michael robotham „Įtariamasis“

– Ką darytum, jei įtartum pacientą padarius nusikaltimą?

Galima pirkti tytoalba.lt

ISBN 978-609-466-030-6

MICHAEL ROBOTHAM (Maiklas Robotamas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius trilerius apie Džo O’Lo� iną, jie iš karto sulaukė tarp-tautinio pasisekimo.

„Įtariamasis“ – pirmasis iš romanų apie nusikaltimus, į kuriuos įsi velia Džo O’Lo� inas. Jis – vienas žymiausių Londono psicho-te ra peutų, kurio gyvenimas atrodo tiesiog puikus: mylinti žmona, aštuonmetė dukra, sėkmingai besiklostanti karjera. Tačiau viską ima temdyti diagnozuota Parkinsono liga ir kai kurie pacientai. Kad ir slapukautojas Bobis Moranas, kuriam vis pavyksta ra� nuotai ma-nipuliuoti psicho terapeutu… Atli kus nužudytos merginos kūno apžiūrą O’ Lo� iną apninka ne rimą keliantis įtarimas: aukos sužalo-jimai ir žiaurios Morano fantazijos, kurių jis priverstas klausytis per psichoterapijos seansus, turi kažką bendra. Be to, O’Lo� inas pažinojo auką, bet dėl tam tikrų priežasčių policijai to pasakyti jis negali: tenka meluoti, ir tas melas tampa pirmu žingsniu į spąstus, iš kurių ištrūkti, regisi, nėra galimybės…

„Įtariamasis“ – klasikinis psichologinis trileris, kurio pagrindiniai veikėjai – psichoterapeutas Džo O’Lo� inas ir detektyvas Ruizas – gyvena įtampos kupiną gyvenimą. Vienas – klaidžiuose žmogaus psichikos, kitas – tamsių Londono gatvių labirintuose.

MIC

HA

EL

RO

BO

TH

AM

ITARIA MASIS

I TA R I A M A SI S

Kelianti saldų šiurpulį… Meistriškai suregzta ir puikiai papasakota istorija.

� e New York Times Book Review

DZ

O O

’LO

FL

INO

BY

LA

NR

.1

T R I L E R I SPS I C H O LO G I N I S

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

V I l n I u s 2 0 1 4

r o m a n a s

Michael ROBOTHAMTHE susPECTTime Warner Books,london, 2004

uDK 821.111(94)-31 Ro-07

Copyright © Michael Robotham 2004 © Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2014 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014IsBn 978-609-466-030-6

Skiriu keturioms savo gyvenimo moterims:Vivien, Alexandrai, Charlottei ir Isabellai

Michael ROBOTHAMTHE susPECTTime Warner Books,london, 2004

7

Padėka

už patarimus, išmintį ir sveiką protą dėkoju Markui lu-casui bei visai lAW komandai. už tikėjimą pirmiausia tariu ačiū ursulai Mackenzie ir tiems, kurie rizikavo drauge su ja.

už svetingumą ir draugiškumą dėkoju Elspeth Rees, Jo-nathanui Margolisui ir Martynui Forresteriui – trims iš dau-gybės draugų ir artimųjų, kurie atsakinėjo į mano klausimus, klausėsi mano pasakojimų ir dalyvavo šioje kelionėje kartu su manimi.

Galiausiai už meilę ir palaikymą dėkoju Vivien. Jai teko gyventi su visais mano veikėjais ir su manimi kęsti bemieges naktis. Menkesnio būdo moteris būtų miegojusi svečių kam-baryje.

P i r m a k n y g a

9

Pirma knyga

„Aš tai padariau“, – sako mano atmintis.„Aš negalėjau to padaryti“, – sako mano išdidumas

ir lieka neperkalbamas. Galiausiai atmintis pasiduoda.

Friedrich nietzsche Anapus gėrio ir blogio

P i r m a k n y g a

1 1

1

Jeigu nuo stačiašlaičio Marsdeno karališkosios ligoninės stogo žiūrėsi tarp kaminų ir televizijos antenų, pamatysi dar daugiau ka-minų ir televizijos antenų. Jautiesi lyg atsidūręs filmo „Merė Po-pins“ epizode, kuriame kaminkrėčiai šoka ant stogų sukiodami rankose šepečius.

Iš šios aukštybės matau Karališkosios Alberto salės kupolą. Giedrą dieną, ko gero, matyčiau iki pat Hampstedo Viržyno, bet abejoju, ar oras londone kada nors būna toks giedras.

– Puikus reginys, – sakau dirstelėdamas dešinėn į paauglį, tu-pintį už kokių trijų metrų.

Jo vardas Malkolmas, jam septyniolika. Aukštas, liesas, tamsių akių, kurios virpa jam žiūrint į mane, ir baltos kaip kreidinis popie-rius odos. Jis vilki pižama, o pliką galvą užsidengęs vilnone kepure. Chemoterapija – žiauri kirpėja.

lauke – trys laipsniai šilumos, bet dėl stipraus vėjo atrodo, kad temperatūra minusinė. Rankų pirštai man jau sustiro, o kojų pirštų beveik nebejaučiu, nors apsimovęs kojines ir batus. Malkolmas basas.

nepasieksiu jo, jeigu jis bandytų šokti ar nukristų nuo stogo. net jeigu kniūbsčias tiesiu rankas link jo palei stoglatakį, man pri-trūks beveik dviejų metrų. Jis tai supranta. Jis apskaičiavo kampus ir atstumus. Pasak Malkolmo onkologo, jo intelekto koeficientas

1 2

M i c h a e l R o b o t h a m • Į t a r i a m a s i s

itin aukštas. Jis groja smuiku ir moka penkias kalbas – bet nė viena jų su manim nenori šnekėtis.

Pastarąją valandą jo klausinėju ir pasakoju jam visokias istorijas. Žinau, kad jis mane girdi, bet mano balsas jam tik triukšmas fone. Visą dėmesį jis sutelkęs į vidinį dialogą: svarsto, gyventi jam ar mirti. Aš irgi noriu dalyvauti tame svarstyme, bet pirma turiu gauti kvietimą.

nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba sudarė ilgiausią sąrašą rekomendacijų, kaip elgtis vaduojant įkaitus ar stengiantis sulaikyti žmones nuo savižudybės. Šiuo atveju buvo suburta kritinio įvykio komanda, sudaryta iš ligoninės vadovybės, policijos pareigūnų ir psichologo – manęs. Pirmiausia turime kuo daugiau išsiaiškinti apie Malkolmą, kad galėtume nustatyti, kas pastūmėjo jį žengti šį žingsnį. Šiuo metu apklausiami gydytojai, slaugytojai ir pacientai, taip pat draugai ir artimieji.

Šio operatyvinio trikampio viršūnėje – derybininkas. Taigi visa informacija pamažėle patenka man. Štai kodėl aš čia baigiu sustirti į ožio ragą, o kiti viduje geria kavą, apklausia ligoninės personalą ir skaito įrašus ligos istorijoje.

Ką žinau apie Malkolmą? Pirminis smegenų auglys dešinėje užpakalinėje smilkininėje srityje, pavojingai arti smegenų ka-mieno. Dėl naviko jam iš dalies paralyžiuota kairioji pusė, jis viena ausimi negirdi. Vaikinas jau dvi savaitės gauna antrą chemotera-pijos kursą.

Šįryt Malkolmą aplankė tėvai. Onkologas pranešė jiems gerą naujieną: atrodo, kad auglys mažėja. Po valandos Malkolmas pa-rašė raštelį. Jame buvo vienintelis žodis: „Atleiskite.“ Jis išėjo iš pa-latos ir jam pavyko iššliaužti ant stogo pro mansardos virš penkto aukšto langą. Tikriausiai kažkas užmiršo langą užrakinti arba Mal-kolmas įsigudrino jį atidaryti.

Štai ir viskas, ką žinau apie paauglį, kurio asmenybė gerokai spal-vingesnė negu daugumos bendraamžių. nežinau, ar turi merginą,

P i r m a k n y g a

1 3

kokią futbolo komandą palaiko, koks filmų herojus jo mėgstamiau-sias. Apie jo ligą žinau daugiau negu apie jį patį. Štai kodėl man sekasi sunkiai.

saugos diržai po megztiniu mane varžo. Man jie panašūs į vieną iš tų keistų įtaisų, kuriais tėvai pririša mažylius, kad nepabėgtų. Šiuo atveju diržai turi išgelbėti mane, jei krisčiau, – jeigu tik kas nors neužmiršo pririšti kito jų galo. Gali pasirodyti absurdiška, bet tokios smulkmenos kritinėse situacijose kartais užmirštamos. Ko gero, man reikėtų prislinkti prie lango ir ko nors paprašyti, kad patikrintų. Ar pasielgčiau neprofesionaliai? Taip. Išmintingai? At-sakymas ir vėl – taip.

stogo viršus išmargintas balandžių išmatomis, skalūno lakšte-liai apsitraukę kerpėmis ir samanomis. Jų raštai primena suakme-nėjusius augalus, įsispaudusius į uolą, bet ant tokios dangos pavo-jingai slidu.

– Gal tai nieko nekeičia, Malkolmai, bet aš turbūt šiek tiek su-prantu, kaip jautiesi, – sakau dar kartą mėgindamas patraukti jo dėmesį. – Aš irgi sergu. nesakau, kad vėžiu, nes taip nėra. Aišku, nėra ko lyginti, bet juk nepasakysi, kad vienas kalbam apie ratus, kitas – apie batus, tiesa?

sutraška imtuvėlis kairėje mano ausyje.– Po perkūnais – ką ten pliauški?! – pasigirsta balsas. – Baik

postringauti ir veskis jį į vidų!Išsitraukiu ausinukę ir ji nukąra man nuo peties.– Žmonės amžinai sako: „Viskas bus gerai. Tik nenusimink“, ar

ne? Žinai kodėl? nes nieko daugiau nesugalvoja. Aš irgi nežinau, ką tau pasakyti, Malkolmai. net nežinau, ko tavęs klausti.

Dauguma žmonių nežino, kaip elgtis kitam sergant. Deja, nėra jokių etiketo knygų ar sąrašų, ką tokiais atvejais galima daryti ir ko negalima. Vieni apsiašaroja, kiti nutaiso išraišką, sakančią: „Aš

1 4


neištversiu ir tuoj pravirksiu!“, treti laido dirbtinius juokelius, dar kiti mėgina drąsinti. Dar viena galimybė – visiškai nekreipti dė-mesio į ligą.

Malkolmas nieko nesako. Jis spokso virš stogų, tarsi žiūrėtų pro mažytį langelį aukštai tame pilkame danguje.

Jo pižama plona, balta, tik mėlynai dygsniuota prie rankogalių ir apykaklės.

sau tarp kelių matau tris ugniagesių, dvi greitosios pagalbos mašinas ir šešis policijos automobilius. Viena ugniagesių mašina su kopėčiomis ant sukamosios platformos. Iki šiol beveik nekrei-piau į ją dėmesio, bet dabar pastebiu, kad platforma ima pamažu suktis ir kopėčios ima slinkti į viršų. Kam jie tai daro? Tuo pat metu Malkolmas nugara įsiremia į statų stogą, kilsteli kūną ir atsitupia ant stogo krašto taip, kad kojų pirštai išsikiša už latako, ir dabar jis panašus į įsitaisiusį ant šakos paukštį.

Išgirstu kažką klykiant ir suprantu, kad tai aš. Šaukiu tiems apa-čioje. Pašėlusiai gestikuliuodamas rodau, kad patrauktų kopėčias. Aš panašus į šokti nuo stogo pasiruošusį savižudį, o Malkolmas at-rodo ramutėlis.

sugrabalioju ausinukę ir išgirstu baisiausią erzelynę. Kritinio įvykio komandos nariai šaukia ant ugniagesių komandos virši-ninko, šis ant savo pavaduotojo, tas ant dar kažko.

– nedaryk to, Malkolmai! Palauk! – Mano balsas kupinas nevil-ties. – Žiūrėk į tas kopėčias: jos slenka žemyn, matai? Jos leidžiasi!

Jaučiu, kaip ausyse tvinksi kraujas. Malkolmas lieka tupėti ant stogo krašto, tik užriečia ir vėl ištiesia kojų pirštus. Iš šono matau, kad ilgos jo blakstienos pamažu mirksi. Jo širdis siaurutėje krūti-nėje daužosi kaip paukščio.

– Matai tą ugniagesį su raudonu šalmu apačioje? – sakau mė-gindamas įsiskverbti į jo mintis. – Tą su daugybe žalvarinių sagų antpečiuose? Kaip manai, kokia tikimybė, kad iš čia apspjausiu jam šalmą?

P i r m a k n y g a

1 5

Malkolmas akimirkos dalį žvilgteli į apačią. Jis pirmą kartą su-reagavo į mano žodžius ar veiksmus. Taigi durys šiek tiek prasi-vėrė.

– Kai kuriems žmonėms patinka spjaudyti arbūzų sėklas ar vyšnių kauliukus. Afrikiečiai spjaudosi mėšlu – ganėtinai vulgaru. Kažkur skaičiau, kad pasaulio rekordas spjaudant kudu mėšlą yra apie dešimt metrų. Man atrodo, kudu – kažkokia antilopių rūšis, bet galvos dėl to neguldyčiau. Pats pirmenybę teikiu geroms, se-namadiškoms seilėms, nes spjaudant svarbiausia ne atstumas, o tikslumas.

Dabar jis jau žiūri į mane. Kresteliu galvą ir lanku siunčiu žemyn putotą baltą gniutuliuką. Vėjas jį pasigauna, nuneša dešinėn, ir jis pataiko į priekinį policijos automobilio stiklą. Tylomis apgalvoju šūvį – mėginu suprasti, kokią klaidą padariau.

– neatsižvelgėt į vėją, – sako Malkolmas.nutaisau išmintingą miną ir linkteliu, nesistengdamas parodyti

dėkingumą; vis dėlto kažkurioje dar nesustirusioje kūno dalelėje pajuntu šilumą.

– Tu teisus. Tarp šių pastatų susidaro savotiškas vėjo tunelis.– Ieškot pasiteisinimo.– nemačiau tavo bandymo.Apglėbęs kelius, tarsi stengdamasis sušilti, jis žiūri žemyn ir

svarsto. Geras ženklas!Kitą akimirką seilių kamuoliukas nubrėžia ore lanką ir krinta.

Abu stebime jį leidžiantis, vos ne valios pastangomis ragindami ne-nukrypti. Jis pataiko televizijos reporteriui tiesiai į tarpuakį. Mudu su Malkolmu vienu balsu atsidūstame.

Kitas mano spjūvis niekam nepadaro žalos: seilės ištykšta ant laiptų priešais pastatą. Malkolmas klausia, ar negalėtume pakeisti taikinio: jis nori dar kartą apspjauti televizijos reporterį.

– Gaila, kad neturim plastikinių maišelių su vandeniu, – sako jis, padėdamas smakrą ant kelio.

1 6


– Jeigu galėtum tokią vandens bombą numesti ant bet ko šiame pasaulyje, ką pasirinktum taikiniu?

– savo tėvus.– Kodėl?– nebenoriu daugiau chemoterapijos. Man jau gana. Jis nieko neaiškina – nėra reikalo. Retas gydymo metodas turi

tokių baisių šalutinių poveikių kaip chemoterapija. Pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas, mažakraujystė ir siaubingas nuo-vargis gali būti nepakeliami.

– Ką sako tavo onkologas?– Jis sako, kad auglys mažėja.– Tai gerai.Jis pašaipiai nusijuokia.– Gydytojai taip sakė ir praėjusį kartą. Iš tikrųjų jie tik gainioja

vėžį man po visą kūną. Jis nesitraukia, tik randa kur kitur pasislėpti. Jie niekada nekalba apie tai, kad sveikstu – vien apie remisiją. Kar-tais jie apskritai nieko man nesako – tik šnabždasi su mano tėvais.

Jis sukanda apatinę lūpą ir į įspaustą vietą suplūdęs kraujas nu-dažo ją tamsiai raudonai.

– Mama su tėčiu mano, kad aš bijau mirti, bet taip nėra. Jums reikėtų pamatyti kai kuriuos vaikus šioje ligoninėje. Aš bent jau spėjau pagyventi. Būtų neblogai pagyventi dar penkiasdešimt metų, bet, kaip sakiau, man nebaisu.

– Kiek chemoterapijos kursų dar liko?– Šeši. Tada reiks laukti ir žiūrėti. Daug futbolininkų nusiskuta

galvą. Pažiūrėkit į Deividą Bekhamą – jis šūdžius, bet žaidžia kietai. O štai be antakių man gana skaudu.

– Girdėjau, kad Bekhamui juos išpešioja.– Poš?*

* Grupės „spice Girls“ dainininkės, Davido Beckhamo žmonos Victorios pravardė. (Čia ir toliau pastabos vertėjo.)

P i r m a k n y g a

1 7

– Aha.Jis vos nenusišypso. Tyloje girdžiu, kaip Malkolmas kalena dan-

timis.– Jeigu šis chemoterapijos kursas nepadės, mano tėvai lieps gy-

dytojams stengtis toliau. Jie niekada manęs nepaleis.– Tu pakankamai suaugęs spręsti pats.– Pamėginkit paaiškinti tai jiems.– Pamėginsiu, jei to nori.Vaikinas papurto galvą ir pamatau, kad jo akys pritvinksta ašarų.

Jis stengiasi jas sulaikyti, bet jos riebiais lašais išsisunkia iš po ilgų blakstienų ir jis nusišluosto jas dilbiu.

– Ar turi su kuo pasikalbėti?– Man patinka viena slaugytoja. Ji labai maloniai su manim el-

giasi.– Ji – tavo mergina?Jis nurausta. Jo oda tokia blyški, kad atrodo, jog jo galva prisi-

pildė kraujo.– Gal eime į vidų ir pasikalbėsime daugiau? Jei negausiu ko iš-

gerti, nesukaupsiu seilių dar vienam spjūviui.Jis nieko neatsako, bet matau, kaip nusvyra jo pečiai. Jis vėl klau-

sosi to vidinio dialogo. – Turiu aštuonerių metų dukrą Čarlę, – sakau stengdamasis jį

sulaikyti. – Prisimenu, kai ji buvo kokių ketverių, mudu buvome parke ir aš supau ją sūpuoklėmis. Ji man pasakė: „Tėti, ar žinai, kad jeigu labai kietai užsimerki, pamatai baltas žvaigždes, o kai vėl atsi-merki, pasaulis visiškai kitoks?“ Maloni mintis, ar ne?

– Bet ne tiesa.– Gali būti tiesa.– Tik jeigu apsimeti.– Kodėl ne? Kas kliudo apsimesti? Žmonės mano, kad lengva

būti ciniku ir pesimistu, bet iš tikrųjų tai neįtikėtinai sunku. Kur kas lengviau turėti viltį.

1 8


– Man neoperuojamas smegenų auglys, – sako jis nepatikliai.– Taip, žinau.Kažin, ar mano žodžiai Malkolmui skamba taip pat tuščiai kaip

man. Kadaise tikėjau visais tais dalykais, bet per dešimt dienų labai daug kas gali pasikeisti.

– Jūs gydytojas? – mano mintis pertraukia Malkolmas.– Psichologas.– Pasakykit dar kartą, kodėl turėčiau nulipti nuo stogo.– Todėl, kad čia šalta, pavojinga, ir aš esu matęs, kaip atrodo

žmonės, nukritę nuo stogų. Eime į vidų, sušilkime.Jis žvilgteli žemyn į greitosios pagalbos ir ugniagesių mašinų bei

policijos ir žiniasklaidos automobilių karnavalą.– spjaudymo varžybas laimėjau aš.– Taip, tu.– Jūs pasikalbėsit su mama ir tėčiu?– Būtinai.Jis mėgina stotis, bet jam kojos užtirpusios nuo šalčio. Kadangi

kairė kūno pusė paralyžiuota, iš rankų beveik jokios naudos: norint atsistoti, reikia pasiremti abiem.

– nesijudink. liepsiu jiems pakelti kopėčias.– ne! – tvirtai pareiškia jis. Iš jo veido suprantu: jis nenori būti

nulaipintas prieš tuos spiginančius televizijų prožektorius, atsaki-nėti į reporterių klausimus.

– Gerai, prieisiu prie tavęs.stulbstu, kaip narsiai skamba mano žodžiai. Pradedu šonu

slinkti link jo lyg luošiu apsimetantis valkata – per daug baisu at-sistoti. Apie saugos diržus nepamiršau, bet vis dar neabejoju, kad niekas nesivargino pririšti jų galą.

Šitaip lėtai šliaužiant palei stoglatakį, į galvą lenda mintys apie visokias galimas nesėkmes. Jeigu tai būtų Holivudo filmas, pasku-tinę akimirką Malkolmas paslystų, aš nerčiau paskui jį ir sugaučiau ore. Arba krisčiau aš, ir jis mane išgelbėtų.

P i r m a k n y g a

1 9

Kita vertus – kadangi viskas vyksta tikrovėje – galime žūti abu arba Malkolmas gali likti gyvas, o aš, narsusis gelbėtojas, nudribti ir užsimušti.

Jis nekrusteli, bet iš akių matau, kaip pasikeitė jo būsena. Vos prieš kelias minutes jis buvo pasiryžęs nė akimirkos nedve- jodamas šokti nuo stogo. Dabar jis nori gyventi, ir tuštuma po ko-jomis virto bedugne.

Amerikiečių filosofas Viljamas Džeimsas (jį kamavo baimė atsidurti uždarytam spintoje) 1884 metais parašė straipsnį; jame svarstė apie baimės prigimtį. Filosofas pateikė pavyzdį žmogaus, susidūrusio su lokiu. Žmogus ima bėgti. Kodėl? Todėl, kad išsi-gando, – ar išsigąsta jau pradėjęs bėgti? Kitaip sakant, ar žmogus turi laiko pagalvoti, kad kažkas yra baugu, ar jis pirma sureaguoja ir tik paskui pagalvoja?

nuo to laiko iki pat šių dienų mokslininkai ir psichologai nesi-liauja ginčijęsi klausimu, panašiu į klausimą, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis. Taigi kas atsitinka anksčiau: sąmoningai suvo-kiame baimę ar besidaužanti širdis ir adrenalino antplūdis paragina mus grumtis ar dėti į kojas?

Atsakymą jau žinau, bet iš baimės užmiršau klausimą.Aš vos už žingsnio nuo Malkolmo. Jo skruostai pamėlę, jis nu-

stojo tirtėti. Atsišlieju nugara į stogą, pakišu vieną koją po savimi ir keliuosi, kol galop atsistoju.

Malkolmas akimirką žiūri į mano ištiestą ranką ir iš lėto kiša link manęs savąją. sugriebiu jį už riešo, tempiu aukštyn, kol apglėbiu ploną liemenį. Jo oda ledinė.

saugos diržai iš priekio atsegami. Taip ir padarau, tada diržus pailginu, apjuosiu vaikiną per liemenį ir vėl užsegu sagtį – dabar mudu supančioti kartu. skruostu jaučiu, kokia šiurkšti jo vilnonė kepurė.

– Ką man daryti? – klausia jis gargždžiu balsu.– Gali melstis, kad kitas galas būtų prie ko nors pririštas.

2 0


2

Ko gero, ant Marsdeno ligoninės stogo man buvo saugiau negu namie su Džulijana. Tiksliai neprisimenu, kuo ji mane pavadino, bet lyg ir prisimenu ją vartojus tokius epitetus kaip „neatsakingas“, „aplaidus“, „nerūpestingas“, „nesubrendęs“ ir „netinkamas būti tėvu“. Prieš tai ji plojo man žurnalu Marie Claire ir privertė pasiža-dėti, kad daugiau niekada taip kvailai nesielgsiu.

O štai Čarlė nuo manęs neatstoja. Vilkėdama pižama ji šokinėja ant lovos ir klausinėja, ar stogas labai aukštas, ar man buvo baisu ir ar ugniagesiai ištempė didžiulį tinklą pasirengę mane krintantį sulaikyti.

– Bent jau turėsiu įdomią žinią pranešti draugėms, – sako ji, kumš-telėdama man į ranką. Džiaugiuosi, kad Džulijana jos negirdi.

Kas rytą išsiropštęs iš lovos atlieku nedidelį ritualą. Pasilenkęs užsirišti batraiščių aš jau gerai numanau, kokia diena manęs laukia. Jei dar tik savaitės pradžia ir esu gerai pailsėjęs, mano kairės rankos pirštai klauso beveik be vargo. sagos lengvai įlenda į kilpas, diržas lengvai įsiveria ir man net pavyksta surišti kaklaraištį idealiai sime-trišku mazgu. Blogomis dienomis, tokiomis kaip ši, viskas klos-tosi kitaip. Vyrui, kurį matau veidrodyje, skutantis prireikia abiejų rankų, o prie pusryčių stalo jis sėdasi su tualetinio popieriaus skiautelėmis, prilipdytomis prie kaklo ir smakro. Tokiais rytais Džulijana man sako:

P i r m a k n y g a

2 1

– Vonioje turi naujutėlį elektrinį skustuvą.– Elektriniai skustuvai man nepatinka.– Kodėl?– Todėl, kad man patinka skutimosi kremas.– Kuo gali patikti skutimosi kremas?– Tie žodžiai labai malonūs ausiai – tau neatrodo? Jie ganėtinai

seksualūs. Tik įsiklausyk: skutimosi kremas. Kažkas dekadentiška.Žmona ima kikenti, bet apsimeta suirzusi.– Žmonės kreminasi kūną muilu ir dušo želė. Manau, turėtume

kreminti sklindžius uogiene ir grietinėle. O vasarą galėtume kre-mintis losjonu nuo saulės – jei tik vasara kada nors pas mus ateitų.

– Tu kvailas, tėti, – sako Čarlė, pakeldama akis nuo javainių. – Ačiū, balandėle.– Genialus komikas, – sako Džulijana, rankiodama tualetinį po-

pierių man nuo veido.Atsisėdęs prie stalo įsiberiu šaukštelį cukraus į kavą ir imu mai-

šyti. Džulijana mane stebi. Šaukštukas puodelyje sustoja. sutelkiu dėmesį, įsakau kairei rankai pradėti judėti, bet, kad ir kiek valios pastangų įdedu, jos išjudinti nepavyksta. Paskubomis perimu šaukštelį į dešinę ranką.

– Kada eisi pas Džoką? – klausia žmona.– Penktadienį.Būk gera, nieko daugiau neklausk!– Jis jau turės tyrimų rezultatus?– Jis pasakys tai, ką mes jau žinom.– Bet aš maniau...– Jis nepasakė!Man baisiai nepatinka, kad ištariau šiuos žodžius taip šiurkščiai.Džulijana nė nemirkteli.– Aš tave įsiutinau. Man labiau patinka, kai būni kvailas, o ne

įsiutęs.– Aš ir esu kvailas. Visi tai žino.

2 2


Permatau ją kiaurai. Ji mano, kad apsimetu kietuoliu: slepiu savo jausmus ir stengiuosi būti nepalenkiamai pozityvus, nors iš tikrųjų baigiu palūžti. Mano motina tokia pat: ji tapo kabinetine psichologe, trauk ją velniai. Kodėl galimybės klysti jiedvi nepalieka specialistams?!

Džulijana atsuko man nugarą. Trupina sužiedėjusią duoną – išneš į lauką paukščiams. užuojauta – jos hobis.

Pilku treningu, sportbačiais ir beisbolo kepuraite ant trumpai kirptų tamsių plaukų, ji atrodo ne trisdešimt septynerių, o de-šimčia metų jaunesnė. užuot maloniai senusi kartu su manimi, ji atrado amžinos jaunystės paslaptį, o aš tik antru mėginimu pasi-keliu nuo sofos. Pirmadienį jai joga, antradienį Pilateso pratimai, ketvirtadienį ir šeštadienį treniruokliai. Tarp visų tų pratybų ji tvarko namus, augina dukrą, moko ispanų kalbos ir sugeba rasti laiko mėginti išgelbėti pasaulį. Atrodė, kad jai net gimdyti nebuvo sunku, nors niekada jai to nepasakyčiau – nebent staiga užsigeis-čiau į aną pasaulį.

Mes susituokę šešiolika metų, ir kai kas nors manęs klausia, kodėl tapau psichologu, atsakau:

– Dėl Džulijanos. norėjau žinoti, ką ji iš tikrųjų galvoja.nepavyko. Vis dar neturiu nė menkiausio supratimo.

Paprastai sekmadienio rytas – mano metas. Palendu po keturių laikraščių svoriu ir geriu kavą, kol ima atrodyti, kad liežuvis pasi-dengęs į kailį panašiomis apnašomis. Po to, kas įvyko vakar, steng-siuosi nepakliūti į laikraščių antraštes, nors Čarlė spaudžia jas išsi-kirpti ir įklijuoti į iškarpų albumą. Ko gero, visai šaunu bent kartą pasirodyti kietam. Iki vakar dukrai mano darbas atrodė nuobo-desnis už kriketą.

Čarlė prisirengė šiltai: apatiniais marškiniais, džinsais ir striu- ke, nes pažadėjau šiandien pasiimti ją kartu. Paskubomis sukirtu-

P i r m a k n y g a

2 3

si pusryčius, ji nekantriai stebi mane, įsitikinusi, kad kavą geriu per lėtai.

Atėjus metui pakrauti automobilį, atnešame kartonines dėžes iš pašiūrės kieme ir sudedame prie mano seno Metro. Džulijana sėdi ant namo laiptų, pasidėjusi ant kelių puodelį kavos.

– Ar žinot, kad jūs abu bepročiai?– Tikriausiai.– Ir būsite suimti.– Ir dėl to būsi kalta tu.– Kodėl aš?– Todėl, kad nenori su mumis važiuoti. Mums reikės vairuotojo

bėgant iš nusikaltimo vietos.– nagi, mamyte, – įsiterpia Čarlė. – Tėtis sako, kad tai dary-

davai.– Tada buvau jauna, kvaila ir ne mokyklos tėvų komiteto narė.– Įsivaizduoji, Čarle, per mūsų antrą pasimatymą tavo ma-

ma buvo suimta už tai, kad užsliuogė stiebu ir nukabino Pietų Afrikos Respublikos vėliavą.

– nepasakok jai to! – pyksta Džulijana.– Tu tikrai buvai suimta?– ne, tik gavau policijos įspėjimą. Tai skirtingi dalykai.Ant stogo bagažinės – keturios dėžės, dvi bagažinėje ir dar dvi

ant užpakalinės sėdynės. Viršutinę Čarlės lūpą puošia prakaito la-šeliai, panašūs į šlifuoto stiklo karoliukus. Ji išsineria iš striukės ir sukiša ją tarp sėdynių.

Atsigręžiu į Džulijaną.– Tikrai nevažiuosi? Žinau, kad nori.– O kas atneš už mus užstatą?– Tavo motina.Džulijana prisimerkia, bet padeda puodelį už durų.– Darau tai, nors tam priešinuosi.– Turėsime galvoje.

2 4


Ji ištiesia ranką prašydama automobilio raktelių.– Ir vairuosiu aš.Ji stveria striukę nuo prieškambario kabyklos ir užtrenkia duris.

Čarlė įsispraudžia tarp dėžių ant užpakalinės sėdynės ir susijaudi-nusi palinksta į priekį.

– Papasakok tą istoriją man dar kartą, – paprašo ji mums išva-žiuojant į Princo Alberto kelią šalia Regento parko. Automobilių čia nedaug.

– Ir nieko nenutylėk vien todėl, kad mama girdi.

Visos istorijos negaliu jai papasakoti. net nesu tikras, ar pats žinau visas smulkmenas. Pagrindinė jos veikėja – mano senelės sesuo Greisė. Ji – tikroji priežastis, dėl kurios tapau psichologu. Ji buvo jaunesnioji mano senelės iš motinos pusės sesuo, mirė aštuonias-dešimties, per beveik šešiasdešimt metų nė karto neiškėlusi kojos iš namų.

Ji gyveno maždaug už pusantro kilometro nuo mano vaikystės namų vakarinėje londono dalyje, didingame sename karalienės Viktorijos laikų stiliaus name su bokšteliais ant stogo, metaliniais balkonais ir rūsiu anglims laikyti. lauko duryse buvo įtaisyti du dekoratyviniai stačiakampiai langeliai. Prispaudęs prie jų nosį matydavau dešimtį ar daugiau senelės sesers Greisės atvaizdo fragmentų, kai ji skubėdavo koridoriumi atsiliepti į mano beldimą. Duris ji praverdavo tik tiek, kad galėčiau įsprūsti į vidų, ir bemat vėl jas uždarydavo.

Aukšta, išdžiūvusi kone iki griaučių, vaiskių mėlynų akių ir šviesių plaukų su baltomis sruogomis, ji visuomet vilkėdavo ilga juodo aksomo suknele ir būdavo pasipuošusi perlų vėriniu – juodo audeklo fone atrodydavo, kad jie švyti.

– Fineganai, eikš! nAGI ATEIK! Mus aplankė Džozefas!Fineganas buvo nelojantis Džeko Raselo terjeras. Jis susipešė su

P i r m a k n y g a

2 5

netoliese gyvenančiu vokiečių aviganiu, ir šis sudraskė jam gerklas. Taigi, užuot lojęs, jis šnopuodavo ir urgzdavo, tarsi atrankoje vai-dinti pantomimoje piktąjį vilką iš pasakos apie Raudonkepurę.

Greisė kalbėdavosi su Fineganu kaip su žmogumi. Ji skaitydavo jam pasakojimus iš vietinio laikraščio arba klausinėdavo apie vieti-nius reikalus ir pritariamai linksėdavo, kai jis atsakydamas sušnopš-davo, urgztelėdavo ar pirstelėdavo. Fineganas net turėjo savo kėdę prie stalo, ir Greisė jam kišdavo pyrago kąsnelius tuo pat metu bar-dama save, kad „šeria gyvulį iš rankos“.

Greisė man įpildavo pusę puodelio arbatos, kitą pusę pieno – girdi, aš per mažas gerti stiprią arbatą. Kai sėdėdavau prie valgo-mojo stalo, mano kojos vos siekdavo grindis, o atsilošus palįsdavo po balta nėriniuota staltiese.

Po kelerių metų, kai sėdėdamas kojomis jau tvirtai remdavausi į grindis ir turėdavau pasilenkti, kad pabučiuočiau Greisę į žandą, ji vis dar skiesdavo man arbatą perpus su pienu. Gal ji nenorėjo, kad aš suaugčiau.

Jeigu ateidavau iškart po pamokų, ji sodindavosi mane šalia savęs ant krėslo, suimdavo mano delną ir klausinėdavo, kaip praėjo mano diena. Ko išmokau per pamokas. Ką žaidžiau. su kuo buvo mano sumuštiniai. Ji gerte sugerdavo visas smulkmenas, tarsi stengdamasi įsivaizduoti kiekvieną mano žingsnį.

Greisė buvo klasikinis agorafobija sergančio žmogaus pa-vyzdys: ji siaubingai bijojo atvirų erdvių. Kartą, kai nusibodo ap-simetinėti neva negirdinti mano klausimų, ji pamėgino paaiškinti savo būseną.

– Ar kada nors esi bijojęs tamsos? – paklausė ji.– Esu.– Ko tu bijojai atsitiksiant, jei užges šviesos?– Kad mane pasičiups baubas.– Ar kada nors esi matęs baubą?– ne. Mama sako, kad jų nėra.

2 6


– Ji teisi. Baubų nėra. Tai iš kur atsirado tavo baubas?– Iš čia, – patapšnojau sau per galvą.– Būtent! Aš irgi turiu baubą. Žinau, kad jo neturėtų būti, bet jis

niekur nedingsta.– Kaip atrodo tavo baubas?– Trijų metrų ūgio, rankoje laiko kardą. Jei mėginsiu išeiti iš

namų, jis nukirs man galvą.– Tu tai prasimanei?Ji nusijuokė ir bandė mane pakutenti, bet aš nustūmiau jos

rankas: norėjau sąžiningo atsakymo.Jai nusibodo šis pašnekesys, tad kietai užsimerkė ir sukišo išdri-

kusias baltų plaukų sruogas į standžiai susuktą kuodą.– Ar kada esi matęs siaubo filmą, kuriame pagrindinis veikėjas

mėgina pabėgti, bet automobilis neužsikuria? Jis vis suka raktelį ir maigo akceleratoriaus pedalą, bet variklis tik sučiaudo ir užgęsta. O tu matai, kaip artinasi blogiukas, ginkluotas pistoletu ar peiliu. Mintyse vis kartoji: „Bėk iš ten! spruk! Jis ateina!“

Išpūtęs akis klausausi ir linksiu.– Tai štai, – aiškina ji, – paimk tą baimę, padaugink iš šimto ir

suprasi, ką aš jaučiu, kai pagalvoju, kad reikės išeiti į lauką.Ji atsistojo ir išėjo iš kambario. Pokalbis baigėsi. Daugiau apie

tai jos neklausinėjau – nenorėjau nervinti.nežinau, kaip ji gyveno. Retkarčiais iš advokatų kontoros atei-

davo čekiai, bet ji padėdavo juos ant židinio atbrailos – ten kasdien galėdavo į juos spoksoti, kol baigdavosi jų terminas. Manau, tuos čekius ji gaudavo kaip palikimo dalį, bet šeimos pinigai jai nė kiek nerūpėjo. Kodėl – nežinojau, bent jau tada.

Ji buvo siuvėja: siuvo vestuvines sukneles ir apdarus pamer-gėms. Dažnai pamatydavau jos svetainę nukabinėtą šilku ir mus-linu; būsimoji nuotaka – ant taburetės, o Greisė sukiojasi aplink pilna smeigtukų burna. Mažam berniukui ten nebuvo kas veikti – nebent būtų sumanęs sumodeliuoti suknelę.

P i r m a k n y g a

2 7

Kambariai antrame aukšte buvo užversti tuo, ką Greisė vadino savo kolekcija: knygomis, madų žurnalais, audeklo ritiniais, siūlų ritėmis, skrybėlių dėžėmis, vatos maišais, nuotraukų albumais, minkštais žaislais ir visu lobynu neištirtų dėžių ir skrynių.

Dauguma tos „kolekcijos“ daiktų buvo jau bent kartą panaudoti ar atsiųsti pagal užsakymą paštu. Atversti katalogai visados gulė-davo ant jos kavos stalelio ir kasdien paštininkas atnešdavo naujų.

nenuostabu, kad Greisė gana ribotai vaizdavosi pasaulį. Te-levizijos žinios ir aktualijų laidos, matyt, sukeldavo jai tik dar di-desnių vidinių prieštaravimų ir skausmą. Ji matė, kaip žmonės ka-riauja, kaip užstatomi namais gražūs gamtos kampeliai, kaip krinta bombos ir badauja ištisos šalys. nuo pasaulio ji pabėgo ne dėl šių dalykų, bet jie tikrai neskatino jos į jį grįžti.

– Man darosi baisu net pažiūrėjus, koks tu mažas, – kartą pasakė ji man. – Dabar netinkamas metas būti vaiku.

Ji pažiūrėjo pro langą ir ją nukrėtė šiurpas, lyg būtų pamačiusi, koks siaubingas likimas manęs laukia. Aš pamačiau tik piktžolėmis užžėlusį, netvarkingą sodą, kuriame tarp gumbuotų obelų šakų plasnojo balti drugeliai.

– nejaugi tu niekada neišeini į lauką? – paklausiau jos. – nejau tau nesinori pažiūrėti į žvaigždes, pasivaikščioti upės krantu ar pa-sigrožėti sodais?

– Jau seniai nustojau apie tai galvoti.– Ko tau labiausiai trūksta?– nieko.– Ko nors turi trūkti.Ji pamąstė.– Kadaise man patikdavo ruduo, kai lapai ima gelsti ir kristi.

Mes eidavome į Karališkąjį botanikos sodą. Aš lakstydavau jo alėjomis, spardydavau lapus ir bandydavau juos sugauti. susiraitę lapai lyg miniatiūriniai laivai sūpuodavosi ore, kol nusileisdavo man į delnus.

– Ką darytum, jei įtartum pacientą padarius nusikaltimą?

Galima pirkti tytoalba.lt

ISBN 978-609-466-030-6

MICHAEL ROBOTHAM (Maiklas Robotamas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius trilerius apie Džo O’Lo� iną, jie iš karto sulaukė tarp-tautinio pasisekimo.

„Įtariamasis“ – pirmasis iš romanų apie nusikaltimus, į kuriuos įsi velia Džo O’Lo� inas. Jis – vienas žymiausių Londono psicho-te ra peutų, kurio gyvenimas atrodo tiesiog puikus: mylinti žmona, aštuonmetė dukra, sėkmingai besiklostanti karjera. Tačiau viską ima temdyti diagnozuota Parkinsono liga ir kai kurie pacientai. Kad ir slapukautojas Bobis Moranas, kuriam vis pavyksta ra� nuotai ma-nipuliuoti psicho terapeutu… Atli kus nužudytos merginos kūno apžiūrą O’ Lo� iną apninka ne rimą keliantis įtarimas: aukos sužalo-jimai ir žiaurios Morano fantazijos, kurių jis priverstas klausytis per psichoterapijos seansus, turi kažką bendra. Be to, O’Lo� inas pažinojo auką, bet dėl tam tikrų priežasčių policijai to pasakyti jis negali: tenka meluoti, ir tas melas tampa pirmu žingsniu į spąstus, iš kurių ištrūkti, regisi, nėra galimybės…

„Įtariamasis“ – klasikinis psichologinis trileris, kurio pagrindiniai veikėjai – psichoterapeutas Džo O’Lo� inas ir detektyvas Ruizas – gyvena įtampos kupiną gyvenimą. Vienas – klaidžiuose žmogaus psichikos, kitas – tamsių Londono gatvių labirintuose.

MIC

HA

EL

RO

BO

TH

AM

ITARIA MASIS

I TA R I A M A SI S

Kelianti saldų šiurpulį… Meistriškai suregzta ir puikiai papasakota istorija.

� e New York Times Book Review

DZ

O O

’LO

FL

INO

BY

LA

NR

.1

T R I L E R I SPS I C H O LO G I N I S

michael robotham „Įtariamasis“

Documents