ETNOLOGŲ

LAIKRAŠTIS

Mieli skaitytojai,

Etno pasaulis

Nr. 2. 2012 PAVASARIS

Skaitytojau, su Tavimi sveikinasi jau

antrasis, sėkmingai dienos šviesą

išvydęs, laikraščio „Etnopasaulis“

numeris. Reikėtų paminėti, kad jis taip

pat ir be galo pamalonintas, jausdamas

Tamstos dėmesį bei norą domėtis

etnine kultūra, nes skaitytojo

pritarimas ir palaikymas - viena

esminių tolimesnio „Etnopasaulio“

gyvavimo sąlygų.

Pradedant šį numerį, derėtų

paminėti vieną svarbią datą, įvykį,

vėliau davusį didelį postūmį ne tik

tolimesniems etninės kultūros

tyrimams, bet ir bendrai Lietuvos

akademinės bendruomenės raidai,

intelektinio bei kultūrinio potencialo

augimui. Prieš 90 metų, 1922 m.

vasario šešioliktą dieną, minint

Lietuvos valstybės atkūrimą, Kaune,

aukštųjų kursų pagrindu buvo įkurtas

Lietuvos Universitetas, vėliau gavęs

Vytauto Didžiojo universiteto vardą.

Per savo gyvavimo laiką istorinių

aplinkybių vėtyto ir mėtyto, ne kartą

reformuoto universiteto siela nemirė

ir įpūtė gyvybę tokiam Vytauto

Didžiojo universitetui, kokį visi

pažįstame dabar. Prieš devyniasdešimt

metų buvusios be galo gajos

tautiškumo, kultūros puoselėjimo

idėjos nepaseno, todėl šiandien

galima didžiuotis tuo, kad VDU yra

aukštoji mokykla, kurioje veikianti

Etnologijos ir folkloristikos katedra –

vienintelė tokios srities visų pakopų

(bakalauro, magistro, daktaro)

išsilavinimą teikianti struktūra

Lietuvoje.

Tai štai kokia minėtina proga

dalinamės su tavimi, žingeidusis

skaitytojau. Gerai pagalvojus, 90

metų – ne juokas. Per šitiek laiko

kūdikiai virsta proseneliais, balanos

virsta dienos šviesos lempomis,

valstybės pakeičia ne tik eiles vadovų,

bet ir ištisas santvarkas, pievose

užauga miškas. Nenuostabu, kad

šitoks laiko tarpas daro nemenką

įtaką ir disc ipl inai. Praėjus

aštuoneriems metams nuo Lietuvos

universiteto įkūrimo, tūkstantis

devyni šimtai trisdešimtaisiais, prie

Humanitarinių mokslų fakulteto

įsteigiama Tautosakos komisija,

kurios vadovas buvo Vincas Krėvė. Be

kitų darbų, komisija pradeda kaupti

tautosakos rinkinius, užsiimti

periodinių leidinių etninės kultūros

tematika, leidimu. Nuo 1934 m., jau

Vytauto Didžiojo universitete

įsteigiama Etnikos katedra. Pirmasis

jos vedėjas – prof. Mykalojus Biržiška.

Katedra aprėpė etnolog i jos ,

etnografijos ir folkloro studijas ir

veikė iki 1940 m., kol humanitariniai

moks la i i š Vytauto Didž iojo

universiteto buvo perkelti į Vilnių.

Tam, kad Etnologijos studijos grįžtų į

Kauną, prireikė penkiasdešimties

metų, kai atkurtame Vytauto Didžiojo

universitete, socialinių mokslų

fakultete buvo įkurta Antropologijos

katedra. Po dviejų metų, 1992 m.,

katedra pervadinama į Etnologijos ir

folkloristikos katedrą, kurios vedėju

paskiriamas profesorius N. Vėlius. Nuo

tada iki dabar, katedra plėtėsi, didėjo

dėstytojų skaičius, į pasaulį išleista ne

viena etnologų laida. Per 90 metų iškilo

nemažai žymių mokslininkų, kurių

darbų dėka, tu, brangus skaitytojau,

gali tiksliau suvokti ne tik senųjų

lietuvių buitį, meną, papročius ar

senuosius tikėjimus, dabartines

k u l t ū r o s t y r im ų s r o ve s . Š i e

mokslininkai ligi šiol kiekvienam mūsų

padeda atrasti savo tautinį tapatumą,

nacionalinio mentaliteto bruožus.

Reziumuojant, kartu šiek tiek

pasamprotaukime – jei prieš beveik

ištisą amžių nebūtų sumanyta Kaune

reorganizuoti aukštųjų mokslų kursų,

tu, brangus skaitytojau, dabar

neskaitytum, nes tokio popierinio

reiškinio, kaip „Etnopasaulis“,

papraščiausiai nebūtų. Ir patikėk, ši,

be abejo tave šokiravusi, amą atėmusi

ir rankas drebėti privertusi mintis,

greičiausiai viso labo būtų tik ledkalnio

viršūnė, mažytė dalis tikrųjų „siaubų“,

slypinčių „po vandeniu“.

Nupiešę šitokią slogią istorinės eigos

galimybę, atsiprašome. Šis laikraštis

nėra nusiteikęs gąsdinti, šokiruoti ar

kitaip engti mūsų mylimą skaitytoją.

Šitaip norėjome pabrėžti Lietuvos

Universiteto įkūrimo reikšmę, bei

p a s i d ž i a u g t i š i o į v y k i o

devyniasdešimtuoju gimtadieniu.

prisimenate, dar pernai akimis naršėte pirmąjį mano numerį. Žengiau mažais nedrąsiais žingsneliais. Ėjau tikslo link su jauduliu – „O jei niekam nepatiksiu...“. Patikau! Mane spausdino, siuntė ir dalino visiems kaip duoną, kad kiekvienas prisiliestų prie nuoširdžių minčių, kurios sugulė manyje visų Jūsų dėka. Daugelis galėjote paimti mane į rankas, kiti skaitėte vdu.lt ir alkas.lt internetinėse svetainėse, apie mus sužinojo ir Lietuvos mokyklų bendruomenės.

Visi sakėte „Taip“, kad tik aš gyvuočiau toliau. Tai buvo taurus pamatas, kuris

draudė nuleisti rankas. Jūs siūlėte savo idėjas, kaip man tobulėti ir tapti brandesniu visų etnologų laikraščiu.

Šiandien Jums šypsausi jau antrąjį kartą. Esu šviežias, gaivus kaip pavasaris, kurio proga aš vėl su Jumis!

Noriu pasakyti AČIŪ dėstytojai Daliai Senvaitytei už konsultacijas, Živilei už pagalbą ir kantrybę spausdinant mane, Anelei už piešinius, visiems savaisias rašiniais padėjusiems skleistis pavasario numeriui. Smagu, kad mane augina šauni redakcija, turinti daug gerų minčių!

Esu ETNO PASAULIS – kūdikis, kuriam lemta augti toliau.Su meile, Jūsų laikraštis

90*Žilvinas Abarius

Žingsniai

šiandienos link

2

ETNOLOGIJOS IR FOLKLORISTIKOS KATEDRA

Pirmajame „ETNO PASAULIO“ numeryje turėjote progą susipažinti su Etnologijos ir folkloris-tikos katedros istorija. Ne-žinia, ar šiandien apskritai begalėtume kalbėti apie ją, jei ne katedros įkūrėjas, pro-fesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Norbertas Vėlius (1938-1996). Sugebėjimas apjungti įvairias mokslo sritis į vieną, itin platus kultūrinis akiratis, gebėjimas matyti dabartį praeities kontekste ir įžvelgti kas naudinga ateičiai – tai vis žmogaus savybės, leidusios visiems etnologams susiburti universitetinėn draugėn.

Galbūt šiek tiek ir išsiplėsime, bet reikėtų pamėginti surašyti bent dalį ir kitų N. Vėliaus nuopelnų: kelias dešimtis metų dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, užrašė ~ 30 000 lietuvių tautosakos kūrinių, išleido nemažai rinkinių ir monografijų, dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Muzikos ir Dailės akademijose, buvo Lietuvos mokslo tarybos narys, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų senatų narys, yra Respublikinės ir Jono Basanavičiaus premijų laureatas, jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių etninės kultūros draugija ir Etninės kultūros globos taryba.

Žinoma, geriausiai jį žinome kaip aktyvų folkloro ir mitologijos tyrinėtoją. Sakėsi, jog tautosaka į jį yra įaugusi; turbūt dėl to nuo jaunumės pradėjęs ją užrašinėti, mielai šį darbą tęsė visą gyvenimą. Kalbama, jog tuo laiku, jo organizuojamos ekspedicijos buvo tapę tikra legenda, ir tikrai čia nemenk-

*Kristina Grigonytė

iausią vaidmenį atliko N. Vėliaus figūra. Entuziastingas tikėjimas savo veikla, energija ir užsidegimas traukte traukė bendražygius. Kas ypač svarbu, folkloristas turėjo įgimtą talentą bendrauti su žmonėmis, galėjo būti šiltas ir betarpiškas, tačiau neprarasti ir būtino mokslinio objektyvumo.

Teko girdėti, jog N. Vėlius turėjo ne tik oratorinių sugebėjimų, bet, anot jį pažinojusių, galėjo tapti ir neblogu rašytoju. Galime pritarti, ištraukėlės apie pateikėjus iš ekspedicijų dienoraščių – tiesiog žavingai sukomponuotos apybraižos. Iš jų matyti ir žmogiškas paprastumas, ir dėmesingumas kalbančiajam, ir akylas ir kartais kritiškas stebėtojo žvilgsnis. Meilė žmogui ir savam kraštui kone persisunkia iš kiekvieno užrašyto žodžio.

Reikėtų paminėti, jog mokslininko autoritetas ir erudicija nepatiko tuometinės santvarkos valdžiai, persekiojusiai ir trukdžiusiai mokslininko veiklai. Net slegiamas tokių aplinkybių, N. Vėlius toliau kryptingai tęsė savo darbą. Taip atėjo supratimas, jog mitologija – tai raktas mūsų archajiškumą išlaikiusiai kultūrai pažinti, ir, kad yra būtina iššifruoti jos palikimą. Tokia intencija radęsi darbai nušvietė, kokią senovės baltų pasaulėžiūrą galime manyti buvus. Vien ko verti „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ tomai! Dar vienas grandiozinis N. Vėliaus darbas, kurį, nėra abejonės, turėtų perskaityti kiekvienas lietuvis.

Geriau susipažinus su N. Vėliaus asmenybe norėtume sau ir Jums palinkėti: nuoširdaus darbo, negailint savęs; darbo net ir vien dėl idėjos; tikėjimo savo veikla; suvokimo, kad lietuvių kultūra – didis lobynas, jei tik pabandai ją geriau suprasti; širdgėlos dėl nykstančių vertybių ir noro išsaugoti jas ateinančioms kartoms. Ei, tapkime idealistais! Tokiais, koks buvo mūsų katedros įkūrėjas.

Mokslinių tyrimų klasteris Etnologijos ir folkloristikos katedroje

Katedros įkūrėjas Norbertas Vėlius

*Justina Kančauskytė

Nuo pat Etnologijos ir folkloristikos katedros įkūrimo pradžios buvo pradėti vykdyti visapusiški etnologiniai tyrimai. 2008 m. sujungus šiuos tyrimus įkurtas mokslinių tyrimų klasteris „Tauta ir tradicija šiuolaikiniame pasaulyje: etnologiniai tyrimai“. Pagrindinė šių tyrimų kryptis – etninių tradicijų kaitos, šiuolaikinio folkloro bei etnologiniai miesto tyrimai.

Šiuo metu klasteryje dirba 8 katedros dėstytojai, o nuo 2009 m. prisijungė ir 4 doktorantai. Nuo klasterio sukūrimo pradžios tyrėjai yra paskelbę daugiau kaip 70 mokslinių publikacijų klasterio tema. Tyrimo rezultatai pristatomi Lietuvoje ir tarptautinėse užsienyje vykstančiose konferencijose. Buvo suorganizuotos ir 2 konferencijos Vytauto Didžiojo universitete – tarptautinė folkloro ir etnologijos draugijos „Ritualinių metų“ darbo grupės konferencija „Power of Mask“ (2009) bei respublikinė konferencija „Šiuolaikinio folkloro tyrimų patirtis ir perspektyvos“ (2010 m.).

Klasterio tyrimai aktualūs dėl to, kad sparčiai besikeičiant šių dienų pasauliui nyksta ir kinta tradiciniai papročiai, kartu atsiranda naujos papročių bei folkloro formos. Todėl klasterio tikslas - tirti šiuolaikinius etnoso ir etninių tradicijų kaitos procesus. Tai apima pagrindines tris tyrimo kryptis – etninių tradicijų kaitą, šiuolaikinį folklorą bei etnologinius miesto tyrimus.

Etnologiniais tradicijų kaitos tyrimais siekiama išsiaiškinti tradicinės kultūros transformacijas šių dienų pasaulyje (etninio, kultūrinio ir religinio tapatumo, etninių kontaktų tyrimus, etninių tradicijų sklaidos ir aktualinimo klausimus).

Vykdomų miesto tyrimų tikslas – atkreipti dėmesį į miesto etnologiją, miesto gyventojų kultūrą, naujai gimstančias tradicijas, miestiečių tapatumo klausimus. Klasterio tyrėjus domina kaimo ir miesto

ryšys, žemdirbiškos tradicijos transformavimas miesto terpėje, šie tyrimai padeda suvokti šiandienos socialinių problemų prigimtį.

Šiuolaikinio folkloro tyrimuose analizuojami nauji folkloriniai žanrai bei tradicinių

tautosakos žanrų formų kaitos. Tyrinėtojai pastebi, kad lyginant su tradiciniu folkloru, šiuolaikinis folkloras įgyja naujų žanrinių formų, nuolat kinta. Folkloro kaitos procesas labai dinamiškas, dėl šios priežasties būtina nuolatos fiksuoti naujai atsirandančius, kintančius ir kartais greitai nunykstančius folklorinius reiškinius. Tai padeda tyrinėtojams suprasti reiškinių priėmimo ar atmetimo, kaitos procesus.

Sėkmingai įgyvendinat klasterio projektus buvo sudaryta nauja šiuolaikinio folkloro (tautosakos ir etnologijos) klasifikacija, sukurtas elektroninis duomenų archyvas. Be to, atlikti 16 etninės kultūros reiškinių ir tautosakos žanrų tyrimai: a) šiuolaikinės tautosakos tyrimai (vaikų ir jaunimo folkloras (bendrieji klausimai ir atskiri žanrai – erzinimai, skaičiuotės, šiurpės, mokykliniai atminimai); anekdotai; tostai; grandininiai laiškai; antipatarlės; studentų prietarai); b) šiuolaikinių papročių tyrimai (vestuvių papročiai; moderniosios karnavalinės kultūros formos); c) etninės kultūros sampratos tyrimai (senosios lietuvių religijos samprata šiais laikais; lietuvių etniniai ir kultūriniai s t e r e o t i p a i ; t r a d i c i š k u m o s a m p r a t a šiuolaikiniame liaudies mene: šiuolaikinė tautodailė ir tautinė choreografija).

Šiuo metu katedroje vykdomi 5 su klasterio tema susiję moksliniai projektai, kurie apima prioritetines klasterio tyrimų kryptis.

Projektas „Šiuolaikinės miesto kultūros tyrimai” skirtas šiuolaikinės Lietuvos miesto kultūros tyrimų elektroninės duomenų bazės plėtrai. Jo tikslas - surinkti duomenis apie šiuolaikinius miesto gyventojų papročius, naujai gimstančias tradicijas, jų transformacijas dabartinėje visuomenėje, patalpinti naują medžiagą elektroninėje duomenų bazėje.

Projekto „Šiuolaikinis moksleivių folkloras“ metu atliekami moksleiviško amžiaus vaikų ir jaunimo (6-19 m.) tarpe šiuo metu populiarių 10 tautosakos žanrų (erzinimų, skaičiuočių, šiurpių, sakmiškų pasakojimų ir gandų, sadistinių eilių, anekdotų, mergaičių meilės istorijų) ir kultūrinių reiškinių (mokyklinio proginio folkloro, vaikų burtų ir moksleivių piešinių) tyrimai.

Kiti klasterio metu atliekami projektai siejasi su etninių tradicijų kaitos tyrimų kryptimi. Projekto „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas XX a. 7 deš. – XXI a. pr. tyrimo idėja – remiantis užsienio etnologų, antropologų ir etnomuzikologų išplėtotomis etninės/liaudies muzikos teorijomis ir naudojantis lauko tyrimų stebėjimų ir kt. duomenimis ištirti dabartines Lietuvos etninės muzikos gaivinimo formas. Įgyvendinami šie projekto uždaviniai: renkami duomenys apie dabartines etninės muzikos gaivinimo formas Lietuvoje; tiriamas šiandieninis etninės muzikos naudojimas ir jo kaita gaivinimo judėjime, muzikiniai gaivinamos muzikos aspektai, gaivinamos etninės muzikos sklaidos formos – koncertai, festivaliai, įrašai ir kt.. Daugiausia dėmesio skiriama lauko tyrimų metu atliekamiems renginių stebėjimams ir giluminiams interviu su judėjimo dalyviais - muzikantais ir žiūrovais, siekiant suvokti įvairių dalyvaujančių grupių tikslus, vertybes ir jų muzikines bei kitokias kultūrines išraiškas.

Projekto „Lietuvių šeima vertybių sankirtoje” tyrimo tikslas – remiantis XX a. – XXI a. pradžios lietuvių kultūrinėmis tradicijomis, atskleisti vertybių sankirtą šeimoje. Šiuo projektu siekiama atkreipti

3

dėmesį į miestiečių šeimą, naujai užgimusias miesto tradicijas tarpukario Lietuvoje bei jų transformacijas šiuolaikinėje miesto aplinkoje. Šeimos tyrimuose remiamasi humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimo metodais bei skirtingomis šaltinių grupėmis – etnografinėmis anketomis, statistikos medžiaga, gyventojų surašymo duomenimis, žmonių gyvenimo istorijomis, memuarais, apistoliarine literatūra.

Šiais metais pradedamas vykdyti naujas mokslo tyrimų projektas. Projekto objektas – lietuvių tradicinių kalendorinių švenčių sampratos ir šių švenčių santykis su lietuvių tapatumu. Projekto metu numatyta analizuoti tradicinių lietuvių kalendorinių švenčių sampratų įvairovę 19 a. – 21 a. pr., aiškintis pačių švenčių, atskirų švenčių dėmenų (re-)konstrukcijas bei jų kaitos / stabilumo priežastis skirtingais laikotarpiais, analizuoti atitinkamų švenčių (re-)konstrukcijų sąsajas su lietuvių tapatumu, tam tikrų švenčių plitimą, nykimą ar naują aktualizavimą sąlygojančias aplinkybes. Lietuvių kalendorinių švenčių (re-)konstravimo ypatumai būtų lyginami su švenčių (re-)konstravimo tendencijomis kitose Europos šalyse bei lietuvių bendruomenėse užsienio šalyse.

Klasterio tyrėjai dalyvauja ir dvišaliame mokslo tyrimų projekte tarp Lietuvos ir Bulgarijos mokslo akademijų – „Nacionalinis, kultūrinis ir religinis identitetas Bulgarijoje ir Lietuvoje - nuo kasdienybės iki valstybės politikos, nagrinėja ir modernias senosios ikikrikščioniškos lietuvių religijos ir mitologijos interpretacijas, analizuoja karnavalinės tradicijos inovacijas, modernias jos plitimo sritis ir formas, karnavalo pokyčius kalendorinėse šventėse.

Klasterio tyrimai padeda suvokti, fiksuoti tradicijas ir analizuoti tradicijų kaitą. Reikia pastebėti, kad etninių tradicijų puoselėjimas padeda išlaikyti savo etninę savimonę, kuri esti svarbi šių dienų pasaulio sąlygomis.

PAŽINKIME JUOSKaip tobulėja mūsų

dėstytojai?

Pagaliau atkeliavęs visų laukiamas pavasaris kartu su pirmaisiais saulės spinduliais į studentų gyvenimą atneša sumaištį. Ne vienas mūsų raukome nosis turėdami neva per daug darbų. Tačiau, ar žinote, kiek laisvo laiko turi mūsų dėstytojai? Kam jį skiria? Šio interviu metu pabandėme sužinoti, kokiomis nuotaikomis ir idėjomis pavasarį pradeda mūsų etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojos. Savo mintimis pasidalino Doc. dr. R. Račiūnaitė - P a u ž u o l i e n ė, P r o f. d r. G . S k a b e i k y t ė – Kazlauskienė, Doc.dr. E. Ramanauskaitė - Kiškina.

Studentams būtų įdomu sužinoti, ar dėstote tik Vytauto Didžiojo universitete?

Doc. dr. R. Račiūnaitė - P a u ž u o l i e n ė: „Šiuo metu dėstau tik Vytauto Didžiojo universitete, bet anksčiau dėsčiau ir Kauno technologijos universitete“. Taip pat dėstytoja paminėjo , kad dalyvauja univers i te to vykdomuose specialybės pristatymuose mokyklose bei gauna pakvietimų skaityti paskaitas mokyklose ir gimnazijose.

*Eglė ZELENKAITĖ ir Indrė GRIGALIŪNAITĖ

Lyginamosios kultūrų studijos

ETNOLOGIJOS IR FOLKLORISTIKOS KATEDRA

Etnologijos mylėtojų dėmesiui! Visų pirma norėtųsi nuraminti tuos, kurie planavo ir planuoja studijuoti etnologijos studijų krypties magistrantūroje. VDU Etninės kultūros magistro programa niekur nedingsta. Tiesiog šiemet ji startuoja nauju pavadinimu – Lyginamosios kultūrų studijos. Studijų programos komiteto įsitikinimu, naujas programos pavadinimas tiksliau atspindi esamos etnologijos programos turinį. Juk studijuojama toli gražu ne tik vieno etnoso, tradicinė lietuvių kultūra, bet analizuojamos skirtingų kraštų kultūros, jos lyginamos.

Programos turinys nesikeičia. Tikimasi, kad absolventai, baigią šią studijų programą gebės moksliškai analizuoti skirtingas kultūras, vertinti šiuolaikinius etninius ir kultūrinius procesus, etninės kultūros tyrimuose tinkamai naudoti naujausias etnologijos ir folkloristikos teorijas bei metodus, kaupti, sisteminti ir moksliškai analizuoti medžiagą apie lietuvių etninę kultūrą ir jos paveldą, lyginti ją su kitų Europos tautų paveldu, rašyti analitinius

straipsnius, susijusius su įvairiomis etninės kultūros sritimis, rengti ir įgyvendinti kultūros tyrimų projektus, teikti mokslines metodines konsultacijas kultūros, mokslo ir švietimo, t u r i z m o s r i t i e s b e i a t i t i n k a m o m s v i s u o m e n i n ė m s i n s t i t u c i j o m s b e i organizacijoms.

Įgyjamos kvalifikacijos suteikia plačias būsimos karjeros galimybes. Be abejo, viskas priklauso ir nuo individualių gebėjimų ir asmeninių savybių. Tačiau tikimės, kad žmonės, nesugebantys panaudoti savo potencialo, šių studijų nesirinks. Laukiame plačios erudicijos studentų, norinčių ir gebančių plėtoti žinias etnologijos, kultūrų studijų srityse. Priimami tiek baigusieji etnologijos bakalauro studijas, tiek kitas humanitarinių ir socialinių mokslų sritis. Laukiame ir suinteresuotų kolegijų absolventų, kitų sričių bakalaurų; pastariesiems, tiesa, teks atitinkamai pasiruošti – išklausyti išlyginamuosius specialybės dalykus.

Apie programą, jos teikiamas karjeros galimybes, studijuojamus dalykus galite pasiskai tyt i i r t inklalapyje adresu - http://www.vdu.lt/lt/studies/program/146.

Doc. dr. Dalia Senvaitytė

P r o f . d r . G . S k a b e i k y t ė – Kazlauskienė ir Doc.dr. E. Ramanauskaitė - Kiškina teigė, kad šiuo metu taip pat dėsto tik Vytauto Didžiojo universitete.

Kokia dar veikla, susijusia su etnine kultūra užsiimate šiuo metu?

Doc. dr. R. Račiūnaitė - P a u ž u o l i e n ė: šiuo metu rengia monografiją apie šeimos papročius, šis projektas vadinasi „Lietuvių šeima vertybių sankirtoje“, taip pat tyrinėja tris temas: šeimą, tarpukario miesto kultūrą ir religinę antropologiją.

G . S k a b e i k y t ė – Kazlauskienė: „Dabar daugiausia dėmesio tenka skirti šiuolaikinio vaikų folkloro analizei“. Dėstytoja prisideda prie katedros rengiamo projekto „Šiuolaikinis moksleivių folkloras“, kuris kaip sužinojome, Lietuvoje vykdomas pirmą kartą. Pasak dėstytojos, yra darbų apie vaikų anekdotus, tačiau pačių vaikų anekdotų niekas iki šiol nėra nagrinėję.

Doc.dr. E. Ramanauskaitė - Kiškina: „Tyrinėju moksleivių ir studentų emigracijos priežastis, kas juos veja iš Lietuvos, ir į ką turėtų atkreipti dėmesį Lietuvos visuomenė, kad jie sugrįžtų“.

Ar dalyvaujate konferencijose, ar skaitote pranešimus?

Doc. dr. R. Račiūnaitė - P a u ž u o l i e n ė: „Dalyvauju tiek Lietuvoje, tiek užsienyje respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose. 2011 metais dalyvavau konferencijoje Rumunijoje apie mirties papročius nuo XVIII a. iki XXI a. Į šią konferenciją buvo suvažiavę mokslininkai iš viso pasaulio. Skaičiau pranešimą apie lietuvių laidotuvių ritualus. Taip pat 2011 metais buvau viename Anglijos universitete, kur taip pat vyko konferencija, skirta mirčiai, kurioje dalyvavo skirtingų specialybių tyrėjai“. Paklausta, kuo naudingos konferencijos, dėstytoja teigė, kad tai puiki galimybė pasisemti naujų idėjų, pamatyti įdomių dalykų. „Pavyzdžiui, atvažiuoji į konferenciją, o ten karstai sustatyti“- savo įspūdžiais dalijosi dėstytoja.

Prof. dr. G . S k a b e i k y t ė – Kazlauskienė: „Žinoma, tenka pranešimus skaityti, dalyvauju konferencijose, rašau mokslinius straipsnius, tiesiog vykdau dėstytojos pareigas. Per metus dalyvauju keturiose – septyniose konferencijose, kurios vyksta organizacijose, mokyklose, kultūros centruose, jų metu skaitau pranešimus. Pranešimų temos priklauso nuo to, apie ką tuo metu tyrinėjam, rašom, nebūtinai ir apie ką rašom, gali būti tiesiog, kuo domimės“.

Doc.dr. E. Ramanauskaitė - Kiškina: „Šiuo m e t u n e d a l y v a u j a m . K o n f e re n c i j o s e dalyvaujam, kai baigiam konkrečią mokslinę užduotį, tai dabar vyksta procesas. Nenorim dalyvauti konferencijose vien dėl dalyvavimo, vien dėl balų, o norim dalyvauti tada, kada mes jau atliekam kažkokį tyrimą ir turime naujų žinių, ir mes norime jomis pasidalinti. Dažniausiai dalyvaujam keliose konferencijose arba surengiame jas patys. Dalyvaujam etnologų, sociologų konferencijose, tenka sudalyvauti ir užsienyje“. Sužinojome, kad dėstytoja mėgsta dalyvauti konferencijose ir kaip klausytoja: „Mane labai domina įvairūs procesai, vykstantys Rytų ir Centrinėje Europoje, įvairių grupių tyrimai, judėjimų tyrimai. Vyksta to regiono konferencijos, man tai įdomu, nes aktualu“.

Papasakokite, kokiais būdais gilinate savo turimas žinias?

Doc. dr. R. Račiūnaitė - P a u ž u o l i e n ė: „Knygų skaitymas ir nuolatiniai tyrimai. Labai intensyvus gyvenimas, savaitgalių nėra, viskas yra darbas“. Paklausta, ar dėstytojams reikalingos stažuotės, dėstytoja patvirtino, kad būtinai: „dėstytojai tik tai taip gali atsinaujinti“. Išvykimas į stažuotes, pasak dėstytojos, priklauso nuo paties dėstytojo aktyvumo. Paskutinį kartą Doc. dr. R. Račiūnaitė- Paužuolienė dalyvavo stažuotėje Anglijoje. Pokalbio pabaigoje dėstytoja apibendrino, kad „Geras dėstytojas yra tas, kuris nuolat atlieka tyrimus, ir jeigu nori būti geras pedagogas, turi neatsilikti nuo gyvenimo“.

4

Prof. dr. G . S k a b e i k y t ė – Kazlauskienė: „Labai daug laiko tenka praleisti mokslinės literatūros skaitymui. Praktiškai laisvo laiko, atostogų tikrų neturime, mokslo metai yra pedagoginis darbas, o atostogos yra straipsnių rašymas, monografijų rašymas, literatūros skaitymas“. Paklausta apie stažuotes dėstytoja teigė, jog retai į jas vyksta, bet prisiminė savo paskutinę stažuotę, San Peterburge, kurios metu mokslininkai daug dėmesio skyrė vaikų folklorui. Sužinojome, kad keliauti dėstytoja nelabai mėgsta, todėl mieliau gilina savo žinias Lietuvoje.

Doc.dr. E. Ramanauskaitė - Kiškina: „Žinių gilinimas man yra tyrimai ir literatūros studijos, tai yra straipsniai, diplominiai darbai, ieškojimas įvairių tekstų duomenų bazėje.

Stažuotės mūsų tokios trumpalaikės, savaitės laiko. Dažniausiai būna koks nors bendras darbas su kolegomis, išvažiuojam kartu, seminarai vyksta. Vieni vyksta Lietuvoje, tarkim Kaune, kiti vyksta, pavyzdžiui, San Peterburge. Ir tai priklauso nuo to, kas tą seminarą sutinka surengti, nes mes su ta pačia tema važiuojam vis į kitą šalį ir ieškom bendrų interesų. O į tokias eilines konferencijas dabar nevažiuoju, buvau nuvykus, teko ir bibliotekoj padirbti, tačiau ateina suvokimas, kad ir Kaune bibliotekoje gali gauti tokios pačios naudos“.

Taigi net apnikus pavasariškoms nuotaikoms, stiprybės ir užsidegimo turėtumėm semtis iš savo dėstytojų, kurie kupini naujų idėjų, savo laisvą laiką skiria tyrinėjimams ir nuolatiniam tobulėjimui. Dėkojame Jums ir linkime sėkmės darbuose.

Visada įdomu paskaitinėti pokalbius su dėstytoju tokiomis neutraliomis temomis kaip ši. Šiame interviu supažindinsime jus su 2011-ais metais studentų išrinkta etnologijos ir folkloristikos katedros Metų dėstytoja Laimute Anglickiene.

Kodėl, Jūsų nuomone, buvote išrinkta Metų etnologijos dėstytoja? Gal numatote kas padėjo laimėti šį apdovanojimą?

Šito turbūt reiktų klausti studentų, kurie mane išrinko.

Kiek metų dėstote šiame universitete? Kokius pokyčius pastebėjote per šį laikotarpį?

„Tikra“ dėstytoja dirbu nuo 2000 m. Iki tol vedžiau tik seminarus, vadovavau tautosakinėms ekspedicijoms. Pamažu dėstomų dalykų skaičius didėjo, dėstymo krūvis didėjo. Krūvių didėjimas – turbūt ne pats maloniausias pokytis. Bet per tą laiką buvo ir gerų pokyčių - universitetas labai išsiplėtė, pagražėjo, įrengtos patogios darbui auditorijos.

Kokį dėstomą dalyką laikote mėgstamiausiu? O gal yra net keletas tokių?

Per savo dar gan neilgą dėstymo karjerą spėjau padėstyti 12 pavadinimų dalykus. Aišku, ne visus dalykus dėsčiau vienu metu. Vieną mėgstamiausią dėstomą dalyką būtų sunku išrinkti. Čia kaip ir su bet kokiu darbu (studentai, prisiminkit kaip būna su kursiniu ar bakalauriniu darbu), pradžioje gal būna ir ne visai įdomu, ne visai aišku, su kuo tai valgoma, o paskui pamažu prisijaukini dalyką, pradedi juo domėtis, žiūrėk, po kelių metų pamatai, kad atliekant pokyčius programoje, jau kaip ir gaila su juo skirtis. Pačiai patinka mano seniausiai bakalaurams dėstomas dalykas „Etninė materialinė kultūra“, magistrantams prieš porą

metų pradėta dėstyti „Lietuvos etninių grupių kultūra“. Net pačiai buvo keista, bet labai patiko dėstyti dalyką „Etnokultūrinių projektų valdymas“. Gal, kad dalyką klausantys studentai buvo aktyvūs ir labai viskuo domėjosi?

Kas sudomino Jus pasirinkti būtent šią specialybę? Ar etnologija tapo jūsų gyvenimo aistra, ar tiesiog tik dėstomu dalyku?

Į universitetą įstojau Atgimimo laikotarpiu, kai Lietuva vadavosi iš Sovietų Sąjungos priklausomybės, kai visų širdys degė ir troško laisvės, kai visi didžiavomės savo didvyriška istorija ir turtinga lietuvių kultūra, jos tradicijomis ir papročiais. Ir dar tos uždegančios prof. Norberto Vėliaus kalbos ir akys - jos neleido pasirinkti nieko kita kaip tik etnologiją. Etnologija man nėra tik dėstomi dalykai, tik darbas, tai ir gyvenimo būdas, ir, kaip jūs gražiai įvardinote, netgi aistra.

Ar susiduriate su abejonėmis dėl karjeros pasirinkimo? Ar labiau norėtumėte orientuotis į kitą sferą?

Su abejonėmis nesusidūriau. Turbūt studentai galėtų pasakyti, kad ir jiems neleidžiu abejoti dėl jų pasirinkimo. Kai myli savo darbą, netgi visi sunkumai atrodo įveikiami.

Doc. dr. Laumutė Anglickienė:

Ar turite mokslinį autoritetą? Kas tai būtų?

Mokslinio autoriteto neturiu.Ko dar norite iš savęs mokslinėje srityje –

kokios tolesnės karjeros idėjos, siekiai?Iš tiesų etnologijoje yra dar tiek daug

netyrinėtų sričių, bet visko vienas neištyrinėsi ir nepadarysi. Dėl to tikrai tikslinga dirbti ko m a n d o m i s , ka i p d a b a r i š m ū s ų reikalaujama – dirbt i projektuose. Prisipažinsiu, kad man patinka ir mokslinė tiriamoji veikla, tik dideli dėstymo krūviai neleidžia pasinerti į šia veiklą visa galva. Dabartiniu metu labiausiai domiuosi šiuolaikiniu folkloru ir dabartiniais mūsų etninės kultūros pokyčiais.

Ko tikitės iš etnologijos katedros ir pačių studentų?

Tikiuosi, kad mūsų katedra dar ilgai gyvuos. Iš studentų tikiuosi, kad jie bus smalsūs, darbštūs, besidomintys savo studijuojama specialybe. Visada pasigendu pačių studentų aktyvumo – dalyvaukite popaskaitinėje universiteto veikloje, domėkitės, išbandykite save įvairiose srityse, taip jūs ugdote save kaip asmenybę, savo bendravimo įgūdžius, kurių labai prireikia ir ieškant darbo, ir vėliau jau dirbant.

Kaip vertinate etnologijos programos nykimą? Kodėl siūlytumėte abiturientams rinktis šią mokslo sritį – etnologiją?

Manau, kad etnologijos programai sunkūs laikai yra tik laikini, na lygiai taip kaip ši ekonominė krizė. Mes turime tokią seną, įdomią kultūrą, be mūsų, lietuvių, niekas taip gerai jos nesupras ir jos nuodugniai netyrinės. Pastaraisiais metais etnologijos programa buvo atnaujinta, joje studijuojamos ne tik įvairios mūsų tradicinės kultūros sritys, bet ir šiuolaikiniai jos pokyčiai. Be to, stengiamasi ugdyti ir praktinius studentų įgūdžius. Mano nuomone, studijų programa tikrai yra įdomi, nenuobodi, o darbą nelengva susirasti ir studijuojantiems šiuo metu populiariausias socialinių mokslų programas. Praktika rodo, kad studentai, studijuojantys etnologiją, labai to norėdami ir dėdami pastangas, tikrai susiranda ir darbus pagal savo specialybę.

Praeitame numeryje buvo menkai užsiminta apie etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojų neformalią veiklą. Papasakokite ką nors daugiau, apie pomėgius, laisvalaikio leidimą.

Jau minėjau [Pirmajame laikraščio nr.], kad 7 metus šoku pramoginius šokius, moku jų daugiau nei dešimt. Moku šokti ir tradicinius liaudies šokius, nes, būdama studentė, keletą metų lankiau mūsų universiteto folkloro ansamblį. Mėgstu keliauti, esame su draugų kompanija išmaišę visą Lietuvą ir aplinkinius kraštus, bet vis tiek dar sugebame, rodos, ir nedideliame mūsų krašte atrasti kažką naujo, g r a ž a u s , s k a n a u s , n e t i k ė t o . P a t s mėgstamiausias mano užsiėmimas yra skaityti knygas. Grožinės literatūros skaitymas labai padeda išvalyti galvą. Prisėdus prie įdomios knygos, galiu ją skaityti kad ir visą naktį, aukoti tam ir miegą. Ir dar vienas patinkantis užsiėmimas – auginti gėles, tiek namuose, tiek ir sode. Beje, katedroje yra daugiau gėlių mylėtojų, taigi mes mielai keičiamės sodinukais ir žiniomis apie gėlių auginimą.

Pabaigai, ką palinkėtumėte studentams? Būti optimistiškesniems, tikėti ir pasitikėti

savimi, nustoti niurzgėti ir skųstis. Linkiu pamatyti daug įdomių kraštų, susipažinti su kitomis kultūromis, bet pasisėmus įspūdžių, žinių, patirties, grįžti į Lietuvą. Didžiuokimės savo kraštu, mylėkime jį ir kurkime geresnę ateitį visi kartu. Gal tai skamba kaip lozungas, bet... aš juo vadovaujuos savo gyvenime.

Dėkojame dėstytojai už itin nuotaikingus atsakymus.

Laukite kitų laikraščio numerių , kuriuose bus kalbinamas vis kitas dėstytojas.

„Kai myli savo darbą, netgi visi sunkumai atrodo įveikiami“

2011 metų dėstytoja*Gabija Bartkutė

Kiekvieną pavasarį ypač baigiamųjų kursų studentams – pats darbymetis, kai reikia ginti savo bakalauro ar magistro darbus. O jų šioje, VDU Etnologijos ir folkloristikos katedroje, rašoma labai įvairių ir įdomių.

Štai 2011 m. buvo apginti šie magistro baigiamieji darbai, sulaukę dėmesio ir suteikę gerų įspūdžių: Arvydo Griškaus „Aviacinių tradicijų kūrimas Lietuvos karinėse oro pajėgose po Nepriklausomybės atkūrimo“ (vad. E. Kiškina), Mariaus Urbančik „Liaudies drožėjai Dzūkijoje ir Suvalkijoje:

Įdomiausios baigiamųjų darbų temos

Šių mokslo metų lapkričio – kovo mėnesiais VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros studentė Rasa Gražytė, vadovaujama dėstytojos doc. dr. Dalios Senvaitytės, vykdo mokslinį tyrimą tema „Šiuolaikinių neprofesionaliųjų spiritizmo seansų Lietuvoje pirmtakai“.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar galima rasti L i e t u v o j e a t l i e k a m ų š i u o l a i k i n i ų neprofesionaliųjų spiritizmo seansų (ŠNSS) Lietuvoje atitikmenis XIII – XX a. lietuvių mitologijos ir folkloro šaltiniuose, rastas atitinkamas magines praktikas palyginti su ŠNSS siekiant patvirtinti arba paneigti prielaidą, jog šiuolaikiniai neprofesionalieji spiritizmo seansai giminingi ankstyvesnės liaudies magijos formoms.

Tyrime lyginta 2002 – 2012 m. interneto portalų, forumų, blogų, kuriuose sukurtos temos apie spiritizmo seanasų patirtis, pranešimų medžiaga bei kokybinės apklausos būdu surinkti duomenys su XIII – XX a. mitologiniuose, tautosakiniuose šaltiniuose rastų maginių praktikų aprašais.

Šiuolaikiniai neprofesionalieji spiritizmo seansai – tai XXI a. plačiai paplitusios maginės praktikos, ypatingai populiarios moksleivių ir jaunimo tarpe, kurių metu kviečiama mirusiojo dvasia (bet kokia arba konkreti artimojo, žymaus asmens, šventojo) ar tam tikras objektas (Pikų Dama, naminukas, bildukas, velnias, angelas, domino, ateivis ar kt.) ir su juo bendraujama. Šioms maginėms praktikoms dažniausiai būdingas dalyvių susėdimas ratu ir susikibimas rankomis, seanso vedančiojo, vadinamo mediumu, išskyrimas, kreipimasis į dvasią ar kitą objektą tam tikromis žodinėmis formulėmis (kvietimas ateiti), specifinių priemonių, kurių pagalba bendraujama arba užtikrinama apsauga, naudojimas praktikos metu, komunikavimas su dvasia ar kitu objektu užduodant klausimus ir skaitant užšifruotus (veiksmais, garsais) ar tiesioginius (raidinius) atsakymus, tam tikri seansų užbaigimo veiksmai, kartais neapseinama ir be išankstinio pasiruošimo seansui bei poseansinių dvasios išvarymo ritualų. Interneto medžiaga plačiai ir įvairiapusiškai atskleidė šiuolaikinių spiritizmo seansų specifiką.

XIII – XX a. šaltiniai, deja, ne tokie išsamūs ir gausūs. Viso rasta apie 10 skirtingo pobūdžio

praktikų.Tyrimo metu išskirtos ir nuodugniau

analizuotos 5 maginės praktikos, turinčios atitikmenis šiuolaikinėje spiritizmo tradicijoje arba akivaizdžiai atitinkančios spiritizmo seanso, kaip dvasios iškvietimo ir bendravimo su ja proceso, modelį. Tai: 1) praktika naudojant stalą, kuris atsakydamas į klausimus trepteli, 2) praktika naudojant į knygą įdėtą raktą arba į rėtį įsmeigtas žirkles, kurie, pasakius teisingą teiginį, ima suktis, 3) praktika naudojant žiedą, atsakant suduodantį į dubenį, virš kurio yra pakabintas 4) praktika naudojant burtų knygą, kurios tekstų perskaitymas sukviečia dvasias, 5) praktika naudojant veidrodį, į kurį žvelgiant išvystamos dvasios ar kiti objektai.

Tyrimo eigoje paaiškėjo, jog šaltiniuose aptiktas praktikas ir šiuolaikinius seansus vienija: 1) tapačios priemonės, naudojamos praktikos metu, 2) savaiminio priemonių judėjimo motyvas 3) tiesioginis dalyvių liečiamasis kontaktas su naudojama priemone, 4) praktikos tikslas – vagies išsiaiškinimas, 5) vardijimo veiksmas kaip klausimo atitikmuo. Iš šaltiniuose rastų maginių praktikų kiek išsiskiria praktikos su burtų knygomis ir veidrodžiu. Nors p i r m o s i o s a t i t i k m e n ų X X I a . neprofesionaliojo spiritizmo tradicijoje neturi, tačiau visiškai atitinka spiritizmo seanso modelį, na, o praktikos su veidrodžiais – itin giminingos ŠNSS naudojant veidrodžius, tik jas vienija kiek kiti bendri aspektai, nei anksčiau minėtieji.

Galima daryti prielaidą, jog senieji liaudies burtai palaipsniui transformavosi, tam tikros jų priemonės sumišo (tai atspindi praktikų naudojant knygą ir raktą bei rėtį ir žirkles transformacija į spiritizmo seansus naudojant knygą su žirklėmis ir kt.), kai kurios išnyko (stalas, rėtis, raktas šiandien nebenaudojami), atsirado naujų (lėkštė, svarelis ir t.t.). Pokyčiai ryškūs ne tik priemonių kaitoje, bet ir praktikų atlikimo veiksmuose, bendravimo su iškviestu objektu formose. Ankstyvąsias magines praktikas laikyti ŠNSS pirmtakais būtų kiek drąsu dėl išsamios medžiagos stygiaus, tačiau rasti bendrumai patvirtina glaudų ryšį tarp tradicinės liaudies magijos ir šiuolaikinių populiariųjų spiritizmo seansų. Akivaizdu, kad, nepaisant tarptautinės įtakos, pastarosiose gausu tradicinės liaudies magijos liekanų.

Tyrimas organizuotas pagal Lietuvos mokslo tarybos projektą „Studentų mokslinės veiklos skatinimas. II etapas“, suteikiantį galimybę studentams įsitraukti į mokslinę veiklą bei plėtoti tyrėjo gebėjimus. Rasa Gražytė dėkoja Lietuvos mokslo tarybai už Studentų mokslinės praktikos stipendiją. Kviečiame ir kitus studentus prisidėti prie šio projekto ir ugdyti savo mokslinį potencialą! Daugiau informacijos rasite adresu: www.smpraktika.lt.

Na, o visi susidomėję šiuolaikinių neprofesionaliųjų spiritizmo seansų Lietuvoje pirmtakais išsamesnę informaciją apie tyrimo rezultatus galės išgirsti Šiaulių universiteto rengiamoje XVI bakalaurantų ir magistrantų mokslo darbų konferencijoje „Studentų darbai-2012”, vyksiančioje balandžio 12-ą dieną, arba VDU Etnologų klubo renginiuose.

5

MOKSLAS IR MES

Rasa Gražytė, III k. Etnologija

STUDENTŲ MOKSLINIAI TYRIMAI: ŠIUOLAIKINIŲ NEPROFESIONALIŲJŲ

SPIRITIZMO SEANSŲ LIETUVOJE PIRMTAKAI

tradicijų ir modernumo sankirta“ (vad. A. Venskienė), Natalijos Kaminskaitės-Kurlavičienės „Vyrų ir moterų santykiai šiuolaikiniame folklore“ (vad. L. Anglickienė) ir kt., o 2010 m. – Vilmos Mulevičiūtės-Sabaliauskienės „Santykis su t r a d i c i j a š i u o l a i k i n i ų v e s t u v i ų scenarijuose“ (vad. G. Kazlauskienė), Jurgitos Nagrockytės „Dambrelio raida Lietuvos muzikiniuose ansambliuose“ (vad. R. Apanavičius), Rimanto Žuko „Šiuolaikinis lietuvių kariškas folkloras“ (vad. L. Anglickienė).

Ne tik darbai, bet ir gynimai retkarčiais būna įspūdingi. Per A. Griškaus baigiamojo darbo gynimą skambėjo dainos apie skraidančius berniukus, o A. Venskienė tik po gynimo sužinojo, jog jos studentas M. Urbančik puikiai ir pats įvaldęs peilio aštrumą, į R. Žuko darbo gynimą atvyko net kolegų kariškių palaikymo komanda.

2011 m. buvo apginti ne prastesni bakalauro baigiamieji darbai: Stasės Venčaitienės „Jaunų žmonių santykiai XIX a. – XX a. pirmos pusės romansuose ir karinėse istorinėse dainose“ (vad. G. Kazlauskienė), Akvilės Stankutės „Šiaurės A u k š t a i t i j o s muz ik in io fo lk lo r o gaivinimas“ (vad. R. Apanavičius), Martyno Vingrio „Tabako kilmė lietuvių e t i o log inėse s akmėse“ (vad . G . Kazlauskienė), Silvijos Sakalauskaitės „Anekdotai apie seksualines mažumas“ (vad. G. Kazlauskienė), Agnietės Kizevičiūtės „Kauno kunigų seminarijos auklėtinių gyvenimo pasakojimai“ (vad. G. Kazlauskienė) , Daivos Kuncai tės „Gimtadienių šventimas XXI a. I dešimtmetyje“ (vad. L. Anglickienė), Auksės Noreikaitės „Lietuvos latvių k u l t ū r i n i s t a p a t u m a s “ ( v a d . L . Anglickienė).

Klausančiuosius ypač sudomino M. Vingrio darbo pristatymas: autorius ir dabar kartais kviečiamas į įvairius muziejus, renginius, seminarus perskaityti savo pranešimų apie rūkymo folklorą, tabaką ir pan.

O 2010 m. daug dėmesio ir gerų žodžių sulaukė Gintarės Dusevičiūtės bakalauro darbas „Ikikrikščioniškos lietuvių religijos supratimas mūsų laikais: Jorės šventė“ (vad. D. Senvaitytė), Šarūno Stankevičiaus „Reklamos i r tautosakos sąsajos š iuolaikinėje kultūroje“ (vad. L. Anglickienė), Justės Vasi l ionytės „Šimtadienio folkloras XXI a. pradžioje“ (vad. L. Anglickienė), Skaistės Višinskaitės „Anekdotai apie blondines“ (vad. L. Anglickienė) ir kt.

2009 m. buvo apginti taip pat labai įdomūs darbai: Pauliaus Balžeko „Dievo samprata vaikų pasaulėvokoje“ (vad. D. Senvaitytė), Astos Karaliūtės „Etninės kultūros elementai šiuolaikiniame interjere ir eksterjere“ (vad. L. Anglickienė), Gintarės Kavaliūnaitės „Šiuolaikinių vestuvininkų apranga Kauno mieste“ (vad. A. Venskienė), Kristinos Kelerytės „Šiuolaikinės studentų krikštynos Kaune“ (vad. R. Račiūnaitė-Paužuolienė), Dariaus Oznansko „Naktinių klubų lankytojų elgsena: Kauno klubų „Exit“ ir „B.O“ analizė“ (vad. D. Senvaitytė), Indrės Pociūtės „Požiūris į savižudybę baltų pasaulėvokoje“ (vad. A. Vaicekauskas).

Linkime didžiausios sėkmės rengiant ir ginant baigiamuosius darbus 2012-aisiais!

Jei uoliai ganysiu, galbūt iki

pilnametystės ir kelnes įsigysiu!

An

elė

s N

avi

kait

ės

pie

šin

ys

Živilė Dapšauskaitė, Etnologijos ir folkloristikos

katedros doktorantė

vaikais, ateik ir tu!

Dabar j i jau rimtai

išsigando ir paskambino į

stotį. Operatorė jai pasakė, jog

ji praneš policijai, ir patarė

merginai, jei tas pats balsas

vėl skambintų, kad ji bandytų

su juo ilgiau pašnekėti, tuo

būdu telefonų stotis turės

l a ik o a t s e k t i , i š ku r

skambinama, ir areštuoti tą

žmogų. Nepraėjus nė kelioms

minutėms , vėl suskambo, ir

kaip tas pats balsas pasakė:

- Aš antrame aukšte su

vaikais, ateik ir tu!

M e r g i n a p aband ė j į

p r a š n e k i n t i , t a č i a u

skambintojas turbūt atspėjo,

kodėl ji tai daro, ir padėjo

ragelį. Tik po kelių sekundžių

telefonas vėl suskambėjo. Šį

kartą tai buvo operatorė, ji

pasakė:

MOKSLAS IR MES

Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą yra

išgirdęs nors vieną miesto legendą, kaip

kokiam vaikinui ar merginai tenka susitikti

šmėklą ar žudiką maniaką. Šios istorijos mane

sudomino, todėl kursiniam savo darbui

pasirinkau tyrinėti Japonijos ir Amerikos

miesto legendas. Šių dviejų skirtingų šalių

miesto legendas suradau internetiniuose

puslapiuose, kuriuose buvo pateiktos

populiariausios istorijos.

Klausiate, kodėl nepasirinkau lietuviškų

miesto legendų? Atsakymas paprastas:

šiandieniniais globalizacijos laikais žmonės

pradeda domėtis kitomis kultūromis, todėl

nusprendžiau patyrinėti tas kultūras per

miesto legendas.

Pirmiausia pristatysiu populiarias

Amerikos miesto legendas bei šių istorijų

antagonistus. JAV miestų legendose

populiarūs neigiami veikėjai daugiausia yra

vyriškos giminės atstovai, turintys

psichologinių problemų: klounu persirengęs

maniakas persekioja auklę ir jos globojamus

vaikus ar žudikas maniakas žudo studentes.

Dažniausiai istorijose jos būna dviese

tuščiame bendrabutyje. Taip pat miesto

legendose jaunuolių tyko pavojus sutemus

Amerikos ir Japonijos miesto legendosgreitkeliuose: ten visados pasirodo maniakas

su kabliu vietoj rankos. Amerikietiškose

miesto legendose ne tik žudikai-maniakai yra

populiarūs personažai, šiose istorijose didelį

vaidmenį atlieka mirusių žmonių lavonai,

kurie dažniausiai būna paslėpti motelių, bei

nakvynės namų kambariuose po lovomis ar

net lovų čiužiniais ant kurių miega miesto

legendų protagonistai.

O štai Japonų miesto legendų antagonistai

90% yra moteriškos giminės psichopatės

persekiojančios moksleivius (nes Japonijoje

miesto legendos populiarios tik tarp

moksleiviško amžiaus žmonių grupės). Šios

antagonistės dauguma atvejų būna jaunos

bei gražios merginos, turinčios ant veido

bjaurius sužalojimus; kitos žudikės būna su

nupjautomis kojomis. Šias žudikes teigiami

herojai dažniausiai sutinka mokyklos

teritorijoje – tualete ar tuščiose klasėse, ar

eidami iš mokyklos į namus.

Rašydama šį darbą pastebėjau, kad

amerikietiškose miesto legendose nėra

pasakoma apsisaugojimo būdų nuo tykančių

pavojų, o štai japoniškose siaubo istorijose

nuo žudikų-maniakų galima apsisaugoti, tik

reikia žinoti tinkamą atsakymą, nes maniakai

-Bėk iš namo kuo greičiau,

tas žmogus skambina iš to

paties namo.

Auklė tik padėjo ragelį ir

išgirdo kažką lipant laiptais.

Ji išbėgo iš namo - tiesiai

policijai į glėbį. Policija

įsiveržė į namą ir rado vyrą,

mojuojantį mėsininko peiliu.

Pasirodo, jis įlipo į namą per

antro aukšto langą, nužudė

abu vaikus ir ruošėsi ta patį

padaryti vargšei auklei.

visada užduoda klausimą, jei klausiamasis

teisingai atsako – lieka gyvas.

Skaitydama amerikietiškas ir japoniškas

miesto legendas pastebėjau, kad dauguma jų

yra išverstos į lietuvių kalbą ir jau paplitusios

po lietuviškas internetines svetaines. Jau

kuris laikas šios legendos yra perduodamos iš

lūpų į lūpas, kaip lietuviškos siaubo istorijos.

Vertiniuose į lietuvių kalbą, galima pastebėti

nevartotinus lietuviams žodžius ar

sulietuvintus veikėjų vardus.

Apibendrindama galiu teigti, kad visose

miesto legendose, nesvarbu iš kur jos būtų

kilusios, galime aptikti bendrų baimių, kurias

šiais laikais patiria kiekvienas žmogus: baimė

likti vienam tamsoje, saugumo jausmo

trūkumas ir t.t. Todėl ir manau, kad skirtingų

šalių miesto legendos prigyja Lietuvoje, nes

jos parodo kosmopolitiškas žmogaus baimes.

Baigdama norėčiau perspėti visus

skaitytojus sutemus nevaikščioti vieniems,

nes jau šiuo metu, kai Jūs skaitote „Etno

pasaulį“, žudikai maniakai ieško sau naujų

aukų .

Siaubo istorija apie

žudiką maniaką

Jauna pora, gyvenusi

dideliame name nuošalioje

vietoje, išėjo vieną vakarą į

pobūvį ir paliko auklę

prižiūrėti jų du vaikus. Auklė

paguldė vaikus į lovą ir jiems

užmigus, likusią vakaro dalį

ž i ū r ė j o t e l e v i z o r i ų .

S u s k amb ė j o t e l e f o n a s ,

mergina atsiliepė. Ragelyje

p a s i g i r d o i s t e r i š k a i

besijuokiantis vyriškas balsas.

Balsas pasakė:

- Aš antrame aukšte su

vaikais, ateik ir tu!

Pamaniusi, kad čia gal koks

kvailys skambinėja, metė

ragelį ir pagarsino televizorių.

Greitai vėl pasigirdo

skambutis. Tas pats isteriškai

kvatojantis balsas vėl tarė:

- Aš antrame aukšte su

Jonė Jusaitė, IV k. Etnologija

6

Miesto legen-

dos herojė. Ji

visada klausia

ar yra graži.

7

Pavasaris vis iš naujo ragina visa savo esme sugr įž t i į gamtą . Praėjus i L ie tuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventė primena, koks šis metų laikas simboliškas mūsų šaliai. Galbūt pradėjus šilti orams, pats laikas pagalvoti ir apie vasaros planus. Siūlome pasinaudoti kelionės idėja, kurią pateikė kone prieš 80 metų, žurnale „Gimtasai kraštas“ kraštotyrininkas Jurgis Dovydaitis:

„Žygiavote kas pėsti, dviračiais, laiveliais, auto. Visi pagauti minties: pažinkime savąjį kraštą! Pažinkime tai, kas verčia mus lietuviais vadintis. [...] Tik lygiuose laukuose, pakalnėse, kur daina lydėjo artoją, kur lakštingalų balsus nešė malonus vėjas galėjote jaustis esą tėvynėje. Panemunių, paežerių nugrimzdusių pilių viršūnėse galėjote pasikalbėti su tikrais lietuvių karžygiais, jų vėlėmis. Užmirštos sentėvių vėlės taip džiaugėsi sulaukę jaunosios Lietuvos atstovų, kad galėtų juos pamokyti, pastiprinti.

Įsitikinote, kad vienas saulėlydis, paežerės piliakalnyje, viena praleista naktis pilies griuvėsiuose, pamokė, pasakė daugiau, nei, kad pasako vadovėlis, kalamas ištisus mokslo metus. Pasakyk tai savo draugams, kurie su tavimi ir nekeliavo, paragink žygiams ir juos. [...]

Juo toliau keliavai, juo daugiau pajutai tėvynės grožio. Kas žingsnis pastebėjai, kaip daug dirbo amžiai tau, kad tu gyventum. Kelionėje įsitikinai, kad esi maža Lietuvos kūno dalelė, kur privalai kuo tiksliausiai atlikti savo pareigą. [...]

Džiaugiuosi, jei tave šios mintys aplankė, jei pamatei save ir išgirdai kitus, kaip jie gyvena ir dirba. Atsimeni, kaip daug gali padaryti lietuvis, jei tik jo jėgos yra suburiamos, pažadinamos. Judėk, ir judink snaudžiančius draugus. Šluok nuo savęs abejones, netikrumos dėl rytojaus; papuošk juos šviesiais kelionių vaizdais. Įsidėk širdin lietuvio darbo pasišventimo pavyzdžius, ir b ū s i n e p a p e r k a m a s , n e p a j u d i n a m a s lietuviškumo pionierius – tvirtuma. Be galo trūksta tokių darbininkų, kada griovėjų, pataikūnų, prisimetėlių yra taip daug... Kurk lietuvio ideologiją ne iš dulkėtų vadovėlių, garsių, tuščių kalbų, o iš savo kelionės patyrimo, vaizdų, taip, kaip visi didieji lietuviai yra ją nepajudinamai sukūrę. Kelionės vaizdais gyvenai, jie tave užgrūdino, parodė kas pas mus yra daryta; įsivaizduok, kiek dar yra darytina. [...] Eik ir pirmas kelk balsą, kalbėk, pats kiek gali darbuokis, kad ir ateinančios kartos galėtų laisvos keliauti, lietuviškai kalbėti nuo Palangos iki Nemuno versmių.

Tokia kelionės nauda.“

Kelionės reikšmė*Kristina Grigonytė

KAS KADAIS RAŠYTA... buvo sutvarkyti visi dokumentai ir

suderinta studijų programa. Reikia pripažinti, jog iš pradžių buvo gana nejauku, nepažįstama aplinka, žmonės, kita kalba. Pirmosios paskaitos taip pat kiek išgąsdino ir jau b u v a u b e s i r u o š i a n t i k r a u t i s lagaminus, tačiau pamažu prisitaikiau prie gyvenimo ritmo ir nusprendžiau „įveikti“ šį savo užmojį.

Įsiliejus į tokį multikultūrinį gyvenimą linksmų akimirkų, įdomių žmonių bei diskusijų tikrai netrūko. O ir universitetas aktyviai rūpinosi m a i n ų p r o g r a m o s s t u d e n t ų integracija organizuodamas įvairius teminius vakarus ir ekskursijas, kurių metu siekė supažindinti su savo šalies kultūra. Reikia pripažinti, jog laikas iki sesijos prabėga greitai, o esant svečioje šalyje, rodės, dar greičiau. Nors sesija truko visą mėnesį, per daug atsipalaiduoti nebuvo kada. Gerokai nustebino ir pasirinktų dalykų ats iskaitymo forma: v ienuose egzaminuose tik žodžiu atsakant į keletą klausimą, kituose pristatant atliktą tyrimą. Iki sesijos nebuvo jokių koliokviumų, namų darbų rašymų, visi dėstytojai ir studentai koncentruojasi į vieną galutinį įvertinimą – egzaminą. Įdomiomis, visgi daugiausiai įvairios srities antropologijos paskaitomis, pagilinau ne tik savo studijų srities žinias, tačiau kartu patobulinau ir užsienio kalbos bagažą. Dabar galiu teigti, jog auditorija nėra vienintelė vieta, kurioje gali vykti paskaita, kodėl gi jų nesurengus prekybos centre, kavinėje prie kavos puodelio ar net bare su alaus bokalu? Tiesiog verta pastebėti, jog mums ne visuomet įprasta paskaitų forma gali būti žymiai įdomesnė ir palaikyti mažiau formal ius studento-dėsty to jo santykius. Atsiskleidė kitokios bendravimo su dėstytojais, studijų formos galimybės, kurios kartu paskatino didesnį savarankiškumą atliekant tiriamųjų darbų užduotis. Visa gauta patirtis padeda pažvelgti į savo tautą iš šalies, atsikratyti etnocentrizmo priemaišų, ir kartu lengviau pastebėti mūsų visuomenės c h a r a k t e r i o b r u o ž u s a r n e t susiformavusius stereotipus. Manau, pabūti tokioje „kultūrinėje košėje“, mūsų specialybės studentams turėtų būti itin vertinga ir įdomu, o patirti įspūdžiai neabejotinai išlieka visam gyvenimui.

Turbūt neretas studentas sutiktų, jog galimybė pastudijuoti užsienyje kartu ir vilioja, ir baugina. Mes esam pripratę prie savų dėstytojų, daugiau ar mažiau žinome jų reikalavimus bei v e r t i n i m o k r i t e r i j u s , t o d ė l nenuostabu, jog „svetima“ studijų aplinka gali bauginti. O jei dar pradedi galvoti, jog studijos vyks užsienio ka l b a , j o s i m a a t ro d y t i d a r sudėtingesnės. Išsigąsti dėl to tikrai neverta, bet nusprendus vykti, reikia turėti tvirtus studijoms pasirinktos kalbos pagrindus. Žinoma, bene m a ž i a u s i a i p r o b l e m ų k y l a mokantiems anglų, tačiau ar galima apsieiti ir be jos? Tikrai tai įmanoma, jeigu galimybės ir norai bus tinkamai suderinti. Svarbus ir daugeliui kylantis klausimas, kur galima važiuoti? Etnologijos ir folkloristikos katedra yra pas i raš ius i sutart is , kur iomis studentams siūloma vykti į šiuos universitetus pagal Erasmus mainų programą:

Bugarija - Institute of Folklore at Bulgarian Academy of Sciences,

Estija - University of Tartu,Turkija - Cumhuriyet Universitesi,Vengrija - Pazmany Peter Catholic

University.Iš pradžių gali pasirodyti, jog

siūlomų universitetų ir juose esamų studijų programų skaičius nėra platus ir jums netinkantis, tačiau neverta nuleisti rankų. Visuomet yra galimybė peržvelgti 29 universitetų sąrašą, su kuriais VDU nuo 2009 m. turi pasirašęs 8 4 t a r p u n i v e r s i t e t i n i o bendradarbiavimo sutartis. Studentai gali pretenduoti į mokamą stipendiją, vykstantiems pagal VDU dvišalio bendradarbiavimo sutartis. Šios stipendijos pagrindu studentai gali išvykti semestro ar metų studijoms į užsienio universitetus, o pats konkursas skelbiamas du kartus per metus – pavasario ir rudens semestre. Žinoma, pasinaudoti šia programa kiek sudėtingiau, nes siunčiamų studentų skaičius paprastai būna gerokai mažesnis, lyginant su Erasmus studentais.

Man šį barjerą perkopti pavyko ir 2011 m. pavasar io semestro studijoms išvykau į Belgijoje esantį Lježo (Université de Liège), nors prieš tai reikėjo gerokai „palakstyti“ kol

ETNOLOGŲ STUDIJOS UŽSIENYJE

įrankius!Vienijantis laužas ir žvejybos

ypatumaiNors studentai skirtingai leido praktikos

metu turėtą laisvą laiką – vieni kompiuteriu žiūrėjo filmus, kiti skaitė mėgstamą knygą, treti žaidė stalo žaidimus, likusieji tiesiog mėgavosi gamta ir šmirinėjo po muziejaus teritoriją, tačiau visus studentus išlįsti iš savo palapinių ar sugrįžti iš tolimiausių kampelių vertė ir kartu vienijo bendras laužas, prie kurio vyko pasitarimai, diskusijos, pokalbiai, žinoma, reikėjo ir maitintis! Čia kurso merginos užsiiminėjo kulinarija, o vaikinai prižiūrėjo laužą. Gaminti įmantrūs patiekalai, tokie kaip gardžiais įdarais kimštos lauže keptos bulvės, naudoti netradiciniai gamybos būdai, tokie kaip puodų stumdymas ir laužo kurstymas pakrantėje rastu irklu.

Vaikinai stengėsi maisto parūpinti ir patys, todėl intensyviai pasinerė į žvejybą. Šiam užsiėmimui nepakako meškerės – keli kurso vyrukai panoro sukonstruoti netgi bučių, kuriam davė mitologišką, bet kartu itin obscenišką pavadinimą – laumės vagina. Bučius išėjo neblogas, tačiau žvejyba nesisekė – jokia žuvis į jį neįkliuvo...

Išbaidė liūtis Penktoji kvalifikacinės praktikos diena

studentams, deja, buvo paskutinė. Netikėtai prasidėjo liūtis, kuri skatino mesti darbus ir lėkti į kuo sausesnę vietelę. Neilgai trukus, liūčiai nerimstant, studentai susipakavo visą atsivežtą amuniciją ir patraukė namo. Taip pasibaigė smagus ir įdomus trečiakursių etnologų išbandymas – kvalifikacinė praktika Liaudies buities muziejuje.

8

Nors šiais metais visi konkursai į siūlomas dvišalių mainų ir Erasmus studijas jau pasibaigė, tačiau pasinaudoti šia galimybe galima bandyti ir ateinančiais mokslo metais, svarbu atidžiai sekti skelbiamą informaciją. Jeigu jums reikia atlikti praktiką, galite pasinaudoti dar viena universiteto siūloma galimybe.

HMF studentams skiriamos 6 Erasmus praktikų finansuojamos vietos užsienyje. Praktikos laikotarpis – 3 mėn. Visi HMF studentai atrankos anketas yra kviečiami užpildyti iki 2012-04-22.

Jei neturite jokių akademinių skolų, o vidurkis didesnis kaip 8, ir esate motyvuoti dėl savo pasirinkto universiteto ir studijų, nebijokite išbandyti savo jėgas.

Gintarė Dusevičiūtė, 2 k. etnologijos magistrantė

Trečiakursių etnologų išbandymas: praktika Rumšiškėse

Viskas prasidėjo 2011 m. birželio 13-ąją, kai trečiakursiai etnologai būreliais patraukė į Lietuvių liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kur turėjo progą visą savaitę darbuotis atlikdami jau tradicija tapusią etnologų kvalifikacinę praktiką.

Vietoj palapinių miestelio – trys kaimeliaiSugužėjusiems studentams muziejaus

administracija pasiūlė įkurti palapinių miestelį tolimiausioje muziejaus teritorijos dalyje – ant Kauno marių kranto. Ten nusigavę, visi ėmėsi palapinių statymo darbų.

Tyčia ar netyčia kurso studentai pasidalino į tris nedidelius studentų palapinių kaimelius, kurių kiekvieną sudarė dvi – trys palapinės. Vienas studentų šiems kaimeliams davė pavadinimus: Kalniečiai – kaimelis, įkurtas studentų, kurie pradžioje gyveno miške, tačiau išvaikyti pesticidų purškėjų, persikėlė ant aukščiausio kalno, Majamis – kaimelis atokiame „kurortiniame pležiuke“, kurį lankė gulbės, ir Pamario žvejų kaimas, įsikūręs prie pat marių siauroje pakrantėje, kur mėtėsi didelės žuvų galvos, o šalimais pliuškeno marių vanduo. Deja, pastarojo kaimelio likimas liūdnas – liūčiai prasidėjus palapinės buvo apsemtos.

Darbai darbeliai – net įrankiai lūžo!Įsikūrę, jau sekančią dieną studentai ėmėsi

darbo. Per visą praktikos laiką nuveikta nemažai – aplankyta biblioteka ir archyvas, administracijos fondų skyrius, išsamiai susipažinta su muziejaus ekspozicijomis, prisidėta prie ekspozicijų kūrimo darbų. Darbai pareikalavo ir ištvermės bei kančių – partizanų bunkeryje gide dirbusią Skirmantę kandžiojo uodai, vaikinus pylė prakaitas nešiojant eksponatus , b ibl io tekoje di rbusioms merginoms teko pavargti rūšiuojant knygas įvairių kalbų abėcėlėmis, o alkakmenius iškelti bandę studentai sulaužė visus turėtus darbo

Studentų gamintas bučius

Rasa Gražytė, III k. Etnologija

Prisiminus abiturientų nerimą dėl savo kelio pasirinkimo ir ateities planų, dabar nejučiomis apima šypsena. Gali r amia i a t s ikvėp t i i r paga l i au pasidžiaugti, kad visgi visi sprendimai jau padaryti ir esi ten, kur esi, savo vietoje. Įpusėjus pirmajam kursui kartkartėmis dar apima mokyklos nostalgija, tačiau galiausiai supranti, kad dabar tu laipteliu aukščiau, o tai reiškia, jog po truputį atsiveria keliai galimybėms ir tikslų įgyvendinimams.

Baltijos regiono kultūros buvo netikėtai atrasta studijų programa. Reikia pripažinti, kad nepaisant to, jog studijos intrigavo, jų pasirinkimas buvo rizikingas. Mūsų, pačių pirmųjų, nepasiekė jokie gandai ar nuomonės apie įmanomus programos pliusus ir minusus, galėjome tik nuspėti, kaip būsime mokomi ir kaip mums seksis. Mes pasinėrėme į šias studijas vildamiesi, kad jos patenkins lūkesčius ir leis mums atrasti daugybę įdomių dalykų.

Įspūdis, kuris susidarė jau po p i r m o j o s e m e s t r o , n e n u v y l ė . Pirmiausiai, dar šiek tiek nedrąsūs ir pasimetę, susitikome su šiltais dėstytojais, kurie kaipmat sukūrė jaukią atmosferą ir stengėsi mus pažinti labiau kaip žmones, o ne tik kaip studentus. Vietoj įprastinių ir tikėtinų klausimų apie karjeros galimybes, dėstomus d a l y k u s , u n i v e r s i t e t o t v a r k ą , pirmiausiai susipažinome vienas su kitu, buvome paklausti, kaip jaučiamės, kuo domimės, iš kur atvykome ir kokį įspūdį paliko Kaunas.

Pirmąją savaitę žaidėme žaidimus, kurie leido geriau pažinti grupę ir susidaryti įspūdį apie studijų programą. Mus pasitiko nuoširdūs ir kūrybingi dėstytojai, kurių dėka pasijutome jaukiai. Didžiulė padėka jiems už tai!

Iš tiesų panaši atmosfera išliko ir po pusės metų, nes grupėje tėra virš dvidešimt žmonių, kurie visada gali kalbėtis, reikšti savo nuomonę, čia visi išklausomi, bet koks klausimas gali būti aptariamas dar ir dar kartelį, kol tikrai pasidaro aišku.

Dėstytojai labai skatina domėtis įvairiomis papildomomis veiklomis ir visada ras laiko pakalbėti su kiekvienu asmeniškai.

Jau pirmaisiais mėnesiais buvome ne tik supažindinti su pagrindiniais tyrimais, bet ir gavome užduočių juos pri taikyti , taigi , t ikrai neteko nuobodžiauti vien teorija. Šiose studijose reikia nuolatos domėtis šiandieniniu pasauliu, žiniasklaidos naujienomis, tenka pažinti ir gilintis į įvairas šalis. Programa apjungia ne tik dabartinius įvykius, bet ir

9

praeitį, o į pastarąją gilintis leidžia dėstoma Baltijos regiono istorija.

Studijos džiugina ir tuo, kad yra daugybė sričių, kuriose kiekvienas gali save išreikšti ten, kur jam labiausiai norėsis ateityje: ar tai būtų žiniasklaida, ar kultūros, meno projektai, turizmo sritys, galbūt švietimas, verslas.

Suprantama, kad kyla šiek tiek nerimo ir abejonių dėl galimybių įsidarbinti pabaigus studijas, tačiau tai priklauso nuo kiekvieno atkaklumo ir ryžto, nes sričių tikrai yra. Šioje studijų programoje labai svarbu atrasti, kas tave labiausiai patrauktų, o kai žmogus daro, tai kas jam patinka, juk viskas savaime sėkmingai susiklosto. Tai kaip nerašyta gyvenimo taisyklė...

Baltijos regiono kultūros patraukia ne tik įdomiu pavadinimu, bet ir dėstomais dalykais. Praėjus semestrui, įspūdis toks pat šiltas, kaip ir pradžioje.

Kiekvienam žmogui svarbu mylėti ir jaustis mylimam.

Meilė žmones valdė visais laikais. Net ir žiloje senovėje tarp

begalės nesibaigiančių darbų merginos rasdavo laiko

pasvajoti apie mylimus bernelius ir vestuves, kurios buvo ir

yra vienas pagrindinių tikslų merginų gyvenime. Tačiau

kartais ne visuomet lengva atkreipti į save mylimojo dėmesį,

su šia problema turbūt esam susidūrusios visos, todėl meilės

mėnesio proga noriu pasidalinti iš senovės atklydusiais

burtais, kuriuos naudojo mūsų senelės, norėdamos

prisivilioti patinkančius vaikinus. O burtų buvo visokių –

nuo paprastų iki sunkiai atliekamų ir reikalaujančių daug

pastangų. Tik be galo atsidavę ir įsimylėję merginos

ryždavosi atlikti tokius maginius veiksmus. Vienas jų –

sakoma, kad reikia pasigauti gyvą šikšnosparnį, naktį jį

nunešti toli į mišką, kad būnant miške nesigirdėtų nei šunų

lojimų, nei gaidžių giedojimo. Miške reikia susirasti didelį

skruzdėlyną ir ant jo padėti šikšnosparnį. Laukinės

skruzdėlės šikšnosparnį sugraužia, o tarp jo kauliukų

galima rasti du specialius kaulus – vienas panašus į

kabliuką, kitas – tiesus kaip pagaliukas. Sakoma, ką tuo

kabliuku užkabinsi, tas bus tavo, o kurį pagaliuku pastumsi,

tas į tave niekada daugiau nežiūrės. Kaip matome, tai

puikus būdas ne tik prisivilioti vaikiną, bet ir atsikratyti

nepageidaujamų gerbėjų.

Šiek tiek lengvesnis būdas patraukti dėmesį

– nukirpti patinkančio vaikino plaukų sruogelę.

Kaip tai padaryti – priklausys nuo jūsų originalumo,

mielosios. Tada sruogelę reikia įrišti į nosinaitę ir per

kitą susitikimą su vaikinu jam nematant tris kartus

su ja suduoti. Taip pat senelės pataria, kad minkant

duoną, reikia nenusiplauti rankų, o palaukti kol tešla

ant jų sudžius. Tuomet nuo alkūnių nukrapštyti tešlą

ir supylus į kokį nors gėrimą, duoti jo vaikinui

atsigerti. Kalbant apie tokių stebuklingų gėrimų

gamybą, senolės teigia, kad norint prisivilioti

patinkantį žmogų, reikia jam į gėrimą įspjauti. Kitas

drastiškesnis būdas – į vaikino gėrimą įlašinti savo

mėnesinių kraujo, pasak liaudies, šis metodas ypač

veiksmingas. Tačiau pagalvokime apie vargšus

vaikinus…

Yra nemažai būdų norint sužinoti, kas bus tavo

išrinktasis. Vienas jų – pirmą jaunaties naktį, kai tik

pamatai jauną mėnulį, reikia treptelti koja ir iš po

pėdos pasisemti žiupsnelį žemių, tuomet tylint, nė

žodžio niekam nesakius reikia nueiti miegoti, o

žemes pasipilti po pagalve. Sakoma, kad tą naktį

susapnuosi savo išrinktąjį

Kitas vienos mano pažįstamos senelės

jaunystėje išbandytas būdas kaip sužinoti išrinktojo

vardą yra toks. Reikia patinkančių vaikinų vardus

užrašyti ant popieriaus lapelių kiekvieną vardą po

tris kartus. Lapelius suvynioti ir paberti po pagalve.

Prieš užmiegant vieną lapelį išsitraukti ir pasidėti

šalia, tik šiukštu nežiūrėti kas parašyta. Kitą lapelį

reikia ištraukti atsibudus vidurnaktį ir taip pat

pasidėti šalia, o trečiąjį lapelį išsitraukti ryte tik

prabudus. Tuomet peržiūrėti visus tris lapelius – jei

išsitraukei tris kart to pačio vaikino vardą, reiškia, jis

ir bus tavo vyras. Panašus būrimas galimas ir su

žvakėmis. Ant lapelių reikia surašyti patinkančių

vaikinų vardus ir prie kiekvieno lapelio padėti po

vienodo dydžio žvakutę. Uždegus žvakes stebėti, kuri

žvakė pirma sudegs – tas vaikinas ir taps tavo vyru.

Tikiuosi, šios žinios pravers ieškant tikrosios

meilės. Nes įsimylėjus pasaulis tampa daug

gražesnis.

Likus tik penkioms dienelėms iki gyven ime bene svarb iaus io apsisprendimo, kokius brandos egzaminus laikyti ir kur toliau studijuoti man iškilo didelė dilema. Šiuo metu mane kankina nežinia ir beviltiškumo jausmas, kaip atrasti savo gyvenimo kelią ir tikslą vėl iš naujo.

Kelis metus turėjau aiškų tikslą, realų norą, niekuomet nesiblaškiau. Šmaikštavau su draugais, kad jie yra tokie neapsisprendėliai ir nežino, ką pasirinks ateityje. Šiuo metu aš jaučiuosi panašiai kaip ir jie - neapsisprendusi. Mano brandos egzaminų lapelis (kuriame turiu pareikšti norą apie laikomus egzaminus) vis dar tuščias... Aš nežinau, ką jame įrašyti. Vis dar laukiu, mąstau, seku naujienas, kad paskelbs mano specialybę, kad pakvies į ją studijuoti.

Būtent aš kalbu apie Etnologijos specialybę, kuri yra mano tikslas ir svajonė. O koks turėtų būti jausmas, kuomet VDU lankstinuke neberadau jos? Kokie kryptingi ir skaudūs gali būti pasikeitimai, kai tuo tikėjau taip seniai? Ir kas gali būti blogiau už svajonę, kuri dūžta net neprasidėjus?

Taigi nubirus paskutinėms žiemos snaigėms, ir pradėjus atgimti gamtai vėl iš naujo, norėčiau parašyti apie save, supažindinti su savo svajone.

Esu abiturientė Kristina. Mėgstu humanitarinius mokslus, ypač Lietuvos istoriją, kuri pasakoja, kas vyko mūsų šalyje praeityje, supažindina su tradicijomis, kultūra, muzika, kuri tiesia kelią į savęs pažinimą, atskleidžia protėvių, senolių mintis, skatina kūrybiškumą bei dar didesnę meilę Lietuvai. Visa, kas man labai brangu ir artima širdžiai, vadinasi mano svajone, kuri sutelpa i vieną žodį – Etnologija.

Net berašant šį rašinį pas mane groja tik folklorinė muzika. Aš visuomet klausiau tokios muzikos, žaviuosi muziejais, tautosaka, dalyvauju istoriniuose renginiuose, tokiuose kaip „Hanza dienos“, „Muziejų naktys“ ir kt. Teko šokti ir viduramžių šokius, laikyti karštą ir degantį deglą. Nesenai sudalyvavau ir tautinėse patriotų eitynėse, kurios buvo skirtos vasario 16-osios dienos paminėjimui, tai dar labiau priminė, kad Lietuva yra puiki šalis ir mes turime ja didžiuotis.

Tikiu, kad tuose masiniuose renginiuose yra žmonių, kurie tikrai norėtų studijuoti būtent Etnologiją ir, manau, kad ne vienam turėtų būti apmaudu dėl išnykstančių tradicijų. Nemanau, kad jos turėtų būti pamirštos, todėl ir šaukiu visu balsu, kas gi bus mūsų brangi Lietuva, jeigu nebebus puoselėjama ir išlaikoma šalies kultūra, tradicijos? Argi mes nebūsime ir vėl okupuoti įvairių šalių kultūrų, papročių, juk vis dažniau ir dažniau girdima angliška muzika,

Greta Kasparavičiūtė, I k. Baltijos regiono kultūros

*Kamilė Minikauskaitė

Pasirinkimo kelyje

išsikerojo į didžiulį renginį. Šių metų mugė sukvietė ypatingai gausų tiek lankytojų, tiek prekeivių būrį.

Kiekvienais metais Vilniaus gatvės būna sausakimšos lankytojų norinčių įsigyti lietuviškų vienetinių rankų darbo dirbinių. Vieni žmonės Kaziuko mugėje ieško dovanų artimiesiems, kiti ieško lietuviškų suvenyrų užsieniečiams, dar kiti tiesiog nusiperka ką nors gražaus sau. Ypatingai įdomu stebėti, kaip kruopščiai kai kurie vaikinai renka dovanas savo antrajai pusei, ir tokiais atvejais prekeiviui neretai tenka pagelbėti išsirinkti tinkamą meno dirbinį. Yra sakoma, kad negalima iš Kaziuko mugės išeiti tuščiomis, būtina nusipirkti bent mažiausią smulkmenėlę, pavyzdžiui, verbą, kuri yra tapusi svarbiausiu mugės atributu. Taigi, tai

viena iš didžiausių Lietuvos mugių, sutraukianti begales smalsuolių norinčių įsigyti ar tiesiog pasigrožėti amatininkų darbais.

Mugės lankytojai ypatingai reiklūs, išrankūs meno dirbiniams ir norintys kuo pigiau juos įsigyti. Tuo tarpu prie maisto prekystalių būna didžiausios spūstys, kuriems pirkėjai nekelia tokių didelių reikalavimų, kaip meno dirbiniams. Galbūt tai ir nusako žmonių perkamąją galią, kada žmonės domisi labiau buities, o ne meno dirbiniais.

Taip pat pastebiu, kad pirkėjams svarbi ne tik estetinė, bet ir praktinė dirbinių paskirtis. Kadangi mano šeima prekiauja žalvario, vario dirbiniais, todėl pastebiu, kad prieš pirkdami papuošalus, mugės lankytojai atsižvelgia ne tik į dirbinio grožį, bet ir į metalo iš kurio jis pagamintas, naudą sveikatai, papuošalų formos, ornamentikos reikšmę. Pirkėjams ne mažiau rūpi ir dirbinio išskirtinumas. Yra pastovių lankytojų, kurie kiekvienais metais teiraujasi kažko naujo, todėl amatininkai įpareigoti vis sukurti kažką nematyto (kuriamos skirtingos formos, spalvos, ornamentika), kad

rytų šalių šokiai, svetimų kultūrų įtaka mūsų Lietuvai. Visi pabrėžia, kaip yra svarbu gerai kalbėti angliškai, madinga nuvertinti tai, kas lietuviška ir brukama ne tas, ko reikia.

Jeigu mes neturėsime žmonių, kurie puoselėtų ir išlaikytų senuosius papročius, kas iš mūsų liks?

Taigi ar tikrai turėtų išnykti ši specialybė?

nenuviltų pirkėjų.Taip pat mugės lankytojų dėka auga

amatininkų dirbinių kokybė, prekybos vietos estetiškumas, nes žmonės kuo toliau tuo labiau reikalauja vis didesnės dirbinių kokybės, tiek reprezentatyvios prekybos vietos. Žmonėms svarbu, kad perkamas dirbinys neturėtų jokių trūkumų, būtų itin kokybiškas ir tarnautų daugelį metų. Mugės lankytojams ne mažiau svarbu, kaip prižiūrėti nusipirktą dirbinį, todėl labai dažnai pirkėjai teiraujasi, kokias priemones naudoti, kad esant būtinybei galima būtų atnaujinti meno dirbinio estetinę išvaizdą. Taip pat kartais žmonės nurodo, kokios rūšies dirbinius jie tikėtųsi pamatyti kitų metų Kaziuko mugėje, ir tokiu būdu pačių mugės lankytojų dėka plečiama amatininkų dirbinių pasiūla. Žmonių pastebėjimai ir pasiūlymai padeda prekeiviui augti savo srityje.

Vilniaus Kaziuko mugė suvienija Lietuvos ir užsienio amatininkus, siekiant patenkinti mugės lankytojų poreikius. Taip pat ši mugė yra puikus įrodymas, kad ir Lietuvoje yra daugybė puikių amatininkų, todėl nebūtina dairytis į kitas šalis ieškant kokybiškų ir estetiškų dirbinių.

Kristina Zaksaitė Pilėnų vidurinės mokyklos dvyliktokė

Kaziuko mugė – tradicija tapęs renginys, kurio ištakos siekia XVII a. pradžią. Kiekvienais metais į Vilniaus Kaziuko mugę susirenka daugybė svečių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, užsienio šalių ir, žinoma, pačių vilniečių. Kaziuko mugė – tai didžiulė šventė tiek mugės lankytojams, tiek mugės prekeiviams.

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šių metų kovo 2-4 dienomis, pliaupiant lietui, pučiant stipriam vėjui ir spaudžiant šaltukui gausybė amatininkų iš įvairių Lietuvos kampelių ir kaimyninių šalių sugūžėjo į Vilniaus Kaziuko mugę.

Šiame straipsnyje bandysiu papasakoti savo įspūdžius iš šių metų ir ankstesnių Vilniaus Kaziuko mugių prekeivio akimis. Jau keletą metų iš eilės su šeima važiuoju prekiauti į Vilniaus Kaziuko mugę, ir susidariau apie ją tam tikrą nuomonę. Mano šeimoje ši mugė tapusi gilia tradicija ir susijusi su smagiais atsiminimais. Kaip tik mano tėtis neseniai pasigyrė, kad šiemet jam tai 24-oji Vilniaus Kaziuko mugė, ir su entuziazmu prisimena tuos laikus, kai ši mugė sutilpdavo Kalvarijų turguje, kuriame prekiaudavo vos keliasdešimt prekeivių. Tuo metu amatininkams nebuvo keliami tokie dideli reikalavimai kaip dabar. Taip yra galbūt todėl, kad tuo metu lankytojų

perkamoji galia buvo didesnė nei dabar, o galbūt lankytojai tiesiog labiau išpruso. Taigi, laikui bėgant Vilniaus Kaziuko mugė augo ir

Vilniaus Kaziuko mugė

prekeivio akimis

Nu

otr

.A. V

en

skie

nės

Nu

otr

.A. V

en

skie

nės

Nu

otr

.A. V

en

skie

nės

Ieva Mochnačiovaitė, IV k. Etnologija

10

Visiškai "netyčia" sudalyvavau Tarptautinėse Hanza dienose, kurios pernai vyko Kaune. Tačiau akivaizdu, jog gyvenime nebūna jokių atsitiktinių dalykų.

Dar ketvirtadienį, jau prasidėjus Hanza dienoms, mane vienos kavinės savininkų pora ragino eiti į Hanza atidarymą, sakė - tau patiks. O aš kaip tas senas "zaraza" - ne, neisiu.

Tačiau penktadienį po darbo Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje , kur vedu ekskursijas vaikams ir suaugusiesiems, pasakodama apie liaudies muziką, instrumentus, mokydama juos muzikuoti, p r i s t a t y d a m a e t n o m u z i k o l o g i j o s pagrindinius dėsnius, nuėjau į Hanza dienas. Ir "užlūžau" liaudies instrumentų pavėsinėje pas maestro Egidijų Virbašių, kuris kaip tik neturėjo jokio pagalbininko - įprastai jam asistuojantis sūnus Jurgis Virbašius buvo išvykęs su savo senovės kovų klubu į kelionę.

Kadangi dar Apuolėje 2010 m. rugpjūčio mėnesio gale vykusiose senovės baltų karybos ir amatų dienose buvau užsisakiusi senovinį drobinį drabužį, ir jis dūlėjo spintoje nenaudojamas, be to, bet kokia edukacinė praktika man buvo į naudą, aš pasisiūliau E. Virbašiui į pagalbą. Niekas iš jo draugų iš eksperimentinės archeologijos klubo "Pajauta" netikėjo, jog aš ištversiu saulėje ir kaitroje visas tas dienas, bet aš ne tik ištvėriau – pavadavau Egidijų. Instrumentų meistras galėjo laisvai lankytis senovės kovose, valgyti, o aš "kaifavau" pristatydama instrumentus. O kai jis pats pristatinėjo instrumentus, jais grojo - mokiausi edukacinių paslapčių.

Hanza dienos

Balandžio 3 d. - „Belaukiant Velykų“. Tautodailininkės supažindins su atvirukų gaminimu simegrafijos technika bei pristatys margučių marginimą quilingo technika. Praktinio užsiėmimo metu bus proga prisiminti smagius nuotykius iš ekspedicijų; (pristatyti pačių surinktą medžiagą). O taip pat ragausime įvairių pasninko patiekalų.

Balandžio 17 d. - Knygos Paklausykit manę, jauno bernelio. Jauniaus Vyliaus užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinė pristatymas. Dalyvauja sudarytojas Jaunius Vylius, melodijų parengėja Aušra Žičkienė (LLTI), tautosakos mylėtojų būrelis Marijampolės kanklinykai, kurie dainuos, skambins suvalkietiškomis kanklėmis, porins pasakojimus ir suks ratelius.

Balandžio 24 d. - Pranešimas ”Šiuolaikinių neprofesionaliųjų spiritizmo seansų Lietuvoje pirmtakai”. Pranešimą skaitys III kurso etnologijos programos studentė Rasa Gražytė; Poetinės dokumentikos režisieriaus Roberto Verbos trumpametražių filmų, sukurtų 1967 – 1972 metais, peržiūra. Trumpametražiai filmai: „Senis ir žemė“,„Šimtamečių godos“,„Vincas Svirskis“.

Gegužės 8 d. - “Susipažinkime su Lietuvos latviais”. Latvijos Nepriklausomybės dienos proga Lyginamųjų kultūrų studijų I kurso magistrantė Auksė Noreikaitė pristatys Lietuvos latvių gyvenimo ypatymus bei jų santykius su lietuviais. Po paskaitos - galimybė gyvai pabendrauti ir padainuoti su Kauno latvių klubo "Daugava" nariais.

Gegužės 15 d. - „Etnologų protų kovos“ Viktorina – protų mūšis. Dalyvauja visi iš anksto užregistravę savo komandas VDU studentai. Klausimai bus susiję su mūsų su etnine kultūra.

Susitinkame 17.00 val. VDU Centriniuose rūmuose (S.Daukanto

g. 28, Ia.)„Vero Cafe@VDU”.

Klubo programa ir susitikimo vieta gali būti keičiama!

Sekite skelbimus.

11

ETNOLOGŲ KLUBAS KVIEČIA!

Parengė Akvilė Stankutė

KAS? KUR? KADA?U

Šiame Etno Pasau l io numery je , nusprendėme pasidomėti, ar šiuolaikinis jaunimas labai atitolęs nuo savo kaimiškų šaknų ir, ar vis dar tebežino įvairių tarmiškų žodžių reikšmes, be kurių mūsų protėviai neįsivaizdavo savo šnekamosios kalbos. Štai ką išgirdome iš pateikėjų:

Čiukuras – indėnas (Lietuvių filologija. IV k.), palėpė (Socialinė politika I k.), aukuras (Lietuvių filologija IV k.).

Kalpokas – ratlankis (Lietuvių filologija IV k.), grybas (Lietuvių filologija IV k.).

Karvojus – ganykla (Socialinė politika I k.), kaubojus (Socialinė politika I k.), grandinė karvei (Lietuvių filologija IV k.).

Čempės – statybų reikmuo, reikalingas statant namą ( Verslo administravimas III k.).

Gonkos – dideli auskarai (Socialinė politika I k.), muzikos instrumentas (Lietuvių filologija IV k.).

Špėkas – blogas oras (Socialinė politika I k.) , žolelė (Lietuvių filologija IV k.).

Teisingi atsakymai:Čiukuras – dūminių pirkių stogo ertmė

skirta išeiti dūmams.

Kalpokas – vestuvinė nuotakų galvos danga.

Karvojus – vestuvinis svočios pyragas.Čempės – megztas dzūkių apavas.Gonkos – veranda – pastogė prie įėjimo į

gyvenamąjį namą.Špėkas – patalpa, kurioje buvo laikomas

merginos kraitis.

Parengė Kristina Grigonytė ir Kamilė Minikauskaitė

Apie TĖVYNĘ

Tėvynės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis

Žmogus be tėvynės - lakštingala be

giesmės

Ne ten tėvynė, kur gera, bet ten gera, kur

tėvynė

Savo tėvynės neparduodu, kitos neperku

Už moterį galvą dėti, už tėvynę – tris

Nors kitur auksas viliotų, geriau tėvynėj

laukuos darbuotis

Parengė Monika Bražinskaitė

Laikas, atrodė, sustodavo kai pro šalį lėtu žingsniu praeidavo viduramžių ponios.

Laikas sustojo, kai pati pradėjau vaikščioti lėtu ir iškilmingu žingsniu.

Mes atsidūrėme "ten" - mes persikėlėme per laiką. Visada vaikystėje svajojau gyventi viduramžiais. Ta svajonė išsipildė su kaupu. Jos tęsinys buvo senovės amatų dienose Kernavėje liepos 8-10 dienomis, kur dalyvavau jau ne kaip atsitiktinė pagalbininkė, bet kaip pilnateisė dalyvė, mano pavardė puikavosi renginio programoje.

Hanzos dienose nusipirkau iš Egidijaus Virbašiaus jo gamintas kankles, grodama jomis g i l i n a u į g ū d ž i u s K e l m ė s v a s a r o s etnomuzikavimo ir amatų stovykloje, vykusioje liepos 12-15 dienomis.

Dabar šiomis kanklėmis groja "mano" vaikai - jie sustingsta. Vis tik šiomis kanklėmis pagrojo keli šimtai tūkstančių žmonių. Jos įelektrintos. Dabarties ir praeities. Jos yra nerealios.

Manau, tokia ir yra liaudies instrumentų paskirtis - mus surišti su senove, kartu tvirtai kojomis stovint ant XXI amžiaus grindinio.

Nuo

tr. i

š as

men

inio

alb

umo

Nuo

tr. i

š as

men

inio

alb

umo

Kristina Apanavičiūtė, Etnologijos ir folkloristikos katedros

doktorantė

O tu kūtvėla pasiutęs!

Važiuok į peklą akių atdegti!

Kad tu negautum nė pekloj vietos!

Kad tave velnias nusineštų!

O tu žalty prakeiktasis!

Kad tau liežuvis kuolu atsistotų!

Kad tave pypkės galas!

Kad tu staugdamas nueitum!

Redaktorė, maketuotoja: Agnė Grinevič iūtė

Žurnalistai: Gabija Bartkutė Kristina Grigonytė Kamilė Minikauslaitė

agne.grineviciute@hmf.vdu.lt

gabija.bartkute@hmf.vdu.ltkristina1.grigonytė@hmf.vdu.lt

kamilė.minikauskaitė@hmf.vdu.ltMonika Bražinskaitė monika.brazinskaite@hmf.vdu.lt

zilvinas.abarius@hmf.vdu.lt anele.navikaite@hmf.vdu.lt

Žilvinas Abarius Anelė Navikaitė

12

Jei eglių spygliai byra vasario mėnesį – bus ankstyvas pavasaris, o jei kovo mėnesį – pavasaris bus vėlyvas.

Koks bus kovo mėnuo – tokia bus ir vasaraPirmos keturios kovo dienos atitinka pavasarį,

vasarą, rudenį ir žiemą. Kokie orai bus pirmąsias kovo dienas, tokie bus ir atitinkami metų laikai.

ORŲ PROGNOZĖÖ

1. Kaip senovės prietaruose vadintas atjunkytas ir vėl žindyti pradėtas vaikas?2. Laikotarpis tarp Užgavėnių ir Velykų.3. Mitinė būtybė, anot tikėjimų, jos šeimininkui nešusi turtus.4. Paprotys kartu rūpintis avių banda.5. Šventė, kurios metu į laukus buvo išgenami galvijai.6. Vyras, atsikraustęs gyventi į žmonos namus.7. Avies pieno sūris.8. Netekėjusių žemaičių merginų galvas puošusi karūnėlė.9. Augalas, iš kurio lietuviai vydavo virves.10. Tradicinis suvalkiečių namas.11. Dažniausiai aukojimams naudotas naminis gyvūlys.12. Dzūkija kitaip.13. Vyriškas drobinis drabužis.14. Darbo įrankis žemei arti.15. Karaliaučiaus teritorijoje gyvenę baltai.16. Negimininga, bet kultūriškai į lietuvius panašiausia tauta.17. Pastatas, kuriame moterys gimdydavo.18. Trumpas dainuojamosios tautosakos kūrinėlis mažam vaikui pralinksminti.19. Joninės kitaip.20. Dzūkiškas iš lininių ar kanapinių siūlų nertas apavas.

ETNOLOGŲ GALERIJA

Šv. Blažiečius (kovo 25 d.) – garnio šventė. Jei prieš savo šventę paukščiai parlekia – bus labai geri metai, jeigu laiku – bus normalūs metai, o jei po savo šventės paukščiai parlekia – bus labai blogi metai.

Jei Verbų sekmadienį sninga, tai tais metais per visus sekmadienius lis.

Velykų ryto saulė laimę neša.

Anel

ės N

avik

aitė

s pieš

inia

iN

uo

tr. A

. Vaic

eka

usk

o

Advento vakaronė kartu su „Imsre“ iš Jurbatko

Gaminame žaisliukus Kalėdų eglutei

Etnologų ŽODYNĖLIS

Su

darė

An

elė

Navi

kait

ė

Atsakymas:

2

3

4

5

6

8

7

1

Anekdotai sesijai artėjantTėvas rašo sūnui e-mailą:

- Kaip sekėsi laikyti egzaminus?

Skubiai parašyk.

Sūnus atsako:

- Egzaminus išlaikiau fantastiškai

puikiai! Profesoriai sužavėti! Prašė

rudenį dar sykį pakartoti.

Ateina studentas prie

dėstytojo ir sako:

-Dėstytojau, galima atsa-

kinėti išgėrus?

-Taip galima.

-Vyrai, įneškit Joną.

Kalbasi du studentai:

- Kas šiandien?

- Trečiadienis.

- Prašyčiau be detalių, žiemos ar

vasaros semestras?

Restorane du studentai žvalgosi į dvi paneles. - Gal eikime susipažinsim? - Palauk palauk, tegul susimoka.

Parinko Kamilė Minkauskaitė

*

*

Pamatas – viską pamatantis žmogus

Rupūžė – rūpestinga meilužė

*

*

*

Užpiltinis – kuris pila visą savaitę.

Varnalėšos – lėšos, skirtos varnų

globai.

Barbarizmas - visų filmo

"Santa Barbara" serijų

žiūrėjimas.

Gyvatvorė - policininkų vora

Ūkis - ūdros vaikis

*

*

Pari

nk

o M

on

ika B

raži

nsk

ait

ė

Sutvarkykim, kol gaspadinė

nepamatė!

Tik etnologams suprasti, koks iš tiesų

nedoras šis

arklys...

Po šitiek sijonų ne

tik nėštumą, bet

ir visą šeimyną

galėjai nuslėpti...

Užgavėnių turgus. Skanėstų stalas.

Nu

otr

. Ain

ės

Sku

du

tytė

s

Etnologų klubas. „Mano profesija - etnologas/muziejininkas

Nu

otr

. Ag

nė D

au

kšatė

Nu

otr

. Ag

nė D

au

kšatė

Patirtimi dalinasi etnologai ir muziejininkai

Nu

otr

. Ain

ės

Sku

du

tytė

s