Įvairios lietuviŲ liaudies pasakos -...

PASAKO S

I V A I R I O S L I E T U V I U L I A U D I E S

TRYS LAI M E S

ĮVA

IRIO

S LIE

TU

VIŲ

LIAU

DIE

S P

AS

AK

OS

TRYSLAIMES

UDK 821.172-93 Tr-155

ISBN 978-609-441-219-6ISSN 2335-7762

Iš Jono Basanavičiaus ir Aldonos Liobytėssudarytų rinkinių

© Iliustracijos, Aidas Paberžis, 2014© Leidykla „Nieko rimto“, 2015

ĮVAIRIOS LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOS

© Iliustracijos, Aidas Paberžis, 2014© Leidykla „Nieko rimto“, 2015

Vilnius2015

Iliu

stravo Aidas Paberžis

TRYSLAIMES

5

ĮŽANGOS ŽODIS

Buitinės pasakos – tai istorijos apie paprastus žmones, jų gyvenimus ir juos ištinkančius keistus įvykius. Nuo stebuklinių pasakų jos skiriasi šmaikš-tumu, siužeto paprastumu. Vietoj senovės žmonių pasaulėžiūros, svajonių ir lūkesčių buitinės pasakos atskleidžia žemiškesnius, bet dėl to ne menkiau įdomius dalykus: kaip gyveno mūsų senoliai, iš ko juokėsi, ką mėgo pašiepti.

O juoktis ir šaipytis mūsų senoliai mėgo. Ypač iš tų, kurių bijojo ar priven-gė: ponų, velnių, šykštuolių, tinginių ar pikčiurnų žmonų. Reta buitinė liaudies pasaka apsieina be gudraus jaunuolio ar merginos, sumanumu ir įžvalgumu nurungiančių poną, karalių ar net patį velnią. Jei tokio gudruolio nėra, tai koks tyraširdis teisuolis būtinai bus apdovanotas už nuoširdumą ir gerumą. O pavy-dus kaimynas už godumą ir suktumą sulauks atpildo.

Iš buitinių pasakų juokingiausios – dažnai net iki absurdo – yra melų pasakos. Tai šmaikštūs ir nerimti pasakojimai, skirti apgauti, pralinksminti klausytoją. Kartais – ir draugiškai iš jo pasišaipyti. Taip riečiant vieną melą po kito ir laukiant, kol klausytojas neištvėręs leptels lemtingąjį „Meluoji!“, sukuriamos įspūdingos įvykių grandinės.

Daugelis melų pasakų sekamos lyg tikroviški nutikimai, vykę vakar, prieš savaitę ar bent jau pasakoriaus jaunystėje. Joms būdinga pradžia: „Einu kartą keliu...“ Žinoma, tai, kas nutinka tuo keliu beeinant, yra pernelyg neįtikėtina, kad būtų tiesa.

Kas ir kodėl sekdavo melų pasakas? Greičiausiai kaimo pokštininkai ir linksmai nusiteikę pasakoriai. Jos – puikus būdas užkalbėti visiems dantis ir gudriai šypsantis stebėti, kas už tavo melų užkibs.

Pažįstantys mažų vaikų puikiai žino prašymus paskaityti dar vieną pasaką. Ir dar dvi. Kaip pergudrauti neužmiegantį ir nenuilstantį istorijų kaulytoją? Melų pasakos čia nepamainomos. Net susitarti galima: porinsiu tau istoriją, kol neištvėręs pasakysi, kad meluoju. Ir klausytoją prajuokinsi, ir pats smagiau jausies kitus kvailindamas.

Nesunku pastebėti, kad buitinėse lietuvių liaudies pasakose aukštinamas žmogaus gudrumas, gebėjimas išsisukti iš bėdos. Jos – pirmoji kūrybiškų ir drąsių sprendimų mokykla, kurią su malonumu išeiname vaikystėje. Nejučia iš pasakų mokomės su humoru ir lengvumu žvelgti į būsimus gyvenimo sun-kumus. Juk sumanus žmogus net patį velnią pergudraus.

Eglė Devižytė

6 7

TURINYS

ĮŽANGOS ŽODIS /5

LIETUS IR VĖJAS /9GILTINĖ KŪMA* /13PIKTA PATI /15BERNIOKAS IR VELNIAS /18ŠALNOS DOVANOS / 24TRYS BROLIAI / 28GIEDANTIS VĖŽYS / 33KAI JAUNAS BUVAU / 34MELAGIS / 35KAIP TRYS BROLIAI MEITĖLĮ* PJOVĖ / 39KVAILUTIS / 40GUDRUS VALSTIETIS / 44TRYS LAIMĖS / 49

7

KAIP BERNAS ATSISKAITĖ SU PONU / 52PONO PASVEIKINIMAS / 56KAS NAUJO TĖVIŠKĖJ / 57VAIKŲ PASAKA / 59 APIE TRIS RAČIUS / 60AITVARAS / 63VELNIO PIRŠLYBOS / 66KAREIVIS VELNIŲ KARČEMOJ* / 68DAILIDĖ, PERKŪNAS IR VELNIAS / 71VISI Į KREPŠĮ! / 78MILŽINAS VELNIŲ MALŪNE / 81VELNIO KUMELĖ / 85APSUKRUS PAVARGĖLIS / 87SENELIAI IR PUPELĖ / 94VARGUOLIO NELAIMĖ / 98KAIP PONAS BĖDOS IEŠKOJO / 100JURGIS RASTELIS / 102TARMIŠKŲ ŽODŽIŲ ŽODYNĖLIS / 106 LIETUVIŲ LIAUDIES MĮSLĖS APIE PINIGUS, ŽMOGŲ, GAMTOS REIŠKINIUS / 108LIETUVIŲ LIAUDIES PATARLĖS APIE IŠMINTĮ, TURTĄ, PONUS, JUOKĄ / 110

*Tarmiškų žodžių paaiškinimai p. 106–107

9

LIETUS IR VĖJAS

EINA ŽMOGUSkeliu, darbo ieškodamas.

Girdi jis – kad mušasi kažin kas, kad mušasi. Jis, nieko nema-nydamas, taip sau pasakė:

– Na, ir į sveikatą! Tegu sau mušasi!Eina jis toliau. Priveja jį du vokietukai, vienas ir klausia:– Žmogau, katram tu sakei į sveikatą? Jam ar man?Tas žmogus galvoja galvoja, kad jis nei vienam, nei kitam ne-

sakė.– Sakiau šiaip sau, ant vėjo!O ten mušėsi vėjas su lietum. Tas vėjas ir sako lietui:– Matai, kvaily, sakiau, kad man sakė, – ne tau!Na, gerai, eina toliau žmogus savo keliais.Vėjas pasivijo žmogų ir sako:– Žinai, žmogau, tu eik į tokį ir tokį dvarą, apsiimk pas poną

dirbti, daugiau nieko neprašyk, kad tik jis tau pasėtų tris pūrus* kviečių.

O ponas žemės turi iki valiai, ką jam reiškia pasėti tuos tris pūrus kviečių!..

11

Na, ir sulygsta žmogus su ponu. Nuėjo žmogus tarnauti pas tą poną, pasėjo jam ponas tris pūrus kviečių. Kai tuos kviečius pa-sėjo, pasikėlė vėjas, išnešiojo grūdus po visą plotą ir trimis pūrais didžiausią lauką apsėjo. Sudygo tie kviečiai ir auga – labai gražūs, tankūs kaip miškas.

Dabar vėjas nori pasigirti. Neiškenčia nepaerzinęs lietaus – nubėgo pas jį ir sako:

– Ar tu žinai? To žmogaus gudrumas! Apsiėmė jis dvare dirbti, sulygo už tris pūrus kviečių! Ir su trimis pūrais visą lauką apsėjo. O tų kviečių gražumas!..

Lietus sako:– Na ir kas, kad jis toks gudrus, – užeis audra, ledai išmuš tuos

jo kviečius, nieko iš jų nebus!Dabar vėjas išsigando, atbėga vėl pas tą žmogų:– Žinai ką – tavo kviečius ledai išmuš. Imk ir parduok juos

ponui, kad ir nebrangiai, už pusę kainos.Žmogus nuėjo pas poną ir sako:– Pone, imk iš manęs tuos kviečius, kur aš juos dėsiu. Nei klė-

čių, nei svirnų neturiu.O labai gražūs buvo kviečiai, tai ponas ėmė ir nupirko. Kai

tik nupirko, rytojaus dieną kad užėjo audra, kad sumušė tuos kviečius, nieko iš jų neliko. Tas vėjas nubėgo pas lietų, sako:

– Žinai – na, ir gudrumas to žmogaus! Pardavė ponui tuos kviečius, o dabar, kai tas nupirko, ledai išmušė, nieko nebėr!

O lietus sako:– Būta gudrumo! Pardavė ponui, o dabar pradės šiltas lietelis

lyti, pradės tie kviečiai želti, užaugs antra tiek geresni.Vėjas vėl atbėgo pas tą žmogų:– Tu žinai ką? Tie kviečiai pasitaisys! Nupirk kviečius atgal!

Ponas tau atiduos vėl už pusę kainos!

13

Ką veiks ponas su tokiais kviečiais? Džiaugiasi žmogui atgal įbrukęs. Kai tik žmogus nupirko, tuojau atšilo, prasidėjo gražios dienos, ėmė šiltas lietelis lyti, kviečiai pradėjo želti, augti, užaugo antra tiek gražesni ir tankesni. Nuėmė žmogus kviečius, prikrovė tų kviečių pilną klojimą. Dabar vėjas vėl nubėgo pas lietų pasigirti:

– Žinotum – to žmogaus gudrumas!.. Kad privertė kviečių pil-ną klojimą!..

Dabar lietus sako:– Jis daugiau neiškuls, kaip tik sykelį iš jaujos*!Vėjas atbėga pas tą žmogų:– Žinai ką, žmogau? Džiauk jaujoj po nedaug kviečių – kiek

beklotum, iškulsi tik sykelį!Žmogus padžiovė penkis pėdus*, iškūlęs žiūri – tik sykelis*.

Padžiovė tris pėdus – ir vėl sykelis. Tada žmogus ėmė po vieną pėdą džiauti į jaują. Iškulia pėdą – sykelis, iškulia kitą – ir vėl sykelis. Kad prisikūlė tas žmogus kviečių, baisus daiktas kiek!.. Nebežino, nė kur pilti. Dabar vėjas nubėgo vėl pas lietų ir sako:

– Žinotum – to žmogaus gudrumas! Kad prisikūlė kviečių, tai nežino, kur dėti!

Na, lietus jau nieko nesako, tik galvoja: „Vis vien jam nebus naudos iš tų kviečių! Ne aš būsiu, jeigu jis pyragus valgys.“ Vėjas vėl lekia pas žmogų.

– Žinai, žmogau, lietus bus ką nors pikta sugalvojęs. Važiuok kuo greičiausiai į malūną! Susimalk kviečių ir iškepk du pyragus, vieną didelį, o kitą mažutį! Nunešk ant to tilto, kur mudu su lie-tum mušėmės, ir padėk, sakydamas: „Tas didelis pyragas tegul bus lietui, o tas mažutis – vėjui.“

Žmogus taip ir padarė. Lietus ir vėjas, pyragus valgydami, su-sitaikė ir žmogui žalos nebedarė.

13

GILTINĖ KŪMA*

GYVENO KARTĄ vargingi žmonės ir susilaukė jie vaikelio.

Krikštynų nėr už ką ištaisyti, tai į kūmus niekas neina: vaikš-čioja tėvas savaitę, kitą, o kūmų vis negauna. Pagaliau eidamas sutiko tokią bobelę ir pasiskundė jai kūmo negalįs rasti.

– Aš tau būsiu kūma, – sako bobelė. – Prie bažnyčios rasim kokį ubagėlį ir pakrikštysim tavo vaiką.

– Na, gerai, – sako žmogus. Nunešė jiedu vaiką, pakrikštijo, kad linksmiau būtų, dar pusbuteliuką išmaukė. Po krikštynų ir sako toji bobelė:

– Kad tu mane į kūmus ėmei, padarysiu aš tave daktaru. Kur išgirsi žmogų sergant, pasiimk žolelių, išvirk užpilą ir eik gydyti. Kad pamatysi mane stovint prie jo kojų, duok jam šio to išgerti, ir jis pasveiks; o jei pamatysi mane jo galvūgaly, nieko tavo žolelės nepadės – jis turės mirti.

Ta bobelė, pasirodo, buvo giltinė. Atsisveikino ir nukūrė žmo-nių pjauti. Kur pjovė, kur ne, o susargdino begalę, kad būt kūmui darbo. Na, ir darbavosi tas žmogelis su savo žolelėmis: pamatęs kūmą gale kojų, duoda ligoniui šio to išgerti, ir tas jau sveikas. O kad pamato giltinę galvūgaly, tada sako:

– Nieko nebegaliu padėti, tas jau turės mirti.

14 15

Ir nuėjo apie jį garsas per žmones, ir pinigų jau žmogelis apsčiai prisirinko, ir apsišaukė jis tokiu daktaru, kad kito tokio nebesą pasauly. Ir išgirdo karalius, kurio duktė buvo sunkiai susirgusi, apie tą įžymų daktarą ir liepė tą stebukladarį pakviesdinti. Atva-žiavo žmogus ir mato – giltinė kūma karalaitės galvūgaly stovi. Pagailo jam jaunos ir gražios karalaitės, ir liepė jis karaliui pa-daryti lovą ant vienos kojos, kad būtų galima ligonę sukioti. Ir padarė karalius tokią lovą, paguldė į ją ligonę, ir kai tik pamato žmogelis, kad kūma stovi galvūgaly, atsuka jai karalaitės kojas. Šitaip sukinėjo jis karalaitę kelias dienas, kol nusibodo giltinei it kokiai pusmergei strapalioti, ir sustojo ji pas karalaitės kojas. Kai tik pamatė žmogelis, kad jau giltinė kojūgaly, davė karalaitei šio-kių tokių žolelių, ir ta bematant pasveiko. Gavo jis gausiai pinigų ir jau buvo namo begrįžtąs, tik pastojo giltinė jam kelią ir sako:

– Nepaklausei manęs, kūmai, dabar aš tave pjausiu.– Pjauk, kad jau pjausi, – sako žmogus. – Tik duok man tris

dienas laiko grabui* susikalti.– Na, kalkis.Pasidarė žmogus per tris dienas tvirtą ir sandarų grabą. Po

trijų dienų ateina pas jį giltinė ir jau žada jį pjauti, tik sako tas žmogelis:

– Gulk, kūma, ir pamatuok, ar tiks man tas grabas.– Pats pasimatuok.– Žmonės, kol gyvi, į grabą negula.Ėmė ta giltinė ir atsigulė, o žmogelis grabą užvožė, užkalė,

nugabeno į laukus, įkasė žemėn ir dar akmenimis užkrovė. Pats parėjo namo ir toliau sau daktarauja.

Praėjo dešimt metų, dvidešimt, penkiasdešimt – niekas ne-miršta. Jau vienas kitas žmogus ir poros šimtų metų sulaukė, slankioja niekam nereikalingas, kaip kelmas apžėlęs, bet veltui

15

mirties šaukia – nemiršta, ir gana. Tuo metu prisireikė vienam žmogui akmenų krosniai statytis. Vežasi akmenis iš lauko, o po akmenų krūva randa grabą. Suardė tą grabą, iššoko iš jo giltinė, atsigavo, pirmiausia savo kūmą papjovė, o paskui ir visus senius atsilikėlius. Taip ir pasibaigė to pasakos žmogaus gyvenimas.

PIKTA PATI

VIENA PATI BUVO tokia priešgina, tokia nedorėlė, taip tarškėjo

barškėjo lyg užsukta per dienų dienas, kad vyras ir gerumu bandė ją perkalbėti, ir nugarą vanojo,

ir šonus skalambijo, ir visokiais būdais nagan ėmė, – nieko nepadėjo.

Kartą, jiedviem besižodžiuojant, apmaudui pašokus, ėmė vyras ir numirė. O kadangi mirė burnodamas, nuėjo stačiai į pragarą. Pragare jo širdis atsigavo: jis vaikščiojo švilpaudamas

16

ir dainuodamas, visokias velnių užmačias juokais leisdamas. Vienas kipšas sako:

– Kaip gyvas nesu matęs, kad kas pragare dainuotų. Kokius čia juokus kreti, visiškai netinkamus velnių draugėje?

– Pagyventum tu mano vietoje su mano pačia, ir tu džiaugtu-meisi, pragaran patekęs.

– Na, pagyvensiu aš su ta tavo pačia, bet jeigu tu meluoji, – saugokis. Tėvo motinos šauksies, užuot čia dantis rodęs. O jeigu tavo teisybė – galėsi sau drožti iš pragaro, kur kojos neša.

Ir išlindo kipšas iš pragaro ir nukinkavo stačiai pas linksmojo vyro pačią. Ta jau buvo pusbernėlį Mykoliuką pasisamdžius ir nenorėjo kipšo imti, bet tas taip gražiai mokėjo prašytis, kad pagaliau vieneriems metams įsiprašė. Kipšas greitas buvo kaip žai-bas, gebėjo visą derlių iš lauko ant kupros klojiman parsinešti, meškas pasikinkęs, malkų iš girios parsigabenti, kelmus rauti, liūnus sausinti. Nepraėjo nė poros mėnesių, jau boba pasigviešė už jo tekėti. Kipšas, nieko nelaukęs, ir vedė ją. Tada ir prasidėjo muzika. Kipšienė taip jam ėmė kasdien galvą džiovinti, taip engti, kad tas nebeištvėręs nutarė iš namų bėgti. Keršydamas bobai, išvadino kartu ir Mykoliuką, kuris dieną naktį jaujoj miežius kūlė. Mykoliukas iš pradžių nesidavė gundomas, nes algos gai-lėjo – buvo jau kokį pusmetį pas bobą ištarnavęs. Bet kipšas jam prižadėjo daug didesnį uždarbį.

– Aš eisiu po dvarus ir naktimis belsiuos. Tu sek mano pėdomis ir garsinkis, jog moki baidykles išvaryti. Kai gausi atlyginimą, aš liausiuos trankęsis, ir tada susitiksime ant aukšto. Rasi mane už kamino.

Na, ir prasidėjo. Nužiūrėjęs kokį dvarą, kipšas pristodavo ir imdavo visokias velniavas krėsti: naktimis belsdavosi, šokdavo ant aukšto pačius naujausius velniškus šokius, berdavo žemyn

smėlį, laužydavo senus baldus, džerškindavo visokius skydus ir kalavijus. Išsigandę bajorai žegnodavosi, kampus švęstu vandeniu šlakstydavo – nieko nepadėdavo: velnias kvailiodavo, ir tiek. Bet vos tik pasirodydavo Mykoliukas ir pasižadėdavo už pinigų kapšą baidykles sutramdyti, kipšas kasnakt mažesnį jomarką* bekeldavo, kol visai liaudavosi galvom ėjęs. Paskui traukdavo jiedu į kitą dva-rą, o pakeliui užsukdavo į karčemą, ir iš to kapšo pinigų nedaug Mykoliukui belikdavo – didumą pro gerklę praleisdavo.

Gal kokiame ketvirtame dvare panūdo kipšas pasilikti. Gal dvarininkienė jam pasirodė patogi besanti, o gal pavargo besi-trankydamas, – žodžiu, Mykoliukui liepė eiti savais keliais ir jo nebevaryti. Tačiau to dvaro žmonės pasikinkė arklius ir leidosi į visas šalis Mykoliuko ieškoti. Siūlė jam aibes pinigų, kad tik tuos vaidulus* sutramdytų. Gavęs pinigų tiek, kad visą gyvenimą jau galėjo nebetarnauti, prižadėjo Mykoliukas ir šį kartą velnią išvaryti. Nuėjo jis pas to kipšo pačią, savo buvusią šeimininkę, ir pasakė, kad jos antrasis vyras ten ir ten jos laukiąs. Kipšienė tuoj suskato važiuoti. Mykoliukas pirmas iššoko iš ratų, užlėkė ant aukšto ir rado kipšą už kamino.

– Ko čia lendi? – klausia kipšas. – Juk liepiau daugiau man nė į akis nesirodyti.

– Aš nebūčiau rodęsis, bet tau gero trokštu. Antai tavo pati atvažiuoja.

Pragręžė kipšas pirštu skylę stoge ir žiūri, galvą iškišęs. Teisy-bė – jo pati ratuos tarška. Kad šoko kipšas pro tą skylę – kaminą išgriovė, tik suodžių debesis pakilo.

Nuo to laiko, grįžęs į pragarą, jis jau nebekibino savo pačios vyro, ir net kartais abu pragare kokią dainušką užtraukdavo. O paskui tą vyrą velniai ir visai iš pragaro išvijo:

– Eik, – sako, – tu jau žemėje savo pragarą atbuvai.

18 19

BERNIOKAS IR VELNIAS

VIENAS ŽMOGUS išėjo į upę žuvauti.

Nieko jis nepagauna, žuvis neina. Nusivylė žmogus ir keikiasi: „Gal velnias pristojo?!..“

Velnias tuoj ir prisistatė prie jo, sako:– Žinai, prižadėk man, ko namie nepalikai, gausi žuvies, kiek

norėsi. Tik pasirašyk! Perpjauk savo pirštą ir krauju pasirašyk. Aš – senis Žilis Kalnis Kaulis.

Tas ir pasirašė. Žuvies kaipmat radosi, ir žmogus prigaudė jos daugybę. Parsinešęs namo tą žuvį, žiūri – sūnus gimęs...

Sūnus taip gražiai augo, užaugo geras berniokas. Tėvas ir sako:– Aš tave prižadėjau seniui Žiliui Kalniui Kauliui.– Ką darysi – reiks eiti... – sako jam sūnus.Pasiėmė lazdą, eina per miškus, per laukus ieškoti to senio –

niekur neranda. Prieina gryčiukę. Toj gryčiukėj sėdi bobutė. Ber-niokas ją klausia:

– Kur čia gyvena senis Žilis Kalnis Kaulis?

19

Ta sako:– Nežinau, bet palauk – aš sušauksiu visus paukštelius, pa-

klausiu, ar jie nežino.Ji sušvilpė – tuoj visi medžiai paukščių nugulė. Paklausė tų

paukščių apie senį, visi atsakė:– Nežinom.Eina jis toliau. Prieina kitą tokią grytelę. Gyvena ten viena

sena bobutė. Jis ir tos klausia:– Ar nežinai, kur čia gyvena senis Žilis Kalnis Kaulis?Ta taip pat atsakė, kad nežino, ir prašė palaukti, kol ji sušauks

visus žvėris paklausti. Išėjo laukan ir kad suriko. Kad prilėkė žvėrių – ir vilkų, ir meškų, ir šernų, ir visokių kitokių! Ir liūtas pagaliau dar atėjo. Klausia tuos visus žvėris, klausia liūtą, ar ne-žino. Visi atsakė, kad nežino.

Davė užvalgyti tam berniokui, ir jis eina toliau. Atranda gryčioj tokį senelį, įeina, klausia:

– Ar nežinai, senel, kur yra senis Kaulis?– Nežinau, vaike, kur jis gyvena, bet žino upė. Į tą upę atlekia

trys Kaulio gulbės maudytis. Pernakvok pas mane; kai rytoj jos atskris maudytis, įlįsk į karklyną ir pasiimk jauniklės sparną.

Berniokas taip ir padarė. Įlindo į karklyną ir pamatė, jog gul-bės yra gražios mergaitės. Jis pasiėmė sparnus vyresniosios.

Gulbės nusimaudė, išlindo – nebėr vyresniosios sparnų! Tuoj ieškot po karklynus. Surado bernioką, gerokai apdaužė, atsiėmė sparnus ir nuskrido. Tas nusiminė, eina pas senelį. Senelis jam ir sako:

– Gi aš tau sakiau, kad imk jauniklės sparnus, o tu neklausei.Berniokas vėl pernakvojo pas senelį. Rytojaus dieną vėl eina

21

į karklyną – paslėpė antros gulbės sparnus. Dvi nuskrido, o ta surado bernioką, apdaužė jį ir taip pat nuskrido. Jam reikia trečią naktį nakvoti. Rytą nueina, gulbės vėl atlekia maudytis. Dabar paslėpė jaunėlės sparnus. Vyresniosios nuskrido, o jau-nėlė prašo:

– Atiduok man sparnus, sėsk ant manęs, ir lėksim.Tas atidavė sparnus, ir skrenda abudu. Nuskrido į tokį kalną,

rado senį Žilį. Senis klausia jį:– Atėjai, vaike?.. Būsi mano žentas, bet man reikės patarnauti.Nuvedė jį į mišką ir liepė išversti visus medžius. Pasakė:– Padarysi tą darbą – būsi mano žentas, jei ne – negyvas būsi.Berniokas atsisėdo ir verkia. Ateina mergaitė, kuri jį parnešė

ir sako:– Gulk ir miegok!Ji pašaukė velnius, tie po medį išnešiojo. Rytą ateina senis –

darbas padirbtas. Tada jis liepė berniokui apart lauką, apsėt kvie-čiais, kad per tris dienas jie užaugtų, nupjaut ir iškult ir pyragus vestuvėms iškept.

Ateina jaunėlė, jį nuramina, viską per tris dienas padaro. Senis liepia jam pastatyti svirną iš akmenų – nei didelių, nei mažučių, kaip kanapės grūdas. Ji sukviečia visas žiurkes ir pastato svirną, paduoda berniokui raktus seniui nunešt. Stebuklas! Klėtis pui-kiausia. Ir sako jam senis:

– Dabar būsi mano žentas, tik reikės prajodinėti drigantą*. Yra trys drigantai – išsirink vieną ir prajodinėk.

Jis galvoja: „Ką dabar daryti?“ Ateina ta mergaitė ir sako:– Dabar tai blogai. Kai nueisi į tvartą, imk kur drūčiausias.

Nusikalk pirmiausia du peiliu. Kai užsėsi, drigantas kelsis aukštyn, besk jam į sprandą tuo peiliu.

22

Jis nuėjo į tvartą, pasiėmė, kaip lieptas, didžiausią drigantą, prikapojo jį, kad jis net nusilpo, sunkiai bepalėkė. Rytojaus dieną viskas paaiškėjo, nes senis nepavaldė kaklo. Bet jis vis tiek dar sako:

– Žentas mano būsi, bet atspėk, katra duktė tavo nuotaka. Aš jas paversiu varnom.

Jaunėlė jam pasakė, kad pirmą kartą ji atsistos prie krašto ir pakrapštys snapelį, antrą kartą ji bus vidury ir pakels sparnelį, o trečią kartą – pakrapštys galvelę.

Varnos skraido skraido, o senis liepia jam spėt. Vieną kartą įspė-jo, antrą kartą, įspėjo ir paskutinį kartą. Nebėra seniui ką daryti:

– Gerai, būsi mano žentas, bet dar tau reikia nusimaudyti šu-tintame* piene.

Pasakė tai berniokas mergaitei. Jaunėlė ir sako:– Nebijok, aš tau padėsiu.Ji nuėjo, užbūrė vonią, ir berniokas išlindo iš šutinto pieno

sveikas ir gyvas.Jie apsivedė. Nueina į kambarį gult, o jaunėlė jam vis kalba:– Bus blogai, bėkim.Ji prispjovė seilių, ir slapta abudu paspruko.Rytą ateina tarnai jų kelti:– Taisykitės, eikit valgyt.Seilės atsakė:– Keliamės, taisomės.O jie jau toli nubėgę. Ateina tarnai antrą kartą. Seilės atsako:– Keliamės, taisomės, einam.Senis eina pats žiūrėti. Žiūri, kad jų nebėra, ir išleidžia velnią

vytis.

Velnias veja veja, net žemė dunda. Mergaitė išgirsta, kad juos atsiveja, ir sako:

– Aš pavirsiu rugiais, o tu pavirsk seniu.Atlėkė velnias, klausia:– Ko čia dairais, ar nematei mergaitės su jaunikiu?Tas jam atšovė:– Kai rugius sėjau, mačiau, o dabar jau rugiai žydi.Velnias grįžta atgal ir viską pasako seniui. Senis pyksta:– Reikėjo paimt tą senį, katras vaikščiojo aplinkui rugius: ru-

giai būtų patys parėję.Jie bėga toliau. Išgirsta, kad vėl atsiveja. Dabar mergaitė ir

sako:– Aš pavirsiu bažnyčia, o tave paversiu kunigu; tu melskis.Atlėkė velnias, įpuolė į tą bažnyčią, klausia kunigą, ar nematė

čia mergaitės su jaunikiu. Kunigas atsakė: – Kai bažnyčią stačiau, tai mačiau, o dabar nieko nežinau.Velnias grįžta namo, nieko nepešęs. Apsako viską seniui. Tas

dar labiau pyksta.– Kvaiša: reikėjo kunigą paimt, o bažnyčia būtų pati parėjusi.Paskui vejasi pats senis. Duktė išgirsta, kad atsiveja, nusigąsta,

bet pagalvojusi sako:– Aš pavirsiu ežeru, o tave paversiu lydeka. Tu išlįsk iš van-

dens ir supliauškink uodega – tegu jis tave gaudo.Senis pribėga ežerą, pradeda gaudyt lydeką. Gaudo gaudo,

niekaip negali pagaut. Nutarė pasiverst jaučiu ir išgert tą ežerą. Gėrė gėrė, kol perplyšo.

O jie nuėjo sau į bernioko tėvo namus ir puikiausiai gyveno.

24 25

ŠALNOS DOVANOS

GYVENO TOKS senis ir senė.

Jie turėjo tik menką trobelę ir buvo labai neturtingi. Vieną sykį, anksti pavasarį, užsimanė toji senė agurkų pasisodinti ir iš to pelną gauti. Bet lauke buvo dar šalta, tai ji prinešė durpių, pripylė ant krosnies ir pasodino agurkų. Agurkai jau sudygo, pra-dėjo lapoti, tik vieną rytą atėjo šalna ir juos nušaldė. Įpykusi ant šalnos, senė kad ėmė duoti į kailį savo seniui ir išvarė jį iš namų.

– Eik, – sako, – pagauk tu man šalną ir parnešk, – aš jai už tai parodysiu!

Eina senis verkdamas – kur jis gali šalną pagauti? Nuėjo į krū-mus, gi žiūri – po krūmu, žiemių* pusėj, guli šalna susirietusi. Senis ėmė duoti jai su lazda:

– Užmokėk man, kam nušaldei agurkus, arba aš tave užmušiu!– Tu manęs nemušk, – sako šalna, – aš tau duosiu tokią staltie-

sę. Tą staltiesę patiesi ir sakysi: „Iš staltiesės!“ – tai visko bus gerti ir valgyti. Tik grįždamas niekur neužsuk ir nenakvok.

Gavęs tokią staltiesę, eina senis namo. Buvo jau vakaras, tai pakeliui jis užėjo į pirkelę pas savo kūmą ir ėmė prašytis nakvynės. Kūma nenori jo priimti, sako:

25

– Nei valgyti nėra ko, nei nieko.– Dėl valgymo nesirūpink, – sako senis, – dar aš ir tave pavai-

šinsiu.– Jeigu taip, tai gali nakvoti.Senis pasitiesė ant stalelio tą staltiesę ir sako:– Iš staltiesės!Ir bematant atsirado ant staltiesės visokių valgymų ir gėrimų.

Kai visi pavalgė, senis atsigulė ir užmigo. Tada kūma suieškojo kitą tokią pat staltiesę, padėjo tam seniui, o aną paėmė.

Rytą senis atsikėlė, pasiėmė staltiesę ir išėjo namo. Pamatė senė jį pareinant, išbėgo pasitikti; žiūri – tasai staltiesę po pažas-tim pasikišęs parsineša.

– Argi staltiesė verta tų agurkų? – ėmė bartis senė. – Reikėjo man šalną parnešti!

– Tylėk, bobute, bus gerai! Žiūrėk, kas čia rasis iš tos staltiesės.Tuoj patiesė ją ant stalo ir sako:– Iš staltiesės!Bet staltiesė stovi tuščia kaip stovėjusi. Senis ir vieną sykį pra-

šė, ir kitą sykį – nieko nėra. Tada senė kad ėmė vanoti* jam šonus, kad ėmė vanoti:

– Dar tu čia kokius juokus kreti! Eik ir parnešk man šalną!Eina senis vėl į krūmus. Toje pusėje, kur saulės neužšildyta,

rado šalną dar tebegulint. Ėmė ją vėl su lazda mušti už agurkus. Šalna prašosi:

– Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokį aviniuką. Kai pasakysi: „Avinėli, pasipurtyk!“ – tas avinėlis ims purtytis, o iš jo vilnų byrės raudonieji*.

Jau tas senis mąsto, kad dabar bus turtingas. Eina namo ir tą aviniuką vedasi. Pakeliui vėl užėjo pas savo kūmą ir apsinakvojo.

26

Kūma jį vaišina, duoda gerti ir valgyti – visko turi iš tos staltiesės. Senis pavalgęs nuėjo gulti ir sako:

– Kai užmigsiu, tik nesakykit: „Avinėli, pasipurtyk.“Bet kai tik senis užmigo, kūma neiškentusi ėmė ir pasakė:– Avinėli, pasipurtyk!Avinėlis pasipurtė – byra raudonieji. Tai pamačiusi, kūma tuoj

suieškojo kitą tokį aviniuką, pririšo kampe, o aną paslėpė.Rytą senis atsikėlė, paėmė aviniuką ir išėjo sau. Senė, pamačius

jį pareinant ir parsivedant aviniuką, išlėkė pasitikti.– Argi tas avinas vertas agurkų? O kodėl šalnos neparnešei?– Tylėk, bobute, bus gerai!Parsivedė senis aviniuką į trobelę ir sako:– Avinėli, pasipurtyk!Bet nei tas avinas purtosi, nei raudonieji byra. Senis jau nebe-

žino, kas čia yra, o senė vėl ėmė karšti jam kailį.– Tai tu vis juokus krėsi! ...Eik, nevidone, parnešk man šalną!Eina senis vėl ieškoti. Ieškojo ieškojo – jau šilčiau, nutirpus

šalna, niekaip jos neranda. Apėjo visus krūmus, žiūri – pačioje tankumoje, kur saulė neužeina, guli šalna vos begyva. Kad ims duoti jai su lazda! Šalna sako:

– Kam tu mane muši? Aš tau sakiau, kad niekur neužeitum ir nenakvotum, – būtum buvęs jau turtingas.

Senis nieko neklauso, vis muša. Vėl ėmė šalna prašytis:– Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokią statinaitę. Kai pasa-

kysi: „Iš statinaitės!“ – tuoj išeis daug ginkluotų kareivių.Paėmęs statinaitę, eina senis namo. Pakeliui vėl užėjo į pirkelę

pas savo kūmą. Toji gražiai jį priėmė, už stalo pasodino ir girdo, valgydina, nes jau turi iš ko. Pavalgęs senis atsigulė ir prieš už-migdamas taip kalba:

– Tik nepasakykit: „Iš statinaitės!“ – bus bėda.Bet kur tau kūma iškęs! Kai tik senis užmigo, ji tuoj sako:– Iš statinaitės!Sulig tuo žodžiu kad pradės eiti kareiviai – tik kardai skamba!

Jau priėjo pilna pirkelė, kūma jau persigando, žadina senį:– Kelkis, kas čia pasidarė!Senis pabudo, greit viską suprato ir ėmė bartis ant kūmos:– A, tai tu man vis taip darai!.. O kur mano staltiesė, kur mano

avinėlis?Kūmai gaila, nenorėtų atiduoti, bet kai senis užleido tais karei-

viais, tai bematant viską atnešė ir jam atidavė. Tada senis suvarė kareivius atgal į statinaitę, pasiėmė savo staltiesę ir avinėlį ir eina namo.

Senė, pamačius jį pareinant, išėjo pasitikti.– Ar tu šalnos vėl neparnešei? – ėmė bartis. – Na, palauk, duo-

siu tau į kailį...O senis supykęs, kad sušuks:– Iš statinaitės!Tuoj išėjo daugybė kareivių ir, seniui paliepus, išvanojo senei

gerai šonus. Tada senis suvarė kareivius atgal į statinaitę, patiesė ant stalo staltiesę ir sako:

– Iš staltiesės!Bematant atsirado visko gerti ir valgyti. Kai abu pavalgė, senis

atsivedė aviniuką ir sako:– Avinėli, pasipurtyk!Avinėlis ėmė purtytis, ir iš jo vilnų pabiro raudonieji.Dabar jau abu senukai turtingai gyveno iki savo amžiaus galo,

ir tai senei nebereikėjo ant krosnies agurkų sodinti.

28 29

TRYS BROLIAI

VIENAME KIEME buvę du broliai gudrūs, o trečias kvailas.

Kartą sugalvoję visi trys eiti į pasaulį laimės ieškoti. Ir išėję gudrieji vienu keliu, kvailys vienas pats – kitu keliu. Paėjęs kokį galą, kvailys ir ėmęs juodu šaukti:

– Ei, broliai! Eikite šen, žiūrėkite, ką radau!Tuodu broliu ir sakančiu:– Eiva pasižiūrėti – gal tas kvailys ir gerą daiktą rado...Atėję pas jį ir klausią:– Tai ką tu čia radai?Tas rodąs akėtvirbalį ir sakąs:– Ar matote, broleliai, koks čia geras iešmas briedžiui kepti?Tuodu nusispjovusiu ir sakančiu:– Kvailys kvailiu ir lieka. Nei briedžio, nei nieko, o jis džiau-

giasi akėtvirbaliu – geras iešmas jam būsiąs briedžiui kepti! – ir nuėjusiu sau.

Tas vėl paėjęs toliau ir ėmęs šaukti:– Broleliai, broleliai! Eikšekit, ką dabar radau!Tuodu tarėsi eiti, tarėsi neiti, bet vėl susitarė:

29

– Ar eiva ar ką pažiūrėti – gal tas kvailys ir ką gera rado...Priėję žiūrį – kvailys prie sauso gluosnio atsistojęs ir bešūkau-

jąs. Tuodu ir klausiančiu:– Tai ko čia šūkauji? Ką dabar radai?– Žiūrėkite, broleliai, koks čia sausas medis briedžiui kepti!– Su pusgalviu tik susidėk: nei briedžio, nei nieko, o jis šaukia

ir šaukia... Eiva mudu sau!Ir vėl juodu nuėję savo keliu, o kvailys savo. Netrukus kvailys

ir vėl šaukiąs:– Ei, broliai, broleliai! Eikite čionai! Žiūrėkite, ką dabar radau!Tuodu broliu nebenorinčiu klausyti, bet šis šaukiąs ir šaukiąs. – Kad jau vis taip šaukia ir šaukia, ar eikiva pasižiūrėti ar ką –

gal ir rado ką gera...Atėję ir klausia:– Tai ką dabar radai?Šis sakąs:– Žiūrėkite – briedis!Tuoj tą briedį visi suspaudę, atsinešę tą sausąjį gluosnį, tą ieš-

mą akėtvirbalį, bet neturį nė vienas ugnies. Matą – nelabai toli smilkstanti, besikūrenanti ugnelė. Tuoj vienas iš gudriųjų nuėjęs ir žiūrįs – toks bjaurus senis bekūrenąs ugnį. Brolis ir prašąs:

– Seneli, duok man tos ugnelės.Senis sakąs:– Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu

ugnies, o jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.Tas šiaip sakąs, taip sakąs, mikt mikt, ir nieko neišeiną. Senis

tuoj jam rėžį iš nugaros išrėžęs. Tas nuėjęs sau. Einąs antras iš tų gudriųjų, ir vėl taip pat. Senis sakąs:

– Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.

30 31

Tas vėl šį tą sakinėjąs sakinėjąs – nieko neišeiną. Ir tam senis rėžį išlupęs iš nugaros. Dabar einąs kvailys prašyti ugnies. Senis taip pat atsakąs:

– Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies, jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.

Bet šis tuoj jam taip sakąs:– Aš pasakysiu, tiktai tu man nepasakyk „meluoji“. Jeigu pasa-

kysi „meluoji“, tai aš tau du rėžiu rėšiu iš nugaros.Senis ir sutikęs.Dabar kvailys ir ėmęs sakyti:– Aš einu einu per mišką ir pamačiau drevę; įlipęs žiūriu

žiūriu – geneliai. Aš tuoj į tą drevę įlindau, visus genelius išmu- šinėjau, nusipešiau, išsiskrodžiau, ugnelę susikūręs nusvilinau, išsikepiau ir suėdžiau. Paskui lendu iš tos drevės laukan ir negaliu išlįsti. Parėjau namo, atsinešiau kirvelį, prasikirtau didesnę skylę ir išlindau laukan. Paskui vėl einu einu per tą mišką, klausaus ir girdžiu – trata, braška, atšvilpia, atūžia į mane tiesiai, žiūriu žiūriu – devynios stirnos viena koja bešokančios. Aš per tą koją pokšt, ta kojelė triokšt ir nulūžo. Aš stirnų galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu. Vėl einu einu per tą mišką, gir-džiu – spengia, bimbia, kaukia, švilpia. Žiūriu žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną. Aš tuos vilkus nugainiojau, tą bitelę susigavau ir nešuosi. Ta bitelė prinešė man pilnas stirnenas* medaus. Einu einu ir priėjau tokią upę. Kai ėjau per lieptą, ir įlūžau. Septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito, ir medus ištirpo. Ką aš darysiu! Man to saldaus vandenėlio gaila palikti, o netu-riu kuo gerti. Pagalvojau pagalvojau ir nusivožiau kaukolėlę nuo galvos. Ir kad pradėjau aš tą saldų vandenėlį gerti, kad pradėjau gerti! Gėriau gėriau, kol tik saldus buvo. Ir vėl einu. Einu einu,

TARMIŠKŲ ŽODŽIŲ ŽODYNĖLIS

9 p. Pūras – javų kiekio matas (maždaug 70 l).12 p. Jauja – patalpa linams arba javams džiovinti; pirtis. Pėdas – surištas augalų (dažniausiai javų) glėbelis. Sykelis – indas, kuriuo seikėjama, matuojama.13 p. Kūma – krikštamotė. 14 p. Grabas – karstas.17 p. Jomarkas – prekymetis, turgus. Vaidulai – vaiduokliai.21 p. Drigantas – eržilas, kumelys.22 p. Šutintas – virintas.24 p. Žiemiai – šiaurė.25 p. Vanoti – smarkiai mušti. Raudonasis – senovės laikų auksinis pinigas.30 p. Stirnena – stirnos kailis.32 p. Sprogulė – išsprogusi kibirkštis, žiežirba.34 p. Bosas – statinė. Išsiblandyti – išsiblaivyti. Šakumas – kojų išžergimas, tarpkojis. Kūtė – tvartas. 35 p. Veizėti – žiūrėti. Mietas – kuolas, baslys.36 p. Virkščia – ankštinių, bulvinių augalų stiebas.38 p. Linus brukti – valyti spalius (šiaudo šapus) nuo linų. Lopeta – kastuvas. Žirglioti – eiti dideliais žingsniais. Sieksnis – ilgio matas, lygus 2,13 m.39 p. Meitėlis – nupenėtas paršas. Vasarojus – vasariniai javai.

Stuburas – stulpas su angomis prie pečiaus daiktams pasidėti. Stirta – sukrautų šiaudų, javų ar šieno krūva.40 p. Kašelė – pintinėlė. Atšlaimas – kiemas.41 p. Bargan – skolon. Magaryčios – vaišės, priedas.43 p. Svietas – pasaulis.44 p. Muštiniai – sidabriniai arba auksiniai pinigai. Karšinti – prižiūrėti pasenusį, ligotą žmogų.50 p. Kniostelėti – staiga ateiti į galvą minčiai, toptelėti.54 p. Ištarabanyti – išgabenti ką nors sunkų, nepatogų.56 p. Urėdas – prievaizdas, dvaro ūkio vedėjas.57 p. Pagaikštis – nestoras pagalys. Išeiti urėduosna – tapti dvaro ūkio prižiūrėtoju. Dvylas – tamsiai rausvas, žalas.63 p. Niekotėlė – geldelė (gelda).68 p. Karčema – smuklė.71 p. Kylys – smaili geležinė ar medinė pakala, pleištas.74 p. Išpliekti – plakti, smarkiai mušti. Atsigerinti – geru atmokėti, atsidėkoti. Pleištas – pakala medžiui skelti.78 p. Dvylekis – trijų skatikų pinigas.85 p. Šyva – balsva, pilkšva.86 p. Piesta – išskobtas aukštas indas, grūstuvė. Ląsta – narvas žąsims, vištoms perėti, kiaušinius dėti.87 p. Gramozdai – prasti, nepatogūs daiktai, baldai.92 p. Brikelė (brička) – vienkinkis šventadienis vežimas.94 p. Šelmuo – stogo viršūnė.98 p. Grivina – dešimties kapeikų caro laikų moneta. Rinka – turgavietė.100 p. Stuobrys – nugenėtas arba išdžiūvęs, nykstantis medis.

1. Be kojų, o visur vaikščioja, net po kišenes žmonėms landžioja.

2. Apskritas ar pailgas – visiems reikalingas.

3. Anoj pusėj beržynėlio tala lala šokinėja.

4. Dvejiems vartams atsivėrus, arklys žvengia.

5. Kirviais sukapoja, mentėm suvolioja ir šulinin sumarmaliuoja.

6. Dešimt uždirba, trisdešimt du pradirba.

7. Keturios motinos turi po penkis vaikus ir visi vaikai vienu vardu vadinasi.

8. Už tiesų tiesesnis, už kampą kumpesnis, už geležį tvirtesnis, už pagalvį minkštesnis.

9. Dviem pupom visą lauką apsėja. 10. Šuo prie dviejų ežerėlių tupi.

11. Panešti galima, bet suskaičiuoti negalima.

LIETUVIŲ LIAUDIES MĮSLĖSAPIE PINIGUS, ŽMOGŲ, GAMTOS REIŠKINIUS

ATSAKYMAI: 1. Pinigai. 2. Pinigas. 3. Dantys ir liežuvis.

4. Liežuvis. 5. Valgo. 6. Pirštai ir dantys. 7. Pirštai. 8. Ranka.

9. Akys. 10. Nosis. 11. Plaukai. 12. Tinginys. 13. Žodis. 14. Žmogus.

15. Raitelis. 16. Vėjas. 17. Viesulas. 18. Šerkšnas. 19. Perkūnas.

20. Žaibas ir griaustinis. 21. Žaibas ir perkūnas.

12. Ėda kaip arklys, dirba kaip gaidys. 13. Išlekia kaip žvirblis, parlekia kaip jautis. 14. Šakės, ant tų šakių būgnas, ant to būgno kryžiaus buožulas, ant to buožulo karklynas. 15. Šešios kojos, keturios ausys, keturios akys, dvi rankos, dvi galvos ir viena uodega. 16. Be sparnų lekia, be kojų bėga. 17. Meška bėga, visa giria dunda. 18. Medžio galva, sidabro plaukai. 19. Liūtas kriokia, visa žemė dreba. 20. Anoj pusėj marių širmi žirgai žvengia, kitoj pusėj marių – kamanos blizga. 21. Žiburys kamine, dundulys danguje.

LIETUVIŲ LIAUDIES PATARLĖS APIE IŠMINTĮ, TURTĄ, PONUS, JUOKĄ

Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis.

Protas ir išmintis viską ant svieto pramano.

Pasirodyti neišmintingam kartais yra didžiausia išmintis ir gudrybė.

Išmintis be drąsos nenaudinga, drąsa be išminties pavojinga.

Dorybė ir išmintis neparduodama nė už auksą.

Didelis juokas – maža išmintis.

Turtas – išmintingo tarnas, kvailio – ponas. Kur buvai, kai Dievas protą dalino?

Turtas išdidus, skurdas gudrus.

Svetimas turtas savą kaip saulė sniegą dildo.

Ne auksas, o darbštumas žmogui yra didžiausias turtas.

Lobis draugus daro, neturtas pravaro.

Aitvaro atneštas turtas dažnai ašarom pavirsta.

Velnias neims, ponas suvalgys.

Užsigeidė kaip ponas gulbės pieno.

Sotus kaip ponas, pilvas kaip barabonas.

Ponas tol ant žmogaus jos, kol ponavos.

Nebūk durnas – būsi ponas.

Ne tas ponas, kas daug turi, ale tas, kas kitų neprašo.

Kad ponas valgo, ausimis negirdi.

Dantis už dantį, varna už varną, bet ponas ne už mužiką.

Be pinigų – ne ponas, kad ir gražus ant jo žiponas.

Juokas amžių ilgina. Juokas žmogų jaunina, pyktis sendina. Juokas – dalykas rimtas. Ne viskas juokas, kas juokinga. Meškai juokas, o kiškeliui striokas.

Trys laimės: įvairios lietuvių liaudies pasakos: [iš Jono Basanavičiaus ir Aldonos Liobytės sudarytų rinkinių] / iliustravo Aidas Paberžis. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 112 p.: iliustr. – (Pasakų skrynia, ISSN 2335-7762)

„Trys laimės“ – trečioji knyga iš serijos „Pasakų skrynia“. Joje rasite šmaikščias lietuvių liaudies buitines ir melų pasakas iš Aldonos Liobytės bei Jono Basanavičiaus rinkinių. Rinkinyje sudėtos žinomos ir dar negirdėtos istorijos apie suktus ponus ir gudrius valstiečius, varžybas su laumėmis bei kipšiukais, taip pat daug originalių ir šmaikščių melų pasakaičių. Knygą iliustravo dailininkas Aidas Paberžis.

Redaktorė Gražina AkelaitienėKorektorė Irena Plaušinaitytė

Maketavo Lina Eitmantytė-ValužienėTiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.ltSpausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Tr-155

EINU AŠ kartą keliu. Man beinant užėjo vakaras, sutemo,

priėjau pirkelę. Užeinu nakvynės prašytis. O toj pirkelėj

tikri stebuklai dedasi, savom akim netikiu: vienam kampe devyni vilkai, vieną bitę bepjauną,

kitam valstietis su karalium lyg lygus su lygiu šnekasi, o pačiam pirkios vidury prie stalo sėdi toks

senelis ir garsiai knygą skaito. O tos knygos labai įdomios būta, tai aš prisitaikęs ją tik čiupt – ir į kojas.

Tris dienas bėgau kvapo neatgaudamas, kol čia atsidūriau. Štai, imk, dabar ir tu paskaitysi.

ISBN 978-609-441-219-6

9 786094 412196

Serija PASAKŲ SKRYNIA –

lietuvių liaudies pasakų lobynas.

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

Įvairios lietuviŲ liaudies pasakos -...

Documents