I tema.................................................41998-02-18...........................................42003-12-30...........................................4

III tema...............................................4.....................................................41995-10-17...........................................4

V tema.................................................4.....................................................42002-12-24...........................................42003-12-30...........................................4

VI tema................................................42004-03-31...........................................4

VII tema...............................................41993-12-13...........................................41994-07-22...........................................51994-12-01...........................................6.....................................................61996-07-10...........................................71996-12-19...........................................71997-02-13...........................................61997-03-12...........................................71997-04-08...........................................81997-05-06...........................................91998-04-21...........................................91998-09-24..........................................101998-12-09..........................................101999-01-14..........................................111999-03-04..........................................111999-10-06..........................................122000-01-07..........................................122000-04-05..........................................122000-05-08..........................................122000-06-13..........................................132000-06-30..........................................142000-07-05..........................................142000-09-19..........................................142000-12-21..........................................162001-02-12..........................................162001-04-12..........................................162001-05-24..........................................162001-10-02..........................................162002-02-05..........................................162002-07-02..........................................162003-01-24..........................................162003-07-04..........................................162004-01-26..........................................16

VIII tema.............................................161998-11-11..........................................162003-12-30..........................................162006-11-13..........................................18

IX tema...............................................19....................................................19

X tema................................................191997-02-13..........................................191999-01-14..........................................191999-04-20..........................................191999-10-06..........................................19

1

1999-10-21..........................................192000-02-23..........................................192000-06-13..........................................192000-12-06..........................................192000-12-21..........................................192001-04-02..........................................192001-05-24..........................................192001-11-29..........................................192002-01-14..........................................192002-02-05..........................................192002-03-14..........................................192002-06-03..........................................192002-07-11..........................................192003-11-17..........................................192004-01-26..........................................19

XI tema...............................................191998-01-10..........................................191998-02-18..........................................201998-12-17..........................................202001-06-28..........................................202002-12-24..........................................20

XII tema..............................................201994-12-22..........................................201998-01-10..........................................201998-12-17..........................................202001-07-12..........................................202003-01-24..........................................202003-07-04..........................................202004-01-26..........................................21

XIII tema.............................................211994-06-30..........................................211994-07-07..........................................211994-07-22..........................................211994-12-01..........................................221996-11-23..........................................221998-11-11..........................................222004-11-05..........................................23

XIV tema..............................................241993-11-26..........................................241994-02-24..........................................241999-05-11..........................................251999-11-09..........................................252000-03-30..........................................262001-01-25..........................................262001-06-28..........................................272003-12-30..........................................27

XV tema...............................................271993-11-26..........................................271994-02-24..........................................272000-05-08..........................................272002-12-24..........................................27

XVI tema..............................................271993-11-26..........................................271994-02-24..........................................272001-06-28..........................................272002-06-19..........................................272002-12-24..........................................29

2

XVII tema.............................................291998-01-10..........................................291998-12-17..........................................292002-06-19..........................................292003-12-30..........................................29

XVIII tema............................................291998-01-10..........................................291999-11-23..........................................292002-12-24..........................................29

XIX tema..............................................292001-11-29..........................................292002-12-24..........................................292003-12-30..........................................29

XX tema...............................................291995-12-06................Error! Bookmark not defined.1999-12-21................Error! Bookmark not defined.2000-01-12................Error! Bookmark not defined.2001-07-12................Error! Bookmark not defined.2006-01-19................Error! Bookmark not defined.2006-03-28................Error! Bookmark not defined.2006-05-09................Error! Bookmark not defined.

2004-05-13..........................................752004-07-01..........................................762005-01-19..........................................772005-02-10..........................................782006-11-21..........................................791999-11-23..........................................80

Pažymėtų žaliai čia nėra

3

I tema

1998-02-18

2003-12-30

III tema

1995-10-17

V tema

2002-12-24

2003-12-30

VI tema

2004-03-31

VII tema

1993-12-13 (7 tema) (Aukščiausiasis Teismas)

DĖL PAPILDOMOS KRIMINALINĖS BAUSMĖS - TURTO KONFISKAVIMO

kasacinės instancijos teismui iškilo abejonė, ar Baudžiamojokodekso normos, numatančios turto konfiskavimą,neprieštarauja šiam Konstitucijos straipsniui. jeigu turtas įgytas neteisėtai,yra pažeidžiamos kitų žmonių teisės.Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaipsubjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kadkiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybėspareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosiį ją. Tačiau teisės teorijos požiūriu nuosavybėsteisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja iratitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visaisvisuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtasgaliojimo ribas.Savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti,gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio(ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomeneibūtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), arba dėlsavininko padarytų veiksmų.kai neteisėtas kapitalas vėliau įdedamas kad ir į teisėtąverslą, galima teigti, jog visas kapitalas yra neteisėtasNuosavybės teisių apribojimai gali kilti ir ištarptautinių sutarčių.VŽTD: nuosavybė gali būti paimta, bet tai turi būtidaroma įstatymais nustatyta tvarka ir kompetentingovalstybės organo.Vadinasi, nei Konstitucija, nei galiojanti kitųįstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinėsteisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomissąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jovaldymą, naudojimą ar disponavimą juo.Nusikaltimais yra šiurkščiausiai pažeidžiamos žmoniųteisės ir laisvės, svarbiausi teisės ginami gėriai. Todėlbaudžiamieji įstatymai, nustatydami griežtą irdiferencijuotą bausmių sistemą, turi tikslą ne tik padarytiatitinkamą poveikį nuteistajam (suvaržant jo asmenines,turtines ar kitas teises), bet ir užtikrinti nukentėjusiųjųbei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikaltimųprevenciją.Daug nusikaltimų yra padaroma, kaikaltininkas pasinaudoja savo turtu kaip priemone kitų asmenų

4

turtinėms ar asmeninėms teisėms pažeisti. Todėl toks turtasgali būti nusavintas įstatymuose numatyta tvarka irsąlygomis. Savo ruožtu turto konfiskavimu, kaip papildomąjakriminaline bausme, yra siekiama daryti poveikį tainusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri visų pirma sąlygojasavanaudiškų nusikaltimų padarymą. Papildomosios bausmėspaskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jostaikymo ribas užtikrinant poveikio nusikaltėliuipasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdįir laipsnį, kaltininko asmenybę. Taip derinant baudžiamąsiasteisines priemones gali būti didinamas jų efektyvumas irsukuriamos prielaidos maksimaliai siekti bausmės tikslų.Pagal galiojančius įstatymus konfiskuojamas ne visas turtas.Naudojamas argumentas,kad nuteistojo turto konfiskavimas gali turėti įtakos joartimųjų turtiniams interesams.Būtina pažymėti, kad konfiskuojamas tik pačiam nuteistajampriklausantis turtas.Galima teigti, kad turto konfiskavimas yra viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią visųpirma sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į Konstitucijos saugomą kitų asmenų nuosavybę. kaltinamajam priklausantys nusikaltimoįrankiai turi būti konfiskuojami ir perduodami atitinkamomsorganizacijoms arba sunaikinami.pinigai ar kitos vertybės, gauti ar įgytinusikalstamu būdu, jeigu jų savininkai nenustatyti, teismonuosprendžiu turi būti perduodami į valstybės pajamas.Turto kontrabanda daro žalą ekonominiams žmonių ir visuomenės interesams.

1994-07-22 (7 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL REFERENDUMO ĮSTATYMO PATAISŲ

Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiamsįgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės demokratijos forma -referendumu.Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius irratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tautavisuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratiniųtradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkamiretai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiamisvarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, irratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą arnepritarimą parlamento priimtam įstatymui.Tai nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu.Įstatymas yra Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytatvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymųleidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Referendumupriimamo įstatymo leidėjas yra piliečiai, įgyvendinantysKonstitucijoje įtvirtintą teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savošalį.Konstitucijoje numatyta, kad referendumą įstatymonustatytais atvejais skelbia Seimas ir kad referendumasskelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančiųpiliečių, turinčių rinkimų teisę. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautossuvereniteto įgyvendinimo garantijų, todėl įstatymų leidėjasnustato tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinęgarantiją realizuotų tik rinkimų teisę turintys piliečiai.Piliečio pasas yra dokumentas, patvirtinantis pilietybę, josavininko asmenį.Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys sukonkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis beipareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu,ištikimybe bei gynyba

5

Tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija. Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidėjas, galiišreikšti savo nuomonę dėl referendumui teikiamo įstatymo ar jo nuostatų projekto atitikimo Konstitucijai. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytusKonstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtųribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projektoneatitikimą Konstitucijai "pirmiausia turi būti nagrinėjamasKonstitucijos keitimo klausimas", ydinga ir dėl to, kadKonstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautosvalios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateiktoreferendumui teisės akto projekto.Konstitucijoje nėra numatyta Konstitucinio Teismoprerogatyva spręsti įstatymų ar kitų teisės aktų projektųatitikimą Konstitucijai.Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui,įstatymo leidėjas yra Tauta. Seimas yra Tautos atstovybė, jo prerogatyva - leistiįstatymus ir spręsti kitus valstybės valdžios klausimus. Seimasgali priimti bet kokį įstatymą, laikydamasis Konstitucijoje beiSeimo statute nustatytos tvarkos ir nepažeisdamas galiojančiųįstatymų. Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokiusnors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektąpriimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuotireferendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo arkito teisės akto projekto. Vienas iš sprendimųpriėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. Šisprincipas taip pat yra įtvirtintas Konstitucijoje nustatantSeimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos, įstatymųpriėmimo procedūras ir reguliuojant kitus klausimus. Visi iki šiol Lietuvos Respublikoje vykę referendumaiorganizuoti vadovaujantis šiuo principu.

1994-12-01 (7 ir 13 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL REFERENDUMO ORGANIZAVIMO

Santykiai dėl referendumo organizavimo yratęstiniai teisiniai santykiai.Teiginys, kad iniciatyvos organizuoti referendumąpareiškimas jau reiškia referendumo pradžią, yra nepagrįstas.Iniciatyvinės grupės susiformavimas, piliečių parašų dėlreferendumo organizavimo rinkimas, dokumentų pateikimas ir jųtikrinimas bei svarstymas - tai tik būtini referendumoorganizavimo stadijos veiksmai. Seimo nutarimas paskelbtireferendumą gali būti priimamas tik juos atlikus (išskyrusatvejus, kai referendumas skelbiamas Seimo iniciatyva).Pažymėtina ir tai, kad neatlikus svarbiausių parengiamųjų veiksmųreferendumo organizavimas savaime nutrūksta. TIK Seimui priėmus nutarimą paskelbti referendumą, prasideda tiesioginis pasirengimas referendumui - sudaromos referendumo komisijos, balsavimo apylinkės, tikslinami rinkėjų sąrašai, vykdoma referendumo agitacija. Referendumas (t. y. piliečių balsavimas) vykdomas Seimo nutarime nurodytą dieną ir įstatymo nustatytu laiku. Tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, kai balsuoja paštu, piliečiai dalyvauja referendume anksčiau negu paskirtą balsavimo dieną.

Nuo kitų įstatymų Konstituciniai įstatymai pirmiausia skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/ 5 visų Seimo narių balsų dauguma. Tuo tarpu kitiįstatymai (įskaitant ir jų pakeitimus) laikomi priimtais, jeiguuž juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.

6

Tauta savo valią tiesiogiai pareiškia paprastai referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų metu, t. y. tik po referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų galima konstatuoti, kokia yra Tautos valia konkrečiu klausimu. Netiesiogiai Tautos valią išreiškia demokratiniuose rinkimuose išrinkta Tautos atstovybė - parlamentas. "Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisėsakto projekto"

(išvada) (3,5 ir 7 tema) (Prezidentas)

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Konvencijos 1 straipsnyje yra numatyta valstybėspareiga "garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiamžmogui teises ir laisves, apibrėžtas šios Konvencijospirmame skyriuje". Dėl šio Lietuvos Respublikosįsipareigojimo nacionaliniai įstatymai žmogaus teisiųklausimais turi būti suderinti su minėtos Konvencijosreikalavimais.Europoje bene labiausiai paplitusi vadinamoji paralelinėtarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kurigrindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartystransformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos įją). Toks tarptautinių sutarčių, taigi ir Konvencijos,realizavimo būdas įtvirtintas ir Lietuvos RespublikosKonstitucijoje. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo,kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas arkitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys.Konvencija tiesiogiai neformuluoja, nes to ir negalima būtų realizuoti, reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti realizuojamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. . Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Čia svarbu apibrėžti vadinamąsias atsižvelgimo ribas, tai yra nustatyti Konvencijoje nurodytų teisių pakankamai veiksmingą gynimą šalies įstatymais. Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje. Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o šiųteisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kadvalstybės įstatymai numato ką kita.Tačiau tarptautinės sutartys, taip pat ir Konvencija, atskirose teisinės veiklos srityse taikomos nevienodai.(LR tą reglamentuoja CK ir kt.įst.) Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.Čia akivaizdžiai galioja taisyklė ubi jus ibi remedium: kada įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti.Tolygus su įstatymais Konvencijos taikymas LietuvosRespublikos vidaus teisėje ir jos nuostatų įstatyminė galiaipso facto dar neužtikrina, kad visais atvejais Konvencijosnuostatos bus veiksmingai įgyvendinamos.Negalima, kad:1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį teisių irlaisvių sąrašą, o Konvencija nustatytų kokias nors kitasteises ir laisves;2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, oKonvencija apibrėžtų šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokiąteisę arba laisvę;3) kokia nors Konvencijos nuostata negalėtų būtitaikoma Lietuvos Respublikos teisės sistemoje dėl to, kad jinesutampa su kokia nors Konstitucijos nuostata.Remiantis Konstitucijos ir Konvencijos bendrąjaanalize galima teigti, kad nei Konstitucijoje, nei

7

Konvencijoje nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių irlaisvių sąrašo... Vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai...Pažodinis teisės normų aiškinimas, jeigu taikomas kaipvienintelis aiškinimo būdas, yra nepriimtinas, nes aiškinantteisės normos turinį svarbiausia ne tai, kokia konkrečiažodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai,kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti,jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodąatitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu.Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jųgarantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotosKonstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotėsvisais atvejais yra absoliučios jų taikymo prasme. Kiekviena kriminalinė bausmė, numatyta Baudžiamajamekodekse, gali turėti tokį elementą, kaip nuteistojo pareigądirbti. Priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamasteismo nuteistųjų darbas, anaiptol nereiškia, kad įstatymaituri nustatyti pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmę.Pažymėtina ir tai, kad Baudžiamajame kodekse nenumatytasnuteistojo priverstinis įdarbinimas kaip bausmė.Konstitucija neįtvirtina kokių nors žmogaus teisių, laisvių ar jų garantijų arba jas kiek kitaip formuluoja, dar nereiškia, kad tokios teisės, laisvės ar jų įgyvendinimo priemonės apskritai negali būti garantuojamos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Nors iš tikrųjų Konvencijos 5 straipsnioketvirtojoje dalyje reikalaujama, kad teisėjas įvertintųsulaikymo teisėtumą,(po sulaikymo asmuo turi skubiai būti pristatomas teisėjui) o pagal Konstitucijos 20 straipsniotrečiąją dalį teismas turi įvertinti sulaikymo pagrįstumą,šios nuostatos, vertinamos ne pažodiškai, o prasmiškai,neprieštarauja viena kitai. Tiek pagal Konstituciją, tiekpagal Konvenciją teismas turi įvertinti ir sulaikymoteisėtumą, ir jo pagrįstumą.Religijos ar tikėjimo išpažinimas, atskirtas nuoreligijos ar tikėjimo skelbimo ar skleidimo, yra dvasinėkategorija, reiškianti religinių ar tikėjimo įsitikinimųturėjimąKartu su bendra nediskriminacijos taisykle visa taiužtikrina pagrindinį principą - visų asmenų lygiateisiškumą., pažymėtina, kad kai kurie skirtingiKonstitucijoje ir Konvencijoje vartojami žodžiai iš esmėsreiškia tą patį nediskriminacijos požymį arba apima kelis išjų.Piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas.

1996-07-10 (7 tema) (apylinkės teismas)

DėL ADVOKATų AUKŠTOJO UNIVERSITETINIO TEISINIO IŠSILAVINIMO

"Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą beiverslą", reiškia laisvai apsisprendžiant, pasirinktiužsiėmimo rūšį. Tačiau dirbant sudėtingą darbą reikalinga tamtikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėlatitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbtisudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastaiyra visuotinai pripažįstami.Universitetuose bendrauja įvairių mokslo sričių mokslininkai ir studentai, todėl universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių žinių, reikalingų priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse. Universitetiniam išsilavinimui būdinga ne tik žinių gausa, bet ir jų platumas bei fundamentalumas. Universitetinio teisinio mokymo tikslas - parengti platausprofilio specialistus, sugebančius vertinti visą teisinęsistemą ir spręsti sudėtingas problemas. Siekti šio tikslopadeda daug platesnė ir įvairesnė universitetinių studijųprograma, ilgesnės trukmės ir fundamentalesnės studijos,

8

didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio disciplinoms,privatinei teisei ir kt. Todėl teisinis išsilavinimas, įgytasinstitute, akademijoje ar buvusios TSRS vidaus reikalųministerijos aukštojoje mokykloje, nors ir pripažįstamasaukštuoju, negali būti besąlygiškai laikomas tapačiu įgytajamuniversitete. Įstatymų leidėjas priėjo prie išvados, kad advokatais dirbantiems teisininkams būtinas plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį gali užtikrinti tik aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas. Tačiau nustatant tokius reikalavimus siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimą gyventojams, t. y. sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gynimo garantijas.TAIGI Profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą.

1996-12-19 (7tema) (apylinkės teismas)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS PASLAPČIŲ IR JŲ APSAUGOS

Žmogaus teisių irlaisvių įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus galimybegauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Tai yravienas iš pliuralistinės demokratijos laimėjimų, užtikrinančiųvisuomenės raidą.Vienas visuomenės poreikių - būtinybė visuomenės ar individo interesų labui apsaugoti tam tikras žinias. Tai yra valstybės, komercinės, profesinės, technologijos paslaptys ar žinios apie žmogaus privatų gyvenimą.Valstybė ypač svarbias karines, ekonomines, politines ar kitokiasžinias, kurių atskleidimas ar praradimas gali pakenktinacionaliniams interesams, skelbia esant valstybės paslaptis.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis numato galimybę riboti teisę laikantis šių sąlygų: 1) jeigu tai būtina demokratinėjevisuomenėje, 2) numatyta nacionaliniuose įstatymuose ir 3)apribojimais siekiama ginti tokias vertybes kaip valstybėssaugumas, teritorijos vientisumas, viešosios tvarkos interesai,kelio teisės pažeidimams ir nusikaltimams užkirtimas, žmogaussveikatos ir moralės apsauga ir kt. Šių standartų laikosidaugelis valstybių. Negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informacijąnegali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtinaapsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiamgyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informacijąnesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės,religinės ar socialinės neapykantos, prievartos beidiskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomisturi teisę tik leidimą dirbti su šiomis žiniomis turintis asmuoir tik su tomis žiniomis, kurios yra susijusios su jo pareigųatlikimu. Asmeniui leidimą susipažinti su valstybės paslaptįsudarančiomis žiniomis, kuriomis disponuoja kitas valstybėspaslapčių subjektas, išduoda šiomis žiniomis disponuojančiosinstitucijos vadovas.(nusakoma priežastis domėjimosi, ir leidžiamas sužinoti mastas)Pagal pareigas teisę susipažinti su valstybės paslaptįsudarančiomis žiniomis, neviršydami įstatymų nustatytųįgaliojimų, turi:

1. Respublikos Prezidentas,2. Ministras Pirmininkas,3. Lietuvos Respublikos Seimo nariai;asmenys, kuriuos eiti tam tikras pareigas skiria:4. Respublikos Prezidentas,5. Lietuvos Respublikos Seimas,6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė,7. Ministras Pirmininkas."

Teisės leisti įstatymus delegavimas Vyriausybei turi būtilegitiminis, tai yra pagrįstas valstybės konstitucijoje

9

įtvirtintomis nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijojeįstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė galipriimti tik poįstatyminius teisės aktus. Tikrivisuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tikįstatymais viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogausteisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymaisLR valstybinės paslapties sąvoką ir pagrindinius reglamentuoja Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas.Vyriausybė nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašo rengimo bei keitimo tvarką. Valstybės paslapčių subjektai yraspecialius Vyriausybės įgaliojimus turinčios valstybėsinstitucijos arba kiti juridiniai asmenys, kurių veikla susijusisu žinių, sudarančių valstybės paslaptį, naudojimu ar jų apsauga.Taigi žmogaus teisės į informaciją apribojimai iš tikrųjų buvo nustatomi ne įstatymo, bet poįstatyminio akto norma.Taigi, įstatymu nesuformulavus aiškių informacijospripažinimo valstybės paslaptimi kriterijų, Vyriausybei iš esmėspavedama ne detalizuoti įstatymą, bet sureguliuoti santykius,kurie yra įstatyminio reguliavimo dalykas. Taip yra pažeidžiamaskonstitucinis žmogaus teisių įstatyminės gynybos principas.Teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu, nustatančiu, kad teisingumą vykdo tik teismai, ir 117 straipsniu, numatančiu klausimų, susijusių su valstybės paslaptimi, sprendimą teismo procese. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.Atsižvelgdama į teisės aktų hierarchiją, Vyriausybė į tokį sąrašągalėjo įrašyti tik pareigūnus, kuriuos skiria ir atleidžiaVyriausybė ir Ministras Pirmininkas. Įrašydama kitus pareigūnus,kurie skiriami Respublikos Prezidento ar Seimo, ji įsiterpė įkitų valdžių prerogatyvas. Tai prieštarauja konstitucineivykdomosios valdžios prigimčiai. Asmenųlygybės principas pažeidžiamas, nes su informacija, sudarančiavalstybės paslaptį, byloje gali susipažinti tik byląnagrinėjantis teisėjas, bet ne Civilinio proceso kodekso 30straipsnyje išvardyti byloje dalyvaujantys asmenys.Šalių procesinės teisės yra lygios. Vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises tik lygiateisės ginčo šalys gali lygiais pagrindais tarpusavyje rungtis. Teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės paslaptį.

1997-02-13 (7 ir 10 tema) (Seimas ir Seimo narių grupė)

DĖL ALKOHOLIO IR TABAKO REKLAMOS

Kiekvienas žmogus turi savo pažiūras ir įsitikinimus,o nevaržoma galimybė juos reikšti yra elementari prielaida jambendrauti su kitais žmonėmis. Tik laisvai keičiantis informacijaatsiveria galimybė individui plėsti savo žinias, ugdytipasaulėžiūrą, tobulėti kaip asmenybei. Laisvas ir visuotiniskeitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypačsvarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tikindividualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupiniųpažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valiosformavimą. Būtent dėl to informacijos laisvė yra pamatinispliuralistinės demokratijos elementas. Informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasmeir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę,teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitųinformacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia netik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisęgauti informaciją. Neteisinga informacija, t. y. dezinformacija,valstybių įstatymais paprastai yra draudžiama. Taigiinformacijai (įskaitant ir reklamą) taikytinas tiesosreikalavimas.Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.

10

Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būtinustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normossuformuluojamos pakankamai aiškiai.Ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Reklama - tai bet koks viešas pranešimas, skatinantis parduoti,pirkti arba nuomoti gaminius bei paslaugas, skatinantis mintįarba veiklą, kurios pageidauja reklamos užsakovas. Jai skiriamastransliacijos laikas, už kurį reklamuotojas kokiu nors būduatsilygina.Taigi reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jostikslas - skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdytikitus reklamuotojo užsakymus, 2) atlygintinumas (už reklamąužsakovas kokiu nors būdu atsilygina). Visi reklaminiaiskelbimai turi būti teisingi ir sąžiningi; reklama neturiklaidinti visuomenės ar kenkti jos interesams; vaikams skirtojereklamoje turi būti vengiama visko, kas gali pakenkti jųinteresams, ir atsižvelgiama į didelį vaikų jautrumą; neleistina pasąmonę veikianti reklama; neleistina paslėpta reklama, ypač pristatant gaminius ir paslaugas reklamos tikslais.Cigaretės ir kitos tabako formos sukelia priklausomybę; nikotinas yra veiklioji tabako medžiaga, kuri sukelia tą priklausomybę; alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai prieypatingos paskirties prekių priskiriami dėl to, kad juosvartojant daroma žala žmonių sveikatai. Netiesioginė alkoholio reklama - alkoholinių gėrimųrealizavimo ir vartojimo rėmimas populiarinant alkoholiniusgėrimus gaminančių, importuojančių ar realizuojančių įmoniųpavadinimus, naudojant prekės ženklus, simbolius, kitus būdingusalkoholinių gėrimų požymius, taip pat Lietuvos Respublikojerealizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines informacijoslaikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su alkoholiniaisgėrimais ir jų vartojimu." Ginčijamuose įstatymuose nėra normų, tiesiogiai draudžiančiųnaudotis prekės ženklais. Minėtais įstatymais iš esmės yradraudžiama naudoti prekės ženklus tik reklamos tikslaisLietuvos Respublikoje alkoholinių gėrimų reklamadraudžiama: 1) per Lietuvos radijo ir televizijos stotyse pagamintasradijo ir televizijos programas, taip pat per Lietuvos spaudą; 2) panaudojant užsienio šalyse atspausdintus, įvežtus įLietuvos Respubliką ir joje realizuojamus specializuotusreklaminius leidinius, skirtus alkoholio reklamai; 3) paštu (naudojant atvirlaiškius, vokus, pašto ženklus); 4) kitais audio- arba vizualinės informacijos perdavimobūdais, priemonėmis, įskaitant netiesioginę alkoholinių gėrimųreklamą." Reklama yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai vadinamas komercine informacija. Draudimu siekiama humaniškųtikslų: apsaugoti jaunimą nuo psichologinio spaudimo rūkyti arvartoti alkoholinius gėrimus; sustabdyti rūkymo ir gėrimoplitimą tarp moterų; apginti vartotojus nuo dažniausiaivienpusės ir tendencingai ribotos informacijos; įtvirtintipožiūrį, kad rūkymas ir alkoholinių gėrimų vartojimas kenkiavisuomenės sveikatai. Ji grindžiama iš esmės klaidinga prielaida, kad informacija yra tolygi reklamai.Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos alkoholiokontrolės įstatyme ir Tabako kontrolės įstatyme nustatytireklamos draudimai ar apribojimai negali būti laikomibeprecedenčiais, palyginti su kitomis Europos ar pasauliovalstybėmis. "valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą", pirmiausia reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei. "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad jitarnautų bendrai tautos gerovei." Vienas iš svarbiausių šiosnuostatos akcentų - galimas diferencijuotas ūkinės veiklos

11

teisinis reguliavimas. Tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Reklamos ribojimas yra tik vienas iš būdų, taikomų žalingų žmogaus sveikatai medžiagų neribotam platinimui bei vartojimui mažinti. Konstitucijos 25 straipsniotrečiojoje dalyje yra įtvirtinta kategoriška norma, kad "laisvėreikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būtiribojama kitaip, kaip tik įstatymu".

1997-03-12 (7 tema) (apylinkės teismas)

DĖL VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ

Socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenėsprisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėlįstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo irkitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamaskonstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Abipusėsasmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbusužtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę irgalimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtųįveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą,kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimosąlygas, socialinis aprūpinimas paprastai yra teikiamas dviem formomis - socialinio draudimo ir socialinės paramos. Lietuvoje yra nustatytos šios valstybinio socialiniodraudimo rūšys: pensijų draudimas; ligos ir motinystėsdraudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės (tėvystės)pašalpoms; draudimas laidojimo pašalpoms; draudimas transportoišlaidų kompensacijoms; draudimas nuo nedarbo, kai draudžiamabedarbio pašalpoms pagal Gyventojų užimtumo įstatymą; draudimasnuo nelaimingų atsitikimų gamyboje ir profesinių susirgimų beikitoms išmokoms. Valstybinio socialinio draudimo pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondobiudžeto. Tai yra savarankiškas biudžetas, neįtraukiamas įvalstybės ar savivaldybių biudžetus. Šių normų analizė leidžia teigti, kad valstybiniamsocialiniam draudimui įgyvendinti yra sukurta speciali sistema.Numatyta civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė užpažeidimus socialinio draudimo santykių srityje. Socialiniodraudimo įstaigos ir pareigūnai turi teises ir įgaliojimusįstatymų numatytoms lėšoms surinkti. Taigi įstatymais yrasukurtos teisinės prielaidos socialinio draudimo įstaigųsistemai įvykdyti jai pavestą pareigą ir užtikrintiKonstitucijos 52 straipsnyje piliečiams garantuotas teises. Dėl darbdavio ar kitų draudimą vykdančių institucijų veikimo ar neveikimo apdrausti asmenys neturėtų nukentėti. Pirmuoju atveju asmuo pats moka socialinio draudimo įmokas, o antruoju tai privalo atlikti darbdavys. Šie skirtumai negali neturėti įtakos nustatant valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Įstatymas nenumato apdraustajam asmeniui pareigos kontroliuoti draudėją ar vykdyti socialinio draudimo įstaigai būdingas funkcijas. Socialinio draudimo pensijas stažassuprantamas kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patysmoka ar už juos mokamos įmokos, t.y. kaip laiko tarpas, per kurįasmuo savo darbu kuria vertybes, taip pat ir socialinio draudimo lėšas.

1997-04-08 (7 tema) (dviejų apylinkių teismai)

DĖL ADMINISTRACINĖS NUOBAUDOS – TURTO KONFISKAVIMO

Suabsoliutinus nuosavybės teises gali atsirastiprielaidos pažeisti kitų asmenų turtinius interesus, taip patsukelti konfliktus. Vienas jų sprendimo būdų - teisės normosenustatyti atitinkamus nuosavybės teisių apribojimus arsuvaržymus. Nuosavybei ginti kuriamaįstatymų sistema, užtikrinanti įvairių ir dinamiškų nuosavybėssantykių apsaugą, kartu ir galimybę efektyviai panaudoti turtą

12

savo bei visuomenės interesais.Sistemos kūrimo principas - jos elementų nuosavybės apsaugaiskirtų teisės normų suderinimas, esamų ir galimų prieštaravimųginant nuosavybės teises pašalinimas. Nėra subjektinių teisių, kurios neturėtų gynimo ribų, nes teisė yra vienas iš visuomenės interesų derinimo būdų, kuriuo randama pusiausvyra tarp skirtingų, o kartais ir prieštaringų poreikių. Nuosavybėspaėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominėspolitikos labui, gali būti pateisinamas "visuomenės interesais"net ir tada, kai visa visuomenė tiesiogiai nesinaudoja paimtuturtu. Todėl savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teises, privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai. Asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijos numatytas ribas.Nuosavybės teisių ribojimas, taip pat ir nustatant teisės normųsankcijas, turi būti tikslus, o reikiamais atvejais irpakankamai detalizuotas. Turi būti išvengta nuosavybės teisės nepagrįsto varžymo. Kaltė - tai vienas pagrindinių požymių, kuris parodo, kad asmuo yra padaręs teisės pažeidimą ir gali būti už tai patrauktas atsakomybėn. Administracinės nuobaudos:1) įspėjimas; 2) bauda; 3) atlygintinis daikto, kuris buvoadministracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arbatiesioginis objektas, paėmimas; 4) daikto, kuris buvoadministracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arbatiesioginis objektas, konfiskavimas; 5) suteiktos piliečiuispecialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones,teisės medžioti arba žvejoti) atėmimas; 6) pataisos darbai; 7)administracinis areštas; 8) nušalinimas nuo darbo (pareigų).Teisės pažeidėjas, veždamas kontrabandines prekes, kuriospriklausė jam ar kitam asmeniui, sąmoningai pažeidžia Lietuvosmuitų įstatymus ir taip kelia žalos pavojų Lietuvos ūkio,finansų sistemai arba jos gyventojų sveikatai ar net gyvybeiTodėl įstatymų leidėjas nustatė iš esmės adekvačią padarytam administraciniam teisės pažeidimui papildomą nuobaudą - kontrabandos dalyko konfiskavimą. Užsienio šalyse taip patyra priimta įstatymų, leidžiančių konfiskuoti tretiesiemsasmenims priklausantį turtą, kuris buvo panaudotas darantnusikaltimą ar teisės pažeidimą. Įvairios turto valdymo arnaudojimosi sąlygos bei tvarka. Jeigu šalys tokių sąlygųsutartyje nenustato, civilinėje teisėje yra visuotinaipripažįstama, kad kreditorius turi teisę reikalauti, joglaikinas jo turto valdytojas ar naudotojas elgtųsi su valdomu arnaudojamu turtu kaip protingas, rūpestingas žmogus. Administracinis teisės pažeidimas kontrabanda gali būti padarytas tik tyčiniais veiksmais. Teisės pažeidėjas savo tyčiniais neteisėtais veiksmais sudaro tokią situaciją, kai jo laikinai valdomas ar naudojamas kito asmens turtas gali būti prarastas, nes įstatymo yra nustatyta, kad kontrabandos įrankis konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kas yra jo savininkas. Konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas daikto pavertimas valstybės nuosavybe. Turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja. Savininkas, kitiems asmenims perduodamas turtąlaikinai valdyti ar juo naudotis, lieka šio turto savininku,todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika.konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, todėlsavininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Tačiau jisgali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daiktovaldytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Toks teisinių santykiųsureguliavimas ginčijamu įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjoatsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būtivertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Teisės pažeidėjas kontrabandai panaudojo daiktą, kuris buvoneteisėtai jo valdomas ar naudojamas. Šiuo atveju įstatymas ginasavininko teises ir prieš sąžiningą šio turto įgijėją.

1997-05-06 (7 tema) (apylinkės teismas)

DĖL VALDININKŲ TEISĖS Į NUOSAVYBĘ

Valstybės valdymo tarnybayra pareigų atlikimas Seimo, Prezidento, Vyriausybės, kitose

13

valstybės institucijose ir savivaldybių struktūriniuosepadaliniuose pagal valstybės valdymo tarnybos pareigybiųsąrašą. Valstybės ir savivaldybių valdininkais laikomi valstybės valdymo tarnybos tarnautojai, kurių darbas turi įtakos institucijos veiklai pagal šios institucijos kompetenciją. ValdininkoTarnyba grindžiama tuo, kad jis savo veikloje viešuosiusinteresus turi laikyti pirmesniais už savo asmeninius, atskirųasmenų ar jų grupių, politinių partijų ar organizacijųinteresus, negali prisiimti jokių įsipareigojimų kitiemsasmenims, jeigu tai nesuderinama su valstybės valdymo tarnyba.Taigi valdininkai sudaro tokią visuomenės socialinę grupę,kurios bendrą teisinį statusą lemia valstybės valdymo tarnybospaskirtis ir visuomeninis reikšmingumas. Todėl neatsitiktinai yra nustatyti ir kai kurie jų veiklos draudimai bei ribojimai. Draudimais valdininkui siekiama užkirsti kelią tam, kad valdininkas tarnybinę padėtį ir darbo laiką naudotų verslo ar kitiems asmeniniams interesams.Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisėsginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena išsvarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.Šiuo konkrečiu atveju valdininkui draudžiama valdyti pagal įgaliojimą tam tikrą turtą, t.y. valdyti kito asmens nuosavybę, o tai nereiškia valdininko teisės į nuosavybę paneigimo.Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenųgrupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviaipateisinamo pagrindo. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones pagal jų statusą.Tai reiškia, kad valstybės ir savivaldybiųtarnautojai vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuovalstybės valdymo tarnybos paskirties. Kad galėtų šiasfunkcijas tinkamai vykdyti, pilietis, stojantis į valstybėsvaldymo tarnybą, turi atitikti įstatymų nustatytas sąlygas.Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktenustatytas draudimas valdininkui būti personalinės įmonėssavininku, draudimas būti ūkinės bendrijos tikruoju nariu arbakomanditoriumi, taip pat draudimas įsigyti daugiau kaip 10procentų vienos įmonės vertybinių popierių prieštaraujaKonstitucijos 23 straipsniui. Draudimas valdyti pagal įgaliojimą daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, kadangi šiuo atveju valdininkas valdo ne savo, o kito asmens nuosavybę.

1998-04-21 (7 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS IR DĖL GENERALINIO PROKURORO ATLEIDIMO IŠ PAREIGŲ

Tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia,kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitosperimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti. Tokieįgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymunustatant papildomas jų įgyvendinimo sąlygas. Norint juospakeisti ar apriboti būtina priimti konstitucinę pataisą.Nors konkrečiai Konstitucijoje neįvardyta, kas ir kaip skiria ir atleidžiaprokurorus, tačiau darytina prielaida, kad įstatymų leidėjasšiuo atveju saistomas teisminės valdžios formavimo ypatumų.Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Kiekvienamįstatymų leidybos iniciatyvos subjektui ši teisė yra lygi, irji įgyvendinama pateikiant parlamentui konkretų įstatymoprojektą arba raštu suformuluojant naują esminę idėją dėlįstatymų leidybos.Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė tiek pagal doktriną,tiek pagal Seimo statuto normų turinį siejama su teisėskuriamąja veikla, bet ne su valstybės pareigūnų skyrimu. TaigiSeimas šiuo atžvilgiu nepažeidė Respublikos Prezidentoįstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Respublikos Prezidentas,teikdamas Seimui asmenį laikinai eiti generalinio prokuroropareigas, įgyvendino ne įstatymų leidybos iniciatyvos teisę,

14

bet kitą teisę - teikti Seimui valstybės pareigūnųkandidatūras. Kol įstatymas galioja, jis yra privalomas visiems, neišskiriant įstatymų leidėjo. Taigi asmenį eitigeneralinio prokuroro pareigas Seimas galėjo skirti tik esantRespublikos Prezidento teikimui. Respublikos Prezidentas savodekretu teikė Seimui atitinkamą asmenį eiti generalinioprokuroro pareigas. Seimas privalėjo šią kandidatūrą svarstytiir turėjo teisę šiai kandidatūrai pritarti ar nepritarti.Tačiau Seimas pagal Seimo nario siūlymą eiti generalinioprokuroro pareigas paskyrė kitą asmenį, taip pažeisdamasminėtais įstatymais nustatytas Respublikos Prezidento galias.

1998-09-24 (7 tema) (apylinkės teismas)

DĖL PINIGŲ SUMŲ IŠIEŠKOJIMO PAGAL REIKALAVIMUS, KYLANCIUS IŠ DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ

Konkrečioje bylojecivilinis procesas pasiekia savo tikslą tik įgyvendinus teismopriimtą sprendimą. Numatytais atvejais ir tvarka gali būti panaikintas ir įsiteisėjęs bei įvykdytas teismo sprendimas. Tokiu atveju iškyla ginčo šalių grąžinimo į iki teismo sprendimo įvykdymo buvusią teisinę padėtį klausimas. Panaikinamasjau įvykdytas sprendimas ir, iš naujo išnagrinėjus bylą,priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartisnutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turibūti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą išjo išieškota ieškovo naudai. Tai vadinama teismo sprendimoįvykdymo atgręžimu. Tam tikrų kategorijų civilinėse bylose yra nustatyti teismo sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimai.Bylose dėl pinigų sumųišieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisiniųsantykių, atgręžti įvykdymą galima tik tokiu atveju, jeigupanaikintasis sprendimas pagrįstas ieškovo suteiktomismelagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotaisdokumentais. Žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas. Valstybės pareiga- užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimąsocialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaipšiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastaisilpnesnės pusės, teises. Darbo santykių teisiniam reguliavimui yra būdingiprincipai: darbo sutarties šalių lygybė; papildomų garantijųsocialiniu atžvilgiu labiausiai pažeidžiamų piliečių grupėmsnustatymas; draudimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kuriųšalys susitarė; darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartįįstatymų nustatyta tvarka; galimybė darbdaviui nutraukti darbosutartį tik įstatymų nustatytais pagrindais; darbuotojųlygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės,pilietybės, politinių įsitikinimų, požiūrio į religiją ir kitųaplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.Įstatymų leidėjas privalo suderinti skirtingus interesus, užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Sprendimo bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių atgręžimo ribojimo, atitikimą Konstitucijai reikėtų vertinti atsižvelgiant į nurodytų konstitucinių vertybių santykį. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje.Pinigų sumos, išieškomos įsiteisėjusius sprendimus vykdantpagal reikalavimus, kylančius iš darbo santykių, kai ieškovasyra darbuotojas, dažniausiai panaudojamos pragyvenimui.Svarbu, kad jas nustatydamas įstatymų leidėjas nesuvaržytų teisių taip, kad jų įgyvendinti nebūtų įmanoma. Tai, kadįstatymų leidėjas siekia apginti tik pačius svarbiausiusieškovo interesus, taip pat patvirtina, jog nustačius ieškovo

15

blogą valią, panaikintojo sprendimo atgręžimas leidžiamas ir šių kategorijų bylose. Šiuo konkrečiu atveju įstatymų leidėjas prioritetą suteikė darbuotojo teisių, susijusių su jo žmogiškuoju orumu, gynybai.

1998-12-09 (7 tema) (Seimo narių grupė) DĖL BAUDŽIAMOJO KODEKSO 105 STRAIPSNIO SANKCIJOJE NUMATYTOS MIRTIES BAUSMĖS Teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę,be kitų požymių, suponuoja kiekvieno žmogaus ir visosvisuomenės saugumas nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrintitokį saugumą yra vienas iš prioritetinių šiuolaikinės mūsųvalstybės uždavinių. Kriminalinė bausmė - valstybės reakcija į jaupadarytą nusikaltimą. Tai yra valstybės prievartos priemonė,apkaltinamuoju nuosprendžiu skiriama nusikaltimą padariusiamasmeniui ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves. Kriminaline bausme yra siekiama paveikti nusikaltimąpadariusį asmenį, kad jis nebepadarytų naujų nusikaltimų, t.y. pataisyti nusikaltėlį, taip pat daryti poveikį kitiemsvisuomenės nariams, kad jie nenusikalstų. Pakankamai didelį pritarimą turi nuomonė, kadmirties bausmės įtvirtinimas baudžiamuosiuose įstatymuose išesmės reiškia, jog valstybė nuvertina žmogaus gyvybę. Taigi Paktas tiesiogiai yra orientuotas į dvi esminesnuostatas: 1) mirties bausmė gali būti taikoma tik už ypačsunkius nusikaltimus ir griežtai laikantis įstatymų apibrėžtųprocesinių procedūrų; 2) panaikinti mirties bausmę yratarptautinio žmogaus teisių modelio tikslas.Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiušiam straipsniui, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgosnaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytamasmeniui pabėgti; c) nustatyta tvarka atliekamas teisėtais veiksmaismalšinant riaušes ar sukilimą.mirtiesbausmė šiuolaikinėje civilizuotos visuomenės baudžiamojojesistemoje (bausmių sistemoje) neturi teisėtos vietos, kad jostaikymą galima prilyginti kankinimams ir ją laikyti nežmoniškabei žeminančia bausmekriminalinė bausmė turėtųderinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo orumuiišsaugojimu, o bausmės tikslas būtų atkurti nusikaltimupažeistą tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą. Prigimtinis žmogaus teisių pobūdisreiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietosnei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogusturi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybėsteisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, taireiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės."žmogaus orumą gina įstatymas"draudžiama žeminti žmogaus orumą,žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.Teisės konkrečiamžmogui egzistuoja tol, kol jis yra gyvas, nes teisė apskritaiyra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Reikiaatkreipti dėmesį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymaisužtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę.Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius,žmogaus gyvybės nebelieka. Kartu paneigiama ir šio žmogausprigimtinė teisė į gyvybę, kurią gina Konstitucijos norma.visos BK numatytossankcijos sukonstruotos taip, kad teismas galėtų pasirinktitinkamą jos intervalą ir paskirti teisingą bausmę. mirties bausmė. Šiuo atveju teismas turi tik tokį pasirinkimą,kad gali paskirti šią bausmę arba jos neskirti. Tačiau

16

Vadinasi,bus priimtas sprendimas skirti mirties bausmę ar ne - tai galipriklausyti nuo teisėjų psichologinės būsenos kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemaloniųpadarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. tie atvejai,kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytąnusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jispatiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būtitraktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.

1999-01-14 (7 ir 10 tema) (apylinkės teismas)

DĖL PROFESINIŲ SAJUNGŲ

"Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai.Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialinesteises bei interesus." Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad profesinės sąjungosyra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos. Įprofesinę sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, tai yraorganizuotai, ginti savo teises. Asmuo, stodamas į profesinęsąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną išsavo darbo teisių bei interesų gynimo formų.dvejopą profesinių sąjungųpaskirtį bei funkciją: viena, pirmiausia atstovauti profesinėssąjungos nariams ir juos ginti, antra, įstatymo nustatytaisatvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos arorganizacijos darbuotojus.vienijamasi tam,kad jų narių teisės bei interesai būtų ginami organizuotai.Darbdaviui, joįgaliotajam atstovui draudžiama sąlygoti priėmimą į darbą arbasiūlyti išlaikyti darbo vietą reikalaujant, kad darbuotojasnestotų į profesinę sąjungą ar išstotų iš jos.

1999-03-04 (7 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL SSRS VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO KADRINIU DARBUOTOJŲ DARBINĖS VEIKLOS

Nustačius esamų arba būsimų valstybės pareigūnų artarnautojų bendradarbiavimo su minėtomis slaptosiomistarnybomis pobūdį bei laipsnį, tam tikram laikui buvo ribojamaar atimama teisė laisvai rinktis darbą, paprastai valstybinėjetarnyboje. Šis procesas neretai vadinamas liustracijaliustracijos procesuibūdinga besikeičiančios teisinio reguliavimo ribosLiustracijos įstatymuose pateikiamas platus, betdažniausiai konkretus pareigybių, kurioms užimti būtinasspecialus patikrinimas, sąrašas. Šios pareigybės paprastaipriklauso valstybinei tarnybai ir siejasi su plačiais,atsakingais įgaliojimais. Būdinga ir tai, kad liustracijosįstatymuose detaliai nustatyta informacijos apie tikrinamusasmenis tyrimo, apribojimų taikymo jiems procedūra.piliečiųteisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikosvalstybinę tarnybą nėra absoliutiValstybė negali įsipareigotiir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėjetarnyboje.Atsižvelgiant į valstybinės tarnybos pobūdį, svarbąir siekiantužtikrinti veiksmingą, efektyvią valstybės valdžios, valdymobei kitų institucijų veiklą, valstybės tarnautojams,pareigūnams keliami atitinkami reikalavimai.Privačioje veikloje taip pat yra tokių sričių,pareigybių, kurios turi ypatingą svarbą visuomenei, valstybei,todėl valstybė gali kelti specialius reikalavimus tiems, kurie

17

nori dirbti tokį darbą. Toks reguliavimas gali būti siejamas irsu valstybės poreikiais, ir su būtinybe atsižvelgti į asmenų,siekiančių atitinkamo darbo, savybes.nustatytiapribojimai varžo buvusių VSK kadrinių darbuotojų teisę laisvairinktis darbą ir kai kuriose privačiose įmonėse, įstaigose,tačiau čia visai nekalbama apie nuosavybės teisesviena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimtijos įgaliojimų, perduoti jai savų ar iš viso jų atsisakytiRespublikos Prezidentas komisijas sudaro, kai taireikalinga konstituciniams įgaliojimams įgyvendinti.

1999-10-06 (7 ir 10 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL TELEKOMUNIKACIJŲ ISTATYMO

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas iriniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautųbendrai tautos gerovei.Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yraplati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvaisudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinėsveiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veikloslaisvė ir iniciatyva - tai teisinių galimybių visuma, sudarantiprielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklaireikalingus sprendimus sąvoka "bendra tautos gerovė" neturėtų būti aiškinamaatsižvelgiant tik į individo materialinių poreikių tenkinimą.Apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal tautos socialinęraidą, žmogaus saviraiškos galimybes. Sąvokos "bendra tautoskonstitucinė sąžiningos konkurencijosapsaugos garantija reiškia draudimą valstybės valdžios,savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą,priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreiptisąžiningą konkurenciją.nereiškia,kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatymekonstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityjebuvimą.Specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės - taidiskriminacinių kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkosprekių kainų dydžių, tarifų valstybinis reglamentavimas, prekiųkokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektuinustatymas ir kt.Telekomunikacija - tai ženklų, signalų, rašytiniųtekstų, vaizdų bei garsų arba kitokio pobūdžio informacijosperdavimas, siuntimas, priėmimas laidinėmis, radijo, optinėmisbei kitokiomis elektromagnetinėmis sistemomis būtina nustatytiatitinkamus reikalavimus monopolistui, kad būtų apsaugotivartotojų interesai, kurie nesant konkurencijos galėtų būtipažeisti. Tokie reikalavimai turėtų būti suformuluoti irįtvirtinti Įstatyme.Subjektinės nuosavybės teisės - taisavininko teisė valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotisbei disponuoti neperžengiant įstatymų nustatytų ribų,nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

2000-01-07 (7 tema) (apygardos teismas)

DĖL SAVIVALDYBIŲ TEISĖS NUSTATYTI NUOLATINES SUSIRINKIMŲ VIETAS

Neleidžiama organizuoti susirinkimų, mitingų, piketų irkitokių grupių ar pavienių asmenų akcijų valstybės valdžios irvaldymo įstaigose, savivaldybių, policijos, bausmių atlikimo,socialinės reabilitacijos, taip pat krašto apsaugos, saugumotarnybos, prokuratūros, teismų patalpose, kariniuose daliniuose

18

ir objektuose, valstybiniuose bankuose, atominės energetikos irkitose specialaus darbo saugos režimo arba ginkluotos sargybossaugomose įmonėse.Susirinkimų laisvė - tai piliečių subjektinė teisėdalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonębei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raiškąvisuomenėje ir valstybėje.Įstatymo normos, pagal kurią savivaldybės turi teisęnustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas, negalimainterpretuoti kaip nustatančios savivaldybėms teisę neleistižmonėms rinktis į taikius susirinkimus kitose, savivaldybėsnenustatytose vietose.

2000-04-05 (7 tema) (aukštesnysis adm. Teismas)

DĖL OPERATYVINėS ĮSKAITOS SUDARYMO IR NAUDOJIMO TVARKOS

Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant įnagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, betne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisėsaktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.Vyriausybėspareigą pakeisti bei papildyti savo anksčiau priimtus aktus,kad jie atitiktų vėliau priimtą įstatymą, arba panaikinti savoanksčiau priimtus aktus, jeigu juose nustatytos teisės normosprieštarauja įstatymo normoms.operatyvinės veiklos subjektai gali sudaryti operatyvinėsveiklos įskaitą ir ja naudotis Vyriausybės nustatyta tvarka.

2000-05-08 (7 ir 15 tema) (Seimo nariu grupė, apygardos ir apylinkės

teismai)

DėL OPERATYVINėS VEIKLOS

patys sunkiausi,gerai organizuoti ar labai latentiški nusikaltimainusikalstamą veiką imituojantiselgesio modelis- tai sankcionuoti, nusikaltimo požymių turintysveiksmai, kuriais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės,visuomenės ar asmens interesusJą realizuojantys operatyvinės veiklos slaptiejidalyviai atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius nusikaltimopožymius.teisė į nepriklausomą ir nešališkąteisingumo vykdymą negali būti paaukota dėl tikslingumo.Viešu interesu negalima pateisinti tokiųįrodymų, kurie gauti peržengus slaptųjų tyrėjų/agentų veiksmųribasValstybės valdžios institucijosnegali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistųvalstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenįpadaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindaspastarąjį asmenį nubausti.Jei asmuo atlieka viešo pobūdžioveikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savonamuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžioveikos nebus apsaugos objektasasmuo, darydamasnusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi irnegali tikėtis privatumoribojama žmogausteisė į privatų gyvenimą1) kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybėssaugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovėsinteresams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams arnusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba

19

kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti; 2) kai teisės į privatų gyvenimą ribojimo atvejai numatomiįstatymuose, o informacija apie privatų asmens gyvenimą galibūti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagalįstatymą.Įstatyme nustatytų modeliotaikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitokspiktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu.modelis neapimatokių operatyvinių veiksmų: pašto siuntų ir elektros ryšiųkontrolės, slaptos asmens susirašinėjimo, telegrafo ir kitųpranešimų kontrolės, slapto telefoninių pokalbių klausymosi irjų įrašų darymo, naudojimosi specialia technika, slaptosgyvenamųjų patalpų apžiūros.tokiemsoperatyviniams veiksmams kaip slapto asmens susirašinėjimo,telegrafo ir kitų pranešimų kontrolė, pašto siuntų ir elektrosryšių kontrolė, slaptas telefoninių pokalbių klausymasis,specialios technikos naudojimas, slapta gyvenamosios patalposapžiūra būtina teismo sankcija.Operatyvinių veiksmų metu gautainformacija gali būti pripažįstama įrodymais, kai ji tinkamaiįtvirtintaAsmenų,kurie taiko modelį, teisinė padėtis iš esmės skiriasi nuoasmenų, kuriems taikomas modelis, teisinės padėties.Asmenys, kurių atžvilgiu yra atliekaminusikaltimo požymių turintys, tačiau teisėti veiksmai, realiągalimybę skųsti jiems atrodančius nepagrįstus ir neteisėtusoperatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių veiksmus įgyja tiktuomet, kai sužino apie jiems taikomą modelį, tačiau taipateisinama.Operatyviniais veiksmais gauta informacija Baudžiamojo procesokodekso nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota kaipįrodymai baudžiamojoje byloje.

2000-06-13 (7 ir 10 TEMA) (Seimo narių grupė)

DĖL ŠVIETIMO ĮSTATYMO KAI KURIŲ NUOSTATų

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė demokratinėseteisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį kaip platesnėsžmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvaireikšti konkretesnė išraiška.Valstybė negali nustatyti privalomųreikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį įtikėjimo dalykus.valstybė turi pareigąužtikrinti, kad pats tikintysis ar netikintysis (vienas arba sukitais) naudotųsi jam garantuota minties, tikėjimo ir sąžinėslaisveneapribojantKonstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėmsorganizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms bažnyčioms beireliginėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos irtokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčiosbei religinės organizacijos.valstybės neutralumas irpasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuotitikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves.tikybos mokymas turibūti organizuojamas taip, kad nebūtų paneigiamas valstybinių irsavivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumasIš Konstitucijosnuostatos, kad yravalstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos,nedarytina išvada, jog negalimi keli valstybinės arsavivaldybės mokymo ar auklėjimo įstaigos steigėjai, kad

20

valstybei ir savivaldybėms (jų institucijoms) neleidžiama būtitik vienu iš tokių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigėjų.klasės, grupės negali būtisteigiamos ar kitaip sudaromos religijos, tikėjimo ar mokomostikybos pagrindu. Priešingu atveju būtų paneigiamas valstybiniųir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietinispobūdis, pažeidžiamas konstitucinis valstybės ir bažnyčiosatskirumo principas. valstybinės ir savivaldybių mokymoir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose pedagogams,kitiems darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jųįsitikinimais susiję reikalavimai.Taigi valstybės institucijų galimybės įvykdyti joms Įstatymunustatytus įgaliojimus priklauso nuo religinių organizacijųvalios. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinisvalstybės ir bažnyčios atskirumo principas, sudaromos teisinėsprielaidos valstybės pripažintoms tradicinėms religinėmsbendrijoms - švietimo įstaigos steigėjoms įsiterpti įvalstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymąbei veiklos priežiūrą, pakeisti valstybinių ir savivaldybiųmokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietinį pobūdį.auklėjimo įstaigose tėvų pageidavimu vaikai turi būtimokomi ne bet kokios, o tėvų nurodytos tikybosasmuo, sukakęs 15 metų, įgyja specialų veiksnumą Įstatymekonkrečiai įvardytoje srityje - apsisprendžiant dėl tikybosmokymosi.nustatyta, kadVyriausybės skiriami atstovai prižiūri, ar savivaldybės laikosiKonstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus.

2000-06-30 (7 tema) (apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis

teismas) (papildymas)

DĖL TEISĖS I ŽALOS, PADARYTOS NETEISĖTAIS KVOTOS, TARDYMO,PROKURATŪROS IR TEISMO VEIKSMAIS, ATLYGINIMA

Konstitucijoje valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teisesir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmispriemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi arribojimo.Vienas iš pagrindinių pažeistų teisių ir laisvių gynimobūdų - neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas.Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, gintižmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu, kad, vykdydami jiemspatikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių irlaisvių.Įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, jis turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga.Taigi Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalosatlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą.teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu jiems neteisėtais veiksmais padaryta materialinė ar moralinė žala, jeigu yra įsiteisėjęs procesinis sprendimas panaikinti įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo asmuo buvo nuteistas kriminaline bausme, ir bylą nutraukti arba nuteistą asmenį išteisinti dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą, jeigu neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien tik arba iš dalies dėl nuteistojo kaltės.pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui, jeigu šis nuosprendis nėra apskųstas. . Padavusapeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendisįsiteisėja, jeigu išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijosteismas paliko nuosprendį nepakeistą, o apeliacinį skundąatmetė; šiuo atveju nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinėsinstancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinėsinstancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimodienos.

21

Neįsiteisėjusio nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumasgali būti tikrinamas apeliacine tvarka.apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėlneįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, galipanaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti, taip pat panaikintipirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naująnuosprendį. Konstitucinis Teismas pažymi, kad pagal Konstitucijąasmens teisė į žalos atlyginimą negali būti sąlygojama to,kokiu būdu - kasacine ar apeliacine tvarka - panaikinamasapkaltinamasis nuosprendis. Asmens teisės reikalauti, kad būtųatlyginta žala, padaryta neteisėtais teismo veiksmais priimantapkaltinamąjį nuosprendį, įgyvendinimas sietinas su tuo, kadįsiteisėjęs ar neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendispanaikintas ir procesas baudžiamojoje byloje yra pasibaigęs,Konstitucinis Teismas, vertindamas ginčijamų Įstatymonormų atitikimą Konstitucijai, pabrėžia, kad konstitucinis visųasmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybėsinstitucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybęvienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmensteises ir laisves.Asmens teisė į žalos,padarytos pažeidus jo teises ar laisves, atlyginimą negali būtidiferencijuojama pagal tai, kad asmenų teisinė padėtis skiriasikitais požiūriais.negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

2000-07-05 (7 TEMA) (apylinkės teismas)

DĖL AUTORINIŲ TEISIŲ APSAUGOS

Neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmensnuosavybe.Kaip minėta, ATPK 21410 straipsnio 1 dalies dispozicijojenurodyti veiksmai, kuriais pažeidžiamos autorių ir gretutiniųteisių subjektų teisės. Šie pažeidimai užtraukia neteisėtaiišleistų, atgamintų, platinamų, kitaip naudojamų ar laikomųkomerciniams tikslams egzempliorių konfiskavimą, taip patneteisėto atgaminimo įrangos konfiskavimą. Nekonfiskavus jų,asmuo vėl gali juos panaudoti taip, kad kitiems asmenims arvisuomenei būtų padaryta žala.

2000-09-19 (7 tema) (dvieju apygardu teismai ir apylinkės teismas

DĖL BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NUOSTATŲ, SKIRTŲ ISLAPTINTOLIUDYTOJO APKLAUSAI

Asmuo negali būti pripažintas kaltunusikaltimo padarymu ir kriminalinė bausmė niekam negali būtipaskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančioskaltinamajam žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuopagrįsti reiškiami kaltinimai, taip pat parengti ir pateiktiįrodymus gynybai.Liudytojo pareiga duoti parodymus ir sakyti tiesą baudžiamojojebyloje yra užtikrinama ir tuo, kad už tokios pareigos nevykdymąyra nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Atsakomybė už melagingųparodymų davimą yra nustatyta ir nukentėjusiajam.liudytojasar nukentėjusysis, duodantis parodymus, turi būti įstatymųnustatytomis priemonėmis tinkamai apsaugotas nuo neteisėtopoveikio.liudytojų arnukentėjusiųjų įslaptinimas galimas tik kaip išimtinė priemonė,kai būtina užtikrinti jų saugumąGarantuojant asmens teisę į gynybą sudaromos prielaidoskiekvieną, kuris padarė nusikaltimą, teisingai nubausti iružtikrinti, kad nekaltas asmuo nebus patrauktas baudžiamojon

22

atsakomybėn ir nuteistas.liudytojas arnukentėjusysis gali būti apklausiamas neviešame teisiamajameposėdyje sudarius akustines ir vizualines kliūtis, trukdančiaskitiems proceso dalyviams nustatyti šių asmenų tapatybę. Kaltintojas ir gynėjas vykdo skirtingas funkcijas, todėljų teisių turinys nėra tapatus.Liudytojo ar nukentėjusiojo asmens tapatybę nustatančių duomenų įslaptinimas pats savaime nereiškia, jog teisiamojo ar jo gynėjo teisės šiame procese yra apribotos.

2000-12-21 (7 ir 10 tema) (apylinkės teismas)

DĖL NARYSTĖS DAUGIABUCIŲ NAMŲ SAVININKŲ BENDRIJOSE

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai norsbendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jųišsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasisinteresas, todėl tokie santykiai turi būti reguliuojaminustatant įvairius bendrosios dalinės nuosavybės teisėsdaugiabučiuose namuose įgyvendinimo būdus. Savininkų bendrijossteigimas - vienas galimų bendrosios dalinės nuosavybės teisiųtokiuose namuose įgyvendinimo būdų.Atskirų savininkų nenoras, atsisakymas būti steigiamos daugiabučių namų savininkų bendrijos nariais neturi kliudyti kitiems savininkams steigti tokias bendrijas ir per jas įgyvendinti bendrosios dalinės nuosavybės valdymą bei naudojimą.Kadangi nuosavybė įpareigoja, gyvenamųjų ir negyvenamųjųpatalpų daugiabučiuose namuose savininkai (tiek fiziniai, tiekjuridiniai asmenys) nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėrabendrijos nariai, privalo atlikti pareigas, kylančias išbendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (apmokėtiišlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektųpriežiūra, remontu, tvarkymu ir kt.).Narystė bendrijoje pasibaigia nariui netekus nuosavybės teisės į visas bendrijoje turėtas gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas. Bendrijos nariui pardavus savo turimas patalpas arba kitaip jas perleidus, taip pat nariui mirus, nariu tampa tas patalpas įgijęs ar paveldėjęs asmuo.Ta apimtimi, kuria jose paneigiama savininko teisė laisva valia išstoti iš daugiabučių namų savininkų bendrijos, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1 ir 2 dalims.Bendrijos įsteigimas nereiškia, jog privačios ar viešosios nuosavybės teisės subjektai netenka nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, todėl bendrijos įsteigimas savaime nesuteikia pagrindo varžyti ar kitaip riboti savininkų teises ir teisėtusinteresus.

2001-02-12 (7 tema) (trijų apylinkių teismai)

DĖL APRIBOJIMŲ ADVOKATUI ATSTOVAUTI ARBA GINTI TEISME

Asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėtiadvokatą yra absoliuti teisė pačiam pasirinkti advokatą,skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti.Asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių.Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga.Siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nešališkumą, jų nepriklausomumą, įstatymais taip pat gali būti nustatytas toksteisinis reguliavimas, kuris šalintų prielaidas, galinčiassukelti abejonių dėl teisėjo ir teismų nešališkumo.Asmuo turi teisę pats pasirinkti advokatą iš tų advokatų, kurie pagal įstatymus gali atstovauti arba ginti tame teisme, kuriame yra nagrinėjama byla.

2001-04-12 (7 tema) (aukštesnysis adm. teismas)

DĖL LEIDIMO LAIKYTI IR NEŠIOTI MEDŽIOKLINĮ GINKLĄ IŠDAVIMO RIBOJIMŲ

23

Atsisakymas išduoti ginklą turi būti motyvuotas, o asmuo gali skųsti jį teismui. įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.Tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.Teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, įrašytiems į profilaktinę ar operatyvinę policijos įskaitą, leidimas įsigyti medžioklinį ginklą neišduodamas arba gali būti nepratęstas ar panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, savaime nepažeidžia konstitucinio visų asmenų lygybės principo.

2001-05-24 (7 ir 10 tema) (aukštesnysis adm. teismas)

DĖL NE VISO DARBO LAIKO NUSTATYMO

Atsižvelgiant į darbuotojo ir darbdavio teisę susitarti dėl ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės, taip patpalankumo darbuotojams principą yra pagrindo teigti, kadVyriausybė, pagal Įstatymą turėdama įgaliojimus nustatyti nevisos darbo dienos nustatymo tvarką arba ne visos darbosavaitės nustatymo tvarką, turi teisę nustatyti ir tai, kadsusitariant dėl ne viso darbo laiko gali būti numatytasutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi,kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą irturi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas,gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

2001-10-02 (7 tema) (apygardos adm. teismas)

DĖL VAIRUOTOJO PAŽYMĖJIMO NEGRAŽINIMO KAIP ADMINISTRACINĖS TEISENOS UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS (papildymas)

Laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę liudija asmenį turint šią teisę tik Lietuvoje (ir tik laikinai.)Niekasnegali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą." Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas konstitucinisprincipas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartąuž tą patį nusikaltimą. Ginčijama įstatymo nuostata reguliuojami ne administracinėsnuobaudos skyrimo už padarytą teisės pažeidimą santykiai, betsantykiai, kurie atsiranda užtikrinant paskirtosadministracinės nuobaudos įvykdymą. Vairuotojo pažymėjimonegrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, nėra nuobauda užpadarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Vairuotojo pažymėjimonegrąžinimas turi kitą paskirtį - užtikrinti, kad paskirtabauda būtų sumokėta. Iš to galima daryti išvadą, kad vairuotojopažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda,negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis konstitucinį principąnon bis in idem.Negali būti nustatoma leidininė išvykimo iš Lietuvos tvarka, t. y. negali būti nustatoma tokia tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybinės institucijos leidimo išvykti iš Lietuvos.Už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui įstatymu nustatant atsakomybę, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįstoasmens teisių ribojimo.Teisė vairuoti transporto priemonę yra įgyta teisė. Jąpatvirtina vairuotojo pažymėjimas. Vairuotojo pažymėjimonegrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, ir išdavimaslaikino leidimo vairuoti transporto priemonę reiškia įgytosteisės suvaržymą, nes nustatomas tik laikinas leidimas janaudotis, tuo tarpu teisės vairuoti transporto priemonęatėmimas kaip administracinė nuobauda nėra paskirtas.

24

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo konstatuota, kad vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, iš esmės reiškia, jog asmuo užsienyje negalipasinaudoti dokumentu, liudijančiu jo teisę vairuoti transportopriemonę. Laikinas leidimas vairuoti transporto priemonęreiškia ir tai, kad yra suvaržomas asmens turimos teisėsvairuoti transporto priemonę įgyvendinimas Lietuvoje, nes toksleidimas galioja tik laikinai ir jo galiojimas turi būtipratęsiamas.jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

2002-02-05 (7 ir 10 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL AUKŠTOJO MOKSLO ĮSTATYMO

Aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu.Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutą registruoja Ministerijaskirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtųaukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų,jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jųfunkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaimenepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo.Valstybinių aukštųjų mokyklų tarybų narius skiria švietimoir mokslo ministras bei valstybinių aukštųjų mokyklų savivaldosinstitucijos

2002-07-02 (7 tema) (aukštesnysis adm. teismas)

DĖL KARIU GALIMYBĖS ATLEIDIMO IŠ TARNYBOS ATVEJU KREIPTIS Į TEISMĄ (papildymas)

Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme.Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybossantykiai turi savo ypatumų. Atsižvelgiant į šiuos ypatumusįstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių arlaisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokiųginčų sprendimo tvarka. Tačiau krašto apsaugos sistemosorganizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigtiasmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savoteisių ar laisvių gynimo.Atleistas karys gali kreiptis į teismą tik dėl teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimo. Taigi pagal ginčijamą Įstatymo 48 straipsnio 2dalies nuostatą kariui neleidžiama kreiptis į teismą dėl joatleidimo iš karo tarnybos pagrįstumo. Taip pažeidžiama asmenskonstitucinė teisė kreiptis į teismą.

Nuostata, kad atleidimo iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos kai profesinės karo tarnybos ar kariosavanorio tarnybos sutartis turėjo būti nutraukiama, atvejaisteismui gali būti paduotas skundas tik dėl teisės aktųnustatytos atleidimo tvarkos pažeidimo, prieštaraujaKonstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinėsvalstybės principui.

2003-01-24 (Vilniaus apygardos administracinis teismas)

_________________________________________________________

25

DĖL LR PROKURATŪROS ĮST. 11Str.4d.9p.(2008,11,28)ir 2000,11,28 LR

PROKURATŪROS ĮST. 11Str. PAKEITIMO ĮST.2Str. ATITIKTIES LRK

Demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo

veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise. Realizuodami visuomenei ir

valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi

patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų.

Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir

kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų

nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu.

Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai,kiti asmenys neturi

teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas,

veiklą.

Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus nustatyti

objektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų

įgaliojimų trukmę, jų skyrimo, atleidimo tvarką,atleidimo pagrindus, yra

saistomas konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės

principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

Pažymėtina,kad nė vienas generalinis prokuroras nėra šių pareigų ėjęs visą

įstatymo nustatytą įgaliojimų laiką. Teisės aktuose, kuriais generaliniai

prokurorai būdavo atleidžiami iš pareigų, šių pareigūnų atleidimas nebūdavo

siejamas su jų darbo vertinimu.

Pabrėžtina, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip

pat savo paties priimtų įstatymų.

Tai- esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

Seimas turi įgaliojimus įstatyme numatyti valstybės institucijas, kurių

vadovus skiria ir atleidžia pats Seimas. Taip pat kad Seimas turi įgaliojimus

skirti ir atleisti tokių institucijų vadovus.

Pagal Konstituciją teisės aktas, kuriuo atleidžiamas Seimo paskirtas įstatymo

numatytos valstybės institucijos vadovas, visada yra individualus teisės

aktas, todėl šio teisės akto forma yra ne įstatymas, bet kitas Seimo teisės

aktas- poįstatyminis aktas. Pagal Konstitucijos 70str.2 d. tokius Seimo

teisės aktus pasirašo Seimo pirmininkas.

Nepasitikėjimas pareiškiamas visų Seimo narių dauguma.

2003-07-04 (Vilniaus apygardos administracinis teismas)

_________________________________________________________

DĖL LR VI PENSIJŲ ĮSTATYMO

Įstatyme nustatytasteisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnas, išėjęs į pensijąiki Įstatymo įsigaliojimo, turi pasirinkti, ar atsisakytipensijos, ar darbo, riboja asmens laisvę pasirinkti darbą arverslą ir pažeidžia valstybės laiduojamą piliečių teisę gautipensiją, prieštarauja teisingos pilietinės visuomenės irteisinės valstybės principams.

Įstatyme nustatytu teisiniureguliavimu, pagal kurį pareigūnams, išėjusiems į pensiją ikiĮstatymo įsigaliojimo, mokėta pensija sumažinta iki 30procentų, yra pažeidžiami teisingos pilietinės visuomenės irteisinės valstybės principai, teisė į nuosavybę bei valstybėspareiga užtikrinti palankiausią nuosavybės teisės įgyvendinimorežimą ir ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosiį ją, valstybės laiduojama piliečių teisė gauti pensiją.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m.spalio 31 d. nutartyje teigiama, kad pareigūno pensija skiriamaesant tam tikrai faktų sutapčiai: 1) specifinė tarnyba,

26

susijusi su nenormuota darbo diena, padidinta sužalojimo aržūties dėl tarnybos rizika ir pan.; 2) nustatytos trukmės darbostažas. Pareiškėjo nuomone, pareigūno pensijos neskyrimas, kaityčinį nusikaltimą padaro dirbantis pareigūnas, yrapateisinamas (diskredituojamas pareigūno vardas). Tačiaupaskirtos pareigūno pensijos mokėjimo nutraukimas jam jaunebedirbant (nutrūkus tarnybos teisiniams santykiams)pareiškėjui kelia abejonių, nes juridinių faktų sutaptis, dėlkurių buvo paskirta pareigūno pensija, išlieka.Pareigūno pensija paprastai yra skiriama iki gyvos galvos, todėl teisė į nuolatines pajamas iš šios pensijos laikytina nuosavybe. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinktidarbą bei verslą. Taigi pagal Įstatymą asmenims,priimtiems tarnauti pareigūnais ir kariais, į jų tarnybos stažolaiką nurodyti laikotarpiai įskaitomi nepriklausomai nuo to, arjie priimti tarnauti iki Įstatymo įsigaliojimo, ar Įstatymuijau įsigaliojus.Istatymų leidėjas mokamos valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu.Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Valstybiniu pensijųįstatymą yra viena iš valstybinių pensijų rūšių, ji yra mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.Pagal galiojančius įstatymus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas nėra grindžiamas neisocialinio draudimo, nei jokiomis kitomis specialiomis įmokomis. Pareigūnų ir karių valstybinė pensijaapskaičiuojama ir mokama atsižvelgiant i pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį. Valstybinės socialiniodraudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas, skirtingai nuo valstybiniu pensijų (tarp jų ir pareigūnų irkarių valstybinės pensijos), yra grindžiamas socialinio draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai.

Jeigu įstatymu ėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją užtarnybą, neatsižvelgtų į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingasaplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija.Teismas konstatavo, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų

2004-01-26 (Vilniaus apygardos administracinis teismas)

DĖL ALKOHOLIO KONTROLĖS ĮSTATYMO IR ALKOHOLIO PRODUKTŲ GAMYBOS LICENCIJAVIMO TAISYKLIŲ

nustatytais alkoholio reklamos ribojimaisiškyla grėsmė, kad ribojamai alkoholio reklamai, t. y. draudžiamai informacijai, bus priskirta ir nekomercinėinformacija, kurios riboti nėra pagrindo ir būtinybės.Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių7 ir 9 punktų normomis yra teikiamos privilegijos konkretiems ūkio subjektams, įstatymo 3 straipsnio 1 dalies2 punktu siekiama riboti privatų pelną, gautą iš alkoholinių gėrimų gamybos, importo ir prekybos jais, oįstatymo 2 straipsnio 1 dalyje suformuluotą tikslą mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, piktnaudžiavimąalkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui galima pasiekti sudarius vienodas sąlygas visiems rinkos dalyviams.Valstybė, laikydamasi Konstitucijos reikalavimų, turi teise ribotialkoholio reklama, nustatyti nuobaudas už įstatymų, reguliuojančių alkoholiniu gėrimu gamybos, realizavimo arreklamos tvarka, pažeidimus, tačiau tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti

27

teisinga pusiausvyra. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pagal Konstitucija monopolio įvedimaslaikytinas nepagrįstu privilegijų teikimu tam tikram ūkio subjektui.„Alkoholio kontrolės įstatymo paskirtis – <...> nustatyti alkoholio produktu gamybos <...> valstybės monopolio įvedimo bei valstybės monopolinės teisės gaminti <...> į nustatytus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus“,

VIII tema

1998-11-11

2003-12-30 (1,5 8,14,17 ir 19 tema) (Seimas)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SUTEIKIMO IŠIMTIES TVARKA

1.Kokia J. Borisov'o veikla, išleidžiant Prezidento dekretą kuriuo J. Borisov'ui išimties tvarka suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo įvertinta kaip nuopelnai Lietuvos Respublikai.2.kokia J. Borisov'oveikla tuo metu, kai jis,nebuvo Lietuvos Respublikos pilietisbuvo įvertinta kaip nuopelnaiLietuvos Respublikai.3.kaipPrezidentas vertinapareiškėjo - Seimo atstovų teiginius,kad "Jurij Borisov netekoLietuvos Respublikos pilietybės siekdamas įgyti RusijosFederacijos pilietybę" 4.ar buvo aiškintasiirkaip buvo įsitikinta,kad nėraPilietybės įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėlkurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama,5.ar iki išleidžiantdekretąkurios norsLietuvos valstybės institucijos ar pareigūnai buvo pateikęRespublikos Prezidentui informacijos, apibūdinančios J.Borisov'ąJ. Borisovvienintelis iš pretendentų jau buvo turėjęs LietuvosRespublikos pilietybębuvo apdovanotas Dariaus ir Girėnomedaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijos sportuiLietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagrindu reikėtųlaikyti tris pagrindines sąlygas: faktą, kad asmuo,pageidaujantis susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, jauanksčiau turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet jos neteko;suinteresuoto asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikospilietybės grąžinimo; asmens, pageidaujančio susigrąžintiLietuvos Respublikos pilietybę, sutikimą, kad, jam grąžinusLietuvos Respublikos pilietybę, jis atsisakys turimos kitosvalstybės pilietybės.tie nuopelnai yra įmonėso ne J. Borisov'o, turinčio RusijosFederacijos pilietybę, nuopelnailabdaros dydis akivaizdžiai neatitinka sumų, nurodytųJ. Borisov'o prašyme išimties tvarka suteikti jam Lietuvospilietybę

28

nuopelnais Lietuvos valstybei gali būti laikoma tik ta veikla,kurią užsienio valstybės pilietis atlieka garsindamas valstybėsvardą, savo talentą, kūrybą, laiką, jėgas skirdamas tam tikraisričiai, kai jis yra laisvas pasirinkti, daryti tai arnedaryti, nesitikėdamas jokio pripažinimo.Respublikos Prezidentodekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti MinistroPirmininko arba atitinkamo ministro. vidaus reikalų ministrasRespublikos Prezidentodekretąpasirašė prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui,prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymuiPilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens irvalstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuotampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenkapilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad irkur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, aruž jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, - piliečiuiišvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kuriospilietis jis yra, nenutrūksta.kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta išvalstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitąvalstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe,kurios pilietis jis yra, išlieka.Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietisrealiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomisnesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo.Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečioteisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiutoks atsisakymas yra niekinis.Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisėsaktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims - piliečiui irvalstybei - atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybėsinstitucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą. Pilietybėsklausimais jokie asmenų ar asmens ir valstybės institucijos(jos pareigūno) susitarimai negalimi, o jeigu tokie susitarimaiir būtų sudaryti, pilietybės santykių jie negalėtų sukurti;pilietybėsturėjimas - tai prielaida turėti visas teises ir laisves,įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdytinustatytas pareigas.Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyjevisais atvejais, neatsižvelgdama į tai, ar Lietuvos Respublikospilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė.LietuvosRespublikos pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik tuoatveju, jeigu tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinėsutartis pagal Konstituciją LietuvosRespublikos pilietis negali būti išsiųstas iš Lietuvos.Respublikos Prezidentodekretas, kaip teisės aktas, atsiranda tik tada, kai jis yraRespublikos Prezidento pasirašytas.Kol Respublikos Prezidentasnėra to padaręs, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kadRespublikos Prezidentas yra išleidęs dekretą.tol, kol Respublikos Prezidento dekretas nėrapasirašytas Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro, toksdekretas negali įsigalioti, taigi negali sukelti jokių teisiniųpadarinių.Ministras Pirmininkasar ministras neturi pareigos pasirašyti tokį dekretą, kurisišleistas nepaisant Konstitucijos ar nesilaikant atitinkamuoseįstatymuose nustatytos tvarkos,priešingu atveju Ministrui Pirmininkui arba ministrui tektųatsakomybė už veiksmus, kuriuos jis privalėtų atliktineturėdamas pasirinkimo

29

atsakomybė už Respublikos Prezidento dekretą tenka nepačiam Respublikos Prezidentui, o Ministrui Pirmininkui arbaatitinkamam ministrui, yra grindžiama nuostata, kad RespublikosPrezidentas, kol eina savo pareigas, nėra atsakingas už savosprendimus,vien tai, kad Respublikos Prezidentodekretas yra pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai arįstatymui, savaime nereiškia, kad išleidęs dekretą, pripažintąprieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, RespublikosPrezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužėpriesaiką, arba padarė nusikaltimą.nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga, kadatsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys,t. y. nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, asmensnarystė Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiškia pilietybėfinansinė, materialiar kitokia parama,laikoma tik toužsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės pagalba tamLietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybėspareigūnui, atitinkamai įmonei, įstaigai ar organizacijai, betji nelaikytina nuopelnaisLietuvosRespublikai.LietuvosRespublikos piliečių ankstesni nuopelnai Lietuvos valstybei,jiems atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės ar jos kitaipnetekus, negali tapti užsienio valstybės piliečio ar asmens bepilietybės nuopelnais Lietuvos Respublikai, kuriems esant jiemsišimties tvarka galėtų būti teikiama Lietuvos Respublikospilietybė.įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas ir įtai, kokiu būdu asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikospilietybę, kurios vėliau neteko, turi diskreciją nustatytinevienodas Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo sąlygas.prieš asmenį, kurissiekia įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka,yra atliekamas operatyvinis tyrimas, Valstybės saugumodepartamentas nerekomenduoja suteikti tokiam asmeniui LietuvosRespublikos pilietybės.

2006-11-13 (8 ir 14 tema) (Seimo narių grupė ir Vilniaus apyg. adm.

teismas)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS

pilietybė yranuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys;pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasitol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinisryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: arvalstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribųbūtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšysyra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingąteisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės irjoje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens bepilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta išvalstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitąvalstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kuriospilietis jis yra, išlieka.nacionalinė valstybė yra etninėstautos bendro gyvenimo politinė forma, užtikrinanti galimybępuoselėti atitinkamos etninės tautos tapatumą, kultūrą,mentalitetą, kalbą, tradicijas, papročius, padedanti kaupti irbūsimosioms kartoms perduoti valstybingumo patirtį ir įgytibrandą, suteikianti būtinas istorinio išlikimo garantijas. Benacionalinės valstybės visavertis etninės tautos gyvenimas būtųypač pasunkintas ar net neįmanomas.

30

Lietuvių tautai, kaip etninei tautai, save priskiriantysasmenys ir šiandieninėje Lietuvos valstybėje sudaro absoliučiągyventojų daugumą. Šiuo atžvilgiu, taip pat valstybės pavadinimu,valstybinės kalbos statuso lietuvių kalbai pripažinimu lietuviųtauta atitinka visuotinai pripažintą titulinės nacijosapibūdinimą.lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuviųtautos, kaip titulinės nacijos, ir kitų Lietuvos teritorijojegyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautųžmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems atžvilgiuLietuvos pilietinė Tauta -valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius(nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaroLietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklausovisi Lietuvos Respublikos piliečiaiLietuvospilietinė Tauta yra Konstitucijos šaltinis.kiekviena valstybė pati savo teisės aktaisnustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybėsįgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitussu pilietybe susijusius santykius.1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės(kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi)nustato, kad sąvoka"repatrijavimas"yravartojama žmonių grąžinimo į valstybę, kurios piliečiai jie yra,kontekste (pagrindu imant asmens teisinį ryšį su atitinkamavalstybe), o ne asmens etninės kilmės kontekste.Sąjungos pilietybė nekeičia nėvienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigiir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio.Europos Sąjungos pilietybė yrapridėtinė, papildomaTeisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimoinstitutas buvo skirtas tam, kad užsienio valstybėse gyvenantysasmenys (ne tik lietuvių kilmės), iki Lietuvos valstybingumopraradimo turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų palikuonys,taip pat užsienio lietuviai neprarastų ryšio su atkurtanepriklausoma Lietuvos valstybe, kad užsienyje gyvenantyslietuviai nebūtų atkirsti nuo lietuvių tautos.įstatymųleidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties irprasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad LietuvosRespublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiutik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti - išimtiniai, kadpagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retosišimtys, bet paplitęs reiškinys.pilietybėišreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindijo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei - pilietineiTautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteiktiLietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos irLietuvos valstybės interesaisįstatymais ar kitais teisėsaktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnųLietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės piliečiui arasmeniui be pilietybės išimties tvarka gali būti suteiktaLietuvos Respublikos pilietybė, sąrašasįstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas(inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisėsaktu.

IX tema

31

X tema

1997-02-13

1999-01-14

1999-04-20

1999-10-06

1999-10-21

2000-02-23

2000-06-13

2000-12-06

2000-12-21

2001-04-02

2001-05-24

2001-11-29

2002-01-14

2002-02-05

2002-03-14

2002-06-03

2002-07-11

2003-11-17

2004-01-26

XI tema

1998-01-10 (11,12,17 ir 18 tema) (Vyriausybė)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS

jos vietos tarp kitų valdžiosjų tarpusavio sąveikaapibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė.Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kadvyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimųrezultatus. Būtent todėl valstybės vadovas skiria vyriausybėsvadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas.Neparlamentiniamvyriausybės formavimui būdinga tai, kad vykdomajai valdžiainereikalingas parlamento pasitikėjimas, valstybės vadovas jąsudaro savarankiškai. Tačiau ir neparlamentinio vyriausybėssudarymo atveju prezidentas svarbiausius šios institucijospareigūnus paprastai skiria parlamento pritarimu.Ministrai, vadovaudami jiemspavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, RespublikosPrezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.Politinė partija ar organizacija, kurios atstovasišrinktas ar paskirtas į valstybines pareigas, programinesnuostatas įgyvendina tokia apimtimi, kokia yra galima pagaljam įstatymo suteiktus įgaliojimus.tik Seimo pasitikėjimąturinti Vyriausybė gali vykdyti savo įgaliojimus. Teisinėtokių įgaliojimų suteikimo forma - balsavimas Seime pritariantVyriausybės programai.Vyriausybės programa vertintina kaip teisinisdokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybėsveiklos gairės.RespublikosPrezidentas Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, pavedajam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Jis Seimopritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką, priima Vyriausybėsgrąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eitipareigas, kol bus sudaryta Vyriausybė, priima Vyriausybėsatsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas

32

arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininkopareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. RespublikosPrezidentas Vyriausybei atsistatydinus ar grąžinus savoįgaliojimus ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimuisvarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą, Ministro Pirmininkoteikimu skiria ir atleidžia ministrus ir t. t.Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys -laiduoti valdžios institucijų sąveiką.Pakankamai ilga pauzė paaiškinama tuo, kad reikia tam tikrolaiko pasitraukiančiam prezidentui pasirengti valstybės vadovopareigų perdavimui, o naujajam - pasirengti pareigų priėmimui.išrinktas Respublikos Prezidentas nuo galutinių rinkimųrezultatų paskelbimo iki priesaikos davimo valstybės vadovoįgaliojimų dar neturi. Prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūkstabuvusiojo Respublikos Prezidento įgaliojimai, kartu nutrūkstair Vyriausybės ryšys su valstybės vadovu, kuris taip pat jąformavo.Vyriausybė privalo atsistatydinti šiaisatvejais: 1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujaisudarytos Vyriausybės programai; 2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptubalsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar MinistruPirmininku; 3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta; 4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.sąrašas yra baigtinisnėra pagrindosąvokas "Vyriausybės atsistatydinimas" ir "Vyriausybėsįgaliojimų grąžinimas" laikyti tapačiomis. įgaliojimų grąžinimo procedūra yra ne tiktarpinstitucinio mandagumo išraiška - ji suteikia galimybęRespublikos Prezidentui patikrinti, ar Seimas ir toliaupasitiki Vyriausybe.Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, pasitikėjimąVyriausybe iš principo išreiškia savo įgaliojimų laikui.Žinoma, tai nereiškia, kad Vyriausybei atsistatydinus bustvirtinama ta pati programa.

1998-02-18

1998-12-17 (11,12 ir 17 tema) (sprendimas) (Vyriausybė)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 1998 M. SAUSIO 10 D. NUTARIMO IŠAIŠKINIMO

Seimui pritarus Ministro Pirmininkokandidatūrai ir Respublikos Prezidentui paskyrus MinistrąPirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį,jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, tai reikštų, kadVyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti.kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybėtaip pat turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Negavusi šiųįgaliojimų, Vyriausybė turi atsistatydinti.

2001-06-28

2002-12-24

XII tema

1994-12-22

1998-01-10

1998-12-17

33

2001-07-12

2003-01-24

2003-07-04

2004-01-26

XIII tema

1994-06-30 (13 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL VYRIAUSIOSIOS RINKIMŲ KOMISIJOS PERSONALINĖS SUDĖTIES

parlamentinės kontrolės forma,kaip Seimo nario paklausimo teisė. Išimtistaikoma teismams, nes jųnepriklausomumas laiduojamas Konstitucijos 109 ir 114straipsniuoseįtvirtintaSeimo teisė pačiam priimti galutinį sprendimą tais atvejais,kai pažeidžiami rinkimų įstatymai. Toks Seimo sprendimasturi būti grindžiamas Konstitucinio Teismo išvada. Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad minėtas Seimosprendimas, priimtas tokiomis aplinkybėmis, kai buvoignoruojami Aukščiausiojo Teismo sprendimai ir nerandamateisinių būdų priversti tuos sprendimus įvykdyti,vertintinas kaip neišvengiama priemonė, nes juo buvoįveiktas teisminės valdžios galių ignoravimas.

1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardėsrašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitųasmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas,lietuviškus įrašus. 2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardėsišduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomilietuviškais rašmenimis. . Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmensvardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka.Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruojapilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką,valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės irsavivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbipiliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiemspiliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės irsavivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtusinteresus. Konstitucinis valstybinės kalbos statusoįtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privaloįstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamasviešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbosapsaugos priemones. . Pažymėtina, kad AukščiausiosiosTarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas irpavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškaisrašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimtiespiliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių.negalimanustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimoatsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taippat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtųtaikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymasvalstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms savepriskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardesbet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatytavalstybinės kalbos vartojimo sritimi.

1994-07-07 (13 tema) (Seimo narių grupė)

34

DĖL SEIMO NUTARIMO „DĖL VYRIAUSIOSIOS RINKIMŲ KOMISIJOS SUDARYMO“

nustatyta Seimo teisė sudaryti Vyriausiąją rinkimųkomisiją ir keisti jos sudėtį. Tuo yra įtvirtinta nuostata, kadSeimo narių rinkimus organizuoja ir vykdo Seimo sudarytaVyriausioji rinkimų komisija.Seimo prerogatyva keisti Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtįjokiais kriterijais neapibrėžta, tačiau ją riboja paties Seimopriimto Seimo rinkimų įstatymo atitinkamos nuostatossudarė naują Vyriausiąją rinkimų komisiją. Tokiu būduSeimas įgyvendino savo konstitucinę prerogatyvą sudarytiVyriausiąją rinkimų komisiją ir keisti jos sudėtį.teisės normų nesukurta, naujų pavedimųar užduočių neduota, o tik konstatuota, kad naujai sudarytosVyriausiosios rinkimų komisijos pareiga yra vykdyti Seimorinkimų įstatymo reikalavimus.

1994-07-22 (13 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL REFERENDUMO ĮSTATYMO PATAISŲ

Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius irratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tautavisuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratiniųtradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkamiretai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiamisvarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, irratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą arnepritarimą parlamento priimtam įstatymui.Įstatymas yra Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytatvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymųleidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Referendumupriimamo įstatymo leidėjas yra piliečiai, įgyvendinantysKonstitucijoje įtvirtintą teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savošalį.Konstitucijoje numatyta, kad referendumą įstatymonustatytais atvejais skelbia Seimas ir kad referendumasskelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančiųpiliečių, turinčių rinkimų teisę. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautossuvereniteto įgyvendinimo garantijų, todėl įstatymų leidėjasnustato tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinęgarantiją realizuotų tik rinkimų teisę turintys piliečiai.Piliečio pasas yra dokumentas, patvirtinantis pilietybę, josavininko asmenį.Tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija. Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidėjas, galiišreikšti savo nuomonę dėl referendumui teikiamo įstatymo ar jo nuostatų projekto atitikimo Konstitucijai. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytusKonstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtųribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projektoneatitikimą Konstitucijai "pirmiausia turi būti nagrinėjamasKonstitucijos keitimo klausimas", ydinga ir dėl to, kadKonstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautosvalios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateiktoreferendumui teisės akto projekto.Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokiusnors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektąpriimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuotireferendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo arkito teisės akto projekto. Vienas iš sprendimųpriėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. Šisprincipas taip pat yra įtvirtintas Konstitucijoje nustatantSeimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos, įstatymų

35

priėmimo procedūras ir reguliuojant kitus klausimus. Visi iki šiol Lietuvos Respublikoje vykę referendumaiorganizuoti vadovaujantis šiuo principu.

I Konstitucini Teisma kreipėsi Seimo nariu grupė, nes, ju nuomone, Konstitucijai prieštarauja Referendumoistatymo pataisos:1) kad referendumu gali buti priimami ne istatymai, o tik istatymu nuostatos ir kad istatymu nuostatos ekonominiais klausimais gali buti priimamos referendumu tik atlikus ekonomine ekspertize dėl busimu pasekmiu, nes taip ribojama pilieciu teisė tiesiogiai dalyvauti valdant šali;2) kad parašu rinkimo lape pasirašantis pilietis visus duomenis surašytu pats ir nurodytu savo paso numeri, nes taip ribojama dėl fizinės galios ar mažaraštiškumo negalinciu pasirašyti ir neturinciu paso pilieciu teisė reikalauti skelbti referenduma;3) kad Seimas sprendžia, ar referendumui teikiamas istatymo nuostatu projektas atitinka Konstitucija, nes tik Konstitucinis Teismas gali spresti, ar teisės aktas atitinka Konstitucija;4) kad Seimas gali atidėti referendumo paskelbima, jei pats nutaria apsvarstyti ir priimti teikiamas istatymo nuostatas, nes atsiranda galimybė dirbtinai vilkinti referendumo paskelbima;5) kad referendumui pateikti klausimai laikomi priimtais, kai jiems pritarė daugiau kaip pusė itrauktu i sarašus pilieciu. Ši nuostata prieštarauja Seimo rinkimu istatymui ir Konstitucijos 69 straipsniui.Konstitucinis Teismas nutarė, jog Referendumo istatymo pataisos:1) kad referendumu gali buti priimamos istatymu nuostatos, neprieštarauja Konstitucijai, nes Konstitucijoje vartojama savoka „istatymu nuostatos“ gali buti suprantama ir kaip vientisas istatymas, ir kaip atskiros jo normos;2) kad istatymu nuostatos ekonominiais klausimais gali buti priimamos referendumu tik atlikus ekonomine ekspertize dėl busimu pasekmiu, prieštarauja Konstitucijai, nes taip negali buti salygojamas referendumo skelbimas ir vykdymas;3) kad parašu rinkimo lape nurodomas pasirašanciojo paso numeris, neprieštarauja Konstitucijai, nes tai yra viena iš garantiju, jog pilieciu parašu rinkimo lape pasirašė tinkamas subjektas;4) kad visus duomenis parašu rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats, prieštarauja Konstitucijai, nes tai yra teisės reikalauti skelbti referenduma atėmimas iš tu pilieciu, kurie dėl fiziniu trukumu negali užpildyti parašu rinkimo lapo;5) kad Seimas gali konstatuoti referendumui teikiamo istatymo nuostatu projekta neatitinkant Konstitucijos, neprieštarauja Konstitucijai, nes Konstitucinis Teismas nesprendžia istatymu projektu atitikimo Konstitucijai klausimo, tai gali konstatuoti Seimas išreikšdamas savo nuomone kaip tautos atstovybė;6) kad Seimui konstatavus referendumui teikiama projekta neatitinkant Konstitucijos pirmiausia turi buti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas, prieštarauja Konstitucijai, nes šiuo atveju referendumo paskelbimas susiejamas su Konstitucijoje nenumatyta salyga;7) kad referendumo paskelbimas gali buti atidėtas Seimui nutarus apsvarstyti ir priimti teikiama projekta, prieštarauja Konstitucijai, nes Konstitucijoje nenumatyta, jog Seimas gal_tu atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projekta priimti svarstyti pats, apribodamas pilieciu teise inicijuoti referenduma;8) kad istatymo nuostatos ar kitas sprendimas laikomi referendumo priimtais, jeigu per referenduma jiems pritaria daugiau kaip pusė itrauktu i sarašus pilieciu, neprieštarauja Konstitucijai, nes per referenduma turi buti nustatyta tikroji tautos valia.

1994-12-01 (13 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL REFERENDUMO ORGANIZAVIMO

Teiginys, kad iniciatyvos organizuoti referendumąpareiškimas jau reiškia referendumo pradžią, yra nepagrįstas.Iniciatyvinės grupės susiformavimas, piliečių parašų dėlreferendumo organizavimo rinkimas, dokumentų pateikimas ir jųtikrinimas bei svarstymas - tai tik būtini referendumoorganizavimo stadijos veiksmai. Seimo nutarimas paskelbtireferendumą gali būti priimamas tik juos atlikus (išskyrusatvejus, kai referendumas skelbiamas Seimo iniciatyva).Pažymėtina ir tai, kad neatlikus svarbiausių parengiamųjų veiksmųreferendumo organizavimas savaime nutrūksta. Nuo kitų įstatymų jie pirmiausia skiriasi priėmimoir keitimo tvarka. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už

36

juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami nemažesne kaip 3/ 5 visų Seimo narių balsų dauguma. Tuo tarpu kitiįstatymai (įskaitant ir jų pakeitimus) laikomi priimtais, jeiguuž juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.

1996-11-23 (išvada) (13 tema) (Prezidentas)

Dėl Respublikos Prezidento paklausimų, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas

Vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yrademokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijųrinkimai.Atstovų rinkimams, rinkimų stebėtojų, spaudos ir kitųvisuomenės informavimo priemonių atstovų aktyvus dalyvavimasrinkimų procese, kiek tai leidžiama įstatymo, užtikrina, kadrinkėjų valia bus deramai išreikšta.Minėtų atstovų pastabosleidžia nustatyti Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus.Vyriausioji rinkimų komisija Priimdama sprendimą ji rėmėsi tuo, kadnedidelis balsų skirtumas savaime nėra pagrindas perskaičiuotirinkimų biuletenius.Vyriausiajai rinkimų komisijai yrasuteikta teisė pačiai spręsti, kokiais atvejais rinkimųbiuleteniai perskaičiuotini.Kompromituojančia kandidatą medžiaga pripažįstamatokia medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus nebalsuoti užkonkretų kandidatą ir kurioje pranešama kandidatą negatyviaiapibūdinanti žinia. Visuomenės informavimo priemonės paskelbtanuomonė (skirtingai nuo žinios, nuomonei netaikomi tiesoskriterijai) apie kandidatą, taip pat ir negatyvi, nėrapripažįstama kompromituojančia medžiaga ir nesuteikiakandidatui teisės reikalauti paskelbti atsakomąją nuomonę.kompromituojančiosmedžiagos paskelbimas yra šiurkštus Seimo rinkimų įstatymopažeidimas, ir tai gali būti pagrindas rinkimų rezultatuspripažinti negaliojančiais,Seimo rinkimų įstatymas nenumato pakankamųteisinių garantijų, užkertančių kelią skelbti kompromituojančiąmedžiagą rinkimų agitacijos draudimo metu.

1998-11-11 (8 ir 13 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL REIKALAVIMO KANDIDATAMS Į SEIMO NARIUS AR Į SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ NARIUS, TURINTIEMS UŽSIENIO VALSTYBĖS PILIETYBĘ, ATSISAKYTI KITOS VALSTYBĖS PILIEČIO PRIESAIKOS

Asmenys, kurie yra davękitos valstybės piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakytiir nurodyti anketoje, kaip ir kada tai padarė. Kandidato įtarybos narius anketoje taip pat gali būti pateikiama ir kitųVyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų papildomų klausimų,į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti.Pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmensryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmisbei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu,gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei.užsieniopilietybės atsisakymo ar atėmimo procedūras gali nustatyti tikta valstybė, kuri savo teisės normomis sukūrė atitinkamąpilietybės institutą.priesaika yra tik viena iš sąlygų pilietybeigauti, todėl ir vėliau vienos iš tų sąlygų paneigimas darnebūtinai reiškia pilietybės atsisakymą.asmuo, turintisdvigubą pilietybę ir davęs kitos valstybės piliečio priesaiką,

37

bet norintis kandidatuoti į Seimo ar savivaldybės tarybosnarius, raštu tik atsisakytų duotos kitos valstybės piliečiopriesaikos.reikalavimas keliamas siekiant užtikrinti,kad atitinkamas asmuo atitiktų konstitucinę sąlygą būtinesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei.diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinisreguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiaispasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių,visuomeniškai reikšmingų tikslų.Priesaika yra asmens iškilmingas bei tvirtaspasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdytiarba pažadas sakyti tiesą, paprastai kreipiantis ir į Dievą.pabrėžia vieną labai svarbų aspektą - politinį priesaikos arpasižadėjimo pobūdį, nes kalbama apie tam tikrusįsipareigojimus užsienio valstybei.

2004-11-05 (išvada) (13 tema) (Respublikos Prezidentas)

DĖL SEIMO RINKIMŲ

pagal Seimorinkimų įstatymo 82 straipsnio 6 dalį apygardos rinkimųkomisija privalo priimti sprendimą perskaičiuoti visusvienmandatės rinkimų apygardos biuletenius, kai iki balsųskaičiavimo protokolo pasirašymo to pareikalauja kandidatoatstovas ir pagal išankstinius rinkimų rezultatus šiojevienmandatėje rinkimų apygardoje balsų skirtumas tarp pirmą irantrą vietą užėmusių kandidatų yra mažesnis nei 50. Sprendimą,ar yra padaryti šiurkštūs įstatymo pažeidimai, ar jų nėra, turipriimti Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgusi į visasrinkimų organizavimo ir vykdymo aplinkybes, įvertinusi rinkimųorganizavimą ir vykdymą kaip visumą, taip pat ir tai, kokiažala rinkimams buvo padaryta žinomais neteisėtais arnusikalstamais veiksmais.Konstitucinis Teismas, tirdamas paklausimą dėl rinkimų įstatymųpažeidimų per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus,tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimusarba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymųpažeidimų tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti ar kitašios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimuirenkant Seimo narius ar Respublikos Prezidentą.valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kadpiliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškaiišrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį, kritikuotivalstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus,taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo teisesteisme, peticijos teisę, teisės aktuose reglamentuojantpiliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt.institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltųabejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, arrenkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijasnebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai.leidėjas privalo paisytiKonstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti arapriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slaptobalsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiemssubjektams, nes antraip tai reikštų, jog yra apribojama arbaišvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiškaper Tautos atstovybę - Seimą.nustatytitokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad rinkėjaibalsuotų asmeniškai ir slaptai, kad balsavimo metu nebūtųgalima paveikti rinkėjų valios ir jos kontroliuoti. Ypačneleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus arnekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamostokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei,teisingumui, visuomenės darnai.

38

Konstitucinis demokratiškų rinkimų imperatyvasreikalauja, kad rinkėjams, negalintiems nustatytą dieną atvyktiį rinkimų apylinkę dėl ligos, negalios, įkalinimo, vykdomųtarnybos užduočių, taip pat dėl išvykos ar kitų asmeniniųpriežasčių, būtų užtikrinama galimybė pareikšti savo valiąrinkimuose.rinkėjo pažymėjimopraradimas "nelaikomas absoliučiu rinkėjo teisės balsuotisuvaržymu"Seimo rinkimų įstatymo nuostatos,reguliuojančios balsavimą paštu, nėra pakankamai veiksmingos.Seimo rinkimų įstatyme bei kituose įstatymuose nėra įtvirtintaveiksmingo mechanizmo, kuris užtikrintų, kad balsavimu paštunebūtų piktnaudžiaujama, o pats balsavimo paštu institutasnesudarytų prielaidų iškreipti tikrąją rinkėjų valią.Pabrėžtina, kad atitinkamai pakoreguoti teisinįreguliavimą - įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga.

XIV tema

1993-11-26 (14,15 ir 16 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL SEIMO STATUTO KAI KURIŲ NORMŲ

Konstitucijosnustatyta, kad pareigas eidami Seimonariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija,valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomijokių mandatų. Taigi Konstitucija įtvirtina laisvą Seimonario mandatą ir nepripažįsta imperatyvaus mandato.Seimo nariųteises taip diferencijuojant, kad faktiškai jiemsnustatomos nevienodos galimybės dalyvauti Seimo darbe,yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institucijosprincipas - parlamento narių lygybė, vadinasi, nėragalimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti josinteresus.komitetaiformuojami vadovaujantis parlamentinio darbo specializacijosprincipu, kuris užtikrina tinkamą dalykinį klausimųparengimą ir jų svarstymą parlamente.padeda realizuoti parlamento narių politinesorientacijas ir tikslus Nors frakcijos dažniausiai sudaromos pagalparlamento narių partinę priklausomybę, tačiau svarbiausiajų paskirtis yra užtikrinti parlamento darbingumą, efektyvųjo funkcionavimą.tai nereiškia,kad frakcija yra politinė partija Seimenustatant frakcijų formavimo tvarką turėtųbūti atsižvelgiama į bendrą deputatų skaičių, reglamente(statute) įtvirtintą frakcijų teisių ir pareigų pobūdį, įbūtinybę garantuoti visiems vienodas galimybes reikštipažiūras ir politinius tikslus, į mažumos gynimo principą,parlamentinės opozicijos apsaugos minimalius reikalavimus.Seimonariai iš esmės yra suskirstyti į tris grupes: 1) politinių partijų ir politinių organizacijų bei jųkoalicijų nariai, išrinkti į Seimą pagal tą patį rinkimųsąrašą; 2) tų pačių partijų bei organizacijų nariai, išrinkti įSeimą vienmandatėse rinkimų apygardose; 3) politinių partijų bei politinių organizacijų,nepatekusių į Seimą pagal rinkimų sąrašą, nariai, išrinktivienmandatėse rinkimų apygardose.Seimo nariai į frakcijas jungiami skirtingais pagrindais.darytina išvada, kad Seimonariai gali sudaryti frakcijas nevienodomis sąlygomis, t.y.

39

jiems nėra suteikta teisė vadovautis vienodais kriterijais.Tuo pažeidžiamas visų Seimo narių lygybės ir lygausatstovavimo principas.Seimo narių lygybė sudarant frakcijas pagal pažiūras irpolitinius tikslus yra svarbus laisvo mandato principoįgyvendinimo elementas.Kadangi frakcija (t.y. jojeužsiregistravę Seimo nariai) turi daugiau galimybiųdalyvauti parlamento darbe negu jokiai frakcijainepriklausantis Seimo narys, visiems Seimo nariams turi būtiužtikrinama galimybė laisvai pasirinkti ir formuotifrakcijas.svarbu nustatyti minimalų frakcijos nariųskaičiųSeimo narių, kurie neįsiregistruoja į frakcijasteises galėtų būti laiduojamospripažįstant, kad jie yra mišrios frakcijos (grupės) nariai.

1994-02-24 (14,15 ir 16 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL SEIMO STATUTO KAI KURIŲ STRAIPSNIŲ

Seimas visada privalo užtikrinti nepertraukiamąKonstitucijoje numatytų savo įgaliojimų įgyvendinimą. Konstitucijoje yra įtvirtintos valstybės valdžių teisiniostatuso pagrindinės nuostatos, bet nesprendžiami jų vidaus darboorganizavimo ir kai kurie kiti jų funkcionavimo klausimai, todėlįstatymų leidėjas priima įstatymus, kuriais konkretizuojamasvaldžios institucijų teisinis statusas. Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, kad Seimo struktūrąir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Vadinasi, Seimui yrasuteikta teisė pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką.Seimo struktūra - tai tokia Seimo statute nustatytų jovidinių padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamentodarbingumą, efektyvų jo funkcionavimą, t.y. turi sukurtireikiamas sąlygas bei prielaidas Seimui nepertraukiamaiįgyvendinti Konstitucijoje apibrėžtas jo funkcijas. pagrindinė Seimo darbo formayra posėdžiai.Seimo Pirmininkas yra Seimo pareigūnas,kuriam suteikiami savarankiški konstituciniai įgaliojimai, oSeimo Pirmininko pavaduotojasgali vykdyti tik vieną funkciją - vadovauti Seimoposėdžiams.Aiškinimas, kad remiantis Konstitucijos 89 straipsniopirmąja dalimi Seimo Pirmininko pavaduotojas turi būti tikvienas, yra nepagrįstas.Kainumatytais atvejais pavaduotojaslaikinai eina Seimo Pirmininko pareigas ir suserga ar dėl kitųpriežasčių negali vykdyti Seimo Pirmininko pareigų, gali sutriktiSeimo darbas, nes nebūtų pareigūno, kuris teisėtai galėtų vykdytikonstitucinę funkciją - vadovauti Seimo posėdžiams.

1999-05-11 (14 tema) (Seimas ir Seimo narių grupė)

DĖL SEIMO STATUTE NUMATYTOS APKALTOS PROCEDŪROS

Apkaltos proceso institutas Lietuvos konstitucinėjesistemoje sietinas su Konstitucijos preambulėje skelbiamuatviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinėsvalstybės siekiu, su konstituciniais asmens teisių ir laisviųapsaugos principais.pareigūnaineturi patirti grėsmėsTai užtikrinti padeda įvairūs teisiniai mechanizmai:įstatyminis valstybės pareigūnų ir institucijų kompetencijos

40

reglamentavimas, jų socialinės ir materialinės garantijos,imperatyvinio mandato nebuvimas renkamųjų institucijų nariamsir kt.Apkalta gali būti taikoma tik tam tikriems pareigūnams, kurie paprastaiišvardijami konstitucijoje Antra, apkalta galima tikspecialiai nustatytais pagrindais. Tokie pagrindai paprastaiyra priesaikos sulaužymas, konstitucijos pažeidimas, valstybėsišdavimas, taip pat įvairaus sunkumo nusikaltimai.apkaltos procesas dažniausiai vyksta parlamente, laikantistaisyklių, būdingų teisminiam nagrinėjimui, o sprendimuipriimti reikalinga kvalifikuota balsų daugumaapkaltos proceso padarinys yra specifinėkonstitucinė sankcija - asmens pašalinimas iš pareigų arba jomandato panaikinimasapkalta nėra baudžiamosiosatsakomybės taikymas, net jei jos pagrindas yra nusikaltimas.Procedūromis,būdingomis teisingam teisminiam procesui, siekiama ne atstotiteismą, bet užtikrinti, kad tinkamai ištyrus apkaltos bylosaplinkybes bus priimtas teisingas sprendimas dėl pareigūnokonstitucinės atsakomybės.įstatymui ir apkaltąvykdančiai institucijai asmenys turi būti lygūs, jie turiturėti teisę būti išklausyti ir teisiškai garantuotą galimybęginti savo teisesasmenyspadarė nusikaltimą ir dėl to yra įsiteisėjęs teismoapkaltinamasis nuosprendis, sprendžiant šių asmenų pašalinimoiš pareigų arba Seimo nario mandato panaikinimo klausimąapkaltos procesas vykstašiuo atveju specialioji tyrimo komisija nesudaroma, kaltintojaiSeimo nariai neskiriami, o apkaltos procesas Seime neapima visųdaliųSeimo statutoskirsnių normos įtvirtina tokią apkaltos tvarką, kai Seimas nuoproceso pradžios iki pabaigos veikia kaip apkaltos institucijaSeimo narys be Seimo sutikimo negali būtitraukiamas baudžiamojon atsakomybėnnusikaltimo padarymas ir asmenskaltumas gali būti nustatomi dvejopai: 1) pačiame Seime vykdantvisą apkaltos procedūrą, kuri, jei Seimas patvirtinaspecialiosios tyrimo komisijos išvadą, baigiama balsavimu dėlasmens pašalinimo iš pareigų ar mandato panaikinimo; 2)patikint bylos faktines aplinkybes nustatyti tardymui irteismui, tačiau paliekant Seimui galimybę spręsti asmenspašalinimo iš pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimoklausimą.Balsuojant dėl apkaltosSeime yra sprendžiamas asmens konstitucinės, bet nebaudžiamosios atsakomybės klausimas.formalus kaltinimo pareiškimas, kai tai daro patysSeimo nariai, nėra vienintelė įmanoma apkaltos procesopradėjimo formaTeisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yranekvestionuojama.Teisės į gynybą apkaltos procese turėjimas neturi irnegali priklausyti nuo teismo paskirtos bausmės rūšies.Asmuogali pats atsisakyti pasinaudoti savo teisėmis, tačiauneleistina, kad Seimo statute nebūtų įtvirtinta asmens teisė įgynybą ir nereglamentuota šios teisės įgyvendinimo tvarka.

1999-11-09 (14 ir 18 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL SEIMO NARIŲ TEISĖS GAUTI KITĄ ATLYGINIMĄ

41

Viena iš svarbiausiųSeimo nario nepriklausomos, savarankiškos veiklos garantijų yratai, kad pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nariodarbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentineveikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto.Seimonarys negali gautijokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veikląatlyginimas turi būti pakankamo dydžio, mokamas reguliariai,taip pat kad Seimo kadencijos metu įstatymu negali būtinustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijospradžiojeSeimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku arministru.Seimo nariams draudžiama eiti kokias nors kitas pareigasvalstybinėse įstaigose ar organizacijose, taip pat dirbtiverslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.Seimo nariui, paskirtamMinistru Pirmininku ar ministru, gali būti nustatytas kitoksatlyginimas už Seimo nario darbą.Konstitucijoje nėra teisės normų,pagal kurias visiems Seimo nariams neatsižvelgiant į tai, kadSeimo narys gali eiti tam tikras pareigas Seime arVyriausybėje, turi būti nustatomas vienodo dydžio atlyginimas.Seimo nario laisvo mandato principas, taip pat Seimo narių lygiateisiškumas nėra pažeidžiami.

2000-03-30 (14 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL APKALTOS PROCESO

Seimas, išklausęs generalinio prokuroro pranešimą, t. y. Seimasturi pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: arba duoti sutikimąkonkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, arbapradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus.specialiojityrimo komisija sudaroma tik tuo atveju, kai Seimas nutariapradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus.kai Seimas priimasprendimą leisti patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėndėl nusikaltimo padarymo, apkaltos procesas šiam asmeniuinegali būti pradėtas tol, kol nebus išspręstas jo baudžiamosiosatsakomybės klausimas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu nagrinėjamu atveju pagal Seimo statuta negalėjo buti pradėtas apkaltos procesas, tai negalėjo buti sudaroma ir specialioji tyrimo komisija, nes pagal tuo metu galiojusio Seimo statuto 243 straipsni tokia komisija galėjo buti sudaroma tik Seimui nusprendus pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas, priėmes rezoliucija leisti Seimo nari patraukti baudžiamojon atsakomybėn, negalėjo pradėti apkaltos proceso parengiamuju veiksmu, kol Seimo nariobaudžiamosios atsakomybės klausimo neišsprendė teisinės institucijos – tardymas ir teismas. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Seimo 1998 m. spalio 6 d. sprendimas atmesti Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos sudarymo“ projekta ir Seimo 1998 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Seimo nariu grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo „Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkeviciui inicijavimo“ neprieštaravo ju priėmimo metu galiojusiems Seimo statuto 24 straipsnio 1 daliai, 238 straipsniui, 239 straipsnio 1 bei 3 dalims, 241 ir 243 straipsniams, taip pat neprieštarauja Konstitucijai.

2001-01-25 (14 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL SEIMO STATUTE NUSTATYTŲ PARLAMENTINIŲ PROCEDŪRŲ

Seimo narių, galinčių sudaryti frakciją,minimalaus skaičiaus nustatymas savaime nekliudo Seimo nariuieiti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija, valstybėsinteresais, savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų.Parlamentinės opozicijos pripažinimas - būtinas

42

pliuralistinės demokratijos elementas.opozicijos lyderiu vadinamas didžiausioopozicijos junginio kurį sudaro daugiau nei 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimonarių, vadovas.Seimo opozicijos lyderis yraSeimo valdybos narysgali be eilės vieną kartą kalbėti diskusijojesvarstant Vyriausybės programą Seimoposėdyje pirmiausia išklausomas Seimo opozicijos lyderiopranešimas poVyriausybės metinės ataskaitos pateikimo rengiamoje specialiojeSeimo diskusijoje pirmieji kalba Seimo opozicijos lyderis iropozicinių frakcijų atstovaiVyriausybės nariams atsakinėjant į klausimus Seimoposėdyje iš pradžių 2 klausimus gali užduoti Seimo opozicijoslyderisValstybėsinstitucijų vadovams atsakant į Seimo narių klausimus Seimoposėdyje pirmieji užduoti klausimus teisę turi Seimo opozicijoslyderisir opozicinių frakcijų seniūnaiOpozicijos lyderiui už atliekamą darbąmokamas papildomas atlyginimasopozicijos lyderisnegali būti Seimo komiteto pirmininku arpavaduotoju nuolatveikiančios komisijos ar komisijos, kurios įgaliojimų laikasilgesnis kaip metai, pirmininku ar jo pavaduotojuSeimo statute nėra įtvirtinta kokių nors Seimo opozicijoslyderio teisių, kurios jam suteiktų teisę veikti kaip visųSeimo opozicinių frakcijų ar visos Seimo mažumos vadovui,„Seimo opozicijos lyderis" yradviprasmiškas, nes vien lingvistiškai aiškinant šią sąvokągalima daryti prielaidą, kad Seimo opozicijos lyderisatstovauja visoms Seimo opozicinėms frakcijoms ar visai Seimomažumaipažymėtina, kad šiuoinstitutu opozicinei frakcijai ar koalicijai, turinčiai daugiaukaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių narių, yra nustatomospapildomos galimybės dalyvauti Seimo veikloje.Toks teisinisreguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnionuostataiĮstatymų leidybos iniciatyva nuo pataisų irpapildymų teikimo svarstomam projektui taip pat skiriasi savopaskirtimi, pagaliau tai yra skirtingos įstatymų leidybosproceso stadijų dalys.Seimonarys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui,ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arbaišrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštuSeimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka.Seimas turiįgaliojimus Seimo statute nustatyti Vyriausybės narių atsakymųį klausimus Seimo posėdyje tvarką bei Seimo posėdžio pirmininkoteises Vyriausybės valandos metu.Seimo posėdžio pirmininko pareiga - vadovautiSeimo posėdžiams, užtikrinti, kad būtų laikomasi Statutenustatytos Seimo darbo tvarkos. Jis negali, pasinaudodamasSeimo posėdžio pirmininko teisėmis, daryti įtakos Seimo nariamsdėl priimamų sprendimų ar varžyti Seimo nario teisių,kontroliuoti jų pasisakymų turinio. Seimo statutenustatytas kriterijus, leidžiantis riboti Seimo nario teisępaklausti Vyriausybės narį, yra subjektyvus - tai Seimoposėdžio pirmininko manymas, kad klausimas yra panašus į Seimo

43

nario pareiškimą ar į nuomonės išsakymą.toks Seimo posėdžio pirmininkosprendimas nutraukti Seimo nario klausimą yra neginčijamas.Tokiu reguliavimu ne tik gali būtivaržomas Seimo nario laisvo mandato principo įgyvendinimas, betir paneigiama Seimo narių, kaip Tautos atstovų, lygybė.Pagal Seimo statutą paklausimulaikomas tik toks klausimas, dėl kurio Seimo narys ar jų grupėkreipėsi į valstybės institucijas, tačiau, jų nuomone, jisnebuvo tinkamai išnagrinėtas arba buvo išspręstas neigiamai.šiurkščiaipažeidusiems Konstituciją arba sulaužiusiems priesaiką, taippat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, 3/5 visų Seimonarių balsų dauguma panaikinamas Seimo nario mandatas.Seimas įgyvendino savo diskreciją nustatytidiferencijuotą apkaltos procesą.tiek sprendimą sudaryti tyrimokomisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojonatsakomybėn, tiek sprendimą pradėti apkaltos procesoparengiamuosius veiksmus priima Seimas, t. y. Seimo nariaibalsuodami.

2001-06-28 (11,14 ir 16 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL SAVIVALDYBIŲ STEIGIMO, PANAIKINIMO, JŲ TERITORIJŲ RIBŲ BEI CENTRŲ NUSTATYMO IR KEITIMO

valdžios institucijųpareigaišsiaiškinti vietos bendruomenių nuomonę, kai priimamisprendimai, susiję su administracinių-teritorinių vienetų ribųpakeitimaispiliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus yravienas iš demokratijos principų ir kad ši teisė tiesiogiai galibūti įgyvendinama būtent per vietos valdžios institucijasnustatyti administracinius vienetusir jų ribas, taigi ir panaikinti esamas bei steigti naujassavivaldybes, keisti jų teritorijos ribas bei centrus, gali tikSeimas ir tik įstatymu.prieškreipdamasi į Seimą Vyriausybė atsižvelgia į savivaldybėstarybos siūlymus, reiškia, kad savivaldybių tarybos turi teisęteikti siūlymus dėl savivaldybės teritorijos ribų bei centrųkeitimoVadinasi,Vyriausybės ir jos institucijų iniciatyva teritorijos planavimoklausimais visada turi būti derinama su savivaldybėmis, t. y.iš savivaldybių tarybų turi būti prašoma siūlymų, gautisiūlymai turi būti išnagrinėti.pasiūlymus steigti ar panaikinti savivaldybes, kitus LietuvosRespublikos teritorijos administracinius vienetus irgyvenamąsias vietoves bei nustatyti ar keisti jų ribasnagrinėja ir išvadas Vyriausybei teikia jos įgaliotainstitucija.Vyriausybėprivalo informuoti savivaldybes apie numatomus savivaldybiųteritorijų ribų keitimus ir prašyti siūlymų dėl to.

2003-12-30

XV tema

1993-11-26

1994-02-24

2000-05-08

2002-12-24

44

XVI tema

1993-11-26

1994-02-24

2001-06-28

2002-06-19 (14,16 ir 17 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL RESPUBLIKOS PREZIDENTO PENSIJOS

jeigu nurodytu laikuRespublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia referendumupriimto įstatymo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jįpasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Valstybėsvadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tikvienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenkaLietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaipvalstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus,besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinusjį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimasnutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžiajam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas.Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime,kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas.Respublikos Prezidentą, laikinai išvykusį į užsienį arbasusirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti pareigų, tuo laikupavaduoja Seimo Pirmininkas.Pagal Konstituciją įstatymųleidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo,kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybėspareigūnų teisinio statuso besiskiriantis RespublikosPrezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidoskurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui -valstybės vadovui.Konstitucijos 90 straipsnionuostatos reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjui neleidžiamanustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį koks norsasmuo, kuris nebuvo išrinktas Respublikos Prezidentu, galėtųgauti Respublikos Prezidento pensiją.pensija yra nustatomabuvusiamRespublikos Prezidentui tik jeigu jis nėra jokioje kitojevalstybės tarnyboje, yra paneigiama Respublikos Prezidento,kaip valstybės vadovo, konstitucinė socialinė garantija gauti,nutrūkus Respublikos Prezidento įgaliojimams, RespublikosPrezidento pensiją. Taigi yra sudaromos prielaidos paneigtiišskirtinį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo,konstitucinį statusą.Taigi pagal Konstituciją Aukščiausiosios TarybosPirmininko pareigybė skiriasi nuo Respublikos Prezidento, kaipvalstybės vadovo, instituto.Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojasneturi konstitucinių įgaliojimų pasirašyti ir oficialiaipaskelbti įstatymusSeimo statute nustatydamas savostruktūrą ir darbo tvarkąturikonstitucinę kompetenciją sukonkretinti ir detalizuotiKonstitucijoje nustatytą Seimo, taip pat referendumu priimtųįstatymų, kitų teisės aktų priėmimo, pasirašymo, paskelbimo irįsigaliojimo tvarką. Tai darydamas Seimas negali pažeistiKonstitucijos nuostatų.negali būtioficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kurį pasirašė

45

pareigūnas, pagal Konstituciją neturintis tokių įgaliojimų.teikti Seimui pakartotinai svarstyti grąžinamo įstatymopataisas ir papildymus - ne Respublikos Prezidento konstitucinėpareiga, o teisėSeimoPirmininkas pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo priimtusįstatymus tik tuomet, kai Respublikos Prezidentas jų nepasirašoir nepaskelbiaSeimo Pirmininkas, laikinai einantisRespublikos Prezidento pareigas, tuo laiku įgyvendinaRespublikos Prezidento, o ne Seimo Pirmininko konstituciniusįgaliojimus, nes pastarųjų jis laikinai yra netekęs.Seimo Pirmininko pavaduotojas, Seimo pavedimu laikinai einantisSeimo Pirmininko pareigas, perima Seimo Pirmininko įgaliojimuspasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymustais atvejais, kai Seimo Pirmininkas, laikinai einantisRespublikos Prezidento pareigas, nurodytu laiku juos dėl kokiųnors priežasčių nei pasirašo ir oficialiai paskelbia, neimotyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.vien dėl to, kad yra laikinai išvykęs į užsienį arbasusirgęs, Respublikos Prezidentas nepraranda savo, kaipRespublikos Prezidento, teisinio statuso ir jam Konstitucijosir įstatymų nustatytų įgaliojimųSeimo Pirmininkas, net pavaduodamas Respublikos Prezidentąyra ne valstybės, o vienosiš valstybės valdžios institucijų - Seimo vadovas. Seimo Pirmininkoįgaliojimai promulguoti Seimo priimtus įstatymus savo teisiniuturiniu iš esmės skiriasi nuo Respublikos Prezidento įgaliojimųpromulguoti šiuos įstatymus: Respublikos Prezidentas turiteisę, tuo tarpu Seimo Pirmininkas - teisę ir pareigą Seimopriimtus įstatymus pasirašyti ir oficialiai paskelbti.Seimo Pirmininko įgaliojimai pasirašyti ir oficialiaipaskelbti Seimo priimtą įstatymą - tai tik Seimo Pirmininkokonstitucinė prerogatyva, kuri yrarealizuojama tais atvejais, kaine vėliaukaip per dešimt dienų po įteikimoSeimo priimtą įstatymąRespublikos Prezidentas nei pasirašė, nei motyvuotai grąžinoSeimui pakartotinai svarstyti, o Seimo Pirmininkas tuo laikunei laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas, nei laikinaipavaduoja Respublikos Prezidentą.atvejais, kai Seimo Pirmininkaspavaduoja laikinai išvykusįį užsienį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eitipareigų Respublikos Prezidentą, jis pagal Konstituciją nėranetekęs savo įgaliojimų Seime. Todėl tokiais atvejais SeimoPirmininko pavaduotojas pagal Konstituciją negali vykdyti SeimoPirmininko konstitucinių įgaliojimų.Seimas negali nustatyti ir tokio teisinioreguliavimo, kuriuo Seimo Pirmininko pavaduotojuibūtų pavedama pasirašyti iroficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus, jeigu nėranustatyta tvarka priimto ir įsigaliojusio Seimo akto, kuriuokonkrečiai įvardytam Seimo Pirmininko pavaduotojui pavedamalaikinai eiti Seimo Pirmininko pareigaskai Seimo Pirmininkas yralaikinai išvykęs, nei Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas,nei kuris nors kitas pavaduotojas negali perimti SeimoPirmininko konstitucinių įgaliojimųpasirašyti iroficialiai paskelbti Seimo priimtus, bet nurodytu laikuRespublikos Prezidento nepasirašytus ir motyvuotai Seimuipakartotinai svarstyti negrąžintus įstatymus.

2002-12-24

46

XVII tema

1998-01-10

1998-12-17

2002-06-19

2003-12-30

XVIII tema

1998-01-10

1999-11-23

2002-12-24

XIX tema

2001-11-29

2002-12-24

2003-12-30

XX tema

1995 12 06 (20 tema) Pareiškėjas - LR Seimo narių grupė, jiems atstovauja Andrius Kubilius ir Vidmantas Žiemelis.Ginčijama Vyriausybės 1995 kovo 31 d. nutarimo nuostata: ,,Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriui dydžius, teisingumo ministras - Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras - prokuratūrų vadovams. Nurodytųjų įstaigų vadovai tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų kitiems pareigūnams bei darbuotojams dydžius ir nustato jų premijavimo tvarką.".

1. Dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio 1 daliai ir 55 straipsnio 1 daliai, taip pat įstatymui "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų", kuriuose įtvirtintas, teismų, prokuratūros ir Valstybės kontrolės nepriklausomumas. Pareiškėjo nuomone, niekam, taip pat ir Vyriausybei ar teisingumo ministrui nėra numatyta teisės vertinti teisėjų darbą ir pagal tai nustatyti jiems papildomas individualias tarnybinio atlyginimo priemokas ar juos premijuoti. Jo nuomone, nėra abejonių, kad teisėjai, teismai, prokuratūros pareigūnai ir valstybės kontrolieriai turi būti nuo nieko nepriklausomi, kai priima sprendimus. Tuo tarpu vienas iš galimų įtakos svertų jiems yra pinigai ir materialinė gerovė.Konstitucinis Teismas konstatavoTeisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos yra būtinos pirmiausia dėl to, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, išplaukianti iš Konstitucijos garantuotos žmogaus

47

teisės turėti bešališką ginčo arbitrą. Būti nepriklausomam teisėją įpareigoja ir priesaika. Tam tikrais atvejais reikalaujama teisėjui nusišalinti nuo bylos ar imtis kitokių priemonių, kad būtų visiškai įgyvendintas teismų nepriklausomumas.Teisėjo ir teismo nepriklausomumo vykdant teisingumą garantijų turinį pirmiausia lemia jų nepriklausomumas: a) nuo byloje dalyvaujančių šalių bet kokio kišimosi, b) nuo valstybės valdžios, valdymo, taip pat visuomenės institucijų, korporacinių, ar kitokių interesų įtakos. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės valdininkų. Iš jo negali būti reikalaujama dalyvauti vykdant kokią nors politikos kryptį. Teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas. Būdamas teisinių ginčų arbitras, teisėjas privalo ne tik būti pasirengęs profesiniu atžvilgiu, turėti didelį autoritetą, bet ir būti materialiai nepriklausomas. Konstitucijoje nėra nustatyta, kuri institucija - Seimas ar Vyriausybė nustato teisėjų atlyginimus. Tačiau vadovaudamasis bendraisiais teisėjų ir teismų nepriklausomumo konstituciniais principais įstatymų leidėjas Teismų įstatymo 55 straipsnyje įtvirtino normą, kad teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvieniems metams tvirtina ne Vyriausybė, bet Seimas biudžeto įstatymu. Pagal šio fondo dydį yra nustatomi ir teisėjų atlyginimai bei esamos šių atlyginimų priemokos. Dabartinė kiekvieno teisėjo atlyginimo struktūra priklauso ne nuo išnagrinėtų bylų ir juo labiau ne nuo konkrečiose bylose priimtų sprendimų, o nuo bendrų kriterijų, kuriais remiantis nustatomas teisėjų darbo užmokestis. Vykdydamas teisingumą teisėjas klauso tik įstatymo. Tai reiškia, kad teisėjas negali būti skatinamas ar orientuojamas, kaip išnagrinėti bylą - jis privalo nustatyti objektyvią tiesą byloje ir remdamasis įrodytais juridiniais faktais tiksliai pritaikyti įstatymą. Be to, visi teisėjai turi vienodą statusą, skiriasi tik jų įgaliojimai, priklausantys nuo to, kurios grandies teisme teisėjas dirba. Premijų skyrimas paprastai yra susijęs su darbo teisinių santykių įgyvendinimu, tuo tarpu teisėjai nėra kam nors pavaldūs, taip pat ir Vyriausybei ar teisingumo ministrui, todėl teisėjų premijavimas pažeidžia teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog Lietuvos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarime išdėstyta nuostata, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina premijų dydžius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, o teisingumo ministras - Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir Teismų įstatymo 46 straipsnio 1 daliai.

2. Dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir 35 straipsniui, taip pat įstatymui "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų".Pareiškėjui kyla abejonė, ar pagrįsta yra ta ginčijamo Vyriausybės nutarimo dalis, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė tvirtina premijų generaliniam prokurorui dydžius.

48

Konstitucijoje prokurorai ir tardytojai yra traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Taigi kai jie atlieka procesinius veiksmus, jiems įstatymu nustatomos teisminės valdžios nepriklausomumo garantijos. Prokuratūros įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtintos prokuratūros pareigūnų nepriklausomumą užtikrinančios garantijos. Šio straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad "prokuratūros pareigūnai vykdydami savo įgaliojimus yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo". Bet koks poveikis tardytojui ar prokurorui gali padaryti nepataisomą žalą ir sukelti sunkias pasekmes: kaltas asmuo gali išvengti atsakomybės arba nekaltas asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Generalinis prokuroras vykdydamas jam pavestas funkcijas turi būti nepriklausomas. Vyriausybės turima galimybė nustatyti, kada ir kokio dydžio premiją ji skirs generaliniam prokurorui, leidžia daryti prielaidą, kad ji vertins prokuroro veiklą ir priklausomai nuo tokio vertinimo rezultatų spręs, ar skirti jam premiją. Jau vien tokio vertinimo galimybė yra pagrindas daryti išvadą, kad vykdomoji valdžia pažeidžia sudedamosios teisminės valdžios dalies - prokurorų nepriklausomumą. Taigi ši ginčijamo Vyriausybės nutarimo dalis prieštarauja Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai. 3. Kitaip vertintinas ginčijamas Vyriausybės nutarimas dėl prokuratūrų vadovų ir prokuratūros pareigūnų bei darbuotojų premijavimo. Prokuratūros pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, įstatymais yra nustatytos atskiros socialinio pobūdžio garantijos (atlyginimas, pensijos, kompensacijos ir kt.). Pareiškėjo nuomone, kai kurios iš nustatytų garantijų ne tik neužtikrina prokuratūros pareigūnų nepriklausomumo, bet ir sudaro tiesiogines prielaidas jį pažeisti. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nustatyta premijavimo tvarka gali leisti prokuratūros darbuotojui suprasti, kokie jo veiksmai yra pageidautini, o kokie ne. Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statute nustatytas priedų ir premijų prokuratūros pareigūnams skyrimas yra jos vidaus darbo santykių sudedamoji dalis, kuriai kitos valdžios šakos negali daryti įtakos. Būtina pažymėti ir tai, kad įstatymu patvirtinus Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutą atsirado kolizija tarp šio įstatymo ir 1993 m. vasario 3 d. įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų" toje dalyje, kuri yra susijusi su prokuratūros darbuotojų atlyginimų ir premijų nustatymu. Esant teisės normų kolizijai, galioja vėlesniojo įstatymo norma. Ankstesniajame įstatyme Vyriausybei buvo pavesta neapibrėžtai nustatyti prokuratūros darbuotojų tarnybinius atlyginimus, o dabar galiojančiu įstatymu patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutas apibrėžia atlyginimo sandarą ir prokuratūros darbuotojų skatinimo pagrindus bei tvarką. Galiojančiuose įstatymuose prokuratūros pareigūnams yra nustatyti papildomi tarnybinio atlyginimo priedai, priemokos, taip pat premijos, o biudžeto įstatymu patvirtinama tokio atlyginimų ir premijų finansavimo apimtis. Todėl darytina išvada, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostata, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų prokuratūrų vadovams, kitiems pareigūnams bei darbuotojams dydžius ir nustato jų premijavimo tvarką, neprieštarauja Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir 35 straipsniui, taip pat įstatymui "Dėl Lietuvos Respublikos teismų

49

teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų be Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinio atlyginimo".

4. Dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 53 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymui "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų". Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė, ginčijamu nutarimu nustačiusi Valstybės kontrolės pareigūnų premijavimą, pažeidžia jų nepriklausomumą . Konstitucijoje nustatyta: "Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Valstybės kontrolierius teikia Seimui išvadą apie metinę biudžeto įvykdymo apyskaitą." Kad visos Valstybės kontrolei pavestos funkcijos būtų vykdomos objektyviai, ši institucija turi būti savarankiška. Konstitucinis Teismas atsižvelgia į tai, kad šiuo metu galiojančiame Valstybės kontrolės įstatyme (55 straipsnyje) yra nustatytas savarankiškas jos darbuotojų premijavimo šaltinis. Vadinasi, valstybės kontrolieriaus teisė premijuoti savo institucijos pareigūnus ir kitus darbuotojus yra pagrįsta Valstybės kontrolės įstatymu, o ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu. Šios teisės pagrindą taip pat sudaro darbo įstatymai, kurie suteikia teisę institucijos vadovui skatinti darbuotojus. Vidiniai institucijos vadovybės ir jos darbuotojų santykiai skiriant premijas yra pagrįsti įstatymais ir negali būti vertinami kaip kitų valdžios šakų, institucijų ar pavienių asmenų poveikis jos darbuotojams. Taigi ta ginčijamo Vyriausybės nutarimo dalis, kurioje valstybės kontrolieriui pavedama nustatyti savo institucijos pareigūnų premijavimo tvarką, taip pat tarnybinių atlyginimų priemokas, neprieštarauja Valstybės kontrolės įstatymo 2, 53 ir 55 straipsniams, taip pat įstatymui "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų". 5. Tačiau ginčijamu Vyriausybės nutarimu taip pat yra įtvirtinta nuostata, kad Vyriausybė tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų valstybės kontrolieriui dydžius. Tai reiškia, kad Vyriausybė nustato sau teisę premijuoti Valstybės kontrolės institucijos vadovą. Galima prielaida, kad Vyriausybė, ginčijamu nutarimu įtvirtindama sau teisę nustatyti valstybės kontrolieriui premijas ir jos dydžius, gali daryti jam įtaką. Tai prieštarauja valstybės kontrolieriaus veiklos savarankiškumui. Valstybės kontrolierius nėra susietas su Vyriausybe darbo ar pavaldumo santykiais. Atvirkščiai, jo savarankiškumą rodo paskyrimo tvarka ir atskaitingumas Seimui. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostata, kad Vyriausybė tvirtina Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriui premijų dydžius, prieštarauja Konstitucijos 134 straipsniui ir Valstybės kontrolės įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai.

1999 12 21 LRKT Nutarimas

Pareiškėjas: Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė ir jos atstovai Seimo nariai- Juozas Bernatonis ir Česlovas Juršėnas.

50

Problemos ir sprendimai:I. Problema: Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 33 straipsnio 2 bei 3 dalių, 34

straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 5 bei 7 dalių normos, kuriose nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti ir atleisti atitinkamų teismų teisėjus, teismų pirmininkus, jų pavaduotojus ir skyrių pirmininkus, riboja Respublikos Prezidento galias ir prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui ir 109 straipsnio 2 daliai. Teisingumo ministro teikimas skirti ir atleisti teisėjus Konstitucijoje nėra numatytas. Šiomis normomis įtvirtintas privalomas teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus riboja Respublikos Prezidento galias. Dalį Respublikos Prezidento įgaliojimų ima vykdyti teisingumo ministras.KT konstatuoja: Įstatymais nustatant teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų tvarką, t. y. reglamentuojant jų profesinės karjeros klausimus, negalima pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Įstatymo 30 straipsnį šias funkcijas vykdo Teisėjų taryba.Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte yra įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią. Tai - reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas. Nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą.Valdžios galias riboja Konstitucija- reiškia, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Šių reikalavimų būtina laikytis norint užtikrinti valstybės valdžios institucijų funkcionavimo darną.Nagrinėjamo įstatymo straipsniuose vartojamos sąvokos “teisėjų <...> kandidatūras parenka teisingumo ministras” ir “teisingumo ministro teikimas” nėra tapačios. Šių sąvokų turinys nevienodas. Teisingumo ministro teikimas įforminamas atitinkamu aktu. Toks teisingumo ministro teikimas sukelia teisinius padarinius. Jei nėra teisingumo ministro teikimo, Respublikos Prezidentas asmens negali paskirti teisėju. Pagal Įstatymą teisingumo ministro teikimas - būtina Respublikos Prezidento įgaliojimų skiriant teisėjus įgyvendinimo sąlyga. Analogiška reikšmė atleidžiant teisėją iš pareigų tenka nustatytai teisingumo ministro teisei teikti Respublikos Prezidentui atitinkamus teisėjus atleisti iš pareigų.Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie subjektai parenka teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui. Ši funkcija gali būti priskirta ir teisingumo ministrui, tačiau teisingumo ministro teisė parinkti teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidento nesaisto.Taigi ginčijamose Įstatymo normose įtvirtinta ne tik teisingumo ministro teisė pasiūlyti teisėjų kandidatūras, bet ir teisė teikti jas Respublikos Prezidentui skirti.Speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti

51

sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Taigi pagal Konstituciją speciali teisėjų institucija ne tik padeda Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą. Kita vertus, speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo - savarankiškos valstybės valdžios - savivaldos elementas.Ginčijamuose Įstatymo straipsniuose, jų dalyse įtvirtinus teisingumo ministro teikimą Teisėjų tarybos patarimas netenka Konstitucijoje nustatytos prasmės, nes tokiu atveju Respublikos Prezidento veiksmus sąlygoja ne vien Teisėjų tarybos patarimas, bet ir Konstitucijoje nenumatytas teisingumo ministro teikimas. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijoje nustatyta teisėjų korpuso formavimo tvarka, įsiterpiama į Respublikos Prezidento ir Konstitucijoje numatytos specialios teisėjų institucijos kompetenciją.Atsižvelgus į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijamos Įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalių, 34 straipsnio 2 dalies, 56 straipsnio 5 ir 7 dalių normos, kuriose įtvirtintas teisingumo ministro teikimas skirti ir atleisti atitinkamų teismų teisėjus ir teismų pirmininkus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5 daliai.

II. Problema: Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, 34 straipsnio 3 dalyje ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatyta teisingumo ministro teisė skirti ir atleisti iš pareigų atitinkamų teismų pirmininkų pavaduotojus, skyrių pirmininkus atitinka Konstituciją.KT konstatuoja: Teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų organizacinį savarankiškumą. Jokia vykdomosios valdžios institucija ar pareigūnas negali kištis į teismo funkcijų vykdymą ar organizuoti teismų vidaus darbo. Teismų veikla, kaip minėta šiame nutarime, nėra ir negali būti kokiai nors ministerijai priskirta valdymo sritis.Apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų pavaduotojai ar skyrių pirmininkai, Apeliacinio teismo skyrių pirmininkai ne tik kaip teisėjai vykdo teisingumą, bet ir atsako už pavestą teismų darbo organizavimo sritį.Todėl, atsižvelgiant į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, taip pat į tai, kad teismų veikla vykdant teisingumą nėra ir negali būti teisingumo ministro valdymo sritis, yra pagrindas teigti, kad ginčijamose Įstatymo normose nustačius teisingumo ministro įgaliojimus skirti atitinkamų teismų pirmininkų pavaduotojus ir skyrių pirmininkus yra sudaromos prielaidos vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų pareigūnų skyrimą ir kartu - į teismų veiklą.Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, 34 straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalių ginčijamos normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto turinio analizė leidžia teigti, kad jame įtvirtinta tik Respublikos Prezidento teisė skirti Apeliacinio teismo pirmininką, apygardų ir apylinkių teismų pirmininkus. Šiame straipsnyje nėra tiesiogiai įtvirtintos Respublikos Prezidento teisės skirti ar atleisti apylinkių, apygardų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus.Konstitucijoje minėtų teismų pirmininkų pavaduotojų ir skyrių pirmininkų pareigos nėra numatytos. Įstatymų leidėjas gali įstatymais numatyti nurodytas pareigas, nustatyti asmenų skyrimo į jas tvarką. Nustatydamas šias pareigas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos 5 ir kituose

52

straipsniuose įtvirtintos valdžių pusiausvyros bei Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, 34 straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalių ginčijamos normos neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui.

III. Problema: Pareiškėjo nuomone, dėl to kad prokurorai yra teisminės valdžios dalis, teisingumo ministro teisė siūlyti generalinio prokuroro kandidatūrą vertintina kaip vykdomosios valdžios kišimasis į teismų veiklą. Be to, 66 straipsnio norma, suteikiančia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui įgaliojimus teikti generalinio prokuroro kandidatūrą Seimui, apribojamos Seimo galios skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovus, įtvirtintos Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte. Pareiškėjas taip pat teigia, kad ši Įstatymo norma prieštarauja ir Konstitucijos 76 straipsniui, nes Seimo komitetui suteikiamos nebūdingos funkcijos, kurių nenumato Seimo statutas.KT konstatuoja: Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai.Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 1 straipsnyje nustatytos tokios prokurorų veiklos kryptys: pradėti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, kontroliuoti kvotos organų veiklą, atlikti parengtinį tardymą, palaikyti valstybinį kaltinimą, kontroliuoti nuosprendžių įvykdymą, derinti kvotos ir parengtinio tardymo organų veiksmus prieš nusikalstamumą, įstatymų nustatyta tvarka ginti teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises, rengti medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauti ją nagrinėjant.Konstitucijoje generalinio prokuroro pareigybė nenumatyta, joje nenustatyta ir šio pareigūno skyrimo tvarka. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Taigi pagal Konstituciją ir generalinio prokuroro skyrimo tvarka nustatoma įstatymu.Įstatyme numatytą generalinio prokuroro skyrimo procedūrą galima suskirstyti į du etapus. Pirmajame etape Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisingumo ministras siūlo kandidatūras Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o antrajame etape Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas iš pateiktų kandidatūrų Seimui teikia generalinio prokuroro kandidatūrą.Prokurorai nėra teisėjai, jie nevykdo teisingumo. Konstitucijoje jiems patikėta specifinė funkcija, kurios negalima tapatinti su teisminės valdžios įgyvendinimu.Ginčijama Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies norma nereguliuojami teismo ir teisėjo veiklos klausimai, todėl darytina išvada, kad nurodyta Įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir 114 straipsnio 1 daliai. Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies normos, kuriose nustatyti teisingumo ministro ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto įgaliojimai skiriant generalinį prokurorą, neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies normos, kuriose įtvirtinti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto įgaliojimai skiriant generalinį prokurorą, nustato Seimo komitetui nebūdingas funkcijas.Seimo struktūra - tai tokia Seimo statute nustatyta jo vidaus padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamento darbingumą, jo efektyvų funkcionavimą.Teisės aktas, kuriuo reglamentuojama Seimo vidaus organizacija ir darbo tvarka, forma: tai - Seimo statutas. Pagal Konstituciją Seimo statutas turi įstatymo galią.

53

Pareiškėjas ginčijamos Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies normos neatitikimą Konstitucijai grindžia tuo, kad ši norma nesuderinta su tos pačios teisinės galios akte - Seimo statute nustatytomis normomis. Konstitucinis Teismas pažymi, kad tos pačios galios teisės aktų normų nesuderinamumas gali rodyti teisinio reguliavimo nenuoseklumą ar net ydingumą, bet pats savaime negali būti pagrindu vieną iš šių aktų pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies normos, kuriose nustatyti teisingumo ministro ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto įgaliojimai skiriant generalinį prokurorą, neprieštarauja Konstitucijos 76 straipsniui.

IV. Problema: Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisėjų skaičių apygardų ir Apeliacinio teismo civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriuose nustato teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu, išklausęs atitinkamo teismo pirmininko nuomonę, atitinka Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį.KT konstatuoja: Teismo veiklos vidaus organizavimo klausimų sprendimo priskyrimas teisingumo ministrui vertintinas kaip pažeidžiantis teisminės valdžios savarankiškumą bei sudarantis prielaidas vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų vidaus veiklos organizavimą, o kartu - į teismų veiklą.Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 14 straipsnio 2 dalies ginčijamos normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

V. Problema: Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 251 straipsnio 1 ir 2 dalių normos, kuriose nustatyta, kad Teisingumo ministerija organizuoja ir koordinuoja teisėjų mokymą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant teisėjo paaukštinimo klausimą, taip pat tai, kad privalomąsias teisėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo formas nustato teisingumo ministras įsakymu, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir sudaro prielaidas teisingumo ministrui kištis į teismų veiklą.KT konstatuoja: Tinkamas teisėjų pasirengimas, jų žinių gilinimas, kvalifikacijos kėlimas - svarbi teismų tinkamos veiklos užtikrinimo prielaida. Teisingumo ministerijai įstatymu gali būti nustatyta funkcija sudaryti sąlygas teisėjams kelti savo kvalifikaciją, todėl jai gali būti nustatyti įgaliojimai, reikalingi teisėjų nuosekliam mokymui organizuoti ir koordinuoti.Privalomų mokymo formų nustatymas sietinas su teisėjams keliamais ypatingais profesiniais reikalavimais. Visi teisėjai turi turėti vienodas galimybes tobulintis ir kelti savo kvalifikaciją. Teisingumo ministerijos įgaliojimai organizuoti ir koordinuoti teisėjų mokymą suponuoja šios ministerijos pareigą užtikrinti teisėjams vienodas sąlygas gilinti savo žinias. Vadinasi, Teisingumo ministerijai, kuriai nustatyti įgaliojimai organizuoti ir koordinuoti nuoseklų teisėjų mokymą, gali būti priskirti ir įgaliojimai nustatyti visiems teisėjams vienodas privalomo mokymo formas.Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 25 1 straipsnio 1 ir 2 dalių ginčijamos normos, kuriose nustatyta, kad Teisingumo ministerija organizuoja ir koordinuoja nuoseklų teisėjų mokymą, taip pat tai, kad privalomąsias teisėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo formas nustato teisingumo ministras įsakymu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

VI. Problema: Ar 26 straipsnio 1 dalies normos, kuriose įtvirtinti teisingumo ministro įgaliojimai skirti teisėjų egzaminų komisijos narius, taip pat šios komisijos pirmininką, nepažeidžia Konstitucijos.KT konstatuoja: Lietuvos teisėjų egzaminų komisijos paskirtis- patikrinti asmenų prieš jų skyrimą teisėjais teisinę kvalifikaciją, sudarymo tvarką.

54

Egzaminų komisija sudaroma trejiems metams iš 6 asmenų. Kaip matyti, pusę jos narių iš teisėjų ir mokslininkų skiria Teisėjų taryba, pusę - teisingumo ministras. Komisijos pirmininką skiria teisingumo ministras. Taigi šią instituciją formuoja dviejų valdžių - vykdomosios ir teisminės atstovai.Teisėjų egzaminų komisija tikrina asmenų žinias prieš jų skyrimą teisėjais. Jai nepavesta tikrinti asmenų, jau dirbančių teisėjais, žinių.Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad ginčijamos Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies normos neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

VII. Problema: Pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai neprieštarauja nuostata, kad 2 teisėjus į Teisėjų tarybą skiria teisingumo ministras.KT konstatuoja: Pagal Įstatymą teisingumo ministras į Teisėjų tarybą skiria tik du teisėjus. Tiek pat Teisėjų tarybos narių skiria Respublikos Prezidentas. Visuotinis teisėjų susirinkimas į Teisėjų tarybą renka 5 teisėjus, Lietuvos teisėjų asociacija - 1 teisėją. Be to, į Teisėjų tarybą pagal pareigas įeina Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, šio teismo skyrių pirmininkai, Apeliacinio teismo pirmininkas. Taigi pagal Įstatymą Teisėjų tarybą formuoja Lietuvos teisėjų asociacija, Visuotinis teisėjų susirinkimas, teisingumo ministras ir Respublikos Prezidentas, į ją pagal pareigas įeina atitinkami teisminės valdžios atstovai. Vykdomosios valdžios atstovai - Respublikos Prezidentas ir teisingumo ministras skiria tik keturis iš keturiolikos Teisėjų tarybos narių. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad normos, nustatančios teisingumo ministro įgaliojimus formuojant specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, pažeidžia teisėjo ir teismų nepriklausomumą.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

VIII. Problema: Pareiškėjo nuomone, 36 straipsnio normoje numatytas teisingumo ministro teikimas sudaro prielaidas kištis į teismų veiklą.KT konstatuoja: Apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams. Nurodytasis terminas aiškintinas kaip teisėjo “įgaliojimų laikas”. Pasibaigus penkerių metų terminui, jeigu asmuo savo darbu ir elgesiu įrodė esąs tinkamas teisėjo darbui, sprendžiamas teisėjo paskyrimo Įstatyme nustatytam ilgesniam įgaliojimų laikui klausimas. Todėl visiškai suprantama, jog Įstatyme įtvirtinta norma, kad pasibaigus šiam laikui teisėjai be egzaminų skiriami iki 65 metų amžiaus.Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos 112 straipsnyje nustatyta, jog dėl teisėjų paskyrimo Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Įstatymą tai - Teisėjų taryba. Kaip minėta, Konstitucijoje teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus nenumatytas, toks teikimas negali sąlygoti Respublikos Prezidento įgaliojimų įgyvendinimo.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies normos, kuriose įtvirtintas teisingumo ministro teikimas skirti teisėją pasibaigus penkerių metų kadencijai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5 daliai.

IX. Problema: Pareiškėjo manymu, 40 straipsnio nuostata, kad bylų paskirstymo teisėjams taisykles tvirtina teisingumo ministras, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.KT konstatuoja: Pažymėtina, jog bylų paskirstymo, kurį pagal patvirtintas taisykles atlieka teismo pirmininkas, tikslas - užtikrinti, kad teisėjai turėtų vienodą darbo krūvį. Galimi įvairūs bylų paskirstymo teisėjams būdai.

55

Taisyklės - norminis aktas. Jų paskirtis - užtikrinti, kad visuose Lietuvos teismuose būtų taikomi vienodi bylų paskirstymo kriterijai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 40 straipsnio ginčijama norma neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

X. Problema: Pareiškėjas ginčija 51 straipsnio 3 dalies normų dėl teisėjo įgaliojimo sustabdymo ir jo delegavimo dirbti į Teisingumo ministerijos ir Teismų departamento struktūras atitikimą Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.KT konstatuoja: Teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos arba kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Šių Konstitucijos normų paskirtis - užtikrinti teismų nepriklausomumą ir nešališkumą.Teisėjo delegavimas reiškia, kad jis tam tikrą laiką eina kitas - ne teisėjo - pareigas vykdomosios valdžios institucijoje. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimų deleguoti teisėją į Teisingumo ministerijos ir Teismų departamento struktūras. Konstitucijoje taip pat nenumatyta galimybė kokiam nors laikui sustabdyti teisėjo įgaliojimus. Delegavus teisėją į vykdomosios valdžios struktūras, sustabdomi jo teisėjo įgaliojimai. Tai reiškia, kad iš esmės pakinta teisėjo teisinis statusas - jis supanašėja su valstybės tarnautojo statusu, todėl pažeidžiamas Konstitucijoje nustatytas teisminės valdžios atskyrimas nuo vykdomosios valdžios ir paneigiama Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžių pusiausvyra.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 51 straipsnio 3 dalies normos, kuriose nustatyta, kad apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, jeigu jis sutinka, Respublikos Prezidento dekretu iki vienerių metų gali būti deleguojamas į Teisingumo ministerijos ar Teismų departamento struktūras ir kad delegavimo laikotarpiui sustabdomi deleguojamo teisėjo įgaliojimai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai ir 113 straipsnio 1 daliai.

XI. Problema: Pareiškėjo manymu, Įstatymo 58 straipsnio norma, kurioje numatyta teisingumo ministro teisė teikti Teisėjų garbės teismo narius, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.KT konstatuoja: Teisėjų garbės teismas nagrinėja teisėjų drausmės bylas. Išnagrinėjęs teisėjo bylą, Teisėjų garbės teismas gali teisėją išteisinti, pasitenkinti drausmės bylos svarstymu, pareikšti jam pastabą, papeikimą, ar griežtą papeikimą, pasiūlyti atleisti jį iš pareigų ar taikyti jam kitas nuobaudas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teismų veikla nėra teisingumo ministro valdymo sritis, todėl jo kompetencijai negali būti priskirti įgaliojimai dalyvauti sudarant Teisėjų garbės teismą. Antraip būtų paneigta Teisėjų garbės teismo, kaip teisminės valdžios savivaldos ir savireguliacijos instituto, samprata.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 58 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus į Teisėjų garbės teismą, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

XII. Problema: Pareiškėjo nuomone, 59 straipsnyje įtvirtinta norma, kad teisėjams drausminę bylą gali iškelti teisingumo ministras (tiek savo iniciatyva, tiek Teismų departamento direktoriaus teikimu), taip pat tai, kad Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu gali nušalinti teisėją, kuriam iškelta byla, nuo teisėjo pareigų, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

56

KT konstatuoja: Teisėjui keliami ypatingi reikalavimai. Vykdydamas teisingumą, jis turi būti nešališkas, nepriklausomas ir remtis tik Konstitucija ir įstatymu. Jis privalo veikti taip, kad nebūtų pažeidžiami teisingumo principai. Teisėjas privalo nepasiduoti valdžios institucijų ar pareigūnų, visuomeninių organizacijų ar atskirų piliečių įtakai. Teisėjo elgesys turi būti nepriekaištingas. Tokie reikalavimai teisėjui yra būtini, nes jie padeda užtikrinti žmogaus teisę į teisminę gynybą. Šių reikalavimų laikymasis garantuoja deramą teisingumo vykdymą.Teisėjas gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn už apsileidimą darbe, pareiginį nusižengimą, kenkiantį teismo autoritetui, už teisėjo vardą žeminantį poelgį. Teisėjo vardą žeminantis poelgis yra aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas ar jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu laikoma ir tai, kad teisėjas per vienerius metus nuo numatytais pagrindais paskirtos nuobaudos aplaidžiai eina jam pavestas pareigas ar padaro pareiginį nusižengimą, kenkiantį teismo autoritetui, ir už tai Teisėjų garbės teismas paskiria jam nuobaudą, taip pat kai teisėjas verčiasi įstatymų draudžiama darbine veikla.Pagal Įstatymo 59 straipsnio 4 dalį yra įtvirtinta teisingumo ministro teisė apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo pirmininkams iškelti drausmės bylą savo iniciatyva ar Teismų departamento direktoriaus teikimu. Įstatyminis tokios teisės įtvirtinimas sudaro teisines prielaidas vykdomosios valdžios pareigūnui daryti poveikį teismų veiklai ir pažeidžia konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą. Analogiškai vertintina ir Įstatymo 59 straipsnio 4 dalies norma, nustatanti teisingumo ministro teikimą nušalinti teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, nuo teisėjo pareigų. Tokio teikimo teisė atsižvelgiant į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti nustatyta specialiai teisėjų institucijai, bet ne vykdomosios valdžios institucijai ar pareigūnui.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 59 straipsnio 4 dalies ginčijamos normos, kuriose nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems teisėjams drausmės bylą gali iškelti teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu ar savo iniciatyva, taip pat tai, kad teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, teisingumo ministro teikimu gali būti nušalintas nuo pareigų, kol paaiškės bylos baigtis, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai.

XIII. Problema: Pareiškėjas teigia, kad 69 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo veiklą užtikrina teisingumo ministras, laikydamasis šiame įstatyme nustatytų teismų veiklos bei teisėjų ir teismų nepriklausomumo principų; taip pat kad Teisingumo ministras organizuoja teisėjų kvalifikacijos kėlimą, apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.KT konstatuoja: Teisingumo ministro kompetencija negali peržengti tinkamo darbo sąlygų teismams užtikrinimo ribų. Kitaip traktuojant šią normą būtų įsiterpiama į teismų veiklos organizacinę sritį, paneigiama teismų, kaip savarankiškos valdžios, samprata.Įstatyme pavartota sąvoka “organizuoti teismų finansinį aprūpinimą” yra teisiškai neapibrėžta ir gali būti įvairiai aiškinama. Ji gali būti suprantama ne tik kaip atspindinti teisingumo ministro įgaliojimus išsiaiškinti, kiek lėšų reikia teismų veiklai, bei jo pareigą pasirūpinti, kad šios lėšos būtų numatytos valstybės biudžete, ne tik

57

kaip atspindinti teisingumo ministro pareigą dalyvauti Seime svarstant valstybės biudžeto projekte teismams numatytų asignavimų skyrimo klausimus. Įstatyme pavartota sąvoka “organizuoti teismų finansinį aprūpinimą” gali būti interpretuojama ir taip, kad teisingumo ministrui nustatyta teisė valstybės biudžete numatytus asignavimus pačiam paskirstyti konkretiems teismams. Būtent tokį šios Įstatyme pavartotos sąvokos supratimą liudija ir dabartinis teismų finansavimo reguliavimas: valstybės biudžeto įstatyme nėra nustatyta, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą).Įstatyminis reguliavimas, pagal kurį finansinius asignavimus konkretiems teismams skiria ne Seimas, įstatymu tvirtindamas valstybės biudžetą, o vykdomosios valdžios institucijos ar pareigūnai, nesiderina su Konstitucijoje nustatytu vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimo, šių valdžių savarankiškumo ir tarpusavio nepriklausomumo principais, sudaro vykdomajai valdžiai galimybę daryti įtaką teismų veiklai.Teismų finansinio aprūpinimo organizavimo srityje teisingumo ministro kompetencijai gali būti priskirti įgaliojimai rengiant valstybės biudžeto projektą, taip pat svarstant jį Seime.Kitaip vertintina ginčijama Įstatymo 69 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti teisingumo ministro kompetenciją organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo materialinį aprūpinimą. Ši teisės norma interpretuotina kaip apimanti ne tik teisingumo ministro įgaliojimus išsiaiškinti teismų materialinius poreikius, bet ir jo pareigą padėti tiek teismų sistemai, tiek atskiriems teismams racionaliai panaudoti jiems skirtas valstybės biudžeto lėšas, sudaryti teismams tinkamas sąlygas veikti.Įstatymuose teisingumo ministrui negali būti nustatyti įgaliojimai spręsti, kiek lėšų skirti kiekvienam konkrečiam teismui.Vadovaujantis nurodytais motyvais darytina išvada, kad Įstatymo 69 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nustatyti teisingumo ministro įgaliojimai organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo materialinį techninį aprūpinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

XIV. Problema: Pareiškėjo manymu, Įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisingumo ministro teisė kontroliuoti teismų ir teisėjų, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, administracinę veiklą pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį.KT konstatuoja: Teismų (teisėjų) administracinės veiklos kontrolė apima priemones, padedančias užtikrinti efektyvią ir geros kokybės teismų (teisėjų) administracinę veiklą. Kontrolė dėl savo neapibrėžtumo vertintina kaip ydinga.Pagal Konstituciją teismai - savarankiška ir nepriklausoma valdžia. Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad teisėjas neprivalo jokiai valstybės institucijai ar pareigūnams pasiaiškinti dėl savo nagrinėjamų bylų, neprivalo nagrinėjamų bylų pateikti kam nors susipažinti, išskyrus atvejus, numatytus proceso įstatymuose. Teisėjo sprendimus proceso įstatymuose nustatyta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti ar panaikinti tik aukštesnės pakopos teismas. Teismų veikla nėra ir negali būti Teisingumo ministerijai ar kuriai nors kitai vykdomosios valdžios institucijai priskirta valdymo sritis, todėl nėra jokio konstitucinio pagrindo nustatyti teisingumo ministro įgaliojimus kontroliuoti teismų ir teisėjų administracinę veiklą. Teisingumo ministras juo labiau negali kontroliuoti bylos eigos. Pažymėtina, kad kitos valstybės valdžios institucijos ir pareigūnai gali kreiptis į atitinkamo teismo pirmininką prašydami pateikti duomenis, būtinus tinkamoms teismo darbo sąlygoms užtikrinti. Tačiau šios valstybės institucijos ir pareigūnai neturi

58

teisės tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti teisėjo veiksmų jam nagrinėjant konkrečias bylas.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 73 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

XV. Problema: Pareiškėjo teigimu Įstatymo 691 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Teismų departamentas veikia prie Teisingumo ministerijos, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai. Jo manymu, Teismų departamentas negali būti vykdomosios valdžios dalis.KT konstatuoja: Pagal Įstatymą Teismų departamentui priskirtos tam tikros funkcijos, padedančios užtikrinti tinkamas teismų darbo sąlygas. Vien tai, kad ši institucija yra prie Teisingumo ministerijos, nereiškia, kad yra įsiterpiama į teisminės valdžios sritį. Teismų departamento buvimas prie Teisingumo ministerijos negali būti pagrindas pripažinti, kad ginčijama Įstatymo 691 straipsnio 1 dalies norma prieštarauja Konstitucijai.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 69 1

straipsnio 1 dalies norma, kurioje nustatyta, kad Teismų departamentas yra prie Teisingumo ministerijos, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

Kitos KT išsakytos apibendrinančios mintys šiame nutarime:Teisingumo vykdymas - teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos.Teisėjo ir teismų nepriklausomumas - vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.Teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas - tai yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga.Svarbiausias kriterijus, kuriuo būtina vadovautis vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą, yra tas, kad nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos žmogaus teisės turėti nešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas).Galima skirti du neatsiejamus teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektus: Pirma, šis principas reiškia teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumą. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Antra, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Teisminė valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir dėl to, kad ji vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu.Teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos savivaldą. Teisminės valdžios savivalda apima ir teismų darbo organizavimą, taip pat teisėjų profesinio korpuso veiklą.Teismų organizacinis savarankiškumas ir savivalda - svarbios realaus teisminės valdžios nepriklausomumo garantijos.Valstybės pareiga - sudaryti teismams tinkamas darbo sąlygas. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad nustatant konkrečius kitų valdžios institucijų įgaliojimus santykiuose su teismine valdžia galima paneigti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimą bei teismo, kaip visavertės ir veikiančios nepriklausomai nuo kitų valdžių, valdžios esmę.

59

Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau - nurodinėti, kaip turėtų būti vykdomas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių priemonių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas.Teismai už savo veiklą vykdant teisingumą neatsiskaito kitoms valdžios institucijoms ar pareigūnams.Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas - jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Pažymėtina, kad finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete. Teismų organizacinio nepriklausomumo garantavimas yra viena esminių prielaidų žmogaus teisėms užtikrinti.Būti nepriklausomam teisėją įpareigoja ir priesaika, kurią jis duoda prieš pradėdamas eiti savo pareigas. Teisėjas prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžiningas, humaniškas ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui.Kita garantija, kad teisėjai tinkamai vykdys teisingumą, yra jų kvalifikacija: teisėjais turi būti skiriami tik asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir gyvenimo patirtį. Jų reputacija turi būti nepriekaištinga.Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas ir daugelyje tarptautinių aktų: Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintuose Pagrindiniuose teismo nepriklausomumo principuose, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. spalio 13 d. priimtoje rekomendacijoje “Dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir vaidmens”, 1999 m. lapkričio 17 d. priimtoje Visuotinėje teisėjų chartijoje ir kt.Europos žmogaus teisių teismas, skiria objektyvius ir subjektyvius teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą elementus. Nagrinėjamos bylos požiūriu ypač reikšmingi yra pirmieji. Tai - valdžių padalijimo užtikrinimas, atitinkamas valdžios institucijų santykių reguliavimas.Teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijoms taip pat priskirtinas teisėjo ir teismo teisinis statusas. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų. Iš jo negali būti reikalaujama vykdyti kokią nors politikos kryptį. Teismų praktiką formuoja tik patys teismai, taikydami teisės normas. Žmogaus teises ir laisves teisėjas užtikrina tuo, kad vykdo teisingumą remdamasis Konstitucija ir įstatymais.Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, kad “pagal tai, kaip įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo nepriklausomumas, teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas”.Įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi tuo, kad teisėjas, nepaisant to, kokios politinės jėgos yra valdžioje, išlieka nepriklausomas, jis neturi taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos valdžioje.Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo. Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus,

60

jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.Teisėjo nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisėjui socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai.Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, jog “bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą”.Teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistemos vertinimas leidžia teigti, kad jos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Teisėjo ir teismų nepriklausomumo apskritai negalima vertinti pagal kokį nors vieną, kad ir labai reikšmingą, požymį, todėl visuotinai pripažįstama, jog pažeidus kurią nors iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, kiltų pavojus, kad nebus užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, nebus garantuota teisės viršenybė.Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas. Įstatymu reguliuojant teismų veiklą negalima sudaryti prielaidų paneigti Konstitucijoje įtvirtintą Teismo, kaip savarankiškos ir visavertės valstybės valdžios, sampratą.

2000 sausio 12 LRKT Sprendimas Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V. Greičius ir LR teisingumi ministras G. Balčiūnas prašo išaiškinti:

1) Ar išaiškinimas, jog teisingumo ministro teikimas skirti į Teisėjų garbės teismą, prieštarauja Konstitucijai reiškia, jog dabartinis Teisėjų garbės teismas, suformuotas iki aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo, visa sudėtimi gali tęsti savo funkcijas?

Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo normos negalima taikyti po Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašyme nurodoma, kad Teisėjų garbės teismas, kurį sudaro ir teisėjai, paskirti teisingumo ministro teikimu, buvo suformuotas iki Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo. Visi Teisėjų garbės teismo teisėjai buvo paskirti laikantis tuo metu galiojusio Įstatymo. Teisingumo ministras, padarydamas teikimą dėl teisėjų paskyrimo į Teisėjų garbės teismą, įgyvendino jam Įstatyme numatytus įgaliojimus.Teisingumo ministro teikimas konkretų asmenį paskirti į Teisėjų garbės teismą yra teisės normos taikymo aktas. Pritaikius Įstatymo 58 straipsnio 2 dalies normą atsirado ir tęsiasi nauji teisiniai santykiai, susiję su Teisėjų garbės teismo teisėjų funkcijų vykdymu. Nuostatos reiškia, kad teisingumo ministro teikimu paskirtų Teisėjų garbės teismo teisėjų įgaliojimai po Konstitucinio Teismo 1999m. gruodžio 21 d. nutarimo oficialaus paskelbimo savaime nenutrūksta.

2) Ar tai jog, pripažinta, kad Įstatymo 59 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems teisėjams drausmės bylą gali iškelti teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu ar savo iniciatyva, taip pat kad

61

teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, teisingumo ministro teikimu gali būti nušalintas nuo teisėjo pareigų, iki paaiškės bylos baigtis, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5 daliai, nuostatos taikytinos ir toms drausmės byloms, kurias teisingumo ministras iškėlė iki aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir kuriose sprendimai dar nėra priimti?

Pagal Įstatymą iki Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo teisingumo ministras turėjo teisę iškelti drausmės bylą apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems teisėjams. Pripažinus, kad nurodytos Įstatymo normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5 daliai, teisingumo ministras jau negali įgyvendinti Įstatymo 59 straipsnio 4 dalyje nustatytų įgaliojimų. Drausmės bylos iškėlimas yra teisės normos taikymo aktas. Teisingumo ministras teisėjams drausmės bylas iškėlė pagal tuo metu galiojusį Įstatymą. Pritaikius nurodytą teisės normą atsirado kiti teisiniai santykiai, t. y. Santykiai, susiję su bylos nagrinėjimu ir sprendimo priėmimu. Todėl Nutarimo oficialus paskelbimas savaime nesudaro pagrindo nutraukti teisėjams jau iškeltas drausmės bylas tik dėl to, kad jas iškėlė teisingumo ministras.

3) Ar tai, jog teigiama, kad valstybės biudžete turėtų būti nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kur pripažįstama kad teisingumo ministro kompetencija organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo finansinį aprūpinimą prieštarauja Konstitucijai nuostatos dėl teismų materialinio techninio aprūpinimo reiškia, kad kiekvienam teismui, išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, skirtos lėšos yra akumuliuojamos Teisingumo ministerijoje, o po to perskirstomos kiekvienam teismui pagal valstybės biudžete jam nustatytus asignavimus, ar kiekvienam teismui atskira eilute biudžete numatytos lėšos yra skiriamos jam tiesiogiai, t. y. Ne per Teisingumo ministeriją?

3.1) Teisingumo ministras prašo išaiškinti, ar teisingumo ministras pareigą organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo materialinį techninį aprūpinimą, siekiantužtikrinti tolygų visos teismų sistemos vystymąsi, galėtų realizuoti per Lietuvos Respublikos biudžeto įstatymu patvirtintą atskiros teismų materialinio techninio aprūpinimoprogramos finansavimą, būdamas finansinių asignavimų šiai programai įgyvendinti valdytoju. Pagal šią programą lėšos būtų skiriamos teismų pastatų statybai ir jiems įsigyti, taip pat būtų numatomos lėšos nepaprastosioms išlaidoms teismų kompiuterinei sistemai kurti, organizacinei technikai pirkti ir kt. Teisingumo ministras taip pat prašo išaiškinti, ar teisingumo ministras, siekiant parengti valstybės biudžeto projektą, galėtų pareikalauti iš teismų pirmininkų duomenų, būtinų valstybės biudžeto projektui rengti ir susijusių su teismų finansavimu.

Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad „teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios. Šį principą galima užtikrinti įstatymų normose įtvirtinus nuostatą, jog valstybės biudžete būtų nustatoma ir tai, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti teisingumą. Nurodytos Nutarimo nuostatos reiškia, kad valstybės biudžete

62

turi būti nustatomi asignavimai kiekvienam konkrečiam teismui. Šios lėšos kiekvienam konkrečiam teismui turi būti skiriamos tiesiogiai, o ne per Teisingumo ministeriją. Nutarimo nuostata, jog valstybės biudžete turi būti nustatoma, kiek lėšų turi būti skiriama kiekvienam teismui, reiškia ir tai, kadteisingumo ministras (ministerija) nėra teismams skirtų asignavimų valdytojas, todėl jis negali nustatyti, kaip turėtų būti naudojamos teismams skirtos valstybės biudžeto lėšos. 4.3. Nutarimo nuostata, kad valstybės biudžete turi būti nustatoma, kiek lėšų turi būti skiriama kiekvienam teismui, nereiškia, jog valstybės biudžete negali būti atskirainustatoma, kiek lėšų skiriama konkrečioms visos teismų sistemos aprūpinimo programoms įgyvendinti. Valstybės biudžete visos teismų sistemos aprūpinimo programai numatytų asignavimų valdytojai gali būti subjektai, kurie bus nurodyti įstatyme, taip pat ir teisingumo ministras,tačiau šie subjektai negali tvarkyti kiekvienam teismui valstybės biudžete atskirai numatytų lėšų. Nutarime konstatuota, kad teismų finansinio aprūpinimo organizavimo srityje teisingumo ministro kompetencijai gali būti priskirti įgaliojimai rengiant valstybės biudžeto projektą, taip pat svarstant jį Seime. Ši Nutarimo nuostata suponuoja tai, jog teisingumo ministras, siekdamas, kad valstybės biudžeto projekte būtų numatyta pakankamai lėšų tinkamai teismų veiklai užtikrinti, turi teisę gauti iš teismų pirmininkų duomenis apie teismų poreikius. Teisėjų garbės teismo finansavimo klausimo Konstitucinis Teismas Nutarime nenagrinėjo, todėl šiame sprendime jo neaiškins. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad visaisatvejais įstatymų pagrindu įsteigta ir veikianti savarankiška teisėjų institucija turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto.

Reziumėnuostatos reiškia, kad valstybės biudžete kiekvienam konkrečiam teismui nustatyti asignavimai turi būti skiriami tiesiogiai, o ne per Teisingumo ministeriją, ir kad teisingumo ministras negali valdyti šių lėšų, tačiau jis, jeigu tai bus nustatyta įstatyme, gali būti valstybės biudžete numatytų visos teismų sistemos aprūpinimo programų asignavimų valdytoju; ši nuostata taip pat reiškia, kad rengiant valstybės biudžeto projektą teisingumo ministras turi teisę gauti iš teismų pirmininkų duomenis apie teismų poreikius.

4) Ar tai, jog numatyta, kad apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, jeigu jis sutinka, Respublikos Prezidento dekretu iki vienerių metų gali būti deleguojamas į Teisingumo ministerijos ar Teismų departamento struktūras ir kad delegavimo laikotarpiu sustabdomi deleguojamo teisėjo įgaliojimai, prieštaraujaKonstitucijai, išvada taikytina ir tiems asmenims, kurie buvo deleguoti iki aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo? Ar nurodyta Konstitucinio Teismo išvada nutraukia delegavimą, ar galimas delegavimo kadencijos, prasidėjusios iki aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pabaigimas ir ar tai negalėtų būti vertinama kaip teisėjo priesaikos sulaužymas?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašyme nurodyti teisėjai į vykdomosios valdžios institucijas buvo deleguoti pagal tuo metu galiojusias Įstatymo normas iki Konstitucinio

63

Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo. Šio Įstatymo 51 straipsnio 3 dalis, kuri Nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, po Konstitucinio Teismonutarimo oficialaus paskelbimo nebegali būti taikoma. Taigi teisėjai į Teisingumo ministerijos ar Teismų departamento struktūras buvo deleguoti laikantis tuo metu galiojusiųĮstatymo normų. Remiantis Įstatymu teisėjai į vykdomosios valdžios institucijas buvo deleguoti iki vienerių metų. Asmens delegavimas dirbti Teisingumo ministerijos ar Teismųdepartamento struktūrose yra teisės normos taikymo aktas. Tačiau šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko nurodytu atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad po to, kai Konstitucinio Teismo nutarimu Įstatymo straipsnio dalis, numatanti teisėjo delegavimą į vykdomosios valdžios institucijas, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tolesnis deleguoto teisėjo darbas Teisingumo ministerijoje ar Teismų departamente prie Teisingumo ministerijos neatitinka Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies ir Konstitucijoje numatyto teisėjo statuso.

ReziumėReiškia, kad kai Konstitucinio Teismo nutarimu Teismų įstatymo straipsnio dalis, numatanti teisėjo delegavimą į vykdomosios valdžios institucijas, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tolesnis deleguoto teisėjo darbas Teisingumo ministerijoje ar Teismų departamente prie Teisingumo ministerijos neatitinka Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies ir Konstitucijoje numatyto teisėjo statuso.

5) Ar tai, jog, nurodoma, kad „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą", konstatavimas reiškia, kad visai negalimi, kaipprieštaraujantys Konstitucijoje įtvirtintam teisėjo ir teismų nepriklausomumo principui,mėginimai mažinti atlyginimus ar kitas socialines garantijas, t. y. nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais ir kokia forma tai ketinama daryti? Ar teiginys „bet kokie mėginimai mažinti<...> traktuojami kaip kėsinimasis" reiškia imperatyvų draudimą mažinti ir ar šis draudimas apima bet kokiais motyvais grindžiamus ir bet kokios teisinės prigimties norminiais aktaisnumatomus teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų ribojimus? Jeigu taip, tai kokias teisines pasekmes sukeltų Vyriausybės ar Seimo priimti norminiai aktai, kurie prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamosios dalies teiginiams ir kuriais pažeidžiamas teisėjo ir teismų nepriklausomumas, pvz., sumažinami teisėjų atlyginimai ir pan.?

Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Nutarime konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Nurodyta Nutarimo nuostata reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokiemėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Tai imperatyvas, kurį pažeidus sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią

64

priklausomą nuo politinės konjunktūros. Šios nuostatos imperatyvumas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje įsakmiai įtvirtinto draudimo teisėjams per visą savo profesinės karjeros laikotarpį gauti kitą atlyginimą (išskyrus atlyginimą už kūrybinę ar pedagoginę veiklą), iš Nutarime konstatuoto profesinio, o ne politinio teisminės valdžios pobūdžio. Nutarime konstatuota, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas demokratinių valstybių konstitucijose, tarptautiniuose aktuose. Konstitucijos apsauga taip pat apima teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsaugą. Tai patvirtina demokratinių valstybių konstitucinė jurisprudencija.Antai Kanados Aukščiausiasis Teismas 1997 m. rugsėjo 18 d. nutarimu pripažino teismų nepriklausomumo principui prieštaraujančiomis ir dėl to antikonstitucinėmis teisėjųatlyginimo ribojimo priemones, kurios buvo taikomos siekiant išvengti biudžeto deficito; Čekijos Konstitucinis Teismas 1999 m. rugsėjo 15 d. nutarimu pripažino antikonstitucinėmisįstatymo nuostatas, pagal kurias buvo panaikinti kai kurie teisėjų atlyginimo priedai. Reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas.

6) Ar tai, jog pasakyta „teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu" sąvoka „teisėjo atlyginimas" reiškia tik pareiginę algą (tik kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį), ar tai yra visos valstybės nustatytos išmokos (nepriklausomai nuo to, kaip jos norminiuose aktuose įvardijamos), kurias asmuo gauna ryšium su teisėjo pareigų ėjimu, t. y. ar „teisėjo atlyginimas" apima ir tam tikrais kriterijais (stabilia norma ir koeficientu) apibrėžtą pareiginę algą, ir jos padidinimą, ir priedus už stažą? Ar tokia nuostata reiškia, kad negali būti mažinamos teisėjų jau turimos socialinės garantijos, taip pat atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokios valdžios - įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios aktais tos socialinės garantijos, taip pat atlyginimai, yra nustatyti?

Teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu" sąvoka „teisėjoatlyginimas" apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto.

Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų irvalstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo

2001-07-12 (12 ir 19 tema) (apylinkės teismas, Aukštesnysis administracinis teismas ir apygardos administracinis teismas (11 prašymų))

Šioje byloje Konstitucinis Teismas nagrinėjo, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo ginčijamos nuostatos ta apimtimi, kuria jose yra nustatyti teisėjų atlyginimai, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, Konstitucijos 109 straipsniui, taip pat Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies ir 114 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Ginčijamose Įstatymo nuostatose yra nustatyti teisėjų atlyginimai. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjo atlyginimas susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei vienkartinės priemokos. Pažymėtina, kad

65

pagal Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalį teisėjo gaunamas atlyginimas įvardijamas sąvoka „teisėjo atlyginimas". Ginčijamose Įstatymo nuostatose teisėjus sugretinus su valstybės politikais ir kitais valstybės pareigūnais vartojama kitokia sąvoka - „teisėjų <...> darbo užmokestis". Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks nekorektiškas sąvokos vartojimas Įstatyme gali būti traktuojamas kaip viena iš prielaidų paneigti Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo atlyginimo specifiką ir apsaugą.

Teisminė valdžia - viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą. Tik savarankiška ir visavertė teisminė valdžia gali sėkmingai įgyvendinti jai patikėtą funkciją. Teisminės valdžios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Konstitucijos 109 straipsnyje yra nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. (Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą.) Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. (Taigi teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų.) Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo."

Nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą. Visos valstybinės valdžios institucijos privalo gerbti ir užtikrinti šią Konstitucijoje garantuotą asmens teisę. Į šią aplinkybę būtina atsižvelgti vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas. Pažymėtina, kad teisminė valdžia yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes:a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumob) teisėjo asmens neliečiamumoc) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas.

Šios garantijos yra tarpusavyje glaudžiai susijusios, todėl visuotinai pripažįstama, jog pažeidus kurią nors iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, kiltų pavojus, kad nebus užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Pareiškėjų prašymai dėl nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai siejami su teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijomis. Demokratinėse valstybėse pripažįstama, kad teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas ir saugus dėl savo ateities.

Pažymėtina, kad teisėjo nepriklausomumas užtikrinamas ir kitu aspektu: Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje yra įsakmiai įtvirtintas draudimas teisėjams per visą savo profesinės karjeros laiką gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę ar pedagoginę veiklą. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų. Taigi todėl draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas. Tai derinasi su demokratinių šalių konstitucijų nuostatomis bei konstitucinėmis doktrinomis. Pažeidus konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvą sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią priklausomą nuo politinės konjunktūros.

Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis - laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Teisinio saugumo principas suponuoja ir tai, kad jei dėl valstybinės valdžios institucijų veiksmų ar sprendimų yra pažeidžiamos asmens teisės, asmeniui turi būti garantuota šių teisių veiksminga teisminė gynyba. Viena iš būtinų tokios gynybos sąlygų - teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas. Taigi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos yra reikšmingos ir kiekvieno visuomenės nario teisinio saugumo užtikrinimo požiūriu.

Į teisėją negalima žvelgti vien kaip į teisingumo funkciją vykdantį asmenį. Teisėjas yra visuomenės narys. Jis, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Visuotinai pripažįstama, kad teisinio saugumo principo paskirtis - užtikrinti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu draudimu kištis į teisėjo

66

ar teismo veiklą siekiama užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teismas gali vykdyti teisingumą tik tuo atveju, kai teisėjas gali spręsti bylą nešališkai, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ne tik draudžiama daryti įtaką teisėjui ir teismams - joms taip pat tenka pareiga užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą.

Pareiškėjai - Aukštesnysis administracinis teismas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar nurodytos Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios, kad

1. nustatyti teisėjų atlyginimo koeficientai bei kaip skaičiuojamos pareiginės teisėjų algos;

2. įtvirtinta priedų prie atlyginimo mokėjimo tvarka;3. yra mažinamas dirbančių teisėjų, kurių atlyginimas didesnis už įstatymo

nustatytą atlyginimą;neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 bei 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai ir 114 straipsnio 1 daliai.

Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau - ir MMA) dydžio koeficientus. Pareiginė alga skaičiuojama atitinkamą koeficientą padauginus iš Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos. Pagal ginčijamas Įstatymo 7 straipsnio normas teisėjams, kurių buvęs darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui mokamas iki tol gautas darbo užmokestis, kuris 2000 m. nedidinamas, o nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m.-2003 m. sausio 1 d.) buvęs darbo užmokestis mažinamas pagal atitinkamą formulę, kol susilygins su Įstatymo nustatytu užmokesčiu.

Vertinant ginčijamų Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina nustatyti, ar įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, nustatantį teisėjų atlyginimus, laikėsi Konstitucijoje įtvirtintų principų ir normų reikalavimų, garantuojančių teisėjo ir teismų nepriklausomumą.

1. Seimas, įstatymu nustatydamas teisėjų atlyginimus, turi atsižvelgti į teisminės valdžios bei teisėjo konstitucinį statusą ir negali paneigti iki šio įstatymo priėmimo buvusių teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų, taip pat teisėjų iki tol gauto atlyginimo dydžio. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalius mėnesinės algos dydžio koeficientus. Taigi tokiu reguliavimu įtvirtinta, kaip yra skaičiuojamos teisėjų pareiginės algos. Pati savaime ši taisyklė nelemia nei teisėjų atlyginimo dydžio, nei apmokėjimo sąlygų, todėl negalima teigti, kad šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir teisinės valstybės principai. Todėl ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai.

2. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjams mokamas atlyginimo priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d., jo dydis – 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos.

Iki Įstatymo įsigaliojimo tokie priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus teisėjams nebuvo mokami. Šiomis nuostatomis nėra paneigiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo bei teismų nepriklausomumas, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas. Todėl nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

3. Konstitucinis Teismas analizuodamas Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas, yra pažymėjęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ar teismų nepriklausomumą. Įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnio kaip iki šio įstatymo priėmimo dydžio atlyginimus. Tai neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui.

Šio Įstatymo paskirtis - įtvirtinti teisėjų atlyginimui skaičiuoti pereinamuoju laikotarpiu taikomą pareiginės algos koeficiento bazės dydį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio 6 dalis ta apimtimi,

67

kuria nustatyta, kad skaičiuojant teisėjų darbo užmokestį taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o apimtimi, kuria joje įtvirtintas pereinamasis laikotarpis, kuriuo yra mažinami teisėjų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Teisėjams, kurių užmokestį, nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. - 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal nustatytą formulę, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui. Tuo pačiu nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas" neprieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos" ta apimtimi, kuria nustatytos teisėjų pareiginės algos MMA dydžiais ir atitinkamais koeficientais yra mažesnės už teisėjų iki šio įstatymo įsigaliojimo gautus atlyginimus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui. Savo reguliavimu įstatymų leidėjas neturi pažeisti Konstitucijoje įtvirtintos valstybės valdžių organizacijos ir veiklos pagrindų, taip pat teisėjo ir teismų nepriklausomumo, kaip esminės teisminės valdžios savarankiško funkcionavimo sąlygos. Minėta, kad Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisėjo pareigų nesuderinamumą su jokiomis kitomis pareigomis ar kitu darbu lemia ypatinga teisėjo, kaip teisminės valdžios atstovo, teisinė padėtis. Nustatytu draudimu siekiama užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą - būtinas teisingumo įgyvendinimo sąlygas.

Nors ginčijamose Įstatymo nuostatose nėra numatytos priemonės, kurios leistų valstybės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, tačiau jos ta apimtimi, kuria yra paneigtas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, sudaro prielaidas daryti įtaką teisėjo ir teismų veiklai. O to neturėtų būti.

Konstitucinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos" taip pat dėl 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ginčijamų nuostatų, kadangi jomis nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja.

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO ĮSTATYMO 62 STRAIPSNIO 1 DALIES 2 PUNKTO, 69 STRAIPSNIO 4 DALIES (1996 M. LIEPOS 11 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D.

REDAKCIJA), 96 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. kovo 28 d.

1.Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 6, 30, 109, 110 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.2.Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas minėta nutartimi taip pat pateikė Konstituciniam Teismui prašymą išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo rezoliucinės dalies 6 punktas, motyvuojamosios

68

dalies II skyriaus 1 punktas, rezoliucinės dalies 7 punktas, motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punktas reiškia vieną ar kelis iš šių motyvų:

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kuria tie teisės aktai yra susiję su teisėjų darbo užmokesčio mažinimu, neprieštarauja Konstitucijai;

– pradėta teisena dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konstitucijai buvo nutraukta dėl to, kad minėtais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas buvo pasibaigęs dar iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, vadinasi, spręsti dėl jų atitikties Konstitucijai nebuvo prasmės, nes pagal Konstituciją asmuo teisę ginti konstitucines teises ir laisves turi ne visą laikotarpį, kai buvo pažeidžiama Konstitucija, o tik tą laikotarpį, kai atitinkamos teisės ir laisvės buvo pažeidžiamos jau po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai;

– pradėta teisena dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konstitucijai buvo nutraukta ne vadovaujantis minėtais dviem motyvais, o vykdant Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. liepos 9 d. prašymą ta apimtimi, kuria prašoma išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1, 2 punktai bei rezoliucinės dalies 6, 7 punktai reiškia vieną ar kelis iš pareiškėjo nurodytų motyvų, išskyrė į atskirą bylą, o 2006 m. kovo 14 d. sprendimu atsisakė pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą aiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1, 2 punktai bei rezoliucinės dalies 6, 7 punktai reiškia vieną ar kelis iš pareiškėjo nurodytų motyvų.

Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės

akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Pareiškėjo nuomone, ši nuostata neleidžia teismui vykdyti teisingumo netaikant Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, kurį taikyti draudžia Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis, užkerta kelią teismui ir bylose dalyvaujantiems asmenims pasinaudoti iš Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies kylančia galimybe pašalinti abejones dėl teisės akto konstitucingumo, trukdo asmeniui, kurio konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą atkurti pažeistas teises ir prisiteisti žalos atlyginimą bei Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę ginti savo teises remiantis Konstitucija; taip yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

2. Pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas; atvejis, kai galima mažinti teisėjo darbo užmokestį, yra numatytas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje: kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas yra nekonkretus, nes valdžios institucijoms leidžiama bet kokį būtinumą mokėti tam tikras biudžeto lėšas interpretuoti kaip valstybės

69

finansinės būklės pablogėjimą; šitaip yra įtvirtinta galimybė teisėjų atlyginimus mažinti bet kada, inter alia tais atvejais, kai teismai, atkurdami pažeistas asmenų teises, priteisia iš valstybės ar jos institucijų mokėti tam tikras pinigų sumas, jeigu būtinumą mokėti tas pinigų sumas galima interpretuoti kaip valstybės finansinės būklės pablogėjimą, taigi ir kaip pagrindą mažinti teisėjų darbo užmokestį bei kitas garantijas. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

KT konstatuoja:

Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 6, 30, 109, 110 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta:

„Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.“

Iš pareiškėjo prašymo argumentų taip pat matyti, kad pareiškėjui abejonių sukėlė tai, ar minėta nuostata neprieštarauja inter alia ne visam Konstitucijos 6 straipsniui, o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, ne visam Konstitucijos 30 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ne visam Konstitucijos 109 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sprendžiant, ar 69 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai, būtina aptarti Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinės justicijos – konstitucinės teisminės kontrolės modelį, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų įgaliojimus užtikrinant, kad būtų paisoma iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir nebūtų taikomi teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

Teismai – jurisdikcinės institucijos – vykdo teisminę valdžią, kuri, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių. Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija.

Nuo kitų valstybės valdžių teisminė valdžia skiriasi inter alia tuo, kad ji yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Teismai, kurie pagal Konstituciją vykdo teisminę valdžią Lietuvoje, yra priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę. Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, kad, atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata taip pat reiškia, jog teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Todėl pabrėžtina, kad Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, kaip esą pateikiančios išsamų, baigtinį teisės aktų, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, tyrimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas Konstitucijoje yra priskirtas Konstitucinio Teismo

70

jurisdikcijai, sąrašą. Aiškinant viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Tokią sampratą įkūnija Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tie nutarimai, kuriais pagal pareiškėjų (teismų, Vyriausybės, Seimo narių grupių ar Seimo in corpore) prašymus buvo sprendžiama dėl tokios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, kuri nėra expressis verbis paminėta Konstitucijos straipsniuose, kaip antai: ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nurodyti Seimo nutarimai dėl įstatymų įgyvendinimo neprieštarauja įstatymams; ar įstatymai neprieštarauja konstituciniams įstatymams; ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo statutas, turintis įstatymo galią, ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Seimo statutui. Jeigu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama pažodžiui, tokios konstitucinės justicijos bylos, būtų buvusios apskritai neįmanomos. Lygiai taip pat būtų buvusios neįmanomos ir tokios konstitucinės justicijos bylos, kuriose Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas dėl įstatymų atitikties Konstitucijai, turėjo ex officio išsiaiškinti ir priimti sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja konstituciniai įstatymai, kuriais, kaip buvo teigiama, buvo grindžiami ginčijami įstatymai (jų dalys) ir (arba) kurie reguliavo tokius pat (arba artimus) santykius, kaip ir ginčijami įstatymai (jų dalys). Būtų neįmanoma tirti ir to, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams neprieštarauja referendumu priimti įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės aktai, ar Konstitucijai, kitiems aukštesnės galios aktams neprieštarauja tokie vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės, kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu jau buvo įvykdyti. Labai pasunkėtų ir legislatyvinės omisijos nustatymas. Pažodinis (juolab siaurinamasis) Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimas būtų visiškai nepagrįstas, nes paneigtų Konstitucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, iš Konstitucijos kylančią visų teisės aktų hierarchiją, kt Konstitucijos nuostatas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucija, jeigu ji būtų aiškinama vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, negalėtų būti Lietuvos aukščiausioji teisė, nes būtų iš esmės sutapatinama su jos tekstine forma – būtų suabsoliutinama Konstitucijos raidė ir ignoruojama Konstitucijos dvasia. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas erga omnes konstitucinės kontrolės modelis. Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą. Tarp bendrosios kompetencijos teismų sistemos ir konstitucinės justicijos institucijos – Konstitucinio Teismo esama reikšmingų sąsajų:

bet kuris bendrosios kompetencijos teismas (jo teisėjas), kaip pareiškėjas, turi įgaliojimus Konstitucijoje (106 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 110 straipsnio 2 dalis) nustatytu pagrindu inicijuoti konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme;

visus bendrosios kompetencijos teismus saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas;

visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos;

Tačiau organizaciniu ir administraciniu atžvilgiais Konstitucijoje abi šios teismų sistemos yra atskirtos. Pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų

71

sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji (žemiausioji) grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai, trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji (aukščiausioji) grandis – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucijoje yra įtvirtinti ir bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai. Iš Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui. Tad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai:

bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose;

žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose;

aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais;

tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama);

bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

. Bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos

72

bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.

Keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistemos nustatymas ir bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų įtvirtinimas Konstitucijoje savaime nereiškia, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu sukurti būtent keturias teismines instancijas (kaip bylų proceso pakopas, o ne kaip institucines grandis). Lietuvoje įstatymais yra įtvirtinta trijų pakopų bendrosios kompetencijos tesmų instancinė sistema. Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų proceso apeliacinės instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme. Kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas privalo pagal įstatymus vykdyti būtent tas funkcijas, kurios yra įstatymu priskirtos tos instancijos bendrosios kompetencijos teismams. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan., davimas žemesnės instancijos teismams suvaržytų ir pačių tuos nurodymus duodančių aukštesnės instancijos teismų galimybes nešališkai peržiūrėti, jeigu to prireiktų, atitinkamas bylas apeliacine arba kasacine tvarka.

Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas. Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai. Kartu paminėtina, kad teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami. Konstitucija, jeigu jos nuostatos aiškinamos sistemiškai, suponuoja tai, kad instancinė sistema yra nustatyta ne tik bendrosios kompetencijos teismams, bet ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams. Pažymėtina, kad specializuotų teismų instancinė sistema, palyginti su bendrosios kompetencijos teismų instancine sistema, gali turėti tam tikrų ypatumų. šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Tai pasakytina apie iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, susijusius inter alia:

su galimybės teismo baigiamąjį aktą nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui užtikrinimu;

su vienodos teismų praktikos (grindžiamos maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat) formavimu ir iš to kylančiu teismų sprendimų prognozuojamumu, taigi su teismų jurisprudencijos tęstinumu;

su teismų (inter alia aukščiausiosios instancijos) susaistymu esamais precedentais;

su teismų praktikos koregavimu ir naujų teismo precedentų kūrimu tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant;

su kiekvieno tam tikros instancijos teismo priederme pagal įstatymus vykdyti būtent tas funkcijas, kurios yra priskirtos tos instancijos

73

teismams, ir neperžengti savo jurisdikcijos ribų, neviršyti kitų įgaliojimų;

su žemesnės instancijos teismų organizaciniu ir kitokiu nepavaldumu jokiam aukštesnės instancijos teismui ir procesiniu savarankiškumu bei teismų praktikos formavimu teismams patiems sprendžiant bylas.

Įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ne tik užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą kurioje nors atskiroje tam tikros kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų sistemoje, bet ir neleistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieštaringumams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų.

Minėta, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), o tik dėl to, ar, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys). Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. jeigu įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos:

1. Teismas turi iš Konstitucijos įgaliojimus ad hoc pripažinti atitinkamą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) ir jo netaikyti;

2. Toks teisės akto ad hoc pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) – tai yra inter partes modelio konstitucinė kontrolė, kurią Konstitucija nustato tik jei yra minėtos išimtinės aplinkybės.

Seimui 1999 m. sausio 14 d. priėmus Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymą (įsigaliojusį 1999 m. vasario 3 d.) „skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t. y. pareigų nevykdymo) nagrinėti“ (1 straipsnio 1 dalis) buvo įsteigti specializuoti administraciniai teismai. Nors vėliau administracinių teismų sistema buvo pertvarkoma, o jų įgaliojimai koreguojami, įstatymuose liko įtvirtinta bendra nuostata, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai. Jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai. Įstatymais administracinių teismų jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, išskyrus pačią Konstituciją, tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios teisės akto (jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Konstituciniame Teisme, taigi ir administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu. Kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis

74

Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, atitiktimi Konstitucijai turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikomas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Tai mutatis mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai suabejojusioji šalis pagal Konstituciją ir įstatymus turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tokio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui). Pažymėtina, kad teismų kreipimųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir kitų Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų kreipimųsi palyginimas rodo, jog teismų kreipimaisi yra ypatingi, be kita ko todėl, kad teismai, suabejoję teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kiekvienu atveju, kai Konstitucinis teismas atsisako nagrinėt prašymą, turi būti priimtas motyvuotas, racionaliai argumentoutas sprendimas. Tokio motyvuoto sprendimo, kuriuo Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti prašymą, priėmimas yra numatytas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnyje. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nė vienas iš Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindų negali būti aiškinamas kaip sudarantis teisines prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti tokį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja.

Pagal Konstituciją (inter alia Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį ir šio straipsnio 2 dalį negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad Konstituciniame Teisme gavus būtent teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui ir Konstituciniam Teismui šio klausimo nesiėmus spręsti iš esmės (atsisakius nagrinėti prašymą) būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų sudarytos prielaidos atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja; jei teismas taikytų tokį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį) galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės. Vadinasi, Konstitucija draudžia tokį teisinį reguliavimą, kad jei ginčijamas aktas nebegalioja, tačiau turėtų būti taikomas nagrnėjamoje byloje, Konstitucinis Teismas galėtų būtent dėl to, kad tas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja atsisakyti pagal pareiškėjo prašymą tirti ir spręsti, ar tas priimtas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), o jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje – nutraukti pradėtą teiseną (bylą). Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar ginčijama Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad šios dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad:

75

kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta;

taip pat kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.

jeigu į Konstitucinį Teismą su prašymu kreipiasi teismas, Konstitucinis Teismas neprivalo nutraukti teisenos ir tais atvejais, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.

Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną, kurioje taip pat gali būti expressis verbis nurodoma, koks Konstitucijos nuostatų aiškinimas yra negalimas. pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų. oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo (atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimo) klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose. Tad pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija. Tai yra yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos ( jomis pakeičiamos arba panaikinamos tam tikros Konstitucijos nuostatos arba Konstitucijoje įtvirtinamos naujos nuostatos), kuriomis yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant) tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama. Pabrėžtina, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina. Jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Antai oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas. Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei, ar kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai. Oficialios konstitucinės doktrinos formavimu ir plėtojimu yra skatinama nedaryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai būtina. Oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, reiškia inter alia tai, kad ateityje konstitucinės justicijos bylos Konstituciniame Teisme turės būti nagrinėjamos ir atitinkami sprendimai turės būti priimami vadovaujantis šia reinterpretuota (pakoreguota) oficialia konstitucine doktrina. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka

76

„sprendimai“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Konstitucinis Teismas, spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus, gali priimti tik tokį teisės aktą, kuris yra vadinamas sprendimu (turi sprendimo formą). Sąvoka „sprendimai“ yra bendrinė, ja apibūdinami Konstitucinio Teismo priimami teisės aktai ir tų aktų rūšis. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, negali būti peržiūrimi, išskyrus tuos atvejus, kai būtinybė juos peržiūrėti kyla iš pačios Konstitucijos. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visiems privalomi, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo. Tad pabrėžtina, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą).

Nors Konstitucijoje nėra expressis verbis nurodyta, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus Konstitucinio Teismo įgaliojimai juos peržiūrėti kyla iš konstitucinės paskirties vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas gali peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus tik jeigu tam yra konstitucinis pagrindas t. y. kai paaiškėja naujų turinčių reikšmės aplinkybių, kurios nebuvo žinomos atitinkamo Konstitucinio Teismo baigiamojo akto priėmimo metu. nuostata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimą, yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje. Jame nustatyta:

„Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:

1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu; Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį.

2) pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas. Jokie aukštesnės galios teisės akto, net Konstitucijos, pakeitimai ar papildymai, padaryti po to, kai Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pripažino tam tikrą teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, savaime negrąžina į Lietuvos teisės sistemą to teisės akto (jo dalies), kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Įgaliojimų grąžinti į Lietuvos teisės sistemą minėtus teisės aktus (jų dalis) pagal Konstituciją neturi ir Konstitucinis Teismas. Taigi Konstitucija nesuteikia pagrindo „atgaline data“ grąžinti į Lietuvos teisės sistemą teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, inter alia (ir pirmiausia) nustatytam Konstitucijoje, taip pat kvestionuoti ir anuliuoti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų, kurie buvo konstituciškai pagrįsti tuo metu, kai buvo priimti. Taigi šis pagrindas, kuriam esant gali būti peržiūrėtas KT baigiamasis aktas, nesiderina su Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Kartu konstatuotina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu Konstituciniam Teismui pagal Konstituciją priklausantys įgaliojimai yra išplėsti be konstitucinio pagrindo (!).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo aiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju, kai nutarimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį. Tai reiškia:

77

Aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalies turinio;

Aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas;

Negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas aiškinamas nutarimas, netyrė.

Pažymėtina, jog kurį laiką (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau) dominavusi tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, buvo grindžiama ne tik ir ne tiek Konstitucijos nuostatų (inter alia tų, kuriose įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai) sisteminiu, loginiu, teleologiniu ar kitais metodais grindžiamu aiškinimu, bet pirmiausia Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatos „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ lingvistiniu (pažodiniu) aiškinimu. KT yra konstatavęs, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje. Apibendrinant konstatuotina, kad oficiali prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kurį laiką nebuvo galutinai suformuota; ši doktrina „byla po bylos“ buvo formuojama dviem kryptimis:

1. Dominavo tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai; 2. Rečiau buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu jie nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys).

Pirmoji įgaliojimų samprata sudarė prielaidas susidaryti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai atitinkamą bylą nagrinėjantis teismas, su prašymu kreipęsis į Konstitucinį Teismą, negalėdavo būti tikras, kad šios jam kilusios abejonės bus pašalintos gavus atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą, nes Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, galėdavo, atsižvelgęs į turinčias reikšmės aplinkybes, atsisakyti priimti nagrinėti teismo prašymą ištirti atitinkamų įstatymų (jų dalių), kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja arba galėdavo pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį nutraukti pradėtą teiseną konstitucinės justicijos byloje (nutraukti bylą). Vadinasi, tas teismas turėjo taikyti tokį įstatymą (jo dalį), kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) buvo suabejojęs. Buvo pastebėta ir tai, kad ši Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata neleidžia tirti ir – jeigu žemesnės galios teisės aktai būtų pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės

78

aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, – pašalinti iš teisės sistemos dar neįsigaliojusių teisės aktų.

Dėl šių ir kitų priežasčių aptartosios dvi laipsniškai išryškėjusios prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktrinos formavimo kryptys imtos derinti diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, KT neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti.

Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ :

nei paneigia visuomeninių santykių teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, Konstitucinio Teismo bei kitų teismų jurisprudencijos tęstinumą,

nei ignoruoja tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi pareigą pateikti deramą (aiškiai ir racionaliai argumentuotą) atsakymą teismui, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamoje byloje taikytino teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) galioja, ar ne,

nei užkerta kelią, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, nutraukti konstitucinės justicijos byloje pradėtą teiseną (nutraukti bylą) tais atvejais, kai nebegalioja (yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs) toks teisės aktas (jo dalis), dėl kurio atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 110 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarauja ne visam Konstitucijos 5, o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija , ne visam 109 straipsniui, o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, ir 3 daliai, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, taip pat 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas draudžiama. Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“

Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas“

79

Teismai – viena iš valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Todėl bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Taigi konstatuotina, kad pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį (atsižvelgiant į minėtą Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatą) teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Ši nuostata aiškintina aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą ir įtvirtinti asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Pažymėtina, kad esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Kartu pabrėžtina, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima:

tik įstatymu; tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės

valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo; teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų

atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2006 05 09 KT nutarimas

Kreipiamasi į KT dėl : ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73

straipsnio 2 dalis, 79 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 2, 5 dalims;

ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo - Lietuvos apeliacinio teismo teigimu,

80

nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 "Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo", kuriuo Jurgis Tautkevičius atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimotvarka, 70 straipsnio 2 daliai;

ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai,konstituciniam teisinės valstybės principui.

Ką išranda Konstitucinis Teismas

Konstitucijoje nurodyti (112 strp. ) speciolios teisėjų institucijos įgaliojimai “yra susiję su teisminės valdžios, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios, bei tam tikrų teisminę valdžią vykdančių teisėjų korpuso narių, įstatymo nustatyta tvarka paskirtų arba išrinktų į minėtą specialią teisėjų instituciją, dalyvavimu priimant sprendimus dėl teisėjų karjeros.” Šios institucijos svarba suponuoja tai, jog įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kitus šios institucijos įgaliojimus, kurie nėra įtvirtinti Konstitucijoje.

Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija yra svarbus Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos elementas; ji negali būti nesudaryta. Tačiau Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija nėra vienintelis Teismo savivaldos elementas. Įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu įtvirtinti ir kitas teisminės valdžios savivaldos institucijas, nustatyti jų sudarymo tvarką, įgaliojimus ir kt

Savavaldė teisminė valdžia pagal Konstituciją negali būti pernelyg centralizuota, kai kurios tokios kitos institucijos netgi turi būti sudarytos, visų pirma turi būti demokratiškai sušauktas įstatymo numatytas teisėjų (ar jų atstovų) susirinkimas, be kurio Teismo, kaip visavertės, savarankiškos valstybės valdžios, savivalda apskritai neįmanoma. Reguliuodamas su tokių institucijų sudarymu susijusius santykius, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Tačiau pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas pasirinktų tokį teisminės valdžios savivaldos modelį, kad, be demokratiškai sušaukto įstatymo numatyto teisėjų (ar jų atstovų) susirinkimo, būtų tik viena teisėjų savivaldos institucija, vykdanti pirmiausia Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje nustatytus įgaliojimus patarti Respublikos

81

Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, ir kartu būtų įtvirtinti teisiniai (o kartu procedūriniai) mechanizmai, neleidžiantys pernelyg centralizuoti savavaldės teisminės valdžios, tai savaime nereikštų, kad yra nukrypstama nuo Konstitucijoje įtvirtintos Teismo, kaip savarankiškos ir savavaldės valstybės valdžios, sampratos.

Įstatymų leidėjas gali nustatyti, jog į kitas teismų savivaldos institucijas įeitų ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, (tačiau dauguma visvien teisėjai) ir tai neturėtų būti vertinama kaip teisminės valdžios savavaldiškumo, savarankiškumo, visavertinškumo paneigimas. Tačiau tokia teisminė savivaldos institucija, į kurią įeitų ne tik teisėjai, negalėtų atlikti K 112 str nurodytų įgaliojimų.

Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi ir visų bendrosios kompetencijos teismų, neišskiriant nė Aukščiausiojo Teismo, statusą, formavimą, įgaliojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą - tai Teismų įstatymas; tik tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai gali būti reguliuojami ir kitais įstatymais.

Konstitucijai neprieštarautų ir toks teisinis reguliavimas, kad minėtos specialios teisėjų institucijos nariais kai kurie teisėjai (palyginti nedidelė jos narių dalis), būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, taip pat pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų aukščiausiosios grandies specializuotų teismų (šiuo metu - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) pirmininkai, taptų ex officio. Konstitucijai neprieštarautų ir toks teisinis reguliavimas, kad minėtos specialios teisėjų institucijos nariai būtų teisėjai, išrinkti pakankamai gausios Lietuvos Respublikos teismų teisėjus vienijančios visuomeninės teisėjų organizacijos; tačiau pabrėžtina, kad tokie teisėjai turėtų sudaryti palyginti nedidelę minėtos specialios teisėjų institucijos narių dalį; šiuo atveju rinkimų tvarka taip pat turi būti tokia ir jie turi būti organizuoti ir vykdomi taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų abejoti šių rinkimų demokratiškumu. Konstitucijai taip pat neprieštarautų toks teisinis reguliavimas, kad palyginti nedidelę dalį šios specialios teisėjų institucijos narių skirtų Respublikos Prezidentas ir (arba) teisingumo ministras (KonstitucinioTeismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas) (bet tokie teisėjai tikrai neturėtų būti atskaitingai Prezidentui ar teisingumo ministrui).

Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija turi būti sudaryta vien iš teisėjų.

Jos nariams gali ir turi būti nustatomi tam tikri aukšti reikalavimai: jos nariais gali būti tik teisėjai, turintys aukštą kvalifikaciją, pakankamai didelę teisėjo darbo patirtį, taip pat autoritetą teisėjų profesinėje bendruomenėje.

Specialios teisėjų institucijos rinkimų tvarka turi būti tokia, jie turi būti organizuoti ir vykdomi taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų abejoti šių rinkimų demokratiškumu.

82

Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį visi teismų, taigi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, sudarymo, jų kompetencijos, teisėjų teisinio statuso, kiti teismų funkcionavimo santykiai gali ir turi būti reguliuojami ne bet kokiu įstatymu, o būtent Teismų įstatymu, jie negali būti reguliuojami inter alia įstatymu priimtame (ar patvirtintame) kokiame nors kitame teisės akte

Negalima neatkreipti dėmesio, kad toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas, koks galioja šiuo metu, t. y. teisės aktas, kuriame reguliuojami Aukščiausiojo Teismo sudarymo, jo kompetencijos, teisėjų statuso, socialinių garantijų ir kiti panašaus pobūdžio santykiai, juo labiau apibrėžiama Generalinės prokuratūros vieta valstybės institucijų sistemoje, nors ir yra priimtas Seimo išleistu įstatymu, pagal Konstituciją apskritai yra negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute, jeigu toks teisės aktas ir toliau būtų numatytas Teismų įstatyme, negali būti jokių nuostatų, išskyrus reglamentinio pobūdžio nuostatas, kurios reguliuotų Aukščiausiojo Teismo vidaus darbo organizavimo santykius, juo labiau negali būti jokių nuostatų, kurios konkuruotų su Konstitucija. Be to, tokį reglamentinio pobūdžio teisės aktą turėtų tvirtinti ne įstatymų leidėjas, o pats Aukščiausiasis Teismas, kuris tai darydamas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia šiame Konstitucinio Teismo nutarime bei kituose Konstitucinio Teismo aktuose suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.

Kodėl įstatymai prieštarauja arba ne Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniamvaldžių padalijimo, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui. [dažniausiai…. ] SĖKMĖS beskaitant..

Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų tarybą sudaro 24 nariai, būtent:1) pagal pareigas (ex officio) - Aukščiausiojo Teismopirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojoadministracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentoįgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, SeimoTeisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas,Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jopavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotasviceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotasviceministras (1 punktas); 2) Visuotiniame teisėjų susirinkimeišrinkti teisėjai (kurių kandidatūras Visuotiniame teisėjųsusirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai): vienas - nuoAukščiausiojo Teismo, vienas - nuo Apeliacinio teismo, vienas -nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną - iš penkiųapygardų teismų teisėjų, po vieną - iš kiekvieno apygardosteismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas -nuo visų apygardų administracinių teismų (2 punktas); 3)daugiausia teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninėsorganizacijos išrinktas teisėjas (3 punktasTeismų įstatyme taip pat nustatyta, kad Teismų tarybos

83

pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas(119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija)).Taigi Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija suvėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas toksteisinis reguliavimas, kad Teismų taryba yra sudaroma išteisėjų, taip pat iš asmenų, kurie nėra teisėjai. Pagal šįįstatymą vieni teisėjai į Teismų tarybą įeina pagal pareigas(ex officio), kiti yra renkami; asmenys, kurie nėra teisėjai,Teismų tarybos nariais taip pat tampa skirtingais būdais: vieni- ex officio, kiti - kai juos į Teismų tarybą paskiria tamįgaliojimus turintys subjektai, nurodyti Teismų įstatyme.Minėta ir tai, kad pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d.redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) Teismųtarybos pirmininku ex officio yra Aukščiausiojo Teismopirmininkas.

tokiu teisiniu reguliavimu, kai Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytąteisėjų instituciją sudaro ne tik teisėjai, bet ir kitiasmenys, yra nepaisoma Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijoskonstitucinės sampratos, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybąįeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštaraujaKonstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai,konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniamteisinės valstybės principuiAtsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24d. redakcija) nuostata "Teismų tarybos pirmininku pagalpareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas" prieštaraujaKonstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinėsvalstybės principui.Konstatavus, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2dalis ( 2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kurianustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet irkiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai,112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimoprincipui, konstituciniam teisinės valstybės principui,konstatuotina ir tai, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudaryta Teismų tarybanegali turėti tokių įgaliojimų, kurie Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytaiteisėjų institucijai priklauso pagal minėtą Konstitucijos 112straipsnio 5 dalį, t. y. ji negali turėti įgaliojimų patartiRespublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo,perkėlimo ar atleidimo iš pareigų

Teismų tarybos įgaliojimai, susiję su patarimu RespublikosPrezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo aratleidimo iš pareigų:- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlapylinkės teismo teisėjo skyrimo (56 straipsnio 2 dalis (2002m. sausio 24 d. redakcija));

84

- Respublikos Prezidentas, gavęs Atrankos komisijos išvadądėl pretendentų į teisėjus, ne vėliau kaip per 30 dienųpateikia Teismų tarybai svarstyti konkrečias kandidatūras,prašydamas Teismų tarybos patarimo (56 straipsnio 3 dalis (2003m. sausio 21 d. redakcija));- Teismų taryba svarsto asmenų skyrimo į laisvą apylinkėsteismo teisėjo vietą klausimą (56 straipsnio 4 dalis (2002 m.sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria dėl konkrečios kandidatūros įapylinkės teismo teisėjo vietą Respublikos Prezidentui; įlaisvą apylinkės teisėjo vietą Teismų taryba gali patarti dėldviejų ar daugiau kandidatūrų (56 straipsnio 5 dalis (2002 m.sausio 24 d. redakcija));- Teismų tarybos pirmininkas per penkias dienas raštupraneša Respublikos Prezidentui Teismų tarybos sprendimą dėlapylinkės teismo teisėjo skyrimo (56 straipsnio 6 dalis (2002m. sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlapylinkės teismo, apygardos administracinio teismo ar apygardosteismo teisėjo perkėlimo (63 straipsnio 4 dalis (2002 m. sausio24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlapygardos teismo, apygardos administracinio teismo teisėjoskyrimo (70 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija));- Teismų taryba svarsto kandidatūras į apygardos teismo,apygardos administracinio teismo teisėjus (70 straipsnio 3dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlVyriausiojo administracinio teismo teisėjo skyrimo (71straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba svarsto kandidatūras į Vyriausiojoadministracinio teismo teisėjus (71 straipsnio 3 dalis (2002 m.sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlLietuvos apeliacinio teismo teisėjo skyrimo (72 straipsnio 2dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba svarsto kandidatūras į Lietuvosapeliacinio teismo teisėjus (72 straipsnio 3 dalis (2002 m.sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlapylinkės teismo, apygardos teismo, apygardos administracinioteismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininkoskyrimo (74 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlVyriausiojo administracinio teismo pirmininko, pirmininkopavaduotojo skyrimo (75 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24d. redakcija));- Teismų taryba svarsto kandidatūras į apylinkės teismo,apygardos administracinio teismo, apygardos teismo irVyriausiojo administracinio teismo pirmininko, pirmininkopavaduotojo, skyriaus pirmininko pareigas (76 straipsnio 2dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlLietuvos apeliacinio teismo pirmininko, skyriaus pirmininkoskyrimo (77 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d.

85

redakcija));- Teismų taryba svarsto kandidatūras į Lietuvosapeliacinio teismo pirmininko, skyriaus pirmininko pareigas (78straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlLietuvos apeliacinio teismo pirmininko, Lietuvos apeliacinioteismo skyriaus pirmininko, Vyriausiojo administracinio teismopirmininko, pirmininko pavaduotojo, apygardos teismo pirmininkoir skyriaus pirmininko, apygardos administracinio teismopirmininko ir pirmininko pavaduotojo, apylinkės teismopirmininko ir pirmininko pavaduotojo atleidimo iš pareigų (81straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlapylinkės teismo, apygardos administracinio teismo, apygardosteismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Vyriausiojoadministracinio teismo teisėjų atleidimo iš pareigų (90straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėlteisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo išpareigų (120 straipsnio 3 punktas (2002 m. sausio 24 d.redakcija));- Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl teismųpirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimoir atleidimo iš pareigų (120 straipsnio 4 punktas (2002 m.sausio 24 d. redakcija)).

Konstatavus, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudaryta Teismų tarybanegali turėti tokių įgaliojimų, kurie Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytaiteisėjų institucijai priklauso pagal minėtą Konstitucijos 112straipsnio 5 dalį (t. y. negali turėti įgaliojimų patartiRespublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo,perkėlimo ar atleidimo iš pareigų), konstatuotina, kad tokiaTeismų taryba negali turėti tokių įgaliojimų, kurie jai yranustatyti Teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje (2002 m.sausio 24 d. redakcija), 3 dalyje (2003 m. sausio 21 d.redakcija), 4, 5, 6 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 63straipsnio 4 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 81straipsnio 7 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90straipsnio 7 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija),120 straipsnio 3, 4 punktuose (2002 m. sausio 24 d. redakcija).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui,

86

konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja irTeismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija), 3 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalis(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalys(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalys(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalys(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalis (2002m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kadTeismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apylinkėsteismo, apygardos teismo, apygardos administracinio teismopirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininkoskyrimo, 75 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija)ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Teismų taryba patariaRespublikos Prezidentui dėl Vyriausiojo administracinio teismopirmininko, pirmininko pavaduotojo skyrimo, 76 straipsnio 2dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalis(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalis (2003m. sausio 21 d. redakcija), 81 straipsnio 7 dalis (2002 m.sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktai (2002 m. sausio24 d. redakcija).

Pagal Konstituciją tokia Teismų taryba (kuri sudaryta ne tik iš teisėjų bet ir iš kitų asmenų) negali turėti ir vykdyti tokių įgaliojimų, kuriuos gali turėti tik teisminės valdžios savivaldos institucija, sudaryta vien iš teisėjų.

Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio24 d. redakcija) nustatyta, kad kandidatūras į AukščiausiojoTeismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūloAukščiausiojo Teismo pirmininkas, taip pat kad šis pasiūlymasRespublikos Prezidento nesaisto. Sprendžiant, ar Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis(2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai,pabrėžtina, kad pagal Konstituciją visų grandžių bendrosioskompetencijos teismų, taip pat pagal Konstitucijos 111straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu -administracinių teismų) pirmininkai neturi jokių kitųįgaliojimų, išskyrus jiems, kaip atitinkamo teismo teisėjams,turintiems vykdyti teisingumą - spręsti bylas, priskirtusįgaliojimus, taip pat jiems, kaip atitinkamų teismų -institucijų vadovams, iš Konstitucijos ir įstatymų kylančiusįgaliojimus organizuoti atitinkamo teismo darbą. IšKonstitucijoje įtvirtintos teismų institucinės sistemos, joshierarchijos kyla inter alia tokie aukštesnės grandies teismųpirmininkų įgaliojimai, kaip drausminių bylų (kitų panašauspobūdžio bylų) inicijavimas atitinkamų žemesnės grandies teismųteisėjams, šių teismų pirmininkams. Tačiau iš Konstitucijosnekyla, kad kurio nors bendrosios kompetencijos teismo,neišskiriant nė Aukščiausiojo Teismo, ar pagal Konstitucijos111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo (šiuo metu- administracinio teismo) pirmininkas santykiuose su kitomisvalstybės institucijomis, kitais valstybės pareigūnais turėtųtokius įgaliojimus, kurie lemtų kitų valstybės institucijų, jųpareigūnų priimamus sprendimus ar nuo kurių tie sprendimai išesmės priklausytų.

87

Atsižvelgiant į Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalies(2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatų sąsajas, taip pat įKonstitucinio Teismo aktuose (inter alia Konstitucinio Teismo1999 m. gruodžio 21 d. nutarime) suformuluotą oficialioskonstitucinės doktrinos nuostatą, kad įstatymų leidėjas turiteisę nustatyti, kokie subjektai parenka teisėjų kandidatūrasRespublikos Prezidentui, konstatuotina, kad Teismų įstatymo 73straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytasteisinis reguliavimas neužkerta kelio Respublikos Prezidentuipasirinkti kandidatą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus ne tik išAukščiausiojo Teismo pirmininko pateiktų kandidatūrų, bet ir ištų, kurių Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nėra pasiūlęs irkurie atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus asmenims, kuriegali būti paskirti Aukščiausiojo Teismo teisėjais.Tik šitaip suprantant Teismų įstatymo 73 straipsnio 2dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytą teisinįreguliavimą galima konstatuoti, kad Teismų įstatymo 73straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytuteisiniu reguliavimu Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kaip šioteismo teisėjas ir vadovas, neįsiterpia į RespublikosPrezidento konstitucinius įgaliojimus. Taigi Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalies (2002 m.sausio 24 d. redakcija) formuluočių teisinis nekorektiškumassavaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti šią dalįprieštaraujančia Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5 dalims, 5straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,kad Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5dalims, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinėsvalstybės principui.

Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad jei Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nepataria Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko kandidatūros, Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko kandidatūros. Tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai yraišplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismoteisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomiRespublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti,patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytaispecialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjųkorpusą, taip pat yra įsiterpiama į šios specialios teisėjųinstitucijos konstitucinę kompetenciją. 53. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,kad Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84straipsnio 11 punktui (pagal kurį, kaip minėta, RespublikosPrezidentas inter alia teikia Seimui Aukščiausiojo Teismoteisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismoteisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismopirmininką), 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžiųpadalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės

88

principui.

Jau aukščiau minėti argumentai dėl Teismų įstatymo 79 strp 2 dalies taikomi ir teismų įstatymo 81strp 3daliai. Tik čia kalbama apie atleidimą teisėjo.

Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniamvaldžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.

Vėl tie patys argumentai dėl 90 straipsnio 3 dalies : teisės akte nėra nurodyta kad ...

Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kad teisępasiūlyti Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigųAukščiausiojo Teismo teisėją turi Aukščiausiojo Teismopirmininkas, vertintinas atsižvelgiant į tai, kad nei Teismųįstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d.redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėranustatyta, kad tokio Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlymoRespublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjąiš pareigų nebuvimas Respublikos Prezidento nesaisto. Todėl konstatuotina, jog Teismų įstatymo 90 straipsnio 3dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra nustatytas toksteisinis reguliavimas, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkuinepasiūlius Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigųAukščiausiojo Teismo teisėjo Respublikos Prezidentas negaliteikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo. Tokiu teisiniu reguliavimu yra konstituciškai nepagrįstaiišplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismoteisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomiRespublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti,patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytaispecialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjųkorpusą, taip pat yra įsiterpiama į šios specialios teisėjųinstitucijos konstitucinę kompetenciją.Taigi, Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniamvaldžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.

Vėl tie patys argumentai... Esmė : tai, jog nėra nustatyta teisės akte, jog nustatytas reguliavimas Prezindento nesaisto... taigi išplečiami aukščiausio Teismo pirmininko ir suvaržomi Prezidento konstituciniai įgaliojimai.. <…> nėra nustatyta, jog Aukščiausiojo Teismopirmininko pasiūlymai Respublikos Prezidentui dėl AukščiausiojoTeismo skyrių pirmininkų skyrimo ar atleidimo iš pareigųRespublikos Prezidento nesaisto. Tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai yraišplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismo

89

teisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomiRespublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti,patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytaispecialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjųkorpusą, taip pat įsiterpiama į šios specialios teisėjųinstitucijos konstitucinę kompetenciją.Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija), kurioje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismoskyriaus pirmininką iš paskirtų šio teismo teisėjų skiriaSeimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus AukščiausiojoTeismo pirmininkui, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai,konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniamteisinės valstybės principui.

remiantis tais pačiais argumentais:

1. darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 11straipsnio 3 dalies 13 punktas (1996 m. liepos 4 d. redakcija),17 straipsnio 3 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4dalis (1996 m. liepos 4 d. redakcija) prieštaraujaKonstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui,112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimoprincipui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17straipsnio 1 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija)prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžiųpadalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 18straipsnio 3 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija)prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžiųpadalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.

Dėl Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui. 1. Teismų įstatymo 57 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d.redakcija) nustatyta: "1. Asmuo į apylinkės teismo teisėjo pareigas pirmą kartąskiriamas penkeriems metams siekiant įvertinti, ar jis tinkadirbti teisėju. Skirti asmenį į teisėjo pareigas penkeriemsmetams galima tik vieną kartą. Pakartotiniu nelaikomas asmensskyrimas antrą kartą į apylinkės teismo teisėjo pareigaspenkeriems metams, jeigu pirmą kartą paskirtas apylinkės teismoteisėjas įgaliojimus vykdė trumpiau negu penkerius metus.Pasibaigus penkerių metų terminui, Respublikos Prezidentas tokįasmenį apylinkės teismo teisėju be egzamino ir atrankos galiskirti iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai. 2. Kitų teismų teisėjai iš karto skiriami iki to laiko,kai jiems sukaks 65 metai.

90

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinioteismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo,apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo,sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija galipratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų. Tokiais atvejaisteisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti,kreipiasi į Respublikos Prezidentą. Dėl įgaliojimų pratęsimosprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjoskyrimo tvarka. 4. Kol nesuėję šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytiterminai, teisėjo įgaliojimai gali būti nutraukti tik LietuvosRespublikos Konstitucijoje ir šiame įstatyme numatytais teisėjoatleidimo ar pašalinimo iš pareigų atvejais. 5. Jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjoįgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla busbaigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas."

Toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybėpratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui (nesvarbu,kuriam laikui yra pratęsiami teisėjo įgaliojimai ir kokiosgrandies teismo teisėjui jie yra pratęsiami), gali sudarytiprielaidas kitiems asmenims bandyti daryti teisėjui tiesioginęar netiesioginę įtaką, idant jis, siekdamas, kad jo įgaliojimaibūtų pratęsti, priimtų tam tikrus sprendimus savo nagrinėjamosebylose; toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip galintisteikti paskatą teisėjui bylas nagrinėti ir sprendimus josepriimti ne tik vadovaujantis įstatymu, kaip reikalaujaKonstitucija (109 straipsnio 3 dalis), bet ir paisant to, kaipjo nagrinėjamose bylose priimti sprendimai atsilieps galimybeiateityje pratęsti jo įgaliojimus. Kitaip tariant, toks teisinisreguliavimas sudaro prielaidas teisėjui savo nagrinėjamosebylose priimti tokius sprendimus, kurie atitiks ne patiesteisėjo, bet kurių nors kitų asmenų teisingumo sampratą. Toks teisinis reguliavimas, kai yra numatytagalimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui,išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yranesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismųnepriklausomumo principu, su Konstitucijos 109 straipsnio 2dalimi, pagal kurią teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą,yra nepriklausomi, ir šio straipsnio 3 dalimi, kuriojenustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tikįstatymo, su konstituciniu teisinės valstybės principu. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad:Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymunustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatytopensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol,kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimtibaigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuometu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikasarba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; toksišimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškaipateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y. nenustačiustokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas- teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidospakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeistos tamtikros konstitucinės vertybės; kiekvienu atveju dėl tokio tik

91

išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turibūti išleistas atitinkamas teisės aktas - RespublikosPrezidento dekretas arba (jeigu pratęsiami Aukščiausiojo Teismoteisėjo įgaliojimai) Seimo nutarimas; kiekvienu tokiu atvejubūtinas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytosspecialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimasdėl įgaliojimų pratęsimo; toks minėtos specialios teisėjųinstitucijos patarimas pratęsti teisėjo įgaliojimus kartureiškia ir jos patarimą atleisti teisėją, kai tik įvyksatitinkamas teisinis faktas - bus baigtos nagrinėti atitinkamosbylos; teisėjo įgaliojimai turi būti nustatyta tvarkanutraukti, kai tik įvyksta atitinkamas teisinis faktas, sukuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, - baigiamosnagrinėti atitinkamos bylos; įvykus šiam teisiniam faktui, sukuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, dėl teisėjoatleidimo pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatymenustatyto pensinio amžiaus į Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų institucijąRespublikos Prezidentui dar kartą kreiptis nebereikia (nesatitinkamas patarimas jau yra gautas).Paminėtina ir tai, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 5dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad jeigubylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas, joįgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arbajos nagrinėjimas bus atidėtas. Atsižvelgiant į tai, kad tokiuišimtiniu teisiniu reguliavimu siekiama sudaryti prielaidasnesulėtinti atitinkamų bylų sprendimo - teisingumo vykdymo irnesudaryti prielaidų pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiemsinteresams, nepažeisti kitų konstitucinių vertybių, minėtaTeismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d.redakcija) nuostata vertintina kaip konstituciškai pateisinama.teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybėpratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyruspačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas suKonstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumoprincipu, su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, pagal kuriąteisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi,ir šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai,nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, su konstituciniuteisinės valstybės principu57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija), kuriojeyra nustatyta galimybė pratęsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo,Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojoadministracinio teismo teisėjo, apygardos teismo ir apygardosadministracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimustol, kol jam sukaks 70 metų, prieštarauja Konstitucijos 109straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.

Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretoApygardos teismo teisėjas Jurgis kreipėsi į nacionalinę teismų administraciją prašydamas tarpininkauti dėl jo teisėjo įgaliojimų pratęsimo iki tol kol bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos. Panevėžio apygardos teismas taip pat kreipėsi į nacionalinę teismų administraciją prašydamas tarpininkauti, kad pratęstų Jurgio įgaliojimus, kol bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos. Teismų taryba patarė Prezidentui pratęsti laiką iki bus baigtos nagrinėti baudž bylos. Kai jurgiui suėjo 65 metai,

92

Prezidentas pratęsė jo teisėjo įgaliojimus. Panevėžio apygardos teismas informavo prezindentą, kai buvo baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos. Tuo pat metu buvo išleista nauja įstatymo redakcija ir ja buvo galima pratęsti ir apygardos ir apygardų administracinių teismų teisėjų įgaliojimus. Prezidentas gavo Jurgio prašymą pratęsti jo įgaliojimus iki 70 metų. Prezidentas jį atleido. teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybėpratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyruspačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas suKonstitucija ir kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003m. sausio 28 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.Konstitucija iš esmės neužkertakelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kaiteisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukėįstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eitišias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos(jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvobaigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjoįgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinioamžiaus; toks išimtinis teisinis reguliavimas būtųkonstituciškai pateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y.nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamųbylų sprendimas - teisingumo vykdymas ir taip galėtų būtisudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiemsinteresams, pažeistos tam tikros konstitucinės vertybės;kiekvienu atveju dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistinoteisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti išleistas atitinkamasteisės aktas - Respublikos Prezidento dekretas arba (jeigupratęsiami Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai) Seimonutarimas; kiekvienu tokiu atveju būtinas Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytosteisėjų institucijos patarimas dėl įgaliojimų pratęsimo; toksminėtos specialios teisėjų institucijos patarimas pratęstiteisėjo įgaliojimus kartu reiškia ir jos patarimą atleistiteisėją, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas - busbaigtos nagrinėti atitinkamos bylos; teisėjo įgaliojimai turibūti nustatyta tvarka nutraukti, kai tik įvyksta atitinkamasteisinis faktas, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimųpratęsimas, - baigiamos nagrinėti atitinkamos bylos; įvykusšiam teisiniam faktui, dėl teisėjo atleidimo pasibaigusįgaliojimų laikui arba sulaukus įstatyme nustatyto pensinioamžiaus į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytąspecialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją RespublikosPrezidentui dar kartą kreiptis nebereikia (nes atitinkamaspatarimas jau yra gautas).Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio28 d. redakcija), kurioje yra nustatyta galimybė pratęstiLietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo irLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo, apygardosteismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio65 metų, įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, prieštaraujaKonstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniamteisinės valstybės principui.kad Teismų įstatymo 70 straipsnio 2 dalis (2002 m.sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio

93

2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžiųpadalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui.Konstatavus, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis(2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir 70 straipsnio 2 dalis (2002m. sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijai, iratsižvelgus į pareiškėjo - Lietuvos apeliacinio teismonagrinėtoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes (inter aliaį tai, kad Teismų taryba 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 27"Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui pratęstiapygardos teismo teisėjo įgaliojimus" patarė RespublikosPrezidentui Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylųskyriaus teisėjo Jurgio Tautkevičiaus įgaliojimus pratęsti ikibus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr.1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002) konstatuotina: - Respublikos Prezidentas buvo gavęs Teismų tarybospatarimą, kad Jurgis Tautkevičius būtų atleistas iš pareigų,kai bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002,Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002 (nes, kaip konstatuotašiame Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytosteisėjų institucijos, kuri pagal Teismų įstatymą (2002 m.sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais irpapildymais) yra Teismų taryba, patarimas pratęsti teisėjo,kurio įgaliojimų laikas pasibaigė arba kuris sulaukė įstatymenustatyto pensinio amžiaus, įgaliojimus tol, kol bus baigtosnagrinėti atitinkamos bylos, kartu reiškia ir jos patarimąatleisti teisėją, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas -tos bylos bus baigtos nagrinėti); - tolesnis tyrimas, ar ginčijamas Respublikos Prezidento2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 "Dėl apygardos teismoteisėjo atleidimo" 1 straipsnis neprieštarauja Teismų įstatymo57 straipsnio 3 daliai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir 70straipsnio 2 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kuriospačios prieštarauja Konstitucijai, konstitucinės justicijospožiūriu yra beprasmis; jeigu toks tyrimas būtų tęsiamas, būtųiškreipta pati konstitucinės justicijos esmė, nes būtų daromaiš esmės klaidinga, Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktųhierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, sampratąpaneigianti prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turiatitikti antikonstitucinį įstatymą; šioje bylos dalyje nebelikotyrimo dalyko, todėl ši bylos dalis (teisena joje) nutrauktina; - kartu nutrauktina ir bylos dalis (teisena joje) dėlRespublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048"Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo" 1 straipsnioatitikties Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai (2002 m.sausio 24 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad teisėją skirti,perkelti, atleisti ar pašalinti iš pareigų galima tikKonstitucijoje ir šiame įstatyme nustatytais pagrindais irtvarka; - kadangi toks teisinis reguliavimas, kai yra numatytagalimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, yranesuderinamas su Konstitucija (atsižvelgiant inter alia į tai,kad Respublikos Prezidentas buvo gavęs Teismų tarybos patarimąJurgį Tautkevičių atleisti iš pareigų, kai bus baigtosnagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr.1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002), Respublikos Prezidento 2003

94

m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 "Dėl apygardos teismo teisėjoatleidimo" 1 straipsnis (kuriuo Jurgis Tautkevičius buvoatleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigųpasibaigus įgaliojimų laikui) negali prieštarautiKonstitucijai, inter alia pareiškėjo - Lietuvos apeliacinioteismo nurodytiems Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,kad Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr.2048 "Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo" 1 straipsnisneprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio24 d. redakcija) susideda iš dviejų nuostatų: 1) valstybėsinvesticijų programų projektus aprobuoja Teismų taryba; 2)valstybės investicijų programas valdo Teisingumo ministerija. Taigi Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje (2002 m.sausio 24 d. redakcija) yra įtvirtinti dviejų institucijų -Teismų tarybos ir Teisingumo ministerijos - įgaliojimaivalstybės investicijų programų atžvilgiu.Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybąįeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštaraujaKonstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai,konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniamteisinės valstybės principui, taip pat kad pagal Konstitucijątokia Teismų taryba negali turėti ir vykdyti tokių įgaliojimų,kuriuos gali turėti tik teisminės valdžios savivaldosinstitucija, sudaryta vien iš teisėjų; pagal Teismų įstatymo119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudarytaTeismų taryba negali turėti ir vykdyti visų arba tam tikrosdalies įgaliojimų, nustatytų šio įstatymo 120 straipsnio 15punkte (2003 m. sausio 21 d. redakcija), pagal kurį Teismųtaryba svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investiciniųprogramų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardųteismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų irpateikia juos Vyriausybei, 127 straipsnio 2 dalyje (2002 m.sausio 24 d. redakcija), pagal kurią asignavimų valdytojai -teismai pasiūlymus dėl savo biudžetų projektų pateikiasvarstyti Teismų tarybai, o ši juos pateikia svarstytiVyriausybei, taip pat 128 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio24 d. redakcija), pagal kurią Teismų taryba aprobuoja valstybėsinvesticijų programų projektus (o valstybės investicijųprogramas valdo Teisingumo ministerija). 4. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad šiojekonstitucinės justicijos byloje neliko pagrindo tirti, koks yraTeismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d.redakcija) nurodytų dviejų institucijų - Teismų tarybos irTeisingumo ministerijos - įgaliojimų santykis valstybėsinvesticijų programų atžvilgiu. To neištyrus, nėra galimybės

95

tirti, ar Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 128straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, nes bylojenebeliko tyrimo dalyko. Ši bylos dalis (teisena joje)nutrauktina.Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį LietuvosRespublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (arjo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (arjo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiaipaskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamasaktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. 2. Tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Teismųįstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybąįeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, yra pripažintaprieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybėsprincipui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, jokiubūdu nereiškia, kad Teismų tarybos, sudarytos pagal minėtusTeismų įstatymo straipsnius (jų dalis), priimti sprendimaipatarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo,paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų ar kurie norskiti tokios Teismų tarybos sprendimai gali būti kvestionuojamivien šiais pagrindais. 3. Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarimeišaiškinta, jog pagal Konstituciją jos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijosnariais ex officio gali būti tik labai nedaug teisėjų, taip patnereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti Teismųtarybos, sudarytos pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d.redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), priimtussprendimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjųpaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų arkuriuos nors kitus tokios Teismų tarybos sprendimus, taip patkad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti pagal dar ankstesnėsredakcijos Teismų įstatymą sudarytos Teisėjų tarybos priimtussprendimus. 4. Pažymėtina, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai, skyriųpirmininkai, šio teismo pirmininkas buvo paskirti laikantis tuometu galiojusio Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcijasu vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatų ir (arba)dar ankstesnės redakcijos Teismų įstatymo nuostatų, kurios ikišio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimoKonstitucinio Teismo posėdžių salėje nereikalavo, kad skiriantAukščiausiojo Teismo teisėjus, skyrių pirmininkus, šio teismopirmininką, taip pat atleidžiant juos iš pareigų RespublikosPrezidentui patartų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Teismųįstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija), 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d.redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalys (2002 m. sausio 24 d.redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalys (2002 m. sausio 24 d.redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktai (2002 m. sausio 24 d.redakcija) yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai,jokiu būdu nereiškia, kad vien šiais pagrindais gali būtikvestionuojami Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir skyriųpirmininkų, šio teismo pirmininko, paskirtų galiojant dar

96

ankstesnės redakcijos Teismų įstatymui, įgaliojimai, kad šieįgaliojimai gali vien minėtais pagrindais nutrūkti ar būtinutraukti. 5. Čia išdėstytos nuostatos dėl Aukščiausiojo Teismoteisėjų, skyrių pirmininkų, šio teismo pirmininko įgaliojimųnekvestionavimo mutatis mutandis taikytinos ir kitų LietuvosRespublikos teismų teisėjų, skyrių pirmininkų, šių teismųpirmininkų įgaliojimams. 6. Tai, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m.sausio 28 d. redakcija) šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yrapripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, jokiu būdunereiškia, kad Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo,apygardų teismų, Vyriausiojo administracinio teismo, apygardųadministracinių teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęstipagal tuo metu galiojusį Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d.redakcija), gali būti vien šiuo pagrindu kvestionuojami, kadšie įgaliojimai gali vien minėtu pagrindu nutrūkti ar būtinutraukti.

VII 1. Minėta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalįLietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimoaktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybėsaktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kaioficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kadatitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. 2. Oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą,nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Teismų įstatymo (2002 m.sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais irpapildymais) straipsniai (jų dalys), kurie šiuo KonstitucinioTeismo nutarimu yra pripažinti prieštaraujančiaisKonstitucijai, negalės būti taikomi. Taigi susidaro tam tikras teisinio reguliavimo, susijusiointer alia su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytosspecialios įstatymo numatytos teisėjų institucijosfunkcionavimu (įgaliojimų vykdymu), vakuumas. Nelikus Teismųįstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniaispakeitimais ir papildymais) buvusio teisinio reguliavimo, kaišiame įstatyme nurodyta Teismų taryba galėjo patartiRespublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo,perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, susidaro tokia situacija,kad Respublikos Prezidentas negali vykdyti jam Konstitucijos 84straipsnio 11 punkte ir 112 straipsnyje nustatytų įgaliojimų,susijusių su teisėjų korpuso formavimu, nes, kaip konstatuotašiame Konstitucinio Teismo nutarime, tol, kol nėra gautasminėtos specialios teisėjų institucijos patarimas, RespublikosPrezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo,paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Savokonstitucinių įgaliojimų formuojant teisėjų korpusą negalėsvykdyti ir Seimas. 3. Akivaizdu, kad tokia situacija galima tik labai trumpąlaiką, nes kitaip gali būti sutrikdytas Konstitucijojenustatytas teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo,atleidimo iš pareigų procesas. Kad to būtų išvengta, įstatymųleidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti susidariusį teisinioreguliavimo vakuumą. Minėtas teisinio reguliavimo vakuumas gali būti visiškai

97

likviduotas tik Seimui padarius atitinkamus Teismų įstatymopakeitimus ir (arba) papildymus, paisant Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytosteisėjų institucijos konstitucinės sampratos, kitųKonstitucijos nuostatų (inter alia atsižvelgiant į šiameKonstitucinio Teismo nutarime, kituose Konstitucinio Teismoaktuose pateiktą jų aiškinimą). Jeigu tam prireiktų daugiaulaiko, Seimui kyla pareiga įstatymu nustatyti laikiną teisinįreguliavimą, kuriuo remiantis, atsižvelgiant į šiameKonstitucinio Teismo nutarime pateiktą Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytosteisėjų institucijos konstitucinio statuso, įgaliojimų beisudarymo tvarkos sampratą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtųsudaryta laikina minėta speciali teisėjų institucija. Ji turėtųturėti įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjųpaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų tol,kol įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiame KonstitucinioTeismo nutarime pateiktą minėtos specialios teisėjųinstitucijos konstitucinio statuso, įgaliojimų bei sudarymotvarkos sampratą, kitas Konstitucijos nuostatas, šiuossantykius reglamentuos pataisytame Teismų įstatyme.

Papildomai kam įdomu...

Pareiškėjai:1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė 2004 m. vasario 19 d.2. Pareiškėjas – Lietuvos Apeliacinis teismas 2004 m. blandžio15 d.3. Pareiškėjas - Seimo narių grupė 2004 m. vasario 19 d.Visų pareiškėjų prašymai buvo sujungti i vieną bylą.

Pirmasis pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti,ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73 straipsnio 2 dalis, 79straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštaraujaKonstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112straipsnio 2, 5 dalims. Jis savo prašymą grindė šiais argumentais: Pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalį LietuvosAukščiausiojo Teismo,Lietuvos apeliacinio teismo,Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo,apygardos teismo irapygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų,įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jamsukaks 70 metų; teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimaibūtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą; dėlįgaliojimų pratęsimo sprendžiama įstatyme nustatyta atitinkamoteismo teisėjo skyrimo tvarka. Pareiškėjo teigimu, įgaliojimųpratęsimo klausimą sprendžianti institucija nėra įpareigotapratęsti teisėjo įgaliojimų, nėra susaistyta jokiais formaliaiskriterijais, pagal kuriuos būtų galima spręsti, pratęstiteisėjo įgaliojimus ar ne, todėl galimos situacijos, kaiteisėjui, kurio įgaliojimai baigiasi, sprendžiant bylas jamgali būti daromas spaudimas, leidžiant suprasti, kad joįgaliojimų pratęsimas priklausys nuo to, kaip bus išspręstakonkreti byla. Todėl, pareiškėjo manymu, galimybė pratęstiteisėjo įgaliojimus prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintamteisėjo ir teismų nepriklausomumo principui. Be to, negalimapratęsti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimų. Taip, pareiškėjonuomone, yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyjeįtvirtintas asmenų lygybės principas, iš kurio, kaip teigiapareiškėjas, kildintinas visų teisėjų vienodo statusoprincipas.Taip pat pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjųpaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigųpataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Teismųįstatymo 73 straipsnio 2 dalyje, 79 straipsnio 2 dalyje, 81straipsnio 3 dalyje įtvirtinti Aukščiausiojo Teismo pirmininko

98

įgaliojimai parinkti ir pasiūlyti Respublikos Prezidentuikandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus, patartiRespublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo skyriauspirmininko skyrimo ar atleidimo iš pareigų riboja minėtosspecialios teisėjų institucijos kompetenciją patartiRespublikos Prezidentui teisėjų karjeros klausimais.

Antrasis pareiškėjas Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjocivilinę bylą. Teismas nutartimi bylą sustabdė ir kreipėsi įKonstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 57straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimosprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjoskyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo - Lietuvosapeliacinio teismo teigimu, nustatyta, kad RespublikosPrezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo,atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimustol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tokį teisėją išpareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštaraujaKonstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai,109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniamteisinės valstybės principui, taip pat ar RespublikosPrezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 "Dėlapygardos teismo teisėjo atleidimo", kuriuo Jurgis Tautkevičiusatleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigųpasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinėsvalstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimosprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjoskyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai.Jis savo prašymą grindė šiais argumentais:Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentui dėlteisėjų paskyrimo ir jų atleidimo iš pareigų turi patartispeciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Teismųįstatymo 70 straipsnio 2 dalį ta institucija yra Teismų taryba,bet pagal šio įstatymo 57 straipsnio 3 dalį RespublikosPrezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo,atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą ir nepratęsti joįgaliojimų. Taip yra pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtintavalstybės valdžios institucijų - Respublikos Prezidento irTeismo pusiausvyra, teismų nepriklausomumo principas,Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenųlygiateisiškumo principas.Taip pat pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjųpaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigųRespublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatytateisėjų institucija (kuri pagal Teismų įstatymo 70 straipsnio 2dalį yra Teismų taryba), o pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio3 dalį dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama atitinkamo teismoteisėjo skyrimo tvarka. Vadinasi, Respublikos Prezidentasnegali pats, nesikreipęs patarimo į Teismų tarybą, spręsti dėlteisėjo prašymo pratęsti įgaliojimus. Pareiškėjui kiloabejonių, ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d.dekretas Nr. 2048 "Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo",kuriuo Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš Panevėžioapygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimųlaikui, neprieštarauja Konstitucijai, nes šis dekretasišleistas Respublikos Prezidentui nesikreipus patarimo į Teismųtarybą.

Trečiasis pareiškėjas - Seimo narių grupė 2004 m. lapkričio 2 d.kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismųįstatymo 128 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai,konstituciniam teisinės valstybės principui.Jis savo prašymą grindė šiais argumentais:Užtikrinant teismų nepriklausomumą ypač svarbus yra jųfinansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios. Teismųfinansinį nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas,kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos

99

įstatymu patvirtintame valstybės biudžete. Valstybės biudžetevisos teismų sistemos aprūpinimo programai numatytų asignavimųvaldytojai gali būti įvairūs įstatyme nurodyti subjektai,tačiau jie negali tvarkyti kiekvienam teismui valstybėsbiudžete atskirai numatytų lėšų. Teisingumo ministras(Teisingumo ministerija) nėra teismams skirtų asignavimųvaldytojas ir negali nustatyti, kaip turi būti naudojamosteismams skirtos valstybės biudžeto lėšos. Todėl, pareiškėjonuomone, Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kadvalstybės investicijų programų projektus aprobuoja Teismųtaryba, o valstybės investicijų programas valdo Teisingumoministerija, neatitinka konstitucinio valdžių padalijimoprincipo, konstitucinio teisinės valstybės principo,konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo,apimančio ir teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosiosvaldžios.

I problema. Dėl Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5dalims, šio įstatymo 79 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliaiir šio įstatymo 81 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai.1. Pagal Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalį kandidatūras į AukščiausiojoTeismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūloAukščiausiojo Teismo pirmininkas, tačiau šis siūlymasRespublikos Prezidento nesaisto; 2. Pagal Teismų įstatymo 79straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš paskirtų šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarusAukščiausiojo Teismo pirmininkui; 3. Pagal Teismų įstatymo 81straipsnio 3 dalį Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus AukščiausiojoTeismo pirmininkui.

KT konstatavo:

1.Subjektai, turintys įgaliojimus paskirti, paaukštinti,atleisti iš pareigų teisėjus, taip pat perkelti teisėjus(keisti jų darbo vietas), yra nustatyti Konstitucijoje. PagalKonstitucijos 112 straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismoteisėjus, o iš jų - pirmininką, skiria ir atleidžia SeimasRespublikos Prezidento teikimu; Apeliacinio teismo teisėjus, oiš jų - pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimopritarimu (112 straipsnio 3 dalis); apylinkių, apygardų irspecializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbovietas keičia Respublikos Prezidentas (112 straipsnio 4 dalis).112 straipsnio 2, 3, 4 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai nuo Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigųRespublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatytateisėjų institucija.Formuojant teisėjų korpusą ši speciali teisėjų institucija (kuri, kaip minėta, yrasvarbus Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios,savivaldos elementas) yra atsvara Respublikos Prezidentui kaipvykdomosios valdžios subjektui (Konstitucinio Teismo 1999 m.gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).Konstitucijoje įtvirtinti teisminės valdžios visavertiškumas,savarankiškumas, nepriklausomumas, konstitucinis valdžiųpadalijimo principas neleidžia minėtos specialios teisėjųinstitucijos konstitucinės paskirties ir funkcijų aiškintitaip, kad būtų paneigiamas arba ignoruojamas jos, kaip atsvarosRespublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, vaidmuo.Kita vertus, kaip minėta, stabdžiai ir atsvaros, kuriuosteisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios(jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būtitraktuojami kaip atitinkamų valdžių priešpriešos mechanizmai,

100

todėl būtų neteisinga, konstituciškai nepagrįsta aiškinti, esąminėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinė paskirtistėra būti atsvara Respublikos Prezidentui formuojant teisėjųkorpusą, nes jį formuojant (ypač paisant konstituciškaipagrįsto ir Konstitucijos ginamo visuomenės intereso, kadteisėjų korpusas būtų formuojamas sąžiningai ir skaidriai, kadasmenys teisėjo darbui būtų parenkami vien pagal jų profesinįpasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes,kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą šiai veiklai (teisėjopareigoms tam tikrame teisme)) yra būtina ir RespublikosPrezidento bei šios specialios teisėjų institucijospartnerystė, bendradarbiavimas. 2. Ypač pabrėžtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija- tai konstitucinė valstybės institucija (nors jos tiksluspavadinimas Konstitucijoje ir nėra nurodytas) (KonstitucinioTeismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 112straipsnio 5 dalies formuluotė "teisėjų institucija" suponuojatai, kad ši institucija turi būti kolegiali. Tokia specialiteisėjų institucija negali būti nesudaryta; jos sudarymopagrindus ir tvarką turi nustatyti įstatymas. Šios specialiosteisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų negali perimti arpasisavinti joks pavienis pareigūnas (inter alia joks teisėjasar kitas teisminės valdžios pareigūnas, jokio teismopirmininkas), taip pat jokia kita institucija. Konstitucijos112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytosteisėjų institucijos negalima traktuoti kaip visuomeniniaispagrindais veikiančio darinio. Ji negali veikti taip, kad būtųnesilaikoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų (ir pačioješioje specialioje teisėjų institucijoje, ir santykiuose sukitomis valstybės institucijomis, inter alia santykiuose suRespublikos Prezidentu). Jos sprendimai sukelia teisiniuspadarinius: jei nėra šios specialios teisėjų institucijos patarimo,Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjopaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Ši doktrininė nuostata reiškia inter alia tai, kadKonstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialiosįstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo negalimainterpretuoti kaip rekomendacijos Respublikos Prezidentuiskirti tam tikrą asmenį teisėju ar jo neskirti, paaukštintiteisėją ar jo nepaaukštinti, perkelti jį ar jo neperkelti,atleisti iš pareigų ar neatleisti. Anaiptol, jeigu minėtaspatarimas būtų tik rekomendacija, tai Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjųinstitucija neatliktų vienos iš teisminės valdžios atsvarųvykdomajai valdžiai funkcijos, o formuojant teisėjų korpusąvykdomoji valdžia dominuotų teisminės valdžios atžvilgiu, taigibūtų pagrindo teigti, kad yra sudarytos ir tam tikrosprielaidos (neužkirstas kelias) pažeisti teisėjo ir teismųnepriklausomumą. 3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijospatarimo Respublikos Prezidentui teisiniai padariniai priklausonuo to, ar į šią specialią teisėjų instituciją kreipiamasi dėlteisėjo paskyrimo, ar dėl jo paaukštinimo, ar dėl jo perkėlimo,ar dėl jo atleidimo iš pareigų. 3.1. Tais atvejais, kai į Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų institucijąRespublikos Prezidentas kreipiasi patarimo dėl teisėjopaskyrimo, paaukštinimo ar perkėlimo, o ši speciali teisėjųinstitucija pataria asmenį paskirti teisėju, paaukštintiteisėją ar jį perkelti, toks patarimas Respublikos Prezidentonesaisto. Tai reiškia, kad Respublikos Prezidentas (inter aliajeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui ar perkėlimuireikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirtiteisėju, gali teisėjo nepaaukštinti ar jo neperkelti (o jeiguskiriamas, paaukštinamas ar perkeliamas Aukščiausiojo Teismoarba Apeliacinio teismo teisėjas - gali neteikti jokandidatūros Seimui). Pagal Konstituciją tokiais atvejais

101

Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytąteisėjų instituciją patarimo dėl kito asmens paskyrimo teisėju,kito teisėjo paaukštinimo ar perkėlimo. 3.2. Kitokie Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijospatarimo Respublikos Prezidentui teisiniai padariniai atsirandatada, kai Respublikos Prezidentas į šią specialią teisėjųinstituciją kreipiasi, kad ji patartų dėl teisėjo paskyrimo,paaukštinimo ar perkėlimo, o ši arba expressis verbis patariaRespublikos Prezidentui to asmens neskirti teisėju,nepaaukštinti teisėjo ar jo neperkelti arba RespublikosPrezidentui atsako, jog nepataria jam to asmens skirti teisėju,paaukštinti teisėjo ar jo perkelti. Pabrėžtina, kad toks"nepatarimas" Respublikos Prezidentui to asmens skirti teisėju,paaukštinti teisėjo ar jo perkelti, kad ir kaip jis būtųišreikštas atitinkamame minėtos specialios teisėjų institucijosakte, yra teisiškai tolygus expressis verbis suformuluotampatarimui Respublikos Prezidentui atitinkamo asmens neskirtiteisėju, nepaaukštinti teisėjo ar jo neperkelti. Tokiaisatvejais Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją negali(atitinkamai) to asmens paskirti teisėju, paaukštinti arperkelti teisėjo (o jeigu skiriamas, paaukštinamas arperkeliamas Aukščiausiojo Teismo arba Apeliacinio teismoteisėjas - negali teikti jo kandidatūros Seimui). Kitoksminėtos specialios teisėjų institucijos patarimo neskirtiasmens teisėju, nepaaukštinti ar neperkelti teisėjo teisinėsgalios ir teisinių padarinių aiškinimas (inter alia toks, kadRespublikos Prezidentas gali nepaisyti minėto patarimo ir vistiek tą asmenį paskirti teisėju, paaukštinti ar perkeltiteisėją (o jeigu skiriamas, paaukštinamas ar perkeliamasAukščiausiojo Teismo arba Apeliacinio teismo teisėjas - galiteikti jo kandidatūrą Seimui)) reikštų, kad Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija, kurisudaroma vien profesiniu pagrindu, nėra atsvara RespublikosPrezidentui - politinio pobūdžio valstybės valdžiosinstitucijai - formuojant teisėjų korpusą; toks aiškinimas būtųnesuderinamas ir su konstituciniu teisėjo ir teismųnepriklausomumo principu, su Konstitucijoje įtvirtintavalstybės valdžių pusiausvyra. 3.3. Dar kitokie Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijospatarimo Respublikos Prezidentui teisiniai padariniai atsirandatada, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į šią specialiąteisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo išpareigų. Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami išpareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatymenustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus įkitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai."Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytiteisėjų atleidimo iš pareigų atvejai ir pagrindai skiriasiinter alia tuo, kad vieni iš jų (Konstitucijos 115 straipsnio 2punkte numatyti teisėjo įgaliojimų laiko pasibaigimas arbaįstatyme nustatyto pensinio amžiaus sulaukimas; Konstitucijos115 straipsnio 6 punkte numatytas teisėją apkaltinusio teismonuosprendžio įsiteisėjimas) yra susiję vien su objektyvauspobūdžio fakto nustatymu (konstatavimu), o kiti (Konstitucijos115 straipsnio 1 punkte numatytas atsistatydinimas - prašymasatleisti iš pareigų; Konstitucijos 115 straipsnio 3 punktenumatyta sveikatos būklė, neleidžianti jam atlikti teisėjopareigų; Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte numatyti

102

išrinkimas teisėjo sutikimu į kitas pareigas arba perkėlimasteisėjo sutikimu į kitą darbą; Konstitucijos 115 straipsnio 5punkte numatytas poelgis, kuriuo buvo pažemintas teisėjovardas) suponuoja ne tik atitinkamų faktų nustatymą(konstatavimą), bet ir jų vertinimą. 3.3.1.1. Akivaizdu, kad tais atvejais, kai RespublikosPrezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kadši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė toteisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatytopensinio amžiaus, arba įsiteisėjo tą teisėją apkaltinęs teismonuosprendis, minėta speciali teisėjų institucija privaloįsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodyti objektyvaus pobūdžiofaktai, ir, jeigu jie yra, privalo patarti RespublikosPrezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad jeiguKonstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta specialiįstatymo numatyta teisėjų institucija nustato, jog minėtiobjektyvaus pobūdžio faktai iš tikrųjų yra, ji pagalKonstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleistiteisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokįpatarimą, privalo atleisti atitinkamą teisėją iš pareigų (jeiguatleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas - privalo teikti jįSeimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismoteisėjas - privalo prašyti Seimo pritarimo jį atleisti).Konstatuotina, kad tokiais atvejais pagal Konstituciją tąteisėją atleisti yra privaloma. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekstepažymėtina, kad Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiamįstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, norspasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatymenustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šiaspareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (josebus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtosnagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjoįgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinioamžiaus. Toks išimtinis teisinis reguliavimas būtųkonstituciškai pateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y.nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamųbylų sprendimas - teisingumo vykdymas ir taip galėtų būtisudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiemsinteresams, pažeistos tam tikros konstitucinės vertybės. Tačiaupabrėžtina, kad kiekvienu atveju dėl tokio tik išimtiniaisatvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būtiišleistas atitinkamas teisės aktas - Respublikos Prezidentodekretas arba (jeigu pratęsiami Aukščiausiojo Teismo teisėjoįgaliojimai) Seimo nutarimas. Kiekvienu tokiu atveju būtinasKonstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialiosįstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimas dėlįgaliojimų pratęsimo (o jeigu pratęsiami Apeliacinio teismoteisėjo įgaliojimai - ir Seimo pritarimas); toks minėtosspecialios teisėjų institucijos patarimas pratęsti teisėjoįgaliojimus kartu reiškia ir jos patarimą atleisti teisėją, kaitik įvyks atitinkamas teisinis faktas - bus baigtos nagrinėtiatitinkamos bylos; taigi minėtos specialios teisėjųinstitucijos patarimas pratęsti įgaliojimus reiškia ir tai, kadteisėjo įgaliojimai turi būti nustatyta tvarka nutraukti, kaitik įvyksta atitinkamas teisinis faktas, su kuriuo siejamasteisėjo įgaliojimų pratęsimas, - baigiamos nagrinėtiatitinkamos bylos. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloskontekste ypač pabrėžtina, kad įvykus šiam teisiniam faktui, sukuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, dėl teisėjoatleidimo pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatymenustatyto pensinio amžiaus į Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų institucijąRespublikos Prezidentui dar kartą kreiptis nebereikia (nesatitinkamas patarimas jau yra gautas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėta konstituciškaipateisinama bendro konstitucinio draudimo pratęsti teisėjoįgaliojimus pasibaigus jų laikui arba teisėjui sulaukus

103

pensinio amžiaus išimtis negali būti interpretuojama kaipreiškianti, esą kokiu nors panašiu pagrindu gali būtipratęsiami teismų pirmininkų ar skyrių pirmininkų įgaliojimai. 3.3.1.2. Tuo tarpu tais atvejais, kai RespublikosPrezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kadši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes yra vienas (arkeli) iš Konstitucijos 115 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuosenumatytų pagrindų, minėta speciali teisėjų institucija privalo(atitinkamai) ne tik įsitikinti, kad teisėjas prašo būtiatleistas iš pareigų, bet ir įvertinti, ar jis tai daro savovalia, niekieno neverčiamas (Konstitucijos 115 straipsnio 1punktas), ne tik įsitikinti, kad teisėjas turi sveikatosproblemų, bet ir įstatymų nustatyta tvarka įvertinti, ar josveikatos būklė tikrai yra tokia, kad jis negali eiti teisėjopareigų (Konstitucijos 115 straipsnio 3 punktas), ne tikįsitikinti, ar teisėjas yra išrinktas į kitas pareigas arperkeltas į kitą darbą, bet ir įvertinti, ar jis į tas pareigasišrinktas ar į tą kitą darbą perkeltas jo sutikimu(Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktas), ne tik įsitikinti,kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti,ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą(Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas). Jeigu (atitinkamai)teisėjas tikrai savo valia prašo būti atleistas iš pareigų, josveikatos būklė tikrai yra tokia, kad jis negali eiti teisėjopareigų, jis tikrai į kitas pareigas yra išrinktas ar į kitądarbą perkeltas jo sutikimu, jis tikrai savo poelgiu pažeminoteisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytaspeciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patartiRespublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų.Pabrėžtina, kad tokiais atvejais minėta speciali teisėjųinstitucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleistito teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokįpatarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeiguatleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas - turi įgaliojimusteikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinioteismo teisėjas - turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jįatleisti); tai turi būti padaroma nedelsiant. Bet jeiguKonstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjųinstitucija konstatuoja, kad (atitinkamai) nors teisėjasformaliai ir prašo būti atleistas iš pareigų savo noru, ištikrųjų jis tai daro patyręs kieno nors neteisėtą įtaką,spaudžiamas ar kitaip neleistinai raginamas kokių nors asmenųar organizacijų (institucijų), kad nors teisėjas ir turisveikatos problemų, jo sveikatos būklė tikrai nėra tokia, kadjis negalėtų eiti teisėjo pareigų, kad nors teisėjas ir buvoišrinktas į kitas pareigas ar perkeltas į kitą darbą, tai buvopadaryta be jo sutikimo, kad nors tam tikras teisėjo poelgis(veika) ir buvo, tuo poelgiu (veika) jis nepažemino teisėjovardo, speciali teisėjų institucija negali patarti RespublikosPrezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o RespublikosPrezidentas, negavęs tokio patarimo, negali jo atleisti išpareigų. Kita vertus, apskritai nėra neįmanomos ir tokiossituacijos (nors jos būtų itin retos), kai RespublikosPrezidentui jau kreipusis į Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų institucijąpatarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų ir net šiaiinstitucijai jau patarus Respublikos Prezidentui tą teisėjąatleisti, išnyksta pats pagrindas, dėl kurio teisėjas turėjobūti atleistas. Antai teisėjas, pareiškęs, kad atsistatydina,pasikeitus aplinkybėms gali kreiptis į Respublikos Prezidentąir prašyti neatleisti jo iš pareigų. Tokiais (išimtiniais)atvejais Respublikos Prezidentas turi tam tikrą sprendimonuožiūros laisvę. 3.3.2. Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylantisnegalimumas Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų(jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas - negalimumasteikti jo Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio

104

teismo teisėjas - negalimumas prašyti Seimo pritarimo jįatleisti) be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytosspecialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo yralabai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, vienaiš priemonių, padedančių visų be išimties bendrosioskompetencijos teismų (taip pat visų be išimties pagalKonstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotųteismų) teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios irvaldymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politiniųpartijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitų asmenųkišimosi į teisėjo ar teismo veiklą, kurį expressis verbisdraudžia (ir už kurį numatyti atsakomybę įstatymų leidėjąįpareigoja) Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis. 3.3.3. Paminėtina ir tai, kad teisėjas, manantis, jogbuvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, pagalKonstituciją turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimokreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartąyra konstatavęs, kad asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvėsyra pažeistos, teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, kadnegali būti ši teisė dirbtinai suvaržoma arba dirbtinaipasunkinama ją įgyvendinti, kad šios teisės negalima paneigti,kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatytitokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių arlaisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. 4. Ši speciali teisėjų institucija turi patartiRespublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinėskarjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Tai nereiškia, kad iš Konstitucijos nekyla tam tikrųišimčių, kai tokio patarimo į šią instituciją kreiptisnereikia. 4.1. Speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija neturi įgaliojimų paneigti ar riboti RespublikosPrezidento, Seimo Pirmininko, Aukščiausiojo Teismo pirmininkokonstitucinės teisės teikti Seimui kandidatą į KonstitucinioTeismo teisėjus ir Seimo teisės paskirti pateiktą asmenįKonstitucinio Teismo teisėju arba jo nepaskirti, nes taip būtųsudarytos prielaidos sukliudyti Konstitucijoje nustatyta tvarkaatnaujinti Konstitucinį Teismą.<...> Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta specialiįstatymo numatyta teisėjų institucija <...> pagal Konstitucijąapskritai neturi jokių įgaliojimų priimti kokius norssprendimus, susijusius su Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimu.Taigi ši institucija pagal Konstituciją neturi ir įgaliojimųpatarti dėl kurio nors Lietuvos Respublikos teismo teisėjoatleidimo iš pareigų tais atvejais, kai šis teisėjas yra Seimopaskirtas Konstitucinio Teismo teisėju.Prieš priimdamas sprendimą dėl kurio norsLietuvos Respublikos teismo teisėjo, paskirto KonstitucinioTeismo teisėju, atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentaspagal Konstituciją neturi kreiptis patarimo į Konstitucijos 112straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytąteisėjų instituciją <...>, o ši institucija pagal Konstitucijąneturi įgaliojimų Respublikos Prezidentui patarti dėl to.Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos minėtai specialiaiteisėjų institucijai <...> sukliudyti paskirtajam KonstitucinioTeismo teisėjui pradėti eiti Konstitucinio Teismo teisėjopareigas ir kartu būtų kliudoma Konstitucijoje nustatyta tvarkaatnaujinti Konstitucinį Teismą - vieną iš Konstitucijojeįtvirtintų valstybės valdžios institucijų, įgyvendinti Seimonutarimą dėl Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimo". Remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kadKonstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta specialiįstatymo numatyta teisėjų institucija pagal Konstituciją neturiįgaliojimų Respublikos Prezidentui patarti dėl teisėjoatleidimo ir tais atvejais, kai kurio nors Lietuvos Respublikosteismo teisėjas yra paskiriamas į kitas pareigas, nes yrasudaroma kuri nors kita Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyjeįtvirtinta valstybės institucija, vykdanti Lietuvoje valstybėsvaldžią (išskyrus bendrosios kompetencijos teismus bei pagalKonstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtus specializuotus

105

teismus, dėl kurių Konstitucijoje yra eksplicitinės nuostatos,nustatančios atitinkamus minėtos teisėjų institucijosįgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją teisėjas, koljis eina tas pareigas, negali būti renkamas Seimo nariu arRespublikos Prezidentu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25d. nutarimas), konstatuotina, kad Konstitucijos 112 straipsnio5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjųinstitucija pagal Konstituciją neturi įgaliojimų RespublikosPrezidentui patarti dėl teisėjo atleidimo tais atvejais, kai išpareigų atleidžiamas kurio nors Lietuvos Respublikos teismoteisėjas, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, ir taisatvejais, kai iš pareigų yra atleidžiamas kurio nors LietuvosRespublikos teismo teisėjas, kuris (sudarant Vyriausybę arkeičiant jos sudėtį) yra skiriamas Vyriausybės nariu (MinistruPirmininku arba ministru). 4.2. Pagal Konstituciją 112straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjųinstitucija taip pat neturi jokių įgaliojimų Seimui patarti, arAukščiausiojo Teismo pirmininką, šio teismo teisėją,Apeliacinio teismo pirmininką, šio teismo teisėją pašalinti išpareigų apkaltos proceso tvarka. Tokiais atvejais atsvarapolitinės institucijos - Seimo sprendimams yra teisminėsvaldžios institucija - Konstitucinis Teismas (KonstitucinioTeismo 2004 m. kovo 31 d. išvada). 5. Pabrėžtina ir tai, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje įtvirtintas konstitucinis institutas - RespublikosPrezidento kreipimasis į šioje dalyje nurodytą specialiąįstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjųpaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų,reiškia ne tik tai, kad Respublikos Prezidentas turi pareigą,prireikus skirti, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigųteisėją kreiptis atitinkamo patarimo į šioje dalyje nurodytąspecialią teisėjų instituciją, bet ir tai, kad ši specialiteisėjų institucija, gavusi atitinkamą Respublikos Prezidentokreipimąsi, turi konstitucinę pareigą svarstyti tokį kreipimąsiir arba patarti Respublikos Prezidentui skirti arbapatarti Respublikos Prezidentui asmens neskirti apylinkės,apygardos teismo teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleistiiš pareigų apylinkės, apygardos teismo teisėjo, nesikreipti įSeimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo arba šio teismopirmininko paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo išpareigų, neteikti Seimui skirti, paaukštinti, perkelti,atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo, skirti,perkelti, atleisti šio teismo pirmininko. Toks patarimas turibūti duodamas griežtai laikantis tinkamo teisinio procesoreikalavimų ir įvertinus vien atitinkamų asmenų profesinįpasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes,kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms(ar teisėjo darbui apskritai). Pažymėtina, kad Konstitucija nenumato ir netoleruojatokios situacijos, kai jos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytaspeciali įstatymo numatyta teisėjų institucija nepatariaRespublikos Prezidentui, kai jam į šią specialią teisėjųinstituciją kreipusis patarimo dėl teisėjų paskyrimo,paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, arba patariajam ne dėl to, dėl ko buvo kreiptasi; pagal Konstituciją minėtaspeciali teisėjų institucija turi aiškiai ir nedviprasmiškaipatarti Respublikos Prezidentui. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją yra negalimos irtokios teisinės situacijos, kai Konstitucijos 112 straipsnio 5dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucijasavo iniciatyva pataria Respublikos Prezidentui dėl kurio norsasmens paskyrimo teisėju, teisėjo paaukštinimo, perkėlimo aratleidimo iš pareigų, nors Respublikos Prezidentas dėl to į jąnesikreipė. Minėta speciali teisėjų institucija Konstitucijos112 straipsnio 5 dalyje nustatytus įgaliojimus gali vykdyti tiktada (po to), kai dėl to į ją atitinkamo patarimo yra kreipęsisRespublikos Prezidentas.

106

6. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Konstitucijąnegalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad RespublikosPrezidentas, prieš kreipdamasis į Konstitucijos 112 straipsnio5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjųinstituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo,perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, turėtų tokį kreipimąsiderinti su kuria nors valstybės institucija, kuriuo norsvalstybės pareigūnu, kuria nors kita institucija, kuriuo norskitu asmeniu. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentokreipimosi į minėtą specialią teisėjų instituciją patarimonegali saistyti ir nesaisto jokios valstybės institucijos,jokio valstybės pareigūno, jokios kitos institucijos, jokiokito asmens sprendimai. 7. Įstatymais negalima nustatyti ir tokio teisinioreguliavimo, kad Respublikos Prezidentas būtų įpareigotas,kreipdamasis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytąspecialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėlasmens paskyrimo teisėju, teisėjo paaukštinimo, perkėlimo,teikti šiai specialiai teisėjų institucijai ne vieno, bet keliųasmenų kandidatūras į tą pačią laisvą vietą, o minėta specialiteisėjų institucija turėtų ir (arba) galėtų rinktis, dėl kurioiš Respublikos Prezidento pateiktų asmenų paskyrimo teisėju,paaukštinimo, perkėlimo Respublikos Prezidentui patarti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus(paisydamas Konstitucijos normų ir principų) nustatyti asmenų,siekiančių tapti teisėjais, atrankos kriterijus, taip patnustatyti, kaip yra formuojamas kandidatų tapti teisėjaiskorpusas, kandidatų, siekiančių tapti aukštesnės grandiesteismo teisėjais, korpusas ir t. t. Tai nustatantis teisinisreguliavimas gali būti diferencijuotas inter alia pagal tai,kokios grandies teismo teisėju asmuo siekia tapti. Konstitucijanedraudžia nustatyti ir tokios asmenų, siekiančių taptiteisėjais, korpuso formavimo tvarkos, kai asmenys, turintysaukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir pretenduojantystapti teisėjais, turi išlaikyti specialų egzaminą ar egzaminus,kai yra patikrinama, ar asmuo turi pakankamai profesinių žinių,kad galėtų dirbti teisėjo darbą. Tačiau pažymėtina, jogKonstitucija nesuponuoja galimybės nustatyti tokio teisinioreguliavimo, kad asmenys, išlaikę atitinkamą egzaminą aregzaminus ir įtraukti į kandidatų tapti teisėjais sąrašus, būtųkaip nors reitinguojami, būtų sudaromos jų pirmumo ar kitokioseilės ir pan., kurios susaistytų Respublikos Prezidentą jamkreipiantis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytąspecialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėlteisėjo paskyrimo. Kartu pabrėžtina, kad RespublikosPrezidentas asmenis, dėl kurių paskyrimo teisėjais jiskreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytąspecialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, gali rinktistik iš tų, kurie yra išlaikę atitinkamą egzaminą ar egzaminusir yra įtraukti į kandidatų tapti teisėjais sąrašus, arba iškitų asmenų, kurie gali būti teisėjais be egzaminų, jeigu taikonstituciškai pagrįsta. 8. Kadangi pagal Konstituciją į jos 112 straipsnio 5dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją kreiptis patarimogali tik Respublikos Prezidentas, prieš kreipdamasis minėtopatarimo, jis turi, pasinaudojęs įstatymų nustatytomisgalimybėmis (inter alia pareikalavęs iš atitinkamų valstybėsinstitucijų (pareigūnų) informacijos), išsiaiškinti irįvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, inter alia tai,ar siūlomas skirti teisėju asmuo, siūlomas perkelti arpaaukštinti teisėjas atitinka teisėjui (taip pat tos teismųsistemos ir tos grandies teismo teisėjui) keliamusreikalavimus, ar jis turi atitinkamam darbui būtinąkvalifikaciją, ar jis yra nepriekaištingos reputacijos, ar nėrakitų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas teisėju,paaukštinamas, perkeliamas (arba skiriamas būtent RespublikosPrezidento nurodyto teismo teisėju, paaukštinamas paskiriantbūtent į tą teismą, perkeliamas būtent į tą teismą). 9. Pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos

107

Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžiaaktus-dekretus. Respublikos Prezidento konstituciniaiįgaliojimai kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų institucijąpatarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo aratleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamąRespublikos Prezidento dekretą. Tokiame Respublikos Prezidentodekrete gali būti nurodomas ir laikas, per kurį atitinkamaspatarimas turi būti gautas. Jeigu atitinkamame RespublikosPrezidento dekrete toks laikas yra nurodytas, laikytis šiotermino Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytaispecialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai yraprivaloma.10. Prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl kurionors bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo teisėjopaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų,minėta speciali teisėjų institucija turi pareigą išsiaiškintiir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, inter aliatai, ar siūlomas skirti teisėju asmuo, siūlomas perkelti arpaaukštinti teisėjas atitinka teisėjui (taip pat tos teismųsistemos bei tos grandies teismo teisėjui) keliamusreikalavimus, ar jis turi atitinkamam darbui būtinąkvalifikaciją, ar jis yra nepriekaištingos reputacijos, ar nėrakitų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas teisėju,paaukštinamas, perkeliamas (arba skiriamas būtent RespublikosPrezidento nurodyto teismo teisėju, paaukštinamas paskiriantbūtent į tą teismą, perkeliamas būtent į tą teismą). Įstatymųleidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kadminėta speciali teisėjų institucija turėtų įgaliojimus gauti išvalstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) visąreikalingą informaciją, kuri leistų išsiaiškinti ir įvertintivisas turinčias reikšmės aplinkybes. Atsakomybė už atitinkamąpatarimą Respublikos Prezidentui tenka būtent minėtaispecialiai teisėjų institucijai, į kurią RespublikosPrezidentas kaip tik ir kreipėsi atitinkamo patarimo. Tai, kad,kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime,Respublikos Prezidentas, prieš kreipdamasis į šią specialiąteisėjų instituciją patarimo, turi pasinaudoti įstatymųnustatytomis galimybėmis ir išsiaiškinti bei įvertinti visasturinčias reikšmės aplinkybes, neatleidžia minėtos specialiosteisėjų institucijos nuo šios pareigos ir atsakomybės. Akivaizdu, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijosnariai gali išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmėsaplinkybes, tik tuomet,kai jie iš anksto gauna visą atitinkamam klausimui svarstytibūtiną informaciją, turi galimybę ją atidžiai išnagrinėti,prireikus pareikalauti papildomos informacijos ir pan. Minėtosspecialios teisėjų institucijos darbas negali būtiorganizuojamas taip, kad kuri nors informacija svarstomuklausimu būtų pateikiama ne laiku, ne iš anksto, o tik šiosspecialios teisėjų institucijos posėdyje, taip pat kad kurinors informacija svarstomu klausimu būtų pateikiama ne visiemsšios specialios teisėjų institucijos nariams, o tik kai kuriemsiš jų (selektyviai), pavyzdžiui, tik tiems šios specialiosteisėjų institucijos nariams, kurie dalyvauja tame posėdyje.Šiame kontekste, ypač atsižvelgiant į tai, kad RespublikosPrezidentas pagal Konstituciją turi gauti būtent Konstitucijos112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytosteisėjų institucijos, kaip kolegialios valstybės institucijos,o ne jos dalies (t. y. grupės teisėjų) patarimą dėl teisėjopaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų,pažymėtina, kad minėtos specialios teisėjų institucijos, kuri,kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, yraKonstitucijoje numatyta valstybės institucija, o nevisuomeniniais pagrindais veikiantis darinys, veikla apskritainegalėtų būti laikoma visiškai atitinkančia jos konstitucinępaskirtį, jeigu daug jos narių nedalyvautų posėdžiuose.

108

Pažymėtina ir tai, kad minėtos specialios teisėjų institucijosdarbas turi būti organizuotas taip, kad dėl kiekvieno patarimoRespublikos Prezidentui būtų balsuojama posėdyje, kadpasibaigus balsavimui kiekvienas šios specialios teisėjųinstitucijos narys žinotų, kaip balsavo kiekvienas kitas šiosspecialios teisėjų institucijos narys, kad balsavimo rezultatainekeltų jokių abejonių dėl jų tikrumo. Minėtų nuostatųnepaisymas reikštų, kad yra iš esmės nukrypstama nuo tinkamoteisinio proceso reikalavimų, kurių teisinėje valstybėjeprivalu paisyti. Ypač pabrėžtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijospaskirtis, konstitucinis statusas, ypatingas vaidmuo formuojantteisėjų korpusą, veiklos skaidrumo reikalavimas suponuoja šiosspecialios teisėjų institucijos veiklos viešumą. Tai, kadminėtos specialios teisėjų institucijos veikla negali būtinevieša, reiškia, be kita ko, jog apie visus šioje specialiojeteisėjų institucijoje svarstomus teisėjų paskyrimo,paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų klausimusvisuomenė (taip pat ir teisinė bendruomenė) turi būtiinformuojama iš anksto (apie tai turėtų būti viešaipaskelbiama). Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yrakonstatuota, kad minėtos specialios teisėjų institucijospatarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliaiargumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenįskirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigųteisėją arba patariama to asmens neskirti teisėju,nepaaukštinti, neatleisti iš pareigų (o jeigu skiriamas,paaukštinamas, perkeliamas ar atleidžiamas iš pareigųAukščiausiojo Teismo arba Apeliacinio teismo teisėjas -patariama teikti jo kandidatūrą Seimui arba jos neteikti), turibūti aiškiai išdėstyti. Šie argumentai, motyvai turi būtidėstomi suprantamai. Visuomenė turi būti informuojama apiepriimtus sprendimus (patarimus Respublikos Prezidentui).Pabrėžtina ir tai, kad kai Respublikos Prezidentas kreipiasipatarimo, kiekvienas minėtos specialios teisėjų institucijosnarys turi aiškiai ir nedviprasmiškai pareikšti savo pozicijąkiekvienu klausimu. 11. Pabrėžtina, kadjokia kita institucija, joks pareigūnas, joks kitas asmuonegali vykdyti teisėjų institucijos įgaliojimų;taip pat savo įgaliojimų niekamperduoti negali ir pati Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Jeigutaip būtų, taip pat jeigu įstatymų leidėjas apribotų šiaispecialiai teisėjų institucijai Konstitucijoje eksplicitiškaipriskirtus įgaliojimus, būtų pažeista ne tik Konstitucijos 112straipsnio 5 dalis, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis,pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, konstitucinisteisinės valstybes principas. 12. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliesformuluotės "pataria speciali teisėjų institucija" prasmėsišsiaiškinimas negali būti grindžiamas vien verbaliniu,pažodiniu joje vartojamų sąvokų aiškinimu; ši formuluotėaiškintina atsižvelgiant į įvairiuose Konstitucijosstraipsniuose (jų dalyse) įtvirtintą teisėjų korpuso formavimotvarką, pagal kurią valstybės valdžios institucijoms ir kitomsinstitucijoms, dalyvaujančioms formuojant teisėjų korpusą, yranustatyti skirtingi įgaliojimai: teisėjus į pareigas skiria iratleidžia politinio pobūdžio institucijos - Seimas arbaRespublikos Prezidentas, o patarimus Respublikos Prezidentuidėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo išpareigų duoda Teismo, t. y. savarankiškos valstybės valdžios,savivaldos institucija, kuri, kaip ir teisminė valdžiaapskritai, yra ne politinio, bet vien profesinio pobūdžio. Taigi Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies formuluotė"pataria speciali teisėjų institucija" reiškia, kad, pirma,minėta valstybės institucija turi būti sudaryta šioje dalyjenurodytam tikslui - patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjųpaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų,

109

antra, ši valstybės institucija turi būti sudaryta vien išteisėjų.Priešingu atveju, t. y. jeigu šiinstitucija būtų sudaryta ne iš teisėjų arba ne vien išteisėjų, būtų nepaisoma šioje dalyje įtvirtintos valstybėsinstitucijos - specialios teisėjų institucijos konstitucinėssampratos (kad formuojant teisėjų korpusą minėta specialiteisėjų institucija yra atsvara Respublikos Prezidentui -politinei institucijai), tokia institucija pagal Konstitucijąnegalėtų turėti Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytųįgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjųpaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų. Tikprofesiniu pagrindu sudaryta institucija, t. y. specialiteisėjų institucija, gali deramai įvertinti, ar asmensprofesinė kvalifikacija yra tokia, kad jis gali būti skiriamasteisėju, ar asmuo, kuris jau yra teisėjas, gali būtipaaukštinamas ir t. t. Tik profesiniu pagrindu sudarytainstitucija, t. y. speciali teisėjų institucija, gali būtiatsvara Respublikos Prezidentui - ir kaip vykdomosios valdžiossubjektui, ir kaip politinio pobūdžio institucijai - formuojantteisėjų korpusą. Tik tokia institucija gali užtikrinti teisėjųir teismų nepriklausomumą inter alia tuo aspektu, kad visų beišimties teismų teisėjai būtų apsaugoti nuo valstybinėsvaldžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų,politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitųasmenų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą (tokį kišimąsi, kaipminėta, expressis verbis draudžia Konstitucijos 114 straipsnio1 dalis). Formuluotė "pataria speciali teisėjų institucija"negali būti aiškinama plečiamai, kaip esą nedraudžiantinustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kad į šią, būtentteisėjų instituciją galėtų būti įtraukiami ir ne teisėjai, nesšitoks plečiamasis konstitucinės sąvokos "pataria specialiteisėjų institucija" aiškinimas ir juo grindžiamas teisinisreguliavimas sudarytų prielaidas nepaisyti Konstitucijojeįtvirtinto teismų nepriklausomumo principo (apimančio irteisminės valdžios savivaldą) inter alia tuo aspektu, kadRespublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo,perkėlimo ar atleidimo iš pareigų patartų ne vien iš teisėjų,bet ir iš kitų asmenų (net politikų) sudaryta institucija,negalinti profesiniu požiūriu vertinti, ar asmenys, siekiantystapti teisėjais, atitinka teisėjui keliamus reikalavimus, interalia ar toks asmuo turi teisėjo darbui būtiną profesinękvalifikaciją, ar teisėjas turi pakankamą profesinękvalifikaciją, kad galėtų būti paaukštintas, ir t. t. Tokiuteisiniu reguliavimu, kai Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją sudarone tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, būtų nepaisoma ne tikKonstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialiosįstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinėssampratos, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, kuriojenustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip patkonstitucinio teisinės valstybės principo. 13. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies formuluotė"įstatymo numatyta speciali teisėjų institucija" reiškia, kadįstatymų leidėjas turi plačią diskreciją vienaip arba kitaipreglamentuoti šioje dalyje numatytos valstybės institucijos -specialios teisėjų institucijos sudarymą, įgaliojimus ir veiklą(žinoma, paisydamas Konstitucijos, inter alia minėtosspecialios teisėjų institucijos konstitucinės sampratos). Šiamekontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28d. nutarime yra konstatavęs: "Konstitucijos 111 straipsnio 4dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustatoTeismų įstatymas. Taigi Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymųleidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytųLietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi irbendrosios kompetencijos teismų statusą, formavimą, įgaliojimųvykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusąir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtinato įstatymo pavadinimą - tai Teismų įstatymas. Kartupažymėtina, kad toks konstitucinis teisinis reguliavimas

110

savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susijęsantykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitaisįstatymais." Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekstepabrėžtina, kad pagal Konstituciją jos 112 straipsnio 5 dalyjenurodytos specialios teisėjų institucijos, kuri patariaRespublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo,perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, sudarymą, įgaliojimus irveiklą turi reguliuoti ne bet koks, o būtent Teismų įstatymas.

2004-05-13Seimo konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis.Seimo įgaliojimai pagalKonstituciją gali būti nustatomi ir yra nustatyti ne tikKonstitucijoje, bet ir įstatymuose.nustatydamas tokius savo įgaliojimus, kurie nėraexpressis verbis nurodyti Konstitucijoje, Seimas yra saistomasKonstitucijosįstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektainegali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtųpaneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtųsuvaržomos galimybės jas vykdytiSeimas prireikus gali patsatlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrusvalstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtįįvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir josekylančias problemas. kad galėtųtinkamai vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui galiprireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurieturėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybiųinstitucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu.duomenis ar žinias Seimo laikinajai tyrimokomisijai pateikti privalu, net jeigu tai yra valstybės,komercinė, banko, tarnybinė paslaptis;Seimo laikinosiostyrimo komisijos teisė į savo posėdžius kviesti valstybės irsavivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus, kitusvalstybės ar savivaldybių institucijose dirbančius asmenis,išklausyti jų pranešimus ar paaiškinimus, reikalauti iš jųinformacijos ar duomenų komisijos tiriamu klausimu ir juosgauti raštu ar žodžiu. numatyti tam tikri Seimolaikinosios tyrimo komisijos tyrimui reikalingos informacijos,esančios Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės,Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigosžinioje, gavimo ypatumai: su šių valstybės institucijų žiniojeesančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentaissusipažinti galima tik tai suderinus su šiomis valstybėsinstitucijomis.prokuroro nepriklausomumas organizuojantikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinįkaltinimą baudžiamosiose bylose negali būti priešpriešinamakurioms nors kitoms konstitucinėms vertybėms;jeigu Generalinė prokuratūra, Valstybėskontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminiotyrimo įstaiga nesutiks, kad Seimo laikinoji tyrimo komisijasusipažintų su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kitamedžiaga, dokumentais, tai Seimo laikinoji tyrimo komisijanegalės gauti jos tyrimui reikalingos informacijosnebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurodytomsinstitucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimokomisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestuištirti valstybinės svarbos klausimuasmenys, teikiantys Seimo laikinajai tyrimo komisijaipaaiškinimus, negali būti verčiami teikti paaiškinimus priešsave, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

111

Seimo laikinoji tyrimokomisija nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, neiprokuratūra, nei teismas.kokia forma turi būti įvertinti Seimostruktūrinio padalinio veikla bei jos rezultatai, Seimassprendžia savo nuožiūra.Seimui, kaip Tautosatstovybei, reikia turėti galimybę gauti informaciją ne tik išjam atskaitingų institucijų, kitų asmenų, bet ir iš jamneatskaitingų asmenų;Seimas turi ir diskreciją nustatyti šių struktūrinių padaliniųkompetenciją;Seimo struktūrinio padalinioįgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu.

2004-07-01 (15 tema) (Seimo narių grupė)

DĖL SEIMO NARIO ATLYGINIMO UŽ KŪRYBINĘ VEIKLĄ

Seimo nario atlyginimo dydį ir mokėjimo tvarką nustatoSeimas. Įstatymas dėl Seimo narių atlyginimo dydžio pakeitimoįsigalioja tik nuo naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžiodienos.Seimo nario atlyginimuuž kūrybinę veiklą laikomas autorinis honoraras už menokūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, užmedžiagą radijo ir televizijos laidoms, taip pat atlygis užpedagoginę bei mokslinę veiklą ne Seimo, jo komitetų irkomisijų posėdžių metu.jeiguvalstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesiKonstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybėsinteresais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįstokišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jieneturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms.Įstatymų leidėjasturi pareigą teisėsaktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kadvalstybėspareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią,visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingussprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtųišvengta viešųjų ir privačių interesų supriešinimo, kad nebūtųsudarytos teisinės prielaidos valstybės pareigūnams,vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią,veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savoasmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statususavo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudaigautiSeimo nario išrinkimassavaime nereiškia, kad išrinktas Seimo narys įgyja visas Tautosatstovo teises. Visų Tautos atstovo teisių įgijimasKonstitucijoje yra siejamas su Seimo nario priesaika, kuriąišrinktas Seimo narys turi duoti Seimo posėdyje.duodamaspriesaiką išrinktas Seimo narys viešai ir iškilmingaiįsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, irjokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti;laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaipleidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis viensavo sąžine ir ignoruoti Konstituciją ne mažesnė kaip1/4 visų Seimo narių grupė turi teisę pateikti Seimui sumanymąkeisti ar papildyti Konstitucijąne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateiktiinterpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministruiSeimo narių grupė gali inicijuoti apkaltos procesą RespublikosPrezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams,

112

Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinioteismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariamskiekvienas Seimo nario konstitucinio teisinio statuso elementasgali būti konstituciškai teisingai suvoktas tik jį susiejus sukitais Seimo nario konstitucinio teisinio statuso elementais irjį vertinant kaip vieningos visumos - Seimo nario konstitucinioteisinio statuso dalįSeimo narys turi laikytisduotos Seimo nario priesaikos, įpareigojančios jį būtiištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti josKonstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą,visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę,sąžiningai tarnauti Tėvynei, Lietuvos žmonių geroveiyra numatytidu Seimo nario pareigų teisinio reglamentavimo lygmenys:pareigos, nustatytos pačioje Konstitucijoje, ir pareigos,kurias įstatymuose nustato įstatymų leidėjas.pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio30 dieną, o rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną irbaigiasi gruodžio 23 dienąneeilines sesijas šaukia SeimoPirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu,o Konstitucijos numatytais atvejais - Respublikos PrezidentasSeimonario elgesys, kai jis be ypač svarbios pateisinamospriežasties nedalyvauja Seimo posėdžiuose, vertintinas kaipSeimo nario - Tautos atstovo konstitucinės priedermėsneatlikimasjokiuose teisės aktuose apskritai nėranumatytos Seimo nario atostogos.nebebūtų prielaidų laikątarp Seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaiplaiką, prilygstantį Seimo narių atostogoms ar kitokiampoilsiui.sąvoka"darbas" apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuriasiekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno,kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos.Seimo narys, įgydamas visas Tautos atstovoteises, apsisprendžia, kad jis bus Tautos atstovas, o neužsiims verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuriasiekiama pelno.Seimo nario veiklayra tik jo nuosavybės naudojimas, pajamų iš jos gavimas, jamnuosavybės teise priklausančio turto tvarkymas, taip pat su tuosusijusių sandorių sudarymas, t. y. veikla, kurios KonstitucijaSeimo nariui nedraudžiasusivienijimųkonstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumasvalstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų,kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu.teisė laisvai vienytis įsusivienijimus yra susijusi su galimybe užimti įvairiaspareigas tuose susivienijimuoseleidėjas pagal Konstituciją negalinustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo apribotų Seimonario teisę būti Konstitucijoje numatyto susivienijimo nariu iružimti jame pareigas, nes taip šio asmens atžvilgiu būtųpažeista konstitucinė vertybė - teisė į susivienijimus, arbaasociacijų laisvė.Seimo narys gali užimti dar ir kitaspareigas Seime, įskaitant Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininkopavaduotojo pareigas, tokias Seimo nario pareigas Seime, kuriasSeimo narys pagal Seimo statutą užima Seimo vadovybėje arvadovaudamas Seimo struktūriniams padaliniams, taip pat tokiasSeimo nario pareigas tarpparlamentinėse ir kitose tarptautinėseinstitucijose, kurias įmanoma užimti tik būnant Seimo nariu.teisėtokias pareigas Seime suponuoja teisę gauti įstatymu nustatytą

113

papildomą atlyginimą už tokių pareigų užėmimą.kūrybinė veikla - tai veikla mokslo, technikos, kultūros armeno srityse, kuria siekiama sukurti kūrinį, t. y. kokybiškainaują, originalią, niekada anksčiau neegzistavusią konkrečiąmaterialinę ar dvasinę mokslo, technikos, kultūros ar menovertybę. Kūrybinė veikla gali būti ir nuolatinė, profesinė, irvienkartinė (epizodinė).kūrybinėveikla Konstitucijoje yra atribota nuo darbo, tarnybos ar pan.pedagoginė veikla yraatribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama sudėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitantaukštąsias mokyklas)Seimo nario atlyginimu už kūrybinę veikląlaikomas atlygis už pedagoginę veiklą, prieštarauja LietuvosRespublikos Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai.

2005-01-19įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime suponuoja ir tai, kadšią teisę kiekvienas Seimo narys gali įgyvendinti pats arba kartusu kitais Seimo nariais, arba per Seimo, kaip Tautos atstovybės,struktūrinius padalinius, nurodytus Seimo statute.Seimo narys pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arbaper Seimo statute nurodytus Seimo struktūrinius padalinius galiteikti pastabas, pasiūlymus, pataisas, papildymus dėl Seimesvarstomo įstatymo projekto. Tokių pastabų, pasiūlymų, pataisų,papildymų teikimas nelaikytinas įstatymų leidybos iniciatyva, nesji jau buvo įgyvendinta; pastabų, pasiūlymų dėl svarstomoįstatymo projekto, jo pataisų, papildymų teikimas nuo įstatymųleidybos iniciatyvos skiriasi savo paskirtimi, tai yra skirtingosįstatymų leidybos proceso stadijosKonstituciją Konstitucinis Teismasgali nustatyti, kada tasKonstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtaskad įstatymų leidėjas turėtų laikopašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamasKonstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuojpat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo valdybos pavedimu Seimo kanceliarijos Teisėsdepartamentas savo pasiūlymus dėl Konstitucinio Teismo nutarimoįgyvendinimo turi pateikti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetuiar jo teikimu kitam Seimo komitetui per vieną mėnesį nuoKonstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos.vien pažodžiui aiškinantparengti ir pateikti Seimui minėtus projektus turitik Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas arba jo teikimu kitasSeimo komitetasToksaiškinimas akivaizdžiaipaneigtų konstitucinį Seimo nario statusą, Konstitucijojeįtvirtintą Seimo, kaip Tautos atstovybės, sampratą.kai įsigalioja Konstitucinio Teismonutarimas, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) arba kitasSeimo priimtas teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintasprieštaraujančiu Konstitucijai, nereiškia, kad yra paneigiamakitų subjektų, inter alia teisėkūros subjektų bei kitų subjektų,dalyvaujančių įstatymų ir kitų Seimo priimamų teisės aktųleidyboje, galimybė atitinkamai reaguoti į minėtus KonstitucinioTeismo nutarimus.žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinįreguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galiosteisės aktuose.Konstitucijaneužkerta kelio Seimuireaguoti ir į tuosKonstitucinio Teismo nutarimus, kuriais pripažinta, kadKonstitucijai, konstituciniams įstatymams ar įstatymamsprieštarauja Respublikos Prezidento ir (arba) Vyriausybės aktai

114

(jų dalys).įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojamaSeimo statutu, taip pat kitais įstatymais ir kad Seimo pareigalaikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių turibūti vertinama kaip konstitucinė pareiga.praktiniu požiūriu šis teisinio tekstodėstymo būdas gali sudaryti prielaidas atsirasti ir tokiaiteisinei situacijai, kad minėtas sąrašas, įtvirtintas vienameįstatyme, neapims visų pareigų, kurios su savivaldybės tarybosnario pareigomis yra nesuderinamos pagal įvairius kitusįstatymus. Taigi visada galėtų kilti abejonių, ar nustatytasissąrašas tikrai yra baigtinislacunae legis - teisinioreguliavimo spragų, net vakuumas

2005-02-10Konstituciją negali būtitokių teisinių situacijų, kai kuri nors valstybės valdžiąįgyvendinanti institucija nefunkcionuoja.negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris,viena vertus, leistų Seimo nariui be ypač svarbių pateisinamųpriežasčių nedalyvauti Seimo darbe arba, kita vertus, užkirstųkelią ar kitaip apsunkintų galimybes jam dalyvauti Seimo darbe.konstatuotina, kad Seimo, kaip Tautosatstovybės ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos,veiklos nepertraukiamumas ir Seimo nario, kaip Tautos atstovoir profesionalaus politiko, veiklos nepertraukiamumas jokiubūdu nereiškia, jog Seimo narys neturi ar negali pasinaudotijam, kaip ir kiekvienam dirbančiam žmogui, priklausančiakonstitucine teise į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetinesmokamas atostogas.kaip darbo Seimo sesijųmetu, Seimo komitetų, kitų Seimo struktūrinių padaliniųposėdžių, vykstančių ne per Seimo sesijas, metu, taip irpoilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų metu jisišlaiko visus savo, kaip Tautos atstovo, įgaliojimus, o Seimas,net jei Tautos atstovai atostogauja, nepaliauja buvęs Tautosatstovybe ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.Seimas, atsižvelgdamas į savodarbotvarkę, sprendžiamus klausimus, kitas aplinkybes,kiekvienais metais gali Seimo narių kasmetinių mokamų atostogųlaiką atskirai nustatyti poįstatyminiu aktu - Seimo nutarimu;Vadinasi, tuo laiku, kai vyksta Seimo sesija,Seimo narys negali būti išėjęs kasmetinių mokamų atostogų,konstitucinisteisinis statusas lemia tai, kad kasmetinių mokamų atostogųvisi Seimo nariai turi būti išėję vienu metu.Galimybė nustatyti Seimo Pirmininko ir jopavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laikodiferencijuotą teisinį reguliavimą (palyginti su kitų Seimonarių kasmetinių mokamų atostogų laiko teisiniu reguliavimu) -vienintelė Konstitucijos leidžiama minėtų santykių reguliavimoišimtisipūkininkavimas, pasižymi išskirtine specifika, vien pelnogavimas iš šios veiklos savaime nereiškia, kad ši veikla yraperaugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią draudžiaKonstitucija."darbas verslo, komercijos bei kitoseprivačiose įstaigose ar įmonėse" vartojama sąvoka "darbas"apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno,taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekamaneįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos" nereiškia, kad betkokia veikla, kuri apibūdinama kaip ūkininkavimas, savaime(jeigu ji nėra peraugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą,kurią Seimo nariui draudžia Konstitucija) yra nesuderinama suSeimo nario konstituciniu teisiniu statusu.Konstitucija Seimo nariui nedraudžia užimti įvairias

115

pareigas (inter alia vadovaujančias) politinėje partijoje,kurios narys jis yra, ir jai atstovauti.negali būtisu šia politine partija ar jos struktūriniais padaliniaissusijęs darbo santykiais, nesvarbu, ar jo veikla einant šiaspareigas yra įforminta kokia nors teisine sutartimi ar kituteisės aktu, ar yra atliekama be teisinės sutarties ar kitoteisės akto, ar už tą veiklą yra atlyginama kokiomis norsišmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama.Taigi, jeigu Seimo narys, davęs priesaiką, dar kurį laikąnenutrauktų darbo santykių su kuria nors valstybės,savivaldybės įmone,arba kuria nors visuomenine organizacija,profesine sąjunga, politine partija, asociacija ar kitokiususivienijimu (nepriklausomai nuo jo pavadinimo), tai būtųKonstitucijoje nustatytų draudimų Seimo nariui nepaisymas -Konstitucijos pažeidimas. Konstitucija būtų pažeista ir tuoatveju,būtų išleistas atostogųarba kokiu nors kitu būdu jam būtų leista laikinai (kol jiseina Seimo nario pareigas) nedirbti atitinkamo darbo, arba būtųsustabdytas jo įgaliojimų (pareigų) vykdymas, ar pan."Seimo veiklos nepertraukiamumas" nereiškia, jog Seimo veiklosnepertraukiamumas būtų pažeistas, jeigu Lietuvos RespublikosKonstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje numatytos kasmetinėsmokamos atostogos laikotarpiu tarp Seimo sesijų būtų suteiktosvisiems Seimo nariams

2006-11-21 (papildymas)nuostata "Iš konstitucinio valdžių padalijimoprincipo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimasneturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų,kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtųįsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitųKonstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės beisavivaldybių institucijų įgaliojimus"reiškia ir tai,kad: - Lietuvos Respublikos Seimas pagal Lietuvos RespublikosKonstituciją turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinėssvarbos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimokomisijas, kurioms būtų pavedama ištirti valstybės arsavivaldybių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamosvalstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas,apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose,kaip jos įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje irįstatymuose nustatytus įgaliojimus; kad galėtų įvykdyti tokįLietuvos Respublikos Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimokomisija turi turėti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti irtokią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės arsavivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklausomai nuoto, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūrosnustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo,darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitaspareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių suinstitucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan.,sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, arjuos priimant dalyvauja ir kiti asmenys, tačiau Seimo laikinosiostyrimo komisijos negali būti sudaromos vien tokiems kaipminėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti - tokios faktinėsinformacijos gavimas tegali būti priemonė ypatingiems(valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti;- Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedamateisėtumo ir (arba) tikslingumo atžvilgiais tirti bei vertinti,taip pat kontroliuoti valstybės ir savivaldybių institucijųvadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenųprofesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę

116

ir priimti atitinkamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimusturinčios valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai; - Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedamatirti, vertinti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovųsprendimus inter alia dėl atitinkamų institucijų struktūros,tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šiesprendimai yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybiųinstitucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtasLietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos galiįgyvendinti savo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje irįstatymuose nustatytus įgaliojimus; - Lietuvos Respublikos Seimas turi įgaliojimus, esantypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, pavesti Seimolaikinajai tyrimo komisijai ištirti ir tokius dalykus, kuriemsištirti bus reikalinga ir atitinkamų valstybės institucijųvykdomo tyrimo (taip pat ir ikiteisminio, operatyvinio) medžiaga,tačiau tai negali būti tokia informacija, kuri pagal LietuvosRespublikos Konstituciją apskritai negali būti atskleidžiamaSeimo laikinajai tyrimo komisijai, taip pat negali būti paneigtiįstatymų nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleistiinformacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą LietuvosRespublikos Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms irsaugomoms vertybėms, taip pat ir nebaigtam ikiteisminiam,operatyviniam tyrimui; - turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijųgauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo LietuvosRespublikos Konstitucija, nebūtų paviešinta, atskleista asmenims,kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokiosinformacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimaspadarytų žalą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms,jos ginamoms ir saugomoms vertybėms; - Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos teisiniureguliavimu negalima sudaryti prielaidų Seimo laikinajai tyrimokomisijai ar visam Lietuvos Respublikos Seimui tiesiogiaiorganizuoti kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo,kištis į kitų valstybės ir savivaldybių institucijų (jųpareigūnų) veiklą, priimti tokių sprendimų, kuriuos gali priimtitik atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybiųinstitucijos (jų pareigūnai).

1999-11-23faktą, kad yraišrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių, konstatuojaVyriausioji rinkimų komisija.Šio juridinio fakto konstatavimasyra labai svarbus, nes dėl jo kyla Konstitucijoje numatytiteisiniai padariniai: Respublikos Prezidentui atsiranda pareigasukviesti naujai išrinktą Seimą į pirmąjį posėdį, kuris turiįvykti ne vėliau kaip per 15 dienų; jeigu RespublikosPrezidentas nekviečia Seimo susirinkti, naujai išrinkto Seimonariai renkasi patys pasibaigus 15 dienų terminuiįstatymaisnegalima nustatyti jokių kitų naujų Vyriausybės privalomoatsistatydinimo pagrindų, taip pat kad įstatymais šių pagrindųnegalima pakeisti (susiaurinti ar išplėsti).Vyriausybės sudarymas yra ne vienkartinisaktas, bet procesas, kuris apima įvairius veiksmusVyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas irprireikus paveda jai toliau eiti pareigas. Jis gali pavestivienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bussudaryta nauja VyriausybėKonstitucija nepriskiria konstitucinėssantvarkos saugojimo funkcijos tik kuriai nors vienai valstybėsvaldžios institucijai. Tai yra visų valstybės valdžiosinstitucijųpriedermė, kylanti ne tik iš konkrečių įstatymų,bet pirmiausia iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybėsprincipo

117

Įstatymonuostatanegalibūti aiškinama kaip suteikianti pagrindąVyriausybei savonutarimais nustatyti tokius valstybės valdymo institucijųįgaliojimus, kuriais, saugant konstitucinę santvarką, būtųįsiterpiama į kitų valstybės valdžios institucijų kompetenciją.pareigūnų skyrimo ir atleidimo iš pareigųtvarka neturi paneigti ar apriboti Konstitucijoje nustatytosministro kompetencijos.ministras turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktųnustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimtijuos į darbą bei atleisti iš darbo; ministras turi teisęorganizuoti ministerijos darbuotojų darbą, kad būtų vykdomosįstatymais ir kitais teisės aktais ministerijai nustatytosfunkcijos; ministras turi teisę duoti visiems ministerijosdarbuotojams privalomus vykdyti nurodymus; ministras turi teisętaikyti drausminio poveikio priemones visiems ministerijosdarbuotojams, kurie nevykdo savo pareigų ar ministro nurodymųarba netinkamai juos vykdo, taip pat skatinti visusministerijos darbuotojus.ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą.ininko teisę skirti ir atleisti iš pareigųteisinė situacija, kaiministras turi teisę tik siūlyti, bet ne pats spręstiviceministrų skyrimo ir atleidimo iš pareigų, drausminiųnuobaudų jiems skyrimo ar jų skatinimo klausimus. Toks teisinisreguliavimas apriboja Konstitucijoje nustatytą ministrokompetenciją vadovauti ministerijai.viceministras yra tiesiogiai atsakingas ministruiViceministrasrūpinasi ministerijos darbo baru,kurį nurodo ministras, koordinuoja jam priskirtose srityseministro nustatytos politikos įgyvendinimąkai iškylanesutarimų dėl teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrųvaldymo sritis, klausimai gali būti svarstomi Vyriausybėskomitete.Įstatymas nenumato,kad Vyriausybė,būtų kaip nors saistoma Vyriausybės komitetuosepasiektų ministrų susitarimų ar ten vykusių diskusijų išvadųToks teisinisnepagrįstas Konstitucijojenurodytam subjektui, t. y. ministrui, pavedimus gali duotisubjektas, kuris Konstitucijoje apskritai neminimas.Vyriausybės įstaigos yra departamentai,kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos,agentūros, inspekcijos ir kitos įstaigos, kurias Vyriausybėgali steigti ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimamsspręsti.nustačius, kad Vyriausybės sekretorius turi teisę leistipavedimus-rezoliucijas įstaigoms prie Vyriausybės, nurodytasteisinės valstybės principas yra pažeidžiamas, nesVyriausybėssekretoriui yra suteikta teisė leisti pavedimus įstaigos prieVyriausybės vadovui, kuris pagal Įstatymą yra pavaldus neVyriausybės sekretoriui, o Ministrui Pirmininkui.

118