pasakojimas tarp transtekstualumo ir intermedialumo

100 Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2017, t. 19, Nr. 2

Patirtis

Pasakojimas tarp transtekstualumo ir intermedialumoJohn Pier

Tūro (Prancūzija) universiteto profesorius emeritas, Paryžiaus aukštųjų socialinių mokslų mokyklos mokslinis bendradarbis, XIX–XX a. anglų literatūros tyrinėtojas ir naratologas, vienas pačių iniciatyviausių šiuolaikinės poklasikinės naratologijos atstovų, plėtojančių tarpdisciplinius, intertekstinius, trasmedialiuosius ir intermedialiuosius pasakojimo tyrimus. Vienas Europos naratologijos tinklo steigėjų ir vadovų (2013–2015), įvairių naratologijai svarbių mokslo leidinių sudarytojas: The Dynamics of Narrative Form (2004), Métalepses. Entorses au pacte de la représentation (2005), Théorie du récit. L’apport de la recherche allemande (2005), Theorizing Narrativity (2008), Narratologies contemporaines (2010), Handbook of Narratology (2014), Jan Mukařovský: Écrits 1928–1946 (2017) ir Emerging Vectors of Narratology (2017). 2016 m. gegužės 18–24 d. LEU Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedroje Johnas Pieras skaitė paskaitas lyginamosios filologijos magistrantams ir doktorantams. Autoriui sutikus, publikuojame jo užrašų vertimą į lietuvių kalbą.

Kodėl naratologija? Naratologijos genealogija

Kodėl naratologija? Ką ji davė pasakojimo, literatūros, diskurso tyrinėjimams? Kuo naratologija yra svarbi? Kokią vietą ji užima tarp kitų disciplinų? Tai tik keli klausimai, į kuriuos pamėginsiu atsakyti. Sakau „pamėginsiu atsakyti“, nes į šiuos klausimus įmanomi įvairūs atsakymai ir dėl kiekvieno jų įmanoma pasiginčyti. Sudėtingiausia tai, kad šie ir panašūs klausimai gali būti sprendžiami iš įvairių alternatyvių perspektyvų. Be to, yra ir tokių, kurie truktels pečiais ir atkirs: „Kam gaišti laiką su naratologija?“.

Klausimas „Kodėl naratologija?“ siejasi su klausimu „Kas yra naratologija?“. Taip pavadintas straipsnių rinkinys (jo paantraštė „Su teorija susiję klausimai ir atsakymai“, What Is Narratology? Questions and Answers Regarding the Status of a Theory, sudarytojai Tomas Kindtas ir Hansas Haraldas Mülleris), kurį 2003 m. paskelbė leidykla „Walter de Gruyter Press“ kaip pirmąjį mokslo leidinių serijos „Naratologija“ darbą.

Klausimas „Kas yra naratologija?“ jau pats savaime suponuoja daugybę atsakymų ir veda mus į naratologijos istoriją. Vartoti terminą „naratologija“ pirmasis 1969 m. pasiūlė Tzvetanas Todorovas knygoje Dekamerono gramatika (Grammaire du Décaméron),

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2017.13

ISSN 1392-8600E-ISSN 1822-7805

Žmogus ir žodis / LiteratūrologijaMan and the Word / Literary Criticism2017, t. 19, Nr. 2, p. 100–115 / Vol. 19, No. 2, pp. 100–115, 2017

101

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2017, t. 19, Nr. 2

Experience

apibrėždamas ją kaip „mokslą apie pasakojimą“. Bet jis galvojo apie mokslą ne kaip tiksliųjų ar gamtos mokslų pavyzdį, kaip dažnai manoma, o apie mokslą kaip poetiką, kaip tokią discipliną, kurios praeitis siekia net Platoną ir Aristotelį. Naratologija nu-veda mus iki šių dviejų autorių, tačiau tikroji jos pradžia sietina su rusų formalizmu ir apskritai su struktūralizmu. Pasak leidinio Kas yra naratologija? sudarytojų, šios dis-ciplinos istorija (kuri nebuvo parašyta 2003 m.) dar turi būti parašyta, o ją rašydami negalime pasiremti viena metodika ar aiškiais atrankos ir medžiagos organizavimo kriterijais. Nepaisant to, naratologijos istorija, atmetus tam tikrus prieštaravimus, gali būti skirstoma į tris etapus: „Pirmasis etapas, prasidėjęs XIX a. vidurio Europoje ir JAV, pasižymėjo specifinių žinių apie pasakojimą kaupimu, medžiagą imant iš trijų pagrin-dinių šaltinių: iš norminės retorikos ir poetikos likučių, iš romanų autorių praktinių žinių ir iš literatūros kritikų pastebėjimų. Iki XX a. vidurio mokslininkai rinko žinias iš šių trijų šaltinių, tvarkė ir skelbė jas įvairių pavadinimų publikacijose […]“ (What Is Narratology?, 2003, V). Anglų ir amerikiečių tyrimuose aiškų minėtų šaltinių susiliejimo pavyzdį galima rasti Percy’io Lubbocko knygoje Grožinės kūrybos amatas (The Craft of Fiction, 1921), kuri išgarsėjo dėl joje pateikto rašytojo Henry’io Jameso pratarmių kodifikavimo. Panašiai vyko XIX–XX a. vidurio Vokietijoje, kur toks šaltinių sulieji-mas buvo pavadintas „romano teorija“, ir prancūzakalbėse šalyse, kur apie tuos pačius dalykus buvo kalbama vartojant skirtingus terminus: récit (trumpas asmenine patirtimi paremtas pasakojimas), romanas (realistų išplėtotas žanras kaip socialinės ar istorinės tikrovės atspindys) ir tokios ankstesnės lingvistinės stilistikos sąvokos kaip Charles’o Bally „laisvas netiesioginis stilius“ arba „laisvas netiesioginis diskursas“.

Antrasis naratologijos istorijos etapas atitinka tai, kas šiandien paprastai vadinama „klasikine“ naratologija, suklestėjusia 1960–1970 m. pagal struktūralistinį judėjimą (Todorovo, Roland’o Barthes’o, Claude’o Bremond’o, Algirdo Juliaus Greimo, Gérard’o Genette’o ir kt. darbai). Tikruosius naratologus nuo kitų pasakojimo tyrinėtojų skyrė jų ištikimybė principui (beje, būdinga ir antropologui Claude’ui Lévi-Straussui ar psichoanalitikui Jacques’ui Lacanui) nepasitikėti tradiciniu istoriniu požiūriu, kuriuo remiantis tyrinėjamos įvairių tautų literatūros. Juos pirmiausia domino struktūrinė lingvistika, tas toliau pažengęs mokslas, ir jos pritaikymas socialiniams mokslams, taip pat ir poetikai. Pasak Todorovo, pasakojimų struktūra remiasi „universaliąja gramati-ka“. Jo teigimu, kalbą ir pasakojimą sieja itin stiprus ryšys, dėl kurio personažas turi būti suvokiamas kaip daiktavardis gramatine prasme, o veiksmas – kaip veiksmažodis. Todorovo pasiūlymas – į pasakojimą žvelgti iš universaliosios gramatikos perspektyvos ir iš tiesų imti kurti vadinamąją „pasakojimo gramatiką“ – tuo laiku susilaukė nemažai kritikos. Kai kuriems „pasakojimo gramatika“ tebuvo metafora, kitiems ši mintis atrodė ginčytina dėl kalbinių sąvokų taikymo, dar kitiems buvo nepriimtinas disciplinų ribų peržengimas, nes atrodė bergždžios pastangos literatūros tyrinėjimus paversti rimtu ir steriliu „mokslu“, nesuderinamu su literatūra kaip menu, kaip vaizduotės vaisiumi. Nepaisant priešininkų argumentų, Todorovo siūlomo modelio (kurio tikslas buvo, re-

102

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Patirtis

miantis Giovannio Boccaccio Dekamerono tyrinėjimais, sukurti „gramatiką“, taikytiną bet kokiam pasakojimui apskritai) įtaka kitiems struktūralizmo naratologų sukurtiems modeliams ar teorijoms buvo stipri ir yra dar ir šiandien juntama, ir ne tik naratologų.

Viena svarbiausių ankstyvųjų naratologų naujovių buvo pasakojimo ir apskritai lite-ratūros tyrimų, kaip akademinės disciplinos, transformacija, priartinanti kitų disciplinų kontekstą. Išsakius nuomonę už lingvistiką kaip socialinių mokslų „bandomąją kryptį“, įtraukus dar ir poetiką (nors tuo metu šis siūlymas atrodė ginčytinas, o jo pirmieji rezultatai abejotini), buvo suformuoti tvirti pagrindai naujam požiūriui į literatūrą. Pavyzdžiui, prancūziškoje erdvėje tai reiškė, kad į pasakojimą nebuvo žiūrima kaip į vieną iš vaizduojamojo meno, vadinamosios grožinės literatūros (pranc. belles lettres), atributų, nes jį tyrinėjant pagal tradicinės filologijos kanonus ypatingas dėmesys būtų kreipiamas į šaltinį ir vietą chronologinėje kūrinių, rašytojų ir meno judėjimų skalėje. Naratologai, pasirėmę Ferdinando de Saussure’o kalbotyroje įtraukta diachroninės (arba istorinės) raidos ir sinchroninės jos struktūros, susijusios su kalbos funkcionavimu tam tikru laiku, skirtimi, siekė sistemingai pasakojimų analizei sukurti metodą, pagrįstą principais, sąvokomis ir procedūromis, kurios galėtų būti taikomos kuo įvairesniems, idealiausiu atveju – visiems, pasakojimams. Tokia kryptis aiškiai įvardyta garsiajame 1966 m. prancūzų žurnalo Communications numeryje, pavadintame Semiologiniai tyrimai. Struktūrinė pasakojimo analizė (Recherches sémiologiques. L’analyse structurale du récit). Šis leidinys laikomas naratologijos įsteigimo dokumentu, nors pačios naratologijos, kaip naujo pobūdžio tyrimų, pavadinimas atsirado tik 1969 metais.

Barthes’as savo garsųjį įžanginį žurnalo straipsnį „Pasakojimų struktūrinės analizės įvadas“ (Introduction à l’analyse structurale des récits) pradeda sakiniu, kuris naratologijai nurodo kryptį ir kuris, naratologų dažnai cituojamas, dar ir šiandien nepraranda svarbos kaip savotiškas manifestas. Jame Barthes’as teigia: pirma, kad pasaulyje egzistuoja daug pasakojimų ir kad jie – universalūs, peržengiantys istorines ir kultūrines ribas; antra, kad jie gali būti perduodami įvairiais būdais (kalba, vaizdu, gestu); trečia, kad jų formų yra nesuskaičiuojama gausybė; ketvirta, kad juos galima nagrinėti iš skirtingų perspek-tyvų (istorinės, psichologinės, sociologinės, etnografinės, estetinės ir kt.); penkta, kad visus pasakojimus sieja bendri dalykai, todėl juos galima aprašyti remiantis „bendruoju modeliu“, kuriam svarbus de Saussure’o suformuluotas požiūris į langue – į kalbą kaip sistemą. Nubrėžęs naratologijos ribas ir tikslus, o svarbiausia – patvirtinęs „bendro modelio“ egzistavimą, tinkantį visiems pasakojimams apibūdinti, Barthes’as kartu su savo kolegomis naratologais pasiekė proveržį XX a. 7 deš. literatūros tyrimuose, taip prisidėdamas prie vadinamosios „struktūralistinės revoliucijos“, turėjusios ilgalaikį poveikį ne vien naratologų požiūriui į pasakojimą.

Neketinu čia nupiešti naratologijos panoramos ar istorijos, ar juo labiau išdėstyti vienos iš daugelio naratologijos teorijų, sukurtų per pastaruosius penkiasdešimt metų. Šios mano kalbos tikslas būtų pamėginti įvardyti, kaip naratologija veikia mūsų požiūrį

103

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Experience

į pasakojimą šiandien. Norėdamas tai pagrįsti, pasiremsiu dviem visiškai skirtingomis nuomonėmis, būdingomis ankstyviesiems naratologams.

Barthes’as teigė „autoriaus mirtį“ (taip pat paskelbtą filosofo Michelio Foucault) ir tai, kad personažai tėra „popierinės būtybės“. Nors tokius pernelyg „žeminančius“ literatūrą Barthes’o teiginius tradicinių tyrimų šalininkai atmetė, jie visiškai atitiko struktūrinio metodo prielaidas ir tikslus, ir tai parodo konkrečių tekstų naratologinė analizė. Be to, „autoriaus mirtį“ ir personažų nužeminimą iki paprasto popieriaus, kuriame yra parašytos istorijos, praktiškai pagrindė Prancūzijos literatūra – naujojo romano (pranc. nouveau roman) sąjūdis, atsiradęs XX a. 7–8 deš. kaip atsakas į realizmą (sąjūdžio atstovai: Alainas Robbe-Grillet, Michelis Butoras, Claude’as Simonas, Jeanas Ricardou ir kt.). Tai rodo, jog naratologų teorija nebuvo vien hipotetinė abstrakcija, mažai ką bendra turinti su literatūra, kad ji buvo pagrįsta literatūrine praktika. Antai po mokymo apie „autoriaus mirtį“ vėliau naratologijoje buvo įtrauktas naują pasakojimo žanrą apibūdinantis terminas – autofiction (autofikcija, grožinė autobiografija).

Pateiktas pavyzdys taip pat patvirtina naratologijos ryšius su rusiškuoju formaliz-mu, kurį Wolfas Schmidas pavadino „protonaratologija“. Su minėtais gluminančiais Barthes’o teiginiais yra susijusi viena pagrindinių formalistų sąvokų ostranenije, arba „padarymas kitu“, „sukeistinimas“. Viktoras Šklovskis teigė: „Mūsų pasaulio suvoki-mas susilpnėjo, viskas, kas [mums] liko, viso labo tėra tik atpažinimas.“ Jo nuomone, menas priverčia pamatyti pasaulį iš naujo, parodyti pažįstamus daiktus kitoje šviesoje, paverčiant juos neatpažįstamais. Ankstyvieji naratologai, nutraukę tradicinius ryšius tarp autorių ir jų kūrinių arba tarp tikrovėje gyvenančių žmonių ir vaizduotės sukurtų personažų (taip nusižengdami nerašytai nuomonei ir nustatytoms literatūros meno taisyklėms), panašiai kaip ir naujojo romano rašytojai, siekė kritiškai pažvelgti į pažįs-tamus dalykus, suintensyvinti mūsų suvokimą ir ieškoti naujų, netradicinių jungčių, o ne aklai eiti visiems įprastais keliais. Taigi tam tikra prasme ankstyvieji naratologai siekė padaryti teorijoje tai, ką naujojo romano atstovai įgyvendino praktikoje.

Štai koks yra vienas iš atsakymų į klausimą „Kodėl naratologija?“. Tai toks pasa-kojimo tyrimas, kuriuo siekiama atpažinti, aprašyti ir paaiškinti jo veikimo būdus įtraukiant tam tikras sąvokas ir analizės priemones kaip griežtą sistemą, kurios stokojo ankstesni pasakojimo tyrimai. Vienas svarbiausių tokio pasakojimo tyrimo pasiekimų yra anksčiau netirtų pasakojimo aspektų, leidžiančių išplėsti mūsų žinias apie literatūrą apskritai, atskleidimas. Nors Barthes’o siūlytas „bendras modelis“, primenantis tai, ką de Saussure’as vadino langue, niekada nebuvo visuotinai įtvirtintas ar net plačiai pripa-žintas kaip tinkamas pasakojimo teorijos modelis, egzistuoja daug puikių naratologinių analizių, padariusių įtaką mūsų šiandieniam požiūriui į pasakojimą.

Viena iš įtakingiausių studijų, gimusių pradiniame naratologijos etape, yra Gene-tte’o knyga Pasakojimo diskursas: metodo išbandymas (Discours du récit: essai de méthode), paskelbta 1972 m. ir išversta į daugelį kalbų. Čia paminėsiu tik keletą bendrų su šia Genette’o knyga susijusių dalykų. Skirtingai nuo vadinamųjų „didžiųjų struktūralistų“,

104

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Patirtis

ypač daug dėmesio skyrusių logiškam gramatiniam istorijos perskaitymui įvairiuose pasakojimuose, siekiančių atskleisti giliąją pasakojimo struktūrą (pavyzdžiui, Grei-mas ar Bremond’as, kurių darbai yra itin formalizuoti ir abstraktūs), Genette’as, kaip „mažesnio kalibro“ struktūralistas, sukūrė savo metodą, išanalizavęs vieną konkretų kūrinį – Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant, kuris pasižymi didele pasakojimo būdų įvairove. Tai darydamas, Genette’as į savo sistemą įtraukė ir keletą kitų teorijų apie pasakojimą, kurių ištakos – nei struktūralizmas, nei formalizmas, bet užtat buvo gerai žinomos tradicinės literatūros teorijos mokslininkams. Tai pirmiausia požiūrio taško (angl. point of view) teorija, kurią Genette’as pervadino fokalizacija. Norėdamas išspręsti sąvokų painiavą, paveldėtą iš požiūrio taško teorijos, jis pasiūlė atskirti „Kas mato?“ nuo „Kas kalba?“, taip šioje konkrečioje pasakojimo teorijos šakoje atverdamas naują skyrių.

Kitas pavyzdys yra Genette’o įtraukta pasakojimo lygmens sąvoka. Be visa ko, ji pasirodė naudinga, į vadinamuosius istorijos rėmus integruojant jau egzistuojančius požiūrius į įvairius naratyvinės struktūros aspektus. Ji taip pat buvo naudinga kuriant pasakojimo komunikacinius modelius, kuriuose išryškėjo daugybinio atspindžio (pranc. mise-en-abyme), taip pat ir metalepsės (pranc. métalepse) vaidmenys platesniame pasa-kojimo kontekste. Pernelyg nesigilindamas į detales, norėčiau pabrėžti, kad Genette’as parodė sistemingos, įvairius aspektus integruojančios pasakojimo analizės pavyzdį, kuris išlieka aktualus ir šiandien. Sujungęs atskirus teorinius principus į bendrą pasakojimo diskurso analizės modelį, į darnią struktūrą su daugeliu tarpusavyje susijusių aspektų, Genette’as sukūrė tokį metodą, kurį šiandien Geraldas Prince’as vadina pasakojimo „forma ir funkcija“. Jis buvo veiksmingas, nepaisant jo modelio įvairių aspektų kri-tikos. Ir vis dar yra veiksmingas, nors po Genette’o knygos buvo sukurta ir išplėtota alternatyvių pasakojimo modelių.

Žinome, jog struktūrinis metodas iš šiandieninės naratologijos pasitraukė dėl įvairių priežasčių: dėl struktūralizmo krizės, dėl pernelyg sterilaus akademinės naratologinės analizės kodifikavimo, dėl poststruktūralizmo ir dekonstrukcijos atsiradimo, o kartu su XX a. 9 deš. pradžia – dėl aptiktų naujų mokslinių prieigų tyrinėjant pasakojimą (tai pasakojimo kasdienio bendravimo pokalbio analizė, diskurso analizė, galimų pasaulių teorija, dirbtinis intelektas, sustiprėję kognityviniai mokslai). Kitas svarbus pokytis, vykęs maždaug tuo pat metu, buvo feministinės naratologijos iškilimas JAV. Susana Lanser pradėjo kreipti dėmesį į socialiai sukonstruotų lyčių vaidmenis tokiose pasakojimo kategorijose kaip požiūrio taškas, fabulos struktūra ir personažas. Robyn Warhol feminizmo naratologiją įvardijo kaip skėtį visoms „studijoms apie pasakojimo struktūras ir strategijas lyties kultūrinių konstrukcijų srityje“.

Tokie svarstymai paskatino atkreipti dėmesį į platesnius istorinius, socialinius, kul-tūrinius ir politinius veiksnius, darančius įtaką pasakojimo formai ir struktūrai. Taip XX a. 10 deš. pradžioje pasakojimo teorijoje pradėjo imti viršų kontekstiniai pasakojimo aspektai, praktiškai nerūpėję ankstyviesiems naratologams – jų dėmesys daugiausia buvo sutelktas į pasakojimo kaip teksto ypatybes. Šie pokyčiai lėmė „kontekstinės

105

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Experience

naratologijos“ atsiradimą. Maždaug tuo pat metu įvykus posūkiui pasakojimo tyri-nėjimuose, naratologijos ribos dar daugiau išsiplėtė: anksčiau naratologija tradiciškai tyrė tik literatūros disciplinas, bet ilgainiui tapo aišku, jog tokiose šakose kaip teisė, istorija, psichoterapija, etnografija, kituose socialiniuose moksluose, taip pat vadybos, žiniasklaidos ir komunikacijos srityse pasitaiko pasakojimo elementų, tad naratologinės sąvokos ir metodai gali būti naudingi vykdant mokslinius tyrimus tose srityse. Šiam posūkiui įtakos turėjo 1966 m. Barthes’o suformuluotas vienas pradinių naratologijos tikslų: aprašyti pasakojimą kaip savarankišką tyrimo objektą, nepriklausantį nuo jo konkrečios žanrinės išraiškos ir perdavimo priemonių. Dėl to tapo įmanoma žengti toliau nei tradicinio literatūros mokslo pasakojimo tyrimai – neapsiriboti tik atskirais pasakėčios, pasakos, apsakymo, romano žanrinių tipų tyrimais. Naratologai taip pat siekė išskirti pasakojimo elementus poezijoje ar teatre. Taip atsirado transžanrinė, žan-rų ribas peržengianti naratologija, kurios tyrėjai suabejojo tradicine epinės, lyrinės ir draminės literatūros skirtimi. Tuo pat metu suvokta, jog pasakojimai egzistuoja ne tik kalbine forma, bet ir įvairiose medijose – vaizdo, gestų, kino, muzikos, o tai paskatino vienos naujausių krypčių dabartinėje naratyvo teorijoje ir praktikoje – transmedialiosios naratologijos (angl. transmedial narratology) atsiradimą.

Visiškai aišku, kad šios naujos naratologinės kryptys, į kurių tyrimo lauką įtraukti kontekstiniai elementai, tarpdisciplininiai tyrimai ir intermedialumas išplėtė ir trans-formavo pradinę naratologiją. Naratologija įžengė į trečiąjį raidos etapą, apie kurį rašė leidinio Kas yra naratologija? sudarytojai. Šie pokyčiai pasiekė kulminaciją, kai susifor-mavo tai, ką Davidas Hermanas savo įvade į itin reikšmingą antologiją Naratologijos: naujos pasakojimo analizės perspektyvos (Narratologies: New Perspectives on Narrative Analysis, 1999) pavadino „poklasikine naratologija“ arba „naratologijomis“, kaip priešpriešą labiau į tekstą orientuotai vienai struktūralistinei „klasikinei naratologijai“. Hermanas nuro-do, kad terminą naratologija jis taiko taip plačiai, jog jį jau galima kaitalioti su naratyvo studijomis. „Be abejo, tokia plati [šio termino] vartosena atspindi pačios naratologijos raidą […]. Būdama nebe mažytis plotelis struktūralizmo literatūros teorijoje, šiandien naratologija jau gali būti naudojama kalbant apie bet kokį naratyviškai organizuotą dis-kursą, literatūros, istoriografijos, šnekamąjį, filmo ar kurį nors kitą“ (Herman, 1999, 27).

Grįžtu prie klausimo, kodėl naratologija? Šiuo metu du dalykai atrodo neginčijami: pirma, kad naratologija turi savo istoriją su jai būdinga raida ir kad ji negali būti laikoma vien tik metodu ar mechaniniu veiksmu, apibūdinant ir įvardijant pasakojimo įrankius ir struktūras; antra, naratologija įgauna svorio tarp kitų disciplinų. Atsižvelgiant į šių pokyčių per pastaruosius kelis dešimtmečius mastą, turėtų būti sunku į naratologiją nekreipti dėmesio.

Kalbant apie naratologijos istoriją, pirmiausia jai yra būdinga tai, jog jos šaltiniai neapsiriboja kurios nors vienos nacionalinės literatūros istorija – jie yra kilę iš kelių skirtingų nacionalinių literatūros tyrimų tradicijų. Rusų formalistai rėmėsi vokiečių filosofija, o prancūzų 7 deš. naratologiją stipriai paveikė į prancūzų kalbą išversti

106

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Patirtis

rusų formalistų straipsniai ir knygos. Pirmuoju vokiškai rašiusiu naratologu laikomas Austrijos naratologijos teoretikas Franzas Stanzelis, nors jo pagrindinė teorija buvo suformuluota 6 deš., daugiau nei prieš dešimt metų iki „oficialiosios“ naratologijos gimimo Prancūzijoje. Vokietijoje keletas pagrindinių naratologų yra anglų kalbos ir literatūros profesoriai, gerai išmanantys anglų naratologiją ir metantys iššūkį tradici-nėms vokiečių naratyvo teorijoms. Wayne’o C. Bootho Išmonės retorikoje (The Rhetoric of Fiction, 1961), svarbiausioje JAV XX a. antros pusės naratyvinės teorijos knygoje, remiamasi kriterijais, turinčiais mažai ką bendra su Europos formalistų ir struktūralistų mokyklomis, nors kai kurios jo vartojamos sąvokos, visų pirma „numanomas autorius“ (angl. implied author), yra visiškai įteisintos ir plačiai vartojamos naratologijoje.

Šie ir kiti pokyčiai aiškiai įrodo, kad naratologija išties tapo tarptautine disciplina ir kad ji tokia niekada nebūtų tapusi be plačių tarptautinių mainų. Todėl bet kokia naratologijos istorija turi būti lyginamoji, atsižvelgiant į įvairias nacionalines tradicijas, kurios prisidėjo sukuriant naratologines tezes ir analizės metodus iš dalies skleidžiant mokslinių tyrimų rezultatus vertimuose, tarptautinėse konferencijose, o šiandien vis dažniau – internetu. Dar viena naratologijos istorijai būdinga ypatybė, kad ji yra nelinijinė, arba nechronologinė istorija. Vienoje šalyje atlikti naratologiniai tyrimai nebūtinai bus plėtojami kitose šalyse tuo pačiu ar panašiu tempu; dažnai atsitinka, kad, pavyzdžiui, mokslininkai Vokietijoje kitaip pažvelgia į temą, kurią prieš keletą metų buvo atmetę Prancūzijos mokslininkai. Dėl šios priežasties naratologijos istorija gali būti tiriama ne kaip chronologinė mokyklų ir teorijų seka, o kaip genealogija, kurioje tarpusavyje susiję pokyčiai yra grupuojami pagal tai, ką filosofas Ludwigas Wittgens-teinas pavadino „šeimos panašumais“.

Naratologijos reikšmę įrodo ne tik istorinė ir nacionalinė teorinių požiūrių į pa-sakojimą įvairovė ir tarptautiniai moksliniai mainai šioje srityje, bet dar labiau – be-siplečiantys ir kartais novatoriški tarpdisciplininiai naratologinių tyrimų aspektai. Iniciatyvų šioje srityje yra itin daug ir jos pernelyg sudėtingos, kad galėčiau čia jas aptarti, todėl paminėsiu tik vieną pagrindinių tarpdiciplininių tyrimų naratologijoje klausimų. Trumpai tariant, per pastaruosius dvidešimt penkerius metus itin išsiplėtė konceptualūs, terminologiniai ir metodologiniai naratologijos ir kitų disciplinų mainai, egzistavę 7–8 dešimtmečiais. Nereikia net sakyti, kad toks tarpdisciplinis dialogas rei-kalauja iš tyrėjų kompetencijos ne vienos, bet keliose mokslo srityse, o tai nėra lengva pasiekti. Akivaizdu, kad tokių pastangų rezultatai daugeliu atvejų esti eksperimentinio pobūdžio ar net nevykę. Tačiau tai nereiškia, kad dirbant ne vienoje srityje nebuvo padaryta reikšmingų atradimų. Iš ryškiausių pavyzdžių yra kognityvinė naratologija, viena iš dominuojančių naratologijos krypčių pastaraisiais penkiolika metų.

Monografijoje Pasakojamieji pasauliai ir proto mokslai (Storyworlds and the Sciences of Mind, 2013) Hermanas, žymiausias kognityvinės naratologijos atstovas, yra išsakęs, mano nuomone, keletą vertingų pastabų apie tarpdisciplininius tyrimus apskritai ir apie naratyvo teoriją konkrečiai. Naratologas, anot jo, rizikuoja, pavyzdžiui, tada, kai pasitelkęs vieną

107

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Experience

psichologijos kryptį siekia išsiaiškinti tam tikrus pasakojimo aspektus, bet nekreipia dė-mesio į toje kryptyje vykstančius didelius pokyčius ir joje besispecializuojančių psichologų esminius nesutarimus. Tinkamos patirties ir kompetencijos neturėjimas gali nuvertinti patį tyrimą ir kelti abejonių dėl jo tinkamumo naratyvinei teorijai. Kita Hermano mintis, glaudžiai susijusi su pirmąja: tarpdisciplinis tyrimas turėtų vengti pagundos pajungti vieną discipliną kitai. Tiesą pasakius, būtent tai propagavo struktūralistinė naratologija, pasitelkusi struktūrinę lingvistiką kaip paradigmą. Vietoje „iš viršaus nuleisto“ požiūrio, kai, pavyzdžiui, naratologija būtų laikoma „viršesne už kognityvinius mokslus“, Hermanas propaguoja „įvairiapusį požiūrį“. Todėl, užuot tiesmukai perkėlus terminus ir sąvokas iš vienos disciplinos į kitą ir pabandžius juos pritaikyti pasirinktoje srityje ar pertvarkyti savo tikslinę sritį pagal šaltinio kriterijus, patartina laikyti abi disciplinas lygiavertėmis, kad rezultatai ir įžvalgos vienoje iš jų būtų siejami su kitos rezultatais ir įžvalgomis. Taip padaryta vienos disciplinos pažanga gali prisidėti prie kitos disciplinos tyrimų problemos sprendimo ar net pasitarnauti išryškinant naujas temas tolesniam tyrimui. Vienas iš tokių mainų pavyzdžių yra naratyvinės gramatikos modelių transformacija (pavyzdžiui, anksčiau minėtas Todorovo atvejis), kuri tiesiogiai siejama su pokyčiais kognityvinėje teorijoje, o pastaroji iš dalies turi būti dėkinga rėmų teorijai, atsiradusiai dirbtinio inte-lekto srityje. 7 deš. naratologija, būdama naujoviška jau egzistavusių koncepcijų, teorijų ir metodų sintezė, vėliau tyrė savo istorinius ryšius su įvairiomis literatūros teorijomis nacionalinių tradicijų kontekste. Dar visai neseniai mokslininkai, pripažinę pasakojimo buvimą ne tik literatūroje, bet ir kitose srityse, ėmėsi tirti pasakojimą ir neliteratūrinėse disciplinose. Šis procesas tebevyksta ir dabar, nors naratologijos kaip atskiros tyrimų krypties statuso klausimas išlieka atviras diskusijoms. Nepaisant to, akivaizdu, kad šian-dien mes jau galime kalbėti apie „naratyvo mokslą“, nepaskendusį kitose akademinėse disciplinose. Baigsiu klausimu: „O kodėl gi ne naratologija?“.

Intermedialumas ir transmedialumas

Galima teigti, kad 7–9 dešimtmečiais atlikti prancūzų tyrimai nurodė kelią į in-termedialumo teoriją, bet nesistengė to reiškinio išsiaiškinti. Įrodymas – Genette’o 1983 m. išleista knyga Palimpsestai (Palimpsests), kurioje pateikiamos gairės tam, ką Genette’as pavadino transtekstualumu (angl. transtextuality) ir jį plačiai apibrėžė: „vis-kas, kas [tekstą] įtraukia į santykį su kitais tekstais, tiesiogiai ar netiesiogiai“ (Genette, 1983, 7). Jo schemoje intertekstualumas, kuris nurodo vieno teksto įterpimą į kitą tekstą (pavyzdžiui, cituojant), yra tik vienas iš penkių transtekstualumo tipų. Kiti keturi yra: hipertekstualumas (angl. hypertextuality) (ne skaitmeninio teksto prasme, o ta, kai tekstas pertvarko pirmesnį tekstą), paratekstualumas (angl. paratextuality), metatekstualumas (angl. metatextuality) ir architekstualumas (angl. architextuality). Keli knygos Palimpsestai puslapiai skirti tam, ką Genette’as vadina transmodalizavimu (angl. transmodalization).

108

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Patirtis

Transmodalizavimas, kuris yra arba intermodalinis, arba intramodalinis, atsiranda tada, kai dramos tekstas naratyvizuojamas (angl. narrativization) arba atvirkščiai, kai naratyvinis tekstas dramatizuojamas (angl. dramatisation). Dramatizavimo atveju, kaip teigiama, prarandamas laiko lankstumas, visa kalba yra tiesioginė ir automatiškai at-krenta fokalizacija kaip reiškinys. Akivaizdu, jog čia, taip pat ir visoje knygoje, turimas omenyje kalba pagrįstas kūrinys. Tik knygos pabaigoje keli puslapiai skirti hiperesteti-nėms (angl. hyperaesthetic) praktikoms – tai Genette’o terminas, nusakantis vaizdines ir muzikines transformacijas. Genette’o knyga Metalepsė. Nuo retorinės figūros į išmonę (Metalepsis. De la figure à la fiction, 2004) atkreipia dėmesį į klausimus, susijusius su transmedialumu ir intermedialumu, nors šių reiškinių ji neanalizuoja.

Transmedialioji naratologija, peržengusi verbalinio pasakojimo ribą, nesiekia su-kurti atskiro naratologinio modelio kiekvienam tiriamam objektui – tapybai, muzikai, televizijai, teatrui, hipertekstinei grožinei literatūrai ir pan. Priešingai, jos tikslas yra įtvirtinti konceptualias tų įvairių kultūrinių reprezentacijų sąsajas. Transmedialųjį ir intermedialųjį požiūrį į pasakojimą sustiprina ir naujai pagrindžia supratimas, jog pasa-kojimas, pasirėmus Marie Laure’os Ryan žodžiais, laikytinas kognityviniu konstruktu ar proto sukurtu vaizdu, yra nepriklausomas nuo bet kokios jo materialios išraiškos ir kad pasakojimai gali tarpti įvairiose medijų formose ar jų deriniuose, sudėliotuose pagal kiekvienos atskiros medijos galimybes ir pajėgumus. Toks požiūris leidžia sumažinti riziką, atsirandančią perkeliant verbalinei medijai būdingas kategorijas į neverbalinę mediją. Būtent taip plačiai suvokdama pasakojimą, Ryan imasi aprašyti transmedia-liuosius pasakojimo elementus – personažus / veikėjus, įvykius, situaciją, laiką, erdvę ir priežastingumą, kurie būdingi romanui, anekdotams, policijos pranešimams, istorio-grafijai, paprastiems kasdieniams pokalbiams etc., tačiau kai kurie jų taip pat būdingi tapybai, skulptūrai, vaizdo žaidimams, muzikos kūriniams, komiksams ir pan.

Žiūrint į šiuos transmedialiuosius pasakojimo elementus, ypač krinta į akis pasakotojo nebuvimas. Tai ne klaida, o, kaip mano daugelis šios srities mokslininkų, – sąmonin-gas apsisprendimas. Pasakotojas yra esminis monomedialiojo pasakojimo elementas, privilegijuotas klasikinės naratologijos objektas, naratologijos, kurioje, kai kurių tyrėjų nuomone, ilgai nebuvo plėtojama kryptis, tirianti neverbalinius pasakojimus ir kitus kultūrinius darinius su naratyvumo (angl. narrativity) pėdsakais juose. Tačiau tai ne-reiškia, kad pasakotojas pradingo iš visų poklasikinės naratologijos atmainų akiračio. Antai retorinė naratologija (angl. rhetorical narratology), išaugusi iš Wayne’o C. Bootho knygos Išmonės retorika, pasakojimą apibrėžia, Jameso Phelano žodžiais tariant, kaip tai, kai „kas nors pasakoja kam nors kokia nors proga ir tam tikru tikslu apie tai, kas atsitiko“ (Phelan, 2005, 18). Akivaizdu, jog šio suvokimo centre yra pasakotojas kartu su numanomu autoriumi, pasakotojo patikimumu (angl. narratorial reliablity) ir kitomis su tuo susijusiomis sąvokomis. Nepaisant didelio retorinės naratologijos indėlio ir daugybės pasiūlytų mažos apimties teksto analizių, neatrodo, kad ji gali išaiškinti naratyvinius bruožus neverbaliniuose naratyvuose.

109

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Experience

Kita, kas stokoja transmedialiojo pasakojimo apibrėžimo, yra istorijos ir diskurso skirtis, kuri yra esminė struktūralistinėse pasakojimo teorijose, taip pat daugelyje pos-truktūralistinių ir poklasikinių teorijų. Nors Ryan ir toliau vartoja istorijos ir diskurso terminus, mano nuomone, ji nuo jų tolsta. Išsakydama nuomonę už „miglotai apibrėžtą apibrėžimą“ (angl. fuzzy-set definition), ji siūlo prototipiniais atvejais paremtą mokslinę pasakojimo sampratą. Pasak jos, pasakojimo aplinkybės apima tris semantines sąlygas (erdvės, laiko ir supratimo / žinojimo / pažinimo), formaliąją, arba sintaksinę, sąlygą ir pragmatines sąlygas. Būtent šios sąlygos sudaro pagrindą pasakojimui kaip nuo me-diumo nepriklausomam kognityviniam konstruktui ar protiniam įvaizdžiui.

Laiko stoka neleidžia išsamiau aptarti kognityvinių pasakojimo aspektų Ryan transmedialiojoje pasakojimo sampratoje. Naudingas šaltinis šiuo klausimu yra jos puikus straipsnis „Pakeliui į pasakojimo apibrėžimą“ (Toward a Definition of Narrative), pasirodęs Hermano redaguotoje antologijoje Kembridžo vadovas į pasakojimo teoriją (The Cambridge Companion to Narrative Theory, 2007). Norėčiau tik atkreipti dėmesį, kad naujausias Ryan darbas šia tema transmedialiąją naratologiją kreipia link Hermanui priklausančios sąvokos „pasakojamasis pasaulis“ (angl. storyworld). Tos sąvokos šaknys – galimų pasakojimo pasaulių teorija, diskurso analizė ir įvairių kognityvinių mokslų indėlis į literatūros ir kalbos tyrimus. Ši slinktis aprašyta straipsnyje „Istorija / pasau-lis / medijos: medijoms jautrių naratologijos instrumentų derinimas“ (Story / World / Media: Tuning the Instruments of a Media-Conscious Narratology), kuris neseniai pasirodė straipsnių rinkinyje Pasakojamieji pasauliai medijose: link medijoms jautrios naratologijos (Storyworlds across Media: Toward a Media-Conscious Narratology)1.

Iš tiesų, teiginys „medijoms jautri naratologija“ priklauso šios mokslo tyrimų šakos esminių klausimų sferai. Kas gi yra mediumas? Pirmiausia šio termino negalima pai-nioti su medijomis: spauda, radiju, televizija, kinu ir internetu. Šiame lygmenyje medija yra socialinė institucija, atsiradusi dėl technologinės pažangos. Pavyzdžiui, masinėms medijoms skirtuose tyrimuose dažnai domimasi programų poveikiu socialiniam elge-siui. Kitame lygmenyje galima svarstyti, kas atsitinka, kai romanas yra perkeliamas į televiziją, o ne į kiną: televizijai skirta romano adaptacija bus epizodinė, iš dalies dėl TV naudojamos reklamos, o štai kino adaptacija, kurią žiūrovai pažiūrės nuo pradžios iki galo, be pertrūkių, labiau vadovausis Gustavo Freytago dramine piramide. Su me-dijomis susipažinęs naratologas yra geriau pasirengęs suvokti ir įvertinti tokį reiškinį nei naratologas, kurio dėmesio centre yra vien verbalinis pasakojimas. Verta paminėti

1 Plačiau žr.: Ryan, M.-L. (2005). On the Theoretical Foundations of Transmedial Narratology. In Nar-ratology beyond Literary Criticism, ed. by J. Ch. Meister, 1–24, Berlin and New York: Walter de Gruyter; Ryan, M.-L. (2007). Toward a Definition of Narrative. In The Cambridge Companion to Narrative, ed. by D. Herman, 22–35; Ryan, M.-L., ed. (2004). Narrative across Media: the Languages of Storytelling. Lincoln and London: University of Nebraska Press; Ryan, M.-L., and Thon, J.-N., eds. (2014). Storyworlds across Media: Toward a Media-Conscious Narratology. Lincoln and London: University of Nebraska Press.

110

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Patirtis

ir tai, kad realybės televizija atsirado tiesiogiai iš televizijos, o ne iš kino pramonės, ir kad futbolo varžybos rodomos per televiziją, bet retai kino teatre.

Vienas sunkumų analizuojant tokius reiškinius, yra medijų klasifikacija, kuri skiriasi priklausomai nuo pasitelktos perspektyvos. Tad, žiūrint iš žinios perdavimo perspek-tyvos, materiali medžiaga, pavyzdžiui, molis, dažai, popierius, kodeksas (senovinė rankraštinė knyga), elektros laidas ar net oras kartu su jame sklindančiu garsu, yra ta medžiaga, kuri naudojama kaip mediumas. Tarp komunikacijos technologijų medija yra spauda, fotografija, telefonas, kinas, televizija, kompiuteris. Taip pat kitos medijos rūšys yra kalba, vaizdas, garsas, judėjimas.

Kitų sunkumų kyla dėl to, kad įvairių sričių specialistai nesivadovauja bendru me-diumo apibrėžimu. Susidūrus su daugybe kintamųjų ir iššūkių, tiek apibrėžimo, tiek kitų sričių, praktiškiausia būtų kalbėti apie mediumą, kreipiant dėmesį ne į svarbiausius jo požymius, bet į medialumą, taip pabrėžiant medijų sąryšinę (angl. relational) ypa-tybę. Medijos negali būti izoliuotos konceptualiai, visada būtina tirti medijas siejant jas su kitais veiksniais, turint omenyje siekiamą rezultatą. Iš tikrųjų ši sąryšinė medijų ypatybė slypi ir terminuose intermedialumas ir transmedialumas.

Tiriant medijas apskritai, taip pat jų santykį su pasakojimu, labai svarbu į juos žiūrėti ne tik sinchroniškai, bet ir diachroniškai. Šiuo atžvilgiu civilizacijos istorijoje įvyko keturi įvykiai, itin svarbūs medijų raidai: rašto išradimas, spaudos išradimas, elektroninių ryšių plėtra ir įspūdingas skaitmeninės technologijos iškilimas. Ryan pa-teikia trumpą tų pokyčių istoriją, jie labai svarbūs suvokiant medijų vaidmenį kultūros reprezentacijose. Šis tyrimo objektas yra vertas ilgos studijos, deja, čia aš turiu būti dar trumpesnis nei Ryan.

Pasak Ryan, pirmoji sisteminga studija apie medijų galią menuose buvo Gottholdo Ephraimo Lessingo Laokoonas. Tapyba, kaip yra pasakęs Lessingas, išdėsto ženklus erdvėje ir atstovauja objektams, kurie visi arba tik jų dalys koegzistuoja. Poezija dėlioja ženklus, einančius vienas po kito laike, ir atstovauja objektams, kurie visi ar tik jų dalys yra sudėliotos nuosekliai. Nors Lessingo traktatas įspėja menininką neperžengti pasirinkto mediumo – tapybos arba poezijos – ribų, jis atvėrė kelią į manipuliaciją me-dijomis ir intermedialumo temą, pristatydamas „įtvinkusios akimirkos“ sąvoką: tapyba yra veiksmo akimirka, todėl menininkas turi pasirinkti tą akimirksnį, nuo kurio, kaip atskaitos taško, bus lengvai suprantami visi ankstesni ir būsimi veiksmai.

XX amžiuje Ryan mato dvi intelektines naujoves, padariusias didelį poveikį mūsų supratimui apie medijas. Pirmoji – tai semiologijos iškilimas, kurį de Saussure’as apibrėžė kaip „mokslą, nagrinėjantį ženklų gyvenimą visuomenės gyvenime“. Norint sukurti tokį mokslą, būtina plačiau taikyti kalbinio ženklo principus, kad būtų apimti visi signifikanto ir signifikato santykių atvejai. Dekonstrukcinės ir postruktūralisti-nės teorijos atstovai, prancūzų struktūralizmo įpėdiniai, pasakė nuomonę už medijų „perskaitymo“ praktiką: Jacques’ui Derrida tai buvo rašymas ir kalbėjimas, Barthes’ui – reklama ir fotografija, Jeanui Baudrillard’ui ir Pauliui Virilio – televizija ir masinė ži-

111

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Experience

niasklaida, o Gilles’iui Deleuze’ui – kinas. Tiesa, nors ir atrodo, kad intermedialumo teorijos nepasinaudojo jų svarstymais, būtų įdomu atidžiau patyrinėti galimas šių mąstytojų ir intermedialumo principų sąšaukas.

Antroji naujovė atsirado su Marshallo McLuhano svarstymais apie elektroninės medijos raidą ir jos įtaką informacijos perdavimui. „Mediumas yra pranešimas“, – tei-gė McLuhanas, nurodydamas, kad medijos formuoja ir performuoja mūsų suvokimą, nustato suvokimo būdus ir jo prielaidų matricas, taip veikdamos pačią mintį. Vienas iš jo šokiruojančių teiginių – „globalus kaimas“, rodo, kad elektroninė ir skaitmeninė medijos nunešė mus į amžių, pakeitusį Gutenbergo eros mąstymo būdus. Šis teiginys aktualus ir dabar, ir galima pagrįstai manyti, jog jis atliko reikšmingą vaidmenį kurian-tis tokiai pasaulio tvarkai, kurią mes vadiname globalizacija. Taigi tam tikra prasme McLuhanas yra mąstymo apie medijas krikštatėvis.

Į McLuhano teiginius daug sistemingiau pažvelgė Walteris J. Ongas, kurio knyga Oralumas ir raštingumas: žodžio technologizavimas (Orality and Literacy: The Technologizing of the Word, 1982) padarė gana didelę įtaką medijų teoretikams. Pasak Ongo, priešingai nei raštą turinčios kultūros, rašto neturinčios kultūros neturi abstraktaus mokslinio mąstymo ir todėl, stengdamosi išsaugoti, tvarkyti ir perduoti savo žinojimą, griebiasi pasakojimo. Rašto neturėjusioms kultūroms perėjus prie rašto, įvyko didelių mąstymo ir bendravimo pokyčių. Didelė Ongo knygos dalis yra skirta šiems esminiams kultūros pokyčiams, įskaitant ir pasakojimo formos kaitą, pereinant nuo sakytinio žodžio prie rašto. Pavyzdžiui, teigiama, kad senovės graikų drama buvo pirmoji meninė forma Vakarų civilizacijoje, kuri visiškai pakluso raštui, ir kad spaudos išradimas leido atsirasti romanui. Ongo knyga svarbi aiškinantis kultūrinį intermedialumo aspektą.

Rašydama apie mediumo sąvoką, Ryan atkreipia dėmesį į dvi viena kitai prieštarau-jančias paradigmas, paimtas iš Ongo. Pirmoji paradigma mediumą laiko komunikacijos kanalu. Šią paradigmą pasiskolino informacijos teorija, ji dažnai taikoma informaciją perduodančiomis technologijoms ir kultūros institucijoms: pranešimas yra užkoduo-jamas ir kanalu perduodamas gavėjui, kur jis iššifruojamas. Iš esmės, būtent tai vyksta transliuojant televizijai gyvai. Tačiau egzistuoja ir paveikslų reprodukcijos – analoginės ar skaitmeninės – atvejai. Čia turime dvi medijas: pirmoji yra drobė ir ant jos menininko tepami dažai, antroji – intermedialiai transformuotas tapybos darbas; pastarojo tikslas – įvairiomis technologinėmis priemonėmis leisti paveikslą pamatyti plačiajai visuomenei.

Antroji mediumo paradigma skiriasi nuo pirmosios tuo, kad ja atsižvelgiama į įvairių medijų medžiagą ar jų technines savybes. Pasitelkęs šią paradigmą, Ongas, ištikimas minčiai, kad „mediumas yra pranešimas“, paneigia principą, pagal kurį mediumas yra neutrali informacijos perdavimo priemonė. Jis tai apibūdina metafora „tuščiaviduris vamzdis“, kuriame pranešimas yra užkoduojamas, perduodamas, iššifruojamas ir su-grąžinamas į pradinę būseną. „Tuščiavidurio vamzdžio“ komunikacijos aiškinimas taip pat gali būti vertinamas kaip įtakingos Romano Jakobsono žodinės komunikacijos schemos kritika. Pati Ryan renkasi kompromisą tarp šių dviejų paradigmų: informacija

112

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Patirtis

eina per vamzdį, tačiau vamzdis nėra toks pat abiejuose galuose. Todėl jis keičia pra-nešimų, einančių per jį, formą ir dydį. Kitaip tariant, vamzdis nėra neutralus kanalas, jis iš dalies keičia ir apibrėžia pranešimą, kurį vėliau susikonstruos gavėjas.

Kaip jau minėjau anksčiau, pamačius daugybę įvairių medijų rūšių aspektų, jų sudėtingumą ir sąveikų su kitais komunikacijos veiksniais įvairovę, kyla poreikis tirti medijas aiškinantis ne tiek jų esmines savybes, kiek medialumą, kitaip tariant, atsi-žvelgiant į medijų sąryšį, – jų funkcionavimą ir kultūrines reprezentacijas. Todėl Ryan siūlo nagrinėti medijas pasitelkus tris tarpusavyje susijusius požiūrius: semiologinį, medžiaginį-technologinį ir kultūrinį.

Semiologiniam tyrimui rūpi kodai ir sensoriniai kanalai, besisiejantys su trimis me-dijos rūšimis: verbaline, vizualine ir garsine. Šios trys rūšys sąveikauja ne tik su estetiniu ženklų funkcionavimu (literatūroje, vizualiniuose menuose ir muzikoje, kartu su jų intermedialiaisiais ryšiais), bet ir su neestetiniu ženklų funkcionavimu. Konkretesniame tekste semiologinis tyrimas siekia nustatyti pasakojimo kaip verbalinių, vizualinių ir garso ženklų galimybes. Labai trumpai galima pasakyti, jog kalba ypač tinka repre-zentuoti laikiškumą, kaitą, priežastinį ryšį, mintį ir dialogą, tačiau ji pralaimi kitoms medijoms – kai reikia reprezentuoti erdvinius santykius ar tuo pačiu metu nutinkančius įvykius. Vaizdai gali pateikti vietų, objektų ir asmenų išorę, tačiau jiems sunkiai sekasi nurodyti priežastinį ryšį, svarstymus ar išreikšti modalumą. Kalbant apie muziką, ji gali užfiksuoti laiko tėkmę, kurti neapibrėžtumo įspūdį ir sužadinti emocijas tokiais būdais, kurie yra kone analogiški pasakojimų kalbai, tačiau ji turi mažai galios aiškiai nurodyti objektus, asmenis ar vietas; šį apribojimą iš dalies įveikia programinė muzika.

Medžiaginis ir technologinis požiūris į medijas papildo semiologinį požiūrį, nes jis sutelktas į fizinį pasakojimo palaikymą, nuo kurio priklauso kodai ir sensoriniai kanalai. Kiekvienoje semiotinėje grupėje yra skirtingų medžiagų (akmuo arba bronza skulptūrai, balsas dainininkui) ir technologinių priemonių (muzikinis instrumentas muzikantui, filmavimo kamera režisieriui). Aptariant technologijas, sunku atskirti tas, kurios skirtos reprodukcijai (fotokopijavimas, garso įrašymas), nuo tų, kurios, Ryan žodžiais, „kuria naujus medijų objektus ir atveria naujas išraiškos galimybes [ir kurios] domina transmedialiąją naratologiją“ (Ryan, 2005, 15). Svarstant apie kalbą, būtina atskirti technologijas, skirtas verbaliniams ženklams užrašyti (rašymas ranka, spaus-dinimas, skaitmeninis kodavimas), nuo tų, kurios skirtos šnekamajai kalbai perduoti (megafonas, telefonas, radijas). Technologinis požiūris į medijas taip pat taikomas kal-bant apie medijų perdalijimą ir perorganizavimą. Tai tinka tais atvejais, kai kalbama apie animacinius vaizdus, pavyzdžiui, karikatūras.

Ypač stiprų postūmį medijų – tiek literatūros, tiek ir neliteratūros – tyrimui davė „naujųjų medijų“ (angl. new media) atsiradimas. Naujosios medijos nuo senųjų skiriasi kompiuterio naudojimu (vaizdo žaidimai, elektroninės žinutės, hipertekstas); jos apima apskritai visas medijas, kurios panaudoja skaitmenines technologijas kaip jų gamybos būdą. Šios technologijos atstovauja reikšmingai naujovei medijų istorijoje, nes atveria

113

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Experience

galimybes interaktyvumui, kurio praktiškai nebuvo senosiose medijose: ne tik istorija pagrįstuose vaizdo žaidimuose, bet ir hipertekstinėje grožinėje kūryboje, kur žaidėjas / skaitytojas turi nemažai laisvės kurti tokią istoriją, kokios jis nori. Interaktyvumą, iš-skirtinę naujosios medijos savybę, ir jo pasakojimo matmenis Ryan ištyrė savo įtakingoje knygoje Pasakojamos istorijos avatarai (Avatars of Story, 2006). Ši knyga paaiškina ne tik, kaip naujosios medijos atvėrė kelią naujoms naratyvumo formoms, bet taip pat, kaip jos pasiūlė perspektyvas naujai įvertinti ir apmąstyti senąsias medijas.

Galiausiai, kultūrinis santykis su semiotiniu medijų aspektu ir jų medžiaginėmis ir technologinėmis priemonėmis remiasi vartojimo kriterijais ir kultūros apyvarta. Lai-kraščiai naudojasi tais pačiais semiotiniais kanalais ir ta pačia spausdinimo technologija kaip ir knygos, tačiau greta televizijos, kino, radijo ir interneto jie laikomi masinės medijos forma. Šiame lygmenyje taip pat galime stebėti ir „medijos ekologijos“ (angl. media ecology) reiškinį. Į medijas žvelgiant iš medijos ekologijos perspektyvos, galima pastebėti, jog, pavyzdžiui, kino socialinį vaidmenį ir net filmų pobūdį gerokai paveikė televizijos atsiradimas, ir kad pati televizija yra rimtai veikiama, jai net gresia sparti kompiuterinių technologijų įtaka. Kita vertus, masinė knygų gamyba, kurią įgalino spausdinimo mašinų atsiradimas, leido XVIII amžiuje susiformuoti laiškų romanui; tačiau šiandien laiškų rašymą daugeliu atvejų išstūmė elektroniniai laiškai, tekstiniai pranešimai ir socialinė žiniasklaida, visiškai kitoje šviesoje leisdama pamatyti laiškų romaną, tiek šiuolaikinį, tiek ir tradicinį.

Įdomu yra ir tai, kad nė vienam iš šių trijų požiūrių – semiotiniam, medžiagi-niam-technologiniam ir kultūriniam – į medijas nėra būdingos kategorijos, priklausan-čios konkrečiai pasakojimui. Nepaisant to, jie leidžia kalbėti apie daugybę medialumo veiksnių, kurie daro esminę įtaką pasakojimo praktikoms. Žvelgdama iš transmedia-liosios naratologijos perspektyvos, Ryan įvardija keturis kriterijus, pagal kuriuos gali būti sugrupuotos medijų ypatybės. Pirma, mediumo erdvės-laiko išplėtimas: kalba ir medijos / žiniasklaida yra laiko, tapyba ir fotografija – erdvės, filmas ir šokis – laiko ir erdvės medijos. Antra, kinetinės savybės: laiko medijos / žiniasklaida yra dinamiškos, o erdvės – statiškos; nepaisant to, erdvės ir laiko mediumas gali būti statiškas (sujungus paveikslus su tekstu) arba dinamiškas (kaip antai kine ar šokyje). Trečia, sensorinių kanalų skaičius: kombinacijos apima vaizdą-kalbą (iliustruotos knygos), vaizdą-muziką (nebylieji filmai) ir vaizdą-muziką-kalbą (opera). Ketvirta, sensorinių kanalų pirmumas: net jei opera ir yra teatro forma, joje vyrauja muzikos mediumas.

Norėčiau pristatyti paskutinę sąvoką, kurią Ryan panaudojo kalbėdama apie transmedialiąją naratologiją. Tai remediacija, arba atkūrimas (angl. remediation). Pasak šios sąvokos autorių Davido J. Bolterio ir Richardo Grusino2, atkūrimas paaiškina, kaip medijos, ir ne tik svarbios skaitmeninės medijos, modifikuoja kitas medijas: rašymas

2 Žr.: Bolter, D, J., and Grusin, R. (1999). Remediation: Understanding New Media. Cambridge: the MIT Press.

114

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Patirtis

atkuria sakytinį žodį, fotografija – tapybą, skaitmeninė fotografija – paprastą fotografiją ir t. t. Štai keli pavyzdžiai, kaip atkūrimas veikia pasakojimą: vieno mediumo atstova-vimas kitam (pavyzdžiui, žodinis pasakojimas apie muzikinį spektaklį, ekfrazė, arba muzikos atkūrimas istorijoje arba tapyboje); vieno mediumo technikos, naudojamos kitame mediume, imitacija (pavyzdžiui, balsas vietoj pasakojimo, literatūrinis koliažas arba naratyvinės grožinės kūrybos muzikalizavimas). Tai pavyzdžiai, kurie gana tiks-liai atitinka įvairias intrakompozicinio intermedialumo formas, įtrauktas į Wernerio Wolfo tipologiją. Trumpai tariant, tada, kai Ryan kalba apie atkūrimą, Wolfas kalba apie intermedialumą.

Nelyginsiu šių dviejų sąvokų. Tam reikėtų atskiros studijos. Tačiau jau dabar yra aišku, kad Ryan transmedialioji naratologija vadovaujasi atkūrimo logika. Tai patvirtina jos darbas apie naujas medijas jas siejant su senosiomis medijomis. Kaip ir visų transme-dialiųjų studijų, taigi ir naratologinės ar kt. atveju, tiriamas objektas, pasiskolinus Wolfo terminą, yra heteromedialusis (angl. heteromedial). O kaip tada su homomedialiaisiais arba monomedialiaisiais pasakojimais, kurie nesistengia integruoti neverbalinės medi-jos poveikio, pavyzdžiui, Gustave’o Flaubert’o Ponia Bovari, skirtingai nei tai daroma Marko Z. Danielewskio romane Lapų namai (The House of Leaves)?

Ši mintis grąžina mane prie intersemiotinių formų, prie kurių Wolfas priskiria intertekstualumą ir intermedialumą, t. y., viena vertus, verbalinius intersemiotinius santykius, kita vertus, tarpmedialiuosius intersemiotinius santykius, apimančius dvi ar daugiau medijų. Jei transmedialioji naratologija dėmesį skiria pasakojimo reiškiniams, kurie vyksta visoje medijoje (personažas, įvykiai, situacija, laikas, erdvė, priežastin-gumas), tokiu atveju intermedialumas reiškia ribų tarp medijų peržengimą: paveikslas pateikiamas taip, tarsi jis būtų istorija; romanas pristatomas tarsi muzikos kūrinys. Drįstu teigti, jog reikia atsižvelgti į abu matmenis, transmedialumą ir intermedialumą, jeigu norime susidaryti tinkamą požiūrį į pasakojimų medialųjį pobūdį ir kultūrines reprezentacijas apskritai. Be to, kaip jau minėjau pradžioje, transmedialumas ir inter-medialumas kartu su intertekstualumu yra intersemiotiniai reiškiniai. Jei, kaip šios sąvokos ištakos rodo, intermedialumas pratęsia intertekstualumą, tada pasakojimo intertekstualusis aspektas ir intermedialiosios praktikos negali būti atsieti. Tiesą sakant, visi šie trys matmenys kartais egzistuoja įvairiais laipsniais viename ir tame pačiame kūrinyje ir netgi gali papildyti ir sustiprinti vienas kitą. Užtektų tik pažvelgti į platų ir įvairų operos spektaklių repertuarą.

Prieš daugelį metų straipsnių rinktinėje Pasakojimo formos dinamika (The Dynamics of Narrative Form) aš paskelbiau esė „Naratyvinės konfigūracijos“ (Narrative Configu-rations)3, kurioje teigiau, jog vienas iš naratyvinės konfigūracijų principų yra tas, kad „intertekstualumas yra naratyvumo sąlyga“. Atsižvelgiant į medialiojo priedėlio narato-

3 Žr.: Pier, J., ed. (2004). Narrative Configurations. In The Dynamics of Narrative Form: Studies in An-glo-American Narratology. University of Las Palmas de Gran Canaria, 239–268.

115

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805


Experience

logijoje atsiradimą, šis principas dabar gali būti formuluojamas taip: „intertekstualumas ir medialumas yra intersemiotinės naratyvumo sąlygos“.

Iš anglų kalbos vertė Dalia CidzikaitėVertimo mokslinis redaktorius Dainius Vaitiekūnas

Literatūra

Genette, G. (1983). Palimpsestes. La littérature au second degré. Paris: Seuil.Herman, D. (1999). Introduction: Narratologies. In Narratologies: New Perspectives on Narrative

Analysis, ed. by D. Herman, 1–30. Columbus: The Ohio State University Press. https://doi.org/10.1093/0198238029.003.0001

Phelan, J. (2005). Living To Tell About It: A Rhetoric and Ethics of Character Narration. Ithaca: Cornell University Press.

Ryan, M.-L. (2005). On the Theoretical Foundations of Transmedial Narratology. In Narratology beyond Literary Criticism, ed. by J. Ch. Meister, 1–24. Berlin and New York: Walter de Gruyter. https://doi.org/10.1515/9783110201840.1

Todorov, T. (1969). Grammaire du Décaméron. The Hague: Mouton.(20003) What Is Narratology? Questions and Answers Regarding the Status of a Theory, ed.

by T. Kindt and H.-H. Müller. Berlin and New York: Walter de Gruyter. https://doi.org/10.1515/9783110202069

Narrative between Transtextuality and IntermedialityJohn Pier

John Pier is a Professor Emeritus at the University of Tours (France), researcher at the School for Advanced Studies in the Social Sciences (Paris) and a literary scholar of the 19-20th century English literature. He is one of the most active representatives of contemporary postclassical narratology dedicated to interdisciplinary, intertextual, and interactive narrative studies. Pier is one of the founders of the European Narratology Network, in 2013-2015 was its chairman. He is the author of many narratology publications, such as The Dynamics of Narrative Form (2004), Métalepses. Entorses au pacte de la représentation (2005), Théorie du récit. L’apport de la recherche allemande (2005), Theorizing Narrativity (2008), Narratologies contemporaines (2010), Handbook of Narratology (2014), Jan Mukařovský: Écrits 1928-1946 (2017) and Emerging Vectors of Narratology (2017). On May 18-24, 2016 he gave a few lectures to graduate and doctoral students in comparative studies at the Department of Lithuanian and Comparative Literature of Lithuanian University of Educational Studies. He kindly agreed to publishing his notes translated into Lithuanian (translator Dalia Cidzikaitė).

pasakojimas tarp transtekstualumo ir intermedialumo

Documents