katinas bobas - james bowen

8/16/2019 Katinas Bobas - James Bowen

1/152


2/152

James Bowen

KATINAS BOBAS

Apie vaikiną ir katiną,

gatvėje radusius viltį

Iš anglų kalbos vertė

Dalė Virginija Jakutienė


3/152

Versta iš:James BowenA STREET CAT NAMED BOBHodder & Stoughton

ISBN 9786090109786

Copyright: © James Bowen and Garry Jenkins, 2012Viršelio nuotrauka © CHayley Chamberlain© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalė Virginija Jakutienė, 2013© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Dalė Virginija JakutienėRedagavo Loreta PaškevičienėKorektorė Ramutė PrapiestienėViršelio dailininkė Deimantė RybakovienėE. knygą maketavo Jurga Morkūnienė


4/152

Jamesas Bowenas – gatvės muzikantas,

gyvenantis Londone.

2007 metais laiptinėje jis rado katiną

ir nuo tada jiedu nebesiskiria.


5/152

Skiriu Brynui Foxui ir visiems,

praradusiems draugą


6/152

1 skyrius

Bendrakeleiviai

ažkur perskaičiau garsiąją citatą, kad kiekvieną gyvenimo dieną m

teikiamas antras šansas, tereikia juo pasinaudoti. Bet paprasta

ažiopsome.

Mano gyvenimas patvirtina šį teiginį – likimas išties suteikdavo daug

nsų, kartais kasdien, tik ilgą laiką nesugebėjau jais pasinaudoti. Ta

kstyvą 2007-ųjų pavasarį reikalai pagaliau pradėjo keistis. Kaip tik

sibičiuliavau su Bobu. Kai prisimenu tą metą, kažkas man kužda, jog Bobui

uvo suteiktas antras šansas.

Pirmą kartą pamačiau jį kovo mėnesį, vieną niūrų ketvirtadienio vak

ndono gatvės dar nebuvo atsisveikinusios su žiema, tebežnaibė šaltukas, y

jui papūtus nuo Temzės. Vakaras buvo šaltas, todėl per dieną uždarbia

ovent Gardene, į savo naująjį saugų prieglobstį Totname, šiauriniame Lond

įžau kiek anksčiau.

Kaip visada, ant peties buvau užsikabinęs juodą dėklą su gitara, o ant nug

simetęs kuprinę, tačiau tą vakarą mane parlydėjo geriausia draugė B

ieš daugelį metų mudu buvome pora, bet dabar jau – tik bičiuliai. Ketin

usipirkti pigios vištienos su kariu ir žiūrėti filmą per nespalvotą televizorių,

dau labdaros parduotuvėje už kampo.Daugiabutyje liftas, žinoma, neveikė, todėl pasukome prie laiptų, susitaik

intimi, kad teks ilgai trepsenti į šeštą aukštą.

Strypinės lempos koridoriuje buvo perdegusios, dalis grindų skendėjo tam

t artėdamas prie laiptų pastebėjau patamsyje žibančias akis. Išgirdau

ilų kniaukimą ir supratau, kas tūno prieblandoje. Priėjęs arčiau pamačiau r

tę, susirietusią ant kilimėlio koridoriaus gale, prie vieno buto durų pirm

kšte.


7/152

Aš augau namuose, kur nuolat būdavo kačių, todėl mėgau jas. Priėjęs arči

žiūrėjęs supratau, kad tai katinas. Anksčiau šiame name nebuvau jo ma

t vos metęs žvilgsnį suvokiau: jis ypatingas, tas katinas – asmenybė. Ji

upučio nesinervino, netgi atvirkščiai – nuo jo dvelkė ramiu, nepajudin

sitikėjimu savimi. Atrodė, kad čia, patamsyje, jis jaučiasi kaip namie,

malsios, protingos į mane įsmeigtos akys bylojo, jog tai aš įsibroviau

ritoriją. Jis tarsi klausė: „Kas tu toks ir kas tave čionai atvedė?“Nesusilaikęs priklaupiau ir pasisveikinau su juo:

– Labas, drauguži. Tu man nematytas. Ar čia gyveni?

Katinas dirstelėjo į mane lyg tyrinėdamas, lyg vertindamas.

Užsimaniau paglostyti jam kukšterą – norėjau ir susidraugauti, ir patikr

l turi antkaklį ar kokį kitą atpažinimo ženklą. Tamsoje nieko nebuvo ma

t supratau, kad antkaklio neturi. Veikiausiai benamis. Londone toki

galės.Švelnumas katinui, regis, patiko, nes pats ėmė glaustytis. Glostydamas jį ju

d kailis išsišėręs, vienur kitur užčiuopiau nuplikusius lopus. Akivaizdu, kat

niai negavo kokybiško ėdalo. Iš to, kaip jis į mane trynėsi, supratau,

siilgęs meilės ir švelnumo.

– Vargšelis, jis valkatauja. Neturi antkaklio ir toks liesas, – kilstelėjęs g

sakiau Betei, kantriai laukiančiai prie laiptų.

Ji žinojo, kad jaučiu silpnybę katėms.– Ne, Džeimsai, neimk jo, – pasakė man, galva mostelėjusi į buto duris,

rių katinas gulėjo. – Negali būti, kad jis tiesiog užklydo ir čia įsita

kriausiai čia gyvena. Gal laukia, kol šeimininkai pareis ir įleis jį į namus?

Nenoromis pritariau jai. Negalėjau tiesiog imti ir parsinešti katiną namo,

si ženklai bylojo, kad jis benamis. Aš pats tik neseniai atsikrausčiau į šį nam

s dar tvarkiausi butą. O gal katinas priklauso šiame bute gyvenančiam žmo

kiu atveju šis tikrai neapsidžiaugs, jei kas nugvelbs jo gyvūnėlį, argi ne taip

Kita vertus, netroškau užsikrauti atsakomybės. Buvau žlugęs muzikanta

eikstantis narkomanas, pusbadžiu gyvenantis suteiktoje pastogėje. Man g

kad turiu atsakyti pats už save.

ai kitą rytą, penktadienį, nulipau laiptais, rudąjį katiną radau tebegulintį


8/152


9/152

– Tikrai? Gal užuodė verdamą valgį? Bet, kaip sakiau, jis ne mano.

trenkė duris.

Apsisprendžiau akimirksniu.

– Gerai, drauguži, eisi su manimi, – pasakiau kuprinėje ieškodamas dėžutė

usainiais. Ją nuolat nešiojuosi, kad galėčiau pavaišinti kates ir šunis,

ieinančius prie manęs, kai gatvėje skambinu gitara.

Pabarškinus dėžute, katinas pašoko ir nusekė paskui mane. Ėjo sunistai vilkdamas užpakalinę koją, todėl į šeštą aukštą lipome ilgokai. Po k

inučių įžengėme į mano butą.

Jei pasakysiu, kad mano butas varganas, tai bus tikra teisybė.

levizoriaus, čia stovėjo padėvėta išskleidžiama sofa, mažo miegamojo ka

sojo čiužinys, virtuvei skirtame plotelyje stovėjo palaikis šaldytu

ikrobangų krosnelė, virdulys ir skrudintuvas. Viryklės nebuvo. Kiti daiktai

ano knygos, vaizdajuostės ir visokie niekučiai.Aš kaip šarka gatvėje rankiojau įvairiausius daiktus. Tomis dienomis vien

mbario kampe dunksojo sugedęs automobilių aikštelės skaitiklis, kitam

lūžęs manekenas su kaubojaus skrybėle ant galvos. Kartą vienas drau

vadino mano butą sendaikčių krautuvėle, bet katinas, susipažindama

ująja aplinka, domėjosi tik virtuve.

Šaldytuve radau pieno, įpyliau į lėkštelę ir truputį atskiedžiau vandeniu. G

nau, kad pienas katėms gali būti kenksmingas, nes ne visos toleruoja laktozKatinas išlakė pieną per kelias sekundes.

Šaldytuve dar buvo gabalėlis tuno. Sumaišiau jį su trupintais sausainia

daviau katinui. Jis ir vėl godžiai viską surijo. „Vargšelis tikrai išbadėjęs

galvojau.

Palyginti su šaltu ir tamsiu koridoriumi, mano butas katinui buvo tikra pe

aigždučių prabanga. Gyvūnėlis atrodė labai patenkintas. Pašertas virtuv

uėjo į kambarį ir susirangė ant grindų prie radiatoriaus.

Sėdėdamas atidžiai stebėjau jį ir netrukus jau neabejojau, kad koja t

žalota. Atsisėdęs ant grindų apžiūrėjau katiną ir užpakalinės dešinės k

auzdoje pamačiau didžiulį pūlinį. Žaizda buvo plėštinė, veikiausiai iška

džiuliai šuns dantys. Matyt, katiną užpuolė šuo arba lapė, suleido dantis į

laikė tol, kol tam pavyko ištrūkti. Štai iš kur ji. Aptikau ir daugiau sužalojim

eną ant snukučio netoli akies, apdraskyti buvo kailis ir kojos.


10/152

Įkėlęs katiną į vonią kruopščiai sterilizavau žaizdą, aplink pate

spiritiniu drėkikliu, o pačią žaizdą – vazelinu. Šitaip gydomos dauguma k

ūtų pašėlusios, bet šis katinas buvo tikras auksas.

Beveik visą likusią dienos dalį jis praleido jau pamėgtoje vietelėje

diatoriaus. Bet kartkartėmis atsikeldavo, slampinėdavo po butą, ant ko

šokdavo, vis ką nors pakrapštydavo. Kampe stovintis manekenas traukė jį

agnetas, nors anksčiau jo tarsi nematė. Aš neprieštaravau, tegu daro, ką noŽinojau, kad rudieji katinai gali būti labai žvitrūs. Šis katinas irgi b

ergingas. Kai kartą priėjau jo paglostyti, pašoko ir ėmė mušti mane leteno

aiga tapo labai judrus, pašėlęs, net įdrėskė man, kai paėmiau ant rankų.

– Nurimk, drauguži, – pasakiau ir patupdžiau ant grindų. Žinojau, kad j

kastruoti patinai gali būti itin gyvi. Šis veikiausiai jau subrendęs ir te

ukomplektuotas“. Nežinau, ar tikrai taip, bet vis labiau neramino mintis,

tinas gimęs gatvėje, o ne pasprukęs iš namų.Visą vakarą praleidau žiūrėdamas televizorių. Katinas susirietęs gulėjo

diatoriaus ir atrodė patenkintas. Krustelėjo tik tada, kai susiruošiau mie

sikėlęs atsekė paskui mane į miegamąjį, užšoko ant lovos ir susisu

muoliuką kojūgalyje.

Patamsyje klausiausi jo murkimo ir buvo gera, kad jis čia. Jis – mano drau

astaruoju metu draugų beveik neturėjau.

kmadienio rytą atsikėliau gan anksti ir nutariau pasivaikščioti gatvė

varsčiau, bene rasiu katino šeimininką. Gal kas pakabino skelbimą „D

tinas“? Skelbimais, kuriuose prašoma grąžinti dingusį gyvūnėlį, aplipinti

tvės žibintai, jų pilna skelbimų lentose ir net autobusų stotelėse. Ding

tyčių buvo tiek daug, kad kartais svarstydavau, ar tik šiose apylinksiaučia kokia kačių grobikų gauja.

Pasiėmiau ir katiną – tam atvejui, jei rasčiau šeimininką. Kad nepaspru

dėjau pavadėlį, kurį padariau sumezgęs batų raištelius. Katinas patenki

o laiptais žemyn, tipeno greta manęs į pirmą aukštą. Tačiau kai išėjom

uką, ėmė tampyti pavadėlį, lyg norėtų traukti savais keliais. Turbūt jį pris

ikalai, tariau sau. Ir tikrai, jis nulėkė ant žole ir krūmais apaugusio lopin

lia gretimo namo, kelioms minutėms dingo, kad galėtų atlikti gamti


11/152

ikalus. Paskui grįžo ir patenkintas vėl leidosi pririšamas.

„Jis manimi pasitiki“, – pagalvojau. Supratau, kad turiu atsilyginti u

sitikėjimą ir pasistengti jam padėti.

Pačią pirmą aplankiau ponią, gyvenančią kitoje gatvės pusėje. Visi aplink

nojo, kad ji globoja kates. Moteris šėrė kvartalo benamius keturkojus

ikėjo, nešė sterilizuoti.

Kai ponia atidarė duris, pamačiau, kad pas ją jau gyvena bene penkios kakiek ji dar laiko kiemelyje, bala žino. Atrodė, visos katės, esančios per m

aukė į jos kiemelį žinodamos, kad čia tikrai gaus ėdalo. Ir kaip jai pavyksta

maitinti?

Pamačiusi mano katiną, moteris iškart pajuto jam simpatiją ir pasiūlė vaiši

uvo miela ponia, bet nenutuokė, iš kur gyvūnėlis atsibastė. Sakė niek

ksčiau nemačiusi jo mūsų kvartale.

– Turbūt atėjo iš kito rajono. Nenustebčiau sužinojusi, kad jį tiesiog išmesakė man. Pažadėjo atidžiai dairytis ir klausytis, gal ką išgirsianti.

Turbūt moteris teisi, katinas iš tiesų atsibastė iš toli, jis ne iš Totnamo.

omumo nuėmiau pavadėlį, norėjau pasižiūrėti, kur patrauks. Bet ei

tvėmis supratau, kad šių vietų jis nepažįsta. Atrodė lyg pasiklydėlis. Dėbte

mane, tarsi sakytų: „Nežinau, kur esu. Noriu likti su tavimi.“

Vaikščiojome kelias valandas. Katinas vėl nubėgo į krūmus atlikti savo reik

aš sutikęs čionykščius klausinėjau, gal kuris atpažino gyvūnėlį. Bet žmonėejingai gūžčiojo pečiais.

O katinas nė neketino nuo manęs sprukti. Vaikštinėdamas svarsčiau, k

lėtų būti jo gyvenimo istorija: iš kur jis atklydo, kaip gyveno p

taisydamas ant kilimėlio pirmame aukšte?

„Kačių ponia“, gyvenanti anapus gatvės, veikiausiai neklydo sakydama,

tinas gyveno šeimoje. Jis buvo gražus padaras, tikriausiai nupirktas va

ip kalėdinė ar gimtadienio dovana. Nekastruoti rudieji katinai būna pašė

rtais šiek tiek, o kartais labai. Man jau teko tokių matyti. Jie gali tapti l

ldingi, daug valdingesni už kitus katinus. Turbūt šitas pasidarė itin smark

itrus, ir šeimininkai nebegalėjo su juo susitvarkyti.

Įsivaizdavau, kaip tėvai sako: „Viskas, gana!“ Tačiau užuot nuvež

ieglaudą arba gyvūnų globos centrą, įkišo katiną į šeimos automo

gažinę, pavėžėjo ir išmetė kur nors gatvėje arba pakelėje.


12/152

Katės turi puikią orientaciją, bet šis katinas, matyt, buvo išmestas per toli

mų ir jų neberado. O gal suprato, kad namai netikri, todėl nusprendė susi

ujus?

Pagal kitą mano teoriją jis priklausė senam žmogui, kuris mirė.

Žinoma, galėjo būti ir dar kitaip. Pagrindinis argumentas, kad gyvūn

veno ne namuose, buvo tas, jog nėra išmokytas tvarkos. Bet ilga

tikinau, jog katinas įpratęs gyventi su vienu žmogumi. Jis glaudėsi mogaus, tikėjosi jo globos. Taip elgėsi su manimi.

Ryškiausias liūdnos jo praeities įrodymas buvo žaizda. Ji atrodė šiur

kivaizdu, katinas užsidirbo ją kaudamasis. Žaizda tebepūliavo, vadi

sirado prieš kelias dienas, gal prieš savaitę.

Ūmai man toptelėjo viena mintis. Londone visada buvo bena

lkataujančių kačių. Jos vaikštinėja gatvėmis, minta išėdomis, gyvena iš sve

monių malonės. Prieš penkis ar šešis šimtus metų Grešamo gatvė Londtyje, Klerkenvelo Grinas ir Drurio skersgatvis garsėjo kaip „kačių gatvės“,

n jų knibždėte knibždėjo. Valkataujančios katės – miesto nelaimėlės, kas

vojančios, kad tik išgyventų. Jos, kaip ir šis rudas katinas, – gyvenimo m

lūžę padarai.

Šis gyvūnėlis manyje tikriausiai įžvelgė artimą sielą.


13/152

2 skyrius

Pasirengęs sveikti

atės supo mane nuo vaikystės, todėl maniau gan gerai jas suprantąs.

gant, šeimoje buvo kelios Siamo katės, o vienu metu, pamenu, turėjome gr

inę. Mano prisiminimai apie jas šviesūs, bet atmintyje labiausiai įst

msiausias.

Augau Anglijoje ir Australijoje. Kurį laiką gyvenome Kreigyje, Vak

ustralijoje. Turėjome mielą baltą pūkuotą kačiuką. Nepamenu, iš ku

vome, regis, iš tenykščio ūkininko. Bet kokiu atveju tie namai, iš k

keliavo katinas, buvo baisūs. Nežinau, kodėl veterinaras nepatikrino gyvūn

ieš jį mums atiduodamas, bet paaiškėjo, kad vargšelis apsėstas blusų.

Išsyk to nepastebėjome, nes baltas kačiuko kailis buvo labai tankus. Bl

ndžiojo padarėlį, o mes nematėme. Blusos juk parazitės, kad išgyve

urbia kitų padarų kraują. Išsiurbė ir beveik visą vargšo kačiuko kraują, be

sigriebėme, buvo per vėlu. Mama nunešė jį pas veterinarą, tačiau jai b

sakyta, kad kačiukas jau pasigavęs infekciją, kad turi ir daugiau bėdų

iejų savaičių gyvūnėlis nugaišo. Buvau penkerių ar šešerių ir jauči

iblokštas, mama taip pat.

Vėliau pamatęs baltą katę vis prisimindavau tą kačiuką. O šį savait

sdamas laiką su ruduoju katinu, daug apie jį galvojau. Mačiau, kad ketomis visai išplikęs. Slėgė nuojauta, jog ir šio gyvūnėlio laukia baltojo kač

kimas.

Sekmadienio vakarą sėdėdamas namie apsisprendžiau: neleisiu, kad

utiktų. Nesitikėjau, jog pasveikti katinui padės vien gera priežiūra. Neket

sikliauti likimu. Reikia nešti pas veterinarą. Varganais savo vaistais jo ža

užgydysiu. Kita vertus, gal jis turi ir kitų sveikatos bėdų? Delsdamas l

zikuočiau, todėl nusprendžiau kitą rytą atsikelti anksti ir nešti katin


14/152

timiausią gyvūnų globos centrą, esantį pačiame Septynių Seserų kelio g

ie Finsberio parko.

Nustačiau žadintuvą, kad subirbtų anksti, o atsikėlęs daviau katinui dube

upintų sausainių su tunu. Rytas buvo apniukęs, tačiau blogas oras –

siteisinimas.

Dėl kojos katinas pats niekaip nebūtų galėjęs pėdinti pusantros valandos, t

utariau jį nešti. Įdėjau į žalią dėžutę, kurią ketinau išmesti. Ne pati geriaeitis, bet nieko kito nesugalvojau. Vos išėjome, tapo aišku, kad dėžutėje

patinka. Jis krutėjo, kaišiojo letenas ir stengėsi išlipti. Galiausiai pasidavia

– Eikš, panešiu tave, – pasakiau, paėmiau jį viena ranka, o dėžutę ne

toje.

Netrukus katinas užsiropštė man ant peties. Leidau jam čia tupėti, bet tu

žutę nešiausi iki pat gyvūnų globos centro. Atsidūrę priimamajame pateko

krą pragarą. Čia buvo tiršta lankytojų, daugiausia šunų ir jų savininkaugusiųjų ir kūnus išsitatuiravusių paauglių plikai skustomis galvo

ptyniasdešimt procentų šunų buvo Stafordšyro terjerai, sužeisti šunų kov

kriausiai rengiamose žmonių pramogai.

Didžioji Britanija paprastai vadinama gyvūnų mylėtojų valstybe. Tačiau da

o suabejojau. Kai kurių žmonių elgesys su gyvūnais pasibaisėtinas.

Katinas tai tupėjo man ant kelių, tai vėl užsiropšdavo ant peties. Akivai

rvinosi. Puikiai jį supratau. Šunys priimamajame urzgė ant jo, šeimininkko stipriai laikyti juos už pavadėlio, nes veržėsi artyn.

Šunys vienas po kito buvo vedami į gydyklą. Kaskart pasirodžius slaugei, m

katinu nusivildavome. Galiausiai, išlaukę keturias su puse valandos, buv

iimti.

Pagaliau slaugė ištarė:

– Pone Bauenai, veterinaras kviečia jus.

Veterinaras buvo vidutinio amžiaus vyras, veidas išvargęs kaip šilto ir š

ačiusio žmogaus. Išsyk pajutau jam prielankumą. Gal kad pats buvau susid

agresija?

– Na, kokios bėdos? – paklausė veterinaras.

Jis tiesiog dirbo savo darbą, bet labai norėjau atkirsti: „Jeigu žinočiau ko

būčiau atėjęs.“ Tačiau atsispyriau pagundai. Papasakojau, kad radau ka

ugiabučio koridoriuje, parodžiau pūlinį ant užpakalinės kojos.– Gerai, dirstelėkim, – pasakė veterinaras.


15/152

Jis išsyk suprato, jog katinui skauda, todėl, kad palengvėtų, davė mažytę d

azepamo. Tada pasakė išrašysiąs nestipraus amoksicilino, kurį reikėsią gir

i savaites.

– Jeigu per tą laiką nepagerės, vėl ateikit, – pasakė man.

Nutariau pasinaudoti proga ir paklausti apie blusas. Veterinaras gr

tikrino katino kailį, bet nieko nerado.

– Vis dėlto išrašysiu kelias tabletes. Blusos – rimta jaunų kačių bėdaiškino.

Vos susilaikiau nepasakęs, kad man tai žinoma. Stebėjau, kaip jis rašo a

ceptą. Buvau dėkingas, kad neprašytas patikrino, ar katinui neįtai

ikroschema. Jos nebuvo, o tai dar kartą patvirtino, jog gyvūnėlis – benamis

– Pasitaikius progai įskiepykite mikroschemą, – patarė veterinaras. – Be t

ikia kuo greičiau kastruoti, – pridūrė paduodamas man bukletą, reklamuoj

mokamas valkataujančių kačių kastravimo paslaugas, ir jas teikianaigos kuponą.

Prisiminęs, kaip katinas lakstė po namus ir koks piktas buvo, pritarda

nktelėjau.

– Gera mintis, – nusišypsojau.

Vyliausi, kad veterinaras pasidomės, kodėl taip manau, bet jam tai nerūp

rškino kompiuterio klavišais, ekrane rašė pastabas ir spausdino rece

kivaizdu: jam mes – tik produkcija ant konvejerio, kurią reikia sutvar

stumti ir parengti vietą kitam ligoniui. Bet veterinaras nekaltas – t

stema.

Per kelias minutes viskas buvo baigta. Išėjęs iš veterinaro kabineto, nu

ie vaistų kiosko ir padaviau receptus.

Baltu chalatu vilkinti moteris buvo draugiškesnė.

– Gražus gyvūnas, – pasakė ji. – Mano mama kadaise laikė rudą kaeresnio bičiulio nebūtų radusi. Nuostabus charakteris. Tupėdavo jai prie

stebėdavo, kaip gyvenimas slenka pro šalį. Nebūtų jos palikęs net

roginėtų bombos.

Ji įvedė skaičiukus ir kasos aparatas išspjovė čekį.

– Iš viso dvidešimt du svarai, mielasis.

Man apmirė širdis.

– Dvidešimt du svarai?! – pralemenau. Turėjau trisdešimt su trupučiu.


16/152

– Deja, taip, mielasis, – atsakė slaugė, žiūrėdama į mane užjaučiamai,

permaldaujamai.

Padaviau tuos trisdešimt svarų grynais ir paėmiau grąžą.

Man tai buvo dideli pinigai. Visas dienos uždarbis. Bet neturėjau pasirink

galėjau nuvilti naujojo draugo.

– Regis, artimiausias dvi savaites teks praleisti kartu, – pasakiau katinui

ėjome pro duris ir patraukėme namo.Sakiau tiesą. Kol nesugirdysiu visų tablečių, katino neišleisiu. Niekas kitas

k nepasirūpins, be to, gatvėje jis gali užsikrėsti. Nežinau kodėl, be

sakomybė mane išjudino. Gyvenime atsirado dar vienas tikslas, geras dar

rį turiu padaryti dėl kito, o ne dėl savęs.

Tą popietę nuėjau į gyvūnėlių parduotuvę ir nupirkau ėdalo dviem savaitė

yvūnų globos centre buvau gavęs truputį specialaus ėdalo. Daviau jo kat

dalas jam patiko, todėl kitą dieną nupirkau visą maišelį ir kitokių atsaainavo devynis svarus. Kasininkei atidaviau paskutinius pinigus.

Tą vakarą palikau katiną vieną ir išėjau uždarbiauti į Kovent Gardeną.

bar teks maitinti dvi burnas.

r kelias kitas dienas, kol gydžiau katiną, pažinau jį šiek tiek geriau. Jau buvęs jam vardą – Bobas. Ta mintis kilo žiūrint seną gerą televizijos ser

vin Pyksas“. Jame yra veikėjas, vadinamas Žudiku Bobu. Tas žmo

zofrenikas, Džekilas, virstantis Haidu. Čia jis normalus, sveikas vyrukas

u trenktas ir nesivaldantis. Katinas atrodė šiek tiek panašus į jį. Kai laimin

patenkintas, būna ramus ir mielas, bet kai nuotaika prasta, tampa mani

siblaškančiu po butą. Mintis taip pavadinti katiną toptelėjo vieną va

lbantis su bičiule Bele.– Jis šiek tiek panašus į Žudiką Bobą iš „Tvin Pykso“, – pasakiau, bet j

ejingai dėbtelėjo, ir tiek.

Nesvarbu. Jis bus Bobas.

Dabar jau neabejojau, kad Bobas gyveno gatvėje. Kai jį prispirdavo, grie

sisakydavo naudotis dėžute su kraiku, kurią buvau nupirkęs. Tekdavo n

ukan į sodelį prie namų. Jis tekinas puldavo į krūmus, atlikdavo savo reikla

kapstydavo žemėmis.


17/152

Vieną rytą stebint šį ritualą dingtelėjo, ar tik jo šeimininkai nebuvo keliaut

tname keliautojų buvo apstu, viena stovyklavietė net įsikūrė netoli m

ugiabučio. Gal jis buvo keliautojų šeimos katinas ir netyčia atsiliko

imininkų? Jis tikrai ne naminis, akivaizdu.

Pamažu katinas prisirišo prie manęs. O aš – prie jo. Iš pradžių jis, nors ir b

elnus, manęs prisibijojo. Ilgainiui ėmė vis labiau pasitikėti, da

augiškesnis. Kartais būdavo padūkęs ir net agresyvus. Bet dabar jau žinoi dėl to, kad neiškastruotas.

Mūsų gyvenime įsivyravo šiokia tokia tvarka. Rytais palikdavau Bobą nam

davau į Kovent Gardeno gatvę, ten grodavau, kol susirinkdavau užtekt

nigų. Grįžęs namo rasdavau katiną laukiantį prie durų. Jis sekdavo pa

ane į kambarį, įsitaisydavome ant sofos ir kartu žiūrėdavome televizorių.

Tuo metu pradėjau suvokti, koks tas katinas protingas. Jis suprato viską

m sakau. Patapnodavau per sofą kviesdamas sėstis šalia – išsyk paklusduprasdavo, kai sakydavau, kad laikas gerti vaistus. Kaskart dėbtelėdavo į m

rsi klaustų: „Ar būtina?“ Nesipriešindavo, kai kišdavau tabletes į burn

elniai glostydavau kaklą, kol nurydavo. Katės labai pyksta, kai mėgin

ažiodyti, bet Bobas jau pasitikėjo manimi.

Nedaug trūko, kad pripažinčiau, jog šis katinas – ypatingas. Tokio man

teko sutikti. Jis nebuvo tobulas, toli gražu. Žinojo, kur laikomas maista

uolat trynėsi virtuvėje, ieškodamas ėdalo vartė puodus ir keptuves. Spintelldytuvo durys jau buvo apibraižytos, nes karštligiškai stengdavosi prasibr

skanumynų. Tačiau kai pasakydavau „ne“, išsyk paklusdavo. Užtekd

arti: „Ne, Bobai, eik šalin!“ – ir jis pasitraukdavo. Taip kaskart įrodydavo,

a protingas. O aš vėl susimąstydavau apie jo kilmę. Ar benamis arba ga

tinas kreiptų dėmesį į tai, ką jam sako žmogus? Abejoju.

Man patiko Bobo draugija, bet žinojau, kad turiu būti atsargus. Nev

rnelyg susidraugauti, nes anksčiau ar vėliau jis panorės grįžti į gatvę. Bo

iš tų katinų, kuriems patinka gyventi uždarytiems. Jis – ne naminis gyvūna

Šiuo metu buvau jo globėjas, pasiryžęs kuo geriau atlikti tą vaidmenį. Tro

rengti jį gatvei, todėl vieną rytą užpildžiau veterinarijos gydytojo man d

mokamo kastravimo kuponą ir įmečiau į pašto dėžutę. Net nustebau,

sakymas atėjo po poros dienų. Voke buvo įdėtas nemokamo kastrav

ankas.


18/152

tą rytą išnešiau Bobą į kiemą atlikti gamtinių reikalų. Dėžutė su kraiku, k

m nupirkau, stovėjo švari ir nepaliesta. Ji jam nepatiko.

Bobas puolė į krūmus prie gretimo namo. Ši vietelė traukė jį kaip magne

ikiausiai šitaip žymėjo teritoriją. Skaičiau apie tai viename mokslini

rnale.Kaip visada, katinas užtruko minutę ar dvi, tada viską užkasė žemėmis. K

arumas ir tvarkingumas nesiliovė mane stebinę. Kodėl joms šitai taip svarb

Bobas patenkintas jau lindo iš krūmų, bet staiga sustingo, lyg būtų k

matęs. Jau ketinau priėjęs pasižiūrėti, ko jis sunerimo, tačiau Bobas st

ko pirmyn. Viskas įvyko akimirksniu. Nespėjau nė apsidairyti, o jis č

žką, spurdantį žolėje prie gyvatvorės. Priėjau arčiau. Pasirodo, ten b

ažos, kokių septynių centimetrų ilgio, pilkos pelytės. Turbūt mėgino prasmo katiną, bet nepavyko. Bobas liuoktelėjo ir žaibiškai sučiupo pad

ntimis. Koks žavus vaizdas! Pelės kojos mataruoja, o Bobas volioja kū

urnoje, kad galėtų pribaigti. Netrukus tai įvyko, ir pelė nurimo. Tada Bo

guldė ją ant žemės.

Žinojau, kas dabar bus, bet nenorėjau, kad Bobas ėstų pelę. Jos –

atintojos. Atsiklaupiau ir pamėginau atimti katino grobį. Bobas neatr

tenkintas, negarsiai urgztelėjo, o gal purkštelėjo ir dantimis vėl sugriebė p– Duok ją man, Bobai, – pasakiau griežtai. – Duok!

Katinas neskubėjo paklusti. Pažvelgė į mane tarsi klausdamas: „K

rėčiau?“

Panaršęs striukės kišenę radau kažin kokį trupinį ir pasiūliau Bobui maina

– Imk, Bobai, tai daug sveikiau.

Mano žodžiai katino neįtikino, bet po kelių akimirkų jis nusileido ir atsitra

uo pelės. Paėmiau ją už uodegos ir nusviedžiau tolyn.Prisiminiau dar vieną nuostabų kačių bruožą: jos iš prigimties yra plėšrū

monėms nepatinka mintis, kad mieloji gražioji jų katytė yra žudikė mani

t katės, jei tik pasitaikys proga, tikrai žudys. Kai kuriose pasaulio ša

rkim, Australijoje, griežtai draudžiama leisti katėms bastytis naktimis,

pjaus paukštelius ir graužikus.

Bobo elgesys tai patvirtino. Stebėjausi jo šaltakraujiškumu, greitum

bėjimu žudyti. Jis tiksliai žinojo, ką ir kaip daryti.


19/152

Vėl galvojau apie jo gyvenimą prieš atsiduriant mūsų daugiabučio koridor

aip jis gyveno? Kur gyveno ir kaip išgyveno? Gal kasdien medžiodama

damas grobį? Augo namuose ar tenkinosi tuo, ką rasdavo gamtoje? Kai

po tokiu, koks yra šiandien? Labai norėjau žinoti. Neabejojau, kad bena

ano katinas galėtų daug papasakoti.

Mudu su Bobu buvome panašūs.

Nuo tada, kai nebegyvenu gatvėje ir nevalkatauju, manęs dažnai klausinėdie aną, gatvinį, gyvenimą. Teiraudavosi, kaip galėjau šitaip nusiristi. Kai k

mantinėdavo itin profesionaliai. Kalbėjausi su daugybe socialinių darbuo

ichologų ir net policijos pareigūnų, jiems rūpėjo, kas atsitiko, kodėl atsidū

tvėje. Bet domėdavosi ir eiliniai žmonės. Manau, iš dalies dėl to,

lvodavo: „Ačiū Dievui, jis, o ne aš.“ Tačiau visi žino: šitaip gali nu

ekvienam. Kita vertus, matant tokį kaip aš, jų gyvenimas atrodo gražesnis

lvodavo: „Maniau, mano gyvenimas niekam tikęs, bet, pasirodo, gali būtiogiau – kaip štai tam vargšeliui.“

Į klausimą, kodėl atsidūrė gatvėje, kiekvienas žmogus atsakytų vis kitaip.

a ir panašumų. Narkotikai ir alkoholis – štai svari priežastis. Tačiau l

žnai kelio, atvedusio žmogų į gatvę, pradžia yra vaikystėje, tai priklauso ir

ntykių šeimoje. Taip atsitiko man.

Mano vaikystė buvo labai nerami. Daugiausia dėl to, kad nuolat keliauda

Didžiosios Britanijos į Australiją ir atgal. Gimiau Surėjuje, o kai buvau trsikėlėme į Melburną. Mama ir tėvas jau gyveno atskirai. Tėvas liko Surėj

mama susirado pardavėjos darbą „Rank Xerox“ kopijavimo apa

mpanijoje Melburne. Jai sekėsi puikiai, tapo viena geriausių pardavėjų.

Mama nenustygo vietoje, ir po dvejų metų iš Melburno persikėlėme į Vak

ustraliją. Čia gyvenome trejus ar ketverius metus, kol man sukako devyn

yvenimas Australijoje buvo geras. Turėjome erdvų namą su dideliu sodu. Vi

uvo tiek, kad galėjau žaisti ir tyrinėti pasaulį. Be to, man patiko Austra

mta. Tik viena bėda – neturėjau draugų.

Aš sunkiai pritapdavau mokykloje. Turbūt dėl to, kad nuolat kraustydavom

tvirtinti Australijoje negalėjau, nes vos sulaukiau devynerių, grįžome į Didž

itaniją, į Saseksą, ir įsikūrėme netoli Horšamo. Anglijoje man patiko. Ta

s apsipratau šiauriniame pusrutulyje, vėl teko kraustytis atgal į Vak

ustraliją. Man buvo gal dvylika.


20/152

Šį kartą įsikūrėme vietovėje, kuri vadinosi Kvins Rokas. Manau, m

oblemos prasidėjo kaip tik tenai. Dėl tų kelionių vienoje vietoje išbūdav

ejus metus, ne ilgiau. Mama nuolat pirko ir pardavinėjo namus. Aš netur

mtųjų namų, augau klajodamas, nes gyvenom kaip čigonai.

Nesu psichologas, bet per gyvenimą teko nemažai su jais bendrauti. Nė

abejoju, kad gyvenamąją vietą keisdavome per dažnai ir kad augančiam va

i ne į gera. Man pasidarė sunku pritapti. Mokykloje vargiai susirasdaaugų. Pernelyg stengiausi padaryti įspūdį. Taip elgiamasi nebent anksty

ikystėje, tad rezultatas būdavo priešingas – kiekvienoje mokykloje bu

amas. Kvins Roke – ypač. Tikriausiai kliūdavo mano britiškas akcentas ir n

kti.

Aš netgi tapau patogiu taikiniu.

Vieną dieną vaikai sumanė apmėtyti mane akmenimis. Tikrąja žodžio pras

vins Rokas1 taip pavadintas ne šiaip sau. Vaikai prisirinko kalkakmenių, ka buvo pilna, ir apmėtė mane, kai iš mokyklos ėjau namo. Rezultat

megenų sukrėtimas.

Be to, nesutariau su patėviu Niku. Mano paaugliška nuomone, jis buvo šm

ip jį ir vadinau: Nikis Šmikis. Mama su juo susipažino dar tada, kai b

darbinusi Horšamo policijoje, o vėliau jis kartu su mumis persikraus

ustraliją.

Visą mano paauglystę gyvenome kaip klajokliai. Tai vis dėl ma

rslininkiškų avantiūrų. Vis dėlto jai sekėsi. Buvo laikas, kai kūrė mokomuo

lerinkodaros filmukus. Kurį laiką ėjosi labai neblogai. Paskui ji ėmė l

rnalą moterims „City Woman“ ir susimovė. Kartais turėdavome daug pin

rtais kišenėse švilpaudavo vėjai. Tačiau neilgai. Mama buvo p

dybininkė.

Sulaukęs penkiolikos, mokyklą ėmiau lankyti vis rečiau. Šlykštėj

rsekiojotais, kurių buvo daug. Be to, nesutariau su patėviu Niku, nes ginda

vo nuomonę.

Tapau padauža, laukiniu vaiku, namo grįždavau vėlai, neklausiau mam

paisiau jokių autoritetų, kad ir kas jie būtų. Todėl nėra ko stebėtis,

trukus įsigudrinau nuolat patekti į bėdą. To potraukio taip ir neatsikračiau

Pradėjau vartoti narkotikus. Iš pradžių uosčiau klijus, matyt, norėjau pab

uo tikrovės. Prie klijų neįpratau. Pamačiau uostant kitą vaiką ir pamėginau


21/152

s kelis kartus. Tačiau tai buvo tik pradžia. Vėliau ėmiau rūkyti žolę ir uo

luolą, pramoninį tirpalą, kurio yra lako valikliuose ir klijuose. Visa tai b

siję tarpusavyje, vienas potraukis vedė prie kito, tas – dar prie kito, ir

liau. Buvau piktas. Jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų atimti visi šansai.

Parodykit man septynmetį ir aš pasakysiu, kas iš jo bus. Taip kalba žmo

ežinau, ar būtumėte atspėję mano, septynmečio, ateitį, bet veikiau

velgtumėte, kas laukia, kai būsiu septyniolikos. Aš žengiau susinaikinimo keMama visaip stengėsi atpratinti mane nuo narkotikų. Ji matė, kokią žalą

rau, nujautė, kad jei neatsikratysiu bjaurių įpročių, laukia dar didesnės bė

stengėsi kaip visos mamos: apieškodavo mano kišenes, bene ras narko

lis kartus buvo užrakinusi mane kambaryje. Bet durų spyna buvo su mygt

d lengvai atrakindavau paprastu smeigtuku. Spyna atšokdavo, ir pasijusda

svas. Neketinau paklusti nei mamai, nei kam kitam. Žinoma, bardavomė

venimas dar pablogėdavo. Kartą mama nuvedė mane pas psichiatrąustatė daugybę ligų: šizofreniją, maniakinę depresiją, hiperaktyvumą, dėm

ygių. Suprantama, pats visa tai vadinau nesąmone. Buvau sutrikęs paaug

aniau viską išmanąs geriau už kitus. Dabar žvelgdamas atgalios suprantu,

amai buvo nelengva. Tikriausiai jautėsi bejėgė, siaubingai bijojo to, kas ma

išvengiamai laukia. Bet aš buvau abejingas kitų žmonių jausmams. Man

rūpėjo, nesiklausiau, ką sako kiti.

Mūsų santykiai pablogėjo taip, kad kurį laiką gyvenau krikščioniškuose glomuose. Laiką leidau vartodamas narkotikus ir skambindamas git

eisdavosi tik eilės tvarka.

Sulaukęs aštuoniolikos pareiškiau: grįšiu į Londoną ir gyvensiu pas net

serį iš pirmosios tėvo santuokos. Tai buvo dardėjimo žemyn pradžia.

Tuo metu man atrodė, kad į žmones išeinu kaip visi paaugliai. M

tomobiliu vežė į oro uostą. Kai sustojome užsidegus raudonai švi

kštelėjau jai į skruostą, iššokau iš automobilio ir pamojavau. Abu manė

d išvykstu pusmečiui. Planavome, jog Londone pagyvensiu pusę m

bendrausiu su sese ir sieksiu didžiosios svajonės – būsiu muzikantas. Bet

anai sugriuvo.

Iš pradžių tikrai apsistojau pas sesę pietiniame Londone. Man atvykus, sva

itin apsidžiaugė. Kaip minėjau, buvau maištingas paauglys, rengiausi

tas ir turbūt buvau tikra rakštis uodegoje, be to, gyvenau iš jų malonės.Australijoje dirbau elektronikos parduotuvėje, pardavinėjau mobiliuo


22/152

lefonus. O Anglijoje padoraus darbo susirasti nepavyko. Iš pradžių, 1

etais, įsidarbinau padavėju bare. Bet jiems nepatiko mano veidas, tad leid

vaduoti kitus, išėjusius kalėdinių atostogų. Negana to, jie parašė laišką į da

ržą ir pranešė, esą iš darbo išėjau pats, o tai reiškė, kad negausiu pašal

ri man priklausė, nes gimiau Anglijoje.

Po viso to svainis nepageidavo matyti manęs savo namuose. Ilgainiui ab

se išgrūdo mane į gatvę. Susisiekiau su tėčiu, kelis kartus jį aplankiau,uvo akivaizdu, kad nesutarsime. Beveik nepažinojome vienas kito, todėl

dingtelėjo įsikurti pas jį. Nakvodavau pas draugus ant grindų, ant so

etrukus jau gyvenau kaip klajoklis, nešiodavausi miegmaišį ir nakvod

airiuose butuose aplink Londoną, į kuriuos įsibraudavau neteisėtai.

Gyvenimas sparčiai ritosi žemyn.

akvynės Londono gatvėse sugniuždo žmogų. O blogiausia, kad sumenkina

monių akyse. Jie mato tave, gyvenantį gatvėje, ir laiko visišku nuliu. Ne

rėti su tavim jokių reikalų. Labai greitai vieną po kito prarandi draugus.

iegodavau pas kokį nors pažįstamą, gaudavau krovėjo darbo. Bet vos

žinojo, kad esu benamis, tuojau pat atleido, nors darbe nė k

nusižengiau. Benamių galimybės įsidarbinti itin menkos.Išsigelbėjimą rasti galėjau nebent parvykęs į Australiją. Turėjau nusipi

ietą, bet likus dviem savaitėms iki skrydžio pamečiau pasą. Naujam p

turėjau pinigų. Viltis grįžti į Australiją, pas šeimą, dingo. Tam tikra pra

ngau ir aš pats.

Kitas mano gyvenimo tarpsnis praėjo tarsi rūke: narkotikai, alkoholis, smu

usikaltimai. Rūką dar sutirštino neviltis. Įjunkau į heroiną. Bet negelbėjo ir

pradžių jis padėdavo man greičiau užmigti gatvėje. Tapdavau nejautrus ša

vienatvei. Apsvaigęs tarsi persikeldavau kitur. Deja, heroinas užvaldė ir m

elą. 1999-aisiais tapau nuo jo priklausomas. Regis, kelis kartus

numiriau, nors, po teisybei, atsijungęs buvau tiek kartų, kad nė nežinoda

s man darosi. Tuo laikotarpiu nė sykio netoptelėjo susisiekti su namiškiais

ngau ir man jie neberūpėjo. Rūpėjo tik viena – išgyventi. Dabar

isimindamas suvokiu, kokį pragarą teko išgyventi artimiesiems.

sirūpinimas buvo begalinis.


23/152

Kad jie sielvartauja, man dingtelėjo tik po metų, kai jau apie devynis mėne

venau Londono gatvėse. Vos atvykęs į Londoną susisiekiau su tėvu,

skiau daug mėnesių su juo nesikalbėjau. Artėjant Kalėdoms nuspendžiau

m paskambinti. Atsiliepė jo žmona, mano pamotė. Tėvas baisiai pyko,

gokai neėmė ragelio, privertė mane laukti kelias minutes.

– Kur tave velnias nešioja? Aš kraustausi iš proto! – išrėkė, kai jau pa

lbėti.Kažką lemenau, nevykusiai teisinausi, o jis tik šaukė. Sakė, kad palaiko ry

ama, kad toji beviltiškai mėgina mane surasti. Supratau: ji baisiai nerima

k anksčiau jiedu nesikalbėdavo. Tėvas šaukė, rėkė ant manęs ištisas pen

inutes – ir iš palengvėjimo, ir iš įtūžio. Turbūt manė, kad numiriau. Tam t

asme taip ir buvo.

Taip gyvenau apie metus. Iš gatvės mane ištraukė benamių glo

ganizacija. Įkurdino prieglaudoje. Pirmoji buvo „Saitai“ Šv. Martyno gatveuo laiku kaip tik nakvodavau prekyvietėje šalia jų.

Atsidūriau vadinamajame pažeidžiamųjų sąraše, o tai reiškė, kad

teikiama pirmenybė gaunant kampą. Bėda ta, kad beveik visą dešimtmetį

venti siaubinguose bendrabučiuose, viešbutėliuose, kur gauni tik lov

usryčius, kartu su heroiną ir kreką vartojančiais narkomanais, kurie v

ską, kas tik neprikalta. Apvogė ir mane, nugvelbė viską, ką turėjau. Įpr

ieš užmigdamas vertingiausius daiktus slėpti po drabužiais. Galvojau tik

i, kaip išgyventi.

Mano priklausomybė nuo narkotikų tik didėjo. Artėjant trisdešimta

mtadieniui buvau taip įjunkęs, kad atsidūriau ligoninėje. Gaivalojausi k

ėnesius, paskui buvau įtrauktas į reabilitacijos programą. Kurį laiką gyve

en tuo, kad kasdien pėdinau į vaistinę, kas antrą savaitę autobusu važiuod

priklausomybių ligų skyrių Kamdene. Tai kone virto refleksu: atsikeliu iš lo

einu arba važiuoju – automatiškai, tarsi apgaubtas rūko, nes iš tikrųjų da

ip jausdavausi. Lankydavausi ir konsultacijose. Ten neužsičiaupda

lbėdavau apie savo įprotį, apie tai, kaip viskas prasidėjo ir kaip ketin

ročio atsikratyti.

Vartodamas narkotikus pasiteisinimų randi visokių ir nesunkiai, bet aš žin

krąją priežastį. Tai vienatvė. Heroinas padėdavo man užmiršti, kad

enišas, neturiu nei šeimos, nei draugų. Buvau visiškai vienas, o vienin


24/152

augas – heroinas. Daugeliui žmonių tai atrodo keista ir nesuvokiama.

Giliai širdyje supratau, kad žudau save. Tikrąja žodžio prasme. Todėl

letą metų pavyko atprasti nuo heroino. Perėjau prie amfetamino, sintet

iato, kuriuo gydomi nuo morfijaus ir heroino priklausomi narkomanai. 2

etų pavasarį ryžausi po truputį atprasti ir nuo jo ir galiausiai visiškai pasve

Pagrindinė priežastis – gavau butą Totname. Atsikrausčiau į eilinį daugiab

riame gyveno eilinės šeimos. Supratau gavęs progą vėl įstatyti gyvenimžes.

Reikėjo mokėti nuomą, todėl pradėjau skambinti gitara Kovent Gard

tvėje. Uždirbdavau nedaug, bet ant stalo visada būdavo maisto, pi

tekdavo susimokėti už dujas ir elektrą. Vėl pajutau žemę po kojomis. Žino

d tai – mano šansas. Taip pat žinojau, kad šįkart turiu juo pasinaudoti. J

ūčiau katė, šis gyvenimas būtų devintas.

Kvino uolos.


25/152

3 skyrius

Operacija

dviejų savaičių Bobas atrodė daug geriau. Žaizda kojoje gijo puikiai, nup

otai po truputį mažėjo, nes ataugo kailis, plaukai pasidarė tankesni. Ka

ukutis padailėjo, akys tapo linksmesnės. Dabar jos buvo gražiai ža

ltonos ir spindėjo.

Katinas tikrai sveiko, o geriausias įrodymas buvo tai, kad siautėjo po b

kdavosi kaip dervišas, skraidydavo iš vienos vietos į kitą, o pastarąją sav

rto energijos kamuoliu. Nė nenumaniau, kad taip būna. Kartais jis šokinėd

lakstydavo po namus kaip maniakas. Piktai draskydavo viską, ką radęs,

ane. Visi mediniai paviršiai bute buvo subraižyti. Mano plaštaka ir visa ran

ip pat. Bet nekreipiau dėmesio, žinojau, kad jis draskosi ne iš pykčio, o

isdamas.

Katinas tapo tikru virtuvės siaubūnu, krapštė spintelės ir šaldytuvo d

ėgindamas patekti prie mano maisto atsargų, todėl teko nupirkti kelias pi

astikines spyneles. Be to, turėjau akylai stebėti, kad koks nors reikalin

iktas netaptų jo žaislu. Batai ar drabužis galėjo akimirksniu virsti skutais.

Bobo elgesys vertė mane galvoti apie kastravimą. Per visą gyvenimą ma

ug kačių ir puikiai supratau, dėl ko jis šėlioja. Yra jaunas katinas, todėl

delis testosterono kiekis verčia kūną skraidyti. Vadinasi, teks kastruoti. Llioms dienoms iki gydymo kurso pabaigos nutariau paskambinti čionykšči

terinarams į Abatijos kliniką Dalstono skersgatvyje.

Apsvarsčiau, kas būtų, jeigu nieko nekeisčiau, apmąsčiau visus už ir prieš

uvo daug daugiau. Jeigu katinas nebus iškastruotas, ateis valanda,

rmonai visiškai jį užvaldys, ir tada jis puls valkatauti į gatvę, ieškoti m

tyčių. Kitaip tariant, namie jo nebūtų ištisas dienas, gal net savaites. O gat

li suvažinėti automobilis, jis peštųsi su kitais katinais. Įtariau, kad tok


26/152

štynėse ir susižeidė. Katinai stropiai saugo savo teritoriją ir aitriu kv

žymi jos ribas. Galėjo nutikti taip, kad Bobas įpėdino į svetimą teritoriją i

i sumokėjo savo kailiu. Gal esu paranojikas, bet maniau, kad nekastruota

lėtų – nebūtinai, bet vis tiek, – užsikrėsti kačių leukemija arba KIV, kačių

maina. Ir paskutinis, bet vis dėlto svarus už buvo tai, kad jeigu jis liks gyv

s mane, iškastruotas pasidarys ramesnis, gero būdo gyvūnėlis. Jam nesin

są laiką bėgioti kaip patrakėliui.Argumentų prieš sąrašas buvo labai trumpas: Bobas išvengtų nesudėti

irurginės operacijos, ir tiek. Šis argumentas nusverti niekaip negalėjo.

Paskambinau į veterinarijos kliniką ir pasikalbėjau su slauge. Paaiškinau

vo padėtį, paklausiau, ar galiu tikėtis katinui nemokamos operacijos. Sla

sakė, kad galiu. Jeigu tik atnešiu pažymą iš veterinaro, pas kurį lankė

ksčiau, kai gydžiau katinui koją ir gavau vaistų nuo blusų ir kirmėlių.

Nerimavau tik dėl to, kad Bobui vis dar girdau vaistus. Paaiškinau, jog gydtibiotikais kursas eina į pabaigą, bet slaugė patikino, esą tai ne kliūtis. Pa

sirašyti operacijai, kuri būtų po dviejų dienų.

– Atneškite katiną iš ryto ir palikite. Jeigu viskas vyks sklandžiai, vak

lėsite pasiimti, – pridūrė ji.

Rytą, kai Bobas turėjo būti operuojamas, pakirdau anksti, nes žinojau:

terinarą katiną turiu nunešti iki dešimtos valandos. Tai buvo antras ka

irmas – apsilankymas gyvūnų globos centre), kai vėl leidomės į toloką keliatinui tebegirdžiau antibiotikus, tad iš buto niekur neišleisdavau,

nešdavau į lauką atlikti gamtinių reikalų. Todėl dabar įkėliau į tą pačią ž

astikinę dėžutę, kurioje jį prieš dvi savaites nešiau pas veterinarą.

Dangus buvo apniukęs, todėl paėmiau ir dangtį. Išėjęs į lauką pridengiau

žutę. Ir šį kartą tupėti dėžutėje Bobui nepatiko. Jis kaišiojo galvą ir ste

o šalį slenkantį pasaulį.

Abatijos klinika buvo įsikūrusi Dalstono skersgatvyje, kuriame g

rduotuvių, mažame pastate, įsispraudusiame tarp naujienų agentūro

edicinos centro. Mudu atėjome daug anksčiau, nei buvo nurodyta, ir pama

ugybę žmonių, įprastą chaotišką vaizdą: šunys tampė pavadėlius ir urzgė

čių, tupinčių dailiose nešioklėse. Bobas vienintelis kiūtojo savadar

šioklėje, todėl akimirksniu tapo agresyvių šunų takiniu. Ir vėl pamačiau b

andertaliečius panašių vyrukų su Stafordšyro terjerais.Kita katė tikrai būtų mėginusi pasprukti, bet Bobas nė nemirktelėjo


27/152

siškai pasikliovė manimi.

Kai buvo paskelbta mano pavardė, mūsų pasitikti išėjo jauna, gal dvidešim

etų, slaugė. Ji laikė rankose kažkokius popierius. Pakvietusi į kabinetą, užd

an kelis tradicinius klausimus.

– Po operacijos gyvūnas daugintis negalės, tai nebeatkuriama. Ar t

eityje nenorėsite turėti Bobo palikuonių? – paklausė ji.

Aš tik nusišypsojau ir linktelėjau.– Ne, nenorėsiu, – atsakiau kasydamas Bobui galvą.

Kitas jos klausimas mane suglumino.

– Kiek Bobui metų? – šypsodamasi pasidomėjo ji.

– Nežinau, – atsakiau ir greitai papasakojau jo istoriją.

– Hm... Gerai, ogi pažiūrėkime. – Ji paaiškino, kad kol Bobas nekastruota

mžių nustatyti nėra sunku. – Katinai ir katės subręsta maždaug šešių mėne

igu iki to laiko neiškastruojami, vyksta akivaizdūs fiziniai pokyčiai: papiltinų snukutis, ypač skruostai. Kailis sutankėja, katinas užauga didelis, d

desnis už kastruotą, – pasakojo ji. – Bobas dar nėra labai didelis, todėl sp

d jo amžius – devyni ar dešimt mėnesių. – Ji padavė man užpildyti ka

rdavimo blanką ir pridūrė, kad iškastravus gali būti komplikacijų. Tačiau

utinka labai retai. – Mes kruopščiai patikrinsime jį prieš operaciją, gal

imsime kraujo, – kalbėjo ji. – Jei kas, susieksime su jumis.

– Gerai, – atsakiau sutrikęs. Mobiliojo telefono neturėjau, todėl susisiek

animi jie negalės.

Seselė supažindino mane su procedūra.

– Operacija atliekama taikant bendrąją nejautrą, ji paprastutė. Sėkl

šalinamos įpjovus kapšelius.

– Vaje, Bobai, – tarstelėjau žaismingai šiaušdamas katinui kailį.

– Jeigu viskas gerai, galėsite pasiimti jį po šešių valandų, – pasakė sesežvelgė į laikrodį. – Taigi šešiolika trisdešimt. Tinka?

– Taip, tinka, – linktelėjau. – Tai iki.

Dar kartą glustelėjau prie Bobo ir išėjau į apniukusią gatvę. Lietus v

smarkavo. Važiuoti į Londono centrą nebuvo prasmės. Tik spėčiau įsikur

dainuoti kelias dainas, o jau reikėtų lėkti atgal. Todėl nutariau išmėginti la

ie netoli esančios Dalston Kingslando traukinių stoties. Ne pati geria

eta, bet kelis svarus vis tiek uždirbčiau, be to, prastumčiau laiką, kol išope


28/152

obą. Šalia stoties yra batsiuvio dirbtuvėlė, tas vyrukas draugiškas, tikrai

sislėpti nuo nesiliaujančio lietaus.

Skambindamas gitara stengiausi negalvoti nei apie Bobą, nei apie operac

atinas veikiausiai gyveno gatvėje, tad gali būti, kad yra ligotas. Gird

lbant, jog kartais šunys ir katės atvedami pas veterinarą nesudėti

eracijai, bet operuojami nugaišta. Tokias niūrias mintis vijau šalin. Bet neb

ngva, ypač kai virš galvos plaukė tamsūs debesys.Laikas slinko labai lėtai. Pagaliau laikrodžio rodyklė stabtelėjo ties penkio

inučių po ketvirtos, ir aš ėmiau krautis daiktus. Kelis šimtus metrų iki klin

gau tekinas.

Slaugė, su kuria bendravau, dabar buvo registratūroje, kalbėjosi

legėmis. Ji nusišypsojo man.

– Kaip jis? Ar operacija pavyko? – paklausiau gaudydamas kvapą.

– Katinas laikosi puikiai, nesirūpinkit, – atsakė ji. – Atsipūskite, ir ašlydėsiu.

Keista. Jau daug metų šitaip nesijaudinau.

Įėjau į chirurgijos skyrių ir pamačiau Bobą, gulintį gražiame, šiltame narve

– Bobai, sveikas, drauguži, kaip laikaisi? – paklausiau.

Jį tebeveikė vaistai, buvo apsnūdęs ir iš pradžių manęs nepažino. O paž

šoko ir ėmė nagais draskyti narvo duris, lyg sakytų: „Išleisk mane iš čia.“

Slaugė paprašė manęs pasirašyti ant paleidimo blanko ir dar kartą apžiūobą norėdama įsitikinti, ar tikrai galima išleisti. Toji mergina buvo miel

slaugi, visiška priešingybė anai slaugei, su kuria kalbėjausi pas pir

terinarą. Šioji parodė man pjūvių vietas.

– Dar kelias dienas bus patinę ir skaudės, bet tai normalu, – pasakė

etsykiais pažiūrėkite, ar nešlapiuoja. Jeigu šlapiuos, skambinkite mums

neškite jį patikrinti. Bet, manau, viskas bus gerai.

– Kiek laiko jis gaivelėsis? – paklausiau.

– Gal kelias dienas, paskui vėl bus normalus žvitriaakis pūstauodegis katin

sakė ji. – Čia priklauso nuo gyvūno. Vieni atsigauna akimirksniu, kiti ap

ūna net kelias dienas. Bet paprastai visi atsigauna per keturiasde

tuonias valandas ir jaučiasi sveiki kaip ridikai. Rytoj ėsti jis tikriau

norės, bet apetitas grįš greitai. Jeigu per ilgai bus mieguistas, skambin

ums arba atneškite patikrinti. Kartais per operaciją katės pasigauna infekt taip nutinka itin retai, – kalbą užbaigė ji.


29/152

Buvau pasiėmęs dėžę ir jau siekiau Bobo, ketindamas patupdyti į ją,

augė mane sulaikė.

– Palūkėkit, – tarstelėjo ji, – šį tą sumaniau.

Ji pasišalino, bet netrukus grįžo nešina gražiu mėlynu narveliu.

– Jis ne mano, – pasakiau.

– Ak, nesirūpinkit. Turime daug atliekamų. Imkit. Kada nors eidamas pro

nešite.– Vaje!

Nė nenumaniau, iš kur tas narvelis. Gal kas užmiršo pasiimti? Gal atnešė j

tę, o atėjęs jos atsiimti sužinojo, kad narvelio nebeprireiks? Ai, tiek

sigilinsiu.

Buvo akivaizdu, kad operacija labai nualino Bobą. Visą kelią iki pat nam

ulėjo narvelyje ir snūduriavo. Kai įėjome į butą, lėtai nutrepseno į pam

etą prie radiatoriaus ir atsigulė. Išmiegojo visą naktį.Kitą dieną uždarbiauti nėjau, norėjau įsitikinti, kad katinas sveik

terinaras patarė po operacijos atidžiai prižiūrėti jį parą ar dvi – gal išai

ks šalutinis poveikis. Turėjau ypač atkreipti dėmesį, ar nekamuoja nuola

audulys, nes tai blogas ženklas. Savaitė baigėsi, man reikėjo pinigų,

ekada neatleisčiau sau, jei katinui kas nutiktų, todėl likau namie ir visą

ebėjau Bobą.

Laimė, jis greitai sveiko. Kitą rytą buvo jau žvalesnis ir suėdė negau

usryčius. Kaip slaugė ir sakė, apetito neturėjo, bet sušveitė pusę duben

ėgstamo ėdalo, ir tai teikė vilčių. Katinas šiek tiek pavaikštinėjo po butą,

sigauti dar nespėjo.

Per kelias kitas dienas jis atsipeikėjo ir vis labiau priminė ankstesnįjį Bobą

eracijos praėjus trims dienoms, jau rijo ėdalą kaip anksčiau. Mačiau,

rtais jam suskausdavo. Tada susigūždavo arba staiga sustodavo, betbuvo bėda.

Žinojau: šėliojimo priepuolių dar bus, tačiau džiaugiausi tuo, ką padariau.


30/152

4 skyrius

Į kelionę

dviejų savaičių tariau sau: metas pagalvoti, kaip grąžinti Bobą į gatvę. Ju

tenai atėjo ir turbūt norėtų grįžti.

Katino savijauta sparčiai gerėjo, jis atrodė daug sveikesnis negu tada,

mačiau jį pirmą kartą, ir labai papilnėjo.

Taigi po dienos ar dviejų, kai jau buvome užbaigę gydymo kursą, o Bobas v

sigavo po operacijos, išnešiau jį į lauką. Pavedėjau takeliu iki vartų ir pam

tvės pusėn.

Bobas tik stovėjo ir sutrikęs žiūrėjo į mane, lyg klaustų: „Ką turėčiau dary

– Eik, eik, eik, – raginau modamas nuo savęs.

Jam tai nepadarė jokio įspūdžio.

Akimirką mudu su Bobu spitrėjome vienas į kitą, lyg laukdami, katras nus

rmas. Bobas pasisuko ir nupėdino šalin, bet ne į gatvę, o prie krūmų, kur

tiko atlikti gamtinius reikalus. Paskui duobutę užkapstė žemėmis

skubėdamas grįžo pas mane.

Šį kartą jo akys tarsi sakė: „Gerai, padariau, ko norėjai. Kas dabar?“

Tik tada pagaliau suvokiau, kas vyksta.

– Regis, tu nori pasilikti? – paklausiau tyliai.

Iš dalies buvau patenkintas. Katino draugija man patiko, jis buvo asmenet šaltas protas sakė, kad pasilikti jo nederėtų. Juk vis dar turėjau rūp

vimi. Vis dar dalyvavau priklausomybės nuo narkotikų gydymo programoj

ip bus artimiausioje ateityje. Kaip, galas griebtų, man pavyks rūpintis ka

tgi tokiu protingu ir savarankišku kaip Bobas? Veikiausiai nukentėtume ab

Sunkia širdimi nutariau pamėginti palengva atpratinti jį nuo savęs. Ry

eidamas uždarbiauti, namie jo nebepaliksiu. Išvesiu į lauką ir tegu vai

rke.


31/152

– Sunki meilė, – tariau sau.

Katinui toks planas visai nepatiko. Kai pirmą kartą palikau jį vieną, dėbtel

ane, lyg sakytų: „Išdavike.“ Man tolstant su gitara už nugaros, ėmė ei

skos, tipeno šaligatviu kaip seklys, besistengiantis likti nepastebėtas. Ta

r čia nepastebėsi liuoksinčio ir vis šmėsčiojančio padarėlio ryškiai rudu ka

Kaskart jį pamatęs sustodavau ir modavau liepdamas grįžti atgal. Kat

norom nušlubčiojo šalin, kelissyk priekaištingai dėbtelėjęs į mane. Galiauprato, ko noriu, ir dingo.

Kai po kokių šešių valandų grįžau namo, jis laukė manęs prie laukujų d

etinau neįsileisti jo, bet nugalėjo noras dar kartelį pasikviesti į namus ir l

kurti man prie kojų.

Per kelias kitas dienas mudu nustatėme šiokią tokią tvarką. Kas

likdavau jį lauke, o vakarais, kai grįždavau, rasdavau laukiantį manęs arba

liuko, arba, jeigu kas nors įleisdavo dieną, ant kilimėlio prie mano buto dkivaizdu, jis neketino išeiti.

Nutariau žengti paskutinį žingsnį – palikti Bobą lauke per naktį.

Pirmą naktį mačiau jį tūnantį šalia šiukšlių dėžių. Mėginau nepasteb

asmukti į namą. Kvailystė. Juk jis – katinas, vienas jo ūsas jautresnis už v

ano kūno pojūčius. Vos spėjau atverti duris, Bobas jau spraudėsi į vidų

ktį palikau jį koridoriuje. Rytą radau gulintį ant kilimėlio. Toks vaidini

sėsi kelias dienas.Kiekvieną rytą išėjęs iš buto rasdavau jį tai koridoriuje, tai lūkuriuojantį la

as vakarą jis nežinia kaip patekdavo į pastatą. O galiausiai nutarė, kad m

mėjo, ir man teko spręsti naują problemą. Jis ėmė sekti paskui mane gatve

Iš pradžių atsekė tik iki gatvės, bet pavariau šalin, ir grįžo atgal. Kitą k

ėjėjo šimtą metrų link Totnamo greitkelio, kur laukdavau autobuso į Kov

ardeną.

Žavėjausi jo atkaklumu ir ištverme. Kita vertus, keikiau, nes niekaip negal

atsikratyti. O katinas kasdien nueidavo vis toliau, darėsi vis įžūle

varsčiau, gal vieną dieną paliktas eis, eis ir kur nors nuklys? Bet grįžęs vak

sada rasdavau jį laukiantį. Supratau: turiu veikti griežčiau. Taip ir padariau

Vieną dieną kaip įprastai ruošiausi į darbą. Įkišau į dėklą didelę juod

udonais krašteliais akustinę gitarą, užsimečiau ant peties, užsidėjau kuprin

ptais nulipau žemyn. Bobą radau tupintį ant keliuko. Pasisveikinau. Kai


32/152

kti paskui mane, kaip visada pavijau šalin.

– Lik čia, tau negalima su manim, – pasakiau.

Atrodė, šį kartą jis suprato, ko noriu, ir nudzimbino sau. Eidamas keliu

ęžiojausi žvalgydamasis, ar neseka iš paskos, bet katinas dingo. „Tikriau

galiau susiprato“, – pamaniau.

Norėdamas patekti į autobusą, kuris nuveš mane į Kovent Gardeną, tur

rsti Totnamo greitkelį, vieną iš judriausių ir pavojingiausių šiaurinio Londlių. Šį rytą, kaip visada, automobiliai, sunkvežimiai ir motociklai grū

lyje, stengdamiesi prasibrauti vienas pro kitą.

Stovėjau ant šaligatvio ir dairiausi tarpo tarp mašinų, kad galėčiau prasm

spėčiau į autobusą, kuris jau šmėžavo už šimto metrų, laviruodamas

tomobilių. Staiga pajutau kažką besitrinant man į koją. Dirstelėjau žem

reta stovėjo pažįstamas padarėlis. Pakraupęs supratau, kad Bobas elg

giai kaip aš – dairosi tarpo, kad galėtų perbėgti kelią.– Kokį velnią čia veiki? – pyktelėjau.

Katinas tik atlaidžiai pažvelgė į mane, lyg būčiau uždavęs kvailą klaus

da vėl nukreipė akis į kelią ir žengė prie šaligatvio krašto, tarsi reng

oktelėti pirmyn.

Negalėjau leisti jam šitaip rizikuoti. Tai prilygtų savižudybei. Čiupau

situpdžiau ant peties, nes jam patikdavo taip tupėti. Jis prigludo man

lvos, o aš sukinėdamasi tarp automobilių žirgliojau į kitą kelio pusę.– Gerai, Bobai, bet toliau neisi, – pasakiau jam, patupdžiau ant šaligatvio i

variau šalin.

Katinas nedrąsiai nuėjo prie kitų žmonių. „Gal matau jį paskutinį kartą

ngtelėjo man. Juk dabar jis atsidūrė gan toli nuo namų.

Po kelių akimirkų atvažiavo autobusas. Senamadiškas, raudonas, dviaukš

rį lipama pro galines duris. Priėjau prie sėdynės autobuso gale, pasta

tarą tuščiame bagažui skirtame plotelyje šalia konduktorės krėslo.

Staiga man už nugaros praskriejo rudas kailinis kamuolys. Nespėjau

sivokti, o Bobas stryktelėjęs įsitaisė ant sėdynės greta manęs.

Buvau priblokštas. Pagaliau suvokiau, kad šito katino niekada neatsikraty

et sykiu ir apsidžiaugiau.

Paraginau Bobą šokti man ant kelių, ir tas negaišo nė akimirkos. Netru

iėjo konduktorė, linksma moteris, atvykusi iš Vakarų Indijos, nusišypobui, tada man.


33/152

– Jūsų katinas? – paklausė glostydama Bobą.

– Matyt, bus mano, – atsakiau.


34/152

5 skyrius

Dėmesio centre

tas keturiasdešimt penkias minutes Bobas tyliai tupėjo šalia manęs, snu

ispaudęs prie autobuso lango, stebėdamas pro šalį lekiantį pasaulį. Atrod

būrė pro mus zvimbiantys automobiliai, motociklai, furgonai ir šmėžuoja

stieji. Jis visai jų nebijojo. Nuo lango atsitraukdavo ir sunerimęs pažvelgda

ane tik tada, kai įjungę sirenas per arti pralėkdavo policijos, gaisrinė

eitosios pagalbos automobiliai. Tada Bobas jausdavosi nesmagiai. Tru

ustebau, vėl svarsčiau, kur katinas galėjo gyventi, kai atsirado šiame pasau

igu būtų augęs gatvėje, seniai būtų pripratęs prie tokio triukšmo.

– Tau nėra ko nerimauti, – vis kartojau ir kaskart draugiškai paglostyda

kšterą. – Tokie jau tie Londono centro garsai, Bobai, teks priprasti.

Keista. Žinojau, kad jis – gatvės katinas ir bet kada gali pabėgti, bet g

rdyje jaučiau, jog pasiliks su manimi. Ir turbūt ne paskutinį sykį k

žiuojame šiuo maršrutu.

Kaip visada, rengiausi išlipti prie Totnamo Rūmų metro stoties. Artė

otelei, užsikabinau ant peties gitarą, čiupau Bobą ir nuėjau prie autob

urų. Atsidūręs ant šaligatvio panaršiau striukės kišenę ir radau pavadėlį,

rezgiau iš batų raištelių. Įsimečiau į kišenę dar vakar, kai vakare ved

obą atlikti gamtinių reikalų.Užmoviau pavadėlį Bobui ant kaklo ir patupdžiau katiną ant žemės. Totn

ūmų kelio ir Naujosios Oksfordo gatvės sankryžoje knibždėjo parduot

nkytojų, turistų ir paprastų londoniečių, užsiėmusių dienos darbais. Bobas

imirksniu pasiklystų arba, dar blogiau, jį suvažinėtų koks autobusas ar juo

ksi, skubantis į Oksfordo gatvę arba neriantis iš jos.

Suprantama, Bobui buvo baisoka. Turbūt dėl to, kad teritorija nepažįsta

et iš kur čia žinosi, kaip ten iš tikrųjų? Patraukėm gatve. Bobas buvo įsitem


35/152

uolat dirsčiojo į mane. Supratau, kad jam nejauku. Todėl nutariau sutrump

lią ir į Kovent Gardeną eiti šalutinėmis gatvelėmis.

– Eikš, Bobai, išvesiu tave iš minios, – pasakiau.

Tačiau katinas vis tiek buvo nepatenkintas. Mudviem spraudžiantis pro m

vertęs galvą dėbčiojo į mane, lyg norėtų pasakyti, kad jam neramu. Paėj

lis metrus supratau: jis prašosi ant rankų.

– Gerai, bet neįprask, – įspėjau tupdydamas Bobą sau ant peties.Katinas tuojau pat įsitaisė patogiai, pilvu prigludo man prie spra

iekinėmis letenomis atsirėmė į ranką ir ėmė dairytis kaip paukštis, įkurdi

rvelyje kokiame nors piratų laive. Nesusilaikiau nenusišypsojęs. Tikriau

rodžiau panašus į Ilgšį Džoną Silverį, tik ant peties tupėjo katinas, o

pūga.

Dabar katinas jautėsi gerai, negarsiai murkė mums braunantis pro žmo

rtant Naująją Oksfordo gatvę ir sukant į siauresnes gatveles, vedančovent Gardeną.

Žmonių sumažėjo, ir aš beveik užmiršau, kad nešu Bobą. Galvoje ėmė su

intys, kurios visada užplūsdavo pakeliui į darbą. Ar oras bus geras, ar gal

ambinti gitara ištisas penkias valandas? Atsakymas – tikriausiai. Dangus b

siniaukęs, bet debesys šviesūs ir labai aukštai. Lietaus tikimybė nedid

okie žmonės ateis į Kovent Gardeną? Greitai Velykos, todėl bus daug turi

ilgai teks dirbti, kad surinkčiau dvidešimt ar trisdešimt svarų ir abu su Blėtume išgyventi kelias artimiausias dienas? Aną kartą užgaišau be

nkias valandas. Gal šiandien seksis geriau, o gal ne? Taip jau yra, kai g

tvėje – jokio tikrumo.

Bemąstydamas apie visa tai staiga suvokiau vieną dalyką. Paprastai nie

anęs neužkalbindavo, nė nedirstelėdavo mano pusėn. Aš – gatvės muzikan

čia Londonas. Šiame mieste aš esu niekas. Žmogus, kurio reikia vengti

t atstumti. Tačiau tą popietę einant Nilo gatve kone kiekvienas prae

ilgtelėdavo į mane. Tiksliau, į Bobą.

Vieno kito praeivio veide šmėstelėdavo pašaipi šypsenėlė ar nuostaba,

rie sutrikdavo, ir tai suprantama. Aš, aukštas ilgaplaukis vaikinas su didž

du katinu ant peties, jiems atrodžiau keistai. Tokį vaizdą ne kasdien iš

tgi Londono gatvėse.

Tačiau diduma žmonių pamatę Bobą imdavo plačiai šypsotis. Ir nkalbindavo mudu.


36/152

– Ak, tik pažiūrėkit, – aiktelėjo išsipuošusi pusamžė ponia su pirkinių krep

nkose. – Jis tikras gražuolis. Ar galiu paglostyti?

– Žinoma, – atsakiau manydamas, kad daugiau prašytojų nebus.

Moteris padėjo krepšius ant žemės ir prikišo veidą Bobui prie snukučio.

– Koks tu dailus padaras, – ištarė ji. – Čia katinas?

– Taip, – atsakiau.

– Koks jis šaunuolis, kad tupi jums ant pečių. Nedažnai pamatysi tokį vailabai jumis pasitiki.

Vos atsisveikinau su ponia, prie mūsų priėjo dvi mergaitės. Jos matė,

nia kalbino katiną, veikiausiai todėl ir pačios nutarė užkalbinti. Paaiškėjo,

i paauglės – atostogaujančios švedės.

– Kuo jis vardu? Ar galima nufotografuoti? – ėmė klausinėti, o man linktelė

uolė spragsėti fotoaparatais.

– Jo vardas Bobas.– Ak, Bobas. Nuostabu!

Kelias minutes paplepėjome. Viena mergaitė irgi turėjo katę, parodė man

uotrauką. Po poros minučių atsiprašęs atsisveikinau, nes mergaitės b

eilikavusios katinui valandų valandas.

Mudu su Bobu patraukėme į Nilo gatvės galą, Ilgojo Akro gatvės pusėn,

liavome labai lėtai. Vos pasišalindavo vienas kačių gerbėjas, pripuldavo k

ngiu tris žingsnius – ir kas nors vėl sustabdo norėdamas paglostyt

kalbinti Bobą.

Iš pradžių buvo smagu, bet paskui supratau, kad šitaip toli nenue

aprastai nuo autobusų stotelės iki įprastos vietos Kovent Gardene eidavau

giau kaip dvidešimt minučių. O dabar sugaišau dvigubai ilgiau. Atr

ekvienas praeivis trokšta pakalbinti Bobą. Tai mane prajuokino.

Į Kovent Gardeną atėjau valanda vėliau negu įprastai.„Labai ačiū, Bobai, per tave būsiu praradęs kelis svarus“, – šyptel

intyse.

Vis dėlto padėtis buvo rimta. Jeigu dėl katino šitaip gaišiu kiekvieną di

ks neleisti jam sekti paskui mane iki autobuso. Taip taręs, ėmiau galvoti

kita.


37/152

ovent Gardene gitara skambinau apie pusantrų metų. Ateidavau antrą

ečią valandą po pietų, išeidavau apie aštuntą vakaro. Tas metas b

lankiausiais vilioti parduotuvėse spėjusius apsipirkti turistus arba iš da

mo keliaujančius žmones. Savaitgaliais gitara skambinti pradėdavau

ksčiau, per pietus. Ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais dirbda

vėlyvo vakaro, nes baigiantis darbo savaitei čionai suplūsdavo gan d

ndoniečių.Ieškodamas klausytojų buvau išmokęs lankstumo. Pagrindinė mano da

eta buvo šaligatvio plotelis Džeimso gatvėje, tiesiai priešais Kovent Gard

etro stotį. Dirbdavau maždaug iki pusės septynių vakaro, per patį žm

tplūdį. Paskutines porą valandų keliaudavau pro Kovent Gardeno barus,

rių lauke stovėdavo žmonės, rūkydavo arba ką nors gurkšnodavo. Va

aip keisdamas vietą užsidirbdavau tikrai nemažai, nes po dienos d

sipalaidavę tarnautojai, saulei leidžiantis rankoje laikantys bokalą garetę, būdavo dosnesni.

Kartais prieiti prie žmonių būdavo rizikinga. Kai kurie varydavo š

gdavosi šiurkščiai, net agresyviai, sakydavo: „Dink iš čia, veltėdi!“ A

usirask normalų darbą, sumautas tinginy.“ Bet aš buvau pripratęs,

atsiejama mano gyvenimo dalis. Vis dėlto daugybė žmonių mielai klausyda

ano skambinamų melodijų ir nepagailėdavo svaro.

Muzikavimas Džeimso gatvėje buvo savotiškas lošimas. Kitaip tariantturėjau teisės čia uždarbiauti.

Gatvėje uždarbiaujantys žmonės buvo kruopščiai pasidaliję Kovent Gard

ritoriją. Tvarką palaikė vietiniai priežiūros tarnybos pareigūnai, įkyrūs t

riuos vadinome Kovento gvardiečiais. Man uždarbiauti buvo leista rytini

ovent Gardeno pakrašty, netoli Karališkosios operos ir Lenktosios gatvės. A

ovento gvardiečių, muzikantų vieta – tenai. Gatvės artistai – žonglieria

našūs linksmintojai – įsikurdavo arčiau Kovent Gardeno prekyvietės,

unch and Judy“ baro balkonu. Triukšmingų žiūrovų jiems netrūko.

Džeimso gatvė, kur dabar uždarbiavau aš, turėjo tapti gyvųjų sta

ralyste. Jų čia buvo keletas, vienas vaidino Čarlį Čapliną ir jam nebl

kėsi, bet pasirodydavo tik retsykiais. Paprastai jo vieta būdavo tuščia, t

sinaudojau proga ir užėmiau ją. Žinojau, kad rizikuoju, kad Kov

ardiečiai gali išvaryti mane bet kurią akimirką, bet nesitraukiau, ir dažniau


38/152

i pasiteisindavo. Iš metro plūdo minios žmonių, ir jeigu bent viena

kstančio įmesdavo pinigą, man jau būdavo gerai.

ai tą dieną pagaliau pasiekiau savo darbo vietą, buvo jau trečia valanda. Įsu

žeimso gatvę, mudu su Bobu buvome sustabdyti keliolika kartų. Vien

kalbino vaikinas, aiškiai gėjus, grįžtantis namo iš sporto salės, nes vil

ortiniu kostiumu. Vyrukas sužavėtas trypčiojo aplink Bobą ir net pakla

rbūt juokais, ar neparduočiau katino.

– Ne, bičiuli, jis neparduodamas, – atsakiau mandagiai. Nes ką žinai,

ausia rimtai. – Toldamas nuo vaikino pažvelgiau į Bobą ir papurčiau galv

aip būna tik Londone, drauguži, tik Londone.

Priėjęs savo plotelį gatvėje, iš pradžių apsidairiau norėdamas įsitikintgresia pavojaus. Tačiau Kovento gvardiečių nebuvo matyti. Prie metro sto

prastai uždarbiaudavo keli vyrai. Kartais jie užsipuldavo mane, kad už

etimą vietą, bet šįsyk nebuvo ir jų. Patupdžiau Bobą ant šaligatvio, prie

mo sienos, atidariau dėklą, nusivilkau striukę ir ėmiau derinti gitarą.

Įprastai, kol suderindavau, pradėdavau skambinti ir atkreipdavau į

mesį, praeidavo dešimt minučių. Tačiau šiandien keli praeiviai stabtelėjo

r nepradėjus skambinti ir įmetė į dėklą kelias smulkias monetas. „Ksnūs!“ – pagalvojau. Aš dar tik skimbčioju derindamas gitarą, o pinigai

ra!

Stovėjau nugara į žmones ir staiga išgirdau dzingtelėjimą, kai viena mo

simuša į kitą.

– Gražus katinas, bičiuli, – pasakė kažkoks vyrukas.

Atsisukęs pamačiau kokių dvidešimt penkerių vaikiną. Jis kilstelėjo nykšči

psodamasis nupėdino savais keliais.Apstulbau. Bobas gulėjo susisukęs į kamuoliuką pačiame dėklo vidury. J

ip žavingas padaras, bet dabar atrodė nuostabiai.

kambinti gitara išmokau paauglystėje, gyvendamas Australijoje. Iš pra

mokė draugai, o vėliau, paklausęs jų patarimų, mokiausi savarankiškai. Pi


39/152

tarą nusipirkau būdamas penkiolikos ar šešiolikos, nors šiaip jau sulau

kio amžiaus mokytis per vėlu. Melburne, „Cash Converters“ parduotuv

usipirkau seną elektrinę gitarą. Anksčiau skambindavau akustinėmis dra

taromis, bet man labai patiko elektrinės. Žavėjausi Džimiu Hendriksu, lai

fantastišku gitaristu ir norėjau skambinti kaip jis.

Savo programą sudariau iš kūrinių, kuriuos su malonumu skambinau dau

etų. Kurtas Kobainas visais laikais man buvo žvaigždė, todėl kai ką paėmiaNirvanos“ repertuaro. Taip pat kelias Bobo Dylano melodijas, kai ką iš Dž

ešo repertuaro. Vienas iš populiariausių kūrinių buvo jo „Žaizda“2. Iš pra

iną atliko grupė „Nine Inch Nails“3, paskui perėmė Džonis Kešas. Tą ve

ambinti buvo lengviau, nes pritaikyta akustinei gitarai. Atlikdavau ir Dž

ešo „Vyras juodais drabužiais“4. Ta daina labai tiko gatvėje, o ir pritiko

čiam, nes paprastai vilkėdavau juodai. Populiariausia buvo britų roko gru

Oasis“ daina „Stebuklinga siena“5. Ji visada sulaukdavo daugiausia dėmač prie barų, kur skambindavau vakarop.

Kasdien atlikdavau beveik tuos pačius kūrinius. Vietiniams praeiviam

ristams jie patiko. Paprastai, miklindamas pirštus, pirmąją paskambinda

upės „Nirvana“ dainą „Apie merginą“6. Ją pasirinkau ir šiandien, o B

pėjo priešais mane ir stebėjo žmones, išeinančius iš metro stoties.

askambinus vos kelias minutes, prie manęs sustojo grupelė vaikų. Jie b

vykę iš Brazilijos, vilkėjo brazilų futbolo sirgalių marškinėliais, o kal

rtugališkai. Viena mergaitė pasilenkė ir ėmė glostyti Bobą.

– Ak, gato bonito, – ištarė ji.

– Ji sako, kad jūsų katinas gražus, – iš portugalų kalbos paslaugiai išv

enas berniukas.Tai buvo paprasti vaikai, atvykę į Londoną, bet Bobas juos išsyk sužav

eregint ėmė stabčioti ir kiti žmonės, susidomėję stebėjo, kas čia vyk

azilai vaikai ir kiti praeiviai puolė naršyti kišenes, ir monetos žirte paž

taros dėklą.

– Na, Bobai, regis, esi ne toks jau ir prastas kompanionas. Teks kviestis

žniau, – šypsodamasis pasakiau katinui.

Vestis jo čionai neplanavau, todėl nepasiėmiau ėdalo. Kuprinėje gu


40/152

ustuštis pakelis jo mėgstamo kačių skanumyno, taigi vis duodavau po trup

obui, kaip ir man, teks palūkėti – sočiai pavalgysime vėliau.

Vėlyva popietė virto ankstyvu vakaru, minia tirštėjo, žmonės iš darbo

mo arba pramogauti į Vest Endą, ir vis daugiau praeivių stabtelėdavo prie

obą. Akivaizdu, jis traukte traukė žmones.

Jau temstant prie mūsų sustojo pusamžė ponia.

– Ar seniai jį turite? – paklausė lenkdamasi paglostyti Bobo.– Oi ne, tik kelias savaites, – atsakiau. – Mes tarsi suradome vienas kitą.

– Suradote vienas kitą? Kaip įdomu.

Iš pradžių man kilo įtarimas, ar tik ji nebus kokia gyvūnų globėja. Gal iš

g neturiu teisės laikyti katino? Bet paaiškėjo, kad ji tiesiog labai myli kates

Kol pasakojau, kur radau Bobą, kaip dvi savaites gydžiau, kol pasve

oteris šypsojosi.

– Prieš keletą metų turėjau rudą katiną, labai panašų į jūsiškį, – susijaudisakė ji. Akimirką maniau, kad pravirks. – Jums pasisekė, kad jį radote

uikūs draugai, ramūs ir nuolankūs. Įsitaisėte gerą bičiulį.

– Jūs teisi, – nusišypsojau.

Prieš nueidama moteris įmetė į dėklą penkių svarų banknotą.

Supratau, kad katinas it magnetas traukia tokias ponias. Apie septyniasde

ocentų sustojusiųjų buvo moterys.

Per valandą buvau spėjęs surinkti tiek pinigų, kiek anksčiau surinkdavaueną – daugiau negu dvidešimt penkis svarus.

– Nuostabu, – džiūgavau.

Kažkas manyje kuždėjo, kad dar ne metas eiti namo, kad šįvakar re

dirbėti ilgiau.

Mane tebekamavo abejonės dėl Bobo. Nors jaučiau, kad mudviem lemta

rtu, gali nutikti taip, kad Bobas kada nors paliks mane ir patrauks sa

liais. Tai būtų logiška. Jis įsibrovė į mano gyvenimą ir kada nors vėl pan

eiti. Neužsibus. Praeiviai vis dar lėtino žingsnį ir kalbino katiną, tad paman

l jis su manimi, reikia spausti naudą. Kitaip tariant, pjauti žolę, kol saulėta

„Jis nori smagiai leisti laiką drauge? Labai gerai, – tariau sau. – Aš šiek

ugiau uždirbu. Tai irgi labai gerai.“

Reikalas tas, kad uždirbau ne šiek tiek daugiau, o daug daugiau nei įpra

nksčiau per dieną surinkdavau apie dvidešimt penkis svarus. Iš to gal


41/152

venti kelias dienas ir susimokėti už butą. Tačiau tą vakarą, baigęs darbą

tuntą, buvau užsidirbęs kur kas daugiau. Įkišau gitarą į dėklą ir ištisas pen

inutes skaičiavau monetas, kurių buvo didoka krūvelė. Atrodė, kad įva

rtės monetų – šimtai. Tarp jų mėtėsi ir keli banknotai.

Kai galiausiai suskaičiavau pinigus, netikėdamas papurčiau galvą. Uždi

rališkai – šešiasdešimt tris svarus ir septyniasdešimt septynis pen

augeliui po Kovent Gardeną vaikštinėjančių žmonių tokia suma neatrodelė, bet man tai buvo lobis.

Susipyliau monetas į kuprinę ir užsimečiau ją ant pečių. Kuprinė žvangte

ip didžiulė taupyklė. O svėrė gal toną! Bet aš džiūgavau. Tiek dar niek

buvau uždirbęs muzikuodamas gatvėje, net kai plušėdavau ilgiausią dieną

i tris kartus daugiau nei įprastai.

Paėmiau Bobą ant rankų ir paglosčiau kukšterą.

– Pasistengei, bičiuli, – pasakiau. – Gerai padirbėjom.Nutariau nebevaikštinėti palei barus. Be to, Bobas alkanas, aš taip pat. T

etas namo.

Patraukiau į Totnamo Rūmų kelią, į autobusų stotelę. Bobas vėl buvo įsita

an ant peties. Aš nesu piktas žmogus, bet nebeturėjau jėgų kalbėtis, no

bar žmonės stabdė mus arba šypsojosi. Aš tiesiog buvau be jėgų

lbinančiųjų – baisiai daug. Tetroškau dar šiandien grįžti namo.

– Šįvakar skaniai pavalgysime, Bobai, – pasakiau, kai įsitaisėme autobžiuojančiame į Totnamą.

Bobas ir vėl prispaudė nosį prie lango, stebeilijo į ryškias šviesa

avažiuojančias mašinas.

Išlipau prie labai mielo indų restorano, esančio prie Tot-namo Rūmų k

aug kartų ėjau pro jį uosdamas gardžius kvapus, bet niekada netur

liekamų pinigų, tad neužsukdavau. Tenkindavausi pigesnėmis valgyklo

čiau mūsų daugiabučio.

Šįkart įžengiau vidun. Užsisakiau keptos vištienos, pjaustytos gabalėliais

riu ir tirštu padažu, ryžiais ir citrina, taip pat sorų kruopų paplotėlių ir špi

urė su kariu. Padavėjai kelissyk dėbtelėjo į greta manęs tupintį Bobą

vadėliu ant kaklo. Pasakiau, kad po dvidešimties minučių grįšiu pa

sakymo, ir vedinas Bobu nuėjau į prekybos centrą kitoje gatvės pusėje.

Užsidirbęs šitiek pinigų, pavaišinau Bobą didele prabangaus kačių ėrcija, nupirkau kelias dėžutes jo mėgstamo sauso ėdalo ir kačių pieno.


42/152

usipirkau porą skardinių nestipraus šviesaus alaus.

– Na, Bobai, paūšime, – pasakiau jam. – Šią dieną reikia įsiminti.

Indų restoranėlyje atsiėmiau užsakytus patiekalus. Namo skub

otekiniais, genamas gardžių kvapų, sklindančių iš rudo popierinio maiš

uto restorane. Vos įžengę į namus abu su Bobu kaip vilkai puolėme šla

aistą, tarsi rytoj būtų pasaulio pabaiga. Daugybę mėnesių, o gal net m

buvau valgęs taip skaniai. Neabejojau, kad ir Bobas.Paskui porą valandų padrybsojome, aš žiūrėjau televizorių, o Bobas įsit

mėgtoje vietelėje prie radiatoriaus. Tą naktį abu miegojome kaip užmušti.

Hurt“.

Devynių colių vinys“.

The Man in Black“.

Wonderwall“.

About a Girl“.


43/152

6 skyrius

Žmogus ir jo katinas

tą rytą mane pažadino triukšmas – garsiai žvangėdamas nukrito kaž

iktas. Užsimiegojęs nerangiai graibiausi drabužių, o graibydamas

umaniau, kas atsitiko. Triukšmas sklido iš virtuvės. Tikriausiai Bobas

ėgino atidaryti spintelę, kur laikiau jo ėdalą, ir ką nors numetė ant žemės.

Dirstelėjau į laikrodį. Buvo vėlyvas rytas. Po vakarykščių smagybių leidau

giau pasivolioti lovoje, bet Bobas, regis, nebuvo nusiteikęs ilgai laukti. Šitai

an pasakė: „Kelkis, noriu pusryčių.“

Išsiritau iš lovos ir nutrepenau į virtuvę. Ant grindų gulėjo mažasis skard

ikaistuvis, kuriame virindavau pieną. Mane pamatęs Bobas ryžti

ubidzeno prie savo dubenėlio.

– Gerai, drauguži, supratau, – pasakiau atrakindamas spintelę ir siekda

ketėlio su jo mėgstamu vištienos ėdalu. Įbėriau į dubenėlį kelias porc

obas mikliai sudorojo viską, palakė vandens iš kito dubenėlio, apsilaižė snu

ariai nulaižė letenas, labai patenkintas nužingsniavo į svetainę ir sud

mėgtoje vietoje prie radiatoriaus.

„O, jeigu visų gyvenimas būtų toks paprastas“, – pamaniau.

Buvau nutaręs šiandien neiti uždarbiauti, bet apsigalvojau. Vakar vak

linkybės buvo mums palankios, tačiau pinigų užteks neilgam. Tuoj gaskaitas už elektrą ir dujas. Pastaraisiais mėnesiais buvo šalta, tad sum

krai nenudžiugins. Kita vertus, dabar atsakau ne tik už save, juk tenka mai

r vieną burną – alkaną ir gudrią. Taigi paskubomis sušveičiau pusryčiu

miau krautis daiktus. Nenumaniau, ar šiandien Bobas norės keliauti dra

al vakar buvo vienintelis kartas? Gal jis tik tenkino smalsumą norėda

žinoti, kur pradingstu dieną? Bet dėl visa ko į kuprinę įsimečiau ėdalo –

vejui, jei katinas panorėtų sekti paskui.


44/152

Ankstyvą popietę susiruošiau iškeliauti. Ką ketinu daryti, buvo akivaizdu,

nugaros kabojo kuprinė, ant peties – gitara. Tais retais atvejais,

norėdavo eiti iš namų, Bobas užlįsdavo už sofos. Pamaniau, taip pasielg

andien, nes nukabinus durų grandinėlę jis pasuko prie sofos. Bet kai

tinau užtrenkti paskui save duris, katinas vienu šuoliu atsidūrė prie manę

ridoriumi nusekė iki laiptų.

Kai nulipome į pirmą aukštą ir išėjome į lauką, jis nuskubėjo į krūmus atvo reikalų. Bet ne grįžo pas mane, o nutrepseno į aikštelę, kur stovėjo šiuk

žės. Jos patiko jam vis labiau. Galas žino, ko ten rasdavo ir ką ėsd

amaniau: turbūt išėjo į lauką vien dėl jų.

Man nepatiko, kad jis slampinėja aplink atliekas. Priėjau arčiau. K

važiuoja šiukšlininkai, mes nežinojome. Laimė, ryte jų jau būta, atliekų

mės nesimėtė. Jų nelikus, Bobas turės ne itin daug džiaugsmo.

Aprimęs nutariau keliauti be Bobo. Žinojau, katinas kaip nors pateks į laipolab dabar, kai dauguma kaimynų jį pažįsta. Keli sutikę pakalbindavo, vi

nia, gyvenanti aukštu žemiau, net pavaišindavo. Kai vakare grįšiu na

obas tikriausiai lauks manęs laiptų aikštelėje.

„Taip ir bus“, – nutariau ir pasukau greitkelio pusėn. Vakar Bobas padarė

džiulę paslaugą. Bet negaliu naudotis mūsų draugyste ir reikalauti, kad ly

sdien. Jis mano bičiulis, ne samdinys!

Dangus buvo pilkas, veikiausiai prapliups lyti. Jeigu lis ir Londono centreltui gaišiu laiką. Muzikuoti lietingą dieną – nekokia mintis. Žmonės t

užjaus, tik sparčiai skubės pro šalį. Jeigu miesto centre pils kaip iš kib

riau sau, apsigręšiu ir važiuosiu namo. Geriau pabūsiu su Bobu. Už va

rinktus pinigus nupirksiu jam gerą pavadėlį ir antkaklį.

Gatve paėjėjęs porą šimtų metrų pajutau, kad kažkas seka iš pas

rįžtelėjęs pamačiau pažįstamą padarėlį, pėdinantį šaligatviu.

– Ak, regis, apsigalvojome, – pasakiau, kai katinas priėjo.

Bobas pakreipė galvą ir pažvelgė tuo atlaidžiu žvilgsniu, lyg sakytų: „O

anai, aš čia stoviu?“ Kišenėje tebeturėjau pavadėlį iš batų raištelių. Užmo

obui ant kaklo ir nužingsniavome gatve.

Totnamo gatvės labai skiriasi nuo Kovent Gardeno gatvių, bet žmonės, ka

kar, tuoj ėmė spoksoti į mudu. Keli iš jų, kaip ir vakar, piktai dėbtelėjo į ma

urbūt manė, kad pakvaišau, jei už virvelės vedu katiną.


45/152

– Jeigu nuolat keliausime kartu, teks nupirkti tau padorų pavadėlį, – ta

liai, staiga pajutęs sąžinės graužatį.

Bet kiekvieną piktą žvilgsnį atsvėrė pusė tuzino šiltų, žmonės šypsojo

itariamai linkčiojo. Viena ponia, atvykėlė iš Vakarų Indijos, einanti pro

šina sunkiais krepšiais, plačiai nusišypsojo.

– Gerai atrodote drauge, – pasakė.

Čia gyvenau jau kelis mėnesius, bet niekas nė kartelio neužkalbino gatie namų. Todėl dabar jaučiausi keistai, bet kartu ir nuostabai. Atrodė,

an nuo pečių nuslydo nematomas Hario Poterio apsiaustas.

Kai priėjome sankryžą, Bobas pažvelgė į mane, lyg sakytų: „Nagi, juk žina

ryti“, ir aš užsikėliau jį ant peties.

Netrukus mudu jau sėdėjome autobuse, Bobas – savo pamėgtoje vie

ispaudęs galvą prie lango stiklo. Mudu vėl buvome kelyje.

Dėl oro neklydau. Netrukus prapliupo lyti. Lietus raitė sudėtingus raštusklo, o Bobas dar stipriau prispaudė snukutį prie lango. Lauke buvo matyt

ėčių jūra. Taškydami vandenį žmonės bėgo nuo liūties.

Laimė, kol atvažiavome į centrą, lietus liovėsi. Nors oras ir bjaurus, žm

iesto centre buvo daugiau negu vakar.

– Paplušėsime porą valandų, – pasakiau Bobui, tupdydamas jį ant petie

sukau į Kovent Gardeną. – Jeigu vėl pradės lyti, grįšime namo, pažadu.

Einant Nilo gatve, žmonės ir vėl mus stabdė. Man patiko, kad jie tūpčlink Bobą, bet ribų neperžengia. Per dešimt minučių mus užkalbino pustuz

aeivių, bent pusė iš jų prašė leisti nufotografuoti katiną.

Greitai suvokiau, kad svarbu nesustoti, antraip žmonės beregint apsups.

Artėjant prie Nilo gatvės galo, kur turėjome sukti į Džeimso gatvę, nu

omus dalykas. Staiga pajutau, kad Bobas nagais įsikirto man į petį. Nesp

sivokti, o jis nuslydo nuo peties ir ranka nusliuogė žemyn. Nušoko

ligatvio ir nutipeno pirma manęs. Laikiau pavadėlį už paties galiuko, le

obui eiti kur nori. Akivaizdu, jis atpažino vietą ir nutarė perimti vadovavi

vo letenas. Dabar jis vedė mane.

Bobas ėjo priešais mane visą kelią, iki pat tos vietos, kur uždarbiavau va

a sustojo ir palaukė, kol ištrauksiu gitarą, o dėklą padėsiu ant žemės,

lėtų jame susirangyti.

– Prašau, Bobai, – pasakiau.


46/152

Jis iškart įsitaisė minkštame dėkle, tarsi čia būtų nuolatinė jo vieta. Gu

ip, kad galėtų stebėti pro šalį judantį pasaulį. O jis tikrai judėjo, nes čia j

ovent Gardenas.

adaise troškau tapti profesionaliu muzikantu. Svajojau būti antruoju Kobainu. Dabar tai atrodo naivu ir kvaila, bet anuomet, kai iš Austra

rvykau į Angliją, tai buvo mano didžiojo plano dalis. Prieš išvykdamas api

pasakojau mamai ir visiems kitiems. Buvo laikas, kai man sekėsi, jaučiau g

yv

katinas bobas - james bowen

Documents