièiuoti balsø, kaiJohnas F. Kenedy’s laimëjo tvyrantrimtiems átarimams dël klastojimøkeliose valstijose. Tada Nixonas laikë-si neraðytos taisyklës, jog abejonës rin-kimais yra pavojingiau nei neteisingirinkimø rezultatai (2000 m. Alas Go-re’as nesilaikë ðios taisyklës, kai pa-reikalavo perskaièiavimo Floridoje).

V I S U O M E N Ë

kaltos balsavimà Kongrese, vieðai ap-siverkæs ir apgailëjæs savo nelaimin-gà dalià, kurià, girdi, lëmë kaþkokiosprieðiðkos jëgos ir nedraugiðka spau-da. Uþsispyrusiu pasiprieðinimu neið-vengiamai apkaltai Nixonas skau-dþiai þeidë áprastas amerikietiðkospolitikos konvencijas. Jo elgesys bu-vo ir yra suvokiamas kaip neregëtasskandalas. Jausmø, kuriuos keliaNixono asmenybë, stiprumà liudijagarsaus amerikieèiø þurnalisto Hun-terio S. Thompsono* nekrologas, pa-vadintas taip: „Jis buvo sukèius: pa-stabos apie amerikietiðkos pabaisosnetektá“. Sarkastiðkoje epitafijojeThompsonas raðo, jog Nixonà reikëjopalaidoti ðiukðliø dëþëje. „Nedary-kime klaidos istorijos knygose dëlNixono – jis buvo blogas þmogus.Blogas ta prasme, kurià gali supras-ti tik tikintys fiziniu Ðëtono realumu.Jis neturëjo jokios etikos ar doros,jokio pamatinio padorumo jausmo.Niekas juo nepasitikëjo – iðskyrusnebent stalinistinæ Kinijà. Sàþiningiistorikai prisimins já kaip þiurkæ,kuri nesiliovë kabarojusis atgal álaivà“ (Rolling Stone, 1994 06 16).Kita vertus, Thompsonas pripaþásta,jog viena prasme Nixonas buvo sa-votiðkas milþinas – kol gyvas, jis visa-da rasdavo prieðø ir nepailsdamas sujais kovojo. Be tiesioginiø kaltinimøðnipinëjimu politiniø varþovø bûstinë-je Kongreso ryþtà eiti apkaltos keliupaskatino ir stiprëjantis ásitikinimas,kad Nixonas yra patologiðkai átarus,todël netinkamas prezidento pareigoms.

Drauge amerikieèiø komentatoriaisavitai suprato Nixonà – visi þinojo jomegalomanijà ir fanatiðkà tikëjimàsavo teisumu, nepaisant daugiau neiakivaizdþiø nusikaltimo árodymø. Pir-mà kartà iðrinktas prezidentu Nixo-nas pradëjo kalba „Atëjo sàþiningosvyriausybës laikas“, kurioje rasiniøriauðiø iðtiktoms JAV leido suprasti,jog elitas iðdavë „pamirðtus“ amerikie-èius: „Amerika turi problemø ne dël

to, kad amerikieèiai patyrë nesëkmæ,bet dël to, kad nesëkmæ patyrë po-litikai. Amerikai reikia vadovø, kuriødidybë atitiktø liaudies didybæ“ (ThePenquin Book of Twentieth-Century

Speeches, ed. Brian MacArthur, Lon-don, 1993, p. 385).

Jis baigë kalba Au revoir – atsisvei-kinimo kalba Baltøjø Rûmø darbuo-tojams, kurioje neigë kaltæ, garbinosavo dràsà ir tvirtino, kad niekadanevengë atsakomybës. „Klaidos buvo,bet niekada jø nedariau siekdamasnaudos sau. Dariau tai, kuo tikëjau,kartais gerai, kartais blogai“ (ibid, p.401). Jis paskelbë atsistatydinàs, kadpadëtø Amerikai „pradëti bûtinà giji-mo procesà“. Atsisveikinimo kalbojeNixonas paaiðkino pasirinkæs pran-cûziðkà þodá au revoir, nes anglø kal-boje nesà tinkamo þodþio, reiðkianèio„iki pasimatymo“. Net savo pralaimë-jimà Nixonas aiðkino kaip asmeni-nës didybës árodymà ir buvo ásitiki-

* Hunteris S. Thompsonas – þurnalo RollingStone komentatorius, paraðæs knygà apieNixono 1972 m. rinkimø kampanijà „Baimë

ir neapykanta: rinkimø keliu“ (Fear and Loat-hing: on a caimpaign trail). Reþisierius TerryGilliamas pagal knygà pastatë filmà „Baimë

ir neapykanta Las Vegase“ (Fear and Loathingin Las Vegas; 1975).

Richardo Nixono karikatûra Kubosþiniasklaidoje


Roma netiki aðaromis

Kartà susitikæs Borisà Jelcinà, anuo-metinis Britanijos ministras pirmi-ninkas Johnas Majoras paklausë,kaip klostosi reikalai Maskvoje. Jel-cinas lakoniðkai atsakë – good (gerai).Majorui papraðius ðá atsakymà pako-mentuoti iðsamiau, Jelcinas nepa-simetæs pridûrë – not good (negerai).Anot daugelio komentatoriø ir Euro-pos politikø, ðiandien Briuselis prade-da priminti Jelcino Maskvà: ið pirmoþvilgsnio viskas juda áprasta vaga, betkartu pastebimi vis didesni nesutari-mai tarp ES ðaliø.

Ið tikrøjø jau nuo 2003 m. vasarosES kreèia politiniai skandalai: visøpirma, Vokietija ir Prancûzija pamy-në Europos augimo ir stabilumo pak-tà; gruodá þlugo derybos dël naujos ESKonstitucijos; sausá turtingiausiosvalstybës pareiðkë sumaþinsianèiossavo ámokas á Sàjungos biudþetà; o va-

sará, susëdæ uþ uþdarø durø Berlyne,Schröderis, Chiracas ir Blairas ne tikvaiðinosi tradicinëmis vokiðkomisdeðrelëmis, bet ir derino savo veiks-mus bei poþiûrius dël ES ateities.

Akimirkai pamirðus ekonominëspolitikos problemas, galima dràsiaiteigti, jog visi ðie ávykiai vienaip arkitaip susijæ su nesëkmingu Europosvirðûniø susitikimu 2003 m. pabaigo-je. Nesëkmæ lemianèius þenklus ga-lima buvo pastebëti jau per pirmàvakarienæ, kai ðeimininkas SilvioBerlusconi, ranka numojæs á instituci-nës sàrangos subtilybes, pasiûlë ver-èiau „pasikalbëti apie moteris ir fut-bolà“. Susitikimui ásibëgëjus, derybostoliau grimzdo: lenkai ir ispanai tvir-tai laikësi savo pozicijos, jog Nicos su-tarties patvirtinta balsavimo sistemaliktø galioti ir toliau. Tuo tarpu dau-guma kitø valstybiø siekë pereiti priepaprastesnës – dvigubos daugumos –balsavimo sistemos. Lemiamà smû-

Apkaltos prezidentas lietuvis nuoapkaltos prezidento vakarieèio skiriasituo, kas Vidurio Rytø Europoje vadina-ma „tautiniu savitumu“. Vienas jaunat-viðkas kelioniø vadovas – neðaliðkasarbitras – lietuviø tautiná savitumànusako taip: „Lietuviai paprastai yradraugingi, svetingi ir jausmingi, jiemssvarbiau ryðiai ir dovanos, o ne meto-das ir apskaièiavimas. Ðaltesni latviaiir estai laiko lietuvius karðtakoðiaisir neprognozuojamais“ (Lonely PlanetWorld Guide: Lithuania, in: http://www.lonelyplanet.com/destinations/europe/lithuania/culture).

Lietuvos prezidentas yra sentimen-talus vaikinas nuo Telðiø, jo politikosmokyklos abreviatûra ne WASP, oDOSAAF. Pakso dienos skaièiuojamosne kalbomis á tautà esminiais ðalieslikimo klausimais, bet ðimtais pokal-biø mobiliuoju telefonu su „draugaisir artimaisiais“ apie esminius „ðiø“interesus. O kai prabyla á tautà, Paksoretorikoje vyrauja arba lakûnø þargo-nas – suktukai, mirties kilpos ir pan.,arba ið istorijos profesoriø skolintaslinijinis laikas ir trilaukë þemës ûkiosistema (gerà amerikietiðkà iðsilavini-mà gavusiam Nixonui neateitø á galvàkviesti talkon profesorius). Iðskyrusapsiaðarojimà prieð apkaltà, Nixonassugebëjo iðlaikyti prezidento dekorà,o Paksas jo niekada neturëjo (burtinin-kë inauguracijos ceremonijoje labiautiktø princesei Dianai). Nixonas gal irbuvo blogio genijus, bet besigindamasniekada nesigriebë plikø vieðøjø ry-ðiø – tai yra mësainiø ir traðkuèiøprekyboje gimusio produkto ápirðimotechnikos. Nixonas tarytum tiesiaisakë þmonëms: taip, að netobulas, aðblogas, bet geresnio prezidento tiesiognëra – að sutaikiau JAV su Kinija, aðbaigiau karà Vietname, kitas to nebû-tø padaræs.

O kokius gerus darbus tautai galipriminti Paksas? Tik melà apie kovàsu korumpuotais teisëjais (juos demas-kavo VSD); melà apie sklypø vogimà(jø neástengia demaskuoti STT); melàapie kovà su korumpuotais diploma-tais (vël VSD). Be ið pirðto lauþtos ko-vos su korupcija, Pakso politinis pali-

V I S U O M E N Ë

Kam Europai Konstitucija?

ARTÛRAS DUDOITIS

kimas yra Kauno zoologijos sode gyve-nantis aptriuðæs erelis, kurá globojantiliberalø demokratø partija pakrikðtijoRolandu. Dar liko tapðnojimo ir apsi-ðimtagraminimo (nevalstybine kalba)juokeliai. Labiausiai Paksas bus prisi-menamas dël lunatiko elgesio artëjantapkaltos finalui. Dokumentø ið VSDAlytaus skyriaus iðvogimas, AlvydoMedalinsko gràþinimas á Valstybës gy-nimo tarybà, Ðurkaus ir Co kliedesiaiapie sàmokslà – visa tai yra ant sniegogausiai uþderëjæ bananai ta prasme,kaip ðá þodá vartoja JAV jaunimas (ba-nanas – ðnek. pamiðæs, kvailas; to gobananas – ðnek. pasiusti, padûkti; Pie-sarskas, B., Didysis anglø-lietuviø

kalbø þodynas, Vilnius, 2002, p. 70).Dël skirtingø asmenybës màsto ir

skirtingø manierø Nixonas ir Paksaspriklauso labai tolimiems pasauliams.Bet ðiuodu tolimøjø pasauliø gyven-tojus vienija banali silpnybë – debili-zuojantis valdþios troðkimas. KitadosPlatonas sakë, kad geri vyrai turi im-tis valdyti valstybæ, nes valdyti turi ge-riausi. Bet nuo to laiko, kai iðrasta val-dþia, á jà eina ne tik geriausi, bet irblogiausi, ir þmonija dar nerado bûdo,kaip patikimai atskirti vienus nuokitø, o atskyrus, blogøjø neprileistiprie valdþios. Kai ten pakliûva, blogie-ji neiðeina patys, jie verèiau skæs kartusu savo tuðtybës laivu.


mà akimirkà Ispanija buvo pasiruo-ðusi daryti nuolaidø, ir ði aplinkybëgaliausiai iðgelbëjo jà nuo visuotinioeurofilø pasmerkimo.

Tuo tarpu Vidurio Europos spaudair politikai kuria alternatyvias sà-mokslo teorijas. Anot jø, átampa ESðaliø santykiuose atsiranda dël Pran-cûzijos intrigø. Po karo Irake paaiðkë-jo, kad naujos ES narës yra daug labiaunepriklausomos ir proamerikietiðkosnegu prancûzai manë iki ðiol. TadChiracas ne be pagrindo iðsigando, jogParyþiaus balsas gali kiek prisloptislavø, baltø, ugrofinø, anglø, ispanøðurmulyje. Leisdamas suþlugti Romosvirðûniø susitikimui, Chiracas pa-prasèiausiai siekë parodyti, jog iðsiplë-tusi Europa nepajëgs toliau sëkmin-gai darbuotis. Todël paþangiausioseurointegracijos dalyvës „bus privers-tos“ artimiau plëtoti savo santykiusavant-garde grupëje, kurioje domi-nuos – kas? Teisingai, Prancûzija irVokietija. Taigi juo maþesnë tikimy-bë rasti kompromisà dël dabartinëskonstitucijos, juo didesnë bus pagun-da kurti dviejø bëgiø Europà. Taipmano ne vien Chiracas, bet ir kitostradicinës integracijos entuziastës –Beniliukso ðalys.

Metraðèius bevartant

Þvelgiant á laikraðèiø antraðtes irklausantis politikø pasisakymø, neva-lia gali susidaryti áspûdis, jog ðian-dienë trintis lieèia tik didþiàsias ir di-desnes valstybes. Vis dëlto ginèe dëlkonstitucijos galima áþvelgti ir gilesnæprasmæ. Klausantis apie ðventà parei-gà iðsaugoti nacionalinius veto, prisi-mena vëlyvosios Rzeczpospolitos laikai,kai esminës kraðto reformos kaskartþlugdavo dël kai kuriø didikø piktnau-dþiavimo liberum veto teise. Metai bë-go, o didikai vis kalbëjo apie bûtinybæapsaugoti savo laisvæ ir iðvengti tiro-nijos, kol galiausiai sustiprëjæ kaimy-nai ëmë ir pasidalijo Respublikà. Poz-nanës kaðtelionas Jonas Ostrorogasdar 1605 m. pastebëjo, jog „toks val-dymas didþià gëdà neða, jei Respub-lika gali bûti suþlugdyta per vieno

V I S U O M E N Ë

gá sudavë prancûzai, kurie pareiðkëesantys visiðkai nenusiteikæ derëtisar ieðkoti kompromisø konstitucijosklausimu.

Europos spauda subruzdo ieðkotikaltininkø: vokieèiø SueddeutscheZeitung, prancûzø Le Monde ir britøThe Observer vieningai apkaltino len-kø ministrà pirmininkà Leszekà Mil-lerá pamynus Europos tikslus dëltrumparegiø nacionaliniø interesø.Die Welt ir El Mundo, prieðingai, pa-brëþë prancûzø uþsispyrimà ir kan-dþiai atsiliepë apie uþkulisinæ Jac-ques’o Chiraco veiklà. Aiðku, kliuvoir kitiems politikams: ABC priskyrëatsakomybæ konstitucinës konvenci-jos pirmininkui Valery Giscard’uid’Estaignui, kuris, anot laikraðèio, pa-siûlë konstitucijà ne ateinanèiam, ojau praëjusiam amþiui. Kitas ispanølaikraðtis El Pais aðtriai kritikavoBerlusconi’á: apie italø premjero po-þiûrá á virðûniø susitikimà iðkalbingaibylojo ir jo noras pabaigti reikalusanksèiau, idant spëtø á savo futbolokomandos rungtynes.

Kaltinti Lenkijà bendro reikalo iðda-vyste suskubo ne vien spauda. Nepai-sant aptakiø euroþargono formuluoèiø,galëjai aiðkiai pajusti, jog Briuselis irkitos Europos sostinës taip pat linku-sios suversti kaltæ uþ ES integracijosprastovas Naujajai Europai.

Ak tas polonezas...

„Geleþinis Kancleris“ Bismarckaskartà garsiai samprotavo: „tai, kadLenkija negali likti nepriklausoma,yra akivaizdu. Taèiau klausimas –kas jà valdys: Rusija ar Vokietija?“Bismarcko pastebëjimas vaizdþiai at-skleidþia lenkø istorijos tragizmà irið èia kylantá Varðuvos átarumà. Ne-pamirðkime, jog Prancûzijos ir Vokie-tijos pokario suartëjimas taip pat bu-vo paskatintas abipusio nepatiklumo.Maþa to, netgi ðiandien, praëjus 50metø, ðiø ðaliø harmonija pirmiausiagrindþiama tarpusavio politine lygybevisais klausimais. Taigi nieko nuosta-baus, kad Varðuva taip ánirtingai sie-kia uþsitikrinti savo politiná svorá Sà-

jungos viduje ir taip sunkiai vaduojasiið átarumo didþiøjø valstybiø atþvil-giu. Pasak Günterio Verheugeno, uþES plëtrà atsakingo komisaro, len-kams ginèai dël balsavimo sistemos„yra ne politinio, o simbolinio pobû-dþio“. Jiems svarbu ásilieti á tokià ES,kuri nebûtø valdoma pagal Vokietijosir Prancûzijos ásakus.

Taèiau Milleris – ne Èiurlionis: jokasdienë stichija yra ne simbolinësplotmës, o politinës aktualijos. Todëllenkø pozicijà taip pat lemia pragma-tiniai interesai. Pagal dabartinæ bal-savimo sistemà Lenkija, turëdamaperpus maþiau gyventojø nei Vokieti-ja, Europos Taryboje nuo pastarosiosatsiliks vos pora balsø. Tokia institu-cinë sàranga faktiðkai ágalintø Var-ðuvà vetuoti bet kokius didesnius po-kyèius nustatant ES raidos gaires,skirstant jos biudþetà, reformuojantregionines ir þemës ûkio programas.O vetuoti tikrai bus kà! Juk ðiandiendaugiau nei 4 mln. lenkø dirba þe-mës ûkyje, buvæ kalnakasybos regio-nai merdi, o nedarbas siekia 18%.Varðuvos lûkesèius iðspræsti ðiasproblemas su ES pagalba dar labiaustiprina sëkmingas dviðalis bendra-darbiavimas su Ispanija, DidþiàjaBritanija ir svarbiausia JAV, suteikæsMilleriui naujø svertø sëdant priederybø stalo.

Nûnai Lenkija dar tik atranda visasðias galimybes, o ðtai Ispanija su JoséMaria Aznaru prieðakyje jau gana il-gai kryptingai siekia tapti svaria ESnare. Akivaizdu, jog bandymai pers-kirstyti balsus Taryboje atsiþvelgiantá gyventojø skaièiø prasilenkë su ðiaisIspanijos planais. Kita vertus, Briuse-lyje sklando gandai, jog Aznaro uþsi-spyrimas dar labiau sustiprëjo Vokie-tijai ir Prancûzijai atsisakius laikytisgrieþtø biudþeto apribojimø, taikomøES narëms. Suþaidë ispano asmeni-nës ambicijos, o jas dar labiau paaki-no kovà vykstantys rinkimai, po kuriøAznaras paliks savo postà. Todël siek-damas sustiprinti savo partijos irápëdinio pozicijas ðalies viduje, dabar-tinis premjeras ið pat pradþiø ëmësikietos derybø taktikos. Vis dëlto lemia-


þmogaus paikumà ar uþsispyrimà“1.Ðiandien Ostrorogo pastebëjimas

toks pat aktualus, tik Seimà pakeitëEuropos Taryba, o didikus – preziden-tai ir premjerai. Europos gerovës vals-tybës susiduria su vis didesniu glo-baliosios ekonomikos spaudimu, omaþëjantis darbo naðumas ir senëjan-ti populiacija silpnina jas ið vidaus.Nepaliaujami imigrantø srautai at-gaivina ksenofobijos jausmus ir iðke-lia á vieðumà ultraradikalus, o huma-nitarinës krizës kaimynystëje darkartà parodo Europos valstybiø nesu-gebëjimà koordinuoti savo veiksmøkarinëje ir gynybos srityse. Tad kal-bant apie naujà Europos konstituci-jà, daug svarbiau yra klausti ne kasturi liberum veto teisæ, bet veikiaukaip sëkmingai ji leidþia spræsti mi-nëtas problemas?

Lemanui, Lemanui, Danieliui

Lietuvai nauja konstitucija yranaudinga. Vienas akivaizdus priva-lumas – atsivertø galimybë bent iðdalies reformuoti dabartinæ ES þemësûkio politikà. Paradoksalu, bet þem-dirbiai, tesudarantys 4% Europosgyventojø, susiþeria net 44% ES biu-dþeto. Kaip interviu European Voicelaikraðèiui paþymëjo mûsø ledi sujuodu dirþu Dalia Grybauskaitë: „toksbiudþetas yra ne visai racionalus, jamakivaizdþiai trûksta prioritetø“2. Ant-ra vertus, Europa galiausiai sugebëtøsuformuluoti bendrà imigracijos poli-tikà. Tad gerbiamas Dmitrijus Rogo-zinas, griebdamasis savo derybø ama-to, turëtø gerokai papluðëti: jam tektønuðalinti nuo pareigø ne tik AntanàValioná, bet kartu pakeisti ir JoschkàFischerá, Jackà Straw, Dominique’àde Villepinà bei dar dvideðimt vienàuþsienio reikalø ministrà.

Kiti konstitucijos privalumai ne to-kie akivaizdûs, bet ne kà maþiau svar-bûs. Pavyzdþiui, britø fanatiðko uþsi-spyrimo dëka mes dar daugelá metøgalësime ramiai miegoti, þinodami,kad joks Briuselio biurokratas nesi-ims suvienodinti Europos mokesèiø arsocialinës rûpybos sistemø. Todël Lie-

tuva ir toliau galës pritraukti tarp-tautiná kapitalà, investicijas ir firmassiûlydama maþus mokesèius ir palan-kià verslo aplinkà. Bendra Europosuþsienio politika ir toliau remsis vi-suotinio pritarimo principu. TaigiJacques’o Chiraco bandymai oponuotiJAV taip ir liks Chiraco bandymais,o ne bendra Europos pozicija. Kitavertus, netgi tada, kai senasis kon-tinentas nuspræs laikytis neutraliospozicijos, kaip karo Irake atveju, lie-tuviai visuomet turës galimybæ prisi-jungti prie JAV veiksmø.

Ðie pavyzdþiai atskleidþia tik svar-biausias naujos konstitucijos pasek-mes Lietuvai. Taèiau pripaþindamiakivaizdþià naudà neturëtume pamirð-ti, jog konstitucija taip pat atlieka svar-bià simbolinæ funkcijà. Ji ne tik nustatobendras þaidimo taisykles, bet taip patapibrëþia þaidëjø tapatybes ir padedasutelkti juos á vienà bendruomenæ.Ðiandien Naujoji ir Senoji Europa vislabiau telkiasi geografiðkai, ekonomið-kai, kultûriðkai, bet bûsimø ir dabar-tiniø nariø vertinimai daþnai prasilen-

kia: mes ápratome apeliuoti á ES vals-tybiø sàþinæ, nors patys traktuojameðià Sàjungà kaip ekonomiðkai naudin-gà susivienijimà; vengdami uþsikrautisau atsakomybës naðtà, vis dëlto sku-bame ásiþeisti, kai mûsø balsas liekaneiðgirstas; piktinamës pereinamai-siais laikotarpiais, bet á priekaiðtus dëlprastos socialinës rûpybos tuojau patatkertame, esà pasirinkome kitoká vys-tymosi kelià.

Nauja konstitucija ið dalies gali pa-dëti iðspræsti ðiuos prieðtaravimus: jisuteikia mums progà apibrëþti savekaip sàmoningà valstybæ, kuri suvo-kia, palaiko ir kuria bendrà Europosreikalà, kuriuo taip rûpinasi ES sen-buviai. Tad jei be papildomø subsidijøvis dar norime pelnyti elementariau-sià Europos pagarbà ir pasitikëjimà,turime ne vien pasyviai dalyvauti ES,bet aktyviai jà puoselëti. Gal tokiu bû-du pagaliau nutrauksime RomualdoOzolo garsiai skelbiamà gedulà dëlmûsø tautos laisvës bei valstybës su-verenumo ir pagaliau imsimës patyskalti savo laimæ.

V I S U O M E N Ë

1 Stone, D., The Polish Lithuanian State,1386–1795, Seattle and London: Universityof Washington Press, 2001, p. 182.

2 Þr. Cronin, D., „Budget encourages inertia,says Vilnius envoy“, in: European Voice,2004 02 12–18, 10 (5), p. 6.

Quo vadis, Lietuva?Mintys antrajam vis dar trapios laisvës deðimtmeèiui

VALDAS SAMONIS

Lietuva pradëjo keisti sovietinæ ekono-mikà á rinkos ekonomikà gana anksti,dar neþlugus Sovietø Sàjungai. Pirmojimintis apie Lietuvos ekonomikos refor-mas kilo MA Ekonomikos institute, –Lietuvos ekonominio savarankiðkumokoncepcija buvo parengta dar 1988 m.Taèiau gyvenimas, þinoma, teka savovaga. Tuo metu, kai griuvo komunizmas,nebuvo pavyzdþiø, vadovëliø, kaip pe-

reiti á rinkos ekonomikà. To niekastiksliai, net ir apytiksliai neþinojo neiHarvarde, nei Oksforde, nei Sorbonoje.Vienintelis ir labai sàlyginis istorinisprecedentas èia galëtø bûti nebentprieð ðimtmeèius vykæs Europos ekono-mikos perëjimas ið feodalizmo á kapi-talizmà. Þinoma, paraleliø èia maþai.Todël pirmiesiems pokomunistiniamsreformatoriams buvo labai sunku.


V I S U O M E N Ë

Pokomunistinë transformacija

Pokomunistinë ekonominë trans-formacija, tiksliau, jos pirmas etapassudarytas ið trijø elementø: pirmasis –liberalizacija, antrasis – makroekono-minë stabilizacija ir treèiasis – siste-minë transformacija, ypaè privatiza-cija. Trumpai apie kiekvienà jø.

Liberalizacija – tai lyg atvirkðtinisprocesas ekonomikos sovietinimui.Pirmiausia tai reiðkia kainø paleidi-mà, liberalizavimà, taip pat ir ûkinësveiklos laisvës suteikimà. Kaip geraiþinome, ðias sritis sovietinë politikareglamentavo labai grieþtai. Greta toyra ir iðorinë liberalizacija, t. y. eko-nomikos atvërimas pasauliui, juk ko-munistinës ekonomikos buvo autar-kinës (uþdaros). Deja, liberalizacijosprocesai, nors ir kiek panaðûs á anks-tesnius procesus Treèiojo pasaulio eko-nomikoje, daugeliu aspektø buvo nau-ji, todël Tarptautinio valiutos fondo(TVF) ir Pasaulio banko (PB) patyrimàsanuojant Treèiojo pasaulio ekonomi-kà pokomunistiniam pasauliui buvogalima pritaikyti tik labai ribotai.Taèiau èia gerà pavyzdá pateikë Len-kijos ðoko terapijos autorius profeso-rius Leszekas Balcerowiczius. Tai la-bai greitas ir staigus ûkinës veikloskûrimo varþtø atleidimas, kurio pa-sekmë – Lenkijoje spartus privataussektoriaus – tegul ir gana primity-vaus, smulkaus – augimas. StaigiLenkijoje buvo ir kainø liberalizaci-ja. Lietuvoje liberalizacijos procesaivyko kiek lëèiau, lyg ir truputá kart-kartëmis sustota, bet apskritai Lie-tuvà per kelerius pirmuosius poso-vietinius metus galima priskirti prieðoko terapijos kraðtø (kaip ir Estijà).Prieðingas pavyzdys, kur liberaliza-cija nevyko iki ðiol, yra Ukraina.

Iðorinës liberalizacijos klausimaisLietuvoje taip pat daug pasiekta. Ðian-dien ekonomika yra atvira pasauliui;du treèdaliai ekonomikos turi glau-dþius ryðius su pasauliu, vystosi jo vei-kiama. Tai labai didelis nuoðimtis, betbûdingas maþoms ðalims. Kas atsi-tinka paleidus kainas, liberalizavusekonomikà viduje ir iðorëje? Pirmieji

þingsniai, deja, iðlaisvina tam tikrussovietmeèiu sukauptus procesus, ku-rie pasireiðkia didþiule infliacija, t. y.kainø lygio kilimu, kurá galima paly-ginti su ligonio karðèiavimu. Kaip þi-nome ið teorijos, infliacijos sàlygomisinvesticijø procesai yra labai riboti irekonomikos augimas ið esmës neáma-nomas, ypaè kai tai hiperinfliacija(daugiau kaip 50% per mënesá).

1991–1993 m. Lietuvoje infliacijadar buvo labai aukðta. Pagal tradici-nius TVF receptus, norint áveikti inf-liacijà, reikia sugrieþtinti monetarinæir fiskalinæ politikà. Su antràja ið pra-dþiø sekësi neblogai, blogiau su pirmà-ja. Pvz., talonø ávedimas – prasta iðei-tis. Lietuva ir kitos posovietinës ðalysið esmës buvo priverstos ja pasinaudo-ti dël Maskvos vykdomos monetarinëspolitikos. Idealiu atveju lità reikëjoávesti tuoj po Maskvos puèo þlugimo,1991 m. rugsëjá. Tai buvo ne tik Lietu-vos klystkelis; TVF ilgesná laikà tikë-jo „rublio zonos“ burbulu (arba aiðkiainepasakë, kad juo netiki) ir visas poso-vietines ðalis ragino ið tos zonos bentkol kas neiðeiti. 1992 m. birþelá Estijakronà ásivedë ið esmës prieð TVF norà,nors ðis tuoj pat su jos sprendimu suti-ko ir net ðiek tiek padëjo, nes nenorë-jo prarasti savo kliento ir átakos.

1993 m. ávedus lità, imta vykdytigrieþtà monetarinæ politikà ir infliaci-ja sparèiai krito. Kritimas laikinai su-lëtëjo 1994 m. ávedus valiutø valdybosmodelá. Taèiau ir toliau vykdant grieþ-tà monetarinæ ir fiskalinæ politikà inf-liacija Lietuvoje buvo áveikta: 1997 m.jis buvo jau þemesnë negu 10%, o Len-kija ðá lygá pasiekë tik 1999 m.

Greta korektyvinës infliacijos esamair kitø nelabai maloniø pirmo reformøetapo pasekmiø. Svarbiausia jø – tra-diciðkai matuojamo bendro nacionali-nio produkto kritimas. Lietuvoje, kaipir kitose ðalyse, nacionalinis produk-tas krito dël to, kad po pirminës libe-ralizacijos Lietuvos ekonomikà buvopradëta stabilizuoti. Taigi nacionali-nio produkto kritimas tokiomis sàly-gomis yra dësningas, ir Lietuvoje jisfaktiðkai pasiekë apie 50%. (Kitoseðalyse, kurios radikaliai transforma-

vo savo ekonomikà, BNP kritimo lygisbuvo bemaþ toks pat.) Tai sukëlë þmo-niø nepasitenkinimà, nes ðis dësnin-gumas nebuvo tinkamai politiðkaipaaiðkintas, pilieèiams nebuvo pakan-kamai nuðviestas ðis ir kiti transfor-macijos klausimai. Taigi dël korek-tyvinës infliacijos ir nacionalinioprodukto kritimo apie 1993–1994 m.beveik visame pokomunistiniame pa-saulyje ávyko politiniø jëgø persiri-kiavimas. Á valdþià atëjo alternatyviosreforminës jëgos, daþniausiai – eksko-munistinës.

Treèias svarbus elementas – siste-minë transformacija, kurios kertinisakmuo yra privatizacija. Bandyta jàatlikti ávairiais bûdais. Lenkijoje pasi-kliauta tradiciniais Margaret Tha-tcher pavyzdþiais ir patirtimi – pagalklasikinius metodus pradëta parda-vinëti ámones vienà po kitos. Deja, so-vietinë ekonomika buvo labai iðkrai-pyta, nebuvo perkamosios galios ar jibuvo nepakankama, institucijos nebu-vo iðvystytos, todël privatizacija vykogana vangiai. Lenkijai bepigu buvo jàpradëti, nes ji gavo didelæ paramà iðDidþiosios Britanijos Know How Fund.Kadangi Lenkija buvo pirmoji kelyjeá rinkos ekonomikà, vykdë ðoko tera-pijà, tai daug kas susidomëjo, atvërëkiðenes. Tokie garsûs ekonomistaikaip Jeffrey Sachsas ilgai sëdëjo Var-ðuvoje ir bandë analizuoti ðià patirtá.Deja, ið tos klasikinës privatizacijospatirties ðiandien ið esmës nieko ne-liko, nes visos posovietinës ekonomikostaip privatizuoti neámanoma, arba taiuþtruks maþiausiai 100 metø. Tai klyst-kelis ir ðá klystkelá iðbandë Lenkija.

Neteisëtas nuosavybës atëmimasyra barbarizmas; paskutiniø dviejøðimtmeèiø Vakarø ekonominë istorijaremiasi nuosavybës teisiø iðsaugo-jimu. Naujø, rinkos ir demokratijosdësniais paremtø santykiø negalimaátvirtinti bent jau ið dalies neatkûrusðio principo. Investiciniais èekiais pa-remtà (bent dalies) gamybinio kapitaloiðdalijimà dar 1977 m. pasiûlë Nobeliopremijos laureatas Miltonas Fried-mannas diskusijø apie Didþiosios Bri-tanijos problemas (British disease)


V I S U O M E N Ë

kontekste. Lietuva, pasirinkusi ðá no-vatoriðkà bûdà, daugelio tarptautiniøekspertø ir pasaulio finansiniø insti-tucijø 1991–1992 m. buvo ávertintakaip lenkianti Vidurio Europà. Tuopaèiu principu ið esmës remiasi ir ðiuometu bene paþangiausia Lenkijos pri-vatizacijos programa. Lietuvoje ðiojesrityje buvo padaryta klaidø. Taèiauteisëtvarkos paþeidimai, ypaè privati-zacijos iðkraipymai ir neteisëtumai,gana tipiðki bet kokiai revoliucijai, iðdalies buvo ir tuometës dvivaldystëspasekmë (Sàjûdis virðuje, senosiosstruktûros apaèioje). Svarbiausia, kadbuvo pasirinkta ið esmës teisinga stra-tegija, neklaidþiota klystkeliais, kaiptai darë Lenkija, Vengrija ir kitos ða-lys. Beje, ekskomunistinë nomenkla-tûra bei mafija ir tose ðalyse parodë,kad gali labai daug. Gerø alternatyvøtuomet nebuvo. Pvz., valstybiniø ámo-niø sanacija prieð jø privatizavimà yrautopiðkas klystkelis; tokià sanacijàefektyviai gali atlikti tik nauji savinin-kai po privatizacijos, t. y. kai paaiðkësámonës bûsimosios veiklos matmenys.Iðankstinë restruktûrizacija valstybësrankomis per industrinæ politikà bûtøne tik prailginusi privatizacijà bent ikikeliø deðimtmeèiø, bet dar ir sudariusipapildomas sàlygas valstybës turto

vogimui. Be to, kaip sëkmingai valsty-binë restruktûrizacija vyksta, þinomeið „reformø“ istorijos komunistiniamepasaulyje. Privatizuojamø objektø siû-lymas skolon irgi yra vienas blogesniø

keliø, kuriuo mëginta eiti Èilëje ir ki-tur. Ne kà geresnis ir projektas dalytiámones pirmiausia darbo kolekty-vams, po to kitiems, jeigu jie savo vers-lo planuose daugiau uþ kitus priva-tizacijos subjektus paþadës (visadapaþadës!) padidinti darbo vietø (jugo-slaviðkas socializmas), taip pat ir kitiutopiniai ar populistiniai variantai.

Lietuva tokiø klystkeliø rimtai ne-iðbandë, ji pradëjo eiti ið karto labaisparèiai ir ið esmës teisingu keliu, pri-imdama visuotinës privatizacijos mo-delá, kuris buvo sëkmingai pradëtaságyvendinti Èekijoje. Beje, ten ðis mo-delis vëliau kiek uþstrigo, nes VaclavoKlauso vyriausybë nebuvo pakanka-mai nuosekli. Taèiau pati privatizaci-jos strategija, vauèerinë privatizacija,priimta Lietuvoje 1991 m., buvo tei-singas kelias.

Ði teisinga strategija buvo lydima irtam tikrø nepageidautinø procesø,antai teisëtvarkos paðlijimo. Kaip estikiekvienos revoliucijos sàlygomis, taipnutiko ir Lietuvoje. Ðie procesai ypaèneigiamà atspalvá ágavo þemës ûkyje,kur á privatizacijà didþioji visuomenësdalis þiûrëjo kaip á „prichvatizacijà“.Tokiø procesø bûta ir pramonëje. Ta-èiau kyla klausimas, ar buvo alterna-tyva. Apie klasikinës privatizacijos

procesø lëtumà ir netinkamumà poko-munistinëms ðalims jau kalbëta, tad,mano nuomone, èia rimtos alternaty-vos nebuvo. Nors ir skausmingai, bet1995 m. masinës privatizacijos laiko-

tarpá Lietuva uþbaigë gana sëkmingai,virð 60% ekonomikos buvo perduotaprivaèiam sektoriui.

Kaip ðios masinës privatizacijos pa-sekmë Lietuvoje ir kitur susiklostëgana nepalanki ámoniø struktûra –valdyti ámones buvo nepatogu, nesnuosavybë buvo labai iðsklaidyta. Okai yra daug savininkø, ypaè sunkupriversti ámonës direktorius dirbti netik savo, bet ir savininkø naudai. Iðámoniø vadybos ir finansø teorijos þi-nome, kad tokiu atveju labai reikalin-gas strateginis investuotojas, tarsikoks pilotas. Todël pokomunistinëseðalyse (bent teoriðkai) 1993–1994 m.buvo daug kalbama apie tai, kad povisuotinës privatizacijos reikia atlik-ti ir tam tikrà nuosavybës kaupimàstrateginiø investuotojø, akcininkørankose, idant palengvëtø ámoniø, jøfinansø vadyba. Deja, ði transforma-cijos dalis gerai beveik niekur nebuvoatlikta. Kaip minëjau, Klauso Vyriau-sybë Èekijoje labai sëkmingai atlikodviejø bangø privatizacijà, bet po topernelyg greitai uþmigo ant laurø.Uþuot toliau tæsusi transformacijà, kû-rusi sàlygas investiciniams fondamsir kitoms institucijoms, kurios aiðkiaipadeda kristalizuotis strateginiamsinvestuotojams, akcininkams, Klauso

vyriausybë paskelbë, kad ji transfor-macijà baigë. Pats ponas Klausas pra-dëjo mokyti vakarieèius, antai Torontouniversitete jis iðrëþë paskaità, kaipvaldyti rinkos ekonomikà. Tokio elge-

LR talonas – 1 vagnorëlis. 1991


V I S U O M E N Ë

sio rezultatus numatyti buvo lengva:Èekijos stebuklas sprogo kaip balio-nas, ir bûtent dël to, kad nebuvo skir-ta pakankamai jëgø tolesnei transfor-macijai, pirmiausia ámoniø vadybai irfinansams keisti bei bendrai finansøsistemai ir kapitalo rinkai kurti.

Lietuvoje, palyginti su Èekija ar ki-tais kraðtais, ið pradþiø buvo kitaip:spontaniðkai susikûrë apie 300 inves-ticiniø grupiø, kurios neturëjo nei pa-tirties, nei didelio noro investuoti. Taibuvo greito pasipelnymo bûdas, taèiaustrateginio investavimo pirmøjø uþuo-mazgø vis dëlto bûta.

Tolesnis etapas yra ámoniø vadybosbei finansø reformos ir finansø siste-mos kûrimas. Pati privatizacija tikparengia pagrindà rinkos ekonomikai,bet tai, kaip ði toliau plëtosis – ar taibus nestabili ir rusiðko tipo ekonomi-ka, ar stabiliai auganti ekonomika –priklauso nuo tolesniø transformaci-jos þingsniø.

Antrasis reformø etapas:ið makro á mikro lygá

Pirmasis reformø etapas patvirtinogrieþtos makroekonominës politikossvarbà. Tarptautinës finansø institu-cijos vyriausybëms tai nuolat kala ágalvà. Kad to nedera pamirðti, parodëir 1999–2000 m. Lietuvos finansø kri-zë. Gali dar prireikti naujo memoran-dumo su TVF, kuris makroekonominæpolitikà vël padëtø gràþinti ið popu-listiniø klystkeliø, antai sovietø nusa-vintø ar iðeikvotø indëliø gràþinimo.Taèiau èia nëra nieko nauja palygintisu ankstesne besivystanèiø ar poko-munistiniø valstybiø patirtimi. Gali-ma paþymëti tik vienà svarbià korek-tûrà. Pirmas etapas ir Azijos krizëgana aiðkiai parodë, kad monetarinëspolitikos nukreipimas vien á tam tikrovaliutos kurso iðlaikymà (valiutos fik-savimas) daþnai nëra optimalus spren-dimas, jeigu nesama gerai iðplëtotosfinansø sistemos ir valiutos rezervø.Todël vëlesni sprendimai turbût laiky-sis dviejø orientyrø: infliacijos lygiobei valiutos kurso (nebûtinai grieþtaifiksuoto) palaikymo.

Antruoju reformø etapu makroeko-nominë politika iðliks svarbi, taèiaujau nebebus transformacijos priorite-tas. Meksikos peso krizë bei Azijos irRusijos finansinës krizës yra naujo ti-po, bûdingos jau globaliajai þiniø eko-nomikai, finansinës krizës. Jos ir pa-stûmëjo prioritetus ið makro á mikrolygá, tiksliau, á tø lygiø sàveikà, kurinusakoma tokiais faktoriais.

1. Ámoniø valdymo ir finansø skaid-rumo problema, ypaè neapibrëþti arpernelyg politiniai arba kiti neekono-miniai kriterijai ámoniø valdyme. Azi-jos ekonomikos gana greitai augo dëladministracine tvarka dalijamø eks-porto kreditø, nustatomø palûkanøbei panaðiø industrinës politikos áran-kiø, nukreiptø á mikroekonomikosmakrovaldymà. Kaip þinia, valdþiø beibiurokratiniø struktûrø sugebëjimaiiðaiðkinti konkurencinës kovos laimë-tojus yra riboti net ir iðsivysèiusioseðalyse, kà ir kalbëti apie besivystan-èias. Todël Azijoje buvo padaryta daugtokio investavimo bûdo sàlygojamøklaidø. Jos kurá laikà buvo sëkmingaislepiamos valdþios struktûrø ar po di-deliø konglomeratø (chaebols, keiret-su) skraiste. Tad bankrotas ir kitosneefektyviø ámoniø likvidavimo proce-dûros daþnai naudojamos nebuvo. Ðiefaktoriai suklaidino ir daugelá Vakarøinvestuotojø, tad jiems teko uþmokëtiuþ savo klaidas.

2. Nelabai skaidri ar nepakankamabankø ir kitø finansiniø institucijøprieþiûra. Valstybës vaidmuo turëjobûti perkeltas ið industrinës politikosá uþtikrinimà, kad finansinëje sistemo-je nebûtø per daug sisteminës rizikos.O tam reikia gerø ástatymø ir jø nuo-seklaus bei skaidraus taikymo, pasi-remiant patikima ir laiku parengiamabei pasitelkiama statistine ir kita in-formacija. Tokios prieþiûros pristigoAzijoje ir Rusijoje, kur „artimi“ ryðiaitarp finansiniø institucijø bei jø kont-rolieriø buvo veikiau norma negu iðim-tis. Ðiø problemø esama ir JAV, ir kitur.

3. Ðiandienos globaliojoje skaitmeni-nëje ekonomikoje kapitalo judëjimasyra toks greitas, kad nebelieka laikoveikti lëtesniems autokorekcijos pro-

cesams, todël neiðvengiama kriziø.Apibendrinant, daugelio kraðtø makroir mikro sistemø trûkumai, ðiø dviejølygiø sàveikos srityje, globalioje eko-nomikoje greitai iðkyla á virðø ir sà-lygoja krizes, kurias sunku laikunumatyti ar iðspræsti tradiciniais na-cionaliniais ar tarptautiniais bûdais.Todël ir nacionaliniu, ir tarptautiniulygiu reikia naujø sprendimø, atitin-kanèiø ðiuolaikinës skaitmeninës eko-nomikos specifikà. Pvz., siûlyèiau na-cionaliniu lygiu sukurti finansiniøinstitucijø prieþiûros institucijà, tu-rinèià aiðkiai apibrëþtas funkcijas.

Naujas valstybës vaidmuo:institucijø ugdymas

Iðanalizuosiu keletà ðio straipsniokertiniø leitmotyvø: pirmasis yra Lie-tuvos ekonominës transformacijosstrategija. Kas yra strategija? Pagalprakseologijos mokslà tai dideliø armaþesniø tikslø uþsibrëþimas ir parin-kimas adekvaèiø priemoniø, reikiamøtiems tikslams pasiekti. Kokie Lie-tuvos pokomunistinës ekonominëstransformacijos tikslai þvelgiant iðbendro prakseologinio taðko? Visiemsaiðku, kad rinkos ekonomika; taèiauvienintelës rinkos ekonomikos nëra.Kiekviena ðalis (arba grupë ðaliø kaipES) turi tam tikrà savo rinkos ekono-mikos modelá. Pakalbëkime apie dupagrindinius modelius.

Vienas jø yra konkurencijos princi-pu paremta rinkos ekonomika. Ji atvi-ra pasauliui, o valdþia, valstybë turitam tikrà vaidmená, – rûpinasi ðvieti-mu, sveikatos apsauga, bendru rinkosekonomikos klimatu, teisine, politine,fizine infrastruktûra, ðalies ávaizdþiupasaulyje, – o tai ypaè svarbu, kad bû-tø pakankamai geros uþsienio preky-bos sàlygos. Tai yra lyg ir Vakarø tipomodelis, turintis savitø Vakarø Euro-pos ar Ðiaurës Amerikos variacijø.

Kitas stambus modelis yra LotynøAmerikos arba korporacinis biurokra-tinis kapitalizmas, pasireiðkiantis ga-na glaudþiu valdþios ir vyriausybës„bendradarbiavimu“ su verslu (pvz.,minëta Grybauskaitë vis kalbëjo apie


V I S U O M E N Ë

„dialogà“ su didelëmis ámonëmis dëlmokesèiø mokëjimo ar ne). Tiesiog eg-zistuoja tam tikras ratas firmø, kuriospalaiko labai gerus ryðius su minist-rais ir pan., o ðie daþnai atlieka „gerødëdþiø“ funkcijas. Ðitas korporacinis„draugø“ kapitalizmas, angliðkai vadi-namas crony capitalism, kaip rododviejø amþiø rinkos ekonomikos isto-rija, vis dëlto nëra optimaliausias.Konkurencija paremtas Vakarø tipokapitalizmas yra ne tik demokratið-kesnis, bet ir ilgainiui duoda daug ge-resniø rezultatø ekonomikos ir gero-vës augimo srityse. Deja, kai kuriospokomunistinës valstybës jau pasukokorporacinio Lotynø Amerikos kapi-talizmo keliu, pirmiausia – Rusija. Di-dþiøjø finansovo-promyðlennyje grupypagrindinis tikslas yra ið „motinos Ru-sijos“ iðpeðti kuo daugiau kuo maþesnekaina, o tai galima padaryti priartëjusprie vyriausybës, sandoriais, kurie toligraþu nebûtø ávykæ, jeigu egzistuotøskaidri, konkurencija paremta rinkosekonomika. Lietuvos pasirinkimasaiðkus: reikia eiti á konkurencija pa-remtà Vakarø tipo ekonomikà.

Antras prakseologinis strategijoselementas yra priemonës, mûsø nau-dojamos tikslui pasiekti. Èia stabtel-kime prie vienos jø, mano manymu,labai svarbios ðiandien, bet nesupran-tamos daugelio Lietuvos ir kitø poko-munistiniø ðaliø institucijø. Tai –valstybës vaidmuo. Ar einant á rinkos,konkurencinæ ekonomikà valstybësvaidmuo, sovietmeèiu buvæs didþiulis,dabar jau turi bûti nulinis? Rinkareguliuojasi pati? Ne, tikrai ne. Taipmanantieji praktiðkai turi omenyjekaþkoká Gariûnø turgaus tipo kapita-lizmà, kuris gali veikti nebent paèio-je kelio á rinkos ekonomikà pradþioje.Taigi koks neturëtø ir koks turëtø bûtivykdomosios valdþios vaidmuo, einantá Vakarø tipo rinkos ekonomikà?

Komunistinio tipo, ið dalies ir treèio-jo pasaulio ekonomikos, buvo parem-tos visagalës valstybës principu, pagalkurá valstybë valdo ekonomikà mikrolygiu. Per industrinæ politikà ji nu-stato, kokia turinti bûti ekonomikosstruktûra, vëliau daþnai keièia nuomo-

næ, duoda lëðø arba subsidijuoja, padi-dina muitus, idant geriau vystytøsitam tikros pramonës ðakos ar ámonës,argumentuoja naujø pramonës ámoniøar ðakø rëmimà (esà negalima leistikonkurencijai jas nuðluoti ir t. t.). Maþ-daug toks buvo valstybës ekonominiovaidmens teorinis pagrindas komunis-tinëse visuomenëse ir kai kuriose pad-riko rinkos modelio ar nuo jo nutolu-siose treèiojo pasaulio valstybëse.

Dabar pagal ilgalaikës plëtros stra-teginius kriterijus valstybë turi pri-siimti daug efektyvesná vaidmená,reikalaujantá kur kas didesnës kvali-fikacijos negu ið sovietinio tipo eko-nomikos administratoriø. Reikia susi-laikyti nuo sovietinës industrinëspolitikos, uþtat intensyviai kurti insti-tucijas. Institucijø kûrimas ir jø plëtrayra nepaprastai svarbûs bûtent ant-ruoju transformacijos etapu, kai patyspagrindai jau lyg ir sukurti, taèiauesamos institucijos neveikia gerai ar-ba vis dar persunktos sovietinës màs-tysenos. Net ir Pietryèiø Azijos krizëávyko todël, kad ten valstybës vaidmuonebuvo pakankamai gerai suprastaarba nepakankamai gerai plëtota.Pietryèiø Azijoje ryðiai tarp Korëjoschaebols (firmø susivienijimø) ar netJaponijos keiretsu ir vyriausybës buvogana glaudûs, ir uþsienio, net ðalies in-vestuotojams, buvo sunku numatyti,kaip plësis tos ámonës, ar jos ið tikrøjøtokios efektyvios, stiprios, kaip sakosi,ar jø stiprumas remiasi tik „dëdþiø“turëjimu ministerijose. Pasirodydavo,kad daugeliu atvejø tokioms ámonëmssekdavosi todël, kad valstybë bandy-davo uþglostyti jø problemas. Kiluskrizei, ekonomistams reikëjo muðtisá krûtinæ, nes daugelis þavëjosi 30 me-tø funkcionavusiu Pietryèiø Azijos mo-deliu: þiûrëkite, pas juos ir nelygybëmaþesnë, ir solidarumas didesnis, irjos auga. Pasirodë, tikrai uþaugo bur-bulas ir trûko...

Taèiau gráþkime prie atspirties tað-ko: Vakarø tipo rinkos ekonomika yraLietuvos tikslas ir jo reikia siekti. Vie-na ið priemoniø yra atitinkamas vals-tybës vaidmuo. Tai jau nebe mikroval-dymas, o sàlygø rinkos ekonomikai

plëtimas. Tarp jø labai svarbus ðvieti-mas, ypaè ikividurinio lygio. Universi-tetai gali bûti komerciðkesni, ið daliesuþsidirbti pinigø bendradarbiaudamisu Lietuvos verslu, valdþia, arba su pa-sauliu. Labai svarbi ir sveikatos ap-sauga, ypaè besiremianti efektyviuprevenciniu modeliu, kaip antai estiKanadoje. Svarbu gerinti bendrà vals-tybës ávaizdá pasaulyje, kad valstybësugebëtø savo þmoniø darbà gerai„parduoti“, pasiremdama jø paèiø pa-stangomis. Tai Lietuvai, deja, yraproblema. Ðiandien pasaulis – globa-lus skaitmeninis kaimas, kur labaisvarbu atrodyti gerai.

Ateities pavojai

„Neoklasikinës doktrinos“ pagrinduvykdoma pokomunistinës ekonomikostransformacija daþnai buvo ir yra kri-tikuojama antireforminiø jëgø (pvz.,kai kuriø prezidento Pakso patarëjø),nors tariamas ðios politikos neveiks-mingumas nëra átikinamai paaiðkina-mas, o paþangiausios reformos (Lenki-jos, Rytø Vokietijos, Èekijos, Estijos)ta doktrina ið esmës ir remiasi. Proble-ma èia veikiausiai ta, kad sumaiðomasteigiamas ir neigiamas valstybës vaid-muo ekonomikoje, ir tokioje maiðatyjejau nebeaiðku, kokia ekonomikos si-tuacija Lietuvoje.

Atrodo, kad etatistiniø ar socialisti-niø programø pagrindinë tezë – ûkiorestruktûrizacijos bûtinybë pokomu-nistinës transformacijos rëmuose. To-kiø programø autoriams atrodo, kadsisteminæ transformacijà reikia pa-pildyti aktyviu ir nuolatiniu valstybëskiðimusi, gana detaliai nustatant „pa-þangià“ pramonës ar apskritai ekono-mikos ðakø struktûrà, esà antraipsisteminë transformacija nebûsiantiefektyvi. Kai kuriose Vakarø ðalyse(Japonija, Prancûzija) bûta valstybësbandymø ðvelniai ir netiesiogiai pa-veikti pramonës struktûrà. Taèiau jeikur nors industrinë politika ir buvodavusi teigiamø rezultatø (nors taiginèytina), vis dëlto tai tik iðimtys,patvirtinanèios prieðingà taisyklæ:palyginti su rinka, valstybë (jos biu-


V I S U O M E N Ë

rokratai) nesugeba teisingai nustatytiperspektyviø ekonomikos ðakø arámoniø. Be to, industrinës politikosvykdymas reikalauja gana tobulostechnologinës, ekonominës ir politinësinformacijos sistemos, kurios pokomu-nistinëse ðalyse nëra ir dar ilgai ne-bus. Tas pat pasakytina ir apie reikia-mas lëðas, gerai iðlavintus kadrus,kuriø ir taip nepakanka kur kas svar-besnëse – valstybës finansø, gynybos,ðvietimo, sveikatos apsaugos ir kt. sri-tyse. Lietuvoje, kur iðlikæ sovietinësekonomikos áproèiai, industrinë poli-tika atvestø prie valstybës diktato, kàreikia gaminti, kiek þmoniø ádarbin-ti, kiek jiems mokëti, kokià technolo-gijà naudoti ir t. t. Tai bûtø parankusenoms struktûroms ir ávairaus plau-ko pelnagaudþiams biurokratams, ku-riems rastøsi naujø galimybiø „vardanvisuomenës labo“ prisipildyti savo ki-ðenes, apiplëðiant daugumà Lietuvosgyventojø. Tad vietoj netiesioginiaisinstrumentais reguliuojamos konku-rencinës rinkos ekonomikos turëtumeneosovietinës ir rinkos ekonomikø hib-ridà. To pasekmës bûtø labai þalingosvisai Lietuvos pokomunistinei trans-formacijai (infliacija, valdþios ir vers-lo struktûrø susipynimas su neiðven-giama milþiniðka korupcija ir kitokiøneteisiðkø pelnø gaudymu, ekonomi-nio augimo atitolinimu ir t. t.).

Jeigu kokià nors struktûrinæ politi-kà pokomunistinëse ðalyse ir reikiavykdyti, tai ne þemesniame nei ûkiosektoriø lygmenyje (pvz., paslaugø ar-ba energetikos srityse) ir tik netiesio-ginëmis priemonëmis. Labai svarbupabrëþti, kad visos nedidelës ekonomi-kos bûtinai turi intensyviai dalyvautitarptautinëje prekyboje, investicijoseir pan. Reikia didesnës paramos priva-èiam sektoriui. Valstybë galëtø nuo-sekliau taikyti sovietiniø iðkraipymøatitaisymo politikà; èia galima pavar-toti amerikietiðkà terminà affirmativeaction, nusakantá paramà anksèiaudiskriminuotø juodaodþiø socialiniam

statusui pakelti. Pabrëþiu, kad reikiaremti ne paskiras, garsiai rëkianèias,privaèias ámones ar ðakas, bet visasprivaèias ámones. Ypaè reikia remtismulkøjá ir vidutinájá verslà, kuris ikiðiol Lietuvoje daþniau remtas tik þo-dþiais. O ðis sektorius visada buvo irliks ekonomikos ir valstybës stabiliza-torius; juolab ateityje, kai bet kokssmulkus verslas galës tapti globaliuinterneto dëka.

Kaip ir visur rinkos ekonomikos sà-lygomis, valstybei priklauso makro-valdymas, t. y. stabiliø ûkininkavimosàlygø kûrimas ir palaikymas per fis-kalinæ ir monetarinæ politikà, taip patkraðto fizinës (keliai, ryðiø ir kom-piuteriniai tinklai) ir þmogiðkosios in-frastruktûros (sveikatos apsauga irðvietimas) ugdymas, kad geromis sàly-gomis bûtø galima ásijungti á globalià-jà skaitmeninæ ekonomikà. Ilgalaikëekonomikos plëtotë – vienintelis svar-bus valstybës uþdavinys rinkos eko-nomikoje; ir tai labai skiriasi nuokarðtligiðko reagavimo á laikinas „im-portuotas“ krizes, pvz., uþkertant keliàbankrotams arba ið valstybës biudþetoar skolon „sanuojant“ visà esamø gy-vybingø ir negyvybingø ámoniø dia-pazonà. Pokomunistiniuose kraðtuoseribotam laikui valstybë turi dar prisi-imti ir aktyvaus rinkos ekonomikospagrindø kûrimà.

Jau minëjau, kad dabar Lietuvosekonomikoje pagrindinis valstybës dë-mesys turëtø bûti skiriamas rinkosekonomikai bei demokratijos institu-cijoms ugdyti. Tad pabaigai pateiksiukeletà bendrø ðios srities gairiø. Pir-miausia reikia toliau plëtoti dvipako-pæ bankø sistemà (centrinis bankas irkraðto bei uþsienio konkuruojanèiøkomerciniø bankø, kredito kooperaty-vø ir t. t. tinklas) bei plëtoti ðiuolaiki-nes rizikos valdymo (draudimo ir kt.)ir investavimo institucijas bei bûdus.Ðá darbà reikia jungti su tolesne priva-tizacija, siekiant ið esmës pakeisti irátvirtinti nuosavybës santykius ir ypaè

ámoniø vadybos struktûrà bei finan-sus. Deja, dar prieð porà metø ðie dar-bai nebuvo tinkamai pradëti, o siûly-tieji sprendimai (investicijø ið pelnoapmokestinimas, siekiant iðvengtidirektoriø piktnaudþiavimo) gerokaiatsiduoda sovietiniu tvaiku. Derybødël narystës ES metu Europos Komi-sija (1999) buvo paþymëjusi, kad Lie-tuvoje ámoniø veikla nesuvarþytapakankamai grieþtais biudþetiniaisapribojimais (sakyèiau, prieðingai –per daug suvarþyta biurokratiniais lei-dimais, licencijomis ir kitais varþtais,atitinkanèiais sovietiná valstybës vaid-mená), kad neefektyvios ámonës, uþuotgreièiau „varytos á bankrotà“, palai-komos subsidijomis ir kad daugumaámoniø nepasirengusios ið Vakarøateinanèiai konkurencijai. Ðiandiengalima tik pridurti, kad geriausiai eko-nomiðkai vystosi ðalys (JAV), kuriosegalima greitai ir be sunkumø á bet kokáverslà „áeiti“, o nesëkmës atveju – grei-tai iðeiti per bankroto procedûras, ka-pitalo rinkà ar kitais rinkos ekonomi-kai bûdingais kanalais.

Greta to, pasibaisëtinai augant ið-laikytiniø ir dirbanèiøjø skaièiaus dis-proporcijai, bûtina kuo greièiau sukur-ti naujà, ðalies finansines galimybesatitinkanèià socialinës rûpybos siste-mà (ið esmës reformuoti SODRÀ); taippat atpalaiduoti ámones nuo kai kuriøsocialiniø uþdaviniø, kurie vis dar ne-realistiðkai aukðti komunistinës sis-temos nualintoje Lietuvoje. Galiausiailabai svarbu modernizuoti po priva-tizacijos uþbaigimo likusio valstybësturto valdymà, pvz., per iðties skaid-rius konkursus ar dalinæ paskirøvaldymo funkcijø privatizacijà. Èiapateikiau tik keletà institucijø kûri-mo pavyzdþiø. Ðiø problemø spren-dimas ugdo jau naujà ekonominiøtyrimø ðakà, kurià pavadinèiau „nau-ja institucijø ekonomika“. O klausi-mas „Quo vadis, Lietuva?“ iðliekagyvas ir antrame trapios laisvës de-ðimtmetyje.


Politikø ir politologø sambûriuosevisada, kai tik palieèiami Afrikosklausimai, kyla diskusijos apie tai,kaip padaryti Afrikà laimingà. Klau-simas ne ðiaip sau. Vakarø Europasukûrë laisvës ir gerovës regionà, ákurá nori ásijungti naujos ðalys, ameri-kieèiai teigia esanti laisviausia irlaimingiausia bendruomenë pasau-lyje, progresuoja Azija, yra vilèiø, kadir Lotynø Amerika pagaliau pakils iðchaoso ir skurdo...

Afrika, þinia, negali tuo pasigirti.Tad politinëse diskusijose vis gvilde-nama viena tema – ar galima rastikoká nors receptà, strategijà, kuri irAfrikà padarytø laimingà. Politikosparadoksas yra tas, kad negalima su-galvoti to, ko iki ðiol nebuvo, vadinasi,bet koks nebûtas raidos modelis yranesveika fantazija. Kita vertus, þino-me, kad bus taip, kaip iki ðiol nëra bu-væ, taigi joks ligðiolinis modelis nebe-galios ateityje. Tad ir Afrikos ateitágalima modeliuoti tik turint omenyjejos ir kitø pasaulio daliø praeitá ardabartá. Kokie gi raidos modeliai tin-ka Afrikai, kokiø sàlygø reikia jospotencialiai gerovei sukurti?

Pradëkime nuo politinës sistemos.Afrikoje ðiandien susimaiðæ ávairûsdemokratinio, autoritarinio, tironinio,gentinio ir kitokio valdymo formø at-ributai. Tai viena ið Afrikos nelaimiøprieþasèiø. Panaikinti prieþastá gali-ma tik radus kitoká, tinkamesná, mo-delá. Ðiandien tokiø hipotetiniø mo-deliø yra maþiausiai penki.

Pirmas gali bûti europietiðkasis.Pagal já, Afrikoje turi bûti sukurta irveikti vakarietiðka demokratinë sis-tema, tokia kaip pas mus, VakarøEuropoje, JAV, Australijoje ir t. t. Ið-tarus „turi bûti sukurta“, ne vienas

Afrikietiðkos laimës formulë

EGIDIJUS VAREIKIS

suklûsta. Nejaugi tai ámanoma?Atrodytø, nëra ko stebëtis. Galimy-

bæ sukurti demokratijà lengvai pa-grindþia demokratijos universalumodogma. Kitais þodþiais kalbant, Afri-kai turëtø tikti ta pati laimës formu-lë, kuri prieð deðimtmetá pasiûlytaVidurio ir Rytø Europai, jau kurian-èiai laimæ valstybëms, stojanèioms áES. Laimës formulæ sudaro keturikomponentai, Europoje dar vadinamiKopenhagos kriterijais. Tai daugia-partinë demokratija su maþiausiaitrimis atskiromis valdþios institucijo-mis, funkcionuojanti rinkos ekonomi-ka, demokratijà palaikanèiø ástatymøsukûrimas ir paproèiø ásisavinimas –acquis communautaire – bei Vakarødemokratijø „pripaþinimas“, kadvykstantys procesai yra teigiami. Lai-mingoji Afrika turi ágyvendinti tuospaèius Kopenhagos kriterijus. Juosávykdþiusios Vidurio Europos valsty-bës ðiandien þengia á jau minëtà lais-vës, stabilumo ir gerovës regionà, tadkodël gi Afrika negalëtø to daryti?

Apie rinkos ekonomikà, ástatymusar paproèius pasvarstysime vëliau.Dabar – apie demokratijà apskritai.Ðiandien turime vadinamosios tre-èiosios bangos demokratijà. Pirmàjabanga laikytini XIX a. demokratijosbandymai, antràja – laikotarpis poAntrojo pasaulinio karo. Dabartinëpasiþymi demokratijos kûrimu ðalyse,kuriose demokratijos prak-tiðkai nebuvo. Ðiandien lygir viskas aiðku, taèiau de-mokratija – ne ðiaip saurinkimai, tai visas sunkiaiágyvendinamas aquis com-munautaire. Demokratija –ne formalumas, tai pilieti-në visuomenë, kuri pir-

miausia nori gyventi demokratiðkai.Pastarøjø deðimtmeèiø Afrikos

istorija rodo, kad demokratinë valdy-mo forma yra veikiau primesta neinatûrali. Pirmieji bandymai septinta-me deðimtmetyje nepavyko. Dekolo-nizuojamos teritorijos paveldëjo bri-tiðkà ar prancûziðkà demokratijosmodelá, kuris daþniausiai atlaikyda-vo tik vienerius rinkimus. Bene demo-kratiðkiausios pasirodë valstybës,valdomos apartheido dvasia – Rodezi-ja ir Pietø Afrikos Respublika. Tiesa,demokratiðkos vienos rasës þmonëms,taèiau bent jau vienos rasës þmonësárodë, kad europietiðka demokratijaAfrikoje ámanoma. Afrikieèiø valdo-ma Botsvana buvo bene vienintelë„juodosios Afrikos“ ðalis, kurioje ne-buvo kariniø perversmø, taèiau tuopat metu Botsvana buvo PAR artima-sis uþsienis...

Dabar vyksta antras eksperimen-tas, pasigirsta gandø, kad Namibijair Pietø Afrika atitinka minimaliusdemokratijos reikalavimus, kad Ma-lavis ar Senegalas gali virsti demo-kratinëmis bendrijomis, kad Ugandagerai administruojama... Kita vertus,aiðku, kad realus politinis pliuraliz-mas net ðiose ðalyse neegzistuoja, kàir kalbëti apie kitas. Politines parti-jas reikia arba dirbtinai kurti, kaipdaryta Nigerijoje, arba partijos bei jøpolitinis svoris atspindi gentinæ gy-

ventojø sudëtá ir etninesproporcijas. Partija – tai tie-siog genties pagrindu su-kurta politinë organizacija.Ðalies ástatymø leidyba pri-klausys nuo genèiø didumo.Pilieèiai balsuoja uþ savo arne savo gentá, maþesniøgenèiø vadai toleruoja esa-

GLOBALI PROVINCIJA: AFRIKA


mà situacijà arba organizuoja per-versmà.

Formaliai galima tiesiog uþmerktiakis. Daugiapartiðkumas yra toks,koks yra, o perversmininkus reikiabausti. Ilgainiui afrikieèiai gal su-pras, kad politinë (ar ûkinë) ideologijasvarbiau nei lojalumas savo genèiai.Taèiau dabar rinkimai ir „demokrati-ja“ – elito politinis pasistumdymas irnieko daugiau. Galima teigti, kad taiklientiniai sandëriai, kuriems legiti-macijos reikia tiek, kiek to reikalau-ja Vakarø demokratijos emisarai.Pastarieji skundþiasi, kad demokra-tija neveikia, nes trûksta politinëskultûros, lëðø, o gal tiesiog drausmës.Ádomu ir tai, kad ðiandien demokrati-ja gyvesnë ir tikresnë ten, kur ji atë-jo vëliau. Namibijoje, Pietø Afrikoje...ðiek tiek ji panaðesnë Mozambike,turi perspektyvø Angoloje.

Ar tai tëra vakarietiðka imitacija,nesant poreikio reprezentuoti, deba-tuoti ir elgtis pagal teisës normas?Kol nëra pilietinës visuomenës ir norogyventi demokratiðkai, o ne gentiðkai,demokratija atrodo primesta. GalAfrika ne tik nepasirengusi, bet irapskritai atmeta vakarietiðkos demo-kratijos modelá, maþø maþiausiai ðátreèiosios demokratijos bangos mode-lá. Tie atvejai, kai demokratija norskiek ásigali, yra veikiau netipingi ne-gu tipingi.

Kitas kontinento raidos modelis –Afrikos gràþinimas á ikikolonijiniuslaikus, tuos „geruosius“, romantiðkusklestinèio gentinio gyvenimo laikus.Suprantama, kad ikikolonijinëje Afri-koje esama savotiðkos romantikos –juk visiems atrodo, kad tuomet afri-kieèiai buvo laisvi ir naiviai provin-cialûs, bet tvarkësi savaip. Natûraliaiir tradiciðkai, vadinasi, sau priimtinustiliumi ir bent jau nekeikë jiems pri-metamos tvarkos. Taèiau prisimin-kime, kad europieèiai, „atradæ“ Afri-kà, joje neaptiko jokios romantiðkosharmonijos. Veikiau atvirkðèiai –nuoþmûs nesutarimai leido panaudotivienus afrikieèius prieð kitus, lengvai

kolonizuoti kontinento pakraðèius.Vëliau paaiðkëjo, kad afrikieèiø ne-santaika trunka ðimtmeèius. Hutø irtutsiø apartheidas gal net baisesnisuþ apartheidà PAR, religiniai ir gen-tiniai karai ne maþiau þiaurûs neguEuropoje. Iki ðiol kovojama dël terito-rijos bei resursø, ir þmoniø saugumasèia nëra pirminis uþdavinys.

Siûlymas gyventi ikikoloniðkai ne-bûtø politiðkai patrauklus – tai lyggráþimas á folklorinius laikus, savitaiþeminantis afrikieèius – ið jø nereikiaðiuolaikiðkumo ir jø paèiø gerovë ne-rûpi. Tiesiog tegul ta Afrika gyvenasavo folklore ir tiek. Galima pridëti,kad ikikolonijinë Afrikos istorija paly-ginti maþai iðtirta, tad gráþimas á se-nus laikus bûtø tarsi gráþimas á neþi-nià. Ikikolonijinis gyvenimas galimastik tada, kai demokratija nebebus ab-soliuti vertybë ir visuotinai garbina-mas siekinys.

Treèias modelis – tai kolonijinë Af-rika, tiksliau, jos ðiuolaikinis admi-nistravimas ið Europos ar kokio kitostruktûrinio padalinio. Kolonijiniaislaikais afrikieèiai nebadavo, daug ma-þiau kariavo tarpusavyje. Jie buvotarnautojai, daþnai vergai, beveik vi-sada antrarûðiai pilieèiai, taèiau gy-venimas buvo kur kas stabilesnis,sotesnis ir lengviau prognozuojamas.

Afrikos ðaliø ekonomika ið esmësyra tokios pat struktûros, kokios buvoir kolonijiniais laikais, administraci-joje iðliko pagrindai to, kà prieð ke-turiasdeðimt metø paliko kolonizato-riai, tad formalizuoti kolonializmànebûtø sunku. Problema ta, kad kaipsistema kolonijinis reþimas yra pas-merktas ir net pripaþintas nusikals-tamu. Politiðkai já „iðvalyti“ bûtø la-bai sunku. Jei apie já galvotume, taiatrastume kokià nors neokolonializ-mo formà, kuri formaliai iðvengtøpraeities problemø. Tokiu pagrindugalima ið naujo „prikelti“ britø sand-raugà ar frankofoninæ bendrijà, betgal sumanyti ne britø ar prancûzø, okokià nors ES ar JAV administracijàsu afrikietiðku Marshalo planu. Pan-

afrikinëje neokolonijinëje Afrikoje argal geriau – transatlantinës bendri-jos administruojamoje Afrikoje – bûtøámanomi netgi tokie grandioziniaiprojektai, kaip valstybiø sienø per-braiþymas pagal labiau etnines arekonomines ribas, ámanoma ekono-minë ir politinë integracija, galiausiaiir demokratizacija.

Ketvirtas – tai Afrikai pritaikytasAzijos bei Vidurio Rytø ðaliø modelis.Azijos demokratija gerokai skiriasinuo europinio acquis, bet ji funkcio-nuoja, nes yra pakankamai geraisuprantama Azijoje. Èia daugiau pa-sitikëjimo autoritetais, tad autorita-rizmas toks kaip Vidurio Rytuose galibûti tiesiog mobilizuojantis ar stabi-lizuojantis veiksnys. Autoritarizmasgali sukurti lojalumà naujiems sim-boliams ir naujai tvarkai geriau neiatstovaujamoji demokratija.

Daugelis Afrikos bendruomeniø ki-lo ið savitø monarchijø, autoritariniøstruktûrø, kuriose gausu vidinio pliu-ralizmo ir vidinës laisvës. Ne vienojeðalyje pagrindinë problema yra nenepasitikëjimas prezidentu kaip ad-ministracijos vadovu ar valdþios au-toritetu, bet nepasitikëjimas juo kaipvienos genties atstovu. Viena ið demo-kratiðkiausiø kontinento valstybiø –Botsvana – turi keistà ir nereglamen-tuotà genèiø vadø tarybà, tarytumatliekanèià senato vaidmená.

Pagaliau penktas modelis, kurionëra. Tiesiog sakoma, kad Afrikaireikia sugalvoti kà nors unikalaus irvisiðkai nauja. Afrikoje ðiandien vyks-ta net keletas pereinamøjø etapø –galbût liberalëja ekonomika, gerëjaðvietimas, skverbiasi globalizacija,nors afrikieèiai ðiandien nemato pa-grindo kurti bendrà rinkà, plëtoti vi-dinæ infrastruktûrà. Gal reikia spe-cifinës afrikietiðkos PHARE progra-mos, kurià realizuoti galëtø ES, galnaujo Marshalo plano, susieto su de-mokratizacija pagal specifiná Afrikosmodelá.

Gal tada ir Afrikos demokratijapasirodys reikalinga?

GLOBALI PROVINCIJA: AFRIKA


LAIÐKAI

Apie valstybingumà ir jo netektáSed contra

Katono plunksnà pustantis MantasAdomënas NÞ-A, 2003, Nr. 10, p. 549–550 tvirtina Lietuvoje pastebás „tamtikros moralinës atsakomybës ir ási-pareigojimo valstybei netektá“, „val-stybingumo kaip objektyvios idealø,vertybiø sanklodos þlugimà“, kuriomastà esà galëtume ávertinti ðiandie-ninæ valstybingumo sampratà paly-ginæ su paveldëtàja ið prieðkarioLietuvos. Geriausiai tai esà „pailiust-ruoja kultûros vieta ir vaidmuo vals-tybës savimonëje“: ðiandien mums jitesanti „vartotojiðkø tarpusavio mai-nø rûðis“, o anuomet kultûra buvusi„kaþkas, kas prisideda prie valstybësgarbës ir kilnumo“. M. A. numanoapie tokio nuosmukio „iðtakas ir gene-zæ“, tai esà „pokomunistinë savimonës(ar gal net þmogiðkosios prigimties)deformacija ir liberalioji propaganda“,ávardija 4 jo iðraiðkas: neigiamas, vo-liuntaristinis, technologizuotas, inst-rumentalizuotas poþiûris á valstybæ irvienà pasekmæ: „taip valstybë atsie-jama nuo dorovinës tvarkos: dorybës,moralinio pranaðumo reikalavimaitampa neesmingi nei valdanèiajaiklasei [...], nei valdomiesiems“.

Liberalams brangià visuomeninëssutarties ir valdþios instrumentalumoteorijà priskyræs prie valstybingumàgriaunanèiø veiksniø, M. A. siûlo pri-tarti Sokrato skolos, „kurià pagim-dþiusiai ir uþauginusiai valstybei pri-valome“, argumentui ir telkiasi ðv.Tomo autoritetà. Valstybës pilieèiosantykis su savo valstybe turëtø bûtianalogiðkas sûnaus santykiui su të-vu, – tad rûpestis, pagarba, þodþiu, ti-këjimui artima pietas. Kaip tëvasvisuomet bus pirmiau uþ sûnø, taiptëvynë (Akvinietis ið tiesø kalba neapie valstybæ, bet apie tëvynæ) visuo-met bus pirmesnë pilieèio atþvilgiu:tokia esanti „objektyvi vertybiø sank-loda“. Bet ðtai tas objektyvumas pa-

sirodæs silpnokas, þlungàs ar þlugæs,o mes, tëvynës Lietuvos pilieèiai, „ðátikëjimà nûnai berods ir bûsime pra-radæ“.

Sakoma, kad nusivylæs gimtøjøAtënø demokratija, Platonas „Valsty-bëje“ svarstæs apie tokià valstybæ,kurioje filosofams bûtø gera gyventi.Galbût dël paskutiniø dvejø rinkimøliûdintis M. A. mums prieð akis taippat brëþia savo valstybës modelá: vals-tybë esanti objektyvi idealø sanklo-da, tai ir visâs raisons d’êtat suprantàvaldantieji ir pavaldiniai, jà valdàdorovingi ir moraliai pranaðûs grafaiir kunigaikðtienës, o kultûra joje kiekámanydama dedasi prie valstybës gar-bës ir kilnumo. Miela, kaþkur matyta,net ðiek tiek patirta svajonë. Ar galitokios teorijos bûti rimtos politinësmûsø bûties analizës árankis, lei-dþiantis daryti iðvadas politiniamveikimui?

Valstybë galbût iðties yra objektyviidealø sankloda, jei prie tokios iðva-dos eisime Platono dialektikos keliu.Bet tuomet valstybës idëja negalëtøþlugti, lygiai kaip negalëtø þlugti ark-lio ar laivo „idëja“. Be to, bûtø pravar-tu þinoti, kokie santykiai sietø „Lietu-vos valstybës“ ir apskritai „valstybës“idëjas. Tad veikiausiai M. A. kalbëjoapie kaþkà kita, galbût apie koká norsnelabai patinkantá Lietuvos pilieèiøpoþiûrá á savo valstybæ, pavyzdþiui,norà brëþti ribà tarp asmens laisvësir valstybës ástatymø arba menamàkultûros nevertinimà. Tad ar toks tei-ginys padidina mûsø þinias apie Lie-tuvos valstybës pilieèiø santyká susavo valstybe? Abejoèiau.

„Teisinga“ paþiûra á valstybæ buvusiprieðkaryje, kurio mores, paproèiusreikià atkurti, juos pamëgdþioti, kadmûsø ðalis (vël?) klestëtø. Tikrai gar-siojo Romos cenzoriaus verta progra-ma. Iðties bûtø svarbu þinoti, kaipávairûs prieðkario þmoniø sluoksniaiþiûrëjo á savo valstybæ. Tai istorikodarbas. Taèiau keletas visiems þino-

mø faktø neleidþia pilna sauja stip-rybës semtis ið prieðkario praeities:mûsø kariuomenë, paklusdama savo,galbût rusø valdomiems, vadams,draugiðkai sutiko sovietus, didelë da-lis politinio elito, pirmiausia, atrodo,krikdemai, manë tokioje politinëjesuirutëje atsiimsià valdþià ið neken-èiamo Antano Smetonos, patys tauti-ninkai jau seniai naudojosi Maskvospinigais, vieðuomenëje sklandë pakan-kamai priimtinas sovietinës Rusijosávaizdis, Lietuvos slaptojoje policijojeveikæs rusø agentas bendradarbiavæstodël, kad netikëjæs Lietuvos valsty-bës gyvybingumu, rusams ðnipinëjæsgrafas Zubovas, pokariu, deja, labaijau nedaug Lietuvos kariuomenës ka-rininkø kovësi su okupantais, labaidaug ano meto elito pabëgo, pabûgægresianèiø persekiojimø ir t. t. Didvy-riø þemëje kovësi dràsûs, teisingumojausmo ir asmens orumo nepraradævalstieèiø sûnûs ir dukterys. Galbûtvël pasikartojo senosios Lietuvos is-torija, kaip jà regëjo daukantiðkojiistoriografijos tradicija: sukultûrëjæbajorai spruko kas kur, Lietuvà pa-likdami valstieèiø sàþinei. KadaiseKæstutis Girnius taikliai raðë apieprieðkario paþiûras ir paproèius,sklandþiai peraugusius á sovietinius.Nieko ypaè stebëtina, jei vertintumeþmogaus menkystës matais, bet jukM. A. siûlo bûtent tuose laikuose ákur-dinti mûsø politinës brandos „auksoamþiø“. Jei mums tikrai reikia kokionors „aukso amþiaus“, man labiau pa-tiktø pokario miðkai, sovietmeèio pro-vincijos klebonijos ar Sausio 13-oji.

„Kultûra“ iðties prisideda prie vals-tybës garbës, ðiandien moderniðkaivadinamos „ávaizdþiu“. Koncertai(pompastiðki festivaliai), teatrai (eks-portiniai reþisieriai), knygos (garsiojimugë) – visa tai miela ir labai reika-linga valstybei. Tai ypaè gerai þino ru-sai, su savo Tolstojumi ir ÈaikovskiuEuropoje vaidinantys europietiðkàvalstybæ ir ten rasdami daugybæ kul-


tûringøjø europieèiø, sutinkanèiøkultûra uþglaistyti savo sàþinës ply-ðius. Prieð pora metø NÞ-A puslapiuo-se apie tai graþiai raðë Virgis Valen-tinavièius. Pasvarstykime kad ir apiemûsø visuomenæ: neþinau, kaip M. A.,bet að nesusimàstydamas keisèiauvisà Kultûros ministerijos biudþetà ákariuomenæ, kuri apgintø mus nuookupacijos, á VSD, kuris iðgaudytøvisus svetimos valstybës agentus, áVidaus reikalø ministerijà, nepalie-kanèià nenubaustø nusikaltëliø arsveikatos apsaugos sistemà, kuriojenereikëtø daktarams mokëti uþ ope-racijas ar gimdymo priëmimà. Deja,to pinigai nepadarys, negelbës kad irðimtas KM biudþetø.

„Teisingas“ pilieèiø santykis su sa-vo valstybe turëtø bûti pietas. Pasi-stengus galima ásivaizduoti þmogø,kuris neturëtø jokios pietas savo tëvy-nei, bet tai bûtø labai retas ir ypatin-gas atvejis (net sakantys ubi bene, ibipatria negali iðsivaduoti ið tëvynëssàvokos), man tokiø gyvenime netekosutikti. Sako, kad 1991 m. sausio die-nomis pas mus nebuvæ jokiø krimina-liniø nusikaltimø. Maèiau negráþimàá Lietuvà paaiðkinanèiø naujos rusøokupacijos baime, maèiau besikamuo-janèiø dël sotëlesnio svetur gyvenimo,maèiau nekenèianèiø ir besityèiojan-èiø ið visko, kas vyksta Lietuvoje irtokiu karèiu vaistu gydanèiø savomeilës tëvynei þaizdà. Jokiu bûdu ne-sakyèiau, kad ðios savotiðkos meilës„kad Lietuvai bûtø geriau“ neturëtøar neturëjo, tarkim, paksistai ar so-vietiniø laikø komunistai. Ne tëvynësmeilës jiems trûko, bet kitø dorybiø.Galbût fortitudo, dràsos, galbût iusti-tia, teisingumo. Kitaip verèiant, ðian-dien labiausiai „pagarbaus klusnu-mo“ (pietas) dorybe galëtø didþiuotisekskomunistai: kaip man kas nors ga-lëtø nepatikti, pavyzdþiui, Universi-tete, jei að pats jame studijavau?(Neseniai girdëjau darbe.) Kaip kamnors galëtø nepatikti sovietinë sant-varka, kuri tokiam nepatenkintajam

davë iðsilavinimà? (Kiek ankstëliaugirdëjau Rusijoje.) Abiem atvejais nu-siþengta M. A. aukðtinamai pietetodorybei. Tad esame verèiami pripa-þinti, kad ðios dorybës toli graþu nepa-kanka sëkmingai valstybei kurti, norsji, be abejo, yra pamatinë. Nebûèiautoks pesimistas sakydamas, kad josnûnai berods ir bûsime netekæ. Turë-damas laimingà galimybæ kasdienmatyti jaunus þmones, Lietuvos ateitáregiu verþlià ir atsakingà.

Þmogaus prigimtis nuodëminga,bet, atrodo, M. A. tuo netiki. Prieðka-riu buvusi ji tobula, o ðtai sovietmetisir liberalioji propaganda jà deforma-væ. Komunizmas esàs blogis per excel-lentiam, tad antikomunizmas – patitikroji kova uþ gërá. Ádomu, ar tas pattinka ir liberalizmui, kurio, kaip, beje,ir komunizmo, ðiandien gana menkaiLietuvoje tepastebiu. Tokie ðûkiaigalbût pravartûs rinkimø mûðiuose,ir tai veikiausiai ne Lietuvoje. Komu-nizmas kaip valstybës siekiø ideologi-ja buvo nuteistas 1988–1991 m., ir darstipriau nei nacionalsocializmas:pastaràjá teisë Vokietijà parklupdæsvetimi okupantai, komunizmas kaipvalstybës ideologija þlugo savaime, iðvidinës savo negalios. Ðiandien naciz-mà vaiko visos Europos ir ÐiaurësAmerikos vyriausybës, bet jis nuola-tos tai ðen, tai ten kyðteli energingàskustà jaunuoliðkà galvà, komunizmoniekas nepersekioja, bet jo ðalininkaiEuropoje – nebeátakingi þili ponuliu-kai. Problema, mano supratimu, –okupacijos iðpuoselëta, okupantø ið-moningai ugdyta iðtisa ydø puokðtë:cinizmas, demagogija, garsusis kinkødrebinimas, savanaudiðkumas, savi-garbos stoka, kvailumas, atsakomy-bës baimë, uþdarumas... Ydos amþi-nos, vienu mostu nesusidorosi. Kadvaikai eitø vien keliais dorybës, bekita ko reikia nuolatinio ir ilgalaikiodorovingo, moralaus valstybës veiki-mo, besiremianèio ir remianèio visasprie dorybës ugdymo prisidedanèiasjëgas. Ir vienodø dorybiø reikalavimo

ið visø valstybës pilieèiø, o ne ið kaikuriø, siûlant manyti, kad valstybësvaldyme tiesiogiai nedalyvaujantyspilieèiai gali bûti ir nelabai dori. Beje,smagiai pasiþiûrëèiau, kaip LietuvosRespublikos Seimas bûtø renkamasarba Vyriausybë sudarinëjama pagal„dorovinio prakilnumo“ kriterijø. Ási-vaizduokime kandidatø debatus, ku-riø metu jie aiðkintø, kokie esà pra-kilnûs, o ðtai anie, ið kitos partijos –visai ne. Tokio didþiai subtilaus ginèosprendimo, be abejo, nebûtø galimapatikëti nekultûringai rinkëjø miniai,spræsti reikëtø ápareigoti koká norsþydràjá Mindaugà III arba bent jaupaèiø iðkiliausiø filosofø tarybà. Do-rovinio prakilnumo teorija radosi iðreikalo pateisinti monarchà apspitu-siø mëlynkraujø nomenklatûros pa-veldimà valdþià tikint, kad buvimasvaldþioje kaþkaip sukilnina ir pasku-tiná plëðikà. Panaðu, kad tokia paþiû-ra yra pakankamai artima dideleimûsø pilieèiø daliai. Kaip tik todël,manau, propaganda prieð valdþiosnepaðventintà „muzikantà“ VytautàLandsbergá buvo tokia sëkminga, oCK vilkas Algirdas Brazauskas buvonoriai (ási)vaizduojamas esàs „stabi-lumo garantas“ ir „specialistas“. Ðian-dien vyriausybiø ir seimø kaita gero-kai iðklibino tikëjimà ðventosiomisvaldþios galiomis ir kartu su politinëssavimonës demokratëjimu atneðë pa-kankamai logiðkø vaisiø: daliai visuo-menës valdþià pradëjus matuoti pa-darytø darbø matais, kita vis dartrokðta tikëti, kad buvimas valdþiojeipso facto bet kà padaro visokeriopaipranaðiu antþmogiu, vienu mostu su-tvarkysianèiu visas Lietuvos bëdas.Tokiu troðkimu meistriðkai pasinau-dojo Rolandas Paksas, tuo paèiu keliuir kiti ketina eiti. Tad iðsigelbëjimas –kuo greièiau bendrapilieèius átikinti,kad valdþia nëra kokia nors ðventeny-bë, bet visiðkai þemiðkas pilieèiø vi-suomenës reikalø tvarkymo árankis.

Darius Alekna

LAIÐKAI


KNYGØ MUGË

7 Vilniaus dailës ir literatûros vien-kartiniai leidiniai. 1937–1939, sud.Alma Lapinskienë, Vilnius: LLTI,2004, [400 p.].

Septyniø vienkartiniø kultûros þur-nalø, leistø lenkø okupacijos metuVilniuje, faksimilinis leidimas. „Var-snos“, „Varpos“, „Vingis“, „Sëja“, „Piû-vis“, „Vienkartinis“, „Versmë“ – lyggarsiøjø Nepriklausomos Lietuvosliteratûriniø þurnalø analogai. Vien-kartiniai todël, kad „pavieniams leidi-niams valdþios leidimo nereikëdavo“.Pagrindiniai autoriai: Juozas Këkð-tas, Ona Miciûtë, Albinas Þukauskas;dailininkas: Vladas Drëma; tikrasisredaktorius: Jonas Karosas.

Faksimilinis leidimas turi tekstolo-giniø spragø. Nëra iðtisinës viso leidi-nio puslapiø numeracijos, nenurodytaperspausdintø originalø saugojimovieta, trûksta suvestinio turinio irrodykliø.

Mikas Vaicekauskas

Bernanos, Georges, Po ðëtonosaule, ið prancûzø k. vertë GalinaBauþytë-Èepinskienë, Vilnius: Kata-likø pasaulis, 2003, 325 p.

Ar dabartiniam skaitytojui dar galibûti ádomus paradigminis XX a. pir-mos pusës krikðèioniðkojo literatûrosatsinaujinimo raðytojas? Jo romanaspribarstytas scholastiniø iðvedþiojimøapie krikðèionio paskirtá, apie þmogið-kà savigarbà ir neðlovæ. Ir vis dëltoDievo ir ðëtono grumtynës kunigo sie-loje, jo vidinë kova dël savo ir nusidë-jëlës iðganymo, reali ðëtoniðka galiair nuodëmës áveika psichologiðkai mo-tyvuota ir meniðkai paveiki, nepaisantvertimo duobiø ir skirtingø iðleidimometø (knygos pradþioje ir pabaigoje).

Gediminas Mikelaitis

Butkus, Tomas S., Generuotoskalbos mutacija, Klaipëda: Vario bur-

nos ir Klaipëdos menininkø namai,2003, 71 p.

Itin originaliai iðleistas poezijosrinkinys, LLTI literatûrologø pripa-þintas kûrybiðkiausia praëjusiø metøknyga. Grafiniu iðdëstymu (kiek se-kama Mackumi), susiliejanèiomis irtarsi nykstanèiomis raidëmis sàmo-ningai komplikuojamas skaitymoprocesas, kai poezijai suvokti reikiaátempti akis ir sutelkti protà. Pasaulionykstamumo áspûdá ir skaitymo dis-komfortà vis dëlto atsveria keletaseilëraðèiø, tikriausiai papildysianèiølietuviø poezijos aukso fondà.

Rima Malickaitë

Jasukaitytë, Vidmantë, Dievasmirðta vieniðas, Vilnius: Homo liber,2003, 752 p.

Didþiulë knyga, kelianti didþiuláátarimà. Átarimà kelia ir pats tekstas.Tiksliau pasakius, galima já átartiesant, taèiau neþinia, kur jis prasidedair kur pasibaigia. Ir visa tai vadinama„romanu-misterija“. Tiesa, pastaràjáþodá siûlyèiau skaityti be pirmosiosraidës, idant lengviau suvoktumëm,kad kai kam raðymas – privalomasautoterapijos seansas.

Taèiau kuo èia dëtas Dievas.

Gintautas Plevokas

Josipovici, Gabriel, Pasaulis irknyga: moderniosios literatûros studi-ja, ið anglø k. vertë Regina Rudaity-të, Vilnius: Mintis, 2003, 392 p.

Þymus anglosaksø kritikos atstovasbando kritiðkai paþvelgti á paèià lite-ratûros kritikà. Nuo dekonstrukcijos,naujosios kritikos sroviø atsiribojamajau pratarmëje. Studija ádomi tuo, kadmoderniosios literatûros (Prousto,Bellow ir kt.) struktûriniai principaiaiðkinami klasikinio ir krikðèioniðko-jo (Dante’s, Rabelais ir kt.) paveldo

kontekste, filosofiðkai klausiant apieraðytojo ir jo kûrinio, knygos ir pasau-lio santyká. Studija pravers ne tik be-sidominèiam modernizmo estetika,bet ir tam, kuriam rûpi iðtrûkti iðstereotipais tapusiø reakcijø tiek áknygas, tiek á kasdienæ bûtá.

Dalia Zabielaitë

Karpavièius, Mykolas Prancið-kus, Rinktiniai pamokslai, par. Kris-tina Maèiulytë, (ser. Iðtakos), Vilnius:LLTI, 2003, 414 p.

XVIII a. paskutinysis ketvirtis Abie-jø Tautø Respublikoje – ne Baþnyèioshierarchø, bet kunigø ir klebonø trium-fo laikas. Tai buvo nauja dvasininkøkarta, baigusi Edukacijos komisijosmokyklas ir reformuotas seminarijas.Dauguma palaikë politines Geguþës3-iosios epochos idëjas, dalyvavo 1794 m.sukilime. XVIII a. paskutinio ketvirèiomokymo ir auklëjimo sistema nuteki-no „valstybës pilieèio“ tipà, kurio edu-kacijai ypaè nusipelnë vienas ryðkiau-siø katalikiðkos Apðvietos veikëjøMykolas Pranciðkus Karpavièius. Joávairiomis progomis pasakyti pamoks-lai yra puikus homiletinës literatûrospavyzdys ir epochos veidrodis.

Eligijus Raila

Keliuotis, Juozas, Mano autobio-grafija: atsiminimai, Vilnius: Lietuvosraðytojø sàjungos leidykla, 2003, 564 p.

Tekstologiðkai nemokðiðkas auto-biografiniø veikalø leidimas vienaknyga, papildytas ádomiu, bet ne visaiaiðkios paskirties R. Tutlytës straips-niu apie Keliuoèio „antràjà sekimo by-là“ (juk ne KGB dokumentai skelbia-mi), tikrai ras savo skaitytojà. Vienasþavësis pavyzdinio disidento-intelek-tualo figûra, kitas mëgausis negailes-tingomis Nepriklausomos ir sovietinësLietuvos veikëjø charakteristikomis.Atsiminimuose dominuoja narciziðka


autoriaus asmenybë, save suvokian-ti kaip „skausmingà krislà“ tëvynëspardavikø akyse ir „aðtrø durklà jøðirdyse“. Knyga persunkta „antidog-matizmo“ dogmos.

Nerijus Ðepetys

Kiaupienë, Jûratë, „Mes, Lietuva“.Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës ba-jorija XVI a. (vieðasis ir privatus gyve-nimas), Vilnius: Kronta, 2003, 303 p.

Ilgai Lietuvos istoriografijos parað-tëse slypëjusios bajorijos studijosiðgyvena pakilimà, kurio vienas þenk-lø – naujoji Kiaupienës knyga. Ne-pretenduodama á visapusiðkà XVI a.LDK bajorijos tyrimà, autorë pasiren-ka „atvejø“ analizæ. Aptariamos teori-nës bajorijos istoriografijos problemos(feodalizmas, luomai, riteriai ir t. t.),kurias antroje dalyje keièia atskiriemsbajoriðkojo gyvenimo profiliams skir-tos apybraiþos. Tiesa, bûtø ádomiau,jei simetrija bûtø iðlaikyta iki galo irpirmosios dalies problemos atsiðauk-tø antrosios dalies tekste. Iðtikima is-toriografinio dëstymo þanrui autorëskaitytojà siekia palenkti erudicija irpolemine dvasia.

Rimvydas Petrauskas

Kitoks Vilius Orvidas, sud. DainaParulskienë, Vilnius: Dialogo kultû-ros institutas, 2003, 229 p., 71 il.

Panegirikos Viliui Orvidui tradicijatæsiama ir naujoje knygoje, sudarytojeið pasakojimø, fotografijø bei paties Or-vido uþraðø faksimiliø. Knygoje mëgi-nama atskleisti prieðtaringà meninin-ko asmenybæ. Pavadinimas nuteikiaviltingai, taèiau „kitokio“ jo taip ir ne-pavyksta atrasti – dar kartà, pasitel-kus gausybæ epitetø bei populiariosiosspaudos antraðèiø stiliø, kuriamas mis-tifikuotas akmentaðio ávaizdis.

Dangë Èebatariûnaitë

Liegutë, Emilija, Emilija Pliate-rytë, Dokumentinë apysaka, Vilnius:Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,2004, 222 p.

XIX a. stiliaus silpna patriotinëapysakaitë, kurià labai abejotinaimodernizuoja mëginimas kurti mote-riðkà pasakojimo autorystæ. Saldi ro-mantiðka visuma paávairinta bau-dþiavos baisumais ar ið Kazio Almeno„Ðienapjûtës“ pasiskolintais dvarpo-niø lëbavimø vaizdais. Liûdnà knygo-je apraðomos LDK tradicijos nutrûki-mo faktà liudija klaidos lenkiðkuoseir prancûziðkuose intarpuose.

Rasa Drazdauskienë

Lopata, Raimundas; Matonis,Andrius, Prezidento suktukas, Vil-nius: (VU TSPMI) Versus aureus,2004, 368 p., 64 il.

Knyga paraðyta prieðokiais ir iðleis-ta paknopstomis. Aptariamo „Prezi-dentûros skandalo“ baigiamoji riba –2003-øjø gruodis, apkaltos iniciatyvospradþia. Tekstà puoðia pluoðtelisnuotraukø, skaitymà palengvina pri-dedama kronika ir 16 dokumentø(nuo Renatos pokalbiø iðklotinës ikiStrekoza). Neginèijant nurodomo kny-gos gimimo motyvo – pilietinës parei-gos, paþymëtina ir neiðneðiojimo kai-na: á vientisà naratyvà sukimðtosfaktø serijos primena þiniasklaidosiðkarpø ir nuobirø koliaþà, árëmintàkorëtais komentarais ir greit senstan-èiais vertinimais.

Nerijus Ðepetys

Maèiulytë-Guilford, Irena, Glë-bys, ið anglø k. vertë Dalia Cidzikai-të, Auðra Velièkaitë, Vilnius: Baltoslankos, 2003, 138 p.

Antrosios kartos lietuviø iðeivës Ka-nadoje iðleisto romano vertimas. Pa-grindinës veikëjos pamatyta soviet-meèio Lietuva – totalitarizmo erozijosiðëstas kraðtas, kurá ji stengiasi suvok-ti kaip savà ir kartu negali iðvengtivakarieèiams bûdingos distancijos.Pravartu pasitikrinti, kaip atrodëmeið ðalies, ir pamëginti suprasti tuos,kurie tik ið legendø ir ðeðtadieninësmokyklos þinojo apie savo tëvø tëviðkæ.

Manfredas Þvirgþdas

Miùosz, Czesùaw, Iðvyka á dvide-ðimtmetá, Vilnius: Pasviræs pasaulis,2003, 431 p.

Sausokai ar net nekaip iðversta kla-siko knyga. Ji – apie du deðimtmeèiustrukusias karo iðvakares, kiek perfra-zuojant Henrikà Nagá – apie þiemà,po kurios atûþë þiema, tokia, kad so-cialinës prarajos, tautinës nesantai-kos þaibai, miglotø vilèiø eþerynaiskaitytojo vaizduotëje nori nenorisusidëlioja á saulëtà dþiaugsmingàkraðtovaizdá, virð kurio sklando Psal-myno dvasia. O, jei kada rastøsi pa-laiminga plunksna, kuri prisiðauktøtà dvasià praskleisti sparnus virðummûsø pirmosios Nepriklausomybësgriuvësiø!

Fr. Marcus

Moteris su lauko gëlëmis: knygaapie Nijolæ Miliauskaitæ, sud. Graþi-na Ramoðkaitë-Gedienë, Vilnius:Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,2003, 274 p., [32] iliustr. lap.

Èia sudëti prisiminimai, pokalbiai,laiðkai, kûrybos recenzijos, iki ðiolnepublikuoti eilëraðèiai, iliustruotifaksimilëmis ir nuotraukomis. Antra-me plane skleidþiasi gûdus sovietme-èio peizaþas, kolektyvistinio auklëji-mo skauduliai ir kasdieniai rûpesèiai.Ði knyga nekoreguoja susidariusiovaizdo nei apie poetës kûrybà, neiapie asmenybæ, taèiau bus mielas pa-siskaitymas, áþiebiantis tikëjimà, kadpaprastume ið sielos ðilumos gims-tanti poezija dar ne visiðkai paskendo„átakose“ ar intelektualizme.

Rima Malickaitë

Sartre, Jean-Paul, Siena, ið pran-cûzø k. vertë Goda Butkienë, PranasBieliauskas, Vilnius: Baltos lankos,2003, 203 p.

Ðio dar prieðkariu sukurto penkiønoveliø rinkinio skaitymas slogus irvarginantis. Sartriðkos temos – gyve-nimo bevertiðkumas, nebûtis ir kt. –èia plëtojamos kaip ribiniø situacijø

KNYGØ MUGË


Aptariamas knygas galite ásigyti knygyne „Akademinë knyga“ (Universiteto g. 4, Vilnius)

(mirties bausmës laukimo) ir patolo-giniø bûsenø (beprotybës, homosek-sualumo) analizë. Anuomet turëjæsðokiruoti herojø „ypatingumas“ (þmo-nës be moraliniø ðaknø, nuolat besi-rausiantys savo iðkreiptos sàmonësgelmëse ir jose randantys vien neapy-kantà ar melà), dabar vargu ar ste-bina. Tik trenkia aðtriu cinizmu. Kamjo negana kasdienybëje, gali ieðkotiir ðioje knygoje.

Dalia Zabielaitë

Tumënas, Vytautas, Lietuviø tra-diciniø rinktiniø juostø ornamentas:tipologija ir semantika, (ser. Lietuvosetnologija, 9), Vilnius: Diemedþio lei-dykla, 2002, 280 p., 800 egz.

Tai galëjo bûti nebloga etnografinërinktiniø juostø apybraiþa, taèiauperaugo á neátikëtinai prastà mito-loginæ analizæ. Pastarojoje në nemëgi-nama iðlaikyti ribø tarp savitumo vsuniversalumo ir erdvës vs laiko plot-miø, mechaniðkai suplakami visaiskirtingi Vëliaus ir Gimbutienës „mo-kymai“, galiausiai viskas tampa vis-kuo: juosta – Gyvybës Medis – DeivæMergelæ supantys Dvyniai – Gyvatë,kuriai ezoterikoje „prilyginama „kun-dalini“ energija – tai þmogaus stuburoapaèioje „snaudþianti“ dvasinë galia,kuri religinës ekstazës, „apðvietimo“metu prabunda ir lyg gyvatë sukdama-si spiraliðkai kyla stuburo nervø meri-dianais aukðtyn, perkeisdama þmo-gaus sàmonæ ir kûnà“ (p. 211) ir t. t.Veikiausiai serijos redakcinæ kolegijàir sudaro tokie perkeistos sàmonësþmonës, jei jau ryþosi ðiuos guru pamo-kymus leisti su Istorijos instituto grifu.

Pranas Vildþiûnas

Vijûkas-Kojalavièius, Albertas,Lietuvos istorijos ávairenybës, d. 1,sud. Darius Kuolys, ið lotynø k. vertëDarius Antanavièius, Sigitas Nar-butas, koment. Darius Antanavièius,Elmantas Meilus, (ser. Senoji Lietu-

vos literatûra, kn. 15), Vilnius: LLTI,2003, 478 p.

Kojalavièiø þinome kaip vienà pir-møjø Lietuvos istorikø. Ðiame tomesusiduriame su kitokiu – Radvilømetraðtininku ir kovø su kazokaiskronikininku. Itin gausûs paaiðkini-mai liudija, kad Kojalavièiaus tekstaikol kas per maþai tyrinëti ir aptarti.O gal tiesiog per maþai paþástame joepochà? Nepaprastai ádomi turëtøbûti antra rengëjø suplanuota dalis,pirmoji Lietuvos Baþnyèios istorija.

Mindaugas Paknys

Ulèinaitë, Eugenija; Jovaiðas,Albinas, Lietuviø literatûros istorija.XIII–XVIII amþius, Vilnius: LLTI,2003, 526 p.

Nelaimingo seno sumanymo iðleistivisuotinæ lietuviø literatûros istorijàtæsinys. Knyga ið tiesø, kaip sakomaðampûno reklamose, yra two in one –du visai skirtingi autoriai po vienaisvirðeliais. Eugenija Ulèinaitë paraðëapie 200 p., tad svetimkalbë LDK lite-ratûra átraukta kaip lygiavertë. Visdëlto autoriai yra tokios ryðkios moks-lo figûros su savomis literatûros pro-ceso vizijomis ir net skirtingomis pa-saulëjautomis, kad mieliau skaitytiskirtingomis knygomis pasirodþiusiusjø darbus.

Vytautas Aliðauskas

Vilniaus Universiteto bibliotekos pa-leotipai. Katalogas, sud. N. Feigelma-nas, I. Daugirdaitë, P. Raèius, Vil-nius: LLTI, 2003, 584 p.

Knygoje apraðyta beveik pusantrotûkstanèio knygø, iðleistø 1500–1550m., saugomø VUB. Svarbu, kad nuro-doma ne tik antraðtë, bet ir, kiek þino-ma, ankstesni savininkai, iððifruoja-mi jø nuosavybës áraðai. Kai turësimetokius kitø Lietuvos bibliotekø kata-logus, apie LDK kultûriná gyvenimà

bus galima pasakyti daug nauja. Lei-dëjø þenklø reprodukcijos ne tik padësorientuotis knygotyrininkui: senasisknygos menas primena, kokiame es-tetinës mizerijos pasaulyje gyvenaXXI a. þmonës.

Vytautas Aliðauskas

White, Hayden, Metaistorija. Isto-rinë vaizduotë XIX amþiaus Europoje,ið anglø k. vertë Halina Beresnevièiû-të-Nosa’ lówa, Gintautë Lidþiuvienë,Vilnius: Baltos lankos, 2003, 524 p.,2000 egz.

Ðimtmetá besivarþiusius, kas ge-riau gali paþinti/suprasti istorijà, fak-to ásikibusius tyrinëtojus ir á visuo-tinybæ besidairanèius filosofus iðtikopatas – „istorizmo krizë“. Ðá procesàstilistiðkai interpretuodamas kaipironijos triumfà, autorius „nukelia“metodologinæ istorijos mokslo/istori-jos filosofijos prieðprieðà, iðryðkinda-mas neáveikiamas vaizduotës ir kalbospoetines galias. Mûsø humanitariniamdiskursui jau deðimt metø poveiká da-ranti knyga lietuviðkai iðleista dailiai,bet nelygiai: vienos vertëjos kalbospoetiná susà vargiai atsveria kitos da-lykinë bei literatûrinë kompetencija.

Antanas Meilûnas

Zalatorius, Albertas, Vincas Krë-vë: nebaigta monografija, sud. JûratëSprindytë, Vilnius: LLTI, 2003, 532 p.

Ði knyga iðsiskiria trim dalykais.Pirmàkart vienoje vietoje atremtaisKrëvës universalumo pilioriais: klau-simø maðtabiðkumu, temø platumu,psichologiniu gilumu bei dramatizmu;Zalatoriaus probleminiu ðvieþumu irgebëjimu literatûrologiná nagrinëjimàpateikti kaip gyvenimiðkà pasakoji-mà; Sprindytës subtiliu, korektiðku irmoksliðkai motyvuotu savito tyrinëto-jo nebaigto darbo dramos atskleidimu.

Gediminas Mikelaitis

KNYGØ MUGË


UÞSKLANDA / ATSKLANDA

Ið lietuviø kalbos lobyno

Dr. PALEMONAS DRAÈIULA

Þymiausias „lipdukø“ ðokëjas: Mazurkonis.LTV „Spaudos klubo“ meninë kryptis: siaurrealizmas.Labai prastas kûrinys: ðûdevras.Valstieèiams skirta operetë: muþiklas.Þmoniø trûkumus apdainuojantis poezijos þanras: ydilë.Balanos gadynëje sukurta proza: belektristika.Tyrës darymo menas: piurotechnika.Trumpas atsikosëjimas scenoje: skreplika.

Pasaka apie maþà valkatëlæ: „Suoliukë“.Romanas apie Sibiro uþkariautojus: „Trys meðkëtininkai“.Opera apie Odesos kiðenvagius: „Karman“.

Jûroje plûduriuojantis pinigø iðëmimo aparatas: bango-matas.Vabzdþiais kûrenamas prietaisas: primusë.Toks haremo gyvûnëlis: kiaunuchas.Toks labai greitas gyvûnas: bëgëmotas.Prie lavoninës veðintys augalai – morglapiai.

Atbuleigiø arkliukø veisimo centras: Ponivëþys.Portugalijos dietininkø miestas: Liesabona.Ðunø veislynas Ðveicarijoje: Ciuciurichas.Paskalø kraðtas Ispanijoje: Gandalûzija.

Vaikø nelaimiø teoretikas: bëdiatras.Recepto pradþia: preampulë.Besikratantis kerëtojas: purtininkas.

Daug keliø valdantis þmogus: plentatorius.Namø ramstis: bûsthalteris.Moteris uþ vairo: motoriðkë.

Susikaupimo bûsena parduotuvëje: MEDIAtacija.Piemenø mobiliojo ryðio operatorius: OMNITELyèia.Nuolatinis kalbëjimas mobiliuoju telefonu: aliocinacija.

Protestantø kunigø mëgstamiausia darþovë: pastornokas.Vaistaþoles auginantys protestantai: mëtodistai.Naktinë protestantø sekta: mënuonitai.

Dantø ir burnos globëjas: ðv. Stomas Akvinietis.Romos imperatoriaus ryþtingas sprendimas: Cezario spjûvis.Tokie italiðki nuodai: „Mirtini bianco“ ir „Mirtini rosso“.

Senovës Romos tauðkaliai-prasèiokai: plepëjai.Ið dþiovinto mëðlo gaminami makaronai: fermiðeliai.

Lengvas politkaliniø drabuþis: petkelnës.Kiauðinio formos batai: ovalynë.Lakûnø visuomenë: piloèiai.Dzûkijos upeiviø ekonominë doktrina: merkiantilizmas.Istoriko likimas: faktumas.

Paskutiniu metu ëmiausi frazeologinio lobyno tyrinëjimø. Irðtai kà pavyko nustatyti:

Lietuviø narkomanø protëvis – Pilypas ið kanapiø.

Tæsinio ieðkokite kituose NÞ-A numeriuose.Ið tiesø... juokinga...

ramutë rachlevièiûtë - aidaiant palangës daþnai sutinkami vienodi poriniai ðviestuvai ar. 76...

Documents