john updike "teroristas"

TERORISTASJOHN UPDIKE


Ką jūs vadinate sprogimu, man bus tik smeigtuko dūris, maža skylutė, pro kurią Dievo jėga patenka į pasaulį.

Johnas Updike’as (Džonas Apdaikas, 1932 – 2009) – vienas žymiausių JAV rašytojų, kartais vadinamas pas-kutiniuoju Amerikos klasiku; pasaulinio pripažinimo sulaukė jo „Triušio“ romanų ciklas. Lietuvių kalba 2003 m. buvo išleistas skandalingai pagarsėjęs jo ro-manas „Poros“ („Tyto alba“). „Teroristas“ – dvidešimt antrasis, priešpaskutinis Johno Updike’o romanas.

Amerika atsigauna po rugsėjo 11-osios košmaro. Aštuoniolikmetis Ahmadas gyvena su motina aire kažkur Naujajame Džersyje; savo tėvo arabo jis nepamena, bendramokslių nekenčia ir niekina, vakarietiškąją kultūrą laiko žlugusia, o tuštumą jo gyvenime užpildo Korano pamo-kos ir mokytojas imamas Šeichas Rašidas. Ahmadas puikiai mokosi, jis itin protingas ir sumanus; tačiau užuot siekęs karjeros, vaikinas pasuka kitu keliu: jis palengva atsiskiria nuo visų ir prieglobsčio ieško tikėjime. Neilgai trukus paaiškėja, kad vaikinas jau pasirengęs vardan islamo pa-aukoti ne tik savo, bet ir kitų gyvybes. Vienintelis Džekas Levis, seniai Dievą pamiršęs žydų kilmės mokinių konsultantas, simpatizuojantis Ahmado motinai, tiki, kad vaikiną dar galima išgelbėti. Tačiau Ahma-das jau vairuoja prikrautą sprogmenų sunkvežimį judriu greitkeliu tu-nelio link, kad su savimi į pražūtį nusineštų kuo daugiau netikėlių...

„Teroristas“ – stipri, aistringa ir nepaprastai aktuali knyga. Tai tero-rizmo ir fundamentalizmo skerspjūvis, žvilgsnis į Vakarų pasaulį jau-no, mąstančio ir neapkenčiančio žmogaus akimis. Romanas nesiūlo banalių paaiškinimų, nekaltina ir neteisia. Jis apnuogina fundamenta-lizmo, emigracijos, terorizmo, JAV ir viso šiuolaikinio pasaulio proble-mas. Kaip gyventi seksualizuotoje, prasmę praradusioje, korumpuo-toje vakarietiškoje visuomenėje? – klausia Updike’as. Atsakymo teks ieškoti visiems.

ISBN 978-9986-16-904-8

9 789986 169048

TERORISTAS

VILNIUS 2012

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

ROMANAS

UDK 821.111(73)-31 Up-03

John UpdikeTERRORISTPenguin Books, 2007

TERRORISTCopyright © 2006, John Updike All rights reserved. Published by arrangement with The Knopf Doubleday Publishing Group, a division of Random House, Inc.© Marius Burokas, vertimas į lietuvių kalbą, 2012© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2012© „Tyto alba“, 2012ISBN 978-9986-16-904-8

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

Vertėjas dėkoja dr. Egdūnui Račiui už pagalbą verčiant ir tikslinant arabų kultūros, kalbos ir islamo realijas

Tad, ViešpaTie, maldauju atimti man gyvybę,nes geriau man mirti, negu gyventi.“ O ViešpaTs tarė jam: „ar dera tau taip širsti?“

Jon 4, 4-5

Netikėjimas daug atsparesnis už tikėjimą, nes jis jutimų ugdomas.

Gabriel García Márquez„Apie meilę ir kitus demonus“

J o h n U p d i k e P t e r o r i s t a s

6 7

I

VelNiai, GALVOJA AHMADAS. šitie velniai nori pasiglemžt mano Dievą. Centro vidurinėje merginos visą dieną kraiposi ir vaiposi, demonstruoja švelnius kūnus ir viliojančius plau-kus. Jų apnuoginti pilvai blizgančiais žibukais papuoštomis bambomis ir tamsraudonėmis tatuiruotėmis žemėliau klausia: O ką dar galima pamatyti? Vaikinai slankioja, šlaistosi aplink, žvelgia negyvom akim, dirgliais žudikų judesiais ir nerūpes-tingu niekinamu juoku siekia parodyti, kad šis pasaulis toks ir yra – triukšmingas išblizgintas koridorius su išrikiuotomis me-talinėmis spintelėmis. Jo gale – plyna siena, išterliota grafičiais ir perdažoma taip dažnai, kad, regis, matai, kaip milimetras po milimetro artėja.

Mokytojai, silpnavaliai krikščionys ir tikėjimo nesilaikantys žydai, neriasi iš kailio, mokydami dorybių ir tikrojo susitvardymo, tačiau šmaižančios akys ir nenuoširdūs balsai išduoda tikėjimo trūkumą. Už tokias jų kalbas moka Naujojo Prospekto miestas ir Naujojo Džersio valstija. Jie neturi tikrojo tikėjimo, nežengia Tiesiuoju Keliu, jie – nešvarūs. Ahmadas ir dar du tūkstančiai moksleivių mato juos po pamokų, skuodžiančius prie savo au-tomobilių suskeldėjusioje, šiukšlinoje stovėjimo aikštelėje tarsi blyškius ar tamsius krabus prie savo kiaukutų; jie niekuo nesi-


8 9

skiria nuo kitų vyrų ir moterų, jie kupini geismo, baimės ir su-sižavėjimo neįperkamais dalykais. Bedieviai, jie mano būsiantys saugūs, kaupdami šio pasaulio daiktus, pasiduodami tvirkinan-čiai televizijos apgaulei. Vaizdų, melagingų laimės ir prabangos vaizdų vergai. Tačiau net teisingi vaizdai tėra nuodėmingas Die-vo, vienintelio Kūrėjo, mėgdžiojimas. Apimti palengvėjimo, kad ir šiandien ištrūko iš moksleivių nagų gyvi ir sveiki, mokytojai atsisveikindami pernelyg garsiai tauškia koridoriuose ir stovėji-mo aikštelėje su didėjančiu jauduliu lyg lengvai įkaušę. Mokyto-jai džiūgauja, pasprukę iš mokyklos. Kai kurių vokai pabrinkę, kūnai išpurtę, jiems iš burnos dvokia, kaip nuolat padauginan-tiems išgerti žmonėms. Vieni jų skiriasi; kiti gyvena susimetę. Jų gyvenimas už mokyklos ribų palaidas, netvarkingas, savanau-diškas. Valstijos valdžia Trentone ir Šėtono vyriausybė aukščiau, Vašingtone, moka jiems, kad diegtų dorybes ir demokratines vertybes, bet jie tiki bedievyste: biologija, chemija ir fizika. Jų apgaulingi balsai tvirtai remiasi faktais ir formulėm, aidi klasėse. Jie sako, kad visa kilę iš aklų negailestingų atomų, kad atomai – šaltos geležies svorio, stiklo skaidrumo, molio ramybės ir kūno judrumo tikroji priežastis. Elektronai plūsta varinėmis vielomis, kompiuterių jungtimis ir oru, skrodžiamu vandens lašelių sąvei-kos sukelto žaibo. Tik tai, ką išmatuojame ir ką galime suvokti pamatavę, yra tiesa. O visa kita – blėstantis sapnas, vadinamas mūsų esybe.

Ahmadui – aštuoniolika. Ankstyvas balandis: žaluma vėl sė-lina, daigas po daigo, į nykias miesto ertmes. Ahmadas žvelgia iš naujos savo ūgio aukštumos ir mąsto, kad žolėje knibždan-tiems vabzdžiams jis būtų, jei tik jie turėtų panašią į jo sąmonę, dievas. Per praėjusius metus jis paaugo trimis coliais ir siekia jau šešias pėdas – nematomų materialistinių jėgų, primetančių jam savo valią, darbas. Jis daugiau nebeaugs, mąsto Ahmadas,


8 9

nei šiame, nei kitame gyvenime. Jei kitas gyvenimas egzistuo-ja, šnabžda viduje tupintis nelabasis. Kas, išskyrus ugningus ir Dievo įkvėptus Pranašo žodžius, įrodo, kad esama kito gyve-nimo? Kur jis slypi? Kas kursto amžinuosius Pragaro katilus? Koks neišsenkantis energijos šaltinis maitina vešliuosius Rojaus sodus, peni tamsiaakes hurijas, nokina gausius vaisius, pripildo upokšnius ir trykštančius fontanus, iš kurių Dievas, kaip apra-šyta devintojoje Korano suroje, semiasi amžino malonumo? O ką pasakytumėt apie antrąjį termodinamikos dėsnį?

Vabzdžių ir kirminų mirtis, jų kūnai, taip greit praryjami žemės, piktžolių, kelio dangos, it nelabieji stengiasi pasakyti Ahmadui, kad ir jo mirtis bus tokia pat nežymi ir neatšaukia-ma. Eidamas į mokyklą jis pastebėjo ženklą, spiralę, nubrėžtą ant šaligatvio švytinčiomis išskyromis, angeliškomis menkiau išsivysčiusio padaro, sraigės ar kirmino, paliekančio tik tokį pėdsaką, gleivėmis. Kur šliaužė tas padaras, kodėl jo kelias be jokio tikslo sukosi spirale į vidų? Jei norėjo nušliaužti nuo karš-to, mirtinai deginančio, plieskiančios saulės įkaitinto šaligatvio, jam nepavyko, jis judėjo pražūtingu ratu. Tačiau spiralės centre nesimatė jokio kirmino kūnelio.

Tad kur nuskriejo tas kūnas? Galbūt jį pačiupo Dievas ir pasiėmė tiesiai į dangų? Ahmado mokytojas, šeichas Rašidas, mečetės, esančios Vakarų Pagrindinės gatvės 2781½ numeriu pažymėto namo antrame aukšte, imamas, tvirtina, kad, pasak šventosios chadisų* tradicijos, tokie dalykai nutinka: Pranašą, jojusį ant balto sparnuoto žirgo Burako, per septynis dangus lydėjo angelas Gabrielius. Prieš grįždamas į Žemę ir tapdamas paskutiniuoju – didžiuoju – Pranašu, jis Rojuje meldėsi su Jėzu-

* Chadisai – pranašo Mahometo posakiai, pamokymai, pamokslai, darbai, kurių visuma sudaro Suną. (Čia ir kitur – vertėjo pastabos.)


1 0 1 1

mi, Moze ir Abraomu. Pranašo tos dienos nuotykiai patvirtinti kanopos atspaudu, ryškiu ir aiškiu, jį Burakas paliko ant Uolos po šventuoju Kupolu, al Kudso, netikėlių ir sionistų vadinamo Jeruzale, centre. Tų netikėlių kančios džahanamo* žaizdruose puikiai aprašytos septintojoje, vienuoliktojoje ir penkiasdešim-tojoje Knygų knygos surose.

Šeichas Rašidas nuostabiai gražiai cituoja šimtas ketvirtąją surą apie Hutamą, visa triuškinančią Ugnį:

O kas tau galėjo atskleisti, kas ta Triuškinanti ugnis?Dievo įplieksta ugnis, liepsnojanti viršum širdžių!Jinai iškelta virš jų kaip skliautas, ant ištemptų kolonų.**

Kai Ahmadas Korano arabiškuose vaizduose – ištemptose kolonose, fi amadin mumadati, ir skliaute, pakilusiame viršum širdžių, susigūžusių iš siaubo ir siekiančių įžvelgti pro iki bal-tumo įkaitusią miglą, naru alahi al-mukadatun, – ieško nors užuominos, kad Gailestingasis parodys malonę ir atšauks Hu-tamą, imamas nuleidžia neįprastai šviesiai pilkas akis, balsvas, vengiančias žvilgsnio tarsi netikėlių moters, ir sako, kad šie vaizdingi Pranašo aprašymai turi perkeltinę prasmę. Iš tiesų jie pasakoja apie liepsningą atsiskyrimo nuo Dievo kančią ir de-ginančią nusižengusiųjų Jo priesakams atgailą. Bet Ahmadui nepatinka šeicho Rašido balsas, kai jis tai aiškina. Jis primena neįtikinančius Centro mokyklos mokytojų balsus. Ahmadas girdi jame Šėtono gaidelę, neigimo skambesį teigiančiame bal-

* Džahanam (arab.) – pragaras.** Koranas, 104:5-9.


1 0 1 1

se. Šaukdamasis negailestingosios ugnies, Pranašas turėjo ome-nyje tikrą ugnį; Mahometas negalėjo skelbti apie amžinąją ugnį pernelyg dažnai.

Šeichas Rašidas vyresnis už Ahmadą – galbūt dešimčia ar dvidešimčia metų. Balta jo veido oda mažai raukšlėta. Judesiai drovūs, tačiau tikslūs. Per tuos metus, kol jis tapo vyresnis, pa-saulis nualino jį. Kai graužiančių iš vidaus nelabųjų murmesys iškreipia imamo balsą, Ahamadas pajunta troškimą pakilti ir sunaikinti jį taip, kaip Dievas iškepė tą vargšą kirminą spiralės centre. Mokinio tikėjimas pranoksta mokytojo; šeichas Rašidas bijosi joti baltu sparnuotu islamo žirgu, jį gąsdina nesustabdo-mas ristūno lėkimas. Jis stengiasi sušvelninti Pranašo žodžius, atskiesti juos žmogišku protu, tačiau šie žodžiai tam neskirti: jie sminga į mūsų švelnumą it kardas. Didis Alachas aukščiau visų šių smulkmenų. Nėra kito Dievo tik Jis, Amžinai Gyvas, Visur esantis, Jis – šviesa, užtemdanti saulę. Jo negalima atskies-ti žmogišku protu, mūsų protas jam lenkiasi, kakta braukdamas dulkes, ir tarsi Kainas nešioja tų dulkių žymę. Mahometas buvo mirtingasis, bet lankėsi Rojuje ir įsitikino jo tikrumu. Mūsų darbai ir mintys buvo įrašyti į Pranašo sąmonę aukso raidėmis, lyg liepsnojantys, iš elektronų sudaryti žodžiai, kuriuos kom-piuteris, mums liečiant klaviatūrą, sukuria iš pikselių.

Mokyklos koridoriuose tvyro kvepalų ir kūno iškvėptų kram-tomosios gumos, nešvaraus valgyklos maisto ir audinio – med-vilnės, vilnos, sintetinės sportinių batelių medžiagos, sušildytos jauno kūno, kvapas. Per pertraukas aidi dundesys, triukšmas prastai pridengia po juo slypintį vos suvaldomą smurtą. Kartais, ramybės valandėlę, stojusią pamokoms pasibaigus, kai džiugus ir kupinas pašaipų klegesys nurimsta ir didžiuliame pastate lie-


1 2 1 3

ka tik užmokykline veikla užsiimantys mokiniai, prie Ahmado spintelės prieina Džorilyna Grant. Jis lanko lengvąją atletiką, ji dainuoja mergaičių chore. Pasak Centro mokyklos mokinių, jie – „geručiai“. Tikėjimas apsaugo jį nuo narkotikų ir nuodė-mių, nors dėl tikėjimo jis ganėtinai nutolo nuo bendraklasių ir gerokai atsiliko nuo mokymo programos. Ji neaukšta, apvalai-na, puikiai atsakinėja per pamokas, džiugindama mokytojus. Jos rudi it kakava apvalumai su žaviu pasitikėjimu užpildo dra-bužius. Šiandien tai sulopyti ir blizgučiais nusagstyti ant užpa-kalio išblukę džinsai ir rumbuota rusva palaidinukė trumpesnė ir gilesne iškirpte, nei derėtų. Melsvi plastikiniai segtukai ištem-pia jos blizgius plaukus taip lygiai, kaip tik įmanoma, į putlios dešinės ausies pakraštėlį eilute įsegti keli sidabro žiedeliai. Per mokyklos susirinkimą ji dainuoja apie Jėzų ar geidulingą ilgesį, šių temų Ahmadas negali pakęsti. Bet jam malonu, kad ji paste-bi jį, retkarčiais prieina, tarsi liežuviu baksnotų skaudamą dantį.

– Pralinksmėk, Ahmadai, – erzina ji. – Juk viskas negali būti taip blogai.

Ji pajudina savo pusiau apnuogintą petį, pakelia, tarsi norė-dama gūžtelti, parodo nusiteikusi žaismingai.

– Ir nėra blogai, – atsako jis. – Aš neliūdžiu.Jo liekną kūną dilgčioja po drabužiais – baltais marškiniais,

siaurais juodais džinsais – baigęs treniruotę jis prausėsi po dušu.– Atrodai labai rimtas, – sako ji. – Tau derėtų dažniau šyp-

sotis.– Kodėl? Kodėl turėčiau šypsotis, Džorilyna?– Labiau patiktum žmonėms.– Man tai nerūpi. Aš nenoriu niekam patikti.– Rūpi, – sako ji. – Visiems rūpi.– Tau tikrai rūpi, – pašaipiai atšauna jis, žvelgdamas iš savo

naujojo ūgio aukštumos. Jos krūtys tarsi didžiulės pūslės sprau-


1 2 1 3

džiasi iš nepadorių marškinėlių iškirptės, apačioje marškinėliai apnuogina putlų pilvą ir gilios bambos apybrėžą. Ahmadas įsi-vaizduoja, kaip jos kūnas, tamsesnis už karamelę, bet šviesesnis už pienišką šokoladą, skrunda požemių liepsnose, pasidengia pūslėmis; jo kūną supurto užuojautos drebulys, nes ji stengiasi būti jam miela, remdamasi savo supratimu.

– Mažoji panelė Populiarioji, – su panieka sako jis.Tai ją įskaudina, Džorilyna nusisuka, storas knygas, kurias

nešasi namo, spaudžia prie krūtų, jų griovelis tampa dar gilesnis.– Eik tu šikt, Ahmadai, – atsako ji vis dar švelniai, nedrąsiai,

apatinė lūpa nuo švelnaus savo svorio trupučiuką atvipusi. Seilės ant dantenų sužvilga atspindėdamos virš galvos kabančių ir pati-kimai apšviečiančių koridorių lempų šviesas. Norėdama išgelbėti pokalbį, nors pati nusisuko ir ketino jį baigti, Džorilyna priduria:

– Jei tau nerūpėtų, nesipuikuotum kasdien švariais baltais marškiniais, kaip koks pamokslininkas. Ir kaip tavo motina iš-tveria tiek lyginti?

Jis nesivargina paaiškinti, kad toks apgalvotas drabužis tam-pa žinia, jog jis nepriklauso nė vienai kovojančių šaliai: vengia tiek mėlynos, Maištininkų, Centro vidurinės afroamerikiečių gaujos, spalvos, tiek Velnių, ispanakalbių gaujos, galvos raiš-čiuose ir diržuose švytinčios raudonos. Neatskleidžia ir to, kad jo motina retai lygina, nes dirba slauge Šventojo Pranciškaus li-goninėje, o laisvu laiku tapo, todėl sūnų mato valandą per parą. Užtemptus ant kartono marškinius jam atneša iš skalbyklos, už jos paslaugas jis moka Dešimtojoje gatvėje esančioje krautuvėje „Sekundėlė“ uždirbtais pinigais – ten Ahmadas dirba du vaka-rus per savaitę šiokiadieniais, savaitgaliais ir per krikščioniškas šventes, kai kiti jo amžiaus vaikėzai šlaistosi gatvėmis, ieškoda-mi sau bėdos. Tačiau jis žino jo aprangoje slypint tuštybę, žei-džiančią Visagalio tyrumą.


1 4 1 5

Ahmadas pajunta, kad Džorilyna ne tik bando būti maloni – jis žadina jos smalsumą. Ji nori suartėti su juo, perprasti, nors ir turi draugą, liūdnai pagarsėjusį „blogiuką“. Moterys – kaip gyvu-liai, lengvai išklysta iš kelio, perspėjo jį šeichas Rašidas, ir jis pats mato, kad tiek mokykloje, tiek už jos ribų žmonės glaudžiasi vie-nas prie kito – tarsi akli bandos gyvuliai trinasi šonais, ieškodami juos paguosiančio kvapo. Bet Korane pasakyta, kad paguosti bus tik tie, kas tiki neregėtu Rojumi, laikosi priesako melstis penkis-kart per dieną, – tą priesaką Pranašas parnešė į Žemę, visą naktį šuoliavęs raitas ant plačios, akinamai baltos Burako nugaros.

Džorilyna nesitraukia – tebestovi per arti. Jos kvepalai riečia nosį, lomelė tarp krūtų jaudina. Ji perima sunkias knygas iš vie-nos rankos į kitą. Ant storiausio vadovėlio nugarėlės jis perskai-to tušinuku užrašytus žodžius: DŽORILYNA GRANT. Jis krūp-teli, kai iš jos lūpų, išdažytų metalu blizgančiu rausvu lūpdažiu, kad atrodytų plonesnės, pasigirsta nedrąsus, sutrikęs balsas:

– Aš vis ketinau tavęs paklausti, – ištaria ji taip netvirtai ir tyliai, kad jis norėdamas išgirsti pasilenkia, – ar nenorėtum šį sekmadienį ateiti į bažnyčią ir pasiklausyti, kaip chore dainuo-ju solo?

Jis priblokštas, jam bjauru apie tai net pagalvoti.– Aš nesu tavo tikėjimo, – primena rūsčiai.O ji atsako atsainiai, nerūpestingai:– Ak, nežiūriu į tai taip rimtai. Man tiesiog patinka dainuoti.– Dabar tikrai mane nuliūdinai, Džorilyna, – atsiliepia Ahma-

das. – Jei nerimtai žiūri į savo religiją, tau nederėtų ten vaikščioti.Jis užtrenkia savo spintelės dureles, niršdamas labiau ant

savęs, nes papriekaištavo ir atstūmė ją tada, kai jį pakvietusi ji tapo pažeidžiama. Išraudęs, sutrikęs, norėdamas išsiaiškinti savo padarytą žalą, Ahmadas nusisuka nuo užtrenktos spintelės, bet Džorilynos nebėra – blizgučiais nusagstytas, į nutrintus džinsus


1 4 1 5

įspraustas jos užpakalis nerūpestingai švytruoja koridoriumi. sunku gyventi šiame pasaulyje, – mąsto jis, – nes velniai čia dirba savo darbą, viską jaukia ir pučia miglą.

Pastatyta praėjusiame amžiuje – dvidešimtame pagal krikščio-nių skaičiavimą ir keturioliktame po Pranašo persikėlimo iš Mekos į Mediną – ant nedidelės kalvelės, mokykla stūksojo virš miesto kaip pilis, kaip tiek gamyklų darbininkų, tiek jų valdyto-jų vaikams skirti mokslo rūmai su kolonomis, puošniais karni-zais ir granite iškaltu šūkiu: ŽINIOS – TAI LAISVĖ. Padabintas giliais rėžiais ir trupančiu asbestu, padengtas blizgiais, kietais švino dažais, pastatas aukštais grototais langais dabar stovi ant plačios griuvėsių ir nuolaužų plynės krašto – čia kažkada buvo tramvajų bėgiais išraizgyta miesto centro dalis. Bėgiai blizga senose fotografijose, greta kuplių katafalko spalvos automobi-lių stovi vyrai su šiaudinėmis skrybėlėmis ir kaklaraiščiais. Tais laikais virš šaligatvio buvo ištempta tiek drobinių stogelių, re-klamuojančių populiariausius Holivudo filmus, kad pliaupiant lietui galėjai perbėgti iš po vieno stogelio po kitu ir eidamas gatve nė nesušlapti. Tada veikė net požeminis viešasis tualetas: virš jo senovinėmis porcelianinėmis raidėmis buvo išdėliota – DAMOMS ir DŽENTELMENAMS; į tualetus iš Rytų Pagrindinės gatvės, esančios šalia Tildeno aveniu, leidosi dveji atskiri laiptai. Kiekviename tualete sėdėjo pagyvenęs prižiūrėtojas, palaikan-tis požeminių tualetų ir kriauklių švarą. Tualetai buvo uždaryti septintajame dešimtmetyje – jie virto dvokiančiomis narkotikų prekybos, homoseksualų sandorių, paleistuvystės, o retkarčiais ir gatvės plėšikų irštvomis.

Miestas prieš du šimtus metų buvo pavadintas Naujuoju Prospektu (t. y. Naująja Perspektyva) dėl puikaus vaizdo, atsi-


1 6 1 7

veriančio nuo aukštumų su kriokliais, taip pat dėl optimistiškai įsivaizduojamos jo ateities. Kai šalis dar tik kūrėsi, buvo mano-ma, kad per miestą tekanti upė, jos vaizdingi kriokliai ir sūku-riuojančios sraujymės privilios pramonininkus; laikui bėgant, po daugelio nevykusių pradžių ir bankrotų, taip ir nutiko – ėmė dygti trikotažo, šilko dažymo, odos apdirbimo įmonės, loko-motyvų ir savaeigių karietų gamyklos, fabrikai, gaminantys ly-nus daugybei per Vidurio Atlanto regiono upes ir įlankas tiesia-mų tiltų. Devynioliktam amžiui virtus dvidešimtuoju, prasidėjo ilgi, kruvini streikai, ekonomika taip ir negrįžo į tą optimistišką padėtį, padėjusią emigrantams iš Rytų Europos, Viduržemio jūros regiono ir Viduriniųjų Rytų ištverti keturiolikos valandų sunkaus, nuodijančio, kurtinančio, monotoniško darbo dieną. Gamyklos persikėlė į pietus ir vakarus, kur darbo jėga buvo pi-gesnė ir lengviau įbauginama, o geležies rūdą ir koksą gabenti buvo daug arčiau.

Dabar miesto centrą užėmė žmonės tamsia, pačių įvairiausių rudų atspalvių oda. Keletas likusių šviesiaodžių (bet retai ang-losaksų) prekeivių sukrapšto pragyvenimui parduodami picas, aitriąsias paprikas, įvairų mitalą ryškiose pakuotėse, cigaretes ir valstijos loterijos bilietus, bet ir juos baigia išstumti indai ir ko-rėjiečiai, sutemus ne taip skubantys pabėgti į dar mišrius miesto pakraščius ir priemiesčius. Baltaveidžiai miesto centre visi nu-skurę ir pasalūniški. Vėlų vakarą, kai su priemiesčių klientūra atsisveikina keletas egzotiškų restoranėlių, prie baltaodžių pra-eivių stabteli policijos automobiliai, pareigūnai paprastai įtaria juos ieškant narkotikų arba mano, kad juos derėtų perspėti dėl šių vietų pavojingumo. Pats Ahmadas – vaisius raudonplaukės amerikietės, kilusios iš Airijos, ir egiptiečio mainų studento, kurio protėviai nuo faraonų laikų kepė dumblinuose Nilo užlie-jamuose ryžių ir linų laukuose. Šių mišrių vedybų atžalos odos


1 6 1 7

spalva buvo pilkšvai ruda, vienu blankiu atspalviu šviesesnė už rusvai gelsvą; tėvą jam pakeitusio šeicho Rašido oda – vaškinė, blyški, paveldėta iš daugybės kruopščiai apsimuturiavusių Je-meno karių kartų.

Ten, kur anksčiau it vientisa stiklo, plytų ir granito siena stūk-sojo šešiaaukštės universalinės parduotuvės ir viena prie kitos spraudėsi žydų ir protestantų išnaudotojų kontoros, dabar žio-ji buldozerių išgriautos kiaurymės, o vitrinos užkaltos fanera ir išmargintos grafičiais. Ahmado akimis, tos aptakios grafičių raidės, pasipūtėliškai skelbiančios priklausomybę vienai ar kitai gaujai, atrodo svarbios ir reikšmingos, tačiau, deja, jų autoriai tik į tokią užrašytą reikšmę ir gali pretenduoti. Grimztanti į bedie-vystės liūną prarastoji jaunoji karta praneša apie savo tapatybę bjaurodama nuosavybę. Tarp griuvėsių styro keletas naujų pa-statytų aliuminio ir melsvo stiklo dėžių – dovanėlė nuo Vakarų kapitalo viešpačių: tai Kalifornijoje ir Šiaurės Karolinoje įsikū-rusių bankų skyriai ir sionistų valdomos federalinės vyriausybės filialai, bedarbių pašalpomis ir verbavimu į armiją bandantys užkirsti kelią būsimoms skurstančiųjų riaušėms ir plėšikavimui.

Nepaisant to, miesto centras dieną atrodo šventiškai, jame verda veikla: šalia Tildeno aveniu esanti Rytų Pagrindinė gatvė – tikras dykinėjimo festivalis, ja plūsta ryškiais drabužiais pasi-puošusių tamsiaodžių miestelėnų minios, šį Užgavėnių persi-rengėlių paradą kuria tie, kurių teisėtos valdos kažin ar plyti toliau nei per colį nuo jų odos, o menki turtai išstatyti visų ap-žiūrai. Jų džiaugsmas slypi iššūkyje. Jų klegantys, rėksmingi bal-sai sklidini kaimietiško draugingumo, jie pilni abipusio dėme-sio, kaip žmonių, neturinčių kur eiti ir ką veikti.

Po Pilietinio karo į Naująjį Prospektą įžengė akį rėžiantis puošnus neskoningumas – buvo pastatyta prašmatni Rotušė: išdrikęs, bokšteliais nusmaigstytas maurų stiliaus statinys su


1 8 1 9

lenktomis arkomis, kaltiniais rokoko papuošimais, vainkuota didžiuliu mansardos stiliaus bokštu. Nuožulnius bokšto šonus dengė įvairiaspalvės žuvies žvynus primenančios čerpės, ant kiekvieno šono švietė po apskritą baltą, vaikiško baseino dy-džio laikrodį. Platūs variniai laštakai ir stogvamzdžiai, savotiški tų laikų metalo meistrų nagingumo paminklai, amžiams bėgant pažaliavo. Biurokratinė veikla, kuriai buvo pastatyta ši akmenų krūsnis, jau kadais perkelta į ne tokius erdvius, modernesnius, neišvaizdžius, bet kondicionuojamus ir lengviau šildomus pas-tatus už Rotušės, o jai pačiai, pagaliau pavykus prastumti įstaty-mą, buvo suteiktas nacionalinio architektūros paminklo statu-sas. Ji stovi už vieno kvartalo į vakarus nuo Centro mokyklos – šios plačios valdos buvo stipriai apkarpytos platinant gatves ir su papirktų pareigūnų leidimu pardavinėjant žemės sklypus.

Rytiniame griuvėsių plynės pakraštyje, kur nutykusias sto-vėjimo aikšteles keičia didelės sudaužytų plytų krūvos, stovi geležingos uolienos plytų bažnyčia storomis sunkią varpinę laikančiomis sienomis, o šalia jos – ant suskilusio skydo apdo-vanojimą pelniusio bažnytinio choro reklama. Šios bažnyčios vitražuose Dievui šventvagiškai suteiktas veidas, gestikuliuo-jančios rankos, sandalais apautos kojos ir spalvinga mantija – trumpai tariant, žmogiškas kūnas su viskuo, kas jame esama ne-švaraus ir varžančio, pajuodęs nuo dešimtmečiais besikaupusių pramonės suodžių, be to, pro vitražus saugančias vielos groteles išvis sunku ką nors įžvelgti. Religiniai atvaizdai dabar kelia ne-apykantą kaip reformacijos laikais. Šlovingosios bažnyčios die-nos, kai hierarchiškai sustatytuose klauptuose sėdėdavo baltieji biurgeriai, seniai nugrimzdo į praeitį. Dabar čia savo palaidą, rėksmingą tikėjimą išpažįsta afroamerikiečiai, o apdovanojimų pelnęs choras užlieja jų smegenis ritmo ekstaze, tokia pat ap-gaulinga kaip ir (šį palyginimą pašaipiai siūlo šeichas Rašidas)


1 8 1 9

murmančių bei svyruojančių brazilų candomble* išpažinėjų pa-tiriamas transas. Štai čia ir dainuoja Džorilyna.

Kitą dieną, kai Džorilyna pakvietė Ahmadą pasiklausyti, kaip ji dainuoja chore, koridoriuje prie Ahmado priėjo jos vaikinas, Tailenolis Džonsas. Jo motina, pagimdžiusi dešimties svarų kū-dikį, per televizorių pamatė vaistų nuo skausmo reklamą ir pa-vadinimas jai patiko.

– Ei, arabe, – tarė Džonsas, – girdėjau, kabinėjiesi prie Džo-rilynos.

Ahmadas bando kalbėtis su Tailenoliu jo kalba. – Nieko aš nesikabinėju. Pasišnekėjom, ir tiek. Ji pati prie

manęs priėjo.Tailenolis atsargiai ištiesia ranką, sugniaužia liekno vaikino

petį ir įbeda nykštį į skausmingą tašką po peties sąnariu. – Ji sako, kad negerbi jos tikėjimo.

Jo pirštas sminga dar giliau, spausdamas visą gyvenimą mie-gojusį Ahmado nervą. Tailenolio veidas kampuotas, šlapios dė-mės ant riešutmedžio baldo spalvos. Jis Centro vidurinės fut-bolo komandos puolėjas, o žiemą praktikuoja gimnastiką ant žiedų, todėl rankos tvirtos it plienas. Jo nykštys raukšlėja stan-džiai išlygintus baltus Ahmado marškinius; aukštesnysis vaiki-nas nekantriai bando išsilaisvinti iš nedraugiškų gniaužtų.

– Jos tikėjimas netikras, – pareiškia jis Tailenoliui. – Be to, ji pati sakė, kad į tikėjimą jai nusispjaut, jai tik patinka dainuoti tam kvailam chore.

Geležinis nykštys skverbiasi į kūną, bet Ahmadas, pajutęs

* Candomble – Brazilijoje praktikuojamas iš Afrikos kilęs tikėjimas. Jame afrikietiš-ki ritualai sumišę su krikščioniškomis apeigomis.


2 0 2 1

plūstelint adrenaliną, nubloškia jį, skiausčiu delnu smogęs į sto-rą raumenų raizginį.

Tailenolio veidas pajuosta ir staiga priartėja. – Tu man neaiškink, pats esi toks kvailas, kad visiems ant

tavęs nusišikt, arabe. – Išskyrus Džorilyną, – išpyškina Ahmadas, vis dar veikia-

mas adrenalino. Jis jaučia, kaip kaupiasi ašaros, ir spėja, kad vei-das gėdingai sustingo iš baimės, bet susiremti su stipresniu už save priešu, pajusti, kaip užlieja įniršis, – šventa palaima. Ir jis drąsiai tęsia: – Tikrai nepasakyčiau, kad visiems ant manęs nu-sišikt. Džorilyna paprasčiausiai buvo draugiška, bet tokie žmo-nės kaip tu nesupras to.

– Ką reiškia – tokie kaip aš? Tokie kaip aš neturi nieko ben-dra su tokiais kaip tu. Štai kur teisybė, debile. Pedike tu, iškry-pėli. Homike.

Jis prikiša veidą taip arti, kad Ahmadas užuodžia sūrį, ku-riuo mokyklos valgykloje barstomi makaronai. Jis stumteli Tailenolį. Koridoriuje aplink juos ima rinktis Centro mokyklos mokiniai – šokėjos, moksliukai, kompiuteristai, rastamanai ir gotai, atstumtieji ir nevykėliai, tik ir laukę įvyksiant ką nors įdomaus. Tailenoliui patinka minia.

– Prie juodųjų musulmonų nelendu, bet tu ne juodasis, tu tik apgailėtinas šūdžius. Šūdžius, kuris niekam nerūpi, – pareiškia jis.

Ahmadas nutaria iškęsti Tailenolio stumtelėjimą ir taip leng-vai išsisukti iš šio vaido, nes tuoj turėtų pasigirsti skambutis į pamoką. Tačiau Tailenolis taikos netrokšta – jis pasalomis smo-gia Ahmadui į pilvą, ir šiam užima kvapą. Apstulbęs žiopčiojan-tis Ahmado veidas sukelia moksleivių juoką, kvatojasi ir blyški-aveidžiai gotai, baltoji Centro mokyklos mažuma, besididžiuo-janti tuo, kad nerodo jokių jausmų, kaip ir jų nihilistai pankro-ko herojai. Negana to, sutilindžiuoja skambus keleto krūtingų


2 0 2 1

rudaodžių mergaičių, panelių Populiariųjų, juokas. Joms derėtų parodyti daugiau užuojautos, pamano Ahmadas. Juk išauš die-na, kai jos taps motinomis. Ir ta diena išauš jau greitai, kekšytės.

Jis pralaimi ir nelieka kitos išeities – tik bandyti įveikti gele-žines Tailenolio rankas, bandyti įlenkti tą į skydą panašią krūti-nę, pasiekti tą buką riešutmedžio spalvos kaukę virš jos. Grum-tynės virsta stumdymusi, urzgimu ir pastangomis vienas kitą suspausti, nes mojuodamas kumščiais gali pataikyti į spintelę ir sukelti tokį triukšmą, kad tučtuojau atlėks mokytojai ir apsauga. Tą likusią minutę prieš nuaidint skambučiui į pamoką Ahmadas kaltina ne tiek vaikiną – jis juk tik mėsos kalnas, robotas, kūnas, toks kupinas syvų ir refleksų, kad nebelieka vietos smegenims, – kiek Džorilyną. Kodėl ji persakė savo vaikinui visą jų pokalbį? Kodėl merginoms būtina viską išsipasakoti? Kad atrodytų svar-bios – taip riebūs grafičiai atrodo svarbūs purškiantiems juos ant bejėgių sienų. Juk tai ji prabilo apie religiją, įžūliai pasiūlė užsukti į bažnyčią, sėdėti kartu su garbanotais, pragaro lieps-nos nusvilintais kafirais*, – taip kepsninėje apskrunda paukščio kulšies odelė. Jame sujunda velniai, ima murmėti – kaip Ala-chas leidžia daugybei groteskiškų, klaidingų, iškreiptų tikėjimų milijonus žmonių amžiams įvilioti į Pragarą, nors vos vienas Visagalio šviesos blyksnis nurodytų jiems Tiesųjį Kelią. Regis (taip šnabžda Ahmadui velniai, kol jiedu su Tailenoliu stumdo-si ir mostaguoja kumščiais, tiesa, stengdamiesi netriukšmauti), Gailestingajam ir Mielaširdingajam visa tai nerūpi.

Mažoje saugančioje nuo sugadinimo dėžutėje, kabančioje aukštai ant garstyčių spalvos sienos, suskamba skambutis. Ne-toliese atsilapoja matinio stiklo durys, pasirodo ponas Levis,

* Kafir (arab.) – kafras, kafiras. Taip islamo išpažinėjai vadina netikinčiuosius, be-dievius, klaidatikius.


2 2 2 3

mokytojas konsultantas. Jo švarkas nedera prie kelnių, lyg savo suglamžytą kostiumą būtų vilkęsis aklai. Jo išsiblaškęs žvilgsnis tampa įdėmus, kai pamato įtartinai besibūriuojančius moki-nius. Susirinkusieji tučtuojau nutyla ir sustingsta, o Ahmadas su Tailenoliu, užgniaužę priešiškumą, atsitraukia vienas nuo kito. Ponas Levis, žydas, visą amžių praleidęs mokykloje, atrodo senas ir pavargęs, po akimis – padribos, reti, nešukuoti plau-kai viršugalvyje pasišiaušę. Jam staiga pasirodžius Ahmadas krūpteli it pajutęs sąžinės graužimą: šią savaitę jam paskirtas susitikimas su ponu Leviu, jiedu turėtų aptarti jo ateitį baigus mokyklą. Ahmadas žino, kad privalo turėti kokią nors ateitį, bet ji atrodo sunkiai įsivaizduojama ir nekelia susidomėjimo. Vie-nintelis vedlys, sako trečioji sura, yra alachas.

Tailenolis ir jo gauja dabar jo tykos. Kai buvo priverstas baigti beveik lygiosiomis, mušeika su geležiniais nykščiais nu-siramins tik pamušęs savo priešininkui akį, nuskėlęs dantį ar sulaužęs pirštą – palikęs aiškiai matomą žymę. Ahmadas žino, didžiuotis savo išvaizda – nuodėmė: savimyla – savotiškas var-žymasis su Dievu, o to Jis negali pakęsti. Tačiau kaip jaunuolis gali nesidžiaugti savo subrendusiu vyriškumu, ištysusiomis ga-lūnėmis, tankiais, garbanotais plaukais, nepriekaištinga rusva oda, šviesesne nei tėvo, bet ne strazdanota, ne išmėtyta rausvo-mis dėmėmis, kaip raudonplaukės motinos ar tų dažytų šviesia-plaukių, kurios baltaodžių Amerikoje laikomos grožio etalonu. Tiesa, Ahmadas vengia susidomėjusių tamsiaodžių mokyklos merginų žvilgsnių, jie nuodėmingi ir nedori, o Ahmadas nenori sutepti savo kūno. Jis nori išsaugoti jį tokį, koks buvo sutvertas Kūrėjo. Tailenolio priešiškumas tapo dar viena priežastimi bėg-ti iš šios pragaro pilies, kurioje vaikinai priekabiauja ir skaudina vien dėl malonumo, o bedievės merginos mūvi tokius ankštus ir žemu liemeniu džinsus, kad, regis, tuoj pamatysi – jo ver-


2 2 2 3

tinimu, apytikriai tik per pirštą žemiau – raitytų gaktos plau-kų kraštelį. Pačios blogiausios merginos, žemiausiai puolusios, nešioja tatuiruotes tokiose vietose, kur jas gali pamatyti tik jų draugužiai, – tatuiruočių meistras savo adata turėjo ten badyti labai atsargiai. Jei tik žmogus pasijunta galįs varžytis su Dievu ir pats kurti save, velniškiems iškrypimams nematyti galo.

Jam liko mokytis tik du mėnesiai. Už mūro sienų ir aukštų grototų langų justi pavasaris. „Sekundėlės“ klientai savo apgai-lėtinus, nuodingus pirkinius palydi naujais pokštais, šviežiais paistalais. Ahmado kojos skrieja senu, šlaku grįstu mokyklos takeliu, tarsi po kiekvienu jo žingsniu būtų pakišta pagalvėlė. Kai jis stabtelėjo ant šaligatvio ir sutrikęs žvelgė į pėdsakų spi-ralę, paliktą saulės spinduliuose iškepusio ir pradingusio šliužo, aplinkui stiepėsi švieži žali ūgliai – laukinis česnakas, pienės, dobiliukai, nušvitusi žiemos nudrengta veja, o paukščiai greitais puslankiais tyrė nematomą jų gyvenimą palaikančią terpę.

Džekui Leviui šešiasdešimt treji ir jis prabunda tarp trečios ir ketvirtos ryto su baimės skoniu burnoje, perdžiūvusioje, nes miegodamas per ją kvėpavo. Jo sapnai grėsmingi, persmelkti pa-saulio kančios. Jis skaito merdėjantį, reklamos netenkantį vietinį dienraštį „Naujojo Prospekto perspektyvos“, skaito „New York Times“ ir „Post“, kai randa paliktus mokytojų kambaryje, ir tarsi nepakaktų Bušo, Irako, buitinių žudynių Kvinse ir Ist Orindže – žudomi net dvejų, ketverių, šešerių metų vaikai, tokie maži, kad priešintis savo žudikams tėvams jiems atrodo tikra šventvagys-tė, kaip Izaokas laikė šventvagyste priešintis Abraomui, – Levis vakare, tarp šeštos ir septintos valandos, kol jo kūninga žmona perkelia vakarienę iš šaldytuvo į mikrobangų krosnelę ir nuolat vaikšto priešais mažytį virtuvėje stovinčio televizoriaus ekraną,


2 4 2 5

įsijungia miesto žinių kanalą ir pokalbių šou; žiūri, kol reklamos, visos matytos ne kartą, taip jį suerzina, kad tučtuojau išjungia tą idiotišką aparatą. Be žinių, Džekas turi ir asmeninę bėdą – „pro-blemą“, kaip dabar priimta sakyti, – ateisiančios, iš šios tamsos išaušiančios dienos sunkybę. Jis guli, negalėdamas užmigti, o viduje, tarsi prastos vakarienės restorane likučiai – dabar resto-ranuose atneša dvigubai daugiau maisto – vartosi baimė ir ne-apykanta. Baimė – kas dieną gilėjantis suvokimas, kad šioje že-mėje tavo kūnui teliko ruoštis mirčiai, – užtrenkia duris į miegą. Jis jau merginosi ir poravosi, tapo tėvu, dirbo, kad pamaitintų vaiką, jautrųjį mažylį Marką droviomis pasimiglojusiomis aki-mis ir drėgna apatine lūpa, ir aprūpintų jį visu pigiu, neskoningu šlamštu, kurį to meto kultūra vertė turėti, kad pritaptum prie bendraamžių. Dabar Džekui Leviui teliko vienintelė užduotis – numirti ir palikti sausakimšoje planetoje šiek tiek laisvos vietos, mažytę erdvę kvėpuoti. Ši užduotis kybo virš nemigos kankina-mo jo veido it voratinklis su viduryje sustingusiu voru.

Jo žmona Betė, moteris-banginis, tvoskianti karščiu per savo storumą, šniokštuoja šalimais, jos neslūgstantis parpimas pasą-monėje pratęsia kasdienį monologą, nesiliaujančius tauškalus. Kai jis, gniauždamas įsiūtį, baksteli ją alkūne, keliu arba švelniai delnu suima iš naktinių marškinių išlindusį sėdmenį, ji paklus-niai nutyla, o jis išsigąsta ją pažadinęs, pažeidęs nebylius įža-dus, prisiimtus dviejų žmonių, nusprendusių, kad ir kaip seniai tai būtų įvykę, miegoti kartu. Jis tenori kilstelti ją į tą miego lygmenį, kai iškvepiamas oras liaujasi vibravęs šnervėse. Tarsi derintų smuiką, kuriuo vaikystėje griežė. Dar vienas Heifecas, kitas Aizekas Šternas* – ar ne to troško jo tėvai? Jis nuvylė juos – štai čia jo ir pasaulio kančia sutapo. Jo tėvus apėmė sielvartas.

* Isaac Stern, Jascha Heifetz, garsūs smuikininkai.



Ką jūs vadinate sprogimu, man bus tik smeigtuko dūris, maža skylutė, pro kurią Dievo jėga patenka į pasaulį.

Johnas Updike’as (Džonas Apdaikas, 1932 – 2009) – vienas žymiausių JAV rašytojų, kartais vadinamas pas-kutiniuoju Amerikos klasiku; pasaulinio pripažinimo sulaukė jo „Triušio“ romanų ciklas. Lietuvių kalba 2003 m. buvo išleistas skandalingai pagarsėjęs jo ro-manas „Poros“ („Tyto alba“). „Teroristas“ – dvidešimt antrasis, priešpaskutinis Johno Updike’o romanas.

Amerika atsigauna po rugsėjo 11-osios košmaro. Aštuoniolikmetis Ahmadas gyvena su motina aire kažkur Naujajame Džersyje; savo tėvo arabo jis nepamena, bendramokslių nekenčia ir niekina, vakarietiškąją kultūrą laiko žlugusia, o tuštumą jo gyvenime užpildo Korano pamo-kos ir mokytojas imamas Šeichas Rašidas. Ahmadas puikiai mokosi, jis itin protingas ir sumanus; tačiau užuot siekęs karjeros, vaikinas pasuka kitu keliu: jis palengva atsiskiria nuo visų ir prieglobsčio ieško tikėjime. Neilgai trukus paaiškėja, kad vaikinas jau pasirengęs vardan islamo pa-aukoti ne tik savo, bet ir kitų gyvybes. Vienintelis Džekas Levis, seniai Dievą pamiršęs žydų kilmės mokinių konsultantas, simpatizuojantis Ahmado motinai, tiki, kad vaikiną dar galima išgelbėti. Tačiau Ahma-das jau vairuoja prikrautą sprogmenų sunkvežimį judriu greitkeliu tu-nelio link, kad su savimi į pražūtį nusineštų kuo daugiau netikėlių...

„Teroristas“ – stipri, aistringa ir nepaprastai aktuali knyga. Tai tero-rizmo ir fundamentalizmo skerspjūvis, žvilgsnis į Vakarų pasaulį jau-no, mąstančio ir neapkenčiančio žmogaus akimis. Romanas nesiūlo banalių paaiškinimų, nekaltina ir neteisia. Jis apnuogina fundamenta-lizmo, emigracijos, terorizmo, JAV ir viso šiuolaikinio pasaulio proble-mas. Kaip gyventi seksualizuotoje, prasmę praradusioje, korumpuo-toje vakarietiškoje visuomenėje? – klausia Updike’as. Atsakymo teks ieškoti visiems.

ISBN 978-9986-16-904-8

9 789986 169048

john updike "teroristas"

Documents