f

I I

„VELNIO K E D E " Mitologinit{ personazi^

aplinka frazeologijoje:

namai, sodyba, haznycia

\m mil

§ 1. Mint is parasyti sj darb^ kilo netiketai, gana savotiskomis aplinkybemis. Sios knygos autorei dialektologineje ekspedicijoje su informantemis begeriant arbat^, didelis, sunkus sidabrinis pei-lis garsiai nubildejo ant grindi j . Is K u l i i j (Plunges raj.) k i lusi infor-mante taip nusake sj senamadisk^ daikt^: Tas peilis - bieso persteke, nuo prancuzo meti} (atseit, labai senas ir net ikfs ) ! Siame, rodos, trumpame sakinyje j i vykusiai pavartojo net kelis frazeologinius junginius, kur i i j nera nei L K Z , nei naujajame „Frazeologijos zo-dyne" (2001). Tiesa, siuose saltiniuose randame ne vien^ s inoni-misk^ frazeologizm^ su kintamaisiais komponentais. Stai kul iski i j pasakymas nuo prancuzo metif „nuo senij senoves, nuo neatmena-my laiki^", F Z duomenimis, turi siuos sinonimiskus panasios reiks­mes posakius: nuo bimbalo meti} M s , nuo kerezos metq rs, is kacii} karo metq S imon, nuo makaro metq U p , nuo maro meti} Gs , Z e m , nuo milzinii metif Brb , nuo patapo meti} D g l , nuo pavietres metij S I , nuo tvano metif Z e m . Kaip matome, paprastai juose minimos se-niai buvusios jsidemetinos nelaimes: karas, tvanas, maras, pavietre. M u m s rupimas kul i sk i^ pasakymas nuo isvardyti^j^ skiriasi tuo, kad jame jamzintas konkretus istorinis jvykis - Napoleono vado-vaujamos prancuzij kariuomenes zygiavimas per Lietuv^ X I X a. pradzioje, vadinamasis prancuzmetis. Frazeologizmo vidine forma siuo atveju fiksuoja situacij^, kazkada is tiesij buvusi^ tikroveje, j ^ tipizuoja ir pavercia tam t ikru kalbos stereotipu, kuris yra s^lygo-tas kolektyvines istorines atminties, pig. ( C F J 1991, 139).

§ 2. Etnolingvistiskai ziurint, ypac jdomus kitas Kuliuose uzra-sytas posakis - bieso persteke „didelis, gremezdiskas, nedailus, ne-patogus vartoti jrankis". Pats zodis persteke „jrankis zuvims nudurti, zeberklas" S l l , U z v , V d k , E i g , T l , P i n , Sv, R s n , K l , E n d - germa-

S V E N T I E J I IR N E L A B I E | I F R A Z E O L O G I J O I E IR L I A U D I E S K U L T U R O J E

nizmas, L K Z duomenimis, zinomas is siaures bei pietij zemaiciij ploto. L K Z bei F Z randame ir daugiau panasios sandaros daiktavar-dinii4 frazeologiniij jungini^ su jrankius reiskianciais kintamaisiais komponentais, galinciij tureti jvairias reiksmes, pvz. : velnio lazda Ds, velnio pagaikstis S in , Skn, velnio pagalys Svnc „nesugyvenamas zmogus, nesantaikos kurstytojas", velnio kriukis Z d , velnio menturis Z d , velnio grUstuvys Z d „blogas zmogus, nedorelis", velnio vetykle L k s „plevesa, lengvabiidis", velnio kule Ds „toks vandens augalas", velnio sluota Ds „laumes sluota, amalas".

§ 3. Naturaliai kyla klausimas, kiek ir kokii j su mitinemis b u -tybemis susijusiij socialines sferos daiktij ar reiskinii j yra patekf j frazeologiJ4 ir kas tokiems posakiams biidinga. Siame skyriuje aptariamas palyginti nedidelis frazeologizmij, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindi mitologinii j personazij gyvenamoji aplinka, pluos-tas. T u r i m i galvoje tie frazeologiniai junginiai , j kuriuos drauge su mitinivj biitybii} pavadinimais jeina: 1) viesi j j i j ar privacii j pasta-tij pavadinimai, 2) atskiri^ patalpij pavadinimai, 3) pastatq dalii j bei namij interjero elementij pavadinimai, 4) baldtj pavadinimai, 5) sodybos interjero komponentij pavadinimai, 6) baznycios i n ­terjero dalii j bei apeiginiij daiktij pavadinimai, 7) jvairi i j rastij, rasytiniij dokument^ pavadinimai^ Siam darbui is viso surinkta 119 tokio pobudzio frazeologiniij jungini i j . Jie r inkt i is „{vade" min imi j saltini^. Toliau nuosekliai panagrinesime kiekvieng mus dominancii j frazeologizmo temin^ grup^.

§4. Gana nemaz^ tokii j posakiij dalj sudaro frazeologiniai j u n ­giniai su jva i r i^ viesij j i j bei privacii j pastatij arba statiniij pavadi­nimais. fvairiuose saltiniuose rasti 23 tokie frazeologizmai, pvz. : Dievo namai „baznycia" (daug kur Lietuvoje) ; velnio namai S imon „smukle"; Dievo Metis K p „kalejimas"; Laume ragana pirt} kure-na — vanosis K p „sakoma pamacius vaivorykst^"; Velniai pirtin eina G r v „pucia stiprus vejas"; PUkscia kaip velnias po pirciai Z r ; Ko cia

' Pastarieji posakiai cia nagrinejami todel, kad juose minimos realijos (metrikai, sutartis su Dievu ir pan.) glaudziai siejasi su baznycia bei rel igi-niais vaizdiniais.

„VELNIO K E D E " . Mitologini i j personazij aplinka frazeologijoje: namai, sodyba, haznycia

brazdinies kaip kildisas (velnias) po jaujq?! S I ; Blaskos it laume po jaujq V P 9; Ir puldines kaip velnias jaujos degti U z v ; Lakstai kaip kipsas po jaujq V P 28; Issoko kaip angelas is jaujo (staiga, netike­tai) Prng ; Atdare Dievas savo darzin^ Grg „pavasarj atsirado svie-zios zoles gyvul iams" ; Nuo Jurgio (balandzio 23 d.) Dievas darzin^ atidaro L T S V 339 ( Ign) ; Balandziui atejus Viespats atidaro savo stogin^ K r v P (zemaiciai) ; salinese Jurgis sedi V r n „pavasarj baigiasi pasaras"; kaip po Dievo salosium (pasiure, t. y. ramiai, gerai gyvena) V s ; Anksta kaip velniui baznycioj K r v P ( N m n ) ; Gaus kaip pas velniq dovanq baznyciai statyti K r v P ( R t n ) „nieko negaus"; Lygu biesas baznycioje tulei Slnt „apie besitrainiojantj del skaiciaus, del k o m -panijos"; velniq spitole V a r n „nedoreliij namai" ; Susirinko jaunimo kaip velniq Sarkes dvare (labai daug) S k d ; kaip laumes lauzas (ap-leistas, griiivantis pastatas) P v n „labai netvarkingas"; Dievo tiltas Ds, Dgls, D b k „ledas".

§ 5. Is nurodytij pavyzdzii j matyti, kad mus dominanciuose frazeologiniuose junginiuose m i n i m i ne tik praktiskai v is i svar-biausi kaimo sodybos pastatai (namai „gyvenamoji troba, pirkia", kletis „pastatas grudams bei jvairiems daiktams laikyti" , jauja „pas-tatas javams kul t i , l inams dziovinti", pirtis „pastatas, kuriame prau-siamasi, dziovinami linai", darzine, saline, stogine, salosius „jvairus pastatai sienui ir ki tokiam pasarui sukrauti" ) , bet ir viesieji pastatai ar statiniai (baznycia „maldos namai", dvaras „prabangus, papras­tai aukstuomenei priklausantis pastatas ar sodyba", spitole „parapi-jos islaikoma neturteliij prieglauda", tiltas „statinys, jungiantis du upes ar daubos krantus") . K a i kurie daiktavardiniai frazeologizmai, kuri i j pagrindinis zodis - pastato pavadinimas, o priklausomasis zodis — mitines butybes pavadinimas, suponuoja mint j , kad tie pastatai priklauso tokiai bijtybei arba yra jos pastatyti, pvz. : Die­vo namai, velnio namai, Dievo kletis, laumes lauzas, velniq spitole, Dievo tiltas. Siuo poziuriu panasus ir kai kurie kitokios strukturos posakiai, pvz.: Dievas darzin^ atidaro, kaip po Dievo salosium, Vies-Pats atidaro savo stogin^. Kituose frazeologizmuose m i n i m i atski-ram zmogui ar visai bendruomenei priklausantys pastatai, k u r i u o ­se mitines butybes nuolatos gyvena, rodosi ar veikia, pvz.: Blaskos

S V E N T I E | I IR N E L A B I E | I F R A Z E O L O G I | 0 ( E IR L I A U D I E S KULTURO|E

it laume po jaujq; Velniai pirtin eina; Anksta kaip velniui baznycioj; Susirinko jaunimo kaip velniq Sarkes dvare^.

§ 6. Apie tai, kad jvairus mitologiniai personazai gali tureti, valdyti pastatus, buti namij ar sodybos seimininkai , zinome pir -miausia is pasakojamojo folkloro tekstij. Stai pasakymo velnio na­mai „karciama" vidine forma pasakojamosios tautosakos tekstuose (sakmese, pasakose) gali buti vartojama ir kaip laisvasis junginys. Is jo suzinome, kad velnias turi namus ir seim^, kad tie namai -pekla, pvz. : Po kiekvienu didesniu akmeniu velnias turi namus ir zmon^ T D r I I I 158 (Kbr)^ ; Velnias pavog^s vien^ akmenj. Pavogt^ akmenj jdejgs savo grycios pamatan L T s I V 525; O tas ponas tai buvo velnias, o tie namai - pekla V V 395 (Brt)"*. M u s dominan-cio frazeologizmo reiksme „karciama", atsiradusi metaforizacijos budu, rodo prast^ visuomenes poziurj j tokias jstaigas. Is tiesij, X V I I I - X I X a. gyvensenos etnologiniai tyrimai rodo, kad karcia-mos tada turejo i t in prast^ slovf ne tik del to, kad jose buvo gir-taujama, bet ir del it in glaudziy rysii j su kr iminal in iu pasauliu^. Panasiai greiciausiai bus susiformavusi ir pasakymo velniq spitole „nedoreliij namai" perkeltine reiksme: prieglaudos ir ji j elgetau-jantys gyventojai, priklausantys paciam zemiausiam visuomenes sluoksniui , auksto statuso negalejo tureti'^.

2 C ia turimas galvoje konkretus dvaras netoli Skuodo. Apie frazeologinius junginius su konkreciy vietoviij pavadinimais zr. B a r a u s k a i t e 1982, 4 1 .

^ Velniq, gyvenantj namuose su seima, samdantj darbininkus, matome ir rusii folklore, zr. D a l ' 1996, 406.

Lietuviy tautosakoje pragaras kartais jsivaizduojamas kaip degantys namai ( V e l i u s 1987, 63).

^ Tais laikais jvairiausi plesikai bei valkatos leido laikij karciamose. C i a jie gyveno savaitemis: gere, lose kortomis ir kauliukais, pardavinejo vogtus daiktus, kure naujus „verslo" planus. Karciama buvo savotiska jij gyvenimo asis ( P r a s p a l i a u s k i e n e 2000, 106).

^ Spitoles Lietuvoje imta steigti nuo X V I a., pirmiausia miestuose. Jos budavo salia baznycios ir kapij. C i a gyveno nusen^ vienisi zmones, luosiai. Elgetos skalbe, slave baznyci^, skambino varpais, giedojo. Maistu spitoles selpe parapijieciai, bet pagrindinis pajamy saltinis buvo elgetyste. Visuome-neje vyravo priestaringas poziuris j elgetas. Is vienos puses, turime folkloro

„VELNIO K E D E " . Mitologini i j personazij aplinka frazeologijoje: namai, sodyba, baznycia

§ 7. Tuo tarpu frazeologiniai junginiai Dievo namaf, Dievo kletis, atdare Dievas savo darzin^, surinkti j vien^ pluost^, rodo mums Diev^ kaip istisos sodybos seiminink^. Toki^ sodyb^ m a ­tome, pavyzdziui, placiai Lietuvoje zinomos pasakos apie l ipim^ pupa j dangij jvairiuose variantuose. Dievas paeiliui apnakvina svecius skirtinguose sodybos pastatuose (kluone, kletyje), draus-damas liesti visokius ten esancius daiktus, pvz. : Pasigailejo Dievas ir leido juos svirnan, dave lov^ M r k . Dievo kletj randame ir latvii j folklore ( S m i t a s 2004, 23) . Apskri ta i , kletj - nuosaliau stovintj pastat^ megsta ir ki t i mitologiniai personazai, pvz. : Zmones snek^, jog ant jo kleties aitvars es<js L P I I 236 (Maz. Lietuva) ; Dar zmones sako, kad giltine gyvena svirne po balkiu Sd. Pris imintina, kad kletis senoveje buvo svarbiij seimos apeigij (vestuvii j , kr ikstyni j , laidotuvio) vieta ( D u n d u 1 i e n e 1982, 117).

§8. Jvairus artimos reiksmes pasakymai, kuriuose minima D i e ­vo darzine, Dievo stogine, Dievo salosius ir pan. sietini su gyvuli i j isginimu pavasarj ant sviezios zoles, kas daug reiske zemdirbiui , iskentusiam sunki^ ziem^. Semantiskai tokie frazeologiniai jungi ­niai kaip atdare Dievas savo darzin§ ar Viespats atidaro savo staging „gyvuliai sulauke sviezio pasaro" (vadinasi, zmogui j i j daugiau ne-bereikia serti sienu, paprastai laikomu darzineje ar stogineje) labai artimi posakiams Dievo cebatai D s „basos kojos", svento Jono batais Sts „basas", su levos marskiniais G l v „nuoga", Dievo tiltas Ds , Dgls „ledas". V i e n i j i j nusako naturally zmogaus busen^, ki t i - savaime, be zmogaus pagalbos, vadinasi, dvasioms jsikisus atsiradusj daik-t^ arba reiskinj . C iona i prideretij aptarti ir Varenoje uzrasyt^ fra-

personazg Diev^ senelj, kuris gelbsti, moko ir baudzia zmones. Ki ta vertus, elgetos bridavo nemegstami del sukciavimo, apsimetinejimo ir visokii j pra-sizengimij, p i g . ( P r a s p a l i a u s k i e n e 2000, 44t,),

^ Dievo namai ir sodyba daznai minimi latviij tautosakoje. C i a , pavyz­dziui, matome Vejo mot^ (Veja mate), sluojanci^ Dievo nam^ ir menese-lio kambarelj: Dieva namu slaucTdama, Menestina istabinu ( S m i t a s 2004, 37), Rusi} folklore pasitaikantys panasiis vaizdiniai atspindi krikscioni.skij ir pagoniskij elementij misinj, pvz.: He6o - xepem QomuA; aaeaflw - O K H a ,

O T K y f l a anrenbi C M O x p a T ( D a l ' 1989, 256),