LIETUVOS GYVENTOJŲ AMŽIAUS

DEMOGRAFINĖS STRUKTŪROS KAITOS

PROGNOZĖ 2017 – 2021 M.

Rolandas Tučas

Vilniaus universitetas

Geografijos ir kraštotvarkos katedra

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija

Vilnius, 2018-01-18

1) Tyrimo metodologija;

2) Bendroji regioninė esamos ir prognozuojamos Lietuvos gyventojų

amžiaus demografinės struktūros bei jos kaitos tendencijų

apžvalga;

3) Regioninė esamos ir prognozuojamos ikimokyklinio, mokyklinio ir

studentiško amžiaus Lietuvos gyventojų demografinės struktūros

bei jos kaitos tendencijų detali apžvalga.

PRANEŠIMO TURINYS

Pirminis demografinio tyrimo tikslas – Lietuvos regioninė demografinių tendencijų

analizė, siekiant modeliuoti Seimo rinkimų vienmandačių apygardų ribų kaitą prieš

artėjančius 2020 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus.

T.y., tai Seimo rinkimų vienmandačių apygardų bei apylinkių ribų optimizavimui

skirti taikomieji tyrimai. Tačiau jų taikomasis aspektas gali būti gerokai platesnis.

Tyrime naudoti Lietuvos statistikos departamento (LSD) duomenys

(https://osp.stat.gov.lt/):

Nuolatinių gyventojų skaičius pagal amžių (ir lytį) apskrityse ir savivaldybėse metų

pradžioje (2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., 2017 m.);

Gimusieji pagal motinos amžių (2015 m., 2016 m.).

Duomenų patikimumas – tyrime kliautasi LSD pateikiamų duomenų patikimumu,

atskirai jo nevertinant. Tačiau savaime suprantama, kad oficialioji statistika gali skirtis

(ir iš esmės visuomet skiriasi) nuo realios situacijos. Šio tyrimo atveju į tai

neatsižvelgta.

Tyrime naudoti metodai:

Plačiausiai tyrime naudotas ekstrapoliacijos metodas – tai „išvadų, gautų stebint

vieną reiškinio dalį, išplėtimas kitai jo daliai, kitai teritorijai ar būsimam laikotarpiui“

(http://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Ekstrapoliacija).

Tyrime taip pat taikyti kartografinės analizės, loginiai metodai.

DEMOGRAFINIO PROGNOSTINIO TYRIMO METODOLOGIJA (I)

Tyrimo chronologinė aprėptis ir jos pagrindimas:

Duomenų ekstrapoliavimui naudotų koeficientų skaičiavimui naudoti 2012–2016 m.

laikotarpio LSD duomenys. Laikotarpio pasirinkimas pagrįstas dėl dviejų priežasčių:

1) 2011 m. vyko Lietuvos gyventojų ir būsto surašymas, kuris gerokai pakoregavo

einamosios staistikos duomenis;

2) nors pasirinktas tik 5 metų laikotarpis, tačiau jo metu Lietuvoje demografinės

tendencijos nebuvo vienodos: 2012–2014 m. demografiniai rodikliai gerėjo

(mažėjo emigracija ir pan.); 2015–2016 m. įsibėgojo priešingos tendencijos

(pradėjo sparčiai augti gyventojų emigracija ir pan.). Tad prognozė nėra paremta

trumpalaikėmis veinos krypties tendencijomis.

Prognozei taip pat pasirinktas 5 metų laikotarpis (2017–2021 m.). Priežastys:

1) prielaida, kad šiame laikotarpyje šalies vidaus politika ir geopolitinė situacija iš

esmės nesikeis ir trečiųjų šalių imigrantams Lietuva vis dar išliks imigracijai ne

itin patrauklia šalimi (tačiau, manau, tai tik laiko klausimas).

2) susijusi su pirminiu tyrimo tikslu – 2020 m. Seimo rinkimų vienmandačių

apygardų modeliavimo pagrindimu.

DEMOGRAFINIO PROGNOSTINIO TYRIMO METODOLOGIJA (II)

Tyrimo eiga:

Duomenų ekstrapoliavimui naudoti gyventojų skaičiaus kaitos koeficientai

paskaičiuoti remiantis paskutinių 5 metų (2012–2016 m.) gyventojų skaičiaus kaitos

rodikliais kiekvienai amžiaus grupei (85 amžiaus grupės) ir kiekvienai savivaldybei

(60) atskirai ir darant prielaidą, kad demografinės tendencijos artimiausius 5 metus

(2017–2021 m.) išliks panašios, kokiomis jos buvo pastaruosius 5 metus (2012–

2016 m.).

Prognuozuojami gimusių kūdikių skaičiaus rodikliai (kiekvienai savivaldybei atskirai)

paskaičiuoti atsižvelgiant į 2015 m. ir 2016 m. gimusių kūdikių skaičių pagal motinos

amžių (LSD rodikliai) ir vertinant šiame tyrime prognozuojamą moterų skaičiaus

pagal tas pačias amžiaus grupes kaitą 2017–2021 m. laikotarpyje.

DEMOGRAFINIO PROGNOSTINIO TYRIMO METODOLOGIJA (III)

Tyrimo rezultatų patikimumas (I):

1) Prognozuojami demografiniai rodikliai niekuomet negali būti absoliučiai tikslūs.

Šios prezentacijos žemėlapiuose bei grafikuose pateikti nesuapvalinti rodikliai –

tai tik matematinių skaičiavimų „tikslus“ rezultatas (kurį galima buvo ir suapvalinti,

tačiau šio tyrimo rezultatų pristatymo atveju tai nebuvo atlikta);

2) Skaičiuojant gimusių kūdikių skaičių (turėjusį įtakos ir prognozuojamam

bendrąjam gyventojų bei jauniausių demografinių grupių skaitlingumui), nebuvo

įvertintas vidutinis pirmą vaiką gimdančių (2016 m., LSD duomenimis, jis buvo

27,3 m.) ir vidutinis gimdančių (2016 m., jis buvo 29,7 m.) moterų amžius. Šių

statistinių rodiklių įtaką gimstamumui sudėtinga patikimai išmatuoti, todėl šiame

tyrime į juos nebuvo atsižvelgta (to nereikėjo ir pirminiam tyrimo tikslui pasiekti).

Įvertinant tai, kad vidutinis pirmą vaiką gimdančių bei vidutinis gimdančių moterų

amžius kasmet vidutiniškai pailgėja 2 mėn., galima daryti prielaidą, kad

prognozuojamas gimusių kūdikių skaičius bus dar mažesnis, nei nustatytas

šiame tyrime (pvz., naujausi preliminarūs (2018-01-01) LSD rodikliai rodo, kad

2017 m. gimusių kūdikių skaičius Lietuvoje buvo daugiau nei 200 kūdikių

mažesnis, nei prognozuota šiame tyrime).

DEMOGRAFINIO PROGNOSTINIO TYRIMO METODOLOGIJA (III)

Tyrimo rezultatų patikimumas (II):

3) Nors tyrime nustatyti ir mažųjų Lietuvos savivaldybių (Neringos, Birštono, Pagėgių)

prognostiniai rodikliai, tačiau juos interpretuoti reiktų atsargiai, nes dėl mažo gyventojų

skaičiaus net ir nedideli absoliutinių rodiklių pakyčiai lemia gana ženklų santykinių

rezultatų (t.y., procentinį) pokytį. Be to, kai kurių mažųjų savivaldybių gyventojų

demografinės struktūros pokyčius gana stipriai lemia specifinės tik joms būdingos

priežastys (pvz., Neringos sav. – mokesčių už perkėlimą per Kuršių marias lengvatos,

dažnai turinčios įtaką gyventojų deklaruojamos gyvenamos vietos pasirinkimui). Dėl šių

priežasčių pranešime mažosios Lietuvos savivaldybės plačiau nėra aptariamos.

4) Dažnai gyventojų gyvenamos vietos deklaravimas yra tik formalus (pvz., labai didelė

studentiško amžiaus ir net šiek tiek vyresnių gyventojų dalis iš tiesų studijuoja ir dirba

Lietuvos didmiesčiuose, tačiau formaliai gyvenamą vietą vis dar deklaruoja tėvų adresu).

Panaši situacija būdinga ir didžiųjų miestų bei greta jų esančioms savivaldybėms.

Lietuvos didmiesčiuose (ypač – Vilniuje) iš tiesų gyventojų (ypač – jauno amžiaus)

tikrovėje yra yra gerokai daugiau, nei rodo formaliu gyvenamosios vietos deklaravimu

paremti LSD rodikliai. Greta didžiųjų Lietuvos miestų esančių savivaldybių faktiniai

gyventojai, siekdami geresnių sąlygų savo vaikams patekti į ugdymo įstaigas ir pan., taip

pat dažnai savo gyvenamą vietą deklaruoja didmiesčio savivaldybėje. Be to, Vilnius nuo

kitų Lietuvos didmiesčių skiriasi tuo, kad jis turi labai plačią suburbanizacijos zoną, į kurią

patenka ne tik Vilniaus r. sav., bet ir Trakų r., Elektrėnų sav. bei gana plačios pačios

Vilniaus m. sav. priemiestinės dalys. Tad šis faktas taip pat turi didelės reikšmės

demografinių rodiklių pasiskirstymui Vilniaus regione. Tačiau didmiesčių ir greta jų

esančios savivaldybės yra svarbios, todėl (nežiūrint pateiktų pastabų) šiame pranešime

yra aptariamos.

DEMOGRAFINIO PROGNOSTINIO TYRIMO METODOLOGIJA (IV)

1) Lietuvoje 2012–2016 m. laikotarpiu buvo stebimos sparčios gyventojų skaičiaus mažėjimo bei visuomenės

senėjimo tendencijos.

2) Gyventojų skaičius skirtingose demografinėse grupėse mažėjo netolygiai: daugiausia sumažėjo jauno ir

vidutinio amžiaus gyventojų, o išaugo – vyresnio darbingo bei vyresnio išlaikomo amžiaus gyventojų.

3) Gyventojų skaičiaus mažėjimo ir demografinės struktūros kaitos priežastys: neigiamas migracijos saldo (3/4

demografinių praradimų) ir neigiama natūralioji kaita (1/4 praradimų).

IŠVADOS:

1) Sparčiausiai gyventojų

skaičius mažėjo

periferinėse Lietuvos

pasienio savivaldybėse bei

Šiaurės ir Šiaurės rytų

Lietuvoje.

2) Gyventojų skaičius augo

tik Vilnių, Kauną ir Klaipėdą

supančiose „žiedinėse“

rajonų, taip pat Vilniaus m.

ir Neringos savivaldybėse.

Tam didžiausios įtakos

turėjo vidinė gyventojų

migracija bei

suburbanizacijos procesas.

3) Santykinai lėtesniu

gyventojų skaičiaus

mažėjimu išsiskyrė ir kitos

greta Lietuvos dimiesčių

esančios savivaldybės.

Santykinai daugiau vyresnio amžiaus gyventojų gyvena Šiaurės rytų ir Pietų Lietuvoje. Vidutiniškai

jauniausio amžiaus gyventojai yra Vilniaus-Kauno ruože, Sūduvoje ir vakarinėje bei centrinėje

Žemaitijos dalyse.

1) Prognozuojama, kad 2017–2021 m. laikotarpiu Lietuvoje ir toliau bus stebimos sparčios gyventojų skaičiaus

mažėjimo bei visuomenės senėjimo tendencijos.

2) Sparčiausiai mažės jauno bei vidutinio darbingo amžiaus, augs – vyresnio darbingo (60–65 m.) ir vyresnio

išlaikomo amžiaus gyventojų skaičius. Bus stebimos aiškios gimusių vaikų skaičiaus mažėjimo tendencijos.

3) Gyventojų skaičiaus mažėjimui ir demografinės struktūros kaitai vis didesnės įtakos turės neigiama gyventojų

natūralioji kaita bei pati gyventojų demografinė struktūra.

IŠVADOS:

1) Prognozuojama, kad

2017–2021 m. laikotarpiu

gyventojų skaičaus kaitos

tendencijos išliks panašios,

kaip ir 2012–2016 m.

laikotarpiu.

2) Toliau augs Lietuvos

gyventojų demografinės

struktūros bei gyventojų

tankio regioniniai skirtumai:- sparčiausiai visuomenės sens

ir gyventojų skaičius mažės

daugumoje Šiaurės, Šiaurės rytų

ir kt. periferinėse savivaldybėse;

-gyventojų skaičius ir toliau augs

didmiesčius supančiose

„žiedinėse“ rajonų, taip pat

Vilniaus m. ir Neringos

savivaldybėse.

3) Demografinių pokyčių

priežastys: regionuose

skirtinga gyventojų

demografinė struktūra bei

vidinė ir tarptautinė migracija.

IŠVADOS:

1) Nors visumoje 0–14 m.

amžiaus gyventojų

demografinės grupės

skaitlingumas sumažės

nedaug, tačiau stabilumą

pavyks išlaikyti tik dėka

neskaitlingos 2002–2007 m.

gimusių vaikų amžiaus grupės

įsiliejimo į darbingo amžiaus

gyventojų demografinę grupę

bei santykinai gausesnės

2009–2016 m. gimusių vaikų

amžiaus grupės.

2) Išlaikomo amžiaus vaikų

(0–14 m.) skaičius

sparčiausiai mažės Šiaurės

Rytų Lietuvos ir kai kuriose

Šiaurės, Centrinės bei

Pietvakarių Lietuvos

savivaldybėse.

3) Vaikų skaičius augs

Lietuvos didmiesčių, Kauną ir

Klaipėda supančiose

„žiedinėse“ rajonų bei

„kurortinių“ miestų

savivaldybėse.

1) Prognozuojamą išlaikomo amžiaus vaikų skaičiaus ženklų augimą (12,4 proc.) Vilniaus m. sav. lems iš bendro

Lietuvos konteksto gerokai išsiskiriančios šios savivaldybės demografinės struktūros kaitos tendencijos: santykinai

neskaitlingos 2002–2007 m. gimusių vaikų amžiaus grupės įsiliejimas į darbingo amžiaus gyventojų demografinę

grupę bei santykinai gausesnė 2009–2019 m. gimusių vaikų amžiaus grupė.

2) 2017–2021 m. laikotarpio pabaigoje prognozuojamas mažėsiantis gimusių vaikų skaičius Vilniaus m. sav. dar

neturės reikšmingesnės įtakos išlaikomo amžiaus (0–15 m.) vaikų skaitlingumui.

Prognozuojamą išlaikomo amžiaus vaikų skaičiaus ženklų mažėjimą Lietuvos kaimiškose savivaldybėse

(pavyzdžiui, (-16,4) proc. Joniškio r. sav.) lems į darbingo amžiaus gyventojų grupę pereisianti šiek tiek

skaitlingesnė 2002–2007 m. gimusių vaikų karta bei prognozuojamas mažėsiantis gimusių vaikų skaičius.

IŠVADOS:

1) 2017–2021 m. Lietuvoje

prognozuojamas gana spartus

(-12,6 proc.) gimusių vaikų

skaičiaus mažėjimas.

Pirmiausia tai palies atokiau

nuo dimiesčių esančias

savivaldybes, tačiau aptariamo

laikotarpio pabaigoje kūdikių

skaičius mažės ir visose

Lietuvos didmiesčių

savivaldybėse.

2) Prognozuojama, kad

gimusių vaikų skaičius išaugs

tik „žiedinėse“ Klaipėdos r. ir

Kauno r. savivaldybėse.

3) Gimusių vaikų skaičiaus

mažėjimui didžiausios įtakos

turės dvi priežastys:a) gyventojų demografinės

struktūros kaita (spartus

reprodukcinės kartos gyventojų

skaičiaus mažėjimas);

b) vidutinio gimdančių ir pirmą

vaiką gimdančių moterų amžiaus

ilgėjimas (vidutiniškai kasmet

pailgėja apie 2 mėn.).

Prognozuojama, kad 2017–2021 m. laikotarpiu gimusių kūdikių skaičius kasmet Lietuvoje mažės maždaug 800 –

1000 kūdikių. Jau 2018 m. Lietuvoje gimusių kūdikių skaičius (apie 29 tūkst. kūdikių) gali būti mažiausias nuo pat

XX a. 6 dešimtmečio pradžios ir toliau kasmet mažės.

PASTABA: Iki šiol per tą patį laikotarpį mažiausias gimusių kūdikių skaičius buvo fiksuotas 2005 m. – Lietuvos

statistikos departamento duomenimis, tais metais gimė 29 510 kūdikių.

1) Gimusių vaikų skaičiaus augimas Kauno r. sav. (ir Klaipėdos r. sav.) paaiškinamas gana spartaus

suburanizacijos proceso nulemtu reprodukciniu aspektu svarbiausios – 27–38 m. amžiaus demografinės

gyventojų grupės augimu. Panaši kreivė būdinga ir kitai „žiedinei“ – Klaipėdos r. sav.

2) Panašūs bruožai būdingi ir kitoms „žiedinėms“ – Vilniaus r., Šiaulių r., Panevėžio r., Alytaus r. sav., tačiau jose

reprodukcinės kartos gyventojų skaičius ne padidės, o šiek tiek sumažės, todėl sumažės ir gimusių vaikų skaičius.

Sparčiausias 2017–2021 m. laikotarpiu gimusių kūdikių skaičius neigiamas pokytis prognozuojamas labai savita

gyventojų demografine struktūra iš bendro Lietuvos konteksto išsiskiriančioje Visagino sav.

Tuo tarpu Rokiškio r. sav. – viena iš kaimiškoms Lietuvos savivaldybėms būdingą demografinę struktūrą turinčių

savivaldybių, kurioje gimusių kūdikių skaičius taip pat sumažės labai ženkliai (šis procesas Rokiškio r. sav. spartus

jau dabar). To priežastis – itin spartus reprodukcinės kartos gyventojų skaičiaus mažėjimas.

IŠVADOS:

1) Neabejotinai svarbiausia

Lietuvos demografinė

problema – darbingo amžiaus

(15–64 m.) gyventojų skaičiaus

spartus mažėjimas.

Prognozuojama, kad 2017–

2021 m. laikotarpiu darbingo

amžiaus gyventojų Lietuvoje

sumažės net (-8,76) proc.

Priežastys: neigiamas

migracijos saldo ir gyventojų

demografinė struktūra (gausi

priešpensijinio amžiaus

gyventojų karta).

2) Sparčiausiai trauksis jauno ir

vidutinio darbingo amžiaus

gyventojų skaičius, tuo tarpu

priešpensijinio amžiaus (60–64

m.) gyventojų skaičius išaugs.

3) Prognozuojama, kad

darbingo amžiaus gyventojų

skaičius išaugs tik „žiedinėse“

Klaipėdos r. ir Kauno r. bei

Neringos savivaldybėse. O

labiausiai sumažės:

daugumoje Šiaurės ir Šiaurės

rytų Lietuvos savivaldybių.

Prognozuojama, kad itin ženkliai darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės Visagino savivaldybėje (-24,1

proc.). Šios savivaldybės išskirtinumą iš bendro Lietuvos konteksto lems savita Visagino gyventojų demografinė

struktūra – santykinai labai gausi vyresnio darbingo amžiaus (vyresnių nei 50 m.) gyventojų dalis. Iki 2022 m.

didelė šios demografinės grupės gyventojų dalis pereis į vyresnio išlaikomo amžiaus (65 m. ir daugiau)

demografinę grupę. Taip pat gerokai išaugs priešpensijinio amžiaus (60–64 m.) gyventojų dalis.

Skirtingai nei Visagino sav., Pasvalio r. sav. yra viena iš daugumos Lietuvos kaimiškoms savivaldybėms įprastą

gyventojų amžiaus struktūrą turinčių savivaldybių. Iki šiol Pasvalio r. sav. buvo viena iš sparčiausiai darbingo

amžiaus gyventojus (kaip ir gyventojus visumoje) prarandančių savivaldybių. Prognozuojama, kad per

artimiausius kelis metus šios negatyvios tendencijos išliks (2017–2021 m. Pasvalio r. sav. darbingo amžiaus (15–

64 m.) gyventojų skaičius gali sumažėti net (-14,7) proc.). Tačiau yra kelios savivaldybės (Skuodo r., Akmenės r.,

Joniškio r., Kelmės r. ir kt.), kuriose prognozuojami dar spartesni darbingo amžiaus gyventojų praradimai.

Prognozuojama, kad ne taip sparčiai darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažės arčiau didmiesčių esančiose

savivaldybėse, ypač tose, kurios patenka į didmiesčių suburbanizacijos zoną. Pavyzdžiui, į plačią Vilniaus miesto

suburbanizacijos zoną patenka ir rytinė Trakų r. sav. dalis, todėl šios savivaldybės gyventojų amžiaus demografinė

struktūra primena Lietuvos didmiesčius juosančių „žiedinių“ rajonų savivaldybių demografinę struktūrą, kurioje

darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas nėra toks ryškus kaip daugumoje kaimiškų ar net didmiesčių

(išskyrus Vilniaus) savivaldybių. Prognozuojama, kad Trakų r. sav. darbingo amžiaus gyv. sk. sumažės (-7,3) proc.

IŠVADOS:

1) Prognozuojama, kad 2017–

2021 m. laikotarpiu Lietuvoje

sparčiausiai išaugs

priešpensijinio amžiaus (60–64

m.) gyventojų dalis.

2) Priešpensijinio amžiaus

gyventojų skaičiaus augimas

bus būdingas visoms Lietuvos

savivaldybėms, tačiau

sparčiausiais augimo tempais

išsiskirs didmiesčius supančios

„žiedinės“, taip pat Žemaitijos ir

Pietų Lietuvos savivaldybės.

Santykinai lėtesni augimo

tempai bus būdingi daugiausia

Šiaurės ir Šiaurės Rytų

Lietuvos savivaldybėms.

3) Vyresnio darbingo ir

vyresnio išlaikomo amžiaus

gyventojų skaičiaus augimas

turėtų paskatinti valstybę bei

darbdavius sukurti

palankesnes darbo sąlygas

vyresniems žmonėms, kad jie

norėtų kuo ilgiau išlikti darbo

rinkoje („sidabrinė

ekonomika“).

Prognozuojama, kad itin ženklus vyresnio darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus augimas bus būdingas Klaipėdos

r. sav. Pvz., priešpensijinio amžiaus (60–65 m.) gyventojų skaičius gali išaugti net 45,0 proc. Tam įtakos turės

savivaldybės gyventojų demografinė struktūra bei suburbanizacijos procesas – santykinai gana dažnai didmiesčių

priemiesčiuose įsikuria didesnes pajamas gaunantys darbingo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmones. Klaipėdos r.

sav. išsiskirs ir vienu iš sparčiausių vyresnio išlaikomo amžiaus (65 m. ir vyresnių) gyventojų skaičiaus augimu.

Prognozuojama, kad vyresnio darbingo amžiaus (vyresnių nei 50 m.) gyventojų skaičius Kėdainių r. sav. taip pat

augs, tačiau gerokai lėčiau, nei kitose Lietuvos savivaldybėse. Pavyzdžiui, 60–64 m. amžiaus gyventojų skaičius

šioje savivaldybėje išaugs 9 proc., o šiek tiek jaunesnių – net sumažės.

IŠVADOS:

1) Prognozuojama, kad 2017–

2021 m. laikotarpiu vyresnio

išlaikomo amžiaus (65 m. ir

vyresnių) gyventojų dalis

Lietuvoje išaugs 2,35 proc.

Įvertinant tai, kad tuo pat metu

pati skaitlingiausia gyventojų

grupė bus priešpensijinio

amžiaus (60–64 m.) bei faktą,

kad vidutinis gyventojų amžius

Lietuvoje ilgėja, vyresnio

išlaikomo amžiaus gyventojų

skaičius tolimesnėje (10 metų)

perspektyvoje augs dar spačiau.

Tai puiki žinia, tačiau valstybės

soc. rūpybos sistema turi būti

tam tinkamai pasiruošusi.

2) Vyresnio išlaikomo amžiaus

gyventojų demografinės grupės

skaitlingumo kaita regioniniu

aspektu nebus vienoda: tose

savivaldybėse, kuriose iki šiol

gyveno santykinai daugiau

jaunesnio amžiaus gyventojų –

vyresnių gyventojų skaičius

augs, o tose, kuriose gyventojai

vyresni (Šiaurės rytų, Pietų

Lietuvoje) – mažės.

Prognozuojama, kad spartesnis vyresnio išlaikomo amžiaus (65 m. ir vyresnių) gyventojų skaičiaus augimas bus

būdingas toms savivaldybėmis, kurių gyventojų skaičius dėl į jas gyventi atvykusių tuomet dar jaunų darbingo

amžiaus žmonių, sparčiai augo sovietmetyje. Pirmiausia tai Lietuvos didmiesčiai, o taip pat tos savivaldybės, kurių

administraciniai centrai dar XX a. 8-9 deš. išaugo kaip svarbūs pramoniniai centrai (Mažeikiai, Jonava ir kt.).

Atidžiau pažvelgus į jų gyventojų amžiaus demografinę struktūrą, matyti, kad joje taip stipriai nesijaučia II

pasaulinio karo karo metais gimusių gyventojų stygius ir pan. Geras pavyzdys – Mažeikių r. sav. (7,7 proc.).

Prognozuojama, kad dalyje kaimiškų savivaldybių (dažniau Šiaurės rytų Lietuvoje, rytinėje ir pietinėje Žemaitijos

dalyse), kuriose jau dabar santykinai gana didelę gyventojų dalį sudaro pensijinio amžiaus žmones, 65 m. ir

vyresnių gyventojų skaičius mažės. Tiesiog tokiose savivaldybėse, skirtingai nei prieš tai aptartose didmiesčių ir

kitose gyventojų skaičiumi didesnius centrus turinčiose savivaldybėse, jau dabar vyresnio darbingo amžiaus

gyventojų santykinai nėra daug. Geras pavyzdys – Ignalinos r. sav., kurioje 2017–2021 m. laikotarpiu 65 m. ir

vyresnių gyventojų skaičius gali sumažėti net maždaug (-7,1) proc.

IŠVADOS:

1) Dėl prognozuojamo gimusių

kūdikių skaičiaus mažėjimo,

mažės ir ikimokyklinio amžiaus

(0–6 m.) vaikų skaičius

(prognozuojama (-5,9) proc.).

2) Ikimokyklinio amžiaus vaikų

demografinės grupės

skaitlingumo kaita regioniniu

aspektu nebus vienoda:

tose savivaldybėse, kuriose

didelę gyventojų dalį sudaro

reprodukcinio amžiaus

gyventojai (Vilniaus m. sav.,

kai kuriose didmiesčius

supančiose „žiedinėse“, taip

pat dalyje „kurortinių“ miestų

savivaldybių) ikimokyklinio

amžiaus vaikų skaičius išaugs

(Kauno r. sav. – net 8 proc.);

tose savivaldybėse, kurių

demografinėje struktūroje

vyrauja vyresnio amžiaus

žmones bei išvyksta jaunesni

gyventojai – sumažės.

Labiausiai tai palies kai kurias

nuo didmiesčių nutolusias

savivaldybes (Visagino,

Rokiškio r., Lazdijų r. ir kt.).

Iš bendro pakankamai dėsningo Lietuvos konteksto prognozuojamu teigiamu ikimokyklinio amžiaus vaikų

skaičiaus pokyčiu išsiskirs Skuodo r. sav. Šios savivaldybės situacija gana savita – tarp 20–29 m. ir 30–39

amžiaus reprodukcinės kartos grupių yra (ir kurį laiką išliks) labai didelis jų skaitlingumo skirtumas (kitų kaimiškų

savivaldybių atvejais jis nebus toks ryškus), taip pat kurį laiką gana stabilus išliks gimstamumui itin svarbios 25–29

m. amžiaus demografinės grupės grupės skaitlingumas. Todėl, skirtingai nei kitose kaimiškose savivaldybėse,

ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius Skuodo r. sav. 2017–2021 m. laikotarpyje išaugs maždaug 2,7 proc.

Prognozuojama, kad daugumoje kaimiškų ir net didmiesčių (išskyrus Vilniaus m.) savivaldybių ikimokyklinio

amžiaus vaikų skaičius 2017–2021 m. laikotarpiu mažės. Vienose savivaldybėse procesas bus lėtesnis (kai

kuriose (pvz., Panevėžio r. sav., Šiaulių r. sav. – net artimas 0), kitose – gerokai spartesnis (Visagino, Rokiškio r.,

Lazdijų r. ir kt.).

Lazdijų r. sav. ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius prognozuojamu laikotarpiu gali sumažėti net maždaug (-22)

proc. Svarbiausia priežastis – šioje savivaldybėje prognozuojamas sparčiai mažėsiantis gimusių kūdikių skaičius.

Prognozuojama, kad Lietuvos didmiesčių savivaldybėse (išskyrus Vilniaus m., kurioje augs) ikimokyklinio amžiaus

vaikų skaičiaus mažėjimas nebus toks ryškus, kaip nemažoje dalyje kaimiškų savivaldybių, tačiau galimai bus šiek

tiek mažesnis net ir už Lietuvos vidurkį (-5,9 proc.).

Kaip iliustruoja Kauno m. sav. demografinės krievės, pirmiausia tai sietina su prognozuojamu neigiamu gimusių

kūdikių skaičiaus pokyčiu. Prognozuojama, kad Kauno m. sav. ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius 2017–2021 m.

laikotarpiu gali sumažėti maždaug (-7) proc.

IŠVADOS:

1) Prognozuojama, kad pradinio

mokyklinio amžiaus (7–10 m.)

vaikų skaičius 2017–2021 m.

išaugs maždaug 2,6 proc.

2) Pradinio mokyklinio amžiaus

vaikų skaičiaus kaita regioniniu

aspektu nebus vienoda:

Teigiamu pokyčiu išsiskirs

Pietų Lietuva, daugumos

didmiesčių (išskyrus

Panevėžio m. ir Alytaus m.)

taip pat nemenka dalis

Šiaurinio Lietuvos pakraščio

bei Žemaitijos savivaldybių.

Pagrindinės priežastys: šių

savivaldybių gyventojų

demografinė amžiaus

struktūra (truputį gausesnė

„kūdikių bumo“ kartos

vaikaičių karta) bei kt.

priežastys (reprodukcinio

amžiaus gyventojų vidinė

migracija, „atidėti vaikai“).

Nemažai ir savivaldybių

(Vidurio Lietuvoje, Vilniaus r.

sav. ir kt.), kuriose šios

amžiaus grupės vaikų skaičius

sumažės.

Prognozuojamas gana netikėtas ženklus neigiamas pradinio mokyklinio amžiaus (7–10 m.) vaikų skaičiaus pokytis

Vilniaus r. sav. (net (-23,7) proc.) pirmiausia sietinas su šioje savivaldybėje gausesnės 2007–2010 m. gimusių

vaikų grupės perėjimu į pagrindinio mokyklinio amžiaus vaikų grupę. Be to, kaip jau minėta metodologinėje

pranešimo dalyje, didžiųjų miestų (ypač – Vilniaus) kaimynystėje esančių savivaldybių jaunesnio amžiaus

gyventojai (vaikai ir jų tėvai) dažnai formaliai būna registruoti gretimo didmiesčio savivaldybėje ir santykinai dažnai

keičia registracijos adresą. Tam įtakos turi ir gana plati Vilniaus m. suburbonizacijos zona.

Kitose savivaldybėse, kuriose 2017–2021 m. laikotarpiu taip pat prognozuojamas neigiamas pradinio mokyklinio

amžiaus vaikų skaičiaus pokytis, jis nebus toks ryškus, kaip Vilniaus r. sav. – visose savivaldybėse neturėtų būti

mažesnis, nei (-10) proc.

Pavyzdžiui, vienas iš mažesnių neigiamų pradinio mokyklinio amžiaus grupės vaikų skaičiaus pokyčių tikėtinas

Jurbarko r. sav. (-8,1 proc.).

Prognozuojama, kad pradinio mokyklinio amžiaus (7–10 m.) vaikų skaičius augs gana skirtingą gyventojų

struktūrą turinčiose savivaldybėse (t.y., kokio nors aiškesnio dėsningumo nėra): tai ir Lietuvos didmiesčių, ir

vyresnius gyventojus turinčios kaimiškos savivaldybės, ir t.t. Skirtingos tendencijos pirmiausia priklauso nuo

konkrečios savivaldybės gyventojų amžiaus demografinės struktūros.

Pradinio mokyklinio amžiaus vaikų skaičiaus augimu išsiskirs Pietų Lietuvos regionas. Pavyzdžiui,

prognozuojama, kad Druskininkų sav. šios demografinės grupės vaikų skaičius išaugs 15,5 proc.

IŠVADOS:

1) 11–16 m. amžiaus vaikų

skaičius sumažės nedaug

(prognozuojama (-5,9) proc.).

Pirmiausia tai susiję su jauno

amžiaus gyventojų demografine

struktūra: vieną vertus, šią

demografinę grupę papildys šiek

tiek gausesnė 2008–2011 m.

gimusių vaikų karta, tačiau kitą

vertus – joje vis dar išliks ir

neskaitlinga 2005–2006 m.

gimusių vaikų amžiaus grupė.

2) Akivaizdu, kad priešingos 11–

16 m. amžiaus vaikų skaičiaus

kaitos tendencijos išryškės ne

tiek regioniniu, kiek centras-

periferija pjūviu: Lietuvos

didmiesčių (išskyrus Panevėžio

m. ir Alytaus m.) ir juos

juosančiose „žiedinėse“

savivaldybėse (taip pat

Palangos, Visagino) šio amžiaus

vaikų skaičius augs (Vilniuje net

30 proc.), tuo tarpu kitose

savivaldybėse – gana sparčiai

mažės.

Klaipėdos m. sav. priskirta tai savivaldybių grupei, kurioms 2017–2021 m. laikotarpiu prognozuojamas 11–

16 m. amžiaus vaikų skaičiaus augimas (Klaipėdos m. sav. turėtų išaugti net 15,9 proc.).

Prognozuojama, kad Alytaus m. sav., kaip ir dalyje kitų savivaldybių, visose jauno amžiaus demografinėse

grupėse bus jaučiamas gana spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas. 11–16 m. demografinė grupė

Alytaus m. sav. gali sumažėti daugiau nei penktadaliu (-21,3 proc.).

IŠVADOS:

1) Prognozuojamu 2017–2021

m. laikotarpiu 7–16 m. vaikų

skaičius Lietuvoje išliks stabilus

(prognozuojamas pokytis artimas

0). Gyventojų demografinės

struktūros kaitos nulemtus 11–16

m. amžiaus vaikų grupės

demografinius praradimus

kompensuos gausėjanti 7–10 m.

amžiaus demografinė grupė.

2) Skirtingo tipo savivaldybėse

7–11 m. amžiaus demografinės

grupės kaitos tendencijos dažnai

bus priešingos: Lietuvos

didmiesčių (išskyrus Alytaus m.)

bei greta jų esančiose

savivaldybėse, taip pat kurortinių

miestų savivaldybėse 7–11 m.

amžiaus vaikų skaičius augs

(Vilniaus m. – net 22,1 proc.)

arba sumažės santykinai

nedaug. Tuo tarpu dalyje

kaimiškų savivaldybių (taip pat

Alytaus m.) 7–11 m. amžiaus

vaikų skaičius gana sparčiai

mažės.

IŠVADOS:

1) Prognozuojamas vyriausio

mokyklinio amžiaus (17–18 m.)

gyventojų skaičius Lietuvoje

sumažės daugiau nei

penktadaliu (-22,1 proc.). To

priežastis – į šią mokyklinio

amžiaus demografinę grupę

palaipsniui pereis neskaitlinga

2002–2006 m. gimusių vaikų

karta.

2) 17–18 m. amžiaus gyventojų

demografinės grupės mažėjimas

bus būdingas visoms Lietuvos

savivaldybėms (išskyrus Kazlų

Rūdos sav.). Tačiau ši neigiama

demografinė tendencija nebus

visur vienodai sparti:

Sparčiausiai, net maždaug

trečdaliu, 17–18 m. amžiaus

gyventojų skaičius sumažės

kai kuriose Šiaurės rytų

Lietuvos, Pietų Žemaitijos ir

kt. kaimiškose savivaldybėse.

Vilniaus ir Pajūrio regionuose

(taip pat Kauno r. sav. ir kt.)

mažėjimo tempai bus gerokai

lėtesni.

Išskirtinė nedidelės Kazlų Rūdos savivaldybės situacija iš tiesų yra atsitiktinė. Šios savivaldybės jauno

amžiaus gyventojų demografinė struktūra gana savita. Dėl šio pranešimo autoriui nežinomų priežasčių,

priešingai nei visose kitose savivaldybėse, Kazlų Rūdos sav. susiformavusi gausesnė 2004–2005 m.

gimusių vaikų karta išliks santykinai gausesne ir 2021 metais. Kaip tik ji tuo metu ir pateks į aptariamą

vyriausio mokyklinio amžiaus (17–18 m.) demografinę grupę.

Prognozuojama, kad visose kitose savivaldybėse vyriausio mokyklinio amžiaus (17–18 m.) gyventojų

skaičius mažės. Gana ženkliai (net (-36,7) proc.) šios demografinės grupės gyventojų skaičius gali

sumažėti Vilkaviškio r. sav. (dar spartesnis neigiamas pokytis prognozuojamas tik Pagėgių sav.). Tačiau

šiuo aspektu (-20) proc. ar (-30) proc. ribą peržengusių savivaldybiu yra dauguma.

IŠVADOS:

1) Bendrasis prognozuojamas

mokyklinio amžiaus (7–18 m.)

gyventojų skaičiaus neigiamas

pokytis visumoje nėra labai

didelis (apie (-4,1) proc.), tačiau

toks jis bus tik dėka išaugsiančio

7–14 m. amžiaus vaikų

skaičiaus. Tuo tarpu 15–18 m.

amžiaus – gana ženkliai

sumažės.

2) Kaip jau buvo minėta,

geografiniu aspektu svarbiausiu

bus centro-periferijos pjūvis: 7–

18 m. amžiaus gyventojų

skaičiaus augs Vilniaus, Kauno,

Klaipėdos miestų ir kai kuriose

greta jų esančiose savivaldybėse

Lietuvos centrinėje dalyje bei

Pajūryje. Tuo tarpu kaimiškose, o

ypač – periferinėse

savivaldybėse jis sumažės.

Lėtesni mažėjimo tempai bus

būdingi kai kurioms Pietų ir

Pietryčių Lietuvos kaimiškoms

savivaldybėms, taip pat

Šiauliams, Panevėžiui, Visaginui.

Prognozuojama, kad mokyklinio amžiaus (7–18 m.) gyventojų skaičius Vilniaus miesto savivaldybėje išaugs

16,8 proc. Sparčiausiai (net 30 proc.) išaugs 11–16 m. amžiaus vaikų grupė, lėčiau augs 7–10 m. amžiaus

(22,1 proc.), o 17–18 m. – sumažės ((-10,9) proc.). Be kitų priežasčių, kaip jau buvo minėta tyrimo metodikos

aptarime, demografinių rodiklių pasiskirstymui Vilniaus regione didelės įtakos turi ir plati Vilniaus

suburbanizacijos zona bei jo adminstracinės ribos (didelė dalis Vilniaus m. priemiesčių yra pačioje Vilniaus m.

sav., kai kitų didmiesčių atvejais dažniausiai patenka į gretimas savivaldybes).

Prognozuojama, kad nedidelė nuo Lietuvos dimiesčių nutolusi (periferinė) Kupiškio r. sav. pateks į tą

demografiškai sparčiai nykstančių Lietuvos savivaldybių grupę, kurioje mokyklinio amžiaus (7–18 m.)

gyventojų sumažės daugiausia (Kupiškio r. sav. – (-22) proc.). Šioje savivaldybėje vaikų skaičius mažės

visose mokyklinio amžiaus gyventojų demografinėse grupėse.

IŠVADOS:

1) Studentiško amžiaus (19–24

m.) gyventojų skiačius

prognozuojamu 2017–2021 m.

laikotarpiu gali sumažėti net

ketvirtadaliu (-24,3) proc. Tam

didelės įtakos turės ne tik

amžiaus grupių „persislinkimas“

gyventojų demografinėje

struktūroje, bet ir gyventojų

vidinė bei tarptautinė migracija

(kuri yra ne taip patikimai

prognozuojama, kaip amžiaus

grupių dinamika).

2) Studentiško amžiaus

demografinės grupės gyventojų

faktinė ir deklaruotoji gyvenamoji

vieta dažnai skiriasi (labiau nei

bet kurios kitos demografinės

grupės), tad šiame bei prieš tai

pateiktuose šios demografinės

grupės dinamiką savivaldybėse

atspindinčiuose žemėlapiuose

vaizduojama situacija yra

daugiau formali (bet ne faktinė).

Nežiūrint prieš tai išsakytų pastabų, studentiško amžiaus (19–24 m.) gyventojų demografinės grupės

mažėjimo tempai Lietuvos savivaldybėse nebus vienodi. Vilniaus m. ir greta didžiųjų miestų esančiose

savivaldybėse jie bus lėtesni nei vidutiniškai Lietuvoje. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad Jonavos r. sav.

studentiško amžiaus gyventojų formaliai sumažės (-19,3) proc. Tai taip pat daug, tačiau mažiau, nei

daugumoje kitų Lietuvos savivaldybių.

Nemenkas iššūkis – prognozuojamas studentiško amžiaus gyventojų skaičiaus spartus mažėjimas

aukštojo mokslo institucijas turinčiuose Lietuvos didmiesčiuose (išskyrus Vilniaus m., kuriame jis mažės

lėčiau). Kaip jau buvo minėta, statistiniai rodikliai gana formalūs (neabejotinai besiskiraintys nuo tikrosios

situacijos), tačiau gauti duomenys rodo, kad Šiaulių m. sav. (žr. diagramą) studentiško amžiaus gyventojų

skaičius sumažės net (-32,2) proc., Kauno m. sav. – (-27) proc., Klaipėdos m. sav. – (-25) proc.

Kadangi Panevėžio m. sav. šiame pranašime plačiau aptarta nebuvo, talpinu ir šios savivaldybės esamos

situacijos bei prognostines demografines kreives, kurias lyginant taip pat pastebimas gana aiškus

studentiško amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas.

LIETUVOS GYVENTOJŲ AMŽIAUS

DEMOGRAFINĖS STRUKTŪROS KAITOS

PROGNOZĖ 2017 – 2021 M.

Rolandas Tučas

Vilniaus universitetas

Geografijos ir kraštotvarkos katedra

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija

Vilnius, 2018-01-18