LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS EDUKACIJOS FAKULTETAS

SOCIALINIO UGDYMO KATEDRA

JOLITA BEČIENĖ

Socialinių industrijų ir komunikacijos magistrantūros studijų programa

MAGISTRO DARBAS

KULTŪRINĖS ĮTRAUKTIES IR PRIEINAMUMO

KOMUNIKACINĖS PRIELAIDOS

Leidžiama ginti ____________ Magistrantas ______________ (parašas)

(parašas)

Jolita Bečienė

Katedros vedėja doc. dr. Sigita Burvytė

Darbo vadovas ____________(parašas)

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė

Darbo įteikimo data:

Registracijos Nr.

Vilnius, 2018

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Aš, Lietuvos edukologijos universiteto, Socialinės edukacijos fakulteto, Socialinio

ugdymo katedros, Socialinių industrijų ir komunikacijos studijų programos Studentė Jolita

Bečienė, patvirtinu, kad šis rašto darbas magistro baigiamasis darbas, kurio tema Kultūrinės

įtraukties ir prieinamumo komunikacijos prielaidos:

1. Yra atliktas savarankiškai ir sąžiningai;

2. Nebuvo pristatytas ir gintas kitoje mokslo įstaigoje Lietuvoje ar užsienyje;

3. Yra parašytas remiantis akademinio rašymo principais ir susipažinus su rašto darbų

metodiniais nurodymais.

Man žinoma, kad už sąžiningos konkurencijos principo pažeidimą – plagijavimą,

studentas yra šalinamas iš Universiteto kaip už šiurkščiausią akademinės drausmės pažeidimą.

Jolita Bečienė _________________

(parašas)

3

TURINYS

SANTRUPOS ................................................................................................................................... 4

PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI ............................................................................. 5

ĮVADAS ........................................................................................................................................... 7

1. KULTŪROS PASLAUGŲ PRIEINAMUMO TEORINĖ APIBRĖŽTIS .................................... 15 1.1. JT, ES IR LIETUVOS NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ ANALIZĖ KULTŪROS PRIEINAMUMO ASPEKTU .......... 15 1.2. KULTŪROS PASLAUGŲ AKTUALIZAVIMAS BENDRUOMENEI ............................................................ 26

2. KULTŪROS ĮSTAIGŲ TEIKIAMŲ PASLAUGŲ PRIEINAMUMO MODELIAVIMAS ......... 34 2.1. KULTŪROS INFRASTRUKTŪROS OBJEKTŲ PRIEINAMUMAS .............................................................. 34 2.2. KULTŪROS ĮSTAIGŲ INFORMACIJOS PRIEINAMUMAS ....................................................................... 40 2.3. KULTŪRINIŲ RENGINIŲ/PASLAUGŲ PRIEINAMUMAS ........................................................................ 44

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ............................................................................... 49 3.1. TYRIMO METODOLOGIJA IR DIZAINAS .............................................................................................. 49 3.2. TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ ............................................................................................................ 53

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ......................................................................................................... 68

LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................... 71

SANTRAUKA (ANGLŲ KALBA) ................................................................................................. 80

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ....................................................................................... 81 PRIEDAI ................................................................................................................................................. 83 2 PRIEDAS. KULTŪROS PASLAUGŲ/RENGINIŲ PRIEINAMUMO NEĮGALIESIEMS APKLAUSA .................. 87 3 PRIEDAS. KULTŪROS ĮSTAIGŲ INFORMACIJOS PRIEINAMUMO ANALIZĖS ANKETA ............................ 89 4 PRIEDAS. LIETUVOS VALSTYBINIŲ TEATRŲ, KURIE BUVO TYRIAMI ŠIAME DARBE, SĄRAŠAS,

INTERNETINĖS SVETAINĖS PRIEIGA IR EL. KONTAKTAI ........................................................................... 91 5 PRIEDAS. LIETUVOS KINO TEATRŲ/CENTRŲ, KURIE BUVO TYRIAMI ŠIAME DARBE, SĄRAŠAS,

INTERNETINĖS SVETAINĖS PRIEIGA IR EL. KONTAKTAI ........................................................................... 92

4

SANTRUPOS

EK – Europos Komisija

ES – Europos Sąjunga

JT – Jungtinės Tautos

KKI – Kultūrinės ir kūrybinės industrijos

KM – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

KMĮ – kultūros ir meno įstaigos

KPD – Kultūros paveldo departamentas

KRF – Kultūros rėmimo fondas

LKT – Lietuvos kultūros taryba

LNF – Lietuvos neįgaliųjų forumas

LR – Lietuvos Respublika

NPP – Nacionalinė pažangos programa

NRD – Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

SADM – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija

SPlS – Socialinės paramos šeimai informacinė sistema

UD – universalus dizainas

UNESCO – Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija

5

PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI

Aktualizavimas – objekto pritaikymas šiuolaikinės visuomenės ir (arba) vietos bendruomenės

kultūriniams, socialiniams ir (arba) ekonominiams (t. y., teritorijos, regiono patrauklumo

investicijoms didinimas, investicijų įtaka naujų darbų vietų, papildomos rinkos sukūrimui ir

pan.) poreikiams (LR kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-711, 2014).

Diskriminacija – tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas

diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,

įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos

pagrindu (LR lygių galimybių įstatymas, 2003).

Kultūra – tai kultūros paveldas (muziejai, istorinis miestas, kultūros istorija ir kt.), bibliotekos,

vaikų ir suaugusiųjų edukacija, dizainas, etninės tradicijos, populiarioji kultūra, žmonių

kūrybiškumas ir jų aktyvus dalyvavimas (Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros 2017-2030

metų strategija).

Kultūros infrastruktūros objektas – statinys, įranga, mobili struktūra ar kita erdvė, kurioje

kuriami, skleidžiami ir (ar) pristatomi kultūros produktai ir (ar) teikiamos kultūros paslaugos (LR

kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-711, 2014).

Kultūros inovacija – naujo turinio, kokybės ir (arba) apimties suteikimas kultūros produktams

ar paslaugoms, derinant tradicines ir naujausias technologijas ir (ar) netechnologinius kūrybinius

sprendimus. Kultūros inovacijų pagrindą sudaro humanitarinių, socialinių mokslų ir meno srityje

vykdomi kompleksiniai moksliniai tyrimai, pasitelkiantys ir kitų mokslo sričių žinias, ir jų

rezultatų pritaikymas kultūrinėje veikloje bei sklaida visuomenėje (LR kultūros ministro

įsakymas Nr. ĮV-711, 2014).

Kultūros įstaiga – institucija, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka vykdoma švietėjiška kultūros

veikla, tvarkomas kultūros paveldas (Kultūra, 2016).

Kultūros objektas – visuomeninės paskirties kultūros paveldo arba kultūros infrastruktūros

objektas, kuriame vykdoma kultūrinė veikla ar teikiamos kultūros paslaugos (LR kultūros

ministro įsakymas Nr. ĮV-711, 2014).

Kultūros paveldo objektas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos,

įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai

susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija (LR kultūros ministro įsakymas Nr.

ĮV-711, 2014).

Kultūros vaidmenys (Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros 2017-2030 metų strategija):

1) Kultūros įvairovė – savarankiškas kultūros vaidmuo, kultūros kapitalas.

6

2) Tarpininko – tarp kitų sričių, aplinkos, kultūros industrijų, socialinės įtraukties.

3) Transformuojančios galios kultūros poveikis miestui, bendruomenei, institucijoms.

Kultūros vertė yra pagrindinė identiteto ašis, padedanti kiekvienam miestiečiui atrasti

bendrumo jausmą. Kultūra ir menas gali leisti žmonėms pamatyti pasaulį ir save kitomis akimis,

pagerinti individų ir bendruomenės gebėjimus pakeisti požiūrį ir prasmes, suteikti galimybes

savirealizacijai. Kultūra ir menas padeda ištrinti ribas ir barjerus tarp institucijų, kultūrų, žmonių

susvetimėjimo ir gali tapti priemone, užtikrinančia viso pasaulio kultūrų pažinimą. Formų ir

raiškos priemonių įvairovė, aktyvumas ir dalyvavimas yra turtingo kultūrinio gyvenimo

pagrindas, kuris turi būti saugomas ir vystomas (Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros 2017-

2030 metų strategija).

Lygios galimybės – tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos

Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant lyties, rasės,

tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės

orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos (LR lygių galimybių įstatymas, 2003).

Menas dažniausiai asocijuojasi su patirtimi, praktikomis ir veiklomis literatūros, muzikos, teatro,

šokio, kino, vizualiųjų menų bei architektūros srityse (Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros

2017-2030 metų strategija).

Neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių

sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir

veiklos galimybių sumažėjimas (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas , 1991).

Socialinė įtrauktis – tai jausmas, kad priklausote bendruomenei, su kuria jus sieja bendra

tapatybė ir bendros vertybės (Europos jaunimo portalas).

Specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų

ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos

veiksnių (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas , 1991).

Tinkamas sąlygų pritaikymas – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių

nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti

neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su

kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves (JT neįgaliųjų teisių konvencija,

2010).

Universalus dizainas – gaminių, aplinkos, programų ir paslaugų, skirtų naudoti visiems

žmonėms kuo platesniu mastu, dizainas, kai nėra pritaikymo ar specializuoto dizaino būtinybės.

Universalus dizainas taip pat reiškia pagalbinius įrenginius, skirtus konkrečioms neįgaliųjų

grupėms, kai tai yra būtina (JT neįgaliųjų teisių konvencija, 2010).

7

ĮVADAS

Aktualumas

Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ pabrėžiama, kad pagrindinę įtaką

sėkmingai šalies raidai turi Lietuvos piliečių kultūros, mąstymo, elgsenos pokyčiai ir

visuomenėje vyraujančios vertybės. Kultūros sektorius turėtų tapti šių procesų iniciatoriumi,

įtvirtinant „Lietuva 2030“ strategijos vertybines nuostatas – prieinamumą ir kūrybingumą,

skatinant „aukštos kokybės kultūros paslaugas visoje šalyje, siekiant užtikrinti kultūros įvairovę

ir jos prieinamumą“ (LR Seimo nutarimas Nr. XI-2015, 2012). Valstybės pažangos strategija

„Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m.

gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos

strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“ ir 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl

2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“, atsižvelgiant į 2014–2020

metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programą, patvirtintą Europos

Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. C (2014) 6397, Europos Komisijos 2012 m.

rugsėjo 3 d. komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių

reikalų komitetui ir regionų komitetui „Kultūros ir kūrybos sektorių rėmimas siekiant ES

ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo“, Europos Komisijos 2007 m. gegužės 10 d.

komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir

Regionų komitetui apie Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę, 2010 m.

gegužės 10 d. Tarybos išvadas dėl kultūros reikšmės regionų ir vietos vystymuisi, Regionų

kultūros plėtros 2012–2020 m. programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro

2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-639 „Dėl regionų kultūros plėtros 2012–2020 metų

programos patvirtinimo“, Nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gaires, patvirtintas

Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-811 „Dėl

nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairių patvirtinimo“ ir kiti dokumentai,

nustatantys atskirų kultūros sektorių raidos gaires bei politikos kryptis. Iš pirmo žvilgsnio

atrodytų, kad visuomenėje vyrauja idėja, kad kultūra skirta visiems. Jei ne kurti, tai bent ja

domėtis, ją pažinti ir dalyvauti. Kultūra ir kūrybiškumas yra vieni svarbiausių Europos projekto

elementų. Kultūra formuoja mūsų tapatybę, siekius ir ryšius su kitais žmonėmis ir pasauliu. Ji

taip pat formuoja mūsų aplinką ir gyvenimo būdą (Kultūra ir audiovizualinė politika, 2014). Vis

dėlto, kultūros įtraukties ir prieinamumo klausimas išlieka labai svarbus ir aktualus šių dienų

realijoms kai dėmesys nukrypsta į neįgaliuosius žmones Lietuvoje. „Globalizacijos ir

8

demokratizacijos, didėjančio įtikinėjimo ir manipuliacijos, informacinio pasilinksminimo

(infotainmento) ir socialinių tinklų plėtros amžiuje įvairūs kūrybos produktai ir jų platinimas

tampa ne asmeninio, o bendruomeninio veiksmo ir vartojimo veiksniu, tiesiogiai darančiu įtaką

bendravimo procesams ir bendrąja rinkos prasme, ir socialine, pilietine, rinkai oponuojančia

prasme“ (Citvarienė, 2015).

Kultūrinis objektas yra laikomas pritaikytu kultūrinei veiklai, užtikrinant teikiamų

kultūros paslaugų ir produktų kokybę, prieinamumą, patrauklumą visuomenei, siekiant

sudominti ir įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį ir kuo įvairesnes tikslines grupes į kultūrinį

gyvenimą, išlaikyti esamus ir (arba) sukurti papildomus (naujus) lankytojų ir (arba) dalyvių

srautus (LR kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-373, 2015). Kultūros organizacijos ir įstaigos

raginamos nustatyti mokestines lengvatas ir naujus modelius bei instrumentus, kad būtų galima

skatinti projektų kūrimo finansavimą ir viešojo ir privačiojo sektorių dalyvaujamosios

partnerystės (angl. Public Private People Partnership (PPPP)) kūrimą bei plėtoti tradicinių

viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės modelių derinimą su tiesioginio piliečių dalyvavimo

formomis. Europos sąjungos dokumentai pabrėžia kultūros organizacijų poveikį įgyvendinant

strateginius „Europos sanglaudos“ tikslus, valdžios institucijos (savivaldybės, regionai ir pan.)

raginami bendradarbiaujant su kitomis vietos institucijomis (universitetais, bankais,

asociacijomis, viešąsias ir (arba) privačiąsias paslaugas teikiančiomis įstaigomis ir kt.) teikti

paramą kultūros įstaigoms ir padėti joms integruotis regionų plėtros procese.

Šiame darbe remiamasi šiuolaikiniais kultūros, jos prieinamumo ir socialinės atskirties

bei įtraukties fenomenų tyrėjais, tokiais kaip Kaufman‘as, Kačerauskas, Gidens, Mažeikis.

Kultūrologijos tradiciją taip pat plėtoja ir Leslie’is White’as, Mario Bunge, Fabrice’as Rivaultas,

mokslą apie kultūrą Wilhelmas Windelbandas, Heinrichas Rickertas, Ernstas Cassireris,

Lietuvoje Antanas Andrijauskas ir Arūnas Sverdiolas, Gintautas Mažeikis ir kt. socialinio

identiteto silpnėjimą įvardija kaip vieną iš esminių visuomenės problemų, trukdančių socialinės

sanglaudos stiprėjimui. Pavienių asmenų bei įvairių grupių socialinis dalyvavimas pripažįstamas

kaip vienas iš esminių šios problemos įveikos būdų (Kvieskienė, 2014). Be to, analizuojant

įvairių tyrimų duomenis, pastebima polinkį diskutuoti apie specialiųjų poreikių asmenų galias,

gebėjimus aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, apie jų „įgalinimą, įtraukimą, socialinės

aplinkos priartinimą prie paties asmens“ (Jonas Ruškus, 2007). Pilietinės visuomenės tyrėjai,

paryškindami socialinio kapitalo svarbą asmenims ir jų grupėms akcentuoja, jog būtina skatinti

asmenis kurti ir stiprinti socialinius ryšius, padėti vienas kitam, pasitikėti vienas kitu ir pan. Į

dalyvavimą kaip į socialinio kapitalo kaupimo būdą bei naujus socialinės ekonomikos

mechanizmus žvelgiama ne tik iš ekonominės, bet ir socialinės, psichologinės, emocinės pusės

9

(Giedrė Kvieskienė, 2015). Kultūros ir meno vystymąsi smarkiai veikia įvairios komunikacinės

praktikos, pavyzdžiui, daugiaplatformiai tarpininkavimo veiksmai, interaktyvus dalyvavimas į jį

įtraukiant auditorijas, estetiškumo ar juslumo paskirstymo technologijos, patirties inžinerija ir

režisūra. Štai kodėl komunikacijos procesų analizė ir kritika yra svarbi – ji sąlygoja laisvą

bendruomenių raidą ir piliečių sąmoningumą, komercinių ir nekomercinių menų plėtrą, rinkos ir

menininkų bendradarbiavimą (Citvarienė, 2015). Kultūrinės įtraukties ir prieinamumo

komunikacinės prielaidos tyrimai kol kas yra fragmentiška, trūksta sisteminių KKI sektoriaus

tyrimų, jų filosofinės ir sociologinės analizės, komunikacinio lauko ir naujųjų medijų kultūros

kritikos. Šį fragmentiškumą, kaip monografijoje pastebi Gintautas Mažeikis, lemia daugybės

priežasčių, tarp jų svarbus yra sovietinis kultūrinis ir mąstymo paveldas: kolektyvinės vertybės,

specifinė „inteligento“ samprata, meno ir ekonomikos atskirtis, valstybės dominavimas kultūros

sektoriuje, meno rinkos kritikos stoka ir menka patirtis, kūrybinių grupių ir kūrybinės klasės

silpnas pilietinis angažuotumas, Lietuvos viešojo komunikacinio lauko atskirtis nuo bendros

Europos Sąjungos (toliau – ES) kultūrinės komunikacinės sferos ir kt.

Istorija atskleidžia tai, kad negalią turinčių žmonių gyvenimas buvo sudėtingas, jie buvo

laikomi “kitokie” nei kiti visuomenės nariai, jiems nuolatos buvo kabinamos įvairios etiketės bei

jie buvo priskiriami skirtingoms kategorijoms, tokioms kaip bejėgiai, pasigailėjimo verti,

nuolatinės priežiūros reikalaujantys žmonės. Sovietmečiu neįgalūs žmonės, kitaip vadinami

invalidais, buvo visiškai uždara visuomenės dalis, kurių viešam gyvenime nebuvo, jie buvo

atskiriami, gyveno užsidarę ir nematomi. Jų tiesiog nebuvo. Tačiau “ir šiandien Lietuvoje negalią

turinčių asmenų visavertis dalyvavimas švietimo, sveikatos, kultūros, darbo rinkos ir kituose

visuomenės sektoriuose nėra nei norma, nei vargu ar visuotinai atpažinta siekiamybė.” (Ruškus,

2014). Vis labiau liberalėjanti visuomenė, klestintis individualizmas bei stiprėjantis

konkurencingumas pastato neįgaliuosius į lygiavertes pozicijas su kitais visuomenės nariais,

tačiau ar jiems, turintiems specialių poreikių, yra užtikrinamos lygios teisės, vienodos sąlygos

kai kalbama apie jų įtrauktį ir prieinamumą.

JT, kurių tikslas yra ugdyti ir skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, siekdamos

užtikrinti neįgalių žmonių teises, 2006 m. paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau –

Konvencija) ir taip siekė “skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį

naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių

asmenų prigimtiniam orumui” (JT neįgaliųjų teisių konvencija, 2010). Jungtinių Tautų šalys

narės susitarė užtikrinti visų neįgaliųjų visuotinių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

įgyvendinimą, o tai reiškia, suteikti neįgaliesiems visavertį gyvenimą visuomenėje ir užtikrinti jų

įtrauktį bei prieinamumą visuose visuomenės sektoriuose, įskaitant kultūrą. Lietuva Konvenciją

10

ratifikavo 2010 m. ir įsipareigojo neįgaliuosius integruoti į visuomenę sudarant palankias sąlygas

užtikrinti jų orumą ir teises. Profesorius Jonas Ruškus, JTO Neįgaliųjų teisių komiteto narys,

teigia, kad, ratifikavusi šią Konvenciją, Lietuva “įsipareigojo ir prisiėmė atsakomybę įgyvendinti

Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas savo šalių įstatymuose ir praktikoje diegti lygybės ir

nediskriminavimo, prieinamumo prie visuomenės išteklių, lygybės prieš įstatymą, gyvenimo

savarankiškai ir įtrauktiems į bendruomenę principus” (Ruškus, 2014).

Šiuo metu Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos (toliau – NRD) savo internetinėje svetainėje skelbia 96 įvairius teisės aktus (iš jų 9

įstatymus), kurie reglamentuoja neįgaliųjų teisių užtikrinimą, integraciją, lygių galimybių

užtikrinimą Lietuvoje (NRD). Vis dėlto, nei vienas iš šių teisės aktų nėra skirtas vien tik

neįgaliųjų dalyvavimo kultūroje ar kultūros prieinamumo klausimams reglamentuoti. LR

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme kultūra bei neįgaliųjų teisės dalyvauti kultūros

gyvenime yra vos užsiminama trejose įstatymo straipsniuose (LR neįgaliųjų socialinės

integracijos įstatymas , 1991). Kyla klausimas, ar teisė į dalyvavimą kultūriniame gyvenime nėra

Lietuvoje lygiaverčiai vertinama su kitomis teisėmis, pvz. kaip teisė į būstą ar sveikatos

užtikrinimą? Net jei žvelgtume į dalyvavimą kultūros gyvenime kaip į horizontalųjį prioritetą,

kuris integruotai yra reglamentuojamas LR įstatymuose, ar tai užtikrina neįgaliųjų kultūrinę

įtrauktį ir prieinamumą? Pagal skurdo lygį prieš socialines išmokas (palyginti su BVP) Lietuva

nedaug atsilieka nuo ES (25) vidurkio, tačiau skurdo rizikos lygis, išmokėjus socialines išmokas,

Lietuvoje yra vienas didžiausių tarp visų ES šalių. Nacionaliniai skurdo mažinimo planai

visuomenei mažai žinomi, be to, piliečiai su šiais planais nesieja konkrečių socialinių problemų

sprendimo. Lietuvoje trūksta viešųjų konsultacijų praktikos, kuri leistų piliečiams aktyviai

įsitraukti į socialinės atskirties mažinimo veiklą, regionams dalintis gerąja praktika, valdžios

institucijoms bei savivaldybėms bendradarbiauti, mažinant skurdą ir socialinę atskirtį, diegimo

(Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas

2008 – 2010 m.).

Kovoje su skurdu ir socialine atskirtimi reikšminga grandis yra savivaldybės, todėl

svarbu turėti mechanizmą, leidžiantį vertinti ir dalintis sėkmingomis vietinėmis skurdo ir

atskirties mažinimo iniciatyvomis tarp savivaldybių bei įtraukti į diskusijas vietos

bendruomenes, pilietines organizacijas.

Lietuva, ratifikavusi Konvenciją, įsipareigojo reguliariai informuoti JT neįgaliųjų teisių

komitetą apie priemones, kurių ėmėsi įgyvendindamos konvenciją. Iš nepriklausomų ekspertų

sudarytas komitetas, įvertinęs pateiktas šalių ataskaitas, nurodo galimus konvencijos

įgyvendinimo trūkumus ir teikia rekomendacijas. Lietuva pirminę Konvencijos įgyvendinimo

11

ataskaitą pateikė 2012 m. (NRD). Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu

patvirtino Nacionalinę neįgaliųjų socialinės integracijos 2013-2019 metų programą (LR

Vyriausybės nutarimas Nr. 1408, 2012), kurios vienas iš tikslų yra Konvencijos nuostatų

įgyvendinimo užtikrinimas bei veiklos priemonių patvirtinimas.

Nors Lietuva yra ratifikavusi Neįgaliųjų teisių konvenciją ir patvirtinusi šios konvencijos

nuostatas įgyvendinamaisiais teisės aktais, išlieka poreikis išanalizuoti kultūrinės įtraukties ir

prieinamumo neįgaliesiems užtikrinimą bei ištirti neįgaliųjų poreikius, siekiant jų dalyvavimo

kultūriniame gyvenime teisės užtikrinimo. Ši problema iki šiol nebuvo nagrinėta ir yra

neabejotinai aktuali.

Lietuvos neįgaliųjų forumas (toliau – LNF), kaip Lietuvoje viena aktyviausiai veikiančių

ir neįgaliuosius atstovaujančių bei jų teises ginančių nevyriausybinių organizacijų, kuri šiuo

metu vienija 14 nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų ir atstovauja apie 300 tūkstančių žmonių

su negalia, jų šeimų ir negalios situacijoje atsidūrusiųjų interesantų (LNF), pastebi teisės aktuose

nustatytų prioritetų ir priemonių atotrūkį nuo realybės. Siekdama pateikti objektyvią žmonių su

negalia organizacijų nuomonę bei įžvalgas apie Lietuvos pažangą įgyvendinant JT Neįgaliųjų

teisių konvenciją, pateikė alternatyviąją (šešėlinę) ataskaitą, kuri parengta vertinant realią

Lietuvos neįgaliųjų teisių užtikrinimo situaciją šalyje (LNF alternatyvi ataskaita, 2016). LNF

pateikė įžvalgas apie Lietuvos pažangą įgyvendinant konvencijos nuostatas, tačiau pastebi, kad

dalis neįgaliųjų problemų, įskaitant ir kultūrinės įtraukties ir prieinamumo klausimus, vis dar

nėra sprendžiamos, siekiant neįgaliesiems palankių permainų Lietuvoje. Atsižvelgiant į NLF

alternatyviąją Konvencijos ataskaitą, galima išskirti tris pagrindines kultūrinės įtraukties ir

prieinamumo neįgaliesiems Lietuvoje užtikrinimo problemas:

1. Kultūros įstaigų/objektų ir jų infrastruktūros prieinamumas neįgaliesiems;

2. Informacijos apie kultūros renginius ir teikiamas paslaugas prieinamumas

neįgaliesiems;

3. Kultūros renginių/paslaugų pritaikomumas neįgaliųjų specialiems poreikiams.

Šioms problemoms spręsti reikalinga ne tik nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO)

aktyvaus įsitraukimo, tačiau reikalauja ir nuoseklaus Kultūros ministerijos, Socialinės apsaugos

ir darbo ministerijos bei NVO bendradarbiavimo, kuris iki šiol buvo vykdomas pavieniais

atskirais veiksmais, pvz. 2016 m. rugsėjo 20 d. vyko Kultūros ministerijos, Socialinės apsaugos

ir darbo ministerijos, LNF ir kultūros įstaigų atstovų susitikimas (LRKM, 2016).

Tyrimo objektas: Kultūrinė įtrauktis ir prieinamumas kultūros įstaigose.

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti kultūrinės įtraukties ir prieinamumo komunikacines

prielaidas.

12

Analizės metu atlikti kultūrinės įtraukties ir prieinamumo neįgaliems žmonėms tyrimą.

Ištirti kultūros įstaigų (valstybinių ir privačių), teikiančių kultūrines paslaugas, objektų ir jų

viešinamos informacijos prieinamumą bei teikiamų paslaugų pritaikomumą neįgaliųjų

specialiems poreikiams ir parengti rekomendacijas dėl kultūros prieinamumo neįgaliesiems

užtikrinimo, formuojant Lietuvos kultūros ir socialinės įtraukties politiką.

Tyrimo uždaviniai

1. Apžvelgti kultūrinę įtrauktį ir prieinamumą reglamentuojančius teisės aktus ir atlikti jų

analizę.

2. Ištirti valstybinių ir privačių kultūros įstaigų infrastruktūros, informacijos ir teikiamų paslaugų

prieinamumą neįgalieisiems Lietuvoje.

3. Pateikti tyrimo rezultatus ir išvadas. Parengti rekomendacijas dėl kultūrinės įtraukties ir

prieinamumą užtikrinančių priemonių ir instrumentų.

Hipotezė

Išanalizavus aktyvios kultūrinės įtraukties ir prieinamumo problemas ir trikdžius bei

atlikus išsamius realios situacijos tyrimus, galima modeliuoti aktyvią kultūrinę įtrauktį ir

prieinamumą skatinančius žingsnius.

Tyrimo metodologija

Magistro darbo išsikeltam tikslui ir uždaviniams pasiekti pasirinkta tokia tyrimo

strategija, kuri leido pasinaudoti statistiniais duomenimis, lyginti sėkmės atvejus bei trikdžius

tarpusavyje ir atsižvelgti į kiekvienos kultūrinės įstaigos veiklos pobūdį ir konteksto unikalumą.

Magistro darbe naudojami kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai, informacijos analizės,

naudojamos grupinės diskusijos (angl. focus group), atskleidžiančios kaip kultūros sektoriaus

darbuotojai, neįgaliųjų ir kitų socialinių grupių atstovai vertina komunikaciniame lauke

vykstančius procesus ir pokyčius.

Darbe atliekama statistinių duomenų, kultūrinį gyvenimą reglamentuojančių teisės aktų ir

aktualių žiniasklaidos publikacijų analizė. Šis tyrimas yra pasirinktas kaip pirminis tyrimas ir

taikomas „problemai apibrėžti, <...> lemiamiems faktoriams išskirti ir kiekybinio tyrimo planui

sudaryti“ (Bilevičienė, 2011). Tyrimas padeda įvertinti neįgaliųjų kultūrinės įtrauktiems ir

prieinamumo teisės aktų reglamentuojamą situaciją, valstybės formuojamą ir vykdomą politiką.

Taip pat atliktas kultūros objektų, pastatų prieinamumo neįgaliesiems kiekybinis tyrimas.

Šiam tyrimui – apklausai – atlikti buvo naudojamas anketavimo metodas, nes siekiant ištirti

esamą situaciją, reikia tikslių detalių. Valstybinių ir privačių kultūros įstaigų atsakingų

darbuotojų apklausa padėjo ištirti kaip įstaigos užtikrina pastatų prieinamumą neįgalių asmenų

specialiems poreikiams. Šiam tyrimui atlikti pasirinkta internetinė apklausa, nes tyrimo dalykas

13

yra tiesiogiai susijęs su įstaigų turimų patalpų pritaikymu. Šia apklausa buvo siekiama gauti

informacijos, kurios negalima gauti kitais būdais, kadangi į anketą buvo įtraukti klausimai, kurie

įvardija neįgaliųjų poreikius, kurių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Taip pat

atliktas Nacionalinių ir valstybinių kultūros įstaigų informacijos internetinėje erdvėje

prieinamumo neįgaliesiems kokybinis tyrimas. Tyrimo metu išanalizuotos kultūros įstaigų

internetinės svetainės ir jose pateikta informacija, kuri skiriama neįgaliesiems, kad pagrįsti

magistrinio darbo tikslą ir prielaidas bei prieinamumui naudojamas priemones. Prieš pradedant šį

tyrimą, buvo atlikta gerosios užsienio praktikos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų,

įvardijančių informacijos pateikimo reikalavimus, skleidžiant informaciją visuomenei per

elektroninių ryšių priemones, analizės.

Ekspertų kokybinis tyrimas, padės surinkti informaciją apie kultūrinių renginių ir

paslaugų skirtų neįgaliesiems pritaikomumą. Apklausa, kuri ištirs su kokiais sunkumais susiduria

neįgalieji norėdami dalyvauti kultūros renginiuose. Šiam tyrimui atlikti pasirinkta internetinė

apklausa, o tyrimo dalykas yra neįgaliųjų visuomeninės arba individualios sąmonės elementai

tokie kaip poreikiai, interesai, motyvacija, nuotaikos, vertybės, įsitikinimai ir t.t. (Butkevičienė,

2011). Šia apklausa tikimasi gauti informacijos, kurios negalima gauti kitais būdais.

Kultūros ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neįgaliuosius

vienijančių nevyriausybinių organizacijų komunikavimo, gerinant neįgalių žmonių kultūrinę

įtrauktį ir prieinamumą, ypatybių kokybinis tyrimas. Šis tyrimas buvo atliekamas diskusijos

(focus grupės) metu išklausant šių trijų įstaigų atstovus. Procesas buvo iš anksto suderintas ir

suplanuotas, tačiau buvo paliekama erdvės papildomai ir nenumatytai informacijai surinkti.

Pasirinktų tyrimų duomenys apdoroti naudojant MS Excel programinę įrangą.

Atlikti tyrimai padėjo parengti ne tik magistro darbo išvadas, bet ir rekomendacijas,

kurios Kultūros, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Ūkio

ministerijų pagalba galėtų tapti įgyvendinamaisiais teisės aktais arba nuostatomis, kurios

užtikrins neįgalių žmonių kultūrinę įtrauktį ir prieinamumą Lietuvoje.

Atliekant nusistatytus tyrimus, svarbu buvo juos atlikti pagal iš anksto suplanuotą

eiliškumą ir tyrimų įgyvendinimo planą, kuris padėjo užtikrinti tyrimų nuoseklumą, tikslumą,

validumą ir padėjo išvengti informacijos pasikartojimą. Kiekviename tiriamosios veiklos etape,

kaip siūlo A.Maslauskaitė, siekiau kritiškai įvertinti savo intelektinius sprendimus, atkreipdama

dėmesį į jau turimas vertybes, nuostatas, susidariusią nuomonę ar interesus (Maslauskaitė, 2008).

Tyrimo metodai

Kultūrinė įtrauktis yra sudėtingas fenomenas, sociokultūrinis reiškinys, sąlygojamas

vidinių (mikroklimato, santykių hierarchijos, vertybių skalės) ir išorinių (materialinio

14

aprūpinimo, teikiamos paramos, viešojo, privataus ir NVO sektorių) veiksnių. Tyrimui

pasirinktas kokybinis tyrimas. Tyrimo imties sudarymui buvo pasirinkta mišrioji tikslinė atranka,

nes viename tyrime derinti keli tyrimo imties nustatymo būdai: patogioji atranka (imtis sudaryta

iš lengviausiai tyrėjai pasiekiamų respondentų, nes buvo galimybė susitikti su respondentais, kai

šie atvyko į 2017 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje surengtą

susitikimą, kurio pagrindinis tikslas buvo neįgaliųjų poreikių kultūros srityje aptarimas ir

tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimas, siekiant vykdyti bendrus veiksmus neįgaliųjų

kultūriniam prieinamumui užtikrinti; kriterinė atranka (respondentai atrinkti pagal kriterijus,

atsižvelgiant į jų ekspertavimo kompetencijas neįgaliųjų kultūros prieinamumo įtraukties ir

prieinamumo klausimais).

Darbo struktūra

Darbą sudaro įvadas, trys skyriai, išvadosir pasiūlymai, literatūros šaltinių sąrašas,

santrauka anglų kalba, lentelių ir paveikslų sąrašas ir priedai. Įvade išryškinamas temos

aktualumas ir problema, pateikiamas darbo objektas, tikslai ir uždaviniai, tyrimo metodai, temos

teorinis ir praktinis reikšmingumas.

Pirmajame darbo skyriuje supažindinama su kultūros paslaugų prieinamumo teorine

apibrėžtimi bei samprata, svarbiausiais norminiais teisės aktais, kurie reglamentuoja kultūros

prieinamumo aspektus ir kultūros paslaugų aktualizavimu bendruomenei. Skyrius parengtas

remiantis šaltinių, mokslinės literatūros, teisės aktų, periodinių leidinių analize atskleidžiama

kultūrinės įtraukties atliekama misija ir visuomeniniai ryšiai.

Antrajame skyriuje analizuojama kultūros įstaigų teikiamų paslaugų prieinamumo

modeliai kultūros infrastruktūros, teikiamų paslaugų ir teikiamos informacijos neįgaliesiems

aspektu.

Trečiajame skyriuje aprašoma tyrimo metodologija, analizuojami tyrimo rezultatai.

Darbo pabaigoje pateikiamos tyrimo rezultatus apibendrinančios išvados ir susijusios

rekomendacijos/pasiūlymai. Pateikiamas 94 literatūros šaltinių sąrašas, 7 lentelės, 29 paveikslai

ir 5 priedai.

15

1. KULTŪROS PASLAUGŲ PRIEINAMUMO TEORINĖ APIBRĖŽTIS

1.1. JT, ES ir Lietuvos norminių teisės aktų analizė kultūros prieinamumo aspektu

UNESCO visuotinė kultūrų įvairovės deklaracija, kuri buvo UNESCO generalinės

konferencijos 31-ojoje sesijoje, ministrų susitikime, surengtame iškart po 2001 m. rugsėjo 11 d.

įvykių. Deklaracija suteikė valstybėms galimybę patvirtinti nuostatą, kad geriausias taikos laidas

yra kultūrų dialogas, ir kategoriškai atmesti mintį apie neišvengiamą kultūrų ir civilizacijų

konfliktą. Dokumente kultūrų įvairovė iškeliama į svarbiausią žmonijos paveldo lygį ir laikoma

„būtina žmonijai taip, kaip bioįvairovė būtina gamtai“. Kultūrų įvairovės apsauga tampa etiniu

imperatyvu, skatinančiu gerbti asmens orumą. Deklaracijos tikslas – saugoti kultūrų įvairovę

kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris turėtų būti suvokiamas ne kaip statiškas

reiškinys, bet kaip dinamiškas procesas, užtikrinantis žmonijos išlikimą. Kitas Deklaracijos

tikslas – užkirsti kelią segregacijai ir fundamentalizmui, perdėtai pabrėžiantiems kultūrų

skirtumus ir šitaip prieštaraujantiems Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Visuotinėje

deklaracijoje teigiama, kad kiekvienas asmuo turi pripažinti ne tik įvairialypį kitoniškumą ir

visas jo formas, bet ir asmens tapatybės pliuralizmą daugialypėje visuomenėje. Ši Deklaracija

brėžia atviresnio, kūrybiško ir demokratiško pasaulio perspektyvą kaip priešpriešą

fundamentiniam uždarumui. Ji yra vienas iš svarbiausių XXI a. pradžios UNESCO remiamos

naujosios etikos dokumentų (UNESCO, 2001). Pastaruoju metu kultūra Lietuvoje siekia

įsitvirtinti ne vien kaip specifinė viešosios politikos sritis, bet taip pat kaip strateginė, su kitais

viešosios politikos sektoriais vardan socialinės ir ekonominės šalies pažangos bendradarbiaujanti

valstybės raidos kryptis. Atnaujinama Lietuvos kultūros politika siekiama padėti atskleisti,

išsaugoti ir plėtoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir kūrybinį potencialą. Kultūros ir

kūrybingumo skatinimu siekiama spręsti Lietuvos socialinei ir ekonominei raidai aktualias

ekonominio konkurencingumo, visuomenės sanglaudos kultūros ir kūrybingumo indėlį

visuomenės socialiniam kapitalui formuoti, vystymosi aspektus ekonominiam konkurencingumui

didinti ir tapatybei stiprinti aspektus (LR kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-711, 2014).

Magistro darbe nagrinėjama neįgaliųjų įtraukties į kultūrą ir kūrybiškumą tolygios

galimybės, susijusios su tolimesne socialiai atskirtųjų integracija. Mūsų nagrinėjamo darbo

kontekste yra svarbu atkreipti dėmesį į aktyvią įtrauktį ir kultūros prieinamumą struktūrinius

pasikeitimus ir dinamiką, išanalizuoti veiksnius, turinčius įtakos šiems procesams. Svarbu, kad

nuo 2001 metų UNESCO priimtos Visuotinės kultūrų įvairovės deklaracijos įtraukčiai skiriamas

reguliarus dėmesys, siekiama gerinti kultūros įstaigų ir TV laidų prieinamumą, turinio vertimą

(gestų kalba), atvirumą kitokiam klijentui. Šiuo požiūriu siekiama tiek skatinti kūrėjus bei

16

kultūros institucijas ugdyti kūrėjų jautrumą, toleranciją ir atvirumą, tiek rengti neįgaliųjų

gebėjimą prisitaikyti prie kultūrinių produktų ir kūrybos. Neįgaliųjų įtrauktis į kūrybinę veiklą

tiek Lietuvos (nacionaliniu), tiek Europos Sąjungos (ES) lygiais, vykdant Lisabonos strategiją,

skatina šalies ir ES konkurencingumą, lemia tvarų ekonomikos augimą ir socialinę sanglaudą.

Visi kultūra grindžiami projektai turi ne tik kūrybiškumą skatinantį, bet ir socioekonominį

poveikį, kuris pasireiškia:

papildomų darbo vietų atsiradimu;

papildomų žinių ir vertybinių kompetencijų įtvirtinimu (mokymas);

Kūrybiškumu pagrįstų gebėjimų ir kompetencijų lavinimu.

Kultūrinė veikla naudojama siekiant įtraukti į socialinę atskirtį patenkančias visuomenės

grupes, tame tarpe ir neįgaliuosius asmenis. Kultūra paremtas mokymas naudoja kitokias

komunikacijos formas nei įprastas mokymas, todėl jis dažnai yra efektyvesnis, gerinant

pagrindinius kalbinius, bendravimo ir organizacinius gebėjimus, net ir tada, kai kiti metodai būna

nesėkmingi. Šiame darbe nagrinėjamos kultūrinės veiklos ir socialinės įtraukties kaip socialinio

kapitalo kūrimo aspektai ir sąsajos. Magistro darbe nagrinėjama kaip kultūrinė įtrauktis

pasitarnauja Europa 2020 strategijai, kuri numato sumanų (smart), darnų (sustainable) ir įtraukų

(inclusive) augimą, siekiant sėkmingai išeiti iš dabartinių ekonominių sunkumų ir sutikti naujus

iššūkius, kurių galima tikėtis kitame dešimtmetyje. Kultūrinis ir kūrybinis sektorius, kaip

žiniomis ir inovacijomis grindžiamos ekonomikos dalis, vis labiau prisideda prie sumanaus

augimo. Patirtis rodo, kad kultūra skatina skaitmeninę plėtrą, inovacijas bei kūrybinius

sprendimus ir vaidina ypatingą vaidmenį įtraukdama jaunus žmones, taip palengvindama jų

įėjimą į darbo rinką. Oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 253 159

neįgaliųjų, tai sudaro 9 proc. visų gyventojų. Asmenys su negalia dėl fizinių ar psichinių

sutrikimų negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, realiai pasinaudoti savo

teisėmis. Esant sudėtingai ekonominei situacijai, bendram nedarbui, neįgaliųjų integracija į darbo

rinką yra didelė problema, nes darbas neįgaliam žmogui yra būtinybė. Jau pripažįstama, kad

negalia yra konflikto su gyvenimu priežastis, kuri stipriai riboja žmogaus psichines ir socialines

funkcijas, dėl ko žmogus praranda savarankiškumą, fizinę jėgą, galimybę judėti orientaciją,

netenka draugų, nebegali dirbti mėgstamo darbo (Ką verta žinoti apie neįgaliųjų integraciją).

Kūrybinis sektorius taip pat gali prisidėti prie to, kad inovatyvios idėjos būtų paverstos

paslaugomis ir produktais, kurie savo ruožtu didina augimą ir kuria darbo vietas. Kultūros

sektoriaus potencialas skatinti įtraukų augimą slypi didesniame nei vidutiniškai indėlyje į darbo

vietų kūrimą, bei įvairiuose būduose, kuriais gali būti ugdomi įgūdžiai, įgalinami žmonės ir

17

stiprinamas jų pasitikėjimas bei savigarba, didinamas dalyvavimas darbo rinkoje ir skatinama

socialinė įtrauktis. Kultūros sektoriaus indėlis į darnaus augimo skatinimą yra akivaizdus, tačiau

nepagrįstas tyrimais. Kultūros produkcija yra santykinai žalesnė nei kitų ūkio šakų. Kultūrinės

veiklos generuoja didesnę pridėtinę vertę ir tai yra svarbu vietinei ekonomikai (M. Laužikaitė,

2010). Lietuvos valstybė skatina neįgaliuosius integruotis į įvairias veiklos sritis, skirdama

paramą neįgaliesiems, kuri gali padėti įsitvirtinti darbo rinkoje ir atnaujinti darbinius įgūdžius.

Siekiant sudaryti specialias sąlygas šiems asmenims integruotis ir išlikti darbo rinkoje yra

numatytos tokios aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kaip: bedarbių profesinis mokymas,

remiamasis įdarbinimas, parama darbo vietoms steigti. Neįgaliesiems, kuriems nustatytas iki 55

procentų darbingumo lygis yra siūlomos darbo biržos finansuojamos priemonės, kurių pagalba

būtų lengviau susirasti tinkamą darbą. Norintiems įsitvirtinti darbo rinkoje gali būti skiriama

įdarbinimo subsidijuojant priemonė, o sunkią negalią turintiems asmenims sudaryti sąlygas

padėti išlikti darbo rinkoje, nes už neįgalaus asmens įdarbinimą darbdaviui mokama nustatyto

dydžio subsidija. Darbo įgūdžių įgijimo rėmimas suteikia neįgaliam asmeniui galimybę įgyti

trūkstamus įgūdžius tiesiogiai darbo vietoje, nes darbdaviui už suteiktą galimybę neįgaliam

asmeniui įgyti naujų ar patobulinti esamus darbo įgūdžius yra mokama subsidija darbo

užmokesčiui. Neįgaliesiems subsidijuojamos naujai steigiamos darbo vietos arba jas pritaikant

prie bedarbio negalios, o praradusius dalį darbingumo, skiriamos subsidijos. Savarankiško

užimtumo rėmimas taip pat galima parama neįgaliesiems, kurie savarankiškai sprendžia

užimtumo problemą įsikūrę darbo vietą sau. Paramos dydis vienai darbo vietai gali siekti iki 40

Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžių. Taip pat neįgaliesiems skiriamos

profesinės reabilitacijos programos, kurios padeda ugdyti arba atkurti neįgalaus asmens

darbingumą, didinti darbines veiklos galimybes, siekiant jo įdarbinimo. Asmenims,

dalyvaujantiems profesinės reabilitacijos programoje, finansuojamos profesinės reabilitacijos

paslaugos, kelionės, transporto, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidos, mokama profesinės

reabilitacijos pašalpa. Taip pat veikiančios socialinės įmonės, kurios įdarbina neįgaliuosius, kai,

visą jų įdarbinimo laikotarpį mokama valstybės parama (Neįgalieji darbo biržoje).

Kanadoje, pasak UNESCO eksperto Charles´io Vallerand´o kultūra yra iškelta į

aukščiausią politinį lygmenį. Ministras pirmininkas ir visas ministrų kabinetas suvokia jos

svarbą, rūpinasi meno ir kultūros palaikymu, rėmimu. Kiekvienas atlieka savo vaidmenį

(Vallerand'as, 2017).

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje sulyginama Kanados ir Lietuvos situacijas,

atsižvelgiant į pagrindines Ch. Vallerando mintis dėl kultūros ir meno svarbos valstybės lygiu.

18

Kanadoje visos šalies ministerijos

pasitelkia energiją ir pajėgumus, kad kiekviena

per savo srities prizmę, savo būdu finansuotų

meną ir kultūrą. Kanadoje yra reali paramos

struktūra, skirta kūrybiniam sektoriui, menams

ir menininkams.

Lietuvoje ministerijos yra steigiamos

formuoti valstybės politiką ministrui pavestose

valdymo srityse. Lietuvos valstybės kultūros

politiką formuoja ir įgyvendina Kultūros

ministerija, kurios misija yra sudaryti sąlygas

nocianalinės kultūros tęstinumui, plėtrai ir

sklaidai. Kitos ministerijos per savo vykdomas

programas finansuoja meną kaip priemonę

atitinkamai veiklai įgyvendinti. (LR

Vyriausybės nutarimas Nr. 1469, 2010)

Kanadoje valdžia dalijasi atsakomybe.

Provincijas, miestus Konstitucija įpareigoja

rūpintis savo piliečiais, kad šie gerai jaustųsi,

būtų įtraukti į kultūros procesus, matytų, kad

miesto tapatybė atspindi ir jų tapatybę.

Valstybės, provincijų ir vietos valdžios sąveika

užtikrina geresnį koordinavimą, leidžia

pritraukti daugiau lėšų, sukaupti energijos.

Todėl piliečiams yra prieinama labai turtinga

kultūros ir meno erdvė.

Lietuvoje Konstitucijos laiduota

savivaldos teisė savivaldybėms suteikia teisę

įgyvendinti funkcijas, kurios atitinka gyventojų

interesus įskaitant ir gyventojų bendrosios

kultūros ugdymą ir etnokultūros puoselėjimą

(dalyvavimas kultūros plėtros projektuose,

muziejų, teatrų, kultūros centrų ir kitų kultūros

įstaigų steigimas, reorganizavimas,

pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos

priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų

steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų

veiklos priežiūra). (LR vietos savivaldos

įstatymas Nr. I-533, 1994)

Būdingas globalus žvilgsnis į kultūrą.

Pavyzdžiui, kultūros industrija veikia visais

lygmenimis - nuo tradicinių, esminių meno

formų iki dirbtinio intelekto ir virtualios

realybės šioje skaitmeninėje eroje. Taigi

kultūros sektoriaus akiratis yra labai platus,

Lietuvoje siekiama remti ir finansuoti

visas meno sritis, tai įgyvendinama Kultūros

rėmimo fondo lėšomis, kurios skiriamos

kultūrai ir menui remti. Fondo lėšos

naudojamos kultūros ir meno projektams,

programoms ir kitoms priemonėms, atrinktoms

Kanados atvejis

Lietuvos atvejis

19

rankdarbiai irgi laikomi kultūros industrijos

dalimi. Valstybė remia beveik visas

kūrybiškumo formas. Žmonės, norintys daryti

karjerą meno ir kultūros srityje, žino, kad ras

tam skirtų vyriausybės programų.

viešojo konkurso būdu apmokėti, tačiau, dėl

mažų finansavimui skirtų lėšų ir vykdomos

konkursinės finansavimo sistemos, ne visi

kultūros sektoriai gali būti valstybės rėmiami.

(LR kultūros rėmimo fondo įstatymas Nr. X-

1260, 2007)

Viešosios nuomonės apklausos

Kanadoje rodo, kad įvairių lygių kultūros

politika yra tvirtai palaikoma, žmonės aktyviai

lanko meno ir kultūros renginius, už juos

moka, juose dalyvauja, reguliariai plėtoja

mėgėjišką veiklą, siunčia savo vaikus į menų

mokyklas, skatina juos tapti profesionaliais

menininkais, įvairių kultūros sričių

specialistais.

2014 m. Kultūros ministerijos atliktas

tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir

pasitenkinimas kultūros paslaugomis“

atskleidė, kad kalbant apie kliūtis, trukdančias

žmonėms įsilieti į kultūrinį gyvenimą,

dalyvauti kultūrinėje veikloje arba joje

savanoriauti, dažniausiai (65%) minimos

asmeninės priežastys: laiko stoka (47%

apklaustųjų paminėjo tai kaip kliūtį) bei prasta

sveikata (20%). Šie faktai rodo, kad Lietuvoje

kultūros politika visuomenės nėra tvirtai

palaikoma. (KM atlikti tyrimai, analizės,

galimybių studijos)

Vyrauja mišri meno ir kultūros

ekonomika. Čia svarbus ne tik vyriausybės, bet

ir privataus sektoriaus vaidmuo - finansavimas

iš privačių investicinių bendrovių, bankų,

užsienio kapitalo investavimas į atvežamus

rodyti filmus, perkamas ir eksportuojamas

knygas, taip pat piliečių, norinčių tame

dalyvauti ir susimokančių už dalyvavimą,

indėlis. Statistika rodo, kad piliečiai investuoja

triskart daugiau lėšų, mokėdami už meną visais

lygmenimis - federaliniu, provincijos ir

vietiniu.

Lietuvoje privataus sektoriaus ir

piliečių prisidėjimas prie kultūros klestėjimo

finansiškai vis dar ugdomas ir skatinamas.

2017 m. parengtas LR mecenavimo įstatymo

projektas, kuriuo siekiama įtvirtinti, kad

privačios iniciatyvos sistemiškai prisidėtų prie

kultūros ir meno vystymo bei visuomenės

gerovės Lietuvoje, rodo tendencingus valdžios

veiksmus, siekiant sukurti teigiamą

mecenavimo kultūrinį ir socialinį poveikį

visuomenei. (LR Vyriausybės nutarimas Nr.

1015, 2017)

Kanada turi ir strategiją, ir priemones,

kaip užtikrinti plačią meninių išraiškų pasiūlą.

Lietuvos septynioliktoji vyriausybė

savo programoje ypatingą dėmesį skiria

20

Menininkai yra remiami, kad jie galėtų kurti,

turi kūrybai pristatytų skirtų vietų, statomi

teatrai, palaikomi kino teatrai ir t. t. Turi

įvairiausių būdų, kaip užtikrinti, kad menas

būtų prieinamas žmonėms regionuose. Vyksta

akcija „Kultūra visiems“ (Culture For All /

Culture Pour Tousse) - rugsėjo savaitgaliais

lankytojams įėjimas į visus renginius buvo

nemokamas. Taip pat dar yra Muziejų diena,

Kultūros naktis, kur viskas yra nemokama.

valstybės raidos vizijai, kurios siūlomų

sprendimų tarpe yra ir darnaus švietimo

kultūros principas. Siekis, kad kultūros politika

taptų viena prioritetinių viešosios politikos

sričių, kur darnos kultūra tampa darnios

visuomenės ir valstybės pamatu (LR Seimo

nutarimas Nr. XIII-82, 2016). Be to,

Vyriausybės programos priemonių planas

nustato konkrečius veiksmus, kurių

įgyvendinimas užtikrintų ir kultūros

prieinamumą visiems. Planuojamos

įgyvendinti „kultūros paso“ ir kitos priemonės,

kurios užtikrintų kultūros ir meno paslaugų

įvairovę, įtrauktį ir prieinamumą (LR

Vyriausybės nutarimas Nr. 167, 2017).

Vyksta nenutrūkstama diskusija dėl

teisės aktų, susijusių su kultūra, dėl

reguliavimo, finansavimo, paramos.

Formavime gali dalyvauti visi piliečiai,

žiniasklaida, profesionalų asociacijų atstovai,

kiti suinteresuoti asmenys.

Kultūros ministerija nuolatos vykdo

konsultacijas ir diskusijas dėl kultūros politikos

formavimo ir įgyvendinimo su

nevyriausybinėmis organizacijomis, meno

kūrėjų asociacijomis, kitomis suinteresuotomis

institucijomis. Tarybų, komisijų ir darbo

grupių darbas užtikrina visuomenės įtraukimą į

kultūros teisės aktų svarstymus.

Kanadoje labai gerai suprantama, kad

reikia atsiverti įvairovei. Ateityje daugės

migrantų, neįgaliųjų, keisis pusiausvyra tarp

lyčių, atsiras daugiau įvairovės, jaunimas sieks

didesnės saviraiškos ir t. t. Įtrauktis ir įvairovė

padeda suprasti visuomenės raidos kryptį. Į

kultūros politiką įtraukti įvairovės filosofiją yra

nepaprastai svarbu. Kanada tai daro

aukščiausiu lygiu - būdama dosni imigrantams,

finansuodama, remdama ir kurdama

Lietuvos valdžia, siekdama strateginio

Lietuvos kultūros vaidmens valstybės

politikoje įtvirtinimo ir tvaraus finansavimo

modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimo yra

užsibrėžusi parengti Lietuvos kultūros

politikos pagrindų įstatymo projektą, kurios

vienas iš elementų būtų kultūros įtraukties ir

įvairovės užtikrinimas Lietuvoje (LR

Vyriausybės nutarimas Nr. 167, 2017).

21

institucijas, užtikrinančias išraiškos įvairovę.

Tai vienas iš pagrindinių Kanados kultūros

politikos elementų.

Lentelė 1.Kanados ir Lietuvos kultūros politikos atvejo analizė. Šaltiniai: Charles´iu VALLERAND´U interviu ir LR teisės aktai.

Siekiant darnaus kultūros principo įgyvendinimo Lietuvoje, būtina užtikrinti ir įtrauktį ir

prieinamumą socialinės atskirties grupėms. NRD savo internetinėje svetainėje viešina 96

norminius teisės aktus (iš jų 3 tarptautinius dokuemtnus, 9 LR įstatymus, 19 LR Vyriausybės

priimtus teisės aktus, 10 NRD direktoriaus įsakymus ir 55 kitus teisės aktus), kurie

reglamentuoja neįgaliųjų teises, jų įtrauktį/integraciją, lygių galimybių užtikrinimą Lietuvoje

(NRD).

2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl

Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 m. gruodžio

13 d. Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą

(toliau – Konvencija), kurios tikslas yra skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų

visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip

pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys,

turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su

įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti

visuomenėje lygiai su kitais asmenimis (JT neįgaliųjų teisių konvencija, 2010).

Konvencijos 9 straipsnis reglamentuoja prieinamumą ir užtikrina, kad neįgalieji galėtų

gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse. Šalys narės imasi

atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos,

transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat

kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo

vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir

pašalinimą, inter alia taikomos:

a) pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams,

įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas;

b) informacijos, ryšių ir kitokioms tarnyboms, įskaitant elektronines ir avarines tarnybas.

Valstybės taip pat imasi atitinkamų priemonių, siekdamos:

a) rengti ir skleisti visuomenei prieinamų objektų ar jai teikiamų paslaugų prieinamumo

būtiniausius standartus ir gaires bei kontroliuoti, kaip jie įgyvendinami;

b) užtikrinti, kad privačios įmonės, siūlančios visuomenei prieinamus objektus ar jai

teikiamas paslaugas, atsižvelgtų į visus neįgaliųjų prieinamumo aspektus;

22

c) apmokyti suinteresuotus asmenis prieinamumo sunkumų, su kuriais susiduria

neįgalieji, klausimais;

d) pastatuose ir kituose visuomenei prieinamuose objektuose įrengti ženklus Brailio raštu

ir kitomis aiškiai perskaitomomis ir suprantamomis formomis;

e) suteikti galimybę pasinaudoti įvairių pagalbininkų ir tarpininkų paslaugomis, įskaitant

gidus, skaitovus ir profesionalius gestų kalbos vertėjus, kad sudarytų sąlygas patekti į pastatus ir

kitus visuomenei prieinamus objektus;

f) skatinti kitokias atitinkamas pagalbos ir paramos neįgaliesiems formas, kad užtikrintų

jiems galimybę gauti informaciją;

g) skatinti naujų informacijos ir ryšių technologijų ir sistemų, taip pat ir interneto,

prieinamumą neįgaliesiems;

h) ankstyvuoju etapu skatinti prieinamų informacijos ir ryšių technologijų ir sistemų

projektavimą, kūrimą, gamybą ir platinimą, kad šios technologijos taptų prieinamomis už

mažiausią įmanomą kainą.

Kultūrinis prieinamumas ir įtraukties klausimas šioje konvencijoje nustatomas 30

Konvencijos straipsnyje, kuris reglamentuoja ne tik dalyvavimą kultūriniame gyvenime, bet ir

aktyvaus poilsio, laisvalaikio ir sporto klausimus. Lietuva, kaip ir kitos Valstybės šalys narės

neįgaliųjų teises ir laisves dalyvauti kultūriniame gyvenime pripažįsta lygiavertes kitų asmenų

teisėms ir tam privalo imtis atitinkamų priemonių, kad neįgalieji:

a) turėtų galimybę prieinamomis formomis pasinaudoti kultūrine medžiaga;

b) turėtų galimybę prieinamomis formomis žiūrėti televizijos programas, filmus, teatro

spektaklius ir dalyvauti kitokioje kultūrinėje veikloje;

c) turėtų galimybę dalyvauti kultūriniuose renginiuose ar gauti kultūros paslaugas,

pavyzdžiui, teatrų, muziejų, kino, bibliotekų ir turizmo paslaugas, ir, kiek tai yra įmanoma,

turėtų galimybę lankyti paminklus ir nacionalines kultūros vertybes.

Ratifikavus Konvenciją ir siekiant tinkamai įgyvendinti Konvencijos nuostatas bei

užtikrinti neįgaliųjų kaip lygiaverčių ir lygiateisių visuomenės narių įtrauktį, papildyti ir

patikslinti valstybiniai teisės aktai, LR įstatymai. Vienas iš svarbiausių yra Lietuvos Respublikos

socialinės integracijos įstatymas, kurio tikslas užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes

visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės

integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias

institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų

teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus (LR neįgaliųjų socialinės

23

integracijos įstatymas , 1991). Šis įstatymas nustato pagrindines neįgaliųjų socialinės integracijos

principus bei užtikrina neįgaliųjų kultūrinę, kūno kultūros ir sporto veiklą.

Vis dėlto nei vienas iš šių teisės aktų nėra skirtas vien tik neįgaliųjų dalyvavimo kultūroje

ar kultūros prieinamumo klausimams reglamentuoti. LR Neįgaliųjų socialinės integracijos

įstatyme kultūra bei neįgaliųjų teisės dalyvauti kultūros gyvenime yra vos užsiminama trejose

įstatymo straipsniuose. Kyla klausimas, ar teisė į dalyvavimą kultūriniame gyvenime nėra

Lietuvoje lygiaverčiai vertinama su kitomis teisėmis, pvz. kaip teisė į būstą ar sveikatos

užtikrinimą? Net jei žvelgtume į dalyvavimą kultūros gyvenime kaip į horizontalųjį prioritetą,

kuris integruotai yra reglamentuojamas LR įstatymuose, ar tai užtikrina neįgaliųjų kultūrinę

įtrauktį ir prieinamumą? Komunikacija ypač veiksminga, kai ji vyksta meno ar kultūrinės veiklos

pagrindu. Gilinimasis į save patį, bendravimas, siekiant suprasti esmines gyvenimo vertybes,

meninis ugdymas yra tobula kalba, kuri padeda atstatyti pasitikėjimą, padeda žmonėms bendrauti

ir bendradarbiauti. Ypač meninis ugdymas yra veiksmingas tais atvejais, kai žodinis bendravimas

sunkus arba neįmanomas.

Menas, pasak filosofo, menotyrininko Charles Lalo, atlieka 5 esmines funkcijas:

1. pramoginė (menas kūryba neatsiejami nuo žaidimo – stebėdamas meno kūrinį, žmogus

tarsi nutolsta nuo realaus gyvenimo, pajunta dvasios pilnatvę);

2. katarsinė (ją filosofas aiškina kaip aistrų išgryninimą, apvalymą nuo neigiamybių);

3. techninė (menas laikytinas savita dvasios technika, kiekviena meno šaka – tai vis šiek

tiek kitokia dvasios technika);

4. gyvenimą suidealinanti (menas suidealina individualias ir kolektyvines gyvenimo

formas, teikia žmonėms teigiamos elgsenos pavyzdžių);

5. gyvenimo suintensyvinimo (žmogus suvokdamas meno kūrinius, stipriau jaučia ir

labiau suvokia plačią tikrovę).

Per šių savybių prizmę nesunku suvokti, kodėl menas yra toks svarbus ir reikalingas, ypač

turintiems negalią. Kūrybiniame procese, iš vienos pusės, asmuo atsipalaiduoja, nutolsta nuo

egzistuojančios realybės, realizuojasi kaip asmenybė, pajunta dvasios pilnatvę, yra

stimuliuojamas labiau pasitikėti savo jėgomis, pasijusti vertingu. Iš kitos pusės, tai skatina jį į

realų gyvenimą pažvelgti optimistiškiau, išgrynina jo emocijas, įkvepia naujiems darbams. Tuo

pasireiškia gyvenimo ir meno sandūra. Taigi menas mus atitolina nuo gyvenimiškų rūpesčių, o

tuo pačiu grąžina į gyvenimo realybę stipresnius, labiau savimi pasitikinčius, suteikia vilties,

tikėjimo gėriu (Mockienė).

Lietuvos situaciją ir Konvencijos įgyvendinimą stebintis ir žinantis LNF parengė

Alternatyviąją ataskaitą dėl JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje, kuri buvo

24

parengta JT neįgaliųjų teisių komitetui svarstant Lietuvos valstybės pirminę ataskaitą dėl

Konvencijos įgyvendinimo. Alternatyvios (šešėlinės) ataskaitos autoriai teigia, kad „tai objektyvi

LNF narių (žmonių su negalia organizacijų) nuomonė bei įžvalgos apie Lietuvos pažangą

įgyvendinant JT Neįgaliųjų teisių konvencija prisiimtus įsipareigojimus užtikrinti žmonių su

negalia teises, taip pat pastebėjimai apie tai, kokios neįgaliųjų problemos vis dar nėra

sprendžiamos“ (LNF alternatyvi ataskaita, 2016).

Paveikslas 1. Visuomenės sudėtis pagal funkcinius gebėjimus ir galimybes

LNF savo ataskaitoje dėl prieinamumo užtikrinimo akcentuoja, kad galiojantys teisės aktai,

kurie turi užtikrinti objektų (įskaitant ir kultūros objektų) pritaikymą neįgaliųjų poreikiams yra

nesuderinti ir todėl jų įgyvendinimas neužtikrina nuoseklaus ir aiškaus prieinamumo užtikrinimo,

kurį reglamentuoja Konvencijos 9 straipsnis. Panašią situaciją NLF įžvelgia ir su informacinės

aplinkos pritaikymo neįgaliesiems užtikrinimu. Net valstybinių įstaigų informacija pateikta

internetinėse svetainėse yra netinkamai pritaikyta atskirų neįgalių asmenų grupėms kaip,

pavyzdžiui, neregiams. Konvencijos 30 straipsnio – dalyvavimas kultūriniame gyvenime,

aktyvus poilsis, laisvalaikis ir sportas – įgyvendinimą užtikrinantys teisės aktai ir vykdomos

programos, priemonės nėra analizuojamos bei nėra tariamasi su neįgaliaisiais, todėl „didžioji

dalis kultūrinių erdvių nepritaikytos, neįgaliesiems apsilankyti muziejuose, koncertuose,

bibliotekose ar kitose kultūros erdvėse yra labai sudėtinga ar net visai neįmanoma“ (LNF

alternatyvi ataskaita, 2016, p. 60). LNF siūlo valstybei patvirtinti neįgaliųjų kultūrinės veiklos

politikos strategiją, kuri užtikrintų kultūros įtrauktį ir prieinamumą neįgaliesiems. Be to, ypač

didelį dėmesį neįgaliųjų organizacijos savo ataskaitoje teikia nuolatinės tarpinstitucinės

25

komunikacijos/bendradarbiavimo poreikiui, kuris galėtų užtikrinti nuoseklų Konvencijos

įgyvendinimą Lietuvoje. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija organizuotame konkurse dėl

„Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūra“ 2014 metais buvo siekiama nustatyti

gyventojų nuomonę apie kultūros produktų / paslaugų prieinamumą ir kokybę. Tyrimu taip pat

buvo siekiama nustatyti gyventojų kultūros produktų / paslaugų vartojimo lygį, dalyvavimą

kultūrinėje, meninėje veikloje. Nors šiame tyrime nebuvo akcentuojami neįgalieji kaip atskira

socialinė grupė, tačiau tyrimo apibendrinimuose konstatuojama, kad dalyvavimas kultūroje ir jos

produkcijos ir paslaugų vartojimas pozityvus vaidmuo asmenybės t obulėjimui yra neginčijamas,

tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse stokojama rimt esnių tyrimų,

kurie analizuotų kultūros ir socialinio kapitalo (t .y. visuomenės sanglaudos) ryšius. Europos

Sąjungos valstybių narių statistikos ir kultūros politikos ekspertų grupės, parengusios pirmą tokį

išsamų pranešimą kultūros veiklų ir jų poveikio matavimo tema (ESSnet-CULTURE European

Statistical System Network on Culture final report, 2012), išvada yra vienareikšmiška:

„Nepaisant kelių indikacijų, dalyvavimo kultūros veiklose socialinis poveikis tebelieka

nepažintąja žeme (terra incognita), nes praktiškai nėra empirinių bandymų palyginti dalyvavimo

kultūros veiklose socialinį poveikį su kitų savanoriškų socialinių veiklų poveikiu.

Postuluojamam kultūros indėliui į integruojantį (angl. inclusive ) augimą pagrįsti kol kas nėra

jokių empirinių įrodymų“ (ESSnet-CULTURE European Statistical System Network on Culture

final report, 2012, p. 272).

Apibendrinant kultūros paslaugų prieinamumą, galima konstatuoti, kad nors universalaus

dizaino principas vis plačiau taikomas teorinėse prieigose ir naujuose pastatuose bei Europos

sąjungos projektuose, tačiau gaminiai, aplinka, programos ir paslaugos, skirtos naudoti visiems

žmonėms kuo platesniu mastu, dizainas, kai nėra pritaikymo ar specializuoto dizaino būtinybės.

Universalus dizainas taip pat reiškia pagalbinius įrenginius, skirtus konkrečioms neįgaliųjų

grupėms, kai tai yra būtina. Didinat kultūros įstaigų prieinamumą, būtina visų kutūros įstaigų

infrastruktūrą pritaikyti, taikant universalaus dizaino principus, įtraukiant aplinkai tobulinti kuo

įvairesnes žmonių grupes, kad suprasti kontekstą, įvertinti situaciją, rengti inovatyvius ir

pragmatiškus sprendimo projektus (pvz.dizaino eskizus), kuriuos prieš realizuojant patikrinti

kartu su vartotojais.

26

1.2. Kultūros paslaugų aktualizavimas bendruomenei

Siekiant bendruomeniškumo ir pasitikėjimo kultūros visuomenėje, atsakomybės ir

solidarumo reikalinga tvirtinti Lietuvos kultūrinę tapatybę, skleisti globalios Lietuvos idėją,

užtikrinant kultūros paveldo išsaugojimą bei skatinti pačios visuomenės domėjimąsi ir

dalyvavimą (VšĮ. Mokymų, 2014). Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ numatytas

siekis, kad 2020 m. bus 60 proc. visuomenės narių, linkusių dalyvauti vykdant kultūrinę meninę

veiklą. 2014 m. pirmą kartą atliktas tyrimas dėl kultūros prieinamumo ir kultūrinio gyventojų

aktyvumo. Nustatyta, kad didelė dalis Lietuvos visuomenės nedalyvauja kūrybinėje meninėje

veikloje – net 62,8 proc. Neįgyvendintas ir gairėse numatytas siekis, kad šis dalyvavimas iki

2015 metų atitiktų Europos Sąjungos vidurkį. Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“

numato, kad būtina diegti įrodymais pagrįsto valdymo kultūrą, užtikrinti, kad valdymo

sprendimai būtų priimami remiantis įrodymais pagrįsta informacija. Viešojo administravimo

įstatymas numato, kad svarbiausias valstybės lygio viešojo administravimo kokybės valdymo

būdas yra viešojo administravimo subjektų ir jų veiklos stebėsena. Šiuo būdu siekiama laiku

pastebėti viešojo administravimo pokyčius, juos įvertinti ir numatyti neigiamų pasekmių

prevencijos priemones. Taigi, sistemingai ir koordinuotai vykdoma stebėsena ypač svarbi,

padeda laiku nustatyti problemas ir jas spręsti. Stebėseną sudaro kiekybinis duomenų rinkimas /

kaupimas (statistika) ir kokybinė procesų analizė (tyrimai) (Viešojo administravimo įstatymas,

1999). Lietuvoje kultūra siekiama įtvirtinti ne vien tik kaip sritinę valstybės politikos dalį, bet

taip pat kaip strateginę, kuri bendradarbiauja ir yra susijusi su kitais sektoriais, kryptis. Kultūros

ir kūrybingumo skatinimu siekiama spręsti Lietuvos socialinei ir ekonominei raidai aktualias

ekonominio konkurencingumo, visuomenės sanglaudos ir tvaraus vystymosi aspektus. Kultūros

ir kūrybingumo indėlį visuomenės socialiniam kapitalui formuoti, ekonominiam

konkurencingumui didinti ir tapatybei stiprinti 2013 m. antrąjį pusmetį ES Tarybai

pirmininkavusi Lietuva pasirinko kaip temą ES valstybių narių ekspertų lygmens konferencijai

(LRKM tyrimo ataskaita, 2017).

2013 m. Eurobarometer tyrimas „Kultūros prieinamumas ir dalyvavimas“ rodo, kad

kultūros paslaugų vartojimas ir aktyvumas kūrybinėse veiklose mažėja daugelyje ES šalių narių.

Tačiau kai kurie Lietuvos rodikliai gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Tai ypač aktualu kalbant

apie dalyvavimą kūrybinėse veiklose. Remiantis Eurobarometer tyrimu, 71 proc. Lietuvos

gyventojų nedalyvauja jokiose (individualiose ar grupinėse) kūrybinėse veiklose, kai tuo tarpu

ES nedalyvaujančiųjų vidurkis yra 62 proc. Palyginimui, kaimyninėje Latvijoje jokiose

kūrybinėse veiklose nedalyvaujančių gyventojų skaičius siekia tik 58 proc., o Estijoje – 50 proc.

27

(Eurobarometer, 2013) Tyrimai taip pat rodo, kad tik 49 proc. Lietuvos gyventojų domisi savo

šalies menais ir kultūra, kai tuo tarpu ES vidurkis yra 69 proc. Ši statistika iliustruoja netinkamo

kultūros paslaugų panaudojimo, pasenusios infrastruktūros bei menkos kultūros įstaigų paslaugų

kokybės pasekmes (Eurobarometer, 2013). Bendruomenės sveikatos samprata yra paremta

socialinio kapitalo teorija apie sveikatos gerinimą bei socialiai atskirtų asmenų integraciją.

Bendruomenės sveikatos samprata yra paremta socialinio kapitalo teorija apie sveikatos

gerinimą bei socialiai atskirtų asmenų integraciją. Bendruomenės sveikata - visuomenės

sveikatos suvokimas, pripažįstant, kad bendruomenė yra reikšmingas sveikatą lemiantis veiksnys

ir neatsiejamas laimingos ir sumanios visuomenės elementas. Magistrinio darbo diskurse

bendruomenė yra suvokiama kaip matomų ir nematomų charakteristikų su jos formaliais ir

neformaliais ryšiais, normomis ir kultūrinėmis ypatybėmis, su institucijų, politikos ir tikėjimo

sistemomis visuma. Pastaraisiais dešimtmečiais bendruomenės tapo bene labiausiai

akcentuojamų socialinių intervencijų objektu (socialinės intervencijos suprantamos plačiąja

prasme ir apima ekonominius aspektus) (VšĮ. Mokymų, 2014). Tai susiję su Lietuvos ir kitų

Vakarų šalių visuomenės požiūriu į socialinę (ekonominę) atskirtį, labiausiai pasireiškusią ir

akumuliuojamą atskirose visuomenės bendruomenėse. Ji iš dallies pagrindžia blogą šių

bendruomenių gyventojų sveikatą. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės

Margaret Thatcher laikais dėl paslaugų ekonomikos idėjų poveikio į sveikatos sritį buvo

žvelgiama kaip į mainų modelį.1 Tačiau su laiku šiame kelyje išaugo socialinė atskirtis. 1980 m.

publikuota Juodoji socialinės atskirties ataskaita „Inequaliti'es in Health" (Department of Health,

1980) turėjo stiprų atgarsį. Buvo įrodyta, kad nepriteklius ir žemesnis socialinis statusas lemia

blogesnę sveikatą. Taigi pereinant nuo paslaugų prie gyvenimo kokybės ekonomikos,

akcentuojama ir individų, ir bendruomenių atsakomybė, skatinamos visapusiškos, tikslinės

paslaugos pažeidžiamoms grupėms. Taip pat - skiriama daugiau dėmesio psichikos sveikatos

problemoms. Be to vis daugiau tyrimų, pagrindžiančių bendruomenės svarbą mažinant

neigiamas socialinės nelygybės pasekmes ir didinant socialinės integracijos galimybes.

Socialinis statusas yra didžiausias sveikatą lemiantis veiksnys, nes kuo žemesnė žmogaus

pozicija socialinėje hierarchijoje, tuo mažiau tikėtina, kad jis jausis kontroliuojantis savo

gyvenimą ir turintis socialinio dalyvavimo galimybių. Autonomija ir socialinis dalyvavimas yra

tokie svarbūs sveikatai, todėl kai jaučiama jų stoka, sveikata prastėja. Todėl bendruomenės ir

identitetas, įtrauktis, supratimas gali „gydyti" žemo socialinio status, neįgaliųjų įtraukties

problemas. Be to, būtent bendruomenėje esama sveikatos veiksnių kompleksų ir atitinkamai -

1 Šis modelis vis dar populiarus ir Lietuvoje

28

veiksmingų sveikatą gerinančių intervencijų. Trečias svarbus dalykas, bendruomenės sveikatos

koncepcija leido naujai suvokti ir stiprinti meno ir sveikatos sąsajas. Paaiškėjo, kad kultūrinė

plėtra turi vaidmenį mažinant sveikatos netolygumus ir gerinant sveikatos priežiūros institucijų

bei visuomenės sąveiką. Išskiriamos trys sveikatos išteklių kategorijos, kurios apima individų,

bendruomenės ir platesnės socialinės sistemos lygmenis. Individo sveikatos ištekliams

priskiriama socialinė kompetencija, atsigavimo įgūdžiai, pasiryžimas mokyti's, teigiamos

vertybės, savigarba ir tikslų turėjimas.

Įrodyta, kad individų vidinė darna yra jų sveikatos stiprinimo veiksnys, ji, pavyzdžiui,

mažina blogos psichikos sveikatos riziką (VšĮ. Mokymų, 2014).

Horizontalus

principas Tikslas Veikla

Darnusis

vystymasis

Užtikrinti kultūrinės

terpės sukūrimą

urbanistinėje plėtroje.

Viešųjų erdvių infrastruktūros ir kūrybingumui

palankios urbanistinės, socialinės, kultūrinės ir

informacinės aplinkos sukūrimas ir palaikymas.

Regioninė plėtra Siekti kultūros įstaigų

tinklo optimizavimo,

didinti kūrėjų ir

kultūros produkcijos

mobilumą į regionus ir

tarp regionų

Kultūros įstaigų, bendruomenių infrastruktūros

tinklo optimizavimas ir paslaugų integracija

regionuose.

Kino teatrų skaitmeninimas,– daugiafunkcinių

salių ir erdvių ypač savivaldybėse įrengimas

(kino teatrų, kino salių techninės įrangos

įsigijimas, demonstravimo įrangos

modernizavimas), siekiant padidinti kultūros

produktų prieinamumą net atokiausiuose

regionuose.

Regioninių kultūros paveldo aktualizavimas,

stiprinant vietos kultūrinę savastį, prisidedant

prie regioo patrauklumo ir savitumo sklaidos.

Jaunimas Skatinti vaikų ir

jaunimo kūrybingumą,

užtikrinti kultūros

paslaugų patrauklumą,

Muziejų rinkinių pagrindu mokykloms skirtų

mokomųjų produktų sukūrimas, pvz. biologijos,

chemijos, istorijos, geografijos pamokoms

29

Lentelė 2. Horizontaliųjų principų integravimas (šaltinis: 2014-2020 m. NPP).

Bendruomenės sveikatos veiksniu laikomi teigiamai asmenį veikiantys socialiniai ryšiai

arba socialinis kapitalas. Socialinis kapitalas - tai socialiniai ryšiai, pagrįsti tarpusavio sąveikos

bei pasitikėjimo normomis (Putnam, 2000). Socialinis kapitalas skiriasi nuo fizinio kapitalo

(socialinis egzistavimas) ir nuo žmogiškojo kapitalo (individualūs veikėjai sociume),

sudarydamas sėkmingo socialinio gyvenimo prielaidas. Nestinga mokslinių įrodymų, kad

didesnis socialinis kapitalas lemia geresnę sveikatą, ne tik dėl socialinės paramos, bet ir žmonių

gyvenimo įprasminimo jiems dalyvaujant socialiniuose tinkluose. Taip pat reikia paminėti, kad

socialinis kapitalas yra vienas iš pagrindinių ekonomikos augimo ir šalies gerovės veiksnių.

Socialinės sistemos sveikatos ištekliai - tai sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo ištekliai, galimybė

aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir jausti kontroliuojant savo gyvenimą. Moksliniai

tyrimai rodo, kad investicijos į kultūros sektorių reikšmingai prisideda prie gerovės augimo

(Jeannotte, 2008). Kūrybinėmis ir kultūrinėmis iniciatyvomis gali būti skatinama socialinė darna,

visuomenės grupių integracija į bendruomenes, stiprinamas bendruomeniškumas, plėtojamas

kūrybinis mąstymas, žmonėms padedama lengviau susidoroti su sunkumais ir iššūkiais. Naujausi

tyrimai patvirtina, kad dalyvaujantys kultūrinėse veiklose gyventojai ir kultūros vartotojai yra

akivaizdžiai labiau visuomeniški, laimingi, sveiki, pasitiki kitais bei didžiuojasi savo pilietybe

(Jeannotte, 2008). Todėl šiuolaikinei visuomenei aktualu gauti kokybiškas kultūros paslaugas,

skatinti norą dalyvauti

kūryboje ir kultūros

procesuose.

vaizdinės priemonės – muziejų eksponatų

kopijos su išsamia, moksleiviams pagal

mokymo programas adaptuota informacija.

Integruotų žinių apie kultūrą, jos paveldą,

regioninę (vietos) istoriją ir tausojančią aplinką,

gamtą ugdymas ir panaudojimas mokyklų

bendruomenių ugdymui.

Kultūros kaip socialinės įtraukties ir socialinio

saugumo programų jaunimui kūrimas ir

įgyvendinimas.

Muziejų ir kitų kultūros įstaigų edukacinių

programų apie kultūros paveldą, jo vertę ir

išsaugojimo naudą, kūrimas ir diegimas

mokymo įstaigų ugdomosios veiklos procese.

30

realizuoti ir tobulinti gebėjimus, plėtoti saviraišką (LR kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-711,

2014).

Vis dar yra daug kliūčių, trukdančių neįgaliesiems visiškai pasinaudoti pagrindinėmis

teisėmis ir užtikrinti jų dalyvavimą visuomenės gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų asmenų

sąlygomis. Prie šių teisių priskiriama teisė laisvai judėti, pasirinkti gyvenamą vietą ir būdą ir

turėti galimybę dalyvauti kultūrinėje, rekreacinėje ir sportinėje veikloje.

Europos Komisija 2010-2020 m. Europos strategija dėl negalios užsibrėžė siekti tikslų,

susijusių su neįgaliųjų dalyvavimu, iš kurių šiame darbe svarbu išskirti šiuos (EK, 2010-2020 m.

Europos strategija dėl negalios. KOM(2010) 636, 2010):

pašalinti kliūtis, trukdančias naudotis teisėmis;

skatinti pereiti nuo priežiūros institucijoje prie priežiūros bendruomenėse;

gerinti laisvalaikio, kultūros veiklos, renginių ir vietų prieinamumą.

2010 m. Lietuvai ratifikavus Konvenciją, ji prisiėmė įsipareigojimus užtikrinti neįgaliųjų

teises Lietuvoje. Tarptautinėje erdvėjė Konvencija laikoma esminiu dokumentu, kuriuo

atkreipiamas dėmesys į neįgaliųjų socialinės grupės diskriminavimą, jų interesus bei teisę

gyventi vienodomis sąlygomis su kitais visuomenės nariais. Šią nuostatą užtvirtina ir Lietuvos

Respublikos lygių galimybių įstatymas, kurio paskirtis yra „užtikrinti, kad būtų įgyvendintos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir

draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,

socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ (LR lygių galimybių įstatymas,

2003). Pažymėtina ir tai, kad problemų sukelia ne pati negalia, o kliūtys su kuriomis susiduria

neįgalūs asmenys, o šių kliūčių panaikinimas yra ne privilegijų teikimas, o neįgaliųjų teisės

gyventi oriai ir lygiai su kitais visuomenės nariais įgyvendinimas (Juodkaitė, 2017).

LR Seimas

formuoja kultūros politikos teisinį reglamentavimą

LR Vyriausybė

tvirtina kasmetinius savo veiklos prioritetus ir planuojamus pasiekti rezultatus ministrams

pavestose valdymo srityse

Kultūros ministerija (3 departamentai, 18 skyrių ir vadovybė)

formuoja kultūros politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą

Kultūros ir meno ekspertai (14 tarybų ir 28 komisijos)

padeda ministerijai formuoti kultūros politiką

Kultūros ministrui pavestų valdymo sričių įstaigos (46 pavaldžios įstaigos, 12 asignavimų

31

valdytojų ir kitos įstaigos)

įgyvendina kultūros politiką

Lentelė 3. Kultūros politiką formuojančios ir įgyvendinančios institucijos (Kaip kultūros ministerija formuoja kultūros politiką,

organizuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, 2017)

Vadovaujantis Konvencijos 1 straipsniu, žmonės su negalia – tai ilgalaikių fizinių,

psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų turintys asmenys, kuriems sąveikaujant su įvairiomis

aplinkoje esamomis kliūtimis, gali atsirasti trikdžiai, neleidžiantys šiems asmenims visapusiškai

ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Negalios rūšis, asmens šeiminė,

finansinė padėtis, nepritaikyta fizinė aplinka yra glaudžiai susiję su neįgaliųjų socialinių

paslaugų poreikiais. Dėl negalios sąlygoto riboto savarankiškumo šiems asmenims paprastai

sudėtinga spręsti įvairius buitinius, sveikatos, ugdymosi, užimtumo klausimus, dalyvauti

visuomenės gyvenime, įskaitant dalyvavimas kultūriniame šalies gyvenime.

SADM duomenimis 2015 m. Lietuvoje neįgalieji sudarė apie 8 proc. visų gyventojų

(Lietuvos socialinis žemėlapis), neįgalūs vaikai sudaro 0,5 proc. visos populiacijos.

Paveikslas 2. Neįgaliųjų asmenų procentas Lietuvoje 2015 m.

92%

8%

2015 m.

Bendras gyventojųskaičius

Neįgaliųjų asmenųskaičius

32

Lentelė 4. Neįgaliųjų asmenų Lietuvoje skaičius (sudaryta pagal SADM duomenis)

Socialinių paslaugų teikimas sprendžia tik dalį problemų, su kuriomis susiduria neįgalieji.

Siekiant užtikrinti lygias galimybes ir kompleksinę neįgaliųjų integraciją, būtina kur kas

platesnis požiūris nei tik sveikatos paslaugų ir institucinės priežiūros klausimų sprendimas.

Reikalingas viešosios infrastruktūros (miesto gatvių, viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų),

informacinės aplinkos ir teikiamų paslaugų pritaikymas, užtikrinant įtrauktį ir prieinamumą.

„Neįgaliųjų įgalinimui būtinas ne išlaikymas ir aptarnavimas, o pritaikytos paslaugos ir

galimybės“ (LNF - kas mes esame?).

Apibendrinat galima konstatuoti, kad Viešojo administravimo įstatymo nuostatos kol kas

nėra tinkamai integruotos į kultūros ministerijos ir jos administruojamų viešųjų įstaigų, nėra

tinkamai paskirstyti žmogiškieji ištekliai funkcijoms vykdyti ir ne visos ministrui pavestos

funkcijos priskirtos padaliniams, ministerijos skyrių nuostatai nebuvo laiku atnaujinti ir

nesutapo su darbuotojams pareigybių aprašymuose pavestomis funkcijomis, skyrių nuostatuose

nurodytos funkcijos nepavestos atlikti darbuotojams arba darbuotojai vykdo funkcijas,

nenumatytas skyriaus nuostatuose. Ministerija nevertino vykdytų struktūrinių pokyčių poveikio /

naudos ir neturi informacijos tolimesniam veiklos tobulinimui bei rezultatyvumui užtikrinti.

Kultūrnių paslaugų teikimas sprendžia tik dalį problemų, su kuriomis susiduria neįgalieji.

Siekiant užtikrinti lygias galimybes ir kompleksinę neįgaliųjų integraciją, būtina kur kas

2013 m.

2014 m.

2015 m.

050000

100000150000200000250000300000

BendrasneįgaliųjųasmenųLietuvosskaičius

Neįgaliųjųasmenų,

vyresnių kaip18 metų,skaičius

Neįgaliųjųvaikų skaičius

Bendras neįgaliųjų asmenųLietuvos skaičius

Neįgaliųjų asmenų, vyresniųkaip 18 metų, skaičius

Neįgaliųjų vaikų skaičius

2013 m. 248548 233512 15036

2014 m. 250535 235493 15042

2015 m. 243578 228860 14718

33

platesnis požiūris nei tik sveikatos paslaugų ir institucinės priežiūros klausimų sprendimas.

Reikalingas viešosios infrastruktūros (miesto gatvių, viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų),

informacinės aplinkos ir teikiamų paslaugų pritaikymas, užtikrinant įtrauktį ir prieinamumą.

„Neįgaliųjų įgalinimui būtinas ne išlaikymas ir aptarnavimas, o pritaikytos paslaugos ir

galimybės“.

34

2. KULTŪROS ĮSTAIGŲ TEIKIAMŲ PASLAUGŲ PRIEINAMUMO MODELIAVIMAS

2.1. Kultūros infrastruktūros objektų prieinamumas

Lietuvoje infrastruktūros prieinamumo užtikrinimą neįgaliųjų asmenų poreikiams nustato

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakumas Nr. 317, kuriuo

patvirtintas statybos techninis reglamentas, skirtas statinių ir teritorijų reikalavimų žmonių su

negalia reikmėms nustatyti (LR aplinkos ministro įsakymas Nr. 317, 2001). Nauja įstatymo

redakcija patvirtinta 2010 m. gegužės 7 d. Šis statybos techninis reglamentas nustato

reikalavimus rengiant naujai statomų statinių, įskaitant ir kultūros paskirties pastatus, projektus.

Rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant šiuos statinius, reglamento nuostatos taikomos tik

rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu pertvarkomoms statinio dalims, o ne viso pastato

pritaikomumui. Didžioji dalis kultūros infrastruktūros objektų yra ne naujai statomi, o

rekonstruojami ar remontuojami, dažnas toks objektas dar yra ir kultūros paveldas objektas, kas

dar apsunkina objekto pritaikymą neįgaliųjų poreikiams. Lietuvos valstybės Kultūros vetybių

registre įregistruota apie 16 400 nekilnojamojo kultūros paveldo objektų (pavieniai ir

kompleksiniai objektai bei kultūros paveldo vietovės) (LRKM). Programa parengta

vadovaujantis Valstybės pažangos strategija „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl

Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“ ir

2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos

programos patvirtinimo“, atsižvelgiant į 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų

investicijų veiksmų programą, patvirtintą Europos Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr.

C (2014) 6397, Europos Komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. komunikatą Europos Parlamentui,

Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Kultūros ir

kūrybos sektorių rėmimas siekiant ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo“, Europos

Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos

ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui apie Europos kultūros

globalizuotame pasaulyje darbotvarkę, 2010 m. gegužės 10 d. Tarybos išvadas dėl kultūros

reikšmės regionų ir vietos vystymuisi, Regionų kultūros plėtros 2012–2020 m. programą,

patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-639

„Dėl regionų kultūros plėtros 2012–2020 metų programos patvirtinimo“, Nacionalinės kultūros

paveldo apsaugos politikos gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2012 m.

lapkričio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-811 „Dėl nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairių

35

patvirtinimo“ ir kitus dokumentus, nustatančius atskirų kultūros sektorių raidos gaires bei

politikos kryptis.

Pagrindiniai statybos techninio reglamento reikalavimai yra šie:

1. Miestų, miestelių ir kaimų teritorijos bei visi jų elementai turi būti suprojektuoti ir

įrengti taip, kad nesukeltų kliūčių negalią turintiems žmonėms ir nebūtų kaip nors ribojamas jų

laisvas gyvenimas, judėjimas ir veikla.

2. Pėsčiųjų takai turi būti suprojektuoti taip, kad žmonės su negalia galėtų jais laisvai ir

saugiai judėti.

3. Visų tipų automobilių saugojimo aikštelėse, išskyrus gydymo paskirties pastatų, turi

būti įrengta atitinkamas skaičius automobilių vietų, skirtų neįgaliesiems.

4. Svarbiuose negyvenamuosiuose pastatuose turi būti užtikrinta galimybė

neįgaliesiems savarankiškai į juos patekti, laisvai judėti ir naudotis visomis pagrindinėmis ir

pagalbinėmis lankytojams skirtomis patalpomis. Tokiuose pastatuose neįgaliesiems turi būti

pritaikytas pagrindinis įėjimas į pastatą, visos pagrindinės paskirties patalpos ir lankytojų

aptarnavimui skirtos patalpos taip pat patekimui į šias patalpas skirti praėjimai, koridoriai, holai

ir pan. Neįgaliesiems turi būti pritaikytas ir bent vienas lankytojams skirtas sanitarinis mazgas

kiekviename pastato aukšte. Žmonėms su negalia turi būti pritaikyti visi evakuacijos iš pastatų

keliai, išėjimai ir durys.

Be to, statybos techninis reglamentas nustato specialius reikalavimus viešosios paskirties

renginių (teatrų, kino teatrų, koncertų ir kitose) salėms, kuriose yra 50 ir daugiau vietų.

Salėse, kuriose yra iki 100 vietų, skaičius vietų, pritaikytų vežimėliais važiuojantiems

neįgaliesiems yra 4 vietos;

101–200 vietų – 5 vietos;

201–300 vietų – 6 vietos;

301–400 vietų – 7 vietos;

401–500 vietų – 8 vietos ;

per 500 vietų – 2% vietų.

Pusė žmonėms su negalia skirtų vietų turi būti sugrupuotos po dvi, kitos – tolygiai išdėstytos

patalpoje. Šios vietos turi būti bekliūtėje neįgaliųjų judėjimo trasoje, kuri turi būti ir evakuacijos

iš patalpų kelias.

2010 m. Lietuva ratifikavusi JT neįgaliųjų teisių konvenciją, įsipareigojo įtvirtinti

Lietuvoje universalaus dizaino nuostatas, kuriomis valstybė privalo užtikrinti gaminių, aplinkos,

programų ir paslaugų, skirtų naudoti visiems žmonėms kuo platesniu mastu, dizainą (JT

neįgaliųjų teisių konvencija, 2010). Valtybė įsipareigojo imtis arba skatinti imtis mokslinių

36

tyrimų ir taikomosios veiklos universalaus dizaino prekių, paslaugų, įrangos ir priemonių srityje,

kurių pritaikymui specialiesiems neįgaliųjų poreikiams būtų būtinas mažiausias įmanomas

pritaikymas mažiausiomis sąnaudomis, skatinti tokių prekių, paslaugų, įrangos ir priemonių

prieinamumą ir naudojimą, taip pat remti universalaus dizaino idėją rengiant standartus ir gaires.

Paveikslas 3. Parengta pagal VDA Architektūros kat. prof. Marių Šaliamorą. Šaltinis: (M. Šaliamoras "Tvari aplinka ir

projektavimas visiems")

Visame pasaulyje plintati universalaus dizaino idėja nėra vien neįgaliųjų poreikių

tenkinimas, nes nuolat senėjanti visuomenė ir lėtinių ligų gausėjimas, šeimų įtraukties skatinimas

ir panašios priežastys, atskleidžia UD svarbą ir būtinybę. Šiaurės šalių Visuomenės sveikatos

aukštojoje mokykloje, Švedijoje, Gioteborge dėstoma disciplina Universalus dizainas ir

bendruomeninis planavimas. Žinių šioje mokykloje semiasi Švedijos, Norvegijos bei kitų šalių

specialistai, dirbantys planavimo bei projektavimo srityse. Norvegijos Vyriausybė patvirtino

Universalaus dizaino veiksmų planą iki 2025 metų. Sėkmingai ši koncepcija taikoma planuojant

ir projektuojant aplinką, pastatus ir prieigas, transporto sistemas bei informacines technologijas

(NRD). Lietuvoje dauguma kultūros įstaigų nepakankamai naudoja savo potencialą, nors į šiuos

objektus jau investuotos Lietuvos valstybės biudžeto, Europos Sąjungos ar kitos lėšos. Dėl

nepakankamo finansavimo, ypatingai sumažėjusio ekonominio sunkmečio laikotarpiu, lėšų

užteko daugumoje institucijų buvo tik daliniam objektų aktualizavimui. Tokiuose objektuose

įsikūrusios įstaigos teikti paslaugas gali tik iš dalies, todėl nukenčia vartotojas. Tai ypač būdinga

kultūros paveldo objektams, kurie buvo tvarkomi 2004–2009 m. Europos ekonominės erdvės ir

2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšomis, bei kultūros įstaigoms, kurios pradėtos, bet

nebaigtos rekonstruoti Kultūros ministerijos vykdytomis kultūros centrų, muziejų ir bibliotekų

modernizavimo programų lėšomis. Lietuvos savivaldybėse taip pat pastebima tendencija, kad

didesniam kultūros objektų tinklui būdinga prasta infrastruktūros būklė. Tai ypač aktualu kalbant

apie kultūros centrus ir jų padalinius (Kultūros ir kūrybinių paslaugų savivaldybių kultūros

įstaigose tyrimas, 2012). Tuo tarpu analizuojama užsienio šalių patirtis orientuota į kultūros

Dizaineris

Architektas

Visuomenė Užsakovas

Verslininkas

37

infrastruktūros ir jos teikiamų paslaugų koncentraciją – sutelkimą ir išplėtojimą viename

infrastruktūros objektų komplekse bei atskirų objektų apjungimą į kompleksines paslaugas

teikiantį tinklą – paslaugų sistemą. Pavyzdžiui, Švedijoje savivaldybių kultūros namuose dažnai

kartu įsikūrusios viešoji biblioteka, teatras ir kitos vietos kultūrinės organizacijos, visos

institucijos yra įrengtos taikant universalaus dizaino principą.

Universalus dizainas didina vartotojų ratą, gerina viešųjų erdvių ir patalpų kokybę, plečia

komercijos galimybes. Pasak prof. Mariaus Šaliamoro, „universalus dizainas didina paslaugų

vartotojų ratą 40 proc., turizmą – 20 proc.“ (M. Šaliamoras "Tvari aplinka ir projektavimas

visiems"). Universalaus dizaino tikslinės grupės yra šios:

1. Asmenys, vežantys kūdikius vežimėliuose;

2. Vaikai;

3. Turistai, užsienio svečiai, keliautojai;

4. Senjorai;

5. Asmenys, turintys judėjimo sunkumų (po ligų, traumų);

6. Dviratininkai ir kitą sportinę įrangą r atributiką naudojantys asmenys;

7. Neįgalieji vežimėliuose;

8. Aklieji ir silpnaregiai;

9. Kurtieji;

10. Asmenys, turintys alergijas;

11. Moterys su aukštakulniais;

12. Besilaukiančios moterys;

13. Asmenys, nešantys pirkinius, lagaminus ar kitus nešulius.

Pagrindiniai UD principai, kurie užtikrina ir kultūros infrastruktūros objektų prieinamumą, yra

(NRD):

Visų lygybės – ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis ir ribotus funkcinius

gebėjimus turintys asmenys, tai yra jie neišskiriami iš visų kitų. Gaminiai ir statiniai

suprojektuojami taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai.

Lankstumas – galimybė tą patį naudojamą dalyką prisitaikyti pagal individualius

poreikius (pvz. reguliuoti aukštį).

Paprastas ir intuityvus naudojimas – lengvai suprantama, kaip naudotis daiktu,

orientuotis aplinkoje.

Tinkama informacija – pakankamai informacijos ir ši informacija pateikiama įvairiomis

reikiamomis formomis, įskaitant brailio raštu, garsinę informaciją.

38

Tolerancija klaidoms – nėra tikimybės patirti žalą ar orumo pažeminimą.

Mažiausios jėgos sąnaudos – aplinka ir produktais gali pasinaudoti ir mažesnę fizinę

jėgą turintys asmenys.

Optimalus dydis ir erdvė – tinkamas erdvių, statinių ir produktų plotis, aukštis, dydis.

Paveikslas 4. Pastato vidaus projektavimas pagal universalaus dizaino principus akliesiems (šaltinis: www.regostechnika.lt)

Indrė Bitinaitė savo trumpoje demografinės situacijos ir aplinkos pritaikymo

neįgaliesiems apžvalgoje teigia, kad „UD neišskiria konkrečių žmonių grupių, pvz. su judėjimo

negalia ir nekuria būtent jiems skirtų ar pritaikytų įėjimų į patalpas, takelių, prietaisų. Viskas yra

projektuojama taip, kad būtų patogu naudotis visiems, įskaitant ir sunkiai judančius žmones”.

Šiandien situacija yra tokia, kad daugelis infrastruktūros objektų, įskaitant kultūros įstaigas, yra

visiškai nepritaikytos, atsižvelgiant į įvairių asmenų, ne tik neįgaliųjų, poreikius. Objektų/pastatų

nepritaikymas pagal UD principus yra susijęs su maža jų naudojimosi paklausa, tačiau

atižvelgiant į visus asmenis, kuriems yra skiriamas UN, aplinkos pritaikymas tampa vis labiau

aktualus visose gyvenimo srityse. Jolanta Šliužienė, Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM

direktoriaus pavaduotoja, savo pranešime “Planavimas, projektavimas, įgyvendinimas,

stebėjimas, vertinimas” teigia, kad svarbiausia kuriant UD įtrauktis kuo įvairesnius žmones arba

juos vienijančias organizacijas. Tokiu būdu yra nustatomi įvairūs poreikia, gaunama naujų

dizaino idėjų, o sukurti produktai tenkina daugelio vartotojų poreikius.

Jungtinės Tautos, įvertinusios 2012 m. pateiktą JT Neįgaliųjų teisių konvencijos pirminę

Lietuvos ataskaitą, pateikė savo pastabas ir pasiūlymus Lietuvai, užtikrinant prieinamumą

neįgaliesiems. JT neįgaliųjų teisių komitetas įvertino, kad šalis ėmėsi tik ribotų priemonių bei

padarė nepakankamai pažangos siekiant įtvirtinti UD principus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad

nevykdoma veiksminga pastatų prieinamumo kontrolė (JT Baigiamosios pastabos pirminei

Lietuvos ataskaitai, 2016). Pastabose akcentuojamas ir būtinas nuolatinis bendradarbiavimas su

asmenų su negalia organizacijomis.

39

Kultūros įstaigų infrastruktūros objektų pritaikymas pagal UD principus galėtų užtikrinti

tokių objektų kaip valstybiniai teatrai žiūrovų skaičiaus augimą, kuris palyginti su kitomis

Baltijos šalimis yra dvigubai (Latvijos atžvilgiu) ir net trigubai (Estijos atžvilgiu) mažesnis.

Estija Latvija Lietuva

2015 2016 2015 2016 2015 2016

Teatrai

(valstybiniai)

12 12 9 9 13 13

Žiūrovų

skaičius,

tenkantis 1

tūkst.

gyventojų

654 ... 493 491 246 264

Lentelė 5. Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybinių teatrų rodikliai (šaltinis: Kultūra, 2016)

Apibendrinant galime konstatuoti, kad kultūros įstaigoms reikia siekti, kad jų

infrastruktūra būtų pritaikoma ir prienama visiems žmonėms – sveikiems, neįgaliems, vyresnio

amžiaus ir kt., nes tai, kas tinka neįgaliajam, dažniausiai tinka ir sveikajam. Situacija išlieka

tokia, jog dauguma objektų vis dar neturi tinkamų pritaikymų, grindžiant maža jų naudojimosi

paklausa. Nepaliaujamai senėjant visuomenei, ilgėjant gyvenimo trukmei, aplinkos pritaikymas

tampa vis labiau aktualus visose gyvenimo srityse, todėl būtina skleisti universalaus dizaino

idėją, organizuoti mokymus specialistams ir parengti rekomendacijas statybos techniniams

reglamentams. Tam, kad pritaikytume kultūros įstaigų infrastruktūrą, būtina:

įvertinti universalaus dizaino principų taikymo aplinkos, statybos, transporto, gamybos

bei viešųjų pirkimų srityse reglamentavimo reikalingumą ir tobulinti teisės aktus,

reglamentuojančių universalaus dizaino principų taikymą projektus, numatyti projektuotojų

sertifikavimą;

inicijuoti Universalaus dizaino metodinio centro steigimą (gali būti keli steigėjai, galima

numatyti jo veiklos laikotarpį, pvz. 5 metams, centras vykdytų UD metodikų rengimą,

konsultuotų projektuotojus, vykdytų mokymus, sertifikuotų, kontroliuotų UD principo taikymą).

40

2.2. Kultūros įstaigų informacijos prieinamumas

Europos Komisija siekia integracinės skaitmeninės visuomenės, kuriai naudinga bendra

skaitmeninė rinka. Geresnių miestų kūrimas, geresnė prieiga prie elektroninės Vyriausybės,

elektroninės Sveikatos paslaugų ir skaitmeninių įgūdžių, kurie leis sukurti skaitmeninę Europos

visuomenę (EK Digital Single Market). Elektroninės įtraukties (toliau – e. įtrauktis) svarba buvo

pripažinta Europos Komisijos komunikate „Europos i2010 e. įtraukties iniciatyva: dalyvavimas

informacinėje visuomenėje”, kuriame teigiama, kad daugelis Europos gyventojų aktyviai

nedalyvauja informacinėje visuomenėje, nes nepakanka įtraukiųjų informacinių ir ryšio

technologijų sprendimų, arba jie yra fragmentiški, o vykdomos valstybių narių priemonės

nepakankamai koordinuojamos ir veiksmingos. Pagrindinis e. įtraukties tikslas – panaikinti

galimybių naudotis skaitmeninėmis technologijoms, jų prieinamumo, įperkamumo ir gebėjimų

trikdžius, skatinti įtraukiuosius ryšio technologijų sprendimus ir sudaryti sąlygas aktyviam šios

srities verslui. Siekiama, kad kuo daugiau Europos gyventojų naudotųsi elektroninių ryšio

technologijų priemonių teikiamomis galimybėmis ir sudarytų galimybes visiems

pageidaujantiems žmonėms visapusiškai dalyvauti informacinėje visuomenėje, nepaisant įvairių

kliūčių, siekiant socialinio teisingumo ir užtikrinant lygybę žinių visuomenėje, išnaudojant

rinkos teikiamas galimybes, mažinant socialinės ir ekonominės atskirties sąnaudas.

2006 metais priimta Rygos ministrų deklaracija dėl e. įtraukties dar kartą iškėlė šiuos

tikslus (Ministerial Declaration, Riga, 2006):

Padidinti įterpties svarbą informacinėje visuomenėje;

Siekti, kad įtraukiųjų informacinių ir ryšio technologijų priėmimas ir poveikis plačiai

paplistų;

Nustatyti kryptis ir apjungti visas suinteresuotas puses formuojant Europos e. įtrauktį.

Deklaracija apibrėžia šešias temas – e. prieinamumas, e. senėjimas, e. kompetencija, socio-

kultūrinė e. įtrauktis, georgrafinė įtrauktis ir įtraukianti e. valdžia, per kurią skatinama e.

įtrauktis.

Rekomendacijos ir Metodika yra patvirtintos Informacinės visuomenės plėtros komiteto

prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. T-72 „Dėl

Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus

2004 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. T-40 "Dėl Neįgaliesiems pritaikytų interneto tinklalapių

kūrimo, testavimo ir įvertinimo metodinių rekomendacijų patvirtinimo" pakeitimo, kuris nustato,

kad pritaikant įstaigų interneto svetaines neįgaliesiems, rekomenduojama vadovautis Pasaulinio

saityno konsorciumo parengtomis Interneto tinklalapių turinio prieinamumo rekomendacijomis

41

(angl. Web Content Accessibility Guidelines) 2.0 (toliau – ITTPR 2.0), kurios skelbiamos adresu

www.w3.org/TR/WCAG20.

ITTPR 2.0 sudaro gairės, suskirstytos pagal keturis interneto svetainių prieinamumą

apibūdinančius principus, nurodančius, kad interneto svetainių turinys turi būti (E. įtrauktis):

1. suvokiamas – tai reiškia, kad informacija turi būti pasiekiama visiems naudotojų

pojūčiams;

2. valdomas – tai reiškia, kad interneto svetainė neturi reikalauti iš naudotojo veiksmų,

kurių jis negali atlikti;

3. suprantamas – tai reiškia, kad informacija arba veiksmas negali viršyti naudotojo

supratimo;

4. lankstus – tai reiškia, kad vystantis technologijoms interneto svetainė turi išlikti

pasiekiama.

Vidutiniškai ES tik 5 proc. viešųjų svetainių visiškai atitinka prieinamumo neįgaliesiems

standartus, kai žmonės su negalia ES sudaro apie 15 proc. populiacijos (EK, European i2010

initiative on e-Inclusion, 2007).

Lietuvos neįgaliųjų forumo atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad trečdalis apklaustųjų Lietuvos

neįgalių asmenų interneto prieinamumą/pritaikomumą vertiną neigiamai, trečdalis – vidutiniškai

ir trečdalis – teigiamai.

Paveikslas 5. Interneto prieinamumas/pritaikomumas. Šaltinis: (LNF alternatyvi ataskaita, 2016, p. 21)

Tyrimai rodo, kad neįgaliesiems pritaikytų interneto tinklalapių kūrimo, testavimo ir

įvertinimo metodinės rekomendacijos, kurias 2013 m. patvirtino Informacinės visuomenės

plėtros komitetas, yra sunkiai suvokiamos ir didžiąja dalimi nepritaikytos net viešųjų paslaugų

teikėjams. Lietuvos neįgaliųjų forumas atsižvelgdamas į šią situaciją 2014 m. kartu su partneriais

iš Latvijos buvo Švedijos Lengvai skaitomos kalbos centro apmokyti apie interneto tinklapių

prieinamumo neįgaliesiems reikalavimus ir parengė rekomendacijas, į kurias siūlo atsižvelgti

42

viešųjų e-paslaugų teikėjams kuriant ir tobulinant internetines svetaines bei teikiant e-paslaugas

(LNF, Internetinių tinklapių rekomendacijos, 2014).

Informacijos prieinamumas yra viena iš žmogaus teisių ir „tik išsami ir suprantamai pateikta

informacija suteikia galimybę žmogui priimti savarankiškus sprendimus, naudotis viešosiomis

paslaugomis, sekti aktualių įvykių eigą, dalyvauti visuomenės gyvenime, mokytis, tobulėti ir

realizuoti savo potencialą“ (LNF, Internetinių tinklapių rekomendacijos, 2014, p. 4).

Nuolat atsinaujinančios technologijos bei internetinių svetainių ir vyraujantis el. būdu

teikiamų paslaugų spartus ir nuolatinis atsinaujinimas apsunkina neįgaliųjų prieinamumo

užtikrinimą, nes teikiamos rekomendacijos dėl svetainių pritaikomumo neįgaliųjų ar universalaus

dizaino tikslinių grupių poreikiams nėra taip greitai atnaujinamos. Būtina užtikrinti, kad

informacija ir vartotojo sąsajos komponentai būtų pateikti vartotojui lengviausiai suvokiamu

būdu, visa vartotojo sąsaja ir navigacija turi būti lengvai valdoma, turinys turi būti lengvai

identifikuojamas ir pateikiamas įvairių įrenginių ir naršyklių, taip pat ir pagalbinių technologijų.

Nors internetinis prieinamumo užtikrinimas yra sudėtingas ir gali pareikalauti nemažų lėšų,

galima išskirti keletą naudos aspektų. Informacijos prieinamumas internetinėse svetainėse

padeda:

sukurti gerus santykius su paslaugos gavėjais, internetinės svetainės naršytojais;

įgyvendina internetinės svetainės savininko įmonės socialinę atsakomybę;

pritraukti naujų klientų/vartotojų.

Be to, informacijos prieinamumo užtikrinimas yra naudingas ne tik neįgaliems asmenims, naudą

gauną ir mažiau patyrę ar nutolusiose vietovėse gyvenantys vartotojai, žmonės, kurie naudoja

alternatyvias platformas per įvairius įrenginius (pvz. mobilusis telefonas).

Londono teatrų visuomenės pavyzdys ir jų vykdoma veikla rodo, kad nėra būtina, kad

kiekviena kultūros įstaiga, kaip pavyzdžiui teatrai, teiktų informaciją neįgaliesiems apie

infrastruktūros arba paslaugų prieinamumą, tai gali būti atlikta centralizuotoje ir neįgaliųjų

poreikiams pritaikytoje bendroje informacinėje svetainėje (Access London theatre), tačiau tai

prieštarauja ir neužtikrina universalaus dizaino principų. Remiantis užsienio šalių patirtimi

(Renovation of Estonian manor houses secured local schools) ir geraisiais pavyzdžiais Lietuvoje,

kultūros paveldas savo aktualizavimo prasme turi didžiulį pritaikymo visuomenės socialiniams,

ekonominiams, kultūros ir edukacijos poreikiams potencialą: sutvarkytame ir pritaikytame

kultūros paveldo objekte gali įsikurti bendruomenės centras, menų inkubatorius, mokykla,

kultūros įstaiga ar kita bendruomenei reikalinga įstaiga ar organizacija. Taip pat tokiu

daugiafunkciu principu įrengtos kultūros institucijos yra draugiškesnės tiek neįgaliesiems, tiek

senyvo amžiaus ir kitų jautrių socialinių grupių atstovams.

43

Lėšų trūkumas yra svarbi priežastis, bet ne toks trukdis dėl ko didžioji dalis kultūros

institucijų ir paveldo objektų yra neprieinami asmenims, turintiems negalią. Dėl sudėtingos

valstybės ekonominės padėties, valstybės lėšomis per metus sutvarkoma tik 15 – 20 kultūros

paveldo objektų. ES struktūrinių fondų lėšos kultūros paveldui iki šiol buvo skiriamos ribotai –

didžiąja dalimi per viešosios turizmo infrastruktūros plėtros priemones. Šis veiksnys lėmė, kad

finansuojamas buvo kultūros paveldo objektų pritaikymas turizmo reikmėms, tačiau investicijų

stokojo kultūros paveldo objektai, kurių tikslas buvo tenkinti kitus visuomenės ar vietos

bendruomenės poreikius – ypač kultūrinius.

Apibendrinant turime pabrėžti, kad būtina aktualizuoti kultūros institucijų infrastruktūrą

atnaujinant informacijos prieigai ir elektroninių išteklių naudojimui reikalingą įrangą, naujų

technologijų galimybes nukreipti kūrybingo, išsilavinusio asmens ugdymui, sukuriant visoms

vartotojų grupėms atvirą visos darbo dienos metu, patrauklią ir informacijos prisodrintą aplinką

kultūros institucijose.

44

2.3. Kultūrinių renginių/paslaugų prieinamumas

2013 m. Eurobarometer tyrimas „Kultūros prieinamumas ir dalyvavimas“ rodo, kad

kultūros paslaugų vartojimas ir aktyvumas kūrybinėse veiklose mažėja daugelyje ES šalių narių.

71 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja jokiose (individualiose ar grupinėse) kūrybinėse

veiklose, kai tuo tarpu ES nedalyvaujančiųjų vidurkis yra 62 proc. (Eurobarometer, 2013).

Mažą domėjimąsi kultūra atskleidžia ir 2014 m. Kultūros ministerijos užsakymu atlikto ir

2017 m. pakartoto tyrimo rezultatai. Nesidomėjimas kultūrine veikla būdingas ketvirtadaliui

tyrimo dalyvių. Viena svarbiausių priežasčių, kurias respondentai nurodė kaip ribojančias įsilieti

į kultūrinį gyvenimą – per didelė kaina (37 proc.) bei fizinis nepasiekiamumas (16 proc.), kuris

savo ruožtu susijęs su pasiūlos trūkumais: trečdalis tų, kuriems sudėtinga nuvykti iki kultūrinės

veiklos vietos, taip pat susiduria su ribotu pasirinkimu arba prastos kokybės kultūros įstaigų

veikla vietovėje (LRKM tyrimo ataskaita, 2017). Be abejo, čia svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos

valstybės lėšas skirtas kultūros paslaugoms, jos beveik dvigubai mažesnės nuo Latvijos ir

Lietuvos, nors 0,2 proc. didesnis nei ES šalių vidurkis.

Procentais 2013 2014 2015

ES 28 0,5 0,5 0,4

Estija 1,1 1,1 1,1

Latvija 1,2 1,2 1,1

Lietuva 0,6 0,6 0,6 Lentelė 6. Valdžios sektoriaus išlaidos kultūros paslaugoms (šaltinis: Kultūra, 2016)

Tyrimai taip pat rodo, kad tik 49 proc. Lietuvos gyventojų domisi savo šalies menais ir kultūra,

kai tuo tarpu ES vidurkis yra 69 proc. (Eurobarometer, 2013). Ši statistika iliustruoja netinkamo

kultūros paslaugų panaudojimo, pasenusios infrastruktūros bei menkos kultūros įstaigų paslaugų

kokybės pasekmes. Siūlomas sprendimas, įtvirtintas LR kultūros ministro 2014 m. spalio 6 d.

įsakymu Nr. ĮV-711 „Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos

patvirtinimo“: aktualizuoti kultūros objektus, skatinant aktyvesnį visuomenės dalyvavimą

kultūros veiklose, didinant kultūros prieinamumą ir aktualumą didesnei visuomenės daliai,

įtraukiant kuo įvairesnes visuomenės grupes.

Atsižvelgiant į tai, kad neįgalieji Lietuvoje sudaro beveik 10 proc. visų gyventojų ir

siekiant aukščiau minimo įsakymu siūlomo sprendimo įgyvendinimo bei įgyvendinant

Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1408, nuostatas, siekiant didinti

viešųjų paslaugų prieinamumą neįgaliesiems, būtina užtikrinti kultūros paslaugų ir renginių

prieinamumą neįgaliesiems.

45

Lietuvoje valstybiniai teatrai turi kasmet suderinti su Kultūros ministerija savo veiklos

planus, kurių turinį reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno

įstatymas, kurio pakeitimai įsigaliojo 2017 m. sauso 1 dieną . Savo veiklų planuose

be pagrindinių programų teatrai privalo parengti ir edukacines programas, kurios skirtos

visuomenės ugdymui, tačiau kultūrinių renginių/paslaugų prieinamumo užtikrinimas neįgaliųjų

specialiems poreikiams nėra nei Profesionaliojo scenos meno įstatymo, nei kitų teisės aktų

reglamentuojamas. Įstatymas apibrėžia, kad profesionaliojo scenos meno misija yra skatinti

žmogaus dvasinį tobulėjimą, ugdyti kūrybingą, atvirą, pilietinę visuomenę ir kurti modernią

valstybę, puoselėjančią nacionalinį tapatumą, valstybinę kalbą, Lietuvos ir kitų tautų kultūros

tradicijas ir vertybes (LR profesionaliojo scenos meno įstatymas, 2004).

Bendradarbiaudami su neįgaliuosius vienijančiomis organizacijomis, Lietuvos

valstybiniai teatrai vykdo pavienes iniciatyvas, kurios užtikrina spektaklių prieinamumą negalią

turintiems žmonėms. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro iniciatyva

pirmasis spektaklis žiūrovams su regėjimo negalia parodytas 2012 m. Lietuvos nacionaliniame

dramos teatre. Per keletą metų parodyti šeši spektakliai Vilniuje. Septintasis 2015 m. rodytas

Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Po šio spektaklio teatras pastatė dar du spektaklius su

garsiniu vaizdavimu (audio atpasakojimu) skirtus akliesiems ir silpnaregiams bei du spektaklius

skirtus žmonėms turintiems klausos negalią, vieną spektalį su vertimu į gestų kalbą ir vieną

spektaklį su titrais (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

Užsienio praktika rodo, kad paslaugų/renginių prieinamumą galima užtikrinti ne tik

pavieniais projektais, bet būtina užtikrinti nuolatinį paslaugų teikimą, tokių kaip spektakliai,

koncertai, filmai ir pan. Tyrėjas Carol Poore teigia, kad dažniausiai negalia visuomenėje yra

analizuojama labiau iš medicininės perspektyvos nei kaip individų grupės problemas susijusias

su kultūra, politika ar socialiniu fenomenu (Poore, 2007). Dėl šios priežasties dažnai pamirštama

ir nesiekiama užtikrinti kultūros paslaugų/renginių prieinamumo neįgaliesiems. Vis dėlto tokie

pavyzdžiai kaip Lonodono teatrų bendruomenės veikla, kuria yra skatinami neįgalieji eiti į

spektaklius, o teatrus savo pasirodymus padaryti prieinamais žmonėms su įvairia negalia (Access

London theatre). Ši bendruomenė surenka visą informaciją apie Londone vykstančius spektaklius

ir performansus skirtus neįgaliesiems. Galima išskirti 4 pagrinsinius spektaklių tipus, kurie yra

padaryti prieinami negalią turintiems žmonėms:

1. Spektakliai/performansai su audio atpasakojimu (angl. audio

described performances), kurie užtikrina spektaklių prieinamumą

neregiams ir silpnaregiams. Audio atpasakojimas – tai gyvai

46

spektaklio metu atpasakojami vykstantys vaizdai, kuriuos neregiai ir silpnaregiai klausosi per

ausines. Daugelį spektaklių prieš spektaklius rengia neregiams ir silpnaregiams eskursijas, kur

neįgalieji gali paliesti ir taip susipažinti su spektaklio dekoracijomis bei aplinka.

2. Spektakliai/performansai su titrais (angl. captioned

performances), kurie užtikrina spektaklių prieinamumą kurtiesiems ir

silpnai girdintiems žmonėms. Šią negalią turintys spektaklių žiūrovai

turi galimybę gyvai stebėti spektaklį, kurio metu visa vartojama

kalba teksto pavidalu rodoma per eletroninius ektranus.

3. Spektakliai/performansai su vertimu į gestų kalbą (angl. BSL interpreted), kurie užtirina

spektaklių prieinamumą kurtiesiems ir silpnai prigirdintiems, ypač

vaikams, kurie dar nemoka skaityti ir jiems yra netinkami

spektakliai su titrais. Spektaklio metu vertėjai į gestų kalbą stove

visiems žiūrovams matomoje vietoje ir verčia į gestų kalbą visas

kalbas ir garsus, kurie yra pasakomi ar atliekami spektaklio metu.

4. Atpalaiduojantys spektakliai/performansai (angl. relaxed performances) yra specialiai

sukurti spektakliai skirti tam, kad sumažintų nerimą keliančius

veiksnius ir sukurtų palankią aplinką tiems žiūrovams, kurie turi

autizmo spektro sutrikimus, mokymosi negalią ir kitus bendravimo ir

jutimo sutrikimus.

Lietuvoje 1994 m. įsikūrė savanoriška visuomeninė pelno nesiekianti organizacija

„Pagava“ – Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija (Tėvų su

neįgaliais vaikais bendrija PAGAVA). Ši organizacija siekia, kad kurtieji vaikai turėtų tokias

pačias teises kaip ir girdintieji, todėl organizuoja įvairius kultūrinius renginius, kuriuose

spektakliai verčiami į gestų kalbą.

Tokiose valstybėse kaip Didžioji Britanija ar JAV kurčiųjų galimybė gauti kokybišką

vertimą į gestų kalbą teatre nėra tiesiog prabanga, o kurčiųjų teisė. Tam, kad būtų patenkinti

kurčiųjų poreikiai, profesionalus kurčias aktorius Brian R. Kilpatrick skiria tris pagrindinius

vertimo teatre būdus (Kilpatrick, 2007):

1. titravimą (jis skirstomas į atvirą ir uždarą);

2. nuoseklų vertimą (jis skirstomas į zoninį ir platforminį);

3. šešėlinį vertimą.

Lietuvos kino teatrai titruoja filmus, tačiau tik užsienio filmus. Kurtiesiems vis dar lieka

neprieinami nacionaliniai filmai, kurie nėra titruojami į lietuvių gestų kalbą.

47

„Pasigendame televizijos laidų, filmų, kurie būtų išversti į gestų kalbą arba titruoti

specialiais titrais, skirtais būtent mums. Kai kuriose ES šalyse netgi animaciniai filmai verčiami į

gestų kalbą. Pavyzdžiui, Čekijos televizija iš ryto rodo animacinį filmą, kurį gali žiūrėti ir

girdintys, ir kurtieji vaikai, nes gestų vertėjas verčia įgarsinimą. Pas mus to labai stinga“, – teigia

Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Arūnas Bražinskas, kuris pats turi klausos negalią

(Dubonikas, 2015).

Kurčiųjų bendruomenė vyrauja skirtingi poreikiai dėl kino filmų prieinamumo. Egiztuoja

keletą prieinamumo užtikrinimo būdų (Surdologijos centro konsultacijos):

pažodinis vertimas, vadinamoji kalkinė gestų kalba;

kurčiojo vertėjo vertimas;

titrai.

Apskritai meninį filmą versti į gestų kalbą yra labai sunku, būtinas pasiruošimas.

Lietuvoje po truputį atsiranda proginių, specialių kino seansų ar specifinių filmų, parengtų su

vertimu į gestų kalbą (pavyzdžiui vaidybinis filmas „Stebuklas“ 2017, rež. E. Vertelytė).

Paveikslas 6. Kvietimas į filmą "Stebuklas" (šaltinis: http://www.lkd.lt)

Ne visiems kurtiesiems yra priimtinas nuolatinis žiūrėjimas į vertėją kamputyje - tuo

pačiu metu prarandama ir nemaža dalis vizualios informacijos – aktorių vaidyba, scenos ir pan.,

todėl specialiai pritaikytas titravimas, kur aprašomi ne tik dialogai, bet ir kiti garsai, muzika ir

pan., tampa vis aktualesnis kurčiųjų bendruomenei.

Akliesiems Lietuvos kino teatrų paslaugos nėra pritaikomos, nors jie laisvai gali eiti į

filmų seansus ir juos klausytis, tačiau to nepakanka pilnai mėgautis filmu. Siekiant užtikrinti

48

kino filmų prieinamumą akliesiems būtinas audio atpasakojimas (angl. Audio Description), kuris

suteikia prieigą prie televizijos, filmų, muziejų parodų, teatro ir kitų renginių/paslaugų vaizdinių

elementų – veiksmų, kostiumų, gestų, veido išraiškų ir kitų vizualiai įkūnijančių veiksmų (Audio

Description Associates).

Didžiosios Britanijos kino teatrų sektorius yra vienas lyderiaujančių pasaulyje,

atsižvelgiant į pagalbą ir užtikrintą prieinamumą neįgaliesiems. Šia veikla ir pagalba kino

teatrams teikia Didžiosios Britanijos kino asociacija, kuri skatina kino teatrus būti prieinamais

neįgaliesiems. Didžiojoje Britanijoje kino teatruose yra parodomi apie 1200 filmų seansų, kurie

turi titrus ar audio atpasakojimus (UK cinema association).

Siekiant kultūros paslaugų prieinamumo neįgaliesiems, kaip rodo JAV pavyzdys, būtinas

ne tik paslaugų pritaikymas neįgaliųjų poreikiams, tačiau ir kultūros paslaugų, kurias teikia

neįgalieji. JAV įsikūrusi kurčiųjų filmų gamintojų kompanija ASL Film jau yra sukūrusi keletą

filmų, kurių ne tik kūrėjai yra kurtieji, bet ir aktoriai. Visi trys kompanijos sukurti filmai yra

Amerikiečių gestų kalba be garso, tačiau su titrų galimybe (ASL Film).

Apibendrinant turime pažymėti, kad siekiant padidinti renginių prieinamumą visoms

vartotojų grupėms, turime ne tik atnaujinti teatrų ir koncertinių įstaigų infrastruktūrą, pritaikant

vidaus erdves ir įrangą scenos mobilumui ir universalumui, bet ir parengti papildomas

modernias technines priemones, bet siekiant didinti visiems gyventojams prieinamumą prie

kultūros turinio ir didinant socialinę aprėptį taikant universalaus dizaino principą įgalinsime

kultūros institucijas rengti įvairesnius projektus, gerinti kūrybinių produktų mobilumą šalyje –

profesionalūs meniniai kūriniai taptų prieinamesni regionuose, kultūrinės organizacijos

visapusiškai galėtų plėtoti edukacines veiklas.

49

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

3.1. Tyrimo metodologija ir dizainas

Magistro darbo išsikeltam tikslui ir uždaviniams pasiekti pasirinkta tokia tyrimo

strategija, kuri leido pasinaudoti statistiniais duomenimis, lyginti sėkmės atvejus bei trikdžius

tarpusavyje ir atsižvelgti į kiekvienos kultūrinės įstaigos veiklos pobūdį ir konteksto unikalumą.

Magistro darbe naudojami kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai, naudojamos grupinės

diskusijos (angl. focus group), atskleidžiančios kaip kultūros sektoriaus darbuotojai, neįgaliųjų ir

kitų socialinių grupių atstovai vertina komunikaciniame lauke vykstančius procesus ir pokyčius.

Magistro darbo tyrimo strategija susideda iš 5 dalių, kurios buvo atliktos hronologine

tvarka, atsižvelgiant į jų tyrimo objektą ir pasirinktą metodą.

Pirmoji tyrimo strategijos dalis - neįgaliųjų dalyvavimą kultūriniame gyvenime

reglamentuojančių teisės aktų analizė. Šis tyrimas yra pasirinktas kaip pirminis tyrimas ir

taikomas „problemai apibrėžti, <...> lemiamiems faktoriams išskirti ir kiekybinio tyrimo planui

sudaryti“ (Bilevičienė, 2011). Tyrimas padeda įvertinti neįgaliųjų kultūrinės įtrauktiems ir

prieinamumo teisės aktų reglamentuojamą situaciją, valstybės formuojamą ir vykdomą politiką.

Atliekant tyrimą buvo apžvelgiami JT, ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktai, kurie

reglamentuoja neįgaliųjų teisių užtikrinimą ir jų įgyvendinimą, atsižvelgiant į negalią turinčių

asmenų socialinius ir kultūrinius poreikius. Tyrimas atskleidė, kad pagrindinės tolesnių tyrimų

kryptys yra kultūrinės infrastruktūros, paslaugų ir informacijos prieinamumas neįgaliesiems bei

tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

Paveikslas 7. Tyrimo metodologijos dizainas

Analizė - Teisės aktų apžvalga

Apklausa - Kultūros infrastruktūros prieinamumas

Analizė - Informacijos prieinamumas

Apklausa - Kultūros paslaugų prieinamumas

Fokus grupė - Tarpinstitucinis bendradarbiavimas

Išvados ir rekomendacijos

50

Tyrimo metodologijos dizainas parodo planuojamų atlikti tyrimų sąsają. Atlikti tyrimai

padėjo parengti ne tik magistro darbo išvadas, bet ir rekomendacijas, kurios ministerijų pagalba

gali tapti įgyvendinamaisiais teisės aktais arba nuostatomis, kurios užtikrins neįgalių žmonių

kultūrinę įtrauktį ir prieinamumą Lietuvoje.

Nusistatyti tyrimai atliekami pagal iš anksto suplanuotą eiliškumą ir tyrimų įgyvendinimo

planą, kuris užtikrina tyrimų nuoseklumą, tikslumą, validumą ir padeda išvengti informacijos

pasikartojimo. Kiekviename tiriamosios veiklos etape, kaip siūlo A.Maslauskaitė, siekiama

kritiškai įvertinti savo intelektinius sprendimus, atkreipiant dėmesį į jau turimas vertybes,

nuostatas, susidariusią nuomonę ar interesus (Maslauskaitė, 2008).

Tyrimui pasirinktas apklausos arba dalinis apklausos metodas, kurios procesas apima

kelis etapus (Giddens, 2005, p.590):

1. tyrimo plano parengimą;

2. tyrimo atlikimą;

3. tyrimo rezultatų analizę.

Tyrimo plano parengimo etapu buvo išsikelti pagrindiniai klausimai, kurių seka naudojama visų

magistro darbo tyrimų plano rengimo etapu:

Tyrimas Tyrimo

metodas

Tyriamieji

(apklausiamieji)

Tyrimo forma

ir platinimas

Tyrimo analizė

Kultūros įstaigų

infrastruktūros

prieinamumas

Kiekybinis

tyrimas -

apklausa

35 kultūros

įstaigos:

1. Visi Lietuvos

valstybiniai

teatrai (13

įstaigų);

2. Visi Lietuvos

kino

teatrai/centrai

(22 įstaigos).

Elektroninė

apklausa, kuri

platinama

įstaigoms (jų

vadovams) el.

paštu

Apklausos

rodiklių analizė

naudojant MS

Excel

programinę

įrangą

Informacijos,

skelbiamos

kultūros įstaigų

internetinėse

svetainėse,

prieinamumas

Kokybinis ir

kiekybinis

tyrimas –

internetinių

svetainių

analizė

Internetinių

svetainių

teikiamos

informacijos

peržiūra ir

analizė

Atrinktos

informacijos

analizė ir gautų

rodiklių analizė

naudojant MS

Excel

programinę

įrangą

51

Kultūrinių

paslaugų

prieinamumas

neįgaliesiems

Kokybinis

tyrimas -

apklausa

9 ekspertai

(neįgaliuosius

atstovaujančių

įstaigų ir

valstybinių įstaigų

atstovai)

Elektroninė

apklausa, kuri

platinama el.

paštu

Apklausos

rodiklių analizė

naudojant MS

Excel

programinę

įrangą

Tarpinstitucinis

bendradarbiavimas

Fokus grupė Kultūros

ministerijos,

Socialinės

apsaugos ir darbo

ministerijos ir

neįgaliuosius

vienijančių

nevyriausybinių

organizacijų

atstovai

Suplanuotas ir

stuktūruotas

susitikimas

Surinktos

informacijos

analizė,

pateikiamos

išvados

Lentelė 7. Tyrimo plano parengimo etapai.

Magistro darbo duomenų apdorojimui naudojama (Kardelis, 2002):

a) statistinis gautų duomenų apdorojimas, kai tyrime buvo taikyti kiekybiniai tyrimo

metodai arba panaudotos skaitmeninės kokybinių tyrimų rezultatų reikšmės;

b) teorinis duomenų apdorojimas (duomenų aptarimo skyrius);

c) gautų rezultatų praktinis pritaikymas (siūlomi būdai arba konkrečios rekomendacijos).

Kultūros įstaigų infrastruktūros prieinamumo neįgaliesiems kiekybinis tyrimas. 17

valstybinių ir privačių kultūros įstaigų (teatrų ir kino teartų) apklausa, kuri tiria kaip įstaigos

užtikrina pastatų prieinamumą neįgalių asmenų specialiems poreikiams. Tyrimui pasirinkti visi

valstybiniai teatrai (13 įstaigų) ir visi Lietuvoje veikiantys kino teatrai/centrai (22 įstaigos), iš

kurių 17 dalyvavo apklausoje. Šiam tyrimui atlikti pasirinkta internetinė apklausa, nes tyrimo

dalykas yra tiesiogiai susijęs su įstaigų turimų patalpų pritaikymu. Šia apklausa siekiama gauti

informacijos, kurios negalima gauti kitais būdais, kadangi planuojama įtraukti į anketą

klausimus, kurie įvardija neįgaliųjų poreikius, kurių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos

teisės aktai. Tyrimui atlikti pasirinktos dvi skirtingos meno rūšys (teatras ir kinas), siekiant

apžvelgti neįgaliųjų prieinamumą skirtingų kultūros paslaugų kontekste bei atsižvelgiant į tai,

kad apklausiami teatrai yra valstybiniai, o kino teatrai/centrai yra biudžetiniai ir privatūs.

Apklausiamieji pasiekti išsiunčiant internetines apklausas elektroniniu paštu įstaigų vadovams.

52

Teatro ir kino kultūros įstaigų informacijos internetinėje erdvėje prieinamumo

neįgaliesiems kokybinis ir dalinai kiekybinis tyrimas. Tyrimo metu analizuojamos kultūros

įstaigų internetinės svetainės ir jose pateikta informacija skirta neįgaliesiems bei prieinamumui

naudojamos priemonės. Šiam tyrimui pasirinktos tos pačios įstaigos (teatrai ir kino

teatrai/centrai) kaip ir infrastrktūros prieinamumo tyrimui. Tyrimas atliekamas pasirinktų įstaigų

internetinėse svetainėse pateikiamos informacijos apie jų teikiamų paslaugų, pastatų

prieinamumą neįgaliesiems bei priemonių, užtikrinančių šios informacijos prieinamumą

neįgaliesiems, naudojimas.

Ekspertų kokybinis tyrimas, siekiant surinkti informaciją apie kultūrinių

renginių/paslaugų prieinamumą neįgaliesiems. Šiam tyrimui – apklausai – atlikti bus naudojamas

anketavimo metodas, nes siekiant ištirti esamą situaciją, reikia tikslių detalių. Šiam tyrimui atlikti

pasirinkta internetinė apklausa, nes tyrimo dalykas yra neįgaliųjų visuomeninės arba

individualios sąmonės elementai tokie kaip poreikiai, interesai, motyvacija, nuotaikos, vertybės,

įsitikinimai ir t.t. (Butkevičienė, 2011). Šia apklausa tikimasi gauti informacijos, kurios negalima

gauti kitais būdais. Ekspertai buvo pasiekiami asmeniškai ir tikslingai pasirinkus skirtingų

neįgaliųjų organizacijų atstovus ir skirtingų valstybinių įstaigų atstovus.

Kultūros ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neįgaliuosius

vienijančių nevyriausybinių organizacijų komunikavimo, gerinant neįgalių žmonių kultūrinę

įtrauktį ir prieinamumą, ypatybių kokybinis tyrimas. Šis tyrimas buvo atliekamas diskusijos

(focus grupės) metu išklausant šių trijų įstaigų atstovus. Diskusijos procesas iš anksto suderintas

ir suplanuotas, tačiau buvo paliekama erdvės papildomai ir nenumatytai informacijai surinkti.

2017 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje buvo surengtas susitikimas,

kurio pagrindinis tikslas buvo neįgaliųjų poreikių kultūros srityje aptarimas ir tarpinstitucinio

bendradarbiavimo stiprinimas, siekiant vykdyti bendrus veiksmus neįgaliųjų kultūriniam

prieinamumui užtikrinti.

53

3.2. Tyrimo duomenų analizė

Kultūros įstaigų infrastruktūros prieinamumo tyrimas.

Tyrimo metu apklaustos kultūros įstaigų (valstybiniais teatrai ir kino teatrai/centrai) vadovai,

darbuotojai. Apklausoje dalyvavo n=17 įstaigų.

75 proc. apklaustųjų yra kultūros įstaigų vadovai ir darbuotojai, kurie dirba kultūros paslaugų

įstaigoje daugiau nei penkeris metus, iš kurių tik 6.2 proc. turi žemesnį nei aukštąjį išsilavinimą.

Paveikslas 8. Kultūros įstaigų apklausos dalyvių patirtis kultūros įstaigose

58.8 proc. apklaustųjų įstaiga vykdo kino rodytojų (teatrų) veiklą, 29.4 proc. teatrinę veiklą, o

11.8 proc. – įvairia menine ir kultūrine veikla.

Paveikslas 9. Kultūros įstaigų vykdoma veikla

Apklaustų kultūros įstaigų infrastruktūros universalaus dizaino principais labiausiai pritaikyti yra

įvažiavimai į statinį ir nuovažos iš jo neįgaliųjų (82.4 proc.), o mažiausiai (0 proc.) – perspėjimo

įranga kurtiesiems ir akliesiems. Tačiau net 58.8 proc. kultūros įstaigų, jų atstovų manymu,

atitinka universalaus dizaino principus.

54

Paveikslas 10. Kultūros įstaigų atitikimas universalaus dizaino infrastruktūros elementams.

Labiausiai (70.6 proc.) kultūros įstaigos yra pritaikytos judėjimo negalią turinčių asmenų

poreikiams. 5.9 proc. įstaigų yra pritaikyta visų neįgaliųjų poreikiams, tačiau tiek pat, 5,9 proc.,

įstaiga yra visai nepritaikyti neįgaliųjų poreikiams.

Paveikslas 11. Kultūros įstaigų pritaikomumas skirtingoms negalios poreikiams.

Atsižvelgiant universalaus dizaino principais, 70.6 proc. kultūros įstaigų aplinka ir produktais

gali naudotis ir ribotus funkcinius gebėjimus turintys asmenys – visų lygybė, tačiau kaip ir

ankstesnė schema rodo, kad mažiausiai, tik 5.9 proc., yra informacijos ir tokios informacijos

pateikimo įvairiomis reikiamomis formomis. 58.8 proc. įstaigų aplinka gali pasinaudoti mažesnę

fizinę jėgą turintys asmenys ir įstaiga dydis ir erdvė yra optimalus, tinkamas.

55

Paveikslas 12. Kultūros įstaigų atitikimas universalaus dizaino principams.

47.1 proc. kultūros įstaigų savo infrastruktūrą laiko labia gerai pritaikytą judėjimo negalią

turintiems asmenims, 41.2 proc. pastatų yra labiau nepritaikyti nei pritaikyti.

Paveikslas 13. Kultūros įstaigų infrastruktūros pritaikymas judėjimo negalią turintiems asmenims vertinimas.

Visai kitokia situacija yra kultūros pastatų pritaikyme regėjimo negalią turintiems asmenims,

41.2 proc. įstaiga yra visai nepritaikyti šią negalią turinčių asmenų poreikiui, siekiant užtikrinti

jų kultūrinį prieinamumą, nei viena įstaiga nėra labai gerai pritaikyta neįgaliųjų poreikiams.

56

Paveikslas 14. Kultūros įstaigų infrastruktūros pritaikymas regėjimo negalią turintiems asmenims vertinimas.

35.3 proc. Kultūros įstaiga susiduria su lėšų trūkumų infrastruktūros pritaikymui neįgaliųjų

poreikiams, tačiau 17.6 proc. įstaiga mano, kad jų infrastruktūra pilnai užtikrina prieinamumą

neįgaliesiems. Likusieji 47.1 proc. įvardija kitas priežastis:

1. įstaigos pastatas yra Kultūros paveldas, todėl sunku suderinti remonto darbus;

3. reikalingi sudėtingi kompleksiniai sprendimai, kurie reikalauja didelių pastangų;

4. vien infrastruktūros pritaikymo neįgaliųjų poreikiams nepakanka, būtina užtikrinti ir

paslaugas, pritaikytas neįgaliesiems.

5. klausos ir regos negalią turintys asmenys įstaigoje nesilanko, todėl ir infrastruktūra

jiems nėra pritaikyta.

Paveikslas 15. Kultūros įstaigų infrastruktūros prieinamumo neįgaliesiems kliūtys.

57

Informacijos, skelbiamos kultūros įstaigų internetinėse svetainėse, prieinamumo tyrimas.

Tyrimo metu išanalizuotos n=34 kultūros įstaigų internetinės svetainės:

1. Visų Lietuvos valstybinių teatrų, kurių yra 13;

2. Visų Lietuvos kino teatrų, kurių yra n=22, tačiau viena įstaiga internetinės svetainės

neturi, todėl pateikiama 21 kino teatro/centro analizė.

Paveikslas 16. Analizuotų kultūros įstaigų meno sričių pasiskirstymas.

Didžioji dalis analizuojamų kultūros įstaigų yra Vilniuje (38.2 proc.). 11-oje Lietuvos

miestų yra kultūros įstaigos.

Paveikslas 17. Kultūros įstaigų geografinis pasiskirstymas.

11.8 proc. analizuotų internetinių svetainių turi neįgaliesiems skirtos versijos ženklinimą,

iš kurių net 20 proc. yra neveikiančios. Tik 4 internetinės svetainės (3 teatrai ir 1 kino teatras)

turi veikiančius neįgaliesiems skirtos versijos ženklinimus.

58

Paveikslas 18. Kultūros įstaigų internetinių svetainių neįgaliesiems skirtos versijos ženklinimas.

Paveikslas 19. Kultūros įstaigų internetinių svetainių neįgaliesiems skirtos versijos veikimas.

Iš 4 internetinių svetainių, kuriuose veikia neįgaliesiems skirtos versijos žymėjimas, tik

50 proc. (2 svetainės) turi galimybes pasirinkti įvairius svetainės pakeitimus, kurie užtikrina

neįgaliesiems internetinėje svetainėje teikiamos informacijos lengvesnį prieinamumą.

Paveikslas 20. Kultūros įstaigų internetinių svetainių specialių pasirinkimų galimybės

Tyrimas rodo, kad nei vienai analizuotai kultūros įstaigos internetinei svetainei nėra

atliktas svetainės atitikties ITTPR 2.0 testavimas ir nėra skelbiamas atitikties lygio žyma.

59

Tyrime analizuojama ne tik internetinių svetainių pritaikomumas neįgaliesiems naudojant

technines galimybes, bet ir teikiamos informacijos turinys bei paslaugų pritaikomumas, kuris yra

aktualus neįgaliesiems.

85.3 proc. (29 internetinės svetainės) išanalizuotų svetainių neteikia informacijos apie Kultūros

įstaiga infrastruktūros prieinamumą, 14.7 proc. (5 internetinės svetainės) teikia tokią

informaciją.

Paveikslas 21. Kultūros įstaigų internetinėse svetainėse teikiama informacija apie infrastruktūros prieinamumą.

76.5 proc. (26 internetinės svetainės) tyriamųjų Kultūros įstaiga savo internetinėse svetainėse

neskelbia informacijos apie paslaugų/renginių pritaikomumą neįgaliųjų poreikiams, 29.4 proc.

(10 internetinių svetainių) tokią informaciją teikia. Visa informacija pateikta apie paslaugų

prieinamumą-pritaikomumą yra skelbiama teatrų internetinėse svetainėse, kino teatrų

internetinėse svetainėse ši informacija nėra skelbiama.

Paveikslas 22. Kultūros įstaigų internetinėse svetainėse teikiama informacija apie paslaugų prieinamumą.

60

64.7 proc. (22 internetinės svetainės) kultūros įstaigų suteikia nuolaidas savo teikiamoms

paslaugoms neįgaliesiems ir apie tai skelbia savo internetinėse svetainėse. 32.4 proc. (11 kultūros

įstaigų) nuolaidų neįgaliesiems nesuteikia ir 1 kultūros įstaiga informacijos apie teikiamas

nuolaidas savo internetinėje svetainėje neteikia.

Paveikslas 23. Kultūros įstaigų internetinėse svetainėse teikiama informacija apie suteikiamas nuolaidas neįgaliesiems.

Nei vienoje analizuotoje kultūros įstaigų internetinėje svetainėje nepateikiama informacija apie

įstaigos suteikiamą pagalbą neįgaliesiems. Pagrindinė pateikiama informacija neįgaliesiems yra

apie teikiamas nuolaidas ar galimas nemokamas paslaugas jiems ir juos lydintiems asmenims.

Taip pat pastebėta informacija ir apie kai kurių salių infrastruktūros nepritaikomumą, todėl

judėjimo negalią turintys žmonės ten patekti negali. Pavienės kultūros įstaigos taip pat pateikia

informaciją, kad neįgalieji įleidžiami nemokamai, tačiau ne į premjeras arba, kad jiems yra

neskiriamos konkrečios vietos.

61

Kultūrinių paslaugų prieinamumo neįgaliesiems tyrimas.

Kokybinis kultūros paslaugų prieinamumo tyrimas buvo atliekamas apklausos būdu. Apklausoje

dalyvavo 9 neįgaliuosius atstovaujančių organizacijų atstovai, kurie išmano skirtingų negalių

turinčių asmenų poreikius bei galimybes, ir kultūros valstybinių institucijų atstovai, kurie

prisideda prie kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo Lietuvoje. 66.7 proc. apklausoje

dalyvavusių yra neįgaliųjų organizacijų veikloje dirbantys ekspertai ir 33.3 proc. valstybinėse

kultūros įstaigose dirbantys ekspertai.

Paveikslas 24. Kultūros paslaugų prieinamumo neįgaliesiems tyrimo ekspertai.

56.6 procentai tyrime dalyvavusių ekspertų yra dešimt ir daugiau metų dirbantys su kultūros

paslaugų prieinamumo užtikrinimo klausimais, visi ekspertai turi aukštąjį universitetinį ar

magistro išsilavinimą.

Visi 100 proc. apklausoje dalyvavę ekspertai pritaria, kad kultūros paslaugų / renginių, kurie

būtų pritaikyti neįgaliųjų poreikiams Lietuvoje yra reikalingi. Vienas ekspertas pabrėžia, kad

būtina ne specialius renginius, skirus neįgaliesiems, užtikrinti, o suteikti galimybes dalyvauti

kartu su kitais kultūros paslaugų vartotojais/dalyviais.

Paveikslas 25. Kultūros paslaugų pritaikytų neįgaliesiems Lietuvoje poreikis.

62

55.6 proc. ekspertų Lietuvos Kultūros paslaugų prieinamumą neįgaliesiems vertina kaip silpnai

pitaikytą.

Paveikslas 26. Lietuvos kultūros paslaugų prieinamumo vertinimas.

44.4 proc. ekspertų teigia, kad labiausiai pritaikytos Kultūros paslaugos Lietuvoje teikiamos

specializuotose renginiuose, kurių tikslinė grupė yra neįgalieji žmonės arba atitinkamą negalią

turintys asmenys.

Paveikslas 27. Labiausiai pritaikytos kultūros paslaugos neįgaliųjų poreikiams Lietuvoje

30 proc. ekspertų teigia, kad, jei Kultūros įstaiga neužtikrina infrastruktūros pritaikomumo,

tuomet ir teikiamos paslaugas vertinti negalima, nes neįgalūs žmonės (ypač judėjimo negalią

turintys) patekti į pastatą negali. 44.4 proc. ekspertų mano, kad mažiausiai pritaikytos neįgaliųjų

poreikiams yra teatro ir kino sričių įstaiga teikiamos paslaugos/renginiai.

012345

Teatrai irkoncertinės

įstaigos

Neįgaliųjųorganizuojami

renginiai

Specializuotiviešieji ir privatūs

renginiai,edukacinėsprogramos

Muziejai Televizija

Labiausiai pritaikytos kultūros paslaugos neįgaliųjų poreikiams Lietuvoje

63

Paveikslas 28. Labiausiai nepritaikytos kultūros paslaugos neįgaliųjų poreikiams Lietuvoje

66.7 proc. ekspertų vertindami būtiną valstybės pagalbą, kad Lietuvoje būtų užtikrintas Kultūros

paslaugų prieinamumas neįgaliesiems, įvardija finansinę paramą ir visuomenės švietimą.

Paveikslas 29. Būtina valstybės paramas, siekiant užtikrinti kultūros paslaugų prieinamumą neįgaliesiems

“Jokiu būdu negalime kalbėti apie kultūrinį prieinamumą žmonėms su negalia, kai tik vienas

kitas muziejus yra prieinamas, judantiems neįgaliųjų vežimėliais, teikiama labai nedaug

informacijos gestų kalba, intelekto negalią turintiems nepasirengę teikti paslaugas nei gidai, nei

internetiniai puslapiai. Esant tokiai situacijai, galima vadinti, jog didelė dalis žmonių patiria

kultūrinį badą.” – teigia Ginta Žemaitaitytė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų

koordinatorė.

0

1

2

3

4

5

Teatras ir kinas Viešieji renginisi Televizija Kultūros centrųrenginiai

Muziejai

Labiausiai nepritaikytos kultūros paslaugos neįgaliųjų poreikiams Lietuvoje

64

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo fokus grupė.

Kultūros ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neįgaliuosius

vienijančių nevyriausybinių organizacijų komunikavimo, gerinant neįgalių žmonių kultūrinę

įtrauktį ir prieinamumą, ypatybių kokybinis tyrimas. Šis tyrimas buvo atliekamas diskusijos

(focus grupės) metu išklausant šių trijų įstaigų atstovus. 2017 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos

Respublikos kultūros ministerijoje buvo surengtas susitikimas, kurio pagrindinis tikslas buvo

neįgaliųjų poreikių kultūros srityje aptarimas ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimas,

siekiant vykdyti bendrus veiksmus neįgaliųjų kultūriniam prieinamumui užtikrinti.

Diskusijos metu svarstyti šie klausimai:

1. Kultūros paslaugų prieinamumas neįgaliesiems nacionaliniuose ir valstybės teatruose

ir koncertinėse įstaigose.

3. Kultūros paslaugų prieinamumas neįgaliesiems muziejuose ir bibliotekose.

4. Rekomendacijos dėl neįgaliesiems skirtų kultūros paslaugų plėtros.

Nacionalinių ir valstybės teatrų ir koncertinių įstaigų bei muziejų ir bibliotekų kultūros paslaugų

prieinamumo neįgaliesiems užtikrinimas, šių paslaugų plėtros rekomendacijos.

1. Kultūros ministerijos atstovai pristatė kultūros paslaugų prieinamumą neįgaliesiems

nacionaliniuose ir valstybės teatruose ir koncertinėse įstaigose, šių įstaigų neįgaliesiems

taikomas nuolaidos ir kitas priemones. Pristatymo metu buvo akcentuojami šie aspektai:

1) Teatrai ir koncertinės įstaigos bendradarbiauja su neįgaliųjų organizacijomis ir pagal

galimybes į repertuarinius spektaklius suteikia galimybę įsigyti bilietus su nuolaida ar skiria

nemokamus kvietimus apsilankyti jų renginiuose organizuotoms grupėms.

2) Teatrai ir koncertinės įstaigos bendradarbiauja su neįgaliųjų organizacijomis ir pagal

galimybes suteikia nemokamus kvietimus apsilankyti jų renginiuose organizuotoms grupėms.

3) Žmonėms su negalia taikomos nuolaidos nuo 20 iki 80 proc. (priklausomai nuo įstaigos,

vienam arba dviem bilietams).

4) Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatre neįgalūs žmonės vežimėliuose ir juos lydintys

asmenys įleidžiami nemokamai.

5) Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksta spektakliai žiūrovams su regėjimo negalia, kai

yra įgarsinama, kas vyksta scenoje (nuo 2012 metų parodyti 7 spektakliai). Taip pat prieš

spektaklį regėjimo negalią turintys žmonės susipažįsta su spektaklio dekoracijomis tiesiog jas

liesdami.

6) Pagal įstaigų galimybes žmonėms su judėjimo negalia įrengti priėjimai, kad judėjimo negalią

turintys žmonės galėtų lankytis įstaigų renginiuose.

65

2. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Kultūros ir politikos departamento, muziejų,

bibliotekų ir archyvų skyriaus vedėja posėdžio dalyviams pristatė kultūros paslaugų

prieinamumą neįgaliesiems muziejuose ir bibliotekose. Pristatymo metu buvo akcentuojami šie

pagrindiniai aspektai:

1) Asmenys, kuriems nustatytas neįgalumo lygis ir juos lydintys asmenys (vienam neįgaliam

asmeniui – vienas lydintysis), nacionalinių ir respublikinių muziejų ekspozicijas gali lankyti

nemokamai.

2) Muziejų ekspozicijų atnaujinimui diegiant naujus kūrybinius ir technologinius sprendimus

skiriamos lėšos per Lietuvos kultūros tarybą. 2015 m. atnaujintos 27 ekspozicijos, pritaikant jas

įvairioms socialinėms grupėms, taip pat ir neįgaliesiems: ekspozicijose įdiegti audiogidai

akliesiems, videogidai kurtiesiems, sukurtos liečiamos ekspozicijos, eksponatų etiketės parašytos

ne tik reginčiųjų, bet ir Brailio raštu.

3) Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, atlikusi 69 šalies kultūros ir laisvalaikio objektų tyrimą,

Lietuvos banko Pinigų muziejų Vilniuje paskelbė „Draugiškiausiu muziejumi 2012“.

4) Paslaugas neįgaliesiems teikia Lietuvos jūrų muziejus (Delfinų terapijos centras), Energetikos

ir technikos muziejus (audiogidas ir videogidas), Geležinkelių muziejus (edukacinė pamoka

kurtiesiems), Biržų krašto muziejus „Sėla“, Valstybės pažinimo centras ir kiti muziejai.

5) Skaitymo sutrikimų turinčių asmenų informaciniai ir kultūriniai poreikiai tenkinami per

Lietuvos aklųjų biblioteką. Biblioteka leidžia šių specialiųjų formatų leidinius: spaudinius

Brailio raštu, garsines knygas, garsinius žurnalus ir multifunkcinius DAISY formato leidinius.

Prieiga prie šių leidinių užtikrinama per elektroninių leidinių valdymo informacinę sistemą

ELVIS.

6) Nuosekliai plėtojamos bibliotekininkų darbo su negalią turinčiais asmenimis kompetencijos.

Nuo 2013 m. Lietuvos aklųjų bibliotekoje vykdoma tęstinė programa „Informacijos ir bibliotekų

paslaugos neįgaliesiems“. 2013−2015 m. kvalifikaciją kėlė 495 Lietuvos bibliotekų darbuotojai.

7) 2016 m. bibliotekų plėtros dalinio finansavimo projektų prioritetas − projektai, skirti

neįgaliųjų ir socialinės atskirties grupių skaitmeninio raštingumo ir skaitmeninių kompetencijų

ugdymui.

8) Šalies bibliotekos aprūpinamos negalią turintiems asmenims skirta kompiuterine ir

programine įranga.

9) Kultūros įstaigų pastatai, kurie yra statomi, remontuojami ir/ar rekonstruojami, įgyvendinant

atitinkamas kultūros įstaigų modernizavimo programas, pritaikomi neįgaliesiems − įrengiami

pandusai, liftai ir kt.

66

3. Po pristatymų vyko neįgaliųjų organizacijų atstovų ir nacionalinių ir valstybės teatrų ir

koncertinių įstaigų bei muziejų ir bibliotekų (toliau – įstaigos) atstovų diskusija, kurios metu

buvo pateiktos šios rekomendacijos ir pasiūlymai:

1) Neįgaliųjų atstovai rekomenduoja atkreipti dėmesį į struktūrinių fondų lėšų, kurios yra skirtos

pastatų renovacijai, panaudojimą. Pastebėta, kad renovuojant pastatus, dažnai nėra atsižvelgiama

į neįgaliųjų poreikius ir pastatai būna nepritaikyti neįgaliesiems juose lankytis arba turi trūkumų

dėl kurių nėra tinkamai pritaikyti neįgaliųjų specialiesiems poreikiams. Įrengiant, renovuojant

pastatus siūloma konsultuotis su neįgaliuosius atstovaujančiomis organizacijomis, kurios patartų

kaip tinkamiausiai įrengti pastatą.

2) Neįgaliųjų atstovai rekomenduoja, kad įstaigų internetinėse svetainėse pateikiama informacija

būtų papildyta informacija apie įstaigų paslaugų ir pastatų prieinamumą neįgaliesiems bei ragina

įstaigas aktyviau naudoti specialius informacinius ženklus, skirtus neįgaliesiems (pvz.: ženklas,

kad spektaklis yra su vertimu į gestų kalbą, nuoroda į įėjimą, kuris yra pritaikytas neįgaliesiems

patekti į pastatą).

3) Lietuvoje yra parodomi vos keli spektakliai, kurie yra verčiami į gestų kalbą. Bėganti eilutė

yra puikus sprendimas, suteikiantis galimybę kurtiesiems lankytis spektakliuose, tačiau vaikai,

kurie dar nemoka skaityti arba jie nespėja perskaityti bėgančioje eilutėje rodomą tekstą, susiduria

su problema, kad spektakliai nėra jiems pritaikyti. Neįgaliųjų atstovai rekomenduoja vaikams

skirtus spektaklius versti į gestų kalbą, o ne rodyti tekstą bėgančia eilute bei ragina teatrus

atsižvelgti į spektaklių, kurie yra verčiami į gestų kalbą, poreikio augimą.

4) Įstaigų atstovai kreipėsi į Neįgaliųjų reikalų departamento atstovus, išsakydami poreikį

mokymams ir seminarams, kurie padėtų įgyti įstaigų darbuotojams reikalingų darbo su

neįgaliaisiais kompetencijų, siekiant suteikti kokybiškas paslaugas.

5) Įstaigos, įgyvendindamos Kultūros ministro įsakymus dėl nemokamų paslaugų ar nuolaidų

suteikimo ir neįgalųjį lydinčiam asmeniui, prašo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

nustatyti, kada neįgaliajam reikia lydinčio asmens, kuris naudojasi lengvata, nes įstaigos pastebi

piktnaudžiavimo atvejų.

6) Įstaigos siūlo suteikti galimybes jiems teikti paraiškas į Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos finansavimo programas, kurios skirtos neįgaliųjų įtraukčiai didinti ir tokiu būdu būtų

galima ne tik pritaikyti aplinką pagal neįgaliųjų poreikius, bet ir įgyvendinti veiklos projektus,

rengiant spektaklius pritaikytus neįgaliesiems ar pan. Šiuo metu įstaigos laikomos netinkamais

tokio finansavimo pareiškėjais.

67

7) Siekiant užtikrinti kultūros paslaugų prieinamumą neįgaliesiems, rekomenduojama atlikti

tyrimus, kurių duomenys padėtų nustatyti įstaigose neįgaliesiems teikiamų paslaugų trūkumus,

kurie galėtų būti pašalinami paraiškas pateikus valstybės finansuojamoms programoms.

NUTARTA.

Kultūros ministerija, Neįgaliųjų reikalų departamentas, asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“

ir įstaigos toliau skatins neįgaliuosius atstovaujančių organizacijų ir įstaigų atstovų

bendradarbiavimą ir, atsižvelgdami į susitikime išsakytas rekomendacijas, sieks užtikrinti

kokybiškų kultūros paslaugų prieinamumą neįgaliesiems.

68

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Magistro darbo išados

Išanalizavus norminius teisės aktus vyrauja idėja, kad kultūra skirta visiems. Kultūra ir

kūrybiškumas yra vieni svarbiausių Europos projekto elementų. Kultūra formuoja mūsų

tapatybę, siekius ir ryšius su kitais žmonėmis ir pasauliu. Ji taip pat formuoja mūsų aplinką ir

gyvenimo būdą. Tačiau kultūros įtraukties ir prieinamumo klausimas išlieka labai svarbus ir

aktualus šių dienų realijoms kai dėmesys nukrypsta į neįgaliuosius žmones Lietuvoje.

Kultūrinis objektas yra laikomas pritaikytu kultūrinei veiklai, užtikrinant teikiamų

kultūros paslaugų ir produktų kokybę bei prieinamumą visiems, įskaitant neįgaliuosius asmenis,

siekiant juos sudominti ir įtraukti. Kultūros įstaigos raginamos nustatyti mokestines lengvatas ir

naujus modelius bei instrumentus. Vis labiau klestintis individualizmas bei stiprėjantis

konkurencingumas pastato neįgaliuosius į lygiavertes pozicijas su kitais visuomenės nariais,

tačiau jiems, turintiems specialių poreikių, nėra užtikrinamos lygios teisės, vienodos sąlygos kai

kalbama apie jų įtrauktį ir prieinamumą. Nei vienas iš šių galiojančių teisės aktų nėra skirtas vien

tik neįgaliųjų dalyvavimo kultūroje ar kultūros prieinamumo klausimams reglamentuoti. LR

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme kultūra bei neįgaliųjų teisės dalyvauti kultūros

gyvenime yra vos užsiminama trejose įstatymo straipsniuose. Susidaro prielaida, kad teisė į

dalyvavimą kultūriniame gyvenime nėra Lietuvoje lygiaverčiai vertinama su kitomis teisėmis,

kurių žtikrinimą reglamentuoją specialūs teisės aktai.

Atlikus teisės aktų, esamos situacijos ir tyrimų analizes, galima išskirti tris pagrindines

magistro darbo išvadas:

1. Kultūrinių renginių, informacijos ir institucijų prieinamumas Lietuvoje yra

nepakankamas ir sprendžia tik dalį problemų, su kuriomis susiduria neįgalieji. Siekiant užtikrinti

lygias galimybes ir kompleksinę neįgaliųjų integraciją, būtina kur kas platesnis požiūris ir

universalaus dizaino principo taikymas. Neįgaliųjų integracijai į kultūrą būtinas ne išlaikymas ir

aptarnavimas, o plačiai ir universaliai pritaikytos paslaugos ir galimybės.

2. Didinat kultūros įstaigų prieinamumą, būtina visų kutūros įstaigų infrastruktūrą pritaikyti,

taikant universalaus dizaino principus, įtraukiant aplinkai tobulinti kuo įvairesnes žmonių

grupes, kad suprasti kontekstą, įvertinti situaciją, rengti inovatyvius ir pragmatiškus sprendimo

projektus (pvz.dizaino eskizus), kuriuos prieš realizuojant patikrinti kartu su vartotojais.

3. Kultūros įstaigų infrastruktūra turi būti prienama visiems žmonėms – sveikiems,

neįgaliems, vyresnio amžiaus ir kt., nes tai, kas tinka neįgaliajam, dažniausiai tinka ir sveikajam.

situacija išlieka tokia, jog dauguma objektų vis dar neturi tinkamų pritaikymų, grindžiant maža

69

jų naudojimosi paklausa. Nepaliaujamai senėjant visuomenei, ilgėjant gyvenimo trukmei,

aplinkos pritaikymas tampa vis labiau aktualus visose gyvenimo srityse, todėl būtina skleisti

universalaus dizaino idėją, organizuoti mokymus specialistams ir parengti rekomendacijas

statybos techniniams reglamentams.

Neįgaliųjų įtrauktis į kūrybinę veiklą tiek Lietuvos (nacionaliniu), tiek Europos Sąjungos

(ES) lygiais:

skatina šalies ir ES konkurencingumą;

lemia tvarų ekonomikos augimą;

skatina socialinę sanglaudą.

Visi kultūra grindžiami projektai turi ne tik kūrybiškumą skatinantį, bet ir socioekonominį

poveikį, kuris pasireiškia:

papildomų darbo vietų atsiradimu;

papildomų žinių ir vertybinių kompetencijų įtvirtinimu (mokymas).

Kultūros sektoriaus potencialas skatinti įtraukų augimą yra ne tik indėlyis į darbo vietų kūrimą,

tačiau kultūros pagalba gali būti ugdomi įgūdžiai, įgalinami žmonės ir stiprinamas jų

pasitikėjimas bei savigarba, didinamas dalyvavimas darbo rinkoje ir skatinama socialinė

įtrauktis.

Galiojantys teisės aktai, kurie turi užtikrinti objektų (įskaitant ir kultūros objektų)

pritaikymą neįgaliųjų poreikiams yra nesuderinti ir todėl jų įgyvendinimas neužtikrina

nuoseklaus ir aiškaus prieinamumo užtikrinimo.

Magistro darbo hipotezė, kad aktyvią kultūrinę įtrauktį ir prieinamumą skatinančius

žingsnius galima modeliuoti, išanalizavus aktyvios kultūrinės įtraukties ir prieinamumo

problemas ir trikdžius bei atlikus išsamius realios situacijos tyrimus, pasitvirtino.

Pasiūlymai

Šalies ministerijos turi pasitelkti bendrą energiją ir pajėgumus, kad kiekviena per savo

srities prizmę, savo būdu finansuotų meną ir kultūrą, jos prieinamumą ir įtrauktį.

Būtina nuolatinė komunikacijos tarp skirtingų valstybės institucijų, kultūros įstaigų,

nevyriausybinio sektoriaus bei visuomenės, kuri sąlygoja laisvą bendruomenių raidą ir piliečių

sąmoningumą, komercinių ir nekomercinių menų plėtrą, rinkos ir menininkų bendradarbiavimą.

Įdiegti valstybinę strategiją, ir priemones, kurios užtikrintų plačią meninių išraiškų

pasiūlą.

70

Dėl informacijos – būtina paprastas ir aiškus reikalavimų išaiškinimas, be to reikėtų

labiau remti ir skatinti nevyriausybines organizacijas rinkti reikiamą informaciją ir ją viešinti

vienoje svetainėje ar platformoje, kurios atitinka visus neįgaliųjų poreikiams keliamus techninės

specifikacijos reikalavimus.

Įrengiant, renovuojant pastatus, rengiant internetines svetaines ar kultūros paslaugas

siūloma konsultuotis su neįgaliuosius atstovaujančiomis organizacijomis, kurios patartų kaip

tinkamiausiai, atsižvelgiant į visų neįgaliųjų poreikius, užtikrinti kultūrinį prieinamumą.

Kultūros įstaigos, turėtų atkreipti dėmesį ir į specifinius neįgaliųjų vaikų poreikius

teikiant neįgaliems žmonėms pritaikytas paslaugas (pvz. spektaklių ar filmų titravimas

neužtikrina prieinamumo neįgaliems vaikams, kurie dar nemoka skaityti).

Valstybinės institucijos turėtų koordinuoti arba organizuoti kultūros įstaigų darbuotojų

mokymus dėl jų kompetencijų kėlimo teikiant paslaugas neįgaliems žmonėms.

Valstybė turėtų patvirtinti valstybės politikos strategiją dėl neįgaliųjų kultūrinės įtraukties

ir prieinamumo, kuri įtvirtintų tęstines priemones bei numatytų nuoseklę metodinę bei finansinę

paramą kultūros įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms, menininkams ir neįgaliems

asmenims.

71

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Access London theatre. (n.d.). Nuskaityta iš https://officiallondontheatre.com/access/

2. ASL Film. (n.d.). Nuskaityta iš http://www.aslfilms.com/index.php

3. Audio Description Associates. (n.d.). Nuskaityta iš http://www.audiodescribe.com/

4. Andersson, S.O., Sjostrom, M. (2009). Cultural participation and health: a randomized

controlled trial among medical care staff. Psychosomatic Medicine, 71(4), 469-73.

5. Bilevičienė, T. (2011). Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius.

BGI Consulting ir VšĮ „Kultur“, Kultūros ir kūrybinių paslaugų savivaldybių kultūros

įstaigose tyrimas, 2012

6. Butkevičienė, E. (2011). Apklausų duomenų analizė. Nuskaityta iš Lietuvos HSM

duomenų archyvo:

http://www.lidata.eu/index.php?file=files/mokymai/seminaras_20110129/sem0129.html&co

urse_file=sem0129_turinys.html

7. Beesley, K., White, J.H., Alston, M.K., Sweetapple, A.L., Pollack, M. (2011). Art after

stroke: the qualitative experience of community dwelling stroke survivors in a group art

programme. Disability and Rehabilitati'on, 33(23-24), 2346-2355.

8. Bygren, L. O., Johansson, S. E., Konlaan, B. B., Grjibovski, A. M., Wilkinson, A. V.,

Sjostrom, M. (2009). Attending cultural events and cancer mortality: A Swedish cohort

study. Arts & Health, 1, 64-73.

9. Bygren, L.O., Weissglas, G., Wikstrom, B.M., Konlaan, B.B., Grjibovski, A., Karlsson,

A.B.,

10.Giddens, A. (1997). Sociology (3rd ed.). Cambridge: Polity Press.

11. Citvarienė, D. Č.-R.-M. (2015). Komunikuoti kultūrą: institucijos, strategijos,

auditorijos. Nuskaityta iš VDU: http://www.vdu.lt/wp-

content/uploads/2016/03/2015_Monografija_Komunikuoti-kultura.pdf

12. Dubonikas, G. (2015). Gestų kalbos vertėjų reikia ne tik kurtiesiems, bet ir

girdintiesiems. Prieiga per internetą: http://lsveikata.lt/aktualijos/gestu-kalbos-verteju-reikia-

ne-tik-kurtiesiems-bet-ir-girdintiesiems-2652

13. Gaižutytė Filipavičienė, Ž., “Meno muziejai ir medijos”, Lietuvos kultūros tyrimai,

Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012(2).

72

14. Gelūnas, A. (2008) .Medijų burbulas. In: Post Scriptum, Prieiga per internetą:

http://www.postscriptum.lt/nr13-medijos-2008/mediju-burbulas/.

15. Giddens, A. (2000). The Third Way and its Critics, Cambridge: Polity Press, 2000.

16. Grabauskienė, S. (2014). Kauno miesto muziejaus edukacinė veikla. In: Muziejų

edukacinės programos: teorija, praktika. Vilnius: Lietuvos muziejų asociacija,p. 23–28.

Prieiga per

internetą:http://www.muziejuedukacija.lt/upload/92/upload_file/Muziej%C5%B3_edukacin

%C4%97s_programos._ Teorija,_praktika_.pd

17. Grossi, Enzo, Giorgio Tavano Blessi, Pier Luigi Sacco, Massimo Buscema (2011) „The

Interaction Between Culture, Health and Psychological Well-Being: Data Mining from the

Italian Culture and Well-Being Project“. In Hapiness Studies, Springer on-line publication.

18. Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimo ataskaita.

(2017). Prieiga Per internetą: http://www.kulturostyrimai.lt/wp-

content/uploads/2017/08/Gyventoj%C5%B3dalyvavimaskult%C5%ABrojeirpasitenkinimask

ult%C5%ABrospaslaugomis.pdf

19. Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas, (2014),

UAB „Socialinės informacijos centras“ ir UAB „ESTEP Vilnius“.

20. E. įtrauktis. (n.d.). Nuskaityta iš Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie

Susisiekimo ministerijos: http://ivpk.lrv.lt/lt/veiklos-sritys-1/e-itrauktis

20. EK. (2007). European i2010 initiative on e-Inclusion. Nuskaityta iš

http://register.consilium.europa.eu/doc/srv?l=EN&f=ST%2014872%202007%20ADD%201

21. EK. (2010 m. lapkričio 15 d.). 2010-2020 m. Europos strategija dėl negalios.

KOM(2010) 636. Nuskaityta iš http://eur-lex.europa.eu/legal-

content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52010DC0636&from=EN

22. EK Digital Single Market. (n.d.). Nuskaityta iš https://ec.europa.eu/digital-single-

market/en/policies/creating-digital-society)

23.Eurobarometer. (2013). Cultural access and participation. Nuskaityta iš

http://ec.europa.eu/COMMFrontOffice/publicopinion/index.cfm/Survey/getSurveyDetail/inst

ruments/SPECIAL/surveyKy/1115

73

24. Europos Komisijos konferencijos “Celebrating 25 years of European Capitals of Culture”

santrauka, 2010

25. Europos jaunimo portalas. (n.d.). Nuskaityta iš Kas yra socialinė įtrauktis?:

http://europa.eu/youth/eu/article/39/286_lt

26. Europos Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai,

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui apie Europos

kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę.

27. Europos Komisijos. komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir

socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui (2012). „Kultūros ir kūrybos sektorių

rėmimas siekiant ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo

28.Europos Komisijos konferencijos “Celebrating 25 years of European Capitals of Culture”

santrauka, 2010

29. Haataja, M. Social Media Applications in Marketing Communications of the Marketing

Oriented Companies. Aalto University School of Economics, Marketing Master’s Thesis,

2010. Prieiga per internetą: https://aaltodoc.aalto.fi/

bitstream/handle/123456789/474/hse_ethesis_12342.pdf?sequence=1

30. JT Baigiamosios pastabos pirminei Lietuvos ataskaitai. (2016 m. balandžio 20 d.).

Nuskaityta iš http://lnf.lt//wp-content/uploads/2016/09/4.-JT_Rekomendacijos_Lietuvai.pdf

31. JT neįgaliųjų teisių konvencija. (2010 m. rugsėjo 17 d.). Nuskaityta iš Teisės aktų

registro: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.9A3163C6862C

32. Juodkaitė, D. (2017). Konferencija "Neįgaliųjų teisių konvencija: kas nauja praėjus

metams po Neįgaliųjų teisių komiteto pateiktų rekomendacijų Lietuvai". Vilnius: Lietuvos

Respublikos Seimas.

33. Kačerauskas, T. (2008). Tikrovė ir kūryba. Kultūros fenomenologijos metmenys. Vilnius:

VGTU leidykla "Technika".

34. Kačerauskas, T. (2016). Kūrybos visuomenė. Vilnius: VGTU leidykla „Technika“.

35. Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai.

74

36. Kilpatrick, B. R. (2007). Dissertation "The history of the formation of deaf children's

theatre in the Unites States". Nuskaityta iš

https://www.rit.edu/ntid/deaftheatre/abwnpa/dt3sandbox2/main/ScannedDocumentsPDF/The

sisDissertations/KilpatricTheHistoryoftheFormationofDeafChildrensTheatreintheUnitedState

s.pdf

37. KM atlikti tyrimai, analizės, galimybių studijos. (n.d.). Nuskaityta iš LR kultūros

ministerijos: http://lrkm.lrv.lt/lt/teisine-informacija/tyrimai-ir-analizes/atlikti-tyrimai-

analizes-galimybiu-studijos

38. Kultūra. (2016). Nuskaityta iš Lietuvos statistikos departamentas:

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=27660

39. Kultūra ir audiovizualinė politika. (2014). Nuskaityta iš Europos komisija:

https://europa.eu/european-union/file/851/download_lt?token=nql5G2AD

40. Kvieskienė, G., ir kt.. (2014). Lietuvos kurtieji: galimybė gyventi kartu: (kurčiųjų

integracijos socialiniai ir vadybiniai aspektai): mokslo studija. Vilnius: Lietuvos

edukologijos universiteto leidykla.

41. Kvieskienė, G., ir kt. (2015). Kompleksinė pagalba neįgaliems asmenims. Prieiga per

internetą: iš http://talpykla.elaba.lt/elaba-

fedora/objects/elaba:11684155/datastreams/MAIN/content

42. Kvieskienė G. Kvieska V., (2012). Socialinės partnerystės įtaka inovacijoms.

Monografija. V., 265 p.

43. Kvieskienė, G. (2005). Pozityvioji socializacija : monografija / VPU. Socialinės

komunikacijos institutas. - Vilnius : Vilniaus pedagoginis universitetas,. - 184, [1] p. ISBN

9955-20-021-9

44. Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Monografija. V., 249 p. ISBN 9955-

568-04-6

45. Kvieskienė, G., Briedis, M., Čiužas, R., Šalaševičiūtė, R. (2014). Lietuvos kurtieji:

galimybė gyventi kartu : (kurčiųjų integracijos socialiniai ir vadybiniai aspektai) : mokslo

studija ; Lietuvos edukologijos universitetas, Socialinės komunikacijos institutas. – Vilnius :

Lietuvos edukologijos universiteto leidykla,. – 142, [1] p. : diagr.

75

46. Kvieskienė, G. ir kt. (2013). Muziejų edukacinės programos vaikams ir jaunimui

Pedagogika ir psichologija muziejininkams.

47. Kublickienė, L., Žvinklienė, A., Vilkas, E.,K., (2011). „Kultūrėjimo procesai modernioje

Lietuvoje: bibliotekų ir kultūros centrų vaidmuo regionuose“, Filosofija. Sociologija, T. 22,

Nr. 4.

48 Kvietimas į filmą stebuklas: http://www.lkd.lt/enews/id-kurciuju_kulturos_aktualijos-

page-187-news-kvieciame_ziureti_lietuviska_filma_subtitruota_kurtiesiems.html

49. Lietuvos socialinis žemėlapis. (n.d.). Nuskaityta iš

http://www.socialiniszemelapis.lt/index.php?1262538155

50. LNF. (n.d.). Nuskaityta iš http://lnf.lt/apie-lnf/

51. LNF - kas mes esame? (n.d.). [Vaidybinis filmas].

52. LNF. (2014). Internetinių tinklapių rekomendacijos. Nuskaityta iš

http://www.lnf.lt/images/Dokumentai/Internetiniu_tinklalapiu_rekomendacijos.pdf

53. LNF alternatyvi ataskaita. (2016). Nuskaityta iš http://lnf.lt//wp-

content/uploads/2016/09/2.JT_Neigaliuju_teisiu_konvencijos_Alternatyvioji_ataskaita.pdf

54. LR aplinkos ministro įsakymas Nr. 317. (2001 m. birželio 14 d.). Nuskaityta iš Teisės

aktų registro "Dėl STR 2.03.01:2001 "Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia

reikmėms" patvirtinimo": https://www.e-

tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.3C24C4CAE7B1/rGJmyEWUZo

55. LR kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-373. (2015 m. birželio 8 d.). Nuskaityta iš Teisės

aktų registro "Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos":

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ea3227100f6f11e5920c94700bb1958e

56. LR kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-711. (2014 m. spalio 6 d.). Nuskaityta iš Teisės

aktų registro "Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programos patvirtinimo":

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/b425eff064b911e4b6b89037654e22b1/pZEDsIRfCd

57. LR kultūros rėmimo fondo įstatymas Nr. X-1260. (2007 m. liepos 4 d.). Nuskaityta iš

Teisės aktų registro: https://www.e-

tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8F098889C62F/TpOGiQigEH

76

58. LR lygių galimybių įstatymas. (2003 m. lapkričio 18 d.). Nuskaityta iš Teisės aktrų

registro: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0CC6CB2A9E42/TYmbevkrZH

59. LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas . (1991 m. lapkričio 28 d.). Nuskaityta iš

Teisės aktų registro: https://www.e-

tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.199156E4E004/kRsqeVYowc

60. LR profesionaliojo scenos meno įstatymas. (2004 m. birželio 1 d.). Nuskaityta iš

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.3E147F656BC4/zwMtYEmPVd

61. LR Seimo nutarimas Nr. XI-2015. (2012 m. gegužės 15 d.). Nuskaityta iš Teisės iš

registro "Dėl valstybės pažangos strategijos "Lietuvos pažangos strategija "Lietuva 2030"

patvirtinimo": https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.5EE74F9648A5

62. LR Seimo nutarimas Nr. XIII-82. (2016 m. gruodžio 13 d.). Nuskaityta iš Teisės aktų

registro "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos": https://e-

seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/886c7282c12811e682539852a4b72dd4?positionInSearc

hResults=0&searchModelUUID=1363e857-8fa3-478c-b09d-8b4f23b7af2d

63. LR vietos savivaldos įstatymas Nr. I-533. (1994 m. liepos 7 d.). Nuskaityta iš Teisės aktų

registro: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D0CD0966D67F/KOvWuQDrjs

64. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1015. (2017 m. lapkričio 29 d.). Nuskaityta iš Teisės aktų

registro "Dėl Lietuvos Respublikos mecenavimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos

Respublikos Seimui": https://www.e-

tar.lt/portal/lt/legalAct/a5ab6d10de7311e7910a89ac20768b0f

65. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1408. (2012). Prieiga per internetą: https://www.e-

66. tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.46B1FA2B9435LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1469.

(2010)//Teisės aktų registras "Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatų

patvirtinimo" Prieiga per internetą: https://www.e-

tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.3A224CCA5B2B/gbSfFfhAPq

67. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1482. (2012 m. lapkričio 28 d.). Nuskaityta iš Teisės aktų

registro "Dėl 2014-2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo" Prieiga per

internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.31A566B1512D/OKkwPNbfzS

77

68. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 167. (2017 m. kovo 13 d.). Nuskaityta iš Teisės aktų

registro "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano

patvirtinimo": Prieiga per internetą: https://www.e-

tar.lt/portal/lt/legalAct/2389544007bf11e79ba1ee3112ade9bc

69. LRKM. (n.d.). Prieiga per internetą: www.lrkm.lrv.lt: https://lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-

sritys/kulturos-paveldo-apsauga/kulturos-paveldas-lietuvoje

70. LRKM. (2016). LR kultūros ministerijos protokolas. Vilnius.

71. LRKM tyrimo ataskaita. (2017 m. birželio 22 d.). Nuskaityta iš Gyventojų dalyvavimas

kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis. Prieiga per internetą:

http://lrkm.lrv.lt/uploads/lrkm/documents/files/2017%20Gyventoju%20dalyvavimo%20kultu

roje%20tyrimo%20ataskaita(1).pdf

72. Laužikaitė, M., (2010). Kūrybiškumo ugdymo projekto galimybių studija. Prieiga per

internetą:

http://www.kurybinespartnerystes.lt/admin/spaw2/uploads/files/Kurybiskumo%20projektas_

galimybiu%20studija.pdf

73. Laužikas, R. Socialinio kapitalo verčių kūrimas muziejuje: tyrimų metodologija ir

mokslinės problemos. In: Muziejus XXI a. – pokyčiai ir iššūkiai. Vilnius: ICOM Lietuvos

skyrius ir Lietuvos muziejų asociacija, 2012, p. 14–29. 75.

74. Laužikas, R.; Žemaitytė, J. Komunikacinė veikla Lietuvos muziejuose 2011 metais. In:

Acta museologica Lithuanica 1. Lietuvos muziejai po 1990 metų / sud. Laužikas, R. Vilnius:

Vilniaus universitetas, 2013, p. 127–189.

75. Maslauskaitė, A. (2008). Mokslo tiriamojo darbo metodologiniai pagrindai. Nuskaityta iš

http://www.lka.lt/download/2565/metodologiniai_pagrindai_2.pdf

76. Ministerial Declaration, Riga. (2006 m. birželio 11 d.). Prieiga per internetą :

http://ec.europa.eu/information_society/activities/ict_psp/documents/declaration_riga.pdf

77. Nacionalinis Kauno dramos teatras. (n.d.). Prieiga per internetą :

http://dramosteatras.lt/lt/projektai/spektakliai-neigaliesiems/

78. NRD. . Prieiga per internetą: http://www.ndt.lt/

78

79. Poore, C. (2007). Disability in twentieth-century German culture. University of

Michigan.

80. Putnam, Robert D. (2007) ‘E Pluribus Unum: Diversity and Community in the Twenty-

first Century The 2006 Johan Skytte Prize Lecture’, Scandinavian Political Studies 30 (2),

137–174. [http://www.blackwell-synergy.com/doi/full/10.1111/j.1467-9477.2007.00176.x.

81. Ruškus, J. (2014 m. birželio 16 d.). Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia

pasaulį. Nuskaityta iš Bernardinai.lt.

82. Renovation of Estonian manor houses secured local schools, (2011). Prieiga per

internetą: http://eeagrants.org/News/2011/Renovation-of-Estonian-manor-houses-secured-

local-schools,

83. Tėvų su neįgaliais vaikais bendrija PAGAVA. (n.d.). Nuskaityta iš

http://www.pagava.lt/apie-mus

84. Sacco, P.L. (2011) Culture 3.0: A new perspective for the EU 2014-2020 structural funds

programming. Produced for the OMC Working Group on Cultural and Creative Industries.

http://www.eenc.info/wp-content/uploads/2011/07/plsacco_culture-3-0_CCIs-Local-and-

Regional-Development_final.pdf

85. Savage, Michael (2007) "Culture, Class and Classification." In A Handbook of Cultural

Analysis, ed. T. Bennett and J. Frow, 2007

86. Sharon Jeannotte,M., (2008). „Shared spaces: Social and economic returns on investment

in cultural infrastructure“, Under Construction: The State of Cultural Infrastructure in

Canada, Vancouver: Centre of

87. Expertise on Culture and Communities, Simon Fraser University, 2008

88. Šaliamoras, M., Tvari aplinka ir projektavimas visiems. Prieiga per internetą;

http://www.ndt.lt/wp-content/uploads/seni_failai/tvariaplinka.pdf

89. Surdologijos centro konsultacijos. (n.d.). Nuskaityta iš Kodėl neverčiami į gestų kalbą

filmai?: http://www.lkd.lt/enews/id-surdologijos_centro_konsultacijos_video-news-

kodel_neverciami_i_gestu_kalba_filmai.html

79

90. UK cinema association. (n.d.). Nuskaityta iš https://www.cinemauk.org.uk/key-

issues/disability-and-access/

91. UNESCO. (2001 m. lapkričio 2 d.). UNESCO visuotinė kūltūrų įvairovės deklaracija.

Nuskaityta iš

http://www.unesco.lt/uploads/file/failai_VEIKLA/kultura/kulturu_ivairove/Visuotine_Kultur

u_ivairoves_deklaracija_LT.pdf

92. Vallerand'as, C. (2017 m. lapkričio 19 d.). UNESCO ekspertas. (E. Deltuvaitė, Interviu

ėmėjas)

93. VšĮ. Mokymų, t. i. (2014). Kultūros ir meno poveikio bei sąveikos si sveikatos sektoriumi

plėtros galimybių vertinimas. Nuskaityta iš

http://www.creativeindustries.lt/lt/naujienos/LTKT.pdf

94. Žilvinė Gaižutytė Filipavičienė, “Meno muziejai ir medijos”, Lietuvos kultūros tyrimai,

Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012(2)

80

SANTRAUKA (anglų kalba)

CULTURAL INCLUSION AND ACCESSIBILITY COMMUNICATION PRESUMPTIONS

Jolita Bečienė

Paper for the Master’s degree

Social Industries and Communication Program

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of Social Education,

Department of Social Education

Supervisor – Prof. dr. Giedrė Kvieskienė

Vilnius, 2016

SUMMARY

Culture is for everyone, if you do not create it, it's at least interested in knowing it and

participating. Culture and creativity are among the key elements of the European community.

Culture shapes our identity, aspirations and relationships with other people and the world. It also

shapes our environment and lifestyle.

However, the issue of the inclusion and accessibility of culture remains very important

and relevant to the realities of today, when the focus goes to the disabled people in Lithuania.

The aim of this master's thesis is to analyze the communication preconditions for cultural

inclusion and accessibility. Object of the research: Cultural inclusion and accessibility in cultural

institutions. During the analysis, cultural inclusion and accessibility for people with disabilities

was researched. To investigate the accessibility of objects of cultural institutions (public and

private) providing cultural services and their public information and adaptation of services to the

special needs of disabled people, and to prepare recommendations on ensuring accessibility of

culture for the disabled, forming the policy of Lithuanian culture and social inclusion.

Research objectives:

1. To review and analyze the legal framework for cultural inclusion and accessibility.

2. To investigate the accessibility of infrastructure, information and services provided by public

and private cultural institutions to people with disabilities in Lithuania.

3. Provide the results and conclusions of the study. Develop recommendations on tools and

instruments for cultural inclusion and accessibility.

Hypothesis – having analyzed the issues of active cultural inclusion and accessibility and

disruptions and comprehensive real-world research, it is possible to model active cultural

inclusion and accessibility steps – was aprroved

81

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Lentelė 1.Kanados ir Lietuvos kultūros politikos atvejo analizė. Šaltiniai: Charles´iu

VALLERAND´U interviu ir LR teisės aktai. ........................................................................ 21 Lentelė 2. Horizontaliųjų principų integravimas (šaltinis: 2014-2020 m. NPP). .......................... 29 Lentelė 3. Kultūros politiką formuojančios ir įgyvendinančios institucijos (Kaip kultūros

ministerija formuoja kultūros politiką, organizuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, 2017)

............................................................................................................................................... 31 Lentelė 4. Neįgaliųjų asmenų Lietuvoje skaičius (sudaryta pagal SADM duomenis) .................. 32 Lentelė 5. Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybinių teatrų rodikliai (šaltinis: Kultūra, 2016) ....... 39 Lentelė 6. Valdžios sektoriaus išlaidos kultūros paslaugoms (šaltinis: Kultūra, 2016) ................ 44

Lentelė 7. Tyrimo plano parengimo etapai. ................................................................................... 51

Paveikslas 1. Visuomenės sudėtis pagal funkcinius gebėjimus ir galimybes ............................... 24 Paveikslas 2. Neįgaliųjų asmenų procentas Lietuvoje 2015 m. .................................................... 31

Paveikslas 3. Parengta pagal VDA Architektūros kat. prof. Marių Šaliamorą. Šaltinis: (M.

Šaliamoras "Tvari aplinka ir projektavimas visiems") .......................................................... 36 Paveikslas 4. Pastato vidaus projektavimas pagal universalaus dizaino principus akliesiems

(šaltinis: www.regostechnika.lt) ............................................................................................ 38

Paveikslas 5. Interneto prieinamumas/pritaikomumas. Šaltinis: (LNF alternatyvi ataskaita, 2016,

p. 21) ...................................................................................................................................... 41 Paveikslas 6. Kvietimas į filmą "Stebuklas" (šaltinis: http://www.lkd.lt) ..................................... 47

Paveikslas 7. Tyrimo metodologijos dizainas ............................................................................... 49 Paveikslas 8. Kultūros įstaigų apklausos dalyvių patirtis kultūros įstaigose ................................. 53

Paveikslas 9. Kultūros įstaigų vykdoma veikla ............................................................................. 53 Paveikslas 10. Kultūros įstaigų atitikimas universalaus dizaino infrastruktūros elementams. ..... 54

Paveikslas 11. Kultūros įstaigų pritaikomumas skirtingoms negalios poreikiams. ....................... 54 Paveikslas 12. Kultūros įstaigų atitikimas universalaus dizaino principams. ............................... 55 Paveikslas 13. Kultūros įstaigų infrastruktūros pritaikymas judėjimo negalią turintiems

asmenims vertinimas. ............................................................................................................ 55 Paveikslas 14. Kultūros įstaigų infrastruktūros pritaikymas regėjimo negalią turintiems

asmenims vertinimas. ............................................................................................................ 56 Paveikslas 15. Kultūros įstaigų infrastruktūros prieinamumo neįgaliesiems kliūtys. ................... 56

Paveikslas 16. Analizuotų kultūros įstaigų meno sričių pasiskirstymas. ...................................... 57 Paveikslas 17. Kultūros įstaigų geografinis pasiskirstymas. ......................................................... 57 Paveikslas 18. Kultūros įstaigų internetinių svetainių neįgaliesiems skirtos versijos ženklinimas.

............................................................................................................................................... 58 Paveikslas 19. Kultūros įstaigų internetinių svetainių neįgaliesiems skirtos versijos veikimas. .. 58 Paveikslas 20. Kultūros įstaigų internetinių svetainių specialių pasirinkimų galimybės .............. 58 Paveikslas 21. Kultūros įstaigų internetinėse svetainėse teikiama informacija apie infrastruktūros

prieinamumą. ......................................................................................................................... 59 Paveikslas 22. Kultūros įstaigų internetinėse svetainėse teikiama informacija apie paslaugų

prieinamumą. ......................................................................................................................... 59 Paveikslas 23. Kultūros įstaigų internetinėse svetainėse teikiama informacija apie suteikiamas

nuolaidas neįgaliesiems. ........................................................................................................ 60

Paveikslas 24. Kultūros paslaugų prieinamumo neįgaliesiems tyrimo ekspertai. ......................... 61 Paveikslas 25. Kultūros paslaugų pritaikytų neįgaliesiems Lietuvoje poreikis............................. 61 Paveikslas 26. Lietuvos kultūros paslaugų prieinamumo vertinimas. ........................................... 62

Paveikslas 27. Labiausiai pritaikytos kultūros paslaugos neįgaliųjų poreikiams Lietuvoje ......... 62

82

Paveikslas 28. Labiausiai nepritaikytos kultūros paslaugos neįgaliųjų poreikiams Lietuvoje ...... 63 Paveikslas 29. Būtina valstybės paramas, siekiant užtikrinti kultūros paslaugų prieinamumą

neįgaliesiems ......................................................................................................................... 63

83

PRIEDAI

1 PRIEDAS. Kultūros įstaigų (Valstybinių teatrų ir Lietuvos kino teatrų/centrų)

infrastruktūros prieinamumo neįgaliesiems apklausa

Gerbiamas Eksperte,

Aš, Lietuvos edukologijos universiteto socialinės edukacijos fakulteto Socialinio ugdymo

katedros magistrantė Jolita Bečienė, ir šiuo metu, rengdama savo magistro darbą, kurio tema

„KULTŪRINĖS ĮTRAUKTIES IR PRIEINAMUMO KOMUNIKACINĖS PRIELAIDOS“,

atlieku tyrimą. Šio tyrimo tikslas – ištirti ar kultūros įstaigos užtikrina pastatų prieinamumą

neįgalių asmenų poreikiams, ir jų trikdžius, ir kaip aplinka pritaikoma universalaus dizaino

principams. Universalus dizainas – tai toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais kuo platesniu

mastu be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi: vaikai, suaugę, vyrai, moterys, senyvo

amžiaus, neįgalieji, įvairių tautybių ir kitų skirtumų žmonės.

Jūsų ekspertinės pastabos bus ypač reikšmingos atskleidžiant kultūrinės aplinkos

modernizavimo ir kultūrinės įtraukties prielaidas ir teikiant rekomendacijas atsakingoms

institucijoms. Jums teikiamas struktūruotas interviu yra anoniminis, ir Jūsų kaip eksperto

duomenys bus pateikti tik gavus Jūsų asmenišką sutikimą, o jo negavus Jūsų nuomonė bus

naudojama moksliniam darbui, nenurodant Jūsų asmeninių duomenų. Man Jūsų nuomonė yra

labai svarbi, nes tikiu, kad nuoširdūs atsakymai padės atrasti tuos atsakymus į tuos klausimus,

kurių iki šiol neranda mūsų vyriausybė ir atsakingos institucijos.

Prašau apibrėžti Jums tinkamo atsakymo vieno ar kelis eilės Nr., arba jeigu atsakymas netenkina

arba yra nepilnas: įrašykite savo nuomonę. Jeigu iškyla klausimų: skambinkite, rašykite, į visus

Jūsų klausimus atsakysiu Jus susitikusi asmeniškai, telefonu arba e-paštu.

Iš anksto dėkoju už nuoširdžius atsakymus ir tuo pačiu už neabejingumą.

Jolita Bečienė

e-paštas: Jolita.beciene@stud.leu.lt

Užpildyti apklausą užtruksite tik 3 min.

1. Kiek metų profesionaliai/neformaliai Jūs dirbate kultūros institucijoje?

⃝ iki penkerių metų

⃝ iki dešimties metų

⃝ dešimt ir daugiau

⃝ Kita:____________________________

2. Koks Jūsų išsilavinimas:

⃝ Aukštasis universitetinis

⃝ Magistras

⃝ Mokslų daktaras

⃝ Kita:____________________________

3. Jūsų įstaigos pavadinimas (įrašykite)

____________________________________

4. Jūsų įstaigos vykdoma kultūros sritis:

⃝ Kinas

⃝ Teatras

⃝ Kita:____________________________

5. Jūsų įstaigos teisinis statusas:

84

⃝ Privati įstaiga

⃝ Biudžetinė įstaiga

⃝ Nevyriausybinė organizacija

⃝ Kita:____________________________

6. Kokie universalaus dizaino infrastruktūros elementai yra Jūsų institucijoje?

(pažymėkite visus tinkamus)

⃝ Yra pritaikyti įvažiavimai į statinį ir nuovažos iš jo

⃝ Yra įrengti liftai, pandusai ir (ar) keltuvai

⃝ Yra arti įėjimo įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės

⃝ Yra įrengti tualetai neįgaliesiems

⃝ Patogiai įrengti įvažiavimai į visas viešo naudojimo patalpas, sales

⃝ Yra perspėjimo įranga (jutikliai) kurtiesiems ir akliesiems

⃝ Aplinka pritaikyta laikantis universalaus dizaino principų

⃝ Nežinau

7. Kokios negalios poreikius atitinka jūsų įstaigos infrastruktūra? (pažymėkite visus

tinkamus)

⃝ Visų neįgaliųjų

⃝ Kurčiųjų ir neprigirdinčių

⃝ Aklųjų ir silpnaregių

⃝ Turinčių judėjimo negalią

⃝ Visai neatitinka

⃝ Kita:____________________________

8. Pažymėkite paveikslėlį /-ius, kokius universalaus dizaino principus Jūsų įstaiga atitinka

⃝ 1. Visų lygybės – ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis ir ribotus funkcinius gebėjimus

turintys asmenys, tai yra jie neišskiriami iš visų kitų. Gaminiai ir statiniai suprojektuojami

taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai.

⃝ 2. Lankstumas – galimybė tą patį naudojamą dalyką prisitaikyti pagal individualius poreikius

(pvz. reguliuoti aukštį)

⃝ 3. Paprastas ir intuityvus naudojimas – lengvai suprantama, kaip naudotis daiktu, orientuotis

aplinkoje

85

⃝ 4. Suvokiama ir juntama informacija – pakankamai informacijos ir ši informacija pateikiama

įvairiomis reikiamomis formomis, įskaitant brailio raštu, garsinę informaciją

⃝ 5. Tolerancija klaidoms – nėra tikimybės patirti žalą ar orumo pažeminimą

⃝ 6. Mažai fizinių jėgų – aplinka ir produktais gali pasinaudoti ir mažesnę fizinę jėgą turintys

asmenys

⃝ 7. Optimalus dydis ir erdvė – tinkamas erdvių, statinių ir produktų plotis, aukštis, dydis

9. Pažymėkite kaip Jūsų įstaigos infrastruktūra yra pritaikyta atskiroms asmenų grupėms

(1 – visai nepritaikyta, 5 – labai gerai pritaikyta)

10. Dėl kokių priežasčių įstaiga neužtikrina infrastruktūros prieinamumo neįgaliesiems

(galimi keli variantai):

⃝ Įstaiga pilnai užtikrina prieinamumą neįgaliesiems

⃝ Įstaigai trūksta lėšų užtikrinti prieinamumą

⃝ Įstaigos darbuotojams trūksta informacijos apie prieinamumo užtikrinimą

⃝ Įstaigoje neįgalieji nesilanko, todėl nėra poreikio pritaikymui

⃝ Įstaigos pastatas yra kultūros paveldas, todėl yra sunkiai suderinami pastato keitimo /

tobulinimo darbai

⃝ Kita:____________________________

86

Parašykite, jeigu dar ko nepaklausėme, paklauskite, jei kas dar nepaklausta

__________________________________________________________________

Ačiū už skirtą laiką.

Jei Jus domina apklausos rezultatai, prašau įrašykite savo el. paštą ir aš atsiųsiu Jums

rezultatus. __________________________________________________________________

87

2 PRIEDAS. Kultūros paslaugų/renginių prieinamumo neįgaliesiems apklausa

Gerbiamas Eksperte,

Aš, Lietuvos edukologijos universiteto socialinės edukacijos fakulteto Socialinio ugdymo

katedros magistrantė Jolita Bečienė, ir šiuo metu, rengdama savo magistro darbą, kurio tema

„KULTŪRINĖS ĮTRAUKTIES IR PRIEINAMUMO KOMUNIKACINĖS PRIELAIDOS“,

atlieku tyrimą. Šio tyrimo tikslas – ištirti kultūros renginių/paslaugų Lietuvoje pritaikomumą

neįgaliųjų specialiems poreikiams, ir jų trikdžius, ir kaip galima pakeisti esamą situaciją.

Jūsų ekspertinės pastabos bus ypač reikšmingos atskleidžiant kultūrinės įtraukties ir

prieinamumo prielaidas ir teikiant rekomendacijas atsakingoms institucijoms. Jums teikiamas

struktūruotas interviu yra anoniminis, ir Jūsų kaip eksperto duomenys bus pateikti tik gavus Jūsų

asmenišką sutikimą, o jo negavus Jūsų nuomonė bus naudojama moksliniam darbui, nenurodant

Jūsų asmeninių duomenų. Man Jūsų nuomonė yra labai svarbi, nes tikiu, kad nuoširdūs

atsakymai padės atrasti tuos atsakymus į klausimus, kurių iki šiol neranda mūsų vyriausybė ir

atsakingos institucijos.

Prašau įrašykite savo nuomonę į užduotus klausimus anketoje. Jeigu iškyla klausimų:

skambinkite, rašykite, į visus Jūsų klausimus atsakysiu Jus susitikusi asmeniškai, telefonu arba

el. paštu.

Iš anksto dėkoju už nuoširdžius atsakymus ir tuo pačiu už neabejingumą.

Užpildyti apklausą užtruksite tik 5 min.

1. Kiek metų profesionaliai/neformaliai Jūs dirbate/domitės kultūros paslaugų/renginių

prieinamumo užtikrinimu neįgaliesiems Lietuvoje?

⃝ iki penkerių metų

⃝ iki dešimties metų

⃝ dešimt ir daugiau

⃝ Kita:____________________________

2. Koks Jūsų išsilavinimas:

⃝ Aukštasis universitetinis

⃝ Magistras

⃝ Mokslų daktaras

⃝ Kita:____________________________

3. Jūs esate:

⃝ Kultūros paslaugų teikėjų atstovas

⃝ Neįgaliuosius atstovaujančios įstaigos atstovas

⃝ Tyrėjas, mokslininkas

⃝ Valstybinės įstaigos atstovas

⃝ Kita:____________________

4. Ar reikia kultūros paslaugų/renginių pritaikytų neįgaliesiems Lietuvoje?

⃝ Taip

⃝ Ne

⃝ Nežinau

⃝ Kita:____________________

88

5. Pažymėkite kaip Lietuvoje yra užtikrinamas kultūros paslaugų/renginių prieinamumas

neįgaliesiems? (1 – visiškai neužtikrinamas, 5 – pilnai užtikrinamas)

⃝ 1 ⃝ 2 ⃝ 3 ⃝ 4 ⃝ 5

6. Kokios kultūros paslaugos/renginiai yra labiausiai pritaikyti neįgaliųjų poreikiams?

Kokiais būdais?

_____________________________________________________________________________

____________________________________________

7. Kokios kultūros paslaugos/renginiai yra mažiausiai pritaikyti neįgaliųjų poreikiams?

Kokiais būdais galima būtų užtikrinti šių paslaugų prieinamumą?

_____________________________________________________________________________

____________________________________________

8. Kokia būtina valstybės parama, siekiant užtikrinti Kultūros paslaugų prieinamumą

neįgaliesiems? (pažymėkite visus tinkamus)

⃝ Finansinė parama, remiant kultūros paslaugas pritaikytas neįgaliesiems

⃝ Teisės aktų pakeitimas, užtikrinant kultūros paslaugų prieinamumą neįgaliesiems

⃝ Visuomenės švietimas/ugdymas apie kultūros paslaugas skirtas neįgaliesiems

⃝ Kita:____________________________

Parašykite, jeigu dar ko nepaklausėme, paklauskite, jei kas dar nepaklausta

__________________________________________________________________

Ačiū už skirtą laiką.

Jei sutinkate, kad Jus cituočiau magistro darbe, prašau įrašykite savo vardą, pavardę ir

pareigas. Jei domina apklausos rezultatai, prašau įrašykite savo el. paštą ir aš atsiųsiu

Jums rezultatus. __________________________________________________________________

89

3 PRIEDAS. Kultūros įstaigų informacijos prieinamumo analizės anketa

1. Jūsų įstaigos pavadinimas

____________________________________

2. Miestas

____________________________________

3. Įstaigos teisinis statusas

⃝ Biudžetinė – valstybinė

⃝ Biudžetinė – savivaldybės

⃝ Privati

⃝ Kita:____________________________

4. Įstaigos meno sritis

⃝ Teatras

⃝ Kinas

5. Ar įstaigos internetinė svetainė turi neįgaliesiems skirtos versijos ženklinimą?

⃝ Taip

⃝ Ne

6. Ar neįgaliesiems skirtos versijos ženklinimas veikia?

⃝ Taip

⃝ Ne

7. Ar yra galimybė pasirinkto šrifto dydį?

⃝ Taip

⃝ Ne

8. Ar yra galimybė pasirinktą foną (juoda/balta)?

⃝ Taip

⃝ Ne

9. Ar yra galimybė pasrinkti iliustracijų rodymą/nerodymą?

⃝ Taip

⃝ Ne

10. Ar yra atliktas įstaigos svetainės atitikties ITTPR 2.0 testavimas ir yra skelbiamas

atlikties lygio žyma?

⃝ Taip

⃝ Ne

11. Ar pateikiama informacija apie paslaugų/turinio pritaikomumą?

⃝ Neįgaliesiems vežimėliuose

⃝ Silpnaregiams ir neregiams

⃝ Kurtiesiems ir neprigirdintiems

⃝ Proto ir psichikos negalią turintiems asmenims

⃝ Visiems neįgaliesiems

90

⃝ Nėra informacijos

12. Ar pateikiama informacija apie suteikiamas nuolaidas?

⃝ Tik neįgaliajam

⃝ Neįgaliajam ir jį lydinčiam asmeniui

⃝ Nesuteikiama

⃝ Kita:__________________________

13. Ar pateikiama informacija apie suteikiamą pagalbą neįgaliesiems?

⃝ Taip

⃝ Ne

14. Kokia yra pateikiama informacija skirta neįgaliesiems?

______________________________________________________________________

91

4 PRIEDAS. Lietuvos valstybinių teatrų, kurie buvo tyriami šiame darbe, sąrašas, internetinės

svetainės prieiga ir el. kontaktai

Nr. Pavadinimas Internetinės

svetainės adresas

El. paštas

1. Lietuvos nacionalinis operos ir

baleto teatras

http://www.opera.lt/ info@opera.lt

2. Lietuvos nacionalinis dramos

teatras

http://www.teatras.lt/ administracija@teatras.lt

3. Nacionalinis Kauno dramos

teatras

http://dramosteatras.l

t

info@dramosteatras.lt

4. Juozo Miltinio dramos teatras http://miltinio-

teatras.lt/

info@miltinio-teatras.lt

5. Kauno valstybinis lėlių teatras http://www.kaunolel

es.lt/

teatras@kaunoleles.lt

6. Kauno valstybinis muzikinis

teatras

http://www.muzikini

steatras.lt/

administratore@muzikini

steatras.lt

7. Klaipėdos dramos teatras http://kldt.lt/ info@kldt.lt

8. Klaipėdos valstybinis muzikinis

teatras

http://www.klaipedo

smuzikinis.lt/

vadovas@klaipedosmuzi

kinis.lt

9. Lietuvos rusų dramos teatras http://www.rusudram

a.lt/

administracija@rusudram

a.lt

10. Valstybinis jaunimo teatras http://www.jaunimot

eatras.lt/

audronis@jaunimoteatras

.lt

11. Valstybinis Šiaulių dramos teatras http://sdt.lt/ aurimas.zvinys@sdt.lt

12. Vilniaus mažasis teatras http://www.vmt.lt/ administracija@vmt.lt;

teatras@vmt.lt

13. Vilniaus teatras Lėlė http://www.teatraslel

e.lt/

info@teatraslele.lt

92

5 PRIEDAS. Lietuvos kino teatrų/centrų, kurie buvo tyriami šiame darbe, sąrašas, internetinės

svetainės prieiga ir el. kontaktai

Nr. Pavadinimas ir miestas Internetinės

svetainės adresas

El. paštas

1. Forum Cinemas, Kaunas http://www.forumcin

emas.lt/

info@forumcinemas.lt

2. Forum Cinemas, Klaipėda http://www.forumcin

emas.lt/

info@forumcinemas.lt

3. Forum Cinemas Babilonas,

Panevėžys

http://www.forumcin

emas.lt/

info@forumcinemas.lt

4. Forum Cinemas, Šiauliai http://www.forumcin

emas.lt/

info@forumcinemas.lt

5. Forum Cinemas Akropolis,

Vilnius

http://www.forumcin

emas.lt/

info@forumcinemas.lt

6. Forum Cinemas Vingis, Vilnius http://www.forumcin

emas.lt/

info@forumcinemas.lt

7. Multikino Ozas, Vilnius https://multikino.lt/ vilniusozas@multikino.lt

8. Cinamon, Kaunas https://mega.cinamo

nkino.com/

kaunas@cinamonkino.co

m

9. Pasaka, Vilnius http://www.kinopasa

ka.lt/lt

greta.garbo@kinopasaka.

lt

10. Skalvija, Vilnius http://skalvija.lt/ vilma@skalvija.lt

11. Kino centras “Garsas”, Panevėžys http://www.garsas.lt/ gene@garsas.lt

12. Kauno kino centras “Romuva”,

Kaunas

http://kcromuva.lt/ info@kcromuva.lt

13. Kino namai “Taurapilis”, Utena https://kinonamai.lt/ labas@kinonamai.lt

14. Varėnos kultūros centro kino ir

parodų salės, Varėna

http://varenoskultura.

lt/15-kino-ir-parodu-

sale/46-kino-

repertuaras.html

miglita.kinas@gmail.com

15. Kinas “Dainava”, Alytus https://www.kinasdai

nava.lt/

info@kinasdainava.lt

16. Atlantis Cinemas, Šiauliai http://www.atlantisci

nemas.lt/

info@atlantiscinemas.lt

93

17. Spindulys, Marijampolė

18. Ukmergės kultūros centras,

Ukmergė

http://kc.ukmerge.lt/ info@kc.ukmerge.lt

19. Kino Teatras Naglis, Palanga http://www.kinoteatr

asnaglis.lt/

info@kinoteatrasnaglis.lt

20. Ozo kino salė, Vilnius http://ozokinosale.lt/ ozokinosale@lietuvoskin

as.lt

21. ŠMC kino salė, Vilnius http://www.cac.lt/lt/k

ino_sale

info@cac.lt

22. Minija, Gargždai http://www.gargzduk

inas.lt/

info@gargzdukinas.lt