gedimino universitetas 2012/3 (84) - vilnius tech · 2012. 6. 25. · joje, skandinavijos šalyse,...

GED

IMIN

O U

NIV

ERSI

TETA

S 2

012/

3 (8

4)

2012 m. birželis Nr. 3 (84)

1GEDIMINO UNIVERSITETAS 2012/3

Redakcijos žodisApie teisingus ir neteisingus mitus

Visuomenėje yra daug mitų ir stereotipų. Jie ir teisingi, ir neteisingi. Apie tai, lyg susitarę, kalba šio numerio pašnekovai.

„Diplomuotas mechanikos mokslų inžinierius yra nuskriaustas įvaizdžio prasme. Vyrauja stereotipas, kad vadybininkas, teisininkas – gražiai atrodantis, baltais marškiniais, prabangiu kostiumu, dirba gražioje kontoroje, kurioje kavą atneša dailios merginos. Teisininkas jaučiasi įvertintas, tuo tarpu fundamenti-nius mokslus krimtęs inžinierius patenka į ne tokį patrauklų įrenginių, gamyklų pasaulį. Didelis klausimas, kuris iš šių dviejų pasaulių iš tikrųjų yra patraukles-nis, bet išties egzistuoja stereotipas, kad inžinierius išeina į menkesnės vertės aplinką“, – apie inžinieriaus profesijos mitą kalba profesorius Vytautas Bučins-kas, neabejojantis, kad inžinieriaus specialybė ne tik ne mažiau vertinga, bet ir kūrybinga.

„Mechanikos inžinerija – kūrybos forma, turinti savotišką žanrą, tik, lyginant su kitomis specialybėmis, ir kūrybos, ir žinių santykinai reikia labai daug“, – sako Mechanikos fakulteto dėstytojas, įkvepiantis savo studentus kurti robotus. Pasak jo, kiekvienas inžinerinis sprendimas reikalauja ne tik kūrybos, improvizacijos, bet ir intuicijos. „Techninė intuicija – klasikinė sąvoka, su kuria supažindiname ir savo studentus. Ji yra ne tik mechanikos moksluose, bet ir visose kitose srityse. Neigti intuiciją yra mažų mažiausiai trumparegiška“, – iš didingo mito, kad tech-nokratiškas mąstymas ribotas ir nuobodus, lieka tik griuvėsiai...

Kitą mitą atskleidžia Architektūros fakulteto doktorantė Indrė Ruseckaitė. Daugeliui Vilniaus miegamieji rajonai asocijuojasi su nesaugia, nykia aplinka, kurioje gyvena tie, kurie neturi kito pasirinkimo. VGTU doktorantė, surengusi ekskursijas po šiuos rajonus, ėmėsi laužyti dar vieną visuomenėje nusistovėjusį stereotipą.

„Pradėję į ekskursijas kviesti žmones, susidūrėme su prieštaringomis nuomonėmis: vieni nesuprato, ko galima ieškoti miegamuosiuose rajonuo-se. Kitiems – tai neištyrinėtos Vilniaus teritorijos. Dar kita žmonių grupė – tai gyvenantys ar gyvenę miegamuosiuose rajonuose. Taigi mums patiems buvo be galo įdomus eksperimentas, kas ir kodėl bus suinteresuoti keliauti po socialistinį miestą, – apie reakciją į trūkinėjantį tokių rajonų nykumo mitą pasakoja Indrė Ruseckaitė. – O ekskursijoje po garsiausius Vilniaus modernizmo pastatus kartu su juos kūrusiais architektais greta daugeliui jau žinomų pastatų istorijų išgirdo-me ir gerokai asmeniškesnius, įkvepiančius Kūrėjo ir Kūrinio pasakojimus. Po jų užmirštą ar neįvertintą modernizmo palikimą pradedi matyti visai kitu rakursu...“

Įveikti profesiniai iššūkiai kartais irgi tampa mitų griovimu. Apie tai žurnale pasakoja profesorius Gediminas Marčiukaitis. „Didelis iššūkis buvo Lietuvos valdovų rūmų monolitinio gelžbetonio rėmo, laikančio visą statinį, projektavimas. Kartu su kolegomis projektavome ne tik rėmo pamatus, bet ir sudėtingą perdan-gą virš paliktų ir lankytojams prieinamų apžiūrėti atvirų senųjų rūmų pamatų. Užsibrėžėme suprojektuoti naujus pamatus su specialiomis templėmis ir gembė-mis, po kuriomis turėjo likti atviri senųjų pamatų ir sienų fragmentai. Ant gem-bės galų „parimo“ mūsų suprojektuota monolitinio gelžbetonio perdanga, o ant jos – visas pastatas“, – apie unikalų inžinerinį sprendimą atsimena profesorius. Be abejo, profesoriaus ir jo kolegų darbas paneigė visus profesinius stereotipus. Šiandien Lietuvos valdovų rūmų gidai, pasakodami apie itin originaliai eksponuo-jamus senuosius pamatus, mini ir VGTU mokslininkų pavardes.

Kaip vertinti įsišaknijusius stereotipus, atrodo, laukiančius už pirmo pasitai-kiusio kampo? Šie trys mūsų pakalbinti pašnekovai atsisako moralo, bet, žvel-giant į jų patirtį, aiškėja, kad įkyrių stereotipų neutralizavimo receptūra visgi yra. Pirma, stebėti gyvenimą. Antra, pažvelgti kitu rakursu. Ir trečia, į savo profesinius iššūkius žvelgti drąsiai.

Pagarbiai Jūsų – Redakcija

VGTU žurnalas „Gedimino universitetas“2012 m. Nr. 3 (84)ISSN 1392-5857

Vyr. redaktorė

Edita Jučiūtė

Žurnalistės:

Kristina Buidovaitė

Aurelija Staskevičienė

Meno redaktorė, maketas

Jolanta Šiugždaitė

Kalbos redaktorė

Zita Markūnaitė

Viršelio nuotraukos autorius

Aras Radevičius

Viršelyje:

Prof. dr. Vytautas Bučinskas

VGTU žurnalas „Gedimino universitetas“

Redakcija

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Viešosios komunikacijos direkcija

Saulėtekio al. 11, 415 kab.

Vilnius LT-10223

Tel.: (8 5) 274 4937, 274 5025,

8 614 34 808

El. paštas [email protected]

Spausdino

UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, LT-09109

Vilnius

Tiražas – 250 egz.

GEDIMINO UNIVERSITETAS 2012/32

T U R I N Y S

20DOC. ANTANAS KRUTINIS PRIMENA APIE OPTIMIZACIJOS TEORIJĄ, KU-RIĄ GALIMA PRITAIKYTI IR KASDIE-NIAME GYVENIME

VGTU

VEI

DA

I:

12PROF. JONAS GEDIMINAS MARČIU-KAITIS PASAKOJA APIE NUEITĄ MOKSLININKO KELIĄ IR ĮGYVENDIN-TUS PROFESINIUS IŠŠŪKIUS

6VGTU ATIDARYTAS PIRMASIS LIE-TUVOJE HASS TECHNINIO MOKYMO CENTRAS

INO

VAC

IJO

S:

4APIE SUKURTO VERSLO SĖKMĘ MINTIMIS DALIJASI VGTU ABSOL-VENTAS IR TARYBOS PIRMININKAS SIGITAS LEONAVIČIUS

VGTU

SVE

ČIA

I: 24BERLYNO TECHNIKOS UNIVER-SITETO PROFESORIUS MIKE SCHLAICH PASAKOJA APIE INŽINE-RIJOS SPECIALISTŲ ATSAKOMY-BĘ, JŲ KŪRYBIŠKUMĄ IR ATEITĮ

28ABSOLVENTUS KELININKUS VIENIJA VIENA MOKYKLA – ŠIEMET SAVO GY-VAVIMO 90-METĮ ŠVENČIANTI VGTU KELIŲ KATEDRA

LAIK

O R

YŠIA

I 38MERKINĖJE VYKO AKADEMIKO ALEKSANDRO ČYRO, PIRMOJO VGTU (ANKSČIAU VISI) REKTORIAUS, 85 METŲ SUKAKTIES MINĖJIMAS

46MAŠINŲ GAMYBOS KATEDROS DĖS-TYTOJAS PROF. VYTAUTAS BUČINS-KAS PASAKOJA APIE MECHANIKOS INŽINERIJOS KŪRYBIŠKUMĄ IR TECHNINĘ INTUICIJĄ

52APIE VILNIAUS GYVENAMŲJŲ RAJONŲ IDENTITETO PAIEŠKAS KALBA VGTU ARCHITEKTŪROS PAGRINDŲ IR TEORIJOS KATEDROS DOKTORANTĖ INDRĖ RUSEC-KAITĖM

INTY

S:


T U R I N Y S62VGTU ABSOLVENTĖ MARIJA CHVOI-

NICKAITĖ PAAIŠKINA, KODĖL „VA-LIUTŲ KARE“ SVARBI PASAULYJE POPULIARIAUSIO MĖSAINIO KAINA

MIN

TYS:

74RENGINYS SIGULDOJE SUBŪRĖ KETURIŲ KAIMYNINIŲ ŠALIŲ – LIE-TUVOS, LATVIJOS, ESTIJOS IR LEN-KIJOS – AVIACIJOS MOKYKLŲ STU-DENTUS VG

TU S

VETU

R:

68VGTU STATYBOS FAKULTETO STUDENTAI DALYVAVO TARPTAU-TINIAME KŪRYBINIAME PROJEK-TE „SUBALANSUOTA STATYBA“

64LONDONO KNYGŲ MUGĖ – DI-DŽIAUSIAS ĮVYKIS NE TIK DIDŽIO-SIOS KARALYSTĖS KNYGŲ LEIDY-BOS PASAULYJE

84APIE ORKESTRO DIRIGENTO DARBĄ PASAKOJA NAUJAI ATSIKŪRUSIO PUČIAMŲJŲ ORKESTRO VADOVAS ROLANDAS LUKOŠIUS

88ANSAMBLIS „RADASTA“, KURIAME ŠOKA IR GROJA IR VGTU DARBUO-TOJAI IR ABSOLVENTAI, ATŠVENTĖ SAVO KŪRYBINĖS VEIKLOS 30-METĮ

KŪ

RYB

A:

80ANSAMBLIS „VINGIS“ LIETUVOJE IR UŽSIENYJE YRA ŠOKĘS, DAINAVĘS IR GROJĘS BEVEIK 900 KONCERTŲ

78PIRMĄ KARTĄ SURENGTO KONKUR-SO „SUKURK SAVO SUOLIUKĄ“ NU-GALĖTOJŲ IDĖJA GIMĖ PASITELKUS VGTU SIMBOLIKĄ

ELEKTRONINIO LAIŠKO ESTETIKOS IR ETIKOS REI-KALAVIMUS PRIMENA VGTU DĖSTYTOJA REGINA ŽUKIENĖ 90


INO

VAC

IJO

S

VGTU Tarybos pirmininkas, Inžinerinės ekologijos aso-ciacijos viceprezidentas, Oro turizmo asociacijos prezi-dentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos tarybos, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų narys... Visuome-nines Jūsų pareigas būtų galima vardyti toliau. Ką Jums reiškia šios pareigos?

Kokias pareigas beužimtų žmogus, atsakomybė lieka tokia pati. Būti naudingam, prisidėti prie savo aukšto-sios mokyklos augimo, studijų kokybės gerinimo man ir kitiems VGTU Tarybos nariams yra labai svarbu. Tai atsakomybė ir garbė. Kartu su kitais Tarybos nariais talkinu universiteto Senatui, rektoratui, akademinei bendruomenei, kad sukurtume glaudesnius mokslo ir verslo ryšius. Kadangi verslo reikalais nemažai važinėja-me po pasaulį, daug ką pamatome kitu žvilgsniu, įgyjame kitokios patirties, privalome ja pasidalyti ir su akademine bendruomene. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarybos pirmininko pareigos man reiškia ir daug kitų pozi-tyvių dalykų. Universitete dirba buvę mano kurso draugai, kai kurie jų vadovauja katedroms, taigi visada čia gera užsukti, sužinoti, kuo ir kaip gyvena mūsų Alma mater.

Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir UAB „Trai-denis“ jau dešimtmetį sieja partnerystės ryšiai. O su

kitomis šalies aukštosiomis mokyklomis Jūsų įmonė palaiko ryšius?

Bendradarbiaujame su trimis šalies universitetais: Vil-niaus Gedimino technikos, Kauno technologijos ir Antano Stulginskio. Šių mokyklų studentai atlieka mūsų įmonėje praktiką, atvyksta į ekskursijas susipažinti su naujo-mis technologijomis bei gamybos procesu. Kiek galim, prisidedame prie aukštųjų mokyklų rengiamų projektų, kviečiamės mokslininkus, dėstytojus į mūsų organizuoja-mas konferencijas.

1985 m. baigėte Vilniaus inžinerinio statybos insti-tuto (dabar VGTU) Statybos fakultetą. Kaip Jūs, buvęs universiteto absolventas, šiandien vertinate jaunų spe-cialistų įsidarbinimo bei karjeros galimybes?

Atsakysiu trumpai: Lietuvoje nėra bedarbystės. Užtat yra nekonstruktyvus įdarbinimo problemos sprendimas. Šalyje trūksta kvalifi kuotos darbo jėgos, įvairiose pramo-nės šakose trūksta gerų specialistų. Mūsų įmonė taip pat visoje šalyje „su žiburiu“ ieško gerų inžinierių. „Traidenio“ verslas ne toks, kad suburtum kvalifi kuotus specialistus vien iš savo miesto – gamybos pobūdis lėmė specialistų pritraukimą iš įvairių Lietuvos vietovių.

VERSLO SĖKMĘ UŽTIKRINA ĮMONĖS DARBUOTOJAI, ATSAKOMYBĖ PRIEŠ KLIENTUS IR APLINKĄ


UAB „Traidenis“, vienintelė ir didžiausia

vandenvalos įrenginių gamintoja Lietuvo-

je ir Baltijos regione, gali būti verslo sta-

bilumo pavyzdys. Šiai įmonei vadovauja

Vilniaus Gedimino technikos universite-

to absolventas, VGTU Tarybos pirminin-

kas Sigitas Leonavičius.

Pokalbis su S. Leonavičiumi – apie verslo

sėkmę, ekologiją ir kitus dalykus.


INO

VAC

IJOS

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą problemą: valstybės mokamose vietose studijavusieji ir gavusieji diplomus turėtų pagalvoti apie grąžą. Panašiai kaip mūsų karta – baigę universitetą gavome paskyrimus ir privalė-jome atidirbti. Jei dabartiniai absolventai nori emigruoti, tegul grąžina tai, kas į juos investuota, tegul atidirba. Absolventams drausti išvykti, siekti karjeros svetur mes tikrai neturime teisės, tačiau bent porą metų kodėl jiems nepadirbėjus gimtinėje?

Žaliai melsvas lapelis, Jūsų įmonės ženklas, simboli-zuoja aplinkosauginę verslo kryptį...

Jeigu kalbame apie verslo kryptį, tikrai pavadinčiau jį ekologišku – „Traidenis“ sprendžia vandenvalos, dujų išmetimo į aplinką ir kt. ekologijos klausimus. Galutinis mūsų sukurtas produktas – nuotekų valymo įrengi-niai – yra skirti aplinkosaugai. Kad pati gamyba yra šimtu procentų ekologiška, būtų per drąsu tvirtinti, bet galiu patikinti: visi įmonės gamybos procesai yra sertifi kuoti.

Neseniai grįžome iš tarptautinės kompozitų parodos Paryžiuje (kompozitai – vienalytė medžiaga, sudaryta iš dviejų ar daugiau skirtingų medžiagų; būdamos atskirai šios medžiagos negali atlikti tokių funkcijų, kokias atlieka būdamos kartu – Red.).

Šioje parodoje dar kartą įsitikinome, kad „Traidenio“ technologijos yra tarp Europos lyderių. Mūsų naudojamos medžiagos yra sertifi kuotos, atitinka ISO standartus.

Plėtodami verslą, viską privalėjome sertifi kuoti. Nu-ėjome ilgą, bet labai svarbų kelią, todėl šiandien turime ES atitikties deklaraciją NV tipo buitinių nuotekų valymo įrenginiams.

Esame pirmieji ir vieninteliai Baltijos regione talpyklų korpusus aplinkosaugos įrenginiams gaminantys naujau-siu vyniojimo technologijos būdu, kuris leido sumažinti pagrindinių žaliavų sunaudojimą, stiklaplasčio atliekų kiekį, o kartu stipriai sumažino aplinkos taršą.

Gegužės pradžioje mūsų laukė dar vienas „tarptauti-nis egzaminas“. Vykome į Miuncheną (Vokietija), kur jau trečius metus dalyvaujame tarptautinėje aplinkosaugos parodoje IFAT Entsorga. Bendrame 215 000 kv. metrų šios parodos plote „Traidenio“ įmonės stendas, tikiu, neliks nepastebėtas.

Bendradarbiaujame su VšĮ Aplinkos vadybos ir audito institutu, kuris atlieka mūsų įmonių veiklos (atliekų susidarymo ir tvarkymo, vandens naudojimo ir nuote-kų tvarkymo, cheminių medžiagų naudojimo) atitikties aplinkosauginiams teisiniams reikalavimams auditą. Po šio audito pateikia rekomendacijas, kaip tobulinti aplin-kosauginę įmonės veiklą, kas ypač svarbu planuojant gamybos plėtrą.

Startavę 1996-aisiais, kai pirmieji Lietuvoje pradė-jome gaminti nuotekų valymo įrenginius iš stiklaplas-čio, dabar gaminame individualių namų ir gyvenviečių buitinių nuotekų biologinio valymo įrenginius, naftos gaudykles, smėliagaudes ir riebalų gaudykles, nuotekų siurblines, talpas įvairiems skysčiams, technologiniams procesams, termokubilus, baseinus.

Surasti rinkoje laisvą nišą, pagaminti kokybišką produktą, pelningai jį parduoti ir įgyti užsakovų pasitikė-jimą – ar to pakanka sėkmingam verslui?

Mums iš tikrųjų pavyko rasti nišą rinkoje, sukūrėme ne šiaip produktą, o inžinerinį produktą: pristatome į objektą sukomplektuotus įrenginius, užsakovams tereikia pasirūpinti žemės darbais.

Malonu girdėti, kai „Traidenį“ vadina inžinerine kom-panija... Neįsivaizduoju mūsų įmonės be projektuotojų ir kvalifi kuotų inžinierių, iš 150 darbuotojų tik 70 yra darbininkai. Būtent kvalifi kuotų inžinierių ir projektuotojų dėka sėkmingai sujungėme dvi gamybos sritis – kompozi-tų pramonę ir vandenvalą. Tai paskatino plėtrą, įsteigėme atstovybes didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei kitose šalyse – Rusijo-je, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir net Kuveite.

Neseniai įmonėje svečiavosi trijų Lenkijos universitetų (Krokuvos, Liublino ir Siedlicų) mokslo daktarai. Savo ruožtu mūsų įmonės darbuotojai skaito paskaitas Lenki-joje, Skandinavijos šalyse, Rusijoje (paskaitos klausėsi Rusijos Dūmos deputatai – Red.). Pas mus buvo atvykę apie 600 specialistų, pasitaikė atvejis, kai vienu metu salėje paskaitos klausėsi 20 mokslo daktarų.

Tačiau nereikėtų manyti, kad įmonei svarbu tik jos pačios sėkmė. Mes inicijuojame ir dalyvaujame įvairiuo-se socialiniuose projektuose, skatiname novatoriškas jaunimo, akademinės visuomenės iniciatyvas. Esame medelių sodinimo, Alytaus miesto gražinimo organizato-riai ir rėmėjai.

Jūsų įmonė pelnė nemažai apdovanojimų. Kokie apdovanojimai Jums, įmonės vadovui ir pagrindiniam akcininkui, yra brangiausi?

Visi apdovanojimai yra brangūs. Džiaugėmės 2010 metais gavę Nacionalinį kokybės prizą. Prieš penkerius metus tapome nugalėtojais tarp mažų ir vidutinių įmonių Socialiai atsakingos įmonės nominacijoje. Visai neseniai dukterinei įmonei „Traidenis-Pol“ buvo skirtas prizas už NV tipo buitinių nuotekų biologinio valymo įrenginį. Šis gaminys Lenkijoje pripažintas „Metų kokybe 2011“. Šių metų vasario mėnesį Gliwec ir Sosnowiec miestuose (Lenkija) vykusiose statybos parodose tas pats gaminys įvertintas diplomais bei medaliais.

Jeigu turėtumėte neribotas investavimo galimybes, į ką pirmiausia investuotumėte?

Visada verta investuoti į specialistus. Džiaugiuosi, kad mūsų įmonėje dirba nemažai tarptautinio lygmens spe-cialistų, venas jų – VGTU doktorantas Valentinas Gera-simovas, kuruojantis Lenkijos rinką. Aukšto lygio inžinie-rius, kruopštus ir atsakingas žmogus.

Kalbant apie specialistus, labai tinka Benjamino Franklino mintis: „Didžiausią grąžą duoda investicijos į žinias.“ Taigi, investicijos į žinias mūsų įmonėje suvokia-mos kaip investicijos į specialistus.

Kai prieš keletą metų įmonėje kilo gaisras ir po jo viską teko pradėti iš naujo, kolektyvas nepabūgo sunku-mų. Kartais manoma, kad verslo sėkmei svarbiausia yra lengvatinės bankų paskolos, lankstūs mokesčiai, tačiau ar pažįstate sėkmingų verslininkų, kurie, visa tai turėda-mi, daug pasiekė, neturėdami profesionalų komandos.■


INO

VAC

IJO

S

ATIDARYTAS PIRMASIS LIETUVOJE HAASTECHNINIO MOKYMO CENTRAS

INO

VAC

IJOS

GEDIMINO UNIVERSITETAS 2012/3 7


INO

VAC

IJO

S

STUDENTAI PATYS KURS METALO IR PLASTIKO APDIRBI-MO TECHNOLOGIJAS

„Įsigijome du HAAS CNC tekinimo ir frezavimo centrus bei CNS valdymo sistemų mokymo simuliatorius. Dirbdami su šia įranga mūsų studentai praktiškai susipažins su moderniomis technologijomis. Esame pasiruošę rengti verslui aukšto lygio CNC apdirbimo technologijų specia-listus.

VGTU yra 62-asis HAAS mokymo centras pasaulyje. HAAS mokymo centro statusas leidžia naudotis ne tik itin modernia technika, bet ir pasaulinio mokymo centrų mo-kymo metodika, programomis, technine parama. Turėsi-me daugiau galimybių užmegzti ryšius su kitais centrais, gamybos įmonėmis, naudojančiomis HAAS įrenginius, jau artimiausiu laiku rengsime mokymų kursus“, – sakė Mašinų gamybos katedros vedėjas prof. dr. M. Jurevičius.

Pasak profesoriaus, naujai įsigytos staklės padės uni-versiteto studentams susipažinti su šiuolaikine gamyba, naujausia technika bei patiems kurti technologijas įvairių detalių gamybai. Studentai, turėdami detalės brėžinį, galės sukurti detalės technologiją bei gamybos procesą: parenkami įrankiai, pjovimo režimai, priklausomai nuo ruošinio, kurį pasirenka studentas, nustatoma apdirbimo eiga.

„Programuojant galima padaryti klaidų. Tai neiš-vengiama. Todėl kartu su staklėmis įsigyti simuliatoriai padės praktiniam mokymui: kad nesulaužytų įrankių, ruošinys neatsitrenktų į mechanizmus, studentai, surinkę programą į simuliatorių, patikrina įrankio trajektoriją. Praktinius, laboratorinius, baigiamuosius darbus su savo sukurtomis technologijomis ir programomis studentai pa-teiks padarytus būtent šiomis HAAS staklėmis“, – teigia Mašinų gamybos katedros vedėjas.

Gegužės 8 d. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) Mechanikos fakultete ati-

darytas modernus HAAS techninio mokymo centras. VGTU, siekdamas tapti lyderiu tarp

pažangiausių metalo apdirbimo technologijų mokyklų Lietuvoje ir bendradarbiaudamas

su pasaulyje garsia mechanikos įrenginių gamintoja JAV įmone HAAS bei jos atstovais

Baltijos šalyse, įsigijo moderniausią metalo ir plastiko apdirbimo įrangą.

Edita Jučiūtė

„Mokymo centro atidarymo metu buvo įteiktas fi rmos HAAS mo-kymo centro sertifi katas. Serti-fi kato patvirtinimas VGTU bus atliekamas kiekvienais metais.“

INO

VAC

IJOS



INO

VAC

IJO

S

INTEGRUOTIS Į PERSPEKTYVŲ VERSLĄ

„Visose pasaulio šalyse mes girdime tą pačią proble-mą – jauni žmonės renkasi aviaciją, mediciną, tačiau ne mechanikos studijas. Jauniems žmonėms sunkiau pa-daryti karjerą pramonės gamyboje. Būtent dėl to visame pasaulyje atidarome tokius mokymo centrus, kurie padės jaunimui integruotis į šį perspektyvų verslą. Mokymo centrus kuriame tik tokiose įstaigose, kurios atitinka aukštus mokymo standartus. Būtent todėl pasi-rinkome ir VGTU. HAAS įmonės padaliniai, įkurti daugiau nei šimte pasaulio šalių, per mėnesį pagamina daugiau nei 1 000 įrenginių“, – teigė HAAS atstovas Alain Reyn-voet per pirmojo Lietuvoje HAAS techninio mokymo centro atidarymą.

Mokymo centro atidarymo metu buvo įteiktas fi rmos HAAS mokymo centro sertifi katas. Sertifi kato patvirtini-mas VGTU bus atliekamas kiekvienais metais.

Norint gauti HAAS mokymo centro statusą, buvo paruoštos ne tik laboratorijos patalpos, bet ir specialiai apmokytas personalas, parengtos mokymo priemonės, parašyta dviejų dalių mokomoji knyga apie CNC staklių gamybą ir programavimą.

Kad pagerintų studijų procesą, Mašinų gamybos katedros darbuotojai dėl HAAS CNC mokymo centro ir įrenginių ekspozicijos steigimo katedros technologijų

laboratorijoje užmezgė ryšius su įmone UAB „Abplanalp Engeneering“.

2008 m. pagal HAAS reikalavimus Mašinų gamybos katedros technologijų laboratorijoje buvo paruoštos patal-pos ir 2008–2009 metais laboratorijai pateikti keturi CNC įrenginiai – 2 tekinimo (SL-10 ir ATL-1) ir 2 frezavimo („Minimil“ ir VF-2) staklės.

„Prasidėjus krizei ir sumažėjus CNC įrenginių prekybai Baltijos šalyse ši idėja prigeso. Pastebėjus tokio bendro darbo privalumus, buvo nuspręsta ieškoti galimybės įsigyti panašius įrenginius nuolatiniam naudojimui. Gavus fi nansavimą pagal kūrybinių industrijų programą buvo paskelbtas konkursas įrenginiams įsigyti, kurį laimėjo UAB „Abplanalp Engeneering“.

2011 m. buvo įsigyti 2 JAV fi rmos HAAS CNC tekinimo ir frezavimo centrai. Su šiomis staklėmis ne tik dirbs mūsų studentai, paruošėme ir trijų pakopų CNC įrenginių operatorių ir technologų mokymo programas.

Užregistravę šias programas Darbo biržoje, ateityje planuojame rengti mokymo kursus. Jau dabar dėl moky-mų kreipėsi ir privatūs asmenys.

Dažniausiai lietuviai, šiuo metu dirbantys užsienyje. Galbūt todėl, kad baigę tuos kursus, jie gaus tarptautinį sertifi katą, kuris galios visose pasaulio šalyse“, – pasako-jo prof. dr. Mindaugas Jurevičius. ■ Al

ekso

Jaun

iaus

nuo

trauk

os

„2011 m. buvo įsigyti 2 JAV fi rmos HAAS CNC teki-nimo ir frezavimo centrai. Su šiomis staklėmis ne tik dirbs mūsų studentai, paruošėme ir trijų pakopų operatorių ir technologų mokymo programas.“

INO

VAC

IJOS



VG

TU V

EID

AI

GELŽBETONINIŲ IR MŪRINIŲ KONSTRUKCIJŲ KLASIKAS


VG

TU V

EID

AI


VGTU profesoriui habilituotam daktarui Jonui Gedimi-nui Marčiukaičiui šiandien brangiausias yra laikas. „Skubu užbaigti vadovėlį „Technologijos įtaka gelžbe-toninių konstrukcijų būsenai“, tokio leidinio jau se-niai reikėjo“, – sako universiteto emeritas, gelžbetoni-nių ir mūrinių konstrukcijų projektavimo klasikas...


VG

TU V

EID

AI

„Suprojektuotas ir įrengtas kaip mokslinis universiteto padalinys, ši laboratorija yra skirta gamybininkams, mokslininkams ir stu-dentams. Laboratorijos statyba buvo fi nansuojama iš universiteto mokslui skirtų lėšų, prisidėjo ir ano meto statybinės organizaci-jos. Laboratorija Saulėtekio alėjoje atsirado kartu su naujuoju VGTU laboratorijų korpusu.“


VG

TU V

EID

AI

ANTRIEJI NAMAI: GELŽBETONINIŲ IR MŪRINIŲ KONS-TRUKCIJŲ LABORATORIJA

Kiekviena aukštoji mokykla turi savo šviesių asmenybių. Žmonių, atidavusių savajai Alma mater gražiausius gyve-nimo metus. Profesorius G. Marčiukaitis – vienas iš jų.

Pirmąjį mokslinį straipsnį jis parašė apie medines konstrukcijas. Bėgant metams, parengė ir įgyvendino daugelio naujų ir renovuojamų pastatų konstrukcijų stip-rinimo projektus, o šiandien profesorių emeritą G. Mar-čiukaitį dažniausia galima sutikti Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų laboratorijoje. Tai jo antrieji namai.

Suprojektuotas ir įrengtas kaip mokslinis universite-to padalinys, ši laboratorija yra skirta gamybininkams, mokslininkams ir studentams. Laboratorijos statyba buvo fi nansuojama iš universiteto mokslui skirtų lėšų, prisidėjo ir ano meto statybinės organizacijos. Laboratorija Saulė-tekio alėjoje atsirado kartu su naujuoju VGTU laboratorijų korpusu.

„Technologinę laboratorijos pusę atsivežiau iš Ilino-jaus universiteto. Ta stažuotė Jungtinėse Valstijose tapo puikia proga suformuluoti idėją, kaip ir kokią tyrimų laboratoriją reikia įrengti mūsų universitete (buvusiame Vilniaus inžineriniame statybos institute – Red.)“, – prisi-minimais dalijasi VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstruk-cijų laboratorijos įkūrėjas prof. G. Marčiukaitis.

„Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų tyrimai iš pradžių buvo „šventi“, – juokauja profesorius. – Juos atlikdavome senuosiuose universiteto rūmuose, kur tuometis Vilniaus inžinerinis institutas turėjo patalpas Šv. Trejybės cerkvėje. Tais laikais tyrimai buvo mažesnės apimties, nors, jei palygintume su dabartimi, apimtys nebuvo mažos. Svarbiausia, kad eksperimentų duome-nys nepaseno – prieš 40 metų atlikti gelžbetonio ir mūro tyrimai tebegalioja, nes statybų mokslas palyginti jaunas, eksperimentai su kompozitinėmis statybinėmis medžia-gomis ir konstrukcijomis taip pat neseni.“

Ar profesoriaus ir jo kolegų pastangomis įkurta laboratorija atsipirko? Pašnekovas sako, kad laboratorija daugiau pelno davė sovietiniais laikais. Be abejo, uždirba ir dabar, tik bėda – trūksta darbuotojų. „Visame pasau-lyje mokslo tyrimo darbus atlieka doktorantai, o mums trūksta doktorantų, – sako profesorius. – Doktorantai daugiausia priimami į vadybą, o į konstrukcijų sritį jie nepatenka. Yra dėstomos statybos technologijos profi li-nės disciplinos, tačiau technologinių procesų tematikos mokslinių darbų ir straipsnių parašoma labai mažai. O juk pasaulyje pripažinta, kad geriausiai parengti specia-listai yra iš tų universitetų arba jų padalinių, kuriuose yra ir stipriausi atitinkamos srities mokslo centrai. Mokslas ir mokymas vienas kitą turi papildyti.“

G. Marčiukaičio nuomone, doktorantūra turėtų būti tikslinė – reikėtų išsiaiškinti, kokių sričių doktorantų šiuo metu labiausiai reikia. „Anksčiau numatydavom, kokiai katedrai kokių specialistų reikia. Padėdavom sukomplektuoti doktorantus pagal reikalingumą. O štai dabar Statybos inžinerijos centre iš pagrindinių katedrų tėra pora doktorantų, tokiam padaliniui reikėtų daugiau jaunų mokslininkų. Daugelio statybinių katedrų mokslinis personalas artėja prie garbaus amžiaus. Kas mus pa-keis?“ – retoriškai klausia dėl universiteto reikalų jautriai išgyvenantis pašnekovas.


VG

TU V

EID

AI

Kartu su kolegomis, prof. J. Valivoniu ir doc. B. Jonaičiu, projektavome ne tik rėmo pamatus, bet ir sudėtingą perdangą virš paliktų ir lankytojams prieinamų apžiūrėti atvirų senųjų rūmų pamatų. Be to, antžeminė statinio dalis turėjo sutapti su buvusiais senaisiais pamatais, jų neliečiant. Užsibrėžėme suprojektuoti naujus pamatus su specialiomis templėmis ir gembėmis, po kuriomis turėjo likti atviri senųjų pamatų ir sienų fragmentai. Ant gembės galų „parimo“ mūsų suprojektuota monolitinio gelžbeto-nio perdanga, o ant jos – visas pastatas.“

Kaip nemažą iššūkį nurodo ir kitus darbus: „Forum Palace“, viešbučio „Lietuva“, Vilniaus CUP ir kitų statinių rekonstrukcijos konstrukcinių dalių projektus.

Tačiau labiausiai jį džiugina, kad nuveikti darbai nebu-vo vienadieniai, kad jie turi išliekamąją vertę. Profesorius yra sukaupęs ir didelę pedagoginę patirtį, todėl nėra abejingas dabartinei disertacijų forminimo tvarkai. Jis teigia, kad reikalavimai besiginantiems disertacijas šiuo metu yra per maži: „Doktorantai dažniausiai dirba kitur, ne universitete. Jiems reikia pajamų išlaikyti šeimas, todėl negali atsidėti vien mokslui. Iš aukštosios mokyklos biudžeto išlaikyti etatinių mokslo darbuotojų, žinoma, neįmanoma, bet anksčiau doktorantai susiedavo savo

SUKŪRĖ KONSTRUKCIJŲ PROJEKTAVIMO NORMAS, ATI-TINKANČIAS EUROPOS STANDARTUS

Profesoriui teko spręsti daug originalių projektų, kuriems reikėjo konstrukcinės praktikos ir teorinių pagrindų, pa-grįstų skaičiavimais bei tyrimais.

„Vienu svarbiausių darbų laikau pirmųjų Lietuvos istorijoje konstrukcijų projektavimo nacionalinių normų – statybos techninių reglamentų koncepcijos parengimą, kūrimą ir vadovavimą jam. Mūsų pasirinkta koncepcija 2005 m. buvo įvertinta tarptautinėje konferencijoje Maskvoje, kurią organizavo Rusijos statybininkų draugija, Amerikos betono institutas (ACI), kitos Europos betono ir gelžbetonio tyrėjų organizacijos, – pasakoja prof. G. Mar-čiukaitis. – Kad pasirinktoji koncepcija yra teisinga, patvirtino ir Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos po ap-silankymo Lietuvoje duotas nurodymas savo Vyriausybei pakviesti specialistus iš Lietuvos pasidalyti patirtimi apie euronormų taikymą ir lietuviškus parametrus.“

Paklaustas apie didžiausius gyvenimo iššūkius, profesorius sako, kad tokių tikrai buvo ne vienas: „Di-delis iššūkis buvo Lietuvos valdovų rūmų monolitinio gelžbetonio rėmo, laikančio visą statinį, projektavimas.

VCUP po rekonstrukcijos

Taip atrodė Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė (VCUP)

pradėjus rekonstrukcijos darbus


VG

TU V

EID

AI

Naujieji Valdovų rūmų pamatų rėmai,

apsaugantys išlikusias konstrukcijas

Kylančios gelžbetoninės Valdovų rūmų konstrukcijos

Gelžbetoniniai Valdovų rūmų pamatų rėmai

Sporto, pramogų ir verslo centras FORUM PALACE

Prekybos centras RIMI Savanorių prospekte Vilniuje


VG

TU V

EID

AI

Tapau antruoju statybos srities habilituotu daktaru Lietu-voje. Tais laikais jį tvirtino Maskvoje. Buvo net anoniminių skundų iš Lietuvos, buvo „juodųjų oponentų“. Neslėpsiu, mokslinis laipsnis man buvo svarbus, jis reiškė atliktų mokslinių tyrimų pripažinimą Lietuvoje.“

Kaip mokslininkui jam daug reiškė ir 1966 metais gauta Respublikinė premija, kurią pelnė kartu su tuo-mečio Kauno politechnikos instituto kolegomis. Svarsty-damas apie mokslininko nueitą kelią ir pripažinimą, jis teigia, kad tas pripažinimas ateina įvairiais keliais.

„Svarbūs yra ir parašyti moksliniai straipsniai, ir atlikti tyrimai, ir dalyvavimas mokslinėse konferencijose bei disertacijų gynime, – vardija 8 monografi jas ir daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių parašęs prof. G. Marčiukai-tis. – Tačiau negali suktis vien savo erdvėje. Mokslininko idėjos turi būti reikalingos gyvenimui, gamybai. Todėl džiaugiuosi savo šeštuoju vadovėliu „Įtempto gelžbeto-nio konstrukcijos“. Jis yra labai aktualus. Jį rašydamas, analogo neturėjau.“

Dabar profesorius baigia „netradicinį“ vadovėlį, kurį vadina konspektu visaverčiam statybininkui („Technologi-jos įtaka gelžbetoninių konstrukcijų būsenai“). Vadovėlio laukia statybinių profi lių katedros, konstruktoriai, techno-logijų specialistai, studentai. „Statybose konstrukcijos yra atskirtos nuo technologijos, o šis vadovėlis, arba žinynas, paremtas mano sukaupta moksline ir praktine patirtimi, kaip tik įrodys bendradarbiavimo svarbą“, – džiaugiasi vadovėlio autorius.

TĖVIŠKĖS OBELIS, KURI TEBEŽYDI...

Ateinančios vasaros pabaigoje profesorius G. Marčiukai-tis švęs gražų 80 metų jubiliejų. Prisimindamas pragy-ventus metus, prisipažįsta: kelias iš vargo universitetų į tikruosius universitetus nebuvo lengvas...

„Ir kaip mes išgyvenom? – paklaustas apie vaikystę ir jaunystę, klausimu atsako profesorius. – Pažiūrėkit, kiek daug tremtinių yra ilgaamžiai, matyt, sunkumai užgrūdi-na. Vaikystėje ir mums teko badauti. Kai namai sudegė, kurį laiką glaudėmės iš molio drėbtame pusrūsyje. Teko vyžas ir čiunkes avėti, į atlaidus be batų kulniuoti, basam po gruodą lakstyti. Marijampolės centre, šalia gimnazijos, tėvas išnuomojo nešildomą kambarėlį pastogėje. Naktį vanduo užšaldavo, bet nesirgdavau. Šeimoje užaugome šeši vaikai. Mus daugiausia augino mama. Šiandien mūsų, anksčiau pavyzdine vadintos, sodybos vietą ženkli-na vienintelė obelaitė, kurią sodinom abu su tėvu. Sodas buvo ant kalniuko, ten tebeauga manoji obelis... Ant to kalnelio mane, bernioką, siųsdavo pasidairyti, ar neat-važiuoja stribai su NKVD, kad spėčiau pranešti į svečius užsukusiems partizanams...“

Pasidomėjus apie laisvalaikį ir pomėgius, profesorius linksmai iš savęs pasišaipo: „Gal žodis darboholikas yra apie mane? Turiu ydą: negaliu per atostogas gulinėti paplūdimyje. Mėgstu valtimi arba baidarėmis upeliais plaukti. Rašymas taip pat yra vienas iš mieliausių užsiė-mimų. Niekada aktyviai nesportavau, bet esu užkietėjęs Kauno „Žalgirio“ krepšinio ir bokso varžybų sirgalius. O šiaip man geriausias sportas – šienauti, dirbti ūkio dar-bus. Geriausiai jaučiuosi ką nors dirbdamas fi ziškai. Jau 70 metų vis kažką statau. Gal aš tikrai statybininkas?...“■

darbų temas su gamybos poreikiais. Deja, ekonominės krizės metu gamybininkų poreikis moksliniams tyrimams apskritai sumažėjo.“

Pradėjęs kalbėti apie mokslo perspektyvas ir jaunus mokslininkus, kurių inovatyvių idėjų laukia universitetas ir gamyba, prof. G. Marčiukaitis pabrėžia būtinybę mąstyti globaliau: „Dabartinis pasaulis turi labiau taupyti gamtos išteklius. Sakykim, klinkerio gamybos viena tona išmeta į atmosferą beveik toną CO2! Senka žvyro resursai, reikia taupyti cementą. O kas pakeis senkančius natūralaus akmens resursus? Negalime rūpintis vien savo kiemo interesais. Reikia gaminti lengvesnes konstrukcijas, bet iš stipresnio betono. Štai amerikiečiai į betoną deda 20 proc. mažiau cemento negu mes.“

MOKSLININKO LAIMĖ: NUO LIETUVIŠKOS TECHNINĖS TERMINIJOS KŪRIMO IKI HABILITACIJOS GYNIMO

Amerikietis Max De Pree, knygos „Lyderystė yra menas“ autorius, rašo: „Laiduoti tęstinumą yra viena pagrindinių lyderio pareigų.“ Įdomu, ką apie tęstinumą ir lyderio pa-reigą mano „gelžbetonio klasikas“ prof. G. Marčiukaitis?

„Išugdžiau penkiolika mokinių – mokslo daktarų ir do-centų. Tai Gintaris Kaklauskas, Arnoldas Šneideris, Remi-gijus Šalna, Linas Juknevičius, Arvydas Jurkša, Eugedijus Dulinskas ir kiti, dirbantys čia, VGTU, ir Kaune“, – šypsosi profesorius. Apie mokinius jam kalbėti smagiau nei apie mokslininko laimę. Nuo pirmojo studijų kurso tuomečia-me Kauno politechnikos institute (dabar KTU) įsitraukęs į studentų mokslinius būrelius, būdamas 32-ejų, tapo Statybos fakulteto prodekanu. Paskui daugiau kaip 20 metų buvo VGTU mokslo prorektoriumi. Mokslinis ir administracinis darbas nuolat pynėsi, o kartais ir trukdė vienas kitam.

„Baigus Kauno politechnikos institutą, niekas nenorė-jo važiuoti dirbti į Vilnių. Vilnius atrodė svetimas, nelie-tuviškas. Ir nors labai būtume norėję siekti mokslininkų karjeros, nė vienas nebūtume galėję iškart to padaryti dėl labai paprastos priežasties – į aspirantūrą tuoj pat po studijų baigimo nepriimdavo. Reikėjo dvejus metus atidirbti, lygiagrečiai dirbant antraeilėse pareigose. Taigi reikėjo padirbėti gamyboje, kad ateityje gautum teisę mokyti būsimuosius specialistus...“

Jis turi puikų lietuvių kalbos pojūtį, nuo mokyklinių laikų rašė straipsnius, o vėliau redagavo ir solidžius leidinius (pavyzdžiui, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbų seriją „Statyba ir architektūra“). Šiuo metu profe-sorius yra mokslo žurnalo „Statybinės konstrukcijos ir technologijos“ vyriausiasis redaktorius. Šio prieš 3 metus pradėto leisti ir vis labiau populiarėjančio leidinio straips-niai referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, žurnalas spausdinamas lietuvių ir anglų kalbomis. Be to, profeso-rius G. Marčiukaitis kūrė ir įtvirtino lietuvišką techninę terminiją.

„Pasirinkęs mokslininko kelią, matyt, ten ir turėjau surasti savąją laimę, – teigia save mokslininku konserva-toriumi juokais vadinantis G. Marčiukaitis. – Daug laiko man atėmė administracinis darbas. Dabar, būdamas lais-vas nuo administravimo pareigų, padariau daug daugiau. Padariau tai, ką iš tiesų visą gyvenimą norėjau daryti. Džiaugiuos, kad nepaisiau užimtumo ir apsigyniau habili-tacinį darbą, kurio tematiką parsivežiau iš stažuotės JAV. Nu

otra

ukos

Aud

riaus

Bag

dono

, Sim

o Be

rnot

o ir

iš p

rof.

Ged

imon

o M

arči

ukai

čio

asm

enin

ių a

rchy

vų


VG

TU V

EID

AI

„Pasirinkęs mokslininko kelią, matyt, ten ir turėjau su-rasti savąją laimę. Daug laiko man atėmė adminis-tracinis darbas. Dabar, būdamas laisvas nuo admi-nistravimo pareigų, padariau daug daugiau. Padariau tai, ką iš tiesų visą gyvenimą norėjau daryti.“


DOC. DR. ANTANAS KRUTINIS:„ATĖJO LAIKAS UŽRAŠYTI SAVO PATIRTĮ IR LEISTI DIRBTI JAUNIEMS“Kristina Buidovaitė

„....Kaip atsakytumėte į klausimą, kodėl lietuvis nelaimingas? Ogi todėl, kad nežino optimizaci-jos teorijos. Jis susikuria tikslo funkciją, neatsi-žvelgdamas į realias jo gyvenimo kokybę ribojan-čias sąlygas, todėl negali savojo tikslo realizuoti. Jei negali realizuoti, yra nelaimingas...“

VG

TU V

EID

AI


VG

TU V

EID

AI

21

Kur Jūsų, kaip mokslininko, kelio pradžia?

Kiekvieno mokslininko kelio pradžia – gimtieji namai, tėvai, aplinka, kurioje gimei ir užaugai.

Jūs esate vienas iš gimusių nepriklausomoje, vadi-namojoje „smetoninėje Lietuvoje“, gal todėl ir vardas suteiktas tuo metu labai gerbiamo Lietuvoje Prezidento garbei?

Mano tėvai – mama Monika Pikevičiūtė, pasiturinčio ūkininko dukra, ir tėvas Antanas Krutinis, stambaus Reiviečių apylinkių (Mažeikių valsčius) ūkininko sūnus, buvęs Lietuvos armijos Dragūnų pulko kariūnas, labai mylėjo ir didžiavosi tuomete Lietuva, todėl man, pirmajam sūnui, parinko Antano vardą.

Tėvai nebuvo vyriausieji šeimų vaikai, todėl, pagal tuo-met Lietuvoje galiojusius teisės aktus, negalėjo paveldėti viso nekilnojamojo turto, o gavo tik vadinamąsias „dalis“ žeme ir pinigais. Tai padėjo 1935 metais Viekšnių bažny-čioje susituokusiai jaunai šeimai paveldėjimo teise gauta-me nedideliame žemės sklypelyje pasistatyti gyvenamąjį namą ir įsikurti vaizdingame Viekšnių miestelyje.

Kuo ypatingas tas Viekšnių miestelis, esantis tolima-me Šiaurės Vakarų Lietuvos pakraštyje, prie Ventos?

Viekšniai turbūt vienintelis miestelis Lietuvoje, ku-riame užaugo ir gimnaziją baigė trys būsimieji Vilniaus universiteto profesoriai: Viktoras, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos. Pastarasis yra ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos 1918 metų vasario 16-osios signataras. Visiems šiems didžiavyriams ir jų tėvams – gydytojams – atmin-ti Viekšnių centrinėje aikštėje pastatytas įspūdingas paminklas. To meto Lietuvoje sklandžiusi patriotinė dvasia stebina mus. Pavyzdžiui, tuo metu gydytoju dirbęs Biržiška iš savo asmeninių santaupų pastatė Viekšniuose 2-ų aukštų ligoninę-gimdymo namus, kuriuose teko laimė gyvenimą išvysti ir man.

Viekšnių progimnaziją, kurią baigiau, taip pat baigė ir daug garsių Lietuvos žmonių: dailininkas prof. A. Gudai-tis, skulptorius prof. B. Pundzius, nusipelnęs liaudies artistas J. Miltinis.

Kaip ūkininkų šeimos palikuonims teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpius?

Man labiausiai įsiminė paauglystė, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai, kai teko būti tiesioginiu karo žiauru-mų liudininku. 1944 metų vasarą vokiečių armija, trauk-

Daugelis universiteto darbuotojų ir dėstytojų ištisus dešimtmečius prisime-na Krutinių šeimos narius: Reginą Danutę Krutinienę, kasdien skubančią į Statybos darbų technologijos katedros metodinį kabinetą, jauną moksli-ninką Mindaugą Krutinį, sėkmingai dirbantį prof. Artūro Kaklausko sukurta-me Internetinių ir intelektualiųjų technologijų institute, bei buvusį ilgametį Statybinės mechanikos katedros vedėją Antaną Krutinį, dabar tik svečio teisėmis apsilankantį VGTU.

damasi į Vakarų Lietuvą, su savimi varėsi dideles arklių ir galvijų bandas. Mūsų namo svetainėje įsikūrė vokiečių armijos karininkas, mus su broliu ir mama perkraustė į neįrengtą namo dalį. Man, paaugliui, vokiečių kareiviai labai patiko, nes davė keletą cukraus gabaliukų, be to, buvo labai tvarkingi ir disciplinuoti. Tačiau jau po kelioli-kos dienų iš Rytų prasidėjo rusų armijos puolimas. Mano tėvas su kaimynais už namo įrengė rąstais sutvirtintą požeminę slėptuvę – tai buvo vienas iš pirmųjų statinių grunte, kurį įrengiant teko pačiam dalyvauti. Mūsų, vaikų, užduotis būdavo stebėti ir skubiai pranešti apie atskren-dančius rusų lėktuvus, kad laiku galėtume pasislėpti nuo aviacijos kulkosvaidžių ir skeveldrinių bombų krušos.

Laimei, likome gyvi, vokiečių armija be didelių mūšių pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Prasidėjo visuotinė panika, kai po kiemą ir apie slėptuvę pradėjo vaikščioti rusų kareiviai bei reikalauti, kad mes iškeltomis rankomis po vieną išlįstume iš slėptuvės. Neįvykdžius jų reikalavimų, į slėptuvę žadėjo mesti granatas.

Tų pačių metų rudenį pradėjau lankyti sugriautą, nešildomą mokyklą. Sunku ir palyginti pokario mokymo-si sąlygas su dabartinėmis, kai mokinukai atšalus orui raginami neiti į mokyklą. Iš mokyklos ne visi sveiki ir gyvi grįždavome namo, nes pakelėse ir laukuose mėtėsi ka-reivių paliktos nesprogusios minos, granatos, šoviniai, o smalsiam paaugliui buvo labai įdomu tai pačiupinėti. Dar klaikesni buvo 1945–1950 metai, kai grįždami iš mo-kyklos centrinėje miestelio aikštėje matydavome iš miškų atvežtus ir išniekintus žemaičių partizanų palaikus.

Neaplenkė negailestinga stalinizmo ranka ir mūsų giminių: mamos brolio sūnus Algis Pikevičius, pasiprieši-nimo kolektyvizacijai organizatorius, buvo NKVD suimtas ir ilgiems metams įkalintas gulaguose, kuriuose ir žuvo, o artimieji taip ir nesužinojo, kur jo palaikų ieškoti.

Tėvo vyriausiojo brolio sūnus Alfonsas Krutinis, ku-riam pagal paveldėjimo teisę priklausė 70 hektarų ūkis, kaip buožė buvo ieškomas ištremti į Sibirą. Apie planuo-jamą pogromą įspėtas kaimynų, jis su visa šeima sugebė-jo 1945 metais pabėgti į Vilnių, kuris po karo buvo virtęs įvairių tautų pabėgėlių maišalyne. Čia jo NKVD nesurado, todėl jis sėkmingai dalyvavo atstatant sugriautą Vilnių.

Kodėl Jūs pasirinkote Kauno politechnikos instituto (KPI) Hidrotechnikos fakultetą?

Mano tėvas buvo geležinkelininkas, aš stebėjau jo darbą. Šį fakultetą pasirinkau todėl, kad tik čia buvo galima įgyti kelių inžinieriaus specialybę. Abejonių, renkantis ją, nekilo. Į KPI įstojau 1956-aisiais. Mokslai sekėsi, todėl po baigimo, 1961 metais, buvau paskir-Al

ekso

Jaun

iaus

nuo

trauk

a


VG

TU V

EID

AI

tuva į Europos Sąjungą buvo priimta tik prieš aštuonerius metus, tai mes į Vakarų Europą atėjome prieš trisdešimt metų. Vis dėlto mums teko nemažai pakovoti, kad šie metodai būtų pripažinti Maskvoje, Kijeve, Sankt Peterbur-ge. Pirmiausia knyga „Statybinė mechanika. Programos ir uždavinių sprendimas ESM“ buvo išleista rusų kalba. Tik vėliau ją pavyko išleisti ir lietuvių kalba. Išleisti vadovėlį tuo metu kainavo apie 20 tūkst. rublių.

Ar sunku parašyti gerą vadovėlį?

Rašyti nėra sunku, kai turi sukaupęs didžiulį teorinio ir praktinio bei pedagoginio darbo bagažą, pats atlikęs visus skaičiavimus. Lituanistas ar istorikas gali remtis archyvine medžiaga ir rašyti. Mums teko patiems sukurti naujus skaičiavimo algoritmus, apibendrinančius įvairių konstrukcijų tipus, atlikti skaičiuojamuosius eksperimen-tus ESM, įvertinant visus galimus apkrovų ir poveikių derinius, ir nustatyti, kad konstrukcijų elementuose atsirandantys įtempiai bei deformacijos, net pačiomis pavojingiausiomis sąlygomis, nesuardys konstrukcijos.

Statybinė mechanika moko, kaip nustatyti įtempius, pastato deformacijas, konstruktoriai – kaip suprojektuoti pastatą, gruntų mechanika – kaip parinkti pamatus, nustatyti grunto įtempius ir nuosėdžius. Tačiau tarp šių konstrukcijos projektavimo etapų nėra grįžtamojo ryšio, neįvertinama, kaip įtempiai ir deformacijos konstrukcijos elementuose persiskirstys nusėdus pamatams, atsiradus neleistinoms grunto deformacijoms.

Statybinės mechanikos tyrimai ir pasaulyje gerokai pažengę. Vis dėlto galima sakyti, kad dėl akademiko A. Čyro mokyklos mūsų mokslo tiriamieji darbai yra pa-saulinio lygmens. Prof. A. Čyras pirmasis kompiuterinius metodus atvežė ir diegė Rytų Europos šalyse. Tuo metu tai buvo patys pažangiausi dalykai. Jo mokiniai: prof. habil. dr. Juozas Atkočiūnas, prof. dr. Romanas Karkaus-kas, prof. dr. Stasys Kalanta ir kt., toliau plėtoja idėjas, metodus, optimizacijos teoriją.

Ar mokslo idėjas, ypač visiškai naujas, sudėtinga realizuoti?

Tam reikia atitinkamos aplinkos, kolektyvo, kuriam naujovės būtų įdomios, ir užsakovų, turinčių lėšų realiza-cijai fi nansuoti. 1997 metais pradėjau dėstyti Klaipėdos universitete. Ten sutikau ir septyniasdešimtmetį. Čia savo mokslo žinias galėjau pritaikyti ne tik dėstydamas ma-gistrantams, bet ir vadovaudamas mokslo tiriamiesiems darbams, kuriuose buvo nagrinėjamos uosto statinių konstrukcijų renovavimo ir darbo gebos įvertinimo proble-mos. Manau, kad mokslas kuriamas tam, kad jį diegtume kuo plačiau, o ne „užkonservuotume“ ir paliktume tik uždarame rate.

O ar dažnai tekdavo dalyvauti konferencijose užsie-nio šalyse?

Aš kas penkerius metus stažavausi Kijeve, Maskvo-je, buvusioje Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Veimaro aukštojoje statybos ir architektūros mokykloje. Įsiveržti į Vakarų pasaulį buvo labai sunku. Vilniuje nuo 1991 metų periodiškai vyksta tarptautinė konferencija „Naujos staty-

tas į Statybinės mechanikos katedrą. Sovietmečiu kai kuriems bendrakursiams teko nelengva dalia – jie pagal paskyrimą buvo priversti važiuoti į kitus Sovietų Sąjungos regionus: Kazachstaną, Pavolgį ir net Sibirą tiesti kelių, geležinkelių. Man pasisekė – likau dirbti institute asisten-tu. Statybinę mechanikos discipliną man dėstė katedros vedėjas doc. Vytautas Klimavičius. Jis, žinodamas, kad esu neblogas studentas, pakvietė mane dirbti į katedrą. 1962 metais pavasario semestre Statybinės mechanikos katedra suskilo į dvi katedras: Medžiagų atsparumo, kuri priskirta Mechanikos fakultetui, ir Statybinės mechani-kos, kuri buvo perkelta į Statybos fakultetą.

Kaip atsidūrėte Vilniaus inžineriniame statybos insti-tute (VISI)?

Prof. Aleksandro Čyro iniciatyva 1970 metais buvau pakviestas dirbti į VISI Mechanikos katedrą. Tuo metu jau buvau įsikūręs Kaune – teko viską palikti ir persi-kelti į sostinę. Atvažiavęs čia, 1971 metų pavasarį KPI Mokslo tarybai pateikiau disertacinį darbą „Matematinio programavimo metodų taikymas tampriųjų plastinių sijų, rostverkų ir rėmų ant tampraus pagrindo skaičiavimui“ (moksliniai vadovai doc. dr. V. Klimavičius ir doc. dr. A. Či-žas), kurį sėkmingai apgyniau ir buvo suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. Vėliau Statybinės mechanikos katedroje dirbau vyr. dėstytoju, nuo 1974 metų – docen-tu. Netrukus buvau paskirtas ir Statybos fakulteto pro-dekanu. Vėliau dėl didelio rektoriaus A. Čyro užimtumo teko laikinai eiti Statybinės mechanikos katedros vedėjo pareigas. Akademikas A. Čyras, atšventęs savo 60-metį, atsisakė katedros vedėjo pareigų. Laimėjęs konkursą ka-tedros vedėjo vietai užimti, nuo 1987 metų buvau išrink-tas katedros vedėju, todėl iš viso šiose pareigose dirbau dvidešimt metų. Nuo 1997 metų Statybinės mechanikos katedrai vadovauja prof. habil. dr. Juozas Atkočiūnas. Mūsų katedroje išaugo ir dabartinis VGTU rektorius doc. dr. Alfonsas Daniūnas, garsus mokslininkas prof. habil. dr. R. Kačianauskas ir daugelis kitų, sėkmingai derinusių mokslinį, pedagoginį bei vadovaujamą administracinį darbą.

Statybinės mechanikos katedros specialistai, tarp jų ir Jūs pats, gavo vieną iš pirmųjų Lietuvos valstybinę premiją.

Premija 1993 metais buvo paskirta už vadovėlius „Statybinė mechanika. Programos ir uždavinių spren-dimas ESM“ bei „Statybinės mechanikos uždavinių sprendimas kompiuteriais“, kurie įėjo „Statybinės mecha-nikos kompiuterizuoto mokymo vadovėlių komplektą“, ir praktinį diegimą į mokymo procesą. Aš buvau vienas iš vadovėlių bendraautorių. Be to, tuo metu buvau katedros vedėjas, tad ant mano pečių užgulė ir vadovėlio paren-gimas, ir jo leidyba. Visas darbas užtruko dešimtmetį, o patirtį kaupėme dvidešimt metų. Matematinių modelių sukūrimas, taikant matematinio programavimo meto-dus konstrukcijų skaičiavimui, ir jų realizacija ESM prieš bemaž keturiasdešimt metų buvo visiška naujovė ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Prof. A. Čyras – mūsų darbo vadovas – nuolat dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose Italijoje, Vakarų Vokietijoje, JAV. Tad jei Lie-


VG

TU V

EID

AI

binės medžiagos, konstrukcijos ir technologijos“. Buvau Statybinės mechanikos katedros kuruojamos sekcijos „Konstrukcijų optimizavimas ir nauji skaičiavimo meto-dai“ vienas iš mokslinių vadovų. Pamenu, dar būdamas aspirantas, 1970 metais dalyvavau tarptautinėje mecha-nikų konferencijoje Maskvoje. Doc. V. Klimavičius mane supažindino su to meto vienu iš garsiausių profesorių, ty-rinėjusių konstrukcijas ant tampraus pagrindo. Aš priėjau prie jo pasikonsultuoti, tačiau jis nesileido į kalbas, esą į jį galėsiu kreiptis tik tuomet, kai išleisiu knygą. Praneši-mas konferencijoje, jo nuomone, dar ne mokslas.

Mokslininkas ir yra vertinamas pagal tai, kiek straipsnių parašė, konferencijų dalyvavo. Ar Jums tai svarbu?

Pirmuosius mokslinius straipsnius ir pranešimus res-publikinėse konferencijose pradėjau publikuoti jau 1966 metais. Jų tematika buvo glaudžiai susieta su Statybinės mechanikos pradininko Lietuvoje prof. Kazimiero Vasi-liausko, jo mokinio doc. Vytauto Klimavičiaus – mano disertacinio darbo vadovo – darbais. Konstrukcijų ant tampraus pagrindo skaičiavimo teoriją teko iš esmės tobulinti ir plėtoti, taikant matematinio programavimo metodus. Lietuvoje šių matematinių metodų taikymo konstrukcijų optimizacijai pradininkai buvo prof. A. Čyras ir prof. A. Čižas – antrasis mano disertacinio darbo vadovas. Tuo pačiu metu prof. Antanas Kudzys sparčiai pradėjo plėtoti konstrukcijų patikimumo teoriją. Todėl VISI susiformavo naujas Konstrukcijų optimizacijos ir pa-tikimumo statybinėje mechanikoje mokslo centras. 1970 metais pradėtas leisti periodinis mokslo darbų žurnalas „Lietuvos mechanikos rinkinys“ rusų kalba. Per kiekvieną docento 5-erių metų kadenciją tekdavo parašyti po keletą straipsnių, parengti metodinių leidinių, skaityti pranešimų respublikinėse, sąjunginėse bei tarptautinėse konferen-cijose. Tokių kadencijų buvo daugiau kaip dešimt, todėl ir mokslinių straipsnių, metodinių leidinių bei mokymo knygų bendras skaičius perkopė šimtą.

Prof. Juozas Atkočiūnas rašė, kad Jūs vertinate gilias profesines žinias ir tikrąją statybų inžineriją? Tai kokia ji, tikroji?

Tai tokia statybos inžinerija, kurios teorinės žinios diegiamos praktikoje. Lietuvoje statybinę mechaniką plėtojame kaip daugiapakopį mokslą, apimantį tampriųjų ir tamprių-plastinių konstrukcijų analizės, optimizacijos ir skaičiavimo metodus, veikiant statinėms, dinaminėms apkrovoms bei poveikiams.

Šias žinias pritaikyti statinių projektavimo bei re-konstrukcijos projektuose statybų inžinieriams atrodo pernelyg sudėtinga. Mokslas tiek pažengęs į priekį, kad, norint jį pritaikyti praktiškai, pritrūksta ne tik kvalifi kuotų specialistų, bet ir fi nansinių išteklių.

Šiuolaikiniai programiniai kompiuteriniai paketai leidžia ne tik apskaičiuoti sudėtingiausią konstrukciją, bet ir kompleksiškai įvertinti jos patikimumą, veikiant sta-tinėms, dinaminėms apkrovoms, nusėdus pamatams ar pasikeitus gruntų bei konstrukcijos medžiagų savybėmis. Didžiausia problema ir yra atotrūkis tarp teorinio mokslo ir praktikos.

Bet studentai yra mokomi statybinės mechanikos?

Vadovaujant katedrai pavyko įdiegti trijų pakopų studi-jų sistemą, leidžiančią statybinių specialybių bakalauran-tams, magistrantams ir doktorantams ne tik išklausyti, bet ir įsisavinti dėstomas disciplinas. Katedroje sukurti dalykų moduliai, vadovaujant prof. habil. dr. J. Atkočiū-nui, nuolat atnaujinami, atsižvelgiant ne tik į naujausius mokslo pasiekimus, bet ir į praktinius gamybininkų ir projektuotojų reikalavimus. Kaip klausytojams pavyksta įsisavinti šiuos dalykus, priklauso ne tik nuo jų noro bet, iš dalies, ir nuo profesinio pasirengimo.

O nuo dėstytojo?

Tai irgi labai svarbu – ypač ryšys su auditorija, jos su-dominimas. Man sekėsi tai padaryti, studentai nesiskun-dė. Sudėtingus dalykus stengiausi išaiškinti remdamasis gyvenimiškais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, kaip atsakytumėte į klausimą, kodėl lietuvis nelaimingas? Ogi todėl, kad nežino optimizacijos teorijos. Jis susikuria tikslo funkciją, neatsižvelgdamas į realias jo gyvenimo kokybę ribo-jančias sąlygas, todėl negali savojo tikslo realizuoti. Jei negali realizuoti, yra nelaimingas.

Vadinasi, optimizacijos teoriją galima pritaikyti kas-dieniame gyvenime?

Būtent – teoriją pritaikyti socialiniame gyvenime. Apie optimizaciją kalba net valdininkai. Ne tik optimizacijos teoriją, bet ir fundamentalius ekstreminius energinius principus, sistemų stabilumo, dinaminių svyravimų dės-nius būtina žinoti ir pritaikyti.

Kiekvienas darbuotojas, eidamas pas viršininką, vadovaujasi laisvųjų svyravimų principu, o iš viršininko kabineto išeina pagal priverstinų svyravimų dėsningu-mus, jei žinoma, besipriešindamas nesukelia rezonanso reiškinio – tada iš viso atleidžiamas iš darbo. Politikai humanitarai, menininkai, patekę į aukščiausius valdi-ninkų postus, nesimokę sistemų stabilumo principų, nesupranta, kad jų užimama padėtis pagal potencinės energijos maksimumo principą yra nestabili, todėl nesu-kūrę stabilumą užtikrinančių ryšių iš tų postų yra greitai pašalinami.

Kodėl tiek metų dirbęs mokslinį pedagoginį darbą Jus nesat profesorius?

Keletas profesorių, habilituotų daktarų vis ragino mane rengtis profesoriaus habilitacinei procedūrai, tačiau mano asmeninė nuostata po aplankiusių netekčių ir gyvenimo negandų tokia, kad ne garbė ir ne laipsniai žmogų puošia.

Išeidamas iš Statybinės mechanikos katedros džiau-giuosi, kad joje dirbau. Be to, čia liko trys profesoriai, gabaus jaunimo, kurie sėkmingai toliau plėtos ir įgyven-dins mūsų ilgai kurtas ir puoselėtas mokslines bei peda-gogines idėjas. Aš visą savo gyvenimą skyriau mokslui ir pedagogo darbui. Pagaliau atėjo laikas užrašyti patirtį, sutvarkyti archyvus, sudėlioti visą mokslinę medžiagą ir leisti dirbti jauniems.■

PROFESORIUS MIKE’AS SCHLAICHAS APIE INŽINERIJĄ, KŪRYBINGUMĄ IR ATEITĮ

Jurij

aus

Grig

orov

ičia

us n

uotra

uka

VG

TU S

VE

ČIA

I

24 GEDIMINO UNIVERSITETAS 2012/3

Vilius Bružikas

Nuostabus viduramžių miestas... Toks pirmas įspū-dis apie Vilnių susidarė pirmą kartą Lietuvoje viešin-čiam Berlyno technikos universiteto profesoriui Mike Schlaich, kuris pokalbio pradžioje prasitarė, kad dar tikisi sugrįžti į Vilnių.

Vilniaus Gedimino technikos universitete vykusia-me „Tarptautiniame doktorantų seminare: pasiekimai statybos inžinerijos tyrimuose ir praktikoje“ (PhD Stu-

dents’ Workshop: Advances in Civil Engineering Re-

search and Practice) svečias iš Vokietijos dalijosi didžiule inžinerine patirtimi, įgyta dirbant bei vado-vaujant civilinės inžinerijos įmonei Schlaich Berger-

mann and Partners. Kaip į inžinieriaus specialybę žvelgia pasaulinio lyg-

mens inžinierius, kuriuos aspektus, be techniškumui būdingo matematinio tikslumo, būtina puoselėti sie-kiant sėkmės ir kokį įspūdį VGTU paliko žmogui, kuris laiko save laimės kūdikiu, pasirinkusiu geriausią spe-cialybę pasaulyje?

VG

TU S

VE

ČIA

I



VG

TU S

VE

ČIA

IKaip Jūs apsisprendėte tapti inžinieriumi?

Nesu vienas iš tų žmonių, kurie būdami penkerių jau žinojo, kuo norėtų tapti. Atvirai kalbant, netgi dabar man kyla abejonių. Kuomet buvau aštuoniolikos, aš žavėjau-si tuo, ką daro mano tėvas, ir buvau įsitikinęs, jog ir aš darysiu tą patį. Labai paprasta. Šiandien manau, jog mano apsisprendimas nebuvo blogas, kadangi tikiu, jog statinių inžinerija yra nuostabi sritis. Aš pats drąsinu savo studentus tęsti tai, ką jie pasirinko, nes statinių inžinerija turi didžiulį pranašumą – ji padeda įgyvendinti kūrybin-gas idėjas. Jūs paruošiate eskizą, viską apskaičiuojate, ir vėliau tai virsta didžiule struktūra – tiltu ar namu. Tai, ką jūs sukuriate, nėra tik mažytis didžiulio mechanizmo elementas, tai – visuma. Statinių inžinerija yra viena iš nedaugelio sričių, kur jūs iš tiesų galite sukurti, pastatyti kažką išbaigto. Be to, ši sritis remiasi tiek mokslu, tiek kūrybiškumu. Tik nedaugelis profesijų jungia šiuos abu komponentus. Mano manymu, mokslo ir kūrybiškumo derinys statybos inžinerijoje yra gan unikalus, tačiau tuo pačiu metu jis atneša ir daugiau atsakomybės, kadangi projektuojami objektai labai dažnai yra didelio mastelio – pastatai, tiltai, tuneliai ir gatvės. Būtina akcentuoti ne tik jų mastelį, bet ir tvarumą. Mūsų statiniai išlieka šimtus metų, o tai prideda dar daugiau atsakomybės.

Ar Jūs manote, kad inžinierių vaidmuo yra svarbus pasaulyje?

Žinoma. Inžinieriai yra atsakingi už visą pastatytą infrastruktūrą. Kiekvieną kartą išėję iš savo namų jūs matote gatves, tunelius, tiltus, sienas ir savo namą – visi jie ir jų struktūros suprojektuoti inžinierių. Taigi, manau, jog inžinierių vaidmuo yra svarbus, kadangi jie daro didžiulę įtaką mūsų visuomenei. Ši įtaka gali būti tiek tei-giama, tiek neigiama. Inžinieriaus įsipareigojimas pastatų kultūrai lemia mūsų išskirtinį dėmesį kūrybingumui ir jo puoselėjimui.

Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris svarsto apie šios profesijos pasirinkimą? Kokios perspektyvos?

Visų pirma mums visuomet reikės pastatų, tad ateitis yra užtikrinta. Antra, šioje srityje vyksta nuolatinis progresas ir naudojamos naujos medžiagos, pvz., didelio stiprumo pluoštas, anglies pluoštas, naujasis plastikas, naujasis stiklas ir t. t.

Pastatų industrijoje sunaudojame didžiulę dalį energi-jos ir turimų išteklių, tad galite siekti darnumo statydami lengvesnes konstrukcijas. Kuo lengvesnes konstrukcijas statome, tuo mažiau išteklių reikia. Todėl, manau, mūsų vaidmuo yra svarbus ir darnesnių pastatų laukia šviesi ateitis. Galiausiai, mums būtini atsinaujinantys energijos šaltiniai, tokie kaip vėjo ar saulės energija. Vėjo malūnai, stulpai ir stovai, naudojami saulės energijai, taip pat yra statinių inžinerija, kuri sudaro 50 proc. statinio, tad ši sritis yra labai perspektyvi.

Galbūt jaunieji inžinieriai turėtų koncentruoti savo mintis į „žaliųjų“ idėjų generavimą? Ar įmanoma bū-nant profesionaliu inžinieriumi įgyvendinti ekologiškas idėjas?

Žinoma. Pirmiausia būtina mokytis matematikos ir mechanikos. Inžinerijos studijos yra sunkios, tačiau atpil-das didžiulis – didžiulį pasitenkinimą teikiantis darbas, kuris iš tiesų leidžia prisidėti prie pastato kultūros kūrimo ir padėti visuomenei, statant darnesnius pastatus ir t. t. Taigi atsakymas yra teigiamas.

Kokius įvardytumėte šiandienės ir ateities inžinerijos iššūkius?

Sunku pasakyti. Aš jau minėjau, kokios krypties mums reikėtų laikytis – lengvesnių pastatų, atsinauji-nančios energijos ir naujų medžiagų. Tačiau šalia šių techninių iššūkių egzistuoja ir administracinės kliūtys. Inžinerijos srityje vis daugėja įstatymų ir nuostatų, kuriais vadovaujantis turime dirbti. Anksčiau ar vėliau jie mus „uždusins“. Šių įstatymų ir nuostatų gausėjimas yra viena mūsų biurokratėjimo ir kūrybingumo stokos priežasčių. Tad, manau, jog mūsų ateities iššūkiai yra jų taikymo su-paprastinimas bei pripažinimas, jog inžinieriai – atsakingi visuomenės nariai, bet ne „receptų naudotojai“.

Pakalbėkime apie konstrukciją ir kūrybingumą. Jūs minėjote, jog inžinerijoje jie neatskiriami. Kaip tai įma-noma, jei inžinerijai būdingas matematinis tikslumas, o kūrybingumui – ribų nebuvimas?

Aš bandau atskleisti, kad nepaisant tvirtai pagrįstų mokslinių ir techninių žinių, mes turime aibę struktūrinių galimybių. Vienai problemai spręsti yra daugybė spren-dimų. Jūs galite panaudoti savo kūrybingumą vertinant įvairius struktūrinius sprendinius ir pasiūlyti labiausiai tinkamą esamai situacijai. Jei kalbėtume apie žymius inžinierius, garsiausias yra Gustavas Eiffelis, suprojekta-vęs Eifelio bokštą.

Turiu omenyje, jog Eifelio bokštas yra tikras inžineri-nės struktūros pavyzdys. Kadangi G. Eiffelis buvo pripa-žintas dėl savo sėkmingai realizuotų plieno tiltų, jo buvo paprašyta pastatyti bokštą Paryžiuje. Jei atidžiau pažvelg-tumėte į šį bokštą, pamatytumėte, kad jis nėra visiškai struktūriškai taisyklingas.

G. Eiffelis pasirinko tam tikras formas, kurios jam buvo estetiškai patrauklios, nors, kalbant apie struktūrą, jos nebuvo 100 procentų optimalios. Mano supratimu, sąmoningai inžinieriaus padarytos paklaidos siekiant geriausios estetinės išraiškos yra visiškai pagrįstos ir pateisinamos.

Ar inžinierius yra taip pat atsakingas ir už dizainą?

Inžinierius yra atsakingas už konstrukcijos dizainą. Kaip mes dažnai sakome, pastatų menas negali būti padalytas. Architektai yra atsakingi už savo sritį, tuo tarpu inžinieriai – už konstrukciją. Jų bendradarbiavimo ir kokybiško produkto siekimo rezultatas – holistinė ko-kybė. Klaidinga manyti, kad architektas atsakingas tik už dizainą, o inžinierius tik už matematinius skaičiavimus.

Ar galima teigti, kad geras inžinierius yra kūrybingas inžinierius?

Be abejonės.


VG

TU S

VE

ČIA

IAr tai ir yra raktas į sėkmę?

Taip, ir tai jokia paslaptis. Kiekvienas vaikas yra kūrybingas. Tik prisiminkite, kaip būdami vaikai žaidėme su žaislais. Svarbiausia neužgniaužti šio kūrybingumo ir jį puoselėti. Aš siūlyčiau įstojus į universitetą nuolat palaikyti savo kūrybingumą. Tai nėra sunku. Tačiau tuo pat metu būtina įsisąmoninti mokslinius ir techninius aspektus. Jūs tapsite stiprūs tik tada, kai įvaldysite abu šiuos įrankius.

Ar galėtumėte įvardyti, kurie Jūsų projektai Jums asmeniškai labiausiai patiko, buvo įdomiausi ir reikalau-jantys kūrybingumo?

Sunku atsakyti. Tai priklauso nuo konteksto. Kartais tenka dirbti su menininku ir pasiekti rezultatą, kuris visiškai skiriasi nuo to, ką pasiekiame dirbdami Indijo-je statant tiltą, kur egzistuoja visiškai kitokios ribinės sąlygos. Manau, yra daug įdomių ir mus labai tenkinan-čių projektų pavyzdžių. Siekiame, kad kiekvienas mūsų naujas projektas būtų nors ir nedidelis, bet visgi žingsnis į priekį. Tai taikome visiems savo projektams. Mūsų siekis – šiek tiek patobulėti, todėl kiekvienas projektas teikia malonumą. Mūsų kompanijos įkūrėjai Schlaichas ir Bergermannas labai didžiuojasi tiltu Indijoje, kuris yra rekordinis tiltas pasaulyje. Jų tikslas buvo suprojektuoti kabelinį tiltą, kokių Indijoje iki tol dar nebuvo. Kai jie pabaigė projektuoti, paaiškėjo, jog Kolkatoje nėra nei suvirinamo plieno, nei didelio stiprumo jungčių. Todėl jie turėjo iš naujo projektuoti visą tiltą naudojant kniedijimo technologiją. Kniedijimas – istoriškai naudojama techno-logija Indijoje. Be to, Schlaichas ir Bergermannas pro-jektavo tiltą taip, kad būtų galima jį pastatyti naudojant vietinę darbo jėgą. Kiek žinau, kompanijos įkūrėjams šis projektas kėlė didžiausią pasitenkinimą, tad mes visada stengiamės tęsti šią kryptį integruodami šias idėjas į visus mūsų projektus.

Galbūt sunkiausi projektai yra įdomiausi inžinie-riams?

Galiu pasakyti, kad projektai, kurių ribinės sąlygos yra komplikuotos, yra įdomūs. Kai susiduriame su labai ne-palankiomis vietinėmis aplinkybėmis ir ribinėmis sąlygo-mis, esame priversti sugalvoti ką nors naujo, kas padėtų išspręsti iškilusias problemas. Tad kuo sunkesnis darbas, tuo daugiau šansų, kad jis bus įdomus.

Ir tuomet pasireiškia kūrybingumas?

Neišvengiamai.

Kokie yra inžinerijos skirtumai įvairiuose pasaulio že-mynuose ir regionuose? Kur slypi didžiausios galimybės?

Situacija nuolat kinta. Prieš šešerius metus, kai tapau profesoriumi, Vokietijos statybos sektorius išgyveno krizę. Visiems savo studentams sakiau: „Jūs baigiate univer-sitetą, tačiau nemanau, kad rasite darbą Vokietijoje, tad geriau vykite į Dubajų ar Ispaniją.“ Tačiau šiandien Dubajus ir Ispanija patiria krizę, tuo tarpu Vokietijoje yra

daugybė darbų, kurių būtina imtis dabar. Situacija vėl pa-sikeitė. Natūralu, jog Kinijoje ir Indijoje vykdoma daugybė statybos darbų, tad tikrai rastumėte ir ten įdomių darbų. Kalbant apie energijos gamybą, esu įsitikinęs, kad anks-čiau ar vėliau Šiaurės Afrika mums tieks atsinaujinančią energiją. Ten slypi daugybė galimybių. Jei pažvelgtume į Europą, tai jos infrastruktūrą – greitkelius, oro uostus, tiltus ir t. t. – būtina plėtoti. Inžinieriams Europoje yra daugybė ateities galimybių.

Ar požiūris į inžineriją skiriasi priklausomai nuo žemyno?

Galima teigti, kad inžinerijos sąvoka yra gana uni-versali. Tiltas turi būti geras tiltas. Bet kuriame pasaulio krašte būtina, kad jis būtų patvarus. Iš esmės, tiltas Kinijoje daug nesiskiria nuo tilto Vokietijoje.

Skirtumus lemia kontekstas ir vietinės sąlygos. Taip pat tie skirtumai gali būti kultūriniai. Kartais mes nau-dojame skirtingas medžiagas, kadangi vietinėje pramo-nėje yra sukaupta daugiau patirties dirbant su tam tikra medžiaga, pvz., betonu ar plienu.

Jei reikia nudažyti tiltą, būtina parinkti spalvą, kuri yra tinkamiausia vietinėje aplinkoje. Reikia turėti omenyje, kad skirtingos kultūros turi skirtingą spalvų reikšmių suvokimą. Kaip jau minėjau, kodai nuolat keičiasi, tačiau, laimei, bent jau religija neturi didesnės įtakos tiltams...

Jūs esate Berlyno technikos universiteto profesorius, susitikote su VGTU doktorantais. Ko jiems vertėtų siekti, norint tapti sėkmingais inžinieriais?

Nemanau, kad galima atsakyti vienareikšmiškai. Visų pirma, lyginant jūsų universitetą su kitais Europos univer-sitetais, nematau jokio akivaizdaus skirtumo. Tiek, kiek mačiau šį rytą laboratorijoje (VGTU Statybinių konstruk-cijų laboratorija, Civilinės inžinerijos mokslo centras), šio universiteto įranga visiškai atitinka europinius standartus ir nesiskiria nuo kitų universitetų. Atsakydamas į jūsų klausimą, ką studentai turėtų daryti norėdami tapti sėkmingais inžinieriais, norėčiau pasakyti, kad svarbiau-sia – sunkus darbas, ir tai galioja bet kurios šalies stu-dentams. Nuoširdžiai rekomenduoju išmokti anglų kalbą, dalyvauti ERASMUS studentų mainų programoje, pvz., išvykti į Berlyną, Madridą, Londoną ar į kokią kitą vietą, kur galėtumėte susipažinti su kitomis šalimis, jų kultūro-mis ir kalbomis. Taigi rekomenduočiau dalyvavimą mainų programoje ir anglų kalbos mokymąsi. Šis patarimas yra universalus ir taikomas ne tik statinių inžinerijos studen-tams – keliaukite ir stebėkite. Jei norite tapti sąmoningu, važiuokite į Šveicariją pažiūrėti tiltų, į Londoną – garsių pastatų.

Paskutinis klausimas Jums. Į ką turėtume orientuo-tis, kad pasiektume geriausią rezultatą?

Man paliko įspūdį viskas, ką čia pamačiau, tad ne-matau jokio preteksto kritikai. Tikrai tikiuosi bendradar-biavimo ateityje. Tikiuosi, kad mes, europiečiai, ir toliau dirbsime kartu. Tai yra mano pagrindinis lūkestis.

Ačiū. ■


LAIK

O R

YŠ

IAI

FUNDAMENTALŪS KELIŲ INŽINERIJOS PROJEKTAI VIENIJA VIENOS KATEDROS ABSOLVENTUS

Edita Jučiūtė

Lietuva – tranzito kraštas. Daugelis kelių – krašto pasididžiavimas, nacionalinis turtas. Projektuo-jant, statant ir rekonstruojant Lietuvos kelius daly-vavo ir dalyvauja įvairių kartų Kelių katedros absol-ventai. Juos vienija viena mokykla – šiemet savo gyvavimo 90-metį švenčianti VGTU Kelių katedra.

POKARIO METAI: KELIŲ IR TILTŲ PROJEKTŲ SKAIČIAVI-MAI ATLIKTI LOGARITMINE LINIUOTE

Kelių katedros veikla prasidėjo dar Lietuvos universitete, įsteigtame 1922 m. Lietuvos universitetas tuomet tapo centru, kuriame nacionaliniu lygmeniu buvo formuojamos mokslo ir studijų kryptys, dėstė žinomi Lietuvos ir į Lietu-vą iš užsienio sugrįžę intelektualai inžinieriai, aukščiausi šalies pareigūnai ir valstybės veikėjai. Čia užsimezgė akademinės tradicijos, atskiri universiteto padaliniai vėliau tapo pagrindu ne tik dabartinėms aukštosioms mokykloms, bet ir kai kurioms katedroms.

Tarpukario Lietuvoje susisiekimo inžinieriai nebuvo rengiami, Kelių katedros dėstytojai sauskelių ir geležin-kelių disciplinas dėstė tada rengiamiems plataus profi lio statybos inžinieriams. Statybos skyriuje studentams paskaitas skaitė iš užsienio sugrįžę tuomet garsūs profe-soriai: Vincas Čepinskis, Platonas Jankauskas, Steponas Kolupaila, Kazimieras Vasiliauskas, Pranas Jodelė, pirma-sis Kelių katedros vedėjas Jonas Šimoliūnas, Zigmas Žemaitis, Povilas Čechavičius ir kiti.

1944 m., dar tebevykstant karui, savo veiklą Kauno valstybiniame universitete atkūrė ir Kelių katedra. Tais pačiais metais į pirmą kursą buvo priimti ir pirmieji kelių specialybės studentai.

„1945 m. studijas pradėjau VDU Kelių skyriuje. Buvo ankstyvas pokario laikas, daug ko trūkdavo, net maisto

kortelės egzistavo. Kai kurie studentai dingdavo ir jų nebesulaukdavome auditorijose... Studijas baigėme tik devyni kelininkai. Kelių katedroje pradėjau dirbti 1954 m. Buvau jauniausias iš visų katedros dėstytojų, todėl buvo šiek tiek sunku vadovauti savo buvusiems dėstytojams. Visi, žinoma, stengėmės, nors dabar sudėtinga spręsti, kokie mes tada buvome dėstytojai, galbūt kai kam buvo-me ir „kirviai“... Studijuoti buvo sudaromos dvi būsimųjų kelininkų grupės po 25 studentus. Inžinieriais tapdavo ne visi, nes kai kuriems nepavykdavo įveikti matematikos, medžiagų atsparumo „rifų“...“ – apie kelininkų studi-jas pasakoja prieš 50 metų Kelių katedrai vadovavęs doc. dr. Linas Vidugiris.

Kaip atsimena daugeliui kelininkų kartų dėstęs doc. dr. Linas Vidugiris, po karo labai trūko kelių inžinerijos vadovėlių. Vyresnės kartos dėstytojai, kurie buvo studija-vę Vokietijoje, Austrijoje, turėjo vadovėlius vokiečių kalba, o rusiškų vadovėlių beveik nebuvo.

„Be to, ir rusų kalbos dar nemokėjome. Todėl pagrin-dinis katedros rūpestis buvo parengti kelių specialybės vadovėlius lietuvių kalba. Teko prašyti mokslo ministro pavaduotojo, beje, taip pat kelininko, Vaclovo Pranai-čio paramos. Gavę pritarimą, per penkerius metus su katedros dėstytojais išleidome vadovėlio „Kelių tiesimas“ pirmąją dalį, o dar po penkerių metų ir antrąją. Katedros kūrimosi metais dėstytojai, pasirinkę atskiras mokslo sritis, dirbo daugiau individualų mokslinį darbą. Pamažu


LAIK

O R

YŠ

IAI

Prof. Jonas Šimoliūnas Prof. Stasys Dirmantas Prof. habil. dr. Juozas Gabrys Doc. t. m. k. Jonas Kiškinas

Doc. t. m. k. Stasys Lukošiūnas Prof. habil. dr. Steponas Rokas Doc. dr. Vytautas Jasulaitis

Kelių katedra 1956 m.: pirmoje eilėje – laborantas Jonas Indrelė, vyr. dėst. Vytautas Likevičius, katedros vedėjas doc. techn. m. kand. Jonas Kiškinas, doc. techn. m. kand. Stasys Lukošiūnas, laborantas Juozas Buraga; antroje eilėje – vyr. dėst. geol.- min. m. kand. Albinas Tamaševičius, laborantas Vytautas Jasulaitis, vyr. dėst. techn. m. kand. Linas Vidugiris, vyr. dėst. Evaldas Palšaitis, asistentas Anicetas Bagdonas

PIRMIEJI KELIŲ KATEDROS VEDĖJAI

Pirmieji moksliniai tyrimai keliuose

LAIK

O R

YŠ

IAI



LAIK

O R

YŠ

IAI

Pirmasis kelių specialybės inžinierius Kirilas Ponomariovas studijas baigė 1949 metais

Kelių laboratorijoje. Katedros kūrimosi metais dėstytojai dirbo daugiau individua lų mokslinį darbą, pasirinkę atskiras mokslo sritis. Pradėta bendradarbiauti su Automobilių transporto ir plentų ministerija. Minis-terijos vadovai domėjosi kelių sankasos gruntų, drėgmės režimo san-kasoje, kelių statybinių medžiagų (žvyro, skaldos, dolomitų) tyrimais. Buvo ypač populiarūs asfaltbetonio tyrimai

Bitumo tyrimai

Laisvės alėjos rekonstrukcija. Darbų priėmimo komisija


LAIK

O R

YŠ

IAI

pradėjome bendradarbiauti su Automobilių transporto ir plentų ministerija, kurios vadovai domėjosi kelių sanka-sos gruntų, drėgmės režimo sankasoje, kelių statybinių medžiagų (žvyro, skaldos, dolomitų) tyrimais. Tada ypač populiarūs buvo asfaltbetonio tyrimai: buvo ruošiama daug jų mišinių, aukštoje temperatūroje specialiose „kepyklose“ juos kaitindavome, formuodavome įvairius bandinius ir pačius geriausius variantus siūlydavome ministerijai. Per šiuos penkiasdešimt metų, be abejonės, daug kas pasikeitė. 1945 metais dar teko studijuoti logaritminės liniuotės discipliną... Tai buvo vienintelė prie-monė, kurią naudojome skaičiuodami sudėtingus kelių ir tiltų projektus. Vėliau institute atsirado labai didelė skai-čiavimo mašina – pirmasis kompiuteris. Labai pasikeitė ir keliai: šiandien iš sostinės ir į gimtąjį kaimą Kupiškio rajone važiuoju jau išasfaltuotu keliu. Ypač džiugina mūsų krašto svarbiausioji transporto arterija – Vilniaus–Kauno–Klaipėdos automagistralė, į kurią įdėtas didelis daugelio Kelių katedros absolventų indėlis“, – pasakoja doc. dr. Linas Vidugiris.

PIRMIEJI MOKSLINIAI TYRIMAI – BANDOMIEJI DANGŲ RUOŽAI KAUNO–GARDINO KELYJE

Nuo 1951 iki 1969 m. inžinieriai kelininkai buvo rengia-mi Kauno politechnikos institute. Nuo 1969 m. rudens semestro iki dabar – Vilniaus Gedimino technikos univer-sitete (tuomečiame VISI, VTU). Vienas iš esminių Kelių katedros mokslinės veiklos bruožų – glaudūs ryšiai su gamyba, kurie buvo plėtojami jau nuo pirmųjų katedros įsikūrimo metų. Nepaisant to, kad tarpukario Lietuvoje specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą kelių tiesimo srityje, buvo labai mažai, tokiais moksliniais darbais domėjosi inžinieriai entuziastai. Pirmuosius mokslinius darbus atliko inž. J. Gabrys. Jo iniciatyva Kauno–Gardino kelyje 1930–1931 m. buvo įrengti pirmieji asfaltbetonio ir cementbetonio dangų bandomieji ruožai.

Pirmąją ūkiskaitinę sutartį su Sąjunginiu kelių moks-linio tyrimo institutu Maskvoje sudarė katedros vyr. dės-tytojas A. Tamaševičius, kuris pagal tyrimų programą 1951 m. įrengė Lietuvoje 23 stebėjimo postus, stebėjo juose gruntų terminį režimą, gruntų tankio ir stiprumo svyravimus, sezonines iškylas užšąlant ir atšylant gruntui.

Kelių katedros materialinė bazė ypač sustiprėjo nuo 1965 m., kai Lietuvos automobilių transporto ir plentų ministerija pasiūlė katedros kolektyvui dalyvauti svarbiau-sių automobilių kelių tiesimo darbų kokybės kontrolėje. Taip katedra įsipareigojo pagal tam tikrus kelių valdybų užsakymus parinkti betono ir asfaltbetonio mišinių su-dėtis, tirti ir kontroliuoti betono ir asfaltbetonio gamyklų gaminamų mišinių sudėtis bei gaminamos produkcijos kokybę, grunto sutankinimą kelių žemės sankasoje ir t. t. 1965 m. katedra gavo užsakymus iš penkių kelių valdybų, o nuo 1967 m. pradžios net iš devynių – Kauno, Alytaus, Panevėžio, Ukmergės, Kybartų, Marijampolės, Kėdainių, Raseinių ir Kauno tiltų statybos valdybos. Ūkiskaitinių darbų metinė apimtis padidėjo iki 70 tūkst. rublių, o 1969 m. ji jau pasiekė 90 tūkst. rublių.

1969 m. Kelių katedrai persikėlus iš Kauno į Vilnių (VISI), darbai įgijo konkretesnę mokslinę kryptį. Metinė mokslinių darbų apimtis svyravo tarp 80 ir 90 tūkst. rublių. Šiuos darbus fi nansavo dvi ministerijos – Automo-

bilių transporto ir plentų bei Komunalinio ūkio. Per dar kitus du veiklos dešimtmečius Kelių katedros darbuoto-jai įsigijo arba pasigamino daugybę unikalių prietaisų, aparatų (įsigytų ir pasigamintų įrenginių vertė viršijo 135 tūkst.) ir toliau nagrinėjo kelių tiesimo darbų koky-bės problemas.

LIETUVOS MAGISTRALĖS SAVO PARAMETRAIS NENUSI-LEIDO VAKARIETIŠKIEMS STANDARTAMS

Kaip teigia tuometis Kelių katedros vedėjas doc. dr. Ka-zys Sakalauskas, Kelių katedra dirbo daug ūkiskaitinių, mokslinių darbų. Buvo ypač aktualūs kelių kokybės ir asfalto betono, bitumo, mineralinių medžiagų tyrimai. „Mūsų laboratorijoje ėmėme bandinius, juos tirdavome, projektavome asfalto mišinius. Tai buvo ne tik mokslinė, bet ir ūkinė veikla. Gaudavome daug lėšų iš ministerijos, vykdydavome duotus užsakymus. Daug bendradarbiau-davome su tuomečiais statybos trestais, atskiromis gamybinėmis įmonėmis. Beje, ministerijoje taip pat dirbo mūsų absolventai, todėl tokie ryšiai buvo abipusiai – kar-tu spręsdami kelių tiesybos problemas, kurdavome inova-cijas gamybai ir tobulindavome savo studijų programas. Norėčiau pabrėžti, kad mokslo ryšiai su gamyba buvo labai glaudūs jau tada.“

Doc. dr. Kazys Sakalauskas įsitikinęs, kad tikroji Lietu-vos kelių statybos istorija prasidėjo nuo Žemaičių plento statybos. Tuometis Automobilių transporto ir plentų ministras Vladislovas Martinaitis, vadovavęs kelių ir tiltų atstatymui po Antrojo pasaulinio karo, sukūrė kokybiškų kelių ir automagistralių tinklo viziją ir užtikrino jos įgy-vendinimo fi nansavimą iš centralizuotų fondų. Numatęs ateities poreikius, jis palaikydavo itin glaudžius ryšius su Maskvoje buvusių centralizuotų fondų vadovais.

„Dėl tokių subtilių aplinkybių Lietuvos automobi-lių magistralės savo parametrais nenusileido to meto vakarietiškiems standartams. Atsimenu, kaip kartą konferencijoje Švedijoje parodėme gražias Lietuvos kelių fotografi jas, o švedų mokslininkai paklausė: „O kur jūsų mašinos?“ Eismas Lietuvoje nebuvo didelis, tačiau daug toliau į ateitį žiūrintys kelininkai projektavo labai dideles Vilnius–Kaunas–Klaipėda automagistrales. Projektuojant šiuos kelius Maskvoje mūsų kelių inžinieriai išgirsdavo klausimų: „Kam vienoje atkarpoje du tokie dideli keliai?“ Mūsų kelininkai atsakydavę, kad vienas iš jų bus atsar-ginis... Ir tolimuose kraštuose lietuviai kelininkai garsėjo savo prestižine tvarka ir darbštumu. Teko pabuvoti ir Kolymos srityje (Šiaurės Rusija), kur mūsų specialistai tiesdavo kelius į naftos išteklių gavybos plotus. Statybos būriai iš Lietuvos važiuodavo ten pasisemti darbinės pa-tirties. Keliai buvo tiesiami žiemą, kadangi amžino įšalo žemėje vasarą buvo patvinusi pelkė“, – pasakoja ilgame-tis katedros vedėjas doc. dr. Kazys Sakalauskas.

KATEDROS VEIKLOJE – EUROPOJE ANALOGŲ NETURIN-TIS EKSPERIMENTINIS RUOŽAS

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, keitėsi norminių dokumentų bazė bei reikalavimai kelių tiesybos me-džiagoms, bandymo metodams, įrangai. Kelių katedros mokslininkai greitai įsijungė į kelių srities norminės bazės kūrimo procesus. Per dvidešimt dvejus Nepriklausomy-


Bandinių ėmimas

Matavimai kelyje

LAIK

O R

YŠ

IAI


LAIK

O R

YŠ

IAI

užsakymu ir koordinuojant VGTU Kelių katedrai, Pagirių gyvenvietėje įrengtas eksperimentinis ruožas. Įrengto eksperimentinių dangų konstrukcijų bandomojo ruožo skersinio profi lio parametrai atitinka III kelio kategoriją, dangos konstrukcija – III dangos konstrukcijos klasę pagal STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“. Bando-mąjį ruožą, kurio ilgis yra 710 m, sudaro 23 vienodo ilgio (30 m) ir vienas 20 m ilgio ruoželiai. Kiekviename ruoželyje įrengta skirtingos sudėties dangos konstrukcija. Trys 30 m ilgio ruoželiai yra vienodos dangos konstruk-cijos, tačiau jose įrengtos skirtingų rūšių geosintetinės medžiagos asfalto ir dangos pagrindo sluoksniuose. Kaip pagrindinė (bazinė konstrukcija) imta daugiausiai naudojama dangos konstrukcija. Ši eksperimentinis ruo-žas – Europoje analogų neturintis kelio dangų konstrukci-jų bandomasis ruožas.

SPECIALYBĖ, KURI REIKALINGA VISAIS LAIKAIS

Per devynių dešimtmečių gyvavimo istoriją Kelių katedrai teko nekart keisti adresą, pavaldumą, darbo pobūdį ir statusą. Lietuvos universitetas, Vytauto Didžiojo universi-tetas, Kauno politechnikos institutas, Vilniaus inžinerinis statybos institutas. Kelių katedra dirbo ir ne viename fakultete: Technikos, Statybos, Hidrotechnikos, Santech-nikos, Miestų statybos, Inžinerinių komunikacijų, Miestų inžinerijos ir Aplinkos inžinerijos fakultete. Kelių katedros mokslininkai į gyvenimą išleido 63 inžinierių kelininkų laidas – parengė 1 592 inžinierius, 848 bakalaurus, 505 magistrus.

bės metus Kelių katedros mokslininkai parengė arba buvo rengimo grupių nariai daugiau nei 60 norminių dokumentų: Lietuvos standartų, rekomendacijų, statybos taisyklių, reglamentų.

1999 m. kartu su Vilniaus miesto savivaldybe įkurta Automobilių kelių mokslo laboratorija. Pagrindinis šios laboratorijos tikslas – kelių tiesimo medžiagų, miesto gatvių ir automobilių kelių dangų konstrukcijų tyrimas, naujų technologijų taikymas, dangų eksploatacinių cha-rakteristikų tyrimas, rekomendacijų gatvių ir kelių tiesimo kokybei gerinti kūrimas.

Laboratoriją atestavusi Aplinkos ministerija suteikė teisę rengti automobilių kelių, geležinkelių ir tiltų projek-tus, atlikti autorinę ir techninę priežiūrą ypač svarbiuose statybos projektuose. 2000 m. laboratorijai suteikta teisė atlikti dalinę statinio projekto ekspertizę, techninę statinio ekspertizę bei fi nansinę ekonominę susisiekimo statinių grupės ekspertizę.

Laboratorija per savo veiklos dešimtmetį vykdė daugybę svarbių Lietuvos keliams mokslo tyrimo darbų: geosintetinių medžiagų taikymas dangų konstrukcijose, polimerais modifi kuotų bitumų panaudojimas asfaltbe-tonio savybių gerinimui. Besiplečiant mokslinei tyrimų veiklai, 2009 m. Kelių katedros Automobilių kelių mokslo laboratorijos pagrindu įkurtas Aplinkos inžinerijos fakulte-to Kelių tyrimo institutas

Vienas iš reikšmingiausių katedros mokslininkų projektų – automobilių kelių eksperimentinių dangų konstrukcijų bandomasis ruožas. 2007 m. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos

„Eismas Lietuvoje nebuvo didelis, tačiau daug toliau į ateitį žiūrintys kelininkai projektavo labai dideles Vilnius–Kaunas–Klaipėda automa-gistrales. Projektuojant šiuos kelius Maskvoje mūsų kelių inžinieriai išgirsdavo klausimų: „Kam vienoje atkarpoje du tokie dideli keliai?“ Mūsų kelininkai atsakydavę, kad vienas iš jų bus atsarginis...“


Kelininkų tiesiami keliai ir tiltai Vakarų Sibire po 1980 metų. Tolimuose kraštuose lietuviai kelininkai garsėjo savo prestižine tvarka ir darbštumu. Statybos būriai iš Lietuvos važiuodavo pasisemti darbinės patirties. Keliai buvo tiesiami žiemą, kadangi amžino įšalo žemėje vasarą buvo patvinusios pelkės

1970 m. atidaryta autostrada Vilnius–Kaunas. Au-tomagistralė buvo viena moderniausių magistralių tuometėje Sovietų Sąjungoje. Iki tol nebuvo tiesaus kelio nuo Kauno iki Vilniaus, nes dalį senojo ruožo užliejo Kauno marios

LAIK

O R

YŠ

IAI


LAIK

O R

YŠ

IAI

Žvelgiant į katedroje parengtų specialistų statistiką, aiškėja, kad kelių inžinerijos specialybė, nepaisant poli-tinių pokyčių, ekonominių nuosmukių ir pakilimų, yra ir bus reikalinga visais laikais.

„1995 m. atsigavo Lietuvos ūkis ir palaikant ryšius su verslu pavyko užsiauginti naujų specialistų kartą. Buvo metų, kai studentų kelininkų trūkdavo, kai į an-trosios pakopos studijas susirinkdavo tik 8 studentai. Tačiau vėliau kelininkų poreikis augo ir dabar kasmet bakalauro studijas baigia apie 100 studentų. Emigruo-jančių į užsienį nėra daug, Lietuvos rinką aprūpiname iš esmės, – teigia Kelių katedros vedėjas prof. dr. Alfredas Laurinavičius. – Daugelis mūsų studentų yra motyvuoti, žinantys, kokį darbą dirbs pabaigę studijas. Negalime teigti, kad rengiame lengvai įkandamas studijas: sunkus studijų procesas, tenka studijuoti daug techninių, „sun-kių“ mokomųjų dalykų, įvykdyti daug užduočių ir įveikti daug barjerų, tačiau nenuleidę reikalavimų kartelės, mes išlaikome gerą studijų kokybę, kuri ir pritraukia jaunus žmones.

Nelengva ir pati kelininko specialybė – ne iš tų roman-tiškųjų, kurios padeda tapti „žvaigždėmis“ ar garantuo-tų greitus didelius pinigus. Kiekvienam norėtųsi prie šv. Kūčių stalo suspėti ne užpustytu, klampiu, o švariu keliu. Todėl tikram kelininkui reikia ir tikro, nesuvaidinto patriotizmo jausmo.“

Kelių katedra šiandien bendradarbiauja su dviem kolegijomis – Kauno technikos ir Vilniaus technikos ir dizaino kolegija. Prieš trejus metus parengta išlyginamų-

jų studijų programa, todėl studentai, baigę kolegijas ir norintys turėti universitetinį išsilavinimą, gali studijuoti mūsų katedroje.

„Atsižvelgiame į gamybininkų nuomonę, pageidavi-mus, todėl į studijų programą įtraukėme kelių tiesybos medžiagų laboratorinius darbus (Kelių tiesybos medžiagų mokomojoje laboratorijoje). Įsteigėme Aplinkos inžine-rijos fakulteto mokslo padalinį – Kelių tyrimo institutą (Linkmenų gatvėje). Studentai institute gali atlikti įvairių bandymų, susipažinti su prietaisais, medžiagų savy-bėmis, atlikti laboratorinius darbus – su naujausiomis technologijomis susipažinti ne tik iš kelių inžinerijos vadovėlių. Galime pasidžiaugti, kad pirmosios pakopos išsilavinimas yra pakankamai fundamentalus ir studentai turi gerų galimybių magistro studijas tęsti užsienyje ar studijuodami giminingose magistrantūros studijų progra-mose mūsų universitete. Lietuvos kelių statybos įmonės pradeda dirbti ne tik vietinėje rinkoje, o ir Lenkijoje, Rusi-joje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje“, – pasakoja prof. dr. Alfredas Laurinavičius.

Kelių katedros vedėjas įsitikinęs, kad katedros moks-lininkų ir absolventų darbai duos impulsą dar ne vienam dideliam projektui.

Tobulinant kelių tinklą, katedros veikloje numatyti krašto kelių ir geležinkelių konstrukcijų bei statinių atitiki-mo Europos normatyvams tyrimai, kelių tiesimo medžia-gų, gatvių ir kelių dangų konstrukcijų tyrimai ir eismo saugumo Lietuvos automobilių keliuose gerinimas.■

Bandomojo ruožo dangos konstrukcijos sluoksnių tankinimas pneumatiniu volu


Bandomojo ruožo įrengimo eiga Kelio dangos įlinkių matavimai bandomąjame ruože

Bandinių iš kelio dangos ėmimas

LAIK

O R

YŠ

IAI


LAIK

O R

YŠ

IAI

PRAMYNĘS PĖDAS AUKŠTAJAI MOKYKLAI

Aleksandras Čyras buvo pir-masis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (anks-čiau VISI) rektorius. Pirmasis apsigynė habilituoto mokslų daktaro disertaciją. Buvo skaičiuojamosios statybinės mechanikos pradininkas ir pirmojo vadovėlio šia tema autorius. Jis – pirmasis aka-demikas tarp Lietuvos aukš-tųjų mokyklų rektorių apdo-vanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordi-nu. A. Čyrui pirmajam buvo suteiktas užsienio šalies Gar-bės daktaro vardas. Šį pava-sarį akademikas būtų peržen-gęs 85-erių metų slenkstį...


UNIVERSITETO REKTORIAUS GARBĖS KODEKSAS

„Aleksandras Čyras buvo aukštosios technikos mokyklos Vilniuje kūrėjas, mokslui ir idėjai atsidavęs žmogus. Jo veikla apėmė daug sričių, tačiau svarbiausios sritys, kurias ne visiems pavyksta suderinti, buvo trys: mokslinė veikla, vadovavimas aukštajai mokyklai ir dėstymas. Gra-žu ir teisinga minėti Lietuvai ir mokslui nusipelniusio žmo-gaus – akademiko Aleksandro Čyro jubiliejų jo gimtinėje. Šis jubiliejus svarbus ne tik Vilniaus Gedimino technikos universiteto, bet ir Lietuvos akademinei bendruome-nei“, – šventiniame renginyje Merkinėje kalbėjo VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas. Pratęsdami rektoriaus prisi-minimus apie savo mokytoją Aleksandrą Čyrą, Merkinės

V. Krėvės gimnazijoje surengtame minėjime kalbėjusieji pabrėžė akademiko žmogiškumą, diplomatiškumą, o kar-tais ir reiklumą, peraugdavusį į kategoriškumą. Jaunystės ir studijų draugai papasakojo apie jo gabumus, pomėgį muzikuoti, garbingą elgesį. Visa Čyrų giminė Merkinėje iki šiol laikoma garbingo elgesio etalonu.

Prisimindami Aleksandro Čyro gyvenimo kelią jo bendražygiai nenutylėjo sudėtingo sovietinio laikotarpio. Jau vien tai, kad rektorius buvo akylai stebimas ir paste-bimas, jam, vadovui, nebuvo lengva. Atsakyti už mokslą ir mokymą, pritraukti į naujai kuriamą aukštąją techni-kos mokyklą mokslinį potencialą – gerus specialistus, sustyguoti naujos mokymo įstaigos struktūrą, vadovauti dideliam kolektyvui. Tai tik dalis jo pareigų...

Po šv. Mišių Merkinės bažnyčioje miestelio bend-ruomenė ir atvykę svečiai pasuko link akademiko A. Čyro gimtųjų namų

LAIK

O R

YŠ

IAI


Kaip akademikas suvokė savo atsakomybę prieš mokslą? Ką išgyveno kopdamas į mokslo viršukalnę – kurdamas matematinių optimizacijos metodų panaudoji-mą statybinėje mechanikoje?

Visa tai ir dar daugiau liko nerašytame pirmojo rekto-riaus Aleksandro Čyro Garbės kodekse. Kad šiam kodek-sui akademikas nenusižengė, minint jubiliejų Merkinėje, kolegos ir bičiuliai patikino ne kartą.

„ŽENGTI PRAMINTOMIS PĖDOMIS...“

Gegužės 11 d. Merkinėje vyko akademiko Aleksandro Čyro 85 metų sukakties minėjimas, prasidėjęs šv. Mi-šiomis Merkinės bažnyčioje. Po to miestelio gyventojai kartu su A. Čyro artimaisiais – broliu Petru, dukra Rūta, sūnumis Vytautu ir Gediminu, universiteto atstovais ir akademiko bičiuliais dalyvavo atidengiant memorialinę lentą prie Čyrų šeimos namo bei gatvės, kuri nuo šiol vadinsis Aleksandro Čyro gatve. Paskui visi rinkosi Merki-nės V. Krėvės gimnazijoje, kur mokėsi, o dabar Galerijos garbės nariu yra akademikas Aleksandras Čyras. Gimna-zijos salėje prisiminimais apie A. Čyrą dalijosi jo brolis, VGTU Darbo saugos ir priešgaisrinės katedros profesorius Petras Čyras, studijų draugai, buvę bendradarbiai.

Pranešimą apie akademiko mokslinę veiklą skaitęs VGTU Medžiagų atsparumo katedros vedėjas prof. habil. dr. Rimantas Kačianauskas priminė apie A. Čyro nuopel-nus matematinio programavimo ir optimizavimo, disipa-

tyviųjų konstrukcijų mechanikos, plastiškumo teorijos srityse.

„Kas yra akademikas? Tai žmogus, sukūręs mokslo mokyklą, o tos mokyklos pradžia – idėja. Skaičiuojamo-sios mechanikos pradininkas, Lietuvos statybinės mecha-nikos mokslinės mokyklos kūrėjas Aleksandras Čyras savo mokiniams visada pabrėždavo, kad svarbiausia turėti idėją“, – prisiminė prof. R. Kačianauskas.

Buvo prisimintas ir kitas A. Čyro nuopelnas: sovieti-niais laikais kompiuterizacija buvo ne visiems priimtina naujovė, tačiau rektorius užsispyrusiai ją diegė ne vien studentams mokyti, bet ir moksliniams darbams universi-tete. Laikas parodė, kad jis buvo teisus. Akademikas pali-ko tvirtus pagrindus, leidusius jo įpėdiniams, buvusiems universiteto rektoriams, toliau plėtoti ir stiprinti aukštąją technikos mokyklą Vilniuje.

Du dešimtmečius VGTU dirbęs profesorius Petras Čyras negailėjo šiltų žodžių apie savo brolį, kuris atstojo tėvus ir buvo tikras autoritetas. „Man jis buvo kaip tėvas. Trylikos metų netekau tėvo, o septyniolikos – mamos. Brolis ir sesuo rūpinosi manimi. Jie tapo mano globėjais, padėjo žengti mokslo keliu“, – minėjimo pabaigoje sakė Varėnos r. mero pavaduotojas Vidas Mikalauskas.

Daug gražių žodžių buvo pasakyta apie akademiką, o juos tarsi apibendrino Varėnos rajono mero pavaduotojo Vido Mikalausko mintys: „Geriausias Aleksandro Čyro atminimo įamžinimas – žengti profesoriaus pramintomis pėdomis. Merkinės jaunimas tai gali padaryti.“

Merkinės Švč. Mergelės Mari-jos ėmimo į dangų bažnyčios kunigas Robertas Rumšas pa-šventino Čyrų šeimos namą ir atminimo lentą

LAIK

O R

YŠ

IAI


LAIK

O R

YŠ

IAI


PATIRTYS. IŠ JUOZO STRAŽNICKO KNYGOS „AKADEMI-KAS ALEKSANDRAS ČYRAS. GYVENIMO SPALVOS“

Akademiko Aleksandro Čyro sūnus doc. dr. Vytautas Čyras:

„Pabandykime atsakyti į klausimą, ar mokslas gali būti tikslas per se? Kaip procesas, o ne kaip rezultatas? Atsakytume „taip“ – mokslas kaip kūrybiškumo realiza-vimo procesas. Tėvo gyvenimas – tai atsakymas „taip“. Tarp mokslo ir mokymo grandinės rezultatų svarbiausias yra žmogus. Kūrybiškumas mokslo procese yra neginčija-ma vertybė. (...)

Tėvas dėjo pastangas, kad mokykla ne tik neišsektų, bet būtų nuolat turtinama. Mums lieka priesakas neleisti mokyklai išsekti. Dabar pagundų ją nusausinti yra daug. Galim stebėti, kaip žvejojamos kitų užaugintos žuvys; kaip kreipiama upelio vaga, savanaudiškus tikslus pri-dengiant altruizmą imituojančiais žodžiais; kaip viliojama netikra šviesa į įtartinus tvenkinius. (...)

Tėvas turėjo tikslą. Jeigu bandytume šį tikslą su-skaidyti į potikslius, tai gautume darbų akordą. Tėvas

lygiagrečiai dalyvavo daugelyje procesų ir įgyvendino šiuos potikslius – visai nesvarbu, ar aiškiai išreikštus, ar neįvardytus. Tokia plati procesų aibė išlieka pavyzdžiu.

Išskirtume, kaip teko stebėti Tėvo darbą su mokiniais. Tėvo vadovautų disertacijų lentynos ilgis dabar atrodo neįtikėtinai. Sakytum, Tėvas buvo neišsenkamas kūry-biškumo šaltinis. Bet veikiausiai darbas su mokiniais gali praturtinti abi puses. Tai suprantame kaip abipusę vertybę – mes gauname, kai duodame.

Ir dar – pagarba mokiniams. Institute visada buvo be galo daug procesų, neapsieinančių be Tėvo. Todėl bendradarbius ir mokinius tekdavo kviestis į namus ir čia kartu su jais dirbti. Nenusipelniusiems tokios pagarbos namų aura būtų nepasiekiama.“

▪„Jis buvo griežtas mokslinio darbo vadovas. Mes, aspi-rantai, privalėjome kartą per mėnesį atsiskaityti už savo atliktus darbus. Jeigu, jo nuomone, darbo padaryta mažai ar neteisingai, tai labai bardavo, žadėdavo net atimti inžinieriaus diplomus (už tinginystę ar dalyko neišmany-mą). Bet jei darbas atitiko mokslų kandidato disertacijos

Atidengiamas akademiko Aleksandro Čyro vardo gat vės pavadinimas

LAIK

O R

YŠ

IAI


LAIK

O R

YŠ

IAI„Gražu ir teisinga minėti Lietuvai ir mokslui nusi-

pelniusio žmogaus – akademiko Aleksandras Čyro jubiliejų jo gimtinėje“, – kreipdamasis į iškilmių da-lyvius, sakė VGTU rektorius A. Daniūnas

Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra lin-kėjo jaunimui sekti kraštiečio akademiko A. Čyro pėdomis


reikalavimus, reikalaudavo tuoj jį užbaigti, įforminti ir ginti. „Dailinti bus galima po gynimo“, – sakydavo. Palyginti su kitų profesorių aspirantais, mes, A. Čyro auklėtiniai, savo darbus gindavome nesunkiai. Oponentai žinojo, kad A. Čyro aspirantų darbuose „chaltūros“ nėra, kad tai žinomo mokslininko mokiniai... Jis labai gerai numatyda-vo planuoto mokslinio darbo perspektyvą“, – prisimena doc. dr. Juozas Nagevičius.

▪A. Čyras mokėjo įžvelgti žmonių talento kibirkštį ir iš jos įpūsti kaitrią liepsną. Jis nesišvaistė į dešinę ir kairę „vadovaujančiais kadrais“, todėl prorektoriai, fakultetų dekanai keitėsi retai. Metams bėgant išmoko užgniauž-ti nuoskaudą, sugebėjo atleisti, neprisiminti praeities šešėlių. Tačiau ar turėjo komandą, kaip ją įsivaizduojame šiandien, kažin...

▪„Mokslo aukštumos pasiekiamos tiktai sąžiningu ir sunkiu darbu. Ši tiesa yra istorijos patvirtinta ir bet koks jos ignoravimas baigiasi nesėkme.“ Tai akademiko Alek-sandro Čyro žodžiai. Jie pasakyti kūrybinės ir mokslinės brandos metais.

Administracinės pareigos, biurokratinė rutina, valios stoka pražudė ne vieną talentą, daug vilčių teikusį moks-lininką. A. Čyras sugebėjo išlikti lyderis tris dešimtmečius, savo srityje jis tebėra nepralenktas iki šiol.

„Niekada nebijojau oponentų, kurie turi kitokių moks-linių motyvų. Tikiu, kad mokslas (apskritai) ir matematika (konkrečiai) turi pakankamai būdų laikui bėgant atskirti pelus nuo grūdų, tikrą mokslinę tiesą nuo paklydimo... Tačiau visada bijojau, o kartu ir pykau ant tokių žmonių, kurie mąsto konservatyviai. Senos tiesos visiems įpras-

tos, jos jau turi pilietines teises, todėl naujovės daug lėčiau ir sunkiau skinasi kelią į gyvenimą ir praktiką... Žinoma, ir pats kūrėjas negali sėdėti ir sudėjęs rankas laukti, kol jo tiesa, moksliniai teiginiai ras šį kelią...“ – sakė A. Čyras.

▪Prof. habil. dr. Juozas Atkočiūnas: „Tai buvo solidus žmogus, darbštus, ne plepys, ne grasintojas ar intrigan-tas. Bet artistinių gabumų turėjo, sugebėdavo vaizduoti griežtą, labai supykusį, kai širdyje iš tikrųjų kvatojo, arba labai nuolankų ir dėmesingą (dažniausiai – valdžiai), o iš tikrųjų vidumi, manyčiau, kunkuliavusį kitokiais jausmais. Bet niekada iš jo veido to nepajusi, nepamatysi, daug metų turėjo praeiti, daug bendrų darbų reikėjo nudirbti, kad suvoktum. A. Čyras mokėjo organizuoti bet kokį – administracinį ar kūrybinį – darbą. Galima būtų pasakyti, kad jis buvo neeilinio talento vadybininkas.

Pirmasis aukštosios mokyklos rektorius Aleksan-dras Čyras buvo ne tik žinomas mokslininkas, bet ir vaka-rietiško sukirpimo žmogus – intelektualas, laisvai kalbąs rusiškai, vokiškai, lenkiškai, pakankamai gerai angliškai. Toks gėdos nepadarys...“

▪„Aleksandras, atvažiavęs į Maskvą ir atlikęs būtinus reikalus, visada bėgdavo prie Didžiojo teatro atliekamo bilieto“, – pasakojo doc. R. Sakalauskas. Ne vienoje nuotraukoje jį matome su muzikais, aktoriais, rašytojais. Įžymusis Vaclovas Daunoras, kartą užstalėje išgirdęs, kaip A. Čyras parodijuoja vieną garsų dainininką, susiža-vėjęs pasakė: „Profesoriau, Jūs turite Dievo dovaną – ab-soliučią klausą...“ ■

Prie A. Čyro namo, iš kairės: akademiko brolis Pet-ras Čyras, VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas, mer-kėniškė Onutė Volungevičienė, dukra Rūta Vaiciuke-vičienė-Čyraitė, sūnūs Vytautas ir Gediminas Čyrai, dukterėčia Vilija Remeikienė

LAIK

O R

YŠ

IAI


„Niekada nebijojau oponentų, kurie turi kitokių mokslinių motyvų. Tikiu, kad mokslas (apskritai) ir matematika (kon-krečiai) turi pakankamai būdų laikui bėgant atskirti pelus nuo grūdų, tikrą mokslinę tiesą nuo paklydimo... “

Akademikas Aleksandras Čyras

LAIK

O R

YŠ

IAI


STEBĖTIGYVENIMĄ

Edita Jučiūtė

„Viena yra praleisti gyvenimą, kita – gyvenimą stebėti. Kai ste-bime gyvenimą, atrandame jame visko labai daug“, – sako Me-chanikos fakulteto Mašinų gamybos katedros dėstytojas prof. dr. Vytautas Bučinskas. Studentų itin mėgstamas dėstytojas džiaugiasi dviem dalykais: galimybe kurti technologijas ir maty-ti, kalbant jo žodžiais, pačius šviesiausius jaunų žmonių veidus: „Net jei kartais studentai ir nuvilia, nors kartais yra ne tokie, ko-kius juos norėtume matyti mes, dėstytojai, vis tiek tai yra švie-sūs veidai. Palyginkite dėstytojo ir gydytojų ar policininkų darbą, kurie kiekvieną dieną susiduria su ekstremaliomis sąlygomis.“

Banalus, bet labai svarbus klausimas – kaip gebate sulaukti tiek daug studentų dėmesio ir palankumo?

Niekas taip studentų gerai neveikia, kaip sąžiningas požiūris į juos. Nereikia su studentais elgtis nei labai familiariai, nei labai formaliai. Pastebiu, kad studentai labai vertina teisybę, kada dėstytojas nebando būti labai savas, o suteikia kiek įmanoma daugiau žinių. Tai yra sie-kiamybė. Žinoma, tai ne visada pavyksta. Jeigu studentai žino, kad dėstytojas jų nekvailina, atsiveria visai kita bendravimo kokybė. Kvailų studentų nėra, yra tik studen-tai, kuriems trūksta žinių, kurių gabumai buvo apleisti dar mokyklos laikais, su kuriais niekas paprastai ir žmogiškai nepakalbėjo.

O jeigu dėstytojas nekvailina savo studentų, o šie jį visgi nuvilia?

Būna, kad studentai nuvilia. Tai profesijos dalykas. Juk ir gydytojai nepagydo visų, tačiau ir toliau dirba. Norint nusivilti, reikia labai daug tikėtis... Tiesiog dirbant profesionaliai reikia žinoti, kad gali atsitikti ir taip. Tačiau būna ir atvirkščiai – būna atvejų, kad studentai, besimo-kę labai prastai, susidomi kokia nors tema. Tokie žmonės

būna arba labai kūrybingi, arba turintys didelį potencialą, bet jiems nuobodu studijuoti pagal įprastus standartus.

Kaip Jūs atrandate tuos, kurie turi tą didelį potencia-lą, su kuriais vėliau kuriate robotus?

Tiesiog yra žmonės, kurie domisi daug kuo, nebūtinai robotais. Juos pastebiu bendraudamas, kalbėdamasis. Jei bendraučiau formaliai, turbūt neatrasčiau. Girdžiu nuomones, kad šiandien studentai kitokie, pagedę. Nesutinku. Kiekviena studentų karta yra kitokia, bet visi jie yra laukiantys, bijantys, besidomintys, kartais norintys pergudrauti dėstytojus. Aš dar daug ko norėčiau sulaukti iš savo studentų, bet iš esmės esu jais patenkintas ir dabar. Mūsų profesija yra sunki, tačiau kas ją išmano ir gauna diplomą, be darbo nebūna.

Tam, kad jauni žmonės atrastų save, jie turi kuo nors domėtis, turi turėti hobį. Šis žodis šiandien jau primirš-tas, kaip ir jaunųjų technikų būreliai. Jei turėtumėme būrelius, galėtumėme pasiekti daug daugiau. Nesvarbu, koks hobis – aviamodeliavimas, radijo ryšio technika, agronomija ar ūkininkavimas – svarbu, kad jis yra. Jauni žmonės, kurie turi kokį nors pomėgį, bus motyvuoti studentai jau vien dėl to, kad patys gyvenime jau yra ką M

INTY

S


MIN

TYS



MIN

TYS

nors nuveikę. Būtent dėl to fakultete planuojame atidaryti savarankiškų studentų darbų laboratoriją, kur studen-tai galėtų patys pasigaminti jiems reikiamas detales ar tiesiog turėtų stalą savo kūrybai. Kūrybingi, besidomintys studentai yra didžiausias mūsų turtas.

Prieš porą metų Jūsų studentai buvo sukonstravę robotą „Geležinį vilką“. Kaip susiklostė šių studentų robotistų gyvenimai?

Šiandien visi jie užima atsakingas pareigas. Vienas iš jų vadovauja Grigiškių mechatronikos padaliniui, kitas dirba įmonėje cecho vadovu, dar vienas dėsto aukštes-niojoje mokykloje, kuo aš irgi labai džiaugiuosi, manyčiau, bus labai geras dėstytojas.

Stebėdamas savo geriausių studentų likimus, įsitiki-nau, kad geri, dirbantys, aktyvūs jauni žmonės būtinai suranda ir jų vertą darbo vietą.

O gal tik pradėję dirbti gamyboje studentai supranta, ar jie pasirinko tinkamą profesiją?

Deja, taip ir yra. Kiek tenka pastebėti, jauni žmonės, baigę vidurinę mokyklą, mažai žino apie savo būsimąją profesiją, todėl ją renkasi labai atsainiai – kur pavyko įstoti, kur draugai nuėjo, kur kažkas kažką patarė. Iš es-mės jie renkasi profesiją realiai nežinodami, kokia ji yra. Mechanikos fakultetas – sunki vieta. Ne blogąja to žodžio prasme, bet reikalauja fundamentinių matematikos, chemijos, fi zikos, gamtos mokslų žinių.

Dėl įvairių aplinkybių į mūsų fakultetą anksčiau patekdavo blogiau besimokantys mokiniai. Šiuo metu pastebime tendenciją, kad į mūsų fakultetą ateina geriau besimokantys abiturientai, kurie vėliau tampa ir geres-niais studentais. Sovietiniais laikais merginų Mechanikos fakultete beveik nebuvo. Tai buvo dėl visuomenės ste-reotipų. Dabar į mechanikos specialybę merginos stoja. Dažniausiai pasirenka pramonės technologijų speciali-zaciją, tačiau mechatronikos specializacijoje jų nėra. Tai rodo jaunų žmonių brandą, kadangi ši specialybė nėra moteriška. Galbūt galima surasti kokių nors merginoms tinkamų nišų, tačiau jų yra nedaug. Teks nemažai laiko praleisti dirbtuvėse, gamyklų cechuose, daug bendrauti su darbininkais. Tai nežavi merginų, joms tokioje aplinko-je būna kelis kartus sunkiau.

Esate minėjęs, kad inžinieriaus profesija apipinta stereotipais.

Diplomuotas mechanikos mokslų inžinierius yra nuskriaustas įvaizdžio prasme. Vyrauja stereotipas, kad vadybininkas, teisininkas – gražiai atrodantis, baltais marškiniais, prabangiu kostiumu, dirba gražioje konto-roje, kurioje kavą atneša dailios merginos. Teisininkas jaučiasi įvertintas, tuo tarpu fundamentinius mokslus krimtęs inžinierius patenka į ne tokį patrauklų įrenginių, gamyklų pasaulį. Didelis klausimas, kuris iš šių dviejų pasaulių iš tikrųjų yra patrauklesnis, bet išties egzistuoja stereotipas, kad inžinierius išeina į menkesnės vertės aplinką. Dėl to iš pirmo žvilgsnio menkesnė atrodo ir pati specialybė. Deja, toks stereotipas egzistuoja. Palyginkime skirtingų pareigų atsakomybių vertes: jei mūsų absolven-

tas eina notaro padėjėjo pareigas, kur nereikia didelio išsilavinimo, tai tokios pareigos duoda didesnį pelną nei darbas gamykloje, kur esi atsakingas už tikrą gaminį, kurį sugadinus bus išskaitoma iš algos. Inžinierius pramo-nėje susiduria su konkrečia spręstina problema, kuriai reikalingas ir jo protas, ir intelektas, ir išsilavinimas, ir išradingumas. Tada dauguma inžinierių turbūt pagalvoja: „O kam to reikia? Gal geriau ką nors pardavinėti?“ Taip didelė dalis inžinierių mieliau pradeda atstovauti įmo-nėms ar įsitraukia į prekybos verslą.

Yra ir kitų problemų, apie kurias mes dar mažai šne-kame. Atsiradus didelei automatizacijai, žmonės nustoja dirbti kartu. Dėl to inžinieriui tenka vienam priimti spren-dimus ir už juos atsakyti. Tai labai slegia. Pavyzdžiui, inžinieriui tenka važiuoti į gedimo vietą ir vienam atsakyti už visą pataisytą sistemą. Lietuvoje tai dar nėra dažnas reiškinys, bet mes sparčiai artėjame prie vakarietiško gamybos ir gyvenimo būdo, mums tenka daryti tai, kas daroma ten. Ryšiai, bendra gamyba, tie patys naudojami mechanikos produktai mus susieja nematoma gija.

Kalbant dramaturgijos terminais, ar Jūsų darbe yra dramatizmo?

Dramatizmo yra į valias. Bet klausimas, ar visas tas dramatizmas yra reikalingas? Didžioji dramatizmo dalis yra banali, susijusi su biurokratinių dokumentų pildymu. Stovint prieš auditoriją ir bendraujant su studentais dra-matizmo nebūna, o įdomių dalykų yra daug.

O ar nėra dramos, kai darbdaviai išsako dideles pretenzijas dėl menkų praktinių specialistų žinių, o visą gyvenimą Mechanikos fakultete dirbę dėstytojai priversti ginti mechanikos mokslų teorijos fundamentą?

Abi pusės ne visai teisios. Pradėsiu nuo verslininkų. Dar visai neseniai didelė dalis verslininkų labai atsainiai žiūrėjo į savo darbuotojus. Noras maksimaliai išnaudoti darbuotojus verslininkus vertė diplomuotus, magistro laipsnį turinčius inžinierius sodinti į kasas prekybos cen-truose. Verslininkams taip buvo patogu – dėl to, kad toks žmogus jau yra disciplinuotas, įgijęs gerą bendrąjį išsilavi-nimą. Aukštąjį mokslą pabaigęs darbuotojas naudinges-nis daugeliu atvejų, tačiau tokio išsilavinusio kasininko darbo rezultatas buvo santykinai primityvus – aptarnauti klientus. Kai verslininkams prireikė ne tik pirkti ir parduo-ti, bet ir ką nors konkretaus pagaminti, prireikė ir dides-nio intelektinio potencialo darbuotojų. Tada ir sulaukėme pretenzijų iš verslininkų. Tačiau skamba keistokai, kai darbdaviai, ketindami kvalifi kuotiems inžinieriams mokėti 1 000 litų, skundžiasi, kad nėra specialistų...

Kita vertus, verslininkai teisūs. Kaip man būtų sunku, turiu pripažinti: taip, mes išleidžiame žmones be kai kurių žinių. Tai nėra pasiteisinimas, bet visgi viena iš to prie-žasčių – menkos žinios įgytos mokykloje. Mokyklos žinių kritimas ypač juntamas studentų masėje. Yra itin geras mokyklas baigusių studentų, tačiau vidutinis žinių lygis prastėja. Tai, matyt, lėmė mokymo programų pakeitimas. Pavyzdžiui, aš, baigdamas 11 klasę, per savaitę turėjau 5 valandas matematikos, 4 – fi zikos, 3 – chemijos ir labai daug lietuvių kalbos pamokų... Dabartiniai mokiniai tokios prabangos nebeturi. Dabar normalu, kad žodžio


MIN

TYS

rengiamų inžinierių kompetencijos. Šis darbdavys darbui savo vadovaujamoje įmonėje pasirenka geriausius mūsų studentus. Kodėl? Pirma, jis turi žmogiškąją išmintį, išmano, ką gali ir ko negali atlikti ką tik studijas pabai-gęs inžinierius. Antra, jaunas žmogus, įsiliejęs į dirbantį kolektyvą, labai greitai mokosi. Trečia, jaunas inžinierius klaidas, kurias padaro dirbdamas, labai greitai išsitaiso ir po poros metų jau pats pradeda projektuoti konkrečius gaminius.

Vadinasi, jauni inžinieriai tobulėja jausdami žmogiš-ką darbdavių ir dėstytojų pagarbą?

Taip, per gražius žmogiškus santykius ir tvarką. Tai, ko gero, lemia daugiausiai. Be abejonės, yra nesėkmingų studentų, kurie į Mechanikos fakultetą ateina laikinai ar jaučiasi esantys ne savo vietoje. Tačiau jei jaučiasi netin-kantys čia, nereikėtų manyti, kad jie netinkami niekam. Tokiems studentams tiesiog dar reikia ieškoti savęs ir nepabijoti po pirmojo ar antrojo kurso eiti ten, kur jausis daugiau reikalingi.

Reikėtų savęs paklausti, kiek žadintuvų išardžiau, o kiek dulkių siurblių, ar man buvo įdomus pats veiki-mo principas, ar tiesiog nesukdamas galvos norėjau, kad greičiau pradėtų veikti? Jei nėra įdomu, kaip veikia mechanika, nereikia priverstinai studijuoti ir mechani-kos mokslų. Juk kam įdomu dainuoti, tas dainuoja, kam įdomu šokti – tas ir šoka...

Kitas veiksnys, kuris klaidina net ir galinčiųjų tapti ge-rais inžinieriais pasirinkimą, yra ne visai teisingai formuo-jama viešoji nuomonė.

Kokia viešoji nuomonė?

Visuomenėje dažnai girdime tokias stereotipines min-tis: „Dirbti pramonės įmonėje – ne prestižas“, „Techniniai mokslai – antrarūšiai“... Žodis „technokratas“ dažniau-siai pateikiamas neigiamame kontekste.

Jei turėtumėte galimybę viešojoje erdvėje populia-rinti mechanikos specialybes, pavyzdžiui, turėdamas 10 sekundžių tiesioginio eterio „Panoramoje“, ką pasakytu-mėte savo būsimiesiems studentams?

Žmonės, jaučiantys savyje potencialą ir galų gale norintys uždirbti savo protu, stokite į mechanikos mokslų specialybes. Mokytis teks sunkiai, dirbti irgi bus ne-lengva, bet atminkite, jūsų rankos gali būti tepaluotos, bet ne kraujuotos, o sąžinė švari. Pasakyčiau taip, kaip kad nuo senų laikų yra sakoma: „Dievas kalviui duoda šimtą gyvenimo metų, nors jis ir sunkiai dirba.“ Tai – vie-na universaliausių specialybių.

Nebūtinai mašinų gamybos įmonėse, o ir daugelyje kitų įmonių, kuriose yra kokie nors įrenginiai, mechanikai visada bus reikalingi. Profesija nėra lengva, bet patikima. Kas nori būti visame pasaulyje vertinamos ir patikimos specialybės atstovas, turi atvažiuoti pas mus.

Jauniems žmonėms dar taip pat svarbu žinoti, kad mechanikos inžinerija – kūrybinė specialybė, kūrybos forma, turinti savotišką žanrą. Tik mūsų specialybėje, lyginant su kitomis, ir kūrybos, ir žinių santykinai yra labai daug.

pagarbiai galūnė rašoma su „ei“... Vadinasi, bendrosios abiturientų žinios nėra pakankamos. Keitėsi pamokų sistema, keičiamos programos, vis kitaip tampoma pamokų paklodė – kiekvienas vis į savo pusę. Tai, mano nuomone, ir lėmė nepakankamas mokinių žinias. Prie mūsų senų ir naujų problemų pridėjus senas ir naujas darbdavių pretenzijas ir prasideda drama...

Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad Lietuvos pra-monė sužlugdyta. Ar ne dramatiška ruošti specialistus pramonei, kurios nėra?

Visuomenėje yra daug mitų. Jie ir teisingi, ir neteisin-gi. Nereikėtų pamiršti, kad sovietiniais laikais buvo itin išplėtota karo pramonė, kuri šiandien natūraliai būtų nekonkurencinga. Vėliau istoriniai privatizacijos ratilai nubangavo nusinešdami daug pramonės įmonių. Nepri-klausomybę atgavusi Lietuva pramonės verslą pradėjo nuo labai mažų sektorių – nuo mažų lentpjūvių, smulkių įmonių. Tada atėjo vadinamoji teisybės valanda... Dabar randasi – ne kaip grybai po lietaus – bet visgi randasi įmonės, kuriose yra kas nors kuriama, o ne perkama par-duodama. Tokios įmonės dar negamina savo produkcijos, bet jau gamina atskirus komponentus, atgyja mašinų gamybos, baldų pramonė. Gaila, kad pigi produkcija iš Rytų vis dar žlugdo mūsų lengvąją pramonę. Man asme-niškai labai gaila, kad sužlugo linų perdirbimo pramonė, kuo mes buvome garsūs, kad nebėra paprastų vilnos karšyklų... Mūsų pramonės siekiai kartais tokie imperi-niai ir globalūs, o visai nėra mažų, paprastų cechelių... Juk važiuojant per Vokietijos, Prancūzijos žemes dažnai pamatysite vieno miestelio kepyklėlę, vieno miestelio mė-sinę, pieninę. Tuo tarpu mūsų krašte pieninė yra ten, kur vežamas pienas net iš Lenkijos, kad ta galinga pieninė galėtų veikti... Nekritikuoju, bet tų mažų pramonės įmo-nių pasigendu. Matyt, yra monopolis prekybos centruose, kuris užmuša smulkiųjų verslininkų iniciatyvą. Mūsų pramonė šiandien jau turi fi nansinių pajėgumų, tačiau dar trūksta intelektualinio potencialo. Ir jis dar, deja, nėra paklausus.

O ar mechanikos inžinieriai, baigę studijas VGTU Me-chanikos fakultete, gali sukonstruoti Jūsų minimą linų karšyklą ar suremontuoti tešlos minkymo mechaniz-mą tai mažai miestelio kepyklėlei? Kokia jaunų, ką tik baigusių studijas, mechanikos inžinierių kompetencija?

Jaunas inžinierius, tik pabaigęs studijas, dar neturi tiek patirties. Jo padarytuose projektuose bus daug klai-dų. Tai kaip pirmokas, kurio rašomame diktante yra daug rašybos klaidų, tačiau penktokas jau tokių klaidų nebe-daro. Tik baigęs studijas inžinierius ir yra tas pirmokas. Jei darbdavys tik pabaigusiam inžinieriui duoda projek-tuoti inžinierinius dalykus, jau po poros metų klaidų jo projektuose nebelieka. Neteisinga inžinierių statyti prie staklių. Diplomuotam inžinieriui ten ne vieta. Jei darbda-vys nori gero inžinieriaus, tegul jis – tebūnie ir su pirmo-mis klaidomis – mokosi projektuoti inžinerinius dalykus.

Pateiksiu teigiamą pavyzdį. Mūsų mėgstamiausia absolventų darbovietė – įmonė „Intersurgical“, gaminanti pasaulinio lygio protezus, medicinines mašinas. Įmo-nės vadovas Sigitas Žvirblis neturi pretenzijų dėl mūsų

MIN

TYS


Mechanikos moksluose yra santykinai labai daug kūrybos?

Taip. Tikrai labai daug yra kūrybos. Kiekvienas spren-dimas reikalauja ir improvizacijos, ir žinių, ir net techni-nės intuicijos. Techninė intuicija – klasikinė sąvoka, su kuria supažindiname ir savo studentus. Tai vidinėmis pastangomis rastas sprendimas, kai žmogus nežino, bet randa sprendimą. Tokį kūrybinį mąstymo būdą puikiai buvo įvaldęs Henris Fordas.

Techninė intuicija – patirtis ar dar kas nors daugiau?

Tai sinerginis dalykas – ir patirtis, ir išsilavinimas, ir dar kažkas kita... Žinote, išsilavinimas turi ir vadinamąjį neigiamą efektą – išsilavinimas duoda žinių, ko daryti negalima, arba duoda žinių, kaip eiti vienu ar kitu keliu. Išsilavinimas – taisyklių rinkinys. Pavyzdžiui, kol neiš-moksime gruzinų kalbos abėcėlės, negalėsime skaityti gruziniškų žodžių. O štai suvokti perskaitytą mintį reikia daugiau pastangų. Tai galioja ne tik mechanikos moks-luose, bet ir visose kitose srityse, todėl neigti intuiciją yra mažų mažiausiai trumparegiška.

Kaip įdomiai pateikti mechanikos mokslų žinias?

Nėra mašinos, kuri pateikia informaciją. Pirmiausia svarbus pats žmogus, asmenybė, kuri geba bendrauti su auditorija arba ne. Jei dėstytojo kalba nėra skurdžiai biu-rokratinė, tai jau yra trys ketvirčiai darbo. Antra, dėstyto-jai turi būti ne išmokę, o iš esmės supratę savo dėstomą dalyką. Trečias veiksnys – pati studentų auditorija. Jei studentai nieko nesupranta, jiems negali būti ir įdomu. Mechanikos mokslai reikalauja žinių ir supratimo. Netu-riu įrankio, kuriuo galėčiau pamatuoti, vis dėlto, mano manymu, šiuo metu studentų intelektualinis lygmuo paki-lo, tačiau žinių lygis ir žinių kokybė – stipriai smuko.

„... suvokti perskaitytą mintį reikia daugiau pastangų. Tai ga-lioja ne tik mechanikos moksluose, bet ir visose kitose srityse, todėl neigti intuiciją yra mažų mažiausiai trumparegiška...“

O ką Jūs tada vadinate intelektu?

Intelektas – žmogaus gebėjimas suvokti ir naudotis informacija. Jei žmogus turi informacijos, bet nesugeba ja naudotis, tai jis ir neturi intelekto. Pacituosiu I. Kanto sentenciją iš jo veikalo „Spekuliatyviojo proto kritika“: „Žmogus, turintis žinių ir nesugebantis jomis naudotis, yra kvailas...“

O kada, būdamas inžinierinių mokslų dėstytojas, ran-date laiko skaityti itin nelengvus klasikinius fi losofi nius veikalus?

Tai buvo likimo pirštas... Kažkada buvau išvažiavęs skaityti paskaitų į mažame

Danijos miestelyje įsikūrusią Vitus Bering aukštąją tech-nikos mokyklą. Miestelis nedidelis, o kambaryje, kuria-me apsigyvenau, kaip tyčia neveikė internetas. Turėjau įsidėjęs radijo imtuvą, bet ten veikė tik ultratrumposios bangos, todėl girdėjau tik daniškas programas.

Savo krepšyje, kaip tikėjausi, turėjau turėti detektyvą juodais viršeliais. Tačiau vietoj detektyvo savo krepšyje radau Imanuelio Kanto fi losofi ją – storą knygą juodais viršeliais...

Visą savaitę šėlo vėjas ir pliaupė lietus, nebuvo jokių galimybių išeiti į miestelį, todėl sėdau skaityti tą vienin-telę turimą knygą – I. Kanto fi losofi ją. Perskaičiau dešimt puslapių taip, kaip buvau pratęs skaityti. Supratau, kad nieko nesupratau... Vėl grįžau į pirmą puslapį. Mane ap-ėmė azartas, apie ką jis visgi rašė, kodėl iš jo kildinama visa klasikinė fi losofi ja.

Keturias dienas po paskaitų universitete vis skaičiau tuos dešimt puslapių. Po to pagaliau atėjo nušvitimas – supratau, kad I. Kantas rašo apie sunkiai apčiuopiamus dalykus, suvokiau jo teiginius ir kodėl empirinės žinios yra netikslios... ■Ar

o Ra

devi

čiau

s nu

otra

ukos

MIN

TYS


MIN

TYS


GYVENAMIEJIRAJONAI

ARCHITEKTO AKIMIS.

NEPAŽINTASVILNIUS

Sostinės gyvenamieji rajonai šiandien neretai kritikuoja-mi dėl vienodumo, beveidiškumo, tipiškumo. Dažnai jie tiesiog pavadinami tipiniais beveidžiais miegamaisiais ar pilkuoju socialinio modernizmo veidu. Ne mažiau kritikos gyvenamieji rajonai sulaukė ir sovietmečiu. Nepaisant to, kai kurie iš jų – apdovanoti ir pripažinti. Kokius juos šian-dien mato architektai? O kokius – gyventojai?

MIN

TYS



MIN

TYS

Tipiškumo problema, gyvenamųjų rajonų identiteto paieškos, renovacijos pavojai ir tradicijos tąsa bei griūtis pokalbyje su VGTU Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedros doktorante Indre Ruseckai-te.

Kas Jus paskatino pasirinkti architektūros studijas?

Mano abu tėvai architektai, mudu su broliu užaugome tarp maketų, brėžinių, lankydami statomus objektus. Gana įprasta, kad architektų vaikai taip pat tampa archi-tektais. Kai baigiau mokyklą, dar svarsčiau, ką rinktis – grafi nio dizaino ar videomeno studijas. Tačiau pradėjusi lankyti parengiamuosius kursus, skirtus stojantiesiems į architektūros specialybę, neradau jokių argumentų, kodėl turėčiau nestudijuoti architektūros. O mano brolis pasi-rinko architektūros inžinerijos sritį. Kodėl VGTU? Matyt, aplinkinių pavyzdžiai padarė savo įtaką ir užkrėtė mane. Architektūros fakultete Urbanistikos katedroje baigiau ba-kalauro ir magistro studijas. Vadovaujant doc. Mindaugui Pakalniui baigiamajam bakalauro darbui pasirinkau bu-vusio Vizitiečių vienuolyno komplekso konversijos temą. Magistro studijas baigiau Sporto rūmų aplinkos plėtros projektu prof. Algimanto Nasvyčio grupėje.

Ar tai, kad šios profesijos virtuvę pažinote dar prieš pradėdama studijuoti, labiau padėjo ar trukdė?

Viena vertus, studijuoti galbūt buvo šiek tiek lengviau, nors pažinau tik patį, kaip jūs sakote, architektūros virtu-vės paviršių, o visą procesą vis tiek turėjau išsinarplioti ir išsinagrinėti. Buvo lengviau dar ir dėl to, kad be dėstyto-jų paskaitų ir konsultacijų, bet kada galėjau nueiti pas tėvus ar pažįstamus architektus paklausti patarimo, kaip susidoroti su vienu ar kitu iššūkiu. Iš esmės, manau, kad nėra labai gerai, kai architekto vaikas renkasi studijuoti architektūrą. Jam daug dalykų atrodo savaime supran-tami, tad ir atradimo džiaugsmas gerokai menkesnis. Tik baigusi studijas ir pradėjusi dirbti suvokiau, kad tie dalykai nėra savaime suprantami. Ir tai yra problema. Jei studijuoji, turėdamas tam tikrų išankstinių nusistaty-mų, labai daug ką prarandi. Dabar galiu teigti, kad man išankstinės nuostatos studijuoti nepadėjo, tačiau dabar džiugina galimybė tęsti tai, kas buvo tėvų pradėta.

Vis dėlto, kaip suprantu, studijomis neteko nusivilti?

Ne, man buvo labai įdomios tiek bakalauro, tiek magistro studijos. Pasisekė ir dėl to, kad susiformavo nuostabus grupės draugų kolektyvas. Be to, džiaugiausi pasirinkusi urbanistikos kryptį. Čia gavau platesnį suvo-kimą apie miestą, apie tai, kaip jis formuojasi, kokios jo problemos. Todėl pasirinkau ir doktorantūros studijas.

Tenka susidurti su nuomone, kad Lietuvoje trūksta ir urbanistikos specialistų, ir dėmesio šiai architektūros sričiai...

Problema turbūt ta, kad pastaruoju metu tai, kas vyksta mieste, dažnu atveju nėra kompleksiška. Daug

kas vyksta sklypo ar kelių lygmeniu. Todėl susidaro įspūdis, gal jis ir teisingas, kad urbanistinių sprendimų nėra. Bet čia paviršinis įspūdis. Manau, kad tai sistemos problema. Turime puikių įvairių kartų urbanistų, ypač teigiamai užkrečia jaunesniosios kartos pasiekimai ur-banistikos srityje. Pavyzdžiui, Justinos Muliuolytės, Tado Jonauskio ir Luko Rekevičiaus projektas „Multitalented City“ pripažintas geriausiu „Europan’11“ urbanistiniame konkurse Reimso mieste, Prancūzijoje, ar Mindaugo Glo-denio projektas „Revolution. Evolution of the City Block“. Tokie pat džiuginantys ir jaunų architektų laimėjimai, pvz., Povilo Čepaičio „Cast on Cast“ inovatyvios idėjos ir pelnyta trečioji vieta prestižiniame „Holcim inovacijų 2012“ konkurse. Tiek išvykusiųjų į užsienį, tiek Lietuvoje dirbančių architektų, skinančių laurus tarptautiniuose konkursuose urbanistikos ir architektūros srityje bei ku-riančių plačiai įvertintus darbus, pavyzdžiai rodo, kad tai ne paruošimo, o sistemos problemos.

Vis dėlto akivaizdi problema – Lietuvoje paruošiama per daug architektų...

Tas tiesa. Prieš keletą savaičių vykome į ekskursiją po Vilnių kartu su architektūros istorike Anna Bronovitskaya, Architektūros pokalbių ciklo „Modernieji paveldai“ pašne-kove. Ji pateikė tokį palyginimą: Lietuvoje – trys milijonai gyventojų. Per metus paruošiama daugiau nei šimtas architektų. Maskvoje – dešimt milijonų gyventojų. Per metus paruošiama šimtas architektų. Juk jau miesto ir šalies santykis yra visiškai kitoks.

Labai daug architektūros studentų važiuoja studijuoti į kitas šalis. Arba baigę studijas išvažiuoja dirbti ten, kur didesnės galimybės, rinka. O tai, kad jų paruošiama per daug, opi problema. Galbūt dėl didelio studentų skai-čiaus nukenčia ir studijų kokybė. Jei grupėje trisdešimt studentų, kiekvienam skiriama mažiau dėmesio nei tuomet, jei grupėje būtų septyni. Nors pati nesu susi-dūrusi su suprastėjusia studijų kokybe, tačiau daugiau dėmesio studentams būtų naudinga. Be to, architektūros specialybė vis dar labai populiari. Studentai renkasi šią specialybę tikėdamiesi, kad baigę mokslus jie ir taps ar-chitektais. Deja, ne visi turi galimybę tuo užsiimti. Puiku, kad architektūros studijos duoda labai platų išsilavinimą. Tu gali labai lengvai keisti kryptį – būti dizaineris, fotogra-fas, daug kas. Yra pavyzdžių, kai žmonės po architektūros studijų įstojo į kunigų seminariją. Esi laisvas paukštis, turėdamas puikų žinių bagažą.

Ar iš tiesų Lietuvoje architektūros studijos labiau teorinės, o ne praktinės?

Aš manau, kad praktikos bent teoriškai yra daug. Tačiau, nors studentai atlieka praktiką įmonėse, proble-ma ta, kad, pabaigę architektūros studijas, jie viską žino daugiau teoriškai. Daugeliui įvyksta stiprus lūžis pradėjus dirbti. Įsivaizdavę tobulą architekto darbą vienaip, pama-to kiek kitokią realybę. Gal problema yra įsitikinimas, jog projektas ir bus įgyvendintas toks, kokį sumanė archi-tektas. Taip pat studijose, manau, trūksta komandinio darbo. Juk architekto sprendinius koreguoja ne vienas



MIN

TYS


MIN

TYS

specialistas – tokia yra realybė. Kuo anksčiau tai suvoki, tuo lengviau dirbti. Kita vertus, nereikia prarasti balan-so – tu, architektas, turi turėti idėją, kuria tiki. Sugebant bendradarbiauti ir išgirsti kitą pusę, visgi reikia siekti idėją išlaikyti iki galo.

Jūs tyrinėjate Vilniaus miegamuosius rajonus. Tai Jūsų doktorantūros darbo tema?

Aš nagrinėju Vilniaus miesto planavimo raidą. Miega-mųjų rajonų tema yra viena iš sudėtinių dalių, beje, man įdomiausia. Manau, kad mano darbo pradžia buvo labai subjektyvi, tačiau po truputį ji objektyvizavosi. Pamačiau, kad tai, kas man asmeniškai įdomu, aktualu ir kitiems.

Todėl kartu su Liutauru Nekrošiumi Architektūros fonde pradėjote organizuoti ekskursijas po miegamuo-sius rajonus?

Architektūros fondas – ne pelno siekianti organizaci-ja, kurios veikla susijusi su architektūros, architektūros edukacijos ir kultūros sritimis. Džiugu tai, kad ji vienija maždaug šimtą savanorių, kurie gali pasirinkti bet kurią Architektūros fondo iniciatyvą arba siūlyti savąsias. Taip pat įkurtas Architektūros (vaikų) fondas, kuriame or-ganizuojami užsiėmimai su vaikais. Juose skatinamas aplinkos suvokimas, kūrybiškumas. Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamos kūrybinės dirbtuvėlės šeimoms,

bendradarbiaujama su švietimo įstaigomis. Architektū-ros (aktualijų) fondas rengia žaibiškus seminarus apie aktualius įvykius, pasiekimus, laimėjimus, galų gale, įvykusius skandalus. Viena plačiausiai žinomų Architek-tūros fondo veiklų – architektūros pokalbiai, kiekvieną sezoną vykstantys Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Paskaitas skaityti kviečiami išskirtiniai pašnekovai iš viso pasaulio, renginiai sutraukia plačią ir įvairią auditoriją, ypač architektūros studentus, kurių aktyvus dalyvavimas paskaitose daro įtaką ir jų pačių studijų kokybei bei platesniam domėjimuisi. Kiekvieną sezoną vykstančiame kelių pokalbių cikle gvildenama pasirinkta architektūros tema. Pokalbiai prasidėjo 2010 metais tema „2010 = 1990 + 20 metų laisvos architektūros“. Po to prasidėjo ciklas „Modernizmas.Lt: įtakos, ideologijos, palikimas“, kuris ir iniciavo pirmąsias ekskursijas. Pirmiausia trims žmonėms kilo spontaniška idėja pakeliauti po Vilnių ir apžiūrėti modernizmo objektus. Netrukus platesniam žmonių ratui suorganizuota ir ekskursija po garsiausius Vilniaus modernizmo pastatus kartu su juos kūrusiais architektais – Algimantu Nasvyčiu, Algimantu Mačiuliu, Justinu Šeiboku. Tai buvo išskirtinis renginys, kurio metu greta daugeliui jau žinomų pastatų istorijų išgirdome ir gerokai asmeniškesnius, įkvepiančius Kūrėjo ir Kūrinio pasakojimus. Po jų užmirštą ar neįvertintą modernizmo palikimą pradedi matyti visai kitu rakursu. Todėl nenuos-tabu, kad šios ekskursijos kartotos keletą kartų, trumpes-niu ar ilgesniu maršrutu keliaujame iki šiol.

„Antakalnis dar XV amžiuje susi-formavo kaip istorinis priemiestis. Išskirtinis šio rajono gamtos gro-žis, taip pat tai, kad šis priemiestis taip arti miesto, skatino didikus, stambesnius ir vidutinius bajorus, garsesnius bažnyčios pareigūnus bei miesto patricijus statyti Anta-kalnyje savo vasarvietes, vilas“


Modernizmo tema neišsemiama, o modernistiniai miegamieji rajonai – viena iš jos dalių, todėl kelionė po neištyrinėtą „miegantį“ Vilnių savaime tapo aktuali 2011 metais ruošiantis penktajam Architektūros pokalbių ciklui „Miestas. Lūžio taškai“. Miestiška pokalbių tema ir paskatino pamąstyti apie ekskursiją, kurioje būtų pasakojama ne apie pastatus, o apie miestą. Tuo metu aš ir Liutauras Nekrošius prisijungėme prie Architek-tūros (ekskursijų) fondo ir pradėjome mąstyti apie šią kontraversišką ekspediciją. 1960-aisiais buvusioje SSRS prasidėjusios masinės gyvenamųjų pastatų statybos banga neaplenkė ir Vilniaus. Per 35 metus Vilniaus priemiesčiuose pastatytas naujasis socialistinis miestas šiandien vis dar sudaro didžiąją dalį gyvenamojo fondo, kuris XXI amžiuje tiesiog prašosi būti permąstytas ir atnaujintas. 1960–1990 metais Vilniaus priemiesčiuose šiaurės vakaruose, aplink 12 kilometrų ilgio prospektą, išaugintas 9 rajonų (Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Justiniškės, Pašilaičiai, Baltupiai, Fabijoniškės, Pilaitė) naujasis socialistinis miestas. Masinės statybos gyvenamieji rajonai Vilniuje vertinti kontraversiškai nuo pat jų atsiradimo pradžios: pirmieji rajonai statyti ne tik vadovaujantis šūkiais „Greičiau, pigiau, geriau“ ir „Butas kiekvienai šeimai“, bet ir puikiai įvertinti už puikų supla-navimą visos Sąjungos mastu (šiaurės rytinėje miesto da-lyje esantys Žirmūnai 1968 metais apdovanoti TSRS vals-tybine premija, Lazdynai – Lenino premija 1974-aisiais). Kai kurie šiuose rajonuose esantys architektūros kūriniai

taip pat įvertinti įvairiomis valstybinėmis premijomis. Nepaisant to, po kelerių metų prasidėjo intensyvi kritikos lavina dėl rajonų monotonijos, panašumo, beveidiškumo. Tie rajonai architektų iniciatyva buvo statomi, laviruojant tarp to, kad statoma kažkas ypatinga iš to, kas yra, nes viskas tuo metu buvo industrializuota, standartizuota. Be abejo, miegamieji rajonai turi panašumų, bet pasižiūrė-jus atidžiau labai gerai matyti ir jų skirtumai. Kiekvienas rajonas buvo kurtas turint tam tikrą urbanistinę idėją. Ką ji reiškia dabar gyvenantiems – nežinia, bet sužinojus, kad vienam ar kitam rajonui buvo skirtas didelis dė-mesys, žmogus galėtų į savąjį rajoną pažiūrėti šiek tiek asmeniškiau. Vieniems miegamieji rajonai asocijuojasi su monofunkcine, nesaugia, nykia aplinka, kurioje gyvena tie, kurie neturi kito pasirinkimo. Kitiems – tai neištyri-nėtos Vilniaus teritorijos arba su nostalgija prisimenama buvusios ar esamos gyvenamosios vietos aplinka. Šias dvi nuomones vaizdžiai iliustravo reakcijos į pirmąsias ekskursijas po Vilniaus miegamuosius rajonus. Pradėję į jas kviesti žmones, susidūrėme su prieštaringomis nuo-monėmis: vieni nesuprato, ko galima ieškoti miegamuo-siuose rajonuose.

Kitiems – tai neištyrinėtos Vilniaus teritorijos, ypač gyvenantiems miesto centre ir neturintiems noro ke-liauti miesto pakraščių link. Dar kita žmonių grupė – tai gyvenantys ar gyvenę miegamuosiuose rajonuose. Jiems įdomu išgirsti objektyvią istoriją, kas ir kaip juos kūrė, kas ypatinga tuose rajonuose. Taigi mums patiems buvo be

„Turbūt vienas iš opesnių klausimų – monolitinių aukš-tybinių pastatų renovacija. Juk jie matyti iš labai toli, ne-retai jie pirmiausia pamato-mi atvykstant į miestą – tarsi savotiški miesto vartai...“

MIN

TYS

MIN

TYS


Ekskursijų po Vilniaus mikro-rajonus momentai Renatos Miniotaitės, Emilijos Juody-tės, Mato Šiupšinsko, Justi-no Jakštonio nuotraukose

MIN

TYS



MIN

TYS

galo įdomus eksperimentas, kas ir kodėl bus suintere-suoti keliauti po socialistinį miestą.

Pristatykite plačiau, ką vis dėlto miegamuosiuose rajonuose pavyko surasti?

Pirmąsias ekskursijas po miegamuosius rajonus pavadinome „Pasidaryk pats tobulą rajoną“, mąstydami, kaip suorganizuoti keliones, įdomias ir profesionaliai au-ditorijai, ir platesnei visuomenei. Pavadinimo žodžiuose „Pasidaryk pats“ slypi dvi idėjos. Viena – susidaryk savo įspūdį, tyrinėdamas ir ieškodamas. Mes nemėginome įtikinti, kad tuose miegamuosiuose rajonuose kažkas yra gerai ar blogai. Siekėme parodyti ir asmeninius prisimini-mus objektyvizuoti istoriniais faktais bei rajonų projektuo-tojų komentarais, paskatinti pačius keliavusiuosius per-mąstyti „tobulo-netobulo“ rajono sąvoką. Antra, sakydami „Pasidaryk pats“, skatinome imtis iniciatyvos. Jei žmogus mano, kad aplinka, kurioje jis gyvena ir kuri laikoma nie-kuo neišsiskiriančia, vis dėlto turi kažką ypatinga, gal jis labiau pradės vertinti ir imsis iniciatyvos, kaip tą aplinką pagerinti, kad gyvenimas miegamuosiuose rajonuose nebūtų toks pilkas, koks atrodo dabar. Tokių iniciatyvų turime labai daug. Nuo sovietmečiu suklestėjusių sode-lių, darželių po langais, kuriuos kurdami žmonės įdėjo daug širdies, iki naujausios iniciatyvos – kultūros centro Pilaitėje. Tai vieno žmogaus idėja, iniciatyva, begalinis en-tuziazmas. Klausdamas, ar mes turime miegamuosiuose rajonuose tik miegoti, menininkas Andrius Ciplijauskas norėjo sukurti kažkokį traukos tašką, kur bendruomenė galėtų rinktis, veikti, kurti, bendrauti, pradėtų labiau rūpintis savo aplinka. Tas pavyzdys be galo įtikinantis. Jei kiekviename rajone atsirastų tokių iniciatyvų, manau, tikrai tas modernizmo pilkojo brolio veidas nebebūtų toks pilkas, kaip įprasta manyti.

Kita ekskursija pavadinta „Antakalnis ir Žirmūnai: kaip čia gyventi?“. Labai įdomu tai, kad panašiu metu abipus Neries pradėję vystytis Žirmūnų ir Antakalnio rajonai šiandien labai skirtingi. Antakalnis dar XV amžiu-je susiformavo kaip istorinis priemiestis. Išskirtinis šio rajono gamtos grožis, taip pat tai, kad šis priemiestis taip arti miesto, skatino didikus, stambesnius ir vidutinius bajorus, garsesnius bažnyčios pareigūnus bei miesto patricijus statyti Antakalnyje savo vasarvietes, vilas. Ypač gražiais dvarais bei ramiu gyvenimu Antakalnis garsėjo XVIII–XIX amžiuje. Ne veltui šis rajonas vadinamas ma-žaisiais Vilniaus Druskininkais. Antakalnis išsiskiria savo istorija ir architektūrinių stilių gausa. Išskirtinių gyvena-mųjų namų statybos tradicija Antakalnyje tęsta ir sovieti-niais metais: nuo 7-ojo dešimtmečio čia pradėti statyti ir „eksperimentiniai“ daugiabučiai namai. Laisvesnio plano, didesnio ploto butai su stumdomomis pertvaromis, aukš-tesnėmis lubomis, pagalbinėmis patalpomis. Kurortinė istorinio priemiesčio aplinka, pagerintos „eksperimenti-nės“, dažniausiai nomenklatūrai ir žinybų darbuotojams priklausiusių butų erdvės – visa tai suformavo Antakal-nio, prestižinio rajono, įvaizdį. Jis toks išliko ir šiandien. Užmiesčio rezidencijų zona virto prestižinio būsto zona, kuriame šiandien rasime visko – nuo Sapiegų rūmų iki naujausių šiuolaikinių individualių ar daugiabučių namų. Dar įdomus objektas – tai maždaug 1950 metais pasta-tyti vieno aukšto bendrabučiai tarp Švyturio ir Antakalnio

gatvių, kvartalo gilumoje. Jie pastatyti be patogumų kaip laikini pastatai, bet išliko iki šiol kaip savotiškos darbinin-kų miestelio salelės Antakalnyje.

Žirmūnai daugiau žinomi kaip sovietinės urbanistikos grynuolis. Tai pirmasis Vilniuje naujas modernus gyvena-masis rajonas, kurį sudaro trys mikrorajonai ir jų visuo-meniniai centrai. Įdomu tai, kad visus tris mikrorajonus projektavo moterys. Tai taip pat apdovanotas, įvertintas rajonas, kuriame buvo įgyvendinta beveik viskas, kas buvo sumanyta. Pirmojo Žirmūnų mikrorajono, vadinamo „klasikiniais Žirmūnais“, kūrėjai ir statytojai 1968 metais apdovanoti SSRS valstybine premija. Tai buvo pirmasis Sovietų Sąjungoje toks aukštas masinės gyvenamųjų namų statybos ir urbanistinės architektūrinės minties įvertinimas. Taigi, abipus Neries – du rajonai. Vienas – grynuolis, kitas – labai įvairus. Mes tą įvairovę bandė-me sujungti būsto tema, kaip ir skelbėme ekskursijos anotacijoje: „Nuo barokinių rūmų, carinių vilų, tarpukario kooperatyvinių kotedžų, pirmųjų sovietmečio stambia-plokščių, „eksperimentinių“ daugiabučių ir bendrabučių iki naujausios architektūros pavyzdžių – tai mano, mūsų, visų, o kartais ir niekieno namai.“

Taip pat palietėme ir antrųjų namų temą – vietas, kuriose praleidžiame didžiąją dalį laiko, keliaudami, gydydamiesi, mokydamiesi, todėl ekskursijos metu aplankėme ir Saulėtekį. Apie 1960 metus pradėta ieškoti vietos studentų miesteliui. Svarstyta jį įkurti Santariškėse arba Saulėtekyje. Pasirinktas Saulėtekis, nes rajonas buvo patogus susisiekimo atžvilgiu. Miestelio teritorija suskirstyta į tris zonas: mokomąją, kultūros-sporto ir gyvenamąją. Mokomajai zonai paskirta teritorija, turinti mažiau želdinių, leidusi laisviau dėlioti pastatus, pasirink-ta atvira plėtrai urbanistinė schema. Jau kelerius metus Saulėtekio miestelis plečiasi. Tad savo funkciją ir supla-navimo principus rajonas sėkmingai išlaiko ir yra puikus tęstinumo pavyzdys.

O nauji, modernūs daugiabučiai gretą senųjų – tai tąsa ar svetimkūniai mūsų miegamuosiuose rajonuose?

Funkcine prasme jie nėra svetimkūniai, nes savo funkciją atitinka. Bet čia įžvelgiu šiokį tokį nesusikal-bėjimą. Laisvės prospekto (buv. Kosmonautų – aut.) miegamieji rajonai buvo suprojektuoti ir įgyvendinti ne visiškai – dalis visuomeninių pastatų dažniausiai dėl lėšų stygiaus taip ir nebuvo pastatyti. Jei manytume, kad gy-venamuosius rajonus reikėtų tankinti, pildyti, turėtų būti pildoma būtent ta „neįvykdyta“ visuomeninė funkcija. Gyvenamųjų namų tuose rajonuose pastatyta tiek, kiek ir buvo numatyta. Ar tai atitinka šiandienius poreikius – ki-tas klausimas. Vilniaus bendrajame plane minima, kad miegamieji rajonai turėtų būti tankinami tik tuo atveju, jei tai numatyta kompleksiniuose jų renovacijos projektuose ir yra tiesiogiai susiję su rajono atgaivinimu. Dygstantys nauji gyvenamieji namai dar labiau apkrauna visuo-meninių pastatų infrastruktūrą, o funkcinis tęstinumas nebūtinai rajoną atgaivina. Kitas dalykas – suformuotoje urbanistinėje aplinkoje atsiranda svetimkūnių, kurie ne-būtinai atitinka to rajono pirminę koncepciją. Kyla klausi-mas, ar tie naujieji „inkliuzai“ nesudarko pirminės idėjos? Sovietmečiu urbanistiniai sprendiniai buvo įgyvendinami kompleksiškai – miesto mastu. Šiandien priimami kelių


MIN

TYS

sklypų urbanistiniai sprendimai. Ar mes norime gyvena-muosius rajonus išsaugoti tokius, kokie jie buvo suprojek-tuoti? Ar jų unikalumą po truputį sunaikinti?

O kaip yra su sovietinių daugiabučių renovacija? Ar tai keičia sovietmečiu kurtų miegamųjų rajonų veidą?

Keičia. Yra ir puikių, ir abejotinų renovacijos pavyz-džių. Mes kritikuojame miegamuosius rajonus dėl jų beveidiškumo, bet rengiami tipiniai renovacijos projektai tipiniams pastatams. Ar mes tuomet pabėgame nuo beveidiškumo? Jei pastatą renovuoja žmonės taip, kaip nori, gyvenamųjų rajonų kvartalų architektūrinis vien-tisumas išskaidomas. Tampa netgi sunku identifi kuoti, kur esi. Turbūt vienas iš opesnių klausimų – monolitinių aukštybinių pastatų renovacija. Juk jie matyti iš labai toli, neretai jie pirmiausia pamatomi atvykstant į mies-tą – tarsi savotiški miesto vartai. Pirmieji tokie reno-vuoti Lazdynuose. Vieną matai rausvą, kitą – padengtą fasado plokštėmis, trečią – paliktą tokį, koks buvo. Jei tie aukštybiniai monolitiniai pastatai buvo įgyvendinti kaip kompleksas, kodėl jie renovuojami ne kompleksiškai? Apskritai renovacija vyksta fragmentiškai. Be to, trūksta ne tik kompleksinių sprendimų. Manau, nėra atlikta ir iš-samių tyrimų. Tai didelis trūkumas. Galiausiai, daugiabu-čių modernizavimas dabar tėra techninių charakteristikų gerinimas, čia nekalbama apie urbanistiką, architektūrą, kompleksiškumą.

O kurie Jūsų, kaip architektės, akimis, mūsų miega-mieji rajonai savičiausi?

Bijau, kad esu pernelyg įsijautusi į rajonų savitumų paieškas ir negalėčiau išskirti kažkurio vieno. Kiekvie-

nas rajonas turi savitą suplanavimo idėją, santykį su aplinka, išskirtinių architektūrinių objektų: ir gyvenamųjų namų, ir visuomeninių objektų. Lazdynai ypatingi savo erdvėmis, panoramomis, netikėtai išnyrančiais vertika-liaisiais akcentais, silueto dinamika, jautriu santykiu su įspūdingu reljefu ir gamta. Panašu ir Justiniškėse, kurios neretai vadinamos antraisiais Lazdynais. Kryžiaus formos pastatų grupių jungimas – Karoliniškių išskirtinumas, kaip ir specialiai šiam rajonui patobulinti blokuojami 1-646LI serijos namai. Toks namų blokavimas turėjo pa-dėti sukurti pusiau uždaras erdves ir originalius kiemus. Dominuoja tamsiai raudona ugniasienių spalva, kuri dar labiau pabrėžia rajono charakterį. Šeškinėje – išskirtinis visuomeninių pastatų kompleksas, monolitinių gyvena-mųjų bokštų spiečius. Pašilaičiai išsiskiria žiedinių gatvių sistema, kurių kiekviena juosia po mikrorajoną. Ketvir-tasis – Pašilaičių gyvenamasis rajonas – suformuotas iš individualiai jam suprojektuotų monolitinių trijų ir devynių aukštų namų grupių.

Šiame rajone rasime jaukių alėjų tarp kotedžų sode-lių, aiškiai identifi kuojamų kitų viešųjų erdvių. Bet visa tai matoma architekto akimis. O man įdomu, kaip tuos skir-tumus ir savitumus mato ne architektas, todėl buvo tikrai džiugu ekskursijose matyti tiek žmonių, kurie domisi savo „gimtaisiais“ rajonais. Labai laukiu Vakarinio aplinkkelio atidarymo – bus be galo įdomu jo jungiamus rajonus pamatyti iš kitos pusės, kuri dabar žvelgia į laukus. O jei sumanyčiau organizuoti ekskursiją savo asmeniniu marš-rutu, neabejodama pradėčiau nuo Pašilaičių, kuriuose ir gyvenu. Manau, kiekvienas turime maršrutą, kuriuo kasdien judėdami matome kažką asmeniškai įdomaus, nebūtinai tai, kas visuotinai pripažinta ar architektūriniu požiūriu vertinga. ■

Aro

Rade

viči

aus

nuot

rauk

os


MIN

TYS

Pasak Vokietijos dienraščio „Financial Times“, Brazilijos fi nansų ministras Guido Mantegas yra pirmasis politikas, kuris paminėjo bauginantį žodžių junginį „valiutų karas“. Jeigu mes norime kalbėti apie valiutų karą ir suprasti dabartinę valiutos kurso politiką, turėtume atkreipti dė-mesį ne tik į dvi didžiąsias žaidėjas, t. y. JAV ir Kiniją, bet į tyrimą reikėtų įtraukti ir mažesnes šalis.

Pastaruoju metu „valiutų karo“ terminas yra ne tik di-džiųjų pasaulio valstybių, bet ir mažų valstybių ir daugelio tarptautinių organizacijų darbotvarkėje. Keletas veiksnių, kurie paveikė tarptautinį tautų konkurencingumą ir jų gerovės pozicijas, sukėlė dar daugiau diskusijų šia tema. Kodėl lyginu mėsainio „Big Mac“ indeksą kaip tarptauti-nio konkurencingumo rodiklį? Todėl, kad Amerikos ir Ki-nijos kainų skirtumas atskleidė stiprų Kinijos valiutos JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjimą. Pastaruoju metu Amerikos pinigų politika gali sukelti dar didesnį neigiamą poveikį Kinijai: atsižvelgiant į tai, kad valiutos kursas yra vienaša-liškai fi ksuotas, nominalaus valiutos kurso pokyčiai neat-liks pagrindinio vaidmens. Vietoj to, pagrindinis dėmesys sutelkiamas ties JAV infl iacijos norma Kinijos turto padė-ties atžvilgiu, taip pat ties JAV infl iacijos normos poveikiu Kinijos partnerių atžvilgiu, t. y. importuota infl iacija.

Buvo išanalizuotas ir pabrėžtas Kinijos dirbtinai žemo valiutos kurso poveikis trečiosioms šalims, pavyzdžiui, Brazilijai. Dėl JAV žemų palūkanų normų politikos kai kurios naujos šalys kenčia nuo konkurencingumo, nes tai nuvertina jų nacionalinę valiutą. Tad akivaizdu, kodėl Brazilijos politikai pradėjo diskusiją apie valiutų karą ir kodėl buvo įgyvendinta kapitalo kontrolė.

JEI „BIG MAC“ KONKURENCINGAS, KONKURENCINGOS IR KITOS GAMYBOS SRITYS

Žiūrint į surinktus „Big Mac“ kainų duomenis iš „The Economist“ leidinio, 2010 metų liepos mėnesio rezul-tatai yra tokie: Kinijoje „Big Mac“ kainuoja 13,2 juanų, o JAV – 3,73 dolerio. Atsižvelgiant į dabartinį valiutos kursą, kuris yra 6,78 juanio už dolerį, „Big Mac“ Kinijoje kainuoja 1,95 dolerio. Be abejo, kas nors gali pasakyti: „Na ir kas? „Big Mac“ nėra perparduodamas produktas. Niekas negali Niujorke nusipirkti Kinijoje pagaminto ir vėliau į Jungtines Amerikos Valstijas eksportuoto „Big Mac“ sumuštinio.“

Akivaizdu, kad tiek Amerikoje, tiek Kinijoje „Big Mac“ kainos priklauso ir nuo darbo jėgos, kapitalo bei žemės kainos – „McDonald’s“ restorane įdarbinti darbuotojai,

kurie ruošia ir parduoda maistą, žemės plotas, ant kurio pastatytas restoranas, privalo būti nupirktas arba išnuo-motas, o ir bulvytėms privalu turėti gruzdintuvę ar kitokią įrangą.

Būtent dėl to „Big Mac“ sumuštinio kaina gali būti apibrėžiama kaip bendras kainų indeksas. Taip gimė „Big Mac“ indekso vardas.

Jeigu Kinija yra konkurencinga „Big Mac“ gamyboje, ji bus konkurencinga ir kitose gamybos sferose. Tai aki-vaizdžiai rodo einamosios sąskaitos perteklius. Jungtinės Amerikos Valstijos turi einamosios sąskaitos defi citą (BMF 2009). Dabartinis Amerikos einamosios sąskai-tos defi citas reiškia, kad Amerika eksportuoja prekių ir paslaugų mažiau, negu importuoja, tad Kinijos produk-cijos dalis turi būti apmokėta JAV vertybiniais popieriais. Amerikos skolos, palyginti su likusio pasaulio dalimi, kyla vis labiau. Kinija kaupia vertybinius popierius centrinio banko saugykloje.

Bet kaip turėtų atrodyti „sąžiningo“ keitimo kurso lygio pusiausvyra? Su 13,2 juanių / 3,73 dolerių = 3,54 juanių už dolerį valiutos kursu Kinijoje „Big Mac“ sumuštinio kaina sutaps su jo kaina Amerikoje ir perkamosios ga-lios paritetas išsilaikys. Juanis yra nuvertintas maždaug (3,54 – 6,78) / 6,78 = –48 proc. Palyginus dabartinio keitimo kursą (6,78 juanių už dolerį) su VPP pusiaus-vyros valiutos kursu (3,54 juanių už dolerį), akivaizdu, kad Kinijos valiuta turėtų būti gerokai pervertinta. Nuo 2005 metų vidurio iki 2008 metų vidurio juanis buvo ties atnaujinimo trajektorija, tačiau 2008 metais Kinija tai sustabdė dėl „Lehman Brothers“ bankroto padarinių.

INFLIACIJA LEIDŽIA IŠTIRPDYTI VERTYBINIŲ POPIERIŲ VERTĘ

Federalinių rezervų sistema (FRS) paskelbė pranešimą apie JAV vyriausybės skolos pirkimą – piniginis pagrin-das padidintas dar 600 bilijonų dolerių (kiekybinis palengvėjimas II). Amerika prisiėmė Kinijos nepasitenki-nimą. Dažna dolerio devalvacija ir JAV konkurencingumo pagerėjimas yra suprantamas kaip pasipiktinimo priežas-tis. Tačiau tai nėra visiškai teisinga, nes, kai doleris būna nuvertėjęs, pavyzdžiui, euro atžvilgiu, Kinijos valiutos keitimo kursas lieka fi ksuotas.

Taigi, kodėl kyla pyktis? Kalbant apie tai, turime atsi-žvelgti į pinigų ir politinio impulso poveikį: pinigų bazės augimas lemia pastovią pinigų pasiūlos multiplikatoriaus ir pinigų pasiūlos plėtrą. Jeigu pinigų srauto greitis yra pa-

VALIUTŲ KARAS: KODĖL SVARBI PASAULYJE POPULIARIAUSIO MĖSAINIO KAINA?

Marija Chvoinickaitė


MIN

TYS

stovus, pinigų impulsas gali prasidėti laikotarpio viduryje (ne vėliau kaip po JAV ekonominės padėties sąstingio), pakils kainos (AS/AD modelis, pinigų neutralumas, klasi-kinė dichotomija), todėl Amerikoje išaugs infl iacija. Tačiau kodėl tuo domisi Kinija? Bent dėl dviejų aspektų. Pirma, Kinija turi Amerikos vertybinių popierių, išreikštų JAV doleriais. Už 1 dolerį kainuojančią šokolado plytelę Kinija gauna 100 plytelių už 100 obligacijų doleriais. Tačiau už 2 dolerius Kinija gauna tik 50 šokolado plytelių. Infl iacija leidžia ištirpdyti vertybinių popierių vertę.

Antra, fi ksuotoje valiutos kurso sistemoje egzistuoja importuojamos infl iacijos problema: dėl fi ksuotos valiutos kurso sistemos Kinija privalo pirkti dolerį užsienio valiutų rinkoje, taigi dolerių rezervai auga. Vadinasi, pirmajame žingsnyje Kinijos pinigų pasiūla, kuri cirkuliuoja rinkoje, padidėja ir tai gali sukelti tinkamas infl iacijos tendencijos kryptis Kinijoje. Egzistuoja galimybė užkirsti pinigų pasiū-los plėtros kelią, neutralizavus pinigų pasiūlos kompo-nentus: Kinijos centrinis bankas turėtų parduoti Kinijos vertybinius popierius per atviros rinkos operacijas ir taip surinkti papildomų pinigų.

Ar Kinija tikrai nepatenkinta? Taip. Ir tai galima spręsti iš šio pavyzdžio: Kinijos reitingų agentūra prieš G20 aukščiausiojo lygio susitikimą 2010 metų lapkritį paže-mino JAV vyriausybės vertybinių popierių reitingą nuo AA iki A+ (World online 2010). Kinija stipriai priklauso nuo Amerikos vertybinių popierių. Dėl šios priežasties Kinija yra suirzusi.

AR LITAS YRA TIKRAI PERVERTINTAS?

Žvelgiant į Amerikos ir Lietuvos konkurencingumo santykius ir analizuojant „Big Mac“ sumuštinių kainų skirtumus, „The Economist“ leidinys teigia, kad „Big Mac“ indeksas rodo pigių valiutų tąsą besivystančiose šalyse, bet tuo pačiu metu yra gerokai pervertintas Europoje. „Big Mac“ indeksas skaičiuojamas remiantis pirkimo galios pariteto teorija, pagal kurią identiškų prekių ir pas-laugų kainos visose šalyse turėtų būti vienodos. Mėsainio kainą vietos valiuta padalijus iš jo kainos JAV ir gautą skaičių palyginus su vietos valiutos ir JAV dolerio santy-kiu, nustatoma, pervertinta ar nuvertinta vietos valiuta JAV dolerio atžvilgiu.

Taigi, kaip turėtų atrodyti keitimo kurso pusiausvyra dolerio / lito ir lito / dolerio atžvilgiu?

„The Economist“ teigimu, mėsainis „Big Mac“ resto-ranuose „McDonald’s“ Lietuvoje kainuoja 7,30 lito. Jo

kainos vidurkis JAV yra 2,71 dolerio. Padalijus pirmąją kainą iš antrosios gaunama, kad JAV doleris prilygsta 2,69 lito. Vadinasi, lito kursas dolerio atžvilgiu sumažin-tas (1,96 – 2,69) / 2,69 = –27 procentais. Prieš metus šis rodiklis buvo 31 proc.

Kita vertus, apžvelkime keletą pervertinimo požymių. Jeigu fi ksuota valiuta yra pervertinta, tai kai kuriais ar visais šiais išvardytais aspektais matysime akivaizdžius pokyčius: eksporto augimas sulėtės ir kraštutiniu atveju eksporto augimas taps neigiamas; importo augimas stipriai pakils ir, kadangi sumažės eksporto apimtys, prekybos balansas taps vis labiau neigiamas, mokėji-mo balanso einamosios sąskaitos duomenys pasidarys neigiami; kapitalo įplaukos taip pat sulėtės, taip pat bus juntamas užsienio valiutų atsargų praradimas.

Taigi atsakymas į klausimą, ar litas yra tikrai perver-tintas, atsakyčiau, kad tikrai ne. Tai yra sandorių sąveika, kuri sudaryta iš valiutos pasiūlos ir paklausos bei kelių svarbių Lietuvos prekybos partnerių, kurie kelia lito vertę. Pagal „The Economist“ naujus duomenis (2010 m.), Lie-tuvos valiuta JAV dolerio atžvilgiu yra nuvertinta 13 pro-centų. „Big Mac“ indeksas, sudaromas nuo 1986 metų, priklauso nuo valiutos kainos, kuri atspindi perkamąją galią. Lietuvoje „Big Mac“ sumuštinio kaina yra 2,71 JAV dolerio (t. y. 7,30 lito), todėl sudaro 13 procentų naciona-linės valiutos nuvertėjimą, palyginti su JAV doleriu.

„Big Mac“ indeksas yra labiausiai naudingas vertinant valiutų kursus tų šalių, kurios turi panašias pajamas vie-nam gyventojui. Taigi, tarp kylančių rinkų juanis iš tikrųjų atrodo nuvertintas, o tokių šalių valiutos kaip Lietuvos, Brazilijos, Čekijos ir Vengrijos atrodo pervertintos.

Daug pastatyta ant kortos. Jeigu kalbama apie deval-vacijos greitį, tai greičiausiai lemia infl iacijos kintamumo greičiu. Kitos atsakomosios priemonės galėtų egzistuoti tiesiogiai naudojant žinomus prekybos instrumentus (muitai, tarifai). Nepaisant muitų ir tarifų, tai neturėtų nukeliauti per toli: iki šiol kalbėjome tik apie amerikiečius ir kinus. Turėtume atsižvelgti į tai, kad daugelis amerikie-čių tiesiogiai investuoja į Kinijos rinkas. Kinai yra gerai įsitvirtinę tarptautinėje rinkoje: tokie gaminiai kaip „Apple iPad“ ir „iPhone“ yra gaminami Kinijoje ir eksportuojami į Europą, t. y. aplenkiant JAV. Tarptautinės prekybos svar-biausias bruožas yra tas, kad tai vyksta per tarptautines, arba daugianacionalines, korporacijas. Šios įmonės yra suinteresuotos laisvąja prekyba ir būtų linkusios priešin-tis aukščiau paminėtiems apribojimams.■

IŠ AUTORĖS DOSJĖ:ŠIUO METU studijuoja fi nansų magistrantūroje, viename iš geriausių Danijos universitetų – University of Southern Denmark. IŠSILAVINIMAS: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Verslo vadybos bakalauras, specializacija – fi nansai. Per studijas VGTU labiausiai įsiminė dėstytojai: Vanda Ginevičienė, Rima Tamošiūnienė, Jonas Žaptorius, Manuela Tvaro-navičienė – nuostabūs ir labai kompetetingi savo srities specialistai.INTERESŲ SRITIS: labiausiai domisi fi nansų sritimi.BENDRAMINČIAI: tai dėstytojas iš Vokietijos – prof. dr. Georg Stadtmann, kuris pirmame semestre dėstė tarptautinę makroekonomiką. Kartu su prof. dr. Georg Stadtmann publikuoja straipsnius tarptautinės ekonomikos tema.GERIAUSIA KNYGA EKONOMIKOS TEMA: knygų apie fi nansus autorius Claus Munk.PLANAI: į Lietuvą grįžtų, jei atsirastų geresnės karjeros perspektyvos.

LONDONO KNYGŲ MUGĖJEPIRMĄ KARTĄ PRISTATYTA VGTU LEIDYKLAV

GTU

SV

ETU

R



VG

TU S

VE

TUR

Londono knygų mugė – su leidyba susijusiems spe-cialistams skirtas tarptautinis renginys. Ji yra beveik uždara lankytojams ir čia nevykdoma prekyba knygomis. Daugiausia dėmesio skiriama leidėjų, literatūros agen-tų ir didmenininkų bei kitų leidybos rinkos „žaidėjų“, žiniasklaidos tarpusavio susirinkimams, specializuotiems seminarams. Šios mugės principas – verslas verslui (bu-siness-to-business), tuo ji iš esmės skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės, kuri orientuota į knygų prekybą.

Rita Malikėnienė, Dalia Raščiauskaitė

Balandžio 16–18 d. Londono Earls Court

parodų rūmuose vyko Londono knygų

mugė – didžiausias įvykis ne tik Didžiosios

Karalystės knygų pasaulyje. Šiųmetės mu-

gės šūkis – Making Words Go Futher (Tegul

žodžiai eina toliau). Į mugę iš viso pasau-

lio atvyko leidėjai, autoriai, autorių teisių

specialistai. Šiemet pagrindinė mugės

viešnia buvo Kinija. Ji pristatė ne tik šalies

kultūrinį ir literatūrinį paveldą, bet ir nau-

jausias knygų leidybos ir spaudos techno-

logijas, Kinijos knygų rinkos galimybes,

taip pat galimybes pasaulinei leidybos

rinkai rasti bendrų sąlyčio taškų su Rytais,

gal todėl į parodų rūmus kviečiančiuose

plakatuose pavaizduotas kinų berniukas.

Leid

yklo

s „T

echn

ika“

arc

hyvo

nuo

trau

kos

VG

TU S

VE

TUR



VG

TU S

VE

TUR

Daug diskusijų ir seminarų buvo susiję su elektroni-ne leidyba. Šiuo metu elektroninių knygų rinka vis dar sparčiai auga. Didžioji šių knygų rinkos dalis priklauso nuo technologijų, elektroninių knygų prekybos platformų, pvz., „Amazon“ ar „Apple“ produktų „iTunes“, „iBook“, „iBookstore“ ir pan. Kitaip tariant, skaitmeninis amžius atnešė naujų iššūkių tradicinei leidybai, ne vieną leidėją privertė susimąstyti, kokie pokyčiai jų laukia ir kaip su jais susidraugauti.

Pirmą kartą Londono knygų mugėje buvo pristatomos VGTU leidyklos „Technika“ išleistos knygos ir mokslo žurnalai. Visos knygų mugės metu leidyklos darbuotojos stende bendravo su mugės lankytojais, kurie domėjosi VGTU mokslo kryptimis, studijų programomis bei su tuo susijusia atitinkamų sričių mokslo ir studijų literatūra, leidyklos publikuojamų mokslo žurnalų temomis. Dalytasi patirtimi, pasakota apie leidyklos darbo specifi ką, keičia-masi dalomąja medžiaga.

Taip pat buvo susitikta su VGTU partneriais iš elektro-ninių knygų leidybos srities. Susitikimo metu aptarti dvejų metų bendradarbiavimo rezultatai, pasidžiaugta, kad VGTU elektroninių knygų portalo www.ebooks.vgtu.lt po-puliarumas kasmet auga. Nuo 2010 m. VGTU elektroni-nių knygų portalą daugiau kaip 2 milijonus kartų aplankė skaitytojai iš 146 šalių (Lietuvos, JAV, Ukrainos, Rusijos, Kinijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Vokietijos, Šve-dijos, Japonijos, Airijos ir kt.). Jie VGTU el. knygas skaitė jau daugiau kaip vieną milijoną kartų. Knygų skaitymo statistika grindžiama tarptautiniu elektroninių išteklių skaitymo standartu COUNTER (Counting Online Usage of NeTworked Electronic Resources). Šis statistinių duo-menų rinkimo įrankis sukurtas bibliotekų ir leidėjų, kad teiktų nuoseklią, patikimą ir palyginamą statistiką apie naudojamą informaciją.

Kaip ir kasmet, šiemet mugėje dalyvavo daug pa-saulyje žinomų akademinių leidėjų iš įvairių šalių. Tarp jų – garsių universitetų leidyklos: Harvard University Press, Oxford University Press, University of California Press, Cambridge University Press.

Visi šie universitetai įeina į geriausių pasaulio univer-sitetų penketuką pagal Shanghay Ranking. Mažesnių universitetų leidyklų atstovai ar leidėjai iš kitų žemynų da-lyvavo mugėje kaip asociacijų nariai: iš Amerikos – Ame-rican University Presses, iš Kanados – Livres Canada Books, iš Australijos – Australian Publishers Association, iš Kinijos – China Universal Press & Publications Co Ltd, kurios net 125 nariai turėjo savo atstovus mugėje. VGTU irgi dalyvavo kaip asociacijos Association of Learned and Professional Society Publishers (ALPSP) narys.

Visi leidėjai siekia teikti pasauliui naujus informa-cinius produktus ir paslaugas, skleisti kokybišką visų mokslo sričių ir krypčių turinį, pritraukti kuo daugiau skaitytojų.

Mugėje ieškota galimų partnerių mokslo ir studijų leidinių elektroninės leidybos srityje, domėtasi naujau-siomis knygų leidybos technologijomis, aptartos galimy-bės plėtoti VGTU elektroninių knygų sklaidą su galimais partneriais iš įvairių šalių. VGTU yra šiuolaikiškas univer-sitetas, ir universiteto leidykla stengiasi neatsilikti nuo naujovių, įgyvendinti novatoriškas technologijas leidyboje ir taip prisidėti prie studijų proceso.■


VG

TU S

VE

TUR

Dr. Jonas Šaparauskas

2011 metų pavasarį pirmą kartą VGTU Statybos fakulte-to istorijoje mūsų studentai dalyvavo intensyviame tarp-tautiname projekte „Subalansuota statyba“. Šių metų kovo 18–31 dienomis vyko antroji intensyvaus projekto dalis. Šį kartą ji buvo surengta Čekijoje, Mendelio uni-versitete Brno.

TARPTAUTINIAMEKŪRYBINIAMEPROJEKTE ČEKIJOJE

Dėstytojų komanda (antra iš kairės Inga Garnytė-Sapranavičienė)

VG

TU S

VE

TUR

Pagrindinis projekto organizatorius

čekas Karel Janak (kairėje)

Išvyka į Kromeriž istorinį miestą (kairėje David Sis)

Moravijos olose

Smulkioms detalėms priklijuoti reikia didelio tikslumo (kairėje Vaiva Stadalnykaitė)



VG

TU S

VE

TUR

grupės. Tą pačią dieną studentai pasirinko savo būsimo projekto temas. Pagal tai buvo sudarytos šešios tarptauti-nės komandos.

Antradienį studentai ir dėstytojai vyko apžiūrėti objektų – pirmosios penkios projekto komandos aplankė miško parką, esantį Novy Liskovec gyvenamajame rajone. Šis parkas yra gražioje kalvotoje teritorijoje, tačiau šiuo metu gerokai apleistas, apaugęs menkaverčiais medžiais ir krūmais. Studentams iškelta užduotis – sutvarkyti parko teritoriją, padaryti jį patrauklų rajono gyventojams ir svečiams. Andrejaus komanda apsiėmė suprojektuoti medinį pėsčiųjų tiltą. Marius su komanda nutarė įrengti romantišką vietą su skulptūra. Aušrinė su grupe užsi-degė fi zinės parengties (fi tneso) tako idėja. Evaldas ir jo tarptautinė komanda nutarė, jog parko lankytojams reikia pramogų, todėl ėmėsi projektuoti žaidimo aikšte-les ir pastoginę poilsiui. Vaiva sau ir kolegoms išsikėlė ambicingą tikslą – parko šlaite ir aikštelėje suprojektuoti amfi teatrą. Šeštoji komanda buvo nuvežta į Mendelio universiteto valdomą mišką, kur Mireia su komanda numatė įrengti rekreacinę teritoriją prie šaltinio. Savo idėjas studentai turėjo išdėstyti aiškinamajame rašte ir pagaminti maketą.

Savarankiškas studentų darbas prie projektų buvo įvairinamas teorinėmis paskaitomis. Apie savo šalių tra-dicinę architektūrą ir statybą įdomiai papasakojo turkas dėstytojas Sinan Polvan ir suomė Marita Viljanmaa.

Darbas studentams sekėsi labai nevienodai. Vienos komandos greitai rasdavo bendrą sprendimą, kitos iš-

Iš maždaug dvidešimties pretendentų projektui buvo atrinkti šeši statybos inžinerijos mokslus studijuojantys mūsų fakulteto pirmūnai: Aušrinė Verbylaitė, Mireia Clotet Arrufat, Evaldas Balionis, Marius Kesminas, Andrej Pleš-kov ir Vaiva Stadalnykaitė. Pirmąją dieną, sekmadienį, atvykus į Brno miestą mus pasitiko praėjusių metų pro-jekto dalyvė čekė Veronika Malikova, kuri mus palydėjo į universiteto bendrabutį, būsimą gyvenamąją vietą. Tą patį vakarą buvome pakviesti į neformalų čekų studentų surengtą vakarėlį studentų „Green“ klube, kur susipa-žinome su projekto organizatoriais – Mendelio universi-teto medienos apdirbimo katedros dėstytoju ir mokslo darbuotoju Karel Janak ir užsienio ryšių kordinatoriumi David Sis, kitais projekto dalyviais iš Bulgarijos, Turki-jos, Suomijos, Austrijos ir, žinoma, šeimininkais čekais. Universiteto Miškininkystės ir medienos technologijos fakulteto prodekanas Klement Rejšek pasveikino projek-to dalyvius, vėliau vyko neformalus bendravimas, studen-tai ir dėstytojai turėjo progos paragauti įvairių atsivežtų gardėsių, čekai vaišino savo nacionaliniais patiekalais.

Studentų bendrabutyje buvo geros tiek gyvenimo, tiek darbo sąlygos. Projekto dalyviai jame galėjo naudotis interneto ryšiu, gauti karštos arbatos. Be to, visi dėsty-tojai ir studentai bendrabučio ir universiteto valgyklose buvo nemokamai maitinami triskart per dieną. Vienintelis kaimynystės su studentais trūkumas – nuolatinis šurmu-lys iki vėlyvo vakaro.

Pirmadienį susipažinome su universiteto rūmais, apžiūrėjome auditorijas, kuriose vėliau buvo įkurdintos

Kūrinio peržiūra (antra iš dešinės Mireia Clotet Arrufat)


keldavo daug idėjų, tačiau niekaip neapsispręsdavo, kuri iš jų pati geriausia. Laimė, pagelbėdavo gausus būrys dėstytojų, kurie reikiamu momentu studentus nukreipda-vo tinkama linkme.

Pirmąją savaitę laiko užteko ne tik darbui. Studentai ir dėstytojai pavieniui ir grupelėmis važiavo apžiūrėti Brno centro: lipo į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria nuostabus šio miesto vaizdas. Laisvalaikio nepamiršo ir projekto organizatoriai – su studentais teko aplan-kyti „Wooden Anatolia“ parodą, kurią surengė žinomas Turkijos fotografas Ersin Alok, lankėmės universiteto botanikos sode. Austrų architektai Walter Schuster ir Georg Huber dideliam būriui dėstytojų aprodė dvidešim-tojo amžiaus trečiojo dešimtmečio Ludwig Mies van der Rohe kūrinį – Brno įžymybę – Tugendhat šeimos vilą. Dar ir dabar šis pastatas stebina lankytojus savo architek-tūrinių ir techninių sprendimų novatoriškumu. Ne vieną šiuolaikinio namo savininką nustebintų elektra valdomi panoraminiai langai ar vėdinimo sistema su didžiuliais oro fi ltrais. O juk pastatui daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Žinoma, tokį namą galėjo pasistatyti tik turtingo fabrikanto šeima.

Savaitgalį studentai ir dėstytojai važiavo į užmiestį. Šeštadienį lankėmės istoriniame Kromeriž miestelyje. Aplankėme ten esančius rūmus, apžiūrėjome jų menes ir ekspoziciją. Paskui laiką leidome vaikščiodami po didžiulį miestelio parką, kur studentai ne tik galėjo pailsėti po sa-vaitės darbų, bet ir pasisemti idėjų, kaip tvarkyti aplinką. Sekmadienį projekto koordinatorius David Sis surengė

ekskursiją po Moravijos regiono olas. Visai keliautojų grupei neišdildomą įspūdį paliko didžiulės požeminės menės, požeminė upė, kuria plaukėme laiveliais. Taip pat lankėmės vienoje iš seniausių Čekijos alaus daryklų Černa Hora, kur pietavome, ragavome alaus. Gidė mums nupasakojo alaus gamybos technologijos ypatumus, aprodė alaus gamybos patalpas, įrangą.

Antrąją savaitę jau nuo pat pirmadienio užvirė tikras darbas. Iš pradžių studentai turėjo pristatyti savo projektų idėjas ir pasiūlyti konkrečius sprendimus. Jų darbus vertino devynių dėstytojų komisija. Ji pateikė ne tik kritiškų pastabų, bet ir pateikė vertingų pasiūlymų. Antradienį studentai tęsė darbus, kai kurios komandos, ruošdamosi modelių gamybai, persikėlė į dirbtuves, pradėjo pjaustyti ir karpyti medžiagas. Čia studentams talkino techninė asistentė Veronika Hunkova. Trečiadienį jau visos komandos įsitraukė į modelių gamybą, pradėjo ryškėti jų kontūrai. Tiesą sakant, komandoms gaminti maketus buvo didelis iššūkis, nes daugelis studentų iki šiol nieko panašaus nebuvo darę! Ne visos maketų linijos išėjo tiesios, ne visi kampai idealiai nugludinti – juk dirbo neįgudusios rankos. Suprantama, iš kartono išpjaustyti modeliai gerokai skyrėsi nuo kompiuteriu kurtų vizualiza-cijų. Kai kada, deja, į gera... Koks vis dėlto apgaulingas tas virtualus pasaulis!

Kai kurios komandos iki paskutinės akimirkos tobuli-no savo kūrinius. Pavyzdžiui, Andrejaus komandos tiltas atrodė beveik tobulas, o idėjos vis pylėsi kaip iš gausybės rago. Studentai ne iš vadovėlių suprato, nuo ko priklauso

Andrej Pleškov (priekyje) pristato projektą

„Medinis pėsčiųjų tiltas“

VG

TU S

VE

TUR

Pirmasis maketo gamybos etapas (Marius Kesminas)

Maketas beveik baigtas (dešinėje Aušrinė Verbylaitė)V

GTU

SV

ETU

R



komandinio darbo sėkmė. Įsitikino, jog svarbiausia – tar-pusavio supratimas ir sutarimas. Vieningai dirbo Aušri-nės komanda. Studentai iš visų pusių apstojo maketą ir raizgė, pynė, konstravo – pirmieji baigė darbą. Paskui visi drauge sėdo rašyti aiškinamąjį raštą. Kai kurios koman-dos maketus baigė gaminti vėlų ketvirtadienio vakarą. Kai kas maketo detales gludino net iki penktadienio pu-siaudienio. Taigi, darbas buvo ne tik įgūdžių, bet ir valios išbandymas. Penktadienį po pietų studentai maketus iš dirbtuvių pernešė į salę ekspozicijai. Pasirodė vertinimo komisijos nariai, svečiai. Pagaliau prasidėjo projektų pri-statymas. Kiekviena komanda turėjo nupasakoti savo kū-rinį, paaiškinti, kodėl priėmė būtent tokius sprendimus. Darbus vertino, komandų narius klausinėjo trys komisijos nariai senjorai – Čekijos architektų sąjungos nariai. Po visų šešių pranešimų komisija tarėsi. Po valandos Miš-kininkystės ir medienos technologijos fakulteto dekanas Petr Horaček kiekvienam studentui iškilmingai įteikė pro-jekto baigimo sertifi katą. Galiausiai atėjo laikas paskelbti

projekto nugalėtoją... Juo tapo projekto „Medinis pėsčiųjų tiltas“ komanda, kurioje dalyvavo Andrej Pleškov. Už lai-mėtojus buvo pakeltos šampano taurės, renginio dalyviai bendravo, aptarinėjo projektus, stiprinosi užkandžiais ir vaišinosi saldėsiais. Penktadienio vakarą studentai ir dėstytojai susirinko pabendrauti „Green“ klube, kur vyko neofi cialus projekto uždarymo vakarėlis. O štai šeštadie-nio rytą, dar neišgaravus įspūdžiams, išvykome namo.

Intensyvaus projekto metu studentai turėjo unikalią galimybę susipažinti su Čekijos ir kitų šalių studentais, pasidalyti patirtimi, susipažinti su naujomis kompiuteri-nėmis programomis ir jomis padirbėti, gaminti maketus, galiausiai – užsidirbti kreditų. Jaunesnieji kolegos su nekantrumu lauks kitų metų, kai galės dalyvauti trečiojo-je projekto dalyje Seinajoki mieste Suomijoje.

Tokio pobūdžio akademiniai projektai yra skirti stu-dentų tobulinimuisi. Tai ne tik būdas įvertinti universiteto studijų kokybę, tačiau ir priemonė ją pagerinti. ■

Evaldas Balionis (dešinėje) draugams

bando paaiškinti savo idėjas

Apdovanojimus laimėtojams įteikia dekanas Petr Horaček

VG

TU S

VE

TUR

Lietuvos J. Žemaičio karo akademijos ir A. Gustaičio aviacijos

instituto auklėtiniai (iš kairės) Karolis Jasas, Artur Dimitrijev ir

Ugnius Ragauskas sėkmingai pasirodė individualiose rungtyse

VG

TU S

VE

TUR


AVIACIJOS MOKYKLŲ SĄSKRYDISLinas Steponavičius

Be komandinio darbo šioje lygiagrečių virvių trasoje –

nė iš vietos (iš kairės: Ugnius Ragauskas,

Erika Valackonytė, Dovilė Stankūnaitė ir Artur Dimitrijev)

VG

TU S

VE

TUR



VG

TU S

VE

TUR„Friendship Games of Baltic Aviation Schools“ – tokiu

tarptautiniu vardu pakrikštytos kasmetinės sportinės var-žybos ir sąskrydis, kuriame dalyvauja keturių kaimyninių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos – aviacijos akademijų ar institutų studentai. Šiemet jau vienuolikta-sis sąskrydis įvyko Latvijoje, Siguldoje.

Žaidynės truko visą šeštadienį, gegužės 19-ąją dieną. Komandoms buvo paruošta labai daug įdomių ir nematy-tų žaidimų: nuo tradiciškai rengiamų krepšinio, tinklinio, futbolo varžybų iki lygiagrečių virvių kliūčių ruožo, kroke-to, šaudymo iš laidynės ar naktinių orientacinių varžybų. Įdomi yra ir pati idėja rengti ne tik komandines, bet ir individualios įskaitos rungtis.

Pernai Lietuvoje organizuotas jubiliejinis sąskrydis įvyko AGAI priklausančiame Kyviškių aerodrome, tačiau šįkart žaidynės buvo suorganizuotos poilsiavietėje „Brū-veri“, nes Rygos technikos universiteto (RTU) Aeronauti-kos institutas neturi savo aerodromo ar kitos su aviacija susijusios ir renginiui tinkamos vietos.

„Labai smagu, jog šių šalių aviacijos studentai turi tokį renginį, – teigia komandą lydėjęs AGAI direktoriaus pavaduotojas Darius Rudinskas. – Turime galimybę pasi-rodyti kitiems, kad tokie esam, užmegzti naujus tarptauti-nius ryšius bei atnaujinti jau esamus kontaktus. Aviacinė bendruomenė glaudžiau bendradarbiauja.“

Kaip ir pernai, sąskrydį suorganizavo studentų aktyvas. Paklausta apie didžiausius organizacinius sunkumus, Rygos technikos universiteto Aeronautikos instituto magistrantė, sportininkė ir pagrindinė žaidynių organizatorė Nadina Tarancova įvardija tik laiko trūku-mą: „RTU įvyko nedidelė pertvarka ir du atskiri institutai buvo sujungti į vieną Aeronautikos institutą. Dėl to mes apie žaidynes ir jų tradiciją sužinojome likus tik trims savaitėms iki jų.“ Nepaisant to, šių metų Baltijos šalių aviacijos mokyklų sąskrydis įvyko labai sklandžiai ir profe-sionaliai.

Pasibaigus varžyboms ir suskaičiavus visus taškus, paaiškėjo, jog šeimininkai sąskrydžio taurės neleis išvežti iš namų. Estijos komanda liko antroji, Lenkijos – trečioji, o AGAI studentų komanda užėmė paskutiniąją vietą.

„Nesvarbu, jog lietuviai liko paskutiniai bendrojoje įskaitoje. AGAI komanda yra pati šauniausia, aktyviau-sia ir draugiškiausia iš visų čia atvykusių. Jūs atvykote ne nugalėti, o linksmai praleisti laiką ir pabendrauti su kaimynais, – šypsosi N. Tarancova. – Man labai džiugu, jog jūs nešate pirminę šių žaidynių idėją – tarptautinę draugystę.“

Kitais metais Baltijos šalių aviacijos mokyklų sąskry-dis įvyks Estijoje.■

Gegužės 18-oji diena. Sklaidosi lietaus debesys, šalia raudono mikroautobuso klega keliolika A. Gustaičio aviacijos instituto (AGAI) auklėtinių. Visi nusiteikę linksmai, apta-rinėja būsimą savaitgalį. Dar kelios minutės ir jie pajudės Siguldos link – į Baltijos šalių aviacijos mokyklų sąskrydį.

Visi kaip vienas. Bėgimas slalomu

(iš kairės: Erika Valackonytė, Artur Dimitrijev, Birutė Žeimytė)

Lino

Ste

pona

viči

aus

nuot

rauk

os

Tarptautinis sąskrydžio dalyvių būrys po apdovanojimų ceremonijos

Nuoširdžiausia lietuvių komanda

VG

TU S

VE

TUR



KŪ

RY

BA

Pirmą kartą VGTU surengto konkurso „Sukurk savo suoliuką“ pagrindinė idėja, pasak jo organizatorių, skatinti bendruomeniškumą. Žinoma, ir sukurti naują tradiciją. „Norėjome, kad visi – tiek studentai, tiek dėstytojai – turėtų galimybę prisidėti prie universiteto kūrimo plačiąja prasme. Taip pat tai puiki saviraiškos galimybė“, – sakė projekto koordinatorė Regina Kenstavičiūtė. Dalyvauti konkurse buvo kviečiami ir dėstytojai, ir studentai, tačiau pastarieji perėmė iniciatyvą į savo rankas. Daugiausia konkurse dalyvavo vyresniųjų kursų studentų. Džiaugdamiesi puikiai atliktais darbais bei aktyviais dalyviais, konkurso organizatoriai tikisi, kad kitąmet kūrėjų gretos tik gausės.

Geriausia suoliuko idėja rinkta dviem etapais. Pirmiausia iš visų pateiktų projektų buvo atrinkta pusė geriausių-jų. Jų autoriams pasiūlyta toliau vystyti idėją, atsižvelgiant į komisijos pastabas. Laimėtojas išrinktas įvertinus pato-bulintus suoliukų projektus. Galimybė realizuoti sukurto suoliuko idėją atiteko magistrantūros pakopos pirmo kurso studentėms Agnei Karalkevičiūtei ir Eglei Masiokaitei. Merginų pateikta idėja, organizatorių nuomone, labiausiai atitiko konkurso vertinimo kriterijus: ji atspindi VGTU vertybes – inovatyvumą, kūrybiškumą ir techniškumą, išlaiko fi zinę bei estetinę funkciją, suoliukas yra skirtas daugiau nei dviems žmonėms. Taip pat atsižvelgta į realizacijai skirtas lėšas. Pasak būsimojo VGTU suoliuko autorių, idėja vystyta pasitelkus VGTU simboliką. Po ilgų ieškojimų pasirinktas elementas, naudojamas universiteto logotipe – Mėbijaus juosta, kuri simbolizuoja begalybę, nuolatinį žinių siekimą, nenutrūkstamą tobulėjimą. Būtent šis simbolis, jaunųjų menininkių akimis, tiksliausiai apibūdina universiteto veiklą.

STUDENČIŲ DOVANA – SUOLIUKO IDĖJA


KŪ

RY

BA



KŪ

RY

BA

Jūratė Šližiūtė

900 „VINGIO“ KONCERTŲŠie metai Vilniaus Gedimino technikos universiteto tautinių šokių ansambliui „Vingis“ yra išskirtiniai – visa-da jaunatviškas kolektyvas gegužės 12 d. šventė 50-ies metų kūrybinės ir meninės veiklos jubiliejų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo paminėtas VGTU tau-tinių šokių ansamblio „Vingis“ pusės amžiaus jubiliejus. Į šventinį koncertą „Kai obelys žydi...“ gausiai susirinko VGTU bendruomenė, buvę ansambliečiai, svečiai. Prieš renginį buvo pristatyta knyga apie „Vingio“ istoriją, veikė ansambliečių fotografi jų paroda. Po įspūdingo koncerto, kuriame žiūrovai pamatė ir dabartinius kolektyvo narius, ir „Vingio“ senjorus, ovacijomis buvo pasitikta „Aukso paukštė“ 2011“. Ansambliečiai kartu su žiūrovais pa-reiškė padėką visų laikų „Vingio“ meno vadovui Ričardui Tamučiui bei kitiems šiam kolektyvui nusipelniusiems žmonėms.

Šventinio koncerto metu ansamblis stebino žiūrovus ir drauge vėl subūrė visus buvusius vingiečius, kurie galėjo pajausti ir prisiminti atmosferą koncertų metu, juk jų per 50 metų buvo daugiau nei 900!

Kiekvienas menininkas ir sportininkas nori pasidalyti savo sukaupta patirtimi. Architektai savo laimėjimus atskleidžia projektuodami namus, sportininkai – varžy-bose, menininkai – parodose, o šokėjai, muzikantai ir

dainininkai – koncertuose. Koncertas, kurį žiūrovas stebi, kuris nepalieka abejingų...

Nuo pirmojo koncerto, įvykusio prieš penkiasdešimt metų, „Vingis“ dalyvavo daugybėje renginių, kuriuose ste-bino žiūrovus ne tik šokiu, muzika ir daina, bet ir įstabiais tautiniais kostiumais.

Drabužiai, kurie demonstruoja valstybingumą, tautiškumą, taip pat puošia ir išskiria kolektyvo narius. Kiekvienas tautinis kostiumas yra ypatingas savo kilme, istorija ir menine verte. Na, o kiekvienas „Vingio“ tauti-nis kostiumas sugeria ir išsaugo jį dėvėjusio vingiečio patirtį ir jaudulį. Jei drabužiai prabiltų, žodžiais nupieštų kiekvieno koncerto išskirtinius vaizdus ir patirtus jaus-mus. Stebėdami koncertą, ne visada susimąstome, kad tautinis kostiumas lydi vingietį nuo jo pirmojo koncerto, nepraleisdamas nė vienos šventės ar įsimintinos progos.

„Vingio“ merginų aukšti galvos apdangalai, puošnios vyrų skrybėlės savo išvaizda džiugina didžiausiuose uni-versiteto renginiuose. Vienas jų – VISI/VGTU 2010 metais rengtas visų laikų universiteto absolventų kongresas. Ant „Siemens“ arenos scenos šokėjai sukūrė gražų vaizdą ne tik jaunatviškais šokiais, bet ir savo puošnia išvaizda.

Kiekvieną balandį spalvingi merginų gėlių vainikai sukuria pavasarišką nuotaiką „Vingio“ organizuojamame


KŪ

RY

BA

„Nuo pirmojo koncerto, įvykusio prieš penkiasde-šimt metų, „Vingis“ dalyvavo daugybėje renginių, ku-riuose stebino žiūrovus ne tik šokiu, muzika ir dai-na, bet ir įstabiais tautiniais kostiumais.“


KŪ

RY

BA

Tarptautinės šokio dienos koncerte, kuris spinduliuoja tautiškumu ir garsina liaudišką šokį. Nuo 2009 metų vin-giečiai pradėjo rengti koncertą, skirtą šiai dienai paminė-ti, o šiemet, balandžio 29 d., įvyko trečiasis Tarptautinės šokio dienos koncertas.

Šokėjų, muzikantų ir dainininkų akinamai balti marškiniai po plačiomis rankovėmis sėkmingai slepia konkursų keliamą jaudulį. Tai atsiskleidžia respublikinių konkursų laimėjimuose. Tarybiniais laikais konkursai vyko kasmet. Atgavus nepriklausomybę, liaudiškų šokių ansamblių varžytuvėse „Kadagys“ 2005 metais „Vingis“ laimėjo I vietą, o 2010 metais tapo šio konkurso laurea-tu.

Tautinio kostiumo neatsiejama dalis – austos lieme-nės. Jos paverčia vaikinus vyrais, kurie, didžiuodamiesi savo tautiškumu, tradicijomis, garbingai atstovauja universitetui VGTU rengiamose šventėse. Ne viena univer-siteto studentė, asistentė, docentė, prodekanė ar dekanė buvo pašokdinta puošnaus vyro, dėvinčio austą liemenę, „Gedimino dienose“, fakultetų šventėse, VGTU tarptauti-nės savaitės ar tarptautinių konferencijų metu.

„Vingio“ merginų sijonai sukosi daugely koncertų, daugely tarptautinių festivalių, daugely šalių (Šveicarija, Vengrija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Vokietija, Rusija, Bel-gija ir t. t.). Tolimiausia „Vingio“ aplankyta šalis – Kanada (1990 ir 1991 m.). Ilgi platūs sijonai patraukė ne vieno užsieniečio žiūrovo dėmesį.

Tautinės juostos puošia „Vingio“ vyrus ir merginas svarbiose, įsimintinose ir linksmose studentų šventėse, pavyzdžiui, studentų šventėse „Gaudeamus“, festivalyje „Linksminkimos“, Dainų šventėse.

Be to, austos juostos buvo svarbus simbolis iki 1996 m. vykusiuose koncertuose, kurie buvo skirti pa-

minėti rugsėjo 1 d. Šiai tradicijai išblėsus, nuo 1996 m. vingiečių tautinės juostos tapo puošmena VGTU mokslo metų pradžios atidarymo šventėje, vėliavų pakėlimo ceremonijoje.

Šokių batai turbūt nesuskaičiuotų, kiek žingsnelių, sukinių ar šuoliukų atliko... Kiekviena batų pora kaupia savo istoriją, koncertų sukeltas emocijas.

Batai šokėjus lydi intensyviose repeticijose, nerimas-tingai lūkuriuoja užkulisiuose ir džiaugsmingai sutinka garbingus laimėjimus – „Vingis“ buvo išrinktas geriausiu 2005 metų tautinių šokių kolektyvu jaunimo kategorijoje ir ansambliui buvo įteikta „Aukso paukštė“.

Repeticijų metu sukauptą nuovargį šokėjai paverčia linksma nuotaika ir ypatingu reginiu koncertų metu. Šį reginį papildo muzikos skambesys. Koncertuose „Vingio“ muzikantai aiškiai, lyg tardami skiemenis, groja kiekvieną natą, o dainininkai savo balsu prikausto visų dėmesį. Visi kartu vingiečiai sukuria harmoningą reginį, kurį, daugiau nei trisdešimt metų, žiūrovai gali stebėti tradiciniuose „ViNeVos“ koncertuose (Vilniaus miesto tautinių šokių kolektyvų bendruose koncertuose).

Skrybėlės, liemenės, balti marškiniai, kelnės, sijonai, juostos, prijuostės, batai ir klumpės drauge sudaro tautiš-kumu dvelkiančią visumą.

Prieš pusę amžiaus suburtas kolektyvas sukaupė nemažai laimėjimų ir įgijo daug patirties. „Vingis“ 2011 metais tarptautinio folkloro festivalio metu Šveicarijoje sudalyvavo 900-ajame koncerte!

Savo nuoširdų darbą vingiečiai atskleidžia renginiuo-se, o 2012 m. gegužės 12 d. ansamblio laukė didžiulė šventė – jubiliejinis koncertas, skirtas paminėti „Vingio“ veiklos penkiasdešimtmetį. ■


KŪ

RY

BA

„Drabužiai, kurie demonstruoja valstybingumą, tautiškumą, taip pat puošia ir išskiria kolektyvo narius.“


KŪ

RY

BA

DIRIGENTAS ROLANDAS LUKOŠIUS: „GERAS PASIRODYMAS – TIK SUNKAUS DARBO REZULTATAS“

Prieš keliolika metų atgimusi pučiamųjų orkestrų tradicija paskatino šiam žanrui skirti daugiau dėmesio ir lėšų. Rezultatai džiugina: orkes-trų kūrybinis išskirtinumas, profesionalumas, meilė muzikai jaučiama ir matoma Dainų šventėse, festivaliuose, kasmetiniuose Pučiamųjų orkestrų čempionatuose. Vis dėlto kolektyvą geriausiai pažįsta jo vadovas. „Jei laimėjęs vieną kartą, manysi, kad jau viską pasiekei – nieko nebus“, – atvirauja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) pučiamųjų instrumentų orkestro meno vadovas ir dirigentas Rolandas Lukošius ir pasakoja apie, rodytųsi, sizifi šką orkestrų vado-vų siekį išsaugoti šio žanro veidą Lietuvos muzikos padangėje.



KŪ

RY

BA

Kuo šiandien gyvena Jūsų vadovaujamas VGTU pučiamų-jų instrumentų orkestras?

Visos mūsų mintys sukasi apie XII Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą. Dalyvavome regioniniame ture ir patekome į fi nalą. Pagal komisijos skirtus balus esame antroje vietoje. Šie rezultatai nieko nereiškia, nes prieš akis fi nalas, bet vis tiek džiugu.

Galutiniai rezultatai paaiškės fi nale balandžio 21 die-ną. Tuomet džiaugsimės labiau ar mažiau. Tad šiandien tuo ir gyvename – pasirengimu fi nalui. Kadangi mūsų kolektyvas dalyvauja B kategorijoje, rengiama 15 minu-čių programa. Privalomas kūrinys pasirinktas iš Dainų šventės programos – jis visiems orkestrams vienodas, taip pat grosime penkis choralinius preliudus ir du laisvai pasirinktus kūrinius. Be čempionato, rengiame dar ir kon-certinę programą, nors pagrindinis dėmesys šiuo metu skiriamas būtent jam. Orkestras susikaupęs, tikisi gerų rezultatų. Ambicijos – nelikti už prizinių vietų.

Ar orkestrui laimėti Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate yra labai svarbu?

Tai yra vienas iš kolektyvo vertinimo kriterijų. O jų ne tiek daug: dalyvavimas Dainų ir „Gaudeamus“ šventėse, Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate, festivaliuose. Kolektyvui, dalyvaujančiam pučiamųjų orkestrų čem-pionate, suteikiama kategorija. Jei sėkmė nusišypso keliuose čempionatuose, be to, kolektyvas dalyvauja Dainų šventėje, atsiveria kelias į aukštesniąją. Šiuo metu

mes neturime jokios kategorijos – jos bus skirstomos po Dainų šventės, tuomet galėsime pretenduoti. Jei pučia-mųjų orkestrų čempionate užimsime aukštą prizinę vietą, mums bus suteikta galimybė iš karto patekti į aukštes-niąją kategoriją. O kuo aukštesnėje kategorijoje varžaisi, tuo didesnis pripažinimas.

Ar sudėtinga suorganizuoti Lietuvos pučiamųjų or-kestrų čempionatą? Juk kultūra yra viena iš sričių, kuriai skiriama ne per daugiausiai lėšų.

Iš tiesų renginiui skirta gerokai mažiau lėšų nei anksčiau. Džiugina tai, kad atsiranda rėmėjų, kuriems padedant, šventę įmanoma suorganizuoti. Šiemet regio-ninis pučiamųjų orkestrų čempionato turas vyko Vilniuje ir keliuose kituose mažesniuose miestuose – Tauragėje, Plungėje, Kybartuose, Šeduvoje, Pabradėje. Renginiai ne-buvo pompastiški, tačiau įvyko. Tiesiog ieškoma išeities, ir, džiugu, kad čempionatas vyksta.

Kokios problemos kamuoja Lietuvoje esančius pučia-mųjų orkestrus?

Lietuvoje šiuo metu užregistruota maždaug šimtas pučiamųjų orkestrų. Visų problemos tos pačios – fi nan-sai, orkestro vadovo darbo apmokėjimas, materialinė bei techninė bazė. Orkestrų vadovai dažnai dirba iš idėjos, galbūt tai daro įtaką ir meniniam orkestrų lygiui. Neretai orkestrų vadovai nėra motyvuoti dirbti – kolektyvas eg-zistuoja, tačiau progreso nėra. Žinoma, yra žmonių, kurie


KŪ

RY

BA

suranda būdų save motyvuoti, eina į priekį, dirba. Tai nėra laisvalaikis ar pramoga, tai yra darbas. O orkestrų vadovų atlygis priklauso nuo steigėjo požiūrio. Yra tokių atvejų, kai žmogus, dirbdamas su kolektyvu, per mėnesį uždirba 200–300 litų. O juk orkestro vadovas ilgus metus paskiria mokslams. Pradedant vaikų muzikos mokykla ar privačiomis pamokomis, baigiant aukštesniąja, galiausiai, aukštąja mokykla. Išties liūdna, bet specialybės moko-masi bemaž 15 metų, tačiau iš to pragyventi neįmanoma. Materialinė bazė taip pat yra visų orkestrų problema. Trūksta instrumentų. Lietuvos liaudies kultūros centras iki šių metų už 700 tūkst. litų nupirko instrumentų Lietu-voje esantiems pučiamųjų orkestrams, tačiau orkestrų steigėjai taip pat skyrė tiek pat ar daugiau lėšų. Tikimės ir mes gauti šiek tiek paramos.

Ar svarbu orkestro vadovui būti iniciatyviam, at-kakliam, siekiant pripažinimo ir geresnės ateities Jūsų kolektyvui?

Be abejo, tai turi įtakos. Kas geriau žinos, ko reikia orkestrui, jei ne orkestro vadovas? Jis žino, kokio instru-mento ir kitų materialinių dalykų reikia. Tačiau, be visų tų žinių, orkesto vadovas privalo dirbti. Ir iš tiesų, nebūna taip, kad viskas vyktų kaip sviestu patepta. Būna paki-limų ir nuopolių. Kartais atrodo, kad viską darai gerai, tačiau paaiškėja, kad yra priešingai. Tuomet svarbu nenu-siminti, o eiti pirmyn. Juk ir sporto komandos laimi arba pralaimi. Taip ir mes: būna koncertas nelabai pasiseka, ne taip sugroji, ne tą vietą užimi – kiekviename žingsnyje reikia atkaklumo, nepasiduoti iškilusioms problemoms, nesėkmėms.

Pavyzdžiui, orkestrantams norisi groti sudėtingesnius kūrinius. Tam reikia daugiau instrumentų. Mes turime

tik vieną mušamųjų komplektą. O kur nepamainomi timpanai, marimbos, varpeliai ir t. t. Įsivaizduokime, kad vieną dieną gauname šiuos intstrumentus, tuomet mums skirtose patalpose tampa per ankšta.

Štai ir vėl iškyla kliūčių. Orkestro vadovui visuomet yra ko siekti – viskas iš karto neįvyksta. Turi mėgautis ne tik koncertais, bet ir tobulėti. Juk vienaip rengiesi koncer-tams, kitaip – čempionatams. Ten nėra svarbu gerai atrodyti, svarbu tiksliai sugroti.

Tačiau įtampa turbūt neatslūgsta nei koncerte, nei čempionate?

Manau, kad jei į koncertą eini visiškai atsipalaidavęs, tu jo nevertinti arba praradai atsakomybės jausmą. Net geriausi profesionalai prieš kiekvieną pasirodymą jaudi-nasi. Jei ne, vadinasi, laikas keisti profesiją.

Kada vadovas gali jaustis tikru profesionalu? Tuomet, kai įvertina kiti?

Yra vadovų, kurie nuolat, nuosekliai siekia tiek indivi-dualaus profesionalumo, tiek kolektyvo aukšto meninio lygio, deja, yra ir kitokių – nesektinų pavyzdžių, kai vado-vai nepagrįstai save laiko „dievaičiais“. Bet džiugu, kad tai tik labai nedidelė pučiamųjų orkestrų bendruomenės dalis.

Ofi cialiai aš – profesionalus pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas ir dirigentas (toks mano išsilavinimas ir dabartinės pareigos).

Žinoma, orkestras turi paklusti man, tačiau mes galime bet kada apsikeisti vietomis – tuomet aš ir visas kolektyvas paklus kitam, paėmusiam į rankas dirigento lazdelę. Al

ekso

Jaun

iaus

nuo

trauk

os


KŪ

RY

BA

Be abejo, visada svarbi ir kolektyvo nuomonė bei pastabos dėl muzikos atlikimo. Manau, kad kolektyvui ir jo vadovui negali atrodyti, kad jie jau pasiekė viską.

Visko taip lengvai nepasieksi. O pripažinti turi kiti. Kai kolektyvas laimės Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempio-natą, jis bus laimėtas, bet pripažinimas ateis po kelių ar keliolikos pergalių. Jei laimėjęs vieną kartą manysi, kad jau viską pasiekei, nieko nebus. Tai galioja ir orkestro vadovui. Turi su orkestru dirbti užtikrintai, konkrečiai, žinoti, ko reikalauji, tikiesi, apie ką kalbi. Kai laimėsime keletą čempionatų, turėsime daugiau koncertų – tai ir bus pripažinimas. Šiandien reikia dirbti, mąstyti, ką ir kaip daryti.

Rodosi, baigiasi repeticijos. Bet tai nereiškia, kad už-trenkiu salės duris ir pamirštu savo darbą. Apie jį mąstau nuolat – tik taip orkestro repertuare atsiranda naujų kū-rinių, kyla naujų minčių, idėjų. Kad pripažintų kolektyvą, dirbti reikia nuolat.

Ar iš tiesų pučiamųjų orkestrai Lietuvoje atgimė ir sustiprėjo per pastarąjį dešimtmetį?

Tas tiesa. Situacija pradėjo gerėti galbūt ne iš karto, sunku pasakyti, kada įvyko lūžis. Vis dėlto didelę įtaką tam pučiamųjų orkestrų atgimimui padarė prieš dvylika metų prasidėjęs kasmetis Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas. Sunku pasakyti, ar jų padaugėjo būtent dėl čempionato, bet meninis lygis pradėjo augti dėl jo. Šiam konkursui reikia ypač pasiruošti.

Antra, orkestrų pradėjo gausėti veiklių ir iniciatyvių žmonių dėka. Sveikintina, kai vienas žmogus įkuria ir vadovauja netgi trims orkestrams. Kartais atsitinka ir taip, kad buvęs orkestro narys tampa ne tik puikiu profe-sionalu, bet ir imasi mokyti kitus. Galiu pasidžiaugti, kad

pučiamųjų orkestrų žanre sąstingio nėra ir entuziamo pakankamai.

O kokia orkestrų įtaka bendruomenei ir muzikiniam gyvenimui?

Yra savivaldybių, kurioms orkestras būtinas, deja, yra ir priešingų pavyzdžių. Kolektyvai stiprėja, veikla plečiasi, pasirodymai gražėja – orkestrai išsikovoja vis didesnį klausytojų palaikymą. Jei prieš dvidešimt metų orkestrai žygiuodami grodavo maršą ar valsą, tai dabar jiems ne-svetimas bet koks muzikos stilius – nuo choralų iki popu-liariosios muzikos. Be to, ir čia savotiškų madų neišveng-si. Vienais metais papučia vienokie vėjai, kitais – kitokie. Pavyzdžiui, galima pergroti populiarių dainininkų kūrinius ir taip pritraukti žiūrovų. Ištikimesni pučiamųjų žanrui klausys rimtosios muzikos. Žiūrovui yra iš ko rinktis.

Kokios sunkiausios ir džiaugsmingiausios Jūsų darbo minutės?

Pasirodymų ne tiek jau daug, bet visada džiugina pavykęs koncertas, puikūs komisijos atsiliepimai apie or-kestrą po čempionato regioninio turo. Jei kalbėsime apie kasdienybę, džiaugiuosi teigiamu kolektyvo postūmiu į priekį. Aš nemėgstu stovėti vietoje. Man svarbu nuolat eiti į priekį, norėčiau, kad ir kolektyvas galvotų taip pat. Didžiausias džiaugsmas, kai orkestras po kelių repeti-cijų sugroja kūrinį, ir šis suskamba taip, kaip tu norėjai, kad suskambėtų. O liūdina atsakomybės ir pasiruošimo repeticijoms stoka. Jei orkestras nori tobulėti, eiti į priekį, negana ateiti į repeticiją gerai praleisti laiko. Reikia dirbti, nes geras pasirodymas – tik sunkaus darbo rezultatas.■


KŪ

RY

BA

Sukaktuvinio koncerto programą apgalvojo ir parengė ansamblio vadovė Audronė Vakarinienė. Šįkart apsispręs-ta apibendrinti tai, ką sužinojom, pajautėm, patyrėm ir supratom apie gėlę – radastą, kurios vardu ir vadinasi ansamblis.

Nors ir labai girdėtas žodis, deja, jau ne dažnas žino, kas tai per gėlė, kur auga: darželiuose, pievose, miškuo-se? Koks jos būdas, kuo ji naudinga? Dažnam atrodo, kad tai visai kitoks augalas, kartais radastą painioja su kitomis darželio gėlėmis. Retas kuris paklaustas atsa-kytų, kad tai rožės giminaitė, todėl ir vadinama ne tik radasta, bet ir erškėčiu, erškėtrože, erškrože, šunrože, šipšinge ir kitaip. Radasta garsėja nuo Biblijos laikų, tai visokių dalykų apie ją priporinta. Vienos istorijos mielos, kitos nelabai limpa prie širdies. Pasirodo, radastos net-gi... prisibijota dėl nepaaiškinamų magiškų galių.

Radastos žydi baltai, raudonai, na, o mūsiškė – raus-vai. Ji tokios puikios rožinės spalvos ir taip skaniai, saldžiai kvepia, kad mūsų močiutės prisiraškydavo jos žiedlapių, susukdavo skarelėsna ir paslėpdavo kraičio skrynioj. Štai tau ir kvepalai! Kažkada esu ištaikiusi progą paklausti garsiosios žiniuonės E. Šimkūnaitės, ką ji ma-nanti apie radastą. Atsakė trumpai drūtai: grožio neturi, o kvepia labai maloniai, todėl ir bites vilioja.

O jau mergiotės, būdavo, ir laukia: va, berniokai ims ir pasakys, kad jų skruosteliai veideliai žydi, kaip tie ra-dastos žiedeliai (šis palyginimas gana dažnas ir liaudies dainose). Paskui kiek džiaugsmo, pasididžiavimo, nes tai jau labai gražus, vertingas komplimentas. Tai va, vyrai, kokiais žodeliais reikia merginas kibinti! Netgi šių dienų poetai apie mylimosios lūpas sako: „Lūpų radastai.“ Ir ką čia bepridursi.

Radastos koteliai turi spygliukus – tai nėra ta gėlelė, kuri tinka laukiamam svečiui ar mylimam berneliui įteikti, bet prireikus tie dygliai gali ir apginti. Paukščiukai drąsiai suka radastos krūme lizdus, slepiasi nuo vanago, lapės. Net ir posakis yra: „Drąsūs kaip žvirbliai erškėčiuose.“ Radastos nors ir auga viešose, gerai matomose vietose,

pakelėse, tačiau nei karvutė į šį krūmą šonelį pasikasys, nei kas benorės nesusibadęs rankų jų prisiraškyti.

Radasta visur puikiai auga, nes sugeba įsikabinti net į prasčiausią dirvą. Ją ir išnaikinti nelengva: šaknys tvirtai ir plačiai išsiraizgo, tad puikiai tinka smėliui sulaikyti, pakrantėms želdinti. Krūmas mėgsta būti pastebėtas, todėl aukštokas.

Senoliai tikėjo, kad radastos negalima sodinti palei trobos sieną, langą, duris, nes šaknys ir pamatą, ir gyve-nimą ardys, o spygliuotos šakos sieną brūžys ir pūdys, langan bels, viduje esančius baugins. Kai arti slenksčio augs, tai piktąsias jėgas monys vidun įsmukti: gali per-kūnas pirkion trinktelėti ir gaisras kilti arba kokia pikta liga šeimininką ar jo šeimyną puls. Seni žmonys saky-davo, kad radastos nereikia net arti trobos sodinti, nes tuomet dar ir gyvuliai neis rankon. Taigi radastai neilgai buvo leista darželyje tarp kitų žolynų puikuotis. Dėl savo nenuspėjamų blogą lemiančių galių ji būdavo „išvaroma“ augti nuošalion vieton, tačiau ir ten puikiausiai įsitaisyda-vo ir klestėdavo. Kitą vertus, argi galima radastą – erš-kėtį skobti? O jei ir nukirsi, tai nei šaukšto, nei švilpuko iš tokios šakos neišdroši. Radasta tam netinka, be to, šventas krūmas, juo gi pats Dievo sūnus buvo vainikuo-tas. Erškėčių vainikas – skausmo, kančios, pajuokos ir pažeminimo ženklas.

Bet čia dar ne viskas. Kas geria radastos žiedlapių ar-batytę, o dar geriau – tų gražių raudonųjų vaisių, prinoks-tančių rudenį, užpilus, antpilus, tam grįžta ir jaunystė, ir grožis, ir atmintis. Rašau apie radastos krūmą, o matau mus radastiečius, kurie taip nelengvai auga, auga visus tuos tris dešimtmečius. Ačiū tariam visiems vadovams, kurie buvo, ačiū Audronei Vakarinienei, kuriai esant vadove skleidžiasi tautinio muzikavimo harmonija, ačiū Vilniaus Gedimino technikos universitetui. Kol radastiečių širdys plaks kadrilio, polkos ritmu, tol mes džiuginsim Lie-tuvą atgaivindami visų Lietuvos regionų dainas, šokius, muzikėlę. ■

ANSAMBLIO ŠVENTĖJE PRISIMINTAS IR PASLAPTINGASIS AUGALAS

Aldona Bareikienė

Smagiai nusiteikę, puošniausiais tautiniais kostiumais pasirėdę, linksmai ir nuotaikingai balandžio mėnesį ansamblis „Radasta“, kuriame šoka ir groja ir VGTU darbuotojai ir absolventai, atšventė savo kūrybinės veiklos 30-metį.

Alek

so Ja

unia

us n

uotra

ukos

KŪ

RY

BA



Šios struktūrinės dalys yra labai svarbios, nes norint etiškai ir kultūringai bendrauti, reikia ne tik tinkamai suformuluoti laiško turinį, bet ir išreikšti mandagumą pirmiausia savo, kaip siuntėjo, el. adresu, laiško temos įvardijimu, tinkamomis pasisveikinimo, atsisveikinimo ir padėkos formuluotėmis, galiausiai pačiu laiško turiniu, kuris turi būti ne tik informatyvus, aiškus ir dalykiškas, bet ir stilingas, be rašybos ir skyrybos klaidų.

Taigi elektroniniame laiške būtini šie struktūriniai punktai: SIUNTĖJO VARDASNorint bendrauti el. laiškais, pirmiausia reikia turėti tinka-mą elektroninio pašto adresą. Šiuo metu paplitę du adre-sų tipai: v.pavardenis@įmonė.lt, p.vardenis@įmonė.lt.

Manoma, kad jie abu yra tinkami, tačiau geresnis yra v.pavardenis@įmonė.lt, nes mažesnė tikimybė rasti žmo-gų su ta pačia pavarde ir ta pačia pirmąja vardo raide nei su tuo pačiu vardu ir pirmąja pavardės raide.

Reikėtų vengti vardenispavardenis@įmonė.lt, nes toks adresas per ilgas: galime padaryti klaidų, jis atrodo neestetiškai – sunku skaityti, perrašyti ir naudoti.

Vadinasi, siuntėjo vardą turėtų sudaryti ne raidžių kratinys ([email protected], [email protected]), egzotiška asmenvardžių santrauka ([email protected], [email protected]), įvairūs hibridiniai dariniai ([email protected], [email protected], [email protected], [email protected], [email protected], [email protected]), tarminių elementų turintys junginiai ([email protected], [email protected], [email protected], [email protected], [email protected]), įvairios pravardės ([email protected], [email protected], [email protected]) ar slapyvar-džiai ([email protected], [email protected], [email protected], meš[email protected]), bet tikrasis žmogaus vardas ir pavardė, kad gavėjas atsakydamas į laišką galėtų kreiptis vardu ir pavarde.

LAIŠKO TEMA (angl. Subject)Laiško tema turėtų būti ne tik konkreti, bet ir informa-tyvi, tiksliai nurodanti laiško esmę. Netinka sveikintis ar formuluoti kokį nors pasakymą pirmuoju asmeniu, pvz.: noriu pasiteirauti. Temas patariama rašyti trumpais sakiniais ir mažosiomis raidėmis, nes didžiosios raidės interneto erdvėje reiškia šauksmą.LAIŠKASLaiško turinys turi būti perteiktas dalykiškai, konkrečiai, o kalba turi būti aiški ir taisyklinga. Raštvedyba rašant laiš-kus tiek pat svarbi, kiek ir ofi cialiuosiuose dokumentuo-se – klaidos rodo neišprusimą, skubėjimą ir nepagarbą.

Geros manieros rašant el. laišką tokios pat svarbios kaip ir kalbant telefonu. Reikia prisiminti, kad gavėjo šalia nėra ir jis gali nesuprasti tam tikrų minčių laiške ar dviprasmių sakinių. Taip pat el. laiškuose reikėtų vengti šypsenėlių ir jaustukų, kurie pagyvina laišką, tačiau nesu-teikia jam didelės reikšmės.LAIŠKO PABAIGAPo viso laiško dažnai pridedama papildoma informacija – parašas (angl. Signature). Sudarinėjant parašus, reikėtų atkreipti dėmesį, kam ir kokiu reikalu rašomas laiškas. Asmeniniams laiškams užtenka „Pagarbiai Vardenis Pavardenis“ arba tiesiog „Linkėjimai Vardenis“, o įmonės darbuotojo el. pašto parašas turėtų suteikti visą reikia-mą informaciją – telefoną, adresą, interneto svetainę, kartais – pareigas.

Jeigu tenka susirašinėti su užsienio klientais, ta pati informacija turėtų būti pateikta anglų arba kita užsienio kalba. Tik reikėtų atsiminti, kad parašas neturėtų būti ilgesnis nei keturios eilutės.

Taigi iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad nors el. laiš-kas ir turi būti labai trumpas, tačiau jis turi turėti visas reikiamas ir atskiromis pastraipomis suformuotas struk-tūrines dalis. ■

ELEKTRONINIO LAIŠKOETIKA IR ESTETIKARegina Žukienė

Internetas, atsiradęs XX a. antroje pusėje, yra skirtas informacijai perduoti, skleisti ir ieškoti, tačiau ilgainiui jis įgauna vis daugiau funkcijų. Šiuo metu pagrindinė komunikacijos priemonė internetu – tai elektroninis paštas. Laiškus siųsti el. paštu labai patogu, nes jie gaunami daug greičiau nei tradiciniu paštu, tad greičiau galima tikėtis ir atsakymo. Bet norint išlikti suprastiems ir tinkamai įvertintiems, rei-kia susipažinti su tam tikromis taisyklėmis, kurios šių dienų technologijose yra labai svarbios. Taigi, ra-šant elektroninį laišką, pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad jį sudaro keturios būtinos struktūrinės dalys:

El. laiškų struktūra

1. Siuntėjo vardas 2. Laiško tema 3. Laiško tekstas 4. Pabaiga

Parašas, linkėjimai,kontaktai

Pasisveikinimas, kreipinys

Pastraipomis struktūrizuotastekstas

Informacija apie priedą

GED

IMIN

O U

NIV

ERSI

TETA

S 2

012/

3 (8

4)

2012 m. birželis Nr. 3 (84)

gedimino universitetas 2012/3 (84) - vilnius tech · 2012. 6. 25. · joje, skandinavijos šalyse,...

Documents