cmyk

1

cmyk

LEGENDOSOpEratOriuS, kūręS žEmiškOS būtiES pOEziją

Joną Tomaševičių, nufilmavusį apie 40 lietuviškų filmų, pelnytai vadiname kino legenda. Vasarą 75-metį švęsiančio operatoriaus nuopelnai, kuriant kino juostas, po kelių dienų bus įvertinti ope-ratorių kastos „Ąžuolo“ prizu. O jie dažnai buvo ne menkesni negu režisieriaus.

3

LikimairEžiSiErEi rūpi EmiGraNtų vaikai

Režisierė Jūratė Samulionytė savo naujausiame filme „Laiki-nai“ klausia, koks likimas laukia Lietuvoje liekančių emigrantų vaikų: „Atsiranda daug įvairių kompleksų, kurių tikriausiai neturėtum, jeigu gyventum su tėvais...“

4

LiNkėjimaikam tEbEšviEčia „EurOvizijOS“ šviESa?

Kokie kai kurių Lietuvai atsto-vavusių „Eurovizijoje“ atlikėjų įspūdžiai? Ar jie išblėso, ar turėjo įtakos jų likimams? Ovidijus Vyšniauskas ir kiti pakalbintieji linki Donatui Montvydui ir jo atlie-kamai dainai sėkmingo finalo!

6

„Respublikos“ leidinys Nr.12 (901) 2012 m. kovo 24 d.

„Dažniausiai išlenda tokie, kaip aš sakau, scenos klounai, kurie formuoja iškreiptą mūsų visuomenės skonį ir požiūrį į muzikinius pasirodymus. Paskui nelieka vietos ir pačiose televizijose gerai muzikai“, - sako garsioji muzikos pedagogė Laima Lapkauskaitė, į sceną nuvedusi ne tik Irūną Puzaraitę.

5

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

„Respublikos“ dovana Juliaus/bRigitos skaitytoJams

DVD diskai - legendinė istorija „Tadas Blinda. Pradžia“

L.Lapkauskaitė ne iš visų nulipdo žvaigždes

14p.

2

cmykcmyk2

Besitęsiant rimties kupinai gavėniai ir artėjant Velykoms, malonu žvilgterėti į Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje veikiančią dailininkės Sigitos Maslauskaitės religinės tematikos parodą „Atvaizdai“. Dalyje didelio formato paveikslų - šventųjų atvaizdai.

deimantė ZailskaitĖ

Naujausioje 41-erių dailininkės parodoje iškabinti pastaraisiais metais nutapyti religiniai kūriniai. Nors dailininkė prisipažįsta, kad savo darbais netaikė į gavėnios laikotarpį: „Bet jaučiu gavėnios rimtumą ir susikaupimą. Dabar aktyviems, apsisprendusiems ir praktikuojantiems bažnyčios na-riams dažnai pabrėžiama, kad per gavėnią reikia ne vien atsisakyti mėsos ir alkoholio, bet daugiau žiūrėti į savo silpnybes, įpročius ar charakterio ydas“.

Daugumoje S.Maslauskaitės paveikslų yra aliuzijų į krikščio-nybę ir krikščioniškąją ikonogra-fiją - juose galima išvysti įvairias biblines temas kaip „Abraomo au-ka“, „Jokūbo kova“, „Arkangelas Rafaelis“, „Šv.Marija Magdalietė“ ir panašiai. Tad nieko keisto, kad aplinkiniai dažnai klausia daili-ninkės, kodėl savo paveiksluose ryžosi vaizduoti fragmentus iš šventųjų gyvenimo. Nors me-nininkei sunku paaiškinti tokį pasirinkimą (yra prisipažinusi, kad šventuosius tapyti baisu), šventųjų jos kūryboje tik daugėja. „Ne paslaptis, kad dauguma mano paveikslų remiasi baroko epocho-je nuglūdinta ikonografija. O visi tie baroko atvaizdai arba mano

mylimi menininkai kūrė tik baž-nytinę, religinę dailę ir jų logika buvo visai kita, o kūriniai buvo skirti ne parodoms. O mano dar-bai daugiau kyla iš „statybinės“ logikos. Aš labai mėgstu tapyti ir peizažus, ir natiurmortus, kurie tarsi yra savaime suprantami. O apie tą figūrinį meną išgirstu daug klausimų. Bet man atrodo, kad žanriniu požiūriu tiek peizažai, tiek natiurmortai, tiek figūrinės kompozicijos yra panašūs“.

Įdomiausia, kad šiemet buvo išleista solidi S.Maslauskaitės stu-dija „Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI-XVIII a.“ Tačiau tarp jos nutapytų šventųjų Kazimiero kol kas nematyti. „Tiesiog tapyba yra viena sritis, o moksliniai ty-rimai yra kita vaga. Mano suma-nymai daugiau kyla iš tapybinės logikos - aš nelabai galvoju, ką

konkrečiai tapysiu. Bet daugiau man svarbus pats procesas. Ir būtent tie spalvų dalykai - šviesos ir tamsos ar šviesokaitos. O koks ten gimsta siužetas - tik paskui apsispren džiu“, - sako vilnietė dailininkė.

Beje, per parodos atidarymą galerijoje buvo pristatytas pirma-sis dailininkės kūrybos katalogas. S.Maslauskaitės veikla neapsiribo-ja vien tapyba - ji ir menotyrininkė bei Vilniuje veikiančio Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė. Sigita 1996-aisiais baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje, 1997-2000 m. studijavo bažnytinį paveldą Ro-mos Grigaliaus universitete, vė-liau krikščioniškosios ikonografijos studijas tęsė Vilniaus dailės aka-demijos doktorantūroje. 2006 m. apgynė disertaciją apie Šv.Kazimiero kultą ir ikonografiją.

Trupmenosj/b laikas

Ką Sigitai Maslauskaitei kalba šventiejimiNtyS

Kas Ką Keičia

Saulius BALANDIS

Populiarus teatro ir kino aktorius bei režisierius Saulius Balandis daugybę kartų yra keitęs profesi-ją. Kaip? Ogi vaidindamas pačius įvairiausius personažus. Šiuo metu jis gilinasi į žurnalisto profesijos peripetijas. TV3 eteryje rodoma-me gruzinų ir lietuvių seriale „Vyno kelias“ aktoriaus herojus Mykolas - likimo vėtrų nugairintas žurnalis-tas. Beje, apie šią profesiją jis kalba pagarbiai, nes ir jo sūnus pasirinko fotokorespondento duoną. O dar-bo seriale jis ėmėsi su ūpu, nes, anot jo, siužetas įdomus ir kaskart vis labiau intriguoja. „Mano hero-jų vis dar gaubia paslaptis, kodėl jis vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele, kur jis dirbo: Gruzijoje ar Čečėnijoje, o gal Afganistane?“ - sako aktorius.

Kas Kur išVyKsTa

Jonas VAITKUS

Teatro režisierius Jonas Vaitkus balandžio pradžioje ketina ilges-niam laikui išvykti iš Lietuvos į Azerbaidžano sostinę Baku. Tame mieste, kuriame šiemet vyks „Eu-rovizijos“ konkursas, teatro me-tras susiruošė ne ilsėtis. Jis Baku miesto dramos teatre statys spek-taklį pagal Azerbaidžano poeto Nizamio Gandževio (Nizami Gan-dževi) žinomą kūrinį „Septynios gražuolės“. Kuo jį patraukė pa-siūlymas statyti spektaklį svetur? J.Vaitkus atsakė: „Azerbaidžano klasiko kūrinys man pasirodė la-bai tinkamas teatrui. Antra ver-tus, jame paliečiamos ne tik kuriai nors vienai tautai svarbios etikos ir moralės problemos, bet ir tai, kas tinka visoms tautoms. Tas pastaty - mas - iššūkis ir man pačiam“.

Kas Ką DOVanOjO

Rūta ŠČIOGOLEVAITĖ

Populiarumo nestokojanti dainininkė Rūta Ščiogolevaitė savo bičiuliams ir talento gerbėjams dovanojo nuo-taikingą, lyrine nuotaika dvelkian-tį koncertą, kuriame skambėjo jos atliekamos dainos apie meilę. Sosti-nės „Pramogų banke“ ji pristatė savo naują kompaktinį albumą „Rūta. Tai gyvenimas / Just life“, į kurį tilpo visi jos pastarojo meto džiaugsmai, sie-los virpesiai, nusivylimai ir sėkmė. „Šis albumas atspindi mano labai reikšmingo gyvenimo laikotarpio nuotaikas. Esu laiminga, mylinti ir mylima. Ko dar bereikia? O savo puikia nuotaika norisi pasidalyti ir su kitais“, - trumpai apie save kalbėjo baigianti mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir sūnelį auginanti R.Ščiogolevaitė.

Parengė Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Kas KO lauKia

Neda MALŪNAVIČIŪTĖ

Dainininkė Neda Malūnavičiūtė džiaugiasi sulaukusi pavasario, nes kartu su juo prasideda ir didysis džiazo festivalių ir gastrolių mara-tonas. Muzikalioji atlikėja, kuri savo pasirodymuose demonstruoja ir fl-eitininkės talentą, laukia kitą savait-galį vyksiančio tradicinio, jau 32-ojo, Birštono džiazo festivalio. Neda ren-gia naują programą kartu su Vilniaus džiazo orkestru. „Džiazo muzika labai artima mano sielai, nes, kaip kažkas yra labai taikliai pasakęs, džiazas - tai laisvė. Be to, festivalių metu yra puiki galimybė pabendrauti su atlikėjais iš kitų šalių, pasisemti patirties iš bendraminčių, pamatyti senus drau-gus. Dalyvaus ir mano mokytojas džiazo veteranas Vladimiras Čekasi-nas, smagu bus pasiklausyti ir jauni - mo“, - sakė Neda.

SKRISčIAuVakar mačiau - girgždėda-

mos dangumi žąsys parskrido. Lė tais, nuvargusiais mostais, vėjo iš rikiuotės išblaškomos, atrodytų - svirduliuodamos dangumi...

Pamaniau, koks stiprus tu-rėtų būti gimtųjų vietų ilgesys, kokios neapsakomos svarbos tikslas, jei net ir visai netekusius jėgų paukščius geba nešti į prie-kį, į laimės erdvę, kuri verta bet kokios kainos, verta net ir žūties pakeliui, vien žvilgsniu, vien il-gesiu įsikibus į tą kas mostas vis artėjančią žemelę...

Gal paukščiai mano grįžtą į saulėtą savo vaikystę, kur ir upės, ir spinduliai, ir laikas teška vien svaiginančiu mažoru, kur kiekviena prabėgusi akimirka reiškia tikrą, aukščiausios pra-bos gyvenimą, kur peizažas iki mažiausių smulkmenų sutam-pa su sieloje įsirėžusiu peizažu, o giesmės pačios sprogdamos meile veržiasi iš širdies gelmių?..

Ar ryžčiausi aš tokiam skry-džiui, ar veržčiausi kur nors ši-taip, be dvejonių ir gailesčio sutikdamas išmainyti turimą tikrovę į tą, laukiančią kelionės pabaigoje?

Tuojau pat prieš akis ima plaukti mano auksinės vaikys-tės dienos... Antai Velykų popie-tė. Žinoma, saulės zuikučiais ir vieversių giesmėmis išdabinta. O aš pats - šešiametis, nenu-stygstantis berniokas šventiniu geltonu kostiumėliu, išmargintu raudonomis žemuogėmis.

O pasaulis kupinas nepatir-tų nuotykių, neišdalintos mei-lės, pačių puikiausių dar neper-skaitytų knygų... O namai pilni brangių širdžiai žmonių, kur dar gyvi mano seneliai, dėdės ir te-tos, o mano tėvai jaunesni už dabartinį mane...

O manasis kūnelis dar žvi-trus ir nenustygstantis, it saulės zuikutis. Kiekvienas raumuo, kiekviena skaidula tiesiog ilgi-si veiksmo, šėlsmo, skrydžio. O patirtys dar lengvutės ir visiškai šviesios, o siela dar nedygsniuo-ta netekčių, sąžinė dar nesupur-vinta kaltės dėmių...

Taip, kažkur giliai, kažkur neišplėšiamai giliai ir manyje alsuoja žemė, šaukianti, kvie-čianti mane iš visų įmanomų šiltųjų ir šaltųjų kraštų užkai-tinanti kraują ilgesiu, giesme besiveržianti pro sučiauptas lū-pas, mano asmeniniam pomir-tiniam rojaus modeliui sauganti manąją šeimą, jau niekada ne-išsiskirstysiančią į gyvus ir miru-sius, manuosius namus, iš kurių jokie speigai, jokie skersvėjai jau neištrauks laimės, manąją vai-kystę, murkiančią saulės atokai-toje, globojamą Dievo delno, tė-vų švelnaus rūpesčio, vaiskiau-sios pasakų šviesos ir tiesos...

Štai ten skrisčiau ir aš, netau-pydamas jėgų, nepabūgęs, kad ši kelionė gali būti paskutinė...

Tik jei pažinčiau debesų eismo ženklus, tik jei manasis ilgesys ži-notų kelią link ten - skrisčiau. Bars-tydamas plunksnas, vėju spring-damas, iš nuovargio geliančiais, lūžtančiais sparnais skrisčiau...

Rimvydas STanKEVIČIuS

Sauliaus Venckaus ir Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

n Religiniuose tapytojos Sigitos Maslauskaitės paveiksluose šventųjų kasmet atsiranda vis daugiau

Dauguma mano paveikslų remiasi

baroko epochoje nu­glūdinta ikonografija

cmyk

3

cmyk / 3

legendosj/b žmonės

Visai nekeista, kad dabar, kai didžiuosiuose ekranuose triumfuoja lietuviškasis vesternas „Tadas Blinda“, su nostalgija prisimename tuos dar sovietmečiu sukurtus nespalvotus, o kiek vėliau ir spalvotus operatoriaus Jono Tomaševičiaus nufilmuotus Lietuvos kino studijos (deja, jau nebesančios) filmus.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

„Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Skrydis per Atlantą“, „Mano vai-kystės ruduo“ ir dar daugiau kaip 30 filmų nufilmavęs operatorius, artėjant jo 75-ajam jubiliejui šių metų birželio mėnesį, vėl pri-simenamas, nes yra tapęs kino legenda.

2011 metų pabaigoje J.Tomaše-vičiaus kūrybiniai nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos kinematogra-fininkų sąjungos apdovanojimu „Kino pėda“, o štai kovo 28 die-ną jam bus įteiktas jau tradici-niu tapęs „Ąžuolo“ konkurso ap-dovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Svarbiausia nufilmuoti nuotaiką

Lietuviško kino veteranas J.Tomaševičius jau kuris laikas ne-befilmuoja, nes atėjo metas užleisti vietą jaunesniems. Antra vertus, ir sveikata ne geležinė. Ilgi metai su kino kamera, filmavimai pačiomis nepalankiausiomis oro sąlygomis, na, ir žinoma, neretai nervinga fil-mų kūrimo atmosfera, nes Jonui teko dirbti kone su visais to meto kino režisieriais, padarė savo. Bet labiausiai vienas iš geriausių šalies operatorių, Jono Griciaus mokinys, pelnęs daugybę sąjunginių ir tarp-tautinių festivalių apdovanojimų, sielojosi dėl sunaikintos per viso-kias privatizacijas Lietuvos kino studijos, nežinia kur atsidūrusių ir kokiomis sąlygomis laikomų kai kurių kino juostų. Dėl panašių da-lykų, ko gero, ir sušlubavo veterano širdis. „Na, bet esu gyvas, nes ša-lia jau beveik penkiasdešimt metų turiu angelą sargą - žmoną Graži-ną, du sūnus, tris anūkus, jaukų butą Lazdynuose, kurio ir sienos, ir šūsnys nuotraukų kartkartėmis

primena tai, ką man pavyko gyve-nime nuveikti“.

Kino veteranas atmintimi ne-siskundžia. Kaip buvo filmuojamas vienas ar kitas filmas; kaip jis mo-kėjo tiek charakteriu, tiek meis-triškumu prisiderinti prie pačių įnoringiausių kino režisierių; kaip jis su filmavimo kamera mokėdavo subtiliai, tarsi nepastebimai ir ne-blaškydamas jų dėmesio filmuoti aktorius ir dar daug kitų detalių yra vertos atsiminimų knygos. Savo darbu operatorius didžiuo-jasi, bet pernelyg jo neišaukština. Jis sako: „Buvau tik režisieriaus bendramintis, kuriam labai svar-bu buvo nufilmuoti ne daiktus ar žmones, o nuotaiką“. Kino kritikė Marija Malcienė yra labai taikliai apibūdinusi J.Tomaševičių, kad geriau ir nepasakysi: „Filmavimo aikštelėje jis buvo ne vykdytojas, kukliai pasislėpęs už kino kameros, o menininkas, nuo kurio priklausė vientisa veiksmo atmosfera, vidinis dramaturginis ritmas, filmo stiliaus vientisumas ir pati jo egzistencija ekrane“.

Draugų dovanos

J.Tomaševičiaus namuose ant kambario sienų kabo nemažai žymių dailininkų paveikslų. Jie visi dovanoti pačių jų autorių. Mat operatoriui fil-mavimo aikštelėse teko dirbti kartu su žymiais dailininkais: Linu Katinu, su anapilin prieš gerą dešimtmetį išėjusiu Vytautu Kalinausku, kitais.

„Kai dirbdavau su Vytautu, man buvo ramu ir malonu. Jis kažkaip iš nieko sugebėdavo sukurti kūrybinę atmosferą, nuotaiką. Va šitas man Joninių proga jo dovanotas paveiks-las taip ir vadinasi - „Buvo naktys švento Jono“, - rodo ant sienos ka-bančią bičiulio dovaną.

O štai tapytojas Linas Katinas J.Tomaševičiui padėjo atrasti spalvo-to kino pranašumus. Pirmasis jo nu-filmuotas spalvota kino juosta filmas buvo „Tas prakeiktas nuolankumas“ pagal Juozo Tumo Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“. Tą filmavimą primena pa-veikslas „Šokiai paraistėje“, kuriame matome pagrindinį herojų Mykoliuką, kuris liūdnas sėdi ant juodo suoliuko ir čirpina smuikeliu, o toliau matosi

šokantys kaimo bernai ir mergos. Apsakymo nuotaika pagauta puikiai. Jonas tikina, kad šis dailininkas jį išmokė dar giliau suvokti Lietuvos gamtos grožį, nors pats buvo laikomas grubaus potėpio šalininku. Kai eida-vome pieva, jis sakydavo: „Jonai, štai žiūrėk, čiobrelis auga. Šitą daigą jeigu išdidinsi, tai jie (kritikai) pasakys, kad čia abstrakcija, mistika ir Dievas žino kas“. Tad Lino dėka suvokiau gamtos spalvų pasaulį. Mat staigus perėjimas nuo nespalvoto kino į spalvotą nėra tas pats kas įjungti elektros mygtuką. Tai yra mąstymo rezultatas“, - kalbėjo operatorius.

Su nostalgija jis kalbėjo apie filmą, kurį dabar mažai kas pri-simena. „Tai labai graži ir graudi istorija, prie kurios scenarijaus au-toriai pridėjo savo ranką, nes buvo reikalaujama išryškinti socialinius aspektus ar dar kažką“, - svarsto pašnekovas ir priduria, kad, jeigu būtų galimybė, dabar šią juostą nu-filmuotų visiškai kitaip.

Meilė per kiną

Po šio nostalgiško pasakojimo apie tyrą Mykoliuko meilę radosi proga paklausti operatoriaus, o kur gi jis pats surado žmoną Gražiną, su kuria kartu jau bemaž penkiasdešimt metų. „Ir žmona susijusi su mano darbu kine, nes kinas yra visas ma-no gyvenimas, - šypsosi pašnekovas tuo metu, kai moteris stato ant stalo kavos puodelius. - Ji tuometiniame Leningrade baigė kino inžinerijos institutą ir atvažiavo dirbti į mūsų ki-no studiją. Ją paskyrė techninės kon-trolės viršininke. Kai susituokėme, draugai sakydavo: „Na ir šeimynėlė: vienas kuria, o kita karpo“.

Gražina Pečiulytė nelengvo liki-mo moteris. Pačiu pirmu 1941-ųjų

vežimu jos tėvai pedagogai kartu su vaikais buvo išvežti į Altajaus kraš-tą, bet tai jau atskira istorija. Du Jono ir Gražinos sūnūs - Vytautas, kuris tapo dailininku, ir Andrius, šiuo metu gyvenantis Anglijoje - padovanojo tris anūkus.

Šeimininkės teiraujuosi, ar be-veik pusę amžiaus gyvenant kartu su tokios neramios profesijos žmo-gumi, kaip Jonas, nekilo pavydo ar nesutarimų. „Nebuvo tarp mūsų rimtų nesutarimų, o jeigu pasi-bardavome kada, tai tik dėl kokios buitinės smulkmenos. Jonas - ge-ro charakterio ir patikimas žmo-gus. Tad pavydui mūsų šeimoje vietos nebuvo“, - sakė moteris. O J.Tamoševičius priduria: „Aš labai smarkiai buvau pasinėręs į darbą, o ji rūpinosi šeima ir vaikais. Kai susitikdavome, būdavo mums tikra šventė. Net ir atostogų mums pra-leisti kartu dažnai nepavykdavo. O štai kai išėjau iš kino studijos, pra-sidėjo mano ilgos atostogos“.

Dėl ko skauda širdį

Patyręs kelias širdies operacijas kino veteranas prisipažino, kad jam nemažai sveikatos sugadino būtent tai, kad jį įskaudino ir sukrėtė Lie-tuvos kino studijos griovimas. „Visi, kurie kadaise kūrė Lietuvos kino studiją, su visa jos technine baze, paviljonais ir kt., kurie stengėsi, kad sovietmečiu pralaužę visus barjerus ekranuose pasirodytų lietuviški filmai, iki šiol negali atsigauti dėl to, kas bu-vo padaryta. Kieno ranka išbraukė iš neprivatizuojamų objektų sąrašo Kino studiją, nežinau, bet tai buvo nešvari ranka, panaikinusi visą mūsų kino paveldą, archyvus. Akivaizdu, kad ir šiandien valdžios struktūrose nėra tvarkos - kas ką nori, tas tą daro“.

Operatorius, kūręs žemiškos būties poeziją

j.tOmašEvičiauS kamErai prikLauSO fiLmai:• „Jausmai“ (1968 m.,

rež. A.Grikevičius, A.Dausa, diplomas už geriausią operato-riaus darbą X Baltijos šalių ir Baltarusijos ki-no festivalyje Minske, žiuri prizas tarptauti-niame San Remo fes-tivalyje);

• „Herkus Man-tas“ (1972 m., rež. M.Giedrys, Valstybinė premija 1973 m., an-

tras prizas už opera-toriaus darbą sąjungi-niame kino festivalyje Alma Atoje);

• „Ave, vita“ (1969 m., rež. A.Grikevičius);

• „Perskeltas dan-gus“ (1974 m., rež. M.Giedrys);

• „Skrydis per Atlan-tą“ (1983 m., rež. R.Vabalas);

• „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m., rež. A.Puipa);

• „Žvėris, kylantis iš jū-ros“ (1992 m. rež. V.Žalakevičius);

• „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990 m. rež. R.Banionis);

• „Mano vaikystės ru-duo“ (1977 m. rež. Gy-tis Lukšas) ir kt.

Sauliaus Venckaus, Jono Tomaševičiaus albumo, LTKM muziejaus nuotr.

4

cmykcmyk4

likimaij/b žmonės

Prasidėjusiame festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas ir 28-erių režisierės Jūratės Samulionytės trumpametražis filmas „Laikinai“, kuris paliečia didžiulę Lietuvos piktžaizdę - emigraciją. Tiksliau - režisierei emigrantai mažai terūpi, jai neramiau dėl Lietuvoje liekančių jų vaikų.

Deimantė ZaILSKaITĖ

J.Samulionytės filmas „Laikinai“ rodomas keliuose Vilniaus kino tea-truose, tačiau režisierė užsimojo jį išvežti parodyti ir į Lietuvos mies-tus ar miestelius. „Mes keliaujame plačiau į Lietuvą - filmas bus rodo-mas Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Biržuose, Ukmergėje ir kituose miestuose. Džiaugiuosi, kad mano filmas bus prieinamas didesniajai daliai žiūrovų“, - kalbė-jo režisierė. Pirmą kartą šis filmas buvo rodytas praėjusį lapkritį - per Europos šalių kino forumą „Scano-rama 2011“, tačiau tik kartą. O dabar yra tarsi antroji J.Samulionytės fil-mo „Laikinai“ premjera, prieinama didelei daliai žiūrovų.

Didelis seserų laukimas

Nors režisierė J.Samulionytė niekada nekrimto emigranto duo-nos, tik laikinai buvo išvykusi svetur studijuoti, jai buvo įdomu šia tema

sukti filmą. „Man ši tema yra arti-ma tuo, kad labai daug pažįstamų ir draugų, taip pat ir mano pačios se-suo, buvo išvykę į užsienį, - pasakoja režisierė. - Emigracijos reiškinys yra visiškai šalia kiekvieno mūsų. Jeigu šeimoje ir nėra išvykusių, tai tikrai atsiras tokį kelią pasirinkęs klasės, kurso ar kambario draugas. Taigi ir aš pažinojau nemažai tokių žmonių. Tuo metu, kai studijavau, keletas mano bendraminčių išvažia-vo ir nebegrįžo... Paskui viena gera mano draugė buvo užaugusi labai panašiai kaip ir mano herojės - jos mama buvo išvažiavusi, o ji pasili-kusi čia. Emigracijos tema specialiai nesidomėjau, bet kai perskaičiau scenarijų, mane ji užkabino. Kai pradėjau domėtis, pastebėjau, kad aplinkui begalė panašioje padėtyje atsidūrusių žmonių“.

Nors anksčiau režisierė trumpo metro filmus kūrė pagal savo para-šytus scenarijus, šįkart padarė iš-imtį - filmo „Laikinai“ scenarijaus autorė yra Marija Kavtaradzė. Be-veik dviejų mėnesių laikotarpį api-mančiame filme pasakojama apie dvi seseris, kurios gyvena vienos ir laukia tėvų, išvykusių uždarbiauti į Londoną. Laukimas dvi seseris - 15 metų Saulę ir 5 metų Liuciją - verčia suaugti pirma laiko.

„Filmas susideda iš labiau kas-dieniškų vaizdų ir situacijų: rytas - vakaras, mokykla - darželis, pirmoji simpatija. Filme matome, kaip mer-gaitės tvarkosi vienos. Kaip vyres-nėlei tenka per anksti suaugti, nes jai reikia rūpintis buitimi, mažesne seserimi ar spręsti paauglystės pro-blemas. Darželyje mažajai irgi tenka patirti konfliktų, prasivardžiavimų. Bet iš tokių buitinių vaizdinių ir susideda dienos ir didelis laukimas. Pinigus uždirbinėjantys emigrantai man nerūpėjo. Man buvo svarbi kita pusė, kuri pasilieka čia, Lietuvoje. Ir būtent šiuo atveju - vaikai, kurie yra mokyklinio amžiaus arba eina į darželį. Man rūpėjo sužinoti, kaip jie jaučiasi. Aišku, gyvenimas be tėvų juos labai smarkiai veikia, nes nėra suaugusio žmogaus, kuris užtartų. Nėra mamos, kuri padarytų vaka-

rienę, pasirūpintų šiltais, švariais drabužiais ar kitais buities dalykais. Man atrodo, nežmoniškas ilgesys, vienatvė ir laukimas daro didžiulę įtaką vaiko vystymuisi. Tai lemia įvairių baimių atsiradimą - pasida-ro baisu net būti vienam namuose. Atsiranda daug įvairių kompleksų, kurių tikriausiai neturėtum, jeigu gyventum su tėvais. Tu tarsi laikinai esi tapęs našlaičiu“, - savo pastebė-jimais dalijasi režisierė.

Ir filmo pavadinimas „Laikinai“ J.Samulionytės pasirinktas neatsi-tiktinai. Juk išvažiuojantieji dažnai kartoja liekantiems artimiesiems, ypač vaikams: mes išvažiuosime, greitai užsidirbsime pinigų, grįši-me ir viskas bus po senovei. Bet ar visada taip būna? „Dažnai tas „laikinai“ nebūna toks trumpas arba „laikinai“ tampa „amžinai“ - tas trumpas etapas kartais gali negrįžtamai pakeisti vaikų raidą ir požiūrį į gyvenimą, - sako reži-sierė. - Filmas ir baigiasi tuo, kad tėvai negrįžta sutartu laiku. Tai filme turbūt yra didžiausias įvykis,

didžiausias lūžis, nes mergaitės turi suvokti, kad kažkokiu būdu turės gyventi toliau. Iki tol jos manė, kad tėvai grįš ir viskas bus po seno-vei. Bet kai tėvai negrįžta, tas „po senovei“ vis tolsta. Tas „laikinai“ nesibaigia - tai turbūt yra drama-tiškiausias filmo įvykis“.

Žiūrovams byrėjo ir ašaros

Vilniaus tarptautiniame ki-no festivalyje „Kino pavasaris“ J.Samulionytės filmas bus rodomas kovo 25 ir 29 d. Režisierė jau yra sulaukusi įvairių žiūrovų atsiliepi-mų. Vieni filmą giria už lyriškumą ir jautrumą. Kiti netgi yra prisipa-žinę, kad jiems patiems teko išgy-venti panašią situaciją, todėl seanso metu byrėjo ašaros: „Bet buvo ir tokių, kuriems filme pasirodė per mažai dramos, per mažai konflikto. Suprantate, mažo vaiko drama gali būti vien todėl, kad jį pravardžiavo kiti vaikai. Taip, ten nesusprogo mašina, ten niekas nieko nenužudė. Bet paauglystėje, manau, yra šioks

toks įvykis, jeigu į tave pasižiūrėjo simpatiškas berniukas ir paklausė, koks tavo vardas. Tai kasdieniška drama, bet ji tuo metu svarbi. Ki-tiems atrodė, kad tai tik filmo pra-džia, kad dar turėtų būti ir antroji dalis. Ar kad tai turėtų būti pilno metro filmas. Tačiau filmas buvo sukurtas taip, kaip man atrodė ge-riausiai tuo metu. Dabar galbūt kai ką daryčiau kitaip...“

Iš Jonavos kilusi režisierė vaikų dar neturi. Todėl merginai sunku įsivaizduoti, ką ji darytų panašioje situacijoje. Greičiausiai neišdrįstų vaikų palikti vienų ir liktų Lietu-voje, kad ir kaip būtų sunku. Ir da-bar nesusigundo lengvo gyvenimo paieškomis, nors išgyventi iš filmų kūrimo kol kas nepavyksta. Užsi-ima dar begale kitų dalykų - daly-vauja kino edukaciniuose projek-tuose arba kuria reklamas.

„Man atrodo, kinas yra sudėtin-gesnė meno rūšis. Beveik neįma-noma filmo kurti vienam. Teoriš-kai gali, bet vis tiek tau prisireiks techninės žmonių pagalbos - ar operatoriaus, ar garso režisieriaus, ar kompozitoriaus. Kitaip tai bus mėgėjų lygio darbas. Kitas dalykas, kinas vis tiek turi būti žiūrimas. Man atrodo, dabar didžiulė proble-ma, kad lietuvių filmai, ypač jaunų kūrėjų, nėra labai žiūrimi. Papras-tam žmogui Pasvalyje pasižiūrėti lietuvių kiną tikrai labai sudėtinga. Nebent turi būti taip išreklamuota, kad žmogus rinktųsi ne amerikie-čių, o lietuvių filmą. Yra tų kūrėjų ir kuriami tie filmai. Bet kadangi apie juos mažai žinome, tie filmai sunkiai prieinami arba į juos tiesiog žmonės neina. Susidaro toks užda-ras ratas. Neseniai kalbėjau vienoje radijo laidoje. Paskambino moteris iš Šakių ir pasiskundė, kad Šakiuose negalima pasižiūrėti lietuvių filmų. Bet kai atveži lietuvių filmą, jo pasi-žiūrėti ateina kokie penki žmonės. Dėl to ir pasiryžome filmą vežioti po Lietuvą, reikia žmones ugdyti ir raginti, kad eitų žiūrėti lietuvių filmų“, - sako prie naujo filmo sce-narijaus dirbanti režisierė.

J.Samulionytė atveria emigrantų vaikų žaizdas

trumpai

jūratė SamuLiONytėKino režisierėGimė 1983 m. birželio 4 d.

Jonavoje.2007 m. baigė TV ir kino re-

žisūros specialybės magistran-tūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Režisierės sukurtas trumpa-metražis fotofilmas „Nerutina“ kino apdovanojimuose „Sida-brinės gervės“ buvo įvertintas kaip „Geriausias trumpametražis metų filmas 2008“.

Sukūrė dokumentinį filmą apie Šnipiškių rajoną „Šanxai Ban-zai“, Europos šalių kino forume „Scanorama 2010“ jis buvo apdo-vanotas kaip geriausias Baltijos šalių trumpametražis filmas.

keli režisuoti filmai:2011 m. „Laikinai“,2010 m. „Šanxai Banzai“,2008 m. „Metamorfozės“

(dokumentinis kompozitoriaus R.Mažulio portretas),

2007 m. „Nerutina“,2006 m. „Rūtos Staliliūnaitės

portretas“.

n Kadras iš filmo „Laikinai“: seseris vaidina Severija Bielskytė (vyresnėlė) ir Greta Šalaviejūtė

n Kino režisierei Jūratei Samulionytei neramu, kas bus su emigrantų vaikais

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Pinigus uždirbinėjantys emigrantai man nerūpėjo. Man buvo svarbi kita pusė, kuri pasilieka čia, Lietuvoje

cmyk

5

cmyk / 5

PrisiPažinimasj/b žmonės

Garsi muzikos pedagogė ir prodiuserė Laima LAPKAUSKAITĖ (50 m.), į didžiąją sceną išleidusi žaviąją „Studenčių“ grupę su Irūna Puzaraite, labiausiai negali atsispirti... darbui. Neslepia, kad pedagoginė veikla suryja beveik visą laisvalaikį. Kitaip ir būti negali, kai patinka darbas su vaikais. Nors labai juos myli, gailisi, kad taip ir nesusilaukė savų atžalų.

Deimantė ZaILSKaITĖ

Nieko keisto, kad per dar-bų gausybę muzikos mokytoja L.Lapkauskaitė neturi atokvėpio valandėlių. Be vaikų choro, kurį lanko apie penkiasdešimt įvai-raus amžiaus vaikų, daugiausia laiko suryja darbas su į didžiąją sceną žengiančiais mokiniais. Pirmiausiai padeda pasiruoš-ti LNK muzikiniame projekte „Žvaigždžių due tai“ dalyvaujan-čiai Irūnai Puzaraitei ir Mariui Jampolskiui, kurie kiekvieną šeš-tadienį dėl savo pasirodymų su-laukia daug komplimentų. Kartu su mokiniu Pauliumi Sinkevi-čiumi Velykų proga rengia rimtą akustinį koncertą - beje, Pauliaus atliekamiems hitams akompo-nuos žinomas gitaristas Tomas Varnagiris. „Labai įdomu, kaip tokius sudėtingus kūrinius per-teiks tik balsas ir gitara, nes juos

atlieka vos ne orkestrai“, - intri-guoja žymioji pedagogė. Žino-ma, didžiausias L.Lapkauskaitės galvos skausmas - tai tradicinis festivalis „Laumės juosta“, kuris vyks paskutinį liepos savaitgalį.

„Šou versle nėra laiko miegoti, - sako daug talentų išugdžiusi ma-rijampolietė. - Jeigu užmigsi, tave labai greitai pamirš. Taigi reikia nuolat sekti, kas vyksta pramogų pasaulyje. Nėra laiko ilsėtis, nes su mokiniais norisi dalyvauti įvairiau-siuose projektuose. Tačiau poilsio stoka tikriausiai paveikia nervų sistemą, nes pastaruoju metu pa-sidariau labai jautri. Kartais tenka ir kokią tabletukę išgerti prieš už-miegant“. (Šypsosi.)

Irūnos išvarymas

Nors L.Lapkauskaitė sudaro labai stiprios ir valdingos moters įspūdį, prisipažįsta viduje esanti lengvai pažeidžiama asmenybė.

„Šiaip esu reiklus žmogus. Dar-be nepripažįstu jokių „palauk“, o įvairiose srityse man būtinas punktualumas ir tvarka. Kadaise buvau Irūną išvijusi iš kolekty-vo, kai ji dar dainavo vaikų cho-re ir pradėjo rodyti kažkokius kaprizus. Atsimenu, mes buvo-me pastatę miuziklą „Vilkas ir septyni ožiukai“, kuriame pa-grindinį ožkos vaidmenį turėjo atlikti Irūna. Ir nors už savaitės turėjo įvykti premjera, aš ją at-leidau iš kolektyvo ir staigiai tam vaidmeniui parengiau kitą mer-gaitę. Tai Irūnai buvo labai gera pamoka. Būdavo, po repeticijos ji stoviniuoja už durų, o aš pro ją praeinu, tarsi nepažinčiau. Bet vieną kartą priėjo prie manęs ir apsikabino: „Noriu sugrįžti, ne-galiu nedainuoti“. Nors aš daug reikalauju, bet kaip žmogus tikrai manau, kad esu pažeidžiamas ir labai jautrus“, - prisipažįsta L.Lapkauskaitė.

Ar muzikos mokytojos kelią pa-sirinkusi moteris, kadaise Vilniuje baigusi chorvedybą, nesvajojo pati užlipti į didžiąją sceną ir dainuoti didelėms auditorijoms klausytojų? „Kai baigiau mokslus, taip ir pra-dėjau dirbti muzikos mokykloje. Jaunystėje labai norėjau dainuoti, bet supratau, kad Lietuvoje yra kam dainuoti. Kiekvienas turime daryti tai, kas sekasi geriausiai. Pastebėjau, kad man sekasi peda-goginis darbas. Gal todėl, kad labai myliu vaikus. Aišku, šis darbas labai vargina, nes dirbu su vaikais nuo trejų metų. Bet esu sėslus žmogus ir savo gyvenime nieko nekeičiau. Pradėjau ir vadybininko darbą - man taip pat labai patiko. Stovėti užkulisiuose ir stebėti, ką daro ma-no mokiniai, man suteikia didesnį malonumą negu pačiai lipti į sceną. Anksčiau labai norėjau dainuoti, o dabar tikrai nėra jokio noro“.

Talentingo dueto paslaptis

Užtat kai ant „Žvaigždžių due-tų“ scenos žengia Irūnos ir Ma-riaus duetas, L.Lapkauskaitė sti-priai dėl jų išgyvena užkulisiuose. „Paskui galvoju: koks gi skirtu-mas, koks bus įvertinimas, svar-biausia, kad mes viską darome iš širdies. Bet, matote, malonus tas jaudulys - jis man suteikia kažko-kio džiaugsmo“, - sako ji.

Beje, kai visi šnabždėjosi apie tariamą Irūnos ir Mariaus romaną, L.Lapkauskaitę tik juokas ėmė: „Aš žinojau, kad tai netiesa. Dar specia liai jiems sakiau: „Jūs tru-putėlį ten dar pavaidinkite“. Aš visada žinau, kaip yra iš tikrųjų, nes mes labai atvirai pasišnekame. Tiesiog jie buvo scenos partneriai, ir tiek. Ir dabar tas pats išlikę. Scenoje jie vienas kitą labai gerai jaučia ir viską atlieka labai įtikina-mai. Tikriausiai ir komanda labai gera susirinkusi. Tačiau mes be Mariaus, kuris duoda labai daug aktorinių patarimų, ko gero, nieko nepadarytume. Ir jam tikriausiai la-bai tinka tokia partnerė kaip Irūna. Na dar ir mano patarimai turbūt yra naudingi. Bet jeigu jie nebūtų tokie talentingi, nežinau, ar tiek išreikalautum“.

Pasak L.Lapkauskaitės, toli gražu ne iš kiekvieno mokinio gali padaryti scenos žvaigždę. Jau

dabar pirštais galėtų parodyti, ku-rie iš jos mokinių galėtų ko nors pasiekti muzikos srityje - ir gru-pės „Studentės“ merginos, kurių priešakyje Irūna, nuo mažens išsiskyrė. „Sykį vienos mergai-tės tėvas siūlė didelę pinigų su-mą, kad iš jo dukters padaryčiau žvaigždę, bet man tai buvo labai neįdomu. Mano akimis, tai nega-lėjo būti žvaigždė nei vokalo, nei charizmos, nei išvaizdos prasme. Taigi nupirkti manęs neįmanoma, už pinigus aš nieko nedarysiu. Su mokiniais, kurie dabar kažką pa-siekę, buvo dirbama tikrai ne už pinigus ir ne dėl pinigų“.

Iš Marijampolės nesikels

Kadangi moteris gyvena Mari-jampolėje, jai tenka nuolat leistis į keliones, ypač dažnai reikia važi-nėti į sostinę. Bet savo gyvenimo vietos, kaip prisipažįsta, nė už ką nekeistų, nors turėjo minčių įsigyti butą ir Vilniuje: „Tokių gyvenimo sąlygų, kokias turiu Marijampolėje, Vilniuje tikrai neturėsiu. Esu jau nebe pirmos jaunystės moteris, kad kažkur lakstyčiau - mano namai yra Ma-rijampolėje, aš ten grįžusi pailsiu, ten šalia gyvena ir mano tėvai. Man vis tiek reikia tėvus prižiū-rėti, nes aš viena esu“.

Gražiame kotedže L.Lap-kauskaitė gyvena viena. Bet ar kartais nesijaučia vieniša tuščiuo-se namuose? „Esu viena visiškai - tik aš ir tėvai. Taip kad nėra labai linksma žiūrėti į ateitį, bet ką darysi. Nesutikau žmogaus, su kuriuo būčiau sukūrusi šeimą. Buvau kadaise ištekėjusi, bet jau daug metų gyvenu viena. Tiesiog šiek tiek ne tie žmonės susiėjome ir supratome, kad geriau mums bus gyventi atskirai“. Tiesa, aš-tuonerius metus santuokoje pra-gyvenusi moteris su savo vyru susipažino bažnyčioje - jie abu patarnavo mišiose. Kadangi mo-teris vaikų taip ir nesusilaukė, galbūt svarstė galimybę įsivaikinti našlaitį? „Ne, tikrai ne. Bijau tų genų. Ir šiaip gerų darbų esu daug pridariusi ir darau lig šiol - padė-dama talentingiems žmonėms. Bet įsivaikinti nenoriu. Juk galėjau ir pati pasigimdyti vaikelį, tačiau nesu tokia egoistė, kad paskui vaikui negalėčiau pasakyti, kur jo tėtė. Mane tas ir sulaikė. Bet gy-venimas viską sudėliojo taip, kaip iš tikrųjų yra geriausia“.

Moteris negali atsispirti savo darbui. O didžiausią silpnybę jaučia muzikai - tik mėgsta ramias, lyri-nes dainas, o popsas, kurį atlieka mokiniai, jau yra stipriai įkyrėjęs. „Dabar muzikiniuose projektuo-se tikrai yra daug balsingų jaunų žmonių. Tik labai gabūs žmonės ne visada suranda prodiuserius, vadybininkus, kurie juos atvestų į didžiąją sceną. Dažniausiai iš-lenda tokie, kaip aš sakau, scenos klounai, kurie formuoja iškreiptą mūsų visuomenės skonį ir požiūrį į muzikinius pasirodymus. Paskui nelieka vietos ir pačiose televizi-jose gerai muzikai. Šiek tiek dėl to būna liūdna“.

L.Lapkauskaitė ne iš kiekvieno žvaigždę

Dažniausiai išlenda tokie, kaip aš sakau, scenos klounai, kurie formuoja iškreiptą mūsų visuomenės skonį ir požiūrį į muzikinius pasirodymus

Sykį vienos mergaitės tėvas siūlė didelę pinigų sumą, kad iš jo dukters padaryčiau žvaigždę

Stas

io Ž

umbi

o, a

smen

inio

alb

umo

nuot

r.

nulipdo

6

cmykcmyk6

linkėjimaij/b žmonės

Tryliktą kartą Lietuva šiemet dalyvauja „Eurovizijos“ dainų konkurse. Dainininkas Donatas Montvydas (pasivadinęs Donny Montell), atstovaujantis mūsų šaliai, sako, kad šio skaičiaus magijai jis yra abejingas, o pasitiki tik savo daina ir balsu. Patekti į finalą ir užimti aukštesnę vietą negu ankstesniuose konkursuose vilties yra, bet vilčių buvo ir anksčiau.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Ne kartą, deja, pasitvirtino tie-sa - žvaigždės vienoje šalyje būna ryškios, o kitur kažkodėl nublanks-ta. Mums rūpėjo „Eurovizijoje“ Lietuvai jau atstovavusiųjų įspū-džiai iš šio šou. Ar jie išblėso, ar padarė įtakos jų likimams po kon-kurso? Įdomu ir ką jie pranašauja D.Montvydui.

Aukštai pakelta kartelė

„Mano dalyvavimas šiame tarp-tautiniame dainų šou, kuris vyko pernai Berlyne, suteikė daugybę teigiamų emocijų, - prisimena dar neišblėsusius įspūdžius 2011 metų „Eurovizijos“ dalyvė Evelina Sašen-ko. - Visiems dainininkams linkėčiau bent kartą patekti į tokį konkursą, pajusti jo atmosferą, dainuoti tokiai didžiulei auditorijai, pajusti žiniasklai-dos rodomą dėmesį“. Jos daina, tiesa, teužėmė 19 vietą, bet miuzikluose ir džiazą daugiausia dainuojanti solistė sakė, kad jai tai buvo labai rimtas eg-zaminas, kurį išlaikė gerai. Kai kurias neigiamas emocijas, tarkim, dėl ne visiems patikusios suknelės, solistė jau užmiršusi, nes po „Eurovizijos“ ji sulaukė daug pasiūlymų dainuoti ne tik koncertų salėse, bet ir teatre. „Po konkurso mano kartelė pakelta aukštai ir jos nuleisti žemiau neva-lia“, - tvirtino dainininkė.

Kiek Evelinai kainavo „Eurovi-zijos“ konkursas? „Žinoma, kad rė-mėjų Lietuvoje surasti nebuvo labai lengva, - kalbėjo Evelina. - Teko šiek tiek pridėti ir savo pinigėlių, bet ne kokią milžinišką sumą. Bet dėl tokio šanso pasirodyti tarptautiniame kon-

kurse, kai esi jaunas atlikėjas ir sieki profesinių aukštumų, nieko negaila. Lietuvoje tikrai niekada nebus tokios salės, tokių išgyvenimų, nepatirsi tiek adrenalino, kiek tokiame tarptautinia-me šou, kuriame garsinamas Lietuvos vardas. O Donatui, be abejo, linkiu tapti geriausiu, nes jis to vertas“.

Ne pasaulio bamba

Pirmasis iš Lietuvos 1994 me-tais ledus į „Euroviziją“ pralaužęs Ovidijus Vyšniauskas atliko lietu-višką dainą „Lopšinė mylimajai“ ir finale užėmė 25 vietą. Dainininkas,

kuriam kovo 19 d. sukaks 55-eri, sa-kė, kad jam tas įvykis nėra svarbus ir jo tolesnei karjerai nieko nedavė. „Dalyvavau, ir tiek, - sakė Ovidijus. - Tie 1994 metai ir tas konkursas man išsitrynė iš atminties, ir jeigu ne jūs, tai ir nebūčiau prisiminęs. Buvo toks žaidimas, ir tiek. Sako-ma, kad ne tas kietas, kuris duoda, bet tas, kuris atlaiko“. Paklaustas apie kitus jo talento įvertinimus, pavyzdžiui, pernai Palangoje pelnytą Šlagerių karaliaus titulą, dainininkas vėl juokiasi: „Tas apdovanojimas vi-siškai atsitiktinis. Galite parašyti: „Šol mima“, arba lietuviškai - ėjau

pro šalį, o pataikiau į konkursą“. Jam kur kas svarbesni kiti koncer-tai, festivaliai Lietuvoje ir užsienyje.

O.Vyšniauskas tik ką grįžo iš koncertinės kelionės Ispanijoje, tad „Eurovizijos“ atrankos finalo nema-tė, bet D.Montvydo dainos klausėsi vėliau. Apie jo šansus „Eurovizijoje“ estrados asas pasakė: „Taip, viskas labai gerai atlikta, daina graži, tik pačioje pabaigoje priedainį gal kiek derėtų pataisyti. O šansai - žinote, kokie... Mes neturime naftos, tad mums, ko gero, sunku bus konku-ruoti su pietiečiais. Gal ir pataikys Donatas į dešimtuką, kas žino? Ste-buklų juk būna, bet atsiminkime, kad Lietuva - ne pasaulio bamba“.

Dainininkės karjera nutrūko

Prieš septynerius metus Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovavusi Laura Če-pukaitė-Paulauskienė tuomet ne vien buvo populiarios grupės „Lovers“ dainininkė, ji dirbo ir krašto apsaugos sistemoje. Tačiau jos su grupe atlikta daina buvo išrinkta Lietuvoje geriau-sia. Pasirengimas tuometei „Eurovi-zijai“ Laurai davė daug. „Tame kon-kurse buvo smagu dalyvauti, per jį už-sigrūdinau, išdrąsėjau, išmokau būti dėmesio centre, atlaikyti pagyrimus ir kritiką, bendrauti su žurnalistais, - sakė dabar Turizmo departamente dirbanti ir dukrelę Patriciją auginan-

ti moteris. - Toji patirtis man padeda ir dabar, o su dainavimu savo likimo nesusiejau dėl kelių priežasčių. Mat vien iš dainavimo šeimai pragyventi sunku“. L.Čepukaitė-Paulauskienė dabar dainuoja tik draugų vakarė-liuose. Ji tikisi, kad paaugusi dukrelė gal dainuos, nes muzika jos namuose nėra užmiršta.

Patirtis tik teigiama

O štai 2007 metų „Eurovizijos“ dalyvė Julija Ritčik, prieš pusmetį susilaukusi trečio sūnaus, neseniai vėl pradėjusi dainuoti su savo grupe „4 Fun“. Apie tarptautinio konkurso patirtį ji kalba tik teigiamai. „Mums po „LT United“ vyrų sėkmės ne-reikėjo dalyvauti pusfinalyje. Tad iš karto pasirodyti finale buvo ir smagu, ir labai atsakinga. Nors ir atsidūrėme tarp finalo autsaiderių, jautėmės tvirtai ir pakiliai, - pri-siminė Julija. - Puikiai suvokėme, kad vietą lemia ne pats atlikimas ar daina, bet Lietuvos kaimynų ir bičiulių balsavimas. Dėl to, žinoma, kiek apmaudu. Tikiuosi, kad mūsų šaliai šiemet atstovaujančiam cha-rizmatiškajam D.Montvydui ir jo atliekamai dainai apie meilę taip neatsitiks, nes jo artistiškas pasi-rodymas primena monospektaklį. Tačiau jam bus nelengva, nes kon-kuruos su „Buranovo babuškom“ iš Rusijos“, - juokiasi Julija.

Kam tebešviečia „Eurovizijos“ šviesa

viSa GaLva aukščiauMuzikologas Darius Užkurai-

tis, atrankos į „Euroviziją“ laidų vedėjas, patį tarptautinį konkur-są komentuojantis nuo 2001 me-tų, įsitikinęs, kad, palyginti su vi-sais šiųmetės atrankos dalyviais, D.Montvydas jau turi tarptautinių konkursų patirties ir jo atliekama kompozitoriaus Brandono Stouno (Brandon Stone) eurovizinė daina „Love is Blind“ („Meilė akla“) yra visa galva aukščiau už tas, kurios užėmė antrą ir trečią vietas. „Turiu galvoje visumą: ir dainą, ir patį at-likėją“, - priduria D.Užkuraitis.

Koks Donato šansas „Eurovizi-joje“? „Nesu joks ekstrasensas, tad galiu pasakyti, kad jo šansas toks

pat, kaip ir visų kitų. Tačiau galvoju, kad tokia daina turėtų iš pusfinalio iššokti į finalą, o finale turėtų atro-dyti visai neblogai ir tikrai neturėtų būti paskutinė“, - spėjo jis.

Po mūsų kai kurių dainininkų ir „InCulto“ grupės nesėkmių pasi-girdo skeptiškų nuomonių, ar Lie-tuvai apskritai verta dalyvauti šiose tarptautinėse dainų varžytuvėse. D.Užkuraitis tokias kalbas laiko ne-protingomis. Jo nuomone, toks klausimas net neturėtų kilti: „Tai tas pats, jeigu kas klaustų, ar verta loš-ti futbolą ir ledo ritulį, jeigu mūsų komandos silpnos. Be abejo, reikia dalyvauti. Jeigu mes patys išsibrauk-tume iš Europos tautų, tuomet jau

kitas klausimas. Deja, ir dabar ne vi-si žino, kur ta Lietuva yra. Jeigu vėl nedalyvausi ten, kur kiti dalyvauja, gali atsitikti taip, kad tave visai už-mirš. Sekasi ar nesiseka, man regis, visi žino, kad ne vien daina lemia aukštą vietą, bet ir daug kitų papil-domų dalykų, kurie su profesionaliu atlikimu ar dainos skambesiu nieko bendra neturi“.

Nuo 2009 metų Maskvo-je vykusio „Eurovizijos“ konkurso D.Užkuraitis renginį komentuoja sėdėdamas Vilniuje, LRT studijoje. Kodėl? Atsakymas taip pat verčia susimąstyti: „Nėra pinigų įpirkti ko-mentatoriaus kabiną, apmokėti jam kelionę, viešbučio išlaidas ir kt.“.

Irmanto Sidarevičiaus, Stasio Žumbio ir redakcijos archyvo nuotr.

n Julija Ritčik n Ovidijus Vyšniauskas n Evelina Sašenko n Darius užkuraitis

n Donatas Montvydas

cmyk

7

cmykcmyk

�

cmyk

INTERNETE - www.REspublIka.lT 2012 m. kovo 24 d., šeštadienis RaŠYkITE MuMs: sportas@respublika.netLeidinys Nr. 24 (202)

dienraščio „respublika“ priedas

Šiemet jubiliejinį, dešimtą, gyvavimo sezoną skaičiuojantis Vilniaus „Bekento“ futbolo klubas įkopė į išsvajotą viršūnę. Po devynių nepavykusių mėginimų dešimtuoju bandymu vilniečiai iškovojo salės futbolo A lygos nugalėtojų titulą.

Evaldas GELUMBAUSKAS„Respublikos“ žurnalistas

„Oskaro“ verta dramaPraėjusį sekmadienį Kaune,

Vytauto Didžiojo universiteto spor-to centro salėje, susirinkę salės futbolo mėgėjai tapo dramatiško futbolo trilerio liudininkais. Sti-priausių šį sezoną salės futbolo ko-mandų - Vilniaus „Bekento“ ir Kauno „Nautaros“ - akistatoje auk-so medalių savininkai paaiškėjo li-kus keliolikai sekundžių iki rung-tynių pabaigos.

12 sekundžių skyrė paskutinių keturių salės futbolo A lygos sezo-nų nugalėtojus „Nautaros“ futboli-ninkus nuo eilinio - penktojo iš ei-lės (o iš viso - šeštojo) auksinio triumfo. Tačiau tai, kas didžiajame futbole būtų vadinama stebuklu ar-ba neįmanoma misija, salėje nutin-ka gana dažnai. Prasidėjus pasku-tinei susitikimo minutei 3:2 pirma-vo „Nautara“. Likus 20 sek. mačui teisėjavęs arbitras Vitalijus Kaz-lauskas paskyrė 10 metrų baudinį į šeimininkų vartus, bet rezultaty-viausio „Bekento“ žaidėjo Andre-jaus Sokolovo smūgį atrėmė kau-niečių vartininkas. Tačiau jau po kelių sekundžių džiaugsmo sūku-ryje sukosi svečiai iš sostinės. Žai-biškai įžaistas kamuolys atiteko „Bekento“ senbuviui Jurijui Mežo-niui ir pastarasis galingu smūgiu išlygino rezultatą (3:3). Lygiosios ir vienas iškovotas taškas lėmė, kad A lygos čempionais pirmą kar-tą per savo istoriją tapo Vilniaus „Bekentas“. „Žinote, net ir tada, kai atsilikome 1:3, nebuvo net min-ties, kad jau viskas, pralaimėjo-me, - „Sporto žmonėms“ sakė „Bekento“ strategas Eduardas Mo-rozas. - Nors prieš rungtynes ne-tekome lyderių - Giedriaus Bare-vičiaus, Antono Naumovo, bet vis tiek tikėjome, kad aukso nepalei-sime. Gal mums ši pergalė buvo labiau reikalinga nei varžovams? Sako, kad sekasi stipriausiems. Jei mums pasisekė, vadinasi, mes tos sėkmės nusipelnėme“.

„Salės futbole net ir pirmauda-mas dviem įvarčiais dėl pergalės niekada nebūsi garantuotas, - sam-protavo „Nautaros“ vyriausiasis treneris Gerardas Pasažauskas. - Salėje futbolas vyksta kur kas grei-čiau, čia daug lemia ir sėkmė. Ne-slėpsiu, likome labai nepatenkinti kauniečio V.Kazlausko teisėjavimu. Jis nesugebėjo paaiškinti, už ką baigiantis mačui iš aikštės pašalino mūsų komandos kapitoną Artūrą Karmaziną. Žaidimas mažumoje iš-vargino vyrus, o pabaigoje ir sė-

kmė nusisuko. Bet sportas yra sportas. Reikėjo įmušti daugiau, jei tų trijų įvarčių neužteko“.

Vis dėlto G.Pasažauskas nenu-vertino ir „Bekento“ komandos. „Reikia pasakyti, kad šiais metais vilniečiai smarkiai patobulėjo. Jų komandą papildė keli pajėgūs fut-bolininkai ir šiaip jie yra tikri ko-votojai, niekada nenuleidžiantys rankų. Nesutinku, kad mes mažiau norėjome aukso. Noro mums tikrai netrūko, bet paprasčiausiai tą die-ną fortūna šypsojosi „Bekentui“. Jie laimėjo ne dėl kokios nors ypa-tingos taktikos, sakyčiau, atvirkš-čiai, jie žaidė „laukinį“ futbolą - ėjo, laužė, smūgiavo. Bet toks jų cha-rakteris ir šį kartą lėmė jiems sė-kmę“, - reziumavo Kauno ekipos treneris G.Pasažauskas.

Ruošis debiutui Europoje

2002 metais įkurta Vilniaus „Bekento“ salės futbolo komanda šią vasarą turės progą pajusti Eu-ropos futbolo turnyrų atmosferą. Vilniečiai pakeis paskutinius trejus metus UEFA Salės futbolo taurės varžybose žaidusią „Nautarą“. Nors „Bekento“ futbolininkai yra ne profesionalai, gaunantys premi-jas tik už laimėtas rungtynes, am-bicijų klubo vadovams netrūksta. „Nenorėtume apsiriboti vien daly-vavimu, - tvirtino E.Morozas. - Be abejo, visų pirma reikės įvertinti mūsų finansines galimybes, pažiū-rėti, kuo ir kaip mes galime susti-printi komandą. Tada kelsime kon-krečias užduotis - patekti į antrą etapą ar į pagrindinį etapą. Reikia pasakyti, kad Lietuvoje sunku pri-traukti į salę pajėgius futbolinin-

kus, juo labiau kad vasarą jie žais lauke, A arba I lygoje. Aišku, mė-ginsime tartis su komandų vado-vais, taip pat tikimės pasistiprinti ir legionieriais iš gretimų šalių“.

Praėjusio UEFA Salės futbolo taurės turnyro pirmojo atrankos etapo barjero neįveikusios „Nau-taros“ strategas G.Pasažauskas teigė, kad kol kas sunku spręsti apie vilniečių perspektyvas. „Daug priklausys nuo to, kokie bus burtai,

kokius varžovus „Bekentas“ išsi-trauks. Dabar Europoje daugelis salės futbolo komandų turi futboli-ninkų iš Brazilijos, pajėgių legio-nierių. Be abejo, jei yra galimybių, reikia pasistiprinti legionieriais. Vien savo jėgomis ką nors nuste-binti Europoje bus labai sunku“, - konstatavo G.Pasažauskas.

Salės futbolui reikia permainų

„Bekento“ treneris E.Morozas pripažįsta, kad pastaraisiais metais salės futbolo lygis Lietuvoje smuk-telėjo. „Anksčiau A lygoje dalyvau-davo 12 komandų, vėliau vis mažė-jo, kol likome tik 6-iese. To tikrai nepakanka. Federacijoje turi atsi-

rasti žmonių, kurie užsiimtų salės futbolo vadyba, nes tai yra įdomi ir perspektyvi sporto šaka. Tuo la-biau kad žiemą, kai Lietuvoje su-sidaro futbolo „vakuumas“, salės futbolas galėtų užpildyti šią tuštu-mą“, - samprotavo E.Morozas.

„Dabar mes paprasčiausiai sto-vime vietoje. Jei būtų pinigų, būtų ir galimybė salės futbolui labiau tinkančius futbolininkus sugrąžin-ti iš lauko į salę. Jei būtų daugiau komandų, čempionatas būtų daug įdomesnis. Dabar žaidžia vos 6 eki-pos, iš jų tik trys yra gana pajėgios, bet, pvz., Vilniaus „Snoras“ A ly-goje neturėjo žaisti. Regionuose yra gerokai stipresnių komandų, bet jos paprasčiausiai nepanoro da-lyvauti čempionate. Manau, kad Mažeikiuose, Klaipėdoje, Šiauliuo-se, Panevėžyje ar Alytuje atsirastų

pajėgių komandų, bet kas nors tu-ri tuo užsiimti, sudominti jas ir pri-traukti į čempionatą“, - teigė G.Pasažauskas.

„Bekento“ planuose - įsteigti pirmą Lietuvoje vaikų salės futbo-lo grupę prie Vilniaus futbolo mo-kyklos. „Tokia praktika, kai vaikai nuo 12 metų yra skirstomi, - vieni eina į didįjį futbolą, kiti - į salę, pa-saulyje jau senokai veikia. Salėje futbolas yra šiek tiek kitoks, čia gali atsiskleisti fiziškai silpnesni, bet techniški futbolininkai, ku-riems būtų sunku siekti aukštumų didžiajame futbole. Bet reikia nuo-sekliai dirbti, siekti kokybės, o pa-mažu bus matyti ir rezultatai“, - pabrėžė E.Morozas.

SALĖS FUTBOLAS �

auksu suspindęs jubiliejinis sezonas

EMOCIJOS. Salės futbolo A lygos čempionato kulminacija - auksinį įvartį įmušusio Vilniaus „Bekento“ futbolininko Jurijaus Mežonio pergalės šokis

�

APiE SAlėS futBOlą

Salės futbolas žaidžiamas 5 prieš 5 (po 1 vartininką ir 4 žaidėjus) dvigubai mažesnėje aikštėje, su mažesniu ir skirtingų savybių kamuoliu. Rungty-nės trunka du kėlinius po 20 minučių, o žaidėjų keitimai neribojami. Koman-dai per kėlinį prasižengus 6 ir daugiau kartų skiriamas 10 metrų baudinys. Kaip oficiali futbolo šaka salės futbolas atsirado palyginti neseniai - tik 1989 m. įvyko pirmasis FIFA pasaulio salės futbolo čempionatas. Šiuo metu pa-saulyje jau daugėja profesionalių salės futbolo lygų ir žaidėjų. Lietuvoje salės futbolas remiasi entuziastų pastango-mis. Pirmasis Lietuvos čempionatas vyko 1999 metais.

InFOrMACIJA

1. Vilniaus „Bekentas“ 15 11 2 2 94 31 +63 352. Kauno „Nautara“ 15 10 4 1 110 34 +76 343. Kazlų Rūdos „SC-STIHL“ 15 7 5 3 80 45 +35 234. Vilniaus „Penalty.lt“ 14 4 2 8 56 78 -22 145. Kauno „Viči“ 15 4 1 10 53 80 -27 136. Vilniaus „Snoras“ 14 1 0 13 38 163 -115 3

(Vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, pelnyti įvarčiai, praleisti įvarčiai, santykis, taškai)

LEnTELĖ

Valdo Knyzelio/LFF nuotr.

Gal mums ši pergalė buvo labiau reikalinga nei varžovams? Sako, kad sekasi stipriausiems. Jei mums pasisekė, vadinasi, mes tos sėkmės nusipelnėme

Eduardas MorozAS„Bekento“ treneris

�

Eduardas Morozas�

8

cmykcmyk

�

cmyk

Sporto žmonės 2012 m. kovo 24 d., šeštadienis2

biatlono karalienė išėjo su šypsenaŽvAIgŽdĖ �

Magdalenai Noiner (Magdalena Neuner) neseniai suėjo 25-eri, tačiau ji jau laimėjo viską, kas įmanoma, ir oficialiai pabaigė sportininkės karjerą. Vokietės gerbėjai nepraranda vilties, kad biatlono karalienė dar sugrįš. Pati M.Noiner vilčių nekursto. Auksinė lena ketina tiesiog mėgautis gyvenimu.

Subrendęs sprendimas

Kaip žaibas įsiveržusi į biatlo-no elitą, M.Noiner taip pat greitai ir pasitraukė. Sekmadienį Chanty Mansijske (Rusija) vykusios pa-saulio taurės varžybų bendro star-to lenktynės tapo paskutinėmis Magdalenos karjeroje. Kartu iš di-džiojo sporto pasitraukė ir tituluo-ta švedė Helena Ekholm, bet tai mažai kam rūpėjo. Visų biatlono gerbėjų akys buvo nukreiptos į M.Noiner.

Dar gruodžio pradžioje vokie-tė pranešė, kad šis sezonas bus paskutinis. „Priėmiau sprendimą, jis yra teisingas ir gerai apgalvo-tas“, - tuomet teigė Magdalena. Pasak jos, atėjo tinkamas metas pokyčiams. Sportininkė norėjo iš-bandyti naujus dalykus ir galbūt sukurti šeimą. Be to, ji sieks tre-nerio licencijos ir bandys perduo-ti patirtį jaunimui.

Jaunos sportininkės sprendi-mas galėjo šokiruoti, bet jis atrodo pasvertas. Iš mažo Bavarijos mies-telio kilusi mergina per kelerius metus iškovojo tiek titulų, kad jų užtektų kelioms garsioms biatloni-ninkėms. Viršūnė pasiekta ir toliau kopti nėra kur. „Sporto pasaulyje patyriau viską, kas įmanoma. Visą laiką keliavau ir man to jau užten-ka. Žiūriu į priekį, kai gyvensiu pa-prastą gyvenimą namie. Galbūt ap-lankysiu vietas, kurias norėčiau pamatyti. Žinoma, toliau grosiu ar-fa. Sportuosiu, bet tik savo malo-numui. Ir niekada nesportuosiu lietui lyjant“, - vasario pradžioje kalbėjo M.Noiner.

titulų lietus

Biatlono karalienės gyvenime žiemos sportas buvo nuo mažu-mės. Ji užaugo Valgau miestelyje šalia Garmišo-Partenkircheno. Šio-je vietovėje 1936 m. vyko žiemos olimpinės žaidynės. Garmišo-Par-tenkircheno apylinkėse yra puikios galimybės treniruotis, todėl Mag-dalenai niekada neteko ieškoti ge-resnio gyvenimo kažkur kitur. Ji ir dabar gyvena Valgau.

Net M.Noiner širdies draugas yra vietinis. Žvaigždę sieja roman-tiški ryšiai su mokyklos laikų drau-gu Jozefu Holceriu (Josef Holzer). Banko tarnautojo šeimoje gimusi Magdalena jau ketverių atsistojo ant slidžių, o devynerių pradėjo už-siiminėti biatlonu. Dar būdama pa-auglė, ji tapo pasienio apsaugos tarnybos komandos nare. Oficialiai ji yra muitinės pareigūnė.

Sėkmė M.Noiner lydėjo nuo pat pradžios. Ji penkis kartus tapo

pasaulio jaunimo čempione. Būda-ma 20-ies, vokietė iškovojo tris aukso medalius suaugusiųjų plane-tos pirmenybėse. Po metų M.Noi-ner tapo jauniausia sportininke biat-lono istorijoje, laimėjusia pasaulio taurę. Ne visi sezonai buvo vieno-dai sėkmingi, tačiau 2010 m. Mag-dalena vėl sugrįžo į viršūnę. Van-kuverio olimpinėse žaidynėse ji pelnė du aukso ir vieną sidabro medalį. Pernai planetos pirmeny-bėse M.Noiner iškovojo penkis ap-dovanojimus. Jokia kita biatloninin-kė to nebuvo padariusi viename čempionate.

Publikos numylėtinė

Biatlonas Vokietijoje ir iki M.Noiner buvo viena populiariau-sių sporto šakų. Atsiradus jaunajai čempionei, jis pamėgtas dar labiau. 9,75 mln. vokiečių stebėjo, kaip Magdalena laimi bendro starto lenktynes olimpinėse žaidynėse. 2007 ir 2011 m. biatlonininkė buvo išrinkta geriausia šalies sportinin-ke. Pernai žurnalas „Bild“ skyrė M.Noiner septintąją vietą didžiau-sių visų laikų Vokietijos sportinin-kų sąraše.

Biatlonininkės atveju populia-rumą lėmė ne tik rezultatai, bet ir žavi šypsena. Dar 2007 m. M.Noi-ner gavo pasiūlymą nusifotogra-fuoti vokiškam „Playboy“ leidi-mui. Sportininkė atsisakė. Magda-

lenai nereikia rūpintis pinigais, nes būdama 20-ies ji iš sutarčių su rėmėjais jau buvo užsidirbusi 1,3 mln. eurų. „Niekada nieko neda-rysiu dėl pinigų. Žinoma, galėčiau užsidirbti daug daugiau, jei priim-čiau visus pasiūlymus. Tačiau ne-ketinu to daryti“, - pabrėžė biatlo-nininkė jau po paskutinio savo starto.

Nėra ko siekti

Medaliai, pinigai ir populiaru-mas yra geriausiai matomos kar-jeros pasekmės, tačiau M.Noiner ne visada buvo lepinama likimo. Per sąlyginai nesėkmingą 2008-2009 m. sezoną ją persekiojo li-gos. Sportininkė konsultavosi su psichologais ir jau tada pradėjo mąstyti apie karjeros pabaigą. Be to, sėkmę reikėjo prisivilioti juo-du darbu. Prieš 2007-2008 m. se-zoną vokietė nušliuožė 6000 kilo-metrų.

Visa tai žinant, sprendimas trauktis neatrodo toks keistas. Po Vankuverio žaidynių M.Noiner pri-pažino, kad vis sunkiau rasti mo-tyvaciją. „Žinau, kas yra mano tro-fėjų kambaryje. Ten netrūksta nie-ko, ką norėčiau laimėti“, - prieš šį sezoną pareiškė biatlonininkė.

Paskelbus sprendimą, beliko pasitraukti aukštai iškelta galva. Tai pavyko tik iš dalies. Pasaulio čempionate Rupoldinge (Vokietija), savo sirgalių akivaizdoje, Magda-lena iškovojo du aukso, po vieną sidabro ir bronzos medalius. Tačiau paskutinės lenktynės buvo nesė-kmingos, jose M.Noiner finišavo 10-a. Viską sugadino trys netaiklūs šūviai paskutiniame ruože.

Šaudymas stovint apskritai yra vokietės Achilo kulnas. Šis biatlo-no komponentas aptemdė ir pa-

skutinius M.Noiner pasirodymus Chanty Mansijske. Rusijoje vokie-tė laimėjo sprintą, bet liko ketvir-ta persekiojimo lenktynėse ir šeš-ta bendro starto lenktynėse. Pa-skutiniame starte favoritė stovė-dama nepataikė šešių šūvių iš 10.

Gana viešumo

Vis dėlto šaukštas deguto nesu-gadino Magdalenos nuotaikos. Ji trečią kartą tapo pasaulio taurės lai-mėtoja. Bendroje įskaitoje M.Noi-ner surinko 1216 tšk. ir aplenkė pa-grindinę konkurentę baltarusę Dar-ją Domračevą (1188 tšk.). Per se-zono uždarymą vokietė šoko su vyrų taurės laimėtoju prancūzu Martenu Furkadu (Martin Fourca-de) ir kartu traukė dainą „We are the champions“.

„Džiaugiuosi viskuo, kas ma-nęs laukia. Suprantu, kad bus ne tik teigiamų dalykų. Sporte įsiti-kinau, kad ir neigiami reiškiniai daug ko išmoko“, - optimistiškai kalbėjo karjerą baigusi sportinin-kė. Magdalena turi gana daug po-mėgių - nuo motociklo ir kalnų dviračio iki mezgimo ir minėto grojimo arfa.

Kuo dar užsiims čempionė, lieka neaišku. „Nuo šiol nekalbė-siu apie savo planus. Tai mano as-meninis gyvenimas. Visada kal-bėdavau apie tai, kas susiję su sportu. Tačiau dabar atėjo laikas, kai gyvensiu savo gyvenimą ir ne-privalėsiu aiškinti, ką ir kodėl da-rysiu“, - akcentavo M.Noiner. Apie galimą sugrįžimą nekalbama, bet Noiner pavardė gali ir neiš-nykti iš biatlono. Prieš sezoną kartu su Magdalena jau trenira-vosi jos 17-metė sesuo Ana.

Parengė Arūnas ABROMAITIS

KūNO KultūROS iR SPORtO DEPARtAMENtAS prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

„Sporto žmonių“ leidybą dalinai finansuoja Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas

ATSISvEIKInIMAS. Paskutinį sezoną vokietė baigė iškeldama trečią kartą laimėtą pasaulio taurę

�

Magdalena Noiner

GiMiMO DAtA: 1987 m. vasario 9 d.

SPORtO ŠAKA: biatlonas

titulAi:2010 m. olimpinėse žaidynėse iškovojo 2 aukso ir 1 sidabro medalį. Pasaulio čempionatuose yra pelniusi 12 aukso, 4 sidabro ir 1 bronzos medalį. 2008, 2010 ir 2012 m. laimėjo pasaulio taurę.

Kiti PASiEKiMAi:Yra laimėjusi 34 pasaulio taurės etapus ir pagal šį rodiklį tarp mo-terų užima antrąją vietą biatlono istorijoje. Į prizininkių trejetą M.Noiner pateko 63 kartus. 2007 ir 2011 m. pripažinta geriau-sia Vokietijos sportininke.

dOSJĖ

AUKSInĖ. 12 pasaulio čempionės titulų yra Magdalenos Noiner sąskaitoje�

Eltos nuotr.

cmyk

9

cmyk

�

cmyk

Sporto žmonės2012 m. kovo 24 d., šeštadienis 3

SAvAITĖS gIMTAdIEnIAI �

Gediminas MAžEiKA(1978 m. kovo 24 d.)

Tarptautinės kategorijos (FiFA) futbolo teisėjas, geriausias 2010 m. Lieuvos futbolo arbitras.

Simas JASAiTiS(1982 m. kovo 26 d.)

Krepšininkas. 200� m. Europos ir 2010 m. pasaulio čempionatų bronzos medalių laimėtojas.

Linas TUBELiS (1973 m. kovo 26 d.)

Lietuvos olimpinio sporto cen-tro direktorius, socialinių mokslų daktaras.

Mindaugas TiMinSKAS(1974 m. kovo 28 d.)

Krepšininkas, 1��5 m. Europos vicečempionas, 2000 m. olimpinių žai-dynių bronzos medalio laimėtojas.

Rūta PAšKAUSKiEnė(1977 m. kovo 29 d.)

Stalo tenisininkė, daugkartinė moterų Europos čempionė bei pri-zininkė.

Geriausia Lietuvos biatlonininkė Diana rasimovičiūtė pasibaigusį sezoną vertina santūriai. Buvo gerų startų, bet svarbiausiose varžybose - pasaulio čempionate - atsiskleisti nepavyko, sutrukdė prastas šaudymas.

Arūnas ABroMAiTiSŽurnalistas

Abejonių nekelia faktas, kad Dianai pavyko atsitiesti po ypač ne-sėkmingo 2010-2011 m. sezono. Per jį biatlonininkę kankino svei-katos problemos, o jos širdies draugas ir treneris Ilmaras Bricis dar aktyviai sportavo. Šį sezoną abiejų problemų neliko. Sveikata pasitaisė, o Latvijos biatlono legen-da oficialiai tapo Lietuvos moterų rinktinės treneriu.

D.Rasimovičiūtė pasiekė savo geriausią rezultatą pasaulio taurės varžybose. Oberhofe (Vokietija) vy-kusiame etape lietuvė finišavo 9-a sprinto lenktynėse. Iki tol geriausia jos pozicija buvo 10-a. Bendroje taurės įskaitoje D.Rasimovičiūtė liko 46-a. Tai taip pat geriausia vie-ta per jos karjerą. Rupoldinge (Vo-kietija) vykusiose planetos pirme-nybėse 28 metų Lietuvos sporti-ninkei nesisekė. Ji užėmė kuklias 45-ąją, 50-ąją ir 55-ąją vietas.

Vis dėlto sezono pabaiga buvo optimistinė. Paskutiniame taurės etape Chanty Mansijske D.Rasi-movičiūtė užėmė aukštą 15-ą vietą sprinte, o prestižinėse bendro star-to lenktynėse finišavo 25-a. Iš Chanty Mansijsko Diana grįžo į Lietuvą. Ji dar dalyvaus neoficia-liose varžybose Rusijoje, o tada ga-lės pasimėgauti poilsiu.

- Kaip vertinate šį sezoną? - „Sporto žmonės“ paklausė D.RASI-MOvIčIūTėS.

- Buvo labai daug galimybių, bet šaudymo „dėka“ jomis nepasinau-dojau. Sezonas nebuvo katastrofiš-kai blogas. Buvo keli tikrai neblogi startai, tačiau, deja, nepavyko gerai pasirodyti pasaulio čempionate.

- Vis dėlto šis sezonas buvo daug sėkmingesnis už praėjusį.

Kokia svarbiausia šio pagerėji-mo priežastis - tai, kad pasibai-gė sveikatos problemos, ar tai, kad I.Bricis gali daugiau dėme-sio skirti trenerio darbui?

- Viskas kartu. Su praėjusiu se-zonu neverta net lyginti. Galima sakyti, to sezono net nebuvo. Buvo tiek daug sveikatos problemų, kad dabar galvoju, jog apskritai never-

tėjo startuoti. Tačiau jei būčiau ne-startavusi, būčiau praradusi vietą pasaulio taurės etapuose. Šiemet su sveikata buvo viskas gerai. Ir treneris prisidėjo. Kaip sakiau, vis-kas buvo kartu.

- Ir iki pasaulio čempionato, ir po jo buvo gerų startų. Kodėl nesisekė būtent Rupoldinge?

- Viena iš priežasčių buvo ta, jog reikėjo bendroje įskaitoje būti 50-uke, kad galėtum startuoti pir-moje arba antroje grupėje. Tai yra labai svarbu. Čempionato metu bu-vo labai šiltas oras. Tie, kurie star-tavo pirmaisiais numeriais, labai daug laimėdavo netgi nieko ypa-tingo nedarydami. Aš tuo metu ne-buvau 50-uke, buvau 52-a. Man pritrūko vos kelių taškų. Buvo la-bai gaila. Viena iš priežasčių buvo ši. Tačiau pati pagrindinė priežas-tis buvo šaudymas.

- Tarptautinės federacijos puslapyje pateikiami duome-nys, kad jūsų pataikymo pro-centas šį sezoną buvo prasčiau-sias nuo 2007 m. Kuo tai galima paaiškinti?

- Nežinau. Šiemet šaudymas labai keitėsi. Jis buvo tai geresnis, tai blogesnis, tai visai blogas. Kaž-kur yra klaidų. Aišku, mes jas tai-sysime. Turbūt ir šiuo atveju yra kelios priežastys. Negalima sakyti, jog kalta tik psichologija.

- Grįžkime prie malonesnių dalykų. Pasaulio taurės etape Oberhofe užėmėte devintąją vietą ir tai yra jūsų geriausias pasiekimas šiose varžybose. Ar realu pakilti aukščiau, galbūt į prizinę vietą?

- Viskas įmanoma. Kai Oberho-fe užėmiau devintąją vietą, nešau-džiau idealiai, turėjau vieną baudos ratą. Galima būtų „numesti“ nuo rezultato daugiau nei 20 sek. Kita vertus, galima prišaudyti ir tris baudos ratus. Toks yra biatlonas. Tačiau realiai įmanoma pakilti į aukštesnę vietą.

- Federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas ne kartą mi-nėjo, jog tikisi į Sočio olimpines žaidynes nuvežti ir vyrų, ir mo-terų estafečių komandas. Kaip manote, tai įmanoma?

- Jeigu pasaulio čempionate būčiau pasiekusi bent tokius re-zultatus, kaip paskutiniame tau-

rės etape, tai būtų realu. Nuo tų taškų, kuriuos rinkome pasaulio čempionate, priklausys, kiek mū-sų važiuos į Sočį. Tai nėra kažkas iš fantastikos srities. Jei būtume šaudę geriau, tai būtų realu.

- Tačiau dar galėsite pasitai-syti kitų metų pasaulio čempio-nate...

- Taip, tačiau dvejų metų re-zultatai bus sumuojami. Kitais metais reiktų pasirodyti labai la-bai gerai. Viskas įmanoma, tačiau daug kas priklausys ir nuo kitų komandų.

- Ar kitos Lietuvos biatloni-ninkės kažkiek priartėjo prie jūsų lygio?

- Šiemet Natalija Kočergina la-bai patobulėjo ir šaudyme, ir važia-vime. Manau, kad mūsų biatloni-ninkės tobulės ir toliau.

- Kas nors iš kitų šalių biat-lonininkių šiemet nustebino, galbūt atsirado naujų veidų?

- Kažko ypatingo nebuvo. Iš sli-dinėjimo atėjo baltarusė Nastasija Dubarezava. Man atrodo, kad ji iš karto pateko į 30-uką. Daugiau nie-ko ir neišskirčiau.

- Dabar daug kalbama apie vokietės Magdalenos Noiner pasitraukimą iš biatlono. Kar-jerą baigė ir švedė Helena Ek-holm. Kaip jūs į tai žiūrite - liko dviem konkurentėmis mažiau ar tai didelis nuostolis visam biatlonui?

- Tikrai nebus taip, kad dviem sportininkėms pasitraukus suma-žės konkurencija. Tos vietos nie-kada nebus laisvos. Yra daug mer-ginų, kurios jų siekia, dirba, treni-ruojasi. Neverta manyti, kad dabar dėl to būsiu dviem vietomis aukš-čiau. Žinoma, tai yra labai aukšto meistriškumo sportininkės. Pasi-traukimas - jų asmeninis pasirin-kimas.

- Tikiuosi, jūs dar nesiruo-šiate pasekti M.Noiner pavyz-džiu?

- Aš irgi tikiuosi. (Juokiasi.) Toks yra gyvenimas, kad negali prognozuoti iš anksto. Kol kas to-kių minčių neturiu.

- Ko laukiate iš kito sezono?- Kad geriau šaudyčiau. Manau,

tada daug kas pasikeistų.

permainingas D.Rasimovičiūtės sezonasBIATLOnAS �

LŪKESČIAI. Diana Rasimovičiūtė tikisi, kad kitą sezoną šaudys taikliau�

Eltos nuotr.

10

cmykcmyk

TurTingasis erudiTasj/b asmenybės

Beveik kiekvieną žymią asmenybę, palikusią savo pėdsaką istorijoje, gaubia kokia nors paslaptis. Viena paslaptingiausių istorijos figūrų yra žmogus (o gal ir ne), žinomas grafo de Sen Žermeno vardu.

Žmogus iš niekur

Jis atsirado netikėtai, neturė-damas, regis, jokios praeities. Į klausimus apie savo kilmę pa-prastai atsakydavo tylia paslap-tinga šypsena. Jis keliavo įvai-riausiais vardais, tačiau dažniau-siai prisistatydavo grafu de Sen Žermenu, tiesa, neturėdamas jokių teisių tituluoti save grafu. Vis dėlto grafas de Sen Žerme-nas buvo žinomas Berlyne, Lon-done, Hagoje, Sankt Peterburge ir Paryžiuje. Nepaisydama jo tamsios kilmės ir paslaptingos praeities, aukštuomenė lengvai įsileisdavo grafą į savo aplinką. Ir čia nebuvo nieko keisto - ke-liauti inkognito tais laikais buvo labai madinga.

Iš pažiūros jis buvo išvaizdus, vidutinio ūgio ir amžiaus, kokių 40-50 m. vyras. Tamsios odos, tai-syklingų bruožų veide atsispindėjo neeilinis intelektas.

Paslaptingi turtai

Sen Žermenas absoliučiai nepri-minė tuo metu Europą užplūdusių

avantiūristų - jam netrūko pinigų ir gyveno jis labai prabangiai, turėjo neabejotiną silpnybę brangakme-niams - nors rengėsi labai kukliai ir tik tamsiai, jo apdarus puošė daugy-bė briliantų. Be to, grafas visuomet nešiojosi nedidukę dėžutę, kimšte prikimštą neregėto grožio brange-nybių. Ją mielai demonstravo (nors gali būti, kad tai buvo meistriškos kopijos). Jo turtų šaltinis likdavo niekam nežinomas.

Sen Žermenas išsiskyrė puikio-mis manieromis ir nepriekaištingu elgesiu. Jis neabejotinai buvo aukš-tuomenės žmogus - vienodai oriai elgėsi ir su karaliais, ir su aristokra-tais, ir net su prastuomene.

Nepriekaištingai išsilavinęs

Šis žmogus buvo neįtikėtinai išprusęs, nepriekaištingai kalbėjo visomis pagrindinėmis Europos kalbomis. Su prancūzais, anglais, italais, vokiečiais, ispanais, portuga-lais, olandais jis kalbėjo jų tarmėmis ir, beje, taip, kad jie laikė jį tėvynai-niu. Be jau išvardytų kalbų, grafas galėjo laisvai susišnekėti vengriškai, turkiškai, kiniškai ir rusiškai.

Jis puikiai grojo muzikos instru-mentais - arfa, gitara, smuiku, parašė kelias nedideles operas ir muzikines pjeses. Įdomu ir tai, kad grafas tapė, o jo drobės švytėjo tamsoje.

Paslaptingasis grafas domėjosi ir pačiais įvairiausiais mokslais, pavyz-džiui, chemija. Buvo šnabždamasi, kad Sen Žermenas moka išauginti brangakmenius. 1757 m. grafas pa-ėmė iš Liudviko XV didžiulį įtrūkusį deimantą, o po kelių dienų grąži-no jį be jokių priekaištų. Gali būti,

kad jis pakeitė akmenį panašiu, jog prisimeilintų Prancūzijos monarchui, tačiau tokį triuką jis pakartojo ke-liskart ir skirtingiems žmonėms, o visiems juk deimantų nepridovanosi.

Ateivis iš praeities

Tikroji grafo aistra buvo istorija. Jo pasakojimai apie kokį nors Pran-ciškų I arba Liudviką XIV, skrupu-lingai nupasakojant karalių ir dva-riškių išvaizdą, imituojant balsus, akcentą, manieras, nupiešiant tokį ryškų vaizdą, buvo tokie tikroviški, kad niekas nė neabejojo, jog jis visa tai matė savomis akimis. Pats grafas de Sen Žermenas to niekada nepa-tvirtino, bet ir nepaneigė.

Nors paslapčių gaubiamas gra-fas apie save kalbėti vengė, kartais lyg tyčia jis tarstelėdavo, kad jam yra tekę bendrauti su senovės fi-losofais ar valdovais. „Aš visada sakiau Kristui, kad jam blogai baig-sis“, - tai pati žinomiausia „nety-čiomis“ ištarta jo frazė. Kartais pa-matę grafą senyvo amžiaus aristo-kratai ne juokais suglumdavo - šitą žmogų jie jau buvo sutikę - seniai, vaikystėje ar jaunystėje, ir jis per tiek metų nė lašo nepasikeitė.

Legendos apie Sen Žermeną

Apie jį sklido būti ir nebūti da-lykai. Sklandė gandai, kad jam 500 metų, kad jis atskleidė filosofinio akmens paslaptį. Žymusis lovela-sas Kazanova savo memuaruose aprašo susitikimą su Sen Žerme-nu. Jo žodžiais, grafas atrodė kaip tikras burtininkas - vilkėjo keistą rytietiško kirpimo drabužį, buvo su

ilga, iki liemens, barzda, apsuptas gausybės mėgintuvėlių ir indų su neaiškios kilmės skysčiu. Paėmęs iš Kazanovos varinę 12 su vertės monetą, grafas įmetė ją į vieną indą ir atliko keistas manipuliaci-jas. Moneta išsilydė, o paskui vėl susilydė. Sen Žermenas grąžino ją Kazanovai. „Bet juk tai grynas auksas“, - nustebo savininkas, nors ir įtarė kažkokią klastą.

Plačiai paplito pasakojimas apie grafo tarną. Jis paklaustas, ar iš tie-sų grafas buvo susitikęs su Julijumi Cezariu (kitas variantas - Kristu-mi), atsakė: „Atleiskite, bet aš gra-fui tarnauju tik tris šimtmečius“.

Tiesa, daugybė istorijų, susiju-sių su Sen Žermeno vardu, gali bū-ti „kolektyvinės kūrybos“ vaisius, nes žinoma atvejų, kad egzistavo net keli grafo antrininkai.

Pomirtinis gyvenimas

Keista paslaptingojo grafo baig-tis negalėjo neapaugti gandais. Jo mirties metais paprastai įvardija-mi 1784-ieji. Tačiau buvo žmonių, tvirtinusių, kad buvo sutikę Sen Žermeną jau po jo oficialios mir-ties. Taip 1785 m. Paryžiuje įvyko masonų susirinkimas, ir iki šių dienų išlikusiame dalyvių sąraše - ir grafo de Sen Žermeno pavardė. Yra duomenų, kad 1785 ar 1786 m. Peterburge grafas buvo susitikęs su Jekaterina II.

Kai jau nė vieno iš Sen Žer-meno stebuklų liudininkų neliko tarp gyvųjų, paslaptingąjį grafą Paryžiuje neva sutiko britas Al-bertas Vandamas - šį kartą grafas buvo pasivadinęs anglų majoru

Freizeriu (jis buvo kaip du van-dens lašai panašus į portretuose vaizduojamą grafą).

Gal jis šalia?

Dauguma istorikų laiko jį afe-ristu - talentingu XVIII a. Ostapu Benderiu, sėkmingai spekuliavusiu lengvatikiais. Kiti mano, kad grafas atrado nemirtingumo eliksyrą, at-skleidė filosofinio akmens paslaptį. Treti laiko jį Didžiuoju Mokytoju, teosofų judėjimo įkūrėju, daug kartų gimusiu ir persikūnijusiu.

Neskubėkime numoti ranka į šias hipotezes. Gerai įsižiūrėkime į žmogų, apie kurį tiek amžių vis dar sklando legendos. Gal persi-kūnijęs grafas de Sen Žermenas gyvena visai šalia jūsų?

Parengta pagal užsienio spaudą

Nemirtingumo eliksyro bandytojas

n Didžiausias visų laikų lovelasas Kazanova buvo susitikęs su paslaptinguoju grafu, tačiau jo stebuklais nepatikėjo

(GrAfO DE SEN ŽErMENO PASLAPTIS)

cmyk

�

cmyk

INTERNETE - www.REspublIka.lT 2012 m. kovo 24 d., šeštadienis RaŠYkITE MuMs: sportas@respublika.netLeidinys Nr. 24 (202)

dienraščio „respublika“ priedas

Šiemet jubiliejinį, dešimtą, gyvavimo sezoną skaičiuojantis Vilniaus „Bekento“ futbolo klubas įkopė į išsvajotą viršūnę. Po devynių nepavykusių mėginimų dešimtuoju bandymu vilniečiai iškovojo salės futbolo A lygos nugalėtojų titulą.

Evaldas GELUMBAUSKAS„Respublikos“ žurnalistas

„Oskaro“ verta dramaPraėjusį sekmadienį Kaune,

Vytauto Didžiojo universiteto spor-to centro salėje, susirinkę salės futbolo mėgėjai tapo dramatiško futbolo trilerio liudininkais. Sti-priausių šį sezoną salės futbolo ko-mandų - Vilniaus „Bekento“ ir Kauno „Nautaros“ - akistatoje auk-so medalių savininkai paaiškėjo li-kus keliolikai sekundžių iki rung-tynių pabaigos.

12 sekundžių skyrė paskutinių keturių salės futbolo A lygos sezo-nų nugalėtojus „Nautaros“ futboli-ninkus nuo eilinio - penktojo iš ei-lės (o iš viso - šeštojo) auksinio triumfo. Tačiau tai, kas didžiajame futbole būtų vadinama stebuklu ar-ba neįmanoma misija, salėje nutin-ka gana dažnai. Prasidėjus pasku-tinei susitikimo minutei 3:2 pirma-vo „Nautara“. Likus 20 sek. mačui teisėjavęs arbitras Vitalijus Kaz-lauskas paskyrė 10 metrų baudinį į šeimininkų vartus, bet rezultaty-viausio „Bekento“ žaidėjo Andre-jaus Sokolovo smūgį atrėmė kau-niečių vartininkas. Tačiau jau po kelių sekundžių džiaugsmo sūku-ryje sukosi svečiai iš sostinės. Žai-biškai įžaistas kamuolys atiteko „Bekento“ senbuviui Jurijui Mežo-niui ir pastarasis galingu smūgiu išlygino rezultatą (3:3). Lygiosios ir vienas iškovotas taškas lėmė, kad A lygos čempionais pirmą kar-tą per savo istoriją tapo Vilniaus „Bekentas“. „Žinote, net ir tada, kai atsilikome 1:3, nebuvo net min-ties, kad jau viskas, pralaimėjo-me, - „Sporto žmonėms“ sakė „Bekento“ strategas Eduardas Mo-rozas. - Nors prieš rungtynes ne-tekome lyderių - Giedriaus Bare-vičiaus, Antono Naumovo, bet vis tiek tikėjome, kad aukso nepalei-sime. Gal mums ši pergalė buvo labiau reikalinga nei varžovams? Sako, kad sekasi stipriausiems. Jei mums pasisekė, vadinasi, mes tos sėkmės nusipelnėme“.

„Salės futbole net ir pirmauda-mas dviem įvarčiais dėl pergalės niekada nebūsi garantuotas, - sam-protavo „Nautaros“ vyriausiasis treneris Gerardas Pasažauskas. - Salėje futbolas vyksta kur kas grei-čiau, čia daug lemia ir sėkmė. Ne-slėpsiu, likome labai nepatenkinti kauniečio V.Kazlausko teisėjavimu. Jis nesugebėjo paaiškinti, už ką baigiantis mačui iš aikštės pašalino mūsų komandos kapitoną Artūrą Karmaziną. Žaidimas mažumoje iš-vargino vyrus, o pabaigoje ir sė-

kmė nusisuko. Bet sportas yra sportas. Reikėjo įmušti daugiau, jei tų trijų įvarčių neužteko“.

Vis dėlto G.Pasažauskas nenu-vertino ir „Bekento“ komandos. „Reikia pasakyti, kad šiais metais vilniečiai smarkiai patobulėjo. Jų komandą papildė keli pajėgūs fut-bolininkai ir šiaip jie yra tikri ko-votojai, niekada nenuleidžiantys rankų. Nesutinku, kad mes mažiau norėjome aukso. Noro mums tikrai netrūko, bet paprasčiausiai tą die-ną fortūna šypsojosi „Bekentui“. Jie laimėjo ne dėl kokios nors ypa-tingos taktikos, sakyčiau, atvirkš-čiai, jie žaidė „laukinį“ futbolą - ėjo, laužė, smūgiavo. Bet toks jų cha-rakteris ir šį kartą lėmė jiems sė-kmę“, - reziumavo Kauno ekipos treneris G.Pasažauskas.

Ruošis debiutui Europoje

2002 metais įkurta Vilniaus „Bekento“ salės futbolo komanda šią vasarą turės progą pajusti Eu-ropos futbolo turnyrų atmosferą. Vilniečiai pakeis paskutinius trejus metus UEFA Salės futbolo taurės varžybose žaidusią „Nautarą“. Nors „Bekento“ futbolininkai yra ne profesionalai, gaunantys premi-jas tik už laimėtas rungtynes, am-bicijų klubo vadovams netrūksta. „Nenorėtume apsiriboti vien daly-vavimu, - tvirtino E.Morozas. - Be abejo, visų pirma reikės įvertinti mūsų finansines galimybes, pažiū-rėti, kuo ir kaip mes galime susti-printi komandą. Tada kelsime kon-krečias užduotis - patekti į antrą etapą ar į pagrindinį etapą. Reikia pasakyti, kad Lietuvoje sunku pri-traukti į salę pajėgius futbolinin-

kus, juo labiau kad vasarą jie žais lauke, A arba I lygoje. Aišku, mė-ginsime tartis su komandų vado-vais, taip pat tikimės pasistiprinti ir legionieriais iš gretimų šalių“.

Praėjusio UEFA Salės futbolo taurės turnyro pirmojo atrankos etapo barjero neįveikusios „Nau-taros“ strategas G.Pasažauskas teigė, kad kol kas sunku spręsti apie vilniečių perspektyvas. „Daug priklausys nuo to, kokie bus burtai,

kokius varžovus „Bekentas“ išsi-trauks. Dabar Europoje daugelis salės futbolo komandų turi futboli-ninkų iš Brazilijos, pajėgių legio-nierių. Be abejo, jei yra galimybių, reikia pasistiprinti legionieriais. Vien savo jėgomis ką nors nuste-binti Europoje bus labai sunku“, - konstatavo G.Pasažauskas.

Salės futbolui reikia permainų

„Bekento“ treneris E.Morozas pripažįsta, kad pastaraisiais metais salės futbolo lygis Lietuvoje smuk-telėjo. „Anksčiau A lygoje dalyvau-davo 12 komandų, vėliau vis mažė-jo, kol likome tik 6-iese. To tikrai nepakanka. Federacijoje turi atsi-

rasti žmonių, kurie užsiimtų salės futbolo vadyba, nes tai yra įdomi ir perspektyvi sporto šaka. Tuo la-biau kad žiemą, kai Lietuvoje su-sidaro futbolo „vakuumas“, salės futbolas galėtų užpildyti šią tuštu-mą“, - samprotavo E.Morozas.

„Dabar mes paprasčiausiai sto-vime vietoje. Jei būtų pinigų, būtų ir galimybė salės futbolui labiau tinkančius futbolininkus sugrąžin-ti iš lauko į salę. Jei būtų daugiau komandų, čempionatas būtų daug įdomesnis. Dabar žaidžia vos 6 eki-pos, iš jų tik trys yra gana pajėgios, bet, pvz., Vilniaus „Snoras“ A ly-goje neturėjo žaisti. Regionuose yra gerokai stipresnių komandų, bet jos paprasčiausiai nepanoro da-lyvauti čempionate. Manau, kad Mažeikiuose, Klaipėdoje, Šiauliuo-se, Panevėžyje ar Alytuje atsirastų

pajėgių komandų, bet kas nors tu-ri tuo užsiimti, sudominti jas ir pri-traukti į čempionatą“, - teigė G.Pasažauskas.

„Bekento“ planuose - įsteigti pirmą Lietuvoje vaikų salės futbo-lo grupę prie Vilniaus futbolo mo-kyklos. „Tokia praktika, kai vaikai nuo 12 metų yra skirstomi, - vieni eina į didįjį futbolą, kiti - į salę, pa-saulyje jau senokai veikia. Salėje futbolas yra šiek tiek kitoks, čia gali atsiskleisti fiziškai silpnesni, bet techniški futbolininkai, ku-riems būtų sunku siekti aukštumų didžiajame futbole. Bet reikia nuo-sekliai dirbti, siekti kokybės, o pa-mažu bus matyti ir rezultatai“, - pabrėžė E.Morozas.

SALĖS FUTBOLAS �

auksu suspindęs jubiliejinis sezonas

EMOCIJOS. Salės futbolo A lygos čempionato kulminacija - auksinį įvartį įmušusio Vilniaus „Bekento“ futbolininko Jurijaus Mežonio pergalės šokis

�

APiE SAlėS futBOlą

Salės futbolas žaidžiamas 5 prieš 5 (po 1 vartininką ir 4 žaidėjus) dvigubai mažesnėje aikštėje, su mažesniu ir skirtingų savybių kamuoliu. Rungty-nės trunka du kėlinius po 20 minučių, o žaidėjų keitimai neribojami. Koman-dai per kėlinį prasižengus 6 ir daugiau kartų skiriamas 10 metrų baudinys. Kaip oficiali futbolo šaka salės futbolas atsirado palyginti neseniai - tik 1989 m. įvyko pirmasis FIFA pasaulio salės futbolo čempionatas. Šiuo metu pa-saulyje jau daugėja profesionalių salės futbolo lygų ir žaidėjų. Lietuvoje salės futbolas remiasi entuziastų pastango-mis. Pirmasis Lietuvos čempionatas vyko 1999 metais.

InFOrMACIJA

1. Vilniaus „Bekentas“ 15 11 2 2 94 31 +63 352. Kauno „Nautara“ 15 10 4 1 110 34 +76 343. Kazlų Rūdos „SC-STIHL“ 15 7 5 3 80 45 +35 234. Vilniaus „Penalty.lt“ 14 4 2 8 56 78 -22 145. Kauno „Viči“ 15 4 1 10 53 80 -27 136. Vilniaus „Snoras“ 14 1 0 13 38 163 -115 3

(Vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, pelnyti įvarčiai, praleisti įvarčiai, santykis, taškai)

LEnTELĖ

Valdo Knyzelio/LFF nuotr.

Gal mums ši pergalė buvo labiau reikalinga nei varžovams? Sako, kad sekasi stipriausiems. Jei mums pasisekė, vadinasi, mes tos sėkmės nusipelnėme

Eduardas MorozAS„Bekento“ treneris

�

Eduardas Morozas�

cmyk

11

cmyk / 11

anomalijosj/b reiškiniai

Stiveno Kingo romano „Uždeganti žvilgsniu“ pagrindinė herojė, apdovanota šia unikalia savybe, užsitraukė mirtiną pavojų, kai CŽV sugalvojo paversti ją savo ginklu. Be abejo, dauguma skaitytojų šį romaną laiko vien vaizduotės vaisiumi, tačiau aprašytas fenomenas egzistuoja ir tikrovėje.

1965 metais vienoje Paryžiaus diskotekų įvyko baisus gaisras. Per jį 20 žmonių žuvo, dar apie 100 apdegė. Gaisro priežastis, kaip vėliau nustatyta, - savaime užsi-plieskusios dekoratyvinės plas-tikinės puošmenos, kabojusios palubėje.

Po kelių dienų į policiją atėjo vaikinas, vardu Žanas Diukolis, ir prisipažino padegęs diskoteką. Jis papasakojo, kad labai supyko ant savo merginos, kuri pasakė eisianti į šokius su kitu. Keršydamas Žanas atsistojo priešais diskoteką, sutel-kė savo smegenų energiją ir min-timis ėmė siųsti įsakymus plastiko gaminiams!

Policija, žinoma, nusprendė, kad vargšo vaikino vieta - psichiatrijos ligoninėje. Po savaitės Žanas iššoko pro langą. Tik po keleto metų spe-cialistai nuodugniai ištyrė jo bylą ir nustatė, kad dar šeštoje klasėje vaikinas sugebėdavo žvilgsniu už-degti popierių, o aukštesnėse kla-sėse - ir pliauską.

JAV į šį reiškinį žiūrėta daug rimčiau. 1927 metais laikraščiai mirgėjo pranešimais, kad pats prezidentas susidomėjo juodao-džiu Andervudu, gebančiu uždegti daiktus kvėpavimu. Vaikinas pa-imdavo nosinę, prisidėdavo prie burnos, o po kelių sekundžių ši

užsiliepsnodavo. Gydytojai skala-vo jam burną visokiais skysčiais, liepdavo mūvėti gumines chirur-gines pirštines, tačiau rezultatas būdavo tas pats.

Šiandien JAV veikia asociacija žmonių, kurie save vadina „kvė-puojančiais atsargiai“. Šios asoci-acijos prezidentas Džimis Boriso-nas net tvirtina, kad kartą gatvėje plėšikų užkluptas tik kvėptelėjo vienam jų į veidą ir šis atšoko ge-rokai apdegęs.

„Ugninė“ moteris

Daugelis tyrinėtojų pastebėjo, kad Aliaskos ir Aleutų salų šama-nai irgi moka įkurti laužą žvilgs-niu, sėdėdami už kelių žingsnių nuo jo. Panašios savybės priski-riamos ir Afrikos, Australijos bur-tininkams.

Mūsų dienomis civilizuotose šalyse užfiksuoti keli šimtai pana-šių atvejų. Antai vienas Paragva-jaus miesto banko tarnautojas geba žvilgsniu padegti augalus (gėles, krūmokšnius ar žolę). Jam pakanka pažiūrėti į juos - ir žiedai tarsi nu-plikyti vysta, lapai gelsta, susisuka ir užsiliepsnoja. Vyras tvirtina tik žiūrįs į augalą, o nuodugniai jį ty-rę medikai gūžčioja pečiais - nieko neįprasta nei jo akyse, nei orga-nizme nėra.

Unikalia savybe apdovanota ir Mongolijos sostinėje gyvenanti Batmunchijin Unurma. Viskas pra-sidėjo tada, kai medicinos techni-kumo, kuriame mokėsi mergina, dėstytojas supykęs sviedė į ją są-siuvinį. Paskui ne kartą nei iš šio, nei iš to plykstelėdavo netoli mer-ginos esantys daiktai. Pilti vandenį nėra jokios prasmės, nes vis vien

sudegs - be dūmų, be suodžių. Ir šis „ugninės moters“ fenomenas dar neįmintas.

Izraelyje dar visai neseniai gy-veno Golda Kuc, per savo gyvenimą sukėlusi mažiausiai šimtą gaisrų. Dar vaikystėje nuskriausta kla-sės draugės Golda įrėmė į ją piktą žvilgsnį: skriaudikės suknelė neti-kėtai užsidegė, o apdegusi nuken-tėjusioji skubiai išvežta į ligoninę.

Tačiau Golda nemokėjo valdyti joje tūnančios milžiniškos jėgos, daž-nai ji tapdavo savo fenomeno auka. Bijodama, kad jai uždraus rodytis viešose vietose, moteris net vakarais vaikščiodavo su tamsiais akiniais, o jos namuose nebuvo net baldų, kad netyčia neuždegtų. Didžiąją savo gyvenimo dalį Golda praleido belan-giame kambaryje plikomis akmeni-nėmis sienomis, o miegodavo ant plikos akmeninės aslos.

Dėl visko kalti burtai!

O šit neseniai panika apėmė visą Omano sultonato kaimą, kai Abdalos al Hauasio name reguliariai ėmė liepsnoti sofos, drabužių spin-tos ir net skalbiniai skalbyklėje.

Tėvas nustatė, kad gaisrai kaž-kaip susiję su jo vyriausiuoju sūnu-mi. Kadangi musulmonų šalyse sa-vaiminiai gaisrai paprastai vadinami džinų, kurių egzistavimą pripažįsta net Koranas, išdaigomis, vyriau-siasis muftijus patarė šeimininkui namie dažniau skaityti Šventąją knygą.

Burtais tiki ne vien musulmo-nai. Prieš kurį laiką Neapolio val-džia apkaltino 19-metę auklę Kerel Kompton, kad ši padeginėja savo globotinius. Ir išties jos prižiūrimų mažylių vystyklai ir antklodės kart-kartėmis imdavo ir užsidegdavo. Vietos gyventojai merginą paskel-bė pikta burtininke ir pareikalavo griežtai nubausti.

Aš nekaltas, jei nespėjote pasislėpti!

Anomalių reiškinių tyrinėtojas anglas Ričardas Lazarusas pasakoja, kad 1982 metų pradžioje 10-metis italas Benedetas Sepinas galėjo uždegti bet kokį daiktą: komiksą, kurį rado gydytojo priimamajame, plastikinį rašiklį dėdės rankoje, ant kėdės atlošo kabančius drabužius. Sunerimę tėvai ėmė vesti jį pas gydytojus. Jie visapusiškai ištyrė berniuko sveikatą, tačiau jokių nu-krypimų nerado.

Sutrikęs nuo tokio dėmesio Benedetas tik gūžčiojo pečiais: „Nenoriu padeginėti daiktų. Bet ką man daryti? Kai žiūriu į juos, jie ima rūkti, paskui užsidega“. 2003 metais Archangelsko informacijos agentūra pranešė apie dar vieną „ugninį berniuką“. 9 metų Igoriui atvykus pasisvečiuoti pas močiutę, šios namuose vienas po kito ėmė liepsnoti įvairūs daiktai. Galiau-siai senoji iškvietė ugniagesius. Šie nieko nepaprasta neaptiko, bet galima įsivaizduoti jų nuostabą pa-mačius, kaip staiga užsidegė visos keturios išjungtos dujinės viryklės kaitvietės.

Tik po kurio laiko Igoris prisipa-žino, kad tai jo darbas. „Mano akyse ir galvoje yra raudonų rutuliukų, kurie iššoka ir viską padega, - aiš-kino jis. - Tuoj juos visus surinksiu ir išnešiu“. Apstulbusiems suaugu-siems stebint berniukas išties ėmė vaikščioti po kambarius ir kažką rankioti, o vėliau sakė surinkęs ir išleidęs lauke 106 kamuoliukus.

„Jei kas nors užsidegs, aš ne-kaltas, - įspėjo jis. - Manyje yra dar 212 tokių kamuoliukų“.

Piešimo pamoka. Padūkęs ber-niūkštis čiupo guašo buteliuką iš šalia sėdinčios kaimynės. Ši nesu-riko, nekibo skriaudikui į plaukus, tik atidžiai žvilgtelėjo ir... Išdykėlis, garsiai verkdamas, paleido iš rankų dažus, o pribėgusi mokytoja pama-tė, kaip ant jo riešo pučiasi didelė pūslė, lyg būtų nudegęs.

Parengta pagal užsienio spaudą

Žmonės, uždegantys žvilgsniuEltos nuotr.

12

cmykcmyk12

homo sapiensj/b tyrinėjimai

Tyrinėdami žmogaus smegenų struktūras, Kembridžo universiteto mokslininkai padarė šokiruojančią išvadą: intelektualių gebėjimų evoliucija, trukusi milijonus metų, šiandien pasiekė kulminaciją! Kas toliau - degradacija?

Artimiausioje ateityje žmonės jau negalės tapti protingesni - tai neįmanoma fiziškai. Tyrimo autorius neurobiologijos profesorius Saimo-nas Loglinas (Simon Logleen) teigia, kad dabartinė informacinė aplin-ka yra neįtikėtinai koncentruota ir greitai išsiplės iki niekada anksčiau neregėto lygio. Internetu, kuris tapo mūsų gyvenimo dalimi, mes kasdien gauname tiek žinių, kiek mūsų se-neliai negaudavo per dešimt metų. Duomenų srautas kompiuteryje ir kartu smegenys, palyginti su ikis-kaitmenine era, gerokai padidėjo. Žemės planetoje saugomos infor-macijos mastas per 20 metų išaugo apie 10 kartų. Ir visa tai smegenys turi sugebėti greitai apdoroti! Bet žmogaus smegenys gali vystytis tik gaudamos papildomų energijos ir deguonies atsargų. O tuo pasirū-pinti mes nesugebame. Pasak moks-lininko, smegenys sudaro vos 2 proc. visos žmogaus kūno masės, tačiau jų darbui reikia 20 proc. žmogaus energijos. Tai riba. Jeigu žmogaus smegenys pradės apdoroti informa-ciją iš daugybės šaltinių, jos „suval-gys“ gerokai daugiau energijos, o tai alins organizmą ir išsekęs jis žus. Todėl smegenys gali ribotu greičiu apdoroti ribotą duomenų kiekį. O dabar ši riba pasiekta.

Be to, puikiai dirbantis neuro-nų tinklas yra tiesiogiai susijęs su aukštu intelekto lygiu, su kolega sutinka psichiatrijos profesorius iš Kembridžo Edas Balmoras (Ed Bullmore). Norint tapti protin-gesniam, reikia, kad šis neuronų tinklas - smegenų ląstelių jung-tys - didėtų, t.y. gautų papildomos erdvės. Kitaip tariant, turi didėti smegenų apimtis. Bet kaukolė ne guminė, ir smegenys turi tenkintis gamtos duotu galvos dydžiu. Todėl smegenų evoliucija baigėsi.

Evoliucija „pagal pareikalavimą“

Vadinasi, daugiau negims antra-sis Leonardas da Vinčis (Leonardo Da Vinci) arba Einšteinas (Eins-tein)? Iškart atsiranda ginančiųjų garbingą homo sapiens („protingasis žmogus“) vardą. „Netiesa! Žmo-gaus smegenys vystosi greičiau, nei galime įsivaizduoti, - nesutin-ka su ramybės drumstėjais prof. Kevinas Lalandas (Kevin Laland) iš Šv.Andriejaus universiteto (An-glija). - Žmogus iš prigimties yra labai lankstus, todėl lengvai prisi-taiko prie besikeičiančio pasaulio. Mūsų smegenys visada pasirengu-sios greitai evoliucijai „pagal parei-kalavimą“. Optimistai tvirtina, kad ankstesnis mokslo postulatas - sme-genys kaip automatas užprogramuo-tos vieną kartą ir visam laikui - bu-

vo klaidingas. Prieš pusšimtį metų buvo populiari teorija, kad žmogaus prigimtis per tūkstančius metų nė kiek nepasikeitė. Kad mus, kaip ir mūsų tolimus protėvius, gamta už-programavo atlikti paprastas užduo-tis: uoliai ieškoti maisto, susijaudinti pamačius tinkamą lytinį partnerį ir kariauti su panašiais į save už geres-nę vietą po saule. Šiuolaikiniai tyri-mai rodo: smegenys - tai kolekcija instrumentų, laukiančių improviza-cijos. Šis lankstumas greičiausiai ir padėjo mūsų protėviams išlikti besi-keičiančiame pasaulyje ir pritaikyti jį savo reikmėms. Žmogus, kitaip nei tradiciškai įsivaizduojama, ne tik prisitaiko prie aplinkos, bet ir pri-taiko ją sau. Ne tik žiloje senovėje, bet ir šiandien mes gyvename arba siekiame gyventi tokioje aplinkoje, kuri yra komfortiškiausia mūsų bi-ologinei prigimčiai.

Mažiau, bet geriau

Garsus amerikiečių psichiatras, Los Andželo universiteto profesorius ir Gerontologijos centro direktorius Garis Smolas (Gary Small), bestse-lerio „Smegenys online“ autorius, mano, kad XX a. laikraščiai, elektros energija, telefonai, automobiliai ir lėk-tuvai, taip pat neįtikėtini medicinos laimėjimai pastebimai pakeitė mūsų gyvenimą, o kartu ir mūsų intelektą. O dabartinė XXI amžiaus pažanga skaitmeninių technologijų srityje verčia smegenis keistis anksčiau ne-įmanomu greičiu. „Kad ir ką teigtų biologija apie mūsų nervų sistemos darbo neefektyvumą, žmogaus sme-genys - ir vaikų, ir suaugusiųjų - pa-sižymi stebėtina savybe prisiderinti prie naujovių, - gina savo požiūrį dr. G.Smolas. - Tai įrodo vienintelis faktas: technikos prietaisai tampa vis greitesni, atsiranda vis naujų, bet prie kiekvieno smegenys spėja prisitaikyti.

Net pati evoliucija liudija mūsų neribotas galimybes. Pavyzdžiui, mūsų protėvių smegenų apimtis prieš 20 000 metų buvo apie 1500 kubinių centime-trų. Šiuolaikinio žmogaus smegenys sumažėjo iki 1350 kub.cm, t.y. jos su-sitraukė vos ne iki teniso kamuoliuko dydžio. Bet juk mes netapome kvailes-ni! Tiesiog išmokome geriau naudotis savo ištekliais. Tai galima palyginti su kompiuterių procesorių evoliucija: jie vis mažėjo, bet jų sparta išaugo tūks-tančius kartų. Pasak G.Smolo, kie-kvieną sekundę didėjanti informacijos apimtis privers mūsų smegenis grei-čiau prisitaikyti prie naujų egzistavimo sąlygų. Kaip prieš dešimtis tūkstančių metų padidėjo žmonių kaktos skiltys ir pradėjo vystytis kalba bei mąstymas. Tuomet mūsų protėviams prireikė pagalbinių priemonių maistui gauti ir perdirbti. Ir šiandien smegenys turi patirti tam tikrą transformaciją, nes technologijų pažanga keičia joms įpras-tą informacinę aplinką.

Damos lenkia kavalierius

Mokslininkams karštai ginčijan-tis paaiškėjo dar vienas pribloškian-tis faktas: sparčiau vystosi moterų smegenys. Net stipriai padidėjo jų kaukolės apimtis. Tokią išvadą da-ro Šiaurės Karolinos (JAV) univer-

siteto mokslininkai. Jie ištyrinėjo du abiejų lyčių ispanų ir portugalų, gyvenusių XVII ir XX a., kauko-lių rinkinius. Paaiškėjo, kad per 300 metų gerokai padidėjo moterų kaukolės. O vyrų ir moterų nervų ląstelių skaičiaus skirtumas sparčiai mažėja. Specialistai įsitikinę, kad damos pasivys kavalierius per arti-miausius 10 metų. Netikėto šuolio priežastis - ne tik pakitęs racionas, gyvenimo sąlygos ir genų poveikis. Svarbiausia, kad moterų smegenys pasirodė esančios daug plastiškes-nės ir pasirengusios pokyčiams XXI amžiuje. Nors gali būti, kad postūmį tokiai sparčiai evoliucijai davė vyrai. Mokslininkai pastebėjo: žmogus tapo protingesnis, kad sėkmingiau konkuruotų su kaimynais. O mote-rys šiandien konkuruoja su vyrais, galbūt todėl ir prabudo smegenų augimo jėga.

Parengė Milda KunSKaITĖ

Smegenų evoliucija baigėsi

LR kultūros ministerijaTeatro žurnalas Teatro televizijaTeatro dienraštis Teatro spaustuvė

Ach teatro rėmėjai:

Kultūros rėmimo fondas

Su „Laisvalaikio“ kortele

–15%nuolaida 2 bilietams

Ana KareninaTeatro partneris internete

A N Þ E L I K O S C H O L I N O S Ð O K I O T E A T R A S | W W W . A C H . L T

kovo 29 ir balandžio 30 d. | 19.00 | Nacionalinis dramos teatras, Vilnius

cmyk

13

cmyk / 13

Kovas - upėtakių meškeriojimo sezono pradžia. Kuo ji ypatinga? Kiekvienas bandęs meškerioti šias žuvis šaltiniuotuose upeliuose jums pasakys, kad dažniausiai koją kiša nenuspėjama situacija. Atbrisi per pažliugusias pievas iki upelio, o jis išsiliejęs į lankas.

Viktoras aRMaLIS

Kibimo stimuliatorius

Ne vien potvynis gali tapti kliū-timi, bet ir drumstas vanduo, ku-riame žuvys nemato masalų. Kai baigiasi didysis polaidis, būna dar vienas nepalankus laikotarpis, trun-kantis kartais savaitę, kartais - dvi. Situacija priklauso nuo to, kokio storio būta sniego dangos. Jei pus-nys - metrinės, miškuose telkšan-tys raistai ir aukštapelkės sugeria savo normą tirpsmo vandens, o per-teklinis iš jų ištekančiais upokšniais plūsta į mažas ir vidutines upes. Tas vanduo turi specifinį rūdžių atspalvį, kuriuo jį nudažo pelkėse glūdinčios geležingos nuosėdos. Nors rūdžių atspalvio vandenyje masalai matomi gana gerai, jame jie atrodo visai kitokios spalvos, nei yra iš tikrųjų. Štai balti masa-lai tampa beveik raudonais, melsvi - žalsvais, geltoni - melsvais. To-kias metamorfozes reikia iš anks-to numatyti ir turėti masalų, kurie rūdžių atspalvio vandenyje atrodo tikroviškiausiai. Tokiomis sąlygo-mis ypač tinkami juodi, auksaspal-viai arba violetiniai masalai. Na, o jei vanduo skaidrus kaip krištolas, reikia būti pasirengus ne eksperi-mentinei, o visavertei žūklei, kurios metu reikės tinkamai maskuotis ir naudoti absoliučiai tikroviškus masalus. Nors upėtakiai dabar al-kani ir dėl sotaus kąsnio pasiryžę palikti saugią slėptuvę po medžių šakomis, apgaulę jie pastebi tuč-tuojau ir masalo nebesiveja. Alkis - geriausias kibimo stimuliatorius. Kai tik polaidžio vanduo suneš į upelius šimtus kilogramų sliekų, vabzdžių lervų, vikšrų, išplautų iš dirvožemio, upėtakiai per kelias dienas atsigriebs už ilgą žiemos pasninką, o atsiganę taps įnoringi ir išrankūs. Spiningininkas, atvykęs prie upelio pirmą kartą šį sezoną,

negali nuspėti, ar didžioji sliekų rijimo puota jau įvykusi, ar jos dar laukiama, tačiau reikia žinoti nors apytikslį orientyrą, o jis - toks: jau balandžio viduryje upėtakiai neno-riai ima vaikytis masalus ir stveria tik tuos, kurie atsiduria netoli slėp-tuvės. Tokią taktiką jiems kužda instinktas, o jis - niekada neap-gauna. Todėl spiningininkas turi jam pasiūlyti tikrai kažką patrau-klaus, pvz., miniatiūrinį 3 cm (2,5 g) grimzlių „Salmo Tiny“, imituojantį upėtakių delikatesą - kūjagalvį. Tokį masalą atakuos ne tik alkani, bet ir jau papusryčiavę upėtakiai. Antrasis viliojantis masalas - rainės, dažnai tokiu metu pasipainiojančios upė-takio akiratyje, imitacija „Dorado Classic“ (3,5 cm, 4 g).

Lėtaeigis masalas

Kodėl tinkamiausias upėtakių masalas kovo pabaigoje - vobleris? Atsakymas - labai aiškus, nors kaž-kam gali pasirodyti netikėtas: net ir labai alkanas būdamas ankstyvą pavasarį skaidriame vandenyje upė-takis nerodo entuziazmo vaikytis eiklų grobį ir laukia, kol pasirodys kas nors lėtesnio, lengviau ir su mažesnėmis energijos sąnaudomis pastveriamo. Todėl ne tik agresy-viai mirguliuojančią sukrę, bet ir pernelyg energingai dideliu greičiu skutantį voblerį upėtakis gali pra-leisti pro šalį. Kitas dalykas - įnir-tingai imituojantis įnirtingai besi-kasantį prieš srovę šalvės jauniklį vobleriukas „Lucky John Original

Crank“ (5,5 cm, 9 g), tačiau judan-tis labai lėtai, tarpais stabtelintis. Tokios pauzės upėtakiui geriausias momentas atakuoti. Todėl sezono pradžioje - atidžiausio meškerio-jimo metas, kai reikia atsižvelgti į kiekvieną smulkmeną, numatyti kiekvieną detalę. Skaidriame van-denyje rainės ar kūjagalvio imita-cija, žinoma, optimalus variantas, tačiau jei tėkmė - drumstoka ar bepradedanti drumstis, parankes-nis yra kitoks masalas - lašišažuvių jauniklių imitacijos. Kodėl toks pa-sirinkimas? Jis paremtas situacijos ypatumais: vandens drumstimasis

paprastai pranašauja kylantį van-dens lygį, o tai reiškia, kad upėtakių populiacijos atstovams, kai polaidis nurims, teks iš naujo ieškotis vietos po saule. Didesni ir stambesni upė-takiai užims geresnes slėptuves, o mažesniems atiteks kas liko. Tad masalo parinkimas paremtas nuož-mios konkurencijos tarp upėtakių sąlyga. Taškuoti modeliai imituoja konkurentus - lašišažuvių jauni-klius, kuriuos stambesnis giminaitis tuojau pat veja šalin, o vydamas tai-kosi įkąsti ir, pamiršęs atsargumą, apžioja voblerio gale vinguriuojantį paskui masalą trišakį.

Duburių „šukavimas“

Palyginti sekliose upelių ir nedi-delių upių vietose visiškai pakanka plūduriuojančių modelių, panerian-čių į pusmetrinę gelmę. Upėtakiai juos lengvai pastebi, o masalo šan-sai „pabučiuoti“ kerplėšą - mažes-ni. Tačiau vienodos gelmės ruožus sukarpo į punktyrinę liniją duburiai, kurie dažniausiai būna ties upelių vingiais ir gana retai - pačioje va-goje. Joje duburiai susiformuoja už išvartų, medžių kelmų, atsidūrusių vagos viduryje, didelių akmenų. Į tamsią duburio gelmę sunku panar-dinti trumpaliežuvį „Tiny“ modelį, jei jis nėra grimztantis. Šio tipo

vobleriai vadinami grimzliais ir yra vieni parankiausių masalų vilioti upėtakius giliuose upių ruožuose ir duburiuose, kuriuos apeiti būtų nedovanotina klaida, nes duburiuo-se dažniausiai slėptuves susiranda stambiausi egzemplioriai. Grimzlius greitai nugrimzta į reikiamą gelmę ir vos trukteltas ima apetitiškai vin-guriuoti palei dugną. Toks modelis parankus, jei krantas neaukštas, tačiau neretai spiningininkui masalą tenka užmesti ir plukdyti nuo gana aukšto skardžio. Jei tokioje vietoje pabandysi nusileisti prie vandens, be jokios abejonės, išbaidysi čia re-ziduojančius upėtakius. Čia neišsi-versite ilgaliežuvio modelio „Bone Crank“ (5,5 cm, 9 g). Šį kompaktinį „crank“ tipo masalą nesunku toli ir taikliai užmesti. Tačiau svarbiausias šio voblerio pranašumas - gebėji-mas per keliolika sekundžių panerti į dvimetrinę gelmę. Tik tokio tipo ilgaliežuvis vobleris - veiksmingas masalas meškeriojant nuo aukš-to kranto. Šie vobleriai įdomūs dar tuo, kad jų korpusai - pusiau skaidrūs, o jų viduje įterpta žuvies skeletą vaizduojanti holograma. Masalas gelmėje savotiškai švyti, o liežuvėlis verčia jį agresyviai vingu-riuoti. Nuo aukšto kranto plukdant masalus reikia būti labai atidžiam, nes voblerį sunkiau valdyti ir apei-ti pasitaikančius kliuvinius. Antra, kibimas būna labai energingas, o masalas - gana toli nuo meškerio-tojo, todėl reikia būti pasirengus į kibimą atsakyti staigiu pakirtimu. Upėtakių žūklėje galioja nerašyta taisyklė - kuo toliau spiningininkas būna nuo masalo, tuo didesnė kibi-mo tikimybė, nes šansai pakliūti į akylo upėtakio akiratį - mažiausi.

laimikiaij/b žūklė

žūkLėS prOGNOzė50 prOc. tEiSybėSGeriausias laikas žūklei pagal kibimo kalendorių š.m.

kOvO 25 D. 7.30-11.30, 15.00-15.30, 19.00-20.30 val.

kOvO 31 D.8.00-10.30, 13.30-14.30, 17.30-18.30 val.

arSENaLaSviSkaS viENOjE viEtOjE

Per dieną upėtakius viliojan-tis meškeriotojas nužingsniuoja ir dešimtį, ir daugiau kilometrų, todėl į tokį žygį geriausia leistis su kuo mažesniu bagažu. Antra, svarbu, kad kiekvienas reikmuo būtų lengvai randamas, o masa-lai žingsniuojant neskambčiotų masalinėse. Jūreiviai turi termi-ną - „gerai pritvirtintas takelažas“. Meškeriotojo „takelažas“ taip pat privalo būti puikiai sutvarkytas, kad nereikėtų nieko neštis ranko-

se, daug kas masalines ir atsargi-nius reikmenis laiko krepšiuose su daug įvairių skyrelių, tačiau, ekspertų nuomone, upėtakių žū-klėje parankesnė - speciali liemenė su daug kišenių, kuriose laikomos masalinės su vobleriais, sukrėmis ir guminukais, žvejo replės, lenktinis peilis, dėžutė su segtukais, suku-čiais ir svareliais bei atsarginiais kabliukais, plonas lietpaltis, dro-binis maišelis laimikiui, žirklutės. Labai svarbu, kad liemenė būtų erdvi ir nevaržytų judesių. Naujos kartos liemenėse yra specialios

hermetiškos kišenės dokumen-tams, mobiliesiems telefonams ir fotoaparatams, kurie tapo būtina meškeriotojo ekipuotės dalimi.

Masalas grimzta ­ šansai didėjaViktoro Armalio nuotr.

n Šis upėtakis duburyje stvėrė ilgaliežuvį voblerį

n Rusvame vandenyje tinka juoda ir aukso spalvomis marginti masalai

n Tikroviškas žuveles imituojantys „Tiny“ ir „Hornet“ modeliai skirti skaidriam vandeniui

14

cmykcmyk14

galvosūkiaij/b žaidimai

kryžiažODiS

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

Vertikaliai: Nusivylusios. Paša. ryte. arina. avralas. Md. trasa. lasu. ra. irma. Vena. Vonas. akatistas. Nemo. kamora. lotosas. Na. Gorovas. itanas. tN. Gekonas. toras. ra. So-kurovas. Gijos. tas. Ulonas. lukas. tau. kaprijas. kapas. Paika. lobis. Pinkis. kukas. rinkosi. Popas. Vardas. les. Hausas. Gė. en. Gerdas. Sen. tamarinas. lara. raganaitės. Šulas. Hunas.

HorizoNtaliai:kelias. tvenas. Sarema. Si-rano. kur. Visa. Guli. Šyna. Geroj. la. kokona. Varovas. Salomonas. „koletė“. ivano-vas. lupenas. korsaras. ko-kas. Sausas. labas. aš. Gupis. Gru. Paralitikas. Heil. Pasa-kotojas. Varna. ataros. rau-das. Baritonas. Pirsas. risas. Pindas. Bramsas. tankas. lu. ats. taikos. San. tM. traukis. Gera. edisonas. asilėnas.

PažyMėtUoSe laNGeliUoSe: Purvini darbeliai.

PRAėJuSIOS SAVAITėSatSakymai

šacHmatai

Nr.1 S.Lputianas - J.Balašovas, 1986 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.2 Ch.Nogeiras - J.Klingeris, 1984 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.3 A.Troickio etiudas, 1924 m. Baltieji pradeda ir laimi.

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

25 jurgos ivanauskaitės knygas „Miegančių dru-gelių tvirtovė“ laimėjo:

• Bereznevičius Juozas (Alytus)

• Bėrontienė Rasa (Vilnius)

• Ciukas Juozas (Kaunas)

• Dapšienė Dalia (Mažeikiai)

• Daujotienė Raminta (utena)

• Davidavičius Giedrius (Vievis)

• Dovydėnienė Vitalija (Trakai)

• Giedraitienė Gražina (Vilnius)

• Grigaliūnaitė Greta (Pakruojis)

• Grigolienė Regina (Vilnius)

• Januškienė Juvita (Vilnius)

• Jomantienė Antanina (Raseiniai)

• Martinavičiūtė Edita (Vilnius)

• Mauzienė Neila (Marijampolė)

• Pratapienė Regina (Anykščiai)

• Ruzgienė Inga (Kaunas)

• Silkaitis Vladas (Kėdainiai)

• Stonkienė Valentina (Palanga)

• Sluškonienė Aldona (Vilnius)

• Survilienė Birutė (Raseiniai)

• Tuzinienė Stasė (Joniškis)

• Vaišnorienė Aldona (Klaipėda)

• Zelionkienė Jolanta (Panevėžys)

• Zinkevičius Robertas (Varėna)

• Žičkienė Ona (Anykščiai)

Dėl prizo prašome skambinti tel. 238-70-31,

238-70-32 iki kovo 29 d. 17 val.

PRAėJuSIOS SAVAITėS prizO LaimėtOjai

1 padėtis1...Rb2+! 2.Kb2 (2.Žb2 Vc3X) 2...Bb3! 3.ab3 Vb3+ 4.Ka1 Žc2X3 padėtis1.Bb7 Kc8 2.Bb5 c1V 3.Bc5 Vc5 patas.

Atsiprašome skaitytojų dėl praėjusį šeštadienį klaidingai išspausdintos 2 padėties.

PRAėJuSIOS SAVAITėS atSakymai

tris savaitgalius iš eilės dovanojame 3 skaityto-jams DVD filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ ir net 30 skaitytojų paguodos prizą 2012 kalendorių „tadas Blinda“.

spRęskite kRyžiažodį iR laimĖkite:

Kryžiažodžio atsakymą siųs-kite žinute numeriu iki kovo 29 d. Žinutės kaina - 1 Lt.1390

sms

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

cmyk

15

cmyk

kakurO

galvosūkiaij/b žaidimai

išbrauk SuDOku

(KOVO 26 - BALANDŽIO 1 D.)HOrOSkOpaS

aVinai gali būti įvelti į konfliktinę si-tuaciją. Kad nesutari-

mai neaštrėtų, elkitės kilniai ir pripažinkite savo kaltę. Jei jau su kuo nors susikivirčijote, pats laikas susitaikyti ir atleisti už vi-sas abipuses nuoskaudas.

jaUČiai artimiau-siomis dienomis ga-na sėkmingai derins

tarnybines pareigas ir pašalinius reikalus, galinčius duoti neblo-gų pajamų. Pasistenkite suvokti savo norus ir numatyti tikslus, kurių siekiate. Kad nebūtų iliuzi-jų dėl materialinės padėties, ge-rai įsigilinkite į visus piniginius klausimus.

dVYniai kitą sa-vaitę turės progą daug nuveikti verslo

srityje. Svarbiausia to sąlyga - laiku ir nedvejojant priimti atsa-kingą sprendimą ir žengti pir-mą žingsnį. Sąmoningai atsisa-kykite bet kokios pagalbos iš šalies ir drąsiai siekite užsibrėž-to tikslo.

vėžiai artimiausiu metu sėkmingai rea-lizuos save finansų ir

verslo srityje. Tikriausiai gausite kvietimą į kokį nors renginį arba šventę. Romantiška nuotaika teigiamai atsilieps visiems jūsų reikalams.

liūtams pavyks užmegzti naudingus kontaktus, kurie atei-

tyje virs tvirtais dalykiniais ry-šiais. Tai jums užtikrins ne tik reikiamą informaciją, bet ir kon-krečią pagalbą tvarkant reika-lus, susijusius su jūsų profesine veikla ir verslu.

mergelės turės galimybę užmegzti naudingų pažinčių ir

kontaktų, kurie bus ilgalaikiai ir vėliau sudarys sąlygas kopti kar-jeros laiptais. Jums atsiveria naujos dalykinės perspektyvos, tad pasistenkite pasinaudoti šia proga.

svarstykliŲ laukia palankios permainos tarnybo-

je, tikriausiai pasieksite naują, perspektyvesnį profesinį lygį. Galite tikėtis kolegų ir aplinki-nių paramos. Vadovybė dera-mai įvertins sąžiningas jūsų pa-stangas darbe.

skorpionai ki-tą savaitę galės iš-mėginti jėgas naujo-

je srityje. Jeigu imsitės nežino-mo darbo, tai problemų nebus: ne tik padidinsite savo autorite-tą, bet ir smarkiai pagerinsite savo finansinę padėtį. Svarbiau-sia - neišsigąskite visko, kas nauja.

šauliai sėkmin-gai tvarkys visus rei-kalus. Galėsite be

ypatingų pastangų spręsti išky-lančius klausimus ir realizuoti vi-sus sumanymus. Jūsų profesio-nalumas ir neeiliniai organizaci-niai gebėjimai tikrai pravers.

ožiaragiai tu-rės tvardytis, kad iš-vengtų galimų konf-

liktinių situacijų. Ateinanti savai-tė jums suteiks neįkainojamos patirties ir išminties tiek spren-džiant profesinius klausimus, tiek sureguliuojant prieštaringas situacijas meilės fronte.

Vandeniams netrukus svarių rezul-tatų duos idėjos, ku-

rias jie puoselėjo pastaruoju me-tu. Jūsų energija leis daug nu-veikti komercijos srityje. Galimos netikėtos gyvenimo permainos. Dėl to gali prireikti pakoreguoti anksčiau numatytus planus.

žUvys pajus būti-nybę kelti savo išsila-vinimo lygį. Arti-

miausiu metu pasidarys aktua-lūs mokymosi klausimai, bus svarbu efektyviai ir laiku panau-doti turimą informaciją. Įdomios dalykinės partnerystės ryšius užmegs tie, kurie užsiima verslu.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. Atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

avinas

n RašytojasMarius IVAŠKEVIČIUS(1973 m. kovo 26 d.)

n AktorėNijolė OŽELYTĖ(1954 m. kovo 31 d.)

n PoetasMarcelijus MARTINAITIS(1936 m. balandžio 1 d.)

paGaLbiNėS SKAIčIų SuMų REIKšMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PRAėJuSIOS SAVAITėS atSakymai

8 53 6 4

71 5 8 7

4 3 8 9 5 76 1 2

3 84 6

3 2 1

2 5 9 77 6 9 13 1 5 7 2 9 8 41 5 4 3

5 3 86 8 18 3 1 4 6 5 9 2

4 9 82 6 7

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PRAėJuSIOS SAVAITėS atSakymai

2 5 8 4 3 7 6 1 91 7 4 8 6 9 3 5 29 3 6 2 1 5 7 4 84 9 2 6 5 8 1 7 35 1 7 3 9 2 4 8 66 8 3 1 7 4 2 9 58 6 5 7 2 1 9 3 47 2 9 5 4 3 8 6 13 4 1 9 8 6 5 2 7

3 9 7 5 6 2 4 8 12 1 8 4 7 3 6 5 94 6 5 1 9 8 3 7 28 3 4 9 2 1 7 6 56 7 2 3 5 4 9 1 89 5 1 6 8 7 2 3 47 2 9 8 3 5 1 4 65 4 3 2 1 6 8 9 71 8 6 7 4 9 5 2 3

PRAėJuSIOS SAVAITėS atSakymai

29 E D U K A C I J A

/ 15

16

cmykcmyk16

maisTasj/b saViTarna

Fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė (48 m.) virtuvėje turi gerą pagalbininkę - dar studijuojančią 22-ejų dukrą Justiną. „Valgio gaminimas vis tiek remiasi šeimos tradicijomis. Net susiformuoja tik tai šeimai būdingas skonis. Kadangi negaminu kaip mano anyta, bet gaminu kaip mama - nieko keisto, kad ir mūsų šeimos tradicijos daugiau eina iš mano mamos ir močiutės...“ - sako į savo virtuvę pakvietusi moteris.

Deimantė ZaILSKaITĖ

„Anksčiau dukra visai nega-mindavo, to išmoko studijuodama Kaune veterinariją ir gyvendama bendrabutyje. Ir prasidėjo mūsų kulinariniai opusai. Mūsų trijų šeimos narių skoniai labai skiriasi - dukra su vyru yra mėsėdžiai, o aš save priskiriu prie vegetarų. Bet aš nesu nusiteikusi prieš mėsė-džius - jeigu nori, tegul sau žmonės valgo mėsą“, - pasakoja labdaros ir paramos fondo „Mamų unija“ viena įkūrėjų E.Mėlinauskienė.

Kulinarinių subtilybių mote-ris mokėsi iš puikiai gaminančių brangiausių moterų - mamos ir močiutės: „Atsimenu, kai apsigy-venau Vilniuje, vis skambindavau mamai... Ilgą laiką Kaune gyvenusi pas tėvus, nemokėjau gaminti val-

gyti. Nors mane mama mokydavo, kai kurių dalykų vis tiek neprisi-mindavau. Tada tekdavo su mama konsultuotis telefonu, kai kuriuos receptus susirašydavau ir į sąsiu-vinį. Vis tiek valgio gaminimas - tai šeimos tradicijos. Mums labai gerai sekasi kepti kugelį. Močiutė, kuriai jau 93-eji, po šiai dienai kugelį kepa krosnyje. Tada šio patiekalo skonis visai kitoks negu kepant dujinėje orkaitėje. Prie kugelio patiekiame tradicišką grietinės ir spirgučių pa-dažą. Kai kepame kugelį, mūsų kal-

bos sukasi apie praeitį. Kadangi ne taip dažnai susitinkame, tai visą lai-ką prisimename gražius gyvenimo momentus, ypač vaikystę. Atrodo, tą patį per tą patį esame prikalbėję, tačiau tos kalbos niekada nepabos-ta. Iš mamos ir močiutės labai daug išgirstame pasakojimų apie mano ir sesers vaikystę“.

Eglės vienturtei dukrai Justinai nostalgija dvelkia močiutės kepti čirviniai blynai ar naminės salo-tos. O Eglė negali pamiršti Prie-nų rajone gyvenančios močiutės

aliejuje virtų pyragėlių su grybais ir aguonomis skonio. Eglė nežino, kuo yra ypatingi tie pyragėliai, ga-minami tik Kūčioms. „Šiuos aliejuje virtus pyragėlius galėčiau valgyti ir valgyti, kol nenusprogčiau, - juokiasi Eglė. - Aš net nežinau, kaip yra padaroma tešla, nes tai yra mano močiutės patiekalas. Ir tik ji viena juos daro. Niekas kitas iš šeimos negamina šito patiekalo. Kitai dienai jų nebelieka. O jeigu lieka vienas kitas, tai prasideda didžiulės dalybos ar net peštynės.

Tai maistas, kuris valgomas vieną kartą per metus, bet norėtųsi jį valgyti ir dažniau“.

Kadangi pro plačius E.Mėli-nauskienės Žvėryne esančio buto langus atsiveria fantastiškas vaizdas į Neries upę ir balkone lesyklėlėje besisukinėjančius paukštukus, „Ju-liaus/Brigitos“ skaitytojams bega-minant kiaulienos troškinį, kalbos pasisuko apie įvairiaspalvius spar-nuočius. Jie rūpestingai globojami E.Mėlinauskienės šeimos - bal-kone jiems įrengtos lesyklėlės su specialiu lesalu, pagardintu sau-lėgrąžomis ar riešutais. „Visokių čia paukščių atskrenda, - pasakoja E.Mėlinauskienė. - Man patinka stebėti ir fotografuoti paukščius. Kai atšilo, išėjome visi trys pasėdėti į balkoną. Tai mus pamatę paukščiai buvo labai nustebę - jie galvojo, ką šitie trys svetimi čia veikia. (Juokia-si.) Bet jiems teks atsisveikinti su šia teritorija, nes atšilus mes pradė-sime dažnai vaikščioti į balkoną“.

E.Mėlinauskienei nutiko ir ku-riozas, kai su klasės draugėmis mėgino pagaminti įmantrų desertą. Pirmas bandymas nepavyko - buvo sugadinta visa cukraus masė. „Ka-dangi gyvenau Kaune, į Žvėryną panašiame rajone, kur augo daug obelų, tai mes ta mase išcukravome obelų kamienus. Dabar mergaitės taip nebedaro, bet anksčiau mes, būdamos kokios septintokės, rink-davomės ir mėgindavome gaminti kokius naujus patiekalus, ypač sal-dumynus ir įvairius kepinius. Taip juos ir išmokau kepti. Kol gyvenau su tėvais, tol nuolat kepdavau tėčiui visokius pyragus ir sausainius“, - juokiasi moteris.

Mamos ir dukters kulinarinis duetas

kiauLiENOS trOškiNyS

n neprilygstamas Eglės Mėlinauskienės ir Justinos troškinys jau patiektas

Vyginto Skaraičio nuotr.

jumS rEikėS:

• 500 g kiaulienos nugarinės ar-ba sprandinės,

• svogūno,

• svogūnų laiškų,

• raudonosios paprikos,

• 1/4 vidutinio dydžio kopūsto,

• 2-3 bulvių,

• morkos,

• vieno šaukšto pomidorų pastos ar kečupo,

• 2 šaukštų grietinės,

• kubelio kiaulienos, vištienos ar vegetariško daržovių sultinio,

• Himalajų arba paprastosios druskos,

• kiaulienai skirtų prieskonių arba tiesiog tradicinių pipirų,

• laurų lapų.

n Kiaulieną supjaustykite vidutinio dydžio gabaliukais, gausiai apibarstykite prieskoniais ir palikite kelioms minutėms.

n nedideliais kubeliais supjaustykite morką, bulves ir papriką, susmulkinkite svogūną, kopūstą ir svogūnų laiškus.

n Įkaitinkite keptuvę, įpilkite kepimo aliejaus ir sudėkite paruoštą mėsą. Kepkite 5-10 minučių, kol lengvai apskrus.

n Į puoduką įpilkite užvirinto vandens ir jame ištirpinkite daržovių (arba kitokio) sultinio kubelį. Į puodą supilkite paruoštą sultinį ir sluoksniais sudėkite supjaustytas daržoves - bulvių ir morkų kubelius, tada iš keptuvės sudėkite apkepusius mėsos gabaliukus.

n ant mėsos gabaliukų suberkite pjaustytą papriką, smulkintus kopūstus ir svogūną. užpilkite maždaug litru karšto vandens ir troškinkite apie 20 minučių.

n Kai daržovės jau beveik išsitroškina, į puodą įmeskite laurų lapų, įdėkite 2-3 šaukštus grietinės, šaukštą pomidorų pastos ar kečupo, šaukštelį (ar daugiau) druskos.

n Supilstykite troškinį į indelius, įberkite smulkintų svogūnų laiškų ir skanaukite.