Prievolių atsiradimo pagrindai

Ieškovo teigimu, dovanojimo sutarties sudarymo metu B. Butkuvienė žinojo apie savo įsiskolinimus, taigi tokiais veiksmais ji siekė išvengti išieškojimo nukreipimo į padovanotą turtą ir tuo pažeidė AB “Lietuvos kuras” kaip kreditoriaus teises. Ieškovas, remdamasis CK 571 straipsniu, prašė teismą pripažinti negaliojančia 1999 m. spalio 11 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp B. Butkuvienės ir D. Butkaus.Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog B. Butkuvienė, būdama skolininkė, sudarė neatlygintiną sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo, ir šiuo sandoriu pažeidė ieškovo kaip kreditoriaus teises, todėl minėtas sandoris pripažintinas negaliojančiu (CK 571 str.).Kasatorius teigia, jog jis yra sąžiningas įgijėjas (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijama dovanojimo sutartis, t.y. neatlygintinis sandoris. Pagal CK 571 straipsnį (2000 m. CK 6.66 str. 2 d.) neatlygintinio sandorio ginčijimo atveju kitos sandorio šalies sąžiningumas ar nesąžiningumas teisinės reikšmės neturi. Todėl neatlygintinį sandorį galima pripažinti negaliojančiu pagal Pauliano ieškinį net ir tuo atveju, jeigu kita sandorio šalis yra sąžininga. Be to, tais atvejais, kai ginčijamas sandoris sudarytas su artimu giminaičiu, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas (2000 m. CK 6.67 str. 1 p.). Dėl šių motyvų teisėjų kolegija trečiąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. 

3K-3-259-2002Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą už visą laikotarpį, nepagrįstai vadovavosi 1991 m. Taisyklėmis, yra pagrįstas. Bendras bet kokios teisinės atsakomybės rūšies taikymo principas yra kaltė. Civilinė atsakomybė be kaltės galima tik įstatymo nustatytais atvejais. Nustačius, kad atsakovė neteisėtai naudojo elektros energiją, buvo pagrindas spręsti jos civilinės atsakomybės klausimą. Atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją tvarką ir sąlygas bei atsakomybę už neteisėtą elektros energijos naudojimą atlikto patikrinimo metu reguliavo 1999 m. Taisyklės, o nagrinėjamos bylos atveju, nustatant atsakovės atsakomybę, turėjo būti taikomas šių Taisyklių 41.4 punktas, nes buvo pažeistas elektros skaitiklio korpusas. Iki paminėtų 1999 m. Taisyklių įsigaliojimo elektros energijos tiekėjo ir elektros energijos vartotojo tarpusavio santykius, susijusius su elektros energijos vartojimu, reglamentavo 1991 m. Taisyklės, kurių 7.17.8 punkte buvo nustatyti atsakomybės už neteisėto elektros energijos naudojimo taikymo atvejai ir atsakomybės dydžio ribos. Tokiu būdu civilinė atsakomybė už neteisėtą elektros energijos vartojimą buvo nustatyta abiejuose norminiuose aktuose. Iš byloje esančio elektros skaitiklių patikrinimo žiniaraščio įrašo matyti, kad atsakovės name elektros apskaita buvo patikrinta 1999 m. rugpjūčio 17 d., galiojant 1991 m. Taisyklėms. Todėl už laikotarpį nuo 1999 m. rugpjūčio 18 d. iki 1999 m. spalio 6 d. ieškovei žalos atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas pagal 1991 m. Taisykles, o nuo 1999 m. spalio 7 d. iki 2001 m. vasario 13 d., kai buvo aptiktas pažeidimas, pagal 1999 m. Taisykles, nes jos buvo paskelbtos Valstybės žiniose Nr. 83 ir papildomai supažindinti atsakovę su jų turiniu elektros energijos tiekėjas neprivalėjo. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentu, kad ji nėra atsakinga už neteisėtą elektros energijos vartojimą pagal 1999 m. Taisykles, nes elektros energijos tiekimo-vartojimo 1995 m. vasario 22 d. sutartimi šalys įsipareigojo vykdyti Taisykles. Sutartyje atsakovė įsipareigojo stebėti apskaitos prietaisų būklę ir veikimą, saugoti skaitiklius ir nepažeisti plombų. Iš bylos aplinkybių analizės nustatyta, kad atsakovė pažeidė elektros energijos tiekimo-vartojimo sutarties sąlygas, todėl atsakovės atsakomybės prigimtis yra sutartinė. Šioje konkrečioje byloje nenustatyta, kad atsakovė padarė elektros skaitiklio pažeidimą, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakomybės prigimtį ir į tai, jog dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 str. 2 d.), priteistą iš atsakovės sumą ieškovui mažina iki 2000 Lt, o iš atsakovės priteisia valstybei 100 Lt žyminio mokesčio (CPK 117 str. 1 d.).

3K-3-387-2002 Esmė yra tai, kad sodininkų bendrija, priėmusi sprendimą dėl elektros įvadinių spintų pertvarkymo pagal Elektros įvadinių apskaitos spintų (skydelių) pastatuose ir išorėje įrengimo ir prijungimo prie elektros tinklų laikinųjų taisyklių 2.5 punktą, neįgyja teisės nutraukti elektros energijos tiekimo. Atitinkamai turi būti vertinamas sodininkų bendrijos “Dobilas” 1999 m. rugsėjo 26 d. visuotinio narių susirinkimo nutarimas atjungti 52 sklypą nuo sodo paskirstomųjų tinklų. Tai reiškia sprendimą nutraukti elektros energijos tiekimą vartotojui, pažeidžiant Elektros įvadinių apskaitos spintų (skydelių) pastatuose ir išorėje įrengimo ir prijungimo prie elektros tinklų laikinųjų taisyklių 2.5 punktą, ir nesant elektros energijos tiekimo nutraukimo pagrindų, numatytų Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių 44-46 punktuose.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi sodininkų bendrijos sprendimais dėl įpareigojimo iškelti apskaitos prietaisus į pastato išorę ir dėl tokio nutarimo nevykdymo, bet neįvertino, kad sodininkų bendrijos sprendimai turėjo atitikti teisės aktų reikalavimus. Nutarimai dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo buvo priimti nenustačius Elektros tiekimo ir vartojimo taisyklių pažeidimo, kas yra būtina sąlyga elektros energijos tiekimui nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas sodininkų bendrijos ir jos nario santykių dėl elektros energijos tiekimo ir vartojimo nevertino kaip elektros energijos tiekėjo ir vartotojo santykių, be pagrindo netaikė Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių 44-46 punktų, Elektros įvadinių apskaitos spintų (skydelių) pastatuose ir išorėje įrengimo ir prijungimo prie elektros tinklų laikinųjų taisyklių 2.5 punkto. Dėl materialinės teisės normų pažeidimo yra pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą

3K-7-1-2003 Byloje nustatyta, kad su ieškove 1992 m. kovo 23 d. buvo sudaryta tipinė (standar-tinė) pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų, taip pat ir už naudojimąsi liftu, apmokėjimo sutartis, kurios sąlygos neatitinka šiuo metu galiojančių reikalavimų. Pagal CK 6.185 straipsnį standartinė-mis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Ta-čiau pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Priėmus minėtą įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius aktus, įsigaliojus 2000 m. liepos 18 d. priimtam Civiliniam ko-deksui, vartotojas įgijo teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo krite-rijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (CK 6.188 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalis nu-rodo, kokios vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis. Prie tokių sutarties sąlygų įstaty-mas priskiria: įpareigojimą vartotojui vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios gali-mybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; teisę paslaugų teikėjui paslaugų tei-kimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo tei-sės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją ir panašiai.

Įvertinusi ginčijamos sutarties sudarymo laikmetį ir to meto socialines–ekonomines sąlygas bei pačios sutarties turinį ir bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė neturėjo tin-kamos galimybės susipažinti su sutarties sąlygomis. Iš ginčijamos sutarties 7 punkto reikalavimų akivaizdu, kad paslaugų teikėjui suteikta galimybė vienašališkai nustatinėti paslaugos kainą, nenu-matyta galimybė vartotojui nutraukti paslaugų teikimo sutartį. Esant tokioms byloje nustatytoms ap-linkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad vartojimo sutarties sąlygos ieškovės (vartotojos) at-žvilgiu laikytinos nesąžiningomis ir buvo pagrindas ginčijamą sutartį (lifto paslaugų teikimo) nu-traukti.

3K-3-424-2003 Actio Pauliana - tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo, ar turėjo žinoti. Tokia ieškinio paskirtis ir tikslas - ginti kreditorių nuo nesąžiningų veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimų patenkinimą. Šiuo ieškiniu kreditorius siekia atstatyti pažeistą skolininko mokumą, kad

skolininkas visiškai ar bent iš dalies įvykdytų savo prievolę. Actio Pauliana taikoma esant tam tikroms sąlygoms: pirmiausia, kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; antra, ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; trečia, skolininkas šio sandorio neprivalėjo sudaryti; ketvirta, skolininkas elgiasi nesąžiningai, sudaro sandorį, siekdamas sumažinti savo mokumą ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi perleidžiamu turtu; penkta, ieškinys dėl sandorio negaliojimo pareiškiamas per vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamoje byloje kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę patvirtina įsiteisėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo 2001 m. vasario 15 d. sprendimas, kuriuo patenkintas kreditorinis reikalavimas, atsiradęs pažeidus 1997 m. vasario 3 d. sutartį, pagal kurią priėmęs remontuoti automobilį, atsakovas G.Žilionis jo neišsaugojo, nes tą pačią dieną nenustatyti asmenys automobilį iš G.Žilionio kiemo pavogė. Ieškovui atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo nuo to momento, kai ši žala atsirado. Žala pasireiškė asmens turto netekimu, todėl ieškovo teisės reikalauti žalos atlyginimo atsiradimo momentas yra automobilio pagrobimo data. Teismo sprendimas priteisti šį žalos atlyginimą yra teisės į žalos atlyginimą apgynimas, todėl kasatoriaus teiginys, kad neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovas įgijo tik po sprendimo įsiteisėjimo, atmetamas. Teisė reikalauti žalos atlyginimo nuo to momento, kai konstatuotas žalos atsiradimo faktas, pripažinta kreditoriaus neabejotino ir galiojančio reikalavimo teisė, gali būti ginama įvairiais įstatymo numatytais būdais iki visiško žalos atlyginimo. Kreditoriaus pasirinkti teisės į žalos atlyginimą gynimo būdai nelemia šios teisės atsiradimo momento.

Pagal sutartį priėmęs turtą asmuo, kurio valdymo momentu turtas prarastas, atsako prieš turto savininką. G.Žilionis žinojo, kad automobilis pavogtas ir, kad ieškovas pagal sutartį gali reikšti jam ieškinį, todėl 1997 m. balandžio 23 d. nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą - namų valdą padovanojo Zofijai Mažeikienei (žmonos motinai). Kreditorius pareiškė ieškinį, ginčydamas šį sandorį 2002 m. kovo 26 d., t.y. praėjus beveik penkeriems metams nuo sandorio sudarymo dienos. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį atmetė, nes praleistas ieškinio senaties terminas. Apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas.

1964 m. CK 571 str. ir 2000 m. CK 6.66 str. 3 dalis numato kreditoriaus ieškiniui actio Pauliana vienerių metų senaties terminą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo taisyklę, terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia priklauso nuo subjektyvaus pobūdžio kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. senato nutarimo Nr. 39, p. 7.1, 7.2). Sužinojimo apie teisės pažeidimą klausimas aktualus šioje nagrinėjamoje byloje. Sužinojimas reiškia kad asmuo faktiškai suvokė, kad jo teisė pažeista. Teisė į žalos atlyginimą atsakovui atsirado 1997 m. vasario 3 d. 1998 m. gegužės 15 d. ieškovas pareiškė ieškinį šią žalą atlyginti ir prašė areštuoti atsakovo turtą. 1998 m. gegužės 20 d. turto arešto aktu buvo areštuotas atsakovo kilnojamasis turtas, nurodant, kad jo gyvenamoji vieta yra Z.Mažeikienės nuosavybės teise valdomame name. Akte nurodyta, kad Z.Mažeikienė gavo namų valdą kaip dovaną. Kolegija konstatuoja, kad turto arešto aktas, kuriuo surašyme kreditorius nedalyvavo, pačiame akte nesant duomenų apie turto perleidimo sandorio šalį arba tiems duomenims esant nepilniems, negali būti pripažintas pakankamu, kad pripažinti kreditorių neapdairiu ir nerūpestingu išaiškinant turtą, į kurį jis galėtų nukreipti išieškojimą, tuo pačiu nėra pagrindo pripažinti turto arešto akto surašymo dieną sužinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą diena (turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, perleidimu, paslėpimu) ir momentu, nuo kurio prasideda senaties termino eiga ieškiniui actio Pauliana pareikšti. Byloje nėra duomenų, kad kreditorius galėjo sužinoti apie dovanotoją – nėra dovanojimo sutarties, registro įstaigos pažymos, nes tokių rašytinių įrodymų žalos atlyginimo byloje nebuvo išreikalauta. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kreditorius sužinojo apie nuosavybės teisės perleidimo sandorį 2001 m. gegužės mėnesį, atitinka faktines bylos aplinkybes. Kreditorius sužinojo apie savo teisės pažeidimą (turtas buvo padovanotas, kad nebūtų galimybės į jį nukreipti išieškojimą) apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo. Kolegija pažymi, kad byla dėl žalos atlyginimo nebuvo išnagrinėta tris metus,

rašysenos ekspertizė šioje byloje nebuvo atlikta du metus, turto arešto aktas buvo perduotas ekspertams kaip lyginamasis G.Žilionio parašo pavyzdys. Šios aplinkybės patvirtina, kad kreditorius neturėjo pakankamų galimybių sužinoti apie savo pažeistas teises ir jas ginti. Ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, nes kito nekilnojamojo turto atsakovas neturi, o teismo sprendimu nustatyta žala nėra atlyginta. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad privalėjo sudaryti dovanojimo sutartį su Z.Mažeikiene. 1964 m. CK 571 str. nereguliavo sudaryto sandorio šalių sąžiningumo klausimo. Šiuos klausimus teismai nustatinėjo, atsižvelgdami į konkrečią situaciją: kodėl sudaryti sandoriai, tarp kokių asmenų, ir kokiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs momentą, kada ieškovas sužinojo apie jo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą, t.y. 2001 m. gegužės 21 d., ir, kad skaičiuojant nuo to momento, nepasibaigė ieškovo teisė į įstatymo garantuotą pažeistos teisės gynybą, teisingai taikė 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 42 str. 1 dalį ir sprendė sandorio šalių sąžiningumo klausimą, vadovaudamasis CK 6.66 straipsniu. Šio straipsnio nuostatos numato kreditoriaus interesus pažeidžiančio sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją. Jeigu sandoris neatlygintinis, kaip šiuo atveju - dovanojimas, tai kitos šalies (Z.Mažeikienės) sąžiningumas ar nesąžiningumas sandorio galiojimui reikšmės neturi (CK 6.66 str. 2 d.). Atsakovas turėjo įrodyti, kad jis, dovanodamas namų valdą, elgėsi sąžiningai. Kolegija pažymi, kad ir 1964 m. CK 571 straipsnio prasme namo dovanojimas uošvienei, pasiliekant toliau šiame name gyventi, t.y. jį valdyti ir juo naudotis, sudarytų pagrindą teismui konstatuoti dovanojimo sandorio šalių nesąžiningumą - siekimą išvengti galimo išieškojimo nukreipimo į turtą, atlyginimui už prarastą automašiną.