49

Anotacija: Bažnytiniai varpai yra vertingi kultūros paveldo objektai, sukaupę technologijos, meno ir istorijos verčių aspek-tus. Varpai turėjo didelę reikšmę bendruomenės gyvenime – tai atsispindi liaudiškuose tikėjimuose sakraline ir magine jų galia. Šio straipsnio tikslas – nustatyti Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpų paveldosauginę vertę. Tyrimas in situ ir įvertini-mas istoriografiniu ir lyginamuoju istoriniu metodais parodė, kad šie varpai – vertingas kultūros paveldas. Jie išlieti XIX a. pab. geriausiose Rusijos gamyklose Maskvoje ir Valdajuje, atspindi ne tik liejininkystės amato ir meno raidą, bet ir šios tradici-jos specifiką, būdingą Rytų ir Vakarų kultūroms. Vienas varpų yra klasikinės vakarietiškos, kitas – rusų tradicinės formos. Jų įsigijimo aplinkybės yra betarpiškai susijusios su parapijos ir bažnyčios istorija, todėl varpai gali būti traktuojami kaip loka-linės istorijos objektai.

ĮVADAS

Urbanistikos raidos tyrinėjimuose labai sureikšminama pirmoji bažnyčios statybos data. Ir aišku, kodėl: miesteliu vi-duramžiais galėjo būti laikoma tik ta gyvenvietė, kuri turėjo sakralinį centrą. Pirminė, arba praktinė, bažnyčios bokštų funk-cija – varpams sukabinti. Juk nuo bokštų aukščio priklauso garso sklidimo tolis. Šie garsai – tai tarytum Dievo balsas žmo-nėms, o varpas – žemės ir dangaus jungties simbolis.Varpais tris kartus per dieną būdavo kviečiama „Viešpaties angelo“ maldai. Jais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Varpais taip pat būdavo skambinama užpuolus priešams, iš-

LIBERTAS KLIMKA

Pakruojo baûnyæios varpaitikus kokioms stichinėms nelaimėms, stengiantis atitolinti ligų epidemijas. Išplitus miestų, turinčių magdeburgines privilegijas, skaičiui, varpus pradėjo naudoti ir magistratai. Pagal jų dūžius atsiverdavo miesto vartai, prasidėdavo prekymečiai, pirklių gil-dijų ir amatų cechų meistrų susirinkimai.Taigi bažnyčios varpų gaudesys jungia bendruomenę.

Taip smarkiai sureikšminus bažnytinius varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dva-singais lotyniškais posakiais, citatomis iš Šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Net ir varpo dalys įvardijamos antropologiškai: lie-žuvis, ausys, pečiai, liemuo. Varpai turi vardus. Ir tie vardai suteikiami apvilkus krikšto marškinėlius; ši tradicija – nuo senų senovės. Dažniausiai duodamas vardas mecenato, kurio kaš-tais varpas išliedinamas. Naujo varpo įkėlimas bažnyčios ar jos varpinės bokštan – džiugi parapijos šventė.

Varpas yra sudėtingas muzikinis instrumentas. Muzikolo-gai tvirtina, kad jo skambesyje – daugybė nuolat besikeičiančių obertonų, kurie neretai suvokiami ne kaip tembras, bet kaip akordas, dažniau minorinis. Skambinant varpu, greta aukšto smūginio garso girdimas neryškus pagrindinis tonas – jis skam-ba kaip kombinacinis, žemas bosinis tonas, taip pat girdimos gausios obertonų samplaikos1. Apskritai varpai yra vertingi kul-tūros paveldo objektai, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus.

Nemažai iš Lietuvoje esančių bažnytinių varpų įtraukti į valstybinį kultūros vertybių registrą, tačiau tik dalis yra moks-liškai aprašyti, visapusiškai ištyrinėjus jų ypatybes ir istorinę vertę. Svarbūs yra ne tik liedinti savajame krašte, bet ir atvež-

Pakruojo šiaurės rytų dalis su bažnyčia. 1920. Konstantino Cierpinskio atvirukas. ŽL

50

tiniai, pagaminti pagal užsakymus varpai, nes teikia žinių apie prekybinius, ekonominius, konfesinius krašto ryšius. Gaila tik, kad, įkelti į bokštų aukštybes, jie tampa nebematomi tikintie-siems. Taip yra ir su Pakruojo varpais – retas kuris parapijietis yra jais grožėjęsis.

Darbo tikslas: nustatyti Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo baž-nyčios varpų paveldosauginę vertę.

Objektas: du Pakruojo bažnyčios varpai.Uždaviniai: atskleisti liaudyje paplitusius tikėjimus varpų sa-

kraline ir magine galia; datuoti Pakruojo varpų pagaminimo laiką. Metodai: tyrimas vietoje, vertinimas istoriografiniu ir lygina-

muoju istoriniu metodais. Duomenys in situ surinkti 2013 m. liepą.Rezultatai: nustatyta, kad Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo

bažnyčios varpai yra vertingi kultūros paveldo artefaktai; jie pagaminti XIX a. pab. geriausiose to meto Rusijos liejyklose Maskvoje ir Valdajuje.

Pagrindiniai žodžiai: varpas, liaudiški tikėjimai, liejybos technologija, prekybiniai ryšiai.

Keywords: church bells, ethnic beliefs, technology ofcas-ting, trade relations.

VARPAS ETNOKULTŪROJE

Pasak Vydūno: Senieji Lietuvos žemdirbiai pristabdyda-vo arklą traukiantį kuiną, o mažų kaimelių bobutės nutilusios suklusdavo, kai per plačius laukus ir pievas nuvilnydavo arti-mos bažnytėlės varpo gausmai2. Todėl ir senoviškoji lietuviška sutartinė rečituoja: Jokūbai, Jokūbai! Ar miegi, ar miegi? Ar negirdi varpų, ar negirdi varpų? Bim, bam, bam!

Netikėtai pasigirsdavo nerimastingi varpo dūžiai gais-ro, kitų nelaimių metu. Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: Dūšia dangun, kūnas – žemėn...

Ne vienas bažnytkaimis didžiuodavosi savųjų varpų skam-bumu, girdimumu. O iš kaimyninių bažnytkaimių ir nepiktai pasi-šaipydavo, garsažodžiais pamėgdžiodami jų varpo dūžius. Tau-tosakininkas Vilius Kalvaitis netgi surinko tokius išmoningus varpų „balsus“, paplitusius tarp žmonių XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje3.

Apskritai religinė varpo skambėjimo funkcija siekia iki-krikščioniškuosius laikus. Kultūrologų teigimu, Europoje var-pui priskiriama sakralinė galia yra vienas universaliausių reli-ginių bruožų, besiremiančių prosenovišku tikėjimu, esą metalo skambesys gali įveikti kerus, o keliamas triukšmas – išvaikyti demonus4. Liaudies tikėjimuose viena iš svarbiausių maginių varpo funkcijų yra sustabdyti audrą ir perkūniją skambinant ypatingu būdu – į vieną varpo pusę. Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais. Štai ką rašo 1627 m. Latvijoje išspausdintoje knygoje „Stabmeldystės ir niekingų prietarų paneigimas“ pastorius Paulius Einhornas, ku-nigavęs Mežamuižoje ir Mintaujoje (dabar Jelgava): Jeigu kam nors atsitinka kokia nelaimė ar kita blogybė ir šis sekmadienį ar per kitą šventą dieną, kai skambinama varpais, stovėda-mas prie varpinės išsako savo bėdą, toks dalykas padedąs. Jeigu kam nors pavagiamas koks daiktas ir nukentėjusysis prie varpinės, skambant varpams, tą įvykį pagarsinąs, tai va-gystė išaiškėjanti. Apkaltintasis vienokiu ar kitokiu nusižengimu teisindamasis sako: „galiu nueiti po varpais ir prisiekti“ ir kt. Be to, jie turi dar vieną bjaurų įprotį – norėdami kam nors pakenkti, eina prie varpinės ir, kai pradeda varpais skambinti, ima tą žmogų plūsti. Jų manymu, varpų gaudesys plūdimąsi nunešąs iki prasikaltusiojo... Įdomu, kad labai panašus į pas-tarąjį burtas išliko žinomas iki mūsų laikų Dzūkijoje. Sakoma, kerštaujant galima priešui ligą ar nelaimę „užzvanyti“, slapčia pririšus maišelį su monetomis prie skambančio varpo virvės5.

Lietuvių folklore varpas gretinamas su perkūnija: varpo dū-žiai ir griaustinis labai panašiai užkoduojami mįslėse. Pavyzdžiui, sakoma: sutrinko trinkulis, sužvingo žvingulis. Netgi vienas iš dievaičio Perkūno vardų yra Varpulis. Pasak XVI a. autoriaus Jono Lasickio: Warpulis laikomas tuo dievu, kuris, trankantis perkūnui, griausmą danguje kelia6. Jonas Basanavičius savo gimtinėje užrašė tokį tikėjimą: Varpo balsas perskiria debesius, todėlei, debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuz-genti. Tautosakos kūriniuose – legendose ir padavimuose – varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gel-mes ar ežerų dugną7. Varpų reikšmę bendruomenės gyvenime įprasmina ir tokios smagios mįslės bei posakiai: Sužvingo žirgelis ant aukšto kalnelio su kanapine uodega; Kiauram kalne vilkas geležinis, su praskelta galva, uodega kanapine, labai graudžiai kaukia – žmones iš apylinkių šaukia; Geležinis eržilas su linine uodega padangėmis žvingauja; Cingu lingu ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapių uodega; „Neturiu gyvybės, bet garsiai kalbu; turiu ausis, bet negirdžiu; neturiu burnos, bet liežuvis ta-baluoja; Juodas gaidys ant tvoros tupi, uodega iki žemei, balsas iki dangaus, Šiaudų varpais zvanys, kai gims dovanų karalius, Namai be vaikų – it varpai be širdies...

PAKRUOJO VARPŲ YPATYBĖS

Pakruojo urbanistinė raida aprašyta A. Miškinio studijo-je8. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios istorija atskleista išsamiame V. Didž petrio darbe9. Pirmasis sakralinis Pakruojo pastatas – prie dvaro 1630 m. pastatyta koplyčia. XVIII a. pr. karo metu sudegusi Pakruojo bažnyčia buvo atstatyta tik 1750 m., fundavus statybą dvaro savininkui Jonui Zabielai. Bažnyčios inventoriai nurodo, kad 1800 m. prie jos buvo pristatyti du bokštai, tačiau varpai kabėję atskiroje medinėje varpinėje10. 1884 m. Kauno guber-nijos architektas Ustinas Galinevičius parengė mūrinės bažny-čios projektą, kuris buvo patvirtintas 1885 m. kovo 31 d. Dvaro savininkas fon Roppas paskyrė statybinių medžiagų. Statyba, kuria rūpinosi klebonas Stasys Tomkevičius, tetruko dvejus metus

Pakruojo bažnyčia. Apie 1996. VD ŽL

51

ir buvo užbaigta jau 1887 metais. Tai istoristinio neoromaninio stiliaus dvibokštis trijų navų ir kryžminio plano statinys. Šalia baž-nyčios netrukus dar buvo išmūryti špitolės ir klebonijos pastatai.

Šventyklos interjeras apžvelgtas M. Matušakaitės dar-be11. Kilnojamas šios bažnyčios vertybes aprašė L. Šinkūnai-tė12. Garsaus XX a. pr. Kauno meistro Jono Garalevičiaus var-gonai įvertinti G. Pavilionio darbe13. Tačiau varpai nesulaukė dėmesio. Deja, taip nutinka daugelio bažnyčių tyrinėjimuose. Priežastis nesunku numanyti: šios kultūros vertybės sunkiai prieinamos apžiūrėjimui ir tyrinėjimui, o ir jų būklė estetinio pasigėrėjimo dažnai nesukelia...

Šiandien Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje tėra du varpai. Abiejų varpų pakabos suvirintos iš profilinės geležies, skam-binimas elektrinis. Nuo buvusio rankinio valdymo yra likę tik mediniai skrysčiai.

Didysis varpas pagamintas garsiojoje Rusijos Valdajaus liejykloje, kuri tiekdavo varpus taip pat ir katalikiškoms pa-rapijoms. Juos dažniau užsisakydavo parapijos, kurios turėjo neblogą geležinkelio susiekimą su Rusija. Įrašas ant varpo graižo 3,5 cm aukščio lotyniškomis raidėmis byloja: „IZDE-LIE ZAVODA PELAGEI IVANOVNOI USATSNOVOI V VALDAE NOVGORODSKOI GUBERNII“ („Pelagėjos Ivanovnos Usačio-vos gamyklos Novgorodo gubernijos Valdajuje gaminys“). Taip pat ant graižo nurodyta ir varpo masė pūdais ir svarais: „ВЕСУ 19 П. 30 Ф.“ („Svoris 19 pūdų ir 30 svarų“). Skaičiai įrėžti, jie sudaro 323,5 kg. Teikti tokią tikslią informaciją yra būdinga Rusijos gamykloms, mat su užsakovais būdavo atsiskaitoma už bronzos kilogramus. Valdajaus varpų kainos buvo tokios: pūdas svorio kainavo 16–21 rb, priklausė nuo bendros masės, ornamentavimo, įrašų sudėtingumo ir didumo. Tad Pakruojo varpo kaina galėjo siekti 400 rublių.

Varpo matmenys tokie: skersmuo yra 80 cm, bendras aukštis – 80 cm, aukštis nuo pečių – 68 cm, liemens ilgis – 61 cm, pakabinimo ausų aukštis – 8,5 cm. Varpą puošia trys geometrinio ornamento juostos: virš graižo, ties liemens viduriu ir ant pečių. Liejybos kokybė puiki, tačiau varpo kraštelis vienoje pusėje truputį nuskeltas, tikėtina – transportuojant. Varpo liežu-vis yra kaltinės geležies, 69 cm ilgio, o jo bumbulo skersmuo 2,5 cm. Liejinys kitų įprastinių įrašų – vardo, parapijos, funda-

torių – neturi. Tačiau jo forma europietiška, o ne įprastinė Rytų tradicijoje, meistrų vadinama „sarafanine“. Apie sudėtingą jo istoriją byloja įrašas rusiškai ranka aliejiniais dažais varpo vidu-je. Deja, dažai aptrupėję, išskaityti įmanoma tik tokius žodžius: „Л(H?)oдy... P.К. Костела Курляндской г. Илукст. у.“ Tokius įra-šus darydavo Rusijos karinės struktūros, rekvizuodamos varpus kaip strateginę žaliavą Pirmojo pasaulinio karo metu. Tikėtina, varpas priklausė vienai iš Ilukstės valsčiaus katalikų bažnyčių. Kaip žinoma, dalis varpų 1920 m. taikos sutartimi buvo grąžinti Lenkijos ir Lietuvos katalikams, tačiau tik retais atvejais sugrįžo į savo parapiją. Kad varpas yra į Pakruojo bažnyčią patekęs iš Latvijos, netiesiogiai rodo ir įrašas lotyniškomis raidėmis, kurių naudojimas iki 1904 m. Lietuvoje buvo draudžiamas.

Valdajaus varpų yra ne vienoje Aukštaitijos bažnyčioje: juos turi Stačiūnų14, Salų15, Vajasiškio16 ir kt. parapijos. Gausų jų ir Žemaitijoje, ypač arčiau geležinkelio linijos17. Todėl Kiekvienas jų vertingas norint pasekti, kaip keitėsi jų įrašų turinys ir forma ar net kalba iš rusų į lietuvių, prisitaikant prie užsakovų pageidavimo.

Valdajaus gamyklą nuo 1876 m. valdė žinomo liejybos meistro našlė Pelagėja Ivanovna Usačiova, liejybai vadovauti pasikvietusi patyrusį Vasilijų Kalmykovą. Po P. Usačiovos mir-ties 1895 m. gamyklą paveldėjo sūnūs Nikolajus, Jakovas ir Aleksejus. Technologija čia buvo naudojama senovinė; lekalu nudailinami trys molio kevalai, atskiriant vieną nuo kito riebalų sluoksneliu. Ornamentai ir įrašų raidės suformuojamos iš vaško. Išdegus molį, vidinis kevalas išimamas, o susidariusi ertmė už-liejama išlydyta 1200 laipsnių C temperatūroje bronza (78 proc. vario ir 22 proc. alavo). Šis procesas vyksta liejinio formą užka-sus į žemę. Amatas reikalauja didelio įgudimo, nes kiekvienas gamybos etapas nepakartojamas, nepavykus jo tinkamai atlikti, visą gamybos procesą tenka pradėti iš naujo. Garsioji Usačiovų varpų liejykla veikė net iki 1930 metų18. Žinoma, tada čia liedavo nebe bažnyčių ar cerkvių, o įvairius signalinius varpus.

Antrojo Pakruojo bažnyčios varpo matmenys bemaž dvigu-bai mažesni; jo skersmuo – 48,5 cm, bendras aukštis – 48 cm; liemens ilgis – 38 cm. Įrašas 7 cm pločio juostoje 2,3 cm aukščio kirilicos raidėmis toks: „MOСКВА ЗАВОДА ФИНЛЯНДСКОГО“. Toje pačioje eilutėje išlietas žodis „ВЕСУ“ ir raidės „П“bei „Ф“. Tarp jų įrėžti varpo masės skaičiai – 3 pūdai ir 19 svarų; tai

Pakruojo bažnyčios didysis varpas. Iš Liberto Klimkos rinkinio (toliau – LK)

Pakruojo bažnyčios mažasis varpas. LK

52

sudaro 56,92 kg. Varpo forma – tipiškai rusiška. Ant liemens išlieti du medaliai su Rusijos herbu – pasižymėjimo pramonės parodose ženklai. Įdomu, kad pirmasis herbas Finliandskio ga-myklai suteiktas 1873 m. už nulietus varpus būtent Baltijos šalių cerkvėms. Antrasis įteiktas 1882 m. XV Visos Rusijos pramonės parodoje, o tretysis – 1896 m. Nižnij Novgorodo parodoje19. Finliandskio liejykla Maskvoje – vienintelė Rusijoje, turėjusi teisę puošti savo gaminius trimis herbais. Du herbai leidžia datuoti Pakruojo varpo pagaminimo laiką tarp 1882–1896 metų.

Ši Maskvos liejykla garsėjo XIX a. Rusijoje kaip viena produktyviausių. Joje dirbo iki 80 meistrų, per metus būda-vo sunaudojama 25 tūkst. pūdų bronzos. Maža to, jos liejinių kokybė buvo pripažinta geriausia Rusijoje. Varpams netgi bū-davo suteikiama garantija, jeigu bus nekeičiamas liežuvis ir jo pakaba ir jeigu skambins išmanantieji šį darbą. Savo isto-riją gamykla sieja su įžymių meistrų Motorinų dinastija, kurios trečios kartos meistras Michailas 1733–1735 m. liejo garsųjį 202 tonų „Carj-kolokol“20. Finliandskių vardu liejykla žinoma nuo 1859 m., paskutinis jos savininkas Pavlas Nikolajevičius Finliandskis gamyklos vadovavimą paveldėjo 1893 metais. Lietuvoje šios gamyklos varpą dar turi Daugailių bažnyčia21.

IŠVADOS

Pakruojo bažnyčių bokštų varpai – vertingas kultūros pa-veldas. Jie išlieti XIX a. pab. geriausiose Rusijos gamyklose Maskvoje ir Valdajuje, atspindi ne tik liejininkystės amato ir meno raidą, bet ir šios tradicijos specifiką, būdingą Rytų ir Vakarų kultūroms. Vienas varpų yra klasikinės vakarietiškos, kitas – rusų tradicinės formos. Jų įsigijimo aplinkybės yra be-tarpiškai susijusios su parapijos ir bažnyčios istorija, todėl gali būti traktuojami kaip lokalinės istorijos objektai. Bendra visų bokšto varpų kaip Lietuvos kultūros vertybių problema – tai, kad jie sunkiai prieinami pamatyti besidomintiesiems paveldu.

1 Bičiūnas V. Muzikinės akustikos pagrindai, Vilnius, 1988.2 Vydūnas. Žmonijos kelias, Raštai, t.2, Vilnius: Mintis, 1991, p. 94.

3 Kalvaitis V. Prūsijos Lietuvių Dainos (faksimilinis leidinys), Vilnius: Lietu-vių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. dxxiv–dxxxvi.

4 Kovačič M. The Bell and Its Symbolic Role in Slovenia, Tautosakos dar-bai. XXXII, 2006, p. 105–116.

5 Marcinkevičienė N. Blogio linkėjimai pasitelkus dievą: šaltiniai ir komen-tarai, Liaudies kultūra, 2006, nr. 6 (111), p. 82–87.

6 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. II, Vilnius: Mintis, p. 596.7 Buičenkienė L. Utenos krašto padavimai, 1996, p. 115–116.8 Miškinis A. Pakruojis. Istorinės urbanistinės raidos iki 1940 m. svarbiausi

bruožai, Žiemgala, 1998, nr. 2. 9 Didžpetris V. Pakruojo bažnyčia, Pakruojo apylinkės, Vilnius: Lietuvos

kraštotyros draugija, Žiemgalos draugija, 1996, p. 25–31.10 1885 m. vizitacijos aktas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 669,

ap. 3, b. 2220.11 Matušakaitė M. Pakruojo bažnyčios interjeras, Pakruojo apylinkės, Vil-

nius: Lietuvos kraštotyros draugija, Žiemgalos draugija, 1996, p. 53–55.12 Šinkūnaitė L. Pakruojo bažnyčios altorių paveikslai, Pakruojo apylinkės,

Vilnius: Lietuvos kraštotyros draugija, Žiemgalos draugija, 1996, p. 55–58.

13 Povilionis G. Sakralinė architektūra ir istoriniai vargonai, Šiaurės Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas. Dabartis. 6.

14 Klimka L. Stačiūnų varpai, Lygumai. Stačiūnai, Vilnius: Versmė, 2001, p. 122–125.

15 Klimka L. Varpai Sėlijoje, Sietuvos, 2012, nr. 6, p. 41–48.16 Klimka L. Skambieji Vajasiškio varpai, Sietuvos, 2011, nr.5, p. 17–21.17 Šverebas P. Salantų bažnyčios varpai, varpinės ir varpininkai, Salantų

bažnyčia: Istorija, meno vertybės ir žmonės, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 211–242.

18 http://www.fitnesmoda.ru/section11/index.htm.19 Духин И. Заводотливаетколокола, Московский журнал, 1991, № 8,

c. 29–35.20 Бех Н.И., Васильев В.А., Гини Э.Ч., Петриченко А.М. Мир xудожес-

твенного литья, История технологии, Москва: УРСС, 1997, c.159–163.

21 Klimka L. Daugailių varpai, Daugailių kraštas ir žmonės,Utena: Indra, 2008, p. 166–170.

Libertas KlimkaPAKRUOJIS CHURCH BELLS

SummaryChurch bells are valuable objects of cultural heritage concerning the

aspects of values of technology, art and history. Bells played an impor-tant role in community life. This is reflected in folk beliefs concerning their sacred and magical power. The aim of this article is to assess Pakruojis St. John the Baptist church bells’ cultural value. An in situ investigation and assessment by historiographic and comparative historical methods showed that the bells are a valuable cultural heritage. They were founded at the end of the 19th century in the best Russian factories in Moscow and Valdai, and reflect not only the development of the casting craft and art, but also the specifics of this tradition that characterizes the eastern and western cultures. One of the bells is of a classic western form, the other of a traditional Russian form. The circumstances of their acquisition are directly related to the history of the parish and the church, so the bells can be treated as objects of local history.

Libertas Klimka, prof., dr.Lietuvos etnologijos universitetasStudentų g. 39, LT-08106, Vilnius

libertas.klimka@gmail.com

Gauta 2014 09 03Atiduota spausdinti 2014 09 17

Paminklinė lenta prie Pakruojo bažnyčios. 2011. VD ŽL