kauno medicinos universitetas slaugos ...kauno medicinos universitetas slaugos fakultetas rasa...
TRANSCRIPT
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
Rasa Vilbrantaitė
PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ ĮVERTINIMAS ERGOTERAPIJOJE
IR JŲ ĮTAKA KASDIENEI PACIENTO VEIKLAI
Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas
Vadovas:
M. dr. R. Kerpė
Recenzentas:
Data: 2007 m. ……mėn. ….d.
KAUNAS, 2007
2
SANTRAUKA
Ergoterapija (uţimtumo terapija) - tai terapijos metodas (kai kurioje literatūroje –
kineziterapijos metodas), kai ligonis gydomas tikslinga darbine veikla. Ji parenkama priklausomai nuo
ligos pobūdţio, fizinės ir psichinės ligonio būklės. Ergoterapijos tikslas – padėti sugrąţinti (jei
įmanoma), stabilizuoti, ar bent jau kompensuoti ligonio fizines, protines, socialines bei profesines
funkcijas (galimybes). Pastebima, jog poveikio sėkmę didţiąja dalimi lemia ţmogaus motyvuotumas,
noras bei pastangos siekiant pasveikimo. Abejonių nekelia faktas, kad motyvuotai ir prasmingai
ţmogaus veiklai atlikti yra būtinos nesutrikusios paţintinės funkcijos. Pagrindinės šių funkcijų
lokalizavimosi sritys randasi Galvos smegenų ţievėje ir poţievio dariniuose. Tad patyrus galvos
smegenų paţeidimą, be kitų funkcijų, daţniausiai sutrinka ir paţintinės funkcijos. Atliekant
kasdienines uţduotis kognityvinės (paţintinės) funkcijos yra tiek pat svarbios, kiek ir fizinė paciento
būklė. O jų sutrikimas gali trukdyti mokymuisi bei reabilitacijos tikslų siekimui. Todėl ergoterapeutui
yra svarbu įvertinti paciento paţintines funkcijas bei diagnozuoti pagrindinius kognityvinius
sutrikimus. Tačiau standartizuoti testai (tokie kaip LPT, PBTT), nors ir skirti bendros ţmogaus
kognityvinės būklės įvertinimui, daţniausiai naudojami tam tikrų sutrikimų nustatymui ir aprašomi
konkrečių ligų diagnozavimo kontekste. Todėl tyrimo metu buvo nuspręsta, pirmą kartą suaugusių
ţmonių, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų įvertinimui panaudoti ir
nestandartizuotą tyrimo metodą (ŢVPT), siekiant kuo tiksliau (išsamiau) įvertinti bendrą ţmogaus
kognityvinį lygį. ŽVPT (žmogaus veido piešimo testas) - sutrumpintas Gudinaf-Harris'o
(Goodenough-Harris) žmogaus piešimo testo (ŽPT) variantas. Jo esmę sudaro nesudėtinga procedūra –
ţmogiškos figūros piešimas. O metodiką pagrindţia tai, jog ţmogaus grafininė vaizduojamoji veikla
yra susijusi su jo intelektualiniu (ir kognityvinių funkcijų) išsivystymu.
Tyrimo hipotezė: ŢVPT testas, kartu su kitomis paţintinių funkcijų įvertinimo metodikomis,
pradiniame įvertimo etape, gali padėti pakankamai adekvačiai nustatyti (išsiaiškinti) ar suaugusysis
turi intelektualinės sferos trūkumų (paţintinių funkcijų sutrikimų), o reabilitacijos eigoje pakartotinai
atlikto testo rezultatai gali parodyti paţintinių funkcijų kitimą, dinamiką.
Tyrimo tikslas: įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų
dinamiką II-ojo reabilitacijos etapo laikotarpiu ir nustatyti jos ryšį su savarankiškumo kasdienėje
veikloje kitimu.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintines funkcijas bei kasdienę
veiklą.
2. Nustatyti ryšį tarp naudotų paţintinių funkcijų įvertinimo testų (LPT, PBTT, ŢVPT)
rezultatų.
3. Įvertinti pacientų paţintinių funkcijų sutrikimo lygio įtaką kasdienės veiklos atlikimui.
4. Nustatyti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų pokyčio
(reabilitacijos laikotarpiu) ryšį su kasdienės veiklos atlikimo dinamika.
5. Išsiaiškinti veiksnius, galinčius įtakoti pacientų paţintinių funkcijų bei funkcinio lygio
dinamiką.
Kontingentas ir metodika. Tyrimo metu, buvo stebimi 43 pacientai, patyrę dešiniojo galvos
smegenų pusrutulio paţeidimą ir turintys paţintinių funkcijų sutrikimų bei kasdienės veiklos atlikimo
sunkumų, besigydantys UAB SC „Energetikas“ neurologijos skyriuje. Jų paţintinės funkcijos buvo
įvertintos naudojant LPT, PBTT ir ŢVPT, o kasdienės veiklos atlikimas (funkcinis lygis) – FNT.
Vertinimas buvo atliekamas du kartus reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje.
Tyrimo rezultatai:
Pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, reabilitacija (ergoterapija) - efektyvi, nes
paţintinių funkcijų būklė bei kasdienės veiklos atlikimas (funkcinis lygis) pagerėjo statistiškai
reikšmingai.
Nustatyta, jog kuo ţymesnis paciento paţintinių funkcijų pakenkimo lygis, tuo labiau yra
sutrikęs jo kasdienės veiklos atlikimas. O kasdienės veiklos atlikimo (funkcinio lygio) dinamika labai
glaudţiai susijusi su paţintinių funkcijų dinamika. Beveik visų (88%) pacientų kasdienės veiklos
3
atlikimo pagerėjimo lygis sutapo su paţintinių funkcijų (PBTT ir ŢVPT rezultatų pokyčių vidurkio)
pagerėjimo lygiu.
ŢVPT, kaip ir kiti paţintinėms funkcijoms įvertinti skirti standartizuoti testai (LPT, PBTT),
gali būti naudojamas suaugusiųjų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų sutrikimo
lygio nustatymui, jo dinamikos reabilitacijos metu įvertinimui bei kasdienės veiklos atlikimo gerėjimo
prognozavimui.
Taip pat statistiškai patikimai nustatyta, kad paciento amţius, išsilavinimas, socialinė bei
šeimyninė padėtis yra svarbūs veiksniai, galintys įtakoti paţintinių funkcijų bei kasdienės veiklos
atsistatymą reabilitacijos laikotarpiu.
4
SUMMARY
Occupational therapy (work therapy) is the method of therapy (in some literature the
method of physical therapy) when patients are treated by using purposeful working activity. It is
chosen depending on disease complexion, physical and mental state of a patient. The aim of
occupational therapy is restore (if possible), stabilize or at least (re)compensate patient’s physical,
mental, social and professional (industrial) abilities. Observed that success of effect is mostly
determined of human motivation and endeavour to recover. There is no doubt about fact that it is
necessary normal cognitive state functioning to perform reasoned meaningful human activity. The base
of this functions localize in cerebral cortex and in beyond lying formations. Whereupon, normally after
head brain lesion, aside other functions, cognitive functions are affected. Cognitive functions are as
many important as physical state in human daily tasks performance. And their disorders may impede
learning process and pursuing of rehabilitation aims. Therefore for the occupational therapist it is
important to assess patients’ cognitive state and identify/diagnose common cognitive disturbances.
However standardized tests (such CDT, MMSE) though designed to evaluate common human
cognitive state, generally they are used to identifying some specific disturbances and are described in
context of diagnostic of particular disease. So therefore it was decided at first time to use not
standardized method of evaluation of cognitive functions (MFDT) for the people sustained head brain
lesions, on purpose to wherewith purposeful assess common human cognitive state. MFDT (Man’s
Face Drawing Test) – concise variant of Goodenough-Harris Man’s Drawing Test. Which basement
composed of easy procedure – human figure drawing. And methodology substantiated by fact that
graphic figurative human activity are associated with his intellectual (and cognitive state)
development.
Hypothesis of the research: MFDT, along with other methods of cognitive state evaluation,
at initial stage of assessment, can help sufficiently adequately ascertain if grown-up person have some
intellectual sphere limitations (cognitive state disorders), and during the process of rehabilitation
repeatedly performed test results can display alternation/dynamics of cognitive state.
Purpose of the research – evaluate alternation/dynamics of cognitive state of patients
sustained head brain lesions during second stage of rehabilitation and define their relation with
alternation/dynamics of self-sufficiency in daily living activity.
The tasks of the research: 1. To evaluate cognitive state and daily living activities of patients sustained head brain
lesions.
2. Define relations among results of used cognitive state evaluation tests (CDT, MMSE,
HFDT).
3. Evaluate the influence of cognitive state disorders level to performance of daily living
activity.
4. Define relation of alternation/dynamics of cognitive state of patients sustained head brain
lesions with alternation/dynamics of their self-sufficiency in daily living activity during rehabilitation
period.
5. Ascertain some features, which can do impact on alternation/dynamics of cognitive state
and functional state.
Contingent and methodology. During the investigation there vas observed 43 patients, who
sustain right head brain hemisphere lesions and had disorders of cognitive functions and troubles in
daily living activity performance, and healing at the UAB SC „Energetikas“ department of neurology.
Their cognitive state was evaluated using CDT, MMSE and HFDT, and the daily living performance
(functional level) – FNT. Assessment was performed twice, at the beginning and at the end of period
of rehabilitation.
Results of research:
Rehabilitation (occupational therapy) of patients, who sustaining head brain lesions, is
effective, because their cognitive state and daily living activity improved statistically significant.
5
Was defined that if patients level of cognitive functioning impairment is more considerable,
his performance of daily living is more impeded. And the alternation/dynamics of daily living activity
performance (functional level) is very closely appending with alternation/dynamics of cognitive state.
Almost all (88%) patients level of daily living activity performance improvement coincides with level
of cognitive functioning (MMSE and HFDT results dynamics average) improvement.
MFDT, as other standardized methods of cognitive state evaluation (such as CDT, MMSE),
can be usable in estimation of cognitive state level of grown-up persons, who sustain head brain
lesions, and through the level of cognitive state alternation/dynamics can help in forecasting their
improvement of daily living activity performance during the process of rehabilitation.
Also statistically significant defined that patients age, level of education, social and family
status are important factors, which can do impact on improvement of cognitive state and daily living
activity performance during the process of rehabilitation.
6
TURINYS
SANTRUMPOS......................................................................................................................................8
ĮVADAS...................................................................................................................................................9
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI..................................................................................................11
I. LITERATŪROSAPŢVALGA..........................................................................................................12
1. APIE TAI, KAS YRA ERGOTERAPIJA.................................................................................12
1.1. Trumpa ergoterapijos istorija.............................................................................................12
1.2. Ergoterapijos apibrėţimas ir samprata...............................................................................12
1.3. Tikslingos veiklos reikšmė ergoterapijoje.........................................................................14
1.4. Ergoterapinis poveikis.......................................................................................................16
1.5. Apsitarnavimo įgūdţių lavinimas......................................................................................19
2. SUVOKIMO, PAŢINTINIŲ (KOGNITYVINIŲ) FUNKCIJŲ SUTRIKIMAI.
JŲ ĮVERTINIMAS BEI LAVINIMAS ERGOTERAPIJOJE...................................................20
2.1. Paţinimo procesas. Paţintinių (kognityvinių) funkcijų klasifikacija.................................20
2.2. Pagrindiniai suvokimo, paţintinių funkcijų sutrikimai.
Kai kurie jų įvertinimo bei terapijos aspektai....................................................................22
2.2.1. Jutimų bei raumenų tonuso sutrikimai.......................................................................22
2.2.2. Apraksija....................................................................................................................23
2.2.3. Afazija........................................................................................................................24
2.2.4. Agnozija.....................................................................................................................25
2.2.5. Paţeistos kūno pusės ignoravimo sindromas (vienpusis neglektas)..........................27
2.3. Bendrieji ergoterapijos principai bei galimybės dirbant su pacientais,
turinčiais paţintinų funkcijų sutrikimų..............................................................................28
3. TYRIME NAUDOTI PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ ĮVERTINIMO TESTAI.............................29
3.1. Laikrodţio piešimo testas – LPT.......................................................................................29
3.2. Protinės būklės trumpas tyrimas – PBTT..........................................................................30
3.3. Ţmogaus veido piešimo testas – ŢVPT.............................................................................31
3.3.1 Piešimo testas - kaip intelekto įvertinimo metodas.....................................................31
3.3.2. ŢVPT pasirinkimo pagrindimas, atlikimo procedūra bei vertinimas.........................33
3.3.3. ŢVPT vertinimo kriterijai (poţymiai ir jų charakteristikos)......................................34
4. ASMENS FUNKCINIO LYGIO BEI KASDIENĖS VEIKLOS ĮVERTINIMAS
NAUDOJANT FUNKCINĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS TESTĄ (FNT).................................40
II. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS............................................................................42
1. TYRIMO METODIKA.............................................................................................................42
7
2. KONTINGENTAS....................................................................................................................46
III. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...........................................................................................51
1. PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ ĮVERTINIMAS BEI JŲ DINAMIKOS
REABILITACIJOS METU NUSTATYMAS...........................................................................51
1.1. Paţintinių funkcijų įvertinimas naudojant skirtingus testus
(LPT, PBTT, ŢVPT) bei ryšio tarp jų nustatymas..............................................................51
1.2. Paţintinių funkcijų dinamikos įvertinimas naudojant skirtingus testus
(LPT, PBTT, ŢVPT) bei ryšio tarp jų nustatymas..............................................................54
2. KASDIENĖS VEIKLOS ATLIKIMO ĮVERTINIMAS BEI JO DINAMIKOS RYŠIO
SU PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ KITIMU NUSTATYMAS.......................................................60
2.1. Kasdienės veiklos įvertinimas naudojant FNT ir ryšio
su paţintinių funkcijų paţeidimo lygiu nustatymas...........................................................60
2.2. Kasdienės veiklos atlikimo dinamikos reabilitacijos laikotarpiu įvertinimas
ir ryšio su paţintinių funkcijų dinamika nustatymas.........................................................62
3. VEIKSNIAI GALINTYS ĮTAKOTI PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ
BEI KASDIENĖS VEIKLOS DINAMIKĄ (ATSISTATYMĄ)..............................................66
IŠVADOS...............................................................................................................................................71
REKOMENDACIJOS..........................................................................................................................73
LITERATŪROS SĄRAŠAS.................................................................................................................74
PRIEDAI
8
SANTRUMPOS
LPT – laikrodţio piešimo testas.
CTD - Clock Drawing Test.
PBTT – protinės būklės trumpas tyrimas.
MMSE - Mini Mental State Examination.
ŢVPT – ţmogaus veido piešimo testas.
MFDT - Man’s Face Drawing Test.
ŢPT – ţmogaus piešimo testas.
MDT - Man’s Drawing Test.
TLK-10 – tarptautinė ligų klasifikacija.
FNT - funkcinės nepriklausomybės testas.
FNS - funkcinės nepriklausomybės skalė.
FIM - Functional Independence Measurement.
IQ – intelekto koeficientas.
PFD – paţintinių funkcijų dinamika
∆ PBTT - protinės būklės trumpojo tyrimo rezultatų pokytis.
∆ ŢVPT - ţmogaus veido piešimo testo rezultatų pokytis.
∆ FNT - funkcinės nepriklausomybės testo rezultatų pokytis.
9
ĮVADAS
Ergoterapija (užimtumo terapija) - tai terapijos metodas (kai kurioje literatūroje –
kineziterapijos metodas), kai ligonis gydomas tikslinga darbine veikla. Ji parenkama priklausomai nuo
ligos pobūdţio, fizinės ir psichinės ligonio būklės. Ergoterapijos tikslas – padėti sugrąţinti (jei
įmanoma), stabilizuoti, ar bent jau kompensuoti ligonio fizines, protines, socialines bei profesines
funkcijas (galimybes). Pastebima, jog poveikio sėkmę didţiąja dalimi lemia ţmogaus motyvuotumas,
noras bei pastangos siekiant pasveikimo. Abejonių nekelia faktas, kad motyvuotai ir prasmingai
ţmogaus veiklai atlikti yra būtinos nesutrikusios paţintinės funkcijos. Pagrindinės šių funkcijų
lokalizavimosi sritys randasi Galvos smegenų ţievėje ir poţievio dariniuose. Tad patyrus galvos
smegenų paţeidimą, be kitų funkcijų, daţniausiai sutrinka ir paţintinės funkcijos.
Įvairūs galvos smegenų pažeidimai – vieni daţniausių ir ekonomiškai nuostolingiausių
sutrikimų. Po kardiovaskulinių ir onkologinių ligų jie uţima trečią vietą tarp mirties prieţasčių ir
sudaro apie 10% visų vyrų mirčių, apie 16% visų moterų mirčių. Be to, dėl besikeičiančių socialinių ir
kitų gyvenimo sąlygų, pastaraisiais metais visame pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse, stebima
galvos smegenų paţeidimų daugėjimo tendencija. Todėl jų reikšmė ir svarba visuomenės
sveikatingumo struktūroje yra akivaizdi. [1].
Daţniausi galvos smegenų paţeidimo pasireiškimai – insultas (smegenų infarktas,
hemoragija) ir galvos smegenų trauma. Insultu kiekvienais metais Europoje perserga apie 1 mln.
ţmonių. O galvos smegenų traumą per metus Lietuvoje patiria 4 iš 1000 suaugusiųjų gyventojų. JAV -
6 iš 1000 suaugusių gyventojų. Čia šis sutrikimas per metus sukelia 60 tūkst. mirčių, 70 – 90 tūkst.
negrįţtamų neurologinių paţeidimų, 100 mlrd. $ išlaidų. [1, 2].
Patyrus galvos smegenų paţeidimą įprastai atsiranda aukštesniųjų smegenų funkcijų
sutrikimų, lemiančių atitinkamus sunkumus: dėmesio, orientacijos, koncentravimosi, atminties,
mąstymo, nuovokumo ar problemų sprendimo srityse. [3]. Kognityvinių (paţintinių) funkcijų
sutrikimas gali trukdyti mokymuisi bei reabilitacijos tikslų siekimui. Paţinimo sutrikimus
ergoterapeutas vertina ištyrimo bei darbo su pacientu metu, atkreipdamas dėmesį į paciento
adaptacinius gebėjimus planuojant, mąstant, sprendţiant problemas ir inicijuojant (pradedant) veiklą.
Atliekant kasdienines uţduotis šie gebėjimai yra tiek pat svarbūs, kiek ir fizinė paciento būklė. [4].
Todėl ergoterapeutui yra svarbu įvertinti paciento paţintines funkcijas bei diagnozuoti
pagrindinius kognityvinius sutrikimus, naudojant standartizuotus testus (LPT, PBTT ir kitus).
Atsiţvelgiant į tai, jog minėti testai, nors ir skirti bendros ţmogaus kognityvinės būklės įvertinimui,
daţniausiai naudojami tam tikrų sutrikimų nustatymui ir aprašomi konkrečių ligų diagnozavimo
kontekste. Todėl tyrimo metu, kartu su minėtais standartizuotais paţintinių funkcijų įvertinimo
10
metodais, buvo nuspręsta panaudoti ir nestandartizuotą tyrimo metodą (ŢVPT), siekiant kuo tiksliau
(išsamiau) įvertinti bendrą ţmogaus kognityvinį lygį.
Taigi, pirmą kartą suaugusių ţmonių, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų
įvertinimui buvo panaudotas ŽVPT (žmogaus veido piešimo testas). Tai sutrumpintas Gudinaf-
Harris'o (Goodenough-Harris) žmogaus piešimo testo (ŽPT) variantas. Jo esmę sudaro nesudėtinga
procedūra – ţmogiškos figūros piešimas. O metodiką pagrindţia tai, jog ţmogaus grafininė
vaizduojamoji veikla yra susijusi su jo intelektualiniu (tame tarpe ir kognityvinių funkcijų)
išsivystymu. [5].
Tyrimo metu buvo iškelta hipotezė, jog ŢVPT testas, kartu su kitomis paţintinių funkcijų
įvertinimo metodikomis, pradiniame įvertimo etape, gali padėti pakankamai adekvačiai nustatyti
(išsiaiškinti) ar suaugusysis turi intelektualinės sferos trūkumų (paţintinių funkcijų sutrikimų). O
reabilitacijos eigoje pakartotinai atlikto testo rezultatai gali rodyti paţintinių funkcijų kitimą, dinamiką.
Be to pasaulinėje praktikoje ŢPT metodika naudojama ne tik intelekto įvertinimui, bet ir siekiant
atskleisti (išsiaiškinti) individualius charakterio bei asmenybės ypatumus. O tai ypač svarbu
ergoterapijoje, siekiant geriau paţinti ir suprasti pacientą. [5].
Nei pasaulyje, nei Lietuvoje nepavyko aptikti mokslinių tyrimų, kuriuose suaugusiųjų
paţintinių funkcijų įvertinimui kartu su standartizuotais testais būtų naudotas ŢPT.
11
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo objektas
Pacientai, patyrę dešiniojo galvos smegenų pusrutulio paţeidimą ir turintys paţintinių
funkcijų sutrikimų bei kasdienės veiklos atlikimo sunkumų, besigydantys UAB SC „Energetikas“
neurologijos skyriuje, kur teikiamos II-ojo reabilitacijos etapo paslaugos. Tiriamieji buvo patyrę
galvos smegenų infarktą dešinės vidurinės smegenų arterijos baseine (diagnozė pagal TLK-10 – I 63.3)
arba dešiniojo galvos smegenų pusrutulio traumą: sumušimą su kraujo išsiliejimu (diagnozė pagal
TLK-10 – S 06.3); intracerebrinę hemoragiją (diagnozė pagal TLK-10 – I 61).
Tyrimo tikslas
Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų dinamiką II-ojo
reabilitacijos etapo laikotarpiu ir nustatyti jos ryšį su savarankiškumo kasdienėje veikloje kitimu.
Tyrimo uţdaviniai
1. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintines funkcijas bei kasdienę
veiklą.
2. Nustatyti ryšį tarp naudotų paţintinių funkcijų įvertinimo testų (LPT, PBTT, ŢVPT)
rezultatų.
3. Įvertinti pacientų paţintinių funkcijų sutrikimo lygio įtaką kasdienės veiklos atlikimui.
4. Nustatyti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų pokyčio
(reabilitacijos laikotarpiu) ryšį su kasdienės veiklos atlikimo dinamika.
5. Išsiaiškinti veiksnius, galinčius įtakoti pacientų paţintinių funkcijų bei funkcinio lygio
dinamiką.
Tyrimo hipotezė
ŢVPT testas, kartu su kitomis paţintinių funkcijų įvertinimo metodikomis, pradiniame
įvertimo etape, gali padėti pakankamai adekvačiai nustatyti (išsiaiškinti) ar suaugusysis turi
intelektualinės sferos trūkumų (paţintinių funkcijų sutrikimų), o reabilitacijos eigoje pakartotinai
atlikto testo rezultatai gali rodyti paţintinių funkcijų kitimą, dinamiką.
12
I. LITERATŪROS APŢVALGA
1. APIE TAI, KAS YRA ERGOTERAPIJA
1.1. Trumpa ergoterapijos istorija
Pirmosios ţinios apie ergoterapijos elementų taikymą terapinėje praktikoje siekia 2000 m. pr.
Kr. Egipte pacientams, kenčiantiems nuo melancholijos, buvo taikomi ţaidimai ir veikla norint
pagerinti jų sveikimą (Höök, 1979). Ryšio tarp fizinės būklės ir protinės (psichinės) sveikatos svarbą
senovės graikai: Sokratas ir Platonas paţymėjo dar VI a. pr. Kr. [6, 7].
Ergoterapija kaip moralusis/pamokomasis gydymas buvo pradėtas taikyti XVIII - XIX
amţiais pacientų, sergančių psichikos ligomis, gydymui. Šis gydymas rėmėsi prielaida, jog paciento
įtraukimas į įvairias kasdienės veiklos uţduotis, mokslą, darbinę veiklą ir ţaidimus gali padėti atkurti
normalias individo funkcijas. XX a. šio gydymo koncepcija buvo toliau vystoma ir 1954 metais
įvardinta kaip atskira mokslo (medicinos) šaka. Ypač spartus vystymasis vyko pirmojoje amţiaus
puseje JAV. Daugiausia prie šio proceso prisidėjo William Rush Dunton, kuris išleido pirmąsias
ergoterapijos knygas ir suformulavo profesijos credo bei Adolph Meyer (pirmųjų ergoterapijos
organizacijų įkūrėjas, ergoterapijos filosofijos „tėvas“). [7, 8].
XX a. viduryje, medicinoje įsivyravus mechanistiniam poţiūriui, ergoterapija patyrė tam tikrą
krizę, imta abejoti ir kritikuoti esmines profesines nuostatos apie ţmogaus būtį, kūno ir proto vienybę,
individo gebėjimus per uţimtumą palaikyti save (gerą savijautą bei sveikatą). Tačiau 1960 – 1970
metais M. Reilly ir kitų mokslininkų dėka prie jų (esminių profesinių nuostatų) vėl buvo sugrįţta, o
prasidėjęs ergoterapijos mokslo judėjimas bei vystymasis tebevyksta ir šiuo metu. [7, 9].
1.2. Ergoterapijos apibrėţimas ir samprata
Ergoterapija (gr. ergon - darbas, therapeia – gydymas) – tai gydymas tikslinga,
savarankiškumą ugdančia veikla. Ji skiriama tiems ligoniams, kurie bent vienoje savo įprastinės
veiklos sričių yra priklausomi nuo aplinkinių. O pagrindinis ergoterapijos tikslas – sumaţinti ar
koreguoti sutrikusių ar prarastų ţmogaus funkcijų įtaką jo įprastinei veiklai. [10].
Ergoterapeutas, būdamas reabilitacijos komandos narys, dirbdamas su pacientu, pirmiausia
siekia bendrų reabilitacijos tikslų bei vadovaujasi bendraisiais reabilitacijos principais.
Konsultuodamasis su kitais reabilitacijos specialistais jis įvertina paciento savarankiškumą visose
veiklos srityse, išsiaiškina kokios pagalbos jam labiausiai reikia. Tuomet sudaro individualų veiklos
13
planą, parenka ir pasiūlo pacientui tinkamiausią ir priimtinausią veiklos rūšį (ar keletą veiklos rūšių).
[7, 8].
Pagrindiniai ergoterapijos principai:
1. Prarastų kasdienės, profesinės, laisvalaikio bei socialinės veiklos įgūdţių atgavimo
siekimas ar jų pakeitimas kitais.
2. Bendrosios sveikatos ir organizmo funkcijų gerėjimo siekimas. Ergoterapija neturi
pabloginti bendrosios organizmo būklės, priešingai - turi padėti ją gerinti.
3. Vietinių (lokaliųjų) funkcijų atgavimo, gerinimo siekimas. Tai bendras darbas su
kineziterapeutais.
4. Kuo didesnio paciento nepriklausomumo siekimas pritaikant jį supančią aplinką, kuomet
neįmanoma visiškai atstatyti prarastų funkcijų, atgauti turėtų veiklos įgūdţių.
5. Profilaktika. Taikomos bendrosios sveikatą saugančios profilaktikos priemonės. Siekiama
stabilizuoti esamą sveikatos, funkcinę būklę, uţkirsti kelią tolimesniam funkcijų blogėjimui.
6. Grąţinimo į visuomenę siekimas. Stengiamasi atkurti turėtus visuomeninius individo ryšius
ar kurti naujus. [6, 11].
Sveikatos ir ligos samprata ergoterapijoje skiriasi nuo tradicinio poţiūrio taikomo
medicinoje. Ergoterapijoje ţmogaus sveikata siejama su jo gebėjimu atlikti kasdienę veiklą bei
realizuoti save įprastoje socialinėje aplinkoje. O „ligoniu“ asmuo laikomas tuomet, kai, jis dėl tam
tikrų prieţasčių, negali atlikti kurios nors įprastos veiklos, tinkamai savimi pasirūpinti. Ergoterapijoje
vadovaujamasi ne tik tuo poţiūriu, jog veiklos sutrikimas atsiranda dėl tam tikros ligos ar traumos
pasekmių, bet tikima ir tuo, kad veiklos trūkumas gali tapti ligos (blogos savijautos) atsiradimo
prieţastimi. Taigi, ergoterapijoje sveikata siejama su veikla. O liga apibrėţiama kaip šios sąvokos
priešingybė - veiklos atlikimo sutrikimas. [7, 12].
Ergoterapinis poveikis iš esmės skiriasi nuo medicininio (gydomojo). Gydytojų veikla
pirmiausiai nukreipta į ţmogaus fiziologinių funkcijų palaikymą, išgyvenamumo uţtikrinimą. Jie
sprendţia normalios fiziologinės būklės (sutrikusios dėl ligos ar traumos) atstatymo klausimus. Čia
pagrindinis uţdavinys - ligų diagnostika bei gydymas medikamentinėmis ar chirurginėmis
priemonėmis. Tuo tarpu, ergoterapeutas pagrindinį dėmesį skiria ţmogaus aplinkos bei jo veiklos
analizei, t.y. tam, kaip liga ar kiti nepalankūs veiksniai sutrikdo jo kasdienį gyvenimą, aktyvią veiklą.
Taikydamas įvairias poveikio priemones, siekia atstatyti sutrikusį ryšį tarp asmens ir aplinkos, net
jeigu šį sutrikimą lemia negrįţtamas kūno pakenkimas. Ergoterapeuto darbo vertės matas – atstatyta
paciento kasdienė veikla, kokybiškai bei savarankiškai atliekami savęs prieţiūros veiksmai.
Beje, pacientas gali būti visiškai pasyvus gydymo proceso dalyvis. Tuo tarpu, ergoterapijos
bei visos reabilitacijos sėkmę daugiausia lemia aktyvus asmens įsitraukimas į tam tikrą veiklą,
dalyvavimas savęs gydymo – savireabilitacijos (saviterapijos) procese. [7, 13].
14
Išsamiau profesinės praktikos esmę suvokti padeda praktikiniai ergoterapijos modeliai.
Kiekvienas modelis yra nukreiptas į tam tikrą ţmogaus funkcinę sritį. Pateikia ir sujungia daugelį
teorijų apie atitinkamų funkcijų prigimtį, normalų vystymąsi, formavimąsi, jų sutrikimo prieţastis bei
atstatymo galimybes. Pavyzdţiui, biomechaninis modelis yra nukreiptas į ţmogaus funkcijas,
lemiančias judesio atlikimą. Kiti modeliai nagrinėja jutiminius (sensorinius), suvokimo – paţinimo
procesus, motyvaciją. Kiekviename jų aiškinama: kas yra normali – nesutrikusi funkcija; disfunkcija;
kokie gali būti funkcijos sutrikimo lygiai; ir galiausiai, ką keičia ergoterapija (kaip atitinkami veiksmai
ar priemonės gali atstatyti, palaikyti ar kompensuoti tam tikrą funkciją). Nors yra sukurta ir patvirtinta
daug atskiras funkcines sritis analizuojančių modelių, tačiau praktikoje, sprendţiant ţmogaus
problemas, daţniausiai vadovaujamasi keletu modelių, nukreiptų į biologinį, psichologinį bei socialinį
funkcinius lygmenis.
Be to, ergoterapeuto praktika neretai reikalauja ţinių bei įgūdţių, kurie nėra tiesiogiai susieti
su ergoterapiniu poveikiu ir priklauso kitų specialybių (medicinos, pedagogikos, sociologijos,
psichologijos) sritims. [7].
1.3. Tikslingos veiklos reikšmė ergoterapijoje
Tikslinga žmogaus veikla/užimtumas sudaro ergoterapijos pagrindą. Plačiąja prasme veikla
suvokiama kaip visa tai, ką ţmogus daro, siekdamas pasirūpinti savimi, patirti gyvenimo dţiaugsmą,
pilnatvę ir patenkinti socialinius bei ekonominius poreikius. Šios sąvokos nereikėtų tapatinti su darbo,
uţduoties ar veiksmo sąvokomis. Ji platesnė ir visa tai apimanti. Veikla apima daugiau nei vieną
uţduotį. Uţduotis, savo ruoţtu, apima daugiau nei vieną veiksmą. Uţduoties ar veiksmo atlikimas
patenkina ţmogaus specifinius poreikius, o veikla/uţimtumas suteikia asmens gyvenimui
prasmingumą. Dar 1919 m. W. R. Dunton suformulavo esminius teiginius, nuostatas apie ţmogų ir jo
vykdomą veiklą, kurie ir šiuo metu išlieka ergoterapijos specialybės sampratos pagrindu:
Ţmogiškoji prigimtis lemia kiekvieno individo poreikį veikti ir tuo pačiu keistis (tobulėti).
Ţmogaus tobulėjimas pasiekiamas per atitinkamą veiklą.
Veikla/uţimtumas įtakoja ţmogaus sveikatą (savijautą).
Gerai savijautai uţtikrinti būtina pusiausvyra tarp veiklos ir poilsio.
Ergoterapijoje taikoma veikla turi būti prasminga. O prasmę jai suteikia paciento bei
aplinkinių nuostata vykdomos veiklos atţvilgiu.
Ţmogaus veiklos realizavimą lemia jį supanti aplinka (socialinės, ekonominės, galimybės;
valstybės vykdoma socialinė politika).
Ţmogaus egzistencija yra socialinis procesas, kuris suprantamas kaip nuolatinė sąveika su
kitais individais.
15
Veiklos poreikis mūsų gyvenime prilygsta maisto ir vandens poreikiui.
Ţmogaus egzistencija reikalauja dvasinės bei kūniškos veiklos.
Kiekvienas asmuo jaučia poreikį vykdyti veiklą, kuri jam teiktų malonumą,
pasitenkinimą.
Taigi, ergoterapijos mokslo objektas yra visa ţmogaus veikla, vykdoma būdravimo
laikotarpiu, jam įprastoje aplinkoje bei įprastomis sąlygomis. [7, 12].
Tradiciškai skiriamos šios veiklos sritys (rūšys):
Kasdienė veikla
Jai priskiriama savęs prieţiūra ir kita su tuo susijusi kasdienė veikla, reikalinga individo bei jį
supančios aplinkos palaikymui. Kasdieninė veikla apima: savęs prieţiūrą, gyvenamosios erdvės
tvarkymą (pvz.: būsto tvarkymas, mokesčių, sąskaitų mokėjimas…), veiklą nukreiptą į gyvybiškai
svarbių funkcijų palaikymą bei tam reikalingų išteklių siekimą (pvz.: maisto produktų pirkimas, valgio
ruošimas…).
Produktyvioji veikla/darbas
Darbas apibrėţiamas kaip veiklos (apmokomos ar neapmokamos) rūšis, kurios pagalba yra
uţtikrinamas tam tikras servisas (paslauga) ar poreikių patenkinimas. Šios veiklos rezultatai gali būti:
intelektualus produktas, tam tikra pagalba, informacijos skleidimas ar apsauga. Produktyviąją
veiklą/darbą galima apibūdinti kaip tikslingą, nukreiptą į asmeninį tobulėjimą, visuomeninių poreikių
patenkinimą ir pragyvenimą.
Šios veiklos sričiai taip pat yra priskiriamos studijos, profesinė praktika. Dirbančiųjų asmenų
sąvoka apima tiek studentus, tiek dirbančius įvairių sričių profesionalus, taip pat savanorius,
maţamečius vaikus auginančius tėvus ir t.t.
Laisvalaikis
Tai dar viena ţmogaus veiklos sritis, kuria siekiama pasilinksminimo, atsipalaidavimo, patirti
spontaninį malonumą ar išreikšti save. Šios veiklos rūšies pasirinkimą daugiausiai lemia vidinė asmens
motyvacija. [7, 8, 12, 14].
Skiriami šie žmogaus veiklą lemiantys veiksniai:
ţmoniškieji poreikiai (pgl. A. Maslow);
motyvacija;
emocijos;
paciento bei jo artimųjų poţiūris į negalią, ligą;
individualūs charakterio bei būdo ypatumai. [8, 12].
16
Pagrindiniai veiklos atlikimo komponentai:
sensomotorinis;
paţintinis (paţintinės integracijos);
psichosocialinis (psichosocialinių įgūdţių);
psichologinis. [12].
Prasminga veikla ergoterapijoje – tai įvairūs menai, amatai, sportiniai bei stalo ţaidimai,
kitos kasdienio gyvenimo uţduotys bei laisvalaikio uţimtumas. Veikla kiekvienam pacientui
parenkama individuliai, įvertinus veiklos terapinį poreikį bei naudą, ir atsiţvelgiant į paciento
suvokimo-paţinimo lygį, psichinę, emocinę būklę, motyvaciją, pomėgius, norus bei poţiūrį.
Prasminga turi būti ir veikla taikoma fizinėms savybėms lavinti. Jos pabaigoje turi būti
sukuriamas atitinkamas veiklos produktas, turintis praktinę ar kitokią išliekamąją vertę. Pvz., jei
priekinio deltinio raumens sustiprinimui ergoterapeutas pasiūlo smėlio barstymą, tai turėtų būti
paveikslėlio kūrimas ar kt. meninė veikla. Betikslis smėlio barstymas ant stalo ar varţtų sukimas į
lentelę – tai blogos ergoterapijos pavyzdţiai. O meninės ar amatų veiklos darbo produktais
nesuinteresuotiems pacientams sportiniai ţaidimai, ar tiesiog fiziniai pratimai yra tinkamesnė veikla.
Kadangi naudojamos veiklos rūšys iš pirmo ţvilgsnio gali atrodyti linksmos, nesudėtingos,
paprastos ar įprastos, tai terapiniai jų tikslai bei nauda nėra taip lengvai ir greitai matomi. Tačiau
dauguma ergoterapijoje naudojamų veiklos rūšių visgi susiję su tam tikru fiziniu krūviu. Tad, darbas
stimuliuoja fiziologinius procesus, gerina medţiagų apykaitą, audinių trofiką bei įvairių organizmo
sistemų ir organų funkcijas, lavina judėjimo įgūdţius bei valią, pratina koncentruoti dėmesį. Todėl
didėja bendras organizmo tonusas, ligonio pasitikėjimas savo jėgomis, gerėja nuotaika, maţėja
nepilnavertiškumo jausmas. Dalyvaudamas grupinėje veikloje ligonis turi galimybę būti kolektyve. O
rekreacinė ergoterapija padeda atitraukti ligonio dėmesį nuo slegiančių minčių apie ligą, sukelti
teigiamas emocijas. [8, 12, 13].
1.4. Ergoterapinis poveikis
Pagrindinės ergoterapeuto darbo sritys:
Apsitarnavimo įgūdţių atkūrimas ir lavinimas.
Rankų motorikos atstatymas, lavinimas.
Kognityvinių funkcijų lavinimas.
Specialių įtvarų bei kitų pagalbinių (techninių) priemonių parinkimas, pritaikymas ir
gaminimas.
Masaţo elementai, bei fiziniai veiksniai (gali būti taikomi esant poreikiui).
Tam tikrų įgūdţių lavinimas specializuotuose ergoterapijos kabinetuose.
17
Bendravimo bei aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime įgūdţių atstatymas,
ugdymas.
Visuomenės bei atitinkamų institucijų informavimas apie neįgaliųjų poreikius.
Ergoterapeuto darbo vieta:
Stacionaras.
Specializuoti reabilitacijos centrai.
Paciento namai ar dienos stacionaras.
Paciento darbovietė.
Be sveikatos prieţiūros įstaigų, turinčių licenciją teikti medicininės reabilitacijos paslaugas,
ergoterapeutas savo praktika gali verstis profesinės reabilitacijos įstaigose, vaikų su negalia ugdymo
įstaigose, specifinėse socialinės reabilitacijos įstaigose, globos įstaigose, pensionatuose, savarankiško
gyvenimo namuose, protezinių, ortopedijos gaminių ir techninių priemonių pritaikymo įstaigose,
institucijose, kuriose dirba ţmonės su negalia, savivaldybių padaliniuose. [15].
Skirtingose reabilitacijos įstaigose dirbantys ergoterapeutai gali specializuotis atlikti šiek tiek
skirtingą darbą. Be to, ergoterapeutas gali būti skirtingos profesinio parengimo kvalifikacijos.
Atitinkamai skiriami šie ergoterapijos porūšiai:
Buities, apsitarnavimo įgūdţių formavimas, apmokymas.
Pramoginė (rekreacinė) ergoterapija (meninio bei taikomojo pobūdţio veikla).
Atstatomoji ergoterapija.
Darbinis apmokymas ir profesinė ergoterapija.
Ergoterapinės metodikos kūrimas.
Industrinė ergoterapija (įvairių techninių priemonių gamyba). [6, 13].
Ergoterapinio poveikio metodai:
1. Tikslinga (į darbo rezultatą nukreipta) veikla. Šis metodas apima darbinių, profesinių
paciento įgūdţių lavinimą, įvairius ţaidimus bei kitus laisvalaikio uţsiėmimus ir yra pagrįstas
įsitikinimu, jog esminiai ţmogaus funkcinio aktyvumo pokyčiai vyksta nuolat periodiškai kartojant
natūralius įprastinės kasdienės veiklos, ar ją imituojančius, veiksmus.
2. Mokymas. Tai pagrindinis metodas, kurį ergoterapeutas naudoja visose savo veiklos srityse.
Pacientai mokomi: sveikos gyvensenos įgūdţių, t.y. kaip išsaugoti bei tausoti savo sveikatą, taupyti
energiją; tinkamai planuoti laiką; kaip uţtikrinti savo saugumą, vadovauti savo pagalbos veiksmams;
taip pat, kaip naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis bei jas priţiūrėti. Be to ergoterapeutas
informuoja ir moko ne tik pacientą, bet ir jo artimuosius: šeimos narius, draugus, bendradarbius,
reabilitacijos komandos narius, kitus medikus, visuomenę. Supaţindina su paciento galimybėmis bei
poreikiais, mokymo programa, paaiškina kaip svarbu kasdienėje veikloje padėti jam tik tiek, kiek
būtina, kad galėtų kuo daugiau tvarkytis bei apsitarnauti savarankiškai. [6, 16].
18
3. Grupinė terapija (darbas grupėje). Tai paţangus visapusiškos reabilitacijos metodas,
apjungiantis edukacinį, bihevioristinį bei socialinį veiklos komponentus ir ypač svarbus bei efektyvus
pacientams, turintiems fizinę negalią. [7, 16].
Ergoterapijos priemonės:
Mokomosios–informacinės priemonės (vaizdo, garso, kompiuterinės programos, įvairi
literatūra: knygos bukletai).
Priemonės paţintinėms funkcijoms lavinti (įvairios dėlionės, galvosūkiai, paveikslėliai,
gramatinės, matematinės, skaitymo bei loginės uţduotys, įvairios kompiuterinės
programos).
Pritaikyta aplinka. (Specialiai pritaikyti buities bei darbo įrankiai - techninės priemonės).
Priemonės skirtos įvairioms fizinėms savybėms lavinti (dantyti guminiai kamuoliukai,
svarmenys, įvairios mozaikos, dėlionės, konstruktoriai).
Butai-treniruokliai (funkciniai butai ar atskiri kambariai įrengti taip, kad kuo labiau
atitiktų neįgalaus asmens poreikius ir galimybes). [6, 16].
Ergoterapijos procedūros schema:
1. Praktikinio ergoterapinio modelio pa(si)rinkimas.
2. Duomenų rinkimas:
Anamnezė.
Stebėjimas.
Testavimas.
3. Duomenų analizė.
4. Stipriųjų ir silpnųjų paciento pusių nustatymas:
Paciento funkcionalumo, gebėjimų ir apribojimų (galimų trikdţių) aprašymas kasdienės,
darbinės ir laisvalaikio veiklos srityse.
Biologinių, psichologinių bei socialinių veiksnių, kurie riboja ar įgalina (skatina) minėtų
sričių veiklos atlikimą, apibūdinimas.
Aplinkos veiksnių, kurie sudaro palankias sąlygas ar riboja paciento funkcionalumą,
savarankiškumą minėtose veiklos srityse, apibūdinimas.
Šiame etape nusprendţiama ar pacientui reikalinga ergoterapija.
5. Ergoterapinio poveikio (terapijos) plano sudarymas:
Paciento problemų nustatymas (kasdienės veiklos problemos dėl sutrikimų).
Terapinių tikslų iškėlimas (tikslai: trumpalaikiai ir ilgalaikiai).
Poveikio plano sudarymas:
- poveikio programos aprašymas;
- terapinių metodų, būdų parinkimas bei aprašymas;
19
- ergoterapinių, techninių priemonių parinkimas bei aprašymas.
Pakartotinio ištyrimo planavimas.
6. Ergoterapinio poveikio vykdymas.
7. Programos efektyvumo įvertinimas. [7, 17, 18].
1.5. Apsitarnavimo įgūdţių lavinimas
Įvertinęs paciento kasdienę veiklą, ergoterapeutas nustato pagrindines savarankiškoje veikloje
iškylančias paciento problemas ir, toliau su juo bendradarbiaudamas, sudaro atitinkamą tolimesnių
veiksmų (terapijos) planą. Sudarant ergoterapijos planą, reikėtų atsiţvelgti ne tik į paciento funkcines
galimybes ar poreikius, bet ir į jo nuomonę. Ypač svarbu išsiaiškinti, kurios problemos jam atrodo
svarbiausios, ką savo veikloje bei aplinkoje jis norėtų keisti pirmiausia. Nes ergoterapijos efektyvumas
iš esmės priklauso nuo sąmoningo, aktyvaus paciento įsitraukimo į kasdienes treniruotes, plano
vykdymą. Taigi, kaip pagrindinį ergoterapeuto uţdavinį, šiuo atţvilgiu, galime įvardyti siekimą padėti
pacientui suprasti, išsiaiškinti savo problemas ir paskatinti jas spręsti.
Savarankiškumo kasdienėje veikloje (apsitarnavimo įgūdžių) lavinimas:
1. Mobilumo gerinimas:
mobilumo lovoje didinimas (specialūs pratimai);
pusiausvyros sėdint, vėliau stovint, lavinimas;
saugaus persėdimo, persikėlimo technikos apmokymas;
veţimėlio valdymo, judėjimo veţimėliu apmokymas;
vaikščiojimo lygiu paviršiumi bei lipimo laiptais įgūdţių lavinimas.
Mobilumo gerinimas yra bendras darbas su kineziterapeutu.
2. Valgymo ir gėrimo apmokymas, įgūdţių lavinimas.
3. Apsirengimo bei nusirengimo apmokymas, įgūdţių lavinimas.
4. Asmens higienos apmokymas, įgūdţių lavinimas.
5. Pasinaudojimo tualetu apmokymas, įgūdţių lavinimas.
6. Maudymosi apmokymas, įgūdţių lavinimas.
7. Techninių priemonių, didinančių paciento funkcionalumą bei palengvinančių kasdienės
veiklos atlikimą, parinkimas, pritaikymas ir apmokymas jomis naudotis.
8. Namų aplinkos pritaikymas, atitinkami jos pakeitimai.
9. Kompensacinių judesių, energijos taupymo apmokymas. [6, 8, 19].
20
2. SUVOKIMO, PAŢINTINIŲ (KOGNITYVINIŲ) FUNKCIJŲ
SUTRIKIMAI. JŲ ĮVERTINIMAS BEI LAVINIMAS ERGOTERAPIJOJE
2.1. Paţinimo procesas. Paţintinių (kognityvinių) funkcijų klasifikacija
Pažinimas – tai procesas, o tiksliau procesų, vykstančių galvos smegenyse, visuma, lemianti
normalų mąstymą bei gebėjimą atlikti tikslingą – motyvuotą veiklą.
Paţinimo proceso seką sudaro:
Jutimas → Suvokimas → Pažinimas
Jutimas – būtina prielaida suvokimui bei paţinimui atsirasti – tai pirmasis paţinimo lygmuo,
kuomet ţmogaus smegenys perdirba pirminę informaciją.
Kiekvienas ţmogus turi šiuos pojūčius: 1) klausą; 2) regą; 3) uoslę; 4) skonį; 5) lytėjimą; 6)
koordinacija.
Pirminis (grynas) jutimas – tai pirmapradė informacija, kurios su niekuo negalima palyginti.
Suvokimas – tai pirminės jutiminės informacijos asocijavimas (pojūtis + asociacija).
Gebėjimas sujungti įvairius pojūčius į psichologiškai prasmingą informaciją, bei naujai įgytą
informaciją palyginti, susieti su jau turima (įgyta anksčiau).
Pažinimas yra platesnė sąvoka nei suvokimas. Paţinimą galima apibūdinti kaip gebėjimą
priimti, perdirbti, integruoti (kaupti), rūšiuoti, išlaikyti ir atgaminti įvairią informaciją bei ja
manipuliuoti. Kitaip tariant, tai abstraktus informacijos tvarkymas ir atsako į aplinką formavimas,
lemiantis tikslingos motyvuotos veiklos inicijavimą bei atlikimą. [7, 9, 20].
Paţintinės (kognityvinės) funkcijos (pagal hierarchiją) skirstomos į 7 grupes:
1. Dėmesingumas ir budrumas
Dėmesingumas – tai sugebėjimas susikoncentruoti į kokį nors vieną dirgiklį.
Budrumas – gebėjimas tam tikrą laiką išlaikyti vienodą (pastovų) sąmonės lygį – dėmesį.
2. Psichomotorika (somatosensorika bei motorika)
Psichomotorika apima jutiminius (percepcinius)-motorinius procesus, pvz., tokius kaip
reakcijos laikas ir sensomotorinis tikslumas. Bendrai ši funkcija apibūdinama kaip gebėjimų jausti ir
valdyti savo kūną, refleksų bei tikslingų judesių pagalba, visuma. Ji uţtikrina tiesioginį veiklos
atlikimą.
3. Vykdomoji funkcija (praksis)
Graikiškas ţodis „praksis“ reiškia veiklą, funkciją. Tai veiksmų, reikalingų konkrečiai veiklai,
nuoseklų atlikimą koordinuojanti funkcija. Ji apima veiklos planavimą, inicijavimą – pradėjimą,
atlikimą ir uţbaigimą. Ši funkcija ypač reikšminga mokantis naujos veiklos įgūdţių, ar atliekant įprastą
veiklą nestandartinėmis sąlygomis, neįprastoje aplinkoje. Neesant šios funkcijos sutrikimų, palaipsniui
21
mokantis bei kartojant, nauja veikla ilgainiui tampa įgūdţiu, rutina. O esant net neţymiems šios
funkcijos sutrikimams, gali smarkiai sutrikti kasdienė ţmogaus veikla.
4. Kalbos funkcija
Ši funkcija leidţia priimti, suvokti ir perduoti kitiems informaciją, ja keistis. Kalba yra
pagrindinė bendravimo, komunikacijos priemonė. Kalbos suvokimo funkcija apima: ţodinę kalbą
(artikuliavimą); skaitymą; rašymą.
5. Regos – erdvės suvokimo funkcija
Ši funkcija įgalina atpaţinti ţmones, daiktus, orientavimąsi aplinkoje, erdvėje, savyje.
6. Samprotavimas – problemų sprendimas
Tai gebėjimas manipuliuoti turimomis ţiniomis ir pritaikyti jas naujose, neįprastose
situacijose. Šių funkcijų sutrikimai gali apsunkinti paciento dalyvumą savo paties gydymo bei
reabilitacijos (savireabilitacijos) procese. Toks pacientas net po ilgų aiškinimų gali nesuprasti terapinių
priemonių taikymo tikslingumo bei gydymo prasmės.
7. Mokymasis ir atmintis
Šios funkcijos, kaip ir intelektas, socialinė elgsena bei kai kurie kiti paţintiniai asmenybės
ypatumai, priskiriamos aukštosioms kognityvinėms funkcijoms. Jos nepaprastai svarbios įgyjant bei
lavinant naujos veiklos įgūdţius. Kadangi šios funkcijos esti paţintinių funkcijų hierarchijos viršūnėje,
jų pilnaverčiam funkcionavimui reikalingos visos ţemesnės, prieš tai išvardytos, funkcijos. [7, 8].
Neurofiziologiniu ir klinikiniu poţiūriu kognityvinės funkcijos skirstomos į: 1) distribucines –
anatomiškai pasiskirsčiusias daugelyje smegenų struktūrų ir neturinčias vieno pagrindinio anatominio
centro; 2) lokalizuotas – turinčias vieną, daugiau ar maţiau centrinę anatominę struktūrą.
Distribucinėms paţintinėms funkcijoms priskiriamos: dėmesys ir budrumas; atmintis;
aukštosios kognityvinės (frontalinės) funkcijos.
Vyraujančio (dominantinio) smegenų pusrutulio lokalizuotos kognityvinės funkcijos yra:
kalba (skaitymas, rašymas), skaičiavimas, aukštoji motorinė kontrolė (praksis).
Nevyraujančio (nedominantinio) smegenų pusrutulio lokalizuotos kognityvinės funkcijos yra:
erdvinė orientacija; konstrukciniai gebėjimai; vizualiniai-percepciniai gebėjimai (gnozis).
(Dešiniarankių vyraujantis smegenų pusrutulis – kairysis; kairiarankių, daţniausiai, dešinysis.).
Daţniausiai paţintinės funkcijos sutrikdomos patyrus galvos smegenų traumą, hemoraginį ar
išeminį insultą, t.y., paţeidus galvos smegenis, tam tikrus didţiųjų pusrutulių ţievės ar poţievio
centrus (sensorinius, motorinius arba sensomotorinius) bei asociacinius laidus tarp jų. Esant
difuziniams (išplitusiems) patologiniams galvos smegenų procesams, sutrikdomos distribucinės
paţintinės funkcijos. Lokalūs paţeidimai, daţniausiai, sukelia atitinkamų lokalizuotų paţintinių
funkcijų sutrikimus. [20].
22
Pažintinė negalia suprantama kaip asmens nesugebėjimas perdirbti jutiminės informacijos
taip, kad galėtų uţtikrinti savo saugumą, atlikti įprastą kasdienę veiklą bei mokytis. Ji gali būti įgimta
arba įgyta. [7].
2.2. Pagrindiniai suvokimo, paţintinių funkcijų sutrikimai. Kai kurie jų
įvertinimo bei terapijos aspektai
2.2.1. Jutimų bei raumenų tonuso sutrikimai
Jutimai yra pirmoji suvokimo-paţinimo proceso grandis. Jiems sutrikus ar išnykus gali būti
smarkiai sutrikdyta ţmogaus veikla. [7]. Skonio ar uoslės jutimų sutrikimai ypatingų nepatogumų
nesukelia. Regos bei klausos sutrikimai koreguojami specialiomis techninėmis priemonėmis, kurių
skyrimas bei parinkimas nėra ergoterapeuto kompetencijoje. Pagrindines problemas, kurias spręsti
padeda ergoterapeutas, šioje srityje sukelia taktilinių bei propriorecepcinių jutimų sutrikimai.
Taktiliniai jutimai skirstomi į: paviršinius ir giliuosius. Uţ paviršinius jutimus atsakingi
lytėjimo bei termoreceptoriai. Uţ giliuosius – skausmo, spaudimo receptoriai.
Propriorecepciniai pojūčiai teikia informaciją apie kūno padėtį bei jos keitimą erdvėje. Šių
jutimų receptoriai randasi raumenyse bei sausgyslėse. Jie įgalina kūno schemos suvokimą-paţinimą,
koordinuotų judesių atlikimą bei pusiausvyros išlaikymą.
Jutimai gali būti tiek sumaţėję (hipojautrumas) ar visiškai išnykę, tiek padidėję
(hiperjautrumas).
Kartu su jutimų sutrikimais neretai pasitaiko ir raumenų tonuso pakitimai: padidėjimas
(hipertonusas); sumaţėjimas (hipotonusas), jo nebuvimas (atonija). [20].
Terapija
Taktilinių jutimų suvokimo ir diskriminavimo lavinimui parenkamos uţduotys, kurių metu
naudojami kuo įvairiausių dydţių, konsistencijos, formų bei medţiagų daiktai. Jie grupuojami nuo
didelių, aiškiai besiskiriančių savo forma ir kitomis savybėmis, iki maţiausių, beveik vienodų formų ir
su sunkiau pastebimais kitais skirtumais tarp jų. Daiktų paviršiai taip pat turėtų būti kuo įvairiausi,
suskirstyti nuo aiškiai besiskiriančių, grubių, šiurkščių, iki beveik vienodų, lygių, švelnių. Kontaktas su
jais turėtų būti skirstomas nuo švelnaus lietimo, glostymo iki čiupinėjimo, spaudimo, tapšnojimo.
Parinkta veikla turėtų skatinti pacientą liesti, atpaţinti bei aptarti įvairių daiktų savybes.
Esant tam tikro jutimo sutrikimams, uţsiėmimų metu stengiamasi suţadinti kuo daugiau kitų
jutimų, sukelti kuo daugiau asociacijų.
Kūno schemos sutrikimų koregavimui naudojamos įvairios propriorecepciją skatinančios
(lavinančios) padėtys, pasyvūs bei aktyvūs judesiai, specialūs fiziniai pratimai.
23
Siekiant padidinti raumenų tonusą, naudojama veikla, stimuliuojanti atitinkamų raumenų ar jų
grupių taktilinius, bei propriorecepcinius jutimus. Esant padidėjusiam tam tikros raumenų grupės
tonusui, reikia stimuliuoti priešingą judesį atliekančių raumenų jutimus (receptorius). Pvz., esant
padidėjusiam tam tikros grupės lenkiamųjų raumenų tonusui, stimuliuojami atitinkamos raumenų
grupės tiesėjai. Ir atvirkščiai. [8, 11].
2.2.2. Apraksija
Apraksija – tai nesugebėjimas atlikti valingų, tikslingų, išmoktų judesių (veiksmų), kai nėra
pirminio motorinio ar sensorinio galūnių ar atskirų raumenų paţeidimo, t.y. esant normaliems
jutimams bei raumenų tonusui. Apraksijos negalima tapatinti su judesių sutrikimais, kuriuos sukelia
tremoras, traukuliai, diskinezijos, ataksijos, galūnių silpnumas ar motyvacijos sutrikimai. Tai
integracijos tarp motorinės funkcijos ir regos suvokimo, somatinių jutimų, judesių planavimo
sutrikimas. Ši funkcija daţniausiai sutrinka paţeidus kairįjį smegenų pusrutulį, ekstrapiramidinę
sistemą.
Skiriamos šios pagrindinės apraksijų rūšys:
Ideomotorinė – sutrikęs judesių pasirinkimas, eiliškumas ir erdvinė orientacija atliekant
įvairius gestus.
Kondukcinė – labiausiai sutrikusi judesių imitacija. Ligonis supranta rodomus judesius ir
gestus, bet negali jų savarankiškai pakartoti.
Disociacinė – Ligonis gali imituoti rodomus veiksmus, bet negali jų atlikti pagal
komandą.
Ideacinė – sutrikęs veiksmų nuoseklumas (pvz., ligonis gali uţklijuoti voką dar neįdėjęs į
jį laiško).
Koncepcinė – kai pagal veiksmą nesugebama atrinkti jo atlikimui reikiamų priemonių
(pvz., atsuktuvą ligonis gali naudoti kaip plaktuką).
Echopraksija – tiriančiojo judesių mėgdţiojimas, kartojimas. [20].
Diagnozavimas
Apraksijas galima nustatyti paprašius ligonį atlikti ar pamėgdţioti tam tikrus judesius,
uţduotis, ar tiesiog stebint jo veiksmus atliekant kasdienę veiklą.
Vykdomajai funkcijai įvertinti naudojamas specialus kortelių atrankos testas – Wisconsin
Card Sorting Test. Pirmiausia pacientas iš kortelių krūvos prašomas atrinkti vienodas korteles su tam
tikru paveikslėliu (pvz., su raudonu kryţium). Po šešių sėkmingai atrinktų kortelių uţduotis keičiama,
toliau paprašoma rinkti korteles su kitu paveikslėliu (pvz., su ţalia ţvaigţdute). Pacientas, turintis
vykdomosios funkcijos sutikimų, toliau tęsia pirmosios uţduoties vykdymą. [21].
24
Terapija
Terapija apraksijos atveju yra itin sudėtinga ir individuali. Kiekvienai veiklai reikia daug
laiko bei kantrybės. Sudėtingesnės uţduotys, veiksmai turėtų būti suskirstomi į smulkius ţingsnelius,
kurių pradţioje mokomasi atskirai. Ergoterapeutas turi ligoniui pademonstruoti kaip taisyklingai atlikti
konkrečius judesius, pakoreguoti paciento judesius savo rankomis. Ilgainiui mokantis, kartojant vis tas
pačias uţduotis, parama bei pagalba palaipsniui maţinama, ligonis vis daugiau veiksmų atlieka
savarankiškai. [22].
2.2.3. Afazija
Afazija - tai sutrikusi ar prarasta kalba, kaip kognityvinė funkcija, paţeidus galvos smegenų
kalbos zonas. Afaziją reikia skirti nuo kalbos kaip kalbėjimo funkcijos sutrikimų: dizartrijos,
disfonijos, sutrikusios artikuliacijos, t.y., nuo kalbos sutrikimų, susijusių su kalbėjimo padargų
lokaliais ar jų inervacijos paţeidimais. Dešiniarankių ţmonių kalbos zona yra kairiajame
(dominantiniame) smegenų pusrutulyje. O kairiarankių ir ambidekstrų kalbos (bei erdvinio suvokimo)
zonų gali būti abiejuose pusrutuliuose, todėl kairiarankius afazija ištinka daţniau. Dešinysis
(nevyraujantis) pusrutulis atsakingas uţ emocinę kalbos išraišką (intonacija, veido išraiška,
gestikuliacija).
Skiriamos kelios afazijų rūšys:
Motorinė (Broka) afazija. Pagrindinis šios afazijos bruoţas – nesugebėjimas sąvokų
paversti ţodţiais. Taip pat gali būti sutrikęs rašymas, daiktų įvardijimas, ţodţių
kartojimas, tačiau išlieka gebėjimas suvokti kalbą ir skaityti.
Sensorinė (Wernicke) afazija. Pagrindinis bruoţas – nesugebėjimas suprasti girdimos
kalbos. Taip pat būna sutrikęs rašymas, skaitymas, daiktų įvardijimas, ţodţių kartojimas,
bet gebėjimas kalbėti išlieka.
Konstrukcinė afazija. Pagrindinis bruoţas – nesugebėjimas pakartoti ţodţių. Ţmogus gali
kalbėti, skaityti, suprasti, sutrinka rašymas.
Globalinė afazija ištinka kai paţeidţiamos visos kalbos funkcijos, paprastai po plataus
kairiojo pusrutulio (vidurinės smegenų arterijos baseino) paţeidimo.
Anominė (amnestinė) afazija pasireiškia nesugebėjimu įvardyti daiktų. Anomija daţnai
yra liekamasis kitų afazijų reiškinys.
Afemija. Dar vadinama grynąja motorine afazija ir apibūdinama sunkumu kalbėti, lėta
kalba, sutrikusia artikuliacija.
Echolalija – ką tik išgirstų ţodţių kartojimas.
Palilalija – nevalingas ţodţių ar frazių kartojimas kalbant. [20].
25
Diagnozavimas
Siekiant išsiaiškinti kalbos sutrikimus, ligonis paprašomas įvardinti rodomus objektus,
pakartoti ištartus ţodţius. Kalbos sklandumas įvertinamas paprašius ką nors papasakoti. Jei pacientas
nekalba, ar kalba neaiškiai, kalbos supratimą galima išsiaiškinti uţduodant uţdarus klausimus (su
taip/ne atsakymais) arba pateikiant ţodines komandas.
Terapija
Kalbos sutrikimus atstatyti padeda tiek logopedas, tiek ergoterapeutas. Tam naudojamos
įvairios rašymo, skaitymo, skaičiavimo, gramatikos, piešimo uţduotys, dėlionės kryţiaţodţiai, mįslės,
rebusai, šarados, įvairūs paveikslėliai. Ligonis skatinamas pasakoti, įvardyti matomus objektus, juos
apibūdinti, nusakyti jų funkcijas. [9, 22].
2.2.4. Agnozija
Agnozija - tai nesugebėjimas atpaţinti anksčiau atpaţįstamų regos, klausos, taktilinių ar kitų
jutiminių stimulų, kai tų jutimų receptoriai ar ţmogaus intelektas nėra paţeisti. Šiuo terminu
apibūdinami įvairūs suvokimo sutrikimai. Agnozija gali būti regos, klausos, skonio, uoslės bei
taktilinė.
Daţniausiai pasitaiko regos suvokimo sutrikimai: daiktų formos, spalvos, erdviškumo, judesio
lygiagretaus apdorojimo. Dėl kurių ligonis neatpaţįsta jį supančių daiktų ar/ir ţmonių. Pagrindinės
regos agnozijos rūšys: daiktinė (objektų) ir erdvinė. Rečiau pasitaiko uoslės, skonio, klausos agnozijos.
Kitos daţniau pasitaikančios agnozijų rūšys:
Prozopagnozija – sutrikimas kai ligonis nesugeba atpaţinti paţįstamų veidų, taip pat ir
savojo, negali įsiminti naujų veidų. Veidas suvokiamas kaip akių, nosies, lūpų derinys,
tačiau nesugebama išskirti ypatingų veido bruoţų ir priskirti jų konkrečiam asmeniui. Taip
pat ligonis nesuvokia veido judesių, mimikos.
Astereognozija – tai taktilinė agnozija, nesugebėjimas atpaţinti ţinomų daiktų juos
liečiant. Ligonis negali nusakyti daikto formos, tekstūros bei kitų jo savybių vien jį
čiupinėdamas, jei jo nemato.
Asomatognozija – nesugebėjimas atpaţinti kūno dalių. Tai atskirų kūno dalių išsidėstymo
erdvėje bei jų tarpusavio ryšių suvokimo defektas. Dar kitaip šie sutrikimai vadinami kūno
schemos sutrikimais. Jų turinčiam ligoniui sunku įsivaizduoti savo kūną, atskirų jo dalių
padėtį judant, taip pat – atskirti dešinę pusę nuo kairės.
Anozognozija – tai asomatognozijos rūšis, kai ligonis nesuvokia savo defekto, liguistos
būklės. Jis gali neigti, kad viena jo kūno pusė paralyţiuota, tvirtinti galįs pakelti
paralyţiuotą ranką ar koją.
26
Semantinė objektų agnozija – sutrikimas pasireiškiantis tuo, kad ligonis negali nusakyti
daikto funkcijos (-jų), tačiau gali jį nukopijuoti ir įvardinti, remdamasis pasakojimu apie
jį.
Aperceptinė objektų agnozija – nesugebėjimas nukopijuoti daiktų bei suderinti jų poromis.
Erdvinė agnozija - tai orientacijos erdvėje sutrikimai. Jie gali pasireikšti nesugebėjimu
nustatyti ryšių tarp vienodų ar šiek tiek besiskiriančių formų, taip pat, atskirti figūrą nuo
fono. Ligonis gali turėti sunkumų ieškodamas kelio iš vienos vietos į kitą. Nesuvokia arba
sunkiai suvokia tokias sąvokas kaip: viršus, apačia; priekis, galas; toliau, arčiau ir pan. Be
to, orientacijos erdvėje bei erdvinių ryšių suvokimo sutrikimai gali būti susiję ir su kūno
schemos sutrikimais. Tada ligoniui sunku suvokti save kitų objektų atţvilgiu. [20].
Diagnozavimas
Siekiant išsiaiškinti ar ligonis turi suvokimo sutrikimų, jis paprašomas įvardinti nurodytus
objektus, savo ar tyrėjo kūno dalis. Jei jis to nesugeba padaryti, to prieţastis gali būti ne tik agnozija,
bet ir kalbos sutrikimai, pavyzdţiui, motorinė afazija. Todėl vien objektų įvardijimo testo agnozijai
diagnozuoti neuţtenka. Ligonį reikėtų aprašyti apibūdinti paveikslėlį, nupiešti ar nukopijuoti tam tikrą
daiktą, figūrą (-as), nusakyti ar pademonstruoti konkretaus daikto funkciją. Kūno schemos sutrikimams
nustatyti ligonis paprašomas paliesti tam tikras savo ar tyrėjo kūno dalis, atlikti ar pamėgdţioti
(nukopijuoti) tam tikrus judesius. Taktilinei agnozijai įvertinti, ligoniui liepiama atpaţinti ţinomus
daiktus (raktą, šukas, pieštuką) jų nematant, vien čiupinėjant. Taip pat galima paprašyti įvardinti
kokius skaičius ar raides rašome jam ant delno, ar kurį pirštą liečiame.
Terapija
Neatpaţįstamų objektų paţinimas gali būti pagerintas kiekvieną dieną tuos objektus išsamiai
nagrinėjant, apibūdinant, nusakant jų funkcijas; lyginant panašius objektus, ieškant panašumų bei
skirtumų tarp jų. Pavyzdţiui, šeimos narių nuotraukų ţiūrėjimas, detalus nagrinėjimas padeda
prisiminti artimųjų veidus bei vardus ir pan.
Kūno schemos sutrikimų koregavimui naudojamos įvairios propriorecepciją skatinančios
(lavinančios) padėtys, pasyvūs bei aktyvūs judesiai, specialūs fiziniai pratimai. Taip pat kūno schemos
suvokimą gerina įvairios dėlionės bei paveikslėliai su ţmogaus figūrom.
Erdvinio suvokimo sutrikimų koregavimui naudojamos įvairios geometrinės figūros bei
formos. Sugalvojamos įvairios uţduotys, pavyzdţiui prieš ligonį skirtingose padėtyse (aukščiau,
ţemiau; arčiau, toliau) išdėstomi įvairių dydţių tos pačios rūšies (ar kelių rūšių) daiktai, ir ligonis
paprašomas juos sugrupuoti (atrinkti) pagal dydį, rūšį ir pan. Taip pat tinkamos priemonės: labirintai,
konstruktoriai, dėlionės. Apskritai visiems suvokimo sutrikimams koreguoti, jei tik yra galimybė,
taikomos specialios kompiuterinės programos. [9, 11].
27
2.2.5. Paţeistos kūno pusės ignoravimo sindromas (vienpusis neglektas)
Vienpusis neglektas išskiriamas kaip atskiras suvokimo sutrikimas. Tai, paprastai po insulto
ar galvos smegenų traumos atsirandantis, paţeistos kūno pusės ignoravimo sindromas. Jis siejamas su
kūno schemos suvokimo sutrikimais. Šis sindromas pasireiškia tuo, kad ligonis nesugeba suvokti ir
tikslingai panaudoti hemiparezinės (nors nebūtinai) kūno pusės įprastinėje veikloje. Jį dar galima
įvardinti kaip vienos savo kūno pusės bei tos pačios aplinkinės erdvės pusės agnoziją. Ligonis
nesąmoningai ignoruoja vieną tiek savo kūno, tiek jį supančio pasaulio pusę. Ignoruojamos kūno pusės
neaprengia, nenuprausia, laiko ją tarsi nesava.
Daţniausiai pasitaiko kairiosios kūno pusės neglektas, paţeidus dešinįjį smegenų pusrutulį
(nedominuojantį dešiniarankiams). Dešiniosios kūno pusės ignoravimo sindromas pasitaiko tik
kairiarankiams.
Diagnozavimas
Įvertinant ligonį, siekiant išsiaiškinti ar jam nėra vienpusio neglekto, taip pat kaip ir kūno
schemos sutrikimus, jis paprašomas parodyti savo ar tyrėjo dešinę ar kairę ranką, paliesti nurodytos
pusės tam tikras kūno dalis, ar atlikti tam tikrus judesius. Taip pat pacientą stebime atliekant įprastinę
veiklą.
Vienpusio neglekto diagnozavimui naudojamos įvairios dėlionės, piešimo uţduotys.
Pavyzdţiui, paprašius nupiešti ramunę, ligonis turintis šį sindromą ţiedlapius nupiešia tik vienoje
(neignoruojamoje) pusėje. Taip pat surašo skaičius piešdamas laikrodį. Specialiai šiam sutrikimui
nustatyti naudojami vienodų figūrų atrinkimo ir sujungimo testas arba vidurio linijos (Schenkenbergo)
testas.
Terapija
Ligonio būklė gali būti pagerinta visose situacijose skatinant paţeistosios pusės stimuliavimą.
Ją rekomenduojama įtraukti į visus fizinius pratimus bei kitus uţsiėmimus. Tiek prieiti prie paciento,
tiek bendrauti su juo patartina iš ignoruojamosios pusės. Tam parenkama tinkama lovos ar veţimėlio
padėtis. Dirbant ergoterapijos kabinete skatinamas galvos bei kaklo pasukimas į ignoruojamą pusę,
visos stalo uţduotys pateikiamos šiek tiek jas paslenkant į atitinkamą pusę. [23].
28
2.3. Bendrieji ergoterapijos principai bei galimybės dirbant su pacientais,
turinčiais paţintinų funkcijų sutrikimų
Suvokimo, paţintinių funkcijų sutrikimų atstatymas yra bendras neuropsichologų, logopedų ir
ergoterapeutų darbas. Suvokimo problemos turėtų būti sprendţiamos bendradarbiaujant su visa
reabilitacijos specialistų komanda bei ligonio artimaisiais (šeimos nariais). Pastarieji padeda pastebėti,
geriau suprasti ir išnagrinėti dėl šių sutrikimų pacientui iškilusius sunkumus.
Terapijai, priklausomai nuo sutrikimų pobūdţio, naudojamos įvairios gramatinės, ţodinės,
matematinės, loginės ar darbinės, praktinės uţduotys, kurių pagalba ligonis palaipsniui mokomas bei
pratinamas savarankiškai galvoti, priimti sprendimus, atlikti tam tikrus veiksmus. Atstatyti ar naujai
įsisavinti įgūdţiai panaudojami atliekant vis kitas uţduotis, kurios palaipsniui sunkinamos.
Svarbu paminėti ir tai, jog ergoterapeutas negali vienas prisiimti atsakomybės uţ ligonio
paţintinių funkcijų kaitą. Ją iš esmės apsprendţia natūrali ligos eiga, ligonio vartojami medikamentai
(kurių skyrimas yra gydytojo kompetencijoje) bei visos reabilitacijos specialistų komandos darbas.
Pagrindinis ergoterapeuto uţdavinys yra ištirti paciento paţintines funkcijas, nustatyti esamus
sutrikimus, bendrą kognityvinio paţeidimo lygį, ir taikant atitinkamas poveikio priemones tą lygį
palaikyti, t.y., uţkirsti kelią tolimesniam šių funkcijų blogėjimui.
Be to, paţintinių funkcijų paţeidimai neretai nulemia mokymosi bei naujų įgūdţių įgijimo
sunkumus, todėl mokomoji ergoterapinė veikla esant labai ţymiam šių funkcijų pakenkimui gali būti
netaikoma. [7, 9].
29
3. TYRIME NAUDOTI PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ
ĮVERTINIMO TESTAI
Atskiro kognityvinio sutrikimo nustatymas bei klinikinis įvertinimas yra sudėtingas.
Paţeidimo, tuo pačiu ir sutrikimo sritis retai yra izoliuota (atskira), todėl nėra lengva suprasti ir
įvertinti paciento protinę būklę bei elgseną. Tačiau, tiek ergoterapeutas, tiek kiti sveikatos prieţiūros
srities specialistai turi ţinoti bei mokėti diagnozuoti pagrindinius kognityvinius sutrikimus.
Kompleksiniam (bendram) ţmogaus paţintinės būklės įvertinimui skirti keletas testų.
3.1. Laikrodţio piešimo testas - LPT
Pirmiausia LPT (Clock Drawing Test – CDT) buvo taikomas diferencijuojant sergančiuosius
demencija. Pradedant 1986 metais, daugelis autorių aprašė skirtingus LPT variantus (Shulman et al.,
1986; Sunderland et al., 1989; Wolf-Klein et al., 1989; Mendez and Underwood, 1992; Tuokko et al.,
1993; Watson et al., 1993; Freedman et al., 1994; Trezepacz and Wise, 1997). [24].
Tai nesudėtingas testas naudojamas kaip sudėtinė neurologinio įvertinimo dalis bei kaip
Alsheimerio ligos ar kitų demencijos rūšių atrankos priemonė (demencijos sunkumo laipsnio
įvertinimui). Taip pat šis testas įvardijamas kaip orientacinė atrankos priemonė diferencijuojant
(sąlygiškai) sveikus ţmones nuo turinčių ţymesnių paţintinių funkcijų sutrikimų.
Laikrodţio piešimo uţduotis nėra paţintinės negalios diagnozavimo priemonė, tačiau, ji gali
būti naudinga įvertinant ar pacientui reikalingas tolimesnis, išsamesnis paţintinių funkcijų tyrimas.
Testo atlikimas trunka tik apie vieną ar dvi minutes. Jo vykdymo metu tiriamasis paprašomas
nupiešti laikrodį, t.y. uţdarą ratą, jame atitinkamose vietose išdėstant valandas ţyminčius skaičius.
Tiriamajam surašius skaičius, paprašoma nupiešti rodykles taip, kad jos rodytų konkretų laiką, pvz., 10
minučių po 11-tos valandos. [9, 25].
Rezultatų įvertinimas:
Esama keleto skirtingų LPT vertinimo sistemų priklausomai nuo įtariamos ar esamos
diagnozės. Tačiau, diferencijuojant (sąlygiškai) sveikus ţmones nuo turinčių ţymesnių paţintinių
funkcijų sutrikimų, daţniausiai naudojamasi penkiabale vertinimo sistema:
1 balas - nupieštas uţdaras ratas.
1 balas – skaičiai išdėstyti tinkamose vietose.
1 balas – atitinkama seka surašyti visi 12 teisingų skaičių.
1 balas - nupieštos abi rodyklės.
1 balas - rodyklės rodo nurodytą laiką.
Viso: 5 balai.
30
LPT įvertinimas 4 ar 5 balais leidţia daryti prielaidą, jog ţmogaus paţintinės funkcijos esti
normos ribose. O maţesnis balų skaičius suteikia tam tikrų uţuominų apie pakenkimo sritį, leidţia
numanyti konkrečius sutrikimus. Pavyzdţiui, neištvermingumas/atkaklumo trūkumas, atvirkštinis
skaičių išdėstymas, jų praleidimas ar netinkamas erdvės išnaudojimas, erdvinis išdėstymas – tai
bendros Alsheimerio ligai būdingos klaidos. Sutrikimai būdingi insultui gali pasireikšti erdviniu
neglektu, hemianopsija, sensoriniu deficitu ir atitinkamai atsispindėti LPT uţduotyje. [26, 27].
LPT atspindi paţintines funkcijas, kurių centrai lokalizuojasi kaktinėje (frontalinėje) ir
smilkininėje bei momeninėje (temporoparietalinėje) galvos smegenų skiltyse. Jis suteikia daug
informacijos apie pagrindines paţintines bei adaptacines funkcijas, tokias kaip: atmintis, gebėjimas
apdoroti girdimąją bei regimąją informaciją, laiko suvokimas, regimoji-erdvinė orientacija, vykdomoji
funkcija, girdimoji ir regimoji atmintis, gebėjimas skaičiuoti/numeruoti, semantinių konstrukcijų
suvokimas, gebėjimas įveikti dėmesį blaškančius faktorius bei frustracijas, dėmesio koncentravimas.
Visos šios funkcijos būtinos individo savarankiškam funkcionavimui.
Šio testo privalumai, o kartu ir trūkumai, slypi tame, jog jo įvykdymui reikia tiek atitinkamų
paţintinių, suvokimo, tiek motorinių funkcijų.
Nustatyta jog LPT vertinimo rezultatai koreliuoja su PBTT (protinės būklės trumpojo tyrimo)
rezultatais. LPT duomenys papildo minėto testo rezultatus. [9, 28].
3.2. Protinės būklės trumpas tyrimas – PBTT
PBTT (Mini Mental State Examination – MMSE) - tai plačiausiai pasaulyje naudojamas
formalizuotas kognityvinių funkcijų tyrimo metodas. Jis svarbus tiek paţintinių funkcijų veiklos
sutrikimų įvertinimo objektyvizavimui, tiek kaip demencijos atrankos instrumentas. (Ţr. 1 priedą).
Šis tyrimas atliekamas pakankamai greitai, nesudėtingas vertinimas. Medikams nesunku
išmokti juo naudotis. PBTT paprastai ir greitai įvertinamos šios kognityvinės funkcijos:
orientacija laike bei vietoje;
gebėjimas įsiminti ţodţius;
trumpalaikė atmintis;
dėmesys (skaičiavimas);
kalba;
vykdomoji funkcija (praksis);
rašymas;
regos - erdviniai, konstrukciniai gebėjimai.
31
PBTT atlikimo ypatumai:
Geriausia pacientą tirti atskirame kabinete, dėmesio neblaškančioje aplinkoje, nestebint
palatos kaimynams ar kitiems asmenims. Tyrėjas turėtų stengtis betarpiškai bendrauti su pacientu,
įterpti jam rūpimus testo klausimus į bendro pobūdţio pokalbio turinį. Tuo tikslu pagrindinius testo
klausimus reikėtų mokėti atmintinai, jų seka nėra labai svarbi. Savo veido išraiška ar pastabomis
tyrėjas neturėtų trikdyti tiriamojo. Bet koks atsakymas turi būti priimamas neišreiškiant neigiamų
emocijų ar nusivylimo pacientu. Patartina, jog ligonis nematytų, kad kiekvienas jo atsakymas yra
vertinamas balais. Būtinas akių kontaktas. Po kiekvienos uţduoties pateikimo tiriantysis turėtų
įsitikinti, jog pacientas ją suprato.
Rezultatų vertinimas:
0 – 10 balų – labai ţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
11 – 19 balų – ţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
20 – 24 balai – vidutinis paţintinių funkcijų sutrikimas;
25 – 29 balai – neţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
30 – paţintinių funkcijų sutrikimo nėra.
Viso: 30 balų.
Atskirų susirgimų atrankai naudojama skirtinga surinktų balų riba, pvz., demencijos atrankai
– 23 ir maţiau balų riba; Alzhaimerio ligos atrankai tarp aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų – 25. [29].
3.3. Ţmogaus veido piešimo testas – ŢVPT
3.3.1. Piešimo testas - kaip intelekto įvertinimo metodas
Ţmogaus intelekto įvertinimas (diagnostika) yra viena iš svarbiausių problemų šiuolaikinėje
psichologijoje bei pedagogikoje. Taip pat ir ergoterapijoje.
Vaizduojamosios ţmogaus veiklos rezultatai jau nuo seno buvo naudojami kaip diagnostikos
medţiaga.
Pasaulinėje praktikoje, tarp daugelio įvairių metodikų: adaptuota Bine–Simono skalė, Vekslerio
testai, progresyvios Raveno matricos ir kt., šiam tikslui plačiai naudojami ir piešimo testai.
Piešimo testai – projekcinės diagnostikos priemonės, kurių pagalba asmuo paprašomas nupiešti
ţmogų, kokį nors objektą ar situaciją, ir pagal tai įvertinamos jo paţintinės funkcijos, psichologinė
būklė bei tarpasmeniniai santykiai. Daţniausiai šie testai taikomi vaikams, nes jiems tai patraukli,
teikianti dţiaugsmo bei pasitenkinimo ir nesudėtingai įvykdoma uţduotis. [5, 30]. Toki testai kaip
ţmogaus piešimo (1926 Goodenough) arba savęs bei priešingos lyties asmens piešimo (1948
Machover) skirti įvertinti vaiko paţintinėms funkcijoms, jų išsivystymo lygiui nustatyti. O tokios
32
uţduotys kaip: savo portreto bei kitų nupieštų figūrų nuotaikų, veiksmų bei būsenų apibūdinimas;
namo-medţio-ţmogaus piešimo testas (1948 Buck); kinetinis šeimos vaizdavimo (1970 Burns ir
Kaufman) ir kinetinis mokyklos vaizdavimo (1974 Prout ir Phillips) testai leidţia įvertinti vaiko
savivertę, poţiūrį į jį supančią aplinką, atitinkamus tarpasmeninius santykius bei išsiaiškinti tam tikras
baimes, problemas (pvz., vaiko seksualinio ar psichologinio išnaudojimo, smurto).
Kiekvienas piešimo testas turi savo atlikimo bei taikymo metodiką. Ir nors yra sukurta nemaţai
standartizuotų rezultatų vertinimo sistemų, tačiau praktikoje vertinimas daţniausiai būna labai
subjektyvus, o daugelis specialistų labiausiai pasitiki savo intuicija. [31, 32].
Pats ţinomiausias – Gudinaf-Harris'o (Goodenough-Harris) žmogaus piešimo testas (ŢPT).
Dar XX a. pradţioje šį testą naudojo vaikų psichologai ir psichiatrai. Nors tuomet nebuvo tikslios
vaikų piešinių analizės sistemos. F. Gudinaf , siekdama išvengti subjektyvumo, pabandė sudaryti
standartizuotą ţmogaus vaizdavimo vertinimo poţymių skalę. Savo darbe „Intelekto įvertinimas
piešinio pagalba“ (1926 m.) ji pirmoji psichodiagnostikos istorijoje praktiškai pagrindė hipotezę, jog
vaiko piešinys leidţia įvertinti jo gebėjimus suprasti raktines sąvokas ir taip atspindi intelekto
(protinio) išsivystymo lygį.
Testas iš kitų intelekto testų išsiskiria tuo, kad jo rezultatai yra pakankamai nepriklausomi nuo
ţmogaus turimų ţinių bei gebėjimų, tame tarpe ir piešimo gebėjimų, lygio. Nuo pat metodikos
sukūrimo iki 1963 m. testas buvo naudojamas be jokių ţymių pakeitimų, ir per tą laiką susilaukė
didelio populiarumo. (Šiuo metu pasaulinėje psichodiagnostikos praktikoje pagal naudojimo daţnumą
šis testas yra antras po ţinomo G. Roršacho rašalo dėmių metodo.) 1963 m. F. Gudnaf mokinys D.
Harris atnaujino metodo standartizaciją ir paskelbė jos rezultatus. Nuo to laiko ŢPT ţinomas kaip
Gudinaf-Harris'o testas.
Testo atlikime bei rezultatų vertinime pagrindinis dėmesys kreipiamas į piešinio tikslumą bei
detalumą, o ne į meninės išraiškos priemones. Būtent vaizdavimo detalumas ir yra pagrindinis protinio
vaiko išsivystymo lygio rodiklis. Piešinys vertinamas kaip objekto suvokimo (įsivaizdavimo) grafinė
išraiška. O su vaiko amţiumi vis sudėtingesnė išraiška interpretuojama kaip vaizduojamojo suvokimo
vystymosi rodiklis. Hipotezę iš esmės pagrindţia ne tvirtos teorinės ţinios, o - empiriškai stebima
priklausomybė tarp vaiko piešinio ypatybių ir bendro jo protinio išsivystymo. [5, 33].
Atliktų daugkartinių tyrimų rezultatai parodė, jog ikimokyklinio amţiaus vaikų šio testo
rezultatai stipriai koreliuoja su aritmetinių testų bei uţduočių, reikalaujančių operacinio mąstymo,
rezultatais. [5].
Nepaisant to, jog šis tiriamasis-diagnostinis metodas jau yra sulaukęs pasaulinio pripaţinimo,
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, jis iki šiol nėra populiarus. Pagrinde dėl to, kad nėra išverstų į
lietuvių kalbą jo teorinių bei metodinių šaltinių. O vienetiniai vertimai rusų kalba pasirodė pakankamai
neseniai, saugomi bibliotekose ir yra sunkiai prieinami tyrinėtojams bei praktikams.
33
Testo esmę sudaro nesudėtinga procedūra – ţmogiškos figūros piešimas. O metodiką
pagrindţia tai, jog ţmogaus grafininė vaizduojamoji veikla yra susijusi su jo intelektualiniu (tame tarpe
ir kognityvinių funkcijų) išsivystymu. Tai gana paprastas protinio išsivystymo įvertinimo metodas. Jo
atlikimas bei apdorojimas nereikalauja jokių specialių prisitaikymų bei priemonių, todėl lengvai
prieinamas kiekvienam specialistui, išsamiau susipaţinusiam su jo vertinimo metodika.
Apţiūrint vaiką, apsiriboti vien šio testo rezultatais nerekomenduojama. Jis turėtų būti
naudojamas tik kaip sudėtinė įvertinimo dalis, padedanti susidaryti pradinį vaizdą apie vaiko protinio
išsivystymo lygį.
Pasaulinėje praktikoje ši metodika naudojama ne tik intelekto įvertinimui, bet ir siekiant
atskleisti (išsiaiškinti) individualius charakterio bei asmenybės ypatumus. O tai ypač svarbu
ergoterapijoje, siekiant geriau paţinti ir suprasti pacientą. [5].
3.3.2. ŢVPT pasirinkimo pagrindimas, atlikimo procedūra bei vertinimas
Atsiţvelgiant į ŢPT metodiką bei pagrindimą, ir į tai jog daugelis ligų, paţeidţiančių galvos
smegenis, sukelia suaugusio ţmogaus kognityvinių funkcijų bei intelektualinės sferos sutrikimus,
regresiją, galima daryti prielaidą, jog šis testas, kartu su kitomis paţintinių funkcijų įvertinimo
metodikomis, ypač pradiniame įvertimo etape, gali padėti pakankamai adekvačiai nustatyti
(išsiaiškinti) ar suaugusysis turi intelektualinės sferos trūkumų (paţintinių funkcijų sutrikimų). O
reabilitacijos eigoje pakartotinai atlikto testo rezultatai gali rodyti paţintinių funkcijų kitimą, dinamiką.
Tad savo moksliniame tiriamajame darbe, įvertindama pacientų, patyrusių galvos smegenų
paţeidimus, paţintines funkcijas, kartu su LPT bei PBTT nusprendţiau naudoti ir sutrumpintą ŢPT
variantą – ţmogaus veido piešimo testą (ŢVPT).
Pacientui paduodamas standartinio dydţio (A4 formato) baltas popieriaus lapas ir paprastas
pieštukas.
Pacientas prašomas kaip įmanoma graţiau (tiksliau – su kuo daugiau detalių) nupiešti ţmogaus
veidą su kaklu. Piešimo metu nekomentuojama. Baigiant piešti aptariamos neaiškios piešinio detalės.
Testavimą rekomenduotina atlikti individualiai.
Rezultatų įvertinimas:
Piešinio vertinimo poţymių skalę sudaro 23 punktai. Uţ kiekvieno punkto įvykdymą skiriama
atitinkamai po 1 balą, o uţ kriterijaus neatitikimą - 0 balų. Rezultate skaičiuojama surinktų balų suma.
O intelektas vertinamas pagal IQ koeficientą - atitinkama surinktų balų procentine išraiška:
< 5 balai – labai ţymus protinis atsilikimas;
5 – 7 balai – ţymus protinis atsilikimas;
8 – 15 balų – vidutinis protinis atsilikimas;
34
16 – 22 balai – neţymus protinis atsilikimas;
23 balai – normalus intelektas. [5].
3.3.3. ŢVPT vertinimo kriterijai (poţymiai ir jų charakteristikos)
1. Galva. Uţskaitomas bet koks pakankamai aiškus galvos pavaizdavimas nepriklausomai nuo
formos (apskritimas, netaisyklingas apskritimas, ovalas). Galvos kontūru neapvesti veido
bruoţai neuţskaitomi.
2. Kaklas. Uţskaitomas bet koks aiškus šios kūno dalies pavaizdavimas, atskiriantis galvą
nuo liemens. Tiesioginis galvos ir liemens sujungimas neuţskaitomas.
3. Kaklas, du matavimai. Kaklo linijos turi nenutrūkstamai pereiti į galvos arba liemens
linijas, arba ir į galvos ir į liemens linijas vienu metu. Kaklo pavaizdavimas viena linija
arba „stulpeliu“ tarp galvos ir liemens neuţskaitomas.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
4. Akys. Nupiešta bent viena akis; bet koks pavaizdavimo būdas tinkamas. Uţskaitoma netgi
vienintelė neaiški ţymė.
5. Akių detalės: antakiai, blakstienos. Pavaizduoti antakiai arba blakstienos, arba ir antakiai ir
blakstienos.
6. Akių detalės: vyzdys. Uţskaitomas bet koks bandymas akies kontūro ribose pavaizduoti
vyzdį ar akies rainelę. Jei pavaizduotos abi akys, tai ir poţymiai turi būti abiejose akyse.
7. Akių detalės: proporcijos. Horizontalus akie dydis (skersmuo) turi viršyti vertikalųjį. Jei
pavaizduotos dvi akys, tai šis reikalavimas taikomas abejoms akims. Kartais aukšto lygio
profiliniuose piešiniuose akis vaizduojama iš perspektyvos. Tokiuose piešiniuose
uţskaitoma bet kokia trikampė forma, panaši į pateiktus pavyzdţius:
35
8. Akių detalės: ţvilgsnis. Kai veidas vaizduojamas iš priekio: akys turi ţiūrėti tiesiai. Neturi
būti nei vertikalios, nei horizontalios vyzdţių konvergencijos ar divergencijos.
Uţskaitoma:
Profilis: akys turi būti nupieštos arba taip, kaip pavaizduota 7 punkte, arba, jei išlaikoma
įprastinė migdolo forma, vyzdys turi būti priekinėje, akies dalyje, o ne centre. Vertinimas turi
būti grieţtas.
9. Nosis. Uţskaitomas bet koks bandymas pavaizduoti nosį. „Mišriuose profiliuose“ taškas
skiriamas netgi jei pavaizduotos dvi nosys.
10. Nosis, du matavimai. Jai veidas vaizduojamas iš priekio: uţskaitomas bet koks bandymas
pavaizduoti dvimatę nosį, jei tik jos ilgis didesnis uţ pagrindo plotį.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
Profilis: Uţskaitomas bet koks pats primityviausias bandymas nupiešti nosį iš profilio su
sąlyga, kad pavaizduoti nosies pagrindas ir galiukas. Paprasčiausia „saga“ neuţskaitoma.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
36
11. Burna. Tinka bet koks pavaizdavimas.
12. Lūpos, du matavimai. Kai veidas vaizduojamas iš priekio: aiškiai pavaizduotos dvi lūpos.
Uţskaitoma:
Profilis. Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
13. Nosis ir lūpos, du matavimai. Duodamas papildomas balas, jei įvykdyti 10 ir 12 punktai.
14. Smakras ir burna. Jei veidas vaizduojamas iš priekio: turi būti nupieštos abi akys ir
burna, palikta pakankamai vietos virš akių ir ţemiau burnos kaktai ir smakrui. Vertinimas
nėra labai grieţtas. Ten, kur kaklas pereina į veidą, svarbi burnos vaizdavimo vieta, jos
santykis su siaurėjančia apatine galvos dalimi. Svarbu, jog burna nebūtų per ţemai.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
15. Smakras. Atskirtas nuo apatinės lūpos. Jei veidas vaizduojamas iš priekio: smakro forma
turi būti kokiu nors būdu išskirta: pavyzdţiui, žemiau burnos ar lūpų praeinančia kreiva
37
linija, ar visa veido forma. Barzda, uţdengianti atitinkamą veido dalį, neleidţia uţ šį punktą
skirti balo.
Pastaba. Nesupainioti su 16 punktu. Kad gauti balą uţ minėtą punktą, reikalingas kruopštus
bandymas pavaizduoti „uţaštrintą“ smakrą. Daţniausiai šis punktas uţskaitomas profiliuose.
Uţskaitoma:
16. Ţandikaulio linija. Jei veidas vaizduojamas iš priekio: skersai kaklo turi praeiti
ţandikaulio ir smakro linija, kuri, be to, neturi būti kvadrato formos. Kaklas turi būti
pakankamai platus, o smakras pakankamai uţaštrintas, kad ţandikaulio linija sudarytų
smailų kampą su kaklo linija. Vertinimas grieţtas.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
Profilis: ţandikaulio linija eina link ausies.
Uţskaitoma:
38
17. Viršunosė. Jei veidas vaizduojamas iš priekio: nosis turi būti atinkamos formos ir nupiešta
tinkamoje vietoje. Turi būti pavaizduotas nosies pagrindas, o viršunosė – tiesi. Svarbi
viršunosės viršutinės dalies padėtis – ji turi siekti akis arba baigtis tarp jų. Viršunosė turi
būti siauresnė uţ pagrindą.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
18. Plaukai I. Uţskaitomas bet koks, net ir pats grubiausias, mėginimas pavaizduoti plaukus.
19. Plaukai II. Plaukai pavaizduoti ne vien potėpiu ar pavingiavimu. Tik viena plaukų linija
ant kiaušo, be jokių bandymų juos uţspalvinti, neuţskaitoma. Balas skiriamas tik tuomet,
jei buvo bandyta bent kaip nors uţspalvinti plaukus ar pavaizduoti banguotą jų kontūrą.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
20. Plaukai III. Uţskaitomas bet koks aiškus bandymas pavaizduoti kirpimą ar fasoną,
panaudojant sklastymą, sruogeles ar šukuosenos liniją ties pagrindu. Kai ţmogaus veidas
nupieštas su galvos dangalu, taškas skiriamas tik tuomet, jei ant kaktos, uţ ausies ar iš
nugaros pusės nupiešti plaukai vaizduoja tam tikrą šukuoseną.
21. Plaukai IV. Kruopštus plaukų pavaizdavimas; pavaizduota sruogų kryptis. Šis punktas
niekuomet neuţskaitomas, jei neuţskaitytas 20 punktas. Tai aukštesnio lygio poţymis.
39
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
22. Ausys. Bet koks ausų pavaizdavimas.
23. Ausys: proporcijos ir išdėstymas. Vertikalus ausies dydis (skersmuo) turi būti didesnis uţ
horizontalų. Abi ausys turi rastis maţdaug viduriniame viso vertikalaus galvos dydţio
trečdalyje.
Jei veidas vaizduojamas iš priekio: viršutinė ausies dalis turi būti atskirta nuo kiaušo linijos,
ir abi ausys turi platėti į pagrindo pusę.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
Profilis: turi būti pavaizduota kuri nors ausies detalė, pavyzdţiui, ausies landa gali būti
pavaizduota taškeliu. Ausies kiaukutas turi platėti pakaušio link.
Pastaba: jeigu ausis piešiama tarsi apsukta – platėjanti į veido pusę, balas neskiriamas.
Uţskaitoma:
Neuţskaitoma:
[5].
40
4. ASMENS FUNKCINIO LYGIO BEI KASDIENĖS VEIKLOS
ĮVERTINIMAS NAUDOJANT
FUNKCINĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS TESTĄ (FNT)
Funkcinės nepriklausomybės testas (arba funkcinės nepriklausomybės skalė – FNS)
(Functional Independence Measurement – FIM) - tai septynių lygių skalė, kuri atspindi asmens
elgesio bei veiksmų gradaciją nuo visiškos priklausomybės iki nepriklausomybės, tiriamose veiklos
srityse. Pagrindinis šios skalės tikslas – nustatyti ţmogaus negalios lygį, t.y. kiek ir kaip jis yra
priklausomas, kiek ir kokios pagalbos reikia iš kitų asmenų, kad būtų patenkinti jo poreikiai ir
sudarytos sąlygos tam tikrai gyvenimo kokybei palaikyti. Naudojant FNS atliekamas visapusiškas
ligonio įvertinimas. Vertinama 18 veiklos sričių, kurias galima suskirstyti į tris grupes:
1) apsitarnavimo (fiziologinių poreikių patenkinimo) veiksmai;
2) mobilumas (judėjimas);
3) biosocialinės funkcijos. (Ţr. 2 priedą).
Kiekviena veiklos sritis įvertinama nuo 1 (visiškai priklausomas) iki 7 balų (visiškai
nepriklausomas, savarankiškas). Vertinantis asmuo turi mokėti atlikti šį testą, t.y. gerai ţinoti ką,
kokius veiksmus apima kiekviena veiklos sritis bei tai, kokį įvertinimo balą atitinka konkretus
pagalbos lygis. Jei atskirų sričių vertinimas neatliekamas dėl galimos rizikos paciento sveikatai,
skiriamas ţemiausias balas – 1. Taip pat vienu balu įvertinami ir tie veiksmai, kurių atlikimui
reikalinga dviejų ţmonių pagalba. Didţiausias galimas įvertinimas (balų suma) – 126, kas rodo visišką
nepriklausomybę.
Rezultatų įvertinimas:
<25 balai – visiškai priklausomas;
26 – 75 balai - beveik visiškai priklausomas;
76 – 113 balų – vidutiniškai priklausomas;
114 – 125 balai – šiek tiek priklausomas;
126 balai – nepriklausomas.
Tam tikra FNS skalės atmaina – taksonomija („ratas“) (ţr. 3 priedą) naudojamas
daugkartiniam paciento įvertinimui, kiekvieną kartą rezultatus ţymint skirtinga spalva. Sujungus visų
įvertintų sričių rezultatus gaunamas vienos spalvos (vieno įvertinimo) apskritimas. Visos reabilitacijos
metu atliekami keli įvertinimai (maţiausiai du: tik atvykus ligoniui bei jam išvykstant). Palyginus
skirtingų spalvų apskritimus (vizualiai) matoma paciento savarankiškumo dinamika. [34].
FNS gali naudoti kiekvienas, mokantis tai daryti, sveikatos prieţiūros srities darbuotojas.
Įvertinimą gali atlikti vienas ar keli skirtingų sričių reabilitacijos specialistai, labiau kompetentingi
41
atskirose vertinimo srityse. Pavyzdţiui, logopedas gali įvertinti bendravimo sritis, bendrosios praktikos
slaugytoja geriau ţino apie šlapinimąsi ir tuštinimąsi, ergoterapeutas labiau kompetentingas
apsitarnavimo srityje, ir panašiai. Taip pat keli reabilitacijos specialistai gali kolektyviai vertinti tam
tikrą veiklos sritį, kiekvienas išsakydamas savo srityje matomas problemas. [8].
42
II. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
1. TYRIMO METODIKA
Tyrimo objektas – pacientai, patyrę dešiniojo galvos smegenų pusrutulio paţeidimą ir turintys
paţintinių funkcijų sutrikimų bei kasdienės veiklos atlikimo sunkumų, besigydantys UAB SC
„Energetikas“ neurologijos skyriuje, kur teikiamos II-ojo reabilitacijos etapo paslaugos. Tiriamieji
buvo patyrę galvos smegenų infarktą dešinės vidurinės smegenų arterijos baseine (diagnozė pagal
TLK-10 – I 63.3) arba galvos smegenų pusrutulio traumą: sumušimą su kraujo išsiliejimu (diagnozė
pagal TLK-10 – S 06.3); intracerebrinę hemoragiją (diagnozė pagal TLK-10 – I 61).
Tyrimas vykdytas 2007 m. sausio – geguţės mėn.
Tyrimo vykdymui 2007 m. sausio 29 d. buvo išduotas Kauno medicinos universiteto bioetikos
centro leidimas: Nr. BC-SLF(M) – 53.
Tiriamųjų atranka
Tiriamieji buvo atrinkti pagal šiuos tikslinės atrankos kriterijus:
dešiniojo galvos smegenų pusrutulio paţeidimas;
atitinkama diagnozė pagal TLK-10 (I 63.3; S 06.3 arba I 61);
bent neţymus paţintinių funkcijų sutrikimas, nustatytas naudojant PBTT (<30 balų);
nustatyta bent minimali priklausomybė kasdienėje veikloje, naudojant FNT (<125 balai);
pacientui reikalinga ergoterapija (nustatytas ergoterapijos poreikis).
Tyrime naudoti standartizuoti įvertinimo metodai
Pagal minėtus kriterijus atrinkti pacientai dalyvavo tiriamajame darbe: „Pacientų paţintinių
funkcijų ir kasdienės veiklos (funkcinio lygio) įvertinimas ergoterapijoje“. Naudojant atitinkamus
standartizuotus metodus (LPT, PBTT ir ŢVPT) buvo įvertintos pacientų paţintinės funkcijos bei
kasdienės veiklos atlikimas – funkcinis lygis (naudojant FNT).
1. LPT (laikrodžio piešimo testas) - orientacinė atrankos priemonė diferencijuojant
(sąlygiškai) sveikus ţmones nuo turinčių ţymesnių paţintinių funkcijų sutrikimų ir naudojamas kaip
sudėtinė neurologinio įvertinimo dalis. Testo atlikimas trunka tik apie vieną ar dvi minutes. Jo
vykdymo metu tiriamasis popieriaus lape paprašomas nupiešti laikrodį, t.y. uţdarą ratą, jame
atitinkamose vietose išdėstant valandas ţyminčius skaičius. Tiriamajam surašius skaičius, paprašoma
nupiešti rodykles taip, kad jos rodytų konkretų laiką, pvz., 10 minučių po 11-tos valandos. Piešiniai
buvo vertinami penkiabale sistema (kuria daţniausiai naudojamasi diferencijuojant (sąlygiškai)
sveikus ţmones nuo turinčių ţymesnių paţintinių funkcijų sutrikimų):
43
1 balas - nupieštas uţdaras ratas.
1 balas – skaičiai išdėstyti tinkamose vietose.
1 balas – atitinkama seka surašyti visi 12 teisingų skaičių.
1 balas - nupieštos abi rodyklės.
1 balas - rodyklės rodo nurodytą laiką.
Surinkti balai sumuojami. Viso 5 balai.
LPT įvertinimas 4 ar 5 balais leidţia daryti prielaidą, jog ţmogaus paţintinės funkcijos esti
normos ribose. O maţesnis balų skaičius suteikia tam tikrų uţuominų apie pakenkimo sritį, leidţia
numanyti (įtarti) konkrečius sutrikimus.
2. PBTT (protinės būklės trumpas tyrias) - tai plačiausiai pasaulyje naudojamas formalizuotas
kognityvinių funkcijų tyrimo metodas. Pacientui uţduodant įvairius klausimus, prašant atlikti tam
tikras uţduotis ir uţ teisingą jų įvykdymą skiriant atitinkamą balų skaičių, pakankamai paprastai ir
greitai įvertinamos jo paţintinės funkcijos. (Ţr. 1 priedą). Rezultatų vertinimas taip pat nesudėtingas:
0 – 10 balų – labai ţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
11 – 19 balų – ţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
20 – 24 balai – vidutinis paţintinių funkcijų sutrikimas;
25 – 29 balai – neţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
30 – paţintinių funkcijų sutrikimo nėra.
Viso: 30 balų.
3. ŽVPT (žmogaus veido piešimo testas) buvo sudarytas pagal Gudinaf-Harris'o
(Goodenough-Harris) žmogaus piešimo testą (ŽPT). Tai sutrumpintas šio testo variantas. ŢPT esmę
sudaro nesudėtinga procedūra – ţmogiškos figūros piešimas. O metodiką pagrindţia tai, jog ţmogaus
grafininė vaizduojamoji veikla yra susijusi su jo intelektualiniu (tame tarpe ir kognityvinių funkcijų)
išsivystymu. Hipotezę iš esmės pagrindţia ne tvirtos teorinės ţinios, o - empiriškai stebima
priklausomybė tarp piešinio ypatybių ir bendro protinio išsivystymo. Tai gana paprastas įvertinimo
metodas, pirmiausia pradėtas taikyti vaikams, siekiant nustatyti jų intelekto (protinio) išsivystymo lygį.
ŢPT iš kitų intelekto testų išsiskiria tuo, kad jo rezultatai yra pakankamai nepriklausomi nuo ţmogaus
turimų ţinių bei gebėjimų, tame tarpe ir piešimo gebėjimų, lygio. Testo atlikime bei rezultatų
vertinime pagrindinis dėmesys kreipiamas į piešinio tikslumą bei detalumą, o ne į meninės išraiškos
priemones. Taigi ŢVPT atlikimas nesudėtingas: pacientui paduodamas standartinio dydţio (A4
formato) baltas popieriaus lapas ir pieštukas, jis prašomas kaip įmanoma graţiau (tiksliau – su kuo
daugiau detalių) nupiešti ţmogaus veidą su kaklu. Piešimo metu nekomentuojama. Baigiant piešti
aptariamos neaiškios piešinio detalės. Piešinio vertinimo poţymių skalę sudaro 23 punktai. Uţ
kiekvieno punkto įvykdymą skiriama atitinkamai po 1 balą, o uţ kriterijaus neatitikimą - 0 balų.
44
Rezultate skaičiuojama surinktų balų suma. (O atitinkamas įvertinimas paremtas intelekto koeficiento
(IQ) skaičiavimo metodika):
< 5 balai – labai ţymus protinis atsilikimas;
5 – 7 balai – ţymus protinis atsilikimas;
8 – 15 balų – vidutinis protinis atsilikimas;
16 – 22 balai – neţymus protinis atsilikimas;
23 balai – normalus intelektas.
Analizuojant tyrimo rezultatus sąvoka „protinis atsilikimas“ buvo sutapatinta su „paţintinių
funkcijų sutrikimas“.
4. FNT - funkcinės nepriklausomybės testas (arba funkcinės nepriklausomybės skalė – FNS) -
tai septynių lygių skalė, kuri atspindi asmens elgesio bei veiksmų gradaciją nuo visiškos
priklausomybės iki nepriklausomybės, 18-oje tiriamų veiklos sričių, kurias galima suskirstyti į tris
grupes:
apsitarnavimo (fiziologinių poreikių patenkinimo) veiksmai;
mobilumas (judėjimas);
biosocialinės funkcijos. (Ţr. 2 priedą).
Kiekviena veiklos sritis įvertinama nuo 1 (visiškai priklausomas) iki 7 balų (visiškai
nepriklausomas, savarankiškas). Vertinantis asmuo turi ţinoti kokius veiksmus apima kiekviena
veiklos sritis bei kokį įvertinimo balą atitinka konkretus pagalbos lygis. Susumuoti rezultatai buvo
vertinami taip:
<25 balai – visiškai priklausomas;
26 – 75 balai - beveik visiškai priklausomas;
76 – 113 balų – vidutiniškai priklausomas;
114 – 125 balai – šiek tiek priklausomas;
126 balai – nepriklausomas.
Naudojant visus aukščiau aprašytus testus, kiekvienas pacientas buvo vertinimas 2 kartus:
reabilitacijos pradţioje bei pabaigoje. Šiam tikslui buvo sudaryta speciali anketa. (Ţr. 4 priedą).
Įvertinimo rezultatų bei duomenų apdorojimas
Atlikus pirmąjį įvertinimą (reabilitacijos pradţioje) buvo ieškoma ryšio tarp skirtingų
paţintinių funkcijų įvertinimo testų, t.y. ar sutampa skirtingais testais nustatytas paţintinių funkcijų
lygmuo. Taip pat įvertintas atskirai kiekvieno paţintinių funkcijų testo duomenų ryšys su FNT
duomenimis, mėginama nustatyti, ar yra ryšys tarp paţintinių funkcijų sutrikimo lygmens ir kasdienės
veiklos atlikimo pablogėjimu.
45
Siekiant įvertinti tiek paţintinių funkcijų, tiek savarankiškumo kasdienėje veikloje kitimą
(dinamiką), t.y. reabilitacijos (ergoterapijos) efektyvumą, visi testai buvo pakartotinai atliekami
reabilitacijos pabaigoje ir paskaičiuojamas kiekvieno testo abiejų vertinimų skirtumas (balais) bei
procentinis pokytis. LPT, PBTT ir ŢVPT procentinis pokytis (dinamika) buvo interpretuojama taip:
<10% - labai neţymus pagerėjimas ar nepagerėjimas, įvardijama – „nepagerėjo“);
10 – 20% - „pagerėjo ţymiai“;
>20% - „pagerėjo labai ţymiai“.
Norint palyginti paţintinių funkcijų dinamiką su kasdienės veiklos atlikimo (FNT rezultatų)
dinamika, buvo paskaičiuotas kiekvieno paciento PBTT ir ŢVPT rezultatų procentinių pokyčių
vidurkis ( (∆ PBTT + ∆ ŢVPT)/2 = PFD – paţintinių funkcijų dinamika), kuris lyginamas su FNT
procentiniu pokyčiu (∆ FNT). Šių dviejų dydţių dinamika buvo interpretuojama sekančiai:
< 5% - nepagerėjo;
5 - 9% - pagerėjo neţymiai;
10 - 20% - pagerėjo ţymiai;
>20% - pagerėjo labai ţymiai.
Statistiniam duomenų apdorojimui bei rezultatų patikimumo įvertinimui buvo naudotos
Microsoft Excel, SPSS13 bei STATSTICA5.0 kompiuterinės programos. Naudoti matematinės
statistikos metodai: siekiant įrodyti kiekvieno testo (pirmojo bei antrojo vertinimo metu gauto)
rezultatų skirtumo statistinį patikimumą buvo skaičiuojamas Stjudento t kriterijus (vidurkių lyginimo
kriterijus); ryšio tarp atskirų testų rezultatų bei jų pokyčių nustatymui skaičiuoti Pirsono
kontingencijos koeficientas bei Spirmeno ranginis koreliacijos koeficientas; taip pat tiriant galimą ryšį
tarp atskirų poţymių buvo skaičiuojamas χ². Duomenų skirtumai buvo laikomi statistiškai patikimais,
kai paklaidos tikimybė p ≤ 0,05.
46
2. KONTINGENTAS
Iš viso buvo ištirti 43 ligoniai, iš jų 20 (47%) vyrų, 23 (53%) moterys.
Pagal amţių respondentai buvo suskirstyti į šešias grupes: ≤39 m. – 5 (12%) ; 40 – 59 m. – 8
(19%); 50 – 59 m. – 6 (14%); 60 – 69 m. – 8 (19%); 70 – 79 m. – 10 (22%); ≥80 – 6 (14%). Amţiaus
vidurkis 61 m. (Ţr. 2.1 diagramą).
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amţių
12%
19%
14%19%
22%
14%
≤39 m. 40 - 59 m. 50 - 59 m. 60 - 69 m. 70 - 79 m. ≥80 m.
2.1 diagrama
Išsamesnį respondentų pasiskirstymą pagal lytį bei amţiaus grupes atspindi 2.2 diagrama.
2.2 diagrama
47
23 (53%) tiriamieji buvo patyrę galvos smegenų infarktą dešinės vidurinės smegenų arterijos
baseine, o 20 (47%) - dešiniojo galvos smegenų pusrutulio traumą: sumušimą su kraujo išsiliejimu
arba intracerebrinę hemoragiją. Diagnozių pasiskirstymą tarp lyčių atspindi 2.3 diagrama.
6
17
14
6
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Infarktas Trauma
Galvos smegenų paţeidimo prieţastis
Galvos smegenų paţeidimo pasiskirstymas tarp lyčių
Moterys
Vyrai
2.3 diagrama
Pagal išsilavinimą respondentai buvo suskirstyti į 6 grupes: 3(7%) tiriamųjų buvo neraštingi;
16 (37%) turėjo pradinį išsilavinimą; 6 (14%) - pagrindinį; 8 (19%) - vidurinį; 6 (14%) - aukštesnįjį; 4
(9%) – aukštąjį. (Ţr. 2.4 diagramą).
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
7%
37%
14%
19%
9%
14%
Neraštingas Pradinis Pagrindinis Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis
2.4 diagrama
48
Sekanti diagrama atspindi lyčių pasiskirstymą pagal išsilavinimą.
2.5 diagrama
Pagal profesiją respondentai buvo suskirstyti į 4 grupes: 5 (12%) buvo namų šeimininkai ar
ūkininkai; 24 (55%) buvo darbininkai, dirbę ar dirbantys nekvalifikuotus darbus; 9 (21%) –
kvalifikuoti darbuotojai; 9 (12%) – dirbantys vadovaujantį darbą. (Ţr. 2.6 diagramą).
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal profesiją
12%
55%
21%
12%
Namų šeim. Darbininkas Kvalif. darb. Vadovas
2.6 diagrama
Pagal šeimyninę padėtį 20 (47%) tiriamųjų buvo vieniši, t.y. nevedę/netekėjusios, našliai ar
išsiskyrę; 23 (53%) – gyvenantys su antrąja puse (vyru/ţmona, draugu/drauge).
49
Šeimyninės padėties pasiskirstymas lyčių grupėse beveik tolygus: moterų tarpe vienišų yra
52%, vyrų tarpe - 67%. O visų tiriamųjų tarpe vienišos moterys sudaro 28%, t.y. 1,5 karto daugiau nei
vyrai (19%). (Ţr. 2.7 diagramą).
8
12
12
11
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Tir
iam
ieji
Vieniši Turintys antrą pusę
Šeimyninė padėtis
Lyčių pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį
Moterys
Vyrai
2.7 diagrama
Sekanti diagrama rodo, jog tiriamųjų tarpe vienišų ţmonių daugiau vyresnio amţiaus grupėse.
2.7 diagrama
12 (28%) tiriamųjų neturėjo artimų ţmonių (giminių, draugų), kurie esant reikalui jais
pasirūpintų, o 11 (26%) buvo visiškai vieniši, neturėjo nei antrosios pusės, nei artimųjų. Antrosios
pusės neturinčiųjų tarpe vienišų ţmonių (neturinčių kas jais pasirūpina) 14 kartų daugiau nei tarp
antrąją pusę turinčiųjų (Ţr. 2.8 diagramą).
50
11
9
1
22
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Vieniši Turintys antrą pusę
Šeimyninė padėtis
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį bei artimuosius
Turintys artimųjų
Neturintys artimųjų
2.8 diagrama
Analizuojant pagal amţiaus grupes, matome, jog kuo vyresnis respondentų amţius, tuo
daugiau jų tarpe artimųjų neturinčių ţmonių.
2.9 diagrama
Pagal gyvenamąją vietą tiriamieji pasiskirstė tolygiai: 21 (49%) mieste, 22 (51%) kaime.
51
III. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
1. PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ ĮVERTINIMAS BEI JŲ DINAMIKOS
REABILITACIJOS METU NUSTATYMAS
1.1. Paţintinių funkcijų įvertinimas naudojant skirtingus testus
(LPT, PBTT, ŢVPT) bei ryšio tarp jų nustatymas
Pirmiausia visų pacientų paţintinės funkcijos buvo įvertintos naudojant LPT. Rezultatai
parodė, jog 38 (88%) pacientų turi paţintinių funkcijų sutrikimų, jų nupieštas laikrodis buvo įvertintas
maţiau nei 4 balais, o 5 (12%) pacientų turi neţymių paţintinių funkcijų sutrikimų arba jų visai neturi,
jų laikrodţio piešimo uţduotis buvo įvertinta 4 balais.
Paţintines funkcijas įvertinus PBTT, rezultatai pasiskirstė sekančiai: 17(39%) pacientų
nustatytas neţymus paţintinių funkcijų sutrikimo lygis, 12 (28%) - vidutinis, 12 (28%) – ţymus ir 2
(5%) – labai ţymus paţintinių funkcijų sutrikimo lygis.
Paţintinių funkcijų sutrikimo lygis nustatytas naudojant PBTT
37%
26%
32%
5%
Neţymus Vidutinis Ţymus L. Ţymus
1.1.1 diagrama
Trim iš penkių (12%) pacientų, kurių laikrodţio piešimo uţduotis buvo įvertinta 4 balais,
naudojant PBTT buvo nustatytas neţymus paţintinių funkcijų sutrikimas, o kitiems dviems – vidutinis
paţintinių funkcijų sutrikimas. Tačiau ryšys tarp šių testų yra statistiškai patikimas, p = 0,01 (p <
0,05). (ţr. 1.1.1 lentelę). Grafiškai abiejų testų rezultatai pavaizduoti 1.1.2 diagramoje.
52
14
3
10
2
12 2
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Neţymus Vidutinis Ţymus L. Ţymus
Paţintinių funkcijų sutrikimo lygis pagal PBTT
LPT rezultatų pasiskirstymas priklausomai nuo PBTT
Sutrikimas Norma
1.1.2 diagrama
1.1.3 diagramoje pateikti ŢVPT rezultatai: 5(12%) pacientų nustatytas neţymus paţintinių
funkcijų sutrikimo lygis, 33(76%) – vidutinis paţintinių funkcijų sutrikimo lygis ir 5 (12%) – ţymus
paţintinių funkcijų sutrikimo lygis. Labai ţymus sutrikimas (< 5balai) nenustatytas nei vienam
pacientui.
ŢVPT rezultatai
12%
76%
12%
Neţymus Vidutinis Ţymus
1.1.3 diagrama
1.1.4 diagramoje matome ŢVPT ir LPT rezultatų pasiskirstymą.
Lyginant ŢVPT ir LPT rezultatus, tarp jų taip pat nustatytas statistiškai patikimas ryšys, kai
p < 0,01 (< 0,05) (ţr. 1.1.1 lentelę). Lygiai taip pat kaip ir lyginant PBTT ir LPT rezultatus, matome,
53
jog trim iš penkių (12%) pacientų, kurių laikrodţio piešimo uţduotis buvo įvertinta 4 balais, naudojant
ŢVPT buvo nustatytas neţymus paţintinių funkcijų sutrikimas, o kitiems dviems – vidutinis paţintinių
funkcijų sutrikimas.
Taigi, galima daryti prielaidą, jog LPT nėra pakankamai tiksli paţintinių funkcijų įvertinimo
priemonė. Ir tinkama naudoti tik kaip papildoma priemonė kartu su kitais paţintinių funkcijų
įvertinimo testais.
3
2
30
3
5
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Neţymus Vidutinis Ţymus
Paţintinių funkcijų sutrikimo lygis pagal ŢVPT
LPT rezultatų pasiskirstymas priklausomai nuo ŢVPT
Sutrikimas Norma
1.1.4 diagrama
4
1
12
11
8
2
1
1
3
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Neţymus Vidutinis Ţymus
Paţintinių funkcijų sutrikimo lygmuo pagal ŢVPT
PBTT rezultatų pasiskirstymas priklausomai nuo ŢVPT
L. ţymus
Ţymus
Vidutinis
Neţymus
1.1.5 diagrama
Lyginant PBTT ir ŢVPT rezultatus, iš 1.1.5 diagramos, matome jog tarp šių testų rezultatų
visiško atitikimo nėra, tačiau matomos tam tikros proporcijos bei tendencijos. 80 % visų pacientų,
kuriems pagal ŢVPT buvo nustatytas neţymus paţintinių funkcijų sutrikimo lygmuo, tas pats
54
sutrikimo lygmuo buvo nustatytas ir pagal PBTT, atitinkamai abiejų testų rezultatai 33% pacientų
parodė vidutinį ir 60% - ţymų paţintinių funkcijų sutrikimo lygį. Taigi, tas pats paţintinių funkcijų
sutrikimo lygmuo abiem testais buvo nustatytas 18 (42%) pacientų. Tarp testų rezultatų nustatytas
statistiškai patikimas ryšys, kai p < 0,05.
Visų paţintinių funkcijų įvertinimo testų rezultatų tarpusavio ryšio nustatymui buvo
skaičiuojamas χ². O ryšių statistiniam patikimumui įvertinti paskaičiuotas Pirsono koreliacijos
koeficientas.
1.1.1 lentelė
Paţintinių funkcijų įvertinimo testų rezultatų tarpusavio ryšių statistinis patikimumas
Lyginami testai
Koreliacijos koeficiento
pavadinimas
Koeficientas
p
LPT ir PBTT Pirsono 0,63 < 0.01
LPT ir ŢVPT Pirsono 0,55 < 0,01
PBTT ir ŢVPT Pirsono 0,36 < 0,05
Matome, jog visų paţintinių funkcijų įvertinimo testų rezultatai koreliuoja. Stipriausias ryšys
nustatytas tarp LPT ir PBTT testų rezultatų.
1.2. Paţintinių funkcijų dinamikos įvertinimas naudojant skirtingus testus
(LPT, PBTT, ŢVPT) bei ryšio tarp jų nustatymas
Kad būtų galima įvertinti paţintinių funkcijų dinamiką LPT, PBTT ir ŢVPT buvo atliekami 2
kartus, reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje, ir lyginami gauti įvertinimų rezultatai. Kiekvieno testo
pirmojo bei antrojo įvertinimo rezultatų pokytis maţesnis nei 10% buvo vertinamas kaip labai
neţymus pagerėjimas ar nepagerėjimas (įvardijama – „nepagerėjo“); 10 – 20% pokytis vertinamas kaip
ţymus (įvardijama – „pagerėjo ţymiai“); ir didesnis nei 20% pokytis vertinamas kaip labai ţymus
(įvardijama – „pagerėjo labai ţymiai“).
Atlikus statistinę duomenų analizę, paskaičiavus Stjudento t kriterijus (vidurkių lyginimo
kriterijus) buvo įrodytas visų paţintinių funkcijų testų duomenų pokyčio statistinis reikšmingumas (kai
p ≤ 0,05). Vadinasi galima teigti, jog reabilitacija (ergoterapija) buvo efektyvi, nes pacientų paţintinių
funkcijų būklė pagerėjo statistiškai patikimai. (Ţr. 1.2.1 lentelę).
55
1.2.1 lentelė
Paţintinių funkcijų testų duomenų pokyčio statistinis reikšmingumas
Testo
pavadinimas
Balų vidurkis
reabilitacijos
pradţioje
Balų vidurkis
reabilitacijos
pabaigoje
Balų vidurkių
skirtumas
p
t
95%
pasikliautinasis
intervalas
∆ LPT 2,5 3,7 1,2 < 0,05 9,4 0,9 – 1,4
∆ PBTT 21,7 25,9 4,2 < 0,05 8,1 3,2 – 5,3
∆ ŢVPT 11,5 15,5 4 < 0,05 9 3,1 – 4,8
Paţintinių funkcijų pokytį nustatytą PBTT atspindi 1.2.1 diagrama.
Paţintinių funkcijų pokytis pagal PBTT
39%
40%
21%
Nepagerėjo Pagerėjo ţymiai Pagerėjo l. ţymiai
1.2.1 diagrama
Pagal PBTT rezultatus, visų pacientų paţintinių funkcijų pagerėjimo vidurkis - 14% (4,2
balo). Maţiausias pokytis, t.y. pokyčio nebuvimas - 0% (nustatytas dviems pacientams), didţiausias -
47% (14 balų). 35% pacientų paţintinės funkcijos pagerėjo labai neţymiai, 40% - ţymiai ir 21% -
labai ţymiai.
Pagal ŢVPT rezultatus, visų pacientų paţintinių funkcijų pagerėjimo vidurkis - 17% (3,9
balo). Maţiausias pokytis, taip pat, kaip ir pagal PBTT, - 0% (nustatytas dviems pacientams),
didţiausias - 43,5% (10 balų). 37% (16) pacientų paţintinės funkcijos pagerėjo labai neţymiai, 19%
(8) - ţymiai ir 40% (17) - labai ţymiai. (Ţr. 1.2.2 diagramą).
56
Paţintinių funkcijų pokytis pagal ŢVPT
41%
19%
40%
Nepagerėjo Pagerėjo ţymiai Pagerėjo l. ţymiai
1.2.2 diagrama
Lyginant abiejų testų rezultatus, matome, jog pacientų, kuriems paţintinių funkcijų lygis
pagerėjo labai neţymiai, dalis beveik vienoda (39% ir 41%). Tačiau ŢVPT rezultatai parodė beveik
dvigubai maţesnę dalį pacientų, kuriems paţintinės funkcijos pagerėjo ţymiai, ir beveik dvigubai
didesnę dalį pacientų, kuriems paţintinės funkcijos pagerėjo labai ţymiai. Kadangi ŢVPT rezultatai
parodė beveik dvigubai didesnę dalį pacientų, kurių paţintinės funkcijos pagerėjo labai ţymiai, o šiuo
testu nustatytas visų pacientų paţintinių funkcijų pagerėjimo vidurkis yra 3% (1,2 karto) didesnis,
galima daryti prielaidą, jog šis testas geriau (jautriau) nei PBTT padeda nustatyti paţintinių funkcijų
sutrikimo lygį. Tačiau šie skirtumai nėra pakankamai dideli, kad būtų galima daryti tokias išvadas. Be
to, abiejų testų rezultatus vertinant „grubiau“, lyginant sujungtas tiriamųjų dalis: „pagerėjo ţymiai“ ir
„pagerėjo labai ţymiai“, gauname beveik vienodas dalis.
Lyginant abiem testais nustatytą paţintinių funkcijų dinamiką, iš 1.2.3 diagramos, matome
jog tarp rezultatų visiško atitikimo nėra, tačiau 26 (60,5%) pacientam abu testai nustatė vienodą
paţintinių funkcijų pokytį. 76 % iš visų pacientų, kuriems pagal ŢVPT nebuvo nustatytas paţintinių
funkcijų pagerėjimas (ar neţymus pagerėjimas), tas pats dinamikos lygis buvo nustatytas ir pagal
PBTT, atitinkamai abiejų testų rezultatai 29% pacientų parodė ţymų ir 89% - labai ţymų paţintinių
funkcijų pagerėjimą. Ryšys tarp šiais testais nustatytų paţintinių funkcijų dinamikos statistiškai
patikimas, kai p < 0,01 ( 1.2.2 lentelę).
57
13
2
2
5
5
7
1
8
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Nepag. Pag. ţymiai Pag. l. ţymiai
Paţintinių funkcijų pokytis pagal ŢVPT
PBT rezultatų pokyčio pasiskirstymas priklausomai nuo ŢVPT
Pag. l. ţymiai
Pag. ţymiai
Nepag.
1.2.3 diagrama
Pagal LPT rezultatus, visų pacientų paţintinių funkcijų pagerėjimo vidurkis - 24% (1,2 balo).
1,7 kartus didesnis nei PBTT, ir 1,4 kartus didesnis nei ŢVPT. Maţiausias pokytis, taip pat, kaip ir
pagal kitus testus, - 0% (tačiau, jis nustatytas 9 pacientams), didţiausias - 60% (3 balai). LPT
nustatytas didţiausias paţintinių funkcijų pokytis buvo ţymiai didesnis ir uţ PBTT, ir uţ ŢVPT
nustatytą didţiausią pokytį.
Kiti šio testo rezultatai buvo tokie: 21% (9) pacientų paţintinės funkcijos nepagerėjo (šioje
dalyje visų pacientų paţintinių funkcijų pokytis buvo nulinis), 44% (19) pacientų paţintinės funkcijos
pagerėjo ţymiai ir 35% (15) - labai ţymiai. (Ţr. 1.2.4 diagramą).
Paţintinių funkcijų pokytis pagal LPT
41%
47%
12%
Nepagerėjo Pagerėjo ţymiai Pagerėjo l. ţymiai
1.2.4 diagrama
58
∆ LPT rezultatus lyginant su ∆ PBTT ir ∆ ŢVPT rezultatais, matome, jog nors tiriamųjų,
kurių paţintinių funkcijų dinamika įvadinta kaip „nepagerėjo“, dalis yra beveik tokia pati, tačiau čia ją
sudaro vien pacientai kurių paţintinių funkcijų dinamika prilyginama 0. Kai, tuo tarpu, pagal PBTT ir
ŢVPT rezultatus beveik 90% šios respondentų dalies sudaro tie pacientai, kurių paţintinių funkcijų
dinamika nėra lygi 0, t.y. kurių paţintinės funkcijos po reabilitacijos pagerėjo neţymiai. Taigi, pagal
LPT rezultatus pacientų, kurių paţintinės funkcijos pagerėjo neţymiai, dalis išvis nebuvo išskirta. Be
to, LPT tiriamųjų, kurių paţintinių funkcijų dinamika įvadinta kaip „pagerėjo labai ţymiai“, dalis yra
1,75 karto maţesnė nei pagal PBT ir 3,3 karto maţesnė nei pagal ŢVPT rezultatus. Todėl, galima
daryti prielaidą, jog iš naudotų testų LPT yra „grubiausias“, maţiausiai tikslus. Taip pat patvirtinama
prielaida, jog jis labiausiai tinkamas naudoti pradiniame ligonio įvertinimo etape, siekiant išsiaiškinti
ar jis turi paţintinių funkcijų sutrikimų ir nustatant ar jam reikalingas išsamesnis šių funkcijų
ištyrimas.
1.2.5 diagramoje pavaizduotas pagal LPT nustatytos paţintinių funkcijų dinamikos ryšys su
PBTT rezultatais. Ryšys statistiškai patikimas, kai p < 0,01 ( 1.2.2 lentelę).
7
2
8
10
1
2
5
8
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Nepag. Pag. ţymiai Pag. l. ţymiai
Paţintinių funkcijų pokytis pagal LPT
PBTT rezultatų pokyčio pasiskirstymas priklausomai nuo LPT
Pag. l. ţymiai
Pag. ţymiai
Nepag.
1.2.5 diagrama
25 (58%) pacientų abu testai nustatė vienodą paţintinių funkcijų pokytį. 78% pacientų,
kuriems pagal LPT nebuvo nustatytas paţintinių funkcijų pagerėjimas, tas pats dinamikos lygis
įvardijamas kaip „nepagerėjo“ buvo nustatytas ir pagal PBTT, atitinkamai abiejų testų rezultatai 53%
pacientų parodė ţymų ir taip pat 53% - labai ţymų paţintinių funkcijų pagerėjimą.
59
Sekanti diagrama atspindi LPT ir ŢVPT nustatytų rezultatų pokyčių tarpusavio ryšį. Jo
statistinis patikimumas, kai p < 0,01 įrodytas paskaičiavus Spirmeno koreliacijos koeficientą. ( Ţr.1.2.2
lentelę).
8
1
10
5
4
3
12
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Nepag. Pag. ţymiai Pag. l. ţymiai
Paţintinių fukcijų pokytis pagal LPT
ŢVPT rezultatų pokyčio pasiskirstymas priklausomai nuo LPT
Pag. l. ţymiai
Pag. ţymiai
Nepag.
1.2.6 diagrama
Viso 25 (58%) pacientų abu testai, kaip ir LPT ir PBTT, nustatė vienodą paţintinių funkcijų
pokytį. 89% iš visų pacientų, kuriems pagal LPT nebuvo nustatytas paţintinių funkcijų pagerėjimas,
tas pats dinamikos lygis įvardijamas kaip „nepagerėjo“ buvo nustatytas ir pagal ŢVPT, atitinkamai
abiejų testų rezultatai 26% pacientų parodė ţymų ir 80% - labai ţymų paţintinių funkcijų pagerėjimą.
Lyginant visų paţintinėms funkcijoms įvertinti skirtus testus tarpusavyje (po du testus),
matome, jog visais atvejais rezultatų tapatumas beveik vienodas, t.y. daugiau nei pusei pacientų bet
kuriais dviem testais nustatomas vienodas paţintinių funkcijų dinamikos lygis.
Visų paţintinių funkcijų įvertinimo testų rezultatų pokyčių (tarp pirmojo ir antrojo vertinimų
reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje) tarpusavio ryšio nustatymui buvo skaičiuojamas χ². O ryšių
statistiniam patikimumui įvertinti paskaičiuotas Spirmeno koreliacijos koeficientas.
1.2.2 lentelė
Skirtingais testais nustatytų paţintinių funkcijų pokyčių tarpusavio ryšių statistinis įvertinimas
Lyginami rezultatai
Koreliacijos koeficiento
pavadinimas
Koeficientas
p
∆ LPT ir ∆ PBTT Spirmeno 0,7 < 0.01
∆ LPT ir ∆ ŢVPT Spirmeno 0,72 < 0,01
∆ PBTT ir ∆ ŢVPT Spirmeno 0,55 < 0,01
60
2. KASDIENĖS VEIKLOS ATLIKIMO ĮVERTINIMAS
BEI JO DINAMIKOS RYŠIO
SU PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ KITIMU NUSTATYMAS
2.1. Kasdienės veiklos įvertinimas naudojant FNT ir ryšio su paţintinių
funkcijų paţeidimo lygiu nustatymas
Reabilitacijos pradţioje įvertinus pacientų kasdienę veiklą naudojant FNT, buvo gauti toki
rezultatai: 60% (26) beveik visiškai priklausomi ir 40% (17) vidutiniškai priklausomi. Visiškai
priklausomų ir šiek tiek priklausomų kasdienėje veikloje nebuvo.
Analizuojant FNT ir PBTT rezultatus gautus pirmojo pacientų įvertinimo metu (reabilitacijos
pradţioje), nustatyta tiesioginė jų priklausomybė: kuo ţymesnis paciento paţintinių funkcijų
pakenkimo lygis, tuo labiau yra sutrikusi jo kasdienė veikla. Statistiškai patikimas ryšys nustatytas
paskaičiavus Pirsono koreliacijos koeficientą (0,45, kai p < 0,01).
2.1.1 diagramoje matome, kad kuo ţymesnis paţintinių funkcijų pakenkimo lygis, tuo
daugiau toje grupėje beveik visiškai priklausomų kasdienėje veikloje pacientų. Ir atvirkščiai, kuo
paţintinių funkcijų paţeidimo lygmuo ţemesnis, tuo daugiau vidutiniškai priklausomų kasdienėje
veikloje pacientų: tarp labai ţymų ir ţymų paţintinių funkcijų paţeidimą turinčiųjų beveik visiškai
kasdienėje veikloje priklausomi buvo 93%, vidutiniškai priklausomi sudarė tik 3%; tarp vidutinį
paţintinių funkcijų paţeidimą turinčiųjų beveik visiškai ir vidutiniškai kasdienėje veikloje priklausomi
pacientai pasiskirstė po lygiai; o tarp neţymų paţintinių funkcijų paţeidimą turinčiųjų beveik visiškai
kasdienėje veikloje priklausomų buvo 41%, ir atitinkamai 61% - vidutiniškai priklausomų.
13
1
6
6
7
10
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Ţymus ir l. ţymus Vidutinis Neţymus
Paţintinių funkcijų sutrikimo lygis pagal PBTT
FNT rezultatų pasiskirstymas priklausomai nuo PBTT
Beveik visiškai prikl. Vidutiniškai prikl.
2.1.1 diagrama
61
5
20
13
1
4
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Ţymus Vidutinis Neţymus
Paţintinių funkcijų sutrikimo lygis pagal ŢVPT
FNT rezultatų pasiskirstymas priklausomai nuo ŢVPT
Beveik visiškai prikl. Vidutiniškai prikl.
2.1.2 diagrama
2.1.2 diagramoje taip pat matome, kad kuo ţymesnis paţintinių funkcijų pakenkimo lygis, tuo
daugiau toje grupėje beveik visiškai priklausomų kasdienėje veikloje pacientų. Ir atvirkščiai, kuo
paţintinių funkcijų paţeidimo lygmuo ţemesnis, tuo daugiau vidutiniškai priklausomų kasdienėje
veikloje pacientų. Visi ţymų paţintinių funkcijų paţeidimą turintieji buvo beveik visiškai priklausomi
kasdienėje veikloje; tarp vidutinį paţintinių funkcijų paţeidimą turinčiųjų kasdienėje veikloje beveik
visiškai priklausomi buvo 61% ir vidutiniškai kasdienėje veikloje priklausomi - 39%; tarp neţymų
paţintinių funkcijų paţeidimą turinčiųjų beveik visiškai kasdienėje veikloje priklausomų buvo 20%, ir
atitinkamai 80% - vidutiniškai priklausomų. Statistiškai patikimas ryšys tarp testų rezultatų nustatytas
paskaičiavus Pirsono koreliacijos koeficientą (0,48, kai p < 0,01).
62
2.2. Kasdienės veiklos atlikimo dinamikos reabilitacijos laikotarpiu
įvertinimas ir ryšio su paţintinių funkcijų dinamika nustatymas
Reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje įvertinus kiekvieno paciento kasdienę veiklą (funkcinį
lygį pagal FNT) ir paskaičiavus pirmojo bei antrojo vertinimų rezultatų skirtumą (∆ FNT), ir jį
išreiškus procentais, buvo gauti toki rezultatai: 6 (14%) pacientų kasdienė veikla nepagerėjo (t.y.
pagerėjo labai neţymiai - < 5%); 13 (30%) pacientų kasdienės veiklos atlikimas per visą reabilitacijos
laikotarpį pagerėjo neţymiai, 11 (26%) pacientų nustatytas ţymus funkcinio lygio pagerėjimas, 13
(30%) – labai ţymus funkcinio lygio pagerėjimas. (Ţr. 2.2.1 diagramą). Visų ištirtų pacientų FNT
rezultatų dinamikos (pagerėjimo) vidurkis 20 balų (17%), maţiausias pagerėjimas – 4 balai (3%),
didţiausias – 48 balai (38%).
FNT rezultatų dinamika
(per visą reabilitacijos laikotarpį)
14%
30%
26%
30%
Nepag. Pag. neţym. Pag. ţym. Pag. l. ţym.
2.2.1 diagrama
Atlikus statistinę duomenų analizę, paskaičiavus Stjudento t kriterijų (vidurkių lyginimo
kriterijų) buvo įrodytas FNT pirmojo bei antrojo vertinimų pokyčio statistinis reikšmingumas (t -
10,2; balų vidurkių skirtumas – 19,8; 95% pasikliautinasis intervalas – 15,9 – 23,7; kai p < 0,05).
Vadinasi galima teigti, jog reabilitacija (ergoterapija) buvo efektyvi, nes pacientų kasdienės veiklos
atlikimas (funkcinis lygis) pagerėjo statistiškai reikšmingai.
Norint palyginti paţintinių funkcijų dinamiką su kasdienės veiklos atlikimo (FNT rezultatų)
dinamika, buvo paskaičiuotas kiekvieno paciento PBTT ir ŢVPT rezultatų pokyčių vidurkis ( (∆ PBTT
+ ∆ ŢVPT)/2) ∆ PFD – paţintinių funkcijų dinamika ir išreikšta procentais. (Atskirai ∆ PBTT ir
∆ ŢVPT statistinis reikšmingumas įrodytas 1.2.1 lentelėje).
63
2.2.2 diagramoje pateikiami gauti ∆ PFD rezultatai: 6 (14%) tiriamųjų paţintinių funkcijų
būklė nepagerėjo (pagerėjo labai neţymiai, < 5% ); 13 (30%) – pagerėjo neţymiai; 10 (23%) –
pagerėjo ţymiai ir 14 (33%) – pagerėjo labai ţymiai. Visų ištirtų pacientų paţintinių funkcijų
dinamikos (pagerėjimo) vidurkis 16%, maţiausias pagerėjimas – 2%, didţiausias – 39%; o FNT
rezultatų dinamikos (pagerėjimo) vidurkis 20 balų (17%), maţiausias pagerėjimas – 4 balai (3%),
didţiausias – 48 (38%).
Paţintinių funkcijų dinamika
(per visą reabilitacijos laikotarpį)
14%
30%
23%
33%
Nepag. Pag. neţym. Pag. ţym. Pag. l. ţym.
2.2.2 diagrama
Iš 2.2.3 diagramos matome, jog beveik visų 38 (88%) pacientų kasdienės veiklos pagerėjimo
lygis sutapo su paţintinių funkcijų pagerėjimo lygiu. O likusiųjų 5 (12%) paţintinių funkcijų bei
kasdienės veiklos pagerėjimo lygiai vienas nuo kito skyrėsi ne daugiau kaip vienu lygiu (10% ribose).
5
1
1
11
1
1
9
1
13
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Nepag. Pag. neţym. Pag. ţym. Pag. l. ţym.
Paţintinių funkcijų dinamika
FNT rezultatų dinamikos pasiskirstymas priklausomai nuo
paţintinių funkcijų dinamikos
Pag. l. ţym.
Pag. ţym.
Pag. neţym.
Nepag.
2.2.3 diagrama
64
Taigi visi ∆ PFD rezultatai bei parametrai beveik nesiskiria nuo tų pačių ∆ FNT rezultatų.
Paskaičiavus Pirsono koreliacijos koeficientą (0,97; kai p< 0,01) statistiškai įrodyta, jog tiriamųjų
kasdienės veiklos bei funkcinio lygio dinamika labai glaudţiai susijusi su paţintinių funkcijų
dinamika. Šį ryšį atspindi 2.2.4 diagrama.
Kasdienės veiklos atlikimo pagerėjimas priklausomai nuo paţintinių
funkcijų dinamikos - tiesinė regresinė analizė
y = 1.1242x + 2.2479
R2 = 0.9424
0
10
20
30
40
50
60
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Paţintinių funkcijų dinamika (% )
FN
T r
ezu
lta
tų d
ina
mik
a
(ba
lais
)
2.2.4 diagrama
Vertinant atskirai ∆ PBTT ir ∆ ŢVPT rezultatų pasiskirstymą priklausomai nuo ∆ FNT
rezultatų pasiskirstymo, taipogi buvo atliktos tiesinės regresijos analizės, ir abiem atvejais taip pat
nustatytas pakankamai stiprus statistiškai patikimas ryšys. (Ţr. 2.2.5 ir 2.2.6 diagramas).
Matome, jog abiejų testų rezultatų pokytis statistiškai reikšmingai koreliuoja su FNT rezultatų
pokyčiu, o ∆ ŢVPT ir ∆ FNT ryšio determinacijos koeficientas (0.82) net didesnis uţ o ∆ PBTTT ir ∆
FNT ryšio determinacijos koeficientą (0,75).
Vadinasi galime daryti išvadą, jog pacientų patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių
funkcijų įvertinimui bei jų dinamikos nustatymui galima taikyti tiek PBTT, tiek ŢVPT.
Taip pat remiantis tyrimo rezultatais, jog stipriausias statistiškai patikimas ryšys buvo
nustatytas tarp ∆ PFD (PBTT ir ŢVPT rezultatų pokyčių procentinio vidurkio) ir ∆ FNT,
ergoterapeutams galima rekomenduoti pacientų patyrusių galvos smegenų paţeidimą paţintinių
funkcijų įvertinimui ir kasdienės veiklos atsistatymo prognozavimui naudoti ŢVPT kartu su PBTT ir
kitais standartizuotais paţintinių funkcijų įvertinimo metodais.
65
∆ FNT rezultatų pasikirstymas priklausomai nuo ∆ PBTT
(tiesinė regresinė analizė)
y = 0.7669x + 4.9552
R2 = 0.7543
0
10
20
30
40
50
0 10 20 30 40 50
Paţintinių funkcijų dinamika (% ) nustatyta PBTT
FN
T r
ezu
lta
tų d
ina
mik
a
(%)
2.2.5 diagrama
∆ FNT rezultatų pasiskirstymas priklausomai nuo ∆ ŢVPT
(tiesinė regresinė analizė)
y = 0.7249x + 3.2734
R2 = 0.8214
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
0 10 20 30 40 50
Paţintinių funkcijų dinamika (% ) nustatyta ŢVPT
FN
T r
ezu
lta
tų d
ina
mik
a (
%)
2.2.6 diagrama
66
3. VEIKSNIAI GALINTYS ĮTAKOTI PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ BEI
KASDIENĖS VEIKLOS DINAMIKĄ (ATSISTATYMĄ)
Įvertinus paţintinių funkcijų dinamiką (paskaičiavus ∆ PFD), palyginus su kasdienės veiklos
dinamika (∆ FNT) ir tarp jų nustačius labai stiprų koreliacinį ryšį (Pirsono koreliacijos koeficientas
0,97 , p<0,05). Buvo nuspręsta visų veiksnių, galinčių įtakoti paciento sveikimą (paţintinių funkcijų
bei kasdienės veiklos atsistatymą), įtaką vertinti nustatant jų ryšį tik su FNT rezultatų pokyčiu (∆
FNT).
Labai stiprus statistiškai reikšmingas atvirkštinis ryšys nustatytas tarp ∆ FNT ir pacientų
amţiaus (Pirsono koreliacijos koeficientas - 0,86, p<0,01). Paciento amţiui didėjant, jo funkcinio lygio
bei paţintinių funkcijų atsistatymo lygis maţėja, ir atvirkščiai.
Funkcinio lygio pagerėjimo priklausomybė nuo amţiaus
y = -0.5113x + 46.908
R2 = 0.7306
-5
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
0 20 40 60 80 100
Amţius (m.)
FN
T r
ezu
lta
tų p
ok
yti
s (%
)
3.1 diagrama
Iš 3.2 diagramos matome, jog jaunesnių nei 50 m. pacientų grupėje, beveik visų (85%)
funkcinis lygis reabilitacijos laikotarpiu pagerėjo labai ţymiai. 59 – 69 m. amţiaus grupėje didţiausią
dalį sudarė pacientai, kurių kasdienės veiklos atlikimas pagerėjo ţymiai, o tokių, kurių funkcinis lygis
nepagerėjo (pagerėjo labai neţymiai < 5%), nebuvo visai. 70 m. ir vyresnių amţiaus grupėje pusei
pacientų kasdienės veiklos atlikimo pokytis reabilitacijos laikotarpiu buvo neţymus, o 38% - kasdienės
veiklos atlikimas nepagerėjo (pokytis buvo labai neţymus <5%).
67
11
11
2
8
4
2
8
6
0%
20%
40%
60%
80%
100%
≤49 50 - 69 ≥70
Amţius (m.)
Funkcinio lygio (pagal FNT) pagerėjimo pasiskirstymas
priklausomai nuo amţiaus
Nepag.
Pag. neţym.
Pag. ţym.
Pag. l. ţym.
3.2 diagrama
10
4
4
2
3
7
9
4
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Vyrai Moterys
Lytis
Funkcinio lygio (pagal FNT) pagerėjimo pasiskirstymas
priklausomai nuo lyties
Nepag.
Pag. neţym.
Pag. ţym.
Pag. l. ţym.
3.3 diagrama
Analizuojant FNT rezultatų pokyčio pasiskirstymą priklausomai nuo lyties (3.3 diagramą),
pastebime, jog vyrų tarpe ţymus ir labai ţymus kasdienės veiklos atlikimo pagerėjimas pasireiškė
70%, 1,6 kartus daţniau nei moterų grupėje. Tačiau šio ryšio statistinis patikimumas neįrodytas. Tad
negalime teigti, kad pasveikimo dinamika vyrų grupėje yra ryškesnė.
Įvertinus pasveikimo dinamikos lygio pasiskirstymą priklausomai nuo išsilavinimo, tarp
poţymių nustatytas statistiškai patikimas ryšys (Pirsono koreliacijos koeficientas 0,61, p<o,0,01).
Vadinasi galima teigti, jog pasveikimo dinamika susijusi su ţmogaus išsilavinimu. Iš 3.4 diagramos
matome, jog ţemesnį nei vidurinį išsilavinimą turinčiųjų grupėje ţymus ir labai ţymus funkcinio lygio
pagerėjimas pasireiškė 36%, o vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų grupėje - 83%, t.y. 2,3 karto
daţniau. Ţemesnį nei vidurinį išsilavinimą turinčiųjų grupėje didţiausią dalį sudarė asmenys, kurių
68
FNT pokytis buvo neţymus; o vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų grupėje didţiausią dalį
sudarė asmenys, kurių FNT pokytis buvo labai ţymus. Taigi, galime teigti, jog kuo aukštesnis ligonio
išsilavinimas, tuo didesnė tikimybė pasiekti aukštesnį funkcinio pagerėjimo lygį.
11
4
21
2
7
11
5
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Vidurinis ir
aukštesnis
Ţemesnis nei
vidurinis
Išsilavinimas
Funkcinio lygio (pagal FNT) pagerėjimo pasiskirstymas
priklausomai nuo išsilavinimo
Nepag.
Pag. neţym.
Pag. ţym.
Pag. l. ţym.
3.4 diagrama
3.5 diagramoje matome FNT rezultatų pokyčio lygio pasiskirstymą turinčiųjų antrąją pusę
(vyrą/ţmoną ar draugą/draugę) ir vienišųjų grupėse. Vienišųjų grupėje tik 30% buvo nustatytas ţymus
arba labai ţymus kasdienės veiklos atlikimo pagerėjimo lygis, o didţiausia dalis buvo tų, kurių
kasdienės veiklos atlikimas pagerėjo neţymiai ar labai neţymiai. Turinčiųjų antrąją pusę grupėje
kasdienės veiklos pagerėjimas ţymus ar labai ţymus buvo nustatytas net 78%. Šių skirtumų
patikimumas buvo įrodytas statistiškai, atliekant Stjudento t (vidurkių lyginimo) kriterijaus
skaičiavimus nepriklausomoms imtims (p < 0,05).
11
7
41
2
4
9
5
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Turintys antrą pusę Vieniši
Šeimyninė padėtis
Funkcinio lygio (pagal FNT) pokyčio pasiskirstymas priklausomai
nuo šeimyninės padėties
Nepag.
Pag. neţym.
Pag. ţym.
Pag. l. ţym.
3.5 diagrama
69
Taip pat statistiškai reikšmingai (p < 0,05) funkcinio nepriklausomumo pagerėjimo rezultatai
pasiskirstė skirtingai tarp artimųjų turinčiųjų ir neturinčiųjų. (Ţr. 3.6 diagramą).
Matome, jog pacientų, kurie turėjo artimųjų (draugų, giminių) galinčių esant reikalui jiems
padėti, grupėje funkcinis lygmuo reabilitacijos metu pagerėjo ţymiai ar labai ţymiai 77%; o
neturinčiųjų artimųjų grupėje tokių, kuriems funkcinis lygmuo pagerėjo ţymiai ar labai ţymiai, išvis
nebuvo. Vadinasi, galima statistiškai patikimai teigti, kad kasdienės veiklos atlikimo pagerėjimas
reabilitacijos laikotarpiu yra susijęs su paciento socialine aplinka.
13
11
61
7
5
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Turintys artimųjų Neturintys artimųjų
Socialinė aplinka
Funkcinio lygio (pagal FNT) pagerėjimo pasiskirstymas
priklausomai nuo socialinės aplinkos
Nepag.
Pag. neţym.
Pag. ţym.
Pag. l. ţym.
3.6 diagrama
Remiantis tais pačiais (Stjudento t) statistiniais skaičiavimais buvo įrodytas statistiškai
patikimas FNT rezultatų pasiskirstymo skirtumas tarp skirtingą galvos smegenų paţeidimą patyrusiųjų.
10
3
5
2
3
8
8
4
0%
20%
40%
60%
80%
100%
Trauma Infarktas
Galvos smegenų paţeidimo prieţastis
FNT rezultatų pagerėjimo pasiskirstymas priklausomai nuo galvos
smegenų paţeidimo prieţasties
Nepag.
Pag. neţym.
Pag. ţym.
Pag. l. ţym.
3.7 diagrama
70
Iš 3.7 diagramos matome, jog tiriamųjų, patyrusių trauminį galvos smegenų paţeidimą:
sumušimą su kraujo išsiliejimu ar intracerebrinę hemoragiją, grupėje funkcinis lygmuo reabilitacijos
laikotarpiu pagerėjo ţymiai ar labai ţymiai 65%. Toks pagerėjimo lygis šioje pacientų grupėje
pasitaikė 1,4 karto daţniau nei pacientų, patyrusių galvos smegenų infarktą dešinės vidurinės smegenų
arterijos baseine, tarpe.
Statistiškai pagrįsto ryšio tarp funkcinio nepriklausomumo lygio padidėjimo ir paciento
profesijos, gyvenamosios vietos bei lyties nustatyti nepavyko.
Tad, atlikę statistinę FNT rezultatų pokyčio bei tam tikrų poţymių analizę, galime teigti, jog
paciento amţius, galvos smegenų traumos prieţastis, išsilavinimas, socialinė bei šeimyninė padėtis yra
svarbūs veiksniai, galintys įtakoti paţintinių funkcijų bei kasdienės veiklos atsistatymą reabilitacijos
laikotarpiu.
71
IŠVADOS
1. Pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, reabilitacija (ergoterapija) - efektyvi,
nes paţintinių funkcijų būklė bei kasdienės veiklos atlikimas (funkcinis lygis) pagerėjo
statistiškai reikšmingai.
Buvo įrodytas FNT rezultatų pokyčio, tarp pirmojo bei antrojo vertinimų (reabilitacijos
pradţioje ir pabaigoje), statistinis reikšmingumas (t - 10,2; balų vidurkių skirtumas – 19,8; 95%
pasikliautinasis intervalas – 15,9 – 23,7; kai p < 0,05). Atitinkamai atlikus visų (atskirai kiekvieno)
paţintinių funkcijų įvertinimo testų (LPT, PBTT, ŢVPT) rezultatų statistinę analizę (paskaičiavus
Stjudento t kriterijus priklausomoms imtims), taip pat buvo įrodytas rezultatų pokyčio statistinis
reikšmingumas (kai p < 0,05).
2. Įvertinus pacientų paţintines funkcijas reabilitacijos pradţioje, statistiškai patikimas
ryšys nustatytas tarp visų paţintinėms funkcijoms įvertinti naudotų testų rezultatų, kai p < 0,05.
Stipriausias ryšys buvo tarp LPT ir PBTT. (Ryšys tarp LPT ir PBTT bei tarp LPT ir ŢVPT rezultatų
patikimas, net kai p < 0,01).
O vertinant ir lyginant šiais testais nustatytą paţintinių funkcijų dinamiką, paaiškėjo, jog
daugiau nei pusei pacientų bet kuriais dviem testais nustatomas vienodas paţintinių funkcijų
pagerėjimo lygis. (PBTT ir ŢVPT - 26 (60,5%), LPT ir PBTT bei LPT ir ŢVPT - 25 (58%)). Ryšys
tarp visais testais nustatyto paţintinių funkcijų pokyčio statistiškai patikimas (p < 0,05).
Vadinasi galime daryti išvadą, jog ŢVPT, kaip ir kiti paţintinėms funkcijoms įvertinti
skirti standartizuoti testai (LPT, PBTT), gali būti naudojamas suaugusiųjų, patyrusių galvos
smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų sutrikimo lygio nustatymui bei jo dinamikos
reabilitacijos metu įvertinimui.
3. Reabilitacijos pradţioje įvertinus pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintines
funkcijas bei funkcinį lygį, ir palyginus FNT ir PBTT bei FNT ir ŢVPT rezultatus (paskaičiavus
Pirsono koreliacijos koeficientą), nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp paţintinių funkcijų
pakenkimo lygio ir funkcinio aktyvumo lygio (kai p < 0,05).
Taigi, galime teigti, jog kuo ţymesnis paciento paţintinių funkcijų pakenkimo lygis, tuo
labiau yra sutrikęs jo kasdienės veiklos atlikimas.
72
4. Tiriamųjų kasdienės veiklos atlikimo (funkcinio lygio) dinamika labai glaudţiai
susijusi su paţintinių funkcijų dinamika.
Nustatyta, jog beveik visų 38 (88%) pacientų kasdienės veiklos atlikimo pagerėjimo lygis
sutapo su paţintinių funkcijų (PBTT ir ŢVPT rezultatų pokyčių vidurkio) pagerėjimo lygiu, o likusiųjų
5 (12%) paţintinių funkcijų bei kasdienės veiklos atlikimo pagerėjimo lygiai vienas nuo kito skyrėsi ne
daugiau kaip vienu lygiu (10% ribose). (Pirsono koreliacijos koeficientas 0,97, kai p< 0,01).
5. Lyginant atskirai ∆ PBTT ir ∆ FNT bei ∆ ŢVPT ir ∆ FNT rezultatus, paaiškėjo, jog ∆
ŢVPT ir ∆ FNT ryšio determinacijos koeficientas (0.82) net didesnis uţ o ∆ PBTTT ir ∆ FNT ryšio
determinacijos koeficientą (0,75).
Vadinasi galime daryti išvadą, jog ŢVPT, kaip ir PBTT, patikimai nustato paţintinių
funkcijų dinamiką ir gali būti taikomas, pacientų patyrusių galvos smegenų paţeidimą,
kasdienės veiklos atlikimo gerėjimo prognozavimui.
6. Atlikę statistinę FNT rezultatų pokyčio bei tam tikrų poţymių analizę, galime teigti, jog
paciento amţius, galvos smegenų paţeidimo prieţastis, išsilavinimas, socialinė bei šeimyninė
padėtis yra svarbūs veiksniai, galintys įtakoti paţintinių funkcijų bei kasdienės veiklos
atsistatymą reabilitacijos laikotarpiu.
73
REKOMENDACIJOS
Ergoterapeutams rekomenduojame:
1. Suaugusiųjų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų įvertinimui
ir sutrikimo lygio nustatymui, kartu su standartizuotais testais (LPT, PBTT),
naudoti ir ŢVPT.
2. ŢVPT naudoti ne tik kaip paţintinių funkcijų įvertinimui, bet ir kaip priemonę
padedančią atskleisti asmenybės savybes, uţmegzti kontaktą su pacientu ir
leidţiančią ţaismingai paţvelgti į reabilitacijos procesą.
3. Atkreipti dėmesį į tai, kad pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą,
kasdienės veiklos atlikimas (funkcinis lygis) yra glaudţiai susijęs su kognityvine
būkle.
4. Pacientų kasdienės veiklos atlikimo dinamikos (gerėjimo) įvertinimui bei
prognozavimui naudoti ir paţintinių funkcijų įvertinimo testų (LPT, PBTT, FNT)
rezultatus.
5. Atkreipti dėmesį į paciento amţių, išsilavinimą, socialinę bei šeimyninę padėtį,
kaip į reikšmingus veiksnius, galinčius įtakoti paţintinių funkcijų bei kasdienės
veiklos atsistatymą reabilitacijos metu.
74
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Budrys V., Jatuţis D., Kaubrys G.ir kt. Neurologijos kursų paskaitos: bendrosios praktikos
gydytojams. Vilnius, 2001.
2. Prieiga per internetą: http://www.nac.mf.vu.lt/atsisiusti/ppt/gst_pilnas.ppt
3. Gresham G. E., Duncan P. E, Stason W. B. et al. Post-Stroke Rehabilitation. Clinical
Practice Gudeline 16. Rocville, MD: U. S. Agency for Health Care Policy and research, 1995.
4. Campbell A., Brown A., Scheldroth C., Pastings A., Ford-Booker P., Lewis-Jack O. et al.
The relationship between neuropsychological measures and self-care skills in patients with
cerebrovascular lesions. Journal of the National Medical Association. 1991, 83: 321-324.
5. Степанов С. С. Диагностика интеллекта методом рисуночного теста. Москва, 2004.
6. Dudonienė V., Bacevičienė R. Ergoterapija. Kaunas, 2002.
7. Kielhofner G. Conceptual Foundation of Occupation Therapy. Philadelphia, 1997.
8. Trombly C. A., Radomski M. V., Occupational Therapy for physical dysfunction.
Baltimore etc., 2002.
9. Bruce M. A., Bog B. Psychosocial Occupational Therapy.1993.
10. Juocevičius A., Dadelienė R., Adomavičienė A. Ergoterapija – tikslinga, savarankiškumą
ugdanti veikla. Sveikata, 2001, Nr. 9.
11. Punwar A. J., Suzane M. P. Occupational Therapy: Principles and practice. Philadelphia,
2000.
12. Kielhofner G. Model of human occupation: Theory and application. Baltimore, 2002.
13. Kriščiūnas A., Klimavičius R., Kimtys A. ir kt. Reabilitacija: Vadovėlis Lietuvos aukštųjų
mokyklų studentams. Kaunas, 1996.
14. Chapparo C., Ranka J. Occupational performance Model (Australia). Sydney, 1997.
Prieiga per internetą: http://www.occupationalperformance.com
15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymas Nr.
V444 "Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo".
Valstybės Žinios, 2003, Nr. 78- 3577.
16. Trombly C. A. Occupational Therapy for physical dysfunction. Baltimore etc., 1995.
17. Levin J. E., Red C. A. Creative Problem Solving in Occupational Therapy. New York,
1998.
18. Pelland M. J. A conceptual Model of the instruction and supervision of Treatment
Planing. The American Journal of Occupational Therapy, 1987, Vol. 41 (6): 351-59.
19. Margaret J. The stroke patient: principles of rehabilitation. Edinburgh, 1982.
20. Budrys V. Klininė neurologija. Sudaryt. Vilnius, 2003.
75
21. Milner B. Effects of different brain lesion on card sorting: Archives of neurology, 1963.
22. Umphred D. A. Neurological rehabilitation. Ed. St. Louis, 1995.
23. Tham K. Dissertation: Unilateral Neglect: Aspects of Rehabilitation From an
Occupational Therapy Perspective. New York, 2002.
24. Prieiga per internetą: http://www.psychiatrictimes.com/p981049.html
25. Teng. E. L., Chui H. C., Schneider L. S., Metzger K. E., Alzheimer‘s dementia:
Performance on Mini-mental State examination. J. Consult. Clin. Psychol, 1987, vol. 55, p. 96-100.
26. Shulman K., Shedletsky R., Silver J. The challenge of time. Clock draving and cognitive
function in the elderly. International Journal of Geriatric Psychiatry, 1986; 1: 135-40.
27. Prieiga per internetą: http://alzheimers.about.com/od/diagnosisissues/a/clock_test.htm
28. Prieiga per internetą:
http://www.neurosurvival.ca/ClinicalAssistant/scales/clock_drawing_test.htm
29. Folstein M. E., Folstein S. E., McHugh P. R. Mini mental state: A practical method for
grading the cognitive state of patients for the clinician. Journal of Psichiatry, 1975, Vol. 12: 189-98.
30. Prieiga per internetą: http://www.minddisorders.com/Del-Fi/Figure-drawings.html
31. Groth-Marnat G., Wiley J. and Sons. Handbook of Psychological Assessment 3rd edition.
New York, 1997.
32. Kline, Paul. The Handbook of Psychological Testing. New York: Routledge, 1999.
33. Reynolds, Cecil R. Comprehensive Clinical Psychology, Volume 4: Assessment.
Amsterdam: Elsevier, 1998.
34. Handbook of Psychiatric Measures. American Psychiatric asociation, 2000.
76
1 priedas
PROTINĖS BŪKLĖS TRUMPAS TYRIMAS – PBTT
(MINI-MENTAL STATE EXAM – MMSE)
Kognityvinės
funkcijos
Uţduotis
Nurodymai tiriančiajam
Įvertinimas
Didţiausi
a
suma
Orientacija
laike
Kurie dabar metai?
Koks dabar metų laikas?
Koks dabar mėnuo?
Kuri mėnesio diena šiandien?
Kuri savaitės diena šiandien?
Skiriama po 1 balą uţ kiekvieną
teisingą atsakymą
5
Orientacija
vietoje
Kurioje valstybėje mes gyvename?
Kuriame mieste dabar esame?
Kuriame rajone (kurioje gatvėje) Jūs
gyvenate?
Kokioje įstaigoje (ligoninėje) mes
dabar esame?
Kuriame aukšte (skyriuje) mes dabar
esame?
Skiriama po 1 balą uţ kiekvieną
teisingą atsakymą
5
Įsiminimas
Aš Jums pasakysiu tris ţodţius, po
to Jūs turėsite juos pakartoti:
Namas, stalas, obuolys
Skiriama po 1 balą uţ kiekvieną
pakartotą ţodį. Uţduotis
kartojama, kol pacientas išmoks
visus tris ţodţius
3
Dėmesys
Atimkite iš 100 po 7 (arba iš 20 po
3), kol pasakysiu „uţteks“ (arba
išvardykite ţodţio „medis“ raides iš
kito galo)
Skiriama po 1 balą uţ kiekvieną
teisingą atsakymą. Baigti tyrimą
po 5 klaidų; sustabdyti po 7
veiksmų
5
Trumpalaikė
atmintis
Pasakykite tuos tris ţodţius, kuriuos
anksčiau prašiau pakartoti
Skiriama po 1 balą uţ kiekvieną
teisingai pakartotą ţodį. 3
Kalba
ir
vykdomoji
funkcija
Pasakykite, kas tai yra (parodykite
pieštuką, paskui laikrodį)
Skiriama po 1 balą uţ kiekvieną
teisingą atsakymą 2
Pakartokite tai ką aš pasakysiu:
„be, taip, dar, ar, ne“
Ţodţius turi tarti aiškiai.
Skiriamas 1 balas, jeigu pakartojo
teisingai
1
Turėsite padaryti tai ką jums dabar
pasakysiu: dešine ranka paimkite
popieriaus lapą, perlenkite jį pusiau
ir padėkite jį sau ant kelių.
Skiriama po 1 balą uţ kiekvieną
teisingą veiksmą. Pacientui
sustojus, nepriminkite veiksmų
sekos, sakykite: „darykite, ką
liepiau“
3
Perskaitykite ir padarykite tai, kas
parašyta
Parodykite lapą popieriaus su
uţrašu „uţmerkite akis“.
Skiriamas 1 balas, jei pacientas
uţmerkia akis
1
Parašykite sakinį
Skiriamas 1 balas, jeigu sakinys
prasmingas ir jame yra veiksnys
bei tarinys
1
Nukopijuokite piešinį Parodykite piešinį. 1 balas, jeigu
yra 10 kampų ir du susikirtimai 1
Iš viso
30
Įvertinimas:
0 – 10 balų – labai ţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
11 – 19 balų – ţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
20 – 24 balai – vidutinis paţintinių funkcijų sutrikimas;
25 – 29 balai – neţymus paţintinių funkcijų sutrikimas;
30 – paţintinių funkcijų sutrikimo nėra.
77
1 priedas
Uţmerkite akis
78
2 priedas
FUNKCINĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS SKALĖ – FNS
Veiklos sritis Veiksmai Atskirai vertinama Įvertinimas
atvykus
Įvertinimas
išvykstant
Savęs prieţiūra
Valgymas
Asmens higiena
(prausimasis, šukavimasis,
nagų prieţiūra...)
Maudymasis (vonioje,
duše)
Viršutinės kūno dalies
aprengimas
Apatinės kūno dalies
aprengimas
Pasinaudojimas tualetu
Sfinkterių kontrolė
Šlapinimosi valdymas
Tuštinimosi valdymas
Mobilumas
persikeliant
Persikėlimas į lovą, kėdę,
veţimėlį
Persikėlimai tualete
Persikėlimai vonioje, duše
Mobilumas
Padėties keitimas erdvėje Ėjimas; judėjimas
veţimėliu
Lipimas laiptais
Bendravimas
Supratimas Klausa; rega;
skaitymas; rašymas
Išraiška Verbalinė;
neverbalinė
Socialinis paţinimas
Socialinė integracija
(bendravimas)
Problemų sprendimas
Atmintis
Iš viso
Įvertinimas:
Balai Veiklos atlikimo aprašymas Pagalbos lygis
7 Paprastus veiksmus atlieka saugiai, jų nepakeisdamas, be
pagalbinių priemonių ir pakankamai greitai
Visiškai nepriklausomas
6 Veiksmai atliekami nesaugiai, reikalingos pagalbinės priemonės
arba daugiau laiko nei įprasta
Nepriklausomas
5 Fizinė pagalba bereikalinga, bet reikia įkalbinėjimų, nurodymų ar
patarimų kaip atlikti tam tikrus veiksmus
Prieţiūra ir nurodymai
4 Pacientas pats atlieka 75% ar daugiau reikiamų veiksmų,
reikalinga menka pagalba, prieţiūra
Minimali pagalba
3 Reikia didesnės fizinės pagalbos nei prisilietimas ar prieţiūra;
pats atlieka nuo 50 iki 75% reikalingų veiksmų
Saikinga pagalba
2 Pacientas atlieka nuo 25 iki 50% reikalingų veiksmų Maksimali pagalba
1 Pacientas atlieka iki 25% veiklai reikalingų veiksmų Visiškai priklausomas
Pildant FNS tuščių vietų nepaliekama. 1 balu įvertinama veikla, kuri saugumo sumetimais nebuvo vykdyta arba kurios
atlikimui reikalinga dviejų ţmonių pagalba.
79
3 priedas
80
4 priedas
PACIENTO ĮVERTINIMO ANKETA
Paţintinių funkcijų ir kasdienės veiklos - funkcinio lygio
įvertinimas ergoterapijoje
Kviečiame Jus dalyvauti tyrime, kurio duomenys bus panaudoti baigiamajame magistriniame
darbe „Paţintinių funkcijų įvertinimas ergoterapijoje ir jų įtaka kasdienei paciento veiklai“. Visi
duomenys darbe bus naudojami anonimiškai, o rezultatai skelbiami apibendrintai.
Jūsų dalyvavimas šiame tyrime labai svarbus. Padės įvertinti paţintinių funkcijų dinamikos
įtaką kasdienės veiklos kitimui. Suteiks ţinių apie skirtingas paţintinių funkcijų įvertinimo metodikas.
O taip pat, šio tyrimo metu, suaugusiųjų paţintinėms funkcijoms įvertinti bus pirmą kartą panaudotas
ŢVPT (ţmogaus veido piešimo testas).
Šiuo tikslu 2007 m. sausio – geguţės mėn. bus tiriami patyrę galvos smegenų paţeidimą ir
paţintinių funkcijų sutrikimų bei kasdienės veiklos atlikimo sunkumų turintys pacientai, besigydantys
UAB SC „Energetikas“.
Tikimės malonaus bendradarbiavimo.
Garantuojame, jog apklausos metu sukaupta informacija bus analizuojama apibendrinus visus
duomenis , neišskiriant nė vieno tyrimo dalyvio atsakymų.
Iš anksto dėkojame uţ geranoriškumą bendradarbiaujant.
Su tyrimo sąlygomis susipaţinau. Sutinku, jog mano duomenys bus naudojami anonimiškai.
Sutikimą patvirtinu parašu:
……………….............Jūsų parašas
.....................................Data……..
Tyrimo vadovas: mokslų daktaras, R. Kerpė (KMU Reabilitacijos klinika). Tyrimą atlieka: KMU slaugos fakulteto
ergoterapijos magistrantūros studentė Rasa Vilbrantaitė, tel. 8-673-78545.
81
LAIKRODŢIO PIEŠIMOMO TESTAS – LPT
Įvertinimas atvykus
Prašom nupiešti laikrodį: uţdarą ratą; jame tinkamose vietose surašyti visus skaičius, ţyminčius
valandas ir nupiešti rodykles taip, kad laikrodis rodytų 12 valandų ir 20 minučių.
82
LAIKRODŢIO PIEŠIMOMO TESTAS – LPT
Įvertinimas išvykstant
Prašom nupiešti laikrodį: uţdarą ratą; jame tinkamose vietose surašyti visus skaičius, ţyminčius
valandas ir nupiešti rodykles taip, kad laikrodis rodytų 12 valandų ir 20 minučių.
83
PROTINĖS BŪKLĖS TRUMPAS TYRIMAS – PBTT
(MINI- MENTAL STATE EXAM – MMSE)
Kognityvinės
funkcijos
Uţduotis Nurodymai tiriančiajam Įvertini -
mas
atvykus
Įvertini -
mas
išvykstant
Orientacija
laike
Kurie dabar metai?
Koks dabar metų laikas?
Koks dabar mėnuo?
Kuri mėnesio diena šiandien?
Kuri savaitės diena šiandien?
Skiriama po 1 balą uţ
kiekvieną teisingą atsakymą
Orientacija
vietoje
Kurioje valstybėje mes
gyvename?
Kuriame mieste dabar esame?
Kuriame rajone (kurioje gatvėje)
Jūs gyvenate?
Kokioje įstaigoje (ligoninėje)
mes dabar esame?
Kuriame aukšte (skyriuje) mes
dabar esame?
Skiriama po 1 balą uţ
kiekvieną teisingą atsakymą
Įsiminimas
Aš Jums pasakysiu tris ţodţius,
po to Jūs turėsite juos pakartoti:
namas, stalas, obuolys
Skiriama po 1 balą uţ
kiekvieną pakartotą ţodį.
Uţduotis kartojama, kol
pacientas išmoks visus tris
ţodţius
Dėmesys
Atimkite iš 100 po 7 (arba iš 20
po 3), kol pasakysiu „uţteks“
(arba išvardykite ţodţio „medis“
raides iš kito galo)
Skiriama po 1 balą uţ
kiekvieną teisingą atsakymą.
Baigti tyrimą po 5 klaidų;
sustabdyti po 7 veiksmų
Trumpalaikė
atmintis
Pasakykite tuos tris ţodţius,
kuriuos anksčiau prašiau
pakartoti
Skiriama po 1 balą uţ
kiekvieną teisingai pakartotą
ţodį.
Kalba
ir
vykdomoji
funkcija
Pasakykite, kas tai yra
(parodykite pieštuką, paskui
laikrodį)
Skiriama po 1 balą uţ
kiekvieną teisingą atsakymą
Pakartokite tai ką aš pasakysiu:
„be, taip, dar, ar, ne“
Ţodţius turi tarti aiškiai.
Skiriamas 1 balas, jeigu
pakartojo teisingai
Turėsite padaryti tai ką jums
dabar pasakysiu: dešine ranka
paimkite popieriaus lapą,
perlenkite jį pusiau ir padėkite jį
sau ant kelių.
Skiriama po 1 balą uţ
kiekvieną teisingą veiksmą.
Pacientui sustojus,
nepriminkite veiksmų sekos,
sakykite: „darykite, ką
liepiau“
Perskaitykite ir padarykite tai,
kas parašyta
Parodykite lapą popieriaus
su uţrašu „uţmerkite akis“.
Skiriamas 1 balas, jei
pacientas uţmerkia akis
Parašykite sakinį
Skiriamas 1 balas, jeigu
sakinys prasmingas ir jame
yra veiksnys bei tarinys
Nukopijuokite piešinį Parodykite piešinį. 1 balas,
jeigu yra 10 kampų ir du
susikirtimai
Iš viso
84
ŢMOGAUS VEIDO PIEŠIMO TESTAS (ŢVPT)
Įvertinimas atvykus
Prašom nupiešti ţmogaus veidą, paţymėdami kuo daugiau detalių. Pasistenkite tai padaryti kuo
kruopščiau ir graţiau.
85
ŢMOGAUS VEIDO PIEŠIMO TESTAS (ŢVPT)
Įvertinimas išvykstant
Prašom nupiešti ţmogaus veidą, paţymėdami kuo daugiau detalių. Pasistenkite tai padaryti kuo
kruopščiau ir graţiau.
86
FUNKCINĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS TESTAS – FNT
Veiklos sritis Veiksmai Atskirai
vertinama
Įvertinimas
atvykus
Įvertinimas
išvykstant
Savęs prieţiūra
Valgymas
Asmens higiena
(prausimasis,
šukavimasis, nagų
prieţiūra...)
Maudymasis (vonioje,
duše)
Viršutinės kūno dalies
aprengimas
Apatinės kūno dalies
aprengimas
Pasinaudojimas tualetu
Sfinkterių
kontrolė
Šlapinimosi valdymas
Tuštinimosi valdymas
Mobilumas
persikeliant
Persikėlimas į lovą,
kėdę, veţimėlį
Persikėlimai tualete
Persikėlimai vonioje,
duše
Mobilumas
Padėties keitimas erdvėje Ėjimas; judėjimas
veţimėliu
Lipimas laiptais
Bendravimas
Supratimas Klausa; rega;
skaitymas;
rašymas
Išraiška Verbalinė;
neverbalinė
Socialinis
paţinimas
Socialinė integracija
(bendravimas)
Problemų sprendimas
Atmintis
Iš viso
87
DEMOGRAFINIAI DUOMENYS
Amţius:
Lytis:
Vyras
Moteris
Išsilavinimas:
Neraštingas
Pradinis
Pagrindinis
Vidurinis
Aukštesnysis
Aukštasis
Profesija:
Namų šeimininkė (ūkininkas)
Nekvalifikuotas darbininkas
Kvalifikuotas darbininkas
Vadovas (direktorius, verslininkas)
Gyvenamoji vieta:
Kaimas
Miestas
Šeimyninė padėtis:
Vienišas (netekėjęs, našlys, išsituokęs)
Gyvena su vyru/ţmona, draugu/drauge
Artimieji:
Turi artimųjų (vaikų, giminių ar draugų), kurie esant reikalui pasirūpintų
Neturi artimųjų