58 kultūros paveldas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų apranga ilgai tyri-nėta gana fragmentiškai. Remiantis pokario archeologinių kasi-nėjimų radiniais, atkurti apdarai, vilkėti pirmame tūkstantmetyje ir antro tūkstantmečio pradžioje arba net vėliau. Tyrinėtojai koncen-travosi į metalo papuošalus ir aprangos apdailą. XIX–XX a. lie-tuvių liaudies drabužiai sistemingiau pradėti tyrinėti tarpukariu1. Kur kas menkiau domėtasi LDK XVI–XVIII a. apranga, kuri buvo labai įvairi dėl socialinės visuomenės diferenciacijos ir etninių te-ritorijų skirtumų. Pirmi solidesni straipsniai šia tema paskelbti tik praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje2.

Apranga tyrinėjama naudojantis dvejopais šaltiniais – rašyti-niais ir ikonografiniais. Prie pirmųjų priskirtini įvairūs dokumentai: inventoriai, testamentai, teismų bei muitų knygos, atsiminimai, laiškai, kelionių aprašymai. Informacijos apie ištaigingus apdarus, aukotus bažnyčioms, galima rasti jų vizitacijų aktuose. Nemaža medžiagos esama Lietuvos Metrikoje3, Žygimanto Augusto Vil-niaus rūmų sąskaitose (1545–1548)4, Vilniaus archeografijos ko-misijos aktuose5 ir kituose archeografijos dokumentų rinkiniuose6, Zygmunto Glogerio7, Konstantino Jablonskio ir Mečislovo Jučo skelbtuose Lietuvos inventoriuose8, Jędrzejaus Kitowicziaus vei-kale apie papročius Augusto III valdymo laikotarpiu9.

Iš rašytinių šaltinių tik bendrais bruožais galima įsivaizduo-ti aprašomus apdarus. Nuodugniau juos pažinti įmanoma tik iš vaizdinės medžiagos, pvz., istorinių, batalinių ir religinių paveiks-lų. Iškilmėms skirta apranga vaizduota gausiuose tapybiniuose, grafiniuose ir skulptūriniuose portretuose (seniausi iš jų Lietuvoje atsirado XVI a. pirmoje pusėje). Juose portretuojamieji paprastai būdavo aprengiami madingais savo epochos drabužiais. Ver-tingos medžiagos teikia didžiausias Europoje vienos giminės grafinių portretų rinkinys Icones familiae ducalis Radivilianae10. Drabužių pavyzdžių dar pasitaiko senuose kartografijos darbuo-se ir peizažuose. Prie seniausių ikonografinių šaltinių priskirtinas medžio raižinys Jono Laskio Statutuose (1505)11, vaizduojantis Aleksandro Jogailaičio vadovaujamą seimo posėdį. Lietuvos didi-kų miniatiūriniais atvaizdais iliustruotas Vilniaus kanauninko, vėliau Plocko vyskupo Erazmo Cioleko pontifikalas. Apie tą laiką sukur-toje kompozicijoje Oršos mūšis labai kruopščiai perteikta karių apranga. Lenkijos ir Lietuvos seimas taip pat pavaizduotas Jano Herburto Statutuose (1570). LDK ir Maskvos kariai, didikai, pir-kliai, amatininkai, įvairių luomų moterys ir vaikai užfiksuoti Gardino panoramoje (1568), raižytoje Mathiaso Zündto pagal Hanso Adel-hauserio piešinį ir iki pat XX a. plačiai naudotoje kitų autorių12.

XVII a. ikonografinių šaltinių gerokai mažiau. 1619 m. raižinyje (Varšuvos nacionalinis muziejus) tiesiog pakartotas 1570 m. Len-kijos ir Lietuvos seimo atvaizdas, Žygimantą Augustą pakeitus Zigmantu Vaza. Daug informatyvesni Mykolo Arkangelo Palonio sienų tapybos kūriniai istorine ir religine tematika13. Kiek anks-čiau, apie šimtmečio vidurį, Abraomo Vesterfelto reportažiniuose

Marija Matušakaitė

Iš ldk gyventojų aprangos IstorIjos: XvI–XvIII a.

piešiniuose (deja, žinomuose tik iš XVIII a. kopijų ir gobelenų14) pavaizduoti Jonušo XI Radvilos karo žygio dalyviai. Panašiu lai-kotarpiu atsiranda ir Mažosios Lietuvos valstiečių atvaizdų Mo-tiejaus Pretorijaus15 bei Teodoro Lepnerio veikaluose16.

Vertingas šaltinis yra patys išlikę seni apdarai bei jų elemen-tai. Deja, jų pavyzdžių itin nedaug (didžiausia kolekcija saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje).

Seniausiu Lenkijos ir Lietuvos aprangos istorijos veikalu laikyti-na Łukaszo Gołębiowskio enciklopedinio pobūdžio knyga17, kurios medžiagą dažnai kartojo vėlesni autoriai. Su senųjų apdarų išvaiz-da galima susipažinti Karolio Račinskio piešinių serijoje, 1838 m. išspausdintoje Vilniuje, Juozapo Ozemblovskio litografijoje18.

XVI a. lietuvių apdarų pavyzdžių pagal Hanso Adelhauserio kūrinį išraižyta Jano Konstanto Żuprańskio albume (1853). Ver-tingos medžiagos apie LDK teritorijoje dėvėtą aprangą yra pa-teikęs Janas Matejko19.

Feodalizmo epochos kostiumo pavyzdžius populiarino lenkų dailininkas Juliuszas Kossakas, XIX a. antroje pusėje kūręs ilius-tracijas Lenkijos savaitraščiui Tygodnik ilustrowany. Tarp gausiai reprodukuotų iki mūsų laikų neišlikusių portretų jis pateikė ir sce-nų, grįstų Gardino panorama, 1568 m. raižyta Mathiaso Zündto pagal Hanso Adelhauserio piešinį.

Apie Lietuvoje dėvėtus drabužius rašė Franzas Hottenrot-has20, Maria Gutkowska-Rychlewska ir kiti Lenkijos autoriai21, lie-tuviai Povilas Reklaitis22 ir Tadas Adomonis23. Pastarojo medžia-ga panaudota Lietuvos dailės ir architektūros isorijos veikale24.

Baltarusijos tyrinėtojos Liudmilos Molčianovos monografijoje25 LDK apranga gana nerūpestingai atrinkta ir iš dalies klaidingai datuota. Gana mechaniškai to paties regiono drabužiai išvardyti Nikolajaus Ulaščiko straipsnyje26. Daugiausia archeologine me-džiaga pagrįstas Reginos Kulikauskienės straipsnis ir tyrinėjimus apibendrinanti monografija27.

Apibendrinant galima sakyti, kad aprangos istorijos tyrimuo-se dažniausiai koncentruotasi į atskirus jos elementus, o ne visą kompleksą.

Ištaigingi drabužiai, anuomet liudiję žmogaus statusą visuo-menėje, paprastai būdavo labai brangūs. Antai, kaip matyti iš 1585–1586 m. Upytės miesto teismo aktų, už baudžiauninką vyrą mokėta dešimt kapų lietuviškųjų grašių, o už baudžiauninkę mo-terį – dvidešimt kapų. Tuo metu darbinis jautis kainuodavo 1–4,5 kapų, karvė – 5–10 kapų, karvė – 50–100 grašių, telyčia – 30 grašių, avis – 15 grašių, kiaulė – 12 grašių, žąsis arba višta – 3 grašius. Gero arklio kaina svyravo nuo penkių iki penkiolikos kapų, o eiklus žirgas prilygo šiuolaikiniam prabangiam automobiliui. O štai pilka namų darbo sermėga kainuodavo 50 grašių, kilmingųjų dėvėta mo-raviškosios gelumbės delija – 2 kapas, o siūdinta iš lundišo – 3 ka-pas. Už raudoną falendišo deliją su lapenos pamušalu mokėta jau 20 kapų. Žalios karazijos žiponas atsiėjo dvi su puse kapos, o juodo

59 kultūros paveldas

uterfino – keturias kapas. Pigesnis buvo 70 grašių įvertintas odinis tymo žiponas, tačiau ištaigingas juodo aksomo žiponas kainavo net dvidešimt tris kapas, taigi buvo vertas daugiau negu 20 karvių28.

Verta pažymėti, kad dėl savo brangumo drabužiai ir audiniai anais laikais atstodavo pinigus. Verpalais, audiniais bei kailiais mokėta duoklė, apranga neretai sudarydavo dalį sandėriuose nu-matyto atlyginimo. Antai 1500 m. Tripolio kaimą gavusiam Kijevo bajorui Danieliui Dadikovičiui nustatytas metinis mokestis – pen-ki vežimai šieno ir dvi lapenos29. Vėlesniais laikais valstiečiai irgi dažnai atsiskaitydavo su dvaru savo gaminiais. 1505 m. Romano-vo kaimas kasmet tiekdavo Žitomiro vietininkui 40 kibirų medaus ir 12 lapių kailių30. Žygimanto Augusto laikais dalis mokesčių iž-dui būdavo mokama bebrų, kiaunių ir lapių kailiais31, o valstybinių žemių nuomininkai atsiskaitydavo atitinkamu kiekiu lino audinių. Kiekviena verpalais aprūpinta nelaisvoji moteris privalėdavo per žiemą išausti 50 uolekčių geros drobės32. Vėlesniais laikais vals-tiečiai ir amatininkai irgi dažnai atsiskaitydavo su dvaru savo ga-miniais. XVII a. viduryje batsiuvys Jurgis privalėjo Pašimšės dva-rui kasmet išdirbti po 6 odas33, o XVIII a. pabaigoje Petrašiūnų valstietės kasmet suverpti po 6 svarus pakulų ir 6 svarus vilnų34.

Brangius apdarus Lietuvos valdovai dažnai dovanodavo svetim-šaliams35. Jais dažnai būdavo apdovanojami ir didikai, miestiečiai bei tarnai. Antai Vilniaus miestiečiui Matui iš iždo išmokėta dvidešimt kapų grašių, o jo žmonai duota kiaunenos skrandinė36. Karaliaus virėjui Pauliui duotos 7 uolektys gelumbės iš Lietuvos Brastos muiti-nės37, totorius Tahiras Bohdanovičius lapės kailio šūbą gavo iš Trakų rakto, Vorodackis – 7 uolektis angliškosios gelumbės iš iždo38.

1476 m. keliaudamas į Prūsus susitikti su Kryžiuočių ordino magistro pasiuntiniais ir Pamario krašto didikais, Kazimieras Jo-gailaitis gabenosi daug dovanoms skirtos įvairiarūšės gelumbės ir kitų audinių39. Aleksandro Jogailaičio ginklų kalėjui vokiečiui Martynui kasmet mokėta po 90 auksinų, duodamas lapena pa-muštas apdaras ir dveji gelumbės drabužiai40. Žygimanto Au-

gusto valdymo laikais LDK pasiuntiniai iš iždo gaudavo damasto drabužiams, o Vilniuje valdovo rūmuose siūta apranga jo dvariš-kiams41. Paprotys dovanoti audinius ir kailius nenunyko nė XVII a. Antai šių dovanų vežėsi 1688 m. į Gardino seimą vykstantis Mogi-liavo vaitas ir suolininkas, atstovui Ilevičiui įteikta 20 šermuonėlių kailių, LDK rūmų iždininkui Kazimierui Jonui Sapiegai dovanota geresnių lapių kailių ir 3 poros lapės pakaklės kailių, raštininkienei Puchalskai – 12 šermuonėlių kailių, Gabševičiui – pinigų ir du kai-lio pamušalai, o Gabševičienei – 20 šermuonėlių kailių, LDK refe-rendoriui Kiprijonui Povilui Bžostovskiui – pilkųjų voverių kailių42.

XVII–XVIII a. dokumentuose dažnai minima uniforminė didikų tarnų apranga. Kitokie drabužiai kaip atlyginimų priedas būdavo duodami fizinį darbą dirbantiems samdiniams43.

Iki pat XVI a. audiniai minimi tarpvalstybinėse sutartyse. An-tai penktame dešimtmetyje pagal sutartį su Žygimantu Senuoju Krymo chanas Sagapas (Sahibas!) Girėjus per savo pasiuntinį kunigaikštį Aligačį laidavo prekybos laisvę lenkų ir lietuvių pir-kliams Kafoje ir Perekope, ir už tai jam pažadėta kasmet siųsti gelumbės už 50 000 auksinų44.

Kadangi drabužiai išreikšdavo žmogaus socialinį statusą, jie būdavo reglamentuojami specialiais įstatais, tiesa, Lietuvoje ne to-kiais smulkmeniškais, kaip kitose Vakarų Europos šalyse. 1613 m. konstitucijoje Volumina legum nurodyta, kad šilkinius audinius ir brangius kailius drabužiams arba pamušalams gali naudoti tik magistrato nariai, o lapių ir kitus prastesnius kailius – ir paprasti miestiečiai45. Pastariesiems būdavo draudžiama įsigyti ir brangių tymo dirbinių, kaip nurodoma 1620 m. konstitucijoje, o 1629 m. baudos visus metus nebetaikytos miestiečiams, sumokėjusiems po vieną auksiną už save, artimuosius bei šeimynos narius46.

Atskirais įstatymais Lietuvos statute uždrausta žydams puoš-tis aukso grandinėmis ir kt. brangenybėmis, sidabru dekoruoti diržus ir ginklus, tačiau leista mūvėti žiedus ir signetus su ants-paudais47. 1568 m. Gardino seime net mėginta įvesti žydams

Iliustracijoms panaudota Hiršo Leibovičiaus kolekcija: Kunigaikščių Radvilų šeimos atvaizdai (Icones Familiae Ducalis Radvilianae). XVIII a. Iš albumo, išleisto Peterburge 1875 m., saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete Viršutinis apdaras. XVII a. pr. Ona Kiškaitė-Radvilienė. Vario raižinys pagal XVII a. pr. portretą

Iškilmių apdaras. XVII a. vid. Lukrecija Marija de Stroci-Radvilienė. Vario raižinys pagal XVII a. vid. portretą

Iškilmių apdaras. XVII a. II d-metis. Regina Eisenreich-Radvilienė. Vario raižinys pagal XVII a.II d-mečio portretą

60 kultūros paveldas

geltonas beretes, o žydėms – geltonus muturus (gud. завыяние), tačiau su tuo nesutiko Žygimantas Augustas48.

Aprangos ir medžiagų bei priedų gamyba vertėsi amatininkai. Daugelis jų dirbo miestuose, susivieniję į cechus, tačiau jų būda-vo ir miestų jurisdikose, ir dvaruose.

Įvairių specialybių amatininkus siejo tarpusavio ryšiai. Audi-nius drabužiams gamino gelumbininkai (lenk. sukiennicy), pus-gelumbininkai (lenk. półsukiennicy), sermėgininkai (lenk. sier-miężnicy), aksomininkai (lenk. aksamitnicy), pusaksomininkai (lenk. półaksamitnicy) ir lino audėjai (lenk. tkacze). Su tekstilės gamintojais artimai bendradarbiavo audinių kirpėjai (lenk. pos-trzygacze), vėlėjai (lenk. folusznicy) ir dažytojai (lenk. falbiarze), nuo kurių nemažai priklausydavo audinių kokybė. Batsiuviai (lenk. szewcy), krepšdirbiai (lenk. miechownicy), taip pat siuvėjai (lenk. krawcy) ir kepurininkai (lenk. czapnicy) naudojosi odminių (lenk. garbarze) gaminiais. Odminiai savo ruožtu buvo susiskirstę į atskirus cechus pagal įvairių rūšių odų gamybą. Vieni gamin-davo prastesnes odas, kiti – brangesnes spalvotas arba baltas, zomšą, tymą, kordibaną49. Kailiadirbių (lenk. kuśnierze) cechas ne tik išdirbdavio įvairių, dažnai labai brangių rūšių kailius, bet ir pamušdavo jais drabužius bei aptaisydavo kepures. Skrandi-ninkų (lenk. bałtusznicy) cechas siūdavo populiarias, paprastai audiniu nepamuštas skrandas (lenk. kożuch, gud. кожух) iš tame pačiame ceche išdirbtų avikailių. Siuvėjams giminingi veltininin-kai (lenk. wojłocznicy) iš veltinio gamindao ne tik apavą, bet ir apsiaustą primenančius viršutinius drabužius. Iš atskirus apran-gos elementus gaminusių amatininkų minėtini kojinininkai (lenk. pończosznicy), mezgę ir pirštines, pinigines bei odines pirštines siuvę krepšdirbiai ir galvos dangalų gamintojai, susiskirstę į ats-kirus cechus. Tarp drabužių apdailos specialistų, savo dirbiniais puošusių ištaigingus drabužius, svarbiausi buvo pozumentinin-kai (lenk. pasamonnicy, gud. позументшики), gaminę šilkines virveles drabužių pakraščio apsiuvams bei apvadams, įvairaus tipo bei pločio dekoratyvines juostas, metalo gijomis ataustus ga-lionus, šilkiniais siūlais ar tauriojo metalo viela apipintas sagutes ir didesnes sagas (lenk. guzy, gud. гузы), derintas su dekoratyvi-nėmis kilpomis. XVII a. jie pradėjo gaminti aukso bei sidabro gijų nėrinius ir tuo metu plitusius vielos karkasus, laikiusius dideles standžias apykakles. Dėl didelės dirbinių įvairovės susiformavo ir atskiras apvadininkų (lenk. szmuklerze) cechas50, iš pozumenti-ninkų perėmęs šilkinių virvelių, juostų ir dekoratyvinių kilpų gamy-bą, taip pat nėręs prabangiais kutais puošiamus madingus tinkli-nius diržus. Kurį laiką Vilniuje veikė ir siuvinėtojų (lenk. haftarze) cechas, atskirai minimi sagų gamintojai (lenk. knopfmacherzy), o feodalai neišsiversdavo be auksakalių.

Pirmiausia į cechus ėmė burtis sostinės amatininkai. Vienas seniausių – jau 1495 m. Vilniuje veikęs siuvėjų cechas, kurio nariai siūdavo ne tik drabužius, bet ir palapines51. Kiek vėliau (1522) susiformuoja Vilniuje batsiuvių cechas, 1578 m. – audėjų cechas (1654 m. į jį įsijungė pusaksomininkai), 1582 m. – ke-purininkų, sermėgininkų bei klešnininkų (lenk. nogawicznicy) cechas. 1614 m. į cechinę organizaciją susijungę raudonų ir juodų odų gamintojai 1664 m. pas save priima kordibanininkus. 1630 m. susiorganizuoja odminiai, gaminę pilkas, raudonas ir baltas odas, 1631 m. cechinė privilegija suteikiama kailiadir-biams, o 1633 m. – pozumentininkams.

Po 1655 m. Maskvos kariuomenės įsiveržimo į Vilnių nutrūkusi amatininkų veikla vėl atgyja tik į šimtmečio pabaigą. 1684 m. susi-

kuria veltinio arba fetro kepurių bei apsiaustų gamintojų (lenk. ma-giernicy, kiecarze) cechas. 1697 m. prie kepurininkų, sermėginin-kų, klešnininkų prisijungia kojinininkai, gelumbininkai, aksominin-kai, moterų kepurininkai, skrybėlininkai, kailiadirbiai ir dažytojai.

Cechai kūrėsi ne tik Magdeburgo teises turinčiuose miestuo-se, bet ir, pvz., Mogiliave (1577 m. kailiadirbių cechas52).

Tarp panašia veikla užsiimančių amatininkų neretai kildavo il-galaikių ginčų, pvz., XVII a. – tarp baltas ir raudonas bei juodas odas gaminusių odminių ir kailiadirbių bei skrandininkų. Nemaža kivirčų kildavo varžantis dėl klientūros. Antai 1563 m. Vilniaus siu-vėjų cechas skundėsi jurisdikoje gyvenančiais siuvėjais, nenorin-čiais įsirašyti į cechą ir darančiais jam didelę žalą. Dar daugiau nemalonumų būdavo dėl cechams nepriklausiusių žemesnės kvalifikacijos amatininkų, vadinamųjų gadintojų (lenk. partacze), įsikūrusių priemiesčiuose arba keliaujančių iš vietos į vietą, kaip XIX a. Motiejaus Valančiaus aprašytasis Palangos Juzė. XVII a. pabaigoje išgyvenama krizė vis dėlto privertė cechus dalį savo darbo perleisti aniems gadintojams, nors tai ir buvo draudžiama įstatymais53. Nepriklausomieji amatininkai, priimti į cechą už tam tikrą mokestį, tapdavo vadinamaisiais „pusbroliais“ (lenk. półbra-cia) ir gaudavo teisę laisvai verstis savo profesija54.

Pavienių amatininkų būdavo net labai mažose gyvenvietėse. Pavyzdžiui, Jurbarke, kuriame XVI a. septintame dešimtmetyje buvo per penkis šimtus gyventojų, dirbo 3 odminiai ir 1 zomšos gamintojas55, Kėdainiuose (XVII a. pr. per 2 000 gyventojų) – 8 siu-vėjai, 5 batsiuviai ir 3 odminiai56, Geranainyse (1619 m. apie 700 gyventojų) – 4 batsiuviai ir 1 siuvėjaitis (lenk. krawcowic), turėjęs teisę verstis iš tėvo paveldėtu amatu57. Tuo metu dvigubai mažes-niuose Šilėnuose buvo 1 siuvėjas, 1 batsiuvys ir 1 audėjas58.

XVI a. cechai priimdavo mokiniais valstiečių vaikus, idant šie paskui galėtų dirbti dvaruose arba valdovo žemėse59. Daugu-ma jų nebūdavo visiškai atsiskyrę nuo žemės ir turėdavo atiduoti dvarui duoklę ar eiti lažą, tačiau dažniausiai jų padėtis būdavo nepalyginti geresnė, negu kitų valstiečių. Antai 1632 m. Gaurės dvarui priklausančiame Kurkiškių kaime gyvenusiam siuvėjui la-žas sumažintas perpus, o Upytės dvaro valdinys siuvėjas Jasius Ambrasaitis 1638 m. lažą ėjo tik keturias dienas per savaitę60. Pašimšės dvaro valdose gyvenęs siuvėjas Jonas Kurpeliauskas ir audėjas Hansas 1659 m. mokėjo dvarui nustatytą duoklę, ta-čiau už jam atliktus darbus gaudavo atskirą atlyginimą61.

Miestuose ir kaimuose amatais versdavosi beveik vien vyrai, bet dvaruose kai ką dirbdavo ir moterys: ausdavo, siuvinėdavo, nerdavo nėrinius. Įgudę specialistai čia būdavo labai vertinami, kaip matyti iš to, kad, pavyzdžiui, Vytautas buvo dovanojęs impe-ratoriui Zigmantui dvi rūmų moteris, siuvinėjusias auksu62, Alek-sandras Jogailaitis savo kailiadirbiui (gud. кушнер) Sabui 1500 m. suteikęs privilegiją Mikniškių dvarui Trakų paviete63, o siuvėjui tur-kui Dovydui 1504 m. suteikta privilegija Porozovo vaitystei ir dova-notas ežeras su malūnu bei jam priklausančia žeme64. Kartais dėl amatininkų net bylinėtasi. Antai teismo knygose minimas Povilas Mikalojaitis Sapiega 1566 m. kaimyno dvaruose prisiplėšęs daug turto ir pagrobęs valdinių, tarp jų ir plonųjų audinių galvos danga-lams audėjų (gud. тонкопрядицы), kurių produkcija vertinta po 10 grašių už uolektį, bei siuvinėtojų perlais65. Tais pačiais metais iš pono Motiejaus Kločkos pabėgęs valstietis su žmona, sūnumi ir dviem dukterimis, kurių viena siuvinėjusi auksu66. 1558 m. Leo-nas Mikalojaitis patraukė teisman giminaitį, pagrobusį iš jo dvaro siuvinėtoją auksu Daratėlę67, o Anastazija Tiškevičienė 1539 m.

61 kultūros paveldas

buvo iškėlusi bylą kaimynams Suchodolskiams, prisikalbinusiems perbėgti jos dvare dirbusią siuvinėtoją68. Įdomu, kad aukščiausio rango asmenys naudodavosi siuvinėtojų vyrų paslaugomis69

XVIII a. Lietuvoje pagausėjo aprangos medžiagą gaminusių manufaktūrų. Nemažai jų Lietuvoje įsteigė LDK rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas (lino gamykla Šiauliuose ir Pastovyse, išti-sas karališkųjų manufaktūrų kompleksas netoli Gardino – Horo-dnicoje bei Lososnoje)70.

Kaip matyti iš 1881 m. nuotraukos, anuomet buvo populia-rūs dryžuoti audiniai, puošti augalinio ornamento juostomis, audiniai su stambiu ornamentiniu raštu, marginti ir spausdinti. Marginimui naudotos medžio plokštės, o smulkesniam raštui išgauti – metalo reljefas.

Rokiškio krašto muziejuje saugomu spaudu būdavo margi-nami audiniai ir galbūt pasiūtų drabužių elementai. Šioje me-džio plokštėje dekoro motyvai sukomponuoti iš siaurų lanks-tytos skardos juostelių ir smulkių strypelių, leidusių išgauti taškelių raštą. Tokia marginimo technika dar XX a. ketvirtame dešimtmetyje naudota Lietuvos kaime71.

Didikams priklausančių tekstilės manufaktūrų buvo ne tik Gardine, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Antai Sapiegos Ko-denyje organizavo gelumbės, lininių ir šilkinių audinių, kontu-šų juostų bei šilkinių apmušalų gamybą. Pliateriai Kraslavoje (Latvija) gamino kilimus, aksomą bei damastą. Oginskiams priklausiusiame Slanime veikė šilko manufaktūra. Šilkiniai au-diniai, vėliau ir kontušų juostos taip pat austos Mykolo Kleo-po Oginskio manufaktūrose Sokolove. Radvilų manufaktūrose Nesvyžiuje austas linas, Minske – gobelenai, Slucke – gelumbė ir plačiai pagarsėjusios Slucko juostos.

Drabužių anuomet būdavo galima užsisakyti pas amatininkus arba įsigyti jau pagamintų. Prekyba galėdavo verstis ir neorga-nizuoti amatininkai, ir cechų nariai. Drausta prekiauti slapta arba nešioti gaminius per namus, bet leista pardavinėti juos dirbtu-

vėse ir turguje. O štai kepurininkų cechas turėjo teisę gaminius pardavinėti pirkliams, taip pat individualiems klientams turguje, privačiai, namie ir pro langą, tačiau šia teise naudodavosi tik meistrai72. Kailiadirbių cecho amatininkai, įsiregistravę pirklių sąraše, galėdavo prekiauti įvairių rūšių kailiais ne tik parduotu-vėse bei turguje, bet ir gatvėse73. Gelumbininkai bei lino audėjai prekiaudavo audiniais specialiose parduotuvėse, nuomotose ir cechams, ir pavieniams asmenims. XV a. Vilniuje veikė keturios tokios gelumbės parduotuvės, o 1677 m. jau minimos penkios74. Dvylika lininių audinių parduotuvių veikė prie Vilniaus miesto skerdyklos75. Dėl susikertančių interseų neretai kildavo pirklių ir amatininkų ginčų. Antai Vilniaus batsiuviai skundėsi, kad pirkliai, užuot įgiję gatavą produkciją, užsisakydavo pas juos pardavimui skirtą apavą ir taip gaudavo papildomo pelno76. Ginant amatinin-kų interesus, pirkliams suteikta teisė prekiauti iš jų pirktais gami-niais tik kituose miestuose ir kaimuose. Svetimšaliams pirkliams drausta užsiimti mažmenine prekyba Vilniuje ir Kaune, kur veikė stacionarinės parduotuvės ir užsienio pirklių faktorijos. Vietos pir-kliai čia įsigydavo tik urmu parduodamų užsienio prekių77.

Reikiamų audinių be pardavėjų tarpininkavimo būdavo galima įsigyti XVIII a. ypač pagausėjusiose manufaktūrose. Ten pat būda-vo priimami užsakymai kirpti, velti ir dažyti naminius audinius.

Šilti ir lengvesni viršutiniai drabužiai Lietuvoje siūti iš įvairių vil-nonių audinių. Smulkūs bajorai, valstiečiai ir nepasiturintys mies-tiečiai tenkindavosi naminiu milu iš įvairių spalvų vilnos.

Milas būdavo audžiamas tiek kaimuose, tiek dvaruose. Aukš-tesnės rūšies gelumbę gamindavo amatininkai specialistai, vienas jos gamybos centrų buvo Vilnius, kuriame dirbo vilnos audėjai, vėlėjai, kirpėjai. Čia veikė dvi stambios vėlyklos: viena priklausė miestui, kita – Mamoničių šeimai.

Iš istorinių dokumentų žinoma nemažai įvairių audinių pava-dinimų. Prie labiausiai vertintų priskirtinas lietuviškai purpuru va-dintas audinys (lenk. szkarłat), puspurpuris (lenk. półszkarłacie)

Iliustracijoms panaudota Hiršo Leibovičiaus kolekcija: Kunigaikščių Radvilų šeimos atvaizdai (Icones Familiae Ducalis Radvilianae). XVIII a. Iš albumo, išleisto Peterburge 1875 m., saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete Galvos dangalas. XVII a. Mikalojus XI Kristoforas Radvila. Vario raižinys pagal XVII a. portretą

Šukuosena. XVII a. Albertas IV Stanislovas Radvila. Vario raižinys pagal XVII a. portretą

Šukuosena. XVII a. Albertas III Vladislovas Radvila. Vario raižinys pagal XVII a. portretą

62 kultūros paveldas

ir flamandiškoji gelumbė (lenk. sukno flamskie, gud. флямское сукно), gaminta, matyt, pagal iš Flandrijos importuotų audinių pa-vyzdžius. Vilniuje gamintas ir lengvesnis štametas (lenk. sztamet), ir storas šiurkštus koltrišas (lenk. kołtrysz), ir kitų rūšių audiniai78.

Prie brangesnių XVI a. pamėgtų gelumbės rūšių priklausiusio purpurino (gud. пурпурян, пурпиян) uolektis amžiaus viduryje kainavo 22–23 lietuviškuosius grašius. Žinomas ir purpurinas su įaustomis žvilgančiomis gijomis (gud. с искрой). Tuo metu daž-nai minima itališkoji gelumbė (lenk. sukno włoskie), greičiausiai gabenta iš Milano ir Venecijos.

Prie aukštos klasės prabangių audinių priklausė angliškasis lundišas (lenk. lundysz). XVI a. antroje pusėje plačiai paplito la-bai vertintas falendišas (lenk. falendysz < vok. fein lundisch). Iš Vokietijos importuota Meiseno gelumbė (lenk. sukno myszinskie, gud. мыщинское сукно). Vidutinės kokybės būdavo dažnai mi-nima čekiškoji ir moraviškoji gelumbė, iš kurios siūtas drabužis neretai apibūdinamas kaip čekiškasis ar moraviškasis jermė-kas (lenk. giermak murawsky). XVI a. minima gelumbės atmai-na furstatas (lenk. forstat, fursztat), tačiau jau XVII a. taip vadi-namas lygus arba raštuotas šilkas79. Prie populiarių gelumbės rūšių priklausė ir Lenkijos teritorijoje gamintas tuzinukas (lenk. tuzinek), pigesnė karazija (lenk. karazja) bei dažnai pamušalui naudotas kyras (lenk. kir)80. Pastarojo gamyba plėtota Silezijoje, tačiau į Lietuvą patekdavo ir Gdansko kyras. Be įprastinio lygaus audinio, minimas ir šiauštasis kyras. Tikriausiai prie nebrangių gelumbės atmainų priskirtinas retkarčiais minimas siestuchas (lenk. siestuch). Matyt, iš Rytų gabentas kamlotas (lenk. kamlot, gud. чамлет), vadintas taip pat štametu (lenk. sztamet), buvo plonesnis, šiurkštus, retokas audinys iš prastesnės avies bei ož-kos vilnos. Prie pigesnių gelumbės atmainų priklausė muchajeris (lenk. muchajer), kuriame panaudotas drobės pynimas81. Mažiau patvarus ir minkštesnis, palyginti su standžia gelumbe, buvo sto-ras, kartais juostomis ar langeliais austas bajus (lenk. baja) ir kuč-bajus (lenk. kuczbaja) šiauštu paviršiumi (importuotas Lietuvon ne tik iš Vakarų, bet ir iš Rusijos). Šiauštas buvo ir nuo XVII a. Eu-ropoje gamintas įstrižo pynimo multonas (lenk. multon, multan). Taip pat minima plona vidutinės kokybės vilnonė bei pusvilnonė sajeta (lenk. sajeta), naudota ir viršutiniams drabužiams.

Tekstilės gaminių asortimentas XVII–XVIII a. Lietuvoje buvo pla-tus, kaip matyti, pvz., iš 1673 m. Vilniaus pirklio Atanazo Jonaičio parduotuvės inventoriaus (daugiau negu trisdešimt pavadinimų audinių)82 arba iš 1711 m. Antano Zyšto parduotuvės inventoriaus83.

Be grynos vilnos audinių, būta ir pusvilnonių. Antai iš vil-nos ir lino gamintas madelanas (lenk. madelan, madzelan), iš prastesnės vilnos su medvilnės ar lino metmenimis – saja (lenk. saja), iš vilnos su linu ar medvilne – minkštas įstrižo pynimo barkanas (lenk. barchan). XVII–XVIII a. plito vilnonis ar pusvil-nonis garusas (lenk. harus).

Vilna naudota ne tik drabužiams siūti. Iš vilnonių siūlų megztos kojinės ir pirštinės. Taip pat nemaža viršutinių drabužių gaminta iš plono veltinio, plačiai naudoto galvos dangalų ir apavo gamybai.

Iš lino audinių Lietuvoje nuo seno siūti ne tik baltiniai, bet ir lengvesni drabužiai. Juos dėvėdavo visų visuomenės sluoksnių atstovai. Kiekviena valstietė savo reikmėms išsiausdavo nami-nės drobės, iš kurios gaminti marškiniai, vyrų kelnės, nuometai, skepetos, drobulės, prijuostės.

XVI a. rašytiniuose šaltiniuose labai dažnai minima namie austa aukštesnės rūšies kuželinė drobė arba kuželis (lenk. kużel, gud.

кужельное полотно, кужель), šiurkštesnė pašukinė drobė (gud. згребное полотно) ir prasčiausia pakulinė drobė (gud. начесное полотно). Lietuvos Statute skiriama plonoji – kuželinė drobė po 6 grašius už uolektį ir paprastoji – pakulinė drobė po 2 grašius už uolektį84. Pasiturinčių valstiečių trobose paprastai būta didesnių drobės atsargų. Antai 1582 m. dviejose iš jų pavogta po 50 uolek-čių kuželio ir atitinkamai 80 bei 100 uolekčių pakulinės drobės85.

Muitų knygose minima Kauno drobė86 veikiausiai buvo mies-tietiška austinė drobė (gud. ткацкое полотно), kurią gaminda-vo ir pavieniai dvaruose dirbę audėjai, vadinamieji „atkočiai“.

LDK feodalai puošnius marškinius siūdindavosi iš importinės flamandiškosios drobės (lenk. flamskie płótno, gud. флямское полотно). Istoriniuose šaltiniuose dažniau minima Kelno drobė (lenk. płótno kolońskie, gud. полотно коленское), matyt, dideliais kiekiais importuota į Lietuvą. XVIII a. dar fiksuojama storesnė šva-biškoji drobė (lenk. płótno szwabskie) ir Maskvos drobė. Iš lino austas plonas audinys rumbelis (lenk. rąbek, gud. рубок) gamin-tas ir Lietuvoje. XVIII a. pagausėja tokių lininių audinių, kaip dimas (lenk. dyma), batistas bei muslinas, plačiai naudotas madingiems suknelių rankogaliams, ir reto pynimo gazas, taip pat gamintas vietos manufaktūrose. Žinoma ir neretai neperšlampama vaškuo-ta dažytinė drobė (gud. крашенина, lenk. kraszenina)87.

Iš Rytų ir Vakarų importuojamus brangius šilkinius audinius pa-prastai pirkdavo vien didikai, o smulkesni bajorai iš jų gaminda-vosi tik apdailos elementus. XVI a. vakarietiškas šilkas gabentas daugiausia iš Florencijos, Venecijos ir Genujos88. Prie brangiausių priklausė dažniausiai iš Italijos importuotas brokatas (lenk. brokat, gud. парча), ataustas aukso (lenk. złotogłów, gud. злотоглав) arba sidabro gijomis. Jo būta įvairių rūšių. Antai už Stanislovo Goštauto tekančios Barboros Radvilaitės kraityje trys apdarai buvo siūti iš brokato: pirmam sunaudota dvidešimt uolekčių au-dinio po 4 kapas už uolektį, antro brokatas kainavęs po 3 kapas už uolektį, trečio – po 2,5 kapos89. Daug dažniau minimas atla-sas (lenk. atłas, gud. атлас), žvilgantis iš vienos ir matinis iš kitos pusės. Iš jo siūti ne tik lengvi moterų drabužiai, bet ir ištaiginga vyrų apranga su brangaus kailio pamušalu. Panašiai naudotas ir damastas – lygus arba su matiniu raštu žvilgančiame fone. Raš-tuotame damaste pasitaiko ir dviejų spalvų derinių. Tame pačiame Barboros Radvilaitės kraityje įrašyti penki atlaso apdarai: vieno jų būta kūno spalvos, antro – balto ir trijų – raudonų su auksinio bro-kato apvadais. XVI a. pirmos pusės dokumentuose figūruoja ištai-gingas atlasas ir damastas „ant aukso“, taigi, matyt, turėjęs auk-sinį foną arba raštą. Prie puošnių šilkinių audinių priklausė iš storų šilkinių siūlų audžiamas tabinas su raštais, primenančiais siuvinė-jimą arba retkarčiais ataustais auksu. Iš Venecijos ir Genujos im-portuotas brangus aksomas. Ypač madingi buvo moterų apdarai su juodo aksomo liemenėlėmis ir apvadais. Iš spalvoto aksomo taip pat mėgta gaminti galvos dangalus. Būta ir raštuotojo aksomo (gud. аксамит рыты), kurio piešinys išgaunamas audinio faktū-ra. Ypač vertintas altembasas (lenk. altembas) – raštuotasis ak-somas su aukso fonu90. XVII a. aksomas gamintas ir Vilniuje, XVIII a. – Gardine bei Kraslavoje. Iš Turkijos ir Vokietijos importuotas šilkinis storo verpimo grubrinas (lenk. grubryn). Pigesnė buvo įvai-riaspalvė kitaika (lenk. kitajka, gud. китайка), plačiai naudota ne tik drabužių viršui, bet ir pamušalui. Būta ir besimainančių spalvų91 kitaikos (lenk. mieniona kitajka), kurios metmenims bei ataudams naudoti skirtingų spalvų siūlai. Šis drobinio pynimo audinys XVII a. gabentas iš Turkijos92, tačiau į Lietuvą patekdavo ir brangios

63 kultūros paveldas

kitaikos iš Kinijos, o XVIII a. ji gaminta Gardine93. Daug retesnė Lietuvoje buvo standi tafta, taip pat retkarčiais gaminta iš dviejų spalvų siūlų. Taftą priminė iš Italijos importuotas palamitas (lenk. palamit) su aukso ar sidabro folijos metmenimis. Iš plonų audinių minėtinas reto pynimo (gamintas iš vilnos) krepas (lenk. krepa), kuriam charakteringą išvaizdą teikė sukti metmenys. Nuo XVII a. plito iš Italijos importuojama šilkinė arba pusšilkinė tercinelė (lenk. tercynela) grublėtu paviršiumi; būta jos ir gėlėtos. Nuo XVIII a. ap-rangai pradėtas naudoti lygus plonas ripsas (lenk. ryps); be šilki-nio, būta ir vilnonio, pusvilnonio bei medvilninio ripso.

XVIII a. Lietuvoje daugėja iš Prancūzijos importuojamų raštuotų audinių94. Iš jų siūti didikų drabužiai, ypač suknelės, būdavo au-kojami bažnyčioms95 ir panaudojami altorių dangalų bei užtiesalų gamybai96. Vyrų aprangoje tuo metu tapo madingos rytietiško tipo šilkinės juostos, importuotos daugiausiai iš Konstantinopolio armė-nų dirbtuvių. Netrukus jas pradėta austi ir vietos manufaktūrose; stambiausiose jų, pavyzdžiui, Gardine, gamintas atlasas, pusatlasis (lenk. półatłasie), kitaika, grodetūras (lenk. grodetur < pranc. gros de Tour), aksomas, taip pat šilkiniai audiniai sienų apmušalams.

Jau XVI a. Lietuvoje medvilnė buvo importuojama vatos pa-vidalu ir panaudojama dygsniuotiems drabužiams pašiltinti. Ap-siaustų pamušalui naudotas storesnis musulbasas (lenk. muzuł-bas), dėtas ir į apatinį palapinių sluoksnį. Ištaigingesni drabužiai būdavo pamušami lengvesne ryškiaspalve, vėliau ir margai aus-ta bagazija (lenk. bagazja), atstodavusia šilką. Iš XVIII a. pagau-sėjusių medvilninių audinių dažniausiai minimas baltas, spalvo-tas arba margintas kartūnas (lenk. karton, kartun, gud. ситец) ir lengva vadinamoji medvilnėlė (lenk. bawełnica).

Anais laikais Vilnius garsėjo kaip reikšmingiausias Europoje kailių prekybos centras. Čia būdavo galima įsigyti ne tik Lietu-voje besiveisiančių žvėrių, bet ir Maskvos pirklių atgabenamų

kailių. Iš avikailių būdavo siuvamos populiarios skrandos, o brangiais kailiais dažnai pamušami ištaigingesni apdarai. Kai-liu puošti daugelis galvos dangalų, jis naudotas vėliau paplitu-siose movose ir žieminiame apave.

Prie brangiausių priskirtini šermuonėlių ir sabalų kailiai. Šer-muonėlių kailiai būdavo prieinami tik didikams, todėl retai mini-mi inventoriuose ir nedažnai vaizduojami portretuose. Ne veltui šermuonėlio kailio apsiaustas buvo virtęs vienu iš kunigaikščio valdžios simbolių ir vaizduotas herbų skyduose. Žinoma, kad Barbora Radvilaitė turėjo ištaigingus brokato apdarus su šer-muonėlio kailiu97. 1625 m. Vilniaus pirklio Grigaliaus Zakarevi-čiaus testamente įrašyti dveji šermuonėlio kailio pamušalai, kurių kiekvienas kainavęs po 17 kapų grašių98.

Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje paklausūs buvo sabalų kai-liai, neretai įteikiami svetimšaliams kaip itin vertingos dovanos. Dėl brangumo jie dažnai naudoti tik apvadams ir ištaiginges-nėms kepurėms.

Rečiau rašytiniuose šaltiniuose minimi brangūs iš Švedijos ir Persijos gabenti lūšių kailiai, ne kartą vaizduoti Lietuvos feo-dalų portretuose.

Beveik vien apykaklėms ir drabužių apdailai naudoti bebrų kai-liai. Lietuvoje prekiauta ir iš toliau atvežama Dunojaus bebrena.

Ypač plačiai apdarams naudoti lapių kailiai. Daug brangesnis būdavo importinis tamsiosios poliarinės lapės kailis (lenk. mar-murek) ir šviesiosios poliarinės lapės kailis (lenk. piesak, rus. песец). Žinoma, kad Maskvos pirkliai prekiavo lapenos pamuša-lais, pavieniais kailiais ir po du susiūtais pakaklės kailiais.

Iš lengvesnių atmainų dažnai minimi kiaunių kailiai, kiek re-čiau – žebenkščių ir audinių kailiai, įvežami iš rusų žemių.

Dideliais kiekiais Lietuvon importuoti voverių kailiai. Gana pa-klausūs būdavo lengvi pilksvi žieminiai voverių (lot. Sciurus vul-

Lietuvininkė mergina. Iš leidinio Bumblauskas A. „Senosios Lietuvos istorija“. 1009–1795. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 399. (F. S. Boksas „Rytų ir vakarų Prūsijos ūkio istorijos“. 1782–1785)

Lietuvininkė nuotaka. Iš leidinio Bumblauskas A. „Senosios Lietuvos istorija“. 1009–1795.Vilnius: R. Paknio leidykla,2005, p. 399. (F. S. Boksas „Rytų ir vakarų Prūsijos ūkio istorijos“. 1782–1785)

Valstiečio (smulkaus bajoro) apranga. XVIII a. IV ketv. Iš paveikslo J. P. Norblin. Lietuvos valstietis (smulkus bajoras). XVIII a. IV ketv. Spalvinta mecotinta. P. Galaunės rinkiniai. Nuotrauka iš autorės rinkinio

Valstiečio apranga. XVIII a. IV ketv. Iš paveikslo J. P. Norblin.Lietuvos valstietis. XVIIIa. IV ketv. Spalvinta mecotinta. P. Galaunės rinkiniai. Nuotrauka iš autorės rinkinio

64 kultūros paveldas

garis) kailiai (lenk. popielice, gud. попелицы), nepainiotini su tą patį pavadinimą (lenk. popielice) turinčiais miegapelių kailiais.

Gana gerai vertintas katės kailis. Pamušalą iš jos nugaros kai-lio XVII a. pradžioje būdavo galima įsigyti už 8 kapas, brangiau – 10 kapų – kainuodavo katės papilvės kailio pamušalas99.

Prie pigiausių priklausė triušių ir kiškių kailiai, naudoti pras-tesnių drabužių pamušalui. Itin dažnai minimi importiniai balti Sibiro kiškių kailiai. Kartais jie, šviesūs ir nebrangūs, būdavo dažomi. Cituotame Zakarevičiaus testamente įrašyti penki po tris kapas grašių kainavę žydro kailio pamušalai100, veikiausiai skirti moterų drabužiams. Kartais baltojo kiškio kailiu būdavo imituojami šermuonėliai101.

Prekiauta taip pat ožkena, nors nežinia, ar jos būta vietinės, ar importinės. Platūs drabužiai, skirti žiemos kelionėms, siūdinti iš šiurkštoko lokio arba vilko kailio, iš jo taip pat gaminti apklotai kojoms. Rusų pirkliai atveždavo į Lietuvą ir paprastų Maskvos, ir baltų poliarinių lokių kailių. Iš ten pat patekdavo į Lietuvą ir įvairių rūšių vilkena. XVIII a. minimi Podolės ir Švedijos vilkų kailiai102.

Atskira grupę sudarė didelę paklausą turėję avikailiai. Inven-toriuose minimi Ukrainos ir kalmukų avikailiai, iš Maskvos gaben-tas karakulis, paprastai juodas ir palyginti nebrangus103.

Kailiai būdavo ne tik importuojami, bet ir eksportuojami. An-tai lenkų kailiadirbiai skundėsi lietuvių pirklių konkurencija, ypač aštria Poznanėje. Lietuvos pirkliai dažnai eksportuodavo dažytus bebrų kailius, taip pat voverių kailiukų pamušalus. Vien 1605 m. per Lietuvos Brastos muitinę Lenkijon išvežtas 371 voverių kai-liukų pamušalas104.

Aprangoje naudojama oda dažnai galėdavo atstoti audinį, paprastai brangesnį ir ne tokį patvarų. Iš jos gamintas apavas, pirštinės, skrybėlės, diržai, krepšiai, peilių makštys, piniginės, taip pat balnai, pakinktai, baldų ir sienų apmušalai. Išdirbtos na-minių gyvulių (galvijų, ožkų, avių, kiaulių) odos kokybė tiesiogiai priklausydavo nuo gyvulio amžiaus. Prašmatniems dirbiniams naudotos plonos ožkų, avių ir jaunų veršiukų bei kumelių odos. Be paprastos odos, pasitaikydavo ir brangesnių atmainų: zom-

šos, tymo (safijano), kordibano. Būta ir natūralios spalvos odos, ir dažytos juodai, pilkai, raudonai.

LDK gaminamų odų asortimentas buvo platus. Todėl galima spėti, kad čia į odminių cechą stojantis amatininkas turėdavo pri-statyti komisijai ne mažiau išdirbtų odų, negu, pvz., atitinkamame 1767 m. Krokuvos ceche, kuriame reikalauta jų pateikti septynio-lika105. Žinoma, kad Krokuvos, Gdansko ir Liublino kordibaninkai skundėsi iš Lietuvos atvykstančių odų pirklių konkurencija106. Mat lietuviškasis tymas pagal kokybę ten nusileisdavo tiktai tur-kų dirbiniams107. Istoriniuose šaltiniuose minimi net specialūs odos apdorojimo metodai, naudoti Lietuvoje. Antai kalbama apie Mogiliavo tymą (gud. цимцы могилевские), Vilniaus ir nuo seno odų apdorojimu garsėjusio Slucko juchtą. Sluckas prekiavo ne tik juchtu, bet ir ožkų, stirnų, elnių bei briedžių odomis, dideliais kiekiais gabentomis Nemunu į Karaliaučių108.

Tyrinėjant kostiumo raidą, neretai labai problemiška susieti rašy-tiniuose šaltiniuose minimus pavadinimus su jų atvaizdais ikonogra-finiuose šaltiniuose. Dar sunkiau tai padaryti dėl to, kad praeityje kai kuriuos drabužius dėvėdavo ir vyrai, ir moterys, o tas pats drabužis įvairiais laikais įgaudavo įvairius pavadinimus. Moterų drabužiams dažnai teikti tokie mažybiniai pavadinimai, kaip šūbelė, nors taip pat vadinta ir analogiška patrumpintų vyrų drabužių atmaina. Taigi būta ir vyrų šūbų bei šūbelių, delijų bei delijukių. Pasak 1650 m. Lenkijoje išleistos anoniminės brošiūros „Kas naujo“ (Co nowego), drabužį, apibūdintą kaip striukė (lenk. kurta), tada pradėta vadin-ti dolomanu, o delijukę (lenk. delijka) – žodžiu, lietuviškai verstinu maukšlinė (lenk. nasuwień)109. Panašiai ir 1621 m. Vilniuje surašy-tame akte pažymėta, jog 150 auksinų vertas žalias itališkuoju da-mastu pamuštas drabužis (gud. насовень) tuo metu esąs apibū-dinamas kaip suknia110. Władysławo Łoziņskio taikliu pastebėjimu, XVIII a. sparčiai keičiantis vyrų našystai, atsiranda ir naujų senovės drabužių pavadinimų: delija virstanti bekešu ar čiuja, ferezija – ke-rėja111. Pakako atsisakyti prakarpų kontušų rankovėse, kad jie būtų praminti čechmanais, o į amžiaus pabaigą lengvi šilkinių audinių kontušai jau vadinti kubrakais112, o vėliau šį pavadinimą perėmė trumpas berankovis apdaras. XVIII a. antroje pusėje kučma (ke-purė su plačiu kailio apvadu) pavadinama krymele (lenk. krymka), nors jos išvaizda ir nepasikeičia. Kartais pavadinimas nepakinta, bet apdaras įgauna visiškai kitokią formą. Antai XVI–XVII a. popu-liarus, dažnai iš plono veltinio gamintas apsiaustas nuo lietaus je-pančia XVIII a. kilmingųjų jau siūdinamas iš įvairių spalvų brangios gelumbės su mėlyno atlaso pamušalu, o šalia laisvos, lauke dėvi-mos jepančios atsiranda ir per liemenį įimtas variantas, kurį derė-jo vilkėti ir uždarose patalpose. Tuo metu liemuo pabrėžiamas ir XVII a. laisvose delijose, o tai iš esmės keičia pirmykštę jų išvaizdą. XVII a. pasirodžiusios ilgos ir plačios čamaros, senesnių vyrų dė-vėtos kaip šilti kailiu pamušti namų drabužiai, skiriami net miegui, matyt, jau XVIII a. pabaigoje virto madingu trumpu ir XIX a. plačiai paplitusiu apdaru su gausiai dekoratyviomis susegimo juostelėmis išpuošta krūtine. Pagaliau būta atvejų, kai tas pats pavadinimas taikytas nieko bendra neturintiems apdarams: kabatais vadinti ir trumpi priekyje susagstomi XVI–XVII a. vyrų drabužiai, ir nugaroje suvarstomos XVIII a. moterų suknelės.

Milžiniškoje anuometinės LDK teritorijoje drabužių įvairovė buvo labai didelė. Dalis jų pasižymėjo vietiniais bruožais, bet taip pat stiprus buvo Rytų ir Vakarų šalių aprangos poveikis. Antai aukštuomenė buvo pamėgusi ilgus ir laisvus apdarus, gerokai primenančius rytietiškus, bet iš Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Pran-

Valstiečių apranga. XVIII–XIXa. sandūra. Iš paveikslo P. Smuglevičius „Lietuvos valstiečiai“. Drobė, aliejus. 1800. Nuotrauka iš autorės rinkinio

65 kultūros paveldas

cūzijos plito ir trumpi, prigludę, neilgi drabužiai. Inventoriuose dažnai minimi turkiškieji, totoriškieji, vokiškieji drabužiai. Kartais net vienos šeimos nariai vilkėdavo skirtingo tipo drabužiais. Va-karietišką aprangą rinkdavosi ne tik jaunimas, bet per iškilmes ir šeimos tėvas, o vaikai rengti kukliau113. Dažnas didikas dieną ga-lėdavo vilkėti Lietuvoje populiarų žiponą, vakare apsirengti ispa-niškaisiais drabužiais, o kelionėn išsirengti apsitaisęs it vengras.

Aprangos kaitą lėmė įvairūs veiksniai. Ryšių su kitomis šalimis dėka Lietuvoje plito iš svetur perimtos drabužių formos. Ilgalai-kėse kelionėse arba užsienio studijose feodalų vaikai rengdavosi pagal Vakarų Europos madą114 ir kartais jos neatsisakydavo net grįžę į tėvynę115. Per karo veiksmus susidūrę su svetimšaliais arba pabuvoję svečiose šalyse, Lietuvos kariai tėvynėje paskleisdavo kokią nors aprangos naujovę116. Antai po 1512 m. pergalės prieš totorius atsisakyta ilgų siaurų apdarų117, o plaukus pradėta kirpti trumpai. Žygimanto Vazos valdymo pirmame dešimtmetyje bajo-rai, sekdami kariais, net tris kartus keitė savo drabužių sukirpimą. Apranga būdavo nusižiūrima iš priešų, bet ir atitekdavo nugalėto-jams kaip karo grobis. Šioje drabužių permainų epochoje formos nekintamumu pasižymėjo tik valstiečių drabužiai.

Moterims užsienio mada darė poveikį per valdovų rūmus. An-tai valdovė Bona neabejotinai prisidėjo prie itališkosios apran-gos populiarinimo, Vazų dinastijos valdovų vedybos su Austrijos princesėmis paskatino ispaniškosios aprangos plitimą, o pran-cūzė Marija Liudvika paspartino prancūziškosios mados plėtotę. Žinoma, kad Boguslovas Radvila tiesiai iš Paryžiaus buvo atsiųs-dinęs suknelių savo sužadėtinei118, tačiau tokie atvejai itin reti.

Aprangos kaitą skatindavo ir to meto didikų portretai, vaidin-davę savotiškų madų žurnalų vaidmenį. Antai Jonušas XI Radvi-la 1638 m. laiške pusbroliui Boguslovui dėkoja už atsiųstą pui-kų portretą ir džiaugiasi, kad galės kaip pavyzdžiu pasinaudoti jame pavaizduotu prancūzišku kostiumu119.

Iš svetur atsigabenami portretai dar didesnį poveikį darė moterų aprangai. Panašų vaidmenį vaidino ir vadinamieji ima-ginaciniai atvaizdai, didikų šeimų galerijas neretai papildydavę ištisiems dešimtmečiams prabėgus po portretuojamųjų mirties ir atspindėdavę ne vaizduojamo asmens, o tapytojo gyvenamo-jo laikotarpio aprangą120.

Dėl gana atšiauraus klimato Lietuvoje aprangoje plačiai taiky-tas kailis. Todėl dažnai sunku nubrėžti griežtą ribą tarp uždarose patalpose ir laukė dėvimų viršutinių drabužių. Šiandienes sukne-les atitinkantys lengvieji drabužiai neretai būdavo pamušami kai-liu, o viršutiniai galėdavo turėti tik plono audinio pamušalą. Vyrai dėvėdavo ir vietinio tipo drabužius, turėjusius nemažą rytietiškų bruožų, ir Vakarų Europos madą atitinkančius apdarus. Moterų aprangoje Vakarų mada daugiau įtakos turėjo tik XVII–XVIII a. kilmingoms damoms. Vidurinio sluoksnio bajorių ir miestiečių drabužiams tebebuvo būdingi vietiniai bruožai.

Vietinės ir vakarietiškos aprangos sambūvis Lietuvoje kūrė du skirtingus kilmingo vyro įvaizdžius: savimi pasitikinčio žem-valdžio, pasiryžusio gintis nuo priešo, ir humanisto intelektualo (XVI a.), virstančio nenuorama kariu (XVII a.) ir galiausiai įgau-nančio galantiško kavalieriaus bruožų (XVIII a.).

Lietuvos gyventojų išvaizdą lemdavo ne tik drabužių komplek-sas bei gausūs priedai, bet ir šukuosena. XVII a. pirmos pusės skustagalvius Lietuvos didikus sugretinus su Vakarų Europos madą pamėgusiais ilgaplaukiais feodalais, iškart matyti gili praraja, skirianti tarsi ne vienos valstybės, o skirtingų žemynų gyventojus.

XIX a. pradžioje europinė mada pamažu išstūmė iš Lietuvos vietinę aprangą. Šios permainos pirmiausiai paveikė aukščiausią visuomenės sluoksnį. Vis dėlto dar šimtmečio viduryje būta pa-siturinčių bajorų, iškilmių proga vilkinčių spalvingus kontušus ir šitaip demonstruojančių savo patriotines nuotaikas.

Tradiciniai drabužių tipai ilgiausiai išliko Lietuvos kaime, kurio gyvenimo sąlygos mažai pasikeitė net XX a. pirmoje pusėje. Iš pirmykštį pavidalą geriausiai išlaikiusių drabužių pirmiausia mi-nėtinos skrandos, dėvėtos ir po Antrojo pasaulinio karo. Itin ilgai išliko tolimoms kelionėms pritaikytos burkos su gobtuvais, nors ir kirptos jau naujoviškai. XX a. pradžioje dar nebuvo išnykusios valstiečių sermėgos ir didelėje Lietuvos dalyje paplitusios nagi-nės. Žemaitijoje ilgai avėta iš XVIII a. paveldėtomis klumpėmis. Ypač senas tradicijas atspindi tokie nesiūti aprangos elementai, kaip didžiulės šiltos skepetos, drobulės, skaros, nuometai. Kai kurie jų išliko šventinėje valstiečių aprangoje ir vėlesniais laikais perėjo į tautinius drabužius. Palyginti retai šie elementai kopijuoti tiksliai, kaip, pvz., dalis suvarstomų aukštaičių liemenėlių, atpa-žįstamų XVII a. atvaizduose121. Iš šio laikotarpio perimti ir gero-kai supaprastinti metalo karoliai, gaminti dar XX a. Po viršutiniais galvos dangalais nešiotos puošnios nertos kepuraitės ir žemai-čių dryžuoti audiniai taip pat veikiausiai prigijo Lietuvos kaime, veikiant XVIII a. pabaigos diduomenės madai, o tvirtai įaugusios į buitį ir šiandien tebeaudžiamos margaraštės juostos praeityje tikriausiai buvo inspiruotos spalvingųjų kontušų juostų.

Laipsniškai suartėjus miestui ir kaimo gyvensenai, mūsų lai-kais daugiau ar mažiau autentiškos senovinės aprangos galima išvysti tik scenoje, dėvimos įvairių folklorinių ansamblių dalyvių.

N u o r o d o s

1 Atskirų Lietuvos sričių apranga, kurioje apstu senesnio laikotarpio dra-bužių reliktų, aptarta keliuose prieš Antrąjį pasaulinį karą spausdintuose leidiniuose. Iš jų reikšmingiausi: Glemžaitė M., Kupiškėnų vestuvininkai, Kaunas, 1936; Glemžaitė M., Lietuvių moterų tautiniai drabužiai, Kaunas, 1939; Tamošaitis A. Lietuvių moterų tautiniai drabužiai, Kaunas, 1939. Pokario metais skelbti tolesnių tyrimų rezultatai: Glemžaitė M., Lietuvių tautiniai drabužiai, V., 1955; Mastonytė M. Dzūkijos moterų drabužiai XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje, Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 3, V., 1961; Mastonytė M. Žemaitijos moterų drabužiai XIX a.–XX a. pradžioje, Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 4, V., 1964; Mastonytė M. Drabužiai, Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964; Bernotienė S. Lietuvių liaudies moterų dra-bužiai, V., 1974. Valstiečių aprangos tyrinėjimus tęsė Amerikoje įsikūręs Antanas Tamošaitis, lietęs ir vyrų apdarus plačiame straipsnyje (Tautiniai drabužiai, Lietuvių enciklopedija, t. 15, Boston, 1968). Gausi, labai vertin-ga, deja, moksliškai neapdorota ir neskelbta medžiaga apie lietuvių vals-tiečių aprangą sukaupta Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės rankraščiuose (LLMA, f. 397, ap. 1, b. 624, 626, 631).

2 Tuo metu aukštesnių LDK visuomenės sluoksnių aprangos studijų ėmėsi Rūta Guzevičiūtė (Guzevičiūtė R. Apranga, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: Tyrinėjimai ir vaizdai, V., 2001; Guzevičiūtė R. Ne-publikuoti XVI amžiaus Lietuvos bajorų kostiumų istorijos šaltiniai, Litua-nistica, Nr. 4 (28), 1996).

3 Акты Литовской Метрики, т. 1, Варшава, 1896; Литовская Метрика, т. I, Петербург, 1910; Литовская Метрика, т. I, отд. 1–2, Юрьев, 1914.

4 Chmiel A. Rachunki dworu królewskiego 1544–1567, Źródła do historii sztuki i cywilacji w Polsce, t. 1, Kraków, 1911.

5 Ibidem.6 Археографический сборник документов относящихся к истории Северо-Западной Руси, 14 т., Вильна, 1867–1904; Горбаневский Н. Словарь древнего актового языка Северо-Западного края и царства Польского, Вильна, 1874; Историко юридические материалы извле-ченные из актовых книг губернии Витебской и Могилевской, 32 т., Витебск, 1871–1906.

7 Gloger Z. Inwentarze ruchomości domowych w dawnych wiekach na Litwie, Kwartalnik litewski, t. 1, marzec 1910.

66 kultūros paveldas

8 Jablonskis K. Istorijos archyvas, t. 1: XVI a. Lietuvos inventoriai, Kaunas, 1934; Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas, 1941; Jablonskis K., Jučas M. Lietuvos inventoriai (XVII a.), V., 1962.

9 Kitowicz J. Opis obyczajów za panowania Augusta III, Wrocław, 1951.10 Icones ducalis familiae Radivilianae, Petrapoli, MDCCCLXXV. Raižiniai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, iš jų sudarytas albumas – Lie-tuvos MA bibliotekoje.

11 Polonia typografica saeculi sedecimi, zesz. 2, Wrocław, Warszawa, Kraków, MCMLXIII.

12 1575 m. išleistame Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso antrame tome išspausdintas gerokai redukuotas Gardino panoramos variantas. 1587 m. Abrahamo de Bruyno veikale apie įvairių šalių kavaleriją Diversa-rum gentium armatura equestris yra tuo pačiu prototipu besiremiantis at-vaizdas. Hanso Adelhauserio medžiaga naudojosi ir Sigmundas Heldtas, palikęs vienuolika lietuvius vaizduojančių spalvintų piešinių, skirtų taip ir neišleistam aprangos istorijos veikalui. Adelhauserio piešiniais, Mathiaso Zündto bei kitų raižiniais taip pat rėmėsi Cesare Vecellio 1598 m. Veneci-joje išleistame veikale (Vecelio C. Habiti antichi et moderni di tutto il mon-do, Venezia, 1598). Figūros iš Gardino panoramos pakartotos 1841 m. Kajetano Wincento Kielisiņskio raižytuose lietuvių atvaizduose (Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, 39 т., Вильна, 1864–1915) bei 1860 m. Krokuvoje išleistuose Jano Matejko piešiniuose (Matejko J. Ubiory w Polsce 1200–1795, Kraków, 1967).

13 Pažaislio sienų tapyba šioje monografijoje datuojama remiantis naujau-siais tyrinėjimais (Paknys M. Pal. Bogumilas Pažaislio freskose, Naujasis Židinys-Aidai, 2002, Nr. 6).

14 Lietuvos tapyba, V., 1970, p. 62.15 Prätorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne, Berlin, 1871.

16 Lepner T. Der Preussiche Littauer, Danzig, 1744.17 Gołębiowski L. Ubiory w Polsce od najdawniejszych czasów aż do chwil obecnych, Warszawa, 1830.

18 Raczyņski K. Znaczniejsze ubiory starożytne polskie za Jagiełły zebra-ne z autorów dawnych, Wilno, 1838.

19 Matejko J. Ubiory w Polsce 1200–1795, Kraków, 1967.20 Hottenroth F. Deutsche Volkstrachten von XVI bis zum XIX. Jahrhundert, Bd. III, Frankfurt a. M., 1923.

21 Be Marios Gutkowskos-Rychlewskos (Gutkowska-Rychlewska M. Histo-ria ubiorów, Wrocław–Warszawa–Kraków, 1968), giminingą Lenkijos ap-rangą yra analizavusios Magdalena Bartkiewicz (Bartkiewicz M. Odzież i wnętrza domów mieszczańskich w Polsce w drugiej połowie XVI i w XVII wieku, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdaņsk, 1979; Bartkiewicz M. Polski ubiór do 1864 roku, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdaņsk, 1979) ir Ire-na Turnau (Turnau I. Garbarstwo na ziemiach polskich w XVI–XVIII wieku, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdaņsk, 1975; Turnau I. Historia dziewiars-twa europejskiego do początku XIX wieku, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdaņsk, 1979; Turnau I. Kultura materialna oświecenia w rycinach Karola Chodowieckiego, Wrocław–Warszawa–Kraków, 1960; Turnau I. Odzież mieszczaństwa warszawskiego w XVIII w., Wrocław–Warszawa–Kraków, 1967; Turnau I. Skórnictwo odzieżowe w Polsce XVI–XVIII wieku, Wrocław, 1975; 140; Turnau I. Słownik ubiorów, Warszawa, 1999). Vertingos me-džiagos su chronologinėmis drabužių tipų arba kostiumo elementų pliti-mo lentelėmis yra pateikusi Anna Sieradzka (Sieradzka A. Wykorzystanie danych kostiumologicznych do zmiany datowania wybranych obrazów polskich I poł. XVII w., Biuletyn historii sztuki, Warszawa, 1974, Nr. 4).

22 Reklaitis P. Lietuvio valstiečio Mažojoje Lietuvoje ikonografija, Reklai-tis P. Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant, V., 1999; Reklaitis P. Lietuvos gyventojų tipai XVI a. grafikoje: Adelhauser – Heldt – Vecellio, Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant, V., 1999.

23 Adomonis T. Lietuvių išeiginiai drabužiai IX–XVI a., Menotyra, t. 6, V., 1976.

24 Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, t. 1, V., 1987.

25 Молчанова Л. А. Очерки материальной культуры белорусов XVI–XVIII вв., Минск, 1981.

26 Улащик Н. Н. Одежда белорусов XVI–XVIII вв., Древняя одежда наро-дов Восточной Европы, Москва, 1986.

27 Волкайте-Куликаускене Р. К. Одежда литовцев с древнейших вре-мен до XVII в., Древняя одежда народов восточной Европы, Москва, 1986; Volkaitė-Kulikauskienė R. Senovės lietuvių drabužiai ir papuoša-lai, V., 1997.

28 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XXVI, XXXIX, XL, XLII.

29 Акты Литовской Метрики, т. 1, Варшава, 1896, с. 49.30 Там же, с. 163.31 Литовская Метрика, т. I, отд. 1–2, Юрьев, 1914, с. 621.32 Там же, с. 607.33 Jablonskis K., Jučas M. Lietuvos inventoriai (XVII a.), p. 222.34 Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 158.35 Jurginis J., Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, V., 1983, p. 51.36 Литовская Метрика, т. I, Петербург, 1910, с, 312.37 Там же, с. 303.38 Там же, с. 314.39 Rachunki królewskie z lat 1471–1472, 1476–1478, Wrocław–Kraków, 1960, s. 107–110, 113, 121–123, 138–142.

40 Акты Литовской Метрики, с. 189.41 Chmiel A. Rachunki dworu królewskiego 1544–1567, Źródła do historii sztuki i cywilacji w Polsce, t. 1, Kraków, 1911, p. 211, 217, 231.

42 Историко юридические материалы извлеченные из актовых книг губернии Витебской и Могилевской, т. V, 186, 187, 189.

43 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XXXV, с. 224.

44 Литовская Метрика, т. I, отд. 1–2, с. 79, 80.45 Volumina legum, t. III, Petersburg, 1859, p. 78.46 Ibidem, p. 297.47 Lappo J. 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2, Kaunas, 1938, p. 450, 451.48 Литовская Метрика, т. I, отд. 1–2, с. 480.49 Kordibanas – ožkos, avies bei veršiuko oda, pavadinimą gavusi nuo Kordobos miesto. Įvairiais tonais spalvintas kordibanas, apdorotas iš Rytų importuojamu raugu, naudotas ne tik ištaigingam apavui. Įspaustu ornamentu, tapyba bei auksavimu dekoruotu kordibanu būdavo dengia-mi foteliai ir kėdės, apmušamos sienos.

50 Jų darbo profilį leidžia nustatyti 1631 m. sudaryti Krokuvos apvadininkų ce-cho įstatai. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, Vilniaus apvadininkai vertėsi taip pat drabužių apdailai skirtų kaulo dirbinių bei šukų gamyba (Morzy J. Geneza i rozwój cechów wileņskich do koņca XVII w., Zeszyty naukowe uniwersytetu im. A. Mickiewicza. Historia, zesz. 4, Poznaņ, 1959, s. 43).

51 Įstatuose, 1567 m. Kauno siuvėjams nurašytuose nuo Vilniaus siuvėjų cecho statuto, nurodoma, jog norintis gauti meistro vardą amatininkas turi išbraižyti kreida ant stalo albos iškarpą. Toliau vardijami kiti apda-rai bei gaminiai, kuriuos, matyt, reikėjo pasiūti pagal brėžinyje nustatytą medžiagos išeigą. Tarp jų būta arnoto, kapos, abito, pasiuntinio drabu-žio (lenk. szata gończa) plačiomis rankovėmis, žirgo dangalo ir didelės bei mažesnės palapinės (Kauno siuvėjų cecho knyga, 1567 m., VUB RS, F. 4-36973, a. 4097, p. 10).

52 Клименко Ф. В. Западно-русские цехи XVI–XVIII в. в., Киев, 1914, с. 10.53 Morzy J. Geneza i rozwój cechów wileņskich do koņca XVII w., s. 85.54 Ibidem, s. 85.55 Jablonskis K. Istorijos archyvas, p. 567, 568.56 Jablonskis K. Jučas M., Lietuvos inventoriai (XVII a.), p. 20–26.57 Ten pat, p. 72–74.58 Ten pat, p. 87–89.59 Литовская Метрика, т. I, отд. 1–2, с. 614, 615.60 Jablonskis K., Jučas M. Lietuvos inventoriai (XVII a.), p. 125.61 Ten pat, p. 122.62 Matusas J. Lietuvių kultūra senais laikais, Kaunas, 1939, p. 35.63 Акты Литовской Метрики, с. 66.64 Там же, с. 151.65 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XXII, с. 237, 238.

66 Там же, т. XXII, с. 272.67 Там же, т. XXI, с. 364.68 Там же, т. XXII, с. 72.69 Plg. karaliaus siuvinėtojo Sebaldo Linko sąskaitą už Barborai Radvilaitei atliktus darbus (Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė, V., 1999, p. 229). Be jo, dar minimas Žygimanto Augusto siuvinėtojas Pranciškus Italas (Maņ-kowski T. Polskie tkaniny i hafty XVI–XVIII wieku, Wrocław, 1954, s. 4).

70 Jodkowski J. Grodno, Wilno, 1923, s. 34.

67 kultūros paveldas

71 Rokiškio krašto muzijuje yra išlikusi iš storos naminės drobės siūta palaidi-nukė. Audinys išmargintas nesudėtingu juodos, oranžinės, žalios ir mėlynos spalvos raštu, panaudojant primityvius šablonus, išpjautus iš bulvės.

72 Morzy J. Geneza i rozwój cechów wileņskich do końca XVII w., s. 81.73 Łowmiaņski H. Akty cechów wileńskich, Wilno, 1938, s. 11.74 Makowska-Gulbinowa E. Wileņskie cechy tkackie do r. 1795, Atheneum wileńskie, r. II, Wilno, 1924, s. 90.

75 Ibidem, s. 91.76 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. X, с. 325.77 Kaip rūpestingai būdavo ginami vietos pirklių interesai, liudija Mogiliovo pirklių brolijos įstatai, 1636 m. surašyti pagal analogiškus Vilniaus pirklių dokumentus. Atvykėliai turėjo teisę apsistoti bei urmu prekiauti tik magistra-to nustatytose vietose ir negalėjo megzti prekybos sandėrių su pavieniais miesto gyventojais. Siekdama išvengti Mogiliovo magistrato nuobaudų dėl šių įstatų pažeidimo, pirklių brolija laikė keturis prisaikdintus šnipus (lenk. szpiegunowie), pranešinėjančius apie visus iš svetur atvežamus gaminius ir apie pačią prekybą (Историко юридические материалы извлеченные из актовых книг губернии Витебской и Могилевской, т. IX, 245–246).

78 Makowska-Gulbinowa E. Wileńskie cechy tkackie do r. 1795, s. 72.79 Turnau I. Garbarstwo na ziemiach polskich w XVI–XVIII wieku, s. 57.80 Per iškilmingas laidotuves juodu kyru būdavo išmušamos bažnyčių sie-nos, todėl šis audinys paprastai siejamas su juoda spalva.

81 Turnau I. Garbarstwo na ziemiach polskich w XVI–XVIII wieku, s. 118.82 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XIII, с. 327–330.

83 Velionio Antano Zyšto prekių sąrašas, 1711 m., Vytauto Didžiojo karo muziejus (Kaunas), GEK-2021/1 | 10968-S, 1–6.

84 Gloger Z., Encyklopedia staropolska, Warszawa, 1902, t. III, s. 127.85 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XXXVI, с. 91.

86 Там же, т. XIV, с. 647.87 Popee A. Materiały do dziejów tkaniny staroruskiej, Wrocław–Warsza-wa–Kraków, 1965, s. 20, 21.

88 Turska K. Tkaniny włoskie, francuskie w Rosji w XVI–XVIII w.: Wystawa w Paņstwowym muzeum moskiewskiego Kremla. Moskwa, 1976–1977, Kwartalnik kultury materialnej, Warszawa, 1977, Nr. 4, s. 558.

89 Baliņski M. Piśma historyczne, t. 1: Pamiętniki o królowej Barbarze, Warszawa, 1843, p. 15, 16.

90 Żarnowicki W. Historia tkanin jedwabnych, Kijów, 1916, s. 53.91 Besimainančių spalvų audinys – audinys su marguliavimo arba spalvų kaitaliojimosi efektu (pranc. changeant).

92 Słownik terminologiczny sztuk pięknych, Warszawa, 1976, s. 14.93 Turnau I. Garbarstwo na ziemiach polskich w XVI–XVIII wieku, s. 87.94 Akmenės bažnyčiai paaukotų drabužių sąrašas, 1711 m., Kauno arki-vyskupijos kurijos archyvas, b. 137, p. 154, 145v.

95 Senosios Žagarės bažnyčiai paaukotų drabužių sąrašas, 1711 m., Kau-no arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 137, p. 140.

96 Laižuvos bažnyčiai paaukotų drabužių sąrašas, 1711 m., Kauno arki-vyskupijos kurijos archyvas, b. 137, p. 150; Viekšnių bažnyčiai paaukotų drabužių sąrašas, 1711 m., Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 137, p. 152.

97 Baliński M. Piśma historyczne, p. 16.98 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XXXIII, с. 230.

99 Там же, т. XXXIII, с. 229.100 Там же, т. XXXIII, с. 230.101 Там же, т. XXXIII, с. 229.102 Kitowicz J. Opis obyczajów za panowania Augusta III, s. 496.103 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XXXIII, с. 230.

104 Хадыка А. Старабеларуская шляхецкая мода, Спадчына, 1992, № 3, с. 52.

105 Tarp jų minima pilka ir žvilginta juoda jautena ir jautenos juchtas, rau-dona karvena ir karvenos juchtas, raudona vaškuota, pilka faktūruota ir juoda žvilginta veršena, išdirbta angliškuoju būdu, dviejų rūšių ožkos oda, pilka žvilginta avies oda ir dar viena rūšis, skirta knygrišiams (Tur-nau I. Garbarstwo na ziemiach polskich w XVI–XVIII wieku, s. 111).

106 Turnau I. Garbarstwo na ziemiach polskich w XVI–XVIII wieku, s. 107.107 Ibidem, s. 108.

108 Kaip rodo XVI a. muitų knyga (data nepažymėta), vienoje Nemunu plukdomoje vytinėje Slucko miestietis Eusiejus Martynaitis gabeno į Ka-raliaučių 600 porų ožkų odų, kartu su juo plaukęs Ignotas Jurgaitis – 160 porų Slucko juchto ir 25 poras mažų veršenos juchtų. Trečiam miestie-čiui Povilui Grigalaičiui priklausė 100 porų stambių ir 50 porų mažų juch-tų, 400 stirnų, 8 elnių ir 1 briedžio odos (Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XIV, с. 651).

109 Łoziņski W. Życie polskie w dawnych wiekach, Kraków, 1969, 117.110 Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. XX, с. 269.

111 Łoziņski W. Życie polskie w dawnych wiekach, s. 128.112 Kitowicz J. Opis obyczajów za panowania Augusta III, s. 294.113 Merkinės bažnyčios šoniniame altoriuje Švč. Mergelės Marijos su Kū-dikiu paveikslo aptaisams panaudota XVII a. voto plokštė, kurios kitoje išraižytame atvaizde būtent taip apsirengęs didikas ar bajoras ir trys jo sūnūs (Merkinės bažnyčios paveikslo „Švč. Mergelė Marija su Kūdi-kiu“ aptaisas: Kilnojamo kultūros paminklo restauracijos pasas, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Nr. 39-M, il. 29–30).

114 Czapliņski W., Długosz J. Życie codzienne magnaterii polskiej w XVII wieku, Warszawa, 1976, il. 14.

115 Minėtinas Albertas Stanislovas Radvila (1595–1665), jaunystėje lan-kęsis Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir Italijoje, o 1624–1625 m. lydėjęs karalaitį Vladislovą Vazą kelionėje į užsienį. Ir jaunstėje, ir senatvėje tapytuose portretuose Radvila pasipuošęs vakarietiškais drabužiais.

116 Łoziņski W. Życie polskie w dawnych wiekach, s. 115.117 Ibidem, s. 116.118 Sajkowski A. Staropolska miłość, Poznaņ, 1981, s. 124.119 Kotłubaj E. Życie Janusza Radziwiłła, Wilno–Witebsk, 1859, s. 377, 378.120 Tokio vaizdavimo būdo kartais jau atsisakoma į XVIII a. pabaigą, at-siradus dailininkų, bandančių dirbtinai pasendinti praeityje gyvenusių žmonių aprangą, mechaniškai jungiant tarpusavyje įvairiais laikotarpiais dėvėtų drabužių elementus.

121 Bernotienė S. Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab.–XX a. pr., il. 40.

CULTURAL HERITAGE

Marija Matušakaitė

FROM THE HISTORY OF CLOTHES OF THE GREAT DUCHY OF LITHUANIA: 16TH–18TH CENTURIES

SummaryThe clothes of the people of Great Duchy of Lithuania have been investigated rather fragmentarily. Using the finds of postwar archaeological excavations there were recreated the clothes worn in the first millenium and at the beginning of the second milenium or even later. The researchers concentrated themselves on metal adornments and clothes trimmimgs. In the 19th–20th centuries Lithuanian clothes were investigated more systematically during the interwar period. The researchers were less interested in the clothes of the Great Duchy of Lithuania that varied due to the social differentiation and ethnic territorial differences. The written sources allow us to imagine the described clothes only in a general way, and the visual material helps us to find out about them more thoroughly. In the beginning of the 19th century the European fashion had great influence on Lithuanian local clothes. The traditional types of the clothes remained the longest in the villages of Lithuania as the living conditions there changed little even in the first half of the 20th century. When the way of life in towns and villages gradually became similar, in our times the more or less authentic old clothes can be seen on the stage worn by members of various folklore ensembles.

Tunelio g. 55-3, LT-51422 Kaunas

Gauta 2011 09 15Atiduota spausdinti 2011 11 14