1

2 1

MENO GIDASMENO GIDAS

MENO GIDASMENO GIDAS „PAŽINK SVETIMŠALĮ: GDANSKAS – KALININGRADAS – KLAIPĖDA“

2 3

ART GIDASART GIDASART GIDAS

TURINYSTURINYSMENO GIDAS „PAŽINK SVETIMŠALĮ: GDANSKAS –

KALININGRADAS – KLAIPĖDA“

Organizatoriai:

Valstybinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialas (Rusija)

Šiuolaikinio meno centras „Lažnia“ (Lenkija)

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Lietuva)

Projekto „Meno gidas“ kuratoriai:Elena Cvetajeva, redaktorius Ilja Dementjevas (Rusija)Agniezska Wolodzko (Lenkija)Ignas Kazakevičius (Lietuva)

Leidėjas:Klaipėdos kultūrų komunikacijų centraswww.kkkc.lt

Dizainas: Darius Petreikis (kūrybinė grupė „Mamaika“ Vertimas: Aleksandra Fomina (UAB „Fokaja“)

Tekstai: Danilas Akimovas, Wiktor Ciesielski, Ivanas Čečotas, Audrius Jankauskas, Anna Karpenko, Vasilijus Kolesnikas, Wojciech Kozłowski, Marcin Krasny, Aleksandras Liubinas, Skaistė Kazarauskaitė-Marčienė, Sergejus Michailovas, Ričardas Milukas, Agata Nowosielska, Barbara Piórkowska, Linas Poška, Lina Praudzinskaitė, Jevgenija Romanova, Danguolė Ruškienė, Katarzyna Szczepańska, Konstantinas Traščenkovas, Mindaugas Valiukas, Gitana Gugevičiūtė-Valiukienė, Marta Wróblewska

Fotografijos: Eriz Moreno Aranguren, Anatolijus Bachtinas, Wojciech Kozłowski, Danguolė Ruškienė, Kaliningrado apskrities archyvas

Piešiniai: Viktorija Dambrauskaitė, Audrius Jankauskas, Rolandas Marčius, Ričardas Milukas

© Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2015 © Valstybinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialas (Rusija), 2015© Šiuolaikinio meno centras „Lažnia“ (Lenkija), 2015 © Autorių kolektyvas: tekstai, fotografijos, piešiniai, vertimai, leidinio dizainas, 2015

ISBN 978-9986-588-45-0

4 – PROLOGAS VS EPILOGAS

8 – I MARŠRUTAS: GDANSKAS – KALININGRADAS – KLAIPĖDA

8 – Lenkija

10 – Rusija

14 – Lietuva

18 – II MARŠRUTAS: Viktorija Dambrauskaitė. ĮSPŪDŽIAI KOMIKSUOSE

24 – III MARŠRUTAS: Anatolijus Bachtinas. LENINAS PRŪSIJOJE

28 – IV MARŠRUTAS: Rolandas Marčius, Skaistė Kazarauskaitė-Marčienė. PJEDESTALą PALIKTI – PAMINKLą KEISTI

38 – V MARŠRUTAS: Eriz Moreno Aranguren. BERLYNO KELIAS

ĮSPŪDŽIAI TEKSTUOSE

42 – Agata Nowosielska. TYRINĖJANT MIESTą

44 – Barbara Piórkowska. ŽEMĖS IR KRAŠTAI BE TEKSTų

46 – Katarzyna Szczepańska. ŠIO KRAŠTO STEBUKLAI

49 – Marcin Krasny. EKRANAI IŠ BETONO. DAUGIAUKŠČIų BLOKINIų NAMų PUOŠYBA

51 – Marta Wróblewska. PAŽINK SVETIMŠALĮ – ĮSPŪDŽIAI IŠ KELIONĖS Į VEIDRODŽIų KARALYSTę

54 – Wiktor Ciesielski. KALININGRADAS

56 – Wojciech Kozłowski. HEIzENBERGO NEAPIBRĖŽTUMO PRINCIPAS, TYRINĖJANT ĮVAIRIAS ŠALIS KELIONĖJE AUTOBUSU

61 – Jevgenija Romanova. RIBOS VIDUJE

64 – Sergejus Michailovas. NETEKTIES SURADIMAS

66 – Ivanas Čečotas. KALININGRADO IR KöNIGSBERGO VIETOS GENIJUI

75 – Danilas Akimovas. MANO NAKTYS NUOSTABESNĖS NEI JŪSų DIENOS

77 – Anna Karpenko. TAŠYTųJų AKMENų GRINDINYS: NEPATOGUS PALIKIMAS

79 – Vasilijus Kolesnikas, Aleksandras Liubinas. LAIVYBOS NAUJIENOS

80 – Konstantinas Traščenkovas. KURORTAS

82 – Audrius Jankauskas. PAŽINK SVETIMŠALĮ: KALININGRADAS–GDANSKAS–KLAIPĖDA

89 – Gitana Gugevičiūtė. PUNKTYRIŠKI PAMąSTYMAI MARŠRUTO GDANSKAS–KALININGRADAS– KLAIPĖDA LINIJOJE

92 – Lina Praudzinskaitė. GDANSKAS–KALININGRADAS–KLAIPĖDA: PAMINKLAS ATMINTI

94 – Danguolė Ruškienė. ASMENINIų PATIRČIų TRAJEKTORIJOS

102 – Linas Poška. HIC GEDANUM. HIC SALTABATUR

108 – ĮSPŪDŽIAI MARŠKINĖLIUOSE. Ričardas Milukas. Eskizai.

4 5

PROLOGAS VS EPILOGASPROLOGAS VS EPILOGAS

PROLOGAS VS EPILOGASRaktiniai žodžiai, kurie buvo dažniausiai vartojami ruošiantis pažintinei kelionei:

Projektas. ES–RU. Demokratija. Politkorektiškumas. Prezentacija. Architektūra. Bendradarbiavimas. Kultūra. Laisvė. Kelionė. Ekskursija. Pažinimas. Turizmas. Menas. Laikas. Siena. Bendravimas. Maršrutas. Eksperimentas. Integracija. Istorija. Nostalgija. Politika. Teritorija.

BENDRA INFORMACIJA APIE „CLOSE STRANGER“ KE-LIONIŲ MARŠRUTUS

Tai, kas istoriškai, semantiškai ir nostalgiškai sieja Klaipėdą, Kaliningradą ir Gdanską, vadintina vokiš-kuoju paveldu.

Klaipėda (arba Mėmelis). Plotas 98 km², maždaug 180 000 gyventojų.

Gdanskas (arba Dancigas). Plotas 262 km² , maždaug 460 000 gyventojų.

Kaliningradas (arba Königsbergas). Plotas 215,7 km², 435 000 gyventojų.

Gyventojai. Daugiausia slavai ir baltai.

Tautybės. Daugiausia lenkai, rusai, lietuviai.

Pažiūros. Dominuoja Europos Sąjungos šalininkai.

Šios kelionės dalyviai. Įvairių sričių menininkai arba žmonės, vienaip ar kitaip aktyviai dalyvaujantys kul-tūros procesuose.

Šio regiono žmonės. Labai įvairūs ir daugiasluoksnės prigimties. Kelionės dalyviams juos reikėjo pažinti naudojantis žemiau surašyta instrukcija ir rekomen-dacija.

KELIONĖS INSTRUKCIJA ARBA REKOMENDACIJA

Ekskursijos dalyviams buvo siūloma, remiantis savo gyvenimiška, kelionių ir klajonių patirtimi, sumode-liuoti situacijas – „ką kalbėti“, „ką daryti“, „ko vengti“, „kaip integruotis“ ir pan. keliautojui, patekusiam į kultūrinio proceso mainstreamą: • Kaip elgtis kelionėje. Savos ir svetimos instruk-

cijos. Išorinė ir vidinė cenzūra.• Kaip elgtis žmogui, jei jį paėmė kultūriniu įkai-

tu ir jis yra priverstas dalyvauti kultūros rengi-niuose, ekskursijose, afterparty ir pan. prieš savo valią.

• Ką turėtų žinoti gido naudotojas: kuriuos jūsų patarimus reikėtų taikyti, o kuriuos prieš įgy-vendinant yra būtina patirti.

• Kaip elgtis gresiant kultūrinės „bombos“ spro-gimui.

• Kaip elgtis kultūrinio teroro akto metu. • Ką vertėtų įsidėmėti, norint nesusivilioti kitos

kultūros produktu ir taip išsaugoti savo iden-titetą.

• Pavykę ir nepavykę eksperimentai. Nuo flirtavi-mo iki religijų pažinimo.

Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytus faktus ir galimas grėsmes, pasižadame, jog bendraudami su vietiniais, pasirinksime aplinkai draugiškus bendravimo būdus: t. y. socialiai, giluminiai dvasiškai ir kitaip nekontak-tinius. Įsidėmėsime saugaus elgesio „su kultūrine ugnimi“ taisykles – kiek įmanoma, stengsimės neuž-davinėti provakuojančių klausimų, vengsime dekla-ruoti kaimynus skaudinančius istorinius faktus. Tei-sybės (vadinamus revanšistinius) laužus kurstysime išimtinai savyje.

Šio regiono žmonių nacionaliniai jausmai yra tra-pūs it miško paklotė kopose. Prisiminkite, kad jei bendraudami „išsuksite iš kelio“ – paliksite gilius pėdsakus, kurie nedings ir po daugelio metų. Todėl žygiuosime ir važiuosime tik tais takais ir keliukais, kurie aplenkia istorines sankryžas, o sustosime tik šiam tikslui numatytose vietose. Ten, kur eismas tik vienpusis arba važiuoti draudžiama, gerbsime ir šias taisykles.

Susitikimus rengsime tik istoriškai įtikrintose ir kul-tinėse vietose. Tačiau aprašydami juos stengsimės nenaudoti klasikinių susižavėjimo frazių ir epitetų. Istorija parodė, jog geriausi atradimai padaromi savo kieme. Jei vis dėlto be istorinės egzaltacijos neįma-noma išsiversti, tuomet vietoje reklaminio plasti-ko naudosime semantiškai taupius ir literatūriškai „ekologiškus“ sinonimus. Elgsimės kultūringai ir sa-vo „šiukšles“ paliksime tik joms numatytose vietose arba pasiimsime su savimi.

Nefotografuosime negražių ir apleistų vietų, neko-lekcionuosime baltų ar juodų dėmių, bet leisime kaimynams išsisakyti patiems ir įamžinsime jų po išpažinties spindinčius veidus. Jų gyvenimas yra jų aplinka! Netrukdysime jiems dauginti kultūrą ir suk-ti lizdus taip, kaip sąlygojo evoliucija! Neteršime jų aplinkos tariamosios nuosakos korektūromis, o jei negalime ištverti be savo muzikos, klausysimės jos per ausines. Norėdami natūralių pokyčių, mėgausi-mės kaimynų aplinkos garsais – paukščių čiulbėji-mu, vėjo šlamesiu medžiuose!

Laikysimės vietos profesionalų patarimų, kaip elg-tis itin saugojamose socialinio paveldo teritorijose.

Pasinaudodami gidų paslaugomis šias teritorijas pamatysime gražiai, o svarbiausia – teisingai. Išlik-sime orūs, švarūs ir dėmesingi – būsime kultūringi kultūros turistai. Juk tai, ką pamatėme, turime palik-ti kitiems. O tam, kad visi būsimi keliautojai galėtų džiaugtis nepaliestais regiono points of interest, su-kursime savo kelionių maršrutus ir nukreipsime jais nesutramdomus „istorijos perrašinėtojus“ bei agre-syvius „kultūros medžiotojus“!

2013 m. birželio 29 – liepos 11 d. trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos, Rusijos – menininkai, meno kriti-kai, istorikai leidosi į kultūrinę ekspediciją per Gdans-ką, Kaliningradą ir Klaipėdą ir šių miestų apylinkes.

Ekspedicijos metu, panaudojant kultūros animaci-jos metodą bei šiuolaikinio meno praktikas, dalyviai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos rinko medžiagą, kuri sugulė į regiono meno ir kultūros gidą (katalogą), aprėpiantį naujus kultūrinius maršrutus, iliustruotus esamais, projekto dalyvių požiūriu įdomiais kultūros objektais ir projekto metu sukurtais meno objektais, žurnalistų pastebėjimais, vietos žmonių interviu.

Šioje ekspedicijoje Lietuvai atstovavo: kultūrologas Linas Poška, poetas Mindaugas Valiukas, menoty-rininkė Danguolė Ruškienė, iliustratorė Viktorija Dambrauskaitė, tapytojas Rolandas Marčius, tapyto-jas Ričardas Milukas, dizaineris Audrius Jankauskas, fotografė Lina Praudzinskaitė, teatrologė Gitana Gu-gevičiūtė-Valiukienė.

Ekspedicija buvo vykdoma projekto „Pažink svetim-šalį: savitarpio pažinimo skatinimas tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų per šiuolaikinės kultūros ir meno mainus“ rėmuose 2013–2014 m. Projektą įgyvendino Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Kaliningrado Nacionalinio šiuolaiki-nio meno centro Baltijos skyriumi (Rusija) ir Gdans-ko Šiuolaikinių menų centru Łaznia (Lenkija).

PROLOGAS VS EPILOGAS

6 7

MARŠRUTAIMARŠRUTAI

GDANSKAS

KALININGRADAS

KLAIPĖDA

8 9

LENKIjA LENKIjAŠIUOLAIKINIO MeNO ceNTRAS „ŁAźNIA“Gdanskas, Žemutinis miestas, Jaskółcza g. 1

MeNINėS edUKAcIjOS ceNTRASNaujasis uostas, Strajku Dokerów g. 5, Gdanskas

Miesto savivaldybės institucija, įsteigta 1998 m. Dabartiniu metu ŠMC sudaro du skyriai, įsikūrę buvusių miesto pirčių pastatuose, Žemutiniame mieste ir Naujajame uoste. Centro veiklos kryptis – šiuolaikinis Lenkijos ir užsienio menas. Centras yra sukaupęs ir nuolat papildo savo kolekciją, užsiima parodine ir leidybine veikla, taip pat organizuoja koncertus, filmų peržiūras, susitikimus, bei kūrybi-nius seminarus -dirbtuves, kuriuose aktyviai daly-vauti skatina vietinius Žemutinio miesto ir Naujojo uosto gyventojus. Svarbiausi ŠMC tęstiniai projektai: Gdansko miesto Galerija po atviru dangumi, Cities on the Edge, Art&Science Meeting.

www.laznia.pl

GDANSKO MENO GALERIJAGdansko senamiestis

GDANSKO GüNTERIO GRASSO GALERIJA (4G)Szeroka g. 34/35, 36, 37, Grobla I 1/2, Gdanskas

GDANSKO MIESTO GALERIJA 1 (GGM1)Piwna g. 27/29, Gdanskas

GDANSKO MIESTO GALERIJA 2 (GGM2)Powroźnicza g. 13/15, Gdanskas

Miesto savivaldybės institucija, įsteigta 2008 m., kurią sudaro 3 Gdansko senamiestyje įsikūrę padali-niai. Didžioji GGM1 ekspozicijos dalis skiriama ciklui „Dialogas”, tapusiam jaunųjų Lenkijos ir užsienio me-nininkų kūrybinių susitikimų vieta. Pagrindinė GGM2 veiklos kryptis – užsienio meno pristatymas, taip pat tęstinis projektas „Logos-Bios”, skirtas Gdansko ir jo apylinkių skulptorių kūrybai. 4G – tai galerija, įkur-ta bendradarbiaujant su rašytoju Günteriu Grassu ir skirta jo kūrybinio palikimo pristatymui. Svarbiau-si GGM tęstiniai projektai: Gdansko meno bienalės Grassomanija ir Narracje.

www.ggm.gda.pl

MeNO INSTITUTAS „WySPA“ (ISW)Dokai 1/145 B, Gdanskas

„Wyspa Progress“ fondo 2004 m. įsteigta nekomer-cinė meno institucija, išaugusi ir tiesiogiai susijusi su buvusių laivų statyklų teritorija, kur įsikūrusi jos buveinė, bei šios išskirtinės vietos visuomeniniu-is-toriniu paveldu. Instituto veikla apima parodų, kū-rybinių seminarų-dirbtuvių organizavimą, taip pat diskusijas apie tarptautinę šiuolaikinę meninę kul-tūrą. ISW kaupia savo kolekciją, įgyvendina meninės rezidentūros programas, leidžia leidinius. Svarbiausi ISW tęstiniai projektai: Alternatyva ir Subjektyvi au-tobusų linija.

www.wyspa.art.pl

GdANSKO LAIvŲ STATyKLA, pagrindiniai vartaiSolidarumo aikštė, Gdanskas

Viena iš didžiausių Lenkijos laivų statyklų, išsidės-čiusi buvusių vokiškų laivų statyklų – Jano Klawitte-ro (nuo 1804), vėliau „Kaiserliche Werft Danzig“ (nuo 1844 m.) bei „Schichau“ (nuo 1890 m.) – teritorijoje. Tai vieta, kur kilo masiniai protestai, kur juos malši-nant buvo nužudyti trys laivų statyklos darbinin kai – 1970-ųjų gruodžio mėnesio įvykių aukos. Statykloje susikūrė nepriklausoma profesinė sąjunga „Solida-rumas”, čia buvo pasirašytas 1980 m. rugpjūčio su-sitarimas. 1996 m. laivų statyklai paskelbtas ban-krotas. Dabartiniu metu pramoninė veikla vykdoma tik dalyje jos teritorijos, likusioje formuojasi naujas rajonas – Jaunasis miestas. Čia taip pat yra Europos solidarumo centro pastatas.

MeNININKŲ KOLONIjA

1999 m. dalis Gdansko Laivų statyklos žemės buvo parduota bendrovei „Synergia 99“, o pastaroji, rekla-mos ir įvaizdžio kūrimo tikslais, 2001–2002 m. per-davė dalį savo pastatų su Trimiesčiu susijusiems me-nininkams. Vienas iš perduotų pastatų, kuriuo streikų metu naudotasi kaip telefono stotimi, pradėtas va-dinti „Menininkų kolonija“. Pastate buvo įsikūrusios dirbtuvės, kuriose per 2001–2008 metus dirbo virš 60 menininkų, vadinusių save Menininkų kolonijos gyventojais. Be jau minėtų dirbtuvių, Menininkų ko-lonijoje aktyviai veikė meno darbuotojų Mikołajaus Jurkowskio ir Sylwesterio Gałuszkos vadovaujama

galerija. 2008 m. bendrovės „Synergia“ akcijas įsigijusi firma BPTO nusprendė iškeldinti menininkus iš tele-fono stoties pastato. Dalis jų sutiko persikelti į Direk-cijos pastatą, kuriame šalia dirbtuvių veikia galerija „Na korytarzu“ ir galerija „Gablotka“.

GDANSKO SENAMIESTIS

Gdansko miesto ištakos siekia IX a., o savo „aukso amžių” Gdanskas išgyveno XVII a., kai buvo pastatyti gražiausi pastatai. 1945 m. sausį, tarybiniams ir len-kų kariams „išvaduojant” miestą, 90% Senamiesčio istorinio paveldo buvo sugriauta. Po karo Senamies-tis atstatytas iš naujo. Jo vertingiausi paminklai: Dłu-ga (Ilgoji) gatvė ir Długi Targ (Ilgoji prekyvietė), suda-rantys taip vadinamą Karališkąjį traktą, Pagrindinio miesto rotušė, Artuso rūmai, Neptūno fontanas, Złota Kamienica (Aukso rūmai), Złota Brama (Aukso vartai), Brama Zielona (Žalieji vartai), Uphageno namas, Żu-raw (vartai – uosto prekių keltuvas), Švč. Marijos ba-zilika, Karališkoji koplyčia, Švč. Marijos gatvė, Wielka Zbrojownia (Arsenalas), Katownia (Kankinimų kame-ra) ir kt.

www.gdansk.pl/turystyka,89,685.html

GdANSKO TechNIKOS UNIveRSITeTAS

Pagrindinis korpusas: Gdanskas–Wrzeszcz, Gabriela Narutowicza g. 11/12, Gdanskas

Gdansko Technikos universitetas (Politechnika Gdańska) įsteigtas Wilhelmo II potvarkiu ir atidary-tas 1904 m., kaip Karališkoji Prūsijos aukštoji tech-nikos mokykla (Königliche Preussische Technische Hochschule). Jos paskirtis buvo ruošti įvairių specia-lybių inžinierius. Svarbiausias pastatų komplekso architektoninės formos kūrėjas buvo Albertas Cars-tenas. Pagrindinis pastatas pastatytas Nyderlandų neorenesanso stiliumi. Viename jo kiemelių įrengta Fuko (Foucault) švytuoklė.

www.pg.edu.pl/uczelnia/historia

GdyNė

Gdynė per rekordiškai trumpą laiką (1923–1934 m.) iš mažo kaimelio išaugo į miestą, įgyvendinant am-bicingą ekonominį planą – „iškirsti Lenkijos langą į pasaulį”, užtikrinantį Lenkijos išėjimą į Baltijos jūrą. 1934 m. Gdynė tapo didžiausiu Baltijos uostu ir mo-derniausiu uostu Europoje. Išskirtinis miesto archi-tektūros bruožas – modernizmas su charakteringais, laivus primenančiais balto akmens, stačiakampio ar aptakių formų pastatais. Gdynės urbanistinė struktūra

suformuota, vadovaujantis taip vadinamo funkcio-nalaus miesto prielaidomis. Architektūriniu požiūriu vientisiausias miesto modernistinio užstatymo pa-vyzdys yra Świętojańska gatvės pastatai.

www.modernizmgdyni.pl

vySLOS MUzIejUSTczew, 30 Stycznia g. 4, Gdanskas

Veikia nuo 1984 m. Tai didžiausias Vyslos žemupio regiono istorijai ir kultūrai paskirtas muziejus Len-kijoje. Veikia dvi nuolatinės ekspozicijos: „Vyslos navigacijos istorija” ir „Tradiciniai Vyslos baseino laiveliai”. Pagrindinis muziejaus pastatas – tipiškas XIX a. pramoninės architektūros pavyzdys, pastaty-tas XIX a. II pusėje, kaip Emilio Kelcho metalo dirbi-nių fabrikas. II-ojo pasaulinio karo metais jame buvo laikina Lenkijos perkeltųjų asmenų stovykla.

www.nmm.pl/muzeum-wisly

TčevO (TczeW) TILTASTczew

Objektas, įtrauktas į Tarptautinių statybos inžinerijos paminklų sąrašą, perduotas į eksploataciją 1857 m. Tuo metu tai buvo pats ilgiausias Europoje ir pirma-sis geležinis tiltas per Vyslą. 1939 m. rugsėjo 1 d. hitlerinei kariuomenei užpuolus Lenkiją, tai buvo vienas iš pirmųjų atakuojamųjų objektų, iš dalies iš-sprogdintas besiginančios Lenkijos armijos.

www.most.tczew.pl/index.php/pl

MALbORKO PILIeS MUzIejUSStarościńska g. 1, Malborkas

Viduramžių pilis, pastatyta Kryžiuočių ordinui užė-mus Gdansko Pamario kraštą ir perkėlus į Malborką Didžiojo magistro kanceliariją. Pilies kompleksą su-daro Aukštoji, Vidurinė ir Žemutinė pilys bei Šven-čiausios Mergelės Marijos bažnyčia. Tuo metu mies-tas buvo vienos iš galingiausių valstybių pietiniame Baltijos pajūryje administracinis centras. Dabartinis pilies muziejus čia įsikūrė 1961 m., jame be kitų eks-ponatų, surinkta unikali pasaulinio masto meninių dirbinių iš gintaro kolekcija.

www.zamek.malbork.pl

I MARŠRUTAS: GDANSKAS – KALININGRADAS – KLAIPĖDA LENkIjA

10 11

RUSIjA

MENO CENTRAS „GALERIJA EL“Kuśnierska g. 6, Elbingas

Centras įsikūręs XIII a. gotikinės bažnyčios pastate. 1945 m. sausį, miestą šturmuojant tarybinei armijai, pastatas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimo ir gaisro. Po karo buvo likę tik griuvėsiai. Šio pastato atgimimo ir pritaikymo meninei veiklai ištakos sie-kia 1961 m., kai menininkas Gerardas Kwiatkowskis gavo miesto valdžios institucijų leidimą panaudoti jį, kaip menininko dirbtuves. 1965 m. Kwiatkowskis su-organizavo I-ąją, o 1967 m. II-ąją Erdvinių formų bie-nalę. Šie renginiai vyko skelbiant vieną iš pagrindinių avangardo šūkių – menininko ir darbininko dirbtuvės integraciją. 2010 m. pastatas atstatytas ir pritaikytas Meno centro reikmėms.

www.galeria-el.pl/

ATvIROjI eRdvINIŲ FORMŲ GALeRIjAKuśnierska g. 6, Elbingas

I-joje ir II-ojoje Erdvinių formų bienalėje dalyvavo keliasdešimt menininkų, daugiausiai iš Lenkijos. Renginio mecenatas – Elbingo mechanikos gamy-kla „zamech”, aprūpinusi dalyvius medžiagomis (po gamybos liekančiais metalo likučiais) bei teikusi techninę pagalbą įgyvendinant projektus. Tuo tar-pu menininkai įsipareigojo perduoti savo kūrinius miestui. Tokiu būdu Elbinge atsirado unikali abs-trakčių erdvinių formų kolekcija (51 kūrinys), sukurta 1965–1986 m. laikotarpiu.

www.galeria-el.pl/formy-przestrzenne-w-elblagu.html

KAdyNy

Taip vadinamas „Imperatoriaus kaimas”, pastatytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Wilhelmo II po-tvarkiu, kuriame buvo įsikūrusi monarcho vasaros rezidencija. Naujieji kaimo pastatai – tai taip vadi-namojo griežtojo (Ordenstill) stiliaus architektūra. Čia taip pat buvo atidaryta keramikos manufaktūra, gaminusi majolikos dirbinius dvaro reikmėms. Iki šių laikų išliko Wilhelmo II rūmai. Kadyny kaime taip pat veikė valstybinis žirgynas.

MIKALOjAUS KOPeRNIKO MUzIejUSKatedralna g. 8, Fromborkas

Fromborkas – tai miestelis, kuriame gyveno ir mirė Mikalojus Kopernikas. Čia, kaip manoma, katedroje, jis ir palaidotas. Mikalojaus Koperniko muziejuje įrengta lenkų astronomui skirta ekspozicija. Muziejaus pada-liniai: planetariumas ir astronomijos observatorija,

bei Šv. Dvasios ligoninės kompleksas, kuriame ekspo-nuojama medicinos istorijos kolekcija.

www.frombork.art.pl/pl

vŠMc bF (vALSTybINIO ŠIUOLAIKINIO MeNO CENTRO BALTIJOS FILIALAS) Litovskij val g. 38, „Kronprinco“ kareivinės, Kalinin-gradas

Federacinė valstybinė kultūros įstaiga. Skyrius įkurtas 1997 m. Tai yra vienas iš septynių VŠMC regioninių padalinių Rusijoje, vienintelė muziejų, parodų ir mokslinių tyrimų organizacija Kaliningra-de, dirbanti šiuolaikinio meno srityje. Įgyvendina didelio masto tarptautinius garso, technobiologi-nio meno, viešojo meno projektus, Königsbergo ir Kaliningrado kultūrinį ir istorinį paveldą bei aštrias šiuolaikinės visuomenės problemas aktualizuojan-čius ir interpretuojančius projektus. Skiria didelį dėmesį vietinės publikos ugdymui, įgyvendindamas plataus spektro mokslinimo ir švietimo progra-mas. 2003 m. ir 2006 m. VŠMC perėmė disponuoti „Kronprinco“ gynybinių kareivinių – XIX a. vidurio istorijos ir kultūros paminklo – bokštą ir palėpės erdvių dalį. Šiuo metu yra vykdomas kapitalinis re-montas ir restauravimas Rusijos federacijos Kultū-ros ministerijai finansiškai parėmus. Palėpės erdvę (1445 kv. m.) planuojama atidaryti 2016 m., bokšto erdvę (1900 kv. m.) – 2017 m.

www.ncca.ru/kaliningrad

KVARTIRAKoloskovo g. 13, Kaliningradas

Kaliningrade įrengtoje meno erdvėje „Kvartira“ („Butas“) veikia parduotuvė, kavinė ir klubas. Ben-dra šios erdvės talpa yra 25 vietų. „Bute“ vyksta filmų peržiūros, fotografijos, grafikos, kompiuteri-nių žaidimų meistriškumo pamokos, meno terapi-jos užsiėmimai, vieši knygų skaitymai ir koncertai. Parduotuvė pozicionuojasi kaip vieta, kur viskas parduodama: knygos, muzikos įrašai, filmai, sta-lai, kėdės, rėmeliai: „galime net nuimti medines grindis, jei norėsite“. Tokiu būdu, pasak „Buto“ sa-vininko Artiomo Ryžkovo, yra pakeičiamas erdvės interjeras.

www.vk.com/kvartira_koloskova13

1200 GvARdIečIŲ PAMINKLASKaliningradas, Gvardeyskiy pr.

1200 gvardiečių paminklas yra 1945 m. Königsbergo šturmo metu žuvusių 11-osios kariuomenės gvardi-jos karių masinė kapavietė ir paminklas. Memorialas yra transporto eismui uždarytame Gvardiečių pros-pekto ruože, žaliojoje parko teritorijoje su tvenkiniu. Tai yra vienas iš pirmųjų svarbių paminklų, įamžinan-čių didžiąją pergalę Antrajame pasauliniame kare, 1945 m. rugsėjo 30 d. atidarytas rekviem kritusiems didvyriams. Memorialinis kompleksas buvo sukurtas pagal geriausias pasaulines meno tradicijas. Kūry-binę grupę sudarė Maskvos architektai I. Melčako-vas, S. Nanušjanas, lietuvių skulptoriai J. Mikėnas, B. Pundzius, P. Vaivada, B. Petrauskas, R. Jakimavičius ir K. Jarošūnas.

KALININGRAdO SRITIeS vAIKŲ IR jAUNIMO eKOLOGIjOS IR TURIzMO ceNTRAS, bUvęS ALbeRTINOS UNIveRSITeTO bOTANIKOS SO-DASBotaničeskaja g. 2, Kaliningradas

Sodo istorija yra datuojama XIX a. pradžia. Jis bu-vo vienas gražiausių botanikos sodų ir Vokietijos meninės, filosofinės ir mokslinės plėtros širdis. Tikėtina, kad čia vaikštinėdavo Imanuelis Kantas, o Johannas Wolfgangas von Goethe čia atlikdavo savo mokslinius tyrimus. Būtent čia buvo padėti fenologijos mokslinių tyrimų Europoje pamatai. Nepaisant didelių karo metu įvykusių sugriovimų, valdžios abejingumo ir išteklių stokos, sodas vis dar egzistuoja kaip neįkainojamas žaliasis perlas gana urbanizuotoje miesto dalyje. 1950-ųjų pradžioje sodas tapo švietimo įstaigos dalimi. 1965 m. jam buvo priskirtas valstybės saugomo paminklo sta-tusas

(„Trumpas vadovas“, kūrybinė grupė „Atelier Weldwerk“, VŠMC BF).

KANTO SALA

Istorinis salos pavadinimas yra Kneiphof. Ji yra viena iš pagrindinių Kaliningrado miesto dalių, paskutinė sala prieš prasidedant Priegliaus upės žiotims. Nuo 1327 m. čia buvo vienas iš trijų senojo Königsbergo miestų. 1944 m. britų aviacijos bombarduojama sala buvo visiškai sunaikinta. Sala įsikūrusi Kaliningrado centrinėje dalyje, sienoje tarp dviejų pagrindinių istorinių vietovių – Sembos (šiaurėje) ir Notangos (pietuose). Virš salos šiaurės–pietų kryptimi yra nu-sidriekusi viena iš dviejų pagrindinių Kaliningrado transporto ašių. Saloje yra Katedra, Kanto kapas, skulptūrų parkas.

KATEDRAI. Kanto g. 1, Kaliningradas,

Iki mūsų dienų išlikusi Königsbergo katedra, įsikuru-si miesto žemumoje, Kneiphof saloje, yra žymus isto-rijos paminklas ir svarbi dabarties įžymybė. Oficiali Katedros įkūrimo data laikoma 1333 m. rugsėjo 13 d. Seniau Katedros pastato viduje ir išorėje buvo daugiau nei šimtas antkapių ir epitafijų. Čia buvo palaidoti didieji Teutonų ordino magistrai, Sembos vyskupai, Königsbergo universiteto profesoriai, tarp jų filosofas Imanuelis Kantas. Gražiausia Katedros vieta yra Kanto portikas. Katedra yra pagrindinis Ka-liningrado akcentas, vienas iš jos simbolių. Ji yra vie-nintelis Rusijoje Šiaurės Vokietijos gotikos stiliaus pastatas.

www.sobor-kaliningrad.ru/rus.html

ŽvejybOS KAIMeLIS

Kaliningrado etnografijos, prekybos ir amatų cen-tras, kurio architektūra stilizuota pagal prieškario Königsbergo tradicijas. Tai yra vokiškojo stiliaus pastatais užstatytas kvartalas. Žvejybos kaimelis yra įsikūręs Oktiabrskij saloje, tarp Oktiabrskajos gatvės ir Priegliaus upės. Kompleksas buvo pradėtas statyti 2006 m. ir tęsiasi nuo Medovyj (Medaus) tilto iki Vy-sokyj (Aukštojo) tilto.

KAIzeRIO (IMPeRATORIAUS) TILTAS

Varstomasis pėsčiųjų tiltas per Priegliaus upę Ka-liningrade. Šiandieninis tilto pavadinimas yra Jubi-liejinis. Tiltas yra taip pavadintas, nes jo atidarymas 2005 m. liepos 1 d. buvo priderintas prie miesto 750-ųjų metinių minėjimo. Tiltas jungia Epronovskaja ir Oktiabrskaja gatves ir yra Žvejybos kaimelio pastatų komplekso dalis. Jis stovi ant karo metu sunaikinto Imperatoriaus tilto (Kaiserbrücke) atramų. Imperato-riaus tiltas buvo pastatytas 1905 m. ir sunaikintas per II-ąjį pasaulinį karą. Palyginus su jo pirmtaku, Jubiliejinis tiltas tapo šiek tiek siauresnis ir aukš-tesnis, todėl nebetenka jo varstyti, upe praplaukiant nedideliems laivams. Tačiau bendra Jubiliejinio tilto išvaizda primena Imperatoriaus tiltą. Šalia jo yra na-melis, kuriame įrengti tilto varstymo mechanizmai.

GINTARO MUzIejUSMaršala Vasilevskovo a. 1, Kaliningradas

Rusijos vienintelis Gintaro muziejus, atidarytas 1979 m., įsikūręs Kaliningrado centre, XIX a. viduryje pastatytame tvirtovės „Donos“ bokšte. Didelę kolek-cijos dalį sudaro gintaro pavyzdžiai su augalijos ir

RUSIjA

12 13

RUSIjA RUSIjA

gyvūnijos fragmentų inkliuzais, prieš 50 milijonų metų patekusiais į kadaise klampią dervą.

www.ambermuseum.ru

bALTIjOS LAIvŲ STATyKLA „jANTAR“

Laivų statykla įkurta 1945 m. Vokietijos laivų staty-klos „Schichau“ pagrindu. Per 1944 m. britų aviacijos vykdytus bombardavimus statykla nenukentėjo. Lai-vų statykla „Jantar“ specializuojasi karinių ir civilinių laivų, taip pat laivų remonto, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo srityse. Prie statyklos įkurtas šios bendrovės istorijos muziejus, rengiamos ekskursijos.

www.shipyard-yantar.ru

PASAULINIO vANdeNyNO MUzIejUSNaberežnaja Petra Velikogo 1, Kaliningradas

Rusijos pirmasis kompleksiškas marinistikos mu-ziejus, įsikūręs Kaliningrade. Muziejuje veikia lai-vininkystės, jūrų augalijos ir gyvūnijos, geologijos ir pasaulinio vandenyno hidrologijos ekspozicijos, taip pat biblioteka ir ekologijos stotis. Lankytojai ga-li apžiūrėti muziejaus laivus „Vitjaz“, „Kosmonautas Viktoras Pacajevas“ (laivas buvo tarp TSRS Mokslų akademijos kosmoso tyrimams naudojamų laivų), povandeninį laivą „B–413“, švyturį, taip pat kašaloto griaučius.

www.world-ocean.ru/ru

KALININGRAdO zOOLOGIjOS SOdASProspekt Mira 26, Kaliningradas

Vienas didžiausių ir seniausių šiuolaikinės Rusijos zoologijos sodų. zoologijos sodą 1896 m. įkūrė vo-kiečių verslininkas Hermanas Klaassas. Kaliningra-das jį gavo 1945 m. kapituliavus Vokietijos kariuo-menei. Kaliningrado zoologijos sodas tuo pačiu yra ir dendroparkas, o zoologijos sodo įžymybės – ne tik gyvūnai, bet ir reti augalai, tokie kaip reliktinis ginkmedis, kuris yra dinozaurų bendraamžis. zoo-logijos sodo teritorijoje yra keletas prieškario laikų pastatų ir fontanas.

www.kldzoo.ru

AUKŠTeSNySIS eŽeRAS

Vandens telkinys Kaliningrade. Aukštesniojo ežero krantai yra žalia rekreacinė zona. Ežeras yra dirbtinės kilmės – 1270 m. jį sukūrė Teutonų ordino riteriai

žuvims veisti. Tai yra viena iš Kaliningrado seniausių žmogaus sukurtų struktūrų.

PeRGALėS AIKŠTė

Kaliningrado pagrindinė aikštė, vieta, kurioje yra susitelkusios daugelis organizacijų ir institucijų, yra miesto transporto mazgas. Šalia aikštės įkurta Kristaus Išganytojo katedra. Kaliningrado 750-ųjų metinių išvakarėse aikštė buvo visiškai rekons-truota: buvo pašalintas Lenino paminklas, aikštėje įrengti fontanai, pastatyta Triumfo kolona, panaši į Sankt-Peterburge esančią Aleksandro koloną.

GALeRIjA „vychOd“Uralskaja g. 16, Kaliningradas

Šiuolaikinio jaunojo meno galerija atidaryta 2011 m. Galerija yra fotografo Aleksandro Liubino studijoje. Priklausomai nuo pristatomo meno erdvės poreikių, ji yra pristatoma kaip galerija „Vychod“ („Išėjimas“) ir įrengiama koridoriuje, arba kaip galerija „Govno“ („Šūdas“), užimanti tualeto patalpą. Pasak A. Liubino, kuris yra galerijos direktorius, toks pavadinimas kilo iš vietos, kurioje yra galerija. Organizatorių tikslas yra „atskiesti Kaliningrado kultūrinį komponentą“. Gale-rijos erdvėje eksponuojami jaunųjų Kaliningrado ir Maskvos autorių kūriniai.

https://www.facebook.com/GalleryGOVNO

FORTAS NR. 1 „STeIN“Bolšoje Isakovo gyvenvietė, Kaliningradas

Kaliningrado regiono visuomeninis labdaros fon-das buvo įkurtas 2005 m. Jo veikla yra skirta fortui Nr. 1 „Stein“ – Kaliningrado priemiestyje esančiam XIX a. architektūros paminklui – atkurti, restauruo-ti, išsaugoti ir naudoti kultūriniais bei istoriniais tikslais. Fondas vykdo išsamų kompleksinį pamin-klo tyrimą, palaiko deramą forto būklę, renka lėšas jo regeneravimui ir tolesniai plėtrai. Organizacija rengia su forto istorija susijusias ekskursijas ir se-minarus, rekonstruoja karinius ir istorinius įvykius, istorinius kostiumus, amatus. Forto teritorijoje or-ganizuojami muzikos ir kiti su kūryba susiję ren-giniai.

SVETLOGORSKAS

Kaliningrado srities kurortinis miestas, įsikūręs ant Baltijos jūros kranto, iki 1946 m. vadinosi Rauschen (lietuviškai – Raušiai). Svetlogorsko centre yra mies-to simbolis – 1900–1908 m. vokiečių nacionalinio

romantizmo stiliumi pastatytos vandens gydyklos bokštas. Svetlogorskas yra įsikūręs miško parke. Kie-kvienas miesto pastatas įterptas į mišką, t.y. yra at-skirtas nuo kitų pastatų miško ruožais. Jūros pakrantė Svetlogorske yra stati ir skardinga.

OTRAdNOjė

Kaliningrado srities kurortinė gyvenvietė Baltijos jūros pakrantėje. Iki 1946 m. vadinosi Georgenswalde. Gy-venvietė įsikūrusi trijų kilometrų atstumu nuo Svetlo-gorsko. Yra įtraukta į Svetlogorsko miesto nausėdiją. Tai klimatinis kurortas. Yra keletas viešbučių, poilsio namų ir sanatorijų. Nuo 1993 m. Otradnojėje veikia vokiečių skulptoriaus Hermano Bracherto namai-muziejus, įkurti jo buvusiame name.

JANTARNAS

Miesto tipo gyvenvietė Baltijos jūros pakrantėje, iki 1946 m. vadinosi Palmnicken (lietuviškai – Palmi-ninkai). Gyvenvietėje yra įkurta vienintelė pasaulyje gintaro gamykla, kurioje iškasamas ir perdirbimas gintaras. Netoli gyvenvietės yra Kaliningrado srityje plačiausias jūros smėlio paplūdimys, didelis vaizdin-gas ežeras, susiformavęs iš buvusio gintaro karjero, parkas su daugybe retų medžių. Mieste yra išlikusi Maurice‘o Beckerio XIX a. pastatyta buvusi liuteronų bažnyčia.

ARNAvOS LIUTeRONŲ bAŽNyčIA

Viena seniausių Kaliningrado srities bažnyčių. Isto-rijos ir gotikinio stiliaus architektūros paminklas. Įsikūrusi Gurjevsko rajone, Rodnikų gyvenvietėje. Arnavos liuteronų bažnyčia, įkurta 1364 m., yra uni-kali tuo, kad joje išlikusios daugybė autentiškų XIV a. viduramžių stiliaus freskų.

www.prussia39.ru/sight/index.php?sid=93

GVARDEISKAS

Kaliningrado srities miestas, esantis Deimos ir Prieg-liaus upių santakoje, įkurtas 1255 m. iki 1946 m. vadinosi Tapiau (lietuviškai – Sugūbriai, Tepliuva). Vienas iš įžymiausių miesto objektų yra pilis, kurioje 1568 m. kovo 20 d. mirė Prūsijos ku-nigaikštystės įkūrėjas Albrechtas Hohenzollernas. Šiandien pilyje yra kalėjimas. Iš pastatų, išlikusių iki šių dienų, istoriškai vertingi yra du tiltai per Prie-glių ir Deimą, Rotušės pastatas, bažnyčia, Königs-bergerstraße esančios mokyklos pastatas ir vandens bokštas. Tapiau miestas žinomas ir dėl to, kad jame

gimė pasaulyje garsūs vokiečių menininkai Lovisas Corinthas ir Ernstas Mollenhaueris.

www.gvardeysk.gov39.ru/tourists

zNAMeNSKAS

Kaliningrado srities miestas, įkurtas 1336 m., iki 1946 m. vadinosi Wehlau (lietuviškai – Vėluva). Mies-tas yra įsikūręs Priegliaus ir Alnos (vok. Lava) upių santakoje. znamenske yra įrengtas Priegliaus šliuzas Nr. 1. Istorinės znamensko įžymybės: liuteronų Šv. Jokūbo bažnyčia, katalikų koplyčia, Vokiečių ordino mokyklos pastatas, septynių arkų tiltas Priegliaus upės salpoje, miesto ir geležinkelio vandens bokštai, Alnos upės krioklys.

en.wikipedia.org/wiki/znamensk,_Kaliningrad_Oblast

dRUŽbOS GyveNvIeTė

Gyvenvietė yra Kaliningrado srities Pravdinsko ra-jone (lietuviškai – Alna). Čia yra išlikusi XV a. įkurta liuteronų bažnyčia ir Mozūrijos kanalo šliuzas. Gy-venvietė buvo suformuota XIII a. aplink Allenburgo (lietuviškai – Alnos) pilį.

www.prussia39.ru/geo/geo.php?id=767

SOLDATOVAS

Kaliningrado srities Gvardeisko miesto apskrities gyvenvietė (iki 1946 m. vadinta Friedrichsthal, Ko-ethen). Gyvenvietės teritorijoje yra apleisti kariniai angarai, bunkeriai ir slėptuvės, likusios iš buvusio karinio dalinio; viename iš angarų yra didžiulė valtis.

www.prussia39.ru/geo/geo.php?id=236

PRAVDINSKAS

Kaliningrado srities miestas, įsikūręs abipus Alnos (Lavos) upės. Iki 1946 m. buvo vadinamas Friedland in Ostpreußen (lietuviškai – Bartų Romuva). Mieste yra išlikęs 1313 m. įkurtos Šv. Jurgio bažnyčios pasta-tas. Prie Frydlando 1807 m. birželio 14 d. įvyko mūšis tarp Levino Augusto Gottliebo Theophilio Bennigseno vadovaujamos rusų kariuomenės ir Napoleono vado-vaujamos Prancūzijos kariuomenės.

www.pravdinsk.gov39.ru

14 15

LIETUVA

DOMNOVAS

Kaliningrado srities Pravdinsko rajone esanti gyven-vietė. Iki 1946 m. vadinosi Domnau (lietuviškai – Dumnava), turėjo miesto statusą. Netoli gyvenvietės yra 1807 m. mūšyje žuvusių Rusijos karių masinė kapavietė, Sovietų karių masinė palaidojimo vieta, XIII a. piliakalnis, XIV a. liuteronų bažnyčia.

www.prussia39.ru/geo/geo.php?id=766

BAGRATIONOVSKAS

Kaliningrado srities miestas. Iki 1946 m. vadinosi Preußisch Eylau (lietuviškai – (Prūsų) Ylava, Yluva). Preußisch Eylau 1325 m. buvo įkurta kaip pilis – Kry-žiuočių ordino atsparos punktas. 1807 m. vasario 7–8 d. (sausio 26–27 d.) netoli miesto įvyko mūšis tarp Prancūzijos ir Rusijos–Prūsijos kariuomenių. Istori-nės lankytinos miesto vietos yra Preußisch Eylau pi-lies priešpilis, buvusio Karališkojo instituto pastatas.

www.pr-eylau.ru

NESSELBECKO PILISCentralnyj sk. 7, Orlovkos gyvenvietė, Gurjevo raj., Kaliningrado sritis

Viduramžių riterių pilis, architektų meistriškai atkur-ta iš senovinių brėžinių kaip tiksli Kryžiuočių ordino tvirtovės kopija. Pilyje veikia viduramžių kankinimo ir bausmių muziejus, yra viešbutis ir restoranas.

www.nesselbeck.ru

KURŠIŲ NeRIjOS NAcIONALINIS PARKAS

Šis didžiausias smėlio darinys yra pasaulyje analogų neturinčio Baltijos smėlio nerijų komplekso dalis. Kuršių nerija yra Baltijos jūros ir Kuršių marių pakran-tėje, plytinčioje nuo Kaliningrado srities zelenograds-ko miesto iki Klaipėdos miesto Lietuvoje. Nerijos vie-ta ir reljefas yra unikalūs. Svarbiausias nerijos reljefo elementas – ištisinis baltų smėlio kopų ruožas. Kuršių nerija yra vadinama Paukščių tiltu: per jį nuo seno ei-na paukščių migracijos maršrutas: iš Šiaurės Europos į Pietų Europos regionus ir Šiaurės Afriką. Nerijoje vei-kia viena iš pirmųjų pasaulyje ir seniausia Europoje ornitologų stotis, esanti Rybačio (Rasytės) gyvenvie-tėje. Ją 1901 m. sausio 1 d. įkūrė vokiečių teologas ir paukščių mylėtojas Johannesas Thienemannas. Čia rasite smėlio paplūdimius, suteikiančius galimybę iš-simaudyti ir gėlavandenėje įlankoje, ir sūrioje Baltijos jūroje.

www.park-kosa.ru

NIDA

Nida – gyvenvietė Kuršių nerijos pusiasalyje su smė-lio kopomis, skiriančiomis Kuršių marias nuo Balti-jos jūros. XIX a. pabaigoje čia vasaras pradėjo leisti vokiečių ekspresionistai, suformavę Nidos dailininkų koloniją. Sužavėtas Kuršių nerijos gamtovaizdžio ir Nidos žvejų kaimelio auros, rašytojas Tomas Manas čia pasistatė vasarnamį, kuriame praleido tris vasa-ras (1930–1932).

Kurortinis verslas Kuršių nerijoje itin suklestėjo XX a. pradžioje ir tapo ekonomine alternatyva tradicinei žvejybai. Kurortų augimas lėmė ir architektūrines inovacijas: šalia senųjų žvejų namų, kuriuos puošė lėkiai ant stogų ir dominamo mėlyna spalva, augo nedidelės, dažnai mūrinės vilos, dideli viešbučiai; pastarųjų pavadinimai mena vietinę etninę tradiciją („Kuršių kiemas“ – „Kurischer Hof“, „Kuršių elnias“ – „Kurischer Elch“).

Etnografinėse XIX–XX a. Nidos kapinėse iki šiol yra išlikę originalių formų mediniai antkapiniai pamin-klai – krikštai, kurie būdingi Kuršių nerijai. Krikštas – viena iš senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje.

Kuršių nerijos teritorija įtrauka į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objek-tas. 2002 m. Nidos paplūdimys apdovanotas Mėly-nąja vėliava.

www.visitneringa.com/lt

VDA NIDOS MENO KOLONIJATaikos g. 43, Neringa

Nidos meno kolonija, arba NMK, yra naujas Vilniaus dailės akademijos padalinys, atidarytas 2011 m. pa-vasarį. Nidos meno kolonijos projekto tikslas – kelti dailės ir dizaino edukacijos kokybę ir diegti inovacijas meninio švietimo srityje, skatinant tarptautinį bendra-darbiavimą. Steigiant NMK meninių rezidencijų pro-gramą, buvo siekiama sukurti palankias sąlygas ori-ginaliems šiuolaikinio meno projektams įgyvendinti.

Pagrindinės NMK veiklos formos yra tarptautiniai seminarai, vasaros mokyklos, parodos, konferencijos, video peržiūros ir meninių rezidencijų programa. Bir-želio, liepos ir rugsėjo mėnesiais NMK vyksta Vilniaus dailės akademijos studentų vasaros praktikos. Ištisus metus NMK vyksta ir kitų organizatorių rengiami pro-jektai.

Rekonstruotame pastate (1323 kv. m) yra penkios rezidencijos menininkams, bendrabutis, dvi dau-giafunkcinės erdvės skirtos meniniams ir edukaci-niams renginiams, terasa ant stogo bei skaitmeninė vaizdo laboratorija.

www.nidacolony.lt

TOMO MANO MeMORIALINIS MUzIejUSSkruzdynės g. 17, Neringa

Nobelio premijos laureato Tomo Mano name įkur-tas muziejus. Namas pastatytas 1930 m. T. Manas su šeima 1930–1932 m. vasaras praleisdavo Nido-je. 1939 m. namas nacionalizuotas ir tapo Vokieti-jos Reicho nuosavybe. Po karo planuota vasarnamį nugriauti, bet 1967 m. pastatas restauruotas. Jame įrengta memorialinė rašytojo skaitykla ir ekspozici-ja. 1995 m. restauruotam vasarnamiui suteiktas mu-ziejaus statusas.

Pirmame muziejaus aukšte veikia nuolatinė ekspo-zicija. Svetainėje vyksta kamerinės muzikos koncer-tai, seminarai. Nuo 1996 m. muziejuje įsikūrė Tomo Mano kultūros centras, tapęs tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo centru.

www.mann.lt

jUOdKRANTė

Juodkrantė – istorinis-urbanistinis draustinis, antra pagal dydį gyvenvietė Kuršių nerijoje. Čia viena gra-žiausių senųjų parabolinių Juodkrantės kopų – vadi-namasis Raganų kalnas. Šioje vietoje XIX–XX a. pr. lietuvininkai mėgdavo švęsti Rasas arba Jonines. Sakoma, kad nuo neatmenamų laikų puotas čia kel-davę velniai ir raganos. Nuo 1979 m. Juodkrantėje pradėti rengti plenerai, kuriuose liaudies meistrai (drožėjai ir kalviai) kurdavo skulptūras; tokiu būdu kalne įkurdintas daugiau nei 80 skulptūrų ansam-blis. Juodkrantėje taip pat yra įsikūrusi pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos. Tai viena didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje.

www.visitneringa.com/lt

PALANGA

Palanga – didžiausias Lietuvos kurortas, simbolinė Lietuvos vasaros sostinė, pasienio bei pajūrio mies-tas. XIX a. ir XX a. pradžios architektūros tendencijas atstovauja Tiškevičių rūmai su parku, dešimt vilų, keturiolika gyvenamųjų namų, du viešbučiai (Ne-mirsetos ir Palangos kurhauzai), vaistinė, maudyklų

pastatas, laivų gelbėjimo stotis, autobusų stotis. Su-prantama, kad tokia paveldo sudėtis atspindi tik dalį miesto raidos etapų. Šiandieninis Palangos miesto vaizdas susiformavo XX a. VII–IX dešimtmetyje. Tuo-met Palanga tapo svarbiu respublikinės reikšmės kurortu, dėl to akivaizdžiai skyrėsi nuo panašaus dy-džio Lietuvos ir tuometės Sovietų Sąjungos miestų, o šiuolaikinės architektūros menine kokybe ir inves-ticijų mastais galėjo lygiuotis su didesniais regiono centrais.

www.palangatic.lt

ANTANO MONčIO NAMAI-MUzIejUSS. Daukanto g. 16, Palanga

Antanas Mončys (1921–1993) – Lietuvos skulpto-rius modernistas. 1941 m. baigė Kretingos gimnazi-ją. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architek-tūrą. 1944 m. pasitraukė į vakarus. Susipažinęs su skulptoriumi Vytautu Kašuba susidomėjo skulptūra. 1947–1950 m. Vytauto K. Jonyno vadovaujamoje dailės ir amatų mokykloje (Ecole des Arts et Metiers) Freiburge studijavo skulptūrą. Gavęs skulptoriaus di-plomą ir Prancūzijos vyriausybės stipendiją, 1950 m. atvyko į Paryžių.

Vadovavo skulptūrų studijoms: 1973–1988 m. Pary-žiaus universiteto tarptautiniame centre, 1977–1981 m. Europos meno akademijoje Tryre, 1983 m. UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje. Priklausė Dai-lininkų namams (Maison des Artists).

Sukūrė religinio siužeto kūrinių, antkapinių pamin-klų, abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų, konstruktyvių, sunarstytos struktūros skulptūrų, rel-jefų, švilpių, kaukių. 1992 m. dovanojo kūrinius Pa-langai. 1999 m. Palangoje atidarytas Antano Mončio namai-muziejus

www.antanasmoncys.com

KLAIPėdA

Klaipėda – trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas, įkurtas 1252 m. Savitas charakteris bei dvasia – taip apibūdinama sovietmečio Klaipėdos ir viso pajū-rio regiono architektūra. Nors miesto centrą ypač pakeitė masinės socialistinio realizmo statybos, o rengiant pirmąjį generalinį planą (1959–1960 m.) tinkamai nesigilinta į pajūrio miesto specifiką, sep-tintojo dešimtmečio pradžioje darbą pradėjusi ar-chitektų karta ėmė ieškoti miesto architektūrinės ateities koncepcijos.

www.klaipedainfo.lt

LIETUVA

16 17

LIETUVALIETUVA

KLAIPėdOS KULTūRŲ KOMUNIKAcIjŲ CENTRAS (KKKC)MENO KIEMASBažnyčių g. 4, Klaipėda

KKKc PAROdINėS eRdvėSDidžioji Vandens g. 2, Klaipėda

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, įkurtas 2005 m., yra savivaldybės biudžetinė įstaiga. Or-ganizacijos misija – šiuolaikinėmis meno formomis ir priemonėmis pristatyti visuomenei meno aktua-lijas, tendencijas ir kūrybos procesą, šiuolaikiniais informacijos metodais ir meninėmis formomis ug-dyti ir skatinti santykį tarp menininko ir jo kūrybos vartotojo, padėti miesto menininkams integruotis į respublikinį ir tarptautinį kontekstą, mažinti atskirtį tarp skirtingų šalių meno regionų kūrėjų ir kultūros vartotojų.

Vieną didžiausių meno centrų Lietuvoje sudaro: pa-rodinės erdvės, tarptautinė meno rezidentūra ir me-no dirbtuvės, kultūros portalas www.kulturpolis.lt. Įstaiga rengia parodas, edukacinius užsiėmimus, fil-mų peržiūras, paskaitas, koncertus, vysto rezidentū-ros programą.

www.kkkc.ltwww.menokiemas.lt

MAŽOSIOS LIeTUvOS ISTORIjOS MUzIejUSDidžioji Vandens g. 6, Klaipėda

Viename seniausių Klaipėdos senamiesčio namų, pastatytame XVIII a. pabaigoje, įsikūręs didžiausias Klaipėdos krašto istorijos muziejus. Čia galima susi-pažinti su pagoniška ir krikščioniška krašto kultūra, paklaidžioti senųjų kartografų žemėlapiais, suprasti, kaip formavosi Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštas, pa-matyti senąją Klaipėdą atvirukuose ir fotografijose. Taip pat eksponuojami K. Eulenšteino ir kitų dailinin-kų tapybos darbai. O besidomintys šio krašto amatais pamatys ne tik kuo puošdavosi šio krašto žmonės, bet ir kokius avilius bitėms iš šiaudų rišdavo.

www.mlimuziejus.lt

PILIeS MUzIejUSPilies g. 4, Klaipėda

Pilies muziejus įsikūręs autentiškose XVI–XVIII a. miesto pilies poternose. Čia susipažinsite su pilies ir miesto raida, pamatysite piliavietėje ir senamiesty-je rastus ir eksponuojamus archeologinius radinius, dokumentus, Klaipėdos miesto antspaudus, rekons-truotus XVII a. kostiumus, išvysite Renesanso laikų

Klaipėdos simbolį – pilyje rastą XVI a. vidurio auksinį žiedą su brangakmeniu. Makete vaizduojama Klaipė-dos pilis ir miestas XVII a. antroje pusėje. 20 vietų kino salėje susipažinsite su Klaipėdos miesto sovie-tine kino kronika, o patys smalsiausieji išvys miesto viziją XXI a.

www.mlimuziejus.lt/lt/ekspozicijos/2.php?Itemid=272

LdM PRANO dOMŠAIčIO GALeRIjALiepų g. 33, Klaipėda

LDM Prano Domšaičio galerija atidaryta 1973 m. (tuo metu ji vadinosi Klaipėdos paveikslų galerija). 2001 m. seniausioje galerijos dalyje įrengta nuolat veikianti tapytojo Prano Domšaičio (1880–1965) kū-rinių ekspozicija. LDM saugomas didžiausias pasau-lyje tapytojo kūrinių rinkinys: 665 aliejiniai paveiks-lai, pastelės, akvarelės, piešiniai, estampai – Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai. P. Domšaičio kūrybai skirtose salėse sukurta jauki ir romantiška „daili-ninko namo“ atmosfera. 2004 m., įamžinant tapytojo ekspresionisto P. Domšaičio atminimą, Klaipėdos pa-veikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio galerija.

www.ldm.lt/PDG/Index.htm

KLAIPėdOS LAIKROdŽIŲ MUzIejUSLiepų g. 12, Klaipėda

Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos laikrodžių mu-ziejus įkurtas 1984 m. Klaipėdos paveikslų galerijoje 1977 m. buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje senovinių laikrodžių paroda, sudaryta iš klaipėdiečių kolekcinin-kų eksponatų. Paroda susilaukė didelio miestiečių ir miesto svečių susidomėjimo. 1979 m. Lietuvos dailės muziejaus vadovų iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius. Minėta paroda papildyta Dailės muziejaus laikrodžiais ir išplėsta. Muziejaus ekspozicijoje galima susipažinti su lai-krodžių konstrukcijų raidos istorija, saulės, vandens, smėlio, ugnies laikrodžių modeliais, mechaninių lai-krodžių detalėmis iš skirtingų laikotarpių.

www.muziejai.lt/klm/index.htm

ŠvyTURIO MeNŲ dOKASNaujoji Uosto g. 3, Klaipėda

,,Švyturio menų dokas” įsikūrė 2010 m. renovuotuose buvusiuose laivų angaruose ir šalia esančioje kranti-nėje. Tai erdvė visoms įmanomoms kultūrinėms vei-kloms ir jų operatoriams: muzikai, teatrui, kinui, šokiui, madai, įvairaus žanro festivaliams, konferencijoms, edukaciniams užsiėmimams ir tarpdisciplininiams

projektams. ,,Švyturio menų doką”, kurio bendras plotas – 1100 kvadratinių metrų, sudaro dvi erdvės: didysis ir mažasis angarai. Nuo 2010 m. čia organi-zuojamas Tarptautinis gatvės cirko festivalis „Stebu-klų šalis“

www.dokas.info

BAROTI GALERIJAAukštoji g. 3, Klaipėda

1992 m. Klaipėdos apskrities Dailininkų sąjungos ir skulptoriaus Isroildžono Baroti įsteigta galerija bu-vo viena iš pirmųjų, uostamiestyje atsiradusių Ne-priklausomybės metais. Čia pristatoma klaipėdiečių menininkų kūryba, supažindinama su šiuolaikinių Lietuvos kūrėjų menu bei jau klasikais tapusių auto-rių darbais. Galerija organizuoja parodas, bendradar-biauja su įvairiais miesto renginiais bei festivaliais, inicijuoja kūrybinius projektus. Prekiauja Lietuvos menininkų tapybos, skulptūros, keramikos, grafikos bei kt. žanrų kūriniais.

www.barotigalerija.lt

KLAIPėdOS GALeRIjABažnyčių g. 4, Klaipėda

1997-aisiais įkurta Lietuvos dailininkų fondo ga-lerija skatina profesionaliojo meno sklaidą, rengia uostamiesčio bei Lietuvos profesionalių dailininkų parodas, inicijuoja bei vykdo meninius projektus savo patalpose bei kitose Lietuvos Respublikos ar užsienio parodų salėse. Galerijoje pristatomi įvai-rių žanrų meno kūriniai: tapyba, skulptūra, grafika. Personalinės ir grupinės parodos formuoja vientisą kontekstą, grįstą vaizduojamojo ir taikomojo meno kaita. Eksponuojamų darbų pobūdį ir formatą lemia specifinė erdvė: galerija įsikūrusi jaukiame fachver-kiniame XVIII a. pastate, turi keturias parodų sales ir filialą prekybos centre.

www.artistsassociation.lt/index.php?cid=13

ANATOLIjAUS KLeMeNcOvO STUdIjADanės g. 25, Klaipėda

Anatolijus Klemencovas gimė 1954 m. Klaipėdoje. Grafikas, dizaineris, scenografas, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys, ilgametis Klaipė-dos Jūros šventės dailininkas. Studijavo dabartinia-me Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Kūrybos sritys: grafika, plakatas, kaligrafija, sceno-grafija, instaliacija, taikomoji grafika. Lietuvos grafi-nio dizaino asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos

narys. Nuo 1979 m. dalyvauja parodose bei kituo-se meno renginiuose Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Čekijoje ir t. t. Savo kūryboje A. Klemencovas įgyvendina svajonę matyti gimtąjį miestą lyg gyvą fantasmagorišką scenografi-ją, kurioje kiekvieno vaidmuo –buvimas savimi. Gy-vena ir kuria Klaipėdoje.

www.klemencov.com

ReMIGIjAUS TReIGIO dIRbTUvėSMinijos g. 1A, Klaipėda

Remigijus Treigys gimė 1961 m. Kaune. Fotomeni-ninkas. Baigė studijas dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Lietuvos fotomeni-ninkų sąjungos (LFS) narys, šešerius metus vadovavo LFS Klaipėdos skyriui. Pasitelkęs analoginę fotogra-fiją, R. Treigys nagrinėja būtį minimalistiniu braižu, iš lėto jaukindamasis daiktus, gatves, miestus, į kadrą niekuomet neįterpdamas žmogaus kaip fizinio pa-vidalo bei neįsileisdamas per daug šviesos. Iki šiol surengė 38 personalines parodas bei dalyvavo 60 grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

www.photoartklaipeda.lt/lt/fotografai.html?k=1

18 19

Prisimenant keletą puikių akimirkų iš tiriamosios kultūrinės ekspedicijos. Komiksą sukūrė iliustratorė viktorija dambrauskaitė

II MARŠRUTAS: ĮSPŪDŽIAI KOMIKSUOSE

20 21

22 23

24 25

Nuotr. Nr. 4. Kaliningradas

Nuotr. Nr. 3. Kaliningradas

I I I MARŠRUTAS: LENINAS PRŪSIjOjEAnatolijus Bachtinas

Nuotr. Nr. 1. Kaliningradas

Nuotr. Nr. 2. Kaliningradas Nuotr. Nr. 5. Kaliningradas

zelenogradskas

Gvardeiskas

Otradnoje

Leninas Prūsijoje

Skirtingais laikotarpiais padarytos ir apjungtos į se-riją „Leninas Prūsijoje“ nuotraukos siūlomos kelionei po Kaliningradą ir Kaliningrado sritį pagal maršrutą „Nuo 1956 m. iki dabarties. Keliaujant per pasau-lio proletarų vado, revoliucionieriaus, SSSR steigė-jo Vladimiro Iličiaus Lenino (Vladimiro Uljanovo, 1870–1924) įvaizdžio įamžinimo vietas“.

Pirmasis paminklas vadui Kaliningrade (buvusiame Königsberge) buvo pastatytas, žinoma, J. V. Stalinui (skulptorius J. Vučetičius, architektai V. S. Atakovas ir D. K. Navalichinas) ir atidengtas Pergalės aikštėje 1953 m. balandžio 29 d. Tačiau netrukus mieste buvo skubiai pastatyta keletas nedidelių V. I. Lenino biustų, taip pat 1958 m. Duonos kombinate Nr. 1 (nuotr. Nr. 1).

1956 m. TSKP pasmerkus Stalino vykdytą politiką, jo paminklas buvo nukeltas (1958 m.), o šio vietoje atsirado paminklas Leninui (skulptorius V. Tapuri-dze, nuotr. Nr. 2). Stalino paminklas buvo perkeltas ant naujo pjedestalo Teatralnaja gatvės skvere, kur 1962 m. pradžioje jis buvo išmontuotas. 1974 m. ant granitinio Stalino paminklo pjedestalo buvo pasta-tytas monumentas „Motina Rusija“ (skulptorius B. V. Jedunovas). Po 1958 m. Kaliningrade buvo pastatyti dar keletas nedidelių Lenino paminklų (nuotr. Nr. 3). Tačiau atėjo nauji laikai, ir buvo nuspręsta perkel-ti pagrindinį paminklą Leninui iš Pergalės aikštės į Centrinę aikštę, kurioje suspėta pastatyti tik pjedes-talą (nuotr. Nr. 4). 2005 m. rekonstruojant Pergalės aikštę Königsbergo 750-mečio proga per vieną naktį vado paminklas buvo pašalintas: kaip buvo teigia-ma, tik laikinai – restauravimo tikslais, tačiau užbai-gus rekonstrukcijos darbus paminklas negrįžo į aikš-tę, kurioje, beje, jam jau nebebuvo likę vietos tarp Kristus Išganytojo šventyklos ir Triumfo kolonos. Galiausiai jis buvo perkeltas į skverą prie koncertų ir teatro komplekso „Menų namai“ (buvęs kino teatras „Spalis“, nuotr. Nr. 5), kuriame jis yra iki šios dienos.

Mažesni Kaliningrado srities miesteliai taip pat įsi-taisė savo – kuklesnius – paminklus, bet visus pra-noko buvęs Payzievo (Poyzart) kaimas (dabar Svetlyj miestas), kuris „driokstelėjo“ stambiausią paminklą V. I. Leninui visoje Kaliningrado srityje. Insterburgas (liet. Įsrutis), dabartinis Černiachovskas, kuriame stovėjo tik Lenino biustas, apimtas pavydo 1985 m. užsisakė dar didesnį, nei Svetlyjame, vado paminklą. Tačiau jis buvo pastatytas jau žlugus sovietiniam re-žimui.

Leninas PrūsijojeGyvenvietės, kuriose buvo kolūkių ir kaimo tarybų centrinės būstinės, įsigijo kuklius gipsinius Iljičiaus biustus, kurie buvo gaminami („kepami“) serijomis ir liaudies buvo išraiškingai praminti „pyragais“.

26 27

Ušakovo Aleksejevka Jasnoje

Černiachovskas Svetlyj

Gvardeiskas Sovetskas

Bolšakovo

Mamonovo

Širokoje Pravdinskas

PoleskasLeninas PrūsijojeLeninas Prūsijoje

28 29

Apie įprotį naudoti paaukštinimą1

2012 m. baigiamųjų peržiūrų metu Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniaus Dailės akademijos magis-trantas Saulius Leonavičius nuo pjedestalo (pakylos) nukėlė meno objektą, padėjo ant žemės, o po pusės minutės grąžino atgal. Tas meno objektas buvo Dei-manto Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant paaukšti-nimo”.

Per ilgai ant paaukštinimo

Deimanto Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant paaukš-tinimo“ buvo sukurtas 1994 m. – laikotarpiu, kai Lie-tuvos visuomenė tebegyveno dešimtojo dešimtme-čio pradžioje vykusių esminių politinių ir socialinių pokyčių nuotaikomis. Tuo metu sustabarėjusią, mo-ralinį autoritetą ir galią praradusią ideologinę siste-mą, beveik penkiasdešimt metų lėmusią visuomenės gyvenimo raidą, keitė nauja. Šis kūrinys yra subtilaus humoro refleksija apie istorija tampančios politinės ir meninės sistemos palikimą. Menininko pasirinktos raiškos priemonės – pora klasikinio stiliaus dėvėtų odinių batų, pripildytų rupios druskos: tai nuoroda į praėjusios epochos sužlugusią vertybių sistemą įkū-nijančius didvyrių monumentus, kuriuos, prasidėjus politinėms permainoms, visuomenė iš karto nukėlė nuo postamentų.2

Svetima praeitis

Su visa ko kaita, seno nebuvimu, arba su prisirišimu prie buvusio, susidūriau visai neseniai – tiksliau, kaktomuša atsitrenkiau į prisiminimus. Po devynerių metų vėl užkopiau stačiais laiptais į ketvirtąjį uni-versiteto aukštą, nes sekretorė telefonu užsiminė: „Susitikimas bus mano kabinete – 404-tame“. Kopiau ir skaičiavau laiptus, kai, pasiekusi reikiamą aukštą, netikėtai supratau, kad grįžau į bakalauro laikų ypa-tingąjį koridorių. Čia ketverius metus laukdavome dėstytojų, paskaitų, rezultatų, namų darbų, patikrini-mų ir t.t. Tame pačiame aukšte buvo ir mano saugi slaptavietė. Čia buvo Orientalistikos centras. Jame dirbo mano baigiamojo darbo vadovė: moteris, kuri pasakodama apie Indiją prisimerkdavo, tarsi dar va-kar ten sutiko saulėlydį, o aušrą – namie, Lietuvoje.

Mėnesių mėnesiai praleisti palinkus prie sanskrito žodyno, bandant atrasti deivių vardų etimologines gijas, kruopščiai perrašant šaknis, kad ginkdie nepa-

mirščiau kokio kablelio ar taškelio. Kai pirmą kartą užsukau pas dėstytoją A. prašytis į studentes, ji pa-kvietė prisėsti ant aukštos sofos. Įkrenti į ją, o kojos tabaluoja tarsi ant tiltelio. Dėstytoja paklausė, kada esu gimusi. Užmes akį, ką žada man planetos. Nebe-pamenu, ką jos žadėjo, bet baigiamojo darbo vadove ji būti sutiko.

Štai stoviu prie 404-ojo kabineto, akimis ieškau in-formacijos, kada dirbs dėstytoja A., bet niekaip nega-liu rasti. Nepasibeldusi atidarau duris... Čia jau nebe orientalistikos kabinetas: nebėra sofos ir ant spintos priklijuotų Ganešo atvaizdų, nebėra Šivos statulėlių, kampu sustatytų stalų, nukrautų knygomis. Tiesa, stalų ir knygų yra, bet čia jau nebe tai. Viskas pa-sikeitė.

Panašiai kadaise po mūsų bendrabučio kambarius lakstė grupelė žmonių. Jie sakėsi prieš dešimt metų mokęsi Lundo universitete ir gyvenę šiame „korido-riuje“. Mes, tenykščiai nauji gyventojai, abejingai ap-rodėme savo (kažkada buvusius jų) kambarius, o jie vis kartojo, kaip viskas pasikeitė, prisiminė daugybę smagių istorijų. Tada dar nesuvokiau pokyčių būvio, tad nesupratau, ką reiškia „pasikeitė“.

Tame ketvirtame aukšte atmosfera pakito. Tarsi vis-kas yra tas pats, bet jautiesi kitaip. Norėjosi pulti skambinti grupiokėms ir šaukti: „Univiere viskas pa-sikeitė!“ Lyg stovėčiau „Goodbye, Lenin“ filme: jo vei-kėja atsibunda po ilgos komos, per tą laikotarpį pa-sikeičia santvarka – Vokietijoje griūna Berlyno siena, nukrenta „geležinė uždanga”. Moters sūnus, siekda-mas išsaugoti trapią mamos sveikatą, slepia įvyku-sius pokyčius. Praeitis–dabartis–akimirksnio lūžis. Akimirksnis, kai lūžta vyksmo tąsa, tačiau pati istori-ja nenutrūksta. Laikų ženklai kinta, mus jungiančios patirtys blėsta – tarsi rašalo dėmės ant spaustuko, palikto saulėje, kontūrą apibrėžtume žymekliu.

Užmarštis. Paaukštinimą palikti – paminklą keisti

Gdansko, Kaliningrado, Klaipėdos siluetai (žr. pieši-nius: Rolandas Marčius, tušas, popierius, 2014 m.) – be nuorodų į aplinką. Monumentai. Paminklai. Laiko atkarpos herojai. Artimi ir tolimi. Aplenkiami ir tapę susitikimo vietomis. Paminklo sunaikinimas – tai tarsi senos politinės santvarkos atsikratymas, su-naikinimas, išsilaisvinimas nuo istorijos pančių. Arba atvirkščiai – paminklo pastatymas žymi naują

santvarką. Deimanto Narkevičiaus sukurta pora batų, pilnų rupios druskos, mena sovietinės konjunktūros žlugimą, kuomet didvyrių monumentus keitė nauji, o postamentai liko seni. Po aštuoniolikos metu D. Nar-kevičiaus batai buvo nukelti ir vėl grąžinti naujosios kartos menininko, nesiryžus ant pjedestalo užkelti kito objekto. Visuomenė, pasitelkdama simbolines formas, pavyzdžiui, monumentus bei atminimo ren-ginius, bando atkurti savo praeitį pagal dabarties poreikius.

Prof. zygmuntas Baumanas, užklaustas prof. Leo-nido Donskio apie atminties ir užmaršties santykį, kada šiandieną atmintis, kaupiama kompiuteriuose, serveriuose, duomenų bazėse, nėra būtina prisimin-ti, dalinasi įžvalgomis: „Užmaršumas atsiranda dėl daug rimtesnių priežasčių. <...> Pirmoji priežastis yra modernybės siekis nugramzdinti mūsų kolektyvinę atmintį, o kartu ir mūsų bendrą praeitį, užmarštyje. Reikalas tas, kad modernybės architektai giliai tikėjo ir pasitikėjo idėja, kad žmogaus galimybės pakeisti pasaulį yra praktiškai neribotos. Tad nenuostabu, kad modernybei ir buvo iškeltas tikslas pakeisti pasaulį bei atsikratyti praeities įtakos dabarčiai, padaryti ją negaliojančia. Buvo užsimota praeitį tiesiog nušluo-ti, ištrinti, kad ji netrukdytų iš naujo perdaryti žmo-nes, pertvarkyti jų gamtinę aplinką ir pačią visuo-menės santvarką, kurioje jie veikia. Norėta ir gamtą, ir visuomenę priderinti prie žmonių keliamų reikala-vimų, poreikių, troškimų ir t. t. Apskritai ši ryžtinga, neįtikėtinai drąsi ir ambicinga modernybės progra-ma turėjo išlaisvinti žmones nuo išorinių aplinkybių poveikio tam, kad jie vadovautųsi savo ateities vizija, o ne praeities nulemtomis aplinkybėmis.“3

2013 m. birželio 28 – liepos 11 d. projekto „Pažink svetimšalį“ metu vykusios kultūrinės ekspedicijos

Rolandas Marčius (piešiniai)Skaistė Kazarauskaitė-Marčienė (tekstas)

IV MARŠRUTAS: PjEDESTALą PALIKTI – PAMINKLą KEISTI

Maršrutas ALaikykitės numatyto maršruto.

Maršrutas Ž Kiekvieną planą, taisyklę, nurodymą, paliepimą, tai, ko reikia laikytis, kone tūlas nori pakeisti, sulaužyti, nesilaikyti, pergrupuoti, įnešti savo, perkurti. Geras maršrutas reiškia – jokio maršruto.

Atsitiktinai aptikti paminklai yra aprašyti ir pavaiz-duoti žemiau.

O tai, ką patys aptiksite pakeliui, surašykite į marš-rutus B–z.

dalyviai nuosekliai, po to padrikai, o kartais atsitik-tinai sutikę minėtų miestų paminklus, po to ilgai at-minties ir užmaršties kilpomis važinėjosi tarsi links-maisiais kalneliais. Tiesa, nuotraukų neįteikė, o gal ir jų nereikėjo. Tenka prisipažinti, jog rašant šį tekstą taip pat teko niekingai naudotis internetinėmis duo-menų bazėmis, nes gyvų pasakotojų neteko sutikti. Argi kas dar mena, kaip mieste pjedestalą paliko, o paminklą pakeitė nauju?

1 „Apie įprotį naudoti paaukštinimą“ (About a Habit to Use A Plinth) Sau-lius Leonavičius, prieiga per internetą http://www.airb.lt/?p=241

2 NDG informacija, prieiga per internetą: http://www.ndg.lt/rinkinys/k%C5%ABriniai/deimantas-narkevi%C4%-8Dius.aspx

3 2013 m. spalio 30 d. Vytauto Didžiojo universitete vyko diskusija „Moralinis jautrumas netikrumo amžiuje: prof. z. Baumano ir prof. L. Donskio dialogai“. Prieiga per internetą http://www.bernardinai.lt/straips-nis/2013-11-20-z-baumanas-ir-l-donskis-apie-moralini-jautruma-neti-krumo-amziuje/110273)

Paminklų maršrutas: Gdanskas–Kaliningradas–Klaipėda

3130

Gdanskas Paminklas Marijai Konopnickai (lenk. Pomnik Marii Konopnickiej)Vieta: Wały Jagiellońskie g., parkas M. KonopnickiejAutoriai: skulptorius prof. Franciszek DuszenkoPastatyta: 1977 m.

Marija Stanislava Vasilovska-Konopnicka (1842–1910) – lenkų poetė, novelistė, literatūros kritikė, vertėja ir moterų teisių gynėja.

Paminklas kritusiems laivų statyklos darbininkams (lenk. Pomnik Pole-głych Stoczniowców)Vieta: Solidarności g.Autoriai: skulptoriai Bogdan Pietruszka, Wiesław Szyślak, Wojciech Mokwiński, Jacek KrenzPastatyta: 1980 m.

1970 m. prie Gdansko laivų statyklos vartų nr. 2 įvyko statyklos dar-buotojų streikas prieš komunistų režimą. Streiko metu žuvo 45 žmonės. 42 m. aukščio, beveik 140 tonų sveriantys trys kryžiai su inkarais pasta-tyti pirmųjų įvykio metu kritusių aukų vietoje.

Paminklas Svientopelkui II (lenk. Pomnik Świętopełka II)Vieta: Szeroka g. Autoriai: skulptorius Wawrzyniec SampPastatyta: 2010 m.

Svientopelkas Didysis (1190/1200–1266) – Pomerelijos (liet. Pamario) kunigaikštis. Per savo gyvenimą jis nuolat kovojo su broliais, kurie su-darinėjo sąjungas su Didžiąja Lenkija ir Kryžiuočių ordinu. Šios sąjun-gos privertė Svientopelką sąjungininkais pasirinkti pagoniškas prūsų gentis, todėl Pomerelijos vidaus karas 1242 m. persimetė į Prūsiją ir yra minimas kaip Pirmasis prūsų sukilimas. Kadangi sukilimas buvo numal-šintas, Svientopelkas patyrė pralaimėjimą ir buvo priverstas atsiprašyti brolių ir kitų krikščionių.

Paminklas Lenkijos pašto gynėjams (lenk. Pomnik Obrońców Poczty Polskiej) Vieta: Obrońców Poczty Polskiej aikštėAutoriai: skulptorius Wincent KućmaPastatyta: 1979 m.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją, užpuldama Gdansko paštą. 57 pašto darbuotojai atlaikė ataką 15 valandų, bet ilgiau išsilaikyti jiems nepavyko. Paminklas vaizduoja mirštantį Lenkijos pašto darbuotoją, kuris perduoda šautuvą pergalės deivei Nikei.

Paminklas Janui Hevelijui (lenk. Pomnik Jana Heweliusza)Vieta: Korzenna g. Autoriai: skulptorius Jan SzczypkaPastatyta: 2006 m.

Janas Hevelijus (1611–1687) – astronomas, aludaris, Gdansko meras. Paminklas pastatytas 2006 m., minint 395-ąsias mero gimimo metines. Janas Hevelijus atrado keturias kometas ir Scutum Sobiescianum (So-bieskio skydą, dabar vadinamą Skydo žvaigždynu), jį pavadinęs lenkų karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio pergalės prieš Otomanų imperiją prie Vienos garbei.

Paminklas Jonui III Sobieskiui (lenk. Pomnik Jana III Sobieskiego)Vieta: Dževni aikštė (Targ Drzewny)Autoriai: nežinomiPastatyta: 1897 m.

Jonas III Sobieskis – Lenkijos didikas ir karvedys, Lenkijos karalius Ja-nas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1674–1696 m.). Skulptūra pastatyta 1897 m. Lenkijos karaliui, kuris sutriuškino turkus prie Vienos, taip užkirsdamas kelią Otomanų ordinui skverbtis toliau į Europą, atminti. Pirmiausia paminklas buvo pastatytas Lvove (dabar esančiame Ukrainoje), 1950 m. perkeltas į Varšuvą, o 1965 m. – į Gdans-ką. Permainų laikais skulptūra tapo demonstracijų ir eitynių susibūrimo vieta.

Neptūno fontanasVieta: Turgaus aikštė (Długi Targ)Autoriai: nežinomiPastatyta: 1549 m.

Jūrų dievo bronzinė skulptūra pastatyta 1549 m., o 1633 m. tapo fon-tanu. II-ojo pasaulinio karo metais ji buvo paslėpta. Neptūnas į turgaus aikštę grįžo 1954 m. 2011–2012 m. restauruotas Neptūno fontanas yra Gdansko miesto jungties su jūra simbolis ir turgaus aikštės puošmena. Legenda byloja, jog Neptūnas supykęs, kad į fontaną metamos mone-tos, trenkęs trišakiu kabliu į vandenį ir iš jo padaręs auksą. Maži aukso gabalėliai iki šiol švyti fontano dugne. Taip Neptūnas prisidėjęs prie garsios Gdansko užpiltinės „Goldvasser“ (liet. „Auksinis vanduo“) atsi-radimo.

Paminklas Pakrantės gynėjams (lenk. Pomnik Obrońców Wybrzeża)Vieta: Sucharskiego g. (Gdanskas, Westerplatte)Autoriai: skulptorius Franciszek Duszenko, architektas Adam Haupt Pastatyta: 1966 m.

Westerplatte yra pusiasalis Gdanske, Baltijos jūros pakrantėje. Pusiasa-lis garsus Westerplattes mūšiu, kuris tapo pirmuoju Vokietijos ir Len-kijos kariuomenių susirėmimu 1939 m., vokiečių įsiveržimo į Lenkiją metu, o kartu ir pirmuoju II-ojo pasaulinio karo mūšiu Europos karo teatre. 25 metrų aukščio, 236 granito blokų monumentas skirtas lenkų įgulai atminti.

GDANSkAS

3332

Paminklas Imanueliui Kantui (rus. Памятник Иммануилу Канту)Vieta: Universiteto g. 2 (ул. Университетская, д. 2)Autoriai: skulptoriai Harald Haack, Stanislav RauchPastatyta: 1992 m. atstatytas pagal 1864 m. Stanislavo Raucho paga-mintą kopiją

Bronzinę skulptūrą filosofui Imanueliui Kantui atminti 1857 m. Berlyne sukūrė skulptorius Stanislavas Rauchas. Deja, dėl finansinių sunkumų paminklas Königsberge nebuvo iškart pastatytas: tam nepakako gy-ventojų surinktų lėšų. Trūkstamą sumą paaukojo Karlas Rosenkranzas, gavęs honorarą už savo išleistą knygą „Königsbergas ir modernioji ur-banistika“ („Königsberg und der moderne Stadtbau“). Paminklas buvo iškilmingai atidengtas 1864 m. Prinzessinnenstraße gatvėje, o 1884 m. perkeltas į Paradeplatz aikštę prie Königsbergo universiteto. II-ojo pasaulinio karo metu, artinantis rusų kariuomenei, paminklas buvo pa-slėptas. Tiesa, likęs postamentas kurį laiką buvo naudojamas kaip vo-kiečių komunistų partijos lyderio Ernsto Thälmanno paminklo pakyla. Paminklas I. Kantui taip ir liko neatrastas. 1992 m. iš Rytų Prūsijos kilusi grafienė Marion Dönhoff inicijavo paminklo kopijos pastatymą.

Paminklas Frydrichui Šileriui (rus. Памятник Фридриху Шиллеру)Vieta: Mira prospektas 4 (пр. Мира, д. 4)Autoriai: skulptorius Stanislav CauerPastatyta: 1910 m.

Bronzinis paminklas žymiam vokiečių dramaturgui, poetui, filosofui, istorikui Friedrichui Schilleriui išlietas ir pastatytas 1910 m. Kodėl skulptorius S. Caueris sumanė pastatyti šį paminklą būtent šiame mies-te – neįminta mįslė, mat F. Schilleris niekad negyveno Königsberge. Paminklas pastatytas Königsbergo operos teatro 100 metų jubiliejaus proga. Teatro atidarymo metu (1810 m.) jame rodytas F. Schillerio „Vi-lius Telis“. Per karą paminklas nukentėjo, tad 6-jame dešimtmetyje buvo restauruotas.

Paminklas Tankas T-34 (rus. Памятник „Танк Т-34“) Vieta: Generolo Somero g. (ул. Генерала Соммера)Autoriai: architektas S. P. Mirošničenko, skulptorius V. I. JakutinPastatyta: 1980 m.

Pats žymiausias Kaliningrado tankas, 1945 m. šturmavęs Karaliaučių, atlaikė kovas ir Kinijoje. Tankas iki Kaliningrado Somero gatvės nuva-žiavo pats, po to buvo įamžintas, jį užkėlus ant postamento. 2007 m. paminklui didvyriams-tankistams atminti suteiktas kultūros paveldo statusas.

Arka „Naujoji atgimimo epocha“ (rus. Арка „Новая эпоха возрождения“)Vieta: Kanto sala, šalia Katedros (Остров Канта, возле Кафедрального собора)Autoriai: skulptorius A. ČernickijPastatyta: 1983

Skuptūrą sudaro vyro ir moters figūros, simbolizuojančios įkvėpimą ir kūrybiškumo šaltinį, o virš jų pavaizduoti Leonardo Da Vinči, Valentino Serovo, Michailo Lomonosovo, Viktoro Vasnecovo, Sergejaus Konenko-vo ir kitų žymių žmonių portretai. Ant vieno paminklo šono užrašyta „Atgimimo epocha“, ant kito – „Naujoji atgimimo epocha”. Vyro ir mo-ters skulptūros neša „amžių sunkumus“. Vyriškas ir moteriškas pradas esąs gyvybės ir kūrybos šaltinis. Liaudiškai figūros vadinamos Atlantu ir Kariatida. Sakoma, kad praeiti po paminklo arka yra sėkmę nešantis ženklas.

Kompozicija „Pergalė” (rus. композиция „Победа“)Vieta: Gvardiečių prospektas (Гвардейский проспект)Autoriai: skulptorius Juozas Mikėnas Pastatyta: 1946 m.

Kompozicija „Pergalė“ yra paminklo „1200 gvardiečių“ dalis. Skulpto-rius J. Mikėnas 1947 m. buvo apdovanotas Stalino premija. Paminklas 1200 gvardiečių tapo pirmuoju Karaliaučiuje (miesto pavadinimo dar nespėjus pakeisti į Kaliningradą) pastatytu paminklu sovietų kariams, žuvusiems Didžiojo Tėvynės karo metu šturmuojant miestą.

Paminklas žemiečiams kosmonautams (rus. Памятный знак землякам-космонавтам)Vieta: Taikos pr. (пр. Мира)Autoriai: skulptorius B. V. JedunovasPastatyta: 1980 m.

Paminklas skirtas kosmonautams – pirmiesiems nuskridusiems į kos-mosą kaliningradiečiams: Aleksejui Leonovui, Viktorui Pacajevui, Jurijui Romanenkai ir Aleksandrui Viktorenkai. Pradinis memorialo pavadini-mas buvo „Visatos užkariautojams“. Vietiniai paminklą vadina „Žemie-čiams-kosmonautams“ ir „Sveikais iš devyneto“. 2007 m. paminklas pri-pažintas saugomu kultūros paveldo objektu.

KALININGRADASKALININGRADAS

KALININGRADAS

kALININGRADAS

3534

Triumfo kolona (rus. Триумфальная колонна)Vieta: Pergalės aikštė (Площадь Победы) Autoriai: istorikas Sergej Trifonov, skulptorius Aleksandr RukavišnikovPastatyta: 2005 m.

Triumfo kolona pastatyta 2005 m., minint 750-ąjį miesto jubiliejų ir skirta vokiečių–rusų kovoms atminti. Kolona, simbolizuojanti taiką vi-same pasaulyje, yra bendros miesto kompozicijos „Du šimtai šlovės me-tų rusų ginkluotei“ dalis. Ant kolonos išdėstyti keturi bronziniai barel-jefai, skirti keturiems žymiausiems Rusijos karams: Septynmečiui karui, I-ajam ir II-ajam pasauliniams karams bei kazokų karui prieš Napoleo-ną. Pasak idėjos autoriaus istoriko Sergejaus Trifonovo, „Triumfo kolona skirta taikai, kad primintų rusų tautos pergales, kurių buvo keturios. Kadangi keturios kolonos pusės yra „užimtos“, žemėje daugiau nebėra vietos karui, tad turime gyventi taikiai ir draugiškai.“ 2013 m. kolonos viršuje įtaisytas trijų metrų aukščio Pergalės Ordinas, primenantis savo prototipą – SSRS aukščiausią karinį apdovanojimą.

Paminklas kunigaikščiui Albrechtui (rus. Памятник герцогу Альбрехту)Vieta: Kanto sala, šalia Katedros (Остров Канта, возле Кафедрального собора)Autoriai: Johann Friedrich Reusch Pastatyta: 1891 m., atstatytas 2005 m.

Paminklas skirtas kungaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui (1490–1568) – paskutiniajam Vokiečių ordino Didžiajam magistrui, pirmajam Prūsijos kunigaikštystės kunigaikščiui, palaidotam Karaliaučiaus kate-droje.

Albrechto Brandenburgiečio dėka pradėjo klestėti Prūsijos ekonomika, politika, kultūra. 1542 m. Karaliaučiuje jis įkūrė partikuliarą Collegium Albertinum, kurio pagrindu 1544 m. buvo įsteigtas Karaliaučiaus univer-sitetas (Albertus-Universität).

Bronzinė skulptūra Johanno Friedricho Reusch’o 1891 m. pastatyta vie-name iš Karaliaučiaus pilies bokštų. 1935 m. paminklas buvo perkeltas į kitą pilies bokštą. Karo metu atlaikė miesto bombardavimą ir šturmą, bet po kurio laiko dingo. Kaliningradiečiai iniciavo paminklo sugrąži-nimą: 2005 m. jo kopija buvo pastatyta šalia Karaliaučiaus katedros. Darbus atliko F. Morozovas ir A. Ševcovas.

NeringaVieta: tarp Kulių Vartų g. ir Taikos pr.Autoriai: skulptorė D. Matulaitė, architektas R. BuivydasPastatyta: 1983 m.

Skulptūra vaizduoja moterį, ant pečių nešančią du laivus. Milžinės idė-ją įprasmina ne didžiuliai masteliai, o maksimali formos įtampa, kon-centruota energija. Kildama aukštyn, plastinė ir emocinė įtampa susi-kaupia viršutinėje skulptūros dalyje: laivų bures, sparnus ir centrinę kompozicijos ašį vainikuoja individualizuotų bruožų Neringos galva. Kiek rūstokas veido tipas primena atšiaurią pamario gamtą. Paminklinė

kompozicija su vingiuotais takeliais ir laipteliais aplink skulptūrą asoci-juojasi su jūros raibuliavimu ar vėjo supūstytomis kopomis.

Paminklas žuvusiems per II-ąjį pasaulinį karąVieta: Klaipėdos skulptūrų parkas, tarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto g.Autoriai: architektas P. SadauskasPastatyta: 1975 m.

Paminklas žymi 1945 m. žuvusių rusų karių (apie 700 asmenų) palai-dojimo vietą. Čia uždegta amžinoji ugnis, pastatyta maždaug devynių metrų ilgio kabančio kardo skulptūra.

Paminklas Kristijonui donelaičiuiVieta: Liepų g., šalia Klaipėdos universiteto Menų fakultetoAutoriai: skulptorius Petras DeltuvaPastatyta: 1974 m.

Kristijonas Donelaitis – lietuvių literatūros pradininkas. Nėra išlikę nė vieno klasiko atvaizdo, todėl skulptūra kurta remiantis tik antropolo-giniais duomenimis. Pagal pirminį sumanymą, šis biustas turėjo puošti Kristijono Donelaičio mokyklos fojė, bet buvo per masyvus, tad jį nutar-ta patalpinti klasiko vardu pavadintoje aikštėje.

Skulptūra „Taravos Anikė“ ir paminklas Simonui dachuiVieta: Teatro aikštėAutoriai: nežinomiPastatyta: 1912 m.

1912 m. Teatro aikštėje įrengtas fontanas buvo skirtas Klaipėdoje gi-musiam poetui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui Simonui Dachui atminti. Skulptūra vaizduoja jaunutę basą mergaitę – vieną iš poeto apdainuotų herojų. Simono Dacho fontanas buvo pastatytas visuome-nės surinktomis lėšomis. Paminklui dosniai aukojo ir Klaipėdos krašto lietuviai. Tai buvo pirmas humanitarinio turinio memorialinis statinys šiame krašte. Nuo kitų oficialių paminklų jis skyrėsi lyriškumu, roman-tiškumu ir demokratiškumu.

„Taravos Anikės“ meilės daina dainuojama ne tik Vokietijoje, bet ir Švei-carijoje bei Austrijoje. Ją galima rasti tarp Vokietijos liaudies dainų, o Miuncheno rotušės varpai, sako, dar ir šiandien skambina šią melodiją.

ŽvejysVieta: priešais Rotušę, Danės g.Autoriai: skulptorius K. Kisielius, architektas P. ŠadauskasPastatyta: 1971 m.

1971 m. Jūros šventės metu priešais buvusią Rotušę buvo pastatyta K. Kisieliaus skulptūra „Žvejys“. Anksčiau čia stovėjo 1907 m. pergalės prieš Napoleoną šimtmečio atminimui pastatytas Borusijos paminklas. Borusijos paminklas kartais dar vadintas Tautiniu paminklu – Klaipėda buvo vienintelis Prūsijos miestas, kurio nebuvo okupavusi Napoleono kariuomenė. Po 1923 m. lietuviai sukilėliai paminklą nukėlė ir nuga-beno į Rotušės kiemą. 4-jo dešimtmečio pabaigoje sustiprėjus vietinių

KlaiPėdaKLAIPĖDAKLAIPĖDA

3736

vokiečių nacionalistinėms nuotaikoms, paminklas buvo atstatytas. Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas dingo, o jo vietoje tarybiniais metais pastatyta „Žvejo“ skulptūra. Aplink skulptūrą įrengtas vasaros metu vei-kiantis fontanas.

„Arka“ – paminklas vieningai LietuvaiVieta: Tiltų g. pab., H. Manto g. pr.Autoriai: skulptorius Arūnas SakalauskasPastatyta: 2003 m.

„Arkos“ paminklas pastatytas Klaipėdoje minint Tilžės akto 85-ąsias ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 80-ąsias metines. Paminklas sveria 150 tonų ir yra 8,5 metro aukščio. Mažoji kolona iš raudonojo granito simbolizuoja Mažąją Lietuvą ir jos kultūrinį paveldą, o pilkoji kolona – Didžiąją Lietuvą. Viršutinė, tarytum nuskelta paminklo dalis, vaizduoja Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį, dabar priklausančią Rusi-jai. Ant paminklo iškalti Ievos Simonaitytės žodžiai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“.

Paminklas Herkui MantuiVieta: H. Manto gatvė, prie pastato H. Manto g. 38Autoriai: skulptorius Vytautas Mačiuika, architektas Gytis TiškusPastatyta: 1983 m.

4 m. aukščio karvedžio monumentas, vaizduojantis didįjį prūsų vadą, statytas net dvylika metų. 1971 m. skulptoriaus V. Mačiuikos sumany-mą palaimino tuometinis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Tačiau skulptūros statymo procesas buvo sustabdytas baiminantis Maskvos reakcijos. Leidimas monumentui statyti buvo iš-duotas tik 1982 m., mirus Leonidui Brežnevui. Oficialiai skulptūra buvo pavadinta „Sargybiniu“. Tik per jos atidarymą prasitarta, jog skulptūra yra prieš okupaciją sukilusio prūsų vado Herkaus Manto atvaizdas. Vė-liau Maskvos aukštas valdžios instancijas pasiekė laiškai, kad Klaipėdo-je „kažkokiam vokiečiui-prūsui pastatytas paminklas“.

Paminklas 1923 m. sukilimui KlaipėdojeVieta: Klaipėdos skulptūrų parkas, tarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto g.Autoriai: skulptorius Adomas BrakasPastatyta: 1925 m.

Klaipėdos skulptūrų parke stovi paminklas 1923 m. sukilimo daly-viams. Čia palaidoti Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos mūšyje žuvę sukilėliai. Paminklas-obeliskas yra autentiškas demarkacinis (pasienio) stulpas, kadaise skyręs Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios.

Pjedestalas, paliktas jūsų skulptūrai

Pavadinimas (įrašykite patys): _________________________________________

Vieta: ______________________________________________________________

Autoriai: _____________________________________________________________

Pastatyta: _____________________________________________________________

Sukurkite ir užrašykite paminklo istoriją:

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________

* Informacija apie paminklus rinkta įvairiose interneto platybėse.KLAIPĖDAKLAIPĖDA

38 39

BERLYNO KELIASBerlyno kelias (lenk. „Berlinka“) yra šiuolaikinis pa-vadinimas greitkelio, kurį Trečiasis reichas statė nuo 1933 m. iki II-ojo pasaulinio karo. Jo oficialus pava-dinimas yra Reichsautobahn – „Globalus greitkelis“. Kelias turėjo sujungti Berlyną su Karaliaučiumi, kuris tuomet buvo prie rytinės Vokietijos sienos. 1938 m. greitkelis tapo pretekstu pradėti karą, vokiečiams pareikalavus, kad Lenkija suteiktų jiems eksteritorinį koridorių, kuris leistų pastatyti Berlyno kelią per visą Lenkijos teritoriją. Kelias liko nebaigtas statyti.

2011–2012 m. ispanų menininkas Erizas Moreno Arangurenas surengė fotografijos kampaniją, pa-vadintą „Betono projektas“ (Project Concrete), kurią skyrė šiam išskirtiniam sumanymui bei jo dabartinei būklei. 233-jose skaidrėse jis užfiksavo paskutines greitkelio bei jo inžinerinės infrastruktūros liekanas ir aplinkinę gamtą, fotografuodamas maršrutą kas 500 metrų. Žemiau galite pamatyti jo nuotraukų se-rijos fragmentus.

Eriz Moreno Aranguren (fotografijos)

V MARŠRUTAS: BERLYNO KELIAS

BERLYNO KELIASKelias Nr.142, netoli Strumiany (Ščecinas, Lenkija).

Prie kelio Nr.20, netoli Lisowo (Ščecino Stargardas, Lenkija)

Kelias Nr.142, netoli załom-Kasztanowe (Ščecinas, Lenkija).

40 41

ĮSPŪDŽIAI TEKSTUOSEĮSPŪDŽIAI TEKSTUOSE

ĮSPŪDŽIAI TEKSTUOSE

GDANSKAS

KALININGRADAS

KLAIPĖDA

42 43

„Saulė ten, kur esame mes“ skelbia užrašas ant au-tobuso, kuriuo 2013-ųjų liepą keliavo meno kurato-riai, kritikai ir menininkai, dalyvavę projekte „Close stranger / Pažink svetimšalį”. Šios kelionės, subū-rusios daugiau nei trisdešimties teoretikų grupę iš Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos, misija – ne tik bendrauti tarpusavyje, bet ir sukurti bendrą leidinį, kuris taptų meniniu gidu, apibūdinančiu specifinius kiekvienos vietovės bruožus. Savo tekste nusprendžiau susitelk-ti ties trijų skirtingų šalių vietovių kultūriniu lauku; šalių, patyrusių karo traumą, kurios buvo užrakintos komunizmo narve ir tik dabar atsiveriančiomis viena kitai, nors geografine prasme jos labai artimos.

KLAIPėdAGyvenamoji vieta: „Litinterp” viešbutisPuodžių 17.

„Vero Cafe“, pusė vienuoliktos ryto. Pro elegantišką langą stebiu žmones; jų matau nedaug. Vėliau vaikš-tinėju senamiesčio gatvėmis ir atsiduriu aikštėje, kurioje įsikūręs daržovių turgus. Vidun mane įvilioja „Humana“ – vietinė dėvėtų rūbų parduotuvė. Čia jau-čiuosi laisvai, nes visi supranta angliškai. Nuklystu iki pat šio snaudžiančio miesto miegamųjų rajonų. Dar viena „Humanos“ frančizės parduotuvė ir vinta-žo salonėlis. Tuos mažus malonumus – uosti įman-triai išmegztų megztinių kvapą ar perbraukti ranka fantastiškus batus – aptemdo beveik tuščių gatvių melancholija ir didelis atstumas tarp kosminio Akro-polio prekybos centro ir vaiduokliško senamiesčio. Neseniai priimtas nutarimas, atrodo, draudžia statyti privačias mašinas istorinėje miesto teritorijoje, tai tik dar labiau sustiprina šį tuštumos jausmą, kuriam kon-trastą suteikia tik retai išsibarstę oazės, skleidžian-čios šilumą iš pasislėpusių kavinių su „Švyturio“ alaus skėčiais. Viktorija Dambrauskaitė, Klaipėdoje gimusi grafikė ir komiksų dailininkė, teigia, kad neonaciai čia įgauna vis daugiau galios. Su jais jai teko susi-durti dėl savo žurnaliukų ir patirti žodinę agresiją; tai savotiškas karas, kurį veda ši maloni brunetė su „baltųjų jėgos“ atstovais, vilkinčiais odiniais rūbais ir apsiginklavusiais metalu kaustytais kareiviškais ba-tais. Stipri mažoji mergytė. Žiūrinėju atvirutes iš Mė-melio (prieškarinės Klaipėdos pavadinimas): seni lai-krodžiai, mergaičių mokykla, Prūsijos laikų pastatas, jį praeinu pakeliui į viešbutį. Mėmelis mirė, po savęs palikdamas keistą mišinį: šiaurietišką architektūros santūrumą ir chirurgiškai tikslią tekstūrų ir čerpių preciziją; naujasis tamsių spalvų dizainas.

KALININGRADASGyvenamoji vieta: „Maskvos” viešbutisProspekt Mira 19

Socialinis. Šį žodį jis ištaria su ironija. Jūs turbūt nenorit sužinoti, ką reiškia socialinis. Socialinis, prašom – Jurijus Vasiljevas (Kaliningrado meninin-kas, kurio video serija „Russian Red“ (Rusiška Rau-dona) buvo eksponuojama Šiuolaikinio meno centre „Łaźnia“ 2013-ųjų rugsėjį) paduoda man rusų dueto „Blue Noses“ albumą. Mano galvoje sukasi mintys: Lenkijos TV žinių kanalas TVN24 rodo reportažą apie du kačiukus, sustabdžiusius metro eismą Niujorke. Durys užsidaro, niekas nelaukia į peroną atbėgančio studento, kaip mūsų jaukiąjame Varšuvos miestelyje. Durys užsidaro, nes terorizmas yra reali grėsmė. Čė-čėnų TNT sprogmenys. Durys užsidaro Rusijos Fede-racijoje, ir niekas nelaukia studento. Terra incognita su Jaceko Hugo-Baderio žolėmis1, kur laukinis barštis (į pankolį panaši žolė, paplitusi Kaliningrado srityje) užauga iki trijų metrų aukčio.

TSRS lavono grubus grožis apjungia pilną disonansų realybę. Pradinė mokykla pietiniame Kaliningrade, įdiegusi sms žinučių sistemą pranešančią tėvams, kada jų atžala įžengia į pastatą. Rusų dizainerės ir iliustratorės Katios Čerevko butas yra šiaurinėje ra-jono, kurio pavadinimo negaliu ištarti, nes nemoku skaityti kirilicos, dalyje. Buto langai žvelgia į pelkę, kurioje vasarą koncertuoja varlės. Gražūs saulėly-džiai. Visas postsovietinių blokinių namų rajonas, daržovių ir drabužių gofruoto metalo kioskai mirks-ta dulksnoje. Visa tai atrodo pažįstama, bet tuo pat metu ir svetima. Sudėliota iš paprastų sakinių, kaip Erlendo Loe romane Naïve. Super2, ironiškame, pilna-me subtilaus humoro aprašyme apie gyvenimą be prasmės.

„Lenkija kaip tik tokio dydžio, kokio reikia. Ne per didelė, ir ne per maža“, – sako meno kuratorė ir ver-tėja iš Rusijos Julija Bardun. – „Iš kitos pusės, Rusija gerokai per didelė“. Kaliningrado ir Jekaterinburgo gyventojai gyvena dviejose skirtingose galaktikose. „Daug kas pasikeitė Lenkijoje“, – sutinka ji. Futbolo stadionai jaunimui ir greitkeliai, tai jau tikrai.

Mes įlipam į Ladą (mūsų rezidentūros su performan-so menininke iš Lenkijos Angelika Fojtuch metu, mus iš traukinių stoties pasiėmė meno kuratorius Dimi-trijus Bulatovas) Galinė sėdynė pilna šuns plaukų.

Oras tirštas nuo cigarečių dūmų. Nemačiau Kalinin-grade nė vienos moters, rūkančios plonas cigaretes, kas būtų suprasta, kaip poslinkio į Vakarų Europą ženklas. Bet mačiau ir vyrus, ir moteris rūkančius Malboro, lygiai kaip Lenkijoje 1990-ųjų pradžioje.

Šiame mieste, Lenino prospekte, yra vieta, pavadinta „Anty-Cafe“ – įeidamas į ją sumoki už laiką, kurį ten praleisi. Originali idėja barui – tai svarbiausia. Kaž-kur prie Karlo Markso gatvės yra dar viena vieta – „RamRam“, kur laikas neskrieja. Angelika Fojtuch ir aš ilgai užtrukome, kol radome geltoną daugiabutį su baltomis kolonomis. „RamRam“ traukia jaunimą, kuris čia ateina užsiiminėti joga, virti žalią arbatą ir valgyti vegetariškas sriubas. Rusų menininkė Ksenija Uranova, dažnai apsilankanti Lenkijoje, man apibū-dina vietinius. Vyrai? Jie iškeliauja arba neiškeliauja. Jie geria. Moterys yra pokyčių variklis, –sako ji man per mūsų trumpą susitikimą.

Mes kažkaip sugebam suprasti viena kitą. Aš moky-kloje nesimokiau rusų kalbos, nes gimiau 1982 m. Mano tėvas gimė XX-ojo amžiaus pirmoje pusėje ir mokėsi rusų kalbos aštuonerius metus; mokymosi rezultatai ypač prasti, tiesiog apgailėti. Tikriausiai, tai šeimos bruožas.

Rusija yra prekinis ženklas. „Rolex“ laikrodžiai salo-nuose, „Patek Philippe“ ant rankos ir turguje. Mano tolimos tetos prisiminimai apie ištisas virtines lai-krodžių ant sovietų kareivių (kurie vogdavo laikro-džius ir dviračius) rankų. Iš karto po karo teta Alica buvo atostogose, ne namie. Tai pirmoji mano moti-nos prisiminimų apie ją versija. Antroji versija: te-ta Alica slėpėsi rūsyje. Visos mano senelio seserys buvo paslėptos jų namo kampuose ir užkaboriuose (1946-ųjų vasarą Raudonosios Armijos kareiviai vis dar kėlė realų pavojų Rytprūsių krašte gyvenusiems civiliams. Moterys būdavo reguliariai prievartauja-mos, nepriklausomai nuo amžiaus.)

„Žiūrėk“, –sakau, – „mane tai žavi. Čia nėra tvarkingai nupjautos žolės vejų ir sodo nykštukų kičo“. Tai aš vis sakau Julijai Bardun, mums einant pro žmonių kie-muose paslėptus sovietinių tanklaivių likučius.

Kvaili YouTube filmukai, kuriuos žiūriu prieš kelio-nę – vaikai, vaikštinėjantys ant dangoraižių stogų, provokuojantys viens kitą, kas ilgiau išsilaikys nenu-krisdamas. Arba šokinėjantys ant savadarbių virvių, ištiestų tarp blokinių daugiaaukščių. Baudžianti Eu-ropos Sąjungos ranka su visomis savo taisyklėm iki čia nepasiekia, galvoju pati sau.

Beviltiška egzistencija aprašyta Viktoro Pelevino: „Taip, iš tikrųjų taip ir buvo – skylės, kuriose ėjo mū-sų gyvenimas, iš tikrųjų buvo tamsios ir purvinos, ir mes patys, tikriausiai, buvom jų verti gyventojai, bet

giliame mėlyname danguje virš mūsų galvų, tarp re-tai išsibarsčiusių blyškių žvaigždžių, egzistavo ypa-tingi šviesos taškai, dirbtiniai, lėtai slenkantys per žvaigždynus (…) Ir kiekvienas iš mūsų, net ir lyg ru-pūžė sniego pūsnyje susigūžęs mėlynveidis girtuo-klis, pro kurį mes praėjom pakeliui į čia, net Mitioko brolis ir, aišku, Mitiokas ir aš pats –visi mes turėjom tame šaltame, skaidriame, mėlyname eteryje savo nuosavą mažą ambasadą3“.

GDANSKASNamai. valgome Mon balzac kavinėjeul. Piwna 36/39

Laivų statykla buvo alternatyva universitetui. Nuo-mavau kambarį buvusioje telefonų stotyje, Michałas Szlaga šalia turėjo savo foto studiją, o „Cynada“ tea-tras buvo įsikūręs koridoriaus gale.

Prieš Nowa Wałowa gatvės remontą po laivų staty-klos teritoriją bėgiodavo usūriniai šunys ir kiškiai. Ten augdavo laukinės gražgarstės. Vasarą mes leis-davom laiką lauke, minios žmonių ateidavo ir išei-davo iš šių post-prūsiškų pastatų. Londonas–Gdans-kas–Londonas buvo tipiškas menininkų maršrutas. Šiandien laivų statykla tapo purvina statybų aikšte-le, pilna kanalizacijos kvapų, ekskavatorių, kelininkų volų ir sunkvežimių.

„Viskas pas mus gerai“, rašė Dorota Masłowska, nors gyvybinga menininkų bendruomenė laivų statykloje nebeegzistuoja. Viskas pas mus gerai, nors kiekvie-nas kapstosi savyje; tokia jų ir visos jų šalies būsena, kurios jie nepelnytai gėdijasi. Kai kuriems likti čia, Gdansko, Gdynios ir Sopoto trijų miestų konglome-rate, yra laiko švaistymas. Draugas iš universiteto lai-kų kartą man pasakė, kad aš čia pasensiu. Bet manęs tai negąsdina. Jau geriau pasensiu namie, darydama tai, kas man patinka.

1 Jacek Hugo-Bader, rašytojas, nuoroda į knygą W rajskiej dolinie wśród zels-ka („Tarp žalumos rojaus slėnyje‘), WolowieC: Wydawnictwo Czarne, 2010.

2 E. Loe. Naïve. Super, Edinburgas: Canongate Books, 2005.

3 V. Pelevin. Omon Ra, iš rusų kalbos vertė Jurijus Mačkasovas, Tekst Pu-blishing House, 1992.

Agata Nowosielska

TYRINĖjANT MIESTą

44 45

Kalėdų spektaklis pasienyjePenkių veiksmų pjesė

Veiksmas: Viltis

Grįžtame į savo gimtąją šalį po dvylikos dienų ke-lionės. Kirtome tris sienas: Lenkijos–Rusijos (vien tik pagalvojus apie Rusiją mano kūnas sureagavo menstruacijomis, kaip tik sienos kirtimo momentu; šios scenos feministinis simbolizmas net dabar ma-ne jaudina); Rusijos–Lietuvos (kurią kirtome su pa-lengvėjimu ir patekę į Europos Sąjungą, mėgavomės tiesiais medžiais ir šaligatviais); ir Lietuvos–Rusijos (grįždami iš Klaipėdos turėjom galimybę pasidžiaug-ti neapmuitinamų prekių parduotuve prie pasienio punkto). Taip pat prisimenu savo šešis priverstinius apsilankymus Rusijos Federacijos konsulate, kad gaučiau vizą; jos galiojimo terminas baigiasi šian-dien, kelionė baigta, dabar 14.00 val. Važiuojame tiesiu keliu be reklaminių skydų, namų ir viešbutėlių, be viso to agresyvaus šlamšto, ženklinančio Lenki-jos kelius; tai paskutinė galimybė pažvelgti į tuščią erdvę. Net gandrų beveik nebeliko; tik Sosnovskio barštis – jų tokia daugybė, kad būtų galima pašerti bandas galvijų, jei tik galvijai galėtų suvirškinti šitą nuodą. Sakau Wojtekui: „išgerkim kavos degalinėje”, „Orlen degalinėje parduoda gerą kavą” – atsako jis, o aš nufotografuoju kelią. Mus sustabdo kelių eismo inspektoriai – jie leidžia mums važiuoti toliau; Kami-la tingiai perjunginėja muziką savo ipad’e, privažiuo-jame Mamonovo kontrolės postą, kitoje pusėje jau galime neryškiai įžiūrėti Grzechotki kaimelio namus, gera kava artėja, mes šypsomės – Gdanske būsime vėliausiai 17.00 val. Išlipame iš autobuso, praeiname pasų kontrolę. Mums reikia į WC; pasienio kontrolės punktuose visada, kaip niekur kitur, kyla noras šla-pintis, lyg privalėtum nusičiurkšti ant visų tų kvailų procedūrų; su pasais rankose bėgame į tualetą, ku-riame yra net lenkiško vandens ir muilo iš „Biedron-ka“ prekybos tinklo; už lango eilėje stovintys rusai eina apsipirkti į mūsų pasienio pusę. Wiktoras nori išeiti lauk, bet pareigūnas jo neišleidžia, liepia mums likti viduje; taigi laukiame.

Veiksmas: Netikėtumas

Mūsų vairuotojas grįžta iš patikrinimo; jis sako: no pasaran, jam trūksta kažkokio dokumento autobu-sui, turime važiuoti iki Bagrationovsko/Bezledy pa-sienio punkto, turime grįžti atgal į Rusiją; ten yra

viršininkai, turintys tinkamus įgaliojimus išduoti leidimą; ten aukštesnio rango vadovybė, o čia, Ma-monovo poste, viršininkai žemesnio, netinkamo rango. Spaudai mūsų pasuose panaikinami; postas skirtas automobiliams, taigi mes turime grįžti atgal, kad gautume popieriuką, kurio rusams visada reikia (ir kažkas mums kužda, kad geriau būtume pasilikę). Grįžtame į autobusą, esame apie keturiasdešimties kilometrų atstumu nuo kito pasienio posto, kava tolsta nuo mūsų kaip priešlėktuvinė raketa, keliau-janti į dausas; po kelių minučių mus pagauna tie patys eismo inspektoriai ir kadangi neturime leidi-mo, kad galėtume vykti ten, kur dabar vykstame, jie sulaiko autobusą su mumis, kaip įkaitais; su mumis, lenkais iš kultūros įstaigų, baigusiais pilną aukšto-jo mokslo kursą, bet turinčiais nepakankamai žinių apie tai, kaip veikia valdžios institucijos kaimyninėje šalyje. Ryškiomis liemenėmis vilkintys inspektoriai sulanksto savo kelių inspekcijos ženklus, susideda juos į mašiną; jie pagavo lengvą grobį; dar keletą kilometrų važiuojame jų automobiliui iš paskos. Esame užstrigę aikštelėje pusiaukelėje į niekur, vie-nodai toli ir nuo Mamonovo, ir Bagrationovsko; jie parodo mums tualetą, ir mes paliekami vieni, su ne-gausiomis maisto atsargomis tarp betono plokščių ir suminkštėjusio asfalto liekanų. Mano vizos galiojimo terminas baigsis maždaug po aštuonių valandų.

Veiksmas: Linksmybės

Dokumentas skamba rimtai: mes įvažiavome į Rusiją kaip tridešimt keturių žmonių grupė, išvažiuojame tik su dešimčia. Mūsų projekto partneriai iš Lietuvos pasiliko savo šalyje, rusai išlipo savo gyvenamojoje vietoje, t.y. Kaliningrade, iš visos grupės mūsų liko tik dešimt, skirtumas dokumentuose nepriimtinas. Prasi-deda kolomyjka (pietuose populiarus liaudies šokis). Veiksmas vyksta tik tarp dviejų tautų – lietuviai jau nebedalyvauja. Vairuotojas skambina į savo firmą: grįžk atgal, pasiimk lietuvius ir rusus ir kirskite sieną visi kartu – sako balsas ragelyje; esu įsitikinus, kad lietuviai ir rusai tiesiog netvertų džiaugsmu – taip norėtų prisijungti prie mūsų šiame taške iš niekur į niekur. Agnieszka skambina projekto partneriams iš Rusijos, jie duoda telefonų numerius – konsulato, ministerijos ir keliautojus globojančių slavų dievų bei deivių; Lenkijos konsulatas imasi veiksmų, bet tai ne tie veiksmai, kurių reikia, taigi mes vis dar už-strigę čia; iš Gdansko išsiųstas kitas autobusas mūsų paimti, bet mums reikia jo sulaukti.

Taigi, laukiame, kol kas dar nekurstom sukilimo, situ-acija rutuliojasi toliau.

Katarzyna ir Jakubas sako, kad prieš aštuonerius me-tus buvo tas pats ir niekas nepasikeitė. Jie tai sakė jau keletą kartų ir anksčiau, jų baimės įsikūnijo į kažką visiškai realaus. Iš savo bagažo jie išsiima ško-tiško viskio butelį, nusipirktą neapmuitinamų prekių parduotuvėje dar kertant priešpaskutinę sieną ir pa-leidžia ratu. Išsitraukiame ir kitus gėrimus, pirktus kaip dovanas ir suvenyrus; pasiduodami jausmams ir pykčiui susimetame savo rublius ir nusiperkame alaus vienintelėje aplink matomoje niūrioje par-duotuvėje. Išgeriam viską vienu ypu, ką bepadarysi; nuotaika staiga ir smarkiai pagerėja, neužilgo pra-dedam mojuoti pravažiuojantiems sunkvežimiams, susidraugaujame su vaikinu, kuris turi mašiną su disko muzika ir didžiulėmis kolonėlėmis (gaila, jis turi važiuoti, taigi draugystė buvo tikrai trumpa); tre-čią kartą apsilankę WC, jau nebekreipiame dėmesio į vandenį su rūdimis ir nešvarias plyteles; pasakoja-me anekdotus ir sapnus, dainuojame patriotines dai-nas, įsitraukiame į rimtus pokalbius apie santykius ir budizmą, deklamuojame eilėraščius; apsilankėme Betliejuje ir grįžtame atgal, argi tai ne priežastis džiaugtis. Ši vasara niekada nebepasikartos – sa-kau aš, bet niekam nė motais, nes orą perskrodžia šunų lojimas; visi pradeda juokauti, kad jie paleido ant mūsų šunis, bet šunys stengiasi prisigerinti dėl maisto; čia yra ir katinas, mes juos fotografuojame, kažkas atnaujino savo statusą Facebook tinkle. Tolu-moje matosi blyksčiojantys žaibai ir girdisi geležies skimbčiojimas.

Vairuotojas ir inspektorius surašo aktą, bauda – pen-ki šimtai tūkstančių rublių; galiausiai, nežinau, ko-kiu būdu, jie sumažina baudą iki penkiasdešimties. Agnieszka skambina konsulatui, konsulatas paaiški-na, kad panašu, jog mūsų paimti atvažiuojantis auto-busas taip pat užstrigo prie sienos; jau devynios va-karo, jau dešimta, ir mes lėtai pradedam vilktis savo striukes. Skambinam namo pasakyti, kad įstrigome (aštuoni zlotai už minutę).

Po dviejų valandų mano buvimas čia jau bus nele-galus.

Veiksmas: Neviltis

Ir įvyksta tai, kas neišvengiama: atsimename mūsų brangių protėvių kartas, kovojusias už laisvę; atsime-name tautinius sukilimus, kurie visada būdavo suke-liami netinkamu laiku; bet dabar vasara, ne sausis ir ne lapkritis, taigi išgyvensim, pasirinksim dilgėlių ir virsim sriubą iš šaknelių, pasigausim ir užmušim gandrą, kad pasimaitintume jo mėsa; tai nevege-tariška, bet tikriausiai visi paragaus. Staiga iškyla prisiminimai apie Sibirą, lagerius ir Mickiewicz’ių –

senas aštrus tautinis klausimas: Mickevičius lenkas ar lietuvis: „Atvedė Janczewskį. Jis buvo suluošintas, išsekintas, / Jis sulyso, bet kažkaip keistai įgijo tau-rumo./ Jis, kuris tik prieš metus buvo šelmiškas gra-žuolis berniukas, / šiandien žvelgė iš savo kalėjimo vežimo, kaip anas imperatorius žvelgė nuo savo vie-nišos uolos.” 1 „Jie išveš mus į Sibirą” – sako Wojtekas, „Ar tu neužsikimštum!” – prašau jo; jis liaujasi; bet staiga prieblandoje, sėdyneje šalia Wojteko, atsirado Bolesławas Piórkowskis, mano antros eilės senelis, Bresto degtinės fabriko direktorius, suimtas 1941; jis ten sėdi ir šaltakraujiškai žiūri į mane; mūsų to-kie pat inicialai, ir šią akimirką mes jaučiame tą patį skausmą; laimei, po akimirksnio pasigirsta automo-bilio signalas: pyp pyp – protėvis išnyksta, ir sunkve-žimis su užrašu ROMAN INTERNATIONAL TRANSPORT Koszalin POLAND įvažiuoja į stovėjimo aikštelę. Ar jie ruošiasi jį apklausti? Kol spėliojame, beveik visiškai sutemsta. Išsikrauname savo bagažą, kad greičiau pakrautume į kitą autobusą. Tas, kuriuo atvažiavome, užrakinamas ir oficialiai užplombuojamas amžiams; jis liks čia, kaip savotiškas pamiatnik stariny; kai kas nors XXII a. atras šitą vietą, rusai vis dar naudos šitą autobusą, taip, kaip jie šiandien vis dar naudoja savo karo metų sunkvežimius.

Veiksmas: Dėkingumas

Kertu sieną, likus kelioms sekundėms iki vizos pa-baigos. Vis dar turiu jėgų paskambinti mamai ir pa-pasakoti apie tai. Užmiegu ant autobuso-išgelbėtojo priekinės sėdynės; nekreipiu dėmesio nei į tai, kad autobusą žiauriai krato, nei kad vairuotojas varo ke-liu, kaip pašėlęs.

Atsibundu svarbiausioj vietoj, už lango galiu įžiūrėti naftos perdirbimo įmonės šviesas, tą švyturį, nušvie-čiantį kelią iš kelionių grįžtantiems namo Gdansko vyrams ir moterims.

Po kelionės visą savaitę miegu po dešimt ar devy-nias valandas per parą. Sapnuoju Europos Sąjungos įsikūnijimą. Jos galvą puošia tulpių vainikas, burnoje suktinė žolės, ji lakuojasi sau nagus Bagrationovsko aikštėje. Lakas raudonas. Jai trūksta vieno priekinio danties, nepaisant to, ji man maloniai šypsosi. Pa-klausyk! Užgieda angelai, skelbiantys gerąją žinią, Jėzaus gimimą.

1 A. Mickiewicz, Dziady cz. III, [in:] Ibid., Dzieła. T. 3: Utwory dramatyczne, parengė S. Pigoń. leidykla Czytelnik, Varšuva, 1982, p. 141.

Barbara Piórkowska

ŽEMĖS IR KRAŠTAI BE TEKSTų

46 47

Gdansko–Kaliningrado–Klaipėdos kraštas pilnas ypatingų vietų ir reiškinių. Gamtos ir kultūros įvairo-vė, gausybė įžymių asmenybių – kažką sau čia tikrai atras kiekvienas. Vienus sužavės Kadyny Lenkijoje – pavyzdinis imperatoriaus Wilhelmo II kaimas, kiti smarkiai plakančia širdimi prisiartins prie Immanu-elio Kanto kapo Kaliningrado katedroje. Vieniems paliks neišdildomą įspūdį apsilankymas lietuvio ta-pybos kolekcionieriaus namuose, kiti gėrėsis aukštu urbanistinio išsivystymo lygiu Klaipėdoje. Gamtos mylėtojai džiaugsis augalų ir gyvūnų įvairove, tuo tarpu industrializacijos fanai įvertins Gdansko, Ka-liningrado ir Klaipėdos laivų statyklų privalumus. Vienus gali sužavėti Lietuvos fotografija, kiti patirs neužmirštamas akimirkas Kaliningrado fortuose. Že-miau pateikiu šio krašto stebuklų sąrašą, kurį suda-riau pagal mane dominančius dalykus – nors žinau, kad toks kiekvieno ekspedicijos dalyvio sąrašas būtų vis kitoks.

Rusijos Mokslų akademijos zoologijos instituto Paukščių žiedavimo stotis

Kaliningrado sričiai priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje esančiame Rybačij kaime yra paukščių žieda-vimo stotis. Ji atvira lankytojams, kurie gali stebėti visą procesą: nuo paukščio sugavimo iki paleidimo su žiedu ant kojos.

Mums būnant žiedavimo stotyje, vienoje iš keleto tuzinų gaudyklių, primenančių karinius objektus, buvo pagautas kikilis. Stebėjome, kaip paukštis pa-sveriamas ir žieduojamas, matuojamas jo sparnų il-gis, nustatomas amžius, o duomenys ranka įrašomi į specialią formą.

Ornitologas tvirtai, bet atsargiai laikė kikilį rankoje. Vienu metu jis truputį atgniaužė ranką ir švelniai pa-pūtė į plunksnas ant paukščio krūtinės. Nėra rausvų plunksnų – tai patelė! Priešingai, nei patinėliai, ji vi-są savo gyvenima liks pilka ir viena perės palikuonis, tuo tarpu jos dailiai nuspalvintam partneriui labiau-siai rūpės, kaip paskleisti savo genus tarp vietinių paukštyčių.

Rusų ornitologas aiškino kievieną savo veiksmą, tai-gi žiedavimo procesas vietoj kelių sekundžių užtruko kelias minutes; tuo metu mažoji kikilė narsiai kovo-jo, stengdamasi snapu įkirsti į ją laikančią ranką. Jau-tresni žiūrovai buvo įsitikinę, kad paukštis tuoj kris

negyvas nuo streso, ir su palengvėjimu atsikvėpė, kai paleistas, jis nutūpė ant medžio šakos mums virš galvų ir po to nuskrido. Po kelių minučių jis pripras prie žiedo.

Sezono metu (balandį–rugsėjį) Rybačij stotyje žie-duojama apie tūkstantį paukščių per parą. Tai rodi-klis, leidžiantis suvokti, kokia svarbi ši vieta paukščių karalystės gyventojams.

Šokantis miškas

Važiuodami keliu per Kuršių Neriją, privažiuojame paslaptingą kelrodį: „Šokantis miškas” (žinoma, tik rusų kalba: Танцующий лес). Takelis veda į ypatingą vietą, kur medžiai auga taip, lyg jų pavidalus būtų sukūręs stebėtinai kūrybingas bonsų meistras. Dau-guma jų nenatūraliai iškreipti: susukti, perskelti ar keistai išraityti. Labiausiai stebina tie, kurie kažku-riuo metu nukreipė savo kamienus žemyn, kad vė-liau vėl stieptųsi į dangų. Juk medžiai neturėtų augti viršūnėmis žemyn!

Visame miške daugiausia auga apie šešiasdešimties metų amžiaus pušys, ir tik kelios iš jų yra tiesios. Keisčiausia medžių grupė apsupta medine platforma ir atskirta turėklais, kas netrukdo lankytojams prie jų prieiti, kad papozuotų nuotraukoms.

Čia taip pat yra informacinis skydas (deja, tik rusų kalba); jame rašoma, kad esama daug hipotezių apie šio gamtos stebuklo kilmę. Gal jis atsirado dėl gamti-nių sąlygų – vėjo, saulės ir dirvožemio poveikio? Gal čia turėjo įtakos genetiniai veiksniai? Ar kokie nors mikroorganizmai ar nežemiškos kilmės energija?

Stebėtina, kad pasaulyje, kur viskas žinoma, galime staiga aptikti tokį kosminį galvosūkį, kurio niekam nerūpi išspręsti. Atrodytų, kad kas nors galėtų pa-prasčiausiai surinkti sėklas ir pasodinti jas kitoje vietoje, kad patikrintų bent jau didžiąją dalį teorijų.

Tačiau Rusijoje yra likę žymiai įdomesnių neatskleis-tų paslapčių…

Kormoranai

Lietuvai priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje, netoli Juodkrantės gyvenvietės, įsikūrusios vienos iš didžiau-sių kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijų Europoje.

Garniai gražūs ir kilnūs, ko negalima pasakyti apie kormoranus. Šie juodi paukščiai neapdovanoti gražia išvaizda: striuka kresna figūra, trumpos kojos, galva ant storo kaklo ir prie viso to – veriančios, žalsvos akys. Jų ir elgsena ypatinga: nors jie ir vandens paukščiai, maitinasi žuvimi ir jų kojos su tarpupirščio plėvėmis, bet savo lizdus (mūsų regione) jie įsiren-gia aukštai medžiuose. Lyg jiems kiltų sunkumų ap-sibrėžti savo tapatybę.

Kormoranai – puikūs narai ir ypač geri žuvautojai, nes apdovanoti viena unikalia savybe, kurios neturi kiti vandens paukščiai: kormoranų plunksnos nė-ra neperšlampamos ir permirksta, jiems nardant ir ieškant maisto. Dėl to jų plūdrumas mažesnis, juos ne taip smarkiai veikia vandens išstūmimo jėga, dėl kurios visiems kitiems vandens paukščiams sunkiau panerti po vandeniu.

Džiovindami savo plunksnas, kormoranai gali valan-dų valandas tupėti išskleistais sparnais, jie primena vaikiškus piešinėlius apie mantijomis apsigobusius vampyrus. Juos lengva atpažinti pagal šį charakterin-gą siluetą, bet norint rasti jų koloniją Kuršių nerijoje, geriausias vadovas bus jūsų nosis. Paukščių išmatų smarvė persmelkusi visą teritoriją, jomis apterštas ir link perimvietės vedantis miško takas. Staiga, vi-dury miško pamatome medžių griaučius su lizduose tupinčiomis kormoranų poromis. Jų tiek daug, kad sunku patikėti, jog ne taip seniai ši rūšis buvo prie išnykimo ribos. Jie primena Hitchcocko „Paukščius“; traukiantys akį ir keliantys baimę, jie nekreipia dė-mesio į žmogaus buvimą šalia.

Stovėdama ant specialios apžvalginės platformos, žavėjausi lietuviais, pavertusiais Juodkrantę turistų traukos tašku. Panaši kolonija yra Lenkijoje Kąty Ry-backie gamtos draustinyje, bet ten į kormoranus žiū-rima, kaip į neišvengiamą blogį (jie – saugoma rūšis). Atvirai nekenčiami žvejų, nes, tariamai, jie išgaudo žuvis, nemėgstami gyventojų, nes šių paukščių išma-tos naikina medžius, kormoranai negali tikėtis pa-lankaus požiūrio į save.

Nida

Kuršių nerijoje už keturių kilometrų nuo Rusijos–Lietuvos sienos prasideda Neringa – savivaldybė, kurią sudaro keturi buvę žvejų kaimeliai: Juodkrantė, Preila, Pervalka ir Nida.

Nida maža ir graži, brangakmenis karūnoje. Joje pilna mažų mėlynų ar tamsiai raudonų namukų, kai kurie iš jų nendriniais stogais. Gavės švarios, žmonės šyp-sosi, čia daug gėlių ir dangaus mėlynumo vandens. Ir kopos: didžiulės smėlio kalvos, apžėlusios medžiais, krūmais ir žole. Kraštovaizdis spinduliuoja tūkstan-čiais geltonos ir žalios atspalvių, o besimainantys

debesų šešėliai prideda šiam vaizdui nerealumo dvelksmą.

Net Thomas Mannas, pasistatęs čia savo vasarnamį, neatsispyrė Nidos ir jos apylinkių žavesiui. Namelyje ant kalvos, apsuptame panašių pastatų, dabar įsi-kūręs rašytojo muziejus. Kvapą gniaužiantis marių vaizdas atsiveria iš kabineto antrame aukšte. Vaizdas toks kerintis, kad, manau, kiekvienas lankytojas yra įsitikinęs, jog turėdami tokias sąlygas, jie irgi galėtų sukurti literatūros šedevrą.

Pure Nature Kaliningrado srityje

Kirtus Lenkijos–Rusijos sieną labiausiai pribloškia didžiuliai plotai nedirbamos žemės. Kilometrai lau-kų nei užsėti javais, nei nenaudojami ganykloms. Tai puikios sąlygos Sosnovskio barščiui plisti.

Tarybiniais laikais į Rytų bloko šalis augalus atvež-davo iš Kaukazo; jie sparčiai plito ir turėjo tapti pi-giu pašaro šaltiniu. Barštis, atrodantis kaip didžiulis krapas, labai greit prigijo mūsų platumose ir pradėjo nesuvaldomai plisti.

Deja, jis pasirodė besąs ir daugelio problemų šaltinis. Iš nupjauto stiebo besisunkiantis skystis sukelia žmo-nėms nudegimus. Žaizdos gyja lėtai ir dažnai palieka ilgai išliekančias žymes. Be to, kontaktas su barščiu gali sukelti rimtus kvėpavimo takų pažeidimus.

Gyvuliai taip pat nepamėgo barščio. Biebrzos eks-perimentinio ūkio darbininkai vis dar atsimena, kaip jų užėdusioms karvėms išpūsdavo šonus, jos baisiai maurodavo ir jų pienas dvokdavo. Lenkijoje nuo 1980-ųjų barštis laikomas invaziniu augalu ir su juo kovojama.

Kaliningrado srityje niekas nekovoja su barščiu, nes nėra reikalo. Žemė vis tiek nedirbama, niekas nevaikš-to laukais, taigi, ir augalas niekam netrukdo. Ir barštis, ir kiti augalai vešliai bujoja, kas, tikriausiai, naudin-ga ekosistemai. Buvusių kolūkių žemėje knibždėte knibžda skraidantys vabzdžiai, o ant žemės paviršiaus matosi daugybė graužikų, roplių ir amfibijų pėdsakų. Paukščiams ir plėšrūnams tai gausus maisto šaltinis.

Palankiomis gamtinėmis sąlygomis naudojasi ir gan-drai, kurių populiacija Kaliningrado srityje neįtikėtinai gausi. Savo lizdams krauti jie pritaiko viską, ką tik gali. Družbos miestelyje (buvęs Allenburg) gandrai susi-krovė penkis lizdus ant gotikinės bažnyčios bokštų, ir jie – ne vieninteliai toje vietovėje perintys gandrai.

Atrodytų, kad Kaliningrado srityje vienam gyventojui tenka didžiausias gandrų skaičius, bet taip yra todėl, kad gyventojų ten nedaug, o paukščių daugybė.

Katarzyna Szczepańska

ŠIO KRAŠTO STEBUKLAI

48 49

Pasienis

Rusijos pasienis puiki vieta gamtai. Plati negyvena-ma pasienio juosta sudaro palankias sąlygas klestė-ti augmenijai ir gyvūnijai. Gausiai veši nemindomi augalai, netrukdomai veisiasi žmonių nebaidomi gyvūnai. Gamta perima sienos kontrolę. Laukdamas ilgoje eilėje, gali mėgautis paukščių giesmėmis ir vešlia augmenija. Kartais per kelią perbėga lapė ar šernas, arba galima pamatyti virš mūsų galvų sklan-dantį erelį.

Tačiau didžiausias sienų stebuklas – tai jų nebu-vimas. 1985 m. mažame Liuksemburgo kaimelyje Schengene (liet. Šengenas) pasirašyta sutartis išgar-sino jį visame pasaulyje. Šengeno kodeksas panaiki-no sutarties šalių sienas kertančių asmenų kontrolę. Kiekvienas gali laisvai ir nesustodamas keliauti nuo Suomijos miestelio Rovaniemi, esančio prie poliari-nio rato, iki karštojo Faro Portugalijoje. Reikia atidžiai stebėti kelrodžius ženklus su šalių pavadinimais, kad nepražiopsotumėt fakto, jog ką tik kirtote valstybės sieną. Keliautojais visiškai pasitikima, jie kontroliuo-jami nepastebimai, neatkreipiant jų dėmesio. Atviros sienos padidina žmonių mobilumą, leidžia geriau pažinti kitas kultūras ir skatina keliauti.

Visiškai kitaip reikalai klostosi Rusijos Federacijoje. Kiekvieną kartą artėdama prie sienos su Kaliningra-do sritimi, nerandu sau vietos iš baimės. Mano pirma mintis: bėgti! Sugrįžta seniai užmiršti atsiminimai iš mano kelionių į Rusiją ir nerimas dėl to, ką teks patirti šį kartą. Dar kartą patikrinu, ar viza nenusi-trynusi, ar mano pasas tikrai galioja; nuimu juodą apsauginį aplankalą, kuris kartą yra sukėlęs Rusijos pasienio kontrolės pareigūno pyktį.

Drąsinu save mintimi, kad mūsų daugiau nei tris-dešimt (visų mūsų jie tikrai negali suimti), išlipu iš autobuso ir klusniai stoviu pasų kontrolės eilėje. Po to žeminantis, kelis kartus vis kartojamas mano vei-do palyginimas su paso nuotrauka, siaubingai ilgai trunkantis dokumentų skenavimas, mažos baltos kortelės, kuri bus mano bilietas iš Rusijos, pildymas ir spausdinimas, ir galų gale – spaudas. Sienos ap-saugos pareigūnai su uniforminėmis kepurėmis, ku-rių plačios juostos primena šventųjų iš ikonų aure-oles, net nebando būti mandangūs. Jie nesako labas rytas, prašom ar ačiū. Rimti ir įsitempę visą laiką, jų judesiai nervingi.

Palyginus su savo ankstesniu apsilankymu Rusijo-je, pastebiu teigiamų pokyčių: man nereikia pačiai pildyti jokių dokumentų (man tai labai svarbu, nes labai prastai rašau rusiškai), atsirado moterų – sie-nos apsaugos pareigūnių, kurios kartais net išdrįsta nusišypsoti; jie netikrina mūsų bagažo, poste atsira-do kompiuterių. Ir kai aš pradedu tikėti, kad Rusija

tokia pat šalis, kaip visos kitos, … apsimetinėjimo šydas nukrenta.

Mums grįžtant atgal, jie nenorėjo išleisti mūsų iš Rusijos dėl to, kad trūksta vieno (!) dokumento. Mū-sų autobusas nukreipiamas į stovėjimo aikštelę už maždaug septynių kilometrų iki sienos. Visagalis pa-reigūnas užveda ilgą monologą apie savo pareigas ir prieštarauja pats sau, aiškindamas mūsų nusižen-gimo pobūdį. Jis labai piktas, nes pasiklydo taisyklių labirinte. Tuo pat metu jis žino, kad net menkiausia klaida turės įtakos jo būsimai karjerai. Į mūsų tylų klausimą, kiek ilgai tai užtruks, atsakoma trumpai, kariškai: ilgai. Ar galėsime išvykti, kai sumokėsim už bilietą? Ne. Ką turėtume daryti? Laukti.

Kol šis klausimas bus išsiaiškintas, mūsų autobusas areštuojamas, ir į Lenkiją grįžtame kitu autobusu. Nežinodami, kas nutiks toliau…

Kas yra gyvenamųjų blokinių daugiaaukščių rajo-nai, žinoma visiems post-komunistinių šalių gyven-tojams. Buvusio Sovietų bloko šalyse šiuose gru-biuose statiniuose gyvena pusė (kartais ir daugiau) miestų gyventojų. Pastatyti daugiausiai 1960-ųjų pabaigoje, taip pat 1970-aisiais ir 80-aisiais, beto-ninių daugiaaukščių rajonai taip įsišaknijo peizaže, kad be jų šis pasaulio kraštas būtų sunkiai įsivaiz-duojamas. „Jie turėjo būti panacėja nuo visko: ir bendrojo butų trūkumo, ir katastrofiškai prastos statybos darbų kokybės. Deja, nei pirmuoju, nei an-truoju atveju tos viltys neišsipildė”, – rašo Andrze-jus Basista monografijoje „Betonowe dziedzictwo. Architektura w Polsce czasów komunizmu“ [‘Be-toninis palikimas. Architektūra komunizmo laikų Lenkijoje’].1 Modernizmo mitas, gimęs Prancūzijoje, Le Corbusier studijoje, galiausiai virto savo paties karikatūra, o „mašina gyventi” praktikoje pasirodė besanti pilna klaidų.

1980-aisiais, kai betoniniai namai tapo įprastu reiš-kiniu, vienoje Rytų bloko šalių buvo pagamintas specialus žaislas: plastmasiniai blokeliai, primenan-tys surenkamus butų elementus – baltas sienas be langų, balkono ar langų modulius, lubas su išsikišu-siais sujungimais ir rudus jungiamuosius elementus su skylutėmis tiems išsikišimams; komplekte buvo net prie palangės kabinami maži žali augalėliai. Tai buvo fantastiška dovana bet kuriam komunistinio režimo laikais gimusiam vaikui – ar, greičiau, būtų galėjusi būti, jei ne viena smulkmena: blokeliai ne-atitiko vienas kito. Išsikišimai netilpdavo į skylutes, sienos nesueidavo, o jungiamosios detalės būdavo arba per ilgos, arba per trumpos. Niekas neatitiko. Žaislas buvo puiki makro mastelio realybės metafo-ra, nes gyvenamųjų daugiaaukščių kvartalai dažnai būdavo statomi tarsi atbulomis rankomis, su broku, kurį vėliau kažkaip tekdavo taisyti. „Man kelia siaubą naujieji statiniai: negražūs, sunkiasvoriai, be jokio stiliaus ir neapsakomai darkantys kraštovaizdį. Kaip atstumiančiai baisiai atrodys tokia Lenkija po kaž-kiek metų”, – kartą parašė apžvalgininkas Stefanas Kisielewskis savo „Dienoraščiuose“.2 Tačiau grožis reliatyvus, ir dėl skonio nesiginčijama. Ar šiomis dienomis įmanoma pamatyti ką nors įdomaus dau-giaaukščių kvartalų kraštovaizdyje? Ar jie subrendo, kaip vynas, kaip ir norėjo tais laikais sprendimus priiminėję veikėjai, ar, veikiau, surūgo, kaip rauginti

agurkai? Niekas negalėjo numatyti, koks likimas jų laukia po keturiasdešimties metų…

Todėl gyventojai patys ėmėsi iniciatyvos. Kadangi valdžios institucijos retai kada siūlydavo kokią nors nuoseklią priežiūros ir atnaujinimo politiką, pokyčiai vyko atskirų kvartalų ar net pavienių pastatų lygme-nyje. Blokiniai namai dažnai pasitarnaudavo kaip jų gyventojų kūrybinės raiškos fonas, kaip ekranas, at-spindintis jų estetines simpatijas, didžiulės žmonių grupės socialinius virsmus ir individualius polinkius. Keliaujant iš Gdansko į Kaliningradą ir Klaipėdą, ga-lima aptikti eilę įvairiausių strategijų, kurias – prisi-taikydami ir estetizuodami savo aplinką – naudojo atskiri gyventojai ar bendruomenės, gyvenančios blokiniuose surenkamų konstrukcijų daugiaaukš-čiuose.

Gdanskas

Gdanske, kaip ir visoje Lenkijoje, gyvenamųjų namų bendrijos ir kooperatyvai reguliariai atideda lėšų remonto fondui, kad galėtų ištisus pastatus, nuo pat pamatų iki stogo, „įpakuoti” į putų polistirolį. Nenuostabu, nes tai pats pigiausias – nors, kaip be-būtų gaila, ne pats geriausias – šiluminės izoliacijos metodas butams, kurie jau buvo statomi su daugybe defektų, pradedant nuo nutrupėjusių plokščių kraštų iki rimtų klaidų matmenų skaičiavimuose. Užtaisius siūles dervos izoliacija ir uždengus pastatą putų polistirolio plokštėmis, galiausiai galima jį kažkaip „prisijaukinti”, individualizuoti, padaryti malonesnį gyventojų akims. Tuo tikslu putų polistirolis daž-niausiai uždengiamas spalvotu tinku, klojant jį ge-ometrizuotais spalvotais lopais, arba derinant prie langų linijų, arba visiškai jas ignoruojant. Rezultatas primena liaudies menininko, staiga nusprendusio pereiti prie paprasčiausios, bet monumentalios for-mos geometrinės tapybos, kūrinį. Naudodamas pas-telines spalvas (nors nebūtinai vien tik jas; kartais ieškodamas atgaivos sodriuose žalios ar akį verian-čiuose oranžinės ar rožinės atspalviuose), jis pa-dengia pastato fasadus dekoratyviais ornamentais, sudarytais iš kvadratų, keturkampių, kartais net tri-kampių. Įdomiausius šio žanro pavyzdžius randame zaspos gyvenamųjų namų kvartale Gdanske, kur ga-lima užtikti tokių unikalių pavyzdžių, kaip piešiniai, panašūs į aukštyn šaunančius bokštus su vėliavomis

Marcin Krasny

EKRANAI IŠ BETONO. DAUGIAUKŠčIų BLOKINIų NAMų PUOŠYBA

50 51

viršūnėje – viskas nupiešta, naudojant paprasčiau-sias geometrines formas. Šiame kvartale taip pat rasite vieną iš retų pavyzdžių, kur panaudota aps-kritimo forma; paprastai ji naudojama nenoriai, nes techniškai sunku ją perkelti ant pastato sienų; dide-lio mastelio piešinyje lengviau išgauti tiesią liniją. Ypač stiprių įspūdžių ištroškę turistai gali paieškoti Falowieco – ilgiausio Lenkijoje gyvenamojo namo, esančio Przymorze kvartale Obrońców Wybrzeża gatvėje Gdanske. Jis aštuonių šimtų penkiasdešim-ties metrų ilgio, su šešiolika įėjimų; jame gyvena apie šeši tūkstančiai žmonių; išilgai jo kraštinės yra trys autobusų stotelės. Lenkų menininkė Julita Wójcik sukūrė šio pastato aštuonių metrų modelį iš siūlų, primenantį megztinius, kuriuos komunistiniais laikais senelės nerdavo kabliuku jaunoms mergai-tėms. Kūdikiškai rožinė siūlų spalva tiksliai atkartoja Falowieco tinko, dažyto jau šiais laikais, spalvą.

Tapybos darbai ant pastatų fasadų gali būti vertina-mi kaip geometrinis kičas, bet asociacijos su liaudies menu taip pat pagrįstos. „Alternativa 2013“ parodoje Gdansko meno institute „Wyspa“, urbanistikos teore-tikas Maros Krivy iš Estijos vaizdžiai pademonstra-vo „laimės pažadą”, kurį siūlo „įmantriais geltonais, oranžiniais, rožiniais, purpuriniais ir žaliais lopais” nuspalvinti pastatų fasadai. Projekto aprašyme buvo klausiama: „Bet ar šiandienos utopija nėra tik mo-dernistinės pokario utopijos dekonstravimas, pakei-čiant pilkumą spalvomis, o vietoj individualistinių idėjų diegiant bendruomenines?”

Kaliningradas

Kaliningrade, panašių priemonių, skirtų išsaugoti blokinių pastatų estetiką, pasitaiko ypač retai. Rusi-jos piliečiai akivaizdžiai vaduojasi iš komunistinės įtampos, kai individualizmas buvo persekiojamas, o vienodumas – aukštinamas. Be to, reikėtų prisiminti, kad sovietų valdžia neleido steigti mažų gyvenamų-jų namų kooperatyvų; gyvenamųjų namų kvartalus administruodavo biurokratiniai monstrai – tai irgi gali būti šiandieninio gyventojų nenoro bendradar-biauti tarpusavyje priežastis. Todėl dauguma bloki-nių namų Rusijoje, nepaisant jų labai įdomių formų ir detalių, nėra tinkamai prižiūrimi ar nuosekliai dekoruojami. Aukščiau minėtos detalės – tai ir beto-niniai ažūriniai įėjimų fasadai, išlieti įvairiomis, kar-tais labai įmantriomis formomis, ar dabar, deja, labai surūdijusios lodžijos iš metalo lakštų. Turint omeny, kad daugiaaukščiai Rusijoje dažniausiai neapšiltinti putų polistiroliu ir gana retai būna nutinkuoti, turis-tas turi unikalią galimybę pamatyti, kaip iš pradžių atrodė blokiniai namai 1970-aisiais ir 1980-aisiais.

Tačiau panašu, kad visų įdomiausias reiškinys yra individualūs vienam butui priklausančių balkonų ar net išorinių sienų pertvarkymo būdai. Blokinių namų

gyventojai, kartais net artimiausi kaimynai, dažnai priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams, turi skirtingą materialinį statusą, kas pasireiškia skirtingu pertvarkymo laipsniu. Kartais galima ap-tikti atskirus lopinėlius naujai nutinkuotos sienos ir naujutėlaičius langus šalia pliko betono plokščių su-rūdijusiomis siūlėmis. Net jeigu tokie pertvarkymai kelia pavojų visam namui, gyventojai akivaizdžiai laikosi principo „mano namai – mano tvirtovė”. Bal-konai dažnai visiškai įstiklinti, tokiu būdu gyvento-jai prisideda sau papildomo naudingo ploto. Kartais būtent dėl tokių skirtingų kiekvieno buto taikomų metodų visas pastatas primena milžinišką lūšnyną, sudurstytą iš to, kas pakliuvo po ranka. Todėl poreikis suasmeninti savo gyvenamąją erdvę įgauna fantas-tines formas, kurias galima stebėti, neįeinant į patį pastatą. Balkono erdvės sutvarkymo būdai, ten lai-komi objektai ar dekoracijos ir ornamentai – visa tai laukia alternatyvaus turisto, kuris nori pažinti ne tik šalį, bet ir jos gyventojus, tačiau yra pernelyg drovus, kad tiesiai ką nors užkalbintų ar belstųsi į nepažįsta-mo žmogaus buto duris.

Šveicarų menininkė Seline Baumgartner Lenkijo-je kūrė projektą (ir pristatė jį parodoje „Alternativa 2013“), kur sutelkė dėmesį į tokius smulkius pakei-timus, kaip atitverti/įstiklinti balkonai, puošyba va-zoninių gėlių pavidalu ar perdažymas, kurių paskir-tis – individualizuoti pasikartojančią daugiaaukščių kvartalų erdvę. Tokia praktika galėtų būti perimta ir kitų Rytų bloko šalių. „Dideli daugiaaukščių rajonai yra tokių individualistinių manifestacijų mozaika, kuri konfliktuoja su didelių architektūrinių objektų sunorminimo estetine koncepcija; jie įkūnija maištą prieš standartizavimo idėjas”, – rašė kuratoriai.

Klaipėda

Lyginant su Gdansku ir Kaliningradu, Klaipėda atro-do nuosekliausiai ir estetiškiausiai, nors ir monoto-niškiausiai. Čia betono blokai būdavo dažnai derina-mi su plytų mūru. Todėl mikrorajonai įgijo vieningą, šiam regionui būdingą charakterį, kurį intuityviai galima suvokti, kaip artimesnį Skandinavijai, negu Rytų Europai. Net jei pastate nebūdavo mūro sienų, arba jos būdavo uždengiamos šilumine izoliacija, jas vis tiek dažydavo artima originalui spalva: raudonai oranžine. Kaip ir Rusijoje, balkonai čia kartais įsti-klinti, – pirmiausia ir svarbiausia dėl to, kad į tai žiū-rima kaip į būdą apsisaugoti nuo atšiaurių žiemų, bet ši praktika įgavusi žymiai mažesnį mastelį. Kai kurie lietuviški blokiniai namai netgi galėtų konkuruoti su moderniais, patogesniais namais, bet net ir čia tenka pamatyti keistų renovacijos pavyzdžių ar stebinan-čių fasado tvarkymo būdų. Bendrai kalbant, daugu-moje rajonų aplink centrą pamatytume už raudonai oranžinių sienų labirintų paslėptus būstus.

Alternatyvaus turizmo mėgėjams apsilankymas naujoje šalyje tolygus tyrinėjimui to, kas egzistuoja už turistinio miesto centro ribų. Pirmasis tikėtinas žingsnis šia kryptimi – apžiūrėti daugiaaukščius gy-venamuosius namus, kurių fasadai dažnai gali papa-sakoti apie jų gyventojus daugiau, negu pastarieji to norėtų. Liaudies meno atgimimas monumentaliose formose, siekis individualizuoti ir suasmeninti savo erdvę net bendruomenės interesų sąskaita, pertvar-kymai ir puošyba – visa tai galima būtų vertinti, kaip reakciją į privalomo standartizavimo ir norminimo erą, kaip asmeninį pasipriešinimą „iš viršaus nu-leistai” tvarkai, ar paprasčiausią poreikį pademons-truoti savo visuomeninį statusą ir skonį – kokie jie bebūtų. Statant betoninių daugiaaukščių kvartalus Lenkijos Liaudies Respublikoje, buvo manoma, kad jie bus tinkami gyventi penkiasdešimt–septyniasde-šimt metų. Šis terminas artėja sparčiai ir nenumal-domai. Kaip teigia ekspertai, tinkamai renovuojant ir prižiūrint blokinius pastatus, jie gali tarnauti iki šimto dvidešimties ar šimto penkiasdešimties metų

nuo jų pastatymo datos. Kas toliau? Vien tik Lenki-joje tokiuose namuose gyvena apie dvylika milijonų žmonių. Betoninis daugiaaukštis tapo permanenti-niu kultūros elementu, iš kurio kilo ištisa reperių ir futbolo sirgalių, kartais vadinamų „blokersi” („bloke-riai”), karta. Viena iš tos kartos atstovių, tokia Gabi, dainuodavo: „Tai mano vieta šiose betono džiunglėse / Čia mano širdis, čia mano namai / Atsimink, beto-ninis daugiaaukštis, tai vieta, kuriai aš priklausau”.3

1 A. Basista, Betonowe dziedzictwo. Architektura w Polsce czasów komunizmu („Betoninis palikimas. Architektūra komunistinėje Lenkijoje“), Varšuva: Wy-dawnictwo Naukowe PWN, 2001, p. 85.

2 S. Kisielewski, Dzienniki („Dienoraščiai“), Varšuva: „Iskry”, 1996, p. 815.

3 Gabi, Wielka płyta („Betoninis daugiaaukštis“), prod. by Studio Hammer (http://www.tekstowo.pl/piosenka,gabi,wielka_plyta.html).

Tada ji pradėjo žvalgytis aplink ir pastebėjo, kad tai, ką buvo galima pamatyti, žiūrint iš senojo kambario, buvo gana įprasta ir neįdomu, bet visa kita buvo visiškai skirtinga.

L. Carroll, „Veidrodžių karalystėje“1

Nors pagrįstas svariomis prielaidomis ir daug žadan-čiais ketinimais, vis tik projektas „Close Stranger / Pažink svetimšalį”, kurio tikslas – sumažinti fizinį ir psichologinį atstumą tarp kaimyninių, bet beveik ne-pažįstančių viena kitos šalių, realybėje dažnai pasi-rodo besąs rizikingas ir sunkiai įgyvendinamas. Taip atsitinka todėl, kad šis projektas žengia netvirta, pil-na akivarų žeme, po kuria glūdi istoriškai ir politiškai užkonservuotos priešpriešos ir giliai pasąmonėje įsišakniję bendri stereotipai, su kuriais labai sunku kovoti, nepaisant didėjančio atvirumo ir net dar ty-resnių paskatų. Generuodamas pilnus kontrastų ir kraštutinumų įspūdžius ir įvykius, projektas dažnai įgauna tiesiog neįtikėtiną formą, besiribojančią su siurrealiu absurdu.

Pats pavadinimas, „Close Stranger” (liet. Artimas svetimšalis) yra intriguojantis oksimoronas. Ga-liausiai, „close / artimas” reiškia kažką pažįstamą, saugų, suprantamą; „stranger / svetimšalis”, iš kitos pusės, turi priešingą reikšmę, sukeliančią neigia-mas, nerimą keliančias asociacijas. Ar įmanoma tuo pat metu būti ir artimu, ir svetimu? Psicholo-giškai tai, pasirodo, besąs tikras iššūkis, nes – kaip išaiškėja – Rusija, Lietuva ir Lenkija ypatingai nu-tolusios viena nuo kitos, nepaisant to, kad jos ša-lys-kaimynės, turinčios bendras sienas. Tačiau geo-grafine prasme tai (būti ir artimu, ir svetimu) visai įmanoma. Keliaujant po šias šalis, man prireikė stebėtinai daug laiko suvokti, kad Kaliningradas – viena iš pagrindinių lankytinų vietų „Close Stran-ger/ Pažink svetimšalį” tiriamosios ekspedicijos žemėlapyje – yra tik maždaug už dviejų šimtų kilo-metrų nuo mano gimtojo miesto Gdansko. Šį atstu-mą būtų galima įveikti per mažiau nei tris valan-das, jeigu ne pasienio formalumai. Atstumas nuo Kaliningrado iki Klaipėdos – kito svarbaus taško

Marta Wróblewska

PAŽINK SVETIMŠALĮ – ĮSPŪDŽIAI IŠ KELIONĖS Į VEIDRODŽIų KARALYSTę

52 53

mūsų maršrute – irgi mažiau nei du šimtai kilome-trų, tai yra už trijų valandų kelio automobiliu, jei neskaičiuotume stovėjimo prie Rusijos–Lietuvos sienos. Atlikus paprastus skaičiavimus, gaunamas neįtikėtinas rezultatas: atstumas nuo Gdansko iki Kaliningrado ir po to nuo Kaliningrado iki Klaipė-dos mažesnis negu iki Varšuvos!

Kaip ir projekto „Close Stranger / Pažink svetimšalį” prieštaringas pavadinimas, visi šie pamąstymai apie artimus svetimšalius kaimynus tikrai pilni iškrai-pymų, perdėtai išpūstų ar sumenkintų įvertinimų, susidarančių dėl skirtingo suvokimo ar kultūrinių kontrastų, dėl mūsų sąmonėje statomų ar griauna-mų pereinamų ar nepereinamų sienų. Jaučiuosi, lyg būčiau veidrodžių karalystėje, kur viskas stebina, nes atrodo panašu, į tai, ką žinau ir su kuo esu susipaži-nusi, bet įtartinai skirtinga.

Pradedame savo tiriamąją ekspediciją Gdanske, kur vienas iš pagrindinių mūsų dėmesio objektų yra Lai-vų statykla, ar, greičiau, kas iš jos liko jai atsidavusių entuziastų atkaklių pastangų dėka. Vienas iš jų – fo-tografas iš Gdansko Michałas Szlaga, per daugiau kaip dešimt metų savo studijoje laivų statykloje su-rinkęs didelį archyvą. Skyręs daugybę dienų ir naktų „Laivų statyklos“ pasikeitimų dokumentavimui, jis tūkstančiuose užrašų ir filmų įamžino tokius bran-gius Gdansko gyventojų širdžiai pastatus ir kranus, kurie staiga be pėdsako išnyko nuo žemės pavir-šiaus, palikdami tik sentimentalius prisiminimus. M. Szlaga nenuilsdamas renka informaciją apie „Laivų statyklą“ iš įvairiausių šaltinių, ieško jos archyvuose, kalbasi su fotografuojamais žmonėmis, kurių sun-kaus fizinio darbo dėka gyvuoja ši vieta. Nes dalis „Laivų statyklos“ vis dar veikia Ostrówo saloje, kuri – paradoksalu – atskirta nuo likusios miesto dalies pontoniniu tiltu, taip dar labiau apsunkinant kelią į ją paprastiems, neturintiems specialaus leidimo lan-kytojams.2

Savo ekskursiją pradedame nuo paminklo 1970-aisiais žuvusiems „Laivų statyklos“ darbi-ninkams, Gdansko gyventojų šnekamojoje kalbo-je vadinamo „Trijų Kryžių paminklu“, iškilusio virš aikštės priešais įėjimą į „Laivų statyklą“. Su mu-mis yra vienas iš paminklo meninės koncepcijos autorių, Giedyminas Jabłońskis, ir jo pasakojimas sugrąžina mus į 1980-uosius, simbolinius Gdans-kui ir visai Lenkijai metus. Būtent tada, iš dalies dėl to, kad buvo sutelktos „Laivų statyklos“ dar-bininkų ir vietinių menininkų pastangos, vos per keletą mėnesių buvo sukurtas paminklo projek-tas ir pastatytas pats virš šimto tonų sveriantis, keturiasdešimt dviejų metrų aukščio paminklas, įamžinantis darbininkų, kurie 1970 gruodį pradė-jo streiką, protestuodami prieš politinę santvarką ir eilinį maisto kainų pakėlimą, atminimą.

Praėję per simbolinius „Vartus Nr.2“, kur buvo paka-binta medinė lenta su streikuojančių laivų statyklos darbininkų 21 reikalavimu, einame pro įspūdingą, dar tebestatomą „Europos solidarumo centro“ pastatą ir šalia esančius „Vartus į laisvę“, kurių projekto autorius Grzegorzas Klamanas: centras suprojektuotas kaip su-rūdijusio laivo korpuso modelis, o vartai apgaulingai panašūs į gerai žinomą paminklą Trečiajam Internaci-onalui, sukurtą 1919 m. Vladimiro Tatlino. Skindamie-si sau kelią per taip vadinamos Nowa Wałowa (tiesiai per Laivų statyklos vidurį tiesiamos gatvės), tapusios vietinių bendruomenių nesantaikos akmeniu, staty-bos teritoriją, patenkame į „Salę 90B“, kur šiuo metu vyksta tarptautinė meno paroda „Alternativa” ir jos ekspozicija „Iki rytojaus!” – puikus komentaras už pas-tato sienų likusiam „Laivų statyklos“ status quo.

Iš keleto tuzinų kūrinių, kuriuos pristato meninin-kai iš viso pasaulio, vienas filmas patraukia mano dėmesį. Jo pagrindinė mintis lydės mane sekančias dvi savaites, bandant susipažinti su artimais nepa-žįstamaisiais. Videofilme, pavadintame „Subjektyvi Gdansko istorija”, menininkai iš Kopenhagos An-dresas Bojenas ir Kristofferis Ørumas rodo buvusį Gdansko „Laivų statyklos“ darbininką Marciną, kuris ypatingu būdu pasakoja apie savo miestą, minėda-mas jo dydį, išvaizdą, sąsajas tarp istorinės praeities ir dabarties. Kaip paaiškino parodos kuratoriai Aneta Szyłak ir Jacekas Friedrichas, šį kūrinį sudaro „falsi-fikuojančios žinios”, sumaišančios realius faktus su išgalvotais siužetais, siekiant patikrinti ir iš naujo apibrėžti vietą, kurioje gyvename, iš naujo ją atrasti iš kitokios perspektyvos.3

Bojeno/Ørumo dueto kūrinio herojaus Marcino neu-rologinis sutrikimas, kuriuo buvo, tam tikra prasme, pasinaudota, pasakojant šią subjektyvią Gdansko is-toriją, psichologijoje žinomas poetišku pavadinimu „Alisos stebuklų šalyje sindromas”, medicinoje bu-vo identifikuotas 1950-aisiais ir pavadintas Lewiso Carrollo knygos pagrindinės herojės vardu, kurios nuotykiai, įskaitant groteskiškus kūno proporcijų pasikeitimus ir siurrealius, artimus haliucinacijoms, objektų ir sutvėrimų vaizdus, atitiko tyrinėtų pacien-tų aprašymus. Šios būsenos simptomai – iškreiptas proporcijų, atstumo, judėjimo, mastelio, matmenų ir spalvų suvokimas, migrenos priepuoliai ir haliuci-nacijos. Stebimi objektai atrodo pernelyg dideli, per maži arba per toli; vizualiniai vaizdiniai išlieka ar kartojasi, nepaisant to, kad nesama juos sužadinan-čio stimulo; formos ir objektai dauginasi, įgydami iškreiptus pavidalus.4

Panaši sumaišties būsena ir aukščiau aprašytą sin-dromą primenantis iškreiptas tiek fizinių, tiek psi-chologinių proporcijų suvokimas dar daug kartų mane lydės, tyrinėjant nuo mano gimtojo miesto Gdansko labiau į rytus nutolusius kraštus.

***

Važiuodama pro Lenkijos laukus primenančius di-džiulius dirvonų ir pievų plotus su šen bei ten iš-sibarsčiusiais kaimeliais, pasislėpusiais tankiuose Sosnovskio barščių brūzgynuose, iš pirmo žvilgsnio identiškus tiems, kuriuos pravažiuoju, keliaudama po Kociewo regioną šalia Gdansko, nesijaučiu, lyg būčiau svetimame krašte. Gana keista, kad aukščiau minėtas augalas, dėl savo stiprių toksinių savybių prieš keletą metų Lenkijoje oficialiai uždraustas ir dabar sistemingai, negailestingai naikinamas, pui-kiai klesti Kaliningrado srityje – jis nevaržomai veši, savo įspūdingu dydžiu ir arogantiška egzistencija sukeldamas pravažiuojančių keleivių susižavėjimą.

Gandai apie abejotiną Kaliningrado žavesį lemia įtarų ir atsargiai santūrų požiūrį į šitą miestą. Ilgus metus funkcionavęs kaip sala Rusijos žemėlapyje, atskirtas nuo likusios šalies dėl savo karinio pobū-džio ir kaip labiausiai į vakarus nutolusi šalies da-lis, šiandieninis Kaliningradas nė kiek neprimena to apgriuvusio, pilko, betoninio miesto iš prieš daugelį metų čia besilankiusiųjų pasakojimų. Prie istorinių miesto vartų lankytojus pasveikina Tarybų Rūmai. Būčiau į juos neatkreipus dėmesio, nes dabar jie natūraliai integruoti į miesto erdvę kartu su kitais (o jų čia gana daug) daugiaaukščiais pastatais. Pilko betono milžinas molinėmis kojomis ir žiojėjančio-mis išdaužtų langų akiduobėmis, kuris, atrodo, dau-gelį metų Kaliningrade įkūnijo labiau sergstinčios akies, negu įkvėpimo simbolį, nugrimzdo į užmarštį. Nors sakoma, kad iki šiol tuščias ir nenaudojamas jis atlieka labiau paminklo, nei pastato vaidmenį, šis Sovietų–Prūsijos galių kovos simbolis tam tikra prasme įkūnija viso krašto alegoriją, kur su nau-jausia istorija susimaišę atsiminimai apie praėju-sius laikus susilydo į daugiau ar mažiau patrauklią amalgamą.

Pačioje miesto širdyje stovi kitas naujosios Rusijos simbolis – Kristaus Išganytojo katedra, spindinti auksu ir baltomis sienomis, didingai vainikuojanti Pergalės aikštę, Prūsijos laikais žinomą labiau kos-mopolitiniu pavadinimu – kaip Hanzos aikštė. Vos prieš keletą metų pastatytoje katedroje dar vyksta apdailos darbai, o šalia esantis miniatiūrinis, ma-žesnio mastelio jos architektūrinis brolis – Šv. Petro ir Fevronijos koplyčia – jau baigta. Ji ne tokia di-džiulė ir didinga, todėl prie jos lengviau priprasti ir ją pamėgti; ši medinė cerkvė atlieka sakralinių san-tuokos rūmų funkciją, kaip jai ir priklausytų pagal savo šventųjų patronų porą, globojančią įsimylėjė-lių laimę. Senovinė rusų legenda apie kunigaikščio Petro ir kaimo merginos Fevronijos – kilniaširdės ir suma nios stebukladarės – meilę suteikia žmogiš-kos šilumos monumentaliam ir oficialiam miesto centrui.5

Palikdama už savo nugaros ir pasaulietinį, ir sakralų-jį Kaliningradą, įžengiu į neviešąją zoną, pusiau ka-rinę, pusiau pramoninę. Didžiulės Kaliningrado laivų statyklos infrastruktūra primena, kaip ir Gdansko lai-vų statykla, darbininkų apgyvendintą miestą mieste. Tačiau Gdansko laivų statykla išraižyta gatvėmis, pa-vadintomis atitinkamų susijusių temų pavadinimais (Liejyklos darbininkų gatvė, Šaltkalvių-remontinin-kų gatvė, Montuotojų gatvė, Transporto darbuotojų gatvė), o Kaliningrado laivų statykloje pagrindinė transporto magistralė pavadinta žavingu Entuziastų prospekto vardu, kuris turbūt turėtų praskaidrinti šia gatve kasdien einančių į darbą darbininkų realybę. Kaliningrado laivų statykla, kaip ir jos Gdansko dvy-nė, turi du veidus: oficialų, pramoninį ir neoficialų, romantišką, su daugybe žavingų kampelių. Vienas iš jų – gamyklos istoriją iki pat naujausių įvykių (įvy-kusių vos prieš keletą mėnesių) pasakojantis Laivų statyklos muziejus, kuriame medžiaga pateikiama šiek tiek sentimentalių relikvijų, fotografijų ir mode-lių pavidalu.6

***

Keliu, vingiuojančiu visus mus jungiančios Baltijos jūros pakrante, iškeliaujame į Klaipėdą; važiuojame per Kuršių neriją, pilną tikrų tankiame miške pa-slėptų lobių, tokių, kaip kormoranų kolonija, šokan-tys medžiai, Raganų kalnas, Lietuvos Nacionalinis parkas su kvapą gniaužiančiomis kopomis ar Nidos Menininkų kolonija – įspūdinga ir architektūriniu požiūriu, ir menine programa. Klaipėda, nuo jūros atskirta sausumos juosta, sudaro apsuptos gynybi-niu grioviu (kuris iš tikrųjų yra Kuršių marios) salos įspūdį. Daugeliui miestas atrodo labai „skandinaviš-ko” charakterio – idealiai tvarkingas, su gerai prižiū-rimomis viešosiomis erdvėmis ir istoriniu paveldu – pradedant detalėmis ir baigiant bendra visuma. Kaip ir Gdanske, praūžūs niokojančiam II-ojo pasaulinio karo viesului „beveik neliko akmens ant akmens”7. Tačiau ką pavyko išgelbėti, yra branginama ir ger-biama. Nauji pastatai statomi su ypatingos kultūros „vidine klausa” ir architektūriniu skoniu, todėl jie pernelyg nenustelbia nedaugelio išlikusių origina-lių istorinių paminklų (geriausias pavyzdys – grūdų sandėliai prie Danės upės). Viešosiose erdvėse pilna ją paįvairinančių elementų – nuo įmantrių boružėlių pavidalo gėlynų iki senamiestyje išsibarsčiusių nuo-taikingų gyvūnų skulptūrų ir ambicingesnių užmojų šiuolaikinių skulptūrų parko. Galiausiai, Klaipėda yra įdomus pusiausvyros tarp seno ir naujo pavyzdys. Nauji miesto simboliai kyla čia pat šalia nedauge-lio išlikusių istorinių paminklų. K ir D raidžių formos dangoraižiai simbolizuoja modernią, nepriklausomą Klaipėdą. Iš kitos pusės, senuosiuose dokuose prie kelto perkėlos galima atrasti daug intriguojančių kampelių, įskaitant meno centrą „Švyturio meno dokas“, kur nugrimzdusi iš europalečių padarytuose

54 55

Išsiruošus ieškoti įdomių vietų, pravartu apsigin-kluoti tam tikru realybės suvokimo būdu, leidžiančiu žvilgtelėti į nematomas erdves, išgirsti negirdimus garsus ir pajusti tam tikras egzistuojančio ar neeg-zistuojančio pasaulio vibracijas. Toks suvokimas pa-sižymi vaikišku naivumu, aiškinančiu reiškinius labai paprastai, kartais nelogiškai, bet – bent jau man – įdomiau ir smagiau, nes neleidžia užgesti nenumal-domai pažinimo aistrai.

Taigi iškeliavau pasitikti naujų iššūkių, pats įdomiau-sias iš jų buvo Kaliningradas. Miestas ir atstumiantis, ir traukiantis. Iškeliavau artimiau susipažinti su tuo, ką matau kaip pilną prieštaravimų, paslaptingą, dau-giabriaunę ir daugiasluoksnę struktūrą. Deja, neturė-jau galimybės išsamiau analizuoti savo pastebėjimų, nes reikėjo sekti nesustabdomą, karštligišką paskai-tą apie šią ir laiko, ir žmogaus rankų sugriautą vietą.

didžiuliuose foteliuose prie staliuko iš kabelio ritės jaučiuosi lyg būčiau, iš vienos pusės, madingiausia-me Berlyno rajone Friedrichshaine, iš kitos – lyg Pa-mišusio kepurininko arbatėlėje…

***

Mano aprašytos vietos anksčiau priklausė Prūsi-jos Karalystei, padalintai į Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijas; Prūsiją vienijo bendras pavadinimas, bendras valdymo modelis ir tai, ką šiandien pava-dintume bendra vizualine tapatybe, pasireiškiančia panašiais viešųjų erdvių organizavimo būdais ir pa-našia architektūra – tiek sakraliąja, tiek pasaulietine (ypač, jei pasižiūrėsim į administracinius ir visuome-ninės paskirties pastatus, tokius, kaip mokyklos ar stoties pastatai). Tuo metu Prūsijos žemėse vyravo vokiškai kalbantys gyventojai. Gdanske, Kaliningrade ir Klaipėdoje iki šiol vis dar galima aptikti vokiškąją praeitį primenančių ženklų – tai vienur, tai kitur ant namų sienų išlikusių užrašų aiškiai atpažįstamu se-nuoju gotišku šriftu. Kiekvienas mūsų pravažiuotas miestas ar miestelis turi istorinį vokišką pavadinimą: Danzig, Marienburg, Elbing, Königsberg, Pillau, Memel… Kai kurių gatvių pavadinimų skambesys vis dar pri-mena vokiečių kalbą. Miestuose, kurie dabar įeina į Rusijos ar Lietuvos sudėtį, staiga atsirado maršrutai, paskirti išskirtinai menininkams, siejamiems su ti-pišku Vokietijos paveldu.8

Nenuostabu, kad viskas aplink mane atrodo įtartinai pažįstama. Gal tai taip vadinamos emocinės atmin-ties atgarsiai, paslėptos pasąmonėje, specifinių sti-mulų generuojamos asociacijos, sužadinančios tam

tikrus pojūčius, glūdinčius giliai manyje tolimiau-siuose kampeliuose mano pačios – Gdansko – istori-jos, kuri, galų gale, nėra jau taip nutolusi nuo mano kaimynų – tų artimų nepažįstamųjų – istorijos.

1 L. Carroll, Veidrodžių karalystėje, Puffin Books, 2010, p. 9

2 Norėčiau rekomenduoti Michało Szlagos interneto dienoraštį www.sz-laga.com ir albumą Stocznia Szlaga [Szlaga laivų statykla], Fundacja Kar-renwall, Gdańsk 2013.

3 Obieg, http://obieg.pl/rozmowy/29309; Alternativa gidas, http://alterna-tiva.org.pl/alternativa-przewodnik/?lang-en (prieigos data: 14.08.2013).

4 Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Anetai Kiwnik-Dahm, Gdansko Universi-teto Psichologijos instituto doktorantei, už konsultacijas apie profesinę literatūrą, kurioje yra šiame straipsnyje minimo sutrikimo aprašymų, žr., pvz.: Sherifa A. Hamed, Migrenos atmaina su abdominaliniais diegliais ir Ali-sos stebuklų šalyje sindromas: klinikinio atvejo aprašymas ir apžvalga, „BMC Neurology” 2010, http://www.biomedcentral.com/1471-2377/10/2

5 Norintiems išsamiau patyrinėti šį klausimą Lenkijos skaitytojams ypač rekomenduočiau Ryszardo Łużny redaguotą leidinį Opowieść o niewidzi-alnym grodzie Kitieżu. Z legend i podań dawnej Rusi, wyboru dokonał, tł., wstępem i przypisami opatrzył R. Łużny [Padavimas apie nematomą Kitežo miestą. Iš senovės Rusijos legendų ir padavimų, surinko, išvertė, įvadinį žodį ir anotaciją parašė R. Łużny], Varšuva: „Pax”, 1988], padavimų ir legendų apie senovės Rusijos krikščionių šventuosius rinkinį.

6 Pvz.: vienas iš paskutiniųjų įvykių, užfiksuotas vizualinėje laivų statyklos kronikoje buvo laivo krikštynos – rusai laivą krikštijo tradiciniu šampanu, o indai? Kokoso riešutu ir kurkuma.

7 G. Grass, Dog years (Šuns metai), vertė Ralph Manheim, Vintage Classics, 1997, p. 402

8 plg.: Thomo Manno vasarnamis Nidoje, Lovis Corinth šeimos namas Ta-piau (dabartiniame Gvardejske).

Wiktor ciesielski

KALININGRADAS

Žinoma, miestas turi savo sudėtingą istoriją, atvedu-sią į tokio milžiniško masto sugriovimą. Keletas iš-saugotų ar atstatytų istorinių paminklų apsupti visur esančių plieno ir betono konstrukcijų. Tačiau ne tai patraukė mano dėmesį. Žymiai labiau domino fonas. Tas unikalią atmosferą sukuriantis fonas, viską apsu-pantis savo painiais betono ir griuvėsių raizginiais.

Galima trumpam atsipūsti „Maskvos” viešbutyje, pasimėgauti atokvėpio akimirka po sekinančių, kas-dien atnaujinamų žygių miesto gatvėmis. Čia galiu pasidžiaugti bet trupučiu ramybės ir leisti susigulėti savo mintims.

Išskyrus gana nesvetingus pirmuosius įspūdžius, vaizdus, pamatytus pro autobuso langus, įvažiuo-jant į miestą, galėjome pradėti tyrinėti pamišėlišką realybę, kuri, bent jau kaip aš ją matau, ištrūksta iš logikos varžtų.

Pradžiai: laužau savo šiek tiek skaudančią galvą, bandydamas suprasti keistą vaizdą. Man susidarė įspūdis, kad mutavusių šunų gaujos, pasižymin-čios gana keistu kulinariniu skoniu, naktį nugraužė priekinius bamperius nuo pusės automobilių. Visai galimas daiktas, kad šalia esančiame zoologijos sode laikomos iki šiol nebuvusios žinomos rūšys naktinių padarų, kurie maitinasi plastiku ir naktį su darbuotojų žinia išslenka pamedžioti. Laimei, iš ryto stebėti žmonių rūšies atstovai kojas vis dar turėjo, taigi mes galėjome leistis į savo maratoną po miestą.

Nuostabu.

Ponios ir ponai!

Čia mes matome keletą apgriuvusių daugiabučių, ten – stadionas, čia – fasadas, ten nedidelis pa-minklas, krūmai, kanalizacijos vamzdžiai, bombos išmušta duobė, automobiliai, automobiliai, skylė tvoroje, stačiatikių šventiko rūmai, stačiatikių bažny-čia, bokštas, vanduo. Vien tik stebuklai aplinkui. O! Katė – katytė, koks nežemiškai paslaptingas ir įdo-mus sutvėrimas.

Atsiprašau, gerbiamasis!!!

Eime.

Laivų statykla – lankytina vieta. Įdomiausia joje yra tai, kad ten nėra ko parodyti platesnei auditorijai. Te-oriškai statykla veikia, kažkas joje vyksta, bet lyg ne iš tikro, tiktai vaidinant kažkokį spektaklį – ir gana neįtikinantį. Tačiau tie iš mano kolegų menininkų, kurie užsiima fotografija, įdėmiai įsižiūrėdami foto-grafavo daug portretų. Iš tų nuotraukų tikrai padarys gražų albumą. Po to – ilga, rimta paskaita. Lektorius

nepailstantis, „senosios mokyklos”, nesustabdomas. Galėtų kalbėti amžinai, jeigu jo silpnos širdies ne-būtų pagadinęs metų metais gertas dieviškasis elik-syras.

Po to – metalinis tiltas, taip pat sugriautas, už jo kaž-kokios plūduriuojančios plieninės konstrukcijos ir įdomus povandeninis laivas, į kurio vidų aš niekada neišdrįsčiau nusileisti.

Pridėkime katedrą, kurią beveik nustelbė įmantrios nuotakų vestuvinės suknelės ant Medaus tilto (Ho-nigbrücke), vedančio į Kneiphofo salą, plius Tarybų rūmus, stovinčius kažkaip nuošalėje.

Po viso šito mano kojos buvo tokios pat apgailėtinos būklės, kaip ir miestas. Gerklė perdžiūvusi, jaučiuo-si apleistas, lyg būčiau ką tik grįžęs iš karo. Mačiau daug ką, bet nepamačiau iš vis nieko.

O čia, aš manau, buvo vieta…

Visas šis lakstymas iš tikrųjų niekam neleido ką nors pamatyti, sustoti, pajusti vietos atmosferą ir pagal-voti. Lyg mūsų dėmesys turėjo būti nukreipiamas. Ir čia man pradėjo neduoti ramybės klausimas: nuo kokių dalykų ir žmonių? Kas tokio yra šiame mieste, ko aš negaliu pamatyti, paliesti ar ilgėliau stebėti? Mano nuomone, būtų buvę daug įdomiau apibėgti tuos siaubingus daugiaaukščius ir kitas gąsdinan-čias vietas. Galiausiai, ten turi būti kažkas… ir galbūt būtent tai ir yra įdomu. Ypač tokiam „blusinėtojui”, kuriam rūpi įvairios smulkmenos.

Man susidarė įspūdis, kad šitas miestas egzistuoja dviejuose skirtinguose erdvėlaikiuose, ir kad esama slaptų koridorių, jungiančių jį su kitu, visiškai skir-tingu pasauliu. Paslėptu pasauliu. Tokiu, kurio mums neleidžiama pamatyti, arba kurio jiems paprasčiau-siai nesinori mums parodyti.

Galbūt, jei išgerčiau „kvaso” prie vienos iš tų akį traukiančių mažų cisternų ant ratukų – kurios iš ti-kro man labiau panašios į konteinerius fekalijoms – patirčiau visišką sąmonės ir suvokimo persikeitimą? Darant prielaidą, kad pasaulį valdo tam tikri priežas-ties–pasekmės dėsniai, čia gali susidaryti įspūdis, kad šiuo atveju tai ne visai teisinga. Iš pirmo žvilgs-nio atrodo, kad tam tikri fizikos, ekonomikos ir dau-gelio kitų mokslų dėsniai čia nebūtinai galioja.

Sekant minties eigą, kad socialinė egzistencija ap-sprendžia sąmonę – arba atvirkščiai, man reikėtų šiek tiek pasistengti ir pabandyti užmegzti kažko-kius tarpasmeninius santykius. Šioje vietoje ne taip ir svarbu, kuri iš teorijų atrodo tinkamesnė. Žymiai svarbiau susieti sąmonę su materija duotojoje vieto-je. Galiausiai, panašu, kad tai ir yra pagrindinis mūsų

56 57

Neapibrėžtumo principas (arba Heizenbergo neapi-brėžtumo principas, tarpusavio sąryšio paklaida) – teigia, kad egzistuoja tokios kintamųjų poros, kurių išmatavimo metu vis didėjantis vieno dydžio tikslumas didina kito tuo pačiu metu matuojamo dydžio paklaidą (neapibrėžtumą).1

Jei mes visi, čia susirinkusieji, pamatytumėm Heizen-bergo neapibrėžtumo principo matematinę formulę, pasigirstų atodūsiai ir pasipiltų atsiminimai apie kančias matematikos pamokose, persipinę su nos-talgiškais juokeliais. Tačiau negaliu susilaikyti, nesu-teikdamas kvazi-mokslinio atspalvio savo pažintinei veiklai, kuria užsiėmiau atostogų metu, kai man dar buvo nepažįstamas skausmas, sukeliamas dėl savo paties – o ne kitų žmonių – aplaidumo ir kvailumo.

Šį tekstą geriausia skaityti klausantis Billie Holiday dainų, ypač įrašytų po 1950-ųjų. Galėtų pasirodyti, kad ši muzika neturi nieko bendro su mūsų kelionės

maršrutu; ir galiu lažintis, kad dainininkė neturėjo nei menkiausio supratimo nei apie Hanzos Sąjungą, teutonų riterius, nei apie tai, kur yra Gdanskas, jau nekalbant apie Imanuelį Kantą. Tačiau šios muzi-kos esmę sudaranti nostalgija ir prisiminimai apie tai, kas prarasta, ir yra tai, kas kasdien lydi buvusius ir dabartinius šio krašto gyventojus. Jie – muzika ir mūsų kelionė – puikiai dera tarpusavyje. Taip pat turėtume pažymėti, kad Heizenbergas nėra vien tik „Breaking Bad“ serialo pagrindinio veikėjo pseudo-nimas. Čia aš paskutinį kartą įsiterpiu, nors ne, aki-plėšiškai meluoju taip sakydamas, nes neįmanoma keliauti po lankytinas vietas ir pasakoti apie tai isto-rijas, nenuspalvinant jų asmeniniu atspalviu. Vaizdų pasižiūrėti jūs galite ir savo kompiuterio ekrane, pri-sijungę prie gerai žinomo Google Maps. Būtent ten aš vėl žvilgtelėjau į Kaliningrado laivų statyklos vartus, kurie atrodė gražiai, nepaisant grėsmingai atrodan-čio įėjimo – kur turėjau parodyti savo pasą ir įdėmiai žiūrėti į rūstaus sargo akis. Ne kiekvienam leidžiama

HEIzENBERGO NEAPIBRĖŽTUMO PRINcIPAS, TYRI-NĖjANT ĮVAIRIAS ŠALIS KELIONĖjE AUTOBUSU (arba negalimumas, kuris valdo jus net keliaujant)Wojciech Kozłowski

kelionės tikslas. Dviejų skirtingų (kas ginčytina) kul-tūrų pažinimas ir suartėjimas. Teoriškai, čia turėtų vyrauti visuotinė depresija, su visais savo psichozi-niais pasireiškimais: agresija, saviizoliacija ir savi-destrukcijos bandymais. Tačiau, neatrodo, kad taip yra. Taigi, čia turi slypėti kažkas daugiau.

Čia, sekant senąja slavų mokykla, taip pat reikia iš-gerti veiksmingojo magiško krištolinio skaidrumo gėrimo, kad įsivyrautų laisvesnė atmosfera ir atsiras-tų bent lašelis pasitikėjimo ir noro kalbėtis, nes iki šiol man buvo gana sunku nugalėti savo uždarumą ir imtis iniciatyvos bendraujant. Tai suveikė. Po kelių taurelių mano teorija pradėjo atrodyti vis teisinges-nė. Jei būtų ne taip, iš kur tada atsirastų visos tos pagal paskutinę madą apsirengusios moterys, iš kur naujausios mašinos ir kiti reiškiniai, kurie čia atrodė visiškai ne savo vietoje. Kažkur po žeme arba tie-siog už kampo turi būti kitas miestas. Miestas pilnas

spalvų, šokių, linksmybių, įkvepiančių minčių; mies-tas, iš kurio kilusios šios kerinčio grožio būtybės, šios viliojančiai mielos pašnekovės. Reikia tik surasti tuos praėjimus į tą kitą erdvėlaikį, kas nėra taip papras-ta, nes kol aš vos neišvedžiau savęs iš proto, bėgio-damas aplink tualetą, ieškodamas magiškojo sodo durų, rytas vėl mus priartino prie depresyviosios versijos, vėl nuspalvindamas žmonių veidus dienos pilkuma ir nuovargiu.

Kaliningrade praleistą laiką galima vertinti, kaip visiškai pasiteisinusią išvyką; jos dėka teko stebėti daugybę juokingų dalykų, patirti nuotykių, dalyvauti įdomiuose pokalbiuose ir susidaryti naują požiūrį į mūsų artimus kaimynus ir jų kasdieninį gyvenimą. Neabejotinai pasinaudosiu pirma pasitaikiusia pro-ga, kad vėl čia sugrįžčiau ir įdėmiau patyrinėčiau mane dominančius dalykus.

įeiti; jei šį tekstą skaito kokie nors turistai – net ne-bandykit ten patekti. Pasirinkit kitą laivų statyklą, Gdanske, kur galite vaikščioti, kiek tik širdis geidžia, tik tam, kad vėliau paklaustumėt, kodėl tai turėjo pa-sibaigti būtent šitaip. Kvailas klausimas – jūs nė kiek nepabandėt kažką pakeisti. Prisipažinkit – ar dėl to pajudinot bent pirštą?

Niekas nėra toks, kaip atrodo, jeigu stebite tai kartu su kitu žmogumi. Iš tikrųjų, iki tam tikro laipsnio jūs viską matote jo akimis, per jo sąmonės, simpatijų ar šališko nusistatymo filtrą. Jus veikia jo žinios ar ne-žinojimas, noras ar nenoras veikti. Net jeigu jūs to nenorite. Net jeigu galvojate, kad galite veikti sava-rankiškai, matyti tik savo akimis, nes jūs esat suma-nus, jūs žinote visus atsakymus, mokate visas kalbas, galite apibūdinti stilių ir atskirti kryžminį skliautą nuo žvaigždinio. Jus veikia jo fotografavimas ar ap-sisprendimas nefotografuoti, arba sprendimas įeiti ar neįeiti į kokią nors vietą. Visi yra suokalbininkai, kiekvienas rezga sąmokslą – tokį platų, kad daiktai nėra tokie, kokius jūs norėtumėt juos matyti, ar kokie jie atrodo. Tokį, kad jūs nežinote, kas yra jūsų, kas mano ir kas jų. Tokį, kad viskas atrodo, kaip kelionės vadove ar kaip po keleto bokalų alaus pramaišiui su degtine. Ir galiausiai tokį, kad net nebegalite atskirti ko nors vieno iš jų, nes niekas nėra tikra. Visada tai ateina iš kažkieno kito, per kitą, į kitą ir kitam. Jūsų akys yra paprasčiausi akiniai, kurių stiklai – tai kaž-kieno kito žvilgsnis.

Nepasakosiu jums apie kelionę, nes mano atsimi-nimai apie ją buvo tokie pat ir sekančią dieną po kelionės, ir po mėnesio: pokalbių nuotrupos, kažkie-no kvepalų dvelksmas, paukštis šalia kelio, debesis, žolės spalva ir liepos šakose dūzgiančios bitės. Mes ėjome gražiomis ir negražiomis gatvėmis, ėjome pro pastatus, aikštes ir bažnyčias – ir sugriautas, ir atsta-tytas, senas ir naujas, pro barus ir restoranus, senus ir jaunus žmones, muziejus ir galerijas. Turbūt, visur galėjo slypėti kažkas svarbaus. Kelionėje nufotogra-favau virš tūkstančio nuotraukų. Iš jų reikia atrinkti dešimt – man būtina tai padaryti, nes galbūt, jose objektyviai užfiksuotas unikalus ryšys tarp žiūrinčio-jo akies, mobiliojo telefono kameros ir įrašo laiko. Lemiamas momentas, kaip juokingai tai begalėtų atrodyti skaitmeninių pikselių kontekste.

Atranka vyksta atsitiktiniu būdu: Greitai, beveik ne-žiūrėdamas prasuku mažus icons kadrus? ir pasiren-ku atsitiktinį. Jei išrenku akivaizdžiai prastą nuotrau-ką, imu sekančią. Net aš esu smalsus.

Nr. 129

Skulptūra iš Malborko. Visiškai iškrentanti iš kon-teksto. Tikriausiai nufotografavau ją, nes ilgėjausi zdzisio, kurį palikau išvykdamas – gerai prižiūrimą,

bet vis tiek palikau. Vaikas su šunimi ant pavadėlio, dalis didesnės skulptūros, nes nuotraukoje galima pamatyti suaugusiojo kojos fragmentą. Jei tai būtų buvę natūralios (?) proporcijos, vaikas būtų labai ma-žas, jau nekalbant apie gyvūną. Tai būtų turėjusi būti patalpa su daugybe viduramžių skulptūrų. Vaikas (mergaitė?) suaugusiojo veidu, o šuo panašus į bul-dogą. Jo „veidas” priminė man daugybę Malborke pa-matytų velnio atvaizdų. Greičiausiai nufotografavau šią nuotrauką iš ilgesio, iš baimės, kad kažkas praras-ta, praėjo ir tikrai nebegrįžtamai. Šalia to, atsiminiau daugybę šiuolaikinių skulptūrų, išbarstytų visoje di-džiulėje pilies erdvėje. Toks daiktų tvarkos sumaišy-mas gana paplitęs šiuolaikiniame pasaulyje ir daž-niausiai aš nieko neturiu prieš. Tačiau čia žiūrėjimas į tokį margumyną nesuteikė man malonumo. Neži-nojau, kas turėtų būti svarbu ar svarbiau; ar tai prieš-pastatymas, susidūrimas, ar bendras sambūvis. Kokią žinią turėtų čia perteikti šiuolaikinės skulptūros? Kokią istoriją jos pasakoja? Man susidarė įspūdis, kad teutonų vadai iš jų tyčiojasi joms į akis, girgždin-dami savo kaulais savo paslėptuose kapuose.

Nr. 95

Stiklo blokelių siena. Už modernistinio gyvenamojo pastato Gdynėje. Slėptuvė rūsyje ir mažas Lenkijos Liaudies Respublikos muziejus, – būtent taip aš tai atsimenu, bet turbūt ten buvo kažko daugiau apie miestą ir jo istoriją. Siena buvo ant žemės paviršiaus, už pastato, šalia keistos, mažos konstrukcijos, kuri pasirodė besanti požeminio garažo – taip pat

58 59

atviro lankytojams – ventilatoriumi. Nors stiklo blo-keliai yra šiek tiek passé (išėję iš mados), jie grįžta į madą, kaip ir visi modernizmo išradimai. Atrodo, kad jie permatomi, bet vaizdo nesimato. Priešingai, negu atrodo, tai puiki medžiaga sienai, kuri, šiuo konkrečiu atveju, atitvėrė vienos šeimos gyvenamąjį namą, šiek tiek keistai atrodantį gretimų daugiaaukščių kolek-tyvinės prigimties kontekste. Kaip du požiūriai į gy-venimą, dvi buvimo šalia savo kaimyno sampratos. Dabar pamaniau, kad gal tai net įdomiau už rūsį ir jo muziejų. Čia viskas vyksta be žodžių ar vaizdų, viskas aišku iš pirmo žvilgsnio – kaip stiklo blokeliai ir sau-lė, kurią jie atspindi.

Nr. 174

Pagrindinių zoologijos sodo vartų vaizdas, šalia įėji-mo į Kaliningrado „Maskvos” viešbutį. Tikrai norėjau ten nueiti ir tuo pačiu bijojau. Nemėgstu tokių vietų, tačiau kartais išdrįstu užeiti, nes gyvūnai yra žavingi, skirtingi ir įdomūs. Man visada atrodo, kad jie kan-kinasi (kartą beveik apsiverkiau Varšuvos zoologijos sodo beždžionių skyriuje – kuris buvo labai švarus ir tvarkingas – jos tokios panašios į mus), bet šį kartą kalba ne apie tai. Galiausiai, aš nenuėjau, nes visą laiką buvo kažkas svarbesnio, mes vaikštinėdavome ar kur nors eidavome, visada kartu, ir aš nenorėjau išsišokti. Kartais neveikimo nuodėmė yra pati blo-giausia iš visų nuodėmių. Jei turėčiau garbės duoti Jums patarimą – nueikit ten, nesvarbu, kas bebūtų, būtinai nueikit.

Nr. 272

Apsilankymas „Vychod” ir „Govno” („Išėjimas” ir „Šū-das”) galerijose. Vis dar Kaliningradas. Jauni žmonės, tikintys menu, jo visuomeniniu ir kūrybiniu poten-cialu. Mane visa tai giliai sujaudino, nes, atvirai pa-sakius, atsimenu save jų amžiaus, savo tikėjimą ir įsitikinimą, kad tai, ką darau, yra labai reikšminga ir svarbu ne tik man vienam. Mažame kambarėlyje žiūrėjome dokumentiką, o dar mažesniame, praktiš-kai koridoriuje, buvo paroda – nuotraukos iš armijos, nufotografuotos vieno iš menininkų. Žmonių, dienų, veiklos dokumentavimas. Būčiau galėjęs pamatyti tiksliai tokią pat parodą kokioje nors Lenkijos gale-rijoje, bet tikriausiai niekada nepamatysiu; Lenkijos menininkai daugiau nebeina į armiją. Galbūt reikėtų naudoti kitokį metodą ir požiūrį, kalbant apie tai, kas Lenkijoje – paradoksalu, bet dabar labiau, nei bet ka-da – tapo uždrausta zona „civiliams”? Mane įtikino šio projekto sąžiningumas ir sveika idėja.

Jaučiausi, lyg patekęs į laiko mašiną, perkėlusią ma-ne į tuos laikus, kai gyvent pasaulyje gal ir buvo sunkiau, bet pasirinkimai buvo akivaizdūs. Nuotrau-ka nesufokusuota, kokia ir turėtų būti bet kuri laiko mašinos nuotrauka.

Nr. 327

Tai galėtų būti konfidencialu – ten mums buvo leista fotografuoti, bet tik žiūrint tiesiai prieš save, o šis ka-dras nufotografuotas šiek tiek kampu. Laivų statykla

„Gintaras“. Daug pavadinimų Kaliningrado srityje su-siję su šia iškasena, nes būtent čia jo randama dau-giausiai. Mūsų gidas laivų statyklos muziejuje buvo aistringai mylintis savo darbą žmogus. Sužinojome tiek daug, kad – kaip paprastai ir nutinka tokiu atve-ju – didžiąją dalį aš užmiršau. Kas, žinoma, nutiko ne dėl paties pasakojimo, bet dėl mano prasto gebėji-mo suvokti informaciją. Ką atsiminiau – tai medinį grindinį ir indų karo laivą. Bet pati laivų statykla, riaumojanti, dirbanti, veikianti, taip pat keistu būdu sužadino prisiminimą iš mano jaunystės, kai visa kla-sė lankydavosi įvairiose darbo vietose, kad pamaty-tų, kaip sunkiai dirba darbininkai ir pagalvotų apie galimas būsimas profesijas. Tokiose vietose visada būdavo triukšmas, tvyrodavo tepalo kvapas ir žmo-nių veidai visada būdavo labai išvargę. Čia jie atrodė džiaugsmingesni, bet gal tai tik mano įspūdis…

Nr. 444

Kareivių kapinės kažkur pakeliui į Bagrationovską ar prie Jantarnyj. Mano bergždžios pastangos nau-dojant platumos ir ilgumos duomenis rasti jų vietą per Google Maps nedavė jokių rezultatų. Vokietijos fondo, besirūpinančio kapinėmis, lėšų dėka šios ka-pinės buvo gražios, kaip svajonių pieva. Būtent čia išgirdau dūzgiant bites didžiulės liepos šakose. Buvo karšta, mes vaikštinėjom tyloje, skaitydami kareivių, daugiausiai jaunų, pavardes ant antkapių. Atrodė, kad tą neskubrią popietę visas karo blogis pranyko, nors gulinčių po mūsų kojomis aštuoniolikmečių ar dvidešimtmečių minios, tikriausiai visai nenorėjo iš-nykti. Disonansas tarp puikiai sutvarkytos aplinkos ir jos prasmės. Rekomenduočiau šią vietą kiekvienam, kas ne tik nori suprasti šį „anklavą”, bet ir jį pajusti.

Nr. 543

Balta katė žolėje. Ji galėtų būti bet kurioje pasaulio vietoje. Kur tik bebūčiau, fotografuoju jas. Nes jos – gana plačiai paplitusi rūšis, jeigu galiu taip išsireikš-ti. Kuo toliau keliauji į pietus, tuo daugiau benamių kačių. Gyvenančių skirtingomis sąlygomis, skirtingos būklės ir amžiaus (nors įžymi mokslininkė kačių tyri-nėtoja zuzanna Stromenger – atleiskite mano pigų

sentimentalumą, bet tegu katė murkia už jos sielą – nustatė, kad vidutinis benamės katės amžius yra daugiausiai apie trejus metus), visada šiek tiek nu-grimzdusių į save, visada perimančių savo žinion ap-linkinę teritoriją, net jeigu jos nepastebimos. Nors su jomis elgiamasi įvairiai, jos yra svarbus kraštovaiz-džio elementas. Net jeigu jų nėra, tai kažką reiškia. Turiu ištisas serijas kačių nuotraukų iš įvairių vieto-vių. Šioje kelionėje nufotografavau apie penkiolika nuotraukų. Nedaug. Kraštai, per kuriuos mes keliavo-me, nebuvo kačių žemė.

Nr. 668

Keltas į pajūrį Klaipėdoje – neatsimenu, ar būtent šiuo mes persikėlėme. Jis priminė man, kad per visą šią kelionę jautėme nuolatinį Baltijos jūros alsavi-mą. Ji visada buvo šalia, paslėpta nuo mūsų žvilgsnio ar atsiverianti plačia panorama, kaip Kuršių nerijoje ar Gdynėje. Matoma nuo Tomo Manno namelio Ni-doje, Palangoje, Jantarnyje. Visose vietose, kurias pri-simenu ar kurias pamiršau. Keletas mūsiškių nuėjo prie jūros, turėjome kažkiek laisvalaikio. Saulės ga-lėjo būti ir daugiau, bet buvo vėjuota – tikras pajūrio oras. Ieškojau gintarų, nežinau kodėl – nedariau to jau virš trisdešimt metų; iš karto radau keletą mažų gabalėlių, kaip ir tikėtina šioje vietoje, bet nemanau, kad tai buvo grynas atsitiktinumas. Dar valgėme labai skanų maistą, pagamintą iš puikaus skonio naminių produktų. Atmosfera buvo draugiška, lyg tai nebūtų oficiali kelionė, o išvyka su draugais pas

60 61

Aukšta dygi žolė, pakeitusi spalvą dėl akinančios sau-lės, varo į neviltį — ir tu jau ketini pradėti knerkti. Kam reikia nueiti taip toli nuo upės? Ko mes ieškome šioje įkaitusioje pievoje? Gal ramunių? Ne, ramunės buvo kitoje nuotraukoje: jauni mama ir tėvas prie kažkokios laiptinės, apsirengę taip, lyg ką tik būtų atvažiavęs fotografas — išeikit, laiko neturim — tėvas vilki senu sportiniu kostiumu, mama užsimetusi lietpaltį ant lengvo chalato. Nuotraukos buvo darytos Leningrade, iš kur tave išsivežė praėjus trim mėnesiams po gimi-mo, jose tu visai mažučiukė – ir besijuokiantis tėvas išmeta į viršų besijuokiančią tave. Tai buvo 1969-ųjų Leningrado vasaros pradžia — ir to namo kieme augo ramunės. O čia, šioje įkaitusioje pievoje, jų nėra, bet tėvas – štai jis, vėl pagriebia tave ant rankų, nors esi jau visai nebe mažučiukė — trejų metų. Bet visgi porą kartų sukūkčioti jam į petį yra tiesiog būtina.

Galiausiai, laimingas grįžimas į paplūdimį — karštu žvyrkeliu, saulės šviesoje išbarsčiusiu savo spalvą. Iš dešinės išilgai — namukai su prižiūrėtais gėlių darželiais, už jų sodai – lietuvių gyvenvietė, kurioje yra maisto prekių parduotuvė ir šašlykinė. Iš kairės – nuolaidaus dešiniojo kranto, švelniai perskrodžian-čio upės srovę slidžių riedulių pynėmis – smėlio paplūdimys. Paplūdimys yra ilgas — ir iki pirmųjų karklynų, išdrįsusių nusileisti prie pat vandens, rei-kia eiti toli, pakeliui paplūdimio juosta vis siaurėja, ir dygi žolė jau čia pat: gal sugrįžkime, arba galima pakilti į pievą, čia yra takelis — ne, mes juk basi, o ten akmenukai ir žolė...

Kartais tėvas palieka tave su mama ir nueina į viršų vienas, kad nuplauktų toli už nerijos krašto ir atsi-duotų srovei. „Mama, o kur tėtis išėjo?“ — ir vėl ruo-šiesi pradėti knerkti. „Žiūrėk, ana tėtis plaukia!“ — „O ten „Raketa“!!!“ — „Na, ko čia dabar, nebijok, ji toli“. Laivakeliu ant oro pagalvių pralekia veržlioji upės deivė, nuo jos kyla pačios didžiausios bangos — pu-sė paplūdimio žmonių išbėga per jas pašokinėti, ir tame jaudinančiame bangavime, tarsi mitinis jūros galiūnas, iš vandens pasirodo tėvas, patenkintas ir kiek nepažįstamas. Per upę plaukioja ir motorlaiviai „zaria“ — nuo prieplaukos Tilžėje iki Rambyno kalno dešiniajame krante — tačiau jų keliamos bangos nė-ra tokios didelės, kaip „Raketos“, o jau iš lėtų, smėlio prikrautų baržų jokios „jūros“ visai nesulauktum.

Metas ruoštis eiti namo. Atrodo, visa saulė jau yra po tavo oda, bet ji dar ilgai atsisveikinėja su upe — ir

užmigdama prie tėvo peties, tu stengiesi nepraleisti per blakstienas vakarinio šviesos, šešėlių ir vandens žaismo. Tėvas lipa ant tilto aukštai siekiančiais laip-tais, jam iš paskos eina mama su paplūdimio reikme-nų prikrautu krepšiu, kitoje jos rankoje — šiandien jau nebereikalinga tavo medžiaginė kepurytė. Jiedu eina ilgu tiltu, kuriame yra uždrausta sustoti — upė po juo teka greičiau ir giliau, stipriau vilioja dubu-riai. Praeina po arka — ir po asfalto šiek tiek spyruo-kliuoja po kojomis saulės prišildytos varstomosios tilto dalies lentos — nusileidžia nuo tilto, siauru ša-ligatviu eina palei ilgą namą nykiu baltu fasadu ir tuščiu, belangiu kampu, išeinančiu į Fletcherplatzą. Ir kas sumanė užmūryti šį kampinį apskritą erkerį? Iki savo namų jie turi kapstytis dar ilgai — beveik per pusę miesto. Atrodo, kad ir per gyvenimą jiems reikėtų eiti visą gyvenimą — šiame mieste ar kitame.

„O kur tėtis?“ Tau negalima išeiti iš kambario, mama, močiutė ir jaunesnysis brolis kažkur dingę, o užverk-tose su tavim paliktos kaimynės akyse — sumišimas ir gailėstis. Mama dabar nebeturi vyro — ir neturi ašarų, o turi tik du mažus vaikus. Tačiau kiekvieną va-sarą — jei pasiseks, jei tuo pačiu metu ateis mamos atostogos ir gražūs orai — eisite „prie Nemuno“, tuo pačiu keliu, tomis pačiomis gatvėmis, tašytų akmenų grindinį iškeičiančiomis į asfaltą, per tą patį — bet jau kitokį — miestą. Į tą patį miesto paplūdimį, įpras-tu šiam kraštui būdu esantį svetimame krante.

O praėjus trims dešimtmečiams, internete rastuose 1989 m. vaizdo įrašo kadruose tu aptiksi, lyg kažką ilgai ieškoto, šią keistą aikštės tuštumą prieš įva-žiavimą į tiltą. Jūs perėjote per miestą ir iš gatvių pavėsio išėjote į neapsaugotą nuo saulės, savo atvi-rumu gąsdinančią erdvę: svarbiausia ir sunkiausia yra pereiti per aikštę. Vaikiškas sandalas, žengęs į išganingą šaligatvio bortelį po aklinu, belangiu kampu yra pergalė prieš neužpildytiną tuštumą. Nugalėtojas jums atleidžia suapvalintą erkerį, kurį jūs — per užkariautojų neapsigalvojimą — palaikėte čia nepageidaujamu. Jis taip pat jums atleidžia šiuos beviltiškai nešvarius langus, išblukusią apšepusią iš-kabą „Filmoteka“ lange — dieve brangus, kokie filmai čia saugomi! — ir pusiau pravirus lauko durų nasrus, kurie atrodo juodesni už juodą, ryškioje saulės apa-kinto fasado baltumoje.

Nugalėtojo sandalas jau žengia ant varstomosios til-to dalies lentų, o apačioje prasideda upė, ir kairėje,

juos į namus. Tas keliasdešimt minučių laikas buvo sustojęs tarp jūros ir pajūrio, ir pajutau, kad tikrasis „cinkelis” glūdi santykyje su žmonėmis – vieta yra ne tokia svarbi, kad tik būtų pakankamai patogi, bet ji nėra pati svarbiausia. Navigare necesse est, bet tik geroj draugijoj.

Nr. 770

Meno galerijos paviljonas Palangoje. Ši išvyka buvo informatyvi, maloni, bet tuo pat metu ir bauginanti. Ji apie prabėgantį laiką, didelius pinigus ir esminius instinktus. Tai galėjo atsitikti bet kurioje vietoje, kur žmonių ir architektūros sąjunga sukuria godu-mo gyvatę. Kas, beje, ganėtinai suprantama. Spėju, kad restauratoriaus istorijos apie kovą su veikėjais, statančiais siaubingus barakus gražios, tradicinės architektūros fone, yra pažįstamos visai Centrinei Europai, ką bereikštų tas pavadinimas, mes bet ku-riuo atveju tai suprantame. Tai neišvengiamai tęsis dar ilgai; manau, mums reikia iš tikrųjų čia įsikurti ir suvokti, kad tai tikrai mūsų, arba suprasti, kad yra kiti žmonės, kad jie taip pat turi akis, taip pat turi smegenis ir kad jie norėtų būti toje pačioje erdvėje. Na, bet jeigu pasiektume visuotinį, pasaulinį sutari-mą šiuo klausimu, nebūtų karų, bado ar skurdo, gal net nebebūtų ir žmonijos; juodasis scenarijus gra-žiajai Palangai, buvusiam tikram kurortų perlui, kuris palengva keičiasi, tapdamas tipišku pajūrio kurortu, tačiau jeigu ji būtų taip saugoma, galbūt, galiausiai viskas baigtųsi ne taip jau blogai. „Svarbaus veikė-jo”, laikančio miestą savo rankose, viešbučiai visiškai nėra bjaurūs.

Nr. 1006

Parkas ir buvusios kapinės Klaipėdoje. Būtent ši nuo-trauka parinkta neatsitiktinai. Atrinkau ją specialiai, prisimindamas visas ankstesnes kapines, kuriose – bevardėse ar paženklintose, išsaugotose ar pakeisto-se – visą laiką mums tenka lankytis. Mes naudojame jas, kad kažkam suteiktume ypatingą svarbą ar palik-tume užmarščiai. Jos nėra vien tik amžino poilsio vieta. Šiais laikais jų, kaip parko ar kapinių, funkcija

visada yra politinė ir istorinė. Klaipėdos kapinės kaž-kokia prasme kitokios, jų praeitis neslepiama. Antka-pių liekanos, nors sunkiai, bet vis dar laikosi nesu-smegusios į žemę, o kitoje kapinių dalyje nuo 1977 m. įkurtas skulptūrų parkas. Dar ne taip senai vykęs kapinių naikinimas savo barbariškumu yra tipiškas reiškinys mūsų bendroje kaimyninių šalių teritorijo-je. Tačiau pažvelkime iš kitos pusės: nors ir skaus-mingas, tas procesas dažnai neišvengiamas. Mano mieste, kuris iki 1945 m. buvo Vokietijoje, kapines „transformavo” į parką 1966 m. Klaipėdoje yra tiltas, pagamintas Georgo Beuchelto fabrike, mieste, kuria-me aš dabar gyvenu – šiandien jis vadinamas zielo-na Góra, tada – Grünberg. Bet apie tai aš sužinojau, tik grįžęs.

Vis dar atsimenu pakelės dulkių kvapą kažkur už miesto, kur buvome trumpam sustoję, bet jis tikrai sunkiai aprašomas. Turite, kaip visada, patys tai iš-bandyti, ir netgi jei jums nekyla noras to daryti, bent jau turite tokią galimybę.

1 Citata iš Vikipedijos.

Jevgenija Romanova

RIBOS VIDUjE

62 63

— Kokiu atstumu nuo namo ta atitvara su spygliuota viela?— Įvairiai: iš vienos pusės, kur mašinas statomės — gal šeši, septyni metrai, iš antros pusės, kuri į aikštę išeina — gal trys metrai, o iš trečios, prie įėjimo į til-tą, jūs matėt — gal kokio pusantro metro. — Ir kaip jūs nueinat namo per pasienio punktą?— Prie kampo toj tvoroj yra varteliai, paprašom pa-sieniečių juos atidaryti — ir praeinam per pasų kon-trolę, kur prie įėjimo į miestą.— Ir pasą kaskart patikrina?— Kartais metų metus gali netikrinti, o paskui pa-sienio vadovybė pasikeičia — ir vėl kaskart tikrina…Lietuviai vairuotojai iš automobilių eilės juokauja — girdi, turbūt smarkiai nusikaltę būsit, kad jie jus laiko ruože su spygliuota viela...— Ar geri jūsų santykiai su muitine ir pasieniečiais? Jie juk turėtų suprasti jūsų situaciją?— Supranta, žinoma. Kai pas mus gaisras kilo, iš karto vadovybei paskambino, kad galima būtų per pasie-nio punktą gaisrinę praleisti. Viską greitai išspren-dė, vartus atidarė, mašina atvažiavo — ačiū dievui, užgesino. — Bet taip gyvent negerai...— Jo, niekam mes nerūpim...— O seniai čia gyvenat?— Beveik nuo gimimo. Mano močiutė — viena iš persikėlėlių, mirė prieš dvejus metus. Kai atvažiavo, juos čia ir apgyvendino, čia buvo persikėlėlių mane-vrinis fondas, tuose dviejuose namuose — Bazarnaja (Turgaus) gatvėje 1—3 namai.2 Ir dar du namai šalia stovėjo — vienas panašus į mūsų, o kitas — nedide-lis nuosavas, iš jo laiptai yra likę, prie upės leidžiasi. Juos išskirstė per naujus butus ir nugriovė — ir mus turėjo išskirstyti, bet „perestroika“ prasidėjo — ir vis-kas. Dabar štai, kankinamės. — Kiek šeimų gyvena tuose dviejuose namuose?— Trisdešimt — ir visos ilgą laiką. Kad valdžia butus paskirs, jau ir nebesitikim. O namas griūna akyse. Matėt tuos įtrūkimus — ypač prie kampo? Mano bu-tas — kampinis, antrame aukšte. — (Daktaras Royhaus užsisagsto švarką ir atsitraukia nuo apskritojo erkerio lango). Kampas jau seniai yra „pačiuožęs“, jis pirmas sugrius — ir paskui save visą namą nusitemps. Ten šaligatvis buvo įgriuvęs. — (Vaikiškas sandalas nuslys-ta nuo nugalėtojo kojos ir pradingsta įgriuvoje). — Kai pasienio punktą statė, čia daug smėlio privežė, pri-pylė, bet vanduo viską išplauna — ir čia, ir gruntiniai vandenys. Namas visai prakiuro, viską gali girdėti, kas kituose butuose darosi, o kai fūros po langais naktį važinėja, supa mus, kaip traukiny, baisu net miegoti — o gal tuoj sugrius viskas. Kaimynui tualeto grindys įgriuvo, tiesiai ant pakabinamų lubų apa-tiniam bute — gerai, kad pats jau buvo išėjęs, būtų susižalojęs ar kas dar blogesnio nutikę. Gyvenam nuolatinio remonto būklėje: įtrūkimai praplatėja — mes juos cementuojam, jie vėl auga — mes vėl ce-mentuojam, o jie tik platėja ir gilėja.

— O kokie čia pamatai?— Kalbama, kad apačioj medinės sijos, o tarp jų — rieduliai. Na, kaip Venecijoj, kažkas tokio. Skyles prisišvartavimo vietoj turbūt matėt, kur prieplauka apgriuvusi — ten visi viduriai matosi. Va, panašiai ir čia...

***

Sandariai uždariusi duris su išblukusiu prašymu languotame popieriaus lapelyje — kad į virtuvę ne-skristų kregždės — tu leidiesi laiptais žemyn paskui kambarinę Heleną Lengvenus. Nėščia katė prie lan-go nenoriai atsitraukia nuo seno balto „Mercedeso“, pastatyto kiemo centre, kontempliacijos, ir įtariai žiūri į tave. Už kiemo daržinių ir šiukšliadėžių matyti vėliavos kotas ant gelbėjimo stoties, sugriautos gal prieš dešimtmetį, stogo. Saulėje išblukusi „Skęstan-čiųjų gelbėjimo draugijos“ vėliava, lyg pasmerkta, yra nukarusi ir sustingusi kaitriame, be menkiausio vėjelio ore. Vyriausiasis gelbėtojas, dėdė Slava Jev-grafovas žaismingu slapyvardžiu „Šerifas“, atlapojęs duris, šūkteli tavo tėvui, nubėgančiam iš aukšto prie-angio į prieplauką: „Tolia, tai kaip — rytoj devintą, ar anksčiau?“ — „Ne, anksčiau nereikia, — atsisukęs šyp-teli tėvas. — Viską suspėsim. Iki rytojaus!“ Negirdimi brezentiniai batai nuneša savo šeimininką per šaltus akmenis po tankiu viršuje kabančio tilto šešėliu. Ir toliau — per aikštę ir miestą — namo. Rytoj — pirmas rugpjūčio šeštadienis, Fizinio lavinimo mokytojo diena, tėvo profesinė šventė. Ryte jis apsirengs išei-ginį kostiumą ir išeis į stadioną „Raudonoji žvaigž-dė“, tu jį palydėsi, o po to mojuosi ranka pro langą. Pereidamas per kiemą, jis atsigręš ir taip pat pamo-juos — kaip įprasta, bet šiandien — paskutinį kartą.

Po apskrituoju erkeriu apėjusi namo kampą, eini pa-lei spygliuotą vielą. Nekaukšėdama kulnais per išny-kusį Schlossmuehlenstrasse tašytų akmenų grindinį, pereini skersai blokines penkiaukščių sienas, kad pagaliau prasiveržtum prie Schlossplatz aikštės — ir ant besiruošiančios įsilieti į Mėmelį Tilžės kranto, žvelgdama virš imperatoriaus palapinių viršūnių, staiga pagauni save galvojančią, kad jau seniausiai žaliajame Lietuvos krante, pakeltame ir sutvirtinta-me, nebėra netgi jokios užuominos į paplūdimį. Upė išplauna iš po sienos jos pagrindą, ir — kadaise vieti-nės laivų statybos šedevras — surūdijęs upinis laivas prie surūdijusios prieplaukos šalia šašlykinės „Kairy-sis krantas“ žada tik lėto mirimo neišvengiamumą.

Tu nusileidi prie upės ir lėtai brendi palei krantą per vandens atkraštį — vanduo šiltas ir teliūskuo-ja meiliai. Neilgi paplūdimiai kaitaliojasi su drąsiu, tiesiai į upę besileidžiančiu karklynu, nerijose sto-vi berniūkščiai su meškerėmis. Balsai, kvatojimas ir šūksniai aidi toli per vandenis — ir atrodo, kad girdi iš karto visą pakrantę. Priešais pasitaikęs vienišas

kairiajame krante, liko prieplauka, o dešinėje — gel-bėjimo stotis, kuri čia labiau reikalinga negu miesto paplūdimyje, nes čia krantas yra statesnis ir giles-nis, ir Tilžės šturmavimo laikų sviedinių paliktose duobėse — anava, matai? — upės vandenį drums-čia klastingi duburiai. Šaltokas aidingos tilto arkos paslaptingumas neilgu išganingu šešėliu gula ant nugalėtojo sandalo. Laukia dar vienas ilgas ir atvi-ras perėjimas, ir ant tilto negalima sustoti, bet per užtvaros virbus, kaudamasi su vidiniais šiurpuliais, eidama gali trumpai žvilgčioti į apačią, į tamsią gel-mę, į srovės veržlumą, į šėlsmo kupiną duburių šokį, į betono atramų galybę... ir į seklumas, kur gyvena nežinomi paukščiai. Nebijo žiūrėti žemyn tik tie, ku-rie yra įsitikinę, kad užkariauja upę, sujungdami jos krantus — ir vienas jų, dėvintis trijų dalių juodą kos-tiumą, paltą ir užsidėjęs katiliuką, puikiuodamasis — rankas įrėmęs į klubus — balansuoja virš nematomos sraunumos ant būsimo tilto griaučių geležinės sijos. Nuotrauka daryta gal 1905 m. — ir kažin kodėl norisi manyti, kad joje yra atvaizduotas inžinierius iš tiltą stačiusios „Beuchel und Сo“ (Vroclavas), didelis mė-gėjas fotografuotis. O antrame plane — kol kas už-sodinta medžiais alėja palei Mėmelio pakrantę veda link neseniai prasidėjusio amžiaus aštuntajame de-šimtmetyje būsimo miesto paplūdimio.

Įdomu, kur tokią žmonių gausa nepasižyminčią valan-dą eina ta moteris iš 1989 m. vaizdo įrašo? Jos nuga-ra byloja apie pasiryžimą greitai ir dalykiškai pereiti aikštę. Gal jau atėjo laikas atidaryti „Filmoteką“? Arba, žengusi ant šaligatvio po apskrituoju Schlosstrasse gatvės 7 namo kampiniu erkeriu, ji atsigręš pasižiū-rėti į muitininko būdelę — uždaryta, dar anksti — ir praeis po Imperijos finansų valdybos biuro langais. Po to jos kulniukų kaukšėjimas pažadins kažką iš 8 namo gyventojų — ir Helena Lengvenus tyliai išslys iš po antklodės, palikdama savo švelnųjį meilužį baigti sapnuoti, greitai apsirengs ir ant pirštų galiukų — kad tik nekristų Frau Staschait į akis — pakils į savo kam-barį. Po gal penkių minučių statybos meistras Karlas Mehneris pasibels į savo pagalbininko duris — metas į darbą, o beldimo prižadintas Bruno Mohtus, nera-dęs šalia Helenos, įsikniaubs į jos tuščią pagalvę ir lyg rytinį sapną įkvėps kartu praleistos nakties kva-pą. Namas atsibus: prekeivė Mina Ostwald nuskubės į turgų, muitinės pareigūnas Johanas Buntroyfas at-rakins savo būdelę prie įėjimo į tiltą, Erichas Trontas nubėgs patarnauti viešbutyje, ir tik Augusta Kaul, sąži-ningos darbo pensijos išlaisvinta nuo darbo rūpesčių, liks vienatvėje — pro langą stebėti nubudusią gatvę ir niurnėti dėl pasaulio santvarkos.

1938 m. Tilžės adresų knygos fraktūra yra tokia pat laikina, kaip ir Versalio įsipareigojimai: vos po metų įėjimas ant tilto atsilaisvins nuo minios laukiančių lei-dimo kirsti sieną, vietoj jų atsiras ilgos spūstys — išsiri-kiuos valstiečių vežimai, prikrauti šieno iš anekstuotų

Mėmelio pievų. O kulniukų kaukšėjimas per Schlos-strasse gatvės tašytų akmenų grindinį nutoldamas išsisklaidys bundančios 1970-ųjų Schlossplatz aikš-tės ir miesto turgaus garsuose arba pasimes kažkur šiuolaikiniuose penkiaaukščių kiemuose, taip ir nesu-gebėjusiuose pateisinti priverstinio palimpsesto1 bar-bariškumo — dingusio mylimos karalienės namelio ir subjaurotų viduramžių pilies sienų.

Tačiau „Filmoteka“ turi dirbti, nepaisant šio keisto persikreipusio užtvaro prie įvažiavimo ant tilto: jo parblokštas galas remiasi į šaligatvio bortelį, kur dar tebėra gyvas vaikiško nugalėtojo sandalo atminimas. Iš viršaus, pro pragaišusio apskritojo erkerio langą, užtvaros keistenybes stebi aukštas, liesas vidutinio amžiaus vyras — Imperijos finansų valdybos kon-sultantas daktaras Royhausas (Hohe Straße 12); jis lėtai siūbčioja nuo kulnų ant pirštų galų, ir jo rankų nykščiai užkišti už liemenės prakarpų — atpažįstamas įprotis, visai kaip to, kurio profilis (tarp šlovės ir TSKP) vainikuoja vieną iš trijų dvylikaaukščių priešingoje aikštės pusėje. Ir netrukus čia vėl sugrįš siena.

***— Ar čia vienintelis kelias link namo — palei prie-plauką?— Kol Nemunas nepatvins. — O kodėl užtvaras prie įvažiavimo į prieplauką nu-leistas? Anksčiau, rodos, jo visai nebuvo?— Taigi čia daug mašinų įpuldavo į upę. Žmonės at-važinėja, išgerinėja, grožisi tiltu, po to sėda už vairo — o ten žibintų juk nėra, ir nusprūsta į upę. Užtvarą pakabino po to, kai jauna moteris, nėščia, čia mašiną nuskandino. Jos vyras galinėje sėdynėje miegojo, o ji ratus suko per visą prieplauką — ir tiesiai į upę, ir įvažiavo. Pati liko gyva, o vyras nuskendo.— Smagu čia pas jus... Aš pastebėjau, po tiltu viskas tašytais akmenimis išgrįsta. — Ten išgrįsta, o anava, kylant link namo, pravažia-vimas siauras buvo, lengva mašinytė vos tilpda-vo. Slavikas, kaimynas, jį praplatino, betono plytų atvežė — ne pats, žinoma, bet sumokėjo jisai. — Namai, berods, aukštai yra, ar upei patvinus, van-duo iki jūsų nepakyla?— Pas mus rūsiuose vanduo visą laiką stovi. O per upės išsiliejimus po tiltu apsemia — ir mes atkirsti, tik per muitinę ir galima praeiti, mašinos prie namų išvis negali privažiuot. Pas mus po pusę metų, o gal ir ilgiau, šiukšliavežis neužvažiuoja.— Kai upę ledu pasidengia, po tiltu galima prava-žiuoti?— Pavojinga. Vieną kartą šiukšliavežis surizikavo per ledą važiuot — vos mašinos nenuskandino, sakė — viskas, nebevažinėsiu. Paskui ledas nutirpo —mūsų bakai, pilni, po tiltu plūduriavo. — Tai per ledą po tiltu vaikščiot galima?— Irgi pavojinga, o žiemą ir dienos trumpos — o ten jokio apšvietimo nėra, baisu.

64 65

Tarp kelionių ir mirties yra bendra tai, kad už jų slypi paslaptis. Netekties ir suradimo mįslės, kaip pirmuo-ju, taip ir antruoju atveju, neatskleidžia visų įmano-mų rūšių kelionių vadovai: čia sėkmę lemia vien tik nuosava patirtis. Skirtumas tarp jų – galimybė su-grįžti. Na, ir dar maršruto žinojimas.

Jaunystėje, tapęs namisėda po šėlsmo kupinos, kie-me praleistos vaikystės, buvau sužavėtas mirtimi. Aš į ją įsistebeilydavau ir apie ją rašydavau prastas eiles – tarsi ją pažindamas, arba, kas žino, šaukda-mas? Likdamas natūraliai saugiu atstumu nuo jos. Visgi kartą prie jos prisiartinau, kaip man atrodė, prie pat ten, kur jau nebe eilės buvo man galvo-je. Mano mokyklos laikų meilė, išvykusi studijuoti į kitą miestą, netrukus ir mane paliko dėl kito. Ir iš karto tapo aišku, kad aš negaliu gyventi be jos, arba nenoriu, nebuvo jokio skirtumo – išeities at-žvilgiu. Aš nusprendžiau nusižudyti. Mirtis buvo akimirksniu nuspręsta kaip išsigelbėjimas iš tokios sunkios gyvenimo beprasmybės, kad mirti atrodė kur kas lengviau. Tačiau savižudybės būdas, kurį pasirinkau, dėl įvairių priežasčių reikalavo kurį lai-ką išlaukti. Ir per tuos tris mėnesius nelinksmo, bet artėjančios pabaigos jau įprasminto egzistavimo, gyvenimas visgi atsirevanšavo. Mažai pažįstamas žmogus prisipažino mane mylįs, į tą meilę aš, fak-tiškai numirėlis, niekaip negalėjau atsakyti. Tačiau galiausiai atkutau: tas prisipažinimas mano sieloje įvykdė nuostabų perversmą, numesdamas tą ne-pakeliamą naštą, kurios norėjau atsikratyti mirties būdu. Dabar, jau vėl prigesusiu, bet ir gyvenimo su pačiu savimi metų pripildytu žvilgsniu, matau, kad

to priežastis buvo paprastasis pasipūtimo atgaivi-nimas. Užšalusią svarstyklių lėkštę nusvėrė ženklas, kad vis dar galiu būti mylimas.

Galbūt būtent siekdamas šio pažado aš, gimęs iš naujo, puoliau į savo pirmąją daugiau ar mažiau rimtą kelionę – į Kaliningradą (gauti aukštąjį iš-silavinimą, anot oficialios versijos). Važiavau, bet dabar tai yra svarbu, iš nedidelės, savo vaikystės Moldovos – į platųjį pasaulį, iki pat sienos su ne-pažįstama, tačiau jau praverta Europa, 1988 m. Ka-liningradą pažinojau prabėgomis, iš sunkvežimio, prieš penkerius metus rugpjūčio mėnesį važiavusio iš Pietų stoties pusės, kėbulo: aklina pilka kino te-atro siena, apšviesta neįtikėtinų kibirkščių, aukštas tiltas, upė, medžiai, dykynės, štai ir viskas.

Dabar – kur gi aš atvažiavau? Visų pirma, miestas stojo prieš mane, atverdamas iki tol visiškai nepa-žintą asmeninės laisvės sritį. Pirmiausia, įstojus į universitetą, čia prasidėjo savarankiškas „suaugu-siųjų“ gyvenimas. Antra, ir pats tas gyvenimas, ir jo vieta buvo teritorijoje, kurios atradinėjimas dar buvo prieš akis. Trečia, tas miestas net iš pirmo žvilgsnio, sudarė laisvo miesto įspūdį – bent jau iš mano moldaviškų prietarų tankumyno. Ir ketvirta, visa, kas buvo anksčiau, liko toli praeityje. Gyveni-mas buvo čia ir dabar. O aš buvau jame naujokas, mokyklinukas, padauža.

Vaikštinėdamas po miestą, netrukus suradau ir tą tiltą su upe, ir tą kino teatrą „Spalis“ (dabar Menų rūmai); užtikau per stebuklą iš sunkvežimio ne-

pasienio patruliuotojas paklausia, ar turi pasiėmusi pasą, ir išklausęs tavo pasiteisinimus, meiliai sako:— Bet juk žinote, čia yra pasienio ruožas, kitą kartą būtinai pasiimkite su savimi, ar pažadat?— O kaip manot, pone pareigūne, ar galima būtų štai šitaip, palei pat krantą, nueiti iki Ragnito?— Nežinau. O jūs pamėginkite — bet tik turėkite pa-są...

Jūs išsiskirstote, o praėjus porai minučių tu girdi už-pakaly vyrų balsus — jie kviečia patruliuotoją prisi-jungti prie iškylos.

Žinoma, aš pamėginsiu nueiti iki Ragnito. Tačiau ne-suprantu, kam man reikia paso upės pakrantėje? Juk esu savo namuose.

1 Palimpsèstas [gr. palimpsēstos – naujai nuskustas] — pergamentas arba papirusas, ant kurio rašyta antrą kartą (nuskutus ankstesnius įrašus). TŽŽ.

2 Tilžės miesto ir priemiesčių adresų knyga. Leidykla „I. Reilanderis ir sūnus“, 1938 m., 583 puslapis: Schlossmuehlenstrasse, 7—8.

Sergejus Michailovas

NETEKTIES SURADIMAS

pastebėtą, milžinišką Tarybų rūmų kaukolę, besiri-muojančią – ne disonansą sudarančią – su neže-miška Katedros griuvena; praėjau per švarplėtus Brandenburgo vartus, vedančius iš čia į čia pat; atradau priešų gynybinius įtvirtinimus, draugiškai apdergtus, bet nepraradusius to nedraugiškojo kil-numo. Stebėjau akimis, kaip tašytų akmenų grin-dinys nusileidžia po asfaltu – ir vėl parsiranda jo skylėse .. .

Apie palimpsestą aš sužinosiu vėliau, universitetų paskaitose. Tačiau miestas kalbėjo tuo pačiu būdu – dviem savo kalbomis. Ir viršutinė, sovietinė, valdiška, kanceliarinė, buvo man suprantama kaip mano gim-toji kalba: ji melavo. Jos užgožta svetima vokiečių kalba – iki šiol yra nesuprantama: apie kokį gyvenimą kalba šis, iš esmės žvelgiant, numirėlis? Akivaizdžiai ne apie manąjį, bet ir – argi ne apie manąjį taip pat? Ar apskritai yra įmanomas mūsų sąryšis? Jos nustelb-ta, svetima vokiečių kalba iki šiol yra neaiški – apie kokį gyvenimą kalba tas Königsbergo mitas, savo kau-lais sudaręs Kalinigradą ir dabar skambantis iš jo pra-garo, tiesiog iš po kojų – neatpažįstamas pašalinės, ne jo paties suformuotos sąmonės? Jo kodas mums neprieinamas. Bet tas nesuprantamas murmėjimas, prisivejantis tave bet kuriame šiuolaikinio miesto taške, kelia gerai žinomą susirūpinimą. Tokie visur iš-sibarstę, lyg Berniuko Nykštuko akmenukai, nebūties, arba kitokios būties priminimai – ko gero, jo svarbiau-sia įdomybė. Čia, ir šiaip, ir taip, visur yra paribys.

Apie eksklavą kalbėčiau paskiausiai. Nesvarbu, ar tai būtų, tarkime, legendų išgarsintas miestas, apsuptas svetimų žemių, miesto suvokimas būtų vientisas: tvirtovė, nedaloma, kūnas ir kraujas, Rusijos dalis. Bet pats Kaliningradas turi savyje sieną. Ir ta vidinė siena vis dar yra užrakinta.

9-jo dešimtmečio pabaigoje pamatyta sovietų mies-to sankloda man atrodė kaip barbaras, sunaikinęs kažką nuostabaus ir harmoningo, kultūrą, kuri yra aukštesnė, bet svetima ir todėl bauginanti laimėju-sius šį bevertį trofėjų. Nesugebėjusius jos suvokti ir transformuoti, negalinčius atgimti, kad joje apsipras-tų, neradusius savyje jėgų greitai atleisti jos nešė-jams. Königsbergas pasipainiojo po ranka pačiame įkarštyje ir už tai gavo pilnutinai. Tai buvo aikštingai pavadinta Kaliningrado atstatymu. Maniau, kad mes tiesiog išniekinome šį miestą, tačiau žinojau, kad naikintojai jį matė kaip dar baisesnio barbariškumo įsikūnijimą, ir jie turėjo savo iškentėtą atpildo teisę. Jie taip pat norėjo atsikratyti pražūtingos praeities vardan naujo gyvenimo – nors ir ne idealaus, bet savojo.

Ir kartu man čia buvo jauku. Kaip būna jauku senose kapinėse, kur palaidoti tik nepažįstamieji. Vaikštinė-ti jose, turiu galvoje. Aplinka nuteikdavo egzisten-ciniam liūdesiui, mintims apie būties laikinumą ir guodžiančioms kūrybinėms kančioms. Netrukus vėl

pradėjau rašyti eiles, ir neatsitiktinai tokiu tekstu: „Iš kur šis miestas? Kaip pradėt eilutę, kad tokiu tiškalu užbaigtum?“ Tiškalas, pamenu, reiškė ne tiek Kali-ningrado eksterjerą, kiek miesto kontūrus žemėla-pyje, ir nuo tada šie kontūrai pasikeitė. Bet pirminis suglumimas liko: iš tiesų, iš kur jis atsirado – toks miestas? Kurlink jis eina? Kokią istorinę logiką gali-ma spėti valdant jo likimą, nuo tada iki dabar? Na-ratyvas, kalbant šiuolaikiškai, suyra. Tačiau miesto istorija nėra papasakota iki galo; ir jei jau į ją įrašyta vokiečių tezė ir sovietų antitezė, tai lengva padaryti išvadą, kad tęsinys yra sintezėje. Tačiau dėl to dar kažkas turi mirti. Pačiame žmoguje.

Žmogus, kaip reiškinys, yra permainingas ir nepasto-vus. Iš esmės, dabartinis aš esu pagimdytas Kalinin-grado, jis yra mano antroji tėvynė, mylima ne ma-žiau nei pirmoji*. Anksčiau jis buvo ja tapęs pokario persikėlėliams, kurių daugelis, tikriausiai, taip pat pirmą kartą pamatė miestą iš sunkvežimio kėbulo. Antrosios tėvynės įsigijimas yra kone pagrindinis iš pasikartojančių kalinigradiečių pasakojamų siužetų: naujasis amžius atvedė čia tuos persikėlėlius. Ir kiek-vienas jų, lyg su šaknimis išrautas medis, skuba įsi-šaknyti šioje žemėje, o kad prigytų – yra pasiruošęs paaukoti kažką, už ko laikėsi praeitame savo gyveni-me. Tokiu būdu jie taps vienas kitam savesni, supran-ta jis. Tačiau ar jis yra įsisąmoninęs savo svetimumą šiai žemei – būtent, savo šaknų svetimumą? Jei taip, tai mažiausiai vieną stereotipą iš netolimos praeties jis yra savyje išnaikinęs.

Nemanau, kad šiandien yra prasmė būti kalinigradie-čiu, nebūnant pašaliečiu savo namuose, būti piliečiu, neįtariant, kad esi perbėgėlis – per tą pačią vidinę sieną. Kalbama ne apie teisę į šias žemes (čia gyve-nantis yra besąlygiškai teisus), o apie pagarbą tiems, kurie joje guli, kas pats jau yra ja tapęs, jai pačiai. Juk kiekviename iš mūsų yra kažkas panašaus į sieną – tarp savęs įprasto, surambėjusio ir savęs nepažin-to, virstančio. Būtent prie šios personalinės sienos, man atrodo, kiekvieną nuveda pasivaikščiojimas po šiuolaikinį Kaliningradą, su jo prieštaringa praeties ir dabarties, išorinių ir vidinių, savų ir svetimų daly-kų vienybe. Kurgi dar, jei ne čia, taip tinka atradinėti sienas?

Tai yra begalinės kelionės istorija – pereinant ribą; tas perėjimas yra įmanomas, jei einantis yra pasiruo-šęs atsiverti dialogui su nepažįstamuoju, svetimuo-ju, atsisakyti dalies savęs, kuri jau neabejotinai yra išsipildžiusi ir priešinasi visam, kas nauja. Šią asme-ninę pastangą matau kaip atgimimo ir jau minėtos sintezės garantiją, tašką, kuriame praeities praradi-mai tampa radimu.

* Pirmoji, Moldova, yra persikėlusi į miglotą atminties ruožą, gretimą nebū-čiai. Mano anapusiniame žemėlapyje ji dabar yra Königsbergo kaimynystė-je, ir iš čia ji man ranka pasiekiama.

66 67

Kai nušurmuliuos jubiliejus ir vėjo šuorai mestelės į orą šiukšles – ateis kasdienybė, sugrįš rūsti gyve-nimo regioniniame centre tikrovė. Jis vadinasi Kali-ningradas: problemų raizginys, prasti keliai, nedar-bas, klaiki teritorijos tarša, nuožmi kova tarp naujos ir senos (san)tvarkos. Ir vėl bus pradėta kalbėti, čia nervingai, čia pasmerktai, apie tai, kas laukia nuo „žemyno” atskirto Rusijos anklavo sostinės ateityje, ir kada gi toji ateitis ateis. Ir vėl bus imta spėlioti, kokiais keliais turėtų eiti kultūra, kiek joje turėtų bū-ti globališkumo, kiek lokalumo, kiek rusiškumo, kiek europietiškumo. Apie tai jei ir nekalba, tai galvoja visi – ne tik savi, bet ir svetimi, tie, kuriems miestas yra artimas ir brangus, ir tie, kam jis nėra daugiau nei smalsumo objektas – miesto svečiams. Vasarą jie, kaip įprasta, atvažiuos pailsėti prie jūros – kuror-tininkai ir pavieniai turistai bei grupės, dažniausiai vokiečiai.

Būdamas būtent tokio kurortininko vaidmenyje at-vykau į Kaliningradą ir aš, dar 8-tojo dešimtmečio pradžioje. Nuo tol man vis tenka apsilankyti ten, kur gyvena mano geri draugai ir kur mane beveik nuo-latos apima apmąstymai apie Tėvynę, apie Europą ir Vokietiją, su kuria esu susijęs profesionaliai ir dva-siškai. Kaip meno istorikas, vokiečių kultūros speci-alistas, klasikinės muzikos ir literatūros mylėtojas, filosofijos knygų skaitytojas, aš negalėjau nesiveržti apsilankyti Kaliningrade. Apskritai, Rusijos inteligen-tui, juo labiau tokiam „vakariečiui”, koks buvau tuo metu, turėtų būti įdomus miestas, per kurį atradinėjo sau Europą caras Petras I ir Nikolajus Karamzinas, kurio prieigose kovėsi Nikolajus Gumiliovas, kuriame lankėsi ir kitas Rusijos elitas. Tokiam žmogui negali būti neįdomu Kaliningrade, nors... Ne visiems, žino-ma, nes mieste nebėra likę beveik nieko iš praeities, nėra jokių reikšmingų architektūros ir meno pamin-klų, nėra populiariai išreikštų vokiškų „viduramžių” ir jaukumo, kaip komfortiškuose Baltijos miestuose, pavyzdžiui, Rygoje ir Taline. Tačiau ir tie dalykai, ku-rie yra likę iš vokiškojo laikotarpio, čia kažkokie „ne tokie” – savotiški, bjaurūs, sukirpti iš naujo be jokios romantikos. Galime sakyti, kad turistui čia nėra ką veikti. Bet pėdsekiui, tyrinėtojui...

Kas galėtų susidomėti Kaliningradu–Königsbergu jo dabartinėje būklėje? Turistui tai nelemta, jis jau pa-gal savo apibrėžimą skuba ir nusitaikęs į tai, kas yra ryšku ir stambu, gražu ir ypatinga, o Kaliningrade,

norint pamatyti, reikia daug laiko ir sutelkto gebė-jimo apžiūrinėti: mikroregėjimo, domėjimosi smul-kmenomis. Bet ir be makroregėjimo, be visumos jausmo, kylančio iš pagrindinės temos – apsilanky-mo klausimo – suvokimo, be didelio istorijos ir da-barties konteksto, Kaliningrade taip pat nebus nieko nei suprantamo, nei įdomaus. Tam reikėtų įvairių rū-šių gilių žinių ir vaizduotės, gebėjimo jausti nesan-čiojo buvimą ir pomėgio, potraukio apmąstymams. Žmonėms, kurie to turi, Kaliningradas yra labai įdo-mus miestas, priverčiantis dirbti atmintį ir intuiciją, nukreiptą tiek į praeitį, tiek į ateitį.

Pagrindinis klausimas, Kaliningrade keliantis nerimą stebėtojui – ar yra išlikęs Königsbergas, kame jis įkū-nytas ir kodėl, kieno valia jis nėra išnykęs visiškai. Šis klausimas perauga į spėliojimus apie tai, ką sako Königsbergas Kaliningradui ir pasauliui apskritai, kuria kryptimi ir į ką jis (nu)rodo. Tuo pačiu tai yra klausimas apie tai, kaip Kaliningradas ir Königsber-gas yra susiderinę vienoje vietoje ir esamuoju laiku, klausimas dėl miesto ateities, išaugančios iš jo isto-rijos kaip visumos.

Ne tik pašaliniam stebėtojui, bet ir vietiniam gy-ventojui taip pat yra nelengva surinkti miestą, juo labiau Kaliningradą ir Königsbergą, į darnią visumą. Šiandien jis skyla į fragmentus, į dalis, neturinčias akivaizdaus matomo ir loginio ryšio. Čia vienišas senas dantis-namas, ana – nedidelis rajonas, tarsi beveik nepaliestas laiko, šalia šiurkščiai, regimai riogso praėjusio, sovietinio gyvenimo gabalai, laiko jau šiek tiek užkloti gyvenamieji namai; štai negau-sūs Stalino miesto likučiai, kadaise puošnaus, su kolonomis, fontanais, statulomis, ir čia pat naujau-sios pinigų investicijos į nekilnojamąjį turtą, pas-kubomis pastatyti šiuolaikinės civilizacijos centrai ir aplink, iki pat horizonto – sąvartynai, šiukšlynai, garažai, daržinės, sodo nameliai, nušiurę ir apleisti kariniai miesteliai. . .

Miesto centras yra tuščias. Ilgas ir nykus tiltas kerta vietą, kur kadaise buvo išsidėstęs senovės miestas, ir išveda prie 7-me dešimtmetyje susprogdintos Karališkosios pilies. Ant senovinio kalno šiandien stovi kita pamėkliška pilis: didžiulis kubiškas Tarybų rūmų pastatas – išraiškingas paminklas užsitęsu-sioms statyboms, ir ne sugriuvėlis, ir ne futuristinis projektas, o savo neišnaikinamumu ir nepralaidumu

Ivanas čečotas

KALININGRADO IR KöNIGSBERGO VIETOS GENIjUI paslaptingas Apmąstymų Objektas. Pradžioje Kali-ningrado svečias suglumsta ir pakraupęs atsitraukia. Miesto nėra, nei senojo, nei naujojo, yra tik skersvė-jis, plieninių istorijos vėjų siautėjimas ir sugriuvimo bei beprasmiško, pasmerkto, nuskurusio ir išjuokto kitokio gyvenimo įsitvirtinimo grimasos, akiplėšiš-kas mobiliųjų telefonų blizgesys ir skambėjimas bei jau įprastas nuo reklamų nutekančių alaus krioklių šniokštimas.

Bet štai ant miesto nuvirto vakaras. Jūs įėjote į ilgas gatves-alėjas, išgirdote savitą, tarsi užmirštame kino filme, padangų čežėjimą per žvilgantį tašytų akmenų grindinį, pamatėte besiblaškant žibintų šviesas ant raštuotos plytų sienos, pastebėjote ažūrinę painiavą geltoname lange ir įkvėpėte drėgnoko oro po me-džiais. Vakaro žaros nutviekstame danguje staiga apsibrėžė milžiniškas aukšto stogo siluetas; esate vedami į svečius mediniais girgždančiais laiptais – jų pakopos apkraštuotos vario juostomis, štai varinė durų rankena ir skambutis – senoviški. Daugelyje bu-tų vis dar yra išlikę vokiškų daiktų – pianinas, vonios kambario spintelė, kavos malūnėlis – jie čia gyvena lyg namie. Prasideda pokalbis: kada jūs čia atvykote, o jūs, ar esate gimę Kaliningrade, ar ne, ar buvo at-važiavę senieji namo šeimininkai, kur jie yra dabar, ir taip toliau.

Bet nebūtinai šis nušiuręs sentimentalus paveiks-las leis jums pajausti, kad esate ne visai Rusijoje. Štai jūs nusileidžiate į naują biliardo klubą ar užsi-imate staliuką „alaus sode” po spalvotomis lempu-tėmis, pradedate dalyvauti pokalbyje su jaunimu, kuris dar nėra buvęs Maskvoje ir visai nesiveržia į Sankt Peterburgą, tačiau kasmet važinėja į Lenkiją ir Vokietiją. Jūs suprantate, kad gyvenate kažkur te-nai, toli, užfrontėje, o čia kažkas yra įvykdoma, lau-kia, prasideda, bet geografiškai juda į priešingą nuo jūsų pusę.. . Smalsumo kupini įeinate į atnaujintą, rūpestingai saugant negausias prieškario detales, ir dabar naujausiomis technologijomis įrengtą 3-jo dešimtmečio „vokišką” kino teatrą, o tada į kavinę ir klubą, kurį dizaineriai išradingai dekoravo iš-laikydami postmodernias buržuazinės prabangos stilizacijas: įtampos kupinos art deco linijos salėje priverčia jus pajausti savo paties stilistinį nepilna-vertiškumą; pradedate pokalbius su energingais, kartais kiek egzaltuotais žmonėmis; jūs matote – jie yra kupini vilčių, guvūs, pragmatiški, jie kalba rusiškai, jie yra visiškai rusai, tačiau.. . Ir tada vidinis balsas pasufleruoja, kad jus nuo jų atskiria kažkas labai specifinio ir beveik nenusakomo – tiesioginis gyvybingas prisidėjimas prie vietos genijaus, prie Königsbergo–Kaliningrado, į kurį pats galite žiūrėti tik iš šalies ir tik iš tolo.

Vakarų rašytojai mėgsta vaizduoti sovietmečio Kali-ningradą vien tik kaip zoną, koncentracijos stovyklą.

Tačiau jau Sovietų šalyje, pradedant 7-uoju dešimt-mečiu, šis miestas turėjo veikiau kitokią reputaciją: mano teta, gydytoja, vykdavo iš Kaliningrado į užsie-nio komandiruotes milžinškais laineriais „Aleksan-dras Puškinas” ir „Michailas Lermontovas” (pastarojo likimas baigėsi tragiškai), miestas buvo uždaras uos-tas: specialus režimas, bonai, skudurai, „Albatrosas”, dailios jūreivių ir karininkų žmonos, gardžios rūkytos žuvys, švara gatvėse, daug žalumos, netoliese jūra ir jaukūs vokiški nameliai, vaikai pionierių stovyklose ir šaunių kariuomenės dalinių dislokacijos su išba-lintomis obelaitėmis – viską vainikavo dukart Rau-donąja vėliava apdovanotas Baltijos laivynas, Žvejo diena ir Karinio jūrų laivyno diena. Miestas buvo uždarytas užsieniečiams ir saviems, jis gyveno vi-dinį gyvenimą, apie kurį buvo mažai žinoma kitose SSRS srityse. Atrodo, kad jis buvo būtent toks, kaip ir visur, ir visgi buvo šiek tiek kitoks. Pavyzdžiui, yra pasakojama, kad po karo Kaliningrade neįkalindavo, čia galėjai atvykti ir gyventi nepastebimas. Karinis patriotinis švietimas čia buvo paties aukščiausio lygio, atitiko reikalavimus kaip niekur kitur; visiš-kai nebuvo nieko vokiško. Istorija buvo apribota iki Rusijos karinių pergalių prieš vokiečius XIII, XVIII ir XX amžiuose; tiesa, šiose žemėse dar buvo gerbiami Napoleono nugalėtojai, rusų generolai ir, nenorom, jų prūsiški sąjungininkai.

Sovietų laikotarpis mieste nepraėjo be pasekmių. Pati vieta, kurioje yra išsidėstęs miestas, pasikeitė: kalvos nudilo, dešimtys gatvių išnyko amžiams. Kö-nigsbergo centras atsikratė devyniasdešimt devynių procentų griuvėsių ir sugadintų, bet dar stovėjusių senovinių pastatų, prarado beveik visus paminklus, bet... įsileido upės lankų oro ir šviesos, pavirto ištisi-niu parku, tapo erdvus ir saulėtas.

Tais laikais viską griaudavo, ir tai buvo suprantama, ideologiškai pagrįsta, vienareikšmiška. Tuo pačiu metu tai, kas nebuvo aiškus simbolis, gyvavo ilgiau, buvo išsaugoma ir dirbo savo tylų darbą. Tuo nebu-vo rūpinamasi, tai buvo neliečiama, tik naudojama. Tokiu būdu 80–90-aisiais mus pasiekė apaugęs žo-lėmis ir nuskurdęs, bet sveikas, tikras vokiečių bur-žuazijos Königsbergas, su savo vilomis, ramiomis miesto-sodo gatvėmis, taip pat su gražiais žaliais priemiesčiais. Jis nebuvo oficialiai vertinamas, tačiau buvo mylimas, jame buvo gyvenama, nors ir kenčia-ma nuo drėgmės ir ankštumos.

Kaip griovimų, daugiausiai pokario metu, rezultatas, įsiviešpatavo keistas išlikusių objektų paveikslas. Pagrindine miesto įžymybe, jo simboliu tapo miesto įtvirtinimai ir milžiniškos XIX a. vidurio kareivinės. Sala su Katedros griuvėsiais įgijo ypatingą reikšmę, virto romantišku kraštovaizdžiu. Išliko erdvios rau-donų plytų ligoninės, našlaičių prieglaudos, moky-klos, kai kurie kiti valdiški pastatai. Stebindami savo

68 69

rūsčiu monumentalumu, tebestovi savo vietose pa-grindiniai Trečiojo Reicho pastatai, taip pat ir tvir-toves primenantys bunkeriai; sovietų kariuomenė pasinaudojo naujutėlėmis kareivinėmis ir karininkų namais be ilgų ideologinių dvejonių. Iš bažnyčių pastatų išgyveno po griovimų ne senoviniai pasta-tai, ne XVII–XVIII amžių bažnyčios, o naujos, įskai-tant net pastatytą iki 1933 m. Kreuzkirche, kurios formos įspūdingai liudija apie vadinamųjų Hitlerio laikais gyvenusių „vokiečių krikščionių” epochą ir skonius. Yra išlikę daug puikių pramoninių pastatų. Tai ir pilaites primenančios alaus daryklos, ir 3-jo dešimtmečio konstruktyvizmo pavyzdžiai.

Pastaraisiais metais yra iškilusi pagal savo prigimtį visiškai nauja griovimų ir praradimų banga. Pasiprie-šinti jai neįmanoma. Tie griovimai yra atvirkštinė re-monto, rekonstrukcijų ir antstatų pusė: visi tie perda-žymai, naujos stogų dangos, šiaip jau – pagerinimai. Akyse keičiasi ir kraštovaizdis, vilomis užstatomos visos tuščios vietos, miestas įgauna naują, linksmą veidą. Išnyksta smulkios detalės, grotelės, pasikeičia portalai, ypač „kenčia“ langai, atsisveikindami su se-nais rėmais ir į smulkias dalis suskaidytais įstiklin-tais plotais. Namai žiojėja tuščiomis akiduobėmis ir kažkokiais plikais rėmais iš baltų stiklo paketų. Jei Königsbergas užleido savo vietą Kaliningradui, tai dabar Kaliningradas traukiasi, slepiasi spaudžiamas XXI a. miesto, kuris yra prekybos centrų, vilų, garažų ir boulingo miestas. Štai tuoj imsis užstatyti žaliąjį miesto centrą, jau yra rengiami seminarai ir kon-kursai. Vieni siūlo pastatyti jame pilį ir senamiestį, padaryti viską iš naujo ir net geriau, o kiti, keikdami juos kaip atžagareivius, nori Königsbergo „kapinių“ ir Kaliningrado parko idilės vietoje sukurti šiuolaikinės urbanistikos pasiekimų parodą, nori tikro, triukšmin-go miesto.

Bet kas dėl vietos genijaus? Ar jis gyvas, ar duoda ži-nią apie save? Kaip galima būtų jį išgirsti, pamatyti, kaip nesuklysti, palaikius tikrove savąsias sentimen-talias „apsėstojo“ germanofilo fantazijas? Bet kas gi yra tas genius loci? Žvilgtelėkime į mokslininkų vei-kalus.

„Senovės žmonės vadindavo genijumi kiekvienos vietos ar daikto, ar asmens prigimtinį dievą“, – ra-šė lotynų rašytojas Servijus. Namų genijams (dva-sioms) – larams – ir vietos genijams buvo aukojamas vynas ir pienas, jiems atnešdavo gėlių ir vaisių. Tas, kas romėnams buvo genijus, graikams buvo demo-nas arba daimonas. Pats žodis „genijus“ yra kilęs iš giminės, genties (genus) sąvokos, t.y. iš protėvio sam-pratos. Iš pradžių romėnams genijus buvo laisvo pi-liečio, vyro vidinių galių ir sugebėjimų dievybė. Nei moterys, nei priklausomi žmonės genijaus neturėjo. Jame galima įžvelgti žmogaus vidinių savybių perso-nifikaciją, jo būdo, charakterio įsikūnijimą. Taigi, po

mirties genijus klaidžioja kažkur netoli nuo mūsų gyvenimo vietos ir gali susijungti su kitais dievais. Netrukus genijaus vaizdinys perkeliamas į negyvus daiktus ir vietas. Anot Servijaus, apskritai nebūna vietos be savo genijaus. Tai reiškia, kad vietos genijų yra labai daug, kadangi kiekvienas sklypas ir ruožas, kaip ir miestas, yra vietų visuma. Garsiausias seno-vės pasaulio genius loci, žinoma, yra Romos miesto genijus. Ant Kapitolijaus kalvos buvo pastatytas jam skirtas skydas su užrašu: „Arba vyrui arba moteriai“. Šiuos žodžius lėmė tai, kad nei genijaus vardas, nei lytis negalėjo būti žinomi. Nežinomas genijaus var-das nebuvo sakomas, kad jo negalėtų persivilioti priešai. Buvo daroma prielaida, kad genijus turi cha-rakterį, genijus buvo jaučiamas, žmonės buvo jo val-džioje, bet įvardyti tą charakterį, apibrėžti jį atrodė neįmanoma, net pavojinga.

Senoviniuose atvaizduose pats genijus yra gyvatė, staiga pasirodanti kurioje nors vietoje, žemės-vietos derlingumo simbolis ir ženklas, turintis vyrišką, fali-nę prasmę. Bet dažniau genijus buvo vaizduojamas kaip jaunuolis, laikantis gausybės ragą (gyvatės pa-vidalą turintį gėrybių šaltinį) ir taurę rankoje. Kali-ningrade gyvačių neturime, bet čia yra didelių juodų šliužų-sraigių be kiauto. Susitikimas su jais jaudina naujokus, Prūsijos svečius. Kai kurie gyventojai su-teikia ypatingą svarbą ne šliužams, o Kaliningrado, iš tiesų, Königsbergo kačių ir šunų sieloms, kurios tariamai išgyveno senojo miesto nuniokojimą.

Demonas yra lemtinga jėga, ji duoda žinią apie save staiga ir taip pat netikėtai dingsta. Garsus vokiečių mokslininkas, senųjų religijų tyrinėtojas Hermannas Useneris vadino demoną „šios akimirkos dievu“. Jis neturi nei veido, nei figūros, nei vardo, tačiau geba atsiųsti bėdą ar pranašišką sapną, ar mintį, ar įkvė-pimą, gali nukreipti į kelią, dažniausiai pražūtingą. Demonas yra susijęs su likimo, lemties ir istorijos sąvokomis. Jam jie yra skolingi savo siužetą, jame yra įsišaknijusi jų prigimtis ir pobūdis. Jei išverstume demoną ir genijų į rusų tradicinės kultūros kalbą, gautume velnią, kipšą, nelabąjį. Piktoji dvasia, Dievo ir angelų priešas, velnias žino ypatingų buveinių. Su-tikti kipšą, velnią yra baisu, o rusų kalboje pats žodis „bijojimas“ (bojaznj) yra žodžio „kipšas“ (bes) giminai-tis. Nelabasis, nesuprantama paslaptinga jėga, gali įsikelti į žmogų (ir ne tik į jį), sukeldamas pašėlimą (rusiškai besnovanije) arba kitaip, beprotybę, proto ligą. Kipšas-demonas-genijus-dvasia visada apsi-reiškia su kauke, niekada neparodo savo tikrosios išvaizdos, kurios ir neturi.

Šis išsamus pasakojimas yra svarbus tolesniam dėl kelių aspektų. Pirmiausia dėl to, kad vietos genijus niekada nepasirodo toks, koks yra, tai visada yra kaukė. Taigi, tiek miestas, tiek vieta – tai ne visai tas, kaip ji(s) atrodo ar atrodė. Genijus-kipšas gali

pasirodyti tamsiuoju, bet gali ir šviesiuoju, malo-niu, džiuginančiu veidu. Ir viena, ir kita – ne visai jis pats. Antra, vietos genijus visai gali būti būtent blogasis demonas, prakeiksmas, tvyrantis virš tos vietos. Trečia, vietos genijus nėra žmogaus genijus ar kolektyvo genijus.

Bet argi miestas – tai ne žmonės, gyventojų luomai ir grupės? Žinoma, būtent taip, ir vienas miestas ski-riasi nuo kito žmonėmis ir jų organizacija, gyventojų sudėtimi, socialine struktūra, galiausiai, iškilių pilie-čių skaičiumi ir savitu charakteriu. Jų politiniais ir dvasiniais idealais, jų kultūros kalba.

Traktuojant šias apsišvietusios šiandienybės sąvokas visiškai rimtai, toje vietoje, kur buvo Königsbergas, žinoma, nėra ko ir ieškoti juo besidominčiam. Gy-ventojai, kalba, kultūra yra išnykę. Yra šiokie tokie akmenys, jie kalba apie žmones, bet pernelyg api-bendrintai, dusliai, ir jų yra išlikę tik fragmentiškai, todėl jie lengvai gali apgauti. Be to, šie akmenys jau seniai taikiai sugyvena su kitais žmonėmis, ir atrodo, yra pamiršę savo buvusius šeimininkus.

Taip, vietovėje yra išlikęs miesto planas, yra gyvi jos kanalai ir upeliai, teka upė, jūra ir didieji keliai niekur nedingo. Yra įprasta sakyti, kad jie pasakoja istoriją, žmonių istoriją, bet tai tėra metafora. Iš tie-sų tam, kuris nėra skaitęs istorijos knygų, neišma-no vardų ir pavadinimų, kraštovaizdis tėra nebylus paveikslas, kuris jei ir kalba, tai sako kažką neaiš-kaus arba primityvaus, šiandienykščio. Jau geriau ilgam įstrigti bibliotekoje, apsidėlioti žemėlapiais ir žinynais, nei slampinėti po Kaliningradą. Taip ir elgiasi tikras istorikas. Na, o jei jis išeina į vietovę, tai negali nematyti pirmiausia šių laikų istorijos, tų pačių socialinių procesų, ir tik vėliau mato ženklus, praeities pėdsakus.

Argi jis turi ką prisiminti? Tik tą, ką yra perskaitęs. Bet pamėginkime pereiti nuo skaitymo ir pseudopri-siminimų prie matymo – pamėginkime pamatyti, kas tau atsiveria; jausti, patiriant išorinių, esamų jėgų poveikį; matyti per antsluoksnius, suvokiant sluoks-nių vertę.

Šios vietovės – Kaliningrado – gyventojas, kaip ir atvykėlis, paprastai jaučia, kad yra kažkur, būtent ten, kur dalyvavo ir tebedalyvauja tam tikra visuma, su kuria jie užmezga santykį. Ne tiek svarbu, kiek čia yra vadinamojo objektyvumo, kiek tariamo su-bjektyvumo, svarbiausia, nukreipėme savo žvilgsnį į vietą, atpažinome jį ir jo laikomės, sukūrę su juo gyvybinį vieningumą. Dabar viskas, ką sužinosime apie vietą papildomai, bus uždedama ant svarbiau-sio – ant šios vietos patirties, mūsų gyvenimo pa-tirties, vaizduotės, mąstymo šioje vietoje ir apie šią vietą, mums esant už jos ribų. Tam, kad mąstytume,

mintimis būtume Romoje, Maskvoje ar Königsberge, nėra būtina juose būti. Königsbergas–Kaliningradas yra vieta, minties topas, tai yra, tam tikra tema su savo vidine struktūra. Netgi samprotauti apie Kali-ningrado vietos genijų – reiškia tuojau patekti į tam tikrų klausimų vėžes. Pavyzdžiui, tokių: ar tas vietos genijus yra nekintamas? Beasmenis, bet dvasingas, kaip jis įsigudrina egzistuoti, tas genijus?

Veikiausiai, būtent taip – nekintamas ir beasmenis – tai leidžia mums užmegzti su juo asmeninį santykį, nes kitaip mums reikėtų pažinoti žmones, o tai yra neįmanoma: jie visi yra mirę, o jų dvasia, nors ir yra atsispindėjusi darbuose, idėjose, yra tokia įvairialy-pė, individuali, taki ir nepastovi, kad leidžia įgyven-dinti kuo įvaresnę atranką ir interpretacijas.

Miestas kaip polis, žmonės, sociališkumas yra dauge-lio asmeninių genijų visuma, ir bendro vardiklio jie neturi. Galima jį išgalvoti, atskleisti, išskiriant vienus ir uždengiant šešėliu kitus. Todėl miestas kaip soci-alinis-istorinis reiškinys genijaus neturi, ir juo labiau neturi genijaus tas socialinis reiškinys, kuris nuėjo į nebūtį taip, kaip nuėjo Königsbergas XVIII–XX a. Gali būti tik skirtingos konstrukcijos, šūkiai būsimam miesto atkūrimui, atitinkančiam tokią ar anokią dva-sią.

Vietos genijus, kaip ir pati vieta, senovės prūsų kal-ba vadinama Tvertikas (anot Lasickio), egzistavo dar iki miesto, yra išsaugoti ir po jo. Gamtos ir priešis-torės pažymėta vieta nėra tuščia, joje yra įmanoma ne viskas, ko tik nori. Taigi, šiandien Königsbergas yra Kaliningrado priešistorė, todėl čia ne viskas yra įmanoma, o kažkas tikriausiai yra neišvengiama. Tai ne visai mistika. Kalbama ne tiek apie žvaigždes ir vietą pasaulyje, kiek apie tai, kad vietos istorija, ku-rios niekada negali visiškai sterilizuoti (apvalyti nuo praeities), turi savo tęstinumą. Žmones galima išva-ryti, o vietos – neįmanoma. Tiesiog nugriauti namus, iškirsti sodus, su žeme sulyginti kapines – galima užpilti ir atmintį, bet neįmanoma pakeisti vietos tarp kitų vietų pasaulyje, taip pat neįmanoma jokiai vie-tai ir visiems laikams apibrėžti esmę ir turinį. Vietos neįmanoma pašalinti. Istorija vyksta. Kol vietos pa-slaptingai tyli, yra įmanoma istorija. Genius loci sako: čia, šioje vietoje nuotykis dar nesibaigė, spektaklis tęsiasi, ne viskas yra mirę. Senajame parke Kalthofe (Gagarino gatvėje) yra riedulys su užrašu: non omnes moriar – ne viskas mirs. Ir jis yra visiškai teisus.

Tuo požiūriu, kuris čia siūlomas bent jau kaip gali-mybė pamąstyti, miestas yra ne žmonės, o geografija ir kraštovaizdis, namai, planas, grindiniai – apskritai, daug labiau daiktai, nei tekstai. Taip, jie tyli, bet užtat atrodo iškalbingai. Žmonės – idėjos, nuomonės, inte-resai – yra nepastovūs, užmaršūs, jie visur yra žmo-nės – tokie įvairūs ir tokie vienodi. Be abejo, miestai

70 71

yra statomi žmonių, bet ne tik jų: prie jų dirba ir di-delės gamtos jėgos, politikos, istorijos jėgos, kurių eiga ne visai yra ar visai nėra žmonių galioje.

Remiantis šiais duomenimis, tos vietos, kur yra išsi-dėstęs Kaliningradas, genijus negali būti pavaizduo-tas nei „vokiečio“, užkariautojo, pirklio ar mokslinin-ko, nei dievažin iš kokios žemės atsiradusio „prūso“, nei herojiško arba sutrūnijusio mūsų dienų „ruso“ pavidalu. Kanto miestas? – Tiesą pasakius, ir taip, ir ne. Pakvaišėlio E.T. A. Hofmano miestas – tik iš dalies. Išpuikusio Prūsijos pulkininko NN miestas? – dau-geliu atžvilgių, tačiau taip pat tik iš dalies. Kokius žmones bepaimtum, visa tai tėra žmonės, tik atskiri atvejai, o ne vieta ir miestas jų savitoje talpoje, kur susijungia skirtingi dalykai.

Kartais man vaidenasi, kad šios vietos genijus yra ra-mus, net šiek tiek mieguistas. Viskas čia, atrodo, sa-ko: palik mane ramybėje, leiski man būti tokiu, koks esu. Tai yra nuostabių šiokiadienių, lengvo oro, ty-kaus lietaus genijus. Kitą kartą genijus man pasirodo nervingas, kaip susijaudinęs, nenuspėjamas žmogus, toks pat, kaip garsus dramaturgas, rašytojas-ro-mantikas zacharias Werneris – susivėlęs, nešvarus. Akmenys sako, kad vietinis genijus yra rūstus, val-dingas ir sudžiūvęs, bet bendravimo su vieta patirtis laikui bėgant dažniausiai sufleruoja, kad jos genijus yra švelnus, lengvutis, jaunatviškas. Ši vieta niekada neatrodo sena, senoviška. Ji neturi barzdos. Jos nie-kada nejauti kaip kažko susiformavusio, geologiškai kieto; tai nėra kristalas – čia yra tam tikras atotrūkis nuo tikrovės, prošvaistė į kažką užslėpto.

Pažvelkime į miestą iš tolo, iš viršaus. Kiekvienas miestas turi savo didžiąją vietą pasaulyje ir mažąją, tai yra, vidurinę, taip pat ir vietų-dalių visumą. Di-džioji Kaliningrado–Königsbergo geografinė vieta yra Rytų Europa, jos Baltijos jūros pakrantė, vadi-namoji Rytų Prūsija. Apie jų likimus tenka galvoti, būnant ten. Kiek mažesnė yra Sembos pusiasalio ir Notangų žemės erdvė, jų pasienyje 1255 m. buvo įkurtas miestas. Grynai geometriniu atžvilgiu šiuo-laikinės Europos žemėlapyje Kaliningradas kaip taškas yra pačiame centre, jei skristume iš Uralo į Pirėnus, arba iš Norvegijos fiordų į Balkanus. Tačiau iš esmės šio vietovė yra ekstrateritorinė: kultūriškai, istoriškai ir ekonomiškai – tai buvo tolimas Europos pakraštys, ir ne Šiaurės Europa, bet ir ne jos tikrie-ji Rytai. Anksčiau Vokietijos atžvilgiu Königsbergas buvo tolima provincija, „Sibiras“; o šiandien Rusijos atžvilgiu – teritorija, iškelta į Vakarus, nei forpostas, nei nuo žemyno atitrūkusi dreifuojanti ledo lytis, o gal gelbėjimo valtis, į kurią skuba įsiropšti besigel-bėjantys iš sudužusio laivo.

Vidutinis vietos Kaliningrado miestui mastelis – er-dvė tarp senovės prūsų Sembos ir Notangų žemių,

tarp Priegliaus upės žiočių ir jo pailgos deltos: žema, slėsni, kai kur smėliu užnešta vietovė. Vidurinė Ka-liningrado–Königsbergo vieta yra Kneiphofo sala ir Karaliaus kalnas. Tačiau šiandien, kaip iš tikrųjų buvo jau ir XX a. pradžioje, miestas turi du centrus: vienas jų grynai simbolinis, tuščias, o antras gyvybinis – Pergalės aikštė ir senasis Hufenas (prospekt Mira, arba Taikos prospektas). Šiandien, kaip ir anksčiau, miestas yra sudarytas iš daugybės įvairių vietų, jis turi daug dalių, atplėštų ir prastai sujungtų tarpu-savyje.

Prieš karą, kaip ir dabar, buvo du miestai. Vienas yra pavaizduotas žymiose istorinio centro nuotrauko-se, dabar jos parduodamos kiekviename spaudos kioske. Tai buvo labai ankštas, margas ir nedailus miestas ant siauro Priegliaus krantų; Katedra yra vos matoma už neišvaizdžių namų sangrūdos, jų sienos kone leidžiasi į vandenį; per upę plaukia prikrautos baržos, viskas yra užstatyta tiltais, geležinkeliai iš-skėtę savo geležinius sparnus. Ir ne Venecija, ir ne Amsterdamas, ir ne Sankt Peterburgas, o kažin koks chaosas prie mieguistai judančių tepaluotų vande-nų. Virš to miesto stūksojo pilis. Jos pagrindinis bokš-tas buvo pastatytas XIX amžiuje: perkaręs siluetas, griežtos vertikalės, jokio išraiškingumo – tiesiog racionalus Viduramžių simbolis. Pati pilis yra gana bjauri su savo pilvotais bokštais, priestatais, nedai-liais kontraforsais.

Bet buvo ir kitas miestas. Jis prasidėjo už miesto vartų ir XX amžiuje greitai pavirto į miestą-sodą, pasipuošė griežtais šiuolaikinės architektūros pastatais. Tai buvo miestas, skirtas gyvenimui, pasivaikščiojimams, dvi-račiams, jame aidėjo gamtos garsai, tik pabrėžiantys aštrius sporto ir technologijų motyvus. Šie du miestai ginčijosi tarpusavyje kaip skonis su beskonybe, kaip nauja su sena, kaip išugdytas individualumas ir gatvių minios (turgūs, aikštės, krautuvės).

Dvi dalys plius 0, tuščias vidurys. Tuštumos vertin-gumas ir grožis centre yra prastai suprantamas da-bartiniame mieste, ir netrukus jis bus sunaikintas kaip simboliškai žalingas. Miestas neturėtų neeg-zistuoti, neturi teisės trukdyti. Tas nerimas, tiksliau, jaukumo ir nerimo, atotrūkio ir perėjimo derinys yra būdingas visai didelei teritorijai, kur aplink se-ną žiedinį karinį kelią yra išsidėstę daugybė buvu-sių kaimų, kaip rajonai, kurie buvo įtraukti į miestą XIX–XX a., bet vis dar išlaiko savo koloritą. Vienas dalykas yra gyventi Pavliko Morozovo gatvėje, tai yra, už stoties, Ponarthe, kitas – Orudijnaja (Pabū-klų) gatvėje Rothensteine. Kiekvienas miestas yra apibrėžiamas ne tik per centrą, bet taip pat ir prie-miesčiuose, pakraščiuose. Vorstadtas yra esminė Karaliaučiui sąvoka, nes čia visada buvo išgyvena-ma kaimo ir miesto pagrindų vienybė ir suartėjimas nenoromis.

Žinoma, pagrindinė Kaliningrado kraštovaizdžio ypatybė yra upė, įtekanti į miestą pietuose dviem at-šakomis iš beribių nendrynų ir pelkių žolių sąžalynų, ir ištekanti į šiaurę iki slėsnių įlankos ir jūros kana-lo krantų. Ilgą laiką miestas apskritai neturėjo jokių sienų ir įtvirtinimų, bet turėjo daug kanalų. O jūros Königsberge visgi nėra, kitaip kalbant, jos nesimato. Čia Baltija yra jaučiama dar mažiau nei Sankt Peter-burge, nes Prieglius nepanašus į jūros sąsiaurį-upę ir iki pat žiočių išlaiko kaimišką charakterį. Ir senasis Königsbergas savo architektūroje bei dailėje beveik neturėjo jūros motyvų.

1972 m. pastačius estakadinį tiltą, meisto centro paveikslas pasikeitė: atsirado tilto balkonas, iš kurio už tuščio miesto vidurio atsiveria vaizdas į uostą ir jo kranus.Iš šio balkono mes matome ne miestą, bet parką su kampu susikertančiais takais (ir iš kur atsi-rado tas prūsiškų rombų motyvas!) ir mėlyną arba gelsvai rudą upę. Juos taip pat galima matyti iš vir-šaus, iš aplinkinių namų, pro viešbučio „Kaliningra-das“ langus. Iš vidurio atsiveria tolimos perspekty-vos beveik iki horizonto. Kai oras gražus, tai sukuria leng vą nuotaiką, pažadina troškimą išskristi iš mies-to į pievas, į pajūrį. Tačiau tikrojo tolimų šalių ilge-sio, nedviprasmiškos orientacijos palei upės srovę į Vakarus (kaip Sankt Peterburge) čia nėra. Man atro-do, kad miestas ilsisi savyje, sklandžiai pereidamas į laukinę gamtą. Jis yra labiau orientuotas aukštyn – į dangų, ir žemyn – į žemę.

Königsbergo centre upė daro kilpą, atsiranda tam tikras judėjimas ratu. Dvi upės įteka į miestą, išteka viena, bet netampa dėl to platesnė, o už geležin-kelio tilto (šalia buvusios Gollenderbaum stotelės) ir visai susiaurėja, daro posūkį ir tartum išnyksta. Iš čia miestas sugrįžta atgal pas save. Upė teka mieguistai, vakarų vėjų veikiama ištinsta ir pasuka atgal. Stačiakampė sala pasyviai ir be jokio akmens kietumo guli vandenyje. Ant jos prikrauta žemių, namų, žmonių. Senasis universitetas beveik „plau-kė“ per vandenį, stovėdamas ant senovinių polių. Königsbergas yra tykus užutakis, „moliūginė pavė-sinė“ XVII a. poetams, jaukiems Simonui Dachui ir Robertinui.

Nei pagrindinio silueto, nei centrinio vaizdo Kalinin-gradas neturi. Jo planas yra svarbesnis nei jo profilis. Taip buvo ne visada, bet ši tendencija buvo ir prieš karą. Königsbergas yra prisiplojęs prie žemės pavir-šiaus ir jame išsiplėtojęs, jis yra vos iškilęs virš jo, užtamsintas medžių giraičių. Netrukus tai tikriausiai išnyks. Dabartis mėgsta butus palėpėse ir dozuotą amžinai žaliuojančią augmeniją puskubiliuose. Iš-nyks krūmynai ir dykynės. Prieš karą buvo akmeninis maišas centre ir miestas-sodas pakraštyje. Šiandien visur tebėra daug senų medžių, pribloškia parkų ir kapinių vėjavartos.

Kaliningradui būdingas painus išplanavimas, gatvių ir upelių vingiuotumas. Tai yra raižyta, „medžioklės“ vietovė, šernų guolis. Sudėtingą planą staiga kerta gatvės-proskynos. Nuo aikščių visomis kryptimis išsilaksto skersgatviai. Aikštės-skverai yra netaisy-klingos formos ar daugiabiraunės. Dažnai, net jei ne-blogai pažįsti miestą, susipainioji, kaip nueiti trum-piausiu keliu. Gatvės-proskynos nusitempia paskui save, ir padarai lankstą.

Kaliningrade svarbų vaidmenį vaidina atskiras na-mas, vila. Visada prieš akis išauga prizminis tūris su aukštu stogu, izoliuotas pastatas. Tuo pačiu metu kai kuriuose rajonuose dominuoja užstatymas pagal tiesią liniją, ilgiausi trijų ar keturių aukštų fasadai įrėmina uždarus vidinius kiemus-salas. Kadaise jie buvo žydintys sodai.

Šiam miestui yra būdingas ypatingas Žemės vaid-muo. Pastatai visada auga iš žemės, jie neatsiplė-šia, nesklendžia. Žemė – kaip pradas. Dangus – kaip apvainikavimas. Neretai vakare kažkur iš už staigiai išaugančių namų sužaruoja tamsiai violetinis saule-lydis. Horizonto nematyti. Stogo linijos guli sunkia horizontale. Medžiai ošia, brakši. Königsbergas tada praneša apie save.

Požemis. Jis čia jaučiamas visur. Kalbu ne apie pože-minį miestą. Jo, žinoma, nėra, bet yra tunelių (trauki-nys, važiuojantis po pagrindine aikšte, kone metro), yra gausių ir paslaptingų vandentakių, yra ir tikras nedidelis akvedukas. Bunkeriai, angos, į žemę sulindę namai su šiukšlių užverstais rūsiais, gatvės ir tramvajų bėgiai, grindinio akmenys, išlindę iš asfalto. Apačioje, po naujais namais yra seni. Visur archeologija, moks-las, kuris Königsberge buvo reikiamo lygio, plėtojasi ir dabar: 1945-ieji, vokiečiai, prūsai, žemynas.

Dangus, lietus, vėjas, sniegas, rūkas. Be jų Kalinin-gradas – ne Kaliningradas. Dangus ir orai čia nuolat juda. I. Kantas visą gyvenimą stebėjo orus. Gaila, kad ten, kur F. Besselis pastatė savo Sternwarte (obser-vatoriją), dabar gali stebėti tik šiukšles aplink jo akmenį.

Kaliningradas yra vaizdingų saulėlydžių miestas, ir tai yra Saulėlydžio, kurio negalėsi užmiršti, miestas. Dvi šalys čia jau nusileido – Prūsija kartu su Reichu ir Sovietų Sąjunga. Bet ir švelnios, krištolo tyrumo čionykštės aušrelės veria širdį. Tai yra šviesos žaismo pavėsingose gatvėse, dramatiško vakarinio ir nakti-nio spektaklio, kuo įvairiausios, nuolat besikeičian-čios šviesos miestas. Tai yra didžiulio geltono mė-nulio ir ryškių rudens žvaigždžių miestas. Tapytojas tikriausiai turėtų nutapyti Kaliningradą kontrastų stiliumi, su raižiais šešėliais ir juodais akcentais, su liepsnojančia raudona, su vandens mėliu ir ryškių ar-ba rusvų, bet ne blyškių spalvų pastatais.

72 73

Du centrai, dvi katedros, du pavadinimai, dvi „K“ (Kantas ir Kalininas, Kantas ir Kochas, Kleistas-ra-šytojas ir Kleistas-generolas), dvi traukinių stotys, du ežerai, du bokštai (Der Dona ir Wrangelio), dvi upės, dvi reikšmės. Reikšmių tikrai yra dvi: geras ir blogas, agresyvus ir liberalus, praeities ir ateities – kaip du veidai, atsukti į Vakarus ir į Rytus. Dviašme-nis kirvis. Dvejybė Königsbergui yra prototipas. Tai nėra kompromisų, prieštaravimų pašalinimo sinte-zės būdu miestas, tai nėra taikos derybų vieta. Čia I. Kantas mąstė apie antinomijas, čia jam prieštarauja J.G. Herderis (arba J.G. Hamannas), čia demokratas K. Ja cobis ginčijasi su liberaliu monarchistu E. Sim-sonu, čia evangelikų autoritetas A. Osianderis nuvai-nikuodavo evangelikų autoritetą M. Merliną, ir t.t. Nuolatinės poros, nuolatiniai ginčai. Dvejybė buvo būdinga jau baltų ir prūsų mitologijai: sudvejintos arklių galvos, dvigubos javų varpos ir pan. Veikiau-siai tai buvo susiję su svarbiu dvynių mito vaidmeniu tarp šios grupės tautų. Poringumas buvo būdingas ir prūsų dievų panteonui: vienas senas, kitas jaunas, upės dievas Patrimpas ir jūros dievas Autrimpas, die-vai Pekolas ir Pokolas ir t.t. Viskas Königsberge turi dvi puses, kaip karalienė Luizė – viena vertus, idea-lizuota sentimentali ikona, „lėlių teatras“ (buvusioje liuteronų bažnyčioje, pavadintoje jos vardu), kita – tikra, išmintinga istorijos veikėja; kaip pralaimėjimas ir pergalė prie Tannenbergo; kaip Sovietų ir Prūsijos santykis, nuo akivaizdaus tarpusavio nuneigimo iki užslėpto griežtų stilių susišaukimo.

Savaime suprantama, Königsbergas turėjo ir pir-mapradžių krikščioniškų globėjų. Katedra Kneiphofo saloje buvo skirta Šv. Mergelei Marijai ir Šv. Adal-bertui, prūsų krikštytojui. Katalikybės laikotarpiu dangiškaisiais miesto globėjais buvo Šv. Mergelė Marija ir Jonas Krikštytojas (glaudžiai susijęs su Kry-žiuočių ordino simbolika), Šv. Barbora, Šv. Adalbertas, Šv. Elžbieta, Šv. Mikalojus ir, žinoma, Šventoji Dvasia. Ko gero, šis šventųjų rinkinys nėra originalus. Po Re-formacijos šventieji buvo užmiršti, ir XIX–XX amžiais jau tik istorikai galėjo pasakyti, kam nuo pat pradžių buvo dedikuotos šventyklos. Iš miesto išnyko ange-lai, bet išnyko ir vietovės demonai, prūsų dievai. Glo-bėjais tapo istorinės asmenybės. Königsbergas yra didžių žmonių miestas. Jie spausdavo vietos genijų, su juo susigrumdavo, bet ir klausydavosi jo.

Žmonės. Visada buvo vadinamų „paprastų žmonių“. Jie šiek tiek keičiasi nuo laikotarpio iki laikotar-pio, žinoma, priklausomai nuo tautybės, bet, iš esmės, jų rūpesčiai ir lūkesčiai lieka tokie patys. Taip, dabartiniai nemoka patys organizuotis. Tie, iš praeities, turėjo žymios korporacinės, solidari-zuojančios galios.

Svarbiausi šio miesto žmonės? Na, jau tikrai ne menininkai ir amatininkai, ne meistrai ir netgi ne

darbininkai. Amatai ir menai, gamyba čia apskritai visada atsilikdavo, buvo antrarūšiai, provincialūs. Dėl to ir architektūra čia senovėje buvo supaprastinta, ir gražūs rakandai dažniausiai buvo importuojami. Pa-lyginkite kad ir su Dancigu – meistrų, laivų statyklų, juvelyrų miestu.

Pirkliai? Taip, be abejo, pirkliai. Tik ar jie galėtų kon-kuruoti su Bremeno, Liubeko, Hamburgo, net Rygos pirkliais? Ne, negalėjo. Ne į juos buvo nukreiptas vie-tos genijus.

Kariškiai? Čia mes artėjame prie problemos centro. Miestą įkurė riteriai, ideologiški ir asketiški žmo-nės. Tačiau XVI a. iš jų patoso nieko nebeliko. Toliau Königsbergas buvo nuolatinio Vokietijos, tai yra, Prūsijos pasaulietinio karinio genijaus panaudoji-mo vieta, kadangi nei Saksonijos, nei Bavarijos, nei Švabijos karinių genijų nebuvo. Tačiau tas genijus yra gana nelaimingas. Jo žemiškasis įsikūnijimas – Fritzas, nuleidęs galvą ant kelių – net ir jis kybojo ant plauko arti mirties, ir tai yra aukščiausia viso jo gyvenimo akimirka. Königsbergas (ir Kaliningradas) yra karinis miestas, kaip sakoma, forpostas – į Rytus ar Vakarus. „Scharnhorst“ ir „Gneisenau“, H. Wrangelis ir „Hindenburgas“, J. Beckas ir B. Richthofenas, admi-rolas E. Raederis ir I. Černiachovskis, bei mūsiškiai, nuo Stalino iki J. Andropovo – visa tai yra K/K. Ir vis dėlto Königsbergas – ne tik ir ne tiek karinis miestas. Jis yra kitoks.

Mokslininkai, proto žmonės, ne politikai, bet poli-tiniai mąstytojai, analitikai, mokytojai. Jie yra svar-biausi, nors iš pirmo žvilgsnio, juos nustumia žur-nalistai, rašytojai, veikėjai. Pastarieji puikiai įkūnija Fronde motyvą (Ordino, karūnos, Berlyno ar Maskvos atžvilgiu), kuris buvo pastebimas Königsberge nuo neatmenamų laikų. Tačiau, nepaisant šių laisvama-nybės ir apskritai liberalaus entuziazmo apraiškų (O. Braunas, K. Jacobis, H. Lohmeyeris, C.F. Goerde-leris) ryškumą, ne jie, mano nuomone, apibrėžia Kö-nigsbergo profilį, dvasinį antspaudą. Svarbiausi čia yra mokslininkai, užduodantys klausimus ir nebijan-tys gautų atsakymų, svarbiausia yra fundamentalaus klausimo idėja: I. Kantas, J.F. Herbartas, J.G. Fichte, matematikai, istorikai, filologai, biologas K. Loren-zas, sociologė ir filosofė H. Arendt, bet ir tie rašytojai ir menininkai, kurie, kaip H. Kleistas, dėl nežinomų priežasčių, ar kontrastuodami su vegetavimu parem-tu biurokratų bei mieščionių gyvenimu, ar sutardami su vietos genijumi, būtent čia patyrė sukrečiančių nušvitimų („Penthesilea“), kurie ypatingu būdu nu-šviečia žmogaus likimą pasaulyje.

Sugrįšiu prie menininkų. Juk jie, kaip niekas kitas, turėjo girdėti vietos genijaus balsą. Išvardykime pir-miausia pačius svarbiausius, simbolinius vardus. Ne muzika, bet Žodis ir Teatras. Ne tapyba, bet Grafika.

Ne skulptūra, bet šviesšešėliai ir įsimetusi Šviesa. Jie gali būti užsislėpę ir tylūs: kaip S. Dachas, kaip E. Wiechertas ir Fanny Lewald. Gali būti galingi, ais-tringi: toks yra M. Willmannas, tapytojas (gimęs Pil-lau) – nors ir kūrė Silezijoje (XVII amžiuje); toks yra Wegeneris, genialusis aktorius; ekspansyvusis L. Co-rinthas, menininkas ir grafikas, ir didingoji poetė A. Miegel, ir apsėstasis rašytojas W. Borhertas, ir Kathe Kollwitz. Jei tai yra mąstytojai, kaip J.G. Herderis ir J.G. Hamannas, tai ir jie savo stiliumi bei mintimis yra pertekliniai, virsta beveik gamtiniais reiškiniais. Šios gamtos mažai turėjo Thomas Mannas, galbūt dėl to jis važiuodavo būtent čia.

Ir vis dėlto nemanau, kad čionykštis vietos geni-jus yra nukreiptas į menininką. Vargu ar jis geba jį koncentruoti. Menininkas čia išvysta pasaulį arba pereina griežtą išbandymą, kaip E.T.A. Hoffmanas, ir išvyksta į didįjį pasaulį. Menininkai čia ateina kaip svečiai, kaip ir ekspesionistai, tas pats T. Mannas ar W. Borhertas (iš Italijos, vos trim dienom), meno isto-rikas W. Worringeris, kad išgyventų kažką ir nusineš-tų žinią apie tai, ką išgirdo, su savimi.

Šios vietos genijus sako kiekvienam savo, dėl to jis ir yra genijus, bet atrodo, kad kalba apie kažką labai rimto, ką galima išpasakoti ties riba, ties išnykimo akimirka. Apie tai, kas prarasta... Ordino žlugimas – man visada apmaudu dėl ordino. 1806 m. – visa mano užuojauta yra nedrąsaus karaliaus pusėje. 1871 m. – dvasinė ir politinė nepriklausomo nuo imperialistinės Vokietijos Prūsijos projekto pabaiga. 1933 m. – inte-ligentiško Königsbergo išnykimas. 1945 m. – Vokie-tijos katastrofa, europietiškosios kultūros pabaigos pradžia. Mūsų laikai – Kaliningrado pabaiga, mutacija, pasitraukimas į save, išėjimas iš savęs, veidui ir as-menybei pavirstant tapatybės problema ir pastarajai pavirstant tyrimo objektu.

Ką man reiškia žodis „Königsbergas“ šiandien ir isto-rijoje, ką jis reiškia pirmiausiai?

Žlugumas, auka, pralaimėjimas. Pomirtinė ir virtu-ali būtis. Europos išnykimas aukščiausios Europos minties įtampos metu. Naujosios Europos klausimas apie metafiziką, apie Dievą, ne šiaip sau Apšvieta. Šis žodis taip pat reiškia abejojimą dėl simetrijos Rytų ir Vakarų tarpusavio supratimo srityje. Kaip Tannenber-gas (Žalgiris) turi dvi reikšmes – pergalę ir pralaimė-jimą, reakciją ir pseudo-pažangą, taip ir Königsber-gas reiškia Europos idėjos pergalę ir pralaimėjimą, o ne tik Apšvietos laidotuves. Europos saulėlydį stebėkite Kaliningrade. Ten pačios vietos reginys yra atmintis ir kova su atmintimi, reiškia – užkariavimo beprasmiškumas ir užkariavimo negrįžtamumas, pralaimėjimo neišvengiamybė. Königsbergas – reiš-kia Prūsija, kuri nebeegzistuoja. Königsbergas – reiš-kia Vokietija, kuri yra virtuali. Königsbergas – reiškia

beatsiskleidžianti tiesa, svarbiausias žodis šiame mieste, ne terminas iš gnoseologijos specialistų lū-pų, bet klausimas, pasigirstantis virš jo lygumų. Kö-nigsbergas – reiškia prieštaravimai: tarp Prekybos ir Universiteto, tarp Gamtos ir Laisvės, o svarbiausia – tarp Laisvės ir Laisvės.

Iš pradžių Königsbergas – tai globalus valdžios projektas su dvasiniu turiniu, tada su administra-cijos schema kaip širdimi, tada su turiniu buitinės civilizacijos ir privataus asmens teisių pavidalu. Taip, Königsbergas buvo inovacinių procesų, trans-formacijos, virškinimo, konvergencijos vieta, bet ga-liausiai tai yra pralošimo arena. Königsbergas buvo neištikimas Reichui, ne trečiajam. Kaliningradas yra neištikimas Maskvai. Königsbergas – reiškia simboli-ka, išsiplečianti į mitą. Reiškia didįjį valstybingumą, garbę, politikos ir karo meną, pilietiškumą, pareigą, ištikimybę. Tačiau jis taip pat reiškia neištikimybę sau pačiam (kaip kunigaikščio Albrechto) įsitvirtini-mo labui; vadinasi, jis yra užslėpta klasta kaip būdas išlikti gyvam. Kuo jam yra lemta pasireikšti dabar? Ar Kaliningradas bus atiduotas, užleistas, ar Königsber-gas sugrįš, ar niekas nieko nelaimės – nei Azija, nei Europa, nes nugalėtojo vardas yra kitoks?

Kaip paaiškėjo, „horizontalioje perspektyvoje“ Königs-bergas nėra nei taranas, nei tinklas Rytams (ir nuo Ry-tų). Jis nepateisino savo pagrindinės paskirties, patyrė pralaimėjimą. Kaip ir Vokietija apskritai, jis yra silpnas kolonistas, perdėm nekantrus. Königsbergas yra atvi-rai suformuluoto principo, užkariaujančio ir civilizuo-jančio, įsikūnijimas. Tačiau šis principas iš pradžių buvo grindžiamas ne normalaus žmonių bendrabuvio idėja, bet aukščiausio lygio tarnystės ir žygdarbio ne-paprastumu. Tas tiesumas tampa žlugimo priežastimi ne tiek dėl to, kad yra už gyvenimiškų ribų, bet todėl, kad yra linkęs į involiuciją, tai yra, į turiningos noume-nalios prasmės netektį.

Nenuostabu, kad F. Nietzsche nemėgo „kino iš Kö-nigsbergo“ (aišku, kad I. Kanto), kovodamas su juo kiekviename puslapyje, apskritai nemėgo Šiaurės Vokietijos ir Baltijos, viso to slogaus protestantiškojo mieščioniškumo su jo „baikščia“ etika. Jį viliojo Pie-tų muzika. Tikroji valios valdyti epifanija. Viename tekste F. Nietzsche pašaipiai, ciniškai rašė: „Kantas, pavyzdžiui, sako: „Du dalykai (žvaigždėtas dangus ir moralės įstatymas – I.Č.) amžinai liks verti gar-binimo“ –dabartiniais laikais mes, ko gero, pasaky-tume: „Virškinimas yra pagarbingesnis“. F. Nietzsche ir Königsbergas nesuderinami, ar tai reiškia, kad Königsbergas ir šiuolaikinis pasaulis yra priešai? Juk F. Nietzsche – modernumo ir post-modernumo krikštatėvis.

Kita vertus, viduje Königsbergas tikrai turėjo minkš-tą, mieščionišką šerdį, komunikabilumo šilumos. Iš

74 75

to ir nuolatiniai svyravimai tarp kietumo ir minkš-tumo, tarp žmogiškumo kaip įpročio ir žmogiškumo kaip pareigos, kuri yra primetama ir kitiems. Tačiau, mes prisimename posakį: „Minkštai kloja, tik mie-goti kieta“. Königsbergas yra neįmanomų, tačiau įsivaizduojamai reikalingų dalykų, niekada ir niekur nepasitaikiusių tikrovėje, miestas: tai yra I. Kanto „amžinoji taika“ ir „žmogaus teisės“, taip pat ir „kate-goriškas imperatyvas“, tai yra „demokratija vokiškai“, Johanno Jacobio idealas, ir Hannos Arendt išrastas „grynasis totalitarizmas“, ir Kaliningrade praktikuota totalitarinė, bet kiaura „Tarybų socialistinė demokra-tija“ ir, galiausiai, tai yra dabartinė svajonė įgyven-dinti tikrąjį europietišką rusų miestą. Visi neįmano-mi dalykai susilieja į vieną pagrindinę Königsbergo sąvoką – „daiktas savyje“, objektyvi ir transcenden-tinė būtis, kuria pridera tikėti, nepaisant jos nepa-žinumo. Bet ir pats miestas, kuriame ši sąvoka gimė ir tapo sunkia našta savo didžiausiam mąstytojui, pradeda panašėti į savo kūrinį: išslysta apibrėžia-mas, yra pateikiamas tik kaip reiškinių ir refleksų serija, visai pradingsta kaip kažkas, teikiantis mums patyrimo, bet toliau egzistuoja kaip daiktas savyje, į kurį yra nukreiptos laisvo proto laisvos pastangos. Taigi, Königsbergui yra lemta būti nuolatiniu pro-jektu, nuolatine iniciatyva (tai yra laisvės esmė), nuolatiniu įvairių projektų susidūrimu ir tuo pačiu metu palikti mus suglumusius dėl pirminio savo ma-tricos sumanymo. Čia kaip pats I. Kantas: bandymas suprasti jį autentiškai, atrodo, yra pasmerktas žlugti, o kūrybinis interpretavimas atrodo kaip savavališkas intarpas ir priestatas prie tobulo neįmanomo pasta-to. Abstrakčių dalykų miestas tapo dar abstraktesnis po 1945 m. Dabar jo centre yra tuštymė, prie jo kraš-tų kvartalai pereina į dykvietes ir į abstrakčias savo tobulu komfortu naujojo gyvenimo oazes (visi tie kultūros ir prekybos centrai ir vilos su žmogiškuo-ju veidu). Atrodo, kad iš jo galima padaryti viską, ką tik nori. Tačiau istorija rodo, kad taip nėra: iš 3–4-jo dešimtmečio taikaus, laimingo miesto-sodo jis pa-sidarė žmonių, kultūros ir paveldo papjovimo vieta; iš griuvėsių neišaugo nei tikras socialistinis miestas, nei nauja atrama ar tvirtovė – liko nesibaigiančios statybos, ir per jų plokštes prasiveržia nauja augme-nija, galinti tapti ir tiesa, ir klastinga iliuzija.

Königsbergas yra vienas aštriausių Vokietijoje susi-dūrimo tarp vokiškojo vargingo niekingumo (politi-nio, estetinio, buitinio) ir aukščiausio lygio vokiškojo taurumo paveikslas. Tokiu dar netapo Kaliningradas. Jam dar niekas iš tikrųjų negrėsė. Šiuo savo nenuo-seklumu Königsbergas gali būti pavyzdys mums. Čia mieščioniškumas ir prastas skonis visada buvo ypač varginantys. Bet būtent čia yra pasitaikę pačių drąsiausių aukščiausių minties vingių (filosofijos klasika) ir poezijos meno (H. Kleistas ir E.T.A. Hoff-mannas) daigų. Čia, I. Kanto link, nukreipdavo savo vaizduotę mąstytojas F. Schilleris; čia R. Wagneris

išgirdo „Skrajojančio olando“ uvertiūros griaudesius; čia, tarp proletarų, K. Kollwitz baiginėjo vokiečių XIX amžių, kurdama giliausio sielvarto ir žmogiškumo kupinus grafikos darbus. Mieščioniškumas buvo mar-gas, rengėsi ir naujais, ir senais rūbais, galėjo būti ir aristokratiškas, ir progresyvus, tačiau jis, kaip įprasta, įkūnijo pamėgdžiojamą ir menkesnį supratimą apie žmogaus gyvenimo paskirtį. Jam priešinosi griežtos, negyvybingos, antibiologiškos elgesio taisyklės. Iš-tikimybė, Tiesa, Atsakomybė, Pareiga. Stabdis kaip starteris. Tokios yra garsiosios prūsų dorybės. Nieko nėra labiau nepanašaus į juos nei mūsų rusiškieji talentai. Šias dorybes gali įkūnyti įvairių tautybių žmonės. Jų šaknys yra krikščioškos, tačiau jų meta-linis garsas turi savyje kažką kito: tai yra nepapras-tas išdidumas, užsispyrimas neiti Išganymo keliu, pasiryžimas patirti žlugimą priesaikos labui. Šios dorybės rado Königsberge savo simbolinę vietą. Ne miestas, o vieta buvo švento autoriteto šaltinis Prū-sijos karūnai, reakcingiems XIX ir XX a. romantikams, nacionalistams, priešinimosi pažangai fanatikams. Ši vieta yra savotiški spąstai. Patekęs į juos yra pri-verstas arba pasitraukti į individualumą, privatumą, arba veržtis iš jo tiesiai aukštyn, arba, galiausiai, at-sisveikinti su visais artimiausiais, bet neįmanomais dalykais – visam laikui. Tada vietoj Königsbergo išsi-drieks mielas Baltijos miestas, vietoj Prūsijos – Rytų Europa, kaip didelio ir taikaus pasaulio priešaušris, o vietoj žygdarbio – tiesiog gyvenimas. Bet juk jis, tie-siog gyvenimas, ir yra vienas iš labiausiai akivaizdžių neįmanomų dalykų.

Ką mano gyvenime reiškia žodis Kaliningradas, ką man sako tos vietos genijus? Aivazovskio gatvėje gyvena Viktoras – juvelyras ir sportininkas – širdis, sidabras, gintaras. Jis turi namuose nedidelę sporto salę, o sode – pirtelę. Priešais ją – ilgas stalas, kaip mirusiajam morge. Štai jis – žvaigždėtas dangus virš galvos: garai veržiasi į visas puses, nuostabi pava-sario naktis. Prie mažo langelio – meistro įrankiai, spaustuvai ir degiklis. Taip aš pirmą kartą išlydžiau sidabrą, Kaliningrade, padedamas vietos genijaus, kuris iš čia vėl pakvietė mane pajausti save – gal visame pasaulyje, gal skirtingų pasaulių sankirtoje.

Daugumai keliautojų miestai atsiveria ir įsiminena savo pagrindiniais architektūros objektais, miesto sąranga ir bendra atmosfera gatvėse, atsirandan-čia kaip gyventojų ir svečių gyvybinės veiklos pa-sekmė. Visa tai galima pamatyti ir pajusti dienos metu. Bet yra ir daugybė tokių tyrinėtojų, kurie su gyvenvietėmis pažindinasi pirmiausia vakare ir naktį, kuomet miestas ir jo gyventojai oficialiai ilsisi.

Artėjant nakčiai, o ypač savaitgalį, nedideli klubai, kavinės ir barai, kurie galėjo būti uždaryti arba tie-siog nematomi dieną, atgyja – mirksi reklamomis, triukšmauja muzika, trankomomis durimis ir zujan-čiais lankytojais. Jei aptikote audringai bendraujan-čių žmonių, išsirikiavusių į eilę arba būriu užtvėrusių kokį nors įėjimą, būkite tikri – tai yra gyva įstaiga, čia turite šansą patirti vietos gyvenimą be demonstraci-nio kamufliažo ir funkcinių apribojimų. Šiose užeigo-se, baruose ir kavinėse paprastai nėra padavėjų, tad jums iš karto teks prisijungti prie žaidimo – įvertinti „sviedinių modelius“ baro lentynose, užfiksuoti re-zultatą švieslentėje (kreida ant lentos pakeverzotą meniu) ir palinkus virš prekystalio sušukti savo sta-tymą barmenui.

Tokias vietas geriausia yra lankyti banglenčių sporto režimu ir esant nedidelėje kompanijoje: paėmę vie-ną bangą, pasineriame į kitą, gaudome trečią, giliai ir ilgam nepasinerdami. Ir kitą rytą garantuojama, kad užsiimsite dėlione iš smagių įspūdžių, pažinčių ir linksmų nutikimų...

Gdansko senamiestyje tokiems maratonams su-kurtos idealios sąlygos – keletas „pijalnių“ (lenk. pijalnia – biuvetė, geriamo vandens fontanėlis) yra įsikūrusios pačiame miesto centre. Jose, siekiant paspartinti asimiliaciją, meniu yra supaprastintas iki dviejų kainų kategorijų – svaigiojo gėrimo por-cija (paprastas rinkinukas – alus – vynas – degtinė) po 1 eurą ir užkandžio porcija (sriuba, sumuštinis, silkė arba kokia nors „avantiurka“ arba „staigmena“) po 2 eurus; salė įrengta atitinkamai – aukšti stovo tipo staliukai, pavyzdžiui, įdomūs sovietinės buities daikčiukai ir nuotraukos, transparantai, „pagražinti“

Danilas Akimovas

MANO NAKTYS NUOSTABESNĖS NEI jŪSų DIENOS, arba trumpas Kaliningrado, Gdansko ir Klaipėdos „bejėgišku-mo vietų“ vadovas

partijų lyderių portretai, tapetai su blokiniais dau-giaaukščiais ir, žinoma, praėjusio laikotarpio muzi-ka!

Po „pijalnių“ būsite pasiruošę leistis į pogrindį. Kaip ir bet kuriame senamiestyje, jis yra erdvus, pasirin-kite – įvairiausi šokiai, pabai, restoranėliai – kulti-niai ir nauji arba atnaujinti – lenkų roko muziejus, kabaretas ar „Flisak76“. Atidarytas 1976 m. ir vis dar vadovaujamas tos pačios šeimos, šiuo metu tai yra mieliausias prieglobstis hipsteriams ir kitiems šiuo-laikinės kultūros nuovirų mėgėjams – išradingas gė-rimų meniu, radikaliai madinga muzika, apgalvotas ryškus dizainas su autentiško interjero elementais. Bet jei vis dar esate pakeliui į senamiestį ir iš tur-gaus pusės, tuomet iš karto sukite link upės į Levan-dų gatvę (ul. Lawandowa) – mažytėje kavinukėje „La-mus“ gimsta naujas geriamasis-rekreacinis klasteris. Pati „Lamus“ kavinė – rami šventa vieta alaus mėgė-jams, kurioje tvyro „naminės“ užeigos susitikimams ir išsamioms diskusijoms atmosfera; ji prikimšta nuostabaus asortimento išskirtinių svaigiųjų gėrimų rūšių, ant sienų kabančių plento dviračių ir idėjiškai susirūpinusios publikos.

Jūs atvykote į Klaipėdą... Vakare norite pajausti miestą, laikykitės Dangės upės kairiosios pakrantės. Apšilimui apsilankę dviejose ar trijose standartiškai triukšmingose ir mirgančiose kavinėse-klubuose dy-kinėjantiems mieščionims pirmoje kranto linijoje, pasijausite kaip atostogaujantis jūreivis – sūpavi-mas dar nenuslūgo, tačiau esate pilnas jėgų ir ryžto uosto nuotykiams. Tada yra keletas variantų: gilinda-miesi į senamiestį, tikriausiai nersite į „Leiką“ įkrauti atminties blykstės, tačiau gerbiamas logotipas tik sužadins jūsų meno troškulį, ir jus patrauks link res-torano kiemelio šalia Kultūrų komunikacijų centro Bažnyčių gatvėje 4, ir jei tą dieną ten įvyko parodos atidarymas, jūs jau nebetapsite „Balta varna“ (Suki-lėlių g. 18, https://www.facebook.com/varnabalta) šį vakarą.

Jei jau esate „patyręs jūreivis“ ir jums pabodo šurmu-lingos vietos, spontaniškas linksmumas, atsitiktinės pažintys, judėkite palei upę ir už tilto, Tiltų gatvėje,

76 77

sukite į dešinę – ant vieno iš senovinių namelių jums mirktels akis-švieslentė stulbinančiu pavadinimu „Herkus Kantas“. Tai yra ideali vieta neskubriai gry-nojo proto kritikai ar didvyriškų vietinių epų atkūri-mui – asketiškas maistas, retų rūšių alus ir protinga muzika jums padės.

Vakaro festivaliniam finalui tiks ir „Kaštonas“ (Danės g 6-1, https://www.facebook.com/Kastonas) – gamy-klos aktų salė, paversta į klubą: itin erdvi patalpa aukštomis lubomis ir ilgu baru, taip pat nepastebimu savadarbiu remontu optimaliai tinka nepatetiškiems koncertams ir neįkyriems vakarėliams be dominuo-jančios šokių aikštelės surengti. Retas pavyzdys, kaip didelės erdvės naudojamos žmogui proporcingam malonumui pasiekti. Galutinį tašką nakties kelionėje padės puikus baras ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo: naktinio miesto ir dirbančio uosto panorama taps vizualia lopšine.

Atsidūrę Kaliningrade, pamirškite apie taisykles ir prietarus – šiame paradoksų ir juokingų keisteny-bių draustinyje viskas sutvarkyta keistai ir nenu-spėjamai. Brangus interjeras negarantuoja kokybiš-ko maisto ir aptarnavimo, o didelė minia linksmai atrodančio jaunimo nežada draugingos šventės. Bet juk nesėdėsime dėl to viešbutyje, nors, jei tai yra viešbutis „Maskva“, jo pirmajame aukšte galite pasistiprinti geros kokybės egzotiška kava parduo-tuvėlėje „Kofema“ arba patenkinamai užkąsti užger-dami nebrangiu vynu kavinėse „Tabasco“ arba „Mas-kva–Berlynas“. Tačiau šiose įstaigose nėra įrengta patogių aukštų staliukų, prie kurių jūs taptumėte tiesioginiu baro veiksmų dalyviu. Žemiausi ir todėl labiausiai atviri staliukai betarpiškam bendravimui yra netoliese, Koloskovo g. 13: pakeitę balkoną laiptais ir pastumdę sienas viduje, gyventojai pa-vertė savo „Kvartirą“ („Butą“) klubu, į kurį reikėtų ateiti pirmiausiai ne tik dėl to, kad „Butas“ užsidaro 23:00, bet todėl, kad čia nuolat susikuria spalvin-ga, bet draugiška kompanija, miniatiūros pavidalu atstovaujanti Kaliningrado rinkėjus. Penktadieniais, startavę čia, galite atsidurti bet kur, bet dažniausiai „Artišoke“ – tai yra kino teatro „zaria“ („Aušra“) ma-žoji salė, vidurnaktį pavirstanti gan pakrikusia šokių aikštele. Pasirinkę priešingą pasivaikščiojimo kryptį link Pergalės aikštės, už paminklo Petrui I-ajam pa-sukite į dešinę ir Handelio gatvėje 5 nusileiskite į pabą „Drednoutas“. Sovietmečiu čia buvo įsikūrusi „blaivykla“, dabar – „svaigykla“. Užsisakykite susi-metę dviese „Drednouto salvę“ ar kokteilį „Trauki-nys į Bratislavą“ (penkių „namų gamybos“ trauktinių rinkinį), ir pasijusite kaip nuolatinis lankytojas. Bet jei jus trikdo rūsiai ir žemos lubos, nueikite į klubą „Reporteris“, įsikūrusį kadaise Generolo leitenanto Ozerovo gatvėje buvusios gamyklos pastate. Aukš-tos lubos, griežtas dizainas, terasa su pramoniniu vaizdu, muzikantai ir vietoje išpilstomas alus bei

įvairiausio amžiaus auditorija sukels jums neįsisą-moninto namų komforto jausmą šiame keistame, bet jau artimame mieste.

Tašytų akmenų keliai yra buvusio Rytprūsių trikam-pio, dabar padalinto tarp Rusijos, Lenkijos ir Lietu-vos, bendros arterijos. Visuotinės automobilizacijos 1990–2000 m. era tapo laikotarpiu X, sprendžiančiu šio keisto paveldo likimą. Kuproti, atkakliai prasimu-šantys per sovietmečio asfaltą, triukšmingi, kiuži-nantys automobilių pakabas, sankryžose prakeikiami akmeniniai grindiniai – ar atsilaikys granito istorija prieš masinį norą turėti komfortą „čia ir dabar”? Po-žiūris į pažaidos akmenis Kaliningrade, Gdanske ir Klaipėdoje rodo skirtingas požiūrio ne tik į šių mies-tų praeitį, bet ir į ateities viziją trajektorijas.

Kaliningrade tašytų akmenų grindinio klausimas 2011 m. tapo visuotine miesto gyventojų tema. XXI a. pradžia pagerino miestiečių finansinę padė-tį, atnešdama masines paskolas, tarp jų ir skirtas automobiliams pirkti, taip pat ir valstybines lėšas keliams prižiūrėti. Akmeniniai grindiniai vienas po kito ėmė dingti iš miesto kraštovaizdžio, tapdami savivaldybių sutarčių su asfalto klojėjais aukomis. Ir paaiškėjo, kad grindinio klausimas – ne vien utilita-rinė tema apie tam tikros rūšies dangos pranašumus. Daugeliui kaliningradiečių grindinys tapo tapatybės, prieškarinės miesto istorijos ir vertybių pasirinkimo ženklu.

2012 m. sausį keliasdešimt miesto gyventojų susi-jungė į iniciatyvinę grupę akmens paveldui išsau-goti. Norėdami aptarti savo veiksmus, socialiniame tinkle „Facebook“ jie suformavo grupę, pavadintą „Išgelbėkime akmeninį grindinį“. Taip pasivadinu-sios daugiau nei 400 narių turinčios virtualiosios bendruomenės veikla tapo žinoma mieste. Jos ren-giamuose įvairiuose renginiuose ir akcijose apsi-lanko iki šimto miesto gyventojų, o aktyvių dalyvių branduolį sudaro apie 30 žmonių. Ko gero, šiuo metu „Grindinys“ yra vienintelė žemutinė asociacija, kur kartu susirinkusius galite pamatyti verslininkus ir menininkus, kraštotyrininkus ir dviratininkus, rašyto-jus ir teisininkus, pensininkus ir studentus.

Istorinės vertybės apgynimo strategija laikui bėgant keitėsi. Pradėjus veiklą, pagrindinės pajėgos buvo nukreiptos į sąveiką su miestu, kurio vadovas pačio-je pradžioje demonstravo pritarimą. Toks „dialogas su visuomene“ tapo jo rinkimų kampanijos dalimi ir

baigėsi 2013 m. žiemą. Tačiau jau parodomojo kons-truktyvumo laikotarpiu tapo aišku, kad pareigūnams suprasti istorines ir kultūrines vertybes kaip vieną iš pagrindinių kriterijų priimant sprendimus – toli gra-žu ne artima perspektyva. Išrinkti pareigūnai sutei-kia pirmenybę vertybiniams požiūriams, juos panau-dodami tik trumpalaikiams politiniams dividendams gauti, o biurokratinę kasdienybę lemia biudžeto lė-šų įsisavinimo ir trumpalaikių sprendimų būtinybė. Grupė „Išgelbėkime akmeninį grindinį“ studijavo kai-myninių šalių ir miestų su panašiu paveldu (Rygos, Vilniaus, Gdansko, Liubeko ir kitų) patirtį ir bandė siūlyti savivaldybei priimti reglamentą dėl elgimosi su tašytų akmenų danga, tačiau jis biurokratų bu-vo atmestas. Netrukus tapo aišku, kad žaidimas su biurokratija jos tradicinėje srityje – paraiškų, doku-mentų, popierių baruose – neduoda jokių rezultatų. Šioje vagoje miesto aktyvizmas nuslenka į destruk-tyvią popierinę konfrontaciją, yra pasmerktas reak-tyviesiems veiksmams, nebetenka galios formuoti savo paties darbotvarkę ir daryti įtaką visuomenės nuomonei. Švietėjiškosios akcijos, renginiai, kurie leidžia miestiečiams sužinoti miesto istoriją ir tapti aktyviais viešosios erdvės žaidėjais – šie procesai yra veiksmingesni nei vienkartinis protestas.

Vadovaudamasi būtent tokiais metodais grupė at-šventė savo antrąjį gimtadienį 2014 m. sausį – su-rengdama švietimo akciją „Kaliningrado profesorių diena“. Jos dingstimi tapo dar vienas atvejis, kuomet istorinėje vietoje – kapinėse, kuriose guli garsieji Kö-nigsbergo (Albertinos) universiteto profesoriai, tarp jų astronomas Friedrichas Besselis, fizikas Franzas Neumannas, botanikas Robertas Caspary – buvo pa-statytas gyvenamasis daugiaaukštis. Tą dieną, skirtą profesoriams atminti, miestiečiai kartu su grupės at-stovais surengė pasivaikščiojimą Astronomijos kal-nelyje, kur F. Besselis pirmą kartą pamatavo atstumą iki žvaigždės, ir buvusiame universiteto miestelio botanikos sode, kur H. Helmholtzas išrado oftal-moskopą, o zoologas Karlas Baeris atrado embriono raidos dėsnius. Akademinis vakaras tęsėsi šamaniš-ku pasibuvimu prie senųjų Sackheimo miesto vartų, kur poezija susijungė su eksperimentine muzika. Vėliau ši akcija suvaidino savo vaidmenį ir kampa-nijoje, kurią organizavo vienas iš grupės narių, po-etas Borisas Bartfeldas: jam pavyko išgauti miesto

Anna Karpenko

TAŠYTųjų AKMENų GRINDINYS: NEPATOGUS PALIKIMAS

78 79

Šis straipsnis buvo paskelbtas Kaliningrado pramogi-niame žurnale „Baltijos Brodvėjus” 2012 m. pabaigoje ir autorių – žurnalisto Vasilijaus Kolesnikovo bei foto-grafo Aleksandro Liubino – buvo sumanytas kaip dalis serijos, skirtos uždaroms ar pusiau uždaroms miesto er-dvėms, šiuo atveju – laivų statyklai „Jantar” („Gintaras”). Vėliau straipsnis buvo įtrauktas į projekto „Sakmė apie Baltiją“ (Valstybinio šiuolaikinio meno centro Kalinin-grado filialas, Kaliningrado regiono visuomeninė or-ganizacija „Art Misija“, Nidos meno kolonija ir Vilniaus dailės akademija, 2013 m.) ekspoziciją.

Energetičeskaja, Liamina, Guskova, Bločnyj – tai yra gatvės ir skersgatviai, nepažymėti miesto žemėlapy-je. Gatvės ir skersgatviai, kuriose neįmanoma išsi-kviesti taksi ir kur, jei nesate plokštėms skirto speci-alaus sunkvežimio vairuotojas, retais atvejais galima pasistatyti automobilį. Čia populiariausias galvos apdangalas yra šalmas.

Gamykla „Jantar“ yra miestas miesto viduje: aštuo-niasdešimt hektarų žemės, beveik keturi tūkstančiai darbuotojų, didžiuliai vokiški angarai-cechai ir fan-tastiški kėlimo kranai. Nepertraukiamas mechaniš-kas ūžesys – čia ritmiškas, čia monotoniškas. Atsar-gūs ar pašaipūs į nepažįstamąjį nukreipti žvilgsniai iš po šalmo priekakčio. Ir, žinoma, laivai: surinkti, surenkami – stapeliuose; nuotraukose, nutapyti, brė-žiniuose. Dažniausiai tai yra karo laivai. Tuo galima paaiškinti griežtą patikrą kontrolinėje prie įėjimo ir, atrodytų, nelabai tinkamą pavadinimą – į „Jantar“ ga-mykla buvo pervadinta 1966 m., iki tol, pradedant 1945 m., ji buvo 820-oji. Galbūt būtent dėl „Jan-tar“ – „Gintaro“ – gamyklos Kaliningrade tapo ma-dinga pavadinti „gintarinėmis“ įmones („Jantarnyje stranicy“ – „Gintaro puslapiai“), varžybas („Jantarnoje ožerelje“ – „Gintaro vėrinys“), muzikos grupės („Jan-tarnyje gitary“ – „Gintarinės gitaros“), sporto aikšte-les („Jantarnyj“ – „Gintariniai“ sporto rūmai) ir šiaip bet ką, kas neturi jokio tiesioginio ryšio su to paties pavadinimo mineralo kasyba ir apdirbimu.

Gamyklos istorija prasidėjo XX a. trečiajame dešimt-metyje, kuomet didelė akcinė bendrovė „Schichau“ nusipirko Königsbergo „Liejyklų sąjungą“ („Union Gisserei“) ir pradėjo statyti čia karinius laivus. Nuo 1948 m. karo laivai buvo statomi ir remontuojami jau pagal Sovietų vyriausybės užsakymą. Žlugus TSRS, prasidėjo krizė, kuri baigėsi tik XXI a. pirmo-jo dešimtmečio viduryje – maždaug tuo metu, kai

Indija užsisakė tris karines fregatas. Šiuo metu visos vietos „Jantar“ gamyklos stapelyje yra rezervuotos keleriems metams į priekį. Pagrindinis užsakovas vis dar yra Gynybos ministerija.

Gamyklos teritorijoje yra devyni cechai. Pagrindinis – stapelio, taip pat surinkimo ir suvirinimo, vamzdžių montavimo ir montavimo bei perdavimo. Yra du stapeliai – „Jantar“ ir „Burevestnik“ („Audrapaukštis“). Stapelis yra didžiulė platforma po atviru dangumi, kurioje iš paruoštų detalių, gabenamų iš cecho į cechą, surenkami laivo korpusai. Darbo diena trun-ka nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro ir rutulioja-si gana nuspėjamai, bet tik prieš pietus ir po pietų. Pietūs yra nuo dvyliktos iki pirmos: prieplaukoje žvejojama, montavimo ir perdavimo ceche žaidžia-ma tuo pačiu metu šachmatais, biliardą, stalo tenisą, nardais ir kortuojama. Žaidžiama greitai ir triukšmin-gai, nes laiko užtenka ne viskam. Kai ūžesys ceche tampa beveik toks pat, kaip stadione, o ryškiausiai išsiskiria stambių medinių šachmatų figūrų tarškėji-mas lentoje (taip pat stambioje), mes susipažįstame su vyresniuoju meistru Jurijumi Mašininu. Meistras Mašininas, akivaizdžiai stengdamasis greičiau atsi-kratyti smalsaujančių („tarp vadovybės ir darbuotojų meistras yra kaip ant priekalo“), pasakoja, kad prieš trisdešimt metų jis buvo profesinių sąjungų komite-to pavaduotoju ir komjaunimo organizacijos sekre-toriumi, taigi tam, kad per pietus jaunimas nenuobo-džiautų, per dvi savaites išpjaustė šachmatų figūras, o stalą, kuriame jomis tarškama, padėjo pagaminti „dėdė Kolia Rachmanovas“. Biliardas buvo įrengtas vėliau.

Tiems, kurie neatsineša pietų iš namų ir nesuvalgo jų paskubomis, prie staklių, prieš stalo teniso partiją, veikia trys valgyklos. Kainos čia mažos (pirmas, an-tras ir trečias patiekalas kartu su gėrimu – 80 rublių). Valgiaraštis tradicinis, patiekalų pavadinimai – nela-bai: jame yra, pavyzdžiui, mišrainės „Vingrioji“, „Šir-dingoji“ ir „Raudona rožė“.

Yra populiari teorija, kodėl gamykla nebuvo sunai-kinta per Antrąjį pasaulinį karą: pirma, Jungtinėje Karalystėje kažkas turėjo pakankamai daug „Schi-chau“ įmonės akcijų, kad britų aviacija jos nebom-barduotų; antra, vokiečiai traukdamiesi ir ketindami viską sunaikinti, kad neatitektų priešams, pavedė susprogdinti sprogmenis inžinieriui, kuris turėjo Vo-kietijos pilietybę, tačiau pagal kilmę, kaip paaiškėjo,

vasilijus Kolesnikas, Aleksandras Liubinas

LAIVYBOS NAUjIENOStarybos deputatų atsaką, tad 2014 m. liepos mėn. buvo atidengtas profesorių – Nekropolyje palaidotų Albertinos mokslininkų – garbei skirtas memoriali-nis ženklas.

Kaliningrado akmenų dangos klausimas iš karto per-augo į platesnes miesto planavimo ir plėtros temas, tokias kaip taškinis užstatymas, viešasis transportas, dviračių eismas, parkai ir žaliosios zonos, kultūros paveldo paminklų išsaugojimas. Kokios yra miesto plėtros perspektyvos? Ar praeitis taps rimtu ištekliu ateičiai? Ar įmanoma kartu aptarinėti už asmeninių interesų ribų išeinančius bendrosios gerovės klausi-mus? Kaip plėtoja panašius siužetus mūsų kaimynai?

Nėra lengva ginti istorinį ir kultūrinį paveldą Gdans-ke ir Klaipėdoje. Nekilnojamojo turto plėtotojų veržlumas siekiant investicijų taip pat, kaip ir Rusi-joje, dažnai „praryja“ svarbias kultūrines žymes. Taip pat susipažinimas su akmenų dangos klausimo is-torija leidžia atskleisti įdomius procesus, kurie ski-riasi nuo Kaliningrado trajektorijos. Tašytų akmenų grindinys ne tik išsaugomas, bet ir kruopščiai restau-ruojamas ir atstatomas, bent jau plotuose, kurie yra pripažinti istoriškai reikšmingais. Akmenų grindinio vertę pripažįsta ne tik kultūriškai jautrūs miestiečiai, bet ir politikai. Pareiškimai, kad istorija turi pirmumą prieš komfortą (automobilius ar aukštakulnius) ne-tampa tik su rinkimais susijusiomis deklaracijomis, bet atspindi miesto valdžios tikrąją motyvaciją ir jos sprendimų pagrindą. Priežastimi, manau, tapo ir gana praktiškas paveldo turistinio patrauklumo, tam tikro istorijos monetizavimo įsisąmoninimas, ir tra-diciškai ryškesnė istorinio tęstinumo reikšmė mūsų kaimynų sąmonėje.

Tašytų akmenų grindinys tapo ne tik istorinio ko-lorito ir ypatingos miesto atmosferos simboliu. Dėl akmeninės dangos praeitis virsta materialia – ne tik kontempliacijos, bet ir kūniškų jutimų objektu. Mes suklumpame, slystame, sukimbame batais su akmens paviršiumi taip pat, kaip ir mūsų protėviai prieš šimtus metų. Vienkartinių, greitai išmetamų, pigių daiktų aplinkoje tašytų akmenų grindinys tam-pa nepasiekiama ir nepatogia prabanga. Kaip suvo-kia akmenų grindinį miestietis, pripratęs sąveikauti su pasauliu atsižvelgdamas į patogų vartojimą? Ar mums dabar yra prieinamas malonumas keliauti, o ne tiesiog judėti iš taško A į tašką B? Tašytų akmenų grindinys yra užsispyręs lėtumo įsikūnijimas. Mies-tai, kurie plėtojosi pramonei aptarnauti, iš anksto numatytomis trajektorijomis greitai cirkuliuojančių būtybių konglomeratai, lieka praeityje. Akmens grin-diniai yra stabdymo kranai, perjungiklis, sustabdan-tis mus ir grąžinantis į Aristotelio polį, kuriame yra vietos miestiečių apmąstymams ir pokalbiams.

80 81

pagarbą ir meilę tam, ką turi. Dabar akys atsiplėšė nuo šio miesto sienų, ir visa, kas čia parašyta, yra pasisemta iš atminties ir iš popieriuje atvaizduotų istorijų. Tie, kurie supranta mano pasakojimą, išsiva-žinėjo per auksinį trikampį: spb–m–kld (Sankt-Pe-terburgas–Maskva–Kaliningradas). Iš kažkieno ti-kriausiai pagamins gitarą, kažkas bus panaudotas popieriui matematikos vadovėliams spausdinti, kažką supjaustys paveikslų rėmjuosčiams ar tiesiog dantų krapštukams – mes niekada nekovojome, ėjo-me mažiausio pasipriešinimo keliu. Mieste neatsira-do vietos kūrybinėms dirbtuvėms jaunimui nuo 17 iki 35 metų amžiaus, ir jau tada, sulaukus 17-kos, bu-vo aišku, kad turime eiti ir ieškoti neužimtos vietos, kurios nestebi neatsitraukdamas tvarkingai apsiren-gęs pareigūnas.

Pirmuoju bandymu nulaužti sistemą tapo žygis pėsčiomis su draugu. Mes išvykome maršrutu, kurį kasdien įveikia 118 numeriu pažymėtas autobusas. Kelyje atsidūrėme 6.00, išsiruošę su nuolat mirksin-čiu žibintuvėliu, pora kietai virtų kiaušinių, duonos rieke ir į termosą supilta arbata. Ši misija tapo arti-mu sąlyčiu su žeme. Daug vėliau sužinojau apie pa-našius Kaliningrado jaunimo siekimus: jie leisdavosi pėsčiomis į Černiachovską, taip pat be nereikalingų prisigalvojimų ir propagandų, vedami nuoširdaus su-sidomėjimo, kurio taip trūksta daugumai paauglių. Yra būtina pačiam, šiurkščiai tariant, kūnu, neįkištu į autobusą ar traukinį, savo veidu priimti šių lenktų linijų, žyminčių kelius, upes, kalvas ir jūros sienas, oro erdvę.

Gerbiami miesto svečiai, nepamirškite: judėjimas čia (pakrantės lygumų balneologijos ir purvo kurorte) yra susijęs su mintimi apie judėjimą kaip ir Aristo-telio peripatetikų mokykloje (licėjuje). Reikia eiti ir eiti nesustojant. Atminkite, kad vaikščiojimas išsitie-sus yra įgytas žmogaus gebėjimas: eikite pėsčiomis, juk kur benuvestų ši gyva vingiuojanti linija, vis tiek išeisite prie jūros. Mes čia jau seniai įsisiurbėme, lyg medžiai, į šį sūrų smėlį, ir nė krust. Mūsų viduje – tai, ką yra davęs mums mūsų apskritimas, ir tai, ką mes darome: tas, ko reikalauja mūsų dirvožemis, kad būtume arčiau akinančios saulės, atsispindinčios ant šį miestą apklosčiusios ištisinės lajos. Ir būtų keista nepastebėti, kad miestas egzistuoja miško dėka, ir svarbiausi čia yra būtent medžiai, kurie auga prie pat jūros. Nesvarbu, kaip į juos žiūrima, medžiai neturi kuo atsakyti, ir tai, deja, yra vienpusis eismas, netu-rintis tokio paties lygmens atoveiksmio: laukdami atsakymo, mes dedame viltis į gamtą, į jos idealumą, harmoniją ir jos nepaprastas galias...

Mes, čia gyvenantys medžiai, dažnai sapnuojame to-kį patį siužetą: mes matome potvynį. Ir kokie aukšti beatrodytų jūros krantai, pasąmonė išduoda mums duobės paveikslą – duobės, kur neišvengiamai ir

nekliudomas prasiverš vanduo, o mūsų kūnai, nulai-žyti ir išbalinti druskos, gulės visai kitos jūros paplū-dimiuose, jau kitame gyvenime, ir šakomis rodys į kažkur ten, toli, pasaulį jau perpjaunančio horizonto pusėn.

Susirinkom aplink banguojantį vandenį,Patapome kranto linija,

Ir kiekvieno viduj kalba žemė.Vėjas jų balsus varinėja,

Jie virš vandens susitinka,Po vandeniu leidžiasi paslaptys.

Mūsų jūra, į mus prasiskverbus, išteka,Aiškiai jaučiame VIENĮ skardžių glėbiais,

Ir toliau už mus šneka bangų kalba ir tekštelėjimų kalba.

buvo rusas. Inžinierius pavarde zaicevas nepaleido veikti sprogmenų, bet priešingai, padėjo Sovietų kariuomenei juos nukenksminti, o vėliau dalyvavo paleidžiant gamybą iš naujo, už tai buvo nužudytas, greičiausiai vokiečių, kurie pasibaigus karui dar ku-rį laiką buvo likę Kaliningrade. Šią teoriją „įgarsino“ antrojo rango atsargos kapitonas Aleksandras Fin-kovas, vadovaujantis neseniai gamykloje atidarytam muziejui. Tarp vokiškąjį laikotarpį atstovaujančių eksponatų yra metalinė braižymo lenta ir medinės grindų dangos pavyzdžių; sovietmetis atsispindi, be kita ko, vieno iš pirmųjų direktorių pažymėjimų kolekcijoje. Patekti į muziejų yra paprasta – tereikia paskambinti į gamyklos administraciją, susitarti dėl datos bei žmonių skaičiaus ir pasakyti jų pasų duo-menis.

Tame pačiame aukšte, kaip ir muziejus, yra biblio-teka: dvi salės, du mandagūs bibliotekininkai, viena katė ir apie 150 tūkstančių knygų. Pirmojoje salėje yra specialioji literatūra (prie gamyklos atidarytas

Baltijos laivų statybos technikumas), antrojoje – įspūdinga šalies ir užsienio klasikų knygų kolekcija, yra beveik visi „Pasaulio literatūros bibliotekos“ raš-tų rinkiniai ir retų antikvarinių leidinių – pavyzdžiui, kino ir teatro režisiariaus Michailo Romo knygą „Po-kalbiai apie kiną“ vargu ar galima būtų rasti kur kitur Kaliningrade.

Iš bibliotekos, kur tvyro raminantis pageltusių pus-lapių ir kietviršių kvapas, per stapelį mes einame į dažymo cechą. Tada stebime gamyklos panoramą iš plaukiojančio doko viršūnės. Apsižvalgome techni-kume. Išeiname. Iki darbo dienos pabaigos yra likusi valanda. Nepaisant to, kad mes praleidome čia visą dieną, „Jantar“ tebelieka nesuprantama. Čia, į vokiško stiliaus namų užstatytus skersgatvius, ateinama sta-tyti laivų Rusijos Gynybos ministerijai, o kai ateina pietūs, susėdama trankyti šachmatų figūras į stalą ar valgyti „Vingriosios“ mišrainės prie kito stalo – kuris užtiestas iš klijuotės pagaminta staltiese su žirafų, liūtų ir raganosių atvaizdais.

Kurorte mes vaidiname vietos gyventojų vaidmenį: matome, kaip užsipildo ir ištuštėja miestas, matome „piliečių potvynių ir atoslūgių sezonus“, o patys lieka-me moliuskai šioje priekrantės linijoje. Toks likimas laukia visų kurortų su aiškia sezoniškumo riba: rude-nį ir žiemą jie tėra tuščia pilka scena. Gatvės, namai, stulpai, šaligatvio borteliai, alėjos, kalvos su atsive-riančiais vaizdais, apleistos statybvietės, aptrauktos tvorų ir labai ilgų pušų, kyšančių iš už užtvaros, takai parkuose, kurie kadaise buvo pasislėpę žalumos tu-neliuose, skardžiai su laiko tapyba ant dirvožemio pjūvio, iš begalinės praeities paveldėti miniatiūriniai namukai žmonių, turinčių supratimą apie saiko jaus-mą, potvyniai ir atoslūgiai, uraganai, tokie, kad „ne-kišknosiesįlauką“ ir rūkas, turintis visiškos amnezijos poveikį, – visi jie yra veikėjai, paruoštos dekoracijos. Būtent taip būna lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Kai yra likę tik jie, žiūrime į juos, kol nieko nėra; gali su-galvoti naują scenarijų apie tai, kaip priversti judėti tą, kas yra nekilnojama šiame mieste.

Palaipsniui kai kurie vietos „aktoriai“ tampa tokiais pat kurortininkais, kopijuodami lėtai žygiuojančių pingvinų elgseną, arba, jeigu jų veikla nėra susijusi su šiuo miestu, lieka nepastebėti savo nedidukuose nameliuose, kurių stogai iškilę ne aukščiau nei me-džių lajos.

Arba tu nukrypsti į poilsiautojų srautą ir judi nesu-dėtingu mašrutu: paplūdimys–kavinė–paplūdimys–kavinė–pasivaikščiojimas–kavinė, arba kuri savo gyvenimo būdą taip, kad nesusikirstum su kitais ir neįsibrautum į svetimus dalykus.

Taigi, perrankiojant vis tą patį aukščiau išvardytą brangenybių rinkinį šioje dėžutėje, miestas kartu su manimi tapdavo Rauschenu su savo istorija nespal-vuotuose atvirukuose, su visais vokiškais dalykais: vokiškais vardais namų lentelėse ir sudužusiu porce-lianu sąvartyne. O jei kastume truputį giliau iki rūsio, iki prūsų genčių, Svetlogorskas – pažodžiui išvertus iš rusų kalbos būtų Šviesiakalnis – atsispindės ten kaip postmoderni ir tuo pačiu metu pati sąžiningiau-sia Tamsiaduobė. Kaip ribotumas ir deficitas išugdo

Konstantinas Traščenkovas

KURORTAS*

* Kurortas (nuo vok. „Kurort“) – gydymo vieta, kur nuvyksta, ypač vasaros metu, sergantieji ir norintieji prasiblaškyti. Vladimiro Dalio žodynas

82 83

PAŽINK SveTIMŠALį: KALININGRAdAS–GDANSKAS–KLAIPėdAAudrius Jankauskas

Prisipažinsiu, vidurinėje iš lietuvių kalbos retai gau-davau daugiau kaip 3 (tada buvo penkiabalė verti-nimo sistema). Pakalbėti neatsisakau niekada, bet rašyti – sunkus fizinis darbas. Esu ne rašytojas, ne eseistas, ne žurnalistas ir net ne poetas. Esu dizai-neris ir pratęs savo mintis reikšti vaizdais. Bet dabar teks ilgėliau padraugauti su klaviatūra.

„Pažink svetimšalį“. Į tokį tai projektą pakliuvau 2013 m. vasaros vidury. Savo noru, žinoma. O dabar auksinis ruduo. Sėdžiu ir rašau, kaip viskas buvo. Pradėsiu nuo to, kad trys „svetimšalių“ grupės su-sitiko Gdanske. Tai lietuviai, dauguma iš Klaipėdos, lenkai, dauguma iš Gdansko, ir rusai, dauguma iš Kaliningrado. Susitiko tuo tikslu, kad pabūtų visuose 3 minėtuose miestuose, jų apylinkėse, stebėti jas ir fiksuoti. Palyginti. Tam, kad pabandytų suprasti vie-tos žmones, matytų, kaip jie leidžią laiką. Suprastų mūsų būseną tose vietose, kuriose mes gyvename ir kuriose lankomės tik kaip svečiai. Pamatytų, kas mus skiria ir kas mus jungia. Ir sukurtų kokį tai rašytinį materialų daiktą, visą tai apibendrinantį. Ir gal kam nors naudingą. Ar jis vadinsis gidu ar žinynu, ar dar kaip nors, nežinau.

Ir Gdanske ir Kaliningrade esu buvęs. Tiesa, gerokai anksčiau, todėl viską stebėjau, tarsi pirmąkart čia atsidūręs. Vaizdas gerokai pakito: jei Gdanske – ne-labai (ir tada padarė įspūdį), tai Kaliningradas ir ap-linkiniai miesteliai pasikeitė stipriai.

Laikas baigti nesibaigiančią įžangą.

Teritorija, apie kurią mes čia kalbame, – buvusi Ry-tų Prūsija. Kiti tai įvardija paprastai: Vokietija. Kaip kas nori. Tai pirmas mus jungiantis faktas. Taip, čia gyveno ir baltų gentys, ir lenkai ir kašubai, ir ... ne-su istorikas. Bet sakydami „Rytų Prūsija“ mes iš karto suvokiame, apie ką eina kalba. Kad taip buvo, byloja daug kas: architektūra, miestų (senamiesčių) išpla-navimai, senieji keliai, senieji miestų ir miestelių pavadinimai ir, vietomis, net landšaftas. Kada Ryt-prūsių istorija prasidėjo, nesigilinsiu, nesu istorikas,

bet baigėsi 1945 pavasarį. Tada prasidėjo 3 naujos istorijos. Aprašysiu jas labai mėgėjiškai, glaustai ir labai asmeniškai, nes, kaip jau minėjau gal 2 kartus, nesu istorikas. Ir dar. Rašysiu tik apie pagrindinius projekto miestus Kaliningradą, Gdanską, Klaipėdą, o pabaigoje pridėsiu ištraukas iš dienoraščio, kurį ve-džiau. Tiesa, dienoraščiu tai pavadinti gal per drąsu. Gal greičiau kai kurių įvykių fiksavimas. Dažniausiai važiuojant autobusu. Ir stengiantis nesurimtėti, nes nenoriu be laiko pasenti. Ten šiek tiek bus ir apie ap-linkines lankytas vietas.

1 Nauja istorija

Atvykus į Gdanską ir pasivaikščiojus, jis atrodo di-džiulis. Rodos, pasiklysi senamiestyje, kuris toks be galo be krašto, ir klaidžiosi puse dienos, kad į vieš-butį parsigautum. Tačiau išvykstant miestas tarsi su-sitraukė. Užteko kelių dienų, kad taptum savas. Na, žinoma, aš čia šiek tiek per gerai galvoju, bet jaus-mas toks buvo.

Dabar apie reikalus. Kalbant apie Gdanską, vienas iš svarbesnių akcentų būna tai, kad per II pasaulinį ka-rą jis buvo sunaikintas, po to atstatytas. Pasirodo, iš tikro miestas sugriautas buvo praktiškai jau po karo. Subombardavo anglai, kai jau buvo pasirašytas ka-pituliacijos aktas ir viskas buvo aišku. Iš keršto? O gal buvo likę bombų ir reikėjo jas sunaudoti. Beje sugriovė jie ne Gdanską, o Dancingą. Keletas pastatų liko sveiki, keletas apysveikių, o šiaip – plytų krūva. Po to Dancingas tapo Gdansku, bet plytos liko. Tada kažkas priėmė, kaip dabar pavadintumėme, politinį sprendimą: miestą atstatyti. Atstatyti jo prieškarinę išorę. Nesvarbu, kad ji vokiška. Dėl to ir sprendimas politinis. Ir atstatė. Kiek galėjo, žinoma. Fasadai buvo kopijuojami iš senų nuotraukų, atvirukų. Kuriami iš atminties. Labai daug laisvos interpretacijos, „pana-šiai, kaip šalia“. Darė visą tai, žinoma, profesionalai, bet fantazijos elementų netrūksta. Viso to nepastebi, kol neįsižiūri. O neįsižiūri, kol nežinai. O nežinai, kol tau to nepasako. Mums pasisekė, mes turėjom puikų gidą, žmogų jau virš 20 metų dirbantį Gdanske, res-tauracijoje. Jis mums sako: matote – 5 namai? Taip, matome! Tada einam į vieno iš jų vidų. Tai ne penki namai. Tai penki fasadai, vidus – viena erdvė. Nes in-formacijos apie interjerus išliko mažai, jos neužtenka

atkurti kas buvo. Gal buvo ir kitų priežasčių. Truputi apima liūdesys. Jautiesi apgautas, kaip cirke išvydęs nevykusi fokusininko triuką. Bet trumpam. Gdans-kas nemėgsta liūdnų veidų. Paniurėliams čia nėra ką veikti. Miestas pilnas turistų, pilnas klegesio, ga-tvės muzikantų. Ar tas yra blogiau už tai, kad būtų atstatytas NAUJAS MIESTAS su kvadratiniais daugia-aukščiais, plačiomis gatvėmis ir skverais? Galų ga-le, tai lenkų reikalas. Dabar tai Gdanskas, ir jis man patinka. Ten aš jaučiuosi gerai ir dar grįšiu, ir vaikus nusivešiu.

Dar pastebėjau, arba nepastebėjau, kad Gdanske nė-ra „HOTEL DANCING“ ar „DANCING BAR“

2 Nauja istorija

Mes Kaliningrade. Kaip minėjau, esu jau čia buvęs ir daug ką atsimenu. Smagiausi atsiminimai iš tų laikų, kai „Atlantas“ (Klaipėdos futbolo klubas) dar 80-ai-siais, TSRS laikais, žaidė išvykos rungtynes su Kali-ningrado „Baltika“. Ir laimėjo. 2:1. Antrą įvartį įmušė likus kelioms minutėms! Ir aš, paauglys, ten buvau.

Taigi mes Kaliningrade. Karalių mieste. Atvykstam jau gan vėlai, bet dar užsukam į labai įdomią įstai-gą –„Kvartira“ – ir tada į viešbutį „Moskva“. Gaunam kambarius ir einam ilsėtis.

Apie Kaliningradą kalbėti nelengva. Jo istorija iš 3 mūsų projekto miestų turbūt sudėtingiausia. Galiu aprašyti jo gatves (o ką ten rašyti? Panašios, kaip daugumoj miestų). Tiesa, dingo tramvajus, kurį atsi-menu iš senų apsilankymų. Liko vienintelė linija. Vie-tiniai dėlto nepatenkinti (taip pasirodė iš kažkurio pokalbio), bet valdžia žino geriau. Parduotuvės kaip visur, žmonės apsirengę kaip dauguma europiečių. Kainos? Kažkas brangiau, kažkas pigiau. Įdomu, kad miesto autobusuose (tuose, kur reikia kompostiruoti talonėlį), veikia Wi-Fi. Išbandžiau – tikrai veikia. Pas mus taip nėra. Atstatyta Katedra, ten aplinkui visuo-met pilna žmonių. Man pasirodė, kad tuo metu visi žmonės buvo japonai. Jie šypsojosi ir su išmaniaisiais planšetiniais (nežinau, kaip juos pavadinti) viską fo-tografavo. Prie I. Kanto kapo rikiuojasi jaunavedžiai. Fotografuojasi. Beveik kaip konvejeris: viena pora po kitos. Į tarpą įsispraudžiame ir mes, „svetimšaliai“. Irgi nusifotografuojame. Dar turėjome labai gerą ekskursiją pėsčiomis po miestą. Pravedė ją vienas iš projekto kuratorių. Parodė ir papasakojo, apie tai, ką vienas savarankiškai vargiai atrastum. Visi nuvargo, kažkas liko nepatenkintas. (Nes pavargo). Man pati-ko. Vėl daug fotografavome. Laisvu laiku (buvo toks) vienas vaikščiojau po miestą. Buvau parke (kultūros ir poilsio, turbūt), mačiau skelbimą, kad vakare kon-certuos džiazmenai iš Klaipėdos. Bet vakaras tas bus ne šį vakarą, o tada, kai būsime jau išvažiavę. Vis vie-na nebūčiau ėjęs. Vaikščiojau toliau ir nefotografa-

vau. Parkas pilnas žmonių. Senukų, sėdinčių ant suo-liukų ir besikalbančių, vaikinų ir panelių, susikibusių rankomis ir kažkur einančių, jaunų tėvelių su mažais vaikais. Visur atrakcionai, šurmulys ir klegesys.

Šalia viešbučio (matosi per langą) yra zoologijos sodas. Garsus. Senas. Bet eiti ten nenoriu, ir, ačiū Dievui(?), to nėra programoje. Apskritai, nuo kaž-kada pradėjau nemėgti zoologijos sodų ir cirko. Beveik fiziškai nekęsti. Dar visiškai šalia yra senas stadionas (tas, kuriame „Atlantas“ laimėjo). Vokiš-kas, su bareljefais, akmeninis. Architektūros pavel-das. Ten vykdavo paradai (tarp sporto varžybų). Po karo kai kur „patobulintas“. Bet žadama tuos pato-bulinimus nuimti. Taip sakė. Nufotografavau. Jei jau prisiminiau karą, tai miestas per jį buvo praktiškai visiškai sugriautas. Kaip ir Gdanskas. Bet nė viena bomba nebuvo numesta į laivų statyklą. Dabar vadi-nasi „Jantar“. Veikianti. Išliko tokia, kaip buvo pasta-tyta. Pasirodo, prieš karą ten labai daug akcijų valdė anglai. Miestą bombardavo taip pat anglai. Išvados peršasi savaime. Traukdamiesi vokiečiai visą gamy-klą užminavo. Buvo žmogus, turėjęs paspausti reikia-mą mygtuką, kai paskutinis paliks teritoriją. Bet jis to nepadarė. Buvo išdirbęs gamykloje daug metų ir tai, matyt, jį paveikė. Už tai sumokėjo gyvybe. Praėjus keleriems metams po karo, jau Vokietijoje, jis buvo nušautas. Kad neatliko užduoties. Ši istorija padarė man vieną didesnių įspūdžių.

„Königsberg Trade“, „Königsberg Auto“, „Königsberg Travel“. Tai užrašai, kuriuos aš mačiau Kaliningrade. Nežinau kas tai. Ar marketingas (čia daug vokiečių turistų, keista ar ne?). Ar dar kažkas.

Norėjau tuos užrašus fotografuoti, bet nedariau to. Banalu, pagalvojau. Pats matau, kad kas trečias žodis mano rašiny yra „fotografuoti(ne)“. Gal tai jausmas, kad viskas gali pasikeisti ir reikia kuo skubiau fik-suoti? Abejoju. Ir apskritai, man šis miestas, su visa derama pagarba, primena pagyvenusį vyrą, neap-sisprendžiantį tarp žmonos ir meilužės.

3 Nauja istorija

Sveiki, aš Klaipėdoje. Tai mano miestas. Čia aš gi-miau, Vytauto gatvėje. Mama rodė kur, bet tada tai atrodė nesvarbu, dėl to tiksliai neprisimenu. Tarp kit-ko, ir karinis komisariatas Vytauto gatvėje. Kai man buvo 16 metų, tikrino. Kadangi aš glušas, (ta prasme neprigirdžiu), parašė: „netinkamas taikos metu“. Ir į sovietinę kariuomenę neėmė. Šiaip galvodavau: o jei ne taikos metas? Kodėl prakalbau apie tai? Neju-čiomis, turbūt dėlto, kad šiose istorijose svarbi karo tema. Gal net labai svarbi.

Taigi aš Klaipėdoje. Paskutinė projekto stotelė.

Audrius Jankauskas

PAŽINK SVETIMŠALĮ: KALININGRADAS–GDANSKAS–KLAIPĖDA

84 85

Situacija šiek tiek keičiasi. Keistai pasijutau. Kaip ir ne dalyvis. Ir miegu ne viešbutyje, o namuose. Ir apie darbus prisiminiau. O buvau užmiršęs. Gerai buvo.

Keistumas pasibaigė, kai aplankėm Mažosios Lietu-vos Muziejų. Buvau pasimetęs (gerąja prasme) nuo to, ką išvydau. Supratau, kad gerai žinau tik pagrin-dinius miesto barus ir akropolį. Ir tada vėl tapau normaliu projekto dalyviu, kuris vaikšto su grupe ir klausosi gido. Dar buvome Pilies muziejuje. Padarė įspūdį. Gal ne tiek turiniu. Vis dėlto mano metuose sužinoti kažką ypatingai naujo istorijos prasme re-tai nutinka. Padarė įspūdį muziejus, kaip statinys, jo atmosfera. Jei ne projektas, nežinau, kada ten būčiau apsilankęs. Arba septynaukštis šalia Dangės upės. Savo laiku mėmeliečiai į jį žiūrėjo taip, kaip pary-žiečiai į Eifelio bokštą. (Taip pat savo laiku). Bet ne tai noriu pasakyti. Kadangi Klaipėda stovi praktiškai ant vandens, tai to meto inžinieriai ir architektai su-projektavo minėtam dangoraižiui (tada jis toks buvo) judančius pamatus. Kad namas neskilinėtų! Iš naujo atradau P. Domšaičio galeriją. Buvau ten N kartų, bet pirmą kartą su gidu. Skirtumas yra.

Klaipėda per karą buvo stipriai sugriauta. Sakau „stipriai“, nes praktiškai pribaigta ji buvo jau po ka-ro. Tai matome iš pokarinių fotografijų, kuriuose dar pastebime ir beveik nesugriautų bažnyčių, ir pastatų, kur tik stogas nudegęs. Deja mūsų valdžios politi-nis sprendimas stipriai skyrėsi nuo Gdansko. Gal dėl to, kad valdžia buvo nelabai „mūsų“. Turėjo atsirasti naujas pramoninis miestas-uostas su naujais žmo-nėmis, statančiais komunizmą. Sovietų kariuomenei įžengus į miestą, čia buvo likę 4 gyventojai. Kiti sako, kad 20. Skirtumas nedidelis. Šiandieną žiūrint į se-nas prieškarines nuotraukas, apima kažkoks jausmas tarp nevilties, pykčio, apmaudo ir didelio liūdesio.

Žinoma, ne viskas taip tragiška. Turim nedidelį sena-miestį. Man, senam klaipėdiečiui, jis įprastas ir, ro-dos, nieko ypatingo. Bet atvykėliams atrodo nepras-tai. Tik gaila, kad pastaraisiais metais jis tapo šiek tiek apleistas ir tuščias.

Reikėtų po truputi pradėti reziumuoti. Kuo mes panašūs ir kas mus skiria. Panašūs daug kuo. Visų pirma, visi 3 miestai yra prie Baltijos jūros. Visi uos-tamiesčiai. Visuose yra laivų statyklos. Gdansko sta-tykloje (garsiojoje savo revoliucija), buvome. Dabar ten įsikūrę menininkai. Kiek jie ten bus, patys nežino. Kaliningrado statykloje irgi buvome, o Klaipėdos – ne. Čia tarp kitko. Dar visi 3 miestai nemėgsta savo šalių centrinės valdžios sostinėse. (Čia truputį humo-ras, bet kai bendravome tarpusavy, tai buvo minima ne kartą). Visi 3 miestai turėjo kitą vardą: Dancing, Königsberg, Memel. Bet labiausiai mus vienija pa-naši istorija. Kai kada ji buvo bendra. Kas skiria? Arba galima būtų formuluoti klausimą: kas trukdo?

Kalba? Šiais laikais tai ne kliūtis. Atstumas? Tai taip pat ne rodiklis. Nuo Klaipėdos iki Gdansko – 300 km. (važiuojant per Kuršių neriją). Arčiau, nei iki Vilniaus. O Kaliningradas pusiaukelėje. Politika? Gal. Bet tai valstybių lygmeny. Paprasti žmonės į tai mažai krei-pia dėmesį. Ko gero, skiria mus įvairios smulkmenos, visokie išsišokėliai ir dažnai ambicijos. Viskas pri-klauso nuo konkrečių dalykų. Kas norės įgelt „sve-timšaliui“ (kažkaip tas žodis čia nebelimpa), ras bū-dą. Tačiau kam įdomus Gdanskas, tas jį aplankys. Kas norės pamatyti Kaliningradą, tam ir vizų rėžimas ne-sutrukdys. Klaipėdoje pamatysite pilna automobilių su rusiškais ir lenkiškais numeriais. Vasarą daugiau, žinoma. Ir dar. Kelionės metu su kai kuriais projekto dalyviais „artimais nepažįstamais“ susipažinau arti-miau, negu su savo kaimynu iš 5 aukšto (tiesą sa-kant, iš viso jo nepažįstu).

Tuo ir baigsiu.

86 87

88 89

Nesu etatinė keliautoja, taigi – joks kelionių eksper-tas. Joks ekspertas mažai keliauja ne todėl, kad yra kažkoks sėslus čiabuvis: tiesiog tokias sąlygas kol kas jam diktuoja gyvenimas, ir jis gana nuolankiai didžiąją laiko dalį praleidžia namuose Klaipėdoje, savo „chruščioviniame bute“, arba keliauja interne-tinėje virtualybėje. Joks ekspertas yra nuoširdžiai įsitikinęs, kad tai – irgi būdas keliauti. Štai ir Jules Vernes, aprašęs jaudinančias keliones po pasaulį, po vandeniu bei tolimus egzotiškus kraštus, pats po juos nekeliavo. Tai yra, keliavo, bet tik mintyse, kūrybinio polėkio apimtas, keliavo aparatais, kurių anuomet nebuvo nė kvapo.

O grįžus prie virtualaus keliavimo temos, dera at-kreipti dėmesį į tai, kad šis kelionių būdas tegu ir ne toks apčiuopiamas, „paragaujamas“, „pauostomas“ arba „pasimatuojamas“, bet užtat išvaduojantis nuo bagažo pakavimo, nepatogumų oro uostuose ir ki-tokius dažnius transliuojančių bendrakeleivių. Pas-tarieji, jei tokie yra, gali tapti tikra laime arba tikra nelaime dalinantis nepatogia sėdyne autobuse, sprendžiant, kuriuo keliu keliauti, kokiam viešbuty-je nakvoti ir kaip apskritai leisti laiką: raukšlėjantis baseine, šturmuojant niekada kitų neužimtas vidu-ramžių pilis, fortus, bažnyčias, galerijų sales, tea-trus ir kitą kultūrinį palikimą, paženklintą daugelio snobų ložės pripažįstamu kokybės ženklu, ar ieškant alternatyvos – ko nors neformalaus. Tačiau bendra-keleiviai, kokie jie bebūtų, visada yra pamoka ir gali padaryti didžiulę paslaugą: atskleisti netikėtas tavo paties asmenybės puses.

Jokiam ekspertui šią vasarą pasisekė „išeiti į žmo-nes“, o tie žmonės – lenkai, rusai bei lietuviai – pa-sirodė besą įdomūs menininkai, meno kritikai, isto-rikai. Nemaža batų po pasaulį bekeliaujant nutrynę, spalvingi ir vienas už kitą protingesni. Kuriems as-menims suteiktų „Mr/Ms Protas“ titulą, Joks eksper-tas žino, bet savo nuomonę pasilaiko sau. Kaip sa-kė Paul Valéry, „Niekas nepasigeria ir nenumalšina troškulio butelių etiketėmis“ – tad nejaugi jūs, jei nesate super-ekstrasensas, tiesiog išgirdę pavardę pradėsite tą asmenį skaityti it knygą? Be to, ne apie bendrakeleivių pavardes Joks ekspertas treniruoja snapą čiulbėti, o apie visiškai subjektyviai išgyven-tą kelionę, vadintą kultūrine ekspedicija: Gdanskas, Kaliningradas, Klaipėda.

Su kuprinaite ant pečių, kelionine pagalvėle po pa-žastimi ir akių kauke bei ausų kamštukais mintyse Joks ekspertas tiesiog keliavo ten, kur jį vežė...

***

Šiuos miestus, vieną nuo kito skiriamus vos 300 kilometrų ir visai nekukliai, „nebaudžiauninkiškai“ vadinamus „Baltijos perlais“, turizmo agentūrų asai jau rekomenduoja kaip itin tinkamus savaitgalio kelionei, vasaros atostogoms ir kitokiam šauniam pasibuvimui, nesukapotam nepatrauklių kainų kan-džių. Tiesa, užsimenama ir apie tai, kad lankantis Ka-liningrade privaloma turėti vizą, bet diplomatiniais sumetimais Joks ekspertas tai vadina ne kliūtimi, o egzotišku nepatogumu, kuris tiesiog būtinas tam, kad vadinamųjų „trijų Baltijos perlų“ įsčios atsiver-tų visu platumu ir saldumu: dideliais ir mažais mu-ziejais ir galerijomis, sodais ir parkais, knygynais ir bibliotekomis, kavinėmis ir parduotuvėmis, savaime suprantama, viešbučiais ir stotimis (jei kartais nu-spręstumėte jose nakvoti ar bent jau išsilaipinti), vietine flora ir fauna. Su pastarąja, jei turima noro, galima pabendrauti ir oficialiai, ir betarpiškai: tam dažniausiai vartojamos rusų, lenkų ir anglų kalbos. Lietuvių kalba – su ypatingai retomis išimtimis, nors galimybė susitikti su lietuvių kilmės asmeniu tikrai ne kartą pasitaikys. Viskas priklauso nuo tavo paties norų, lūkesčių ir tikslų.

***

Beje, kaip ruošiatės kelionei į svetimą, nepažįstamą miestą? Perskaitote viską, ką tik randate jums su-prantama kalba ir nusibraižote sau įdomų maršru-tą? Domitės tik tuo, kas sutampa su jūsų „profesinių interesų sritimi“? Pasisamdote gidą? Atsiduodate atsitiktinumui?

Joks ekspertas neatlikinėjo jokių namų darbų, nors literatūros, ką privalu pamatyti ir aplankyti Gdanske ir Kaliningrade, netrūksta. Joks ekspertas išvažiavo su mylimu Günteriu Grassu ir jo „Dancingo trilo-gija“, su per miglą girdėta (arba išklausyta) istorija apie Gdansko legendą Lechą Walęsą, su tikriausiai niekada neįveikiamo Immanuelio Kanto vardu, su tikslu aplankyti Liudviko Gedimino Rėzos paminklą ir lietuvių skverą (kurio neaplankė) bei su nuostata,

Gitana Gugevičiūtė

PUNKTYRIŠKI PAMąSTYMAI MARŠRUTO GDANSKAS–KALININGRADAS–KLAIPĖDA LINIjOjE

90 91

kad nei su rusais, nei su lenkais geriau nekalbė-ti apie „bendrą istoriją“: jau pakankamai tų kalbų prisiklausyta ir jų pasekmių prisižiūrėta. Ta proga Joks ekspertas net ištrynė kažkieno į jo galvą insta-liuotus stereotipus, kad Kaliningradas – bjaurus ir atsilikęs, o kiekvienam lenkui terūpi užgrobti Vilnių su visu Vilniaus kraštu. Ta pačia proga Joks ekspertas kažkur į kairiąją krūtinės pusę įsimetė atvirą širdį, dėl to staiga tapo lengvai sentimentalus, kiek poe-tiškas, pažeidžiamas ir vaikiškas (nors alaus ir vyno neatsisakė). Beje, dėl tos kasdien dėvimos atviros širdies Joks ekspertas nesugebėjo pagrįsti jokios naujos metodologijos, pažvelgti į šį kelionės tripti-ką kaip nors konceptualiai ar pasiutusiai originaliai jį interpretuoti.

„Istorijos būta dramatiškos, – mąstė Joks ekspertas. – Šiañdiena irgi visokia, bet tikriausiai vieni pas kitus keliaudami Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gy-ventojai bent truputį jaučiasi vykstą „namo“, ne į už-sienį, užtat ir saugūs...“

Vėliau, jau Kaliningrade, Jokiam ekspertui kažin ko-dėl sušmėžavo mintis apie „bendrą vardiklį“: gin-taro meno ir kičo oazes, Jūrų muziejus, skulptūrų parkus, vokiškąjį paveldą, karalienę Luizę, tebeeg-zistuojantį „blokinių namų mentalitetą“, visokias jūrų ir silkių šventes.. . „Vis tiek vienaip ar kitaip tru-putėlį savi“, – Joks ekspertas susisuko į antklodę ir palaimingai užmigo sapnuodamas jūrą, Kaliningra-do Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyrių, Gdansko Šiuolaikinių menų centrą „Łaznia“, Gytį Skudžinską, jaunavedžius, ant tiltelio turėklų kabinančius 10 kilogramų sveriančią širdį, Kuršių neriją ir t.t.

***

. . .O Kaliningrade, toliau nuo judrių gatvių, senų na-mų kiemuose, slampinėja katės. Katės – kaliningra-dietės. Nei meilios, nei baukščios, nei laukinės, nei naminės, nei švarios, nei purvinos – kažkokios ne-suvokiamos. Beveik permatomos. It perdžiūvusios manekenės, kurios praris tik tiek, kad nenugriūtų nuo podiumo. Tai net ne katės, o kažkokios miesto dvasios, turinčios po devynis gyvenimus...

Kaliningrade, viename troleibuse, kurio numerio Joks ekspertas nepamena, senutė-kontrolierė parda-vinėja bilietus. Bilietėliai susukti į mažus ritinėlius, ir tų ritinėlių „karoliai“ kabo jai ant kaklo. Per petį permesta rankinė su pinigais. Ji vaikšto po savo tro-leibusą: jis jai kaip namai (įdomu, kiek metų senutė dirba kontrolierės darbą?), ir ramiai šneka, lyg au-sis teptų medumi: Мы любим гостей... Гостям мы рады... Cчастливо...1 Tokia jauki, miela senutė, į kaž-kurį bilietėlių ritinį susukusi savąją Kaliningrado ir Lietuvos istorijos versiją...

Kaliningrade, turtingame net septyniais išliku-siais senaisiais miesto vartais, stūkso „Sovietų rūmai“ – grėsmingas monstras, sutraiškęs čia kadai-se stovėjusią įspūdingą Königsbergo pilį (na gerai, pilies griuvėsius). Besmegenis ir bedvasis architek-tūrinis pasityčiojimas, pradėtas statyti 1970-aisiais. Šiandien jis vis dar stovi tuščias, nepaisant to, kad Kaliningrado 750-ojo jubiliejaus proga jame buvo padarytas remontas ir net įstiklinti langai.

Kaliningrade, galerijoje „Šūdas“, bene pirmoji šiuo-laikinio meno karta su azartu ir pasitikėjimu žaidžia šiuolaikinio meno pradmenis. Juos palaiko ir skatina visas Kaliningrado šiuolaikinio meno kuratorių ir kri-tikų elitas.

Kaliningrade yra tokia meno kavinė „Butas“, veikianti tiesiogine žodžio prasme privačiame bute. Ten žiūri-mi filmai, vyksta fotografijos, kino ir kitokios dirbtu-vės, o daiktus, sudarančius interjerą, galima įsigyti. Itin jauki ir betarpiška atmosfera limpa prie odos kaip mielas, jaukus, šiltas megztukas: į jį norėsis ner-ti ir vėl, kai tik teks lankytis Königsberge.

Kaliningrade yra... Žinot, ko gero, būtų lengviau pasakyti, ko ten nėra... Kaliningradas – organiškas, gaivališkas, kontrastingas, egzotiškas miestas: sau-gojantis, naikinantis, gadinantis, restauruojantis, iš-laidaujantis, žaidžiantis, prieštaraujantis, paslaugus, kupinas ir keistybių, ir gelmių, ir paviršutiniškumo. Čia apiplyšę fasadai koketuoja su išpuoselėtomis krantinėmis ir tviskančiais viešbučiais, šiuolaikinė statyba – su fundamentaliais istoriniais statiniais, sacrum su profanum, sąvoka „tualetas – visur“ – su lentelėmis „tualetas mokamas“...

Jis labai patiko Jokiam ekspertui. Ir dabar prisiminus Kaliningradą, kūnu nubėga šiurpuliukai.

***

Česlovas Milošas rašė, kad lenkų literatūra visada labiau linko į poeziją ir teatrą negu į prozą. Toks Jo-kiam ekspertui vis dar regisi ir Lenkijos uostamiestis Gdanskas: poetiškas ir teatrališkas. Mažumėlę bu-taforinis, panašus į didelę sceną, subyrančią į galy-bę mažų mizanscenų ir scenografijos detalių. Štai gyvybinga Vyslos arterija (per miestą teka dvi šios upės atšakos), dekoruojanti miestą gražiais tiltais, ant kurių stovint smagu tiesiog paspoksoti į van-denį ir kažkur į tolius (vietiniai sako, kad ji anaiptol negyvybinga. Bent jau turėtų būti gerokai aktyviau ir protingiau išnaudojama, bet jau ta nekompeten-tinga miesto valdžia...). Išraiškinga stogų dinamika, trapus bažnyčių bokštų ažūras. Masinės turistų sce-nos, vykstančios trijose gatvėse: plačioje pėsčiųjų gatvėje Dlugoje (Ilgojoje), siauroje (vadinamojoje auksinėje) Mariackoje gatvelėje, ir ilgoje Motlavos

upės krantinėje, į kurią žmonių srautus nukreipia abi turistų mėgstamas gatvės. Restoranų ložės, dekoruo-tos interjerais ir pasižyminčios kainomis, dėl kurių mieliau renkiesi žiūrovo vietą lauke nei aktoriaus – prie stalo, ir truputį gailiesi savęs, kad į tą serdecznie zapraszamy2 teatsakai šypsena ir kokiu nors thank you, o ne dosniais arbatpinigiais. Įperkamų kavinu-kių, kartais pagražintų ir „šakaliukų-pagaliukų“ me-nu, parteris. Ne visada draugiškų knaipių stovimos vietos. Geras alus ir skanus maistas. Oficiozinė ir al-ternatyvi kultūra. Net jei sovietiniai penkiaaukščiai ir kiti daugiabučiai „nesusipratimai“ apgauna akį ir pasislėpę po renovacijos makiažu praktiškai įtikina, kad jie yra neseniai pastatyti modernūs namai. Į ku-rią pusę bepasuksi, vis tiek ką nors rasi.

Tikras Vakarų Europos miestas. Tikras laisvės miestas, kuriame veikusi laivų statykla, vadinta Lenino vardu, tapo duobkasiu komunizmui Europoje.

***

Keltui per marias plukdant autobusą į Klaipėdą, Joks ekspertas mąstė apie tai, kiek mažai žino apie miestą, kuriame pats gyvena. Joks ekspertas daug rašė apie Klaipėdos provincialumą, aukštos prabos kultūrinės pasiūlos trūkumą (ar net jos nebuvimą), kultūrinį miesto pasyvumą, apatiją, paviršutiniškus džiaugs-mus, atsainumą, inerciją, žodžiu, vis kritikavo beveik be išlygų, vis ilgesingai žvelgė į Stokholmą, Amster-damą, Berlyną ar bent Vilnių, tarsi Klaipėda turėtų būti kažkuo kitu. Lyg pats Joks ekspertas norėtų būti lyginamas su kuo nors kitu.

Artėjanti kranto linija ir monolitų siena lyg plonytis skutimosi peiliukas rėžėsi į žvilgsnį, neleisdamas nė sumirksėti. Tam, kad Memelburgas / Mėmelis / Klai-pėda galėtų instaliuoti savo praeitį, atmintį ir dabar-tį. Kad į jį būtų pažvelgta ir su pagarba, ir su lengva šypsena – turisto akimis. Kad vietos, kurios Jokiam ekspertui atrodo kičinės, atspindinčios bejėgiškas konvulsijas ką nors pridengti, maloniai nudžiugintų, o gal ir nustebintų: visa smulkioji architektūra, iš-sibarsčiusi po mažutį, į glėbį suimamą senamiestį, ir Martyno Mažvydo alėjoje išsirikiavusi nemokama skulptūrėlių ekspozicija, lengvai ir neįkyriai stumte-linti praeivį perplaukti Kristijono Donelaičio gatvę į Skulptūrų parko krantą. Išdrįsti pakviesti bičiulius iš Gdansko ir Kaliningrado apžiūrėti tai, ką jie irgi turi, tik kitaip: laiką (Laikrodžių muziejus, saulės lai-krodis-kalendorius „Laiko knyga“), žinią (Klaipėdos pašto centriniai rūmai), jūrą (Lietuvos jūrų muziejus), senovę (Pilies muziejus), šiuolaikinį meną (Klaipė-dos kultūrų komunikacijų centras), teatrą (Klaipėdos dramos teatras), gintarą (Palangos gintaro muziejus), alternatyvą („Fanierkė“). Tiesiog atsipalaiduoti tada, kai senamiesčio gatvės tuščios, o namų sienų ramy-bė nevargina. Atsipalaiduoti ir tada, kai Klaipėdoje

skalsiau žmonių, judesio, šurmulio: ilgiau trunka pasivaikščiojimai ir pasisėdėjimai. Ne paslaptis, kad taip nutinka šiltuoju metų laiku, kai įsisiūbuoja ren-giniai, pradedant apkūnių formų džiazo festivaliu ir Jūros švente, ir baigiant dietos režimu gyvenan-čiomis nemokamomis kultūrinėmis iniciatyvomis ir iniciacijomis, ir pradeda veikti nemokamas Baltijos jūros SPA centras: saulės vonios, jūros parfumerija, vėjo masažas ir visa kita – akmenukai, gintariukai, nugludinti medukai, porcija ledų, laikoma rankoje tuo metu, kai kremu nuo saulės impregnuota nugara atspindi ultravioletinius spindulius.

„Kas man pasidarė?! – išsigando Joks ekspertas. – Koks čia seilėjimasis? Kokia čia Kafkos „Metamorfozė“?“

Ir tada Albert Camus tarė: „Kelionė – anaiptol ne ma-lonumas. Veikiau įžvelgčiau joje askezę. Keliaujama kultūros sumetimais, jeigu kultūra suprantama kaip intymiausio mūsų pojūčio ugdymas. Malonumas nu-tolina mus nuo mūsų pačių, kaip Pascal‘io pramoga nutolina žmogų nuo Dievo. Kelionė, toks lyg ir di-desnis bei rimtesnis mokslas, padeda mums vėl save surasti.“

1 Mes mėgstame svečius... Svečiai mus džiugina... Laimingai...

2 Sveiki atvykę.

92 93

Tik keletas fotografijų iš kelionės Gdanskas–Kali-ningradas–Klaipėda primena tuo metu išgyventas emocijas, būsenas, nuotaikas. Tai fotografijos, kurios inspiravo tolimesniems kūrybos procesams, apmąs-tymams apie gautą informaciją, tuo momentu išgy-ventus minties srautus...

Trys pagrindiniai ekspedicijos taškai – tai miestai, savyje talpinantys daugybę kultūrinių, istorinių, so-cialinių kodų, ženklų ir sluoksnių. Kiekvienas jų gali didžiuotis savo išskirtiniais bruožais: gamta, kultūra, istorija, žmogaus sukurtais objektais, architektūra.

Tai skirtingi miestai (kaip bendruomenės) su skirtin-ga kultūrine atmintimi ir patirtimi. Nepaisant geo-grafinės padėties bei buvimo bendrame istoriniame ir kultūriniame laike, esame skirtingi tolimesnės praeities įvykiais, simboliais, ritualais ir tradicijo-mis, kurios pagrindžia bendruomenės egzistavimą ir tapatumą. Atminties naratyvą palaiko skirtingi ri-tualai, minėjimai, artefaktai, įvairūs ženklai viešojoje erdvėje: paminklai, pavadinimai ir pan., muziejai ir kitos specializuotos institucijos. Tarpusavyje skiriasi ir žmonių, dalyvavusių tame pačiame įvykyje ir er-dvėje, prisiminimai.

Atminties mechanizmai yra bendri visiems, prisimi-nimų mechanizmai – taip pat. Atmintis – tai anks-tesnio patyrimo atspindys, kurį sudaro įsiminimas, išlaikymas ir atsiminimas to, kas anksčiau buvo pa-žinta, patirta, išgyventa ir veikta. Atmintis yra įvairiai įgyjamos informacijos kaupimas mūsų sąmonėje. Iš dalies ji apima ir informaciją, nuo kurios priklauso organizmo raida ir elgesys, tačiau kiekvieno žmo-gaus prisiminimai labai asmeniški: tai, ką prisimena vienas žmogus, gerokai skiriasi nuo to, ką prisimena kitas. Tai, ką prisimena viena bendruomenė, skiriasi nuo to, ką prisimena kita. To, ką prisimena Klaipėda, neprisimins Gdanskas ar Kaliningradas, ir atvirkščiai.

Kelionės metu kiekvieno individualią atmintį iš dalies sudaro atsiminimai, kuriuos kontroliavo, konstravo lan-komų miestų bendruomenės (t. y. individas „pasisavina“ įvairių socialinių grupių atsiminimus) bei socialiniai ir kultūros veiksmai, kurie konstruoja individo atminties liniją.

Individualioji aplinka – tai subjektyvi realybė, kurią susikuria žmogus, remdamasis asmenine patirtimi. Pagal ją žmogus susidaro savo „programą“, t. y. el-gesio modelį.

Kiekvienas ekspedicijoje dalyvavęs žmogus patyrė skirtingas emocijas. Skirtinga aplinka, erdvė, laikas, skirtingai pastebėti įvykiai, informacija, jos atsirinki-mas ir kaupimas, – visi skirtingai reagavome į tai, kas mus veikė iš šalies.

Mane domina tai, kaip nevalingos, intuityvios infor-macijos srautas trumpiausiame laiko tarpe – akimir-koje – „bendradarbiauja“, „komunikuoja“ su atminties saugykla: tuo, kas įgyta, patirta. Kaip ir kada mes ištrinam informaciją? Kaip veikia informacijos „fil-trai“ atsisakant kultūrinių, socialinių veiksmų, erdvių, kurie ir konstruoja individo atmintį? Kaip individas sugeba įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta individualioje aplinkoje? Ar tai apskritai įmanoma? Atgaminimas – tai sukauptos informacijos atsimini-mas, kuomet ji suvokiama tiksliai taip, kaip ir buvo užfiksuota atmintyje, be šalutinio poveikio. Tačiau atkūrimas arba, kitaip sakant, rekonstrukcija yra ypa-tinga tuo, kad įsimintini dalykai atsimenami kartu su kitais ankstesniais dalykais, savaip pertvarkomi, apibendrinami, įjungiami į tam tikrą sistemą, sche-mą. Tai atsiminimai, kurie leidžia kurti naujas mintis: atminties mechanizmas.

Kuriu tokį architektūrinį (greičiausiai utopinį) objek-tą, paminklą, kurio paskirtis nėra liudyti svarbius is-torinius įvykius ar visuomenės raidos aspektus. Tai objektas, kuriuo siekiama įamžinti atskiro individo pasirinkimo laisvę atminties formavime. Objektas, kuris sieja tris miestus, erdvėje, kurioje išlikę ma-žiausiai kodavimų, šifravimų, įvardijimų – kitaip ta-riant, ten, kur lieka mažiausiai kultūrinės, istorinės patirties.

Lina Praudzinskaitė

GDANSKAS–KALININGRADAS–KLAIPĖDA: PAMINKLAS ATMINTI

94 95

GDANSKAS / LENKIJA

Nėra lengva atgaivinti tikruosius įspūdžius, patirtus pirmą kartą apsilankius mieste, apie kurį lygiai tiek pat daug buvai girdėjęs, kiek ir negirdėjęs. Juolab, kad pirmojo susitikimo su juo džiaugsmą gerokai slopino bemiegės nakties, praleistos autobuse, pa-dariniai – užtirpę sąnariai ir perštinčios akys. O dar tas griozdiškas krepšys, kuriuo taip norėjosi kuo greičiau nusikratyti, pernelyg nesigilinant į jo tu-rinį ir savo asmeninio komforto priklausymą nuo jo. Pagaliau – išganingas viešbutis, laisvos rankos ir atviros naujiems įspūdžiams (nors ir sopančios) akys. Dabar jau buvo galima pakelti jas nuo akmeni-nio grindinio, kaskart priverčiančio ieškoti vis naujų apatinių galūnių išsaugojimo variantų, ir skaidriame danguje aptikti tai ten, tai šen styrančias Gdansko smailes. Ko gero, taip ir ateina pirmosios pastangos (at)pažinti, į(si)minti. Trauki iš rankinės vaizdų ir min-čių talpinimo rezervuarus: bloknotą ir fotoaparatą. Ir pradedi tiek kartų kartotą, bet niekada nepabos-tantį veiksmą: vaizdų ir minčių atranką ir fiksavimą. Puikiai suvoki, kad kiekvienas fotoaparato mygtuko paspaudimas tau kainuos žymiai daugiau papildomo laiko jį peržiūrint ir, kaip pasitaiko dviem atvejais iš trijų, ištrinant. Tačiau tam nelengva atsispirti. Juolab, kad taviškis mygtuko paspaudimas yra tik vienas iš daugelio, tik dar vienas „spragt“ tave supančioje aplinkoje. Kolegos jau senokai darbuojasi...

Kaip ten bebūtų, bet ir dabar prisiminus pirmą rytą Gdanske, beveik fiziškai pajuntu tuštumą pilve, švie-sų dangų ir įtartinai nuščiuvusį miestą. Nieko keisto, juk buvo savaitgalis. Ko gero, šiandien čia žmonės miega taip pat ilgai, kaip ir klaipėdiečiai, kurie į turgų išsiruošia tik apie vidurdienį. Puiku: juk gali-mybė apžiūrėti beveik tuščią miestą dienos šviesoje pasitaiko ne taip dažnai. Kita vertus, tai dar labiau sustiprina svetimumo jausmą jam ir artumo jausmą kompanijai, kuri tokiu pat, kaip ir tu, vėžlio žingsniu matuoja beveik pusę milijono gyventojų turinčio miesto gatves. Nors kelioniniai krepšiai palikti, bet kojos beveik taip pat negrabiai kliūna už šimtamečio grindinio akmenų. Gaila, kad tokios pat nerangios ir mintys. Jauti realią grėsmę, kad nuovargis netrukus peraugs į tingulį, o tada jau apatijos aplink (ne)vyks-tantiems reiškiniams niekaip nepavyks išvengti.

Gdanskas yra išsidėstęs aplink dvi Vyslos upės atša-kas. Todėl neabejotinai jame turėtų būti daug tiltų, vandens ir žalumos. Smagiausia, kad šie spėjimai netrukus pasitvirtina. Vaikščiodamas jame jautie-si gana komfortiškai. Oras drėgnas, gaivus. Ir nors nėra šilta, saulės šviesos užtenka, kad „įžiebtų“ at-siveriančias langų ertmes. Jos suraibuliuoja rifliuoto stiklo plokštėmis, prarasdamos stabilų paviršių. Taip sąmonėje mezgasi asociacijos. Dar kartą įsižiūrėjus atidžiau, atpažįsti paslaptinguosius viduramžius...

Gdansko senamiestyje neįprastai aukšti dvišlaičiai stogai ir stebėtinai siauri fasadai. Akivaizdu, kad miestas siekė susigrąžinti II-ojo pasaulinio karo me-tais prarastą savo veidą. Tačiau įdomiausias faktas net ne tai, kad čia beveik neliko autentikos ir pasta-tai tik iš dalies primena buvusiuosius, o visos tera-sos prieš juos pakeitė savo buvimo vietas. Labiausiai intriguoja tai, kad siaurų namų fasadai neatitinka jų fizinių erdvių, t. y. iš išorės vienas namas atrodo kaip 2–3 pastatai, o iš vidaus tai yra viena erdvė, turinti vientisą struktūrą. Kas tai: simuliacija, istorinių pa-tirčių gaivinimas, o gal tiesiog pastangos sugrąžinti miestui viduramžišką sielą? Sunku nuspėti, kaip tai bus vertinama po kelių šimtmečių. Bet jau dabar aiš-ku, kad santykis su istorija Gdanske išspręstas labai savotiškai.

---

Aptirpęs kūnas – puikus filtras sklindantiems gar-sams ir virpesiams. Įdomu, kas jame nusėda? Tvanku, trūksta oro. Dar viena palanki aplinkybė normaliai smegenų veiklai sutrikdyti. Jaučiuosi, lyg būčiau kiaurymė. Garsai mane sėkmingai pasiekia ir ne ma-žiau sėkmingai palieka. Jie praeina pro šalį, lyg sto-vėčiau greta jų. Beveik nėra šviesos. Beveik nėra oro. Yra tik muzika, periodiškai pasigirstantys plojimai ir daugiau nieko...

Renginys, vykęs Šiuolaikinio meno centre „Łaźnia“, pasirodo, artimai siejosi su ką tik palikta Klaipėda. Tai – „Sound Around“ eksperimentinės muzikos fes-tivalis, kuriame dalyvavo ir buvęs klaipėdietis Gytis Skudžinskas. Šiek tiek buvo netikėta, kad jau pirmą dieną išvykus iš Lietuvos, vakarą praleidžiame kraš-tiečio koncerte. Bet intriguoja. Laikas, praleistas

danguolė Ruškienė

ASMENINIų PATIRčIų TRAjEKTORIjOSŠIUOLAIKINIO MeNO PėdSAKAIS: GdANSKAS, KALININGRAdAS, KLAIPėdA

Gdansko miesto galerija, Lenkija

Menininkės Annos Orbaczewskos stu-dijoje. Gdanskas, Lenkija

Galerija „EL“. Elblagas, Lenkija

96 97

nukentėjo. Ir tik 1961 metais tuo metu Elblage gy-venęs menininkas Gerardas Kwiatkowski-Jürgen Blumas pradėjo žygius, kad praktiškai sugriuvusios bažnyčios pastate galėtų įkurti savo kūrybinę stu-diją, o vėliau ir meno galeriją. Tokia buvo galerijos „EL“ istorijos pradžia. Šiandien čia yra aktualiausias Elblago meno centras, kuriame ne tik vyksta šiuolai-kinio meno parodos, bet organizuojami ir kiti meno renginiai: festivaliai, koncertai, įvairios edukacinės programos ir pan.

Vos kelios dienos, praleistos Gdanske, išryškino ne tik mūsų panašumus, bet ir skirtumus: labai giminin-gą mūsiškam „aukštesnių“ struktūrų požiūrį į meną ir jo nulemtą menininkų kūrybai skirtų erdvių likimą ar momentinį pavienių iniciatyvų blykstelėjimą kul-tūros ir meno lauke. Gerokai kitokias sąlygas šiuo-laikinio meno kūrinių eksponavimui. Kaip jungiamo-ji ir labai svarbi grandis, Gdanske buvo pastebėtas didelis dėmesys edukacijai bei kitoms priemonėms, kurios neabejotinai skirtos atstumui tarp meno ir vi-suomenės mažinti. Ir tai – tikrai dar ne viskas.

Kaliningradas / Rusija

Pagal užimamą plotą šiek tiek mažesniame Kalinin-grade, turinčiame ir atitinkamai mažiau gyventojų, nei Gdanskas, lankiausi jau ne pirmą kartą. Tačiau paskutinis mano apsilankymas šiame Rusijos mies-te įvyko maždaug prieš trisdešimt metų. Per tą laiką Lietuvoje pasikeitė labai daug dalykų. Įvertinus laiko distanciją ir dabartinę politinę bei ekonominę situ-aciją, galima buvo tikėtis, kad pasikeitė ir Kalinin-gradas. Nors tų, kurie jame lankėsi pastaraisiais me-tais, nuomonės buvo labai nevieningos... Nekantriai laukiau, kol pagaliau baigsis procedūros muitinėje ir mes įvažiuosime į solidžią praeitį turintį miestą.

Vėlus metas ir kelionės nuovargis šįkart veikė visiš-kai kitaip: svaigino kaip nestiprus alkoholis. Priete-ma, gerokai niveliuojanti vakarinio miesto spalvas ir žiburius, veikė raminančiai. Pečių neslėgė sunkūs krepšiai, tad visą savo dėmesį galėjome sukoncen-truoti į vis naujus pro autobuso langą atsiveriančius vaizdus. Pagaliau žadėtoji vakarienė vienoje origina-liausių (kaip paaiškės vėliau) Kaliningrado vietų.

---

Kol kas nieko stulbinančio neįžvelgdami, sugužėjo-me į nedidelį butą, pavadintą meno erdve „Kvartira“ (Квартира). Komfortiška prietema ir „sava“ infor-macija ant sienų, kaip ir iš patefono garsiakalbių sklindanti muzika, maišėsi su šviežių pyragų kvapais ir nuteikė maloniai. Smagu pasidarė ir peržvelgus lentynas su knygomis, filmais, dėžes su vinilinėmis plokštelėmis. Paskubomis „nuskenuota“ aplinka ža-dėjo jaukų vakarą, o gal ir kažką daugiau. Ir tikrai –

kartu su pyragais ir raudonu vynu „išdygo“ šių erdvių savininkas, kuris papasakojo visą „Kvartiros“ istoriją, kelis kartus pabrėždamas šios erdvės paskirtį ir savo asmeninius lūkesčius. Ilga ir sklandi jo kalba neleido pabėgti nuo informacijos net ir prasčiau suprantan-tiems angliškai, ir palaipsniui atėjo suvokimas, kad mes Rusijoje, kad esame savotiška jungtis su pasau-liu, ir kad informacijos perdavimas atvykėliams čia, Kaliningrade, yra tam tikra galimybė, o ne pabodęs įpareigojimas...

Tai, ką palikome Lenkijoje ir kas laukė Lietuvoje, kas atrodė įprasta ir daugiau ar mažiau natūralu, čia, pa-sirodo, yra pasiekiama ir įgyvendinama žymiai sun-kiau, įdedant daugiau pastangų ir sudėtingesnėmis sąlygomis. „Kvartiroje“, tiksliau, šiame bute, anksčiau gyveno savininko seneliai. Paveldėtojas sugalvojo labai originalią (Kaliningrado, o gal ir platesniame kontekste) šio buto paskirtį, paversdamas jį savotiš-ka meno erdve. „Tai – alternatyvi erdvė mylintiems meną“, – išdidžiai susitikimo metu skelbė šeiminin-kas. Ji skirta susitikimams, nekomercinio kino filmų peržiūroms, nedideliems koncertams, knygų skaity-mui ir pan. Čia galima atsigerti arbatos ir itališkos kavos, pasmaguriauti ką tik iškeptais fantastiško skonio pyragais ir pasimėgauti puikios kokybės vy-nu. Kaip vėliau perskaičiau internete, šioje erdvėje telpa iki 25 žmonių, o jos statusas yra eksperimenti-nis: keli entuziastai nusprendė vienerius metus da-ryti eksperimentą, užsiimdami nekomercine veikla ir propaguodami jau patikrintas meno tiesas. Beveik visa čia esanti literatūra, suvenyrai, muzikos įrašai ir kiti daiktai yra parsivežami iš Vakarų Europos, Ameri-kos ir kitur. Turbūt atraktyviausia šios idėjos dalis yra ta, kad čia galima nusipirkti viską, ką tik matai. Šei-mininkai gali jums parduoti knygas, filmus, stalus ir kėdes, net išimti grindų lentas. Juk viena pagrindinių „Kvartiros“ idėjų – nestovėti vietoje ir nuolat keistis. Kaip skelbiama tame pačiame interneto šaltinyje, „jeigu per metus laiko nepavyks šios vietos pada-ryti populiaria, mes parduosime „Kvartirą“ mėsinin-kams...“ Akivaizdu, kad šįkart nepavėlavome.

Netrukus paaiškėja, kad vienintelė oficiali instituci-ja Kaliningrado srityje, tiesiogiai veikianti šiuolaiki-nio meno srityje, yra Valstybinio šiuolaikinio meno centro Kaliningrado filialas (Baltic Branch of NCCA, Kaliningrad). Šios institucijos tikslas yra „įgyvendinti valstybės kultūros politiką šiuolaikinio meno paro-dose, per mokslo bei mokslinių tyrimų veiklas, kurios vykdomos Rusijoje ir užsienyje“. Intriguojanti pagrin-dinio tikslo formuluotė žadina smalsumą. Neoficialių pranešimų metu mums buvo suteikta informacija, kad nepaisant visų organizacinių nesklandumų ir pa-kankamai sudėtingos Kaliningrado meno lauko situ-acijos, šis filialas veikia gana sėkmingai: vykdo tokius tarptautinius projektus, kurie yra svarbūs ne tik vietos meno vartotojams, bet ir platesniame kontekste. Dar

Lenkijoje, žadėjo ir daugiau netikėtumų. Erdviose parodinėse „Łaźnia“ patalpose tuo pat metu buvo eksponuojama lenkų emigrantų šeimoje Londone gimusio fotografo Chriso Niedenthalo paroda „Do-kument“ (Document). Jis yra vienas žinomiausių foto-reporterių Europoje, kurio šeimos istorijoje galima aptikti sąsajų ir su Lietuva: Chris‘o Niedenthalo tė-vas prieš karą dirbo prokuroru Vilniuje. Dar viena, ne mažiau smalsumą žadinanti ekspozicija – jaunosios kartos lenkų menininko Kondrado Smolenskio insta-liacija „S. T. R. H.“ (Stones That Rest Heavily), su kuria jis dalyvavo 55-ojoje Venecijos bienalėje. Milžiniš-kas statiškas kūrinys užklupo reguliariai pasikarto-jančia, kurtinančia garsų lavina. Dabar jau neatro-dė, kad garsai mane palieka. Nuo jų vibruojančioje erdvėje jausmas išsikreipė. Jis buvo toks, lyg kūnas sparčiai pildytųsi klampia garsų mase ir jam iškiltų reali grėsmė sprogti...

Šiuolaikinio meno centras „Łaźnia“ – viena svarbiau-sių Gdansko kultūros ir meno įstaigų, organizuojanti įvairią kultūrinę veiklą: nuo parodų, koncertų, fes-tivalių iki edukacinių renginių. Neabejotinai, šiame Lenkijos mieste yra ir daugiau erdvių, mažesnių ir galbūt jaukesnių, kuriose galėtų eksponuotis šiuo-laikinio meno (ir ne tik) atstovai, ir galerijų, kurio-se galima aptikti visiškai netikėtų dalykų: Gdansko miesto galerija 1 (Gdańska Galeria Miejska 1, GGM1) arba Gdansko miesto galerija 2 (Gdańska Galeria Mie-jska 2, GGM2).

Pačiame mieste yra dar viena, gan didelė ir labai įdo-mią praeitį turinti teritorija: Gdansko laivų statykla (Stocznia Gdańskа). Vienas iš įdomiausių šios staty-klos istorijos faktų yra tas, kad čia 1980 m. buvo įkur-tas „Solidarumas“, pelnęs laivų statyklai tarptautinę šlovę. Netrukus po to čia susiformavo Menininkų ko-lonija – savotiškai universali erdvė šiuolaikinio me-no eksperimentams. Erdvė kūrybai, poilsiui ir gyve-nimui. Kaip tada atrodė, palanki terpė, kurioje buvo daiginamas, auginamas ir plėtojamas menas. Čia jis ir rodėsi. Gaila, kad mes pavėlavome: menininkų ko-lonijos senokai nebėra. O šioje vietoje dabar įsikūru-sios kelios kūrybinės dirbtuvės – kaip ano meto idėjų atgarsis, užsilikęs čia dirbančių menininkų emocinės priklausomybės praeities istorijoms pagrindu.

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo nežadantis apsi-lankymas vienoje iš buvusios Menininkų kolonijos teritorijoje įsikūrusių kūrybinių dirbtuvių, pas vietos fotografą Michalą Szlagą dar labiau išplėtojo staiga parūpusią temą. Menininkas savo išsamų pasakojimą apie mįslingą statyklos ir Meno kolonijos gyvenimą iliustravo puikiomis nuotraukomis. Šios nuotraukos jau tada buvo ruošiamos fotografijų albumui „Laivų statykla Szlaga“ (Stocznia Szlaga), kuris vos prieš ke-lias savaites buvo išleistas ir pristatytas visuomenei. „Tai – ne tiek dėl meno, kiek dėl istorijos“, – trumpo

mūsų susitikimo metu teigė fotografas. Kiek kitaip savo įspūdžius iš anuometinės situacijos reflektavo tapytoja Agata Nowosielska. Jauna menininkė ne-slėpė savo apmaudo, kad anuomet daug žadantis projektas buvo taip begėdiškai nutrauktas žymiai įtakingesnių nei menininkai struktūrų. Kartu dirbę ir idėjas brandinę kūrėjai, išprašyti iš savo dirbtuvių, tiesiog išsibarstė. Labai panašią situaciją turėjome ir mes, klaipėdiečiai, kai nepaisant jokių susitarimų, valdininkų nurodymu iš buvusių „Vydūno“ vidurinės mokyklos pastatų Klaipėdos senamiestyje buvo iš-kraustyti Klaipėdos menininkai...

Šiandien likusieji Gdansko Meno kolonijos meninin-kai teritorijoje gyvena ir dirba jau lygiomis su kitais nuomininkais teisėmis. Dar viena menininkė, pakvie-tusi į svečius, į savo studiją, buvo Anna Orbaczewska. Tačiau pastarojoje studijoje, turbūt, kaip ir dera, dau-giau buvo kalbama apie asmeninę menininkės kū-rybą. Todėl, norint nepaleisti galvoje jau pradėjusio formuotis Meno kolonijos vaizdinio, teko leistis į dar ne visai pasikeitusius pastato koridorius, laiptines, atokiausius užkampius, tikintis čia surasti stipriau vaizduotę stimuliuojančių anuometinio gyvenimo detalių. Nuojauta nenuvylė: taip aptikome Vieno paveikslo galeriją. Tiksliau – vietą, kur kiekvienas norintis, be jokios atrankos, galėjo eksponuoti vieną savo kūrinį. Deja, ši galerija taip pat nebeveikia.

Dar viena įdomi vieta toje pačioje teritorijoje, laivų statyklos angaruose – nuo 2010 m. veikiantis Wys-pos meno instituto (Instytut Sztuki Wyspa) organi-zuojamas tarptautinis vizualiųjų menų festivalis „Alternativa“. Tai – reikšmingas meno įvykis Gdans-ke, šiemet pristatantis daugiau nei trisdešimties menininkų kūrinius. Išsidėstęs per kelias erdves, fes-tivalis „Alternativa 2013“ tampa tam tikru inkliuzu laivų statykloje. Vaikščiojant po šias erdves manęs neapleido įspūdis, kad šiuolaikinio meno formos lengvai „susikalba“ su pramoninėmis erdvėmis. Re-zultatas yra originalus ir intriguojantis dialogas, iš pamatų išjudinantis nusistovėjusias meno ir meno kūrinių suvokimo nuostatas. Tokios vizualinės dis-kusijos plėtojamos jau senokai, bet kaskart jose galima aptikti kažką originalaus. Nenuginčijama tik viena: meno procesai vis intensyviau uzurpuoja pra-monines ir kitas socialines teritorijas, tikėtina, taip „užgrobdami“ ne tik didesnius fizinius plotus, bet ir naujas sąmones.

Sąlygiškai dar vienu naujadaru, išgautu menus ap-jungus su gana aiškią praktinę paskirtį turėjusia erdve, galėtų vadintis galerija EL, įsikūrusi Elblage (Centrum Sztuki Galeria EL), apie 60 km nutolusiame nuo Gdansko. Ši galerija yra Šv. Mergelės Marijos gotikinio stiliaus bažnyčioje, pastatytoje XIII amžiu-je. 1504 m. bažnyčia sudegė, tačiau buvo atstatyta. II-ojo pasaulinio karo metais ji taip pat labai stipriai

98 99

labiau pamalonino tai, kad Kaliningrado filialas ku-riasi buvusiose kareivinėse „Kronprinc“ (Кронпринц). Kareivinės „Kronprinc“ kažkada buvo pagrindinis tuo-metinio Königsberg’o (dabar – Kaliningrado) gynybi-nio žiedo elementas. Šio pastato, kaip ir paties mies-to, istorija yra labai paini. Čia yra buvę gyvenamieji butai, policijos patalpos, jūrininkų mokykla, sandėliai ir t.t. Nuo 2003 m. dalis šių buvusių kareivinių patal-pų (bokštas ir kai kurios mansardinio aukšto patal-pos) buvo perduotos Valstybiniam šiuolaikinio meno centrui su tikslu įkurti jose muziejinį-parodinį kom-pleksą. Akivaizdu, kad čia mes apsilankėme šiek tiek per anksti. Apie tai, kas čia bus, kol kas tik kalbama, nors visur buvo galima aiškiai pastebėti prasidėjusių darbų užuomazgas. Netolimoje ateityje šiame kom-plekse turėtų pradėti veikti kino salės, menininkų re-zidencijos, edukacijos centrai, biuras, mediateka ir t. t. Jau pradėjusiose veikti parodinėse erdvėse galėjome apžiūrėti video darbų parodą „Remiksas: fiksuojant pasaulio vietas“ (Picturing Places Around the World / Remix). Šie devyni video darbai atkeliavo iš Berlyno „n. b. k. video-forumo“ kolekcijos. Juose menininkai analizuoja miesto fenomeną, kartkartėmis pasitelk-dami įvairias intervencijos į miesto „audinį“ formas, kad išryškintų jo performatyvų pobūdį. Tai yra vienas iš „Vokietijos metų Rusijoje 2012–2013“ renginių,

savo tematika neabejotinai aktualus ir Kaliningrado miestui...

Dar viena įdomi vieta, kurios išorinė forma ir turinys leido trumpam sugrįžti į maištingą amžiaus tarpsnį, buvo eksperimentinės meno erdvės „Vhod“ ir „Gav-no“ (Experimental art spaces „Vhod“ and „Gavno“). Tai yra jaunųjų menininkų iniciatyva įkurdintos erdvės, kuriose jie ir jų bendraamžiai gali eksponuoti savo kūrinius: rodyti tai, kas yra svarbu jiems, bet nebū-tinai įdomu kitiems. Kaip deklaravo šeimininkai, tai – alternatyvi parodinė erdvė, platforma jauniems menininkams. Tiesą sakant, jau pirminės informa-cijos pateikimo metu išryškėjo tam tikri priešta-ravimai. Nors šių erdvių įkūrėjai pozicionuoja save kaip galeriją, čia vykdoma veikla sunkiai sutilptų į tradicinę galerijos sampratą. Tai, ko gero, nėra blo-giausia. Žymiai rimtesnių keblumų sukelia autorių ir jų kūrinių atranka. Nors šios erdvės pagrindinė idėja – jokios cenzūros, vis tik ne kiekvienas norintis surengti parodą čia yra pageidaujamas. Keisčiausia yra tai, kad atranką vykdo patys jaunieji kūrėjai, tu-rintys labai skirtingą meninį išprusimą ir profesinę bei kūrybinę patirtį. Galvoje vėl šmėstelėjo panaši, tik žymiai brandesnė iniciatyva, prieš kiek daugiau nei du metus bandyta įgyvendinti Klaipėdoje: „Lif-to“ galerija „K centre“. Deja, ji Lietuvos uostamiestyje tapo tik momentiniu reiškiniu. Belieka tikėtis, kad Kaliningrado jaunimui pasiseks labiau.

Eksperimentinės meno erdvės „Vhod“ ir „Gavno“ – tikrai ne vienintelis sudėtingiau nusakomas reiški-nys Kaliningrade. Panašios eksperimentinės erdvės galėtų būti, buvo ir yra bet kurioje pasaulio vietoje, bet kurio paauglio kambaryje ar daugiabučio namo rūsyje. Tačiau kaliningradiečių pasirinkta provokaty-vi forma atrodo gan paviršutiniškai vien jau dėl to, kad jų deklaruojami tikslai neatitinka realybės. To-dėl kol kas ši iniciatyva lieka nebrandžiu žaidimu, keliančiu šypseną ir verčiančiu abejoti jos prasme net ir komplikuotame dabartinės Rusijos meno lau-ko kontekste.

Klaipėda / Lietuva

Grįžimas į Lietuvą galima būtų palyginti su optimis-tinėmis komercinių filmų scenomis. Kelionė buvo lengva: ryškiai spindėjo saulė, buvo šilta ir šviesu. Nuostabūs miškai, paukščių čiulbesys, žalia žolė ir baltas smėlis. Niekada neabejojau, kad Nida yra vie-na gražiausių Lietuvos vietų. Tačiau tą dieną viskas buvo dar labiau „paaštrinta“: šviesa, spalvos, kvapai, žmonių pokalbiai. Tam tikro siurrealaus atspalvio tos dienos prisiminimams galėtų suteikti nebent apsilankymas pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijoje. Tai – vienas įstabiausių mano matytų re-ginių, kai vienu metu ir kraupu, ir velniškai masina... Kormoranų kolonija Lietuvoje yra viena didžiausių

Meno erdvė „Kvartira“ (Квартира). Kalinin-gradas, Rusija

Eksperimentinės meno erdvės „Vhod“ ir „Gavno“. Kaliningradas, Rusija

Eksperimentinės meno erdvės „Vhod“ ir „Gavno“. Kaliningradas, Rusija

100 101

visoje Europoje. Paskutiniais duomenimis, kormora-nų porų skaičius čia daugiau nei keturis kartus virši-ja pilkųjų garnių populiaciją. Nors manoma, kad pil-kieji garniai Neringos pusiasalyje apsigyveno žymiai anksčiau, tačiau didieji kormoranai pradėjo agresy-viai užiminėti šių lizdavietes ir taip kuriam laikui bu-vo juos išstūmę į teritorijos paribius. Dabar šios dvi kolonijos egzistuoja greta viena kitos. Tačiau kormo-ranų nuolat daugėja, priešingai nei pilkųjų garnių. Nors abi šias kolonijas vienodai gina įstatymai...

---

Penkiasdešimt penki kilometrai nuo Klaipėdos. Ni-dos, kuri pagal plotą yra beveik tris kartus yra ma-žesnė už Gdanską ir turi gyventojų taip pat beveik tris kartus mažiau, pakraštyje įsikūrusi savotiška meno kalvė: vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (NMK). Kaip oficialiai teigiama jų informaci-niuose šaltiniuose, „Nidos meno kolonijos projekto tikslas – kelti dailės ir dizaino edukacijos kokybę ir diegti inovacijas meninio švietimo srityje skati-nant tarptautinį bendradarbiavimą. Steigiant NMK meninių rezidencijų programą siekiama sukurti pa-lankias sąlygas originaliems šiuolaikinio meno pro-jektams įgyvendinti“. Tokia forma ir veiklų spektru, kokį matome dabar, NMK pradėjo veikti nuo 2011 m. pavasario. Jaukiose, moderniai įrengtose patalpose vyksta seminarai, konferencijos, menininkų reziden-cijos, parodos ir pan. Vasarą čia atlieka praktiką VDA studentai. Vizualiųjų menų ir literatūros atžvilgiu Ni-da turi labai senas tradicijas: dar XIX a. čia pradėjo lankytis menininkai, kurie sėmėsi įkvėpimo iš unika-laus vietos kraštovaizdžio. Beje, tuo metu dauguma jų atvykdavo iš Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado). Vėliau sekė virtinė įvykių, kurie lėmė gal ir ne visai nuoseklų, bet laipsnišką šios vietovės populiarėjimą tarp menininkų. Ieškant bendrų vardiklių ir sąsajų su Gdansku bei Kaliningradu, derėtų paminėti, kad Nidos meno kolonija įsikūrusi anksčiau pramoninę paskirtį turėjusiuose pastatuose. Tai yra dar vienas pavyzdys, kaip meninės iniciatyvos sėkmingai įsisa-vina anksčiau buvusias komercinėmis teritorijas. Tik jau ne Lenkijoje ar Rusijoje, o Lietuvoje. Gal ir nie-ko nuostabaus, nes šiais laikais analogiški procesai vyksta beveik visame pasaulyje.

Kalbant apie netradiciškai, tiksliau – ne pagal tie-sioginę paskirtį naudojamas erdves, kitaip tariant, apie pramoninės paskirties patalpų pritaikomumą meno reikmėms, būtina paminėti Klaipėdos mieste įsikūrusį Švyturio menų doką. Kaip skelbiama inter-nete, jų pagrindinė idėja yra „renovuoti ir kultūrinei veiklai (festivaliams, koncertams, spektakliams, šo-kio menui, kinui, konferencijoms ar kitokio pobūdžio veiklai) pritaikyti buvusius laivų remonto įmonės angarus bei šalia esančią krantinę“. Trečius metus veikiančiame Švyturio menų doke renginiai yra in-

tensyviausiai organizuojami vasaros metu. Be abejo, tokį pasirinkimą lemia techninės galimybės ir rengi-nių biudžetas. Ši erdvė atvira įvairioms meno rūšims: teatrui, kinui, cirkui, muzikai, dalinai ir eksperimen-tams. Akivaizdu, kad organizatoriai ir patys yra linkę eksperimentuoti, nes čia galima aptikti labai nevie-nodo meninio lygio apraiškų.

Kalbant apie pramoninių ar kitą komercinę paskirtį turinčių patalpų pritaikymą aktualioms meno for-moms miestų teritorijose, panaši situacija yra ir su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKc) Me-no kiemu. Nuo 2005 m. pradėjęs veikti KKKC šian-dien savo žinioje turi ne tik renovuotus ir moderni-zuotus Meno kiemo pastatus bei patalpas, kuriose veikia menininkų rezidencijos, kūrybinės dirbtuvės ir kt. 2010 m. prie KKKC buvo prijungtos svarbiausios Klaipėdos miesto parodinės erdvės „Klaipėdos dai-lės parodų rūmai“. Dabar šis pastatas vadinasi KKKC Parodų rūmai. Čia vyksta vieni svarbiausių Klaipėdos miesto kultūros renginių. Nuo 2009 m. KKKC admi-nistruoja kultūros portalą www.kulturpolis.lt. – vie-nintelį Vakarų Lietuvoje tokios apimties kultūrai ir menui skirtą tinklalapį. Jame apžvelgiama Lietuvos meno laukas, pristatomos naujos meno tendencijos, išryškinami novatoriškiausi reiškiniai, pateikiama ak-tuali informacija menininkams ir pan. Jau netolimoje ateityje, 2014 m. pavasarį, Klaipėdos senamiestyje turėtų atsirasti dar viena meno Meka – „Kultūros fabrikas“, kuris įsikurs buvusiame tabako fabrike. Sumanymas seniai nebeveikiantį gamybinį pastatą paversti novatorišku miesto kultūrinio gy-venimo traukos centru pradėtas įgyvendinti prieš šešerius metus. Dėl žinomų ir nežinomų priežasčių darbai užtruko. Kol kas gana miglotai atrodo ir paties objekto paskirtis. Todėl belieka tikėtis, kad išryškėję „Kultūros fabriko“ kontūrai nenuvils nei meno kūrė-jų, nei meno vartotojų.

Visai greta KKKC parodų rūmų yra įsikūrusi Klaipė-dos apskrities dailininkų sąjungos „baroti“ galerija. Kaip ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerijoje“ ar „Herkaus galerijoje“ čia dažniausiai eksponuojami klasikinio meno atstovų kūriniai. Tik kartkartėmis šiose galerijose galima aptikti šiuolaikinio meno atstovų prisistatymų, o dar rečiau – eksperimentinių meno formų.

---

Toks gana eskiziškas kultūrinės ir meninės situaci-jos pažinimas, apžvelgiant Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos meno laukus, tikriausiai negali preten-duoti vadintis išsamia analize. Šie įspūdžiai yra la-biau koliažinio pobūdžio, nulemti akimirkos nuotai-kos, subjektyvių išgyvenimų ir emocijų. Todėl šįkart išvadų ar apibendrinimų nebus.

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (NMK)

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (NMK)

102 103

Wysiadłem pod Stocznią i ruszyłem w stronę bramy. Pr-zy drugiej bramie już się kotłowało, ale straż uważnie sprawdzała przepustki, a ja od lat nie miałem wstępu na Stocznię. Skręciłem na prawo w stronę pierwszej bramy i tam między dwiema bramami, koło szkoły, jest gdzieś z boku taka mała uliczka, tam zaszedłem i przes-koczyłem przez mur.2

Viena iš praėjusiais metais veikusios subjektyvio-sios autobusų linijos Gdanske stotelių buvo vieta, kur Lechas Walęsa 1980 m. rugpjūčio 14 d. peršoko laivų statyklos sieną. Nugyvenęs pusę amžiaus, apie šį šuolį, kuriuo Lechas Walęsa prisijungė prie strei-kuojančių darbininkų, aš sužinojau tik 2013 m. liepos 1 d. būdamas Gdanske. Jaunystėje esu dirbęs vienoje Vilniaus gamykloje naktiniu sargu, tad Gdanske ban-džiau rasti tą sieną su beveik profesiniu interesu. La-bai nustebau sužinojęs, jog ji yra nugriauta.

Kelionėje nebuvo laiko gilintis į to šuolio istoriją. Bet jau daug vėliau, žvarbų vakarą tolimojoje Šiaurėje, gimtojoje Žemaitijoje, įprastai susisiautęs prie židi-nio mėgstama lokena, pasidomėjau ja nuodugniau. Ir iškart į akis krito tai, kad broliai lenkai iki šiol aistrin-gai ginčijasi dėl to nutikimo: jo aplinkybių, reikšmės, net paties šuolio fakto.

Gdansko istoriją moku tikrai menkiau net už patį paskutiniausią neišmanėlį gdanskietį. Įžūlu būtų čia pretenduoti išdėstyti jums tikrąją šuolio isto-riją, jei ne viena svarbi aplinkybė: šias eilutes ra-šantis Gauruotasis Žemaitis nedalyvauja politinėse Gdansko kovose, nežino nei vietinių partijų pava-dinimų, nei miesto prezidento vardo. Nuo to, kokių išvadų prieisiu ištyręs šią bylą, niekaip nepriklauso mano gerovė ar populiarumas. Ir galų gale – dideli dalykai aiškiausiai matosi per atstumą. Mano atve-ju – atstumą ne tik laike, bet ir teritorinį, ir politinį, garantuojantį tos istorijos tyrimą sine ira et studio3. Turiu Objektyvumo girnas, kuriomis galiu faktų grū-dus sumalti iki Teisybės miltų.

Gimęs ne šliaužioti

Rekonstruojant mūro forsavimo eigą mums pirmiau-sia reikėtų apsispręsti, ar Walęsa tvorą įveikė lipa-muoju ar šliaužiamuoju rangymosi būdu, ar tiesiog peršoko. Buitiškasis protas rinktųsi pirmąjį variantą. Tvora buvusi 3–3,5 metro aukščio, kai kur viršuje dar apraizgyta spygliuotąja viela. Išmintingas vyras ją

įveiktų lėtai ir apdairiai, lipimo procese visada turė-damas trijų taškų atramą.

Tačiau yra netiesioginių, bet tvirtų argumentų, pa-remiančių būtent šuolio versiją. Pirma, rugpjūčio 17-osios Reikalavimų sąraše nėra 22-ojo punkto „Išduoti Lechui Walęsai naujas kelnes vietoje tų, kurias suplėšė šliauždamas per tvorą.“ Antra – šis argumentas kiek tvirtesnis – šliaužimas tokiu istori-niu momentu visiškai prieštarautų paties personažo charakteriui. Sublimuotas jo romantizmas reikalauja epochos lūžio akimirką tik šokti, ne šliaužti, o šuoliui netgi pasirinkti kuo aukštesnę tvoros vietą.

Impossibilia possibilia sunt

Šiuolaikinis jaunimas, pagal savo striuką patirtį, galėtų tą šuolį ginčyti, nes nebeturi aukštų siekti-nų idealų. Lenkų šuolininkai į aukštį šiame amžiuje olimpiadose demonstruoja varganus rezultatus ir nepatenka net į neoficialius olimpinius taškus sutei-kiantį aštuntuką.

Tačiau nereikėtų pagal patižusią mūsų epochą daryti išvadų apie anuos didvyrių laikus. Walęsa šoko prieš trečdalį amžiaus ir praėjus vos dviem savaitėms po to, kai Jacekas Wszoła Maskvos olimpiadoje iškovo-jo medalį šuolio į aukštį rungtyje. Toje didvyriškoje epochoje ir didvyriai ne baīliai matuodavo tvoros aukštį (kaip dabar yra įpratę daryti mažatikiai pavy-duoliai), o tiesiog narsiai šokdavo per ją.

Įtraukdamas šuolio bylą į globalinį kontekstą pastebė-siu, jog praėjusiame amžiuje didžios asmenybės dažnai rodydavo ir neįsivaizduojamai aukštus (mūsų apgailė-tinai epochai) sportinius pasiekimus. Pirmininkas Mao zedongas 1966 m. liepos 16 d. perplaukė Jangtzės upę, įveikęs 15 km per 65 minutes. Kas tingi skaičiuoti, tam pasakysiu, kad tai yra vidutinis dviratininko greitis.

Žinoma, trys metrai vistiek yra daugoka. Todėl gali būti, kad šuolis buvo sėkmingas ir dėl šuolininką žvalinusio gėrimo.

Saksonas Mokytasis (Saxo Grammaticus), gerai ži-nojęs Baltijos pakrančių genčių papročius, rašė, kad berserkai prieš kovą gerdavo vadinamąjį trolių gėrimą. Tas gėrimas sukeldavęs tokį jėgų antplūdį, kad berserkas dar prieš kovą iš to jėgų pertekliaus neretai dantimis nugrauždavęs net pusę savo skydo.

Lechas Walęsa atsimindamas tą istorinį rytą teigė, kad prieš šuolį išgėrė tik kavos. Bet aš manau, kad mūsų profsąjungų berserkas pasakodamas tikrai at-sižvelgė į tai, kokį negerą poveikį šiuolaikinio jau-nimo elgesiui (apie kurį savo šalyse ir be to galime pasakyti daug liūdnų žodžių) gali padaryti neteisin-gai suprasta informacija apie energetinius gėrimus, todėl tam rytiniam savo gėrimui įvardyti pasirinko eufemizmą.

Istoriniai žodžiai

Didžios asmenybės, darydamos sprendimą, negrįž-tamai keičiantį istorijos eigą, privalo pasakyti kokią „istorinę“ frazę, kurios po to mokyklose mokosi nedė-kingi palikuoniai. Iacta alea est.4 Paris vaut bien une messe.5 Поехали!6 ir pan.

Aptariamu atveju tokie „istoriniai“ žodžiai irgi būti-nai turėjo būti ištarti, tačiau jų nėra išlikę, tad dabar tenka juos rekonstruoti. Jeigu Lechas per spygliuota viela apraizgytą sieną būtų šliaužęs, labiausiai tikėti-na, kad tas istorinis žodis būtų buvęs kurwa! – žodis, mažai tinkamas tiek ugdyti tautos jaunimą, tiek ir eksportuoti.

Laimei, jis per tą mūrą šoko, tad dabar mes galime su didele tikimybe atkurti šuolio metu ištartus daug prasmingesnius žodžius.

Manau, kad šuolio metu jis bylojo maždaug taip: „Tai yra mažas šuoliukas vienam žmogui, tačiau milžiniš-kas šuolis visiems žmonėms, gyvenantiems Varšu-vos sutarties bei Ekonominės tarpusavio pagalbos tarybos šalyse, taip pat blokams nepriklausančios Jugoslavijos tautoms, marksistinei Etiopijai ir Afga-nistano demokratinės respublikos gentims: puštū-nams, tadžikams, uzbekams, chazarams, aimakams, beludžiams ir kt...“

Gal kam šitas tekstas atrodytų ilgokas ištarti per vieną šuolį, tad nesispyriočiau, jei tvirtinant galutinį istorinių žodžių variantą, demokratinio Afganistano genčių sąrašas būtų sutrumpintas. Manau, ir moks-leiviai bus man dėkingi už tokį nuolaidumą.

Peršoko vienas

Atskirai reiktų aptarti klausimą, ar Lechas per tvorą šoko vienas, ar su Boleku. Taip, jei kitoje mūro pusėje jie būtų atsidūrę kartu, tai pridėtų bylai dramatizmo, ir istorija taptų šekspyriškesnė. J.T.K. Korzeniowskis – o jis jau tikrai žinojo realų gyvenimą! – mokė: All ide-alization makes life poorer. To beautify it is to take away its character of complexity – it is to destroy it (Joseph Conrad. The Secret Agent)7. Todėl neabejoju, kad ir visi dabartiniai 3179 lenkų rašytojai, jau mokyklo-je perskaitę J. Conradą, atmes mano sugestijuojamą

herojaus beatifikaciją ir pasirinks štai tokį siužeto posūkį: Bolekas padėjo Lechui peršokti mūrą, gal net kartu šoko ir pats. Gal net Bolekas nuo tvoros viršaus nustūmė Lechą atgal, o pats užsidėjęs jo kaukę tapo streiko vadu.

Tačiau nesu lenkų rašytojas. Esu tik žemaitis istori-kas. O mokslinė šaltiniotyra kategoriškai man kaip istorikui teigia, kad Walęsa per tvorą peršoko vienas pats, be jokio Boleko: Sam. Przeważnie w decydują-cych momentach człowiek jest sam.8 Todėl tik kaip labai kompromisinį variantą priimčiau štai tokį įvy-kių išdėstymą: ponas Bolesławas gal ir bandė šokti kartu, tačiau dėl jį slegiančios sunkios nuodėmių kupros iššoko tik 27 cm. Faktiškai, tik apgailėtinai pastrykčiojo išorinėje sienos pusėje. Bet tai jau bū-tų maksimalus kompromisas šuolio klausimu, kurį išlikdamas sąžiningu žemaičiu istoriku – siekdamas tačiau priartinti savo poziciją prie lenkų rašytojų – galėčiau sau leisti.

Tik dėl auksinių sagų

Taip pat būtina aptarti ir paneigti versiją, kad Lechas Walęsa į Lenino laivų statyklą buvo atplukdytas ka-riniu kateriu. Ją išgirdęs, suklustų net ir pradedantis mitologas: ši legenda kartoja net du sovietinės Ru-sijos revoliucijos mitus: „Leninas jau prasidėjus re-voliucijai buvo atvežtas į Petrogradą plombuotame vagone“ ir „kreiserio „Aurora“ šūvis lėmė proletariato pergalę.“

Lenkų admirolų peršama versija į vieną sujungią abu šiuos mitus: „Walęsa plombuotame konteineryje į sustreikavusią Lenino laivų statyklą vietos proleta-riatui buvo atplukdytas kariniu kateriu.“ Tokia mari-nistinė revoliucijos pradžios versija gali tarnauti tik egoistiniams karinio laivyno interesams.

Lietuvos admirolai, prieš skirstant Krašto apsaugos ministerijos biudžetą, įprastai „pavaro“ propagandinę kampaniją apie laivyno nuopelnus nacijai. Nemanau, kad lenkų admirolai šiuo atžvilgiu labai skirtųsi nuo lietuvių. Lenkų istorikams sutikslinus, paskelbtos žinios apie Walęsos plukdymą ir Lenkijos krašto apsaugos ministerijos Biudžeto ir finansų kolegijos posėdžio datas, tikrai paaiškėtų, jog sensacinga (ir neteisinga) informacija apie Walęsą kateryje buvo paskleista prieš pat svarstant klausimą dėl admirolų kitelių sagų auksavimo.

Alternatyvus tvoros forsavimo būdas

Tolimesni to rugpjūčio ketvirtadienio įvykiai laivų statykloje leidžia kelti pamatuotą hipotezę apie, re-gis, iki šiol dar niekur neaptartą galimą tvoros for-savimo būdą.

Linas Poška

HIc GEDANUM. HIc SALTABATUR1

104 105

Daugelis brolių lenkų iki šiol stebisi, kaip galėjo niekuo prie streiko organizavimo neprisidėjęs, laivų statykloje net nedirbantis asmuo, dargi pavėlavęs kelias valandas, būti įrašytas į streiko vadovų sąrašą.

Stebėjausi ir aš, ir stengiausi prisiminti bent vieną šeimininką, kuris darbininkui atlygintų nepriklauso-mai nuo dirbto laiko ir išdirbio normos įvykdymo: šeimininką, kuris paskutinįjį pastatytų pirmuoju.

Yra pasaulyje toks Šeimininkas, ir jis yra vienintelis:

„Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais die-nos ir kaitros naštą“. Bet jis vienam atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir ši-tam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu? Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?“ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“9

Tik šis Šeimininkas pavėlavusiam Lechui galėjo su-teikti streiko vadovo poziciją. Tik šitas Šeimininkas galėjo antspauduoti direktoriaus Klemenso Gniecho lūpas, kai jis jau žiojosi reikliai klausti, ką susirinki-me veikia pašalinis asmuo.

Ir juo labiau tik šis Šeimininkas galėjo elektriką pa-kelti į dangų extra muros10 aštuntą ryto ir nuleisti dešimtą valandą jau intra muros.11

Formalus valandų nesutapimas tarp nurodytosios evangeliniame pamokyme ir Walęsos apsireiškimo Lenino laivų statykloje greičiau patvirtina nei panei-gia šią hipotezę. Juk laiko skirtumas tarp Jeruzalės ir Varšuvos yra lygiai viena valanda. Dešimta valanda Gdanske kaip tik atitinka vienuoliktą Judėjoje (žinovas atkreips dėmesį į tai, kad paros valandų skaičiavimas anuo metu prasidėdavo nuo saulėtekio, tačiau šiuo šventu atveju mums yra svarbesnė numerologija).

Objektyvus istorikas turi pripažinti, kad toks pažo-dinis evangelinio laiko ir situacijos pakartojimas postmoderniojoje istorijoje neginčijamai rodo, jog Išganytojas jau prieš du tūkstančius metų savo pla-nuose Lechui Walęsai paskyrė ypatingą mesijaus vaidmenį.

Patikrinti Lecho Walęsos laikino paėmimo į dangų ir nuleidimo vidinėje tvoros pusėje hipotezę dabar nėra lengva. Tam reikėtų kreipiamaisiais klausimais pakamantinėti dar gyvus susirinkimo dalyvius. Jeigu paaiškėtų, kad virš Walęsos galvos tuo metu dar ku-rį laiką buvo pastebimas blausus švytėjimas, o ūsų

galuose dar ir kibirkščiavo statinė elektra, ši metafi-zinė hipotezė, manau, turėtų ir fizikinį pagrindą.

Kodėl nugriovė?

Vandalizmas mūsų kraštuose dažniausiai aiškinamas verslo interesais. Nekilnojamojo turto plėtotojams reikėjo laisvos erdvės – štai jie ir nugriovė tvorą.

Bet būtent Gdansko mūro atveju nesutikčiau su tokiu paaiškinimu. Taip, galbūt konkretų nurodymą buldozerininkui davė NT plėtotojas. Tačiau turėjo jį duoti nelengva širdimi, nes tvora tai erdvei kaip tik ir kūrė pridėtinę vertę. Tvora buvo tas prasminis cen-tras, apie kurį galima buvo formuoti verslo klasterį, Lenkijos ir pasaulio politinės piligrimystės centrą su storu komerciniu „įdaru“ – nuo sporto reikmenų par-duotuvės Alpensztok iki smuklės U trolla. Po Didžio-sios kinų ir Raudų sienų tai buvo trečioji pagal verslo potencialą Siena pasaulyje.

Vienintelė įtakinga grupė, kuriai kenkė pats tvoros egzistavimas, galėjo būti tik dabartiniai profsąjungų vadai. Tiems riebiems katinams, įmirkusiems viskyje ir prasmirdusiems cigarais, tvora buvo gyvas prie-kaištas.

Jiems taip pat egzistavo grėsmė, kad netekę kan-trybės darbininkai vėl ir vėl ves juos prie Sienos ir reikalaus: „Čia Gdanskas, čia šok!“ Graudžiai tada jie atrodytų su savo kostiumais ir portfeliais, bandyda-mi perkelti nukarusius pilvus per tvorą į darbo liau-dies pusę!

...Nežinau, ką tie profsąjungų vadai pasižadėjo teri-toriją valdantiems kapitalistams už tvoros nugriovi-mą, kokius proletariato interesus tada išdavė, tačiau tuo, kad tvora nugriauta kaip tik jų reikalavimu, ne-abejoju.

Klaipėdos variantas

Visai kitaip su savo istorine siena elgtųsi klaipė-diečiai. Deja, tik tuo hipotetiniu atveju, jei pas mus per uosto mūrą taip pasauliui reikšmingai būtų šo-kęs, tarkim, Lietuvos didvyris profesorius Vytautas Landsbergis.

Pirmiausia, mes sieną restauruotume, ir restauruo-dami paaukštintume bent metru. Kad būtų tikrai aukštesnė nei Gdanske.

Antra, papildytume sieną skulptūrine grupe: prie sie-nos granitinis fortepijonas, už jo – įsitempęs šuoliui sėdi profesorius.

Klaipėda yra Europos kūrybinių industrijų sostinė, taigi ir profesoriaus skulptūra būtų ne bet kokia, o

kinetinė, šokinėjanti per sieną. Praktiniais sumeti-mais išlietume ją iš gumos.

Kiekvieną dieną vienuoliktą ryto (Klaipėdoje yra Jeruzalės laikas) skulptūrinę grupę prižiūrintis per-sonalas paleistų mechanizmą, skraidinantį guminį profesorių per sieną. Valstybinių švenčių dienomis bei atplaukus kruiziniams laivams, procedūra galėtų būti atliekama du kartus per dieną.

Kol guminis profesorius, plevėsuodamas frako skver-nais, skrietų per sieną, garso įrašas skelbtų: „Tai yra mažas šuoliukas vienam žmogui, tačiau...“ (išvardi-namas pilnas Afganistano genčių sąrašas bei pride-dami dar Transkėjaus ir Ciskėjaus bantustanai, kad to šuolio poveikis pasauliui būtų garantuotai didesnis nei atlikto Gdanske).

O jei Klaipėdoje prigytų pagirtinas Rusijos jaunave-džių paprotys padėti gėlių prie didvyrių paminklų, manau, profesorius galėtų už mokestį būti papildo-mai šokdinamas ir vestuvių proga. Tada galima būtų po tų visų bantustanų dar papildyti tekstą prasmin-gais tokiai gražiai progai žodžiais: „Ir kaip profeso-rius iš komunistų vergovės iššoko į laisvę, taip ir jūs iš dvokiančio paleistuvystės liūno dabar įšokate į palaimingą moterystę..., o šitą įsimintiną profeso-riaus šuolį brangiesiems Gediminui ir Gražinai dova-noja mylinti teta Aldona.“

Tokiu būdu pas mus ta istorinė siena prisidėtų prie miesto šlovės augimo, jo biudžeto pildymo ir šiuo-laikinio jaunimo, kuris taip linkęs pasiduoti blogoms įtakoms, dorovinio ir patriotinio ugdymo.

Nes brandiems savo miestą mylintiems žmonėms nėra svarbesnio uždavinio, kaip mūsų jaunimo bei politikų – kurie iš prigimties irgi yra geri, tačiau taip pat netvirtos moralės – kreipimas į doros kelią.

1 Čia Gdanskas. Čia buvo šokama. Red. pastaba2 Išlipau šalia laivų statyklos ir patraukiau vartų link. Ties kitais vartais jau kunkuliavo minia, tačiau apsauga atidžiai tikrino leidimus, o man jau se-niai buvo draudžiama tenai patekti. Pasukau į dešinę, pirmųjų vartų linkui ir tarpe dviejų vartų, netoli mokyklos, kur glaudžiasi maža gatvelė, peršo-kau per sieną. (L. Walęsa. „Droga nadziei“ („Vilties kelias“, 1987). Red. pastaba3 Be pykčio ir išankstinės nuostatos. Red. pastaba4 Burtų kauliukas mestas (Gajus Julijus Cezaris). Red. pastaba5 Paryžius vertas mišių“ (Henrikas IV Navarietis). Red. pastaba6 Važiuojam! (Jurijus Gagarinas). Red. pastaba7 Bet koks idealizavimas skurdina gyvenimą. Pagražinti jį - vadinas, atimti jam būdingą sudėtingumą, - tai jį sunaikintų. (Józef Teodor Konrad Korze-niowski. The Secret Agent. 1907). Red.pastaba8 Pats. Dažniausiai lemiamomis akimirkomis žmogus yra vienas. Red.pas-taba9 Biblija. Naujasis testamentas. Evangelija pagal Matą, Mt 20, 1–16. Red.pastaba10 Anapus sienos. Red.pastaba11 Šiapus sienos. Red.pastaba

106 107

ĮSPŪDŽIAI MARŠKINĖLIUOSEĮSPŪDŽIAI MARŠKINĖLIUOSE

ĮSPŪDŽIAI MARŠKINĖLIUOSE

109108

Ričardas Milukas

ĮSPŪDŽIAI MARŠKINĖLIUOSE

Fortas – raketų bazė – uostas ir suvenyrai. Jų situacija byloja apie neišvengiamą laikų kaitą. Kai vieni dalykai liaujasi funkcionavę ir praranda savo pirminę paskirtį, laiko tėkmėje jie įgyja naujų funkcijų. Jų išoriniam pavidalui, neretai turinčiam mistinių bruožų, pridedame ir ironišką atspalvį. O pati universalumo idėja yra patraukli ir pagirtina, nes tai yra žingsnis socialumo ir komunikacijos link. Paveikslėlyje parodoma, koks svarbus šiandien yra grįžimas prie pirmapradžių vertybių, prie gamtos: kaip buvęs fortas gali tapti vaikų edukacijos vieta, gyvu istorijos vadovėliu, o suvenyriniai marškinėliai – maišeliu ar taikos vėliavėle.

eskizai. Suvenyriniai marškinėliai-maišeliai.

Šie piešiniai-simboliai gimė man visiškai atsisakius bet kokių išankstinių klišių ir stereotipų, vien tik medituo-jant apie šių trijų miestų esmę ir galvojant apie plonytę raudoną liniją, kuri galėtų juos jungti tarpusavyje... Ranka pati brėžė liniją, valdoma pasąmoninių impulsų. Gdanske išliko ir restauratorių darbo dėka atgijo se-novės pilių ir urbanistinių peizažų dvasia. Kaliningrado ir jo žmonių mastyme, kaip man pasirodė, yra ryškus techninis, konstruktyvus pradas. Klaipėda ir jos apylinkės atsiskleidė per savo kiek egzotiškos gamtos grožį ir jo besąlygišką pajautimą, sukeliantį mintis apie žmogaus gyvenimo laikinumą ir efemeriškumą: gyvenimas yra trumpas tarsi kurortinio miestelio sezonas, o aplinka ir daiktai, prie kurių prisirišame, yra tarsi teatro scenos dekoracijos bei butaforijos.

Marškinėliai „vienybės idėja“. Trys tautos apsivilkusios drabužiu su taikos ir draugystės simbolika. Kiekviena šalis savo simbolikoje turi savitų spalvų, tačiau raudona yra bendra, mus jungianti spal-va: ji simbolizuoja brolystę, ugnį, kraują. Raudonos spalvos yra ir vi-sų trijų valstybių vėliavose.

„Karališkieji“ marškinėliai. 2013 m. liepos 3 d. lankiausi Marienburgo pilyje. Ten pamačius turistą, dė-vintį marškinėlius, kur auksiniame fone pavaizduota daug karūnų si-luetų, man gimė idėja sukurti kie-kvienam kraštui charakteringus marškinėlius. Galvodamas apie madas ir stilius, susimąsčiau, kas yra karaliai dabar? Jei tokie aps-kritai yra – kaip jie atrodo? Ir kas iš tikrųjų šiandien valdo pasaulį?

Marškinėliai jūros tematika. Ka-dangi jūros tema vienija ir jungia visus tris mūsų lankomus kraštus, šie marškinėliai tinka bet kuriam iš jų: Gdanskui, Kaliningradui ar Klaipėdai.

111110

Marškinėliai su bimbalais. Šių marškinėlių idėja susijusi su tuo, kad jaunas, gražus kūnas yra pa-trauklus ir viliojantis, nepaisant įvairių pavojų, o juos dėvintis as-muo spinduliuoja jaunatviška drą-sa ir pasitikėjimu savo jėgomis. Šis modelis atspindi dabartinės jau-nosios kartos estetinį suvokimą.

„Gdansko“ marškinėliai. Jie skirti senovės riterių ir kryžiuočių lai-kams atminti. Šiam modeliui pa-naudotas dviejų kryžių simbolis: tai senasis Gdansko miesto her-bas, menantis šlovingos Lenkijos karalystės klestėjimą.

„Išgelbėk ir apsaugok“ marškinė-liai. Šie platūs, šilti, rupaus audi-nio marškinėliai, kaip ir draugiška, „plati“ ruso širdis-dūšia, pasižymi paprastumu ir jaukumu. Šių marš-kinėlių dizainas rodo tokį pat nuo-širdumą ir beribį pasitikėjimą: jei švęsti – tai švęsti iš peties, jei jau melstis – tai melstis iš širdies!

„Kaliningrad“ marškinėliai prime-na Petro Pirmojo mintį apie jūrą ir jo prakirstą langą į Europą. Tačiau tuo pačiu jų dizainas kelia klausi-mą: jei nori išeiti į naują erdvę, ar nereikėtų pirmiausia jai atsiverti pačiam?

Marškinėliai su viščiuku. Šių marš-kinėlių dizainas kupinas dualizmo. Jame religinė tematika susipina su dviejų prieštarų simbolika, o ban-gų simbolis yra tiesioginė aliuzija į Gdansko miestą kaip uostą.

„Mončio“ marškinėliai. Šie gan erotiški marškinėliai sukurti pagal Antano Mončio skulptūrų pavyzdį ir atrodo tarsi „skulptūrinė teksti-lė“. Jų dizainas turi užslėptos lie-tuviškos simbolikos, taip pat jame jaučiama gražuolės Palangos va-sariška nuotaika.

Lietuviai turi posakį: Vilkas ne toks baisus, kokį jį piešia. Man atrodo, kad piešti galima labai įvairiai: štai piešta Rusijos vėlia-va atrodo jaukesnė ir šiltesnė, nei rodoma per oficialius TV praneši-mus. Joje piešdamas mėlyną spal-vą, įsivaizduoju vandenį, mėlyną dangų, raudonoje matau braškių laukus arba meilę, o balta yra tai-kos, šviesos, ramybės spalva.

Marškinėliai „Papukų šou“. Nėra vientisos ar išbaigtos šio modelio interpretacijos, nes ji priklauso nuo santykio, kuris atsiranda tarp dėvinčiojo tokius marškinėlius ir į jį žiūrinčiojo, t. y. vertinančio ste-bėtojo. Tikėtina sulaukti jo kritinio požiūrio, nes plonytė, peršvie-čiama medžiaga yra laisvėjančio Vakarų pasaulio simbolis, o tai, kad į viešumą iškeliama kažkas, kas ankščiau buvo laikoma labai privatu ir uždara, neišvengiamai sukelia konfliktą. Jei vertintume sovietiniu žvilgsniu, šį modelį ga-lima būtų pavadinti „supuvusio kapitalizmo apraiškomis“. Tačiau, jei marškinėlius užsivelka mer-gina iš Rytų Europos, nejučiomis iškyla šiuolaikiškesnė interpreta-cija: jos kūnas ir yra jos pagrindinė prekė.

Marškinėliai „su vyšniomis“. Šis marškinėlių modelis sukurtas Lenkijos ir Rusijos pasienyje. Abi šalys ne tik priklauso slavų kalbų šeimai, bet ir apskritai turi nema-žai bendrumų. Šiame darbe mėgi-nu apie tai kalbėti per piešinio ir audinio specifiką.

112 113

ART GIDASART GIDASART GIDAS

2013 m. birželio 29 – liepos 11 d. trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – menininkai, meno kritikai, istorikai leidosi į kultūrinę ekspediciją per Gdanską, Kaliningradą, Klaipėdą bei šių miestų apylinkes. Ekspedicijos metu dalyviai rinko medžiagą, kuri sugulė į tris šalis siejančio Baltijos regi-ono meno ir kultūros gidą (katalogą), aprėpiantį naujus kultūrinius maršrutus, iliustruotus projekto dalyvių požiūriu įdomiais kultūros objektais ir projekto metu sukurtais meno kūriniais, žurnalistų pastebėjimais, vietos žmonių interviu.

Ekspedicija buvo vykdoma projekto „Pažink svetimšalį: savitarpio pažinimo skatinimas tarp Gdans-ko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų per šiuolaikinės kultūros ir meno mainus“ rėmuose 2013–2014 m. Projektą įgyvendino Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Kaliningrado Naci-onalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriumi (Rusija) ir Gdansko Šiuolaikinių menų centru Łaznia (Lenkija).

Meno gidas „Pažink svetimšalį: Gdanskas–Kaliningradas–Klaipėda“/ Sud. Ignas Kazakevičius, Agniezska Wolodzko, Elena Cvetajeva, redaktorius Ilja Dementjevas. – Klaipėda: Klaipėdos kultūrų komunikacijų cen-tras, 2015. –112 p.

ISBN 978-9986-588-45-0

MENO GIDAS „PAŽINK SVETIMŠALĮ: GDANSKAS – KALININGRADAS – KLAIPĖDA“2015

Sudarytojai / projekto kuratoriai:Elena Cvetajeva, redaktorius Ilja Dementjevas (Rusija)Agniezska Wolodzko (Lenkija)Ignas Kazakevičius (Lietuva)

Tekstų autoriai: Danilas Akimovas, Wiktor Ciesielski, Ivanas Čečotas, Audrius Jankauskas, Anna Karpenko, Vasilijus Kolesnikas, Wojciech Kozłowski, Marcin Krasny, Aleksandras Liubinas, Skaistė Kazarauskaitė-Marčienė, Sergejus Michailovas, Ričardas Milukas, Agata Nowosielska, Barbara Piórkowska, Linas Poška, Lina Praudzinskaitė, Jevgenija Romanova, Danguolė Ruškienė, Katarzyna Szczepańska, Konstantinas Traščenkovas, Mindaugas Valiukas, Gitana Gugevičiūtė-Valiukienė, Marta Wróblewska

Vertimas: Aleksandra Fomina (UAB „Fokaja“)

Katalogo dizainas: Darius Petreikis (kūrybinė grupė „Mamaika“)

Leidėjas:Klaipėdos kultūrų komunikacijų centraswww.kkkc.lt

Spaudė: UAB „Spaudos praktika“

114