2

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS

KINEZITERAPIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

KINEZITERAPIJOS STUDIJŲ PROGRAMA

ŽIVILĖ KASPUTIENĖ

SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMO ĮTAKA 6-7

METŲ VAIKŲ MOKYKLINEI BRANDAI

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. E. Grinienė

KAUNAS 2007

3

TURINYS

SANTRAUKA 5

ĮVADAS 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA 11

1.1. Smulkiosios motorikos raidos svarba 11

1.2. Motorinio analizatoriaus reikšmė rankos judesių valdyme 16

1.3. Vaikų smulkiosios motorikos ugdymas 18

1.4. Vaikų mokyklinės brandos samprata 21

1.5. Vaikų mokyklinės brandos vertinimas pagal smulkiosios motorikos brandą svarba 24

1.6. Smulkiosios motorikos ugdymo įtaka mokyklinei brandai 25

Literatūros apibendrinimas 27

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS 28

2.1.Tiriamųjų kontingentas 28

2.2.Tyrimo metodai 28

2.3.Tyrimų ir smulkiosios motorikos ugdymo taikymo organizavimas 30

2.4.Matematinė statistika 31

3. TYRIMO REZULTATAI 32

3.1. Smulkiosios motorikos tyrimas N. Ozereckio testu 32

3.1.1. Dinaminės koordinacijos kaita 32

3.1.2. Judesio greičio tyrimo duomenys 34

3.1.3. Abiem rankom atliktų veiksmų tyrimo duomenys 35

3.1.4. Judesio jėgos tyrimo duomenys 37

3.1.5. Sinkinezijos tyrimo duomenys 38

3.1.6. Statinės koordinacijos tyrimo duomenys 38

3.1.7. Smulkiosios motorikos išlavėjimo suvestiniai duomenys 40

3.1.8. Smulkiosios motorikos atskirų užduočių atlikimo kaita 42

3. 2. Smulkiosios motorikos tyrimas Eurofito testu 44

3.2.1. Raumenų susitraukimo greičio ir dažnio tyrimas 44

3.2.2. Judesių tikslumo ir dažnio testas 46

3.3. Brandos mokyklai lygio ir jo kitimo tyrimas 47

3.3.1. Brandos mokyklai J. Jiraseko testu tyrimas 47

3.3.2. Brandos mokyklai tyrimas J. Jiraseko verbalinio mąstymo testu 48

4

3.4. Smulkiosios motorikos, verbalinio mąstymo bei brandos mokyklai duomenų kaitos

palyginimas 50

4. REZULTATŲ APTARIMAS 52

IŠVADOS 56

PASIŪLYMAI 57

LITERATŪROS SĄRAŠAS 58

PRIEDAI 61

5

SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMO ĮTAKA 6 -7 METŲ VAIKŲ

MOKYKLINEI BRANDAI

SANTRAUKA

Svarbus vaiko gyvenimo etapas, kai jis pradeda lankyti mokyklą, pareikalauja tikslių,

koordinuotų plaštakos ir pirštų judesių, kurie būtini rašant, piešiant ir atliekant daugelį kitų

mokymosi procese reikalingų veiksmų. Todėl smulkiosios motorikos lavinimas yra svarbi rengimo

mokyklai dalis.

Tyrimo tikslas: Ištirti 6 – 7 metų vaikų smulkiosios motorikos ugdymo įtaką jos kaitai ir

vaiko mokyklinei brandai.

Tyrimo metodai. Tiriamųjų kontingentą sudarė 100 šešerių – septynerių metų vaikų,

lankančių darželį. Jie buvo suskirstyti į dvi grupes: tiriamąją (T) ir kontrolinę (K). Abiejose

grupėse buvo po 25 mergaites ir 25 berniukus. T grupės vaikams buvo taikoma smulkiosios

motorikos lavinimo programa pagal G. Musteikienės (2001) rekomendacijas. K grupė dirbo pagal

Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos patvirtintą ,,Vėrinėlio‘‘programą.

Tyrimo pradžioje (pirmas tyrimas), po penkis mėnesius taikytos smulkiosios motorikos

ugdymo programos, abiejų grupių vaikams tyrimai pakartoti (antras tyrimas).

Vaikų rankų smulkiąją motoriką vertinome N. Ozereckio smulkiosios motorikos įvertinimo

testu; judesių tikslumą ir dažnį, bei rankos raumenų susitraukimo greitį ir dažnį Eurofito testais;

mokyklinę brandą tyrėme J. Jiraseko modifikuotu A. Kerno testu ir J. Jiraseko verbalinio mąstymo

testu.

Rezultatai. Po penkių mėnesių smulkiosios motorikos ugdymo programos eksperimentinėje

grupėje pastebimai padaugėjo vaikų, kurių smulkiosios motorikos išsivystymo lygis pagerėjo

(P=0,000). 46% sumažėjo vaikų, kurių smulkiosios motorikos išlavejimas buvo vidutinis, 6%

padaugėjo vaikų, kurių smulkiosios motorikos išlavėjimas tapo normalus ir buvo 40% vaikų, kurių

motorikos išlavėjimas tapo aukštesnis už normalų. Kontrolinėje grupėje vaikų pasiskirstymas pagal

smulkiosios motorikos išlavėjimo lygį nepakito (P=0,562). Taikytas rankų smulkiosios motorikos

lavinimas statistiškai patikimai pagerino judesių dinaminę koordinaciją, galimybę abiem rankom

atlikti judesius, judesio jėgą, sinkinezijas. Tik statinė koordinacija, judesių tikslumas ir dažnis

pritaikius smulkiosios motorikos lavinimo programą, tiek eksperimentinės, tiek kontrolinės grupės

vaikų, statistiškai nekito. Palyginus berniukų ir mergaičių smulkiosios motorikos išlavėjimo

lygmens vidurkio pokytį nustatyta, kad tiriamojoje grupėje mergaičių smulkioji motorika lavėjo

6

sparčiau, vidurkio pokyčio skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Po smulkiosios

motorikos lavinimo programos taikymo eksperimentinėje grupėje padaugėjo mokyklai subrendusių

vaikų (p<0,05). Statistiškai reikšmingai padidėjo skaičius vaikų, atlikusių visas tris brandos

mokyklai testo užduotis (P=0,004). Padaugėjo vaikų, kurių subrendimas mokyklai buvo labai

aukštas ar aukštas nuo 42% iki 68%. Dvigubai padaugėjo vaikų, kurių verbalinio mąstymo lygis

buvo labai aukštas, aukštas ar vidutinis (P=0,024). Kontrolinėje grupėje pagal subrendimą

mokyklai ir verbalinį mąstymą vaikų skaičiaus pasiskirstymas nepakito. Patikrinus smulkiosios

motorikos išlavėjimo, brandos mokyklai ir verbalinio mąstymo vidinį patikimumą pagal Cronbacho

alfa koeficientą nustatyta, kad vidinis skalių patikimumas yra didesnis nei 67%, o tai rodo, kad

duomenys yra suderinti ir jais galima tikėti.

Išvados. Galima teigti, kad taikyta smulkiosios motorikos ugdymo programa turėjo

teigiamos įtakos vaikų smulkiosios motorikos išlavėjimui ir mokyklinės brandos perėjimui į

aukštesnį lygmenį.

THE INFLUENCE OF THE SMALL MOVEMENT

FOR 6-7-YEAR-OLD CHILDREN SCHOOL MATURITY

SUMMARY

An important stage in a child‘s life is when he/she begins to attend school, it requires

accurate, concerted hand‘s and fingers‘ movements which are necessary in writing, drawing and

doing lots of other actions needed in learning process.

The Goal of the Research: To explore 6-7-year-old childrens‘ small movement education‘s

influence for its vicissitude and child‘s school maturity.

The Methods of the Research. One hundred 6-7-year-old children who attended

kindergarten were involved in the research. They were divided into 2 groups: exploratory (E) and

auditorial (A). There were twenty-five girls and boys in both groups. The exploratory group‘s

children were educated according to the small movement education program prepared by us. The

auditorial group worked according to “Verinelis“ program certified by Lithuania Republic

Education Ministry.

7

The beginning of the research (the 1st research) has been continuing for 5 month using the

small movement program. Later on (the 2nd research) the research was renewed for both groups of

the children.

The small movement of the children hands we evaluated according to N. Ozereckis small

movement evaluation test; for movement accuracy and rate, hand‘s muscle shrinkage speed and

rate we used Eurofitas test; the school maturity we researched using A. Kernas test modified by J.

Jirasekas and J. Jirasekas verbal thinking test.

Results. Five months later the number of children visibly increased in the exploratory group

which worked according to the small movement education program and the development level of

childrens‘ small movement was better (P=0,000). 46 percent of children reduced whose small

movement development was normal; 6 percent of children increased whose small movement

development became normal; and there was 40 percent of children whose movement development

became higher than normal. According to the small movement educated level childrens distribution

was unchanged (P=0,562). Education which was used for the hands small movement improved

movement dynamic coordination, the opportunity to make movement, movement strength with

both hands. According to the small movement education program and the exploratory children

group and the auditorial group both static coordination, the accuracy of movement and rate

statistics didn‘t change. It is fixed that the girls small movement educated faster in the exploratory

group, the average difference change was statistics significant in comparison with the boys and

girls small movement educated level average.(p<0,05). After the small movement program which

was used in the exploratory group multiplied the number of mature children for school (p<0,05).

The number statistics significant increased of those children who had done all three test tasks for

maturity school (P=0,004). Also multiplied the number of those children whose maturity for school

was very high or high from 42 percent to 68 percent. The number doubled of those whose verbal

thinking level was very high, high or normal (P=0,024). According to maturity for school or verbal

thinking the number of children didn‘t change in the auditorial group. According to Cronbachas

alpha coefficient, after examining the small movement education, the maturity for school and

verbal thinking internal security, it is fixed that the security of internal scale is higher than 67

percent, it shows that information is agreed and we can trust it.

Conslusion. To sum up,the small movement education program had positive influence for

childrens‘ small movement development and school maturity transition to a higher level.

8

ĮVADAS

Žmogaus ranka yra svarbus fizinės veiklos, darbo ir kūrybos išraiškos instrumentas. Greiti,

tikslūs, koordinuoti rankų plaštakų judesiai yra gyvybiškai svarbūs kasdieniniame žmogaus

gyvenime. Jie reikalingi fizinėje, darbinėje, kūrybinėje veikloje (Adaškevičienė, 2004).

Mokslas visada laikė vaiko judėjimą savotišku horoskopu. Smulkiosios motorikos

išlavinimo lygis daugiausia lemia darbinius įgūdžius (Strazdienė, Adaškevičienė, 2001). Mažųjų

rankos judesiai vystosi teigiamų emocijų pagrindu. Pastebėję daiktą ar žaislą, vaikai stengiasi jį

pačiupti ir palaikyti. Šie rankos judesiai kaskart tobulėja, ranka tampa turtingiausiu žmogaus

pažintinės veiklos šaltiniu. Suformuoti rankos judesiai įgauna įvairiapusiškos reikšmės pagrindinių

lokomotorinių ir statinių funkcijų vystymui. 6 – 7 metų amžiaus vaikų ranka dar silpnai išlavinta,

rankos judesiai nėra tikslūs, jiems trūksta koordinacijos ir vikrumo. Rankos mikrojudesiai, kuriuos

vaikas daro per rašymo, dailės ir darbelių pamokas, yra gana sudėtingi, jiems atlikti reikia išugdytų

smulkiųjų raumenų, tikslumo, tam tikrų psichinių savybių (Strazdienė, Adaškevičienė, 2001).

Rašant ir skaitant būtina vizualiojo ir percepcinio atsako bei valdomų motorinių reakcijų

integracija (Bruininks, 1978). Tačiau 6 – 7 metų vaikų smulkieji plaštakos raumenys išsivystę

silpnai, tebesitęsia rankų kaulėjimo procesas. Nėra gerai išsivystęs ir statinis regėjimo aštrumas.

Vaikai dažnai blogai orientuojasi erdvėje, negeba nustatyti krypties, diferencijuoti rankos judesių

jėgos, todėl pradėję mokytis rašyti ir skaityti patiria sunkumų (Adaškevičienė, Birontienė, 2003).

Rašymo veiksmą sudaro mažos amplitudės, sudėtingi, reikalaujantys geros koordinacijos

judesiai, kuriuos atliekant jėga nėra tokia svarbi (Teulig, 1996). Moksliniai tyrimai rodo, kad

septynerių metų vaikai sunkiai diferencijuoja smulkiosios motorikos judesių jėgą, ypač jeigu jėgos

parametrai yra maži (Inui, Katsura, 2002). Gražiai rašyti trukdo ir rankų drebėjimas

(Adaškevičienė, 1993). Be to ranka yra neparengta mokytis rašyti ir todėl, kad:

1) nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys ir jų nervinė reguliacija;

2) neišlavintas gebėjimas atlikti grafinius judesius (Adaškevičienė, Birontienė, 2003).

E. Adaškevičienė (1993), tirdama ikimokyklinio amžiaus vaikų rankų judesius, nustatė, kad

kryptingai ugdant smulkiuosius raumenis, lavėja rankų koordinacija, mažėja drebulys, kad rankos

judesių ugdymas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Kaip teigia psichologai, viena iš pagrindinių

sudedamojo psichologinio pasiruošimo mokyklai dalių yra ir vizualinė motorinė koordinacija. Yra

mokslinių darbų (Adaškevičienė, Birontienė, 2003), kuriais įrodyta, kad smulkiąją motoriką galima

sėkmingai lavinti specialiai parinktais pratimais ir žaidimais. Taigi smulkiosios motorikos lavėjimą

lemia ne tik fiziologiniai, psichologiniai vaikų amžiaus ypatumai, jai įtaką daro ir fizinės veiklos

9

specifika, ugdymo aplinka, edukacinė sistema bei kiti veiksniai. (Adaškevičienė, Birontienė,

2003).

Statistika rodo, jog ne visi vaikai į pirmą klasę ateina subrendę, dalis jų turi žemą

mokyklinės brandos lygį. Anot E. Grinienės ir kitų (1990), tyrimai rodo, jog visi šešerių metų

vaikai moka skaičiuoti iki 10, 7 metų – 86 proc. – iki dvidešimties, 7 metų – 24 proc. rašo

skaitmenis, 20 – 30 proc. vaikų skaito skaitmenimis, gali išmokti skirti 2 – 3 medžius, 1 – 2

krūmus, 3 – 4 augalus, ir tik 5 proc. vaikų pažįsta vabzdžius, daugelis sunkiai skiria esminius

gamtos reiškinius.

Dėl naujų reikalavimų ugdymo procese, sveikatos kompetencijos stokos, fizinio

nebrandumo (neharmoningo vystymosi, silpnų raumenų, nepakankamai išlavintų judėjimo įgūdžių

ir fizinių ypatybių) patiria didelių sunkumų, ypač adaptacijos laikotarpiu (Adaškevičienė,

Birontienė, 2006). Priešmokyklinio ugdymo tikslą – subrandinti vaiką sėkmingam ugdymui(si)

mokykloje – galima pasiekti ugdant sveiką, kūrybingą, aktyvų vaiką, užtikrinant darnią prigimtinių

galių plėtotę (Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa, 2002).

D. I. Gallahue ir J. C. Ozmun, 1995 (pagal Adaškevičienę, Birontienę, 2006), apibendrinę

daugelio mokslininkų, kurie nagrinėjo vaikų judesių lavėjimo ypatumus, tyrimus, teigia, kad

centrinės nervų sistemos brendimas nebelaikomas vieninteliu veiksniu, lemiančiu judesių

formavimąsi, tačiau tai neginčytinai turi įtakos motorinių įgūdžių lavėjimui, ypač ikimokykliniame

amžiuje. Sėkmingam ugdymuisi mokykloje svarbi smulkioji motorika, kurios išlavėjimas, vaikams

pradėjus lankyti, mokyklą būna nevienodas. Daugiausia vaikų, kurių rankų smulkioji motorika

išlavėjusi, yra 6,6 – 6,7 metų amžiaus (Grinienė, Jucevičiūtė, 2006). Tikslingai ir kryptingai

lavinant, ją galima keisti ir tobulinti. Vadinasi, smulkiosios motorikos lavinimas turi teigiamai

veikti tiek vaikų fizinę, tiek mokyklinę brandą.

Anot V.Glebuvienės ir kt., (2004) atlikti tyrimai parodė, kad daugumos vaikų bendras

brandumo mokyklai lygis geras. Tačiau tai priklauso nuo daugelio faktorių: vaiko lyties, amžiaus,

tėvų išsilavinimo, gyvenamosios vietos, augimo sąlygų šeimoje ir, be abejo, nuo to, ar vaikas lanko

ikimokyklinę ugdymo instituciją. Pažymėtina, kad fizinio brandumo srityje daugiausia problemų

kelia vaikų statinė ištvermė, intelektinio brandumo – mąstymo bei sakytinės kalbos gebėjimai,

socialinio brandumo – bendravimo gebėjimai ir adaptyvumas.

Tolesnis vaiko gyvenimo etapas, kai jis pradeda lankyti mokyklą, pareikalauja

tikslių, koordinuotų plaštakos ir pirštų judesių, kurie būtini rašant, piešiant ir atliekant daugelį kitų

mokymosi procese reikalingų veiksmų. Todėl smulkiosios motorikos lavinimas – svarbi rengimo

mokyklai dalis.

10

Hipotezė: Ugdant 6 - 7 metų amžiaus vaikų smulkiąją motoriką, ji turėtų pagerėti ir

teigiamai įtakoti vaikų mokyklinę brandą.

Todėl mūsų tyrimo tikslas – ištirti 6 - 7 metų vaikų smulkiosios motorikos ugdymo įtaką

jos kaitai ir vaiko mokyklinei brandai.

Uždaviniai:

1. Nustatyti, kaip kinta 6 - 7 metų amžiaus vaikų smulkioji motorika ją

ugdant.

2. Ištirti, kaip kinta 6 - 7 metų amžiaus vaikų mokyklinės brandos rodikliai

prieš ir po taikyto smulkiosios motorikos ugdymo.

3. Nustatyti, 6 - 7 metų amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymo

veiksmingumą skatinant mokyklinę brandą.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Smulkiosios motorikos raidos svarba

Žmogaus stambioji ir smulkioji motorika yra jo egzistencijos pagrindas. Pasiekęs

atitinkamą išsivystymo pakopą, žmogus gali atlikti tikslius, koordinuotus judesius – rašyti, piešti,

groti muzikos instrumentais, kalbėti. (Musteikienė, 2001).

Anot A. Gučo, (1981), R. Giedrienės R. Ivoškuvienės (pagal Ališauskienę, 1998), rankų

smulkiosios motorikos išlavėjimo lygis nėra paveldimas. Kiekvienas judesys, kaip ir psichinės

funkcijos, formuojasi nuolat, labai ilgai ir yra sąlygotas skirtingų smegenų funkcinių sistemų

subrendimo.

Mažylis nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų naudojasi savo mažomis rankomis. Jis

mosikuoja jomis, kai jaučia poreikį judėti, jomis išreiškia pagyvėjimo būseną, kai pamato savo

mamą ar išgirsta jos balsą, vėliau jomis siekia žaislo, dar vėliau puikiai manipuliuoja daiktais, ir

pagaliau, rašo pirmą žodį. Rankos, riešo ir pirštų judesiai lavėja atliekant stambiosios motorikos

judesius. Rašant lentoje, piešiant atliekami judesiai, kurie vysto, lavina ne tik rankos, plaštakos,

pirštų judesius, bet ir padeda stabilizuoti pečių juostą (Petrutytė, 1993).

M. Montesori (2000) nurodo, kad formuojantis vaiko psichikai pabrėžtina judėjimo laisvė.

Jau pirmomis gyvenimo dienomis kūdikis savo motinos prieglobstyje nėra ramus, beveiksmis. Dar

negimęs, būdamas motinos įsčiose, reikšdavo savo gyvastingumą judesiais. Dažniausiai naujagimio

ar kūdikio judesiai laikomi „tikslo neturinčiu skeryčiojimusi“. Žinoma, vaiko judesiai yra

betiksliai, beprasmiai, tačiau jie yra svarbūs jo vystymuisi.

Pagrindinis vaiko veiklos pobūdis yra judesys, kuris slopinamas gali labai neigiamai

atsiliepti vaiko fizinei ir protinei brandai. Vaikui nejudant arba mažai judant, neauga ir nestiprėja jo

raumenys. Nejudant nukenčia ne tik jo fizinė raida, bet skursta ir dvasinis pasaulis. Vaikas per

judesį, negaudamas vis naujos patirties, psichiškai sustingsta ir linksta į atsilikimą (Petrutytė,

1993).

Kiekvienas normaliai besivystantis vaikas atėjus laikui bando sėstis, pradeda ropoti ar

vaikščioti. Tokia jo judesio raida. Tačiau visados reikia būti apdairiems, kad nesutrikdytume

normalių vaiko judesių (Montesori, 2000). Natūralus vaiko polinkis šliaužti, ropoti negalės

pasireikšti, jei vaikas bus laikomas lovytėje, vežimėlyje, gardelyje, ant rankų. Kitaip sakant, jei jis

neturės natūralios judėjimo laisvės.

12

B.Gutauskienė, V.Liaudanskienė (2001) teigia, kad vaikas jau labai anksti šliauždamas ir

ropodamas valingai judina savo kūną, remiasi rankomis. Jau tada pradeda vystytis rankų jėga.

Vaikas auga, dalyvauja įvairioje veikloje, kurios metu vystosi rankos, plaštakos jėga. Vystantis

rankų jėgai, vystosi ir pečių juostos stabilumas, kuris yra labai susijęs su raumenų tonusu, kūno

laikysena, rankos, plaštakos ir pirštų jėga. Jei pažeista nors viena iš šių sričių, pažeistas ir pečių

juostos stabilumas.

Palaipsniui diferencijuojasi bendrosios ir smulkiosios motorikos judesiai. Pakankamai

išlavėjusi bendroji motorika skatina smulkiosios motorikos lavėjimo pagrindą. Rankos funkcija

vystosi nuo artimosios link tolimosios jos dalies: pirmiausia lavėja žasto, dilbio, riešo, plaštakos

judesiai, po to vaikas išmoksta kontroliuoti pirštų judesius.Vaikų stebėjimai rodo, kad smulkiosios

motorikos funkcijos lavėja nuo šono į vidų: tobulėjant rankos judesiams, vaikas daiktus suima

išoriniu plaštakos kraštu, viduriu ir tik po to smiliumi bei nykščiu. Ypač svarbus tas periodas,

kuriame vaikas priešpastato nykštį kitų pirštų atžvilgiu. Nuo to laiko ir kitų pirštų judesiai tampa

svarbūs vaiko lokomotorinių ir statinių funkcijų vystymuisi. Smulkiosios motorikos lavėjimas

skatina vaiką, remiantis rankomis, šliaužti, atsisėsti, stotis, gultis (Musteikienė, 2001).

Nustatyta (http://www.education.pitt.edu.), kad smulkiosios motorikos vystymasis:

1) padeda dėmesio, mąstymo, atminties vystymuisi, daro teigiamą įtaką vaiko kalbai,

stimuliuoja jos vystymąsi,

2) skatina plaštakos judesių lavėjimą, jos tampa judresnės, paslankesnės ir lankstesnės, o tai

ateityje vaikams padeda tobulinti rašymo įgūdžius,

3) nulemia skiemenų artikuliacijos atsiradimą, kas taip pat siejama su smulkių judesių,

atliekamų pirštais, vystymąsi,

4) paprasti rankų judesiai padeda atpalaiduoti tik rankas, bet ir lūpas, sumažina protinį

nuovargį.

Išskiriamos plaštakos judesių ir pirštų judesių formavimosi stadijos:

- plaštakos formavimosi stadija. Tai – griebimo refleksas – valingas griebimas delnu, daikto

paleidimas ir perėmimas iš vienos rankos į kitą, kai naudojamas delnas ir visi pirštai bei gebėjimas

atlikti skirtingus veiksmus skirtingomis rankomis.

- pirštų judesių formavimosi stadija. Tai – rodomojo piršto ir nykščio veikla, pincetinio

griebimo formavimasis, griebimo trimis pirštais formavimasis (Ališauskienė ir kt., 2003).

Rankos tikslinę veiklą sudaro:

• tikslus judesys, kuriam būtina akies – rankos koordinacija;

• siekimas, t.y. rankos judesys erdvėje;

• manipuliavimas daiktais, t.y. daikto griebimas, laikymas ir paleidimas;

13

• padėties kontrolė, t.y. kūno padėties išlaikymas, padėčių keitimas

(Ališauskienė ir kt., 2003).

Žmogaus plaštaka itin svarbi atliekant įvairius kasdieninius veiksmus. Ji turi motorinių

savybių, leidžiančių manipuliuoti daiktais, atlikti įvairius judesius. Pasak D. Fritts Ryan (1999),

priklausomai nuo poreikio, plaštaka gali atlikti stipraus suspaudimo arba didelio tikslumo

reikalaujantį judesį. Ji svarbi sensoriniame jutime ir tokių fizinių savybių, kaip tekstūros, svorio,

tankio, dydžio, formos ir temperatūros, suvokime. Atliekant sudėtingesnius veiksmus, plaštakos

judesio nuoseklumas, gradacija ir atlikimo laiko suderinimas vaidina pagrindinį vaidmenį.

Normalios plaštakos įgūdžių vystymąsi lemia keletas veiksnių: neurologinis, raumenų –

griaučių, jutiminis signalo fiksavimas ir apdorojimas, motorinis planavimas ir kontrolė, genetika,

suvokimas, aplinka, kultūra ir individualūs interesai.

Labai svarbus sensomotorikos, t.y. jutimų ir motorikos lavinimas, kadangi motorika ir

jutimai artimai susiję. Jusdamas ir judėdamas vaikas lavina savo centrinę nervų sistemą. Anot O.

Kristensen (1999), kad lavėtų intelektas, vaikas būtinai turi pasiekti tam tikrą motorinio

išsivystymo lygį. Iki vaikas pradeda lankyti mokyklą, sensomotorika lavėja pagal pastovųjį modelį,

bendrą visiems vaikams, pvz., vaikas pirmiausia ima visa plaštaka, tik vėliau pradeda imti nykščiu

ir smiliumi. Bet tai nevyksta savaime, kaip kad brendimo procesas. Tik naudodamasis savo jutimų

ir judėjimo aparatais, vaikas pasiekia optimalią pažangą.

Pagrindiniai vystymosi etapų rodikliai, nusakantys fiziologijos laikomą normalią vaiko

raidą, yra rodikliai susiję su judėjimu. Tai pradėjimas vaikščioti ir kalbėti. Šios dvi judėjimo

formos rodo pirmąją vaiko pergalę savo išraiškos ir veiklos atžvilgiu. Kalba yra mąstymo išraiška,

būdinga tik žmogui. Ėjimas yra bendra visiems gyvūnams savybė. Ir nors žmogui ėjimas turi

neįkainojamą vertę, jis nėra skiriamoji protingos būtybės ypatybė (Montesori, 2000). Kūno

morfologijos bruožuose iš judėjimo funkcijų išsiskiria rankos judesiai, kurie paverčia jas

vykdomaisiais proto organais. Žmogus pajėgia užimti naują pozą, rodyti funkcinę savo psichinės

asmenybės vienovę su judėjimu. Ranka yra sudėtingos sandaros organas. Anot M. Montesori

(2000), E. Adaškevičienės (1996), tikras su protu susijęs judėjimo požymis yra rankos judesys,

padedantis protui atlikti darbus. Laikoma, kad žmogus, vadovaudamasis protu, rankų pagalba kuria

savo gyvenimą.

Tiriant psichinę vaiko raidą, būtina atsižvelgti į dviejų judėjimo raiškų, kalbos ir rankų,

kurios siekia atlikti darbą, veiklos pradžią. Šios dvi išimtinos žmonių giminei būdingos ypatybės

turi didžiulę svarbą žmogaus gyvenime.

Nuo gimimo iki 6 mėn, būdinga ypatinga proto ir judesių raidos kaita. Šiame tarpsnyje

skiriamos dvi fazės. Pirmoje fazėje (0-3 mėn) vaikas refleksų pagrindu, nesąmoningai priima

14

aplinką į save tiktai judėdamas šen ir ten, o antroje fazėje (3-6 mėn) nesąmoningus judesius keičia

valingi, paremti noru. Judesiai tampa tikrais smegenų pagalbininkais. Judėdamas vaikas turtina

savo patyrimą ir tampa vis išmintingesnis. Ką galima įsivaizduoti stebuklingesnio už šį lavėjantį

vaiko judesį? (Petrutytė, 1993).

Kai vaikas nori judėti kūrybiškai, naudodamasis rankomis, jam reikia išorinių daiktų,

kuriais galėtų naudotis (juos čiupinėti), reikia, kad aplinkoje būtų veiklos motyvų. Dažniausia

šeimos aplinkoje į šiuos vaiko poreikius neatsižvelgiama, todėl dauguma vaiką supantys daiktai yra

suaugusiojo nuosavybė. Jei vaikui pasiseka užvaldyti tai, kas pakliūva po ranka, jis atrodo tarsi

alkanas šuo, kuris namie rado kaulą ir skuba slėpti kuriame nors kampe, kad šiuo nepakankamu

maistu patenkintų savo gyvybinius poreikius (Petrutytė, 1993).

Konstruktyvų judėjimą įkvepia veiksmai, kuriuos vaikas matė atliekant aplinkui. Veiksmai,

kuriuos jis pamėgdžioja, visada susiję su kokio nors daikto naudojimu. Vaikas stengiasi su tais

pačiais daiktais daryti panašius veiksmus, kuriuos jis matė darant suaugusius žmones. Anot E.

Adaškevičienės (1996), ši veikla būtina. Ji susijusi su šeimos ir visuomenės socialinėmis

sąlygomis. Vaikas norės išplauti indus ar drabužius, perpilti vandenį arba praustis, šukuotis,

rengtis. Tai vadinama pamėgdžiojimu, nes vaikas daro tai, ką mato darant kitus. Todėl galima

teigti, kad konstruktyvūs vaiko judesiai atsiranda iš psichinių rėmų, sukurtų ant pažinimo. Psichinis

gyvenimas turi būti direktyvus, nes jis visada turi preegzistencijos pobūdį su juo susijusių judesių

atžvilgiu. Kai vaikas nori judėti, jis pirmiausia žino, ką ketina daryti ir nori padaryti žinomą dalyką,

kurį yra matęs atliekant (Montesori, 2000).

M. Ю Кистяковская (1970) išskiria tris rankų judesių pamėgdžiojimo etapus:

1) savo judesio pakartojimai, kada 2 - 3mėn. kūdikis sukioja pakaitom rankas prieš savo

veidą;

2) suaugusiojo judesių kartojimas, plojimo pamėgdžiojimas 6 - 7mėn. amžiuje;

3) naujų judesių pakartojimas. Vienų metų vaikas susidomėjęs seka atliekamus kitų žmonių

veiksmus ir pats bando tą patį atlikti.

Daug anksčiau nei vaikui pavyksta įgyvendinti veiksmus turint aiškų galutinį tikslą, jis

pradeda naudodamas daiktus atlikti judesius, siekia tikslo, kurio nesupranta suaugusieji. Tai ypač

būdinga vaikams nuo pusantrų iki trijų metų. Vaikai mėgsta tokius elementarius veiksmus kaip

užkimšti ir atkimšti buteliuką, atidengti ir uždengti didelės dėžės dangtį, atidaryti ir uždaryti

naktinio staliuko dureles. Kiek kartų tos mažos ir negrabios rankos yra mušamos, kad įprastų nieko

neliesti. Bet vaikas nori ne mamos parfumerijos buteliuko ar rašalinės, jis būtų visiškai patenkintas

jam pagamintais daiktais, kurie padėtų lavinti judesius. Šie ir kiti panašūs veiksmai, neturintys

logiško tikslo, gali būti laikomi pirmaisiais darbščiojo žmogaus bandymais (Montesori, 2000).

15

Suaugęs žmogus, kuris dar nesuprato vaiko rankos veiklos kaip gyvybinės būtinybės ir

neatpažįsta joje pirmo darbo instinkto pasireiškimo, trukdo vaikui dirbti. Suaugusiam rūpi pasiekti

tikslą tiesiausiu veiksmu, tai yra per trumpiausią koks tik įmanoma laiką, naudojantis savotišku

gamtos dėsniu, kuris dar vadinamas minimalių pastangų dėsniu. Matydamas, kaip vaikas deda

didžiules pastangas tam, kad atliktų veiksmą, laikomą nenaudingu ir kvailu, kurį suaugęs žmogus

galėtų atlikti per akimirką ir tobuliau, jaučia pagundą padėti jam ir nutraukti jį trikdantį reginį.

Suaugęs žmogus pyksta ne tik todėl, kad vaikas tuščiai stengiasi atlikti veiksmą, bet ir dėl ritmo,

dėl judėjimo manieros, tokios skirtingos nei jo. Judėjimo ritmas sudaro sudėtinę individo dalį, yra

savas charakteris, beveik kūno forma. Kai vaiko ritmas yra lėtas, suaugęs žmogus skuba jam

padėti, pavaduoja vaiką visuose veiksmuose, kuriuos šis nori atlikti pats. Tokiu būdu slopindamas

visus vaiko veiklos procesus ir pasidarydamas galingiausia kliūtimi jo egzistencijos plėtotėje.

Draudimas, teikiama pagalba vaikui prausiantis, šukuojantis, rengiantis yra žalos, kurią suaugęs

žmogus daro vaikui, priežastis (Montesori, 2000).

Judesių išsivystymas priklauso nuo jutimų išlavinimo. Kol vaikas pradeda lankyti mokyklą,

sensomotorika lavėja pagal pastovųjį modelį, bendrą visiems vaikams. Pavyzdžiui, vaikas

pirmiausia daiktą ima visa plaštaka, tik vėliau pradeda imti nykščiu ir smiliumi. Tačiau tai nevyksta

savaime, kaip brendimo procesas. Tik naudodamasis savo jutimų ir judėjimo aparatais, vaikas

pasiekia optimalią pažangą. Jam užsiimant aktyvia veikla, visi jutimai atsiranda vienu metu. Jutimų

integracija leidžia suvokti kūno padėtį bei jausti erdvę ir kryptį (Kristensen, 1999).

Jutimus sukelia aktyvūs akių, galvos, pirštų ir kiti judesiai. Vertingiausi jutimai atsiranda

atliekant taisyklingus ir koordinuotus judesius (Kristensen, 1999). Koordinaciniai gebėjimai

siejami su greitu ir tikslingu judesio išmokimu, jo atlikimu standartinėmis ir besikeičiančiomis

sąlygomis. Smulkūs rankų judesiai turi savo kitimo tvarką, sudaro savitas sistemas, kurioms

įvaldyti reikia praktikos (Adaškevičienė ir Birontienė, 2003). Šešerių-septynerių metų vaikai

mokosi panaudoti įgytus smulkiosios motorikos įgūdžius kasdieninėje veikloje, pavyzdžiui,

valgydami ir apsirengdami. Ateina laikas mokytis veiklos, kuri reikalauja labiau koordinuoto

smulkiųjų raumenų ir plaštakos sąnarių, pirštų, ypatingai didžiojo, ir riešo darbo. Šiame amžiuje

vaikai mokosi pasukti riešą pasukdami krano rankenėlę vonioje, laikyti trimis pirštais pieštuką. Jie

jau gana pasitikinčiai laiko šaukštą, šakutę, gali rašyti dideles raides, piešti paprastus paveikslėlius,

kirpti popierių pagal nubrėžtą liniją (Veiknienė, 2004).

Šešerių metų vaikai sugeba atlikti didelės amplitudės judesius, bet jiems sunkiai sekasi

smulkūs, tikslūs darbai. Šeštaisiais ir septintaisiais amžiaus metais gana intensyviai vystosi rankų

raumenys, šiuos raumenis valdanti nervų sistema. Todėl tokio amžiaus vaikai pradeda piešti,

lipdyti, rašyti, nors šis darbas jiems dar sunkus. Sukakus septyneriems, ypač intensyviai pradeda

16

vystytis smulkieji delno plaštakos raumenys. Vaikui vis lengviau darosi rašyti, piešti. Padidėja

raumenų masė, raumenys storėja, tobulėja jų veikla. Plaštakos judesiai tampa grakštesni, tikslesni.

Koordinuoti rankų ir kojų judesius einant sugeba ketverių metų amžiaus – apie 50%, penkerių –

65% ir šešerių septynerių - apie 80% vaikų (Grinienė, 1984).

Taigi kuo didesnis vaikas, tuo rankų smulkioji motorika tikslesnė, tuo aktyviau griebiant

daiktus dalyvauja nykštys. Ikimokyklinio amžiaus vaikai geba valingai atlikti tikslius,

koordinuotus, sklandžius, sudėtingus riešo ir pirštų judesius, įvairius veiksmus su daiktais

(Musteikienė, 2001). Pasak Kuhtz – Buschbeck I ir kt. (pagal Adaškevičienę ir Birontienę, 2003),

siekimo ir griebimo judesiai lavėja per visą vaikystės laikotarpį (iki 10 metų), kol tampa kaip

suaugusiųjų.

Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, pedagogai susiduria su įvairiais sunkumais vaikams

atliekant savitvarkos, įvairias su ugdymu susijusias užduotis, tokias kaip piešimas, spalvinimas,

kopijavimas (Gutauskienė, Liaudanskienė, 2001).

Ankstyvasis vaiko ugdymas stimuliuoja vaiko vystymąsi, nuolat rengia vaiką pereiti į

aukštesnę informacijos priėmimo – perteikimo pakopą (Ališauskienė, 1998).

1. 2. Motorinio analizatoriaus reikšmė rankos judesių valdyme

Motorinis (judėjimo) analizatorius yra skirtas įvertinti judesių kryptį, amplitudę, greitį ir

ritmą, o taip pat aktyviai išlaikyti atitinkamą kūno padėtį. Kaip ir kiekvienas analizatorius, jis turi

periferinius receptorius, įcentrinius ir išcentrinius laidus bei centrus smegenyse. Periferinę judėjimo

analizatoriaus dalį sudaro proprioreceptoriai, išsidėstę raumenyse, sausgyslėse, sąnariuose ir t.t. Iš

jų įcentriniais laidais per užpakalines šakneles jutiminiai impulsai patenka į nugaros smegenis, kyla

aukštyn, pasiekia judėjimo analizatoriaus jutiminius centrus, esančius galvos smegenų žievės

užpakaliniame, centriniame vingyje. Ten išanalizavus gautą jutiminę informaciją atitinkami

impulsai siunčiami į judėjimo analizatoriaus motorinius centrus, esančius smegenų žievės

priekiniame centriniame vingyje. Išcentriniais laidais atsakomieji motoriniai impulsa eina žemyn į

nugaros smegenų motorinius neuronus, o iš ten į atitinkamus raumenis, atliekančius aktyvų judesį

(Daulenskienė, 1999).

Judesių tikslumas priklauso nuo daugelio raumenų grupių veiklos, kurią reguliuoja centrinė

nervų sistema. Vis daugiau mokslininkų Л. Бадалиан (1987), J. Daulenskienė (1999), kalbėdami

apie valingų judesių programavimą, didelę reikšmę teikia kaktinei galvos smegenų skilčiai. Ši

smegenų žievės dalis yra atsakinga už judesio prasminę struktūrą, ritmą, nuoseklumą.

17

Vertindama vaikų motorikos raidą, М. Кольцова (1973) atkreipia dėmesį į tokius

momentus:

1. Motorinė veikla pirmiausiai yra refleksinė. Jos pagrindą sudaro

įcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) ryšiai.

2. Impulsų iš griaučių raumenų, sausgyslių ir sąnarių (propriorecepcinių)

sintezė ir motorinių sąlyginių refleksų susidarymas vyksta žievės projekcijoje.

Trečdalį motorinės projekcijos užima rankos plaštakos projekcija. Rankų plaštakų ir

kalbinės motorikos projekcijos yra greta (žr. 1 pav.)

3. Nuo antrojo gyvenimo mėnesio prasideda tarpfunkcinė sintezė.

Valingiems judesiams formuotis ypatingą reikšmę turi galvos smegenų kaktos

skiltis. Kadangi viršugalvio ir kaktos skiltys integruoja visų funkcinių sistemų

įcentrinius impulsus, jas galima vertinti kaip tarpfunkcinės integracijos skiltis.

4. Motorinė zona turi labai daug ryšių beveik su visomis centrinės nervų

sistemos struktūromis ir dalyvauja jų veikloje – taigi ji yra svarbi smegenų veiklai

formuotis.

1 pav. Dešiniojo pusrutulio skersinis pjūvis (išilgai centrinio vingio)

(M. Kolcova pagal G. Musteikienę, 2001)

18

Pagrindiniai įcentriniai laidai, kurie neša informaciją apie raumenų, sąnarių ir sausgyslių

įtempimo laipsnį, kūno dalių padėtį, yra šie: pleištinis ir grakštusis pluošteliai, bei priekinis ir

užpakalinis nugaros smegenėlių laidai. Informacija iš pirmųjų dviejų laidų per smegenų kamieną ir

regimąjį gumburą patenka į smegenų žievę. Jutiminiai impulsai, nugariniais smegenėlių laidais,

pirmiausia patenka į smegenėles. Smegenėlėse jie atitinkamai analizuojami, lyginami ir tik po to

koreguojantys signalai siunčiami į smegenų žievę. Šie signalai ir sąlygoja aktyvių judesių klaidų

taisymą, raumenų sinergistų ir antagonistų darbą (Adomaitienė, 1998).

Skersaruožei muskulatūrai motorinius impulsus neša piramidinis laidas. Šio laido

dėka galime atlikti valingus judesius. Piramidinį laidą sudaro 2 neuronai. Pirmasis neuronas yra

galvos smegenų žievėje, motorinėje didžiųjų piramidžių zonoje, priekiniame centriniame vingyje.

Antrasis, arba periferinis, neuronas yra priekiniuose nugaros smegenų raguose. Jo skaidulos,

sudarydamos priekines šakneles, išeina iš nugaros smegenų ir įeidamos į periferinių nervų sudėtį

pasiekia savo inervuojamą raumenį – įsakymo vykdytoją (Daulenskienė, 1999).

Pažeidus motorinio analizatoriaus nervinius centrus ir laidus įvairiose vietose išsivysto

skirtingi judėjimo funkcijos pakenkimo simptomų kompleksai (Daulenskienė, 1999).

Esant neišlavėjusiai vaikų akių – rankos koordinacijai, nepakankamai išsivysčiusiai rankos,

pirštų raumenų jėgai ir judesių kontrolei, nesugebama pajausti vidurio linijos, turima regėjimo ir

taktilinių suvokimo sutrikimų (Turnovas, Kitajevas, 1997).

1. 3. Vaikų smulkiosios motorikos ugdymas

Vaikų rankų motoriką lavina įvairūs žaidimai su žaislais, statybinėmis detalėmis, daiktais. 2

- 3 metų mažyliai mėgsta išmėtyti ir vėl surinkti žaislus, įvairius nedidelius buities daiktus. Jiems

patinka sudėti į dėžutę ar kibirėlį kamuoliukus, kaladėles ar kitus nedidelius daiktus, sumauti ant

šerdies 3 - 5 žiedus. (Adaškevičienė,1993). Mažieji noriai žaidžia su didaktiniais žaislais, kaip

kaladelės, statinaitės, dėlioja piramides iš skirtingo dydžio žiedų, cilindrų, pusrutulių ir panašiai.

Šio amžiaus vaikai jau pratinami atlikti veiksmus su daiktais (įrankiais): žaisti su formelėmis,

kastuvėliais, kibirėliais, naudotis kaspinėliais, lazdelėmis, virvutėmis, balionais. Buitinėje veikloje

mokomi atrišti batų raištelius, atsegti dideles sagas, plautis rankas. Visa tai ugdo vaikų rankų

judesių tikslumą, vikrumą, koordinaciją, akies taiklumą, gebėjimą atlikti elementarius judesius ir

veiksmus.

Literatūroje išsamiai aprašyta vaiko pirmųjų gyvenimo metų motorikos raida, tačiau naujų

sudėtingų judesių formavimąsi įvairūs mokslininkai aiškina skirtingai (Musteikienė, 2001).

19

М. Кольцова (1973) teigia, kad svarbu skirti, kurie judesiai yra įgimti, o kurie atsiranda ir

tobulėja vaikui augant. Suprantama, įgimtiems judesiams svarbus yra centrinės nervų sistemos

subrendimas, o įgytiems išmokimas. Tokių motorinių funkcijų, kaip sėdėjimas, vaikščiojimas,

išlavėjimas atspindi intensyvesnę besivystančios galvos smegenų žievės kontrolę kūno judesiams

(t. y., atspindi nervų sistemos brendimo procesą). Tačiau subtilūs, diferencijuoti motoriniai įgūdžiai

– rašymas, siuvimas ir panašiai – yra išmokstami (Musteikienė, 2001).

4 - 5 gyvenimo metais atsiveria naujos galimybės lavinti smulkiuosius rankos plaštakos,

pirštų, riešo raumenis. Šio amžiaus vaikai jau atlieka įvairius dailės darbelius, konstruoja, lipdo,

karpo, klijuoja. Jau pasiskirstę vaidmenimis mokosi žaisti siužetinius žaidimus. Pasak E.

Adaškevičienės (1993), tinkamai auklėjami penkerių metų vaikai jau pajėgia patys nusiprausti,

užsisegti sagas, atrišti ir užrišti batelių bei kepurės raištelius, nušluostyti žaislus, nuvalyti dulkes

nuo lentynų ir spintelių, atlikti kitus jiems prieinamus buities darbus. Sulaukus šešerių, toliau

tobulinami popieriaus lankstymo įgūdžiai, mokoma gaminti žaisliukus. Vaikai jau pajėgia kurti

statinius ne tik iš stambių detalių, bet ir konstruoti iš smulkių, o tam reikia didelio kruopštumo,

judesių tikslumo, akies taiklumo, atitinkamo mąstymo ir vaizduotės. Toliau formuojami kirpimo

žirklėmis, lipdymo iš plastilino, molio įgūdžiai, daug dėmesio skiriama piešimo įgūdžiams

tobulinti.

Sistemingos rankų pirštų judesių treniruotės skatina morfologinį ir funkcinį galvos smegenų

zonų formavimąsi. Daugeliui ikimokyklinio amžiaus vaikų sunkiai sekasi piešti, spalvinti

pieštukais, kopijuoti figūras. Jiems sunku trinti trintuku, naudotis liniuote, atlikti įvairias rankų

darbo užduotis. Daugeliui ne tik sunku rašyti, bet ir atlikti įvairias savitvarkos užduotis: išsivalyti

dantis, užsirišti batų raištelius, susisegti sagas ir panašiai (Adaškevičienė, 1993; Prasauskienė,

2003).

Lankančių darželį ar ikimokyklines grupes vaikų rankų judesius reikia lavinti taip pat per

kūno kultūros pratybas: darant rytinę mankštą, per pedagogines pertraukėles, pasivaikščiojimų

metu, ir kitas kūno kultūros formas. Tam tikslui tinka šie pratimai: bendrieji ir imitaciniai,

pagrindiniai judesiai, judrieji, sporto žaidimai ir pratimai. Fiziniai pratimai stiprina pečių juostos ir

rankų raumenis, plaštakos, pirštų ir riešo smulkiuosius raumenis, gerina sąnarių paslankumą,

skatina kaulų augimą.

Anot E. Adaškevičienės (1993), bendruosius pratimus galima atlikti didele amplitude, į

darbą įjungiant stambias raumenų grupes, ir maža, kai dirba plaštakos, smulkieji riešo raumenys.

Didelės amplitudės pratimams galima priskirti įvairius rankų mostus, sukinius bei jų derinius su

pasitempimo, lenkimosi pirmyn, atgal pratimais, pečių juosmens raumenų atpalaidavimo,

20

koordinacijos ir dėmesio ugdymo pratimus. Jie stiprina rankų, pečių juostos, pilvo raumenis, gerina

kraujotaką.

Parenkami pratimai, kurie harmoningai lavina visas stambiąsias raumenų grupes ir

smulkiąją muskulatūrą. Atliekami bendrieji pratimai (su vėliavėlėmis, kaspinais, įvairiais žaislais,

lazdomis, kubeliais, virvutėmis, prie gimnastikos sienelės, suolelių), stiprinantys kaklo, rankų,

pečių juostos, nugaros, liemens, kojų raumenis. Atliekant pratimus, didėja ir sąnarių paslankumas,

darosi gražesnės kūno formos, taisyklingesnė laikysena (Adaškevičienė, 1994).

Mažos amplitudės judesių pratimai stiprina plaštakos, pirštų, riešo smulkiuosius raumenis,

sausgysles, greitina kaulėjimo procesą, ugdo pirštų koordinaciją, vikrumą, greitį, ištvermę. Tai būtų

– pirštų lenkimas ir tiesimas, riešo sukiniai, plaštakos lenkimas į vieną ir į kitą pusę, riešo ir pirštų

raumenų atpalaidavimo pratimai, įvairių nedidelių daiktų arba žaislų paėmimas, padėjimas ir

perėmimas iš vienos rankos į kitą.

Rankų judesiai lavėja atliekant paprasčiausius pratimus, ypač žaidžiant kamuolio žaidimus

ir treniruojantis su nesudėtingais įrankiais. Tam reikia geros akių bei rankų koordinacijos. Rankų

motorika, pasak O. S. Kristensen (1999), treniruojama piešiant, tapant, karpant, klijuojant, siuvant,

dėliojant kaladėles.

Mėtymo ir laipiojimo pratimai lavina stambias raumenų grupes ir smulkiąją muskulatūrą. 3

- 4 metų vaikams tinka nesudėtingi kamuolio ridenimo, mėtymo, gaudymo ir perdavimo pratimai.

Mokant šio amžiaus vaikus veiksmų su kamuoliu, reikia stengtis lavinti jo ranką, akies taiklumą,

judesių tikslumą, formuoti kamuolio valdymo įgūdžius. 5 - 7 metų amžiuje judesiai jau sudėtingėja.

Vaikai mokomi kamuoliuko ar smėlio maišelio metimo į tolį ir į taikinį (horizontalų ir vertikalų)

pratimų. Ypač gerai rankų judesius lavina įvairūs pratimai ir judrūs žaidimai su kamuoliais, kur

reikia tiksliai atlikti veiksmus, pataikyti į taikinį arba judantį žaidėją (Adaškevičienė, 1993).

Vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikai supažindinami su tokiais sporto žaidimais, kaip

krepšinis, stalo tenisas, badmintonas. Pratimai ir žaidimai su kamuoliais bei krepšinio veiksmai

(kamuolio gaudymas, varymas, perdavimas, metimas į krepšį) lavina 6 - 7 metų vaikų

psichomotoriką (reakcijos greitį), gebėjimą diferencijuoti rankos judesius. Šio amžiaus vaikams

tinka pratimai su mažais kamuoliukais (lauko ir stalo teniso, guminiais, badmintono), su stalo

teniso rakete ir kamuoliuku. Veiksmų su rakete, kamuoliuku reikia mokyti ne tik dešine, bet ir

kaire ranka. Kaire ranka vaikas turi veikti ne mažiau negu dešine (Adaškevičienė, 1993).

E. Marcelionienė (1997) skiria šias rankos lavinimo pratimų grupes:

- užduotys, kurios lavina ranką, moko stebėti daiktų formą, pratina naudotis rašymo

preimonėmis. Šių tikslų siekti labai padeda pažįstamų daiktų dėliojimas iš pagaliukų, lipdymas iš

21

molio ir plastilino, karpymas ir plėšymas iš popieriaus, lankstymas iš plonos degintos vielos,

piešimas;

- trafaretų apvedžiojimas, brūkšniavimas, spalvinimas;

- ornamentai;

- raidžių elementų rašymas.

Autorė siūlo dėmesį sutelkti į rankos judesių lavinimą. Ji skiria tris pagrindines kryptis:

1) prieš laikrodžio rodyklę;

2) pagal laikrpdžio rodyklę;

3) iš viršaus žemyn.

Gali būti ir papildomos kryptys:

1) iš apačios į viršų;

2) iš kairės į dešinę.

E. Marcelionienė (1997) mano, jog rankos judesiams lavinti galima pritaikyti daug

įvairių pratimų, tik juos atliekant svarbu laikytis tam tikrų reikalavimų, pvz.:

• mokiniui turi būti malonu ir įdomu atlikti pratimus;

• vaiko ranka turi judėti vis laisviau;

• siekti, kad pratimas būtų atliekamas kuo rečiau atitraukiant

pieštuką ar plunksną;

• siekti, kad mokinys suvoktų judesių kryptį (ne

apibūdindamas, bet parodydamas judesius ar nubrėždamas šalia panašią liniją).

Žmogaus rankos ir jos pirštų judesiai nuolat lavėja. Penkiamečiai – šešiamečiai

ikimokyklinukai jau sugeba atlikti koordinuotus, gan tikslius judesius, veiksmus su daiktais, jais

įvairiai manipuliuoti. Rankos judesiai priklauso ne tik nuo fiziologinių procesų, psichomotorikos

išsivystymo lygio, nervų sistemos būklės, bet ir nuo gebėjimo susikaupti, sukoncentruoti dėmesį,

nuo buvusios prieš tai veiklos pobūdžio.

Pradinėje mokykloje vaikai pradeda mokytis skaityti, skaičiuoti, rašyti, piešti, muzikuoti,

kūno kultūros ir kt. Išmokyti vaikus yra lengviau, jei jie yra išsiugdę tam tikras savybes. Todėl

vaiko parengimą mokyklai reikia suprasti ne kaip tam tikrų žinių perteikimo ir mokėjimų bei

įgūdžių sudarymo sistemą, o kaip savalaikį psichinių, socialinių, fizinių savybių, reikalingų

mokantis, ugdymą (Adaškevičienė, 1994).

Išstudijavę literatūrą apie vaikų rankų smulkiąją motoriką, pastebėjome, kad didesnis

dėmesys yra skiriamas smulkiosios motorikos raidai ankstyvajame vaiko vystymosi periode. Labai

mažai rašoma apie tai, kokia smulkioji rankų motorika yra priešmokykliniame amžiuje. O juk

22

smulkiosios rankų motorikos galimybės yra svarbus mokyklinės brandos rodiklis. Todėl manome,

kad rankų smulkiosios motorikos tyrimai yra svarbūs.

1. 4. Vaikų mokyklinės brandos samprata

Vaiko brandumas mokyklai – toks vaiko fizinis, intelektinis, socialinis bei praktinis

subrendimo lygis, kuris sudaro prielaidas sėkmingai ugdytis pagal bendrąją programą pradinėje

mokykloje bei prisitaikyti prie mokyklos gyvenimo. Mokyklinės vaiko brandos vertinimo sritys:

• fizinė vaiko branda, t. y. gera vaiko fizinė ir psichinė sveikata, išlavėję

judesiai,gera pirštų – riešo motorika, gera akies – rankos koordinacija;

• intelektinė vaiko branda, t. y. aktyvus domėjimasis pasauliu, valingos

atminties ir dėmesio pradmenys, loginio, kritinio, probleminio, kūrybinio mąstymo

pradmenys, išlavėjusi kalba, elementarūs matematiniai vaizdiniai;

• socialinė vaiko branda, t. y. elementari savikontrolė ir susivaldymas,

teigiamas savęs suvokimas ir savigarba, sugebėjimas siekti tikslų, bendrauti,

benradarbiauti, prisitaikyti, noras būti mokiniu;

• praktinė vaiko branda, t. y. įvairiausi vaiko praktiniai mokėjimai ir

įgūdžiai (Glebuvienė ir kt., 2002).

Iki šiol diskutuojama tokiais vaiko brandumo mokyklai klausimais:

• nuo kokio amžiaus galima ir reikalinga vaikui mokykla? Kaip žinia, vaikas vystosi pagal

tam tikrus dėsningumus, jo vystymasis turi tam tikrą seką. Bet vaikų vystymosi tempai gali labai

skirtis. To paties amžiaus vaikai gali būti išsivystę skirtingai. Vienoje srityje vaikas gali būti labiau

išsivystęs nei kitoje. Vadinasi, apie vaiko brandumą mokykloje derėtų spręsti ne vien pagal amžių.

Vyraujanti pasaulinė praktika tokia – vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo šešerių ar net penkerių

metų. Virš 90% šešerių metų Europos Sąjungos vaikų jau mokosi. Į paruošiamąsias mokyklas ar

organizuotas žaidimų grupes su akademiškumo elementais priimami 3 - 4 metų vaikai.

• ar būtina prieš mokyklą vaikui lankyti vaikų darželį? Pagal A. Gučą (1999), labai

svarbus yra laipsniškas vaiko perėjimas iš šeimos į mokyklą. Tai įmanoma, anot jo, kai vaikas

pirmiausia lanko vaikų darželį, vėliau parengiamąją klasę, tada pradžios mokyklą (Gučas, 1999).

Dabar tyrimai teigia, kad jei tėvai kompetentingi, jei turi laiko ir noro garantuoti įvairią vaiko

patirtį, jei gali sudaryti galimybes ją įgyti, eksperimentuoti, patikrinti ir pasaulio pažinimo srityje, ir

bendravimo, ir žaidimo, vaiko brandumas mokyklai neturėtų kelti problemų, nors vaikas ir nelanko

23

vaikų darželio. Tačiau jei tėvams kompetencijos, laiko ar energijos trūksta, jei vaiką supanti

aplinka skurdi, vaikui prieš mokyklą darželis reikalingas.

Daugelyje šalių yra kuriamos ikimokyklinės pagalbos programos, kuriose svarbią vietą

užima vaiko rengimas mokyklai (Strong Scott et al., 2000). Lietuvos priešmokyklinio ugdymo

koncepcijoje (2000) nurodyta butinybė visapusiškai paruošti vaiką mokykliniam ugdymu.

Dauguma pradedančių lankyti mokyklą vaikų yra įveikę tam tikrą brendimo tarpsnį ir gali

būti apibūdinami kaip subrendę mokyklai. Mokyklai brandus yra tas vaikas, kurio savivoka, savęs

vertinimas, emocijų, savikontrolės, pažinimo ir kiti procesai yra pasiekę šešiamečiui būdingą

susiformavimo lygį, o pasiekimai – mokymosi pradžiai reikalingų žinių, mokėjimų, gebėjimų

apimtį bei kokybę.

Pastaraisiais metais mokyklinė branda apibrėžiama įvairiai. Manoma, kad tai toks fizinio ir

psichinio išsivystymo lygis, kai vaikas pilnai gali susidoroti su mokyklos keliamais reikalavimais

(Grinienė ir kt., 1990).

Pasiruošimo, subrendimo mokyklai problema - viena iš tų, kurios tyrinėtojų aptarinėjamos

dešimtmečiais. Lietuvoje ją gvildeno psichologas A. Gučas 1935m. rašęs (Glebuvienė ir kt., 2002),

kad pradėdamas eiti į mokyklą, vaikas turi būti ne tik socialiai subrendęs, bet turi turėti atitinkamą

intelektinį subrendimą – suvokimą, atmintį, santykių suvokimą, atitinkamą rankos bei kalbos

išlavėjimą. Vaikas turi būti išėjęs iš pojūtinių vaizdinių stadijos, turi turėti gausią išvestinių

vaizdinių atsargą, reikalingą suvokti formos, erdvės, dydžio santykiams, turi sugebėti abstrahuoti.

Pedagogė O. Norušytė 1939m. (Glebuvienė ir kt., 2002), vieną iš ugdymo darželyje uždavinių yra

nurodžiusi vaiko rengimą mokyklai. J. Laužikas (1997), 1977 – 1980 m. organizavęs šešiamečių

vaikų mokyklinės brandos tyrimą, padarė išvadą, kad vaiko subrendimą mokyklai gali užtikrinti

geras jo pažinimas bei ugdymas atsižvelgiant į vaiko individualias ypatybes, interesus, veiklos

motyvacijos ypatumus.

Vaiko pasirengimo mokyklai, mokyklinės brandos problema yra labai svarbi. Jai daug

dėmesio skiria Vokietijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Rumunijos, Prancūzijos ir kitų šalių

mokslininkai. Dauguma mokyklai nesubrendusių vaikų nepajėgia įsisavinti programos, blogai

mokosi, dažnai būna nepaklusnūs, sunkiai auklėjami (Ališauskas, 1996). Įvairių šalies mokslininkų

duomenimis subrendusių 5 - 5,5 metų vaikų būna 3 - 24 proc., 6 metų – 40 - 70 proc., 6,5 metų –

57 - 91 proc., 7 metų – 82 - 97 proc., 8 metų – 95 - 99 proc. vaikų (Grinienė ir kt., 1990).

Mūsų šalies mokslininkai, atlikę gausybę tyrimų ir stebėjimų, priėjo prie išvados, kad

mokyklai subrendusiais reikia laikyti vaikus, kurių sandaros, įvairių organų, sistemų veiklos

psichinis ir socialinis stovis leidžia pradėti sistemingai mokytis ir auklėtis mokykloje (Grinienė ir

kt., 1990).

24

Išvadas apie pasirengimą mokyklai galima daryti tik įvertinus visus vaiko brandos aspektus.

Vaiko mokyklinei brandai tirti naudojami J. Jiraseko modifikuotas orientacinis mokyklinės brandos

A. Kerno testas (Jirasekas, 1972). Iš to, kaip atliktas J. Jiraseko modifikuotas A. Kerno testas,

galima spręsti apie vaiko psichomotorinį subrendimą, reiškinių ir daiktų suvokimą per jutimo

organus, mąstymą, tikslingos veiklos ir socialinę vaiko brandą. Šis testas parodo judesių, ypač

pirštų, koordinaciją, vaiko orientaciją erdvėje, iš dalies – dėmesio pastovumą, veiklos

produktyvumą ir darbingumą (Grinienė ir kt., 1990).

Dabar yra pakankamai informatyvių ir patikimų kriterijų, kurie padeda įvertinti vaiko

pasirengimą sisteminiam mokymuisi, nustatyti vaiko subrendimo laipsnį, kalbos išsivystymą,

judesių koordinaciją, galvos smegenų funkcijų subrendimą, pirmos ir antros signalinių sistemų

santykį (Grinienė ir Jucevičiūtė., 2006).

1.5. Vaikų mokyklinės brandos vertinimas pagal smulkiosios motorikos

brandą svarba

Kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, svarbu juos stebėti, kad būtų galima įvertinti jų

išsivystymą (Kristensen, 1999). Vertinama jų stambioji ir smulkioji motorika, kalba, pažinimo

įgūdžiai, socialinis brandumas.

Šešiamečių vaikų rašto darbų sėkmė mokykloje priklauso nuo rankos judesių tikslumo,

koordinacijos, vikrumo. Rašymas vaikams sudėtingas veiksmas, reikalaujantis išlavintos

smulkiosios motorikos, tikslių judesių, tam tikrų psichinių savybių. Todėl yra būtina pabrėžti

ankstyvąją ugdymo svarbą (Adaškevičienė, 1993).

25

Sėkmingam ugdymuisi mokykloje svarbi smulkioji motorika, kurios išlavėjimas, vaikams

pradėjus lankyti mokyklą, būna nevienodas. Daugiausia vaikų, kurių rankų smulkioji motorika

išlavėjusi, yra 6,6 – 6,7 metų amžiaus (Glebuvienė ir kt., 2004). Šeštaisiais metais intensyviai

didėja maksimalus rankų judesių dažnumas, ypač berniukams ir dešinės rankos. Pagal rankų

judesių tikslumą šešiamečiai artimesni penkiamečiams, o pagal dažnumą – septynerių metų

vaikams (Grinienė ir kt., 1990).

Ugdymo pradžią mokykloje apsunkina neišlavėjusi vaiko akių – rankos koordinacija,

nepakankamai išsivysčiusi rankos pirštų raumenų ir judesių kontrolė, nesugebėjimas pajusti vidurio

linijos, regėjimo ir taktiliniai sutrikimai (Neisworth, Bangnato, 1987; Lukoševičius, Petružienė,

2001, pagal Grinienę ir Jucevičiūtę, 2006).

Mokyklai subrendusių vaikų biologinis ir kalendorinis amžius sutampa, savo biologine

branda jie pralenkia vienmečius. Tai fiziškai gerai besivystantys, retai sergantys, dažniausiai

fiziškai stiprūs vaikai. Jie geba sutelkti dėmesį, gerai išlavinta jų smukiosios rankų muskulatūros

koordinacija, jų kalba bei kitos aukštosios nervinės veiklos funkcijos gerai išsivysčiusios

(Adaškevičienė, 1994).

Ikimokyklinio amžiaus vaikai geba valingai atlikti tikslius, koordinuotus, sklandžius,

sudėtingus riešo ir pirštų judesius, įvairius veiksmus su daiktais (Mockevičienė ir Kardelis, 2002).

Smulkiosios motorikos raida glaudžiai susijusi su bendrosios motorikos, regos, klausos,

pažinimo raida. Smulkiosios motorikos lavinimui siekiama tikslinti ir tobulinti smulkiuosius (riešo,

rankų, pirštų) judesius bei veiksmus. Tai viena prielaidų sėkmingam mokymuisi mokykloje

(Ivoškuvienė ir Kaffemanienė, 1998).

Viena svarbiausių vaiko fizinio ir psichinio vystymosi sąlygų ir rodiklių – savalaikis ir

įvairiapusis motorikos lavėjimas. Motorinis aktyvumas ypač didelės reikšmės turi vaiko pirmųjų

gyvenimo metų fiziniam ir neuropsichiniam vystymuisi. Kūdikystėje sutrikusi motorika trukdo

visapusiškai lavinti judesius vyresniame amžiuje. Svarbiausia problema, dėl kurios diskutuoja

neuropsichologai, psichologai ir kiti, yra vaiko motorikos raida. Nuolat keliamas klausimas – ar

motorikos formavimasis yra savaiminis centrinės nervų sistemos atitinkamų struktūrų subrendimas,

ar tai yra išmokimo rezultatas. Centrinė nervų sistema labai svarbi žmogaus veiklai, nes reguliuoja

kiekvieno mūsų jausmus, elgesį, aktyvumą. Ji padeda susikaupti, atlikti užduotį (Bortkevičienė,

1999).

Pedagogai ugdymo procese susiduria su įvairiais sunkumais. Vienas iš jų – rengimas rašyti,

esant smulkiosios motorikos disfunkcijai. Daugeliui mokinių sunkiai sekasi piešti, spalvinti

pieštukais, kopijuoti figūras (Gutauskienė ir Liaudanskienė, 2001).

26

Pasak E. Adaškevičienės (1993), pirštų, riešo tikslumą dar riboja vykstantis kaulėjimo

procesas, silpni raumenys. Rašant reikia ne tik diferencijuoti raumenų įtampą, bet ir gebėti juos

reikiamu momentu atpalaiduoti.

Rašymo įgūdžiai pirmoje klasėje įgyjami gana sunkiai dėl dar netobulos judesių

koordinacijos, nepakankamai išlavėjusių plaštakos raumenų. Anot E. Adaškevičienės (1993), ypač

vaikams trukdo rankos tremoras – galūnių virpėjimas nedidele amplitude. Išskiriamas statinis ir

dinaminis tremoras. Statinis tremoras – ištiestos pirmyn nejudinamos rankos rankos virpėjimas.

Dinaminis tremoras matuojamas, kai ranka juda apvesdama konfigūracijos kontūrus. Daugelis

autorių konstatuoja, kad rankos virpėjimas kliudo įgyti rašymo įgūdžius, tačiau nenagrinėja jo

fiziologinio mechanizmo ir pasireiškimo ypatybių (Adaškevičienės, 1993).

1. 6. Smulkiosios motorikos ugdymo įtaka mokyklinei brandai

Svarbus vaikų fizinio ir psichinio ugdymo rodiklis yra visapusiškas judesių lavinimas.

Jau ikimokykliniame amžiuje reikia skirti fizinius krūvius, atitinkančius šiandieninių vaikų realias

galimybes. Ypač daug dėmesio reikia skirti smulkiosios rankų motorikos judesių tikslumui ir

vikrumui ugdyti (Adaškevičienė, 1993).

Ikimokyklinės ugdymo programos yra skiriamos padėti vaikui išmokti gyventi socialinėje

aplinkoje. Programose svarbią vietą užima vaiko rengimas mokyklai. Pavyzdžiui, programoje

nurodomos tokios pratybos, kaip vaiko griebimo funkcijos lavinimas, kuris yra reikšmingas

mokymui rašyti, vėliau – keverzojimas, imituojant vertikalias linijas, apskritimą, kopijavimas pagal

pavyzdį, kairės – dešinės skyrimas, trafaretų apvedžiojimas, brūkšniavimas, spalvinimas, raidžių

elementų rašymas (Ališauskienė, 1998).

Ikimokykliniame amžiuje vaikai išmoksta daug naujų gana sudėtingos koordinacijos

veiksmų, tobulėja pagrindiniai jų judesiai, juos vaikai vis geriau įvaldo. Tačiau motorinė

adaptacija, - gebėjimas panaudoti išmoktus judesius kasdieninėje veikloje ir žaidybinėje veikloje,

ypač kai iškyla nauji uždaviniai, gana ribota. Per pirmuosius septynerius gyvenimo metus vaikas

sparčiai keičiasi, įgyja daug naujų fizinių ir psichinių savybių. Judėdamas, žaisdamas su įvairiais

žaislais ir daiktais, vaikas susipažįsta su jų savybėmis, mokosi atlikti kaskart vis sudėtingesnius ir

įvairesnius judesius. Judesiai ir veiksmai padeda vaikui suprasti pasaulį, yra galingas stimulas

protui (Adaškevičienė, 1993).

Judesių mokymas ikimokykliniame amžiuje labai skiriasi nuo mokymo ankstyvajame

amžiuje. Anot psichologo A. Valono, šio amžiaus vaikai judesius turi įvaldyti sąmoningai. Tai turi

27

vykti mokymo procese. Judesių reikia mokyti specialiai, nes žaidimais suformuoti taisyklingus

judesius yra labai sunku arba praktiškai neįmanoma. Ypač sunku pasiekti gerų rezultatų žaidžiant

pradiniame mokymo etape, taip pat mokant sudėtingos koordinacijos judesių (Adaškevičienė,

1993).

Fizinis vaiko rengimas yra sudėtinė visapusiško jo rengimo mokyklai dalis. Fizinio rengimo

mokyklai klausimai netyrinėti. Literatūroje yra tik minimalus pedagoginių ir medicininių žinių

kiekis. Sudaryta ugdymo programa atskleidžia naujus šios problemos aspektus. Vaikas greičiau

adaptuojasi mokykloje, lengviau įveikia protinio darbo krūvį, kai jo biologinė branda neatsilieka

nuo kalendorinio amžiaus. Harmoningas fizinis išsivystymas, gera sveikata, psichomotorinis

subrendimas – tai svarbiausieji vaiko fizinio parengimo mokyklai rodikliai (Adaškevičienė, 1999).

Ikimokyklinukas, sėkmingai įvaldęs galūnių judesius, sunkiau valdo smulkiuosius plaštakos

raumenis. Stambieji raumenys išsivysto anksčiau už smulkiuosius (Kuklys ir Blauzdys, 2000).

Kryptingas smulkiosios muskulatūros, fizinių ypatybių ugdymas vaikų amžiaus ypatumus

atitinkančioje žaidybinėje veikloje teigiamai veikia vaiko psichofiziologinę būklę, mažina rankos

tremorą, gerina koordinacinius mechanizmus. Nuosekliai sunkinamos ir sistemingai pateikiamos

užduotys lavina rankų judesius, ypač koordinaciją, erdvės parametrų suvokimą, akies ir rankos

tarpusavio koordinaciją ir tikslumą.

Išnagrinėjus E. Grinienės ir R. Jucevičiūtės (2006); E. Adaškevičienė, (2004); Z.

Birontienės (2004); E. Adaškevičienės ir Z. Birontienės (2003) darbus, kuriuose aprašomi tyrimai

apie vaikų rankų smulkiosios motorikos išsivystymo lygį, įgūdžius, bei jų kaita optimizuojant

rengimo mokyklai procesą, aptinkame, kad rezultatai gaunami panašūs: po taikytos tikslinės

smulkiosios motorikos ugdymo programos pagerėjo vaikų rankų judesio parametrai – rankų

judesiai tapo tikslingesni, racionalesni, ekonomiškesni, tikslesni, stabilesni, pagerėjo regos,

lytėjimo, kinestetiniai jutimai, atliekamų judesių suvokimas.

Į vaikų fizinį ir protinį vystymąsi bei psichomotorikos raidą reikia pažvelgti sąveikos

požiūriu, kaip į glaudžiai tarpusavyje susijusias ir įvairiems poveikiams atviras sistemas, kurios

sudaro vieningą visumą. Jų vystymasis susijęs su aplinka, kurios pasikeitimai daro įtaką individui,

dėl to atitinkamai kinta ir prie egzistavimo sąlygų padedančios prisitaikyti vaiko reakcijos.

Formuojantis nervų sistemos funkcijoms lavėja judesiai, įvairėja fizinė veikla, sudėtingėja

ryšiai su aplinka. Ir atvirkščiai, gerėjant vaiko fizinei būklei (fiziniam išsivystymui, parengimui,

funkciniam organizmo pajėgumui) tobulėja nervų sistema (Adaškevičienė, 1993).

Literatūros apibendrinimas. Apžvelgus literatūrą, matome, jog vaiko smulkiosios

motorikos išsivystymas ir jo mokyklinės brandos lygis turi be galo didelę įtaką jo pasiruošimui

mokyklai. Vaikai, pradėję lankyti mokyklą, tarsi pradeda nauja etapą, kur labai svarbu, kokia bus

28

šio etapo pradžia. Daugelis mokslininkų (Кольцова, 1973; Grinienė, 1990; Adaškevičienė 1993;

Gučas, 1999, ir kt.) kalba apie vaikų ankstyvojo ugdymo svarbą, jų pasiruošimą mokyklai. Vaiko

adaptacija mokykloje , ypač pirmaisiais mokslo metais, pasireiškia kai kurių fiziologinių reakcijų

pokyčiais, nervinės sistemos jautrumu, greičiau pasireiškiančiu nuovargiu, svorio netekimu, o visa

tai įtakoja vaiko pažangumą moksle.

Statistika rodo, jog ne visi vaikai ateina subrendę į pirmą klasę, dalis jų turi žemą

mokyklinės brandos lygį. Anot E. Grinienės ir kt. (1990), tyrimai rodo, jog visi šešerių metų vaikai

moka skaičiuoti iki 10, 7 metų – 86 proc. – iki dvidešimties, 7 metų – 24 proc. rašo skaitmenis, 20 -

30 proc. vaikų skaito skaitmenimis, gali išmokti skirti 2 - 3 medžius, 1 - 2 krūmus, 3 - 4 augalus, ir

tik 5 proc. vaikų pažįsta vabzdžius, daugelis sunkiai skiria esminius gamtos reiškinius.

Dėl naujų reikalavimų ugdymo procese, sveikatos kompetencijos stokos, fizinio

nebrandumo (neharmoningo vystymosi, silpnų raumenų, nepakankamai išlavintų judėjimo įgūdžių

ir fizinių ypatybių) patiria didelių sunkumų, ypač adaptacijos laikotarpiu (Adaškevičienė ir

Birontienė, 2006). Priešmokyklinio ugdymo tikslą – subrandinti vaiką sėkmingam ugdymui(si)

mokykloje – galima pasiekti ugdant sveiką, kūrybingą, aktyvų vaiką, užtikrinant darnią prigimtinių

galių plėtotę (Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa, 2002).

D. I. Gallahue ir J. C. Ozmun, 1995 (pagal Adaškevičienę ir Birontienę, 2006), apibendrinę

daugelio mokslininkų, kurie nagrinėjo vaikų judesių lavėjimo ypatumus, tyrimus, teigia, kad

centrinės nervų sistemos brendimas nebelaikomas vieninteliu veiksniu, lemiančiu judesių

formavimąsi, tačiau tai neginčytinai turi įtakos motorinių įgūdžių lavėjimui, ypač ikimokykliniame

amžiuje. Pagrindiniai judesių įgūdžiai lavėja ta pačia seka, neatsižvelgiant į tai, kada jie atsiranda,

o ankstesnį jų atsiradimo laiką lemia lavinimas.

Kaip jau buvo minėta, sėkmingam ugdymuisi mokykloje svarbi smulkioji motorika, kurios

išlavėjimas vaikams pradėjus lankyti mokyklą būna nevienodas. Daugiausia vaikų, kurių rankų

smulkioji motorika išlavėjusi, yra 6,6 - 6,7 metų amžiaus (Grinienė ir Jucevičiūtė, 2006). Tikslingai

ir kryptingai lavinant ją galima keisti ir tobulinti. Vadinasi, smulkiosios motorikos lavinimas turi

teigiamai veikti tiek vaikų fizinę, tiek mokyklinę brandą.

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

2. 1. Tiriamųjų kontingentas

29

Tyrime dalyvavo 6 ir 7 metų amžiaus vaikai, kurie lankė Telšių miesto vaikų darželius

,,Eglutė‘‘, ,,Žemaitukas‘‘ ir ,,Saulutė‘‘.

Tiriamųjų kontingentą sudarė 100 vaikų, iš jų 50 mergaičių ir 50 berniukų, 6 - 7 metų

amžiaus, jų amžiaus vidurkis 6,5 ± 0,5 metų. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: tiriamąją (T)

ir kontrolinę (K). Kiekvienoje grupėje po 50 vaikų. T grupėje buvo 25 mergaitės ir 25 berniukai, K

- 25 mergaitės ir 25 berniukai. Jų amžius: T grupėje 6,5 ± 0,5metų ir K 6,3 ± 0,6metų.

Tiriamosios grupės vaikams buvo taikoma smulkiosios motorikos ugdymo programa pagal

G. Musteikienės (2001) rekomendacijas. Kontrolinė grupė dirbo pagal įprastą darželio programą.

2. 2. Tyrimo metodai

1. Tiriamųjų testavimai:

– Smulkiosios motorikos įvertinimas N. Ozereckio testu.

– Judesių tikslumo ir dažnio, bei rankos raumenų susitraukimo greičio ir

dažnio nustatymas Eurofito testais.

– Mokyklinės brandos tyrimas J. Jiraseko modifikuotu A. Kerno testu.

– J. Jiraseko verbalinio mąstymo testas.

2.Tyrimų ir smulkiosios motorikos ugdymo taikymo organizavimas.

3. Matematinė statistika.

Smulkiosios motorikos tyrime naudota pasaulyje pripažinta ir taikoma N.Ozereckio (1974)

kai kurių rankos judesio komponentų tyrimo ir įvertinimo metodika, sudaryta remiantis A.

Garšvienės, N. Ryčkovos metodinėmis rekomendacijomis (pagal Musteikienę, 2001). Buvo

vertinama 6 - 7 metų vaikų rankų dinaminė koordinacija, judesių greitis, gebėjimas vienu metu

abiem rankom atlikti tuos pačius judesius, judesio jėga, sinkinezijos ir statinė koordinacija.Vaikai

atliko 18 testų: po 3 testus kiekvienam judesio komponentui tirti (žr.1 priede).

Vaikai gali atlikti 6 - 8 testus. Tai leidžia nustatyti jų amžiaus grupei būdingą motorikos

išlavėjimą. Jeigu tiriamieji atlieka 4 - 5 užduotis – jų motorika vidutinio atsilikimo, 2 - 3 užduotis –

konstatuojamas žymus motorikos sutrikimas. Ir atvirkščiai – jei vaikai teisingai ir tiksliai atlieka

daugiau užduočių, konstatuojama, jog motorikos išlavėjimas yra aukštesnis nei būdingas jų

amžiaus grupei.

Raumenų susitraukimo greičio ir dažnio tyrimas. Tyrime buvo naudojamas testas pagal

Eurofitą (2002), padedantis įvertinti maksimalų raumenų susitraukimo greitį ir dažnį. Tyrimas

buvo atliekamas ant stalo pritvirtinus du guminius 20 cm diametro skritulius, kurių vidiniai kraštai

30

nutolę vienas nuo kito 60 cm ir tarp skritulių vienodu atstumu buvo 10x20cm plokštelė. Tiriamasis

stovėjo prieš stalą, jo kojos pečių plotyje. Mažiau judri ranka buvo dedama ant stačiakampio, o

parankesnė judesiui ranka – ant priešingo skritulio. Po komandos ,,pasiruošt...marš“ reikėjo kuo

dažniau parankesnę ranką perkelti nuo vieno skritulio ant kito. Pagal Eurofitą buvo fiksuojamas

laikas, per kurį atliekami 25 perkėlimo judesiai.

Judesių tikslumo ir dažnio tyrimas pagal Eurofitą (2002), naudojome 1 min testą,

skaičiuojant atskirai per kiekvieną 10 s laiko tarpą atliktų judesių skaičių. Tiriamasis turėjo kuo

greičiau dėti taškelius ant popieriaus lapo, stengdamasis nepataikyti į tą patį tašką. Popieriaus lapą

padalijome į 6 lygias dalis. Tiriamasis sėdėjo prie stalo, rankoje virš pirmojo langelio laikė

pieštuką. Po komandos ,,op“ kiek galėdamas dažniau dėjo taškus pirmajame langelyje. Po10 s vėl

buvo duodama komanda ,,op“, po jos tiriamasis dėjo taškus antrajame langelyje ir toliau po

kiekvienos komandos ,,op“ pradėdavo žymėti taškus vis kitame langelyje. Praėjus 1 min testas

buvo baigiamas.

Mokyklinės brandos tyrimas. Buvo naudotas J.Jiraseko modifikuotas A.Kerno testas

(1972), kuris susideda iš trijų užduočių:

1. Žmogaus figūros piešimas.

2. Sakinio, parašyto rašytinėmis raidėmis, kopijavimas.

3. Geometrinės figūros, sudarytos iš taškų grupės,

kopijavimas.

Kiekvienos užduoties atlikimas vertinamas nuo 1 iki 5 balų. J.Jiraseko modifikuotame

metodikos variante aukščiausias vertinimo balas yra 1, o žemiausias - 5. Tačiau rekomenduojama

(Ališausko, 1992; Zambacevičienės, 1989) J.Jiraseko testo atlikimo vertinimo sistemą pakeisti į

mums įprastą, kur geriausias užduoties įvertinimas – 5 balai, o blogiausias – 1 balas (1 lentelė).

1. lentelė. Mokyklinės brandos lygiai pagal J.Jiraseko modifikuoto

A.Kerno testo rezultatus (pagal Ališauską, 1992)

Brandumo

lygis

Vertinimų diapazonas trijų užduočių sumai

Vidurkis užduočių

sumai

Vidurkis atskiroms

užduotims Labai aukštas 14-15 14,5 4,9 Aukštas 11-13 12 4 Vidutinis 8-10 9 3 Žemas 5-7 6 2 Labai žemas 3-4 3,5 1,2

31

Vaikui davėme standartinį balto popieriaus lapą. Lapo viršutinėje dalyje jis turėjo piešti

žmogų, o žemiau, dešinėje, pagal pavyzdį, esantį kairėje lapo pusėje, nukopijuoti sakinį ir taškų

grupę. Vaikas užduotis atliko paprastu pieštuku. Laikas nebuvo ribojamas.

Vertinti atliktas užduotis padeda ir J.Jiraseko orientaciniai grafiniai vertinimo modeliai (1-

as, 2-as, 3 – ias piešiniai), (žr.2 priede).

Šis testas taikomas mokyklinės brandos diagnostikoje, intelekto lygio diagnostikoje,

smulkiosios motorikos diagnostikoje, asmenybės projekcinėje diagnostikoje.

J. Jiraseko verbalinio mąstymo testas. Vaikams buvo pateiktas testas, kurį sudarė 15

klausimų (žr. 3 priede). Klausimų atsakymai vertinti balais. Testų rezultatas – tai suma balų (+ ir -

), gautų už visus atsakymus. Išskirti keturi užduoties atlikimo lygiai: 1) +18 ir daugiau balų – labai

aukštas, 2) nuo +11 iki +17 – aukštas, 3) nuo 0 iki +10, 4 – vidutinis) nuo -1 iki -7, 5 – žemas) nuo

-8 ir mažiau – labai žemas sąvokinio mąstymo susiformavimo lygis.

Šio testo rezultatų pagrindu daromos išvados apie tiriamojo sąvokinio mąstymo

susiformavimo lygį, loginio mąstymo, supratingumo, mąstymo operacijų ypatybes.

2. 3. Tyrimų ir smulkiosios motorikos ugdymo taikymo organizavimas

Darbas su vaikais tęsėsi penkis mėnesius. Vaikų smulkioji motorika ir mokyklinė

branda buvo testuojami individualiai. Vieno vaiko testavimas su užduočių išaiškinimu trukdavo 30

– 40 minučių. Pirmąjį kartą visi vaikai testuoti 2006 m. sausio mėnesį, prieš smulkiosios motorikos

lavinimo programos taikymą (pirmas tyrimas), antrąjį kartą abiejų grupių vaikai testuoti 2006 m.

birželio mėnesį, po smulkiosios motorikos lavinimo programos T grupėje taikymo (antras tyrimas).

T grupės vaikams buvo taikoma smulkiosios motorikos lavinimo programa pagal

G. Musteikienės (2001) rekomendacijas. Pratimai rankų pirštų judesiams tobulinti buvo pateikiami

pagal sudėtingumą:

o pratimai, kurie atliekami vienodai visais rankos pirštais;

o pratimai, kai nykštys yra atlenkiamas ir sudaro kampą su kitais keturiais

rankos pirštais, juda koordinuotai, tiksliai;

o kai rankos pirštai atlieka izoliuotus, sudėtingus judesius;

o pratimai, kuriems atlikti reikalingi įvairūs sudėtingi rankų pirštų judesių

deriniai (žr. 4 priede).

32

Vaikų smulkioji motorika buvo lavinama 2 - 3 kartus per savaitę, kiekvieną kartą po 10 - 15

minučių. Užsiėmimai buvo vedami individualiai arba poromis. Parenkant pratimus atsižvelgėme į

vaiko individualias savybes ir sugebėjimus. Užduotis stengėmės pateikti įdomias, suprantamas,

atitinkančias vaikų galimybes.

K grupės vaikams per minėtą laikotarpį smulkioji motorika nebuvo ugdoma.

Vaikai tyrime dalyvavo savanoriškai, vaikų tėvai buvo informuoti apie tyrimą ir jo eigą.

2. 4. Matematinė statistika

Tyrimų rezultatų apskaičiavimui naudotasi SPSS statistinių duomenų analizės paketu.

Skaičiuotas aritmetinis vidurkis, statistinis nuokrypis, atvejų skaičius procentais. Skirtumo tarp

aritmetinio vidurkio patikimumas buvo nustatomas naudojant dvipusį Stjudento kriterijų t

nepriklausomoms imtims. Vertinant rezultatų patikimumą imtas ne mažesnis reikšmingumo

lygmuo kaip p<0,05. Kiekybinių rodiklių palyginimui, ar duomenys tarp skirtingų tiriamųjų grupių

rezultatų yra patikimi, naudotas Chi kvadratas (χ2). Jei P<0,05, skirtumas tarp skirtingų grupių

rezultatų yra statistiškai patikimas. Skalių vidiniam patikimumui apskaičiuoti taikyta Cronbacho

alfa koeficientas. Vertinant rezultatų patikimumą imtas ne mažesnis reikšmingumo lygmuo kaip

p<0,05.

33

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Smulkiosios motorikos tyrimas N. Ozereckio testu

3. 1. 1. Dinaminės koordinacijos kaita

2 pav. pateikiami T ir K grupės vaikų dinaminės koordinacijos testo rezultatai prieš ir po

smulkiosios motorikos ugdymo.

82

14

4

80

20

4046

14

70

24

4 2

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

0 1 2 3 0 1 2 3

Atliktų testų skaičius

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

%

* skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo grupėse patikimas (P<0,05)

2 pav. Atliktų dinaminės koordinacijos užduočių skaičius prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymo (%)

Iš 2 pav. matome, kad prieš smulkiosios motorikos ugdymą T ir K grupių vaikų dinaminės

koordinacijos lygmuo buvo panašus. Tiek vienoje, tiek kitoje grupėje vienodai vaikų nesugebėjo

atlikti dinaminės koordinacijos tyrimo testo užduočių, t. y. nesurinko nei vieno balo (P=0,351). Po

smulkiosios motorikos ugdymo 5 mėnesių, T grupės vaikų, kurių smulkioji motorika buvo ugdyta,

dinaminė koordinacija pagerėjo: daugiau nei pusė tirtųjų jau sugebėjo atlikti vieną (46%) ar dvi

(14%) užduotis (P=0,000). K grupės vaikų, kuriems smulkiosios motorikos ugdymo programa

nebuvo taikyta, po 5 mėnesių dinaminė koordinacija daugumai vaikų liko to paties lygio: 70% jų

neatliko nei vienos užduoties (P=0,651).

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

**

*

Atliktų užduočių skaičius

34

2 lentelė. Berniukų ir mergaičių dinaminės koordinacijos testo rezultatų pasiskirstymas (%)

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Atliktų užduočių skaičius

n % n % n % n % n % n % n % n % 0 21 84 12 48 20 80 8 32 21 84 21 84 19 76 14 56 1 2 8 11 44 5 20 12 48 4 16 3 12 6 24 9 36 2 2 8 2 8 5 20 2 8 3 1 4

Analizuojant berniukų ir mergaičių dinaminę koordinaciją po smulkiosios motorikos

ugdymo, matosi, jog ji kito skirtingai. Iš 2 lentelėje rodomų berniukų ir mergaičių dinaminės

koordinacijos atliktų užduočių matome, kad berniukų ir mergaičių dinaminės koordinacijos

lygmuo buvo panašus. Po smulkiosios motorikos ugdymo T grupės berniukų ir mergaičių

dinaminės koordinacijos lygmens padidėjimas vienodai patikimas buvo tiek berniukų (P=0,0005),

tiek mergaičių (P=0,006). K grupės berniukų ir mergaičių dinaminės koordinacijos lygmens kaita

buvo menka, skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo nepatikimas (berniukų P=0,726, mergaičių

P=0,267).

0,22

0,74*

0,2

0,38

0

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

0,6

0,7

0,8

Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Bal

ai

TiriamojiKontrolinė

* skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo grupėse patikimas (p<0,05)

3 pav. Dinaminės koordinacijos lygmens vidurkio (balais) kaita

35

Iš 3 pav. matome, kad po taikyto smulkiosios motorikos ugdymo T grupės vaikų dinaminės

koordinacijos balų vidurkis buvo statistiškai patikimai didesnis nei K grupės vaikų (p=0,001).

3. 1. 2. Judesio greičio tyrimo duomenys

3 lentelė. Judesio greičio testo duomenų pasiskirstymo kaita prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymo (%)

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė Pirmas tyrimas

Antras tyrimas Pirmas tyrimas Antras tyrimas Atliktų užduočių skaičius

n % n % n % n % 0 49 98 37 74 46 92 43 86 1 1 2 13 26 4 8 6 12 2 1 2

3-oje lentelėje rodomi judesio greičio testo skaičiai prieš ir po smulkiosios motorikos

ugdymo. Kaip matome, tyrimo pradžioje dauguma abiejų T ir K grupių vaikų nesugebėjo atlikti nei

vienos judesio greičio testo užduoties: T grupėje pirmo tyrimo metu 98% neatliko nė vieno testo

užduoties, K grupėje – 92%.Po smulkiosios motorikos ugdymo, tyrimo metu T grupėje neatlikusių

nė vienos užduoties sumažėjo 24%, K grupėje – 6%. T grupėje judesio greitis po smulkiosios

motorikos ugdymo patikimai pagerėjo (P=0,000), K grupėje kitimas buvo menkas (P=0, 488).

0,26*

0,02

0,16

0,08

0

0,05

0,1

0,15

0,2

0,25

0,3

Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Bal

ai

TiriamojiKontrolinė

36

* skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo grupėse patikimas (p<0,001) 4 pav. Judesio greičio lygmens vidurkio (balais) kaita

Apskaičiuoti tiriamųjų grupių judesio greičio testo balų vidurkių duomenys rodomi 4 pav.

Matyti, kad T grupės vaikų judesio greičio vertinimo balas padidėjo patikimu skirtumu (p<0,001).

K grupėje antrojo tyrimo metu pokytis buvo nepatikimas (p=0,159). Taigi smulkiosios motorikos

ugdymas pastebimai pagerino T grupės vaikų judesio greičio testo atlikimą.

4 lentelė. Berniukų ir mergaičių judesio greičio testo rezultatų pasiskirstymas (%) Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Atliktų užduočių skaičius

n % n % n % n % n % n % n % n % 0 24 96 17 68 25 100 20 80 24 96 24 96 22 88 19 76 1 1 4 8 32 5 20 1 4 1 4 3 12 5 20 2 1 4

T grupės vaikų judesio greičio tyrimų duomenys patikimai pagerėjo berniukų (P=0,009), o

mergaičių pagerėjo mažiau (P=0,087). K grupėje berniukų ir mergaičių judesio greičio testo

užduočių duomenų pagerėjimas buvo mažesnis, skirtumas statistiškai nepatikimas (berniukų P=1,0;

mergaičių P=0,081).

3. 1. 3. Abiem rankom atliktų veiksmų tyrimo duomenys

37

36

62

2

26

68

66

74

20 18

70

12

0

10

20

30

40

50

60

70

80

0 1 2 0 1 2

Atliktų testų skaičius

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

%

* skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo grupėse patikimas (P<0,05)

5 pav. Abiem rankom atliktų judesių užduočių skaičius prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymo (%)

5 – ame pav. rodomi abiem rankom atliekamų veiksmų testo užduočių duomenys prieš

smulkiosios motorikos ugdymo ir po jo taikymo. Pirmo tyrimo metu abiejų grupių vaikų atliekamų

abiem rankom veiksmų testo užduočių dažnis buvo panašus. Po smulkiosios motorikos taikymo T

grupėje neatlikusių nė vienos užduoties respondentų sumažėjo 30%, K grupėje – 8%. Lyginant T

grupės duomenis matome, kad po smulkiosios motorikos taikymo statistiškai patikimai padaugėjo

vaikų, geriau atlikusių šį testą (P=0,000). K grupės vaikų gebėjusių atlikti judesių abiem rankom

per tą patį laikotarpį skaičius statistiškai nepakito (P=0,418).

*

*

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

*

Atliktų užduočių skaičius

38

0,66

1,14*

0,8 0,94

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Bal

ai

TiriamojiKontrolinė

* skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo grupėse patikimas (p=0,001)

6 pav. Abiem rankom atliekamų judesių vidurkio(balais) kaita

Kaip matome iš 6 pav. T grupės vaikų abiem rankom atliekamų veiksmų testo balų vidurkis

po smulkiosios motorikos ugdymo statistiškai patikimai pagerėjo (p=0,001). K grupės vaikų šio

testo balų vidurkis pakito nežymiai. Taigi smulkiosios motorikos ugdymas pastebimai pagerino T

grupės vaikų gebėjimą atlikti veiksmus abiem rankom.

Berniukų ir mergaičių abiem rankom atliekamų judesių testų duomenys per smulkiosios

motorikos ugdymo laikotarpį kito skirtingai, tai rodome 5 lentelėje.

5 lentelė. Berniukų ir mergaičių abiem rankom atliekamų judesių testo rezultatų pasiskirstymas (%) Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Atliktų užduočių skaičius

n % n % n % n % n % n % n % n % 0 5 20 2 8 13 52 1 4 8 32 7 28 5 20 2 8 1 19 76 20 80 12 48 17 68 16 64 15 60 18 72 20 80 2 1 4 3 7 28 1 4 3 12 2 8 3 12

Iš 5 lentelės matome, kad T grupėje abiem rankom atliekamų judesių dažniai po

smulkiosios motorikos ugdymo laikotarpio statistiškai reikšmingai padidėjo mergaičių nei berniukų

(P=0,006). Tuo tarpu K grupėje statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp berniukų ir mergaičių abiem

rankom atliekamų judesių testo, vidurkių pokyčio po stebėto laikotarpio nepastebėjome (P=0,758).

39

3. 1. 4. Judesio jėgos tyrimo duomenys

2

26

46

26

4

16

52

28

0

10

36

54

2

22

46

30

0

10

20

30

40

50

60

0 1 2 3 0 1 2 3

Atliktų testų skaičius

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

%

* skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo grupėse patikimas (P<0,05)

7 pav.Judesio jėgos atliktų užduočių skaičius prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymo (%)

Iš 7 pav. matome, kad T grupėje visas testo užduotis atlikusių respondentų padaugėjo 28%,

K grupėje – 2%. Po smulkiosios motorikos taikymo laikotarpio T grupėje stebėjome patikimą

pokytį (P=0,01). K grupėje pokytis buvo nepatikimas (P=0,795).

Panašūs skirtumai nustatyti ir pagal tiriamųjų grupių judesių jėgos tesų vidurkius.

6 lentelė. Judesio jėgos testo vidurkio pokytis po smulkiosios motorikos ugdymo (balais) Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Eil.Nr. Grupės Balų vidurkis

Standartinis nuokrypis

Balų vidurkis

Standartinis nuokrypis

t p

1 Tiriamoji 1,96 0,781 2,44 0,781 3,412 0,001 2 Kontrolinė 2,04 0,675 2,04 0,781 0,000 1,000

Kaip matome iš 6 lentelės, judesio jėgos testo vidurkis T grupėje statistiškai reikšmingai

padidėjo .(p=0,001), K grupėje – nepakito (p=1,0).

3. 1. 5. Sinkinezijos tyrimo duomenys

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

*

*

*

3 Atliktų užduočių skaičius

40

7 lentelė. Sinkinezijos testo duomenų pasiskirstymo kaita prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymo(%)

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė Pirmas tyrimas

Antras tyrimas Pirmas tyrimas Antras tyrimas Atliktų užduočių skaičius

n % n % n % n % 0 12 24 11 22 8 16 5 10 1 27 54 21 42 27 54 29 5 2 7 14 15 30 14 28 13 26 3 4 8 3 6 1 2 3 6

Iš 7 lentelės matome, kad T grupėje 2 ir 3 testo užduotis atlikusių respondentų po

smulkiosios motorikos taikymo padaugėjo 14%, K grupėje – 2%. T grupėje sinkinezijos testo

atlikimas po smulkiosios motorikos ugdymo pagerėjo patikimai (P=0,000), K grupėje pokytis buvo

nereikšmingas (P=0,614). T ir K grupių vaikų sinkinezijos testo duomenų kaita balais buvo

statistiškai vienoda, nors sinkinezijos testo užduočių T grupės vaikų atliko daugiau. Tai matome iš

8 lentelės.

8 lentelė. Sinkinezijos testo vidurkio pokytis po smulkiosios motorikos ugdymo (balais) Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Eil.Nr. Grupės Balų vidurkis

Standartinis nuokrypis

Balų vidurkis

Standartinis nuokrypis

t p

1 Tiriamoji 0,96 0,843 1,08 0,710 0,618 0,543 2 Kontrolinė 1,16 0,857 1,28 0,730 1,429 0,159

3. 1. 6. Statinės koordinacijos tyrimo duomenys

10 lentelė. Statinės koordinacijos testo duomenų pasiskirstymo kaita prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymo (%)

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė Pirmas tyrimas

Antras tyrimas Pirmas tyrimas Antras tyrimas Atliktų užduočių skaičius

n % n % n % n % 0 1 2 1 2 6 12 1 2 1 17 34 11 22 18 36 24 48 2 21 42 23 46 17 34 17 34 3 11 22 15 30 9 18 8 16

Iš 10 lentelės matome, kad T ir K grupėse respondentų, atlikusių statinės koordinacijos

testo užduotis, skaičius po smulkiosios motorikos ugdymo laikotarpio pakito nežymiai. Duomenų

skirtumas tiek vienoje, tiek kitoje grupėse nepatikimas (T grupės P=0,574, K grupės P=0,213).

Lyginant T ir K grupių vaikų statinės koordinacijos atlikimą, antrojo tyrimo metu, stebime, kad

statistiškai patikimai pasiskirstymas pagal atliktas užduotis geresnis buvo T grupės vaikų

(P=0,049).

41

11 lentelė. Statinės koordinacijos testo vidurkio pokytis po smulkiosios motorikos ugdymo (balais) Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Eil.Nr. Grupės Balų vidurkis

Standartinis nuokrypis

Balų vidurkis

Standartinis nuokrypis

t p

1 Tiriamoji 1,84 0,792 2,04 0,928 1,492 0,142 2 Kontrolinė 1,58 0,781 1,64 0,776 0,651 0,518

Iš 11 lentelės matome, kad statinės koordinacijos testo užduočių vidurkių statistiškai

patikimo kitimo nėra nė vienoje tiriamųjų grupėje (p>0,05).

42

3. 1. 7. Smulkiosios motorikos išlavėjimo suvestiniai duomenys

12 - oje lentelėje rodome pagal N. Ozereckio testą atliktas užduotis smulkiosios motorikos

išlavėjimo lygmens dažnio pasiskirstymą tarp vaikų prieš ir po smulkiosios motorikos lavinimo.

12 lentelė. Vaikų pasiskirstymas pagal smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmenį (%) Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas Eil.Nr. Smulkiosios motorikos išlavėjimo

lygmuo n % n % n % n %

1 Žymus motorikos sutrikimas 4 8 2 Vidutinis motorikos atsilikimas 32 64 9 18 27 54 27 54 3 Normalus motorikos išlavėjimas 15 30 18 36 10 20 11 22

4 Aukštesnis už normalų motorikos išlavėjimas 3 6 23 46 9 18 12 24

Kaip matome, pirmojo tyrimo metu, T grupėje nebuvo nė vieno vaiko, turinčio žymų

smulkiosios motorikos sutrikimą, K grupėje tokių vaikų buvo keturi. Vaikų, kurių smulkiosios

motorikos išlavėjimo lygis buvo aukštesnis už normalų, buvo daugiau K nei T grupėje. Tai matyt ir

lėmė pirmo tyrimo metu stebėtą abiejose grupėse panašų vaikų pasiskirstymą pagal smulkiosios

motorikos išlavėjimo lygmenį (skirtumas buvo nepatikimas, P=0,118).

Po smulkiosios motorikos ugdymo laikotarpio T grupėje pastebimai padaugėjo vaikų, kurių

smulkiosios motorikos išsivystymas pagerėjo (P=0,000); tris su puse karto sumažėjo vaikų, kurių

smulkiosios motorikos atsilikimas buvo vidutinis ir septynis kartus padaugėjo vaikų, kurių

smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmuo tapo aukštesnis už normalų. K grupėje pagal smulkiosios

motorikos išlavėjimo lygmenį vaikų pasiskirstymas liko panašus kaip pirmojo tyrimo metu: nors

neliko vaikų, turinčių žymų smulkiosios motorikos sutrikimą, pasiskirstymas pagal aukštesnį

smulkiosios motorikos išsivystymo lygmenį statistiškai buvo nepatikimas (P=0,562).

43

7,82*5,86 6,445,76

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Bal

ai

TiriamojiKontrolinė

* Skirtumas tarp pirmo ir antro tyrimo grupėse patikimas (p=0,001)

8 pav. Smulkiosios motorikos išlavėjimo vidurkio kaita po smulkiosios motorikos ugdymo lavinimo

Iš 8 pav. matyti, kad abiejose tiriamose grupėse smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens

vidurkių kaita po smulkiosios motorikos ugdymo buvo panaši kaip ir vaikų pasiskirstymas pagal

skirtingą smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens dažnį: T grupėje smulkiosios motorikos

išlavėjimo lygmens vidurkis statistiškai patikimai pagerėjo (p=0,001), kai tuo tarpu K grupėje

pagerėjimas buvo menkas, statistiškai nepatikimas (p=0,101).

13 lentelė. Berniukų ir mergaičių pasiskirstymas pagal smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens kaitą (%)

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

Smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmuo

n % n % n % n % n % n % n % n % Žymus sutrikimas 1 4 3 12 Vidutinis atsilikimas 13 5 5 20 19 76 4 16 15 60 13 52 12 48 14 56 Normalus išlavėjimas 10 40 12 48 5 20 6 24 6 24 8 32 4 16 3 12 Aukštesnis už normalų išlavėjimas 2 8 8 32 1 4 15 60 3 12 4 16 6 24 8 32

Gautų duomenų analizė leidžia teigti, kad smulkiosios motorikos ugdymas pastebimai

paspartino pastarosios lavėjimą. Iš 13 lentelėje rodomų duomenų matome, kad berniukų ir

mergaičių smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmuo kito skirtingai. T grupės berniukų ir mergaičių

smulkiosios motorikos išlavėjimas po pastarosios ugdymo patikimai pagerėjo (berniukų P=0,025,

mergaičių P=0,000). K grupės berniukų ir mergaičių smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens

44

pagerėjimo skirtumas po stebėto laikotarpio praktiškai nepakito (berniukų P=0,858, mergaičių

P=0,711).

Palyginę berniukų bei mergaičių pagal smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens vidurkio

pokytį po smulkiosios motorikos lavinamosios programos taikymo nustatėme, kad T grupėje

mergaičių smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens vidurkio pokytis statistiškai reikšmingai buvo

didesnis nei berniukų. Tuo tarpu K grupėje šis skirtumas buvo statistiškai nereikšmingas. Tai

rodome 14 lentelėje.

14 lentelė. Smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens vidurkio kaitos po lavinamosios programos taikymo priklausomybė nuo tirtų vaikų lyties

Berniukai Mergaitės Eil.Nr. Grupės

Vidurkis Standartinis nuokrypis Vidurkis Standartinis

nuokrypis t p

1 Tiriamoji 1,36 1,868 2,76 1,899 2,628 0,012 2 Kontrolinė 0,48 0,653 0,68 1,376 0,657 0,516

Taigi galima daryti prielaidą, kad smulkiosios motorikos lavinimas turėjo dvigubai didesnę

įtaką mergaičių nei berniukų smulkiosios motorikos lavėjimui.

3. 1. 8. Smulkiosios motorikos atskirų užduočių atlikimo kaita

15 lentelė. Smulkiosios motorikos išlavėjimo bendro rodiklio priklausomybė nuo atskirų užduočių atlikimo

Tiriamoji Kontrolinė Eil.Nr. Rodikliai

Vidurkis Standartinis nuokrypis Vidurkis Standartinis

nuokrypis t p

1 Dinaminė koordinacija 0,5200 0,12202 0,1800 0,07390 2,383 0,020 2 Judesio greitis 0,2400 0,06737 0,0800 0,05599 1,827 0,071

3 Tuo pat metu abiem rankom atliekami judesiai 0,4800 0,10396 0,1400 0,06395 2,786 0,007

4 Judesio jėga 0,4800 0,14067 0,0000 0,08081 2,959 0,004 5 Sinkinezijos 0,1400 0,14000 0,1200 0,08398 0,123 0,903 6 Statinė koordinacija 0,2000 0,13401 0,0600 0,09218 0,861 0,392

7 Smulkiosios motorikos išlavėjimo bendras rodiklis 2,0600 0,28199 0,5800 0,15143 4,624 0,001

Iš 15 lentelės matome, kad smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmuo T ir K grupėse

statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,001). Lyginant atskirus smulkiosios motorikos išlavėjimo

rodiklius matome, kad nuo motorikos lavinimo labiausiai priklausė dinaminės koordinacijos,

45

abiejomis rankomis atliekamų judesių ir judesio jėgos testų užduočių atlikimo kaita. Mažiau

priklausė judesio greičio kaita.

Norėdami patikrinti, kurį faktorių (dinaminę koordinaciją, judesio greitį, abiem rankom

atliekamus veiksmus, judesio jėgą, sinkineziją ar statinę koordinaciją) labiausiai įtakojo

smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens kitimas atlikome koreliacinę analizę (16 lentelė).

16 lentelė. Smulkiosios motorikos atskirų užduočių atlikimo koreliacinė analizė Vidurkių skirtumai

Grupė Dinaminė koordinacija

Judesio greitis

Abiem rankom

atliekami judesiai

Judesio jėga Sinkinezija Statinė

koordinacija

r 0,314 0,178 0,467 0,531 0,368 0,426Tiriamoji p 0,027 0,216 0,001 0,000 0,009 0,002r 0,393 0,514 -0,045 0,500 0,402 0,242

Smulkiosios motorikos išlavėjimo sirtumas

Kontrolinė p 0,005 0,000 0,758 0,000 0,004 0,091

Iš 16 lentelėje rodomų duomenų matome, kad smulkiosios motorikos lavinimas statistiškai

neturėjo patikimos įtakos T grupėje tik judesio greičiui, o K grupėje abiem rankom atliekamiems

veiksmams bei statinei koordinacijai.

Tai rodo, kad mūsų taikytas rankų smulkiosios motorikos lavinimas statistiškai patikimai

veikė judesių dinaminę koordinaciją, galimybę abiem rankom atlikti judesius, judesio jėgą ir kiek

menkiau veikė sinkineziją bei statinę koordinaciją.

46

3. 2. Smulkiosios motorikos tyrimas Eurofito testu

3. 2. 1. Raumenų susitraukimo greičio ir dažnio tyrimas

Tyrime buvo naudojamas testas pagal Eurofitą (2002), padedantis įvertinti maksimalų

raumenų susitraukimo greitį ir dažnį. Sklaidos diagramoje rodome T grupės vaikų pirmo ir antro

tyrimo rezultatus. Kaip iš 9 pav. matome, antro tyrimo metu daugiau vaikų perėjo abiejų tyrimų

bendro vidurkio liniją, tai reiškia, kad po smulkiosios motorikos lavinimo, vaikai sugebėjo atlikti

daugiau perkėlimo judesių nei pirmo tyrimo metu.

9 pav. Tiriamosios grupės vaikų raumenų susitraukimo greičio ir dažnio testo duomenų kaitos

sklaida

20

25

30

35

40

45

50

I tyrimas II tyrimas

Tiriamosios grupės vaikai

Perkėl

imo

jude

sių

skaiči

us

47

10 pav. Kontrolinės grupės vaikų raumenų susitraukimo greičio ir dažnio testo duomenų kaitos

sklaida

10 pav. rodome K grupės vaikų pirmo ir antro tyrimų rezultatų duomenis. Šios grupės

vaikų skaičius, pereinant abiejų tyrimų bendro vidurkio liniją, nesiskiria lyginant pirmą ir antrą

tyrimus. Taigi galime teigti, kad K grupės vaikų raumenų susitraukimo greičio ir dažnio kaitos

antro tyrimo metu nebuvo.

17 lentelė. Raumenų susitraukimo greičio ir dažnio vidurkio pokytis po smulkiosios motorikos ugdymo

Pirmas tyrimas Antras tyrimas

Eil.Nr. Grupės Perkėlimo

judesių skaičiaus vidurkis

Standartinis nuokrypis

Perkėlimojudesių

skaičiaus vidurkis

Standartinis nuokrypis

t p

1 Tiriamoji 32,94 5,358 37,20 5,063 6,068 0,001 2 Kontrolinė 32,78 4,795 33,62 4,699 1,145 0,258

Kaip matome iš 17 lentelės, T grupėje stebima statistiškai reikšminga raumenų

susitraukimo greičio ir dažnio judesių perkėlimo vidurkio kaita (p=0,001), o K grupėje šio rodiklio

kaita statistiškai nepatikima.

20

25

30

35

40

45

50

Kontrolinės grupės vaikai

I tyrimas II tyrimas

Perkėl

imo

jude

sių

skaiči

us

48

3. 2. 2. Judesių tikslumo ir dažnio testas

18 lentelė. Judesių tikslumo ir dažnio tyrimo kaita

Pirmas tyrimas Antras tyrimas Intervalai Grupės 1-10 s 11-

20 s 21-30 s

31-40 s

41-50 s

51-60 s Vid. 1-10 s 11-

20 s 21-30 s

31-40 s

41-50 s

51-60 s Vid.

t p

Tiriamoji 36,6 31,1 31,7 31,6 30,4 30,4 32,0 38,8 34,5 32,4 32,5 32,1 30,8 33,5 1,66 0,10 Kontrolinė 32,8 29,3 29,7 29,6 28,9 28,6 29,8 32,7 29,5 29,7 29,7 28,9 28,6 29,8 0,11 0,99

Iš 18 lentelės rodomų duomenų matome, kad vaikų judesio tikslumas ir dažnis statistiškai

nekito. Tai rodo, kad smulkiosios motorikos lavinimas neturėjo įtakos vaikų judesių tikslumui ir

dažniui. Kadangi intensyvius judesius vaikas atliko 60s, t. y. nemažą laiko tarpą, galėjome įvertinti

ir vaiko susikaupimo ir ištvermės galimybes. Tai grafiškai vaizduojame 11 pav.

36,6*38,8*

32,8* 32,7*31,1

34,5

29,3 29,531,7 32,4

29,7 29,731,6 32,5

29,6 29,730,432,1

28,9 28,930,4 30,8

28,6 28,6

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

I tyrimas tiriamoji gupė II tyrimas tiriamoji grupė I tyrimas kontrolinė grupė II tyrimas kontrolinė grupė

Tašk

ai

pirmosios antrosios trečiosios ketvirtosios penktosios šeštosios 10 s

* skirtumas tarp atlikimo kas 10s intervalais patikimas (p<0,05) 11 pav. Judesių tikslumo ir dažnio kitimo kaita kas 10s

Kaip matome, visų respondentų (tiek T, tiek K grupėse) judesių tikslumas didžiausias buvo

užduoties pradžioje per pirmąsias 10s, vėliau atlikimo tempas lėtėjo. Tai rodytų, kad vaikų

susikaupimas per 60s ir ištvermė tyrimo pradžioje buvo didesni ir į tyrimo pabaigą sumažėjo.

49

3. 3. Brandos mokyklai lygio ir jo kitimo tyrimas

3. 3. 1. Brandos mokyklai J. Jiraseko testu tyrimas

12

30

34

24

12

34

24

30

24

46

28

1

14

32 32

22

05

101520253035404550

Labaiaukštas

Aukštas Vidutinis Žemas Labaiaukštas

Aukštas Vidutinis Žemas

Pirmas tyrimas

Antras tyrimas

%

12 pav. Vaikų pasiskirstymas pagal mokyklinės brandos lygį (%)

Iš 12 pav. matome, kad pirmojo tyrimo metu nė vienoje grupėje vaikų, kurių branda

mokyklai būtų labai žemo lygio, nebuvo. Po smulkiosios motorikos taikyto ugdymo T grupėje

vaikų, kurių subrendimas mokyklai labai aukšto ir aukšto lygio, padaugėjo 28%. Tuo tarpu K

grupėje padaugėjo tik vidutinį brandos lygį pasiekusių vaikų skaičius (8%). T ir K grupėse prieš

tyrimą, vaikai pagal subrendimą mokyklai buvo panašaus lygio (p>0,05), po smulkiosios motorikos

lavinimo programos taikymo tarp šių grupių skirtumas patikimai pakito – T grupėje padaugėjo

mokyklai subrendusių vaikų (P=0,004), K grupėje vaikų, subrendusių mokyklai skaičius nepakito,

skirtumo pasiskirstymas pagal brandos mokyklai lygį liko panašus (P=0,730).

Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

*

*

*

50

19 lentelė. Brandos mokyklai testo atskirų užduočių atlikimo vidurkiai prieš ir po smulkiosios

motorikos ugdymą (balais) Pirmas tyrimas Antras tyrimas Grupė

s Testas Vidurkis Standartinis

nuokrypis Vidurkis Standartinis nuokrypis

t p

Žmogaus piešimas 3,14 1,161 3,78 0,975 5,830 0,001

Sakinio kopijavimas 3,00 1,245 3,52 1,035 4,383 0,001

Figūros kopijavimas 3,60 1,229 4,32 0,868 5,036 0,001Ti

riam

oji

Suma 9,74 2,912 11,62 2,194 8,450 0,001Žmogaus piešimas 3,08 0,966 3,08 0,900 0,000 1,000

Sakinio kopijavimas 2,80 1,245 3,10 1,111 3,000 0,004

Figūros kopijavimas 3,90 1,129 3,90 1,015 0,000 1,000

Kon

trolinė

Suma 9,78 2,971 10,08 2,709 1,744 0,087

Iš 20 lentelės matome, kad T grupėje po smulkiosios motorikos ugdymo, statistiškai

reikšmingai padidėjo skaičius vaikų, atlikusių visas tris brandos mokyklai testo užduotis (p<0,05).

Tuo tarpu K grupėje antrojo tyrimo metu statistiškai reikšmingai geriau buvo atlikta tik viena

užduotis – sakinio kopijavimas (p=0,004).

Taigi po smulkiosios motorikos ugdymo vaikų mokyklinė branda pastebimai pagerėjo

(p<0,001), K grupės vaikų praktiškai nepakito (p=0,087).

3. 3. 2. Brandos mokyklai tyrimas J.Jiraseko verbalinio mąstymo testu

20 lentelė. Brandos mokyklai lygmens rezultatai % Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė

Pirmas tyrimas Antras tyrimas Pirmas tyrimas Antras tyrimasEil.Nr. Brandos mokyklai lygmuo n % n % n % n %

1 Labai aukštas 2 4 1 2 2 Aukštas 11 22 22 44 17 34 18 36 3 Vidutinis 30 60 27 54 28 56 31 62 4 Žemas 4 8 4 8 1 2 5 Labai žemas 3 6 1 2

51

Po smulkiosios motorikos ugdymo T grupėje padaugėjo vaikų (22%), kurių verbalinis

mąstymo lygis buvo aukštas. Statistiškai patikimai padaugėjo geresnio verbalinio mąstymo

lygmens vaikų (P=0,024).

K grupėje, kaip ir pirmo tyrimo metu, skirtumas po antro tyrimo liko nereikšmingas

(P=0,394).

Analizuojant verbalinio mąstymo pagal J. Jiraseko verbalinio mąstymo testo atlikimo kaitą

prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymą, nustatėme, kad abiejose grupėse labiausiai pakito

sąvokinio mąstymo susiformavimas (p<0,001). Tai rodome 21 lentelėje.

21 lentelė. Brandos mokyklai atskirų užduočių atlikimo kaita pagal J. Jiraseko verbalinio mąstymo testą

Pirmas tyrimas Antras tyrimas Grupės Testas

Vidurkis Standarti

nis nuokrypis

Vidurkis Standarti

nis nuokrypis

t p

Sąvokinio mąstymo susiformavimo lygis 1,54 1,606 2,94 2,074 4,925 0,001

Loginio mąstymo susiformavimo lygis -0,30 2,279 0,58 1,885 1,998 0,051

Supratingumo susiformavimo lygis 3,68 3,298 4,22 2,772 1,154 0,254

Mąstymo operacijų ypatybės 1,32 2,334 1,96 1,884 1,990 0,052

Tiria

moj

i

Suma 6,24 6,511 9,70 4,102 4,603 0,001Sąvokinio mąstymo susiformavimo lygis 1,58 1,970 1,96 1,665 2,133 0,038

Loginio mąstymo susiformavimo lygis -0,08 2,069 0,64 1,638 2,627 0,011

Supratingumo susiformavimo lygis 3,72 3,233 3,66 2,925 -0,173 0,863

Mąstymo operacijų ypatybės 1,80 2,061 2,12 1,799 1,807 0,077

Kon

trolinė

Suma 7,061 6,173 8,45 5,013 3,652 0,001

Iš 21 lentelės matome, kad T ir K grupėse labiausiai patikimai pagerėjo vaikų sąvokinio

mąstymo susiformavimas. Taip pat pagerėjo ir abiejų grupių vaikų loginio mąstymo susiformavimo

lygis. Mąstymo operacijų ypatybių užduoties atlikimas po smulkiosios motorikos ugdymo

patikimai pakito tik T grupės vaikų (T grupės p=0,05; K grupės p=0,01), o supratingumo

susiformavimo lygis statistiškai nepakito abiejų grupių vaikų.

52

3. 4. Smulkiosios motorikos, verbalinio mąstymo lavėjimo bei brandos mokyklai

duomenų kaitos palyginimas

13 pav. rodome smulkiosios motorikos, verbalinio mąstymo lavėjimo bei brandos mokyklai

lygmens vidurkių kitimą prieš ir po smulkiosios motorikos taikymo T grupėje, o 14 pav.– K

grupėje.

9.74

11.62

6.24

9.7

5.76

7.82

0

2

4

6

8

10

12

14

Pirmas tyrimas Antras tyrimasVidurkis

Bal

ai

Mokyklinė brandaVerbalinis mąstymasSmulkioji motorika

13 pav. Tiriamosios grupės vaikų smulkiosios motorikos, verbalino mąstymo ir mokyklinės brandos

duomenų kaita po smulkiosios motorikos ugdymo

T grupėje smulkiosios motorikos, mokyklinės brandos ir verbalinio mąstymo kaita po

smulkiosios motorikos ugdymo buvo panaši. Tai reiškia, kad rodikliai priklausė vienas nuo kito,

t.y., didėjant vienam vidurkiui didėjo ir kitas. Galima teigti, kad smulkiosios motorikos ugdymas

turėjo įtakos mokyklinei brandai ir verbalinio mąstymo kitimui.

***

53

9.7810.08

7.06

8.45

5.86 6.44

0

2

4

6

8

10

12

Pirmas tyrimas Antras tyrimasVidurkis

Bal

ai

Mokyklinė brandaVerbalinis mąstymasSmulkioji motorika

14 pav. Kontrolinės grupės vaikų smulkiosios motorikos, verbalino mąstymo ir mokyklinės brandos

duomenų kaita po smulkiosios motorikos ugdymo

14 pav. matome, kad K grupės vaikų smulkiosios motorikos ir mokyklinės brandos kaita

buvo nežymi, statistiškai nepatikima. Ir tik verbalinis mąstymas patikimai pagerėjo (p=8,45) T ir K

grupės vaikų visų gautų duomenų vidurkiams. Galime teigti, kad vaikų, kuriems buvo taikyta

ugdymo programa, smulkioji motorika ir mokyklinės brandos lygis per 5mėn. žymiai pagerėjo.

Kaip matome iš 22 lentelės, patikrinus smulkiosos motorikos išlavėjimo, brandos mokyklai

ir verbalinio mąstymo skalių vidinį patikimumą pagal Cronbacho alfa koeficientą, vidinis skalių

patikimumas buvo didesnis nei 67%. Tai rodo, kad duomenys yra suderinti, tyrimo rezultais galima

tikėti.

22 lentelė. Smulkiosios motorikos išlavėjimo, brandos mokyklai ir verbalinio mąstymo skalių vidinis patikimumas

Skalė Cronbacho alfa n

Smulkiosios motorikos išlavėjimas 0,677 12

Brandos mokyklai lygis 0,890 6

Verbalinio mąstymo lygis 0,681 8

*

54

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikus smulkiosios motorikos ir mokyklinės brandos tyrimus, galima teigti, kad tirtų

ikimokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos gebėjimų išugdymas taikant naują lavinimo

programą buvo veiksmingas.

Pirmo tyrimo metu tiriamosios ir kontrolinės grupių smulkiosios motorikos išlavėjimo

rodikliai buvo panašūs. T grupėje nebuvo konstatuotas nė vienas žymaus motorikos sutrikimo

atvejis, tuo tarpu K grupėje jų buvo 4. Bet šį skirtumą išlygino tai, kad į K grupę pateko daugiau su

aukštesniu už normalų smulkiosios motorikos išlavėjimu vaikų (18% - kontrolinėje, 6% -

tiriamojoje).

Po penkių mėnesių smulkiosios motorikos lavinamosios programos taikymo, galime teigti,

kad T grupės vaikų, kuriems buvo taikoma ugdymo programa, pastebimai padaugėjo vaikų, kurių

smulkiosios motorikos išsivystymas pagerėjo (P=0,000). Tai atitiktų kitų autorių (Grinienės ir

Jucevičiūtės, 2006; Adaškevičienės ir Birontienės, 2003), ugdžiusių 6 - 7 metų vaikų smulkiąją

motoriką, duomenis. K grupės vaikų smulkiosios motorikos rezultatai po penkių mėnesių pakito

labai nežymiai (P=0,562).

T ir K grupių berniukų ir mergaičių smulkiosios motorikos mokėjimų ir įgūdžių rodikliai

pirmo tyrimo metu nesiskyrė. Stebint tiek berniukus, tiek mergaites, pirmojo tyrimo metu, buvo

matoma ne tik rankų, bet ir viso kūno įtampa, daugelis kūprinosi, kėlė rašančios rankos petį, stipriai

spaudė pieštuką. Rankų mikrojudesiai, kuriuos vaikai turėjo daryti tyrimo metu, yra gana sudėtingi,

jiems atlikti reikėjo išugdytų smulkiųjų raumenų, tikslumo, tam tikrų psichinių savybių, ko vaikai

dar neturėjo.

Palyginę berniukų bei mergaičių pagal smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens vidurkio

pokytį po smulkiosios motorikos lavinamosios programos taikymo nustatėme, kad T grupėje

mergaičių smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmens vidurkio pokytis statistiškai reikšmingai buvo

didesnis nei berniukų. Tuo tarpu K grupėje šis skirtumas buvo statistiškai nereikšmingas. Taigi

galime teigti, jog smulkiosios motorikos lavinimas turėjo didesnę įtaką mergaičių nei berniukų

smulkiosios motorikos lavėjimui. Šie rezultatai patvirtina mokslininkų (Taner, 1961; Bruininks,

1978; Silva et al., 1984; Broadhead, Church, 1985 ir kt.) teiginį, kad mergaičių smulkioji motorika

lavėja sparčiau.

Atskirų judesio komponentų išlavėjimo lygmuo prieš smulkiosios motorikos ugdymą ir po

jo parodė, kad pirmojo tyrimo metu abiejų grupių tiriamieji, atlikdami užduotis skirtas dinaminei

riešo ir pirštų koordinacijai nustatyti, patyrė daug sunkumų. Netiksliai vedžiojo labirintus, sunkiai

valdė žirkles kirpdami skritulį, daugelis nemokėjo naudotis liniuote braižant vertikalias linijas,

55

kurios buvo braižomos skirtingo ilgio ir nevienodu atstumu. Po penkių mėnesių trukusio

smulkiosios motorikos lavinimo T grupės vaikų, kurių smulkioji motorika buvo ugdyta, dinaminė

koordinacija pagerėjo: daugiau nei pusė jų jau sugebėjo atlikti vieną ar dvi užduotis (P=0,000). K

grupės vaikų, kuriems smulkiosios motorikos ugdymo programa nebuvo taikyta, po penkių

mėnesių dinaminė koordinacija daugumai vaikų liko to paties lygio (P=0,650).

Vertinant užduočių, skirtų judesio greičiui įvertinti atlikimą pastebėta, kad prieš tyrimą

abiejų grupių vaikams buvo būdingi nepakankamai diferencijuoti, tikslūs, valingi judesiai. Vaikai

ėmė po keletą monetų ir degtukų iš karto. Tai sunkiai sekėsi atlikti viena ranka, vis netyčia į darbą

įsijungdavo ir antroji. Brėžiant brūkšnelius, sunkiai sekėsi juos nubrėžti lygius, vienodo aukščio,

nekertant horizontalių linijų. Tiriamieji darė daug pertraukėlių, daug nereikalingų papildomų

judesių, todėl nespėjo atlikti užduotis laiku. Po smulkiosios motorikos ugdymo T grupėje judesio

greitis patikimai pagerėjo (P=0,000), K grupėje kitimas buvo menkas (P=0,488).

Pirmo tyrimo metu abiejų grupių vaikams atliekant tuos pačius judesius abiem rankom,

buvo jaučiamas skubėjimas, rankų tremoras, įsitempimas. Sunkiausiai sekėsi užduotis, kurios metu

reikėjo viena ranka dėti monetą, kita – degtuką į dėžutę. Nelengva užduotis tiriamiesiems pasirodė

ir tuo pat metu belsti pieštukais abiem rankom iš karto: dominuojančia ranka buvo beldžiama

intensyviau, taškeliai buvo ryškesni už nedominuojančios rankos taškelius. Dedant degtukus abiem

rankom į dėžutę iš karto, daugelis vaikų tai darė pakaitomis – tai viena, tai kita ranka. Po

smulkiosios motorikos ugdymo T grupėje statistiškai patikimai padaugėjo vaikų, geriau atlikusių šį

testą (P=0,000; x=1,945). K grupės vaikų gebėjusių atlikti judesių abiem rankom per tą patį

laikotarpį skaičius statistiškai nepakito (P=0,418; x=4,056).

Atliekant testo užduotis judesio jėgai nustatyti, prieš tyrimą tiek T, tiek K grupė patyrė

mažiau sunkumų, nei atlikdami kitus testus. Po smulkiosios motorikos T grupėje visas testo

užduotis atlikusių respondentų padaugėjo (P=0,01).

Stebint sinkinezijų testo užduočių atlikimą, prieš smulkiosios motorikos ugdymą, buvo

matomas mimikos raumenų veiklos nepilnavertiškumas. Vaikams sunkiai sekėsi pakelti antakius,

suraukti kaktą, nedaugelis sugebėjo užmerkti po vieną abi akis. Stebimas veido raumenų

įtempimas, nevalingi veido ir ne tik veido raumenų judesiai. Sinkinezijos testo atlikimas T grupėje

po smulkiosios motorikos ugdymo pagerėjo nežymiai.

Prieš smulkiosios motorikos ugdymą, atliekant statinės koordinacijos testo užduotis, abiejų

grupių tiriamieji siūbavo, lingavo į šonus stovėdami pėda už pėdos, stovėdami ant vienos kojos,

stovėdami pasistiebus. Po smulkiosios motorikos ugdymo laikotarpio T ir K grupėse respondentų,

atlikusių statinės koordinacijos testo užduotis, skaičius pakito nežymiai.

56

Atlikę koreliacinę analizę, nustatėme, kad didžiausią įtaka smulkiosios motorikos lavinimas

T grupėje turėjo judesio jėgai, abiem rankom atliekamiems judesiams, dinaminei koordinacijai,

kiek mažiau sinkinezijoms ir statinei koordinacijai,

Raumenų susitraukimo greičio ir dažnio testas parodė, kad T grupės vaikų rankų raumenų

susitraukimo greitis ir dažnis po smulkiosios motorikos lavinamosios programos taikymo ženkliai

pakito, stebima statistiškai reikšminga raumenų susitraukimo greičio ir dažnio judesių perkėlimo

vidurkio kaita (p=0,001).

Judesių tikslumo ir dažnio testas parodė, kad pritaikius penkių mėnesių smulkiosios

motorikos lavinimo programą, judesių tikslumas ir dažnis statistiškai nepakito. Judesių dažnumas

labai priklauso nuo judesių amplitudės, koordinacinio sudėtingumo, išorinio pasipriešinimo, jis

rodo centrinės nervų sistemos paslankumą, gebėjimą iš sujaudinimo greit pereiti į slopinimą ir

atvirkščiai. Pirmojo tyrimo metu vaikai judesius atliko nepatogiai laikydami rašiklį, įsitempę,

stengdamiesi naudoti jėgą, vieni nesąmoningai siekė prilaikyti dirbančią ranką kita, kiti stengėsi

linguoti visu kūnu, kad ranka greičiau judėtų. Tiek mergaičių, tiek berniukų judesiai buvo didelės

amplitudės, neekonomiški. Kadangi intensyvūs judesiai per 60s yra nemažas laiko tarpas vaikams,

tai tyrimas savaime rodo ir tiriamųjų ištvermę. Mūsų tirtų vaikų judesiai buvo greitesni užduoties

pradžioje (pirmas 10s), vėliau jų atlikimo tempas lėtėjo. Vaiko ranka greitai pavargsta dėl

suvaržytų judesių, nemokėjimo laisvai, lengvai valdyti rankos judesius maža amplitude ir

diferencijuoti naudojamą jėgą. Mūsų tyrimas parodė, jog visų respondentų judesių dažnis

didžiausias buvo per pirmas 10 sekundžių, po to jis mažėjo. T grupės tiriamieji, po penkių mėnesių

taikytos smulkiosios motorikos lavinimo programos judesius atliko laisviau, mažiau įtempdami

rankų raumenis, dirbo mažesne amplitude, pakeldami nuo stalo tik dirbančios rankos riešą. Tačiau

ir jiems darbo metu, rankai vargstant, didėjo atliekamų judesių amplitudė ir lėtėjo judesiai. Panašių

duomenų, kuriuose autoriai būtų tyrę 6 - 7 metų vaikų rankų raumenų susitraukimo greitį ir dažnį,

bei judesių tikslumą ir dažnį, literatūroje neradome.

Tam, kad nustatytume, kaip vaikai pasiruošę mokyklai, tyrėme ju mokyklinę brandą J.

Jiraseko modifikuotu A. Kerno testu, kuris atskleidžia ir vaiko intelekto savybes (Ališauskas,

1992), bei J. Jiraseko verbalinio mąstymo testu.

Ištyrus 6 - 7 metų vaikus nustatėme, kad smulkiosios motorikos ugdymas paskatino T

grupėje subrendimo mokyklai lygmenį. Po penkių mėnesių smulkiosios motorikos lavinamosios

programos taikymo padaugėjo vaikų, kurie geriau piešė žmogų, kopijavo sakinį ir tiksliau atliko

taškų grupės kopijavimą. T ir K grupėse prieš tyrimą vaikai pagal subrendimą mokyklai buvo

panašaus lygio (p>0,05), po smulkiosios motorikos lavinimo programos taikymo tarp šių grupių

skitumas patikimai pakito: T grupėje padaugėjo mokyklai subrendusių vaikų (P=0,004), K grupėje

57

vaikų, subrendusių mokyklai skaičius nepakito, skirtumo pasiskirstymas pagal brandos mokyklai

lygį liko panašus (P=0,730). Palyginus gautus duomenis po smulkiosios motorikos ugdymo,

matome, kad vaikų mokyklinė branda pagerėjo panašiai kaip ir kitų autorių (Grinienės ir

Jucevičiūtės, 2006) atliktuose tyrimuose.

Pagal J. Jiraseko verbalinio mąstymo testą, po smulkiosios motorikos penkių mėnesių

ugdymo nebeliko vaikų labai žemo ir žemo verbalinio mąstymo susiformavimo lygio, padaugėjo

aukšto verbalinio mąstymo lygio vaikų (P=0,024). Tuo tarpu K grupėje, kaip ir prieš tyrimą,

skirtumas statistiškai liko nereikšmingas (P=0,394).

Analizuojant verbalinio mąstymo pagal J. Jiraseko verbalinio mąstymo testo atlikimo kaitą

prieš ir po smulkiosios motorikos ugdymo, nustatėme, kad abiejose grupėse labiausiai pakito

sąvokinio mąstymo susiformavimas (p<0,001). Taip pat pagerėjo ir abiejų grupių vaikų loginio

mąstymo susiformavimo lygis. Mąstymo operacijų ypatybių užduoties atlikimas po smulkiosios

motorikos ugdymo patikimai pakito tik T grupės vaikų (T grupės p=0,05; K grupės p=0,01), o

supratingumo susiformavimo lygis statistiškai nepakito abiejų grupių vaikų.

Įvertinus smulkiosios motorikos išlavėjimo, brandos mokyklai ir verbalinio mąstymo skalių

vidinį patikimumą pagal Cronbacho alfa koeficientą, vidinis skalių patikimumas buvo didesnis nei

67%. Tai rodo, kad duomenys yra suderinti, tyrimo rezultatais galima tikėti. Taigi kryptingas ir

tikslingas vaikų smulkiosios motorikos ugdymas rankų, riešo ir pirštų lavinimo pratimais, gerina

vaikų rankų smulkiosios motorikos kokybinius ir kiekybinius parametrus, teigiamai įtakoja jų

mokyklinę brandą. Todėl, rengiant vaikus mokyklai, tikslinga naudoti žaidybinius ir didaktinius

pratimus, kurie ugdo vaikų smulkiąją motoriką ir reikalauja jų suvokimo kontrolės.

58

IŠVADOS

1. Po penkių mėnesių smulkiosios motorikos lavinimo tiriamojoje grupėje patikimai

padaugėjo vaikų, kurių smulkiosios motorikos išlavėjimas tapo normalus ar pagerėjo iki aukštesnio

už normalų lygį (P=0,000); geresnė buvo dinaminė koordinacija, abiem rankom tuo pačiu metu

atliekami judesiai, judesio jėga, rankų raumenų susitraukimo greitis ir dažnis. Mergaičių

smulkiosios motorikos išlavėjimo lygmuo dažniau buvo geresnis negu berniukų (p<0,05).

2. Po smulkiosios motorikos lavinimo tiriamojoje grupėje padaugėjo vaikų, kurių

subrendimas mokyklai buvo labai aukštas ar aukštas (P=0,000), dvigubai padaugėjo vaikų, kurių

verbalinio mąstymo lygis buvo labai aukštas, aukštas arba vidutinis (P=0,024).

3. Kiekybiškai ir kokybiškai keičiantis vaikų rankų smulkiosios motorikos išlavėjimui,

mokėjimui geriau atlikti užduotis, formavosi aukštesnio lygio smulkiosios motorikos gebėjimai, o

tai teigiamai įtakojo vaikų mokyklinės brandos perėjimą į aukštesnį lygmenį.

59

PASIŪLYMAI

1. Išanalizavus literatūros šaltinius galime teigti, kad daugelis vaikų, pradėję lankyti mokyklą,

pirmaisiais metais patiria adaptacijos sunkumų. Nemažai 6 – 7 metų vaikų yra žemo

mokyklinio subrendimo ir smulkiosios motorikos išsivystymo lygio. Tai neigiamai įtakoja

vaikų adaptaciją mokykloje, mokymąsi rašyti. Iš gautų tyrimų rezultatų matome, jog vaikų

rankų, riešo ir pirštų lavinimo pratimai gerina jų rankų smulkiosios motorikos kokybinius ir

kiekybinius parametrus, teigiamai įtakoja vaikų mokyklinę brandą. Todėl manome, jog

reikėtų sudaryti priešmokyklinio ugdymo įstaigose sąlygas kryptingam ir tikslingam vaikų

smulkiosios motorikos ugdymui.

2. Parenkant pratimus vaikų smulkiosios motorikos lavinimui, turime atsižvelgti į vaiko

individualias savybes ir sugebėjimus. Pateikiamos užduotys turėtų būti įdomios,

suprantamos, su žaidybiniais elementais, atitinkančios vaikų galimybes.

60

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adaškevičienė, E. (2004). Vaikų fizinės sveikatos ir kūno kultūros ugdymas. Klaipėda: Klaipėdos

universiteto leidykla.

2. Adaškevičienė, E., Strazdienė, N. (2001). Pirmos ir antros klasės mokinių rankų judesių ir

psichomotorinių funkcijų ugdymas. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. Nr. 2.

3. Adaškevičienė, E. (1999). Vaikų sveikatos ugdymas. Vilnius.

4. Adaškevičienė, E. (1996). Judėjimas – vaiko sveikata. Vilnius.

5. Adaškevičienė, E. (1994). Vaikų fizinio ugdymo pedagogika. Egalda.

6. Adaškevičienė, E. (1993). Lietuvos ikimokyklinukų fizinis ugdymas. Kaunas: Šviesa.

7. Adaškevičienė, E., Birontienė, Z. (2006). 5 – 7 metų vaikų pusiausvyros kaita skatinant jų fizinį

brendimą mokyklai. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 4 (63), p. 5 – 13.

8. Adaškevičienė, E., Birontienė, Z. (2003). 5 – 6 metų vaikų smulkiosios motorikos mokėjimų ir

įgūdžių kaita juos rengiant mokyklai. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 4 (49), p. 5 – 12.

9. Adomaitienė, R. (1998). Kineziterapija neurologijoje. Paskaitų konspektai. Kaunas.

10. Ališauskienė, S., Gudonis, V., Mikulėnaitė, L. ir kt. (2003). Ankstyvasis ugdymas: dabartis ir

perspektyvos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

11. Ališauskienė, S., (1998). Ankstyvojo amžiaus vaikų korekcinis ugdymas. Šiauliai: Šiaulių

universiteto leidykla.

12. Ališauskas, A. (1996). Vaikų vystymosi ypatingumų pažinimas ir įvertinimas. Šiauliai

13. Ališauskas, A. (1992). Vaikų vystymosi sutrikimų diagnostika. Šiauliai.

14. Bangnato, S. J., Neisworth, J. T (1987). The young exeptional child early development and

education. New York, USA.

15. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. (2002). Sud. O. Monkevičienė (vad.)

ir kt. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras.

16. Birontienė, Z. (2004). Priešmokyklinio amžiaus vaikų rankų koordinacija ir jos ugdymas

rengiant mokyklai. Tiltai . Priedai: mokslo darbai. Nr. 23.

17. Blauzdys, V., Kuklys, V. (2000). Kūno kultūros teorijos ir metodikos terminai bei sąvokos:

mokymo priemonė kūno kultūros specialybės studentams. Vilnius: VPU.

18. Bortkevičienė, V. (1999). Šešiamečių brandumas mokyklai. Jubiliejinės konferencijos

,,Lietuvos vaikų darželis: praeitis ir dabartis‘‘medžiaga. – Vilnius.

19. Broadhead, G. D., Church, G. E. (1985). Movement characteristics of preschool children.

Research Quarterly for Exercise and Spor. 56 (3), 208 – 214.

61

20. Bruininks, R. H. (1978). Bruininks – Oseretsky test of motor proficiency. Exsaminer‘s manual.

Circle Pines, Minnesota: American Guidance Service.

21. Daulenskienė J. (1999). Neurologija. Šiauliai: ŠU.

22. Eurofitas. Fizinio pajėgumo testai, metodika. Lietuvos moksleivių fizinio pajėgumo rezultatai.

(2002). Kaunas: LKKA.

23. Glebuvienė, V., Grigaitė, B., Monkevičienė, O. (2004). Lietuvos vaikų brandumas mokyklai:

tyrimas ir problemos. Vilnius.

24. Glebuvienė, V., Grigaitė, B., Monkevičienė, O. (2002). Lietuvos vaikų brandumo mokyklai

tyrimo mokslinė ataskaita. Vilnius:VPU.

25. Grinienė, E., Jucevičiūtė, R. (2006). Nežymiai protiškai atsiliekančių vaikų rankų smulkiosios

motorikos lavinimo įtaka mokyklinei brandai. Specialusis ugdymas. Moksliniai darbai. I(IV), p.

138 – 143.

26. Grinienė, E., Lindišienė, D., Maračinskienė, E., Vaitkevičius, J. (1990). Mokymosi įtaka vaiko

ir paauglio organizmui. Kaunas: Šviesa.

27. Grinienė, E. (1984). Vaiko adaptacija mokykloje. Kaunas: Šviesa.

Gučas A. (1999). Vaikų sambranda mokykliniam darbui // Psichologai apie žmogaus raidą.

Kaunas: Šviesa.

28. Gučas, A. (1981). Vaiko psichologija. Kaunas.

29. Gutauskienė, B., Liaudanskienė, V. (2001). Specialių poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas.

Šiauliai.

30. Inui, N., Katsura, Y. (2002). Development of force control and timing in a finger – tapping

sequence with an attenuated – force tap. Motor Control. 6, 333 – 346.

31. Ivoškuvienė, R., Kaffemanienė, I. (1998). Sutrikusios raidos vaikų ikimokyklinio ugdymo

gairės. Šiauliai.

32. Jirasek, J. (1972). Obesna inteligence v testech skolni zralosti// Čekoslovenska Hygiena. 33.

Kitajevas, L., Turnovas, M. (1997). Kūdikystės ekologija. Vilnius: Asveja.

34. Kristensen, O. S. (1999). Kūno kultūra pradinėse klasėse. Lavinamieji sensimotorikos pratimai

ir žaidimai 5 – 9 metų vaikams. Kaunas: LKKA.

35. Laužikas. J. (1997). Rinktiniai raštai 3. Judesio vaidmuo ugdymo procese. Kaunas: Šviesa.

36. Marcelionienė, E. (1997). Šaltinėlis. I klasės mokytojo knyga. Kaunas: Šviesa.

37. Mockevičienė, D., Kardelis K. (2002). Ankstyvojo amžiaus kūdikių sutrikusios motorinės

raidos korekcija taikant kineziterapijos priemones. Specialusis ugdymas. Nr. 2(7), p. 46 – 55.

38. Montesori, M. (2000). Vaikystės paslaptis. Kaunas: Šviesa.

62

39. Motor Development. pdf.: Pittsburgh. – [žiūrėta 2007-01-08]. Prieiga per internetą:<

http://www.education.pitt.edu>.

40. Musteikienė, G. (2001). Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Šiauliai.

41. Petrutytė, D. (1993). Vaikas – Dievo dovana. Kaunas: Gabija.

42. Prasauskienė, A. (2003). Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas.

43. Priešmokyklinio ugdymo koncepcija: informacinis leidinys. (2000). Spalis.

44. Ryan, D. F. (1999). Vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, plaštakos ugdymas.

45. Silva, P. A., Birkbeck, J., Russel, D. G. ir Wilson, J. (1984). Some biological, developmental

and social correlates of gross and fine motor performance in Dunedin seven year old. Human

Movement Study, 10, 35 – 51.

46. Strong Scott, M., Fletcher, L. K., Martell, B. (2000). Selecting components for a screening test

to indentify three year olds at risk mild learning problems. Education and training in mental

retardation and developmental disabilities (June 2), Virginia, USA.

47. Taner, J. M. (1961). Educative and physical growth. London: University of London Press.

48. Teulig, H. L. (1996). Handwriting movement control. Hener, H., Keele, S. W. Handbook of

percepion and action, vol.2: Motor Skills. London:Academic Press Limited, p.561 – 613.

49. Veiknienė, L. (2004). Ikimokyklinio amžiaus įgaliųjų ir vaikų su Dauno sindromu smulkiosios

motorikos raidos ypatumai. magistro tezės. Kaunas: LKKA.

50. Zambacevičienė, E. (1989). Psichologijos metodai ir psichologinio tyrimo metodikos. Vilnius.

52. Бадалиан, Л. (1987). Dетская невралогия. Москва.

53. Кистяковская, М. Ю.(1970). Развитие движений у детей первого года жызни. Москва.

54. Кольцова, М. (1973). Двигательная активность и развитие мозга ребėнка. Москва:

Просвещение.

55. Озepeцкий Н. (1974). Методика обследования и оценки моторного развития. Москва.

63

PRIEDAI

64

1. Priedas

N.Ozereckio tyrimo metodikos seka ir vertinimas (pagal G.Musteikienę, 2001)

65

66

2. Priedas

TESTO KLAUSIMAI

1. Kuris gyvulys didesnis: arklys ar šuo? (Arklys = 0; neteisingas atsakymas = -5);

2. Ryte mes pusryčiaujame, o vidurdienį ... (Pietaujame, valgome sriubą, mėsą = 0;

priešpiečiaujame,vakarieniaujame ir kt. klaidingi atsakymai = -3);

3. Dieną šviesu, o naktį ... (Tamsu = 0; neteisingas atsakymas = -4);

4. Dangus žydras, o žolė ... (Žalia = 0; neteisingas atsakymas = -4);

5. Vyšnios, kriaušės, slyvos, obuoliai … Kas tai? (Vaisiai = 1; neteisingas atsakymas = -1);

6. Kas yra Vilnius, Kaunas, Šiauliai? (Miestai = 1; stotys = 0; neteisingas atsakymas = -1);

7. Maža karvė – veršiukas, maža kiaulė - tai ..., maža avis – tai ... (Paršiukas ir ėriukas = 4;

vienas iš jų = 0; neteisingas atsakymas = -1);

8. Šuo labiau panašus į katę ar į vištą? (Į katę, nes ji turi kailį, 4 kojas, uodegą, nagus (užtenka

nurodyti vieną požymį) = 0; į katę (nenurodant požymio) = -1; neteisingas atsakymas = -1);

9. Kodėl visi automobiliai turi stabdžius? (Jeigu nurodo dvi priežastis (stabdyti važiuojant nuo

kalno, esant pavojui susidurti, sustoti, baigus važiuoti ir pan.) = 1; jeigu nurodo vieną

priežastį = 0; neteisingas atsakymas (automobilis negali važiuoti be stabdžių) = -1);

10. Kuo panašios viena į itą voverė ir katė? (Nurodžius, kad tai žinduoliai arba kitus požymius

(turi po 2 kojas, uodegą,kailį, laipioja medžiais) = 3; nurodžius 1 požymį = 2; neteisingas

atsakymas = 0);

11. Futbolas, šuolis į aukštį, tenisas, plaukimas ... Kas tai? (Sportas = 3; žaidimai = 2;

neteisingas atsakymas = 0);

12. Koias transporto priemones žinai? (Jeigu nurodo 3 sausumos transporto priemones ir

lėktuvą arba laivą = 4; jeigu nurodo 3 sausumos transporto priemones ir lėktuvą arba laivą,

papildomai paaiškinus, kad transporto priemonės yra tos,kuriomis keliaujame iš vienos

vietos į kitą = 2; neteisingas atsakymas = 0);

13. Kuo skiriasi senas žmogus nuo jauno? (Jeigu nurodo 3 požymius 9žili plaukai arba plikė,

raukšlės, senas jau nebegali sparčiai dirbti, blogiau mato ar girdi, dažniau serga, greičiau

mirs negu jaunas) = 4; jie nurodo 1 – 2 skirtumus = 2; neteisingas atsakymas (jis turi lazdą,

rūko pypkę ir kt.) = 0);

67

14. Kodėl žmonės sportuoja? (Jeigu 2 nurodo priežastis (kad būtų sveiki, užsigrūdinę, stiprūs,

judresni, tiesūs, nebūtų stori, tai pramoga, pasilinksminimas, jie nori pasiekti rekordą,

nugalėti kitus) = 4; jei nurodo 1 priežastį = 2; neteisingas atsakymas = 0);

15. Kodėl žmogus blogai elgiasi vengdamas darbo? (Kiti už jį privalo dirbti (arba panašūs

atsakymai) = 4; jis tingus, mažai uždirba ir negali nieo nusipirkti = 2; neteisingas atsakymas

= 0)