cmyk

1

cmyk

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

„Respublikos“ leidinys Nr.1 (942) 2013 m. sausio 5 d.

Arfa Joanos rankoseKad arfos skambėjimas teigiamai veikia žmones, tą jau seniai pastebėjusi arfininkė Joana Daunytė, viena iš tragiškai žuvusio poeto Vaidoto Daunio dukterų. „Ne veltui šis instrumentas vadinamas dieviškuoju...“ - intriguoja studijas užsienyje pasirinkusi lietuvė. Tik mergina norėtų sugrįžti ir savo nepaprasta muzika gydyti Lietuvos žmonių sielas.

5

LEGENDOSJubiliato Petro bingelio gyvybiškumo syvai

70-mečio sulaukęs Kauno Valstybinio choro vadovas P.Bingelis kūrybinės dvasios yra įkvėpęs savo gimtinėje prie Merkio, kur iš anos pusės ataidė-davo liaudies dainos. Jis savo įgimtą energiją atiduoda ir tūkstantinei žmonių miniai per Dainų šventes.

3

LIKIMAIrašytoJo Pamokos sūnui

Likimas lėmė, kad anapilin išėjęs prieš dešimt metų rašytojas Jurgis Kunčinas sūnaus Pauliaus neaugino. Mokslus Oksfordo universitete baigęs ir tarptautinio verslo srityje dirbantis P.Kunčinas prisimena jų trumpus, bet prasmingus susitikimus.

4

PRISIPAŽINIMAIv.kochanskytei nėra didžiųJų ir mažųJų scenų

„Niekada neskirsčiau scenos į dižiąją ir mažąją, nes žiūrovai, kurie ateina į salę ar Vilniuje, ar Niujorke, ar Žaga-rėje - verti pagarbos", - sako žinoma literatūros skaitovė, į teatro sceną sugrįžusi aktorė.

6

NEPAMIRŠTAMASISdidysis seklys švenčia 125 metų JubilieJų

12

skleidžia gydomąją galią

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikasMintys

KeLIaS PaS KrIStų

Snieguose ir vėluojančiųjų skubėjime nu-gramzdintą Kūčių vakarą vis dėlto išvažiavo-me. Nors televizoriai, įvairios atsakingosios tarnybos ir net artimieji unisonu tvirtino: „pa-vojinga, neišmintinga, likite namie“...

Pavojaus artumą išties jutome. Plakatai skelbė apie dešimtį žuvusių ir šešias dešimtis sužeistų, iš po šviežio, kelią padengusio snie-go žibintų atšvaitais blykčiojo blizgios ledo properšos, šalikelės pusnyse dūmais spjaudėsi vienas kitas nuo kelio nuslydęs automobilis, prie vieno jų - iš oro pagalvių glėbio išsikapa-noję jauni sutuoktiniai, verkdami bučiuojan-tys ir glėbesčiuojantys savo sveikus, tik kiek iš-sigandusius kalėdiškai išpuoštus dvynukus...

Nepaisant to - visos įmanomos gairės, gamtos pamėtėtos užuominos rodė teisingą apsisprendimą, teisingą pasirinktą kryptį - ir jauniklės pūgytės, vizginančios uodegas ant pustomo sniego laužais rūkstančio asfalto, ir tobulai baltai „užtapyti“ kelio ženklai, ir pa-kelės Rūpintojėlis, pasidabinęs galvą puria sniego kepure, atrodytų, trumpam nusviedęs į pusnį erškėčių vainiką...

O prasilenkus su laikinąja sostine - pū-gą netikėtai pakeitė akimirksniu ledo luobu stingstantis lietus. Šalikelėse išsirikiavo tuntai spalvotais ledinukais virtusių automobilių - vairuotojai rankomis gramdė stiklus, vis ap-augančius ir apaugančius permatomu šarvu, nelyg žmonijos žvilgsniai - egoizmo ir pykčio plėve, trukdančia tyrai žvelgti į pasaulį...

Žemaitiją pasiekėme jau visiškoje tamso-je, slinkdami be galo lėtai, tarsi laivai pagal švyturius, orientuodamiesi vien pagal kelią nuo sniego pliurzės valančių milžiniškų maši-nų švyturėlius, slydinėdami keliu kairėn deši-nėn, pavargusiomis akimis, ne kartą pavadi-nę kvaila savąją drąsą, išginusią mus į pačia-me Lietuvos pakraštėlyje švenčiamą Kristaus gimtadienio puotą...

O tada jau - jauki, Kūčių patiekalais pra-kvipusi namų šviesa, artimieji, glėbesčiuojan-tys mus panašiai kaip tie jauni sutuoktiniai savuosius dvynukus, giedri jų veidai, šiltos šypsenos, auksas, mira ir smilkalai juokinguo-se, raudonais Kalėdų Seneliais išpieštuose do-vanų maišeliuose, dar kaži kas nematomas, prie vaišių stalo tyliai, bet aiškiai tariantis: „Ramybė jums“...

Et, kokia didi saldybė sėdėti taip, nutvieks-tiems šypsenų, namų ir žmonių šilumos ap-gaubtyje. Laimės pojūčiui svaiginant net ima dingotis, kad jau sėkmingai įveikėme savo žemiškąją kelionę, pasiekėme šventumo vers-mę - spindintį tikslą, link kurio, regis, veržėmės nuo pat gimimo...

Ir nukeliautas pavojingasis kelias ima re-gėtis nepaprastai lengvas - atrodytų, mielai sutikčiau net ir pėsčiomis darsyk jį sukarti, kad tik kelionės pas Dievą įspūdis neišgaruotų, kad visu kūnu ir siela jusčiau pasiekto finišo džiaugsmą...

Deja, tai - tik graži iliuzija, tik naivus vai-kiškas bandymas kojomis į dangų nueiti. Ži-nau, kad kūnas - pernelyg sunkus tokiai kelio-nei - kelio kryptis pernelyg stačiai veda aukš-tyn. Žinau, kad ši pavojinga trasa su pūgų širmomis ir apledėjusiu, keleivius nuo savęs nusipurtyti mėginančiu asfaltu, išties nereiš-kia nė menkiausio žingsnelio - tik metaforą tikrosios kelionės, kurią savosiomis sielomis kiekvienas žūtbūt turėsime nueiti.

Tačiau, net ir žinant tai, kaži kas mano vi-duje kategoriškai nesutinka slidžią Kūčių nak-tį sukartų kilometrų vadinti eiliniu, niekur ne-vedančiu žemiškųjų klajonių zigzagu.

Nes sniege liko vėžės, žyminčios dviejų mirtingųjų veržimąsi neargumentuoto, nepa-matuoto, nesaugaus, bet švytinčio tikėjimo link. Nes liko brydė lietuviškuose pusnynuose, praminta Trims Karaliams - tuoj tuoj ateisian-tiems Užgimusiojo ieškoti...

Rimvydas StankevičiuS

Kas Kur Keliavo

Dalia MATULAITĖ

Daugybę įspūdingų skulptūrų su-kūrusi skulptorė Dalia Matulaitė as-meninės ir kūrybinės sukakties pro-ga įteikė sau labai malonią dovaną - kelionę į Budapeštą. „Pasidariau tokią dovaną kitą dieną po gim-tadienio. Budapeštas - ypač gra-žus miestas“, - įspūdžiais dalijasi skulptorė, keliavusi ne viena, o su linksma kompanija. Skulptorė la-bai mėgsta keliauti, tik dėl darbų gausybės ne visada atrandanti lai-ko. Grįžusi iš kelionės D.Matulaitė jau brandina naujas idėjas. Gal įspūdžių kupina kelionė skulptorę kūrybiškai pakraus visiems 2013 metams?

Kas Kuo patenKinta

Kristina ZMAILAITĖ

Operos solistė Kristina Zmailaitė, gy-venanti santuokoje su marijampo-liečiu operos dainininku edmundu Seiliumi ir auginanti dukrą, dalijasi savo pastebėjimais apie suvalkie-čius. „Jeigu ne suvalkietis, tai kas ki-tas ryžtųsi taip aukotis ir pats staty-tųsi namą, būdamas visiškai kitokios profesijos atstovas? - vyrui pagyrų negaili dainininkė. - Suvalkiečiai turi vieną labai gerą savybę - jie nori gy-venti gerai ir gražiai. Bet jie nemoka sukčiauti, vogti, ką nors kombinuoti, nors suvalkiečiams verslumo tikrai netrūksta. tik tas gerąsias verslumo savybes jie pritaiko ir patys labai daug dirbdami...“

Kas Kur dirba

Severija JANUŠAUSKAITĖ

aktorė Severija Janušauskaitė iš-plaukė į platesnius vandenis - kaip pagrindinio vaidmens atlikėja jau kurį laiką filmuojasi Maskvoje. „tai labai žymi režisierė, „Oskaro“ nomi-nantė, ir vienas pagrindinių vaid-menų, kuriam aktorės nerado visus metus, - intriguoja aktorė, kuriai dėl vaidmens teko įveikti rusų kalbos barjerą, išmokti nardyti ir vairuoti automobilį. - Gavau lengvą šoką sulaukusi tokio pasiūlymo, dėl jo esu labai laiminga. Labai sudėtin-gas vaidmuo ir nepakartojamas scenarijus, aš labai tikiuosi, kad mums pavyks sėkmingai pabaig-ti filmą...“

Kas Kam ruošiasi

Gintaras RINKEVIČIUS

Lietuvos valstybinis simfoninis or-kestras (LVSO) ir maestro Gintaras rinkevičius 24-ąjį koncertų sezo-ną tradiciškai pradės gimtadienio šventės koncertu. Vasario 1 dieną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas maestro G. rinkevičius rengia klausyto-jams ypatingą šventę. Šventinia-me koncerte orkestrą sveikins ir ypatingi svečiai, kurie atliks gra-žiausias operų arijas ir duetus. O štai ne už kalnų ateinančios Valentino dienos proga Vilniaus kongresų rūmų scenoje pasirodys gausus žymiausių popmuzikos atlikėjų būrys.

Dailiojo čiuožimo meistras Povilas Vanagas (42) visąlaik džiaugiasi turėdamas galimybę nors trumpam sugrįžti į Lietuvą, o jeigu dar gimtojoje šalyje su Margarita Drobiazko šoka ant ledo - tai išvis pasaka. Jam apmaudu, kad gyvendamas svetur ir daug keliaudamas po pasaulį retokai mato Lietuvoje gyvenančius artimiausius žmones.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Dailiojo čiuožimo trenerei Lilijai Vanagienei didžiulė šven-tė, kai į Kaune esančius namus bent trumpam sugrįžta Maskvoje gyvenantis vyresnėlis sūnus Po-vilas. Jis grįžo ir per praėjusias šventes. „Tai tikrai buvo fantastiš-kas laikas, ypač Poviliuko močiu-tei, t.y. mano mamai, šios Kalėdos buvo tiesiog pasakiškos. Mes la-bai smagiai praleidome laiką. Ka-dangi Margarita buvo miegojusi tik kelias valandas, mes jos pagai-lėjome ir paguldėme miegoti, o su Povilu šnekėjomės ir šnekėjomės apie viską, - susitikimo su sūnumi įspūdžiais dalijasi L.Vanagienė. - Mūsų santykiai su Povilu yra labai artimi, aišku, norėtųsi, kad jis gyventų kur nors arčiau. Kaip sakau - auginau, auginau vaikus, ir galų gale vienas įsikūrė viename pasaulio krašte, o kitas sūnus - kitame, Amerikoje. Bet su abiem pavyksta pasimatyti, todėl viskas yra gerai“.

Jau tradicija, kad kiekvienais metais per didžiąsias žiemos šventes P.Vanagas ir M.Drobiazko atvyksta į Lietuvą su „Liepsno-jančio ledo“ programa. Naujuo-sius metus jie sutiko ant Baltijos jūros kranto, bet ne Lietuvoje,

o Sankt Peterburge. Ten Nauja-mečio proga jie turi net penkio-lika šou.

„Tokioje gražioje pasakoje su Margarita atliekame pagrindinius vaidmenis, - pasakoja P.Vanagas, kuris džiaugiasi, kad per šventes jam pavyko susitikti ir pasibūti su artimaisiais. - Džiaugiuosi, kad pavyko pabučiuoti ir apka-binti močiutę ir mamą. Aišku, yra sunku, kai visa giminė, visi artimieji yra čia, Lietuvoje, o tu esi kažkur toli. Bet jau kaip ir įpratau - ne pripratau, bet bū-tent įpratau. Tačiau visą laiką save guodžiu, kad tai nėra vi-siems laikams, kad ateis laikas ir būsime kažkur arčiau vienas kito. Dabar tokie laikai atėjo, kad visi yra prisirišę prie tos vietos, kur yra darbas. Toje vie-toje paprastai yra nusiperkamas ir būstas. Bet aš manau, kad tai yra gana apmaudi situacija, nes žmonės galbūt tuo momentu turi geriausias darbo sąlygas, bet iš kitos pusės yra didžiulė stoka

žmogiško bendravimo su pačiais artimiausiais žmonėmis. Dėl to yra labai apmaudu...“

Ar guodžia bent tai, kai turi galimybę šokti ant ledo Lietu-voje? „Be abejonės, čiuožimas namuose kiekvienam šokėjui, kiekvienam sportininkui, kiek-vienam žmogui yra ypatingas. Iš vienos pusės, jaudiniesi žino-damas, kad pasižiūrėti į tave at-eina daug pažįstamų ir giminių. Iš kitos pusės, mes čia ne tik patys čiuožiame, bet dar ir pro-diusuojame „Liepsnojantį ledą“ - jau vienuoliktus metus, o šitas šou kiekvienais metais turi labai didelę, ilgą, sunkią, labai daug darbo reikalaujančią istoriją. Tai, aišku, didžiulė atsakomybė, bet grįžta daug teigiamų emocijų, kai po šou tribūnose žiūrovai stovi ir nesiliaudami ploja“. Šį kartą savo gerbėjams dailiojo čiuožimo meis-trai P.Vanagas ir M.Drobiazko ant ledo pasakojo garsiąją Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją, kurios idėja pro-

jekto kūrėjams gimė visai neti-kėtai. Pasirodymams buvo siu-vami specialūs rūbai su istorinio kostiumo detalėmis. „Sakykime, jie yra adaptuoti, nes su visiškai istoriniais kostiumais čiuožti būtų įmanoma, bet nebūtų galima at-likti sudėtingų elementų ir viso kito, ko reikalauja čiuožimas. Bet didikų puotos dvasią, manau, mes puikiausiai perteikiame...“ - kalba P.Vanagas.

Į Lietuvą jis sugrįžta apie še-šis kartus per metus. Vasarą daž-nai pasiseka pabūti ilgėliau - 10-14 dienų. „Lietuvoje praleistas laikas nėra poilsis, Lietuvoje yra buvimas namuose, o tai yra daug daugiau negu poilsis, nes niekas nepakeis artimųjų šilumos, kas kiekvienam žmogui turbūt yra labai intymus dalykas“, - sako P.Vanagas. O dėl poilsio, tai jau nemažai metų Povilas ir Margari-ta ilsisi Turkijoje arba Egipte, nes per metus tiek dienų praleidžiant kelionėse skristi į tolimas šalis poilsiauti tikrai nesinori.

Dėl ko liūdi Povilas Vanagas Irmanto Sidarevičiaus ir Viktoro Purio nuotr.

n Laiko stokojantis dailiojo čiuožimo meistras Povilas vanagas per šias šventes aplankė kaune gyvenančią mamą Liliją vanagienę

cmyk

3

cmyk / 3

legendosj/b žm0nės

Vos prieš kelias dienas 70 metų sulaukęs pavydėtinos energijos ir pasiaukojimo muzikai ir dainai Kauno valstybinio choro įkūrėjas ir vadovas Petras Bingelis nesiskundžia, kad jubiliejaus švęsti nėra kada. „O kam jį švęsti. Gimtadienis ateina pats ir tiek. Nori tu to ar nenori, bet laikas eina ir nesustoja. O dainos skamba, be muzikos gyvenimas būtų pilkas“, - šypsosi maestro.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

- Jums likimas lėmė gimti iš karto po Naujųjų metų. Tad jums yra dviguba proga skai-čiuoti nuveiktus, o gal planuo-tus ir nenuveiktus darbus. Kuo jums buvo reikšmingi ką tik pasibaigę metai?

- Apie kokius metus klausiate - kūrybinius?

- Visokius. Juk žmogus ne vien kūryba sotus...

- Manau, kad bėgi bėgi ir atei-na metas, kai turi apibendrinti ir įvertinti, ar toli nuėjai ir apskritai ar dar eini. (Šypsosi.) Svarbiausia nesustoti ir, jeigu turi dar jėgų, ei-ti pirmyn. Man paprastai energijos prideda nauji kūriniai, koncertai, šeima, na ir dar gal kiek jau seniai praktikuojami jogos pratimai.

- Sakoma, kad žmogus yra jaunas tol, kol jo dvasia jauna. O kaip yra su jūsiške?

- Senatvė ateina tada, kai pama-tai, kad nebesuspėji eiti koja kojon su gyvenimu, kažko nebesupranti, jau nebėra meilės jausmų... Aš šito dar nejaučiu. Tad Aukščiausiasis man dar yra suplanavęs kažkokius svarbius dalykus, kuriuos privalau atlikti. Tačiau metai sako savo ir su metais reikia skaitytis ir juos gerbti. Nori tu to ar nenori, bet turi pradėti mąstyti apie savo pamainą. Mano amžiną atilsį tėtis sakydavo: „Tu čia per daug nesiplėšyk, neper-sistenk! Žinok, kad ateis valanda, kai reikės viską palikti! Tad pamąs-tau ir ką esu gera ir įdomaus pada-ręs, bet norisi ir dar daugiau...“

- Maestro, apie nepadarytus darbus jums dar anksti kalbė-ti, bet pakalbėkime apie jūsų iš tiesų plačią ir įvairiašakę veiklą. Juk esate Kauno vals-tybinio choro nepamainomas vadovas, populiaraus Pažaislio muzikos festivalio meno vado-vas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, paren-gęs nemažai chorvedžių, o kur dar visokie konkursai, kurių

žiuri pirmininkas esate, o dar ir tūkstantines minias sutrauku-sios didžiausios dainų šventės.

- Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie savo kolektyvą. Mūsų chorui metai buvo ir reikšmingi, ir sudė-tingi. Praėjusiais metais esame su choristais parengę daug įvairių programų, iš jų norėčiau išskirti tą, kuri nuskambėjo Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Svar-biausia tai, kad Maironis mums visada, net ir sovietiniais metais, buvo brangus. Dar 1987 metais mes kartu su aktoriumi Laimonu Noreika pradėjome koncertus, skir-tus Maironiui. Tuomet dar nebuvo Sąjūdžio, o žmonėms tai buvo tarsi pirmasis jo akordas, širdžių virpė-jimas išgirdus „Lietuva brangi“ ir kitas dainas pagal poeto žodžius.

- Paradoksas ir tiek, kad šią vasarą Palangos bažnyčioje su-rengtame festivalyje neapsieita ir be kuriozo, kai dvasininkija pareikalavo pakeisti vieną iš dainos „Lietuva brangi“ posmų, o jūs tuomet išėjote iš bažny-čios. Kaip jūs vertinate šį aki-brokštą?

- Keistokai skamba, kai kunigo Maironio nenori įsileisti į bažnyčią. Mums buvo pasakyta, kad tame Maironio tekste ne viskas yra sak-rališka. Mums, ne kartą dainavu-siems įvairiose bažnyčiose ir ne tik Lietuvoje, tai buvo ypač keis-ta. Juo labiau kad dvasininkams, pavyzdžiui, visai nekliūva, kai iš-eina priešais altorių dvi mergaitės su gitaromis ir traukia du žodžius: „Myliu Dievą, Dievą myliu“.

- Jūsų choras skersai ir iš-ilgai yra išvažinėjęs pasaulį. Kokios šalies publika jus pernai priėmė šilčiausiai?

- Mūsų choro kelionės iš tiesų įspūdingos ir mums, ir publikai. Beje, pernai mus labai šiltai su-tiko Kinijos klausytojai dviejose

bažnyčiose. Viena dalis koncerto buvo skirta vien tik lietuviškai muzikai. Ir ką jūs manote, publika plojo atsistojusi. Beje, per garsia-kalbius dainos išplito gerokai už bažnyčios. Būtent iš to šilto ben-dravimo su įvairių tautų žmonėmis mes įsikrauname gerų emocijų ir ūpo toliau populiarinti chorinę ir, žinoma, lietuvišką muziką.

- Vasarą dirbate Pažaislio festivalyje, žiemą - koncerti-

nis sezonas, išvykos. O ar lieka jums bent kiek laiko poilsiui?

- Nelabai įsivaizduoju, koks gi menininko gyvenime gali būti po-ilsis. Juk visą laiką esi kažkokiame kūrybiniame kelyje. Ir net kai mie-gu, neretai sapnuoju, kad skubame į koncertą. Jeigu nori mene ko nors pasiekti, tai kasdieniame gyvenime turi daug ko atsisakyti. Man regis, gyvenime svarbu ne kuo platesni horizontai, ne norai aprėpti neaprė-piama. Man regis, kad žymiai svar-

biau yra augti... Juk pasižiūrėkime, kaip gražu, kai auga tavo pasodintas medis. Po truputį, pasisemdamas iš žemės naujų syvų, stiprėdamas, tarsi ruošdamasis kokioms netikė-toms pavasario audroms ir vasaros sausroms.

- Tai vis dėlto iš kur semia-tės tų syvų?

- Tų gyvybiškumo syvų esu ga-vęs iš ten. (Rodo į viršų.) Esu kilęs iš Dzūkijos, kurioje žemė smėlėta,

nederlinga, bet gamta labai graži: kokie miškai, miškeliai, ežerai, eže-rėliai. Kas pabūna Dzūkijoje, sako, kad čia rojaus kampelis. Mardasavo kaimas, kuriame aš gimiau, yra prie Merkio upės. Tos kūrybinės dvasios tikriausiai ir esu įkvėpęs ten, prie Merkio, kur iš anos pusės ataidėdavo kitame kaime dainuojančių žmonių balsai, nes vanduo yra geras akus-tinis laidas. Juk ne veltui Dzūkijos kraštas dar vadinamas Dainava.

- O jūsų tėvai buvo dainingi?- Mano tėvas buvo garsus kai-

mo muzikantas. Be jo neapsieidavo nė vienos vestuvės. Būdavo net taip: jeigu Jonas dėl kokios nors priežasties negalėdavo groti, tai vestuvės būdavo nukeliamos. O mamytė buvo balsinga, giedoda-vo. Anksčiau kaimai buvo dainingi, jaunimo daug, o štai dabar dainų nelabai girdisi, nebent gerokai pa-silinksminus.

- Jūsų apsisprendimui tapti muziku, be abejo, įtakos turėjo tėvai, aplinka, kurioje augote?

- Taip, apsisprendimas buvo aiškus. Muzika mane lydėjo iš ma-žens, grojau armonika, o vienas kunigas tėvams net siūlė į vargo-nininkus leisti, bet kaip biednioko vaikui pasiekti ko nors aukštesnio? Mūsų viena giminaitė buvo baigu-si Vilniaus pedagoginio instituto

muzikos skyrių, tai ji mane ir šiek tiek parengė, palydėjo į Vilnių, kur įstojau į J.Tallat Kelpšos muzikos technikumą. Ir reikėjo pačiam kaps-tytis, kad ko nors pasiekčiau. Buvo sunkūs metai, nes tėvai kolūkiečiai ne kažin kiek man galėjo padėti. Tad buvo visko...

- Iš pirmo žvilgsnio, kai per televiziją prasidėjo chorų karai, atrodytų, kad chorinė muzika plinta, tauta dainuoja. Lyg ir būtų viskas gerai. O ką jūs apie tai manote?

- Matote, šiuo klausimu aš esu kategoriškas. Mano manymu, to-kie chorų karai, kokie vyksta Lie-tuvoje, davė ne naudos, o didelės žalos. Po tų popsinių karų ir pasi-rodymų Lietuvoje neatsirado dau-giau nė vieno chorinio kolektyvo. Neatsitiko taip, kad pasėjus sėklą aplinkui būtų pradėję augti daigai. Pasirodė, jog visi veržėsi dainuoti tik todėl, kad pasirodytų per tele-viziją, kad pamatytų juos giminės, draugai. Antra vertus, to tikro cho-rinio dainavimo ten kaip ir nėra, daug ką lemia televizinė technika. O štai latviai per televiziją padarė sakralinės muzikos konkursus ir iš tiesų laimėjo, nes atsirado žmo-nėms noras burtis į tokios muzikos ansamblius, kitus kolektyvus.

- Jūsų pastangų ir suburto gero kolektyvo dėka Kauno valstybinis choras tapo pats geriausias Lietuvoje. Kiek jums nervų ir prakaito tai kainavo?

- Nieko pernelyg tragiško ne-kainavo. Kauno choras ir turėjo būti geriausias, nes čia ir „Žalgiris“ geriausias. Tiesiog taip turėjo būti. (Juokiasi.)

Dabar į mūsų valstybės išlaiko-mą chorą surinkti žmones nėra labai sunku. Mat ne visi, kurie mokosi dainavimo, patenka į teatrus, tuo-met ateina į chorą. Bet sunkiausia buvo pati pradžia... Teko kadaise, tais sovietiniais laikais, eiti į bažnyčią ir klausytis, kaip žmonės gieda, o tada prieiti prie balsingesnio ir pasiūlyti ateiti į chorą. Mano tikslas buvo toks - jeigu jau esame valstybinis choras, tai jis turi atlikti reikšmingus stambių muzikinių formų kūrinius. Tad man, ko gero, nemažai nervų ir pastangų kainavo tas metas, kai so-vietmečiu „pramušinėjome“ reper-tuarą. Mes ne tik rinkomės mūsų lie-tuviškai sovietinei valdžiai tinkamus kūrinius, tokius kaip V.A.Mocarto „Requiem“ ir kt. Kadangi priklausė-me ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos filharmonijai ir neretai ten koncer-tuodavome pakankamai išprususiai publikai, tai dėl to vietos valdžiai nebuvo kaip priekaištauti. Čia mūsų chorui daug padėjo žinomi orkestrų vadovai Juozas Domarkas ir Saulius Sondeckis. O gastroliuodami nuolat dainuodavome M.K.Čiurlionio har-monizuotas lietuvių liaudies dainas, Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno, Rimvido Žigaičio ir kitų lietuvių autorių kūrinius.

- Dar kiek apie šeimą, kuri padeda jums tvirtai žengti pa-sirinktu keliu.

- Mano žmona Vida yra šeimos režisierius, o man priklauso tik repertuaro parinkimas. Juk gyve-nimas yra tam tikras vaidinimas, kuriame šie du dalykai turi derėti. (Šypsosi).

Petras Bingelis jubiliejaus švęsti neturi kada

Viktoro Purio nuotr.

Nelabai įsivaizduoju, koks gi menininko gyvenime gali būti poilsis. Juk visą laiką esi kažkokiame kūrybiniame kelyje. Ir net kai miegu, neretai sapnuoju, kad skubame į koncertą

4

cmykcmyk4

likimaij/b žmonės

„Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus. Eik, vaike, eik, saulę nulydėk. Eik, vaike, eik, ir surask savus takus“... Tai eilutės iš rašytojo Jurgio Kunčino (1947-2002) žodžiais parašytos populiarios dainos. Rašytojas, šiuos posmus skyręs savo antrajam sūnui Pauliui Kunčinui, kuriam tuomet tebuvo treji, tarsi išpranašavo jo likimą.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Gyvenimo universitetai

34-erių Paulių Kunčiną likimas iš tiesų nubloškė į platųjį pasaulį. O jo tėvo poeto ir prozininko J.Kunčino žodžiai tarsi tapo kelrode žvaigž-de. Paulius yra Oksfordo verslo grupės (Oxford Busines Group) verslo ir ekonomikos redaktorius, paskutinius dešimtį metų stebintis kylančias Azijos, Rytų Europos ir Artimųjų Rytų rinkas. Taip pat jis akylai stebi, kas vyksta euro zonos makroekonomikoje. „Trumpai ir populiariai kalbant, aš esu rinkos analitikas, vadovauju specialistų, kurie rašo plačiajam verslo pasauliui skirtam 300 puslapių almanachui „The Report“, komandai“.

Paulius neretai būna Lietuvoje, per internetą bendrauja su Lietuvos verslo organizacijų atstovais, bando padėti jiems surasti investuotojus, išpopuliarinti Lietuvos eksporto galimybes Azijoje ir Artimuosiuo-se Rytuose. „Seniai supratau, kad tokioms mažoms valstybėms kaip Lietuva geriausias būdas plėtoti savo ekonomiką - eksportas. Azija labai perspektyvus regionas, galin-tis priimti prekes ir žaliavą iš mūsų valstybės. Mes įdomūs toms valsty-bėms ir savo puikiais specialistais - architektais, interjero dizaineriais. Jiems yra palankios galimybės ten pasireikšti, nes šiuo metu Kinijoje ir kitose Azijos šalyse vyksta di-džiulis statybų bumas. Kyla nauji dangoraižiai, ligoninės, mokyklos“, - apie savo veiklą kalbėjo tradiciškai sutikti Kalėdų su artimaisiais į Vil-nių atvykęs vyras.

Trylikametis užsienyje

Danijoje Paulius atsidūrė su-laukęs... trylikos. Atsitiko taip, kad dar tuomet, kai Lietuvoje prasidėjo užsienio kalbų mokymosi bumas, vaikas panūdo mokytis danų kalbos - šioji tiesiog jam pasirodė įdomi. Tuomet įvairių tarptautinių orga-nizacijų iniciatyva buvo rengiami kalbų kursai. Gabų paauglį pastebėjo danų pedagogai ir pasiūlė važiuoti mokytis į tarptautinę mokyklą Da-nijoje. Jam tai buvo labai gera, nors ir ankstyvoka gyvenimo mokykla. Pasimokęs metus, sugrįžo į Lietu-vą, o paskui ir vėl išvažiavo. „Gy-venau tai pas vienus, tai pas kitus fermerius saloje... Teko ir braškes skinti, ir su šiuolaikiškai tvarkomu

žemės ūkiu susipažinti“. Vaikinas matė, kaip auginamos kiaulės, kaip jos skerdžiamos ir parduodamos. Buvo atvykę pasižmonėti ir ferme-rių iš Lietuvos, su jais Pauliui taip pat teko bendrauti. Paskui vaikinas tęsė mokslus Anglijoje, garsiajame Oksfordo universitete. Besimokyda-mas svetur, suvokė, kaip yra svarbu ne tik „įsikalti į galvą“ žinias, bet ir išmokti kritiškai mąstyti.

Tėvo trūko, bet...

Kai Paulius jau keturiolikos su-grįžo iš Danijos į Vilnių, su tėvu susitikdavo labai dažnai. Sūnus at-eidavo pas tėvą į Žvėryną, kur šis gyveno jau su kita žmona. Pauliaus mama Nijolė Steponkutė, žurnalistė, vėliau tapusi Lietuvos moterų drau-gijos vadove ir taip pat pasinėrusi į tarptautinę veiklą, su J.Kunčinu gyveno tik dvejus metus. „Mūsų santuoka buvo įteisinta ne tik civili-

nėje metrikacijoje, bet ir priesaika prieš Dievą, - patikslino moteris. - Kaip nelengva gyventi su bohe-mos žmonėmis, manau, žino tik jų žmonos, tad nieko stebėtino, kad aš buvau antroji žmona, o po manęs jis gyveno dar su dviem teisėtomis žmonomis. Dėl to jo tikrai nesmer-kiu, nes Paulius su juo bendravo, susitikinėdavo, jį mylėjo“.

Kai rašytojas J.Kunčinas kaip vertėjas kurį laiką dirbo Zalcburge, Paulius kelis kartus ten buvo nuvy-kęs. Susirašinėjo su juo laiškais.

Paulius nuoširdžiai prisipažįsta, kad buvo metas, kai jam reikėjo tėvo šalia, bet jau seniai, pajutęs sava-rankiško gyvenimo čia, Lietuvoje, ir užsienyje skonį, perskaitęs dau-gybę knygų, sutikęs įvairaus likimo asmenybių, perprato tuos ne visada suvokiamus dėsnius, pagal kuriuos vyksta bendravimas tarp žmonių. „Man pasisekė, kad aš turėjau my-lintį tėvą, kuris man buvo autorite-

tas kaip kultūros ir aukšto intelekto žmogus, todėl neturiu teisės jam priekaištauti dėl jo susiklosčiusio gyvenimo. Jis buvo toks, koks bu-vo... Jam teko gyventi sovietmečiu, kai daugelis kūrėjų savo kūrybines dvejones ir vizijas skandino bohe-mos susiėjimuose...“

Pasak rašytojo sūnaus, jis buvo smalsus, trokštantis žinių, šmaikš-tus, pastabus net ir mažiausioms detalėms, turintis puikų humo-ro jausmą bei romantiškos sielos žmogus. „Tėvas labai mylėjo Vilnių, žinojo jo visus užkaborius, netikė-čiausias istorijas, taip pat be galo mylėjo gamtą, savo gimtąjį Alytų, Merkio upę, kuria esame su juo ne kartą plaukę. O, ko gero, viena iš labiausiai įsimintinų dienų bu-vo, kai mes susitikome su juo po 1991 metų sausio 13-osios įvykių, prieš man išvykstant mokytis į Daniją. Tuomet daug kalbėjomės apie gyvenimą dėl laisvės, Lietuvą,

ištikimybę savo kraštui, - pasako-jo P.Kunčinas. - Prisimenu tėvo žodžius, kuriuos jis ištarė, kai jau buvau pasirinkęs ekonomikos sritį: „Ko tu čia vaikaisi pinigų, geriau dirbk dėl idėjos, eik į kultūrą“... Jo paakintas skaičiau ir Bertoldą Brechtą, ir Francą Kafką, vėliau „perkandau“ Inanuelį Kantą. Tėvas mane mokė vokiečių kalbos, kurią pats puikiai mokėjo. Beje, jo mo-kymo metodas buvo toks - mokytis atmintinai eilėraščių. Tad mokėjau ir Gėtės, ir Šilerio, ir Heinės eilių... O kartą buvo juokinga istorija, kai dar Danijoje, laikydamas vokiečių kalbos egzaminą, apstulbinau ko-misiją padeklamuodamas Heinės poemą ir manęs daugiau nieko neklausinėjo“.

Vilniuje - broliai ir sesuo

„Nors jau dvidešimt metų, kai esu išvykęs iš Lietuvos, nesijau-čiu esąs emigrantas. Mano ryšiai su Lietuva, Vilniumi, labai tvirti, - kalba Paulius. - Nors egzotiškos šalys turi savo žavesio, man labai gera sugrįžti į Lietuvą, pasivaikš-čioti kad ir po Antakalnio mišką, šalia kurio prabėgo mano vaikystė. Kai gyvenau ir dirbau Stambule, su žmona Lina atvažiuodavome čia vos ne kiekvieną mėnesį. O dabar sten-giuosi 3-4 kartus per metus grįžti savaitei ar dviem. Visada pasivaikš-tau po Vilniaus senamiestį, užsuku į Literatų gatvelę, kurioje mano tėvo atminimui ant rašytojų sienelės ka-bo du akcentai: vieną sukūrė mano sesuo Karolina (dailininkė tekstili-ninkė K.Kunčinaitė - red. past.), o kitą - geras tėvo draugas, iliustravęs ne vieną jo knygą dailininkas Valen-tinas Ajauskas“. Netoliese dar vie-na brangi vieta - Šv.Onos bažnyčia, kurioje jiedu su Lina susituokė. Tad nenuostabu, kad tik ką santuokos įžadus priėmusi pora pirmiausiai nu-ėjo į Literatų gatvę, padėjo puokštę gėlių ir nusifotografavo.

Vilnius rašytojo sūnui brangus ne tik tuo, kad čia gyvena mama ir sesė, bet ir dar du jo broliai. Paulius, Vilius, Karolina ir jauniausias 12 metų Pranciškus - skirtingų mamų vaikai, bet visi sutaria puikiai. Štai ir per tą trumpą Pauliaus viešnagės tarp Kalėdų ir Naujųjų metų laiką visi Kunčiniukai susitiko Žvėryne, name, kuriame rašytojas gyveno su savo paskiausia žmona Rasa ir iš kur jis lygiai prieš 10 metų išėjo anapilin.

Tėvo J.Kunčino knygų Paulius turi daug, jeigu tiksliau, - visas ir net po kelis skirtingų leidimų egzem-pliorius. Kai kurios su autografais, pasižyminčiais filosofine potekste. „Pamenu, užrašęs jis man dažnokai tardavo: „Čia paskaitysi, kai užaug-si. Kol kas esi per jaunas suprasti, ką norėjau pasakyti“. Aš, žinoma, šiek tiek įsižeisdavau ir bandyda-vau jam prieštarauti, kad jau viską suprantu“, - šypsosi pasakodamas rašytojo sūnus. Paklaustas, kokia gi tėvo parašyta knyga jam labiausiai patiko, Paulius prisiminė bene popu-liariausia tapusią J.Kunčino „Tula“, bet tuojau pat pridūrė, kad jam, ko gero, labiausiai patinka tėvo rašyti apsakymai.

n Paulius kunčinas prie tėvui Jurgiui kunčinui skirtos atminimo lentelės sostinės Literatų gatvėje

Pranašiškas Jurgio Kunčino posmas sūnui

n Paulius su mama nijole Steponkute ir tėčiu rašytoju Jurgiu kunčinu

Sauliaus Venckaus nuotr.

Pauliaus Kunčino asmeninio albumo nuotr.

cmyk

5

cmyk / 5

Arfa grojanti Joana Daunytė (25 m.), viena iš poeto Vaidoto Daunio (1958-1995) dukterų, šiuo metu studijuoja Olandijoje, bet dažnai grįžta į Lietuvą aplankyti artimųjų ar koncertuoti su šeimyniniu ansambliu „Regnum Musicale“. Kaip prisipažįsta, arfos instrumento nekeistų į jokį kitą, nes ja atliekama muzika skamba dieviškai. Po Naujųjų lietuvės laukia ne tik praktika Nyderlandų filharmonijos orkestre, bet ir labai rimtas koncertas „Jos didenybė arfa“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Geriausi draugai

Per šias didžiąsias metų šventes Daunių namuose Žvėryne susirinko visi gausios šeimos nariai, nes iš Amsterdamo konservatorijos, kur siekia magistro laipsnio, trumpam grįžo ir arfininkė Joana. Kita sesuo Vita Marija taip pat studijuoja už-sienyje, tik Ženevoje, tačiau pasta-rąjį pusmetį praleido Vilniuje. Dar viena sesuo Elena tik svajoja apie būsimas studijas, galbūt užsienyje. „Neseniai skaičiau prisiminimus apie M.K.Čiurlionį. Labai įstrigo viena mintis, kuri artima, matyt, ne vienam. Dažnai dėl tikslo ar ki-tų aplinkybių pasukame savo gyve-nimus taip, kad tenka palikti savo artimuosius, žmones, su kuriais linksma ir gera. Taip nutiko ir man. Dėl studijų turiu sustabdyti buvimą kartu“, - apgailestauja mergina.

Užtat didžiulė šventė, kai visos seserys susiburia ir dalijasi įspū-džiais ir jausmais. „Kadangi mano dvasia nenori nutrūkti nuo Lietu-vos, stengiuosi į namus grįžti daž-niau. Kartais grįžtu dėl labai svarbių priežasčių, tarkim, su Lietuvoje esančiomis seserimis mes koncer-tuojame ir, kaip ansamblis, gauname naujų pakvietimų. Turėjome tokią patirtį: prieš maždaug mėnesį mūsų ansamblis buvo pakviestas surengti koncertą. Kadangi aš niekaip ne-galėjau grįžti, seserys nusprendė groti be manęs. Po pasirodymo, kuris buvo sėkmingas, visos vienu balsu nusprendė, kad geriausiai an-samblis skamba visoms keturioms muzikuojant. Matyt, pritrūko arfos suteikiamo sodraus skambesio. Dėl šios priežasties tenka dažniau grįžti į Lietuvą“, - džiaugiasi Joana.

J.Daunytė prisipažįsta, kad sve-tur ją kankina didžiulis namų ilge-sys, todėl baigusi studijas drįsta pagalvoti apie grįžimą į Tėvynę. Juolab kad nuo mažumės visi Vai-doto ir Raimondos Daunių vaikai buvo auklėjami itin patriotiškai, puoselėjama jų meilė Lietuvai ir lietuviškam žodžiui.

„Aš jaučiu prasmę kurti Lietu-vos žmonėms. Matyt, itin stipriai

pasireiškia mano prigimtis, juk visa mūsų giminė yra tokia: tėve-lis buvo žodžio meistras, jo tėvas Stasys Daunys buvo etnologas ir poetas, jo mamytė Joana Daunienė buvo lituanistė, o tėvelio sesuo - irgi etnologė. O štai mūsų mama yra muzikė, - atrodytų, turėtų būti daugiau kosmopolitiškas požiūris į gyvenimą, - tačiau ji taip pat mums skiepijo meilę Lietuvai ir žodžiui, skatino mylėti lietuvišką kultūrą, liaudiškus šokius ir lietuvių liau-dies dainas. Užtat studijuodama užsienyje taip stipriai jaučiu sa-vo lietuviškąsias šaknis ir tikrai nesakau, kad esu kosmopolitiškų pažiūrų. Aš galiu keliauti, su visais bendrauti, pažinti ir priimti naujas kultūras, prie jų prisitaikyti, bet mano identitetas vis tiek lieka lie-tuviškas. Ir netgi dažnai paklausus, iš kur aš, didžiuodamasi atsakau, kad iš Lietuvos. Nors kai kas gal ir nenori tuo didžiuotis, nes mes esa-me maži ir nelabai žinomi kažkur toli. Bet tas archajiškumas, kurį at-spindi vien Lietuvos vardas, mane labiausiai ir žavi. Labiausiai tuo ir

didžiuojuosi, nes žinau, kad esu tuo unikali, turiu savo ypatingą kalbą, kurios niekas kitas ten nesupran-ta, ir galiu laisvai sau mąstyti, o tai yra labai didelis pranašumas“, - džiaugiasi J.Daunytė.

Prisiminimai apie tėvelį

Joana be galo didžiuojasi, kad išaugo daugiavaikėje šeimoje. Pasak jos, tokia šeima - vien pranašumai. Pavyzdžiui, šeimos nariai skuba visi kartu nudirbti visus buities darbus. Nėra taip, kad viena mama ruoštų vakarienę ar kalėdinius šventinius pietus, nes į virtuvę talkinti subėga visi jos vaikai. „Dėl ko džiaugiuo-si, kad mūsų yra daug? Ogi kartais apima neviltis, kad šalia nėra tokių žmonių, kurie tau būtų labai artimi, kuriais pasitikėtum ir nebijotum bū-ti atviras. Bet aš žinau, kad turiu tris seses, kuriomis visiškai galiu pasi-tikėti, kurios yra pačios geriausios draugės ir jomis išliks visą gyveni-mą. Ir mes dar turime brolį. Mano seserys ir brolis yra tikra likimo dovana. Manau, nepavargau nuo

daugiavaikystės, nors mano patir-tis, kaip vyriausios iš seserų, buvo gana sunki... Kai mes praradome tėvelį, aš tapau mamytės didžiausia pagalbininkė, kitaip tariant, antra mamytė, o tai reiškia, kad buities darbai buvo mano draugai“ - kadaise kliuvusią nelengvą dalią prisimena J.Daunytė.

Nors ir vyriausia iš seserų, prisi-minimai apie tėvelį yra gana blankūs, neryškūs... „Geriausiai tėvelį prisi-

mena brolis, nes jis buvo dvylikos, kai tėvelis žuvo, o aš - septynerių. Aš beveik visiškai neprisimenu tė-velio, atminty yra išlikusių tik tam tikrų epizodų, susijusių su juo, o pri-silietimų ar apsikabinimų visiškai ne-prisimenu. Tačiau jaučiu jo buvimą. Kad jis yra šalia, labiausiai suvokiau prieš porą savaičių susimąsčiusi, kad aš esu vienokia, Kotryna kitokia, Vi-ta Marija ir Elena dar kitokios, kad mes visos turime skirtingus tėvelio bruožus ir kai sueiname kartu, tam-pame tas vienis. Dėl to aš galvoju, kad tėvelis visada yra su mumis, kai mes būname kartu. Tik atskirai mes esame skirtingi žmonės, paveldėję tam tikrus tėvų bruožus, bet kartu mes esame Vaidotas Daunys. Gal dėl to žmonėms taip patinka mūsų šeimyninis ansamblis, nes kai mes grojame kartu, labai stipriai jaučiasi mūsų šeimos vienybė. Manau, kad jisai išėjo per anksti, bet kartu jisai pasiliko mumyse“, - neabejoja Joana.

Muzikinių garsų terapija

Kadaise muzikos instrumen-tus vaikams savo nuožiūra parinko smuikininkė R.Daunienė. „Nebuvo taip, kad aš išgirdau arfos skambesį ir nusprendžiau groti šiuo instru-mentu. Tiesiog mamos akis pamatė, kad man tiks arfa, Vitai Marijai ti-kriausiai tiks fleita, Elenai - violon-čelė, o Kotrynai - smuikas. Mes be galo susidraugavome ir pamilome savo instrumentus, atrodo, nė viena nekeistų savojo už jokius geriausius pasiūlymus“, - šypsodamasi pasa-koja J.Daunytė.

Kuo arfa yra ypatinga, Joana tikriausiai galėtų pasakoti ištisas valandas: „Šis instrumentas kaž-kodėl labai artimas žmogaus sielai. Sakralumas ir visos tos šventės su-sijusios su mūsų dvasine ramybe, vidumi, jaukumu, o arfa ir skleidžia tą šiltą jaukumą. Galiu teigti, kad praktikuotis arfa reiškia sugretinti du priešingus dalykus - sunkų dar-bą ir poilsį. Tad ne veltui yra arfos muzikos garsų terapija. Dalyvavau pasauliniame arfos kongrese, kur buvo kalbama būtent apie gydomąjį arfos poveikį žmogui. Tai rodo, kad šis instrumentas ne veltui vadi-namas dieviškuoju...“ Tik kartais Joanai apmaudu dėl vieno dalyko, - kad didelio instrumento ji negali nešiotis su savimi, tarkim, kaip smuikininkas. O transportuojant arfą iš vienos vietos į kitą, kai reikia ją įkelti ir iškelti, prireikia pagalbos. Bet viską atperka ypač harmoninga arfa išgaunama muzika.

šaknysj/b žmonės

Arfininkės dvasia neatitrūksta nuo Lietuvos

n Per šventes seserys (Joana, kotryna ugnė, elena ir vita Marija) susitiko

truMpai apie arfą

• Arfos istorija siekia daug ankstesnius laikus, nei antikinė civilizacija. Pats žodis „arfa“ kilęs iš graikiško veiksmažodžio, kuris reiškia „grieb-ti“ arba „sugriebti“, tačiau manoma, kad šis žodis taip pat gali būti ki-lęs iš skandinaviško žodžio, kuris reiškia „gnaibyti“.

• Manoma, kad šio instrumento pradininkė buvo lanko templė. Var-gu ar galima rasti šio instrumento tėvynę. Freskos, piešiniai, įvairios skulptūros, patys instrumentai rasti archeologinių kasinėjimų metu, o rašytiniai šaltiniai liudija, kad arfos buvo gana plačiai paplitusios daugelyje Senovės Rytų šalių. Liudijimai apie arfą siekia Tarpupio ir Senovės Egipto civilizacijų laikus. Trys tūkstančiai metų iki mūsų eros arfa turėjo apibrėžtą formą ir konstrukciją. Galime tik spėlioti, koks ilgas buvo evoliucijos kelias iki tol.

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

6

cmykcmyk6

prisipažinimaij/b žmonės

Klaipėdoje gyvenančiai aktorei Virginijai Kochanskytei (60) praėję metai buvo dosnūs darbų, o vienas svarbiausių įvykių buvo tas, kad ji grįžo į teatro sceną. Aktorė visus savo metų darbus lygina su žvaigždėmis, kurias ji kartais stabteli ir paskaičiuoja.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

- Man tam darbų skaičiavi-mui laiko paprastai nelieka - juk gruodis pasižymi pašėlusia ren-ginių gausa. Žinoma, žvilgte-liu atgalios, skuosdama nakty-je - kiek tik leidžia saugumas - namo po šventinių renginių pūguo-tais, speiguotais Lietuvos keliais... O neskuosti negaliu, nes kiekvie-nas susitikimas su žiūrovais gaivina sielą ir turtina gyvenimą. Gal prieš kokią savaitę bandžiau prisiminti praėjusius metus - ką padariau, ar viskas gerai pavyko... Turiu pri-sipažinti, kad skaičiai tirpo gerų patyrimų šviesoje ir nusprendžiau nesikankinti ir nevarginti savęs buhalterine įvykių apskaita. Juolab kad menuose svarbu ne kiek, o kaip. Tačiau stabtelėti ir žvaigždes žiemos naktyje paskaičiuoti verta, nes tokiu būdu pasidovanoji sau stebuklingą naktį. (Juokiasi.)

- Ar nesigraužiate dėl to, kad kas nors nepavyko?

- Jei nepavyko padaryti taip, kaip buvau sumaniusi, žinoma, graužiuo-si. Bet stengiuosi neleisti sau ilgai išgyventi, nes pataisyti jau nieko negali. Tad turi priimti tai kaip pa-moką - išsinagrinėti priežastis ir ki-tą kartą surasti naujų priemonių no-rimam rezultatui pasiekti. Ilgainiui išmokau, kad geriau neliūdėti dėl to, ko nepavyko padaryti, o džiaug-tis naujom galimybėm. Visada visa savo esybe neriu į naujus sumany-mus. Sakoma, kad nuo nelaimingos meilės geriausias vaistas yra nauja meilė. (Juokiasi.)

- O kas iš jūsų darbų, džiaugsmų, jausmų tęsis 2013 metais?

- Kadangi iškart po Naujųjų metų darbų štilis - tai pirmiausia darbuosiuosi prie įrašų. Džiaugiuo-si, kad būsiu laisvesnė ir galėsiu atsidėti darbui prie jų scenarijų sukūrimo. Labai tikiuosi surasti rėmėjų, kad galėčiau pagaliau tesė-ti seną pažadą (ak, kaip tas laikas greitai bėga!) - su Sigitu Geda dar aptarinėtą, - jo poezijos kompaktinę plokštelę įrašyti. Juolab kad kitais metais minėsime tragiško likimo poeto 70-metį. Žinoma, parengsiu jau vasario pradžiai naują S.Gedos kūrybos programą ir stengsiuosi kuo daugiau Lietuvos su ja apke-liauti. Kažkada juokaudavau: „Nė dienos be Gedos“. Susitikimas su jo poezija yra vienas stipriausių mano literatūrinių patyrimų.

Kitais metais dar minėsime dr. Vinco Kudirkos 155-ąsias gimimo metines, tad tikiuosi koncertuoti su savo viena mėgstamiausių progra-

mų „Dr. V.Kudirka - žmogaus mis-terija“ ir įrašyti šią programą į kom-paktinę plokštelę. Drauge su daini-ninku Liudu Mikalausku ir pianiste Virginija Unguraityte pradėjome įrašinėti į CD mūsų programą „Lėk, sakale!“, tad pirmiausiai ir norėtųsi šį projektą iki galo įgyvendinti. Su dainininke Giedre Zeicaite ir pianis-te Edita Zizaite pradėjome repetuoti naują koncertinę programą „Širdis pilna ugnies“ - nepaprastai norisi žiūrovams parodyti, kokia nuosta-biai graži, jaudinanti yra lietuviška kamerinė muzika ir poezija. Tikrai keliausiu po Lietuvą su programa „Į save, kaip į Lietuvą“, kurią šį rudenį parengėme su autorinių dainų atli-kėja, žurnaliste Audra Simanonyte, vis dar gyvenančia Niujorke. Norė-čiau, norėčiau, norėčiau... Vaje, kiek aš norėčiau! Visko neįmanoma iš-vardyti. Dievulėliau mano, metams bėgant atrandi, kad idėjų daugėja, o laiko nė kiek.

- Sugrįžote į didžiąją teatro sceną. Ką jums reiškia šis su-grįžimas?

- Niekada neskirsčiau: čia - di-džioji scena, čia - mažoji scena. Čia - ypatingi darbai, o čia - nelabai. Gy-venimas vienas. Ir žiūrovai, kurie ateina į salę, - ar ji būtų Niujorke, ar Paryžiuje, ar Žagarėje, - verti pagar-bos ir to, kad jiems atiduotum viską. Kitaip jie tavęs nelauks, kitaip tu jiems būsi nereikalingas. Žinoma, labai buvo smagu sulaukti kvietimo vaidinti Klaipėdos dramos teatro naujame pastatyme - P.U.Enkvisto „Lūšies valandoje“. Pjesės autorius su mumis kalbasi apie tai, kad pa-saulis ir realybė nesuvokiami, kad tą realybę galima priimti įvairiai, ir ji vis tiek yra paslaptis. Pjesėje sprendžiami esminiai mūsų buvi-mo klausimai. Ji išlaisvina tave, kad pabandytum būti tuo, kas esi; kad pamėgintum įgyvendinti tai, ką nori, svajoji. Teko gilintis į vai-dmenį Pastorės, besimokančios iš vaikinuko, uždaryto į Psichiatrijos ligoninę, esminių tikėjimo tiesų. Keli mėnesiai, praleisti dulkėtoje, triukšmingoje statybų aikštelėje (spektaklis buvo repetuojamas ir yra rodomas rekonstruojamame Klaipėdos dramos teatre), bet ir kūrybinė bendrystė su nuostabia asmenybe Mara Kimele, su pui-kiais jaunaisiais aktoriais ir galimy-bė permąstyti esmines gyvenimo nuostatas, vertybes. Malonu, jog šio spektaklio repeticijos ir premjera sutapo su mano 35-ojo kūrybinio sezono pradžia.

- Ką manote apie aktorės, menininkės likimą šiandieni-nėje visuomenėje?

- Sudėtingas ir labai nelengvas menininkių gyvenimas šiuolaiki-niame, veržliame, greitai kintan-čiame pasaulyje. Kaip buvo, taip ir tebėra sunku suderinti pašauki-mą ir šeimą. Tenka kažką aukoti. Moterys dažniausiai aukoja pa-šaukimą. O ir karjeros aukštumų vis dar tradiciškai lengviau siekti vyriškajai pusei. Štai kad ir mo-

terų ir vyrų, siūlomų apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno pre-mija, santykis. Tikrai ne moterų naudai. Patriarchalinis mąstymas tebėra giliai įsišaknijęs mūsų vi-suomenės sąmonėje. Juokingas man tas pavardžių trumpinimas - patriarchališkesnio žingsnio neį-manoma buvo sugalvoti. Jeigu jau taip norime parodyti, kad esame nepriklausomos, tai pasilikime savo pavardes. O jeigu norime įrodyti, kad vyrai nuo mūsų pri-

klausomi, tai priverskime mūsų pavardes prisiimti... O dabar tik išduodame savo tautos tradiciją, liudijančią mūsų kalbos senumą. O juk turėtume tuo didžiuotis.

- Jeigu taptumėte politike, nuo ko pradėtumėte daryti tvarką?

- Na, politike aš niekada netap-siu... Bet prisiminiau pasakymą: „Niekada nesakyk: niekada!“ Tad ką gali žinoti... (Juokiasi.) Man labai patinka daryti tai, ką darau, vadinasi, turiu rimtą priežastį neiti į politiką. Kad perprastum daugy-bę profesionaliam politikui būti-nų dalykų, reikėtų paaukoti daug laiko... O būtų gaila... (Juokiasi.) Net iš kelių partijų esu sulaukusi pasiūlymo eiti į Seimo rinkimus. Atsikirsdavau, kad mokėti saky-ti kalbas yra neatsiejama mano profesijos dalis, o štai vadovau-ti valstybei reikia ne artistų, o profesio nalių politikų. Ir dabar taip galvoju. Seimo realybė tai ir įrodė. Pilietiškumui reikštis yra dau-gybė įvairių galimybių. Man tai - dalyvavimas Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto veikloje (aktorė yra Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto geros valios ambasadorė - red. past.). Ne vieną labdaros ren-ginį teko padėti įgyvendinti. Dažnai kartojame, kad dabar jau esame Europos, pasaulio piliečiai, tad tai puiki galimybė įrodyti, kad galime būti atsakingi vieni už kitus. Turė-tume neužmiršti - kai mums buvo sunku, sulaukdavome pagalbos. O dabar pagalbos ranką dera ištiesti labiausiai stokojantiems, juolab kai tai liečia jautriausią pasaulio visuo-menės grupę - vaikus. Daryti gerus darbus niekada nevėlu. Tada ir gy-venime yra daugiau prasmės.

- Po begalės darbų kada bus atokvėpis?

- Štai po Naujųjų ir atokvėpis - nereikės rytais anksti keltis... Man tai geriausios atostogos - miegoti, kiek miegasi... Juokai juokais, bet miegas geriausiai sugrąžina man energiją. Tad geriausios atostogos - namie. Žinoma, labai patinka nu-keliauti ten, kur dar nesu buvusi, o buvusi nesu daug kur... Labai patinka patirti pasaulio grožį. Bet kam tai nepatinka?

Virginija Kochanskytė skaičiuoja ir žvaigždes

n aktorė virginija kochanskytė: „Mene svarbu ne kiek, o kaip“

raimundo Švilpos nuotr.

Visada visa savo esybe neriu į naujus sumanymus. Sakoma, kad nuo nelaimingos meilės geriausias vaistas yra nauja meilė

cmyk

7

cmyk

7

k

INTERNETE - WWW.RESPUBLIKA.LT 2013 m. sausio 5 d., šeštadienis RAŠYKITE MUMS: sportas@respublika.net

DIENRAŠČIO „RESPUBLIKA“ PRIEDAS

ASMENYBĖ �

M.Čiuplytė pergales skina ne kumščiais, o širdimiGeriausia 2012 metų neolimpinių sporto šakų sportininkė Margarita Čiuplytė neabejotinai yra Lietuvos kiokušin karatė lyderė ir viena geriausių šios sporto šakos atstovių Europoje. Daugkartinės Europos kiokušin karatė čempionės ir pasaulio pirmenybių nugalėtojos Margaritos iš pirmo žvilgsnio nepalaikytum tuo, kas ji yra. Daili, trapi, jautri, mandagi, neieškanti žodžio kišenėje - tokia yra ši jauna vilnietė, per dešimt metų nepraradusi išskirtinės marijampolietiškos tarties.

Dalia BYČIENĖ„Respublikos“ žurnalistė

Net ir labai neturėdama laiko, Margarita ištaiko gimtąjį miestą, ma-mą, artimuosius aplankyti per gra-žiausias metų šventes. Marijampolei stipriausia Lietuvos moteris jaučia didžiulius sentimentus, nes čia pra-sidėjo jos sportinis kelias. „Sporto gy-venimas“ kalbėjosi su Margarita ČIUPLYTE apie tai, kas jai neša sė-kmę, ko ji tikisi iš ateinančių metų.

- Ką tau atnešė praėję metai sporte, asmeniniame gyveni-me? Kuo užsiimi? Dirbi? Treni-ruoji kitus?

- Taip, esu trenerė. Dirbu su vaikais ir suaugusiaisiais. Šie metai man buvo labai geri. Sėkmingai startavau visose sportinėse varžy-bose, o jų buvo net kelerios. O as-meniniame gyvenime nieko naujo. Neištekėjau, jeigu tai kam įdomu... (Juokiasi.) Tiesą sakant, asmeninio gyvenimo kaip ir neturiu. Jeigu jis toks būtų, žinoma, jam laiko suras-čiau. Dabar yra tik sportas ir kara-tė. Iš tiesų esu labai užsiėmusi. Ir prieš Kalėdas, ir paprastai kasdien. Savaitgaliais vyksta įvairūs rengi-niai, varžybos. Kartais net per-vargstu.

- Ar paprasta karatė užsii-mančiai moteriai susikurti as-meninę laimę? Kalbama, kad vyrai vengia stiprių, nepriklau-somų moterų.

- Manau, kad tai klaidinga nuo-monė. Vyrai tikrai nevengia jokių moterų, jie jas myli ir jomis domi-si visomis, bet dažniausiai stiprios ir nepriklausomos moterys domisi ne kiekvienu.

- Karatė kai kas laiko nemo-teriška sporto šaka. Bet vis tiek karatė renkasi daug mote-rų. Kaip tau atrodo, kodėl? Ko-dėl pati ją pasirinkai?

- Nes moteriško sporto šakų, kaip pagalvoji, nelabai ir yra. Pati pasirinkau šį sportą, nes nuo vai-kystės dėl nepaaiškinamų priežas-čių svajojau apie karatė. Matyt, jaučiau, kad man „prilips“ šita sporto šaka. Šiuolaikinės moterys yra stiprios, nepriklausomos, energingos, todėl karatė yra pui-

kus būdas atsikratyti perteklinės energijos, išsikrauti ir nurimusiai, atsipalaidavusiai sugrįžti į kasdie-nį gyvenimą.

- Ar kiekviena norinti spor-tuoti moteris gali tapti karatė sportininke? Kokių savybių rei-kia, norint rungtis ir siekti per-galių karatė ringe?

- Karatė sportininke būti gali kiekviena moteris, o čempionu ga-li būti ne kiekvienas. Manau, kad pergalės užfiksuotos ne mūsų ge-nuose, talentuose ar įdirbyje. Per-galės gimsta mūsų galvoje. Visada laimi tie, kurie savęs negaili ati-duoti tam, ką daro, ir turi savybę nepasiduoti net ir stipresniam už save. Aišku, fizinis pasirengimas taip pat labai svarbu, kartu su tre-niruotėmis, su įdirbiu atsiranda psichologinis pasitikėjimas, tikėji-mas savimi. Kai treniruotėse vir-šiji savo galimybes, supranti, kad susitelkęs ir labai norėdamas gali lemiamą akimirką padaryti taip, kad laimėtum aukščiausią vietą. Pergalei reikia tikėjimo savo dva-sia, vidine stiprybe ir niekada ne-pasiduoti.

Manęs dažnai klausia, ar daug reikėjo man paaukoti dėl pergalių. Nežinau, ar tai daug, bet pergalės man „kainavo“ pramogas. Man at-rodo, kad pramogauti maloniausia, kai nedažnai tai gali sau leisti. Aš neturėjau ir neturiu laiko dažniems vakarėliams, šokiams, pasilinksmi-nimams. Nes esu įsitikinusi, kai pramogas sau leidi rečiau, jos net-gi yra malonesnės.

- Kas pasako, kad laikas su-stoti karatė sporte? Daug pa-siekei ir daug dar turbūt norė-tum pasiekti.

- Manau, kad pagrindinis orien-tyras yra širdis: kai ateis laikas, ji man ir pasakys, kad jau viskas, jau gana. Karatė sporte pasiekiau vis-ką, ko norėjau. Nepasiekta liko tik pasaulio čempionato be svorio ka-tegorijų pirmoji vieta. Kol kas pa-saulio čempionatui dar nesiruošiu. Dabar šventinis laikotarpis, vyks-ta įvairūs renginiai, vaikų progra-mos, daug turiu darbo. Kol kas pasaulio čempionatas dėliojasi man galvoje, o pats pasiruošimas jam prasidės sausį. Tam turėsiu keturis mėnesius.

- Tavo sportinių trofėjų ko-lekcijoje - visų spalvų meistrų diržai. Kuriuo labiausiai di-džiuojiesi ir kurį buvo sunkiau-sia iškovoti?

- Pats svarbiausias buvo oran-žinis diržas. Svarbus tuo, kad nuo jo viskas prasidėjo. Patekau į savo vėžes, ir tai pakeitė mano gyve-nimą. Jeigu ne karatė, neįsivaiz-duoju, kur galėčiau save realizuo-ti. Galima sakyti, kad nuo oranži-nio diržo karatė tapo mano an-truoju gyvenimu. Man tada buvo 16 metų.

- Esi populiari, jauna, graži, išsilavinusi. Ar tavęs nevilioja pramoginės televizijos laidos? Tarkim, šokti. Ar mėgsti šokti? Kur mėgsti leisti likusį nuo sporto laisvą laiką? Ar sportas yra visas tavo gyvenimas?

- Esu normali moteris. Mėgstu ir šokti, ir linksmintis su draugais. Taip, sportas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, bet nesu apakusi nuo karatė. Matau, kad yra gražus gyvenimas ir už sporto salės sienų. Mėgstu tuos pačius dalykus, ką ir visos moterys. Mėgstu save pale-pinti pirtimis, masažais, lakuotis nagus, susitvarkyti plaukus, puoš-tis. Mėgstu skaityti knygas, ir ne tik grožines. Laisvu laiku visada ką nors skaitau.

- Esi baigusi universitetines policijos studijas. Ar teko dirbti pareigūne, ar tik mokyti kolegas pareigūnus kovos menų?

- Gatvėje policininke nedirbau, mokiau pareigūnus kovinės savigy-nos, vedžiau užsiėmimus Policijos mokykloje. Kol kas neketinu sugrįž-ti į darbą policijoje. Nežinau, kaip gyvenimas susiklostys, bet kol kas

esu labai patenkinta tuo, ką darau. Bet ir nesigailiu, kad studijavau po-licijos mokslus. Įgijau vertingų ži-nių, pažinau daugiau žmonių.

- Vis tiek tave galima vadin-ti policininke, ar ne? Kaip tau atrodo, kodėl policijos pareigū-nai pralaimi mūšį profesinių reitingų lentelėse? Kada polici-jai nebereikės nieko įrodinėti, aiškintis, gintis?

- Policija ir kitos profesijos spe-cialistai nieko mums neprivalo įro-dinėti ar teisintis, o tiesiog steng-tis atsakingai ir gerai dirbti savo darbą. Tai, kad policija, kaip ir visos institucijos, kurios susijusios su sankcijų vykdymu, sulaukia neigia-mų žmonių reakcijų, yra natūralu. Kam patinka būti nubaustam?..

- Mūsų auksinės plaukikės Rūtos Meilutytės laimėjimai pa-darė revoliuciją olimpinių spor-to šakų reitinguose. Žmonės su-prato, kad medalių galima iško-voti net ir plaukime. Neslėpki-me, vargu ar sportuodama Lie-tuvoje Rūta būtų to pasiekusi. Ar kartais nepagalvoji, kad gy-vendama ir sportuodama užsie-nyje būtum pasiekusi dar dau-giau ir greičiau? Būtum laimin-gesnė ir turtingesnė?

- Pirmiausia aš vertinu savo pastangomis uždirbtus pinigus. Iš dalies tam ir dirbu trenere. Užsie-nyje turbūt galėčiau pragyventi net ir netreniruodama, iš sporti-ninkams skiriamų premijų, pašal-pų. Man tai nepatiktų. Esu 28 me-tų, galiu save visiškai išlaikyti ir manau, kad tai yra pliusas, verty-bė sugebėti pačiam susikurti gy-venimą.

- Ar niekada nesigailėjai gi-musi Lietuvoje?

- Žmones čempionais padaro ne šalis, ne geresnės sąlygos ar pini-gai. Čempionais tampama savo va-lia ir su gerų trenerių pagalba. Aš labai didžiuojuosi, kad gimiau Lie-tuvoje.

VERSMĖS. Margarita Čiuplytė stiprybės semiasi ne tik treniruočių salėse�

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Margarita Čiuplytė

gimė 1984 m. rugsėjo 28 d.

Pasiekimai

2003 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Lietuva) - 3 vieta

2004 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Bulgarija) - 2 vieta

2006 m. Europos kiokušin karatė

čempionatas (Vengrija) - 1 vieta

2007 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Lietuva) - 3 vieta

2008 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Bulgarija) - 2 vieta

2009 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Ukraina) - 1 vieta

2010 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Ispanija) - 1 vieta

2011 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Lietuva) - 1 vieta

2009 m. pasaulio kiokušin karatė čempionatas (Rusija) - 1 vieta

2012 m. pasaulio kiokušin karatė čempionatas (Japonija) - 2 vieta

2012 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Lenkija) - 1 vieta

DOSJĖ

Pergalės gimsta mūsų galvoje. Visada laimi tie, kurie savęs negaili atiduoti tam, ką daro, ir turi savybę nepasiduoti net ir stipresniam už save

�

Leidinys Nr. 1

8

cmykcmyk8

�

cmyk

�

cmyk

Sporto gyvenimas 2013 m. sausio 5 d., šeštadienis2 Sporto gyvenimas2013 m. sausio 5 d., šeštadienis 3

SavaitėS gimtadieniai �

Tomas Ražanauskas (1976 m. sausio 7 d.)

karjerą baigęs futbolininkas. 1��5-2011 m. atstovavo Lietuvos rinktinei. nacionalinėje komando-je sužaidė 41 ruangtynes ir įmušė 7 įvarčius.

Edgaras uLanovas (1992 m. sausio 7 d.)

krepšininkas, Europos jaunučių (200� m.), jaunių (2010 m.) ir jauni-mo (2012 m.) čempionas, pasaulio jaunimo čempionato nugalėtojas (2011 m.).

Robertas kuncaitis (1964 m. sausio 9 d.)

Buvęs krepšininkas, treneris. Dirbo Lietuvos vyrų rinktinės tre-nerių štabe, 2007 m. su ja pel-nė Europos čempionato bronzos medalį.

Dainius BauBa (1972 m. sausio 10 d.)

Buvęs ledo ritulininkas. 1��5 ir 2004-2007 m. žaidė Lietuvos rinkti-nėje, įmušė 30 įvarčių. 2011 m. dir-bo Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio asistentu.

Tadas LaBukas (1984 m. sausio 10 d.)

Lietuvos futbolo rinktinės puo-lėjas. nacionalinėje komandoje su-žaidė 1� rungtynių. nuo 2011 m. rungtyniauja Rygos „skonto“ klube (Latvija).

dviračių SportaS �

R.Navardauskas: pernai man šypsojosi sėkmėKerlingaS �

Treniruotis tenka pas kaimynusDažniausiai neolimpinių sporto šakų atstovai skundžiasi, kad jie pamirštami ir gauna mažai dėmesio vien dėl to, jog nepriklauso olimpinei šeimai. tačiau akmenslydžio (kerlingo) mėgėjai, nors ir gali didžiuotis, kad užsiima olimpine sporto šaka, dar negali pasigirti, jog sulaukia kokių nors malonių.

Aistė LaBinaitĖŽurnalistė

O pasak vieno iš šios sporto ša-kos entuziastų Vyganto Zaliecko, kai kurie mūsų šalyje iš viso neži-no, kas yra akmenslydis.

Tikėjosi daugiau

Gruodžio 7-15 d. Karlstado mieste (Švedija) vyko Europos akmenslydžio čempionatas, kuria-me Lietuvai atstovavo Vilniaus profesionalaus kerlingo klubo „Ski-pas“ komanda.

B grupėje lietuviams teko žais-ti su Olandijos, Austrijos, Airijos, Lenkijos, Belgijos, Latvijos ir Kro-atijos komandomis.

Mūsų šalies ekipą sudarė kapi-tonas Tadas Vyskupaitis, Vytis Ku-lakauskas, Vidas Sadauskas, Lau-rynas Telksnys ir V.Zalieckas. Ko-mandą treniruoja Konstantinas Za-dvornovas ir V.Zalieckas.

Europos čempionato B grupėje dalyvavusi Lietuvos rinktinė iš 7 žaidimų iškovojo dvi pergales ir pa-sidalijo 11-14 vietas (iš viso 16) su Austrijos, Turkijos ir Slovakijos rinktinėmis. Šis rezultatas leido Lietuvos vyrų akmenslydžio ko-mandai išsaugoti teisę kitais me-tais žaisti Europos akmenslydžio čempionato B grupėje.

„Pagrindinis tikslas buvo įsi-tvirtinti savo grupėje. O rezultato tikėjomės geresnio. Tiesiog kele-tas varžybų nepavyko. Tikrai ga-lėjome pasiekti ir geresnį rezul-tatą. Tikriausiai labiausiai koją kišo tai, kad mažas užimtumas

per treniruotes. Taip pat per trumpas treniruočių grafikas. Ži-noma, ir tai trukdo, kad neturime tinkamos bazės. Sportininkai, ku-rie ruošėsi Europos čempionatui, daugiausia ir dažniausiai treniruo-jasi ne Lietuvoje. Taigi, trumpiau tariant, tomis priežastimis, kurios sutrukdė pasiekti geresnius re-zultatus, galima įvardyti finansi-nes problemas ir bazių stoką“, - apie pasirodymą Švedijoje kalbė-jo Lietuvos kerlingo asociacijos (LKA) generalinis sekretorius V.Zalieckas.

„Meistrų“ yra

Pasak LKA generalinio sekre-toriaus, pasirengimas Senojo že-myno čempionatams - tai sezoni-nis darbas. Iškart, pasibaigus vie-noms Europos pirmenybėms, rei-kėtų kibti ruoštis kitiems metams.

Tačiau laikytis tokio grafiko nepa-vyksta. „Sausį-kovą turime ruoštis Lietuvos čempionatui, kuris bai-giasi kovo 11 d. Taigi dažniausiai pasirengimas Europos čempiona-tams, kurie vyksta gruodžio pir-mąją savaitę, prasideda tik nuo ko-vo“, - sakė V.Zalieckas.

Paklaustas, ar Europos pirme-nybės - svarbiausias metų rengi-nys, ar lietuviai dar dalyvauja ko-kiuose dideliuose tarptautiniuose turnyruose, čempionatuose, ge-neralinis sekretorius teigė, kad kol kas lietuviams tai pagrindinis startas. „Norint dalyvauti pasau-lio čempionate, reikia Senojo že-myno pirmenybėse užimti ne že-mesnę nei aštuntą vietą. Tai kol kas mums nelabai pasiekiama. Kai bus geresnės pasirengimo sąly-gos, tada bus galima orientuotis ir į aukštesnes pozicijas“, - teigė V.Zalieckas.

LKA atstovo teigimu, koman-dai, kuri dalyvauja Lietuvos čem-pionate ir iškovoja pirmą vietą, pateikiamas pasirengimo planas ir pagal jį ruošiamasi Senojo že-myno pirmenybėms. Taip ir at-renkama komanda, kuri atstovaus šaliai.

„Lietuvoje tikrai yra akmensly-džio meistrų, iš kurių galima atsi-rinkti žmones. Tiesiog ne kiekvie-nas gali tai sau leisti. Vien pasiren-gimas kiek laiko užima, o tai juk dar ir ne Lietuvoje vyksta. Dauge-lis komandų to negalėtų sau leis-ti“, - sakė V.Zalieckas.

Kol kas Lietuvos akmenslydžio atstovų aukščiausias pasiekimas ir yra Švedijoje iškovota 11-14 vieta. „Kiekvienais metais viena vieta vis aukščiau pasislenkame, taigi, gali-ma sakyti, tai jau sveikintinas re-zultatas. Nestovime vietoje, o labai mažais žingsneliais einame į prie-kį“, - atviravo V.Zalieckas.

Šiuo metu pasauliniame koman-dų reitinge Lietuvos vyrų ekipa už-ima 33 (iš 50 komandų), o moterų - 35 (iš 50) vietą. Taškai reitinge ski-riami už kiekvieną dalyvavimą pa-saulio, Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. 2014 m. vyks Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Tačiau, kaip ir pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės lietuviams - dar tik svajonė.

„Olimpinėse žaidynėse daly-vauja aštuonios stipriausios Euro-pos komandos. Kad ten papultum, per ketverių metų ciklą turi rinkti reitinginius taškus. Tačiau mums apie olimpines žaidynes galvoti dar per anksti“, - sakė V.Zalieckas.

Nėra sąlygų

Pasak akmenslydžio specialisto, susidomėjimas šia sporto šaka Lie-tuvoje tikrai yra, nors, žinoma, vis dėlto tuo labiau domisi vyrai, o ne moterys. V.Zaliecko teigimu, šia sporto šaka užsiimti gali jau ir vaikai nuo 14-15 m. Tačiau kol kas Lietu-voje nėra tam sąlygų. „Sporto bazės gana brangios. Sporto šaka nėra do-tuojama nei iš savivaldybės, nei iš kitų šaltinių. Taigi apie vaikų moky-klą kalbėti dar per anksti“, - teigė akmenslydžio mėgėjas.

Paklaustas, ar vis dėlto mūsų šalies akmenslydžio atstovams la-biausiai ir trūksta finansų bei bazių, LKA generalinis sekretorius kaip

pagrindinį trūkumą išskyrė būtent bazes.

„Šiuo metu tie žmonės, kurie užsiima akmenslydžiu, tobulėti Lietuvoje nebeturi galimybių, nes bazės nėra tam tinkamos. Čia tas pats, kas slidinėti slidėmis be snie-go. Taigi dabartinė situacija panaši į tai. Akmenslydžio ledo arenose būna specialus ledas. Ir tai labai skiriasi nuo to, ką turime Lietuvo-je. Jei nori pasiekti aukštus rezul-tatus šioje sporto šakoje, turi tre-niruotis užsienyje. Tas artimiau-sias užsienis mums yra Latvija ar-ba Baltarusija. Taigi nuvažiavus 200-300 km galima pakelti savo meistriškumo lygį. O šiaip kad ne-pamirštum, jog sportuoji, kad pa-laikytum fizinę formą, viskas, aiš-ku, vyksta Lietuvoje“, - sakė V.Za-lieckas.

Nežinoma sporto šaka

Dažnai neolimpinės sporto ša-kos apgailestauja, kad nepriklauso olimpinei šeimai. Šiuo atveju akmenslydis yra olimpinė sporto šaka, tačiau šios sporto šakos at-stovai negali pasigirti išskirtiniu dėmesiu.

„Lietuvoje galioja tokia taisy-klė - pirmiausia rezultatas, o pas-kui finansavimas. Taigi išeina už-burtas ratas. Juk be finansavimo gero rezultato nepasieksi, o be re-zultatų negali gauti finansavimo. Taigi taip ir sukasi viskas. Tokiai sporto šakai kaip mūsų netgi apie rėmėjus dar anksti galvoti. Į akmenslydį dažnai žiūrima tiesiog kaip į pramogą ir tikrai daug kas dar nežino, jog tai olimpinė sporto šaka. Galima sakyti, dauguma iš viso nežino akmenslydžio. Taigi ir su rėmėjais kol kas sunkoka“, - ap-gailestavo LKA atstovas.

Pasak V.Zaliecko, už visas ke-liones į užsienį, kur tenka treni-ruotis, akmenslydžio mėgėjai daž-niausiai moka iš savo kišenių. „Esame apskaičiavę - vienai ko-mandai per metus, kad palaikytų gerą fizinę formą, reikėtų apie 140 tūkst. litų, o iš valstybės gauname apie 20-30 tūkst. litų. Net negalima lyginti. Pagrindinį inventorių, pvz., akmenis, gauname iš tarptautinės federacijos. Kitos būtiniausios įrangos dalį perkame patys, dalį pa-dengiame iš tų gaunamų lėšų“, - teigė V.Zalieckas.

aKmenSlYdiS. Lietuvoje dauguma net nežino, kad akmenslydis yra olimpinė sporto šaka

�

Redakcijos archyvo nuotr.Geriausias 2012 metų Lietuvos dviratininkas Ramūnas navardauskas pernai įsiamžino Lietuvos dviračių sporto šlovės metraščiuose. 24-erių dviratininkas sublizgėjo prestižinėse „Giro d’italia“ lenktynėse, o ryškiausiu praėjusio sezono pasirodymu tapo jo startas pasaulio čempionato vyrų grupinėse lenktynėse.

Evaldas GELuMBauskas„Respublikos“ žurnalistas

Praėjusių metų rugsėjį Olandi-jos provincijoje Limburge vykusio 79-ojo pasaulio dviračių sporto plento čempionato vyrų grupinėse lenktynėse R.Navardauskas finiša-vo aštuntas. Tai - aukščiausia vieta planetos vyrų grupinėse lenktynė-se per visą Lietuvos dviračių spor-to istoriją. 1998 metais taip pat Olandijoje vykusiame pasaulio čempionate Raimondas Rumšas buvo devintas.

Prestižinių daugiadienių lenk-tynių „Giro d’Italia“ ketvirtajame ir penktajame etapuose rožinius lyderio marškinėlius vilkėjęs lietu-vis vasarą debiutavo ir Londono olimpinėse žaidynėse. Londone R.Navardauskas užėmė 21-ąją vie-tą atskiro starto lenktynėse ir 47-ąją - grupinėse lenktynėse. Prieš olimpiadą vykusiame Lietu-vos čempionate jis iškovojo auksą atskiro starto lenktynėse ir bronzą grupinėse lenktynėse. Simboline sėkmingų metų pabaiga tapo Lie-tuvos dviračių sporto federacijos surengtuose rinkimuose pelnytas geriausio Lietuvos dviratininko ti-tulas. Plento dviratininkų klasifi-kacijoje antras liko 2011 metų lau-reatas Aidis Kruopis, o trečias - Gediminas Bagdonas.

„Tikrai malonu, kad įvertino, kad pagerbė. Nors aš asmeniškai nematau didelio skirtumo tarp pir-mo ar antro sportininko. Tas pats A.Kruopis 2012-aisiais iškovojo daugiau pergalių nei aš, tad ir jis buvo vertas šio titulo. Bet jam ne-pasisekė Lietuvos čempionate, pri-trūko vienos vietos, kad iškovotų teisę startuoti olimpinėse žaidynė-se. Tačiau jis laimėjo vieną etapą Lenkijoje vykusiose daugiadienėse lenktynėse, gerai pasirodė Norve-gijoje, tad tikrai turi kuo pasi-džiaugti, - kalbėdamas su „Sporto gyvenimu“ kukliai konstatavo JAV komandai „Garmin-Sharp“ atsto-vaujantis R.Navardauskas. - Ben-drai, šis titulas, mano manymu, yra daug reikšmingesnis pačiai Dvira-čių sporto federacijai. Jis parodo, kad dviračių sportas auga, stiprėja, gerėja mūsų rezultatai, o kartu ir viso dviračių sporto populiarumas ir žinomumas“.

- Ramūnai, kokie jums buvo praėję metai? - „Sporto gyvenimas“ paklausė R.NAVARDAUSKO.

- Praėjusiais metais man tikrai šypsojosi sėkmė. Nors ir nebuvo

taip, kad nuolatos skinčiau vieną pergalę po kitos, kaip kad patys pa-jėgiausi pasaulio dviratininkai, bet vis dėlto turiu ką prisiminti. Su ko-mandos pagalba pasisekė gerai pa-sirodyti „Giro d’Italia“ lenktynėse, buvo dar pasaulio čempionatas. Šiaip už viską turėčiau būti dėkin-gas komandai. Jie mane prižiūrėjo nuo pat pirmų varžybų Katare, kai gavau geriausiam jaunam dvirati-ninkui skirtus marškinėlius. Jų dė-ka patekau ir į „Giro d’Italia“. O smagiausia, kad pavyko savo suge-bėjimus pademonstruoti ir pasaulio čempionate, toje pačioje trasoje, kurioje prieš keliolika metų 9-ą vietą užėmė R.Rumšas.

- Kurios varžybos pačiam buvo pačios įsimintiniausios?

- Nebejotinai - pasaulio čempio-natas. Jis vyko toje pačioje trasoje, kurioje prieš keliolika metų 9-ą vietą užėmė R.Rumšas, man pavy-ko pasiekti šiek tiek geresnį rezul-tatą. Būčiau labai laimingas jei kie-kvienais metais pavyktų bent vie-na vieta palypėti aukštyn. Pagaliau pasaulio čempionate kovoji ne už komandą, o už save, už savo šalį. Gali važiuoti kaip nori, kaip esi pa-siruošęs. Nors tose varžybose bu-vo didelė griūtis, bet man pasisekė iš jos išvažiuoti sveikam, o pabai-goje nepabijojau susikauti su tais visais didžiais sportininkais. Gal finiše pasirinkau ne tą taktiką, gal reikėjo šiek tiek kitaip finišuoti, bet taip nutiko dėl tokių lenktynių patirties stokos.

- O debiutas Londono olim-pinėse žaidynėse įspūdžio ne-paliko?

- Olimpiadoje pasirodėme ne taip, kaip tikėjomės. Juk prieš olim-pines žaidynes visi tik ir šnekėjo, kaip anglai yra pasiruošę varžyboms ir kaip jie veš į finišą savo lyderį

Marką Kavendišą (Mark Caven-dish). 2011 m. pasaulio čempionate jiems tai puikiai pavyko, tad anglai tikėjosi taip pat „sužaisti“ ir olim-piadoje. Tačiau Londone įvykiai su-siklostė ne pagal anglų scenarijų. Lenktynių baigiamojoje fazėje „pa-bėgo“ didelė dviratininkų grupė, o anglams taip ir nepavyko jos pasi-vyti. Jei neklystu, jiems pritrūko 30 sek. O mes su G.Bagdonu tikėjo-mės, kad pavyks „išvažiuoti“ su an-glais. Todėl nebandėme nei finišuo-ti, nei vytis grupės. Tai ir lėmė mū-sų palyginti neaukštas vietas.

- Ar buvo galima pasirodyti geriau?

- Vargu, vis dėlto olimpinės žai-dynės skiriasi nuo kitų varžybų. Į jas susirinko aukščiausio lygio sportininkai, jie buvo labai moty-vuoti siekti pergalės. Pagaliau, kaip jau sakiau, nepasiteisino ir mūsų spėjimas, kad anglai sugebės dik-tuoti sąlygas likusiai daliai dvirati-ninkų. Išėjo taip, kaip išėjo. Aišku, norėjosi būti kuo arčiau lyderių, no-rėjosi realizuoti savo galimybes. Man labai apmaudu dėl Gedimino, nes jis specialiai ruošėsi olimpi-niam startui, treniravosi aukštikal-nėse. Kita vertus, būkime realis-tais. Mes Londone buvome tik dviese ir tikrai negalėjome apsiim-ti diktuoti tempą 250-iai dalyvių. Tad darėme tai, ką ir turi daryti ma-žos šalies atstovai. Norėjome kaip geriau, bet šį kartą nepasisekė.

- Ramūnai, jūs labai dažnai kartojate žodžius „pasisekė - ne-pasisekė“. Ar tikrai tik sėkmės lemia tas pergales, įspūdingus pasirodymus prestižinėse pasau-lio dviračių lenktynėse?

- Dviračių sportas juk ir su-sideda iš sėkmės. Galima pačiu netinkamiausiu momentu pra-durti padangą, gali patekti į griūtį, gali bet kas nutikti. Štai ir pasaulio čempionatas. Buvo didelė griūtis, į ją patekau ir aš, ir Ignas Konovalovas, ir Evaldas Šiškevičius. Aš juos dar mačiau,

kai jie buvo keliomis pozicijo-mis priekyje, tik aš buvau kiek kairiau. O kai po griūties pradė-jome vytis lyderius, man pavyko pasivyti, o jiems ne. Nutiko taip, kad susiformavo nedidelė dvira-tininkų grupelė, kurioje aš labai patogiai jaučiausi, tad pavijęs pabėgėlius galėjau sėkmingai fi-nišuoti.

- Kokius tikslus sau kelsite šiais metais?

- Kiekvieni metai - vis nauja staigmena. Pernai sezoną pradėjo-me Katare, man ten labai patiko. Šiltas oras, geras greitis. Visa tai padėjo gerai „įsivažiuoti“. Šiais me-tai mūsų komandos į šias varžybas nepakvietė, tad sezoną pradėsime kitur. Jau dabar aišku, kad bus kiek šalčiau, teks grūdintis. Galima ir su-šalti, ir patekti į griūtį, ir panašiai.

O šiaip, komandos direktoriai iš es-mės jau suformavo bendrus koman-dos tikslus, žinau, kad kai kur teks padėti komandai, kai kur galėsiu ir pats pasireikšti. Komandoje iš viso yra 8 žmonės, tad dažniausiai vyks-tant varžyboms sprendžiama, kuris dviratininkas bus lyderis, kuris at-sarginis, o kurie - padėjėjai. Malonu buvo girdėti, kad komandos draugai manimi pasitiki, kalba kaip apie ga-limą lyderį.

- Tad gal ir šiais metais tu-rėsite progą pasimatuoti „Giro d’Italia“ lyderio marškinė-lius?

- Nemanau, vis dėlto, reikia pripažinti, kad man pernai tikrai labai pasisekė. Tose lenktynėse mes turėjome labai stiprią ko-mandą. Ketvirtame etape laimė-jome komandines lenktynes ir to užteko, kad perimčiau lyderio marškinėlius. Kitą dieną mano komandos draugas turėjo dides-nius šansus perimti lyderio pozi-ciją, bet jis sunkiausiame etape neatlaikė pasiūlyto tempo ir šiek tiek atsiliko, tad tie marškinėliai dar vienai dienai liko pas mane. Pasikartosiu, kad man tikrai šyp-sojosi sėkmė, o be jos dviračių sporte siekti pergalių beveik ne-įmanoma.

- Kaip žinoma, jau pradėjote ruoštis naujam sezonui. Kur treniruojatės, kokie numatyti pirmieji sezono startai?

- Pirmoji treniruočių stovykla buvo surengta Jungtinėse Ameri-kos Valstijose, Arizonos valstijoje. Dabar treniruojamės Ispanijoje, o sezonas prasidės vasario pradžioje. Vasario 6-10 dienomis tikiuosi startuoti Prancūzijoje vyksiančiose lenktynėse „Tour Mediterraneen“. Paskui laukia lenktynės „Volta ao Algarve“ Portugalijoje.

pirmaSiS. 2012-aisiais vykusiose prestižinėse 95-osiose daugiadienėse lenktynėse „Giro d’Italia“ Ramūnas Navardauskas tapo pirmuoju Lietuvos dviratininku, apsivilkusiu rožinius lyderio marškinėlius

�

Eltos nuotr.

Už viską turėčiau būti dėkingas komandai. Jie mane prižiūrėjo nuo pat pirmų varžybų Katare, kai gavau geriausiam jaunam dviratininkui skirtus marškinėlius. Jų dėka patekau ir į „Giro d’Italia“

�

cmyk

9

cmyk / 9

�

cmyk

�

cmyk

Sporto gyvenimas 2013 m. sausio 5 d., šeštadienis2 Sporto gyvenimas2013 m. sausio 5 d., šeštadienis 3

SavaitėS gimtadieniai �

Tomas Ražanauskas (1976 m. sausio 7 d.)

karjerą baigęs futbolininkas. 1��5-2011 m. atstovavo Lietuvos rinktinei. nacionalinėje komando-je sužaidė 41 ruangtynes ir įmušė 7 įvarčius.

Edgaras uLanovas (1992 m. sausio 7 d.)

krepšininkas, Europos jaunučių (200� m.), jaunių (2010 m.) ir jauni-mo (2012 m.) čempionas, pasaulio jaunimo čempionato nugalėtojas (2011 m.).

Robertas kuncaitis (1964 m. sausio 9 d.)

Buvęs krepšininkas, treneris. Dirbo Lietuvos vyrų rinktinės tre-nerių štabe, 2007 m. su ja pel-nė Europos čempionato bronzos medalį.

Dainius BauBa (1972 m. sausio 10 d.)

Buvęs ledo ritulininkas. 1��5 ir 2004-2007 m. žaidė Lietuvos rinkti-nėje, įmušė 30 įvarčių. 2011 m. dir-bo Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio asistentu.

Tadas LaBukas (1984 m. sausio 10 d.)

Lietuvos futbolo rinktinės puo-lėjas. nacionalinėje komandoje su-žaidė 1� rungtynių. nuo 2011 m. rungtyniauja Rygos „skonto“ klube (Latvija).

dviračių SportaS �

R.Navardauskas: pernai man šypsojosi sėkmėKerlingaS �

Treniruotis tenka pas kaimynusDažniausiai neolimpinių sporto šakų atstovai skundžiasi, kad jie pamirštami ir gauna mažai dėmesio vien dėl to, jog nepriklauso olimpinei šeimai. tačiau akmenslydžio (kerlingo) mėgėjai, nors ir gali didžiuotis, kad užsiima olimpine sporto šaka, dar negali pasigirti, jog sulaukia kokių nors malonių.

Aistė LaBinaitĖŽurnalistė

O pasak vieno iš šios sporto ša-kos entuziastų Vyganto Zaliecko, kai kurie mūsų šalyje iš viso neži-no, kas yra akmenslydis.

Tikėjosi daugiau

Gruodžio 7-15 d. Karlstado mieste (Švedija) vyko Europos akmenslydžio čempionatas, kuria-me Lietuvai atstovavo Vilniaus profesionalaus kerlingo klubo „Ski-pas“ komanda.

B grupėje lietuviams teko žais-ti su Olandijos, Austrijos, Airijos, Lenkijos, Belgijos, Latvijos ir Kro-atijos komandomis.

Mūsų šalies ekipą sudarė kapi-tonas Tadas Vyskupaitis, Vytis Ku-lakauskas, Vidas Sadauskas, Lau-rynas Telksnys ir V.Zalieckas. Ko-mandą treniruoja Konstantinas Za-dvornovas ir V.Zalieckas.

Europos čempionato B grupėje dalyvavusi Lietuvos rinktinė iš 7 žaidimų iškovojo dvi pergales ir pa-sidalijo 11-14 vietas (iš viso 16) su Austrijos, Turkijos ir Slovakijos rinktinėmis. Šis rezultatas leido Lietuvos vyrų akmenslydžio ko-mandai išsaugoti teisę kitais me-tais žaisti Europos akmenslydžio čempionato B grupėje.

„Pagrindinis tikslas buvo įsi-tvirtinti savo grupėje. O rezultato tikėjomės geresnio. Tiesiog kele-tas varžybų nepavyko. Tikrai ga-lėjome pasiekti ir geresnį rezul-tatą. Tikriausiai labiausiai koją kišo tai, kad mažas užimtumas

per treniruotes. Taip pat per trumpas treniruočių grafikas. Ži-noma, ir tai trukdo, kad neturime tinkamos bazės. Sportininkai, ku-rie ruošėsi Europos čempionatui, daugiausia ir dažniausiai treniruo-jasi ne Lietuvoje. Taigi, trumpiau tariant, tomis priežastimis, kurios sutrukdė pasiekti geresnius re-zultatus, galima įvardyti finansi-nes problemas ir bazių stoką“, - apie pasirodymą Švedijoje kalbė-jo Lietuvos kerlingo asociacijos (LKA) generalinis sekretorius V.Zalieckas.

„Meistrų“ yra

Pasak LKA generalinio sekre-toriaus, pasirengimas Senojo že-myno čempionatams - tai sezoni-nis darbas. Iškart, pasibaigus vie-noms Europos pirmenybėms, rei-kėtų kibti ruoštis kitiems metams.

Tačiau laikytis tokio grafiko nepa-vyksta. „Sausį-kovą turime ruoštis Lietuvos čempionatui, kuris bai-giasi kovo 11 d. Taigi dažniausiai pasirengimas Europos čempiona-tams, kurie vyksta gruodžio pir-mąją savaitę, prasideda tik nuo ko-vo“, - sakė V.Zalieckas.

Paklaustas, ar Europos pirme-nybės - svarbiausias metų rengi-nys, ar lietuviai dar dalyvauja ko-kiuose dideliuose tarptautiniuose turnyruose, čempionatuose, ge-neralinis sekretorius teigė, kad kol kas lietuviams tai pagrindinis startas. „Norint dalyvauti pasau-lio čempionate, reikia Senojo že-myno pirmenybėse užimti ne že-mesnę nei aštuntą vietą. Tai kol kas mums nelabai pasiekiama. Kai bus geresnės pasirengimo sąly-gos, tada bus galima orientuotis ir į aukštesnes pozicijas“, - teigė V.Zalieckas.

LKA atstovo teigimu, koman-dai, kuri dalyvauja Lietuvos čem-pionate ir iškovoja pirmą vietą, pateikiamas pasirengimo planas ir pagal jį ruošiamasi Senojo že-myno pirmenybėms. Taip ir at-renkama komanda, kuri atstovaus šaliai.

„Lietuvoje tikrai yra akmensly-džio meistrų, iš kurių galima atsi-rinkti žmones. Tiesiog ne kiekvie-nas gali tai sau leisti. Vien pasiren-gimas kiek laiko užima, o tai juk dar ir ne Lietuvoje vyksta. Dauge-lis komandų to negalėtų sau leis-ti“, - sakė V.Zalieckas.

Kol kas Lietuvos akmenslydžio atstovų aukščiausias pasiekimas ir yra Švedijoje iškovota 11-14 vieta. „Kiekvienais metais viena vieta vis aukščiau pasislenkame, taigi, gali-ma sakyti, tai jau sveikintinas re-zultatas. Nestovime vietoje, o labai mažais žingsneliais einame į prie-kį“, - atviravo V.Zalieckas.

Šiuo metu pasauliniame koman-dų reitinge Lietuvos vyrų ekipa už-ima 33 (iš 50 komandų), o moterų - 35 (iš 50) vietą. Taškai reitinge ski-riami už kiekvieną dalyvavimą pa-saulio, Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. 2014 m. vyks Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Tačiau, kaip ir pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės lietuviams - dar tik svajonė.

„Olimpinėse žaidynėse daly-vauja aštuonios stipriausios Euro-pos komandos. Kad ten papultum, per ketverių metų ciklą turi rinkti reitinginius taškus. Tačiau mums apie olimpines žaidynes galvoti dar per anksti“, - sakė V.Zalieckas.

Nėra sąlygų

Pasak akmenslydžio specialisto, susidomėjimas šia sporto šaka Lie-tuvoje tikrai yra, nors, žinoma, vis dėlto tuo labiau domisi vyrai, o ne moterys. V.Zaliecko teigimu, šia sporto šaka užsiimti gali jau ir vaikai nuo 14-15 m. Tačiau kol kas Lietu-voje nėra tam sąlygų. „Sporto bazės gana brangios. Sporto šaka nėra do-tuojama nei iš savivaldybės, nei iš kitų šaltinių. Taigi apie vaikų moky-klą kalbėti dar per anksti“, - teigė akmenslydžio mėgėjas.

Paklaustas, ar vis dėlto mūsų šalies akmenslydžio atstovams la-biausiai ir trūksta finansų bei bazių, LKA generalinis sekretorius kaip

pagrindinį trūkumą išskyrė būtent bazes.

„Šiuo metu tie žmonės, kurie užsiima akmenslydžiu, tobulėti Lietuvoje nebeturi galimybių, nes bazės nėra tam tinkamos. Čia tas pats, kas slidinėti slidėmis be snie-go. Taigi dabartinė situacija panaši į tai. Akmenslydžio ledo arenose būna specialus ledas. Ir tai labai skiriasi nuo to, ką turime Lietuvo-je. Jei nori pasiekti aukštus rezul-tatus šioje sporto šakoje, turi tre-niruotis užsienyje. Tas artimiau-sias užsienis mums yra Latvija ar-ba Baltarusija. Taigi nuvažiavus 200-300 km galima pakelti savo meistriškumo lygį. O šiaip kad ne-pamirštum, jog sportuoji, kad pa-laikytum fizinę formą, viskas, aiš-ku, vyksta Lietuvoje“, - sakė V.Za-lieckas.

Nežinoma sporto šaka

Dažnai neolimpinės sporto ša-kos apgailestauja, kad nepriklauso olimpinei šeimai. Šiuo atveju akmenslydis yra olimpinė sporto šaka, tačiau šios sporto šakos at-stovai negali pasigirti išskirtiniu dėmesiu.

„Lietuvoje galioja tokia taisy-klė - pirmiausia rezultatas, o pas-kui finansavimas. Taigi išeina už-burtas ratas. Juk be finansavimo gero rezultato nepasieksi, o be re-zultatų negali gauti finansavimo. Taigi taip ir sukasi viskas. Tokiai sporto šakai kaip mūsų netgi apie rėmėjus dar anksti galvoti. Į akmenslydį dažnai žiūrima tiesiog kaip į pramogą ir tikrai daug kas dar nežino, jog tai olimpinė sporto šaka. Galima sakyti, dauguma iš viso nežino akmenslydžio. Taigi ir su rėmėjais kol kas sunkoka“, - ap-gailestavo LKA atstovas.

Pasak V.Zaliecko, už visas ke-liones į užsienį, kur tenka treni-ruotis, akmenslydžio mėgėjai daž-niausiai moka iš savo kišenių. „Esame apskaičiavę - vienai ko-mandai per metus, kad palaikytų gerą fizinę formą, reikėtų apie 140 tūkst. litų, o iš valstybės gauname apie 20-30 tūkst. litų. Net negalima lyginti. Pagrindinį inventorių, pvz., akmenis, gauname iš tarptautinės federacijos. Kitos būtiniausios įrangos dalį perkame patys, dalį pa-dengiame iš tų gaunamų lėšų“, - teigė V.Zalieckas.

aKmenSlYdiS. Lietuvoje dauguma net nežino, kad akmenslydis yra olimpinė sporto šaka

�

Redakcijos archyvo nuotr.Geriausias 2012 metų Lietuvos dviratininkas Ramūnas navardauskas pernai įsiamžino Lietuvos dviračių sporto šlovės metraščiuose. 24-erių dviratininkas sublizgėjo prestižinėse „Giro d’italia“ lenktynėse, o ryškiausiu praėjusio sezono pasirodymu tapo jo startas pasaulio čempionato vyrų grupinėse lenktynėse.

Evaldas GELuMBauskas„Respublikos“ žurnalistas

Praėjusių metų rugsėjį Olandi-jos provincijoje Limburge vykusio 79-ojo pasaulio dviračių sporto plento čempionato vyrų grupinėse lenktynėse R.Navardauskas finiša-vo aštuntas. Tai - aukščiausia vieta planetos vyrų grupinėse lenktynė-se per visą Lietuvos dviračių spor-to istoriją. 1998 metais taip pat Olandijoje vykusiame pasaulio čempionate Raimondas Rumšas buvo devintas.

Prestižinių daugiadienių lenk-tynių „Giro d’Italia“ ketvirtajame ir penktajame etapuose rožinius lyderio marškinėlius vilkėjęs lietu-vis vasarą debiutavo ir Londono olimpinėse žaidynėse. Londone R.Navardauskas užėmė 21-ąją vie-tą atskiro starto lenktynėse ir 47-ąją - grupinėse lenktynėse. Prieš olimpiadą vykusiame Lietu-vos čempionate jis iškovojo auksą atskiro starto lenktynėse ir bronzą grupinėse lenktynėse. Simboline sėkmingų metų pabaiga tapo Lie-tuvos dviračių sporto federacijos surengtuose rinkimuose pelnytas geriausio Lietuvos dviratininko ti-tulas. Plento dviratininkų klasifi-kacijoje antras liko 2011 metų lau-reatas Aidis Kruopis, o trečias - Gediminas Bagdonas.

„Tikrai malonu, kad įvertino, kad pagerbė. Nors aš asmeniškai nematau didelio skirtumo tarp pir-mo ar antro sportininko. Tas pats A.Kruopis 2012-aisiais iškovojo daugiau pergalių nei aš, tad ir jis buvo vertas šio titulo. Bet jam ne-pasisekė Lietuvos čempionate, pri-trūko vienos vietos, kad iškovotų teisę startuoti olimpinėse žaidynė-se. Tačiau jis laimėjo vieną etapą Lenkijoje vykusiose daugiadienėse lenktynėse, gerai pasirodė Norve-gijoje, tad tikrai turi kuo pasi-džiaugti, - kalbėdamas su „Sporto gyvenimu“ kukliai konstatavo JAV komandai „Garmin-Sharp“ atsto-vaujantis R.Navardauskas. - Ben-drai, šis titulas, mano manymu, yra daug reikšmingesnis pačiai Dvira-čių sporto federacijai. Jis parodo, kad dviračių sportas auga, stiprėja, gerėja mūsų rezultatai, o kartu ir viso dviračių sporto populiarumas ir žinomumas“.

- Ramūnai, kokie jums buvo praėję metai? - „Sporto gyvenimas“ paklausė R.NAVARDAUSKO.

- Praėjusiais metais man tikrai šypsojosi sėkmė. Nors ir nebuvo

taip, kad nuolatos skinčiau vieną pergalę po kitos, kaip kad patys pa-jėgiausi pasaulio dviratininkai, bet vis dėlto turiu ką prisiminti. Su ko-mandos pagalba pasisekė gerai pa-sirodyti „Giro d’Italia“ lenktynėse, buvo dar pasaulio čempionatas. Šiaip už viską turėčiau būti dėkin-gas komandai. Jie mane prižiūrėjo nuo pat pirmų varžybų Katare, kai gavau geriausiam jaunam dvirati-ninkui skirtus marškinėlius. Jų dė-ka patekau ir į „Giro d’Italia“. O smagiausia, kad pavyko savo suge-bėjimus pademonstruoti ir pasaulio čempionate, toje pačioje trasoje, kurioje prieš keliolika metų 9-ą vietą užėmė R.Rumšas.

- Kurios varžybos pačiam buvo pačios įsimintiniausios?

- Nebejotinai - pasaulio čempio-natas. Jis vyko toje pačioje trasoje, kurioje prieš keliolika metų 9-ą vietą užėmė R.Rumšas, man pavy-ko pasiekti šiek tiek geresnį rezul-tatą. Būčiau labai laimingas jei kie-kvienais metais pavyktų bent vie-na vieta palypėti aukštyn. Pagaliau pasaulio čempionate kovoji ne už komandą, o už save, už savo šalį. Gali važiuoti kaip nori, kaip esi pa-siruošęs. Nors tose varžybose bu-vo didelė griūtis, bet man pasisekė iš jos išvažiuoti sveikam, o pabai-goje nepabijojau susikauti su tais visais didžiais sportininkais. Gal finiše pasirinkau ne tą taktiką, gal reikėjo šiek tiek kitaip finišuoti, bet taip nutiko dėl tokių lenktynių patirties stokos.

- O debiutas Londono olim-pinėse žaidynėse įspūdžio ne-paliko?

- Olimpiadoje pasirodėme ne taip, kaip tikėjomės. Juk prieš olim-pines žaidynes visi tik ir šnekėjo, kaip anglai yra pasiruošę varžyboms ir kaip jie veš į finišą savo lyderį

Marką Kavendišą (Mark Caven-dish). 2011 m. pasaulio čempionate jiems tai puikiai pavyko, tad anglai tikėjosi taip pat „sužaisti“ ir olim-piadoje. Tačiau Londone įvykiai su-siklostė ne pagal anglų scenarijų. Lenktynių baigiamojoje fazėje „pa-bėgo“ didelė dviratininkų grupė, o anglams taip ir nepavyko jos pasi-vyti. Jei neklystu, jiems pritrūko 30 sek. O mes su G.Bagdonu tikėjo-mės, kad pavyks „išvažiuoti“ su an-glais. Todėl nebandėme nei finišuo-ti, nei vytis grupės. Tai ir lėmė mū-sų palyginti neaukštas vietas.

- Ar buvo galima pasirodyti geriau?

- Vargu, vis dėlto olimpinės žai-dynės skiriasi nuo kitų varžybų. Į jas susirinko aukščiausio lygio sportininkai, jie buvo labai moty-vuoti siekti pergalės. Pagaliau, kaip jau sakiau, nepasiteisino ir mūsų spėjimas, kad anglai sugebės dik-tuoti sąlygas likusiai daliai dvirati-ninkų. Išėjo taip, kaip išėjo. Aišku, norėjosi būti kuo arčiau lyderių, no-rėjosi realizuoti savo galimybes. Man labai apmaudu dėl Gedimino, nes jis specialiai ruošėsi olimpi-niam startui, treniravosi aukštikal-nėse. Kita vertus, būkime realis-tais. Mes Londone buvome tik dviese ir tikrai negalėjome apsiim-ti diktuoti tempą 250-iai dalyvių. Tad darėme tai, ką ir turi daryti ma-žos šalies atstovai. Norėjome kaip geriau, bet šį kartą nepasisekė.

- Ramūnai, jūs labai dažnai kartojate žodžius „pasisekė - ne-pasisekė“. Ar tikrai tik sėkmės lemia tas pergales, įspūdingus pasirodymus prestižinėse pasau-lio dviračių lenktynėse?

- Dviračių sportas juk ir su-sideda iš sėkmės. Galima pačiu netinkamiausiu momentu pra-durti padangą, gali patekti į griūtį, gali bet kas nutikti. Štai ir pasaulio čempionatas. Buvo didelė griūtis, į ją patekau ir aš, ir Ignas Konovalovas, ir Evaldas Šiškevičius. Aš juos dar mačiau,

kai jie buvo keliomis pozicijo-mis priekyje, tik aš buvau kiek kairiau. O kai po griūties pradė-jome vytis lyderius, man pavyko pasivyti, o jiems ne. Nutiko taip, kad susiformavo nedidelė dvira-tininkų grupelė, kurioje aš labai patogiai jaučiausi, tad pavijęs pabėgėlius galėjau sėkmingai fi-nišuoti.

- Kokius tikslus sau kelsite šiais metais?

- Kiekvieni metai - vis nauja staigmena. Pernai sezoną pradėjo-me Katare, man ten labai patiko. Šiltas oras, geras greitis. Visa tai padėjo gerai „įsivažiuoti“. Šiais me-tai mūsų komandos į šias varžybas nepakvietė, tad sezoną pradėsime kitur. Jau dabar aišku, kad bus kiek šalčiau, teks grūdintis. Galima ir su-šalti, ir patekti į griūtį, ir panašiai.

O šiaip, komandos direktoriai iš es-mės jau suformavo bendrus koman-dos tikslus, žinau, kad kai kur teks padėti komandai, kai kur galėsiu ir pats pasireikšti. Komandoje iš viso yra 8 žmonės, tad dažniausiai vyks-tant varžyboms sprendžiama, kuris dviratininkas bus lyderis, kuris at-sarginis, o kurie - padėjėjai. Malonu buvo girdėti, kad komandos draugai manimi pasitiki, kalba kaip apie ga-limą lyderį.

- Tad gal ir šiais metais tu-rėsite progą pasimatuoti „Giro d’Italia“ lyderio marškinė-lius?

- Nemanau, vis dėlto, reikia pripažinti, kad man pernai tikrai labai pasisekė. Tose lenktynėse mes turėjome labai stiprią ko-mandą. Ketvirtame etape laimė-jome komandines lenktynes ir to užteko, kad perimčiau lyderio marškinėlius. Kitą dieną mano komandos draugas turėjo dides-nius šansus perimti lyderio pozi-ciją, bet jis sunkiausiame etape neatlaikė pasiūlyto tempo ir šiek tiek atsiliko, tad tie marškinėliai dar vienai dienai liko pas mane. Pasikartosiu, kad man tikrai šyp-sojosi sėkmė, o be jos dviračių sporte siekti pergalių beveik ne-įmanoma.

- Kaip žinoma, jau pradėjote ruoštis naujam sezonui. Kur treniruojatės, kokie numatyti pirmieji sezono startai?

- Pirmoji treniruočių stovykla buvo surengta Jungtinėse Ameri-kos Valstijose, Arizonos valstijoje. Dabar treniruojamės Ispanijoje, o sezonas prasidės vasario pradžioje. Vasario 6-10 dienomis tikiuosi startuoti Prancūzijoje vyksiančiose lenktynėse „Tour Mediterraneen“. Paskui laukia lenktynės „Volta ao Algarve“ Portugalijoje.

pirmaSiS. 2012-aisiais vykusiose prestižinėse 95-osiose daugiadienėse lenktynėse „Giro d’Italia“ Ramūnas Navardauskas tapo pirmuoju Lietuvos dviratininku, apsivilkusiu rožinius lyderio marškinėlius

�

Eltos nuotr.

Už viską turėčiau būti dėkingas komandai. Jie mane prižiūrėjo nuo pat pirmų varžybų Katare, kai gavau geriausiam jaunam dviratininkui skirtus marškinėlius. Jų dėka patekau ir į „Giro d’Italia“

�

10

cmykcmyk10

baimės akys plačiosj/b įžymybės

Mes dažnai pamirštame, kad raudonaisiais kilimais žingsniuojančios garsenybės - tokie patys žmonės, kaip visi, su paprastais žmogiškais džiaugsmais ir baimėmis. Tiesa, kai kurių įžymybių baimės būna tokios keistos, kad mes tokių nė nesapnavome!

Tie baisūs gyvūnai

Keista, kaip Napoleonas Bo-napartas (20) įsigudrino užka-riauti pusę Europos, juk impe-ratorius bijojo arklių, ypač baltų. Panaši fobija kamuoja ir kai kurias šių laikų garsenybes, pavyzdžiui, Kristen Stiuart (15) (Kristen Srewart). Kaip prisipažįsta pati Kristen, būdama 9 metų nukrito nuo arklio, susilaužė ranką ir nuo tada nekenčia šių gyvulių. Jai te-ko sukaupti visą drąsą ir moraliai pasiruošti mirčiai, kad galėtų fil-muotis kino juostoje „Snieguolė ir medžiotojas“, kurios herojė daž-nai ir karingai šuoliuoja ant žirgo. „Saulėlydžio“ žvaigždės baimė, jaučiama stambiesiems kanopi-niams, atrodo visai suprantama, palyginti su Nikolės Kidman (22) (Nicole Kidman) fobija. Rudaplaukė gražuolė bijo drugelių! Vaikystėje ji lipdavo per tvorą, kad tik nereikė-tų artintis prie nutūpusio ant vartų drugelio. Suaugusi Nikolė mėgino kovoti su fobija, bet nesėkmingai. „Kartą Amerikos gamtotyros mu-ziejuje aš specialiai užėjau į narvą su drugeliais ir net leidau jiems tūpti ant manęs. Tai nepadėjo. Aš šokinėjau su parašiutu, per mane šliaužiojo tarakonai, daug ką da-riau, bet vis dėlto drugeliai - per-nelyg baisu“. O štai amerikietei supermodeliui Tairai Benks (25) (Tyra Banks) pavyko įveikti baimę, kurią ji jautė delfinams. Kadaise Taira jaudindavosi net kalbėdama apie juos, o paplaukiojusi su delfi-nais ir net pabučiavusi vieną iš jų, modelis prisipažino, kad vargu ar ateityje išsigąs šių žinduolių. Taip pat žinoma, kad Deividas Bekh-emas (12) (David Beckham) ne-pakenčia kačių, Orlandas Blumas (23) (Orlando Bloom) bijo kiaulių, o Kristina Riči (32) (Christina Ricci) - ryklių, ir dėl to atsisako plaukioti net baseine.

Technologijų aukos

Kai kurioms žvaigždėms nelen-gva gyventi šiuolaikiniame pasauly-je, nes jas gąsdina įvairūs išradimai. Drąsus ir bet kokio amžiaus žavus Šonas Koneris (24) (Sean Con-nery) paniškai bijo šviesoforų. Jam baisu įsivaizduoti, kas būtų, jei žalia šviesa netikėtai užgestų einant per gatvę. O aktorius Rodžeris Muras (14) (Roger Moore), Š.Konerio įpė-dinis agento 007 vaidmenyje, bijo šaunamųjų ginklų. Stivenas Spil-bergas (10) (Steven Spielberg) stengiasi išvengti liftų arba, blo-

giausiu atveju, ieško bendrakeleivio. Kianu Ryvsas (30) (Keanu Reeves) nekenčia kalbėtis telefonu - galbūt bijo prarasti balsą. Džimas Keris (6) (Jim Carrey) baiminasi stebėjimo kamerų, kurios gali jį slapta sekti, todėl visuose viešbučiuose akto-rius reikalauja nuo naktinių lempų nuimti gaubtus. Bene labiausiai tarp garsenybių paplitusi lėktuvų baimė: ji kamuoja Dženifer Eniston (16) (Jennifer Aniston), Beną Afleką (29) (Ben Affleck) ir Silvesterį Sta-lonę (2) (Sylvester Stallone). Tačiau dėl darbo jie yra priversti taikstytis su dažnomis kelionėmis lėktuvu. O štai Adrianas Čelentanas (19)

(Adriano Celentano) savo aviafobijos nenugalėjo. Per visą gyvenimą jis vos kelis kartus skrido lėktuvu.

Nešvarus pasaulis

Verminofobija - mikrobų, bak-terijų ir kokių nors infekcijų bai-mė - labai paplitusi, taip pat tarp garsenybių. Dainininkė Bijonsė (26) (Beyonce) dėl verminofobijos nekenčia tualetų ir pateikdama pa-geidavimus visada reikalauja daug kartų juos valyti. Džulija Roberts (11) (Julia Roberts) restoranuose reikalauja, kad specialiai jai būtų dezinfekuojami ne tik indai, iš ku-

rių ji valgys, bet ir kėdė, ant ku-rios ji sėdės. Analogiškai elgiasi ir Stivenas Sigalas (27) (Steven Seagal), tačiau su savo įrankiais į restoraną jis vaikšto ne bandyda-mas apsisaugoti nuo mikrobų, o bijodamas būti nunuodytas.

Prisiminkime tuos, kurių jau nebėra, ir visai ne dėl mikrobų kal-tės. Pavyzdžiui, Maiklas Džekso-nas (13) (Michael Jackson) nesi-skirdavo su filtruojančia kauke. O poetas Vladimiras Majakovskis (28) vengė spausti rankas, durų rankenas liesdavo tik per nosinę, dezinfekuodavo drabužius, visada su savimi vežiodavosi jodą ir mui-

linę, ir net į keliones veždavosi sulankstomą vonią. Jo amžininkas ir kolega Sergejus Jeseninas (4) bijojo sifilio ir milicininkų. Pasta-ruosius, tiesa, vargu ar galima pri-skirti prie mikrobų. Baimė susirg-ti, vadinama nozofobija, kamuoja daugelį garsių žmonių. Prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso (1) (Jean Jacques Rousseau) dėl jos vengė pokalbių ir knygų apie medi-ciną, taip pat nebendravo su gydy-tojais. Galima sakyti, kad ši baimė buvo pateisinama dėl žemo XVIII a. medicinos lygio, nors gydytojų bijo ir daugelis mūsų amžininkų. Pavyzdžiui, Robertas de Niras

Keisčiausios žvaigždžių fobijos

1

2

3

4

5

6

789

10

11

12 13

14

15 16

17

18

19

20

21

22

23 24

25

26 27

28 29 30

31

32

33

34 35

ePa-eltos nuotr.

cmyk

11

cmyk / 11

sąjungaj/b asmenybės

Monikos ir Vensano santuo-ka trunka jau 13 metų, ir nekyla abejonių, kad ji buvo sudaryta dan-guje. Aktoriai idealiai vienas kitą papildo ir kartu yra labai panašūs. Rafinuotas M.Beluči grožis ir nuo-dėmingas V.Kaselio žavesys, jos ramumas ir jo ekspresyvumas, sa-vimi pasitikinčios moters apdairu-mas ir įsimylėjusio vyro įkarštis... Abu yra pernelyg nepriklausomo būdo, kad gyventų drauge, bet, būdami dvi puselės, vienas be kito taip pat negali. Laisvi nuo prietarų, aktoriai sudarė „svečių“ santuo-ką, ji toliau gyvena Londone, jis - Paryžiuje. Dvi dukros, gimusios šioje netradicinėje šeimoje, ir ne-blėstanti abipusė trauka rodo, kad šis sprendimas porai tapo laimingo šeimyninio gyvenimo raktu.

„Puiki kaip nuodėmė“

Savo grožį Monika neša tar-si gyvenimo kryžių. Jai tūkstan-tį kartų teko įrodinėti pasauliui, kad už ryškios išvaizdos slypi aš-trus protas, talentas ir nepapras-tas mokėjimas siekti tikslo. Tačiau būtent išvaizda patraukė būsimo sutuoktinio, „blogo berniuko“ ir charizmatiško bohemos numy-lėtinio V.Kaselio dėmesį. Jie su-sitiko filmo „Butas“ filmavimo aikštelėje 1996 m. Sužinojęs, kad Monika vaidins jo romantinio he-

rojaus mylimąją, Vensanas įsiuto. Kuo mąstė filmo režisieriai, šiam vaidmeniui kviesdami mažai žino-mą aktorę ir modelį, kuriai aiškiai nepakaks talento net efektingai iš-tarti banalųjį „Prašom prie stalo!“ M.Beluči grožis erzino ūmaus būdo prancūzą, maniusio, kad stulbina-mo grožio veidas ir figūra niekaip negali derėti prie turtingo vidinio pasaulio. Laimė, jis klydo. Už Lizos vaidmenį filme „Butas“ Monika ga-vo premiją „Cezar“ ir besąlygišką publikos meilę. O kartu - Vensano pripažinimą. Jis aiškiai pajuto jaus-mingos M.Beluči vaidybos magiją, pasidavė jos kerinčiam žavesiui ir suprato, kad galutinai prapuolė. Bet nuostabūs atradimai tuo ne-sibaigė. Pačioje santykių pradžioje aktorė sudavė mylimajam smūgį žemiau juostos, pareiškusi, kad gy-venti drauge jai atrodo nenatūralu ir nepatogu: „Nuo mūsų romano pradžios iškėliau Vensanui sąlygą: kiekvienas turime savo gyvenimą, ir neverta peržengti jo ribų“.

Monikos žodžiai Vensaną nu-vylė ir kartu sužavėjo. Juk jis pats neseniai buvo aršus laisvų santy-kių - be įsipareigojimų ir sąžinės graužimo - šalininkas. Buvo sunku pripažinti, kad Monika yra pirmoji moteris, apvertusi aukštyn kojomis jam įprastą pasaulį, bet ji buvo tokia trokštama, kad jis negalvodamas sutiko su jos žaidimo taisyklėmis. 1999 m. pora susituokė. Spauda sulaikė kvapą, laukdama, kaip to-

liau klostysis originaliosios šeimos santykiai, tačiau jaunavedžiai po vestuvių, kaip paprastai, išsiskirstė kiekvienas į savo namus. Monika gyveno Londone ir Romoje, Vensa-nas - Paryžiuje. Dabar jų gyvenimas pasidalijo per tris šalis.

Pavydas ir meilė

V.Kaselis rado būdą, kaip dau-giau laiko leisti su žmona. Jis ak-tyviai naudojosi savo ryšiais ki-no pasaulyje, ir Monikai pasipy-lė kvietimai filmuotis prancūziš-kuose filmuose. Filmuodamiesi drauge, sutuoktiniai mėgaudavosi vienas kito draugija, o užbaigus fil-mą viskas grįždavo į senas vėžes. Ugningi žvilgsniai ir atviras žavėji-masis vienas kitu aiškiai rodė, kad tokia padėtis jiems tik į naudą. Jie nespėdavo susibarti, užtat suspė-davo pasiilgti, nuolatos kurstė ais-trą vienas kitam ir sumaniai vengė rutinos. „Man tai vienintelis būdas mylėti. Meilė gyvena tik tada, kai yra pagarba vienas kitam ir laisvė, - interviu atvirai prisipažino Moni-ka. - Mums niekas nepriklauso, nei mūsų vyrai, nei vaikai. Galime tik kuo nors dalytis su žmonėmis, kuriuos mylime“.

Jei V.Kaselį ir užgaudavo atvi-ri mylimos moters prisipažinimai ir nepriklausomas elgesys, pa-šaliniai to nepastebėjo. Žurnalis-tams jis atsakinėdavo išsisukinė-damas: taip, jis pavyduliauja, juk

jo gyslomis teka korsikietiškas kraujas, bet jis nenori kamuoti savęs įtarinėjimais. Nors ugningas temperamentas pasireikšdavo... Tarsi kerštaudamas Monikai, jis megzdavo romanus su Holivudo aktorėmis, galbūt laukdamas at-sakomosios audringos M.Beluči reakcijos. Bet Monika išmintingai tylėdavo. Atrodė, kad sutuoktiniai dalyvauja nematomoje dvikovoje, pergalė kurioje, beje, jau iš anksto priklausė Monikai. Po milžiniškos filmo „Malena“ sėkmės V.Kaselis daugiau už viską pasaulyje bijojo, kad garsioji žmona išplasnos iš jo laisvę mylinčio glėbio.

2002 m. visą kino pasaulį su-krėtė skandalingas Gasparo Nojė (Gaspar Noe) filmas „Nesugrąži-namas laikas“, vos netapęs pre-tekstu šiai keistai porai išsiskirti. Filmas pragaištingai paveikė ne tik žiūrovus, bet ir jo koprodiuserį bei vieną iš pagrindinio vaidmenų atlikėjų V.Kaselį. Peržiūrint filmuotą medžiagą Vensanas nesusitvardė ir išbėgo iš salės po šokiruojančios ir ilgos smurto prieš jo ekrano žmoną scenos. Ją vaidino Monika. Baigus filmuoti šį epizodą aktorei prireikė psichologo pagalbos. V.Kaselis ilgai negalėjo atsigauti po šoko, o bulva-rinė spauda jau rengė straipsnius su rėksmingomis antraštėmis apie jų skyrybas.

Šeimos vertybės

Ir vėl pora nustebino netikėtu ėjimu. Sutuoktiniai nepateisino vilčių ir, užuot išsiskyrę, nutarė... susilaukti vaiko. Vensanas seniai troško paimti ant rankų savo kūdi-kį ir Monika pagaliau sutiko pado-vanoti jam šią galimybę. Nėštumo ji neslėpė ir su malonumu sutiko pozuoti apsinuoginusi garsaus žur-nalo viršeliui. 2005 m. jiems gimė Deva. Dėl mažylės priežiūros ak-toriai buvo priversti peržiūrėti savo tvarkaraščius ir gyvenimo priorite-tus. Pirmuosius Devos gyvenimo mėnesius jie praleido šalia dukters, atsisakę visų filmų ir net laikinai apsigyvenę po vienu stogu.

Vaiko gimimas sutuoktinius suvienijo, paprastai santūrus su žurnalistais Vensanas vėliau prisi-pažino, kad pasijuto tikru žmonos gynėju: „Dar prieš keletą metų į klausimą, ką daryčiau likus pen-kioms minutėms iki pasaulio pabai-gos, aš būčiau atsakęs: šokčiau su parašiutu. Dabar geriau mylėčiausi su žmona“. Monika nenustojo jo stebinti. Jis žavėjosi jos drąsa ir moteriškumu. Būtent tokią moterį jis visada norėjo matyti šalia savęs. 2010 m. žmona padovanojo jam dar vieną dukrą - Leoni.

Apie porą iki šiol sklando dau-gybė gandų ir spėlionių. Jie vis dar gyvena atskirai ir šokiruoja pu-bliką atvirais pareiškimais, jiems pripaišomi romanai su kitomis įžy-mybėmis, bet jie vis tiek įsigudrina neprarasti tos galingos traukos, kuri gimė pačioje jų keisto romano pradžioje. Kartą Monika užsiminė, kad jų su Vensanu meilė jai yra ti-kra paslaptis, ji metams bėgant nė neketina dingti. Galbūt jų šeimos laimės paslaptis išties slypi laisvė-je ir galimybėje kiekvienam likti savimi. „Nereikia stengtis pakeisti mylimą žmogų, - teigia aktorė. - Kai jums pavyksta ką nors perau-klėti, liaujatės jį mylėję“.

Meilės istorijos: Monika Beluči ir Vensanas Kaselis

Šių dviejų patrauklių ir laisvę mylinčių asmenybių sąjunga gyvuoja pagal savo dėsnius - taisykles, kurias nustatė Monika Beluči (Monika Bellucci). Puikiajai italei pavyko prisijaukinti ūmaus būdo nenuspėjamąjį prancūzą Vensaną Kaselį (Vincent Cassel) ir tapti jam geidžiamiausia moterimi pasaulyje.

ePa-

elto

s nuo

tr.

(Robert de Niro) pradeda panikuo-ti vien nuo minties apie dantistus. Nozofobijos atmaina, baimė susirgti būtent vėžiu, pažįstama Andželi-nai Džoli (18) (Angelina olie), Vu-džiui Alenui (3) (Woody Allen) ir Viktorijai Bekhem (9) (Victoria Beckham). Futbolininko žmona ir žinoma dizainerė dėl kancerofobi-jos net nenaudoja savaiminio įde-gio kremų.

„Šlykštūs žmogiūkščiai!“

Kai kurioms garsenybėms kaip reikiant nepasisekė, nes jos negali bendrauti su aplinkiniais. Žinoma, čia nebūtų nieko baisaus, jeigu fobija, kaip Lady Gagos (5) (Lady Gaga) atveju, apsaugo nuo atsitiktinių lyti-nių santykių. Skandalingoji daininin-kė susilaiko nuo sekso, nes mano, kad netinkamas partneris gali suga-dinti jos energetiką. Geriau jau tokią baimę būtų jautęs Michailas Vrube-lis (35)! Bijodamas jam patinkančių moterų, dailininkas buvo priverstas naudotis prostitučių paslaugomis. Pa-vojingi ryšiai genijų nuvarė į kapus: apakęs ir netekęs proto, M.Vrubelis mirė nuo sifilio. Onorė de Balzakas (7) (Honore de Balzac) taip pat mirė nuo meilės, tiksliau, nuo baimės būti jos užvaldytam. Prancūzų rašytojas siaubingai bijojo vesti, ir vis dėlto pa-sipiršęs aistringai mylimai grafienei Evelinai Hanskai, iš susijaudinimo apsirgo. Per jungtuves O.Balzakas paralyžiuotas sėdėjo krėsle, ir visai netrukus po vedybų jaunamartę pa-liko našle. Palyginti su tokiomis tra-gedijomis, klounų baimė, kurią jaučia Džonis Depas (34) (Johnny Depp), atrodo visiškai nekalta. Bet blogesnė už kitų žmonių baimę tikriausiai gali būti tik savo atvaizdo baimė. Būtent dėl jos seksualioji Pamela Ander-son (8) negali pakęsti veidrodžių ir visada perjungia kanalą, jeigu per televizorių pamato filmą, kuriame vaidina pati.

Kiekvienam savo

Daugybės žvaigždžių baimių neįmanoma nei suklasifikuoti, nei paaiškinti. Tam jos ir fobijos! Scien-tologas Tomas Kruzas (17) (Tom Cruise) bijo pasaulio pabaigos ir ateivių iš kitų planetų įsiveržimo. Džonas Travolta (33) (John Tra-volta) bijo vilkėti neskalbtus dra-bužius, todėl tiesiog išmeta vos padėvėtus rūbus ir perka naujus. D.Bekhemas nepakenčia, kai pro-duktai šaldytuve guli nelygiai ir visada stengiasi atsikratyti nely-ginio daikto, ar tai būtų trečia ko-los skardinė, ar penktas obuolys. Tačiau keisčiausia fobija būdinga amerikietei televizijos laidų vedėjai Oprai Vinfri (31) (Oprah Winfrey). Ji bijo kramtomosios gumos ir ne tik neleidžia jos kramtyti pokalbių šou dalyviams, bet ir gali išmesti lėkštę, ant kurios ją paliko neinformuotas svečias. Tiesa, tokią neįprastą fobi-ją vis dėlto galima visiškai logiškai paaiškinti. Kai Opra buvo maža, mo-čiutė jai drausdavo landžioti į spintą pasiimti kramtomosios gumos, nes baiminosi, kad anūkė nenukris-tų. Griežtas draudimas įsitvirtino O.Vinfri smegenyse, bet visai ne kaip baimė susižeisti, o kaip čikle-fobija - būtent taip vadinasi kram-tomosios gumos baimė.

Parengė Milda kunSkaitĖ

12

cmykcmyk12

nepamiršTamasisj/b legendos

Mėgėjai padirginti savo ner-vus perka tais laikais garsų vadi-namąjį Niugeito kalendorių. Taip vadinosi ataskaitos apie nusikal-timus su labai spalvingomis smul-kmenomis, leidžiamos kiekvieną mėnesį. Šį kalendorių buvo ga-lima nusipirkti ir prie Niugeito, niūriausio Anglijos kalėjimo, var-tų. Tačiau amžiaus viduryje skai-tytojų užuojauta nusikaltėliams, dėl kurios taip mielai buvo skai-tomi Niugeito „siaubai“, virto su-sižavėjimu tais, kurie stovi kitoje barikadų pusėje. Teigiamas hero-jus, seklys, gaudantis piktadarius ir užkertantis kelią nusikaltimams - štai apie ką norėjo skaityti žmo-nės. Būtent todėl 1828-1829 m. bestseleriu tapo „Tikrieji Vidoko memuarai“ - policijos informa-toriaus Fransua Eženo Vidoko (Francois Eugene Vidocq) autobi-ografija. Tai buvo bumas, dėl kurio atsirado daugybė panašių kūrinių. Tokios knygelės buvo stvarsto-mos it karštos bandelės.

Gimsta detektyvo žanras

Pamažu policijos tema prasi-skverbė ir į aukštesnio lygio lite-ratūrą. Edgaras Po (Edgar Poe) iš-leidžia savo „Žmogžudystė Morgo gatvėje“. Būtent jo seklys Ogius-tas Diupenas tapo pirmuoju lite-ratūriniu herojumi, kuris ėmėsi

dedukcijos metodo. Beje, žodis „dedukcija“ dar nenaudojamas - Edgaras Po tai vadina „anali-ze“, „analitinio mąstymo dovana“. Tas, kuris pasižymi šiuo talentu, „dievina mįsles, rebusus ir krip-togramas, juos spręsdamas de-monstruoja tokį įžvalgumą, kuris eiliniam protui atrodo vos ne ant-gamtiškas. Jo sprendimai, pagim-dyti metodo esmės, išties atrodo intuicijos stebuklai“. Edgaro Po kūrinys taip pat tapo pavyzdžiu, pagal kurį buvo sukurta daugybė panašių siužetų.

1852 m. Čarlzas Dikensas (Charles Dickens), įkvėptas ti-krai gyvenusio inspektoriaus Čarlzo Fildo žygdarbių, išleidžia romaną „Šalti namai“. O 1868 m. pasirodė Vilkio Kolinzo (Wil-kie Collins) romanas „Mėnulio akmuo“, kuris gan ilgai buvo lai-komas pirmuoju detektyvu lite-ratūros istorijoje. Bet neseniai tyrinėtojai išsiaiškino, kad likus 3 metams iki „Mėnulio akmens“ išleidimo, 1865-aisiais, pasirodė kitas romaans - Čarlzo Voreno Adamso (Charles Warren Adams) „Notinghilo mįslė“. Šiuo metu li-teratūrologai pirmuoju detektyvu laiko būtent jį. Taigi Anglija jau buvo pasirengusi susipažinti su kvapą gniaužiančia istorija apie patrauklų genialų policininką, ti-riantį piktadarių užmačias. Artu-

ro Konano Doilio (Arthur Conan Doyle) pasėtas grūdas nukrito į suartą dirvą.

Š.Holmsui - 125-eri

1887 m. gruodžio 1 d. bu-vo išleista pirmoji apysaka apie Šerloką Holmsą „Kraujo spalvos etiudas“. A.Konanas Doilis ją pa-rašė vos per pusantro mėnesio. Iš pradžių pagrindinis herojus vadinosi Šeridanas Houpas, pas-kui Šeringfordas Holmsas. Ir tik paskutinėje knygos redakcijoje atsirado visam pasauliui žinomas vardas - Šerlokas Holmsas. Kaip gimė seklys, kuriam, kaip kalba-ma, britai iki šiol rašo susižavė-jimo kupinus laiškus į Beikerio gatvę?

„Jutau, kad galiu sukurti kai ką naujo, gyvo, meistriškesnio. E.Po herojus, nuostabus seklys Diupe-nas, nuo vaikystės buvo mano die-vaitis. Bet ar sugebėsiu pridėti ką nors savo? Ir tuomet prisiminiau savo mokytoją Džo Belą, jo ereliš-ką profilį, keistas manieras, stulbi-namą pastabumą. Jei jis būtų bu-vęs seklys, šią įdomią, bet prastai organizuotą veiklą būtų pagrindęs moksliškai...“ - rašė A.Konanas Doilis apie metą, kai jo vaizduotė gimdė personažą. Pirmasis lei-dėjas, į kurį kreipėsi A.Konanas Doilis su apysaka „Kraujo spalvos etiudas“, ją pavadino „pigiu bulva-riniu skaitalu“. Kūrinys, kaip pa-sakoja A.Konano Doilio biografas Raselas Mileris (Russell Miller) knygoje „Konano Doilio nuoty-kiai“, buvo išleistas tik po pusantrų metų. Ant viršelio, be pasilenkusio prie negyvėlio Š.Holmso atvaiz-do, buvo daug reklamos, taip pat pastos nuo tarakonų. Knyga buvo išpirkta labai greitai, atsiliepimai buvo puikūs.

Kol „Etiudas“ laukė savo va-landos, A.Konanas Doilis nervi-nosi. „Atverti tikrosios literatūros kriauklę ir iš ten ištraukti austrę nelengva. Tačiau laikui bėgant viskas susitvarkys“, - rašė jis mo-tinai. Ir buvo visiškai teisus. Vis-kas susitvarkė kuo puikiausiai. A.Konano Doilio literatūrinė kar-jera - tegu ne iškart, bet po tru-putį - įsibėgėjo. Spausdinami jo apsakymai storuose žurnaluose, o visa tai atidžiai stebi rašytojo tėvas Čarlzas. Sunkaus likimo žmogus, iš pašaukimo dailininkas, alkoholikas Čarlzas Doilis (Char-les Doyle) sūnui rašant „Etiudą...“ gyveno psichikos ligonių prieglau-doje. 1868 m., norėdamas palaikyti tėvą, A.Konanas Doilis siūlo jam iliustruoti dar sykį išleistą „Kraujo spalvos etiudą“. Piešiniai buvo ne-vykę - kaip rašo Raselas Mileris, Šerlokas Holmsas išėjo panašes-nis į patį rašytojo tėvą, su ūsais ir barzda, nors apysakoje buvo aiškiai parašyta, kad Holmsas visada šva-riai skusdavosi.

Koks tolesnis pirmosios apy-sakos apie Š.Holmsą likimas? Be-protiška sėkmė Amerikoje, kur apysaka buvo išleista piratiniu tiražu. Tuo metu autorinių teisių konvencija JAV dar nebuvo pasi-

rašyta, ir vos knyga išpopuliarėjo Didžiojoe Britanijoje, iškart buvo išleista Amerikoje ir sulaukė mil-žiniškos sėkmės.

50 metų karjera

Persikelkime pusę amžiaus pirmyn, į 1927 metus. Būtent tada A.Konanas Doilis išleidžia paskutiniuosius apsakymus apie Šerloką Holmsą. Tarp tų datų - 1887 m. ir 1927 m. - visa epocha, per kurią didžiojo seklio gerbėjai ir dievintojai nukamavo A.Konaną Doilį. Jis pradėjo neapkęsti sa-vo herojaus, kuris užtemdė visą kitą rašytojo kūrybą - istorinius romanus, darbus apie spiritizmą, mokslo publicistikos rašinius ir

kitus kūrinius, kurių yra nemažai. Po tragedijos, kai Holmsą nužudė profesorius Moriartis, skaitytojai užvertė jį prašymais seklį prikelti iš mirusiųjų. Ir A.Konanas Doilis buvo priverstas tęsti detektyvines istorijas. Paskutiniame rinkinyje apie Holmsą, pavadintame „Šerlo-ko Holmso archyvas“, A.Konanas Doilis rašė: „Bijau, kad ponas Šerlokas Holmsas, panašiai kaip kai kurie garsūs dainininkai, per-gyvenę savo laiką, bet nenorintys palikti scenos, be perstojo rengia „paskutinius“ pasirodymus. Lai-kas tą baigti, jis turi išeiti. Taigi, skaitytojau, tarkime: sudie, Šer-lokai Holmsai!“

Parengė Milda kunSkaitĖ

Didysis seklys švenčia jubiliejų

Didžioji Britanija, Londonas, užpraeitas amžius. Policija, kaip oficiali institucija, įsteigiama 1828 m., bet nusikalstamumas mieste kasmet auga.

Bijau, kad ponas Šerlokas Holmsas, panašiai kaip kai kurie garsūs dainininkai, pergyvenę savo laiką, bet nenorintys palikti scenos, be perstojo rengia „paskutinius“ pasirodymus. Laikas tą baigti, jis turi išeiti n arturas konanas Doilis

cmyk

13

cmyk / 13

Kai žvelgi nuo ežero kranto, matai monotonišką ledlaukį - po juo nenuspėjami nei duburiai, nei sėkliai, palei kuriuos žiemą telkiasi žuvys. Tad meškeriotojas kiekvieną kartą susiduria su dilema - į kurią pusę pasukti, kad pavyktų už uodegos pastverti sėkmę?

viktoras aRMaLiS

Valgiaraščio minimizacija

Kai ežerai ima trauktis ledu, prasideda žuvų kraustymasis į tas telkinių vietas, kur patogiausia žiemoti. Atvėsus vandeniui žuvų aktyvumas sumažėja, jos mažiau juda, mažiau maitinasi, valgiaraštis minimizuojamas. Beje, žiemą karpi-nės žuvys iš savo raciono išbraukia augalinį maistą ir renkasi mėsiškus patiekalus. Jų sąraše vieną svar-biausių vietų užima uodo trūklio lervos. Tad neatsitiktinai beveik vi-sas žuvis šaltuoju metų laiku galima sugundyti šiuo universaliu masalu. Be to, žiemą žuvys nesivaiko dide-lių kąsnių - gyvybinėms organizmo funkcijoms užtikrinti joms visiškai pakanka nedidelių kaloringo maisto porcijų. Kaip tik toks lengvai pasi-savinamas maistas - uodo trūklio lervos arba apsiuvos, žiemojančios vandens telkinių dugno sąnašose ar augalijos tankmėje. Čia žuvys aptinka ir kito kaloringo maisto - smulkių vėžiagyvių šoniplaukų. Tačiau ten, kur yra žuvų valgiaraštį žiemą sudarančio maisto, paprastai nepatogu ir nesaugu ne tik naktį, bet ir dieną. Todėl žuvys ganyklose praleidžia kelias valandas, o paskui migruoja į saugesnes vietas. Kad netektų eikvoti daug energijos, jos instinktyviai renkasi tokias na-kvynės vietas, kurios yra palyginti netoli nuo ganyklų ir kurias galima pasiekti per trumpą laiką. Na, o meškeriotojui svarbu aptikti tas vietas, kuriose žuvys maitinasi.

Povandeniniai šlaitai

Vajuonio ežero žuvų įpročius puikiai išmanantis meškeriotojas Rimtautas Poškus žiemą dažnai meškerioja karšius. Jo teigimu, karšių ganyklos driekiasi šešių metrų ar didesnėje gelmėje, kur dugnas nuklotas sąnašų sluoksnių, žiemą tampančių uodo trūklio ler-vų prieglobsčiu. Karšiai rausia tas sąnašas ir renka dumble esančias lervas. Žiemos pradžioje maitintis karšiai susirenka anksčiau - apie aštuntą ryto, o pavasarėjant - gera valanda vėliau. Pasak R.Poškaus, tokių karšių ganyklų galima aptik-ti kiekviename ežere, kur gyvena karšiai. Svarbu yra pasirinkti vietą, kurios dugnas nuklotas sąnašomis, ir gelmė - ne mažesnė nei šeši metrai. Tokių gelmių dažnai gali-me rasti prie upelių, ištekančių iš ežerų. Tinkamą gelmę lengva ap-tikti, jei netoli upelio ištakos - sta-tokas krantas. Po vandeniu tokiose

vietose driekiasi gana statūs šlai-tai. Išgręži poros dešimčių metrų atstumu nuo kranto eketę ir įleidi stambią avižėlę. Kai ji nugrimzta iki dugno, pamatuoji nuo ritelės nuvynioto valo ilgį. Naujoje vietoje meškeriojant patartina išgręžti ne vieną, o kelias eketes skirtinguose plotuose, kur po ledu gelmė - nuo 6 iki 10-12 m. Gali būti, kad karšiai kibs didesnėje gelmėje, toliau nuo kranto. Plačiašoniai paprastai lai-kosi bandomis, jų avangardą suda-ro stambiausi egzemplioriai. Todėl paprastai solidžiausią laimikį galima sugauti pirmąją meškeriojimo va-landą. Vėliau didesnieji pasitraukia atokiau, užleisdami ganyklą smul-kesniems karšiams. Kai pradeda kibti vidutiniai, galima spėti, kad kibimas netrukus baigsis. Po karšių dažnai į ganyklą susiburia kuojos. Kai jos pradeda ragauti masalus, karšių kibimo galima dažniausiai tikėtis tik kitą rytą.

Pakrančių kontūrai

Ešeriai, kuojos, aukšlės, plakiai būriuojasi ir maisto ieško kitokiose vietose nei karšiai. Dažnai jas gali-ma nuspėti pagal ežero pakrantės kontūrus. Vilnietis meškeriotojas Raimondas Čepukaitis, kuris per ledmetį aplanko kelis nepažįstamus ežerus, yra sumanęs tokią žuvingų vietų paieškos taktiką. Paėjėjęs nuo kranto pusšimtį metrų atsisuka ir apžvelgia pakrantės kontūrus. Jei nepastebi į ežerą įsiskverbusio kyšulio, kurį vietiniai meškerio-tojai paprastai vadina rageliu, eina išilgai kranto toliau, kol aptinka tai, ko ieško. Tokių kyšulių meškerio-tojas ieško neatsitiktinai - paprastai jų tęsinys po vandeniu driekiasi į ežero gelmę ne vieną šimtą metrų. Palei tokio povandeninio gūbrio šlaitus mėgsta būriuotis įvairios žuvys, ypač - ešeriai ir kuojos. Ap-tikęs reikiamą vietą, meškeriotojas išgręžia kelias eketes ir pamatuoja gelmę. Maždaug per pusvalandį, išgręžus kokią dešimtį ekečių, pa-prastai pavyksta nustatyti, kur link

driekiasi povandeninio gūbrio ke-tera, ir aptikti šlaitus. Ties jais ir užmetamas masalas. Povandeninių gūbrių zonoje dažniausiai meške-riojama avižėle, ant kurios kabliuko veriama uodo trūklio lerva. Tokiu masalu dažniausiai susigundo eše-riai, o kuojas galima pabandyti vi-lioti ant plūdinės kabliuko užverta apsiuva. Jei tokio masalo neturite, tiks ta pati uodo trūklio lerva arba nedidelis tešlos, pagardintos mu-sių lervų ekstraktu, rutuliukas. Taip meškeriojant tenka gręžti nemažai ekečių. Tai puiki mankš-ta, bet gręžimo procedūros suryja nemažai laiko. Tačiau nemažai laiko galima sutaupyti, jei nepamiršite gudrybės, kuria dažnai naudojasi patyrę meškeriotojai: kai nustoja kibti naujoje eketėje, jie dažnai grįžta prie pirmosios. Maždaug 50 proc. atvejų „pailsėjusioje“ eketėje vėl pavyksta sugauti kelias žuvis. Paskui masalas užmetamas antro-je išgręžtoje eketėje, trečioje, kol aplankoma visa grandinėlė ekečių. Tada galima gręžti naują eketę arba pradėti viską iš naujo.

Povandeninių gūbrių šlaitai bū-na įvairaus statumo, tačiau kuo jie statesni, tuo didesnė tikimybė ties jais aptikti ešerių būrelius. Palei juos kursuoja ir aukšlės, paskui jas migruoja plėšriosios žuvys. Ypač statūs dugno šlaitai - Tauragno ir Asvejos ežeruose. Čia poros de-šimčių metrų atstumu nuo kranto gelmė siekia kartais ir 20 metrų. Ties nuožulnesniais povandeninių

gūbrių šlaitais paprastai būriuoja-si kuojos, pasitaiko plakių. Naujos žūklavietės vilioja tuos meškerio-tojus, kuriems įdomu apsilankyti nematytose vietose, pasigrožėti įvairiausių mūsų krašto ežerų pa-norama. Žiemą daug kas atrodo visai kitaip nei vasarą ar pavasarį, tačiau svarbiausia, kad ledu galima nueiti ten, kur ir valtimi nepri-plauksi. Nuo ledo galima užmesti masalą tiksliai ten, kur nori, kar-tais pavyksta aptikti tokią vietą, kur žuvys kimba kaip pašėlusios. Tokias eketes meškeriotojai vadina auksinėmis.

Meškeriotojas iš Arnionių apy-linkės Rimantas Šukys pasakojo, kad kartą viename miško eže-re išsigręžė tik vieną vienintelę eketę, tačiau joje užkibo per dvi dešimtys karšių. Draugas bandė meškerioti vos už poros žingsnių nuo tos eketės, tačiau karšiai vi-siškai nekreipė dėmesio į eketėje nugramzdintą masalą. Daugelis meškeriotojų iš savo patirties gali prisiminti tokių logika nepaaiški-namų atvejų. Ne veltui Svėdasų krašto meškeriotojai sako, kad reikia turėti laimę ir tik tada eiti žuvų gaudyti.

vietelėsj/b žūklė

Žūklės prognozė50 proc. teisybėsgeriausias laikas žūkleipagal kibimo kalendorių

sausio 6 d.8.00-10.30, 15.00-18.00 val.

sausio 12 d.9.30.-11.30, 16.30-17.30 val.

Kur gręžti eketę? (2)

Vikt

oro

arm

alio

nuo

tr.

Vyniok ant ūso

Viliojantis debesėlis

Po ledu karšius viliojantys meš-keriotojai yra pasidaliję į dvi sto-vyklas: vieni teigia, kad jokiu bū-du negalima žiemą žuvų vilioti jauku, nes jos greitai pasisotina ir nebekreipia dėmesio į masalus, o kiti teigia atvirkščiai - esą būtina į priedugnę nugramzdinti porą saujų jauko, nes jo debesėlis kar-šius ilgam prikausto prie vienos vietos ir jie nepasitraukia iš ga-nyklos. Svarbiausia yra neversti į vandenį jauko kilogramais. Kad nedidelis jauko kiekis gerai viliotų plačiašonius, jis turi būti kaloringas ir gardžiai kvepiantis. Prancūzų kompanijos „Sensas“ specialistai sukūrė specialų maistingą jauką, skirtą po ledu meškeriojamoms žuvims vilioti. Pora šimtų gramų mišinio palei dugną suformuoja viliojantį debesėlį, kuris ir sužadina karšių apetitą.

n karšiams meškerioti didelėje gelmėje naudojamos kampuotos volframinės avižėlės, kurių svoris gali siekti 2 gramus n Žiemą ne tik karšius, bet ir kitas žuvis ypač vilioja uodo trūklio lervos

14

cmykcmyk14

galvosūkiaij/b žaidimai

kryŽiaŽodis

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

ŠacHMatai

Nr.1 O.Kaminskis - V.Osnosas, 1967 m. Juodieji pradeda ir laimi.

Nr.2 A.Širovas - V.Žuravliovas, 1986 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.3 A.Timofejevas - G.Guseinovas, 2007 m. Juodieji pradeda ir laimi.

PraėJuSIOS SaVaItėS atsakyMai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1

1 padėtis 1...Rf3 2.Rf3 Rd2 0:1.2 padėtis 1.Vf8 Kf8 2.Bd8 Ke7 3.Be8x.3 padėtis 1.Kb7 a5 2.Kc7 Kc5 3.Kd7 Kd5 4.Ke7 Ke4 5.Ke6 a4 (5...Kf4 6.Kd5) 6.f5 a3 7.f6.

Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

Vertikaliai: Ūkininkas. Bavikinas. abatas. Šakotis. Manila. ratilas. Masinė. Danija. arakas. Mirta. rida. Stotas. etanas. Gija. kronas. Gogas. Na. Ja. laivas. lašas. Žan. Svertas. Volas. Vnk. Pantis. Dabis. Maat. Palaikis. tūris. Žeis. Sumis. kairas. Penas. trinasi. Žanas. krabas. Ves. trapas. ko. el. Uranas. Don. Dinamitas. kapa. Vardinės. Šakos. keras.

HorizoNtaliai: Paukštis. Marija. Piranija. Nida. Spa. Pinija. Vai. la. lenk. akla. karti. Sritis. Saratovas. Pavedė. Baronas. Senelis. Batatas. tunas. atikas. Dūmas. aš. Valas. Varis. Uma. Visas. lobis. trik. Galis. krato. iš. ošas. tranas. Namiegas. krapas. Pakartas. Žaibas. Sostas. Meinas. ke. tian. Žvairas. Dar. iN. ananasas. kopa. Pusė. Sankt. Simonas.

PaŽyMėtUoSe laNGeliUoSe: Vandentakis.

PraėJuSIOS SaVaItėSatsakyMai

„miegančių drugelių tvirtovė“ dvd laimėjo:• Brazdauskienė Violeta

(Vilnius)• Kinčiuvienė Paulina

(Palanga)Dėl prizo skambinti

tel.: 238-70-31, 238-70-32 Vilniuje iki sausio 9 d. 17 val.

PraėJuSIOS SaVaItėS prizo laiMėtojai

Du skaitytojai, teisingai išsprendę kryžiažodį, gaus dovanų „tadas blinda: Pradžia“ DVD.

sPręskite kryžiažodį ir laimėkite:

Kryžiažodžio atsakymą siųskite žinute numeriu iki sausio 10 d. 19 val. Žinutės kaina - 1 Lt.

1390sms

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

cmyk

15

cmyk / 15

kakuro

galvosūkiaij/b žaidimai

iŠbrauk sudoku

(SauSIO 7-13 D.)Horoskopas

avinams nauji kapi-talo įdėjimai žada dide-lę naudą. Namų šeimi-

ninkės turės papildomų rūpes-čių. Pas jus gali atvažiuoti pavie-šėti artimas šeimos draugas ar-ba giminaitis. Asmeninis gyve-nimas bus kupinas jaudinančių meilės nuotykių.

jaučiai kitą sa-vaitę turės priimti ke-lis svarbius sprendi-

mus, kurie iš pagrindų pakeis vi-są jūsų veiklą. Jeigu jūsų partne-ris padarys klaidą ir gėdinsis pri-sipažinti, elkitės griežtai ir paisy-kite darbo interesų. Saugokitės sukčių.

dvyniai tarnau-tojai bus paaukštinti. Darbe gali būti svar-

bių įvykių, kurie pareikalaus pa-keisti strategiją. Bet tai neturėtų sutrukdyti įgyvendinti užsibrėž-tus tikslus, nors ir atitolins jų re-alizavimą. Daugiau laiko praleis-kite su šeima.

vėžiams pats metas įtvirtinti tai, kas pasiekta, ir nesi-

leisti į naujas avantiūras. Atei-nanti savaitė - tinkamiausias lai-kas pademonstruoti savo suge-bėjimus, juos deramai įvertins žmonės, kurių nuomonė jums labai svarbi. Namuose viskas klostysis gerai.

liūtams astrolo-gas pataria apsvars-tyti naujus pasiūly-

mus, susijusius su jų profesine veikla. Darbe gali susiklostyti to-kia situacija, kad jūs turėsite veikti savarankiškai ir vadovau-tis savo nuojauta.

mergelėms ateinančią savaitę viskas seksis. Reali-

zuokite savo planus ir pasisten-kite užbaigti numatytus darbus - jūsų laukia sėkmė, tik neklausy-kite patarimų. Namuose gali bū-ti tam tikrų kelblumų: tolimas giminaitis tikriausiai mėgins su-kiršinti brolius ir seseris arba su-tuoktinius.

svarstyklėms imantis naujo darbo, vertėtų įregistruoti

kompaniją žmonos arba vaikų vardu. Sėkmė garantuota. Kitą savaitę jūsų laukia daugybė su-sitikimų. Kai kurie žmonės gali teigiamai įvertinti jūsų profesi-nius sugebėjimus ir net pasiūly-ti jums finansinę pagalbą.

skorpionai, gyvenantys toli nuo namų, ateinančią sa-

vaitę sulauks savo antrosios pu-sės. Finansiniu požiūriu ši laiko atkarpa jums bus labai palanki. Jūs turėsite daugybę progų už-sidirbti pakankamai pinigų.

šauliai kitą sa-vaitę tūrėtų pasi-stengti įtvirtinti tai,

kas pasiekta. Planetų išsidėsty-mas palankus šeimyninėms pro-blemoms spręsti arba naujam butui pirkti. Bet jeigu jūs nese-niai ėmėtės naujo projekto, tai dirbkite pasiraitoję rankoves - sėkmė garantuota.

ožiaragiai ki-tą savaitę neturėtų imtis darbo, kuris

jiems neįdomus. Senas pažįsta-mas, norėdamas atnaujinti draugystę, gali pateikti jums lyg ir viliojantį pasiūlymą. Šiuo po-žiūriu ypač atsargios turėtų būti vienišos moterys.

vandenio kliū-tys kelyje bus paša-lintos, ir jūsų reikalai

netrukus pakryps į gera. Dėl pa-didėjusio užimtumo jums gal netgi teks atšaukti planuotą ke-lionę. Namuose gali susidaryti tam tikra įtampa.

žuvų laukia susiti-kimai su naujais žmo-nėmis. Labai tikėtina,

kad bus teigiamų finansinės pa-dėties pokyčių. Kai kuriems iš jū-sų pavyks pakeisti aplinką. Bet svarbių sprendimų priėmimą re-gis teks atidėti, nors galiausiai viskas susiklostys gerai.

eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

ožiaragis

n KompozitoriusJulius ANDREJEVAS(1942 m. sausio 7 d.)

n Poetas, „respublikonas"Rimvydas STANKEVIČIUS(1973 m. sausio 7 d.)

n KompozitorėAudronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ(1957 m. sausio 12 d.)

pagalbinės SKaIčIų SuMų reIKŠMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PraėJuSIOS SaVaItėS atsakyMai

6 13 9

4 5 89 3 6 54 2 3

1 7 95 2 6

9 8 46 9 4

7 8 58 6 2 3

3 6 2 41 3 6 7 5 2

7 6 46 2 4 1

3 6 7 21 2 4 8 35 7 3 9 8 2 4

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PraėJuSIOS SaVaItėS atsakyMai

4 2 5 9 6 1 7 3 86 9 3 7 4 8 1 2 51 7 8 3 5 2 4 9 69 3 7 6 8 5 2 1 42 5 6 1 7 4 3 8 98 4 1 2 3 9 6 5 75 1 4 8 2 6 9 7 37 6 2 5 9 3 8 4 13 8 9 4 1 7 5 6 2

6 1 7 4 2 8 9 3 59 3 5 7 6 1 2 4 84 8 2 3 5 9 6 1 78 7 4 9 1 2 3 5 61 5 9 6 7 3 4 8 23 2 6 5 8 4 7 9 12 9 8 1 4 6 5 7 37 6 3 8 9 5 1 2 45 4 1 2 3 7 8 6 9

PraėJuSIOS SaVaItėS atsakyMai

8 I R T y Š I U S

16

cmykcmyk16

Vaiva Budraitytė: „Orchidėjos - meilės gėlės“Sausio 10 dieną 53-iąjį gimtadienį švęsianti astrologė ir viena iš LNK televizijos laidos „Būk mano meile“ vedėjų Vaiva Budraitytė įsitikinusi, kad orchidėjos, kurias ji augina savo namuose, yra meilės gėlės. „Žmonės šias egzotiškas nuostabaus grožio gėles paprastai dovanoja mylimiausiems žmonėms“, - sako moteris.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Jokių burtų nėra

Pasak jos, orchidėjos džiugina akis tada, kai Lietuvoje žiema, kai pievose ir darželiuose nėra nei ra-munių, nei bijūnų ar kitų taip pat mielų gėlių. Jos namų oranžeriją iš tiesų galima pavadinti orchi-dėjų karalyste. Šioje karalystėje įvairiomis spalvomis žydi daugy-bė šių egzotiškų gėlių rūšių. Šiaip jau orchidėjos yra lepios ir tikrai ne visi žmonės moka ir sugeba jas išpuoselėti, kad po kiek laiko jos vėl džiugintų akis. Tai gal žinomai moteriai padeda kokie burtai? Kaip ji sugeba orchidėjas priversti pasi-dabinti dešimtimis žiedų?

Moteris šypsosi ir tvirtina, kad jokių burtų čia tikrai nėra, o svarbi tinkama šių egzotiškų gėlių prie-žiūra ir meilė ne tik gėlėms, bet ir visai namų aplinkai. Juk ne veltui sakoma, kad gėlės nyksta tuose namuose, kuriuose nėra santar-vės. Ko jau ko, o meilės Vaivos ir jo vyro Gaudento Naujoko, taip pat astrologo, namuose tikrai nestin-ga. Žinoma astrologė save vadina ir psichologe, savo žinias nuolat tobulina skaitydama psichologinę, filosofinę literatūrą, Evangeliją, todėl ir savo klientams pirmiausia pataria, kad santarvę ir meilę šei-moje lemia ne turtai, o meilė.

Orchidėjos V.Budraitytės na-muose pirmiausia atsirado kaip žmonių, kuriems ji yra padėjusi, dovana. „Labai nemėgstu nuskin-tų gėlių, nes jos po kelių dienų ar savaitės vis vien nuvysta, - sa-kė Vaiva. - Žinodami, kad labiau mėgstu gyvas gėles vazonuose, artimieji ir draugai pradėjo man jas dovanoti“.

Prisijaukinimas

Lepių egzotiškų gėlių prisi-jaukinimo pradžia buvo nelengva, bet už tai dabar Vaiva džiaugiasi savo orchidėjų darželiu. „Išmokau jas auginti ne iš karto - reikėjo elementarių žinių, kaip su jomis elgtis, kaip laistyti. Dabar mano orchidėjos žydi nuo gruodžio iki spalio. Yra viena, kaip aš sakau, išprotėjusi orchidėja, kuri žydi net aštuonis mėnesius, paskui pusantro mėnesio pailsi ir vėl žy-di aštuonis mėnesius. Visos ma-no puoselėjamos gėlės žydi arba labai ilgai, arba po du tris kartus per metus“, - didžiavosi savo gra-žiausiomis augintinėmis moteris ir

apgailestavo, kad kai kurios neži-nia dėl ko nunyksta.

Viena jos išpuoselėta gėlė yra žydėjusi apie 15 centimetrų skers-mens žiedais. Tai buvo ypatinga didžiuliais žiedais pražydusi orchi-dėja, kurią ji buvo gavusi iš dukros

Marijos Motinos dienos proga.Didžiausias džiaugsmas - kai

Vaivai pasiseka atgaivinti visiškai sunykusią karališką gėlę, kokią ga-lima rasti nukainotą bet kuriame prekybos centre. Moteris svarsto, jog ten gėlės nunyksta dažniau ne dėl prastos priežiūros, bet todėl, kad jų čia nemyli. Tad, anot jos, nereikia bijoti įsigyti orchidėjų ir jomis rūpintis.

Vaivos vyras Gaudentas, paste-bėjęs žmonos aistrą šioms gėlėms ir tai, kad ji moka jas prikelti nau-jam gyvenimui, stengiasi papildy-ti jos gyvąją kolekciją ir į namus parnešti tokią, kokios ji dar neturi.

Ir dar viena V.Budraitytės na-mų puošmena, be mandalų, gražių egzotiškų suvenyrų ir gėlių, yra akvariumai, kuriuose plaukioja spalvingos žuvytės.

pomėgiaij/b laisvalaikis

patariMai orcHidėjų augintojaMsnuosavame name gyvenanti v.budraitytė gėles laiko itin šviesio-je, su žiemos sodu sujungtoje sve-tainėje.

• Orchidėjų yra keliolika rūšių ir jų priežiūra skiriasi. Populiariausia Lietuvoje orchidėjų rūšis yra Fa-lenopsis (lot. Phalaenopsis), ji yra stambiais apvaliais žiedlapiais.

• Orchidėjoms labai svarbu šviesa, todėl būtina sumontuoti, ypač pilkuoju metų laiku, papildomą apšvietimą. Šioms gėlėms kenkia tiesioginiai saulės spinduliai, tad jeigu auginate jas ant palangės, ji turi būti su tiulio užuolaida. Labai šaltomis naktimis orchidėją nu-imkite nuo palangės.

• Falenopsius žiemą reikia laistyti negausiai. Jei gėlės stovi šiltoje patalpoje, drėgmės joms reikia kiek gausiau. Vaiva žiemą orchi-dėjas laiko gana šaltai - 14-15 laipsnių temperatūroje, naktį ji gali būti 2-3 laipsniais žemesnė. Laistyti jų tuomet beveik nereikia, o vanduo turi būti drungnas.

• Kambarinės orchidėjos nepaken-čia karšto ir tvankaus oro, todėl būtina dažnai vėdinti kambarį - net ir žiemą. Kartais reikia api-purkšti lapus. Tačiau saugokite gėlę nuo skersvėjų - jie pražū-tingi.

• Toms orchidėjų rūšims, kurios turi stambius gumbus, juose susikau-pia vanduo, reikia gauti sausros ir šalčio - pabūti 5-8 laipsnių tem-peratūroje.

• Orchidėjas tręšti patartina nuo kovo pradžios iki spalio mėnesio, kiekvieno ar kas antro laistymo metu. Svarbu nepadauginti trąšų, nes jos turi būti labai silpnos kon-centracijos.

• Orchidėjos mėgsta ankštus vazo-nus, bet po kelerių metų jas bū-tina persodinti į specialią žemę ir padalyti gumbus. Kiekvienai daliai reikia palikti bent po tris ūglius.

• Jeigu gėlė ilgai nežydi, bet neat-rodo ligota, tikriausiai jai trūksta šviesos.

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

n vaiva Budraitytė savo augintinėms randa laiko net ir tada, kai darbų begalės

n egzotiškosios orchidėjos reikalauja rūpesčio ir meilės