50 visuomenė

Prieš trejetą amžių dar tebestoviniuojančios, bet jau pasiruošu-sios vėl kopti dangaus skliautu saulės šviesą išvydo pirmasis mūsų poetas Kristijonas Donelaitis. Jis iškilo pirmas – ir iki šiol tebėra didžiausias, pasirodė pirmas – ir liko nepralenktas. Švęs-dami trijų šimtų metų jubiliejų, turime progą pamąstyti apie poeto svarbą ir reikšmę, apie jo vietą Lietuvos ir Europos kultūroje.

Gimė Donelaitis 1714 metų sausio mėn. 1 d. Lazdynėliuose, dabar išnykusiame Mažosios Lietuvos kaime netoli Gumbinės. 1736–1740 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, 1740–1743 m. dirbo giedojimo mokytoju, vargonininku, mokyklos vedėju Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo liuteronų kunigas Tolminkiemyje. Ten mirė 1780 metų vasario mėn. 18 die-ną. Tai būta įvairiapusio talento žmogaus. Be gimtosios, mokėjo lotynų, senovės graikų, hebrajų, vokiečių ir prancūzų kalbas ir, kaip rodo išlikę duomenys, gyveno intelektualaus žmogaus gy-venimą. Be to, buvo nagingas, imlus technikos naujovėms meis-tras ir smalsus tyrinėtojas. Jis gamino termometrus, barometrus ir laikrodžius. O tai naudingi buities daiktai – termometras nusta-to temperatūrą, barometras padeda numatyti oro permainas, o laikrodis – sinchronizuoti kai kuriuos savo ir aplinkinių veiksmus. Ypač palyginti neseniai vieno anglo išrastas kišeninis laikrodis su spiraline spyruokle. Galime įsivaizduoti, kaip Donelaičiui niežtėjo rankos pačiam pasigaminti šį prietaisą. Tačiau ko jis vargo, šlifuo-damas optinius stiklus? Kam jam to paties anglų išradėjo patobu-lintas mikroskopas, juk praktinės naudos iš jo nėra? Vis dėlto poe-tui, matyt, labai knietėjo pažvelgti tegu tik į kelis kartus padidintą, bet vis tiek paprasta akimi nematomą pasaulį. Kai apie 1745 m. į Prūsiją pateko XVII a. pabaigoje Italijoje išrastas fortepijonas, Donelaitis tučtuojau ėmėsi šio instrumento gamybos. Dar jis buvo sukonstravęs kažkokį pneumatinį aparatą. Mėgo sodininkauti, pats skiepijo vaismedžius ir nežinia, ar nebuvo išvedęs naujų jų veislių arba bent jau pagerinęs esamų. Jį nuolatos domino tai, kas nauja, originalu, viliojo pažinimo ir atradimo džiaugsmas.

Literatūros darbuose matome tą patį. Jie išliko ne visi, tačiau itin džiugu, kad slenkantys amžiai išsaugojo mums „Metus“. Šis kūrinys ilgai gyveno rankraščio gyvenimą ir, Donelaičiui esant gyvam, buvo žinomas tik jo draugams. Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų po poeto mirties, 1818 m., Liudvikas Rėza „Metus“ išspausdino su vertimu į vokiečių kalbą. XIX a. antroje pusėje pasirodė dar trys leidimai. Du iš jų buvo aprūpinti vertimais į vokiečių kalbą, kūrinys pamažu pradėtas versti ir į kitas kalbas. Taip „Metai“ atėjo į Lietuvos ir kaimyninių tautų kultūras. Jie reikšmingi dėl kelių dalykų.

Visi žinome, kad jie parašyti hegzametru – tai antikinės eilėda-ros metras. Sunku kategoriškai tvirtinti, kad Donelaitis buvo pirma-sis Naujųjų laikų Europos poetas, ėmęsis pritaikyti senovinį metrą tautinei kalbai. Tačiau jokių abejonių nekelia tai, kad mūsų poetas tikrai pralenkė tuo pačiu metru rašiusius amžininkus Friedrichą

Dalia Dilytė-staškevičienė

KRisTiJono DoneLAiČio DiDYBė

Gottliebą Klopstocką ir Ewaldą Christianą Kleistą tuo, kad eiliavo kitokiu hegzametru. Donelaitis tikriausiai pasirinko šią eilėdarą ne todėl, kad būtų norėjęs pasipuikuoti. Jis pastebėjo ir visiems paro-dė, kad lietuvių kalba yra savita ir ypatinga: ji turi ilguosius ir trum-puosius balsius, jos kirtis nėra fiksuotas. Kai kuriomis kalbomis (pvz., prancūzų, anglų, lenkų) hegzametru apskritai neįmanoma nei rašyti, nei versti. Antikiniai epai į šias kalbas verčiami proza arba kitais metrais. Antikinis hegzametras remiasi ilgųjų ir trumpų-jų skiemenų kaita. Šiuolaikinėse kalbose įsivyravus kirčio pirmeny-bei, buvo sugalvotas naujoviškas hegzametras: tomis kalbomis, kurių kirčiavimo sistema leidžia (pvz., vokiečių, rusų, lietuvių), ra-šoma ir verčiama eilutėmis, sudėtomis iš kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų. Donelaitis abu šiuos tipus sujungė ir suformavo savi-tos rūšies hegzametrą: jo hegzametro kirčiuoti skiemenys dažnai yra kartu ir ilgi, o nekirčiuoti – trumpi, taigi kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų eilės turi, sakytume, antikinį ilgųjų ir trumpųjų skiemenų pamušalą. Tokios rūšies hegzametru niekas nieko nebuvo sukūręs nei prieš Donelaitį, nei jo laikais, nei vėliau.

Svarbu yra ne tik tai, kad Donelaitis suformavo naują eilėdarą. Būtina pabrėžti, kad jis apskritai sukūrė tokios rūšies epą, kokio jo gyvenamuoju metu nežinota. Jį rašydamas poetas nekartojo nei grynojo herojinio, nei grynojo didaktinio epo principų. Pasinaudo-damas abiejų epų duotybėmis, sukūrė ir žanro, ir siužeto prasme visiškai naują, tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą kūri-nį, sudarantį didaktinio ir herojinio epų sintezę. Iš senovinio di-daktinio epo į „Metus“ atkeliavo pamokymų ir patarimų nuostata. Poetas moko nepamiršti protėvių nustatytų žemės ūkio taisyklių, dievotumo ir dorovės normų tradicijų, ragina neprarasti tautinės tapatybės. Iš herojinio epo poetas paėmė veikėjų kategoriją (di-daktiniai epai tradiciškai neturi jokių personažų), skatinančią ir pagrindžiančią dialogo buvimą. „Metuose“ nerandame persona-žų vidinių pokalbių su savimi, kalbėjimo savo širdžiai ar svarstymų mintyse. Šio epo veikėjas visada kalba kitiems. Iš gražiai sudėtų retorikos taisykles atitinkančių ilgesnių ir trumpesnių kalbų suda-ryti „Metų“ veikėjų dialogai yra natūralus epinio kūrinio elementas. Dialogų gausa rodo, kad Donelaičiui labiausiai rūpėjo sukurti ne pavienių individų, o visos lietuvių valstiečių bendruomenės, sieja-mos komunikacijos ir dialogiškumo santykių, vaizdą.

Dauguma šios bendruomenės narių yra žemiausio socialinio luomo žmonės. Nors poeto tėvas buvo laisvasis valstietis, kuriam nereikėjo atlikti baudžiavos prievolių, tačiau Donelaitis ir vaikys-tėje, ir kunigaudamas puikiai pažino sunkiai dirbančių, dažnai pusalkanių kaimynų baudžiauninkų, tame krašte vadintų būrais (sulietuvinta vokiško žodžio bauer forma), gyvenimą:

Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžiaIr kaip bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti. (VD 188–190)1

51 visuomenė

Tačiau būtent šie varu varomi į baudžiavą, mušami, niekinami būrai yra svarbiausi epo herojai. Donelaitis ne tik užjaučia bau-džiauninkus, bet ir išaukština juos. Poetas teigia, kad būrai gali didžiuotis savo darbu išlaiką visus baltarankius ir dykaduonius:

Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgytIr prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną,Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų,Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų? (RG 473–477)

Valstiečių darbai, Donelaičio nuomone, yra tam tikro intelek-tualumo mokykla. Tie, kurie jų nemoka, dažnai kvailai nusišneka (VD 299–304). Poetas pabrėžia, kad protu kaimo žmonės dažnai pranoksta miestiečius ir ponus (VD 498–504). Lietuviai smarkiai pralenkia ir svetimšalius, ir miesto žmones morale (RG 299–321; 885–888; ŽR 528–541), jų gyvensena tobulesnė (PL 120–130; 245–255; VD 14–19). Todėl poetas be paliovos ragina būrus dar-buotis, peikia tinginius: Nės be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam. (PL 474–475).

Veikėjų herojizavimui dažnai tarnauja hiperbolės, sukurian-čios epinės erdvės, didumo, monumentalumo įspūdį. Tai rodo, pvz., kiaulės svilinimo epizodas:

Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną pjaujaIr kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin. (RG 345–347)

Matome, kad kiaulės svilinimą vaizduojanti hiperbolė nėra visiškai nepriklausoma. Ji įterpta į vis didesnį vaizdą patei-kiančią retorinę gradacijos figūrą: Bendiksas pjauna žąsiną, Paikžentis – aviną, Vauškus – bulių. Atrodo, buliaus vaizdu gra-dacija galėtų baigtis, bet ji nesibaigia, nes poetas sugalvoja dar didesnį dalyką, išreikštą puikia vaizdinga epine hiperbo-

le: Mykolas taip smarkiai svilina kiaulę, kad dūmai net dangų siekia. Hiperbolė išsako didžiulį poeto džiaugsmą, kad uoliai, atkakliai, ištvermingai vargę ir triūsę būrai rudenį turi tiek daug maisto. Tai patvirtina tolesnės eilutės: Taigi dabar dešrų viso-kių bus prisivalgyt / Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabytų / Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba. (RG 348–350) Tad kiaulės svilinimo vaizdu poetas parodo ir valstiečių darbo, ir jo rezultatų didybę. Šis „Metų“ vaizdas yra panašus į Vergilijaus „Eneidos“ karo stovyklos laužų vaizdą. Tų laužų dūmai irgi tam-sina žvaigždynus (Verg. Aen. IX. 239–240), ir šimtai Vergilijaus tyrinėtojų laiko šį vaizdą herojizuojančiu karius vaizdu. Myko-las yra irgi lygiai taip pat herojizuotas personažas. Paprastas būras šiame epizode nėra nereikšmingas žemės kirminas, jo veiksmai, kaip ir herojinių epų veikėjų, įgyja kosminį mastą.

Panašiai būtų galima paaiškinti ir mėsos ruošimą Krizo duk-ters vestuvėms:

Karvių tris bergždžias, o jaučių du mėsinėjo;Bet kiek kiaulių bei avių, mėsininks neruokavo;Ale žąsų bei vištų vos viena pasiliko. (RG 143–145)

Galime iki soties samprotauti, kiek valgio reikėjo į vestuves sukviestam visam kaimui, bet nieko tuo nepešime. Juk poetui svarbu buvo ne nurodyti realų maisto kiekį, o pabrėžti Krizo tur-tingumą ir dosningumą, ir jis pasitelkė šio būro vertę padidinan-čią, jį herojizuojančią hiperbolę. Tam pačiam tikslui skirta ir jos tąsa: šutinant šitiek mėsos, krosnys iš tiesų turėjo ūžti, gąsdinda-mos kaimynus (RG 146–149) ir pabrėždamos Krizo darbštumą, taupumą, mokėjimą ūkininkauti.

Tokį pat vaidmenį atlieka ir ši „Metų“ hiperbolė:Aš, užvakar tavo namus blogus pravažiuodams,Kad įsitėmyčiau tikrai, tyčiomis pažiūrėjau.Taipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo,Ir tuojaus tavo sparų viens nuo stogo nupuolė,O langų vienam perdėm skylė pasidarė. (RG 624–628)

Tolminkiemio bažnyčia – Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus. Kaliningrado sritis. Projekto autorius Kazys Napalys Kitkauskas

52 visuomenė

Tai Enskio kalba. Enskys yra stiprus, atkaklus ir išradingas epo herojus, darbštus, dar nesenas, bet brandą jau pasiekęs vyras, ir galime numanyti, kad jo žirgai tikrai neprasti. Beje, vie-ną jis puošniai išrėdė Krizo dukters vestuvėms (RG 93–96). Tai-gi hiperbolė pirmiausia herojizuoja Enskį, turintį puikų skardžiai žvengiantį arklį. Antra, ji padidina ir pabrėžia visiems būrams gėdą darantį Pelėdos nevalyvumą ir apsileidimą: viskas jo na-muose išklibę ir vos ne vos besilaiko.

Moterų triūsas pašlovinamas ne hiperbole, o epiškai iškilmin-gu tiesioginiu tekstu:

Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;Jums garbė, kad staklės prieš pavasarį trinkaIr šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia.Jums garbė, kad audeklėliai jūsų nuaustiAnt margų lankų kaip sniegs pavasario blizga. (PL 632–637)

„Metuose“ gausu didumą, ypatingumą akcentuojančios, vi-saip vaizdą stiprinančios epo žanrui būdingos leksikos. Done-laitis, kaip ir antikinių epų autoriai, vartoja daug sudurtinių ar šiaip ilgų žodžių, pridedančių tekstui svorio ir platumos. Be to, čia apstu vaizdo sustiprinimo funkciją atliekančių žodžių „dide-lis,“ „didis,“ „daug“, „daugsyk“, „baisus,“ „baisiai“, „smarkus“, „smarkiai“ ir pan. Jie suintensyvina vaizdą, teikia jam epinio so-drumo, raiškumo, pakylėtumo. Panašią funkciją atlieka daugelio reiškinių buvimą nusakąs žodis „visoks“. Poeto siekį aprėpti epui būdingą visybę išreiškia labai dažni absoliutinimo tendenciją tu-rintys žodžiai „visas“, „visi“‘ „visa“, „vis“, „visur“, „vislab“. Jais Donelaitis aprėpia visą pasaulį, visą būrų bendruomenę, visą jos egzistencijos kontekstą, visą be išimties valstiečių buitį ir būtį:

Tuo jie visą Vyžlaikio sujudino valsčių,Taip kad iš visų pašalių susirinkę būraiNei koks skruzdėlyns visur knibždėti pagavo. (ŽR 386–388)

Bendruomenės būties pilnatvę įamžina ir katalogai. Šis grai-kiškas žodis reiškia išskaičiavimą, išvardijimą. Katalogas yra bū-tinas epo elementas. „Metuose“ randame penkiolika katalogų. Visi jie įdomūs ir meistriškai padaryti. Pačioje poemos pradžioje išskaičiuojami pavasarį atbudę maži ir dideli gyviai (PL 13–26): žiurkės, šeškai, varnos, varnai, šarkos, pelėdos, pelės, kurmiai, musės, vabalai, uodai, blusos, bitės, vorai, meškos, vilkai. Toliau

išvardijami pavasariu besidžiaugiantys paukščiai giesmininkai (PL 65–79) ir lakštingalos lesami vabalai (PL 139–141). Labai di-namiškas, puikiai išreiškiąs dar jaunų, bet jau būrams žadančių maisto gyvuliukų augimą ir gyvybingumą yra jų išvardijimas:

Ant žiūrėk tiktai! Veršukai jau šokinėja,O ėryčiai su paršukais žįsdami spardos.Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų;Tikt palūkėk, margi vištyčiai tuo pasirodys,Nės šlekutė su baltžande jau pasičypsin,Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan.Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislęIr besikloniodams vaikus krūvon varinėja. (PL 534–541).

Toliau dviejuose kataloguose išskaičiuojama, ką reikia sėti. Viename Pričkus vardija miežius, pupas, grikius, avižas, žirnius, kanapes ir linus (PL 585–596), kitame autorius ragina moteris sėti daržoves: kopūstus, morkas, ropes, pastarnokus, raudonuosius burokėlius, griežčius, bulves (PL 654–660). Kitur autorius išvar-dija nuo vakmistro keiksmų besislepiančius ir net nugaištančius įvairius gyvius: paukščius, lapę, kiškį, rupūžes, varles, žiurkes, peles, pelėdas, žvirblius (VD 104–111). Pakamorės pateiktame grybų kataloge (VD 599 –603) randame plempius, rudmėses, storkočius baravykus, jautakius, baltikius, gruzdus ir bobausius. Poetui smagu žiūrėti į rudens gėrybes verdančias ir kepančias moteris ir jis nesusilaiko jų nepašaukęs vardais: Gryta, Pimė, Sel-mykė, Katrynė, Bergė, Jekė, Magužė, Astė (RG 69–81). Dainuo-jančius, grojančius, šokančius vyrus jis išvardija vestuvėse pas Krizą: Stepas, Enskys, Lauras, Jokūbas, Dočys ir Plyckius, Ku-bas, Žnairiuks, Enskys, Klišis, Kairiukas (RG 183–196; 218–226). Kituose kataloguose išvardijamos rudens palytėtos miško vietos (RG 45–54), vilkų puolami gyvuliai (kiaulė, paršiukas, kuilys, kar-vės, jaučiai margiai, dvyliai, žalis, laukis, keršis, bulius (ŽR 80–93), teismo liudytojai Milkus, Enskys, Bleberio žentas, Lauras, Laurienė, Jekė ir Pakulienė (ŽR 330–332).

Katalogai nėra bereikšmiai vardijimai ar išskaičiavimai. Ma-noma, kad jie atsirado iš magiškų formulių. Ne tik Biblijos tauta žinojo apie galimybę žodžiui pavirsti kūnu (Pr 1, 1–26). Tuo buvo įsitikinusios ir kitos tautos, taip pat ir lietuviai. Juk, įvardijant daiktą ar asmenį, jis tarsi pašaukiamas, iškviečiamas. Tais laikais, kai Lietuvos miškuose kaukė vilkų gaujos, kai vilkas buvo pavojingas žvėris, lietuviai perspėdavo, kad geriau būtų jo neminėti, nes, iš-tarus jo pavadinimą, žvėris gali tučtuojau pasirodyti: „Vilką mini – vilkas čia.“ Apie pašauktojo vardu atėjimą kalba ir mūsų pasa-ka apie Eglę žalčių karalienę, parodydama, kad kartais vardas iš tiesų laikytinas paslaptyje, nes jo atskleidimas, išdavimas yra pražūtingas. Tačiau, kita vertus, pavadinimas yra tarsi daikto ar asmens iškvietimas iš nebūties, jo buvimo, autentiškumo, įamži-nimo užtikrinimas. Tai rodo mūsų žodis „pavadinti“, reiškiantis ne tik „įvardyti“, bet ir „pakviesti“. Be to, šalia vienas kito išvardijant panašius daiktus ar asmenis, jiems suteikiama tam tikra vieta tarp pasaulio daiktų ir išsakomas tvarkos, kosminės darnos siekimas. Tokio tipo magiškosios katalogo elementų virtinės atkeliavo į epą. Magiškoji jų prasmė pamažu buvo užmiršta, bet nenutrūkusi ka-talogo tradicija rodo ją vis dėlto, matyt, glūdėjus epų kūrėjų pasą-monėje. Be to, epų katalogai, kaip ir magiškieji išskaičiavimai, irgi turi vietos suteikimo ir siekimo sutvarkyti pasaulį prasmę.

Taigi „Metuose“ įvardydamas ne tik žmones, bet ir paukš-čius, graužikus, vabzdžius, žvėris, gyvulius, javus, daržoves,

K. Donelaičio biustas. Tolminkiemio bažnyčia. Autorius Erikas Varnas

53 visuomenė

grybus, maisto produktus, Donelaitis pirmiausia stengiasi ne-leisti jiems pasilikti nebūtyje ir pašaukia juos būti. Antra, čia cituoti ir atpasakoti katalogai rodo, kaip pateikdamas detales poetas aprėpia lietuvių bendruomenės pasaulio visumą. Vadi-nasi, katalogo prasmė peržengia buities sferos ribas. Išskai-čiuodamas ir įvardydamas lietuvių valstiečių pasaulio elemen-tus, poetas neleidžia jiems išnykti ar nebūti, įtvirtina ne tik būrų buities, bet ir jų būties tvarką, amžinumą, visybę.

Yra žinoma, kad senovės žmonės būtį suvokė kaip amžiną, ne-sibaigiantį pasikartojančių elementų tekėjimą ratu. Donelaitis irgi skelbia amžinojo sugrįžimo ir ciklinio judėjimo idėją. Ir vasara, ir žiema „Metuose“ ne iš kur nors netikėtai pasirodo, bet vėl grįžta: vėl jau vasara grįžta (PL 481); pargrįžtant vasarą matom (VD 48); Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta (ŽR 1–2). Poemoje mei-liai saulele vadinama Saulė pavasariop grįžta ir kopia į zenitą, o rudenį ritasi tolyn, visą laiką diktuodama valstiečių darbus ir užsiė-mimus. Poemos pabaigoje miršta bendruomenės vadovas seniū-nas Pričkus, bet poetas teigia, kad niekas tuo nesibaigia: lietuviai gyvens toliau, vėl dirbs tuos pačius darbus, smagius pavasarius keis karštos vasaros, riebūs rudenys, sniegingos žiemos, ir ratas suksis kaip sukęsis. Amžinajame būties rate gimstama, senstama, mirštama, viskas kartojasi, nieko nauja neatsitinka. Tad nereikia stebėtis, kad epas su tokia idėja neturi svaiginančių posūkių ku-pino siužeto: „Metuose“ neskubant vaizduojami darbštuoliai ir tin-giniai, valstiečių sueigos, jų pokalbiai, darbai ir valgiai, vestuvės, ponų sugedimas ir kietaširdiškumas. Kartojantis tiems patiems ratu bėgančio gyvenimo elementams, nei naujovės, nei individualumas nėra pageidautini, todėl tokiam epui nereikia įvairiapusiai ir ryškiai individualizuotų charakterių. Lauras, Selmas, Krizas, Dočys, Slun-kius ir kiti poemos veikėjai paženklinti tik keliais amžių, dorovines ypatybes nusakančiais ženklais. Juk ne koks nors vienas būras, o visa bendruomenė yra svarbiausias jo poemos veikėjas.

Tačiau amžinasis būties ratas nėra nepažeidžiamas. Vidinė „Metų“ įtampa remiasi tuo, kad tradicinės lietuvių bendruomenės,

gyvenančios poeto išgalvotame Vyžlaukio krašte, egzistencijai gre-sia pavojus. Beje, Donelaitis tikino, kad vyžos yra tautinis lietuvių apavas, ir ragino jų niekada neatsižadėti (RG 775–784; ŽR 476), tad krašto pavadinimas nėra bereikšmis. Poetas nuolatos pabrė-žia, kad lietuviai anaiptol nėra saugūs. Donelaičio veikėjai nėra nei karvedžiai, nei karaliai, nei narsūs eiliniai kariai ar jūrininkai, kurių knibždėte knibžda herojiniuose epuose. Epo personažai valstie-čiai nesikauna mūšio lauke, nesigrumia su pabaisomis, bet poetas parodo, kad jie gyvena nuolatinėje kovos būsenoje. Tai ne karo si-tuacija, kai priešas išsidėsto savo kariuomenę aplink miesto sienas ir visi gyventojai žūtbūt jas gina ginklais, bet Donelaičio valstiečių padėtis panaši į Homero apdainuotų Trojos gynėjų, ir heroizmo jiems reikia nė kiek ne mažiau negu trojėnams. Kaip ir Troja, lie-tuvių bendruomenė turi išlikti, išsilaikyti svetimųjų apsiaustyje. Mat po 1709–1711 maro, nusinešusio beveik pusės gyventojų lietuvių gyvybes, į Mažąją Lietuvą buvo atkelta daug kolonistų iš Vokieti-jos, Prancūzijos, Šveicarijos ir kitų kraštų. „Metuose“ pavaizduotas Vyžlaukio kraštas yra atsidūręs svetimtaučių apsuptyje. Priešiškos jėgos – svetimšalių valdomas dvaras ir atėjūnai kolonistai – be pa-liovos kėsinasi į jų turtą, papročius, moralę, egzistenciją:

Vokiečiai lietuvininką per drimelį laikoO prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.Šypsos rods, o tikt mūsų šaunią garbina duonąIr dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.O štai jau lašinių lietuviškų prisėdęIr mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,Viežlybus lietuvininkus išpeikt nesigėdi.Tu prancūziškas žioply su šeisteriu storuIr kas dar daugiau susibastėt Lietuvą vargint,Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjoIr varles bei rupuižes jus ėst pamokino? (ŽR 530–541)

Donelaitis parodo, kad kitataučių apsuptiesiems lietuviams priešintis yra nė kiek ne lengviau, o gal dar ir sunkiau nei Trojos

Paminklas K. Donelaičiui. Ev. liuteronų kapinės. Bitėnai, Pagėgių sav., Tauragės aps. 2003

54 visuomenė

gynėjams. Trojėnų priešas buvo aiškus ir neabejotinas, o į Vyž-laukio kraštą sėlinanti svetimųjų įtaka yra apgaulingai viliojanti apdarų prašmatnumu (mergaitės nebenori nešioti tradicinių margų sijonų, vyrai perima svetimšalių apavą), svaigalais, įvai-riopu moraliniu palaidumu:

Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratinIr kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga. (RG 428–430)

Poetas nekviečia į ginkluotą kovą. Jis be paliovos kartoja, kad lietuviai tegali priešintis tik viežlybumu. Viežlybas yra tas „Metų“ žmogus, kuris neišsižada savo protėvių gyvensenos, papročių, kalbos, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, kuris negirtuokliauja, yra garbingas, padorus, dievotas, teisingas, tvarkingas. Viežly-bumas, kaip ir antikinių herojinių epų skelbiami principai (graikų àret$ ar romėnų virtus), yra visos bendruomenės (arba tautos) idealas, jos gyvavimo ir išlikimo garantas. Tik jis gali išsaugoti lietuvininkus. Priešintis darbštumu, prisirišimu prie savo kalbos ir papročių, griežtu dorumu ir garbingumu nėra lengva. Tam rei-kia iš tiesų karžygiško atkaklumo, kantrybės ir narsos. Donelaitis mato, kad ne visi sugeba kautis su savo ydomis (tinginyste, gir-tuokliavimu, apsileidimu, polinkiu į vagystes, klastas), ir atkakliai tuos nenaudėlius smerkia, dorovinį pakrikimą laikydamas pavo-jumi bendruomenės išlikimui. Poetas nepavargdamas įtikinėja, kad dori lietuviai turi būti ir turi jaustis esą kitokie ir geresni negu atėjūnai. Jis be perstojo moko orumo, sakydamas, kad jie neturi gėdytis savo padėties, savo vyželių, savo darbų:

Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriaiSu grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim. (PL 468–471)

Dėl čia išvardytų ir kai kurių nepaminėtų dalykų Donelaičio „Metai“ paženklinti klasikinei literatūrai būdingu amžino aktualumo ženklu. Man tinka tas prūsas-poeta garsingas, / Kurs Lietuvą bū-riškai gyrė, – tvirtino svarbiausias Maironio poemos „Tarp skaus-mų į garbę“ herojus2, XIX a. pabaigos tautinio lietuvių atgimimo veikėjas. Iš tiesų, visos Donelaičio pamokos Lietuvai buvo reika-lingos ir laisvės metais, ir okupacijų laikais. Jos nėra pasenusios ir šiandien. Dabar, kai gyvename Europos Sąjungos bendrijoje be sienų, mes vėl jaučiamės apsupti panašiai, kaip Vyžlaukio krašto būrai. Žinoma, bendrija yra mums draugiška ir palanki, o narystė naudinga, tačiau atsirado ir nerimą keliančių reiškinių: kitos šalys vilioja mūsų žmones, Vinco Kudirkos žodžiais tariant, trupiniais aukso ir gardaus valgio šaukštais, menas pradeda orientuotis ne į savo krašto, o į Europos publiką, vyksta intensyvi ne tik anglų kal-bos, bet ir svetimų papročių sklaida. Tad dabar vėl reikia karžygių narsos ir ištvermės, vėl praverčia Donelaičio patarimai: mes gali-me nepražūti ne tik būdami darbštesni, išradingesni, teisingesni ir kitaip geresni už kitus, bet ir rūpestingiausiai puoselėdami savo kalbą, vaikams ir vaikaičiams sekdami pasakas apie Devyniabro-lę, o ne apie peliuką Mikį, mindami savo mįsles, dainuodami savo dainas, saugodami savo Vėlinių, Kūčių, Velykų, Joninių, Žolinės ir kitus papročius. Tik tada neprarasime savo tapatybės, savo ypa-tingumo, tik tada neištirpsime tarp kitų tautų.

S t r a i p S n y j e p a v a r t o t o S S a n t r u m p o S :

Aen. – AeneisPL – Pavasario linksmybės

Pr – Pradžios knygaRG – Rudenio gėrybėsVD – Vasaros darbaiVerg. – VergiliusŽR – Žiemos rūpesčiai

n u o r o d o S :1 Čia ir toliau „Metai“ cituojami iš Vytauto Vitkausko redaguoto leidinio: Donelaitis Kristijonas. Metai, Vilnius: Baltos lankos, 1994.

2 Maironis. Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1988, p. 412.

SOCIETY

Dalia Dilytė-Staškevičienė

GREATNESS OF KRISTIJONAS DONELAITIS SummaryThree centuries ago our first poet Kristijonas Donelaitis was born. Celebrating his three hundredth anniversary, we have a chance to reflect on the importance and significance of the poet and of his place in the culture of Lithuania and Europe.

Donelaitis was born in Lazdynėliai, no longer existing village of Lithuania Minor near Gumbinė, on January 1, 1714. In 1736–1740 he studied theology at the University of Konigsberg, in 1740–1743 worked as a teacher of singing, organist, head of Stalupėnai School, and from 1743 till his death he was a Lutheran priest in Tolminkiemis. He died there on February 18, 1780. Donelaitis was a man of a versatile talent. In addition to his mother tongue, he knew Latin, Greek, Hebrew, German and French languages and according to the remaining data, lived a life of an intellectual. He was always interested in what is new, original, and attracted by the discovery and knowledge.

In Donelaitis' literary works, we see the same things. Not all of them remained, but we are very pleased that the passing ages preserved to us his work “Metai” (Years). It for a long time existed in a form of manuscript and during Donelaitis’ lifetime was known only to his friends. Almost fifty years after his death, in 1818, Martynas Liudvikas Rėza published “Metai” with a translation into the German language. In the second half of the 19th century appeared three more editions. Two of them had translations into German; then the work was also translated into other languages. In such a way “Metai” came into the cultures of Lithuania and neighboring nations.

In fact, all Donelaitis’ lessons to Lithuania were necessary both during the years of freedom and the occupation. They are still not out of day. Now when we live in the European Union, a borderless community, we feel we’re surrounded in a similar way as the peasants of the made-up Vyžlaukis region. Of course, the community is welcoming and friendly to us, and the membership is useful, but there are also worrying phenomena: other countries attract our people, art begins to focus not on its country, but on the European audience and viewers, and there takes place the intense pervasion not only of the English language, but also of the customs. So now once again we need courage and power of the epic heroes and again Donelaitis’ advice proves useful: we will survive not only being more hard-working, resourceful, fairer, righter and otherwise better than others, but also carefully fostering our language, protecting our customs and traditions of All Souls’ Day, Christmas Eve, Easter, Midsummer Day, Assumption of the Blessed Virgin, etc. Only then will we not lose our identity, our uniqueness, and then we will remain among other nations.

D. Dilytė-Staškevičienė, prof., dr.Lietuvių literatūros ir tautosakos institutasAntakalnio g. 6, LT-10308, Vilniusskrynele @gmail.com

Gauta 2013 07 20Atiduota spausdinti 2013 11 07