new tytuvĖnŲ regioninio parko planavimo schemagpf.lt/images/file/teritoriju planavimas/tv...

TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMA

TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ

Vilnius, 2017

Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017

2

TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO TERITORIJOS TAIKOMĄJĄ ESAMOS

BŪKLĖS ANALIZĘ ATLIKO:

PROJEKTO VADOVAS

Dr. Zenonas Gulbinas

EKSPERTAI:

Justas Budriūnas – miškai

Dr. Zigmantas Gudžinskas – biologinė įvairovė

Dr. Zenonas Gulbinas – kraštotvarkiniai konfliktai

Aušra Kitovienė – miškai

Marijus Pileckas – rekreacija, kartografija, GIS

Gediminas Raščius – kraštovaizdis

Dr. Jonas Satkūnas – geologija ir geomorfologija

Dr. Vykintas Vaitkevičius – kultūros paveldas

Vaidotas Valskys – bendroji geografinė ir socialinė-ekonominė teritorijos analizė,

kartografija, GIS

Egidijus Žalneravičius – augalija, buveinės

Jevgenijus Žikulinas – kartografija


3

TURINYS

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 5

1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga .................................................................................. 6

1.1. Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas............................................................... 6

1.2. Reljefas ............................................................................................................................ 7

1.3. Hidrografinis tinklas ....................................................................................................... 11

1.4. Klimatas ......................................................................................................................... 14

1.5. Kraštovaizdžio struktūra ................................................................................................. 14

1.6. Žemėnaudų struktūra ...................................................................................................... 15

2. Miškų analizė ........................................................................................................................ 17

3. Gyvosios gamtos analizė ....................................................................................................... 21

3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga ........................................................................... 21

3.2. Retų ir saugomų rūšių bei buveinių paplitimas ................................................................ 25

3.3. Europos Bendrijos svarbos buveinės ............................................................................... 28

3.4. Buveinių apsaugos ir tvarkymo principai ........................................................................ 32

3.5. Svetimžemės ir invazinės rūšys....................................................................................... 33

3.6. Kertinės miško buveinės ................................................................................................. 34

3.7. Saugomos grybų rūšys .................................................................................................... 36

3.8. Saugomos gyvūnų rūšys ................................................................................................. 36

3.9. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų vertinimas ............................................ 40

4. Gamtos paveldo analizė ......................................................................................................... 42

5. Kultūros paveldo analizė ....................................................................................................... 51

5.1. Nekilnojamo kultūros paveldo vertybės .......................................................................... 51

5.2. Kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės ............................................................ 53

6. Žemėvaldų analizė ................................................................................................................ 55

7. Socialinė-ekonominė teritorijos analizė ................................................................................. 55

8. Teritorijos rekreacinio potencialo analizė .............................................................................. 57

9. Kraštotvarkinių konfliktų analizė........................................................................................... 62

9.1. Regioninio parko išorinių ribų optimizavimo poreikis..................................................... 62

9.2. Regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribų optimizavimo poreikis .......................... 64

9.3. Gyvosios gamtos vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos .......................... 70

9.4. Negyvosios gamtos paveldo vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos

bei probleminiai arealai ......................................................................................................... 72

10. Veiklą regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai ................................................... 76

SANTRUMPOS ........................................................................................................................ 78

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI................................................................................................. 79


4

PRIEDAI .................................................................................................................................. 81

1 priedas. Pelkės Tytuvėnų regioniniame parke ............................................................................. 82

2 priedas. Valstybinės reikšmės miškai Tytuvėnų regioniniame parke ........................................... 83

3 priedas. Medynai Tytuvėnų regioniniame parke ......................................................................... 84

4 priedas. Miško augavietės Tytuvėnų regioniniame parke ............................................................ 85

5 priedas. Miško ploto padidėjimas Tytuvėnų regioniniame parke nuo 2005 metų ......................... 86

6 priedas. Miško įveisimas ir apaugimas mišku Tytuvėnų regioniniame parke............................... 87

7 priedas. Miškų grupės Tytuvėnų regioniniame parke .................................................................. 88

8 priedas. Saugomų augalų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke.................................... 89

9 priedas. Saugomų grybų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke ..................................... 90

10 priedas. Saugomų paukščių rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke .............................. 91

11 priedas. Saugomų žinduolių, roplių, vėžiagyvių ir vabzdžių rūšių paplitimas Tytuvėnų

regioniniame parke........................................................................................................................ 92

12 priedas. Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės ir nekilnojamųjų kultūros paveldo

vertybių požymius turintys objektai Tytuvėnų regioniniame parke ir jo prieigose .......................... 93

ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖS BRĖŽINYS M 1:27 000 ......................................................... 100


5

ĮVADAS

Tytuvėnų regioninio parko planavimo schema rengiama vykdant projektą Nr. 05.5.1-

APVA-V-018-01-0003 „Saugomų teritorijų planavimo dokumentų ir metodologinės

medžiagos (vertybių būklės vertinimui ir kraštovaizdžio analizei) parengimas“, finansuojamą

pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto

„Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“

05.5.1-APVA-V-018 priemonę „Biologinės įvairovės apsauga“ iš Europos Sąjungos

struktūrinių fondų lėšų.

Projekto vykdytojas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos

ministerijos. Tytuvėnų regioninio parko planavimo shemą pagal 2017 m. gegužės 30 d. sutartį

Nr. F4-2017-042 / 84 rengia VšĮ Gamtos paveldo fondas ir VĮ Valstybės žemės fondas.

Tytuvėnų regioninio parko esamos būklės analizės metu buvo parengtos šios

regioninio parko teritorijos tyrimų ataskaitos:

1. Tytuvėnų regioninio parko kultūros paveldo vertybių studija. Autorius – prof. dr.

Vykintas Vaitkevičius;

2. Tytuvėnų regioninio parko negyvosios gamtos paveldo vertybės. Autorius – doc. dr.

Jonas Satkūnas;

3. Tytuvėnų regioninio parko biologinės įvairovės ir jos vertybių studija. Autoriai –

doc. dr. Zigmantas Gudžinskas ir Egidijus Žalneravičius;

4. Tytuvėnų regioninio parko miškų analizė ir siūlymai jų apsaugai ir tvarkymui.

Autorius – Justas Budriūnas.

Regioninio parko planavimo schemos rengėjai labai dėkoja už pastabas ir pasiūlymus

Tytuvėnų regioninio parko specialistams.

http://www.esinvesticijos.lt/lt/dokumentai/del-2014-2020-metu-europos-sajungos-fondu-investiciju-veiksmu-programos-5-prioriteto-aplinkosauga-gamtos-istekliu-darnus-naudojimas-ir-prisitaikymas-prie-klimato-kaitos-05-5-1-apva-v-018-priemones-biologines-ivairoves-apsauga-is-europos-sajungos-struktuhttp://www.esinvesticijos.lt/lt/dokumentai/del-2014-2020-metu-europos-sajungos-fondu-investiciju-veiksmu-programos-5-prioriteto-aplinkosauga-gamtos-istekliu-darnus-naudojimas-ir-prisitaikymas-prie-klimato-kaitos-05-5-1-apva-v-018-priemones-biologines-ivairoves-apsauga-is-europos-sajungos-struktu


6

1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga

1.1. Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas

Tytuvėnų regioninis parkas, užimantis 18158,95 ha plotą, yra vakarinėje Lietuvos

dalyje. Didžioji dalis regioninio parko teritorijos išsidėsčiusi Kelmės rajono savivaldybėje,

šiaurrytinė dalis – Radviliškio rajono savivaldybėje, o pietiniai pakraščiai – Raseinių rajono

savivaldybėje (1 pav.). Pagrindinės gyvenvietės: Tytuvėnai, Šiluva, Pagauštvinis, Skogalis,

Plauginiai, Plekaičiai, Lenartuva, Paežeriai. Tytuvėnų regioninio parko direkcija įsikūrusi

Tytuvėnų mieste, kuris yra 19 km atstumu nuo Kelmės, 27,2 km – nuo Raseinių, 39,6 km –

nuo Radviliškio ir 46 km – nuo Šiaulių.

Parką iš šiaurės supa Budraičių, Šedbarų, Kiaunorių kaimų bei Šiaulėnų miestelio

dirbami laukai ir Pavengrio, Užpelkių, Mūrų miškai. Vakarinėje dalyje parko teritoriją supa

dirbami Pagryžuvio ir Pavydų kaimų laukai bei pievos ir Padubysio, Palapiškių miškų

masyvų plotai. Pietinėje dalyje parko teritoriją riboja dirbami laukai ir pievos, kurios patenka į

Bogušiškių, Narušių, Šiaulelių, Vilkiškių kaimų teritorijas bei Meškynės, Aukštadvario miškų

masyvai. Rytinė regioninio parko dalis ribojasi su Šaukoto miestelio, Papušynio, Kunigiškių,

Budrių, Kadylų kaimų dirbamais laukais ir pievomis.

1 pav. Tytuvėnų regioninio parko administracinis skirstymas.


7

1.2. Reljefas

Tytuvėnų regioninis parkas plyti Rytų Žemaičių plynaukštės geomorfologiniame

rajone. Parko reljefas gana įvairus – vyrauja banguota bei vietomis kalvotesnė moreninė

lyguma, suformuota atsitraukiant paskutiniajam ledynui (2 pav.). Būdingos ir smėlio kalvos,

apaugusios pušų šilais, bei lygesnės banguotos lygumos, nusileidžiančios į plačias durpynais

virtusias žemumas. Šie smėlynai – tai ledyno tirpsmo vandens suklostytos formos.

Charakteringiausias parko kraštovaizdžio bruožas – Tytuvėnų ežerų grandinė. Tai tarsi pailgi

karoliai suverti ant vienos gijos. Sprendžiant pagal jų formą ir išsidėstymą, tai greičiausiai

rininės kilmės ežerų klonis.

Rina – tai iš vokiečių kalbos kilęs geomorfologinis terminas apibūdinantis ilgą siaurą

duobėtą ledyno tirpsmo vandens išgraužtą slėnį, paprastai gilų ir stačiašlaitį (pavyzdžiui

Asvejos ežeras). Rinų klonius suformuoja ledyno tirpsmo vandenys, išsikraunantys

pliūpsniais iš po ledyno esant dideliam slėgiui. Todėl paprastai rinos yra suformuotos iš

įvairaus gylio duobių grandinių. Manoma, kad duburių skaičius rininiame slėnyje atitinka

ledyno stabtelėjimų ir naujo suspausto vandens pliūpsnio susidarymų skaičių. Didelio slėgio

vandens išgraužtos duobės liko neužpildytos nuosėdomis. Taip galėjo įvykti tik todėl, kad jos

buvo užpildytos ledu ledyno blokais arba užšalusiu vandeniu, palaidotu po nedidelio storio

nuosėdų danga. Palaidoti ledo blokai atšilus klimatui ištirpo. Tokiu būdu atsikūrė

stačiašlaičiai rininiai duburiai. Palaidotų ledo blokų tirpimo procesą geologai vadina

termokarstu. Šio proceso dėka yra susiformavę jauniausios ledyninės reljefo formos – gilūs

termokarstiniai dubakloniai (pavyzdžiui, garsioji Velnio duobė prie Aukštadvario), giliausių

ežerų (pavyzdžiui, Tauragno, Asvejos) rinos. Poledynmečio žmonės galėjo būti

termokarstinio proceso liudininkais. Gal būt šio proceso dėka atsirado padavimai apie staiga

prasmegusius dvarus, bažnyčias.

Ar Tytuvėnų ežerų grandinė iš tiesų yra rininės kilmės? Kokie argumentai leidžia taip

manyti? Šios grandinės orientacija atitinka paskutiniojo ledyno judėjimo kryptį, kada galėjo

susikaupti ledyno plyšiuose suspaustas tirpsmo vanduo. Abejonių dėl šios kilmės hipotezės

kelia tik nedidelis Gauštvinio (giliausia vieta 3,8 m) ir Apušio (5,3 m) ežerų gylis. Tačiau šią

aplinkybę, paaiškinti, matyt galima tuo, kad būtent šių ežerų dubenys buvo išgraužti ledynui

ne slenkant į priekį o jam traukiantis ir sparčiai tirpstant, kada nespėjo susiformuoti palaidoto

ledo blokai, o rininės duobės buvo užpildytos tirpsmo vandens nešmenimis. Tuo tarpu piečiau

telkšantys Giliaus ir Bridvaišio ežerai buvo suformuoti dar esant pakankamai galingiems

polediniams srautams, kuriems išsiliejus, jų duburiuose liko palaidoti ledo blokai.

Termokarstinio proceso pasekmėje jie ištirpo gerokai vėliau, tik poledynmetyje. Todėl

Bridvaišio ir Giliaus ežerai yra labai gilūs, jų gylis siekia 42,8 ir 23 metrus. Giliaus ežero

dubens termokarstinę kilmę savotiškai patvirtina ir padavimas. Pasak jo, Giliaus ežeras

senovėje atūžęs oru ir užkritęs ant čia augusio miško. Dar senovėje žvejai esą tuo įsitikinę

traukdami tinklus, kurie užsikabinę už medžių viršūnių tuojau susidrasko. Kalbant geologų

kalba, tai reikštų kad ežeras įdubo labai greitai, o su juo įdubo ir ežero vietoje augęs miškas.

Taigi, Tytuvėnų ežerų grandinė greičiausiai susiformavo ledynui traukiantis. Giliaus ir

Bridvaišio ežerų dubenys buvo išgraužti anksčiau, tačiau termokarstiniu būdu atsikūrė

vėliausiai. Gauštvinio ir Apušio ežerų dubenis išplovė jau silpnesni srautai, čia pat juos

užpildę ir nuosėdomis.

Su ežerų grandine siejasi ir akmenų ruožai, kurie liudija čia buvus ledyno plyšiams.

Kodėl ledynas būtent šioje vietoje sueižėjo, gali paaiškinti tektoninės sandaros analizė. Pagal


8

giluminių geologinių bei geofizinių tyrimų duomenis, Tytuvėnų ežerų grandinė beveik tiksliai

sutampa su aktyvia tektonine zona. Greičiausiai tai žemės plutos lūžis, išilgai kurio žemės

plutos blokai juda skirtingu greičiu. Tai galėjo būti viena iš priežasčių susiformuoti ledyno

plyšių sistemai, kurioje cirkuliavo tirpsmo vandens srautai išgraužę ežerų klonius bei sukloję

akmenų ruožus.

Geologiniu požiūriu akmenų ruožai – tai ledyninės kilmės forma, susidariusi ledyno

plyšyje, į kurį buvo išslegiama dugninė morena (ledyno nešama medžiaga). Plyšiu tekėjęs

ledyno tirpsmo vanduo išplovė smulkžemį, molį ir smėlį, palikdamas tik riedulius. Kad plyšiu

tekėjo vandens srautai rodo akmenų ruožų galuose susiklostę vėduoklės pavidalo smėlio

sankaupos – išnašų kūgiai. Taigi akmenų ruožai žymi buvusius ledyno plyšius.

Viename iš Tytuvėnų parko akmenų ruožų prie kelio Tytuvėnai–Mockaičiai (Paežerių

miške), pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos valstybėse Lietuvos geologijos tarnybos specialistai,

vadovaujami dr. A. Bitino bendradarbiaudami su JAV mokslininkais 2003 metais atliko

akmenų paviršiaus kosmogeninio datavimo tyrimus. Jų metu nustatyti berilio mineralo

dešimtojo izotopo kiekiai, kurie rodo, kiek laiko riedulių paviršių veikia tiesioginis kosminis

spinduliavimas. Kitaip tariant, šiuo metodu nustatoma prieš kiek laiko rieduliai pateko į

dienos šviesą arba kada ištirpo juos talpinęs ledas. Šių tyrimų duomenys rodo, kad

paskutinysis kontinentinis ledynas Tytuvėnų apylinkėse ištirpo prieš 10–14 tūkstančių metų.

Lietuvoje tokių akmenų ruožų aptikta labai nedaug, nemažai natūralių riedulynų sunaikinta,

akmenys panaudoti statybai, skaldos gamybai.

Akmenų ruožai, vadinami „Akmenų rūža“ (dar kitaip Tučkinės) ir „Velniakeliu“ (arba

Paežerio rūža, Peleniaus rūža), – valstybės saugomi gamtos paveldo geologiniai objektai.


9

2 pav. Tytuvėnų regioninio parko geomorfologinis žemėlapis (legenda kitame puslapyje).


10


11

1.3. Hidrografinis tinklas

Tytuvėnų regioniniame parke ežerai užima apie 1,5 % (pagal GDR10LT) parko

teritorijos ploto. Taip pat didelius plotus užima upeliai, kanalai ir drenažo grioviai, kurie kartu

užima 204,99 ha plotą (1,13 % nuo viso parko teritorijos). Pelkės užima net 554,49 ha plotą, o

tai sudaro 3,05 % viso regioninio parko teritorijos.

Tytuvėnų RP teritorijos hidrografinio tinklo tankis – 2,18 km/km². Bendras visų

Tytuvėnų RP upių ir upelių vagų ilgis yra apie 395,77 km.

Ežerai

Tytuvėnų regioninio parko vakarinėje ir rytinėje dalyse išsidėstę 15 ežerų, kurių

bendras plotas sudaro 274,9 ha (1 lentelė). Iš jų tik vienintelis Gauštvinis viršija 100 ha, dar 3

parko ežerai siekia kelių dešimčių hektarų plotą.

1 lentelė. Ežerai Tytuvėnų regioniniame parke (pagal GDR10LT).

Eil. Nr. G Kodas Pavadinimas Plotas, ha

1. hd3 ež. Gauštvinis 123,15

2. hd3 ež. Bridvaišis 45,17

3. hd3 ež. Gilius 36,69

4. hd3 ež. Apušys 26,98

5. hd3 Miškinių ežeras 9,87

6. hd3 ež. Gomerta 8,61

7. hd3 Juodežeris 6,93

8. hd3 Paežerių ežeriukas 1,81

9. hd3 Pėžų ežeras 1,60

10. hd3 Bevardžiai ežerai (6 vnt.) 14,11

Iš viso: 274,9

Gauštvinis – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 6 km į šiaurę nuo

Tytuvėnų, Didžiojo Tyrulio durpyno pietiniame pakraštyje. Nusidriekęs iš šiaurės į pietus

3,1 km, plotis siekia 0,6 km. Gylis iki 5 m. Ežero plotas siekia 1,243 km², kranto linijos ilgis –

6,98 km. Ežero dubuo rininės kilmės. Krantai žemi, daug kur apaugę miškais, pievomis ir

krūmynais, pelkėti. Suteka Šimša ir Spangupis, pietuose išteka Dubysos intakas Gryžuva.

Gauštvinio ežeras įeina į Užpelkių botaninį-zoologinį draustinį. Vakariniame ežero krante

įsikūręs Pagauštvinio kaimas.

Bridvaišis – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 1 km į pietryčius nuo

Tytuvėnų. Ežero plotas – 46,5 ha. Ilgis 1,1 km, plotis 0,7 km. Didžiausias gylis 42,8 m.

Vidutinis gylis 10,2 m. Rytiniai ir pietvakariniai krantai aukšti, šiaurinis žemas, pelkėtas.

Ežere yra dvi salos – Didžioji ir Varnų. Iš ežero išteka Tytuvos upelis (Lapišės intakas,

Dubysos baseinas), o įteka tik mažyčiai upeliukai.

Prie ežero yra Rutelių ir Plauginių kaimai, Tytuvėnų miesto pakraštys. Ežero

šiauriniame krante stūkso Tytuvėnų piliakalnis. Šis ežeras yra mėgstamas poilsiautojų.

Rytinėje ežero pusėje įsikūrusi poilsiavietė „Sedula“. Čia galima pailsėti, paplaukioti valtimis,

vandens dviračiais. Gausiai lankomas ir pagrindinis paplūdimys vakariniame krante bei kiti

mažesni paplūdimiai.


12

Gilius – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į

šiaurę nuo Tytuvėnų, Tytuvėnų regioniniame parke. Ilgis iš šiaurės į pietus 0,95 km, plotis iki

0,5 km. Ežeras rininės kilmės. Krantai šiaurėje ir šiaurės vakaruose žemi, kitur aukštesni. Iš

pietinės pusės supa miškas. Šiaurėje išteka upelis į greta telkšantį Apušio ežerą. Prie ežero

įrengta vandens sporto bazė. Prieina Tytuvėnų miesto šiaurinis pakraštys, Kuršių kaimas.

Apušys – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 3 km į šiaurę nuo Tytuvėnų,

tarp Radviliškio–Sovetsko geležinkelio ir jo atšakos į Tytuvėnų tyrelį. Ežero forma lenkta iš

šiaurės į pietryčius, ilgis 0,9 km, plotis iki 0,3 km. Ežeras rininis. Krantai žemi, apsupti

pelkėtų pievų. Apušys upeliais jungiasi su Gauštvinio (šiaurėje) ir Giliaus (pietuose) ežerais.

Išteka Gryžuvos (Dubysos baseinas) intakas Apušis.

Upės

Tytuvėnų RP teritorija priklauso Nemuno upių baseino rajonui. Rytinė regioninio

parko teritorijos dalis patenka į Nevėžio pabaseinį, o vakarinė į Dubysos pabaseinį. Bendras

visų Tytuvėnų RP upių ir upelių vagų ilgis 395,77 km. Tytuvėnų RP upių tinklo tankis –

2,18 km/km². Ilgiausios Tytuvėnų RP upės: Šušvė, Šimša, Lapišė, Tytuva, Gryžuva, Šušvaitė

(2 lentelė).

2 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko upės (pagal GDR10LT).

Eil. Nr. Pavadinimas Ilgis, km

1. Šušvė 13,77

2. Šimša 6,51

3. Lapišė 5,47

4. Tytuva 4,94

5. Gryžuva 3,45

6. Šušvaitė 2,32

7. T-2 1,96

8. Š-4 1,72

9. Sandrava 1,71

10. Š-1 1,70

11. Žyzdrė 1,42

12. Spangupis 1,34

13. Gomerta 1,28

14. Supynė 0,97

15. Apušis 0,75

16. Apušis 0,52

17. Šėta 0,09

18. Medinė Žyzdrė 0,06

19. Bevardžiai upeliai 345,80

Iš viso: 395,77

Šušvė – upė Vidurio Lietuvoje; Nevėžio dešinysis intakas. Prasideda Plekaičių

apylinkėse (Kelmės r.), 6 km į pietryčius nuo Tytuvėnų. Pačiame aukštupyje teka į šiaurę per

Tytuvėnų tyrelį, vėliau suka į rytus ir teka pro Sulinkių pelkę (Radviliškio r.), nuo santakos su


13

Berže teka į pietus ir pietryčius. Įteka į Nevėžį 36 km nuo jo žiočių, netoli Graužų kaimo

(Kėdainių r.).

Intakai:

kairieji: Šušvaitė, Beržutė, Malštovė, Beržė, Srautas, Krimslė, Paliūnys,

Paupelys, Žiedupė;

dešinieji: Šėta, Upytė, Gomerta, Žadikė, Vedreikė, Miegotas, Ažytė, Skardūnė,

Raguva, Pečiupė, Cigoniškė, Žemėplėša, Liedas, Lapskojis, Vikšrupis, Grinčiupys, Putnupys.

Slėnys aukštupyje ir vidurupyje daugiausia 2–3 km pločio, žemiau – 350–450 m.

Šlaitai 6–15 m aukščio. Aukštupio vaga 8–10 m pločio, vidurupio ir žemupio – 10–16 m

pločio. Salpos plotis 40–80 m. Srovės greitis 0,1–0,4 m/s. Užšalusi gruodžio–kovo mėn.

Ledai vidutiniškai išsilaiko 91–99 dienas, ilgiausiai – 142–148 dienas. Ledo storis 83–

100 cm. Ledonešis paprastai prasideda kovo pabaigoje (nors kartais ir balandžio viduryje) ir

trunka 4–5 dienas (ilgiausiai – 27 d.). Metinė vandens svyravimų amplitudė aukštupyje 2,9 m,

žemupyje 3,4 m. Pavasarinių potvynių aukštis (lyginant su vasaros lygiu) 2,6–3,1 m.

Šimša – upė Lietuvoje, Šiauliuose, Šiaulių, Radviliškio ir Kelmės rajonuose. Išteka iš

Tyrulių pelkės tarp Žuvininkų kaimo ir Talšos ežero ir teka visą laiką į pietus, iš pradžių

melioracijos grioviu tarp Šiaulių miesto Šimšės ir Zoknių rajonų, toliau Šimšės kanalu tarp

Piktmiškio ir Margių, pro Bačiūnus, Lingailių miško pakraščiu pro Rėkyvą ir Einoraičius,

Dukto miško pakraščiu pro Širvučius, Tyrulių pelkės pakraščiu pro Pakapę, Šiaulių ir

Radviliškio rajonų, toliau Radviliškio ir Kelmės rajonų riba pro Kiaunorius, toliau natūralia

vaga ir Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje įteka į Gauštvinio ežerą. Iš

Gauštvinio ištekanti upė vadinasi Gryžuva (Dubysos baseinas). Intakas – Krioklys (kairysis).

Pelkės

Tytuvėnų regioniniame parke dėl gamtinių ypatybių pelkės užima nemažus plotus.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis1 šlapynės užima beveik ⅓ parko teritorijos (3

lentelė), t. y. 10 kartų daugiau nei pelkės užima pagal GDR10LT duomenų bazę (554,49 ha).

Toks didelis neatitikimas gaunamas, nes pagal pastarąją duomenų bazę didžioji dalis pelkių

apskaitoma kaip miškai, pievos ir ganyklos. Pelkės daugiausia išsidėsčiusios centrinėje ir

rytinėje parko dalyse, Užpelkių miške (1 priedas). Didžiausios parko pelkės: Tytuvėnų tyrelis,

Šiluvos tyrelis ir Didžiojo tyrulio dalis. Nemažus Šiluvos ir Tytuvėnų tyrelių plotus (18 lentelė)

šiuo metu kasa UAB „Tytuvėnų durpės“.

3 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko pelkės.

Pelkės tipas Plotas, ha Dalis, % Nuo parko

ploto, %

Aukštapelkės 1122 19,7 6,2

Žemapelkės 3195 56,1 17,6

Nenustatyto tipo pelkės 304 5,3 1,7

Durpingi pažemėjimai 1073 18,8 5,9

Iš viso: 5694 100,0 31,4

Pagal buveinių inventorizacijos duomenis apie 2,95 % parko teritorijoje esančių

buveinių sudaro pelkių buveinės. 7230 Šarmingos žemapelkės užima 43,36 ha plotą (55,06 %

1 – Lietuvos pelkių ir durpynų žemėlapis M 1:200 000 © Lietuvos geologijos tarnyba, 2005


14

nuo visų pelkių buveinių), o 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai – 35,1 ha plotą (44,57 % nuo visų

pelkių buveinių). Likusią dalį sudaro 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, kurios

užima 0,23 ha plotą (0,37 % nuo visų pelkių buveinių).

1.4. Klimatas

Teritorija yra vakarinėje Lietuvos dalyje ir priklauso Vidurio žemumos klimatinio

rajono – Mūšos-Nevėžio parajoniui. Dėl didesnio atstumo nuo jūros ir išsidėstymo

vyraujančių vakarų vėjų kryptimi už Žemaičių aukštumos keteros vietovės klimatas turi

daugiau kontinentinių bruožų. Pastebimai didesnė metinė temperatūros amplitudė. Žiemos

daug šaltesnės negu pajūryje (sausio mėn. vidutinė temperatūra siekia apie −5,5 °C). Pastovi

sniego danga laikosi apie 80–90 dienų: susidaro apie gruodžio 25 d., o išnyksta apie kovo

15 d. Maksimalus sniego dangos storis siekia apie 20 cm. Vasarą liepos mėn. vidutinė

temperatūra siekia apie +16,5 °C. Vidutinis kritulių kiekis per metus siekia apie 650 mm

(artimas šalies vidurkiui). Drėgmės kiekis ore ir debesų vandeningumas yra sumažėjęs dėl

atstumo nuo jūros, be to Žemaičių aukštumos yra išsidėsčiusios išilgai vyraujantiems vakarų

krypties vėjams. Didžioji dalis kritulių iškrenta šiltuoju metų laiku – 425 mm, tuo tarpu

šaltuoju metų laiku – 225 mm. Vidutinis metinis vėjo greitis yra daug mažesnis negu

vakarinėje Lietuvos dalyje ir siekia apie 3–3,5 m/s. Vėjo poveikį mažina miškai.

Svarbiausieji procesai įtakojantys vietos klimato ypatumus yra adiabatinis oro

leidimasis nuo gretimų aukštumų, bei blogos nuotėkio plokščiu paviršiumi sąlygos. Dėl šių

priežasčių šiam klimatiniam parajoniui būdingas dirvožemių perdrėkimas.

1.5. Kraštovaizdžio struktūra

Visas Tytuvėnų regioninis parkas patenka į Kuršo-Žemaičių aukštumų ruožo (C)

Žemaičių aukštumos srities (CV) Rytų Žemaičių pelkėtą agrarinę mažai urbanizuotą pakilumą

(CV15).

Kraštovaizdžio gamtinį pobūdį didžia dalimi suformavo vėlyvojo Nemuno ledynmečio

Baltijos stadijos fliuvioglacialinis reljefas, kurio pažemėjimuose holoceno laikotarpiu

susiformavo stambios pelkinės lygumos (žemapelkės, aukštapelkės) ir ežeruoti duburiai.

Apskritai, pelkės, kasami ir apleisti durpynai, kitos šlapynės užima labai didelę parko

teritorijos dalį. Pelkynai čia vadinami tyruliais.

Parke vyrauja pakilumų (plynaukščių) kraštovaizdis. Molinga banguota pakiluma (B')

driekiasi į šiaurės rytus, o smėlinga banguota pakiluma (B) – į pietryčius nuo Tytuvėnų ir

pačiame miete. Šių pakilumų pažemėjimuose plyti stambiausios pelkės: Tytuvėnų ir Šiluvos

tyreliai.

Kalvotas kraštovaizdis susitelkęs parko pakraščiais. Priemolingas moreninis kalvynas

(K') užima rytinę parko dalį – Kalnų ir Šaukoto kalvynai. Kalnų kalvyne yra aukščiausia

regioninio parko kalva (186,7 m). Pietvakarinių parko pakraščiu driekiasi smėlingas

fliuvioglacialinis kalvynas (K) – Šiluvos fliuvioglacialinio masyvo dalys. Šiaurės vakariniu

pakraščiu parko teritorija nedaug prisiliečia prie moreninis gūbrio (G) – Pakapės moreninio

gūbrio.


15

Ežerinis kraštovaizdis stebimas vakariniame regioninio parko pakraštyje kur ežeruotas

duburys (E) talpina lyg ant vienos gijos suvertus Bridvaišio, Giliaus, Apušies ir Gauštvinio

ežerus.

Bendras kraštovaizdžio pobūdis (sukultūrinimas arba natūralumas) morfostruktūriniu

funkciniu požiūriu vertintas pagal Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, patvirtintą

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. D1-703.

Parke vyrauja natūralaus pobūdžio miškingas gamtinis kraštovaizdis: miškingas (m),

pelkinis (t) ir miškingas pelkėtas (mt). Miškingas kraštovaizdis (miškas 90–100 %, agro


16

3 pav. Tytuvėnų regioninio parko žemės naudmenų struktūra.

4 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko žemės naudmenų struktūra (pagal GDR10LT).

Žemės naudmenų kategorijos Plotas, ha Dalis, %

Durpynai 1241,35 6,84

Karjerai 8,94 0,05

Keliai 218,19 1,20

Upės 1,27 0,01

Upeliai, kanalai ir drenažo grioviai 204,99 1,13

Ežerai 274,90 1,51

Kūdros 17,38 0,10

Pelkės 554,49 3,05

Tvenkiniai 6,49 0,04

Miškai 10005,42 55,10

Sodai 4,16 0,02

Užstatytos teritorijos 308,62 1,70

Gamybinės teritorijos 10,96 0,06

Dirbama žemė 3360,78 18,51

Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai 771,53 4,25

Pievos ir ganyklos 1109,49 6,11

Nenaudojama žemė 50,69 0,28

Kita 9,28 0,05

Iš viso: 18158,95 100,00

6,84

0,05

1,20

0,01

1,13 1,51

0,10

3,05

0,04

55,10

0,02

1,70

0,06

18,51

4,25 6,11

0,28 0,05

Durpynai

Karjerai

Keliai

Upės

Upeliai, kanalai ir drenažo grioviai

Ežerai

Kūdros

Pelkės

Tvenkiniai

Miškai

Sodai

Užstatytos teritorijos

Gamybinės teritorijos

Dirbama žemė

Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai

Pievos ir ganyklos

Nenaudojama žemė

Kita


17

2. Miškų analizė

Esama miškų būklė, naudojimas ir tvarkymas. Didžioji dalis Tytuvėnų regioninio

parko miškų plyti Tytuvėnų MU Tytuvėnų ir Šiluvos g-jų bei Radviliškio MU Legečių g-jos

teritorijose, šiek tiek įsiterpia į Raseinių MU Pikčiūnų g-ją (4 pav.). Radviliškio MU miškai

inventorizuoti 2012 metais, parengtas miškotvarkos projektas 2013–2022 metų laikotarpiui.

Raseinių MU miškai inventorizuoti 2014 metais, miškotvarkos projektas patvirtintas 2016 m.

balandžio 12 d. Tytuvėnų MU naujas miškotvarkos projektas rengiamas šiuo metu, o 2006 m.

parengto projekto galiojimas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d.

įsakymu Nr. D1-814 pratęstas iki 2018 m. gruodžio 31 d.

4 pav. Urėdijų ir girininkijų ribos.

Miškai užima 11 071 ha, tai sudaro 61 % parko ploto (5 lentelė). Parke yra keletas

stambesnių miškų masyvų – Papušynio, Užpelkių, Butkių, Tytuvėnų, Šiluvos, Sandravos

miškai, besijungiančių tiesiogiai ar per nedideliais atstumais išsimėčiusius mažesnius

miškelius. Ne miško plotai daugiausiai koncentruojasi centrinėje parko dalyje, tarp Tytuvėnų

ir Šiluvos, taip pat į šiaurės rytus nuo šių gyvenviečių. Likusioje parko dalyje vyrauja miškai

su nedideliais pievų ar dirbamų laukų intarpais.

Valstybiniai miškai parke sudaro 56 % viso miškų ploto, privatūs ir kiti miškai – 44 %.

Valstybinės reikšmės miškai išsidėstę daugiausiai didžiuosiuose miško masyvuose parko

vakarinėje dalyje ir Gomertos kraštovaizdžio draustinyje parko šiaurrytinėje dalyje (2

priedas). Privačių miškų didžiausia koncentracija tarp Butkių ir Papušynio miškų masyvų.


18

5 lentelė. Miškai Tytuvėnų regioniniame parke Miškų valstybės kadastro duomenimis.

Žemės naudmenų grupė Plotas, ha Dalis, %

Miško žemė 10873,8 98,2

Ne miško žemė 35,7 0,3

Žemė apauganti mišku 161,9 1,5

Iš viso: 11071,4 100,0

Miškų plotai parko teritorijoje nuolatos didėja. Pagrindinė to priežastis – savaime

apželiančios tarpumiškės (etaloninis pavyzdys – buvę dideli atviri plotai Vičių miško

centrinėje dalyje), taip pat medžiais ir krūmais apaugantys durpynai (5 priedas). Žemė,

apauganti mišku, šiuo metu sudaro 1,5 % bendro miškų ploto. Dalis plotų, anksčiau laikytų

pelkėmis (ne miško žeme), šiuo metu yra traktuojami kaip miško aikštės, ir tai dar labiau

padidina miškingumo procentą. Plotų, kuriuose būtų numatyta įveisti mišką, yra nedaug –

pavieniai nedideli ploteliai Gomertos kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje ar palei

vakarinę jo ribą. O štai žemės, savaime apaugančios mišku, yra gerokai daugiau – tame

pačiame Gomertos kraštovaizdžio draustinyje, taip pat jau minėtos atviros erdvės miško

masyvų apsuptyje Vičių miško centrinėje dalyje (6 priedas).

Parke 24 % visų medynų yra kultūrinės kilmės. Daugiausia kultūrinės kilmės medynų

yra Butkių, Šiluvos ir Tytuvėnų miškų masyvuose, valstybiniuose miškuose. Daugiausia tai

arba pokario metais apželdintos be šeimininkų likusios žemės ūkiui nepalankios žemės

Gomertos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, arba želdant atkurtos kirtavietės miškų ūkio

funkcinio prioriteto zonose.

Išskirtinis parko miškų bruožas – dideli pelkinių augaviečių plotai (6 lentelė).

Pelkinėse augavietėse augantys miškai sudaro trečdalį visų parko miškų – 33,3 %. Vyrauja

žemapelkės – Pc ir Pd augavietės sudaro net 77 % visų pelkių. Jos išsidėsčiusios Šiluvos ir

Tytuvėnų tyrelių miškuose ir palei juos. Tačiau nepaisant didelio pelkių ploto, parke vyrauja

sausi dirvožemiai – normalaus drėgnumo N hidrotopo augavietės sudaro 37 % visų miško

dirvožemių.

6 lentelė. Miško augaviečių struktūra (%).

Dirvožemio drėgnumo laipsnis Dirvožemio derlingumo laipsnis

Iš viso: Kodas Tipas

a b c d f

Labai

nederlingi Nederlingi Derlingi

Labai

derlingi

Ypatingai

derlingi

L

Laikinai perteklingo

drėgnumo (glėjiški)

dirvožemiai

- 1,27 9,80 10,35 0,27 21,69

N Normalaus drėgnumo

dirvožemiai - 3,06 30,68 3,40 0,003 37,14

P Pelkiniai durpiniai

dirvožemiai 0,78 6,76 16,10 9,64 - 33,28

Š Normalaus drėgnumo

šlaitų dirvožemiai - 0,02 0,37 0,02 - 0,40

U

Pastoviai perteklingo

drėgnumo (glėjiniai)

dirvožemiai

- 0,10 2,19 5,19 0,01 7,48

Iš viso: 0,78 11,22 59,13 28,59 0,28 100,00


19

Čia vyrauja Žemaitijai būdingi derlingi (Nc) dirvožemiai (83 %), o Nb ir Nd

augavietėms tenka atitinkamai 8 % ir 9 % sausųjų dirvožemių. Sausos augavietės daugiausiai

išsidėsčiusios Gomertos kraštovaizdžio draustinio centrinėje ir šiaurinėje dalyje, taip pat

Šiluvos ir Tytuvėnų miškų masyvuose bei Vičių geomorfologiniame draustinyje (4 priedas).

Laikinai perteklinio drėgnumo dirvožemiuose auga kiek daugiau nei penktadalis parko miškų,

čia vyrauja derlingi ir labai derlingi Ld ir Lf trofotopai. Pereinamieji tarp mineralinio ir

pelkinio grunto dirvožemiai (U hidrotopas) sudaro 7,5 % visų miškų dirvožemių, čia vyrauja

Ud ir Uc augavietės. L ir U hidrotopai daugiausiai pasitaiko Užpelkių ir Apušio botaninių

zoologinių draustinių teritorijose bei Tytuvėnų miško ūkinės paskirties prioriteto zonoje.

Šlaitinės augavietės sudaro tik 44 ha, t. y. tik 0,4 % visų augaviečių.

Medynų pagal vyraujančią medžių rūšį (6 lentelė) išsidėstymas parko teritorijoje (3

priedas) atkartoja miško augaviečių išsidėstymą. Pelkinėse ir užmirkusios augavietės vyrauja

beržynai, sausose augavietėse – pušynai, vietomis eglynai. Tačiau panagrinėjus atskirų tipų

trofotopų ir hidrotopų gausą (procentais nuo visumos), matomas įdomus ir nestandartinis

miškų pasiskirstymas pagal vyraujančią medžių rūšį, atsižvelgiant į esamas augavietes. Nors

tipiškos pušies augavietės (a ir b trofotopai) sudaro tik 12 % visų miškų, pušynai sudaro net

ketvirtadalį (25,2 %) visų parko medynų. Vadinasi, pusė jų auga kitoms rūšims labiau

tinkančiuose dirvožemiuose, daugiausiai Nc augavietėje, labiausiai tinkančioje eglynams,

kurie savo ruožtu sudaro 28,3 % visų medynų. Parko teritorijoje vyrauja beržynai, užimantys

30,7 % visų medynų ploto. Užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose auga palyginti

nemažai juodalksnynų – jie sudaro 10,7 %. Menkaverčių lapuočių – baltalksnio ir drebulės –

medynai sudaro atitinkamai 3,1 ir 1,5 proc. Medynų pasiskirstymas augavietėse yra normalus,

išskyrus didelį kiekį pušynų, atsižvelgiant į labai nederlingų ir nederlingų dirvožemių kiekį.

Pušynai derlinguose dirvožemiuose daugiausiai yra susiformavę savaime, nėra gryni, juose

daug kitų medžių, daugiausia eglių, beržų, drebulių, neretai yra antrasis ardas. Šie mišrūs

pušynai yra labai vertingi biologinės įvairovės požiūriu, tad, nors tai ir pakankamai sudėtinga,

po kirtimų juos būtina atkurti ta pačia vyraujančia rūšimi.

Analizuojant medynų pasiskirstymą brandumo grupėmis, matome santykinai didelį

brandžių ir vyresnių medynų kiekį – jie sudaro daugiau kaip trečdalį (37,36 %) visų medynų

(6 lentelė). Daugiau kaip pusė visų beržynų (50,9 %) ir juodalksnynų (50,7 %) yra brandūs ar

vyresni. Šių medžių rūšių medynai, net ir pasiekę brandą, išlieka gana stabilūs ir atsparūs

neigiamiems aplinkos veiksniams, tačiau toks didelis brandžių ir vyresnių medynų plotas

verčia sunerimti, ypač turint omenyje, kad beveik trečdalis visų beržynų (32,4 %) ir

juodalksnynų (30,9 %) yra jau perbrendę. Vienu metu dideliems šių lapuočių, kaip taisyklė

augančių perteklingo drėgnumo dirvožemiuose, plotams pasiekus gamtinę brandą ir pradėjus

juos kirsti, tegu ir neplynais kirtimais, stipriai sumažės vandens iš dirvožemio pašalinimas

(išgarinimas), dėl ko gali staiga labai pakilti gruntinis vandens lygis, todėl gali žūti dideli

plotai perbrendusių (nebeatsparių) medynų. Vienu metu žuvus didesniems jų plotams, miško

atkūrimas ar atsikūrimas gali tapti nebeįmanomas. Tai gresia šiuo metu esančios augmenijos

žuvimu, stipriais visos ekosistemos pokyčiais. Eglynai ir pušynai šiuo požiūriu atsparesni –

brandūs ir vyresni medynai sudaro atitinkamai 27,4 % ir 23,7 %. Tačiau eglynai ir pušynai

stipriai išsibalansavę jaunuolynų–pusamžių medynų amžiaus tarpsnyje. Jaunuolynai sudaro

33,7 % visų eglynų, o pušynų jaunuolynai – tik 8,7 %. Veikiausiai iškirtus pušynus Nc

trofotope, miškas atkuriamas egle, kaip pagrindine tiksline rūšimi šiai augavietei. Tokiu būdu

pušynų plotai mažėja, juos keičia biologinės įvairovės požiūriu ne tokie vertingi eglynai.


20

7 lentelė. Medynų struktūra (%).

Vyraujanti

medžių rūšis

Medynų brandumo grupės

Iš viso: Jaunuo-

lynai Pusamžiai

Pribręs-

tantys Brandūs Perbrendę

Pasiekę

gamtinę

brandą

Ąžuolas 0,22 0,04 0,001 - - - 0,3

Beržas 3,89 6,90 4,37 5,57 9,54 0,41 30,7

Blindė - 0,02 0,001 0,01 - - 0,0

Baltalksnis 0,10 0,57 0,48 1,80 0,15 0,05 3,1

Drebulė 0,54 0,25 0,06 0,23 0,35 0,02 1,5

Eglė 9,54 5,75 5,23 7,26 0,09 0,39 28,3

Guoba - - - 0,004 - - 0,0

Gluosnis - - - 0,02 - - 0,0

Juodalksnis 2,11 2,02 1,12 2,12 2,85 0,45 10,7

Klevas 0,07 0,06 - - - - 0,1

Kiti k. lapuočiai 0,01 - - - - - 0,0

Liepa 0,002 0,004 - 0,003 0,039

0,0

Maumedis 0,01 0,01 - - - - 0,0

Pušis 2,19 13,76 3,28 4,13 0,76 1,08 25,2

Tuopa 0,002 - - 0,01 0,01 - 0,0

Uosis 0,002 0,04 - - - - 0,0

Iš viso: 18,69 29,41 14,54 21,16 13,79 2,41 100,0

Dabartinis miškų priskyrimas miškų grupėms daugelyje vietų visiškai neatitinka

saugomos teritorijos zonavimo. Šiuo metu rengiamame Kelmės rajono savivaldybės miškų

priskyrimo miškų grupėms plane miškų grupės išskirtos pagal parko zonų ribas (7 priedas).

Miškingumas parko teritorijoje pakankamai aukštas, gana intensyvus savaiminis

apžėlimas mišku, todėl reikėtų numatyti priemones miško aikštėms ir laukymėms išsaugoti ar

netgi naujai suformuoti masyvuose, kur jų nėra.


21

3. Gyvosios gamtos analizė

3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga

Tytuvėnų regioninio parko floros ir augalijos apžvalga. Tytuvėnų regioniniame

parke išsamūs floros tyrimai atlikti prieš 20 metų. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad

regioninio parko teritorijoje aptinkami 603 rūšių savaiminiai augalai, priklausantys 93

šeimoms ir 304 gentims. Be to, teritorijoje buvo užregistruotos 72 svetimžemės augalų rūšys.

Pagal rūšių gausumą Tytuvėnų regioniniame parke daugiausia yra astrinių

(Asteraceae) šeimos augalų – 62 rūšys. Daugelis šios šeimos augalų yra būdingi atviroms arba

pažeistoms buveinėms, o miškų buveinėse jų dalis gerokai mažesnė. Kai kurios šios šeimos

rūšys yra riboto paplitimo ir parodo tam tikrą pereinamąjį teritorijos pobūdį iš pietinių į

šiaurinius fitogeografinius šalies rajonus. Iš tokių rūšių reikia paminėti švelniąją kreisvę

(Crepis mollis) ir paupinę usnį (Cirsium rivulare).

Antroji pagal rūšių gausumą yra miglinių (Poaceae) šeima, kuriai priklauso 52 rūšys.

Dauguma šios šeimos augalų taip pat būdinga atviroms buveinėms, tačiau jų pasitaiko ir kitų

tipų buveinėse – miškuose, pelkėse. Daug šios šeimos augalų pievų buveinėse yra

vyraujantys. Trečioji pagal rūšių gausumą yra viksvuolinių (Cyperaceae) šeima, kuriai

priklauso 50 parke užregistruotų rūšių. Dauguma viksvuolinių šeimos augalų – pelkių ir kitų

perteklinio drėkinimo buveinių, rečiau vidutinio drėgnumo buveinių augalai. Erškėtinių

(Rosaceae) šeima Tytuvėnų regioniniame parke pagal gausumą užima ketvirtąją vietą ir turi

36 rūšis. Dauguma šios šeimos augalų yra gana sausų ar vidutinio drėgnumo buveinių augalai,

tik nedidelė dalis būdinga pelkių ir kitoms drėgnoms buveinėms (pvz., pelkinė vingiorykštė

(Filipendula ulmaria), raudonoji žiognagė (Geum rivale), miškinė sidabražolė (Potentilla

erecta)). Gana daug šios šeimos atstovų priklauso rasakilos (Alchemilla) genčiai, kurioje

gausu apomiktinių rūšių. Kitų šeimų augalai turi mažiau kaip 30 rūšių. Pupinių (Fabaceae)

šeimai priklauso 27 rūšys, gvazdikinių (Caryophyllaceae) – 25 rūšys, vėdryninių

(Ranunculaceae) šeimai – 22 rūšys, gegužraibinių (Orchidaceae) ir notrelinių (Lamiaceae)

šeimoms – po 20 rūšių.

Tytuvėnų regioninis parkas, pagal floristinį fitocenologinį Lietuvos padalijimą

priklauso Centrinės Europos provincijai ir apima dalį Rytų Žemaičių plynaukštės ir Šiaurės

Lietuvos žemumos rajono pietvakarinį pakraštį. Dėl šios priežasties teritorijoje būdingais yra

laikomi spygliuočių miškai su reikšminga lapuočių priemaiša, pelkės ir šlapios pievos. Dėl

žmonių veiklos didelė dalis pelkių ir šlapių pievų nusausintos, o pelkės ilgą laiką buvo

intensyviai eksploatuojamos – kasamos durpės. Dėl to būdingos augalų bendrijos ir joms

būdingos rūšys išlikusios tik mažiausiai pažeistuose, dažnai nedideliuose plotuose.

Tytuvėnų regioninio parko augalija, kaip ir flora, gana stipriai paveikta antropogeninių

veiksnių. Mažiausiai žmonių veiklos paveiktos augalų bendrijos telkiasi miškuose, vandens

telkinių (ypač ežerų) pakrantėse, išlikusiuose pelkių plotuose. Dalyje miškų bendrijų, kuriose

vykdoma intensyvi ūkinė veikla, yra nemažai bendrijų degradacijos požymių. Ypač aiškių

degradacijos požymių yra prie kanalų ir sausintų pelkių masyvų esančiuose miškuose. Dėl

nuolat vykdomų kirtimų, miškuose daug kur susiformavusios pakaitinės miško bendrijos su

ne visiškai būdinga ar netgi nebūdinga medyno, krūmų ir žolinių augalų rūšių sudėtimi.

Nepaisant to, kai kuriuose miškuose, kuriuose ūkininkavimas yra ne toks intensyvus,

išlikusios būdingos, nepakitusios arba beveik nepakitusios miškų bendrijos.


22

Dauguma pievų plotų Tytuvėnų regioniniame parke buvo sukultūrinti, o natūralių

pievų išlikę mažai. Be to, per paskutinius du dešimtmečius, pasikeitus ūkininkavimo

pobūdžiui ir labai sumažėjus pievų naudojimo intensyvumui (nešienaujama, neganomi

galvijai), natūralios pievos dar labiau nyksta, jų plotų reikšmingai sumažėjo, o kultūrinių

pievų vietoje formuojasi krūmynai. Dėl to pievų augalams ir bendrijoms kyla dar didesnė

grėsmė.

Gana reikšmingą Tytuvėnų regioninio parko dalį užima dirbami laukai, kuriuose

formuojasi vienamečių ir daugiamečių piktžolių bendrijos, kurioms būdinga nedidelė rūšių

įvairovė.

Išsamūs floros ir augalijos tyrimai Tytuvėnų regioniniame parke vykdyti maždaug

prieš 20 metų (8 lentelė). Vėliau parko teritorijoje atlikti tyrimai apėmė tik tam tikras

teritorijos dalis, buvo apžvalginio pobūdžio arba buvo koncentruoti į atskirus objektus (kai

kurias rūšis, jų populiacijų būklę, europinės svarbos buveines ir kt.). Dėl kintančios aplinkos,

antropogeninio poveikio, ūkininkavimo intensyvumo ir tradicijų kaitos, taip pat ir dėl

natūralių priežasčių flora sparčiai kinta, saugomų teritorijų augalų, kaip ir kitų organizmų

įvairovės išsamūs tyrimai turėtų būti vykdomi ne rečiau kaip kas 20–25 metai, kad būtų

galima įvertinti kaitos tendencijas, parinkti būtinas apsaugos ir tvarkymo priemones bei

užtikrinti vertybių apsaugą.

8 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje vykdyti moksliniai augalijos tyrimai.

Eil.

Nr. Tyrimų tema Metai

Tyrimus vykdžiusi įstaiga,

autorius

1. Apžvalginiai Užpelkių botaninio-

zoologinio draustinio floros ir augalijos

tyrimai

1978–1979 Botanikos instituto Floros ir

geobotanikos laboratorija

2. Užpelkių botaninio zoologinio augalijos

kartografavimas ir apsaugos biologinių

pagrindų nustatymas

1979–1980 Botanikos instituto Floros ir

geobotanikos laboratorija.

Tyrimus vykdė J. Balevičienė,

R. Jankevičienė,

Ž. Lazdauskaitė.

3. Užpelkių botaninio zoologinio retų

augalų bendrijų ir Lietuvos

Raudonosios knygos rūšių

kartografavimas

1990–1991 Botanikos institutas

4. Tytuvėnų regioninio parko ir gretimų

teritorijų augmenijos apžvalga

1996 A. Balsevičius, K. Katilius,

A. Skirpstas, R. Valatkevičius

5. Lietuvos Raudonosios knygos augalų ir

gyvūnų radimvietės

1997 Gamtinės įvairovės išsaugojimo

draugija

6. Kertinių miško buveinių išskyrimas 2002 Tytuvėnų regioninio parko

ekologas S. Stašaitis

7. Tytuvėnų regioninio parko ežerų

hidrobiologiniai ir hidrologiniai tyrimai

2006 Lietuvos hidrobiologų draugija

8. Šimšų miško buveinės, augalų rūšys ir

jų apsaugos priemonės

2011 A. Balsevičius

9. Šimšų miško retų ir apyrečių augalų

rūšių, paupinio usnyno bendrijų

kartografavimas

2011 V. Lopeta

10. EB svarbos natūralių buveinių

inventorizavimas visoje šalyje

2011–2015 Gamtos tyrimų centro Botanikos

institutas


23

Siekiant nustatyti dabartinę Tytuvėnų regioninio parko augalų įvairovę ir įvertinti jų

būklę bei suprasti vykstančius pokyčius, artimiausiu metu turėtų būti pakartoti išsamūs floros

tyrimai. Tyrimai turėtų būti vykdomi ne trumpiau kaip tris vegetacijos sezonus. Kiekvienais

metais vegetacijos sezono metu tyrimai turėtų būti vykdomi ne mažiau kaip penkiais etapais

(nuo balandžio iki rugsėjo vidurio): ankstyvą pavasarį, pavasario viduryje, vasaros pradžioje,

vidurvasarį, ir vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje.

Grybų įvairovė. Grybų įvairovė Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje išsamiai

netyrinėta ir duomenys apie teritorijoje aptinkamus grybus labai fragmentiški. Šiek tiek

duomenų apie regioniniame parke aptinkamus grybus ir kerpes buvo surinkta 2002–2005 m.

vykdant kertinių miško buveinių inventorizaciją, tačiau duomenų labai mažai ir jie apima tik

tam tikroms buveinėms būdingas arba buveinių specializuotas grybų ir kerpių rūšis.

Apibendrinus esamą informaciją nustatyta, kad Tytuvėnų regioniniame parke iki šiol

užregistruota apie 60 grybų ir kerpių rūšių. Jeigu būtų atlikti išsamūs tyrimai grybų ir kerpių

rūšių skaičius galėtų būti maždaug dešimteriopai didesnis.

Grybų įvairovė dabartinėje Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje išsamiai netyrinėta.

Informacijos apie parke augančias grybų rūšis randama tik Šimšų miško BAST gamtotvarkos

plane. Jame nurodoma, kad Šimšų miške auga raudonviršiai (Leccinum), lepšės (Leccinum

scabrum), baravykai (Boletus), apysaldžiai piengrybiai (Lactarius subdulcis), ūmėdės

(Russula), paprastosios musmirės (Amanita muscaria), tikrieji kazlėkai (Suillus granulatus),

rudosios meškutės (Phragmatobia fuliginosa), rudmėsės (Lactarius deterrimus). Pelkiniuose

miškuose neretai aptinkama gelsvoji voveraitė (Cantharellus lutescens), ant eglių, rečiau –

beržų virtuolių ir stuobrių galima rasti į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašytą skaisčiąją

raudonpintę (Pycnoporellus fulgens). Miško biržėje ant sukrautų beržo šakų buvo aptikta

tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinus), kuri Lietuvoje taip pat saugoma.

Išsamios grybų ir kerpių įvairovės tyrimų stoka Tytuvėnų regioniniame parke yra

akivaizdi, dėl to reikėtų artimiausioje perspektyvoje organizuoti parko mikologinius tyrimus.

Grybai ir kerpės yra ne tik svarbūs ekosistemų komponentai, bet ir neretai parodo

ekosistemose ir buveinėse vykstančius teigiamus arba neigiamus pokyčius.

Gyvūnų įvairovė. Remiantis Tytuvėnų regioninio parko 2011 m. veiklos ataskaita,

parke užregistruotos 787 gyvūnų rūšys, iš kurių – 49 saugomos. Didžiausią parke

užregistruotų gyvūnų rūšių dalį sudarė bestuburiai gyvūnai – 586 rūšys. Vandens telkiniuose

rasta 11 rūšių apskritažiomenių ir žuvų rūšių, tokia pat yra varliagyvių ir roplių įvairovė – 11

rūšių. Dėl regioniniame parke esančių įvairių tipų buveinių – miškų, pievų, pelkių, ežerų

pakrančių, išeksploatuotų durpynų ir kt. – suskaičiuotos 142 paukščių rūšys ir 37 žinduolių

rūšys.

Žinduoliai. Regioninio parko žinduoliai paskutinį kartą detaliai tirti 1997 m. Tuo metu

parke buvo užregistruotos 36 žinduolių rūšys. Vėliau žinduoliai detaliai nebuvo tyrinėti,

atlikti tik kai kurių regioninio parko teritorijų tyrimai. Remiantis SRIS duomenimis,

regioniniame parke aptinkamos 3 saugomos žinduolių rūšys – ūdra (Lutra lutra), lūšis (Lynx

lynx) ir baltasis kiškis (Lepus timidus). Daugiausiai kartų parke registruota ūdra, kuri buvo

pastebėta Šimšos ir Gryžuvos upių pakrantėse, Gauštvinio, Miškinio ežerų, Paežerių ežeriuko

bei kitų vandens telkinių pakrantėse. Baltieji kiškiai pastebėti didesniuose regioninio parko

miškų masyvuose – Paežerio miške, Tytuvėnų miške, Papušynio miške bei Tytuvėnų tyrelio

durpyno apylinkėse. Lūšis registruota tik vieną kartą, 2014 m. Užpelkių miške.

Paukščiai. Tytuvėnų regioniniame parke detalūs ornitofaunos tyrimai buvo vykdyti

Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje, Tytuvėnų tyrelio durpyne bei Šimšų miško


24

BAST. Literatūros duomenimis, regioniniame parke turėtų stebima daugiau kaip 140 rūšių

paukščių. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke užregistruotos 22 saugomos

paukščių rūšys (10 priedas). Dažniausias ir beveik visoje regioninio parko teritorijoje

aptinkamas baltasis gandras (Ciconia ciconia). Juodasis gandras (Ciconia nigra) pastebėtas

keturiose vietose – Tytuvėnų, Šimšos ir Užpelkių miškuose. Tytuvėnų ir Vičių miškuose

užregistruotas baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos), juodoji meleta (Dryocopus

martius), uldukas (Columba oenas), lygutė (Lullula arborea), paprastoji medšarkė (Lanius

collurio), Bridvaišio ežero apylinkėse aptinkamas didysis baublys (Botaurus stellaris).

Nemažai paukščių užregistruota Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje. Čia gyvena

gervės (Grus grus), jerubės (Bonasa bonasia), mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina),

juodoji meleta (Dryocopus martius), pelėdikė (Athene noctua), pilkoji meleta (Picus canus),

Gauštvinio ež. Apylinkėse – jūrinis erelis (Heliaeetus albicilla). Tytuvėnų tyrelio durpyno

apylinkėse aptinkami: didysis baublys (Botaurus stellaris), gulbė giesmininkė (Cygnus

cygnus), juodoji žuvėdra (Chlidonias niger), rudakaklis kragas (Podiceps griseigena),

sketsakalis (Falco subbuteo), didysis baltasis garnys (Egretta alba), upinė žuvėdra (Sterna

hirundo), gervė (Grus grus), mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina), nendrinė lingė (Circus

aeruginosus) bei pelėsakalis (Falco tinnunculus).

Vabzdžiai. Tytuvėnų regioniniame parke atlikta nemažai entomologinių tyrimų, ypač

gerai ištyrinėta Užpelkių botaninio-zoologinio bei Apušio botaninio-zoologinio draustinių

entomofauna. Geriausiai regioniniame parke ištyrinėti drugiai. Literatūroje nurodoma, kad

parke užregistruota daugiau kaip 150 drugių, žirgelių ir vandens vabalų rūšių bei apie 400

naktinių drugių rūšių. SRIS nurodoma, kad regioninio parko teritorijoje aptinkama 18

saugomų vabzdžių rūšių. Daugiausiai parke randama saugomų drugių rūšių. Dauguma drugių

užregistruoti Užpelkių ir Šimšų miškų pakraščiuose, proskynose, miškapievėse, retesniuose

šių miškų masyvuose, tarp miško masyvų įsiterpusiose pievose, taip pat Gauštvinio, Apušio ir

Giliaus ežerų pakrantėse, jų pakrančių pelkėse ir aplinkinėse pievose. Teritorijoje dažnesni

yra: rudaakis satyriukas (Coenonympha hero), baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna),

auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia), akiuotasis satyras (Lopinga achine), tamsioji

šaškytė (Melitaea diamina), didysis auksinukas (Lycaena dispar). Be minėtų drugių rūšių,

parke registruotas pietinis perlinukas (Brenthis daphne), pievinis satyriukas (Coenonympha

tullia), kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) ir machaonas (Papilio machaon).

Regioniniame parke taip pat užregistruotas didysis karališkasis laumžirgis (Anax imperator),

mažasis karališkasis laumžirgis (Anax parthenope), grakščioji skėtė (Leucorrhinia caudalis),

baltakaktė skėtė (Leucorrhinia albifrons), šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis), mažoji

nehalenija (Nehalennia speciosa) ir žieduotoji strėliukė (Sympecma paedisca), kurios

pastebėtos Gauštvinio, Apušio, Giliaus ir Miškinių ežerų apylinkėse bei kitose parko dalyse,

kuriose vyrauja šlapynės. Be minėtų vabzdžių rūšių, 2010 m. Gauštvinio ežero šiaurinėje

pakrantėje buvo užregistruotos plačioji dusia (Dytiscus latissimus) ir dvijuostė nendradusė

(Graphoderus bilineatus).

Vėžiagyviai. Vėžiagyviai regioniniame parke labai mažai tyrinėti. SRIS nurodoma,

kad 1965–1969 m. Apušio, Gilaus ir Bridvaišio ežeruose buvo randami plačiažnypliai vėžiai

(Astacus astacus), tačiau vėlesnių duomenų apie jų paplitimą parke nėra.

Ropliai, varliagyviai. Ropliai ir varliagyviai regioniniame parke mažai tyrinėti. Viso

regioninio parko ropliai ir varliagyviai detaliau tyrinėti 1997 m., o vėliau jie tirti tik 2010–

2011 m. Šimšų miško BAST. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke, Tytuvėnų

miške, 2015 m. užregistruota viena saugoma roplių rūšis – trapusis gluodenas (Anguis


25

fragilis). Daugiau roplių pastaruoju metu neaptinkama, nors literatūros šaltiniuose nurodoma,

kad regioninio parko teritorijoje buvo randamas gyvavedys driežas, vikrusis driežas ir

paprastoji angis. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke saugomų varliagyvių rūšių

nėra užregistruota, tačiau tikėtina, kad jų parke tikrai tūrėtų būti.

Mokslinių gyvūnijos tyrimų Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje pradžia – Užpelkių

botaninio-zoologinio draustinio tyrimai 1990 m. Vėliau vykdyti viso parko arba jo dalių

gyvūnijos įvairovės tyrimai (9 lentelė).

Siekiant tinkamai organizuoti gyvūnų apsaugą Tytuvėnų regioniniame parke, labai

svarbu atlikti visapusiškus įvairių taksonominių grupių gyvūnų tyrimus. Mažiausiai duomenų

yra apie daugumos vabzdžių ir kitų bestuburių gyvūnų įvairovę. Šių taksonominių grupių

tyrimams turėtų būti teikiamas prioritetas.

9 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje atlikti moksliniai gyvūnijos tyrimai.

Eil.

Nr. Tyrimų tema Metai

Tyrimus vykdžiusi įstaiga,

autorius

1. Užpelkių botaninio-zoologinio

draustinio vabzdžių, paukščių ir

žinduolių faunos tyrimai

1990 Ekologijos instituto mokslininkai:

S. Pakalniškis, A. Stanionytė,

S. Švažas, P. Bluzma, R. Baleišis,

R. Mažeikytė, K. Baranauskas,

A. Ulevičius


draustinio ornitologiniai tyrimai

1990 Ekologijos instituto j. m. b.

S. Švažas

3. Tytuvėnų regioninio parko

entomofaunos apžvalga

1997 K. Matiukas

4. Lietuvos raudonosios knygos augalų

ir gyvūnų radimvietės


draugija


varliagyviai ir ropliai


draugija


žinduoliai

1997 K. Baranauskas, E. Mickevičius

7. Tytuvėnų tyrelio durpyno

ornitofaunos tyrimai

1998–2000 G. Matiukas

8. Tytuvėnų regioninio parko Šiaurinės

dalies entomologiniai tyrimai

2003 D. Dapkus

9. Tytuvėnų regioninio parko ežerų

hidrobiologiniai ir hidrologiniai

tyrimai

2006 Lietuvos hidrobiologų draugija


draustinio entomologiniai tyrimai

2010 G. Švitra

11. Šimšų miško BAST varliagyvių,

roplių, paukščių ir žinduolių tyrimai

2010–2011 V. Lopeta

3.2. Retų ir saugomų rūšių bei buveinių paplitimas

Saugomos augalų rūšys Tytuvėnų regioniniame parke. Tytuvėnų regioniniame

parke, remiantis Saugomų rūšių informacinės sistemos (toliau – SRIS) duomenimis,

užregistruotos 32 augalų rūšys (10 lentelė), įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų,

augalų ir grybų sąrašą, patvirtiną Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d.

įsakymu Nr. 504. Iš jų 28 rūšys yra induočiai augalai, likusios 4 rūšys – samanos ir


26

kerpsamanės Rūšys, kurios Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje minėtos literatūros ir

kituose šaltiniuose, bet nenurodytos jų tikslios radavietės ir apie jų buvimą teritorijoje nėra

duomenų SRIS, į lentelę neįtrauktos. Iš saugomų augalų rūšių, užregistruotų Tytuvėnų

regioniniame parke, 6 rūšių populiacijų būklė vertinima kaip gera, 16 – patenkinama, 2 –

išnykusi ir 8 rūšių būklė yra nežinoma.

Išnagrinėjus saugomų rūšių augalų paplitimą Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje (8

priedas), galima aiškiai pastebėti kelias dideles saugomų augalų rūšių santalkas: Kiaunorių,

Užpelkių, Šimšos, Paežerio, Tytuvėnų ir Papušynio miškai ar jų dalys, priklausančios

regioniniam parkui. Kitose teritorijos dalyse retų rūšių augaviečių nedaug arba visiškai nėra.

Toks saugomų rūšių paplitimas aiškiai parodo biologinės įvairovės požiūriu vertingiausias

teritorijas, kurios turi būti tinkamai saugomos ir tvarkomos.

10 lentelė. Retosios augalų rūšys ir jų būklės vertinimas.

Rūšies pavadinimas Apsaugos

statusas Gausumas Būklė

Lotyniškas Lietuviškas

Betula humilis Liekninis beržas LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

gana gausus

Gera

Campanula

cervicaria

Šiurkštusis katilėlis LRK 3(R)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Centunculus minimus Mažoji šimtūnė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Cerastium sylvaticum Miškinė glažutė LRK 4(I)

kategorija

Retas,

negausus

Nežinoma

Corallorhiza trifida Nariuotoji ilgalūpė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

labai mažai

Nežinoma

Dactylorhiza baltica

(D. longifolia)

Baltijinė gegūnė LRK 5(Rs)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Dactylorhiza cruenta Raiboji gegūnė LRK 1(E)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Dactylorhiza fuchsii Aukštoji gegūnė LRK 4(I)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Dactylorhiza

incarnata

Raudonoji gegūnė LRK 5(Rs)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Dactylorhiza

maculata

Dėmėtoji gegūnė LRK 2(V)

kategorija

Gana retas,

negausus

Patenkinama

Dactylorhiza

ochroleuca

Gelsvoji gegūnė LRK 3(R)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Dactylorhiza

traunsteineri

Siauralapė gegūnė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Patenkinama

Drepanocladus

lycopodioides

Pataisinė drepanė LRK 1(E)

kategorija

Retas,

negausus

Nežinoma

Gymnadenia

conopsea

Pievinis plauretis LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Glyceria nemoralis Miškinė monažolė LRK 4(I)

kategorija

Labai retas,

gana gausus

Patenkinama

Hammarbya

paludosa

Pelkinė laksva LRK 2(V)

kategorija

Labai reta,

negausi

Patenkinama

Hydrocotyle vulgaris Pelkinė raistenė LRK 1(E)

kategorija

Labai retas Išnykęs


27

Rūšies pavadinimas Apsaugos

statusas Gausumas Būklė

Lotyniškas Lietuviškas

Huperzia selago Statusis atgiris LRK 5(Rs)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Lejeunea cavifolia Paprastoji plojenė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Liparis loeselii Dvilapis purvuolis Buveinių

direktyva (II,

IV), LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Patenkinama

Malaxis monophyllos Vienalapis gedutis LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Patenkinama

Neckera pennata Plunksninė pliusnė LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

negausus

Patenkinama

Nymphaea alba Paprastoji vandens

lelija

LRK 4(I)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Orchis mascula Vyriškoji gegužraibė LRK 2(V)

kategorija

Retas, labai

negausus

Patenkinama

Pinguicula vulgaris Paprastoji tuklė LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

gana gausus

Gera

Platanthera

chlorantha

Žalsvažiedė blandis LRK 4(I)

kategorija

Gana retas,

negausus

Patenkinama

Poa remota Retažiedė miglė LRK 5(Rs)

kategorija

Retas,

negausus

Nežinoma

Potamogeton

acutifolius

Smailialapė plūdė LRK 4(I)

kategorija

Retas, gausus Patenkinama

Primula farinosa Raktažolė pelenėlė LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

negausus

Patenkinama

Pulsatilla patens Vėjalandė šilagėlė Buveinių

direktyva (II,

IV), LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

nežinomas

Išnykusi

Swertia perennis Daugiametis patvenis LRK 3(R)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Trichocolea

tomentella

Pūkuotoji apuokė LRK 2(V)

kategorija

Gana retas,

negausus

Patenkinama

Įvertinus saugomų rūšių būklę galima teigti, kad daugelio augalų populiacijos gana

gausios ir augalai paplitę daugelyje jiems tinkamų buveinių. Iš tokių augalų galima paminėti

aukštąją gegūnę (Dactylorhiza fuchsii), baltijinę gegūnę (Dactylorhiza baltica), raudonąją

gegūnę (Dactylorhiza incarnata), statųjį atgirį (Huperzia selago) ir kt. Dauguma šios grupės

rūšių yra gana dažnos ir Lietuvoje, jos mažiau jautrios aplinkos pokyčiams arba geba prie jų

prisitaikyti.

Kita dalis rūšių Tytuvėnų regioniniame parke yra labai retos arba retos, o jų

populiacijos negausios. Iš tokių rūšių reikia paminėti nariuotąją ilgalūpę (Corallorhiza

trifida), raibąją gegūnę (Dactylorhiza cruenta), siauralapę gegūnę (Dactylorhiza

traunsteineri), pelkinę laksvą (Hammarbya paludosa) ir kt. Tokių rūšių apsaugai turėtų būti

skiriama daugiau dėmesio ir, esant galimybėms, vykdomi buveinių tvarkymo darbai, siekiant

palaikyti palankią jų būklę ir išsaugoti arba pagausinti populiacijas.


28

Kelių rūšių augalai, anksčiau buvę regioninio parko teritorijoje, dabar neaptinkami ir

manoma, kad yra išnykę. Iš tokių rūšių reikia paminėti vėjalandę šilagėlę (Pulsatilla patens),

kuri įrašyta ne tik į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, bet ir

į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedą. Ši rūšis dabartinėje parko teritorijoje buvo

aptikta 1961 m., o dabar nerandama. Spėjama, kad taip pat išnykusi pelkinė raistenė

(Hydrocotyle vulgaris), paskutinį kartą registruota 1950 m. Tyrulių pelkėje, pievinis plauretis

(Gymnadenia conopsea), paskutinį kartą registruotas 1979 m. Labai svarbu atlikti Tytuvėnų

regioniniame parke registruotų saugomų rūšių (ypač priskirtų 1–3 kategorijoms) augalų ir jų

populiacijų būklės vertinimą. Tokie duomenys padėtų racionaliai ir pagrįstai organizuoti

saugomų rūšių populiacijų ir buveinių apsaugą.

Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje yra dvilapio purvuolio populiacija. Ši rūšis

įrašyta ne tik į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą, bet ir įtrauktą į Buveinių direktyvos II priedą.

Populiacija nedidelė, bet labai svarbi tiek fitogeografiniu, tiek ir rūšies apsaugos požiūriu. Dėl

to reikėtų tiksliai įvertinti rūšies populiacijos dydį bei būklę ir, remiantis gautais duomenimis,

parinkti būtinas buveinių tvarkymo ir rūšies populiacijos būklės gerinimo priemones.

Buveinių apsaugai skirtų teritorijų gamtotvarkos planuose rekomenduojame numatyti

įgyvendinti specifines ypač retų ir pažeidžiamų rūšių apsaugos priemones, atsižvelgus į

kiekvienos rūšies poreikį. Būtina pabrėžti, kad daugeliu atvejų retų rūšių augalų buveinių ir

populiacijų apsaugos priemonės gali būti įgyvendinamos nedideliuose (0,1–0,5 ha) plotuose,

apimančiuose konkrečias saugomų rūšių buveines. Tokiais atvejais priemonės būna

veiksmingesnės, jas galima įgyvendinti daug kruopščiau, negu dideliuose buveinių plotuose.

Be to, priemonėms nedideliuose plotuose įgyvendinti reikia daug mažiau lėšų. Svarbiausia,

kad būtų kiekvienai rūšiai parenkamos veiksmingiausios priemonės ir griežtai laikomasi

priemonių įgyvendinimo terminų bei dažnumo.

3.3. Europos Bendrijos svarbos buveinės

Tytuvėnų regioniniame parke Europos Bendrijos svarbos buveinės buvo

inventorizuotos ir kartografuotos 2011–2014 m., įgyvendinant projektą „Europos Bendrijos

svarbos natūralių buveinių inventorizavimas visoje šalyje“. Regioniniame parke iš viso

aptiktos 18 tipų Europos Bendrijos svarbos buveinės, kurios apima 272 atskirus plotus.

Bendras šių buveinių plotas dengia 2 674 ha parko teritorijos (11 lentelė). Pagal plotus,

didžiausią dalį sudaro miškų buveinės, kurios užima 2362,9 ha, toliau eina vandens buveinės,

kurios užima 168,1 ha. Pelkių buveinės užima 78,8 ha, o pievų buveinių regioniniame parke

palyginti mažai – jos užima 64,3 ha.

Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko buveinių erdvinį pasiskirstymą ir pasiskirstymą

pagal tipus, galima teigti, kad didžiausius plotus užima europinės svarbos miškų buveinės,

kurių didžiausias tankis yra Šimšų miško BAST. Taip pat nemažai ir gana didelių europinės

svarbos miškų buveinių masyvų yra Papušynio miško BAST, bei Gomertos kraštovaizdžio

draustinio dalyje, Miškinių ežero aplinkoje. Kitur miškų buveinės didesniais ar mažesniais

masyvais pasklidusios pavieniui visoje regioninio parko teritorijoje. Nors apie 30 %

regioninio parko teritorijos sudaro žemės ūkio naudmenos, didžiausia dalis jų yra dirbami

laukai. Europinės svarbos pievų buveinių inventorizuota nedaug, jų plotai palyginti nedideli.

Septyni iš devynių regioniniame parke esančių ežerų priskiriami europinės svarbos ežerų

buveinėms.


29

11 lentelė. Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų pasiskirstymas regioniniame parke.

Buveinės tipas Kartografuotų

plotų skaičius

Užimamas

plotas (ha)

Visų europinės

svarbos buveinių

dalis (%)

3140 Ežerai su menturdumblių

bendrijomis

1 44,1 1,6

3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su

plūdžių arba aštrių bendrijomis

5 114,1 4,3

3160 Natūralūs distrofiniai ežerai 2 9,8 0,4

6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai 1 1,9 0,1

6270 *Rūšių gausios ganyklos ir

ganomos pievos

1 1,4 0,1

6410 Melvenynai 6 21,8 0,8

6450 Aliuvinės pievos 2 6,2 0,2

6510 Šienaujamos mezofitų pievos 14 33,0 1,2

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 16 35,1 1,3

7160 Nekalkingi šaltiniai ir

šaltiniuotos pelkės

1 0,3 0,0

7230 Šarmingos žemapelkės 10 43,4 1,6

9010 *Vakarų taiga 9 72,3 2,7

9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai 8 53,7 2,0

9050 Žolių turtingi eglynai 31 132,2 4,9

9080 *Pelkėti lapuočių miškai 63 680,0 25,4

9180 *Griovų ir šlaitų miškai 1 1,5 0,1

91D0 *Pelkiniai miškai 52 638,0 23,9

91E0 *Aliuviniai miškai 49 785,1 29,4

Iš viso 272 2674,1 100,0

Teritorijoje inventorizuota palyginti nedaug pelkių buveinių. Kiek didesnius plotus

užima tik tarpinių pelkių ir liūnų buveinės. Manome, kad dalis kasybos metu pažeistų pelkių,

kurios Tytuvėnų regioniniame parke užima didelius plotus, galėtų būti priskirtos prie

degradavusių aukštapelkių tipo. Inventorizuojant europinės svarbos buveines, šios pažeistos

pelkės nebuvo identifikuotos kaip europinės svarbos buveinės. Tokių plotų, galinčių būti

priskirtų prie europinės svarbos buveinių – 7120 Degradavusių aukštapelkių – yra Tytuvėnų

tyrelio ir Šiluvos tyrelio durpynų dalyse. Žinoma, didelė dalis pelkių yra visiškai sunaikintos

ir jos atskurti galėtų tik per labai ilgą laiką (ne mažiau kaip per 50–100 metų).

Pievų buveinės:

6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai. Šio tipo buveinės įsikuria sausuose arba

mezofilinėse augavietėse, ant rūgščių dirvožemių. Buveinės paprastai užima nedidelius plotus

upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse, panuovoliuose, pelkių prieigose.

Žolyne vyrauja briedgaurės, tačiau kartais jų gausumas būna nedidelis. Šio tipo buveinė regio-

niniame parke užregistruota tik vienoje vietoje, Šimšos kaimo apylinkėse ir užima 1,9 ha.

6270 *Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos. Buveinės aptinkamos sausų,

vidutinio drėgnumo, kartai drėgnų, menkai maisto medžiagų turinčių, paprastai rūgščių

dirvožemių augavietėse. Žolyne aptinkama daug rūšių, kurių įvairovė priklauso nuo buveinės

naudojimo ir drėkinimo ypatumų. Tipiškose buveinėse žolynas neaukštas su gyvulių nenoriai


30

ėdamų augalų kuokštais. Šio tipo buveinė regioniniame parke užregistruota tik vienoje

vietoje, Tolučių kaimo apylinkėse ir užima 1,4 ha.

6410 Melvenynai. Buveinės įsikuria drėgnuose ir apydrėgniuose, rūgščiuose arba

karbonatų turinčiuose dirvožemiuose. Buveinėse gruntinis vanduo paprastai slūgso netoli

dirvožemio paviršiaus. Žolyną sudaro vidutinio aukščio ir aukštaūgiai žoliniai augalai. Žolyne

vyraujančios melvenės sudaro nedidelius kupstus. Šio tipo buveinės retos ir užima nedidelius

plotus. Kiek didesnis masyvas užregistruotas Gauštvinio ežero pietrytinėje pakrantėje. Iš viso

regioniniame parke inventorizuoti 6 plotai, kurie užima 21,8 ha.

6450 Aliuvinės pievos. Šio tipo buveinės formuojasi upių slėnių salpose ir yra

užliejamos sezoninių potvynių metu. Priklausomai nuo reljefo ypatybių, buveinėse skiriasi

drėgmės rėžimas ir dirvožemio mechaninė bei cheminė sudėtis. Buveinėse vyrauja aukštaūgės

žolės, kurios neretai sudaro monodominantinius žolynus. Žolynai dažnai vienaaukščiai,

visiškai susivėrę. Regioniniame parke inventorizuoti 2 šio tipo buveinių plotai, kurie užima

6,2 ha.

6510 Šienaujamos mezofitų pievos. Šio tipo buveinėms priklauso žemyninės

vidutinio drėgnumo trąšios pievos. Pagal edafines ir drėgmės sąlygas susiformuoja skirtingi

šio tipo pievų variantai – drėgnesniuose ir trąšiuose dirvožemiuose susidaro tankus, gana

aukštas žolynas, o skurdesniuose sausuose dirvožemiuose – retesnis ir žemesnis žolynas.

Šienaujamos mezofitų pievos yra dažniausiai regioniniame parke aptinkamos natūrinių pievų

buveinės, nors jos didelių plotų neužima. Iš viso parke inventorizuota 14 plotų, kurie užima

33,0 ha.

Pelkių buveinės:

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Šio tipo buveinės įsikuria neigiamose reljefo

pakraščiuose, ežerų pakraščiuose. Maitinamos krituliais ir gruntiniais vandenimis. Vanduo

paprastai telkšo žemiau samanų dangos, bet gali būti ir paviršiuje. Mikroreljefas dažnai

nelygus, su neaukštais kimsais. Geros būklės buveinėse krūmų projekcinis padengimas

nedidelis. Žolių ardas priklausomai nuo buveinės sąlygų būna įvairus, buveinėse dažniausiai

vyrauja stambiosios arba smulkiosios viksvos. Samanų danga paprastai ištisinė. Daugiausiai

tarpinių pelkių ir liūnų buveinių yra Gomertos kraštovaizdžio draustinyje. Iš viso

regioniniame parke inventorizuota 16 šio tipo buveinių plotų, kurie užima 35,1 ha.

7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės. Buveinės formuojasi nekalkingų

arba mažai kalkingų, rūgščių arba neutralios reakcijos šaltinių vėsaus vandens įtakoje.

Pelkėjimo procesui palankios neigiamos reljefo formos ir nelaidžių dirvožemių sluoksniai.

Šaltinio versmė, vandens tėkmės vieta ir šaltinio vandens maitinama žemapelkė labai skiriasi

fizionomiškai, tačiau sudaro vieną buveinę. Buveinėse aplink versmę ir vandens tėkmės

vietoje gausiai auga lapsamanės ir kerpsamanes su žiediniais augalais. Miško šaltinių ištakose

šalia palyginti aukštų miglinių ir viksvuolinių šeimų atstovų pažeme driekiasi žemaūgiai

žoliniai augalai. Versmes dažniausiai supa beržai, juodalksniai, eglės. Šaltinių vandens

maitinamose žemapelkėse susidaro ištisinė samanų danga. Šio tipo buveinė regioniniame

parke inventorizuota vienoje vietoje ir užima 0,3 ha plotą.

7230 Šarmingos žemapelkės. Šio tipo buveinės įsikuria paežerėse, upių slėniuose,

šlaitų pelkėse, kurios maitinamos gruntinių ir iš apypelkio atitekančių vandenų. Vandens lygis

dažniausiai laikosi sulig substrato paviršiumi. Tipiškose buveinėse vyrauja smulkiosios

viksvos, susidaro labai tanki samanų danga, pasitaiko pavienių krūmų. Didžiausias masyvas

yra Šimšos telmologiniame draustinyje, dar penkios šio tipo buveinės užregistruotos


31

Gomertos kraštovaizdžio draustinyje, bei viena – Užpelkių botaniniame-zoologiniame

draustinyje. Iš viso regioniniame parke inventorizuota 10 šarmingų žemapelkių buveinių

plotų, kurie užima 43,4 ha.

Miškų buveinės:

9010 *Vakarų taiga. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria maisto medžiagų nedaug

turinčiuose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio dirvožemiuose. Sausesniuose ir

mažiau trąšiuose dirvožemiuose vyrauja pušų medynai, o trąšesniuose ir drėgnesniuose –

eglynai. Buveinė išsiskiria negausia žoline augalija ir tankia, dažniausiai beveik ištisine

samanų danga. Šio tipo miškai pasitaiko retai, daugiausia pietvakarinėje regioniniame parke

dalyje. Iš viso inventorizuotos 9 šio tipo buveinės, kurios užima 72,3 ha.

9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai. Dažniausiai šio tipo miškai aptinkami vidutinio

drėgnumo ar laikinai perteklinio drėkinimo, bet neužmirkusiose augavietėse. Dirvožemiai

vidutiniškai derlingi, trąšūs. Medynų struktūra netolygi, paprastai išsiskiria du medžių ardai.

Krūmų ardas dažniausiai nėra tankus. Žolių ardas tankus, o samanų parastai labai negausu.

Šio tipo miškai regioniniame parke pasitaiko retai ir jie neužima didelių plotų. Iš viso

inventorizuoti 8 plotai, kurie užima 53,7 ha.

9050 Žolių turtingi eglynai. Šio tipo miškai įsikuria lengvos mechaninės sudėties,

pakankamai karbonatinguose, vidutinio drėgnumo ar gana šlapiuose, kartais šaltiniuotuose

dirvožemiuose. Medynai įvairiaamžiai, dažniausiai išsiskiria du medžių ardai. Medyne

vyrauja eglės, nors gausu lapuočių medžių. Krūmų ir žolių ardai paprastai vešlūs. Samanų

danga dažniausiai mozaikiška. Šio tipo buveinės nėra labai dažnos, tačiau nedideliais

masyvais pasklidusios beveik visoje regioninio parko teritorijoje. Iš viso inventorizuoti 31

plotai, kurie užima 132,2 ha.

9080 *Pelkėti lapuočių miškai. Šio tipo miškai auga perteklinio drėgnumo

dirvožemiuose. Pavasarį buveinė užliejama kasmetinių polaidžio vandenų, o vasarą gruntinio

vandens lygis yra sulig žemės paviršiumi ar virš jo. Pelkėti lapuočių miškai susiformuoja

durpinguose lokaliose reljefo žemumose, palei ežerus, upes, apypelkius. Medynai vienaardžiai

arba dviardžiai, medžiai dažniausiai auga ant įvairaus aukščio kupstų. Ant šių kupstų taip pat

įsikuria buveinei būdingi žoliniai augalai bei samanos, o drėgnuose arba užlietuose

tarpkupsčiuose dažnai auga aukštosios viksvos. Šio tipo miškai – dažniausiai regioniniame

parke aptinkamos miškų buveinės, kurios įvairaus dydžio masyvais pasitaiko visoje

teritorijoje. Iš viso inventorizuoti 63 masyvai, kurie užima 680,0 ha.

9180 *Griovų ir šlaitų miškai. Šio tipo miškai įsikuria vidutinio drėgnumo trąšiose ir

vidutiniškai derlingose augavietėse ant karbonatingų, drėgmei laidžių priemolio ar molio,

kartais žvyro dirvožemių. Dažniausiai užima nedidelius plotus giliuose upių ir upelių

slėniuose, stačiuose ežerų šlaituose, griovose. Medynai dažniausiai dviardžiai, vyrauja

lapuočiai medžiai. Krūmų ir žolių ardai paprastai vešlūs, o samanų danga dažniausiai

neišsivysčiusi. Šio tipo miškų buveinė regioniniame parke inventorizuota vienoje vietoje,

Šiaulaičių kaimo apylinkėse ir užima 1,5 ha plotą.

91D0 *Pelkiniai miškai. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria maisto medžiagų

neturtinguose, drėgnuose ir šlapiuose, rūgščiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio

vandens lygis nuolat aukštas. Buveinė apima aukštapelkinius raistus, apypelkio miškų

kompleksus. Buveinės struktūra priklauso nuo augavietės sąlygų – oligotrofinėse augavietėse

medžių ardą formuoja pušys ir beržai, o mezotrofinėse – eglės, pas

new tytuvĖnŲ regioninio parko planavimo schemagpf.lt/images/file/teritoriju planavimas/tv...

Documents