nauji teisės aktai - teisėkūros žinios - elektroniniai leidiniai · web view2019/09/04 ·...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-13735 2019-08-30 2019-07-11 2019-07-11 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-569/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-1-05031-2008-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Vytauto Masioko, susipažinusi su nukentėjusiojo A. P. atstovės advokatės Jolantos Grigaliūnienės kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nukentėjusiojo A. P. atstovė advokatė Jolanta Grigaliūnienė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorė taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai; BPK 235 straipsnio 1 dalies ir 254 straipsnio 4 dalies (2017 m. lapkričio 28 d. redakcija) nuostata, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, byla teisme nutraukiama tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis nereikalauja tęsti baudžiamojo proceso.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Šiuo atveju nukentėjusiojo atstovės kasacinis skundas grindžiamas nesutikimu su teisiniu reguliavimu dėl bylos nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Anot kasatorės, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamasis procesas teisme turėtų būti tęsiamas ne tik pagal kaltinamojo, bet ir pagal nukentėjusiojo reikalavimą.

Pažymėtina, kad BPK 235 straipsnio 1 dalies ir 254 straipsnio 4 dalies (2017 m. lapkričio 28 d. redakcija) nuostatos, dėl kurių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kasaciniame skunde prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, buvo įtrauktos į BPK įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies, 327 straipsnio 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu anksčiau galiojusios minėtos BPK normos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Esminis tokios išvados argumentas yra tai, kad ankstesnis teisinis reguliavimas, kuris, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, draudė teismui tęsti procesą, kai to prašo kaltinamasis, sudarė prielaidas kilti neatitaisomai žalai kaltinamojo garbei ir orumui. Apie proceso tęsimą pagal prokuroro, nukentėjusiojo ar kito proceso dalyvio prašymą minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nepasisakyta. Atrankos teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentu, kad dėl nukentėjusiojo pozicijos įtakos proceso tęsimui nepasisakyta tik todėl, kad toks klausimas Konstituciniam Teismui nebuvo pateiktas. Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 27 d. nutarime pateikė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo proceso tęsimą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir šie argumentai tapo pagrindu keisti atitinkamas BPK nuostatas. Taigi, atrankos teisėjų kolegijos vertinimu, pakartotinis šio klausimo nagrinėjimas Konstituciniame Teisme neturi teisinės prasmės ir realios perspektyvos.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ed03390ca7611e9929af1b9eea48566

Kasatorė taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį nepakankamo argumentavimo aspektu (neišsamiai atsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl proceso vilkinimo, vieno iš kaltinamųjų pasislėpimo, nukentėjusiojo statuso pavėluoto suteikimo, atsisakymo priimti civilinį ieškinį ir kt.). Priešingai nei teigia kasatorė, minėti apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo buvo išnagrinėti ir dėl jų pasisakyta. Esminis apeliacinio skundo argumentas dėl vieno iš kaltinamųjų pasislėpimo ir dėl to neteisingai apskaičiuoto senaties termino motyvuotai paneigtas. Suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kiti apelianto argumentai dėl proceso eigos objektyviai negalėjo lemti kitokio procesinio sprendimo, nei priėmė apeliacinės instancijos teismas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nukentėjusiojo atstovės kasacinis skundas nepagrindžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų (BPK 369 straipsnis), todėl jį atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 4 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nukentėjusiojo A. P. atstovės advokatės Jolantos Grigaliūnienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. liepos 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Olego Fedosiuko, susipažinusi su nuteistojo M. Š. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

nuteistasis M. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų nuosprendį bei nutartį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b40b1e0cb3f11e9929af1b9eea48566

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Paduotame kasaciniame skunde nuteistasis M. Š. teigia, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus, nes apkaltinamasis nuosprendis paremtas tik nukentėjusiojo prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, o nuteistojo nuoseklius parodymus teismas nepagrįstai atmetė.

Kolegija pažymi, kad klausimai, ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato, o teisės taikymo aspektu tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimus, kai yra bent vienas iš BPK 369 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų. Dėl to kasaciniame skunde turi būti keliami teisės taikymo ir aiškinimo, o ne fakto ar kiti ne su baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminiais BPK pažeidimais susiję klausimai. Taip pat pažymėtina, kad tai, jog teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo neatitinka proceso šalies pozicijos, savaime nelaikoma esminiu BPK nuostatų pažeidimu ar netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Taigi, kasatoriaus argumentai nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.

Kasacinis skundas, jame nesant nurodytų teisinių argumentų, pagrindžiančių bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus (BPK 369 straipsnis), neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakoma priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo M. Š. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________


Nr. 2P-690/2019Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01285-2012-6(S)


NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Dalios Bajerčiūtės ir Arvydo Daugėlos, susipažinusi su nuteistojo R. P. kasaciniu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6f832c50ca7611e9929af1b9eea48566

skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis R. P. kasaciniu skundu, kuriuo ginčija jo nuteisimą pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus, inicijuoti procesų atnaujinimą ankstesnėse baudžiamosiose bylose, kuriose jis buvo nuteistas, šias bylas sujungti ir grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį, 376 straipsnio 1 dalį,

nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Teisės taikymo aspektu nuteistojo R. P. kasaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kurie sudarytų pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka dėl proceso metu padarytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnis), o skunde nurodytas prašymas, t. y. atnaujinti baudžiamuosius procesus ankstesnėse baudžiamosiose bylose, kuriose jis buvo nuteistas, šias bylas sujungti į vieną ir grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, neatitinka nei vieno iš BPK 382 straipsnyje išvardytų kasacinės instancijos teismo priimamų sprendimų. Taigi kasaciniame skunde pateiktas prašymas nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija. Kasaciniame skunde nurodomi tik deklaratyvūs, jokiais teisiniais argumentais neparemti samprotavimai, nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors nuteistasis teigia, kad nuosprendis grįstas spėjimais ir prielaidomis, o veikos pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį turėjo būti kvalifikuotos kaip tęstinės, tačiau nepateikia teisinių argumentų nei dėl tęstinės veikos, nei dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Minėta, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti ne tik apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, bet ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą. Proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, faktinių bylos aplinkybių nustatymas bei duomenų pripažinimas įrodymais, jų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų prerogatyva. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, o teisės taikymo aspektu tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimus, kai yra bent vienas iš BPK 369 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų. Dėl to kasaciniame skunde turi būti keliami teisės taikymo ir aiškinimo, o ne fakto ar kiti ne su baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminiais BPK pažeidimais susiję klausimai. Taigi nagrinėjamu atveju kasacinio skundo teiginių, kuriais savaip interpretuojami bylos duomenys ir pateikiama subjektyvi nuomonė dėl jų vertinimo, nėra pagrindo pripažinti tinkamais teisiniais argumentais BPK 368 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo R. P. kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo R. P. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ

ARVYDAS DAUGĖLA_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 14 d. gautu ieškovės bankrutavusios gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Vilniaus Kalvarija“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl avanso grąžinimo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimas, kuriuo nutarta atmesti ieškovės ieškinį atsakovei UAB „Projestos projektai“. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3519dd70ca7611e9929af1b9eea48566

pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos

Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio nuostatomis. Atsakovės pateikta 2007 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl negalėjo būti pripažinta tinkamu įrodymu, patvirtinančiu 86 886 Eur (avanso sumos vertės) projektavimo darbų atlikimą. Apskaitos dokumentas išrašytas praėjus 7 mėnesiams nuo atsakovės sutartinių santykių su ieškove pasibaigimo. Ieškovės įsitikinimu, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl to, kas laikoma dokumentu. 2007 m. gruodžio 27 d. sąskaita neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus 2004 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004 išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime neįpareigoja atsakovo apmokėti joje nurodytą sumą, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą, konkrečios ūkinės operacijos atlikimą. Teismai turėjo nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kasaciniame skunde nurodomos proceso teisės normos – CPK 259, 263, 265, 270 straipsnių nuostatos, taip pat 176, 185 straipsnių nuostatos, argumentuojant, kad teismas turėjo ištirti ir teisingai įvertinti įrodymus, kitaip kvalifikuoti ginčo teisinį santykį.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Skundo argumentais dėl netinkamai taikytų teisės normų kvestionuojamos teismo prieitos išvados dėl pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės sumokėtą avansą pagal projektavimo darbų rangos sutartį nebuvimo, siekiama kitokio faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau tai nėra pagrindas kasacijai; skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė bei pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3958e6b0ca7611e9929af1b9eea48566


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 9 d. gautu atsakovo V. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti procesinio teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškovės A. K. netiesioginis ieškinys patenkintas.

Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovo nuomone, tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatinėjami konkretūs kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai, žalos dydis ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl teismai nepagrįstai tyčinio bankroto byloje konstatuotus faktus laikė prejudiciniais. Teismai nepagrįstai atsakovui V. B. taikė solidariąją atsakomybę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovas gali būti atsakingas tik už vieną bendrovės turto nurašymą savo vadovavimo laikotarpiu, o kiti veiksmai (sistemingi didelės vertės turto nurašymai) buvo atlikti atsakovo A. B., todėl jo atsakomybė gali būti tik dalinė, tačiau teismai neįvykdė pareigos nustatyti konkrečius kiekvieno iš atsakovų neteisėtus veiksmus. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai neįvertino įrodymų viseto ir nepakankamai motyvavo procesinius sprendimus; nepagrįstai Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos išvadoms baudžiamojoje byloje suteikė išankstinę galią ir šių įrodymų nekvestionavo. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė jo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos bendrovei padarymo. Teismai pažeidė CPK 279 straipsnio 4 dalį, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovo V. B. atsakomybės klausimas dėl jo neteisėto veiksmo (medžiagų nurašymo akto) yra išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015.

Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo

praktika.Susipažinusi su atsakovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių

teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Pažymėtina, kad atsisakius priimti kasacinį skundą, nespręstinas atsakovo prašymas dėl skundžiamo procesinio teismo sprendimo vykdymo sustabdymo.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 12 d. gautu ieškovo R. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. galutinis sprendimas paliktas nepakeistas. Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. galutiniu sprendimu ieškovo ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmestas.

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019 išaiškinimais. Nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. Ieškovas turėjo vekselio originalą ir tai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2d906420ca7611e9929af1b9eea48566

yra pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigai atsakovei buvo perduoti. Atsakovė turėjo nuginčyti šią prezumpciją, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad negavo pinigų. Abi šalys nesilaikė privalomos sutarties notarinės formos, tačiau dėl to neigiami padariniai nepagrįstai kyla tik ieškovui.

Kasacinis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Susipažinusi su ieškovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovui grąžintinas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovui R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 191 (vieną šimtą devyniasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto 2019 m. rugpjūčio 8 d. AB Luminor banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40d4cb70ca7611e9929af1b9eea48566



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 12 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Junelinta“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo.Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso (toliau – CK) 6.193, 6.195 straipsnius) ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes iš esmės vadovavosi pažodiniu sutarties aiškinimu, todėl neteisingai nustatė tikrąją šalių valią. Ieškovės tikslas buvo iškirsti kuo daugiau želdinių žemės sklype, nes ji buvo du kartus bausta administracine tvarka už tai, kad jos žemės ūkio paskirties žemės sklypas nesutvarkytas. Ieškovės prievolę išvalyti žemės sklypą nustatyta teisės aktais, todėl ji siekė ne išsaugoti kokių nors rūšių ar skersmens medžius, o jų iškirsti kuo daugiau. Tokius ketinimus ieškovė išsakė ir atsakovei prieš sudarant sutartį. Nuo 2018 m. liepos 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pagal Vyriausybės patvirtintą Želdinių priskyrimo saugotiniems kriterijų sąrašą saugotinais laikytini medžiai didesnio kaip 30 cm skersmens. Dėl to atsakovės vadovui buvo nutraukta administracinė byla, o ieškovei vėl kyla prievolė išvalyti žemės sklypą nuo želdinių, kurių skersmuo neviršija 30 cm. Teismai pažeidė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovės nuomone, nors iškirsdama medžius, ji ir pažeidė anksčiau galiojusius teisės aktus, tačiau ieškovė jokios žalos nepatyrė. Dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo aplinkos apsaugos departamentas nepareikalavo iš atsakovės žalos atlyginimo. Visgi, konstatavus, kad ieškovė patyrė žalos, jos dydis turėjo būti apskaičiuotas pagal neteisėtai iškirstos medienos vertę, o ne pagal jos atkuriamąją vertę. Dirbtinai atsodinti medžius žemės ūkio paskirties sklype draudžiama, todėl ieškovė nepatirs atkūrimo išlaidų.



Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo

(nutarties) priėmimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Susipažinusi su atsakovės kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Be kita ko, pažymėtina, kad prie kasacinio skundo nėra pateikta advokato atstovavimo sutartis (CPK 347 straipsnio 3 dalis).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, atsakovei grąžintinas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Junelinta“ (j. a. k. 163746320) 383 (tris šimtus aštuoniasdešimt

tris) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. rugpjūčio 12 d. AB SEB banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 13 d. gautu atsakovo P. G. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=48292b00ca7611e9929af1b9eea48566

n u s t a t ė:

atsakovas padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 23 d. nutarties peržiūrėjimo.

Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi buvo sukurta situacija, kai atsakovo teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti bei disponuoti inžinieriniais tinklais buvo realiai apribota nenustačius atsakovui teisingo atlyginimo už inžinierinių tinklų paėmimą visuomenės poreikiams. Be to, ieškovas 2018 m. rugpjūčio 31 d. patikslintu ieškiniu ieškinio dalyką tyčia susiaurino iki neatlygintinės inžinierinių tinklų naudojimo tvarkos ir sąlygų nustatymo, kuri turėtų galioti iki 2056 m. liepos 26 d. Tokiu būdu ieškovas bei Kauno rajono savivaldybė sąmoningai nevykdo teisės aktų bei kasacinio teismo reikalavimų, piktnaudžiaudami turimomis procesinėmis teisėmis ne kartą ieškinį tikslino siekiant išvengti teisminio nagrinėjimo dėl teisingo atlyginimo nustatymo. Bylą nagrinėję teismai išspręsti susiklosčiusią situaciją galėjo taikydami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalį bei 320 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjant šią bylą teismai privalėjo ieškinio dalyku laikyti ne ieškovo ieškinyje nurodytą reikalavimą nustatyti neatlygintinę inžinierinių tinklų naudojimo tvarką ir sąlygas, o kasacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje suformuluotą ginčo dalyką, jog yra pareikštas reikalavimas dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygų ir tvarkos nustatymo pagal Geriamojo vandens įstatymo nuostatas ir, tokiu atveju, nepaisant ieškovo tyčia susiaurinto ieškinio dalyko, turėjo visas galimybes nustatyti atsakovui priklausantį teisingą atlyginimą už inžinierinių tinklų naudojimą pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.100 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo įstatymo 16 straipsnio 11 dalį. Dėl šios priežasties atsakovas apeliaciniu skundu prašė nustatyti geriamojo vandens tiekimo įstatymo atitinkančią atlygintinę inžinierinių tinklų naudojimo tvarką bei sąlygas. Apeliacinės instancijos teismui atsisakius nustatyti tokią inžinierinių tinklų naudojimo tvarką bei sąlygas, tai padaryti, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 3 dalies nuostata, turi teisę ir kasacinis teismas. Duomenų nustatyti teisingą atlyginimą byloje pakanka. Kasaciniam teismui atsisakius nustatyti atlygintinę inžinierinių tinklų naudojimo tvarką bei sąlygas, jis, vadovaudamasis 2016 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-378/2016 savo paties išaiškinimais, turėtų nustatyti aiškią inžinierinių tinklų paėmimo tvarką bei terminus, kurių nesilaikant būtų taikomos ne tik CPK X skyriuje nustatytos poveikio priemonės, bet ir kompensacija dėl pernelyg ilgo laiko laikotarpio tarp inžinierinių tinklų paėmimo visuomenės poreikiams ir jų atlygintinės naudojimo tvarkos ir sąlygų nustatymo.

Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Susipažinusi su atsakovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2

dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 13 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Širmulis“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo.

Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnį ir 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalis, nepagrįstai taikė CK 6.9301 bei 1.80 straipsnius. Teismas neteisingai kvalifikavo užskaitymo aktą, nepagrįstai taikė tokio sandorio pažeidimo ir negaliojimo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino užskaitymo aktą, išsamiai nevertino akto turinio esmės, struktūros, rekvizitų ir kitų detalių, iš kurių akivaizdu, jog skolos įskaitymas atliktas vienašale UAB „Širmulis“ valia. Kasacinio teismo formuojama praktika leidžia pranešimui apie skolos įskaitymą naudoti bet kokios formos ir turinio dokumentus, jei tik jie pakankamai informatyvūs. Šiuo atveju buvo nukrypta nuo šios praktikos užskaitymo aktą vien dėl jo pavadinimo ir skolininko parašo jame buvimo traktavus kaip dvišalę įskaitymo sutartį. Ieškovė pati jokio mokėjimo neatliko, dėl to ir CK 6.9301 straipsnio pažeisti apskritai negalėjo. Parašas ant užskaitymo akto tėra jos patvirtinimas, kad kreditorės UAB „Širmulis“ pateikti skaičiai skoloms suderinti yra teisingi, o tai svarbu buhalterinės apskaitos kontekste. Tai, kad ginčijamas dokumentas vadinasi tarpusavio skolų suderinimo (užskaitymo) aktu, nedaro jo pagrindu atlikto įskaitymo dvišaliu sandoriu. Iš rašto struktūros yra akivaizdu, jog jis sudarytas UAB „Širmulis“, o UAB „Demeta“ tik pasirašo, sutikslinusi skaičius savo buhalterijoje. Kasacinio teismo praktika nepaneigia tokio užskaitos akto kaip vienos iš galimų formų skolininkui informuoti dėl atliekamo skolos įskaitymo pagal CK 6.131 straipsnį. Teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=52db82a0ca7611e9929af1b9eea48566

sprendime faktiškai pripažįstama, kad skolininkės UAB „Demeta“ finansinė būklė skolos įskaitymo metu atitiko nemokumo sąvoką, todėl teismai nepagrįstai netaikė CK 6.140 straipsnio ir nepagrįstai sprendė, kad įskaitymas negalimas.

Kasacinis skundas grindžiamas Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.






n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=232f12b0ca7611e9929af1b9eea48566


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 13 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arkainas“ kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo.

Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, reglamentuojančias baudos priteisimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas be pagrindo be nuostolių dar priteisė ir netesybas. Dėl netesybų paskirties, jų, santykio su nuostoliais, dydžio ir jo pakeitimo ir teismų formuojamos praktikos išsamiai pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, t. y., kad tuo atveju, jeigu kreditorius prašo dėl prievolės pažeidimo ir nuostolių, ir netesybų, pastarosios yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Netesybų įskaitymo esmė yra ta, kad kai kreditorius reikalauja ir netesybų, ir nuostolių bei pagrindžia savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Todėl šioje byloje teismas iš esmės nepagrįstai priteisė ir baudą, ir visišką teismų nustatytą nuostolių atlyginimą. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos statybos subrangos sutarties sąlygas, pagal kurias kasatorius įsipareigojo atlikti stogo dengimo darbus gamybinių patalpų objekte. Teismai, konstatuodami, kad atsakovė nutraukė sutartį vienašališkai, nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovė buvo tik sustabdžiusi sutarties vykdymą. Ieškovė aplinkybę, kad atsakovė atsisakė nuo sutarties, įrodinėjo tik atsakovės darbuotojų išvykimo faktu. Dėl to negalėjo būti taikoma sankcija už sutarties vienašalį nutraukimą. Atsakovė turėjo teisę sustabdyti darbus ir dėl to, kad ieškovė atsisakė priimti atliktus darbus (CK 6.209, 6.58 straipsniai). Teismai turėjo taikyti CK 6.58 straipsnį ir konstatuoti, kad atsakovė teisėtai sustabdė statybos darbus. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nes išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (atliktų darbų trūkumų) darė nevertindami į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų argumentų, nepasisakydami dėl jų. Kasatorius su atliktu įrodymu vertinimu priteisiant sumą už defektų šalinimą nesutinka. Byloje yra pateiktas UAB „Virdaleka“ atliktų darbų priėmimo aktas, iš kurio matyti, kad buvo atliekami stogo viršutinio hidroizoliacinio sluoksnio defektų šalinimo darbai, tačiau teismas netinkamai vertino įrodymus dėl atliktų darbų kiekio. Byloje yra pateiktas antstolio faktinių aplinkybių protokolas, iš kurio matyti, kad 2018 m. kovo 29 d. visi stogo darbai buvo atlikti. Ieškovas negalėjo samdyti kito subrangovo, todėl neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius už stogo dangos šalinimo defektus, nes pats pažeidė sutarties reikalavimus. Teismai priteisdami išlaidas, susijusias su lubų valymu, netinkamai taikė ir vertino įrodymus, žalos atlyginimą numatančias normas, įskaitant ir CK 6.249 straipsnio 1 dalį.


Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės

aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).




Atsisakius priimti kasacinį skundą, už atsakovei grąžintinas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2

dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arkainas“ (j. a. k. 303880854) 131 (vieną šimtą trisdešimt vieną) Eur

žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. rugpjūčio 12 d. Perlo terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Prašymo Nr. 2ATP-271/2019Teisminio proceso Nr. 4-17-3-00061-2018-3(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=58ec65b0ca7611e9929af1b9eea48566

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos ir Rimos Ažubalytės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. P. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas R. P. prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarimą be pakeitimų arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarimą ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui.

Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą R. P. nurodo, kad apygardos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau –ANK) 569 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes nutarime neišanalizavo ir teisiniais argumentais nepagrindė visų sąlygų, būtinų padaryti patikimą išvadą dėl jo kaltumo padarius ANK 290 straipsnio 8 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. Medžioklės taisyklės nedraudžia medžioti sėlinimo ir varymo būdu vienas po kito. Byloje nėra duomenų, kad elnias buvo nušautas pirmo varymo metu, o liudytojai patvirtino, jog buvo medžiojama ir sėlinimo, ir varymo būdu. Dėl to nepaneigta jo (R. P.) įvykio versija, kad elnias buvo nušautas medžiojant sėlinimo būdu, t. y. nepažeidžiant Medžioklės taisyklių. Be to, bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jis sužalojo būtent tą elnią, kurio kančias nutraukė medžiotojas D. N., nes elnio gaišenoje nustatytos žaizdos neatitinka R. P. ginklo kulkų skersmens. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad administracinio nusižengimo protokole išdėstytas kaltinimas buvo netikslus, nes nenurodytas nusižengimo padarymo laikas ir įrankis, todėl suvaržyta teisė į gynybą.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Kolegija pažymi, kad nors pareiškime nurodomi proceso teisės pažeidimai (ANK 569 straipsnis ir pan.), tvirtinama, kad jie esminiai, tačiau tokie teiginiai nėra grindžiami išsamiais teisiniais argumentais. Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjas ginčija apygardos teismo nutarimą motyvuodamas netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu nustatant faktines bylos aplinkybes ir ginčija teismo išvadas, kad buvo medžiojama tik varymo būdu, kad elnią pašovė pareiškėjas, o ne kitas asmuo. Priešingai nei teigiama pareiškime, apeliacinės instancijos teismas tyrė ir nagrinėjo pareiškime nurodytas kaip neanalizuotas ar nepakankamai ištirtas aplinkybes, o įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, turinčių reikšmę teisingam sprendimui priimti, buvimo ir jų teisinio vertinimo. Vien tai, kad apylinkės ir apygardos teismai priėmė priešingus sprendimus dėl pareiškėjo kaltumo padarius ANK 290 straipsnio 8 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą, o šis nesutinka su apygardos teismo pateiktu įrodymu vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, savaime nereiškia, kad yra teisinis pagrindas atnaujinti šią administracinio nusižengimo bylą. Pareiškėjo argumentai apie teisės į gynybą pažeidimą administracinio nusižengimo protokolo netikslaus turinio, taip pat nėra pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais, nes iš pareiškimo nėra aišku, kaip konkrečiai dėl to buvo apribota pareiškėjo galimybė gintis, kodėl nurodyti protokolo trūkumai turi būti vertinami kaip esminis jo teisės į gynybą pažeidimas. Taigi, administracinėn atsakomybėn patraukto R. P. pareiškimas neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo R. P. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

ARVYDAS DAUGĖLA

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkės), Arvydo Daugėlos, Rimos Ažubalytės, susipažinusi su nuteistojo J. G. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutarties, bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis J. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartį ir jį išteisinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti dėl jo neatitikimo BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimams.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, nes įvykdyta veika neatitinka šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nuteistais tvirtina, kad dėl jo veikos nebuvo sukelti BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai, nes konflikto iniciatorius buvo ne jis, o nukentėjusysis, o jis ir įvykio liudytoja teisme neparodė, kad būtų kilę padarinių, be to, specialisto išvadoje nenustatyta kokių nors sužalojimų nukentėjusiajam. Šios aplinkybės, nuteistojo manymu, leidžia daryti išvadą, kad jis neturėjo tyčios padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių veika nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio, vadovaujantis baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės (lot. – ultima ratio) principu, taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, nes nenustatė ir neatsižvelgė į jo minėtas bylos faktines aplinkybes; taip teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, BPK 10 straipsnį, 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 5 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio reikalavimus, nes nevertino apeliacinio skundo argumento dėl žalos padarymo fakto ir jos dydžio bei šiuo klausimu padarė kitokias išvadas, nei išplaukia iš byloje surinktų įrodymų.

Kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas formaliai nurodo bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, tačiau neišdėsto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=500ea700ca7611e9929af1b9eea48566

teisinių argumentų, pagrindžiančių bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikia savo įrodymų vertinimą ir nurodo, kokias faktines bylos aplinkybes (iš esmės – pagal jo versiją) turėjo nustatyti teismai ir būtent joms taikyti baudžiamąjį įstatymą. Nurodyta kasacinio skundo argumentacija suponuoja naują įrodymų vertinimą bei faktinių aplinkybių nustatymą, o tai nėra teisiniai argumentai, pagrindžiantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo veikos pavojingumo laipsnio vertinimo iš esmės yra deklaratyvūs, nes skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo vertinti veiką kaip nepavojingą, neužtraukiančią baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas vertino apeliacinio skundo argumentus, iš jų – ir dėl nusikalstama veika padarytos žalos, jos dydžio ir dėl to pateikė motyvuotas išvadas.


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo J. G. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARVYDAS DAUGĖLA

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos, Rimos Ažubalytės, susipažinusi su nuteistojo V. L. kasaciniu skundu dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties, bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis V. L. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai išnagrinėjo bylą nesilaikydami rungimosi principo, nebuvo nešališki ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=578582b0ca7611e9929af1b9eea48566

teisingi, todėl iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnį, 20 straipsnio 2 ir 3 dalis, 44 straipsnio 5 dalį. Šie teiginiai motyvuojami tuo, kad teismai netyrė nuteistojo gynybos versijos, nepagrįstai jo parodymus pripažino nepatikimais, neatsižvelgė į nukentėjusiojo, liudytojo parodymų nenuoseklumą, prieštaravimą kitiems byloje surinktiems įrodymams, atmetė duomenis, rodančius, kad nukentėjusysis ir liudytojas tarėsi ir siekė pasipelnyti iš nuteistojo situacijos. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišdėstyta nuosekli ir logiška įrodymų analizė, o tai reiškia, kad nuosprendis neatitinka BPK 302-307 straipsnių reikalavimų. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Be to, nuteistasis teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 28 straipsnio taisykles, nes jis veikė būtinosios ginties aplinkybėmis.


priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. nagrinėja, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Nuteistasis V. L., nors ir nurodo bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, tačiau iš esmės tik formaliai, nepateikdamas teisinių argumentų, pagrindžiančių tokių pagrindų buvimą. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, teigia apie dalies jų nepatikimumą, manydamas, kad teismai turėjo remtis jo pateikta versija apie faktines įvykio aplinkybes ir pagal jas spręsti baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Nurodyta kasacinio skundo argumentacija suponuoja naują įrodymų vertinimą bei faktinių aplinkybių nustatymą, o tai nėra kasacinės bylos narinėjimo dalykas bei teisiškai nepagrindžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimo. Pažymėtina ir tai, kad tokie pat argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio buvo išdėstyti apeliaciniame skunde, tačiau nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo bei sprendime nurodė motyvuotas išvadas, nuteistasis nekreipia į tai dėmesio ir pakartoja tuos pačius esminius argumentus. Be to, pažymėtina, kad kasaciniame skunde suformuluotas prašymas priimti išteisinamąjį nuosprendį neatitinka BPK 382 straipsnyje nurodytų kasacinės instancijos teismo priimamų nutarčių rūšių.


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. L. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARVYDAS DAUGĖLA

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-718Teisminio proceso Nr. 1-01-137786-2018-5(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d9b4b50ca7611e9929af1b9eea48566


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkės), Rimos Ažubalytės ir Arvydo Daugėlos, susipažinusi su nuteistojo G. L. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kasatorius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti; kvalifikuoti nuteistojo G. L. nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį; sumažinti nukentėjusiosios ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo arba ieškinį atmesti.


nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius ginčija nuteistojo G. L. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir teigia, kad toks kvalifikavimas neleido taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Anot kasatoriaus, nuteistasis neįėjo per jėgą į nukentėjusiosios gyvenamąją patalpą, o laisvai pateko į ją pro atviras duris. Nukentėjusioji matė atėjusi G. L. ir neprieštaravo, kad jis būtų bendrabučio tipo kambaryje. Nukentėjusios ir nuteistojo santykiai nebuvo priešiški. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas klaidingai taikė BK 180 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuteistojo veiksmai turėtų būti vertinami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Atrankos kolegijos nuomone, kasatoriaus prašymas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 180 straipsnio 1 dalį ir taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą paremtas ne teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodo kasatorius ir kurios paneigtos žemesnės instancijos teismų. Pažymėtina, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Kasatoriaus taip pat nesutinka ir su 2000 Eur. neturtinės žalos, kurį turėtų atlyginti nukentėjusiajai nuteistasis G. L., dydžiu ir tvirtina, kad nustatant tokį neturinės žalos dydį buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas bei CK 6.250 straipsnio nuostatos, nebuvo atsižvelgta į G. L. turinę padėtį. Tačiau teisinių argumentų, kurie aiškiai patvirtintų šiuos įstatymų pažeidimus, nesuformuluota. Skunde tik dėstomos abejonės dėl duomenų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios psichologinę būseną, buvimo apskritai ir dėl to, ar nukentėjusioji įvykio metu patyrė moralinę žalą. Teiginys, kad žemesnės instancijos teismai nepakankamai atsižvelgė į nuteistojo G. L. turtinę padėtį – prieštarauja bylos medžiagai. Taigi kasatorius kelia ne teisės taikymo, o fakto klausimus, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nuteistojo G. L. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl jį atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo G. L. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


RIMA AŽUBALYTĖ

ARVYDAS DAUGĖLA_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Arvydo Daugėlos, susipažinusi su nuteistojo V. K. gynėjos advokatės Birutės Jackienės kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo V. K. gynėja advokatė B. Jackienė prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kasaciniame skunde pripažįstama, kad nuteistojo V. K. veiksmai (bandymas suduoti smūgius N. A. ir vienas spyris V. R. į dešinę koją) yra nepateisinami, tačiau tai savaime nereiškia, kad nuteistasis juos atliko, turėdamas tikslą pasipriešinti policijos pareigūnams ir būtent taip norėjo elgtis; nuteistojo gynėjos nuomone, daryti kategorišką ir abejonių nekeliančią išvadą šiuo klausimu nėra pagrindo. Be to, nuteistojo gynėja neatmeta galimybės, kad vyriausiasis patrulis V. R. nuteistojo sulaikymo metu galėjo susižaloti pats, tai, jos manymu, patvirtina specialisto išvada. Tai, kad įvykio metu policijos pareigūnai smurtą naudojo prieš V. K. ne grumtynių su juo metu, o kai šis buvo paguldytas ant pilvo ir nesipriešino, patvirtina V. K. bei per langą viską mačiusi jo sugyventinė H. K. Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų išvadomis, kad gynėjos keliama versija apie policijos pareigūnų V. K. padarytus sužalojimus peržengia V. K. pareikšto kaltinimo ribas; šiuo atveju teismas privalėjo apie galimai pareigūnų padarytus veiksmus pranešti prokurorui arba bent išsiaiškinti, ar nėra priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų ir nuteistajam padarytų sužalojimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes neteisingai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Abiejų instancijų teismai įrodymus ištyrė nevisapusiškai ir šališkai, nesiaiškino dalies aplinkybių, nepatikrino duomenų bei netyrė

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6075b7f0ca7611e9929af1b9eea48566

surinktų įrodymų apie policijos pareigūnų V. K. padarytus sužalojimus, jų panaudotą jėgą (ar šie neperžengė įgaliojimų, nepiktnaudžiavo), o tai svarbu sprendžiant V. K. kaltės ir atsakomybės klausimus. Teismai pažeidė lygiateisiškumo, teisės į teisingą teismą, nekaltumo prezumpcijos principus, nes privalėjo detaliai tirti ir išsiaiškinti abiejų šalių nurodytas aplinkybes, o to nepadarė. Abiejų instancijų teismai neanalizavo perteklinių Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriaus viršininko veiksmų, kuris, žinodamas, kad byla bus perduota į teismą, nelaukdamas teismo nuosprendžio, atliko tarnybinį patikrinimą dėl policijos patrulių, dalyvavusių sulaikant V. K., veiksmų teisėtumo ir tarnybinio nusižengimo požymių juose nenustatė. Taigi nuteistasis atsidūrė nelygioje kovoje su teisėsaugos institucijomis, kada patyrė fizines ir psichologines kančias. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė tais pačiais policijos pareigūnų parodymais, pokalbių fragmentais, nepateikdamas motyvuotų ir pagrįstų paaiškinimų, kodėl neanalizavo rašytinių įrodymų dėl V. K. sužalojimo, o kitus įrodymus arba aplinkybes iš viso nutylėjo (pavyzdžiui, nepagrįstą piniginės kompensacijos išmokėjimą Vilniaus VPK Vidaus tyrimų skyriaus viršininko).


priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, o įrodymų vertinimo klausimus nagrinėja tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės tik deklaratyviai nurodytas kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas – netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 286 straipsnio – taikymas, šis teiginys grindžiamas ne teisiniais argumentais ir teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o nuteistojo ir jo gynėjos nuomone. Kasacinis skundas argumentuojamas tuo, kad įrodymai nustatant faktines aplinkybes įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintus reikalavimus. Tačiau tokie pažeidimai grindžiami ne teisiniais argumentais, o nesutikimu su teismų padarytomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių, reikšmingų veikos kvalifikavimui, buvimo ir atlikto įrodymų vertinimo kritika. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, dėl policijos pareigūnų veiksmų sulaikant V. K. teisėtumo buvo keliami ir apeliaciniame skunde, tačiau pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie klausimai išnagrinėti, į juos motyvuotai atsakyta, Kasacinio skundo teiginiai apie lygiateisiškumo, teisės į teisingą teismą ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus nagrinėjant bylą yra bendro pobūdžio arba išplaukiantys iš minėįto kasacinio skundo argumentacijos. Nesutikimas su teismų nustatytomis aplinkybėmis ir išreikšta nuomonė, kaip turėjo būti vertinami bylos įrodymai, savaime nesuponuoja išvados, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti lygiateisiškumo, teisės į teisingą teismą ir nekaltumo prezumpcijos pricipai. Be to, pažymėtina, kad kasaciniame skunde suformuluotas prašymas išteisinti V. K. pagal BK 286 straipsnį ne tik neatitinka skunde išdėstytų argumentų (susijusių su bylos duomenų vertinimo išsamumu, išvadomis apie policijos pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumą), bet ir prieštarauja BPK normoms, nustatančioms kasacinės instancijos teismo kompetenciją priimti tam tikros rūšies sprendimus, t. y. nutartis. Pagal BPK 382 straipsnį teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš šių nutarčių: 1) atmesti kasacinį skundą; 2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; 4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų; 5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. K. gynėjos advokatės Birutės Jackienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


RIMA AŽUBALYTĖ

ARVYDAS DAUGĖLA_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-259-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05406-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.10.(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų pripažinimo negaliojančiais (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. S. ir Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170127-00004 (toliau – 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas), 2017 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PN-128-(15.51) (toliau – 2017 m. sausio 31 d. privalomasis nurodymas), 2017 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-170210-00008 (toliau – 2017 m. vasario 10 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5167ce60ca7611e9929af1b9eea48566

privalomasis nurodymas) ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20170411-00033 (toliau – 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas).

3. Ieškovas nurodė, jog jis yra nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių duomenys neskelbtini, savininkas. Šis nekilnojamasis turtas įgytas pagal 2008 m. birželio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

4. Ieškovas teigia, kad atsakovės 2017 m. sausio 27 d. surašytas savavališkos statybos aktas, kuriuo ji konstatavo, kad ieškovo vykdoma gyvenamojo namo statyba yra savavališka, yra neteisėtas. Ieškovas pažymėjo, kad pati atsakovė 2008 m. kovo 28 d. pažymoje Nr. 177 nurodė, kad gyvenamojo namo statybai 1988 m. spalio 12 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 274, kuris perėjo ieškovui kartu su visais kitais gyvenamojo namo statybos dokumentais. Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas 2006 m. spalio 20 d. pratęsė pirmiau nurodyto statybos leidimo galiojimą, jis galiojo iki šiol. Tas faktas, kad statybos leidimas buvo išduotas pradiniam statytojui, t. y. buvusiam turto savininkui, neturi teisinės reikšmės. Ieškovas nurodė, jog gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdomi 2016 m. liepos mėn., turint statybos leidimą, o nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. darbai apskritai nebuvo vykdomi.

5. Ieškovas nurodė, jog 2017 m. sausio 31 d. privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, išskyrus darbus, būtinus nustatytiems pažeidimams pašalinti, statybvietei ir aplinkai apsaugoti, neatitinka įstatymo reikalavimų, nes jame nėra įvardyti pažeidimai, kuriuos privalo pašalinti ieškovas.

6. Ieškovas pažymėjo, kad 2017 m. vasario 10 d. privalomasis nurodymas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę yra visiškai nepagrįstas ir pažeidžia ieškovo, kaip nekilnojamojo turto savininko, teises. Statyba buvo teisėtai pradėta, ieškovas nuosavybės teise įsigijo jau pradėtą statyti gyvenamąjį namą. Atsakovė nenurodo, kodėl reikalauja nugriauti net tą statinio dalį, kurią ieškovas įsigijo pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Reikalavimas nugriauti ieškovui priklausantį statinį yra visiškai neproporcingas siekiamam tikslui, ieškovo vykdoma statyba nepažeidžia jokių trečiųjų asmenų interesų ir įstatymo saugomų vertybių.

7. Ieškovas nurodė, jog 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas surašytas, praleidus įstatymo nustatytą terminą, o šis terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas. Be to, šis privalomasis nurodymas nepagrįstai pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

8. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu nutraukė bylos dalis pagal ieškinio reikalavimus dėl 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto ir 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiais; atmetė kitą ieškinio dalį.

9. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog gyvenamasis namas priskirtinas neypatingų statinių kategorijai, todėl ieškovas, norėdamas statyti gyvenamąjį namą, turėjo parengti statinio projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

10. Teismas nustatė, kad Gamybinio personalo grupė prie Kauno rajono architekto 1988 metais parengė sodo namelio su pakeitimais statybos projektą ir pagal šį projektą 1988 m. spalio 12 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas – statybos leidimas, kuris galiojo iki 1991 m. spalio 12 d. Vėliau, t. y. 2006 m. rugpjūčio mėn., buvo parengtas projekto pakeitimas, pagal kurį žemės sklype suplanuota vienbučio gyvenamojo namo statyba.

11. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ nuostatomis, atlikus projekto korektūrą, t. y. pakeitus statinio paskirtį iš sodo namelio į vienbutį gyvenamąjį namą, taip pat pakeitus (padidinus) bendruosius namo rodiklius ir laikančiąsias konstrukcijas (jų išdėstymą projekte), turėjo būti išduotas naujas statybos leidimas. Teismas konstatavo, kad projekto korektūra nereiškia (nebegaliojančio) statybos leidimo galiojimo laiko pratęsimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas savo 2016 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. gruodžio 30 d. elektroniniais laiškais pripažino, jog jam nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuriuo būtų leista statyti gyvenamąjį namą, todėl jo argumentai, kad jis vykdė statybos darbus, turėdamas statybos leidimą, yra teisiškai nepagrįsti. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog pradinis statytojas turėjo statybos leidimą, neturi teisinės reikšmės, nes tas statybos leidimas galiojo iki 1991 m. spalio 12 d. ir nebuvo pratęstas.

12. Teismas nurodė, jog atsakovės pirmtakės Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. pažyma, išduota 2008 m. birželio 9 d. sandoriui sudaryti, galimai suklaidino tiek ieškovą, tiek registro tvarkytoją, tiek notarą, tvirtinusį sandorį, dėl statybos leidimo gyvenamajam namui statyti buvimo, tačiau, nesant ginčo dėl šios pažymos teisėtumo, teismas plačiau dėl jos nepasisakė.

13. Teismas konstatavo, kad ieškovo ginčijamame savavališkos statybos akte yra tik užfiksuotos nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šiame akte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui). Todėl teismas, remdamasis administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-756-806/2013), nutraukė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl savavališkos statybos akto pripažinimo negaliojančiu.

14. Teismas sprendė, kad atsakovė, surašiusi savavališkos statybos aktą, pagrįstai surašė ir 2017 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų. Teismo vertinimu, šis nurodymas surašytas aiškiai, suprantamai ir atitinka teisės normų reikalavimus. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad šis privalomasis nurodymas neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 14 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismas pažymėjo, kad šios įstatymo nuostatos taikomos surašant privalomuosius nurodymus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, o ne nurodymus nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų.

15. Teismas nustatė, kad ieškovo ginčijamas 2017 m. vasario 10 d. privalomasis nurodymas buvo panaikintas 2017 m. balandžio 7 d. potvarkiu ir vietoj šio nurodymo buvo surašytas naujas (mažesne taikytinų pasekmių apimtimi) 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas. Teismas konstatavo, kad panaikintas nurodymas negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl nutraukė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu.

16. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo surašymo aplinkybes, akivaizdu, kad atsakovė TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalies nustatytu terminu, t. y. 2017 m. vasario 10 d., surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau šiuo nurodymu nustatyta pernelyg didelė taikytinų pasekmių apimtis, todėl, siekiant ištaisyti klaidą, administraciniu aktu buvo panaikintas ankstesnis nurodymas ir kartu atsakovės įgaliotas pareigūnas įpareigotas parengti naują privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismas konstatavo, kad, esant tokioms aplinkybėms, ieškovo argumentas dėl 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo surašymo praleidus įstatymo nustatytą terminą yra teisiškai nepagrįstas.

17. Teismas konstatavo, kad ieškovas, vykdęs gyvenamojo namo statybos darbus be statybą leidžiančio dokumento, veikė savo rizika ir yra atsakingas už atsiradusias savavališkos statybos pasekmes.

18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą.

19. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pažymėjo, kad ieškovas, nors jis įrodinėja kitaip, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdomi turint galiojantį statybos leidimą. Kolegija nurodė, jog ieškovas akcentuoja 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimą, tačiau jis nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad šis statybos leidimas galiojo ieškovui įsigyjant nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ar kad buvo išduotas naujas statybos leidimas.

20. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovo ginčijamo savavališkos statybos akto teisėtumo klausimas negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegijos vertinimu, šis aktas pats savaime negali sukelti ieškovui kokių nors teisinių pasekmių.

21. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas skundžia ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas dėl 2017 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su šios sprendimo dalies neteisėtumu.

22. Kolegija, pasisakydama dėl 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo teisėtumo, nurodė, jog šiuo nurodymu iš esmės buvo tik patikslinta (2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo atžvilgiu), kokias gyvenamojo namo dalis ieškovas privalo išardyti (nugriauti). Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalies nustatytas 10 darbo dienų terminas privalomajam nurodymui dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo surašyti yra naikinamasis terminas. Kolegija sprendė, kad šis terminas savo esme yra procedūrinis terminas, o šio termino praleidimas tik galėtų sukurti prielaidas taikyti kaltam asmeniui atsakomybę už nustatytos tvarkos pažeidimą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

23. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti

pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:23.1. Priešingai negu sprendė bylą nagrinėję teismai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)

5 straipsnis garantuoja ieškovui teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir reikalauti pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą. Šiame akte yra nustatytas pažeidimas, t. y. kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas yra savavališkos statybos padarinys, todėl juo yra kėsinamasi į ieškovo nuosavybės teisę. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo konstatavo, kad savavališkos statybos aktas pats savaime negali sukelti ieškovui kokių nors teisinių pasekmių. Pirma, šis aktas yra tiesiogiai susijęs su privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius. TPSVPĮ 14 straipsnis reglamentuoja, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius gali būti priimtas tik surašius savavališkos statybos aktą. Vadinasi, tiek savavališkos statybos aktas, tiek privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra tiesiogiai susiję su statinio savininko nuosavybės teisės pažeidimu. Pažymėtina, kad kiekvienas administracinis aktas, kuriuo kėsinamasi į asmens nuosavybę, gali būti ginčijamas teisme, nes asmens nuosavybės teisė turi konstitucinę apsaugą. Antra, savavališkos statybos aktas pažeidžia ieškovo teises ir tuo aspektu, kad šis aktas sukuria jam nesaugumo jausmą dėl nuosavybės. Ieškovo nuosavybės teisė į nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (į šio namo pamatus) yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o savavališkos statybos akte konstatuota, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas (šio namo pamatai) yra savavališkos statybos padarinys, t. y. kad ieškovui priklausantis nuosavybės teisės objektas negali būti civilinės apyvartos objektas. Be to, teismai, konstatuodami, kad savavališkos statybos akto teisėtumo klausimas negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas, vadovavosi sena ir neaktualia administracinių teismų praktika. Pažymėtina, kad šiuo aspektu nuo 2017 metų yra pakitusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Šis teismas laikosi pozicijos, kad ginčai dėl savavališkos statybos akto teisėtumo gali būti nagrinėjami administraciniuose teismuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-39-756/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1009-756/2017). Pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai be pagrindo taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą.

23.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad terminas privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padarinius surašyti yra procedūrinis. Įprastai procedūriniai terminai nesusiję su materialiųjų subjektinių teisių gynyba, o išimtinai reguliuoja vieno subjekto (juridinio asmens) vidinę veiklą. TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas materialiosios teisinės prigimties terminas – įstatymų leidėjas siekia šiuo terminu ne reguliuoti atsakovės vidaus tvarką, o įtvirtinti aiškumą tarp materialiųjų teisinių santykių dalyvių. Privalomieji nurodymai yra susiję su statytojo konstitucinės nuosavybės teisės apsauga, todėl aktualus terminas negali būti pripažįstamas procedūriniu, turinčiu reikšmę tik viešojo administravimo subjekto pareigūnui. Laikant, kad aptariamas terminas yra atnaujinamasis, jis turėtų būti atnaujintas įgalioto subjekto. Priešingu atveju, t. y. neatnaujinus šio termino, savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra negali būti tęsiama. Pažymėtina, kad ginčo privalomasis nurodymas buvo priimtas praleidus 10 darbo dienų terminą, o šis terminas nebuvo atnaujintas. Vadinasi, šis privalomasis nurodymas yra neteisėtas.

23.3. Pažyma apie nebaigtą statyti statinį yra individualus administracinis aktas. Pirma, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimais. Ginčo gyvenamojo namo pamatai būtent ir buvo įrašyti į kadastrą pagal valdymo institucijos sprendimą – 2008 m. kovo 28 d. pažymą. Ši pažyma savo esme yra ne tik valdymo institucijos sprendimas, bet kartu ir viešojo administravimo subjekto administracinis aktas. Antra, tokia pažyma yra teikiama viešajam registrui – Nekilnojamojo turto registrui, todėl jos pagrindu ne tik asmeniui sukuriamos teisės ir pareigos, bet jos dar ir išviešinamos registre. Trečia, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį (2007 m. gegužės 19 d. redakcija) nebaigto statyti statinio perleidimo kitam asmeniui sutartis gali būti notaro patvirtinta tik pateikus šio statinio statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pažymą, kad statinys statomas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Vadinasi, tokios pažymos pagrindu yra atliekami nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai. Pažymėtina, kad šios bylos procese nebuvo ginčijama 2008 m. kovo 28 d. pažyma, tačiau bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šiuo administraciniu aktu ir jame nustatytais juridiniais faktais. Galiojant šiai pažymai, teismai negalėjo nustatyti kitokių aplinkybių negu tos, kurios nustatytos aptariamoje pažymoje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog 2008 m. kovo 28 d. pažyma galimai suklaidino ieškovą. Jis yra įsitikinęs, kad ši pažyma yra tiksli, atitinka faktines aplinkybes. Kitoks šio

administracinio akto vertinimas suponuotų, kad asmenys negali pasitikėti valstybės institucijų aktais ir patys turi aiškintis aplinkybes, priskirtinas atitinkamų institucijų kompetencijai. Pažymėtina, kad ne ieškovas, registro tvarkytojas ir notarė, o atsakovė suklydo, surašydama 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą ir vėlesnius privalomuosius nurodymus. Pažymoje nustatytas faktas, kad pradinis turto savininkas yra statytojas. Statybos įstatymo 3 straipsnio prasme statytoju gali būti tik toks asmuo, kuris turi nustatyta tvarka išduotą leidimą. Vadinasi, 2008 m. kovo 28 d. pažymoje, kaip individualiame administraciniame akte, nustatytas juridinis faktas, kad pradinis turto savininkas, kaip statytojas, pastatė gyvenamojo namo pamatus be esminių nukrypimų nuo projekto, parengto 2006 metais. Kitaip negu konstatavo bylą nagrinėję teismai, aplinkybė, ar pradiniam turto savininkui ir statytojui buvo išduotas statybos leidimas, yra esminė, nes pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi ieškovui vykdant statybą 2016 m. liepos–spalio mėn.) 45 punktą iki 2010 m. spalio 1 d. išduotų galiojančių statybos leidimų galiojimo terminas automatiškai pratęsiamas neribotam terminui neatliekant papildomų procedūrų. Be to, teismai nepagrįstai nurodė, jog neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kada pradiniam turto savininkui buvo išduotas statytos leidimas. Statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas 2006 metais ir galiojo iki 2016 m. spalio mėn., todėl, ieškovui tęsiant gyvenamojo namo statybos darbus pagal 2006 metų projektą, nereikėjo naujo statybos leidimo.

24. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

24.1. Sisteminė CPK 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų analizė sudaro pagrindą teigti, kad asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Ieškovo reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą patenkinimas nereikštų jo tariamai pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo CPK 5 straipsnio prasme, todėl toks reikalavimas negali būti bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1089-261/2015). Ieškovo kasaciniame skunde nurodyta praktika, neva pagrindžianti, kad tokio pobūdžio reikalavimai nuo 2017 metų pradėti nagrinėti administraciniuose teismuose, negali būti taikoma, nes ieškovo akcentuojamų bylų atvejais buvo sprendžiami klausimai tik dėl rūšinio teismingumo, o šiais klausimais pateikti išaiškinimai niekaip nepaneigia suformuotos praktikos, kad savavališkos statybos aktas pats savaime negali sukelti kokių nors teisinių pasekmių.

24.2. Kasacinio skundo argumentai dėl TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino pobūdžio yra nepagrįsti. Sutikus su ieškovo kasacinio skundo argumentu ir konstatavus, kad aptariamas terminas yra naikinamasis, susidarytų ydinga praktika: atsakovės įgaliotam pareigūnui nustatytu terminu nesurašius privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, asmuo, neteisėtai (be statybą leidžiančio dokumento) sukūręs daiktą, turėtų galimybę įgyti nuosavybės teisę į savavališkai statomą statinį, kaip į nekilnojamąjį daiktą, nors iš neteisės negali atsirasti teisė. TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas savo pobūdžiu yra procedūrinis, jo paskirtis – užtikrinti operatyvų ir veiksmingą atsakovės veikimą vykdant savo funkcijas. Šio termino praleidimas nereiškia, kad atsakovė negali vėliau negu per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikti atitinkamiems asmenims privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Priešingas aiškinimas paneigtų teisės normų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, privalomumą ir be pagrindo suteiktų statytojui teisę nesilaikyti teisės aktų reikalavimų vykdant statybos darbus.

24.3. Pažymėtina, kad šios bylos ginčas kilęs ne dėl 2008 m. kovo 28 d. pažymos pagrindu įregistruotų pamatų, bet dėl savavališkai pastatytų statinio dalių (sienų ir stogo konstrukcijų iki pamatų) teisėtumo. Savavališkos statybos aktas ir privalomieji nurodymai būtent ir yra surašyti tik dėl šių statybos darbų, ieškovas įpareigotas nugriauti tik savavališkai pastatytas gyvenamojo namo dalis iki Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pamatų. Ieškovas teigia, kad jis vykdė gyvenamojo namo statybos darbus, turėdamas statybą leidžiantį dokumentą, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį faktą. Ieškovas nurodo 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimą, tačiau jis galiojo tik iki 1991 m. spalio 12 d. Pažymėtina, kad 2006 m. rugpjūčio mėn. buvo parengtas projekto pakeitimas, jis buvo suderintas su atitinkamu subjektu, tačiau nereiškia, kad projekto korektūra savaime suponavo statybos leidimo galiojimo pratęsimą, turint omenyje ir tą aplinkybę, kad statybos leidimas apskritai jau nebegaliojo. Atlikus projekto korektūrą, t. y. pakeitus statinio paskirtį iš sodo namelio į vienbutį gyvenamąjį namą, taip pat pakeitus ir bendruosius namo rodiklius, laikančiąsias konstrukcijas, turėjo būti gautas naujas statybos leidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl pažymos apie nebaigtą statyti statinį teisinės reikšmės

25. Vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai.

26. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta, kad savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Remiantis Statybos įstatymo 32 straipsniu, savavališkos statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.

27. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas, vykdydamas statybos darbus, privalėjo turėti statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovas, nesutikdamas su Inspekcijos konstatuotu faktu, kad ieškovo atlikti statybos darbai yra savavališka statyba, ir su privalomaisiais nurodymais toliau nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir pašalinti šios statybos padarinius, laikosi nuomonės, kad jis statybą vykdė turėdamas statybos leidimą. Byloje nustatyta, kad 1988 m. spalio 12 d. R. L. (buvusiam žemės sklypo savininkui) buvo išduotas leidimas gyvenamojo namo statybai, tačiau jame nurodyta, kad leidimas galioja iki 1991 m. spalio 12 d. Ieškovas 2008 m. birželio 9 d. nusipirko nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (8 proc. baigtumas) ir žemės sklypą. Šiam sandoriui sudaryti tuometinė Statybos inspekcijos tarnyba 2008 m. kovo 28 d. išdavė Pažymą Nr. 177, kurioje buvo nurodyta, kad „<…> statytojo K. S. <…> nebaigtas statyti gyvenamasis namas <…> žemės sklype <…> yra statomas be esminių nukrypimų nuo projekto, kurį 1988 metais parengė S-1L-85 su pakeitimais 2006 m. UAB „Jungtinės pajėgos“ ir patikrino (suderino) savivaldybės Nuolatinė statybos komisija – savivaldybės architekto F. J. suderinta 2006-10-20 įrašu Nr. <…>. Statybos leidimas Nr. 274 išduotas 1988-10-12. Statinio būklė pažymos išdavimo metu – sumontuoti pamatai, baigtumas – 8 proc. atitinka kadastrinių matavimų duomenis, įrašytus kadastrinių matavimų byloje <…>“.

28. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad:28.1. byloje nėra jokių duomenų, kad 1988 m. spalio 12 d. išduotas statybos leidimas Nr. 274 būtų galiojęs ieškovui

2008 m. birželio 9 d. įsigijus nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (8 proc. baigtumas, pastatyti tik namo pamatai) ir žemės sklypą;

28.2. nors į bylą yra pateiktas UAB „Jungtinių pajėgų namai“ 2006 metais rugpjūčio mėnesį parengtas projekto pakeitimas, 2006 m. spalio 20 d. suderintas su Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėju F. Jackevičiumi, iš kurio matyti, kad žemės sklype planuojama statyti vienbutį gyvenamąjį namą, tačiau byloje jokių duomenų, kad būtų pratęstas ankstesnis (1988 m. spalio 12 d. statybos leidimas) ar išduotas naujas statybos leidimas, nėra;

28.3. Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. Pažyma Nr. 177, išduota 2008 m. birželio 9 d. sandoriui sudaryti, taip pat nepaneigia gyvenamojo namo savavališkos statybos fakto, t. y. kad statybos leidimas buvo pratęstas.

29. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas įrodymų, jog jis vykdė gyvenamojo namo statybos darbus turėdamas galiojantį statybos leidimą, į bylą nepateikė, nors pagal bendrąją taisyklę ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kad gyvenamojo namo statyba nebuvo savavališka (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

30. Ieškovas, ginčydamas pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kasaciniame skunde teigia, kad Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. Pažymoje Nr. 177 nurodytos aplinkybės (K. S. nurodymas statytoju, kad statinys statomas pagal projektą, kad statinio baigtumas 8 proc.) patvirtina, kad statybos leidimas K. S. buvo išduotas 2006 metais ir galiojo iki 2016 metų spalio mėnesio, todėl ieškovui tęsiant gyvenamojo namo statybas pagal 2006 metų projektą naujo statybos leidimo nereikėjo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuos ieškovo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

31. Remiantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2005 m.

liepos 19 d. įsakymu Nr. 19 patvirtinto Statinio statybos patikrinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 14 punktu (redakcija, galiojusi 2008 m. kovo 28 d. pažymos išdavimo metu), pažymą apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto (toliau – Pažyma) išduoda apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas arba skyrius statytojui, turinčiam statinio statybos leidimą (arba statybos įregistravimo dokumentą statiniui, pradėtam statyti iki 1995 m. vasario 1 d., arba įgaliotų valstybės tarnautojų rašytinius pritarimus statyti nesudėtingą statinį), atlikusiam statybos darbus be esminių nukrypimų nuo projekto <…>, pagal kurį išduotas statybos leidimas ar jį atitinkantis dokumentas. Pagal Aprašo 15 punktą pažyma išduodama šiais atvejais: 1) kai statytojas nori perleisti statomą statinį kitam asmeniui; 2) kai statytojas nori įregistruoti nebaigtą statyti statinį Nekilnojamojo turto kadastre ir (ar) registre; 3) kai statytojas iki turimo statybos leidimo galiojimo pabaigos prašo jį pratęsti supaprastinta tvarka. Remiantis Aprašo 16 punktu, prašydamas išduoti Pažymą, statytojas pateikia šiuos dokumentus: 1) nustatytos formos prašymą išduoti Pažymą <…>; 2) statybos leidimą arba jį atitinkantį dokumentą (jo galiojimo laikas, išskyrus statybos leidimo pratęsimo atvejį, gali būti pasibaigęs); 3) statinio projektą, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas arba įregistruota statyba, ar supaprastintą nesudėtingo statinio projektą, kuriam raštu pritarė įgalioti valstybės tarnautojai; 4) statinio nužymėjimo statybvietėje aktą ir schemą, kuriuose statinio vieta nurodyta koordinatėmis arba atstumais nuo pastovių vietovės daiktų; 5) kadastrinių matavimų bylą, parengtą ne anksčiau kaip prieš vieną mėnesį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 695 <…>, nustatyta tvarka. Pagal Aprašo 19 punktą nustačius, kad statinys statomas (rekonstruojamas, kapitališkai remontuojamas) su esminiais nukrypimais nuo projekto, Pažyma neišduodama. Tokiu atveju surašomas statybos sustabdymo aktas, o jei yra savavališkos statybos požymių – savavališkos statybos aktas, ir imamasi teisės aktais nustatytų priemonių esminių nukrypimų nuo projekto padariniams pašalinti.

32. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys rodo, kad Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 177 pagrindu 2008 m. balandžio 25 d. nebaigtas statyti (8 proc. baigtumo) namas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tai sudarė prielaidą nebaigtą statyti namą, kaip savarankišką objektą, perleisti ieškovui 2008 m. birželio 9 d. Byloje nėra duomenų, kad 2008 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 177 išdavimo metu namo baigtumas buvo didesnis nei 8 proc. Kaip nurodyta Aprašo 16 punkte, kartu su prašymu išduoti Pažymą statytojas turi pateikti, be kita ko, statybos leidimą arba jį atitinkantį dokumentą, kurio galiojimo laikas, išskyrus statybos leidimo pratęsimo atvejį, gali būti pasibaigęs. Tai reiškia, kad 2008 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 177 išdavimui pakako: 1) 1988 m. spalio 12 d. R. L. (buvusiam žemės sklypo savininkui) išduoto leidimo (galiojusio iki 1991 m. spalio 12 d.), inspekcijai neturint duomenų, kad atitinkamo baigtumo (8 proc.) namas buvo pastatytas jau pasibaigus leidimui – t. y. po 1991 m. spalio 12 d.; 2) aplinkybės, kad atitinkamo baigtumo (8 proc.) namas buvo statomas nenukrypstant nuo projekto. Taigi, pažymos išdavimas, priešingai nei teigia kasatorius, savaime neįrodo statybos leidimo galiojimo jos išdavimo metu. Ta aplinkybė, kad pažymoje nurodytas 1988 m. parengto statinio projekto (pagal kurį 1988 m. spalio 12 d. ir buvo išduotas statybos leidimas) pakeitimas 2006 metais, priešingai nei teigia kasatorius, taip pat neįrodo, kad 2006 metais buvo išduotas naujas statybos leidimas. Pažymoje nurodytas vienintelis statybos leidimas Nr. 274, išduotas 1988 m. spalio 12 d. Duomenų apie jo pratęsimą ar naujo leidimo išdavimą pažymoje nėra. Atitinkamai, 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimo galiojimui pasibaigus 1991 m. spalio 12 d., nepagrįsti ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl jo automatiško pratęsimo remiantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies ir (ar) Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatomis.

33. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas, kurį ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu (bylos dalis dėl šio reikalavimo nutraukta), surašytas dėl viso namo, neišskiriant jo pamatų, kurie buvo nurodyti 2008 m. kovo 28 d. pažymoje Nr. 177 ir atitinkamai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kita vertus, 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo iš esmės buvo patikslinta, kokias gyvenamojo namo dalis ieškovas privalo išardyti (nugriauti), nenurodant išardyti pamatų. Tokiu būdu atsakovė iš esmės pripažino, kad namo pamatai nelaikytini savavališka statyba. Todėl nors šioje byloje atskirai nespręstas 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto pripažinimo negaliojančiu klausimas, darytina išvada, kad jame konstatuotas savavališkos statybos faktas neapima namo pamatų. Atitinkamai darytina išvada, kad 2017 m. sausio 31 d. privalomasis nurodymas, kuriuo ieškovas įpareigotas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, išskyrus darbus, būtinus nustatytiems pažeidimams pašalinti, statybvietei ir aplinkai apsaugoti, laikytinas neapimančiu draudimo vykdyti statybos (remonto, rekonstravimo, griovimo) darbus, susijusius išimtinai su namo pamatais.

Dėl termino surašyti privalomąjį nurodymą kvalifikavimo ir jo praleidimo teisinių pasekmių

34. Pagal TPSVPĮ 14 straipsnį Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. <…> (TPSVPĮ 14 straipsnio 1 dalis). Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taip pat asmeniui nurodoma vienu iš šių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka (TPSVPĮ 14 straipsnio 8 dalis). Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius nesurašomas, jeigu toks savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas nenustatytas šio straipsnio 2 dalyje (TPSVPĮ 14 straipsnio 10 dalis). Remiantis TPSVPĮ 13 straipsnio 4 dalimi, savavališkos statybos atveju surašomas privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai. Jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo.

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė, 2017 m. sausio 27 d. surašiusi savavališkos statybos aktą, įstatymo nustatytu terminu, t. y. 2017 m. vasario 10 d., surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau po bylos iškėlimo teisme pastebėjo ir sutiko su ieškovo pretenzija dėl per didelės ginčijamo nurodymo taikytinų pasekmių apimties. Tokiu būdu, siekiant ištaisyti klaidą, administraciniu aktu buvo panaikintas ankstesnis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius ir tuo pačiu aktu Inspekcijos pareigūnas įpareigotas parengti naują privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Esant tokioms aplinkybėms teismai sprendė, kad 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas negali būti panaikintas vien dėl to, kad jis buvo pateiktas praleidus TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

36. Kasaciniu skundu ieškovas ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas terminas yra procedūrinis ir negali būti laikomas naikinamuoju. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje klausimas dėl TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje įvirtinto termino kvalifikavimo iki šiol nebuvo spręstas. Kita vertus, kasacinis teismas yra pasisakęs dėl panašaus pobūdžio termino, įtvirtinto Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punkte (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-648 redakcija), pagal kurį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, išaiškinę aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimą, kuriuo aplinkai padaryta žala, privalo per trisdešimt dienų pasiūlyti pažeidėjui gera valia atlyginti žalą, o jei pažeidėjas per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų nurodytą terminą savanoriškai neatlygina žalos arba ją atlygina nevisiškai, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo šio termino pabaigos privalo pareikšti ieškinį teisme dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008, konstatavo, kad trisdešimties dienų terminas pareikšti ieškinį dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo reiškia tik atitinkamų pareigūnų pareigą operatyviai imtis teisinių priemonių, kad žala būtų atlyginta. Tokio termino pažeidimas gali sukelti pasekmes pačiam aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui dėl jo pareigų tinkamo atlikimo, tačiau negali būti pagrindas atmesti ieškinį, todėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintas trisdešimties dienų terminas yra procedūrinis, o ne ieškinio senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad procedūrinis terminas – tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų

nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose.38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad TPSVPĮ 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti

valstybės institucijų reagavimui operatyviai ir laiku, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, užtikrinti, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).

39. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teismų praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas laikytinas procedūriniu. Šio termino pasibaigimas savaime nelemia Inspekcijos pareigūno, surašiusio savavališkos statybos aktą, teisės (ir pareigos) pateikti privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo pasibaigimo. Todėl nagrinėjamoje byloje teismai, atsižvelgdami, be kita ko, į tai, kad 2017 m. balandžio 11 d. privalomuoju nurodymu buvo patikslinta (susiaurinta) per įstatymo nustatytą terminą pateikto 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo apimtis, pagrįstai sprendė, kad 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo surašymas vėliau nei per 10 darbo dienų nuo 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto nesudaro pagrindo jį pripažinti negaliojančiu.

Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu savavališkos statybos aktą

40. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-470/2009; kt.).

41. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.).

42. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019).

43. Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasaciniu skundu, be kita ko, ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais nuspręsta civilinės bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu remiantis tuo, kad savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių.

44. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalį šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu: 1) iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos gauta informacija, kad žemės sklype (ar žemės sklypo dalyje, jeigu žemės sklypą nuosavybės ar kita teise valdo keli asmenys), dėl kurio prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra nustatytas savavališkos statybos faktas ir savavališkos statybos padariniai teisės aktų nustatyta tvarka nepašalinti. Tokiu atveju gali būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas tik su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusiems statybos darbams atlikti; <…>. Pagal to paties straipsnio 18 dalį savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas išduoti

statybą leidžiantį dokumentą savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, nagrinėdamas prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, privalo statybos techniniame reglamente nustatyta tvarka patikrinti, ar nėra požymių, kad prašymą pateikęs asmuo siekia gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį jau atliktus savavališkus statybos darbus, dėl kurių nėra surašytas savavališkos statybos aktas. Nustatęs tokius požymius, jis privalo sustabdyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras ir informuoti apie tai Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir prašymą pateikusį asmenį. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos per 20 darbo dienų nuo statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros sustabdymo atlieka gautos informacijos patikrinimą ir apie patikrinimo rezultatus informuoja informaciją pateikusį asmenį. Statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros atnaujinamos praėjus 20 darbo dienų nuo jų sustabdymo arba anksčiau, kai yra gaunamas atsakymas iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos. Jeigu iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos gaunama informacija apie surašytą savavališkos statybos aktą ir yra nustatoma, kad nėra pateiktas dokumentas, patvirtinantis nurodytos įmokos už savavališkos statybos įteisinimą šio įstatymo 1 priede sumokėjimą, ir dokumentai, pagrindžiantys šios įmokos apskaičiavimo dydį, statybą leidžiantis dokumentas yra neišduodamas.

45. Iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo išplaukia, kad savavališkos statybos akto surašymas, nesant atitinkamų duomenų apie savavališkos statybos padarinių pašalinimą (Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalies 1 punktas) arba įmokos už savavališkos statybos įteisinimą sumokėjimą (Statybos įstatymo 27 straipsnio 18 dalis), eliminuoja statybą leidžiančio dokumento išdavimo galimybę. Tai reiškia, kad savavališkos statybos aktas gali turėti įtakos asmens, kuriam jis surašytas, teisėms – t. y. jis gali riboti galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai konstatavo, jog 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, nes jame užfiksuotos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, t. y. yra išreikštas tik fakto konstatavimas, kad ieškovas savavališkai įvykdė statybos darbus ir jokių aktualių bei konkrečių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) nėra.

46. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija ne tik 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą, bet ir 2017 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, 2017 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškinio reikalavimai dėl 2017 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo, 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo (dėl šio reikalavimo Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimu byla buvo nutraukta) ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo grindžiami, be kita ko, tuo pagrindu, kad ginčo statinys nelaikytinas savavališka statyba – t. y. ginčijamas pats statybos savavališkumo faktas, dėl kurio ir buvo surašytas 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas. Tai reiškia, kad, nagrinėjamoje byloje teismui sprendžiant dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais privalomuosius nurodymus (ne)pagrįstumo, be kita ko, turi būti nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė – statybos (ne)savavališkumo faktas. Tuo atveju, jei byloje būtų nustatyta, kad ginčo statyba nėra savavališka, ji ne tik turėtų tiesioginės įtakos ginčo dėl privalomųjų nurodymų baigčiai (būtų savarankiškas pagrindas ginčijamus privalomuosius nurodymus pripažinti negaliojančiais), tačiau ir paneigtų 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto esmę – t. y. jame nustatytą statybos savavališkumo faktą. Tai savo ruožtu reikštų, kad ieškovui nebegalėtų būti taikomi įstatymuose nustatyti apribojimai, susiję su savavališkos statybos fakto nustatymu (žr., be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369-313/2016). Vadinasi, nors nagrinėjamoje byloje savavališkos statybos aktas teismo atskirai ir nebūtų pripažintas negaliojančiu, jis nebesukeltų ieškovui pirmiau nurodytų neigiamų teisinių padarinių – t. y. teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą apribojimo. Tokiu būdu ieškovo teisės būtų visa apimtimi apgintos, nepaisant to, kad 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas atskirai nebūtų pripažintas negaliojančiu. Tuo tarpu byloje nustačius, kad ginčo statyba iš tiesų buvo savavališka, ir ieškinyje nesant nurodytų jokių kitų 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto negaliojimo pagrindų automatiškai nebūtų pagrindo pripažinti šį aktą negaliojančiu.

47. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo savavališkos statybos faktą, dėl to atmetė ieškinio reikalavimus dėl 2017 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiais. Šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegija ieškovo kasacinio skundo argumentus dėl materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimo pripažino teisiškai nepagrįstais. Remiantis CPK 328 straipsniu, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nurodė, jog 2017 m. sausio 27 d. savavališkos

statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, tačiau, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštų reikalavimų pobūdį (tai, kad buvo ginčijamas ne tik savavališkos statybos aktas, bet ir jo pagrindu priimti privalomieji nurodymai) bei reikalavimų pagrindus (savavališkos statybos aktas buvo ginčijamas tuo pagrindu, kad statyba nėra savavališka, šiuo pagrindu, be kita ko, buvo ginčijami ir privalomieji nurodymai, bylą nagrinėję teismai dėl šio ieškinio pagrindo pasisakė), civilinės bylos dalies dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą nutraukimas neužkirto ieškovui kelio į teisminę gynybą. Dėl šios priežasties teismų procesiniai sprendimai aptariama apimtimi paliktini nepakeisti.

48. Nagrinėjamu aspektu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai, susiję su administracinių teismų praktika ginčo klausimu. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse buvo sprendžiamas klausimas dėl savavališkos statybos aktų, kuriuose pareiškėjams taip pat buvo nustatyti privalomieji nurodymai – nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-39-756/2017), apsaugoti statybvietę ir aplinką; sustabdyti statybą ir nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1009-756/2017). Tuo tarpu, kaip nurodyta pirmiau, 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akte jokių aktualių bei konkrečių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) nėra, šie patvarkymai nustatyti vėliau – t. y. ginčijamuose 2017 m. sausio 31 d. privalomajame nurodyme nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius.

49. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto procesinio teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovo kasacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

52. Kasacinis teismas patyrė 10,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybės naudai iš M. A. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 10,10 Eur (dešimt eurų 10 ct) išlaidoms,

susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Civilinė byla Nr. 3K-3-254-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01230-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 2.2.1.8(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės biudžetinės įstaigos Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Roseba“ ir biudžetinei įstaigai Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai dėl įpareigojimo paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo – L. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens garbės ir orumo gynimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo:2.1. Įpareigoti atsakovę BĮ Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą (toliau –ir Tarnyba) paneigti

tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodytus 2017 m. gegužės 9 d. audito ataskaitoje Nr. KA-4 „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“ (toliau – ataskaita), žeminančius ieškovės garbę ir orumą, bei tinklalapyje http://www.kelme.lt/lit/2017-metu-auditai paskelbti paneigimo tekstą. Prašomi paneigti teiginiai:

2.1.1. „3.2. Laisvoji mokytoja J. Š. nepateikė tarp jos ir vaikų sudariusių sutartis dėl dalyvavimo NVŠ [neformalusis vaikų švietimas] programose 2016 m. sutarčių ir negalime pateisinti šiai NVŠ teikėjai išmokėtų lėšų teisėtumo, taip pat jos vykdomų užsiėmimų metu Kontrolės ir audito tarnybai nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo bei kitų rodiklių, įrodančių jos NVŠ programų atitiktį reikalavimams (30 p.)“ (ataskaitos 7 lapas);

2.1.2. „Rekomenduojame nedelsiant imtis priemonių įstatymų nustatyta tvarka nutraukti J. Š. NVŠ programų, įgyvendinamų Kelmės rajono savivaldybėje, finansavimą. Vertinant audito metu nustatytus NVŠ programų įgyvendinimo stebėsenos rezultatus ir tai, kad laisvoji mokytoja J. Š. nepateikė tarp jos ir vaikų 2016 m. sudariusių sutartis dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a84e000ca7611e9929af1b9eea48566

http://www.kelme.lt/lit/2017-metu-auditai

dalyvavimo NVŠ programose sutarčių, todėl negalima pateisinti šiai NVŠ teikėjai išmokėtų lėšų teisėtumo, taip pat jos vykdomų užsiėmimų metu Kontrolės ir audito tarnybai nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo bei kitų rodiklių, įrodančių jos NVŠ programų atitiktį reikalavimams (3 išvada)“ (ataskaitos 9 lapas);

2.1.3. „Audito metu, paprašius pateikti tarp NVŠ teikėjų J. Š., R. Š. ir vaikų 2016 m. sudariusių sutartis dėl dalyvavimo šių teikėjų NVŠ programose, sutartys nebuvo pateiktos, atsižvelgiant į tai, negalima pateisinti šioms NVŠ teikėjoms išmokėtų lėšų teisėtumo“ (ataskaitos 29 lapas);

2.1.4. „Laisvoji mokytoja J. Š. nepateikė tarp jos ir vaikų sudariusių sutartis dėl dalyvavimo NVŠ programose 2016 m. sutarčių ir negalime pateisinti šiai NVŠ teikėjai išmokėtų lėšų teisėtumo, taip pat jos vykdomų užsiėmimų metu nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo bei kitų rodiklių, įrodančių jos NVŠ programų atitiktį reikalavimams, vertinant tai ir audito metu nustatytus NVŠ programų įgyvendinimo stebėsenos rezultatus, mūsų nuomone, NVŠ teikėjo paraiškoje deklaruota informacija apie laisvosios mokytojos J. Š. programas skiriasi nuo NVŠ programų stebėsenos rezultatų, užsiėmimuose noriai dalyvauja mažiau nei pusė visų sąrašuose esančių vaikų, kiti vaikai įtraukti į sąrašus, kad būtų didesnis vaikų skaičius, įgyvendinamų neformaliojo švietimo programų kokybė neatitinka NVŠ tikslų, principų, metodų, neaišku, kokios vaikų kompetencijos yra ugdomos užsiėmimų metu, kadangi užsiėmimų metu didžioji dalis mokinių užsiima jiems priimtina veikla, nesusijusia su programa. Rekomenduojame nedelsiant nutraukti J. Š. NVŠ programų, įgyvendinamų Kelmės rajono savivaldybėje, finansavimą“ (ataskaitos 30 lapas);

2.1.5. „Audito metu atlikome tikrinimus ir stebėseną NVŠ programų teikimo vietoje, vertinome NVŠ teikėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybę. Atrankos būdu buvo atrinkta laisvoji mokytoja J. Š. Į jos užsiėmimus nuvykome 7 kartus. Remiantis atliktų patikrinimų NVŠ programų teikimo vietoje fiksuotais stebėsenos rezultatais, nustatėme, kad: nei vienas užsiėmimas nevyko sklandžiai, keturiuose užsiėmimuose dalyvavo mažiau nei pusė vaikų, turėjusių dalyvauti užsiėmimuose, vienas užsiėmimas neįvyko ir mokiniams nebuvo pranešta iš anksto, kad užsiėmimo nebus. Trijų užsiėmimų metu neturėjome galimybių užregistruoti atvykusių vaikų, stebėti programos įgyvendinimo kokybę, palyginti NVŠ teikėjo programos įgyvendinimo vietoje stebėsenos rezultatus ir jų atitiktį NVŠ teikėjo paraiškoje deklaruotai informacijai apie programą, kadangi laisvoji mokytoja J. Š. prieštaravo. Laisvoji mokytoja J. Š. beveik visų užsiėmimų metu prieštaravo, kad Kontrolės ir audito tarnyba patikrintų jos vykdomą NVŠ veiklą, nepateikė prašytų pateikti dokumentų: 2017 metų jos grupių sąrašų, 2016 m. tarp NVŠ teikėjos J. Š. ir vaikų sudariusių sutartis dėl dalyvavimo šios teikėjos NVŠ programoje, sutartys nebuvo pateiktos, kadangi, J. Š. teigimu, ji jas sunaikino, atsižvelgiant į tai, negalima pateisinti šiai NVŠ teikėjai išmokėtų lėšų teisėtumo“ (ataskaitos 32 lapas).

2.2. Įpareigoti atsakovę UAB „Roseba“ paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, išspausdintus 2017 m. birželio 10 d. Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis“, straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“, bei portale http://www.biciulis.net (paskelbta 2017 d. birželio 9 d.), žeminančius ieškovės garbę ir orumą, bei laikraštyje „Bičiulis“ ir tinklalapyje http://www.biciulis.net paskelbti paneigimo tekstą. Prašomi paneigti teiginiai:

2.2.1. „Kontrolierė pastebėjo, kad NVŠ lėšų gavėjai nevykdė lėšų naudojimo sutartyje numatyto įsipareigojimo – neteikė ataskaitų.“

2.2.2. „Audito metu paprašius pateikti tarp NVŠ teikėjų J. Š., R. Š. ir vaikų, 2016 m. sudariusių sutartis dėl dalyvavimo šių teikėjų NVŠ programose, sutartys nebuvo pateiktos, nors jos turi būti saugomos 3 metus. Atsižvelgiant į tai, negalima buvo pateisinti šioms NVŠ teikėjoms išmokėtų lėšų teisėtumo.“

2.2.3. „Be to, J. Š. jos vykdomų užsiėmimų metu nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo.“

2.2.4. „Vertinant tai ir audito metu nustatytus NVŠ programų įgyvendinimo stebėsenos rezultatus, Kontrolės ir audito tarnybos nuomone, NVŠ teikėjo paraiškoje deklaruota informacija apie laisvosios mokytojos J. Š. programas skiriasi nuo NVŠ programų stebėsenos rezultatų. Užsiėmimuose noriai dalyvauja mažiau nei pusė visų sąrašuose esančių vaikų, kiti vaikai įtraukti į sąrašus, kad būtų didesnis vaikų skaičius. Įgyvendinamų neformaliojo švietimo programų kokybė neatitinka NVŠ tikslų, principų, metodų, neaišku, kokios vaikų kompetencijos yra ugdomos užsiėmimų metu, kadangi užsiėmimų metu didžioji dalis mokinių užsiima jiems priimtina veikla, nesusijusia su programa.“

2.2.5. „Audito metu buvo atlikti tikrinimai ir stebėsena NVŠ programų teikimo vietoje. Atrankos būdu buvo atrinkta laisvoji mokytoja J. Š. Į jos užsiėmimus buvo nuvykta 7 kartus. Nustatyta, kad nė vienas užsiėmimas nevyko sklandžiai, keturiuose užsiėmimuose dalyvavo mažiau nei pusė vaikų, turėjusių dalyvauti užsiėmimuose. Vienas užsiėmimas neįvyko

http://www.biciulis.net/


ir mokiniams apie tai nebuvo pranešta iš anksto. Trijų užsiėmimų metu Kontrolės ir audito tarnyba neturėjo galimybių užregistruoti atvykusių vaikų, stebėti programos įgyvendinimo kokybę, kadangi laisvoji mokytoja J. Š. tam prieštaravo. Be to, ši mokytoja nepateikė reikalaujamų dokumentų.“

2.2.6. „B. atsakė, kad 2016 m. pas šią mokytoją užsiėmimus lankė 100 vaikų ir kas mėnesį ji gaudavo 1000 Eur. Šiemet mokytojos užsiėmimus lanko 75 mokiniai.“

2.3. Priteisti ieškovei iš Tarnybos 1311,50 Eur negautų pajamų ir 2188,50 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o iš abiejų atsakovių – bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gegužės 9 d. buvo paskelbta viešai prieinama Tarnybos atlikto audito ataskaita, ji buvo pristatyta viešame Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės komiteto posėdyje. Ataskaitoje ir jos pristatyme buvo vienašališkai paskleista objektyviais įrodymais nepagrįsta, visuomenę klaidinanti, tikrovės neatitinkanti ir gerą pedagogės J. Š. vardą žeminanti informacija. Ši nepatikrinta informacija 2017 m. birželio 9 ir 10 dienomis taip pat buvo paskleista per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Roseba“ leidžiamame Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis“ publikuotame L. D. straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ Ieškovė nurodė, kad, ataskaitoje bei viešame Kontrolės komiteto posėdyje tendencingai pateikus informaciją, pagarsinus tariamus ir nebūtus ieškovės veiklos pažeidimus, atskleidus tikrovės neatitinkančius faktus, buvo pakenkta jos geram vardui, dėl to paūmėjo ieškovės sveikatos problemos bei sumažėjo jos pajamos, nepagrįstai kilo visuomenės nepasitikėjimas J. Š. kaip pedagoge ir darbo su moksleiviais specialiste.

4. Ieškinyje pažymėta, kad ieškovė, neformaliojo vaikų švietimo veiklos vykdytoja, nėra tiesiogiai atskaitinga Tarnybai, todėl neturėjo pareigos ir neprivalėjo šiai institucijai teikti jokių dokumentų bei informacijos, susijusios su jos vykdoma veikla (tokių dokumentų ar informacijos nebuvo prašoma pateikti), be to, teisės aktai nesuteikia teisės Tarnybai vykdyti tiesioginę ieškovės vykdomos NVŠ veiklos kontrolę, dalyvauti užsiėmimuose, vykdyti nepilnamečių apklausas. Ieškovės nuomone, neįgaliotų asmenų, neturinčių teisės dirbti su nepilnamečiais bei vykdyti jų apklausas, nesankcionuotas dalyvavimas ieškovės vykdomose pamokose laikytinas Tarnybos savavaldžiavimu, piktnaudžiavimu ar įgaliojimų viršijimu.

5. Ieškovė teigia, kad ataskaitoje ir straipsniuose apie ją pateikta informacija yra neteisėta ir neatitinka tikrovės, taip pat neteisėta Tarnybos rekomendacija „nedelsiant imtis priemonių įstatymų nustatyta tvarka nutraukti J. Š. NVŠ programų, įgyvendinamų Kelmės rajono savivaldybėje, finansavimą“, nėra aišku, pagal kokius kriterijus Tarnyba vertinti pasirinko būtent ieškovę, o ne bet kurį kitą NVŠ veiklą vykdantį pedagogą. Ataskaita ir viešas jos pristatymas, straipsnių publikavimas pakirto ieškovės reputaciją, žemina jos garbę ir orumą, menkina jos bei jos vykdomų NVŠ programų gerą vardą ir patikimumą. Ieškovė patyrė ir tebepatiria didelius finansinius nuostolius dėl netektų moksleivių NVŠ programose, paūmėjus sveikatos problemoms patyrė gydymosi išlaidų, taip pat turėjo išlaidų teisinėms paslaugoms, be kita ko, patyrė didelę neturtinę žalą dėl sugadintos reputacijos ir išgyvento pažeminimo.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino, kad šios nutarties 2.1.1–2.1.5 punktuose nurodyti ataskaitos teiginiai neatitinka tikrovės, žemina ieškovės garbę ir orumą; įpareigojo Tarnybą tikrovės neatitinkančius, ieškovės garbę ir orumą žeminančius teiginius paneigti tinklalapyje http://www.kelme.lt/lit/2017-metu-auditai paskelbiant paneigimo tekstą: „Informuojame, kad 2017 m. gegužės 9 d. Kelmės rajono savivaldybės administracijos Kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitoje „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“ buvo paskelbta ir publikuojama tikrovės neatitinkanti informacija apie NVŠ veiklą vykdančios pedagogės J. Š. veiklą bei pedagogės padarytus pažeidimus, o būtent žemiau išdėstyti teiginiai [nurodytas šios nutarties 2.1.1–2.1.5 punktuose pateiktų teiginių tekstas]“; pripažino, kad 2017 m. birželio 10 d. Kelmės rajono laikraščio „Bičiulis“ straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ bei portale http://www.biciulis.net 2017 d. birželio 9 d. paskelbti teiginiai (nurodyti šios nutarties 2.2.1–2.2.6 punktuose) neatitinka tikrovės, žemina ieškovės garbę ir orumą; įpareigojo UAB „Roseba“ tikrovės neatitinkančius, ieškovės garbę ir orumą žeminančius teiginius paneigti laikraštyje „Bičiulis“ ir tinklalapyje http://www.biciulis.net paskelbiant paneigimo tekstą: „Informuojame skaitytojus, kad Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis“ bei interneto tinklalapyje http://www.biciulis.net 2017 metų birželio 9 ir 10 dienomis publikuotame L. D. straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ pateikti sekantys teiginiai apie pedagogės J. Š. vykdomos neformaliojo švietimo veiklos pažeidimus ir gaunamą honorarą neatitinka tikrovės [nurodytas šios nutarties 2.2.1–2.2.6 punktuose pateiktų teiginių tekstas]“; priteisė ieškovei iš Tarnybos 2188,50 Eur neturtinės žalos atlyginimo;






atmetė ieškinio dalį dėl 1311,50 Eur negautų pajamų priteisimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.7. Teismas nustatė, kad Kelmės rajono savivaldybės kontrolierius 2016 m. birželio 17 d. pavedė valstybės tarnautojams

atlikti Kelmės rajono savivaldybės 2016 metų konsoliduotųjų ataskaitų finansinį (teisėtumo) auditą, kurio tikslas – įvertinti biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių 2016 metų duomenis, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinių 2016 metų duomenis, savivaldybės turto valdymo, panaudojimo ir disponavimo jais teisėtumą per 2016 metus ir, atlikus vertinimą, pareikšti nepriklausomą nuomonę. Atliekant auditą buvo vertinama neformaliojo mokinių švietimo paslaugų organizavimas, teikimas ir prieinamumas Kelmės rajono savivaldybėje; neformaliojo mokinių švietimo finansavimas ir šio švietimo plėtra; neformaliojo mokinių švietimo kokybės užtikrinimas ir neformaliojo mokinių švietimo teikėjų priežiūra bei lėšų panaudojimas. Audituojamas subjektas – Kelmės rajono savivaldybės administracija. Atsižvelgiant į nustatytus rizikos veiksnius, buvo pasirinkti audito pavyzdžiai, neformaliojo mokinių švietimo teikėjai, tarp jų – ir laisvoji mokytoja J. Š. Remdamasis Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Tarnybos nuostatų 13.1 punktu, pagal kurį Tarnyba atlieka išorės finansinį ir veiklos auditą, patikrinimus bei kitas kontrolės funkcijas savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, teismas padarė išvadą, kad audituojamas subjektas buvo ne laisvoji mokytoja J. Š., o Kelmės rajono savivaldybės administracija.

8. Teismas nenustatė, kad ieškovė, vykdydama NVŠ veiklą, būtų buvusi atskaitinga Tarnybai, todėl sprendė, kad ieškovė neprivalėjo Tarnybai teikti savo ir užsiėmimuose dalyvaujančių vaikų tėvų sudarytų sutarčių. Byloje nustatyta, kad Tarnyba, atlikdama auditą, dėl 2016 m. sudarytų sutarčių kreipėsi į audituojamą subjektą, tačiau Kelmės rajono savivaldybės administracija 2017 m. kovo 10 d. rašte nurodė, kad 2016 m. sutarčių negali pateikti, nes, kaip teigė J. Š., sutartys yra sunaikintos (jų galiojimo laikas pasibaigė 2016 m. gruodžio 31 d.). Kelmės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus informacija patvirtina, kad ieškovė šiam skyriui buvo pateikusi su 2016 metais NVŠ programose dalyvaujančių vaikų tėvais sudarytų sutarčių kopijas, jos perduotos Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrui (šis patvirtino sutarčių gavimą). Teismas nustatė, kad ieškovė teigė, jog jos tiesiogiai niekas neprašė pateikti sutarčių, o Tarnybos atstovė patvirtino, kad prašė minėtus dokumentus pateikti Kelmės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kontrolės ir sporto skyriaus, todėl teismas padarė išvadą, kad sutarčių nepateikė ne ieškovė, o audituojamo subjekto Švietimo, kontrolės ir sporto skyrius. Kadangi įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė turėjo pareigą pateikti sutartis Tarnybai, byloje nebuvo pateikta, tai teismas pripažino, jog ataskaitos teiginys, kad sutarčių nepateikė būtent laisvoji mokytoja J. Š. ir dėl to negalima buvo pateisinti šiai NVŠ teikėjai išmokėtų lėšų teisėtumo, neatitinka tikrovės.

9. Dėl ataskaitos teiginių, kad ieškovė nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo bei kitų rodiklių, taip pat kad nė vienas ieškovės vestas užsiėmimas nevyko sklandžiai, ieškovės įgyvendinamų neformaliojo švietimo programų kokybė neatitinka NVŠ tikslų, principų, metodų, neaišku, kokios vaikų kompetencijos yra ugdomos užsiėmimų metu, teismas nurodė, jog auditorės neturėjo įgaliojimų tikrinti ieškovės vykdomų NVŠ programų kokybės, todėl sprendė, kad jos neturėjo ir teisės tiesiogiai atvykusios tikrinti mokinių lankomumo ir kitų rodiklių, vertinti, ar sklandžiai vyko užsiėmimai. Teismas konstatavo, kad ataskaitos teiginys, jog J. Š. įgyvendinamų neformaliojo švietimo programų kokybė neatitinka NVŠ tikslų, principų, metodų, nepagrįstas jokiais įrodymais, be to, NVŠ programą vertina savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta NVŠ programų vertinimo komisija, kuri nustato, ar NVŠ programa atitinka nustatytus reikalavimus ir gali būti finansuojama NVŠ lėšomis (Kelmės rajono savivaldybės neformaliojo vaikų švietimo lėšų skyrimo ir panaudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-33, 24 punktas). NVŠ programų įgyvendinimo priežiūrą atlieka, taigi ir kompetenciją atlikti tikrinimo bei stebėsenos veiksmus turi Kelmės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius (pirmiau nurodyto tvarkos aprašo 30 punktas); jam atliekant faktinio pamokų vedimo patikrinimus pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas pažymėjo, kad ataskaitoje neįvardyta, kokių konkrečiai NVŠ tikslų, principų, metodų neatitiko ieškovės programos, teismui to negalėjo paaiškinti ir Tarnybos atstovės, todėl teismas pripažino, kad Tarnyba neįrodinėjo šio teiginio tikrumo.

10. Teismas nustatė, kad ieškovė yra perdavusi sutartis su užsiėmimus lankančių mokinių tėvais, byloje nėra duomenų, jog ji būtų formaliai didinusi mokinių skaičių (tokių duomenų nėra ir teisę tikrinti ieškovės veiklą turinčio Kelmės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus pažymose, nors iš ataskaitos ir straipsnio galima susidaryti nuomonę, kad ieškovė dokumentuose nurodė didesnį, nei iš tikrųjų, mokinių skaičių, galimai siekdama sau finansinės naudos). Kadangi ataskaitos teiginys, kad negalima pateisinti ieškovei išmokėtų lėšų teisėtumo, nepagrįstas jokiais įrodymais, teismas jį pripažino neatitinkančiu tikrovės ir žeminančiu ieškovės garbę ir orumą. Ieškovė paaiškino,

kad užsiėmimų lankomumą neretai nulemia objektyvios priežastys – mokinio liga, užimtumas kitomis veiklomis ir pan., todėl negalima teigti, jog mokiniai lanko užsiėmimus „nenoriai“, susirenka mažas jų skaičius. Kadangi Tarnyba nepateikė šiuos argumentus paneigiančių įrodymų, teismas sprendė, kad teiginys, jog užsiėmimuose noriai dalyvauja mažiau nei pusė visų sąrašuose esančių vaikų, o kiti vaikai įtraukti į sąrašus, kad būtų didesnis vaikų skaičius, yra neįrodytas, todėl žemina ieškovės asmenį, juolab kad byloje yra duomenų apie ieškovės ugdomų mokinių pasiekimus (patvirtina jos programų efektyvumą).

11. Atsižvelgdamas į tai, kad prašomi paneigti ataskaitos teiginiai iš esmės yra panašūs, atskiruose punktuose atkartojamos tos pačios frazės, teismas atskirai neaptarinėjo kiekvieno iš jų. Teismas padarė išvadą, kad, pirma, audituojamas subjektas buvo ne ieškovė, o Kelmės rajono savivaldybės administracija, todėl Tarnyba neturėjo įgaliojimų tiesiogiai tikrinti ieškovės vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, antra, teismas bylos nagrinėjimo metu tyrė audito ataskaitos teiginių apie ieškovę pagrįstumą ir nustatė, kad egzistuoja pagrindas prašomus paneigti teiginius pripažinti neatitinkančiais tikrovės.

12. Iš UAB „Roseba“ atsikirtimų (kad straipsnis parašytas remiantis audito ataskaita, perteikiant joje nurodytą informaciją, siekiant supažindinti visuomenę, netikrinant duomenų tikrumo) teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimai šiai atsakovei yra išvestiniai, todėl, pripažinęs, kad ginčijami ataskaitos teiginiai neatitinka tikrovės, bei įpareigojęs Tarnybą juos paneigti, UAB „Roseba“ taip pat įpareigojo paneigti straipsnyje apie ieškovę išdėstytus teiginius, paskleistus internetu bei laikraštyje „Bičiulis“, kaip neatitinkančius tikrovės ir žeminančius ieškovės garbę ir orumą.

13. Teismas nustatė, kad savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo (negautų pajamų) priteisimo ieškovė grindė aplinkybėmis, jog dėl sveikatos problemų, kurios paūmėjo po viešai paskleistų tikrovės neatitinkančių teiginių apie ją, buvo laikinai nedarbinga, nedirbo visą rugsėjo mėnesį (negavo 816,50 Eur pajamų už NVŠ programų vykdymą), o grįžusi į darbą 2017 m. spalio 6 d. surinko tik 60 mokinių, nors anksčiau grupėse buvo 71 mokinys (neteko dar 495 Eur). Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad būtent tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimas turėjo tokią įtaką jos sveikatai ir sukėlė tokias pasekmes, dėl kurių ji negalėjo dirbti ir patyrė nuostolius, taip pat nenurodė, ar jai buvo mokama nedarbingumo pašalpa, tai teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė.

14. Teismas pripažino, kad ieškovė, iš savo artimųjų ir pažįstamų asmenų skambučių sužinojusi, jog apie ją buvo paskleista negatyvi informacija, patyrė didelį emocinį sukrėtimą. Teismas sutiko, kad ieškinyje nurodytais teiginiais viešai sukurtas ieškovės, kaip nesąžiningos, nepaklūstančios valdžios institucijoms ir atsisakančios pateikti dokumentus, netinkamos kokybės NVŠ paslaugas teikiančios pedagogės įvaizdis. Teismas pripažino, kad ieškovė patyrė daug nerimo, streso ir išgyvenimų dėl viešai paskleistų tikrovės neatitinkančių teiginių, dėl jos profesinės reputacijos pažeminimo, garbės ir orumo įžeidimo, todėl tenkino ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

15. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių BĮ Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos ir UAB „Roseba“ apeliacinius skundus, 2019 m. kovo 4 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

16. Teisėjų kolegija nurodė, kad, siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia, be kita ko, įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, paskelbimo aplinkybes ir pan. Kolegija nustatė, kad duomenys apie ieškovę buvo paskelbti Tarnybos ataskaitoje, viešai paskelbtoje tinklalapyje http://www.kelme.lt/lit/2017-metu-auditai, taip pat pristatytoje viešame Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės komiteto posėdyje; šios ataskaitos pagrindu Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis“ buvo išspausdintas straipsnis „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“, kuris taip pat buvo įkeltas į laikraščio „Bičiulis“ tinklalapį http://www.biciulis.net. Kolegija nesutiko su atsakovėmis, kad ginčo teiginiai, pavyzdžiui: „nei vienas užsiėmimas nevyko sklandžiai; užsiėmimuose noriai dalyvauja mažiau nei pusė visų sąrašuose esančių vaikų; neaišku, kokios vaikų kompetencijos yra ugdomos užsiėmimų metu“, yra akivaizdžiai vertinamojo pobūdžio. Šie teiginiai buvo paskelbti audito ataskaitoje, taip pat pagal ją parengtuose laikraščio straipsniuose. Ataskaitos pavadinimas patvirtina, kad joje buvo vertinamas, be kita ko, NVŠ organizavimas. Iš laikraščio straipsnio pavadinimo, duomenų pateikimo pobūdžio (iš straipsnio galima spręsti, kad nurodomi faktai objektyviai egzistavo), jų konteksto kolegija sprendė, kad ginčo teiginiai priskirtini žinios, o ne nuomonės ar subjektyvaus vertinimo kategorijai. Apeliaciniuose skunduose teigiant priešingai, selektyviai išrinkti tam tikri teiginiai, nuslėpta tikroji jų prasmė. Kolegija taip pat atmetė Tarnybos argumentus, kad ataskaitoje pateikta informacija priskirtina nuomonės kategorijai.

17. Kolegija atmetė atsakovių argumentus, kad dalis tikrovę atitinkančių teiginių (pavyzdžiui, kad „Laisvoji mokytoja J. Š. nepateikė Kelmės rajono savivaldybės kontrolės audito tarnybai dokumentų. <…> prieštaravo, kad Kontrolės ir audito tarnyba patikrintų jos vykdomą NVŠ veiklą, nesudarė galimybių patikrinti jos veiklą <…>“) buvo pripažinti jos



neatitinkančiais. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad audituojamas subjektas buvo ne ieškovė, o Kelmės rajono savivaldybės administracija, todėl ieškovė neturėjo pareigos atlikti ginčijamuose teiginiuose nurodytus veiksmus, pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovė šių veiksmų atlikti neprivalėjo, nei ataskaitoje, nei laikraščio straipsnyje nėra nurodyta, ginčijami teiginiai pateikti kryptingai, nuslepiant dalį reikšmingų aplinkybių, kurių nepateikimas juos daro neatitinkančius tikrovės ir žeminančius ieškovės garbę ir orumą.

18. Kolegija nesutiko su Tarnyba, kad teiginys „Rekomenduojame nedelsiant imtis priemonių įstatymų nustatyta tvarka nutraukti J. Š. NVŠ programų, įgyvendinamų Kelmės rajono savivaldybėje, finansavimą“ yra ne žinia, o rekomendacija. Kolegija nenustatė pagrindo paskleistus apie ieškovę teiginius vertinti juos selektyviai atrinkus, neatsižvelgiant į jų kontekstą, nes taip nebūtų atskleista jų tikroji reikšmė ir prasmė. Nurodyta rekomendacija išplaukia iš ataskaitos teiginių, todėl negali būti vertinama atsietai.

19. Dėl atsakovių teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, ar (visi) ginčo teiginiai yra apie ieškovę (dalis jų ne apie ieškovę, pvz.: „Kontrolierė pastebėjo, kad NVŠ lėšų gavėjai nevykdė lėšų naudojimo sutartyje numatyto įsipareigojimo – neteikė ataskaitų“; „Audito metu buvo atlikti tikrinimai ir stebėsena NVŠ programų teikimo vietoje“; „Audito metu atlikome tikrinimus ir stebėseną NVŠ programų teikimo vietoje, vertinome NVŠ tiekėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybę“), kolegija nurodė, kad ginčo teiginiai turi būti vertinami neišimant jų iš ataskaitos ar laikraščio straipsnio konteksto. Pavyzdžiui, ataskaitos 32 lape esantis teiginys „Audito metu atlikome tikrinimus ir stebėseną NVŠ programų teikimo vietoje, vertinome NVŠ teikėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybę“ yra pastraipos, kurioje aprašomi ieškovės veiklos patikrinimai, pradžia, todėl akivaizdu, kad šis teiginys yra apie ieškovę. Kolegija analogiškai vertino ir kitus atsakovių cituojamus teiginius.

20. Kolegija, vertindama, ar teiginiai „Laisvoji mokytoja J. Š. nepateikė tarp jos ir vaikų sudariusių sutartis dėl dalyvavimo NVŠ programose 2016 m. sutarčių ir negalime pateisinti šiai NVŠ tiekėjai išmokėtų lėšų teisėtumo <…>“, „Rekomenduojame nedelsiant imtis priemonių įstatymų nustatyta tvarka nutraukti J. Š. NVŠ programų <…> finansavimą“ žemina ieškovės garbę ir orumą, nurodė, kad jais akivaizdžiai neigiamai vertinama J. Š., kaip laisvosios mokytojos, veikla. Nustatęs, kad šie teiginiai neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino žeminančiais ieškovės garbę ir orumą. Kolegija pažymėjo, kad aplinkybę, jog buvo pažeista garbė ir orumas, turi įrodyti ieškovė, o kad duomenys atitiko tikrovę – atsakovės. Atsakovės byloje neįrodinėjo ginčo teiginių tikrumo, neginčijo jų žeminančio pobūdžio.

21. Kolegija atmetė UAB „Roseba“ argumentus, kad skelbdama ginčo informaciją ji elgėsi sąžiningai, siekė informuoti visuomenę jai svarbiais klausimais. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme nurodyta, jog žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (41 straipsnio 2 dalies 1 punktas); viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais klausimais (22 straipsnio 11 dalies 2 punktas). Byloje nenustatyta, kad UAB „Roseba“ prieš skelbdama informaciją visuomenės informavimo priemonėse būtų pateikusi ieškovės poziciją dėl skelbiamos informacijos tikrumo ir pan., informacija buvo pateikta vienašališkai, nepatikrinus visų objektyviai galimų patikrinti žinių šaltinių.

22. Kolegija nepripažino pagrįstais Tarnybos argumentų, kad, atlikdama auditą, ji teisėtai nusprendė patikrinti, ar audituojamas subjektas lėšas ieškovei skiria teisėtai, efektyviai, ekonomiškai, veikė griežtai pagal įstatymą, kaip viešojo administravimo funkcijas vykdantis subjektas, audito ataskaitą paskelbė įstatyme nustatytu būdu. Tokį sprendimą grindė šios nutarties 9 punkte nurodytais teisės aktais.

23. Kadangi tikrovės neatitinkančios, ieškovės garbę ir orumą žeminančios žinios buvo paskelbtos per visuomenės informavimo priemonę, taip pat oficialiame Kelmės rajono savivaldybės tinklalapyje, ieškovė buvo aprašoma kaip nesilaikanti valdžios institucijų reikalavimų, netinkamai, nekokybiškai vykdanti NVŠ veiklą, tai kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš Tarnybos neturtinės žalos atlyginimą, jo dydis pagrįstas ir teisėtas, atitinka ieškovei sukeltas neigiamas pasekmes.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI; PRISIDĖJIMAS PRIE KASACINIO SKUNDO

24. Kasaciniu skundu Tarnyba prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą; ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismai, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai įpareigojo atsakovę paneigti tikrovėje egzistavusius faktus, dėl kurių atitikties tikrovei ginčas nebuvo kilęs, t. y. teiginius, kad: „Laisvoji mokytoja J. Š. nepateikė tarp jos ir vaikų sudariusių sutartis dėl dalyvavimo NVŠ programose 2016 m. sutarčių <…>, nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo bei kitų rodiklių <…>“; „<…> NVŠ teikėjo paraiškoje deklaruota informacija apie laisvosios mokytojos J. Š. programas skiriasi nuo NVŠ programų stebėsenos rezultatų“; „Audito metu, paprašius pateikti tarp NVŠ teikėjų J. Š., R. Š. ir vaikų 2016 m. sudariusių sutartis dėl dalyvavimo šių teikėjų NVŠ programose, sutartys nebuvo pateiktos <…>“; „Audito metu atlikome tikrinimus ir stebėseną NVŠ programų teikimo vietoje, vertinome NVŠ teikėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybę. Atrankos būdu buvo atrinkta laisvoji mokytoja J. Š. Į jos užsiėmimus nuvykome 7 kartus. <…> keturiuose užsiėmimuose dalyvavo mažiau nei pusė vaikų, turėjusių dalyvauti užsiėmimuose, vienas užsiėmimas neįvyko ir mokiniams nebuvo pranešta iš anksto, kad užsiėmimo nebus. Trijų užsiėmimų metu neturėjome galimybių užregistruoti atvykusių vaikų, stebėti programos įgyvendinimo kokybę, palyginti NVŠ teikėjo programos įgyvendinimo vietoje stebėsenos rezultatus ir jų atitiktį NVŠ teikėjo paraiškoje deklaruotai informacijai apie programų, kadangi laisvoji mokytoja J. Š. prieštaravo. Laisvoji mokytoja J. Š. beveik visų užsiėmimų metu prieštaravo, kad Kontrolės ir audito tarnyba patikrintų jos vykdomų NVŠ veiklų, nepateikė prašytų pateikti dokumentų: 2017 metų jos grupių sąrašų, 2016 m. tarp NVŠ teikėjos J. Š. ir vaikų sudariusių sutartis dėl dalyvavimo šios teikėjos NVŠ programoje, sutartys nebuvo pateiktos, kadangi, J. Š. teigimu, ji jas sunaikino <…>“. Teismai nepagrįstai padarė šios nutarties 8, 9, 22 punktuose nurodytas išvadas, nes, ieškovei pripažinus, kad faktinės aplinkybės klostėsi būtent taip, kaip ataskaitoje nurodė atsakovė, šiai nekilo pareiga papildomai įrodinėti šias aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 5 dalis), o teismas, remdamasis CPK 187 straipsnio 2 dalimi, abiejų šalių pripažįstamus faktus turėjo laikyti nustatytais. Kadangi ginčo teiginių neatitikties tikrovei faktas yra vienas iš privalomų nustatyti kriterijų, kuriems esant galimas garbės ir orumo gynimas, jo nekonstatavus nėra pagrindo pripažinti ieškovės garbės ir orumo pažeidimą, juolab įpareigoti atsakovę paneigti tikrovę atitinkančius teiginius.

24.2. Skundžiamais procesiniais teismų sprendimais tikrovės neatitinkančiais pripažinti taip pat ir tokie objektyviai egzistavę faktai: „audito metu atlikome tikrinimus ir stebėsenų NVŠ programų teikimo vietoje, vertinome NVŠ teikėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybę; atrankos būdu buvo atrinkta laisvoji mokytoja J. Š.; rekomenduojame nedelsiant imtis priemonių įstatymų nustatyta tvarka nutraukti J. Š. NVŠ programų, įgyvendinamų Kelmės rajono savivaldybėje, finansavimą“. Tokia išvada neatitinka ne tik kasacinio teismo praktikos, bet ir protingumo principo, nes realūs įvykiai, faktai ir aplinkybės, dėl kurių teisingumo ginčo niekada nebuvo ir nėra, pripažinti niekada nebuvusiais, t. y. neatitinkančiais tikrovės.

24.3. Teismai, nusprendę vertinti Tarnybos kompetenciją, peržengė ieškinio ribas, padarė nepagrįstą išvadą, kad ji veikė nesilaikydama teisės aktų reikalavimų. Tiek iš šios atsakovės veiklos pobūdžio, teisės aktais apibrėžtų kompetencijos ribų, tiek iš audito ataskaitos akivaizdu, kad Tarnyba vertino tik lėšų panaudojimo (finansavimo) efektyvumą, o ne NVŠ programų turinį; teismai be pagrindo ginčo teiginių atitiktį tikrovei siejo su tuo, kad NVŠ programų vertinimo komisija ir Kelmės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius nenustatė pažeidimų ieškovės vykdomose NVŠ programose.

24.4. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nevertino žeminančio ginčo teiginių pobūdžio, o tariamą ginčo teiginių neatitiktį tikrovei laikė savaime lemiančia ieškovės garbės ir orumo pažeminimą. Žeminantį teiginių pobūdį teismai siejo su jų (ne)atitiktimi tikrovei, o ne su neigiamu asmenį diskredituojančiu teiginių turiniu, nors kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskleistų duomenų atitiktis tikrovei (žinių tikrumas ir teisingumas) ir duomenų žeminantis pobūdis yra du atskiri įrodinėtini faktai. Paskleistų žinių žeminantis pobūdis atskirai neįrodinėjamas tik tuomet, kai žodis ar žodžių junginiai, kuriais išsakytos žinios, yra akivaizdžiai žeminantys (tokiomis žiniomis asmeniui priskiriami teisei ir moralei priešingi veiksmai, negarbingas ir visuomenėje ypač smerktinas elgesys, ieškovą apibūdinantis itin neigiamai). Ginčo atveju buvo paskleista tikra ir teisinga informacija, ji nežemina ir negali žeminti ieškovės garbės ir orumo, nes ieškovei nebuvo priskirtas teisei ar moralei priešingas elgesys, negarbingas ir visuomenėje ypač smerktinas elgesys, asmenį apibūdinantis itin neigiamai. Teismai, nenustatę ginčo teiginių pobūdžio, pripažino, kad ieškovės garbę ir orumą žemina teiginiai, kurie nėra žeminančio pobūdžio, be kita ko: „Audito metu, atlikome tikrinimus ir stebėseną NVŠ programų teikimo vietoje, vertinome NVŠ teikėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybę. Atrankos būdu buvo atrinkta laisvoji mokytoja J. Š., į jos užsiėmimus nuvykome 7 kartus.“ Šios neutralios informacijos pripažinimas pažeidžiančia garbę ir orumą prieštarauja tiek kasacinio teismo praktikai, tiek bendriesiems teisingumo, protingumo,

sąžiningumo principams.24.5. Dalis žeminančiais ieškovės garbę ir orumą pripažintų teiginių buvo ne apie ieškovę (pvz., teiginys „Audito metu,

atlikome tikrinimus ir stebėseną NVŠ programų teikimo vietoje, vertinome NVŠ teikėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybę“ yra apie Tarnybą). Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės pareigos įrodyti, kad ginčo teiginiai yra būtent apie ją, o apeliacinės instancijos teismas apibendrintai, nevertindamas kiekvieno teiginio atskirai, sprendė, kad visi ginčo teiginiai yra apie ieškovę. Dėl šios nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados atsakovė buvo įpareigota paneigti tikrovę atitinkančią informaciją apie save pačią.

24.6. Apeliacinės instancijos teismas ginčo teiginius kvalifikavo vertindamas išimtinai „kontekstą“, be to, kaip „kontekstą“ nurodė ne audito ataskaitą, o laikraščio straipsnį, už kurio turinį Tarnyba neatsakinga (šios nutarties 16 punktas); ši atsakovė ataskaitą paskelbė oficialioje interneto svetainėje. Teismai neatliko kasacinio teismo praktikoje suformuluoto ginčo teiginių priskyrimo žinių arba nuomonės kategorijai vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; kt.), o rėmėsi išimtinai tik „kontekstu“, kuris pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką yra tik papildomas argumentas, pagrindžiantis ginčo teiginių priskyrimą žinios ar nuomonės kategorijai. Nagrinėjamu atveju, priešingai, kontekstas buvo pagrindinis ir vienintelis ginčo teiginių kvalifikavimo pagrindas (argumentas).

24.7. Teismai, įpareigodami Tarnybą paneigti vertinamuosius teiginius, pvz.: „nei vienas užsiėmimas nevyko sklandžiai“; „užsiėmimuose noriai dalyvauja mažiau nei pusė visų sąrašuose esančių vaikų“; „neaišku, kokios vaikų kompetencijos yra ugdomos užsiėmimų metu“, padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą, nes juose pateiktas subjektyvus vertinimas, kuris gali kisti, priklausomai nuo vertintojo individualių savybių. Atsakovės nuomonės apie ieškovės vykdomus užsiėmimus teisingumo negalima patikrinti, taip pat įrodyti jos atitikties tikrovei, todėl tokie vertinamieji teiginiai objektyviai negalėjo būti pripažinti neatitinkančiais tikrovės. Rekomendacija nedelsiant imtis priemonių įstatymų nustatyta tvarka nutraukti ieškovės NVŠ programų finansavimą taip pat negali būti priskirta žinios kategorijai, kaip ji suprantama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio prasme.

24.8. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, be kita ko, naudojantys viešuosius išteklius. Kadangi ieškovė, vykdydama NVŠ veiklą, naudojo viešuosius išteklius (jai savivaldybės skirtas lėšas), tai ginčo teiginių aspektu ieškovė yra viešasis asmuo. Tarnyba tyrė, kaip ieškovė naudoja šiuos viešuosius išteklius, ir audito ataskaitoje sąžiningai, neturėdama tikslo pažeminti ieškovę, išdėstė savo nuomonę apie viešųjų išteklių naudojimo efektyvumą. Apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas Tarnybai civilinę atsakomybę už informacijos apie ieškovės, kaip viešojo asmens, veiklą paskelbimą, pažeidė CK 2.24 straipsnio 6 dalį.

25. Prisidėjimu prie Tarnybos kasacinio skundo atsakovė UAB „Roseba“, palaikydama kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą; ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

26. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Tarnyba nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo ginčo dėl šios nutarties 24.1 punkte nurodytų teiginių atitikties tikrovei, nes ieškinys buvo pareikštas būtent dėl jų neatitikties tikrovei bei ieškovės garbės ir orumo žeminimo. Tarnyba pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo nurodytus teiginius pripažinti atitinkančiais tikrovę, todėl tokio argumento negalėjo teikti nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunduose (CPK 312 straipsnis, 347 straipsnio 2 dalis).

26.2. Šios nutarties 24.1 punkte nurodyti teiginiai negali būti laikomi atitinkančiais tikrovę, nes juose nutylimos esminės įvykio aplinkybės, pateikiama tik dalis informacijos, formuojanti klaidingą visuomenės nuomonę ir požiūrį. Teismai, nustatę, kad audituojamas subjektas buvo ne ieškovė, o Kelmės rajono savivaldybės administracija (audito išvados turėjo būti siejamos būtent su šiuo audituojamu subjektu, o ne su ieškove), pagrįstai sprendė, kad ataskaitos teiginiai apie ieškovės neveikimą (jei neturint pareigos atitinkamai veikti) neatitiko tikrovės. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atliekant auditą buvo vertinamas tik lėšų panaudojimo (finansavimo) efektyvumas, o ne NVŠ programų turinys. Taip teigdama, Tarnyba pakeitė savo poziciją, nes 2018 m. sausio 18 d. atsiliepime pati buvo nurodžiusi, kad atlikdama auditą vertino ir programų įgyvendinimo kokybę.

26.3. Teismai neperžengė ginčo ribų. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė viršijo savo įgaliojimus, auditą atlikdama

ne tik audituojamame subjekte, tačiau tikrindama ir ieškovės veiklą, dalyvaudama jos vedamuose užsiėmimuose, vertindama jų kokybę, todėl teismai pagrįstai pasisakė šiais klausimais.

26.4. Teigdama, kad teismai nepasisakė dėl ginčo teiginių žeminančio pobūdžio, Tarnyba pateikė tik teiginio (sakinio) dalis, nenurodydama argumentų, kuriais teismai vertino teiginių pobūdį, taip klaidindama kasacinį teismą. Teismai išsamiai motyvavo skundžiamus procesinius sprendimus, nurodė, kuo vadovaudamiesi sprendė dėl žeminančio garbę ir orumą teiginių pobūdžio. Tarnybos veiksmai, išskiriant tik dalį teiginių, kuriuos paneigti prašė ieškovė, ir nuslepiant likusią jų dalį, neva tai „neutrali informacija“, yra nesąžiningi. Nagrinėjamoje situacijoje būtina vertinti ne pavienius teiginius, o visos ataskaitos ir jos pagrindu parengto straipsnio laikraštyje kontekstą. Pavyzdžiui, šios nutarties 2.1.5 punkte nurodytas teiginys, vertinamas visas, negali būti pripažintas neutralia informacija, nes jame nutylima, kad Tarnyba neturėjo nei teisės, nei pareigos, nei kompetencijos, nei teisėto pagrindo vykti tikrinti mokytojos J. Š. užsiėmimų ir jų įgyvendinimo kokybės. Ataskaitos teiginiai dėstomi kategoriškai, sudarant įspūdį, kad ieškovė sąmoningai nevykdė teisėtų auditorių reikalavimų, netinkamai vedė užsiėmimus, galimai neatitinkančius ir NVŠ programos įgyvendinimo kokybės reikalavimų. Kaip pagrįstai konstatavo teismai, tokia informacija formuoja neigiamą įspūdį apie pedagogą ir žemina jo garbę ir orumą. Žeminantį tokių teiginių pobūdį patvirtina ir tai, kad ataskaitoje rekomenduojama nedelsiant nutraukti ieškovės finansavimą (formuojama nuomonė, kad iki šiol jos veikla buvo finansuojama, nors teikiamos paslaugos neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų).

26.5. Pirmosios instancijos teisme Tarnyba neįrodinėjo, kad dalis ginčo teiginių yra ne apie ieškovę, todėl toks reikalavimas negali būti keliamas kasaciniame skunde. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, kad pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą aplinkiniai atpažintų asmenį kaip susijusį su paskleista žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; kt.). Faktą, kad paskleisti teiginiai yra apie ieškovę, patvirtina beveik visi jos prašomi paneigti teiginiai, kuriuose tiksliai įvardijamas ieškovės vardas ir pavardė, nurodoma jos profesija – laisvoji mokytoja, įtvirtinamas teiginys – NVŠ teikėja, nurodoma, kad atrankos būdu ją pasirinkta tikrinti. Atsakovė selektyviai pasirinko tik tuos teiginius, kuriuose nėra nurodytas ieškovės vardas ar pavardė, taip klaidindama teismą. Perskaičius ataskaitą visiems vidutinio išprusimo asmenims tampa aišku, kad joje nurodomi teiginiai yra apie ieškovę – laisvąją mokytoją J. Š. (CPK 182 straipsnis). Tokią išvadą patvirtina ir nutarties 24.8 punkte nurodyti Tarnybos kasacinio skundo argumentai.

26.6. Šios nutarties 24.6 punkte nurodyti Tarnybos argumentai nepagrįsti. Teismai, vertindami ginčo teiginius ir juos kvalifikuodami, išsamiai išnagrinėjo teiginių pobūdį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, vertino, ar Tarnybos paskleisti teiginiai gali būti pripažinti nuomone. Teismai vertino ne tik straipsnio teiginius ir kontekstą, bet ir ataskaitos turinį.

26.7. Ataskaitos teiginiai negali būti laikomi nuomone; auditorių išvados yra paremtos objektyviais duomenimis, atlikto tyrimo analize. Audito ataskaitos teiginių pobūdis ir loginė jų seka leidžia daryti išvadą, kad straipsnis paremtas ne subjektyvia Tarnybos nuomone, o oficialiu dokumentu, todėl atsakovės paskleisti duomenys teismų pagrįstai buvo pripažinti žinia, o ne nuomone.

26.8. Tarnyba netinkamai vertina šios nutarties 2.1.2 punkte nurodytą rekomendaciją. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ji turi būti vertinama kartu su visais ataskaitos teiginiais, kuriuos perskaičius susidaro įspūdis, jog rekomendacija nutraukti ieškovės veiklos finansavimą paremta argumentais, kad ieškovės veikla neatitinka NVŠ programų įgyvendinimui keliamų reikalavimų, jos vedami užsiėmimai vyksta nesklandžiai, mokiniai juose dalyvauja nenoriai. Tarnyba pripažino, kad audituojamas subjektas buvo ne ieškovė, o Kelmės rajono savivaldybės administracija, ieškovė neturėjo sudaryti Tarnybai sąlygų tikrinti savo veiklą, dalyvauti vedamuose užsiėmimuose ar pateikti sutarčių, todėl laikytina, kad rekomendacija nutraukti ieškovės veiklos finansavimą neatitinka tikrovės.

26.9. Tarnyba nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose neteikė argumentų, kad ieškovė turėtų būti laikoma viešuoju asmeniu, tad šis klausimas negali būti nagrinėjamas kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad viešuoju asmeniu paprastai laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2015). Ieškovė negali būti laikoma viešuoju asmeniu, nes ji nėra gerai visuomenei žinomas ar įžymus asmuo, sulaukiantis visuomenės dėmesio, nenaudoja viešųjų išteklių (dirba pagal individualią veiklą), jos veikla (laisvoji mokytoja) neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalies reikalavimo, kad asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl neturtinių asmens teisių ir interesų gynimo, kai duomenys apie asmenį yra paskleidžiami valstybės ar savivaldybės institucijos priimtame akte

27. Byloje kilo ginčas dėl Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito ataskaitoje paskleistų duomenų apie ieškovę pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais jos garbę ir orumą bei jų paneigimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškiniu taip pat buvo prašoma paneigti audito ataskaitos pagrindu parašyto straipsnio, publikuoto laikraštyje „Bičiulis“, atitinkamus ieškinyje nurodytus teiginius.

28. Ieškovė savo reikalavimus grindė CK 2.24 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų (CK 2.24 straipsnio 2 dalis).

29. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju dėl ieškovės reikalavimo pripažinti neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais jos garbę ir orumą bei paneigti atitinkamus audito ataskaitos teiginius susiklostė specifinė situacija, nes informacija apie asmenį pirmiausia buvo paskelbta ne visuomenės informavimo priemonėje, kaip ši apibrėžiama Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje, tačiau savivaldybės institucijai vykdant jai pavestas funkcijas (atliekant auditą) priimtame akte (audito ataskaitoje), kuris buvo pristatytas viešame savivaldybės tarybos posėdyje ir paskelbtas interneto puslapyje.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis pirmiau nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalimi, informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai. Oficialūs valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų dokumentai – valstybės ir savivaldybių institucijų, įmonių ir įstaigų, valstybės įgaliotų asmenų vykdant norminių teisės aktų nustatytus įgaliojimus sukurti, patvirtinti arba gauti su jų veikla susiję rašytiniai, grafiniai, garsiniai, kompiuterinės informacijos ar kitokie dokumentai, įtraukti į šių institucijų, įmonių ir įstaigų dokumentų apskaitą (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 37 dalis).

31. Ginčydama audito ataskaitos teiginius, ieškovė pateikė argumentus, kad ji nėra tiesiogiai atskaitinga Tarnybai, todėl neturėjo pareigos šiai institucijai teikti jokių dokumentų bei informacijos, susijusios su savo vykdoma veikla, be to, Tarnyba neturėjo teisės vykdyti tiesioginę ieškovės vykdomos NVŠ veiklos kontrolę, dalyvauti užsiėmimuose, vykdyti nepilnamečių apklausas, todėl tokia veikla yra ne Tarnybos oficialiai vykdoma veikla, bet savavaldžiavimas, piktnaudžiavimas ar įgaliojimų viršijimas. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad audito ataskaitoje ir straipsniuose apie ieškovę pateikta informacija yra neteisėta ir neatitinka tikrovės, gadina ieškovės reputaciją, žemina jos garbę ir orumą, menkina jos bei jos vykdomų NVŠ programų gerą vardą ir patikimumą, dėl ko ieškovė patyrė didelius finansinius nuostolius.

32. Teisėjų kolegija nurodo, kad, pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą aplinkiniai atpažintų asmenį kaip susijusį su paskleista žinia. Tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens

subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Neatitinkančia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

35. Pagal kasacinio teismo praktiką žeminančiais garbę ir orumą laikomi tokie tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016).

36. Pagal CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikties prezumpciją, įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi atsakovas; ieškovas turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

37. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tarnybos audito ataskaitoje paskelbtų teiginių apie ieškovę atitikties tikrovei ir žeminančio pobūdžio, dėl kurių, pasak ieškovės, šios nutarties 2.1.1–2.1.5 punktuose nurodyti teiginiai turėtų būti pripažinti žeminančiais ieškovės garbę ir orumą bei Tarnyba įpareigota juos paneigti. Ginčą sprendę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad nurodyti teiginiai žemina ieškovės garbę ir orumą, bei įpareigojo juos paneigti, priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

38. Tarnyba, nesutikdama su teismų išvadomis, pateikė kasacinį skundą, jame, be kitų argumentų, nurodė, kad teismai pripažino neatitinkančiais tikrovės objektyviai egzistavusius faktus, taip pat vertinamuosius teiginius, nevertino žeminančio ginčo teiginių pobūdžio, neatliko teiginių priskyrimo žinių ar nuomonės kategorijai vertinimo ir dėl to padarė teisės taikymo klaidą.

39. Teisėjų kolegija, iš dalies pritardama kasacinio skundo argumentams, pirmiausia pažymi, kad ieškovė savo ieškiniu siekia apginti savo kaip asmens neturtines teises ir interesus. Neturtinės teisės ir interesai, kaip ir turtinės teisės bei interesai, gali būti ginami įvairiais asmens teisių gynimo būdais. Atitinkami civilinių teisių gynimo būdai taikomi pagal įstatymuose nustatytas šių teisių gynimo būdų taikymo sąlygas. Minėta, kad asmens garbė ir orumas CK 2.24 straipsnio pagrindu ginami tik nustačius tam tikrų aplinkybių visumą (šios nutarties 32 punktas). Tik esant šioms aplinkybėms yra galimas CK 2.24 straipsnio taikymas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmens neturtinės teisės ir interesai, įskaitant asmens garbę ir orumą, gali būti ginami ir kitais teisiniais pagrindais, pvz., pagal CK 2.23 straipsnį, arba taikant civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, kitais pagrindais.

40. Nagrinėjamu atveju visų pirma būtina atkreipti dėmesį į tai, kur ir kokiomis aplinkybėmis ginčo duomenys buvo paskleisti. Minėta, kad ieškovės ginčijami teiginiai (duomenys) buvo paskleisti Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito ataskaitoje. Todėl CK 2.24 straipsnio taikymo tikslu būtina įvertinti, ar teiginiai (duomenys), paskleisti šioje Tarnybos atlikto audito ataskaitoje, gali būti laikomi žinia, kaip ji yra suprantama pagal CK 2.24 straipsnį ir teismų praktikoje išplėtotą šio straipsnio taikymo praktiką. Taigi būtina įvertinti savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitos teisinę prigimtį ir pobūdį.

41. Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veikla grindžiama Savivaldos įstatymo 27 straipsniu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais. Šios savivaldybės institucijos tikslas – prižiūrėti, ar teisėtai, efektyviai, ekonomiškai ir rezultatyviai valdomas ir naudojamas savivaldybės turtas ir patikėjimo teise valdomas valstybės turtas, kaip vykdomas savivaldybės biudžetas ir naudojami kiti piniginiai ištekliai (Savivaldos įstatymo 27 straipsnio 1 dalis). Viena svarbiausių šios tarnybos funkcijų, įgyvendinant jai priskirtą tikslą, yra atlikti išorės finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės valdomose įmonėse (Savivaldos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Savivaldos įstatymo 27 straipsnio sisteminė ir lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad šio savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito rezultatas yra audito ataskaitos parengimas. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veikla grindžiama nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo, objektyvumo ir

profesionalumo principais (Savivaldos įstatymo 27 straipsnio 4 dalis), įstatymas nustato reikalavimą audito ataskaitą ar jos santrauką skelbti viešai – vietinėje spaudoje, savivaldybės interneto svetainėje, o jeigu įmanoma – ir per kitas visuomenės informavimo priemones (Savivaldos įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 15 punktas). Savivaldos įstatymo 27 straipsnio sisteminė analizė leidžia taip pat daryti išvadą, kad audito ataskaita – tai oficialus auditą atlikusios institucijos dokumentas, kuriame, jai vykdant norminių teisės aktų nustatytus įgaliojimus, pateikiamas atlikto audito aprašymas, audito metu nustatytų faktų vertinimas ir padarytos išvados. Taigi tokiame dokumente pateikti teiginiai (duomenys) paprastai išreiškia audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas (išreiškia valstybės ar savivaldybės institucijos oficialią poziciją).

42. Kaip minėta (šios nutarties 33 punktas), žinia CK 2.24 taikymo tikslu yra laikoma informacija apie faktus ir jų duomenis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Todėl žiniai taikomas tiesos kriterijus ir jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Tuo tarpu, kaip minėta, savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitos teiginiai paprastai yra susiję su savivaldybės kontrolės ir audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis (pozicijos išreiškimu). Todėl kiekvienu atveju reikėtų nustatyti, ar konkretus savivaldybės kontrolės ir audito ataskaitos teiginys (duomuo) yra žinia, ar institucijos atliktas vertinimas ir jo pagrindu padaryta išvada.

43. Teiginiai, atspindintys savivaldybės kontrolės ir audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, negali būti patikrinami per tiesos kriterijų. Tokie teiginiai (duomenys) savo teisine prigimtimi yra artimesni nuomonei nei žiniai. Šios išvados nekeičia institucijos padarytų išvadų prigimtis – ar institucija turi teisę teikti privalomuosius (įpareigojančius) nurodymus, ar rekomendacijas. Tačiau, skirtingai nuo įprasto žmogaus nuomonės, valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas vertinimas, padaromos išvados yra nulemti teisės aktais tai institucijai suteiktos kompetencijos ir jai realizuoti nustatytos tvarkos (taisyklių). Ši specifika suponuoja tai, kad paprastai valstybės ir savivaldybių aktai ginčijami specialia įstatymuose nustatyta tvarka taikant atitinkamą tokių aktų teisėtumo patikrinimo testą.

44. Tokie duomenys, kai valstybės ar savivaldybės institucija vykdydama savo funkcijas atlieka atitinkamų faktų vertinimą ir jo pagrindu daro išvadas, neatitinka CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų. Todėl asmens neturtinės teisės ir interesai tokiu atveju negali būti ginami CK 2.24 straipsnio pagrindu ir negali būti taikomi šiame straipsnyje nustatyti teisių gynimo būdai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad asmens neturtinės teisės ir interesai negali būti ginami kitais įstatymų nustatytais teisių gynimo būdais. Pavyzdžiui, esant abejonių dėl valstybės ar savivaldybės institucijos akto teisėtumo, gali būti kreipiamasi į teismą dėl valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktų, prieštaraujančių įstatymams, pripažinimo negaliojančiais (CK 1.138 straipsnio 7 punktas). Šis teisių gynimo būdas ginant neturtines teises ir interesus savo poveikiu ginamoms neturtinėms teisėms ir interesams yra artimas teisių gynimo būdui, nurodytam CK 2.24 straipsnio 2 dalyje, – paneigimo paskelbimui. Be to, asmuo turi teisę ginti savo neturtines teises ir interesus kreipdamasis į teismą ir reikalaudamas atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų aktų, CK 6.271 straipsnio pagrindu ir kt. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikalaujama atlyginti žala pagal CK 6.271 straipsnį apima ir neturtinės žalos atlyginimą, kuri atlyginama, kai neteisėtais veiksmais (neveikimu) pakenkiama teisės saugomiems ir ginamiems piniginės išraiškos neturintiems neturtiniams, nematerialaus pobūdžio interesams, įskaitant ir asmens garbę ir orumą.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų argumentus ir motyvus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčijama teismų išvada dėl ginčo teiginių pripažinimo neatitinkančiais tikrovės buvo padaryta neatsižvelgus į audito ataskaitos teisinę prigimtį ir pobūdį, neatlikus išsamaus vertinimo, ar Tarnybos atlikto audito ataskaitoje paskleisti teiginiai (duomenys) gali būti laikomi žinia, kaip ji yra suprantama pagal CK 2.24 straipsnį, ar yra Tarnybos atliktas vertinimas ir jo pagrindu padarytos išvados (šios nutarties 41–43 punktai).

46. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į ieškinyje ieškovės suformuluotą bei kituose procesiniuose dokumentuose plėtojamą faktinį pagrindą ir argumentus, kuriais buvo grindžiama Tarnybos ataskaitoje paskelbtų duomenų neatitiktis tikrovei – t. y. kvestionuojama Tarnybos teisė vykdyti tiesioginę ieškovės vykdomos NVŠ veiklos kontrolę, dalyvauti užsiėmimuose, vykdyti nepilnamečių apklausas, gauti informaciją (atitinkamai – ieškovės pareiga tokią informaciją pateikti), grindžiamas tarnybos įgaliojimų viršijimas. Nors šiuos argumentus teismai pripažino patvirtinančiais ginčijamų audito ataskaitos teiginių neatitiktį tikrovei, tačiau tokios jų išvados neatitinka pirmiau pateiktų kasacinio teismo argumentų ir išaiškinimų, todėl negali būti pripažintos pagrįstomis.

47. Teisėjų kolegija vertina, kad nurodytais argumentais dėl Tarnybos veiksmų atliekant auditą ieškovė išreiškė savo abejones dėl to, kad auditas buvo atliktas netinkamai, jį vykdydama Tarnyba nesilaikė atitinkamų teisės aktų reikalavimų ir

dėl to, paskelbus audito ataskaitą, ieškovė patyrė žalos. Taigi buvo pateikti argumentai, savo esme atitinkantys sąlygas, kurios turi būti įrodytos pasirenkant taikyti vieną iš šios nutarties 44 punkte nurodytų asmens pažeistų teisių gynimo būdų (reikalavimą dėl valstybės institucijos akto (jo dalies) pripažinimo negaliojančiu ar aktą priėmusios institucijos civilinės atsakomybės).

48. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, esant abejonių dėl konkrečios institucijos priimtame akte pateiktų vertinimų ar padarytų išvadų teisėtumo, toks dokumentas, kuriuo pažeidžiamos konkretaus asmens teisės, paprastai gali būti ginčijamas specialiosios kompetencijos (administraciniame) teisme. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, viešojo administravimo srities ginčus sprendžia administracinis teismas (1 dalis); teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (2 dalis).

49. Vis dėlto nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste būtina pažymėti, kad pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito išvadose esant įtvirtintoms savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tokios ataskaitos išvada savaime jokių teisių nesuteikia, taip pat nenustato jokių pareigų (įpareigojimų), t. y. nesukelia kokių nors teisinių pasekmių. Dėl to tokio pobūdžio ataskaitos nepriskirtinos administraciniam teismui skųstinų administracinių aktų kategorijai (plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-794-624/2016 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

50. Atsižvelgdama į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisėjų kolegija sprendžia, kad ji nesuteikia teisės asmeniui skųsti audito išvadų, tačiau neužkerta kelio jam kreiptis dėl valdžios institucijos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Kitoks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką teisės kreiptis į teismą efektyvumui užtikrinti būtina, kad asmuo turėtų aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą (aktą), apribojantį jo teises (EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94).

51. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiga įrodyti minėtų viešosios atsakomybės sąlygų buvimą tenka pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1339-624/2019 ir joje nurodytą praktiką).

52. Remiantis CK 6.271 straipsnio 3 dalimi, šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

53. Administracinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019).

54. Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1045-602/2018).

55. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018).

56. Apibendrindama pateiktus išaiškinimus ir nurodytą praktiką teisėjų kolegija nurodo, kad asmens teisių gynimas taikant CK 2.24 straipsnyje ir 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisių gynimo būdus suponuoja tiek skirtingą įrodinėjimo naštos paskirstymą (žr. šios nutarties 36, 51 punktuose nurodytas taisykles), tiek skirtingas įrodinėtinas aplinkybes ar galinčias kilti pasekmes, taikytinas konstatavus atitinkamą pažeidimą. Nors asmens garbės ir orumo pažeidimo konstatavimas galėtų lemti ir neteisėtų institucijos veiksmų pripažinimą, o patirtos žalos atlyginimas galimas reiškiant abu šiuos reikalavimus, kvalifikuojant santykius pagal CK 6.271 straipsnį, be kita ko, būtina nustatyti neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinį ryšį. Pareiga įrodyti šią aplinkybę (kaip ir pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus ir žalą) kyla būtent ieškovui. Dėl to teismui, nagrinėjančiam ieškinį, kurio reikalavimai susiję su valstybės institucijų priimtais aktais ir tokiais aktais sukelta žala, labai svarbu išsiaiškinti šalies reiškiamus reikalavimus, identifikuoti jų siekiamus taikyti teisių gynimo būdus ir tinkamai kvalifikuoti (perkvalifikuoti) tarp šalių kilusį ginčą (jo pobūdį).

57. Šiame kontekste aktualu tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl procesinės bylos baigties

58. Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo šios nutarties 57 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos. Teismams nenustačius, ar ginčijami audito ataskaitoje pateikti duomenys laikytini žinia ar Tarnybos nuomone, tinkamai nekvalifikavus ginčo šalis siejusių teisinių santykių ir dėl jų ypatumų nenustačius keliamų ieškinio reikalavimų pobūdžio, jų teisinio pagrindo, nebuvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, tinkamai nepaskirstyta įrodinėjimo našta (teismas nustatė, kad Tarnyba turi įrodyti audito išvados teiginių atitiktį tikrovei, nors pagal CK 6.271 straipsnį pareiga įrodyti jos veiksmų neteisėtumą kiltų taip teigiančiai ieškovei), dėl to pripažintina, kad priimant skundžiamus teismų procesinius sprendimus nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

59. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą pateikė tik atsakovė Tarnyba. Atsakovė UAB „Roseba“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, jame palaikė kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus.

60. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, esant keliems bendrininkams, neprivalomo procesinio bendrininkavimo atveju vieno bendrininko kasacija neturi įtakos kito bendrininko teisėms, todėl kitas bendrininkas, manydamas, jog dėl jo priimtas teismo sprendimas jam yra nepalankus, savo teises gali ginti tik paduodamas savarankišką kasacinį skundą. Esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, kai kasacinį skundą padavė tik vienas iš atsakovų, o kitas prie šio skundo prisidėjo, kasacine tvarka tikrinamas tik tos apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skundą padavusio atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas. Kai konstatuojama, kad atsakovus byloje sieja privalomo procesinio bendrininkavimo teisinis santykis, pripažintina, jog apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas pagal vieno atsakovo kasacinį skundą gali būti peržiūrėtas kasacine tvarka dėl visų atsakovų. Taigi, kai kasacinį skundą paduoda tik vienas iš atsakovų, bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos priklauso, be kita ko, nuo to, ar atsakovus sieja privalomo ar neprivalomo procesinio bendrininkavimo teisinis santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017, 20 punktas).

61. Nagrinėjamos bylos atveju, įvertinus ieškovės ieškinio reikalavimus ir nurodytą faktinį jų pagrindą, atsikirtimus į ieškinį, pripažintina, kad atsakovių nesieja privalomas procesinis bendrininkavimas. Remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, tokia išvada reikštų, kad kasaciniame teisme turėtų būti nagrinėjami tik kasacinį skundą pateikusios

Tarnybos nurodyti argumentai ir kasacinis teismas savo nutartyje galėtų spręsti tik dėl tos apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis patenkinti ieškinio reikalavimus dėl kasacinį skundą padavusios Tarnybos.

62. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į susiklosčiusią specifinę situaciją, kai kasacinio teismo buvo konstatuota, kad spręsdami kilusį ginčą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neatskleidė bylos esmės (šios nutarties 58 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant nurodytoms aplinkybėms skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalies dėl atsakovės UAB „Roseba“ neperžiūrėjimas neatitiktų civilinio proceso tikslo, teisingumo ir protingumo principų (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų argumentų, taip pat įvertinusi tai, kad nagrinėjant iš naujo bylos dalį dėl Tarnybai pareikštų reikalavimų priimtas teismo procesinis sprendimas gali turėti įtakos ir atsakovės UAB „Roseba“ teisėms ir pareigoms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja pagrindas teismų priimtus procesinius sprendimus naikinti visa apimtimi ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

63. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, be kita ko, turėtų nustatyti, koks yra tikrasis ieškovės reiškiamo reikalavimo teisinis pagrindas, pagal jį (esant reikalui) nustatyti šalių įrodinėjimo naštą ir suteikti ieškovei galimybę patikslinti savo ieškinio faktinį pagrindą ir (ar) reikalavimus, pateikti atitinkamus įrodymus. Atitinkamai Tarnybai turėtų būti suteikta galimybė atsikirsti į jai reiškiamus patikslintus reikalavimus, pateikti savo argumentus dėl jų.

64. Teismo turi būti įvertinta aplinkybė, kad nors bylos dėl žalos atlyginimo pagal bendrąją taisyklę yra civilinio teisinio pobūdžio bylos, kurios, remiantis CPK 22 straipsniu, nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme, tačiau pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo nagrinėja administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, gali kilti poreikis kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo nustatymo (CPK 36 straipsnio 3 dalis).

65. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant dėl atsakovės UAB „Roseba“ (visuomenės informavimo priemonės) atsakomybės už paskleistą informaciją, kurios šaltinis – valstybės institucijos aktas, gali būti aktualus Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies reguliavimas, pagal kurį viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo, be kita ko, pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose (1 punktas); viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims (2 punktas).

66. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui patikrinti ir vienodai teismų praktikai formuoti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ieškovė turėjo 1585,10 Eur atstovavimo išlaidų. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 17,44 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

68. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 7 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus miesto projektai“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 28 d. nutartimi Nr. 3P-1091/2019 ir 2019 m. liepos 18 d. nutartimi Nr. 1211 atsisakė priimti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus miesto projektai“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą pateiktu atsakovės kasaciniu skundu, konstatuoja, kad kasacinio skundo turinys nėra pakeistas iš esmės. Ankstesniuose skunduose pirmiausia akcentuojamas sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas, o po to netesybų mažinimo klausimas. Trečią kartą teikiamame skunde šie argumentai apkeisti vietomis, o netesybų mažinimo klausimas labiau išplėtotas, grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl netesybų mažinimo analize. Vis dėlto, abu nurodyti klausimai jau buvo kelti ankstesniuose atsakovės kasaciniuose skunduose, kuriuos teisėjų atrankos kolegija atsisakė priimti, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl trečią kartą paduodamo kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnės teisėjų atrankos kolegijos.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=506e87f0cb3f11e9929af1b9eea48566

dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 14 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno žiburiai“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Nemuno žiburiai“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno žiburiai“ ieškinį atsakovams antstolei S. K. ir A. K. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=619da3d0cb3f11e9929af1b9eea48566

išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį. Teismai nepasisakė dėl 13 neregistruotų kasatorės objektų žemės sklype, nors kasatorė argumentavo, kad turtas negalėjo būti parduotas kaip nedaloma visuma. Antstolė, nurodydama pradinę turto kainą 72 800 Eur, kuri du kartu viršijo ieškovės skolą, neteisėtai pašalino asmenis iš varžytinių.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 602 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų dviejų eurų) dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. rugpjūčio 13d. AB Šiaulių banke, registracijos Nr. 112025254.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6980aed0cb3f11e9929af1b9eea48566



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 16 d. gautu atsakovų S. S. ir D. S. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi Nr. 3P-932/2019, 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. 3P-1124/2019 ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Nr. 3P-1360/2019 atsisakė priimti atsakovų S. S. ir D. S. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ketvirtą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad jis iš esmės tapatus ankstesniems kasaciniams skundams, kuriuos teisėjų atrankos kolegijos pirmiau nurodytomis nutartimis atsisakė priimti kaip neatitinkančius CPK reikalavimų. Nors atsakovai nurodo, kad jų paskutiniame kasaciniame skunde keliamas naujas klausimas dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio pažeidimo, tačiau toks klausimas buvo keliamas jau ir antrą kartą jų pateiktame kasaciniame skunde. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


Žyminio mokesčio grąžinimo klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi Nr. 3P-932 (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4e9d4a60cb3f11e9929af1b9eea48566


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 16 d. gautu atsakovo R. V. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 31 d. nutartimi Nr. 3P-1320/2019 atsisakė priimti atsakovo R. V. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduotu atsakovo kasaciniu skundu, konstatuoja, kad yra pateiktas iš dalies modifikuotas skundas, jame, kaip ir pirmajame, keliamas klausimas, kad apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Atsakovas antrą kartą pateiktame skunde papildomai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.


Susipažinusi su atsakovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovui R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugpjūčio 12 d. sumokėtą 500

(penkių šimtų) Eur žyminį mokestį, 2019 m. rugpjūčio 12 d. sumokėtą 540 (penkių šimtų keturiasdešimt) Eur žyminį mokestį ir 123,80 Eur (vieno šimto dvidešimt trijų Eur 80 ct) žyminį mokestį Perlo terminale.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 16 d. gautu atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Plentprojektas“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5b6cdcb0cb3f11e9929af1b9eea48566

kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas, spręsdamas dėl netesybų mažinimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl netesybų mažinimo pagrindų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, sutarčių laisvės principą. Teismas savo iniciatyva pasisakė dėl netesybų mažinimo, todėl kasatorė neteko galimybės pateikti savo atsikirtimus. Nors teismas nurodė, kad dalis darbų buvo atlikta laiku, todėl delspinigius skaičiavo tik nuo neatliktos darbų dalies, tačiau pažymėtina, kad atsakovė darbų dalimi naudotis negalėjo – eismas ginčo keliu buvo ribojamas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, į. k. 259805810,

687 Eur (šešių šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugpjūčio 9 d., mokėjimo nurodymas Nr. MP-1810.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54a1d160cb3f11e9929af1b9eea48566

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 14 d. gautu ieškovo K. E. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo.

Kasaciniame skunde ieškovas, be kita ko, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nurodyta jokių teisinių motyvų, kodėl atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkintas, o ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl neįmanoma nurodyti, kurias konkrečias teisės normas pažeidė Vilniaus apygardos teismas. Minėtas teismas tik pakartojo atsakovo apeliacinio skundo argumentus, be to, jokių neteisėtų teisėjos S. Vilutienės veiksmų nenustatė, nors pirmosios instancijos teismas juos tokiais pripažino. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes teismo nutartyje yra daug teiginių, kurie tarpusavyje nėra susiję – tai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsniui. Vien tai, kad teismas, pats netirdamas įrodymų, neleistinai suvaržė ieškovo teisę įrodinėti savo reikalavimų pagrįstumą, yra šiurkštus piliečio teisės į teisingą teismą pažeidimas, todėl teismo veiksmai turi būti teisingai įvertinti kasacinėje instancijoje 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principų pažeidimo kontekste.





Susipažinusi su ieškovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą.

Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 19 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 8 d. nutartimi Nr. 3P-1136/2019 atsisakė priimti atsakovės UAB „SKR Baltic“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi, kad atsakovė kelia tapatų klausimą dėl CPK 93 straipsnio 5 dalies taikymo kaip ir pirmą kartą pateiktame kasaciniame skunde, kurį teisėjų atrankos kolegija pirmiau nurodyta nutartimi atsisakė priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų.

Atsakovė papildomai nurodo, kad Į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą 2019 m. liepos 30 d. buvo įrašytas atsakovės kasacinis skundas, kuriame taip pat yra keliamas klausimas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018 įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Šiame kasaciniame skunde keliamos tos pačios teisinės problemos, kurias Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=648cad70cb3f11e9929af1b9eea48566

pripažinęs nagrinėtinomis kasacine tvarka. Abejose bylose turi būti atsakyta, kokią įtaką kasacinio teismo konstatavimas, kad atsakovas nėra kaltas dėl to, jog negalioja valstybės institucijų priimti aktai ir parengta sutartis, turi atsakovės pareigai atlyginti bylinėjimosi išlaidas.


Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Be kita ko, tai, kad kasacinis teismas priėmė nagrinėti atsakovės kasacinį skundą kitoje civilinėje byloje, kurioje susiklostė skirtinga procesinė situacija, neįpareigoja kasacinio teismo priimti nagrinėti atsakovės kasacinį skundą šioje civilinėje byloje. Atsakovės pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.



n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti ją padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Administracinė byla Nr. eAS-564-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02206-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f0d0030ca7611e9929af1b9eea48566

ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atskirąjį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Kėdainių rajono savivaldybės administracija kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. IT01 „Dėl pažeidimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros Sprendimo galiojimą ir iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas byloje panaikinti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunktį ta apimti, kuria atsakovas išskaičiavo grąžintinų lėšų sumą – 66 313,84 Eur, t. y. įpareigoti atsakovą sumokėti 66 313,84 Eur.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą priimti, taip pat nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų reikalavimo priemonių taikymas būtų neproporcingas. Teismas taip pat nurodė, kad viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. birželio 13 d. pranešimas Nr. 13 yra informacinio pobūdžio, jo stabdymas nesukelia pasekmių.

II.

Pareiškėjas Kėdainių rajono savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra nemotyvuota.

Pareiškėjas pažymi, kad dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo jis susidurs su finansiniais sunkumais, o tai sukels ypatingai dideles neigiamas pasekmes pareiškėjui. Sprendimu iš pareiškėjo siekiama išieškoti suma yra reikšminga pareiškėjo funkcijų ir veiklos vykdymui. Grąžintinos sumos išieškojimas sutrikdytų arba padarytų neįmanomą pareiškėjo veiklą, be to, būtų pažeistos biudžetinės įstaigos biudžeto vykdymo imperatyvios nuostatos (pareiškėjas negali kitoms programoms skirtomis finansuoti lėšomis vykdyti ginčijamo Sprendimo). Atsakovui reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymas nesukeltų jokių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas ginčija atsakovo Sprendimą, kuriuo, pritaikant 25 proc. finansinę korekciją nuo pradinės sutarties vertės, siekiama sumažinti projektui skirtą finansavimą didele ir pareiškėjo veiklai reikšminga suma – 174 327,27 Eur. Kėdainių rajono savivaldybė jau yra patvirtinusi 2019 m. biudžetą ir papildomai nėra skyrusi lėšų projekto įgyvendinimui, todėl pareiškėjas neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovo Sprendime nustatytas netinkamas finansuoti projekto išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo 2019 m. birželio 13 d. pranešimas Nr. 13 sukėlė realias pasekmes. Atsakovas išskaičiavo pagal ginčijamą Sprendimą grąžintinų lėšų sumą – 66 313,84 Eur. Kyla reali grėsmė ir rizika, kad pareiškėjas negalės įgyvendinti projekto, be to, patirs papildomų nuostolių dėl rangos sutarčių nevykdymo ir netesybų dėl įsipareigojimų nevykdymo. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nenurodė, kad išskaičiuos grąžintinų lėšų sumas iš kitų projektui skirto finansavimo lėšų, tuo stabdydamas finansavimą. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas tik 2019 m. birželio 13 d. pranešimu Nr. 13.

Atsakovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo išvadai, kad, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, kils grėsmė, jog

pareiškėjas negaus dėl Sprendimo vykdymo susigrąžintų ar neišmokėtų finansavimo lėšų. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra pagrindo taikyti.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties dalis, kuria teismas nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš skundžiamo VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. IT01 matyti, kad atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas turi grąžinti 174 327,27 Eur sumą per 90 dienų.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą), akcentavo, kad lėšų grąžinimas pareiškėjui sukeltų didelius finansinius sunkumus, sutrikdytų arba padarytų neįmanomą jo veiklą, gali būti pažeistas viešasis interesas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas.

Nagrinėdama šiuos pareiškėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikomasi pozicijos, kad nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012 ir kt.). Jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų panaikintas, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, su pažeidimu susijusią susigrąžintą sumą teisės aktų nustatyta tvarka pervestų pareiškėjui (jo steigėjui, ar kitam nurodytam subjektui), todėl nėra jokios rizikos, kad

pareiškėjui grąžinus skirtas lėšas, nebūtų galima įvykdyti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Sprendžiant dėl reikalavimo priemonės užtikrinimo taikymo šioje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui, apskundus Sprendimą dėl lėšų grąžinimo, yra stabdomas grąžintinų lėšų išieškojimas, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintomis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis, kurių 335 punktas nustato, kad sprendimai dėl lėšų grąžinimo priimami ir vykdomi, grąžintinos ir projektų vykdytojų grąžintos lėšos administruojamos Finansinės paramos grąžinimo taisyklėse ir 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1K-059 „Dėl 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklės), nustatyta tvarka. 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių 23 punktas įtvirtina, kad projekto vykdytojui apskundus sprendimą dėl lėšų grąžinimo teismui ar kitai kompetentingai institucijai, kaip nustatyta Finansinės paramos grąžinimo į valstybės biudžetą taisyklėse, institucija, gavusi informaciją apie projekto vykdytojo teismui ar kitai kompetentingai institucijai apskųstą sprendimą dėl lėšų grąžinimo, apie tai informuoja ministeriją arba vadovaujančiąją instituciją, kai įgyvendinami techninės paramos prioritetai, per SFMIS2014 (kai priemonės įgyvendinamos visuotinės dotacijos būdu, nuostata dėl ministerijos informavimo netaikoma). Ministerija arba vadovaujančioji institucija, kai įgyvendinami techninės paramos prioritetai, gavusi Taisyklių 23.1 papunktyje nurodytą informaciją, arba įgyvendinančioji institucija, kai priemonės įgyvendinamos visuotinės dotacijos būdu, stabdo skolos išieškojimo perdavimą centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui, iki bus išspręstas ginčas ir dėl jo įsiteisės teismo sprendimas ar teismo nutartis arba kompetentinga institucija išnagrinės projekto vykdytojo skundą ir priims dėl jo atitinkamą sprendimą (2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių 23.2 p.).

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pažymint, kad nors skundžiamas Sprendimas dėl lėšų grąžinimo sukelia pareiškėjui atitinkamą pareigą, tačiau pareiškėjui apskundus teismui sprendimą dėl lėšų grąžinimo, tokio sprendimo priverstinio vykdymo (lėšų išieškojimo) procedūros negali būti pradėtos, kol neįsiteisės teismo sprendimas šioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-1299-525/2015, 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas taip pat prašo panaikinti atsakovo 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunktį, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, tačiau šioje byloje minėtas pranešimas nėra ginčijamas, o ir nėra pagrindo jį ginčyti, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas apie priimtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija detaliau pareiškėjo argumentų, susijusių su 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunkčio panaikinimu, nevertina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4109-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03371-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos 48; 53.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NTB Valda“ skundą atsakovui Tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos darbo biržos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir LDB) 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. V-464 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „NTB VALDA“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kreipėsi su apeliaciniu skundu, kuriame prašė

panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Administracinė byla su apeliaciniu skundu buvo perduota nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Po atsakovo apeliacinio skundo priėmimo ginčo šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjo ir atsakovo sudarytą taikos sutartį administracinėje byloje Nr. eA-4109-552/2019 (toliau – ir Taikos sutartis), kurią teismo prašo patvirtinti ir nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti. Ginčo šalys taip pat prašo grąžinti pareiškėjui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49a9d790ca7611e9929af1b9eea48566

50 procentų jo sumokėto žyminio mokesčio.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet

kurioje proceso stadijoje ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai).

Šių proceso taisyklių kontekste įvertinusi ginčo šalių pateiktos Taikos sutarties tekstą ir joje aptartas sąlygas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ji išreiškia tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo valią taikiai išspręsti nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Ginčo šalys prašyme patvirtinti Taikos sutartį ir administracinę bylą nutraukti patvirtina, kad joms yra žinomos ir suprantamos visos Taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės, t. y. kad teismui patvirtinus ginčo šalių sudarytą Taikos sutartį ir administracinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Iš teismui pateiktos Taikos sutarties taip pat matyti, kad ja ginčo šalys išsprendė visus klausimus, dėl kurių iš esmės ir buvo keliamas ginčas teismo proceso metu.

Įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, skundo reikalavimus, Taikos sutarties turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra minėtų ABTĮ 51 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, dėl kurių Taikos sutartis galėtų būti netvirtinama, todėl Taikos sutartis tvirtintina. ABTĮ 103 straipsnio 5 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra teismo patvirtinta ginčo šalių sudaryta taikos sutartis.

Patvirtinus Taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl Įsakymo panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 51 straipsnis, 103 straipsnio 5 punktas,144 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

ABTĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nutartimi patvirtina ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio. Bylos duomenimis nustatyta, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas, teikdamas skundą, buvo sumokėjęs 23 Eur žyminį mokestį (1 t., b. l. 224). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsniu, 38 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 5 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateiktą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NTB Valda“ ir atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudarytą tokio turinio Taikos sutartį:

1. Šalys susitaria, kad įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai, kuria patvirtinama ši sutartis,1.1. Lietuvos darbo biržos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m.

rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. V-464 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „NTB VALDA“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-464) laikomas negaliojančiu;

1.2. Atsakovas įsipareigoja per 1 darbo dieną nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuria patvirtinama ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos atstatyti pareiškėjui socialinės įmonės statusą nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. ir visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo 2018 m. rugsėjo 13 d.

2. Šalys susitaria, kad:2.1. Pareiškėjas per 1 (vieną) darbo dieną nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuria patvirtinama

ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos pateikia atsakovui Mokėjimo prašymus gauti subsidiją darbo užmokesčiui (toliau – Mokėjimo prašymai) (valstybės pagalbai darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo mokesčio kompensavimui) (toliau – ir Subsidijos) už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio imtinai, kuriuo pareiškėjui nebuvo sumokėtos Subsidijos dėl atsakovo Įsakymo Nr. V-464 ir 2018 m. rugsėjo 13 d. įsakymo Nr. V-435 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „NTB Valda“ (toliau kartu – Įsakymai) priėmimo;

2.2. Atsakovas patikrina ir patvirtina visus pagal šios Taikos sutarties 2.1 papunktyje nurodytus pareiškėjo Mokėjimo prašymus už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio imtinai, kuriuo pareiškėjui nebuvo mokėtos Subsidijos dėl atsakovo Įsakymų priėmimo, ir ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutarties, kuria patvirtinama ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais, išmoka pareiškėjui Subsidijas pareiškėjo išlaidoms, patirtoms mokant faktiškai per šiame papunktyje nurodytą laikotarpį kas mėnesį dirbusių tikslinėms grupėms priklausančių pareiškėjo darbuotojų darbo užmokestį ir valstybinio socialinio draudimo mokesčius, kompensuoti, išmokėjimo grafiką išdėstant taip:

2.2.1. ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas išmoka pareiškėjui už laikotarpius nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio imtinai;

2.2.2. ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 30 d. atsakovas išmoka pareiškėjui už laikotarpius nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. sausio mėnesio imtinai;

2.2.3. ne vėliau kaip iki 2019 m. spalio 31 d. atsakovas išmoka pareiškėjui už laikotarpius nuo 2019 m. vasario mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio imtinai.

2.3. Mokėjimo prašymą už 2019 m. rugpjūčio mėnesį ir vėlesnius mėnesius pareiškėjas teikia atsakovui valstybės pagalbos mokėjimą socialinėms įmonėms reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka;

2.4. Šalys neatlygina viena kitai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.3. Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuria patvirtinama ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos,

pareiškėjas atsisako visų ir bet kokių pretenzijų ar reikalavimų atsakovui dėl atsakovo Įsakymų priėmimo, inter alia iš atsakovo nereikalaus atlyginti jokių pareiškėjo nuostolių ar išlaidų, patirtų dėl Įsakymų priėmimo bei jų sukeltų teisinių bei faktinių pasekmių, išskyrus nurodytus šioje Taikos sutartyje.

4. Šalys patvirtina, jog:4.1. Ši Taikos sutartis, jos sudarymas ir pasirašymas nepažeidžia jokių įstatymų ar susitarimų, Šalių ar trečiųjų asmenų

teisių bei teisėtų interesų, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui;4.2. Šalims yra žinomos ir suprantamos visos ABTĮ numatytos taikos sudarymo ir bylos nutraukimo procesinės

pasekmės, inter alia, kad teismui patvirtinus Šalių sudarytą Taikos sutartį ir administracinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių Šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Šios teisinės pasekmės atitinka Šalių valią, išreiškiamą sudarant šią Taikos sutartį;

4.3. Šalims yra žinoma, kad teismo patvirtinta Taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas, jos šalims turintis galutinio teismo sprendimo res judicata galią.

5. Šalys, vadovaudamosi ABTĮ 51 straipsniu ir 103 straipsnio 5 punktu bei kitomis nuostatomis, prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patvirtinti šią Taikos sutartį rašytinio proceso tvarka ir administracinę bylą Nr. eA-4109-552/2019 nutraukti.

6. Šalys prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo grąžinti pareiškėjui 50 procentų jo šioje administracinėje byloje sumokėto žyminio mokesčio (ABTĮ 38 straipsnio 2 dalis).

7. Taikos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, o sprendimo galią įgyja nuo teismo nutarties, patvirtinančios Taikos sutartį, įsiteisėjimo dienos.

8. Taikos sutartis sudaryta (trimis) vienodą teisinę galią turinčiais egzemplioriais, lietuvių kalba. Vienas egzempliorius yra įteikiamas pareiškėjui, vienas – atsakovui ir vienas – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui“.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti.Administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NTB Valda“ skundą atsakovui Užimtumo

tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo nutraukti.Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „NTB Valda“ 11,50 Eur (vienuolika eurų penkiasdešimt centų)

sumokėto žyminio mokesčio.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-558-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01448-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai G. J. ir K. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), prašydami 1) įpareigoti Vilniaus miesto skyrių suderinti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre žemės sklypų Nr. 719-1-1 (1,1241 ha), Nr. 719-1-2 (0,1998 ha) ir Nr. 719-2, kurie suprojektuoti Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 49VĮ(14.49.2)-1665 patikslintame Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte, kadastrinių matavimų bylas; 2) įpareigoti Vilniaus miesto skyrių atkurti nuosavybės teisės į piliečiui G. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,52 ha ir pilietei K. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,29 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypus: Nr. 719-1-1, Nr. 710-1-2 (akivaizdus rašymo apsirikimas Nr. 719-1-2), Nr. 719-2, esančius (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste.

Pareiškėjai 2019 m. birželio 18 d. teismo posėdyje pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – kol bus išnagrinėtas ginčas administracinėje byloje ir įsiteisės teismo priimtas sprendimas, uždrausti NŽT priimti sprendimus, susijusius su šios bylos ginčo dalyku esančiais žemės sklypais Nr. 719-1-1, Nr. 719-1-2 ir Nr. 719-2 (toliau – ir Ginčo žemės sklypai), išskyrus Ginčo žemės sklypų perdavimą (nuosavybės teisių atkūrimą) pareiškėjams.

Pareiškėjai paaiškino, kad jų atstovas pagal įgaliojimą sūnus V. J. (V. J.), dalyvaudamas žemės reformos projekto rengimo procedūrose, kuriose jo tėvui ketinama suteikti 50 arų asmeninio ūkio žemės sklypą, buvo informuotas (žemėtvarkos specialistės), kad kiti asmeninio ūkio Ginčo žemės sklypai bus perduoti į laisvo valstybinio žemės fondą ir šiame projekte jų vietoje bus projektuojami nauji žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui ar kitiems Žemės reformos įstatyme numatytiems tikslams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f2179b0ca7611e9929af1b9eea48566

prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.Teismas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, darė išvadą, kad pareiškėjai savo prašymo iš esmės nemotyvavo,

neargumentavo, kuo gali pasireikšti sunkiai atitaisoma žala, nenurodė, kaip pasikeis situacija, jei prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus taikyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, kuriems tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti.

Pareiškėjai pažymi, kad teikdami prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir atsakovui Ginčo žemės sklypus priskyrus laisvo valstybinio fondo žemei, juose suprojektavus naujus žemės sklypus ir perdavus juos kitų asmenų nuosavybėn, pareiškėjų teismui pareikštas reikalavimas būtų neįgyvendinamas, prieš tai teismine tvarka nepanaikinus kitų administracinių aktų, o galimai ir sandorių. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu vykdomi tolimesni žemėtvarkos darbai (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte ir galimai parengus bei patvirtinus projektą, jame bus suformuoti nauji žemės sklypai vietoje Ginčo žemės sklypų, kurie bus registruoti viešajame registre, perleisti nuosavybėn, jais bus galima disponuoti.

Pareiškėjai nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Pareiškėjų vertinimu, atsižvelgiant į šioje byloje kilusio ginčo turinį, į tai, kad kol kas ginčas yra susijęs vien tik su pareiškėjų, bet ne trečiųjų asmenų interesais, akivaizdu, kad teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui proporcinga būtų uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su Ginčo žemės sklypų perdavimu tretiesiems asmenims.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nutarčiai ir pabrėžia, kad atskirajame skundė nėra pateikiama naujų argumentų, nenurodomos papildomos aplinkybės, kodėl yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir kokiu būdu pasireikš galima žala. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo situacija pareiškėjams yra žinoma jau daug metų, o teisines pasekmes sukeliantys NŽT administraciniai aktai nebuvo skundžiami.

Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu išnagrinėjo ginčą iš esmės ir nusprendė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nors teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau toks situacijos įvertinimas ir priimtas sprendimas suponuoja išvadą, kad nėra tikslinga varžyti valstybinės žemės patikėtinio teises.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nepateikia jokių rašytinių įrodymų, kad būtent Ginčo žemės sklypų vietoje yra rengiami (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektai, o aplinkybė, kad tokie projektai yra rengiami (kitoje vietoje) vertintini kaip valstybinės žemės patikėtinio funkcijų vykdymas pagal nustatytą kompetenciją, kuris niekaip nedaro įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje be kita ko nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti atsakovui priimti sprendimus, susijusius su šios bylos Ginčo žemės sklypais, išskyrus Ginčo žemės sklypų perdavimą (nuosavybės teisių atkūrimą) pareiškėjams. Pareiškėjai prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad pareiškėjui G. J. ketinama suteikti 50 arų asmeninio ūkio žemės sklypą, o kiti asmeninio ūkio Ginčo žemės sklypai bus perduoti į laisvo valstybinio žemės fondą ir šiame projekte jų vietoje bus projektuojami nauji žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui ar kitiems Žemės reformos įstatyme numatytiems tikslams. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjų atskirojo skundo argumentais, pažymi, kad pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės nurodė tuos pačius bendro pobūdžio teiginius dėl galimai ateityje kilsiančių teisinių pasekmių. Pastebėtina, jog pareiškėjai nurodomų aplinkybių nedetalizavo, nenurodė konkrečių būdų, kaip pasireikš ir kokio dydžio bus galima žala, kodėl ji gali būti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma, nepateikė jokių nurodytą galimą žalą patvirtinančių objektyvių įrodymų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjų atskirajame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. AS-552-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01182-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2.(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl antstolio veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas nurodyti antstolei grąžinti pareiškėjui Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu priteistą 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.Teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, jog administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada,

kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas) arba inicijuotos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=544a06c0ca7611e9929af1b9eea48566

teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas). Kadangi administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikta viešojo administravimo sąvoka ir nurodė, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. (ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis).

Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas savo skunde aiškiai nesuformulavo reikalavimo, tačiau iš skundo turinio matyti, kad ginčas iš esmės kilo dėl antstolio veiksmų areštuojant ir paskirstant išieškotojams pareiškėjui priklausančią, t. y. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu priteistą 2 000 Eur sumą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kelia reikalavimą dėl galimai neteisėtų antstolio procesinių veiksmų vykdant teismo sprendimą, teismas nurodė, kad teismas privalės vertinti antstolio veiksmų teisėtumą, o pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 510 straipsnį skundai dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas išaiškino pareiškėjui, jog minėtas CPK straipsnis numato, jog skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per to paties kodekso 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui (t. y. bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismui), kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė.

Teismas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Regionų apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti jis gali kreiptis į antstolį, kuris pagal CPK 510 straipsnį turi išnagrinėti pateiktą skundą (ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis).

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo išnagrinėti skundą iš esmės, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutartį, priimti naują nutartį ir įpareigoti tinkamą subjektą įvykdyti įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu priteisė pareiškėjui 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Ministerija) neveikė taip, kaip privalo veikti, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.273 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad byloje dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, vykdo asignavimų valdytojas Ministerija, kuri juos pagal asmens prašymą privalo įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo gavimo. Pareiškėjas teigia, kad Ministerija aukščiau minėtų įstatymų nesilaiko, taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 straipsnį.

Pareiškėjas teigia, jog teismas neįžvelgė akivaizdžių įstatymų nesilaikymo faktų bei neteisingai nurodė, jog pareiškėjas prašė nagrinėti antstolės veiksmus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pateikė įrodymus, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas nebuvo tinkamai įvykdytas, tačiau teismas į juos neatsižvelgė. Ministerija netinkamai vykdė įstatymus ir įsiteisėjusį teismo sprendimą, nes pareiškėjui priteistą sumą pervedė ne į pareiškėjo sąskaitą, o antstolei I. B., kuri paskirstė pinigus išieškotojams.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną nagrinėti tam teismui, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad neprašė nagrinėti antstolės veiksmų, akcentuoja, kad Ministerija netinkamai vykdė įstatymus ir įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi ABTĮ 18 straipsniu, pagal kurį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš minėtoje teisės normoje nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pirmosios instancijos teismo jis prašė „nurodyti antstoliui vykdyti išieškant“ pareiškėjui Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Taigi atskirajame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog jis neprašė nagrinėti antstolės veiksmų. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Reikalavimo skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai pareiškėjas neįvykdė, todėl šis pareiškėjo atskirojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2019 m. birželio 10 d. nutartyje teisingai nustatė, jog iš skundo turinio matyti, kad ginčas kilo dėl antstolio veiksmų areštuojant pareiškėjui priklausančią 2 000 Eur sumą, todėl pareiškėjo skundas pagrįstai atsiakytas priimti kaip nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą vadovaujasi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kurį atsisakoma priimti skundą dėl to, jog byla nepriskirtina administraciniam teismui, tačiau iš teismo nutarties rezoliucinės dalies ir kitų nutarties motyvų matyti, kad teismas de facto (faktiškai) pareiškėjo skundą teisingai atsisakė priimti, nes jis nenagrinėtinas teismų administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, jog Ministerija netinkamai vykdė įstatymus ir įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, nes pareiškėjui priteistą sumą pervedė ne į pareiškėjo sąskaitą, o antstolei I. B., pažymi, administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pastebėtina, jog nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, ši aplinkybė ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui inicijuoti teisminį ginčą dėl galimai netinkamų Ministerijos veiksmų, vykdant įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą. Tačiau tam pareiškėjas privalo tinkamai suformuluoti skundo reikalavimą, t. y. konkrečiai nurodyti tinkamą atsakovą, kokius Ministerijos veiksmus pareiškėjas skundžia bei aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-321-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00332-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vantolina“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=37f510f0ca7611e9929af1b9eea48566

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. V4-61 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei UAB „Vantolina“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir panaikino Įsakymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmetė.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. gegužės 21 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, priteisimo. Pareiškėjas prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą (375 Eur).

Pareiškėjas prašyme nurodo, kad praleido terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų pateikti dėl UAB „Vantolina“ direktoriaus atostogų laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., o jį pavaduojantis asmuo neturėjo įgaliojimų apmokėti 2019 m. gegužės 13 d. sąskaitos už suteiktas paslaugas. Be to, pareiškėjo prašymas pateiktas praleidus terminą vos tris darbo dienas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo atnaujinti terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų pateikti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra nereikšmingos. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio.

Teisėjų kolegija


III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 16 straipsnio, reglamentuojančio minėto įstatymo taikymą, 2 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teisme 2019 m. kovo 18 d. nutartimi byla skirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2019 m. balandžio 17 d. 10 val., nutartis, kuria byla išnagrinėta, priimta 2019 m. gegužės 2 d., 11 val. Pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, priteisimo pateikė

2019 m. gegužės 21 d., t. y., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 ir ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) nuostatas, praleidęs ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti, kurio atnaujinimo galimybės įstatymas nenumato (prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu gali būti pateikiamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos), todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimas yra nutraukiamas (ABTĮ 4 str. 7 d., 103 str. 8 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti pareiškėjo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nagrinėjimą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VESLAVA RUSKAN

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2250-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02228-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Alkor“, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Alytaus miesto savivaldybės administracija) dėl statybos užbaigimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=339d9db0ca7611e9929af1b9eea48566

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas daugiabučio namo savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. spalio 3 d. Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-748-(14.45) (toliau – ir Statybos užbaigimo aktas).

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir panaikino Statybos užbaigimo aktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Alkor“ apeliacinį skundą atmetė.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. kovo 25 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, priteisimo. Pareiškėjas prašo atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (350 Eur).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.


Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 16 straipsnio, reglamentuojančio minėto įstatymo taikymą, 2 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teisme 2019 m. sausio 21 d. nutartimi byla skirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2019 m. vasario 27 d. 10 val., nutartis kuria byla išnagrinėta, priimta 2019 m. kovo 13 d., 15 val. Pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, priteisimo pateikė 2019 m. kovo 25 d., t. y., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 ir ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) nuostatas, praleidęs ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti, kuris negali būti atnaujintas (prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu gali būti pateikiamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos), todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimas yra nutraukiamas (ABTĮ 4 str. 7 d., 103 str. 8 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti pareiškėjo daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nagrinėjimą.



VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-3634-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02491-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos kariuomenę priimti sprendimą (įsakymą) dėl pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą ir apie priimtą sprendimą (įsakymą) informuoti teisės aktų nustatyta tvarka; 2) priteisti iš atsakovo 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18 ir 29 straipsnių nuostatoms.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=28b67a70ca7611e9929af1b9eea48566

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Jis 2018 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovui prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, kuriame nurodė, jog

yra vienintelis neįgalios senelės globėjas ir rūpintojas (tai įrodo su seneliais sudarytos civilinio pobūdžio sutartys), taip pat turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, dėl ko atsisakymas tenkinti prašymą labai pablogintų jo padėtį ir būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams interesams, t. y. pareiškėjas minėtą prašymą grindė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 13 ir 14 punktais, numatančiais, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama karo prievolininkams, teisės aktų nustatyta tvarka paskirtiems vieninteliu neįgalaus asmens globėju ar ribotai veiksnaus asmens rūpintoju ir krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Prašymas iki šiol nėra išnagrinėtas, pareiškėjas nėra gavęs jokio atsakymo, dėl ko yra pagrindas manyti, jog atsakovas vilkina priimti sprendimą.

2.2. Pareiškėjas 2018 m. birželio 12 d. gavo šaukimą atvykti į administracinio nusižengimo tyrimą, nors jokio administracinio nusižengimo nėra padaręs. Atsakovas piktnaudžiauja valdžia, nevykdo iš Įstatymo, Konstitucijos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo kildinamų pareigų. Dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neteisėto neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus, nepagrįsto ir neteisėto sprendimo pradėti administracinio nusižengimo tyrimą, perteklinių reikalavimų pateikti informaciją, kuri jau buvo pateikta, telefoniniu skambučiu daryto spaudimo, jog pareiškėjas atsiimtų skundą, sugaišto laiko gilinantis į teisės aktus ir rengiant procesinius dokumentus) pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, baimę, emocinę įtampą, nemigą, bendrą sveikatos pablogėjimą, kuriuos prašo kompensuoti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

2.3. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5, 18 ir 29 straipsnių nuostatoms, grindė argumentais, jog šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas, kai informacija karo prievolininkams skelbiama viešai ir jiems nesiunčiami asmeniniai pranešimai jų gyvenamosios vietos ar kitu žinomu adresu, galimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus valdžios institucijų apribojimo, asmenų lygybės, Konstitucijos viršenybės, teisinės valstybės, o taip pat žmogaus teisių ir laisvių neatimamumo principus.

3. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:3.1. Pareiškėjas 2018 m. birželio 5 d. pateikė prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą. 2018 m. birželio 6 d.

buvo pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas dėl karo prievolininko pareigos pagal Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 2 punktą (karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos nurodymo laiku pateikti reikalingus dokumentus ir duomenis) nevykdymo. Pareiškėjui 2018 m. birželio 6 d. išsiųstas šaukimas atvykti į administracinio nusižengimo tyrimą iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., nes jis įtariamas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 560 straipsnyje (karo prievolininkų pareigų nevykdymas). Pareiškėjas iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. neatvyko į administracinio nusižengimo tyrimą, taip pat nenurodė neatvykimo priežasčių. Pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 17 d. išsiųstas dar vienas šaukimas atvykti į administracinio nusižengimo tyrimą iki 2018 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Vilniaus regioninės karo prievolės ir komplektavimo skyrius (toliau – ir Komplektavimo skyrius), siekdamas papildomai informuoti pareiškėją, 2018 m. rugpjūčio 17 d. išsiuntė jo nurodytu elektroniniu pašto adresu, per kurį vyko susirašinėjamas, detalią informaciją dėl prašymo atidėti karo tarnybą nagrinėjimo. Pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 21 d. taip pat išsiųstas raštas Nr. VS-380, kuriuo jis informuotas, kad jo prašymas atidėti tarnybą bus svarstomas, kai bus pateikti prašymo motyvus patvirtinantys dokumentai.

3.2. Nors pareiškėjas prašo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą vadovaudamasis Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 13–14 punktų nuostatomis, tačiau jis nepateikė dokumentų, jog teisės aktų nustatyta tvarka yra paskirtas vieninteliu neįgalaus asmens globėju ar ribotai veiksnaus asmens rūpintoju, taip pat, teigdamas, kad turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, nepateikė minėtą aplinkybę patvirtinančių dokumentų. Sprendimas dėl pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo negali būti priimtas, nes jo pateiktas prašymas turi trūkumų ir dėl to negali būti perduotas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijai (toliau – ir Atrankos komisija). 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. VS-380 pareiškėjui pateiktas atsakymas į jo prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, nurodant reikalavimą pateikti papildomus dokumentus prašyme išdėstytiems argumentams pagrįsti.

3.3. Pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nenurodė motyvų, kokie jo reikalavimai yra susiję su Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktų taikymu ir kaip išsprendus minėtų straipsnių atitiktį

Konstitucijai būtų apgintos jo teisės.3.4. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, kadangi byloje nėra duomenų, sudarančių

pagrindą konstatuoti, jog egzistuoja visos viešosios atsakomybės sąlygos.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 31 d. atsakovui pateikė prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, kuris, atsakovo teigimu, buvo gautas 2018 m. birželio 6 d. Į šį prašymą atsakovas atsakė 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. VS-380, kuriuo pareiškėjas informuojamas, jog jo prašymas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą bus svarstomas, kai bus pateikti prašymo motyvus patvirtinantys dokumentai. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui ministro sprendimu tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 11 punktą, teismas sutiko su pareiškėju, jog jo 2018 m. gegužės 31 d. prašymas nebuvo išnagrinėtas, nes pagal Aprašo 11 punktą prašymus nagrinėja Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

6. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dėl atsakovo 2018 m. rugpjūčio 21 d. rašto kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, kuri 2018 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 12-01-1432 įpareigojo atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą. Šiame sprendime konstatuota, kad atsakovas pažeidė administracinės procedūros terminus ir nepagrįstai nepriėmė jokio sprendimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra patenkintas, nes atsakovas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą.

7. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde prašo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, t. y. priimti sprendimą (įsakymą) dėl jo 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą ir apie priimtą sprendimą (įsakymą) informuoti teisės aktų nustatyta tvarka, Krašto apsaugos ministerijai 2018 m. spalio 8 d. sprendimu įpareigojus atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, toliau tebesitęsia pareiškėjo prašymo dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo nagrinėjimo procesas ne teismo tvarka, todėl toks pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus įvertintas kaip perteklinis. Teismas sprendė, kad šis pareiškėjo reikalavimas savo esme yra patenkintas, todėl išnykus ginčo dalykui, skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė, o su šiuo reikalavimu susijusius argumentus vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

8. Dėl pareiškėjo nesutikimo, jog jis padarė administracinį nusižengimą ir į administracinio nusižengimo tyrimą yra šaukiamas neteisėtai, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnį bylos dėl administracinių nusižengimų nėra priskiriamos administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas dėl šio argumento plačiau nepasisakė.

9. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą priteisti 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kadangi pareiškėjas nepagrindė jam padarytos žalos dydžio, o nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

10. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą konstatavęs, kad, išnagrinėjus bylos medžiagą ir įvertinus kilusio ginčo pobūdį teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti minėto įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijai, o abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai dėl Įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5, 18 ir 29 straipsnių nuostatoms. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: epikrizės

kopiją, 2018 m. rugsėjo 8 d. elektroninio recepto kopiją, 2019 m. sausio 10 d. elektroninio recepto kopiją, šaukimų atvykti į administracinio nusižengimo tyrimą kopijas, asmens duomenų išrašo iš atsakovo informacinės sistemos kopiją, 2018 m. spalio 31 d. sprendimo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą kopiją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neatsižvelgė į jo skunde pateiktus argumentus, vadovavosi daugiausiai atsakovo teiginiais. Pripažindamas, kad atsakovas vilkino priimti sprendimą dėl 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog atsakovas 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštą priėmė tik po to, kai buvo kreiptasi į teismą. Be to, atsakovo neteisėtas neveikimas įrodytas Krašto apsaugos ministerijos 2018 m. spalio 8 d. sprendime, kuriame konstatuota, jog atsakovas pažeidė administracinės procedūros terminus ir nepagrįstai nepriėmė jokio sprendimo.

11.2. Pirmosios instancijos teismas galėjo savo iniciatyva išreikalauti įrodymus, susijusius su telefoniniu pokalbiu, dėl kurio pobūdžio pareiškėjas, be kitų argumentų, grindė neturtinės žalos atsiradimą. Pokalbio metu buvo siekiama pareiškėją įbauginti, nedviprasmiškai pasiūlyta atsiimti paduotą skundą, tačiau teismas skundžiamame sprendime šios aplinkybės nevertino.

11.3. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas neatsižvelgė ir į skunde nurodytus argumentus, kad 2018 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas gavo net keturis šaukimus atvykti į administracinio nusižengimo tyrimą, kurie be pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adreso buvo siųsti jo tėvų deklaruotu gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjas tokius atsakovo veiksmus vertina kaip perteklinius, darančius psichologinį spaudimą ir susijusius su piktnaudžiavimu valdžia.

11.4. Iš atsakovo informacinės sistemos asmens duomenų išrašo matyti, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu nėra objektyvus, tai įrodo atsakovo informacinės sistemos įrašai „problematiškas“, „padavė RKPKS į teismą“, „būtinai nubausti“. Tokie įrašai parodo išankstinę atsakovo nuostatą ir yra pakankami žalai pagrįsti, nes kiekvienas pilietis, sužinojęs, jog valstybės institucija jį priskiria „problematiškų“ asmenų kategorijai, patirtų stresą. Be to, valstybės registrai keičiasi informacija tarpusavyje ir bet koks negatyvus įrašas ateityje gali turėti neigiamos įtakos kitiems gyvenimo aspektams.

11.5. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas pratęsti terminą įrodymams dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikti, motyvais. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia epikrizės kopiją, patvirtinančią, jog 2018 m. gruodžio 11 d. – 2018 m. gruodžio 19 d. laikotarpiu buvo gydytas viešojoje įstaigoje Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje, ligos simptomai iki tol tęsėsi apie dvi savaites, todėl dėl ligos buvo apribota jo judėjimo galimybė. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 8 d. iki 2019 m. sausio 10 d. gydytojo receptais paskirti psichotropiniai vaistai, diagnozuoti miego ir budrumo ciklo sutrikimai ((duomenys neskelbtini)), nepatikslintas nerimo sutrikimas ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad žala patirta ir dėl sugaišto laiko gilinantis į teisės aktus ir rengiant procesinius dokumentus.

11.6. Pareiškėjas palaiko skunde nurodytą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų, kad daugiau jokiai piliečių grupei, išskyrus Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis, netaikomas toks informavimo būdas kaip viešas paskelbimas valstybės institucijos interneto svetainėje. Įstatymo nuostatos, kurių atitikimas Konstitucijai kelia abejonių, yra susijusios su pareiškėjo byla, kadangi administraciniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo prasidėjo dėl veiksmų, kuriuos reglamentuoja Įstatymo 6 straipsnio nuostatos.

12. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus: asmens informacinės sistemos duomenų (atnaujintų) kopiją, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-527 patvirtintų Riboto naudojimo informacinės sistemos nuostatų kopiją, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. nutarties kopiją. Atsakovas atsiliepime nurodo:

12.1. Pareiškėjas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tačiau klaidingai pasisako dėl vilkinimo priimti sprendimą ir atsakovo neteisėtų veiksmų, nes teismas skundžiamame sprendime tokių atsakovo veiksmų nekonstatavo. Neteismine tvarka nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. spalio 10 d. skundą, Krašto apsaugos ministerija 2018 m. spalio 8 d. sprendimu atsakovą įpareigojo svarstyti pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą ir priimti sprendimą. Kadangi pareiškėjas neginčija teismo sprendimo dalies dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, atsakovas plačiau apie tai nepasisako.

12.2. Pareiškėjas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo atsakovo veiksmus vertina kaip piktnaudžiavimą valdžia, psichologinį spaudimą, sisteminį bauginimą, persekiojimą. Pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymas atidėti privalomąją

pradinę karo tarnybą nebuvo pagrįstas įrodymais, pareiškėjas laiku nepateikė informacijos Komplektavimo skyriui, kurią privalėjo pateikti vadovaujantis Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nereagavo į Komplektavimo skyriaus siunčiamus šaukimus atvykti į administracinio nusižengimo tyrimą, nedalyvavo administracinio nusižengimo protokolo surašyme ir teismo posėdžiuose, sprendžiant administracinio nusižengimo bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme. Pareiškėjas jokiais kitais veiksmais nesiekė apginti savo teisėtų interesų, todėl jo pasisakymas, jog kreipimasis į teismą buvo vienintelis įmanomas būdas apginti teisėtus interesus, yra nepagrįstas.

12.3. Pareiškėjas klaidingai nurodo, jog įrašai atsakovo informacinės sistemos asmens duomenų pastabų skiltyje yra perduodami visiems valstybės registrams. Karo prievolininkų duomenys Lietuvos kariuomenėje yra tvarkomi naudojantis personalo valdymo informacine sistema, kurios duomenų bazė inkorporuota į Lietuvos Respublikos karo prievolininkų registrą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-527 patvirtintais Riboto naudojimo informacinės sistemos nuostatais. Pareiškėjo nurodytoje asmens informacinės sistemos duomenų lentelėje, pastabų skiltyje, specialistai, administruojantys tam tikro asmens bylą, tik savo darbinėms reikmėms pasirašo pastabas, kurios nepatenka į jokius valstybės registrus, todėl nesukeldami jokios įtakos pareiškėjo duomenų administravimo procesui tokie duomenys negali būti vertinami kaip reputacijos pablogėjimas.

12.4. Tarp pareiškėjo apeliaciniame skunde teikiamų naujų įrodymų, kuriais grindžiama neturtinė žala, yra du gydytojo receptai: 2018 m. rugsėjo 6 d. receptas 10 d. vaistų vartojimui ir 2019 m. sausio 10 d. receptas 10 d. vaistų vartojimui. Receptai išrašyti šeimos gydytojo, jokių kitų medicininių dokumentų išrašų apie pareiškėjo sveikatos būklę be epikrizės apie gydymą stacionare laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. dėl stuburo skausmų, byloje nepateikta. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog atsirado sveikatos pablogėjimas, nepateikė motyvuotų argumentų, kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis ir nepateikė įrodymų, leidžiančiu vertinti, ar pareiškėjo galimai patirta neturtinė žala yra kokių nors neteisėtų Komplektavimo skyriaus veiksmų, susijusių su šia administracine byla, pasekmė. Be to, pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia administracinio nusižengimo tyrimo (bylos) kontekste, todėl administracinio nusižengimo tyrimo metu atlikti veiksmai negali būti pagrindu neturtinės žalos priteisimui.

12.5. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kokie jo reikalavimai yra susiję su Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktų taikymu ar kaip išsprendus minėtų straipsnių atitiktį Konstitucijai būtų apgintos jo teisės. Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktai nėra susiję su pareiškėjo skunde keliamais reikalavimais, dėl ko netenkintinas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą iš esmės buvo patenkintas Krašto apsaugos ministerijos 2018 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 12-01-1432, kuriuo atsakovas įpareigotas iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą, o prašydamas neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, iš kurio turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK

6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš: 1) atsakovo vilkinimo priimti sprendimą dėl 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą; 2) nepagrįsto ir neteisėto atsakovo sprendimo pradėti pareiškėjo atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną; 3) telefoniniu skambučiu daryto psichologinio spaudimo siekiant įbauginti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės vertino, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, nepagrindė jam padarytos žalos dydžio.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad bylos dėl administracinių nusižengimų nėra priskiriamos administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 17 str.). Teismas pagrįstai reikalavimo atlyginti neturtinę žalą kontekste nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su jo atžvilgiu vykdytu administracinio nusižengimo tyrimu. Todėl nutarties 11.3 punkte išdėstyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

19. Byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teisėju kolegija sprendžia, kad nutarties 11.2 punkte paminėti apeliacinio skundo argumentai dėl galimai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos vykusio telefoninio pokalbio metu, yra abstraktūs, deklaratyvūs ir priežastiniu ryšiu nesusiję su 2018 m. gegužės 31 d. prašymo nagrinėjimu. Esant tokiai situacijai, apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė pareigą rinkti įrodymus, atmetami kaip nepagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu (žr. nutarties 11.4 p.), kad į asmens duomenų informacinę sistemą įrašius pastabas apie pareiškėją (atsižvelgiant į jų turinį, pobūdį bei į tai, kad, kaip patvirtino atsakovas, pateikti duomenys (b. l. 122–138) informacinėje sistemoje, kurioje šios pastabos įrašytos, yra riboto naudojimo) buvo pažeisti teisės aktai ar kad tokie įrašai yra pakankami neturtinei žalai pagrįsti.

20. Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo iš Lietuvos kariuomenės priteisti neturtinę žalą, kuri jam buvo padaryta nagrinėjant jo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, paminėtina, kad byloje nėra ginčo dėl šių esminių su pareiškėjo prašymu susijusių faktinių aplinkybių: pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą Komplektavimo tarnyboje gautas 2018 m. birželio 5 d. (b. l. 12–13, 51–52); Komplektavimo tarnyba pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą išnagrinėjo 2018 m. rugpjūčio 21 d. (t. y. praėjus 2 mėn. ir 16 d. nuo jo gavimo) ir atsisakė jį tenkinti (b. l. 55); pareiškėjas dėl Komplektavimo tarnybos 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo 2018 m. rugsėjo 4 d. pateikė skundą Krašto apsaugos ministrui (b. l. 77–79); Krašto apsaugos ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 4 d. skundą, priėmė 2018 m. spalio 8 d. sprendimą, kuriuo įpareigojo Komplektavimo skyriaus viršininką pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą svarstyti iš naujo ir priimti atitinkamą sprendimą (b. l. 80–81); Komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos pirmininkas 2018 m. spalio 31 d. sprendimu nusprendė atidėti pareiškėjui nuolatinę privalomąją karo tarnybą iki 2018 m. gruodžio 31 d. (b. l. 110).

21. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama karo prievolininkams, krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymo gavimo metu privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve (toliau – Tarnyba) atidėjimo karo prievolininkui, kai jam atliekant Tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas Tarnybą atliktų kitu metu, tvarką reglamentavo Aprašas

(Krašto apsaugos ministerijos 2016 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. V-350 redakcija, galiojusi iki 2018 m. rugsėjo 1 d.). Aprašo 10 punkte buvo nustatyta, kad prašymai turi būti išnagrinėti ir karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos arba jos regioninio padalinio (toliau – KPAIRP) vado (viršininko) sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo prašymo ar papildomų dokumentų pateikimo dienos; KPAIRP vado (viršininko) sprendimas įforminamas įsakymu. Šio Aprašo 11 punkte nustatyta, kad apie KPAIRP vado (viršininko) priimtą sprendimą per 5 darbo dienas karo prievolininkas informuojamas KPAIRP raštu; karo prievolininko pageidavimu, jei toks išreikštas prašyme, nuskenuotas raštas jam ar jo įgaliotam asmeniui gali būti pateikiamas elektroniniu paštu; KPAIRP informaciją apie priimtą sprendimą atidėti Tarnybą nedelsdamas įrašo į Lietuvos Respublikos karo prievolininkų registrą. Aprašo 11 punkte nustatyta, kad KPAIRP vado (viršininko) sprendimas per 10 dienų nuo jo gavimo dienos gali būti skundžiamas krašto apsaugos ministrui teisės aktų nustatyta tvarka.

22. Nutarties 20 punkte paminėtas faktines aplinkybes įvertinus nutarties 21 punkte paminėto teisinio reguliavimo kontekste, yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju nagrinėdami pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenės atsakingi pareigūnai nesielgė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis, t. y. nagrinėjamu atveju buvo ženkliai pažeistas Aprašo 10 punkte įtvirtintas terminas (t. y. šis prašymas turėjo būti išnagrinėtas 2018 m. birželio 29 d., tačiau jis išnagrinėtas tik 2018 m. rugpjūčio 21 d.). Dėl šios priežasties ir dėl to, kad Komplektavimo tarnybos 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas vėliau panaikintas kaip nepagrįstas, pareiškėjo sprendimas tenkinti 2018 m. gegužės 31 d. prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą priimtas tik 2018 m. spalio 31 d., t. y. praėjus beveik 5 mėnesiams nuo jo gavimo Komplektavimo tarnyboje (2018 m. birželio 5 d.).

23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017). LVAT praktikoje taikant žalos dydžio įrodinėjimo taisykles laikomasi nuostatos, jog visais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta principine įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-993/2006). LVAT yra konstatavęs, jog CK 6.249 straipsnio nuostata „jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas“ neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą (žr., pvz., 2005 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1572/2005). Šioje nutartyje LVAT taip pat išaiškino, kad pareiškėjas privalo objektyviai pagrįsti, jog jis ėmėsi įrodinėti jam padarytos žalos faktą ir dydį, kita vertus, jei tokie duomenys nėra pateikiami, tokioje situacijoje teismui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos faktą ir dydį už patį pareiškėją (žr., pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-946-552/2018).

24. Pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti medicininiai dokumentai (b. l. 102–103) patvirtina, kad pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 8 d. diagnozuoti miego ir budrumo sutrikimai (skirtas gydymas nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. spalio 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie sutrikimai tikėtinai susiję priežastiniu ryšiu su nutarties 22 punkte nurodyta Lietuvos kariuomenės atsakingų pareigūnų veika nepateisinamai ilgai ir nekompetentingai nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą. Byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi kartu su apeliaciniu skundu pateiktus kitus medicininius dokumentus, t. y. epikrizę, medicinos dokumentų išrašą, elektroninį receptą (b. l. 100–101, 104–105), teisėjų kolegija pabrėžia, kad jie surašyti gerokai vėliau, nei pareiškėjui tapo žinoma apie tai, jog

Komplektavimo tarnyba 2018 m. spalio 31 d. sprendimu tenkino jo 2018 m. gegužės 31 d. prašymą ir atidėjo jam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2018 m. gruodžio 31 d. (b. l. 110), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu tarp šiais dokumentais grindžiamų sveikatos sutrikimų ir nutarties 22 punkte nurodytos Lietuvos kariuomenės atsakingų pareigūnų veikos priežastinio ryšio nėra.

25. Vertinat pareiškėjo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas dėl netinkamo pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą nagrinėjimo pareiškėjui priteisti 100 Eur neturinės žalos atlyginimą. Kadangi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė (CK 6.271 str.), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 659, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“, 3.23 punkte numatyta, kad valstybei bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų ar veiksmų atsirado žala, neturtinė žala pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės.

26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė visą pareiškėjo skundą. Taigi teismas priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 147 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies – priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės, 100 Eur neturinės žalos atlyginimą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar Įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 51, 52 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 3–9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5, 18 ir 29 straipsnių nuostatoms. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindžia būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. nutarties 2.3, 11.6 p.), sprendžia, jog išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atkreipiamas dėmesys, kad šios bylos nagrinėjamo dalykas yra neturtinės žalos atlyginimo klausimas, o ne tinkamas šauktinių informavimas dėl privalomosios karo tarnybos, todėl pareiškėjo nesutikimas su galiojančia karo prievolininkų informavimo internetu tvarka nesudaro prielaidų patį teisinį reguliavimą laikyti antikonstituciniu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti – priteisti V. K. (V. K.) iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės, 100 Eur neturinės žalos atlyginimą.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4d936dd0ca7611e9929af1b9eea48566

Administracinė byla Nr. eP-74-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01410-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3301-552/2019 pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. P-521 „Dėl drausminės nuobaudos kpt. A. M. skyrimo, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinus Įsakymą, grąžinti pareiškėją į pareigas; 3) priteisti pareiškėjui nesumokėtą vidutinį tarnybos dienos atlyginimą už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti pareiškėjui maitinimosi išlaidų kompensaciją už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) netenkinus pareiškėjo prašymo dėl Įsakymo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo, sumažinti grąžintiną mokymosi išlaidų dydį; 5) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-624 „Dėl Jūsų skundo“ ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) 2018 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 3IS-57 „Dėl skundo patikslinimo“; 6) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės (toliau – ir Aviacijos bazė) vado 2018 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. P-170 „Dėl galutinio atsiskaitymo su kpt. A. M.“ dalį, susijusią su nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacijos išmokėjimu (2.2 p.); 7) įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją perskaičiuoti išmokėtą kompensaciją už 105,72 nepanaudotas atostogų dienas ir išmokėti skirtumą; 8) įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. skunde iškeltus klausimus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu jam paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Tarnybinis patikrinimas atliktas dėl to, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 8 d. Aviacijos bazės dušo patalpose plovė purviną automobilio bamperį. Šią veiką pareiškėjas pripažino ir nutraukė, siekdamas sukelti kuo mažiau neigiamų padarinių. Pareiškėjas teigė, kad Aviacijos bazės 2018 m. vasario 15 d. patikrinimo išvadoje (toliau – ir Patikrinimo išvada) nepateikta duomenų, kaip pasireiškė esminė žala, taip pat nenurodyta, ar žala realiai kilo. Išvada, kad pareiškėjas padarė šiurkštų drausmės pažeidimą, neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja Lietuvos kariuomenės drausmės statute (toliau – ir Drausmės statutas) įtvirtintai šiurkštaus drausmės pažeidimo sąvokai. Pareiškėjo atlikta veika turėtų būti vertinama ne kaip šiurkštus drausmės pažeidimas, o kaip kitas drausmės pažeidimas.

3. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai pripažinta, kad egzistavo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – drausmės

pažeidimas buvo tęsiamas, nepaisant pareiškėjo vadovo nurodymo jį nutraukti, ir šiurkštus drausmės pažeidimas padarytas pakartotinai per metus.

4. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.5. Krašto apsaugos ministerija teigė, kad pareiškėjo padaryta veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal Drausmės statuto

76 straipsnio 2 dalį. Iš Drausmės statuto 76 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų matyti, kad šio drausmės pažeidimo požymiai – kario pareigų neatlikimas arba kario pareigų netinkamas atlikimas dėl nerūpestingumo ar aplaidumo. Pareiškėjui Aviacijos bazės vadovo 2017 m. gruodžio 13 d. įsakymais Nr. P-421 ir Nr. P-423 buvo paskirtos drausminės nuobaudos – tarnybinio atlyginimo sumažinimas dešimčia procentų trims mėnesiams ir papeikimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo paskirtos drausminės nuobaudos už šiurkščius drausmės pažeidimus, ir nebuvo praėję vieni metai nuo jų padarymo, buvo pagrįstai konstatuota, kad šiurkštus drausmės pažeidimas per metus padarytas pakartotinai. Drausmės statuto 76 straipsnyje įtvirtintas drausmės pažeidimas laikomas šiurkščiu, todėl šio pažeidimo atlikimas pats savaime daro žalą krašto apsaugos sistemos institucijoms arba nustatytai karo tarnybos tvarkai.

6. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Lietuvos kariuomenė nurodė, kad pareiškėjo veikoje pagrįstai buvo nustatyti drausmės pažeidimo požymiai,

padarytas drausmės pažeidimas tinkamai kvalifikuotas, o paskirta drausminė nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nepagrįstai nustatytu šiurkščiu Drausmės statuto pažeidimu, Lietuvos kariuomenė pateikė argumentus, išdėstytus Krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į skundą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už tai, kad jis, plaudamas asmeninio automobilio dalį

karių higienos palaikymo vietoje, nesilaikė kariniame vienete taikytinų reikalavimų, nustatytų Aviacijos bazės standartinių veiklos procedūrų apraše, patvirtintame Aviacijos bazės vado 2017 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-229, taip pat ir visuotinai suprantamų elgesio reikalavimų, ir taip pažeidė Karo tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-163, 10.10 punktą, kuriame reglamentuota, kad karys privalo laikytis visuotinai priimtų elgesio normų, todėl atlikta veika įvertinta kaip tarnybos pareigų nevykdymas. Nustačius, kad egzistuoja pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (savo veiksmus pareiškėjas atliko nepaisydamas tiesioginio vadovo reikalavimų juos nutraukti, be to, šiurkštų drausmės pažeidimą per metus padarė pakartotinai), Patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas padarė drausmės pažeidimą, numatytą Drausmės statuto 76 straipsnio 2 dalyje – tarnybos pareigų neatlikimas sunkinančiomis aplinkybėmis, ir pateiktas siūlymas skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą už Drausmės statuto 76 straipsnio 2 dalyje numatyto drausmės pažeidimo padarymą – atleisti jį iš tarnybos.

10. Teismo vertinimu, atsakovas Krašto apsaugos ministerija teisėtai ir pagrįstai Įsakymu paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, atleido pareiškėją iš pareigų ir nutraukė su juo sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį, išleisdamas pareiškėją į profesinės karo tarnybos atsargą. Teismas taip pat nepagrįstais pripažino ir kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.

III.

11. Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas, be skunde išdėstytų motyvų, papildomai nurodė, kad teismas neatsižvelgė į Drausmės statuto 42 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad tais atvejais, kai 42 straipsnio 1 dalyje nurodytos sunkinančios aplinkybės Drausmės statuto numatytos kaip drausmės pažeidimo požymis, skiriant drausminę nuobaudą į tokias sunkinančias aplinkybes neatsižvelgiama. Atsakovas neįvertino, kad buvo ir lengvinančių aplinkybių: pareiškėjas nurodė besigailintis dėl padaryto drausmės pažeidimo, savo noru atlygino žalą – vieta, kur buvo plaunama automobilio dalis, buvo sutvarkyta ir nusausinta, pažeidimą pareiškėjas atliko susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Pareiškėjas nesutiko su jo veiksmų pripažinimu pažeidimu, sukeliančiu esminę žalą krašto apsaugos sistemos institucijoms ar nustatytai karo tvarkai.

13. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

14. Krašto apsaugos ministerija nurodė, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neturėjo būti priimtas, nes pateiktas

praleidus įstatymo nustatytą terminą ir neprašant šio termino atnaujinti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo padaryto drausmės pažeidimo sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad pareiškėjo šiurkštus drausmės pažeidimas per vienus metus buvo padarytas pakartotinai.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą, grąžino pareiškėją į Aviacijos bazės Oro operacijos grupės Transporto lėktuvų eskadrilės B grandies vyresniojo lakūno pareigas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, pakeitė Įsakymu pareiškėjui skirtą nuobaudą į tarnybinio atlyginimo sumažinimą trisdešimčia procentų trims mėnesiams, įpareigojo Lietuvos kariuomenę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį tarnybinį atlyginimą ir maistpinigius už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. gegužės 8 d, priteisė pareiškėjui iš Krašto apsaugos ministerijos 2 003,65 Eur teismo išlaidoms atlyginti, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-3301-552/2019).

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo veika – asmeninio automobilio detalės plovimas tarnybinėse patalpose – nebuvo savo pavojingumo ir priešingumo teisei laipsniu pasiekusi tokį lygį, kad būtų vertintina kaip daranti esminę žalą krašto apsaugos sistemos institucijai ar krašto apsaugos tvarkai, be to, šią neteisėtą veiką pastebėjo tik keletas kartu buvusių karių, veika nesukėlė jokių sunkių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutiko su atsakovų ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo veika laikytina šiurkščiu drausmės pažeidimu, nustatė, kad sunkinanti aplinkybė, jog pareiškėjas tęsė neteisėtus veiksmus, nepaisant tiesioginio vado reikalavimo juos nutraukti, nėra įrodyta byloje surinktais įrodymais. Nesant sunkinančių aplinkybių, pareiškėjo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal Drausmės statuto 76 straipsnio 1 dalį kaip kitas drausmės pažeidimas, už kurį pareiškėjas neturėjo būti atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui paskirtoji nuobauda laikytina neadekvačia padarytam pažeidimui, o jo atleidimas iš tarnybos – neteisėtu. Atsižvelgęs į tai, kad neteisėtą veiką pareiškėjas padarė turėdamas dvi galiojančias tarnybines nuobaudas, adekvačia padarytai veikai ir pareiškėjo asmenybei nuobauda, apeliacinės instancijos teismas pripažino tarnybinio atlyginimo sumažinimą trisdešimčia procentų trims mėnesiams.

18. Vertindamas pareiškėjo veiksmus ir parinkdamas nuobaudos rūšį, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad 2017 metų pabaigoje susiklostė neigiama psichologinė situacija, kuriai įtakos turėjo ir pareiškėjo vadų veiksmai – pakankamo laikotarpio atostogų nesuteikimas.

IV.

19. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3301-552/2019.

20. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

21. Krašto apsaugos ministerija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo sunkinančių aplinkybių, ir su Drausmės statuto 76 straipsnio 1 dalies taikymu nagrinėjamu atveju. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas veikos padarymo metu turėjo galiojančiais tarnybines nuobaudas ir tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta Drausmės statuto 42 straipsnio 1 dalies 5 punkte (šiurkštus drausmės pažeidimas per metus padarytas pakartotinai), todėl pareiškėjo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal Drausmės statuto 76 straipsnio 2 dalį ir pareiškėjui turėjo būti skiriama drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, perkvalifikuodamas pareiškėjo padarytą veiką pagal Drausmės statuto 76 straipsnio 1 dalį, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį įtakos priimti neteisėtą nutartį. Įstatymo leidėjas Drausmės statute, kurio viena iš paskirčių stiprinti teisėtumą, auklėti karius, kad jie sąžiningai atliktų pareigas, sudaryti sąlygas karių drausmės pažeidimų prevencijai ir karių drausmei stiprinti (Drausmės statuto 1 str.), įtvirtino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro teisę atleisti iš tarnybos tokį karį, kuris nuolat nesilaiko teisės aktų reikalavimų ir nustatytos karo tarnybos tvarkos.

22. Pareiškėjas A. M. atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą, priteisti jam 580 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl prašymo atnaujinti procesą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3301-

552/2019 teisėta ir pagrįsta, atsakovo argumentai, jog teismas turėjo taikyti kitą teisės normą, yra pagrįstas tik paties atsakovo subjektyvia nuomone ir tai negali būti pagrindas atnaujinti administracinį procesą.

24. Pareiškėjo teigimu, Krašto apsaugos ministerija nepateikė argumentų, kurie patvirtintų materialiosios teisės normų pažeidimą, prašyme atnaujinti procesą keliami klausimai yra susiję su pakartotiniu įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimu. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės.

25. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą nurodo, kad prašymas atnaujinti procesą turėtų būti tenkinamas.

26. Lietuvos kariuomenė teigia, kad Krašto apsaugos ministerija pateikė objektyvius proceso atnaujinimo motyvus. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą teisės aktų taikymo išaiškinimą privalo atsižvelgti valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, todėl ši konkreti administracinė byla negali būti vertinama tik kaip ginčo tarp dviejų administracinio proceso šalių sprendimo būdas.

27. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimo institutas taikytinas vadovaujantis ne tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, bet ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai išsprendė sunkinančių aplinkybių egzistavimo klausimą ir tai lėmė iš esmės klaidingą Drausmės statuto 76 straipsnio 1 dalies taikymą. Sunkinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, kad pareiškėjas šiurkštų drausmės pažeidimą per metus padarė pakartotinai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl administracinėje byloje šalių kelto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymo klausimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

28. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3301-552/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

30. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris asmens, siekiančio atnaujinti procesą, nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų

bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

31. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

32. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

33. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

34. Kaip buvo nurodyta, atsakovo Krašto apsaugos ministerijos pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu – padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija neprašo atnaujinti proceso ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), apie kurį rašo atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą, todėl šis pagrindas nebus nagrinėjamas.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, dėl kurių atsakovas laikosi pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas pareiškėjo padarytą veiką iš Drausmės statuto 76 straipsnio 2 dalies į 76 straipsnio 1 dalį, padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą ir dėl to priėmė neteisėtą nutartį, pirmiausia nurodo, jog pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai.

37. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyta pozicija, nes apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Drausmės statuto 5 straipsnio 3 dalimi, kuri apibrėžia šiurkštaus drausmės pažeidimo sąvoką, 42 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato sunkinančias aplinkybes, iš jų ir atsakovo akcentuojamą aplinkybę – šiurkštus drausmės pažeidimas per vienus metus padarytas pakartotinai, 66–93 straipsnius, nustatė, jog pareiškėjas nepadarė šiurkštaus drausmės pažeidimo (žr. 2019 m. gegužės 8 d. nutarties 20–22 p.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjo veika laikytina šiurkščiu drausmės pažeidimu, ir tai išsamiai aptarė nutartyje. Iš nutarties motyvų matyti, kad remiantis byloje surinktais įrodymais buvo įvertinta, jog pareiškėjo veika – asmeninio automobilio detalės plovimas tarnybinėse patalpose – nebuvo savo pavojingumo ir priešingumo teisei laipsniu pasiekusi tokį lygį, kad būtų vertintina kaip daranti esminę žalą krašto apsaugos sistemos institucijai ar krašto apsaugos tvarkai (žr. 2019 m. gegužės 8 d. nutarties 20 p.).

38. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas nepadarė šiurkštaus pažeidimo, pagrįstai darė išvadą, jog nėra sunkinančių aplinkybių ir nėra pagrindo pareiškėjo veiką laikyti patenkančia į Drausmės statuto 76 straipsnio 2 dalies taikymo sferą (žr. 2019 m. gegužės 8 d. nutarties 24 p.).

39. Akcentuotina, kad Drausmės statuto 42 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodoma apie pakartotinai padarytą šiurkštų drausmės pažeidimą, o ne apie kitokio pobūdžio pažeidimą. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas nepadarė šiurkštaus

drausmės pažeidimo, privalėjo konstatuoti, jog pareiškėjui turi būti taikoma atsakomybė kaip už drausmės pažeidimą, esant sunkinančiai aplinkybei.

40. Kadangi atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog pareiškėjas veikos padarymo metu turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą, t. y. buvo aplinkybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta Drausmės statuto 42 straipsnio 1 dalies 5 punkte (šiurkštus drausmės pažeidimas per metus padarytas pakartotinai), darytina išvada, jog atsakovas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjas nepadarė šiurkštaus drausmės pažeidimo, ir priimtu procesiniu sprendimu. Šiuo aspektu akcentuotina, kad minėta išvada padaryta įvertinus visus byloje surinktus įrodymus ir laikantis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

41. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi atsakovas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-3301-552/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

43. Pareiškėjas prašo priteisti jam 580 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsakovo Krašto apsaugos ministerijos prašymo atnaujinti procesą.

44. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

45. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas.

47. Patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia 2019 m. rugpjūčio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 129 bei 2019 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo nurodymu. Pareiškėjo advokatė nurodė, kad prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas sudaro 500 Eur už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą ir 80 Eur už konsultaciją.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo patirtos išlaidos už konsultacijas yra būtinos išlaidos, patirtos dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą. Šios išlaidos, atsižvelgiant į sumokėtą atlygį advokatei už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą, pripažintinos perteklinėmis, todėl nepriteistinos iš atsakovo.

49. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo parengtas ir teismui pateiktas 2019 m. rugpjūčio 16 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2019 metų I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 262,70 Eur.

50. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad maksimali už atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą priteistina suma yra 505,08 Eur (0,4 × 1 262,70) (Rekomendacijų 8.16 p.; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-76-968/2018). Pareiškėjo nurodyta suma, patirta už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą (500 Eur), neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos (505,08 Eur), todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos.

51. 2019 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai dėl atsakovo Lietuvos kariuomenės atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą. ABTĮ 161 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tik proceso šalių teisė pateikti atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuria pareiškėjas jau pasinaudojo, tačiau nėra nustatyta proceso šalių galimybė teikti papildomus paaiškinimus ar atsikirtimus į atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą. Be to, buvo nagrinėjamas Krašto apsaugos ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus dėl atsakovo Lietuvos kariuomenės atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą atsisakytina priimti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3301-552/2019 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3301-552/2019 pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą.

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. M. rašytinius paaiškinimus dėl atsakovo Lietuvos kariuomenės atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą.



STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. eA-1490-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01468-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 20.4

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas B. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) 1 278 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:2.1. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, eina Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės

vyriausiojo postinio pareigas, nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2017 m. birželio 19 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Milviteka“. Leidimas dirbti kitą darbą jam buvo išduotas 2013 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-637, pratęstas 2014 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 30-V-653 ir 2015 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 30-V-620 iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. Nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Milviteka“ dirbo neturėdamas leidimo dirbti antrą darbą;

2.2. Atsakovo viršininkas 2017 m. balandžio 6 d. patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-35 „Dėl B. K. veiksmų“. Po to, kai atsakovo Imuniteto skyriaus pareigūnai pareiškėją informavo, jog jis neturi leidimo dirbti kito darbo, 2017 m. vasario 17 d. pateikė prašymą dėl leidimo dirbti kitą darbą išdavimo. Klausimas buvo sprendžiamas atsakovo nuolatinės komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje, kuri rekomendavo atsakovo viršininkui neleisti pareiškėjui dirbti kitą darbą. Vadovaujantis Komisijos 2017 m. balandžio 19 d. protokolu, atsakovo viršininkas 2017 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 30-V-221 „Dėl leidimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyriausiajam postiniui B. K. dirbti kitą darbą neišdavimo“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 24 d. įsakymas) nusprendė neišduoti leidimo dirbti kitą darbą;

2.3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1049-386/2017 (toliau – ir 2017 m. liepos 20 d. sprendimas) tenkino iš dalies pareiškėjo prašymą – panaikino 2017 m. balandžio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6e036a20ca7611e9929af1b9eea48566

24 d. įsakymą bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą leisti dirbti kitą darbą;2.4. Atsakovas įsakymu neišdavė (nepratęsė) leidimo dirbti kitą darbą, pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 19 d. savo

darbo santykius su įmone nutraukė. Nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. tikėjosi gauti 1 278,00 Eur pajamų, susijusių su darbo funkcijų atlikimu, kurie laikytini turtiniais praradimais – nuostoliais, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų;

2.5. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė 500 Eur neturtinės žalos. Atsakovo apsisprendimą neišduoti jam leidimo dirbti kitą darbą lėmė tai, kad Klaipėdos apygardos teisme vyko teisminiai ginčiai, kuriuose jis kartu su kitais pareigūnais, kaip profesinės sąjungos narys, apgynė savo teises ir įrodė, kad atsakovas dėl jo ir kitų pareigūnų priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Darbo praradimas pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, dėl to pablogėjo jo reputacija.

3. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad po 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo priėmimo pareiškėjas iki 2017 m. birželio 19 d., t. y.

beveik du mėnesius netrukdomai dirbo UAB „Milviteka“, 2017 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 30-V-402 pareiškėjui buvo leista dirbti kitą, t. y. UAB „Milviteka“ smėliuotojo-dažytojo darbą, tačiau pareiškėjas UAB „Milviteka“ pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. spalio 2 d. Pareiškėjas po 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo beveik du mėnesius dirbo kitą darbą (beveik mėnesį po 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo apskundimo teismui), todėl jis tikėjosi leidimą gauti ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, suprato, kad 2017 m. balandžio 24 d. įsakymas nebuvo pagrindas iš karto šiuos darbinius santykius nutraukti, neišnaudojus galimybės vėl gauti leidimą, t. y. nei nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. birželio 19 d., nei po to. Po 2017 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo, leidžiančio dirbti kitą darbą, priėmimo pareiškėjas dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių apie mėnesį, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 2 d., nepradėjo dirbti kito darbo.

5. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos netrukdomai dirbti kitą darbą iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo, leidžiančio dirbti kitą darbą, priėmimo, o taip pat po 2017 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo pareiškėjas pradėjo dirbti tik po mėnesio, todėl pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. spalio 2 d. nedirbo UAB „Milviteka“ dėl priežasčių, nesusijusių su 2017 m. balandžio 24 d. įsakymu.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo B. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 305,29 Eur turtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 278 Eur turtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė dėl atsakovo 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo, kuris Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1049-386/2017 panaikintas, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

8. Teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, ir pasisakydamas dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu pripažino atsakovo 2017 m. balandžio 24 d. įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu. Teismas darė išvadą, kad yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas yra patyręs žalą. Teismas neabejojo, kad turtinė žala (negautos pajamos dėl to, kad buvo nutraukti darbo santykiai su UAB „Milviteka“) kilo būtent dėl 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo, kuris įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikintas. Teismas sprendė, kad egzistuoja neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos ir atsakovo veiksmų (panaikinto įsakymo).

9. Teismas, apibrėžęs negautų pajamų sąvoką ir jų pagrindinius požymius, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta nuostolių negautų pajamų forma dydžio nustatymo praktika, nustatė, kad pareiškėjas nuostolius sieja su tuo, kad jei atsakovas būtų priėmęs sprendimą išduoti leidimą dirbti kitą darbą, tai jis nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. būtų gavęs 1 278 (426 Eur x 3 mėn.) pajamų, susijusių su darbo funkcijų atlikimu. Pareiškėjas iš UAB „Milviteka“ buvo atleistas 2017 m. birželio 19 d., įsakymas, leidžiantis dirbti kitą darbą, išduotas 2017 m. rugpjūčio 28 d., o pareiškėjas UAB „Milviteka“ pradėjo dirbti nuo 2017 m. spalio 2 d. Nors atsakovas 2017 m. rugpjūčio 28 d. išdavė leidimą pareiškėjui dirbti kitą darbą, tačiau pats pareiškėjas darbo sutartį sudarė tik 2017 m. rugsėjo

29 d.10. Teismas, vadovaudamasis CK 6.247 straipsniu bei įvertinęs tai, kad atsakovas 2017 m. rugpjūčio 28 d. išdavė

pareiškėjui leidimą dirbti kitą darbą, sprendė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nebėra teisinio pagrindo teigti, jog yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir to, jog pareiškėjas pradėjo dirbti UAB „Milviteka“ tik nuo 2017 m. spalio 2 d. Teismas vertino, kad nuostoliai gali būti priteisti dėl negautų pajamų nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d.

11. Teismas iš 2013 m. rugsėjo 5 d. darbo sutarties Nr. 310, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Milviteka“, nustatė, kad darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti 500 Lt mėnesinį darbo užmokestį (3 punktas), darbo sutarties 3 punktas pakeistas – nuo 2015 m. sausio 1 d. sutarta mokėti po 150 Eur. Pagal pareiškėjo į bylą pateiktus duomenis nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. birželio 30 d. (10 kalendorinių dienų) pareiškėjui turėjo būti sumokėta 45,50 Eur (136,50 Eur (atskaičius mokesčius) / 30 d. x 10 d.), nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. – 136,50 Eur (atskaičius mokesčius), nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. (28 kalendorinės dienos) – 123,29 Eur (136,50 Eur / 31 d. x 28 d.), iš viso 305,29 Eur.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo patirtą neturtinę žalą, teisės aktuose bei teismų praktikoje suformuotus kriterijus neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti, tai, kad byloje nenustatyta, jog sutriko ar pablogėjo pareiškėjo sveikata dėl nuginčyto įsakymo, pažymėjo, kad pareiškėjas nėra nurodęs išskirtinių aplinkybių ar tokio pobūdžio kriterijų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas dėl atsakovo įsakymo patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 500 Eur suma.

II.

13. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo B. K. skundą atmesti.

14. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:14.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1049-386/2017 buvo konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Milviteka“ dirbo neturėdamas leidimo dirbti kitą darbą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 741 „Dėl Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir atšaukimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklių) 2 punkto reikalavimus, tačiau teismo vertinimu, tai buvo vienkartinis ir atsitiktinis pažeidimas. Be to, teismo sprendime buvo nurodyta, jog akivaizdu, kad pareiškėjas tikėjosi šį leidimą gauti, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, nebuvo pagrindo iš karto šiuos darbinius santykius nutraukti, neišnaudojus galimybės vėl gauti leidimą;

14.2. Po atsakovo 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo priėmimo pareiškėjas iki 2017 m. birželio 19 d., t. y. beveik du mėnesius netrukdomai dar dirbo UAB „Milviteka“. 2017 m. gegužės 23 d. apskundus 2017 m. balandžio 24 d. įsakymą (nepraleidus įstatymo nustatyto termino) iki 2017 m. birželio 19 d., t. y. apie mėnesį, pareiškėjas netrukdomai dar dirbo UAB „Milviteka“;

14.3. Taikant horizontalų jurisprudencijos tęstinumą ir atsižvelgiant į tai, kad po 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo pareiškėjas dar beveik du mėnesius netrukdomai dirbo kitą darbą (beveik mėnesį po 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo apskundimo teismui), akivaizdu, kad pareiškėjas tikėjosi šį leidimą gauti ir vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais suprato, kad 2017 m. balandžio 24 d. įsakymas nebuvo pagrindas iš karto šiuos darbinius santykius nutraukti, neišnaudojus galimybės vėl gauti leidimą, t. y. nei nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. birželio 19 d., nei po to;

14.4. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad 2017 m. birželio 20 d. išėjo iš darbo UAB „Milviteka“ dėl tos priežasties, kad šios darbovietės nebuvo deklaravęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka ir norėjo išvengti atsakomybės dėl šio pažeidimo;

14.5. Kadangi pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos netrukdomai dirbti kitą darbą iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo, leidžiančio dirbti kitą darbą įregistravimo, pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. nedirbo UAB „Milviteka“ dėl priežasčių, nesusijusių su 2017 m. balandžio 24 d. įsakymu;

14.6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 4

dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2017 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui neapmokestinamas pajamų dydis buvo taikomas Klaipėdos AVPK, pareiškėjo pajamoms nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. turėjo būti taikomas 24 procentų dydžio mokesčių tarifas. Pritaikius šį tarifą, pareiškėjo UAB „Milviteka“ negautos pajamos nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. turėjo būti 254,97 Eur dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui B. K. (Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės vyriausiajam postiniui) priteistas iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 305,29 Eur turtinės žalos atlyginimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei nepriteisė viso pareiškėjo nurodyto turtinės žalos atlyginimo (1 278 Eur). Ši sprendimo dalis apeliaciniu skundu neapskųsta, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina atsakovo apeliaciniu skundu apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Tiek pareiškėjas skunde, tiek pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra taikomas CK 6.271 straipsnis, tačiau šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo vadovautis įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės atsakomybę, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje.

18. Įvertinus šioje byloje šalių nurodytas aplinkybes dėl ginčo esmės, surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėją ir atsakovą siejo vidiniai tarnybiniai santykiai, o tai reiškia, jog tarp šalių yra kilęs tarnybinis ginčas (ABTĮ 2 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1847/2013). Vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu žala šiuo atveju negali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį, nes administraciniai teismai sprendžia bylas tik žalos atlyginimo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-369/2010).

19. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.

20. Kadangi nei Vidaus tarnybos statuto, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nereglamentuoja darbdavio materialinės atsakomybės, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014). Šioje byloje taikoma DK redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d., nes pareiškėjas reikalauja priteisti žalą, kuri jam buvo padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais, priimant 2017 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. 30-V-221, kuriuo pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas dirbti kitą darbą.

21. DK 248 straipsnio 3 punkte inter alia (be kita ko) nustatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje inter alia įtvirtinta, jog darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo. Darbdavio materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės

pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 str.). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos.

22. Neteisėta veika – suprantama kaip darbdavio pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbdavio kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo). Materialinės atsakomybės sąlyga – žala yra tikroji tiesioginė žala ir negautos sumos, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus.

23. 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008; kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; kt.).

24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad neteisėtais atsakovo veiksmais pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala, pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaujasi pirmiau aptartomis DK bei CK normomis. Pažymėtina, kad skundo pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

25. Byloje nustatyta, kad atsakovo 2017 m. balandžio 24 d. įsakymas buvo panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1049-386/2017. Šiuo sprendimu taip pat atsakovas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą leisti dirbti kitą darbą. Sprendimas įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d., pareiškėjui leidimas dirbti kitą darbą buvo išduotas 2017 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 30-V-402. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. dirbo UAB „Milviteka“, neturėdamas leidimo dirbti kitą darbą. Pareiškėjas iš UAB „Milviteka“ buvo atleistas 2017 m. birželio 19 d., dirbti UAB „Milviteka“ vėl pradėjo nuo 2017 m. spalio 2 d.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas padarė kaltus neteisėtus veiksmus, nes Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu panaikino atsakovo 2017 m. balandžio 24 d. įsakymą ir dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą (negavo pajamų). Pirmosios instancijos teigimu, pareiškėjas nutraukė darbo santykius su UAB „Milviteka“ dėl atsakovo 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo, kuris įsiteisėjusiu teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimu panaikintas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui gali būti priteistas negautas darbo užmokestis nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d.

27. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad yra visos būtinosios sąlygos konstatuoti, jog pareiškėjo negautos pajamos, susijusios su darbo teisiniais santykiais UAB „Milviteka“, yra pareiškėjo nuostoliai, atsiradę dėl Klaipėdos AVPK atliktų veiksmų, priimant 2017 m. balandžio 24 d. įsakymą, būtina pažymėti, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje turėjo pateikti įrodymus, jog dėl neteisėtų kaltų atsakovo veiksmų jis patyrė jo nurodomą turtinę žalą, t. y. kad tarp jo nurodomos patirtos turtinės žalos (negautų pajamų UAB „Milviteka“ nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d.) ir atsakovo neteisėtų veiksmų (2017 m. balandžio 24 d. įsakymo priėmimas) yra priežastinis ryšys.

28. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

29. Įvertinus pareiškėjo argumentus ir byloje pateiktus įrodymus, susijusius su sudarytomis darbo sutartimis, darbo sutarties nutraukimu, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas įrodė minėtą priežastinį ryšį, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis nutraukė darbo sutartį būtent dėl to, kad atsakovas 2017 m. balandžio 24 d. priėmė įsakymą. Pareiškėjas darbo sutartį nutraukė gerokai vėliau nei kad buvo priimtas šis įsakymas, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo vertinti, kad darbo sutartis buvo nutraukta būtent dėl atsakovo priimto 2017 m. balandžio 24 d. įsakymo, kai pareiškėjas dirbo ir neturėdamas leidimo dirbti kitą darbą, be to, tikėjosi gauti leidimą, todėl nenutraukė darbinių santykių (tokios aplinkybės nustatytos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1049-386/2017).

30. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, išdėstyta apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė 305,29 Eur turtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteistas pareiškėjui 305,29 Eur turtinės žalos atlyginimas, panaikinama, pareiškėjo reikalavimas priteisti šį turtinės žalos atlyginimą atmetamas, kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjui B. K. iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato

priteistas 305,29 Eur turtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 305,29 Eur turtinės žalos atlyginimą atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. eAS-579-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04880-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Š. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Š. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1PS1-1051-(2.1.) „Dėl Š. K. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti pareiškėją į NŽT Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, panaikino Įsakymą, priteisė pareiškėjui 7 507,73 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (įskaitytinai), kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3474-415/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui Š. K. priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, panaikino ir šią bylos dalį perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Š. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui Š. K. 9 467,88 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. sausio 3 d. ir atmetė pareiškėjo Š. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2019 m. sausio 4 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. gegužės 11 d.

2019 m. gegužės 14 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl 465 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=621250f0ca7611e9929af1b9eea48566

Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir nurodė, kad pareiškėjas į teismą su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi pareiškėjo Š. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nagrinėjimą nutraukė.

Teismas nurodė, kad ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis ir jos redakcijos, galiojusios iki 2018 m. gruodžio 28 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 29 d. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. gruodžio 29 d.) yra nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 28 d.) yra nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2018 m. gruodžio 29 d., 16 straipsnio, nustatančio jo taikymą, 1 dalyje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 (TAR, 2016, Nr. 2016-16849) 8 straipsnio 2 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki įstatymo Nr. XII-2399 įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų proceso atnaujinimas vyksta įstatymo Nr. XII-2399 nustatyta tvarka. Kai šioje dalyje nurodytose bylose apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš naujo nagrinėjamos bylos procesas vyksta įstatymo Nr. XII-2399 nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 21 d., teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta 2017 m. kovo 2 d., Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas 2018 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjas minėto sprendimo dalį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2019 m. sausio 6 d nutartimi byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje, o išnagrinėta 2019 m. kovo 6 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis skirti bylą nagrinėti pirmąja instancija teismo posėdyje buvo priimta po 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, jog prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas nebuvo pateikęs nei nagrinėjant bylą pirmą kartą, nei įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo daliai, nei panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nei iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, taip pat į tai, kad nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta 2019 m. kovo 13 d., teismo sprendimas buvo priimtas 2019 m. balandžio 10 d., o pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas paduotas 2019 m. gegužės 14 d., sprendė, jog pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti. Šis terminas negali būti atnaujintas, todėl teismas administracinę bylą pagal pareiškėjo prašymą nutraukė.

III.

Pareiškėjas Š. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti.

Nuo 2018 m. gruodžio 29 d. įsigaliojusio įstatymo, Nr. XIII-1833, „2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymas“ 16 straipsnyje, nustatančio jo taikymą, 1 dalyje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas

administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo, arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. O pagal 16 straipsnio 2 dalį, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo, arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi, 16 straipsnyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog klausimams dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra taikoma tvarka, kuri galiojo iki 2018 m. gruodžio 29 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 30 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą priėmė 2018 m. gruodžio 3 d., todėl akivaizdu, jog bylos nagrinėjimas prasidėjo dar iki ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies pakeitimo įsigaliojimo. Be to, šios bylos nagrinėjimas baigėsi tik tada, kai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. gegužės 11 d.

Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartyje pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikytina šiuo metu galiojanti ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su šių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu teismui gali būti pateiktas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas buvo pateiktas teismui 2019 m. gegužės 14 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ nustatytą terminą tokiam prašymui paduoti, kuris negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3404-624/2019). Todėl darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjimą taip pat nutraukė pagrįstai.

Jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visgi spręstų, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turėjo būti nagrinėjamas, NŽT nuomone, nagrinėjant šį prašymą turėtų būti įvertinta tai, jog pareiškėjo skundas buvo tenkintas ne visiškai, o tik iš dalies, taip pat turėtų būti atsižvelgta į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nuostatas bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dėl kurių taikymo išsamiai pasisakyta Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame NŽT 2019 m. birželio 6 d. atsiliepime į pareiškėjo prašymą (Nr. 1SD-1935-(3.8 E.)).

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė 7 507,73 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (įskaitytinai), kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3474-415/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui Š. K. priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, panaikino ir šią bylos dalį perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Š. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui Š. K. 9 467,88 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. sausio 3 d. ir atmetė pareiškėjo Š. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2019 m. sausio 4 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 14 d. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas – 465 Eur. Vilniaus apygardos

administracinis teismas skundžiama 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Š. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nagrinėjimą nutraukė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad jis į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 30 d., o Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą priėmė 2018 m. gruodžio 3 d., todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas yra sprendžiamas pagal ABTĮ 41 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2018 m. gruodžio 28 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 (nuo 2018 m. gruodžio 29 d.) redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pagal 2018 gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pažymėtina, jog šiuo atveju nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta 2019 m. kovo 13 d., administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta 2019 m. balandžio 10 d. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas šuo atveju turėjo būti sprendžiamas pagal naują ABTĮ 41 straipsnio redakciją, pagal kurią prašymai dėl išlaidų atlyginimo turi būti paduodami iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pareiškėjas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismui pateikė 2019 m. gegužės 14 d., t. y. jau po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo priėmimo, taigi praleido ABTĮ nustatytą terminą pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą terminą pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. K. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eP-77-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03292-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 60.1; 60.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5d894660ca7611e9929af1b9eea48566

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-852-438/2018 pagal pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apylinkės teismas) dėl žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėja I. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją (toliau – NTA) pateikti pareiškėjos prašyme nurodytą informaciją bei dokumentą, priteisti iš Lietuvos valstybės 9 537,45 Eur žalos atlyginimą dėl NTA savalaikio veiksmų neatlikimo, 100 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą už NTA duomenų nepateikimą bei 100 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą už NTA dokumento neišsaugojimą ir nepateikimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-852-438/2018 nutarė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir VAAT 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja 2019 m. liepos 24 d. LVAT padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-852-438/2018, kuriuo prašė atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

LVAT 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip paduotą praleidus ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.

Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 8 d. pateikė teismui prašymą pripažinti LVAT 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį niekine ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-852-438/2018 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

ABTĮ 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja LVAT pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su (būtinais) atitinkamais pakeitimais) vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu, taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Pagal ABTĮ 159 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėja nurodo, kad proceso atnaujinimo terminas skaičiuotinas nuo 2019 m. liepos 7 d., kaip NTA direktorė R. M. davė viešą interviu Delfi, kuriame nurodė savo buvusias darbovietes, kas, pareiškėjo nuomone, sudaro pagrindą manyti, jog R. M. turėjo tiesioginių darbo santykių su administracinę bylą Nr. eA-852-438/2018 nagrinėjusiais teisėjais G. K. ir R. K. Pareiškėjos teigimu, nurodytos aplinkybės jai anksčiau nebuvo žinomos, todėl prašymas atnaujinti procesą teikiamas nepraleidus trijų mėnesių termino nuo sužinojimo momento. Pareiškėja akcentuoja, kad R. M. darbiniais santykiais yra susijusi ir su LVAT teisėjais A. D. ir L. A., kurie buvo įtraukti į teisėjų kolegijos, priėmusios 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, sudėtį.

Šį pareiškėjos prašymą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pareiškėjos nurodytų argumentų, susijusių su NTA direktorės R. M. viešu interviu Delfi ir galimu teisėjų kolegijos narių, išnagrinėjusių administracinę bylą Nr. eA-852-438/2018, šališkumu, išsamiai buvo pasisakyta LVAT 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos

prašymą dėl proceso atnaujinimo, praleidus ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. Pareiškėja, pakartotinai teikdama prašymą atnaujinti procesą, nenurodė naujų ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių, kurios nebuvo įvertintos LVAT 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, o šį pareiškėjos pateiktą prašymą nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo kitaip vertinti pareiškėjos nurodytų argumentų, nei jie buvo įvertinti 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje.

LVAT 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja praleido ABTĮ nustatytą terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nes nenustatė, jog ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo teismo procesinio sprendimo, kuriuo buvo užbaigtas procesas šioje byloje, įsiteisėjimo dienos, t. y. 2018 m. rugsėjo 12 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji prašė atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėja, kad ji dėl svarbių objektyvių priežasčių praleido šį terminą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėja turėjo visas galimybes po 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-852-438/2018 priėmimo ir paskelbimo imtis operatyvių veiksmų sužinoti viešai skelbiamus duomenis apie teisėjų kolegijos narių ir NTA direktorės R. M. biografijas, kuriais remiasi prašyme dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėja nėra nurodžiusi jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kad ji per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą neturėjo galimybių sužinoti viešai paskelbtų duomenų, kurie, pareiškėjos teigimu, patvirtina, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys teisėjų kolegijos nebuvo pripažįstamos objektyviomis, ektraordinariomis, nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios.

Šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-76-520/2019 priėmusios teisėjų kolegijos nariai – A. D. ir L. A. – darbiniais santykiais yra susiję su R. M., dėl ko yra šališki, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti bylos faktinę situaciją. Nutartis administracinėje byloje Nr. eP-76-520/2019 dėl sudarytos teisėjų kolegijos pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimui spręsti buvo priimta 2019 m. liepos 30 d. Šis procesinis įvykis yra įvestas ir matomas elektroninės bylos kortelėje, todėl pareiškėja, pati inicijavusi bylą elektronine forma, turėjo galimybę sekti bylos eigą ir procesinius įvykius, t. y. pareiškėja turėjo galimybę įvertinti nutarties pagrįstumą ir teisėtumą bei pasidomėti teisėjų A. D. ir L. A. biografijomis, kurios yra skelbiamos viešai. Pažymėtina ir tai, kad LVAT 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis nėra apeliacijos objektas, todėl šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija negali vertinti minėtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, juo labiau pripažinti šią nutartį niekine, kaip to prašo pareiškėja.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Konstatuotina, kad

pareiškėja praleido ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, kurį atnaujinti vadovaujantis jos nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p., 159 str. 1–2 d. ir 161 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 159 straipsnio 1 dalimi ir 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjos I. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-852-438/2018.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-269-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01762-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. R. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Alytaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja L. R. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama iš Alytaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) priteisti 4 798,40 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Savivaldybės 3 999,11 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja ir atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį dėl priteistos neturtinės žalos dydžio panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas Savivaldybė apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėja 2019 m. balandžio 26 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams pateikė prašymą iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės priteisti 2 320 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias ji patyrė bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c3ea180ca7611e9929af1b9eea48566

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 17 d. nutartimi išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginimo, o pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


III.


Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui perduota nagrinėti pareiškėjos 2019 m. balandžio 26 d. prašymo dalis, kuria prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Iš minėto prašymo turinio ir prie jo pridėtų patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad pareiškėja už suteiktas teisines paslaugas (pirmosios instancijos teismo ir atsakovo apeliacinio skundo analizę, atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą) advokatui sumokėjo 640 Eur. Teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakys tik dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 16 straipsnio, reglamentuojančio minėto įstatymo taikymą, 2 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo; arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartimi byla pagal pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus skirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2019 m. balandžio 10 d. 10 val. Nutartis, kuria byla buvo išnagrinėta, priimta 2019 m. balandžio 10 d. Taigi pagal aptartą teisinį reguliavimą suinteresuotų šalių prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teismui turėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. iki 2019 m. balandžio 10 d., vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo metu galiojusia ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija.

Pareiškėja prašymą kartu su patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais dokumentais pateikė tik 2019 m. balandžio 26 d., t. y., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 ir ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) nuostatas, praleidusi ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti. Praleistasis terminas negali būti atnaujintas (prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu gali būti pateikimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos). Todėl pareiškėjos prašymo dalies dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinėje instancijoje priteisimo nagrinėjimas yra nutraukiamas (ABTĮ 4 str. 7 d., 103 str. 8 p.) (žr. LVAT 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3404-624/2019).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 8 punktu ir 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti pareiškėjos L. R. prašymo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nagrinėjimą.


TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1650-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02181-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.3; 14.10(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškimą atsakovui Valstybinei miškų tarnybai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Palangos miesto savivaldybė) dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, (toliau – ir pareiškėjas, NŽT) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus 2017 m. rugpjūčio 24 d. privalomąjį nurodymą Nr. MKS-PN-1 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė miškų tarnyba) 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. R2-1653 „Dėl 2017-08-24 privalomojo nurodymo Nr. MKS-PN-1 vykdymo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:2.1. Privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių, patvirtintų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3f221260ca7611e9929af1b9eea48566

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 500, 11 punkto reikalavimų pažeidimo priežastis, t. y. sutvarkyti šiukšlėmis, biodegraduojančiomis, buitinėmis bei statybinėmis atliekomis (tarp jų ir nenaudojamų, avarinės būklės ir grėsmę aplinkai bei miškui keliančių, Nekilnojamojo turto registre neregistruotų, su miško infrastruktūra ir kompleksine miškų ūkio veikla nesusijusių nesudėtingų statinių liekanomis) užterštą mišką, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, patenkantį į Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo 8, 12, 13, 15 ir 17 taksacinius miško sklypus, kurie yra tvora aptvertame 21,8992 ha ploto kitos paskirties (naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos) valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypo dalis (0,8076 ha) išnuomota uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Ambra investicijos“. Nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, pareiškėjas apskundė jį Valstybinės miškų tarnybos direktoriui, kuris 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 1SD-3819-(9.12E.) pareiškėjo skundo netenkino;

2.2. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatas NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinė, yra subjektas, kuris dalyvauja formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, valstybinės žemės perleidimo, perdavimo naudotis ir kitose srityse;

2.3. Bylai aktualių NŽT nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d įsakymu Nr. 194, 1 punkte, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Atliekų tvarkymo įstatymo penktajame skirsnyje yra nurodytos institucijos, dalyvaujančios atliekų tvarkymo sistemoje bei nurodytos jų funkcijos. NŽT tarp nustatytų institucijų nėra;

2.4. Palangos miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T2-95, 7 ir 32 punktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad Palangos savivaldybės organizuojama komunalinių atliekų tvarkymo sistema apima visą Palangos savivaldybės administruojamą teritoriją, nepaisant žemės, kurioje yra atliekos, nuosavybės formos. Taigi atliekų tvarkymas yra savivaldybės, o ne NŽT funkcija. NŽT bei Palangos miesto savivaldybės kompetencijas reglamentuojančių teisės aktų sisteminė analizė suponuoja, kad Valstybinė miškų tarnyba neteisėtai davė pareiškėjui Privalomąjį nurodymą. Valstybinė miškų tarnyba, duodama Privalomąjį nurodymą pareiškėjui, o ne Palangos miesto savivaldybei, aplaidžiai atliko savo pareigas;

2.5. Sisteminis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 3, 15, 16 ir 18 straipsniuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad privalomieji nurodymai atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų (ar jų priežasčių) pašalinimu, duodami tiems fiziniams arba juridiniams asmenims, kurių veiklą ištyrus, nustatoma, kad minėti asmenys, vykdydami veiklą, padarė pažeidimus ir jie kalti dėl minėtų pažeidimų;

2.6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, NŽT, kaip valstybės institucijai, priskirta valstybinės žemės administravimo funkcija, tačiau jokiais teisės aktais nepriskirta pareiga atlikti ūkines funkcijas, t. y. tvarkyti valstybinėje miško žemėje esančias šiukšles (jas išvežti) arba pašalinti laikinus statinius. Be to, išteklių, skirtų miškui sutvarkyti nuo šiukšlių bei laikiniems statiniams pašalinti, NŽT neturi;

2.7. NŽT patikėjimo teise valdomame Žemės sklype jokios ūkinės veiklos nevykdė ir nevykdo, todėl negali būti žemės naudojimo arba aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimo subjektas;

2.8. Viena iš NŽT Žemės įstatymo priskirtų funkcijų – žemės naudojimo valstybinės kontrolės vykdymas bei administracinės atsakomybės pažeidėjams už žemės naudojimo reikalavimų nesilaikymą taikymas. NŽT teisės aktais nesuteikta teisė įpareigoti pažeidėjus pašalinti pažeidimus (nusižengimus) arba surašyti pažeidėjams privalomuosius nurodymus pašalinti žemės naudojimo pažeidimą, todėl NŽT raštu kreipiasi į pažeidėją, prašydama per tam tikrą laiką geranoriškai pašalinti pažeidimą, ir tik tuo atveju, jeigu pažeidimas (nusižengimas) nepašalinamas, kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu dėl pažeidėjo įpareigojimo pašalinti pažeidimą;

2.9. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatas nusižengimų, susijusių su aplinkos bei gamtos išteklių naudojimo apsauga, išaiškinimo ir administracinės atsakomybės taikymo funkcija priskirta aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, kuriems kyla prievolė šiuos nusižengimus išaiškinti, užkardyti bei spręsti dėl nusižengimais padarytų pasekmių pašalinimo. NŽT savo kompetencijos ribose, vykdydama jai priskirtą žemės naudojimo

valstybinės kontrolės funkciją, atliko Žemės sklypo naudojimo patikrinimus, tačiau nusižengimą padariusio asmens, kuriam galima būtų prašyti pašalinti nusižengimą (pašalinti šiukšles bei atliekas), nenustatė;

2.10. Privalomajame nurodyme įvardyti bokšteliai visada buvo ir šiuo metu yra statinių, esančių Žemės sklype, kuriuos šiuo metu patikėjimo teise valdo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Turto bankas, komplekso dalis. Pareiškėjas neturi duomenų, ar Valstybinė miškų tarnyba kreipėsi į VĮ Turto banką dėl minėtų bokštelių pašalinimo galimybės iš Žemės sklypo. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad bokštelių savininko (naudotojo) nėra, Palangos miesto savivaldybė Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, nustatyta tvarka pati turėtų inicijuoti minėtų bokštelių pripažinimo bešeimininkiais daiktais procesą, kad būtų galima pradėti jų nukeldinimo procedūrą;

2.11. Skundžiami aktai yra neteisėti, nes NŽT nėra pažeidimo subjektas; Privalomuoju nurodymu nurodyta atlikti veiksmą (pašalinti šiukšles, atliekas bei laikinus statinius), kuris pareiškėjui teisės aktais nepriskirtas; Atliekų tvarkymo įstatymas aiškiai reglamentuoja, koks asmuo (šiuo atveju – savivaldybė) yra atsakingas už šiukšlių, kurių turėtojas nenustatytas, sutvarkymą, tačiau duomenų, kad Valstybinė miškų tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka siekė, kad minėtas asmuo vykdytų savo pareigą, nėra.

3. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nesutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:4.1. Žemės sklypo patikrinimo metu buvo nustatyta, kad miško žemėje yra statybinių, buitinių ir biodegraduojančių

atliekų, neregistruotų medinių statinių. Valstybinė miškų tarnyba 2017 m. balandžio 24 d. kreipėsi į NŽT su prašymu imtis priemonių, kad iš miško žemės būtų pašalintos atliekos, neregistruoti mediniai statiniai bei pavojingi medžiai, buvo prašoma informuoti apie priemonių vykdymo eigą, taip pat užtikrinti įstatyme įtvirtintą pareigą saugoti mišką. 2017 m. birželio 12 d. kreiptasi į Palangos miesto savivaldybę dėl bešeimininkių atliekų sutvarkymo. Palangos miesto savivaldybė 2017 m. birželio 22 d. informavo, kad teisės aktų nustatyta tvarka valstybinio miško teritoriją turi sutvarkyti bei atliekas išvežti Žemės sklypo valdytoja NŽT, kuri patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą, bei naudotojas UAB „Amber investicijos“, kuriam nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2021 m. balandžio 29 d. išnuomota Žemės sklypo dalis. Ši informacija buvo pateikta NŽT ir UAB „Ambra investicijos“;

4.2. Privalomasis nurodymas užtikrinti atliekų ir neregistruotų medinių statinių pašalinimą iš valstybinės reikšmės miško surašytas pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad miško valdytojai, savininkai ir naudotojai privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų;

4.3. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas šališkai interpretuoja Žemės įstatymą, akcentavo Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 2, 9 ir 14–15 punktuose įtvirtintą NŽT kompetenciją. Šiuo atveju yra reikšminga ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 13 dalis, pagal kurią žemės savininkai, valstybinės arba savivaldybės žemės patikėtiniai ir naudotojai, nesilaikantys nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka traukiami atsakomybėn ir privalo atlyginti kitiems asmenims, savivaldybėms ar valstybei padarytą žalą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė atsiliepime į prašymą prašė jį spręsti teismo nuožiūra.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą laikėsi pozicijos, kad šiukšlės ir atliekos iš Žemės sklypo turi

būti pašalintos.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškimą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu NŽT buvo nurodyta iki 2017 m. spalio 24 d. sutvarkyti šiukšlėmis, buitinėmis bei statybinėmis atliekomis (tarp jų ir nenaudojamų, avarinės būklės ir grėsmę aplinkai bei miškui keliančių, Nekilnojamojo turto registre neregistruotų, su miško infrastruktūra ir kompleksine miškų ūkio veikla nesusijusių nesudėtingų statinių liekanomis) užterštą mišką, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ši teritorija priskiriama valstybinės reikšmės II B grupės (rekreaciniam) miškui, patenkančiam į Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo 8,12,13,15 ir 17 taksacinius sklypus. Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko

2018 m. kovo 7 d. išrašą Žemės sklypo plotas yra 21,8992 ha, iš jų 20,3542 ha sudaro miško žemės plotas. Žemės sklypas nuosavybės teise skundžiamų sprendimų priėmimo metu priklausė Lietuvos Respublikai, valstybinės žemės patikėjimo teise jį valdė NŽT. Valstybinės žemės nuomos 2014 m. lapkričio 17 d. sutartimi Nr. 16SŽN-(14.16.55)-152 UAB „Ambra investicijos“ buvo išnuomota 0,8078 ha ploto Žemės sklypo dalis (iš bendro ploto 21,8992 ha), esanti (duomenys neskelbtini), Palangoje, tačiau teritorija, dėl kurios užteršimo šiukšlėmis, buitinėmis, statybinėmis atliekomis buvo surašytas Privalomasis nurodymas, nepatenka į UAB „Ambra investicijos“ išnuomoto Žemės sklypo ribas. NŽT, naudodamasi ikiteismine tvarka, Privalomąjį nurodymą apskundė Valstybinės miškų tarnybos direktoriui, kuris 2017 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 1SD-3819-(9.12E.) pareiškėjo skundo netenkino, Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

9. Teismas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 1 straipsnyje, 2 straipsnio 7 dalyje, 4 straipsnio 1 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 18 straipsnio 1–3 punktuose įtvirtintu reglamentavimu, nustatančiu aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teises ir pareigas, apibrėžiančiu privalomąjį nurodymą ir jo davimo atvejus, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos privalomojo nurodymo tikslas – apsaugoti aplinką, užkirsti kelią aplinkai daromai žalai atsirasti ir neutralizuoti tokios žalos pasekmes, pažymėjo, kad Valstybinė miškų tarnyba pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 6 straipsnį ir Miškų įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 3 dalies 5 punktą yra viena iš subjektų, vykdančių aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę. Valstybinei miškų tarnybai ir jos pareigūnams yra suteikta teisė atlikti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę.

10. Teismas, akcentuodamas Miškų įstatymo 6 straipsnio 3 punkte įtvirtintas valstybinių miškų pareigūnų kontrolės funkcijas, 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą saugoti miškus, Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių, patvirtintų 2001 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 784 (redakcija, galiojanti nuo 2001 m. liepos 1 d.), 11 punkte nustatytus draudimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos privalomasis nurodymas negali būti paremtas prielaidomis, nustatė, kad 2017 m. balandžio 10–14 dienomis Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio pareigūnams atlikus neplaninį Palangos miesto valstybinės reikšmės miško (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo ir apsaugos patikrinimą, buvo nustatyta, jog ginčo teritorija užšiukšlinta statybinėmis, buitinėmis, biologiškai skaidžiomis atliekomis, konstatuota, jog pažeisti Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklės taisyklių 11 punkto reikalavimai. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, jog Žemės sklype yra neregistruoti trys mediniai apleisti statiniai, užimantys po 1 kv. m. miško ploto, kurie pavojingi priešgaisriniu požiūriu ir darko kraštovaizdį. Tai patvirtina 2017 m. balandžio 19 d. pažyma Nr. S3K-16. Šios aplinkybės nustatytos ir vėlesnio patikrinimo metu, užfiksuotos 2017 m. birželio 21 d. patikrinimo pažyma Nr. 10. Teismas vertino, kad aplinkybės, kurios buvo Privalomojo nurodymo juridinis pagrindas, yra įrodytos, atsakovas jų neneigė.

11. Teismas pažymėjo, kad NŽT, kaip valstybinės žemės valdytojos, kompetenciją apibrėžia Žemės įstatymo 32 straipsnio nuostatos, kuriose, be kita ko, įtvirtinta, jog NŽT organizuoja ir vykdo valstybinę žemės naudojimo kontrolę, atlieka kitų įstatymų jai nustatytas funkcijas (32 str. 3 d. 9 ir 15 p., 36 str.), ši pareiga numatyta ir NŽT veiklą reglamentuojančiuose Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintuose nuostatuose (7.36 p.), todėl jai priskirta vykdyti Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių 11 punkto reikalavimus, dėl kurių užtikrinimo ir buvo priimtas skundžiamas Privalomasis nurodymas.

12. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų 4, 10, 14 ir 16 punktus, vykdydama Privalomąjį nurodymą, NŽT turi teisę imtis kitų veiksmų, pasitelkti tam tikrus subjektus dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo.

13. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus Žemės naudojimo patikrinimo aktus, nustatė, kad NŽT, reaguodama į Valstybinės miškų tarnybos veiksmus, atliko ginčo žemės naudojimo patikrinimus, kurių metu buvo konstatuotos aplinkybės dėl sklypo užteršimo, dėl laikinų statinių buvimo. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į gretimo žemės sklypo naudotoją dėl šiukšlių pašalinimo. Privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Šią aplinkybę patvirtina Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. Valstybinės miško Žemės sklypo patikrinimo pažyma Nr. 17, atsakovo 2018 m. sausio 17 d. teismui pateiktas raštas Nr. RS-82, atsakovo atstovo paaiškinimai, tačiau byloje nenustatytas Privalomąjį nurodymą įvykdęs subjektas.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė Privalomojo nurodymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nurodytų panaikinimo pagrindų. Teismas vertino, kad Privalomasis nurodymas buvo priimtas kompetentingo subjekto, pastarajam vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės

įstatymo suteikta kompetencija.15. Teismas dėl skundo argumentų, jog Privalomasis nurodymas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatymo reikalavimų, nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. kovo 7 d. išraše užfiksuota, jog Žemės sklypas su statiniais valstybinės žemės patikėjimo teise Apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymo Nr. 13.6-3457 pagrindu buvo valdomas NŽT. Tik nuo 2018 m. sausio 15 d. pagal 2017 m. gruodžio 28 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 16MŽP-1-(14.16.114) valstybinės žemės patikėjimo teisė perėjo VĮ Turto bankas.

16. Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu buvo nurodyta, be kita ko, sutvarkyti (pašalinti) iš ginčo sklypo ir viešajame registre neregistruotus 3 medinius apleistus statinius (3 medinius bokštelius), užimančius po 1 kv. m. miško ploto. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog minėti 3 mediniai bokšteliai yra VĮ Turto bankui perduotų statinių priklausiniai, nes tokių duomenų nei Valstybinei miškų tarnybai, nei teismui nebuvo pateikta. Teismas pažymėjo, kad byloje esantis įrodymai patvirtina, jog jų buvimas Žemės sklype ginčui aktualiu laikotarpiu neatitiko Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų, todėl Privalomuoju nurodymu ir skundžiamu Sprendimu pagrįstai reikalavimas buvo nukreiptas į pareiškėją, kuris tuo metu valdė sklypą patikėjimo teise.

17. Teismas vertino, kad Privalomasis nurodymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, jame nurodytas teisinis pagrindas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo neaiškumo, neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, nepagrįsti. Nors Privalomajame nurodyme jo priėmimo pagrindu nebuvo nurodytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punkte įtvirtintas prevencinis tikslas (t. y. siekis išvengti neigiamo poveikio (žalos) aplinkai)), tačiau šis trūkumas nelaikytinas tokiu, kuris darytų iš esmės pagrįstą sprendimą (Privalomąjį nurodymą) neteisėtu. Teismas taip pat pripažino teisėtu ir pagrįstu ir skundžiamą Sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Privalomasis nurodymas.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog jam pagal teisės aktus nėra priskirta vykdyti tuos veiksmus, kuriuos Privalomajame nurodyme nurodė atlikti atsakovas, yra aktualūs jį vykdant, tačiau Privalomasis nurodymas, pareiškėjui ėmusis teisės aktais nustatytų veiksmų, yra įvykdytas, todėl jo panaikinimas teisinių pasekmių nebesukurs, bylinėjimasis konkrečiu atveju būtų beprasmis.

19. Teismas, akcentuodamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog skundžiamų aktų panaikinimas sukurs teisines pasekmes, nes pareiškėjui ateityje bus užkirstas kelias jam priimti Privalomojo pobūdžio nurodymus, nesudaro pagrindo skundui tenkinti, nes administraciniam teismui konkrečioje byloje suteikta teisė ginti pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus, o dėl būsimų teisių pažeidimų pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą ateityje, jei tokie atsirastų.

III.

20. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.

21. Pareiškėjo teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįsigilino į bylos esmę, paviršutiniškai vertino faktines bylos aplinkybes ir tuo pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

21.1. Pagrįsta teismo pozicija, jog Valstybinė miškų tarnyba pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį kompetentinga surašyti privalomuosius nurodymus, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, jog NŽT kompetencijai yra priskirta ne tik valstybinės žemės administravimo funkcija, tačiau ir pareiga atlikti ūkines funkcijas, t. y. tvarkyti valstybinėje miško žemėje esančias šiukšles (jas išvežti) ir pašalinti laikinus statinius. Vadovaujantis Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, NŽT veiklą reglamentuojančių Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų nuostatų 1 punktu, NŽT kompetencijai yra priskirta valstybinės žemės administravimo funkcija, tačiau jokiais teisės aktais NŽT nepriskirta pareiga atlikti ūkines funkcijas, t. y. tvarkyti valstybinėje žemėje esančias šiukšles (jas išvežti), šienauti žolę, pašalinti statinius ir pan. NŽT neturi minėtoms ūkinėms funkcijoms atlikti reikalingų valstybės biudžeto lėšų, išteklių. Tačiau vadovaujantis Atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, 12 punktu tokios lėšos (dotacijos) šiukšlėms (atliekoms) tvarkyti yra skiriamos savivaldybėms ir kasmet aplinkos ministro įsakymais yra tvirtinami atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo planai. Tai patvirtina ir Atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo 2018 metais

priemonių plano 3.1.2 punktas;21.2. Bylai aktualus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje, Aplinkos apsaugos valstybinės

kontrolės įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Tarp Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo penktajame skirsnyje nurodytų institucijų, dalyvaujančių atliekų tvarkymo sistemoje, NŽT nėra;

21.3. Palangos miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T2-95, 7 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad Palangos savivaldybės organizuojama komunalinių atliekų tvarkymo sistema apima visą Palangos savivaldybės administruojamą teritoriją, nepaisant žemės, kurioje yra atliekos, nuosavybės formos. Taigi atliekų tvarkymas yra savivaldybės, bet ne NŽT, funkcija. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad Valstybinė miškų tarnyba, nenustačiusi pažeidėjo, vadovaudamasi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio nuostata, 2017 m. birželio 12 d. raštu kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę dėl šiukšlių bei atliekų iš Žemės sklypo pašalinimo organizavimo, tačiau savivaldybė atsisakė atlikti minėtus veiksmus, motyvuodama tuo, kad Žemės sklypo patikėtinis yra NŽT. Tai, kad Palangos miesto savivaldybė atsisakė sutvarkyti šiukšles Žemės sklype, nesudaro teisinio pagrindo tokį reikalavimą pareikšti Žemės sklypo patikėtiniui;

21.4. Teisės aktų, reglamentuojančių NŽT bei Palangos miesto savivaldybės kompetencijas, sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad Valstybinė miškų tarnyba neteisėtai Privalomąjį nurodymą surašė NŽT, o ne Palangos miesto savivaldybei. Todėl Privalomasis nurodymas teismo turėjo būti panaikintas dėl to, kad jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Teismas, teigdamas, kad NŽT yra kompetentinga šalinti šiukšles iš valstybinės miško žemės, netinkamai aiškino ir taikė galiojančias teisės aktų nuostatas;

21.5. Teismas nepagrįstai nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Privalomajame nurodyme nurodytų 3 bokštelių, kaip VĮ Turto bakui perduotų statinių priklausinių. Iš Privalomajame nurodyme nustatyto įpareigojimo pareiškėjas suprato, jog yra įpareigotas pašalinti iš valstybinės miško žemės nenaudojamų, avarinės būklės ir grėsmę aplinkai bei miškui keliančius statinius – medinius bokštelius, kurie visuomet buvo ir šiuo metu yra pastatų ir statinių, esančių UAB „Ambra investicijos“ išnuomotoje Žemės sklypo dalyje, kuriuos šiuo metu patikėjimo teise valdo VĮ Turto bankas ir kurie yra išnuomoti UAB „Ambra investicijos“. Todėl NŽT pareiškime nurodė, kad dėl minėtų statinių (bokštelių) pašalinimo Valstybinė miškų tarnyba turėjo kreiptis ne į NŽT, bet į VĮ Turto banką. NŽT pareiškime taip pat nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad bokštelių savininko (naudotojo) nėra, Palangos miesto savivaldybė turėtų inicijuoti minėtų bokštelių pripažinimo bešeimininkiais daiktais procesą tam, kad būtų galima pradėti jų nukeldinimo procedūrą. Tuo atveju, jeigu bokšteliai būtų perduoti ne savivaldybės, bet valstybės nuosavybėn, juos patikėjimo teise pagal nurodytų taisyklių 4.1 punktą valdytų VĮ Turto bankas;

21.6. 2018 m. sausio 4 d. teismo posėdyje teismas, skaitydamas Privalomojo nurodymo turinį, paaiškino NŽT atstovui, kad Privalomuoju nurodymu NŽT buvo įpareigota pašalinti tik statinių liekanas (šiukšles), o ne pačius statinius. Tačiau, nepaisydamas to, teismas sprendime padarė priešingą išvadą, pažymėdamas, jog Privalomuoju nurodymu buvo nurodyta, be kita ko, sutvarkyti (pašalinti) iš Žemės sklypo ir viešajame registre neregistruotus 3 medinius apleistus statinius (3 medinius bokštelius), užimančius po 1 kv. m miško ploto. Taip pat teismas nurodė, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, tačiau byloje nenustatytas Privalomąjį nurodymą įvykdęs asmuo. Jeigu teismas vertino, kad Privalomuoju nurodymu NŽT buvo įpareigota pašalinti iš Žemės sklypo ir statinius, sprendime negalėjo konstatuoti, jog Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, nes statiniai iš Žemės sklypo iki šiol nėra pašalinti;

21.7. Aplinkybę, kad Privalomuoju nurodymu NŽT buvo įpareigota pašalinti tik statinių liekanas (šiukšles), tačiau ne pačius statinius, teismo posėdyje patvirtino ir atsakovo Valstybinės miškų tarnybos atstovas Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojas M. I., kuris ir surašė Privalomąjį nurodymą. Valstybinės miškų tarnybos atstovas M. I. taip pat nurodė, kad jis, surašydamas Privalomąjį nurodymą, „turėjo omenyje, kad turi būti pašalintos liekanos, o ne pastatai“. Taip pat atsakovo atstovas patvirtino, kad Privalomasis nurodymas yra visiškai įvykdytas. Tai, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, patvirtina ir bylos medžiaga;

21.8. Aplinkybę, jog mediniai bokšteliai iš Žemės sklypo nebuvo pašalinti, patvirtina Palangos skyriaus 2017 m. rugsėjo 22 d. ir 2017 m. spalio 5 d. atlikto Žemės sklypo naudojimo patikrinimo rezultatai, Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Valstybinės miško žemės sklypo patikrinimo 2017 m. gruodžio 28 d. pažyma Nr. 17 ir Valstybinės miškų tarnybos atstovų 2018 m. sausio 4 d. ir 2018 m. vasario 15 d. teismo posėdžiuose duoti paaiškinimai;

21.9. Sutinkant su teismo sprendimo argumentu, kad Privalomuoju nurodymu NŽT buvo įpareigota pašalinti iš Žemės sklypo ne tik šiukšles, bet ir bokštelius, Privalomasis nurodymas NŽT sukelia teisines pasekmes, nes ji vis dar privalo pašalinti iš žemės sklypo nepašalintus bokštelius. Sutinkant su teismo skundžiamo sprendimo argumentu, kad Privalomasis

nurodymas yra įvykdytas, negalima sutikti su teismo padaryta išvada, jog jo panaikinimas NŽT jokių pasekmių nesukurs, nes Privalomuoju nurodymu būtent NŽT, o ne kitas asmuo, buvo įpareigota sutvarkyti šiukšles. Nors šiukšles ir sutvarkė kitas nenustatytas subjektas, tai nereiškia, kad neteisėtas Privalomasis nurodymas turi būti paliktas galioti;

21.10. Privalomasis nurodymas turi būti panaikintas dėl to, kad jis yra surašytas netinkamam subjektui, t. y. dėl to, kad jis yra iš esmės neteisėtas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Be to, tik panaikinus Privalomąjį nurodymą būtų atkurta teisinė taika tarp ginčo šalių, iki ginčijamo akto priėmimo buvusi teisinė padėtis, taip pat būtų atkurtos pažeistos NŽT teisės ir teisėti interesai.

22. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą paikti nepakeistą.

23. Atsakovas, iš esmės pakartodamas teismui nurodytus nesutikimo su pareiškimu argumentus, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. NŽT kompetenciją apibrėžia Žemės įstatymo 32 straipsnio nuostatos, kuriose, be kita ko, įtvirtinta, jog NŽT organizuoja ir vykdo valstybinę žemės naudojimo kontrolę, atlieka kitų įstatymų jai nustatytas funkcijas (32 str. 3 d. 9 p., 15 p., 36 str.). Ši pareiga numatyta ir NŽT veiklą reglamentuojančiuose Nuostatuose (7.36 p.), todėl jai priskirta vykdyti Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Miškų Taisyklių 11 punkto reikalavimus, dėl kurių užtikrinimo ir buvo priimtas skundžiamas Privalomasis nurodymas;

23.2. Vykdydama Privalomąjį nurodymą, NŽT turi teisę, vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, imtis kitų veiksmų, pasitelkti tam tikrus subjektus dėl privalomojo nurodymo įvykdymo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų 4, 10, 14 ir 16 p.);

23.3. Privalomasis nurodymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, jame nurodytas teisinis pagrindas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo neaiškumo, neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nepagrįsti;

23.4. Prieš surašant Privalomąjį nurodymą atliekų turėtojas buvo nustatytas;23.5. Pareiškėjas šališkai interpretuoja Žemės įstatymą. Žemės įstatymo 22 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad žemės

savininkai, valstybinės arba savivaldybės žemės patikėtiniai ir naudotojai, nesilaikantys nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka traukiami atsakomybėn ir privalo atlyginti kitiems asmenims, savivaldybėms ar valstybei padarytą žalą. Šiose bylose valstybei atstovauja NŽT, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Ginčui aktualus Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas;

23.6. Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, todėl jo panaikinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nebesukurs, bylinėjimasis konkrečiu atveju būtų beprasmis;

23.7. Pareiškėjo argumentai, jog skundžiamų aktų panaikinimas sukurs teisines pasekmes, nes pareiškėjui ateityje bus užkirstas kelias jam priimti privalomojo pobūdžio nurodymus, nesudaro pagrindo skundui tenkinti, nes administraciniam teismui konkrečioje byloje suteikta teisė ginti pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus, o dėl būsimų teisių pažeidimų pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą ateityje, jei tokie atsirastų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Bylos ginčo dalykas – atsakovo Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus 2017 m. rugpjūčio 24 d. privalomojo nurodymo Nr. MKS-PN-1 pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos taip yra pareiškęs reikalavimą panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. R2-1653.

25. Byloje nustatyta, kad Privalomuoju nurodymu NŽT nurodyta iki 2017 m. spalio 24 d. sutvarkyti šiukšlėmis, buitinėmis bei statybinėmis atliekomis (tarp jų ir nenaudojamų, avarinės būklės ir grėsmę aplinkai bei miškui keliančių, Nekilnojamojo turto registre neregistruotų, su miško infrastruktūra ir kompleksine miškų ūkio veikla nesusijusių nesudėtingų statinių liekanomis) užterštą mišką, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės sklype, kurio kadastro

Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ši teritorija priskiriama valstybinės reikšmės II B grupės (rekreaciniam) miškui, patenkančiam į Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo 8, 12, 13, 15 ir 17 taksacinius sklypus. Pagal Nekilnojamojo turto registro viešus duomenis (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. kovo 7 d. išrašas), Žemės sklypo plotas yra 21,8992 ha, iš jo 20,3542 ha sudaro miško žemės plotas, Žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o valstybinės žemės patikėjimo teise jį valdė NŽT.

26. Privalomasis nurodymas NŽT surašytas vadovaujantis Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad miško valdytojai, savininkai ir naudotojai privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško žemėje (miške), palaikyti dirvožemio našumą, saugoti biologinę įvairovę, laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų; Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių 11 punktu, nustatančiu, jog miške draudžiama palikti šiukšles, tepaluotus skudurus, buitines ar statybines atliekas, įrengti sąvartynus miške ir arčiau kaip 100 metrų nuo jo ribos.

27. Iš Privalomojo nurodymo turinio galima daryti išvadą, jog nurodymas pašalinti šiukšles ir kitas atliekas buvo siejamas su tuo, kad būtina užtikrinti miško apsaugą nuo gaisro. Be to, pažymėtina, kad Privalomasis nurodymas nebuvo grindžiamas Atliekų tvarkymo įstatymo pažeidimais.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklės buvo patvirtintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 5 straipsnio 4 punktu ir atsižvelgiant į Miškų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad miškuose, nepaisant jų nuosavybės formos, privalo būti sukurta ir palaikoma bendra valstybinė priešgaisrinių priemonių sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir priešgaisrines saugos priemones; šią bendrą valstybinę priešgaisrinių priemonių sistemą rengia ir jos įgyvendinimą organizuoja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, miškų urėdijos bei valstybinių parkų direkcija kartu su savivaldybėmis; miškų valdytojai, savininkai, naudotojai ir lankytojai privalo laikytis teisės aktais patvirtintų miškų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Privalomasis nurodymas pagrįstai ir teisėtai yra surašytas NŽT, kuri pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis patikėjimo teise valdo Žemės sklypą, nes NŽT organizuoja ir vykdo valstybinę žemės naudojimo kontrolę, atlieka kitų įstatymų jai nustatytas funkcijas (Žemės įstatymo 32 str. 3 d. 9 ir 15 p., 36 str.; Nacionalinės žemės tarnybos nuostatų 7.36 p.). Pirmosios instancijos teismo teigimu, būtent NŽT priskirta vykdyti Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių 11 punkto reikalavimus.

30. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijama tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių tam, kad būtų išspręstas šioje byloje kilęs ginčas dėl Privalomojo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai privalomasis nurodymas buvo surašytas NŽT, nevertino ir nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su tuo, jog šiukšlės ir atliekos, kurios kėlė grėsmę miškui (galėjo kilti gaisras) buvo rastos valstybinės reikšmės miško plote, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš esmės nustatė, jog būtent NŽT privalėjo saugoti valstybinės reikšmės miškus nuo gaisrų, tačiau šio reikalavimo nesilaikė.

32. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (4 str. 4 d. 6 p.). Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, valstybinių miškų savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija. Pagal to paties straipsnio 6 dalį, valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, valstybės įmonės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Žemės įstatymo nustatyta tvarka.

33. Privalomojo nurodymo surašymo metu galiojusi Miškų įstatymo 5 straipsnio 5 dalis nustatė, kad miškų urėdijos atlieka šias valstybines funkcijas: patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą; miškuose, nesvarbu, kokia yra jų nuosavybės forma, įgyvendina bendrą valstybinę priešgaisrinių priemonių sistemą, kt. Tačiau šioje byloje nesiaiškinta ir nenustatyta, kaip ir kokiu būdu valstybinio miško savininko teises ir pareigas įgyvendino Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija, ar valstybinį mišką patikėjimo teise valdė NŽT, ar miškų urėdija (buvusi Kretingos miškų urėdija). Pažymėtina, kad į bylą nebuvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvusi Kretingos miškų urėdija (šios urėdijos teises ir pareigas perėmė VĮ

Valstybinių miškų urėdija, žr. aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. D1-7), kuri pagal Miškų įstatymo nuostatas turėjo vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose (Miškų įstatymo 7 str. 1 d.).

34. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad Palangos miesto savivaldybei Vyriausybės nutarimu buvo perduota patikėjimo teise valdyti valstybinės reikšmės mišką, kuriame buvo rastos šiukšlės ir atliekos, dėl kurių galėjo kilti gaisras, tačiau byloje nesiaiškinta ir nenagrinėta, ar Palangos miesto savivaldybė (ir Administracija) netvarkė ir neprižiūrėjo jos teritorijoje esančio valstybinės reikšmės miško kitų aktų ar susitarimų pagrindu, t. y. ar Palangos miesto savivaldybė neadministravo jos teritorijoje esančių valstybinės reikšmės miškų.

35. Šioje byloje buvo būtina nustatyti, kam buvo pavesta realiai prižiūrėti ir tvarkyti ginčo teritoriją – valstybinės reikšmės mišką, kuri institucija administravo valstybinės reikšmės miškus, esančius Palangoje, įgyvendino Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir tai atliko netinkamai. Kadangi tai nebuvo išsiaiškinta ir nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, atitinkančiu ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas.

36. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, nes tai patvirtina atsakovo Miškų kontrolės skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. Valstybinės miško žemės sklypo patikrinimo pažyma Nr. 17, atsakovo 2018 m. sausio 17 d. raštas Nr. RS-82, atsakovo atstovo paaiškinimai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu buvo nurodyta, be kita ko, sutvarkyti (pašalinti) iš ginčo sklypo ir viešajame registre neregistruotus 3 medinius apleistus statinius (3 medinius bokštelius), užimančius po 1 kv. m miško ploto, ir nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog minėti 3 mediniai bokšteliai yra VĮ Turto bankui perduotų statinių priklausiniai, nes tokių duomenų nei Valstybinei miškų tarnybai, nei teismui nebuvo pateikta.

37. Sutiktina su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nurodė prieštaringus argumentus, spręsdamas klausimą dėl Privalomojo nurodymo nugriauti statinių liekanas (šiukšles), nes pagal bylos duomenis galima spręsti, jog 3 mediniai apleisti statiniai (3 mediniai bokšteliai), užimantys po 1 kv. m miško ploto, nebuvo nugriauti, atsakovo pateiktuose įrodymuose apie Privalomojo nurodymo įvykdymą nenurodyta, kad šie statiniai buvo nugriauti (konstatuota, kad pašalintos tik statybinės ir augalinės kilmės atliekos). Nagrinėjamu atveju turėjo būti detaliai išsiaiškinta, ar Privalomuoju nurodymu NŽT buvo įpareigota nugriauti 3 medinius bokštelius ir ar tai ši institucija turėjo atlikti.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.






Administracinė byla Nr. eA-5024-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02268-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“ ir pareiškėjų Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. (O. O.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“), dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skinest Baltija“, Estijos įmonės Skinest Rail AS ir Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas, Vyriausybė, LRV) 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ (toliau – ir Nutarimas 1), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ (toliau – ir Nutarimas 2).

2. Pareiškėjai nurodė, kad registruota Estijoje įmonė Skinest Rail AS yra vienintelė UAB „Skinest Baltija“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė (turi 100 proc. akcijų). Skinest Rail AS 100 proc. akcijų priklauso Skinest Grupp AS (registruota Estijoje), kurios 100 proc. akcijų priklauso O. O., Estijos Respublikos piliečiui. Visą veiklos laiką Bendrovė, „Skinest“ grupės įmonės ir pareiškėjas nebuvo vertinami kaip keliantys grėsmę (ar didinantys riziką) nacionaliniam saugumui ir atitiko Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjai nesutinka su skundžiamais nutarimais, nes jų priėmimo pagrindas – Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas (toliau – ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=43dc6620ca7611e9929af1b9eea48566

Įstatymas), kuriame yra prieštaravimų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei. Be to, nutarimai nepagrįsti konkrečiais faktais ir nemotyvuoti, manytina, kad jais siekta pašalinti Bendrovę iš viešųjų pirkimų. Pareiškėjai skundžiamus nutarimus ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) išvadas vertino kaip neteisėtus ir suderintus veiksmus bei nesąžiningos konkurencinės kovos pasekmes.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad UAB „Skinest Baltija“ dalyvavo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ organizuotuose viešuosiuose pirkimuose dėl pabėgių ir geležinkelio bėgių tiesimo medžiagų ir reikmenų įsigijimo, tačiau, dėl neaiškiomis aplinkybėmis ir motyvais priimtų Vyriausybės nutarimų, nors pasiūlė geriausias (mažiausias) kainas, taip ir nebuvo sudarytos viešojo pirkimo sutartys, o UAB „Skinest Baltija“ buvo de facto (faktiškai) eliminuota iš savo įprastinio verslo. Sužinota, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Komisiją, kuri 2018 m. gegužės 22 d. priėmė išvadą, įformintą protokole Nr. PD-11 (toliau – ir išvada 1), su kuria Bendrovė niekada nebuvo supažindinta, neleista dalyvauti jos priėmime. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Komisijos veiksmai buvo suderinti, apie išvadą 1, AB „Lietuvos geležinkelia“ žinojo iš anksto, nes Komisija apie išvadą 1 informavo tik 2018 m. gegužės 23 d. rašte, tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai“ parengė, gavo atsakingų asmenų vizas ir išsiuntė kvietimą dalyvauti viešajame pirkime neskelbiamų derybų būdu dar 2018 m. gegužės 22 d., gavo UAB „Swetrak“ pasiūlymą 2018 m. gegužės 23 d., o 2018 m. gegužės 24 d. su UAB „Swetrak“ sudarė sutartį dėl to paties viešojo pirkimo objekto įsigijimo. 2018 m. birželio 6 d. viešojoje erdvėje pasirodė pranešimai, iš kurių Bendrovei tapo žinoma, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ su ja sutarties dėl pirmojo pirkimo objekto, t. y. 84 700 vnt. išankstinių įtempimo gelžbetoninių pabėgių su elastiniais bėgių tvirtinimo elementais W14 nesudarys dėl tariamo O. O. neatitikimo nacionalinio saugumo interesams. Bendrovė yra pareiškusi ieškinį pripažinti sutartį negaliojančia, įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ su Bendrove sudaryti sutartį pagal pirmojo pirkimo pirmos pirkimo dalies rezultatus. Bendrovė dalyvavo ir kitame AB „Lietuvos geležinkeliai“ organizuotame viešajame pirkime dėl bėgių kelio tvirtinimo detalių įsigijimo. 2018 m. balandžio 30 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavo Bendrovę, kad buvo sudaryta pasiūlymų eilė ir Bendrovės pasiūlymas antrojo pirkimo (mišrių sąvaržų padėklai, 263 t; gnybtai, 49 t; elastinis tvirtinimas Skl-12-32, 1 660 kompl.) dalyse pripažintas laimėjusiu. 2018 m. birželio 20 d. Komisijos 2018 m. birželio 8 d. protokole Nr. PD-13 įformintos išvados pagrindu (toliau – ir išvada 2) priimtas skundžiamas Nutarimas 2. Su išvada 2 ir protokolu Bendrovei taip pat nesudaryta galimybė susipažinti, neleista dalyvauti jų priėmime.

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad Vyriausybė Nutarimais 1 ir 2 ne tik uždraudė sudaryti du konkrečius sandorius, bet ir visiškai pašalino Bendrovę iš verslo, nes jos pagrindinė veikla – vienintelio viešosios geležinkelio infrastruktūros valdytojo – AB „Lietuvos geležinkeliai“ – aptarnavimas ir tuo tikslu dalyvavimas skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose, tačiau nuo tada, kai buvo priimtas Nutarimas 1, Bendrovė, net ir pasiūliusi geriausią kainą, nebegali laimėti pirkimų ir su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryti sutarčių; kito tokio Bendrovės tiekiamų prekių pirkėjo kaip AB „Lietuvos geležinkeliai“ nėra, nes AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra įstatyminis monopolininkas, todėl Bendrovės veikla iš esmės tapo neįmanoma. Be to, dėl skundžiamų nutarimų pareiškėjai yra priversti nutraukti savo investicijas Lietuvoje, tai sukelia žalą ne tik pareiškėjams, bet ir ženkliai riboja užsienio kapitalo judėjimą į Lietuvą, pažeidžia ES garantuojamas teises ir laisves, mažina Lietuvos investicinį patrauklumą.

5. Pareiškėjų nuomone, skundžiami nutarimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nemotyvuoti. LRV nutarimuose užsimenama apie tariamus netiesioginio Bendrovės akcininko O. O. ryšius su neįvardytų užsienio valstybių neįvardytomis institucijomis, fiziniais bei juridiniais asmenimis, tačiau nenurodoma, kokie tai ryšiai, nenurodyta, kokiais duomenimis remiantis tokie ryšiai nustatyti, kodėl tokie ryšiai yra pagrindas neleisti Bendrovei sudaryti sandorių su AB „Lietuvos geležinkeliai“. Nutarimuose minimas O. O. inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo, taigi pritaikytos neigiamos teisinės pasekmės visiems pareiškėjams paneigiant nekaltumo prezumpciją, nes jokiu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu O. O. nepripažintas kaltu. Mano, kad LRV nutarimais pareiškėjams pritaikyta „kolektyvinio“ pobūdžio atsakomybė. Nutarimuose daromos nuorodos į įstatymą, tačiau tai nėra pagrindimas teisės aktų nuostatomis. Nutarime 2 yra redakcinių klaidų: kelis kartus pakartota frazė „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos“, o abiejuose nutarimuose O. O. pavardė parašyta klaidingai. Vietoje motyvų skundžiamuose nutarimuose tik perrašytos įstatymo nuostatos, įsakmiai pateikti nurodymai, kurie neproporcingi ir nepagrįsti, peržengta diskrecijos teisė.

6. Pareiškėjai nurodė, kad Vyriausybės nutarimai prieštarauja Įstatymui ir jo 13 straipsnio 8 daliai, nes jais nenustatyti sandorių neatitikimai nacionalinio saugumo interesams, o tik deklaruotas tariamas 11 straipsnyje nustatytų kriterijų

egzistavimas. Komisija ir LRV tarp UAB „Skinest Baltija“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėtus sudaryti sandorius ėmėsi tikrinti esant neprivalomam AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipimuisi dėl tokių sandorių patikros, nes AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų pareigą informuoti Komisiją apie ketinimą sudaryti sandorį, kurio vertė viršija 64,47 mln. eurų (kas sudarytų 10 proc. metinių AB „Lietuvos geležinkeliai“ pajamų) arba kai dėl sandorio nutraukimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ galėtų patirti išlaidų ar nuostolių, viršijančių 16 mln. eurų sumą (kas sudarytų 2,5 proc. metinių AB „Lietuvos geležinkeliai“ pajamų). Šiuo atveju, nė vienas iš Bendrovės su AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuotų sudaryti sandorių neatitiko šių kriterijų. Vienintelis teisinis pagrindas, kuriuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ galėjo kreiptis į Komisiją – neprivalomas kreipimosi pagrindas dėl ketinamo sudaryti sandorio patikros nacionalinio saugumo interesams (Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Esant neprivalomam kreipimuisi dėl sandorio patikros, Komisija ir LRV privalo nustatyti, kaip konkrečiai sandoris galėtų kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, o tai nepadaryta. Kai į Komisiją kreipiamasi neprivalomo kreipimosi dėl sandorio patikros pagrindu, turi būti ne tik nustatytas kuris nors iš 11 straipsnyje nustatytų kriterijų, bet ir būti paaiškinimas, kaip atitiktis šiems kriterijams gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui konkretaus sandorio sudarymo prasme. Komisija gali pateikti neigiamą išvadą, o Vyriausybė priimti neigiamą nutarimą tik tada, kai vienu metu egzistuoja 2 privalomi elementai: asmuo turi būti „investuotojas“ arba ketinamas sudaryti nacionaliniam saugumui užtikrini svarbiai įmonei reikšmingas sandoris; asmuo, įgyjantis valdymo teises, arba sudarantis sandorį, atitinka bent vieną Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą kriterijų. Atliekant sandorių patikrą privalomu pagrindu, neigiamas Komisijos ir Vyriausybė sprendimas galimas, kai vienu metu egzistuoja abi sąlygos: sandoris yra reikšmingas ir sandorio šalis atitinka Įstatymo 11 straipsnio kriterijų. Didelės reikšmės sandoriai, jeigu jie sudaromi su asmenimis, atitinkančiais kurį nors iš Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų kriterijų, neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Atliekant sandorių patikrą neprivalomu pagrindu, nelaikoma, kad sandoris yra reikšmingas, todėl Komisija ir Vyriausybė gali priimti neigiamą sprendimą tik tada, jeigu individualiai nustato, kad konkretus sandoris gali prieštarauti nacionaliniam saugumui, o tai nepadaryta. Įstatymo normų požiūriu sandorio per se (pats savaime) sudarymas su asmeniu, kuris neva atitinka kurį nors iš Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, nelemia ir negali nulemti, kad toks sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu toks sandoris yra mažareikšmis arba nenustatoma individualių priežasčių, dėl kurių sandoris gali būti laikomas keliančiu pavojų nacionaliniam saugumui. Dėl to, tokio sandorio atveju turi būti ne tik nustatytas kuris nors iš Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, bet ir būti paaiškinimas, kodėl tokio sandorio sudarymas gali neatitikti nacionalinio saugumo interesų. Aiškinant Įstatymą taip, kaip jį pritaikė Vyriausybė, priimdama skundžiamus nutarimus, būtų prieita nelogiškos išvados, jog sandoriui, dėl kurio patikros kreiptis neprivaloma, keliami žymiai aukštesni reikalavimai negu sandoriams, kuriems patikra yra privaloma.

7. Pareiškėjai teigė, kad skundžiami nutarimai prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktams, nes O. O. neatitinka nė vieno iš juose įtvirtintų kriterijų. Pareiškėjai neturi galimybės paneigti O. O. didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis egzistavimo, nes pareiškėjams nežinoma, kokius ryšius mini Vyriausybė, ar mini juos pagrįstai. Pareiškėjams nežinomi jokie O. O. ryšiai su kokiomis nors užsienio valstybėmis, valstybių institucijomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis, kurie galėtų didinti riziką ar kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. O. O. neturi neišnykusio ar nepanaikinto teistumo už nusikaltimą, nei Lietuvoje, nei kokioje kitoje valstybėje jis nėra pripažintas kaltu dėl bet kokio nusikaltimo padarymo, taip pat nei Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ar jų valdymo organų narių atžvilgiu Estijoje nėra galiojančių apkaltinamųjų teismo nuosprendžių.

8. Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamais nutarimais pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant ir O. O. nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Vienintelė Vyriausybės nutarimuose nurodyta su pareiškėjais susijusi priežastis, dėl kurios planuojami sudaryti sandoriai buvo pripažinti neatitinkantys nacionalinio saugumo interesų, yra tai, kad O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo. Skundžiami nutarimai suponuoja, kad Komisija ir Vyriausybė savo priimtuose aktuose laiko O. O. kaltu ir dėl to baudžia kitus pareiškėjus, tokiu būdu pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis.

9. Pareiškėjų nuomone, jų atžvilgiu pritaikytos pirkimų paskelbimo metu negaliojusios Įstatymo nuostatos, nes skundžiami nutarimai ir Komisijos išvados grindžiami Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, 11 straipsnio 2 ir 4 punktais, kurie pirkimų paskelbimo metu (2018 m. vasario 4 d.) ir Bendrovės pasiūlymų pateikimo metu (2018 m. vasario 27 d.) dar nebuvo įsigalioję, įsigaliojo tik 2018 m. kovo 1 d.), tuo pažeidžiant Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą „nėra bausmės be įstatymo“ principą.

10. Pareiškėjai teigė, kad nutarimais ir jų pagrindu – išvadomis 1 ir 2, iš Bendrovės atimta galimybė sudaryti sutartis

pagal teisėtai ir sąžiningai laimėtus pirkimus, taigi, valstybė de facto Bendrovei pritaikė baudžiamojo pobūdžio sankciją, atimdama iš įmonės jau įgytą teisę į 3,59 mln. Eur pajamas, t. y. atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) normas, patirti praradimai beveik prilygsta maksimalioms juridiniams asmenims taikytinoms baudžiamosioms sankcijoms. Tokius apribojimus su baudžiamąja atsakomybe lyginant trukmės požiūriu, pritaikyta priemonė galėtų būti prilyginta nebent fizinio asmens laisvės atėmimui iki gyvos galvos, nes pagrindai, kuriais Vyriausybė nutarimuose 1 ir 2 neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų buvo pripažinti pareiškėjai, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi, pripažįstami nepašalinamais. Bendrovės ir kitų pareiškėjų atžvilgiu de facto sukurtos teisinės pasekmės prilygsta baudžiamajai sankcijai Konvencijos prasme.

11. Pareiškėjai nurodė, kad Įstatymo nuostatos ir jų pagrindu priimti nutarimai ir Komisijos išvados taip pat pažeidžia ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjų teisę į nuosavybės apsaugą, kuri taikoma ir asmenų ekonominiams interesams, ekonominėms teisėms. Bendrovė teisėtai ir sąžiningai laimėjo pirkimus, įgijo teisėtą lūkestį pagal juos sudaryti sutartis su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir gauti iš to pajamas (3,3 mln. Eur pagal pirmąjį pirkimą ir 290 510 Eur pagal antrąjį pirkimą). Nagrinėjamu atveju neegzistavo joks pagrįstas visuomenės interesas, juo labiau, toks, kurio užtikrinimui aptariamas pareiškėjų teisių pažeidimas būtų buvusi proporcinga ir tinkama priemonė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje akcentuojamai „teisingai pusiausvyrai“ tarp privačių asmenų ir visuomenės interesų užtikrinti.

12. Pareiškėjai rėmėsi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ESS) 3 straipsnio 3 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 26 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad valstybės narės ir jų institucijos privalo susilaikyti nuo nacionalinių priemonių, galinčių pažeisti laisves įtvirtintas SESV 26 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjams turi būti suteikta galimybė savo teises nacionaliniuose teismuose efektyviai ginti, tiesiogiai remiantis ES teisės normomis. Be to, už ES teisės pažeidimą valstybei narei kyla atsakomybė, tai pripažįstama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

13. Pareiškėjai nurodė, kad Vyriausybės nutarimais taip pat pažeista fundamentali kapitalo judėjimo laisvė, tai yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas panaikinti Vyriausybės nutarimus. Pareiškėjai remiasi SESV 63 straipsniu, 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyva 88/361/EEB, Įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi. Priimdama skundžiamus nutarimus, Vyriausybė SESV 65 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (nacionalinio saugumo interesais) pasirėmė deklaratyviai, nutarimuose nustatytas ribojimas yra neproporcingas, dėl to šiurkščiai pažeistas SESV 63 straipsnis. Taip pat pažeista ir fundamentali įsisteigimo laisvė, tai yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas panaikinti Vyriausybės nutarimus. Pareiškėjai rėmėsi SESV 49, 52, 54 straipsniais, o Vyriausybės nutarimais nustatytas ribojimas yra neproporcingas. Pareiškėjų nuomone, Vyriausybės nutarimais padaryti pažeidimai negali būti pateisinami, nes nacionalinio saugumo interesais pasiremta tik formaliai, be to, Vyriausybė neįrodė, kad nutarimuose įtvirtinti apribojimai yra proporcingi, nemotyvuoti fundamentalių ES laisvių ribojimai ESTT praktikoje vertinami kaip nepateisinami ir akivaizdžiai pažeidžiantys SESV.

14. Pareiškėjai teigė, kad skundžiami Vyriausybės nutarimai ir Komisijos išvados pažeidžia ES pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 16, 47, 48 straipsnius. Be to, valstybių narių pareiga gerbti nekaltumo prezumpciją įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/343, kurią Lietuva turėjo pareigą įgyvendinti iki 2018 m. balandžio 1 d. Įtarimų negalima prilyginti oficialiam kaltės pripažinimo sprendimui, nors būtent tai ir padaryta Vyriausybės nutarimuose.

15. Pareiškėjai nurodė, kad Įstatymo nuostatos, kurių pagrindu priimti Vyriausybės nutarimai, prieštarauja pamatinėms Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir oficialiajai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinai, kadangi nepagrįstai riboja asmens ūkinės veiklos laisvę. Konstituciniam ūkinės veiklos laisvės principui prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas (tiek, kiek įstatyme nenustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti turimi ar praeityje turėti „didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui“ ryšiai), 12 straipsnio 15 dalis (tiek, kiek įstatyme neįtvirtinta galimybė pašalinti nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančias priežastis, o jos neribojamos jokiais terminais ar aplinkybėmis), 13 straipsnio 7 dalis (tiek, kiek įstatyme nėra nustatytų kriterijų, kuriais remiantis sandoris gali būti pripažįstamas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui (net ir laikant, kad įstatyme investuotojams ir sandoriams nustatyti kriterijai yra analogiški – dėl tokių sandoriams keliamų kriterijų nepagrįstumo ir neproporcingumo). Ūkinės laisvės veiklos ribojimo pagrindas nėra įtvirtintas Įstatyme. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis neatitinka įstatyminio ūkinės veiklos ribojimo imperatyvo, nes: ši nuostata yra nekonkreti, neapibrėžta ir išimtinai vertinamojo pobūdžio; esama šios nuostatos formuluotė de facto įgalina asmens ūkinės

veiklos laisvę riboti remiantis ne Įstatyme nustatytais, o vien Vyriausybės diskrecijoje esančiais pagrindais, nors Vyriausybė nėra įstatymų leidžiamosios valdžios grandis, dėl ko savo iniciatyva negali riboti konstitucinių asmenų teisių ir laisvių. Vyriausybė nutarimais paneigė pareiškėjų ūkinės veiklos laisvę, nenurodydama jokių tokio absoliutaus ribojimo pagrindų ir juos pagrindžiančių argumentų. Be to, Įstatyme neapibrėžtas sąvokų „ryšiai su užsienio valstybėmis“ ir „ryšiai su užsienio fiziniais ar juridiniais asmenimis“ turinys, neapibrėžta, kokio intensyvumo ir nuolatinumo turimi ar praeityje turėti ryšiai yra pakankami asmens ūkinės veiklos laisvės ribojimams, neįtvirtinta esminė – „potencialios grėsmės“ – sąvoka, nenustatant konkrečių kriterijų, kuriais remiantis ją būtų galima konstatuoti. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintam imperatyvui, kad asmenų ūkinės veiklos laisvė gali (ir turi) būti ribojama ne bet kokiais, o tik įstatyme nustatytais pagrindais. Šiuo atveju Vyriausybė nutarimais, o ne Įstatymo pagrindu, buvo paneigta pareiškėjų ūkinės veiklos laisvė. Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas ir 13 straipsnio 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmens ūkinės laisvės principui.

16. Pareiškėjai teigė, kad sandorio šalių ūkinės veiklos laisvės ribojimas įstatymu yra neproporcingas. Įstatymo 13 straipsnio 7 dalis yra neproporcinga siekiamam nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslui, nes: Įstatyme neįtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis sandoris galėtų būti pripažįstamas prieštaraujančiu nacionalinio saugumo interesams. Net laikant, kad Įstatyme investuotojams ir sandoriams nustatyti kriterijai, įtvirtinti Įstatymo 11 straipsnyje, remiantis 13 straipsnio 7 dalimi, yra analogiški, šie kriterijai iš principo negali būti taikomi analogiškai tiek investuotojams, tiek sandoriams, nes jų taikymas sandoriams yra akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslams. Vyriausybės nutarimuose, priimtuose Bendrovės ir O. O. atžvilgiu, nurodomi Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti kriterijai, nors ginčo situacijoje vertinta ne investuotojo, o sandorio atitiktis nacionalinio saugumo interesams, parodo, kad Įstatymo investuotojams taikytini kriterijai, nenustatantys sandorio atitikties nacionaliniam saugumui, buvo neteisėtai pritaikyti. Šių kriterijų neproporcingumas siekiamam tikslui akivaizdus ir vertinant Bendrovės sandorių su AB „Lietuvos geležinkeliai“ prigimtį.

17. Įstatymo ir jo pagrindu priimtų Vyriausybės nutarimų nuostatos prieštarauja teisinės valstybės principui. Įstatyme įtvirtinta sprendimų dėl sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams priėmimo procedūra pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, asmeniui, siekiančiam teisminės savo pažeistų teisių gynybos, nesudaromos galimybės efektyviai apskųsti išvados ir pateikti teismui tokios išvados nepagrįstumo argumentų, kurių asmuo net nežino, o negalint efektyviai apskųsti tokios išvados, paneigiama teisinės valstybės principo sudedamoji dalis – teisė į tinkamą teisminį procesą. Tinkamo teisminio proceso principo neužtikrina Įstatymo 12 straipsnio 10, 12, 13 dalys, tiek, kiek jose nenustatyta, kad vertinant sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams, priėmus išvadą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, priėmus galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams kitai sandorio šaliai turi būti pranešama apie tokio sandorio nagrinėjimą, išvados, sprendimo priėmimą, o Komisijos priimta išvada turi būti pateikiama šiam asmeniui, 12 straipsnio 12 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad kitai sandorio šaliai turi būti pranešama apie tokios išvados priėmimą, o Komisijos priimta išvada turi būti pateikiama šiam asmeniui.

18. Pareiškėjų teigimu, Įstatymas ir jo pagrindu priimtų Vyriausybės nutarimų nuostatos prieštarauja valdžių padalijimo principui. Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis tiek, kiek šios nuostatos pagrindu Vyriausybei, kaip įstatymų vykdomosios valdžios institucijai, suteikiama teisė (įgaliojimai) pripažinti trečiųjų asmenų sudarytus sandorius negaliojančiais, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui (Konstitucijos 5 str.) ir nuostatai, kad teisingumą vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 str.), nes Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies pagrindu Vyriausybei de facto suteikiama teisė atlikti tik teismo kompetencijai priskirtinas funkcijas. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 2 ir 5 dalys, 6.227 straipsnis. Skundžiami nutarimai savo teisinėmis pasekmėmis atitiko teismo sprendimą, tačiau juose, kitaip nei teismo sprendimuose, nepateikta jokių motyvų ir argumentų, kuriais remiantis Vyriausybė prieina išvados dėl tariamos konkretaus sandorio neatitikties nacionalinio saugumo interesams.

19. Pareiškėjų nuomone, Vyriausybės nutarimai naikintini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes priimti pažeidžiant tokio pobūdžio individualaus teisės akto priėmimo procedūrą. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį, kai Komisija pradeda investuotojo (šiuo atveju – asmens, su kuriuo ketinama sudaryti sandorį) patikrą, apie pradėtą patikrą privalo tą pačią dieną pranešti investuotojui, o investuotojas (arba asmuo, su kuriuo ketinama sudaryti sandorį) turi teisę teikti Komisijai informaciją, tačiau pareiškėjai nebuvo informuoti nei apie tai, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi dėl su Bendrove ketinamo sudaryti sandorio patikros, nei

apie tai, kad Komisija, o vėliau – Vyriausybė, ėmėsi tirti bei vertinti sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams, taip pat jiems nesuteikta galimybė pateikti papildomą informaciją ir (ar) paaiškinimus. Komisija 2018 m. birželio 15 d. pateiktame atsakyme į O. O. paklausimą nurodė, kad, priimdama išvadą 1, vadovavosi Komisijos darbo tvarkos aprašu, pagal kurį ji neprivalėjo į posėdį kviesti „trečiųjų asmenų“ (t. y. pareiškėjų ar jų atstovų), todėl Komisijos išvada 1 priimta jiems nedalyvaujant. Į posėdį buvo kviesta kita sandorio šalis – AB „Lietuvos geležinkeliai“. Komisija atsakyme nepaaiškino, kodėl nesilaikė Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos procedūros. Be to, Komisija negalėjo objektyviai įvertinti dvišalio sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, kai Komisijos posėdyje dalyvavo tik AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir dėl to nebuvo išklausyta kita sandorio šalis taip pažeidžiant audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė) teisės principą. Pareiškėjai niekada nebuvo informuoti nei apie Komisijos išvadas, nei apie skundžiamus nutarimus, ir apie juos sužinojo tik iš viešosios erdvės ir Teisės aktų registro.

20. Atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

21. Ministerija nurodė, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones. Nacionalinio saugumo užtikrinimo garantijos yra konstituciškai pateisinamas pagrindas riboti asmenų veiklą strateginę reikšmę turinčiose ūkio srityse. Ginčijamuose nutarimuose tiksliai nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas, nurodytos konkrečios įstatymo nuostatos, iš nutarimų turinio aiškiai suvokiamas sprendimų faktinis bei teisinis pagrindas, skundžiami nutarimai neriboja pareiškėjų teisės į teisminę gynybą. Ministerija, vykdydama Komisijos pirmininko 2018 m. gegužės 23 d. raštą Nr. S-1721 „Dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvados pateikimo“ ir 2018 m. birželio 11 d. raštą Nr. S-1952 „Dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvados pateikimo“ ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, redakcija galiojusi aptariamos byloje procedūros metu) 48 punktu, pateikė ginčijamus Vyriausybės nutarimų projektus. Komisija išvadą pateikia Vyriausybei ir atitinkamos valdymo srities ministrui, kad šis pagal Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentą skubos tvarka parengtų Vyriausybės nutarimo projektą ir jį pateiktų Vyriausybei. Ministerija vykdė minėtų teisės aktų nuostatas ir neturėjo galimybės neteikti ar teikti kitokio turinio Vyriausybės nutarimų projektus, atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė neturėjo teisės kvestionuoti Komisijos atlikto sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo, nes ši institucija pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį įgaliota ir turi kompetenciją atlikti investuotojų, sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams, toks vertinimas atliekamas pagal kompetentingų institucijų Komisijai teikiamą informaciją. Pagal Nacionalinio saugumo strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra viena iš nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015), valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams; valstybės saugumas yra pagrindinė vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais, yra žymiai svarbesnė.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

23. VSD nurodė, kad, vadovaudamasi Įstatymu, 2018 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 18-3409 pateikė informaciją, susijusią su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Bendrovės sandorio atitiktimi nacionaliniams saugumo interesams, be kita ko, nurodė plačią informaciją apie O. O., jo veiklą, glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos atstovais, tai, kad jis yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje (kaltinamas kyšio davimu (papirkimu), byla tebenagrinėjama Latvijos teismuose). Bendrovė atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, todėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuotas sandoris su Bendrove vertintinas kaip neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų. Remiantis Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalimi, valstybė turi teisę pati spręsti dėl to, kas yra būtina siekiant užtikrinti jos nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į minėtose nuostatose nustatytą valstybės galimybę reguliuoti savo investicinę politiką pagal nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes bei įvertinant pasikeitusią saugumo situaciją regione, būtina imtis būtinų investicinės politikos reguliavimo priemonių, kurios leistų užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose vykdoma veikla būtų

suderinama su valstybės nacionalinio saugumo interesais. VSD palaikė atsakovo argumentus dėl Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, derinant įvairias konstitucines vertybes ir tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai būtina ginti, be kita ko, Konstitucijoje įtvirtintas kitas vertybes (valstybės nepriklausomybė ir jos teritorijos vientisumas, valstybės saugumas, tautos gerovė, viešoji tvarka ir teisingumas). Teisinės priemonės, taikomos svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio ūkio sektoriaus apsaugai nuo galimo išorinio poveikio iš Lietuvos valstybei geopolitinės orientacijos aspektu nepalankių valstybių ar su jų politika glaudžiai susijusių fizinių bei juridinių asmenų, yra neatsiejamos nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę ir nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

25. Komisija dėl išvados 1 paaiškino, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 2-498 „Prašymas dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros“ (toliau – ir raštas 1) kreipėsi į Komisiją, prašydama įvertinti, ar ketinamas sudaryti dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ (toliau – ir sandoris Nr. 1) atitinka nacionalinio saugumo interesus. Komisija, raštą 1 apsvarsčiusi 2018 m. balandžio 27 d. posėdyje, nusprendė, kad reikia pradėti sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą (toliau – ir patikra). Šio Komisijos sprendimo teisinis pagrindas kyla iš Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipimasis buvo pagrįstas Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi. Kriterijų, nustatytų Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse, vertinimas priskirtinas pačiai nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiai įmonei, taip pat Įstatyme suteikta diskrecijos teisė pačiai svarbiai įmonei kreiptis į Komisiją ir dėl kitų savo sandorių patikros. Įstatyme Komisijai nustatytos pareigos, gavus svarbios įmonės kreipimąsi dėl sandorių patikros, o Komisija minėtą sprendimą dėl patikros siejo su laimėjusios konkursą Bendrovės sąsajomis su užsienio valstybe, nepriklausančia ES, NATO, EBPO, ELPA valstybėmis narėmis, taigi, minėtas sprendimas buvo pagrįstas ir motyvuotas. Įstatymas nenustato skirtingos patikros / apsisprendimo dėl patikros nacionalinio saugumo interesams atlikimo procedūros esant privalomam ir neprivalomam kreipimuisi dėl sandorio patikros. AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavimo apie pradėtą sandorio Nr. 1 patikrą pareigą Komisija įvykdė Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. gegužės 2 d. raštu Nr. S-1418, todėl atmestini argumentai, kad Komisija visiškai nesilaikė Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatytos procedūros. Jei Komisija būtų tikrinusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytą sandorį, kurio patikrą būtų inicijavęs Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, VSD ar pati Komisija, tokio sandorio patikrai būtų taikoma Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta procedūra, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ būtų informuota pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį. AB „Lietuvos geležinkeliai“ į Komisiją pati kreipėsi dėl ketinamo sudaryti sandorio, todėl patikros pradžia ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavimas įtvirtintas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Gavus kompetentingų institucijų išvadas, įvyko du Komisijos posėdžiai (2018 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 22 d.), kuriuose svarstyta sandorio Nr. 1 atitiktis nacionalinio saugumo interesams ir konstatuotos šios aplinkybės, nesudarančios valstybės paslapties, susijusios su sandorio Nr. 1 šalimi – UAB „Skinest Baltija“. Bendrovės akcijų valdytoja yra Estijoje registruota įmonių grupė „Skinest Rail“, šios grupės savininkas – Estijos pilietis O. O., vienas iš turtingiausių Estijos verslininkų, palaikantis glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos elito atstovais. O. O. veikla Rusijoje siejama su Rusijos transporto ministru I. L. ir jam artimais verslininkais. Vienas iš O. O. verslo partnerių yra Rusijos valdančiajam elitui priklausantis A. F., vadovaujantis Rusijos šachmatų federacijai, kurios globėjų tarybai pirmininkauja Rusijos Prezidento V. P. atstovas spaudai D. P. A. F. 2006 m. siekė gauti Estijos pilietybę, tačiau nesėkmingai, ir jo veikla Estijoje pripažinta nesuderinama su Estijos nacionalinio saugumo interesais. Kitas O. O. verslo partneris ir asmeninis draugas A. N. yra Rusijos oligarchas ir artimai susijęs su V. P. O. O. taip pat yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje, kurioje įtariamas davęs 499 500 Eur vertės kyšį Latvijos geležinkelių valdybos pirmininkui, byla tebenagrinėjama Latvijos teismuose. Ši informacija buvo patvirtinta Latvijos prevencijos ir kovos su korupcija biuro. Šios aplinkybės konstatuotos, remiantis daugiausia VSD 2018 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 18-3409 ir 2018 m. gegužės 8 d. rašte Nr. 19-571 pateikta informacija. Komisijos nariai svarstė ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir URM) atstovės pristatytą informaciją, kad JAV Iždo departamentas paskelbė „Kremliaus ataskaitą“, kurioje įrašyta 114 Rusijos politikų ir 96 oligarchų pavardės, su šiame sąraše įrašytais I. L. (buvęs Rusijos transporto ministras, dabar prezidento V. P. patarėjas (Politikų sąraše Nr. 4)), G. T. (oligarchas, milijardierius (Oligarchų sąraše Nr. 88)), A. N. (oligarchas (Oligarchų sąraše Nr. 64)), kurie per politinius, giminystės, draugystės bei finansinius ryšius glaudžiai susiję su valdančiuoju Rusijos režimu, su jais ryšius palaiko O. O. Nurodyti faktai sudaro Komisijos išvados 1, kurioje konstatuota,

kad sandoris Nr. 1 neatitinka nacionalinio saugumo interesų, faktinį pagrindimą. Komisija konstatavo, kad sandorio šalies – Bendrovės, dalyvavimas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekiamame sudaryti sandoryje dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“, jeigu toks sandoris būtų įgyvendintas, dėl sąsajų su Rusija ir dėl Estijoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininko O. O. atžvilgiu Latvijoje inicijuoto kaltinimo dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo, atsižvelgiant ir į itin didelę kyšio piniginę vertę, keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Sandorio šalis neatsiejama nuo paties sandorio, todėl sandorio patikra neatsiejamai susijusi su sandorio šalies patikra. Įstatymas nenustato kitokios sandorio patikros, taip pat neišskirtas koks nors kitas detalus sandorio patikros reguliavimas.

26. Komisija nurodė, kad vadovaudamasi teisiniu reguliavimu, pagal kompetentingų institucijų ir Komisijos narių jai pateiktą informaciją pagrįstai nustatė, kad viena iš sandorio šalių neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes šiuo atveju tenkinami Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatyti kriterijai, t. y. egzistuoja didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, taip pat dėl BK specialiojoje dalyje nurodyto labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius atitinkančio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjai klaidingai teigia, kad šis kriterijus susideda iš 3 savarankiškų situacijų, nes remiantis pareiškėjų traktavimu, nuostatai „ar dėl tokio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas“ reikėtų taikyti sąlygą „ir už padarytą nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas investuotojo teistumas“. Pagal BK 97 straipsnį teistumą turinčiais asmenimis laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos ES valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl asmens teistumas negali būti siejamas su baudžiamojo persekiojimo vykdymu už tam tikro nusikaltimo padarymą. Komisija, priėmusi 2018 m. gegužės 22 d. išvadą dėl sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams, atitinkančią Aprašo 47 punkto reikalavimus, ją 2018 m. gegužės 23 d. pateikė Vyriausybei ir susisiekimo ministrui, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. gegužės 23 d. raštu Nr. S-1720 buvo informuota apie išvados 1 pateikimą Vyriausybei. Komisija tinkamai ir laiku įgyvendino Įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje ir Aprašo 48 punkte jai nustatytus reikalavimus. Paminėtuose raštuose nurodyta, kad ši Komisijos išvada nėra galutinis sprendimas dėl sandorio Nr. 1 pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 13 dalimi, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams per 14 dienų nuo šios išvados gavimo priima Vyriausybė.

27. Komisija paaiškino, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 2-601 kreipėsi į Komisiją dėl planuojamo sudaryti su UAB „Skinest Baltija“ sandorio dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)“ (toliau – ir sandoris Nr. 2) atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo (toliau – ir raštas 2). Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsniu, 2018 m. gegužės 22 d. posėdyje nusprendė pradėti sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą. Komisija turėjo iš esmės tą pačią informaciją, kuria disponavo priimdama sprendimą dėl sandorio Nr. 1, išskyrus tai, kad Generalinė prokuratūra 2018 m. birželio 1 d. raštu Nr. 17.2.-3151 (persiųsdama kartu ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2018 m. gegužės 30 d. raštą Nr. IP/03946/040/LT/18) pateikė detalesnę informaciją dėl O. O. atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Aplinkybės, kurios buvo pateiktos, atliekant sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą, iš esmės nepakito ir liko tos pačios, vertinant sandorio Nr. 2 atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Komisijos poziciją apsisprendžiant dėl sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo sustiprino ir tai, kad sandorio Nr. 2 atveju dalis prekių būtų tiekiama iš netiesiogiai Rusijos okupuoto Donecko regiono, todėl Komisijos nariai svarstė, kad šiuo atveju galėtų kilti potenciali rizika dėl dalies prekių nepristatymo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir ES ribojamų priemonių, reaguojant į krizę Ukrainoje, pažeidimo. Vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 13 dalimi, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams per 14 dienų nuo išvados gavimo priima Vyriausybė.

28. Komisija nurodė, kad sandorių Nr. 1 ir 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimas atliktas ir Komisijos sprendimai priimti pagal Įstatyme ir Apraše nustatytus reikalavimus. Pareiškėjai skunde painioja sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, kai tikrinami ketinami sudaryti ir jau sudaryti sandoriai, nes Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama jau sudarytų sandorių patikra, kai tokių sandorių patikra inicijuojama Respublikos Prezidento, Vyriausybės, VSD ar pačios Komisijos iniciatyva. Jau sudarytiems sandoriams įtvirtinta kur kas stipresnė apsauga negu ketinamiems sudaryti sandoriams. Be to, spręsdama dėl sandorių Nr. 1 ir Nr. 2 neatitikties nacionalinio saugumo interesams, Komisija, siekdama užkirsti kelią prieštaraujantiems nacionalinio saugumo interesams sandorių

sudarymui dar iki jų sudarymo, tinkamai pagrindė šių ketinamų sudaryti sandorių keliamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams.

29. Komisijos nuomone, nacionalinio saugumo samprata, priimant Komisijos išvadas 1 ir 2, nebuvo iškreipta. Įstatymų leidėjas Komisijai suteikė išimtinę kompetenciją vertinti investuotojų, sandorių atitiktį Įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir vertinime dalyvaujančių kompetentingų valstybės institucijų, nurodytų Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje, išvadas. Visi kompetentingų institucijų duomenys, o kartu ir įslaptinti VSD duomenys, sudarė pakankamą pagrindą Komisijos sprendimams priimti, jos išvados grindžiamos aplinkybėmis, kurios nustatytos remiantis kompetentingų institucijų vertinimu, šie vertinimai pagrįsti realiais faktais, o ne spėjimais ar įtarimais. Komisijos nariai neturėjo pagrindo abejoti kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis. Sprendžiant nacionalinio saugumo, kuri yra itin jautri sritis, klausimą, valstybė, jeigu yra rizika valstybės saugumui, turi teisę ją saugoti, vadovaudamasi specialiais įstatymais. Komisijai suteikta diskrecijos teisė vertinti, kokie konkretūs duomenys yra pakankami spręsti, kad kyla grėsmė nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus ir siekiant apsaugoti svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius ūkio sektorius, Įstatyme nustatyta ir valstybės prieštaravimo teisė, kad svarbių įmonių ketinami sudaryti sandoriai, jeigu yra duomenų apie sandorio atitiktį Įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams, negalėtų būti sudaromi. Nors šis valstybės prieštaravimas ir turėjo įtakos AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketinamiems sudaryti sandoriams, tačiau jis nustatytas įstatymu, kuriuo siekiama pašalinti kylančias grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant dėl valstybės nacionalinio intereso, grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus, o nacionalinis saugumas kaip vertybė yra svarbesnė negu privatūs verslo interesai, jeigu kyla nors mažiausia rizika valstybės saugumui, valstybė turi teisę ją saugoti.

30. Komisijos išvados 1 ir 2 nepažeidžia pagrindinių ES teisės principų ir Konstitucinio Teismo doktrinos. ES valstybės narės įstatymų leidėjas turi gana didelę diskreciją nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus apribojimus, jeigu tai būtina viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais (žr. SESV 4 straipsnį), be to, SESV įtvirtintos laisvo kapitalo ir paslaugų teikimo laisvės nėra absoliučios: SESV nustato daug išimčių, kai šios laisvės gali būti ribojamos, atsižvelgus į valstybės narės nacionalinio saugumo interesus (žr. SESV 36, 52 ir 65 straipsnius). ES antriniai teisės aktai nustato valstybių narių teisę imtis priemonių, pagrįstų valstybės saugumo interesais, tai patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB preambulės 78 konstatuojamoji dalis, Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalis, atsižvelgiant į šiose nuostatose nustatytą valstybės galimybę reguliuoti savo investicinę politiką pagal nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes bei įvertinant pasikeitusią saugumo situaciją regione, būtina imtis būtinų investicinės politikos reguliavimo priemonių, kurios leistų užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose vykdoma veikla būtų suderinama su valstybės nacionalinio saugumo interesais.

31. Komisija iš esmės palaikė atsakovo išdėstytus argumentus dėl Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų principų aiškinimo ir taikymo, ribojimo. Valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė valstybės valdžios ir visų piliečių priedermių. Teisinės priemonės, taikomos svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio transporto sektoriaus apsaugai nuo galimo išorinio poveikio iš Lietuvos valstybei geopolitinės orientacijos aspektu nepalankių valstybių ar su jų politika glaudžiai susijusių fizinių bei juridinių asmenų, yra neatsiejamos nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę ir nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo. Komisija nėra kompetentinga vertinti kitos valstybės institucijos, t. y. Vyriausybės, dėl sandorio Nr. 1 ir Nr. 2 priimtų skundžiamų nutarimų, tačiau, kadangi šie teisės aktai buvo priimti, remiantis Komisijos išvadomis 1 ir 2 bei laikantis procedūrų, nustatytų Įstatymo 12 straipsnio 13 dalyje (kuri pagal Įstatymo 13 straipsnio 7 dalį yra taikoma), jų panaikinti nėra pagrindo.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.33. AB „Lietuvos geležinkeliai“ paaiškino, kad skelbiamų derybų būdu vykdytuose pabėgių pirkime Nr. 364446 (1

dalis) laimėtoja pripažinta Bendrovė, bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkime Nr. 364416 (1, 6 ir 7 pirkimo objekto dalių) laimėtoja taip pat pripažinta Bendrovė. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Aprašo 9 ir 26 punktų pagrindu abiejų pirkimų atvejais kreipėsi į Komisiją. Įstatymo pagrindu AB „Lietuvos geležinkeliai“, kaip nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiai įmonei, nustatyta teisė bet kada kreiptis dėl ketinamų sudaryti sandorių, ši teisė niekaip neribojama ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, siekdami užtikrinti valstybės nacionalinį saugumą, gali prašyti Komisijos įvertinti ketinamą sudaryti sutartį.

Pareiškėjai pripažįsta, kad Įstatymas AB „Lietuvos geležinkeliai“ nustato visišką laisvę kreiptis dėl savo sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros. Pareigos informuoti viešojo pirkimo procedūros vykdymo metu tiekėjus apie tokį kreipimąsi jokie teisės aktai neįtvirtina. Apie ketinamą sudaryti sutartį viešuosiuose pirkimuose visada žinoma tik po laimėtojo viešajame pirkime nustatymo, todėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ nustatytą patikros procedūrą abiejų pirkimų atvejais inicijavo praktiškai iš karto, kai Bendrovė buvo paskelbta pirkimų laimėtoja; iki pasiūlymų eilės sudarymo nebuvo nei teisinio, nei kito racionalaus pagrindo pradėti Įstatyme nustatytą patikrą. Vyriausybės nutarimai AB „Lietuvos geležinkeliai“, privalomi taikyti teisės aktai, juose dėstomi teiginiai (kad O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis) pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį laikytini nepašalinamomis nacionalinio saugumo interesams priežastimis, taigi AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagrįstai nesudarė sutarčių su pirkimo laimėtoja – Bendrove. Nagrinėtų pirkimų eigą nulėmė ne AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmai, o aplinkybės, nepriklausančios nuo AB „Lietuvos geležinkeliai“, t. y. priimtos Komisijos išvados, o vėliau – jas patvirtinantys skundžiami Vyriausybė nutarimai, kurie privalomai taikomi AB „Lietuvos geležinkeliai“, nes nėra nuginčyti. Be to, valstybės nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turėtų būti vertinami kaip svarbesni, nei viešojo pirkimo laimėtojo komerciniai interesai, pats Įstatymas įtvirtina valstybės prieštaravimo teisę dėl sandorių, neatitinkančių nacionalinio saugumo interesų. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3082-340/2018 konstatavo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesudarę su Bendrove gelžbetoninių pabėgių pirkimo 1-oje objekto dalyje sutarties, teisėtai ir pagrįstai sudarė 2018 m. gegužės 24 d. sutartį su pirkime antroje vietoje likusiu tiekėju – UAB „Swetrak“. Teismas, nurodė, kad toks sandoris su Bendrove būtų niekinis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas dėl Konstitucijos 46 straipsnyje, įtvirtinto ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos apsaugos principo aiškinimo, taikymo ir ribojimo. Nacionalinio saugumo užtikrinimo garantijos yra konstituciškai pateisinamas pagrindas riboti asmenų veiklą strateginę reikšmę turinčiose ūkio srityse, ypač esant duomenų apie potencialios sandorio šalies dalyvio ryšius su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis, toks potencialus dalyvis negali būti pripažintas atitinkančiu nacionalinio saugumo interesus.

II.

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Estijos įmonių Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą atmetė.

35. Teismas nustatė, kad UAB „Skinest Baltija“ 100 proc. akcijų priklauso Estijos įmonei Skinest Rail AS, o šios 100 proc. akcijos priklauso Estijoje registruotai įmonei Skinest Grupp AS, kurios 100 proc. akcijų priklauso Estijos piliečiui O. O. Bendrovė laimėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ skelbtus pirkimus „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ ir „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)“. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 2-498 „Prašymas dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros“ kreipėsi į Komisiją dėl įvertinimo, ar ketinamas sudaryti sandoris Nr. 1 atitinka nacionalinio saugumo interesus. Komisija, apsvarsčiusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštą, 2018 m. balandžio 27 d. posėdyje nusprendė, kad reikia pradėti sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, apie tai AB „Lietuvos geležinkeliai“ informuota Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. gegužės 2 d. raštu Nr. S-1418 (6 t., e. b. l. 15).

36. Teismas nustatė, kad pradėjus sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą gautas VSD 2018 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 18-3409 „Dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo“ (toliau – ir raštas Nr. 18-3409), adresuotas Vyriausybės kanceliarijai, kuriame nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamas sudaryti sandoris su Bendrove neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Rašte Nr. 18-3409, be kita ko, nurodyta: UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdo Estijoje registruota įmonių grupė „Skinest Rail“ (toliau – ir „Skinest“), šios grupės savininkas yra Estijos pilietis O. O. – vienas iš turtingiausių Estijos verslininkų, palaikantis glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos atstovais. O. O. veikla Rusijoje yra siejama su buvusiu Rusijos transporto ministru I. L. ir jam artimais verslininkais. O. O. yra Estijoje registruotos įmonės „Spacecom“ (veikla: vagonų ir cisternų nuoma ir remontas) bendraturtis, „Spacecom“ glaudžiai bendradarbiauja su „Skinest“ įmonėmis, jos kontrolinių akcijų paketą valdo Kipre registruota „Globaltrans Investment PLC“, o su šia investicine grupe susijusi įmonė „Globaltrans“ yra viena iš didžiausių

Rusijoje veikiančių privačių geležinkelių operatorių, teikiančių savo paslaugas pagrindinėms Rusijos energetikos ir metalurgijos pramonės įmonėms pervežant krovinius; didžioji dalis „Globaltrans“ ir „Globaltrans Investment PLC“ akcijų kotiruojamos Londono akcijų biržoje. O. O. verslo partneriai „Globaltrans Investment PLC“ ir „Globaltrans“ akcininkai yra Rusijos verslininkai K. N., N. M. ir A. F., bendrai kontroliuojantys 34,5 proc. ir 34,3 proc. minėtų įmonių akcijų. Šių verslininkų kontroliuojamose įmonėse dirba I. L. šeimos nariai. Iki 2018 m. vasario „Skinest“ kartu su „Spacecom“ kontroliavo Daugpilio vagonų remonto gamyklą, išpirkusi akcijas iš kitų akcininkų, „Skinest“ šiuo metu yra vienintelė šią gamyklą kontroliuojanti įmonė. Iš minėtų O. O. verslo partnerių labiausiai išskirtinas Rusijos valdančiajam elitui priklausantis A. F., vadovaujantis Rusijos šachmatų federacijai, kurios globėjų tarybai pirmininkauja Rusijos prezidento V. P. atstovas spaudai D. P., jos sudėtyje yra V. P. artimas verslininkas G. T., kuris yra vienas iš pagrindinių šios federacijos finansinių rėmėjų, Rusijos gynybos ministras S. Š. ir kiti įtakingi asmenys. 2016 m. V. P. įsakymu A. F. apdovanotas antrojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus tėvynei“. Anksčiau A. F. veikla buvo tiesiogiai siejama su Rusijos interesų Baltijos valstybėse įgyvendinimu. Šis O. O. verslo partneris 2006 m. siekė gauti Estijos pilietybę, 2006 m. Estijos saugumo policija (KAPO) viešoje veiklos ataskaitoje informavo, kad A. F. siekis gauti Estijos pilietybę susijęs su Rusijos interesais „eksportuoti“ į Estiją turtingą asmenį, kuris suvienytų rusakalbius ir būtų jų lyderiu. Prašymai dėl Estijos pilietybės suteikimo buvo grindžiami didelėmis A. F. investicijomis ir rėmimo programomis Estijoje, tačiau, pasak KAPO, A. F. veikla buvo nesuderinama su Estijos nacionalinio saugumo interesais. Rusijos oligarchas, V. P. draugas A. N., taip pat svarbus O. O. verslo partneris ir asmeninis draugas. A. N. yra verslo grupės „ICT Group“ įkūrėjas, jis valdo ir įmones „Jungtinių vagonų kompanija“ ir „Tichvinsko vagonų gamykla“, šios įmonės yra O. O. verslo partnerės, kontroliuojant geležinkelio riedmenų remonto centrą „Valga Depoo“. O. O. yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Latvijos korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (toliau – ir KNAB) sulaikė „Latvijos geležinkelių“ (toliau – ir LDz) valdybos pirmininką U. M., kitą dieną jis buvo atleistas iš LDz valdybos pirmininko pareigų. Sulaikymo priežastis buvo susijusi su galbūt paimtu 449,5 tūkst. eurų kyšiu iš O. O. dėl LDz antrinės įmonės „Ritoša sastava serviss“ 4 dyzelinių lokomotyvų įsigijimo konkurso. Šį konkursą laimėjo „Skinest“, kuri iš Estijos kompanijos „EVR Cargo“ įsigytus 4 senus dyzelinius lokomotyvus vėliau keliskart brangiau pardavė LDz RSS. O. O. kaltinamas kyšio davimu (papirkimu), byla tebenagrinėjama Latvijos teismuose.

37. Teismas nustatė, kad Komisija, pradėjusi klausimą svarstyti 2018 m. gegužės 17 d. posėdyje, 2018 m. gegužės 22 d. priėmė išvadą 1 dėl sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams, kuri buvo pagrindas priimti ginčijamą Vyriausybės Nutarimą 1. Sandorio patikros procedūros metu gauta Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma apie informaciją iš Latvijos. Taip pat Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvada 1 paremta VSD pateikta informacija (2018 m. gegužės 8 d. raštas Nr. 19-571 (SLAPTAI) ir 2018 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 18-3409) ir URM prieš posėdį pateikta informacija iš CNN dėl asmenų, su kuriais yra susijęs O. O.

38. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, atsižvelgdama į Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštą 1 ir Komisijos išvadą 1, 2018 m. birželio 6 d. skundžiamu nutarimu Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ nutarė pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamą sudaryti su Bendrove sandorį dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, nes ketinamo sudaryti sandorio šalies – Bendrovės, akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, be to, O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo.

39. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 24 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Swetrak“ sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-276 dėl pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“. Dėl šios sutarties vyko teisminis ginčas bendrosios kompetencijos teismuose.

40. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 2-601 kreipėsi į Komisiją dėl planuojamo sudaryti su UAB „Skinest Baltija“ kito sandorio dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui))“ (toliau – ir sandoris Nr. 2) atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo (toliau – ir raštas 2). Komisija 2018 m. gegužės 22 d. posėdyje nusprendė pradėti sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą ir apie tai AB „Lietuvos geležinkeliai“ informuota Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. gegužės 23 d. raštu Nr. S-1715.

41. Komisija 2018 m. birželio 8 d. priėmė išvadą 2, kuri buvo pagrindas priimti Vyriausybės Nutarimą 2. Išvada paremta sandorio Nr. 1 patikros metu surinkta informacija ir papildomai VSD pateikta informacija (2018 m. birželio 7 d. raštas Nr. 183972 ir 2018 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 18-3409), Generalinės prokuratūros 2018 m. birželio 1 d. raštu Nr. 17.2.3151 ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2018 m. gegužės 30 d. raštu Nr. IP/03g46/040/LT/18 pateikta informacija.

42. Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, atsižvelgdama į šio Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštą 2 ir Komisijos išvadą 2, 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ nutarė pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamą sudaryti su UAB „Skinest Baltija“ sandorį dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)) neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, nes ketinamo sudaryti sandorio šalies – Bendrovės akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, be to, O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo.

43. Teismas aptarė Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nacionalinio saugumo interesų sąvoka ir nurodė, kad transporto sektorius priskiriamas prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbaus ūkio sektoriaus, gelžbetoniniai pabėgiai naudojami geležinkelių infrastruktūroje, o viešoji geležinkelių infrastruktūra ir kiti įrenginiai ir turtas, reikalingi sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti, pagal Įstatymo 4 priedo 1 punkto d papunktį yra įtraukti į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą.

44. Teismas nurodė, kad Įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, 7 dalyje nustatyta, jog minėtos patikros procedūrai atlikti mutatis mutandis taikoma Įstatymo 12 straipsnio 6 – 13 dalyse nustatyta tvarka. Atliekant tyrimą, išvadas dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams pagal kompetenciją pateikia Valstybės saugumo departamentas, Užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas, Generalinė prokuratūra, o Komisijos sprendimu – kitos institucijos. Įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Komisija įvertinusi <…> atitiktį šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir šiuo klausimu kompetentingų valstybės institucijų pateiktas išvadas, išvadą dėl <…> atitikties nacionalinio saugumo interesams, <…> priima ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytos patikros <…> pradėjimo dienos <.>. Jeigu per šioje dalyje ir šio straipsnio 11 dalyje nurodytus terminus Komisija nepriima išvados dėl <…> atitikties nacionalinio saugumo interesams arba priėmus tokią išvadą pripažįstama, kad investuotojas atitinka nacionalinio saugumo interesus, ši išvada, išskyrus šio straipsnio 16 dalyje nurodytą atvejį, laikoma galutiniu sprendimu dėl <…> atitikties nacionalinio saugumo interesams, <…>. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 12 dalį, išvadą, kad investuotojas (nagrinėjamu atveju sandoris) neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Komisija ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jos priėmimo pateikia Vyriausybei, prireikus – ir rekomendacijas <…>. Remdamasi šio straipsnio 12 dalyje nurodyta Komisijos išvada ir rekomendacijomis, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl <…> atitikties nacionalinio saugumo interesams <…> per 14 dienų nuo šio straipsnio 12 dalyje nurodytos Komisijos išvados ir rekomendacijų gavimo priima Vyriausybė (Įstatymo 12 str. 13 d.).

45. Teismas vertino, kad Įstatymo nuostatos patvirtina, jog priimdama nutarimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams Vyriausybė, kaip viešojo administravimo subjektas, nutarimo forma priima individualaus pobūdžio administracinės teisės aktą, sukeliantį konkretiems asmenims teisines pasekmes. Nepaisant Komisijos neigiamos išvados dėl sandorio neatitikimo nacionalinio saugumo interesams, galutinį sprendimą sandorių patikros procese pagal aptariamą Įstatymą priimdama Vyriausybė gali priimti tiek patvirtinantį Komisijos išvadas, tiek ir jas nepatvirtinantį sprendimą. Byloje aptariamais atvejais Vyriausybė pritarė Komisijos išvadoms, kad planuojami AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryti su Bendrove, laimėjusia viešuosius pirkimus (ar jų dalis), sandoriai neatitinka nacionalinio saugumo interesų pagal du Įstatyme įtvirtintus kriterijus, t. y. buvo pasinaudota išankstine, iki viešojo pirkimo pardavimo sutarčių pasirašymo su konkurso laimėtoja paskelbta įmone, sandorių patikra.

46. Teismas vertino, kad ginčijami Vyriausybės nutarimai yra paremti aukštesnės galios teisės akto – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (redakcijos, įsigaliojusios nuo 2018 m. kovo 1 d.) nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė turi teisę vertinti potencialią sandorių grėsmę nacionaliniam saugumui remdamasi nustatytais investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijais, jog ginčijami Vyriausybės nutarimai priimti laikantis procedūrų, remiantis Įstatymo normomis ir nustačius faktines aplinkybes; taip pat nekyla abejonių dėl

informacijos apie ginčijamų Vyriausybės nutarimų motyvų buvimo ir jų prieinamumo, nes administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo išviešintos teisminio nagrinėjimo reikmėms Komisijos išvados, iš esmės visų institucijų pateiktos nuomonės ar informacija dėl sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams, kurios yra laikytinos skundžiamų nutarimų motyvacijos dalimi. Nepagrįsti argumentai dėl netinkamos Įstatymo redakcijos priimant skundžiamus Nutarimus 1 ir 2 pritaikymo, kadangi sandorių patikros procedūra pradėta jau įsigaliojus 2018 m. kovo 1 d. redakcijos Įstatymo nuostatoms AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipusis į Komisiją ir Komisijai procedūriniais sprendimais nusprendus pradėti sandorių patikrą nacionalinio saugumo atitikties aspektu. Pagrindo Komisijai ar Vyriausybei, priimant skundžiamus nutarimus, remtis iki 2018 m. kovo 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, nebuvo. 2018 m. sausio 12 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XIII-992 2 straipsnis numatė naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo tvarką.

47. Nepaisant to, jog pareiškėjas O. O. teisminio nagrinėjimo metu neigė turėjęs ar turįs ryšių su VSD ir Komisijos procesiniuose dokumentuose, raštuose įvardintais asmenimis, galinčiais kelti pavojų nacionaliniam saugumui, teismas sprendė, jog VSD pateikti vieši faktiniai duomenys patvirtina, kad UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O., turi ryšių su asmenimis, kurie yra susiję su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių asmenimis, be to, Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“, valdančios UAB „Skinest Baltija“ akcijas, savininkui O. O. yra pareikšti kaltinimai dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo, baudžiamosios bylos nagrinėjimas tebevyksta Latvijos Respublikos teismuose. Pastarąją faktinę aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu. O. O. yra įtariamas (kaltinamas) 499 500 Eur kyšio davimu būtent geležinkelių srityje veikiančios Latvijos bendrovės valdybos pirmininkui. Be to, galutinio naudos gavėjo keliama grėsmė, vertinant sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4548-502/2018).

48. Teismas pritarė pareiškėjų argumentams, kad kaltinimų asmeniui pareiškimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme neduoda pagrindo asmenį laikyti kaltu padarius nusikalstamą veiką, tačiau šioje administracinėje byloje ir nespendžiamas jokių asmenų kaltės dėl nusikalstamos veikos (ar veikų) padarymo klausimas. Įstatymas numato savarankišką teisinį pagrindą, įtvirtintą Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte, laikyti investuotoją (ar sandorį) neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jei turimą faktinių duomenų apie investuotojui, ar jo dalyviui ar sandorio šaliai, jos dalyviui (kad ir netiesioginiam, tačiau galutiniam naudos gavėjui) pareikštus kaltinimus dėl atitinkamo sunkumo nusikalstamų veikų padarymo. Tai visiškai nereiškia, jog pasirėmus nurodytu savarankišku pagrindu pripažįstant investuotoją (ar sandorį) kaip neatitinkantį nacionalinio saugumo interesų, nusprendžiama dėl šio asmens, kurio atžvilgiu tik pradėtas baudžiamasis procesas ar vyksta teisminis procesas, kaltės. Teismas sprendė, kad nepagrįsta Įstatymo sisteminio aiškinimo neatitinkanti pareiškėjų pateikta Įstatymo atitinkamų nuostatų ir faktinės situacijos interpretacija šiuo aspektu.

49. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga taip pat patvirtina pareiškėjo netiesioginius ryšius su asmenimis, keliančiais ar galinčiais kelti riziką Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. VSD teismui pateikta slapta medžiaga, su kuria teismas susipažino, savarankiškai imant yra papildoma informacija teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, tačiau byloje esanti ir šalims atskleista informacija yra pakankama pripažinti skundžiamus Vyriausybės nutarimus pagrįstais. Teisminio nagrinėjimo metu buvo atskleista pakankamai duomenų apie pareiškėjos UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininko O. O. ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjai turėjo galimybę pateikti savo poziciją pagrindžiančius ar priešingos ginčo šalies argumentus paneigiančius įrodymus. Nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad, neišslaptinus VSD pateiktos papildomos informacijos ir nesuteikus pareiškėjams galimybės susipažinti su šia informacija, buvo apribota jų teisė į efektyvią teisminę gynybą. Pareiškėjams buvo išaiškinta galimybė kreiptis į paslapčių objektų turėtoją dėl leidimo susipažinti su paslapties objektą sudarančia informacija, tačiau šia teise pareiškėjų atstovai nesinaudojo. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, tačiau aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, darant nuorodą į motyvacijos sudėtine dalimi esančias Komisijos išvadas. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamais nutarimais pripažino, kad įvertinus atskirus planuojamus sudaryti viešojo pirkimo sandorius, pareiškėja UAB „Skinest Baltija“ per savo netiesioginį dalyvį (naudos gavėją), kuriam pareikšti kaltinimai sunkios nusikalstamos veikos padarymu, turi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis, taigi ji (kaip sandorio šalis) neatitiko Įstatymo 13 straipsnio 7, 8 dalių, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 2, 4 punktuose numatytus kriterijus, kurių, kiekvienas atskirai, yra pakankamas pagrindas pripažinti sandorį kaip neatitinkantį nacionalinio saugumo interesų.

50. Teismas sprendė, kad Komisija turi teisę, bet ne pareigą į posėdį pasikviesti ekspertų, įmonių valdymo organų atstovų ar kitų asmenų, o pagal Aprašo 34 punktą, Komisijos posėdžiai, įvertinus nacionalinio saugumo vertinimui naudojamos informacijos jautrumą, yra uždari. Todėl Komisija, priimdama skundžiamą Sprendimą pareiškėjui nedalyvaujant, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismas sutiko su Komisijos argumentais, kad šiuo atveju buvo vertinami planuojami sudaryti sandoriai, o ne investuotojas ar jau sudarytas sandoris, dėl ko pareiškėjų informavimas apie planuojamo sudaryti sandorio vertinimą nacionalinio saugumo interesų atitikties aspektu neprivalomas. Pareiškėjų teiginiai, kad, neišslaptinus VSD informacijos ir nesuteikus galimybės susipažinti su šia informacija, buvo apribota jų teisė į efektyvią teisminę gynybą, nėra pagrįsti ir dėl to, kad VSD teismui yra pateikęs viešą medžiagą, su kuria pareiškėjai turėjo galimybę susipažinti, teismo posėdyje pareiškėjų atstovai turėjo galimybę teikti prašymus, įrodymus, papildomus paaiškinimus tiek žodžiu, tiek ir raštu, užduoti klausimų visiems sandorių Nr. 1 ir Nr. 2 vertinimo ir patikros procese dalyvavusių institucijų atstovams.

51. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas nėra pareiškėjų teiginių vertinimas, kad skundžiamais Vyriausybės nutarimais, kuriais ribojama pareiškėjų ūkinė laisvė, priimti sprendimai nėra proporcingi, nes šiuose nutarimuose nėra aiškiai argumentuota, kodėl abu sandoriai įvertinti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į tai, kad juose numatytų pirkimų kainos itin skirtingos, taip pat skiriasi perkamos prekės (nurodyti objektai) ir jų pirkimo vietovės. Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nacionalinis saugumas kaip vertybė yra svarbesnė nei privatūs verslo interesai, todėl, esant nors mažiausiai (minimaliai) rizikai valstybės saugumui, valstybė turi teisę (ir netgi pareigą prieš visuomenę, savo piliečius, nuolatinius gyventojus) ją saugoti, taigi teigti, kad skundžiamais sprendimais buvo pažeistas proporcingumo principas, nėra teisinio pagrindo. Be to, skundžiamais sprendimais nedraudžiama pareiškėjų teisė laisvai užsiimti verslu, nes spręsti klausimai dėl konkrečių planuojamų sudaryti sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams. Tai, kad dėl kitų pareiškėjos Bendrovės laimėtų viešųjų pirkimų yra taip pat kreiptasi į Komisiją, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, nes kiekvienas sandoris (planuojamas ar jau sudarytas) vertintinas nacionalinio saugumo interesų atitikimo aspektu individualiai, įvertinus patikros metu gautą informaciją, faktinius duomenis, priėmus Komisijai dėl to savo išvadą ir galutinį sprendimą (teigiamą ar neigiamą) priimant Vyriausybei. Be to, pačių pareiškėjų ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateikta informacija apie tolesnį Bendrovės dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, sutarčių sudarymą paneigia šiuos argumentus.

52. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius, kad grėsmė nacionaliniam saugumui turi būti reali ir akivaizdi, pažymėjo, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nepateikia sąvokos „gali grėsti“ apibrėžimo, todėl, sprendžiant nacionalinio saugumo klausimą, vertinamos galimos grėsmės nacionaliniam saugumui, jų realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas priimant atitinkamą sprendimą. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir pareiškėjų teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi priimant atitinkamą sprendimą egzistuoti. Administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimuose suformuotą praktiką, darė išvadą, kad planuojamo sudaryti sandorio šalies, pareiškėjos Bendrovės ir atitinkamai jos netiesioginio dalyvio (ir galutinio naudos gavėjo), atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimas atliktas pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas, pagrįstai surinktų faktinių duomenų pagrindu pritaikius Įstatymo 13 straipsnio 7, 8 dalis, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 2, 4 punktuose nustatytus kriterijus, kurių egzistavimą patvirtina byloje surinkti faktiniai duomenys. Teismas vertino, kad esant nors mažiausiai (minimaliai) rizikai valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai reikšmingiems objektams, valstybė turi teisę proporcingai priklausomai nuo grėsmės ir keliamos rizikos apsaugoti strategiškai reikšmingus nacionaliniam saugumui objektus.

53. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai ginčijamus sprendimus gavo laiku, pasinaudojo teise juos apskųsti, teisminio nagrinėjimo metu buvo institucijų pateikta iš esmės visa su ginčijamais nutarimais ir jų priėmimu susijusi informacija, kuri yra pakankama pripažinti skundžiamus nutarimus teisėtais ir pagrįstais. Įvertinęs ginčijamo administracinio sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra ir Komisijos išvados, turinį, teismas darė išvadą, kad šis sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis

teisės normomis.54. Teismas nurodė, kad valstybės paslaptį sudaranti informacija, su kuria turėjo galimybę susipažinti tik teismas,

nebuvo lemianti teismui priimant sprendimą šioje byloje. Teisminio nagrinėjimo metu buvo tiesiogiai betarpiškai žodinio proceso tvarka išnagrinėta visa byloje surinkta informacija, faktiniai duomenys ir juos pagrindžianti rašytinė bylos medžiaga, išklausyti šalių paaiškinimai, kuriais iš esmės ir grindžiama teismo sprendimo motyvacija. Komisijos prie atsiliepimo voke pateikta medžiaga, susijusi su sandorių Nr. 1 ir Nr. 2 patikra ir išvadų 1 ir 2 priėmimu, iš esmės teisminio nagrinėjimo metu išviešinta, per EPP sistemą įkeliant tiek Komisijos darbinę medžiagą ir išvadas. Dėl to pareiškėjai turėjo visas galimybes teisme efektyviai realizuoti teisę į gynybą, pateikdami savo poziciją, argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, taip pat paneigti atsakovų poziciją ir argumentus, pateiktus įrodymus.

55. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepaneigė skundžiamuose nutarimuose, kurių sudėtine dalimi yra ir Komisijos išvados, priimtos pateiktos Komisijai informacijos pagrindu, kurioms Vyriausybės skundžiamuose nutarimuose pritarta, išdėstytų faktinių aplinkybių, teisinių išvadų, nepateikė teismui pagrįstų ir reikšmingų duomenų, kurie paneigtų ginčijamų Nutarimų teisėtumą ar pagrįstumą. Pareiškėjų argumentai dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose esančių neesminių trūkumų nesudaro pagrindo spręsti apie ginčijamų nutarimų nepagrįstumą ar neteisėtumą.

56. Teismas nurodė, kad pareiškėjams pateikti atsakymai į jų užklausimus, gauti iš institucijų, kurios pagal Aprašą yra užklausiamos dėl konkrečių sandorių atitikties savo kompetencijos ribose nacionalinio saugumo interesams, nei patvirtina, nei paneigia šioje byloje reikšmingų aplinkybių, kadangi pareiškėjai nėra tie subjektai, kuriems pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas teisiškai reikšmingą informaciją nurodytos institucijos galėtų pateikti. Užklausius netinkamo subjekto, valstybės institucija neįpareigota atskleisti reikšmingos informacijos. Visiškai teisiškai skirtinga situacija, kai nurodytos institucijos yra užklausiamos Komisijos, šiai nusprendus pradėti investuotojo ar sandorio patikrą nacionalinio saugumo interesų atitikties aspektu.

57. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad Estijos institucijos nelaiko nė vieno pareiškėjų keliančiu pavojų nacionaliniam saugumui, kadangi kiekviena valstybė turi ir gali turėti skirtingus nacionalinio saugumo interesus, numatyti skirtingus grėsmių ar rizikų nacionaliniam saugumui identifikavimo mechanizmus, procedūras, kriterijus.

58. Teismas sprendė, kad tai, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Komisiją esant neprivalomam kreipimosi pagrindui neturi įtakos vertinant skundžiamų administracinių aktų teisėtumą ar pagrįstumą, nes patys pareiškėjai pripažįsta Įstatyme esant tokią AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę, o procesinį sprendimą dėl patikros procedūros (ne)pradėjimo priima Komisija. Pareiškėjų bandymai sumenkinti vertintų sandorių reikšmingumą Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo aspektu remiantis vien planuotų sudaryti sandorių vertėmis (atitinkamai 3,3 mln. ir 290,5 tūkst. eurų) ar pirkimo dalykais (atitinkamai gelžbetoniniai pabėgiai ir mišrių sąvaržų padėklai, gnybtai ir elastinio tvirtinimo komplektai) nepagrįsti, kadangi šiais aspektais Komisija išvadų negrindė ir skundžiami Vyriausybės nutarimai priimti ne dėl šių faktinių aplinkybių, o dėl duomenų, sudarančių pagrindą taikyti Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatytus kriterijus vertinant planuojamų sudaryti sandorių šalį kaip neatitinkančią nacionalinio saugumo interesų. Be to, Įstatymas neišskiria strateginę reikšmę turinčių į turinčius didesnę ar mažesnę reikšmę. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Lietuvos Respublikos geležinkelio infrastruktūra, kurios sudėtine dalimi būtų tikrintų sandorių dalyką sudarančios prekės, yra svarbūs objektai, užtikrinantys valstybės nacionalinį saugumą.

59. Teismas vertino, kad pareiškėjų teiginiai apie „nėra bausmės be įstatymo“ principo pažeidimą nepagrįsti, kadangi pareiškėjams nebuvo pritaikyta jokia baudžiamojo pobūdžio sankcija, kaip ir teiginiai apie ekonominių teisių (nuosavybės) į planuotus gauti sudarius viešojo pirkimo sandorius 3,59 mln. eurų atėmimą, kadangi viešojo pirkimo laimėtojo nustatymas iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo neduoda teisėtai pagrįsto pagrindo laikyti konkursinio pasiūlymo vertę asmens „ekonomine teise“ ginant ją nuosavybės teisės gynimo priemonėmis. Viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai numato skirtingas viešojo pirkimo stadijas, kurių galutinė yra viešojo pirkimo sutarties sudarymas. Įprastai laimėtojo nustatymas yra teisėtas pagrindas su juo sudaryti viešojo pirkimo sandorį, tačiau aptariama šioje byloje situacija skiriasi nuo įprastos, kadangi, remiantis aukščiau aptartu teisiniu specialaus įstatymo lygmens reglamentavimu, nustačius, jog planuojami sudaryti sandoriai kelia grėsmę nacionaliniams valstybės saugumo interesams, teisėtai ir pagrįstai viešojo pirkimo sutartis su paskelbtu laimėtoju nebuvo sudaryta. Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) ir Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – ir PĮ) nuostatas, net ir nustačius pirkimo laimėtoją, t. y. pripažinus, jog tiek jis, tiek jo pasiūlymas, atitinka nustatytus reikalavimus, su juo viešojo pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nesudaroma, jei

tai neatitiktų VPĮ ir PĮ nustatytų tikslų (VPĮ 29 str. 3 d., 45 str. 2 d., PĮ 41 str. 3 d., 58 str. 4 d.). Tai, kad tokia nuostata nebuvo įtraukta į viešojo pirkimo dokumentus, nėra šios bylos nagrinėjimui reikšminga faktinė aplinkybė, nes teismas šioje byloje nenagrinėja viešųjų pirkimų organizatoriaus veiksmų. Teismas sprendė, kad pareiškėjų teiginiai apie ES teisės ar Konvencijos nuostatų pažeidimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar Konstitucinio teismo jurisprudencijos nesilaikymą nepagrįsti.

60. Teismas pareiškėjų argumentus, susijusius su kapitalo judėjimo, įsisteigimo laisvėmis atmetė kaip nepagrįstus ir pritarė atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimuose išdėstytiems argumentams apie Konstitucijos 46 straipsnio taikymą, aiškinimą, numatytą laisvių ribojimą ir ES lygmeniu pirminėje teisėje numatytu kiekvienos valstybės narės teise ir diskrecija nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus apribojimus, jeigu tai būtina viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais (SESV 4 str.), nes SESV įtvirtintos laisvo kapitalo ir paslaugų teikimo laisvės (kaip ir bet kuri laisvė) nėra absoliučios: SESV nustato, kad šios laisvės gali būti ribojamos, atsižvelgus į valstybės narės nacionalinio saugumo interesus (SESV 36, 52 ir 65 str.). ES antriniai teisės aktai taip pat nustato valstybių narių teisę imtis priemonių, pagrįstų valstybės saugumo interesais, tai patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB preambulės 78 konstatuojamoji dalis, Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalis. Teismas analogiškai vertino ir pareiškėjų argumentus dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnio pažeidimo, pareiškėjų pateikiamos nuorodos į dalį atitinkamos teisminės praktikos ir atitinkamai teismų nagrinėjant šias bylas suformuluotas ratio decidendi, nereikšmingos šioje byloje, kadangi teisės aiškinimo taisyklės reikšmingos, jei jos pateiktos analizuojant ir vertinant artimas, labai panašias ar identiškas kaip ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

61. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų argumentai apie pritaikytos jų atžvilgiu priemonės neproporcingumą vien remiantis Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies nuostata, kuri nebuvo taikyta priimant nė vieno šioje byloje skundžiamo nutarimo, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamų nutarimų neteisėtais ar nepagrįstais, nes šioje administracinėje byloje buvo pirmą kartą pareiškėjos bendrovės planuoti sudaryti su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sandoriai vertinti nacionalinio saugumo aspektu. Vien tai, kad įstatyme yra įtvirtinta atitinkama nuostata, kuri nebuvo taikyta konkrečioje byloje aptariamoje faktinėje situacijoje, neduoda pagrindo spręsti apie pritaikytos priemonės neproporcingumą, kokių nors laisvių paneigimą ir pan., t. y. ši pareiškėjų argumentacijos dalis yra pernelyg nutolusi ir susijusi su hipotetine situacija, kurios teismas neanalizuoja.

62. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius dėl Įstatymo 12 straipsnio 6 dalies taikymo, kad jie turėjo būti informuoti apie tyrimo pradžią, pažymėjo, jog Įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Įstatymo 12 straipsnio 6 dalis sandorių vertinimui taikoma mutatis mutandis, t. y., tik tiek, kiek nereguliuoja Įstatymo 13 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo, kad apie pradėtą sandorio vertinimą informuojamas tik pareiškėjas, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė, todėl Komisija laikėsi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

63. Teismas nustatė, kad Vyriausybės posėdžiuose dalyvavo daugiau kaip pusė jos narių, todėl jie laikomi teisėtais (Vyriausybės darbo reglamento 74 p.). Nutarimus priėmė Vyriausybė vienbalsiai, tad nenustatyta ir neįrodyta ir procedūrinių pažeidimų priimant skundžiamus nutarimus (ABTĮ 3 str. 2 d.).

64. Teismas sprendė pareiškėjų prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su nurodytais klausimais dėl preliminaraus sprendimo priėmimo aiškinant Europos Sąjungos veikimo sutarties 63 straipsnio 1 dalies, 49 straipsnio, 52 straipsnio 1 dalies, 65 straipsnio 1 dalies b punktą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16, 47 ir 48 straipsnius. Aptaręs ABTĮ 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40-1 straipsnio, SESV 267 straipsnio, nuostatas, teismas vertino, kad bylai nagrinėti ir sprendimą priimti būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Byloje nebuvo taikyta Europos Sąjungos teisė, juo labiau pirminė teisė, dėl kurios aiškinimo pareiškėjai prašo kreiptis, dėl kurios ESTT galėtų duoti preliminarų sprendimą teisiškai reikšmingu šioje byloje aspektu, todėl, kreipimasis į ESTT pareiškėjo prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi nedarytų esminės įtakos bylos baigčiai. Teismas prašymo dėl kreipimosi į ESTT netenkino.

65. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Įstatymo atitikties Konstitucijos 5, 31 straipsniams, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui netenkino. Tai, kad pareiškėjai kitaip aiškina ir interpretuoja įstatymo nuostatas, neduoda pagrindo teismui pritarti pozicijai apie teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimą, be to, šioje byloje jau du kartus buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o pakartotinis kreipimasis neatitiktų proceso ekonomijos, koncentracijos principų, ilgam laikotarpiui šalių ginčą paliktų neišspręstą, taip teisminis procesas neatitiktų teisinio stabilumo ir tikrumo

principų reikalavimų, kai kiekvienas teismas turi teisę ir pareigą aiškinti įstatymą. Be to, patys pareiškėjai remiasi Įstatymo 20 straipsnio nuostatomis, numatančiomis itin trumpus šio pobūdžio bylų nagrinėjimo terminus.

66. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamus Vyriausybės nutarimus neteisėtais ar nepagrįstais, kadangi jie atitinka, VAĮ 8 straipsnį, nėra pagrindo jų naikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nutarimuose nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas, konkrečios įstatymo nuostatos, iš nutarimų ir jų sudedamųjų dalių turinio aiškiai suvokiamas sprendimų faktinis bei teisinis pagrindas. Vien tai, kad ginčijamų sprendimų turinys yra lakoniškas, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip nepagrįstų ir nemotyvuotų.

III.

67. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą.

68. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ pažymi, kad pilna apimtimi palaiko visus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme išdėstytus argumentus, prašo juos laikyti šio apeliacinio skundo dalyku ir įtraukti į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio pareiškėjų skunde pateiktų argumentų, o teismo atliktas Įstatymo aiškinimas yra ydingas, palikus galioti tokį sprendimą būtų įtvirtinta teisminė praktika, ypatingai ir be pagrindo ribojanti ūkinės laisvės, kapitalo judėjimo ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Vyriausybės nutarimai turėjo būti panaikinti kaip neteisėti iš esmės, savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

69. Pareiškėjo „Skinest Baltija“ nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime ir Vyriausybės nutarimuose buvo netinkamai taikytos Įstatymo nuostatos ir nepagrįstai sutapatinta Įstatyme numatyta investuotojo ir sandorių patikra. Teismas ir Vyriausybė ginčo sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams vertino taikydamas „investuotojo“ patikros kriterijus (Įstatymo 11 str.), kurie šiuo atveju neturėtų būti taikomi, ir visiškai nevertino sandorių esmės ir jos (bet kurio elemento) galimos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, kas iš tiesų ir turėjo būti tyrimo objektu. 2018 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai nacionalinio saugumo interesų atitikties kontrolė pasikeitė. Vietoje anksčiau buvusios „potencialaus dalyvio“ patikros, buvo numatyti du savarankiški institutai: „investuotojo“ ir „sandorio“ patikra. Pagal skirtingą potencialios grėsmės lygį išskyrus du savarankiškus institutus turi būti taikoma ir skirtingo lygio jų patikra. Įstatyme „investuotojo“ sąvoka yra apibrėžta pagal tai, kokius sandorius šis asmuo ketina sudaryti (reikšmingą įtaką nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbiai įmonei įtaką galintys daryti sandoriai). Kitaip tariant, pagal Įstatymą galima tikrinti įvairius sandorius, tačiau dalis jų, dėl savo didžiausios potencialios grėsmės, patenka į „investuotojo“ patikros institutą. Atitinkamai, jeigu ir „investuotojui“ (t. y. jo sandoriams) ir kitiems „sandoriams“ būtų taikomi visiškai vienodi kriterijai, nebūtų jokios prasmės Įstatyme numatyti atskirų institutų. Loginis teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad atskiri sandoriai gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui net ir tais atvejais, kai sandorio šalis nėra „investuotojas“. Taigi, jei visiems sandoriams vertinti būtų taikomi „investuotojo“ kriterijai ir nebūtų paisoma sandorio esmės vertinimo, kaip buvo padaryta nagrinėjamoje byloje, nebūtų galima pasiekti Įstatymu keliamų tikslų. Taip būtų sudaromos sąlygos netirti iš esmės reikšmingų nacionaliniam saugumui sandorių (ar būtų gaunamas teigiamas patikros rezultatas), vien dėl to, kad jų šalis atitiktų „investuotojui“ taikomus kriterijus. Tokio aiškinimo metodo, kuriuo teismas naudojosi ir šioje byloje, kuriama „spraga“ neturėtų būti toleruojama.

70. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ teigia, kad Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis numato vienintelį atvejį, kuomet vertinant ne „investuotojo“ sudaromą sandorį, galima taikyti „investuotojo“ patikros kriterijus. Taip įstatymų leidėjas, aiškiai apibrėždamas ir taip ribodamas tikrintinų sandorių ratą, nustatė išimtinį sandorio šalies (ypač – su ja susijusių asmenų) patikros elementą, kuris gali būti taikomas tik kai: sandoris jau yra sudarytas; dėl jo kreipiasi specialūs, aiškiai Įstatyme nurodyti asmenys, o ginčo sandoriai tokie nėra. Jei nagrinėjamoje byloje ginčo sandoriai būtų vertinti taip, kaip to reikalauja Įstatymas (t. y. vertinant sandorių esmę) neabejotinai būtų nustatyta, kad jie nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Ginčo sandoriais AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketino įsigyti įprastas, plačiai naudojamas infrastruktūros detales (pabėgius, gnybtus ir pan.), kurias gamina ne „Skinest“ grupės įmonė, o tokie gamintojai, iš kurių galiausiai atitinkami objektai vis tiek buvo įsigyti (tiesiogiai ar per kitus tarpininkus). Taigi, UAB „Skinest Baltija“ trečios eilės naudos gavėjo neva grėsmę keliantys asmeniniai ryšiai niekaip neįtakojo ir negalėjo įtakoti nei ginčo sandorių objekto, nei bet kurio kito sandorio elemento. Be kita ko, net ir šio naudos gavėjo grėsmė nustatyta nepagrįstai. Netoleruotina situacija, kai vienų

sandorių atžvilgiu UAB „Skinest Baltija“ pripažįstama galinti kelti grėsmę dėl to, kad jos trečios eilės naudos gavėjas neva turi aiškiai neįvardintų „ryšių“ su įvairiais asmenimis Rusijoje, o kitų sandorių atžvilgiu su Bendrove ar kitomis Skinest grupės įmonėmis, kurių trečios eilės naudos gavėjas yra tas pats, sandoriai sudaromi. Todėl byloje yra būtina aiškiai konstatuoti Įstatyme nurodytų patikros institutų taikymo kriterijus, tokių taisyklių nustatymas pasitarnautų nacionalinio saugumo interesams.

71. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą.

72. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. nesutinka, kad jie (ar kuris nors iš jų atskirai) realiai kelia kokią nors grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o procedūra ir patikra, kurių pagrindu pareiškėjai pripažinti keliančiais grėsmę, buvo atliktos netinkamai, paviršutiniškai ir neteisėtai, o pirmosios instancijos teismas sprendime nutylėjo ir vengė teisiškai kvalifikuoti skundo teisingam išnagrinėjimui turinčias aplinkybes, susijusias su šiais įvykiais: AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeidė Įstatymą, veikdama ne teisės aktų, o „telefoninės teisės“ pagrindu, savo veiksmus neteisėtai koordinuodama su Komisija ir, galbūt, su viešojo konkurso nelaimėjusiu dalyviu – UAB „Swetrak“. Komisija, atlikdama sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams tyrimą, nesilaikė jai taikytinų procedūrinių taisyklių: nors visi Komisijos nariai privalėjo turėti galiojančius leidimus dirbti su įslaptinta informacija, nebuvo surinkta duomenų ir pirmosios instancijos teismas atsisakė nustatyti, ar Komisijos nariai iš tiesų atitiko šį reikalavimą; iš Komisijos posėdžių protokolų matyti, kad atlikdama sandorių patikrą Komisija siekė pašalinti pareiškėjus iš rinkos, tai eksplicitiškai pripažino patys Komisijos nariai; Vyriausybė nutarimus priėmė tiek de jure, tiek de facto remdamasi išimtinai neslapta informacija, todėl Komisijos sprendimų (posėdžiuose išsakytų pavienių jos narių pasisakymų) motyvų, pagrįstų įslaptinta informacija, pirmosios instancijos teismas negalėjo kvalifikuoti kaip nutarimų motyvų.

73. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Konvencijoje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes nevertino Vyriausybės nutarimų (ne)teisėtumo Konvencijos kontekste. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo uždarame posėdyje, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, o pareiškėjai prašė bylą nagrinėti viešai; nepagrįstai ribojo pareiškėjų teisę susipažinti su Vyriausybės ir Komisijos į bylą pateiktais dokumentais; pareiškėjams, iš vienos pusės, ir Vyriausybei bei Komisijai, iš kitos pusės, taikė dvigubus įrodinėjimo standartus, pareiškėjams nustatydamas neįmanomą įrodinėjimo pareigą; egzistuojant toms pačioms aplinkybėms, dėl kurių nuo bylos nagrinėjimo nusišalino viena teisėjų kolegija, kita teisėjų kolegija priėmė skundžiamą sprendimą; esminės reikšmės bylos baigčiai turinčias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė nepateikdamas jokių konkrečių faktų, detalių ar bent nuorodų į bylos medžiagą, kuria remtasi, todėl visas bylos nagrinėjimo procesas sudaro grubų pareiškėjų teisės į teisingą teismo procesą ir veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą, o teismas buvo šališkas.

74. Pareiškėjai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nutarimai buvo priimti nepažeidžiant tokio pobūdžio akto priėmimo procedūros, nes visi sprendimai, susiję su sandorių patikros procedūra, buvo priimami slapta nuo pareiškėjų, o apie nutarimus pareiškėjai sužinojo tik iš viešos erdvės ir Teisės aktų registro, tai sudarė savarankišką pagrindą panaikinti nutarimus ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai sutiko su Komisijos teiginiais, kad vertinant planuojamus sudaryti sandorius Komisija neprivalėjo informuoti pareiškėjų ir suteikti jiems teisę teikti paaiškinimus, nors pagal Įstatymą Komisija privalėjo UAB „Skinest Baltija“ pranešti apie inicijuotą tyrimą ir suteikti teisę teikti paaiškinimus. Nepagrįstai pritarta Komisijos argumentams apie skirtingas, Įstatyme nenumatytas, procedūras siekiamam sudaryti ir jau sudarytam sandoriams ir taip paneigiant Įstatyme įtvirtintos procedūros tikslą – užtikrinti objektyvų aplinkybių įvertinimą ir Komisijos bei Vyriausybės nutarimų teisėtumą. Teismas nepagrįstai ignoravo esminius argumentus, patvirtinančius, kad egzistuoja pagrindas panaikinti nutarimus ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes: Įstatymo taikymo praktikoje įtvirtintas mechanizmas eliminuoja asmenų, su kuriais sudaromas sandoris, teisę pateikti poziciją ir užtikrinti, kad tyrimo pagrindu bus priimtas objektyvus sprendimas; priimant nutarimus, pareiškėjai neinformuoti ir jiems nesuteikta teisė teikti paaiškinimus; pareiškėjai nei apie Komisijos išvadas, nei apie nutarimus niekada nebuvo informuoti, tai lemia VAĮ 8 straipsnio 4 dalies pažeidimą; net po nutarimų priėmimo iki bylos iškėlimo, jokia informacija pareiškėjams, nepaisant jų prašymo, nebuvo suteikta; sankcionuodamas aptariamą Vyriausybės ir Komisijos elgesį, teismas sukūrė ydingą praktiką, pagal kurią valstybės institucijoms savo sprendimų motyvus leidžiama atskleisti tik teismui nagrinėjant bylą; iki šiol pareiškėjams nesuteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus dėl visos informacijos, nulėmusios Komisijos ir nutarimų priėmimą.

75. Pareiškėjai teigia, kad teismas neatsižvelgė į jų argumentus, kad nutarimai yra naikintini ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip prieštaraujantys VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, nes nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis ir nemotyvuoti. Šiuos pareiškėjų argumentus teismas atmetė formaliai ir nemotyvuotai, nurodydamas, kad pareiškėjai nutarimus gavo, juos apskundė, o teisminio nagrinėjimo metu pateikta informacija neva yra laikytina pakankama spręsti dėl jų tariamo teisėtumo, tačiau iki teismo ir net ilgą laiką teismo proceso metu pareiškėjai negalėjo sužinoti, apie ką kalbama nutarimuose užsimenant apie tariamus ryšius su užsienio valstybėmis, be to, pats teismas sprendime pripažino, kad nutarimai yra motyvuoti kita informacija, neatsispindinčia juose.

76. Pareiškėjai nurodo, kad nutarimai prieštarauja Įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, nes jais nėra nustatyta, kaip konkrečiai sandoriai galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Pirmiausia, atliekant sandorių patikrą privalėjo būti nustatytas atitinkamų įstatyminių sąlygų egzistavimas, o taip padaryta nebuvo. Pagal įstatymą, atliekant sandorių patikrą, privalėjo būti pirmiausia įvertinti patys sandoriai. Net Įstatymo normas aiškinant kitaip, atliekant sandorių patikrą, privalėjo būti nustatyti du kumuliatyvūs kriterijai: sandorio reikšmė ir grėsmės kriterijai, o teismas sandorių reikšmės nevertino. Faktiškai Komisijos narai nurodė, kad sandorius būtina įvertinti pagal jų reikšmės kriterijų ir pavedė tą padaryti Ministerijai, kuri vienareikšmiškai nustatė, jog šiuo atveju pats sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Antra, ketinti sudaryti sandoriai nepatenka į nacionalinio saugumo interesų sferą, teismas neanalizavo jų reikšmingumo ir grėsmės aspektu, klaidingai nurodydamas, neva tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas nevertino Pareiškėjų išsamių, kitų proceso šalių neneigtų, argumentų, jog sandoriai dėl pabėgių, mišrių sąvaržų padėklų, gnybtų ir elastinio tvirtinimo komplektų pardavimo nėra ir negali būti nacionalinio saugumo klausimu. Teismas ignoravo tai, kad nei UAB „Skinest Baltija“, nei netiesiogiai ją kontroliuojantis O. O., nebūtų įgiję prieigos prie nacionaliniam saugumui reikšmę turinčių objektų. Trečia, bylos nagrinėjimo metu Komisijos pateikti teiginiai dėl tariamo sandorių įvertinimo yra atmestini, nes neatitinka tikrovės ir nepatvirtina sandorių reikšmingumo, kadangi jie grįsti sandorių komercine rizika, kas neįeina į Įstatymo ir Komisijos tyrimo sritį; priešingai nei svarstė Komisija, sandoriai nepateko į ES sankcijų taikymo sritį, nes Komisija klaidingai nurodė Mariupolį esant okupuota Rusijos teritorijos dalimi (nors faktiškai tai yra neokupuotas Ukrainos miestas). UAB „Skinest Baltija“ sąsajos su Baltarusija yra nepagrįstos, kadangi analogiškas tariamas sąsajas turi ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, o sąsajos su Rusija yra klaidingos, kadangi sandorių rėmuose būtų tiekiamos ne Rusijos, o Ukrainos, Baltarusijos ir Vokietijos gamintojų prekės.

77. Pareiškėjai teigia, kad nutarimai ir juos patvirtinęs pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktams, nes jais nepagrįstai konstatuoti 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatyti kriterijai. O. O. atžvilgiu inicijuotas kaltinimas nėra pakankama aplinkybė konstatuoti pavojų nacionalinio saugumo interesams: pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 dalį privalomos kumuliatyvios sąlygos konstatuoti tariamą neatitikimą nacionalinio saugumo interesams yra: inicijuotas kaltinimas ir neišnykęs teistumas, bet tačiau antroji sąlyga neegzistuoja ir tai nebuvo ginčijama byloje. Teismas nepagrįstai sutiko su Vyriausybės ir Komisijos interpretacija, neva įstatymo 11 straipsnio 4 punktas suponuoja alternatyvias taikymo sąlygas ir, atitinkamai, neva leidžia asmenį laikyti neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų vien todėl, kad jo atžvilgiu inicijuotas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų padarymo. Toks Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies formuluotės aiškinimas teismo pateiktas extra legem, toks Įstatymo aiškinimas reikštų, kad pats įstatymas yra antikonstitucinis ir pažeidžia Konvencijos normas dėl nekaltumo prezumpcijos. O. O. aprašyti ryšiai nėra nei teisėta, nei pagrįsta aplinkybė konstatuoti pavojų nacionalinio saugumo interesams remiantis Įstatymo 11 straipsnio 2 punktu. Šie ryšiai nėra nurodyti, atskleisti ar paaiškinti nei Vyriausybės nutarimuose, nei teismo sprendime: pagal ESTT praktiką motyvai turi būti nurodyti būtent pačiame akte (nutarimuose), o vėlesnis tokių motyvų atsiradimas (nagrinėjimo teisme metu) nepanaikina motyvavimo pareigos pažeidimo. Apie tariamus ryšius pareiškėjai išgirdo tik bylos nagrinėjimo teisme metu, o Komisijos teiginiai ir VSD pateiktų interneto portalų straipsnių informacija neatitinka tikrovės, nes nagrinėjant bylą teisme O. O. paaiškino, kad didžiosios dalies minėtų elito atstovų jis net nėra girdėjęs ir / ar sutikęs. Teismo sprendime remtasi VSD pateiktomis laikraščių ir interneto portalų nepilnomis ištraukomis (dalis – iš Rusijos propagandinio kanalo „Sputnik“), kurios yra spekuliatyvios ir klaidingos, o jose nurodomos ES įmonės, neva susijusios su pareiškėjais, yra didžiulės įmonės, kurių akcijomis prekiaujama viešai rinkoje ir jų akcininkais yra tūkstančiai pasaulinio lygio bankų, investicinių fondų (iš jų ir Lietuvos). VSD nesurinko ir nei Komisija, nei Vyriausybė nepateikė objektyvios informacijos, pvz., kitų publikacijų apie pareiškėjus, kurios patvirtina, kad O. O. yra demokratinių pažiūrų asmuo, savo šalies patriotas, kuris savo ir valstybės ateitį sieja su Vakarais ir ten vysto verslo ryšius, tai patvirtina pareiškėjų teikti, tačiau pirmosios instancijos teismo nevertinti įrodymai. Vien ryšių konstatavimo faktas nėra savaime pakankamas pagrindas konstatuoti neatitikimą nacionalinio saugumo interesams: teismas nevertino, nei ką neteisėto daro ar potencialiai neteisėto galėtų daryti

O. O., nei ką neteisėto daro asmenys, su kuriais neva O. O. turi tariamą sąsajumą, nenustatyta, kad tariamus ryšius O. O. ne tik apskritai turi, bet naudoja ar ketina panaudoti prieš Lietuvą, o objektyvūs duomenys patvirtina priešingai – Estijos teisingumo ministerija patvirtino, kad neturi jokių duomenų apie O. O. keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui; Estijos žvalgybos institucija niekada neminėjo O. O. jokiose savo metinėse apžvalgose apie valstybei pavojų keliančius šaltinius; Estijos nacionalinis saugumas detaliai tikrino O. O. ir jo šeimos narius ryšium su jo sūnaus užimamomis pareigomis (jis per pastaruosius 4 metus vadovavo dviem Estijos ministerijoms) ir jokių grėsmių nebuvo nustatyta. Tokiu būdu teismas patvirtino paradoksalią situaciją: viena ES šalis ir NATO narė (Estija) nelaiko, kad O. O. keltų grėsmę nacionaliniam saugumui; o Lietuva dėl tariamo neatitikimo nacionaliniam saugumui neleidžia AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryti sandorių dėl paprastų techninių geležinkelio detalių su O. O. netiesiogiai kontroliuojama įmone. Be to, tik ryšių konstatavimo nepakanka – pagal Įstatymą privalo egzistuoti ir kitos privalomos sąlygos. Teismas privalėjo įvertinti konkrečių ketinamų sudaryti Sandorių neatitikimą nacionaliniam saugumui, tai Skundžiamu sprendimu nebuvo padaryta.

78. Pareiškėjai teigia, kad teismas nevertino nutartinų suderinamumo su Konvencija ir jų teisėtumo Konvencijos kontekste, motyvų nebuvimas dėl Konvencijos pažeidimo sudaro ne tik pagrindą teismo sprendimą panaikinti pagal ABTĮ 147 straipsnį, bet ir absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Teismo išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pagrindu sandorio pripažinimas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų nereiškia, kad yra sprendžiama dėl tokio sandorio šalies / asmens kaltės, yra nesuderinama ne tik su Konvencija, bet ir su bendra nekaltumo prezumpcija. Pagal EŽTT formuojamą praktiką, net ir pareiškimai, kuriais formuojama nuomonė, neva asmuo yra kaltas, yra pakankami spręsti dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Pripažinus sandorį neatitinkančiu nacionalinio saugumo, tai būtent ir reiškia, kad tokios sandorio šalies / asmens kaltė yra preziumuojama ir, atitinkamai, asmeniui, kuriam yra pareikšti kaltinimai, yra taikomos tokios pat neigiamos teisinės pasekmės kaip ir asmenims, kurie yra pripažinti kaltais. Dėl Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto principo „nėra bausmės be įstatymo“ pažeidimo pareiškėjai pažymi, kad nutarimais UAB „Skinest Baltija“ buvo uždrausta sudaryti sandorius pagal pirkimus, remiantis tomis Įstatymo nuostatomis, kurios pirkimų paskelbimo ir pasiūlymų pateikimo metu negaliojo. Vieninteliai pagrindai, kuriais remiantis pareiškėjai galėjo būti pašalinti iš pirkimų yra įtvirtinti tik viešuosius pirkimus reglamentuojančiame įstatyme, o kitais, nei ES viešųjų pirkimų direktyvose ir, atitinkamai, VPĮ nenumatytais, pagrindais yra neteisėtas. EŽTT praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog privačių asmenų atžvilgiu pritaikytai finansinei sankcijai atitinkant baudžiamosios sankcijos kriterijų, tai sukelia ir Konvencijos 7 straipsnio taikymą. Atimdama galimybę sudaryti sutartis pagal teisėtai ir sąžiningai laimėtus pirkimus, kurių vertė yra daugiau nei 3,5 mln. Eur Vyriausybė faktiškai pritaikė baudžiamojo pobūdžio sankciją ir ja atėmė (jau įgytą) teisę į pajamas.

79. Pareiškėjai dėl Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą gynybos priemonę pažeidimo pažymi, kad teismas nevertino, jog Komisijos sprendimai, tiek ir jų pagrindu priimti nutarimai buvo priimti uždarai, pareiškėjams nesuteikiant galimybės ne tik apsiginti, t. y. pateikti paaiškinimų, bet ir apskritai sužinoti, kad tokie klausimai yra svarstomi. Įstatymas neuždraudė nei Komisijai, nei Vyriausybei informuoti pareiškėjus ir suteikti jiems galimybę bent nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, kad atitinkami sprendimai nebūtų priimti remiantis vien tik netiesioginiais – iš žiniasklaidos straipsnių paimtais duomenimis. Pareiškėjų teisė į veiksmingą teisinę gynybą, buvo pažeista ne tik nutarimų priėmimo procese, bet jų turiniu – juose nėra jokių motyvų, iš kurių pareiškėjai galėtų nustatyti, kokie konkrečiai jų veiksmai buvo pagrindu priimti nutarimus ir, atitinkamai, reikšmingai apriboti pareiškėjų teises.

80. Pareiškėjai dėl Konvencijos 1-ojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybės apsaugą pažymi, kad UAB „Skinest Baltija“ teisėtai ir sąžiningai laimėjo pirkimus, taigi įgijo teisėtą lūkestį sudaryti sutartis su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir gauti iš to pajamų, bendrai siekiančių daugiau nei 3,5 mln. Eur, tačiau nutarimais tokia galimybė ir teisėti lūkesčiai ja pasinaudoti buvo atimti. Teismo sprendime nurodyti bendro pobūdžio, nesiejami su Konvencija motyvai, neva laimėtas pirkimas neduoda pagrindo pasiūlymo vertę laikyti asmens ekonomine teise, nesuderinami su EŽTT praktika. Kilus neaiškumų dėl Konvencijos taikymo, tikslinga kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pateikimo, o Konvencijos garantuojamų teisų pažeidimas tiek nutarimais, tiek teismo sprendimu sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą juos panaikinti.

81. Pareiškėjai nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ES pirminę teisę ir paliko galioti pamatinėms ES teisės nuostatoms prieštaraujančius nutarimus. Nutarimai turi būti panaikinti kaip neteisėti vien tik dėl to (neapsiribojant tuo), kad jais yra pažeidžiamos SESV 49 straipsnyje garantuojama įsisteigimo laisvė, 63 straipsnyje garantuojama kapitalo judėjimo laisvė ir Chartijos 17 straipsnyje įtvirtinta laisvė užsiimti verslu, 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą gynybą ir 45 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Byloje ginčo dėl to, kad vertinant Vyriausybės nutarimus yra aktualus jų

(ne)atitikimas ES teisei, nebuvo. Teismas pareiškėjų argumentus dėl nutarimais pažeistos ES pirminės teisės atmetė tiesiog nurodydamas, kad sutinka su Vyriausybės ir trečiųjų asmenų argumentais, tačiau jie neginčijo, kad pareiškėjų pateiktas ES teisės normų aiškinimas yra teisingas. Pirmosios instancijos teismo epizodiniai ir paviršutiniški pasisakymai apie ES teisę yra nepagrįsti ir klaidingi. Teismas nevertino argumentų dėl to, kad: Vyriausybė privalėjo nesiimti jokių nacionalinių priemonių, galinčių pažeisti ES teisę; nutarimais buvo grubiai pažeista kapitalo judėjimo laisvė (SESV 63 str.); nutarimais buvo grubiai pažeista įsisteigimo laisvė (SESV 49 str.); nutarimais padaryti pažeidimai negali būti pateisinami, nes „nacionalinio saugumo interesais“ pasiremta tik formaliai (neįrodyta, kad apribojimai yra proporcingi) (SESV 52 str. 1 d., 65 str. 1 d. b) p.); Įstatyme įtvirtinta procedūra prieštarauja ES teisei (SESV 49 str., 52 str. 1 d.„ 63 str., 65 str. 1 d. b) p.); nutarimai ir Komisijos išvados pažeidžia Chartijoje įtvirtintą laisvę užsiimti verslu (16 str.), teisę į veiksmingą gynybą (47 str.), nekaltumo prezumpciją (48 str.). Teismas paliko galioti ES pirminę teisę grubiai pažeidžiančius nutarimus. Iš ES pirminės teisės ir ESTT praktikos kyla imperatyvi taisyklė, pagal kurią nepakanka vien tik nacionalinio saugumo interesų įvardijimo (teiginio), o privalo būti pagrindžiama, kad egzistuoja reali ir pakankamai rimta grėsmė šiems interesams. Teismas nepagrįstai sprendė, kad klausimas, kodėl abu sandoriai yra įvertinti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, nėra šios bylos dalykas. Skundžiamu sprendimu nėra atsakyta į esminį klausimą – kokią realią ir pakankamai rimtą grėsmę nacionalinio saugumo interesams kėlė du konkretūs sandoriai, o tokios grėsmės nėra. Iš ES pirminės teisės ir ESTT praktikos kyla imperatyvi taisyklė, pagal kurią net ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog sandoriai kelia pakankamai rimtą pavojų nacionalinio saugumo interesams, privalomai turi būti įvertinta ir kita ES teisės testo sąlyga – ar ribojimai yra proporcingi. Nors nutarimais nustatytų ribojimų proporcingumą pareigą pagrįsti turėjo būtent Vyriausybė, teismas paliko galioti nutarimus, priimtus pagal Įstatyme įtvirtintą ES pirminei teisei prieštaraujančią išankstinio patikrinimo sistemą. Teismas ignoravo, kad iš ES pirminės teisės ir ESTT praktikos kyla taisyklės, pagal kurią išankstinės patikros sistema (įtvirtinta Nacionalinio saugumo įstatyme) yra laikoma kapitalo judėjimo ir įsteigimo laisvių ribojimu. Skundžiamu sprendimu nepaisyta, kad Įstatyme įtvirtinti patikros kriterijai yra abstraktūs, neišsamūs ir paliekantys valstybės institucijoms absoliučią diskreciją priimti subjektyvius sprendimus; Įstatymo pagrindu priimami nutarimai yra visiškai nemotyvuoti, Įstatyme Vyriausybės nutarimų apskundimo tvarka yra tik formali ir nesuteikia realios galimybės efektyviai peržiūrėti, kaip nacionalinės institucijos naudojasi savo diskrecija. Teismas turėjo netaikyti Įstatymo nuostatų, pažeidžiančių ES teisę.

82. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nemotyvuodamas atsisakė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo byloje, dėl to buvo priimtas ES teisei prieštaraujantis teismo sprendimas.

83. Pareiškėjai teigia, kad teismo sprendimas yra grindžiamas Įstatymo normomis, kurios prieštarauja Konstitucijai, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jų konstitucingumo tyrimo. Byloje yra kilusi dviejų susiduriančių konstitucinių vertybių – nacionalinio saugumo užtikrinimo pagal Nacionalinio saugumo įstatymą bei privačių asmenų (pareiškėjų) ūkinės veiklos laisvės – tarpusavio santykio ir jų ribojimo proporcingumo, problema. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai suteiktas absoliutus prioritetas vienai ginamai vertybei (nacionalinio saugumo interesams), kitos (asmens ūkinės veiklos laisvės) atžvilgiu, bei pateiktas išaiškinimas, jog tariamai proporcingumo principas, derinant šias vertybes ir asmens teisių bei teisėtų interesų ribojimus, yra nesvarbus. Teismas nepagrįstai sprendė, neva Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas nepatenka į nekaltumo prezumpcijos principo taikymo sferą, o Įstatymo 12 straipsnio 15 dalis pareiškėjų atžvilgiu yra netaikytina. Teismas sprendime formaliai atmetė Pareiškėjų nurodytus argumentus dėl Įstatymo normų prieštaravimo Konstitucijai, nemotyvavo atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei priėjo nepagrįstos išvados, neva kreipimasis pažeistų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Motyvai, neva pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra dėl to, kad byloje tas padaryta jau du kartus, yra atmestini – abu nesėkmingo kreipimosi kartus Vilniaus apygardos administracinis teismas nekėlė pareiškėjų suformuluotų klausimų dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktų, 12 straipsnio 10, 12, 13 ir 15 dalių, 13 straipsnio 7 ir 8 dalies atitikimo Konstitucijai. Galbūt antikonstitucinio įstatymo taikymas negali būti pateisinamas proceso ekonomiškumu. Teismas nepagrįstai nevertino esminių pareiškėjų argumentų dėl individualioje byloje pritaikytų Įstatymo nuostatų neatitikimo Konstitucijai, ir dėl to paliko galioti nutarimus. Teismas byloje pritaikė Įstatymo normas, nepagrįstai ribojančias pareiškėjų ūkinės veiklos laisvę: ribojimas Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies ir 13 straipsnio 7 dalies pagrindais nėra pateisinamas, kadangi neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuotų sąlygų.

84. Pareiškėjų teigimu, teismas pritaikė Įstatymo normas, prieštaraujančias teisinės valstybės principui: Įstatymo 12 straipsnio 10, 12-13 dalyse įtvirtintos sprendimų dėl sandorių atitikties priėmimo procedūros metu sandorio šaliai (kitai nei pareiškėjas): nėra suteikiama informacija apie procedūros pradžią bei apie jos atlikimą, nesuteikiama teisė duoti

paaiškinimų; nepateikiami patikros metu surinkti ir gauti dokumentai; nepranešama apie išvados priėmimą ir neleidžiama su ja susipažinti; nesuteikiama teisė duoti paaiškinimų apie priimtą Komisijos išvadą, kurios pagrindu priimamas Vyriausybės nutarimas; ir nepranešama apie priimtą Vyriausybės nutarimą ir jis nepateikiamas šiam asmeniui, nors toks sprendimas tiesiogiai įtakoja – riboja – sandorio šalies konstitucinę ūkinės veiklos laisvę. Taigi nesudaromos galimybės efektyviai apskųsti jo atžvilgiu priimtų dokumentų ir pateikti teismui jų nepagrįstumo argumentų (kurių asmuo net nežino) ir paneigiama teisinės valstybės principo sudedamoji dalis – teisė į tinkamą teisminį procesą.

85. Pareiškėjų nuomone, teismas pritaikė Įstatymo normas, prieštaraujančias valdžių padalijimo principui: Įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata prieštarauja konstituciniam imperatyvui, kad teisingumą vykdo tik teismai, kadangi jos pagrindu Vyriausybei, kaip įstatymų vykdomosios valdžios institucijai, suteikiama teisė atlikti tik teismo kompetencijai priskirtinas funkcijas: pripažinti trečiųjų asmenų ketinamus sudaryti ir/ar sudarytus sandorius negaliojančiais.

86. Pareiškėjų nuomone, teismas byloje pritaikė Įstatymo normas, prieštaraujančias nekaltumo prezumpcijos principui: 11 straipsnio 4 punkto norma, numatanti, kad asmuo laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymo yra vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas, nors šio asmens atžvilgiu nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai asmens nekaltumo prezumpciją.

87. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas paneigiant teisę į teisingą teismą ir slaptos medžiagos pagrindu – paneigta pareiškėjams Konvencijos garantuojama teisė susipažinti su bylos dokumentais (apie juos pačius) (Konvencijos 6 str.) (teisė į teisingą teismą). Pagal EŽTT praktiką, teisminių bylų šalims privalo būti užtikrinta teisė į rungimosi procesu pagrįstą procesą, kuri apima: teisę susipažinti su visais prie bylos medžiagos pridėtais įrodymais, kurie gali turėti įtakos teismo sprendimui, ir juos komentuoti; teisę turėti pakankamai laiko susipažinti su įrodymais teisme; teisę teikti įrodymus. Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas šių taisyklių nesilaikė ir jas pažeidė. Teisės susipažinti su visais bylos dokumentais paneigimas pasireiškė, be kita ko, teismui atmetant (be jokių motyvų) daugybę pareiškėjų prašymų dėl susipažinimo su bylos medžiaga. Iš skundžiamo sprendimo motyvų akivaizdu, kad toks sprendimas galėjo būti priimtas išimtinai tik slaptos medžiagos pagrindu. Išslaptinta ar kita byloje esanti medžiaga, kuri buvo atskleista pareiškėjams, niekaip nepatvirtina nutarimų teisėtumo. Teismo sprendimu buvo grubiai pažeisti ABTĮ ir, atitinkamai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nustato, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

88. Pareiškėjai prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 1 d.), 11 straipsnio 2 punktas, 12 straipsnio 15 dalis, 13 straipsnio 7 dalis, tiek, kiek Įstatyme nenustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti turimi ar praeityje turėti „didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui“ ryšiai; tiek, kiek įstatyme nenumatyta galimybė pašalinti nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančias priežastis, o jos neribojamos jokiais terminais ar aplinkybėmis; ir tiek, kiek įstatyme nėra numatytų kriterijų, kuriais remiantis sandoris gali būti pripažįstamas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui (o net ir laikant, kad įstatyme investuotojams ir sandoriams numatyti kriterijai yra analogiški – dėl tokių sandoriams keliamų kriterijų nepagrįstumo ir neproporcingumo), neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui; Įstatymo 12 straipsnio 10, 12, 13 dalys, tiek, kiek nenumatyta, kad vertinant sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams, kitai sandorio šaliai taip pat turi būti: suteikiama informacija apie procedūros pradžią bei apie jos atlikimą, suteikiama teisė duoti paaiškinimus, atliekant patikrą; pateikiami patikros metu surinkti ir gauti dokumentai; tiek, kiek nenumatyta, kad priėmus išvadą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, kitai sandorio šaliai: taip pat turi būti pranešama apie tokios išvados priėmimą ir leidžiama su ja susipažinti; ir suteikiama teisė duoti paaiškinimus apie priimtą Komisijos išvadą, kurios pagrindu priimamas Vyriausybės nutarimas; tiek, kiek nenumatyta, kad priėmus galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, kitai sandorio šaliai taip pat turi būti pranešama apie priimtą Vyriausybės nutarimą ir jis turi būti pateikiamas šiam asmeniui, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, tiek, kiek šios normos pagrindu Vyriausybei, kaip įstatymų vykdomosios valdžios institucijai, suteikiama teisė (įgaliojimai) pripažinti trečiųjų asmenų ketinamus sudaryti ir / ar sudarytus sandorius negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui ir Konstitucijos 109 straipsnio imperatyvui, kad teisingumą vykdo tik teismai; Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek šios normos pagrindu asmuo pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo kriterijaus, inter alia, tuo atveju, kai asmuo yra kaltinamas labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymu, nors šio asmens atžvilgiu nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į išnykusį ar panaikintą teistumą), neprieštarauja

Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai.89. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą

klausimais dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo normų aiškinimo Vyriausybės nutarimų kontekste: ar SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis vienos valstybės narės ūkio subjektams de facto visam laikui uždraudžiama kitoje valstybėje narėje atlikti investicijas įprastinėje tų ūkio subjektų veiklos srityje, tuo pačiu paneigiant jau padarytas atitinkamas investicijas pastarojoje valstybėje narėje? ar SESV 49 straipsnis, numatantis, kad vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami, turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis vienos valstybės narės ūkio subjektams de facto visam laikui uždraudžiama įsisteigti kitoje valstybėje narėje, pašalinant galimybes nenutrūkstamai dalyvauti ne savo kilmės valstybės narės ekonominiame gyvenime, vykdant ūkio subjektams įprastinę veiklą, ir iš to gauti naudos? ar SESV 52 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis įtvirtinti SESV 49 straipsnyje numatytos įsisteigimo laisvės ribojimai yra pateisinami „visuomenės saugumu“, nenurodant ir neįvertinus, kokios konkrečios, realios ir pakankamai rimtos grėsmės yra siekiama išvengti šiuo ribojimu? ar SESV 65 straipsnio 1 dalis (b) punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis įtvirtinti SESV 63 straipsnyje numatytos kapitalo judėjimo laisvės ribojimai yra pateisinami „visuomenės saugumu“, nenurodant ir neįvertinus, kokios konkrečios, realios ir pakankamai rimtos grėsmės yra siekiama išvengti šiuo ribojimu? ar SESV 52 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis SESV 49 straipsnyje įtvirtintos įsisteigimo laisvės ribojimai yra taikomi neatsižvelgiant ir neįvertinus, ar šie ribojimai yra tinkami valstybės narės nurodytam konkrečiam tikslui (ar tikslams) įgyvendinti ir ar neviršija to, kas būtina jiems pasiekti? ar SESV 65 straipsnio 1 dalies (b) punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis SESV 63 straipsnyje įtvirtintos kapitalo judėjimo laisvės ribojimai yra taikomi neatsižvelgiant ir neįvertinus, ar šie ribojimai yra tinkami valstybės narės nurodytam konkrečiam tikslui (ar tikslams) įgyvendinti ir ar neviršija to, kas būtina jiems pasiekti?

90. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimais dėl SESV normų aiškinimo Įstatymo kontekste: ar SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis išankstinio leidimo procedūra yra pagrįsta valstybės institucijoms priskirta vertimo diskrecija, teisės aktuose nenumatant objektyvių, nediskriminuojančių ir iš anksto žinomų leidimo išdavimo kriterijų? ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis išankstinio leidimo procedūra yra pagrįsta valstybės institucijoms priskirta vertinimo diskrecija, teisės aktuose nenumatant objektyvių, nediskriminuojančių ir iš anksto žinomų leidimo išdavimo kriterijų? ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis atsisakymuose išduoti leidimą, nenurodomos konkrečios nuostatos, kuriomis yra remiamasi, ir, atsižvelgiant į šias nuostatas, nenurodomi sprendimo priėmimo tinkami motyvai? ar SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis atsisakymuose išduoti leidimą, nenurodomos konkrečios nuostatos, kuriomis yra remiamasi, ir, atsižvelgiant į šias nuostatas, nenurodomi sprendimo priėmimo tinkami motyvai?

91. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimais dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos normų aiškinimo: ar Chartijos 16 straipsnis kartu su SESV 49 straipsniu ir 63 straipsnio 1 dalimi turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis valstybės narės institucijoms yra suteikiama diskrecija priimti nemotyvuotos sprendimus, eliminuojančius kitų valstybių narių ūkio subjektų galimybes vykdyti ūkinę veiklą toje valstybėje narėje? Chartijos 47 straipsnis kartu su SESV 49 straipsnio ir 63 straipsnio 1 dalį turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir / arba priemonės, kuriomis valstybės institucijoms yra suteikta teisė priimti ūkio subjektų atžvilgiu neigiamas pasekmes sukeliančius sprendimus, iš kurių ūkio subjektai negali nustatyti konkrečių priežasčių, nulėmusių jų teisių ribojimus? Chartijos 48 straipsnis kartu su SESV 49 straipsniu ir 63 straipsnio 1 dalimi turi būti aiškinamas taip, kad

tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis vien įtarimų dėl nusikaltimo padarymo pareiškimas, nesibaigus ikiteisminiam tyrimui ir nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, yra prilyginamas oficialiam kaltės pripažinimo sprendimui?

92. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į EŽTT su prašymu dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos 16-ąjį Protokolą pateikimo šiais klausimais: ar Konvencijos 6 straipsnis ir 13 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinės bylos nagrinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme metu, yra pažeidžiamos pareiškėjų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinės gynybos priemonę? ar Konvencijos 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai pareiškėjai skunde kaip vieną iš esminių argumentų išdėsto ir pagrindžia Konvencijoje įtvirtintų jų teisių pažeidimus, tačiau pirmosios instancijos teismas situacijos apskirtai nenagrinėja Konvencijos kontekste ir sprendime dėl pareiškėjų nurodytų Konvencijos pažeidimų nepasisako,– yra pažeidžiama pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą? ar Konvencijos 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai Vyriausybės nutarimais pareiškėjų civilinės teisės buvo apribotos remiantis tuo, kad vieno iš pareiškėjų atžvilgiu kitoje valstybėje yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje,– yra pažeidžiama pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant nekaltumo prezumpcijos pažeidimą? ar Konvencijos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai Vyriausybės nutarimais pareiškėjams buvo uždrausta sudaryti sutartis pirkimuose remiantis įstatymo nuostatomis, kurios pirkimų paskelbimo ir pasiūlymų juose pateikimo metu negaliojo, ir tokiu būdu pareiškėjams buvo pritaikytos sankcijos savo finansine išraiška iš esmės prilygstančios, o trukme netgi viršijančios maksimalias pagal nacionalinius įstatymus taikytinas baudžiamąsias sankcijas,– yra pažeidžiamas žmogaus teisių apsaugos principas „nėra bausmės be įstatymo“? ar Konvencijos 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai specialioje komisijoje nagrinėjant (juridinio) asmens atitiktį nacionaliniam saugumui bei vėliau šios komisijos sprendimo pagrindu priimant Vyriausybės nutarimus, nei šiam (juridiniam) asmeniui, nei jo galutiniam naudos gavėju (fiziniam asmeniui, dėl kurio tariamų ryšių, kaip paaiškėja vėliau ir buvo priimti Vyriausybės nutarimai) nėra suteikiama galimybė ne tik išdėstyti savo poziciją, bet ir apskritai sužinoti, kad su jais susiję klausimai yra svarstomi,– yra pažeidžiama pareiškėjų teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę? ar Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai (juridiniam) asmeniui, kuris buvo pripažintas viešųjų pirkimų laimėtoju, nemotyvuotais LRV nutarimais buvo uždrausta sudaryti sutartis tokiuose viešuosiuose pirkimuose (kaip paaiškėjo vėliau, išimtinai tik dėl tariamų šio (juridinio) asmens galutinio naudos gavėjo – fizinio asmens – tariamų ryšių ir šiam (fiziniam) asmeniui pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje,– yra pažeidžiama tokio (juridinio) asmens teisė į nuosavybę?

93. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ atsiliepime į pareiškėjų Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliacinį skundą palaiko apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą.

94. Pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ nuomone, apeliaciniuose skunduose pateikus išsamius argumentus dėl Įstatymo taikymo bei aiškinimo, Komisijos atsiliepime nėra paaiškinta, kodėl Įstatyme nustatytai sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrai turėtų taikomi analogiški kriterijai, kaip kad taikoma investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjas palaiko kitų bylos pareiškėjų apeliaciniame skunde pareikštus prašymus kreiptis į ESTT, EŽTT ir Konstitucinį Teismą, kadangi šių teismų išaiškinimai gali lemti Įstatymo aiškinimą ar tam tikrų Įstatymo nuostatų pripažinimą prieštaraujančiomis Konstitucijai ir teikia teismui savarankišką prašymą kreiptis į minėtus teismus su klausimais, kurie iš esmės atitinka Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų turinį. Pareiškėjas pažymi, kad pagal SESV 267 straipsnio 3 punktą paskutinės instancijos teismas (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas), turi ne teisę, o prievolę kreiptis prejudicinio klausimo, kai kyla abejonių dėl ES teisės turinio, aktualaus nagrinėjamoje pagrindinėje byloje.

95. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. atsiliepime į pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko jį visa apimtimi, sutinka su jo argumentais ir jų papildomai nekartoja ir prašo pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ apeliacinį skundą patenkinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundus.

96. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą nepakeistą.

97. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų argumentai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo nagrinėti bylos, yra nepagrįsti, nes byloje nėra įrodymų, kad paskirta bylą nagrinėti nauja teisėjų kolegija ar atskiri jos teisėjai būtų buvę šališki, nušalinimo teise nesinaudojo ir patys pareiškėjai, tai patvirtina, kad byla buvo išnagrinėta nepriklausomos ir nešališkos sudėties teismo; tai, kad nusišalino pirmoji bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nereiškia, jog jokios kitos sudėties teismas negalėjo nagrinėti bylos – pirmoji teisėjų kolegija savo nusišalinimą iš esmės grindė tuo, jog kreipdamasi į Konstitucinį Teismą implicitiškai išreiškė savo poziciją dėl pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o naujai paskirta teisėjų kolegija jokios nuomonės nebuvo išreiškusi ir atitiko teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus. Konstitucinis Teismas dviejuose priimtuose sprendimuose aiškiai nurodė, kad atsisako nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prašymus tirti teisės aktų konstitucingumą, nes jau yra suformavęs praktiką pateiktu klausimu. Atitinkamai, tai, kad naujai paskirta teisėjų kolegija nebesikreipė į Konstitucinį Teismą, negali būti pagrindas naikinti byloje priimtą sprendimą.

98. Atsakovo nuomone, pareiškėjų argumentai, kad byla neturėjo būti nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, yra nepagrįsti, nes vien tikimybės, kad byloje gali būti atskleista valstybės paslaptis, pakanka, jog byla būtų nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose. Šiuo atveju į bylą buvo pateikti valstybės paslaptį sudarantys dokumentai, tad teismas pagrįstai sprendė bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Teismo posėdžių uždarumas pats savaime negali būti pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jei bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryta kitų pažeidimų. Šiuo atveju, nepaisant to, ar teismas bylą būtų nagrinėjęs viešuose, ar uždaruose teismo posėdžiuose, pareiškėjai turėjo visas procesinių įstatymų numatytas teises ir jomis aktyviai naudojosi. Teismo posėdžių viešumo tikslas – užtikrinti visuomenės teisę žinoti. Šiuo atveju, nepaisant to, jog byla buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, visuomenė buvo supažindinta su bylos aplinkybėmis, jos eiga ir teisminio proceso rezultatu, tad posėdžių uždarumas nepažeidė visuomenės intereso. Pirmosios instancijos teismas galėjo vadovautis įslaptinta bylos medžiaga, sprendime aiškiai pabrėžė, kad sprendimas priimtas, remiantis viešai prieinamais dokumentais, o įslaptinta medžiaga buvo tik papildoma informacija teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti. Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pažymima, kad teismas gali vadovautis įslaptinta medžiaga, jei ji nėra vienintelis ar pagrindinis įrodymas byloje. Šiuo atveju įslaptinta bylos medžiaga nebuvo esminis įrodymas, priimant sprendimą. Pareiškėjai, teigdami, kad nutarimais pažeistos jų teisės, ignoruoja svarbias faktines aplinkybes: UAB „Skinest Baltija“ nebūtų galėjusi sudaryti Sandorio Nr. 1, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1199-553/2018 patvirtino, kad UAB „Skinest Baltija“ pasiūlymas neatitiko pirkimo reikalavimų ir turėjo būti pašalintas, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą nutraukti viešojo pirkimo procedūras, kurias vykdant buvo kreiptasi į Komisiją ir vėliau priimtas Nutarimas 2. Taigi, nei UAB „Skinest Baltija“, nei joks kitas ūkio subjektas nesudarė Sandorio Nr. 2. Bet kuriuo atveju tiek ES teisės aktai, tiek ir nacionaliniai teisės aktai negarantuoja absoliučios teisės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir sudaryti sutartis, atitinkamai ir pareiškėjai negali teigti, kad jie būtinai būtų sudarę sandorius, jei ne nutarimų priėmimas. UAB „Skinest Baltija“ nepagrįstai teigia, kad nutarimuose pasisakyta tik dėl investuotojo, o ne dėl sandorių: iš nutarimų rezoliucinių dalių yra akivaizdu, kad tiek Komisija, tiek Vyriausybė vertino konkrečius sandorius ir dėl jų priėmė nutarimus. Vertinti sandorį, nevertinant jo šalies, būtų nepagrįsta ir pernelyg susiaurintų Įstatymo tikslus, nes dažnu atveju vertinti sandorį, nevertinant jo šalies yra apskritai neįmanoma. Nors Įstatymas nedetalizuoja sandorių patikros, tačiau numato, kad sandorių patikrai mutatis mutandis taikoma investuotojų patikros procedūra, o ši procedūra, nevertinant ir investuotojo, objektyviai negalėtų būti taikoma sandorių patikroje. Investuotojo vertinimą, kai vertinami sandoriai, patvirtina ir Įstatymo 10 straipsnio 8 dalis. Nutarimai buvo priimti laikantis Įstatymo reikalavimų: AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo įstatyme nustatytą teisę kreiptis į Komisiją, kuri, įvertinusi visas susijusias aplinkybes, turėjo teisę priimti sprendimą pradėti vertinti sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams procedūrą. Laikydamasi Įstatymo nustatytų reikalavimų, Komisija kreipėsi į kompetentingas valstybės institucijas ir gavo jų išvadas, kurių pagrindu priėmė atitinkamus sprendimus. Šis procesas buvo atliktas laikantis visų Įstatymo reikalavimų. Gavusi Komisijos išvadas, Vyriausybė neturėjo diskrecijos teisės spręsti, ar šios išvados teisingos ar ne. Vyriausybė, laikydamasi nustatytos tvarkos, įvertino jai pateiktą medžiagą ir vienbalsiai nutarė patvirtinti Komisijos išvadas ir jų pagrindu priimti nutarimus. Bylą nagrinėjantis teismas nevertina ginčijamo akto politinio ar ekonominio pagrįstumo, tačiau turi patikrinti, ar buvo laikytasi įstatymo nustatytos procedūros. Šiuo atveju jos buvo laikytasi, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai pripažino nutarimus teisėtais. Nutarimai nepažeidžia O. O. nekaltumo prezumpcijos, nes Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas numato du neatitikimo nacionalinio saugumo interesams atvejus, iš kurių vienas – baudžiamojo persekiojimo vykdymas asmens atžvilgiu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo. Byloje nėra ginčo, kad O. O. yra įtariamas

nusikalstamos veikos padarymu – 499 500 Eur dydžio kyšio siūlymu Latvijos Respublikoje. Šioje byloje nebuvo, nėra ir negali būti sprendžiama dėl to, ar O. O. iš tikro padarė jam inkriminuotą veiką, ko pirmosios instancijos teismas ir nedarė. Nekaltumo prezumpcija negali būti aiškinama taip, jog ji apskritai draudžia vertinti asmens veiksmus ir kitame nei tik baudžiamosios teisės kontekste. Tai pernelyg išplėstų nekaltumo prezumpcijos ribas. Toks nekaltumo prezumpcijos aiškinimas, kokį pateikia pareiškėjai, neatitiktų nacionalinio saugumo interesų. Jei valstybės institucijos galėtų pripažinti sandorį keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui tik po to, kai asmens atžvilgiu įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis, tai galėtų lemti, jog baudžiamajai bylai tęsiantis kelis ar keliolika metų, asmuo per šį laiko tarpą galėtų vykdyti su tokiu sandoriu susijusią veiklą, o po nuosprendžio priėmimo, šis sandoris turėtų būti ginčijamas, reikalaujama restitucijos ir pan. Tai būtų niekaip nesuderinama su valstybės nacionalinio saugumo interesais. Pareiškėjų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą, ESTT ir EŽTT) yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas šiuos prašymus jau išsprendė ir motyvuotai juos atmetė. Pareiškėjų skundo reikalavimai byloje gali būti išspręsti ir nesikreipus į pareiškėjų prašomas institucijas, nes klausimai, kuriuos kelia pareiškėjai arba gali būti išspręsti be atskiro kreipimosi, arba yra nesusiję su byloje nagrinėjamais klausimais.

99. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

100. Komisija nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad byloje esanti medžiaga ir teisminio nagrinėjimo metu atskleista medžiaga yra pakankama ir patvirtina pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininko O. O. ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, o VSD teismui pateikta slapta medžiaga, su kuria teismas susipažino, yra tik papildoma informacija teismo vidiniam įsitikinimui galutinai susiformuoti. Vyriausybės nutarimai ir Komisijos išvados buvo priimti laikantis teisės aktų reikalavimų, šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nepažeidžia pagrindinių ES teisės principų ir Konstitucinio Teismo doktrinos. ES sutarties 4 straipsnio 2 dalis iš esmės nustato, kad niekas kitas, tik pati valstybė narė sprendžia su nacionaliniu saugumu susijusius klausimus ir ES institucijos neturi teisės riboti valstybės narės diskrecijos nacionalinio saugumo srityje, o ES teisė neturi viršenybės prieš valstybės narės nacionalinį saugumą ginančius įstatymus. Todėl kreipimasis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šiais, o taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, kuriems Komisija pritaria, turėtų būtų netenkinamas. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą, Komisijos nuomone yra netikslingas, užvilkintų sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje, sukurtų teisinį neapibrėžtumą dėl Įstatymo normų taikymo kitais atvejais.

101. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.102. AB „Lietuvos geležinkeliai nurodo, kad valstybės nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turėtų būti

vertinami kaip svarbesni, nei pirkimo laimėtojo (pareiškėjų) komerciniai interesai. Nepagrįsti teiginiai, jog tokia situacija yra nesuderinama su teisinės valstybės principais, kadangi aukščiau pateiktas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, tik patvirtina, kad atsakingos institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą užtikrinti, t. y. imtis visų įmanomų teisės aktuose nustatytų priemonių bei procedūrų, valstybės nacionalinio saugumo interesų apsaugai. Grėsmės nacionaliniam saugumui yra realios ir pagrįstos. Tiek pabėgiai, tiek tvirtinimo detalės daro esminę ir tiesioginę įtaką ne tik trečiojo asmens teikiamų paslaugų kokybei, bet ir tiesiogiai susijusios su keleivių ir krovinių gabenimo saugumu bei viešojo intereso apsauga. Visos medžiagos būtų panaudotos geležinkelio kelio remonto darbų metu tose linijose, t. y. objektuose, kurie yra įtraukti į Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 558 „Dėl konkrečių nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašo patvirtinimo“ reguliavimo sritį. Nacionalinio saugumo užtikrinimas turėtų būti suprantamas ir vertinamas ir per sklandų bei saugų geležinkelio transporto veiklos užtikrinimą. Visais atvejais sandorių atitikimas nacionalinio saugumo interesams turi būti vertinamas kompleksiškai taikant Įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, neprivalėjo išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra, kadangi nagrinėjant šią bylą nebuvo taikytos jokios ES teisės aktų nuostatos. Teismas sprendime aiškiai konstatavo, kad teismui nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, tokia argumentacija yra visiškai pakankama, o pakartotinis kreipimasis trečią kartą į Konstitucinį Teismą tik dar labiau užvilkintų šios bylos nagrinėjimą, o pats kreipimasis būtų nepagrįstas.

103. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

104. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, priimtas visapusiškai ir išsamiai

išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų jo panaikinti nėra teisinio pagrindo. VSD vertinimu, UAB „Skinest Baltija“ atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, todėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuotas sandoris su UAB „Skinest Baltija“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai teisėti. Įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje aiškiai nurodytos sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūros, todėl Pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ interpretacijos, bandymai pasiremti ir aiškinti dabar galiojančius ir taikomus teisės aktus su jau nebegaliojančiais, neturi teisinio pagrindo ir yra atmestini. Byloje esančią viešą informaciją patvirtina ir VSD turima įslaptinta informacija. Vertinant sistemiškai teisės aktų nuostatas, baudžiamasis persekiojimas neturi būti siejamas su teistumo išnykimu ar panaikinimu, nes tokiu atveju, Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas netektų prasmės. Todėl apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai atmestini. Pareiškėjas O. O., vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu, yra vienintelis naudos gavėjas, todėl atmestini teiginiai, kad jis tik trečiasis naudos gavėjas, todėl jis tiesiogiai suinteresuotas pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ veikla. Atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus ir siekiant apsaugoti svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius ūkio sektorius yra nustatyta ir valstybės prieštaravimo teisė, kad asmuo taptų potencialiu dalyviu esant duomenų apie asmens sąsajas su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis ar grupuotėmis, susijusiomis su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis ar palaikančiomis ryšius su asmenimis, įtariamais priklausymu joms. Nėra tikslinga kreiptis į ESTT, kadangi Europos Saugumo teisės aktai numato, kad valstybė turi teisę pati spręsti dėl to, kas yra būtina siekiant užtikrinti jos nacionalinio saugumo interesus.

Teisėjų kolegija


IV.

105. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“, teisėtumo ir pagrįstumo.

106. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinių skundų ribų.

107. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, atsižvelgdama į Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštus 1 ir 2, taip pat Komisijos išvadas 1 ir 2, 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ nutarė pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamus sudaryti su Bendrove sandorius atitinkamai dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ bei dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)) neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų, nes ketinamų sudaryti sandorių šalies – Bendrovės akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, be to, O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo.

108. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus neteisėtais ar nepagrįstais, kadangi jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, nėra pagrindo jų naikinti ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nutarimuose nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas, konkrečios įstatymo nuostatos, iš nutarimų ir jų sudedamųjų dalių turinio aiškiai suvokiamas sprendimų faktinis bei teisinis

pagrindas. Vien tai, kad ginčijamų sprendimų turinys yra lakoniškas, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip nepagrįstų ir nemotyvuotų.

109. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas neišnagrinėjo daugelio pariškėjų skunde pateiktų argumentų, ydingai aiškino Įstatymo normas pažeidžiant ūkinės laisvės, kapitalo judėjimo ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog, visų pirma, pirmoje instancijoje nebuvo tinkamo teismo proceso dėl ko priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nėra teisingumo vykdymo aktas, antra, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes nėra tinkamai motyvuotas, ir trečia, teismo sprendimas priimtas panaudojant slaptus duomenis ir pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamą teisę į teisingą teismą.

110. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

111. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. XIII-992 redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. kovo 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose (toliau – apsaugos zonos) esantis turtas ir teritorija būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas. Minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita.

112. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 11 straipsnyje apibrėžti investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijai. Šio straipsnio 2 punkte įtvirtinta, jog investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Pagal to paties straipsnio 4 punktą laikoma, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą ar dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, ar dėl tokio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas ir už padarytą nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas investuotojo teistumas.

113. Taigi Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1-9 punktuose apibrėžti kriterijai (sąlygos), kurių kiekvieno nustatymas suponuoja investuotojo neatitikimą nacionalinio saugumo interesams. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje taikytus kriterijus, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamais nutarimais pripažino, kad įvertinus atskirus planuojamus sudaryti viešojo pirkimo sandorius, pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ per savo netiesioginį dalyvį (naudos gavėją), kuriam pareikšti kaltinimai sunkios nusikalstamos veikos padarymu, turi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis, taigi jis (kaip sandorio šalis) neatitiko Įstatymo 13 straipsnio 7, 8 dalių, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 2, 4 punktuose numatytus kriterijus, kurių, beje, kiekvienas atskirai, yra pakankamas pagrindas pripažinti sandorį kaip neatitinkantį nacionalinio saugumo interesų.

114. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2018 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 18-3409 „Dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo“, adresuotame Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, nurodė, jog jo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Skinest Baltija“ atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamas sudaryti sandoris su UAB „Skinest Baltija“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Kaip matyti iš šio rašto, jame pateikta informacija susideda iš dviejų dalių: pirmoje dalyje išsamiai nurodyti O. O. asmeniniai ir jo valdomų įmonių grupės verslo ryšiai su Rusijos Federacijos verslo (fiziniais ir juridiniais asmenimis) ir politikos atsovais; antrojoje dalyje pateikiama informacija apie O. O. pareikštus kaltinimus korupcijos byloje Latvijos Respublikoje.

115. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Komisija ir atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tiek ir pirmosios instancijos teismas, priimdami ginčijamus sprendimus įvertino visumą faktinių aplinkybių bei turimą informaciją apie pareiškėjo neatitikimą nacionalinio saugumo interesams – pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. palaiko glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos verslo asmenimis (I. L., K. N., N. M. ir A. F.), kurie vienaip ar kitaip siejami su Rusijos Federacijos valdančiuoju politiniu elitu (Rusijos Federacijos Prezidento V. P. aplinka), taip pat O. O. yra Estijos Respublikoje registruotos įmonės „Spacecom“ bendraturtis, kurios kontrolinį akcijų paketą valdo Kipre registruota „Globaltrans Investment PLC“, o su šia investicine grupe susijusi įmonė „Globaltrans“ yra viena iš didžiausių Rusijoje veikiančių privačių geležinkelių operatorių, teikiančių savo paslaugas pagrindinėms Rusijos energetikos ir metalurgijos pramonės įmonėms pervežant krovinius, kurios akcininkai yra Rusijos verslininkai K. N., N. M. ir A. F. Taigi O. O. asmeniniais ir verslo ryšiais yra susijęs su anksčiau minėtais asmenimis ir įmonėmis, kas patvirtina Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatyto kriterijaus (sąlygos) buvimą.

116. Kita grupė aplinkybių susijusi O. O. pareikštais kaltinimais korupcijos byloje, kuri nagrinėjama Latvijos Respublikos teismuose. Pagal anksčiau minėtame Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento rašte pateiktą informaciją, O. O. yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Latvijos korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (toliau – ir KNAB) sulaikė „Latvijos geležinkelių“ (toliau – ir LDz) valdybos pirmininką U. M., kitą dieną jis buvo atleistas iš LDz valdybos pirmininko pareigų. Sulaikymo priežastis buvo susijusi su galimai paimtu 449,5 tūkst. eurų kyšiu iš O. O. dėl LDz antrinės įmonės „Ritoša sastava serviss“ 4 dyzelinių lokomotyvų įsigijimo konkurso. Šį konkursą laimėjo „Skinest“, kuri iš Estijos kompanijos „EVR Cargo“ įsigytus 4 senus dyzelinius lokomotyvus vėliau keliskart brangiau pardavė LDz RSS. O. O. kaltinamas kyšio davimu (papirkimu), sprendimų priėmimo metu byla tebebuvo nagrinėjama Latvijos Respublikos teismuose. Ši aplinkybė sietina su vienu iš Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatyto kriterijaus (sąlygos) egzistavimu, t. y. vykdomu baudžiamuoju persekiojimu dėl nusikaltimo padarymo.

117. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį privalomos kumuliatyvios sąlygos konstatuoti tariamą neatitikimą nacionalinio saugumo interesams yra (i) inicijuotas kaltinimas ir (ii) neišnykęs teistumas, bet tačiau (ii) sąlyga neegzistuoja … >. Baudžiamosios teisės teorijoje teistumas suprantamas kaip juridinis faktas, pažymintis asmens teisinį stovį ar padėtį už padarytą nusikaltimą, kurį sukelia teismo apkaltinamasis nuosprendis. Teistumą gali turėti tik asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu baudžiamasis persekiojimas niekaip negali būti siejamas su teistumo išnykimu ar panaikinimu. Dėl minėto įstatymo 11 straipsnio 4 dalies normos juridinės struktūros netobulumo juridinės technikos aspektu, nagrinėjamu atveju elgesio taisyklės taikymą (neatitikimą nacionalinio saugumo interesams) gali suponuoti ir vien tik kriterijus (sąlyga), t. y. ar dėl tokio nusikaltimo (labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio) padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas.

118. Teisėjų kolegijos vertinimu Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatyto kriterijaus (sąlygos) taikymui pakanka vien tik fakto, jog dėl tokio nusikaltimo (labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio) padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjų skunduose akcentuojama nekaltumo prezumpcija yra vienas iš svarbiausių konstitucinių, tame tarpe ir baudžiamojo proceso, principų (reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir atkartojamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 11 straipsnyje), kuris siejamas su kaltės nustatymo procesu (asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu). Kitaip sakant, kaltės nustatymas privalo vykti pagal tam tikrą proceso tvarką ir pripažinti kaltu gali tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog aptarto Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte įtvirtinto kriterijaus (sąlygos) taikymui nekaltumo prezumpcija yra visiškai nereikšminga.

119. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ apeliaciniame skunde teigia, jog ginčijamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai taikytos Įstatymo nuostatos ir nepagrįstai sutaptinta Įstatyme numatyta investuotojo ir sandorio patikra. Anot pareiškėjo, teismas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė ginčo sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams vertino taikydami investuotojo patikros kriterijus (Įstatymo 11 str.), kurie šiuo atveju neturėtų būti taikomi, ir visiškai nevertino sandorių esmės ir jų (bet kurio elemento) galimos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, kas ir turėjo būti tyrimo objektu. Taip pat nurodo, kad Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis numato vienintelį atvejį, kuomet vertinant ne investuotojo sudaromą sandorį, galima taikyti investuotojo patikros kriterijus (Įstatymo 11 str.). Pažymi, jog taip įstatymų leidėjas, aiškiai apibrėždamas ir taip ribodamas tikrintinų sandorių ratą, nustatė išimtinį sandorio šalies (ypač – su ja susijusių asmenų) patikros elementą, kuris gali būti taikomas tik kai sandoris jau sudarytas, dėl jo kreipiasi specialūs, aiškiai Įstatyme nurodyti asmenys, o ginčo sandoriai tokie nėra.

120. Atsakant į anksčiau išdėstytus apeliacinio skundo teiginius pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės Komisijos darbo tvarkos apraše nustatyta tvarka privalo informuoti Komisiją apie ketinamus sudaryti sandorius ar esminius jau sudarytų sandorių pakeitimus, kai sandorio vertė viršija 10 procentų praėjusių finansinių metų metinių įmonės pajamų, ir turi teisę kreiptis į Komisiją dėl kitų savo sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros. Analogiška nuostata taip pat įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 (2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 266 redakcija) patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo 9 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu būtent Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės teisė kreiptis į Komisiją ir dėl kitų (ketinamų sudaryti ar sudarytų) savo sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas sprendime padarė teisingą išvadą, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Komisiją esant neprivalomam kreipimosi pagrindui neturi įtakos vertinant skundžiamų administracinių aktų teisėtumą ar pagrįstumą, kadangi patys pareiškėjai pripažįsta Įstatyme esant tokią AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę, o procesinį sprendimą dėl patikros procedūros (ne)pradėjimo priima Komisija.

121. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrai mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 12 straipsnio 6–13 dalyse nustatyta tvarka. Pagal minėto įstatymo 12 straipsnio 10 dalį, Komisija, įvertinusi investuotojo atitiktį šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir šiuo klausimu kompetentingų valstybės institucijų pateiktas išvadas, išvadą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams, kurios turinio reikalavimai nustatyti Komisijos darbo tvarkos apraše, priima ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytos patikros dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams pradėjimo dienos ir apie tai tą pačią dieną praneša pareiškėjui, investuotojui ir investuotojo patikrą inicijavusiam subjektui. Tai reiškia, jog sandorių (tiek ketinamų (planuojamų) sudaryti, tiek ir sudarytų) patikrai taip pat taikomi Įstatymo 11 straipsnyje apibrėžti kriterijai. Vadinasi, nesutiktina su UAB „Skinest Baltija“ apeliacinio skundo argumentais, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nėra įtvirtinta teisės normų, nukreipiančių į šio įstatymo 11 straipsnį, kai atliekama patikra dėl ketinamo sudaryti sandorio (išankstinė sandorio patikra).

122. Pareiškėjai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino išsamių, kitų proceso šalių neneigtų, argumentų, kad sandoriai dėl pabėgių, mišrių sąvaržų padėklų, gnybtų ir elastinio tvirtinimo komplekto pardavimo nėra ir negali kelti grėsmes nacionalinio saugumo interesams, t. y. neatliko sandorių esmės ir reikšmingumo vertinimo. Pažymėtina, jog transporto sektorius priskiriamas prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbaus ūkio sektoriaus, gelžbetoniniai pabėgiai naudojami geležinkelių infrastruktūroje, o viešoji geležinkelių infrastruktūra ir kiti įrenginiai ir turtas, reikalingi sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti, pagal Įstatymo 4 priedo 1 punkto d papunktį yra įtraukti į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą. Antra, vykdant išankstinę planuojamų sudaryti sandorių patikrą Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktų aspektais nei sandorių vertės, nei sandorių objektai nėra reikšmingi, o vertinami duomenys, sudarantys pagrindą taikyti anksčiau minėto Įstatymo punktuose nustatytus kriterijus nacionalinio saugumo interesų kontekste. Pabrėžtina, jog nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs įrenginiai ir turtas turi būti apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių.

123. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su skundžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 ir 2018 m. birželio 20 d nutarimo Nr. 597 neatitiktimi Lietuvos Respuvblikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei jo priėmimo procedūros pažeidimu, apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčijami Nutarimai kartu su jų sudėtinėmis dalimis esančiomis Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-11 bei šios komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-13, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami kaip situacija, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai viešojo administravimo subjekto sprendimas yra priimtas kito dokumento pagrindu, sprendime gali būti nenurodomi jo motyvai. Tokiu atveju sprendimo motyvuojamoji dalis yra dokumentas, įvardytas sprendime, kuris turi būti pateikiamas kartu su priimtu sprendimu kaip sprendimo sudėtinė dalis (priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2053-602/2019 ir kt).

124. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-11 bei šios komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-13, yra ginčijamų Lietuvos Respublios Vyriausybės nutarimų sudėtinės dalys. Protokoluose nurodyti šaltiniai ir aktualūs duomenys bei šios komisijos atlikta išsami kompetentingų institucijų (Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro) pateiktos informacijos analizė ir vertinimas, kodėl sandorio šalies UAB „Skinest Baltija“ dalyvavimas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekiamuose sudaryti sandoriuose kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvados yra padarytos remiantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketinamo vykdyti sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros metu surinktais duomenimis ir atitinka faktines aplinkybes. Ginčijami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 526 ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 597 priimti tinkamai pritaikius teisės normas, juos priimant esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą, nepadaryta, todėl jie yra teisėti ir pagrįsti, t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus.

125. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-11, bei šios komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-13, laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-624-756/2018, kurioje konstatuota, kad teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kurių pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-11, ir Komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-13, panaikinimo, pirmiausia pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos aprašo (toliau – ir Aprašas) 47 ir 57 punktais, Komisijos išvadoje, kuria investuotojas (sandoris) pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, prireikus – ir rekomendacijos <…>. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, remdamasi Komisijos išvadomis ir rekomendacijomis, priima Vyriausybė, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, net ir nesant byloje pateiktų pačių Komisijos išvadų, galima daryti išvadą, jog Komisijos išvados yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, kurie pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti savarankiškais ginčo administracinėje byloje objektais.

126. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas panaudojant slaptus duomenis ir pažeidžiant EŽTK garantuojamą teisę į teisingą teismą. Kaip matyti iš teismo sprendimo ir bylos medžiagos, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos

užsienio reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateikta vieša informacija apie Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininką O. O., kuris palaiko glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos atstovais. Tiek komisijai, tiek ir teismui taip pat buvo pateikta Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įslaptinta informacija, t. y. teismas įvertino visą pateiktą medžiagą priimtų sprendimų kontekste, todėl apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmetami.

127. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi EŽTT praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04).

128. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento teismui pateikta įslaptinta informacija, kuria buvo remiamasi priimant skundžiamus sprendimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus), teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-326/2009 yra suformuota praktika dėl individualių administracinių aktų, priimtų remiantis valstybės paslaptį sudarančią informacija, kuriame konstatuota, kad atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Individo autonominiai interesai ir viešasis interesas išsaugoti tam tikros informacijos slaptumą negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti: tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

129. Nagrinėjamu atveju tiek skundžiami atsakovo nutarimai, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimas priimti remiantis ne tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateikta įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad remiantis jais (duomenimis) galima patikimai vertinti, jog O. O. asmeniniai bei verslo ryšiai ir vykdomas baudžiamasisis persekiojimas Latvijos Respublikoje didina riziką ar kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Komisija ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, papildomai vadovavosi ir nevieša Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento medžiaga, kuri buvo pateikta Komisijai ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismams. Nevieša medžiaga, su kuria pareiškėjai negalėjo susipažinti, sudarė papildomus duomenis, kuriuos įvertinus kartu su viešais byloje esančiais duomenimis, buvo priimti skundžiami Lietuvos Resdpublikos Vyriausybės nutarimai. Byloje yra vieši dokumentai, kuriais remiantis priimti skundžiami sprendimai, taigi neviešų duomenų kaip papildomos įrodinėjimo priemonės panaudojimas nepažeidžia pareiškėjų teisių, o taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio.

130. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 7 dalį sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrai mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 12 straipsnio 6–13 dalyse nustatyta tvarka. To paties straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris negali būti sudarytas tol, kol nebus pašalintos Vyriausybės sprendime nurodytos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali būti pašalintos, ir Vyriausybė, prieš tai gavusi naują Komisijos išvadą ir rekomendacijas, nepriims naujo sprendimo, patvirtinančio sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, yra neteisėtas ir negalioja nuo Vyriausybės

sprendimo, patvirtinančio, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, įsigaliojimo momento, o jeigu sandoris buvo sudarytas nevykdant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos prievolės arba buvo sudarytas sandorio patikros metu, – nuo sandorio sudarymo momento. Įvertinus teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų priėmimo procedūras, jokių esminių procedūrinių pažeidimų nenustatyta.

131. Pareiškėjai apeliacinius skundus iš dalies grindžia panašiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė pareiškėjų skunde išdėstytus argumentus dėl pareiškėjų nedalyvavimo Komisijai priimant Sprendimus (išvadas) ir teisės į efektyvią teisminę gynybą ribojimo, dėl investuotojo, ar jo dalyvio ar sandorio šalies, jos dalyvio (kad ir netiesioginio, tačiau galutinio naudos gavėjo) kaltės Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto prasme, pasisakė dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais priimtų sprendimų proporcingumo, dėl grėsmės nacionaliniam saugumui realumo ir akivaizdumo, dėl sandorių reikšmingumo Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir kitus. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi šioje dalyje teismo sprendimą teisės taikymo ir anksčiau nurodytų argumentų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatų ir surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

132. Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo normų aiškinimo Įstatymo ir Vyriausybės nutarimų kontekstuose bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos normų aiškinimo, į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos 16-ąjį protokolą pateikimo, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies ir 13 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui, dėl Įstatymo 12 straipsnio 10, 12 ir 13 dalių atitikties Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, dėl Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui ir Konstitucijos 109 straipsnio imperatyvui, kad teisingumą vykdo tik teismai bei, ar Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. Pažymėtina, jog šio ginčo išsprendimui Europos Sąjungos teisės aktų ir Konvencijos 16-ojo protokolo nuostatos neaktualios (nesusiję su nagrinėjama byla), o nacionaliniuose teisės aktuose ginčo santykiai reglamentuojami pakankamai aiškiai. Vadinasi, bylą nagrinėjančiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, jokių pagrįstų abejonių (manymo) dėl pareiškėjų nurodytų Įstatymo nuostatų ir Vyriausybės nutarimų atitikties Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo normoms ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, taip pat prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir imperatyvams, Konvencijos 16-ajame protokole apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimo, nekyla, todėl būtinybės kreiptis į prašomas teismines institucijas nėra.

133. Vertinant byloje surinktus įrodymus įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad Vyriausybės nutarimai priimti remiantis nepatikimais ir/ar nepakankamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento tiek neįslaptintą, tiek ir įslaptintą informaciją, taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktus duomenis teisingai pripažino atitinkančiais teisės aktų nustatytus reikalavimus ir byloje surinktus įrodymus pagrįstai vertino kaip patikimus ir pakankamus konstatuoti neatitikimą Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytiems kriterijams, todėl

nėra jokio pagrindo jais abejoti.134. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartu įrodymų

vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu bei įrodymų vertinimu, nėra pagrindas spręsti, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir nemotyvuotas.

135. Pareiškėjai UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliaciniai skundai netenkinami, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

136. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, prašo priteisti jos naudai iš pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. bylnėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką.

137. Teisėjų kolegija, taikydama šios nutarties 136 punkte nurodytas teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą aiškinimo ir taikymo taisykles, prieina prie išvados, kad atsakovo atstovas turėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams. Kita vertus, nepaneigta ir galimybė Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Susisiekimo ministerijai teisės aktų nustatyta tvarka pasitelkti kitų jai pavaldžių ar ministerijos reguliavimo srityje veikiančių įstaigų valstybės tarnautojus ar darbuotojus tam, kad būtų sumažintos atstovavimo išlaidos ir kitai bylos šaliai tenkančių pareigų, jei sprendimas priimamas ne jos naudai, atlyginti atstovavimo išlaidas apimtis. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo jokios objektyvios būtinybės (byla nėra ypatingai sudėtinga, apimtis taip pat nelaikytina tokia pateisinančia priežastimi) naudotis advokatų paslaugomis, todėl prašymas priteisti atstovavimo išlaidas netenkinamas.

138. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjų apeliacinų skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ginčijamų atsakovo nutarimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“ apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėjų Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2421-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00201-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. M., daugiabučių namų savininkų bendrijai „Viltė 2“ dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės 1 658,59 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su R. M. laikotarpiui nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2016 m. gegužės 7 d. sudarė transporto priemonės „Ford Galaxy“ draudimo sutartį. 2015 m. liepos 6 d. Kretingos g. 8, Klaipėdoje, iš Klevų g. pusės ant automobilio užkrito nulūžusi medžio šaka ir jį apgadino, padaryta žala yra 1 758,59 Eur, kurią pareiškėjas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, išskaičiavęs draudimo sutartyje numatytą 100 Eur išskaitą, išmokėjo transporto priemonės savininkei 1 659,59 Eur draudimo išmoką ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį, t. y. į atsakovą.

3. Pareiškėjas teigė, kad savivaldybė yra atsakinga už jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, todėl privalėjo užtikrinti, kad įvykio vietoje, t. y., prie namo Kretingos g. 8, Klaipėdoje, iš Klevų g. pusės augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=369a62f0ca7611e9929af1b9eea48566

4. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė, atstovaujama Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad draudiminio įvykio vieta yra neaiški, nes nėra duomenų, ar automobilis stovėjo Klevų ar Kretingos gatvėje, ar gyvenamojo namo kieme, todėl savivaldybė neatsakinga už atsiradusią žalą. Pagal Google Street View 2012 m. liepos mėnesį užfiksuotus vaizdus, ties gyvenamuoju namu, esančiu Kretingos g. 8, medžiai auga tik prie Kretingos g. pusės, o prie Klevų g. medžiai auga už gyvenamojo namo. Teigė, kad pagal teritorijų planavimo dokumentus, gyvenamajam namui, esančiam Kretingos g. 8, priskirta didelė teritorija, kurios išorinės ribos yra išilgai gatvių ir apima: 1) iš Kretingos gatvės pusės tarp parkavimo aikštelės ir gyvenamojo namo esančius šaligatvius, įskaitant želdynų plotą su augančiais medžiais; 2) iš Klevų gatvės pusės teritoriją iki pat šaligatvio, įskaitant želdynų plotą su augančiais medžiais iki pat Klevų g. 2 esančių garažų masyvo.

6. Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T2-40 patvirtino Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisykles (toliau – ir Švaros taisyklės) (su pakeitimais), kuriose buvo nustatyti už miesto teritorijų priežiūrą atsakingi asmenys, t. y. butų savininkai (iki bus įsteigta bendrija ar paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius), gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Pagal Švaros taisyklių 6 punktą, bendrojo naudojimo objektų valdytojai užtikrina švarą ir tvarką daugiabučiams namams ir kitos paskirties pastatams, administruojamiems bendrojo naudojimo objektų valdytojų, priskirtuose žemės sklypuose. Pažymėjo, kad pagal Švaros taisykles, privalomi darbai yra genėti ir kirsti medžius, vadovaujantis Klaipėdos miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklėmis (toliau – ir Želdinių taisyklės), patvirtintomis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-389. Želdinių taisyklėmis buvo nustatytos atitinkamos pareigos gyvenamųjų namų administratoriams, susijusios su želdinių priežiūra, pvz., Želdinių taisyklių 23.5, 23.6 punktuose numatyta pareiga prižiūrėti ir rūpintis želdiniais.

7. Pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro 2018 m. liepos 8 d. duomenis, gyvenamojo namo, esančio Kretingos g. 8, administratorius yra daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau – ir DNSB) „Viltė 2“, kuri ir turėjo pasirūpinti priskirtoje teritorijoje augančiais želdiniais (medžiais).

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo DNSB „Viltė 2“ atsiliepime į skundą nurodė, kad su atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės argumentais nesutinka, siūlė pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Nurodė, kad Kretingos g. 8 namo kieme medžiai neauga. Medžiai, augantys greta Kretingos gatvės, neįeina ir niekada neįėjo į DNSB „Viltė 2“ tvarkomą plotą, o medžiai, augantys greta Klevų gatvės, į DNSB „Viltė 2“ tvarkomą plotą nebuvo įtraukti pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 149 patvirtintą teritorijos prie gyvenamojo namo Kretingos g. 8 detalųjį planą.

10. Pažymėjo, kad apie tai, jog tvarkomas plotas Klaipėdos miesto savivaldybės buvo išplėstas, DNSB „Viltė 2“ nebuvo informuota. Teigė, kad apie DNSB „Viltė 2“ priklausomo tvarkyti ploto išplėtimą sužinojo tik 2017 m. rugpjūčio 3 d. Nurodė, kad DNSB „Viltė 2“ neturi nei teisinių, nei ekspertinių, nei techninių priemonių įvertinti tvarkomoje teritorijoje augančių medžių būklės, tą atlieka Klaipėdos miesto savivaldybė, kuri sužymi kirstinus ir/ar genėtinus medžius ir juos tvarko. Nurodė, kad nėra svarbu, kurioje vietoje stovėjo apgadintas automobilis, nes bet kokiu atveju jo stovėjimo vieta po medžiais buvo ne namo tvarkomoje teritorijoje, nes namo tvarkomoje teritorijoje automobilį pastatyti po medžiais neįmanoma.

11. Atsakovas remiasi Švaros taisyklėmis, tačiau prie jų pridedamas priskirtos tvarkymui teritorijos žemėlapis patvirtintas 2015 m. rugpjūčio 13 d. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AD1-2394, o išleistas praėjus daugiau nei mėnesiui po draudiminio įvykio. Teigė, kad prievolės tvarkyti daugiabučių namų kiemus ir aplink esančias teritorijas pačioms bendrijoms nebuvo iki 2015 m. liepos 30 d., tokia prievolė atsirado patvirtinus naujos redakcijos Švaros taisykles.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. M. prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.13. Paaiškino, kad jos automobilis „Ford Galaxy“ draudiminio įvykio metu stovėjo ne Kretingos g. 8 gyvenamojo

namo kieme, o toliau už įvažiavimo į patį namą, iš Klevų g. pusės.

II.

14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė pareiškėjui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės,

atstovaujamos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, 1 658,59 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2018 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 52,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 7 d. su R. M. laikotarpiui nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2016 m. gegužės 7 d. sudarė transporto priemonės „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį. Draudiminio įvykio metu, kuris įvyko 2015 m. liepos 6 d., adresu: Kretingos g. 8, Klaipėda, iš Klevų g. pusės automobilį apgadino užkritusi nulūžusi medžio šaka. Pareiškėjas, atlyginęs R. M. padarytą žalą, 2015 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę, prašydamas atlyginti patirtus nuostolius, tačiau atsakovas atsisakė juos atlyginti ir nurodė, kad nėra atsakingas už želdinių (medžio) priežiūrą draudiminio įvykio metu.

16. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), savivaldybės atsakomybės už padarytą žalą, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ir Želdynų įstatymų nuostatomis, įvertinęs atsakovo veiksmų (neveikimo) teisėtumą, nurodė, kad atsakovas – Klaipėdos miesto savivaldybė yra atsakinga už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą. Taip pat svarbu nustatyti, ar želdynų priežiūros funkcijas savivaldybė vykdė pati, ar pagal sudarytas sutartis tą darė kiti subjektai, jei dėl teritorijų (taip pat želdinių bei želdynų) priežiūros savivaldybė sudaro sutartis su trečiaisiais subjektais arba tokios funkcijos jiems perduodamos administraciniais aktais, turi būti sprendžiamas ir šių subjektų civilinės atsakomybės klausimas.

17. Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato 2015 m. liepos 16 d. rašte Nr. 30-S-77584 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad 2015 m. liepos 6 d. policijos komisariate buvo gautas R. M. pareiškimas apie tai, jog 2015 m. liepos 6 d. apie 23.15 val., policijos pareigūnai informavo, kad prie Kretingos g. 8, Klaipėda, namo stovėjęs automobilis „Ford Galaxy“ apgadintas nulūžusios medžio šakos. Rašte nurodyta, kad patikrinimo metu buvo susisiekta su Klaipėdos miesto savivaldybės Aplinkos kokybės skyriumi, kurio atsakinga darbuotoja paaiškino, jog žaliasis plotas, esantis prie Kretingos g. 8, Klaipėda, iš Klevų g. pusės, kuriame auga medžiai, kurių šakos nukrito ant R. M. automobilio, prižiūrimas Klaipėdos mieto savivaldybės. Apgadinto automobilio savininkė R. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad draudiminio įvykio metu jos automobilis stovėjo ne daugiabučio namo (Kretingos g.) kieme (nes nedidelis kiemas), o Klevų g., toliau už įvažiavimo į patį namą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti R. M. parodymais dėl automobilio stovėjimo vietos, nes jie patvirtinti policijos surinkta medžiaga.

18. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentą, jog jam nepriskirta žaliosios zonos, esančios greta gyvenamojo namo Kretingos g. 8, Klaipėda, Klevų g., paneigia Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 149 patvirtinto Teritorijos prie gyvenamojo namo Kretingos g. detaliojo plano brėžinys, iš kurio matyti, kad žalioji zona, kurioje auga medžiai greta Klevų g., į suprojektuotų žemės sklypų 8, 8a, 8b teritoriją nepateko. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. T2-180 1 punktu patvirtintos naujos redakcijos Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklės (įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d.), kurių 2 punkte pavesta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. parengti daugiabučiams gyvenamiesiems namams priklausančių tvarkomų faktiškai naudojamų teritorijų ribų ir plotų nustatymo tvarką. Švaros taisyklių (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d.) 6 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo objekto valdytojas, vadovaudamasis šių taisyklių 3.3 papunkčio apibrėžimu, 7 punktu ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinta daugiabučiams gyvenamiesiems namams priklausančių faktiškai naudojamų teritorijų ribų ir plotų nustatymo tvarka, apskaičiuoja daugiabučiam gyvenamajam namui priklausantį faktiškai naudojamą teritorijos plotą ir jį įrašo į namo bendrojo naudojimo objektų aprašą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šių taisyklių įsigaliojimo dienos. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. AD-2394 buvo nustatyta daugiabučiams gyvenamiesiems namams priklausančių faktiškai naudojamų teritorijų ribų ir plotų nustatymo tvarka ir DNSB „Viltė 2“ papildomai priskirta teritorija, kurioje įvyko draudiminis įvykis. Draudiminis įvykis įvyko 2015 m. liepos 6 d., o prievolės tvarkyti daugiabučių namų kiemus ir aplink esančias teritorijas bendrijoms, taip pat ir DNSB „Viltė 2“, atsirado po įvykusio draudiminio įvykio.

19. Teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, galiojantį teisinį reguliavimą, sprendė, kad atsakovas draudiminio įvykio metu buvo atsakingas už priežiūrą teritorijos, kurioje buvo apgadintas automobilis. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. (5.58-10)-B8-2605 nustatyta, jog 2016 m. liepos 6-

osios vakare ir liepos 7-osios naktį didžiausias vėjo greitis siekė 15 m/d, kritulių nebuvo. Tai įrodo, kad draudiminio įvykio metu 2015 m. liepos 6 d. nebuvo kilusi audra ir žalos atsiradimą, medžio šakoms užvirtus ant automobilio, nulėmė ne gamtos reiškiniai. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad žala automobiliui galėjo būti buvo padaryta dėl kitų asmenų veiksmų, o ne dėl jo veiksmų – netinkamos medžio priežiūros. Teisės aktai nagrinėjamu atveju nustato atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei atsakomybę už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad atsakovo valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi atitinkamų priemonių – stebėjo ir vertino medžių fiziologinę būklę bei ėmėsi atitinkamų prevencinių priemonių pažeistiems medžiams prižiūrėti.

20. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad medžio šakos nulūžo pačios, neveikiamas tokios vėjo ar lietaus jėgos, kuri galėtų nulaužti sveiko medžio šakas, kitų asmenų veiklos nulaužiant šio medžio šakas nenustatyta, todėl konstatavo, jog savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos, todėl teismas sprendė dėl pareiškėjui priteistinos patirtos žalos atlyginimo dydžio. Nurodė, kad pareiškėjo patirtų nuostolių dydis – 1 658,59 Eur, kuris patvirtintas transporto priemonės apžiūros defektų aktu, surašytu ERGO Insurance SE Lietuvos filialas transporto žalų vertintojo, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vidukas“ PVM sąskaita faktūra, serija RAM Nr. 201, ERGO Insurance SE Lietuvos filialo 2015 m. liepos 14 d. žalos sąmata Nr. 490853085. Atsakovas neginčija pareiškėjo nurodyto patirtų nuostolių dydžio. Teismas pažymėjo, kad padarytą žalą, kaip draudikas, atlygino pareiškėjas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, išmokėdamas atitinkamo dydžio draudimo išmoką draudėjai R. M. Tai patvirtina Swedbank AB banko 2015 m. liepos 21 d. mokėjimo nurodymas Nr. HAN-131072, kuriuo pareiškėjas draudėjai pervedė už draudiminį įvykį 1 658,59 Eur. Nagrinėjamu atveju tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 658,59 Eur turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat tenkino pareiškėjo prašymą dėl palūkanų priteisimo. Nurodė, kad administracinė byla teisme buvo iškelta 2018 m. kovo 21 d., todėl pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio palūkanos nuo 2018 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

21. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kad pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 149 patvirtinto Teritorijos prie gyvenamojo namo Kretingos g. detaliojo plano brėžinį, žalioji zona, kurioje auga medžiai greta Klevų gatvės, į suprojektuotų žemės sklypų 8, 8a, 8b teritoriją nepateko. Šio tarybos sprendimo grafinėje dalyje aiškiai matyti, kad iš Klevų gatvės važiuojamosios (asfaltuotos) dalies į gyvenamojo namo kiemą atsišakoja važiuojamasis (asfaltuotas) keliukas į vidinį namo kiemą Kretingos g. 8 (dėl pastarojo egzistavimo tarp šalių ginčo nebuvo). Nėra ginčo dėl to, jog tarp Klevų g. važiuojamosios (asfaltuotos) gatvės dalies ir teritorijos Kretingos g. 8 likęs tam tikras tarpas, tačiau jį sudaro tik šaligatvis. Pažymi, kad popierinėje grafinėje dalyje po lentele yra pastaba: „1 Sklypų kampų ir centrų koordinatės bei kraštinių ilgius žiūr. brėž. „SKLYPŲ KOORDINATĖS“ (lapas 2a).“. Pagal grafinėje dalyje minimas koordinates buvo išviešinta skaitmenizuota grafinės dalies versija, kuri paneigia teismo argumentus: skaitmenizuotoje versijoje matyti, jog gyvenamojo namo Kretingos g. 8 geltonai pažymėta teritorija eina beveik iki pat Klevų gatvės važiuojamosios (asfaltuotos) dalies, t. y. iki šaligatvio. Pagal Google Steet View 2012 m. liepos mėnesį užfiksuotus vaizdus, ties gyv. namu Kretingos g. 8, medžiai iš Klevų g. pusės auga dideliu atstumu nuo gatvės važiuojamosios dalies (vizualiai tai galima įvertinti pagal kelkraštyje stovinčių automobilių proporcijas), arba auga maždaug viduryje tarp gatvės važiuojamosios dalies ir gyv. namo. Todėl netgi taip apytiksliai įvertinant augančių medžių vietą, akivaizdu, kad medžiai niekaip negali patekti į gatvės ribas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurio būtent medžio šaka nulūžo (iki šiol neaiški tiksli įvykio vieta).

23. Atsakovas nesutinka ir su teismo argumentu, kad po 2015 m. liepos 6 d. draudiminio įvykio buvo nustatytas Klaipėdos teritorijų priežiūros reglamentavimas. Atsakovas buvo pateikęs Teisės aktų registre viešinamą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. T2-389 „Dėl „Klaipėdos miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių patvirtinimo“, kur buvo nustatytos atitinkamos pareigos gyv. namų administratoriams, susijusios su želdinių priežiūra. Švaros taisyklėse taip pat buvo nustatyta miesto teritorijų priežiūros tvarka, atsakingi asmenys, t. y. butų savininkai (iki bus įsteigta bendrija ar paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius), gyvenamojo namo butų ir

kitų patalpų savininkų bendrijos, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Pagal Švaros Taisyklių 6 punktą, bendrojo naudojimo objektų valdytojai užtikrina švarą ir tvarką daugiabučiams namams ir kitos paskirties pastatams, administruojamiems bendrojo naudojimo objektų valdytojų, priskirtuose žemės sklypuose. Pagal Švaros taisyklių 7.2. punktą, privalomi darbai yra genėti ir kirsti medžius, vadovaujantis Želdinių taisyklėmis.

24. Tesimas nepagrįstai nustatė, kad pavėluotai, t. y. po 2015 m. liepos 6 d. draudiminio įvykio buvo nustatytas Klaipėdos teritorijų priežiūros reglamentavimas ir pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog aiškinant teisės normas preziumuojama, kad įstatymų leidėjas laikosi teisės kalbos ekonomijos principo ir nevartoja nereikalingų posakių ir žodžių, todėl įstatymo teksto negalima aiškinti taip, tarsi tam tikra dalis teksto neegzistuotų ar prarastų prasmę. Šiuo atveju buvo ignoruotas ne tekstas, o patys teisės aktai.

25. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro 2018 m. liepos 8 d. duomenimis, gyv. namo Kretingos g. 8 administratorius yra DNSB „Vitė 2“, kuris ir turėjo pasirūpinti priskirtoje teritorijoje augančiais želdiniais (medžiais). Jeigu administratorius tinkamai nevykdė savo pareigų, o, pavyzdžiui, trečiasis suinteresuotas asmuo (vairuotojas), matydamas tokią situaciją, nesiėmė atitinkamų veiksmų, tai minėti asmenys turi prisiimti tokių savo veiksmų pasekmes. Posėdžio metu administratoriaus atstovas nurodė, kad nėra atsakingas už draudiminį įvykį, nes tik po draudiminio įvykio iš atsakovo darbuotojo sužinojo, jog tariamai yra padidinta administratoriui priskirta prižiūrėti teritorija. Todėl tik po tariamo „priskirtos prižiūrėti teritorijos padidinimo“ sužinojimo, administratorius jau rūpinsis teritorija, įskaitant medžius. Administratorius nurodė, jog atsakomybės neprisiima tik todėl, kad tariamai nežinojo apie tikslias priskirtos prižiūrėti teritorijos ribas, kurias sužinojo tik po atsakovo darbuotojo priminimo. Taip pat pripažino, kad dabar jau būtų sunku paneigti, jog už medžius administratorius jau nėra atsakingas.

26. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.27. Atsiliepime nurodo, kad pareikšdamas prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo įgyvendino teisės aktuose numatytą

draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), t. y. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Nurodo, kad sutinka su teismo įstatyminio reguliavimo teisiniu vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu. Teigia, kad būtent atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą, o atsakovo pateikti įrodymai nepaneigia jam taikytinos civilinės atsakomybės. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo bei apeliacinio skundo, atsakovas įrodinėja, kad žemės sklypas aplink daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį Kretingos g. 8, Klaipėda, yra teritorija priskirta DNSB „Viltė-2“ ir būtent šioje teritorijoje auga žalos padaręs medis. Atsakovo teigimu, pagal 2000 m. spalio 26 d. detalųjį planą apibrėžta teritorija apėmė ir nuo Klevų g. pusės augančius medžius. Savo teiginius atsakovas grindžia pateikta popierine 2000 m. spalio 26 d. teritorijos prie gyvenamojo namo Kretingos g. 8 detaliojo plano versija ir teigia, kad pateikta 2018 m. balandžio 5 d. Klaipėdos miesto plano skaitmeninė kopija žymi tos pačios apimties teritoriją. Pareiškėjas su nurodytais atsakovo teiginiais nesutinka. Pateikta popierinė versija yra sunkiai įskaitomas dokumentas, kuriame niekaip neatsispindi jokios teritorijų, statinių, gatvių ašių, želdinių koordinatės. Pateikto brėžinio pastabose nurodoma, jog „sklypų kampų ir centrų koordinates bei kraštinių ilgius žiūr. brėž „Sklypų koordinatės“ (lapas 2A)“, tačiau byloje atsakovas nėra pateikęs jokio brėžinio, kuriama būtų fiksuotos tikslios minimos koordinatės.

28. Nurodo, kad nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, jog 2000 m. spalio 26 d. detaliojo plano popierinė versija yra perkelta į skaitmenizuotą Klaipėdos miesto planą ir pažymėta teritorija apie Kretingos g. namą Nr. 8 atitinka detaliuoju planu gyvenamajam namui priskirtą teritoriją. Pažymi, kad niekur nėra išviešinta ir atsakovo atstovas konkrečiai nenurodė, kada būtent yra sudarytas ir paskelbtas Klaipėdos miesto savivaldybės skaitmeninis žemėlapis. Taip pat skaitmeniniame žemėlapyje apie Kretingos g. Nr. 8 namą pažymėta teritorija nepateikia jokių tikslių matmenų, jokių koordinačių, kurios tiksliai įvardintų/leistų nustatyti teritorijos ribas/tikslius matmenis. Taip pat skaitmeniniame žemėlapyje nėra jokių nuorodų į dokumentus, kurių pagrindu sudarytos ir apibrėžtos konkrečios teritorijos, taip pat ir ginčui aktuali teritorija.

29. Pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte numatyta, jog viena iš savarankiškųjų Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacija ir apskaita, todėl jei atsakovas tinkamai vykdė įstatymines pareigas inventorizuoti ir apskaityti želdinius, juos stebėti, siekdamas pagrįsti savo poziciją, teismui atsakovas turi teikti savo inventorizacijos ir apskaitos duomenis, leidžiančius tiksliai identifikuoti medžio augimo vietą, o ne remtis 2012 m. (3 m. prieš įvykį) internetine informacija ir siūlyti „apytiksliai vertinti augančių medžių vietą“. Šiuo atveju atsakovas neįrodė (nepateikė jokių įrodymų), jog teritoriją, kurioje augo žalos padarę medžiai, turėjo prižiūrėti ne atsakovas, o kitas asmuo.

30. Atkreipia dėmesį į Klaipėdos miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyr. specialistės 2018 m. gegužės 23 d. el. laišką, kuriuo informuojama, kad Miesto tvarkymo skyrius, vykdydamas želdinių priežiūros darbus Klevų gatvėje, nustatė būtinybę genėti probleminius medžius. Šie atsakovo veiksmai papildomai patvirtina, kad atsakovas iki šiol vykdo prie Kretingos g. namo Nr. 8 želdynų priežiūrą, o tinkamai neatlikęs savo pareigos, turi pareigą atlyginti žalą dėl 2015 m. liepos 6 d. įvykio. Pažymi, kad pagal byloje pateiktą Nekilnojamojo turto registro išrašą, žemės sklypas prie namo Kretingos g. 8, Klaipėda, nustatyta tvarka nesuformuotas ir viešame registre neįregistruotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog vien tik naudojimosi žemės sklypu faktas nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį želdynų ir želdinių valdytoju. Minėtas naudojimas turi būti teisiškai pagrįstas. Pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo teigti apie teisinių pareigų prižiūrint želdynus ir želdinius sukūrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui prie pastato, esančio Kretingos g. 8, Klaipėda.

31. Pareiškėjas dėl įvykio vietos nurodo, kad teismo procese dalyvavusi R. M. betarpiškai teismo posėdyje pateiktame žemėlapyje nurodė įvykio vietą ir leido teismui įsitikinti konkrečia įvykio vieta: automobilis buvo pastatytas nakčiai Klevų g. tarp Kretingos g. namo Nr. 8 ir už namo esančio įvažiavimo į privačius garažus. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šioje Klevų g. atkarpoje auga trys dideli medžiai, kuriuos Miesto tvarkymo skyrius pripažino keliančiais pavojų aplinkiniams. Be to, į įvykio vietą vyko policijos pareigūnai ir fiksavo patį įvykį, kuris įvyko nakties metu. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, taigi ne tik pareiškėjas, paduodamas skundą turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą, bet ir atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad Klaipėdos miesto savivaldybė vykdė jai įstatymais nustatytas pareigas, taigi atsakovas neįrodė, jog želdinių priežiūra ginčo teritorijoje buvo perduota kitam asmeniui.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo DNSB „Viltė-2“ atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

33. Nurodo, kad apeliacinis skundas byloje pareikštas ne siekiant įrodyti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, bet siekiant vilkinti pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimą. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo atsakomybės pagal skundo reikalavimus. Taigi yra pagrindas teigti, kad atsakovas piktnaudžiauja procesine teise teikti apeliacinį skundą, todėl svarstytinas baudos už piktnaudžiavimą administraciniu proceso skyrimo atsakovui klausimas.

34. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, medžiai, augantys prie Klevų g., nepateko į teritorijos prie gyvenamojo namo Kretingos g. 8 detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Turi būti vertinami grafiniai detaliojo plano sprendiniai, pagal kuriuos matyti atvaizduoti medžiai, augantys už suplanuotos teritorijos ribų. Nurodo, kad detaliojo plano sprendinių turinys, nors ir klaidinamai interpretuojamas atsakovo, neturi įtakos sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad DNSB „Viltė-2“ nebuvo atsakinga už teritorijos, kurioje įvyko draudiminis įvykis, priežiūrą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal Švaros taisyklių 6 punktą, bendrojo naudojimo objektų valdytojai užtikrina švarą ir tvarką daugiabučiams namams ir kitos paskirties pastatams, administruojamiems bendrojo naudojimo objektų valdytojų, priskirtuose žemės sklypuose. Pagal šių taisyklių 7.2 punktą, privaloma genėti ir kirsti medžius. Atsakovui negali būti nežinoma, kad nurodytas reguliavimas netaikomas DNSB „Viltė-2“ atžvilgiu, o visa daugiabučio Kretingos g. 8 teritorija iki Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. T2-180 įsigaliojimo privalėjo būti tvarkoma ir medžiai prižiūrimi būtent atsakovo.

36. Nurodo, kad namas, esantis Kretingos g. 8, neturi priskirto, t. y. registruoto žemės sklypo. Tai reiškia, kad pagal draudiminio įvykio metu galiojusį reguliavimą, tai buvo faktiškai naudojama teritorija, kurios tvarkymą ir valymą organizuoja ir koordinuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Faktiškai naudojamų teritorijų tvarkymas ir valymas buvo perduotas daugiabučių namų savininkų bendrijoms Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklėmis, patvirtintomis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. T2-180, kurios įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 20 d. Byloje nėra ginčo, kad draudiminis įvykis įvyko 2015 m. liepos 6 d., t. y. iki Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2015 m. redakcijos patvirtinimo ir įsigaliojimo. Taigi draudiminio įvykio metu už teritorijos ir želdinių tvarkymą ir priežiūrą atsakingas buvo būtent atsakovas, todėl skundas atsakovo atžvilgiu tenkintas visiškai pagrįstai.

Teisėjų kolegija


IV.

37. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas prašo atlyginti turtinę žalą iš Klaipėdos miesto savivaldybės, atstovaujamos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, kurią vertina 1 658,59 Eur (vienu tūkstančiu šešiais šimtais penkiasdešimt aštuoniais eurais ir penkiasdešimt devyniais centais) ir priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

39. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246-6.249, 6.263, 6.271, 6.1015 straipsnių, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 7 dalies 7 punkto, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkto, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 1-3 dalių bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių nuostatos. Šios teisės normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėta, kad savivaldybė atsakinga už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2013).

41. Pagal anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas atsakovas – Klaipėdos miesto savivaldybė – būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje, adresu Kretingos g. 8, Klaipėda, iš Klevų g. pusės augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Klaipėdos miesto savivaldybė ėmėsi reikiamų priemonių, jog anksčiau minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama čia augančių želdinių (taip pat ir lūžusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė.

42. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jiems pritaria. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo ir atsakovo atsiliepimo argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą. Teismas, įvertinęs įrodymus (Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato 2015 m. liepos 16 d. raštas Nr. 30-S-77584 „Dėl informacijos pateikimo“, R. M. paaiškinimus, policijos medžiagą apie įvykį, Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 149 patvirtinto Teritorijos prie gyvenamojo namo Kretingos g. detaliojo plano brėžinį ir kt.) padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas draudiminio įvykio metu buvo atsakingas už priežiūrą teritorijos, kurioje buvo apgadintas automobilis. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. pažymos Nr. (5.58-10)-B8-2605 matyti, kad 2016 m. liepos 6-osios vakare ir liepos 7-osios naktį didžiausias vėjo greitis siekė 15 m/d, kritulių nebuvo, kas rodo, kad draudiminio įvykio metu 2015 m. liepos 6 d. nebuvo kilusi audra ir žalos atsiradimą, medžio šakos užvirtus ant automobilio, nulėmė ne gamtos reiškiniai (force majeure). Taigi atsakovas nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad žala automobiliui galėjo būti padaryta dėl kitų asmenų veiksmų, o ne dėl jo veiksmų – netinkamai teisės aktais priskirtos funkcijos (vykdyti želdynų ir želdinių priežiūrą) atlikimo.

43. Pažymėtina, kad nei vienas iš apeliacinio skundo argumentų, taip pat bylos įrodymų nepatvirtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo DNSB „Viltė 2“ buvo atsakingas už teritorijos, kurioje įvyko draudiminis įvykis, tvarkymą ir

želdinių priežiūrą. Vėlesnis sužinojimas apie pareigą tvarkyti teritoriją pagal nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. T2-180) neturi nieko bendro su pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašė teismo priteisti iš atsakovo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Patirtas išlaidas patvirtina pridėti dokumentai.

45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal minėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. DSNB „Viltė 2“ prašoma priteisti suma (400 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus priteistino dydžio (1,3 x 895,20 Eur = 1163,20 Eur), todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas tenkinamas ir jam iš atsakovo priteisiama 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose, atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui daugiabučių namų savininkų bendrijai „Viltė 2“ (kodas 300613465) iš

atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eP-79-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04169-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6054f730cb3f11e9929af1b9eea48566

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. Š. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1823-756/2019 pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėja I. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 3P-138 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorės I. Š. nušalinimo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti

VAAT 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti. Byla buvo perduota nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT).

Pareiškėja 2019 m. gegužės 21 d. LVAT pateikė prašymą dėl skundo atsisakymo administracinėje byloje Nr. eA-1823-756/2019, kuriame prašė tenkinti pareiškimą dėl skundo atsisakymo ir bylą nutraukti. Pareiškėja patvirtino, kad jai yra žinomos skundo atsisakymo pasekmės.

LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą dėl VAAT 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo –Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 12 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė LVAT prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1823-756/2019, grindžiamą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėja nurodo, kad 2019 m. gegužės 21 d. prašymu kreipėsi į LVAT, prašydama patvirtinti jos skundo, paduoto pirmosios instancijos teisme, atsisakymą, tačiau LVAT jos prašymą vertino kaip apeliacinio skundo atsisakymą. Pareiškėjos teigimu, ši aplinkybė lėmė skirtingą teisinę situaciją nei ta, kurios ji siekė skundo atsisakymu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 156 str. 1 d.). ABTĮ 161 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja LVAT pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su (būtinais) atitinkamais pakeitimais) vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

LVAT, pabrėždamas šios proceso stadijos (proceso atnaujinimo) išimtinumą, yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016, 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-75-520/2016). Taigi proceso atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galimas tik

bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, t. y. tose bylose, kuriose išspręsti materialiniai, o ne procesiniai reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-51-525/2016; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-65-438/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1823-756/2019, kurioje buvo nutrauktas apeliacinis procesas pagal pareiškėjos apeliacinį skundą dėl VAAT 2018 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 3P-138 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorės I. Š. nušalinimo“ panaikinimo atmestas. Taigi administracinėje byloje Nr. eA-1823-756/2019 nebuvo sprendžiami materialiniai pareiškėjos reikalavimai, o išspręstas procesinis klausimas (dėl skundo atsisakymo), todėl ši situacija nėra prilyginama užbaigtai bylai. Be to, LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartimi nutraukus apeliacinį procesą administracinėje byloje nei pareiškėjos, nei kitų proceso dalyvių materialinės teisės nebuvo pažeistos.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje situacijoje apskritai negali būti sprendžiamas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsisakytina priimti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1823-756/2019 (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Atsisakius priimti pareiškėjos prašymą, pareiškėjai grąžintinas 2019 m. liepos 31 d. sumokėtas žyminis mokestis (30 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 161 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjos I. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1823-756/2019.Grąžinti pareiškėjai I. Š. 30 Eur (trisdešimt eurų) už prašymą atnaujinti procesą sumokėtą žyminį mokestį.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS


nauji teisės aktai - teisėkūros žinios - elektroniniai leidiniai · web view2019/09/04 ·...

Documents