— Nagi, kitąmet aš su ja išsiskirsiu, nesvarbu, ar ji sutiks, ar ne. Tik palaukim dar metus, gerai?

„Laukimas“ – santūri ir skaudi istorija apie kariškį gydytoją, pusę gyvenimo laukiantį, kol galės išsiskirti su žmona ir vesti mylimą moterį. Ha Jin meistriškai atskleidžia trijų žmonių jaus-mus; iš pirmo žvilgsnio apgaulingai paprastas pasakojimas ku-pinas poezijos, ironijos, tikslių pastebėjimų ir širdies gilu moje kunkuliuojančių jausmų. Šiuolaikinė kinų literatūra – lietuvių skaitytojams beveik terra incognita; nelabai žinome, kokie dės-niai reguliuoja ir lemia dabartinių kinų gyvenimą, kaip mąsto, elgiasi ir apie ką svajoja Kinijos valdiniai. „Laukimas“ – proga pažvelgti į kinų tikrovę, egzotišką, ne visuomet suprantamą – ir į žmones, kurių jausmai ir lūkesčiai labai panašūs į mūsų.

Dvidešimt septynerių metų Lin Kongas tėvų liepiamas veda Šuju – neišsilavinusią, nelabai gražią, tradiciškai sužalotomis pėdomis ir senamadiška šukuosena. Gėdydamasis žmonos, jis uždraudžia jai rodytis ligoninėje, kurioje dirba, ir su kaime gyvenančia sutuoktine praleidžia tik savo atostogas – 12 dienų per metus. Šuju nuolankiai kenčia vyro abejingumą, bėga metai, atsiranda kita moteris, susidaro savotiškas meilės trikampis, kur svarbiausias veikėjas – laukimas…

Meilės istoriją šiuolaikinėje Kinijoje Ha Jin piešia meistriškai, taupiai, lengvai ir elegantiškai – kaip tikras rytietiško peizažo meistras, vienu brūkšniu nužymintis ir kalnus, ir dangų.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-826-3

Ha Jin (Ha Dzin, g. 1956 m., tikroji pavardė Jīn Xuěfēi) – rašytojas, užaugęs komunistinėje Kinijoje, 1985 m. emigravęs į jav ir nuo to laiko rašantis apie šiuolaikinę Kiniją angliškai. 1999 m. už romaną „Laukimas“ jis buvo apdovanotas National Book Award, o 2000 m. – pen /Faulkner Award for Fiction premijomis.

l a u k i m a s

laukimas

L A U K I M A S 3

L A U K I M A S

Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė

VILNIUS 2011

ROM ANA S

H A J I N4

Copyright © 1999 by Ha Jin This translation published by arrangement with Pantheon Books, an imprint of The Knopf Doubleday Group, a division of Random House, Inc. © Ona Daukšienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2011 © „Tyto alba“, 2011

UDK 821.111(73)-31 Ji-07

ISBN 978-9986-16-826-3

Ha JINWAITINGVintage International, 2000

L A U K I M A S 23

P I R M A D A L I S

H A J I N24

1

Lin Kongas 1963 metų pabaigoje baigė karo medicinos mokyk lą ir atvyko į Mudzį dirbti gydytoju. Tuo metu ligoninei buvo pavaldi nedidelė slaugytojų mokykla, kuri siūlė šešioli-kos mėnesių mokymo programą ir aprūpindavo medicinos seserimis kariuomenę Mandžiūrijoje ir Vidurio Mongolijoje. Kai 1964 m. rudenį Mana Vu buvo įtraukta į studentų sąrašus, Linas dėstė anatomijos kursą. Tada ji buvo energinga jauna moteris, ligoninės tinklinio komandos žaidėja. Kitaip nei dau-guma jos bendramokslių, ką tik baigusių pagrindinę ar viduri-nę mokyklą, ji jau trejus metus buvo pradirbusi telefono ope-ratore pajūrio divizione ir buvo už daugelį jų vyresnė. Daugiau kaip 95 proc. slaugytojų mokyklos studentų buvo moteriško-sios lyties, todėl daug jaunų karininkų iš Mudzio mieste dislo-kuotų dalinių mėgo savaitgaliais lankytis ligoninėje.

Dauguma karininkų norėjo susirasti draugę ar sužadėti-nę iš studenčių, nors šios jaunos moterys buvo dar ir kareivės ir draugauti su vaikinais joms nebuvo leidžiama. Tad slaptą priežastį, dėl ko vyrai taip domėjosi studentėmis, retas iš jų būtų aiškiai apibūdinęs, bet širdies gelmėse kiekvienas nu-manė – būtent dėl to, kad jos buvo „geros mergaitės“. Ši fra-zė reiškė, kad jos nekaltos; kitaip nebūtų buvusios priimtos į kariuomenę, nes kiekviena jauna šauktinė turėjo pasitikrinti sveikatą, ir tos, kurių mergystės plėvė buvo pažeista, būdavo pašalinamos.

L A U K I M A S 25

Vieną vasaros sekmadienį bendrabučio prausykloje Mana skalbė drabužius. Įėjo leitenantas plikai skusta galva, liekno sudėjimo, vidutinio ūgio, keliom strazdanom pabarstytu vei-du. Jo apykaklė buvo atlapota, švarko viršutinės sagos pra-segtos, todėl išryškėjo išsišovęs Adomo obuolys. Sustojęs už jos, jis pakėlė koją ir įbruko ją į ilgą betoninę kriauklę. Vanduo iš čiaupo plūstelėjo ant balto plastikinio sandalo ir išsiskleidė lyg sidabrinė vėduoklė. Baigęs su kaire koja, įki-šo dešinę. Manos nuostabai, jis kojas vis plovėsi ir plovėsi iš naujo. Jam iš burnos trenkė alkoholiu.

Atsisukęs plačiai jai nusišiepė, ir ji atsakė šypsniu. Pamažu užsimezgė pokalbis. Jis pasisakė esąs Mudzio padalinio štabo radijo stoties vadovas ir mokytojo Pengo draugas. Kalbant jo rankos nesmarkiai drebėjo. Paklausė, iš kur ji atvykusi; ji kaip savo gimtinę nurodė miestelį Šandongo provincijoje, kur užaugo našlaičių namuose, nutylėdama, kad tai ne jos gimtasis miestelis – jos tėvai žuvo per avariją Tibete, kai jai tebuvo treji.

– Kuo jūs vardu? – paklausė jis.– Mana Vu.– O aš – Mai Dongas, iš Šanchajaus.Stojo tyla. Ji pasijuto beraustanti, todėl vėl ėmėsi savo skal-

binių. Bet jis, regis, trokšte troško pokalbį tęsti.– Džiaugiuosi galėdamas susipažinti su jumis, drauge

Mana Vu, – netikėtai išpyškino ir ištiesė ranką.Ji skėstelėjo rankomis, parodydama muilinus delnus.– Atsiprašau, – pratarė vylingai šypsodamasi.– Beje, kaip jums patinka Mudzis? – paklausė jis, šluosty-

damasis drėgnas rankas į šonus.– Visai nieko.– Iš tikrųjų? Net ir čionykštis oras?– Taip.

H A J I N26

– Žiemą ne per šalta? – Jai nespėjus atsakyti, jis tęsė: – Ži-noma, vasaros puikios. O ką...

– Kodėl jūs kojas plovėtės aštuonis ar devynis kartus? – Ji sukikeno.

– O, tikrai? – Jis sumišęs pažvelgė į savo pėdas.– Gražūs sandalai, – pasakė ji.– Man pusseserė juos atsiuntė iš Šanchajaus. Beje, kiek

jums metų? – Jis išsišiepė.Nustebinta klausimo, ji žvilgtelėjo į jį ir rausdama nusi-

suko.Jis gana nuoširdžiai nusišypsojo:– Turėjau galvoje, ar turite draugą?Ir vėl ji buvo užklupta netikėtai. Kol sumojo, ką atsakyti,

įėjo studentė su gėlių puokšte prisipilti vandens, tad pokal-bis nutrūko.

Po savaitės ji gavo Mai Dongo laišką. Jis baisiausiai atsipra-šinėjo už tai, kad sudrumstė jai ramybę vonios kambaryje, už savo nevalyvą, karininkui nederamą išvaizdą. Jis uždavi-nėjęs jai tiek gluminančių klausimų, ji tikriausiai palaikiusi jį idiotu. Bet tądien jis nebuvęs savimi. Maldaująs jam atleisti. Ji atrašė nesijautusi įžeista, priešingai, jai buvę labai linksma. Ji įvertinusi jo nuoširdumą ir natūralų elgesį.

Abudu buvo įpusėję trečią dešimtį ir iki šiol neturėję my-limųjų. Netrukus jie ėmė susirašinėti keliskart per savaitę. Nepraėjus nė dviem mėnesiams, ėmė savaitgaliais susitikinėti kino teatruose, parkuose ir paupyje. Mai Dongas negalėjo pa-kęsti Mudzio, miesto su maždaug ketvirčiu milijono gyvento-jų. Baisėjosi jo atšiauriomis žiemomis ir sniego dulkių debesis nuo Sibiro nešančiais šiaurės vėjais. Smogas, šaltu oru visuo-met užtraukiantis dangų, jam paaštrindavo chronišką gerklės skausmą. Darbas, telegramų šifravimas ir siuntimas, kenkė regėjimui. Jautėsi nelaimingas ir daug skundėsi.

L A U K I M A S 27

Mana meiliais žodžiais stengėsi jį paguosti. Iš prigimties jis buvo silpnas ir švelnus. Kartais atrodė jai lyg mažas ber-niukas, kuriam reikia vyresnės sesers ar motinos globos.

Vieną rudens šeštadienį jie susitiko Pergalės parke. Susėdo po šlapiais ežero pakrantėje augančiais gluosniais ir stebėjo, kaip būrelis vaikų kitame krante skraidina aitvarą, popieri-nį šimtakojį, ropojantį ore tai aukštyn, tai žemyn. Dešinėje, maždaug šimto pėdų atstumu nuo jų, kartkartėmis mos-teldavo uodega prie medžio pririštas asilas. Jo šeimininkas snaudė prigulęs ant žolės, veidą prisidengęs žalia kepure, kad nelįstų musės. Ore lengvai sūpavosi krentančios klevų sėkliukės. Mai Dongas vogčiomis ištiesė ranką, apkabino Maną per pečius ir prisitraukęs artyn pabučiavo į lūpas.

– Ką darai? – suriko ji, pašokdama ant kojų. Staigus jos judesys pabaidė vandenyje plūduriuojančias antis ir žąsis. Nesupratusi, ko jis nori, jo poelgį palaikė nepadoriu, lyg ko-kio chuligano. Ji neprisiminė, kad kas nors kada nors būtų ją bučiavęs.

Jis atrodė sutrikęs, paskui sumurmėjo:– Nenorėjau tavęs šitaip supykdyti. – Niekada daugiau taip nebedaryk.– Gerai jau, nedarysiu. – Jis nusisuko su įžeista mina ir

nusispjovė ant žolės.Nuo tada, nors daugiau jam nepriekaištavo, ji griežtai at-

stumdavo jo pastangas suartėti, skaistumas ir garbės supra-timas jai neleido pasiduoti jo geismui. Pasipriešinimas kurs-tė jo aistrą. Netrukus jis prasitarė, kad be perstojo apie ją galvoja, tarsi ji būtų tapusi jo šešėliu. Kartais nakčia jis ištisas valandas vienas vaikštinėdavo padalinio štabo teritorijoje su prisegtu prie diržo 1951 metų laidos pistoletu. Dievai žino, kaip jis ilgėjosi jos ir kiek daug naktų nemiegojo, blašky-damasis ir vartydamasis lovoje, apniktas minčių apie ją. Iš

H A J I N28

nevilties pasipiršo jai likus dviem mėnesiams iki mokyklos baigimo. Norėjo vesti tuoj pat.

Ji manė, kad jis visai pametė galvą, nors dabar ir pati kas-nakt kokią valandą ar dvi galvodavo apie jį. Rytais skaudė-davo galvą, pažymiai suprastėjo, ir ji dažnai ant savęs pyko. Be jokios aiškios priežasties prapliupdavo ir užsipuldavo ap-linkinius. Kai nieko šalia nebūdavo, dažnai apsipildavo aša-romis. Kad ir kokios būta jų meilės, skubios vedybos būtų neįmanomos, nevertėjo apie tai net galvoti. Ji nežinojo, kur bus pasiųsta, kai baigs mokyklą, gal į kokį tolimą kariuome-nės dalinį, kažin kur Mandžiūrijoje ar Vidurio Mongolijoje. Be to, jei šiuo metu ištekėtų, tai reikštų, kad buvo užmez-gusi meilės romaną; už tai susilauktų bausmės; jei mokykla paskirtų pačią lengviausią bausmę, porelė būtų išskirta kuo didesniu atstumu. Pastaraisiais metais vadovai kai kuriuos mylimuosius tyčia paskirdavo į skirtingas vietas.

Niekam kitam ji neužsiminė, kad Mai Dongas jai pasipir-šo, tik savo mokytojui Lin Kongui, kuris turėjo geraširdžio vedusio vyro reputaciją ir daugeliui studentų atstojo vyres-nįjį brolį. Jai reikėjo nuomonės iš šalies. Linas sutiko, kad tuoktis šiuo metu būtų neprotinga ir jiems vertėtų palaukti, kol ji baigs mokyklą, o tada nuspręsti, ką daryti. Jis pažadė-jo niekam neprasitarsiąs apie jų santykius. Be to, užsiminė padėsiąs jai gauti kuo geresnį paskyrimą, jei tik turės spren-džiamąjį balsą.

Ji atkalbėjo Mai Dongą nuo minties apie skubias vedybas ir patikino anksčiau ar vėliau vis tiek tapsianti jo žmona. Ar-tėjo mokyklos baigimas, ir jie vis labiau nerimo, vildamiesi, kad ji liks Mudzio mieste. Jis buvo prislėgtas, ir jo nusimini-mas dar labiau kurstė jos meilę.

Baigusi mokyklą ji buvo paskirta į tą pačią ligoninę Tera-pijos skyriaus slaugytoja – dvidešimt ketvirtojo rango jau-

L A U K I M A S 29

nesniąja karininke. Tačiau geromis žiniomis Mai Dongas ir Mana džiaugėsi neilgai, nes po savaitės jam buvo pranešta, kad radijo stotis perkeliama į naujai suformuotą pulką Fu-juano apygardoje, beveik už aštuoniasdešimt mylių į šiaurės rytus nuo Mudzio, visai prie pat Rusijos sienos.

– Nepulk į paniką, – pasakė ji jam. – Uoliai dirbk ir moky-kis fronte. Aš tavęs lauksiu.

Nors ir pati prislėgta sielvarto, ji jautė jo menkadvasiš-kumą. Norėjo, kad jis būtų stipresnis, vyras, į kurį galėtum atsiremti ištikus negandai, juk gyvenime netrūksta netikėtų nelaimių.

– Kada susituoksime? – paklausė jis.– Greitai, aš pažadu.Nors taip ir sakė, nebuvo tikra, ar jis galės sugrįžti į Mudzį.

Norėjo truputį palaukti. Kuo labiau artinosi išvykimo diena, tuo labiau irzo Mai

Dongas. Keliskart užsiminė, esą verčiau demobilizuosis ir grįš į Šanchajų, bet ji atkalbėjo. Atleistas iš tarnybos jis ga-lėjo būti išsiųstas į dar tolimesnę vietą, pavyzdžiui, į naftos pramonės rajoną ar į inžinerinį korpusą statyti geležinkelių šalies gilumoje. Geriau jau jiems laikytis kuo arčiau vienas kito.

Atėjusi jo išlydėti prie padalinio štabo paradinių durų, ji pūsdama kvapą šildėsi sustirusius pirštus, nes buvo pamir-šusi pasiimti kumštines pirštines. Jo pasiūlytų kailinių pirš-tinių atsisakė: jam labiau jų prireiksią. Jis stovėjo prie galinių kilnojamosios radijo stoties durų; apšerkšnijęs ir apsnigtas žalias jos korpusas buvo papilkėjęs. Virš stoties iškilusi radi-jo antena lingavo vėjyje; šaižiai švilpdamas jis taikėsi nutver-ti ją ir nuplėšti. Snigo vis smarkyn, šaltis smelkė kiaurai. Mai Dongo veidą apgaubė iškvėpti garai, kai jis riktelėjo įsakymą savo kareiviams, susispietusiems prie radijo stoties lango

H A J I N30

paspoksoti, kaip atrodo Mana. Lauke vyriškis į šoninę sto-ties bagažinę krovė didžiules medžio trinkas, kurių prireiks kylant slidžiais kalnų keliais. Vairuotojas paspardė užpakali-nius ratus, tikrindamas, ar saugiai ant padangų pritvirtintos grandinės. Kailinė jo kepurė buvo visiškai balta, tirštai nu-klota sniego dribsniais.

Stočiai pajudėjus, Mai Dongas pro užpakalinį langą iškišo ranką ir atsisveikindamas pamojavo Manai, lyg stengdamasis ją įsitraukti vidun. Jis norėjo sušukti: „Lauk manęs, Mana!“, bet savo vyrų akivaizdoje neišdrįso. Matant skausmo iškreip-tą jo veidą, Manai akis užtemdė ašaros. Ji kandžiojo lūpas, kad nepravirktų.

Žiema Mudzyje užsitęsė. Sniegas baigė tirpti tik gegužės pradžioje. Balandžio viduryje ėmė aižėti Songhua upės le-das, žmonės rinkdavosi pakrantėje pažiūrėti į milžiniškas ledo lytis, kurios pokšėdamos plūduriavo juosvai žaliame vandenyje. Paaugliai berniūkščiai su pintinėmis rankose ropštėsi ir šokinėjo ant plūduriuojančio ledo, rinko ledo ly-čių užmuštas ir pavasario srovių atplukdytas žuvis: lydekas, sykus, eršketukus ir šamus. Kartkartėm vis suūkdavo dokuo-se tebestovintys garlaiviai. Kai pagrindinis kanalas visiškai išsivalė nuo ledo, jie išropojo ir lėtai plaukiojo upe aukštyn ir žemyn, stebėtojus sveikindami pratisomis sirenomis. Vaikai atsiliepdami jiems šūkavo ir mojavo.

Pavasaris užklupo staiga. Ore sklandė drebulių žirginiai, tokie plonyčiai, kad eidamas gatve galėjai jų įkvėpti, ir tekda-vo ranka juos atmušinėti nuo veido. Svaigino aitrus pražydu-sių alyvų kvapas. Tik seni žmonės vis dar supstėsi kailiniais ar vatinukais. Nuo tamsios žemės, dykos ir priemolingos, šen bei ten pamargintos gelsvos žolės kuokštais, kylantys šil-ti garai saulės šviesoje mirgėjo it purpuriniai dūmai. Abriko-sų ir persikų medžiai išsyk apsipylė žiedais ir nuolat apspisti

L A U K I M A S 31

bičių atrodė papurę. Nepraėjo nė poros savaičių, ir prasidė-jo vasara. Čia pavasaris trukdavo taip trumpai, kad, pasak žmonių, Mudzyje tebūdavo trys metų laikai.

Laiškuose Mai Dongui Mana rašė apie šiuos metų laikų pokyčius, tarsi jis niekada nebūtų gyvenęs mieste. Jis, kaip visada, savo laiškuose skundėsi fronto gyvenimu. Daug ka-reivių vargino vištakumas, nes jų maistui trūko daržovių. Visi baltiniuose turėjo utėlių, nes barakuose nebuvo sąlygų maudytis. Per visą žiemą ir pavasarį jie matė vos du kino fil-mus. Jis numetė keturiolika svarų, dabar esąs gryni griaučiai. Kad jį paguostų, Mana kas mėnesį jam siųsdavo karameli-zuotų žemės riešutų maišelį.

Vieną birželio vakarą Mana su dviem kitomis slaugytojo-mis traukė į tinklinio aikštelę už ligoninės pastato. Benpin-gas, už paštą ir laikraščius atsakingas kareivis, priėjęs įteikė jai laišką. Pamačiusios, kad jis nuo Mai Dongo, komandos draugės ėmė ją erzinti: „Aha, meilės laiškas.“

Ji atplėšė laišką ir perskaitė abu puslapius; ją ištiko šokas. Mai Dongas rašė nebegalįs daugiau pakelti pasienio gyve-nimo, todėl pasiprašęs paleidžiamas iš tarnybos; prašymas buvęs patenkintas. Jis grįžtąs į Šanchajų, kur švelnesnis kli-matas ir geresnis maistas. Bet dar labiau širdį vėrė kita ži-nia: jis nusprendęs vesti savo pusseserę, dirbančią pardavėja Šanchajaus universalinėje parduotuvėje. Be tokių vedybų jis negalėtų gauti registracijos pažymėjimo, kuris jam būtinai reikalingas, kad galėtų gyventi sostinėje ir rasti čia darbą. Tiesą sakant, jiedu su ta mergaite susižadėję jau anksčiau, kai dar nebuvo padavęs prašymo atleisti iš tarnybos; kitaip leidimo vykti į Šanchajų nebūtų gavęs, nes yra gimęs ne pa-čiame mieste, o vienoje iš jo aplinkinių sričių. Jis gailėjosi Manos, prašė jo nekęsti ir jį pamiršti.

Pirma jos reakcija buvo ilga tyla.

H A J I N32

– Ar viskas gerai? – paklausė seselė Šen.Mana linktelėjo, nieko nesakydama. Tada visos trys nuėjo

žaisti.Tinklinio aikštelėje Mana, paprastai gana abejinga žaidėja,

trenkė į kamuolį su tokiu įniršiu, kad pirmą kartą draugės jai sušuko „Bravo“. Jos veidu sruvo su ašaromis sumišęs prakai-tas. Puldama atmušti kamuolio, ji parkrito ant aikštelės žvy-ro ir nusibrozdino dešinę alkūnę. Lėtai stodamasi pamatė iš odos besisunkiantį kraują, o žiūrovai plojo, sveikindami už taip įnirtingai atmuštą kamuolį.

Per pertrauką komandos draugės nusiuntė ją į kliniką, kad ten jai sutvarstytų žaizdą, ir ji išėjo, ketindama į antrą kėlinį grįžti. Bet pakeliui persigalvojo ir parbėgo į bendrabutį. Al-kūnę tik apiplovė šaltu vandeniu, bet neaprišo.

Kambaryje buvo viena, todėl perskaitė laišką dar sykį, ir iš akių paplūdo ašaros. Ji bloškė lapus ant stalo ir griuvusi ant lovos kūkčiojo, raičiojosi ir kandžiojo pagalvę. Uodas zvim-bė jai virš galvos, paskui nutūpė ant kaklo, bet ji nė nebandė jo pritvoti. Jai regėjos, kad širdis plyšta perpus.

Kai devintą valandą grįžo trys kambariokės, ji vis dar rau-dojo. Jos pakėlė laišką ir permetė akimis; visos drauge bandė ją guosti ir smerkė beširdį vyrą. Bet guodžiama ji kūkčiojo dar gailiau, net iki traukulių. Tą vakarą ji nenusiprausė, ne-išsivalė dantų. Miegojo apsirengusi, vis prabusdavo ir tyliai verkė, o kambariokės per miegus knarkė, čepsėjo ar neaiš-kiai murmėjo. Ji tiesiog negalėjo liautis verkusi.

Kelias savaites ji prasirgo. Jautėsi pasenusi, išsekusi, su-stingusi iš nevilties; gailėjosi, kad neištekėjo už Mai Dongo iki jam išvykstant į frontą. Kojos linko, neklausė, tarsi būtų nebe jos. Nepaisydama draugių protestų, ji atsisakė toliau žaisti tinklinio komandoje, sakėsi pernelyg nesveikuojanti ir negalinti žaisti. Daugiau laiko praleisdavo viena, lyg staiga

L A U K I M A S 33

būtų patekusi į vyresnę kartą; mažai tesirūpino išvaizda ir drabužiais.

Dabar ji buvo beveik dvidešimt šešerių, ties senmergystės riba; daugelio žmonių sąmonėje senmergystė prasidėdavo maždaug nuo dvidešimt septynerių metų. Ligoninėje buvo trys senmergės; atrodė, kad Manai lemta prie jų prisijungti.

Ji nebuvo itin žavi, bet liekna ir aukšta, natūralios išvaiz-dos; be to, turėjo malonų balsą. Įprastomis aplinkybėmis be vargo būtų susiradusi draugą, bet ligoninėje dirbo per šim-tą slaugytojų, dauguma jų buvo maždaug dvidešimtmetės, sveikos, normalios, tad jauni karininkai lengvai galėjo išsi-rinkti drauges iš jų tarpo. Užtat retas susidomėdavo Mana. Šiek tiek dėmesio jai rodė tik šauktinis kareivis. Tai buvo virėjas, mažas drūtas vyriokas iš Sičuano provincijos; kai ji pirkdavosi maistą, jis prikraudavo jai didesnę porciją. Bet ji nenorėjo draugauti su šauktiniu ir laužyti taisyklės, kad tu-rėti draugų ar draugių gali tik karininkės ar karininkai. Be to, tas vyras atrodė baisiai – panašus į pelėdą, vylingo veido. Todėl ji visaip saugojosi, kad tik nesuteiktų jam vilčių.

H A J I N34

2

Šeštojo dešimtmečio viduryje iš ligoninės darbuotojų tik keturi buvo baigę medicinos mokyklą. Vienas iš jų – Lin Kongas. Likusieji septyniasdešimt buvo apmokyti pačioje kariuomenėje per trumpus kursus, o patirties įgiję mūšiuo-se. Be diplomo, Linas turėjo viena juostele ir trimis žvaigž-dutėmis pažymėtus antpečius, kapitono laipsnį ir gaudavo devyniasdešimt keturių juanių mėnesio algą. Suprantama, kai kurioms slaugytojoms atrodė patrauklus, ypač naujoms atvykėlėms, nežinančioms, kad jo šeima gyvena kaime. Savo nusivylimui, vėliau jos sužinodavo, kad jis jau vedęs. Skli-do gandai, kad jo žmona aštuoneriais metais už jį vyresnė ir priimta į jų šeimą kaip sužadėtinė dar vaikystėje, kai jis te-buvęs septynerių. Buvo kalbama, kad daugelį metų ji buvusi jo auklė. Kad ir kokių būta paskalų, niekas negalėjo tiksliai nusakyti, kaip jo žmona atrodo.

Nuo slaugytojų mokyklos dienų tarp Lino ir Manos už-simezgė draugystė. Jis buvo mokytojas, bet, priešingai nei dauguma dėstytojų, visai nepasipūtęs. Užtat ji dar labiau jį gerbė. Dabar, kai jie dirbo tame pačiame skyriuje, ji pamažu prisirišo prie šio aukšto, tylaus vyriškio, kuris visada su visais kalbėdavo draugiškai. Kai šnekėdavo kiti, jis visada kantriai klausydavosi ir jiems pritardavo. Kitaip nei dauguma jaunų karininkų, pagal savo amžių – buvo trisdešimties – atrodė labai subrendęs. Akiniai jo išvaizdai teikė inteligentiškumo

L A U K I M A S 35

ir kultūringumo. Žmonės jį mėgo, pravardžiavo Mokslinčiu-mi arba Knygų Žiurke, kasmet jis būdavo renkamas pavyz-diniu karininku.

Kai Mana Linui papasakojo, kad Mai Dongas nutraukė su-žadėtuves, jis pasakė:

– Mesk jį iš galvos ir kuo labiau žiūrėk savęs. Rasi geresnį vyrą.

Ji buvo dėkinga už jo malonius žodžius. Neabejojo, kad jis, skirtingai nei kiti, jai už nugaros neliežuvaus apie jos ne-laimę.

Vieną vasaros dieną ji užsuko į jo bendrabutį perduoti žur-nalo „Karo medicinos mokslo darbai“ ir kelių tablečių nuo artrito. Liną rado vieną kambaryje, kuriame šis gyveno su dviem kitais gydytojais. Mana pastebėjo aukštą medinę kny-gų spintą, stovinčią jo lovos galvūgalyje, prie sienos. Lenty-nose rikiavosi apie porą šimtų knygų. Daugelio pavadinimai buvo jai negirdėti: „Jaunystės giesmė“, „Cementas“, „Tarptau-tinio komunizmo istorija“, „Karas ir taika“, „Partizanų būrys prie geležinkelio“, „Baltosios naktys“, „Leninas: pirmasis pa-saulyje atominis ledlaužis“ ir taip toliau. Viršutinėje lentyno-je stovėjo keletas medicinos vadovėlių rusų kalba. Tai padarė jai didžiulį įspūdį, mat iki šiol nebuvo sutikusi žmogaus, ge-bančio perskaityti užsienio kalba parašytą knygą.

Lino kambario draugai, priešingai, buvo neraštingi ir kny-gų neturėjo. Ant staliuko prie vieno iš jų lovos gulėjo pėdos ilgio ir keturių colių skersmens žalvarinis artilerijos sviedi-nys, šalia stovėjo iš kriauklyčių sulipdyta stalinė lempa. Be to, jų abiejų antklodžių ir pagalvių užvalkalai buvo gėlėti, o Lino patalynė vien baltos ir žalios spalvos – įprastas kariuomenės komplektas. Jo tinklelis nuo uodų buvo pageltęs, atspurusiu apatiniu kraštu. Mana prisiminė slaugytojų pašnibždas, neva Linas esąs toks šykštus, kad niekada nesiperkąs brangesnio

H A J I N36

patiekalo. Ji nežinojo, ar tai tiesa, bet buvo pastebėjusi, kad, skirtingai nei kiti vyrai, kurie savo valgį suryja nekramtę, Linas dažnai valgydavo atidžiai, lyg rankdarbiu užsiėmusi moteris.

Jos nuostabai, Linas pasilenkė ir iš savo kambarioko Ming Čeno palovio ištraukė praustuvę, sakydamas:

– Turime čia truputį vaisių.Praustuvėje buvo apie dvi dešimtis rudų kininių kriaušių,

kurias trys gydytojai susimetę nusipirko vakar.– O, nereikia manęs vaišinti kaip kokios viešnios, – tarė ji.– Ne. Šiandien jums pasisekė. Jei būtumėte atėjusi rytoj,

jų jau nebūtų nė kvapo. – Jis paėmė didelę kriaušę ir koja pa-stūmė dubenį atgal po lova. Metalas sugergždė į cementines grindis; garsas truputį rėžė jai ausį. – Tuoj grįšiu, – pasakė jis ir išėjo nuplauti kriaušės.

Ji paėmė nuo jo lovos knygą, parašytą Stalino, „Leniniz-mo problemos“. Atsivertusi priekinio viršelio vidinėje pusėje rado ekslibrisą – medžio raižinį. Raižinio apačioje buvo žo-dis užsienio kalba, EX LIBRIS, o viršuje išgraviruota trobelė šiaudų stogu, iš vienos pusės ją juosė geležinkelis, šiek tiek užstojo du vešliai lapojantys medžiai, tolumoje virš kalvos viršūnės skriejo penki paukščiai, o saulė prie pat laidos sklei-dė paskutinius spindulius. Akimirką Mana pasijuto pakerėta ramaus graviūros peizažo.

Grįžus Linui, ji paklausė:– Ką šitai reiškia? – Ir parodė į žodį užsienio kalba.– Čia lotyniškai, reiškia „iš mano knygų kolekcijos“. – Jis

padavė jai kriaušę. Ji pastebėjo, kad jo rankos ilgų kaulų, pirštai liesi ir iš pa-

žiūros miklūs. Jam reikėjo būti chirurgu, o ne terapeutu, pa-manė sau.

– Ar galiu pažiūrėti kai kurias jūsų knygas? – paklausė ji.– Žinoma, labai prašom.

L A U K I M A S 37

Ji atsikando kriaušės; sultinga, kvapni, ši priminė jai ba-naną, valgytą prieš daugelį metų. Ėmė sklaidyti knygas. Visų viršelių atvartuose buvo įklijuoti ekslibrisai su ta pačia graviūra, o kai kurių storų tomų priekinių lapų kampai pa-žymėti asmeniniu Lino antspaudu. Lino rūpinimasis kny-gomis padarė jai įspūdį; mielai būtų pavarčiusi daugiau, bet ilgiau nebegalėjo pasilikti, reikėjo perduoti paketėlį kitam gydytojui.

Po šio apsilankymo ji pradėjo skolintis iš Lino knygas. Li-goninė turėjo bibliotekėlę, bet čia laikomos knygos buvo ri-botų sričių – tik politikos ir medicinos mokslų veikalai. Pora tuzinų kitados čia buvusių romanų ir dramų buvo pasiųstos ant laužų, kuriuos prieš du mėnesius priešais miesto tarybos pastatą sukrovė raudonieji sargybiniai*. Kad ir kaip keista, Lino knygos liko nepaliestos. Regis, niekas jo neįskundė ir nė vienas iš ligoninės revoliucionierių nepasiūlė Lino kny-gas konfiskuoti. Mana greitai išsiaiškino, kad keli karininkai slapta naudodavosi Lino biblioteka: kartais jai tekdavo pa-laukti, kol romanas grįš iš kito skolintojo.

Ji nebuvo rimta skaitytoja ir retai kada perskaitydavo kny-gą nuo pradžios iki galo, bet jai labai rūpėjo sužinoti, ką skaito Linas ir jo draugai, tarsi būtų šniukštinėjusi jų įkurtą pogrindžio klubą.

Valstybės šventės dieną, spalio 1-ąją, ji susidūrė su Linu priešais ligoninės fotolaboratoriją, kuriai vadovavo senyvas

* Kitaip chunveibinai (kinų k. hongweibing – raudonasis sargybinis), Kinijoje – politiškai nesubrendusio jaunimo būriai, dalyvavę Mao sukeltoje (1966 m.) va-dinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Chunveibinai tiesiog nusiaubė šalį: buvo sunaikinta daug senosios Kinijos kultūros vertybių, paskelbta kova su „žalinga“ Vakarų įtaka, sudeginta begalė knygų, mokyklose ir universitetuose leista studi-juoti tik Mao veikalus.

H A J I N38

šlubas vyriškis. Linas paklausė, ar ji galėtų jam padėti ap-lenkti knygas. Paaiškino:

– Nėra saugu rodyti jų pavadinimus lentynose. Jas pama-tyti gali bet kas. Pusę jau apvilkau.

– Ateisiu padėti. Galėjote ir anksčiau pasakyti, – tarė ji.Kai tą vakarą ji atėjo į jo bendrabutį, Lino kambario drau-

gai, Ming Čenas ir Dzin Tianas, palinkę prie šachmatų len-tos, žaidė karinį žaidimą ir gėrė drumzliną alų, kurį buvo susipylę į plastikinį lizolio butelį, kad galėtų laikyti ant stalo. Ming Čenas buvo akupunktūrininkas, o Dzin Tianas – chi-rurgo padėjėjas, abu baigę ligoninės mokyklą.

Linas ištraukė storą vyniojamojo popieriaus ritinį, žirkles ir lipnios juostelės paketėlį. Jiedu su Mana užsiėmė knygomis, o abu kambariokai triukšmingai kovėsi prie šachmatų lentos.

– Kvaily, – šaukė Ming Čenas. – Mano pulkininkas už-mušė tavo kapitoną. – Jam iš burnos gaižiai trenkė, Mana užuodė tą kvapą trijų jardų atstumu.

– Prašau, – maldavo Dzin Tianas, – leisk man pakartoti ėjimą, tik šį kartą, gerai? Aš juk ką tik tau leidau, kai maniškė žemės mina susprogdino tavąjį lauko maršalą.

– Duok man tą daikčiuką, Pupelės Diege. – Ming Čenas per stalą bandė pasiekti Dzin Tiano kumštį, kuriame šis buvo suspaudęs kapitono figūrėlę.

Išsisukęs nuo priešininko rankos, ilgšis Dzin Tianas tarė:– Galvok, ką šneki.– Galvoju apie tavo motinos subinę.– Liaukis, žmogau! Juk pas mus svečiuose gerbiama draugė.– Nuo šiol jokių sukčiavimų!– Gerai jau.Linas su Mana darbavosi tyliai. Knygos gulėjo ant jo lo-

vos. Vieną po kitos jie dėjo jas ant stalo, aplenkdavo ir vėl padėdavo į lentyną. Tris ar keturis kartus jų rankos susilietė,

L A U K I M A S 39

kai vienu metu siekė žirklių. Ji norėjo jam nusišypsoti, bet pasijuto raustanti ir panarino galvą. Įsismarkavusių jo kam-bario draugų akivaizdoje jai nesisekė elgtis natūraliai. Jei čia nebūtų buvę kitų dviejų vyrų, būtų pasikalbėjusi su Linu, jai taip norėjosi.

Per dvi valandas kiekvienas tomelis buvo įvilktas į dailų aplanką. Sustatytos lentynose knygos dabar Manai atrodė vienodos.

– Vaje, kaip dabar jas atskirsite vieną nuo kitos? – paklau-sė ji Lino ir gurkštelėjo mineralinio vandens iš butelio, kurį jai atidarė Linas.

– Visai paprastai, bet kada galiu pasakyti, kur yra kuri. – Jis gana droviai šyptelėjo, jam ant skruostų pasirodė dvi rausvos dėmelės. Ji jautė, kad jis vengia jos žvilgsnio.

Be to, kai knygos buvo aplenktos, jis smeigtukais prismei-gė prie lentynos drobės atraižą, tarsi užuolaidėlę. Dabar, re-gis, jis amžiams uždarė savo biblioteką. Ji negalėjo atsistebė-ti, kaip jis sugyvena su dviem savo kambariokais, tokiais į jį nepanašiais. Matyt, jis labai gero būdo.

Po dviejų dienų ligoninės Politinis skyrius įsakė visiems darbuotojams atiduoti savo knygas, jei tik jose reiškiama buržuazinė ideologija ir įsitikinimai, ypač užsienio autorių veikalus. Linas Manai pasisakė nunešęs tuziną knygų; dau-guma iš jų buvo papildomi egzemplioriai. Ji nustebo, kad vadovai nepareikalavo atiduoti visų romanų. Regis, jis iš anksto turėjo žinoti apie būsimus įsakymus, kitaip nebūtų jos prašęs padėti jam skubiai apvilkti knygų ir nebūtų spėjęs savo bibliotekos uždaryti prieš pat konfiskavimą. Kodėl jis rizikavo jas pasilikti? Juk galėjo už tai būti viešai apkaltintas. Visi žinojo, kad Linas turi daug užsieninių romanų; kodėl vadovai jų nekonfiskavo? Lino apie tai paklausti ji nedrįso, bet knygų iš jo nebesiskolino.

— Nagi, kitąmet aš su ja išsiskirsiu, nesvarbu, ar ji sutiks, ar ne. Tik palaukim dar metus, gerai?

„Laukimas“ – santūri ir skaudi istorija apie kariškį gydytoją, pusę gyvenimo laukiantį, kol galės išsiskirti su žmona ir vesti mylimą moterį. Ha Jin meistriškai atskleidžia trijų žmonių jaus-mus; iš pirmo žvilgsnio apgaulingai paprastas pasakojimas ku-pinas poezijos, ironijos, tikslių pastebėjimų ir širdies gilu moje kunkuliuojančių jausmų. Šiuolaikinė kinų literatūra – lietuvių skaitytojams beveik terra incognita; nelabai žinome, kokie dės-niai reguliuoja ir lemia dabartinių kinų gyvenimą, kaip mąsto, elgiasi ir apie ką svajoja Kinijos valdiniai. „Laukimas“ – proga pažvelgti į kinų tikrovę, egzotišką, ne visuomet suprantamą – ir į žmones, kurių jausmai ir lūkesčiai labai panašūs į mūsų.

Dvidešimt septynerių metų Lin Kongas tėvų liepiamas veda Šuju – neišsilavinusią, nelabai gražią, tradiciškai sužalotomis pėdomis ir senamadiška šukuosena. Gėdydamasis žmonos, jis uždraudžia jai rodytis ligoninėje, kurioje dirba, ir su kaime gyvenančia sutuoktine praleidžia tik savo atostogas – 12 dienų per metus. Šuju nuolankiai kenčia vyro abejingumą, bėga metai, atsiranda kita moteris, susidaro savotiškas meilės trikampis, kur svarbiausias veikėjas – laukimas…

Meilės istoriją šiuolaikinėje Kinijoje Ha Jin piešia meistriškai, taupiai, lengvai ir elegantiškai – kaip tikras rytietiško peizažo meistras, vienu brūkšniu nužymintis ir kalnus, ir dangų.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-826-3

Ha Jin (Ha Dzin, g. 1956 m., tikroji pavardė Jīn Xuěfēi) – rašytojas, užaugęs komunistinėje Kinijoje, 1985 m. emigravęs į jav ir nuo to laiko rašantis apie šiuolaikinę Kiniją angliškai. 1999 m. už romaną „Laukimas“ jis buvo apdovanotas National Book Award, o 2000 m. – pen /Faulkner Award for Fiction premijomis.

l a u k i m a s

laukimas