1

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS

ŽEMĖTVARKOS IR GEOMATIKOS INSTITUTAS

ŠARŪNAS BALAIKA

KAUNO MIESTO PLĖTROS ANALIZĖ

Magistratūros baigiamasis darbas

Studijų sritis: Technologijos mokslai

Studijų kryptis: Inžinerija

Studijų šaka: Žemėtvarka

Studijų programa: Žemėtvarka

Akademija, 2015

2

Baigiamųjų darbų vertinimo komisija:

(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. 157-PA, 2015 m. gegužės 20 d.)

Pirmininkas: mg. Audrius Petkevičius, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos

departamento direktorius

Nariai:

1. Prof. dr. Audrius Aleknavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas;

2. Doc. dr. Virginija Gurskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas;

3. Doc. dr. Vilma Sudonienė, Aleksandro Stulginskio universitetas;

4. Mag. Saulius Mocevičius, UAB „Geometra" Kraštotvarkos direktorius.

Mokslinis vadovas: Lekt.dr. J.Valčiukienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Recenzentas: prof. A. Aleknavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas

Instituto direktorė: doc. dr. Virginija Gurskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Oponentas: Doc. A. Darbutas , Aleksandro Stulginskio universitetas

3

Darbo aprobacija

Tyrimų rezultatai, paskelbti mokslinėse konferencijose:

BALAIKA, Š. Kauno miesto plėtros analizė, 2015 m. Iš: Jaunasis mokslininkas 2015:

studentų mokslinė konferencija. ASU, Akademija, 2015.

Tyrimų rezultatai paskelbti leidiniuose:

BALAIKA, Š. Kauno miesto plėtros analizė, 2015 m. Iš: Jaunasis mokslininkas 2015:

studentų moksliniai straipsniai (kompaktinė plokštelė), 2015.

4

KAUNO MIESTO PLĖTROS ANALIZĖ

ŠARŪNAS BALAIKA

SANTRAUKA

Didėjant urbanizacijos mastams būtina akcentuoti darnų miestų vystymąsi. Miestų sistemos

kūrimas tarnauja žmogui, tačiau siekiant, išlaikyti tvarią aplinką, stiprią visuomenę, aukštus

ekonomikos rodiklius privalomas miestų planavimas darnios plėtros kontekste.

Šio tyrimo tikslas – atlikti Kauno miesto plėtros analizę. Darbe apžvelgiami Kauno miesto

plėtros ir gyventojų kaitos ypatumai bei tendencijos. Išanalizuoti Kauno miesto gyventojų kaita

atskiruose miesto dalyse, miesto erdvinė struktūra, Kauno miesto teritorijos panaudojimo

efektyvumas, atliktas ekspertų anketavimas ir pateiktos išvados. Tyrimo objektas – Kauno miesto

teritorinė plėtra.

Darbui atlikti buvo naudojami dokumentų analizės, apibendrinimo, grafinio modeliavimo

bei mokslinių literatūros šaltinių analizės metodai. Analizės metodas, tai dokumentų savybių

analizė, jas skaidant į atskiras dalis. Apibendrinimo metodas – objekto savybių apžvalga ir

įvertinimas. Grafinio modeliavimo metodu buvo atliekamas informacijos susisteminimas ir

rezultatų vaizdavimas.

Nustatyta, kad bendras gyventojų skaičius Kauno mieste mažėja. Centriniuose Kauno

miesto mikrorajonuose gyventojų skaičius ir tankis yra didesnis, tačiau šiuose rajonuose

pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas, o periferinėse miesto dalyse žmonių skaičius didėja.

Kaunas turi galimybių plėtotis, nenutoldamas nuo esamo centro ribų pietų ir pietvakarių kryptimis.

Tuo tarpu Kauno miesto centrinė dalis taip pat gali laisvai plėtotis pietų ir pietvakarių kryptimis,

kur yra ekstensyviai naudojamų ir apleistų teritorijų ties Kaunakiemio gatve, Geležinkelio stoties

rajone, Žemojoje Fredoje, artimoje Vilijampolėje. Registrų Centre neregistruota žemė, kuri taip pat

nepriskiriama Valstybinės reikšmės miškams ar vandenims sudaro net 31 % bendro Kauno miesto

teritorijos ploto. Šis plotas turėtų būti pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, kuo intensyviau

panaudojant žemę.

Raktiniai žodžiai: miesto plėtra, darni plėtra.

5

KAUNAS URBAN DEVELOPMENT

ŠARŪNAS BALAIKA

SUMMARY

Taking into consideration the increase of the scope of urbanization is necessary to

emphasize the sustainable urban development. Urban system establishment is intended to serve

people, however for the purpose of keeping stable environment, strong community and high

economic standards, the urban planning is compulsory in the context of sustainable development.

The main objective of this study is to carry out an analysis of development of Kaunas city.

The paper gives an overview of Kaunas city development and population changing trends and

peculiarities. The analysis was made about the population change of Kaunas in separate parts of

the city, the dimensional structure of Kaunas city and the effectiveness of territory usage. Also

some experts were questioned and the results were summarized. The object of research - the

territorial development of Kaunas city.

In order to fulfil this work these methods were used: analysis of documents,

generalization, graphic modeling and analysis of scientific literature. The method of analysis is

the research of documents’ features dividing them into separate parts. The method of summation-

review and evaluation of object properties. The method of graphic modeling was performed to

systematize the information and represent the results.

The overall population declines in the city of Kaunas. In the central catchment areas

population and density is higher, but these areas notable to decline in population, and peripheral

parts of the city the number of people increases. Kaunas city has the potential to evolve not

remote from the existing center to the southern and south-west. Meanwhile, the central part of the

city of Kaunas are also free to move south and southwest directions, it is extensively used and

abandoned areas at Kaunakiemio Street, Railway Station area, Low-Freda and near Vilijampolė.

In the Centre of Registers unregistered land that is not classified as national importance forests or

water, consists 31% of the total surface area in the city of Kaunas. This area should be retable, the

impact of development valued, the more intensive use of the land. Key words: urban

development, sustainable development.

6

TURINYS

ĮVADAS ............................................................................................................................................ 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...................................................................................................... 9

1.1. Miesto samprata ir reikšmė ......................................................................................................... 9

1.2. Urbanizacijos procesai pasaulyje ir Lietuvoje .......................................................................... 12

1.3. Miestų problemos...................................................................................................................... 15

1.4 Darnios miesto plėtros idėjos atsiradimas.................................................................................. 18

1.5. Darnaus miesto vystymas ir planavimas ................................................................................... 22

1.6. Savivaldos atsakomybės sričių ir galios problematika urbanistikoje ....................................... 25

1.7. Teritorijų planavimo dokumentų sistema ................................................................................. 26

2. Tyrimų tikslas ir uždaviniai ......................................................................................................... 27

3. Tyrimų metodika ir organizavimas .............................................................................................. 28

4. Teritorijų planavimo teorija ir praktika ........................................................................................ 29

4.1. Kauno miesto planavimo analizė .............................................................................................. 29

4.2. Kauno miesto erdvinė analizė ir urbanistinė struktūra ............................................................. 31

4.3. Kauno miesto urbanizacijos analizė.......................................................................................... 33

4.4. Kauno miesto plėtros galimybės ir problemos.......................................................................... 41

5. Ekspertinis tyrimas....................................................................................................................... 43

Išvados ............................................................................................................................................. 49

PASIŪLYMAI ................................................................................................................................. 50

LITERATŪRA ................................................................................................................................ 51

7

ĮVADAS

Pasaulyje vyrauja miestų teritorinio plėtimosi tendencija, tačiau neefektyvi miesto forma

lemia netolygią, šuolišką plėtrą, metančią iššūkį darniajai miestų plėtrai. Dėl to kyla didėjančios

transportavimo, šildymo ir kitų technologijų energijos sąnaudos, gyvenamosios aplinkos priežiūros

kaina (Boarnet, Crane, 2001; Brueckner, 2005). Labiau koncentruotas ir laipsniškas vystymasis yra

efektyvesnis, nes leidžia panaudoti esamą infrastruktūrą ir skatina panaudoti šalia vystymosi centrų

esančias apleistas teritorijas. Racionalus miesto vidinių plotų panaudojimas leidžia sumažinti

asfaltbetoninės dangos kiekius. Jei būtų planuojama protingai, plėtra galėtų būti nukreipta į miesto

vidų ir jai pakaktų turimų nenaudojamų teritorijų, kaip tai puikiai parodo Europos miestų

pavyzdžiai. Tai leidžia sumažinti naujai sunaudojamos žemės plotus, sukurti darnius rajonus,

kuriuose būtų pakankamas normaliam funkcionavimui gyventojų tankis, kartu tai leistų apsaugoti

miesto aplinką ir priemiesčių zonas (Dawkins, Nelson, 2005; Nelson et al., 2004).

Urbanistinis augimas tampa miesto iššūkiu. Kompaktiškų miestų teorija yra diskusijų apie

darnų miestą tąsa ir viena iš galimų darniosios plėtros realizacijų. Pasauliniuose forumuose

aptariami ekonominiai, ekologiniai ir socialiniai aspektai, darantys įtaką miesto kaip sistemos

egzistavimui. Bandant pasiekti darnų vystymąsi priimami globalūs sprendimai, kurie vėliau

persikelia į vietinį lygmenį, šalys kiekviena atskirai organizuoja savo urbanizuotų teritorijų

planavimo procesą, bet pagrindinėje plotmėje išlieka darni miestų ateities vizija kuri grindžiama

socialiniu, ekonominiu ir ekologiniu stabilumu. Didėjant urbanizacijos mastams būtina akcentuoti

darnų miestų vystymąsi. Kompaktiško miesto šalininkai tiki, kad toks miestas turi pranašumų

aplinkos apsaugos ir energijos sąnaudų atžvilgiu ir duoda socialinės naudos. (Curry, 2006; Čiegis,

2007).

Palyginus Europos ir Lietuvos miestus, jie pasižymi panašiomis vystymosi tendencijomis –

tai stabilus ar net mažėjantis gyventojų skaičius, gyventojų kėlimasis gyventi į priemiestinę zoną

(sodybinio užstatymo kvartalus), kylantis automobilizacijos lygis (Antrop, 2004; Bontje, 2003;

Barredo et al., 2003; Nuissl, Rink, 2005).

Daugelyje miestų vyrauja panašios problemos. Svarbiausios iš jų urbanistiniu požiūriu yra

miestų centrų perkrovimas transportu, neturintys jokio unikalumo miegamieji rajonai, tokių pačių

monotoniškų priemiestinių gyvenamųjų mažaaukščio užstatymo zonų spartus augimas,

neeksploatuojami pramonės rajonai, sudarantys dykvietes, įsiterpusias į išaugusio miesto struktūrą

(Buliung, Kanaroglou, 2006; Delladetsima, 2006; Grant, 2005).

8

Lietuva nėra didelė valstybė teritoriniu atžvilgiu. Autoriai Gillham (2002) bei Hollis ir

Fulton (2002) teigia, kad gyvenant mažoje šalyje būtų neleistina dykvietes, įsiterpusias į miestus,

palikti ir miestų plėtrą nukreipti į aplinkines teritorijas neištaisius susidariusios padėties. Daugelį

metų buvo statoma ekstensyviai paliekant didžiulius tarpus miesto „audinyje“. Miestai

bereikalingai išsitęsė taip toli, kad šiuo metu jau tampa sunkiai suvokiamos jų ribos, o aptarnavimo

objektų koncentracijos centrų vietos taip pat tampa neaiškios.

Analizuojant autorių nuomonę, reikėtų pažymėti, kad daugelis jų pasisako už darnią miestų

plėtrą. Teritorinė miestų plėtra nėra naudinga miestui, kadangi žmonių išsikėlimas gyventi į

priemiesčius didina automobilių kiekį miestuose, susidaro kamščiai, atsiranda susisiekimo

problemos. Miestuose yra gana dideli plotai apleistų žemių, pastatų, kuriuos būtų galima

pertvarkyti, pakeisti žemės paskirtį sudarant galimybę žmonės įsikurti nenutolant nuo miesto

centro ir orientuotis į gyventojų tankio didinimą mieste, o ne į teritorinę plėtrą.

Tema yra aktuali, kadangi daugelis miestų pasižymi teritorine plėtra, tačiau mažėjantis

gyventojų skaičiuis miestuose, neatitinka darnios miestų plėtros kriterijų. Būtina analizuoti ir

ieškoti sprendimų, kad miesto plėtra atitiktų darnią plėtrą, taip bus mažinama aplinkos tarša,

gerinamas susisiekimas gyventojams sudarant galimybes maksimaliai naudotis viešuoju transportu.

Rengiant magistrantūros studijų baigiamąjį darbą, buvo naudojamasi literatūra, kurioje

analizuojamos miestų samprata ir reikšmė, urbanizacijos procesai Lietuvoje ir pasaulyje, miesto

problemos kylančios dėl urbanizacijos bei darnaus miesto plėtros įgyvendinimo principai ir

galimybės. Išanalizavus Kauno miesto bendrąjį ir teritorinį planaą, aptartos Kauno miesto

gyventojų skaičiaus kitimas ir tendencijos, plėtros galimybės, pateiktos įžvalgos ir pasiūlymai.

Magistrantūros studijų baigiamąjį darbą sudaro: įvadas, penki skyriai, išvados ir

pasiūlymai. Darbe pateiktos 4 lentelės, 9 paveikslai. Aiškinamąjį raštą papildo 2 priedai

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Miesto samprata ir reikšmė

Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo,

miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis yra gana naujas darinys

– atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo

žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės miestas yra neatskiriama civilizacijos

dalis. Karų, architektūros, meno istorija beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos,

pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis. Pats terminas

civilizacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio civis, reiškiančio mieste gyvenantį žmogų (Šaparauskas,

2004).

Miesto apibrėžimas skirtingų autorių yra nusakomas skirtintgai. Miestas – didelė

gyvenamoji vietovė, administracijos, prekybos, pramonės ir kultūros centras (Dabartinės lietuvių

kalbos žodynas, 1993) arba miestas – gyvenvietė, kuri pagal teisės aktus priskiriama miestų

kategorijai. Paprastai turi daug didesnį gyventojų skaičių negu kaime, dauguma gyventojų dirba ne

žemės ūkyje (Советский энциклопедический словарь, 1988). Tačiau Lietuvoje šiandieninė

miesto samprata yra pateikta Lietuvos Respublikos teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų

įstatyme (Lietuvos..., 1995). Pagal įstatymą, Lietuvoje miestais oficialiai laikomos kompaktiškai

užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip ⅔

dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.

Tarptautiniu mastu vieno apibrėžimo miestams nėra, kadangi pagal valstybės didį ir jos

išsivystymo lygį labai skiriasi miestų teritorijos dydžiai ir gyventojų skaičius juose. Kiekviena

valstybė miestą apibrėžia savaip savo normatyviniuose aktuose, įstatymuose ir vadovaujasi

skirtingais miesto skyrimo kriterijais. Tais kriterijais gali būti gyventojų skaičius, tankumas,

užimtumo struktūra, teritorijos užstatymo pobūdis ir kt. Gyventojų, susitelkusių vienoje

teritorijoje, skaičius dažniausiai laikomas pagrindiniu miesto skyrimo kriterijumi daugumoje

valstybių (Zemlevičienė, 2009).

Pastaruoju metu miestas ar didmiestis vis dažniau tapatinamas su savivaldybe (commune,

municipio, Gemeinde, comune) kaip autonominiu teritoriniu vienetu, sudarytu iš tam tikrus

interesus puoselėjančių gyventojų, apgyvendintu centru su organizuota statyba, visuomeninėmis

paslaugomis ir savo administracija (Europos urbanistikos chartija, 1993).

10

Miestai nuo jų įkūrimo visuomet vystėsi ir kol kas nėra jokių prognozuojamų veiksnių,

kurie galėtų sustabdyti jų kiekybinį bei kokybinį vystymąsi. Kinta tik miestų sistemos, jų

struktūros ir formos, turinys, reikšmės. Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką miestų sistemoms yra

susiję su technologijų, globalizacijos ir gyvenimo būdo kaita, kuri kartu su lokaliais veiksniais

sukūrė nepaprastai didelę miestų vystymuisi sąlygų įvairovę (Mozūriūnaitė ir kt., 2009).

Šiuolaikinė civilizacija siejama su miestų civilizacija. Kuo didesnis miestas, tuo paprastai

didesnė jo vietinė, regioninė, šalies, o didžiausiųjų – pasaulinė reikšmė, visuomenės raidai.

Didmiesčiai tapo vadovavimo ir kontrolės centrais. Miestuose susitelkia daugiau aukštos ir

aukščiausios klasės specialistų, retų profesijų žmonių, mokslininkų. Todėl didmiestyje yra didesnis

darbo našumas, gaminama sudėtingesnė produkcija, o visa miesto veikla yra intelektualesnė negu

mažesniuose miestuose. Didmiesčiai yra daug atsparesni galimiems veiklos nuosmukiams, nes čia

dėl didelės profesijų ir kvalifikacijų įvairovės lengviau persikvalifikuoti, pakeisti veiklos pobūdį.

Miestai išlaiko sugebėjimus atsinaujinti, kurti ir realizuoti idėjas. Miestų vidiniai procesai ir miestų

konkurencija, ekonominiai ir kiti veiksniai nulemia skirtingus miestų raidos tempus, miestų

stagnaciją ar regresiją. Todėl vieni tampa pasaulio, Europos, šalies, jos regionų polifunkciniais

centrais, kiti – periferiniais, mažiau reikšmingais, miestais. Dar kiti – kultūros, modernios

pramonės, mokslo, pramogų, madų ir t. t. centrais. Nors miesto reikšmė siejama su jo dydžiu,

tačiau tai neleidžia teigti, kad didmiesčiai yra „geriausi“ miestai. Įvairiausių funkcijų, dydžių, tipų

miestai, miesteliai ir net kaimai papildo vienas kitą. Taip susidaro sistemos, kurioje kiekvienas

gyventojas gali rasti sau tinkamą erdvė, tenkinančią daug daugiau interesų negu pavienis miestas

(Juškevičius, 2003).

Miestas yra sudėtingas fizinis ir socialinis fenomenas, kuris nuolat keičiasi, evoliucionuoja.

Jame vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Miestų plėtra (raida) turi savaiminio ir planuojamo

bei reguliuojamo proceso požymių. Tačiau anaiptol, miestas nėra tobulas darinys, kadangi tai

urbanistų, architektų ir inžinierių, kūrybos rezultatas, intensyvios statybos veiklos padarinys.

Dažnai dėl neteisingų inžinerinių techninių sprendimų iškyla įvairių problemų, kaip:

infrastruktūros neefektyvumas, pastatų neekonomiškumas ir kt. Socialinės – ekonominės aplinkos

ir inžinerinės – techninės aplinkos problemos yra tarpusavyje susijusios, darančios įtaką viena

kitai. Pavyzdžiui, netinkamas gyvenamosios aplinkos formavimas gali sukelti gyventojų asocialų

elgesį, nusikalstamumą. Prastas transporto organizavimas gali lemti didelį avaringumą, didžiulius

laiko nuostolius keliaujant (Šaparauskas, 2004). Darnus miestas – tas, kuris išlaiko vidinę

pusiausvyrą tarp ekonominės veiklos, gyventojų skaičiaus augimo, infrastruktūros ir komunalinių

11

paslaugų teikimo, taršos, triukšmo ir kt. Tai pasiekiama tokiu būdu, kuris užtikrina miesto plėtros

harmoniją, o daroma įtaka gamtinei aplinkai yra kaip galima mažesnė (Barredo, Demichelis,

2003).

Preliminariais duomenimis, didieji Lietuvos miestai užima nuo 4 (Vilnius) iki 2

(Panevėžys) kartų didesnį plotą, nei galėtų užimti pagal teorinį kompaktiško miesto modelį, todėl

tankinti jų urbanistinį audinį būtų tikslinga (Zagorskas, 2007). Fabrikai ir sandėliai, didmeninės

prekybos įmonės, universalūs prekybos centrai ir kiti dideli objektai šiuo metu vyrauja

priemiestiniame kraštovaizdyje, sukurdami naujus apvažiavimo kelius, įvairių atliekų sąvartynus ir

dar daugiau – toli gražu ne aukščiausios estetinės kokybės statinius, dominuojančius erdvėje.

Verslui vystyti priemiesčių teritorijos yra pigesnės tol, kol nereikia mokėti už poveikį aplinkai

(Mariola, 2005; Mather, 2005; Staley, 2006). Koncentruoti įmones apie viešojo transporto mazgus,

stiprinti investicijas į miesto centrą, regeneruoti seniau veikusias verslo teritorijas centre būtų

pagrindiniai darnaus verslo teritorijų vystymo principai (Zagorskas, 2007).

Subalansuota plėtra – šiuolaikinė koncepcija, suformuluota apie 1990 m. Subalansuota

plėtra suprantama kaip pastangos suderinti miesto ekonominį augimą ir socialinę pažangą,

neeikvojant neatsinaujinančių gamtos išteklių ir nekeliant grėsmės ekologinei pusiausvyrai. Idealiu

atveju šios pastangos turėtų sukurti keturis svarbiausius tarpusavyje susietus miesto komponentus:

sveiką aplinką, gyvybingą ekonomiką, socialinę gerovę, miesto bendruomenės aktyvų ir

konstruktyvų dalyvavimą. Subalansuotųo miesto principus labiausiai atitinka tokių miestų tipai:

Kompaktinis miestas. Pagrindiniai požymiai: tankus užstatymas, mišrus žemės naudojimas,

keleivių susisiekimas viešąja sistema. Tokio miesto privalumai: trumpų ryšių miestas;

ekonomiškai ir techniškai gerai naudojama esama techninė infrastruktūra, todėl išvengiama

(arba iš dalies išvengiama) naujų investicijų; išvengiama dalies reguliarių kelionių į darbą ir

sumažinami gatvių kamščiai; sudaromos sąlygos viešajam keleivių transportui gyvuoti; sudaro

prielaidas išlaikyti dirbamą žemę.

Žalias miestas. Šioje plėtros koncepcijoje želdynų ir užstatytų erdvių plėtra traktuojama kaip

žmogaus sukurtų ir gamtinių sistemų sąveika; želdynų integravimas į miesto struktūrą

naudingas mikroklimatui formuoti ir oro kokybei didinti.

Sveikas miestas. Tai sveika fizinė ir socialinė aplinka, kurios siekiama bendromis socialinio,

aplinkos ir aplinkosaugos, urbanistinio, ekonomikos, susisiekimo ir kitų sričių planuotojų

pastangomis (Juškevičius, 2003).

12

Miestų vystymosi analizė, planavimas ir valdymas yra sudėtingas, kompleksinis,

daugiaaspektis uždavinys, kurį galima išspręsti tik panaudojus šiuolaikines mokslo žinias,

technologijas bei patirtį. Priimant nūdienos iššūkius turi būti daromi adekvatūs sprendimai,

vykdoma atitinkama politika, įgyvendinamos įvairios programos. Tam reikia išsamios, objektyvios

informacijos turi būti sudaromos prognozės, nagrinėjami, diskutuojami įvairūs sprendimų

variantai. Priimant miestui svarbius sprendimus turi dalyvauti visos suinteresuotos grupės,

siekiančios kompromiso tarp verslo, gyventojų ir gamtos interesų. Prieš keletą dešimtmečių

atsiradęs darnaus vystymosi požiūris leidžia kompleksiškai įvertinti ir spręsti miesto socialines,

ekonomines ir aplinkos problemas. Darnus miesto vystymas leidžia derinti viešuosius ir

privačiuosius interesus, daugelis miesto plėtros probleminių uždavinių įgyvendinami, suradus

kompromisą (Šparauskas, 2004).

Apibendrinant literatūros šaltinius, galima teigti, kad miestai yra valstybės ekonominis

pagrindas. Juose kuriama sudėtingesnė produkcija, didesnis darbo našumas, pati miesto veikla yra

intelktuoalesnė, palyginus su mažais miesteliais, o žmonės jame turi didesnes profesijų ir

kvalifikacijų įvairov, todėl miestuose lengviau persikvalifikuoti, pakeisti veiklos pobūdį. Dėl šių

priežasčių miestai yra daug atsparesni galimiems veiklos nuosmukiams ir išlaiko sugebėjimus

atsinaujinti, kurti ir realizuoti idėjas.

1.2. Urbanizacijos procesai pasaulyje ir Lietuvoje

Miestų ir miestų sistemų raida bei lydintys procesai vadintini urbanizacija. Juškevičius

(2003) savo knygoje žodį urbanizacija apibrėžia kaip miestų ir jų gyventojų skaičiaus augimas;

miesto gyvenimo būdo plitimas į artimas ir vis į tolesnes vietoves; miestų vaidmens visuomenės

gyvenime didėjimas; gyvenviečių formų įvairovių paplitimas.

Urbanizacijos raidą lemia pasaulio mastu vykstančios permainos:

atviros sienos,

prekių, pinigų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo laisvė,

rinkų ir įmonių internacionalizavimas,

nepaprastai sparti susisiekimo ir ryšių pažanga.

Taip kuriasi milžiniškos (jau ne vien regioninės ar šalies) sistemos – Europos ir pasaulio

sistemos. Nyksta šalių izoliuotumas. Vienos šalies krizės pasekmės gali būti jaučiamos visame

pasaulyje. Visa tai skatina tolesnė gyventojų ekonominės, socialinės bei kitokios veiklos

13

koncentraciją miestuose. Tačiau vieni miestai tampa finansų ar gamybos ir pan. centrais, kiti –

regresuoja. Kuo miestas yra arčiau Europos svorio centro, tuo geresnės jo raidos galimybės. Kuo

jis toliau – tuo miestas izoliuotesnis ir turi mažesnes plėtros galimybes.

Miesto gyventojų skaičius – tai pasekmė ilgalaikių procesų:

miesto ekonominės bazės raidos,

natūralaus gyventojų prieaugio (gimimų ir mirimų skaičiaus skirtumas),

mechaninio prieaugio (atvykusių ir išvykusių gyventi kitur skirtumas),

miesto administracinių ribų keitimų.

Šie procesai nėra uždari, vyksta ne vien mieste, bet ir visoje šalyje, jeigu nėra kliūčių –

kelių šalių regione (Juškevičius, 2003).

Urbanizacija yra dviejų etapų. Pirmajame etape didžiausiuose miestuose kaupiasi

ekonominis ir kultūrinis visuomenės potencialas, sudarantis sąlygas kurti svarbiausias materialines

ir dvasines vertybes. Antrajame etape tas vertybes perima mažesnieji miestai ir miesto tipo

gyvenvietės, periferija. Šio dviejų etapų proceso efektas priklauso nuo visuomenės socialinės

ekonominės prigimties. Būdingas dabartinio urbanizacijos etapo bruožas yra vis spartesnis didžiųjų

miestų, virstančių aglomeracijomis, augimas (Longo et al. 2005).

Gyventojų skaičiaus didėjimas pasaulyje ir miestų plėtra yra tiesiogiai susiję procesai,

kuriuos reikia nagrinėti kartu (Vanagas, 2003). Šiuo metu urbanizacijos procesas yra labiausiai

keičiantis žemės planetos paviršiaus vaizdą procesas. Žmonių populiacija didėja pagal aritmetinę

progresiją – 1930 metais pasaulyje buvo apie 2 milijardus žmonių, 2000 m. pasaulio gyventojų

skaičius pasiekė 6,1 mlrd., o 2011 metų, spalio mėnesį jau perkopė 7 mlrd. ribą. Apie 2025 metus

šis skaičius pasieks 8,5 milijardo, o pagal vidutinio augimo scenarijų prognozuojama, kad 2050-

aisiais jų bus apie 9,3 mlrd. Dabartinis žmonių populiacijos didėjimas yra 90 milijonų per metus.

Šis procesas lemia urbanizacijos pokyčius Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos ir kituose regionuose,

kur yra ypač didelis natūralusis gyventojų prieaugis (World Populiation Prospeckt, 2000; World

Bank, 2007, Rode, 2012).

Žmonės vis labiau iš kaimo vietovių keliasi gyventi į miestus. 1950 metais miestuose

gyveno 29 % planetos gyventojų, 1965 – jau 36 %, 2000 – 50 %, o 2050, kaip prognozuojama,

mažiausiai 75 % žmonių gyvens miestuose. Šiai dienai planetos teritorija, kurioje įsikūrę miestai,

sudaro tik 5 % tinkamo gyventi Žemės ploto. Perėjimas nuo kaimo prie miesto vyravimo parodo

valstybės urbanizacijos lygį. (UNCHS, 2001; World Bank, 2007).

14

Daugelis autorių nurodo, kad beveik visas populiacijos augimas vyksta pasaulio šalyse,

kuriose silpnai išvystyta ekonomika, neturinčiose išteklių vystymuisi. Suprantama, kad kuo

daugiau bus žmonių, tuo opesnės bus ir problemos. Nors dauguma gamtos išteklių yra

atsinaujinantys, vartojimas gali pasiekti tokį lygį, kad atsinaujinimas nebevyks arba žymiai užsitęs.

Aplinkos degradavimas jau prasidėjo: remiantis Jungtinių Tautų 2001 m. ataskaita, nuo 1945 metų

17 % planetos dirvožemio buvo daugiau ar mažiau pažeista. Žymiai padidėjo oro užterštumas

sumažindamas derlių JAV nuo 5 iki 10 %. Manoma, kad šis efektas gerokai stipresnis Rytų

Europos ir Kinijos teritorijose (Tan et al., 2005; Turner et al., 2005; Hara et al., 2005; Mundia,

Aniya, 2006; Paucharda et al., 2006).

Šalyse, kur mažai išvystyta ekonomika, miestai auga dėl gyventojų gausėjimo ir kėlimosi iš

kaimo vietovių į urbanizuotas, o išsivysčiusiose šalyse miestų augimas vyksta dėl žmonių

migracijos iš miestų centrinių dalių į periferiją, individualių gyvenamųjų namų priemiestinius

kvartalus. Šalyje, kur geresnė ekonominė situacija, žmonių uždarbis didesnis, o tai leidžia

žmonėms gyventi nuosavame name su žemės sklypu, ir tai yra daugumos išsivysčiusių šalių

vidutines pajamas gaunančių gyventojų siekis. Todėl priemiečiuose vyksta masinės naujų namų ir

gatvių statybos, padidėja automobilių srautai, gyventojų mobilumo poreikis ir priklausomybė nuo

automobilio, o tai lemia didėjantį vidutinį energijos suvartojimą vienam gyventojui ir didėjančią

taršą (Kasanko et al., 2006). Sparčiai augančios ekonomikos šalyse nauji miestai statomi iki šiol

nematytu spartumu, nedaug mąstant apie ateitį ir tokios statybos poveikį aplinkai ir visuomenei

(Lin, Ho, 2003; Romero, Ordenes, 2004; Jaeseong Cho, 2005; Tan et al., 2006; Azo‘Cara et al.,

2007).

Urbanistinė plėtra Lietuvoje turi savitų bruožų. Žvelgiant į šalies vystymąsi istoriškai,

matoma, kad žemės ūkis Lietuvoje labai svarbus ne tik kaip žemdirbystės tradicijų puoselėjimas,

bet ir kaip šalies ekonomikos rodiklis. Urbanizacijos lygiu Lietuva atsilieka nuo Vakarų Europos

šalių. Šių šalių lygį yra pasiekę tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonai (Vanagas, 2008). Dėl

urbanistinės plėtros Lietuvoje kitos paskirties žemės plotas didėja (mažinant žemės ūkio naudmenų

ir miškų plotus) daugiau nei po 3 tūkst. ha. per metus. Siekiant apsaugoti gamtos išteklius –

derlingą dirvožemį, būtinos įstatymų pataisos (Aleknavičius, 2012).

Analizuojant pasaulio miestų plėtrą ir įtaką gamtai, žmonių pokytį didžiuosiuose pasaulio

miestuose, autorius pažymi, kad darnus miestas tik tas kuris bendradarbiauja su gamta. Miesto

aplinkos kūrimas negalimas jei bus sunaikintos ekosistemos. Iš gamtinės aplinkos reikia paimti tik

15

tiek kiek reikia žmogui – gėlo vandens, maisto, kuro – patenkinti būtiniausius poreikius (Rode,

2012).

Miestų augimo proceso sustabdyti neįmanoma, bet būtina sukurti sąlygas gyventojų

išlaikymui kuo mažesnėmis sąnaudomis. Architektūra ir planavimas turėtų tapti įrankiais,

sukuriančiais miestų ir aplinkos harmoniją. Susiklostęs visuomenės požiūris – vis didesnis

dėmesys ekologinėms problemoms, informacinių technologijų plitimas, automatizacija – leidžia

tikėtis, kad ateityje išsivystys atsakinga ir jautri aplinkai postindustrinė urbanistinė kultūra. Visame

pasaulyje mokslininkai, filosofai, ekonomistai, politikai, planuotojai ir eiliniai piliečiai vis labiau

domisi globalia pasaulio ir miestų perspektyva, bandoma siūlyti įvairias urbanizuotų teritorijų

plėtros strategijas (Audirac, Fitzgerald, 2003; Wheeler, 2002a; Williams et al., 2002). Jungtinių

Tautų ataskaitoje Mūsų bendra ateitis pasiūlyta darniosios plėtros koncepcija, tapusi svarbiausia

šiuolaikinės urbanistikos kryptimi. Joje teigiama, kad žmonija turėtų tenkinti savo poreikius taip,

kad ateities kartoms gyventi paliktų sveiką ir harmoningą aplinką, o miestų vystymą reikėtų

nukreipti neturtingųjų, kurie sudaro didžiąją dalį visų miestų gyventojų, labui. Šios koncepcijos

esmė yra tai, kad visuomenės turtu laikomos ne tik išvystytos ekonomikos teikiami patogumai, bet

ir natūralūs ištekliai: švarus oras, tyras vanduo, tinkamas ozono sluoksnis, švari jūra, derlinga žemė

ir biologinė įvairovė. Svarbiausia šioje koncepcijoje tai, kad bandoma, turint galvoje ilgalaikę

perspektyvą, įvertinti tai, kas anksčiau buvo laikoma neribotais ir todėl neturinčiais didelės vertės

ištekliais. Darnioji plėtra didžiausios naudos ir galimybių suteikia būtent miestų teritorijose, nes

jose sunaudojama didžioji dalis visko, ką sunaudoja civilizacija (Brain, 2005; Corser, 2003;

Daniels, Lapping, 2005; Jabareen, 2006; Talen, Ellis, 2002).

Didėjantis gyventojų skaičius pasaulio miestuose verčia miestus plėstis užimant naujas

teritorijas, mažinant miškų bei dirbamos žemės plotus. Teritorinė miestų plėtra nėra naudinga,

kadangi mažinami gamtos ištekliai, didinama tarša. Daugelis Lietuvos miestų užima kur kas

didesnes teritorijas, nei jiems reikalingos pagal gyventojų skaičių. Dėl šios priežasties, būtina

žmonių skaičių miestuose tankinti, o galvoti apie teritorinę plėtrą.

1.3. Miestų problemos

Šiuolaikiniai miestai susiduria su daugybe problemų. Tai transporto kamščiai, didelis oro

užterštumas ir avaringumo lygis, nusikalstamumas, nedarbas, nepalankios gyvenimo sąlygos ir

kita. Neadekvatus apsirūpinimas būstu ir paslaugomis (vanduo, šiukšlių išvežimas, transportas ir

16

pan.), žemės ir statybos kainų didėjimas, lūšnynų gausėjimas, didėjanti miesto tarša – akivaizdus

urbanizacijos padarinys (Chakrabarty, 2001). Pastebėtina (E. F. J. de) [89], kad daugelis miestų

susiduria su geologinėmis problemomis. Tai požeminio vandens tarša, paviršiaus nusėdimas dėl

požeminio vandens eksploatacijos, iškyla upių krantų erozijos, žemės drebėjimų, potvynių

problemos. Neabejotina miestų augimo pasekmė – fizinės ir socialinės problemos (Mulderis, 1994;

Sik Kim, Gallent, 1998)

Miestų ir globalinės aplinkos teršimo problemos ypatingai susijusios. Visame pasaulyje ir

Europoje sparčiai vykstantys urbanizacijos procesai lemia didėjančią miestų reikšmę valstybių ir

net tarpvalstybinių regionų plėtrai. Miestuose koncentruojantis vis daugiau gyventojų, jų

poreikiams patenkinti reikia vis didesnių vandens, maisto, medžiagų ir žaliavų bei energijos

išteklių. Tačiau teorinis ir praktinis dėmesys dabar skiriamas darnaus vystymosi problemoms

nagrinėti, neretai aplenkia miestų darnaus vystymosi aspektą ar bent jau nepakankamai į jį

atsižvelgia (Čiegis, Česonis, 2004).

Pasauliniu mastu žmonių gyvenimo sąlygas ir gyvenviečių (tarp jų – miestų) problemas

1972 m. pirmąjį kartą aptarė Jungtinių Tautų Habitat konferencija. Po 24 metų Habitat II

konferencijoje Stambule 1996 m. buvo konstatuota, kad gyvenviečių problemų nesumažėjo, liko

tos pačios ir atsirado naujos, susijusios su urbanizacijos proceso raida ir ekonominės bei kitokios

veiklos globalizacija.

Habitat II konferencijoje identifikuotos tokios globalios problemos:

finansinių resursų ir darbo vietų stoka;

augantis benamių skaičius ir lūšnynų plėtimasis;

didėjantis skurdas ir atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų;

nusikalstamumo augimas, saugumo mažėjimas;

blogėjanti butų fondo būklė;

blogėjanti paslaugų ir miesto inžinerinės infrastruktūros kokybė;

blogėjanti sveikatos ir švietimo įstaigų veiklos kokybė;

neracionalus žemės naudojimas, žemės įstatymų netobulumas;

gatvių tinklo perkrovimas;

didėjanti aplinkos tarša;

želdynų stoka;

nekoordinuota miestų plėtra;

gyventojų pažeidžiamumas stichinių ir kitokių nelaimių atveju.

17

Visos šios problemos būdingos ir Lietuvos miestams.

Viena iš problemų egzistavimo priežasčių paprastai yra laikoma finansinių resursų stoka ir

nekokybiškas miesto valdymas. Miesto raida nėra izoliuota nuo šalies ekonomikos būklės, o

efektyvus finansinių resursų ir miesto valdymas neįmanomas be strateginio ir fizinio planavimo,

t.y. be bendrojo miesto plano. Miesto planavimo logiškas tęsinys yra miesto valdymas – planavimo

sprendinių įgyvendinimas. Būtent nuo valdymo kokybės priklauso problemų išsprendimas,

sušvelninimas ar naujų atsiradimas (Juškevičius, 2003).

Dvidešimto amžiaus antroje pusėje siekiant išspręsti industrinio miesto sukeltas skaudžias

socialines, ekonomines ir ekologines problemas paskatino mokslininkus peržiūrėti kai kurias

vienpusiškas nevaldomos urbanistinės plėtros koncepcijas bei jos apologetų keltas idėjas

(Daunoras 2010).

Lietuvos miestų problemos ir plėtros tendencijos yra panašios į ekonomiškai labiau

išsivysčiusių kapitalistinių šalių miestų praeitus etapus, todėl galima vadovautis jų planuotojų

sukaupta patirtimi, nekartoti padarytų klaidų ir kai kurias miestų planavimo priemones bandyti

pritaikyti Lietuvos miestuose (Zagorskas, 2007).

Lietuvos urbanistikos srityje per beveik 20 m. susiformavo trys probleminės sritys. Pirmąja

Lietuvoje problemine sritimi įvardina socialinės poliarizacijos bei atskirties, miestų struktūrų

skeldėjimo ir išskydimo, miestų centrų regresijos bei kitus procesus. Antroji probleminė sritis yra

organizuota plėtra, kurios pagrindą sudaro planavimo ir planavimo sprendinių įgyvendinimo

sistemos. Trečioji problema – mokslinės ir profesinės veiklos devalvavimas. Autoriai

rekomenduoja, didesnį dėmesį sutelkti į urbanistikos mokslo srities specialistų ruošimą

(Mozuriūnaitė ir kt., 2009).

Kiti autoriai pažymi, kad Lietuvos miestuose kaip pagrindines problemos yra didelė teršalų

emisija, nepakankama aplinkos kokybė, neefektyvi susisiekimo sistema, neišplėtota infrastruktūra,

neefektyvus žemės naudojimas. Per mažai tyrinėjamos miesto aplinkos fizinio ir psichinio

poveikio žmogui problemos, nepakankamai vertinama gyvenamoji aplinka (Vanagas, 1992;

Juškevičius, 2003)

Žemė yra svarbi vertybė – tai baigtinis išteklius, kuris tam tikra prasme priklauso visiems.

Ji turėtų būti išsaugota ateities kartoms ir naudojama tokiu būdu, kad jai būtų padaryta kuo mažiau

nuostolių (Ryan, Hanselwalker, 2004). Išsikeliančių gyventi į užmiestį asmenų rėmimas atneša

daug esminių socialinių ir aplinkosauginių nuostolių. Žmonės vis labiau turtėja, todėl ši tendencija

stiprės tol, kol nesusimąstysime apie tikrąją tokios plėtros kainą, kuri susidaro ne tik iš statybos

18

kainos, bet ir iš nuostolių miestui ir jo aplinkai (Speir, Stephenson, 2002; Mariola, 2005;

Paucharda et al., 2006).

Kaip jau buvo minėta, didžiausia problema Lietuvos miestuose yra nepagrįsta teritorinė

plėtra. Žmonės nori turėti nuosavą namą, sklypą, keliasi į periferines miesto zonas, taip didinamas

automobiliziacijos lygis, iškyla susiekimo problemų. Tuo tarpu pačiame mieste daugėja apleistų

teritorijų, kuriasi lūšnynai, apleidžiami pastatai, kuriasi lūšnynai. Tokia miestų plėtra nenaudinga

nei miestui, nei miesto gyventojams, kadangi apleidžiant teritorijas menkinamas miesto estetinis

vaizdas, miestas tampa mažiau patrauklus gyventojams ir miesto svečiams.

1.4 Darnios miesto plėtros idėjos atsiradimas

Darnus vystymasis, kaip universalus empirinis fenomenas, vystėsi palaipsniui, keitėsi

veikiamas įvairių procesų ir aplinkos dimensijų (Čiegis, Česonis, 2004). Darnus vystymasis

apjungia tris esminius požiūrius: ekonominį, aplinkos ir socialinį vystymąsi. Nuo 2005 m.

Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentuose įvardijamus kaip tarpusavyje susijusius ir vienas kitą

papildančius. Sąvoka yra labai plati ir kai kuriuose kontekstuose įtraukiamas ekologinis,

institucinis, kultūrinis, etinis aspektas lygiavertis minėtiesiems. Vis tik darnus vystymasis kol kas

dažniau suprantamas kaip aplinkosauga ir tik po truputį pradedama įsisąmoninti, kad tai kelių

komponentų derinys. Kita vertus, į darnaus vystymosi sąvoką įtrauktų aspektų gausa paverčia ją

silpnai apibrėžta ir diskusijų objektu. Dėl to galimos darnaus vystymosi koncepcijų prieštaros

Čiegis (2008).

Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos apsaugos agentūra (EPA) leidinyje Our Built and

Natural Environment pripažįsta, kad urbanistinė forma tiesiogiai veikia buveines, ekosistemas,

vandens kokybę ir kt. gamtinės aplinkos elementus. Be to, urbanistinė forma turi įtakos ir kelionių

poreikiui, dirbamosios žemės, pelkių ir atvirų erdvių naikinimui, dirvožemio teršimui, triukšmo

lygiui ir apskritai klimatui (U.S. EPA, 2000). Ne vienas autorius nurodo, kad šiuolaikinių miestų

forma suvokiama kaip kelianti problemų aplinkai (Hasse, Lathrop, 2003; Hoyer, Holden, 2003;

Irwina, Bockstael, 2004; Qadeer, 2004)

Darniosios plėtros koncepcijos atsiradimas ir išpopuliarėjimas atnaujino diskusiją apie

miestų formą. Darniosios plėtros koncepcija paskatino kelti klausimą apie tai, kokios urbanistinės

formos galėtų padėti sumažinti energijos sąnaudas ir taršos lygį (Jabareen, 2004; Steemers, 2003).

19

Kalbant apie miestų darnų vystymąsi, reikia atsižvelgti į tai, kad miestas pagal pačią savo

prigimtį yra dirbtinė labai dinamiškai besiplėtojanti aplinka, kur gamtinės aplinkos aspektai jau

buvo paaukoti urbanizuotų aglomeracijų sukūrimui. Tai vieta, kur šiuolaikinės technologinės

civilizacijos problemos ir galimybės yra stipriausiai pasireiškusios ir akivaizdžiai matomos.

Miestuose vyksta pagrindiniai gyvensenos, gamybos, išteklių vartojimo ir gyvenamosios bei

pramoninės struktūros pokyčiai. Beveik 75% bendro vidaus produkto (BVP) yra pagaminama

miestuose, tiek pat sunaudojama ir gamtinių išteklių (Mickevičiūtė, 2001). Pats faktas, kad tankiai

apgyvendinti miestai „ uždeda didžiulę ekonominę pėdą, yra ne tik nedarnumo ženklas, bet ir

ypatingo erdvinio veiksnių ir specializacijos tipų išdėstymo rezultatas (Čiegis, 2001).

Pasauliniai susitikimai, regioninės konferencijos ir įvairios deklaracijos vieningai

konstatuoja jog miesto plėtra turi būti vystoma atsižvelgiant į socialinę, ekonominę ir ekologinę

darną. Norint užtikrinti kokybišką miesto vystymąsi, turi būti nustatomi darnaus miesto

komponentai bei išskiriami kriterijai, padedantys įvertinti esamą padėtį ir užtikrinantys

subalansuotą plėtrą. Konferencijos ”Darni urbanistine plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo

būdai“, įvykusios LR Seime rezoliucijoje (2008) teigiama, jog savo prigimtimi miestai, miesteliai,

gyvenvietės dera su aplinka ir tik jose susitelkę gyventojai gali sumažinti energijos kiekius

sunaudojamus šildymui ir individualiam transportui. Teigiama, kad kol kas nėra sugebama suprasti

sudėtingų urbanistinių iššūkių be aiškios urbanistinės politikos, dažnai nepagristų politinių

sprendimų pasekmėje miestai ima išsidraikyti, sukurta infrastruktūra panaudojama neefektyviai o

miestų savitumui, grožiui ir viešosios infrastruktūros plėtrai skiriamas per mažas dėmesys.

Rezoliucijoje išdėstoma, jog vyriausybės lygiu turi būti sukurta valstybės institucija, užsiimanti

vieningu urbanistikos ir regioninės plėtros politikos formavimu, valdymu, priežiūra ir teisinės

bazės tobulinimu. Viešasis interesas turi būti identifikuotas teritorijų planavimo dokumentuose ir

įgyvendintas vystant viešąją infrastruktūrą (socialinę ir inžinierinę) ir viešąjį transportą.

Paprastai manoma, kad urbanistinė forma yra charakteristikų, susijusių su žemės

naudojimo paskirtimis, susisiekimo sistema ir urbanistiniu dizainu, rinkinys (Van, Senior, 2000).

Išskiriamos septynios pasikartojančios reikšmingos darnios urbanistinės formos idėjos:

1. Kompaktiškumas

2. Darni susisiekimo sistema

3. Tankis

4. Mišri funkcinė žemės naudojimo paskirtis

5. Aplinkos įvairovė

20

6. Pasyvaus saulės energijos naudojimo planavimas (Zagorskas, 2009).

Darnus vystymasis, charakterizuojamas stabiliu augimu, žema infliacija ir palankiu

einamosios sąskaitos balansu yra būtina sąlyga darniam ekonomikos vystymuisi. Darnus

ekonomikos vystymasis apima pagrindinių ūkio šakų – žemės ūkio, transporto, energetikos,

pramonės, turizmo, namų ūkio ir būsto – darnų vystymąsi (Čiegis, 2001). Darnų vystymąsi

pirmiausia lemia visuomenės intelektinis ir kultūrinis potencialas, todėl švietimui tenka išskirtinis

dėmesys. Darnaus vystymosi siekis – užtikrinti tinkamą asmens gyvenimo kokybę, siekti

visuomenės gerovės ir saugumo, išmintingai suderinus ekonomikos, visuomenės plėtotės aplinkos

apsaugos reikmes. Harmoninga visų trijų (socialinių, ekonominių ir ekologinių) visuomenės raidos

momentų plėtra įmanoma tik visų socialinių grupių pastangomis, ieškant optimalių strategijų

darnaus vystymosi siekiams įgyvendinti. (Adomaitienė ir kt., 2006). R. Čiegio (2002) nuomone,

kiekviena visuomenė gali būti darni savaip ir tam tikru laikotarpiu, bet nė viena iš jų netaps

absoliučiai darnia visiems laikams. Darniam vystymuisi būdinga nuolatinė kaita, kuri siejama su

naujomis žiniomis, asmeninėmis bei visuomenės vertybėmis, o svarbiausia – paties žmogaus

vidiniu noru ir gebėjimu prasmingai veikti.

Pagal darnaus vystymosi koncepciją, raida turi patenkinti dabartinės žmonijos poreikius,

kad nesusidarytų kliūčių ateities kartoms tenkinti savus poreikius. Perkėlus šią koncepciją į miesto

lygį, tai reiškia, kad visuomenės poreikiai turi būti tenkinami, nekeliant grėsmės vietinėms ir

globalioms ekologinėms sistemoms (Čiegis, 1999). Paplitusi darnaus miesto interpretacija, kaip

miesto, kuriame gamtinės aplinkos aspektams yra suteiktas prioritetas urbanistinėje politikoje, yra

savaip ribota, kadangi ji nepakankamai įvertina ar net užmiršta teigiamus aspektus, susijusius su

aglomeracijų pranašumais (sinergetika) mieste. Šie teigiami aspektai kyla pirmiausiai iš socialinės

ir ekonominės miesto aplinkos. Todėl darnaus miesto politikai įgyvendinti yra būtina daugelį

aspektų apimanti strategija, kurioje socialiniai, ekonominiai interesai būtų harmoningai derinami

su aplinkos ir kultūros interesais ir numatomi šį procesą skatinantys pažangūs pokyčiai (Čiegis,

2001). Įvertinus tai, kad miestai naudoja labai daug ne vietinių išteklių (ir ši tendencija auga),

miestų darnų vystymąsi galima apibūdinti kaip „ vystymąsi, užtikrinantį, kad vietiniai gyventojai

gali pasiekti ir palaikyti jiems priimtiną ir nemažėjantį gerovės lygį, nestatant į pavojų gretimų

regionų gyventojų galimybių (Gailius, Draugelis, 2001).

Dr. J. Ravetz (2000) darnaus miestų vystymosi planavimą ir diegimą suskaidė į etapus:

vizionavimo (vertybių tyrimas; tikslų, prioritetų, problemų identifikavimas; apribojimų

nustatymas), scenarijų sudarymas (kuriamų sistemų analizė įvertinant dabartinę situaciją ir

21

galimybes ateityje) ir veiklos (politikos, strategijos, programų ir projektų įgyvendinimas įvertinant

realius apribojimus). Naujosios kartos miestų kūrimas turėtų būti įvertintas poveikio gamtinei

aplinkai ir socialinei būklei, kurią sudarytų tokių miestų atsiradimas, požiūriu. Turėtų būti

pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, surandant taupų būdą kaip plėstis eikvojant kuo

mažiau naujų plotų, kuo intensyviau panaudojant žemę. Turėtų būti orientuojamasi į dykviečių

užpildymą, adaptyvumą, didesnį tankį, mišresnę funkciją, racionalų planavimą ir maksimalią

priklausomybę nuo visuomeninio transporto. Ypač didelė reikšmė turi būti teikiama esamų

dykviečių ir apleistų teritorijų panaudojimui (Bengston et al., 2005).

Miesto kaip urbanistinio darinio sampratoj reikia iškirsti du komponentus – pirma, miestas

kaip pasaulinio tinklo dalis, kur jis turi vystytis ir veikti, funkcionuoti pagal bendrus globalinius

dėsnius. Antra, miestas kaip sistema pačiam sau, pagal kurią miestas funkcionuoja ir vystosi

gyventojams priimtinu būdu. Jame vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Miestų plėtra (raida)

kuri turi savaiminio ir planuojamo bei reguliuojamo proceso požymių (Egger, 2006).

Jei būtų skatinama bent dalį naujos statybos vykdyti anksčiau išvystytose teritorijose, prieš

leidžiant statyti laukuose, tai žymiai paveiktų urbanistinį miestų gyvybingumą. Dėl dabartinės

„švariosios“ pramonės griežto funkcinio zonavimo jos problema šiuo metu nebėra tokia aktuali, ir

tai leidžia daugumą postindustrinių miesto dykviečių pritaikyti kitos rūšies objektų statybai

(McCrea, 2005)

Koncentruoti įmones apie viešojo transporto mazgus, stiprinti investicijas į miesto centrą,

regeneruoti seniau veikusias verslo teritorijas centre būtų pagrindiniai darnaus verslo teritorijų

vystymo principai (Zagorskas, 2007).

Miestams prdėjus nepagrįstai plėsti savo teritorijas, užimant vis didesnius miškų, žemės

ūkio naudmenų plotus, niokojant gamtos išteklius ir teršiant aplinką, buvo pradėta apie tai garsiai

kalbėti siekiant sustabdyti nesubalansuotą miestų plėtrą. Apibrėžimo „darni miesto plėtra“

atsiradimas paskatino diskusijas, kaip tai turėtų atrodyti praktiniu požiūriu ir išskirti pagrindinius

darnios plėtros kriterijus. Daugelio autorių nuomone, pagrindiniai darnios miesto plėtros kriterijai

turėtų būti kompaktiškumas, darni susisiekimo sistema, aplinkos įvairovė bei gyventojų tankio

didinimas miestuose nepagrįstai neplečiant miesto teritorijos.

22

1.5. Darnaus miesto vystymas ir planavimas

Pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos konkrečiai suformuluotos pasaulio viršūnių

susitikime Rio de Žaneire 1992 metais. Darnus vystymasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė

visuomenės vystymosi ideologija. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai

komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis. Rio de Žaneire priimta darnaus

vystymosi įgyvendinimo veiksmų programa – „Darbotvarkė 21“. Priimtoje deklaracijoje nurodyti

pagrindiniai darnaus vystymosi principai. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje darnus

vystymasis suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių

visuomenės tikslų, sudarantis galimybes pasiekti visuotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms

kartoms, neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų.

Teritorijų planavimo – miestų planavimo – procesą verta skaidyti į dvi dalis. Pirmoji –

strateginė dalis. Tai supratimas apie mieste vykstančius procesus, jų svarbą ir pasekmes dabar bei

ateityje, visuomenės poreikius, plėtojimo tikslus, galimybes ir būdus procesams reguliuoti. Antroji

dalis – fizinis planavimas (pagal normas, analogus, reikalavimus, paliekant pakankamai kūrybos

laisvės) to, kas formaliai gali būti vadinama fizine aplinka (gatvės, namai, kiti statiniai, ir pan.

erdvės, želdynai), suvokiant, kad suplanuota aplinka palanki gyventojams, miesto bendruomenei

šiandienos ir strateginių tikslų požiūriu.

Nacionalinė darnaus vystymosi strategija Lietuvoje patvirtinta Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2003-09-11 nutarimu Nr. 1160. Aplinkos ministerija buvo paskirta atsakinga už šios

Strategijos įgyvendinimo koordinavimą. Be to, buvo numatyta, kad turi būti rengiamos dvimetės

Strategijos įgyvendinimo ataskaitos ir teikiamos Nacionalinei darnaus vystymosi komisija. Pirmoji

dvimetė Strategijos įgyvendinimo ataskaita parengta 2005 metų pabaigoje. Strategijos

įgyvendinimas buvo vertinamas pagal Strategijoje patvirtintus darnaus vystymosi rodiklius (4.1.1

lentelė).

Lentelėje pateikiamos keturios klasifikuojamos rodiklių grupės. Pagal rodiklių grupes ir jų

renkamą informaciją, skirtingos institucijos pateikia duomenis dvimetėms ataskaitoms rengti. Už

pirmosios grupės rodiklius yra atsakingos Aplinkos apsaugos agentūra, Lietuvos geologijos

tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos

ministerijos, Valstybinė miškotvarkos tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio

ministerijos, Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Antrosios

(ekonomikos) grupės rodiklių duomenis renka ir pateikia Statistikos departamentas prie Lietuvos

23

Respublikos Vyriausybės, Aplinkos apsaugos agentūra, Lietuvos standartizacijos departamentas

prie Aplinkos ministerijos, Žemės ūkio ministerija, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba, Lietuvos

savivaldybių asociacija. Socialinio vystymosi rodiklių ataskaitas teikia Statistikos departamentas,

Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir

kontrolės centras, Valstybinė darbo inspekcija, Valstybinis aplinkos sveikatos centras, Švietimo ir

mokslo ministerija. Už teritorijų vystymosi rodiklius atsakingos institucijos - Statistikos

departamentas, Aplinkos apsaugos agentūra, Valstybinė miškotvarkos tarnyba.

4.1.1 lentelė. Strategijos įgyvendinimo vertinimo rodikliai

Aplinkos būklės Ekonomikos

vystymosi

Socialinio vystymosi Teritorijų vystymosi

Oras

Vanduo

Kraštovaizdžio ir

biologinė įvairovė

Atliekos

Energetika

Transportas

Pramonė

Būstas

Žemės ūkis

Turizmas

Užimtumas

Skurdas

Sveikata

Švietimas

Kultūra

BVP

Investicijos

Užimtumas

Pasirašytoje, Aplinkos ministro G. Kazlausko (2003), Nacionalinėje darnus vystymosi

strategijoje, teigiama, jog neįmanomas darnus šalies vystymas be plataus visuomenės dalyvavimo

ne tik sprendžiant konkrečius strategijoje nurodytus uždavinius, bet ir priimant darnaus vystymosi

požiūriu svarbius įvairaus lygio sprendimus. Taigi, ypač svarbu sudaryti sąlygas plėtoti įmonių

socialinę atsakomybę ir skatinti jas taikyti jos principus savo veikloje, kad įmonės norėtų svariai

prisidėti prie valstybės darnaus vystymosi: socialinės gerovės didinimo, ekonominės plėtros ir

aplinkos tausojimo. Strategijos pagrindinių nuostatų perkėlimas į regionų plėtros planus – viena iš

svarbiausių jos sėkmingo įgyvendinimo sąlygų.

Taip pat šioje strategijoje išskiriami ir šie Lietuvai svarbūs ES darnaus vystymosi

strategijos prioritetai – pavojaus žmonių sveikatai mažinimas, pasaulinės klimato kaitos ir jos

padarinių švelninimas, biologinės įvairovės apsauga, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties

mažinimas. Nors ES darnaus vystymosi strategijoje kraštovaizdžio tvarkymo problemos

nenurodytos, atsižvelgiant į kraštovaizdžio apsaugos ir racionalaus tvarkymo svarbą, strategijoje ir

tai pripažįstama prioritetu. Visuomenės švietimas (taip pat aplinkosauginis švietimas ir aplinkai

24

kuo mažiau žalos darančio gyvenimo būdo propagavimas) – taip pat vienas iš darnaus vystymosi

prioritetų.

Nuo 2004 m. nacionalinių darnaus vystymosi rodiklių duomenys pradėti skelbti atskirame

Lietuvos statistikos metraščio skyriuje, taip pat Aplinkos ministerijos ir Statistikos departamento

interneto tinklalapiuose. Darnaus vystymosi rodikliai sugrupuoti pagal tris pagrindinius darnaus

vystymosi sektorius – aplinkos būklė, ekonominis vystymasis ir socialinis vystymasis. Šis

sugrupavimas gana sąlyginis, nes didelė dalis pateikiamų rodiklių tarpsektoriniai, apibūdinantys

sektorių sąveiką. Atskirai pateikiami teritorijų vystymosi rodikliai, atspindintys padėtį apskrityse,

savivaldybėse ir smulkesniuose teritorijos vienetuose.

M. Neumanas (2005) yra iškėlęs mintį, kad darnaus miesto koncepcija negali remtis vien

kompaktiška jo forma. Autorius teigia, kad nėra tokio miesto kaip darnus miestas, remdamasis jog

miestas pats savaime nėra darnus, netgi esantis atokiai.

Kitas šios teorijos šalininkas Joshua Arbury (2006) remdamasis Oklando miesto

urbanizacijos plėtros analize teigia, jog augant miestams visuomenei yra priimtas miesto

tankinimas, tačiau, jo įgyvendinimas nėra aiškus, nes žmonės linkę norėti turėti atskirus namus,

patogius privažiavimus, atskiras stovėjimo vietas.

Vertinant darnaus miesto oponentus, būtina pabrėžti, jog jie taip pat įvardina problemas,

kurios atsiranda turint savo individualų būstą, tai yra – eismo spūstys, derlingos žemės praradimas,

oro tarša, infrastruktūros išlaidos ir t.t. Šios problemos ir yra nagrinėjamos bei sprendžiamos

subalansuoto miesto šalininkų.

Šiuo metu rengiama Valstybės pažangos strategija „ Lietuva 2030“. Tai valstybės raidos

vizija, numatant prioritetus ir jų įgyvendinimo kryptis iki 2030 m. Šis dokumentas – tai pagrindinis

planavimo dokumentas, su kuriuo turi būti suderinti kiti valstybės planai, programos ar iniciatyvos

ir prisidėti prie vizijos įgyvendinimo. Strategijos tikslas – nustatyti šalies raidos kryptis, kurios

būtų vienodai suprantamos ir priimtinos Lietuvos žmonėms, jų bendruomenėms, nevyriausybinėms

ir verslo organizacijoms, valdžios institucijoms. Be kitų dalykų projekte pabrėžiama, kad vietos

bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas tvarkant viešuosius reikalus nėra

pakankamas. Toks principas sutampa su kituose strateginiuose dokumentuose minimu principu,

kaip svarbiu darniam teritorijų vystymui užtikrinti (Aleknavičius, 2012).

25

1.6. Savivaldos atsakomybės sričių ir galios problematika urbanistikoje

Konferencijos ”Darni urbanistine plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo būdai“,

įvykusios LR Seime rezoliucijoje (2008) teigiama, jog savo prigimtimi miestai, miesteliai,

gyvenvietės dera su aplinka ir tik jose susitelkę gyventojai gali sumažinti energijos kiekius

sunaudojamus šildymui ir individualiam transportui. Teigiama, kad kol kas nėra sugebama suprasti

sudėtingų urbanistiniu iššūkių, be aiškios urbanistinės politikos, dažnai nepagristų politinių

sprendimų pasekmėje miestai ima išsidraikyti, sukurta infrastruktūra panaudojama neefektyviai, o

miestų savitumui, grožiui ir viešosios infrastruktūros plėtrai skiriamas per mažas dėmesys.

Rezoliucijoje teigiama, jog sklypo detalieji planai ar sektoriniai specialieji planai, parengti

neįvertinant bendrųjų planų ir viešosios infrastruktūros poreikių, neužtikrina gyvenimo kokybės,

esamų teritorijų konversijos ir nestabdo savavališkų statybų. Sektorinis požiūris smarkiai įtakoja

aplinką, komunalinių paslaugu sektorių ir toliau alina senkančius energijos šaltinius, paveldo

išteklius, didina socialinę atskirtį bei prisideda prie įperkamo būsto trūkumo. Konferencijos

dalyvių nuomone, siekiant urbanistinio potencialo efektyvaus panaudojimo ir plėtros veiksmų

koordinavimo, LR Seimas turėtų pasipildyti urbanistikos ir regioninės plėtros komitetu.

Rezoliucijoje išdėstoma, jog vyriausybės lygiu turi būti sukurta valstybės institucija,

užsiimanti vieningu urbanistikos ir regioninės plėtros politikos formavimu, valdymu, priežiūra ir

teisinės bazės tobulinimu. Viešasis interesas turi būti identifikuotas teritorijų planavimo

dokumentuose ir įgyvendintas vystant viešąją infrastruktūrą (socialinę ir inžinierinę) ir viešajį

transportą.

Plėtojant savivaldos teisių didinimą, konferencijos dalyviai išsakė nuomonę, jog miestų,

miestelių, gyvenviečių plėtros uždaviniai turėtų buti sprendžiami vietoje, nes dėl to daugiausia

kenčia čia gyvenantys žmonės, ypač norintys aktyviai kurti gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką ir

teikti paslaugas, kurių dar labai trūksta. Ypatingai pažymimas vietos savivaldos galių stiprinimas.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija pristatė nauja jungtinį projektą- konkursą

(Miestai, 2011), skirtą temoms ir diskusijoms, kurios aktualios gyventojams, bendruomenėms,

savivaldai. Pristatant projektą, organizatoriai pažymi, kad savivaldybės daug vilčių dėjo į apskričių

reformą, kuri turėjo sumažinti valstybinį reguliavimą, administravimą, suteikiant savivaldai

daugiau teisių ir galių, tačiau reforma nepateisino lūkesčių, žemės valdymas perduotas

Nacionalinei žemės tarnybai, savivalda neteko galimybių disponuoti vienu iš pagrindinių resursų –

žeme.

26

Toks projektas-konkursas labai reikalingas, jis galėtų duoti impulsą vietos bendruomenėms

pagalvoti ir imtis atsakomybės bei iniciatyvų siekiant miestus, miestelius padaryti tokius, kad juose

norėtųsi kurtis ir kurti, gyventi ir veikti.

Itin svarbų vaidmenį subalansuotosios plėtros lokalizavimo procese atlieka savivaldybės

administracijos pozicija, ypač aukščiausio lygmens vadovų įsitraukimas į procesą. Būtent vadovai

gali garantuoti subalansuotosios plėtros principų integravimą į miesto ar rajono plėtros procesą,

ypač rengiant biudžeto planą (Alijošiūtė ir kt., 2001).

Iškeliamos problemos dėl sektorinio valdymo ir atsakomybės ribų nustatymo, visuomenės

įsitraukimo ir valdančiųjų iniciatyvos skatina kurti geresnę sistemą, tobulinti esamus įstatymus bei

teisės aktus. Pritaikomų darniai plėtrai įvertinti indikatorių analizėje atkreiptas dėmesys į

urbanistinio valdymo problematiką ir galimus sprendimo būdus.

1.7. Teritorijų planavimo dokumentų sistema

LR teritorijų planavimo įstatyme, teritorijų planavimas įvardijamas, kaip kraštotvarkos

reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams,

aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo,

gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui

reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje teisėms nustatyti.

Teritorijų planavimas – viena priemonių, kuria valstybė ir visuomenė valdo žmonių ūkinę

veiklą, siekdama darnios plėtros. Planuojant ilgalaikių statinių išdėstymą ir teritorijos tvarkymą

tam tikrai perspektyvai, įvertinamas kompleksas veiksnių ir surandamas optimalus variantas, kuris

leidžia racionaliai naudoti gamtos išteklius, formuoti kultūrinį kraštovaizdį, efektyviai plėtoti

gamybą. Teritorijų planavimas apima bendrąjį, specialųjį ir detalųjį planavimą (Tarvydienė, 2008).

Teritorijų planavimo dokumentų rengimas turi būti derinimas su tai pačiai teritorijai ar

veiklos sričiai rengiamais strateginio planavimo dokumentais. Strateginio planavimo dokumentai

turi būti parengti iki teritorijų planavimo proceso pradžios arba gali būti rengiami teritorijų

planavimo dokumentų rengimo metu. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimui

užtikrinti parengiamos sprendinių įgyvendinimo programos.

27

2. TYRIMŲ TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – atlikti Kauno miesto plėtros analizę. Tyrimo tiklui pasiekti išsikelti

sekantys uždaviniai:

1. Apžvelgti Kauno miesto gyventojų kaitos ypatumus ir tendencijas.

2. Išanalizuoti Kauno miesto gyventojų kaitą atskiruose miesto dalyse.

3. Išanalizuoti miesto erdvinę struktūrą.

4. Išanalizuoti Kauno miesto teritorijos panaudojimo efektyvumą.

5. Atlikti ekspertų anketavimą ir pateikti išvadas.

28

3. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo objektas – Kauno miesto teritorinė plėtra.

Darbui atlikti buvo naudojami dokumentų analizės, apibendrinimo, grafinio modeliavimo

bei mokslinių literatūros šaltinių analizės metodai. Analizės metodas, tai dokumentų savybių

analizė, jas skaidant į atskiras dalis. Apibendrinimo metodas – objekto savybių apžvalga ir

įvertinimas. Grafinio modeliavio medodu buvo atliekamas informacijos susisteminimas ir rezultatų

vaizdavimas.

Tyrimo metu ir jam besirengiant atlikti veiksmai, kurie buvo būtini norint įvykdyti tyrimo

tikslą ir iškeltus uždavinius. Tai:

1. Išanalizuota Kauno miesto ir rajono gyventojų skaičiaus kaita siekiant patvirtinti arba

paneigti, jog gerėjant gyvenimo sąlygoms, vis daugiau žmonių išsikelia gyventi į

priemiestinius rajonus į nuosavus namus, dėl ko mažėja žmonių skaičius mieste.

Informacija apibendrinta ir vaizduojama grafikuose.

2. Išanalizuota Kauno miesto erdvinė struktūra, kaip miestas plėtėsi, kokie veiksniai lėmė

tolimesnę Kauno miesto plėtrą. Išanalizuota literatūros šaltiniai ir jais remiantis

pateiktos savos įžvalgos dėl svarbiausių veiksnių, kurie ir dabar turi įtakos tolimesnei

Kauno miesto plėtrai.

3. Išanalizuotas Kauno miesto bendrasis planas bei teritorijų balansas ir pateiktos Kauno

miesto plėtros galimybės. Teritorijų balansas puikiai atspindi ar miesto teritorija

išnaudojama efektyviai ir ar miesto plėtra laikosi darnaus miesto plėtros koncepcijos.

Siekiant identifikuoti ir nustatyti svarbą, darnaus miesto komponentų, bei įvertinti, šalies

mastu, urbanistinę plėtrą ir su tuo susijusius reiškinius, teisinį reglamentavimą, teritorijų planavimą

bei darnaus miesto vystymo kriterijus buvo atliktas ekspertinis tyrimas, sudarytas kriterijų

reikšmingumo nustatymo algoritmas. Pasirinkta aktyvi tyrimo forma – anketavimas. Kadangi,

anketą sudarė ne tik kokybiniai, bet ir kiekybiniai klausimai, K. Kardelio mokslinių tyrimų

metodologijos metodiniuose nurodymuose, rekomenduotinas ekspertų skaičius apie 20. Anketinėje

apklausoje dalyvavo 25 ekspertai. Rezultatų apdorojimui pritaikytas statistinis – matematinis

metodas.

29

4. TERITORIJŲ PLANAVIMO TEORIJA IR PRAKTIKA

4.1. Kauno miesto planavimo analizė

Kauno miesto savivaldybės bendrasis planas yra Kauno savivaldybės teritorijos

urbanistinės plėtros dokumentas, nustatantis Kauno m. strategines plėtros kryptis teritorijos

panaudojimo požiūriu. Jis parodo miesto socialinės ir ekonominės raidos planuojamų procesų

poveikį fizinei aplinkai. Savo ruožtu fizinė, kultūrinė ir gamtinė miesto aplinka, miesto padėtis,

urbanistinės sistemos pobūdis labai veikia socialinę ir ekonominę raidą.

Kauno miesto bendrasis planas yra Kauno miesto savivaldybės teritorijos valdymo,

subalansuotos plėtros, tvarkymo bei saugojimo dokumentas. Jo sprendiniai privalomi žemesniojo

lygmens miesto dalių ir smulkesniems detaliesiems planams. Bendrasis planas padeda pagrįsti

specialiųjų ir detaliųjų planų raidos programas bei sprendinius.

Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 m. rengimo teisinis

pagrindas – Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. T-652

„Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo“.

Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas yra Kauno miesto savivaldybės

teritorijos erdvinės plėtros, teritorijos urbanistinio (apibrėžto teritorijų planavimo teisės aktais ir

dokumentais) valdymo, tvarkymo bei saugojimo dokumentas, kuriuo motyvuotai nustatomi

teritorijos erdvinės plėtros tikslai, uždaviniai, prioritetai ir sprendiniai plėtrai įgyvendinti,

nurodomos sprendinių įgyvendinimo sąnaudos ir seka. Vystymo kryptys, erdvinės raidos

koncepcija rengiama 20 metų laikotarpiui, o konkretūs sprendiniai – 10 metų (2013–2023 m.)

laikotarpiui.

Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimas iš dalies finansuojamas

pagal 2007–2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių

gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonę

VP1-4.2-VRM-04-R „Teritorijų planavimas“. Bendrojo plano rengėjas parenkamas Lietuvos

Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka.

Planavimo darbų veiklos rezultatas – parengtas Kauno miesto savivaldybės teritorijos

bendrojo planavimo dokumentas, kuris skirtas:

Kauno miesto savivaldybės administracijai – padės įgyvendinti LR teisės aktais apibrėžtas

funkcijas miesto teritorijų tvarkymo klausimais. Miesto bendrasis planas yra tiesioginis

30

dokumentas įvairioms miesto infrastruktūros dalims plėtoti, ūkinės veiklos, gamtos ir

kultūros vertybių teritorijų subalansuotai plėtrai, siekiant sukurti patrauklų miestą jo

gyventojams, investuotojams ir svečiams. Nustatomi plėtros prioritetai ir konkrečios

problemos bei trūkumai, leisiantys operatyviai priimti optimalius sprendimus, gerinančius

miesto infrastruktūros būklę;

Visuomenei – leis geriau ir aiškiau suvokti miesto struktūrą, dalyvauti jo teritorijų

planavime. Per nustatytas planavimo procedūras turės įtakos miesto teritorijų plėtrai, jų

panaudojimo būdui, taip bus sudaryta galimybė pagerinti gyvenimo, darbo ir poilsio

sąlygas;

Investuotojams – parodys teritorijų patrauklumą, plėtros galimybes bei perspektyvas

įvairioms veiklos rūšims. Sudarys galimybę nesunkiai orientuotis bendrojo plano

reglamentuose ir suteiks lygias investicines galimybes visiems rinkos dalyviams;

Teritorijų planavimo dokumentų rengėjams – leis kryptingai rengti detaliojo ir specialiojo

planavimo dokumentus ir išvengti prieštaravimų tarp jų. Bendrojo plano sprendiniai bus

pateikiami rengiant teritorijų planavimo dokumentus kaip konkrečios ir išsamios miesto

planavimo sąlygos, atspindinčios miesto plėtros interesus.

Kaunas, antrasis didžiausias Lietuvos miestas, yra šalies teritorijos centre, išsidėstęs dviejų

didžiausių Lietuvos upių — Nemuno ir Neries santakoje. Šalia Kauno užtvenkus Nemuną,

suformuotos Kauno marios. Miestas yra pagrindinių Lietuvos susisiekimo kelių sankirtoje ir yra

svarbus tranzito mazgas. Jį kerta du tarptautiniai transporto koridoriai (I „Via Baltica“ ir IXB

Kijevas—Klaipėda), oro ir geležinkelio trasos. Kaunas — didelis pramonės, kultūros,

technologinio ir mokslinio potencialo centras.

Kauno miesto savivaldybės teritorijos plotas — 157 kv. km. Kauno miesto savivaldybės

gyventojų skaičius — 333 316 (2011 m. liepos 1 d. duomenys). Pagal gyventojų tankumą Kaunas

užima antrą vietą Lietuvoje — 2220 gyventojų 1 kv. Km (4.5.1 pav).

Seniausia Kauno miesto istorinė dalis senamiestis yra išplėtotas Didžiosios Lietuvos

kunigaikštystės laikotarpiu, ypač XV–XVII amžiais, kai Kaunas buvo žinomas LDK prekybos ir

verslų centras. Dėl geros padėties (upių ir prekybos kelių atžvilgiu) Kauno senamiestis buvo

pradėtas planingai užstatyti po 1537 metų gaisro, tačiau žinių apie jo planuotojus neišliko.

Pirmasis žinomas Kauno plano rengėjas yra matininkas Paškovskis, parengęs dabartinio

Kauno Naujamiesčio gatvių schemą. 1847 metais Kaunui tapus gubernijos centru, šis planas buvo

toliau plėtojamas.

31

Pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis

planas buvo parengtas Kauno SĮ „Kauno planas“ kolektyvo, vadovaujamo S. Lukošiaus. Kauno

miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintas Kauno

miesto savivaldybės teri torijos bendrasis planas, kuris galioja iki 2013 m. Šis planas buvo

parengtas glaudžiai bendradarbiaujant su Šiaurės šalių ir Vokietijos specialistais. Pagrindiniai

principai, kuriais buvo vadovautasi, – tai darni miesto teritorijų plėtra, įgyvendinta pritaikant

funkcinės triados (aktyvios, stabilios ir atsvaros erdvių), urbanistinio ir gamtinio karkasų

suderinimo principus. Plane buvo panaudotas daugiafunkciškumas, suteikęs galimybę lanksčiau

interpretuoti patvirtintus sprendinius ir mažinti teritorijų monofunkciškumą mieste. Jame iš

ankstesniojo generalinio plano buvo perimti šie svarbiausi sprendiniai:

1. Miesto struktūros plėtra:

1.1. Plėtojamas Rokų-Armališkių rajonas (sodybinių namų ir mažaaukščių namų

teritorijos);

1.2. Baigiamas plėtoti Šilainių rajonas.

2. Susisiekimo sistemos plėtra:

2.1. Siūlomi pastatyti tiltai: Kėdainių g. tąsoje, rekonstruotinas ties hidroelektrine;

2.2. Siūloma pastatyti J. Bakanausko, Kėdainių–Varnių (kitokia trasa), Marvelės, H. ir

O. Minkovskių gatves.

3. Kitos sritys:

3.1. Realizuoti miesto žaliųjų jungčių sistemą;

3.2. Realizuoti dviračių takų tinklą;

3.3. Realizuoti magistralinius tinklus, vedančius į vandenvalos įmonę.

Pasikeitus teritorijų planavimą reglamentuojantiems įstatymams, Kauno miesto

savivaldybės taryba 2006 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T-312 ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimu

Nr. T-462 patvirtino du Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano pakeitimus (rengtus

Kauno SĮ „Kauno planas“), kurie apsiribojo lokaliais sprendiniais keičiant bendruoju planu

rekomenduojamas žemės paskirtis pagal iškilusius verslo ir visuomenės poreikius.

4.2. Kauno miesto erdvinė analizė ir urbanistinė struktūra

Funkcine ir estetine prasme Kaunui ypač būdingi ir svarbūs upių slėnių žemėvaizdžiai.

Nemunas, Neris ir kitos mažesnės upės sukūrė Kauno miesto teritorijoje savitą nepakartojamo

32

grožio kraštovaizdį. Todėl, siekiant išsaugoti ir net paryškinti šio miesto geografinį savitumą,

pačiai bendriausiai kraštovaizdžio formavimo koncepcijai Kaune turi daryti įtaką upės ir jų slėnių

šlaitai. Šie gamtinio karkaso elementai į miestą ateina iš pietų dviem juostomis: Nemuno ir Jiesios

slėniais, Kauno mariose pasisuka į Vakarus, iš šiaurės rytų juos papildo Neries slėnis, iš šiaurės

vakarų – Nevėžio slėnis, taip pat į šias upes įtekančiais mažais upeliais – Veršvos, Sėmenos,

Marvelės, Girstupio, Gričiupio ir kitų. Reljefo pokyčiai Kauno mieste yra nuo 23 iki 100 m

absoliutinės altitudės ir yra ryškiausi šio karkaso ribose.

Istoriškai susiklosčiusi Nemuno ir Neries upių slėnių gamtinė morfostruktūra yra Kauno

miesto urbanistinės struktūros savitumo, miestovaizdžio identiteto ir miesto vizualinio įvaizdžio

raiškos pagrindas.

Nemuno ir Neries upių slėnių vizualinėje erdvėje išsiskiria dvi ypač reikšmingos Kauno

centrinės dalies vizualiniam identitetui iki sovietmečio susiklosčiusios savito suplanavimo,

apstatymo bei erdvinės raiškos, urbanistinės morfostruktūros dalys (Senamiestis ir Naujamiestis) ir

stambūs skirtingo apstatymo jungtiniai morfotipai Vilijampolėje, Aleksote, Šančiuose ir

Panemunėje. Jie yra svarbūs Nemuno ir Neries upių slėnių urbanistinės struktūros savitumui

pažinti.

Kauno miesto urbanistinę-architektūrinę struktūrą nulėmė miesto gamtinė situacija ir

istorinės aplinkybės.

Nemuno ir Neries upių, mažųjų upelių suformuotas reljefas, žalieji plotai sukūrė teritorijos

urbanizacijos savitumus. Upių vagos ir tiltų trūkumas iki šiol riboja urbanistinę teritorinę plėtrą,

nes tai trukdo sukurti kokybiškus funkcinius ryšius tarp atskirų miesto dalių.

Kauno miesto urbanistinis vystymasis turi keletą ryškių raidos etapų. Miestas kūrėsi senos

gyvenvietės vietoje Nemuno ir Neries santakoje. Miestas plėtėsi į rytus ir palaipsniui užėmė vis

daugiau teritorijos, prisijungė šalia miesto esančias gyvenvietes.

Laikotarpis po nepriklausomybės atkūrimo miesto urbanistinei-architektūrinei išvaizdai

buvo svarbesnis ne dėl nuoseklios miesto plėtros suplanuotomis kryptimis, o dėl naujų stambių

architektūrinių tūrių (didieji prekybos centrai, taip pat Naujamiesčio teritorijoje pastatytas

„Akropolis“ su daugiaaukšte parkavimo aikštele virš Karaliaus Mindaugo prospekto ir Nemuno

saloje ypač stambaus tūrio „Žalgirio“ arena). Kauno miesto teritorija buvo išplėsta, prie miesto

prijungtos gretimos teritorijos. Šio laikotarpio išskirtinumas tas, kad mažėjant Kauno miesto

gyventojų skaičiui, labai išsiplėtė Kauno rajono gyvenvietės, besiribojančios su Kauno miestu. Jos

praktiškai susiliejo su miestu (čia vyrauja individuali mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba).

33

Kauno urbanistinei ir gatvių tinklo plėtrai didelę įtaką turėjo tiltų statyba. Kaunas kūrėsi

Nemuno ir Neries upių santakos šiaurės rytų dalyje ir bėgant laikui jungėsi tiltais su kitomis

dalimis centrinėje ir Senamiesčio zonoje. Augant miestui buvo pastatyti keli tiltai ne centro zonoje

(Panemunės, Varnių) arba periferijoje (Noreikiškių, Kleboniškio, Hidroelektrinės).

Kauno miestas pastaruosius 40 metų plėtojamas kaip kompaktiška, koncentrinė struktūra. Ji

buvo realizuota šiaurinėje ir pietinėje miesto dalyse, o kairiajame Nemuno krante to padaryti

nespėta. Centrinės dalies apvažiavimai buvo numatyti šalia centro esančioje zonoje, žemajame

mieste, kur būtų reikėję griauti daug pastatų, taip pat pastatyti keletą tiltų. Kauno miesto

urbanistinės ir susisiekimo struktūros plėtrą lemia šie faktoriai:

1. Gamtinio karkaso elementai:

1. Nemuno ir Neries upės;

2. Upių slėniai ir mažųjų upelių griovų šlaitai;

3. Žalieji plotai;

2. Urbanizuotos teritorijos.

Šie faktoriai lėmė iki šiol susiformavusią Kauno urbanistinę bei gatvių struktūrą, plėtros

kryptis. Paminėti gamtiniai ir urbanistiniai elementai lėmė daugelį dabar egzistuojančių problemų

ir yra labai svarbūs tolesnei miesto plėtrai.

4.3. Kauno miesto urbanizacijos analizė

Statistikos departamento duomenimis Kauno mieste 2014 metų pradžioje gyveno 304,097

tūkst. gyventojų (4.3.1 pav.).

Nuo 1996 metų, Kauno miesto gyventojų skaičius nuolat mažėjo. Per tiriamą laikotarpį, t.y.

nuo 1996 m. iki 2014 m. statistinis Kauno miesto gyventojų skaičius sumažėjo 26 proc. arba

104,699 tūkst. gyventojų.

Kaip jau buvo minėta, ne vienas autorius savo darbuose pažymi, kad dabartiniai Europos ir

Lietuvos miestai pasižymi panašiomis vystymosi tendencijomis – tai stabilus ar net mažėjantis

gyventojų skaičius, gyventojų kėlimasis gyventi į priemiestinę zoną (sodybinio užstatymo

kvartalus), kylantis automobilizacijos lygis. Todėl atliekant tyrimą, buvo išnagrinėtas gyventojų

pokytis.

34

4.3.1 pav. Gyventojų skaičiau kitimas Kauno mieste 1996-2014 m. (Lietuvos statistikos

departamentas, 2014)

Kauno rajone Statistikos departamento duomenimis Kauno rajone 2014 metų pradžioje

gyveno 87,168 tūkst. gyventojų (4.3.2 pav.). Per visą tirtą laikotarpį, gyventojų skaičius nuolat

didėjo, iškyrus 2011 metus, kada Kauno rajone gyventojų skaičius sumažėjo 1,2 proc., palyginti su

2010 metais, tačiau vėlesniais metais jis vėl tolygiai didėti. Nuo 1996 m. iki 2014 m. Kauno rajone

gyventojų skaičius padidėjo daugiau negu 11 proc., t.y. 9,609 tūkst. gyventojų.

4.3.2 pav. Gyventojų skaičiau kitimas Kauno rajone 1996-2014 m. (Lietuvos statistikos

departamentas, 2014)

408706

402061

395555

390623

385620

379706

374176

370242

363952

356954

348506

343932

339535

335393

329542

317319

310773

306888

304097

0

100000

200000

300000

400000

500000

Gyventojų

skaičius

Metai

77559

78753

79920

80488

81007

81373

81650

82108

83167

83200

83091

83346

83946

85752

86978

85922

86109

86419

87168

0100002000030000400005000060000700008000090000

100000

Gyventojų

skaičius

Metai

35

Pagal tyrimų rezultatus matyti, nors Kauno rajone gyventojų skaičius didėja, tačiau ne taip

sparčiai, kaip mažėja jų skaičius Kauno mieste, todėl negalime teigti, jog didžioji dalis Kauno

miesto gyventojų išsikelia gyventi į priemiestinius rajonus.

Kauno miesto gyventojų skaičius mažėja ir planuojama, kad iki 2020 metų sumažės iki

296379 (4.3.1 lentelė). Kauno bendrasis planas yra parengtas iki 2023 metų, todėl atsiževelgiant į

gyventojų skaičiau prognozę, nenumatoma intensyvi teritorinė miesto plėtra. Daugiau dėmesio

skiriama esmaų gyvenamųjų namų rekonstrukcijai. Planuojama, kad nuo 2025 metų Kauno mieste

gyventojų skaičius pradės didėti.

4.3.1 lentelė. Kauno miesto savivaldybės demografinių rodiklių prognozės

Rodiklis Esama būklė 2014 m. Rodiklio prognozė

2020 m. 2025 m. 2030 m.

Gyventojų skaičius 304097 296379 300746 316619

Nors pagal Statistikos departamento duomenis, bendras gyventojų skaičius Kauno mieste

mažėja. Tačiau gyventojų skaičiaus augimo tendencijos fiksuojamos Kauno miesto šiaurės

vakarinėje ir pietinė pusėse esančiose miesto dalyse, daugiausiai Šilainių, Panemunės, Aleksoto ir

Šančių seniūnijose. Tai yra vidinės migracijos rezultatas, kurį paskatino pastaraisiais metais

minėtose dalyse intensyviausiai vykusi būstų statyba bei plėtra.

Bendro gyventojų mažėjimo keliamos problemos:

Miesto demografinio – ekonominio potencialo mažėjimas;

Miesto socialinio – kultūrinio vystymosi potencialo mažėjimas.

Gyventojų kaitos netolygaus augimo/mažėjimo atskirose miesto dalyse keliamos

problemos:

Kintantys inžinerinės, socialinės ir kt. infrastruktūros poreikiai atskirose miesto

dalyse;

Galimos transporto eismo ir susisiekimo problemos.

Apibendrinant Kauno miesto gyventojų skaičiaus pokyti, galima teigti, kad miesto

bendrasis planas atitinka darnios plėtros kriterijus, tačiau praktinė plėtra nepagrįsta, kadangi

gyventojų skaičius Kauno mieste mažėja. Mažėjantis gyventojų skaičius sudaro apleistų namų ir

teritorijų plėtimosi tendenciją.

36

Miesto bendrojo planavimo procesui yra ypač svarbus gyventojų pasiskirstymas atskirose

miesto zonose. Šiuo atveju visa Kauno miesto savivaldybės teritorija yra suskirstyta į 32 dalis ir

apima 11 seniūnijų. 4.3.3 paveikle apskritimu pažymėta, kuriose miesto dalyse fiksuojamas

didžiausias gyventojų skaičius: Dainavoje, Eiguliuose, Gričiupyje, Smėliuose ir Milikoniuose.

Miesto dalyse, kuriose yra didžiausias gyventojų skaičius, taip pat yra fiksuojamas ir didžiausias

gyventojų tankis. Dainavoje, Smėliuose bei Eiguliuose gyventojų tankis viršija 8 tūkst. gyv./ kv.

km.

4.3.3 pav. Gyventojų tankis atskirose Kauno miesto dalyse 2010 m. pabaigoje

Analizuojant gyventojų kaitos tendencijas atskirose miesto dalyse (4.3.4 pav.) ryškėja

gyventojų skaičiaus augimo tendencijos periferinėse miesto dalyse: Birutėje, Fredoje,

Kazliškiuose, Vaišvydavoje, Rokuose, Vičiūnuose, Romainiuose, Sargėnuose, Lampėdžiuose.

Gyventojų skaičius auga ir Panemunėje bei visoje Šančių seniūnijoje. Kitose miesto dalyse

pastebimos gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencijos. Gyventojų skaičiaus augimą periferiniuose

miesto rajonuose lemia keli veiksniai:

Didelis minėtose miesto dalyse vykdomų nekilnojamojo turto vystymo projektų skaičius

(naujų gyvenamųjų kvartalų statyba, esamų kitos paskirties bei apleistų pastatų konversija į

gyvenamuosius pastatus);

37

Gyventojų migracija į periferinius miesto rajonus ir Kauno rajono savivaldybei

priklausančias priemiestines gyvenvietes bei sodininkų bendrijas;

Didesnis nei kitose miesto dalyse gyventojų gimstamumo rodiklis.

4.3.4 pav. Gyventojų skaičiaus kitimas atskirose Kauno miesto dalyse

Sudaryta pagal Gyventojų registro tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos duomenis

Apibendrinant miesto gyventojų kaitą atskiruose rajonuose, iš pateiktų paveikslų matyti,

kad šiuo metu centriniuose rajonuose gyventojų skaičius ir tankis yra didesnis, tačiau šiuose

rajonuose pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas, o periferinėse miesto dalyse žmonių skaičius

didėja. Dėl tokios vidinė miesto gyventojų migracijos gali padidėti susiekimo sistemų problemos

periferiniuose rajonuose ir padidėti kamščių mastai centrininėse miesto dalyse.

Įvairiose Kauno miesto dalyse gyvenamųjų teritorijų amžius ir būklė labai skiriasi.

Senamiestyje, kai kurie gyvenamieji namai yra pastatyti prieš kelis šimtus metų. Dalis

Naujamiesčio namų yra statyti prieš pusantro šimto metų, o dauguma namų šioje dalyje – prieš 70-

90 metų. Naujieji miegamieji mikrorajonai statyti 1961-1990 metais, tad jų amžius siekia 20-50

38

metų. Periferinėse Kauno miesto dalyse yra pastatyta gana daug modernių gyvenamųjų namų,

kurių amžius siekia iki 25 metų. Nemažai individualių gyvenamųjų namų kvartalų pastatyta per

pastarąjį dešimtmeti.

Pastatų būklė priklauso nuo kelių faktorių - nuo konstrukcijos, amžiaus, priežiūros arba

eksploatacijos pobūdžio ir kokybės, o taip pat nuo atnaujinimo laipsnio. Žinant statinio amžių,

pagal nekilnojamojo turto vidutines rinkos kainas galima apytikriai apskaičiuoti statinio

nuvertėjimą, o tuo pačiu ir susidėvėjimą. Tačiau toks vertinimas būtų labai preliminarus. Per

pastarąjį dvidešimtmetį daugelis daugiabučių nebuvo tinkamai prižiūrimi bei eksploatuojami.

Daugeliui jų buvo atliekami tik patys būtiniausi remontai, todėl jų būklė labai pablogėjo. Ypač

pablogėjo inžinerinių sistemų būklė. Nors pagal nusidėvėjimo normas daugiabučių namų

nusidėvėjimas miegamuosiuose rajonuose vidutiniškai siekia apie 30-60 proc., tačiau, dėl anksčiau

paminėtų priežasčių, realus jų nusidėvėjimas yra didesnis.

Gyvenamosios paskirties pastatams statybos vietų mieste yra pakankami daug, ypač

periferiniuose miesto rajonuose. Po 2008 m. parsidėjusios Pasaulio ekonominės krizės iki tol

augusios bendros statybos apimtys mieste sumažėjo. Mažiau sumažėjo individualios statybos

apimtys, kas rodo, kad individualios statybos poreikis išlieka. Daugiabučių namų statybos apimtys

šiuo metu Kauno mieste yra sumažėję ir tikėtina per artimiausius kelis metus nedidės. Kauno

miesto aplinkoje (Kauno rajone - Užliedžiuose, Jonučiuose, Karmėlavoje, Mastaičiuose,

Raudondvaryje) yra didelė naujų butų pasiūla, todėl atsižvelgiant į ekonomines šalies perspektyvas

per ateinančių 5 metus intensyvesnė daugiabučių statyba mažai tikėtina. Didžiausia statybos plėtra

Kauno mieste būtų susijusi su daugiabučių namų renovacija.

Gyvenamųjų teritorijų strateginės plėtros kryptys iki 2020 metų:

1. Užstatytų teritorijų renovacija ir rekonstrukcijas

1.1. Kitos paskirties pastatų konversija į gyvenamuosius pastatus;

1.2. Daugiabučių gyvenamųjų namų, jų teritorijų, statinių ir inžinerinių tinklų

renovacija;

1.3. Parkavimo aikštelių plėtra gyvenamosiose teritorijose.

2. Nauja statyba

2.1. Gyvenamųjų individualių ir sublokuotų namų statyba periferinėse miesto zonose;

2.2. Sodininkų bendrijų konversija į gyvenamąsias teritorijas;

2.3. Pradėtų plėtoti naujų daugiabučių gyvenamųjų teritorijų plėtra.

39

Didžiausios gyvenamųjų būstų fondo plėtros ir statybos sektoriaus perspektyvos yra

susijusios su sodybinio užstatymo plėtra periferinėse miesto dalyse- Rokuose, Linkuvoje,

Romainiuose, Kazliškiuose, o taip pat su daugiabučių renovacija bei negyvenamųjų pastatų

konversija į gyvenamuosius (pvz. vadinamais „Loftais“). Taip pat pagal esamas tendencijas vyks

intensyvi sodininkų bendrijų konversija į gyvenamąsias teritorijas. Šiose teritorijose turėtų plėstis

inžineriniai tinklai ir komunikacijos.

Mažėjantį naujų gyvenamųjų zonų plėtros bei būsto ploto poreikį lemia mažėjantis miesto

gyventojų skaičius, todėl bendrojo plano prioritetas yra teikiamas esamų gyvenamųjų zonų ir

miesto istorinių dalių kokybės gerinimui, ypač daugiabučių miegamųjų rajonų būklės gerinimui

(4.3.5 pav.).

4.3.5 pav. Kauno miesto savivaldybės teritorinis bendrasis planas

40

Naujų gyvenamųjų teritorijų plėtra numatyta atsižvelgiant į ankstesnio bendrojo plano

sprendinius. Esant didesnei mažaaukštės statybos plėtrai bei paklausai, miesto periferinėse zonose

sumažinamas daugiaaukščių namų statybai skirtų didelio užstatymo intensyvumo teritorijų plotas,

vietoje jų numatant mažaaukštei statybai skirtas mažo užstatymo intensyvumo teritorijas.

Kauno miesto ribose teritorijų paskirtis nuolat kinta. Detaliaisiais planais yra keičiama

žemės paskirtis miesto plėtroje esančių žemės ūkio paskirties žemių į kitos paskirties žemę,

mažaaukščių gyvenamųjų pastatų statybai, formuojami sklypai prie naudojamų pastatų ir naujų

pastatų statybai konvertuojamose teritorijose. Sklypų formavimas prie daugiabučių gyvenamųjų

pastatų vyksta vangiai.

Kauno miesto teritorija yra 15700,00 ha. Pagal Nekilnojamojo turto registro 2011 metų

duomenis, įregistruotų Nekilnojamojo turto registre sklypų bendrasis plotas yra apie 7228 ha (46

%) (4.3.6 pav.). Valstybinės reikšmės miškai ir vandens ūkio paskirties žemė užima apie 4634.00

ha. Nekilnojamojo turto registre neregistruotos žemės Kauno mieste yra apie 4838 ha (31%).

4.3.6 pav. Kauno miesto ploto pasiskirstymas pagal žemės naudojimo paskirtį (Nekilnojamojo

turto registras, 2011)

Iš 4.3.6 paveikslo matyti, kad ne visa Kauno miesto teritorija efektyviai išnaudojama.

Registrų Centre neregistruota žemės, kuri taip pat nepriskiriama Valstybinės reikšmės miškams ar

46%

15%

8%

31%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%

50%Registruota registrų centre

Valstybinės reikšmės miškai

Vandens ūkio paskirties žemė

Registrų centre neregistruota

žemė, bei nepriskiriama

Valstybinės reikšmės miškams

ar vandenims

41

vandenims sudaro net 31 % nuo bendro Kauno miesto teritorijos. Siekant darnios miesto plėtros,

būtina apsvarstyti šios terinorijos panaudojmą plėtojant miestą.

4.4. Kauno miesto plėtros galimybės ir problemos

Geros urbanistinės plėtros galimybės. Kaunas turi galimybių plėtotis, nenutoldamas nuo

esamo centro ribų pietų ir pietvakarių kryptimis. Pastačius M. K. Čiurlionio tiltą, pagerėjo

susisiekimas su centrine dalimi. Pietinėje dalyje – Teleičiuose, Kazliškėse – nėra didelių gamtinių

kliūčių plėtrai, geras susisiekimo tinklas. Todėl miesto plėtra gali vystytis teritorijų pertvarkymo,

gyvenimo kokybės kėlimo, funkcinio subalansavimo būdu, laikantis miesto modelio,

kompaktiškiau statant ir optimaliai panaudojant apleistas ir ekstensyviai naudojamas teritorijas.

Kauno miesto centrinės dalies plėtros galimybės. Kauno miesto centrinė dalis yra Nemuno

ir Neries slėnyje, apsupta šlaitų. Ji gali laisvai plėtotis pietų ir pietvakarių kryptimis, kur yra

ekstensyviai naudojamų ir apleistų teritorijų ties Kaunakiemio gatve, Geležinkelio stoties rajone,

Žemojoje Fredoje, artimoje Vilijampolėje. Dalies čia esančių pramonės objektų paskirtis keistųsi į

komercinę ar visuomeninę.

Gamtinių vertybių respektavimo galimybės. Kauno miestas turi galimybę atverti savo

viešąsias erdves, aikštes, gatves į gamtines vertybes – upes, šlaitus, kitus žaliuosius plotus. Tam

reikia uždarų sklypų paupiuose iškėlimo, paupių ir šlaitų tvarkymo, krantinių, apžvalginių trasų

įrengimo. Tokia kryptinga veikla leistų geriau eksponuoti Kauno miesto vertybes, kelti jo prestižą.

Didelio rekreacinio potencialo zona. Kaunas ir jo apylinkės turi didelį rekreacinį potencialą

– vandenis, telkinius ir žaliuosius plotus. Ypač daug pastangų ir finansinių išlaidų turi būti skirta

vystyti turistinį upių transportą, įrengti poilsio objektams, atviroms viešosioms zonoms,

krantinėms, rekreacijos plotams prie Nemuno bei Neries upių ir Kauno marių.

Asimetrinė miesto konfigūracija. Kaunas nuo centrinės dalies buvo plėtojamas asimetriškai

šiaurės rytų bei šiaurės vakarų kryptimis. Dėl to pailgėjo atstumai tarp centro, didžiųjų

gyvenamųjų ir pramonės masyvų, o kartu ir kelionių trukmė, padidėjo aplinkos tarša. Pietinė dalis,

net arti centro, yra nepakankamai išplėtota. Tai didelis rezervas miestui plėtoti perspektyvia

pietvakarių kryptimi, nors tam reikia labai daug lėšų tiltams, magistralinėms gatvėms ir

inžineriniams tinklams statyti.

Netolygiai išplėtota teritorija. Po 1996 m. įvykusio Kauno savivaldybės teritorijos ribų

pakeitimo miesto teritorija buvo suformuota neatsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją bei kelių

42

tinklą. Savivaldybės teritorijai buvo priskirtos teritorijos už apylankų, izoliuotos nuo miesto

struktūros. Patogios plėtrai teritorijos apylankų ribose netapo miesto dalimi. Teritorijos

konfigūracija miesto aplinkkelių atžvilgiu iškarpyta, joje sunku suformuoti optimalią urbanistinę

struktūrą.

Pernelyg didelė funkcinė diferenciacija. Mieste susiformavo stambios teritorijos su viena

vyraujančia paskirtimi – gyvenamosios (daugiabutės ir sodybinės), pramoninės teritorijos.

Nepakankamai subalansuota darboviečių, būstų, poilsio zonų struktūra visose miesto dalyse didina

švytuoklinę migraciją.

Miesto fizinės ir urbanistinės aplinkos ypatumai. Kauno gamtinė aplinka yra didelė miesto

vertybė, tačiau jos elementai – Nemunas ir Neris, kiti mažieji upeliai, jų slėniai – sukelia daug

sunkumų plėtojant miesto struktūrą: reikalingi 300–400 m ilgio tiltai, iškasos gatvėms ties šlaitais

įrengti, kurios, savo ruožtu, naikina vertingą griovų ir slėnių aplinką. Greta istorinio branduolio

esančios teritorijos, atskirtos natūralaus gamtos barjero (Aleksotas, Vilijampolė, Žaliakalnis),

vystėsi savarankiškai ir dėl autonomiškos gatvių struktūros net ir iki šiol pastatyti tiltai funkcinių

susisiekimo problemų galutinai neišsprendė.

Miesto dalių ryšiai per centrą. Didžioji dalis susisiekimo srautų tarp miesto dalių vyksta per

miesto centrą ir Senamiestį, tapusį miesto rajonų tarpusavio ryšių pasiskirstymo mazgu. Tai lemia

svarbūs transporto tiltai per Nemuną ir Nerį, esantys centre. Gerų jungčių tarp miesto dalių trūksta

ir už centro ribų. Nepakankamas dėmesys gamtinei aplinkai. Kauno miestas savo plano struktūra,

pagrindinėmis gatvėmis, aikštėmis yra atitrūkęs nuo gamtos vertybių – upių, šlaitų. Pakrantės

atskirtos nuo miesto visuomeninių ir gyvenamųjų zonų pramonės įmonių sklypais, sandėliais,

magistralinėmis gatvėmis. Žalieji plotai paupiuose ir šlaituose apleisti ir todėl nelankomi. Šlaitų

prieigos užtvertos pramonės įmonių, sodybiniais sklypais, kurių naudotojai ardo šlaitų reljefą

(išskyrus Vytauto kalną, Ąžuolyno šlaitus). Trūksta saugių apšviestų takų, apžvalgos terasų,

aikštelių.

Nepakankama centrinės dalies ir jo gretimybių funkcinė kokybė. Netinkamos greta miesto

centro esančios teritorijų funkcijos. Tai Geležinkelio stoties rajonas, Žemoji Freda, Žemieji Šančiai

ties Geležinkelio tiltu, Vilijampolės pietinė dalis tarp Raudondvario plento ir Brastos gatvių.

Miesto aplinkos susidėvėjimas. Miesto sukurtoji aplinka – gatvės, inžineriniai tinklai –

kasmet nusidėvi. Kasmetinės materialinės investicijos į statybą ir remontą nepadengia aplinkos

būklės palaikymo kaštų. Blogėja gatvių, stambiaplokščių namų kvartalų (ypač anksčiau statytų)

būklė.

43

5. Ekspertinis tyrimas

Ekspertinių vertinimų tikslas – žinių iš žmogaus eksperto gavimo sisteminis organizavimas,

kodavimas, struktūrinis perdirbimas ir interpretavimas, taikant loginius ir matematinius metodus.

Šiuo metu dar nėra vieningos moksliškai pagrįstos ekspertinių metodų klasifikacijos ir juo labiau –

vieningų jų taikymo rekomendacijų, todėl tyrimui atlikti buvo pasirinkta aktyvi ekspertinio tyrimo

metodo forma – anketavimas. Anketos forma pateikiama prieduose.

Apklausoje dalyvavo 80 % moterų bei 20 % vyrų. Apklausiami buvo tik dirbantys asmenys

atitinkamoje srityje, sukaupę atitinkamą patirtį ir turintys aiškią nuomonę miesto plėtros,

žemėtvarkos, statybos, teisės ar apgeoinformacinės sistemos klausimais. Eksperto nuomonės

susiformavimui, vienareikšmiškai didelę įtaką daro darbo patirtis. Ekspertinio tyrimo apklausoje

dalyvavo 7 ekspertai, kurių darbo patirtis atitinkamoje srityje neviršijo 3 metų, 2 ekspertai nuo 3

iki 10 metų turintys darbo patirtį, 3 ekspertai, kurių darbo patirtis nuo 10 metų iki 15 ir net 12

ekspertų, kurių darbo patirtis daugiau nei 15 metų. Visapusiškam darnios urbanistinės plėtros

komponentų ištyrimui, tikslinga įvertinti skirtingų kompetencijos sričių ekspertų nuomonę.

5.1. pav. Ekspertinio tyrimo apklausos dalyvių skaičius pagal kompetencijos sritį, vnt. (Sudaryta:

autoriaus)

Iš 5.1 paveikslo matyti, kad ekspertiniame tyrime daugiausia dalyvavo žemėtvarkos ir

geoinformaciniės sistemos specialistų. Ekspertų išsilavinimas – aukštesnysis (4 ekspertai),

1

13

1

1

2

1

1

4

1

0 2 4 6 8 10 12 14

Teritorijų planavimas

Žemėtvarka

Vandentvarka

Teisė

Ekonomika

Socialinis darbas

Statyba

Geoinformacinės sistemos

Geografija

44

aukštasis profesinis bakalauras (6 ekspertai), aukštasis universitetinis bakalauras (11 ekspertų),

magistratūros mokslinis laipsnis (4 ekspertai).

Vertinat darnaus miesto vystymosi komponentus ne visi jie yra vienodos svarbos. Siekiant

nustatyti darnaus miesto socialinių, ekonominių bei aplinkosauginių kriterijų svarą, ekspertams

buvo nurodyta, atlikti komponentų, kurie turi įtakos darnaus miesto vystymui rangavimą, kai 1 –

pats nesvarbiausias, o 5 – pats svarbiausias.

Siekiant įvertinti ekspertų nuomonių suderinamumą, išanalizuoti ekspertų nustatyti

reitingai pagal šiuos kriterijus: Ekologinių apribojimų paisymas (x1), gamtos išteklių tausojimas

(x2), darbo ir gyvenamųjų vietų artumas (x3), efektyvi, pigi ir prieinama susisiekimo sistema (x4),

įsidarbinimo galimybės (x5) reikšmingumo apskaičiavimą. Pagal ekspertų nustatytus reitingus

skaičiuojamos kriterijų reikšmingumo reikšmės – daugikliai, taip pat atliekamas ekspertų

nuomonių darnumo patikrinimas. Nuomonių sutartinumą galima įvertinti taikant Kendall –

Konkordacijos koeficientą (W). Kriterijų reikšmingumas nustatomas pagal vidutinį reitingavimą

(5.1. lentelė).

5.1 Lentelė. Ekspertų reitingavimo rezultatų matrica

Ekspertas k = 1,...25 Eksperto vertinimas

x1 x2 x3 x4 x5

1 4 5 3 1 2

2 2 1 4 3 5

3 2 5 3 1 4

4 2 4 1 3 5

5 3 2 1 5 4

6 3 4 5 2 1

7 2 5 4 3 1

8 1 3 5 4 2

9 2 1 5 4 3

10 4 5 3 1 2

11 2 5 4 3 1

12 2 5 4 3 1

Ekspertas k = 1,...25 Eksperto vertinimas

x1 x2 x3 x4 x5

13 1 3 5 4 2

14 2 5 3 1 4

15 1 5 3 1 4

16 3 4 5 2 1

17 2 5 3 1 4

18 2 5 4 3 2

19 2 1 4 5 3

20 4 5 3 1 2

21 3 2 1 5 4

22 2 5 4 3 1

23 1 5 3 4 1

24 2 5 4 3 1

25 2 5 4 3 1

45

Atsižvelgiant į ekspertų nuomones ir vertinimą, matoma, kad svarbiausi kriterijai ir pagal

rangavimą pirmoje vietoje – x2 - gamtos išteklių tausojimas, antroje vietoje – x3 - darbo ir

gyvenamųjų vietų artumas. Taigi, modeliuojant miesto plėtrą didžiausias dėmesys turi būti

skiriamas gamtos išteklių tausojimui bei gyvenamųjų namų plėtrą planuoti arčiau tų rajonų, kur

didesnė darbo vetų koncentracija.

Efektyvi, pigi ir prieinama susisiekimo sistema (x4), įsidarbinimo galimybės (x5) yra

paskesnė kategorija kriterijų pagal svarbumą. Tai rodo, kad žmonėms svarbu greitai ir patogiai

nuvykti į darbą, o palanki susisiekimo sistema ir arti esantis darbas, užtikrintų greitisnį ir patogesnį

nuvykimą į darbą ir iš jo. Ekologinių apribojimų paisymas (x1) yra mažiausiai svarbu.

Kriterijų reikšmingumo nustatymo algoritmas ir skaičiavimai pateikiami 5.2 lentelėje.

5.2 lentelė. Kriterijų reikšmingumo nustatymo algoritmas ir skaičiavimai

Skaičiavimo eiga Kriterijai

x1 x2 x3 x4 x5

Reitingų suma 𝑅 = ∑ 𝑘𝑗𝑘𝑚=25𝑘=1 56 100 88 69 61

Vidutinis reitingas �̅� =∑ 𝑘𝑗𝑘

𝑚=25𝑘=1

𝑚 2,24 4 3,52 2,76 2,44

Kriterijaus reitingas (n) 5 1 2 3 4

Nuokrypis nuo rangų vidurkio S = V − R -18,8 25,2 13,2 -5,8 -13,8

Nuokrypio nuo rango vidurkio kvadratų reikšmė 𝑆2 =

(∑ 𝑥𝑗𝑘 − 𝑉𝑚𝑘=1 )2

353,44 635,04 174,24 33,64 190,44

Rangų vidurkis 74,8

Nuokrypio nuo rangų vidurkio kvadratų suma 1386,8

Kendall - Konkordacijos koeficientas 𝑊 =12𝑆2

𝑚2(𝑘3−𝑘) 0,22

Ekpsertų nuomonių suderinamumas Kendall - Konkordacijos koeficiento reikšmių aibė yra [0,1].

Kuo didesnis W, tuo stipresnė kintamųjų koreliacija, t. y. 0 – reiškia visišką nesuderinimą, 1-

vieningą ekspertų nuomonę. Kadangi, W = 0,22 hipotezė apie ekspertų nuomonės suderinamumą,

ranguojant rodiklių reikšmingumą, vertinama kaip nepakankamai deranti.

Čia: m – ekspertų skaičius, k – kriterijų skaičius

Siekiant nustatyti ekspertų nuomonių pasiskirstymą teritorijų planavimo ir urbanizacijos

klausimais buvo pateikti klausimai, iš kurių vienas jų buvo įvertinti Lietuvos miestų teritorijų

46

planavimą. Teigiamai įvertino 11 ekspertų, neigiamai – 5, bei 8 ekspertai neturi nuomonės šiuo

klausimu. Kituose klausimuose buvo prašoma įvertinti pateiktą teiginį ir išsakyti savo nuomonę,

pažymint ar teisingas teiginys, jog naujų teritorijų panaudojimas, skatina netikslingą teritorinę

plėtrą, kad miesto darni plėtra turi būti orientuota arčiau miesto centro ir darbo vietų, o ne plėsti

miesto teritoriją už miesto ribų bei ar žmonės pakankamai dalyvauja kraštovaizdžio formavimo

procesuose.

6.2 pav. Ekspertų nuomonės pasiskirstymas teritorijų planavimo ir urbanizacijos klausimais

vnt. (Sudaryta autoriaus)

Iš 6.2. paveikslo matyti, kad daugumos ekspertų nuomone naujų teritorijų panaudojimas

neskatina netikslingos teritorijų plėtros. Galima teigti, jog ekspertai pritaria teritorinei miesto

plėtrai. Dauguma ekspertų pritaria nuomonei, dėl miesto plėtros arčiau miesto centro ir darbo

vietų, tačiau labai panašus skaičius apklaustųjų nepalaiko šios nuomonės. Galima teigti, kad dalis

gyventojų norėtų gyventi arčiau centro ir darbo vietų, o dalis turėti nuosavus namus, bei gyventi

priemiestiniuose rajonuose. Beveik visi apklaustieji ekspertai mano, kad žmonės nepakankamai

dalyvauja kraštovaizdžio proceso formavime, todėl galima teigti, kad reikėtų daugiau miesto

gyventojus įtraukti į kraštovaizdžio formavimo procesus, vykdyti apklausas, sužinoti žmonių

poreikius.

Matricą sudarė vertinami teiginiai bei vertinimo skalė nuo 1 iki 5, kur 1 – visiškai

nepritariu pateiktam teiginiui, o 5 – visiškai pritariu. Grafike pateikta dažniausiai pasitaikiusi

2

16

7

14

11

0

0

20

5

0 5 10 15 20 25

Taip

Ne

Neturiu nuomonės

Ekspertų skaičius

Jūsų nuomone, ar pakankamai žmonės dalyvauja kraštovaizdžio formavimo procesuose?

Ar pritariate nuomonei, kad miesto darni plėtra turi būti orientuota arčiau miesto centro ir darbo

vietų, o ne plėsti miesto teritoriją už miesto ribų?Ar sutinkate su teiginiu, kad naujų teritorijų panaudojimas, skatina netikslingą teritorinę plėtrą?

47

ekspertų nuomonė vertinant nuo 1 iki 5. Analizuojant šios apklausos rezultatus tenka pripažinti,

kad teiginio „Miestai ir miesteliai – valstybės ir gyventojų gerovės pagrindas“ dažniausiai

pasitaikanti vertinamo reikšmė (Moda) lygi 5 (6.3 pav.).

6.3 pav. Ekspertų nuomonės pasiskirstymas, vertinat darnios urbanizacijos teiginius. (Sudaryta:

autoriaus)

0 1 2 3 4 5 6

1 – visiškai nepritariu, 2 – nepritariu, 3 – nei pritariu nei nepritariu, 4 – pritariu, 5 –

visiškai pritariu

Miestai ir miesteliai – valstybės ir gyventojų gerovės pagrindas

Būtinas aktyvus visuomenės dalyvavimas viešuosiuose svarstymuose

Vieningas visuomenės supratimas apie kompleksinio teritorinio planavimo svarbą

Tobulintinas teritorijų planavimo teisinis reglamentavimas

Urbanistinė plėtra griežtai kontroliuojama ir koordinuojama

Urbanistinė plėtra ekonmiškai efektyvi

Urbanizuojant priemiestines teritorijas mažinami gamtos ištekliai

Miestų dykvietėms ir apleistiems pastatams skiriamas per mažas dėmesys

Darbo vietų sukūrimas arčiau miesto centro skatina darnią miesto plėtrą

Šalyje paplitusi teritorinė urbanizacija

Lietuvoje miestų teritorijos plečiasi nepagrįstai

Lietuvoje dominuoja kompaktiški ir funkcionalūs miestai

Lietuvoje skatinamas tausojantis vartojimas

Lietuvoje skatinamas strateginis mąstymas

Miestų darni plėtra – valstybės ekonomikos pagrindas

48

Dauguma ekspertų pritaria, kad visuomenės dalyvavimas viešuosiuose svarstymuose

dalyvavimas būtinas. Taip pat ekspertai pritaria, kad reikalingas vieningas visuomenės supratimas

apie kompleksinio teritorinio planavimo svarbą. Apklaustieji ekspertai pritaria, kad reikalinga

tobulinti teritorijų planavimo teisinį reglamentą. Ekspertai nepastebi arba neturi nuomonės ar

urbanistinė plėtra griežtai kontroliuojama ir koordinuojama, ar urbanistinė plėtra ekonomiškai

efektyvi ir ar urbanizuojant priemiestines teritorijas mažinami gamotos ištekliai. Lietuvoje

paplitusi teritorinė urbanizacija, tačiau ekspertsai visiškai pritaria, kad skiriamas per mažas

dėmesys miestų dykvietėms ir apleistiems pastamas, todėl būtina sutvarkyti apleistas teritorijas,

pastatus, o tik tada orientuotis į teritorinę miesto plėtrą. Darbo vietų sukūrimas arčiau miesto

centro skatina darnią miesto plėtrą, o darni plėtra yra valstybės ekonomikos pagrindas.

Apibendrinant galima teigti, kad miestai ir miesteliai – valstybės ir gyventojų gerovės

pagrindas. Būtia sutvarkyti miesto dykvietes bei apleistus pastatus, aktyvesnis visuomenės

dalyvavimas viešuosiuose svarstymuose bei tobulinti teritorijų planavimo reglamentą. Esnat

vieningam visuomenės supratimui apie kompleksinio teritorinio planavimo svarbą, bus galima

daugiau prisidėti prie miesto planavimo, atsižvelgiant gyventojų poreikius, kadangi miestas turi

atitikti jo gyventojų poreikius ir plėtoti darnų vystymąsi.

49

IŠVADOS

1. Nustatyta, kad bendras gyventojų skaičius Kauno mieste mažėja. Per tiriamą laikotarpį, t.y.

nuo 1996 m. iki 2014 m. statistinis Kauno miesto gyventojų skaičius sumažėjo 26 proc.

arba 104,699 tūkst. gyventojų. Kauno rajone vyksta naujos statybos priemiesčiuose ir tai

skatina žmonės išsikelia gyventi į privačius namus. Nuo 1996 m. iki 2014 m. Kauno rajone

gyventojų skaičius padidėjo daugiau negu 11 proc., t.y. 9,609 tūkst. gyventojų, todėl galime

teigti, kad žmonių išsikėlimas gyventi į Kauno rajono gyvenvietes neturi esminės įtakos

tokiam sparčiam Kauno miesto gyventojų mažėjimui.

2. Centriniuose Kauno miesto mikrorajonuose gyventojų skaičius ir tankis yra didesnis, tačiau

šiuose rajonuose pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas, o periferinėse miesto dalyse

žmonių skaičius didėja. Dėl tokios vidinė miesto gyventojų migracijos gali padidėti

susiekimo sistemų problemos periferiniuose rajonuose ir padidėti automobilių kamščių

mastai centrininėse miesto dalyse.

3. Kaunas turi galimybių plėtotis, nenutoldamas nuo esamo centro ribų pietų ir pietvakarių

kryptimis. Tuo tarpu Kauno miesto centrinė dalis taip pat gali laisvai plėtotis pietų ir

pietvakarių kryptimis, kur yra ekstensyviai naudojamų ir apleistų teritorijų ties

Kaunakiemio gatve, Geležinkelio stoties rajone, Žemojoje Fredoje, artimoje Vilijampolėje.

Dalies čia esančių pramonės objektų paskirtis tokiu atveju keistųsi į komercinę ar

visuomeninę.

4. Registrų Centre neregistruota žemė, kuri taip pat nepriskiriama Valstybinės reikšmės

miškams ar vandenims sudaro net 31 % bendro Kauno miesto teritorijos ploto. Šis plotas

turėtų būti pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, kuo intensyviau panaudojant žemę.

5. Analizuojant ekspertų nuomonę, nustatyta, kad daugiausiai dėmesio reikėtų reikti gamtos

išteklių tausojimui ir gyvenamuosius namus planuoti arčiau darbo vietų. Daugelis ekspertų

pasisako už darnią miesto plėtrą arčiau miesto centro, neplečiant miesto teritorijos.

Ekspertai visiškai pritaria, kad miestai yra valstybės gerovės pagrindas ir miestų

dykvietėms ir apleistiems pastatams yra skiriamas per mažas dėmesys.

50

PASIŪLYMAI

1. Turėtų būti pasveriamas ir įkainojamas plėtros poveikis, surandant taupų būdą, kaip plėstis

eikvojant kuo mažiau naujų plotų, kuo intensyviau panaudojant žemę.

2. Turėtų būti orientuojamasi į dykviečių užpildymą, adaptyvumą, didesnį tankį, mišresnę

funkciją, racionalų planavimą ir maksimalią priklausomybę nuo visuomeninio transporto.

3. Ypač didelė reikšmė turi būti teikiama esamų dykviečių ir apleistų teritorijų panaudojimui.

51

LITERATŪRA

1. ADOMAITIENĖ, J., ZUBRICKIENĖ, I., ANDRIEKIENĖ, R. M. Pedagogų požiūris į darnų

vystymąsi: aktualumas ir plėtros galimybės. Pedagogika ir psichologija: straipsnių rinkinys.

Kaunas, 2006.

2. ALEKNAVIČIUS, P. Lietuvos žemės naudojimo strateginės kryptys. Mokslinių tyrimų

apibendrinimas: straipsnių rinkinys. Kaunas, 2012, p. 87.

3. ALIJOŠIŪTĖ, A., ČEPINSKIS, J., LIESIONIS, V. Subalansuotosios plėtros lokalizavimo

aspektai. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba: straipsnių rinkinys. 2001, Nr.1 (15). p. 47- 56.

ISSN 1392-1649.

4. ANTROP, M. Landscape Change And The Urbanisation Process In Europe. Landscape Urban

Planning, 2004, Vol. 37, No. 1–4, p. 9–26

5. ARBURY, J. From Urban Sprawl to Compact City – An analysis of urban growth management

in Auckland. Master’s Thesis. Auckland, New Zealand: University of Auckland. [žiūrėta 2015-

01-19]. Prieiga per internetą: http://portal.jarbury.net/thesis.pdf

6. AUDIRAC, I., FITZGERALD, J. Information Technology (IT) And Urban Form: An

Annotated Bibliography Of The Urban Deconcentration And Econom. 2003.

7. AZO´ CARA, G., ROMEROB, H., SANHUEZAA, R., VEGAA, C., AGUAYOA, M., MUN,

M. D. Urbanization Patterns And Their Impacts On Social Restructuring Of Urban Space In

Chilean Mid-Cities: The Case Of Los Angeles, Central Chile. Land Use Policy, 2007, Vol. 24,

p. 199–211.

8. BARREDO J. I., DEMICHELI L. Urban sustainability in developing countries' megacities:

modelling and predicting future urban growth in Lagos. Cities, 2003, Vol 20, Issue 5. p. 297–

310.

9. BARREDO, J. I., KASANKO, M., MCCORMICK, N., LAVALLE, C. Modelling dynamic

spatial processes: simulation of urban future scenarios through cellular automata. Landscape

and Urban Planning, 2003, Vol. 64, 145–160.

10. BENGSTON, D. N., FLETCHER, J. O., NELSON, K. C. Public Policies For Managing Urban

Growth And Protecting Open Space: Policy Instruments And Lessons Learned In The United

States. Landscape and Urban Planning, 2005, Vol . 69, No. 2-3, P. 271-286. [interaktyvus]

[žiūrėta 2015-03-26]. Prieiga per internetą: http://www.interfacesouth.org/literature/public-

policies-for- managing-urban-growth-andprotecting-open-space--policy-istruments-and-

lessons-learned-in-the-united-states-2770

11. BENGSTON, D. N., POTTSB, R. S., FANC, D. P., GOETZ, E. G. An Analysis Of The Public

Discourse About Urban Sprawl In The United States: Monitoring Concern About A Major

Threat To Forests. Forest Policy And Economics, 2005, Vol. 7, p. 745–756.

12. BOARNET, M., CRANE, R. L. A. sA reality check for transit-based housing. Journal of the

American Planning Association, 1997, 63 (2). p. 189–204.

13. BONTJE, M. A Planner’s Paradise Lost? Past, Present and Future of Dutch National

Urbanization Policy. European urban and regional studies, 2003, Vol. 10, p.135–151.

52

14. BRAIN, D. From Good Neighborhoods To Sustainable Cities: Social Science And The Social

Agenda Of The New Urbanism. International Regional Science Review, 2005, Vol. 28, No. 2,

P 217–238.

15. BRUECKNER, J.K. Transport Subsidies, System Choice, And Urban Sprawl. Regional

Science And Urban Economics, 2005 Vol. 35, p. 715– 733.

16. BULIUNG, R. N., KANAROGLOU, P. S. Urban Form And Household Activity-Travel

Behavior. Growth And Change, 2006, Vol. 37 No. 2, p. 172–199.

17. BURKHAMMER, L. Unlikely Urban Areas Face Water Shortages. The American City &

County, 2006, Vol.121, No. 8, p. 12–5

18. CHAKRABARTY, B. K. Urban Management: Concepts, Principles, Techniques and

Education. Cities, 2001, Vol 18, Issue 5, p. 331–345.

19. ČIEGIS R. Socialiai ir ekologiškai orientuotos subalansuotos ekonominės plėtros valdymo

principai. Regionų ekonomika ir plėtra, tarptautinės konferencijos medžiaga. Kaunas, 1999, p.

16-18.

20. ČIEGIS R. Tolydi aplinka ir plėtra: ekonominis požiūris. Vilnius: Aldorija, 2002, 692 p.

21. ČIEGIS R. Tolydžios plėtros užtikrinimas miestų ir regionų raidos strategijoje, 2001, p. 224-

246.

22. ČIEGIS, R. The Problems of the Sustainable Development in the Economic Theories. Tiltai,

2007, Nr. 3.

23. ČIEGIS, R., ČESONIS, G. Darnaus vystymosi strateginis planavimas: urbanistinis aspektas.

Strateginė savivalda Strategic Self-Management, Kaunas, 2004, Nr. 1. p. 20-31.

24. CORSER, S.E. From Ranchland To Conservation Community. Planning, 2003, Vol. 69, p. 6–

31.

25. CURRY, P. Compact Is Cheaper. Builder, 2006, Vol. 29, No. 2, p. 44–47

26. DANIELS, T., LAPPING, M. Land Preservation: An Essential Ingredient In Smart Growth.

Journal Of Planning Literature, 2005, Vol. 19, No. 3, p. 115–122.

27. Darni urbanistinė plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo būdai. Konferencijos rezoliucija.

Lietuvos Respublikos Seimas. 2008. [žiūrėta 2015-04-06]. Prieiga per internetą:

http://www3.lrs.lt/exweb/AAK/AAK20080409/rezoliucija_galutine.pdf

28. DAUNORAS, Z. J. Tvarumo ir darnos veiksniai, planuojant urbanistinę plėtrą. Urbanistika ir

architektūra. VGTU, Vilnius, 2010, T. 34(4). p. 208-215.

29. DAWKINS, C., NELSON, A. C. State growth management programs and central-city

revitalization. Journal of the American Planning Association, 2005, Vol. 69, No. 4, p. 381–

396.

30. DELLADETSIMA, P. M. The Emerging Property Development Pattern In Greece And Its

Impact On Spatial Development. European Urban And Regional Studies, 2006, Vol 13, No. 3,

p. 245–278.

31. EGGER, S. Determining a Sustainable City Model. Environmental Modeling, 2006, Vol. 21, p.

1235-1246.

32. Europos urbanistikos chartija (versta iš La charte urbaine europeenne. Strasbourg, Council of

Europe, Publishing and Documentation Service, 1993). Vilnius, 1998. 112 p.

53

33. GAILIUS, J., DRAUGELIS, A. Strateginio miesto plėtros vaidmuo ir įgyvendinimas.

Strateginis miestų planavimas: konferencijos medžiaga, Vilnius, 2001, p. 1119.

34. GILLHAM, O. The limitless city. A primer on the urban sprawl debate. Washington, DC:

Island Press, 2002, p. 365–371.

35. GRANT, J. Creeping Conformity: How Canada Became Suburban. Journal of the American

Planning Association, 2005, Vol. 71, No.4, p. 454–455.

36. HARA, Y., TAKEUCHI, K., OKUBO, S. Urbanization Linked With Past Agricultural Landuse

Patterns In The Urban Fringe Of A Deltaic Asian Mega-City: A Case Study In Bangkok.

Landscape And Urban Planning, 2005, Vol. 73, p. 16–28.

37. HASSE, J. A., LATHROP, R. G. Land Resource Impact Indicators Of Urban Sprawl. Applied

Geography, 2003, Vol. 23, p. 159–175.

38. HOLLIS, L. E., FULTON, W. Open Space Protection. Conservation Meets Growth

Management. Discussion Paper, Washington, DC: The Brookings Institution, 2002,

39. HØYER, K. G., HOLDEN, E. Household Consumption and Ecological Footprints in Norway –

Does Urban Form Matter? Journal of Consumer Policy, 2003, Vol. 26, p. 327–349.

40. HØYER, K. G., NÆSS, P. The ecological traces of growth. Economic growth, liberalization,

increased consumption – and sustainable urban development? Journal of Environmental Policy

& Planning, 2001, Vol. 33, p. 177–192.

41. IRWINA, E. G., BOCKSTAEL, N. E. Land Use Externalities, Open Space Preservation And

Urban Sprawl . Regional Science And Urban Economics, 2004, Vol. 34, p. 705–725.

42. JABAREEN, Y. R. Knowledge map for describing variegated and conflict domains of

sustainable development. Journal of Environmental Planning and Management, 2004, Vol.47,

No.4, p. 632–642.

43. JABAREEN, Y. R. Sustainable Urban Forms. Their Typologies, Models, And Concepts.

Journal Of Planning Education And Research, 2006, Vol. 26, p. 38–52.

44. JAESEONG CHO Urban Planning And Urban Sprawl In Korea. Urban Policy And Research,

2005, Vol. 23, No. 2, p. 203–218.

45. JUŠKEVIČIUS, P. Miestų planavimas. Mokomoji knyga. „Technika“. Vilnius, 2003. 143 p.

46. JUŠKEVIČIUS, P. Miestų ir jų susisiekimo sistemų plėtros harmonizavimas. Habilitacinis

darbas. Vilnius, 2003. 116 p.

47. KASANKO, M., BARREDO, J. E. I., LAVALLE, C., MCCORMICK, N., DEMICHELI, L.,

SAGRIS, V., BREZGER, A. Are European Cities Becoming Dispersed? A Comparative

Analysis Of 15 European Urban Areas. Landscape And Urban Planning, 2006, Vol. 77, p.

111–130.

48. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (priimtas 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I-

1120, aktuali redakcija 2012-11-06). Iš: Valstybės žinios, 1995, Nr. 107-2391.

49. LIN, G. C. S., HO, S. P. S. China’s Land Resources And Land-Use Change: Insights From The

1996 Land Survey. Land Use Policy, 2003, Vol. 20, No. 2, p. 87–107.

50. LONGO, V. D., MITTELDORF, J. & SKULACHEV, V. P. Programmed and altruistic

ageing. Nat. Rev. Genet., 2005, 6, p. 866-72

51. MARIOLA, M. J. Losing Ground: Farmland Preservation, Economic Utilitarianism And The

Erosion Of The Agrarian Ideal. Agriculture And Human Values, 2005, Vol. 22, p. 209–223.

54

52. MATHER, A. S. Assessing The World’s Forests. Global Environmental Change, 2005, Vol.

15, p. 267–280.

53. MCCREA, B. Urban Renewal. Journal of Property Management, 2005, Vol. 70, No. 5, p. 20–

25.

54. MICKEVIČIŪTĖ, A. Ar miestai gamtos priešai? Žalioji Lietuva [interaktyvus]. 2001, Nr.13.

[Žiūrėta 2015-04-21]. Prieiga per internetą: < http://www.zalieji.lt.>

55. Miestai. Savivalda. Darni plėtra. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija. 2011. [žiūrėta

2015-04-01]. Prieiga per internetą: http://www.lntpa.lt/index.php?id=618

56. MOZIŪRIŪNAITĖ, S., JUŠKEVIČIUS, P., MOTIEKA, S. Lietuvos urbanistinių sistemų

transformacijos ir mutacijos. Urbanistika ir architektūra, VGTU, Vilnius, 2009, T. 33(4):225-

238

57. MULDER, DE E. F. J. Urban geology in Europe: an overview. Quaternary International,

1994, Vol 20, p. 5–11.

58. MUNDIA, C. N., ANIYA, M. Dynamics Of Landuse/Cover Changes And Degradation Of

Nairobi City, Kenya. Land Degrad. Develop, 2006, Vol. 17, p. 97–108.

59. NELSON, A. C., BURBY, R. J., FESER, E., DAWKINS, C. J., MALIZIA, E. E., AND

QUERCIA, R. Urban containment and central-city revitalization. Journal of the American

Planning Association, 2004, No. 70, Vol. 4, p. 411–425.

60. NEUMAN, M. The Compact City Fallacy. Journal of Planning Education and Research, 2005

vol. 25 no. 1, p. 11-26.

61. NUISSL, H., RINK, D. The ‘Production’ Of Urban Sprawl In Eastern Germany As A

Phenomenon Of Post-Socialist Transformation. Cities, 2005, Vol. 22, No. 2, p. 123–134.

62. PAUCHARDA, A. B., AGUAYOB, M., PEN’AA, E., URRUTIA, R. Multiple Effects Of

Urbanization On The Biodiversity Of Developing Countries: The Case Of A Fast Growing

Metropolitan Area. Biological Conservation, 2006, Vol.127, p. 272–281.

63. QADEER, M. A. Urbanization By Implosion. Habitat International, 2004, Vol. 28, p. 1–12

64. RAVETZ J. Intergrated assessment for sustainability appraisal in cities and regions.

Environmental Impact Assessment Review 20, 2000. 31 - 64. [interaktyvus] [žiūrėta 2015-03-

19]. Prieiga per internetą: http://www.china-

sds.org/kcxfzbg/addinfomanage/lwwk/data/kcx684.pdf

65. RODE PH. ,Urban Patterns for a green economy. Working with Nature. Environment and

Climate change, 2012. p. 8.

66. ROMERO, H., ORDENES, F. Emerging Urbanization In The Southern Andes –

Environmental Impacts Of Urban Sprawl In Santiago De Chile On The Andean Piedmont.

Mountain Research and Development, 2004, Vol. 24, p. 197–201.

67. RYAN, R. L., HANSELWALKER, J. T. Protecting And Managing Private Farmland And

Public Greenways In The Urban Fringe. Landscape Urban Planning, 2004, Vol. 68, p. 183–

198.

68. ŠAPARAUSKAS, J., Darnaus miesto vystymo (-si) daugiatikslė selektonovacija. Daktaro

disertacija. VGTU elektroninės tezės ir disertacijos. Vilnius, 2004, 143 p.

69. SIK KIM, K. AND GALLENT, N. Regulating industrial growth in the South Korean Capital

region. Cities, 1998, Vol 15, Issue 1, p. 1–11.

55

70. SPEIR, C., STEPHENSON, K. Does sprawl cost us all? Isolating the effects of housing

patterns on public water and sewer costs. Journal of the American Planning Association, 2002,

Vol. 68, No. 1, p. 56–70.

71. STALEY, S. R. It's a Sprawl World After All: The Human Cost of Unplanned Growthand

Visions of a better future. Journal of the American Planning Association, 2006, Vol.72, No. 3,

p. 377–379.

72. STEEMERS, K. Energy And The City: Density, Buildings And Transport. Energy And

Buildings, 2003, Vol. 35, p. 3–14.

73. TALEN, E., ELLIS, C. Beyond relativism: Reclaiming the search for good city form. Journal

of Planning Education and Research, 2002, Vol. 22, p. 36–45.

74. Tan, M. H., Li, X. B., Xie, H., Lu, C. H. Urban Land Expansion And Arable Land Loss In

China–A Case Study Of Beijing–Tianjin–Hebei Region. Land Use Policy, 2005, Vol. 22, p.

187–196.

75. TARVYDIENĖ, M. E.. Žemėtvarkos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas: UAB „ Ardiva“,

2008. 137-165 P. ISBN 978-9955-896-11-1.

76. TURNER, W.R., NAKAMURA, T., DINETTI, M. Global Urbanization And The Separation

Of Humans From Nature. Bioscience, 2005, Vol. 54, p. 585–590.

77. U.S. EPA Projecting Land-Use Change: A Summary of Models for Assessing the Effects of

Community Growth and Change on Land-Use Patterns, 2000, EPA/600/R-00/098, U.S.

Environmental Protection Agency, Office of Research and Development, Cincinnati, OH.

78. UNCHS The State Of The World's Cities Report, UNCHS, (Habitat), Nairobi, 2001.

79. VAN, U. P., SENIOR, M. The contribution of mixed land uses to sustainable travel in cities.

Achieving sustainable urban form, ed. Williams K., Burton E., London: E & FN Spon, 2000, p.

139-148.

80. VANAGAS, J. Miesto gyvenamosios aplinkos formavimas. Sociologinis aspektas. Vilnius:

Technika, 1992. 156 p.

81. VANAGAS, J. Miesto teorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, 248 p.

82. VANAGAS, J. Urbanistikos pagrindai: vadovėlis. VGTU leidykla- Technika. Vilnius, 2008,

241 p. ISBN 978-9955-28-237-2

83. WHEELER, S. M. Constructing sustainable development/safeguarding our common future:

Rethinking sustainable development. Journal of the American Planning Association, 2002,

Vol. 68, No. 1, p. 110–111.

84. WILLIAMS, K., BURTON, E., JENKS, M. Achieving sustainable urban form: Conclusions.

Achieving sustainable urban form, ed. Katie Williams, Elizabeth Burton, and Mike Jenks,

London: E & FN Spon., 2002, p. 347–55.

85. World bank World development indicators. Environment, 2007, p. 121–125.

86. World Population Prospects: The 2000 Revision. [interaktyvus] [žiūrėta 2015-03-19]. Prieiga

per internetą: http://www.un.org/esa/population/ publications/wpp2000/highlights.pdf

87. ZAGORSKAS, J. Miestų kompaktiškumas ir darnios plėtros modeliavimo. Daktaro disertacija.

VGTU elektroninės tezės ir disertacijos, Vilnius, 2007. 123 p.

88. ZEMLEVIČIENĖ, R. ,Mažieji miestai Lietuvos gyvenviečių tinkle. Annales Geographicae,

2009, T. 42 (1-2), p. 88. ISSN 1822-6701.