Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūz-gianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo.

Įgimta ir priprasta būti mąstymo situ-acijose, skendėti kažko prisodrintame są-monės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių,

tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likda-vo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, ker-tant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universi-tetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“

2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik.Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių.Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pa-

čios ribose ir kalbos apribuose.Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka.Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo

zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu.

Viktor i ja Daujot ytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasi-rodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą...

[...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje pa-likdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gy-venamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė.

Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos.

Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš bu-vusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiria-mas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas.

Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas ne-klausčiau.

Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja.

„Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tie- sos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvoki-mui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti litera-tūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija.

Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo proper-šos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

Vlado Braziūno nuotr.

laisvojo mąstymoproperšos

Viktorija Daujotytė

Viktorija D

aujotytė laisvojo mąstym

o properšos

Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūz-gianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo.

Įgimta ir priprasta būti mąstymo situ-acijose, skendėti kažko prisodrintame są-monės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių,

tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likda-vo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, ker-tant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universi-tetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“

2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik.Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių.Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pa-

čios ribose ir kalbos apribuose.Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka.Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo

zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu.

Viktor i ja Daujot ytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasi-rodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą...

[...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje pa-likdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gy-venamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė.

Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos.

Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš bu-vusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiria-mas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas.

Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas ne-klausčiau.

Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja.

„Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tie- sos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvoki-mui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti litera-tūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija.

Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo proper-šos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

Vlado Braziūno nuotr.

laisvojo mąstymoproperšos

Viktorija Daujotytė

Viktorija D

aujotytė laisvojo mąstym

o properšos

2 3

VILNIUS 2012

Viktorija Daujotytė

laisvojo mąstymoproperšos

4 5

UDK 821.172-4 Da405

© Viktorija Daujotytė, 2012© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2012© „Tyto alba“, 2012

ISBN 978-9986-16-912-3

4 5

Turinys

11 Beveik nepastebimai

19 Įsibuvimas19 Akmenų vainikas 21 Vietos erdvėje praradimas21 Prousto atgarsis, arba kūrybingos sąmonės dėsnis,

patirtas ir Milošo 23 Romanas ir esė23 Sąmonė ar siela?25 Kalba ir kūrybingumas26 Takas iš pasakos27 Lietuviškasis galvojimas; papildinėjimai

po Arvydo Šliogerio paskaitos28 Čiurlionis lietuviškajam galvojimui31 Nepaaiškinama31 Ant ko laikosi pasaulis? 32 Laužas33 Dar dėl aš34 Dar: tikrovė ir lyrika35 Jutiminė tikrenybė žodžiuose36 Tautosaka36 Ir kolektyvinė atmintis iš atskiros37 Branduolinės reakcijos38 Atminties laikai ir laukai39 Potraukis, patraukimas39 Pakeliui į tiesą, tiesos linkui40 Nekalbinė sintaksė42 „Vaiko sielą turi, vandenie...“

6 7

43 Savaiminės Algimanto Kunčiaus kompozicijos44 Negyvenamas gyvenimas46 Gydytoja, kuri klausosi danties47 Netikėtai – apie Antoną Čechovą48 Kodėl traukia užsirašyti49 Nebūti, nelikti vienišam49 „Yra istorija ir yra kitų dalykų...“50 Didžioji mįslė51 Pieva, vadinama Lanka; takas iki Česlavo Milošo,

paskui iki Justino Marcinkevičiaus52 Pirminis tekstas: pievų pavadinimai55 Papildomas intelektinis interesas58 Dar: laukas, kalbos laukas, literatūros laukas60 Daiktas; reikšmė, jos pamatymas, naikinimas ir nykimas61 Laikas yra juntamas63 Blogis ir iš klastingo kalbos vartojimo65 Apie nuolankumą ir ašarą66 Ritmas: lemiantis67 Ką pastebėjo Vytautas Kubilius 68 Apie suskliaudimus ir atskliaudimus69 Sielovaizdis ir sieložaizdis 70 Kalba sąmonėje71 Tik tirti ar ir patirti72 Sodybos kalba75 Apie įrankius ir metodologinius „įrankius“77 Literatūros istorijos yra dirbtinės77 Kaip rasti teisingą požiūrį78 Martinas Heideggeris; apie poetinę kalbą, poetinį kalbėjimą81 Paskutinis Salomėjos Nėries pavasaris82 Vilniaus lankymas84 Iš Salomėjos Nėries – dar trupinys85 Clarissos Pinkolos Estés „Bėgančios su vilkais“

ir Salomėjos Nėries „Savęs aš gailiuos“87 Ką pirštu ant žemės rašė Jėzus?88 Likimas

6 7

90 Verbalinis chamizmas91 Henrikas Čigriejus: „Kai pasakoja, tai gal ir žino“93 Jono Aisčio estetika: gražumas iš to,

kas savaime nėra gražu 95 Ar bemąstome apie lyriką? 95 Tikėjimo universalija98 Rašymas, kuris vadinamas literatūra100 Vėl Vaižgantas 102 Asmenybė: jei šaknys kelia104 Poetų yra daugiau; bet ir mažiau104 Apie Ramutę Skučaitę 106 Kūrybinga sąmonė – prisimenanti109 Balos prie Lūksto; Žemaitės „Sutkų“ pradžia111 Yra, kas gali būti suvokta; bet ar tik 113 Kalbos būtis ir kalbos mirtis117 Matyti, norėti matyti, nenorėti119 Apie ratą; apie hermeneutinį ratą120 Ar įmanoma – be teorijos123 Dar – prie Justino Marcinkevičiaus „Gyvenimo“124 Apie ginčą, kurio atgarsiai tebėra gyvi125 Apie blogį, nuodėmę125 „Unde malum?“127 „Neminėkit bloguoju...“127 Tragiška suvokti128 Kitos erdvės problema130 Dar – kita erdvė130 Žemaitė prie Čiurlionio paveikslo133 Sąskambiai134 Ramunėlė ir kita erdvė136 Nuo Čiurlionio į Marcinkevičių137 Ši sodyba, šis miestas139 Apie perspektyvą141 Kalbinės inspiracijos143 Tamsiųjų galių išsilaisvinimo laikotarpiai144 Klausimai

8 9

145 Apie Žalgirį ir mažą peliuką146 Kaip suderinti peliuko ir žmogaus perspektyvas?147 Kaip yra atsakęs Maironis?148 Istorija ir iš paveikslų149 Menas – priartėti prie daiktų150 Ginčas151 Vladimiro Toporovo įspūdis154 Pabaiga154 Humanistika bendruosiuose mokslo horizontuose155 Kalbos tuštėjimas156 Skaityti, pagauti mintį, suklusti158 Citatos – amžinosios cikados162 Lazdynų Pelėda apie Tadą Blindą165 „Idėjos, jei didžios...“167 Vanda Zaborskaitė apie krikščioniškąjį liberalizmą169 Literatūros antropologija170 Apie humanistiką171 Apie autoritetą174 Tekstai autoritetai 175 Apie žmonių ryšį: lieka, kas išsaugoma177 Bendrėjantis humanistinis tekstas

179 Poeto likimas182 Didžiosios Maironio personifikacijos184 Genius loci: nuo Gedimino kalno ir nuo Birutės kalno 188 „Anykščių šilelio“ įstabioji galia 191 Maironis tarp lietuvių poezijos kraštinių192 Modernieji romantikai ir Maironis193 Apie Maironio „Jaunąją Lietuvą“ – po šimto metų194 „Jaunoji Lietuva“ ir Šatrijos Ragana195 „Jaunosios Lietuvos“ pasaulėvaizdis198 Kaunas „Jaunojoje Lietuvoje“

8 9

199 Grįžimo efektas200 Apie vieną Maironio leidimą203 Skaitant Dmitrijų Merežkovskį205 1932-ieji: paskutinė vasara, vakaras 206 Iš nepasakomo208 Bendrakeleiviai ir tarpininkai211 Baltrušaitis – greta Čiurlionio213 Degantis medis – metafora, mitas? 216 Perimta218 Moralinė teisė rašyti 219 Kūrybos argumentai221 Laiminga kalba221 Įstrigęs223 Iš kur šviesa?223 Sąmoningumas istorijai231 Iš Romualdo Granausko: galbūt – literatūros teorijoms235 Petro Cvirkos priminimas238 Vladas Šimkus: iš atminties240 Vlado Šimkaus gailestis241 Atsakymas į prasmės klausimą242 Kas buvo (yra) Bronius Radzevičius?243 Dar iš Broniaus Radzevičiaus:

ar prigimties kodas yra tik vietinis?245 Rašymo paslaptis246 Buvimas tradicijoje247 Tikrovė; labai daug tikrovės251 Pavojus, kurio sunku išvengti252 Laiko ribos253 Gebėjimas jausti-liesti254 Ontologinis gervių motyvas261 Gervės ir prasmės ratas262 Apie Arvydo Šliogerio bulvę 263 Dar apie bulvę264 Susitikti su Čiurlioniu265 Poetas Platono valstybėje

10 11

266 Tamsos estetika268 Vanda Juknaitė tikrumo akivaizdoje269 Giedros Radvilavičiūtės privalomi tekstai271 Apie stiliaus ir pajautų ryšį272 Danutės Kalinauskaitės mąstomasis vienis272 Metafora: kai kalbos tikrovė tikresnė274 Greičiau nenoras negu noras275 Stilius iš daiktų, daiktų stilius275 Kelias buvo, nes buvo pamatytas277 Rašymas278 Stiliaus taupumas: gyvenimo fragmentai 280 Stilius, kas pritraukia285 Atnaujinimo galimybė287 „...štai ir visas gyvenimo menas“290 Apie Majos šydą Donaldo Kajoko poezijoje292 Pasitikėjimas lyrika

293 Žemaitiškieji sielovaizdžiai: Regina Maciūtė

299 Asmenvardžių rodyklė

10 11

Beveik nepastebimai

Mąstymas, jo beveik nepastebima tėkmė, kaip ir buvimo, ir staiga pertrūkis, įtrūkis, įplyšis. Prasiveria, pasirodo. Lyg koks staigus pa-aiškėjimas, kad yra (ar bent gali būti) tikriausiai taip, kad galima taip pasakyti. Debesuota, su pragiedruliais – laukiama orų progno-zė vasarą. Ypač Juozo Tumo-Vaižganto krašte – „Pragiedrulių“. Kai nuolat saulėta, saulės niekas nebemato. Saulė, pasirodanti, nušvin-tanti pro debesis, yra labiausiai. Gražios debesų properšos, šviesos progumėlės miške. Neužšalusi vieta, tarpas, plyšys. Širdperša, kai netenki ramumo, kai širdis lyg sutrūkinėjusi, kai peršti. Ir properša iš įskilimo, prasivėrimo.

Minties ar sielos pragiedruliai, plyšiai, įplyšiai susiję ne su mąs-tymo formulėmis ar formuluotėmis, o su mąsliomis būsenomis, kažko paaiškėjimais, pereinančiais kūnu (kartais lyg kokia širdper-ša) ir atsiliepiančiais kalba.

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Mąstymas ar galvojimas, kaip dabar sako Arvydas Šliogeris: lietuviškasis galvojimas. Neatskiriamai: galbūt galvojimas speciales-nis, atskiresnis, mąstymas labiau susijęs su būsenomis. Mąsli būse-na, kai mintys pinasi lyg savaime, kai kas nors paaiškėja, pasirodo – lyg ir be galvojimo pastangų. Beveik nepastebimai. Nesiekei, neieš-kojai, o lyg ir priėjai.

12 13

Šviesos progumėlė sąmonėje – dar pradžių pradžioj, bet nuo jau atsimenamos akimirkos, kai ankstyvą pavasarį kalbinau ką tik pražydusią mažą margaspalvę, nežinojau, kaip kitaip man džiaugtis, kaip džiaugtis vienai, nesikreipiant, nelaukiant, kad kas nors atsakys. Gal pati gegužės pradžia, rytą takiuku per miškelį, vadinamą Ričkaus arklininku, bėgau į mokyklą; ji buvo taip arti namų, kad tas bėgimas-ėjimas buvo tikras džiaugsmas. Per se-nąją Šliogerių žemę, pro daržą, palei klevus, per pelkę su senais gluosniais, kadaise nužymėjusiais atsidalijusius brolius; pames-tos pereiti lentos senos, suskilusios, pažaliavusios. Stabteliu prie ąžuolo, didelio, aukštai išskėstomis šakomis, aplinkui jį sniegas ką tik aptirpęs, nušildytas atspindžių nuo storos pilkos žievės, tarp pašiurpusių, pilkšvų stagarų pamačiau, kaip pražysta pavasaris. Iš nuostabos pritūpiau, paglosčiau, ak tu, gražioji, pasakiau. Ir ji man atsakė – bėk, bėk, nes pavėluosi, palauksiu, kol grįši... Neužmiršau to visą gyvenimą, suvokiau, kad tada ir taip pabudo mano sąmonė, geisdama matyti, girdėti, liesti, kalbinti. Kad taip įėjau į buvimą, pasirodžiusį minkštu, palankiu atsiliepimu, prasitęsimu. Pabusti dar nežinant, kad pabudai. Ir visą gyvenimą branginti prabudimo akimirkas, justi jas. Atpažinti tekstų kūnuose – ir daug gilesnes, sudėtingesnes, skaudesnes. Salomėjos Nėries karo laiko „Sapne“: „Šviesos baltam rate / šią naktį aš regėjau / tave sugrįžtantį namo.“ Baltas šviesos ratas, sugrįžimas namo. Minties tvinksnis – toks pat aiškus, girdimas kaip kraujo.

Patirties pragumos; laisvojo mąstymo zonos. Teritorijos, erdvės. Properšos. O gal tik plyšiai, praplyšta tamsus audeklas, matai, galvo-ji lengvai, taip lengvai, lyg ir negalvotum, nieko nesiektum, neno-rėtum jokio rezultato, nes jo ir nenumanai. Esi pačiame matyme-mąstyme, pačiame prabudime. Gal geriau čia būtų įnagininkas: esi matymu, pabudimu.

Gali būti, kad laisvojo mąstymo sąvoka kristalizavosi ir iš Sigito Gedos skaitymų, iš jo gyvavaizdžių; kažkas užkliudo sąmonę, paly-ti, įkrinta lyg sėkla į papurentą žemę, pradeda leisti šaknis, vaizdytis.

12 13

Kristalizacija – džiaugsmas, kad šią metaforą-sąvoką „Gimtosios Europos“ (2011) „Įžangoj“ vartojo ir Česlavas Milošas: „Kristaliza-cija vyksta kažkur giliai, ir ją suvokiame daug vėliau, jau kaip bran-dų ketinimą.“ Niekas, kas esmingiau paliečia, užkabina ar sukabina, nėra suvokiama iš karto.

Laisvasis mąstymas ir iš to, kas likdavosi rašant knygas pagal kokią nors, jei tik ir pačios sau užsiduotą programą (monografija apie rašytoją, kritikos istorija, lyrikos teorija, vadovėlis...). Nepro-graminė knyga, knyga iš esminių liekanų – apie Salomėją Nėrį, frag-mento poetikos bandymai; juose gal daugiau išėjimų-patekimų į lais-vojo mąstymo zonas. Mažųjų formų trauka, pirminių kristalizacijų. Minties (ar sielos pragiedrulių, properšų). Eilėraštis, jo analizė, bet juk ir tai, kas iki eilėraščio ir jau už jo.

„Jau kelinti metai labai rūpi zona „iki eilėraščio“ ir zona „už ei-lėraščio“. Tai nėra proza. Tai užrašai, kuriuose galima ieškoti prozos ir poezijos. Kaip ir gyvenimo.“ Taip 1998  m. vasarą Sigitas Geda parašė pratarmėj knygai „Žydintys lubinai piliakalnių fone: septy-nių vasarų dienoraščiai (1992–1998)“ (1999). Nėra nei to, nei to, bet gali būti to ir to (bent pradmenų, užuomazgų), o labiausiai – gyvenimo, to, kas sunkiausiai pasiekiama. Atrodo, kad visų ir vi-siems, bet ne – tik gyvenantiems, tik turintiems gyvenimo jutimą – suvokimą; suvokimą, kad suvoki, kaip visa yra su tavim ir kitais. Kaip susiję, susaistyta, kaip kartais tamsu ir nieko nematai, o nu-švinta, nusigiedrija, ir visa tau sugrąžinama. Tas nusigiedrija iš Bori-so Pasternako, iš labai seniai, kai rašiau apie Jurgį Baltrušaitį ir daug skaičiau rusų poezijos, ypač sidabro amžiaus. Aną Achmatovą – ir kaip dramatizuoto likimo atliepinius, sąsajas – su Aleksandru Blo-ku ir Borisu Pasternaku.

Lyg patikinimas – nusigiedrys, bus ta minutė, kai nusigiedrija. Tik nedaugink blogio, tamsos, pykčio – iškentėk, elkis atsargiai. Šviesa iš atsargumo; tik didelio intensyvumo sąmonėms – ir iš rizi-kos, kitiems neprieinamos ir nepakeliamos. Sąmonės akiplotis – iš to laiko; siela, pats sąmonės branduolys, bet neišskirstomas vienis;

14 15

tai jau iš Vydūno, per jo tekstus pradėjo plūsti ir mąstymo alterna-tyvos, prisitrauktos iš Rytų tradicijų.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišei-na atostogų, patirtis sluoksniuojasi, persidenginėja, persismelkinė-ja. Atmintis ir užmarštis veikia išvien; užmiršti ir vėl atsiminti, kai susiklostys aplinkybės, pasigirs koks netikėtas atitikmens signalas. Atsiminti ir palengva užmiršti. Bent primiršti; sąmonė saugo (-si) ir slopindama, prigesindama. Bet įsižiebimo, įsidegimo galimybė išlieka – atminties intensyvas įbrėžia ryškiausias meno linijas. Žari-ja pelenuose – kaip ryšku dabar, šią akimirką: už langų tamsu, tam-su ir didelėj senovinėj žemaičių troboj Užgirių kaime, babūnėlė at-siklaupia ant aslos (sakydavo – unt žemis) priešais krosnį, pakrapšto pelenus, kažkas lyg sužybsi, atsargiai pučia, žarijėlės atsigauna, blė-suoja, deda ant jų smulkių atskalėlių, vėl pučia, įsidega... Paskui lėtai sėdasi priešais ugnį ant žemo krėsliuko – kaip Romualdo Granaus-ko apsakyme „Alksnynai“. Tos pliauskos atskalėlės, išdžiovintos, sausos, – prakuros. Česlavo Milošo „Sodybos“ puikiosios pabaigos vertime („Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vos ne vos. / Jie valgė savo kukulius ir bulves / Ir bent turėjo malkų prakuroms, kai spaudė ilgos mūsų žiemos.“) prakuros vartojamos netiksliai. Žodis vertėjui ne iš patirties, ne iš gyvojo gyvenimo audinio. Turėti su-smulkintų prakurų, kad įsidegtų malkos. Metafora – ir jos centras iš jutiminės patirties, iš jutiminės estetikos.

Jei sąmonės didžioji dalis yra užimta literatūros, jos svarstymų ar tiesiog nepertraukiamo buvimo mąstymo-jutimo zonose, tikė-tina, kad ir laisvojo mąstymo kalbinėse išsklaidose ji išliks, gal net svarbiausioje vietoje, tik be įsipareigojimų metodams, analizėms. Laisvąjį mąstymą koreguoja savaiminė tvarka. Kas yra savaime, sa-vaimingai, sunkiausiai apibūdinama. Skanūs laukinės obels obuo-liai – savaiminė selekcija. Žydinčios pievos grožis – savaiminis; jei pamatomas. Lietuvoje dar yra išlikusių savaimingai susiklosčiusų kaimų, lietuvių liaudies architektūros paminklų. Daugiau jų Rytų ir Pietų Lietuvoje, tokių kaip Kudabiškė, Musteika, Latežeris, Lyn-

14 15

ežeris. Žmonių gyvenimo vietos, kurių struktūros susiklostė savai-mingai, savaime. Susiklostė veikiant savaimingam kūrybiniam pra-dui, ir individualiam, ir bendruomeniniam. Bendros erdvės jutimas koreguoja atskirus pasirinkimus. Sąmonė neturi išankstinio plano, veikia laisvai, bet lyg vedama tradicijos, tų struktūrų, kurios jau yra: upė, upelis, ežeras, miškas, miškelis, medžiai, kalnelis, įlomėlė. Vandenys yra svarbieji pirminio žmogaus gyvenimo takai. Medžiai, kurie įgijo šventumo, nebuvo pasodinti, išdygę savaime, išaugę. Lyg nežinomos, bet jaučiamos, nujaučiamos pasaulio tvarkos pa-siuntiniai, ženklai. Sodinti medžius – lyg atspėti tos tvarkos būdus, prisiderinti. Namas, pastatytas iš būtinybės, tad lyg savaime išau-gęs, įgyja pasaulio ašies galią. Būtinybė (turėti kur galvą priglausti, suteikti pastogę vaikui ir moteriai) tokia pat atkakli kaip medžiui – išdygti ir augti.

Priglusti, būti pridengtam, pridengti savaiminėje architektūro-je atrodo svarbiau nei vyrauti, išsiskirti. Saugiau; mažosios archi-tektūros statiniai – saũgai. Gal labiau – nežinomai saugai. Laisvai mąstyti, vadinasi, mąstyti ir tarsi remiamam mąsčiusių ir mąstan-čių. Taip pat ir rizikavusių, bandžiusių prasiveržti pro tai, kas su-stingę, sustabarėję. Bet kultūroje visus proveržius lydi grįžimai (kaip potvynius atoslūgiai). Išlygina savaiminė tvarka, pulsuojanti sąmonėje kaip galimybė gyventi, jausti gyvybę, būti gyvam. Lyrika, susitelkusi tik į kalbą (visi XX a. lyrikos moderno žingsniai) ėmė dusti; skubiai atstatinėjami pasakojimo lieptai, eilėraštis kaip ma-žas pasakojimas.

Laisvojo mąstymo zonos klostosi nepasiekiamos specialių už- davinių, kokių nors įpareigojimų ar įsipareigojimų. Arba – jau nepa-siekiamos. Vaikystė – pirminio, savaiminio kūrybingumo laikas; kuo jis intensyvesnis, sąmonei to išskirtinio intensyvumo ir nesuvokiant, tuo daugiau iš jo atidedama; ateis akimirka, sugrįš, sugrįš perkeista, pagilinta. Kas rašyta, plečiant į straipsnį, išlaisvinta, fragmentuota, jei medžiaga pasirodė gyva, skili, properšinga. Keli rašytojai dabar pasirodė svarbesni, iš kelių kartų, net užmirštant, kad toje vietoje

16 17

jau būta, grįžta. Vėliau pagretinta, kad, sakysim, Maironis skleistų-si (kiek tai galima) iš eilės. Maironio kilimas, gal ir atskiros erdvės reikalavimas buvo netikėtas. Nesibaigė ir Justino Marcinkevičiaus klausimai. Nei Broniaus Radzevičiaus. Bet prisisiekiau ir jaunesnių balsų. Literatūra labiau ir sutelkta į antrą dalį.

Laisvasis mąstymas laisvai šliejasi prie fenomenologijos, ban-dančios ir sąmoningais žingsniais saugoti savaiminį gyvenimo įvai-rumą, daiktiškumą, gebėjimą džiaugtis tuo, kas tiesioginiu potyriu duodama sąmonei. Pastangos atsakyti, kas tai yra, neturi užgožti jutimo, kaip tai yra, kaip tai yra man. Literatūros fenomenologija, kaip mąstymo apie literatūrą kryptis, galimybė, yra globojama, glo-biama laisvojo mąstymo, to, ką galima suprasti apie literatūrą ir be specialių teorijų, mokymų. Bet dar labiau – po jų. Jokia humanisti-kos teorija negali būti vaisinga, jei neišauga iš laisvojo mąstymo. Jei neturi patirties podirvio. Protinis, teorinis mąstymas taip pat turi atitikti pirmines sąmonės struktūras, neatskiriamas nuo prigimties. Kitaip jo konstrukcijos kybo ore.

Daug kartų prieinama prie to paties, kas jau prieita. Kar-tais lieka ir nepastebėta, kad jau buvo, buvo prieita. Su nuostaba vėl įsiskaitau Henry Davidą Thoreau, jo „Voldeną, arba gyvenimą miške“, vertėjo ir didžiausio adepto Rolando Pavilionio vadintą fi-losofiniu dienoraščiu. Jo pradžia lyg koks išeities taškas: „Paprastai mes pamirštame, kad tas, kuris kalba, visuomet yra pirmas asmuo. Aš nekalbėčiau tiek daug apie save, jei ką nors kitą pažinčiau taip, kaip pažįstu save [...]. Be to, iš kiekvieno rašytojo, gero ar blogo, aš laukiu visų pirma paprasto ir nuoširdaus pasakojimo apie jo paties gyvenimą, o ne vien to, ką jis yra girdėjęs apie kitų žmonių gyveni-mus [...].“ Žinoma, tokį mąstymą galima teoriškai sukomplikuoti, bet ar verta tai daryti. Po kelių puslapių Thoreau ištars: „Paprastu-mo, paprastumo, paprastumo!“ – kiek kartų bus prie šios ištarties grįžtama, bandant skaidrinti ir gyvenimą, ir jo refleksiją.

Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, sa-

16 17

virefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą... Aktyvinti są-monės procesus, vykstančius žmogaus gyvenime, procesus, kurie ir padaro pasaulį gyvenamuoju. Skaitoma literatūra, ypač klasika, leidžia suvokti, kaip tai įvyksta, kaip atsiranda žmogaus, kalbos ir aplinkos, kurioje jis būna-gyvena, sąlipa. Patirdama kitus, sąmonė patiria ir save, patiria atsigręžimo į save, atogrąžos būdu. Kalbinti kitą ir savęs prakalbinimo būdu. Neprakalbdamas žmogus negali kalbėtis. Prakalbti nėra tas pats, kas pradėti kalbėti. Prakalbti, vadi-nasi, pajusti, kad sąmonė kabinasi už pirminių dalykų, už pradžių, kurios visada yra nutolusios nuo to gyvenimo, kurį gyvename kaip savo kasdienį rūpestį; pajusti, kad žmogiškuosiuose bendrumuose slypi kažkas lemtingai atskira, tik tau. Atskirieji sąmonės kalbumo ištekliai yra ir bendrosios kalbos atsargos. Kalbumas, kalbiškumas – iki kalbos ir anapus kalbos. Iki, kai tylime. Anapus, kai kalbinis veiksmas (sakinys, frazė) nebėra duotas, o atsiranda kaip vienkar-tybė; išnyksta, jei nėra pakartojamas, užrašomas. Eilėraštis, kurio ritminė struktūra susiklosto sąmonėje, neįtvirtintas išnyksta kaip sapnas. Metafora, jei ją suprantame ne tik kaip kalbinį perkėlimą, o netikėtą ir neįtikimą sąmonės veiksmą, iškilusį iš giliausios patir-ties, gali būti suvokiama kaip anapus. Jono Strielkūno „Lange – vai-ko akys žydi“ iš eilėraščio „Miško vežimas“. Taip, tikrovė duoda pri-eigas: langą, palangę, ant kurios gali žydėti (gal kada žydėjo) skurdi kambarinė gėlė, pro langą žiūrintį vaiką. Bet tik prieigas. Metafora pasirodo iš anapus, iš to kalbumo, kalbiškumo, kurio išteklius kaupia sąmonė. Tiems ištekliams susidaryti, išsikristalizuoti reikia tylos, tylaus buvimo, atskirumo, vienišumo. Balsas, kuris saugo tylėjimą, – tik laisvai atsimenama Jacques’o Derrida frazė. Jei balse, ypač tais atvejais, kai balsu naudojamasi kaip instrumentu (vaidyba, daina-vimas, meninis skaitymas, viešas kalbėjimas), negirdima tyla, ne-juntama, kaip balsas pasigirsta tarsi iš anapus, pasipildo, prisipildo, poveikis, įtaiga ribota.

Kuo daugiau žmogui reikia kalbėti, tuo labiau jam reikia tylos, tylos globos. Kalbiškumą, saugomą tylos, galime suvokti ir kaip vi-

18 19

dinį gyvenimą. Kad ir kaip pavadintume, vidinio sielos kalbiškumo apeiti neįmanoma. Mūsų alter ego pirmiausia yra vidinis pokalbi-ninkas; kreipiamės, sulaukiame atsakymų ar tarsi atsakymų. Ne viską persakome balsu, ką pasakome tylumoje ar tylėdami. Kalbai reikia įvairių nebylumo apibūdinimų: tyla, tylėjimas, tylumas, tylu-ma, nutilimas. Nuščiuvimas – kalbinė tyla, po šnabždesio, šlamėji-mo, kai tyloje dar lieka š, č pėdsakų. Balsas – ne tik garsios, girdimos kalbos būdas. Balsas (kaip ir veidas) yra individuacijos dėmuo: at-pažįstame iš balso, išskiriame iš daugelio, jei kaip tik toks tembras, intonaciniai bei ritminiai tonai yra pažįstami, savi. Atpažįstame pa-žįstamą. Kartais taip – lyg iš toli, iš giliai prisimintume, įžvelgtume pro ūkanas.

Atpažinti iš balso po trisdešimt metų. Koks saugus tas balsas buvo atminty, nepaliestas, neužgožtas.Nėra nieko, kas negalėtų tapti laisvojo mąstymo impulsu, tema.Bet tik būsena virstantis impulsas praplėšia uždangą, kažkas

trumpam paaiškėja, pasirodo properšos. Atvirumas sau, savo gyvenimui; atsivėrimui reikia šviesos, kad

matytum šviesiai, jei net iš tamsos.Laisvasis mąstymas – sėklos, krintančios (ir sapne) į atvirą, ne-

žinia ko laukiančią sąmonę, leidžiančios šaknis.Pasisakymai – laisvojo mąstymo kalbinės formos. Skirtis tarp

sakau bendrumo, neutralumo ir pasisakau, reiškiančio įkūnytą sa-kymą, sakymą savimi.

Laisvasis mąstymas – vaikščiojimas vos įžiūrimais takiukais tarp kalbos, literatūros, gyvenimo, tarp gyvenimo, literatūros, kalbos.

Kodėl gyvenimui, visko pilnam, vis dar reikia literatūros?Kodėl jos vis dar reikia man?

18 19

Įsibuvimas

Įsibuvimas reiškia buvimo pradžią, tąsą, tąsumą, pasikartojimus, tam tikrą gyvenimo, būties, egzistencijos pakankamumą. Įsibuvimas – didžiojo kalbinio būti lizdo dalis. Viena iš pagrindinių būti reikšmių („Lietuvių kalbos žodyne“ antroji) ir yra turėti vietą – ir tiesiogine prasme (kur nors stovėti, sėdėti, gulėti), ir jei ne perkeltine, tai nuo pirminės labiau nutolinta: plg.: poezijoje ji turi savo vietą, vadinasi, yra. Įsibuvimas susijęs ir su laiku, amžiumi. Žodynas pateikia papras-tų pavyzdžių: „Įsibuvęs žmogus“; „Nesenos panos, bet jau įsibuvu-sios.“ Vieną – iš Šačių (Skuodo kraštas), gilesnį: „Pribirst sėklų, nuo seno įsibuvimo išaug eglės.“ Šio sakinio išsklaida, išaiškinimas: reikia seno (ilgo) įsibuvimo, kad išaugtų eglės. Žodžio, reiškiančio vietą, vietos nuorodą, vietos klausimą (kur įsibuvusios), šaknimis laikas tarsi perteka. Vietos ir laiko vienybė įsibuvimu pasirodo kaip skaidri, medžiagiška; neužmirštant medžiagos ir medžio ryšio.

Akmenų vainikas

Akmenų vainikas – iš archeologų, pilkapių, pilkapynų tyrinėtojų. Mirusiojo, palaidotojo vieta, apdėta akmenimis. Tai yra būsto aki-vaizdybė, vietos apribojimas, žemės atidavimas mirusiųjų nuosa-vybėn. Iki šiol, statant namą iš rąstų, ant pamatų klojamas vainikas.

20 21

Vainikas – senas žodis, iš bendrosios baltų–slavų leksikos, randamas jau pirmuosiuose XVI–XVII amžiaus raštuose. Ir pilkapio akmenų vainikas gali būti suvoktas kaip gynybinė siena, sauga. Akmenų vai-nikas saugo mirusiųjų vietą.

Rizikingas žingsnis, bet kai pirmą kartą pamačiau atkastus pilkapių (iš Paalksnių, Mykolo Michelberto) vainikus, ypač iš ma-žesnių akmenų, rato formos, suvokiau ir aiškią analogiją tarp že-maičiuose buvusių, dabar rečiau besutinkamų darželio gėlių lovų, lovikių, dažniausiai apskritų, kartais ir ovalių ar net keturkampių, apdėtų akmenimis, akmenų, didesnių ar mažesnių, vainikais. „Lie-tuvių kalbos žodynas“ patvirtina, kad lova kai kuriose Lietuvos vie-tose vadinamas ir kapas. Atrodo, kad tai tas pats saugos ratas, svar-bios vietos pažymėjimas. Ir kryžiai, ir vieniši koplytstulpiai, kiek dar galiu prisiminti iš vaikystės, buvo apdedami aplink akmenimis, akmenimis ir sutvirtinami.

Ir gyvųjų, ir mirusiųjų vietos yra įsibūtos, išmatuotos žvilgs- nio – iki medžio, vandens, tako. Vietos yra žymimos gamtos, ap-tinkamos žvilgsnio, kojų, kūno, pajuntančio prisiglaudimo-priglu-dimo galimybę. Vieta tampa išskirtine dėl žmogaus įsibuvimo, to, kas statoma, sodinama, kur ir kaip suminami takai, kokiu būdu ku-riama ir suvokiama šventumo erdvė, kaip ji ženklinama. Tikėtina, kad mirusiesiems mūsų protėvių buvo atiduodamos gyvųjų žvilgs-nio išskirtos vietos. Bet išskirti vietos kaip ypatingos neįmanoma be jos pačios aktyvumo, lyg kokio slapto intensyvumo. Ieškodami atitikmenų tarp gyvųjų ir mirusiųjų įsibūtųjų vietų, sustojame prie akmens, prie akmenų. Prie akmenų vainiko. Prie mitologinių ir tau-tosakinių vaizdinių vainiko.

Galiausiai prie Marcelijaus Martinaičio vainiko, vieno svarbių-jų jo vaizdinių.

20 21

Vietos erdvėje praradimas

Gal ir esminė dabarties žmogų ištikusi katastrofa – vietos erdvėje praradimas. Gal labiausiai tai galima pajusti iš to, kad beveik nebė-ra vaikščiojančių žmonių. Savo vietos erdvėje žmogus yra stačias, pėsčias, bent jau didelę laiko dalį. Dabarties žmogus važiuoja, yra važiuotas jau savo jausena. Per laukus, parugėm nebėra takų, kurie vestų pas gyvulį, į dirvą, kur kas pasėta, auga. Prie medžio, į kurį įkelta koplytėlė. Prie kryžiaus. Nebėra lėto artėjimo pojūčio, kaip einant į kapines, savaiminio pasirengimo, susikaupimo. Matymo, kas pasikeitę. Privažiuoti yra kas kita nei prieiti. Miesto žmogus va-žiuoja net ir nedidelius atstumus, žvilgsnis mašinoje įremtas į kelią arba į kitą žmogų. Visai kita kūno padėtis, kūnas nebeužsiima vie-tos erdvėje, stengiasi tilpti į jau esančias ribas. Dėl to turėtų daug kas keistis ir žmogaus gyvenamajame pasaulyje. Didžiausias pavo-jus iškyla žmogaus kūrybingumui; kūrybingumą skatina intensy-vesni kūno ir aplinkos santykiai. Apribota erdvė yra ir aprobuota, iš anksto žinoma. Todėl žmogus vis daugiau programuos ir veiks pagal jam siūlomas programas.

Prousto atgarsis, arba kūrybingos sąmonės dėsnis, patirtas ir Milošo

Genialioji Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ akimirka: „[...] Visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio.“ Akimirka, paveikusi XX amžiaus literatūrą, kūrybingos sąmonės supratimą. Būtį išlaiko efemeriški jos pavidalai, pasiekiantys sąmonę.

22 23

Tačiau kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praei-

ties nebelieka, skonis ir kvapas, trapesni, bet gyvybingesni, patva-

resni ir ištikimesni, ne tokie materialūs, dar ilgai – tartum vėlės –

mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni nepalūždami neša ant

beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą.

Česlavo Milošo „Gimtosios Europos“ „Įžangoje“ kalbama apie kažkur giliai vykstančią kristalizaciją. Kad išryškėtų, jai reikia postū-mio, vietos, kuri suintensyvintų jutimus. Namai palei Alpes.

Nedidelė medinė galerija sulig pirmuoju aukštu gaubia šešėliu dvi

vidines namo sienas, atsuktas į sodą ir kiemą. Jos grindys girgž-

da. Jau vien tos lentos ir kai kurios raudonos, šiek tiek nudilusios

grindinio plytelės mane kažkam ruošė. Tačiau viskas prasidėjo pa-

lėpėje. Ten pamačiau senas žaliai dažytas skrynias su raudonomis

gėlėmis ir panašiai dažytą lovą su baldakimu, tarnavusią ne vienai

šveicarų valstiečių kartai. Ir štai tuo metu kokiai akimirkai labai gi-

liai pajutau, kad esu nebylys. Nebylystė būna ne vien fizinė, ir pran-

cūziško pokalbio laisvumas gali tik pridengti stingų įsistebėjimą.

Tas palėpės kvapas buvo savas, toks pat įprastas, kaip vaikystėje

pažįstamų kampų kvapas, bet kraštas, iš kurio atvykau, buvo toli, ir

aš kaip iš dėžutės iššokantis velniūkštis judėjau pagal čionykščiams

mano bičiuliams nežinomo mechanizmo dėsnius. Netgi tas mūsų

visų žavėjimasis senais baldais, kurie išlaiko buvusių žmonių esatį,

iš esmės skyrėsi savo tonacijomis.

Sąmonę apima dvilypis jausmas – čiabuvio ir svetimšalio. Ir čia, Europoje, atpažįstama tėvynė; taip prasideda „Gimtosios Euro-pos“ gija; taip, kaip gali prasidėti ir eilėraštis ar romanas. Esė valdo tie patys dėsniai: kažko nušvitimas, prasidėjimas – kad ir nuo atpa-žįstamo kvapo.

22 23

Romanas ir esė

Romanai radosi kaip pačios laisviausios literatūros formos. Savo klestėjimo laiku (XIX amžiaus antroji pusė) gyvybingiausi roma-nai suėmė daug gyvo gyvenimo, išlaikė jo alsavimą iki šiol. Bet da-bartiniai romanai daugiausia įsikibę tik į patį gyvenimo paviršių, jie labiau tinka neįsipareigotam ir neįpareigojančiam skaitymui, atstojančiam patiriamų siužetų trūkumą, o ne mąstymui. Moder-nieji XX amžiaus pradžios romanai, pradedant Marceliu Proustu, teikė svarbų prieglobstį esė, laisvajam mąstymui, ir tai gaivino. Vin-co Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, kuris kaip romanas tebėra lietuvių (gal ir ne tik) literatūros viršukalnė, esėjinis mąstymo po-dirvis gilus ir esmingas, teikiantis autentišką ne tik asmeninio, bet ir intelektinio gyvenimo jutimą.

XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios lietuvių huma-nistiką ženklina ir vis ryškesnis esė išsiskyrimas. Gali būti, kad ir romano sąskaita. Romanui liko siužetas. Dažnai tik siužeto griau-čiai, be laisvojo mąstymo substancinės medžiagos. Romanas darosi bėglus, reikalauja vis aštresnių seksualinių dirgiklių, lytinių sueičių siužetai tampa pagrindiniais vyksmo svertais.

Ar tai reikštų, kad laisvojo mąstymo galimybės vis labiau bus siejamos su esė?

Sąmonė ar siela?

Tamsiausias sau buvo ir lieka žmogus. Patyrimo dvejybė pačiame pradžios taške – aš mąstau (jaučiu), kad esu... Kas yra tas, kuris mąsto (jaučia), ir kas tas, kuris yra? Abstrakčiai suvokiame, kad žmogus yra vienis, vienas ir tas pats visais atvejais. Bet jaučiame, kad turime (kas

24 25

yra tas, kuris turi?) kūną, kad esame kūnas, bet ir tai, kas lyg ir nėra tiesiogiai susiję nei su rankom, nei su kojom, bet galbūt su galva (lyg juntame minties virpesį smegenyse, kaip kokį nestiprų sudirginimą) ar su širdim (ją iš tiesų maudžia, kai liūdime, nusimename). Susiję, bet labai neaiškiai; neatskiriama atskirybė. Sąmonė, – sako fenome-nologai; kūno sąmonė, sąmonės kūnas (pačia bendriausia prasme). Bet giliausią žmogaus patirties taką žyminti kalba – taip pat ir lietu-vių – kužda: siela. Žmogų iš gyvojo pasaulio išskiria siela. Pačioje lietuvių raštijos pradžioje šis žodis jau yra, žymi psichinį žmogaus pasaulį, jausmus, išgyvenimus, sąžinę, religinę dvasią. XIX amžiuje lietuvių literatūroje labiau įsigali psichinį gyvenimą apimanti sąmonė. Ypač ji tvirtinama Vydūno: „Lietuvių tautos sąmonė senovės tiky-boj“ („Mūsų uždavinys“), „Sąmonių sanklausa“ („Tautos gyvata“), atskira studija „Sąmonė“ („Sąmoningumas ir nesąmoningumas“), „Žvilgsniai į gyvenimo esmę“ (1936). „Sąmonė yra pats esmingiau-sias žmogaus apsireiškimas gyvenime. Ir norint save pažinti, tikrai pravartu nuodugniai ją apmąstyti.“ Vydūnas abejoja sąmoningumo kilimu iš nesąmoningumo; brėžia kitą liniją: nesąmoningumas esąs tiktai pasislėpęs sąmoningumas.

Tik pasirinkimo klausimas, kam atiduodamos giliosios psichi-kos šaknys: sielai ar sąmonei; ir vienu, ir kitu atveju veikia ir sponta-niškieji, jutiminiai, ir su protu, pažinimu susiję dalykai, kurie negali būti vienas nuo kito atskirti, juolab supriešinti. Arvydas Šliogeris aistringai (kaip būdinga jo mąstymui) priešina sielą (trapią, bežodę, matančią) sąmonei, perimtai, subendrintai kalbos, „aklai“. Siela – iš mirties jutimo, žinojimo. Mirsiąs žino tik žmogus; tik žmogus turi sielą, dvasinę savijautą.

Gal ir dėl Vydūno, vieno pirmųjų laisvų lietuviškųjų galvotojų, labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje palikdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Išmintis, kai siela persilieja į protą, o protas pasilenkia prie sielos.Kai sąmonė nusigiedrija.

24 25

Kalba ir kūrybingumas

Vaikų kalba yra didelės kiekvienos kalbos atsargos, gyvieji van-denys. Kalbos, kalbėjimo laisvė, veikianti ir piešiniuose. Ryškiai žalias varliukas, tokio pat didumo kaip pajuodęs šulinio rentinys, matytas kaimo sodyboje. Kodėl? Kad varliukas neįkristų į tą šu-linį. Vaiko sąmonėje nueitas saugos kelias; nesaugiausias juk ma-žas. Žalias – kaip žalia šviesa; saugu. Saugos kelias, nueitas ir tarsi papildomu kalbos būdu; galima piešinį paaiškinti. Bet kalba daly-vauja ir piešiant, tyli, vidinė kalba, tarsi vedžiojanti vaiko ranką. Jei ta kalba menka, menka ir vaizduotė, piešinyje nebus didesnių prasmės ratilų.

Vaiko kūrybingumas iš patirties (reikia pamatyti ir šulinį, ir varliuką), galėjimo įsivaizduoti (varliukas gali įkristi į šulinį) ir ga-lėjimo pasakyti, vadinasi, sumegzti ryšius tarp savęs, daiktų, reiški-nių, noro, kad būtų saugu. Gebėjimo daryti tai lengvai, žaidžiant. Lengvumas yra pirminio kūrybingumo pamatas. Pamatas, kuris susidaro veikiant prigimtai kalbai, kiek įmanoma, ir prigimtai kul-tūrai; prigimtoji kultūra aiškiau ir įtikinamiau nei etninė kultūra. Žmogaus kūrybiškumui reikia sąmonės vienio, kad visa imtųsi tar-si iš vieno lauko. Prigimtosios kultūros šiandien jau neturėtume tapatinti tik su sodyba, pirkia, nors ten ji prasidėjo, bet prasidėju-si neužsiliko ir nepasiliko, o ėjo kartu su žmonėmis – į miestus, į kitus kraštus, kitokias patirtis, lengvesnes ir sunkias, dramatiškas, netgi tragiškas. Prigimtoji kultūra nėra tik luobas, kuris gali atplyš-ti, atkristi; ji turi galią persmelkti sąmonę, išlikti joje ir kaip arche-tipinė atmintis. Taip ir išmoktą kalbą persmelkia prigimtosios in-tonacijos.

Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūz-gianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo.

Įgimta ir priprasta būti mąstymo situ-acijose, skendėti kažko prisodrintame są-monės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių,

tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likda-vo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, ker-tant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universi-tetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“

2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik.Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių.Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pa-

čios ribose ir kalbos apribuose.Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka.Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo

zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu.

Viktor i ja Daujot ytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasi-rodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą...

[...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje pa-likdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gy-venamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė.

Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos.

Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš bu-vusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiria-mas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas.

Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas ne-klausčiau.

Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja.

„Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tie- sos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvoki-mui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti litera-tūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija.

Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo proper-šos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

Vlado Braziūno nuotr.

laisvojo mąstymoproperšos

Viktorija Daujotytė

Viktorija D

aujotytė laisvojo mąstym

o properšos

Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūz-gianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo.

Įgimta ir priprasta būti mąstymo situ-acijose, skendėti kažko prisodrintame są-monės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių,

tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likda-vo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, ker-tant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universi-tetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“

2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik.Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių.Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pa-

čios ribose ir kalbos apribuose.Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka.Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo

zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu.

Viktor i ja Daujot ytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasi-rodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą...

[...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje pa-likdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gy-venamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė.

Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos.

Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš bu-vusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiria-mas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas.

Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas ne-klausčiau.

Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja.

„Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tie- sos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvoki-mui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti litera-tūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija.

Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo proper-šos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

Vlado Braziūno nuotr.

laisvojo mąstymoproperšos

Viktorija Daujotytė

Viktorija D

aujotytė laisvojo mąstym

o properšos