Gargţdų mokykla – darţelis „Saulutė―

„LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI“

PASAULIO PAŢINIMO

MOKOMOJI MEDŢIAGA

2 – 4 KLASĖMS

Parengė pradinių klasių

vyr. mokytoja

Vanda Valantinienė

Gargţdai

2010

Lietuvos miestai

ir miesteliai

Turinys

1. Įvadas.

2. Tikslas ir uţdaviniai:

2. 1. Naudojimosi taisyklės.

3. Medţiagos dėstymas:

3. 1. Lietuvos ţemėlapiai;

3. 2. Lietuvos etnografiniai regionai;

3. 3. Duomenų lentelės;

3. 4. Miestų pristatymas, herbai, lankytinos vietos, ţymūs ţmonės.

4. Išvados.

5. Naudota literatūra

Tema „Lietuvos miestai ir miesteliai―

Tikslas – plėsti vaikų akiratį.

Uţdaviniai:

supaţindinti su Lietuvos miestais ir miesteliais;

aplankyti miestų įţymias vietas;

formuoti mokslinio tyrimo įgūdţius;

skatinti norą keliauti;

eksponuoti materialia forma mokomąją medţiagą.

Naudojimosi priemone taisyklės:

1. Raskite miestą ţemėlapyje.

2. Susipaţinkite su miesto pristatymo medţiaga.

3. Numatykite kelionės maršrutą.

4. Organizuokite išvyką

5. Įgykite ţinių ir jas skleiskite.

Įvadas

Metodinė priemonė „Lietuvos miestai ir miesteliai―, minint Lietuvos vardo 1000 – metį ir

Lietuvos nepriklausomybės 20 – metį, padės tiek mokytojams, tiek ir mokiniams ugdant

pilietiškumą susipaţinti, praplėsti ţinias apie 14 Lietuvos miestų, jų lankytinas vietas, istorinius

ir gamtos paminklus, etnografines dalis, ţmonių skaičių miestuose. Supaţindins, primins upes,

Lietuvos eţerus, kalvas, kalnus, jų gylius ir dydţius, ugdytiniai mokysis orientuotis ţemėlapyje,

atskirti etnografines Lietuvos dalis, susirasti norimą miestą, susipaţins su jo padėtimi

ţemėlapyje. Jame aprašyti miestai paţymėti raudonu stačiakampiu.

Priemonėje surinkta medţiaga palengvins organizuojant išvykas į šiuos miestus arba

„keliaujant― po miestus klasėje, ugdys meilę gimtinei, skatins norą keliauti, paţinti, mokys

glaudţių bendradarbiavimo įgūdţių. Taip pat skatins vaikus pasirinkti įdomiausius maršrutus

kelionėms, lengviau susidarys lankytinų vietų planą, pritaikys įgytas ţinias ir jas labiau praplės.

Mokiniai pasidalins kelionių įspūdţiais grįţus iš jų, galės juos aprašyti ir taip papildyti metodinę

priemonę.

Pateikta medţiaga remiasi esančia informacija internete, mokykliniuose vadovėliuose,

įvairiose knygose ir periodinėje spaudoje.priemonė yra ir bus aktuali savo pateiktomis ţiniomis,

plečiant vaikų ţinių bagaţą, pasaulio paţinimo pamokose, integruojant matematiką, dailę ir

technologijas, lietuvių kalbą,, rengiant valstybines šventes.

Duomenų lentelės:

Miestas Atstumas

iki

sostinės,

km

Pirmą kartą

paminėta

rašytiniuose

šaltiniuose

Gautos miesto

teisės

Gyventojų

skaičius

(2005 m.)

Gargţdai 292 1253 m 1792 m 15510

Klaipėda 311 1252 m. 1257-1258 m 188767

Kretinga 314 1253 m 1609 m 21425

Neringa 358 1385 m 1961 m 2834

Palanga 326 1253 m 1791-1792 m 17611

Plungė 287 1567 m 1792 m 23246

Telšiai 285 1450 m 1791 m 30539

Šilutė 286 1511 m 1941 m 21258

Kaunas 102 1361 m 1408 m 364059

Vilnius 0 1323 m 1387 m 541278

Trakai 27 XIII-XIV a XIV a. pab. - XV a. pr 5504

Šiauliai 213 1236 m 1713 m 130020

Anykščiai 107 1442 m 1792 m 11757

Molėtai 64 1387 m 1956 m 7059

Druskininkai 127 1635 m 1946 m 16890

Aukščiausios Lietuvos kalvos

1. Aukštojas 293,84 m

2. Juozapinė 293,6 m

3. Kruopinė 293,4 m

4. Nevaišiai 288,9 m

Ilgiausios Lietuvos upės:

1. Nemunas 937 km (Lietuvos teritorijoje 475 km)

2. Neris 510 km (Lietuvos teritorijoje 234 km)

3. Venta 346 km (Lietuvos teritorijoje 161 km) Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76,8 tūkst. km.

Didţiausi Lietuvos eţerai:

1. Drūkšiai 4479,0 ha

2. Dysnai 2439,4 ha

3. Dusia 2334,2 ha

4. Sartai 1331,6 ha

5. Luodis 1320,0 ha

6. Metelys 1292,0 ha

7. Platelių eţeras 1209,6 ha

8. Avilys 1209,0 ha

9. Rėkyvos eţeras 1150,9 ha

10. Alaušas 1054,0 ha

Giliausi Lietuvos eţerai:

1. Tauragnas 60,5 m

2. Malkėstaitis 57 m

3. Asveja 50,2 m

4. Vištytis 50 m

5. Platelių eţeras 47 m

Ilgiausi Lietuvos eţerai:

1. Asveja 21,9 km

2. Sartai 14,8 km

Gargţdai (16 308 gyv.) – miestas vakarų Lietuvoje, Klaipėdos apskrityje, vakariniame

Minijos krante. Ţmonių čia gyventa nuo ţalvario amţiaus. Istoriniuose šaltiniuose Gargţdai pirmą

kartą minimi 1253 metais Ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte kaip Garisda.. XVII–XVIII amţiai

dėl karų ir maro Gargţdams buvo sudėtingi. 1786 m. sudegė beveik visas miestas. 1792 m.

suteiktos miesto teisės ir herbas. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo naujas

Gargţdų gyvavimo etapas. Miestelio gatvėms suteikti pavadinimai: Minijos, Klaipėdos, Prezidento

A. Smetonos, o turgaus aikštei – Rinkos aikštės vardas.

Sovietmečiu Gargţdai toliau augo. 1952 m. tapo Klaipėdos rajono centru, nors turėjo tik

miestelio statusą. 1958–1965 m. Gargţdai buvo miesto tipo gyvenvietė, vėliau tapo miestu. Miesto

vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio ţodţio gargždas („grauţas, ţvirgţdas, ţvyras―).

Herbo reikšmė.

Herbo raudoname lauke ţalių laurų vainiku apsuptas gulsčias sidabrinis kalavijas. Herbą –

svarbų miesto savarankiškumo ţenklą – Gargţdams suteikė karalius Stanislovas Augustas.

Ţymūs ţmonės.

Iš Gargţdų yra kilę:

ekonomistas ir politikas Eduardas Vilkas (1935–2008),

filosofas Alvydas Jokubaitis (1959–),

literatūrologas Jonas Lankutis (1925–1995),

olimpinis futbolo čempionas Arminas Narbekovas,

futbolininkai, buvę ir esami Lietuvos rinktinės nariai Romas Maţeikis, Ričardas Zdančius,

Raimondas Ţutautas, Vaidas Ţutautas, Giedrius Ţutautas, Darius Ţutautas, Andrius Jokšas ir

Tomas Tamošauskas,

pasaulio krepšinio jaunimo čempionas Marius Prekevičius,

įţymus gydytojas Nerijus Kaselis,

poetė Dalia Kudţmaitė.

Lankytinos vietos.

Gargţdų krašto muziejuje eksponuojami

istoriniai šaltiniai, etnografijos, dailės, ikonografijos

eksponatai susiję su šiuo kraštu.

Kalniškės (Gargţdų) piliakalnis, dar

vadinamas Gargţdų Pilale. Iš šiaurės ir pietų piliakalnį

juosia gilios daubos, vakarinė dalis remiasi į Minijos

upės slėnį. Pilaikalnio aikštelė apie 100 m ilgio.

Aikštelėje ţymus kultūrinis sluoksnis, netoliese

piliakalnio būta senovės gyvenvietės. Radiniai, leidţia

spėti, kad ţmonės gyveno čia dar prieš mūsų erą, nes

seniausi radiniai, priskiriami ţalvario amţiui, taip pat rasta Romos monetų.

Gargţdų miesto parkas. Angliško

(landšaftinio) stiliaus parkas įveistas vakarinėje miesto

dalyje XIX a. I pusėje dvarininkų baronų F. ir E.

Rönne. Pietrytinę parko dalį juosia Minijos upė.

Seniausi miesto parko medţiai skaičiuoja jau daugiau

nei 200 metų. Parko senojoje dalyje auga paprastojo

skroblo ir baltosios tuopos, maţalapės ir

didţialapės liepos, paprastasis kaštonas, klevas ir kitų

rūšių medţiai. Naujai suformuota parko dalis leidţiasi į vaizdingą Minijos slėnį. Parke įrengti

pasivaikščiojimų takeliai, suformuotos alėjos. Parkas yra populiariausia gargţdiškių ir miesto svečių

poilsio vietų mieste. Parko pradţioje, kairėje pusėje, yra II Pasaulinio karo karių kapai, dešinėje

pusėje paminklas „Rūpintojėlis― (autoriai - J. Čepas ir V. Majoras), o pagrindinės alėjos pabaigoje

yra paminklas rezistencijos aukoms atminti.

Klaipėda (188,8 tūkst.gyv.) - šiauriausias neuţšąlantis Baltijos ir vienintelis Lietuvos

uostas. Klaipėda nuo seno buvo svarbus prekybos centras. Dar XIII a., perplaukę Baltiją, ją lankė

Šiaurės ir Vakarų kraštų pirkliai. Klaipėdos įkūrimo data laikoma 1252 m. rugpjūčio 1 d.

Uostamiestis ir savo senąja architektūra artimesnis šiaurės šalims. Klaipėda puoselėja graţias

jūrines tradicijas: nuo 1934 m. kiekvieną paskutinįjį liepos savaitgalį švenčiama Jūros šventė.

Šventės paţiūrėti ar padalyvauti renkasi svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių. Jūros gamtos ir

laivybos istorijos ekspozicijos įrengtos XIX a. statybos Kopgalio tvirtovėje. Šiuose unikaliuose

statiniuose taip pat yra įrengtas turtingas Jūrų muziejus-akvariumas. Muziejaus delfinariume

kasdien rengiami daug ţiūrovų sutraukiantys dresuotų delfinų ir Kalifornijos jūrų liūtų spektakliai.

Kita įdomi muziejaus veikla – delfinų terapija vaikams su negalia.

Krašto istorija sukaupta Maţosios Lietuvos ir Pilies muziejuose. Vertingi paveikslų rinkiniai

yra Prano Domšaičio galerijoje, įdomios Laikrodţių, Kalvystės muziejų kolekcijos. Klaipėdos

šiuolaikinės skulptūros parke – daug originalių geriausiųjų šalies skulptorių kūrinių. Iš Senojo pašto

bokšto savaitgalių vidudieniais skamba kariljono muzikos koncertai. Tikra melomanų fiesta -

tarptautinis Pilies dţiazo festivalis birţelio pradţioje, į kurį kasmet kviečiamos vis naujos pasaulinio

ryškumo ţvaigţdės. Garsiausias Klaipėdos meno kolektyvas – sportinių šokių ansamblis „Ţuvėdra―

– daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas.

Klaipėda – ir poilsiui tinkamas miestas. Čia, kaip ir visame Lietuvos Baltijos pajūryje,

puikūs balto smėlio paplūdimiai. Netoli į šiaurę nuo miesto – graţaus kraštovaizdţio ir savitos

gamtos Pajūrio regionis parkas. Mieste išplėtotos apgyvendinimo ir laisvaikio praleidimo

paslaugos. Buriuotojams – du jachtklubai, vienas iš jų – pačiame Klaipėdos centre kaip ir kruizinių

laivų terminalas. Uostamiestis yra kruizinių laivų po Baltiją maršrutuose. Greta Klaipėdos vienoje

pusėje Palanga – didţiausias Lietuvos pajūrio kurortas, kitoje – nuostabiai graţios gamtos Kuršių

nerija.

Senamiestyje yra Senoji (Pirmoji) perkėla, Dramos teatras ir Teatro aikštė, Parodų rūmai,

Pilies muziejus, Maţosios Lietuvos istorijos muziejus, Evangelikų liuteronų maldos namai,

Etnokultūros centras, Kalvystės muziejus, Turgaus aikštė.

Herbo reikšmė.

Raudoname skydo fone auksinė mūro siena su trimis bokštais. Centrinis aukštesnis, šoniniai

ţemesni. Virš bokštų keturios penkiakampės ţvaigţdės, kurios senovėje atstojo kompasą. Tai

daţnai sutinkamas simbolis miestų uostų herbuose. Skydo papėdėje auksinis laivo korpusas.

Lankytinos vietos.

Klaipėdos laikrodţių muziejuje eksponuojami senovinių kalendorių, saulės, vandens,

ugnies, smėlio laikrodţių orginalai, modeliai ir kopijos-

rekonstrukcijos. Didţiąją eksponatų dalį sudaro mechaniniai

laikrodţiai.

Eksponuojami ir pastarųjų laikų elektromechaniniai,

elektromagnetiniai ir kvarciniai laikrodţiai.

Lietuvos jūrų muziejus - nuo 1979 metų veikiantis muziejus Kuršių nerijos šiauriausiame

taške, Kopgalyje. Čia yra jūrų gamtos ir laivybos istorijos ekspozicijos, įrengti akvariumai Lietuvos

gėlavandenėmis, Baltijos ir tropinių jūrų ţuvimis, lauko baseinai su pingvinais, Baltijos ruoniais,

Šiaurės jūrų liūtais. Nuo 1994 metų veikia delfinariumas.

Klaipėdos delfinariumas,

atidarytas 1994 m., yra vienintelis rytinėje

Baltijos pakrantėje. Jame gyvena

Juodosios jūros delfinai – afalinos.

Delfinai kartu su Kalifornijos jūrų liūtais

dalyvauja pasirodymuose, vandens

spektakliuose.

Kretinga - vienas iš seniausių vakarų Lietuvos miestų, įsikūręs prie Akmenos upės, šalia

Palangos kurorto, 25 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos.

Jame gyvena daugiau kaip 21 tūkst. ţmonių.

Legendiniu Kretingos įkūrėju laikomas gotų karalius Armonas, kilęs iš Grutingų giminės.

1253 m. Kuršo vyskupo rašte pirmąkart paminėtas Kretingos vardas. Kretingoje J. K. Chodkevičius

pastatė pirmąją, medinę baţnyčią ir vienuolyną bernardinams, kuriems išmūrijo naujus vienuolyno

rūmus ir baţnyčią. Šalia vienuolyno jis įkūrė Karolštato miestą (taip Kretinga vadinosi XVII-XVIII

a.), kuriam 1609 m. suteikė Magdeburgo savivaldos teisę. Baţnyčioje jis įrengė mauzoliejų.

Paskutinysis Kretingos dvaro savininkas A. Tiškevičius pasitraukė į Vokietiją, kur 1945 m.

mirė. Jo rūmuose Kretingoje po karo veikė ţemės ūkio mokykla, o 1992 m. restauruotuose rūmuose

įsikūrė Kretingos muziejus, kurio eksponatai pasakoja apie šio krašto praeitį ir dvaro savininkų

nuveiktus darbus. Itin daug lankytojų sulaukia muziejuje veikiantis graţiai priţiūrimas ţiemos

sodas.

Kretingoje iš šiaurės į pietus vingiuoja Akmena (Danė). Didesnioji miesto dalis išsidėsčiusi

rytiniame upės krante. Čia yra savivaldybė, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai baţnyčia,

bernardinų vienuolynas (su seniausiu išlikusiu saulės laikrodţiu Lietuvoje - apie 1610 m.),

Evangelikų liuteronų baţnyčia, kultūros namai. Šiauriniame pakraštyje yra Dvaro rūmai, Kretingos

muziejus, čia telkšo du eţerai. Vakariniame Akmenos (Danės) krante yra pramonės įmonės , eina

geleţinkelis į Klaipėdą.

Herbo reikšmė.

Kretingos herbe pavaizduota Šventoji Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.

Lankytinos vietos.

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai

baţnyčia. 1610 - 1617 m. Ţemaičių seniūno ir Lietuvos Didţiosios

Kunigaikštystės etmono Jono Chodkevičiaus iniciatyva buvo

pastatyta mūrinė baţnyčia su vienuolynu.Baţnyčia turi gotikos ir

renesanso bruoţų, bazilikinė, su pusapskrite koplyčia ir aukštu

bokštu. Vidus 3 navų. Yra 7 barokiniai altoriai. Po baţnyčia yra

didikų palaidojimų su paminklinėmis lentomis, herbais. Švent orių supa mūrinė tvora. Netoli yra

senos kapinaitės, apjuostos plytų mūro tvora. Baţnyčios centrinės ir zakristijos durys puoštos

droţiniais ir fundatorių herbais. Sakykla puošta skulptūromis. Netoli šv. Barboros ir šv. Pranciškaus

altorių kabo fundatorių Sofijos ir Jono Karolio Chodkevičių portretai. Po centriniu altoriumi

palaidoti Chodkevičių šeimos nariai bei pranciškonų vienuoliai.Baţnyčioje stovi seniausi ţinomi

datuoti Lietuvoje vargonai.

Kretingos muziejus - vienas iš pagrindinių

Ţemaitijos muziejų, kuriame reprezentuojama

dvarų kultūra. Turtingi muziejaus fondai, kuriame

sukaupta daug Kretingos miesto bei jo apylinkių

materialinės ir dvasinės kultūros lobių.Čia veikia

įspūdingiausias Lietuvoje ţiemos sodas. Jį įkūrė

grafas Juozapas Tiškevičius 1875 m. Antrojo

pasaulinio karo metu sodas buvo visiškai

sunaikintas, 1987 m. atidarytas po ilgai trukusios restauracijos. Sode ţaliuoja ir ţydi daugiau kaip

580 augalų rūšių iš tolimiausių pasaulio kampelių. Ţiemos sodo plotas – 693 m2. Ekspozicija nuolat

atnaujinama retesnių augalų kolekcijomis.

Telšiai (30,5 tūkst. gyv.) - Ţemaitijos etnografinio regiono sostinė įsikūrusi ant septynių

kalvų prie Masčio eţero. Istoriniuose šaltiniuose Telšiai minimi nuo 1450 m. XVIII a. pabaigoje

miestui suteiktos Magdeburgo teisės ir greitai Telšiai tampa ţemaičių kultūriniu ir politiniu centru.

Ant aukščiausios miesto kalvos stovi XVIII a. pabaigoje pastatyta puiki vėlyvojo baroko –

klasicizmo stiliaus baţnyčia (nuo 1926 m. Telšių katedra). Originalūs šoniniai altoriai ir sakykla

išskiria šiuos maldos namus iš kitų Lietuvos baţnyčių. Telšiuose įsikūrusi Vyskupijos rezidencija,

veikia Kunigų seminarija ir Bernardinų vienuolynas.

Graţus permainingas apskrities kraštovaizdis, o vaizdingiausios teritorijos paskelbtos

Ţemaitijos nacionaliniu, Varnių ir Ventos regioniniais parkais.

Herbo reikšmė.

Telšių herbo mėlynajame fone pavaizduotas šv. Stanislovas, prikeliantis iš kapo Piotroviną.

Tokį herbą su Krokuvos vyskupo šventojo Stanislovo atvaizdu Telšiams kartu su miesto teisėmis

1791 m. suteikė Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Augustas.

Žymūs Telšių žmonės

Antanas Klementas (1756 - 1823 m.) - vienas seniausių Ţemaitijos poetų.

Karolina Praniauskaitė (1828 - 1859 m.) - pirmoji Lietuvos poetė.

Mykolas Brenšteinas (1874 - 1938 m.) - Ţemaitijos senovės tyrinėtojas.

Gabriel Narutowicz - pirmasis Lenkijos prezidentas

Rolandas Paksas - buvęs prezidentas

Telšių senosiose kapinėse palaidotas poetas Butkų Juzė (1893 - 1947 m.).

Lankytinos vietos.

Viena didţiausių gamtinių vertybių Telšių rajone

yra Varnių regioninis parkas. Varnių regioninis parkas

įsikūręs Lietuvos vakarinėje dalyje. Telšių rajone parko

plotas – 33800 ha. Parkas įsteigtas 1992 metais siekiant

išsaugoti Ţemaičių centrinio eţeruoto kalvyno

kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo

vertybes. Parke yra šeši eţerai, iš kurių didţiausias –

Lūkstas. Tai vienintelis Lietuvoje eţeras, kurio bangos į krantą išmeta gintaro. Į pietus nuo jo esanti

Paršeţerio pakrantė taip pat puiki vieta poilsiui. Parke yra nemaţai piliakalnių, ilgų ir sunkių kovų

su kryţiuočiais ir kalavijuočiais metu atlikusių svarbias strategines ir gynybines funkcijas.

Svarbiausi iš jų: Medvėgalis (iškiliausia kalva Ţemaitijoje, iškilusi virš jūros lygio 234 m, apsupta

septynių maţesnių kalvų), Šatrija (228,7 m), Moteraitis (218 m virš jūros lygio), Sprūdė (176 m),

Bilionių ir kiti piliakalniai, nuo kurių atsiveria nuostabi Ţemaitijos kalvų ir eţerų panorama.

Varnių regioninis parkas yra turtingas biologine įvairove, daugelis augalų ir gyvūnų rūšių

yra saugotinos. Čia yra 43 europinės svarbos gamtinės buveinės, 4 gamtinės buveinės (prie Birţulio,

Stervo, Saloto eţerų bei Debesnų pelkė) atitinka "Natura 2000" gamtinėms buveinėms keliamus

reikalavimus.

Plungė - miestas Telšių apskrityje, 27 km į vakarus nuo Telšių. Rajono centras. Miestas

turi seniūnijos statusą. Tai vienas iš 4-jų Telšių apskrities rajonų centrų, esantis bemaţ Plungės

rajono centre. Miesto plotas yra 1178,28 ha. Plungę kerta Šiaulių – Klaipėdos geleţinkelis.

Artimiausi miestai: uţ 69 km - Klaipėda, 104 km – Šiauliai. 2001 metų surašymo duomenimis,

mieste gyveno 23436 ţmonės. Iš jų: 10897 vyrai ir 12539 moterys. Plungės centras yra išsidėstęs

ant kalvagūbrio. Per Plungę teka vandeninga upė Babrungas, kuri suformavo miesto teritorijoje

išraiškingą slėnį. Jame susidaręs 88 ha tvenkinys. Miesto centre yra originalus 56 ha Plungės

parkas.

Herbo reikšmė.

Herbe pavaizduotos kviečių pėdos, laisvai perrištos juosta, o virš jų – Dievo Apvaizdos akis.

Plungėje gimė prelatas Konstantinas Olšauskas, istorijos mokslų daktaras, profesorius Zenonas

Ivinskis, dainininkė, liaudies artistė Giedrė Kaukaitė, dailininkė, aktorė Aurelija Autukienė

(Tamulytė), pianistas Rudolfas Budginas, aktorius, liaudies artistas Karolis Dapkus, poetai

Raimondas Jonutis ir Jolanta Malerytė, ţydų kilmės rašytojas L.Olšvangas, vertėjas Leopoldas

Daukša, geografijos mokslų kandidatas, inţinierius geodezininkas Mykolas Kosčiauskas, biologijos

mokslų daktarė Jadvyga Monstvilaitė, aktorius Vytautas Rumšas, dţiazo muzikantas, saksofonistas

Petras Vyšniauskas, daininkas, emigrantas Rimas Strimaitis.

Plungėje gyveno nemaţai garsių ţmonių. 1889-1892 metais būsimasis kompozitorius ir

dailininkas M.K.Čiurlionis mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje.

Lankytinos vietos.

Bene ţymiausia Plungės vieta yra miesto parkas ir jame esantys

kunigaikščių Oginskių rūmai (1879 m.) bei oranţerija - laikrodinė (1846

m.). Parką puošia 7 tvenkiniai, per jį vingiuoja Babrungas, išsiskiria senų

medţių alėjos, Perkūno ąţuolas. Dabar rūmuose įsikūręs Ţemaičių dailės

muziejus.

Šv. Jono Krikštytojo baţnyčiai statyti M. Oginskis, parveţė iš

Italijos jos projektą ir skyrė lėšų statybai. Jo ţmona Marija po vyro

mirties ne tik padėjo parapijiečiams uţbaigti šią statybą, bet ir,

pasikvietusi iš Krokuvos Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuoles,

įrengė Plungėje Lurdo grotą, o šalia jos pastatė medinę koplyčią.

Baţnyčia neoromaninė, lotyniško kryţiaus plano, dvibokštė. Šventoriaus

tvora plytų mūro.

Šilutė - miestas Lietuvos vakaruose, netoli Kuršių marių, 48 km į pietus nuo Klaipėdos.

Šilutės rajono bei seniūnijos centras, priklauso Klaipėdos apskričiai. Per miestą teka Šyšos upė. Iš

šiaurės link pietryčių eina geleţinkelis. Miesto centre yra Šv. Kryţiaus baţnyčia, į vakarus - Šilutės

muziejus, evangelikų liuteronų baţnyčia, kultūros namai, prie Šyšos - išlikę dvaro rūmai ir senelių

globos namai. Miesto pietryčiuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose yra kolektyviniai sodai.

Herbo reikšmė.

Pagrindinis herbo simbolis – baltas burlaivis su Pamario krašto senųjų ţvejų naudota

vėtrunge, laivelio apačioje – senoviškas pašto trimitas. Simboliai komponuojami ţalioje ir juodoje

skydo pusėje. Herbo motyvai, spalvos simbolizuoja Kuršių marias, ţvejybą, Šilutę, kaip senąjį

uostą.

Lankytinos vietos.

Labiausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono

taškas – Ventės ragas. Jo smaigalyje daugiau nei

šimtą metų veikia švyturys. Laivams ir sieliams ši

vieta buvo ypač pavojinga. Kol buvo iškastas

Vilhelmo kanalas, sujungęs Nemuną su Klaipėda,

čia suduţdavo daug laivų. 1929 m. Ventės rage

prof. Tadas Ivanauskas įkūrė paukščių ţiedavimo

stotį. Čia septyniose gaudyklėse sugauti ir

suţieduoti paukščiai vėliau aptinkami Irane, Egipte

ir net Pietų Afrikos Respublikoje. Ventės rago ornitologinėje stotyje veikia muziejus. 1999 m.

Ventėje surengtas trumpametraţių filmų festivalis "Tinklai", kuriame dalyvavo ţymusis reţisierius

Piteris Grynavėjus. Flmų festivalis rengiamas kasmet. Ventės rago praeitis apipinta legendomis ir

tikrais įvykiais. 1360 m. Kryţiuočių ordinas pastatė Ventėje pilį, kuri saugojo vandens kelią

Nemunu. Tačiau pilis buvo paplauta Kuršių marių bangų ir nugriuvo į vandenį. Tačiau ir po

vandeniu Ventės pilis liko garsi, paţymėta ne viename sename ţemėlapyje.

Švėkšna - miestelis, garsėjantis aukščiausia rajone (75 m) t-

dvibokšte, raudonų plytų baţnyčia (1905 m.) bei XVIII a. įkurtu

grafų Pliaterių parku su įspūdinga liepų alėja, Genovaitės vila,

rūmais, tvenkiniais, skulptūromis. Švėkšnos miestelis priklausė Ţemaitijai, todėl jo urbanistinė

struktūra architektūra ir pastatai skiriasi nuo Klaipėdos krašto miestelių. Miestelio centre - didţiulė

turgaus aikštė. Iš baţnyčios tilteliu pro restauruotus varius patenkama į senąjį parką, kuriame auga

retų medţių. Viename iš parko pastatų įrengtas Švėkšnos muziejus. Alėjos gale - Genovaitės vila,

kurią 1880 m. grafas pastatė savo ţmonai. Šalia vilos grafienės mylimo sūnelio skulptūra, saulės

laikrodis ir laipteliai, kuriais galima nusileisti prie tvenkinių. Didţiojo

tvenkinio saloje - medţioklės deivės Dianos skulptūra. Grafų rūmai ir dar

vienas parkas yra miestelio gale, uţ senųjų kapinių. Ten stovi senas vandens

malūnas, kuriame dabar įrengtas viešbutis ir puikus restoranas. Švėkšnos

kapinėse palaidotas ţymus XIXa. lietuvių poetas, istorikas S.Stanevičius.

Šiauliai (130,0 tūkst. gyv.) - Šiaurės Lietuvoje įsikūręs pagal gyventojų skaičių ketvirtas

šalies miestas, savo metus skaičiuoja nuo pergalingo Saulės mūšio, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d.

Daugelį amţių miestą daug kartų niokojo karai, marai ir gaisrai. Vienintelis jame iki šiol išlikęs

senus laikus menantis architektūros paminklas – grakšti renesansinė Šv. Petro ir Povilo katedra. Jos

iš toli matomas 70 m. aukščio baţnyčios bokštas yra ryškiausias Šiaulių panoramos akcentas.

Bokšte išlikęs unikalus saulės laikrodis. XVIII a. antroje pusėje miestas pradėtas pertvarkyti pagal

klasicistinės architektūros principus. Ir iš to laikotarpio telikę tik keli pastatai. Po niokojimų

atstatytas miestas didţiuojasi meniniais akcentais išpuoštu pėsčiųjų bulvaru - pirmąja Lietuvoje

pėstiesiems atiduota centrine gatve.

Herbo reikšmė.

Šiaulių herbe nupiešta Ţemaitijos Kunigaikštijos meška su grandine, Dievo Apvaizda ir

veršis. Herbe pagal rusų heraldikos tradicijas virš skydo buvo uţdėta penkių bokštų auksinė mūro

karūna.

Lankytinos vietos.

1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje "Vairas" buvo

įkurtas visuomeninis Dviračių muziejus. Muziejaus ekspozicijoje

rodomi 259 eksponatai, iš jų-73 dviračiai ir 4 velomobiliai.

Muziejus gausiai lankomas. Ypač daţni svečiai - vaikai. Čia

jie gali ne tik apţiūrėti ekspoziciją, bet ir pasivaţinėti velomobiliu.

Didţiausias saulės laikrodis pastatytas Šiauliuose minint miesto

750 m. sukaktį. Saulės laikrodis, esantis ant Šv. Petro ir Pauliaus katedros

pietinės fasado sienos, yra vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių

laikrodţių Lietuvoje. Jo įrengimo data - apie 1625 m. Laikrodis rodo

laiką nuo 7 valandos ryto iki 17 vakaro, o jeigu laikrodį reiktų pristatyti

miesto svečiui, tai galima sakyti, kad tai vienintelis laikrodis Lietuvoje, rodantis tikslų astronominį

Šiaulių ţemės laiką.

Saulės mūšio pergalės 750 metinių proga Šiaulių

pakraštyje įrengta Saulės laikrodţio aikštė, kurią puošia

dinamiška ir spindinti skulptoriaus St. Kuzmos sukurta Šaulio

skulptūra.

Palanga (17,6 tūkst. gyv.) - pats didţiausias ir universaliausias Lietuvos pajūrio kurortas. Lietuvos

pajūris garsėja ypatingai graţaus balto smėlio paplūdimiais ir kopomis, kokių kitų šalių Baltijos

pakrantėse beveik nėra.

Senovėje ţvejų gyvenviete buvusi Palanga rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XII

a. Gyventojai vertėsi ne tik ţvejyba, bet ir rinko gintarą, kuris prekybininkų keliais pasiekdavo

tolimas Europos ir Azijos šalis.

XIX a. Palanga pradėjo virsti į kurortą – tai didelis į miestelį atsikėlusių grafų Tiškevičių

dinastijos nuopelnas. Buvo įkurtas parkas, pastatyti nauji dvaro rūmai, įrengtas uostas, įkurtos

gydyklos, pastatyta nauja baţnyčia, nutiestas jūros tiltas. Spaudos draudimo laikotarpiu per Palangą

ėjo knygnešių keliai.

Pastaraisiais metais kurorte įrengta daug naujų įvairiausio lygio viešbučių ir svečių namų.

Palangoje taip pat yra kelios tikrai puikios sanatorijos.

Palanga – į medţių ūksmę paniręs kurortas, graţus bet kuriuo metų laiku. Vėsesniu metų laiku – tai

puiki vieta konferencijoms, seminarams rengti.

Lankytinos vietos.

Grafo Felikso Tiškevičiaus rūmai (dabar Gintaro muziejus ).

Viena iš graţiausių Palangos vietų - Tiškevičių rūmai ir juos

supantis didţiulis E.Andre projektuotas parkas. Neorenesansinio

stiliaus dvaro rūmai pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto

Franco Švechteno projektą. Rūmai restauruoti 1957 m. Juose

įsikūręs Gintaro muziejus, kuriame visa gintaro įvairovė, o

inkliuzų kolekcija – didţiausia pasaulyje. Rugpjūčio vakarais

rūmų terasoje vyksta koncertai ir poezijos vakarai. Kultūrinės pramogos Palangoje kurortinio

sezono metu labai įvairios.

Jūros tiltas. XIX a. pabaigoje poilsiautojai,

norėdami atvykti į Palangą patirdavo ganėtinai daug vargo.

Atvykę į Liepoją ar Klaipėdą, į Palangą turėdavo keliauti

arkliais. Tada Tiškevičiai ir sumanė statyti prieplauką

laivams. 1884-1888 buvo statoma prieplauka, prekybinis -

keleivinis laivas iš Liepojos veţdavo poilsiautojus,

prekes, maistą. Tačiau po audrų prieplauka buvo

uţnešama smėliu ir po keletos metų laivybai netiko. Nuo 1892 m.tiltas tapo mėgstama

pasivaikčiojimų vieta. Laikas, jūros bangos ir vėjas niokojo šį statinį. 1997 m. pastatytas naujas

tiltas, kurio ilgis - 470 m.

''Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų'' baţnyčia. 1897 - 1906

m. pagal švedų architekto K. Strandmano projektą buvo pastatyta

neogotikinė katalikų baţnyčia. Šis 76 metrų statinys ir šiandien yra

aukščiausias Palangoje. Baţnyčios statyba kainavo 90 000 aukso rublių,

30 000 iš jų paaukojo grafas Tiškevičius. Tai jau trečioji Palangos

baţnyčia. Baţnyčia pasiţymi puikia akustika.

Neringos miesto ( 2,8 tūkst. gyv.) – centras yra Nida. Kita didesnė gyvenvietė –

Juodkrantė. Spalvingus ţvejų kaimus primena Pervalka ir Preila. Tai pats ilgiausias (apie 50 km) ir

labiausiai į vakarus nutolęs miestas Lietuvoje. Raudonstogis tarp pušynų pasislėpęs miestelis yra

nepaprastai jaukus ir švarus. Nidos ir Juodkrantės paplūdimiai jau keletą metų atitinka Mėlynosios

vėliavos reikalavimus. Beje, iš visų Lietuvos vietų daugiausia saulėtų dienų per metus – Nidoje.

Vasarą čia ilsisi per 100 tūkst. poilsiautojų, kurių dauguma – įvairiakalbiai kitašaliai. Iš pietų į

šiaurę išsidėsčiusios daug gyvenviečių: Nida, Preila, Pervalka, Juodkrantė, Alksnynė. Iš rytų miestą

skalaujo Kuršių marios (krantas labai vingiuotas), iš vakarų - Baltijos jūra. Visas miestas yra Kuršių

nerijos nacionaliniame parke. Neringa ypač populiari kaip poilsio vieta. Čia yra daug aukštų smėlio

kopų, Juodkrantėje - Raganų kalnas, Nidoje - Parnidţio kopa. 2000 m. Kuršių nerija įtraukta į

UNESCO Pasaulio gamtos paveldo sąrašą kaip vienas graţiausių ir unikaliausių Europos

kraštovaizdţių.

Juodkrantė ţavi puikiai sutvarkyta ir išpuošta Kuršmarių krantine, atstatytomis stilingomis

senosiomis vilomis, soduose ir gėlynuose skendinčiais ţvejų namais.

Kuršių nerijoje iš viso randama apie 9000 augalų rūšių, iš kurių net 27 įtrauktos į Lietuvos

raudonąją knygą.

Herbo reikšmė.

Neringos herbe kairėje pusėje, viršuje, pirmajame lauke, pavaizduoti Nidos, ţemiau - Nidos

Purvynės, o apačioje - Juodkrantės ţvejų kurėnų vėtrungių ţenklus. Dešinėje herbo pusėje nuo

viršaus pirmas stačiakampis ţymi Preilą, ţemiau einantis tuščias laukas - Karvaičius ir kitus

uţpustytus kaimus, o apatinysis - Pervalką.

Lankytinos vietos.

Kuršių nerijos pasididţiavimas - smėlio kopos – susidarė vėjui

pustant išdţiūvusį smėlį. Vėjo genamos kopos slinkdavo į marias,

taip pakrantę paversdamos sausuma.

Nuo 52 metrų aukščio Parnidţio kopos atsiveria puikus vaizdas į Kuršių

marias ir Baltijos jūrą. 1995 m. ant šios kopos buvo pastatytas saulės

laikrodis - kalendorius, kurio aukštis - 13,8 m. 1999 metais per uraganą

dalis obelisko atskilo.

Anykščiai - miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 33 km į vakarus nuo

Utenos. Rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras. 11 757 gyventojai. Miestas yra prie

Šventosios ir Anykštos upių santakos. Šventoji pro Anykščius teka iš šiaurės rytų į pietvakarius,

miesto centre ji yra patvenkta. Tai reljefo groţio, gamtinės įvairovės ir kultūros paveldo poţiūriu

vienas įdomesnių Lietuvos kampelių. Senolių ir ţymių krašto Dainių apdainuotas, legendomis

apipintas miestas.

1440m. pirmą kartą buvo paminėtas Anykščių vardas. Šlovingus viduramţius, Lietuvos

galybę mena 20 piliakalnių. Didingiausias - Vorutos, kur XIIIa. stovėjo valstybės kūrėjo Mindaugo

pilis.

Baranausko išgarsintas šilelis, vaizdingi Šventosios vingiai, nepakartojamas eţerų

spindėjimas, nuostabios gamtos apsuptos sodybos, kultūros paminklų gausa magiška galia traukia

svečius. Anykščių krašte galima puikiai pailsėti prie upių ir eţerų. Graţiausias – Rubikių eţeras su

16 salų. Vandens sporto mėgėjai renkasi Nevėţos eţerą. Šventoji, vingiuojanti per Anykščius,

pritraukia daugybę poilsiautojų, kurių gausa gali pasigirti ir viename iš jos vingių įsikūręs Arklio

muziejus. Kiekvieną birţelį ten vyksta tradicinė šventė ,,Bėk,bėk,ţirgeli‖.

Herbo reikšmė.

Anykščių herbe pavaizduotas trijų arkų tiltas per Šventąją ir tiltų globėjo Šv.Jono

Nepomuko statula.

Lankytinos vietos.

Graţus visais metų laikais, siūruojantis savo

aukštomis pušimis Anykščių šilelis tyliu šlamesiu

kviečia kiekvieną neabejingą gamtos groţiui ţmogų

medţių draugijon. 1960m. jis paskelbtas landšaftiniu

draustiniu. Šilelyje giliai į ţemę įsirėţęs guli ,,velnio

neštas ir pamestas" Puntuko akmuo - antras pagal dydį

Lietuvoje. Akmenyje iškalti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno bareljefai.

Pirmasis Lietuvoje memorialinis muziejus, lankomas

nuo 1927 m., garsiausias Lietuvoje ūkinis pastatas. Liaudies

architektūros paminklas, išlikę autentiški interjero elementai.

Saugomi Baranauskų šeimos daiktai, 1863 m. sukilėlių ginklai.

Čia 1858-1859 m. vasaromis poetas, būsim asis vyskupas

Antanas Baranauskas sukūrė poemą „Anykščių šilelis―.

Rašytojo A. Vienuolio pastatytas klėtelės gaubtas.

Kaunas (364,1 tūkst. gyv.) - antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir

Neries santakoje. Miesto pradţia - XIII a. pastatyta pirmoji mūrinė Lietuvoje ir tuo metu didţiausia

gynybinė tvirtovė. XVI a. Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didţiosios

Kunigaikštystės miestų.

1920 – 1940 metais Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Be abejo, tai turėjo teigiamos

įtakos miesto plėtrai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabar tik pėstiesiems skirta Laisvės alėja

Miestas didţiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu ir išpuoselėtu Senamiesčiu, kuriame daug

vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Vytauto

Didţiojo ir Šv. Gertrūdos baţnyčios, „Baltoji gulbė― Kauno rotušė ir daugelis kt. Mieste yra įdomūs

techniko paveldo objektai – funikulieriai, įrengti prieš 70 metų. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto

kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo baţnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos.

Šalia Kauno marių – europinio masto Lietuvos brandţiojo baroko šedevras Paţaislio

vienuolynas, kuriame kiekvieną vasarą vyksta tarptautiniai Paţaislio muzikos festivaliai. Kultūrinis

ir laisvalaikio gyvenimas mieste yra intensyvus: veikia keli – dramos, lėlių, pantomimos, šokio

teatrai, o Muzikinis teatras yra puikaus kasmetinio Operetės festivalio Kauno pilyje iniciatorius.

Kaune gausu įvairių muziejų. M.K.Čiurionio muziejuje eksponuojami šio lietuvių dailės

genijaus, statomo į gretą su M.Šagalu, V.Kandinskiu, K.Malevičiumi, darbai. M.Ţilinsko galerijoje

– daug pastarųjų amţių Vakarų šalių dailės kūrinių. Linksmų įspūdţių suteiks vienintelis pasaulyje

―Velnių muziejus‖, kuriame - per 3000 šių nenaudėlių. Vytauto Didţiojo karo muziejuje - Lietuvos

istorijos raida. Šalia jo – graţus simbolinis Laisvės paminklas ir uţ laisvę ţuvusiųjų atminimui

deganti amţinoji ugnis.

Visai kitoks yra IX forto muziejus – Kauno carinės Rusijos okupacinio laikotarpio tvirtovės

dalis, kuri tarpukario laikotarpiu buvo Lietuvos kalėjimo filialas, nacių okupacijos metais – mirties

stovykla.

Kaunas – taip pat studentų ir sportininkų miestas: čia veikia 5 aukštosios mokyklos,

treniruojasi garsioji Arvydo Sabonio ―Ţalgirio‖ krepšinio komanda.

Herbo reikšmė.

Kauno miesto herbe vaizduojamas garbingasis senovės lietuvių miškų valdovas tauras. Apie

taurą su tarp ragų esančiu kryţiumi byloja senovės lietuvių legenda.

Lankytinos vietos.

Perkūno namas senas, originalus gotikinės architektūros

namas, pastatytas XV a. I pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu

frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas

stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu

iš glazūruotų akmenų. Nuo 1991 m. Perkūno namas priklauso Kauno

jėzuitų gimnazijai. Perkūno name įrengta Adomo Mickevičiaus

gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia yra dailės parodų ir koncertų

salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos.

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto

Didţiojo) baţnyčia. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas mušyje su

totoriais prie Vorsklos buvo sumuštas ir vos nenuskendo upėje.

Išsigelbėjęs jis paţadėjo Mergelei Marijai atsidėkodamas pastatydinti

baţnyčią ant upės kranto. Baţnyčia pastatyta apie 1400 m.

pranciškonams. Manoma, kad XV a. buvo pastatytas ir bokštas kuris

galbūt atsirado kaip orientyras Nemunu plaukiantiems laivams.

Švedijos ir Rusijos kariuomenės 1655-1661 m. baţnyčią apiplėšė ir

apgriovė, tačiau 1712 m. ji atnaujinta. 1831-1832 m. ji paversta Rusijos

kariuomenės maisto sandėliu. Baţnyčia 1946 m. nukentėjo per Nemuno potvynį. 1982-1984 m.

restauruotas bokštas, ţvaigţdiniai skliautai, nuvalytas fasadų tinkas.

Lietuvos zoologijos sodas - zoologijos sodas, esantis

Ţaliakalnio seniūnijoje (Kaunas). Įkurtas 1938 m. liepos 1 d.

profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva. Atidarymo metu

buvo tik 40 gyvūnų, vėliau jų skaičius ţymiai išaugo.

Lietuvos zoologijos sode šiandien auga šimtamečiai ąţuolai.

Jis susideda iš 11 skyrių, juose dirba virš 130 darbuotojų.

Pagal plotą ir laikomų gyvūnų skaičių jis galėtų būti

prilygintas vidutiniam Europos zoologijos sodui. Čia laikoma apie tris tūkstančius, 272 rūšių

gyvūnų.

Vilnius (541,3 tūkst. gyv.) – Lietuvos sostinė, didţiausias ir vienas iš seniausių Lietuvos

miestų. Miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. Lietuvos didţiojo kunigaikščio Gedimino

laiškuose, kuriuose jis kvietė amatininkus, pirklius ir vienuolius iš Vakarų Europos atvykti ir

įsikurti sostinėje.

Vilnius formavosi kaip tolerancijos centras, kuriame kūrėsi ir darniai sugyveno įvairių

tautybių ţmonės – lenkai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, ţydai ir kt. Klestėjo amatai ir prekyba. 1579

m. įsteigus joje universitetą, tapo stambiausiu regiono kultūros ir švietimo ţidiniu.

Miesto stilistiniame audinyje atsispindi graţiausi Pietų ir Vakarų Europos architektūros

stiliai - gotika, renesansas, o ypač suklestėjo savitas „lietuviškasis― barokas – dar vadinamas

paskutiniu ryškiu baroko blyksniu Europoje. Tuo metu virš miesto panoramos iškilo dauguma itin

lieknų, dinamiško silueto baţnyčių ir varpinių bokštų. XVIII a. pabaiga praturtino sostinę graţiais

klasicistinio stiliaus pastatais. Lietuvos sostinė yra didţiausias labiausiai nutolęs į Europos Šiaurę ir

Rytus nutolęs miestas, kurio architektūrinėje darnoje tokia ryški Vakarų kultūrų įtaka. 1994 m.

Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Miestas įkurtas dviejų upių — Neries ir Vilnios santakoje. Manoma, kad Vilniaus vardas

kilo nuo Vilnios upės vardo. Jo pirminis pavadinimas yra buvęs Vilnia.

Herbo reikšmė.

Herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis sidabrine

upe. Upės šonuose auga po medį. Šv. Kristoforas abiem rankom laiko auksinį medį su dvigubu

kryţiumi viršūnėje. Ant kairiojo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdţios simboliu ir

nimbu ant galvos.

Lankytinos vietos.

Manoma, kad pirmoji Katedra buvo pastatyta pagoniškos

šventyklos vietoje Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštui 1251 m.

paminėti. Vėliau Katedra buvo daug kartų perstatoma, todėl iki šių

dienų yra išlikę įvairių stilių fragmentų. Klasicistiniai baţnyčios

bruoţai – XVIII a. pabaigos garsaus architekto L.Stuokos-Gucevičiaus

projekto rezultatas.

Pastato interjere gausu vertingų freskų, paveikslų, skulptūrų,

antkapinių paminklų. Katedros poţemiuose yra seniausia Lietuvoje

freska (XIV a. pab.), vaizduojanti Kristaus nukryţiavimą.

Šv. Kazimiero koplyčia garsėja daugybe freskų, dekoratyvinių

lipdinių ir skulptūrų – tai vienas vertingiausių brandţiojo baroko pavyzdţių

Lietuvoje. Joje ilsisi Lietuvos globėjo Didţiojo kunigaikščio Šv. Kazimiero

palaikai.

Varpinė stovi ant Vilniaus ţemutinės pilies gynybinės sienos bokšto liekanų. Manoma, kad

apvalioji gynybinio bokšto dalis išmūryta XIV a. antroje pusėje, vėliau bokštas tapo varpine. XVII

a. joje įrengtas laikrodis. Dabartinį vaizdą varpinė įgijo XIX a. pradţioje, jos aukštis – 57 m.

Pilies muziejus buvo atidarytas 1960 m., nuo 1968 m. jis tapo

Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu. Gedimino pilies ekspozicija

supaţindina su XIV a. II pusės bei XVII a. pradţios Vilniaus pilių

rekonstrukciniais maketais, ginkluote, ikonografine senojo Vilniaus

medţiaga. Bokšto viršuje įrengta apţvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria

nuostabi Vilniaus panorama.

Televizijos bokštas yra vienas iš aukščiausių Rytų Europos statinių.

Jo aukštis siekia 326,5 m. Pirmajame aukšte įrengta fotografijų

paroda, skirta 14 ţmonių, ţuvusių per tragiškus 1991 metų sausio

įvykius. Kryţiai ir paminklai prie įėjimo įamţina vieną didţiausių

šalies kovų uţ nepriklausomybę. Viršutiniame pastato ţiede (165 m

aukštyje) įrengta kavinė-baras „Paukščių takas― ir besisukanti

apţvalgos aikštelė. Esant giedram orui Vilniaus ir jo apylinkių

panoramą galima matyti 50 km spinduliu.

Juozapìnės kálnas - kalva apie

23,5 km į pietryčius nuo Vilniaus, netoli

Baltarusijos sienos (~4 km), apie 1 km į

pietvakarius nuo Medininkų gyvenvietės.

Medininkų aukštumos moreniniame

masyve.

Kalno šlaitai lėkšti, išraiţyti

raguvų, šiaurėje šlaitas apaugęs mišku.

Kalva susidariusi iš moreninio priemolio ir priesmėlio. Susidarė priešpaskutiniame ledynmetyje.

Priklauso Juozapinės valstybiniam germorfologiniam draustiniui.

293,6 m virš jūros lygio Juozapinės kalva

ilgai buvo laikoma aukščiausiu Lietuvos tašku. Bet

2004 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto

specialistai nustatė, kad aukščiausias Lietuvos taškas

yra netoliese esantis Aukštojas (293,84 m).

Trakai - miestas tarp trijų eţerų, įsikūręs uţ 28 km į vakarus nuo Vilniaus. Ten

keliaudami, jūs vaţiuojate istorinėmis buvusios Trakų kunigaikštystės ţemėmis, kurių centras

Senieji Trakai viduramţiais buvo Lietuvos valstybės sostinė. Netoliese, uţ 3 km, eţerų apsuptyje

buvo įkurta dar viena gyvenvietė, išaugusi į dabartinį Trakų miestą. Vėlesniais laikais miestas

nepatyrė ţymaus augimo, tad šiandien Trakai ir jų apylinkės yra Lietuvos valstybės istorijos

reprezentacinė teritorija. Čia pastatytos trys pilys byloja apie išskirtinętos vietos svarbą šalies

gyvenime. Net ir nebetekusi savo karinės reikšmės, ši vietovė dar ilgai buvo Lietuvos valdovų

rezidencįja. Išlikusios iki mūsų dienų dvi Trakų pilys yra garsiausias gynybinės architektūros

kompleksas Lietuvoje.

Herbo reikšmė.

Raudoname skydo fone juodaplaukė Jono Krykštytojo galva.

Lankytinos vietos.

Ant Galvės eţero kranto, Uţutrakyje, restauruojama ir atnaujinama grafo Juozapo

Tiškevičiaus dvaro sodyba. Netoli Trakų, Lentvaryje, jų buvusiame neogotikinės architektūros

dvare dabar yra kilimų fabrikas.

Trakų parko teritorijoje tyvuliuoja 32 eţerai.

Didţiausias yra Galvės eţeras (388ha), turintis dvidešimt

salų, jo gylis rytinėje dalyje siekia 46,7 m. Iškyšulyje tarp

Galvės ir Bernardinų eţerų stūkso Pusiasalio pilis. Iš jos į

Salos pilį buvo galima patekti tik tiltais. Galvės eţere

iškilusi Salos pilis išryškėja kaip tapybiška aplinkos

dominantė. Salos pilis su joje įrengtu istorijos muziejumi

nūnai tapo pagrindiniu lankytojų traukos centru.

Salos pilis. Lietuvos pasididţiavimas -

Galvės eţero saloje stūksanti XIV a. pabaigos pilis.

Tai vienintelė Rytų Europoje pilis, pastatyta saloje.

Ją sudaro konventinio tipo rūmai su donţonu ir

priešpilis. Manoma, kad Salos pilį XIV a. pab.

pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. pradţioje baigė jo

sūnus Vytautas. Mūsų dienomis pilyje kasmet apsilanko kelios aukšto rango vyriausybinės

delegacijos iš įvairių pasaulio šalių, čia pasirašomos svarbios tarpvalstybinės sutartys.

Molėtai - miestas rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 30 km į pietus nuo Utenos. Nutolę 63

km į šiaurę nuo Vilniaus, prie Vilniaus-Utenos plento. Per Molėtus teka Siesartis, sudarydamas

praplatėjimą - miesto centre susidaręs Pastovėlis, rytuose - Pastovis, vakaruose - Promislavas. Yra

Šv. apaštalų Petro ir Povilo baţnyčia, krašto muziejus, rajono centrinė ligoninė. Centrinė aikštė -

Jaunimo aikštė. Pietiniame pakraštyje yra kolektyviniai sodai.

Herbo reikšmė.

Molėtų herbas - sidabriniame skydo lauke, su į viršų skrendančiais mėlynais kirais, raudona

skydo galva, kurioje auksinis raktas.

Lankytinos vietos.

Didţiausia Lietuvos

observatorija įsikūrusi Molėtų

rajone 70 km į šiaurę nuo

Vilniaus, ant Kaldinių kalvos

(200 m virš jūros lygio) šalia

maţo Kulionių kaimo.

Observatorijoje veikia trys

teleskopai, iš kurių 1991 m. stojęs į rikiuotę 165 cm teleskopas reflektorius - didţiausiu teleskopu

ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje.

Druskininkai – (16,9 tūkst. gyv.) tarp pušynų paskendęs ir prie Nemuno upės vingio

prisiglaudęs vienas iš seniausių Lietuvos kurortų. XVIII a. čia buvo aptiktas mineralinis vanduo, o

kiek vėliau – ir mineralinis gydomasis purvas, savo gydomosiomis savybėmis prilygstąs

garsiausiųjų Europos gydomųjų kurortų purvui.

XX a. pradţioje Druskininkai buvo madingas turtuolių kurortas, į kurį rinkdavosi Maskvos,

Peterburgo, Varšuvos, Vilniaus didikai. Ant Druskonio eţero kranto ir dabar stovi atgijusios to

laikotarpio graţuolės vilos.

Druskininkai - dviejų pasaulinio garso dailininkų M.K.Čiurlionio ir kubizmo pradininko Ţ.

Lipšico gimtinė. Mieste saugomas jų atminimas. Kasmet vyksta Čiurlionio muzikos festivaliai.

Kurorte koncertuoja klasikinės ir lengvosios muzikos kolektyvai, vyksta poezijos vakarai, keičiasi

parodos meno galerijose.

Herbo reikšmė.

Druskininkų herbe pavaizduoti mėlyname skydo lauke trys stilizuotossidabrinės pušys trimis

auksinėmis karūnomis. Jis sukurtas atsiţvelgus į aplink miestą supusius miškus, šalia tekantį

Nemuną ir tai, jog jame XX a. gyveno ir kūrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, remiantis jo

tapyba, herbe vaizduojamos trys karūnuotos pušys.

Ţymūs ţmonės.

1877 – 1889 m. Druskininkuose gyveno įţymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K.

Čiurlionis (1875 – 1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras. Mieste yra jo memorialinis muziejus,

2 paminklai.

Lankytinos vietos.

M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus

įkurtas 1963 m. dailininko ir kompozitoriaus

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) tėvų

namuose, kuriuose jis gyveno ir kūrė 1896 – 1910

metais. Dvejuose šeimos nameliuose atkurta

autentiška buitis, kituose dviejuose pastatuose –

menininko kūrybą, biografiją ir šeimos istoriją atspindinčios ekspozicijos. Muziejuje veikia

skaitykla, kurioje sukaupta literatūra apie M.K. Čiurlionį, vyksta koncertai, renginiai, rengiamos

vakaronės, rodomi filmai. Vienoje iš salių rengiamos keičiamos parodos.

Trys kilometrai nuo Druskininkų yra Naujasodės

kaimas. Jame apie 30 metų gyvena ir kuria

tautodailininkas, medţio droţėjas Antanas Česnulis. Jo

sodyboje, prie vaizdingo Ratnyčėlės upelio ir yra

išsidėsčiusi droţinių ekspozicija. Svečius sutinka autoriaus

sukurtas vejo malūnas, kurio keturiuose aukštuose sukaupta autoriaus droţtos skulptūros.

Leidţiantis nuo malūno linkt Ratnyčėlės upelio yra sukurta unikali Rūpintojėlių siena.

Išvados

Naudotis paruošta metodine priemone lengva, nes joje medţiagos išdėstymas atitinka turinį,

ji yra pateikta koncentruotai, atskleidţiant pagrindinį reikalvimą – trumpai, bet aiškiai, su noru

praplėsti, suţinoti daugiau, apsilankyti patiems. Priemone gali naudotis antrų – ketvirtų klasių

mokiniai ir mokytojai. Miestų aprašymai išdėstyti atsiţvelgiant į mūsų krašto padėtį Lietuvoje –

Ţemaitijoje arčiausiai esantys miestai ir „keliaujant― toliau po Lietuvą.

Naudota literatūra

1. L. Dekienė, Vaikų enciklopedija apie Lietuvą, Vilnius „Allma Littera―, 2008

2. V. Jonynienė, Mūsų pasaulis, vadovėlis 3 klasė, Kaunas, 2008

3. V. Jonynienė, Vienas pasaulis, vadovėlis 4 klasė, Kaunas, 2008

4. Z. Kazėnas, Palanga, Vilnius „Mintis―, 1985

5. J. Tatoris, Senoji Klaipėda, Klaipėda, 1994

6. V. Vareikis, 99 Klaipėdos miesto istorijos, Klaipėda „Druka―, 2008

7. http://lt.wikipedia.org/wiki