Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

31 LITERATÛRA

„Nors, Antilochai, tu jaunas, bet jau savo meilæ parodë Tau Poseido-

nas ir Dzeusas, tave kuo geriausiai iðmokæ Þirgus valdyti. Todël

patarimø tau daug nebereikia. Sugebi stulpà aplenkt neuþkliudæs,

þirgai taèiau tavo nër ið greitøjø. Todël að bijau, kad gali pralaimëti.

Tavo varþovø þirgai greitesni, bet jie patys nemoka nieko geriau uþ

tave sugalvoti arba padaryti. Taigi laikykis, sûnau, ir guvumà parody-

ki savo visà kaip reikia, kad dovanos tau nenueitø pro ðalá“.7

Þirgus jie vienu kartu pavarydami kirto botagais, muðë per ðonus

vadelëm ir ragino þodþiais griausmingais. Þirgai pasileido per lygu-

mà plaèià skrieti kaip vëjai tolyn nuo laivø. Tiktai dulkës tirðèiausios

sukosi po jø krûtinëm kaip debesys, blaðkomi vëjø. Karèiai banguo-

dami plaikstës plaèiai, pasiðiauðæ nuo vëjo, ratai veþimø pasiekda-

vo kartais maitintojà þemæ, kartais gi skrido, pakilæ á orà. Vaþiuotojai

vyrai savo dviraèiuos stovëjo su plakanèia ðirdþia kiekvienas, kad tik

jo pergalë bûtø, ir, ðaukdamas þodþiais griausmingais, ragino þir-

gus, kurie skersai lygumà plaèià dulkëjo.

Kai ligi pabaigai varsto þirgai greitakojai nubëgæ vël pasisuko

prie jûros, tuomet pasirodë kiekvieno jøjø greitumas, nes lëkë, kurs

kiek pagalëjo, ir buvo prieky visø lenktyniautojø greitos kumelës

Eumelo. Maþ tesiliko nuo jø erþilai Diomedo nertsprandþiai, Trojos

kilimo, putodami visàlaik bëgæ pridurmais, vyrams atrodë áðoks jie

á lekiantá prieky veþimà.

Ðniokðtë Eumelui á sprandà ir nugarà jo plaèiapetæ kvapà karð-

èiausià ir bëgo, á já savo galvas ábedæ. Ir Diomedas jau bûtø pralen-

kæs ar bent pasivijæs, jei Apolonas ðviesusis, kurs rûstavo ant Dio-

medo, bûtø botago ðmaikðtaus neiðtraukæs ið rankø herojui. Ið Dio-

medo akiø netgi aðaros pykèio iðtryðko, kai pastebëjo jis dar grei-

èiau bëganèius þirgus varþovo.8 Erþilai atsilikti be botago pradëjo.

Bet ið akiø neiðtrûko Atënei, kaip nuskriaudë Febas sûnø Tidëjo. Ji

greitai priðoko prie vyrø valdovo, padavë vël jam botagà, þirgams gi

pridëjo greitumo. Perimta pykèio, ji puolë ir, sûnø Admeto pavijus,

gràþulà ratø sulauþë, ir jo greitakojës kumelës ðoko á ðonà ið kelio ir

gràþulà vilko per þemæ. Pats staèia galva nupuolë Eumelas ant þe-

mës prie rato ir susikûlë alkûnes bekrisdamas, burnà ir nosá, ir

prasiskëlë ties antakiu kaktà. Jam aðarø pilnos akys priplûdo ir

balsas galingas gerklëj uþsikirto. Jam pro pat ðonà praskriejo þir-

gais plaèkanopiais Tididas, smarkiai pralenkæs visus, nesgi deivë

Paladë Atënë davë greitumà þirgams, o vaþiuotojui pergalës garbæ.

Paskui já ðvilpë Atrëjo sûnus Menelajas ðviesplaukis. O Antilochas

greitiesiems þirgams savo tëvo suriko: „Bëkite judu gyviau, ásitemp-

kite, kiek tik pagalit. Nereikalauju ir jums neliepiu lenktyniaut su

pirmaisiais, su gudraminèio Tidido þirgais, kuriems deivë Atënë

suteikë kojø greitumà, paèiam gi jam pergalës garbæ. Bet Menelajo

Atrido þirgams nesiduokit aplenkti, spauskite, kiek ákabinat, kad gë-

dos jums nepadarytø. Ko gi taip atsiliekat, ristûnai? Að pasakysiu

nûn aiðkiai, kas bus su jumis padaryta: „Meilës daugiau neberodys

jums Nestoras, vyrø valdovas, Ir nebeðers jus, bet greitai paims

judviem peilá variná, jeigu dël jûsø rambumo prastesnæ mes dovanà

gausim. Taigi sukruskite vytis, skubëdami, kiek ákabinat. Nepraþiop-

sosiu að nieko ir, progà pagavæs, mokësiu, kai tik siauresnis bus

kelias, pro ðalá pranirt ir aplenkti.“9 Þirgai, nusigandæ valdovo bari-

mo, laikà neilgà greièiau pabëgëjo, ir ðtai netikëtai duobæ siauram

kelyje Antilochas dràsus pastebëjo. Þemëje buvo griova, kurià þie-

mà vanduo pratekëdams buvo iðgrauþæs ant kelio, tolydþio gilyn

ásipiaudams.

Menelajas sustojo, bijodamas ratø uþkliûti. O Antilochas, pasuk-

damas þirgus savus plaèkanopius ðiek tiek ið kelio, beveik ðalia jojo

dviraèiø vaþiavo. To nusigando Atridas ir tuoj Antilochui suðuko:

„Ko, Antilochai, leki lyg beprotis, laikyk savo þirgus, kelias èia siau-

ras, galësi pralenkti tenai, kur platesnis, èia gi tik, ratais uþkliuvæs,

bëdos mums abiem pridarysi.“10

Bet Antilochas, á darbà paleisdamas ðmaikðtø botagà, dar labiau

þirgus pavarë, lyg bûtø visai negirdëjæs. Kiek gal nulëkti ásmagintas

diskas, kurá jaunikaitis atsivedëjæs paleidþia, mëgindamas savo stip-

rumà, tiek nuðuoliavo þirgai Antilocho, Atrido kumelës jau atsiliko

toli. Antilochas pradëjo stabdyti, kad nesukliûtø þirgai plaèkanopiai

jø kartais ant kelio, neuþkliudytø graþiai apipintø dviraèiø ir vyrø

neiðdrabstytø á dulkes, në pergalës nepasivijus. O Menelajas

ðviesplaukis já barti pradëjo supykæs: „Nër, Antilochai, þmogaus uþ

tave pasiutesnio pasauly, trûki sau sprandà! Per klaidà tave iðmintin-

gu vadinom. Bet dovanos tu vis tiek negalësi laimët neprisiekæs.“11

Ðitai pasakë ir þirgus jis savo paragino, ðaukdams: „Man èia

negaiðkit, kely nestovëkite, galvas nukoræ. Kojø ir keliø stiprumas

aniems gaus pirma pasibaigti nei jums abiem, nes jaunystës mitru-

mas jau yra jiems praëjæs“12 Þirgai nusigando valdovo barimo, bëgti

pradëjo smarkiau ir bemat pasivijo anuodu.

Þirgo pavaizdavimas ir jo simbolikaSenajame TestamenteIðëjimo Knygoje „Izralieèiai Egipte“ Egipto karaliui buvo praneð-

ta, kad þmonës pabëgo, faraonas bei jo pareigûnai apsigalvojo irsakë: „Kà mes padarëme, atleisdami Izraelá ið savo laþo!“ (Ið 14,5).Tada faraonas ásakë pakinkyti kovos veþimà ir pasiëmë su savimikariuomenës, pasiëmë ðeðis ðimtus savo rinktiniø kovos veþimø,visus Egipto kovos veþimus, su galiûnais kiekviename. Vieðpatssukietino faraono, Egipto karaliaus, ðirdá, ir jis vijosi izraelieèius.Izraelieèiai dràsiai þygiavo tolyn, egiptieèiai juos vijosi – visi fara-ono þirgai ir kovos veþimai, jo veþimø veþëjai ir kariuomenë. Egip-tieèiai uþklupo izraelieèius apsistojusius prie jûros – prie Pi-Hahi-rotø, prieðais Baal-Zefonà.

Mozë iðtiesë rankà virðum jûros. Vieðpats, puèiant stipriam rytøvëjui per visà naktá, nuseklino jûrà, pavertë jà sausa þeme. Kaivandenys buvo perskirti, izraelieèiai þengë á jûrà sausuma: vande-nys sudarë jiems mûrà ið deðinës ir ið kairës. O egiptieèiai vyda-miesi þygiavo paskui juos á jûrà visi: faraono þirgai, kovos veþimaiir veþëjai. Atëjus ryto sargybos metui, Vieðpats metë þvilgsná áegiptieèiø kariuomenæ ið ugnies ir debesies stulpo ir sukëlë klaikàegiptieèiø gretose. Jis taip áklampino jø veþimø ratus, kad jie vosbesisuko. Egiptieèiai tarë: „Bëkime nuo izraelieèiø, nes Vieðpatskovoja uþ juos su Egiptu“ (Ið 14,25). Tada Mozë ir izraelieèiai giedo-jo Vieðpatèiui ðià giesmæ: „Að giedosiu Vieðpaèiui, nes jis ðlovin-gai nugalëjo – nugramzdino á jûrà þirgà ir veþëjà“ (Ið 15,1). Kaifaraono þirgai, jo kovos veþimai ir jø veþëjai áþygiavo á jûrà, Vieð-pats uþvertë juos jûros vandenimis, bet izraelieèiai perëjo per jûrosvidurá sausa þeme.

Jozuës knygoje „Kanaano uþkariavimas“ Jozuë nugali Jabinà irjo sàjungininkus. Vieðpats tarë Jozuei: „Jø nebijok! Rytoj ðiuo laikuað paguldysiu juos visus uþmuðtus Izraelio akivaizdoje. Tu turi su-luoðinti jø þirgus ir sudeginti jø kovos veþimus“ (Joz 11,6). Jozuëuþklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vande-nø ir metësi ant jø. Vieðpats juos atidavë Izraeliui á rankas. Izraelie-èiai juos nugalëjo ir vijosi iki pat Didþiojo Sidono ir Misrefot-Majimø, o Rytø link – iki pat Mizpos slënio. Jie tol juos puolë, kolnë vieno jø neliko gyvo. Jozuë pasielgë su jais, kaip Vieðpats

(Nukelta á 32 p.)

32 LITERATÛRA

buvo jam ásakæs: jø þirgus suluoðino ir kovos veþimus sudegino.Antroje Samuelio Knygoje „Absalomo intrigos“ Absalomas ási-

gijo veþimà bei þirgø ir penkiasdeðimt vyrø palydai pirma jo bëgti(2 Sam 15,1).

Antroje Karaliø Knygoje „Izraelio ir Judo Karalystës“ Elijas tarëEliðai: „Sakyk man, kà galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavæs paim-tas. Praðyèiau leisti man paveldëti tavo dvasios dvigubà dalá“, –atsakë Eliða. „Sunkaus dalyko ið manæs praðai, – tarë Elijas. –Jeigu matysi mane, kai bûsiu nuo tavæs paimamas, tau bus ðitaisuteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“ (2 Kar 17,11).Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrë ugniesveþimas ir ugningi þirgai. Elijas pakilo viesulu á dangø. Eliða, taimatydamas, suðuko: „Tëve, tëve! Izraelio kovos veþimai ir raite-liai!“ (2 Kar 17,12).

Hezekijo karaliavimo Jeruzalëje metu Rab-Ðakë á juos kreipësi:„Praðom pasakyti Hezekijui: „Taip kalbëjo didysis karalius, Asirijoskaralius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? Nejau manai, kadtuðti þodþiai gali atstoti karybà ir jëgà kare! Taigi kuo dabar pasitiki,kad sukilai prieð mane? Pasiþiûrëk, tas Egiptas – lazda, kuria pasitiki,– yra ið tikrøjø palûþusi nendrë, perverianti rankà kiekvienam, kuris jaremiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.O jeigu man jûs sakysite: Vieðpaèiu savo Dievu, mes pasitikime, –argi jis nëra tas, kurio aukðtumø ðventoves ir aukurus Hezekijas iðnai-kino, ásakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie ðio auku-ro? O dabar eikð laþybø su mano valdovu, Asirijos karaliumi: Að duosiutau du tûkstanèius þirgø, jeigu susirasi jiems ðitiek raiteliø. Kaipgi tugali priversti pasitraukti ðá vienà ið maþiausiø mano valdovo tarnø?Atseit tu pasitiki, kad kovos veþimø ir raiteliø duos Egiptas! Be to, argiað be Vieðpaties atëjau á ðià vietà jos nusiaubti? Pats Vieðpats manásakë: „Þygiuok á tà kraðtà ir já nusiaubk!’“ (2 Kar 18, 23-25).

Esteros Knygoje „Karalius atlygina Mordekajui“ Hamanas buvokà tik áëjæs á karaliaus rûmø prieðkiemá pakiðti minties karaliui, kadMordekajis bûtø pakartas kartuvëse, kurias jis buvo prirengæs. Jistad karaliui taip atsakë: Þmogui, kurá karalius nori pagerbti, turëtøbûti atneðtas karaliðkas apdaras, kurá yra vilkëjæs karalius, ir at-vestas þirgas, ant kurio karalius jojo, kai jam ant galvos buvo uþdë-tas karaliaus vainikas. Apdaras ir þirgas turëtø bûti pavesti vienamkilmingiausiøjø karaliaus pareigûnø. Teaprengia jis þmogø, kurá ka-ralius nori ypatingai pagerbti, ir, uþsodinæs já ant þirgo, teveda tàþmogø per miesto aikðtæ ir jo priekyje eidamas tegu skelbia: „Taipdaroma þmogui, kurá karalius nori ypatingai pagerbti!“ Tada kara-lius Hamanui tarë: „Skubëk tad! Paimk apdarà ir þirgà, kaip esipasiûlæs, ir padaryk tai Mordekajui Þydui, kuris sëdi prie Karaliausvartø. Nepraleisk nieko ið to, kà esi pasiûlæs!“ (Est 6,10). Hamanastad paëmë apdarà ir þirgà, aprengë Mordekajá ir, uþsodinæs antþirgo, vedë já per miesto aikðtæ ir jo priekyje eidamas ðaukë: „Taipdaroma þmogui, kurá karalius nori ypatingai pagerbti!“ (Est 6,11).

Tuo metu buvo paðaukti karaliaus raðtininkai. Ásakas buvo para-ðytas pagal visa, kà ásakë Mordekajis, visiems þydams, satra-pams, valdytojams ir pareigûnams visø valdø nuo Indijos iki Etiopi-jos, visoms ðimtas dvideðimt septynioms sritims, kiekvienai sri-èiai jos raðtu ir kiekvienai tautai jos kalba, taip pat ir þydams jøraðtu ir kalba. Laiðkus paraðæs karaliaus Ahasuero vardu, jis uþant-spaudavo juos karaliaus þiedu ir iðsiuntë per raitus bëgikus, jojan-èius ant karaliaus tarnybai laikomø, karaliðkajame þirgyne iðau-gintø ristûnø. Tais laiðkais karalius leido þydams visur kiekviena-me mieste burtis ir ginti savo gyvastá (Est 8,11).

Antroje Makabëjø Knygoje „Heliodoras mëgina iðniekinti Ðven-tyklà“ ateina pagalba ið Dangaus. Jiems maldaujant visagalá Vieð-patá iðsaugoti nepaliestus indëlius tiems, kurie pasitikëdami buvojuos pasidëjæ, Heliodoras ëmësi vykdyti savo uþduotá. Bet vos jamsu asmens sargyba atëjus prie iþdo, dvasiø Vieðpats, turintis visàvaldþià, pasireiðkë tokiu pribloðkianèiu bûdu, kad visi, iðdrásæ lydë-ti Heliodorà, buvo Dievo galybës apstulbinti. Apimti klaiko, jie su-kniubo. Ið tikrøjø jiems pasirodë þirgas, dengtas prabangia gûnia,su ðiurpà kelianèiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi paðëlæs, þirgasuþgavo savo prieðakinëmis kanopomis Heliodorà. Pats raitelis at-rodë vilkás auksine apranga (2 Mak 3, 25).

Mûðiui ásiðëlus, prieðui pasirodë ið dangaus penki didingi raite-liai ant þirgø su auksinëmis kamanomis, iðsirikiavæ þydø prieðaky-je (2 Mak 3,29). Du ið jø, apsupæ Makabëjà ið ðonø, dengë já savoðarvais ir ginklais, saugodami nuo suþeidimo. Jie paleido toká strë-liø ir þaibø lietø á prieðus, kad ðie, visiðkai sumiðæ ir apakinti, dûmëá visas puses. Dvideðimt tûkstanèiø penki ðimtai pëstininkø ir ðeðiðimtai raitininkø buvo uþmuðta.

33 Psalmëje „Ðlovës giesmë“ raðoma: „Ið þirgø laukti pergalës– tuðèia viltis, kad ir ristûnai, jie negali iðgelbëti. Vieni didþiuojasisavo karo veþimais, o kiti – savo þirgais, bet mes didþiuojamësvardu Vieðpaties, mûsø Dievo. Ið þirgø laukti pergalës – tuðèiaviltis, kad ir ristûnai, jie negali iðgelbëti“.

Siracido Knygoje „Apie Elijà“ sakoma, kad tada pakilo Elijas,pranaðas lyg ugnis, jo þodis buvo lyg liepsnojanti krosnis. (...) Tubuvai paimtas aukðtyn, ugnies viesule, veþime su ugningais þir-gais (Sir 48,1.8-9).

Izaijo Knygoje „Babilono þlugimas“: „Kada veþimà pamatys jis,pakinkytà pora þirgø, raitelius ant asilø ar raitelius ant kupriø, nenu-leidþia akiø, testebi atidþiai“. Ðtai atskuba dabar – vyras veþime,pakinkytame pora þirgø, girdëti ðauksmas: „Krito, krito Babilonas!Ant þemës guli sudauþytos statulos jø dievø!“ (Iz 21,9). Elamasgriebiasi strëliniø, Aramas kinko þirgus, ir Kiras ið ámautës skydustraukiasi. „Mes ant þirgø pabëgsime! Puiku, bëkite! Ristûnais mesnuskriesime! Jûsø persekiotojø þirgai bus eiklesni!“ (Iz 30,16). Ið-ëjime ið Babilono apraðoma, kaip iðveda á þygá veþimus ir þirgus,galingà kariuomenæ. Jie krinta parblokðti ir nebepakyla, uþgesæ,iðblësæ kaip dagtis pervedæs juos per jûros gelmes. Kaip þirgaidykumoje, jie nesuklupo. Tartum kaimenæ, besileidþianèià á slëná,Vieðpaties dvasia juos vedë.

Jeremijo Knygoje „Pranaðavimai karaliaus Joðijo dienomis“ Teis-mo viesulas pakyla tarsi audros debesis, jo veþimai tarsi viesulas.Greitesni uþ erelius jo þirgai: „Vargas mums! Prapultis!“ (Jer 1,13).

Ozëjo Knygoje Gomerë ir vël tapo nëðèia ir pagimdë dukterá.Tuomet Vieðpats tarë jam: „Pavadink jà vardu Lo-Rûhama, nesdaugiau nebesigailësiu Izraelio namø ir jiems nebeatleisiu.TaèiauJudo namø pasigailësiu ir juos iðgelbësiu per Vieðpatá, jø Dievà.Neiðgelbësiu jø lanku nei kalaviju, nei karu, nei þirgais, nei raite-liais“ (Oz 1,7). „Asirija mûsø neiðgelbës, ant þirgø mes nebesësi-me, savo rankø darbams daugiau nebesakysime: „Mûsø Dievas“.Tu parodai naðlaièiui gailestingumo“ (Oz 14,4).

Þirgo pavaizdavimas ir jo simbolikaNaujajame TestamenteDaþnai simbolio turinys bûdavo dvejopas. Viena vertus, spindu-

liuojanèiai baltas „Kristaus nugalëtojo“ þirgas, kita vertus, jojimuiskir tas gyvûnas. „Apokalipses raiteliai“ Apreiðkime Jonui Baþny-

(Atkelta ið 31 p.)

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

33

èios tëvai arkliui priskiria pasipûtimà ir gaðlumà. Sakoma, kad jisgeidulingai þvygauja, kai pamato moterá, bet kartu jis laikomas irpergalës simboliu, pasaulio kankiniu. Neigiamas poþiûris á arkláásivyravo jau antikoje, pirmiausia per sparnuotàjá arklá Pegasà. Pa-sakose arklys daþnai yra þmogaus balsu kalbanti stebuklinga bûty-bë, kuri pasako teisybæ ir patikimiems þmonëms duoda gerø pata-rimø. Ið krikðèioniø tradicijos paminëtini ðventieji raiteliai, kaipdrakonà nugalëjæs ðv. Jurgis, savo apsiaustà padalijantis ðv. Mar-tynas, ðv. Hubertas ir ðv. Eustachijus. Nukryþiavimo paveiksluosevaizduojami romënø jojamieji arkliai, nusukæ galvas nuo Kristaus,rodo, jog jie netiki savo raiteliais.13

Apaðtalø darbø Knygoje „Sauliaus paðaukimas“ Saulius, tebe-alsuodamas grasinimais ir þudynëmis prieð Vieðpaties mokinius,nuëjo pas vyriausiàjá kunigà ir iðgavo raðtus Damasko sinago-goms, kad, uþtikæs to kelio sekëjus vyrus ir moteris, galëtø juossuiminëti ir gabenti á Jeruzalæ. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jáapðvietë ið dangaus ðviesa. Nukritæs þemën, jis iðgirdo balsà: „Sau-liau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausë: „Kas tu esi, Vieð-patie?“ Ðis atsakë: „Að esu Jëzus, kurá tu persekioji. Kelkis, eik ámiestà; tenai tau bus pasakyta, kà turi daryti“. Jo kelionës draugaistovëjo be þado: jie girdëjo balsà, taèiau nieko nematë. Sauliusatsikëlë nuo þemës, bet, atmerkæs akis, nieko nebematë. Paëmæ uþrankø, jie nuvedë já á Damaskà. Jis tris dienas iðbuvo neregintis,nieko nevalgë ir negërë (Apd 9,4-9).

Pauliø gabenant á Cezarëjà, tribûnas, pasiðaukæs du ðimtinin-kus, ásakë: „Nuo treèios nakties valandos laikykite parengtyje þy-giuoti á Cezarëjà septyniasdeðimt raiteliø ir du ðimtus ietininkø.Parûpinkite ir arkliø, kad raità Pauliø bûtø galima saugiai nugabentipas valdytojà Feliksà“ (Apd 23,24-25).

Apreiðkimo Jonui Knygoje apraðomi Regëjimai, kaip Avinëlisnuplëðia pirmàjá ið septyniø antspaudø, ir iðgirsta vienà ið keturiøbûtybiø tar tum griaustinio balsu ðaukiant: „Ateik!“

Raðoma: „Ir að regëjau: ðtai pasirodë baltas þirgas ir ant joraitelis su kilpiniu rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis iðjojokaip nugalëtojas, kad dar nugalëtø. Kai jis nuplëðë antràjá antspau-dà, að iðgirdau antràjà bûtybæ sakant: „Ateik!“. Ir pasirodë kitasþirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo leista atimti ið þemës taikà,kad þmonës vieni kitus þudytø; jam buvo duotas didelis kalavijas.Kai Avinëlis nuplëðë treèiàjá antspaudà, að iðgirdau treèiàjà bûtybætariant: „Ateik!“ Ir að regëjau: ðtai pasirodë juodas þirgas, o raitelisturëjo savo rankoje svarstykles. Ir að regëjau: ðtai pasirodë palðasþirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui já sekë mirusiøjøpasaulis. Jiems buvo duota valdþia ketvir tadalyje þemës, kad þu-dytø kardu, badu, maru ir þemës þvëriø dantimis“ (Apr 6,2-8).

Kitame Regëjime „Penktasis trimitas“ þirgus ir raitelius mato-me su krûtinðarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir geltonais; þirgøgalvos atrodë kaip liûtø galvos, o ið jø nasrø verþësi ugnis, dûmai irsiera. Treèdalis þmoniø þuvo nuo ðitø piktenybiø – nuo ugnies, dû-mø ir sieros, besiverþianèiø ið jø nasrø. Mat þirgø galia jø nasruoseir uodegose. Jø uodegos panaðios á gyvates ir turi galvas, kuriomiskenkia (Apr 9,17-19). Prieðø sunaikinimas – „Pirmasis eschatolo-ginis mûðis“. Regëjo atvirà dangø, ir ðtai pasirodë baltas þirgas.Ant jo sëdëjo raitelis, vardu Iðtikimasis ir Teisusis; jis teisingaiteisia ir kovoja (Apr 19,11).

IÐVADOS:Arklys simboliðkai ákûnija aukðtesnës pakopos jëgà bei vitalið-

kumà nei raguoèiai (jautis). Jau ledynø laikotarpio olø mene lauki-niai arkliai ir raguoèiai yra svarbûs tapybos motyvai. Buvo mano-

ma, kad ðios abi gyvûnø rûðys sudaro prieðistoriniø tapytojø dua-listiná pasaulëvaizdá. Arklys Rytø Europoje ar Centrinëje Azijoje pri-jaukintas tik po keliø ðimtmeèiø ir klajokliai raitininkai këlë nerimàsësliems gyventojams prie Vidurþemio jûros. Ið pradþiø baisusgyvûnas ávairiais aspektais buvo siejamas su mirusiøjø pasauliu iraukojamas mirusiesiems, o vëliau dël greièio ir galingo ðuolio jistapo saulës arba gyvulio, traukianèio dangaus veþimà, Apolono,Mitros, Elijo ugnies veþimo, simboliu. Dabar sunku ásivaizduoti,kaip esmingai mes buvome priklausomi nuo arkliø, iki geleþinkelioiðradimo (XIX a.) ir ypaè iki automobilio iðradimo (XX a.). Arklysbuvo pagrindinis gyvulys þmogui keliaujant, dirbant, medþiojant irkariaujant. Net já pakeitusios transporto priemonës bûdavo apibû-dinamos su arkliu susijusia leksika – „geleþinis þirgas“, „veþimasbe arklio“. „Arklio jëga“ ir dabar yra variklio galingumo matas.Nemaþai prieþodþiø – „dabar jis ant þirgo“, „trypti kanopomis“,„nuvarytas kuinas“, „dovanotam arkliui á dantis neþiûri“, „spustelë-ti pentinais“, „kerðu* arkliu joja“, „tamsus arkliukas“, „arkliai ne-paveþa“ – vartojami iki ðiol; Amerikoje ið daþno þmogaus gali ið-girsti: „prilaikyk arklius“ arba net „tpru!“

Þinomiausi metaforiðkieji þirgai – tie, kurie traukia saulës, më-nulio ratus ir kt. Bene didþiausio dëmesio sulaukë simboliniai þir-gai, Platono apraðyti sielos palyginime. Protà vaþiuojanèiojo tiekkeletu þirgø, tiek jojanèiojo vienu, gali pakreipti arba parmesti uþ-gaidþioji, gyvuliðkoji, iracionalioji sielos dalis.

Ádomus yra vis pasikartojantis Trojos arklio tropas, kai sulipæ á„mediná arklá“, graikai ásigavo á Trojà ir jà sugriovë. Aischilas grai-kø kariaunà vadina „arklio kûdikiu“ („Odisëja“), o Vergilijus sako,kad arklys „savo pilve ginkluotus karius ágabeno á miestà“ („Enei-da“). Dantë pateikia ðio tropo variacijà: arklys pralauþë spragà, ir perjà iðtrûko romënø kilmingoji padermë („Pragaras“). Ðventajame Raðteþirgas yra ir pagalbininkas, ir gelbëtojas, ir iðtikimas draugas...

Taèiau Ðventasis Raðtas, kuris yra Dievo þodis, ragina labiauatsiduoti ir pasitikëti Dievo Apvaizda, negu ðio pasaulio tvariniais.

LITERATÛRA IR ÐALTINIAI1. Miranda Bruce-Mitford. Þenklai ir simboliai. - Vilnius : Alma Litera,1998.2. Hans Biedermann. Naujasis simboliø þodynas. - Vilnius : Mintis, 2002.3. Michael Ferber. Literatûros simboliø þodynas. - Vilnius : Mintis, 2004.4. Udo Becker. Simboliø þodynas. - Vilnius : Vaga, 1996.5. Antikos þodynas. - Vilnius : Alma Litera, 1998.7. Mitologijos enciklopedija, t. 1. - Vilnius : Vaga, 1997.8. Mitologijos enciklopedija, t. 2. - Vilnius : Vaga, 1999.9. Homeras. Iliada. - Vilnius, 1962.10. Ðventasis Raðtas. Senasis ir Naujasis Testamentas. - Vilnius, 1998.

NUORODOS1Miranda Bruce-Mitford. Þenklai ir simboliai. - Vilnius : Alma Litera, 1998, p. 61.2 Udo Becker. Simboliø þodynas. - Vilnius : Vaga, 1996, p. 23.3 Antikos þodynas. - Vilnius : Alma Litera, 1998, p. 54.4 Homeras. Iliada. – Vilnius, 1962, p. 473.5 Ten pat, p. 477.6 Ten pat, p. 481.7 Ten pat, p. 482.8 Ten pat, p. 484.9 Ten pat, p. 485.10 Ten pat, p. 486.11 Ten pat, p. 486.12 Ten pat, p. 486.13 Hans Biedermann. Naujasis Simboliø þodynas. - Vilnius : Mintis, 2002, p. 41.

LITERATÛRA

34 TRADICIJOS IR PAPROÈIAI

Þirgas istorijojeMokslas sako, kad þmogus þirgà prisijaukino dar akmens am-

þiuje, prieð kokius 5000 metø. Apie tai kalba petroglifai – pieðiniai,iðkalti ant uolø. Jø yra ir Norvegijoje, ir Altajuje. Tuose pavaizdavi-muose arkliai ne tik traukia þagræ, bet ir, poromis ákinkyti á veþimà,veþa saulæ dangaus skliautu. Ðá ávaizdá galima rasti dar ir viduram-þiø Europos mene. Beje, lygiai taip aiðkinami ir lietuviðkø namøkraigo puoðmenys – þirgeliai.

Prisijaukinusios þirgà, indoeuropietiðkos kilties tautos lengvaipasklido po Eurazijos platybes. Kovos veþimo iðradimas sukûrëdidþiàsias hetitø, Egipto, Tarpupio imperijas. Ankstyvaisiais vidu-ramþiais Europoje sëkmingai pritaikius Rytuose naudotà balnakil-pæ, atsirado riteriø luomas – feodalinës sanklodos pagrindas. Taiakivaizdþiai rodo, kad þirgas dalyvavo svarbiausiuose þmonijoscivilizacijos raidos ávykiuose ir net padëjo ispanø konkistadoramsAmerikoje lengvai nukariauti galingàsias majø, actekø valstybes.

Ypatinga þirgo reikðmë ir mûsø tautos istorijoje. Archeologiniøtyrinëjimø duomenys liudija, kad baltai tarp indoeuropietiðkos kil-ties tautø iðsiskiria palaidojimø su þirgais kapinynø gausa. I-ojotûkstantmeèio po Kristaus laikmeèiu karþygiai laidoti kartu su þir-gu, arba á karþygio kapà buvo dedama þirgo galva ir kanopos. Þirgaikaip ir þmonës taip pat buvo laidojami su ákapëmis. Prie palaidotø

ÞIRGAS lietuviøpaproèiuoseLIBERTAS KLIMKA

Kas lietuviui yra arklys, þirgas? Tradicinëje gyvensenoje – irduonelæ kasdieninæ auginant, ir visus kitus ûkio darbus nuvei-kiant, pramogaujant ðventëse, ir tëvynæ ginant – visur kartu.Artimas ir mielas lietuvio ðirdþiai; gera já paglostyti, patapðnotiper sprandà, paþvelgti á protingas akis. O jau pamatyti lekiant,pralekiantá vëjà! Kaip patarlë sako: „Arkliai bëgûs kaip þaibai“.To dþiugaus skrydþio erdvëje nuojautà galima áþvelgti lenktyniøþiûrovø veiduose, ar tai bûtø þiemà ant Sartø eþero ledo, arvasarà Niûronyse, Arklio muziejuje. Tebegyva dar Vytauto raite-liø dvasia… Tø, kurie su vëju lenktyniavo platybëse tarp Balti-jos ir Juodosios jûros. Bet ne maþesnio þiûrovø dëmesio neilenktynës susilaukia ir kasmetinës artojø varþybos.

Ið sakmiø, stebukliniø pasakø matyti, kad þmogus negalëjoatsidþiaugti tokia laime – bièiulyste su ðiuo protingu gyvûnu. Iðèia ir jo mitologizavimas – pasakojimai bei tikëjimai, aiðkinan-tys nepaprastas jo savybes – verþlumà, greitá, iðtvermæ, þmo-gaus supratimà ir iðtikimà tarnystæ jam. Arklys – tiesiog dan-gaus dovana þmogui.

þirgø apynasrio randami þalvario pakabuèiai su mitologiniø gyvûnøatvaizdais. Á karèius bûdavo ápinamas gintariukas...

Lietuviai per tûkstantmeèius iðsaugojo vienintelæ arkliø veislæ,genetiðkai tiesiogiai kilusià ið laukinio Europos arklio – tarpano. Taigarsieji þemaitukai, pasiþymintys iðtverme, nereiklumu, paklusnu-mu þmogui.

Þirgas, tolimø kariniø iðvykø bendraþygis, senovëje þmoniø sà-monëje buvo sudvasintas, priartintas prie þmogaus.

Pirmasis lietuviø istorikas S. Daukantas savo raðtuose paþymi,kad „(...) Tarp gyvuliø baltas þirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamasir jam vienam teprivalus, ant kurio visø vyriausias kunigas tegalëjojoti; jei kas kitas bût drásæs tà daryti, tam tuojau bût nelaimë nutiku-si“. Tikëtina, kad ðià þinià S. Daukantas bus paëmæs ið vokieèiøordino kronikø. Galima ja tikëti, nes etimologiðkai, savo kilme þo-dis „Dievas“ yra siejamas su diena, taigi ðviesa. Pavarèius kroni-kas, galima surasti ir kitø þiniø trupinëliø apie senovës lietuviøreligijà. Pirmosios iðlikusios kalavijuoèiø kronikos autorius Henri-chas Latvis apraðo, kaip þirgas praneða Dievo valià, likimo iðtarmæþmogui. Istorija tokia: 1184 m. lyviø genties bendruomenë, gyvenu-si prie Dauguvos, nesvetingai sutiko vienuolá Teodorikà, atvykusáskelbti evangelijos. Nutarë já savo dievams paaukoti, kad laukaibûtø derlingi ir nekentëtø nuo liûèiø. Taèiau vis dëlto reikia suþinoti,ar priims dievai aukà. Susirinkæ lyviø genties þmonës, vadovauja-mi þynio, darë toká burtà. Paguldë ietá ant þemës ir vedë per jà þirgà.Dievo valia þirgas þengë per ietá deðine koja, kuri reiðkë gyvybæ.Tada þynys pareiðkë, kad krikðèioniø Dievas sëdás ant þirgo ir val-dàs jo kojas. Reikia þirgui nugarà nuðluostyti. Kai taip buvo padary-ta, þirgas per ietá vël þengë gyvybæ reiðkianèia koja. Brolis Teodori-kas iðliko gyvas, vëliau jis tapo vyskupu estø þemëse. Lyviø gentisnëra baltai, taèiau gyvendami baltø apsupti, daug kultûros reiðkiniøbuvo perëmæ ið jø.

Þmoniø aukojimas nebûdingas mûsø protëviø religijø kultams.Istorinës kronikos mini vos porà atvejø, kai po sunkiø kovø sukryþiuoèiais mûðio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas be-laisvis riteris su þirgu. Kas kita – þirgo aukojimas. Archeologai yranustatæ, kad tai buvo daþnas ritualas. Ypaè daug þirgø kapø randa-ma vidurio Lietuvoje. Jø duobë ágilinta vakarø pusën. Akivaizdu,kad jojamas þirgas á jà bûdavo ástumiamas dar gyvas... Nëra þino-ma, ar tai kokiø kalendoriniø ðvenèiø ritualas, ar karo auka dievui.

K. Manvydo „Hippika“Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës riteris Kristupas Manvy-

das, Þiuproniø dvare gydydamas mûðiuose gautas savo þaizdas,paraðë knygà „Hippika“ – pirmàjá þirgininkystës vadovëlá ne tikLietuvoje, bet ir visoje Rytø Europoje. 1603 m. ji buvo iðspausdintaKrokuvoje. Formatas toks, kad knygà galima pavadinti foliantu (nuolotyniðko „folio“ – standartinio popieriaus lapo, sulenkto pusiau).Jos pradþioje, kaip buvo áprasta tais tolimais laikais, baroko galan-tiðkajam stiliui, yra iðspausdintas „prakilnus þodis maloningajamskaitytojui“ ir dedikacija valdovui Zigmantui Vazai. Veikalas turiketurias dalis, arba tuometine terminologija, susideda ið keturiøknygø. Pirmojoje iðdëstyta arklio kûno sandara, jo funkcionavimas(fiziologija), apraðytos pasaulyje iðvestos þirgø veislës, jø savy-bës, arkliø auginimas ir veisimas. Tarp þirgø veisliø paminëti irgarsieji lietuviø þemaitukai. Antroje apraðomas þirgø dresavimas,

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

35 TRADICIJOS IR PAPROÈIAI

„Hippika o koniach“ iliustracija

mankðtinimas, meistriðko jojimo paslaptys. Pati didþiausia yra kny-gos treèioji dalis. Èia surinktos þinios apie ávairiuose kraðtuosevartojamus pakinktus: apynasrius, þàslus, þaboklius, brizgilus irt. t. Visa tai iliustruota 42 pieðiniais, iðraiþytais vario lakðtuose pri-tyrusia kunigaikðèiø Radvilø dailininko ir kartografo Tomo Makauskoranka. Ketvirtoji leidinio dalis skirta arkliø gydymui. Èia apraðytosjø ligos, gydymui naudojami vaistai ir jø vartojimas, taip pat suþei-dimø gydymo bûdai.

Ið teksto matyti, kad autorius – puikus þirgininkystës þinovas. Jolankytasi Europos þirgynuose, studijuota geriausiø specialistø pa-tirtis. K. Manvydas ir praktikas: jis vis pateikia pavyzdþiø ið Radvi-lø þirgyno bei savojo, laikomo Aðmenoje. Stebina iðsamumas irlabai gilus dalyko iðmanymas. Veikalas, nors labai dalykiðkas irspecifinis, paraðytas gyvai, ádomiai, o tekstà paávairina áterpti Ver-gilijaus eiliø posmeliai.

„Hippika“ susilaukë nematyto pasisekimo visuomenëje. Iðtiestai buvo labai reikalinga knyga: juk neramiojo XVII amþiaus pradþiavertë bajorus daugiau laiko praleisti balne, o ne, tarkime, universi-tetø aulose ar pokyliø salëse. Paklausos bûta tokios, kad kainaaugo kaip ant mieliø. Ádomu, kad uþmokesèio praðyta pagal knygosturiná. Uþ nenaujà suskaitytà egzemplioriø reikëjo duoti þirgà, o darpriedo – keturis auksinus. Knyga buvo leidþiama vis ið naujo ne-átikëtinai ilgai – iki XIX a. vidurio. Ið viso buvo aðtuoni jos leidimai.Gaila, kad vëlesniuose nesugebëta pakartoti puikiøjø T. Makauskograviûrø: jos buvo pakeistos prastokomis medþio raiþiniø kopijomis.

Ðiandien „Hippikà“ turëtume vertinti kaip istoriná kultûros pa-minklà. Veikalas kalba apie Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystësþemës ûkio lygmená, kuris kartu buvo ir vienas ið valstybës kari-nës galios ramsèiø. Ði knyga – intelektualinis kûrinys, besilygiuo-jantis á geriausius to meto Europos pavyzdþius. Deja, Lietuvos bib-liotekos ðiandien neturi në vieno pirmojo leidimo egzemplioriaus.Tokios knygos faksimilinis leidimas graþiai reprezentuotø mûsømokslo ir kultûros iðtakas, ypaè artëjant valstybës tûkstantmeèiojubiliejui. Antraip mûsø tautos iðauginti kultûros vaisiai ir toliaupuoð tik kaimynø stalà...

Kas yra þinoma apie knygos autoriø Kristupà Manvydà? Jo bûtaiðties neeilinës asmenybës! Gimë 1562 m. Sulaukæs septynioli-kos, jau buvo apkeliavæs Italijà. Vilniaus universitetas jam buvonepriimtinas kaip katalikiðkas, valdomas jëzuitø. Manvydai buvoKalvino pasekëjai, reformatai, aktyviai prieðinæsi vis didëjanèiaijëzuitø átakai valstybiniuose reikaluose. Dar Mikalojus Manvydas,Kristupo tëvas, pagarsëjo savo kalbomis seime prieð dvasiðkiødalyvavimà politikoje. Kristupo puikus iðsilavinimas, valstybës rei-kalø supratimas atvërë jam kelià á diplomatinæ tarnybà. Kovos lau-ke riteriai Manvydai taip pat visada bûdavo pirmosiose gretose.Kristupas Manvydas buvo vienas ið garsiojo karvedþio Jono Karo-lio Chodkevièiaus (Katkevièiaus) bendraþygiø.

Nesulaukë gilios senatvës „Hippikos“ autorius. Mirë jis 1615 m.nuo sunkiø þaizdø, gautø karuose su rusais ir ðvedais. Istorinëjeliteratûroje iðkilusis karþygys ir raðytojas paminimas taip pat ir kitapavarde – Dorohostaiskis. Taèiau tai yra ávardijimas tik pagal herbà.

Kaimo naktigonëjeSenieji kaimo þmonës naktigonæ prisimena kaip vienà malo-

niausiø jauniems vyrams pareigø. Priimdavo ten ir pusbernius, kad

suvyriðkëtø. Kaime sakydavo: „Joja nakties“. Svarbu, kad draugë-je, bûriu. Naktigonei reikëdavo tinkamai apsivilkti: virð kasdieniørûbø uþsimesdavo kailinukus, o kojas apsiaudavo vilnonëmis koji-nëmis ir medpadþiais; tada gali kiek tinkamas po rasas braidyti.

Iðjodami „nakties“, surengdavo tikras lenktynes: ritasi dulkiødebesys per visà kaimà. Ið jo ðûksniai, klegesys, raginimai – lygkoks totoriø antpuolis... Nuolatinëje ganyklø vietoje bûdavo stato-ma darþinëlë, ið ràstø, dengta ðiaudais ar lentomis. Laikinose ga-nyklose, kur nors pamiðkëje, ásirengdavo „bûdas“ – sukaldavokuolus, ið ðakø iðpindavo sienas. Ant þemës viduje priklodavo ðiaudøkûliø. Pasimesk kailinukus po ðonu – ir minkðta, ir jauku. Atjojæ áganyklà, naktigoniai arklius supanèiodavo ir paleisdavo ganytis, opatys galëdavo numigti. Tik kartas nuo karto kuris ið eilës pasiþiû-rëdavo, ar arkliai ramûs, ar neprunkðèia, pajutæ netoliese vilkà. Kaipaplito arkliø vagystës, arklius surakindavo kalvio nukaltais gele-þiniais panèiais. Ir vis dëlto pasitaikydavo, kad koks arklys á vienoar kito ûkininko pasëlius nuklysdavo. Tada naktigoniui bëda – turësarklá iðpirkti, taip nuostolius „ uþ iðkadà“ atlygindamas.

Naktigoniai bûdavæ savi ir samdyti. Ðie, nuvargæ po dienos dar-bø, atjojæ – tuoj miegoti. Saviðkiai gaudavæ dienomis atsimiegoti,tad dabar, lauþà susikûræ, ganyklose vakarodavo. Pelenuose pasi-kepdavo bulviø, taèiau uþvis skaniausias nakties valgis – lauþe

(Nukelta á 36 p.)

36

kepti laðinukai. Ávynioja supjaustytus á drëgnà skepetaitæ ir uþberiaþarijomis. Nuo karðèio laðinukai tampa permatomais. Pavalgæ im-davosi visokiø þaidimø ir pramanø: ðokinëdavo per lauþà, eidavoristyniø. „Kerepëkà muðti“ – tai pagaliu ið tolo reikia pataikyti áskersinukà; „kiaulæ á dvarà varyti“ – lazda apginti savo duobutæ,kad á jà neáritintø velënos gabalo. O naktá iðkrësdavo ir smarkesniøiðdaigø: parjos tyliai á kaimà, sodus ir darþus nusiaubs, dþiûstantásûrá nukabins, duris kokiam piktesniam kaimynui ið lauko uþremsar kaminà stiklo gabalu uþdengs, kieme viskà aukðtyn kojomisapvers. Bûdavo, kad kokiai iðdidþiai merginai prie klëties ir lopðápakabins arba kumelingos kumelës pasagos uknolá á slenkstá ákals(tai reiðkë, kad toji merga pavainikio susilauks). Vis tai naktigoniødarbeliai. Ir savo bendrams, ypaè tiems kietai ámigusiems, iðtaisy-davo pokðtø: kojas vadelëmis surið, prie balkio pritvirtins, o tadaðûktels: „Vilkas puola!“ Nabagas kad ðoks ið miego, bet negaliatsistoti... O kiek tada juoko iðdaigininkams!

Prisidûkæ iki valiai, naktigoniai susëda prie lauþo ir prasidedasakmiø bei pasakø sekimas. Ir ne vien apie arklá.

Kà sako liaudies iðmintis apie arklio atsiradimà pasaulyje? Ogibuvæ taip:

Dievo iðvaryti ið rojaus, Adomas ir Ieva turëjo uþsidirbti sau duo-nà. Laukà akëjo su eglës virðûne, abu ásikinkæ; sunku – vos patem-pia. O èia dar didþiausias þaltys, tarp ðakø susirangæs, spaudþiaakëèias prie þemës. Pamatë tà vargà Dievas, pagailo jam þmoniø.Kirto rykðte per þaltá, – ir ið vienos jo pusës pasidarë arklys, ið kitos– kumelë. Tada Dievas ir pasakë Adomui: „Imk, kinkykis, muðk kaipþalèius, tik duok gerai ësti; jie tau viskà ir padarys“.

O kodël arklio mësa nevalgoma? Taigi jis velnio gyvulys, kano-pos neskeltos. Kitados visus gyvulius sutvëræs velnias, bet jie pa-bëgæ pas Dievà. Ðis juos savaip paþenklinæs, ið juodø pavertæsávairiaplaukiais, kanopas perskëlæs. Tik arkliui nespëjo. Ir palikojam kilmës priminimas… O plauko arkliai – ávairaus: bëras, sar-tas, bulanas, pelëkas, ðirmas, dereðas, obuolmuðas, ðyvas, ker-ðas, juodis… Prosenoviðki þodþiai… Ádomu jø kilmës másles áminti.Mitologams tokios sakmës (etiologinës) yra tikras lobis. Jos pasa-koja apie labai senus laikus, mûsø tautos proistoræ, joje gyvenusiøþmoniø pasaulëjautà.

Senoviðkieji tikëjimai ir paproèiaiÁdomu tai, kad tikëjimai balto ar ðirmo arklio iðskirtinumu iðliko

iki mûsø laikø, jø apstu liaudiðkuose paproèiuose, net linksmainuteikianèiuose, bet susijusiuose su þmogaus likimu. Ðtai, tikëta,kad jei Kalëdø dienà per kaimà kas nors pirmas pervaþiuos pasi-kinkæs baltà ar net margà arklá, tai tais metais kaime jokiø pirðliønebus. Tarpukalëdþiu tas pats taikyta svetimam þmogui, o ypaèþydui, vaþnyèiojanèiam margà kumelæ; tada jau nei viena to kaimomergina neiðtekës. Manyta, kad jojant sutikti vaþiuojantá balta ku-mele yra blogas þenklas – vis kas nors nepasiseks. Pirðliuosnavaþiuoti pasikinkius baltà kumelæ galëjo tik koks nevëkðla, neþi-nantis paproèiø. Vestuviø ið tokiø pirðlybø tikrai nebûsià. Suþlugusviltims, iðirus pirðlyboms, kartais atsirasdavo kerðtaujanèiø. Ne-vykëlis jaunikis supykæs ðoks balnan, tris kart prijos prie namodurø ir atbulà þirgà atitrauks; tikëta, kad toks veiksmas kitiems

jaunikiams kelià á ðiuos namus uþtvers. Na o jeigu koks plevësaperjotø visà kaimà atþagariai baltà kumelæ apsiþergæs, tai tikëta, kadtame kaime per visus metus vestuviø nebus. Bet kokios kitos spal-vos arklio suþvengimas palangëje pranaðauja sëkmæ. Ir dar vienasprosenoviðkas paprotys: kai kûdiká veþdavo krikðtyti, pirmiausia pri-neðdavo prie arklio ðnerviø – tegu paþásta naujàjá ðeimos nará.

Tradiciniame kalendoriuje yra keletas dienø, skir tø apeigomssu arkliais. Pirmoji – pavasará. Tai Jurginës, balandþio 23-oji, ga-niavos pradþia. Tàdien arkliai maudomi, ðukuojami, jais nedirba-ma. Pirmàjà vagà praariant, artojas arkliø neniûkina, botagu nesi-ðvaisto, kad paklusnûs bûtø per visà darbø metà. Gráþtantá tàdien podarbo namo artojà moterys perlieja vandeniu, – kad arkliai per dar-bymetá sveiki iðbûtø. Gruodþio 6-oji – Ðv. Mikalojus. Nuo seno mû-suose ji vadinta Arkliø diena. Per Ðv. Mikalojø reikia pamalonintiarklelius uþ sunkø visø metø triûsà. Á ëdþias ðeimininkas ta proganesigailëdamas pripildavo aviþø, kad arkliai pavasario sulauktø stip-rûs.

Kûèiø naktá besikalbantys arkliai pasako likimo iðtarmæ. Ðyvasþirgas ar vaðko kumelaitë atveþa vaikams Kalëdas. Suvalkieèiaituri iðsaugojæ ádomø Ðyvio ðokdinimo paprotá tarpukalëdþiu. Þe-maitiðkøjø Uþgavëniø bûtinas personaþas – raitelis su þirgu. VisurLietuvoje tà dienà smagiai vaþinëjamasi. Þirgø lenktynës ant ledoDusetose – ðimtametë tradicija.

Kalendorines ðventes, susijusias su arkliø globos paproèiais irþirgininkyste, graþiai paþymi unikalusis Arklio muziejus, veikiantisNiûronyse (Anykðèiø rajonas). Visø laukiama þirginio sporto beifolkloro ðventë „Bëk, bëk, þirgeli!“ èia rengiama turistinio sezonopradþioje. Labai gerai, kad Lietuva turi toká muziejø. Tai þymausagronomo, profesoriaus Petro Vasinausko sëkmingai prigijusi irgraþiai plëtojama idëja. Kasmet Arklio muziejuje dabar apsilankodaugiau negu po 20 tûkstanèiø þmoniø. Greitai paþymësime ðiomuziejaus 30 metø sukaktá. Tuo metu èia jau bus apsilankæs vos nekas ðeðtas Lietuvos gyventojas. Tai padaryti vertëtø kiekvienam.Yra èia ko pasiþiûrëti, yra kur laikà smagiai praleisti.

Geriausiai tautos paþiûrø á kà nors esmæ nusako patarlës. Apiearklá mûsuose jø tikrai gausu. Ðtai keletas ið jø: Arklio nugara javai

dera; Vogtu arkliu tik kalëjiman vaþiuoti; Geram arkliui nereikia bota-

go; Neðertà arklá tik vilkas jodo; Rambø arklá tik vilko dantys pataiso;

Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys; Nusiminë kaip þirgà pardavæs....

Literatûra:1. S. Glemþaitë-Dulaitienë. Kupiðkënø senovë: Etnografija ir tautosa-

ka. - Vilnius, 1958, p. 203–207.2. R. Merkienë. Gyvuliø ûkis XVI–XX a. pirmoje pusëje: Etninës patir-

ties iðtakos. - Vilnius, 1989.3. S. Daukantas. Raðtai, t. 1. - Vilnius, 1976.4. Henrikas Latvis. „Senosios Livonijos kronika“. Livonijos kronikos. -

Vilnius, 1991.5. R. Volkaitë-Kulikauskienë. Lietuvio kario þirgas. - Vilnius, 1971.6. P. Bugailiðkis. „Prietarai senovës gyvuliø ûkyje“. Gimtasai kraðtas.

1939, nr. 2/3, p. 634–639.7. V. Dimavièiûtë, B. Banienë. „Naktigonës Anykðèiø rajone“. Liaudies

kultûra, 1996, nr. 2, p. 21–62.8. M. Kvaðinas-Samarinas, Z. Mockus. „Arklio kilmë ir lietuviø arklys“.

Kosmos, 1926, nr. 6, p. 193–194; 1928, nr. 1, p. 12–44.9. V. Milius. „Pirmosios gyvuliø iðgynimo dienos paproèiai“. Lietuvos

TSR mokslø akademijos darbai. A ser., 1962, t. 1, p. 197–208.10. J. Þagrakalys. „Arkliø ðventë Birþuose“. Kraðtotyra, 1975, p. 254–256.

(Atkelta ið 35 p.)

TRADICIJOS IR PAPROÈIAI

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

37IÐKILÛS ÞEMAITIJOS ÞMONËS

Vidmantas dabartiná savo gyvenimo tarpsná vadina daugiau ne-gu svajonës ágyvendinimu. Maþiavø kaime pas moèiutæ matyda-mas du arklius – kumelæ Kaðtonæ ir uþ jà maþesná dëdës Jurgiovienaaká Raudá, dar neturëdamas në ðeðeriø, uþsinorëjo uþaugæsturëti nors vienà arklá.

– Stebëdavausi, kad nedidelis arkliukas traukia ið miðko ràstus,sunkiai prikrautà veþimà. Ásiminiau moèiutës pasakymà, jog tai –þemaitukas... Tada, apie 1970-uosius, þemaitukø veislës arkliø be-veik nebebuvo, tad uþsilikæs ðios veislës palikuonis Raudis kaimebuvo mylimas ir gerbiamas. Dar didesnæ pagarbà ðios veislës ar-kliams ir norà bûtinai kada nors turëti savo þemaitukà sustiprino þur-nale „Mokslas ir gyvenimas“ perskaitytas Vidos Girininkienës straips-nis. Tad dabar galiu prisipaþinti, jog esu jos „sodinukas“, – juokavoVidmantas, pasakodamas apie savo dar neilgà, bet ádomø gyvenimà.

Vidmantà traukë ir miðkas, ásivaizdavo save girininku, bet Kau-ne ágijo bitininko specialybæ; vis tiek ar ti gamtos. O gamtos lopinë-lis, kuriame ágyvendino savo svajones, buvo arti gimtosios Plun-gës, klasës draugës ir þmonos Dianos mamos – Julijos Kiðkienës– atgautoje jos tëvø þemëje, Noriðkiø kaime, prie Babrungo upës,netoli Gondingos piliakalnio.

– Visà laikà þvilgsná ir ðirdá kliudë pasakojimai, straipsniai apiekunigaikðèiø Oginskiø veiklà Rietave ir Plungëje, ypaè apie jø pa-stangas iðsaugoti ir populiarinti þemaitukø veislës arklius. Domë-jausi tuometinëje Rietavo aukðtesniojoje þemës ûkio mokykloje lai-komais þemaitukais ir, kai tik atsirado galimybë jø nusipirkti, nedve-jodami tai padarëme – dvi maþas kumelaites, vienà suaugusià. Da-bar jau turime penkis ið Rietavo þemaitukø kilusius þirgus, – neslepiasavo dþiaugsmo Vidmantas ir Diana Gendvilai.

Ðiandien jø bandoje – 13 grynakraujø graþuoliø. Vidmantas priklau-so Þemaitukø arkliø augintojø asociacijai, su savo augintiniais pernai

ÞEMAIÈIAI IÐPRIGIMTIES

Noriðkiø kaime (Plungës r.) ásikûræ Diana ir Vidmantas Gendvilai,auginantys þemaièiø veislës arklius, visiems linki kiekvienojesodyboje turëti nors po vienà toká pagalbininkà ir draugà...D. Mukienës nuotraukoje – Dianos ir Vidmanto Gendvilø auginamiþemaitukai. 2006 m. liepos mënuo

DANGUOLË AÞANECKIENË

D. Mukienës nuotraukoje – Diana ir Vidmantas Gendvilai savo sodyboje2006 m. liepos mënesá

dalyvavo jojimo iðtvermës (25 km) varþybose ir dþiaugiasi rezultatais– aplenkë nemaþai ûgiu didesniø ir paþiûrëti tvirtesniø arkliø.

Paèiø ásirengtoje sodyboje Gendvilai priima norinèius pasimë-gauti poilsiu kaime, pajodinëti draugiðkais bërais, juodais, juobë-riais þemaitukais – Kurðiu, Þyniu, Taika, Troja...

– Patys jodinëjame ir sveèius palydime kunigaikðèiø Oginskiøkeliu, kuriuo su palyda ir muzikantais vaþiuodavo jie á prie Gondin-gos piliakalnio esanèià vadinamàjà Astreikio lankà ðvæsti Mykoli-niø. Padaubiais, pilaliø link, prie ðaltinëlio, á kurá kunigaikðtienëMarija Oginskienë ámesdavo „cukraus galvà“. Po to saldø vandenáskanaudavo visi susirinkusieji á kunigaikðèio vardines. Pasakoja-me ir apie þemaitukus. Patys raiteliai netrunka ásitikinti, kokie nuo-stabûs yra þemaitukai – tvirti, klusnûs, draugiðki, – kalba Diana.

Vidmantas, papraðytas ávardinti mylimiausià, sakë negalás – jiejam lyg vaikai; visi vienodai mylimi, ir në vieno negalás iðskir ti.

Diana ir Vidmantas dþiaugiasi, jog ir trys jø atþalos – ðeðiolik-metis Vilius, trylikametë Austëja, vienuolikmetis Tadas, kaip ir të-vai, myli þirgus, gamtà ir padeda darbuotis.

Netruks prabëgti vasara. Ir, pasak Dianos, Vidmantas, ryte iðve-þæs Dianà á Nausodþio pagrindinæ mokyklà mokytojauti, vaikus –mokytis, rûpinsis namais ir ûkiu.

Þirgininkystë – sunkus ir brangus verslas. Didelë parama yra iðvalstybës gaunamos iðmokos, bet jomis, anot Vidmanto, visø esamøproblemø neiðspræsi. Tai rodo ir tas faktas, kad þemaitukø veislësarkliø Lietuvoje dar nëra tiek, kad bûtø galima teigti, jog situacijanëra kritiðka. Tad neatsitiktinai, tapæ klubo „Oginskiø dvaro bièiu-liai“ nariais, Vidmantas ir Diana pasiûlë surengti mokslinæ konfe-rencijà, kurioje savo nuomonæ apie þemaitukø perspektyvas tartømokslininkai ir praktikai.

– Norime, kad kuo daugiau, kiekvienoje sodyboje ir ne tik Þe-maitijoje, bûtø þemaitukø, – sako Vidmantas.

Klausydamasis Dianos ir Vidmanto Gendvilø minèiø, matyda-mas, kà per trumpà laikà jiedu jau yra nuveikæ, pradedi þavëtis ðiaisþmonëmis – þemaièiais ir prigimties.

Ðio þurnalo numerio kitose publikacijose spausdinamos þemaitukønuotraukos (fotografas Edmundas Juðka) – þemaitukai ið Dianos irVidmanto Gendvilø auginamos þemaitukø veislinës bandos.

38 ISTORIJA

Su þemaitukais teko susidurti dar vaikystëje. Gimiau 1928 m.Gruzdþiuose. Tame miestelyje að uþaugau, mokiausi.

Mano vaikystës metais Gruzdþiø dvaro arklidëse buvo laiko-mi ið Plungës perkelti þemaitukai. Atmintyje iðliko nedideli, ener-gingi, paklusnûs ir labai iðtvermingi arkliai. Tuo metu jie buvopagrindinë darbo ir transpor to priemonë. Vietiniai gyventojaiðalia stambesniø arkliø laikë ir þemaitukus. Jie buvo naudojamivisiems ûkio darbams, transportui, nes buvo stiprûs ir patiki-mesni uþ kitø veisliø arklius, reikalaudavo nedaug paðaro. Þe-

maitukai galëjo dirbti bet kokiomis oro sàlygomis, buvo tvirtøkanopø, galëjo vaþiuoti ir nekaustyti. Veþdavo ar traukdavo veþi-mà porinis kinkinys.

Gyventojai su pagarba kalbëdavo apie þemaitukus.Buvau jau paauglys, kai vienà þiemà kar tu su tëvu dirbau

miðke. Tuo metu atvaþiavo Gruzdþiø veterinarijos techniku-mo direktorius Vladas Jusius ir pradëjo stebëti mûsø darbà.Þemaitukai tiesiog ásiræþæ traukë veþimà. Direktorius, pama-tæs mane uoliai dirbantá, priëjo ir pasakë: „Mokykis veterina-rijos ir siek tikslo, kaip ðitie þemaitukai“. Iki ðiø dienø man

GYDÞIAU irmylëjauarklius...Nusipelniusio veterinarijos gydytojoPRANO TAMAÐAUSKO atsiminimai

Ið kairës: Gruzdþiø veterinarijos technikumo ambulatorija. 1949-08-26; Gruzdþiø progimnazija (dviaukðtis, mûrinis pastatas). 1949-08-09

atmintyje iðliko tuomet ðie jo pasakyti þodþiai. Jie man darëdidþiausià átakà ir pasirenkant savo gyvenimo kelià.

Technikume dirbæ arkliø specialistai visaip populiarino þe-maitukus. Prieð karà, apie 1934–1938 m., Gruzdþiuose vasa-romis buvo rengiamos ávairios sporto ðventës, vykdavo arkliø

lenktynës ir kitokios varþybos. Daug kà stebindavo, kad þemai-tukai, bûdami ûgiu maþesni uþ kitø veisliø arklius, nenusileis-davo dideliems nei savo jëga, nei iðtverme.

Kai mokiausi pradinëje mokykloje, daþnai lankydavomësGruzdþiø þirgyne. Prisimenu arkliø priþiûrëtojø pasakojimus, kadþemaitukai – ramûs, iðtvermingi, stiprûs, maþai paðaro sunau-dojantys arkliai. Èia jie bûdavo tinkamai priþiûrimi, kasdien gau-davo nustatytà kieká aviþø. Laikai buvo sunkûs, gyvuliams pa-ðarø trûkdavo, tai miestelënai kartais kiauliø ðërimui kaip paða-

Gruzdþiø veterinarijos technikumo pedagogai. Sëdi (ið kairës): R. Rudþio-nis, A. Ribinskas, E. Rudþionienë, Kravicas, V. Jusius, S. Dauskurdis.Stovi: S. Urbonavièius, Urbonavièius, J. Matulaitis, N. Geraskinas,Stembra, A. Barakauskas. Gruzdþiai, 1949-06-10

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

39

skaièius rajone. 1955 m. Plungës rajone buvo 21 kolûkis, kiek-viename ið jø – vidutiniðkai po 50 arkliø. Taigi Plungës rajone1955 m. þemaitukø arba jø miðrûnø turëjo bûti apie 500. Pra-ëjus penkmeèiui, apie 1960-uosius, po sistemingo kumeliø ker-gimo su stambiais erþilais, þemaitukø rajone liko labai maþai.

Remdamasis savo gyvenimo patirtimi galiu teigti, kad ir Gruz-dþiuose, ir vëliau Plungëje, þemaitukai buvo panaðûs tiek savodarbinëmis savybëmis, tiek eksterjeru. Þemaitukø ûgis buvo 136–140 cm, daþniausiai jie buvo bëri arba juodi; kitø spalvø þemaitu-kø buvo nedaug. Ið daþniausiai pasitaikanèiø ðios veislës arkliøþymiø buvo þvaigþdë arba siauras laukas (tarp akiø platesnis lau-kas tæsdavosi ir siaurëdavo ties virðutine lûpa). Daþnai pasitaiky-davo apie kanopas baltos galûnës (daþniausiai priekinës).

Visà savo didþiàjà gyvenimo dalá gydþiau ir mylëjau arklius.Jie man brangûs ir dabar.

PR I S I M I N I M U S U Þ R A Ð Ë DI A N A GENDVILIENË

ISTORIJA

ro priedà naudodavo arkliø mëðlà, kuriame bûdavo iðlikæ nesu-virðkintø grûdø. Karui baigiantis, dalá Gruzdþiø þirgyno arkliø ið-gabeno vokieèiai, o arklidës sudegë. Dalis þemaitukø buvo paslëp-ta, ir jie iðliko.

Po karo mokiausi Gruzdþiø veterinarijos technikume, kur ági-jau veterinarijos techniko specialybæ. Mokantis technikume jauminëtas technikumo direktorius Vladas Jusius daug pasakodavoapie þemaitukus. Ásiminë ir veterinarijos gydytojas Stasys Daus-kurdis, dëstæs gyvuliø anatomijà. Tai buvo kûrybingas, menið-kos sielos þmogus. Jis ëmësi atkurti karo metu sunaikintas mo-kymo priemones. Netoli Gruzdþiø buvo dvaro árengtas gyvuliøkapinynas. Vietiniai þinojo, kur buvo laidojami arkliai. DëstytojuiDaugskurdþiui vadovaujant teko dalyvauti restauruojant arklio ske-letà bei ruoðiant mokymo reikmëms jo kaulus. Taip pat mokë-mës paþymëti arkliø þymes.

Kolektyvizacijos metais technikumo moksleiviai Joniðkio,Kurðënø, Ðiauliø apylinkëse turëdavo kastruoti erþilus. Paste-bëjome, kad þemaitukø erþilai buvo labai judrûs ir vikrûs – juoskastruoti bûdavo sudëtingiau, po atliktos kastravimo operaci-jos jie atsistatydavo greièiau nei kiti erþilai.

Dar daugiau þiniø apie þemaitukus ágijau mokydamasis Lie-tuvos veterinarijos akademijoje. Profesorius Ðniukðta paskaito-se, kuriose mums dëstë kaustymo pagrindus, nuolat kaip pa-vyzdá paþymëdavo þemaitukø arkliø kanopø taisyklingumà. Pro-fesorius Aleksa, baigæs veterinarijos mokslus Varðuvoje, Aka-demijoje dëstë gyvulininkystæ. Jis þemaitukà ávardindavo kaipLietuvos nacionaliná turtà, vertà pasididþiavimo.

1955 m. baigiau Lietuvos veterinarijos akademijà ir buvaupaskirtas dirbti Plungës rajono vyriausiuoju veterinarijos gydy-toju (juo dirbau daugiau kaip 40 metø). Plungëje vël susidûriausu þemaitukais. Èia suþinojau, kad nepriklausomos Lietuvosmetais þemaitukai á Gruzdþius buvo atveþti ið Plungës.

Tuo metu man buvo gerai þinoma arklininkystës padëtis rajo-ne. Kolûkiuose vienà arba du kartus per metus buvo tikrinamiarmijai skir ti arkliai. Buvo vykdoma grieþta arkliø apskaita, atlie-kami tikslûs jø apraðymai pagal to meto nustatytà tvarkà. Komi-sijoje buvo karinio komisariato atstovas, vyriausias zootechni-kas (tuo metu – Gapðys) ir veterinarijos gydytojas (daþniausiaitekdavo dalyvauti man). Arkliai bûdavo atrenkami ir uþpildomijiems skirti dokumentai (pasai), kiekviena jø grafa. Liteno lazdaiðmatuodavome arklio ûgá ties gogu, èiurnos apimtá, kûno ilgá.Kiekvienoje veterinarijos ástaigoje (veterinarijos punktuose, apy-linkëse) buvo tam skirtos matavimo priemonës. Taip pat buvoatliekama numeracija (numerá iðdegindavo kanopoje). Atrinktøarkliø sàraðai ir arkliø pasai bûdavo saugomi atskirai. Atrinktusir á sàraðus átrauktus arklius buvo nurodoma laikyti atskirai, tin-kamai priþiûrëti ir ðerti.

Pagal matavimo duomenis (ûgis ties gogu 136–140 cm) beieksterjerà pusë visø arkliø Plungës rajone, mano nuomone,buvo þemaitukai ir jø miðrûnai. Ðis þemaitukø ûgis neatitiko ar-mijai skirtø arkliø standartø. Todël, gavus ásakymà „ið virðaus“,á rajonà ið „Nemuno“ þirgyno buvo veþami stambûs erþilai, irkumelës planingai kergiamos. Tuo metu kolektyvizacija jau buvopasibaigusi ir buvæ tikrieji arkliø savininkai tokiam arkliø kergi-mui negalëjo prieðintis – jie tokiø teisiø nebeturëjo. Tokio pla-ningo veislinio darbo pasekmë – þenkliai sumaþëjæs þemaitukø

Edmundo Juðkos nuotrauka

40 ÞEMAITIJOS MUZIEJUOSE

Adolfas NezabitauskasVITAS VALATKA

Su Adolfu Nezabitausku susipaþinau 1961 m. vasarà, Rokiðkyjevykstant muziejininkø seminarui. Prisimenu, kad tada, atsikëlæ ryte,mudu dviese ëjome pusryèiauti á valgyklà ir, sëdëdami prie vienostaliuko, apie ðá bei tà ðnekuèiavomës. Kalba sukosi apie muziejø irjo vakarykðtá apsilankymà Rokiðkio baþnyèioje, kurioje að nebuvau.Vëlesniais metais vykusiuose muziejininkø suvaþiavimuose suA. Nezabitausku taip pat susitikdavau. Daþnokai jis atvaþiuodavo irá mûsø muziejø Telðiuose.

Prisimenu, kaip jis vienà vasarà, jau visai rudeniop, atostogavosavo namelyje. Tomis dienomis sekmadieniais, kai að budëdavau

MUZIEJØARCHYVUOSE

„Þemaièiø þemës“ þurnalo redakcija, kuri oficialiaiáregistruota kaip Regionø kultûriniø iniciatyvø centras,2004 m. pabaigoje iðleidusi pirmàjà muziejininko, ar-cheologo, kraðtotyrininko Vito Valatkos knygà („Þe-maièiø þemës tyrinëjimai“) ið Þemaièiø muziejuje „Al-ka“ saugomo V. Valatkos raðytinio palikimo, baigia reng-ti spaudai antràjà ðio iðkilaus þemaièio knygà, kuriàsudaro muziejininkystës, etnografijos, kraðtotyros sky-riai. Tarp daugelio V. Valatkos iðlikusiø rankraðèiø irmaðinraðèiø dëmesá patraukia ir jo tekstai apie savobuvusius kolegas. Viename ið jø pieðiamas iðkilausmuziejininko Adolfo Nezabitausko portretas. Tà V. Va-latkos raðiná, rengdami spaudai ðá þurnalo numerá, pri-siminëme susipaþindami su Þemaièiø dailës muzie-juje saugomu Eleonoros Ravickienës archyvu – tarpdaugelio kitø laikraðèio iðkarpø èia aptikome Plungësrajono laikraðèio „Kibirkðtis“ 1967 m. birþelio mën.(uþs. nr. 774) publikacijà, kurioje iðspausdinta A. Ne-zabitausko, tuo metu dirbusio Ðiauliø „Auðros“muzie-juje, straipsná „Kunigaikðèiai Oginskiai ir valstieèiai“.Ðis straipsnis – tipiðka sovietmeèio ideologizuota pub-likacija (spausdinta po rubrika „1905–1907 m. prisi-menant“. Vis dëlto jame gana daug informacijos apiePlungës kunigaikðèiø Oginskiø dvarà ir jø santykiussu valstieèiais. Na o V. Valatkos tekstas – ne tik pa-garbus nusilenkimas kolegai, bet ir galimybë iðsamiaususipaþinti su Þemaitijos muziejininkø darbu XX a.7 deðimtmetyje.

muziejuje, jis uþsukdavo pas mane. Ásikalbëdavome. Jis dþiaugësimano archeologiniø kasinëjimø Paplinijyje rezultatais, apie kuriuosað jam papasakojau. Kartà namo ið muziejaus iðëjome kartu. Ðne-kuèiuodamiesi ëjome iki Plungës gatvës. Prieð iðsiskiriant jis ap-gailestavo, kad Ðiauliø „Auðros“ muziejus yra apsileidæs, nevykdoarcheologiniø kasinëjimø, nors pats muziejaus direktorius J. Nau-duþas yra archeologas.

Prisimenu dar vienà susitikimà su A. Nezabitausku Telðiø auto-busø stotyje. Að pirmadienio rytà ëjau á muziejø, o jis prie autobusøstoties laukë autobuso á Ðiaulius. Sustojæ ant ðaligatvio prie Muzie-jaus-Plungës-Respublikos gatviø kampo, ilgokai aptarinëjome mu-ziejaus naujienas. Papasakojau jam apie archeologinius tyrinëji-mus Maudþioruose ir apie archeologinius radinius, ágalinanèiusnustatyti senovës kurðiø, þiemgaliø ir þemaièiø etniniø grupiø gy-ventas þemes. Ir vël jis apgailestavo, kad Ðiauliai nieko nedaroarcheologijos srityje, nors ir galëtø tyrinëti þiemgaliø-þemaièiø te-ritorijos ribas.

Prisimenu ir dar vienà susitikimà, kai jis buvo atvykæs á mûsømuziejø ir að já supaþindinau su naujai árengta archeologine ekspo-zicija. Tada jis visa, kas já labiausiai domino, atsidëjæs uþsiraðinëjoá bloknotëlá, paþadëjo paraðyti ekspozicijos recenzijà „Literatûrai irmenui“. Recenzija, deja, nepasirodë. Prieþasties neþinau. Apie taisu juo vëliau nekalbëjome.

Po kurio laiko mûsø muziejaus direktorius man pasakë, kadA. Nezabitauskas nori pereiti dirbti á mûsø muziejø; jau palikæspareiðkimà. Kai tik bûsiàs laisvas mokslinio darbuotojo etatas,norás pradëti dirbti.

1968 m. suþinojome, kad nuo liepos 1 d. muziejuje ávedamas darvienas mokslinio darbuotojo etatas. Pradëjome tartis, kà priimti dirb-ti. Direktorius paminëjo A. Nezabitauskà. Að sutikau. Taip buvo galu-tinai sutarta, kad A. Nezabitauskà priimame dirbti á muziejø. Ar di-rektorius apie tai ið karto praneðë A. Nezabitauskui, negaliu pasa-kyti. Apie kovo mënesá að asmeniðkai paraðiau jam laiðkà, norë-damas suþinoti kai kuriuos faktus apie archeologiná kryþiná kabutá,ir kartu uþsiminiau, kad jo laukiame muziejuje nuo liepos 1 d.

Atsakyme jis padëkojo uþ suteiktà galimybæ dirbti Telðiø muzie-juje ir iðreiðkë viltá, kad dirbs tiek, kiek pajëgs.

Taip A. Nezabitauskas atëjo dirbti á mûsø muziejø.Tà vasarà, dar bûdamas Gintaliðkëje, kur kasinëjau kapinynà,

suþinojau, kad A. Nezabitauskas jau dirba mûsø muziejuje. Tuo patmetu jis savo kolegoms Ðiauliø „Auðros“ muziejuje perdavinëjo joþinioje buvusius muziejaus eksponatus. Tuo metu, kai jis perdavi-nëjo eksponatus, á mûsø muziejø atvaþiuodavo tik tada, kai Telðiuo-se lankydavosi Leningrado ir Maskvos ekskursijø biurø organizuo-tø ekskursijø grupës. Jis bûdavo ðiø grupiø vadovas po muziejø.Kitomis dienomis jis dirbdavo Ðiauliuose.

Á muziejø visada jis ateidavo þvalus, linksmas, patenkintas. Pra-vedæs ekskursijà, dþiaugdavosi, kad lankytojai ádëmiai klausësi joir domëjosi muziejaus eksponatais.

Vienà dienà jis pasakë, kad ðià savaitæ uþbaigs eksponatø per-davimà ir jau visam pereis dirbti pas mus. Mudu su direktoriumisutarëme, kad A. Nezabitauskui patikësime eksponatø inventorini-mà. Sekmadiená, prieð jam ateinant á muziejø, ið sandëlio parneðë-me ir bûsimame jo darbo kambaryje pastatëme raðomàjá stalà,sutvarkëme jo darbo vietà.

Pirmadiená, atëjæs á darbà, raðomàjá stalà nuo sienos jis atsistû-më, paaiðkindamas, kad jam geriau bus uþ jo sëdëti ið antrosiospusës, kad ðviesa kristø ið kairiosios pusës.

A. Nezabitauskas pradëjo inventorinti eksponatus. Pirmiausiajis manæs iðklausinëjo, kaip pildyti atskiras dokumento skiltis, kaip