K I T A T A U Č I Ų

Į V A I Z D I S L I E T U V I Ų

F O L K L O R E

V Y T A U T O D I D Ž I O J O U N I V E R S I T E T A S

Laima Anglickienė

KITATAUČIŲ ĮVAIZDIS LIETUVIŲ FOLKLORE

JL V l: R S U S A U R I. U S

UDK 398(474-5):3i6.3 Апе»

Recenzavo:

Prof, habil. dr. Romualdas Apanavičius Doc. dr. Gražina Kazlauskienė Dr. Kostas Aleksynas

Monografijos parengimą rėmė:

Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas

ISBN 9955-699-21-3

© Laima Anglickienė, 2006 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2006 © „Versus aureus" leidykla, 2006

Turinys Pratarmė 7 Įvadas 9

Šaltiniai •**... 13 Istorinės žinios apie kitataučius 14 Tautosaka istoriniuose šaltiniuose 21 Kitataučiai personažai literatūroje 22 Kalbiniai šaltiniai 25

Tyrinėjimai 31 Tautosakos tyrinėjimai 31 Persirengimo papročio tyrinėjimai 35

Demografiniai duomenys 38 Kitataučių atsiradimo Lietuvoje keliai

Lietuva agrarinės visuomenės laikotarpiu 38 Pagrindinių etninių grupių apibūdinimas . . . . 39

Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis XIX a. II pusėje-XX a. I pusėje 52

KITATAUČIŲ TRAKTAVIMAS T R A D I C I N Ė J E KULTŪROJE 59

Opozicija savas-svetimas . 60 Kitataučių stereotipai: tikrovė ar pramanai? 65 Lietuvoje gyvenančių svetimtaučių kitoniškumo požymiai . 69 Kitataučiai burtininkai 76

SVETIMTAUČIAI LIETUVIŲ PAPROČIUOSE . . . . 85 Kitataučių vardo paminėjimas agrarinėse apeigose . . . . 86 Persirengimo kitataučiais paprotys 87

Kitataučių kaukės 89 Užgavėnių persirengėliai 92 Velykų žydai 94 Kalėdų - Trijų Karalių laikotarpio čigonai 97

Vestuvių persirengėliai 98 Linamynio persirengėliai 99

Kitataučių vaizdavimo papročiuose ypatumai 100

KITATAUČIŲ T E M A TAUTOSAKOJE 105 Svetimtaučių veikėjų populiarumo priežastys 106 Populiariausi tautosakos žanrai 110 Folkoro apie kitataučius tarptautiškumas 121 Kitos tautos apie lietuvius 123

SVETIMTAUČIŲ ĮVAIZDIS LIETUVIŲ TAUTOSAKOJE 129 Žydai 130

Ir apgaviko auka, ir apgavikas 131 Religinių skirtumų atspindžiai 135 Kiti skirtumai 150 Žydo paveikslas dainose *5 2

Žydo įvaizdžio spalvingumas trumpuosiuose pasakymuose 158

Šnekamojoje kalboje 162 Žydas - laimės simbolis 164

Čigonai 166 Vokiečiai 184 Slavai 198

Rusai ir baltarusiai 201 • Lenkai 212

Švedai ir prancūzai 221 Latviai 229 Vengrai 231 Totoriai ir turkai 235 Kiti svetimtaučiai 239

Išvados 243 Image of Strangers in Lithuanian Folklore. Summary . . . . 247 Santrumpos 251 Literatūra 256

Pratarmė

Kitataučiai, gyvenantys tarp vienos dominuojančios tautos as­menų, skirtingų kultūrų sankirtos, iš to kylančios problemos -šiandien aktualūs ne tik mums, bet ir visoms pasaulio valsty­bėms klausimai. Etniniai, religiniai, rasiniai konfliktai nuolat kyla tai vienoje, tai kitoje šalyje, perauga į tarpvalstybinius gin­čus. Mums to pavyksta išvengti, nors Lietuvoje nuo seno gyvena daug etninių grupių1 ir, natūralu, kad karts nuo karto atsiranda šiokių tokių problemų. Jos ateina iš senų senovės, tiksliau, atsi­rado kartu su žmonija. Stereotipinius kitataučių įvaizdžius at­spindi ir kiekvienos tautos folkloras. Kitų tautybių žmonės, kaip atskira žodinės liaudies kūrybos, persirengimo papročių veikėjų grupė, - labai įdomi ir savotiška, tačiau iki šiol kompleksiškai netyrinėta ir nauja sritis lietuvių folkloristikoje. Ši monografija ir atskleidžia kultūrų sąlyčių, kultūros istorijos apraiškas papro­čiuose ir tautosakoje, padeda pažinti pačią žodinę liaudies kūry­bą, jos motyvų sąsajas su tikrove, menines estetines funkcijas.

Svetimtautis folklore, aišku, ne toks pats, kokį mes matome tikrovėje, tačiau liaudies kūryboje puikiai atsispindi visi etni­niai stereotipai; ji tarsi užkonservavo kelių šimtmečių liaudies požiūrį į kitataučius. Folkloras padeda pamatyti, kad tie patys stereotipai kartojami ir šiandien tiek buitiniame, tiek aukštes­niuose - valdžios, mokslo - lygmenyse, nors pasaulis per keletą amžių, atrodo, pažengė taip toli tautų suartėjimo, skirtingų kul­tūrų tolerancijos viena kitai link.

i. S.yvokos „etninė mažuma" ir „lamini* mahmia" dahiai vartojamos kaip sinonimai, nors pagal priimt.) tarptautiniu susitarimų ir konvencijų, tcrminologij.Į Šios sąvokos skiriasi. ШЫпс$гирс apibūdinama kaip tautini- bendrija, turinti kalba, kultūra, bendras tradicijas ir neturinti savos istorinės valstybės. Tautini tmiiunni - tautinė bendrija, turinti kalbą, kullūr.j, bendras tradicijas, taiiau gyvenanti ne savo tautos valstybėje. Monografijoje bus vartojama universalesnė etninės grupės s.|voka.

7

Į kitatautį tiek tikrovėje, tiek folklore žiūrima kaip j sveti­mąjį. Jis daugiau ar mažiau skiriasi nuo dominuojančios tautos. Pastarajai svetimi ir nesuprantami gali būti jo papročiai, religija, kalba, išvaizda ar elgsena. Jis iškart patraukia dėmesį, visi ki­toniškumai aptariami ir palyginami su įprastomis normomis ir veiksmais. Folklore ir atsispindi šie skirtumai, dažnai susiliejan-

, tys į vieną ar keletą kiekvienam kitataučiui būdingų bruožų, o klausytojo vaizduotė, išgirdus tautosakinį kūrinį ar pamačius liaudies vaidinimo persirengėlį, kitatautį veikėją gali nuspalvinti savo patirties medžiaga. Kitataučiai svetimi, bet kartu taip gerai pažįstami, gyvenantys šalia, tame pačiame kaime ar artimiausia­me miestelyje, kuriame valstietis vienokiais ar kitokiais reikalais apsilankydavo. Taigi juos pažinojo arba apie juos buvo bent gir­dėjęs tikrai kiekvienas.

Tikiuosi, kad į mokslinę apyvartą įvesti susisteminti folkloro duomenys padės sudaryti aiškesnį lietuvių ir kitataučių santy­kių vaizdą, išplaukiantį tiek iš istorinės patirties, tiek nulemtą kiekvieno folkloro žanro kanono specifikos. Šia tema pateikti teoriniai apibendrinimai, manau, pravers ir tarpdisciplininėms studijoms.

Norėčiau padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šio darbo parengimo, pirmiausia - doc. dr. Gražinai Kazlauskienei, prof, habil. dr. Bronislavai Kerbelytei, prof, habil. dr. Kaziui Griguit, prof, habil. dr. Antanui Tylai, doc. dr. Natalijai Kasatkinai už mokslinę pagalbą. Dėkoju recenzentams, Vytauto Didžiojo karo ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojams, padėjusiems papuošti monografiją nuotraukomis. Dėkoju ir savo šeimai už kantrybę ir kasdienį palaikymą.

Įvadas

Monografijos tikslai - aptarti kitataučių įvaizdį XIX a. pabai-gos-XX a. I pusės lietuvių liaudies kultūroje, o daugiausia fol­klore, išsiaiškinti, kokie kitoniškumai labiausiai pastebimi fol­klore, pažinti šių personažų turinį, meninę jų paveikslo išraišką ir vertę, apskritai visuomeninę reikšmę per keletą šimtmečių.

Tikslai iškelia ir uždavinius: atskleisti pasirinktų tyrinėti personažų specifiką lietuvių folklore; nustatyti kiekvieno sve­timtaučio gyvavimo liaudies kūryboje ir papročiuose teritorinį paplitimą; išsiaiškinti, kokiuose tautosakos žanruose atsiduria kitataučiai ir kiek įtakos jų traktavimui turi atskirų žanrų kano­nai. Žvelgiant į kitataučius papročiuose, aptariama, kodėl tarp kitų persirengėlių kaukių atsiranda svetimtaučiai, kaip ir ką jie veikia kiekvienos šventės metu.

Bandome pažvelgti į nacionalinį šių veikėjų savitumą, jų vaizdavimą mūsų tradicijoje. Rūpi, kuo vienos tautybės žmogus skiriasi nuo kito svetimtaučio, kas tam turėjo įtakos. Kaimyni­nių ir tolimesnių tautų analogiškas folkloras leidžia pamatyti, kas panašu, o kas skiriasi vieno ar kito svetimtaučio paveiksle, kiek tam įtakos turi visiems žmonėms bendras mąstymas, este­tinės kategorijos, moralinės vertybės ir kiek skirtingų tautų is­torija, nacionalinis charakteris, kitoks dorovės, etikos, estetikos supratimas ir kultūrinės tradicijos.

Metodai. Sprendžiant šių personažų kilmės, prasmės, tekstų, kuriuose jie vaizduojami, meninės vertės problemas, naudotasi kompleksiniu tyrimu. Istorinis - lyginamasis metodas leidžia pa­žvelgti į svetimtaučius laiko ir erdvės perspektyvoje: pažiūrėti, kaip jie vaizduojami skirtinguose regionuose, pamatyti jų pa­veikslo pokyčius, be to, padeda pamatyti kitataučių vaizdavimo

9

bendrumus ir skirtumus ne tik įvairiose Lietuvos vietose, bet ir kaimyniniuose kraštuose bei pasaulyje. Interpretaciniu metodu remiamės aiškindami kūrinių prasmes, meninių priemonių pa­skirtį. Naudodamiesi struktūriniu metodu bandome atskleisti opozicijos savas-svetimas apraiškas lietuvių folklore.

Duomenys. Medžiaga rinkta Lietuvių literatūros ir tautosa­kos institute esančiose katalogų kartotekose: Lietuvių pasakoja­mosios tautosakos katalogo kartotekoje, sudarytoje Bronislavos Kerbelytės (kitataučiai minimi 140 tipų, -3200 variantų), Lietu­vių patarlių ir priežodžių katalogo kartotekoje, parengtoje vado­vaujant Kaziui Grigui (145 tipai, -4500 užrašymų), Lietuvių liau­dies dainų katalogo kartotekoje, sudarytoje instituto darbuotojų kolektyvo (260 įvairių žanrų dainų tipų ir -7000 variantų). Taip pat naudoti VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraš­tyne esantys užrašymai (-1600 visų rūšių tautosakos vienetų), Jono Balio sudarytas „Lietuvių pasakojamosios tautosakos mo­tyvų katalogas" (LPK), B. Kerbelytės sudaryto „Lietuvių pasako­jamosios tautosakos katalogo" II ir III tomai (LPTK). Peržiūrė­ti ir įvairūs spausdinti lietuvių ir kaimyninių tautų tautosakos kūrinių rinkiniai (~6o rinkinių, kuriuose rasta - 1200 kūrinių su kitataučiais veikėjais). Daugiausia tautosakinių kūrinių apie kitataučius yra spausdinta Jono Basanavičiaus rinkiniuose „Lie­tuviškos pasakos įvairios", Mato Slančiausko „Šiaurės Lietuvos sakmėse ir anekdotuose", „Lietuvių tautosakos" penkiatomyje, „Lietuvių liaudies anekdotuose". Papildantis šaltinis yra ir pati kalba. Kalbinių reikšmių aiškinimams naudotasi daugiatomiu Lietuvių kalbos žodynu.

Naudojantis spausdintais tautosakos šaltiniais, kilo šiokių to­kių problemų. Jie neatspindi visos temų apie kitataučius paletės, nes manyta, kad išspausdinti pasakojimai, kuriuose nekaip atsi­liepiama apie kai kurias Lietuvoje gyvenančias etnines grupes, gali turėti įtakos lietuvių - kitataučių tarpusavio santykiams. Ta-

10

čiau tokios tautosakos turi kiekviena tauta, geresnis savęs verti­nimas ir kitų žeminimas būdingas visų tautų folklorinei kūrybai. Paprasčiausiai bijoma tiesmukiško tautosakos kūrinių suvoki­mo, - viena yra kalbėti apie tikrovėje neegzistuojančius slibinus, ryjančius karalaites, ir kita, pavyzdžiui, apie šalia gyvenančius žy­dus, neva naudojančius savo reikmėms krikščionių kraują.

Medžiaga rinkta ekspedicijose ir individualiai pačios autorės, keletoje ekspedicijų medžiagą padėjo rinkti studentai. Tačiau ši lauko tyrimų medžiaga apima ne visą Lietuvą. Ji rinkta 16 rajonų: tai visi Kauno, Šiaulių, Telšių apskričių rajonai bei Marijampolės, Zarasų ir Rokiškio rajonai. Kiek daugiau surinkta tautosakinės medžiagos. Apie persirengimo papročius respondentai pasakojo labai nedaug - tai tik bendros žinios, kad tokie papročiai buvo, bet dabar jau išnykę arba perduoti vaikų kompetencijon, todėl galima nustatyti tik šių papročių nykimo ir transformacijų laiko ribas. Todėl siekdama gauti pilnesnį tiriamojo objekto vaizdą, autorė naudojosi spausdintiniais šaltiniais, aprašančiais persirengėlius.

Apklausiant pateikėjus, taipogi neišvengiama problemų. Klausėjas gali išsiduoti, kokio atsakymo iš pateikėjo jis tikisi arba pateikėjas gali pasakoti tai, ką jis pats perskaitė ar girdėjo iš žiniasklaidos. Be to, žmonės gali pasakoti apie dabartines tautas, pateikėjams gali būti sunku atsiriboti nuo dabartinio vertinimo, ypač kai norima nustatyti teigiamą ar neigiamą požiūrį į kurią nors tautą. Šių subjektyvių klaidų galimybė išlieka, nors jas sten­gėmės sumažinti iki minimumo ir abejotinais pasakojimais ne-siremiame.

Pačiai autorei užrašinėjant tautosaką, pastebėta, kad apklau­siami žmonės dažnai pirmiausia aptaria svetimtaučių „tipiškus" bruožus: išvaizdą, kalbą, charakterio bruožus, užsiėmimus. Už­rašinėjant tautosaką, į šias pastabas paprastai nekreipiama dė­mesio, domėn imamas tik koks nors siužetinis kūrinėlis. Todėl darbe norima atkreipti dėmesį ir į šių pastabų svarbą.

11

Monografijoje nenagrinėsime tik pokario metais tautosako­je atsiradusių kūrinių apie kitataučius, t.y. nekalbėsime apie tas tautas, kurios iki tol buvo nei matytos, nei girdėtos ir neturi vaiz­davimo tradicijų tautosakoje, užrašytoje prieš II pasaulinį karą. Kūrinius apie tautas, jau turėjusias ilgaamžišką vaizdavimo tradi­ciją, stengsimės nors trumpai aptarti: pažiūrėsime, kiek pasikeitė ar išliko toks pats jų paveikslas, kas tam turėjo įtakos. Lyginimui pasitelkti XX a. antroje pusėje užrašyti kūriniai apie kitataučius parodys požiūrio į svetimuosius tęstinumą ir transformacijas.

Atsižvelgdami į tautosakinio kartojimosi dėsnius, nenagri­nėsime visų pavyzdžių, paimsime tik būdingiausius ir išraiškin-giausius, emociškai stipriausius. Tačiau variantų gausumas leis išskirti statistiškai populiariausius. Tautosakos tekstų lyginimas leis išskirti vertingesnius užrašymus, atkreipti dėmesį į kūrinio išbaigtumą.

Monografijoje naudojamės jau nusistovėjusia terminija. Daž­niau vartojami įvairių tautosakos žanrų trumpi apibrėžimai bus duoti tolimesniuose skyriuose, kalbant apie žanrų ir situacijų, kuriuose atsiduria kitataučiai, populiarumą.

Svarbius šios monografijos terminus „savas", „svetimas" vartosime kiek kita prasme, nei tai pateikia Lietuvių kalbos žodynas. Vėliau bus aptartos opozicijos savas - svetimas sam­pratos kitų tyrinėtojų darbuose bei mūsų sudaryta svetimumo hierarchijos lentelė. Ten bus nurodyti lygmenys, ką mūsų žmo­nės vadina svetimu. Tačiau apskritai svetimasis reikš kitatautį, o savas - lietuvį, neskiriant jo pagal priklausomybę etnografi­niam regionui (pvz., aukštaičiams, žemaičiams). Žodžiai „kita­tautis" ir „svetimtautis" bus vartojami kaip sinonimai. Terminu „folkloras" aprėpiama ir tautosaka, ir persirengėlių papročiai kartu paėmus.

12

Šaltiniai

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo savo susikūrimo pradžios buvo daugiatautė valstybė. Tai nebuvo kokia nors išimtis - se­niau valstybės kurdavosi ne tautiniu pagrindu, nebuvo paisoma etninių grupių siekių.

Lietuva ilgai buvo pagoniškas kraštas, daug kentėjęs kryžiaus karų metu. Po krikšto LDK turėjo įsilieti į Europos kultūrą, bet savo pastangomis, neturint išsimokslinusių žmonių, tai padaryti buvo labai sunku. Todėl nuo kunigaikščio Gedimino laikų, no­rint pakelti krašto ekonomiką, buvo kviečiami kitataučiai. Daž­niausiai tai buvo žmonės, užsiimantys tokiais verslais, kurių ne­buvo Lietuvoje, arba tikrieji amato specialistai - jau nedirbantys žemės ūkyje, bet pragyvenantys iš savo amato. Norint pritraukti kuo daugiau valstybei naudingų žmonių, reikėjo jiems ką nors patrauklaus pasiūlyti, todėl jie gavo privilegijas, lengvatas savo verslui plėtoti. Į kraštą pradeda užklysti įvairių keliaujančių amatininkų, nes, mokantis kokio nors amato, reikėdavo kelerius metus keliauti po kitus miestus. Tokių amatininkų į Lietuvą at­vykdavo iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Rusijos ir net Italijos2.

Reikėjo ir vakarietiškai paruoštų žmonių, kurie galėtų da­lyvauti krašto valdyme. Nesant mokyklų, galinčių duoti tinka­mą išsilavinimą, raštingi, europietiškai išprusę žmonės pradėti kviestis iš kitur, daugiausia Lenkijos, o Lietuvos didikai išsilavi­nimą gauna įvairiose Vakarų Europos mokyklose. Vist valstybės raštininkai taip pat daugiausiai buvo ne lietuviai, nes diplomati­niai ar kiti raštai rašomi svetimomis kalbomis. Pavyzdžiui, Vy­tauto kanceliarijoje dirbo keliolika ar net kelios dešimtys žmo­nių, mokančių rusų, lotynų, vokiečių, lenkų ir totorių kalbas.

i. Jurginis )., LukSaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuoniolikto amžiaus. Vilnius, 1981. l'. 74.

13

Kaimyninėje Lenkijoje, su kuria Lietuva turėjo nemažai reikalų, taip pat joks oficialus raštas nebuvo rašomas lenkiškai, tik loty­niškai, rusiškai ar vokiškai3. Tai nebuvo ypatinga situacija - tuo metu visoje Vakarų Europoje nebuvo papročio sieti rašto kalbos su šnekamąja. Ir aukščiausiuose sluoksniuose vartojama kalba nebūtinai sutapdavo su valstybės etnonimine kalba.

Dar pagoniškos Lietuvos valdovai toleravo įvairias konfesi­jas, nedraudė statyti jų maldos namų, nevertė savo krikščionių žmonų bei dvariškių laikytis pagoniškų apeigų. Po 1387 m. pri­imto krikšto nepavertė krikščionybės vienintele valstybine re­ligija, leido laisvai reikštis įvairioms konfesijoms. III Lietuvos Statutas (1588 m.) netgi įteisino religinę toleranciją. Pavyzdžiui, kai XVII a. po Nikono reformų Rusijoje buvo pradėta persekioti sentikius, jie buvo priimti ir apgyvendinti šiaurės rytų Lietuvoje, kur jų bendruomenės išliko iki šių dienų.

I S T O R I N Ė S Ž I N I O S A P I E K I T A T A U Č I U S . Rašytiniai šalti­niai padeda mums daugiau sužinoti apie senuosius laikus. Ne vienas autorius, rašydamas apie lietuvių tautą ir valstybę, mini šalia gyvenusius ir kitų tautybių žmones. Trumpai užsimenama apie jų gyvenamas vietas, užsiėmimus, buitį ir pan. Tai dažniau­siai fragmentiškos žinios, mums svarbios dėl to, kad kitų tauty­bių žmonės Lietuvoje patraukė ir čia buvusių bei rašiusių tyri­nėtojų, keliautojų ar oficialių asmenų dėmesį. Svarbūs ir įvairūs oficialūs dokumentai, kuriuose atsispindi valdžios požiūris į ki­tataučius, įvairios problemos, konfliktai, turėję įtakos ir papras­tų žmonių nuomonei, stereotipams susidaryti.

Dar Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Lietuvon atvykti Vakarų Europos amatininkus ir žemdirbius, pažadėdamas

3. Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius, 1973. K 274.

suteikti jiems lengvatas įsikuriant ir vystant savo verslą4. Vytautas, supratęs, kad ekonomiškam krašto kilimui reikalingi piniguočiai, galintys teikti kreditus, kviečia į kraštą žydus, tuo metu persekio­jamus visoje Europoje, ir suteikia jiems dideles privilegijas: savi­valdą, leidžia laisvai išpažinti savo tikėjimą, apdraudžia jų gyvybes ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat Bausmės, kaip ir už bajoro nužudymą). Be to, valstybėje kažkas turėjo atlik­ti financines operacijas, nes bažnyčia neleido katalikams skolinti pinigus už palūkanas ar užstatą. O žydams Romos popiežiai, vie­tos valdovai net suteikdavo privilegijas atlikinėti visas financines operacijas5. Ernestas Gellneris mano, kad agrarinėje visuomenėje buvo tam tikros pareigybės, per daug pavojingos patikėti vieti­niams gyventojams. Labiausiai paplitusios pareigybės, atiduoda­mos kitataučiams, - finansų tvarkymas ir dvaro apsauga6. Tad ir LDK šios pareigos patikėtos žydams, totoriams ir karaimams.

Daug keliautojų, svetimų kraštų tyrinėtojų, o ir vietiniai švie­suoliai, domėjęsi savo krašto istorija, liaudies žmonių buitimi ir papročiais, savo veikaluose mini ir čia gyvenusius kitataučius, vietinių gyventojų požiūrį į juos. Prūsijos istorikas Kasparas Šiu-cas (XVI а. РГ.-1594) savo veikale „Prūsijos istorija" perpasakoja dingusio dokumento - Kryžiuočių ordino magistro Feuchtva-geno 1310 m. išleisto įstatymo nuostatus, kuriuose apibrėžiami vokiečių santykiai su tarnais ir valdiniais prūsais. Čia minimas prūsų išnaudojimas, jų vokietinimas: „[. . . ] su jais maža [ma­žai - L. A.] prūsiškai kalbėti, kad jie visuomet labiau pratintųsi prie vokiečių kalbos"7. Rašoma apie draudimus prūsams gauti

4. Gedimino laiškai / Parengė V. PaJuta ir S. Stal. Vilnius, 1966. P. 33-35. 5. Janulaitis Л. Žydai Lietuvoje: liruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV-XIX ami.

Kaunas, 1923. P. 7-8. Atamukas S. Lietuvos žydų kelias: Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. Vilnius, 1998. P. 15.

6. Gcllner H. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius, 1996. P. 33-39. 7. Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948. P. 56.

15

kokią nors tarnybą ar prekiauti, - jie tinką tik žemei dirbti8. To­kia prūsų diskriminacija, aišku, negalėjo įkvėpti meilės vokie­čiams, o tik stiprino neigiamą požiūrį į šios tautos atstovus, ypač ryškų tautosakoje.

Keletas autorių užsimena apie kitataučių gyvenamas vietas ir užsiėmimus. Motiejus Miechovita (1456-1523) pamini aplink Vilnių gyvenančius totorius, kurie dirbą laukus, prekiaują, iš­pažįsta Mahometą. Jis pastebi, kad apie Trakus esą hebrajų9. Se­bastianas Miunsteris (1489-1552) rašo, kad Lietuvoje yra daug tautybių: žydų, ypač Trakuose, totorių Vilniaus apylinkėse ir rusų10. Vokiečių geografas Georgas Braunas (1541-1622) atlase „Pasaulio miestai" taip rašo apie totorius: „[Vilniaus] priemies­čiuose gyvena daugiausia totoriai, kurie verčiasi žemdirbyste arba dirba vežikais bei nešikais, jų pagalba žiemą reikalinga pir­kliams, kurie prašosi nuvežami dviračiais vežimais į apylinkės kaimus.[...] Vežikai totoriai visiems pirkliams, net ir svetimša­liams, labai ištikimi"".

Vienas pirmųjų rimtesnių bandymų apibūdinti kitataučius -1615 m. išleistas Mykolo Lietuvio traktatas „Apie totorių, lietu­vių ir maskvėnų papročius", bet jo tikslas buvo savotiškas - jis skirtas ne svetimų šalių gyventojams, jų papročiams parodyti, bet savosios visuomenės kritikai, nors lyginimui pasitelkti įvai­rūs papročiai rodo autoriaus neblogą susipažinimą su kitomis kultūromis ".

8. Pakarklis, ten pat. P. 182. 9. Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. - XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. Vilnius, 1994.

P. 42. Istoriografijoje nėra vieningos nuomonės, kam priklausė nuo XIV a. Trakuose veikusi bendruomenė - žydams, ar karaimams, nes pastarieji iki XVII a. vidurio LDK šaltiniuose vadinti žydais.

10. Vyšniauskaitė, ten pat. P. 43. 11. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografniai aprašymai (XIV-XIX a.) /

Parengė J. Jurginis ir Л. Šidlauskas. Vilnius, 1988. P. 79. 12. Lietuvis M. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. Vilnius, 1966.

16

Žinių suteikia ir kiti Prūsijos bei Didžiosios Lietuvos oficia­lios valdžios įsakai, nutarimai, instrukcijos dvarų valdytojams ir kiti panašūs dokumentai. Keletą jų čia pacituosime.

1689 m. rugsėjo 22 d. „kromininkams prašant" išleistas įsa­kas, draudžiantis šotams'3 prekiauti pabučiais ir pakiemiais, tai galima daryti tik turgavietėse4. Draudimas motyvuojamas tuo, kad tokiu būdu daroma žala vietos pirkliams, be to, „šotai" ap­gaudinėja žmones. 1737 m. kovo 27 d. įsakas uždraudžia smul­kiems prekybininkams - tiek krikščionims, tiek žydams - pre­kiauti kaimuose15. Tai labai dažnas draudimas žydams.

Krašte siaučiant marui, draudžiama įsileisti į Prūsiją tiek pre­kiaujančius žydus, tiek apskritai šios tautybės žmones (1738 09 09, 1738 09 26, 1770 08 29 įsakai). Žydai buvo kaltinami maro platinimu16. Įvairios būtos ir nebūtos kaltės nuolat verčiamos žy­dams, nors užsiimdami prekyba, daug keliaudami žydai galėjo nevalingai platinti ligas. Tačiau po maro epidemijų kai kur prii­mami žydams palankūs sprendimai: ištuštėjusiuose miesteliuo­se leidžiama įkurdinti žydus.

1739 m. lapkričio 30 d. įsaku į Prūsiją uždraudžiama įvažiuoti čigonams17. 1793 m. sausio 22 d. įsaku pakartojamas draudimas čigonams įvažiuoti į Prūsiją18.

1753 m. liepos 5 d. įsaku draudžiama įžeidinėti Prūsijoje pre­kiaujančius lenkus, rusus, žydus ir kitų tautybių pirklius, liepia­ma jiems suteikti reikalingą pagalbą19.

13. Škotams - Lietuvos inventoriuose minima, kad tarp kitų kitataučių miestuose gyveno ir škotai (Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje-XVIII a. (Raida, gyventojai, amatininkai, prekyba). Vilnius, 1997. l'. 47).

14. Pakarklis P. Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valsticėiams.Vilnius, i960. P. 11.

15. Pakarklis, ten pat. P. 17. 16. Pakarklis, ten pat. P. 20, 28, . 17. Pakarklis, ten pat. P. 22. 18. Pakarklis, ten pat. P. 32. 19. Pakarklis, ten pat. P. 26.

17

1763 m. lapkričio 17 d. jsaku Prūsijos karalystėje besibastan­tys žydai apkaltinami įsilaužimais ir vagystėmis ir todėl jiems uždraudžiama valkiotis miestuose ir kaimuose, keisti pinigus ir elgetauti20.

Taigi matome, kad čia pacituoti tik keli įsakai yra labai prieš­taringo turinio. Juose atsispindi giliau įsišakniję prietarai, dis­kriminacija kitų tautybių, ypač žydų ir čigonų atžvilgiu, bendri visai Europai.

Vėlesnių laikų istoriniai šaltiniai yra svarbesni ne kitataučių paminėjimu, bet žiniomis apie lietuvių požiūrį į kitataučius. Pa­vyzdžiui, Motiejus Pretorijus (tarp 1631 ir 1635-1707), pabrėžda­mas skeptišką lietuvių požiūrį į vokiečius, pastebi, jog žodį vokietis jie sugeba ištarti su tokia intonacija, kad jis įgyja vagies, plėšiko reikšmę ir taikomas pajuokti vokiečiams, kuriems vietiniai gyven­tojai palankumo nejautė21. Neigiamas lietuvių nuostatas kitataučių atžvilgiu aprašo ir kiti autoriai: Kristijono Gotlybo Milkaus „Lietu­vių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyne" (1800 m.) spausdi­namoje C. F. Heilsbergo prakalboje aukštinamas lietuvis ir jo gero­sios savybės. „Jis [lietuvis] yra santūrus su kitomis tautomis, ypač su vokiečiais, nes bendraudamas su jais, neturi ko pasimokyti ir gali daug ko netekti. [...] Jie neveda kitataučių ir nekalba vokiškai, nors ir moka, vengia savosios kalbos, kada tarnauja pas vokiečius, nes nenori pajuokos. Kas yra pastebėjęs neigiamą vokiečių kalbos ir papročių įtaką tiems lietuviams, kurie gyvena prie sienos arba arti miestų, tas galėjo įsitikinti, kad lietuvis su savo kalba praranda ir tautybę"22. Autorius, kaip matome, parodo ir neigiamas lietuvių savybes - nuolankumą, savo kilmės, kalbos gėdijimąsi.

20. Pukarklis, ten pat. P. 28. 21. Jonynas Л. Lietuvių folkloristika (iki XIX a.). Vilnius, 1983. P. 198. 22. Pratarme reikia vertinti kritiškai - tai buvo kaip atsakas, nepritarimas valdžios vykdomai

germanizacijos politikai, XVIII a. pabaigoje užsimojusiai mokyklose vaikus mokyti tik vokiškai. (Kraštas ir žmones: Lietuvos geografiniai ir etnografniai aprašymai (X1V-XIX a.) / Parengė J. Jurginis ir Л. Šidlauskas. Vilnius, 1988. P. 90-91.)

18

Neigiamą lietuvių požiūrį į kitataučius pastebėjo ir Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Jis taip rašo apie žemaitį: „Už­sidaręs gyvendamas, [jis] mirtinai nekenčia kito krašto ir kito tikėjimo žmonių. Kito tikėjimo žmogui niekad prie vieno stalo su savimi valgyti neleis"4.

XIX a. šaltiniuose ypač daug žinių apie žydus smukKninkus. F. Paškevičius, Mykolas Gadonas rašo, kad lietuvių valstiečiai yra girdomi žydų24. L. A. Jucevičius šalia žydų mini ir rusus smuklininkus25. Berhardas Konradas Gervaisas (apie 1760-1829) pastebi, kad „valstiečiai žydams karčemininkams įkeičia dar te­beaugančius javus ir apie Kalėdas jau pristinga duonos"26. Dainų su panašiai nupieštais vaizdais yra užrašęs Antanas Juška.

Žinių apie kitataučius padaugėjo XX amžiuje. Po I pasaulinio karo jau gan išsamiai aprašomas jų gyvenimas Lietuvoje, papro­čiai, buitis, leidžiamos monografijos apie įvairių tautų, gyvenan­čių Lietuvoje, kultūrą bei istoriją. Jos yra nevienodos mokslinės vertės ir pakraipos: vienos daugiau akademinio, kitos - mokslo populiarinimo pobūdžio. Straipsnių apie kitataučius, atspindin­čių platų mūsų tautiečių nuomonių šiuo klausimu spektrą - nuo atviro priešiškumo iki visų tautybių skelbimo lygiomis ar net ge­resnėmis, - galima surasti tiek tarpukario, tiek šiandienos spau­doje. Tik sovietinėje Lietuvoje nebuvo spausdinami straipsniai „savo turiniu svetimi tautų draugystės dvasiai".

Kai kurie autoriai, aprašydami lietuvių liaudies papročius, buitį, užsimena ir apie šalia gyvenusius kitataučius bei lietuvių santykius su šiais svetimaisiais, aprašomi įvairūs „tikri" atsiti­kimai, kuriuos šiandien priskiriame prie tautosakinių kūrinių (pavyzdžiui, pasakojimus apie žydams reikalingą krikščionių kraują, nesuprantantį katalikų apeigų prūsą ir pan).

23. Jucevičius I.. A. Raštai. Vilnius, 1959. I'. 444-445. 24. Vyšniauskaitė, min. veik. P. 119,145. 25. Jucevičius L. A., min. veik. P. 374. 26. Vyšniauskaitė A., min. veik. P. 107.

19

Justinas Staugaitis aprašydamas zanavykus, pasakoja ir apie jų tautinį susipratimą bei santykius su kitomis tautomis. Jis net sulaipsniuoja kitataučius: „Su prūsais santykiai gana geri. [...] Maskolių zanavykai nemėgo. Tai rūstus, žiaurus, šiurkštus, t.y. baisus žmogus. [...] Dar žemiau maskoliaus stovėjo žydas. Iš jų pasijuokdavo, bet ir gailėjosi". Toliau autorius pateikia pasakoji­mų apie žydą, paverstą kiaule, žydams reikalingą kraują, velnią prūso'pavidalu ir pan.27.

Mykolas Biržiška knygoje „Lietuvių tautos kelias" bando api­būdinti lietuvius bei šalia jų gyvenusias kitas tautas - vokiečius, lenkus, gudus, žydus, totorius, karaimus, parodydamas ir jų tar­pusavio santykius, vienų tautų įtakas kitoms28.

Apie žydus, jų užsiėmimus, gyvenimo būdą plačiai rašė Ignas Končius „Žemaičio šnekose". Jis čia juos išskiria kaip ats­kirą luomą. Knygoje taip pat yra atskleidžiamas gan neigiamas lietuvių požiūris į šią tautą, pateikiami įvairūs prietarai, atei­nantys iš seniausių laikų29. Trumpai papasakojama apie „bur­liokus starovierus"30. Įdomi I. Končiaus sąvokos „žmogus" de-terminacija, kur žmogumi vadinamas tik siauro socialinio rato atstovas, savo žemę dirbąs valstietis. Atskleidžiama bendroji taip apibrėžtų žmonių nuostata: bet koks gyvenimas už kaimo ribos, bet kokia kultūra už žemdirbių kultūros rėmų, darbas, nesusijęs su žeme - tai blogas gyvenimas su negarbingu darbu. „Ir žydas - ne žmogus. Ir kunigas - ne žmogus, - jis aukštesnis už žmogų"3'. Šis I. Končiaus darbas ypač svarbus būtent dėl gerai perteiktų etnopsichologinių dalykų.

27. Staugaitis J. Zanavykai // Švietimo darbas. 1921. Nr. 3-4. l'. 97-102. 28. Biržiška M. Lietuvių tautos kelias: Į naująjį gyvenimą. Los Angeles, 1952. T. 1. 29. Končius L Žemaičio Jnckos. Vilnius, 1996. P. 60-76. 30. Končius L, min. veik. P. 41-42. 31. Končius L, min. veik. P. 34,44.

20

Katalikų Bažnyčios, vienos svarbiausių institucijų valstiečių gyvenime, poziciją žydų atžvilgiu yra aptarę istorikai V. Siruta-vičius, V. Vareikis ir kiti tyrinėtojai32.

T A U T O S A K A I S T O R I N I U O S E Š A L T I N I U O S E . Tautosakos kūrinių su paminėtais kitataučiais istoriniuose šaltiniuose už­fiksuota nedaug. XVII-XVIII a. keleto autorių veikaluose, žody­nuose galima rasti smulkiosios tautosakos: patarlių, priežodžių, mįslių, kuriose minimi kitataučiai.

Johanas Arnoldas Brandas aiškina patarlę posakį „Tikrai tas Šatas yra", - taip sakoma apie svetimšalius su kuriais nesusikal­bama33. Jokūbas Brodovskis mini patarles „Devyni gudai apvynių bačką arba Devyni gudai aviną pjauja", „Vienos rūšies žydas bei totorius". Teodoras Lepneris, Motiejus Pretorijus, Pilypas Ruigys cituoja patarles apie vokietį - „Vokiečiai greitai bus tokie pat gu­drūs kaip mes", „Kvailas kaip vokietis" (sur). Daug priežodžių ir juos aiškinančių pasakojimų XIX a. užrašė L. A. Jucevičius (JLP).

Pirmoji daina su paminėtais kitataučiais užrašyta Pilypo Ruigio „Lietuvių kalbos tyrinėjimo" lotyniškajame rankraštyje (1708 m.) 3 4. Tai karinė-istorinė daina, paties P. Ruigio pavadinta „gedulinga":

Šelmiai lenkai į krygę jojo, Mano brolelį drauge viliojo.

Šelmiai lenkai ant mūšio stojo, Mano brolelį pirmą pastatė.

32. Sirutavičius V. Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuviškojo antisemitizmo genezė // Kultūros barai. 1998. Nr. 11. Vareikis V. Tarp Valančiaus ir Kudirkos: žydų ir lietuvių santykiai katalikiškosios kultūros kontekste // Kultūros barai. 1998. Nr. 11. Vareikis V. Tolerancija ir atskyrimas: žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Lietuvių Katalikų Bažnyčia ir žydai // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. Vilnius, 2002. T. 20. P. 91-103.

33. Jonynas Л. Lietuvių folkloristika (iki XIX a.). Vilnius, 1983. P. 174. 34. Jonynas Л., min. veik. P. 209.

21

Šelmiai lenkai ant žirgų sėdo, Mano brolelį į grabą dėjo.

Šelmiai lenkai karčiamoj gėrė, Mano brolelį pro vartus neša. [,..]35

A. Jonynas pastebėjo, kad tokio dainos tipo Lietuvių liaudies dai­nų skyriuje nėra: ji kontaminuota iš dviejų karinių dainų tipų -„Visi bajorai į Rygą jojo" (K 320) ir „Žaliajam gojely paukšteliai čiulbėjo" (К 356) 3 6 .

XIX a. jau pradedami spausdinti įvairių tautosakos žanrų rinki­niai. Kaip atskirą veikėjų grupę juose galime išskirti ir kitataučius.

K I T A T A U Č I A I P E R S O N A Ž A I L I T E R A T Ū R O J E . Įvairūs lietu­vių susidūrimai su svetimtaučiais aprašyti ir literatūros kūriniuo­se. Bendras XIX amžiaus kūrinių bruožas - artimumas liaudies kūrybai. Jie mums įdomūs kaip raštiškai užfiksuota tautosakinė medžiaga, todėl tik į tokius kūrinius atkreipsime dėmesį.

Kajetonas Aleknavičius (1804-1874) savo eilėraščius, kuriuose pasakojama apie kitataučių kenkimą lietuviams, priskiria „Pri­tikimų skyriui". Dažniausiai kaip burtininkai minimi čigonai, žydai, vengrai, latviai. Humoristinis eilėraštis „Čigonai pranašai" skirtas per Kalėdas apsilankantiems čigonams (tai gali būti ir per­sirengėliai, lankantys namus Kalėdų - Trijų Karalių laikotarpiu):

Čebatuoti kalėdoja -Prašo, meldžia ir bėdoja. Kas? - Čigonai. Ir aš tačiau Pas susiedą kadai mačiau, Kaip čigonė prašė, meldės, - [...] Duok čigonams mėsos bryzą, Gaspadine, pridėk ryzą.37

35. Jonynas A., min. veik. I'. 246. Vilnonylė V. „Lietuvių kalbos kilmės, esmės ir savybių tyrinėjimo" lotyniškasis rankraštis // Literatūra ir menas. 1977. Sausio 15. I'. 12.

36. Jonynas A., min. veik. P. 247. 37. Aleknavičius K. Pasakos, pritikimai ir veselijos su dainomis. Vilnius, 1907. P. 75.

22

Pasijuokiama iš patiklių lietuvių patikėjusių čigonų pranašystė­mis. Kitas eilėraštis „Vengris - gydytojas" aprašo vengrą, savo burtais tik visai nugydantj žmones38, nuo jo vaistų nugaišta ir gyvuliai („Apžiūrėtos karvės"39). Eilėraštyje „Žiniuonis" mini­ma latvė-žinuonė, į kurią žmogus kreipiasi pagalbos, tačiau ir jai sumokėti pinigai teisybės surasti nepadeda40. Visų eilėraščių moralas, nors ir tiesiai neišsakytas, vienas - žmonės, nebūkite tokie patiklūs, netikėkite netikrais pranašais ir visokiausio plau­ko burtininkais.

Motiejus Valančius savo pamokymuose žydus bei čigonus vertina pakankamai neigiamai. Pavyzdžiui, „Paaugusių žmonių knygelėje" aprašo čigonus, jų gyvenimo būdą ir keletą tikrų „at­sitikimų": apie čigoną dėl danties gėlimo įlindusį j klėtį vogti, arklių vogimo, pardavimo, mainymo būdus, apie per išpažintį apgautą kunigą, čigonių sugebėjimą išprašyti norimą daiktą -taigi pačius populiariausius tautosakos naratyvus apie čigonų apgavystes. Be to, paliepia jų saugotis, „nes kas tiktai su čigonais prasidės, tikrai apsigaudins"41. Rašo ir apie vokiečius gydyto­jus 4 2, „Pasakojime Antano tretininko" - apie švedų žiaurumus ir lietuvių kerštą j iems43.

Vinco Kudirkos kūryboje taip pat ne kartą susiduriame su kitataučiais. Jis sueiliavo liaudyje paplitusį tikėjimą, aiškinantį, kodėl žydai nevalgo kiaulienos:

[...] Tada žydai surinko savųjų daugybę Ir taikėsi partrempti mūs Kristaus didybę. Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę, Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.[...]

38. Aleknavičius K., min veik. P. 77. 39. Aleknavičius K., min veik. P. 82. 40. Aleknavičius K., min veik. P. 81-82. 41. Valančius M. Paaugusių žmonių knygelė // Raštai. Vilnius, 1972. т. i. P. 129-140. 42. Valančius M., min. veik. P. 140-142. 43. Valančius M. Pasakojimas Antano tretininko // Raštai. Vilnius, 1972. т. i. P. 400-402.

23

„Po statine gul kiaulė", - Kristus jam atsakė Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo. Taigi didis ir mažas juokėsi be galo. Tik štai iš po statinės išlenda degloji -Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.f...]

Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai, Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai. O sviete visi žino tą žydišką būdą, Kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą.44

V. Kudirkos satyrose dažnai minimi kitataučiai valdininkai ir ryškinamos jų neigiamos savybės. Tai nėra būtent kitataučių pajuokimas. Pasijuokiama iš carinio biurokratinio aparato sraigtelių, „tamsių ypatų", nepaisant, kokios tautybės jie bebū­tų - rusai, lenkai, lietuviai, tik kadangi kitataučiai dažniausiai ir būdavo valdininkais, tai jiems daugiausia ir kliūva. Aštrių žodžių satyrose pasakyta apie žydus. Juos dažniausiai ištaria cariniai administratoriai, demonstruodami savo požiūrį: žydai pavadinami „smarvėmis, nuparkėliais, bjaurybėmis"45. V. Ku­dirka ne vienu atveju smerkia žydų bendruomenę už nelegalių būdų savo padėčiai pagerinti ieškojimą, kai jie, praktiško proto vedami, siekė patogumų vergystės sąlygomis46. Rašytojas ne­blogai pažinojo žydus, nes gyveno Šakiuose, jo satyrose vadi­namojoje Žydpilėje, kurioje, pavyzdžiui, 1885 m. gyveno - 3700 gyventojų, iš kurių 3000 buvo žydai (LE XXIX, p. 304). Už nepa­lankų šios tautos vertinimą V. Kudirkos negalima smerkti, nes ir patys žydai pripažįsta, kad ilgai gyvendami ne savoje valsty­bėje, žydai, kitados išdidi ir narsi tauta, ryžtingai gynusi savo teises ir orumą, įgijo ir silpnumo savybių. Tai prisitaikymas prie bet kokios, kad ir nepatraukliausios valdžios, taikstyma-

44. Kudirka V. Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos // Kasiai. Vilnius, 1989. T. 1. P. 65-66. 45. Kudirka V. Viršininkai // Kaštai. Vilnius, 1989. т. i. P. 134-135. 46. Vaitiekūnienė Л. Vincas Kudirka // V. Kudirka. Raštai. Vilnius, 1989. P. 31.

24

sis, nuolankumas net didžiausių tautinių, religinių ir asmens skriaudų akivaizdoje. Savo antspaudą, deja, ne visai padorų, uždėjo ir žydų profesijos47.

Daug rašytojų savo kūriniuose mini kitataučius kaip epizo­dinius veikėjus: žydus - prekybininkus, amatininkus, čigonus -arklių mainytojus, būrėjas, rusus - kareivius ir pan. Jie atsiduria rašytojų akiratyje, kaip ir bet koks kitas žmogus ar reiškinys, bū­dingas aprašomajam laikotarpiui ar situacijai.

K A L B I N I A I Š A L T I N I A I . Lietuvių kalboje kitataučių etnoni-mai vartojami ir patiems lietuviams bei įvairioms Lietuvos vie­tovėms pavadinti. Liaudies kalboje „kitatautiški" pavadinimai duodami įvairiems daiktams ir reiškiniams.

Kitataučių ettionimai asmenvardžiuose. Požiūrį į kitataučius atsispindi ir pačių lietuvių vienų kitiems duotos „kitatautiškos" pravardės. „Pravardės motyvu eina retas, išskirtinis žmogaus bruožas. [...] Į kiekvieną nukrypimą nuo normos, standarto, žiūrima kaip į trūkumą, priešiškai, su protestu. Tad kandi pra­vardė ir yra šio protesto išraiška"48. Kitatautiška pravardė daž­niausiai duodama žmogui, turinčiam išorinio panašumo ar būdo bruožus, priskiriamus stereotipiškam kitos tautos atstovui. Neliko nepastebėta ir veikla, profesija, kuria dažniausiai užsiima kitataučiai bei apskritai svetima kilmė - atvykimas iš kitos vals­tybės ar net to žmogaus artimųjų kilmė (pvz., žmogaus pravardė Lenkas, nes jo žmona - lenkė).

Lietuvių pravardes tyrinėjęs Alvydas Butkus suskaičiavo, kad 1,2 % jo užrašytų pravardžių sudaro etnonimai. Tai: Čigonas - 75 užrašymai, Žydas - 70, Vokietis - 28, Turkas - 25, Gudas - 19,

4Л Atamukas S. Lietuvos žydų kelias: Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. Vilnius, 1998.

P .3Ł 48. Butkus A. Lietuvių pravardės. Kaunas, 1995. P. 13.

25

Lenkas - 13, Latvis - 11, Maskolius - 9, Rusas - 9, Mozūras - 8, Paliokas - 6 4 9. Tai pravardės, kurios turėjo būti populiariausios iki II pasaulinio karo. Pastaraisiais dešimtmečiais ir ypač pasku­tiniaisiais metais lietuviams dažniau susidūrus su daugelio tautų atstovais pravardžių įvairovė labai prasiplėtė. Tai ir Mongolas, Arabas, Japonas, Čečėnas, Kinietis ir t.t. Plačiau aptarsime anks­tesniųjų laikų pravardes.

Dažniausiai pravardė duodama žmogui, turinčiam antro­pologinių panašumų į stereotipinį kitos tautos atstovą. Todėl Čigonais, Žydais ir Turkais dažniausiai vadinami tamsaus gy­mio ir plaukų lietuviai. „Veido panašumas į kitų tautų žmones yra neigiama savybė, t.y. traktuojama kaip grožio trūkumas"50. Todėl ir apskritai, totorsnukiu pavadinamas negražaus veido žmogus (LKŽ XVI , p. 521), žydanosiu - kumpanosis žmogus (LKŽ xx, p. 487). Turko pravardę gauna storulis (LKŽ XVII ,

p. 140), - matyt, dėl žemesnio ūgio, kresnesnio sudėjimo. Pastebimas ir kitoks kalbėjimo būdas, dažniausiai kalbos trū­kumai. Vokiečiu pavadinami labai greitai ar nesuprantamai kalbantys, mikčiojantys žmonės. Neaiškiai kalbantys, švepluo­jantys gauna ir Kiniečio, Švedo, sniaukrojantys - Prancūzo pravardę51.

Būdo bruožai taip pat neliko nepastebėti. Žydu pavadinamas landus, iškalbus / linkęs mainikauti žmogus. Suktiems, gudriems asmenims, taip pat ir melagiams klijuojama žydo ar čigono eti­ketė. Vokiečiu pavadinami blogo charakterio, pikti, storžieviški žmonės. Lenko pravardę gauna lenkiškų pažiūrų, nemalonaus būdo, taip pat mėgstantys ilgas išgertuves asmenys52.

49. Butkus A. Ihe Lithuanian Nicknames of Lthnoiiimic Origin / Imlogcrmanischc Гог-schungen: Zcitschrift fur Indogermanistik und allgcmeine Sprachwisscnschaft. Berlin-Ncw York, 1995. I'. 223.

50. Butkus A., min. veik. Р. 224. 51. Butkus A. Lietuvių pravardės. Kaunas, 1995. 52. Butkus A., min. veik.

26

Žydo pravarde gauna ir su prekyba susiję žmonės: pardavė­jas, parduotuvės savininkas, sandėlininkas, antrinių žaliavų su­pirkėjas ir pan."

Žmogaus kilmė ar kokie nors ryšiai su kitų tautų atstovais taip pat padeda sukurti kitatautišką pravardę. Lenko pravardę gavo žmonės, seniau gyvenę Vilniaus krašte, esantys lenkiškos kilmės. Rusai / Maskoliai - tai rusų kilmės ar su rusais susituokę žmonės. Rečiau tokią pravardę gauna tarnavusieji Rusijos armi­joje. Gudas - reiškia žmogų iš kito kaimo ar rajono, kalbantį kitu dialektu, šiais laikais - baltarusį. Latviu pavadinamas žmogus anksčiau gyvenęs Latvijoje ar susituokęs su latviu54.

Lietuvių etnoniminės kilmės pravardės yra lyg metaforos. Jos yra kitataučių ypatumų, kaip juos suprato lietuviai, simboliai. Šios pravardės yra lyg veidrodis, atspindintis savitumus, kurie buvo nepriimtini tiek senojo Lietuvos kaimo, tiek ir šiandienos žmogui kaip reti ir netipiški bendruomenės nariui. Šios pravar­dės parodo ir, kaip lietuviai įsivaizduoja svetimtaučius. Tie patys skirtumai, „ydos" fiksuojami ir folkloriniame vieno ar kito sve­timtaučio paveiksle.

Tarptautiniame pravardžių žodyne pagal surinktą įvairių ša­lių medžiagą galima aiškiai identifikuoti daugelio tautų charak­teringus bruožus: žydas - gobšus, savanaudis, lenkas - kvailas, airis - šiurkštus ir linkęs į alkoholį, vokietis - nuobodus, pedan­tiškas, taip pat perdėtai militaristiškas55. Teigiamų savybių čia nėra - fiksuojamos tik ydos, kiek dažniau priskiriamos vienai ar kitai tautai.

Turime ir pavardžių su kitataučių etnonimų šaknimis pvz., Žydelis, Čigonas, Gudas, Prūsas, Vokietys, Totorius, Švedas, Ka-

53. Butkus A., min. veik. 54. Butkus A. The Lithuanian Nicknames of Ethnoniniic Origin / InJogermanische For-

scluingcn: Zeitscliril't fur Imlogcrmanislik unci allgcmeinc Sprachwissenschaft. licrlin-Ncw York, 1995. P. 224-227.

55. Cituota iš: Profantovi Z. I-tlinoidcntification in Conversational Genres of Folklore allias Locus Standi // Folklore in the Identification Processes of Society. Bratislava, 1994. P. 76.

27

zokas, Vengras, Latvys, Lenkas, Prancūzas ir t.t. Vedinių su tė-vavardinėmis priesagomis taip pat pasitaiko, bet palyginti retai: Lenkaitis, Totoraitis, Vengraitis, Vokietaitis, Žydeckis, Žydeliū-nas ir kt.56. Ypač dažnos pavardės su šaknimi Gud-: Lietuvoje yra - 1 3 0 šeimų pavarde Gudas, -350 - pavarde Gudaitis, ~ioo -Gudelis, - 1 2 0 - Gudonis ir 1 . 1 . 5 7

Pavardėmis galėjo virsti ne tik kitų tautų žmonių pavadini­mai, bet ir savų, Lietuvoje gyvenusių, ar kitų šalių atskirų gen­čių, etninių grupių atstovų pavadinimai. Tai Aukštaitis, Žemai­tis, Mozūras, Švabas ir pan.58

Tautovardinės pavardės galėjo atsirasti iš pravardžių, ku­rias, kaip matome, gaudavo kokių nors panašių būdo, išvaizdos, profesijos panašumų turintys lietuviai, o vėliau tokia pravardė tapdavo pavarde. Yra žinoma, kad pavardėmis jų formavimosi laikotarpiu buvo užrašomos ir pravardės, buvę labai populiarios XVII-XVIII a.5'.

Bet pavardės šiandien jau tapo neutralios. Kartais pasikeičia net jų tartis, pvz., Švedas ne visada primena švedus.

Vietovardžiai. Galima spėti, kad vienoj ar kitoj vietoj gy­venus kitataučius rodo ir likę vietovardžiai - oikonimai, savo šaknyje turintys kitataučių etnonimus. Užrašyta ir etiologinių sakmių, kuriose aiškinama, kad viena ar kita vietovė gavo pava­dinimą pagal ten gyvenusių žmonių tautybę (pvz., Gudapelkis, Totorkalnis, Vingriai, Židikai, Žydiškės)6 0 ar toje vietoje įvykęs koks nors išskirtinis atsitikimas, pvz., nuskendo žydas / čigonė / kalmukas (plg. Cigonkos, Žydo pelkės, Kalmukynės pieva)61.

56. Vanagas A. Mūsų vardai ir pavardės. Vilnius, 1982. P. 66. Lietuvių pavardžių žodynas. Vilnius, 1989.

57. Vanagas A., ten pat. 58. Vanagas A., ten pat. . 59. Vanagas A. Kaip atsirado pavardės // Vardai ir žodžiai. Vilnius, 1971. P. 39. 60. Kcrbclytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius, 2002. т. 3. P. 363. 61. Kerbclytė В., min. veik. P. 366.

28

Remiantis 1976 m. išleistu administracinio - teritorinio su­skirstymo žinynu62, Lietuvoje yra ar buvo - 1 2 0 kaimų su šakni­mi Gud- (Gudai, Gudakiemis, Gudeliai, Gudeliškiai, Gudgaliai, Gudiškė, Gudlaukis, Gudonys ir kt.); - 2 0 su Rus- (Rusakalnis, Rusiai, Rusinka, Rusių Ragas, Ruskiai, Rusokai, Rusų Obelynas ir kt.); 17 kaimų su Totor- (Totorėnai, Totoriai, Totorinė, Toto­riškės, Totoriškis, Totorkalnis, Totorkiemis, Totorviečiai, Ketu­riasdešimties Totorių - kaimai išsidėstę rajonuose palei rytinę ir pietinę Lietuvos sieną); 12 su Latv- (Latveliai, Latveliškiai, La-tveliškis, Latviai, Latvygala, Latviškis); 11 su Žyd- (Žydabrastis, Žydaviškės, Žydeliai, Žydkaimis ir kt.); 6 su Čigon- (Čigonai, Cigoniškiai ir kt.), 5 su Lenk- (Lenkaičiai, Lenkeliai ir kt); 7 su Vengr- (Vengerinė, Vengriai, Vengriškis ir kt.); 6 su Šved- (Šve­dai, Švedlaukis, Švedukalnis ir kt.).

Gyvenvietės pavadinimą galėjo gauti pagal lietuvių žemėse apsigyvenusias didesnes kitataučių bendruomenes. Tai galėjo būti tik užsilikę pavadinimai - ilgainiui kitataučių gyventojų juo­se galėjo net nelikti. Tokie kaimų pavadinimai greičiau parodo, kad svetimtaučiai buvo pastebėti ir priimti mūsų visuomenėje, kad jų atėjimas į Lietuvą buvo ne vienadienis reiškinys. Ypatingas „gudiškų" vietovardžių paplitimas, matyt, turi ir kitą prasmę - jis reiškia kitokių, svetimų,1 žmonių įsikūrimą šalia. Pavyzdžiui, ir pavadinimus Gudgaliai, Gudgalys turėjo tik dalis kaimo.

- Yra ir hidronimų su kitataučių etnonimų šaknimis. Daugiau­sia su šaknimis Žyd- (-25 - Žydeliškių upelis, Žydežeris, Žyd-grabė, Žydmargis, Žydmušis, Žydo upelis, Žydpinigis, Žydrais-tis, Žydupis ir kt.) ir Gud- (-20 - Gudas, Gudežeris, Gudgrabė, Gudmėšla, Gudupelis ir kt.). Hidronimų su kitomis etnonimi-nėmis šaknimis yra mažiau: 6 su Cigon- (Čigonė, Čigoniškas,

62. Lietuvos TSR administracinio - teritorinio suskirstymo žinynas / Parengė Z. Noreika ir V. Stravinskas. Vilnius, 1974-1976. T. 1-2.

29

Cigoniškė, Cigonkalnis, Čigonas, Čigonų upelis); Lenk- (Len-kupis, Lenkupys); Burliok- (Burliokinė, Burliokravis, Burlio-kupis); Šved- (Švedežeris, Švedė, Švedupys); Maskol- (Masko-liukai); Latv- (Latviškis); Totor- (Totorgrabė, Totoriškių ežeras, Totorupis)63.

Daugelis šių vandens objektų yra mažyčiai, menki. Jie galėjo tekėti ar būti netgi vieno žmogaus žemės teritorijoje - tada, jei tos žemės savininkas yra kitatautis, ir vandens telkinys gauna jo vardą - lygiai taip, kaip kokiam nors kitam vandens telkiniui duodamas pavadinimas pagal žmogaus pavardę. Šalia kai kurių vandens telkinių yra įsikūrę tos pačios šaknies ar net tokio pat pavadinimo kaimai - taigi vienas objektas, matyt, davė pavadi­nimą ir greta esančiam.

„Kitatautiškus" pavadinimus gauna ir kiti objektai: pievos, ganyklos, miškai, krūmynai, brastos, pelkės, kalvos ir kt. Pa­vyzdžiui, žinoma ~ioo vietovardžių Žydpievė, ~6o - Žydbalė64. Pavadinimai Gudė, Gudadaržis duodami pievoms, Gudkalnis -kalnui, Gudalaukis - ariamai žemei, Gudakarklis, Gudeglynis, Gudmiškis - miškams ir t.t.6s

Daugelis lietuvių vietovardžių su gud- yra kilę iš etnonimo gudas, bet vartojami pejoratyvine reikšme. Kad taip gali būti, patvirtina ir tas faktas, kad tokių hidronimų ar kitų objektų dau­guma yra visai maži bei prasti, menkaverčiai (pavyzdžiui, pieva ar miškas)6 6.

Tačiau kai kurie vietovardžiai su etnonimais gali nieko ben­dra neturėti. Pavyzdžiui, žyd- su žydu gali neturėti ryšio - jie gali būti susiję su žydėjimo, žiedų (gėlių) ar panašiomis reikšmėmis, lenkė gali reikšti „klonis, šlapia vieta, įlinkimas, vingis" (LKŽ VII ,

63. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas / Sudarė Ii. Savukynas ir kt. Vilnius, 1963. 64. Vanagas Л. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981. I'. 401. 65. Vanagas A., min. veik. P. 125. 66. Vanagas A., min. veik. P. 126.

30

p. 341); burliokas - „purvinas, maknotas" (LKŽ I, p. 1193) ir pan. Tik atskirti, kada vietovardis kilęs iš etnonimo, o kada iš kitų žodžių beveik neįmanoma67.

Taigi kitataučiai paliko savo žymę ir Lietuvos žemėje - įvai­riuose vietovardžiuose. Daug lietuvių ir šiandien nešioja „kita-tautiškas" pavardes ar pravardes.

Kitataučių etnonimai šnekamojoje kalboje žymi ir kitus objektus: augalus, paukščius, buities rakandus ir t.t. Jie aptaria­mi skyriuje apie kitataučių vaizdavimą tautosakoje.

Tyrinėjimai

T A U T O S A K O S T Y R I N Ė J I M A I . Nei viena valstybė, tauta nėra izoliuota nuo kitų, bendravimo su svetimaisiais ir jų įtakos. Todėl kiekvienos tautos folklore galime rasti pasakojimų, dai­nų, posakių, kuriuose minimi kitų tautybių žmonės. Kitatau­čių įvaizdžių folklore tyrinėjimai atliekami jau seniai. Tyrimai apie kitataučius vienos tautos folklore, lyginamosios kelių tautų liaudies kūrybos studijos labai populiarios šiandienos pasauly­je. Daugiausiai dėmesio šiuolaikiniuose XX a. pabaigos folkloro tyrinėjimuose susilaukia visur gyvenę žydai ir čigonai.

Kitataučių vaizdavimas lietuvių tautosakoje plačiau iki šiol nebuvo tyrinėtas. Prieš II pasaulinį karą lenkų etnografas Janas Bystronas išleidžia knygą skambiu ir bent jau šiandien preten­zingai skambančiu pavadinimu „Tautos didybės manija"68. Čia surinkta medžiaga apie kaimyninių tautų vaizdavimą tautosa­koje. Yra ir lietuviams skirtas skyrius „Koroniarze o Litwinach", kur atskleidžiamas lenkų požiūris į lietuvius, aiškinama, kas įta­kojo neigiamą vienos ar kitos tautos paveikslą.

67. Vanagas A., mln. veik. P. 401. 68. liystron J. St. Megalomanja narodowa. Warszawa, 1935.

З1

Kaip atsaką į lenkų leidinį vokietis Kurtas Luckas išleidžia „Mitus apie vokiečius lenkų liaudies tradicijoje ir literatūroje", kur pateikiama daug medžiagos, kaip lenkai vaizduoja vokiečius tautosakoje, literatūroje ir dailėje, visa tai stengiantis paversti niekais, įrodyti, kad tas vaizdavimas yra neteisingas. Beje, au­toriui užkliuvo ir nepatiko lietuvių „vokietuko" pavidalu įsivaiz­duojamo velnio sąvokos aiškinimas69.

Pastarieji leidiniai paskatino ir mūsų tyrinėtoją Joną Balį pasidomėti kitų tautų vaizdavimu lietuvių tradicijoje70. Tai pir­masis bandymas lietuvių folkloristikoje išskirti veikėjus pagal tautybę. J. Balys nagrinėja daugiausia smulkiąją ir pasakojamąją tautosaką, lygina lietuvišką medžiagą su kitų tautų folkloru.

Žinių apie kitų tautybių atstovus folklore galima surasti ke­liose monografijose, skirtose atskirų žanrų ar tautosakinių per­sonažų analizei.

Karinėse-istorinėse dainose minimus kitataučius pirmasis išsamiau aprašė Mykolas Biržiška „Dainų atsiminimuose iš Lie­tuvos istorijos" bei „Dainų istorijos vadovėlyje"71. Jis bandė isto­rinius faktus lyginti su dainų vaizdais. Surinkęs dainas iš senųjų rašytinių šaltinių, M. Biržiška randa jose žinių net apie lietuvių kovas su kryžiuočiais. Dainose minimi visi svetimtaučiai, su kuriais teko kariauti lietuviams ar tarnauti svetimųjų armijose: švedai, prancūzai, rusai (maskoliai), prūsai, gudai, turkai. Jis pa­žymėjo ir kitų tautų - lenkų, gudų, vokiečių - liaudies kūrybos įtaką lietuviškoms dainoms, pastebėjo, kad kai kurios dainos yra kitų tautų dainų vertimai. M. Biržiška atkreipia dėmesį į dažną

69. Luck K. Der Mythos vom Dculschen in der polnisclicn Volksubcrlicfcrung und Liter­atur. Posen,1938.

70. Balys J. Aštrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. 1938. Nr. 10. P. 509-517. Lietuviai lenkų tautosakoje // Vairas. 1940. Nr. 3. P. 227-229.

71. Biržiška M. Dainų atsiminimai: iš Lietuvos istorijos. Vilnius, 1920. Biržiška M. Dainų istorijos vadovėlis. Kaunas, 1925.

32

karinių-istorinių dainų varijavimą, - kai vienas kitatautis paver­čiamas kitu priešu, ankstesni įvykiai pakeičiami vėlesniais, prisi­taikant juos prie tuo metu vykstančių karų. Vyksta nuolatinė šio žanro variantų kaita. Bet šis darbas turi ir trūkumų: kai kurios autoriaus cituojamos dainos yra literatūrinės kilmės.

Balys Sruoga, kalbėdamas apie dainų varijavimąrpąstebi, kad lietuvių dainininkai gražiai moka prisitaikyti seniau sudėtus dainos posmus gyvenamiems įvykiams. Primindamas M. Bir­žiškos istoriškumo ieškojimą liaudies dainose, B. Sruoga mano, kad „vienų jų istoriškumu netenka abejoti, kitų istoriškumas la­bai abejotinas. Neabejotino istoriškumo dainos yra daugiausia individualizuotos, neprilygusios bendrajam skoniui"72, todėl, žvelgiant tik į jas, toli siekiančių išvadų daryti negalima.

Pokario metais karines - istorines dainas nagrinėjo Danutė Krištopaitė73. Jos studijos struktūra panaši į M. Biržiškos tyrinė­jimus, tik ji nagrinėja tradicines dainas. Bandoma pažvelgti, ko­kie konkretūs įvykiai atsispindi liaudies dainose, kaip vaizduo­jami priešai, kaip vėlesniais laikais, XIX-XX a., reiškiasi naujos žanro stiliaus ypatybės, atsiradusios rašytinės poezijos įtakoje. Šiose dainose galime rasti paminėtas visas tautas, su kuriomis teko kariauti lietuvių kariams - tiek savarankiškos valstybės, tiek ir kitų valstybių kariuomenėse.

Kitataučių vietą padavimuose tyrinėjo Bronislava Kerbely-tė74. Jie dažniausiai minimi padavimuose apie istorinius pamin­klus ir įvykius. Išskiriami ir patys populiariausi svetimtaučiai -švedai ir prancūzai - bei tematinės padavimų grupės, kuriose jie aptinkami: piliakalnių kilmės bei paskirties aiškinimai ir juos papildantys kūriniai apie švedus ir prancūzus, jų padarytas

7 1 . Sruoga B. Dainų poetikos etiudai // Rastai. Vilnius, 1957. T. 6. I'. 113-114. 73- Krištopaitė D. Lietuvių liaudies karinės-istorinės dainos: Feodalizmo epocha. Vilnius,

1965. 74- Kcrbclytė B. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius, 1970.

33

skriaudas. B. Kerbelytė pastebėjo, kad minimi padavimai labiau už kitus susiejami su istoriniais faktais, - tai lyg prisiminimai apie XVII-XVIII a. istorinius įvykius. Todėl ji mano, kad jie daug artimesni liaudies pasakojimų žanrui.

Norbertas Vėlius „Chroniškajame lietuvių mitologijos pasau­lyje"75, rašydamas apie mitologinėse sakmėse ir padavimuose aptinkamą velnią, pastebi, kad vienas iš populiariausių velnio pavidalų ir vardų yra vokietis. N. Vėlius aiškina, kas tam turėjo įtakos, kodėl velniu tampa vokietis. Jis pastebėjo, kad velnias vo­kietuko vardu turi savo paplitimo arealą - Žemaitiją ir Suvalkiją, kur ir vokiečių gyveno daugiau nei kitur. Rašydamas apie miti­nes lietuvių sakmių būtybes, N. Vėlius mini, kad burtininkais dažnai būna kitų tautybių žmonės: rusai, latviai, prūsai, vengrai, čigonai, žydai76.

Kituose tautosakos tyrinėjimo darbuose specialių žinių apie kitataučius beveik nėra. Donatas Sauka vadovėlyje „Lietuvių tautosaka"77, nagrinėdamas įvairius tautosakos žanrus ir jų vei­kėjus, pamini, kad tarp jų pasitaiko ir kitataučių, pavyzdžiui, buitinėse pasakose, anekdotuose, karinėse-istorinėse dainose.

N. Vėlius, rašydamas įvadą „Šiaurės Lietuvos sakmėms ir anekdotams"78, bei Leonardas Sauka įvade, skirtame Jono Ba­sanavičiaus „Lietuviškų pasakų įvairių" I tomui79, pastebi, kad surinkta daug pasakų ir anekdotų apie kitataučius. Tai rodo jų populiarumą to meto tradicijoje. Trumpai nušviečiamos kita-

75. Vėlius N. Chroniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė. Vilnius, 1986.

76. Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės: Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai. Vilnius, 1977. l'. 237.

77. Sauka D. Lietuvių tautosaka. Vilnius, 1982. 78. Vėlius N. M. Slančiausko užrašyta pasakojamoji tautosaka (anekdotai, sakmės, pasako­

jimai) // Siaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai / Surinko M. Slanciauskas. Vilnius, 1975. l'. 7-20.

79. Sauka L. Pirmasis „Lietuviškų pasakų įvairių" tomas // Lietuviškos pasakos įvairios / Surinko J. Basanavičius. Vilnius, 1993. т. i. P. 15.

34

taučių vaizdavimo tautosakoje tendencijos, parodoma, kokie jų bruožai iškeliami, kas vienokiam ar kitokiam jų paveikslui turė­jo įtakos. Atkreipiamas dėmesys į jų paveikslo ambivalentišku-mą - čia jie gudruoliai, čia kvailiai, nesusigaudantys situacijoje.

P E R S I R E N G I M O P A P R O Č I O T Y R I N Ė J I M A I . Neapsistojame ties šaltiniais, kuriuose minimas persirengimo kitataučiais pa­protys. Tai užimtų per daug vietos, o ir mūsų tikslas yra kitas -aptarti svetimtaučio paveikslą lietuvių folklore. Kitataučiai, jų vieta šiuose vaidinimuose - etnologų jau nemažai tyrinėta sritis. Todėl apžvelgsime tyrinėjimus, aiškindamiesi, kodėl mėgstama persirengti kitataučiais.

Visame pasaulyje paplitę kaukės ir karnavaliniai persirengė­liai, vaizduojantys įvairius buitinius, socialinius, nacionalinius tipus. Lietuvoje mūsų tiriamuoju laikotarpiu, XIX a. pabaigo­je - XX a. pirmoje pusėje, kitataučių - žydų bei čigonų - kaukės buvo pačios populiariausios. Net pats persirengimo paprotys vadinamas „čigonavimu" ar „ėjimu žydais".

J. Balys samprotauja, kodėl karnavalų metu pasijuokiama iš ki­tataučių ir kitatikių - liaudis visur mėgsta iš jų pasišaipyti: kaukės buvo daromos baisios, o kai buvo pamiršta senoji kaukių demonų prasmė, tai imta kumpanoses ir barzdotas kaukes laikyti taip dažnai matomu žydu80. Tuo būdu ir pats vyriausias demonas Morė tapo „sužydintas": iš visų demonų motinos pasidarė visų žydų motina81.

Kitaip mano S. Skrodenis - svetimšalių kaukės nereiškia tau­tinės priklausomybės, nėra jokie gyvenimiški tipai, tai tam tikri mitinio gyvenimo reprezentantai ir yra tik priemonė priešybei savas - svetimas išryškinti, t.y. ano pasaulio būtybę atskirti nuo

80. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Vilnius, 1992. I'. 57-

81. Balys J. Lietuvių tautosakos skaitymas. Tubingenas, 1948. т. 2. I'. 115.

35

savų, šioje žemėje gyvenančių žmonių. Ši tradicija būdinga ne tik lietuviams, bet ir mūsų kaimynams baltarusiams, ukrainiečiams, rusams ir kitoms tautoms82. Tyrinėtojo nuomone, persirengėlių kostiumo ir kaukių panašumai, dalyvavimas ir kalendorinėse, ir šeimos, ir agrarinėse šventėse padeda atsekti tų personažų ryšį su agrarine - vegetatyvine magija, su senaisiais kultais83. Pranė Dundulienė taip pat pabrėžia, kad antropomorfiniai Užgavėnių persirengėliai vaizdavo senovėje prosenius, vėliau jie virto čigo­nais, vengrais, vokiečiais ir kt., t. y. tais, kurie geriau suprantami už nekonkrečius protėvius84. Albinas Rekašius rašo, jog svetimo prasmė čia pasireiškia keliais lygmenimis: antropogeniniu, so­cialiniu, religiniu ir kalbiniu. Būtent šie bruožai ir išryškinami, hiperbolizuojami ir sukarikatūrinami85.

Angelė Vyšniauskaitė teigia, kad Užgavėnių karnavalininkai vaizduodavo savo aplinkos buitinius socialinius tipus: apsimetė­lį elgetą, arklių mainikautoją čigoną, keliaujantį smulkų pirklį86. Stasys Skrodenis ir Irena Čepienė mano, kad liaudies švenčių per­sirengėlių pavadinimą kitataučių vardu įtakojo Bažnyčia: kadangi ji persirengėlių vaidinimams nepritarė, o daugelį žmonių, kurie buvo kitos tikybos, krikščionys vadino „žydais", t. y. „pagonimis", tai visai tikėtina, kad senųjų apeigų, jokiu būdu nesiderinusių su krikščioniško mokymo normomis, atlikėjus bažnyčia galėjo pa­vadinti tuo vardu87. Čia pateiktos tyrinėtojų nuomonės atspindi ir sovietinio laikotarpio mokslo problemas. Sovietiniais laikais

82. Skrodenis S. Kaukė žemaičių kultūroje // Liaudies kultūra. 1991. Nr. 2. P. 15. 83. Skrodenis S. Kaukė ir jos vieta senojoje liaudies kultūroje // Liaudies meno savitumas.

Kaunas, 1984. P. 70. 84. Dundulienė P. Lietuvių etnologija. Vilnius, 1991. P. 247. 85. Rekašius A. Užgavėnių apeigų archajiškumas ir prasmė // Liaudies kultūra. 1991. Nr. 2.

P. 13. 86. Vyšniauskaitė A. Lietuvių liaudies kalendorius, jo šventės ir papročiai // Astronominis

kalendorius i960. Vilnius, 1959. P. 137. 87. Skrodenis S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose // Lietuvos

TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 1966. T. 2(21). P. 293. Čepienė I. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius, 1977. P. 74.

З6

kaukė, kaip tam tikra demonizmo reiškėją, negalėjo būti laisvai nagrinėjama, todėl jai apibūdinti ieškota socialinių motyvų. Dėl to buvo vengiama minėti net tikruosius persirengėlių vardus88.

Etnologas Arūnas Vaicekauskas atkreipia dėmesį į kitataučių persirengėlių išvaizdos ir veiksmų kaitą. Iki I pasaulinio karo tiek žydas, tiek čigonas, tiek tarpinis variantas - ubagas atrodo visiškai identiški. Tai personažas, vaizdavęs seno amžiaus, daž­niausiai suluošintą, kuprotą, grėsmingai atrodantį vyrą. Nepai­sant skirtingo pavadinimo - žydų Žemaitijoje ir čigonų likusioje Lietuvoje, jų veiksmai daugiausia buvo nukreipti prieš netekėju­sias merginas - tai atviri erotiniai užpuldinėjimai, dažniausiai žodžiais, kartais ir veiksmais. Vėlesnėje tradicijoje, XX a. 3 - 4 dešimtmečiais, šių personažų išvaizda pritaikoma prie jų var­dų. Pavyzdžiui, čigonas tampa mainininku ar buriančiu iš kortų; puošiasi ryškiai, nors prieš tai rengėsi suplyšusiais drabužiais89.

Rusų mokslininkas Albertas Baiburinas, kalbėdamas apie per­sirengimo paprotį, akcentuoja vieną dalyką - negalima koncen­truotis tik ties viena persirengėlių grupe. Pažvelgus į visus persi­rengėlių personažus, pastebėtina, kad visus juos vienija priklauso­mybė svetimųjų sferai, jie priešinami savam kolektyvui aktualiais aspektais: socialiniu, etniniu, priklausymu ne žmonių (velnias), gyvulių (gervė, meška), mirusiųjų (numirėlis) pasauliui. Tyrinė­tojas visa tai, pavadina svetimųjų paradu. Šis „paradas" vyksta la­bai svarbių švenčių metu - metinio ciklo kritiniais momentais90. Vladimiras Propas taip pat pabrėžia svetimo svarbą persirengimo paprotyje - „persirengiama asmenimis, nepriklausantiems kaimo jaunimo ratui" - seniais, čigonais, kareiviais ir 1 . 1 . 9 1 .

Siaurės Atėnai. 88 Skrodenis S. Kaukė žemaičių kultūroje // Liaudies kultūra. 1991. Nr. 2. Р. Ц-15 89. Vaicekauskas A. Apie Užgavėnių mešką, gerve ir kitus kaukėtuosius // Siaur.

1996. Vasario 17. P. 9- . , , 90 Г.айбурш. А. К. Ритуал: свое и чужое // Фольклор и этнография: Проблем!

реконструкции фактов традиционной культуры- Ленинград, 1990. С. 7-8. 91. Пропп II. Я. Русские аграрные праздники. Ленинград, 1963. С. ш .

37

Peržvelgę įvairias persirengimo papročio tyrinėtojų iškeltas te­orijas, galime apibendrinti, kad kitataučių kaukės: i) simbolizuoja savo - svetimo priešybę; 2) yra palyginti vėlyvos kilmės, pakeitę ki­tas kaukes, bet 3) puikiai tinka pašiepti neigiamas žmogaus savybes, padeda pasijuokti, ir pasilinksminti kartu visai bendruomenei.

Taigi nors daugelis įvairių sričių tyrinėtojų - folkloristų, etno­logų, kalbininkų, antropologų, sociologų, psichologų, istorikų -yra.aptarę atskirus kitataučių įvaizdžio aspektus, pasigendama nuoseklesnės ir platesnės kitataučių paveikslo lietuvių folklore (iš dalies ir pasaulėžiūroje) analizės. Būtent šią spragą ir stengia­masi užpildyti šia monografija.

Demografiniai duomenys Kitataučių atsiradimo Lietuvoje keliai

L I E T U V A A G R A R I N Ė S V I S U O M E N Ė S L A I K O T A R P I U . Apie 1236 m. Mindaugo suvienyta Lietuvos valstybė iš pat pradžių formavosi kaip daugiatautė. Manoma, kad 1263 m. nelietuviai sudarė apie trečdalį krašto gyventojų92. Vėliau valstybės terito­rija nuolat kito - tai didėjo, tai mažėjo - dažniausiai slavų gyve­namų žemių dėka.

Lietuva nuo savo susikūrimo pradžios iki XIX a. pabaigos buvo tipiška agrarinė šalis93. Būdingoje raštingoje agrarinėje politinėje visuomenėje valdantysis sluoksnis sudaro nedidelę gyventojų mažumą, visiškai atskirtą nuo tiesioginių žemės ūkio

92. Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje (statistika, informacija, dokumentai) / Sudarė S. Vaitiekus. Vilnius, 1992. P. 6.

93- Cia remiamasi Ernesto Gcllnerio pasiūlytu visuomenės stratifikacijos modeliu. Vie­toj įprastos istorijos periodizacijos, tyrinėtojas skiria tris visuomenės raidos stadijas: ikiagrarinę, agrarinę, arba žemdirbystės ir raitijos, arba industrinę (Gcllncr II. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius, 1996. I'. 24-39).

З8

gamintojų - valstiečių, didžiosios daugumos. Toji mažuma, savo ruožtu, yra suskirsčiusi į keletą labiau specializuotų sluoksnių: karių, dvasininkų, raštininkų, administratorių, miestiečių. Ma­žos valstiečių bendruomenės gyvena j vidų sutelktą gyvenimą, su vietove juos sieja ekonominiai poreikiai, dar ir politiniai potvar­kiai. Kultūra skaidoma horizontaliai (socialinėmis kastomis), iš dalies ir vertikaliai (pvz., valstiečių tarpe), kad apibrėžtų labai mažas vietines bendruomenes. Elitas dažnai niekina „liaudišką" kultūrą, nes kultūrinis susiskaldymas, susiskirstymas j luomus ar kitas grupes garantuoja valdančiajam sluoksniui privilegijas ir pranašumą prieš žemesnio socialinio statuso grupes94.

Svarbios pareigos agrarinėje visuomenėje patikimos tiems individams, kurie negali reikšti pretenzijų į valdžią - dvasinin­kams, svetimšaliams95. Ir LDK totoriams bei karaimams buvo patikėta dvaro apsauga, žydai užsiėmė finansų tvarkymu ir pre­kyba. Kitataučiai turėjo privilegijas užsiimti amatais, bet nega­lėjo įsiveržti į elitą.

P A G R I N D I N I Ų E T N I N I Ų G R U P I Ų A P I B Ū D I N I M A S 9 6 . Kie­kviena valstybė turi kitų tautybių atstovų savo teritorijoje, ir, kaip minėjome, Lietuva šiuo požiūriu jokia išimtis. Reikia nors trumpai žvilgtelėti į kiekvienos etninės grupės atėjimo į Lietuvą kelius. Tai mums padės geriau suprasti ir jų vaizdavimą lietuvių folklore, situacijas, kuriose jie atsiduria.

Žydai - transnacionalinė mažuma, gyvenanti daugelyje šalių. J Lietuvą atsikėlė viduramžiais iš Vokietijos per Lenkiją. Augus-

94. Gcllncr Ii., min. veik. I'. 26-30. Гсллпср Ii. Пришествие национализма. Мифы нации м класса. Москва, 1992. С. 16.

95- Gcllncr li., min. veik. Р. 164. 96. Kadangi darbe kalbama apie kitataučius lietuvių folklore, apibūdinamos tik tos etninės

grupės, kurios turi gilesnę vaizdavimo folklore tradiciją, aptariami jų ryšiai, susidūrimai su lietuvių tauta.

39

tinas Janulaitis teigia, kad Lietuvoje žydų būta jau XI a.97, Juozas Jaroševičius mano, kad XII a. Lietuvoje buvo apsistojęs vienas kitas žydas, nes XVII a. Eišiškių žydų kapinėse buvęs rastas ant­kapis su užrašu 1170 m. (LE xxxv, p. 288). Solomonas Atamu-kas tvirtina, jog čia žydai atsirado XIV a.98 Realesnis, matyt, yra pastarasis laikotarpis, nors galima manyti, kad pavienių žydų galėjo būti čia ir anksčiau. XIV amžius laikomas jų gyvenimo Lietuvoje pradžia dėl to, jog 1388-1389 m. kunigaikštis Vytautas jiems suteikia privilegijas. Tai buvo teisinis pamatas tolesniam žydų gyvenimui LDK. Vėliau valdžios privilegijos buvo modi­fikuojamos, bet jos turėjo teigiamą reikšmę visus 400 metų iki Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo99.

Įvairių, tiek palankių, tiek ir nepalankių įstatymų, reglamen­tuojančių žydų gyvenimą, buvo išleista Lietuvoje - kaip ir kiekvie­noje valstybėje, kur tik ši etninė grupė apsistodavo. Zigmantas Vaza (1588-1632) leido žydams gyventi visuose Lietuvos miestuo­se, turėti sklypų ir namų, laisvai prekiauti ir verstis amatu. Tačiau realiai daugelyje Lietuvos miestų jiems buvo draudžiama gyven­ti - jų nenorėdavo priimti gyventi vietiniai pirkliai ir amatinin­kai1 0 0. Dėl tokių vietinės valdžios draudimų, iki Šiaurės karo jų visai nebuvo Žemaičių vyskupystės miestuose. Žydus imta ypač globoti po Šiaurės karo, kai visas kraštas ištuštėjo po karo, maro, bado, ir į magdeburginius miestelius plūstelėjo valstiečiai101.

97. Janulaitis A. Žydai Lietuvoje: Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV-XIX amž. Kaunas, 1923. P. 7.

98. Atamukas S. Žydai Lietuvoje: XIV-XX amžiais. Vilnius, 1990. P. 14. 99. Atamukas S. Žydai Lietuvoje: XIV-XX amžiais. Vilnius, 1990. P. 22. 100. O tuo metu miesto valdžia, vietiniai miestiečiai galėdavo daryli didelę įtaka. Pavyzdžiui,

vokiškoji administracija visaip trukdė ir lietuviams apsigyventi centrinėje Klaipėdos miesto dalyje, draudė verstis prekyba, amatais. Žinomas 1666 m. išleistas ir 1681 m. pakar­totas nutarimas (Ncu Rcvidirte Tax-Gcsinde-Klcidcr- und andere Ordnung), įstatymiškai įtvirtinęs lietuvių diskriminaciją (Juška A. Senosios Klaipėdos gyventojai // Mokslas ir gyvenimas. 1990. Nr. 9). Taigi tokie nutarimai būdavo priimami ne tik žydų atžvilgiu.

101. Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai: XVII a. antroji pusė - XVIII a. Vilnius, 1981. P. 104.

40

XVI-XVII a. ypač padidėjo žydų dėmesys savo bendruome­niniam gyvenimui, labiau telkiamasi į savo kahalus102. Beje, kahalų izoliacija Lietuvoje buvo didesnė nei bet kurioje kitoje valstybėje. Formulė „valstybė valstybėje" arba „tauta tautoje" čia buvo ypač aiškiai išreikšta103.

LDK žydai, palyginti su kitomis šalimis, nepaisant tradicinės katalikų neapykantos ir natūralaus ekonominio miestiečių nepasi­tenkinimo konkurentais žydais, turėjo neblogas gyvenimo sąlygas. Antisemitizmas niekada nebuvo LDK valstybės vidaus politikos dalis, nors atskiri faktai rodo, jog visuomenėje kartais pasireikš­davo antisemitinės nuotaikos. Bet konfliktai netapdavo masiški, religiniai kaltinimai žydams buvo reti, nors abipusės ekonominės pretenzijos, konkurencija tarp žydų ir kitų tautybių miestiečių bei miestelėnų darėsi kasdienybe104. Gal dėl ideologinių ar religinių motyvų jie buvo ilgai neįsileisti į Varnius - vyskupystės sostinę bei 1776 m. 100 žydų buvo išvaryta iš 10-ies dūmų Raseinių do­minikonų jurisdikoje105. Vakarų Europoje už LDK tolerantiškesnė žydams tuo metu buvo tik Olandija, kur žydai turėjo ne tik visišką religinio kulto laisvę, bet ir vienodas ekonomines teises su krikš­čionimis, net teisę užimti municipalinius ir valstybinius postus106.

Norėdama, kad krašte plėtotųsi amatai ir prekyba, kad di­dėtų pajamos iš žydų mokamo pagalvės mokesčio, valstybė juos globojo. Dvaras naudojo žydus savo monopolinėms tei­sėms mieste įtvirtinti, parduodavo jiems propinacijos teises 1 0 7.

102. Atamukas S. Žydai Lietuvoje: XIV-XX amžiais. Vilnius, 1990. R 14. 103. Aleksandravičius E. XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993. P. 56. 104. Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje-XVIII a. (Raida, gy­

ventojai, amatininkai, prekyba). Vilnius, 1997. P. 30-31. 105. Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miestų ir miestelių gaisrų liustracijos (XVIII a. an­

troji pusė // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai / Sudarė Z. Kiaupa ir E. Rimša. Vilnius, 1992. T. 2. P.i8i.

106. Karvelis D. Žydai senovės Lietuvoje (XIV-XVIII a.) // Bažnyčios naujienos. 1996. Gegužės 9. P. 8.

107. Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai: XVII a. antroji pusė - XVIII a. Vilnius, 1981. P. 106.

41

Dėl skirtingų teisių, kuriomis buvo tvarkomi Lietuvos žydai, jie teisiškai visą laiką, ligi valstybės padalijimo, nesutapo su kitais Lietuvos visuomenės sluoksniais. Jie buvo laisvi, jiems buvo suteikiama teritorija, tačiau teisės į nuosavybę jie netu­rėjo ir priklausė nuo didžiojo kunigaikščio privilegijų. LDK žydams buvo skirtos svarbios valstybinio pobūdžio ir masto funkcijos ūkio, ekonomikos ir finansų srityse, bet jie neturėjo politinių privilegijų.

Lietuvos-Lenkijos Respubliką inkorporavus į Rusijos su­dėtį, žydų reikalai imti tvarkyti pagal carinės Rusijos įstaty­mus. Žydai prarado visas privilegijas ir įgijo diskriminuojamos tautinės mažumos statusą. Caro vyriausybė persekiojo žydus, leisdama gyventi jiems tik vakarinėse gubernijose, uždrausda-ma verstis žemdirbyste. 1804 m. išleisti nuostatai „Položenija o jevrejach" liepia pašalinti visus žydus iš Vakarų krašto so­džių ir kaimų. Šis potvarkis palietė apie 60 tūkst. žydų šeimų1 0 8. Vykdant įsakymą, Lietuvos miestai ir miesteliai buvo gausiai apgyvendinti žydų. Didžioji pramoninkų dalis XIX a. susidarė iš intensyviai prekyba besivertusių suvaržytos žydų tautybės asmenų109. XIX a. antroje pusėje pagrindinė prekybininkų dalis buvo susitelkusi Kauno gubernijoje. Prekyboje čia aiškiai vy­ravo žydai - 73,2% (lenkai sudarė 16,1%, rusai, baltarusiai - 5% visų prekybininkų)110. Taigi ir šiuo laikotarpiu žydai Lietuvoje tebevaidino svarbų vaidmenį prekybos, pramonės, amatų, fi­nansų srityse.

Žydas - populiariausias kitatautis mūsų folkloro veikėjas. Jo populiarumas neatrodys labai keistas, jei pažvelgsime į kele-

108. Giršovičius A. Žydų mokyklos Lietuvoje 1772-1859 metais. Kaunas, 1997. l'. 13. 109. Tyla A. Lietuvos pramonės buržuazijos formavimosi XIX a. II pusėje klausimu // Lietu­

vos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, i960. T. 2(9). P. 107. 110. Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje: Socialinės struktūros bruožai. Vil­

nius, 1990. P. 120.

42

tą faktų. Žydai dažnai buvo varomi iš kitų Europos valstybių, o Lietuvą jie laikė vienu tolerantiškiausių kraštų, todėl jų čia spar­čiai daugėja. XVI a. pradžioje LDK buvo 6 tūkst. žydų, XVI a. viduryje - 10 tūkst., 1676 m. - 32 tūkst., 1766 m. - daugiau kaip 150 tūkst. (LTE XII , p. 518). XVII a. pabaigoje Lenkijos ir Lietu­vos Respublikos žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. XVIII a. Vilnius tapo svar­biausiu žydų dvasinės kultūros centru - Lietuvos Jeruzale. Ne­priklausomoje Lietuvoje jų gyveno 153,7 tūkst., o 1939 m. pabai­goje (su Vilniaus kraštu) - 240 tūkst. Tai sudarė 8,3% visų kraš­to gyventojų (LTE XII , p. 518). Žydai buvo gausiausia kitataučių bendruomenė tarpukario Lietuvoje (po jų einantys lenkai - 65,6 tūkst. arba 3,3%). Be to, žydai gyveno daugiausia miestuose ir miesteliuose, 1897 m. sudarė net 39,6% jų gyventojų. Jie dažniau­siai buvo prekybininkai ir amatininkai, tad jų nepastebėti, su jais nesusidurti buvo neįmanoma.

Romai / čigonai111 - dar viena transnacionalinė mažuma. Tai etninė grupė, kuri niekada nekėlė teritorinių reikalavimų, ne-sigriebė ginklo apginti save. Europoje jie pasirodė XIV a. Pir­mieji čionai atvykę romų taborai atsinešė mitą apie tai, kad jie nuodėmių išpirkimui turį aplankyti šventas vietas. Romai pui­kiai žinojo, kad keliautojai į šventas vietas naudojasi bažnyčios globa112. Tačiau greitai visos valstybės, į kurias atsikelia romai įsitikina, kad visi mitai - tai tik priedanga savoms ydoms, kito-

111. Monografijoje šie etnonimai vartojami lygiagrečiai. Dabartiniu metu siūloma vartoti savivardį romas - Europos Taryba pagal Europos vietų ir regionų valdžios kongreso (CLRAE) XI rekomendaciją, išleistą 1995 m. birželį, patvirtino Rromų (Čigonų) et-nonimo vartojimą visuose savo oficialiuose dokumentuose, nes per keletą neapykantos šimtmečių Čigono (Gypsy) vardas įgavo žeminančią, įžeidžiančią prasme, liet monografi­joje, kurioje aptariama ankstesnių laikų tautosakinė, etnografinė medžiaga, neįmanoma visiškai atsisakyti ir Čigono etnonimo.

иг. ДруцЕ., ГесслсрЛ. От составителей // Сказки и песни цыган России. Москва, 1987. С. 6.

43

kiam gyvenimo būdui paslėpti. XVI-XVII amžiai - patys nepa­lankiausi laikai romams, kai kur pradėtos net jų medžioklės su arkliais - kaip didikų pramoga. Jų pradeda netoleruoti ir bažny­čia, nes jie nenorėdavo krikštytis, nesilaikydavo krikščioniškų normų, buvo nesėslūs.

{ Lietuvą romai atėjo iš Lenkijos XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje. Kaip ir visi kitataučiai, jie iš pradžių gauna didžiojo kunigaikščio privilegijas. Tačiau jau 1501 m. Aleksandro viešpa­tavimo laiku romus liepiama išvaryti iš krašto, tik šis įstatymas nebuvo įvykdytas. 1557 m., valdant Žygimantui Augustui, Varšu­vos seimas dar kartą nutarė romus, „kaip nereikalingus žmones" išvyti ir atgal nepriimti. Bet ir šis įstatymas, matyt, nebuvo vyk­domas, nes po 8 metų išleistas sprendimas, reikalaujantis vyk­dyti 1557 m. įsakymą. Tai taip pat nedavė rezultatų"3. Panašūs įstatymai buvo išleisti daugelyje Europos valstybių114, bet dauge­lis tokių įstatymų liko tik popieriuje. Romai jau nuo XVI a. pa­baigos iš visur buvo varomi, persekiojami. Nepaklusę valdžiai, romai būdavo iki kraujo nuplakami, jiems nuskusdavo barzdas, net sudegindavo. „XV-XVII a. Europoje, nutviekstoje inkvizici­jos laužų, čigonai atrodė tikri eretikai. Atsitikdavo, kad čigonai, iš visur varomi, niekur nesuradę prieglaudos, patys kreipdavosi į valdžią ir prašydavosi pakariami ar sudeginami. Čigonas liko čigonu net ir beviltiškoje padėtyje, nesigailėdavo savo „nuodė­mių", nesisiūlė įsidarbinti feodalo ūkyje"1".

113. Griškaitė R. Žvilgsnis į seniausią Lietuvos čigonų istorija // Čigonai Lietuvoje ir Euro­poje/ Sudarytojas S. Vaitiekus. Vilnius, 1998. P. 52.

114. 1554 m. Anglijos karalienė Marija I Tiudor paskelbė čigonus už įstatymo ribų „už jų senus įpročius praktikuoti vagystes ir kitus nešvarius darbus". Čigonams buvo jsakyta palikti Anglija per 40 dienų, nepaklusus jų laukė mirtis (Друц E., Гссслер A. Or составителем // Сказки м песни цыган России. Москва, 1987. С. 6). 1725 m. Frydrichas I pasmerkė mirčiai kiekviena vyriškos ir moteriškos lyties čigoną, vyresnį nei 18 metų, kuris bus sugautas Prūsijos teritorijoje (Licgois J. P., Ghcorghc N. Roma / Gypsies: A European Minority. London, 1995. P. 8-9).

115. Ženkicnc N. Čigonai - paslaptinga tauta: kas ji? // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 2. P. 34.

44

XVIII a. pabaigoje, Lietuvai tapus Rusijos dalimi, romų gyveni­mas dar pablogėjo - juos bandyta susėslinti, paversti žemdirbiais.

Romų Lietuvoje niekada nebuvo priskaičiuojama labai daug. Per 1923 m. surašymą jų skaičius nesiekė nei 300, bet tai nėra ti­kras skaičius, nes dėl klajokliško gyvenimo būdo jų neįmanoma suskaičiuoti. Dėl to paties klajokliškumo daugelis su jais yra ne kartą susitikęs.

Buvo ir sėslių romų, dažniausiai gyvenančių miestų ir mies­telių pakraštyje, netgi turinčių savo nuosavybes. Anksčiau tarp jų buvo gerų kalvių, katilių, vielų sukikų, kiaulių, arklių pirklių, XX a. romai daugiausia vertėsi arklių prekyba, mainikavimu ir gydymu, romų moterys būrimu ir elgetavimu (LE IV, p. 186).

Prietaringumas, viduramžiais viešpatavęs Vakarų Europos tautose, paliko savo žymę romų likime. Juos kaltindavo kerė­jus, laikė velnio tarnais, sakydavo juos santykiaujant su piktomis dvasiomis, raganomis, demonais"6. Tačiau kaip pastebi Ignas Danilovičius: „Jie visuomet ir visur buvo čigonai. Afrika nepa­darė jų juodesnių, o Europa - baltesnių. Ispanija neišmokė jų tinginiauti, o Vokietija - dirbti. Turkijoje jie nebuvo Mahometo garbintojai, o Lenkijoje - uolūs katalikai""7.

Vokiečius su Lietuva sieja įvairiapusiai ryšiai. Vokiečių vals­tybė nuo senų laikų iki II pasaulinio karo buvo Lietuvos kaimy­nė. Daug lietuvių buvo tiesiogiai susiję su vokiečiais, t.y. gyveno jų valstybės teritorijoje. Lietuvoje jų daugiau gyveno šalies va­karuose ir pietvakariuose bei Kaune. Tai rodo nepriklausomos Lietuvos surašymo duomenys. 1923 m. šalyje gyveno 29,2 tūkst. vokiečių (1,4% visų gyventojų). Kai kuriose apskrityse jie sudarė nemažą gyventojų dalį, pvz.; Vilkaviškio apsk. - 1 3 % , Šakių - 4%, Marijampolės, Tauragės - 3%, Kauno mieste - 4%"".

116. Kisinas Iz. Čigonai Lietuvoje // Trimitas. 1935. Nr. 51-52. I'. 995. 117. Danilowicz I. O Cyganach. Wilno, 1824. l'. 3-4. 118. Adlys Р., Stanaitis Л. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius, 1973. P, 141.

45

Kaimynai vokiečiai dažnai tapdavo priešais. Viduramžiais vyko lietuvių kovos su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. Paskuti­niuosius du karus taip pat sukėlė vokiečiai; apie jų padarytas skriaudas, žuvusius artimuosius šiandien gali papasakoti dar ne vienas gyvas liudininkas.

Lietuvoje vokiečiai vertėsi žemdirbyste, tarp jų buvo daug dvarininkų, kiti buvo amatininkai, pirkliai. Išpažįstama religi­ja - liuteronybė.

Rusai. Nuo seno tarp Lietuvos ir Rusijos vyko daug karinių konfliktų. Be to, dalis slavų teritorijų kadaise įėjo į LDK sudėtį.

Rusai į Lietuvą atėjo keliomis bangomis. Pirmoji didesnė ban­ga - sentikiai. Antroji - kariuomenė, kolonistai, besikeliantys į Lietuvą po Respublikos padalijimų - tai carinės Rusijos vykdy­tos tautų maišymo politikos pasekmė. Trečioji banga - politiniai pabėgėliai po Spalio revoliucijos. Po II pasaulinio karo čia plūs­teli sovietiniai kolonistai"9. Mums rūpi tautosakoje minimi pir­mųjų dviejų bangų rusai, dėl to tik apie juos mes ir kalbėsime.

Po patriarcho Nikono reformos į Lietuvos ir Lenkijos valstybės šiaurrytinę dalį XVII a. antroje pusėje-XVIII a. pradžioje plūsteli rusai sentikiai. Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų dėl religinių persekiojimų sentikiai keliasi į Kuršą, gilyn į Lietuvą, Lenkiją, kurdami naujas bendruomenes120. Sentikiai Lietuvoje priklausė trims socialinėms grupėms: jie buvo valstiečiai, mies­telėnai, pirkliai. Svarbiausias pragyvenimo šaltinis - žemdirbystė. Nesėslūs sentikiai vertėsi prekyba bei įvairiais verslais (pastotė­mis, stalyste, linininkyste, miško pramone, sodininkyste, žuvinin­kyste)121. Grigorijaus Potašenko skaičiavimais, XIX amžiaus sep-

119. Kasatkina N. Rusų inteligentijos integracija į tarpukario metų Lietuvos kultūra: sociali­nių mokslų (sociologija) daktaro disertacija. Vilnius: LFSI, 1994.

120. Potašenko G. Sentikiai ir Lietuva // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 6. P. 21-22. 121. Potašenko G. Sentikiai ir Lietuva // Liaudies kultūra. 1994. Nr. 1. P. 35. Hlažcvicius P.

Rokiškio krašto sentikiai. Panevėžys, 1997. P. 15-16.

46

tintajame dešimtmetyje Vilniaus ir Kauno gubernijose galėjo būti 50-55 tūkst. sentikių, 1913 m. Vilniaus gubernijoje priskaičiuota 30478 sentikiai, 1915 m. Kauno gubernijoje - 50241 1 2 2.

Antroji rusų banga - kolonistai. Tai įvairūs carinės Rusijos valdininkai, nuolat Lietuvoje buvo didinamas ir kariuomenės skaičius. Pavyzdžiui, Kaune 1876 m. buvo 2390 rusų tautybės as­menų - kariuomenės, policijos, gaisrininkų, atsarginių, 1895 m. jų priskaičiuota jau 19806 žmonės123.1897 m. krašte gyveno 58,3 tūkst. Rusijos karių ir jų šeimos narių, 1913 m. jų skaičius padidėja iki 100 tūkst. žmonių124. Į Lietuvą atkeliama ir daug kolonistų žemdirbių, ypač po sukilimų, į išsiųstų tremtin lietuvių vietą. Lietuvoje, tapu­sioje Rusijos provincija, rusai - tautinė dauguma - visuomenėje turėjo privilegijuotą padėtį. Jie įgijo aukštesnį statusą prieš vieti­nius gyventojus religiniu, ekonominiu, kalbiniu atžvilgiu.

1923 m. surašymo duomenimis tarpukario Lietuvoje gyveno 50,5 tūkst. (2,5%) rusų. Daugiausia jų gyveno šalies šiaurės rytuo­se ir didesniuose miestuose. Zarasų apskrityje jie sudarė - 1 5 % , Ukmergėje - 5%, Panevėžyje, Kaune - po 3% visų gyventojų125.

Baltarusiai / gudai. Didesnė ar mažesnė Baltarusijos dalis ilgą laiką priklausė Lietuvos valstybei, todėl baltarusiai buvo mūsų valstybės piliečiai, vėliau - kaimynai. Kadangi jie savo valstybės ilgesnį laiką nebuvo sukūrę, bendravimas su jais buvo taikus, kaimyniškas. Lietuvos teritorijoje jų niekad negyveno la­bai daug - nebent rytų, pietryčių Lietuvoje. 1923 m. (be Vilniaus krašto) daugiau jų priskaičiuota Trakų, šiek tiek Alytaus rajo­ne1 2 6. Tarp jų buvo ir katalikų, ir stačiatikių.

122. Potašcnko G. Sentikiai ir Lietuva // Liaudies kultūra. 1994. Nr. 1. P. 37. 123. Puzinas J. Kaip augo Kauno gyventojų skaičius // Rinktiniai raštai. Chicago, 1983. т. 2. P.

197-199. 124. Gaučas P. Lietuvos gyventojų skaičius 1897-1914 m. // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų

mokslo darbai. Geografija. Vilnius, 1983. T. 19. P. 81,87. 125. Adlys P., Stanaitis A. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius, 1973. P. 101. 126. Lietuvos gyventojai = Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 111. rugsėjo 17 d. vis­

uotino gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, 1923. P. 74-76.

47

Lenkai. Nėra įtikinamų duomenų apie lenkus Rytų Lietuvoje iki Krėvos sutarties (1385 m.)127. Liublino unija Lietuva ir Lenkija sukuria bendrą valstybę. Bet santykiai su lenkais dažnai buvo labai painūs; abi valstybės tarpusavyje turėjo įvairių politinių, teritorinių nesutarimų, nesusipratimų ir nuoskaudų.

Lenkų tautinė mažuma Lietuvoje susiformavo iš įvairių mi­gracinių srautų. Ji neturėjo privilegijų — priklausė visiems tuo­metinės visuomenės socialiniams sluoksniams.

Lenkų didžiuma gyveno pietryčių Lietuvoje, didesnės jų bendruomenės buvo įsikūrusios ir vidurio Lietuvoje. 1923 m. su­rašymo duomenimis (be pietryčių Lietuvos) lenkų daugiau gy­veno Alytaus, Kauno miestuose, Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Trakų, Utenos, Ukmergės rajonuose128. Apie pusė jų buvo vals­tiečiai, kiti gyveno miestuose, vertėsi prekyba ir amatais. Luo­miniu atžvilgiu tarp jų buvo didžiausias procentas bajorų - nors iš pastarųjų galėjo daug būti ir lietuvių, vartojusių lenkų kalbą. Kaip ir lietuviai, išpažįsta katalikybę.

Lietuvos totoriai nėra labai gausi bendruomenė. Čia jie gyvena nuo XIVa. Jų atsiradimas Lietuvoje susijęs dar su Ge­dimino, Algirdo ir Kęstučio veikla - jie ne kartą buvo sudarę sąjungas su totoriais ir kovodavo vienoje pusėje129. Pirmosios jų gyvenvietės atsirado XIV a. pabaigoje, o daugiausia totorių LDK apsigyveno Vytauto valdymo metais. Dalis jų buvo sąjun­gininkai, kiti atsikėlė į Lietuvą, kai buvo nugalėti ir persekio­jami Pavolgio totorių ordų. Nemaža dalis liko gyventi mūsų krašte kaip karo belaisviai130.

127. Gudavičius E. Lenkų atsiradimas Rytų Lietuvoje // Mokslas ir gyvenimas. 1990. Nr. 10. P. 6.

128. Lietuvos gyventojai = Population dc la Lithuanic: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. vis­uotino gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, 1923. P. 62-64.

129. Kričinskis S. Lietuvos totoriai. Vilnius, 1993. P. 15-30. 130. Fabijonavičius J. Totoriai - Lietuvos senbuviai // Mokslas ir gyvenimas. 1990. Nr. 12.

P. 24.

48

Nuo XIV a. totorių valstybė Aukso Orda, vėliau Krymo Chanatas iki pat Lietuvos - Lenkijos Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje buvo mūsų kaimynė, su kuria buvo palaiko­mi ne tik taikūs ryšiai, bet dažnai kildavo ir konfliktai.

Totorių etninė bendruomenė turėjo privilegijuotą statusą visuomenėje, tačiau ji buvo susiskaldžiusi socialiniu eko­nominiu atžvilgiu: totoriai priklausė žemvaldžių ir miestiečių luomams. Jie visi turėjo tokias pat teises kaip ir lietuviai. Svar­biausias totorių identifikavimosi bruožas - jų religija - islamas. Bajorai totoriai, likę musulmonų tikybos, nesusiliejo su kitais Lietuvos bajorais. Taigi totorių varžymai buvo ne tautiniai, bet tikybiniai ų l.

Lietuvoje didesnės jų bendruomenės įsikūrusios daugiausia pietryčių Lietuvoje: Alytaus, Prienų, Švenčionių, Trakų ir Vilniaus rajonų kaimuose bei miestuose. Tarpukario Lietuvoje jų gyveno ~i tūkst. (čia nėra Vilniaus krašto duomenų), 1959 m. - 3 tūkst.131

Latviai iki 1919 m. neturėjo savo valstybės, o anksčiau latvių žemes valdė vokiečiai, ir kovos vykdavo su vokiečių valstybe Li­vonija. Bet lietuviams kariams įsiveržus į Livoniją, aišku, latvių tautai tekdavo nukentėti.

Dauguma Lietuvos latvių gyveno palatvio rajonuose. Tar­pukario Lietuvoje (1923 m.) jų priskaičiuota 14,9 tūkst. (0,7%); daugiausia Mažeikių apskrityje - 4%, Biržų-Pasvalio, Šiaulių -po 3%, Kretingos - 2% 1 3 3. Giliau Lietuvoje kaimų su daugiau latvių gyventojų būta Trakų ir Molėtų rajonuose bei Kuršių ne­rijoje. Kai kas mano, kad pajūryje gyveno (ir dar vienas kitas tebegyvena) kuršiai, ne latviai. A. Butkus neigia šią nuomonę,

131. Jablonskis K. Privilegijos tautinėms mažumoms / / Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius, 1979. P. 188.

132. Adlys P., Stanaitis A. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius, 1973. P. 112. 133. Adlys P., Stanaitis A., min. veik. P. 102.

49

sakydamas, kad kuršio etnonimas tėra tik latvio sinonimas134. Latviai Žemaitijoje kartais ir mūsų laikais vadinami kuršiais ar kuršininkais (LKŽ VI , p. 927).

Su švedais lietuviai susidūrė kaip su priešais. Lietuva su Švedija kariavo X V I I - XVIII a. Dar vieni priešai minimi tauto­sakoje - prancūzai. Per Lietuvą prancūzai žygiavo Napoleono karų metu 1812 m. Mažosios Lietuvos gyventojai su prancūzais susidūrė kiek anksčiau, 1807m., kai buvo užkariauta Prūsija.

Vengrai - viena tų egzotiškų tautų, kurių paminėjimas folklore gali atrodyti keistokas. Tiesioginių ryšių - karų, kai­mynysčių su Lietuva - vengrai neturėjo. Į Lietuvą jie ateidavo po Lietuvos - Lenkijos Respublikos padalijimų, Austro-Ven­grijai „priartėjus" prie Lietuvos. Vengrų vardas XIX a. prigijo pirkliams, nešiojusiems po kaimus kromelius; keliaujantiems amatininkams ar studentams medikams, studijavusiems Aus­tro-Vengrijos universitetuose ir atlikinėjusiems praktiką kito­se šalyse - užsiiminėjusiems žmonių ir gyvulių gydymu. Tarp amatininkų buvo neblogų tekintojų, peilių galąstojų, puodų taisytojų, dažytojų, kastruotojų (LE 33, p. 367). Pastarieji šne­kamojoje kalboje kartais ir vadinti tiesiog vengrais (LKŽ XVII I , p. 709). Pagal tautybę tai netgi ne visada buvo vengrai, bet ir slovakai, lenkai, kitomis slavų kalbomis kalbantys žmonės, bet vietiniai žmonės nelabai skyrė tas kalbas.

Rusų žandarai ne kartą juos suimdavo ir įtarinėdavo austrų ar vokiečių šnipais esant; tai dažnai buvo teisybė: keliaujan­čiais amatininkais buvo pridengti ir jauni kariškiai, rinkę ži­nias ir tikrinę rusų žemėlapius (LE 33, p. 367).

134. Butkus Л. Latviai. Kaunas, 1995. P. 209.

50

Kitataučių atėjimą j Lietuvą ir jų įsikūrimą čia lėmė įvairios terito­rinės, politinės, ekonominės, religinės priežastys. Lietuvos tautinių bendrijų formavimosi procese, kintant jų gausumui ir pasiskirsty­mui Lietuvos teritorijoje, didelę įtaką darė migraciniai judėjimai. XIX-XX a. pirmoje pusėje Lietuvos etninė kompozicija žymiai kito; Lietuvos tautinės bendrijos tapo „daugiasluoksnėmis" struk­tūromis, susidariusiomis iš įvairių migracinių srautų į Lietuvą45.

LDK toleravo įvairias etnines-konfesines bendruomenes, teikė joms tam tikras privilegijas ir garantijas, tačiau jų sociali­nis statusas neleido prasiskverbti į aukštas pozicijas LDK visuo­menėje. Žydai, totoriai ir karaimai LDK buvo surašomi atskirai, visuomenė traktavo juos kaip atskirus socialinius elementus, neretai turinčius kolektyvinio juridinio asmens statusą.

Kitataučiai Lietuvoje buvo nevienodai pasiskirstę. Žydai gy­veno visoje Lietuvoje. Romai apsistodavo ar bent jau pravažiuo­davo pro daugelį apylinkių. Kitų svetimtaučių gyvenamai vietai įtakos turėjo kiti veiksniai. Daugiau jų, pramaišiui su lietuviais, gyveno savo valstybių pasieniuose. Kai kurie kaimai net ir Lie­tuvos viduryje būdavo vien nelietuviški - tai politinių, religinių, ekonominių veiksnių padariniai.

Kitataučių apgyvendinimo vienoje ar kitoje vietoje klausimus dažnai spręsdavo tuometinės valdžios. Netgi lietuviai Lietuvoje taip pat ne visada galėjo ramiai gyventi. Lietuvą inkorporavus į Rusijos sudėtį, carinės imperijos ekspansinė politika tiesiogiai veikė Lietuvos gyventojų tautinę kompoziciją, pažeisdama lie­tuvių tautos harmoningą raidą (deportacijos po sukilimų, kita­taučių masinis apgyvendinimas Lietuvos teritorijoje ir pan.)'56.

135. Kasatkina N. Lietuvos tautinių bendrijų raidos tyrimo ypatybės // Filosofija. Sociologija. 1994- Nr. 3. I'. 39.

136. Kasatkina N., min. veik. P. 38.

51

Istorijos bėgyje Lietuvos Paribio137 gyventojų pasaulėvaizdis buvo sistemingai veikiamas įvairių politinių ideologijų ir pa­saulėžiūrų. Rytų Paribio gyventojų lenkėjimą keletą šimtmečių skatino bažnyčia, dvaras ir mokykla. Vakarų Paribio - Klaipė­dos krašte germanizacija vyko per vokišką švietimo sistemą ir liuteronų bažnyčią. Ideologijos kartu su jas lydėjusiomis religi­jomis (lenkai nešė katalikybę, baltarusiai ir rusai - stačiatikybę, vokiečiai - protestantizmą, vėliau sovietai - proletarinį interna­cionalizmą) padarė įtaką žmonių gyvenimo sampratai, pasaulė­vaizdžiui, vertybių sistemai138.

Tautinės mažumos gyvenimas diasporoje yra dvilypis: gyve­nimas savo etninėje bendruomenėje ir gyvenimas visuomenėje, t.y. šalia kitos dominuojančios tautos. Etninių grupių išskirti­numas - jų etniškumas - kyla tik iš joms būdingos kultūros, religinių tikėjimų, kalbos, grupės endogamijos taisyklių. Tačiau praktiškai etninės grupės gali palaikyti savo savitumą ir tęstinu­mą turėdamos daug tų ypatybių kombinacijų139. Viena iš tokių kombinacijų ir yra kurios nors etninės grupės gyvenimas tarp kitos, daugumos, grupės.

Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis XIX a. II pusėje - X X a. I pusėje

Norėdami geriau pažinti savo tiriamuosius, suprasti jų vietą lie­tuvio gyvenime turime pažiūrėti, kokią gyventojų dalį jie sudarė tiriamu laikotarpiu, kuo užsiėmė ir dėl ko buvo pastebėti.

137. Sutartinė sociologų sąvoka. Lietuvos Paribiui priskiriama rytų ir pietryčių (Zarasų, Ig­nalinos, Molėtų, Trakų, Širvintų, Švenčionių, Šalčininkų, Varėnos rajonai) bei vakarų (Klaipėdos, Šilutės rajonai) Lietuva (Paribio Lietuva: Sociologinė Paribio gyventojų in­tegravimosi Į Lietuvos valstybę apybraiža. Vilnius, 1996. P. 9).

138. Karalius A. Paribio gyventojų pasaulėvaizdžio savitumai // Paribio Lietuva: Sociologinė Paribio gyventojų integravimosi j Lietuvos valstybę apybraiža. Vilnius, 1996. P. 82-100.

139. Harris M. Kultūrinė antropologija. Vilnius, 1998. P. 183.

52

Tikslius kitataučių gyventojų skaičius nurodyti gan sun­ku. Pirmiausia dėl to, kad XIX-XX a. pirmoje pusėje Lietuvos administracinis skirstymas nesutapo su dabartinės Lietuvos valstybės sienomis. Antra, bendras visų panaudotų statistikos leidinių, nurodančių gyventojų tautybę, trūkumas yra tas, kad gyventojų tautybė buvo užrašoma tendencingai, siekiant tam tikrų politinių tikslų. Trečia, tautybė dažnai buvo klaidingai įrašoma ir todėl, kad daugelis caro valdininkų, rinkusių atitin­kamas statistines žinias, nesuprato, ką tautybės sąvoka reiškia. Dėl pastarosios priežasties lenkais buvo užrašomi tie gyventojai, kurie save vadino vietiniais, katalikais, daugelis baltarusių buvo priskiriami rusų arba lenkų tautybei, o protestantų tikėjimo gy­ventojai - vokiečių tautybei140. Tai bendrapasaulietinė tenden­cija, kai etnonimai vartojami nurodant ne tautinę žmogaus pri­klausomybę, bet teisinę, politinę ar religinę141. Tačiau kažkokias tendencijas galime pamatyti (žr. i lentelę): skaitlingiausius kita­taučius, jų skaičiaus kitimus. Palyginimui parodome ir pokario metų gyventojų tautinę sudėtį.

Tačiau vien tik žvilgtelėjimas į tautinę gyventojų sudėtį duo­tų nepilną tuometinės Lietuvos vaizdą. Būtina pažiūrėti ir kur tie kitataučiai gyveno. Bendrai paėmus, 1897 m. 87,3% Lietuvos gyventojų gyveno kaimuose ir miesteliuose, 12,1% - miestuose41. Lietuvių didžiuma buvo žemdirbiai ir gyveno kaimuose. Didžiąją

140. Merkys V. Lietuvos miestų gyventojų tautybės XIX a. pab. - XX a. pr. klausimu // Lietu­vos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 1958. T. 2(5). P. 86. Gaučas P. Lietuvos gyventojų skaičius 1897-1914 m. // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Geografija. Vil­nius, 1983. T. 19. P. 74-92.

141. Pavyzdžiui, per 1790 m. gyventojų surašymą išskirtos tokios Lietuvos gyventojų grupės: valstiečiai, bajorai, dvasininkai, miestiečiai krikščionys, žydai, totoriai ir karaimai (Jusas R., Truska L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymas 1790 m. Viln­ius, 1972. P. 13). Gegužės trečiosios konstitucija visus gyventojus padalijo į tris luomus: bajorų, miestiečių ir valstiečių. Taigi socialinės struktūros būdavo nustatomos remiantis skirtingais kriterijais.

142. Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje: Socialinės struktūros bruožai. Vil­nius, 1990. P. 134-135.

53

i lentelė. Etninė Lietuvos gyventojų sudėtis X I X - X X a.

(dabartinėje Respublikos teritorijoje, procentais)143

Tautybė Metai

Tautybė 1857 1897 1923* 1959 1989 2001

lietuviai 75,6 61,6 69,2** 79,3 79,6 83,45

rusai 1,4 4,8 2,5 8,5 9,4 6,31

lenkai 5,6 9,7 15,3 8,5 7,0 6,74

baltarusiai 0,3 4,7 0,4 1,1 1,7 1,23

ukrainiečiai 0,1 0,1 0,0 0,7 1,2 0,65

žydai 10,7 13,1 8,3 0,9 0,3 0,12

latviai 1,0 1,3 0,6 0,2 0,1 0,08

totoriai 0,1 0,1 0,1 0,1 0,2 0,09

romai/čigonai 0,0 0,0 0,0 0,1 0,1 0,07

vokiečiai 5,1 4,4 3,4 0,4 0,1 0,09

kitos tautybės 0,1 0,2 0,2 0,2 0,2 1,17

*Gyventojų surašymai Klaipėdos krašte vyko 1925 m., Vilniaus krašte -1931 m. **Iš jų 1 ,3% vadinamųjų klaipėdiškių (lietuviai, gyvenę Klaipėdos krašte ir ne­buvę tautiniu požiūriu apsisprendę, kas jie yra: lietuviai ar vokiečiai, nors ir kalbėję lietuviškai to krašto tarme).

miestų gyventojų dalj sudarė kitataučiai. Ypač daug miestuose ir miesteliuose gyveno žydų (žr. 2 lentelę). Miestuose gyvenantys lietuviai priklausė patiems žemiausiems socialiniams-ekonomi-niams gyventojų sluoksniams: tarnai, padieniai, valkatos, neži­nomo užsiėmimo arba valstybės išlaikomi asmenys sudarė apie pusę visų miestuose gyvenusių lietuvių144.

143. Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje (statistika, informacija, dokumentai) / Sudarė S. Vaitiekus. Vilnius, 199a. P. 12.2001 m. surašymo duomenys imti ir suapvalinti iš: Lietu­vos statistikos departamentas. Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikyba. Surašymas 2001 / Population by Sex, Age, Ethnicity and Religion. Population Census 2001. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2002.

144. Vėbra R., min. veik. P. 193.

54

2 lentelė. Lietuvos miestų gyventojų tautinė sudėtis XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje145

Miestas ir metai Lietuviai Rusai Balta­

rusiai Lenkai Žydai Kiti Iš viso

1897 Sk. 3238 30967 6514 47795 61847 4171 154532

1Л 3

1897 % 2,1 20,0 4,2 31,0 40,0 2,7 100

Viln

1909 Sk. 2453 37341 ? 77500 75520 12436 2052250

1909 % 1,2 18,3 ? 37,7 36,8 6,0 100

1897 Sk. 12766 25122 1759 28286 61694 13517 4143144

* rt r -

1897 % 8,9 17,6 1,2 19,8 43,1 9,4 100

Kau

i

1909 Sk. 32232 26541 ? 13911 76334 6993 5156011

1909 % 20,6 17,0 ? 8,3 49,6 4,5 100

*Visi Kauno gubernijos miestai

Tokį netolygų miesto ir kaimo gyventojų pagal tautybę pasis­kirstymą lėmė tai, kad Lietuvos svetimtaučių dauguma priklausė kitiems luomams bei socialiniams sluoksniams: valdininkams, amatininkams, pirkliams (žr. 3 lentelę). Lenkų tautybei priski­riamas didelis procentas bajorų nulemtas kitos priežasties - Lie­tuvos aukštuomenė tapatinosi su lenkiškąja, kalbėjo lenkiškai (1897 m. surašyme gyventojų tautybė nustatoma pagal gimtąją kalbą), todėl čia pateko ir daug lietuvių. Be to, elitas visada buvo etniškai mišrus, nes aristokratija dėl daugelio sumetimų tuokėsi su kitataučiais.

145. Merkys V. Lietuvos miestų gyventojų tautybės XIX a. pab. - XX a. pr, klausimu // Lietu­vos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 1958. T. 2(5). I'. 87.

55

3 lentelė. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal tautybe

ir luomus 1 8 9 7 m. (procentais) 1 4 6

Lie

tuvi

ų * *

r Ć75

Len

kų

3 --0

Vok

ieči

ų

Lat

vių 3" 3

Kilmingų bajorų 27,7 (2,5)*

11,6 (4,2)

59,4 (30,2)

0,7 (2,0)

0,2 (0,6)

0,4 (6,9)

Nekilmingų bajorų ir valdininkų

8,6 (0,1)

50,0 (1,7)

36,0 (1,7)

1,0 (-)

3,2 (0,8)

0,3 (0,1)

0,5 (0,9)

Pirklių 0,3 (-)

12,3 (0,1)

2,1 (-)

83,0 (1Д)

1,9 (0,2)

0,4 (0,2)

Miestiečių 11,4 (3,9)

9,2 (12,6)

13,6 (26,4)

63,5 (95,5)

1,7 (17,5)

0,4 (6,2)

0,2 (16,4)

Valstiečių 74,2 (93,3)

15,9 (79,9)

5,7 (40,9)

0,6 (3,2)

1,7 (66,9)

1,6 (92,8)

0,3 (65,9)

Kitų 16,9 (0,2)

31,1 (1,5)

11,3 (0,8)

3,4 (0,2)

33,1 (12,6)

0,5 (0,3)

3,7 (9,7)

Iš viso gyventojų 58,3 (100)

14,6 (100)

10,3 (100)

13,3 (100)

1,9 (100)

1,3 (100)

0,3 (100)

*Pirmasis skaičius rodo kiekvienos tautybės gyventojų procentą visame to luo­mo žmonių skaičiuje, skaičius skliausteliuose - kiekvienos tautybės gyventojų pasiskirtymą pagal luomus. **Rusų, ukrainiečių, baltarusių.

Pagal tikybą Lietuvoje daugiausia buvo katalikų. Dalis gyven­tojų, daugiausia kitataučiai, priklausė kitoms religinėms ben­druomenėms. Remiantis 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 85,72% katalikų, 7,65% judėjų, 1,59% sentikių, 1,13% stačiatikių, 0,05% musulmonų, 0,01% karaizmo išpažinėjų, 3,85% kitų konfesijų atstovų147. Ta­čiau negalima pasakyti, kad tautybė ir tikyba yra sutampantys

146. Vėbra R., min. veik. P. 134-135. 147. Lietuvos gyventojai = Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 ni. rugsėjo 17 d. vis­

uotino gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, 1923. P. 40.

56

dalykai. Pavyzdžiui, pagal 1897 m. surašymo duomenis Kauno gubernijoje tarp rusų buvo -46,5 tūkst. stačiatikių, - 3 3 tūkst. sentikių, -33 ,5 tūkst. katalikų (tarp pastarųjų daugiausia balta­rusių). Tarp liuteronų buvo -37,5 tūkst. lietuvių ir latvių ir -20,5 tūkst. vokiečių'48.

Taigi statistiniai duomenys parodo didžiulius skirtumus tarp lietuvių ir kitataučių: kitataučių dauguma priklausė kitoms socia­linėms grupėms, kitoms religinėms bendruomenėms, daugiau jų gyveno miestuose.

148. Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897 г. Ковенская губерния. Санкт Петербург, 1904. Т. XLII. С. 84-91.

57

K I T A T A U Č I Ų T R A K T A V I M A S T R A D I C I N Ė J E K U L T Ū R O J E

Opozicija savas-svetimas

Pažvelkime į kitataučius plačiau, ne iš savo tautos pozicijų, o iš bendrapasaulietinio taško - kaip suvokiamas kitos tautos žmo­gus. Taigi išsiaiškinkime, kas yra svetimasis, o kas laikomas savu.

Požiūris j pasaulio sandarą yra bendras daugeliui tautų. „Mąs­tymas priešpriešomis ir jų gausumas pasaulio tautų kultūrose yra nulemtas seniausios ir universaliausios dualistinės visuomenės organizacijos, kuri žymiu mastu sąlygojo pirmykščio žmogaus požiūrį į pasaulį kaip į dviejų priešingų polių, priešingų pradų, vienovę"'49. Jo pagrindu, anot Aleksandro Zolotarevo, buvo su­daroma „pirmoji žmogaus protui pasiekiama išorinio pasaulio klasifikacija, susikuriamas primityvus, bet savotiškai logiškas po­žiūris į pasaulio sandarą"150. Viačeslavas Ivanovas pabrėžia, kad prielaidas dualistinei klasifikacijos sistemai susiformuoti sudarė jau pati žmogaus smegenų ir mąstymo proceso struktūra'51.

Sava ir svetima sudarė vieningą pasaulį, kuriame gyvena žmogus. Bendrais bruožais savas - priklausantis žmogui, visa tai, ką jis turi įvaldęs, svetimas - nežmogiškas, gyvūnų pasaulis, priklausantis dievams, mirties sfera'52. Tradicinėms visuome­nėms buvo būdingas gyvenamos teritorijos ir nežinomos, nea­pibrėžtos erdvės, kuri jas supo, supriešinimas. Visata sudaryta iš dviejų dalių; pirmoji - „tai pasaulis, kosmosas, visa kita - jau ne kosmosas, „kitas pasaulis", tai svetima ir chaotiška erdvė, pilna demonų, „svetimųjų"153. Mąstymo priešpriešomis reliktų galima rasti ir šiuolaikinėse visuomenėse.

149. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai. Vilnius, 1983. P. 10. 150. Зологарев A. M. Родовой строй и первобытная мифология. Москва, 1964.С. 261. 151. Иванов В. В. Чет и нечет: Асимметрия мозга и знаковых систем. Москва, 1978.

С. 171. 152. Байбурин А. К. Ритуал: свое и чужое // Фольклор и этнография: Проблемы

реконструкции фактов традиционной культуры. Ленинград, 1990. С. 4. 153. Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997. P. 21.

60

Viačeslavas Ivanovas ir Vladimiras Toporovas priešpriešų sistemą pritaikė slavų kultūrai'54. Lietuvoje šią sistemą baltų so­cialinėje struktūroje tyrinėjo N. Vėlius'55.

Pažiūrėkime į V. Ivanovo ir V. Toporovo nagrinėtą mums rei­kalingą savas-svetimas opoziciją. Tyrinėtojai šią opoziciją reali­zuoja 3 planais:

1. Savas-svetimas išskiriami socialinėje plotmėje, t. y. savas reiškia priklausomybę tai pačiai socialinei grupei, o sveti­mas - kitai.

2. Opozicija interpretuojama etniniame plane - tai priklauso­mybė skirtingoms tautoms. Šalia etninio supriešinimo esti ir religinis,'bet šioje grupėje priešinguose poliuose atsiduria ne atskiros religijos, o krikščionis ir nekrikštas, kuris visiš­kai atstumiamas nuo žmonių kolektyvo. Tyrinėtojai mano, kad religinė - ritualinė grupė pradžioje buvo svarbesnė už priklausomybę etninei grupei. Paprasčiausiame, buitiniame, lygyje savas-svetimas kiekvienoje tautoje užsipildo konkre­čia medžiaga, aktualia tai tautai tam tikroje epochoje.

3. Aukščiausiame lygmenyje savas reiškia priklausomybę žmo­giškam pasauliui, svetimas - nežmogiškam, magiškam'56.

Tai lyg opozicijos savas-svetimas rėmai. Šį suskirstymą galime pritaikyti ir mūsiškam savo-svetimo supratimui ir tai padarysi­me truputį modifikuodami šią sistemą, ją praplėsdami.

Pagal tai, ką lietuviai vadina svetimu, būtų galima išskirti tam tikrus svetimumo lygius. Hierarchiškai svetimasis tai:

1. Priklausantis mitiniam pasauliui (Dievas; velnias, lau­mės ir t. t.).

154. Иванов В, В., Топоров B. H. Славянские языковые моделирующие семиотические системы (древний период). Москва, 1965. С. 156-165.

155. Vėlius N. Senovės bailų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai. Vilnius, 1983. 156. Иванов В. В., Топоров B. H. Славянские языковые моделирующие семиотические

системы (древний период). Москва, 1965. С. 156-165.

61

2 . Kitatikis. Religija ir etninė grupė buvo labai susijusios agrarinės visuomenės laikotarpiu. Vėliau santykiai tarp jų silpnėja. Mūsų tiriamuoju laikotarpiu, XIX a. pab.-XX a. pr. pagal hierarchiją svetimesnis buvo kitatikis. Tautinė tapatybė ypač rytų ir vidurio Europos šalyse susiformavo gerokai vėliau už religinę tapatybę.

3. Kitatautis. 4. Kitos socialinės grupės žmogus. 5. Kitos etnografinės srities žmogus. Jis laikomas tik pusiau

tautiečiu ir šis skyrimas išsilaiko palyginti ilgai. Net po II pasaulinio karo, analizuojant skirtingų etnografinių re­gionų žmonių tarpusavio vedybų santykinius rodiklius, aiškiai matyti tam tikras atsargumas, kokį lietuviai rodė ir dėl vedybų su kitomis tautomis157.

6. Kitos vietovės, kaimo narys. 7. Kitos giminės, šeimos žmogus. Svetimasis visada ateina į

kiekvieną šeimą vedybų metu. Dėl to dar didesnių sveti­mųjų - kitų tautybių atstovų labai nenorėta įsileisti savon šeimon. Tam įtakos turėjo ir kita religija, papročiai, kita.

- namuose vartojama kalba.

Mišrios santuokos buvo varžomos šeimos ir giminės. Mišrių santuokų vengdavo netgi Lietuvos kitataučiai, kuriems savo tautybės vedybinį partnerį, atrodo, susirasti turėtų būti daug sunkiau nei lietuviams. Pavyzdžiui, Lietuvos totoriai vežda­vosi nuotakas totores iš Baltarusijos, netgi Krymo (VDU ER F2 B 2 , 75). Draudimai ir apribojimai vesti kitatautį aiškiai matyti ir per turtinius santykius, pavyzdžiui, sentikiai vyrai, vedę ka-

157. Kalnius P. Etninės savimonės reikšmė dabartiniam lietuvių tautiniam atgimimui // Etninė kultūra ir tautinis atgimimas. Vilnius, 1994. P 16.

Ir tautosakoje kitataučio vieta atskiruose variantuose kartais užima kito etnografi­nio regiono žmogus. Tautosakoje taip pat dažnai supriešinami ir įvairių etnografinių regionų žmonės. Ypač gausu šių pavyzdžių anekdotų žanre.

62

talikes, negaudavo pasogos. Bet sentikiai dar tuokdavosi su ka­talikais, o su stačiatikiais šeimos kurtos ypatingai retai 1 5 8 . Taigi didesnių ar mažesnių svetimųjų nuolatos būta šalia. Žmonių atpažinimo sistema savas-svetimas, gal tik ne taip ryškiai, funk­cionuoja ir šiandien.

Opozicija savas - svetimas yra sulaukusi daug įvairių sri­čių tyrinėtojų dėmesio. Slovakų folkloriste Eva Krekovičova, pastebi, kad hierarchiškai atskiros žmonių grupės (taip pat ir skirtingos tautos) vertinamos skirtingai nuo „kitų" iki „sveti­mų". Šioje skalėje „svetimieji" turi daugiau neigiamų T)ruožų. Pavyzdžiui, Slovakijos gyventojai romus priskiria prie „kitų", o žydai vadinami „svetimaisiais" 1 5 9. Analogiškai yra ir Len­kijoje 1 6 0 . Panašų skirstymą galime rasti ir lietuvių tradicijoje. Antanas Smetona, kalbėdamas apie pilietinę visuomenę, rašo: „Mūsų tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai"'6'. Iš dalies toks A. Smetonos skirs­tymas yra politinis, bet nagrinėjant tautinius santykius negali­ma atmesti valstybės politikos joje gyvenančių tautų ir tautinių mažumų atžvilgiu. Bet dažnai teisinis pagrindas atitinka de­mokratijos principus, todėl j į reikia griežtai atskirti nuo buiti­nių santykių lygmens, visuomet turinčio specifinių požymių. O folkloras dažniausiai fiksuoja būtent šiuos neformalius žmo­nių tarpusavio santykius.

Iš kitos pusės į kitataučių ir valstybės daugumos santykius bandė pažvelgti Jonas Mardosa. Jis mano, kad tautiniuose san-

158. Ćiubrinskas V. Lietuvos sentikių - rusų etnografija: tyrimo patirtis, problemos ir per­spektyvos // Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 1996-1997. Vilnius, 1998. P. 94-95. Taigi nevisada buvo žiūrima ir į bendra tautybę.

159. Krckovičovi E. Zwisclicn Toleranz und Uarricren: das Hild der Zigcuncr und Judcn in der slowakiscbcn Eolklore. Frankfurt am Main, 1998. P. 71-72.

160. Cala Л. Wizerunek Żyda w polskiej kulturze ludowej. Warszawa, 1992. 161. Smetona Л. Auklėjimo pagrindas - teisingumas / / Rinktiniai raJtai. Kaunas, 1990.

l'. 491.

63

tykiuose egzistuoja psichologinė nuostata, turinti tiek etnosoci-alinį, tiek politinį turinį, kurią jis pavadina priešprieša mes - jie. Mes čia atstovauja daugumai, o jie mažumai, t. y. tuose san­tykiuose psichologiškai atsiranda lyg ir žemesnė hierarchinė vertybė. Kokios nors tautos priskyrimas tam tikrai kategorijai priklauso nuo aplinkybių, kurios gali būti socialinio, kultūri­nio, ekonominio ar politinio pobūdžio 1 6 2 . Valstybės gyventojų dauguma ne visada sutampa su mes. Pavyzdžiui, carinės Rusijos imperijoje gyvenę lietuviai ir savo žemėje buvo jie, o susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, perėjo į mes statusą. Kom­plikuoti buvo ir lietuvių - lenkų santykiai, kai dažnai vykdavo kovos dėl mes padėties. Politika atrodo taip toli nuo folkloro, bet ir j i įtakoja geresnį ar blogesnį kitataučio vaizdavimą, j o pa­veikslo pokyčius.

Dar vieną savo-svetimo išskyrimo sistemą siūlo folkloriste B. Kerbelytė. Pasakojamojoje tautosakoje ji išskiria savą-svetimą gentiniu ir teritoriniu požiūriu. Tada galimos tokios svetimumo kombinacijos: i) Visiškai svetimas (genties ir teritorijos požiū­riu); 2 ) savas teritoriniu požiūriu, bet svetimas genties; 3) savas genties, bet svetimas teritoriniu požiūriu; 4) savas genties ir teri­torijos požiūriu, bet konkurentas 1 6 3.

Opozicija savas-svetimas, nepaisant, to kaip mes ją bepava­dintume ar kokias kategorijas beišskirtume, yra savęs prisky­rimo tam tikrai grupei (etninei, konfesinei, socialinei) pagrin­das - savęs identifikavimas.

162. Mardosa J. Tautiniai santykiai Lietuvos Respublikos kaimuose ir miesteliuose 1920-1940 metais // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius, 1999. P. 97-

163. Kerbelytė Ii. Frcmde(r) // Eiuyklopadic des Marchcns: Handwórtcrbuch zur his-torischen und vcrglcichcnden Erzahlforschung. Berlin-New York, 1985. Bd. 5, Nr. 1. P. 252-257.

64

Kitataučių stereotipai: tikrovė ar pramanai?

Mūsų gyvenimas pilnas stereotipų. Psichologai sako, kad gyve­nimas be stereotipų ir neįmanomas, kasdieniškų situacijų nuola­tinis įvertinimas mus per daug apkrautų. Gyvendami vieni šalia kitų, tarpusavyje bendraudami, žmonės lygina save su-kitais ir vertina. Kituose pastebimos dorybės ir ydos netiesiogiai identi­fikuoja ir mus pačius, parodo savą vertybių skalę.

Visoms tautoms būdingas etnocentrizmas - savos vertybių sistemos iškėlimas aukščiau kitų kultūrų. Jis remiasi be galo su­paprastintomis kategoriškomis prielaidomis, kurias vadiname stereotipais. Pasak H. Duijkerio ir N . Frijdabs, tautinių stereo­tipų terminu apibūdinamos santykinai patvarios apibendrinan­čios nuomonės, talpinančios savyje (atvira ar paslėpta forma) vienos ar kitos tautos vertinimo elementus 1 6 4.

Apie kitataučius, kaip ir apie bet kurį kitą reiškinį susidaro­ma tam tikra nuomonė, dažnai fragmentiška ir netiksli. Stereo­tipai susidaromi ne tik apie kaimynines tautas, tautines mažu­mas ar etnines grupes; visi žinome stereotipines nuomones apie skirtingų etnografinių sričių narius: žemaičiai - lėtapėdžiai ir užsispyrę, suvalkiečiai - šykštūs ir turtingi, dzūkai - neturtingi, bet visada linksmi, aukštaičiai - atviri. Stereotipines nuomones susidaro vieno miesto gyventojai apie kitus (pvz., vilniečiai ver­sus kauniečiai). Net vieno kaimo gyventojai gali pravardžiuoti kito kaimo žmones, visas kaimas gali pelnyti gerą ar blogą var­dą, nepaisant to, kad visi to kaimo gyventojai tikrai nesielgia vienodai. Netgi viena dalis kaimo pravardžiuodavo kitą dalį, ypač ten, kur kaimas buvo susikūręs skirtingu metu - iš sen­buvių ir naujakurių. Pastarieji dažnai būdavo neturtingi, todėl

164. Duijkcr H. C.J., Frijda N. II. National character and national stereotipe*. Л trend report prepared for the International Union of scientific psychology. Amsterdam, i960. P. 115.

65

gaudavo menkinančias etiketes. Tos pravardės gyvuodavo šim­tmečius įvairiose valstybėse. Mes duodame pravardes net arti­miausiems žmonėms.

„Nacionalumas, tautiškumas dažnai yra suvokiamas ne tiek protu, kiek jausmais ir emocijomis. Sakydami lietuvis, rusas, lenkas, žydas, mes dažniausiai juos suvokiame ne tik kaip tam tikrų geografinių erdvių atstovus, o jau turime apibrėžtas nuos­tatas, vertinimus, charakterio stereotipus"1 6 5. Daugelis stereotipų paprastai skirti charakterio bruožams apibūdinti. Dažniausiai jie yra menkinantys ir atspindi ryškiausius vertinamos tautos bruo­žus, necharakterizuojant jos išsamiau. Autostereotipams būdin­gas palankus vertinimas, sava tauta paprastai apibūdinama kaip darbšti, taiki, drąsi, geranoriška ir pan.

Pats terminas tautinis (nacionalinis) charakteris yra labai komplikuotas. Juk kelios savybės taikomos visai grupei, ku­rioje gali būti milijonai įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir pro­fesijos žmonių. Daugelis tyrinėtojų kalba apie šio termino dviprasmiškumą. Anot S. Tokarevo, tai lyg rūkas, etninio ben­drumo apibūdinimui nieko neduodantis 1 6 6 . Tiksliausia tautinio (nacionalinio) charakterio sampratą sieti su modalinės asme­nybės samprata (A. Inkeles, D. J. Levinson, R. Linton darbai). Remiantis šia nuostata, nacionalinis charakteris atitinka sąly­giškai patvariems asmenybės bruožams ir asmenybių tipams, kurie yra modaliniai tarp tam tikros bendruomenės suaugusių žmonių. Tokiu būdu, modaline asmenybe tampa žmogaus ti­pas, labiausiai paplitęs tam tikroje visuomenėje 1 6 7 .

165. Kregždė S. Tautinis lietuvio charakteris. Vilnius, 1994. K 3. 166. Токарен С. Л. Проблема тшюп этнических общностей // Попроси философии.

1964. № п. С. 44. 167. Inkeles A., Levinson D. J. National character: the study of modal personality and so-

ciocultural systems // Handbook of social psychology. Cambridge, 1954. Vol. 2. P. 983. Linton R. The cultural background of personality. London, 1952.

66

Slovakų tyrinėtoja Zuzana Profantova pabrėžia, kad „žmo­nės išreiškia nuomone apie tai, ką jie mato ar apie tai, ką jie tikisi ar nori pamatyti (išskirta L. A. ) . Ir jie pateikia savo nuo­mones - tvirtas, net neieškodami jų kilmės, konteksto ar tam tikros situacijos faktų. Jie nemėgsta keisti nuomonės, kurią jau susidarė apie ką nors" 1 6 8. Tyrinėtoja iškelia klausimą, ar pasa­kymai apie kitas tautas yra teisingi, ir atsako, kad iš dalies taip. Pasakymai apie kurią nors tautą yra panašūs ar net tokie patys įvairiose tautose. Tai nėra tik stereotipų migracija, tai ir ta pati žmogiška patirtis 1 6 9. Pavyzdžiui, Europoje daugelis tautų turi panašius neigiamus stereotipus apie žydus ir romus. Dar X X a. IV dešimtmetyje J. Balys pastebėjo, kad Šiaurės Amerikoje pa­vadinti ką nors „polak" (lenku) yra laikoma įžeidimu, o Pietų Amerikoje lenkės pavadinimas turi ir gatvės moters prasmę 1 7 0 . Taigi vieno žmogaus pasakymas, neigiama ar teigiama patirtis tikrai plačiau nepaplistų.

Anot H. Duijkerio ir N . Frijdabs, aprašant stereotipus, taip pat reikia atsisakyti plačiai paplitusių nuostatų, kad stereotipai visuomet yra klaidingi, netgi ydingi ir kvaili. Jų nereikia smerk­ti dėl negatyvaus, priešiško, net nepagrįsto turinio. Stereotipai nėra visiškai iš piršto laužtos nuomonės; jie gali atlikti pačias įvairiausias funkcijas: būti protesto išraiška, gali tarnauti vi­suomeninės santvarkos apsaugai, atspindėti tarpvalstybinius santykius 1 7 1. Taigi etnostereotipų atsiradimas įtakotas daugelio veiksnių: istorinių, politinių, kultūrinių, ekonominių, psicho­loginių. Nuo santykių tarp etninių grupių pobūdžio priklauso

168. Profantova Z. Ethnoidcntification in Conversational Genres of Folklore allias Locus Standi // Folklore in the Identification Processes of Society. Bratislava, 1994. P. 80.

169. Profantova Z., min veik. P. 81. 170. Balys J. Aštrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. 1938. Nr. 10. 171. Duijker 1L C. J., Frijda N. H. National character and national stcrcotipes. A trend re­

port prepared for the International Union of scientific psychology. Amsterdam, 1960. P. 124-125.

67

etninių stereotipų ypatybės, jų turinys ir emocinis kryptingu­mas 1 7 2 . Stereotipai gali keistis, bet šis procesas yra labai lėtas. Tik kai tarp grupių atsiranda įtampa, stereotipai tampa ryškes­ni ir priešiškesni. Pavyzdžiui, atkūrus nepriklausomybę, lietu­viai geriau vertino save ir tas tautybes, su kurių valstybėmis Lietuva neturėjo sienos ir stipresnių istorinių konfliktų. Pras­čiau vertino tas tautybes, su kuriomis yra buvę nesutarimų, iš kurių patyrė skriaudų, su kuriomis tuo metu turėjo kokių nors įtampų. Todėl prastą įvertinimą 1989 ir 1993 m. apklausose 1 7 3

gavo rusai, lenkai. Visuomenės nariai gali išpažinti daugybę nuostatų įvairioms

grupėms, jos randa atgarsį kasdieniniame mūsų gyvenime, įtakoja išgyvenimus ir poelgius, ypač patekus į mišrią tautinę aplinką. Tačiau jos gali būti nerealizuotos kasdieniniame gyve­nime. Lygiai taip pat stereotipai gyvenime ir žodinėje liaudies kūryboje šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, apie vokiečius žmonės atsiliepia kaip apie darbščius, punktualius, netgi pedantiškai tvarkingus, o folklore jų įvaizdis neigiamas - jie kvaili ir žiaurūs. Čigonas ar žydas - ambivalentiški personažai - tiek gyvenime, tiek tautosakoje jie piešiami ir teigiamai, ir neigiamai. Netgi tas pats smogus gali išreikšti visiškai priešingą nuomonę apie tą patį reiškinį. Štai vienos pateikėjos žodžiai: „Čigonai vogdavo, apgau­dinėdavo, bet viską išviliodavo gražumu. Čigonės man patiko. Jos labai maloniai moka apie žmogų šnekėti" ( V D U E R F 2 B I , 2 7 ) . Taigi dažnai tų pačių asmenų pasakymai logiškai prieštarauja vienas kitam, nes jie paprastai būna sąlygoti konkrečių situacijų, konteksto, kuriame buvo išreikšta vienokia ar kitokia nuomo­nė. Aišku, naudojamų požymių įvairialytiškumas, įvairaus lygio apibendrinimai, vidinių skirtumų ir variacijų ignoravimas, ben-

172. Kuzmickaitė L. Etniniai stereotipai // Filosofija. Sociologija. 1992. Nr. 3(9). l'. 58. 173. Vilniečio portretas: sociologiniai metmenys. Vilnius, 1995.P. 29-46.

68

drumas su paplitusiais stereotipais, subjektyvizmas ir elementų, pagrįstų nepatikrintais asmeniniais įspūdžiais buvimas - visa tai nulemia tradicinės sampratos neįtikinamumą 1 7 4. Bet su šia pro­blema, anot H. Duijkerio ir N . Frijdabs, susiduria tik tyrinėtojai, nes žmogus gali turėti kelias, netgi visiškai priešingas nuomones apie tą patį reiškinį 1 7 5.

Lietuvoje gyvenančių svetimtaučių kitoniškumo požymiai

Kiekvienas žmogus yra pripratęs prie savo epochos, vietos ir kultūros, todėl ir kitus paprastai matuoja savo matais. Gyve­nime visada užkliūva ką nors ne taip darantis žmogus, visada pastebimas pats mažiausias nukrypimas nuo normos. Todėl ir kitataučių kitokie ir dėl to atrodantys keisti papročiai, gyvenimo būdas yra užfiksuojami ir interpretuojami pagal įprastas normas ir papročius. Kaip pastebi C. Levi-Straussas, kultūrų skirtingu­mą žmonės retai laikė tuo, kuo jis yra: „natūraliu fenomenu, tie­sioginių ar netiesioginių ryšių tarp visuomenių pasekme, jiems tai veikiau atrodė išsigimėliška ir skandalinga. Tai paprasčiausiai moralinių, religinių, estetinių kultūros formų, labiausiai nutolu­sių nuo tų, su kuriomis jie save tapatina, atmetimas" 1 7 6.

Galima išskirti keletą požymių, kuriais svetimtaučiai papras­tai skiriasi nuo vietinių gyventojų. Ne visos tautos turi tuos pa­čius kitoniškumus, tačiau čia nurodomi visi skirtumai tarp ;'// ir mūsų. Kuo čia išvardintų skirtumų tarp kurios nors tautos ir lietuvių yra daugiau ir kuo jie yra aukštesnėje pozicijoje, tuo

174. Kasatkina N. Tautinis charakteris ir tautiniai stereotipai // Etniniai procesai šiuolaikinėje visuomenėje: mokymo priemonė. Kaunas, 1999. P. 20.

175. Duijkcr II. C. J., Erijda N. II. National character and national stereotipes. Л trend report prepared for the International Union of scientific psychology, Amsterdam, i960. P. 117,

176. Levi - Strauss C. Kasė ir istorija. Vilnius, 1992. Р. 13.

69

daugiau yra užrašyta ir tautosakos kūrinių. Skirtumai vardijami dėl to, kad visi šie kitoniškumai yra pamėgdžiojami persirengė­lių kaukėse arba atsispindi tautosakos kūriniuose.

i. Kitataučiai gali išpažinti kitą religiją, turinčią kiek kitokius įsakymus, draudimus, jų šventės nesutampa su mūsų, katalikų, šventėmis. Aišku, skirtingai vertinamos ir pačios religijos: lie­tuviai vienaip atsiliepia apie protestantus, stačiatikius, kurie yra tokie pat krikščionys kaip ir katalikai lietuviai, ir visai kitaip apie nekrikščionis totorius, karaimus ir ypač judaizmo išpažinėjus žydus, vadindami juos nekrikštais, pagonimis 1 7 7. Vienos kon­fesijos žmonėms būdingi tam tikri kultūros bruožai. Tik tada, kai viena religija būdinga vienai tautai, jai būdingas ir kultūrinis unikalumas. Todėl žydai - judaizmo išpažinėjai - išsiskiria ir kultūriniu savitumu.

Labai paviršutiniškos ir netikslios, net L D K visuomenės eli­to, žinios apie L D K išpažįstamas nekrikščioniškas religijas kėlė nepagrįstą baimę, palankią išpūstoms fobijoms plisti. Krikščio­niškoji visuomenės dalis nepažino šalia gyvenančių „kitokių" 1 7 8. Valstietiškas tikėjimo dogmų supratimas buvo dar paviršutiniš-kesnis. Anot Aleksandro Pakalniškio, „tikėjimas buvo formose, žmogų supančiuose simboliuose, papročiuose, bet ne pačiame žmoguje. Formos ir papročiai turėjo krikščionišką turinį, bet žmogus to turinio nesuvokė, nesuprato, apie jį negalvojo" 1 7 9. Iš čia išplaukia ir A. Pakalniškio perteiktas žemaičio valstiečio su­pratimas apie kitas tikybas: „Kiekvienas normalus žmogus yra

177. Oficialiai žydai atribojami nuo krikščionių dar 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegijoje Brastos žydams (Лаэутка С , Гудавпчюс Э. Привилегия эврсям Внтаутаса Вели­кого 1388 г. Москва, 1993). Tradicija išskirti žydus kaip ir kitas tautines mažumas iš visuomenės dalies, turinčios vietos gyventojų („обыватель") statusą, tęsėsi visa LDK gyvavimo laikotarpi)..

178. Šiaučiūnaitė-Verbickicnė J. Žydai XVI a. pirmosios pusės LDK visuomenėje: skaičiai, statusas, požiūriai // Kultūros istorijos tyrinėjimai. Vilnius, 1999. т. 5. P. 432.

179. Pakalniškis A. Žemaičiai. Vilnius, 1990. P. 160.

70

krikščionis katalikas. Tai savaime suprantama. Žydai negali būti katalikais, nes jie nužudė Dievą. Bet jų nė žmonėmis nevadi­name. Jie turi savo tikėjimą, keistą ir juokingą. Rusų tikėjimas yra kreivas, su kreivu kryžiumi. Yra dar parmazonai ir pagonys, girdėti pasakojant, bet nematyti ir nežinomi" 1 8 0. Ir tautosakoje ypač dažnai šaipomasi būtent iš kitatikio ir jo poelgių,*įtakotų kitos religijos dogmų ir papročių 1 8 1.

Religijos svarbą ir reikšmę senesniais laikais įrodo ir toks pa­vyzdys. Mažosios Lietuvos lietuviai nuo 1525 m. priklausė protes­tantų bažnyčiai. Tai kaip tik ir sudarė galimybę silpninti jų ryšius su L D K lietuviais katalikais, o X I X a. tikėjimo barjeras tapo veiks­mingesnis ir už bendrą kalbą. Iš pradžių lietuviai nekentė kolo­nistų, o ilgainiui juos suvienijo bendras tikėjimas 1 8 2. Aišku, šio krašto germanizaciją įtakojo ne tik liuteraniškoji Bažnyčia, bet ir visa vokiečių švietimo sistema. Tačiau pastarosios įtaka sunkiau įžvelgiama, o iš šalies labiausiai pastebimas skirtumas - kita kon­fesija. Todėl žmonės ir sako, kad kai kurie prūsai - „tikriausieji lietuviai, bet kad Liuterio tikėjimo, tai ir vadinami prūsais" 1 8 3.

Konfrontuodavo ir skirtingos konfesijos, nepaisant to, kad joms priklausydavo tos pačios tautybės žmonės. Vykstant aršiai kovai tarp katalikų ir reformatų, jėzuitai sakė apie evangelikus reformatus: žydai ir totoriai daro mažiau žalos negu eretikai, dėdamiesi krikščionimis 1 8 ' '. Katalikų Bažnyčia suvokė, kad ju­daizmas ar islamas nesudarė jai konkurencijos ir nekėlė tokios grėsmės, kaip protestantai.

)8o. Pakalniškis A., min. veik. P. 150. 181. Tai ypač pasakytina kalbant apie žydus. Tautosakoje apie šia tautą kitatikybė yra pati

populiariausia tema, antra pagal populiarumą tema - žydas prekybininkas. 182. Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis. Vilnius, 1989.

P. 128-129. 183. Staugaitis J. Zanavykai // Švietimo darbas. 1921. Nr. 3-4. P. 101.

184. Zwolski B. Prawa zboru evangelicko-rcformawancgo w Wilnie w latach 1639-41. Wilno,

193<5-

71

Liaudyje tikyba kartais vadinamas ne mums įprastu, bet ją išpažįstančios tautos vardu: žydų, totorių, prūsų tikėjimu. Lie­tuviai rusus sentikius skyrė nuo kitų konfesijų rusų, vadindami juos burliokais, „starovierais", rečiau sentikiais ir daug rečiau išskyrė juos pagal etninę priklausomybę ( V D U E R F 2 вг) . Beje, ir šių tikybų žmonės lietuvių vertinti skirtingai: apie sentikius atsiliepiama geriau, o stačiatikiai vertinti prasčiau. Tam įtakos turėjo ir istoriniai-politiniai įvykiai: sentikiai į Lietuvą atėjo ieškodami prieglobsčio ir stengėsi prisitaikyti prie jiems čia suteikiamų sąlygų, o stačiatikybė į Lietuvą atėjo kaip carinės Rusijos kolonistų tikėjimas, religinėje srityje turėjęs tapti do­minuojančiu.

2 . Kiekviena tauta turi ir kitokius papročius. Prie papročių priskiriame ir paprotinės teisės ir tradicinės dorovės normas bei principus, kurie taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, tradicinė lie­tuvių dorovė smerkia lietuvį, pavogusį kito žmogaus (nepai­sant kokios tautybės jis bebūtų) turtą, o romų dorovė romą vogti už taboro ribų netgi skatina - tai vienas iš pragyvenimo šaltinių.

Reikia prisiminti, kad kitataučiai apskritai atsiduria svetimo­je aplinkoje. Kitas kraštas - kiti gyventojai, kiti papročiai. Jie gali laikytis savo papročių, bet turi prisitaikyti prie kitų sąlygų, kito­kių gyvenimo ar moralės normų, nes už jų nesilaikymą gali būti nubausti dominuojančios žmonių grupės.

3. Svetimtaučiai dažnai priklauso ir kitiems luomams, sociali­niams sluoksniams. Taip jau susiklostė, kad lietuviai - žemdirbių tauta, o kitose socialinėse grupėse, lyginant bendrą kitataučių skaičių su kokio nors luomo, profesijos žmonių skaičiumi, yra labai daug kitų tautybių žmonių.

Anot I. Končiaus, „mūsų žmonės amatininkų darbą laiko menkesnės vertės, negarbingu. Tai, sako, meistrelis. Aišku, visai

72

kitas dalykas žemės darbas, ūkininko darbas" 1 8 5. Tačiau, be tų amatininkų valstietis neišsiversdavo. Bet net ir geriausias lietuvis amatininkas, nepaisant to, kad jis daug geriau pragyvendavo iš savo amato, stengdavosi kaip nors įsigyti nors mažytį savos že­mės sklypelį ir taip „priartėti" prie to garbingo žemdirbio darbo.

4. Kiekviena tauta turi savo kalbą. Daugelis tyrinėtojų būtent kalbą laiko vienu svarbiausių etniškumo bruožų. Ji atlieka atsiri­bojimo- izoliacijos funkciją 1 8 6.

Nuolat čia gyvenantys ir turintys kokių nors bendrų reikalų su lietuviais kitataučiai, moka vietinių kalbą. Kiti svetimtaučiai, gyvenantys netoli savo valstybės sienos ar vietovėse, kuriose koncentruojasi didesnės jų bendruomenės, arba ateinantys į Lietuvą kaip priešai, mūsų kalbos nemoka. Tarpusavyje tos pa­čios tautos žmonės šneka gimtąja kalba, todėl jos nesuprantan­tiems kyla priešiškumas, baimė būti apkalbėtam.

Kalbos reikšmę bei svarbą parodo ir etnografinių regionų skirtumai. Žmonės daugiausia bendraudavo su savo kaimo, dar gretimų kaimų ar miestelių žmonėmis. Toliau gyvenantys kal­bėdavo kita tarme, kuri ne visada buvo ir suprantama. Kalbos svarbą pabrėžė ir I. Končius: „Ir lietuviškai kalbantis nėra žmo­gus. Atseit tik žemaitiškai kalbantieji, vietine tarme kalbantieji, tėra tikrieji žmonės. [...] Pakalbėk vietine tarme, žemaitis tuoj atviras pasidaro" 1 8 7. Kazimieras Būga taip pat pastebi, kad lietu­viai mėgsta vienas iš kito kalbos pasijuokti besipravardžiuodami leišio, gudo, guogo, kapso, dartininko, ciekso ir kitais vardais 1 8 8.

185. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. P. 61. 186. Бромлсй 10. H. Этнос и этнография. Москва, 1973. С. 54. 187. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. P. 77. 188. Būga K. Kalbų mokslas bei mūsų senovė // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1958. т. i. P. 403.

Lcilis - 1. iš latvių kalbos paimtas pravardžiuojamasis lietuvio pavadinimas; 2. kas kalba ne žemaičių tarme, aukštaitis (LKŽ VII, p. 296). Guogas - kapsus taip pravardžiuoja dzūkai (LKŽ. IV, p. 738). Dartininkas - kas vietoj dabar sako dar (LKŽ II, p. 304). Cick-sas - kas ciksi, dzūkuoja, rytinis dzūkas (LKŽ II, p. 13).

73

5. Skiriasi ir išvaizda, pagal kurią mes susidarome pirmąjį įspū­dį apie sutiktą žmogų. Tyrinėtojai paprastai išskiria tokius iš­vaizdos požymius: a) antropologinius (fizinė išvaizda), b) funk­cinius (balsas, mimika, gestai, manieros), c) socialinius (drabu­žiai, kosmetika, papuošalai ir t.t.)1 8 9. Apskritai išvaizda yra lyg pirminė informacija apie sutiktą žmogų. Čia ir vėl daug reiškia stereotipai. Pavyzdžiui, lietuviai sau priskiria šviesius plaukus ir odą. Todėl nesunku išskirti kito antropologinio tipo žmones. Antai žydai, romai, totoriai yra tamsesni už mus, turi specifi­nius veido bruožus, kurie iškart juos išduoda, jiems dar net ne­pradėjus kalbėti. Kartais kitataučiai dėl to net neskiriami, todėl pasakoma: „Atėjo pas ūkininką senas vengras - čigonas..." (LTR 397/93) - valstietis jį išskiria tik kaip svetimąjį.

Dėl priklausymo skirtingiems luomams, religijos, papročių, kartais skiriasi ir drabužiai, jų dėvėsena - pastarieji skirtumai buvo pakankamai ryškūs mūsų tiriamuoju laikotarpiu. Šie skir­tumai buvo ypač svarbūs, kai nelabai skyrėsi antropologinis tipas. Etnografai pastebėjo, kad kažką neįprasta, kitoniška visi pirmiausia pastebi drabužiuose 1 9 0.

6. Kitataučių vyraujantis temperamento tipas dažnai yra kitas. Tamsaus gymio žmonėms priskiriamas gyvumas, linksmumas, didesnis agresyvumas, šviesaus gymio žmonėms - romumas, lėtumas.

Kartais kitataučiai pozityviai vertina kitas žmogaus savybes nei įprasta pas mus - teigiamomis jų laikomos būdo savybės mūsuose gali būti suprantamos kaip neigiamos. Liaudyje tem­peramentas dažnai vadinamas kitokiu charakteriu.

189. Водалеи A. А. Восприятия человека человеком. Л., 1965. С. 62-63; Панферов " ° с -приятня и интерпретация внешности людей // Вопросы психологии. 1974. № 2. С. 59.

190. Кожанов А. А. Внешность как фактор этнического сопоставления // Советская этнография. 1977. № 3. С. 15. Токарев С. А. К методике этнографического изучения материальной культуры // Советская этнография. 1970. № 4. С. 3-17.

74

Kiekvieną žmogų, jo elgesį įtakoja visi aukščiau išvardyti da­lykai. Elgesio standartai koreliuoja su visuomenės stratifikacija: kiekviena lyties, konfesinė, etninė, profesinė ar kita visuome­nės grupė turi specifinius elgesio stereotipus. Ištisi visuomenės sluoksniai ir grupės turėjo savo „teisingo" ir „neteisingo" elgesio modelius 1 9 1. Žmonės skirtingai tenkina netgi biologinius porei­kius ir skirtumai „pasireiškia net tame, kaip žmonės rengiasi, kaip jie valgo, kaip mėgsta stovėti ar sėdėti, nors visi žmonės žemėje ir rengiasi, ir valgo, ir sėdi" 1 9 2.

Įdomi ir daug pasakanti yra L Končiaus užrašyta neva vals­tiečių nuomonė apie žydus: „Žydas buvo tarsi pajuoka ne dėl to, kad jis barzdotas, nešioja „poternyčią", savotiškai meldžiasi, sega Mozės ragą į kaktą, nesuprantamai kalba, tevalgo tik iš savo indų, lyg ir plauna rankas prieš valgį, per daug jau savo tą šešta­dienį daboja, ne dėl Mikuilų, kai velniai turi vieną žydą pagauti, ne dėl jų triukšmų „šulėje", ne dėl to, kad jie moteris telaiko už save žemesniais sutvėrimais, kad jų negali matyti ir t.t. [...] Toks žydas yra dėl savo darbo. Negerbiamas amatininko, pirklio dar­bas, negerbiamas ir tą darbą dirbąs žmogus" 1 9 3. Ir nepaisant to, kad čia pagrindinis „juos" ir „mus" skiriančiu bruožu įvardija­mas kitas užsiėmimas, tačiau daugiausia akcentuojami religiniai dalykai. Žmonės viską pastebi, komentuoja ir vertina.

Visus čia išvardintus kitoniškumus sudėjus į vieną vietą ir susidaro stereotipinis kiekvienos tautos vaizdas. „Etninis pa­veikslas panašus ir nepanašus į originalą. Gali būti, kad etni­niuose paveiksluose svarbiausia, kad žmonės juos žinotų ir per juos vertintų patys save," - pažymi J. Česnovas 1 9 4 .

191. Байбурнн А. К. Некоторые вопросы этнографического изучения поведения // Эт­нические стереотипы поведения. Ленинград, 19S5. С. 8-ю.

192. Арутюнов С. А. Этнографическая паука и изучение культурной динамики // Ис­следования по общей этнографии. Москва, 1979. С. 25.

193. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. l'. 65-66. 194,. Чеспов Я. Н. Этнический образ // Этнознаковыс функции культуры. Москва, 1991.

С. 82.

75

Kitataučiai burtininkai

Reiktų atskirai pakalbėti apie burtininkavimą, kuriam įtakos taip pat turėjo savo - svetimo skyrimas, tuo labiau, kad, kaip vė­liau pamatysime iš tautosakos kūrinių, tikėta, jog maginių galių turėjo visi Lietuvoje gyvenę kitataučiai.

Daugelio genčių / tautų autoetnonimai pradžioje semanti­ne prasme reiškė žmogus, žmonės, liaudis'95. C. Levi-Straussas pastebėjo, kad „daugybei žmonių giminės grupuočių žmoni­jos sąvoka tūkstantmečiais, atrodo iš vis neegzistavo. Žmonija joms baigiasi sulig genties, kalbinės grupės, kartais net kaimo riba; negana to, dauguma vadinamųjų primityvių bendruome­nių save apibrėžia žodžiu, reiškiančiu žmonės (arba kartais sub­tiliau - gerieji, dorieji, tikri), tuo būdu leisdamos suprasti, kad kitos gentys, grupės ar kaimai neturi teigiamų (ar net visai žmo­giškų) savybių, ir juos geriausiu atveju sudaro blogieji, piktieji'96. Kai kuriose primityviose kalbose netgi žodžiai kitagentis ir žmo­gėdra yra sinonimai 1 9 7.

Kuo mažiau pažinti svetimieji, tuo atgrasesni bruožai jiems priskiriami. Blogio ir įvairių nelaimių priežasčių buvo įprasta ieškoti svetimoje, priešiškai nusiteikusioje gentyje, bendruome­nėje. Jei blogio kaltininkas yra burtininkas, jis - svetimos gen-

195. Чеснов Я. В. О социальной мотивированности древних этнонимов // Этнонимы. Москва, 1970. С. 47-48; Лыткин В. И. Историческая граматика коми языка. Сыктывкар, 1957. С. 24.

196. Levi - Strauss С. Rasė ir istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1992. p. 14-15. 197. Мелетинский E. M. Герой волшебной сказки: Происхождение образа. Москва.,

1958.С. 182. Pavyzdžiui, ir vokiečių etnoninias „deutsch" kildinamas iš senovės vokiečių žodžio,

reiškiančio „žmonės", „tauta". (Никонов В. А. Этнонимия // Этнонимы. Москва, 1970. С. 15-17). Daug ctnonimų turi reikšmę „savi", „draugai". Lenkų kalbininkas Janas Otrcmbskis daugelį slaviškų ctnonimų kildina iš žodžio „savi" (Otrębski J. Slovviane -rozwiązanie odwiecznej zagadki ich nazw. Poznań, 1946. P. 57). Akivaizdu, kad kaip pora šiems etnonimams buvo etnonimai su reikšme „svetimi", „priešai" (Никонов В. А. Этнонимия // Этнонимы. Москва, 1970. С. 17).

76

ties. Be to, kaltinimas dažnai krenta ne ant konkretaus žmogaus, bet ant visos grupės, kuriai priklauso tas žmogus. Galime paste­bėti, kad lietuviai burtininkėmis laiko čigones, šiaurės Lietuvo­je - latves, rytų, pietryčių Lietuvoje - ruses, lenkes.

Kartais maginės burtininkavimo, ypač kenkiamojo pobū­džio galios priskiriamos ištisoms tautoms. Ypatingų sugebėji­mų kenkti neva turinčios tautos, kurios dėl kokių nors istorinių priežasčių išlaikė ryškų kultūrinį uždarumą" 8 . Europoje tarp jų atsiduria persekiojamų „prakeiktų genčių" atstovai - čigonai 1".

Ypatingas magiškas galias viena tauta priskiria kitai, dažnai savo kaimynei. Pavyzdžiui, danai mano, kad kerėjimu užsiima norve-

' gai, Norvegijoje maginės galios priskiriamos suomiams, pastarieji tuo kaltina lapius, o lapiai mano, kad burtininkai gyvena kažkur rytuose - Kolos pusiasalyje 2 0 0. Mes taip pat žinome, kad lietuviai tiki magija užsiiminėjant latvius, rusus, o pastarieji - lietuvius.

Jurijus Novikovas ir Ramūnas Trimakas, rinkdami Lietuvos rusų sentikių užkalbėjimus, pastebėjo, kad pačiais autoritetin­giausiais gydytojais ir pavojingiausias burtininkais rusai laikė kitų tautybių arba tikėjimų žmones. Sunkiais atvejais, kada vietos užkalbėtojai pasirodydavo bejėgiai, pagalbos buvo ieškoma La­tvijoje, Baltarusijoje, kreipiamasi į lietuvius arba vietos lenkus, į rusus stačiatikius. Šie įvaizdžiai primena gausius metraštinius ir žodinius rusų pasakojimus apie garsius ne rusų tautybės „kerė­tojus ir žavėtojus" bei lietuvių tikėjimus, kuriuose čigonai, ven­grai, „pinčiukai" (Baltarusijos Polesės gyventojai) buvo laikomi geresniais žiniuonimis 2 0 1. Apie tai, kad lietuviai taip pat vykdavo

198. Токарев С. Л. Ранние формы религии. Москва, 1990. С. 90-91. 199. Тайлор Э. Б. Первобытная культура. Москва, 1989. С. 94. 200. Holbek В. Stories about Strangers // Folk Narrative and World View. Frankfurt am Main,

1996. Teil. 1. P. 305. 201. Novikovas)., Trimakas R. Lietuvos rusų sentikių užkalbėjimai // Tautosakos darbai. Vil­

nius, 1997. T. 6-7 (13-14). P. 268.

77

ieškoti efektyvesnės pagalbos ir į tolimesnius kraštus, užsimena Augustas Schleicheris: „Lietuviai leidžiasi į tolimas keliones pas galingus burtininkus Rusijoje. Čia, šiame krašte, yra vienas bur­tininkas, pas kurį ligoniai atvyksta iš už daugelio mylių" 2 0 2 .

Įdomių žinių surinkta, apklausus Lietuvoje gyvenančius sen­tikius. Jie išskiria net atskiras burtininkų kategorijas, priklauso­mai nuo jų burtų galios. Kiekviena tokia grupė turi savo vardą, pvz., žiniuoniai (знахари), kalbėtojai arba šeptūnai (шептуны), kerėtojai (волхвиты) ir t.t.203 Sentikiai užkalbėjimus perduoda ne tik žodžiu, bet ir rankraščių pavidalu, o lietuviai užkalbėji­mus perduoda tik žodine forma. Daugiausia sakmių apie burti­ninkus juodaknygius (чернокнижники) ir užrašyta rytų Lietu­voje, kurioje gyveno didelės sentikių bendruomenės 2 0 4 .

Ypatinga maginė galia priskiriama kitų religijų, konfesijų atstovams. Vykstant aršioms reformacijos kovoms, velnių ben­drininkais reformatai vadino katalikus, o katalikai - reformatus, ragindami tikinčiuosius persekioti juos kaip eretikus, pikčiau­sius dievo ir bažnyčios priešus 2 0 5. Pavyzdžiui, protestantai mano, kad katalikų kunigai gali išvyti velnius, padėti prieš užkerėjimus, išgydyti beprotybę ar net nustatyti vagis 2 0 6 . Ir iš tikrųjų netgi bažnyčia, pavyzdžiui, stačiatikių, sako prakeikimus 2 0 7. Panašių tikėjimų apie kitos konfesijos „galias" galime rasti ir Lietuvoje. M. Valančiaus Palangos Juzė klausia, kodėl apie Biržus ir Pabiržę

202. Schleicher A. Laiškai sekretoriatui apie mokslinės kelionės į Lietuvą rezultatus // Tauto­sakos darbai. Vilnius, 1997. T. VI-VII (XIII-XIV). P. 218.

203. Trimakas R. Lietuvos sentikių rusų liaudies medicina // Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai 1996-1997. Vilnius, 1998. P. 110. Новиков Ю. Мифологические сказание о колдунах в фольклоре старообрядцов Литвы // Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyri­mai. 1996-1997. Vilnius, 1998. C. 114-116.

204. Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. т. 3. P. 237.

205. Raganų teismai Lietuvoje / Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. Vilnius, 1987. P. 14. 2о6.Тайлор Э. Б. Первобытная культура. Москва, 1989. С. 94. 207. Токарев С. А. Ранние формы религии. Москва, 1990. С. 94.

78

tiek daug visokių prietarų. Vietinis žmogus atsako, dėl to: ,,i) j o -gei arti yra Kuršas, sėdynė visokių niektikėjimų, juk ir mūsosios bobelės ten mokos varduoti; 2) dar dėl to, jogei čia daug yra kal­vinų, kurių bambizai (sl. reformatų kunigai) nepeikia tų papro­čių; 3) dėl to, jog ir mūsų, katalikų, kunigai nieko tame dalyke lig šiolei nesakė" 2 0 8. Užrašyta ir tokių atsitikimų, kai pagalbos pra­šoma būtent pas kitatikius: „Man pavogė arklius. Tai darodė nu­nešti žydų škalon žvakę. Rabinas sako: „Už metų sužinosi, kas tie vagys." Taip ir buvo. Skala buvo Aukštadvaryje" (LTR 4551/52).

M. Valančius, remdamasis Varnių bažnyčios dokumentais, tei­gia, kad sunkiai susirgęs „kunigas Jokūbas Šmatovyčia išsiuntė j Prūsus vaikiuką, pavarde Diloba, paklausti žynio, ar besikels iš to patalo" 2 0 9 - taigi netgi kunigai sunkios ligos atveju, kai jau niekas daugiau nepadėdavo, bandė ieškoti pagalbos pas burtininkus.

Burtininkai mielai naudojasi kitų tautų prietarais, todėl, anot Juozo Tumo, „dabar jau sunkoka beišskirti grynai tautinius lie­tuvių prietarus nuo kaimynų gudų, lenkų ir net tokių tolimų, kaip žydai su savo kabalistika ir kitais slaptaisiais mokslais" 2 1 0. Tačiau burtų ir prietarų net ir negalima suskirstyti į tautinius. Apie tai, kad užkalbėjimai dažnai yra tarptautiniai, pastebėjo ne vienas tyrinėtojas. Visų jų esmė ta pati - pakenkti žmogui ir jo aplinkai bei atitaisyti prarastas dvasines ir materialines verty­bes. Ir Lietuvoje sutikta žmonių, kurie tą pačią formulę mokėjo ir lietuvių, ir lenkų kalba: dažnai lietuviai užkalbėjimą pasako tiesiog svetima kalba, nors patys tų žodžių reikšmės nesupranta ir juos iškraipo 2". Tai dažnas reiškinys - svetima kalba atrodo paslaptingesnė, todėl ir burtai veiksmingesni.

208. Valančius M. Palangos Juzė // Raštai. Vilnius, 1972. т. i. P. 263. 209. Valančius M. Žemaičių vyskupystė // Raštai. Vilnius, 1972. т. 2. P. 340. 210. TumasJ. Kalbamieji žmonės // Švietimo darbas. 1921. Nr. 5-6. P. 10. 211. Mansikka V. Litauiscbc Zaubersprucbc. Helsinki, 1929. P. 45; Balys J. Lietuvių liaudies

pasaulėjauta: Tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga, 1966. P. 91.

79

Tikėjimus burtininkavimu viduramžiais skatino ir pati kata­likų bažnyčia, rengdama raganų medžiokles. Pirmieji įrašai apie kaltinimus kerėjimu Lietuvoje žinomi nuo 1545 m., pirmas įrašas apie mirties bausmę už raganavimą žinomas iš 1566 m. Žolinin­kai ir žyniai tampa pavojingi įsiliepsnojus religinėms kovoms, kurių metu reformatai ir katalikai lenktyniavo dėl ištikimybės krikščionybei. Daug bylų buvo iškelta žolininkams, kai šiems ne­pavykdavo ligos išgydyti. Teismo knygose nemaža įrašų sudaro mirštančių ir sergančių nusiskundimai, kad jie mirštą ir sergą ne­žinomo žmogaus užburti ir prašoma „kaltininką" surasti. Raga­navimu ( X V I - X V I I a.) ir burtininkavimu kartais buvo apkaltina­mos kaimo nemėgstamos šeimos ar asmenys 2 1 2. Galima spėti, kad ant laužų galėjo patekti daug kiekvienoje valstybėje gyvenusių kitataučių, - pagal išdėstytą medžiagą, juos priskirtume didesnei rizikos būti apkaltintiems raganavimu, burtininkavimu grupei, nors pačiose bylose tautybė dažniausiai nenurodoma - tik kelio­se bylose ji paminėta, dar kitur ją galima nuspėti 2 1 3.

Užsiiminėjant burtais įtariami kito socialinio sluoksnio žmo­nės. N . Vėlius suskaičiavo, kad maždaug 25% sakmių apie burti­ninkus paminima, kad burtais užsiima ne valstiečiai, o kitokio verslo žmonės, būtent: kareiviai, muzikantai, meistrai, malūni­ninkai 2 1 4; o, kaip žinome, Lietuvoje amatininkais dažnai būdavo ne lietuviai.

Kitataučiai dažnai laikomi turintys blogas akis. Sakyta, kad kenksmingas akis turi įvairūs „svieto perėjūnai": elgetos, čigonai, vengrai, lokininkai ir kiti 2 1 5. Gyvulius labiausiai nu-

212. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuoniolikto amžiaus. Vilnius, 1981. P. 216-217.

213. Raganų teismai Lietuvoje / Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. Vilnius, 1987. 214. Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės: Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos.

Burtininkai. Vilktakiai. Vilnius, 1977. P. 237. 215. Dundulienė P. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius, 1992. P. 17.

80

žiūri juodi žmonės 2 1 6 . Žmonės vengdavo jiems žiūrėti j akis, nes blogos jų akys galį atnešti nelaimes arba mirtį. Žmonės su negeromis akimis ypač galėdavo pakenkti mažiems vaikams, jauniems gyvuliams, augalams, derliui. Bijodamos vaiko nu­žiūrėjimo (ypač vaikų iki vienerių metų), moterys nemėgda­vo rodyti savo vaikų nepažįstamiems žmonėms, ypač žydams, čigonams ar šiaip kitataučiams. Saugodavo ir gyvulius: „Jeigu senas latvys pasižiūrės keno nors tvartuosna ir paglostys kokį nors gyvulį, tas gyvulys pradės nykti" (TŽ I I I , p. 369). Galima pakenkti ir augalams: „Kai žmonės (lietuviai) pasodina daržo­ves, tai rusai būtinai ateina ko skolintis, nors butelio, tada sako, kad sau daržovių derlių išsineša iš tų namų" 2 1 7.

Tačiau ne visada kitataučiai tik kenkdavo, kartais „padėti" galėdavo būtent tik jie. Akivaizdu, kad piktosios magijos bai­mė yra labiau paplitusi nei patys veiksmai: burtininkavimas dažniau įtariamas nei atliekamas. Todėl atsiranda ir įvairios prevencinės priemonės, turinčios padėti apsisaugoti nuo nei­giamo kitataučių poveikio. Pavyzdžiui, patariama vos tik pa­mačius ateinantį čigoną ar čigonę špygą rankoje turėti, tada j ie negalės užkerėti (TŽ I I I , p. 368); neimti jokių dovanų iš žydų, nes kartu jie atiduodą ir visas savo nelaimes ( T Ž I I I , p. 360). Manoma, kad „kenkti gali visi žmonės, o gydyti jau ne visi" 2 1 8 . Todėl ir kenkimu galima įtarti ką tik nori, o pirmiausia į akis krenta tas, kuris yra svetimesnis. Analogiškai ir su „geraisiais" burtais - gydo net pats tikėjimas, kad burtai turi padėti. Be to, jei burtai padėjo žmogui ar jo kaimynui, jis jais labiau tikės, nei tas, kurį patį ar jo gyvulį burtai tik nugydė - toks prisijungs

216. Dalys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai: Lietuvių liaudies tradicijos. Silver

Spring, 1986. Nr. 2292. 217. Balys J. Lietuvių Žemdirbystės papročiai ir tikėjimai: Lietuvių liaudies tradicijos. Silver

Spring, 1986. Nr. 217. 218. Токарев С. Л. Ранние формы религии. Москва, 1990. С. 88.

81

prie netikinčių tokiais „zababonais" skaičiaus. O ir garsas apie

„geruosius" burtininkus sklisdavo toliau, savo „kenkėjų" turėjo

kiekvienas kaimas.

Lietuvių tautosakos lobyne yra užrašyta daug mitologinių

sakmių, kuriose kaip burtininkai minimi svetimtaučiai - dažnai

nurodoma būtent tik magiją naudojančių žmonių tautybė ar jų

pavardės 2 1 9. Viskas, ką kitaip darydavo kitataučiai, būdavo paste­

bėta ir sukeldavo įtarimą - o kodėl jie daro ar ką nors sako ne

taip kaip mes. Kiek dažniau burtininkavimu „užsiima" moterys.

Be to, šiek tiek skiriasi ir moteriškų bei vyriškų burtų sfera. Mo­

terys „veikia" namų ūkyje, jų kompetencijoje yra karvės, vyrai

užsiima arkliais, žeme. Pavyzdžiui, latvės gali nužiūrėti gyvulius

( Š L S A 389), atimti pieną (LTR 5083/123), sugadinti karves (ŠLSA

388). Latviai vyrai apkerėdavo arklius: naktimis juos pradėda­

vo jodinėti laumės, arkliai pradėdavo medžius ar kitus daiktus

graužti 2 2 0. Latvis užčeravoja žmogaus arklius, kad šie eitų pas jį

( Š L S A 425). Turbūt pats populiariausias burtas - pieno atėmimas

ar jo sugrąžinimas.

Kiekviena tauta turi daugmaž nusistovėjusias savo „veiklos"

sritis. Latvės „užsiima" karvėmis, čigonės moka užleisti namus

žiurkėmis, pelėmis ar už „gerus darbus" padėti jų atsikratyti,

vengrai kaip ir tikrovėje dažniausiai minimi kaip gydytojai įvai­

riomis žolelėmis. Beje, pastarieji vieninteliai iš visų kitataučių

dažniausiai vadinami ne burtininkais, o daktarais.

Ypač dažnai kenkimu krikščionims kaltinami žydai. Čia at­

sispindi iš viduramžių ateinančios religinio, luominio, etninio

uždarumo liekanos, reakcija į buitinius, paprotinius, psichologi-

219. Kerbei ytė B. Pieną atimančios ir ant šluotos skraidančios raganos: fantastika ir tikrovė // Tautosakos darbai. Vilnius, 1997. T. VI-VIl(XIII-XIV). P. 61.

220. Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje // Gimtasai kraštas. 1939. Nr. 2-3. P. 634.

82

nius kitoniškumus. Plačiai visame pasaulyje paplitę pasakojimai

apie krikščionių žudymus ritualinėms žydų apeigoms. Ir Lietu­

voje tai pati populiariausia pasakojimų apie žydus grupė.

Vieni kitataučiai galėdavo panaikinti kitų svetimtaučių ar

savo tautiečių burtus. Pvz., latvių piktąsias galias gali panai­

kinti kiti svetimtaučiai: vokietė ( Š L S A 377), žydė ( Š L S A 390), netgi kitas latvis 2 2 1 .

Reiktų atskirti burtus nuo prietarų. Burtai yra aktyvūs, o

prietarai pasyvūs (LE I I I , p. 373). Atitinkamai skiriasi čia ir ki­

tataučių vaidmuo. Manyta, kitataučius užsiiminėjant burtais,

ypač kenkiamojo pobūdžio. Prietarai susiję su kitataučių ven­

gimu, pavyzdžiui, jiems nerodomi maži vaikai, jauni gyvuliai,

duodama čigonei, ko ji prašo, nes kitaip namus užpuls žiurkės

ir pan.

Apie Lietuvoje burtininkavusius kitataučius padaryti api­bendrinimai yra labai sąlygiški. Vienoje vietovėje priskiriamos kokiai nors tautai būdingos maginės galios, pavyzdžiui, Latvi­jos pasienyje latvių gebėjimas atimti pieną, rytų Lietuvoje, kur latviai negyveno, atiduodamos rusėms, gudėms ar dar kitam svetimajam. Atskiruose pasakojamosios tautosakos varian­tuose vieni kitataučiai gali pakeisti kitus. Jų vardai naudojami kaip sinonimai kitai žodžių grupei, apibūdinančiai magija už­siiminėjantį asmenį - burtininkas, ragana, žinuonė, žavėtoja, kerėtoja, nuodninkė, šnabždūnas, monininkė ir pan. ar pa­prasčiausiai žmogus 2 2 2 . Burtininko tautybė priklauso nuo to, kokius kitataučius savo aplinkoje buvo sutikęs valstietis.

1. Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje // Gimtasai kraštas. 1939- Nr. 1 -3 . P. 636. 2. Kcrbclytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius, 2002. т. 3.

P. 147-132-

83

S V E T I M T A U Č I A I L I E T U V I Ų P A P R O Č I U O S E

Kitataučių vardo paminėjimas agrarinėse apeigose

Kitataučius gyvenime susitikęs valstietis „prisimindavo" juos ir kitų ypatingų apeigų, švenčių metu. Jų vardas užfiksuotas ke­liuose agrariniuose papročiuose bei tikėjimuose, prašant aukš­tesnių jėgų pagalbos ir gerovės sau.

Prieš eidamas sėti valstietis prašydavo: „Dieve, užderink vi­siems, - žydams, ubagams ir man pačiam, čigonams ir visiems žmonėms!" (Seredžius). Žiežmarių apylinkių valstiečiai, berda-mi po saujelę grūdų į visas keturias pasaulio šalis, kalbėjo: „Čia žydams, čia - čigonams, čia - žvirbliams, čia - man"" 3. Apeiginė formulė turėjo padėti gauti didesnį derlių - tai ir savanaudiš­kumas, ir linkėjimas, kad duonos užtektų visiems: „Dieve, už­augink žmonėms, gyvuliams, paukščiams, vabzdžiams, pavar­gėliams, priešams ir visiems, kas gyvas"" 4 . Tai galėjo būti aukos antgamtiškoms jėgoms. Elgetos, čigonai buvo siejami su protė­vių pasauliu, per juos kaip mediatorius bandoma sau palankiai paveikti protėvių vėles. Paukščiams, gyvuliams aukojama tikint, kad jie nelies augančių javų.

Griaudžiant ir žaibuojant kalbėtos maldelės, turėjusios atlik­ti apsauginę funkciją: „Perkūne dievaiti, nemuški žemaitį, bet muški gudą kaip šunį rudą" (LTR 758/61). Kitur gudas pakeičia­mas vokiečiu: „Perkūnas dievaiti, nemušk žemaitį, mušk vokie­tuką kaip velniuką" (LTR 758/60). Nijolė Laurinkienė pastebi, kad šios maldelės yra vėlyvos kilmės ir primena desakralizuotus

223. Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai: Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, 1986. Nr. 368,369. Vyšniauskaitė Л. Pagoniškos pasaulėžiūros atspindžiai kaimo kultūroje // Ikikrikščioniškos Lietuvos kultūra: istoriniai ir teoriniai aspektai. Vilnius, 1992. P. 115-116.

22л. Balys J., min. veik. Nr. 378.

86

tekstus 2 2 5. Nelaimė, blogybės čia perkeliamos kitiems, jas sten­giamasi atitolinti. J . Balys mano, kad šios maldelės yra kenkia­mojo pobūdžio (LE I I I , p. 373).

Panaši ir ganymo dainų prasmė, kur piemenys prašo giedros, lietų siųsdami tolyn svetimon šalin: „Saulute motinėle, ant mūsų / Debesėliai juodbruvėliai ant prūsų" (urt 1 no) ; „ant lenkų" ( L D K D 954); »gudų šalin" (LT! 1113) arba išvardijama daug svetimųjų (panašiai kaip sėjos maldelėse):

Debesėli, pro šalį, pro šalį, Nunešk gudo veršelį, veršelį, E tatariui paršelį, paršelį, E kunigo gaidelį, gaidelį E ubago maišelį, maišelį. Dalykitės per pusį, per pusį: Viena puse Saulelei, Saulelei, Kita puse debesiui, debesiui. (вмм 1 6 1 )

Arba net pasakoma: „[...] gudų rugiai nuvytę, nuvytę" ( вмм 163) -lietus siunčiamas ten, kur jis „labiau" reikalingas.

Kitataučiai, jų kraštas čia yra priešinami su savu pasauliu. Šiomis maginėmis formulėmis siekiama naudos sau: jei kitiems skirtos javų dalys gerai užderės, grūdų bus ir valstiečio aruode, jei žaibai nueis tolyn, neįtrenks į savus pastatus.

Persirengimo kitataučiais paprotys

Dažniausiai svetimtaučius sutinkame persirengimo papročiuose -tiek per kalendorines, tiek per agrarines ar šeimos šventes. Persi­rengti kitataučiais per įvairias šventes mėgstama visoje Europoje. Dažniausiai persirengiama žydais bei čigonais ar gretimos valsty­bės, ypač jei dar skirdavosi ir šių valstybių religijos, gyventojais.

225. Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istoriniuose šalti­niuose. Vilnius, 1996. P. 80.

87

Per įvairias šventes Lietuvoje vykdavo persirengėlių vai­dinimai. Jų metu būdavo naudojamos įvairios kaukės, tačiau bene labiausiai paplitęs persirengimas kitataučiais, bent jau vėlesniais laikais - X I X - X X a. Tokios kaukės" 6 veikia per Ka­lėdų - Trijų Karalių laikotarpį, Užgavėnes, Velykas, vestuves, linamynį. Įvairiose Lietuvos vietose persirengėliai" 7 eidavo skirtingų švenčių metu. Kalėdų - Naujųjų metų - Trijų karalių persirengėliai labiau paplitę Aukštaitijoje, per Velykas dažniau persirengiama Žemaitijoje, Užgavėnių, vestuvių persirengėliai sutinkami visur. Linamynių metu kaukėtų personažų vaidini­mai rengti Žemaitijoje. Net pats paprotys eiti kaukėmis vadi­namas čigonavimu Aukštaitijoje arba ėjimu žydais Žemaitijoje. Pavyzdžiui, Juozas Šliavas apie Žeimelio apylinkėse vaikščio­jančius persirengėlius rašo: „Naujųjų metų vakarą ateidavo či­gonai: dažniausiai Senieji Metai, Naujieji Metai ir Giltinė"" 8 . Nors tokios kaukės kaip čigonas čia net nėra, paprotys vadina­mas čigonavimu" 9 . Vidurio, šiaurės rytų Lietuvoje Užgavėnių persirengėlių būrys vadinamas čigonais 2 3 0 .

Pats persirengimas atitinkamomis kaukėmis taip pat yra populiaresnis tam tikrame krašte: čigonais - Aukštaitijoje, žy­dais - Žemaitijoje. Retesniu kitataučiu - vengru per Užgavėnes persirengiama Žemaitijoje. Kartais tokius pačius veiksmus atlie­kantis personažas pavadinamas gydytoju (gydytojas per Užga­vėnes vaikšto ir šiaurės Lietuvoje) 2 3 ' .

226. Terminas kaukė šiame darbe vartojamas dviem reikšmėmis. Siauresne prasme - kaip veidą dengianti persirengėlio aprangos dalis. Platesne prasme - tai persirengęs žmogus.

227. Kalbėdami apie persirengėlius, galvoje turėsime tik persirengimą kitataučiais. 228. Sliavas J. Žiemgalių pėdsakais. Vilnius, 1996. P. 123. 229. Latvijos Aukšžcmėje, besiribojančioje su Lietuvos šiaurrytine dalimi, bendru čigonų

vardu taip pat vadinami visi karnavalinių eitynių persirengėliai. lš čia kilęs ir posakis eiti čigonais (Butkus Л. Latviai. Kaunas, 1995. P. 133).

230. Vaicekauskas Л. Lietuvių žiemos šventės. Kaunas, 2005. Žr. žemėlapius Nr. 12, 13. P. 101-102 . '

231. Vaicekauskas A., min. veik. P. 136-137.

88

Yra užfiksuotos ir tikrųjų žydų reakcijos į persirengimą žydais. Žydai per Užgavėnes kaimuose stengdavosi nesirodyti, nes persi­rengėliai jų šaipydavosi. Žemaitė yra rašiusi: „O ne Dieve susitikti jiems tikrą žydą, tai jau tas nelaimingas! Bučiuos jį, myluos, po sniegą ar purvyną volios, o dar pradės bartis, tai botagai kris ir kris nuo kiekvieno Užgavėnių žydo. Tikras žydas susitikęs nejučiomis užgavėninius išsiperka nuo jų keliais auksinais, kad tik jo nedras­kytų" 2 3 2. Tose parapijose, kur per Velyknaktį buvo persirengiama žydais, tikrieji žydai kartais paslapčia nešdavo kyšius kunigams, kad šie uždraustų Velyknakčių vaidinimus. Kartais kunigai ir išpil­dydavo šiuos prašymus 2 3 3. Tai rodo, kad žydams buvo nemalonūs šie persirengėlių karnavalai, nes juos jie pajuokdavo, žemindavo ar net sutapatindavo tiek, kad tekdavo nukentėti ir fiziškai.

K I T A T A U Č I Ų K A U K Ė S . JOS būdavo panašios įvairių švenčių metu. Nors „šių persirengėlių išvaizda, butaforija visur pana­ši: baisios kaukės, išpaišyti veidai, išversti kailiniai, įmantrios kepurės, lazdos rankose" 2 3 4, kiekvienas turėjo kažką, kas jo ne­leisdavo sumaišyti su kitais: tai galėjo būti kokia nors aprangos detalė, įrankis, pamėgdžiojamos kalbos, tarsenos ypatumai, bet dažniausiai jų veiksmai - amatas, kuriuo kitataučiai užsiimdavo tikrovėje, pamėgdžiojamas ir vaidinimo metu.

Žydo personažas praktiškai nežinomas Rytų Lietuvoje, bet dar X X a. I pusės tradicijoje Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje ši kaukė pasižymėjo semantiškai iškalbingiausia išvaizda ir apeigi­nio pobūdžio veiksmais. Žydas ant veido paprastai užsidėdavo kaukę - kiti svetimtaučiai jos dažniausiai, bent jau vėliau, degra­duojant papročiui, neturėdavo. Kaukė būna išskobta iš medžio,

232. Žemaitė. Užgavėnės // Raštai. Vilnius, 1957. т. 5. P. 598. 233. Kėdainių krašto muziejaus darbuotojos Reginos Lukminicnės, rinkusios prisiminimus

apie Vclyknakčio papročius Kėdainių rajone, iš pateikėjų užrašytos žinios. 234. Čepienė I. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius, 1977. P. 73.

89

barzda ir ūsai (kartais ir „peisai" - tipiška „žydiška" detalė) -kailio arba lino, padaroma didelė, kumpa nosis, išryškinti dan­tys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai. Jie vilki sudriskusius drabužius, įšvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis. Rankoje žydai laiko iš šiaudų nupin­tą botagą. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja - kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis 3 3 5. Visuomet tarp žydų būna ir viena žydė - jos kaukė be barzdos ir ūsų.

X X a. I I I - IV dešimtmetyje žydo kaukė patyrė papročių transformacijos procesą sąlygojusių socialinių-kultūrinių fakto­rių poveikį - ji pradeda mėgdžioti žydą prekiją. Toks persona­žas rengiasi pirktiniais drabužiais, ant galvos būtinai užsideda kepurę. Tačiau tradicinę išvaizdą ši kaukė išlaikė kur kas ilgiau nei savo veiksmų apeiginį funkcionalumą 2 3 6. Dar X I X a. L. A. Ju­cevičius aprašė visus linksminantį persirengėlį žydą 2 3 7. Ir nors žydo veiksmai mėgdžiojo tikrojo žydo prekeivio elgesį, juose galima pastebėti ir agrariniams kalendorinių švenčių ritualams būdingų semantinių elementų. Tai ir pelenų barstymas, bergž-dinikių ieškojimas 2 3 8.

Žydai iš kitų kaukių išsiskirdavo ir kalbumu - jie sakydavo oracijas, linkėjimus, vadovaudavo visiems vaidinimams. Visos kitos kaukės dažniausiai būdavo jų palydovai, savo veiksmus de­rinantys prie pirmųjų.

Čigonai anksčiau vilkėdavo suplyšusiais drabužiais. Tačiau kuo arčiau mūsų dienų, tuo čigonautojai panašesni į tikrus čigonus: dėvimi margų raštų drabužiai, platūs sijonai, ant pečių gobiamos gėlėtos skaros. Vyrai rengiasi palaidais marškiniais, į ranką pasii-

235. Kudirka J. Užgavėnės. Vilnius, 1992.1'.n. 236. Vaicekauskas A. Lietuva} žiemos šventės. Kaunas, 2005. P. 133. 237. Jucevičius L. A. Raštai. Vilnius, 1959. P.448. 238. Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės. Kaunas, 2005. P. 134-135.

90

ma bizūną. Moterys nešdavosi skaron susuptas lėles - vaikus. Ne­retai vaizduodavo „senus čigonus", tam įsitaisydami kupras, šlu­buodami 4 9 . Šie persirengėliai dažniausiai būdavo be kaukių, tik veidus išsitepa suodžiais. Jų veikla taip pat labai panaši į tikrųjų čigonų „darbelius". Čigonės siūlydavosi paburti, iš rankos spėda­vo ateitį ar prašydavo savo vaikams maisto. Kol vienos burdavo, kitos stengdavosi ką nors pavogti ir paslėpti po sijonais. Čigonai vogdavo, derėdavosi su gaspadoriumi ir mainydavo arklius.

Sodybas kartu su kitais persirengėliais lankė ir „gydytojai". Jie iki X X a. trečiojo dešimtmečio dažniausiai būdavo ne vietiniai, o vengrai, kaip ir tie, tikrieji, anksčiau po kaimus nešiodavę vaistus žmonėms ir gyvuliams 2 4 0 . Vienur jų apranga panaši į žydų: „Vieni jų šiaudines kupras prisitaisę po išverstais kailiniais ar skarmalais, kiti pagalvius po drabužiais ant pilvo prisijuosę. O kokius šlei­vus, kreivus jie nuduoda" 2 4 1. Kitur vengrų apranga buvo panaši į tų tikrųjų drabužius ir pabrėždavo svetimšališką kilmę - juodi švarkai, mėlynos arba juodos kelnės, batai, aukštos skrybėlės, dar ir tamsiau pagrimuoti veidai. Vienoje rankoje jie nešdavosi Kar­patų kalniečio lazdą, o maišelyje ant peties užkabintoje dėžutė­je - buteliukus su įvairių spalvų skysčiais - „rašalais" 2 4 2. Turėdavo ir universalaus vaisto nuo visų „ligų" - muilo, vaistų nuo persi­valgymo, mergaitėms „lipčiukų", kuriais galima patikusį jaunikį prisivilioti 2 4 3. Vengrai paprastai kalbėdavo lenkų-vokiečių kalbų kratiniu 2 4 4. Jų kalbos turėjo pralinksminti namiškius - jų žodinė­se formulėse vyrauja motyvai priešingi realioms situacijoms.

239. Vaicekauskas A. Kalėdų - Trijų Karalių laikotarpio čigonautojų vaikštynės šiaurės Lietu­voje // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m. Vilnius, 1990. P. 191.

240. Kudirka J. Užgavėnės. Vilnius, 1992. P. 35. 241. liuračas II, Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993. P. 179. 242. Trinka VI. Užgavėnių ir Pelenų dienos papročiai (Padubysio vlsč.) // Gimtasai kraštas.

1935. Nr. 1(5). P. 212. 243. Čerbulėnas KI. Užgavėnių apeigų personažai // Į laisvę. 1942. Vasario 17. 244. Budrys-lludreckas P. Užgavėnės Lietuvoje // Naujoji Romuva. 1937. Nr. 7. P. 162.

91

U Ž G A V Ė N I Ų P E R S I R E N G Ė L I A I . Pačios populiariausios šios šventės persirengėlių kaukės - žydai, čigonai, kiek retesni ven­grai, vokiečiai.

Būryje žydų visada būdavo keletas ar net keliolika. Iš jų iš­renkamas vadovas. Jis paprastai kalbėdavo su žydišku akcen­tu. Sugužėję į trobos vidų, žydai prisistatydavo: „Mes vargšai, iš Nugnybto žemės, iš anapus šišės, už dviejų nedėlių. Mano vards - kaip daržinės ards, o pavardė - kaip daržinė" 2 4 5. Prisista­tę žydai dūksta, šokindami merginas, jas suodžiais ištepa, pirš­tais čiumpa ir kiša j burną blynus 2 4 6 . Tačiau žydams labiausiai rūpi prekyba. Jie ieško pirkti ašutų, arklio uodegų, kiaulių šerių, odelių skūrelių, o šilališkiai - dar ir „šiškino, miškino, kalakuto tešmens" (urt iv 703). Labiausiai rūpėdavo „bergždenikės", to­dėl jas labai smulkmeniškai apžiūrinėdavo. „Žydai bergždinikes lygsta, perka, maišiukus šukių su pelenais po nosia kam paki­šę, būk tai pinigus skambina, o pelenus dulkina, nutvėrę jauną mergaitę, tampo, nori vestis, o kartais ištempę laukan, po sniegą pavolioja" 2 4 7. Bet galų gale nesutaria su šeimininke dėl kainos. Kupčius išpeikia, kad bergždinikes esančios ruginiais miltais girdytos, nešvarios, liepia palaikyti iki kitų metų, geriau prižiū­rėti. Žydė mėgdavo meilikauti vyrams, juos „įsimylėti" taip, kad drovesniems tekdavo nuo jos bėgti 2 4 8 , melžia ožį, visur laistyda­ma „pieną" - dulkindama pelenus.

Čigonės mesdavo kortas, spėdavo ateitį iš delno, auklėdavo vaikus arba prašydavo jiems maisto 2 4 9 . Kol vienos čigonės na­miškius juokina, buria, kitos apžiūri krosnį, gal suras ten karštų kepsnių. Jos stengiasi ką nors pavogti ir paslėpti po savo sijo-

245. Budrys-Budrcckas P. Užgavėnės Lietuvoje // Naujoji Romuva. 1937. Nr. 7. P. 160. 246. Vaižgantas. Lietuvių papročiai per šventes: Gavėnas, Pclcnija // Viltis. 1908. Vasario 27. 247. Žemaitė. Užgavėnės // Raštai. Vilnius, 1957. т. 5. P. 598-599. 248. Budrys-Budrcckas I'. Užgavėnės Lietuvoje // Naujoji Romuva. 1937. Nr. 7. P. 160-161. 249. Vaicekauskas Л. Kalėdų - Trijų Karalių laikotarpio čigonautojų vaikštynės šiaurės Lietu­

voje // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m. Vilnius, 1990. P. 193.

92

nais 2 5 0 . Čigonai vyrai užsiima prekyba, jei kartu eidavo persi­rengęs arklys, siūlydavo jį pirkti, kartais užsiimdavo ir ne visai čigoniškais veiksmais: kišenėje pasislėpę nešdavosi vandens bu­telį ir prie ko nors prisiartinę apliedavo 2 5 1, užkabinėdavo mergi­nas - pastarieji veiksmai suartina čigoną su žydo personažu.

Riebiai ir sočiai pavalgius ne vienam prireikdavo vengro - gy­dytojo pagalbos. Vengrų persirengėlių būryje būdavo mažiau negu žydų ar čigonų. Jie eidavo poromis, kartais trise. Pavyz­džiui, Užventyje tokioje „vaistytojų" grupėje būdavo „profeso­rius vengūras", „padėjėjas pelšeris" ir „aptiekorius". Jie kaip ir žydai prisistatydavo su savo oracijomis: „Mes esam vengūrai iš Vengrijos žemės Austrijos, turim lekarstvų iš Rymo dėl kožno kiemo. Kas tų liekarstvų neužžyvos, tai gaidžio balsu giedos, o kas penkių litų pagailės, tai saulės mėnesio neregės. Mes turim liekarstvų visokių nuo visų ligų" 2 5 2. Kartais persirengėlis vengras parodo ir savo požiūrį į tikruosius vengrus-gydytojus: „Aš pats iš Ryma, o mano lėkarstos iš viduria klyną" (LTR 1575/73). Suku­riami ir ligų pavadinimai, labai panašūs tikrų ligų: „Tamstos yra ligu - sumasica, galo pilvo palendrica... Turi antru ligu - olda-dra, visų ligų motina" (LTR 1575/73).

Suradę ligonių vengrai imdavo juos gydyti, duodavo patari­mus ir girdavo savo „vaistus": „Marijona turėjo didelę roną. Sti­klus daužiau, ronon barsčiau. Metų nesulaukė, ronas užsitraukė. Judita buvo subadyta, Agota sukapota, ir visas taip išgydžiau: rei­kėjo akmens smegenų, o vėjo taukų, ir išgijo.<...> A r tamstos im­sit iš manęs liekarstvos? Liekarstvos tokios: reiks nuo marių putų, iš po kuilio srutų, virkščių propernykščių. Kai tas liekarstvas imsi, tai mane mylėsi ir niekados sveikatos neturėsi" (LTt iv 705).

250. Halys J. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Vilnius, 1992. I'. 37.

251. Ten pat. 252. Dovydaitis J. Užgavėnių vaidinimai Užventyje // Kraštotyra. Vilnius, 1970. P. 243.

93

Vėliau, X X a. II ketvirtyje, vengrai pamažu imami pamiršti ir juos pakeičia „vietiniai gydytojai" 2", jau ir panašūs į tikrus gydy­tojus su baltais chalatais.

Kažkada, matyt, tarp persirengėlių būta ir vokiečių. L. A. Ju­cevičius pastebi, kad jo laikais sukurta „vokiečio" kaukė pamėg­džiojo labai tikrovišką vokiečio elgesį: „Vokietis už kiekvieną mažiausią piršto pajudinimą reikalavo užmokėti, gėrė alų ir kaip girtas daužė butelius, o išsiblaivęs dejavo ir graudžiai verkė. Argi tai nėra tikras vokiečio spekulianto paveikslas?" 2 5 4. Apie persi­rengimą vokiečiais yra užsiminęs tik L. A. Jucevičius, bet galima spėti, kad toks personažas vietovėse, kurias aprašė autorius, ga­lėjo būti: žmonės mėgsta vaizduoti tai, ką mato šalia savęs.

V E L Y K Ų Ž Y D A I . Apie persirengimą kareiviais ir žydais per Velykas pirmieji plačiau rašo kunigai, besipiktinantys tokiu papročiu: žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, Motiejus Valančius, Jurgis Ambraziejus Pabrėža 2 5 5. Iš pastarojo pamokslo matyti, kad tie „Žalnieriai" ir „žydai" krečia išdaigas bažnyčioje, šaudo, paskui per naktį vaikšto po kaimus, yra vai­šinami ir girdomi 2 5 6 . Taigi matome, jog Velykų persirengėliai užsiimdavo kiek kitokia veikla nei Užgavėnių kaukėti persona­žai. Šis paprotys labiau paplitęs Žemaitijoje, tačiau tokie „vai­dinimai" vykdavo ir kai kuriose Aukštaitijos bažnyčiose - tai priklausė nuo vietos kunigų požiūrio ir iniciatyvos. Dar ne taip seniai, tarpukario metais, o kai kur net ir šiais laikais 2 5 7 Velykos

253. Kudirka J. Užgavėnės. Vilnius, 1992. P. 37. 254. Jucevičius L. A. Rastai. Vilnius, 1959. P. 449. 255. Valančius M. Žemaičių vyskupystė // Raštai. Vilnius, 1972. т. 2. P. 372. Skrodenis S. Žemaičių

buitis J. Pabrėžos pamoksluose // Jurgis Pabrėža (1771-1849). Vilnius, 1972. P. 73. 256. Skrodenis, ten pat. 257. Tradicijos tęstinumą Pievėnuose (Mažeikių raj.) iki šių dienų užfiksavo Kgidija

Ramanauskaitė: Рамапаускайтс Э. Проявлении региональною идентитста n современной культуре: феномен жемайтов // Rcgionala kultūras vesture un literatūra / Regional Culture History and Literature. Proceedings of the International Scientific Conference, II. Rezcknc, 2004. P. 144-156.

94

buvo viena įdomiausių švenčių dėl jos naktinių persirengėlių vaidinimų bažnyčiose - žmonės net eidavo į ne savo parapijos bažnyčią, jei savojoje bažnyčioje persirengėlių nebūdavo. Kai kuriose vietovėse geriau prisimenami Velyknakčio nei Užgavė­nių persirengėliai 2 5 8.

Velykų žydų apranga panaši į kitų švenčių persirengėlių aprė-dus. „Žydai rengdavosi bile kaip, juokingai, o kareiviai - gražiai" ( V D U E R F 2 Bi, 31), pasisiūdavo kareivišką aprangą, užsidėdavo kareiviškas kepures, pasidarydavo kardus. Veiksmas vykdavo bažnyčioje Velykų naktį. Žydai stengdavosi pavogti kryžių, ka­reiviai turėdavo j į apginti. Žydų ginklai: medinės žnyplės, bota­gai, vinys turėjo simbolizuoti Kristaus kankinimo įrankius. Ka­reiviai su kardais neprileidžia įkyrių žydų, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų": vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik žydai neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, žydai imasi visokių apgaulių: siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kiša amoniaką po nosimi 2 5 9 . Ta­čiau žydai kovodavo ne tik su kareiviais, jų buvo pilna bažnyčia: jie kabinėjasi prie besimeldžiančiųjų, erzinasi, stengiasi ką nors -iškrėsti. M. Katkus aprašo žydų užsiėmimus Velykų naktį: „vie­nas žydas su ilgiausiu rimbu vaikščiojo po šventorių ir paukši-jo kaip iš puštalieto; antras vaikinas, užsidėjęs lervą su didele nosimi, nešiojosi tabokierką su taboka ir, ką pamatęs bažnyčio­je snaudžiant, pakiša po nosimi; tas nusičiaudo ir miegai jam nulaksto" ( K B G , p. 257-258). Pagaliau padaužos įlipo sakyklon

258. Autorė užrašė Vosyliškio (Raseinių raj.) žmonių atsiminimus apie Vclyknakčio vaidin­imus. Pasižiūrėti Vosyliškio bažnyčioje organizuojamų persirengėlių vaidinimų atvykda­vo žmonės iš Grinkiškio, netgi liaisiogalos apylinkių, ypač jei Vosyliškyje turėdavo giminaičių. Tačiau pateikėjai pasakoja, kad Vosyliškyje Užgavėnių persirengėlių arba nebūdavo, arba eidavo keletas persirengusių žydų, bet kažko ypatinga jie nevaidindavo (vou пк Г2 m, 32,88).

259. Musteikis V. Velykų nakties persirengėliai Pievėnuose // Liaudies kultūra. 199L Nr. 2. l'. 17.

95

ir ėmė sakyti graudų pamokslą. Čia įsikišo zakristijonas, nutil-dydamas pamokslininkus 2 6 0 . Kada kareiviai keisdavosi budėji­mui, žydai taukšėdavo savo botagais, rinkdavo utėles iš barzdų, pakišdavo botagą kokiai senai moteriai, kai ši kur eina (Paberžė, Kėdainių raj.) 2 6 1.

Velykų rytą, einant procesijai aplink bažnyčią, priešinga kryptimi traukia žydai. Vieni nešasi kopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti - reples, vinis ir rykštes. Po pažastimi pasikiša kokią nudvėsusią vištą ar negyvą varną. Procesija eina iškil­mingai, o žydai triukšmaudami, žydiškai bardamiesi, botagais pliauškindami 2 6 2 . Kėdainių raj. Užupėje ryte, kada kunigas sako pamokslą, „žydai užmauna ant botkočio sausainių ir kiša kunigui. Per prisikėlimą, „rabinas" (žydų viršininkas) vaidina, kad Kristus mirė, tai jis krenta, kočiojasi. Kiti jį neša, su šiau­du pučia, kad atsigautų" 2 6 3. Ypač vaizdingas A . Milerio X I X a. vidurio procesijos aprašymas: „Velykų procesiją rengdavo su didžiausiu triukšmu ir trenksmu. Apie procesijos išėjimą pa­skelbdavo du trimitai nuo bokšto. Abipus eisenos stodavo po keletą parėdytų raitelių, o procesiją užbaigdavo vadinamasis Romos Žydas, aprengtas romėnų kareiviu. Žmonės, nešdami dvylika altorėlių, dievobaimingai giedodavo rožyną. Kalnuose būdavo laikoma iki penkerių mišių, o po kiekvienų pamaldų „žydas" keldavo aliarmą, smogdamas didžiulį būgną" 2 6 4 . Ryte, po mišių, persirengėliai išlydi kleboną iš bažnyčios. Kareiviai sukryžiuodavo kardus, visi sugiedodavo jam „Ilgiausių metų". Klebonas jiems išnešdavo kiaušinių 2 6 5 . Taigi dažniausiai visas

260. Kontrimas V. VclykiĮ papročiai // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992. l'. 389. 261. Užupės Velykos // Šiaurės Atėnai. 2004 balandžio 10. I'. 10. 262. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993. I'. 215. 263. Užupės Velykos // Šiaurės Atėnai. 2004 balandžio 10. I'. 10. 264. Miller A. Nieco z niedalekiej przeszłości. Śpiew kościelny. 1896. Nr. 10. I'crcituota iš:

Landsbergis V. Vargonininkų gadynė // Pergalė. 1976. Nr. 9. P. 159. 265. Užupės Velykos // Šiaurės Atėnai. 2004 balandžio 10. P. 10.

96

karnavalas vykdavo su kunigo palaiminimu. „Viskas buvo da­roma didesnei Dievo garbei, o juoba bendruomenės pasigėrė­jimui ir pramogai" 2 6 6 .

Žydų siautimas, jų išdaigos primena kitų švenčių, ypač Už­

gavėnių, žydų „veiklą". Tik Užgavėnių žydams labiau rūpėdavo

prekyba. Skiriasi ir veiksmo vieta - vaidinimas vyksta bažnyčio­

je ir šventoriuje.

K A L Ė D Ų - T R I J Ų K A R A L I Ų L A I K O T A R P I O Č I G O N A I . Šių

švenčių metu persirengėliai dažniausiai vaikščiodavo Aukštaiti­

joje. Jie pasirodydavo antrą Kalėdų dieną, rečiau vakarais iki pat

Trijų Karal ių z 6 7 . A. Vaicekauskas pastebi, kad palyginti su Užgavėnių žydais,

čigonautojų kaukės buvo daug skurdesnės - veidas dažniausiai ištepamas suodžiais 2 6 8 . Vaidinimai taip pat būdavo trumpesni, tačiau būta ir siužetinių.

Antano Daniliausko aprašytame čigonavimo paprotyje Juo­dupės apylinkėse rašoma, kad čigonavimo tikslas buvo pasi­linksminti; vaišės su kuriomis priimdavo persirengėlius, būda­vo gana kuklios, ir namo čigonautojai nieko neparsinešdavo. Kaukės būdavo tokios pat kaip ir Užgavėnių, persirengėlių veiksmai taip pat analogiški: čigonės burdavo, žydai kromi-ninkai prekiaudavo, gydytojas (bet ne vengro vardu - L. A.) gydydavo 2 6 ' . Būdinga, kad visoje Rytų Lietuvoje iki pat Pirmo­jo pasaulinio karo, o kai kur ir vėliau, net pas gimines važiuo-

266. Landsbergis V. Vargonininkų gadynė // Pergalė. 1976. Nr. 9. P. 159. 267. Daniliauskas A. Čigonavimas Juodupės apylinkėse // Liaudies kūryba..Vilnius, 1969.

T. 1. P.253. 2Й8. Vaicekauskas A. Kalėdų - Trijų Karalių laikotarpio ėigonautojų vaikštynės šiaurės Lietu­

voje // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m. Vilnius, 1990. P. 190. 269. Daniliauskas A. Čigonavimas Juodupės apylinkėse // Liaudies kūryba. Vilnius, 1969.

T. 1. P. 253-255.

97

jantieji paviešėti persirengdavo čigonais, seniais. Tik gerokai

pasiautę, pavaidinę, atspėti, kas esą, nusiprausdavo ir sėsdavo

prie vaišių stalo 2 7 0 . Čigonavimo paprotys ėmė nykti ketvirtajame X X a. dešim­

tmetyje. Kaip viena iš priežasčių nurodoma tai, kad atsirasda­vo nepatenkintų išdaigomis, kurias krėsdavo „čigonai". Pokario metais šis paprotys susiliejo su Trijų karalių vaikštynėmis 2 7 1.

V E S T U V I Ų P E R S I R E N G Ė L I A I . Užgavėnių karnavalą pri­menantys personažai pasirodydavo ir vestuvių metu, vėlgi rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniau čigonai, šiaurės Lietuvoje ir Žemaitijoje - žydai. Į vestuves persirengėliais dažniausiai eida­vo nekviestieji apylinkės vyrai. Kartais susitaisydavo ir kviesti­nių svečių grupelė 2 7 2. Daugelis vestuvinių persirengėlių išvaizda ir improvizacija panašūs j Užgavėnių karnavalines grupes: juk ir vestuvės dažniausiai būdavo ruošiamos žiemą ir neretai sutapda­vo su žiemos palydėjimo šventėmis. L Čepienė pastebi, kad per­sirengę vaidintojai ypač išpopuliarėjo valstiečių vestuvėse X X a. pirmoje pusėje 2 7 3. Nekviestų svečių tikslas buvo pasižmonėti: savo komišku elgesiu, dialogais, pokštais palinksminti vestuvininkus ir pasivaišinti. Šiai veikėjų kategorijai priskirtini ir aukštaičių kviesliai bei dzūkų čigonautojai su „žmonomis" ir „vaikais" (vyrai persirengę moterimis, moterys - vyrais su „kūdikiais" ant rankų), vykę iš jaunikio pusės pas jaunąją, iš jaunosios - pas jaunąjį 2 7 4.

270. Vyšniauskaitė A. Kai kurie duomenys apie Rytų Lietuvos valstiečių papročius // Kraštotyra. Vilnius, 1969. P. 207. Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius, 1993. P. 234.

271. Daniliauskas A. Čigonavimas Juodupės apylinkėse // Liaudies kūryba. Vilnius, 1969. T. 1. P. 255-256.

272. Vyšniauskaitė A. Žemaičių vestuvės // Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas: Lietuvos socialis­tinio kaimo kultūra ir buitis // Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1985. T. 13. P. 152.

273. Čepienė I. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius, 1977. P. 73. 274. Vyšniauskaitė A. Vedybos // A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Lietuvių šeima ir

papročiai. Vilnius, 1995. P. 304.

98

Persirengėliai pasirodydavo tam tikrais tradiciniais vestuvių momentais: i) Stovint pas svočią. 2 ) Jaunikiui atvykstant žmonos. 3) Išvežant kraitį 2 7 5. A. Vyšniauskaitė mano, kad ir kviesliai, ir či-gonautojai yra tolimos senovės atgarsis, taip buvo prisistatoma gyventojais to tolimo krašto, į kurį išleidžiama „tėvų dukrelė" 2 7 6.

X X a. persirengėliai galėdavo pasirodyti bet kuriuo vestuvių metu. Tačiau buvo ir keletas fiksuotų momentų. Tai kelio užtvė-rimas po jungtuvių grįžtantiems vestuvininkams, jauniesiems skirto stalo užsėdimas, nuotakos pasitikimas troboje keltuvių rytą ir kt. 2 7 7

Rytų Aukštaitijoje be čigonų kartais apsilankydavo ir kara-belninkai žydai su savo gyvuliais, vengrai gydytojai 2 7 8 . Žmonės pasakoja, kad per vestuves sulaukdavo ne tik persirengėlių, bet ir tikrų čigonų. Tada dažnai viskas baigdavosi daug liūdniau. Jei persirengėliai pavogtus daiktus vėliau grąžindavo, tai tikrie­ji čigonai ką jau pavogdavo, tas būdavo jų, nors dažniausias ir geriausias čigonų grobis - maistas ( V D U E R F 2 B I , 62). Tikrieji čigonai mokėjo sumaniai pasinaudoti gera proga.

L I N A M Y N I O P E R S I R E N G Ė L I A I . Žemaitijoje linamynių, kaip ir žiemos švenčių metu buvo mėgstami kaukėtų personažų vai­dinimai, improvizuojant ir veikėjų dialogus, ir veiksmo eigą. Persirengiama pirkliais - žydais, čigonais, gyvulių kaukėmis. Būdavo padaromos ir šiaudinės baidyklės: končius (valančius), kuršis ir kt. 2 7 9. Kai kur paplitęs šios baidyklės pavadinimas kur­šis, autorės nuomone, kažin ar turi kokį nors ryšį su tautos etno-

275. Vyšniauskaitė A., min. veik. P. 320-340 . 276. Vyšniauskaitė A., min. veik. P. 340. 277. Vyšniauskaitė A., Pašaliečiai lietuvių vestuvėse // Liaudies kultūra. 1994. Nr. 6. P. 20. 27a. Vyšniauskaitė Л. Vedybos // A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Lietuvių šeima ir

papročiai. Vilnius, 1995. P. 371. 279. Vyšniauskaitė A. Linamynio talkų papročiai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje // Lietu­

vos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 19S0. T. 4(73). P. 61.

99

nimu 2 8 0 . Be to, kuršio, kaip etninės grupės atstovo, paveikslas šioje monografijoje nėra aptariamas, todėl jo kilmės ir prasmės problemos plačiau čia nenagrinėsime.

Kitataučių vaizdavimo papročiuose ypatumai

Kitataučių vardas aprašytose agrarinėse apeigose bei persirengė­lių papročiuose susijęs su apsaugine, sėkmę skatinančia magija. Valstietis berdamas sėklą j žemę pirmiausia tikėjosi gero der­liaus, sakydamas maldeles - siųsdamas žaibus kitam, manė, kad žaibai aplenks jo namus. Žmonės su kaukėmis taip pat pirmiau­sia turėjo galią teikti gerovę arba nubausti. Apsilankę persiren­gėliai pirmiausia linkėdavo namams sėkmės, jų atliekami veiks­mai (laistymasis, pelenų barstymas, bergždinikių pašiepimas ir pan.) turėjo skatinti derlingumą, vaisingumą. Tai, kas duodama persirengėliams, laikoma auka protėviams, anam pasauliui. Tai buvo žodžio ir veiksmo magija.

Antropomorfinių kaukių bruožai byloja, kad jos vaizdavo ano pasaulio atstovus. Kaukės daromos baisios: kreivomis no­simis, žvairomis akimis, dėvimi įšvirkšti drabužiai, uždedamos kupros, raišuojama. Keičiamasi lytimis - vyrai rengiasi mo-

280. Kuršio kilmės klausimą yra aptarę nemažai tyrinėtojų: K. Būga, J. Balys, A. Vyšniauskaitė, V. Toporovas, A. Greimas, R. Merkienė.

Plačiai šį paprotį tyrinėjusi etnologe A. Vyšniauskaitė neabejoja, kad tarp Kurko ir kuršio yra tarpusavio ryšys. Kuršis tapatintinas su senovės prūsų dievu Kurku (Churche), žemdirbystei neįsisavintos miško žemės viešpačiu, kuris keršydamas už brovimąsi į jo valdas, plėšiniuose sėjamus linus „sukurkiąs" - sutraukiąs (Vyšniauskaitė A. Lietuvos linininkystė XVIII a.-XX a. pirmoje pusėje: Inventorius ir papročiai: habilituoto dak­taro disertacijos tezės. Vilnius, 1993. P. 18). Ištyrusi kuršio nešimo per linamynio talkas papročio paplitimą, ji nustatė, kad šis paprotys iš esmės sutampa su kuršių VIII - XIII a. gyvenama teritorija. „Galimas dalykas, kad plintant kuršių kultūrinei įtakai, atsirado priešiškumas jų atžvilgiu. Dėl to priešiškumo Kurkul galėjo būti perkeltas kuršio ctnoni-mas" (Vyšniauskaitė A. Linamynio talkų papročiai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje // Lietuvos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 1980. T. 4(73). P. 64). Toks paaiškinimas nea­trodo labai įtikinamas. Įdomu, kaip Lietuvos valstietis galėjo justi kuršių kultūrinę įtaką ir tuo labiau jai priešintis. Juk naudingi dalykai perimami iš vienos tautos į kitą natūraliai.

100

terimis, moterys - vyrais. Išvirkštumas, raišumas, asimetrija, apskritai bet kokia inversija - būdingas svetimo, nežmogiško pasaulio bruožas 2 8 1 . Kaukės užsidėjimas - akivaizdus tam ti­kros kūno dalies ypatingos svarbos akcentavimas, tai troški­mas tapti kitu, ištrūkti iš savo ribų 2 8 2 . Skirtingus persirengėlių būrio antropomorfinius personažus suartina ir vienodi jų ap­rangos elementai, ir panašūs apeiginiai veiksmai. Tik vėliau, X X a. I I I - I V dešimtmetyje, personažų išvaizda priderinama prie jų vardų.

Esminis požymis, vienijantis „kitatautiškas" kaukes, yra tas, kad jos visos, lietuvio valstiečio atžvilgiu, vaizduoja svetimų etnosocialinių bendrijų atstovus. Netgi šių persirengėlių amatai mitologiškai taip pat susiję su ano, chtoniškojo, pasaulio sfera 2 8 3.

Svarbiausia čia yra savo - svetimo supriešinimas tiek plates­niąją prasme - šis-anas pasaulis, tiek siauresniąja prasme - savo-svetimo papročių, tikėjimo, tikslų, troškimų supriešinimas. Juk persirengėliai veikia labai svarbių švenčių metu, kritiniais gam­tos, bendruomenės ar žmogaus gyvenimo momentais. Kalėdų -Naujųjų metų - Trijų karalių šventės - saulės, šviesos grįžimo, laiko atsinaujinimo, gimimo šventės; vienas Užgavėnių šventės tikslų - pavasario šaukimas, gamtos budinimas, žemės jėgų ža­dinimas. Vestuvės - perėjimas iš vieno socialinio statuso į kitą, naujos šeimos sukūrimas, pasiruošimas pratęsti žmonių giminę. Persirengėlių kostiumo ir kaukių panašumai, dalyvavimas ir ka­lendorinėse, ir šeimos, ir agrarinėse šventėse padeda atsekti tų personažų ryšį su agrarine - vegetatyvine magija, su senaisiais kultais. X X a. papročiuose šis ryšys jau sunkiai pastebimas.

281. Неклюдов С. А. О кривом обороте (к исследованию мифологической семантики фольклорного мотива) // Проблемы славянской этнографии. Ленинград, 1979. С. 1 3 3 - 4 1 .

282. Bedouin J. L. Kaukė ir jos metamorfozės // Krantai. 1989. Nr. 5. P. 11. 283. Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos Šventės. Kaunas, 2005. P. 138.

1 0 1

Kiek kitaip turbūt reiktų vertinti Velykų persirengėlius - žy­dus, kai jie Velykų naktį apsiginklavę Kristaus kankinimo įran­kiais stengdavosi pavogti kryžių. Tai „suliaudinta" religinė vidu­ramžių misterija, atkeliavusi iš Vakarų Europos, neva tikrai bu­vusių įvykių atkartojimas. Tačiau į šį paprotį turėtume pažvelgti ir plačiau: šventės metu keliamas triukšmas, juokas - chaosas, ir šalia vykstančios rimtos bažnytinės apeigos, skelbiančios atgimi­mą, simbolizuoja ir gamtos tiek dvasinį, tiek fizinį prisikėlimą. Anot M . Eliadės, harmonija per atgimimą atsiranda tik po cha­oso 2 8 4 . Triukšmas būdingas visoms šioms šventėms - anksčiau tai gal buvo ir priemonė piktiems demonams nuvaryti, vėliau jis tapo tik būdas susikaupusiai energijai išlieti 2 8 5.

Tačiau kodėl persirengiama būtent šiais, o ne kitais svetim­taučiais, juk jų Lietuvoje nuo seno gyveno daugiau? Čia yra ke­letas priežasčių - jie išsiskiria savo išvaizda (tiek antropologi­niu tipu, tiek savo apranga), išpažįsta kitą religiją (žydai), yra keisti savo gyvenimo būdu (čigonai), užsiima kita nei lietuviai žemdirbiai veikla (prekyba, gydymu, būrimu). Be to, persirengti šiais kitataučiais buvo populiaru visoje Europoje ir dabar turbūt būtų sunku pasakyti, kuriam krašte persirengėliai pirmiausia buvo „pakrikštyti" žydų ar čigonų vardu.

Tokių vaidinimų vienas iš tikslų buvo pasilinksminti - jie juk vyksta svarbiausių švenčių metu, kai susirenka daug žmo­nių. X X a. papročiuose jau sunku įžvelgti senąsias prasmes -pasilinksminimo funkcija tampa svarbiausia. Vaidinime daly­vaudavo visas kaimas - kas su kaukėmis, kas be jų, bet taip pat aktyviai įtraukti į vaidinimą. „Svetimtaučių papročiai, profesi­jos, gyvenimo būdas, išvaizda, kiek kitokie charakterio bruožai

284. Элиаде M. Космос и история. Москва, 1987. С. 43. 285. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Vilnius,

1992. P. 48-50.

1 0 2

buvo gerai žinomi visiems, todėl buvo nesunku paimti kokias kelias ar net vieną juokingą ypatybę ir skaniai iš savęs pasi­juokti" 2 8 6 , pavyzdžiui, kad ir pasišaipyti iš netekėjusių merginų per Užgavėnes, pasitelkiant į pagalbą žydus. Michailas Bach-tinas atkreipė dėmesį į liaudies juoko svarbią ypatybę: jis yra ambivalentiškas, t. y. nukreiptas į kokius nors išorinius objek­tus, bet kartu ir į save 2 8 7 .

Persirengėliai kartais, galima sakyti, tapdavo profesionaliais aktoriais - kai kada „žydelio" vaidmenį žmogus vaidindavo nuo jaunystės iki senatvės 2 8 8 - tai būdavo lyg liaudies teatras su iš­tobulintais vaidmenimis. Tai kaimo vaidybinio-vaizduojamojo meno viršūnė, kai visi žinodavo tokio spektaklio siužetą, kie­kviena šventė būdavo lyg ir tokia pati, bet kartu ir kitokia, nes per šias'šventes pasyvių stebėtojų nebūdavo ir kiekvienas šven­tės dalyvis atskleisdavo dalelę savęs.

Šventės įtakojo viena kitą, kai kurie scenarijaus elementai migruodavo. Užgavėnių papročiams formuotis įtakos turėjo vestuvių papročių elementai (ir vestuvių šiuo laikotarpiu tarp Trijų Karalių ir Užgavėnių būdavo labai daug): atvažiavę pirš­liai ieško pirkti arklio ar telyčių, o per Užgavėnes siūlo pirkti ar mainyti arklį, ieško bergždinikių; panašūs vestuvių kvieslių ir Užgavėnių personažų prisistatymai, beveik tokie patys derybų ir dialogų siužetai.

Persirengėlių kaukėse ir veiksmuose iškeliami tik i ar 2 - 3 kie­kvienam kitataučiui būdingi bruožai, lygiai kaip ir tautosakoje. Be to, reikia pastebėti, kad ir vienur, ir kitur ryškinamos tos pa-

286. Skrodenis S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose // Lietuvos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 1966. T. 2(21). P. 294.

287. Бахтин M. Творчество Франсуа Рабле и народная культура средневековья н Ренессанса. Москва, 1965. С. 15-16

288. Puzinas J. Užgavėnių ir gavėnios papročiai // Rinktiniai raštai. Chicago, 1983. т. 2. P. 478.

ЮЗ

čios ypatybės. Todėl galime manyti, kad tai ir buvo pagrindiniai skirtumai (profesija, apranga, antropologiniai požymiai, būdo savybės) tarp mūsų ir jų - greičiausiai pastebimi, dažniausiai pašiepiami. Nedideli nukrypimai nuo mums įprastos normos folklore dažniausiai nepastebimi arba nurodomi tik labai retai. Folklore viskam uždedami rėmai. Jis nemoka individualizuoti, todėl piešia tipus, o ne charakterius.

n; Pypkė - žydo galva. , •• ~ Medžio drožinys. Meistras J. Lizdenis. .. Žibikų k., Viekš-nių vis., Mažeikių

, . apskr. Balio Buračo jį nuotrauka, 1930 m.

VDKM Neg. 2706.

. f

i

*V - A

Užgavėnių ž\do Lv kaukė. XX.1.' ( \ ; > III-IV dešimtine- - ,V

• v

čiai. Balio Bu- -' Д račo nuotrauka. •• ~

VDKM Neg. 2549-

v 1

Užgavėnių kaukės. Žemaitija. XX a. III-IV dešimtme­čiai. Balio Buračo nuotrauka. VDKM Neg. 2544.

Užgavėnių kaukės: velnias, žydas ir giltinė. Spaudžiu k., Šaukėnų vis., Šiaulių apsk. Balio Buračo nuotrau­ka, 1926 m. VDKM Neg. 3966.

Užgavėnių persirengėliai kaimo gatvėje. Jurgoniškių k., Šaukėnų vis., Šiaulių apskr. 1924 m. Balio Buračo nuotrauka. VDKM Neg. 3969.

Užgavėnių persirengėliai su More. Kretingsodė, Kretingos apskr. XX a. III-IV dešimtmečiai. Balio Bura­čo nuotrauka. VDKM Neg. 3980.

„Žydų" persirengėlių grupė (žydas su vaiku, žydas su arkliu, žydas su botagu). Pužų dv., Nemakščių vis., Raseinių apskr. Fotografavo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus etnografinės ekspedicijos dalyvis V. Miškinis, 1939. ČDM LA Neg. 10393.

wskl i"

\ M ' l

p / ? - *

Žydas su arkliu. Pužų dv., Nemakš­čių vis., Raseinių apskr. Fotografavo Vytauto Didžiojo kultūros mu­ziejaus etnografinės ekspedicijos dalyvis V. Miškinis, 1939. ČDM LA Neg. 10392.

Žydas su vaiku. Pužų dv., Nemakščių vis., Raseinių apskr. Fotografavo Vytauto Didžiojo kultūros mu­ziejaus etnografinės ekspedicijos dalyvis V. Miškinis, 1939. ČDM LA Neg. 10391.

Užgavėnių persirengėliai. XX a. III-IV dešimtmečiai. ČDM LA Neg. 6308.

Užgavėnių žydo kaukė. Dirbo dievdirbys J. Petrikas. Kunigiš­kių k., Šiaulėnų vis., Šiaulių apskr. XX a. III-IV dešimtmečiai. Balio Buračo nuotrauka. Neg. 7480.

Kaukė naudojama per Užgavėnes ir vestuves. Kaukę užsidėjęs Jo­nutis. Žansaičių k., Šiaulėnų vis., Šiaulių apskr. Balio Buračo nuo­trauka, 1929 m.(?) VDKM Neg. 6160 .

Kaukę užsidėjęs „žydas". Vaidina dievdirbys J. Petrikas. Kunigiškių k., Šiaulėnų vis., Šiaulių apskr. I XX a. III-IV dešimtmečiai. Ba- 1 lio Buračo nuotrauka. VDKM Neg. 7481. !

r-

Žydas Šmuila Šmuilovičius iš Užvenčio. ČDM LA Neg. 19683.

K I T A T A U Č I Ų T E M A T A U T O S A K O J E

Svetimtaučių veikėjų populiarumo priežastys

Ne visi kitataučiai lietuvių folklore yra vienodai populiarūs: vie­nų paveikslai yra spalvingesni, kitų vaizdavimas labai vienpusiš­kas. Kiekvienos tautybės populiarumą tautosakoje įtakoja keletas priežasčių. Pirmiausia tai svetimumas - kuo daugiau kitonišku­mų (juos jau aptarėme ankstesniame skyriuje) turi etninė grupė, tuo ji yra pastebimesnė. Tada apie ją kuriami įvairūs nebūti daly­kai, jų' religinėms apeigoms priskiriamas bedieviškumas, papro­čiams - kvailumas, betiksliškumas, geriausiu atveju, keistumas.

Antrasis, dar vienas svarbus po svetimumo, populiarumo folklore kriterijus - tarptautiškumas - etninės grupės papliti­mas Europoje ir visame pasaulyje. Kuo grupė plačiau paplitusi, kuo daugiau tautų ją pažįsta, tuo daugiau yra užrašoma apie ją tarptautinių tautosakos siužetų, tuo labiau jos vaizdavimas yra stereotipizuotas. Tai pasakytina apie žydus, čigonus, iš dalies apie vokiečius. Kalbant apie pastaruosius, galima pasakyti, kad dominuoja paniekinantis požiūris į vokiečius, tai „kvailiausias" tautosakos kitatautis' 8 9; kokį nors žydo suktumą ir apsukrumą tautosakoje, kartais galima vertinti ir teigiamai.

Trečia, populiarumui įtakos turi ir lokaliniai veiksniai: etni­nės grupės populiarumas šalyje ar tam tikroje teritorijoje ir ben­dravimo pobūdis. Norėdami pamatyti, pastarųjų dviejų veiksnių svarbą, visus kitataučius, paminėtus lietuvių tautosakoje, galime suskirstyti į dvi grupes pagal jų santykius su lietuviais ir susi­dūrimo pobūdį: kaimynus ir priešus (užpuolikus) (ir. schemą). Šis skirstymas svarbus ir dėl to, kad kiekviena čia išskirta grupė folklore vaizduojama panašiai, j i turi vaizdavimo tradiciją tam tikruose žanruose (kartais pasakojimo ar dainos siužetas yra tas pats, pakeistas tik kitataučio vardas).

289. Anglickicnė I.. Vokietis lietuvių tautosakoje // Liaudies kultūra. 2000. Nr. 2. P. 25-27.

106

KITATAUČIAI

KAIMYNAI PRIEŠAI

Pagal pasiskirstymą Lietuvoje

Pagal bendravimo pobūdj Atėjęs į Lietuvą Neužpuolęs Lietuvos

Kaimyninių Į valstybių atstovai

(tautinės mažumos)

Etninės grupės

Sėslus kaimynas

Keliau­tojas

Kaimy­ninių

valstybių atstovai

Tolimes­nių kraštų

kariai

Lietuvos karių dalyvavimas

kitų valstybių karuose

Iš schemos matyti, kad kaimynus suskirstėme pagal du požy­mius: pasiskirstymą Lietuvoje ir bendravimo pobūdį.

Pagal kitataučių pasiskirstymą Lietuvoje padarytas padaliji­mas yra formalus ir svarbus tyrinėtojui (valstietis skirdavo kita­taučius pagal aukščiau išvardintus svetimumo požymius). Taigi išskyrėme: i) kaimyninių valstybių atstovus (slavų tautos, latviai, vokiečiai) ir 2 ) kitas etnines grupes (žydai, čigonai, totoriai).

Tautosakinių kūrinių apie kaimynines tautas paplitimas pri­klauso nuo to, kaip toli nuo mūsų krašto ar tam tikro regiono gyvena ta tauta. Dauguma kurios nors tautos atstovų gyvena ne­toli savo valstybės sienos. Todėl šiaurės Lietuvoje dažniau mini­mi latviai, Mažojoje Lietuvoje, šalies pietvakariuose - vokiečiai, rytų ir pietryčių Lietuvoje - rusai, lenkai, baltarusiai ar ne visada aiškiai suprantamos tautybės gudai. Įtakos turi ir didesnių ki­tataučių bendruomenių koncentravimosi vieta - rytų Lietuvoje gyvena daug sentikių rusų, pietryčių Lietuvoje yra keletas dides­nių totorių bendruomenių ir pan.

Galima nesunkiai pastebėti, kad tautosakoje apie kaimynines tautas užsimenama mažiau negu apie visoje Lietuvoje paplitusias etnines grupes - žydus ir čigonus. Nors skirtingais laikais kitatau­čių skaičius Lietuvoje įvairavo dėl politinių, geografinių priežas­čių, pagal skaitlingumą į priekį išsiverždavo tai vieni, tai kiti (o čigonai Lietuvoje niekada nebuvo labai skaitlingi), ryškiausią pėd­saką folklore paliko tautos, įsikūrusios visoje Lietuvoje, be to, dar ir turinčios daugiausia skirtumų palyginus su kitomis tautomis.

Pagal bendravimo pobūdį kitataučiai padalinti j ' i ) sėslius gyventojus ir 2 ) keliautojus. Sėsliais gyventojais laikomi tie sve­timtaučiai, kurie gyveno šalia lietuvių - gretimoje sodyboje ar tame pačiame miestelyje (tai gali būti bet kuris kaimyninės vals­tybės ar etninės grupės atstovas). Bendravimas su jais buitinis, t. y. kaip ir su kiekvienu kitu kaimynu, nuolatinis. O ką geriau

108

žmogus gali stebėti, jei ne kaimynystėje gyvenantj žmogų, kitaip švenčiantį savo šventes, valgantį savo patiekalus, kalbantį kita kalba ir turintį tiek daug keistenybių? Tie visi jo pastebėjimai, nusidyvijimai ir ateina į tautosaką.

Keliautojais pavadinti kitataučiai, su kuriais lietuviai ben­draudavo ne nuolatos - tai prekybininkai, amatininkai, aišku, kiekvienoje vietovėje skirtingi, tik su žydais susidurdavo visos Lietuvos gyventojai. Prie keliautojų taip pat priskiriame vaikš­čiojančius gydytojus vengrus ir keliaujančius čigonus.

Savo schemoje išskyrėme ir kitatautį - priešą. Priešai gali būti suskirstyti į du pogrupius: atėję į Lietuvą ir nebuvę čia. Pirmieji, atėjūnai, skaidomi į: i) kaimyninių valstybių atstovus (vokiečiai, slavai); 2 ) tolimesnių kraštų karius (prancūzai, švedai). Folklore užfiksuotas ir lietuvių karių dalyvavimas kitų valstybių karuose, vykusiuose ne Lietuvos žemėje, kur priešais tapdavo turkai, ja­ponai, austrai ir kitos tautos.

Priešus išskiriame į du pogrupius, todėl, kad su atėjusiais ar žygiavusiais per mūsų šalį susiduria visi Lietuvos gyventojai, nuo jų nukenčia kraštas ir visos nuoskaudos, patirti vargai atsi­liepia tautosakoje. Kitų valstybių karuose dalyvauja labai maža dalis Lietuvos gyventojų: rekrutai ir šauktiniai, kraštas nuo jų tiesiogiai nenukenčia, todėl tautosakoje su šiais kitataučiais, do­minuojanti tema - kareivio vargai ir mūšio scenos.

Iš šio suskirstymo matyti, kad su vienos tautybės kitataučiu lietuvių susidūrimas buvo įvairialypis. Tai įrodo, kad ir kitatau­čio paveikslą folklore įtakojo įvairios priežastys. Pavyzdžiui, tai­kaus, šalia gyvenančio kaimyno vokiečio paveikslui neigiamą įtaką darė jų bendratautiečių, kaip priešų, atėjimas į šalį. Tau­tosakos apie latvius užrašyta nedaug dėl to, kad tai buvo sėslūs, taikūs kaimynai, gyvenę labai nedidelėje Lietuvos teritorijoje ir tik nedaugeliui lietuvių teko juos sutikti.

109

Taigi kitataučių populiarumui (vaizdavimo dažnumui) ir pa­veikslo folklore įvairiapusiškumui didžiausią įtaką darė grupės svetimumas, jos paplitimas Lietuvoje ir bendrai visoje Europoje, tarptautiniai etnostereotipai ir lietuvių bei kitataučių susidūrimo pobūdis. Pagal užrašytos tautosakos variantų ir kūrinių skaičių tas populiarumas atrodytų taip (kuo aukštesnėje pozicijoje - tuo dažniau užfiksuotas folklore):

i. Žydai. 2 . Čigonai. 3. Vokiečiai.

4. Slavų tautos (rusai, baltarusiai, lenkai). 5. Švedai ir prancūzai.

6. Latviai / vengrai / totoriai. 7. Kiti svetimtaučiai.

Populiariausi tautosakos žanrai

Aptarę kitataučių populiarumo priežastis, galime išskirti ir po­puliariausius žanrus, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitatau­čiai. Kiekvienas žanras naudoja savas menines priemones, siekia kitų efektų. Skirtingas ir juose vaizduojamų personažų santykis su tikrove. Vienur estetinio pasitenkinimo siekiama pasitelkiant vienas paveikslų kūrimo - sutirštinimo, šaržavimo ir kt. prie­mones, kitose rūšyse ir žanruose kitas. Dėl šių meninių prie­monių bet kurio svetimtaučio vaizdavimas viename žanre labai supanašėja. Todėl pažiūrėsime, kaip kitataučiai vaizduojami skirtinguose tautosakos žanruose, pažvelgsime į tipines situaci­jas, kuriose atsiduria svetimtaučiai.

Buitinė pasaka - žanras, atspindintis žemiškus rūpesčius, smagumus ir apmaudus, priartinantis prie kasdieninės tikrovės

110

aplinkybių. Kilusi iš pokštavimo, linksmo požiūrio j tikrovę, ji neturi jokių prietarų dėl to, kas tinka ar netinka vaizduoti. Ji la­bai giminiška anekdotui - glaustam pasakojimui apie vieną sma­gų nesusipratimą, apsijuokimą, pagardinamą sąmoju 2 9 0 . Šiuose dvejuose žanruose kitataučiai labiausiai šaržuojami kaip kitų socialinių sluoksnių ar luomų, svetimų etninių grupių, religijų ar konfesijų atstovai.

Jurijus Judinas, sudarinėjęs buitinių pasakų herojų tipolo­giją, pastebi, kad šio žanro pasakos centre atsiduria: i) apgaulė (pasakos apie gudruolį arba apgaviką) arba 2 ) kvailystė, išei­nanti už sveiko proto ribų (pasakos apie kvailį). Gudrumas ir kvailumas papildo vienas kitą ir sudaro struktūrinę funkcijų porą pasakose apie apgaviką. Siužetuose apie kvailį kvailumas eina vienas 2 9 1 . Pirmosios grupės pasakose yra du veikėjai - ap­gavikas ir jo apgautasis. Kadangi buitinėje pasakoje labai ryš­kiai pabrėžiama socialinė - luominė pozicija, apgaviku tampa tas, kuris gyvenime yra labiau nuskriaustas, stovi ant žemes­nio socialinio laiptelio; supriešinamas turtingasis ir vargšas ar paprastas žmogus. Tokiu būdu ir kitataučiai, dažnai priklau­santys aukštesniam luomui, tampa apgaviko auka. Supriešini­mui įtakos turi ir savo - svetimo skyrimas, todėl, pavyzdžiui, pasakose apie čigoną šis nugali poną, žydą, ūkininką, bet ne visada sugeba įveikti paprastą žmogų, nors čia į čigoną galime pažiūrėti ir kaip į triksteriškų bruožų turintį herojų, kuris gali patirti ir fiasko 2 9 2 .

Teigiamo herojaus moralė toli gražu ne visada sutampa su krikščioniškos moralės kodeksu. Herojus tas, kuris laimi, ne-

290. Sauka D. Lietuvių tautosaka. Vilnius, 1982. P. 196. 291. Юлим 10. H. Типология repoeu бытовой сказки // Русский фольклор. Вопросы

теории фольклора. Ленинград., '979- Т. 19. С. 52. 292. Plačiau apie tai skyrelyje apie čigoną.

111

svarbu kokiomis priemonėmis, ypač jei nugali už save stipresnį priešą. Jo jėga - protas ir gudrumas 2 9 3 ir jei tokiomis savybėmis pasižymi kitatautis, jam taip pat leidžiama nugalėti.

Buitinės pasakos ar anekdoto su kitataučiais veikėjais tema gali būti nesusipratimas, nesusikalbėjimas, gyvenimo būdo, pa­pročių, religijos, profesijos skirtumai, kai kiekvienos tautybės žmogus lieka prie sau įprasto elgesio būdo, nors aplinkybės rei­kalauja kitokio poelgio. Iš kitataučio galima pasijuokti kaip ir iš bet kurio kito žmogaus visais aspektais: jo išvaizdos, kalbos; komiškos gali atrodyti jo mintys, kuriose pasirodo proto trūku­mas; juokiamasi iš žmogaus charakterio, moralinės jo gyveni­mo srities, troškimų, norų ir tikslų. Be to, juoko priežastys gali būti ir istorinės, socialinės, nacionalinės ir asmeninės 2 9 4 . Ko­miškumas turi skirtingą specifiką net etniškai artimose tauto­se. Yra išskiriamas net skirtingų daugiataučių valstybių ar rasių humoras 2 9 5 . Taigi veikėjų pasirinkimas čia - ne antagonizmo vaisius, o svetimo, keisto, neįprasto matymas per savo pasau­lėžiūros prizmę.

Pasakos apie kvailius būna dviejų tipų: vienose kvailiais tam­pa atskiri žmonės, kitose kvailyste išsiskiria ištisos etninės gru­pės, kokio nors miesto ar vietovės gyventojai. Dažnai tokiomis tampa kaimyninės tautos. Pasakos apie kvailas tautas - tarptau­tinis reiškinys. Tokių pasakų siužetai dažniausiai tarptautiniai, tik kiekviena tauta turi savo kitataučius. Šis pasijuokimas yra geranoriškas, negadinantis draugiškų santykių. V. Propas mano, kad jis kyla iš noro paerzinti savo artimą 2 9 6.

293. Пропп В. Я. Фольклор и дсйствитслность. Избранные статьи. Москва, 1976. С. т о .

294. Пропп В. Я. Проблемы комизма и смеха. Насмешливый смех. Другие виды смеха. Москва, 1976. С. 18.

295. Spalding H. D. Preface // Encyclopedia of Black Folklore and Humor. New York, 1972. p. xi-xvi.

296. Пропп В. Я. Русская сказка. Ленинград, 1984. С. 276-279.

1 1 2

Buitinių pasakų dažniausi veikėjai kitataučiai - čigonai, savo užsiėmimais tiesiog idealiai tinkantys šiam žanrui. Anekdotų populiariausius veikėjus kitataučius sunku išskirti - tokių seriji­nių, kaip, pavyzdžiui, šių laikų anekdotai apie čiukčius, lietuvių tautosakoje iki II pasaulinio karo nėra užfiksuota. Taip. galėjo būti dėl to, kad anekdotų žanras anksčiau neturėjo tokio popu­liarumo kaip šiandien 2 9 7.

Kitas populiarus pasakojamosios tautosakos žanras - mito­loginės sakmės. Čia kitataučiai dažniausiai minimi sakmėse apie burtininkus. Tai visai nenuostabu, nes tikėta, jog beveik visi su­tinkami svetimtaučiai turi maginių galių. Žiniuonių - kenkėjų elgesys, burtų parengimas ir jų veikimas, atsitiktinis burtų iš­aiškinimas, apsisaugojimas nuo jų, vienų burtų supriešinimas kitiems - įprastinės šių sakmių temos. Kaip burtininkai nemini­mi tik švedai ir prancūzai, bet ir susitikimo su jais pobūdis kiek kitoks - tai buvo priešai, kariai, ilgiau neapsistoję. Mitologinėms sakmėms labai artimi ir pasakojimai, kuriuose pasakojama apie žydų kenkimą krikščionims arba net jų žudymą.

Etiologinėse sakmėse aiškinama kitataučių ir jų ypatumų: išvaizdos, charakteringų būdo bruožų kilmė, dažnai rodomas kitataučių giminingumas su velniu 2 9 8 .

Tarp sakmių, kuriose vaizduojami kitataučiai, pasitaiko tiek memoratų, tiek fabulatų, tiek kronikatų. Didžioji aptariamų sa­kmių dalis turi tarptautinius siužetus, tik jie čia pritaikomi prie vietos sąlygų, t. y. jų veikėjai pakeičiami mums pažįstamais ki­tataučiais, nurodoma konkreti vietovė, žmogus, kuriam pačiam teko susidurti su keistais žmonėmis ir jų įtakotais reiškiniais.

297. Anglickienė L. Kitataučių įvaizdis anekdotuose // Darbai ir dienos. 2002. T. 31. P. 191-196. 298. Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas // Raštai. Vilnius, 2002. т. 3.

I'. 292-295. Kcrbclytė H. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius, 2002. т. 3. P.58-67.

"3

Svetimtaučiai minimi ir padavimuose. Šie kūriniai yra paly­ginti paslankus žanras. Senesnio laikotarpio siužetų realijos juo­se greitai būdavo užgožiamos vėlesnių amžių įvykių. Ypač papli­tęs tarptautinis siužeto motyvas apie kepurėmis ar rieškučiomis supiltą kalną ar kapą žuvusiems. Tokiuose padavimuose minimi visi kitataučiai, su kuriais lietuviams teko kariauti. Šie padavi­mai apie piliakalnių kilmę bei paskirtį ir juos papildantieji kū­riniai apie priešų žiaurumus ir vietinių gyventojų neapykantą įsibrovėliams labiau už kitus lietuvių liaudies padavimus siejami su istoriniais įvykiais 2 ". Populiariausi šio žanro veikėjai - švedai ir prancūzai, retesni - vokiečiai, rusai, totoriai.

Pasakojimuose bei atsiminimuose taip pat kalbama apie pra­eities įvykius. Juose daug konkrečių detalių, pasakotojo ryšys su perteikiamu įvykiu čia dažnai būna tiesioginis, o ne sąlygotas tautosakinės tradicijos. Dažnai tokiame pasakojime tik pamini­mas koks nors svetimtaučių kitokio gyvenimo būdo, papročių faktas, rečiau jis dar pakomentuojamas. Daugiausia pasakojimų užrašyta apie žydus bei čigonus, tačiau jų galima išgirsti apie kiekvieną tautą bet kurioje Lietuvos vietovėje, kur tik kaimynys­tėje gyveno kokie nors svetimieji.

Dainuojamojoje tautosakoje kitataučių paminėjimo gausumu išsiskiria karinės-istorinės dainos. Nors liaudies daina paprastai nežymi tikslios datos ir vietos, išskyrus literatūrinės kilmės dai­nas, kurios gali būti sukurtos ir konkrečiam įvykiui pažymėti. Bet šio žanro dainos „išsiskiria savo sąsajomis su neįprasta, sa­kytume, netradicine, ekstremalia, žmogiškajai prigimčiai sveti­ma ir drauge įspūdinga, asmeninėn bei istorinėn atmintin įsirė-žiančia gyvenimo patirtimi" 3 0 0.

299. Kcrbclytė B. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius, 1970. I'. 125. 300. Ivanauskaitė V. Naujos folkloro kūrybos tendencijos karinėse-istorinėse dainose (XIX a.

pabaiga-XX a. pradžia) // Lietuvių liaudies dainynas / Karinės-istorinės dainos. Vilnius, 2003. T. XVII. Kn. 3. I'. 7-

II4

Karinės-istorinės dainos yra pakankamai mobilios. Karai, dėl jų užgriūvantys vargai visada yra našta liaudies žmogui - tiek kareiviui, tiek ir pasiliekantiems namuose. Per kelis šimtmečius Lietuva kariavo su kaimyninėmis tautomis, perjos teritoriją kel­davosi kitų kariaujančių valstybių armijos, lietuviai vyrai.vyko j tolimesnių kraštų karus. Dėl liaudies dainos mobilumo visai ne­svarbu, kas joje pavadinama priešu - švedas, prancūzas, vokie­tis, rusas ar lenkas - dėl to dainos struktūra nesikeičia - šiandien galima jas dainuoti vienaip, rytoj - kitaip, todėl ir užrašomuose variantuose skiriasi tik veikėjo - priešo vardas. Pavyzdžiui, dai­nos „O kad mes augom trys brolužėliai" (tipas K 616) posmo:

Kur mes trys josim, Kur vandravosim Ant svetimos šalelės, Į karaliaus žemelę. (LLD IX 348)

atskiruose variantuose paskutinėje eilutėje minimos skirtingos šalys: Į Prancūzų žemelę, Į Turkijos žemelę, Prūskojon gronyčė-lėn, Į Maskoliaus žemelę, Į Rosijos žemelę, Į Lietuvos žemelę, { Rygužę, Į svetimą šalelę (LLD I X , p. 368).

Iš kitos pusės, nemažoje dalyje šių dainų esama realijų, ku­rios pristabdo veikėjo - priešo įvardijimo kaitaliojimą, ir tai ty­rinėtojams padeda tiksliau nustatyti dainų sukūrimo laikotarpį bei pirminį tautybės paminėjimą. Dainose kartais nurodoma, kokios valstybės pusėje kariauja lietuviai, paminimos kariaujan­čios pusės, dažniausiai pasakant, kas laimi, kas pralaimi. Žino­ma, kartais paminimos ir konkrečios vietos, mūšiai, koks nors pasižymėjęs karvedys, leidžiantys konkretizuoti įvykius, supras­ti, apie ką tiksliai norėta papasakoti.

Dainų, kuriose būtų paminėti mūšiai ir priešai, su kuriais lie­tuvių kariams teko susidurti iki X I X a. yra labai nedaug. Seno-

115

šiose dainose priešas niekada konkrečiai nenusakomas 3 0 1. Nauji bruožai karinėse-istorinėse dainose atsiranda X I X a. X I X - X X a. karinėse dainose labiau bandoma derinti senųjų dainų vaizdus, motyvus su tiksliais naujų laikų atspindžiais, į dainų koloritą įterpti konkrečių valstybių pavadinimus. Šios dainos kurtos sa­kytinės tradicijos ir literatūros sandūroje. Keičiasi ir jų kūrėjai. Jais tampa vyrai, tarnavę caro ar kaizerio kariuomenėje, patys dalyvavę mūšiuose ir sukilimuose 3 0 \

Piršlybų dainose įvairūs kitataučiai minimi kaip nepageidau­tini partneriai. Renkantis būsimąjį vyrą (žmoną), išvardijamos jam (jai) būtinos dorybės, paminimas pageidautinas užsiėmimas. Kitataučiai su svetima religija, papročiais, užsiėmimu, gyvenimo būdu tampa nepriimtinais, o per neigiamai nupieštą jų paveikslą dar labiau išryškėja gerosios lietuvio valstiečio - bernelio artojė­lio ar mergelės audėjėlės - savybės. Vestuvių persirengėlių, vestu­vininkų apdainavimo dainose pasišaipoma iš svetimos giminės -svetimajam pavadinti kartais paimamas kitataučio vardas.

Piemenų dainose minimi gudai, lenkai ir prūsai, pagal pa­plitimą pasiskirstę prie savo valstybių sienų - gudų vardas atsi­randa pietryčių Lietuvoje, prūsų - pietvakariuose bei vakaruose, lenkų - pietuose, pietryčiuose dainuotose ganymo dainose.

Humoristinės, vaišių, žaidimų, ratelių ir šokių dainos, talali-nės - mums artimos aplinkos kūriniai. Jų atviro juoko, pašaipos objektu tampa nevykėliai, kitų socialinių grupių atstovai, drauge ir kitataučiai. Talalinės ir humoristinės dainos - antrasis pagal populiarumą dainuojamosios tautosakos žanras. Tos tautos, su kuriomis neteko kariauti - žydai, čigonai - dažniausiai minimos

301. Krištopaitė D. Lietuvių liaudies karinės - istorinės dainos: Feodalizmo epocha. Vilnius, 1965. P. 216.

302. Jokimaitienė P. Karinės-istorinės dainos (XVIII a. pabaiga - XIX a.) // Lietuvių liaudies dainynas: Karinės - istorinės dainos. Vilnius, 1995. T. [9]. Kn. 2. P. 19.

П б

būtent šiuose žanruose. Be to, ne visada šiuose kūrinėliuose pa­

šiepiamas kitatautis, kartais jo vardas čia atsiranda gan atsitikti­

nai. Pavyzdžiui, talalinėje:

Čigonėlis Paskūpėlis Graužia pelę Kaip kumelę Prisirišęs Į tvorelę -Be druskelės, Be duonelės. (LTt 1570)

gali būti šaipomasi iš godaus vaiko. Pavartotas čigono etnoni-mas čia tik sustiprina įspūdį.

Talalinėse vienas kitatautis gali būti pakeistas kitu priklauso­mai nuo to, ką savo gyvenime susitinka valstietis. Kartais kita­taučio tautybė nelabai ir skiriama. Tai svetimasis ir tiek:

Net turinys jose gali būti visai neutralus. Tai vaikų gražiai suei­

liuota, patogi skanduoti dainelė:

Pati gudė, pats maskolius, Abu geri žmonys. Išsivirę kopūstėlių,

Nei vokietis, nei ti gudas, Par pus plikas, par pus rudas.

Ir žiponas be kalnierios Yra gautas nuo žalnierios. (LTR 888b/5i4a)

Valgė su smetonu. (LTR 1009/95)

Arba pajuokiami visi svetimieji:

Miesčionis ne krikščionis, Dzūkas - ne katalikas, Devyni mozūrai Vieną dūšią turi. (LTR 438/917)

Gausu patarlių, priežodžių, skaičiuočių bei frazeologijos teks­tų su paminėtais kitataučiais. Patarlei labiau nei kuriam kitam žanrui yra aktualesnės buitinės situacijos, ir plačiau - apskritai gyvenimiško, tai yra, socialinio, moralinio, psichologinio ir t.t., konteksto paaiškinimas 3 0 3. Jei pasakojamojoje ir dainuojamojoje tautosakoje yra labai ryškus stereotipizuotas kiekvieno kitatau­čio paveikslas, tai smulkioji tautosaka yra jvairiapusiškesnė.

Daugiau smulkiosios tautosakos užrašyta apie tuos kitų tau­tų atstovus, kurie populiaresni ir kitose tautosakos rūšyse - žy­dus ir čigonus. Dažnai svetimtaučiai, kokia nors jiems tipiška situacija nupiešiama palyginimų pagalba. Aptariami moralės, etikos ir praktinės veiklos skirtumai. Kartais po kitataučio var­du slypi visai kita sąvoka, pvz., paminėjus čigoną, suprantame, kad kalbama apie gudruolį, žydą - apgaviką. Atskiros patarlės ir priežodžiai yra kilę iš liaudies pasakų arba jų vaizdai organiškai suaugę su atskirų anekdotų turiniu 3 0 4.

Palyginimų arba metaforų forma reiškiami posakiai dažniau būna skirti ne kitataučių vertinimui. Juose kalbama apie savo žmones ir jų elgesio bei santykių problemas, nusakomas požiū­ris į įvairias gyvenimiškas situacijas. „Kitatautiškos realijos juo­se yra tik priemonės, atliekančios meninių argumentų funkci­jas" 3 0 5 . Dalis posakių perkeltinių reikšmių neturi - jie kalba apie kitataučių savybes, kitoniškumą. Patarlėse palyginamu dažnai imamas koks nors svetimtaučių papročių, religijos kitonišku­mas. Pastebima ir kitokia jų išvaizda.

Galima rasti ne vieną patarlę, kurioje lyginamos skirtingos tautos. Šiuose pasakymuose dažniausiai neigiamai atsiliepiama

303. Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertė. Vilnius, 1970. P. 277. 304. Grigas K. Patarlės ir priežodžiai // Lietuvių tautosaka / Paruošė K. Grigas. Vilnius, 1968.

т. 5. P. 12. 305. Grigas K. Lietuva ir lietuviai kaimyninių tautų patarlėse // Liaudies kultūra. 1993. Nr.4.

P.35-

II8

apie abi tautas arba pasakymas turi neutralią prasmę: „Pažinsi gudą iš barzdos, o lenką iš kalbos" ( L M D I I I 225/150); „Ko lygsties kaip žydas su čigonu?" (LTR 4084/312). Kartais vienodai pasa­koma apie skirtingus kitataučius: „Neik su gudu pircin" ( L M D I 666/58); „Su mozūru neik pirtin" (LTR 2086/217/1).

Daugelis patarlių su paminėtais svetimtaučiais yra tarptau­tinės. Daug moralės, etikos, žmonių elgesio ir praktinės vei­klos normų, išreikštų patarlėmis, tapo bendra daugelio tautų nuosavybe 3 0 6 .

Patarlės terminas monografijoje vartojamas žymėti visam pa­tarlių ir priežodžių žanrui. Kartu bus aptariami ir frazeologiniai junginiai, kadangi jie taip pat savo sandara yra pastovūs, reikšme vientisi, o stiliumi vaizdingi ir dažnai turi sąsajų su tautosaka. Be to, čia cituojamose patarlėse daugiau dėmesio skirsime vaizdui, posakio formai, o ne prasmei, nes jų turinys dažniausiai yra nei­giamas ar neutralus. Pavyzdžiui, posakius „Baltas kaip čigono vaikas" (LTR 2326/376) ir „Juods kaip čigoną vaiks" (LTR 75/2539) suprantame vienodai - tik vienur tas pat pasakoma perkeltine prasme, kitur tiesiogiai. Frazeologiniai junginiai, kuriuose mi­nimi kitataučiai, paprastai turi neigiamą prasmę.

Kaip jau pastebėjome, kitataučiai minimi visose tautosakos rū­šyse ir žanruose, kuriuose naudojamos įvairios priemonės ko­miškumui sukelti. Jakobas Gudošnikovas išskiria 3 pagrindines priemonių, sukeliančių komiškumo efektą, grupes:

1. Personažo paveikslo komiškumas. 2. Siužetinės-kompozicinės. 3. Stiliaus.

306. Grigas K. Šiuolaikinė lyginamojo patarlių tyrinėjimo būklė. Metodo klausimu // K. Gri­gas. Lietuvių patarlės. Lyginamasis tyrinėjimas Vilnius, 1976. P. 15.

II9

Pirmojoje grupėje pagrindinę funkciją atlieka komiško per­sonažo portretas, jo išorės vaizdavimas. Antrojoje - situacijos komizmas ir veiksmo posūkio nuo įprasto prie neįprasto ko­mizmas. Trečiojoje - leksinės priemonės (žodžių žaismas, pa­rodijuojančios formulės ir t.t), klišių, pravardžių vartojimas, juokingi garsų deriniai 3 0 7. Skirtinguose žanruose naudojamos skirtingos, tik jiems būdingos priemonės.

Folkloro tyrinėtojai pastebėjo, kad turbūt niekur nacionali­nis savitumas neatsiskleidžia taip gerai ir tiksliai kaip satyroje ir humore. Tai, kas vienoje tautoje yra tradicija, kitoje gali būti pajuokos objektas. Komiškumas folklore netgi etniškai artimose tautose skiriasi savo, dažnai neįžiūrima, sunkiai pasiduodančia teoriniams apibendrinimams, bet aiškiai juntama specifika 3 0 8. Pagrindinis viso folkloro (tiek tautosakos, tiek papročių) apie kitataučius bruožas - pajuoka, pasišaipymas iš kitokio žmogaus ir visos jo veiklos, bet tai ne visada yra jo pažeminimas ar pa­niekinimas.

Ne visi tautosakos kūriniai kitataučius vaizduoja tik tiesio­ginėmis prasmėmis. Gana daug tokių, kuriuose svetimtaučių vaizdiniai yra meninė išmonė. Tai daugiausia buitinės pasakos, humoristinės dainos, didelė patarlių ir priežodžių dalis, visa frazeologija. Tokiuose kūriniuose apgautas arba ir nudaigotas veikėjas ne visada būna tos pačios tautybės, pavyzdžiui, žydas pakeičiamas ponu, kitos tautos atstovu ar neįvardytos tautybės kupčiumi ir pan. Tokiems kūriniams svarbu, kad jis būtų sveti­mos aplinkos atstovas, toks, kurio mažiausiai gaila, kadangi jis paprastai būna išjuoktas, nuskriaustas, o kartais ir nužudytas.

307. Гудошников Я. И. Приемы создания комического эффекта n русском народном поэтическом творчестве // Труды Воронежского университета. Воронеж, 1961. Т. XIII. С. 213-221.

308. Гусев В. Е. Эстетическое отношение фольклора к действительности // Эстетика фольклора. Ленинград, 1967. С. 307-308.

1 2 0

Tokia jau visų tautų buitinių pasakų, patarlių, kai kurių dainų estetika. Tautosakoje yra gana daug dalykų, kur svarbesnis ne vienos ar kitos tautybės personažas, o pats meninis motyvas, jo estetinis meninis poveikis.

Folkloro apie kitataučius tarptautiškumas

Folkloras apie kitų tautų žmones yra tarptautinis reiškinys. Daug pasakojamosios tautosakos siužetų, smulkioji tautosaka, ypač patarlės, priežodžiai yra tarptautiniai. Kiekvienos tautos fol­kloro lobyne galime rasti tų pačių siužetų, kuriuose skirsis tik svetimtaučio tautybė. Todėl tautosaką su tokiais veikėjais gali­ma suskirstyti į 3 grupes: i) Tarptautiniai tradiciniai siužetai su tais pačiais kitataučiais veikėjais bet kurios tautos folklore. 2) Tarptautiniai tradiciniai siužetai apie kitataučius, tik kiekvienos tautos liaudies kūryboje kitataučiai veikėjai yra skirtingi. 3) Spe­cifiniai, kiekvienos tautos individualūs folkloro pavyzdžiai.

Kuo labiau kokia nors etninė grupė paplitusi visame pasau­lyje, tuo daugiau yra užrašoma apie ją ir tarptautinių tautosakos siužetų. Ypač 2 etninių grupių - žydų ir čigonų - religijos, gyve­nimo būdo, tam tikro luomo, antropologinio tipo kitoniškumas ir ypač bendruomenių uždarumas buvo pastebėtas kiekvienoje valstybėje, kur jie įsikurdavo. Jų veiklos, gyvenimo vietos klau­simus reguliuodavo vietos valdžia, Bažnyčia. Jiems ne kartą teko patirti persekiojimus, diskriminaciją, genocidą. Apie žydus vi­sur pasakojama, kaip apie kenkėjus krikščionims, prekybinin­kus, čigonus - apgavikus ir vagišius.

Kadangi dalis tautosakos kūrinių siužetų yra tarptautiniai, juose atsispindi ir kitų tautų santykiai su kitataučiais. Įvairūs draudimai, suvaržymai, fobijos, negatyvus vertinimas risdavosi

121

per visą Europą iš vienos valstybės į kitą. Pavyzdžiui, Lietuvoje čigonų niekada nebuvo priskaičiuojama labai daug, nors dėl kla­jokliško jų gyvenimo būdo daugelis yra su jais ne kartą susitikęs. Tačiau ne tik ši aplinkybė, kad daugelis lietuvių buvo susidūrę su čigonais, įtakojo šio kitataučio populiarumą lietuvių tautosakoje. Daug tautosakos kūrinių siužetų atėjo iš tų kraštų, kur jų popu­liacija buvo gana gausi ir kur jie su savo neįprastu valstiečiams gyvenimo būdu, užsiėmimais tikrai keldavo nemažai problemų, dėl to buvo pastebėti, apie juos sukurtos būtos ir nebūtos istorijos. Be to, ir patys čigonų užsiėmimai - mainikavimas, apgavystės, vogimas- idealiai tiko buitinės pasakos ar anekdoto žanrams.

Valstybės politika kitataučių, ypač nekrikščioniškų tautų, atžvilgiu galėjo atsispindėti liaudies požiūryje (jų privengiama, bijomasi) bei to požiūrio atspindyje - liaudies kūryboje, kur ta baimė pavirsta kenkėjiškumu. Taip atsiranda ne tik plačiai paplitę pasakojimai apie žydų žudomus krikščionis, bet ir aps­kritai kenkimą krikščionims, pvz., parduodamus sugedusius, nešvariai pagamintus maisto produktus, pasakojimai apie či­gonus apgavikus.

Taip pat galima spėti, kad tautosaka, ypač necenzūruota, ne tik atspindi kiekvienos tautos požiūrį į kitataučius, bet ir vei­kia jį. Pavyzdžiui, tie patys pasakojimai apie tai, kad žydai savo ritualinėms reikmėms žudo krikščionis, priversdavo žmones jų „pasisaugoti" - neiti į žydų rūsius, tarnaujantys pas žydus kar­tais vengdavo pasilikti jų namuose nakvoti.

Antrosios mūsų išskirtos siužetų grupės geras varijavimo tautosakoje pavyzdys yra kitataučiai burtininkai. Tai universa­lus tikėjimas apie svetimųjų burtininkavimo galias ir tautosa­koje paplitę pasakojimai apie kitataučius burtininkus. Kartais maginės burtininkavimo, ypač kenkiamojo pobūdžio, galios vėl gi priskiriamos ištisoms tautoms, pvz., čigonams.

122

Atskiruose įvairių tautosakos žanrų variantuose kitatautis veikėjas gali būti pakeičiamas kitu svetimtaučiu arba tos pa­čios socialinės padėties, profesijos atstovu, pavyzdžiui, vietoj žydo, būna vokietis, ponas, kunigas, prekijas ir pan. Kituose variantuose kitataučiai pavadinami tiesiog žmonėmis ir. nelai­komi svetimaisiais. Kartais vietoje svetimtaučių, pvz., gudų ar mozūrų, pasirodo dzūkai ar kitos Lietuvos etnografinės srities atstovai, anekdotuose žydą pakeičia šykštus / taupus suvalkie­tis. Čigonai ir žydai kur kas rečiau keičiami personažais, kurie vadinami ne pagal tautine priklausomybę. Tačiau žydo ir čigo­no vardai tautosakos kūriniuose yra vartojami ir kaip sinoni­mai žodžiams apgavikas, gudruolis, žydas dar ir kaip mokantis viską apskaičiuoti žmogus - tai vėl gi tarptautinė tendencija.

Į trečiąją grupę išskiriame specifinius, kiekvienos tautos in­dividualius folkloro pavyzdžius. Tai individualaus dviejų tau­tų susidūrimo pasekmių atspindys. Turbūt nerasime kaimyni­nių valstybių, kurių santykių nedrumstų jokie nesusitarimai ar nesusipratimai, kurios neturėtų jokių skirtumų - bent jau kalbinių, religinių. Tai, pavyzdžiui, įvairūs anekdotai, kurių tema yra dviejų tautų atstovų nesusikalbėjimas, kai kiekvie­nas svetimos kalbos žodžių prasmę aiškinasi pagal panašumą į savo kalbą.

Kitos tautos apie lietuvius

Įdomus mums gali būti ir lietuvių bei Lietuvos vaizdavimas kaimyninių ir ne tokių artimų tautų folklore. Keletas tokių ty­rinėjimų ir konkrečių tautosakos pavyzdžių parodys, kad ne tik mes didžiuojamės savimi ir pastebime kitų trūkumus, bet ir kiti mato bei pašiepia mūsų ydas. Geras kitų savybes visi pamatome kur kas rečiau.

123

Pirmasis kitų tautų požiūrį į lietuvius bandė parodyti J. Ba­lys 3 0 9 . Jį tai padaryti paskatino beveik vienu metu Lenkijoje 3 1 0

bei Vokietijoje 3 1 1 pasirodę leidiniai, kuriuose aptariama tauto­sakinė medžiaga apie kiekvienos tautos svetimuosius. Cituo­damas kitų tautų liaudies kūrybą, J. Balys lygina ją su lietu­viška medžiaga. Lenkams lietuvis darė nenuoširdaus, uždaro, užsispyrusio ir kieto žmogaus įspūdį: „Dar nėra toks gimęs, kad lietuvį iškvostų", „Lietuvis su kiekvienu gražiuoju, bet su niekuo nuoširdžiai", „Stiprus kaip lietuvio tikėjimas" ir t.t.31ł

Apskritai, lenkų manymu, „lietuviui nieko nebuvo šventa, jis buvo latras, bailys, pasileidėlis, barbaras" 3 1 3. Nekokia lenkų nuomonė apie kaimynus lietuvius, tačiau dar skaudžiau lenkai gelia ukrainiečiams, o ypač vokiečiams, netgi artimų giminai­čių mozūrų negaili 3 1 4.

J. Balys tyrinėjo ir lietuvių įvaizdį rusų bylinose. Lietuviai, kaip pagonys ir dažni rusų kunigaikščių priešininkai bei nugalė­tojai, negali sulaukti rusų dainininko palankumo. Čia nedaroma skirtumo tarp lietuvių ir totorių bei kitų netikėlių arba saracėnų. Bylinos viską tipizuoja, savuosius herojus idealizuoja, priešinin­kus juodina. Istoriniai momentai naudojami tik kaip žaliava, kuri savotiškai perdirbama 3 1 5.

S. Skrodenis, tyrinėjęs lietuvių - estų - suomių senuosius kultūrinius-folklorinius ryšius, randa pasakojamosios tautosa­kos, kurioje minimi lietuviai. Čia jie parodomi kaip priešai - tai

309. Balys J. Aštrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. 1938. Nr. 10. Balys J. Lietuviai lenkų tauto­sakoje // Vairas. 1940. Nr. 3.

310. Bystroń J. St. Megalomanja narodowa. Warszawa, 1935. 311. Luck К. Der Mythos vom Dcutschen in der polnischcn Volksubcrlieferung und Liter­

atur. Posen,1938. 312. Balys J. Lietuviai lenkų tautosakoje // Vairas. 1940. Nr. 3. P. 227. 313. Bystroń J. St. Megalomanja narodowa. Warszawa, 1935. P. 241. 314. Balys J. Lietuviai lenkų tautosakoje // Vairas. 1940. Nr. 3. P. 228. 315. Balys J. Lietuviai rusų bylinose // Mintis. 1948. Nr. 58,61, 64.

124

Lietuvos ir Lenkijos karo žygių į rusų valstybę X V I I a. pradžioje atspindžiai. Karelų ir rusų leksikoje priešai turi apibendrintą pa­vadinimą litva3'6. Rusų folkloriste Vera Sokolova pastebėjo, kad rusų padavimuose, istorinėse dainose paplitęs terminas litva, reiškia toli gražu ne Lietuvos kunigaikštystės gyventoju^ dabar­tinius lietuvių protėvius, o tarnauja kaip bendras visų ateivių iš Vakarų pavadinimas. Rusų padavimuose minimi priešai - toto­riai, litva, ponai, apskritai paėmus, charakterizuojami vienodai, įvairiose vietose apie juos sekama panašiai 3 1 7. Šiaurės Rusijos padavimų motyvai su paminėta litva taip pat nėra lokaliniai, daugeliu atvejų jie priklauso tarptautiniam motyvų arsenalui. Palyginimui galime pacituoti karelų padavimą:

Ar girdėjai apie tą laiką, kai čia mūsų kraštuose senovėje Lietu­va (литва) praėjo, žmones žudė ir kankino, tvoros kuolais badė žmones, nupjaustinėjo vaikams galūnes ir moterims krūtis, ir

•kai viso kaimo gyventojai išsikasė sau gilią uolą, kapą, tada, priešui ateinant, pakirto uolą laikiusius stulpus ir ten pasilaido­jo anksčiau, negu ims kankinti318.

Mes taip pat turime analogiškų padavimų su „savais" priešais:

švedais, prancūzais. Todėl folkloriste Neonila Kriničnaja pa-

316. Skrodenis S. Baltai ir jų šiaurės kaimynai: Lietuvių - estų - suomių senieji kultūriniai-folkloriniai ryšiai. Vilnius, 1989. P. 20.

317. Соколова В. К. Русские исторические песни XVI - XVIII в. в. Москва, i960. С. 91. Соколова В. К. Русские исторические предания. Москва: Наука, 1970. С. 3 3 - 3 4 .

Tyrinėtojas V. Nikonovas tokius etnonimus semantinėje klasifikacijoje vadina topografiniais - teritoriniai pavadinimai suteikiami žmonėms, gyvenantiems toje teri­torijoje (Никонов В. А. Этнонимия // Этнонимы. Москва, 1970. C. 2 1 - 2 2 ) .

F. Klimčiukas pastebėjo, kad etnonimo литвины (питвяки, литва, литовцы) vartojimas lokalizuojamas šiaurės vakarų kryptimi. Jis dažniausiai taikomas šiaurės vakarų Baltarusijos gyventojams, bet paplito ir visoje Baltarusijoje, kai kuriose Rusijos bei Ukrainos srityse. Tai nėra autoetnonimai. Be to, šio etnonimo paplitimas nesutampa su istorinėmis Lietuvos sienomis (Климчюк Ф. Д. Восточнославянский этноним «литвины» // Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 9 - 1 2 d. Pranešimų tezės. Vilnius, 1985. C. 169).

318. Cituota iš: Skrodenis S. Baltai ir jų šiaurės kaimynai: Lietuvių - estų - suomių senieji kultūriniai - folkloriniai ryšiai. Vilnius, 1989. P. 19.

125

grįstai teigia, kad „padavimų motyvai „vietiniai" tik pagal var­tojimą, bet „tarptautiniai"'pagal kilmę. Juos pagimdė panašios kultūrinės-istorinės ir socialinės sąlygos, ir tik specifinės kūri­niuose vaizduojamų įvykių ypatybės suteikia tų motyvų kon­kretizavimui originalią spalvą" 3 1 9. Galime pridurti, kad bendrų tipologinių bruožų suteikia ir daugeliui tautų būdinga istorinių įvykių folklorizacijos tradicija.

Pasitelkęs patarlių bei frazeologizmų duomenis į lietuvius kitų tautų žmonių akimis bandė pažvelgti Kazys Grigas. Jis rinko latvių, baltarusių, rusų, lenkų, vokiečių trumpuosius pa­sakymus. Folkloristas pastebi, kad kai kurie posakiai yra buvę vartojami ne kuria viena, o dviem ir net keliomis kalbomis. Jie ypač iškalbingi ir parodo, kad garsas apie mūsų žmones ir krašto ypatumus yra siekęs gan toli 3 2 0. Lietuviai dažniausiai su­silaukia nepalankių vertinimų, kaip ir mes dažniausiai nekaip atsiliepiame apie „savo" kitataučius. Pvz., lenkai apie lietuvius atsiliepia kaip apie kvailus ir suktus: „Litwin głupi jak świnia, a chitry jak wąž" (lietuvis kvailas kaip kiaulė, bet klastingas kaip žaltys) (A 266). Nepatikimi ir klastingi lietuviai atrodė ir vokiečiams: „Der Littauer ist keinen Deutschen treu und wenn er bis Mittag schlaft" (lietuvis vokiečiui nėra patikimas ir kai iki pietų miega) (w ш 200). Kai kurie pasakymai apie lietuvius turi atitikmenis mūsų kalboje. K. Grigas pastebi, kad svetimųjų trūkumai visada pastebimi greičiau, jų ydas labiau mėgstama sutirštinti ir pajuokti 3 2 1.

Latvių kalbininkas ir tautosakininkas Peteris Šmitas tyrinėjo, kaip latviai savo dainose vaizduoja lietuvius. Vienur jie piešiami neigiamai (lietuviai latviams buvo vieni didžiausių priešų,

319. Северные предания: Беломорско-Обснежский регион. Ленинград, 1978. С. 15. 320. Grigas К. Lietuva ir lietuviai kaimyninių tautų patarlėse // Liaudies kultūra. 1993. Nr.4.

R 35-37. 321. Ten pat. P. 36-37.

126

užpuldinėję jų žemes), kitur, - taikiais laikais, teigiamai. Auto­rius pabrėžia, kad lietuvių vaizdavimas priklauso nuo istorinių įvykių 3". Pavyzdžiui, lietuvis minimas kaip priešas:

Karams nurimus, latviai ima labiau gerbti lietuvius, įvertindami

geras jų savybes:

A. Butkus, apžvelgdamas latvių tautosaką, pastebi tą patį, ką ir P. Šmitas: karo dainose lietuviai minimi kaip Latvijos užpuolikai, tačiau meilės dainose lietuvis vaizduojamas teigiamai, jis mini­mas kaip geras partneris 3 4:

Drąsiai giedu ir džiaugiuosi, Aš žinau, kad nėr čia mano Aš žinau, kad nėr čia mano, Ne šioj Nicos šalelėj. Atvažiuos man iš lietuvių Šešiais bėrais žirgeliais. (GID 179, 284)

Latvių dainose ypač palankiai atsiliepiama apie lietuvaites. Įdo­mu tai, kad lietuvių piršlybų dainose kitatautis ypatingai retai vaizduojamas kaip norimas, tinkamas vyras ar žmona. Tokiu dažniau tampa tik bajorėlis lenkas.

322. Smitas P. Latvių dainos lietuviai // Tauta ir žodis. Kaunas, 1924. т. 3. P. 1 1 1 - 1 1 4 . 323. liutkus Л. Latviai. Vilnius, 1995. P. 135. Šmitas P. Latvių dainos lietuviai // Tauta ir žodis.

Kaunas, 1924. т. 3. P. 111 -114 .

Giedu, giedu, kuo aš giedu, Tuo daugiau mane raudos ima: Girdžiu lietuvį džiūgaujant Savo tėvo žemelėj. (LD 1282)

Imk, broleli, lietuvių mergą, Ji darbuose nesugaišo: Tupėdama karves melžė, Per petį kūdikį žindė. (LD 12138)

127

Taigi šie pavyzdžiai iš skirtingų tautosakos žanrų rodo, kad ir lietuviai nebuvo užmiršti kitų tautų folklore.

Pasaulyje tarp tautų vyksta atkakli ne tik ginklų, bet ir lie­žuvių kova. Kitataučių paveikslas iš esmės bet kurios tautos folklore yra neigiamas, rečiau neutralus - dėl kitos tautos kito­niškumo, svetimumo. Kartais šis pasijuokimas, pašiepimas yra draugiškas, kartais požiūrį galėtume pavadinti ir paniekinančiu, žeminančiu. Dėl to nevertėtų įsižeisti, geriausias ginklas - į pa­juoką atsakyti pajuoka, ką sėkmingai ir daro visos tautos.

S V E T I M T A U Č I Ų Į V A I Z D I S

L I E T U V I Ų TAUTOSAKOJE

Ankstesniame skyriuje aptarę tautosakos apie kitataučius ypa­tumus, kiekvieną dažniau lietuvių tautosakoje minimą kitatautį panagrinėsime atskirame skyrelyje. Etninių grupių eiliškumas skyriuje sudarytas pagal svetimtaučio populiarumą ir tautosaki­nės medžiagos kiekį. Patyrinėsime jų vietą įvairiose tautosakos rūšyse bei atskiruose žanruose,j^Jair^pat ir šnekamojoje kal­boje. Apžvelgsime dominuojančias situacijas, kuriose atsiduria mūsų tiriamieji, išskirsime būdingus bruožus, pažiūrėsime, kiek tam įtakos turėjo tikrovė (istoriniai įvykiai, religiniai, kultūri­niai skirtumai), kiek tautosakinė estetika. Visos tautosakinės medžiagos skelbimas vienoje vietoje padeda pastebėti kiekvieno svetimtaučio įvaizdžio ypatumus, taip pat parodo, kuo šis įvaiz­dis skiriasi įvairiose tautosakos rūšyse ir žanruose.

Reikia pabrėžti, kad kiekvienas žodinėje liaudies kūryboje pavaizduotas objektas, reiškinys apipintas menine išmone, sie­kiama meninio efekto, todėl į tolesnius aiškinimus apie tikrus kitataučių gyvenimo, papročių faktus nereikia žiūrėti kaip į ties-mukišką folkloro supratimą ir aiškinimą - tai tik padeda geriau pastebėti, kodėl vienoje situacijoje vaizduojami būtent tie, o ne kiti svetimtaučiai.

Žydai

Žydas - populiariausias kitatautis veikėjas mūsų folklore. Dauge­lio tautų požiūris į žydus, palyginti su kitais svetimtaučiais, buvo išskirtinis. Ir nuo lietuvių žydai skyrėsi beveik visais atžvilgiais: religiniu, etniniu, paprotiniu, luominiu, antropologiniu ir kalbi­niu. Nors visi žydai mokėjo lietuvių kalbą, lietuviškai jie kalbėda­vo su akcentu, todėl lietuviai mėgdžiodavo jų tartį, kalbos stilių. Žydas svetimas, bet kartu jis buvo ir gerai pažįstamas: gyvenantis artimiausiame miestelyje, sutinkamas savo parduotuvėlėje^^ už­sukantis į valstiečio sodybą kaip supirkinėtojas, amatininkas.

130

Daugelis tautosakos siužetų apie žydus yra tarptautiniai. Jie nuo seno buvo populiarūs ir tarp lietuvių. Todėl folkloro tyri­nėtojai ir Lietuvoje seniai atkreipė j juos dėmesį, pradžioje net išskirdami juos kaip atskirą žanrą. J. Basanavičius prie rinkinyje „Lietuviškos pasakos įvairios" spausdintų kūrinių, kuriuose mi­nimas žydas, deda pastabą: pasakojimai apie žydus 3 2 4 . J. Balys savo „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų kataloge" ( L P K ) pasakojimus apie žydus taip pat sudeda į atskirą skyrių, išskirdamas juos dėl savito kūrinių turinio arba šiuos kūrinius atskiria grynai pagal veikėją. Katalogas, sudarytas prieš 70 metų, dar nebuvo visai tobulas. Bet ir kitų tautų pasakojamosios tau­tosakos katalogai tuos pačius siužetus apie žydus, žinomus ir Lietuvoje, priskiria skirtingiems skyriams. Kitų tautybių veikė­jai paprastai priskiriami prie kitų veikėjų grupių ir išskirtinių skyrių neturi (dar išskyrus čigoną minėtame J. Balio kataloge, bet ir čia jis telpa į gudruolio kategoriją).

Pasakojamojoje tautosakoje veikėją žydą rasime buitinėse, re­čiau stebuklinėse (kaip epizodinį veikėją, kur jo vardas yra sinoni­mas žodžiui „pirklys") pasakose, pasakojimuose, anekdotuose, sa­kmėse. Tačiau turbūt populiariausi įvairūs baisūs pasakojimai apie žydus, kenkiančius krikščionims, kurie prilygtų vaikų pasakoja­moms šiurpėms. Šių pasakojimų siužetai tradiciniai, paplitę visoje Europoje. Juose atsispindi viduramžių prietarai, neapykanta, dėl kurių tiek daug teko ir net šiandien tenka nukentėti žydų tautai.

Ir apgaviko auka, ir apgavikas

A P G A V I K O A U K A / K V A I L Y S . Buitinėse pasakose žydas daž­

nai tampa apgaviko ar gudruolio auka, nes šio žanro pasakose ryškiai pabrėžiami socialiniai luominiai skirtumai, turtingasis

324. Lietuviškos pasakos įvairios / Surinko J. Basanavičius. Vilnius, 1993. т. i. Zr. kūriniams Nr. 57-70 J. Basanavičiaus duotas pastabas.

131

supriešinamas su vargšu arba paprastu liaudies žmogumi. Žy­das įvairiuose variantuose gali būti pakeičiamas vokiečiu, ponu ar kunigu, įvardijamas amatininku - kalviu, kurpiumi, pirkliu, kitu svetimtaučiu ar kitos etnografinės srities atstovu - čigonu ar suvalkiečiu, dzūku - žiūrint, ką tautosakos kūrinyje norima pabrėžti. Nors šių pasakų siužetai dažniausiai tarptautiniai, pa­sakojant apie žydus, įterpiama kokia nors „žydiška" detalė (pa­vyzdžiui, turtingasis - tai prekybininkas ar smuklininkas), kuri padaro tą pasaką lyg ir specialiai apie žydą. ^

Gudruoliu (apgaviku) pasakose tampantis bernas, tarnas, čigonas ar šiaip gudrus žmogus pavagia žydo turtą: jautį ( L P K 1525D), arklį, kurio vieton įsikinkęs apgavikas pasako, kad jis kadaise už nuodėmes buvo paverstas arkliu, o dabar baigė savo atgailą ( L P K 1529).

Ne itin žydui sekasi įrodyti savo teisybę ir teisme. Pasakose net oficialios valdžios įstaigos - teismai eina išvien su paprastu žmogum: kvailys randa pamestus žydo pinigus. Eidamas į teis­mą pasiskolina žydo drabužius ir teisme sako: „Ponas teisėjau, jis tuoj pasakys, kad ta sermėga, kur vilkiu, irgi j o . . . " Žydas, aiš­ku, taip ir pasako, pralaimi bylą, veda kvailį skandinti ir pats nuskęsta ( L P K 1642).

Buitinėse pasakose žydas dažnai praranda pinigus, kitus turtus. Gyvenime buvo priešingai - žydai už pinigų skolinimą imdavo didelius procentus ir mokėjo saugoti savo turtą. Pasa­koje žydas gudriai paslepia pinigų krepšį aukštam medy, o kar­tu su juo nakvojęs bernas juos pavagia ( L P K 1858). Čigonas pa­giria žydą kaip teisingiausią ir už tai gauna pusę jo pinigų. Po to dar apgauna žydą ir pavagia jo arklį (TD V I I 187). Čia atsispin­di žydų garbės troškimas, norėjimas pasirodyti pranašesniam už kitus. Dar kitoje pasakoje žydas maitina iš peklos „atėjusį" žmogų ir didžiuojasi, girdėdamas, kad pekloje žydų nėra. Pasi-

132

sotinęs žmogus sako, kad „visi žydai ten sukrito" (TD V I I 414). Maiše nešamas prigirdyti kvailys savo vieton įvilioja žydą ( L P K

1535)- Kvailys ir dainą dainuoja norėdamas privilioti žydą: „Ne­

moku nei skaityt, nei rašyt, nori mane žydų karalium padaryt"

( V D U E R 22-5 , p. 5 -7) . Daugelyje buitinių pasakų ir anekdotų atsispindi sveikas liau­

dies humoras, juokiamasi iš žydo kvailumo ir nesupratingumo. J. Balys „Pasakojamosios tautosakos motyvų kataloge" (1936 m.) net buvo išskyręs atskirą pasijuokimų iš žydų grupę, nors, kaip minėjome, žydas čia nesunkiai pakeičiamas bet kokiu kvailu, nesupratingu žmogumi. Žemaitis apsiima už du litus sušildyti žydą - jį gerai išperia (TD I I I 202). Arba žydas dėkoja žmogui už akies išmušimą: einąs per mišką žmogus palenkia ir paleidžia šaką, kuri išmuša žydui akį: „Dėkui, kad palaikei, ji būtų man abi akis išmušus" ( L P K 1856). Dažnai anekdotinė situacija kuria­ma žydui neatpažįstant daiktų: du žydai randa šautuvą ir mano, kad tai klarnetas: vienas pučia, kitas klapanus spaudo ( L P K i860) / Žydas samdo tą patį įvairiausiais vardais pasivadinusį žmogų, kuriam keliskart duoda rankpinigių ( L P K 1854).

A P G A V I K A S . Nors neretai žydas vaizduojamas kaip apgavi­ko auka, tačiau dar dažniau jis pats sugeba apgauti kitus. Kaip minėjome, lietuviai su žydu susidurdavo dažniausiai kaip su prekybininku, pinigų skolintoju, todėl yra daug su tuo susijusių juokingų situacijų. Žydas visada pasiskaičiuoja taip, kad gautų didžiausią pelną, pritaiko situaciją savo naudai. Štai jis apgau­na žmogų, kuris pasirašo ant 5 lapų: „Tu vis negražiai pasirašai". Taip žmogus pasirašo vekselius ir turi sugrąžinti penkis kartus didesnę pinigų sumą (LTR 198/332). Kunigas paskolina žydui pi­nigų: „Bet tik kad niekas nesužinotų", - todėl žydas jų ir neati­duoda, nes jo kaltės niekas ir negalėtų įrodyti (ŠLSA 166).

133

Taigi žydai ne tik pajuokiami, bet iškeliamas ir jų prekybi­nis gudrumas, finansinis apsukrumas. Vieni žmonės tikėjo, kad jie prekiauja sąžiningai, kiti vadino juos vagimis ir apgavikais. Užrašyta išties daug kontraversiškų pasakojimų. Jų atsiradimą įtakojo asmeninis žmonių požiūris, taip pat visuotinai paplitę prietarai bei kiti pasakojimai apie žydus. Manyta, kad žydams apgaudinėti žmones ir sukčiauti nėra nuodėmė, o apgauti „gojų" (netikėlį krikščionį) - net garbinga (LTR 1508/418). Žydai turį daug burtų, tikį „zababonais", užtat jiems ir sekasi apgaudinė­ti (LTR 1508/419). Tačiau kiti kalba, kad vagių tarp žydų beveik nėra, nes jiems draudžiama vogti (LTR 1508/420), jie tik moka nusiderėti ( V D U E R 20-9, 7). Arba pasakoma: „Jau tokia žydo mada - pigiai pirkti, brangiai parduoti" ( V D U E R 3 1 - 1 , 3). Žy­das viską padaro gražiai, pameilikaudamas, žmogus jaučiasi pagerbtas. Apie žydą kromininką atsiliepiama: „Ot, tai žydelis, tai pakajus žmogus! Vis taikiai, vis gražiai" ( K B G , p. 229). „Be­pigu pirkti pas žydą, - tik lyk, kiek nori, ir bark žydą, o jis dar cukraus su anodija siūlo", - rašo I. Končius. - Ir priešingai, „pas žmogų [ūkininką], nelyginant klebonijoje, beveik klumpius už durų reik palikti, - rezenos pilnas, pasipūtęs" 3 2 5. Taigi, apskri­tai, valstiečiai vertino žydus kaip gerus prekybininkus. Tokios pozicijos laikėsi ir X I X a. Katalikų Bažnyčia, turėjusi didžiulę įtaką valstietijai: žydai pavojingi, bet iš jų galima šio to naudin­go pasimokyti. Tokio požiūrio pavyzdžių apstu X I X a. II pusės katalikiškoje spaudoje 3 2 6.

Pasakoje žmonėms nepavyksta apgauti žydo: nors jam veža­mi grūdai išbyra tik iš vieno maišo, žydas pasveria kaip tik šį ir už visus maišus užmoka kaip už nepilnus (BSLPY 68). Čia, beje,

325. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. l'. 34,56. 326. Sirutavičius V. Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuviškojo antisemitizmo genezė //

Kultūros barai. 1998. Nr. u. l'. 36-37.

1З4

atsispindi realus faktas, jog kiekvienas stambesnis dvarininkas turėjo savo žydą agentą, kuris supirkdavo jo gėrybes: javus, gy­vulius, kailius ir parduodavo juos vidaus rinkoje ar gabendavo į užsienį. Plačiai buvo paplitęs ir paprotys išnuomoti prekybą su dvaro valstiečiais pirkliams žydams 3 2 7.

Rel ig in ių sk i r tumų atspindžiai

Į atskirą pogrupį reikėtų išskirti pasakojimus, aiškinančius žydų ir jų papročių, įtakotų judaizmo, ypatumus. Visi jie turi realų pagrindą, tik pats jų aiškinimas yra liaudiškas. Dauguma šių pasakojimų yra tarptautiniai - visiems krikščionims užkliūdavo tie patys kitoniškumai 3 2 8.

Visuomeninis ir kultūrinis žydų gyvenimas telkėsi apie sina­gogą. Šios tautos etnocentristinės tendencijos ir savotiškas atsi­ribojimas nuo miestelio gyvenimo buvo santykius lengvinanti, bet kartu ir provokuojanti aplinkybė. Todėl kartais tik iš smalsu­mo atsirasdavo nepagarba, netolerancija, ypač - nepakantumas religinio gyvenimo skirtumams. Galima pritarti J. Mardosos nuomonei, kad tai buvo nebūtinai sąmoningai priešiška veikla, bet j i dažnai turėjo ir paniekinamąjį pobūdį 3 2 9 .

„ N E T I K R O S " R E L I G I J O S I Š P A Ž I N Ė J A I . Kita religija pa­

prastai vertinta kaip bloga, netikra. Lietuviai žydus vadina pa­gonimis. Jie net nelaikomi žmonėmis ir vadinami kalbančiais gyvuliais. Sakoma, kad žydai net neturi dūšios (LTR 1530/423).

327. Jučas M. Prekyba Lietuvos kaime XVIII a. / / 1 5 lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1964. T. 4. P. 112.

328. Cala Л. Wizerunek Žydą w polskiej kulturze ludowej. Warszawa, 1992. Белова O. B. Этиокопфссспопальнмс стереотипы в славянских народных представлениях // Славяноведение. 1997. № 1. С. 25 -32 .

329. Mardosa J. Tautiniai santykiai Lietuvos Respublikos kaimuose ir miesteliuose 1920-1940 metais // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius, 1999. P. 99.

1З5

Vaizdinys, kad kitatikiai neturi sielos, o tik dvasią, kaip gyvu­liai, yra tradicinis. Užkarpatėje sakoma, kad žydas ne numirė, kaip priimta kalbėti apie žmogaus mirtį, o nudvėsė, tuo prilygi­nant jį gyvūnams 3 3 0 . Beje, yra ir atvirkštinių tikėjimų. Viename lietuvių pasakojime akcentuojama: „Kada miršta žydas, tai kiti žydai sako „kaput" (mirė). O kai miršta krikščionis, tai žydai sako „gipeiger" (padvėsė, pastipo) (LTR 1508/413). Olga Belova aiškina, kad tai susiję su tikėjimu, jog svetimas dievas nėra ti­kras, o svetima religija yra arba „bedvasė", arba tik velnio jėgų garbinimas 3 3 1.

Žydo, kaip nekrikšto, samprata plačiai žinoma Lietuvo­je, - kaip ir visoje Europoje. Per krikštą žmogus pereidavo į „savųjų" - krikščioniškąją - bendruomenę. O nekrikštyti kūdi­kiai vadinti pagonimis, žydukais. Krikščionys dažnai parvežę namo pakrikštytą kūdikį sakydavo: „Išvežėm žyduką, parvežėm kataliką / krikščionį" 3 3 2. Žydo įsivaizduojamas nevisavertiškumas atsispindi ir patarlėje: „Žyds ne žmogus, merga ne šeimyna" (LTR 1011/123). Ir L Končius pastebėjo, kad „žydas niekuomet žmogumi nevadinamas, nė apsirikus į einantį nepasakoma -eina žmogus. Kai aiškiai neįžiūrima, tai greičiau žmogų pava­dins - bene žydas, bet niekuomet antraip"3 3 3.

Legendose lyginamas krikščionių ir judėjų tikėjimas, aišku, pastarojo nenaudai. Kunigai ir rabinai čia rungiasi, kieno Dievas yra stipresnis: po to, kai kunigas pakrapija žydų altorių, nulekia skalos [sinagogos] kertė nuo altoriaus (LTR 422/14). Kitoje le­gendoje pasakojama, kad pasaulio pabaigoje bus pastatytas po­pierinis tiltas krikščionims, o geležinis - žydams. Krikščionys

330. Белова О. Ii. Этноконфессиональныс стереотипы в славянских народных пред­ставлениях // Славяноведение. 1997. № i. С. 28. '

331. Белова О. В., min. veik. Р. 29. 332. Mardosa J„ min. veik. P. 100. Белова О. В., min. veik. Р. 28. 333. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. P. 65-66.

136

pereis per tiltą, o žydai sukris į pragarą (LTR 932/92). Anapusinio

pasaulio vaizdavimui būdingas išvirkščias vaizdas ir tuo tik dar

kartą simboliškai parodomas judaizmo „netikrumas" ir mini­

mos bausmės už „netikros" religijos išpažinimą.

Kiti svetimtaučiai tiek daug nekentėdavo dėl savo išpažįs­

tamos religijos. Iš skirtumų buvo pasijuokiama, bet retai kada

prieinama prie veiksmų. O žydams apsistojus lietuvių namuose

buvo trukdoma maldų metu, ne visada tolerantiškai elgiamasi

jų švenčių metu. Kartais žmonės, ypač jaunimas krėsdavo labai

grubias išdaigas, pamiršę visas moralines ir etines nuostatas.

Viena pateikėja papasakojo neaišku ar tikrą, ar jau folklorizuotą

atsitikimą, kad tarpukario Lietuvoje Salake (Zarasų raj.) jauni­

mas iškasė neseniai palaidotą žydą, užsodino jį ant arklio, įkišo

jam į burną lašinių ir paliko prie žydų sinagogos ( V D U E R F 2

B 2 , 5 2 ) . Panašių „atsitikimų" užrašyta ir daugiau 3 3 4 . Ir vėlgi išplė­

totuose šio siužeto variantuose didesnė galia suteikiama kitam

tikėjimui: kai žydai nori išsiaiškinti, šio nusikaltimo organizato­

rius (juos pagal daugelio tautų tikėjimus gali parodyti pats nu­

žudytas / išniekintas žmogus), katalikai ištaria burtininko nuro­

dytus žodžius, ar pagal vienuolių prisakymą ištaria „Viešpaties

angelo" žodžius: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų". Besi­

keliantis nužudytasis išgirdęs užkalbėjimą / maldos žodžius, vėl

krenta nebegyvas 3 3 5.

Mokėta ir sumaniai pasinaudojama situacija. Pvz., tarpuka­

riu lietuvių vaikai kartais norėdami užsidirbti pinigų, į sinagogą

įleisdavo varną. Tada žydai prašydavo vaikų tą varną sugauti, o

334. Šiuos atsitikimus tiek iš archyvų, tiek iš spausdintinės literatūros surinko, tiek pats toki­us pasakojimus Dotnuvos apylinkėse (Kėdainių raj.) yra užrašinėjęs Kėdainių raj. Aka­demijos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Rytas Tamašauskas: Tamašauskas R. Istoriniai etiudai apie Dotnuvos žydų bendruomenę (XVIII-XX a.). Akademija, Kėdainių raj., 2005. P. 56.

335. Tamašauskas R., min. veik. P. 51.

sugavus sumokėdavo 5 litus. Tais laikais tai buvo nemaži pini­gai - tiek kainavo centneris grūdų 3 3 6 . Lietuvių tautosakos ran­kraštyne taip pat užrašyta ir analogiškų šios situacijos tautosakos kūrinių: bernai užlipa ant sinagogos stogo ir jlūžta j vidų (LTR 1744/84) / arba įleidžia į sinagogą pelėdą (LTR 1744/81). Žydai pagalvoja, kad tai krikščionių šventoji dvasia / katalikų dievas.

Lietuviai kartais ne visai pagarbiai elgdavosi ir su pas juos namuose apsistojusiais žydais: trukdydavo atlikti jų religines priedermes, kalbėti maldas, pvz., vaikai tik iš smalsumo lįsdavo prie besimeldžiančio žydo ar riktelėdavo per jų maldą „kiaulė" ir žydas turėdavo pradėti melstis iš naujo. Beje, patys lietuviai prieštaraudavo dėl turguose keliamo triukšmo miesteliuose tuo metu, kai vykdavo pamaldos katalikų bažnyčiose 3 3 7.

Reiktų nors trumpai aptarti atrodytų keistą žydo siejimą su kiaule, nes žydams religija draudžia valgyti kiaulieną. Bet šis įvaizdis labai seniai ir plačiai paplitęs. Žydų, žindančių kiaules 3 3 8, įvaizdis yra atsiradęs prieš 700 metų: jis buvo labai populiarus vo­kiškai kalbančių šalių architektūrinėje skulptūroje XIII -XVT a., o X V - X I X amžiuje - ir įvairiose kitose vaizduojamojo meno rūšyse. Iš čia jis išplito į kitus kraštus 3 3 9. Pavyzdžiui, 1755 m. už­fiksuota, kad Slucko gyventojai linksminosi, gainiodami kiaules, ant kurių buvo susodintos lėlės, vaizduojančios žydus 3 4 0 .

Bet iš kitos pusės, kitatikių, ne tik judėjų, siejimas su kiaule ar kitu nešvariu laikomu gyvūnu - šunimi - buvo labai plačiai paplitęs daugelio tautų tradicijoje. Su šunimi kitatikiai ypač

336. Čepaitė S. Krakių žydų papročiai. Р. 2. II www.atmnamai.lt (2002 09 18). 337. Kaip žinia, daugelyje miestelių katalikų bažnyčia ir pagrindinė turgaus aikštė būdavo

gieta. 338. Šis reiškinys Vokietijoje turi net ir savo pavadinimą - Judensau. 339. Dundės Л. Life Is Like a Chicken Coop Ladder: A Study of German National Character

Through Folklore. Detroit, 1989. P. 121. 340. Karvelis D. Žydai senovės Lietuvoje (XIV-XVIII a.) // Bažnyčios naujienos. 1996 gegu­

žės 9. P. 8.

I38

dažnai siejami slavų tradicijoje: svetimas tikėjimas vadinamas neteisingu - šuns tikėjimu (песья вера) 3 4 ' . Pavyzdžiui, juodkal-niečiai apie skirtingų konfesijų bei religijų atsiradimą pasakoja taip: „Vienas žmogus turėjo gražuolę dukrą, kuriai vienu metu pasipiršo trys jaunikiai. Pasimetusiam tėvui pasirodė angelas ir patarė: pirmajam jaunikiui atiduoti dukterį, antrajam - šunį, o trečiam - kiaulę. Taip ir kilo iš merginos stačiatikiai krikš­čionys, iš šuns - pikti, su „šunišku" užsispyrimu katalikai, o iš kiaulės - panašūs į kiaules musulmonai 3 4 2 . Bulgarai mano, kad turkai atsirado žmogui gyvenant su šunimi ar gyvate, ukrainie­čiams lenkai yra kilę iš Dievo primušto šuns 3 4 3 . Apskritai šuo ir kiaulė itin populiarūs viso pasaulio tautų keiksmuose bei kitos neigiamos reikšmės frazeologijoje. Dar Jonas Balys pastebėjo, kad kaimynui kitataučiui dažnai suteikiamas toks epitetas kaip kiaulė. Lenkai lietuvius taip pat lygina su kiaulėmis: „Lietuvis kvailas kaip kiaulė, bet klastingas kaip žaltys" 3 4 4 . Nors tokie pa­lyginimai, aišku, nėra tiek žeminantys (kiekvienas nemandagų, nešvarų ar šiaip kokią nors nemalonią staigmeną - kiaulystę mums pateikusį žmogų nors mintyse turbūt kartais pavadi­name kiaule), kaip žydo siejimas su kiaule, turintys gilesnę, tiek pačių žydų, tiek ir judėjų religijos neigimo ir paniekinimo prasmę. Nors lietuvių tradicijoje žydo siejimas su kiaule ne­buvo labai paplitęs, - daugelyje naratyvų užsimenama tik apie draudimą valgyti žydams kiaulieną ir su tuo susijusias komiš­kas situacijas.

341. Успенский Б. А. Мифологический аспект русской экспрессивной фразеологии // Избранные труды. Язык и культура. Москва, 1994. т. 2. С. 92-94.

Lietuvių etiologinėje sakmėje apie vokiečių kilmę pasakojama, kad vokiečiai atsirado iš skiedrų, gręžiant Nojui šuns pasturgalį (BsPĮ 51).

342. Cituota iš: Белова О. В., min. veik. P. 26. 343. Славянские древности / Отв. ред. H. И. Толстой. Москва, 1999. Т. 2. С. 415-417-344. Balys J. Lietuviai lenkų tautosakoje // Vairas. 1940, Nr. 3. P. 227-229.

139

K R A U J O L E G E N D O S . Patys populiariausi ir baisiausi yra pasa­kojimai apie žydų daromą žalą krikščionims ir netgi krikščionių žudymą bei jų kraujo vartojimą savo religiniams ritualams. Šios kraujo legendos gimė prieš daugelį šimtmečių. Viduramžių pra­džioje žydai daugiausia vertėsi vergų prekyba ir savo vergus api-pjaustydavo, neleisdavo jiems krikštytis. Tarp krikščionių kilo nepasitenkinimas. IV Laterano susirinkimas (1215 m.) nutarė iš krikščionių išskirti žydus, įsakydamas jiems dėvėti skirtingus drabužius ir geltoną ženklą. Pirmieji didesnieji žydų persekio­jimai prasidėjo kryžiaus karų metu, jie turėjo ryšio su anksčiau buvusia artima žydų bičiulyste su musulmonais. Vėliau žydai įtarinėti išniekiną Ostiją, vartoja krikščionių kraują Velykų ma­cams, jų talmudas esąs antikrikščioniškas ir pan. Nors popiežiai griežtai pasmerkė tuos kaltinimus, persekiojimai ir žydų pogro­mai nesiliovė, žydai buvo varinėjami iš vienos vietos į kitą (LE, p. 283-286). Kaltinimai žydams buvo pateikiami dažnai. Tikėta, kad neva dėl demoniškos savo galios jie gebą savo kaimynams krikščionims užtraukti netgi žemės drebėjimus, epidemijas ar audras 3 4 5. Siaučiant maro epidemijoms, žydai buvo kaltinami platinantys ligas, dėl tos priežasties buvo draudžiama įsileisti keliaujančius žydus į savo valstybes. Ir sakmėse užfiksuoti ligas platinantys žydai: maro metais vaikšto žydas su maišeliu. Į ku­riuos namus jis užeina, ten išmiršta žmonės (ŠLSP 163). Arba su­sapnavę žydą, žmonės tuoj suserga drugiu (ŠLSA 463).

Svarbi asmeninė žmogaus nuostata žydo atžvilgiu, nes kai kurie pasakojimai (jų grupės) labai prieštaringi, [domu, kad daugelis pasakojimų prisiminimų pavidalu prasideda taip: „Žy­dai buvo geri žmonės, mes su jais gerai sutardavome, nesipyk-davome.. ." Ir tuoj pradedama pasakoti baisūs nutikimai. Šie pa­sakojimai labai artimi mitologinėms sakmėms, turi bemaž visus

345. Graig G. A. Vokiečiai ir žydai // G. Л. Graig. Vokiečiai. Vilnius, 1995. l'. 211.

140

jų bruožus: žmogus susiduria su svetimu, itin grėsmingu jam pasauliu, su asmenimis, kurie išvaizdos kitoniškumu ir funk­cijomis esti panašūs j mitines būtybes, santykiauja su jais tiek nugalėdamas, tiek patirdamas nesėkmę. Velniais, laumėmis, ai­tvarais galima ir netikėti, bet kaip netikėsi pasakojimais apie žy­dus, kurie gyvena čia pat ir turi tiek visokių keistenybių? Įspūdį sustiprindavo tikėjimas, kad vaizduojamieji įvykiai tikrai kažka­da buvo ir bet kurią akimirką gali pasikartoti. Todėl, manytume, šiuos pasakojimus galima priskirti mitologinių sakmių žanrui.

Krikščioniškame pasaulyje yra paplitę i pagrindiniai kaltini­mai žydams - tai krikščionių kraujo vartojimas ritualiniams tiks­lams ir Ostijos išniekinimas. Pirmieji kaltinimai Ostijos išnieki­nimu pasigirsta V - V I a., o gandai apie žydų ritualiniams tikslams žudomus krikščionių vaikus pradeda plisti XII a. viduryje 3 4 6 .

LDK, kur tik X V I a. viduryje besiformuojančių stereotipų pavidalu ėmė retkarčiais praslysti nepakantumo žydams ženklai, jie nebuvo kaltinami dėl Ostijos išniekinimo, tačiau ritualinio krikščionių žudymo mitas prigijo 3 4 7. Jurga Šiaučiūnaitė-Verbic-kienė mano, kad dar X V I a. L D K susiformavęs ar kartu su Va­karų krikščioniškos visuomenės sąranga įsisavintas kolektyvinis žydų tautos stereotipas buvo tarpnacionalinių, o viduramžiais dar ir tarpreliginių santykių rezultatas, perduodamas iš kartos į kartą, kaip socialinis vaizdinys. Tas stereotipas atrodė taip: žy­dai - gudri, klastinga, apgavikų ir menkystų turtuolių / krikš­čionių skurdintojų tauta, amžinas krikščionių priešas ir ken­kėjas. Egzistuojant visuotinai paplitusių universalių stereotipų blokui, praktiškai neįmanoma atriboti to, kas įsisavinta ruošinio pavidalu, nuo detalių, turinčių lokalinių bruožų 3 4 8 .

346. Гурсвич А.Я. Культура и общсствосрсдпсвсковойЭвропы глазами современников. Москва, 1989, С. 305.

347. Šiaučiūnaitė-Verbickicnė J. Žydai XVI a. pirmosios pusės LDK visuomenėje: skaičiai, statusas, požiūriai // Kultūros istorijos tyrinėjimai. Vilnius, 1999. т. 5. P. 419.

348. Šiaučiūnaitė-Verbickicnė J., min. veik. P. 430-433.

141

Tautosakos kūrinių apie Ostijos išniekinimą yra užrašyta, nors ir nedaug - tai, matyt, siužetų migracijos padarinys. Popu­liariausias siužetas - švenčiausiojo sakramento (t. y. Dievo kūno), kurį žydams iš bažnyčios parneša pas juos tarnaujantys katali­kai, plakimas rykšte ar badymas ir tikrinimas, ar iš jo trykšta kraujas, ar ne: „Žydai mergos paprašo kažkokiems zababonams parnešti ostiją. Jie plaka ją beržo rykšte. Kai ostija šventinta, tuoj pat iššoka kraujas, o kai ne - tai neiššoka" (LTR 552/797). Ana­logiški siužetai - kryžiaus arba dievo mūkos išbandymai: žydai muša kryžių / bado šventojo paveikslą - iš jo bėga kraujas. Tai pamatę žydai apsikrikštija (LTR 2427/5) arba pabėga iš miestelio (LTR 552/796). Arba kitas analogiškas, su išbandymais susijęs, tik reversinis siužetas: žydų vaikas parsineša namo sakramentą. Supykusi motina jkiša vaiką j karštą krosnį, bet randa jį gyvą ir sveiką. Vaikas sako, kad kažkokia moteris j į buvo apsiautu­si savo apsiaustu (LTR 2331/2370). Šie pasakojimai yra susiję su tikrinimu, kieno religija yra geresnė, stipresnė. Įrodymai atseit ir priverčia kitatikius bėgti iš nusikaltimų vietos ar keisti savo tikėjimą, įsitikinus krikščioniškų tiesų stiprumu ir tikrumu.

Tačiau XI I a. Europoje paplitęs ritualinio krikščionių žudy­mo mitas prigijo ir pas mus. Visoje Europoje ir iki šių dienų išliko gyvi pasakojimai apie žydus, žudančius krikščionis, gro­biančius vaikus. 1844 m. pagal carinės Rusijos Vidaus reikalų ministro įsakymą karo gydytojas V. Dalis parašo knygą apie ri­tualinį kriščionių žudymą, kur suregistruoja - 1 2 0 žinomų tokių „nusikaltimų!' atvejų iš įvairių šalių, tame tarpe ir iš Lietuvos 3 4 9 . Tai, kad tokių leidinių leidybą iniciavo vyriausybė, rodo platų prietarų paplitimo mastą net aukščiausiuose sluoksniuose, o ne tik tarp mažai apsišvietusių žmonių. Tad nieko stebėtina, kad ištikus negandai, į žydus nukrypdavo minios smurto banga.

349. Даль D. И. Записка о ритуальных убийствах. Москва, 1995.

142

Be šių kraujo legendų 3 5 0 etninis žydo paveikslas ilgai negalėjo būti įsivaizduojamas. Tyrinėtojai ne kartą yra kėlę šių kraujo le­gendų kilmės teorijas. Jų esmė ta, kad ne visi simboliškai suprato per paskutinę vakarienę dalijant duoną Jėzaus Kristaus pasakytus žodžius: „Imkite ir valgykite - tai mano kūnas". Beje, kituose kraš­tuose užrašytose legendose aiškinama, kad žydai atseit dėl to ir ne­pasekė Kristumi, kad pagalvojo, jog šis kalba apie kanibalizmą3 5 1.

Krikščionybės istorijoje žydams teko svarbus vaidmuo. Jie buvo ir krikščionybės „tėvai", ir išdavikai, sąmoningai atmetę ti­kėjimo tiesas. Gyvuojant tikėjimui, kad Kristus buvo nužudytas žydų, tuo paaiškinamas ir žydams neva reikalingo krikščionių kraujo troškimas: žydai visaip kankino Jėzų, todėl jų palikuo­nys ir dabar turi tą dieną ką nors padaryti (LTR 1000/60). Ki­tur pasakojama, kad, kai žydai nukryžiavo Kristų, tada išsiprašė krikščionių kraujo (LTR 1493/87). Pasakojimuose smulkiai nupa­sakojami krikščionių žudymo būdai, taip pat nurodamos prie­žastys, kam reikalingas krikščionių kraujas. Pats populiariausias siužetas - kad žydai Velykoms kepa macus su krauju. Krikščio­nių kraujas reikalingas ir patepti naujagimių akims, kad žydų mažyliai praregėtų, nes jie atseit gimsta akli kaip šuniukai ar ka­čiukai (VDU E R 2 3 - 1 , p. 8). Arba - nėščiai žydei reikia kraujyje sumirkytais skudurais aprišti kojas, tada jie ataks (VDU E R 23 -1 , p. 8). Žydės dedasi į batus medžiagos gabaliuką, suvilgytą krau­ju, - kad kito tikėjimo žmonės būtų žemiau už žydus, paminti po padu ( V D U E R 36 -1 , 49). Kraujo dar pildavo į statomų sinagogų pamatus ( V D U E R 26-9, 24). Be to, jei žydai nevalgytų krikščio­nių kraujo, labai smirdėtų (LTR 1486/545) - pastarasis tikėjimas, aišku, yra susijęs su žydų valgiaraščio ypatumais.

350. Anglų kalboje šis reiškinys turi savo pavadinimą Blood libcl, pažodžiui išvertus - kraujo itnciitas.

351. Белова О. I!., min. veik. P. 27-28.

ИЗ

Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, mitai apie ritualines žmog­žudystes susipindavo su kriminaliniais atsitikimais, kai įvairio­se vietose paslaptingai dingdavo (o vėliau ir atsirasdavo) vaikai arba jaunos moterys. Tada įsiliepsnodavo pogrominės nuotai­kos, lydimos langų daužymo ir žydų užpuldinėjimų. Buvo ir ku­nigų, kurie skatino antijudaistines nuotaikas 3 5 2. Pavyzdžiui, net 1998 m. laikraštyje „Kupiškėnų mintys" taip aprašomi tarpuka­rio Lietuvos įvykiai:

1930 m. per žydų Velykas kupiškėnai nepriėmė žydų dovanoja­mų macų, nevežė jų į namus. Tais metais buvo pasklidęs gandas, o gal ir tiesa, kad žydai kasmet nukankina mokyklinio amžiaus berniuką, o jo kraują panaudoja macams kepti. Įtarimų sukėlė vienas tikras įvykis 1930 m. balandžio 10 d., kai žydai statinėje pavėžėjo vieną berniuką.353

Įdomu tai, kad vyresnio amžiaus pateikėjai, prisimenantys savo vaikystę tarpukario Lietuvoje, pasakoja ragavę žydų macų - jų visada prieš Velykas parveždavo tėvai, apsilankę miestelyje žydų parduotuvėse. Žmonės ir patys pasakoja, kad macai ga­minami iš miltų ir vandens ir buvo panašūs į vaflius. Bet tai netrukdydavo kitą akimirką jiems pasakoti apie žydų naudo­jamą kraują. Pateikėjai kartais pasakoja, kad juos pačius žydas norėjęs įstumti į rūsį ir ten nukankinti. Niekam taip neatsitikę tik todėl, kad jie vis dėlto sugebėję ištrūkti. Suaugusieji taip pat perspėdavo savo vaikus, kad jie su žydais niekur neitų, neklau­sytų jų gražių kalbų.

Kitą pasakojimų grupę apie žydams reikalingą krikščionių kraują sudaro pasakojimai, kaip jie to kraujo gauna. Dažniau­siai, norėdami gauti krikščionių kraujo, žydai vagia vaikus ar net

352. Vareikis V. Tarp Valančiaus ir Kudirkos: žydų ir lietuvių santykiai katalikiškosios kultūros kontekste // Kultūros barai. 1998. Nr. 11. P. 41.

353. Šilinis G. 2ydų macos // Kupiškėnų mintys. 1998 balandžio 18. P. 6.

I44

suaugusius. Jeigu žydai jau pasigauna vaiką, prieš nužudydami j j žiauriai kankina, mat kraujas turįs būti kankinto žmogaus ( L T R 1463/87). Pats kankinimas smulkiai nupasakojamas: vai­kui užrišamos akys arba jis susupamas į antklodę, tada bado­ma adatomis, peiliais, visiems žydams sustojus ratu ir paeiliui duriant savo aukai ( V D U E R 3 7 - 1 , 8). Vaiką atseit nužudydavę ir kitu būdu - įkišdavę į statinę, kurioje būdavę prismaigstyta smaigalių ( V D U E R 3 7 - 1 , 10). Gautas kraujas sugirdomas marš-kosna ir išsiuntinėjamas po visus miestus, o vėliau įkepamas į macus (LTR 1486/545). Pateikiami ir įrodymai: miestelyje prie upės žmonės randa statinę, viduje prikalinėtą vinių 3 5 4; kaime surasta žydų nugalabyta mergaitė su nupjauta ranka ir išim­ta akimi ( V D U E R 38-3 , p. 4). Tėvai randa savo vaiką pas žydus spintoje. Vaikui buvusi nupjauta galva, o jis pats pakabintas už kojų (LTR 1463/89). Yra pasakojimų apie vietas, kuriose vaide­nasi, mat ten buvo pakasta daug žydų nukankintų vaikų (VDU E R 3 7 - 1 , 9 ) . Rečiau žmonės nenužudomi, o tik nupjaunamas pirštas ir prisileidžiama kraujo (LTR 1692/46) arba žydai primuša elgetą, nuvalo nuo žaizdų kraują, o po to kruviną maišą išsidalija ir su­kepa į macus (LTR 1463/88).

Pasakojimuose minimos ir bausmės už žydų padarytus nu­sikaltimus. Kartais žydai nubaudžiami už žmonių pagrobimą ir pasodinami į kalėjimą (LTR 1870/60) arba žmonės patys keršija žydams, daužo jų namų langus. Čia negali padėti net policija: „Negi suvaldysi tiek daug žmonių" (LTR 1870/61). Tai, kaip jau buvo minėta anksčiau, yra tikrų įvykių atspindys. Kilus kokiems nors įtarimams, kildavo pogrominės nuotaikos, dažniausiai pa­sireiškę žydų parduotuvių ar įstaigų langų daužymu ir rečiau

354. 1996 m. Grinkiškyje (Radviliškio raj.) vykusios ekspedicijos metu žmones pasakojo, kad po karo Šušvėje, netoli tos vietos, kur žydai pasistatydavo savo vasarinę sinagoga, buvo rasta tokia žydų statinė su vinimis (vnu ER FI BI, 85).

145

žydų mušimu. Tačiau kartais ir oficialioji valdžia pateisina tokias žudynes: kai tėvas paduoda žydus į teismą už vaiko nužudymą, šis jų nenubaudžia, nes tokia esą jų tikyba (LTR 783/144).

Rusų tyrinėtoja Olga Belova, nagrinėjusi šių kraujo legendų paplitimą ir turinį šiomis dienomis, pastebi, kad šiandieniniuo­se naratyvuose iš vienos pusės vyksta tradicinių siužetų „nu­vainikavimas" (niekas netiki statine su vinimis), iš kitos pusės, vyksta savotiška „antrinė mitologizacija" (pasakojimai apie tai, kaip žydai gauna kraujo, pavyzdžiui, jis imamas iš ligoninių ar gailestingi kaimynai jo duoda savanoriškai, tinka ir kraujas iš netyčia įsipjautos žaizdos) 3 5 5. Šie iš viduramžių ateinantys siuže­tai jau įsilieja į bendrą miesto legendų arba vaikų šiurpių arse­nalą, kuriuose taip pat pasakojama apie siaubingus nutikimus 3 5 6, atspindinčius žmonių reakcijas į technines naujoves, gyvenimo būdo pokyčius, šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis grei­tai plintančius pranešimus apie tikrus šiurpius nusikaltimus.

Baisūs pasakojimai, sklindantys apie žydus, gąsdindavo žmo­nes. Jie įtakojo ir realų kasdienį gyvenimą. Žmonės bijodavo lankytis jų parduotuvėse ir ypač vaikai buvo perspėjami neiti vieniems į žydų parduotuves, butus, ypač į rūsius, - kartu šis siužetas apie žydų žudomus vaikus buvo ir gera bauginimo prie­monė nepaklusniems vaikams. Pas žydus tarnavusieji prisipa­žįsta bijoję jų namuose naktį miegoti, kad žydai nepasmaugtų, nesubadytų ( V D U E R 30-10 , 7.4). Apskritai į merginas ar vaiki­nus, tarnavusias pas žydus, aplinkiniai žiūrėdavo su panieka. Socialinis tokių žmonių prestižas buvo daug žemesnis už kume-

355. Белова О. В. Народные версии «кровавого навета»: мифологизация сюжета в славянских фольклорных нарративах // littp://www.cu.spb.ru/cthno/sciencc/conf-2002/17.doc

356. Pavyzdžiui, tai karts nuo karto elektroniniais laiškais platinamos legendos su perspė­jimais saugotis adatų, užkrėstų AIDS, kurios buvo paliktos viešose vietose ir net kon­krečiame Kauno ar Vilniaus klube, inkstus iš nugirdytų žmonių vagiančias nusikaltėlių grupuotes ir pan.

146

čių, bernų, piemenų, dirbusių dvaruose ar ūkininkams 3 5 7. Juos tiesiog vadindavo žydmergėmis, žydparapkėmis, vadanoskėmis ar žydberniais. Merginos neturėjo gero vardo, pas jas nė vienas vaikinas nesiųsdavo piršlių ir niekas nesuprasdavo, koks skur­das vertė eiti tarnauti ne pas ūkininkus, o pas žydus, nors jie ir didesnę algą mokėdavo 3 5 8 , nes „žydui tarnauti - gėda visai gimi­nei", - pastebi I. Končius 3 5 9 . X V I a. buvo net priimtas nutarimas, kad žydai negali imti j tarnus krikščionių, nes jie versdavo krikš­čionis dirbti sekmadienį, o patys švęsdavo šeštadienį (šabą), bet vėliau jo nesilaikyta. Be to, žydams būtinai reikėdavo krikščio­nių pagalbos per šabą, nes tą dieną tikėjimas jiems neleisdavo nieko daryti. Net pamaldų metu jiems patarnaudavo katalikė moteris: gražiai surikiuodavo batus, paliktus įeinant į sinagogą, sloguojantiems nušluostydavo nosis ir 1 .1 . Vaikai net ir laukdavo šeštadienio - šabo, kai žydai juos kviesdavo uždegti degtuką ar užkurti krosnį. Už šį darbą žydai vaikus apdovanodavo, duoda­vo saldumynų 3 6 0 .

Pasakojama ir kitų nebūtų dalykų apie žydų kenkimą krikščionims, pavyzdžiui, kad jie parduoda katalikams sugedusį ar nešvariai paruoštą maistą. Į kepamus pyragus žydo duk­terys prišukuojančios plaukų, utėlių, glindų. Aiškinama, kad tai kažkoks jų burtas ( V D U E R 38-7, p. 5). Kartais vogti vaikai nežudomi. Jie išmaudomi, o tame vandeny žydelkos pyragus minkančios (VDU ER 34-4 , p. 3). Mirusį žydą nuprausdavę, o tą vandenį pildavę ant silkių ( V D U E R 32-6 , p. 2). „Nupaupęs vienas parkotas Kamajų žydas, tai palydėję visi žydai trynęsi į žmonių

357. Mardosa J. Tautiniai santykiai Lietuvos Respublikos kaimuose ir miesteliuose 1920-1940 metais // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius, 1999. P. 100.

358. Bacevičienė D. Apie Sakių žydus // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 1. 359. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. P. 61. 360. Jonuškaitė T. Žydai Utenoje, p. 6 // www.atmiiamai.lt http://a!plia.kts.lt/an/?pagc=artic-

Ie&id=i7 (2002 09 18).

sąsparas, kad liga priliptų katalikams". Ir čia pat paaiškinama, kad žydai viską, kas bloga: ligas, blogą maistą nori katalikams primest, mat toki esą jų „zakonai" (LTR 1463/80).

R E L I G I N Ė S K E I S T E N Y B Ė S . Kituose, pasakytume neutraliuo­se savo turiniu, lyginant su kraujo legendomis, pasakojimuose užsimenama apie katalikų, ir bendrai krikščionių, akimis keistus ir dėl to „juokingus" žydų religinius papročius bei šventes. Kar­tais tokie pasakojimai turi liaudiškus paaiškinimus. Dauguma šių pasakojimų yra tarptautiniai - visi krikščionys pastebėdavo tuos pačius kitoniškumus.

Lietuviai palyginti neblogai žinojo kai kurias žydų religijos detales ir iš šių kitoniškumų pasišaipydavo. Žydai tebelaukia savo Mesijaus, todėl apgavikas, apsimetęs Dievu, liepia leisti už jo savo dukterį, nes gimsiąs Mesijošius. Gimsta mergaitė, o ap­gavikas su žydo pinigais pabėga ( L P K 1846). Žydams nevalia lie­sti kryžiaus, todėl bernas apsaugo žydo norimą pavogti audeklą, uždedamas ant jo kryžių ( V D U E R 25-6, p. 6).

Melsdamiesi žydai vynioja diržus ant rankų. Aiškinama, kad jie tai daro tam, kad velniai maldos metu bijotų prie jų priei­ti, nes su diržu gautų lupti ( V D U E R 30-3 , 3.4; LTR 1508/415). Žmonės mano, kad per Velykas žydai kankina duoną, ją visaip muša, degina, o po švenčių atsiprašo (LTR 552/795).

Įeidami į sinagogą, žydai nusiauna batus. Per vieną jų šventę, po pamaldų, visiems išėjus, likdavo viena batų pora. Tiki­ma, kad tą žydą velnias nusineša pragaran. Ir aiškinama - kai Mozė negalėjo surinkti po tyrus išsisklaidžiusių žydų arba žydai negalėjo sumokėti didelės duoklės, jiems padėjo velnias, bet už tai išsiderėjo kasmet paimti tam tikrą žydų skaičių (LPK 1867 D). Šis pasakojimas turi daug variantų. Lietuviai žinojo žydus turint tokį tikėjimą apie jų dingimą, todėl juokui vogdavo kokį žydą per šią šventę ( V D U E R 30-3 ,3 .4) . O žydai net ir patikėdavo,

148

kad tai padarė velnias, ir net negelbėdavo savo draugo - tokia jo dalia, be to, manydavo, kad velnias jį pavogė už kažkokias nuodėmes ar apgavystes. Žmonės pasakoja, kad jie gali išgelbėti velnio nešamą žydą jį peržegnodami ( V D U E R 20-4, 4) - tai gali padaryti tik krikščionys, nes žydams žegnotis draudžiama. Kartais žmonės mato pelkėse skęstančius žydus, bet negali jų išgelbėti - velnias yra stipresnis ( V D U E R 32-6 , 1), arba randa pelkėse sumurdytus žydus ( V D U E R 2 1 - 5 , p. 3). Net tos vietovės, kurių etimologija panaši į žydų vardą, pvz., Žydiškės, aiškinamos kaip nužudytų žydų palaidojimo (pateikėjai aiškina, kad tai ne II pasaulinio karo metų aukos) vietos (VDU E R 2 1 - 5 , p. 2 ) .

Žydai taip pat turi religijos apribotą košerinį ir nekošerinį maistą. Jiems neleidžiama valgyti neatrajojančių gyvulių mėsos. Vienas tokių - kiaulė, todėl aiškinama, kodėl žydai nevalgo kiau­lienos: Kristus pavertė kiaule su paršais po kubilu paslėptą žydę su vaikais, kai žydai norėjo ištirti, ar Kristus viską žino. Todėl jie negalį valgyti sau artimo kraujo (LPK 1867 A ) . Šis faktas labai ryškiai atsi­spindi pasakose ir anekdotuose, tai vienas populiariausių siužetų iki pat šių dienų - žydams vis stengiamasi kaip nors įsiūlyti kiau­lienos: ponas išmoko žydą valgyti kiaulieną, tris paras palaikęs jį svirne, kuriame buvo sudėtos tik dešros (LTR 4314/97). Beje, taip daroma ne tik pasakose. Visoje Lietuvoje žmonės dažnai taip „bandydavo" žydų tautybės vaikus: tepdavo jų lūpas lašiniais 3 6 1.

Nevalgo žydai ir lydekos, ir tai aiškinama tuo, kad lydeka turi visus Kristaus kankinimo įrankius (kauliukai yra panašios for­mos) ( V D U E R F2 B 2 , 1 2 4 ) . Kitoje legendoje kartojamas analogiš­kas Jėzaus Kristaus dieviškų galių tikrinimas, kaip ir su aiškini­mu, kodėl žydai nevalgo kiaulienos: žydai netikėjo, kad Kristus prisikėlė. Vienas jų sako, kad patikėtų, jei virta lydeka atgytų - ir lydeka atgyja (LTR 1415/25).

361. Mardosa )., min. veik. P. 99.

149

Kitas žydų valgiaraščio ypatumas, kad jie valgo daug svogū­nų bei česnakų ir dėl to, anot mūsų žmonių, labai dvokia. Jų dvokimas aiškinamas taip: jie česnaku trynė Kristaus kūną arba neklausė tam tikrų Mozės įsakymų tyruose (LPK 1867 в) . Česna­kus jie valgo ir tam, kad velnias bijotų smarvės, mat ir velniams nepatinka ten, kur smirda (LTR 1508/117).

Apie žydų mirusiuosius taip pat prikuriama visokių nebū­tų dalykų. Atseit, mirštantis žydas užsmaugiamas pagalvėmis, kad jis neištartų Jėzaus vardo (LTR 1508/410). Žydui mirus, jei jis buvo liežuvininkas, ant liežuvio spyną uždeda, o jei pavyduo­lis - šukę ant akių (LTR 1463/84) ir pan.

Ki t i ski r tumai

Per žydą pašiepiamos neigiamos žmonių savybės. Pasijuokiama iš žydams priskiriamo šykštumo: žydas nori atpratinti arklį nuo ėdi­mo, o arklys ima ir pastimpa (LPK 1682) 3 6 2. Kitas žydas nusiperka kumelės kiaušinį, t.y. arbūzą ir peri jį (VDU E R 20-6,6) . Šiame pa­vyzdyje pabrėžiama, kad žydas - ne žemdirbys ir nežino elemen­tariausių dalykų. Tai galima pastebėti ir kitoje pasakoje, kur žydas nesugeba pasirūpinti bitėmis ir šios išnyksta (TD V I I 203).

Pasišaipoma iš bailumo: naktį vienas per mišką važiuojantis žydas bijo plėšikų, todėl užsimauna ant lazdos kepurę ir vis kal­ba: „Mes du važiuojam!" ( L P K 1862). Arba žydas prašo šautuvo, o paskui bijo šauti (BSLPY 66). Bailumas pašiepiamas neatsitik­tinai - žydų tautai teko nemažai iškentėti, todėl jie stengdavosi niekur per daug nelįsti, nesikišti, netgi nutylėti nuoskaudas, ir tas jų atsargumas tautosakoje pavirsta bailumu.

362. Būdingesnis veikėjas šiai pasakai yra čigonas - lai pastarasis dažniau užsiiminėja ark­liais ir įvairiais jų mitybos, išvaizdos „gerinimo" klausimais, norėdamas gauti didesnj pelną mažiausiais kaštais. Kai kuriuose variantuose čigoną pakeičiantis žydas atsiranda, matyt, štai dėl kokios priežasties. Po kaimus važinėdavo žydai, supirkinėjantys antrines žaliavas. Tai nebūdavo patys turtingiausi žydai, todėl ir jų arkliai būdavo labai vargani, atrodydavo nepriėdę.

15О

Kai kada pasijuokiama iš žydams priskiriamų būdo savybių, pavyzdžiui, priekabumo. Būdami prekybininkai, jie įkyriai siū­lydavo savo prekes. Pasakoje žydas įkyriai įkalbinėja žmogų par­duoti kažkokį daiktą šventą dieną, kai to negalima daryti. Ž m o ­gus atkeršija, duodamas žydui lašinių, draudžiamų šiam valgyti ( B S L P Y 59). Žydelka būtinai nori pamatyti, ką žmogus nešasi ter-boj. Įkyruolė išgąsdinama gyvate (LTR 1440/110).

Pasijuokiama ir iš savotiškos žydų išvaizdos, ypač barzdos. Yra pasakojimų apie tai, kad rusų kareiviai žydams barzdas karpydavo (LTR 1352/67). Pasakoje žydai slapstosi, bet juos išduoda ilgos barz­dos (BSLPY 62). Kai pagaliau žydas su raudona barzda, kenčiantis nuo žandarų, sugalvoja kaip nors paslėpti barzdą, žmogus jį ap­gauna: įkiša žydo barzdą į pikį, gauna atlygį ir pabėga (BSLPY 63).

Viename pasakojime žmogus, pasišaipęs iš negražios žydo žmonos, gauna atkirtį, kad jam ji labai daili (PSO 142) - kiekvie­nam savas arčiau širdies.

Mitologinėse sakmėse minima, kad žydai gali burti, kerėti. Jų burtai tiek kenkiantys, tiek ir padedantys. Žydai kaip ir kiti sve­timtaučiai minimi kaip turintys blogas akis, galinčias pakenkti tiek žmonėms (LTR 4724/422), tiek gyvuliams (LTR 4814/86). Žmonės, žinodami žydus „turint" tokių galių, kartais net nesi­kreipdavo pagalbos kitur, o jau patys žinodavo, ką daryti: pavyz­džiui, nukirpti burtininko skverną, jį sudeginti ir suduoti apža­vėtajam (LTR 4829/35) ir t.t. Žydas gali pakenkti atkeršydamas už blogą elgesį su juo: žmonės sugalvoja pagąsdinti apsinakvojusį pas juos žydą. Šis išsigąsta, bet užkeikia namus: po to toje vietoje dar ilgai kažkas dunksi (BSV 66). Tačiau ir tarp žydų burtinin­kų yra galinčių ir padėti. Pavyzdžiui, įtarus sužavėjimą, reikia kviesti žydą, kad burtus atšauktų, ar tam tikras žoleles gerti 3 6 3.

363. Končius I. Žemaičio Šnekos. Vilnius, 1996. P. 257.

ĮSI

Žydo paveikslas dainose

Palyginus su pasakojamąja tautosaka, žydo vaizdavimas dainose labai vienpusiškas. Apie žydus daugiausia užrašyta humoristinių dainų ir talalinių. Iš Lietuvių liaudies dainų kartotekoje esan­čio pusantro tūkstančio talalinių, kuriose minimi kitų tautybių žmonės, žydas figūruoja 80% talalinių364. Jose iš žydo pasišaipo­ma, net nepaaiškinant už ką:

Ir išėjo žydas Iš didžios iškados.

Vilkas ožį paleido, Žydą nusitvėrė.

Žydą nusitvėrė Į skutus sudraskė. (JLD 651)

Į kai kurias humoristines dainas sugebama sudėti vos ne viską, ką lietuviai kitoniško pastebėdavo žydų gyvenime:

Aš mačiau žydelį Su kromeliu maišely. Žydas jojo ant ožkos, Jo rūbų skvernai taškos.

Žydas valgo vištieną, Pačią myli kasdieną. Žydas kepa baronkas, Į barzdą šluosto rankas.

Kas ten rėkia miestely, Velnias neša žydelį. (LTR 4931/89)

Ir cituotoje, ir kitose talalinėse dažnai užsimenama apie žydams priskiriamą didesnį seksualumą. Lietuvių literatūros ir tautosa-

364. Vcngrylė-Janavičienė E. Kitataučiai lietuvių liaudies talalinėse // Tautosakos darbai. Vil­nius, 2004. Т. XX (XXVII). P. 63.

152

kos institute esančioje Lietuvių dainuojamosios tautosakos ka­talogo kartotekoje viena iš išskirtų talalinių apie žydą temų yra „žydas mergininkas" 3 6 5:

Oi, tu žyde, tu, pagone, Ko tu lendi tu prie Onės, Toks suplyšęs, toks nuskaręs, Ko tu lendi tu prie Marės. (LTR 1293/41)

Humoristinės dainos fiksuoja ir tikrus įvykius. X I X a. turėjo atsi­rasti dainos, kuriose aprašoma sunki žydų situacija, kai jie buvo priversti eiti į carinę kariuomenę 3 6 6 . Taigi dainose minima, kad žydams teks prie kitų papročių priprasti, atsisakyti kai kurių sau įprastų dalykų ar net savo religinės tapatybės ženklų:

Mauškė ar ne mauškė-Reiks į vaiską eiti [...] Kai peisus nukirpo-

Jankė išvirto. (LTR 3517/380)

Nebevalgysi tu saldžių barankų Ir nevyniosi tu šikšnų ant rankų. [...] (LTR 3986/114)

365. Kitataučius įprasta matyti nedorovingais žmonėmis. Lenkai turi nemažai anekdotų apie lietuvius, kuriuose kalbama, kad jų žmonos turi bent po kelis teisėtus, t. y. vyrų pakenčiamus meilužius (Bystroń J. St. Mcgalomanja narodowa. Warszawa, 1935. P. 2 4 0 -241) . Ir čia galioja priešprieša „normaliai seksualus - labai seksualus", kur svetimajam priskiriamas „nukrypimas nuo normos" (Krekovičovd E. Zwischen Toleranz und Barrieren: das Bild der Zigeuner und Juden in der slowakischen Folklore. Frankfurt am Main, 1998. P. 88).

Tarpukario Lietuvos spaudoje karts nuo karto pasirodydavo straipsnių, kuriuose žydai buvo kaltinami lietuvaičių prievartavimu, viešnamių laikymu (Zubrickaitė R. Lietuvių požiūris į žydus XIX a. II pusėje - XX a. I pusėje: etnologijos bakalauro darbas. Vadovė L. Anglickienė. Kaunas: VDU, 2002. P. 29 -31 . ) .

366. Lietuvos-Lenkijos Respublikoje žydai buvo atleisti nuo karinės prievolės, jie mokėdavo tik tam tikrus mokesčius. 1827 m. Nikolajaus I įsakymu privilegija išsipirkti iš rekrutų prievolės žydams atimta. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, į rekrutus buvo paimta nuo 25000 iki 70000 žydų. Kariuomenėje žydų vaikai dainai būdavo ir pakrikštijami.

15З

Mėgstamos ir talalinės (tarp jų ir obsceniškos), kurias daugiau­sia dainuodavo vaikai žydams net į akis:

Oi tu žyde, kom kom kom, Šike jouda, plium plium plium. (VDU ER 31-1 ,3) Važiavo žyds per pelkelę Ir įklimpo kumelėlė Bėkit, vaikai, ratavoti, Kumelėlės šūdo kaštavoti. (LDK vk 616)

Talalinėse atspindimi ir kiti pastebėti skirtumai, užfiksuoti kituo­se tautosakos žanruose. Pavyzdžiui, žydas gretinamas su kiaule:

Žyds ant kiaulės jojo, jojo, O žydelka kėliavojo, Kai ta kiaulė pasisuko,

Žydas sprandą nusisuko. (VDU ER 908, p. 63)

Pašiepiami žydų valgiaraščio ypatumai: Žyds Velykoms macus kepė, O žydelkos vištas pešė O tai čia, o tai čia, Viskas buvo paslapčia. (VDU ER 908, p. 59)

Pastebima ir kitokia išvaizda - talalinėse ypač dažnai juokiamasi iš žydo barzdos:

Žydas tepa ir važiuoja, Žydo barzda maskatuoja. Žydo barzda kaip ir šluota -Ir žila, ir maliavota. (LTR 947/ИЗ)

Vestuvinėse piršlybų dainose žydas, kaip ir apskritai bet koks kitatautis, yra nelabai geras vedybinis partneris. Nepriimtini ir jo papročiai:

Už ko tekėsi, pana Ona, Bene už žydelio?

154

Man žydelis ne bernelis, Aš žydelio ne mergelė

Anksti rytą atsikėlus Barakatą dirbti. (JLD 476)

Arba:

Aš židuko nenorėjau Šėbo švęsti nemokėjau.

[...] Žvakes degti nemokėsu.

(BDD 138)

(sv 60)

Vestuvininkų apdainavimo dainose iš svetimos pusės dažnai pa­sišaipoma, todėl tam puikiai tinka žydo kaip svetimojo vardas: pajaunėliai vadinami žydelėliais ( L D K V 2532); su ironija gražūs pajaunių šalikai pavadinami žydelkų padalkomis ( L D K v 2529) arba juokiamasi, kad broliai bučiavo žydo kojas, kol gavo kepu­rėlę pasiskolinti (LDK V 2531). Dar vienoje vestuvininkų apdaina­vimo dainoje minimi atskiri miesteliai su žydų prekybininkais, pas kuriuos pirkti svočių parėdai:

Gražios mūsų svočios, gražiai pasirėdę, Gražios jų skepetaitės, Marcinkonių miestelio Mejerio žydelio.

[...] Gražios jų rubaškaitės, Merkinės miestelio Mendelio žydelio. [...]. (čus 65)

Prie vienos pašaipios žydo vardu dainuojamos dainos prideda­mas paaiškinimas, kad dėl žydiško tarimo dainuojant ši daina tampa labai smagi (reikia prisiminti, kad ir Užgavėnių persiren­gėliai žydai mėgdžiodavo žydišką tarseną):

Jau palikau aš žydelis biednelis, Ei miu miu. Ką darysiu pasilikęs biednelis, Ei diu diu. (ŽT383)

Ganymo dainose, kaip ir kituose tautosakos žanruose, pabrė­

žiama, kad žydas ne žemdirbys: Saulė motulė tegul užkaitina,

mažus vaikus sušildo, o žydelį sušaldo, nes jis gyvulių negano

( L D K D 947). Literatūrinės kilmės dainose žydas vaizduojamas smuklinin­

ku. Pasakojamojoje tautosakoje ši žydų profesija minima retai,

o dainose ji populiari. Daug žydų iš tikrųjų laikydavo karčemas,

todėl žydas kaltinamas viena didžiausių kaimo blogybių - gir­

tuoklyste. Kartais tik paminima, kad geriama pas žydą karčemoj,

kitur jis vaizduojamas plačiau: pilstantis arielką, galintis duoti ir

skolon, bet paskui už tai nulupantis:

Žydelkėlė šinkarkėlė Duos arielkos už markelę [...} (LLD XVI, 212)

Sermėgėlę milo pilko Žyds už arielką nuvilko. Karvutę parduosiu, Sermėgą vaduosiu. ( JLD 1425)

Taigi žydas iš girtuoklio išvilioja paskutinį grašį, karčemoje jis

palieka sermėgą, batus, kelnes, vėliau žydas išsiveda jo karvutę,

vežimais ištuština aruodus. Apsukraus, iš kitų silpnybių pragy­

venančio ir iš savo verslo šeimą išmaitinančio žydo įvaizdis tik

dar labiau išryškina nepatrauklų ir atstumiantį girtuoklio, neat-

sispiriančio pražūtingai pagundai ir kenkiančio ne tik sau, bet ir

visai savo šeimai bei ūkiui, paveikslą 5 6 7:

[...] Jūs, pijakai, neišmanat, Kad žydus žyvijat, Sava pačių ir vaikelius

367. Ūsaitylė J. Dainos apie girtuoklystę // Lietuvių liaudies dainynas / Humoristinės -didaktinės dainos: dainos apie girtuoklystę. Vilnius, 2002. T. XVI. l'. 35.

156

Badu išnaikinat. Žydų vaikai žiponuoti, A pijakų lapiniuoti Už karčių arielkų [...] (LLD X V I , 567)

Fiksuojami ir tikri įvykiai, kai 1897 m. buvo įsteigtas valstybės monopolis ir patvirtinti nauji alkoholio pardavinėjimo nuosta­tai. Dėl to buvo uždarinėjamos žydų laikomos karčemos:

[...] Tūkstančiai metų Aštuoniuos šimtuos Devynios dešimtys Metuos septintuos.

Atsitiko tarp žydų Didela navyna, Kad manapuoliai Karčemas naikina.

Juniaus mėnasį Žydai skubinasi Išparceliuot arielkų Kad nelikt par niekų [...]

Verkė Leibukas, Verkė Ickiukas, Verkė Feigerifkė

Dar kitoje dainoje žydas pastatomas šalia kitų turtingųjų, kito so­cialinio sluoksnio žmonių nuo kurių tenka nukentėti paprastam žmogeliui. Ši daina sukurta pagal Antano Strazdo eilėraštį „Ei, tu Dominykai" - apie valstiečio vargus, tik originale žydo nėra.

Ir tas čiortas Lipkė [...] (LLD XVI , 613)

Ei tu, Motiejėli, Tu nieko n'išmanai, Atsisėdai už stalelio Netikusioj vietoj:

Ei tu, Dominykai, Tu nežinai nieko, Atsisėdęs šaly pečiaus, Netikusioj vietoj. [...]

157

Vienoj pusėj žydai, Vienoj pusėj šlėkta, Antroj pusėj dvaras. Kitoj pusėj dvaras, -Juk tu žinai, Motiejėli, - Tu nežinai, Dominykai, Bus duonelei galas. Kas ant tavęs baras.368 (JLD 170)

Naujosiose literatūrinėse dainose žydas taip pat dažnai vaizduo­jamas neigiamai. Mato Slančiausko užrašytoje dainoje apdai­nuojamas jų atėjimas į Lietuvą, neįprasta jų išvaizda: „Tai bus daina apie žydus, apie jų suktybę. Kai žydus iš prūsų išvarė, tai jų priviso Lietuvoj kaip uodų. Žmonės juos pamatę, galvojo, ar čia meškos, ar beždžionės, ar pagonys kokie. Ilgos barzdos, rudos akys, kumpos nosys, kažkuo tai dvokia [...]" (LTR 1551/49).

Labai populiari žemiau cituojama ar kitos panašaus turinio skaičiuotės:

Lipo žydas kopėčiom Ir nupuolė netyčiom, Imkit, vaikai, pagaliuką

Ir užmuškit tą žyduką. (LTR 4 3 1 9 / 1 2 8 )

savo vaizdais taip pat primena vaikų mėgtas talalines.

Ž y d o įvaizdžio spa lv ingumas t rumpuos iuose p a s a k y m u o s e

Trumpieji pasakymai apie žydus yra labai įvairiapusiški. Čia atsispindi visi kitoniškumai, pastebėti kituose žanruose. Patar­lės pritaikomos įvairioms situacijoms, bet vaizdai joms imami iš žydų gyvenimo. Reikia pasakyti, kad patarlės labai realistiš­kos, ir, žinant žydų papročius bei gyvenimo būdą, nesunku jas suprasti.

368. Strazdas Л. // Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha. Vilnius, 1957. т. 1. P. 302.

I58

Dėl didžiulių skirtumų jie prilyginami velniui ar nevisai visa-verčiui žmogui - dėl visų savo keistenybių: „Žyds ar velnias - tas pats" (LTR 3424/67) (patarlėse su velniu lyginami ir kiti svetim­taučiai: vokiečiai, rusai: „Tai juk vienas mieras yra: ar vokietis, ar velnias" (KIVK, p. 111); „Žyds ne žmogus, merga ne šeimyna" ( L T R 1011/123); „Su žydu žydiškai, su žmogų žmoniškai" (LTR 30/1706). Šiose patarlėse suskamba ryškus savo-svetimo sky­rimas. Bet prisiminkime, kad I. Končius rašė, jog, ir žemaičiai tikraisiais „žmonėmis" laikė tik žemaičius ir dar netgi tik kal­bančius tuo pačiu dialektu 3 6 9.

Daug patarlių atspindi žydų pagrindinę - prekybininko -profesiją: „Trys bobos, vienas žydas - ir turgus" (LK, p. 269), „Dėl vieno žydo bus kermošius" (LTt v 4128). „Kūdu žydeliu" pavadinamas menkas turgus ( L K Ž X X , p. 495). Akcentuoja­mos kai kurios su prekyba susiję situacijos: „Teisingas kaip žydo bezmėnas" (LTR 5842/20/15); „Sveria kaip žydas pipirus" ( L T R 1202/586). Paminimi ir vaikščiojantys prekybininkai: „Ir gūrina per laukus kaip žydas su kromu" (LTR 3704/846); „Lygs-tas кар žyds dėl skurlių" (LTR 1141/19/10) . Pastebimas ir žydo kromininko arklys bei vežimas: „Parsibaigęs kaip žydo arklys" ( L T R 1770/114); „Barški, kaip žydo vežimas" (LTR 436/158/42); „Taip ir velkam metus kaip žydai ratus" (atsiliepimas apie se­nus žmones) ( L K Ž X X , p. 489). Rizikuojant pasakoma: „Žydas trotija, žydas pelno" ( L K Ž X V I , p. 957). Ypač daug variantų (Lietuvių smulkiosios tautosakos katalogo kartotekoje užrašy­ti 98) turi patarlė „Derėk kaip žydas, mokėk kaip krikščionis" ( L M D I 701/537)-

Patarlėse atsispindi ir tai, ko žydai nesugeba. Pabrėžiama, kad žydas - ne ūkininkas: „Žydas nearė ir nears" (LTR 5390/43);

369. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. I'. 77.

I59

„Reti kaip žydo miežiai" (LTR 5413/90); „Išsilakstė, kaip žydo bi­tės" 3 7 0, „Išperiej, кар žyts kumelį" (LTR 1202/804). Pastaroji, ma­tyt, kilusi iš pasakos, kurioje žydas perina arklį iš arbūzo.

Smulkioji tautosaka taip pat atspindi judėjų religinius papro­čius ir ritualus, kuriuos dažnai stebėdavo lietuviai, kai jų namuo­se apsistodavo keliaujantys žydai kromelninkai: „Nemurmėk kaip žydas poteriaudamas" (LTR 1139/76), „Vynioja kaip žydas poterius" 3 7 1. Stebėtas žydų religines šventes ir jų apeigas rodo ir šios patarlės: „Bijos lyg žydas baisiąją naktį" (LTR 733/637); „Per­prašo lig žydas duoną po Velykų" (LTR 390/140/1311); „Purena lyg žydas griekus į balą" (LTR 468/208/3); „Džiaugiasi lyg žy­das šabaso sulaukęs" (LTR 733/631). „Gražu kaip ant žydų kapų" (=negražu) ( L K Ž X X , p. 489).

Parodomi ir krikščionių bei judėjų religinių ritualų skirtu­mai: „Keravojasi, kaip žydas kryžiaus" (LTR 4084/729); „Bijos кар žydas krikšto" (LTR 3767/26) - žydas kituose šių patarlių va­riantuose vėl gi pakeičiamas velniu.

Žydų religija įtakoja ir kitokius papročius. Pasišaipoma iš žydų, nevalgančių kiaulienos: „Bijos it žydas lašinių" (LTR 773/393). Žydas ir kiaulė mėgstami ironiškai sulyginti ir kitose situacijose: „Išlošė lyg žydai kiaulieną pardavinėdami" (LTR 733/927); „Ba-gotas an piningų, кар žydas an kiaulių" (LTR 1988/88); „Riebus kaip žydo kiaulė" (LTR 1457/110). Ir priešingai, pasijuokiama iš žydo, besirūpinančio jautiena: „Nepraeis pro šalį nepačiupinė-jęs, kai žydas karvės" (LTR 554/231). Pastaroji patarlė atspindi tą faktą, kad žydai supirkinėdavo valstiečių gyvulius, surašinėdami dar net negimusius veršiukus. Parodomi ir kiti valgymo įpročiai: „Valgo su kepure kaip žydas" (LTR 4055/86); „Smirda lyg žydas česnaku" (LTR 381/150/19).

370. Bacevičienė D. Apie Šakių žydus // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 1. P. 42. 371. Bacevičienė D. Apie Sakių žydus // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 1. P. 42.

1 6 0

Neliko nepastebėta ir žydų išvaizda: „Juodas kaip žydas" ( L K Ž x x , p. 489); „Kreiva nosis kaip žydo" (LTR 445/37/37); „Žyds be barzdos kaip šuva be uodegos" (LTR 200/926). Apie aukštą žmo­gų atsiliepiama: „Pusantro žydo ir arklio galva" (LTR 3043/33). Pastarasis pasakymas pritaikomas ir įvardijant apygirtį žmogų ( L K Ž X X , p. 491)

Žydo barzda minima ir mįslėje: „Žyds pirty, barzda lauke" (įminimai gali būti net keli: batvinis, svogūnas, burokas, ridikas, sija) (LTR 1058/20/6) - kituose šios mįslės variantuose žydas pa­keičiamas taip pat barzdotu gudu ar panos kasomis. Žydas mi­nimas ir kitose mįslėse: „Gale lauko žydas kiaulę brauko" (akėja, rugieną aria) ( L K Ž X X , p. 490); „Stovi žydas be dantų" (žibin­čius) ( L K Ž X X , p. 490).

Pastebimi tiek geri, tiek blogi būdo bruožai. Žmones žavi žydų vieningumas: „Pas žydų vienybė kaip pas bičių" (LTR 1307/169); „Užstoja kaip žyds žydą" ( V D U E R 908, p. 61); apsukrumas, suge­bėjimas gauti naudos bet kokioje situacijoje: „Žydas paperka ir kleboną, ir Smetoną" ( V D U E R F 2 B I , 87). Ir, žinoma, pastebima, kad žydą apgauti labai sunku: „Žydą apgausi, kai vėją pagausi" ( L K Ž x x , p. 490), jis vis tiek sugebės gauti sau naudos: „Su žydu prasidėk, tai ir kelnes pasidėk" ( L K Ž X X , p. 490). Pastebima, kad žydai sunkiai dirba, nors ne žemdirbio darbas lietuvio vertintas ir mažiau: „Žydas ir arklys šventos dienos nežino" (LTR 902/276). Šventa diena gali būti suprantama ir kaip sekmadienis, kurio žydai nešvęsdavo. Pagal tradiciją žydai prekybininkai į kelionę leisdavosi sekmadienį.

Pastebėta, kad žydai turi gerą nuojautą įvairiems pokyčiams: „Tikiek kų žids saka - bus teisybė" ( L M D I 891/18). Pašiepiamas žydų įkyrumas, landumas: „Įleisk žydą į klėtį, jis lips ir į aruodą" (LTR 2961/215); „Dabar kelias kaip ant žydo liežuvio" (=slidus) ( L K Ž X X , p. 489); jų elgsenos dvilypumas: „Žydas muša, žydas

161

rėkia" ( L K Ž X X , p. 490). Ramaus būdo lietuviai dažnai pašiep­davo energingus, veržlius žydus. „Ko daužaisi kai žydo dūšia po kasę", - sakydavo nežinia ko ieškančiam ir nerandančiam 3 7 2. Patarlė „Kirbi kai žydo blusa skrando" 3 7 3 atspindi ir lietuvių įsi­vaizduojamą žydų apsileidimą, nešvarą, užfiksuotą ir kituose pasakymuose: „Giriasi, kai žydas parkom" (LTR 1324/71).

Patarlėse kliūva ir tarnaujantiems pas žydus. Jiems reiškia­ma panieka: „Parsidavęs kaip žydo bernas" (LTR 1261 [29/39]); „Mandras kaip žydbernis" (LTR 1770/115).

Šnekamojoje kalboje

Žydas kaip nei vienas kitas svetimtautis turi daugybę deminuty­vinių etnonimų, kuriems, priklausomai nuo situacijos, suteikia­ma tiek mažybinė, tiek ir niekinama prasmė. Lietuvių kalboje žodis „žydas" nėra susijęs su neigiamomis konotacijomis, kaip tai yra atsitikę kitose kalbose. Neigiamą atspalvį „žydelio" var­das galėjo įgauti tik konkrečiame kontekste. Be to, etnonimas žydas lietuvių kalboje yra ne tik tautybės, bet ir judėjų religijos išpažintojo apibūdinimas 3 7 4.

Žydui įvardyti Lietuvių kalbos žodyne yra užrašyta per 20 žodžių (žydelaitis, žydelčius, žydelėkas, žydelynas, žydorėlis, žydpalaikiš, žydžiūkštis ir 1 .1 . ) , žydei - taip pat virš 20 (žydalka, žydauka, žydaukiotė, žydauskytė, žydaukšė, žydekėlė, žydelkiu-

372. Bacevičienė D. Apie Šakių žydus // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 1. R 42. 373. Bacevičienė D., min. veik. P. 42. 374. Pavyzdžiui, lenkų kalboje judėjų religijos išpažintoją apibūdina izraelito terminas, tuo

tarpu lietuvių kalboje žodis „judėjas" ar „izraelitas" XIX a. nebuvo paplitęs. Lenkijos valstybėje (1918-1939) žodis „žyd" parašytas mažąja raide lenkų ortografijoje reiškė religinės bendruomenės atstovą, tuo tarpu didžiosiomis raidėmis parašytas „Zyd" apibūdino tautinę priklausomybę. Lietuvoje nebuvo tokio plataus žydų politinio ir relig­inio margumyno, lietuviai neperėmė iš lenkų kalbos šio dvigubo žydų tautybės-religijos apibūdinimo (Vareikis V. Lietuvių ir žydų santykių istorija XIX a. Socialiniai ir ekono­miniai aspektai // Sociologija. Mintis ir veiksmas. Klaipėda, 2000. Nr. 3 - 4 . P. 40.).

I62

kė, žydkė, žydžiūtė ir 1.1.) ( L K Ž X X , p. 486-513). Tautosakoje žy­das taip pat dažnai vadinamas mažybiniais etnonimais - žyde­liu, žyduku, žydė pavadinama žydauka, žydelka, kartais veikėjai įvardijami tik žydiškais vardais - Iceku, Mauške, Sara. Demi­nutyviniais etnonimais žydai vadinti ir tikrovėje, nors lietuviai žydus vadindavo ir vardais, kuriuos dažnai iškraipydavo, arba duodavo pravardes 3 7 5.

Liaudyje žydo vardu pavadinami ir augalai bei gyvūnai. Žy-dablusiais arba žydo utėlėmis vadinamas prie drabužių limpan­tis lakišius ( L K Ž X X , p. 486) - tai, matyt, aliuzija į žydo prekybi­ninko įkyrumą. Žydgrybiu arba žydauka pavadinama voveraitė ( L K Ž X X , p. 492),- šiuos grybus labai mėgdavo žydai; žyduku -grybas pilkoji meškutė ( L K Ž X X , p. 511). Žydalkos vardas duotas raudonai žydinčiai gaisrenai ( L K Ž X X , p. 487). Žydbulbės vardu pavadinama vienos veislės bulvė, beje, turinti ir kitą „kitatautiš-ką" - prūsinikės pavadinimą, o žydburokiu - saldieji raudonieji burokai ( L K Ž X X , p. 493).

Žydarklio vardą gauna ne tik rambus arklys, bet ir laumžir­gis, pastarasis dar pavadinamas ir tiesiog žydu, arba žydo kume­lioku ( L K Ž X X , p. 487-491). Žydo dūšia reiškia peteliškę, drugį ( L K Ž X X , p. 491), žydvambolis - karkvabalį, žydvarnis - kovarnį ar varnėną ( L K Ž X X , p. 513).

Žydu vadinami ir kiti daiktai bei dažnai neigiamą prasmę tu­rintys reiškiniai. Žydas - tai ir nutrėkšta rašalo dėmė, ir snarglys, medinis žibintas, peikena, vogis (blogai išdirbta dirva), šulinio rentinys, botago mazgas ( L K Ž X X , p. 490-491). Žydvakaris reiš­kia prieblandą ( L K Ž X X , p. 513), žydligė - gripą, žydsultė - silkių sūrymą ( L K Ž X X , p. 510). Žydbajoriu pavadinamas nusigyvenęs bajoras arba tas, kuris dedasi esąs bajoru ( L K Ž X X , p. 493).

375. DaSčiovaitėl. Žydai Akmenėje, p. 2//\vw\v.atnmamaUthttp://alpha.kts.lt/an/?pagc=arti-clc&id=4 (2002 09 18).

163

Frazeologiniuose junginiuose žydo vardas taip pat uždeda neigiamą ženklą. Žydo malkas pjaustyti reiškia prastai gyventi, žydo paukštis - niekas, žydo pupos - niekur, žydų pekla (žydo turgus) - didelis triukšmas ( L K Ž X X , p. 491-495). Žydus vežti / žydas lenda / žydas tąso už nosies reiškia snūduriavimą ir pan. ( F Ž , p. 871). Analogiškai ir Mauša lenda į akis / Maušos barzdą tąsyti pasakoma, kai ima miegas, snaudžiama (FŽ, p. 413)

Kai kurių daiktų pavadinimuose atsispindi panašumas j žydo naudojamus daiktus: iš karklo žievės nupinti žaislai, popieriaus karpiniai vadinti žydo poteriais / poternyčia (FŽ, p. 871). Žydiš­kais poteriais įvardijamas ir įkyrus, nuolatinis kartojimas (FŽ, p. 544). Apsivilkusiam išvirkščią drabužį pasakoma: „ A r su žydu gulėjai" (FŽ, p. 871).

Dar vaikystėje autorei girdėtas gąsdinimas: „Vaikai, ša, ateis žydas su kaše!" (Marijampolė) skambėdavo baugiai - lyg „bau­bas", nors X X a. 8-ajame dešimtmetyje vaikai kartais nelabai ir žinodavo, kas yra tas žydas. Lietuvių kalbos žodyne užfiksuota, kad bubis buvo išgalvota vaikams pagąsdinti baidyklė, o žyd-bubis buvo dar baisesnė baidyklė ( L K Ž X X , p. 493) - vėlgi žydo vardas padeda sustiprinti įspūdį.

Žydų daiktų priklausomybė taip pat mėgta išskirti. Todėl sa­kyta - žydkaimis, žyddvaris, žydnamis, žydskuduriai, žydšabis ir 1 . 1 , ( L K Ž , p. 486-513).

Žydas - la imės s imbol is

Įvairių tautų tikėjimuose ir prietaruose ne visada žydų bijota, vengta. Kai kuriais atvejais kaip tik jų laukta ir prašyta pagalbos. Balkanuose šeimos, kuriose mirdavo tik gimę vaikai, stengda­vosi į kūmus kviesti kitataučius ar kitatikius 3 7 6. Lenkijoje be-

376. Толстая C. M. Магия против смерти // Балканские чтения - 2. Симпозиум но структуре текста. Москва, 1992. С. 53.

I64

vaikė šeima prašydavo kitatikio (dažniausiai rabino) „išmelsti" kūdikį 3 7 7. Užkarpatėje žmonės tikėjo, kad jei šv. Vasilijaus (sau­sio i d.) dieną pirmasis namus aplankys žydas - namus laimė ir sėkmė lankys visus metus. Ukrainoje dėl tos pačios priežasties laukdavo pirmojo svečio žydo per Kalėdas ir Velykas 3 7 8 . Kituose, ukrainiečių tikėjimuose žydas taip pat yra sėkmės ženklas. Jei­gu jus einant aplenkė žydas - tai geras ženklas. Sapne pamatyti žydą taip pat labai gerai 3 7 9 . Žydo sapnavimas susijęs ir su sakra­line simbolika: baltarusiams susapnuotas žydas reiškia Kristų, vakarų ukrainiečiams - šventąjį, lenkams - angelą 3 8 0 . Lietuviai, lenkai, ukrainiečiai taip pat tikėjo, kad sutikti kelyje žydą, reiš­kia laimę 3 8 1 .

Susibarę žemaičiai, norėdami savo priešui ką nors bloga padaryti, gąsdindavo „užpirksią žydų elgetas, kad tave į kiaulę sutrauktų" - užpultų visokios nelaimės. „O, sako, užpirko žydų elgetas, ir ėmė nesisekti, ir patys j ligas įkrito, ir vaikai be sveika­tos, ir gyvuliai į niekus pavirto" 3 8 1. Slavai aiškina, kad žydų buvo prašoma pasimelsti kokia nors intencija dėl to, kad žydai greičiau Dievą permaldauja ir baisiau yra nubaudžiamas niekadėjas 3 8 3.

Tautosakoje apie žydus atsispindi iš viduramžių ataidinčios re­liginio, luominio, etninio uždarumo liekanos, reakcija į papro­tinius, psichologinius kitoniškumus, valstiečių nesutarimo su

377. Cala A. Wizerunek Żyda w polskiej kulturze ludowej. Warszawa, 1992. P. 118. 378. Богатырев П. Г. Магические действия, обряды и верования Закарпатья // Вопросы

теории народного искусства. Москва, 1971. С. 220. 379. Богатырев И. Г., min. veik. P. 221. 380. Славянские древности / Отв. ред. H. И. Толстой. Москва, 1999. Т. 2. С. 416. 381. Višinskis Р. Raštai. Vilnius, 1964. P. 238. Славянские древности. Москва, 1999. Т. i.

С. 418.

382. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996. P. 238 383. Fedcrowski M. Lud Białoruski na Rusi Litewskiej: Matcryaly do etnografii słowiańskiej

zgromadzone w latach 1877-1891 . Kraków, 1897. т. i. P. 273.

165

prekybininkais, karčemų laikytojais atvejai. Didžioji tautosakos apie žydus dalis yra tarptautinė, nes prietarai apie žydų krikš­čionims daromas skriaudas buvo paplitę visoje Europoje ir visur požiūris į juos panašus.

Pati populiariausia tema - žydas kitatikis. Tautosakoje daž­nai pasakojama tik apie kitokius jo religijos įtakotus papročius, gyvenimo būdą. Antra pagal populiarumą tema - priklausymas kitam socialiniui sluoksniui. Žydas vaizduojamas kaip prekybi­ninkas ar smuklininkas. Pašiepiamos jo būdo savybės: gobšu­mas, suktumas, savanaudiškumas, įkyrumas, bailumas.

Netgi kai žydo paveikslas yra neigiamas, medžiaga neuž­fiksuoja antisemitinių elementų. „Negatyvaus žydo stereotipo folklore viršūnė - jo, kaip kaltininko, vaizdavimas" 3 8 4 , ir „kaltu­mas" siejamas su Kristaus nukryžiavimu ir ritualiniu krikščio­nių žudymu. Pokario laikotarpiu atsvara įvairiems kaltinimams tampa žydo kaip aukos - žmonės gaili žydų dėl genocido - pa­veikslas. ŠAilia negatyvaus vaizdavimo, žydo paveikslui būdingas ambivalentiškumas - jis ir apgavikų auka, ir pats sugeba kitus nurungti savo gudrumu, apsukrumu. Dar kitur jo vaizdavimas neutralus - jis paprasčiausiai kitoks, ir tiek.

Čigonai

Skirtingos tautos turi skirtingus čigonų pavadinimus: anglai -gypsies (egiptiečiai), vengrai - pharao nepek (faraonų tauta), prancūzai - bohemiens (bohema), olandai - nendens (pago­nys). Žodis „čigonas" atsirado iš graikų kalbos žodžio anhiga-nai - „neliestinas". Tokį šios grupės apibūdinimą nulėmė čigo­nų etninių grupių uždarumas, kitoks gyvenimo būdas, sąlygo-

384. Krckovičovi E. Zvvischcn Tolcranz und Barricrcn: das Bild dcr Zigcuncr und Judcn in der slowakischcn Folklore. Frankfurt am Main, 1998. P. 89.

166

jcs ypatingą požiūrį į šią tautą visame pasaulyje. Šiandien tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje bandoma įtvirtinti čigonų savivardį, vadinti juos romais.

Žmonės labai įvairiai apibūdina čigonus. Galima išskirti lietuvių pastebėtus šios tautos teigiamus bruožus ir neigiamas savybes. Pastebėtos neigiamos savybės: melagystės, apgavystės, vagiliavimas, blogi būdo bruožai - tingumas, suktumas, apsu­krumas; kiti su čigonais susiję neigiami reiškiniai: skurdas, ira­cionalus elgesys, kita mąstysena, visuomenės priimtų taisyklių nesilaikymas, pastaruoju metu - narkotikų platinimas. Teigiami bruožai: linksmumas, muzikalumas, sugebėjimas prekiauti bei pasirūpinti arkliais, mokėjimas susigaudyti kiekvienoje situaci­joje, jaunų moterų grožis, stiprus prisirišimas prie vaikų.

Labiausiai visiems užkliūdavo kitoks jų gyvenimo būdas. Tai laisva tauta! Jiems laisvė ir yra pats brangiausias turtas. Daug kartų žeminti, varyti iš vieno krašto į kitą, čigonai išmoko būti lankstūs. Tai parodo ir šis pavyzdys: „Kokios tu religijos? Ko­kia sveikam patinka. Kokias kalbas moki? Visas, kurių reikia. O pilietybė? Nesvarbu: visi mes esame Ievos vaikai" 3 8 5 . Jie yra tarsi viso pasaulio piliečiai. Patys čigonai vienodai vertina visus nečigonus, neskirstydami jų į rusus, lietuvius ir 1. 1 . 3 8 6 Antanas Bendoravičius pastebi, kad nečigonus jie vadina „gadjo", t. y. mulkiais, ir mano, kad čigoniškos kalbos niekas negali suprasti ir išmokti, nes net ir pats gerasis Dievulis kartais ne visai su­prantąs jų maldas 3 8 7 . Taip patys čigonai skiria savą ir svetimą, save, aišku, kaip ir kiekviena tauta laikydami aukščiau kitų, pa­teisindami savo gyvenimo būdą: „Čigonas kitaip [sėsliai] nega­li gyventi. Jis iš mažens taip pripratęs. Dirbti sunkiau čigonas

385. Bendoravičius Л. Čigonai // Naujoji Romuva. 1933- Nr. ш . P. 157. 386. Zicnkicnė N. Čigonai: etnoso savimonė // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 3. P. 39. 387. Bendoravičius Л. Čigonai // Naujoji Romuva. 1933. Nr. 111. P. 157.

167

nenori ir nemoka. Nei arti, nei sėti, nei miestietiško darbo jis nemoka. O žemei ir namams nusipirkti čigonas ir pinigų neturi. O kad ir turėtų - tai netraukia jo kitaip gyventi. Toks jau čigono kraujas", - apibūdina patys save 3 8 8 . Seniau vienas iš pagrindinių jų keliavimo tikslų buvo ieškoti pragyvenimo šaltinių; tačiau kai kurie čigonai gyveno sėsliai, tada jie dažniausiai pragyvendavo iš savo amato. Pavyzdžiui, kadaise Vilniaus Kirtimų Aukštuti­nio ir Kauno taborų čigonai vertėsi kalvyste ir prekyba arkliais, Kirtimų Žemutinio taboro gyventojai vertėsi varinių ir cinkuotų katilų gamyba 3 8 9 .

Dėl klajokliško gyvenimo būdo daugelis lietuvių su jais yra ne kartą susitikęs. Todėl jie ir tampa vienais iš dažniausiai mi­nimų kitataučių mūsų tautosakoje. Didžioji dalis tautosakos apie čigonus yra tarptautinė - daug tautosakos kūrinių atėjo iš tų kraštų, kur jų populiacija buvo gana gausi ir kur jie dėl savo gyvenimo būdo tikrai keldavo nemažai problemų.

Čigoną rasime buitinėse pasakose, pasakose apie kvailą vel­nią, pasakojimuose ir anekdotuose, sakmėse, vestuvinėse, mei­lės, vaišių, humoristinėse, ganymo, vaikų dainose, talalinėse, patarlėse, priežodžiuose.

Aptiktas čigonas ir vienoje stebuklinėje pasakoje kaip epi­zodinis veikėjas. Čia pasakojama, kad karalius davęs prisaky­mą, jog visi čigonai turi iš jo žemės išeiti. Atvažiavęs j Lietuvą, karalius sutinka čigoną vežimu važuojantj ir truputį žemės besivežantį. Čigonas gudrumu nugali karalių, užlipęs ant tų žemių ir pasakęs, kad čia jo valdos ( L P Y I 13). Tai galbūt tikrai buvusių įvykių, kai čigonams buvo liepta išsikraustyti iš Lietu­vos, atspindys.

388. Žcnkicnė N. Čigonai - paslaptinga tauta: kas ji? // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 2. P. 38. 389. Bradaitytė K. Lietuvos čigoniĮ šeimos papročiai ir keliavimas // Liaudies kultūra. 1998.

Nr. б. P. 48.

168

Dažniausiai čigoną rasime buitinėse pasakose. Ir pats jų vei­kėjas - čigonas - savo veikla gyvenime labai panašus į pasakos herojų. Buitinėse pasakose iš esmės yra tik du veikėjai - gudruo­lis (apgavikas) ir kvailys (apgaunamasis) 3 9 0, sudarantys opoziciją. Kadangi buitinėje pasakoje labai ryškiai pabrėžiama' socialinė -klasinė pozicija, čigono vaizdavimas priklausys nuo to antrojo veikėjo. Čigonas visuomenėje turi labai žemą socialinį statusą, yra vienas didžiausių vargšų, todėl yra labai gera priešprieša tur­tingajam. Čia jis dažniausia bus gudruolis, o ponas - jo auka, atsiduriantis kvailio vietoje. Kitoje opozicijoje čigonas - liaudies žmogus opozicijos nariai susikeičia vietomis. Paprastas liaudies žmogus įgyja teigiamus bruožus, nes ir tos pasakos yra jo pa­ties sukurtos, vaizduojančios jo aplinką, todėl paprastas žmogus tampa gudruoliu, o čigonas atsiduria apgautojo vietoje. Ši vieta jam tenka kaip kitataučiui 3 9 1.

Čigonas turi ir beveik visus triksterio bruožus. Besistengda­mas patenkinti savo nesibaigiančius norus ir poreikius (dažnai paprasčiausiai alkį), trikseris griebiasi apgaulės, pažeisdams pa­čias griežčiausias įprastos teisės ir visuomeninės moralės nor­mas („nemeluok!" „nevok!"). Iš principo veikdamas asocialiai, triksteris dažnai laimi ir negailestingai susidoroja su tais, kurie pasiduoda jo apgaulei. Tačiau kai kada ir triksteriui tenka patirti fiasko, tada pajuoka tampa negailestinga ir pačiam triksteriui 3 9 2.

390. Юдин Ю. И. Типология героев бытовой сказки // Русский фольклор. Вопросы теории фольклора. Ленинград, 1979. Т. 19. С. 52.

391. Įdomu, kad pagrindiniu herojumi pačių čigonų pasakose dažniausiai būna turtingas čigonas ar jo sūnus ir daug rečiau - varguolis, kuris savo nuotykių pagalba tampa tur­tingu žmogumi. Beje, „turtingas čigonas" reiškia ne socialinę padėtį, šis epitetas pri­lyginamas „garbingam", „gerbiamam"; „vargšas" reiškia „nelaiminga žmogų". Kvailys čigonų pasakose yra kiek kitoks nei pas mus. Tai pajuokos objektas (Друц E., Гесслер A. Цыгане Росии и их фольклор // Сказки и песни рожденные в дороге: Цыганский фольклор. Москва, 1985. С. 28). Sic skirtumai taip pat parodo čigonų požiūrį į save ir kitus, atskleidžia kita vertybių skalę.

392. Мслстннский E. M. Возникновение и разимые формы словесного исскуства // Ис­тория всемирной литературы. Москва, 1983. Т. 1. Р. 39-41.

169

Reikia pastebėti dar vieną dalyką. Čigonas, kaip ir elgeta, žmonių akyse stovi ant paties žemiausio socialinio laiptelio - jis nieko neturi savo, jokios apčiuopiamos nuosavybės: namų, že­mės. Tai matyti ir iš pateikėjų pasakojimų: pradžioje pasakoma, kad čigonai buvę blogi žmonės, vogdavę, apgaudinėdavę, patei­kiami to įrodymai, bet pasakojimų pabaigoje dažnai pabrėžia­mas jų poelgių išdaigiškumas, pačių žmonių patiklumas ir net užuojauta vargstančiam, tikrų namų neturinčiam, alkanam, bet niekada nenusimenančiam, linksmam čigonui.

Pirmiausia pažvelgsime į čigoną kaip į gudruolį, apgaviką, jo tradicinius triukus. Dar Teodoras Narbutas rašė: „toji tauta, vi­suomet turinti savo charakteryje kažką komiško, iš pirmo žvilgs­nio atrodanti keista ir gana savita, daugeliu atvejų nusipelnė būti traktuojama minėtu tonu" 3 9 3. Buitinė pasaka turi savo tradici­nius siužetus, kartais jie lyg pakartoja čigonų gyvenimo tikrovę, nes jau patys jų užsiėmimai - vogimas, mainikavimas, apgavys­tės - tinka šio žanro pasakai. Pateikėjai ir patys sakydavo: „Vilks negal avis ganyt, čigons negal dirbti" ( V D U E R 3 1 - 1 , 3), - kartais suabejojama, ar tai pasaka, nes tai galėjo būti visai tikras atsiti­kimas patikliam žmogui, lyg ir žinančiam čigonų sugebėjimus gudrauti ir apgaudinėti, siekiant naudos sau, bet vis tiek užkim­bančiam ant čigono meškerės. Ir Motiejus Valančius šiuos na-ratyvus apie čigonų apgavystes, vagystes, sugebėjimą išprašyti norimą daiktą aprašo kaip visai tikrus atsitikimus, nutikusius kažkur „Kurtuvėnų ar Kražių parakvijoj" 3 9 4 .

Buitinėse pasakose ir anekdotuose atsispindi visos čigonų „profesijos". Populiariausia tarp jų - prekyba ir mainikavimas arkliais. Ir etiologinėje sakmėje aiškinama, kad įsikibęs į kume­lės uodegą, čigonas marias sugebėjo perplaukti - todėl čigonams

393. Narbutt T. Rys historyczny ludu Cygańskiego. Wilno, 1830. P. 15-16. 394. Valančius M. Čigonai /Paaugusių žmonių knygelė // Raitai. Vilnius, 1972. т. i. P. 129-140.

17О

galima arkliais mainikauti (LTR 374071973). Per ilgą ir nuolatinę praktiką čigonai taip išmoko ir išsimiklino pažinti arklius, kad jiems gerai žinomos visos priemonės arklių trūkumams ar ydoms paslėpti. Prekiauti arkliais čigonai įpranta nuo mažų dienų, jau či­goniukui gerai žinoma arklių rinka, kur iš pradžių jis lydi tóvą ar vyresnį brolį, o vėliau ir pats išvažiuoja 3 9 5. Taigi pasakoje čigonas, gudriai pagyręs savo arklį ir pavertęs jo trūkumus privalumais, parduoda arklį be liežuvio (urt i v 153); prigirdo arklius degtine (LTR 2069/196), supila patrukusiam arkliui į gerklę du alyvų alie­jaus butelius 3 9 6, kad šie smarkūs ir gerai atrodantys būtų - beje, tai visai tikri būdai arklių išvaizdai pagerinti. Jie net sugeba par­duoti ponui arbūzą kaip kumelės kiaušinį ( V D U E R 27-5 , 6).

Tikrovėje čigonai buvo ir arklių gydytojai: jei arti nebūda­vo veterinarijos gydytojo, žmonės kreipdavosi į čigonus. Buvo sakoma: „Iš arkliamainio išeis ir veterinorius. Pamato arklį - ir žino, ko vertas" 3 9 7. Netinkamus darbui arklius žmonės taip pat parduoda čigonams: nuo dusulio pasveikusį, bet jau netiku­sį darbui arklį 3 9 8, pasakoje - 3 metų nekinkytą kumelaitę, nors ir pats čigonas negalėjo ja jodinėti, todėl turėjo skūrai atiduoti (LTR 4424/222).

Dar vienas čigonų „amatas" - vogimas. Jie patys sako, kad čigonui vogti ne nuodėmė: kai žydai ruošėsi nukryžiuoti Kristų, čigonas pavogė 1 iš 4 vinių, tuo sumažindamas Kristaus kančias ir Dievas atsilygindamas leidęs jam vogti ( L P K 1638*). Čia vėl či­gonas griežtai skiria savą ir svetimą: jiems leidžiama vogti tik iš kitataučių, bet labai nedora vogti iš savo tautiečių. Savas gali būti

395. Kisinas Iz. Lietuvos čigonų būdas ir kultūra // Trimitas. 1936. Nr. 11. P. 262. 396. Mačiekus V. Papročių teisės elementai valstiečių tarpusavio santykiuose XX a. pirmoje

pusėje // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992. P. 375. 397. Mačiekus V. Papročių teisės elementai valstiečių tarpusavio santykiuose XX a. pirmoje

pusėje // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992. P. 375. 398. Dundulienė P. Lietuvių etnologija. Vilnius, 1991. P. 201.

suprantamas ir kitaip. Kai tabore visi nesutilpdavo, dalis čigonų eidavo nakvoti į kaimą. Pas kuriuos žmones nakvodavo, nuo tų nieko nevogdavo (dar kitur minima, kad nevogdavo iš viso kai­mo), o iš kitų nesigėdydavo ką pasisavinti (VDU E R 20-5, 11). Kaip ir apgauti savą žmogų čigonui reiškia blogai pasielgti, bet apgauti svetimą ir dar tokį, kuris čigoną skriaudžia, - tai visai leistina. Kas su jais gerai elgiasi - iš to jie nieko nevogs 3 9 9 . Be to, čigonų kalbos tyrinėtojai pastebi, kad jų kalboje net nėra žodžių išreikšti pareigos ir nuosavybės sąvokoms 4 0 0 .

Liaudyje čigonai vadinami arkliavagiais, tačiau tikrovėje su pavogtais arkliais jų sugaunama labai mažai. Tarp valstiečių buvo paplitusi nuomonė apie čigonų gudrumą, nesugaunamu-mą 4 0 1 . Pasakose minimi neįprasti čigonų arklių vogimo būdai. Dažnai jie tai padaro ir pačiam savininkui matant, o ne slaptai: čigonas rodo, kaip galima pavogti arklį, ir iš tikrųjų jį pavagia ( L P K 1525B). Sugautas visada sugeba išsisukti, turi savo pasiaiš­kinimą: čigonas atsisėdęs ant svetimo arklio, nes labai skaudėję dantį ( L P K 1624D) arba apsimeta pats pavogtas - jis netyčia už­šoko ant arklio, o šis pagavo čigoną (LT! I V 233).

Vogimas dažniausiai susijęs su apgavystėmis. Pasakose čigo­nai ne šiaip pasiima kokį daiktą, bet dažniausiai apgauna žmogų gudriai kalbėdami, o šis jų kalbą supranta tik tada, kai apsižiūri esąs apvogtas, apgautas. Pasakoje čigonas žmogui siūlo arklį be liežuvio: „Visam sviete kito tokio arklio nerasi. Ir ką aš sakau, tai teisybė. Šitas arklys žemyn visai galvos nelenkia, bet aukštai laiko ir žvaigždes skaito. Kad liežuvį turėtų, ir šnekėt mokėtų." Tik kai namo parsivestas arklys nieko neėda, žmogus apsižiūri, kad arklys be liežuvio. Tada atsiminė visą čigono šneką ir nega-

399. Kisinas Iz. Lietuvos čigonų būdas ir kultūra // Trimitas. 1936. Nr. 11. P. 263. 400.Bcndoravičius A. Čigonai // Naujoji Romuva. 1933. Nr. 111. P. 158. 401. Mačiekus V. Arkliavagystė Lietuvoje // Liaudies kultūra. 1991. Nr. 6. P. 19.

I72

Įėjo kaltinti čigono, bet pats save kaltino, kad nesuprato gudrios kalbos, nes čigonas jam viską aiškiai pasakė (LTt iv 153). Įvai­rių nutikimų būdavo ne tik pasakose. Pavyzdžiui, prekymetyje čigonai įkalbina žemaitį mainyti arkliais, sako, reikia pažiūrėti, koks esąs jo arklys, duoda palaikyti savo blogesnį, o patystaip ir nueina, dingdami iš akių 4 0 2 .

Čigonas sugeba apgauti ir Dievą, ir velnią. Nelaimės akivaiz­doje jis prižada didelę auką Dievui, o iš tikrųjų to net nežada įgyvendinti (LTt i v 218). Nuo jo tenka nukentėti ir kunigams. Tradicinio siužeto pasakoje savo gudria kalba jis sugeba gauti iš­rišimą iš to paties kunigo, kurio daiktus: laikrodį, mėsą iš puodo, kailinius ką tik pavogė (LTt iv 97). Kunigą apgauna ir kitais bū­dais - už žmonos palaidojimą duoda tik rublį, atseit tiek gavęs už arklį, nes turguje arklį, kainuojantį rublį, siūlęs kaip priedą prie katės, kainuojančios 200 rublių (LTt iv 95).

Pasakose apie kvailą velnią čigonas gudrumu nugali vel­nią (LTR 476/21). Įveikia ir kitas mitines būtybes: raganą (LTR 3796/95), slibiną, gyvatę (LTR 768/455), milžiną (LTR 398/263). Velnias net pats privengia čigono, nes jį labai išgąsdino čigono vaikai (LTR 476/21).

Čigonas tingi dirbti, bet nori gerai pavalgyti: prie valgio jis visada pirmutinis, o padėti darbuose atsisako. Daugelyje pasa­kų ir pasakojimų jis nevagia labai didelių daiktų, o tik maistą 4 0 3. Čia jis panašus į triksterį, besistengiantį numalšinti savo alkį ir dėl to pažeidžantį visuomenėje įprastas normas. Savo sukta kal­ba apgauna ir pasivagia keptą žąsį: „ A r nepažįsti pono Garga-čiono (žąsies), kuris gyveno Moliakalniuose (pečiuje), o dabar

402. Mačiekus V. Papročių teisės elementai valstiečių tarpusavio santykiuose XX a. pirmoje pusėje // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992. P. 375-

403. Čigonų papročiai leidžia vogti pirmos būtinybės daiktus, ypač maistą. Visos kitos vagystės, kylančios ii žmogiško noro turėti, yra laikomos tuStybc ir smerkiamos bei persekiojamos (Brzozowska K. Buvo Lenkijoje čigonai // Prom p-o drom. 199S- Nr. 1. P. 6).

17З

persikėlė j Tarbelninkus (čigono krepšį)" (čus 137); per vestuves pavagia vestuvininkų kepsnius (PDI 97). Su pavogtais lašiniais per klaidą patekęs į pirkią, susigriebęs sako: „Šeimininke, tau velnias iš pragaro siunčia lašinių". O šeimininkas: „Eik pats su savo lašiniais į pragarą!" ( L P K 1627*).

Kartais jų apgavysčių net negalima pavadinti vogimu, - tai gražus trokštamo daikto išviliojimas. Jei čigonui „paskolinsi" maisto produktų, jis išvirs sriubą ir iš akmens ( L P K 1548) arba duosi šieno „ant botagėlio", tai jis taip išskleis tą botagą, kad pa­ims pusę kupetos ( V D U E R F 2 B I , 98).

Labai paplitęs pasakos siužetas, kuriame pasakojama apie šienauti pas ūkininką pasisiūliusį čigoną, kuris tik prisivalgo už visą dieną, o darbo taip ir nepadaro (čus 136). Kartais jis ir už neatliktą darbą gauna atlyginimą pinigais (LTt iv 67), o negavęs atlygio, užkeikia: „Jei tu man nemoki, tai aš tau padarysiu, kad visa pieva stotus, kaip ji stovėjo, cik ten gulės, kur aš gulėjau!" (čus 138). Žmogus, pamatęs žaliuojančią nepjautą pievą, patiki, kad čigono čerauninko būta (LTt iv 67). Kituose variantuose či­gonas vis dėlto pjauna šieną. Šeimininkas bando jį apgauti, su­galvojęs čigoną už tą patį atlyginimą išnaudoti dar ir naktį. Bet čigonas pasirodo nepėsčias: šalia suderėtos lašinių palties pats pasiima dar ir skilandį (LTt iv 78).

Sukurta daug įvairių „pasakų" apie čigonų maistą, atseit, jie valgo padvėsusių gyvulių mėsą. Jie sako: „Dievo mušta mėsa!" (LTR 1438/377). T. Narbutas bando paneigti šį tikėjimą ir aiškina priežastį: „Pirkti maistą visai šeimai čigonas neturi pinigų, todėl naktį jis įsibrauna į turtingo ir dosnaus valstiečio tvartą, tik jam žinomu būdu numarina avį, meitėlį, o kartais ir riebų jautį. Kitą dieną šeimininkas, radęs negyvą gyvulį, mano, kad gyvulys nu­stipo nuo staigios ligos. Žinia apskrieja kaimą. Ateina ir čigonas, kuris pasisiūlo nulupti odą, o už tą paslaugą paprašo atiduoti

174

mėsą: „Dievas paskerdė gyvulį, todėl vargšui čigonui valgyti gali­ma" 4 0 4 . Arba dar M. Valančiaus aprašytas atsitikimas, kai čigonei paprašius grietinės, šeimininkė skundžiasi, kad pati nedaug jos turi, nes karvės užtrūkusios. Čigonė įtikina šeimininkę, kad čia turbūt piktų akių darbas. Gaspadinei parodžius grietinę, čigonė tarė: „ A r matai, ponytaite, kiek ant tos Smetonos yra puškelių? Vis tai piktos akys padarė! Meldžiamoji, nevalgyk tos smetonos, neigi iš jos suk sviesto, nes susirgsi, liga sutrauks tamstą į kamuolį". Ir paima tą blogą grietinę, kad galėtų ją kur nors „išpilti" 4 0 5.

Tačiau čigonas ne visada būna apgavikas, kartais ir jį patį ap­gauna bei nubaudžia arba atkeršija už apgaulę. Kaip minėjome, ir čia jis telpa į trikserio, šįkart patiriančio nesėkmę, rėmus. Tačiau žmonės sako, kad jei pasisekė čigonus apgauti, tai didelius atlai­dus turėsi arba didelė laimė aplankys ( V D U E R 36 -1 , 50). Pasako­je apgautas čigonas gauna lupti už kitą žmogų, kuris ant čigono užsiundo bausmės vykdytojus (PSO 141). Čigonas baudžiamas ne tik oficialios valdžios, bet ir pačių žmonių. Jį plakimu nubaudžia šeimininkas, kurio kopūstus anas įsisuko vogti ( A E D 120).

Gudrus žmogus apgauna čigoną, pardavęs jam arklį su į už­pakalį prikimštais pinigais, taip jis atseit, „šika pinigais". Dar kartą čigonas apgaunamas su „stebuklingu bizūnu", turinčiu prikelti nužudytą žmoną, bet čigono žmona nesikelia, ir čigonas turi sėsti į kalėjimą (ŽT 535).

Jo kėslus atspėja ir kunigas. Kai kituose pasakos apie čigono išpažintį variantuose čigonas klastinga kalba apgauna kunigą, šia­me, gudruoliui pasisakius, kad jis pavogė tik virvę, kunigas išklau-sia viską iki galo ir išsiaiškina, kad čigonas pavogė jautį (ŠLSA 36).

Dar IX a. Bizantijos rašytojų čigonai buvo aprašyti kaip bur­tininkai, magai ir gyvačių kerėtojai ( L E K I I , p. 115). Lietuviai taip

.joa. Zicnkicnė N. Čigonai: etnoso savimonė // Liaudies kultūra. 1993- Nr. 3. l'. 38. 405. Valančius M. Čigonai / Paaugusių žmonių knygelė // Rastai. Vilnius, 1972. т. i. P. 139.

175

pat tikėjo, kad gyvulius pakerėti arba nužiūrėti gali čigonai, nes jie turėdavę „blogas akis". Tačiau kartais pagalbos buvo ieškoma būtent pas čigones, pavyzdžiui, moterys dėl nevaisingumo kreip­davosi pagalbos j čigones ir mokėdavo joms didelius pinigus 4 0 6 .

Būrimas ir čeravojimas buvo čigonių moterų amatas. Tarp jų buvo daug profesonalių būrėjų, gerų psichologių. Izidorius Ki -sinas pastebi, kad pačios čigonės nei būrimu, nei „varažijimu" netiki, o tik verčiasi tuo dėl uždarbio 4 0 7. Jos yra puikios fiziono-mistės, greitai pažįstančios žmogų iš poros žodžių. Jei gerai už­mokėsi - išburs gerai, jei įžeisi ar neduosi, ko prašo, išburs blogą laimę 4 0 8 . Todėl reikia duoti, ko čigonai prašo, nes kitaip bus blo­gai: jie iškeiks, apleis trobas žiurkėmis (LTR 2438/6; V D U E R 44 -1 , p. 9), o jų prašytas daiktas vis tiek dings (VDU E R F 2 B I , 60).

Pasakose jie kartais taip pat atlieka ateities spėjikų vaidmenį. Stebuklinėje pasakoje senas čigonas išburia karaliui ateitį, kad šis apaksiąs (LPY I 13), kitur čigonė išburia karaliui, kad šis mirs, jei neįvykdys tam tikrų sąlygų. Viską padaręs, kaip čigonė sakė, karalius išsigelbsti nuo mirties ( V D U E R 45-3 , p. 6). Tačiau kar­tais pasakose minimi jų „gydymo" būdai (ar burtai) yra papras­čiausia apgavystė: čigonas apsiima išgydyti šeimininkę, įvaro ją į medį, atseit, aprūkys ir ji pasveiks (TD 182) arba liepia šeiminin­kams sulįsti į kubilą ir tylėti, kol darys burtus ( L P K 1629). Tuo tarpu apvagia namus.

Daug panašių istorijų, atsitikusių visai neseniai, tenka išgirsti ir dabar apklausiant žmones. Kartais žmogus net gėdijasi tokio savo patiklumo, bet čigonas lieka čigonu.

406. Paukštytė. R. Gimtuvės // A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius, 1995. P. 410.

407. Beje, čigonų „įstatymai" įpareigoja moterį aprūpinti šeimą maistu, būtiniausiais daiktais (Bradaitytė K. Čigonai apie save ir gyvenimą // Čigonai Lietuvoje ir Europoje. Vilnius, 199b. P. 78), todėl nori nenori kiekviena čigonė turi turėti gerą liežuvį - neparnešus namo valgyti, teks nuo vyro gauti į kailį.

408. Kisinas Iz. Lietuvos čigonų būdas ir kultūra // Trimitas. 1936. Nr. 11. P. 262.

176

Pasakojimuose užfiksuoti įdomūs ir keisti čigonų papročiai bei jų aiškinimas. Lietuviai pasakoja, kad seni čigonai, tapę naš­ta šeimai, užmušami ( V D U E R F 2 B I , 58). Kadangi niekas neži­no, kur yra čigonų kapinės, todėl mano, kad jie savo mirusiuo­sius laidoja miške ( V D U E R F 2 B I , 16) arba ten, kur gyvena - po slenksčiu ( V D U E R F 2 B I , 99) ir pan.

Gan įvairios situacijos atsispindi dainose. Piršlybų dainose čigo­nas dažniausiai vertinamas neigiamai. Lietuviui jis, aišku, nėra labai geras vedybinis partneris. O ir patys čigonai tikrovėje yra labai endogamiški. Tiesa, būdavo atvejų, kai čigonai vesdavo lietuvaites, tačiau tokius čigonus smerkė tautiečiai, vadino juos „parno" - baltaisiais, o dažnai ir išsigimėliais pakrikštydavo 4 0 9 . Dainose, kuriose merginai peršamas vienos ar kitos profesijos žmogus, čigonas yra minimas kaip blogas vyras:

Už ko tekši, pana Ona, Bene už čigono.

Man čigonas ne bernelis, Aš čigonui ne mergelė. Anksti rytą atsikėlus, Reiks makarą sukti. (JLD 476)

Prastas čigono darbas - vis kančiukas rankoj (LTt 1 301). Be to, ir pati mergelė nenori dirbti čigonui įprastų darbų: šerti čigono žirgelio ( J L D 1523), nemoka vištų vogti (LTt 1 300).

Yra ir tokių dainų, kuriose žadama tekėti už čigono ar vesti

čigonę:

O kas vedė bajoriuke, O aš vesiu čigoniukę,

Išmokytą vištų vogti Ir kazoką gražiai šokt. ( J L D 1400)

409. Zicnkienė N. Čigonai: etnoso savimonė // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 3. P. 41.

Čia, matyt, susižavima čigonų linksmumu, karštesnių tempera­mentu, o gal tai laisvų nevaržomų jausmų prasiveržimas.

Vienoje dainoje mergelę j tolimą šalį vežasi čigonai. Čia jų vardas naudojamas svetimai giminei parodyti:

Kodėl sena [motinėle] negirdėjai, Kaip dukrelę vežė, Šūkaudami ūkaudami Juodi čigonėliai. (AED 47)

Vestuvių metu stalą užsėdantys čigonai - persirengėliai taip pat turi savo dainų. Jose pasakojama apie čigonišką gyvenimą: „Čigonai atvažiavo susikrovę pačias ir vaikelius. Jie pakelei­vingi, naktigulto reikalingi. Jiems reikia vaikus girdyti arielka" ( L D K v 1536). Arba: „Mes čigonkos čigonkėlės, kaimo žmonių prietelkėlės. Mokame meluoti, duonos kąsnį išvilioti" ( L D K v 1537) ir pan. Vestuvininkų apdainavimo dainose svetima pusė pavadinama čigonais: „Anos šalies svotas, juodas kaip čigonas" ( L D K v 2569), „ A š pažinau svainiuką nesakytą, čigonėlį nero­dytą" ( L D K v 2333).

Reikė tau ne svočios eiti, Reikė tau, čigonala, ne svočios eiti, Kubilių kiaulalas paganyti, Margieji šunelei palokyti. (NSD 726)

Grįžtuvių dainose ištekėjusi už čigono mergelė verkia ( L D K v 2833) arba atsitinka tai, ko mergelė bijojo prieš vedybas: tenka vištas vogti ir makarų gauti ( L D K v 2833).

Dažną (palyginus su kitais svetimtaučiais) čigono pami­nėjimą vestuvinėse dainose, matyt, įtakojo kitos giminės sve­timumas, taip pat persirengimo čigonais per pačias vestuves paprotys ir anai pusei priskiriamos melagystės bei tikrovės pa­gražinimas.

178

Ganymo dainose piemenys gena gyvulius per čigono var­

tus, tiltą:

Gysma namolia. Par kieno gi tiltu? Par čigonėlio. Kū čigonas veikia? Košeli vardą. Kokių gi miltų? Iš vienų glindų. [...] (NSD 286)

Kituose šios dainos variantuose čigonas pakeičiamas kunigu (NSD 284). Taigi tautybė čia neesminis dalykas. Kadangi ši daina yra vaikų repertuare, ji yra taip vaikų mėgstamos klausimų - at­sakymų formos, čigonas čia gali būti paminėtas tik pasijuoki­mui - juk čigonai neturėjo jokios nuosavybės, vadinasi ir vartų.

Labai paplitęs pasakos apie šienaujantį čigoną siužetas atsi­

spindi ir dainose:

Trys čigonai šieną pjovė, Vai valy valio. Nė vežimą nepripjovė Pievelė žalio! (VDU ER 22-6, p. 5)

Minėtoje dainoje čigono vardas yra atsiradęs sporadiškai, dau­gumoje dainos „Trys broleliai šieną pjovė" (LLD XII , 115) variantų dainuojama apie tinginius bernelius.

Ne tik didžiojoje Lietuvoje, bet ir Mažojoje Lietuvoje dar X I X a. ne kartą yra užrašyta dainų, kuriose vaizduojamas čigonų gyvenimas. Šios dainos dainuojamos pirmu asmeniu. Dainose smulkiai apdainuojamas čigonų gyvenimas, jų buitis:

Mes esam didi ponai Ir patogūs čigonai.

Dangaus žemės leliumai -Tai čigonų sėdimai.

179

Aukštas dangus, debesis -Tai čigonų užklojesys.

Tankūs krūmai, maukynai -Tai čigonų ten namai. (JLD 583)

Apdainuojama ir čigonų laisvė, svarbesnė už turtus:

Čigons bernelis,

Čigons laimingas, Čigons turtuolis. Čigons neturi Ant savęs pono, Kur tik pažvelgsi Žemės čigono. (VDU ER 46-1,3)

Tokiose dainose iškeliamas ne tik čigonų laisvės troškimas: „ K ą mes norim, tai darom" (JLD 383), drąsa - sukapoja vaito sūnaus zomšinę už melagystes, bet paminimi ir tradiciniai jų amatai:

Stalde žirgus sudarom, Ar pirktus, ar mainytus,

vogimas: avių, viščiukų, žąsiukų (JLD 383). Jie jodinėja po jomar-kus, moko vaikus arklių mainų (ŽT 441). Čia atsispindi ir aplin­kinių žmonių, oficialios valdžios požiūris j čigonus:

Už padarytus zbitkus

Dainos apie čigonų gyvenimą galbūt dainuotos Užgavėnių ar ves­tuvių metu, nes savo vaizdais panašios į vestuvių persirengėlių dainas. Visoje Lietuvoje užrašyta - 3 0 šios dainos variantų (LLDK). Toks dainos paplitimas nestebina, nes čigonai - viena populia­riausių kaukių, pasirodančių pagrindinių persirengėlių vaikštynių metu: tarp šv. Kalėdų ir Trijų Karalių, per Užgavėnes ir vestuves.

Čigons varguolis,

Ar vogtus ar pelnytus. (JLD 383),

Suded mumis į dipkas. (ILD 383)

180

Vaikų dainose, talalinėse dažnai pasišaipoma iš čigono:

Ri - ri - ri - ri, Jau čigonas kamini. Po čigono buvimų Bus vaikeliems verkimų. (LTR DI 1002/220)

Talalinėse užfiksuota ir čigonų „kalba", jų dainos:

Hali hali hališkai Fėliškai majiški Siški driski drėliškai

Pačiul mazi dabai. (LTR 3872/12)

Baladėse blogą ateitį ir žiaurų likimą dažnai išpranašauja čigonė:

Atėjo čigonė pas jauną mergytę, Žiūrėjo į ranką ir galvą kraipė. (VDU ER 36 - 1,23)

Ir išpranašauja, kad šliūbo dienoj ji skęs vandeny. Viskas, ką ji

pranašauja, ir išsipildo.

Trumpieji pasakymai atspindi kitonišką čigonų gyvenimą, savi­

tus būdo bruožus, užsiėmimus, jau aprašytus įvairiuose kituose

tautosakos žanruose. Tačiau čia visa tai suspindi dar ryškesnė­

mis spalvomis, nes tą patį reiškinį patarlėmis galima apibūdinti

ir švelniau, ir sodriau. Tekstų, kuriuose minima čigonų išvaizda, nėra labai daug.

Tačiau, aišku, į akis labiausiai krenta čigonų tamsus gymis: „Juods kaip čigono familijos" (LTR 1292/147) bei kitoniška ap­ranga: „Apsičiūčiavęs skarmalais, кар čigonė" (LKŽ II, p. 137).

Spalvingiau vaizduojami čigono būdo bruožai. Čia jis am­žinai laimingas ir linksmas: „Čigonui visada linksma" (LTR 5397/212). Kitas ryškus jų bruožas - iškalbingumas, mokėjimas prieiti prie kiekvieno žmogaus, nes tai padeda čigonui pasiekti jo tikslus: išprašyti norimą daiktą, pelningiau parduoti prekę.

181

Trumpi tekstai ir čia gali įvairiapusiškai atspindėti tokį jų bruo­žą. Vienas gali pasakyti „Mandras kaip čigono liežuvis" (LTR 1459/6515), kitas - „Įkyri kaip čigonė" (LTR 3424/179).

Daugelis patarlių apie laisvą jų gyvenimą savo vaizdais pana­šūs į mūsų minėtų persirengėlių dainų vaizdus: „Čigonas - lau­kinis bajoras" (LTR 75/826), „Čigono namai, - kur krūmai miš­kai" (LTR 265/290/10). Klajoklišką gyvenimo būdą atspindi kitas palyginimas: „Bastosi kap koki čigonai - negalėtų vienoj vietoj gyvent" (LKŽ I , p. 681)..

Daugumoje patarlių, kuriose minimi čigonai, atsispindi jų „amatai" - vagystės ir apgavystės: „Čigono užsiėmimas - uba­gavimas ir vogimas" (LTR 30/2108); „Čigono amatas - meluoti" (LTR 465/367), nes „Čigonas iš gudrybės gyvena" (LTR 713/427). Tai nepataisomas vagišius: „Čigonas ir bažnyčioj tyko vogt" (LTR 30/2141). Sąžiningas, visiems kitiems žmonėms įprastas dar­bas - ne čigono madai, todėl ir paklausiama: „ A r matei čigoną dirbant" (LTR 30/2019). O vogti čigonas mokosi jau nuo mažens: „Muš čigonas savo vaikus, kad vogti žinotų takus" (MST 238).

Smulkioji tautosaka užfiksavo ir čigonių „profesijas": ateities spėjimą, kortų metimą: „Spėja kaip čigonė ligą" (LTR 436/158), „Iš čigono būrimo bagotas nebūsi" (LKŽ I , p. 1180).

Daug patarlių ir apie čigonų arklius. Čia jie juos vagia: „Glos­tė čigonas arklį iš tyko, iš po nakties arklys išnyko" (LTR 3374/17); mainikauja: „Maino kaip čigonas arklius" (LTR 407/533). Tikro­vėje čigonai prekiaudavo jais, tačiau ši prekyba ne visada bū­davo labai švari, sakoma, kad čigono arklys tik turguje geras: „Jei čigono arklys aklas, tai giriamas kaklas" (MST 36). Dar kitose patarlėse ir palyginimuose čigonas taip pat neatsiejamas nuo ar­klio: „Ir kuinas čigonui buinas" (MST 98), „Mitras kaip čigono arklys" (MST 188), arba neigiamai savybei apsakyti: „Kūdas kaip čigono arklys" (LTR 5837/411).

182

Kai kurios patarlės skamba lyg pasakų ir anekdotų apie čigo­

nus moralai: „Nemesk čigoną per tvorą arba sugauk čigoną lau­

kuose" (MST 666), „Šildosi kaip čigonas prieš mėnulį" (TŽ 168),

„Kam kas, o čigonui lašiniai" (LKŽ II, p. 106).

Frazeologiniuose junginiuose „čigono kraujas" reiškia jau­

nystę, „čigono saulė" - mėnulį (LKFŽ, p. 55).

Kai kurių žinių apie čigoną, apie požiūrį į jį galime rasti ir

Lietuvių kalbos žodyne. Čigonai išsiskiria iš lietuvių savo tamsiu

gymiu. Ir mes tamsesnio gymio ar paprasčiausiai murziną žmo­

gų palyginame su čigonu - juodas kaip čigonas (LKŽ II, p. 106).

Turime ir augalų, liaudyje vadinamų čigonais, - jie turi kažką

juodo, ar tai būtų uogos, sėklos, ar žievė. Čigonu vadinama

juodoji kiauliauogė, juosvasis gluosnis. Čigonės vardas duotas

dirvinei juodgrūdei: kai kas deda čigones ir kopūstuos, man tai

nepatinka - kaip blusos. Trešnė vadinama čigonvyšne (LKŽ II, p.

106). Čigonėnais šnekamojoje kalboje vadinami tamsaus gymio

karaimai (LKŽ II, p. 106).

Lietuvių kalboje turime iš žodžio „čigonas" šaknies sudarytų

veiksmažodžių, būdvardžių, kurie gali pakeisti kitus žodžius ir

suteikti pasakymui tam tikrą, dažniausiai neigiamą prasmę: či-

gonauti - mainikauti; sučigonėti - pasidaryti čigoniškam: vaikas

be priežiūros visiškai sučigonėjęs. Būdvardžiai: čigoniškas, čigo-

nuotas - 1) būdingas savitas čigonams: pvz., jis turi tokią čigo­

nišką madą, ką tik pamatys, tai ir prašinėja; 2) didelis, smarkus,

nepaprastas: čigoniškas gudrumas. Jį išmušė čigoniškas prakai­

tas (labai sušilo) (LKŽ II, p. 106).

Autorė prisimena, kad čigonais ir žydais vaikų kalboje vadi­

namos gleivės iš nosies (Marijampolė, 8-asis dešimtmetis). Tai­

gi, kaip paprastai, svetimtaučių etnonimai žymi negražius bei

neigiamus dalykus.

183

Čigonas tautosakoje - ambivalentiškas personažas, turintis triks-terio bruožų. Jis labai panašiai vaizduojamas visuose tautosakos žanruose. Čigonas - ir apgavikas, gudruolis, ir apgautasis. Jo užsiėmimai tikrovėje labai tinka ir tautosakos kūriniuose vaiz­duojamoms situacijoms. Žmones žavi jų proto guvumas, links­mumas, laisvės troškimas. Jie yra gudriausi iš visų tautosakos personažų kitataučių. Galima pasakyti, kad lietuvių tautosakoje lietuvis galų gale pasirodo pranašesnis už kitų tautybių atstovus, tačiau dažniausiai yra priverstas pripažinti čigono apsukrumą ir pranašumą. Lietuvių tautosaka liudija, kad tolerantiškumas, net atlaidumas čigonų gyvenimo būdui mūsų tautosakoje turi senas, šimtmečiais matuojamas tradicijas.

Vokietis

Lietuvių tautosakoje atsispindi dvi bendravimo su vokiečiais pu­sės: taiki kaimynystė ir kovos su jais. Tačiau, peržvelgę gausybę tautosakos kūrinių, kuriuose paminėti vokiečiai, galime pastebė­ti, kad juose dominuoja paniekinantis požiūris j šią tautą. Vokie­čiai, skirtingai nei kiti svetimtaučiai, pavyzdžiui; žydai ar čigonai, kurie gali būti ir apgaunami, bet šiaip patys dažniau sugeba kitus apkvailinti, visada atsiduria kvailio vietoje. Tautosakoje jų nesi­gailima. Taip yra todėl, kad vokiečiai dažnai buvo mūsų priešai, ir paskutiniųjų pasaulinių karų iniciatorė buvo Vokietija. Svarbu pastebėti, kad į vokietčius - kaimynus realybėje žmonės žiūrėjo gan palankiai. Jie buvo integravęsi j kaimo ar miestelio sociali­nį, kultūrinį gyvenimą ir, netgi kilus socialiniams konfliktams, tautinė priklausomybė netapdavo konflikto katalizatoriumi 4 1 0,

410. Mardosa J. Tautiniai santykiai Lietuvos Respublikos kaimuose ir miesteliuose 1920-1940 metais // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius, 1999. l'. 104.

184

kaip tai atsitikdavo susidūrimų su žydais metu. Slovakų tyrinė­toja Gabriela Kilianova pastebi, kad daugelio tautų folklore vo­kiečio paveikslas susijęs su priešo įvaizdžiu, jam priskiriama ir jėga, žiaurumas, piktavališkumas, žvėriškumas, ir kvailumas bei nemokšiškumas 4". Prancūzų, italų ir danų kalbose vokiečio pa­vadinimą reiškiąs žodis turi kvailio prasmę, Bosnijoj - klastingą žmogų 4 ' 2 . Tai rodo, kad lietuvių nuomonė nebuvo subjektyvi.

Lietuvių tautosakoje vokiečiai vadinami labai įvairiai, vardai atėjo iš įvairių kalbų ir laikų. Taigi jie ir prūsai, preisai, germa­nai, po II pasaulinio karo - fricai, naciai, niemcai, hitlerininkai. Vokiečiams priskiriame ir kryžiuočių (kryžiokų) vardą, nors jis retas ir turbūt atsiradęs (ar sugrįžęs) jau vėliau, rašytinės literatū­ros įtakoje, norint kūriniams suteikti tam tikrą istorinį koloritą. Žodis prūsas turi geografinę (Prūsijos, tame tarpe ir Mažosios Lietuvos gyventojas), tautinę (vokietis) ir religinę (liuteronas; protestantas) prasmę. Religinėje plotmėje buvo taikomas ne tik Prūsijos gyventojams - liuteronams, bet dažnai buvo vartojamas visų protestantų adresu 4 ' 3, {vairūs vardai vartoti ir sinonimiškai, štai pavyzdžiui, dainoje „O jūs, lietuviai nepastebėjot" (к 786) minimi ir vokiečių, ir prūsų vardai:

2. Kada saulutė liūdna tekėjo, Tad su vokiečiais karų pradėjo, Oi, liūdna liūdna širdelė mūsų Tad su vokiečiais karų pradėjo. (...)

6. Ai tu Lietuva, žemele mūsų, Tave aplanko kareiviai prūsų, Oi, liūdna liūdna širdelė mūsų, Tave aplanko kareiviai prūsų. (LLD XVII 214)

411. Kiliinovi G. Die Reflexion von ctlinischen Stereotypcn im alltaglichen Erzalilcn // Folk­lore in the Identification Process of Society. Bratislava, 1994. P. 110.

412. Balys J. Aitrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. 1938. Nr. 10. P. 516. 413. Slavėnienė G. Lietuvos protestantai // Mokslas ir gyvenimas. 1991- Nr. 1. P. 31.

185

Vokietį rasime buitinėse pasakose, pasakose apie kvailą velnią, anekdotuose, sakmėse ir padavimuose, karinėse-istorinėse, pirš­lybų, ganymo, humoristinėse dainose, talalinėse, patarlėse, prie­žodžiuose bei mįslėse. Pasakojamojoje tautosakoje daugiau atsi­spindi taikioji mūsų bendravimo pusė, o dainuojamojoje - ko­vos su vokiečiais. Trumpieji pasakymai atspindi kelių šimtmečių patirtį ir įvairiapusius ryšius su šia tauta. Daugiau senesniosios tautosakos (iki I pasaulinio karo) užrašyta Mažojoje Lietuvoje arba Lietuvos rajonuose, besiribojančiuose su Vokietija.

Kaip minėjome, į vokietį dažnai žvelgiama neigiamai. Už­rašyta keletas etiologinių sakmių apie vokiečių kilmę, kuriose požiūris į šią tautą paniekinantis. Pasakojama, kad vokiečiai atsirado iš skiedrų, gręžiant Nojui šuns pasturgalį (LPY I 5 1 ) 4 1 4 . Vokiečių vardas atsiradęs taip: lietuviai žinojo esant kažkokius nematytus žmones. Visi galvojo, kad jie milžinai, bet jie buvo visai maži. Todėl grįžę ir sako: „Voakyčiai" (t.y. vaikyčiai, vaike­liai). Taip ir liko vokiečiai iki šiol (LPY I 51). Kitoje etiologinėje sakmėje aiškinama kelių tautų kilmė: Dievas metė žmogų / nu­sidėjusį angelą. Kur krito galva, ten atsirado protingi žmonės, kur krito pilvas - atsirado prūsai, kur kojos - atsirado masko­liai (LTR 818/13) 4 1 5 . Arba prūsų kariuomenė vadinama prūso-

414. Kitataučiai, kitatikiai ypač dažnai siejami su nešvariu gyvūnu - šunimi slavų tradicijoje. Svetimas tikėjimas vadinams neteisingu - šuns tikėjimu (песья пера) (Успенский Б. А. Мифологический аспект русской экспрессивной фразеологии // Избранные труды. Язык к культура. Москва, 1994. т. 2. С. 92-94).

Rusų kalboje šunimi vadinamas ir žmogus, sukeliantis pasipiktinimą, nusipelnęs paniekos savo elgesiu. Dar viduramžiais vokiečių riteriai buvo vadinami šunimis (псырыпарп) dėl savo didelio žiaurumo (Словарь современного русского литера­турного языка. Москва-Ленинград, 1959. Т. 9. С. 1071).

415. Tai visoje Europoje labai paplitęs sakmės siužetas. Pvz., Siaurės Lietuvoje vokiečiai pakeičiami geriau pažįstamais latviais: „Kita kartą buvęs imogus su labai gera galva, su dideliu pilvu ir su labai tvirtom kojom. Ką jis ten padaręs kitiems imonims, tie j j apsūdiję veiiot po svietą ui koją pririSus. Tai jam per Lietuvą veiant galva nutrūkus, j Kuria pilvs iškritęs, o per Maskoliją ir kojos nusibaigusios trūkt. Tai dabar ui tai lietuvių gera galva, latvių dideli pilvai, o maskolių stiprios kojos" (ŠLSA

l86

kais, lygiai taip, kaip ir bjaurūs vabalai - tarakonai. M . Katkus „Balanos gadynėje" rašo, kad dėl to įsižeidę vokiečiai savo lei­džiamame laikraštyje „Dabartis" liepė tuos vabalus pervadinti „bambatūrais" arba prancūzais (KBG, p. 207). Etiologinėje sa­kmėje aiškinama ir kitos konfesijos - protestantizmo - atsiradi­mo aplinkybės: vienai merginai sutikus tekėti už velnio, gimsta sūnus Martynas [Liuteris], kuris iškraipo katalikų tikėjimą (LTR !542/395). Kitoje sakmėje taip pat minima, kad liuterių vierą iš­galvojo velnias (BV, p. 312).

Vokiečiai tiek čia, Lietuvoje, tiek Mažojoje Lietuvoje ir Klai­pėdos krašte buvo turtingesni už lietuvius žemdirbius. Taigi ir tautosakoje vokietis - turtingasis, dvarininkas, kuris buitinėse pasakose tampa apgaviko auka: bernas vagia iš vokiečio lašinius, nes šis nemoka jų suskaičiuoti (LTt iv 76). Prūsė duoda 100 ru­blių elgetai, kad šis nuneštų pinigus į dangų jos sūnui (BPR 39).

Nors tiek vokiečiai, tiek lietuviai yra krikščionys, tačiau ski­riasi jų išpažįstamos konfesijos. Liuteronas vokietis nesusigau­do lietuvių katalikiškose šventėse, nesuprasdamas, kaip po Visų Šventųjų (x i 01) paminėjimo gali būti dar atskirai švenčiamas šv. Martynas (xi 11), todėl verčia žmones dirbti miške šv. Mar­tyno dieną. Ten šie randa mešką, bernų pavadintą šv. Martynu, ir ponas su ja susigrumia. Nuo to laiko „šv. Martyno" sumuštas dvarininkas leidžia švęsti visas lietuvių šventes (LTt iv 66). Jiems nėra svarbu ir tai, kas šventa lietuviams: vokietis nori pasidaryti girnas iš Rambyno akmens, ant kurio lietuviai aukodavo aukas ir kuris saugojo kalną nuo sugriuvimo. Tačiau jis nubaudžia­mas už tai (PLP 14). Taip tarsi pamokoma, kad, gyvenant kitame krašte privalu laikytis jo papročių.

Vokietis kvailysčių prikrečia ir katalikų bažnyčioje. Nuėjęs į bažnyčią, nežino, ką daryti, o kartodamas kitų veiksmus, sukelia erzelį (LLA 721) arba nesupranta kunigo lotyniškų žodžių ir pri-

187

žada 2 jaučius (LLA 827). Gražiai apsirengusi vokietė mano, kad per mišias visi žmonės stojas ją pagerbdami: „Nesistokit, nesu tokia didelė ponia" (ŠLSA 115).

Vokietis nesupranta ne tik mūsų papročių, bet ir apskritai bendražmogiškų dalykų. Vienam vokiečiui praėjus mėnesiui po vestuvių gimsta vaikas, todėl jis perka 12 lopšių visiems metams (PSO 143). Jis neatpažįsta gyvūnų: ežiuką pavadina pempykščiu (LTt i v 258), nusiperka juodvarnį kaip teterviną (LLA 2). Jei vo­kietis nori pasirodyti gudrus, visada atsiranda už jį dar gudresnis. Palikęs neišgertą alų, vokietis užrašo: „Aš į alų prispjaudžiau", grįžęs randa prirašyta: „Aš taipogi prispjoviau" (PSO 152).

Dažnai juokinga situacija sukuriama nesusikalbėjimu. Vo­kietis, atėjęs į kiemą, prašo „ajer" (Eier - vok. kiaušiniai), mo­teris atneša airų (ajerų) (вт 900). Moteris šaukia savo dukterį Agut, o spintoje sėdintis ir valgantis uogienę vokietis išsiduoda, atsakydamas gut (LLA 615) ir t.t. Besimokydami lietuvių kalbos, vokiečiai atskiras frazes vartoja ne pagal situaciją ir prisipažįsta nužudę žmogų, už tai turi sėsti į kalėjimą (LTt i v 287) arba už­miršta lietuvišką žodį kuilys, o kai prisimena, taip išeina, kad vokietis pats save kuiliu pavadina (LLA 977).

Mitologinėse sakmėse velnias dažnai pavadinamas vokiečiu. Apie vieną iš populiariausių velnio pavidalų yra užsiminę dau­gelis lietuvių folkloro tyrinėtojų - S. Daukantas, E. Gizevijus, J. Basanavičius, J. Dovydaitis. Šį velnio pavidalą jie susiejo su isto­rinėmis reminiscencijomis - lietuvių neapykanta vokiečiams kry­žiuočiams 4 ' 6. Vokiečio pavidalu velnią taipogi įsivaizduoja lenkai, estai, taip kaip, pavyzdžiui, Suomijos lapiai velniu mato kaimyną norvegą. J. Balys mano, kad senprūsiai velniu įsivaizdavo lenką4'7.

416. Vėiius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė. Vilnius, 1986. I'. 20.

417. Balys J. Aštrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. 1938. Nr. 10. P. 511.

I88

Beje, slavai šalia kitų velniu / vandeniu / miškiniu pasirodančių svetimtaučių - vokiečio, prancūzo, žydo, įsivaizduoja ir lietuvį 4 1 8.

Tautosakoje vokietuko vardas N . Vėliaus priskiriamas prie dažniau pasitaikančių velnio vardų. Gyvojoje kalboje tarp dau­gelio kitų vardų yra ir prūsas, tačiau tautosakoje jis retai rėmini­mas 4 1 9 . Raganų teismų aktuose taip pat užfiksuota, kad demonas su kuriuo „bendraudavo" kaltinamieji „buvo baisaus veido, vo­kiško apsivilkimo, raudonos spalvos" 4 2 0 arba raganaujanti mote­ris „Šatrijos kalne mačiusi poną vokiškais drabužiais apsirengu­sį, su skrybėle vaikščiojantį, lazdele pasiramsčiuojantį" 4 2 1.

Mitologinėse sakmėse ir pasakose apie kvailą velnią ypač mėgstama velnią vaizduoti kaip ponaitį vokietuką, išsiskiriantį iš kitų savo apranga. Velnias vokietuko pavidalu dažniau vaizduoja­mas Žemaitijoje ir Suvalkijoje 4 2 2, kur ir vokiečių gyveno daugiau nei kitur. Apie šį velnio pavidalą užsimenama ir minklėse:

Striukas bukas vokietukas Atmink kas ? - Velniukas. 4 4

Pasakoje „Vokietukas ant pirties" taip ir pasakoma: „Kitą kar­

tą ateidavęs velnias paveiksle vokietuko" (ŠLSP 91). Tikėjimuose

taip pat užfiksuota, kad velnias galįs pasiversti vokietuku: „Kuni­

giškių kaime, Šiaulėnų valsčiuje, per audrą ant ūkininko klojimo

stogo šokinėję „vokietukai", todėl tuo metu trenkęs perkūnas ir

sudeginęs tą klojimą" 4 2 4 .

418. Славянские древности / Отв. ред. H. И. Толстой. Москва, 1999. Т. г. С. 416. 419. Vėlius N. Chtoniškasis lietuviu mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė. Vilnius,

1986. P. 33-34.

420. Lebedys J. Lietuvių kalba XVII-XV1II a. viešajame gyvenime. Vilnius, 1976. P. 212. 421. Jucevičius L. Л. Rastai. Vilnius, 1959. P. 412. 422. Vėlius N. ChtonUkasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė. Vilnius,

1986. P. 41- 42.

423. Vėlius N., min. veik. P. 43. 424. Uuračas li. Perkūnas: Burtai Ir prietarai // Naujoji Romuva. 1934. Nr. 180-181. P. 475.

I89

Mitologinėse sakmėse prūsai / vokiečiai, kaip ir kiti svetim­

taučiai, minimi esą burtininkai. Vienoje vietoje tai bandoma

paaiškinti skirtinga religija: jie visi buvo liuteronai, ne katalikai,

ir visokių burtų turėjo (LTR 4220/56). Iš vokiečio galima įsigyti

įvairių stebuklingų priemonių: šautuvų, kuriais galima prisišau­

dyti tiek kiškių, kiek tik panori (LTR 2295/200). Tiek lietuviai,

tiek latviai pirkdavo iš jų aitvarus (ŠLSA 373). Vokiečiai savo bur­

tais galėdavo padėti tiek žmonėms (LTR 1690/275), tiek ir gyvu­

liams (ŠLSA 377). Kitoje sakmėje minima, kad vokietis, besisau-

godamas kitų kerėtojų, naudoja savo profilaktinius burtus - kala

į žemę vinis (ŠLSA 384). Burtininkų gali būti ir labai pavojingų:

žmogus, susidūręs su jais, gali net prarasti gyvybę. Vokietis ūki­

ninkas priima nakvoti į savo jaują pakeleivius, o ryte randa juos

negyvus ir jų turtą pasiima sau (LTR 1294/33).

Vokiečiai bei kovos su jais minimi padavimuose. Čia jie nėra

labai dažni veikėjai. B. Kerbelytė spėja, kad ankstesnę jų vietą

vėlesniais laikais galėjo užimti švedai ir prancūzai, apie kuriuos

padavimų turime daug daugiau 4 2 5 . Pasakojama, kad toje vietoje,

kur stovi Pašušvio bažnyčia, seniau buvusi pilis. Tą pilį sugrio­

vė kryžiuočiai, o po kelių šimtmečių (1553 m.) toj vietoj buvo

pastatyta bažnyčia (VDU ER 2 2 - 1 , 3). Retkarčiais teigiama, kad

ant piliakalnių lietuviai su kryžiokais kar iavo 4 2 6 arba kad kal­

nas - tai lietuvio vado, žuvusio kovoje su kryžiuočiais, kapas

(PGP 13). Į Alkaną kalną nugrimzdo kryžiuočiai su išdaviku lie­

tuvių vadu (PGP 24). Padavimuose apie nuskendusius varpus

kartais pasakoma, kad varpas nuskendęs, kai prūsai norėjo jį

išvežti (LTR 447/129).

Apie vokiečius dažnai užsimenama dainuojamojoje tautosa­

koje. Dažniausiai vokietis minimas karinėse-istorinėse daino-

425. Kerbelytė Ii. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius, 1970. P. 109-110. 426. Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius, 1970. P. 118.

19О

se, kur minimos kovos su vokiečiais, nuo jų patirtos skriaudos. Chronologiniu požiūriu, tokių dainų esama dvejopų: senesnės (iki X X a.) ir dainuotos Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų metu. Šie sluoksniai neturi ryškios ribos, nes senesnės dainos vėl buvo prisimintos ir dainuotos vėliau, kai tapo aktualiomis. Tačiau X X a. padaugėja naujoviškų, literatūrinės tradicijos įta­kotų dainų, apdainuojančių konkrečius istorinius įvykius.

Vienoje sutartinėje randame paminėtus ir kryžiokus:

Žirgelį balnojo, Tūta tata, Vaiskelin nujojo, Tūta tata.

Svetimon šalelėn, Tūta tata, Kryžiokų kapotų, Tūta tata. (LLD III 687)

Senesnėse dainose taip pat galime rasti ir tikrų istorijos faktų. Mažosios Lietuvos lietuvininkai, gyvenantys Vokietijos valsty­bėje, dainavo apie sunkią savo tarnybą vokiečių armijoje:

Ir pristatė mus bernelius Vokiečių pulkelį. Nuog vokiečių neišbėgsim, Daug nukentėsim. (JLD 223)

P. Jokimaitienė pastebėjo, kad Mažosios Lietuvos karinės dai­

nos, įtakotos vokiečių dainų įgijo kiek kitokį pobūdį tiek tu­

rinio, tiek formos atžvilgiu. [ tradicines dainas įsiveržė prū­

siškojo militarizmo dvasia, skelbiamas optimizmas, kariškas

šaunumas 4 2 7 .

427. Jokimaitienė I'. Karinės-istorinės dainos (XVIII a. pabaiga - XIX a.) // Lietuvių liaudies dainynas: Karinės-istorinės dainos. Vilnius: LITI , 1995- T. [9]. Kn. 2. I'. 14.

I9I

Minimi ir konkretūs mūšiai - Dancingo apgulimas 1813 m., kai Prūsijos armijoje tarnavo ir mažalietuviai:

Prūsų žemę perkeliavom, Prūsų žmones išbučiavom. Graži lenkų marigelė, Graži prūsų arnusėlė. Kad mes trankėm Danskos miestą Danskos mūrai sudrebėjo. (ML 10)

Užnemunės dainose taip pat atsispindi krašto istorija. Po III Lie­tuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo Užnemunė atitenka Prūsijai, jos gyventojai atskiriami nuo didžiosios Lietuvos:

Oi broliai, broleliai mes biedniejai, Užpuolė prūsokai nezbažniejai, Paėmė mus jaunus ing nevalią Iš Lietuvos Prūsuosu toli varė. (BSO XIV)

Vėliau, Napoleonui užpuolus Prūsiją, o po to ir Rusiją, ir pralai­mėjus šį karą, 1815 m. Vienos kongreso nutarimu Užnemunė ati­tenka Rusijai. Taip ši sritis vėl prijungiama prie Lietuvos. Daino­je prancūzams dėkojama kaip išvaduotojams, nors iš tikrųjų tai nėra jų nuopelnas, bet žmonės saviškai supranta šiuos įvykius:

Dievas davė dvasią šventą Prancūzų karaliui.

Kad atėjo ing mus' žemę, Tas mus išvadavo,

Tuos prūsokus, tuos pagonus Visur išnaikino,

Mus' tėvyškę, mus' Lietuvą Mumis sugrąžino. (BSO XIII)

Naujesnės dainos, apdainuojančios Pirmąjį ir Antrąjį pasauli­nius karus, yra daugiausia literatūrinės kilmės. Vienas tokių pa-

192

vyzdžių gali būti daina „Ainis teutonų, kaizeris prūsų" (к 8i8), atsiradusi iš kunigo Stanislovo Durskio-Akyžados eilėraščio „Europos kelias" 4 2 8:

Štai ir ateina kaizeris prūsų, Nori sutrinti galybę rusų. Jis nusistatė viską laimėti, Ant visų sprando sau jodinėti. (LTt и 459)

Jose dažnai minimos nuo priešų patiriamos skriaudos:

Atėjo vokietis per mūsų laukus, Išmindė mūs javus, iškirto miškus. (LTt n 389)

Tačiau net ir sunkiu karo metu sugebama pasišaipyti iš priešų:

Atjojo germanai Per mūsų upes, Suvalgė germanai Šunis ir kates. (LTt n 390)

Tai ypač ryšku talalinėse, kurios ir skirtos pašiepti, smagiai pasi­

juokti, pamirštant net nelaimes.

Piršlybų dainose vokietis, be abejo, nėra tinkamas vedybų part­neris (LDK V 240), mergelė barama už ryšius su kitataučiu prūsu:

Kad prūsokai namo jojo, Mūs sesutę paviliojo.

Ar tu akių neturėjai, Kad su tokiu susidėjai.

Jau ne čėsas atsimesti, Kai į vinčių reikia vesti. ( J L D 1084)

Pietvakarių, vakarų Lietuvos ganymo dainose minimas prūsas, tuo tarpu pietryčių Lietuvoje jį pakeičia gudas - tam įtakos

428. Ivanauskaitė V. Naujos folkloro kūrybos tendencijos karinėse-istorinėse dainose (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia) // Lietuvių liaudies dainynas / Karinės-istorinės dainos. Viln­ius, 2003. T. XVII. Kn. 3 - 1 ' 49-

19З

turėjo skirtingų svetimtaučių kaimynystė - dainuojama apie tai, kas geriau pažįstama:

Saulute motinėle, ant mūsų, ant mūsų, Debesėliai juodbruvėliai, ant prūsų, ant prūsų Ten jūs gausit abrūsų, abrūsų. (LTt 1110)

Savas kraštas piešiamas pačiomis gražiausiomis spalvomis, o kaimynų - sumenkinamas, be to, lietus siunčiamas ten, kur jis reikalingesnis: „Prūsų kalnai ugnimi dega, o mūs kalnai upėm bėga" (LDK D 954).

Talalinėse, aišku, iš vokiečio pasijuokiama:

Ar prūsiuks ar vokietuks, Bile šioks toksai vyruks. (LTR 2924/45)

Vokietis piešiamas kaip ir kituose žanruose - kaip ponaitis, bet netikėtai užbaigiant talalinę, sukuriamas komiškas vaizdas:

O tai dailus vokietukas -Su kelnaitėm, su batukais. Tai iš prieš, iš šiknos, Tai dar yra be mašnos. (LTR 1450/99)

Parodijuojama ir jų kalba:

Mes tris broliai vokiečiai Padainuosme dainą: Judin mikin katin knimkin Mėlyn kuzijok. (LTR 783/442)

Talalinėse, šokių dainose, skaičiuotėse vokietis kaip ir kitose tautosakos rūšyse lyginamas su velniu:

Šokinėjo velnias Iš Rygos melnias, Bjaurus vanags vokietis, Mūs šalies neprietelis. (LTR 706/243)

194

Vienuose pirmųjų, Mažojoje Lietuvoje X V I I - X V I I I a. užrašytuo­se smulkiosios tautosakos tekstuose buvo minimi vokiečiai. Daug jų su paaiškinimais X I X a. užrašė L. A. Jucevičius. Patarlėse ypač dažnai vokietis pavadinamas prūsu - suskaičiavus visus variantus, patarlių su šiais etnonimais (LSTK) - vokietis bei prūsas - užrašyta maždaug vienodai. Tačiau kokį nors skirtumą patarlės vaizde ar turinyje sunku rasti, etnonimai vartojami lygiareikšmiai.

Posakį „By vokietis balso žmogaus nesupranta" (JLP VI) L. A . Jucevičius paaiškina taip: lietuviai manę, jog vokiečiai neturį kal­bos, o tik nesuprantamais garsais savo jausmus reiškią. Tas ma­nymas yra bendras visoms slavų padermėms, kaip ir rodo žodis „nemec" (JLP, p. sn) 4* 9 .

Patarlėse išlaikoma bendra vokiečio vaizdavimo kvailu tra­dicija: „Kvailas kaip vokietis" (SLT 573); „Durnas lik prūsas po peit" (LTR 2199/31/32), „Štai jau vokietis išmanys kaip lietuvis" (SLT 595). Atsispindi ir turtinė nelygybė: „Lygins kaip vokietis: kas daug turi, tam dar daugiau duoda, o iš vargšo paskutinius kailinius atima" (GJP 80).

Lyginama išvaizda: „Oho! Pilvelis kai vokiečio" (LKŽ IX, p. 1026), „Kriokia kaip prūsų Žalnierius", - aprašo L. A. Jucevi­čius nutukusį žmogų, „šnopuojantį kaip nupenėtas meitėlis" (JLP XXVI) . Kalbos neaiškumas, nesupratimas lyginamas su vokiečio kalba: „Šneka kaip niemčius" (LTR 1315/33); „Šneka kai vokietis, nieko negali suprast" (LKŽ XIX, p. 913).

Atsispindi ir konfesiniai skirtumai: „ A r prūsas, kad neini „spaviednės" (LTR 346/223), „Nesižegnoja lyg koks prūsas" (LTR

429. L. A. Jucevičius labai teisingai paaiškino žodžio „nemec" kilmę. Nesuprantama kalba kalbantieji kitų vadinti bekalbiais (neturinčiais kalbos) ar nebyliais. Kalbėdamas apie slaviško vokiečių etnonimo (немцы) kilmę, tyrinėtojas V. Nikonovas cituoja 1096 m. metraštyje užfiksuota žinutę apie novgorodiečių skverbimąsi į šiaurės rytus, į Jurgą: „Юрга же людис есть язык нем" (t.y. jų kalba nesuprantama) (Никонов В. А. Этно­нимия // Этнонимы. Москва, 1970. С. 16).

195

346/226). Pajuokiami liuteronų pastoriai: „Išsiskėtęs kaip prūsų

bambiza" (LTR 346/218), „Vamplioja lyg prūsų kunigužis" (LTR

5224/19/46). Pasišaipoma netgi iš „prūsų" Dievo: „Tai būta gra­

žumo - persikreipęs kaip prūsų dievas" (LKŽ X, p. 501), „Šypsosi,

kai prūsų Jėzus prieš mėnulį" (LTR 5311/994).

Daug patarlių su paskutiniųjų karų atspindžiais: „Vokietis

atėjūnas - velnio tijūnas" (LTR 2546/174), „Atsisėdo prūsas

ant kalno, kaip durnius ant balno" (LTR 2722/115), „Bijo miško

kaip vokietys" (LTR 5335/31). Atsispindi žmonių patirti vargai:

„Prūso bėdos žmogų skarmalais aprėdė" (LT 623). Karo atspin­

džiai, reikia manyti, užfiksuoti ir gan populiariose patarlėse:

„Skverbiasi kaip prūsas į peklą" (LTR 5384/1021); „Visi kartu,

kaip prūsai į dangų" (LTR 1658/464). Karų metu atėję į kaimus,

vokiečiai kareiviai prašydavo kiaušinių, lašinių, mėsos. Jeigu

žmogus nenorėdavo duoti, pasiimdavo patys. Tai taip pat at­

sispindi patarlėse - pasišaipymas iš amžinai alkano vokiečio:

„ K o žiopsai kai prūso kišenė" (LT 617), „Kvailioji kaip vokietis į

vištas žiūrėdamas" (LT 618), „ K ą tu čia ėdi kaip vokietys kugelį"

(LTR 1547/3107) ir t.t.

Užrašyta tik keletas patarlių, kuriose minimos teigiamos

vokiečio savybės: „Tvarkingas kaip vokietys" (LTR 390/140/412)

arba „Akuratnas kaip vokietis" (LTR 390/140/574), „Gudrus kaip

vokietis" (LTR 2546/114/4), bet ir šias patarles galima suprasti

perkeltine prasme. Vokiečių ūkiškumas užfiksuotas šiose patar­

lėse: „Vokietis geriau gyvens ant akmens negu ruskelis ant juo­

džemio ir vandens" (LKŽ XIX, p. 913); „Lenkas iš vaško padaro

šūdą, o vokietis iš šūdo - vašką" (LTR 4733/137/2).

L. A. Jucevičius užrašė ir frazeologizmų su paminėtu vo­

kiečio vardu. Vėjo sūkurys vadinamas „vokiečių siųstiniu", nes

„manoma, kad ten piktoji dvasia pralekia. Vokiečių šalys viesu-

196

lų pavidalu siunčia pas mus velnius apsižvalgyti, ar geras javų

derlius - kokios bus kainos" (JLP XL). Apie stiprų vėją su lietumi

sakoma: „prūsas pasikorė" (FŽ, p. 550). Frazeologiniuose jungi­

niuose - „Kaip prūsas į dangų" - sakoma apie besiveržiantį kur

nors; „kaip prūsas po pietų" - apie kvailą (LKFŽ, p. 221-222) .

Frazeologinis junginys „vokietė aplankė" reiškia paleisti vidu­

rius (FŽ, p. 848).

Keletas mįslių su paminėtu vokiečiu turi tą pačią formulę, o

ir įminimai, nors įvairuoja, bet visi asocijuojasi su storu, apva­

liu daiktu (tai, matyt, aliuzija į didelius vokiečių pilvus, kurie,

kaip jau pastebėjome anksčiau, yra dažnai pašiepiami): „Striu­

kas bukas vokietukas, kaulo kailinukai" (riešutas); „Striukas bu­

kas vokietukas, septyniais marškiniais apsivilkęs" (svogūnas);

„Striukas bukas vokietukas, gale pilvo botkotukas" (obuolys);

„Striukas bukas vokietukas po karklynus landžioja" (šepetys

galvai šukuoti) (LKŽ XIX, p. 914).

Šnekamojoje kalboje prūsiuke vadinama smulkiais baltais

žiedais žydinti gėlė; pruske - Lietuvos pelkėse auganti kanadinė

elodėja arba mėlynai žydinti, mėlynais šakniagumbiais bulvė;

prūsės vardą gavo vienos rūšies kriaušė (LKŽ X, p. 927-928).

Nuosėdinių šeimos grybai vadinami vokietukais - tai į „musio-

mierius panašūs grybai" (LKŽ XIX, p. 914). Beje, tie patys grybai

dažnai vadinami kitais kitataučių etnonimais - gudukais, tur­

kais (LKŽ XVII , p. 140). Prūsoku vadinamas rudasis tarakonas.

Nors šis žodis kilęs iš lenkų (prusak) ir baltarusių (прусак)

kalbų (LKŽ X, p. 828), bet lietuvių kalbos žodis prūsokas turi

niekinančią prasmę apibūdinant vokietį, todėl naudojamas ir

kaip žodžių žaismas, pavyzdžiui, kad ir piešiant vokiečių ka­

riuomenės gausą.

197

Peržvelgus tautosaką, kurioje minimas vokietis, galime pama­tyti, kad jis dažniausiai vaizduojamas kaip kvailas, nuolat ap­gaunamas žmogus. Tai „kvailiausias" tautosakos kitatautis - ši tradicija taip pat yra tarptautinė.

Tautosakoje apie vokiečius atsispindi dvi bendravimo su jais pusės - taiki kaimynystė ir kovos su jais. Tačiau netgi vokie­tis - kaimynas folklore vaizduojamas neigiamai - dėl to, kad jis priklausė kitam socialiniam sluoksniui (buvo dvarininkas, ama­tininkas, pirklys).

Mitologinėse sakmėse jo vardas paimamas velniui įvardyti. Dainuojamojoje tautosakoje jis - žiaurus priešas, patarlėse daž­niausiai atsispindi vokiečio kvailumas, panieka tiek taikiais lai­kais, tiek ir karų metu.

Slavai

Šiame skyrelyje aptarsime keletą slavų tautų, kadangi tautosa­koje labai sunku suprasti, kada kuri tauta turima galvoje, nes etnonimai rusas, lenkas, baltarusis, ukrainietis lietuvių tautosa­koje labai reti. Juos pakeičia etnonimas gudas. Pastarasis var­das yra vienas neaiškiausių lietuvių kalbos žodžių. Dėl jo kilmės daug hipotezių kėlė kalbininkai 4 3 0 . Gudais lietuviai vadina bal­tarusius, tačiau kartais taip pavadinami lenkai ar rusai arba kito etnografinio regiono, tarmės žmonės, - gudais žemaičiai vadi­na aukštaičius, panevėžiečiai kupiškėnus ir t.t. (LKŽ III, p. 692). Prūsų lietuvių tarmėse, Mažosios Lietuvos raštuose, aiškiai vyravo gudai reikšme lenkai, bet neblogai žinota ir jo reikšmė

430. Karaliūnas S. Etnonimo gudai kilmė: U baltų-gcrmanų ir baltų-slavų praeities kontaktų // Darbai ir dienos. Kaunas, 1999. T. 10(19). I' 7-54-

I98

„baltarusiai" bei „rusai (maskoliai)" 4 3 1. Todėl kartais net sunku suprasti, kokie kitataučiai minimi, gal tai net ne svetimtaučiai, o kito Lietuvos regiono žmonės. Kalbininkas Simas Karaliūnas pastebi, kad etnonimas gudas nėra geografiškai susijęs su kuria nors teritorija ar tauta, tuo labiau, kad nė viena tauta juo nesi-vadina, taigi jis nėra tikrasis etnonimas, etninis savivardis, tai daugiau kvazietnonimas, heteronimas 4 3 2. Juo lietuviai vadina kitomis tarmėmis kalbančius lietuvius bei tautas ir vartojimo tendencija eina rytų kryptimi 4 3 3 . Tarpukario Lietuvoje net ofici­alioje kalboje buvo nusistovėjusi tradicija gudais, Gudija vadinti baltarusius ir jų valstybę Baltarusiją. Baltarusius gudais vadina tik lietuviai. Be to, yra dar viena šio žodžio reikšmė - „kūdikis,

431. Karaliūnas S., rain. veik. P. 44. . 432. Karaliūnas S., min. veik. P. 25.

Pasaulyje yra ne viena tauta ar gentis, turinti kaimynų duota vardą, bet pati jo nepripažįstanti. Ypač daug tyrinėtojų besidominčių etimologija dėmesio susilaukė Afri­kos, Azijos, Okeanijos gentys (Никонов В. А. ЭТНОНИМИЯ // Этнонимы. Москва, 1970. С. 12-13; Морган Л. Г. Древнее общество или исследование линий человеческого прогресса от дикости черес варварство к цивилизации. Ленинград, 1934. С. 67; Бутинов Н. В. Этнолингвистические трупы на Новой Гвинее // Советская этнография. 1962. № 3. С. 83).

Rusijoje, po 1917 m. revoliucijos, oficialiai buvo pakeisti kai kurių tautų pavadini­mai - daugelis gavo savo autoetnonimus - buvo atmesti kitų tautų duotieji, dažnai net įžeidžiančio turinio, vardai (Никонов В. А. Этнонимия // Этнонимы. Москва, 1970. С. 14). Taip, matyt, atsitiko ir su gudais po II pasaulinio karo. Prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, jie virto baltarusiais - per laiką Jis pavadinimas prigijo. Po 1990 m. vėl prisimintas senasis pavadinimas, todėl šiandienos spaudoje vėl galime rasti ir gudo vardą.

Kyla ir kitų problemų su ctnonimais. Jeigu etnonimas gyvavo keletą amžių, dažnai vėliau jis reiškia ne visai tas tautas, kurios būdavo įvardijamos pradžioje. Etnonimo turinys gali keistis nepriklausomai nuo jo objekto pokyčių. Vokiečių valstybė, sukurta nukariautų ir asimiliuotų prūsų žemėse vadinosi Prūsija, jos gyventojai prūsais, nors tikrieji prūsai buvo visai kita - baltų gentis. XVIII a. Rusijoje litvinas (литвин) reiškė ir baltarusį, Puškino kūryboje - ir lenką, taip kaip ir vokietis reiškė ne tik vokietį, tuo vardu vadinti ir olandai, danai (Никонов В. A. Этнонимия // Этнонимы. Москва, 1970. С. ю). Netgi tas pats etnonimas skirtingose tautose gali reikšti visai ką kita. Pavyzdžiui, leišiais (lietuviais) latviai vadina ne tik Lietuvos lietuvius, bet ir Lietuvos latvius, apie Akmenę žemaičiai leišiais vadina vietinius latvius (Butkus A. Latviai. Kaunas, 1995. P. 210) - tai etnonimo transformacijos. Taigi etnonimas ir jo objektas ne visada sutampa.

433. Karaliūnas S. Etnonimo gudai kilmė: lš baltų-germanų ir baltų-slavų praeities kontaktų // Darbai ir dienos. Kaunas, 1999. T. 10(19). P. 26.

199

kuris dar nekalba, kūdikis be vardo; vaikas, kuris kalba neaiš­kiai, nesuprantamai" (LKŽ III , p. 692). Todėl šis žodis galėjo būti pritaikytas neaiškiai, nesuprantamai kalbantiems kitatarmiams ir kitakalbiams, su kuriais dažniausiai susiduriama 4 3 4 .

Tautosakoje be dažniausiai sutinkamo gudo, slavų tautos va­dintos ir kitais vardais. Kartais skirtingi vardai žymėjo skirtingų konfesijų rusus - burliokais 4 3 5 vadinti sentikiai (LKŽ I, p. 1193); maskoliais 4 3 6 (moterys maskaukomis) - stačiatikiai rusai 4 3 7. Dar galima rasti kacapus, kazokus. Pastarasis vardas kartais varto­jamas ir ukrainiečiams pavadinti, tačiau dar viena šio žodžio reikšmė - karių luomo žmogus, raitelis ar šiaip smarkus vyras (ar netgi smarki moteris - LKŽ v, p. 461): „Tekėk už manę ka-zokiuką, / Tu už manę žalnieriuką" (JSD 322). Lygiai taip pat maskoliumi gali būti pavadinamas ir lietuvis karys, tarnaujantis carinėje armijoje (LKŽ VII , p. 893): „Maskolėli dragūnėli,/ Kur tavo tėvelis?" (LLD III 252).

Baltarusio vardo tautosakoje išvis nerasime, o lenkai dar gali būti pavadinami paliokais - slaviškos kilmės etnonimu.

Taigi pagal vardą negalima tiksliai pasakyti, apie kurią tau­tą konkrečiai kalbama, tautosakos kūriniuose minimą kitatautį dažnai galima identifikuoti tik žinant istorijos ir šių skirtingų tautų papročių bei gyvenimo būdo faktus. Antra vertus, tauto­sakos apie slavų tautas tiek spausdintinėje literatūroje, tiek ir rankraštynuose yra labai mažai, todėl sunku daryti svaresnius apibendrinimus.

434. Karaliūnas S. Elnolingvistinė opozicija „aiškiai kalbantieji" - „neaiškiai, nesupranta­mai kalbantieji" ir liet. gudas, lat. guds semantika, etimologija bei daryba // Tarptautine baltistų konferencija 1985 m. spalio 9 - 1 1 d. Pranešimų tezės. Vilnius, 1985. P. 56.

435. Nuo brus. бурлак. 436. Nuo brus. москаль. Maskvos sujungtos Rusijos gyventojai vadinti maskvėnais, maskoliais

(Gudavičius E. Gudai // Lietuvos istorijos metraštis 1991. Vilnius, 1993. P. 159). 437. Zieteloje, lietuvių salelėje Baltarusijoje gudas šalia baltarusio turėjo reikšmę staliatikis

(vvž, p. 223).

200

Dar viena etnonimo gudas vartojimo tendencija - jis turi

ryškų niekinamąjį pejoratyvinį atspalvį. Tačiau reikia pasakyti,

kad ne visos slavų tautos lietuvių tautosakoje vaizduojamos vie­

nodai. Šiuos skirtumus apžvelgsime išskyrę skirtingas tautas į

atskirus skyrelius.

Rusai ir baltarusiai

Tautosaka apie šias slavų tautas labiau paplitusi rytų ir pietry­čių Lietuvoje, arčiau jų valstybių sienų, kur ir šių tautų atstovų gyventa daugiau. Po II pasaulinio karo, Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, plūsteli tautosakos apie rusus banga. Tai dau­giausia anekdotai, besilankiusiųjų Rusijoje pasakojimai. Jų čia nenagrinėsime.

Rusai ir gudai minimi buitinėse pasakose, anekdotuose, mi­

tologinėse sakmėse, pasakojimuose, karinėse-istorinėse, gany­

mo, piršlybų, grįžtuvių, humoristinėse, vaišių dainose, talalinė­

se, patarlėse ir priežodžiuose. Gudai, maskoliai tarp lietuvių turi prastą reputaciją. Vysku­

pas M . Valančius rašė: „Yra tai žmonės savo raugu dvokiantys, viršininkai truputį pasiskutę, burliokai barzdoti, it ožiai. Giliojoj Maskolijoj sako esant ir gerų žmonių; bet pas mus atvažiuojantys vos ne visi niekam nedera" 4 3 8. Kunigas apkaltino maskolius kata­likų tikėjimo žeminimu, blaivystės, „tos šventos dorybės" naiki­nimu, vagysčių, užpuolimų padažnėjimu 4 3 9. Vietinių gyventojų ir rusų ryškius socialinio elgesio skirtumus pastebėjo ir aprašė Vladislavas Sirokomlė (XIX a. vidurys): „Įgėrę rusinai mėgsta užtraukti dviprasmišką dainušką, kurios kuklesnis lietuvis ne­drįstų net pakartoti". Jis priduria, kad „lietuviai laiko rusinus

438. Valančius M. Maskoliams katalikus persekiojant / Surinko ir paaiškino doc. J. Tumas. Kaunas, 1929. l'. 23.

439. Valančius M., miu. veik. P. 23-32.

201

ne tokiais dorais, o rusinai juokiasi iš lietuvių necivilizuotumo". Lietuviams priskiriamas uždaras būdas, šykštumas (taupumas), rusams - atvirumas, karštumas. Lietuviai besąlygiškai tiki ku­nigu, o rusinai prietaringesni, tiki užkeikimais, burtais ir lem­timi 4 4 0 . Neigiamas rusų kolonistų savybes užfiksavo ir Bronius Kviklys: „Naujieji ateiviai buvo nuskurdę, apsileidę, nesąžiningi, palinkę j kriminalinius nusikaltimus" 4 4 1. Beje, tuos pačius daly­kus pastebėjo ir valstiečiai - tai atsispindi folklore ir stereoti­puose apie rusus. Burliokai (sentikiai rusai) tarp lietuvių turėjo geresnį vardą, bet kai kada jie supainiojami su vėliau į Lietuvą atėjusiais rusais.

Rusai dažnai rodomi vagimis. Venancijus Mačiekus paskai­čiavo, kad arkliavagyste Lietuvoje suskaičiavus santykinius kie­kvienos tautybės skaičius, dažniausiai vertėsi rusai. Tai jis aiš­kina rusų paprotinės teisės skirtingu požiūriu į vagystę iš savos bendruomenės ir svetimos bendruomenės. Jei vogimas iš savų laikomas nusikaltimu, tai vogimas iš svetimos bendruomenės rusų kaimuose buvo toleruojamas 4 4 2 . Lietuviai žiauriai baus­davo sugautus arkliavagius, net apie trečdalis jų būdavo nužu­doma. Pavyzdžiui, vienas Utenos rajono, Daunorių apylinkių vienkiemio savininkas teigia nušovęs 34 arkliavagius, daugiau­sia vietinius rusus. Kaimo senukai prisimena, kad šienaudami raistą, kartu su žole nušienaudavo iš po velėnos išlindusias barzdas 4 4 3 . Pasakojimai, aišku, hiperbolizuoti, perdėti, bet jie šį tą ir parodo: pirma, kad arkliavagyste dažnai versdavosi rusai,

440. Rašytojo Sirokomlės išvykos iš Vilniaus // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografniai aprašymai (XIV-XIX a.) / Parengė J. Jurginis ir Л. Šidlauskas. Vilnius, 1983. P. 44-145-

441. Kviklys I!. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991. т. i. P. 146. 442. Mačiekus V. Arkliavagyste Lietuvoje // Liaudies kultūra. 1992. Nr. 6. P. 18. 443. Mačiekus V. Tradicinio kaimo požiūris į dorovės normų pažeidimus // Liaudies kultūra.

1992. Nr. 2. P. 13.

202

ir, antra, - lietuviai nesmerkė savininkų, gynusių savo turtą.

Žinodami, kad rusai vagia arklius, žmonės ir Lietuvos rusini­

mą aiškina taip: Lietuvon siųsdavo rusus, kurie Rusijoje buvo

laikomi kalėjimuose už arklių vogimą. Čia jie gavo žemių visai

nemokamai (LTR 898/124). Vagiami ne tik arkliai. Pasakoje bur­

liokas kėsinasi apvogti klėtj, ir tik gudrios mergos dėka turtas

išgelbstimas (LPY II 75).

Etiologinėse sakmėse paaiškinama, dėl ko rusai turi tokių

blogybių: maskoliai puolė ginti Kristų nuo jo kankintojų ir juos

nužudė. Tada Kristus ir pasakęs jiems: „Būkit jūs per amžius

razbainykai ir vagys" (BLLS 100). Sakmėse aiškinami ir kiti skir­

tumai - kaip įprasta, kitoms tautoms priskiriama žemesnė, nie­

kinga kilmė: „Dievas su šv. Petru ėjo keliu. Užėjo arklio mėšlą

ir Petras paspyrė koja - ir iš mėšlo iššoko raudona rubaškėle

maskoliokas" (BLLS 99). Aiškinama ir rusų (t. y. Julijaus ir Gri­

galiaus) kalendoriaus skirtumai: pas šv. Tėvą kartu keliaujant

įvairių religijų dvasininkams, popas ėjo apsiavęs vyžom, o kol

jas nusiavė, norėdamas perbristi per upę, tai kiti dvasininkai j į ir

pralenkė 13 dienų (BLLS 101).

Pastebėta, kad maskoliai daug keikiasi. Pasakojama, kad dan­

guje šnekama lotyniškai, o pragare maskoliškai: „mat čia reikia

daug keikti, o niekaip tiek daug neiškeiksi, kaip maskoliškai" 4 4 4.

Gudai vaizduojami ir kaip karštakošiai, tuoj susimušantys dėl

kokio nors nieko, pavyzdžiui, pasakoje dar neturėdami sūrio,

jau susimuša jo nepasidalinę (LPY I 93).

Dažnai komiška situacija tiek buitinėse pasakose, tiek anek­

dotuose sukuriama dėl nesusikalbėjimo, pavyzdžiui, rusas klau­

sia, ar našia (rus. radai) j o pamestą daiktą, o moteris atsako, kad

ji našlė (BT 901).

444- Staugaitis J. Zanavykai // Švietimo darbas. 1921. Nr. 3-4. P. 9.

203

Kaip ir daugelis kitų svetimtaučių, rusai / gudai laikyti burti­

ninkais. Rusės galėjo pakenkti arba padėti karvėms, pavyzdžiui,

jos pagadina pieną (LTR 4788/82) arba pamoko, ką daryti, kad

karvės duotų daugiau pieno (ŠLSA 428), moka atburti karves,

kurioms atimtas pienas (LTR 4930/35). Tačiau gydoma ne tik ira­

cionaliais būdais, bet mokama naudotis ir naminėmis bei lau­

kinėmis žolelėmis. Jos gydo ir nuo tokių ligų, nuo kurių negali

pagydyti tikri gydytojai (LTR 2088/182).

Kaip ir kiti svetimtaučiai, rusai turi blogas akis: „Blogų labai

akių apylinkėje buvo ruskis... Jis jei tik pasidžiaugdavęs, - ir gy­

vulys nugaišdavęs. Jis pasigrožėdavęs savo gyvuliais, - ir tiems

toks pat likimas. Šis rusas prieš keletą metų buvo savo arklio

užmuštas" 4 4 ' .

Su sentikių tradicija perduoti užkalbėjimus ne tik žodine,

bet ir rašytine forma, galima sieti mitologines sakmes apie juo-

daknygius. Patys sentikiai juodaknygius laikė pačiais galingiau­

siais burtininkais, kurių ypatinga galia sietą su juodųjų knygų

turėjimu 4 4 6 . Perskaičius tokią juodais lapais ir baltomis raidėmis

parašytą knygą, galima sukviesti velnius, kurie padarys viską, ko

prašai, tik reikia jiems darbo pakankamai duoti arba mokėti „at­

skaityti" knygą. Šios sakmės ir populiaresnės rytų Lietuvoje, kur

sentikių gausiau gyventa 4 4 7 .

Padavimuose kartais minima, kad kalną supila rusai, norėda­

mi pažiūrėti, ar daug yra karių (LTt iv 765), nors šiaip piliakalnių

pylimas dažniausiai yra švedų ar prancūzų kompetencijoje.

445. Mažiulis A. „Blogosios akys" // Gimtasai kraštas. 1938. Nr. 3-4. P. 422. 446. Новиков Ю. Мифологические сказания о колдунах в фольклоре старообрядцев

Литвы // Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 1996-1997. Vilnius, 1998. P. 115-116. 447. Kerbclytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius, 2002. т. 3. P. 237.

204

Kiek daugiau užrašyta dainų su paminėtomis slavų tauto­

mis. Dažniausiai gudai, gudų šalelė minima karinėse-istorinė-

se dainose:

Meskit dalgelas An pradalgėlio, Redzykit žirgelius Tolimon kelionėlėn.

Tolimon kelionėlėn, Gudų šalalėn, Gudų šalalėn, Slaunon vainelėn. (TŽ II 286)

Galima spėti, kad dainos berneliai joja ne į gudų šalelę vajavoti, bet išeina j carinės Rusijos armiją rekrutais ir dalyvaus Rusijos ir kokios nors kitos valstybės kare. Tie laikai, kai lietuviai kariavo su rusais, kažin ar gali būti atsimenami X I X - X X a. dainuotose dainose. Kita vertus, užsilikusios tų laikų dainos puikiai tiko ir naujiems laikams, kai Lietuva tapo Rusijos dalimi, o jos vaikinai turėjo eiti j carinę armiją.

Dainose yra ir konkrečių karų atspindžių, pavyzdžiui, mini­

mas prancūzų-rusų karas:

Prancūzas mandras Ką jis padarė, Daugel karalių Ant ruso suvarė.

Ruso kojos stačios, O kelinės plačios. O kazokai raiti, Jie ant arklių greiti. (LLD IX 401)

Dainose atsispindi 1794,1830-1831,1863 m. sukilimai - suki­

lėlių susidūrimas su carine armija / gudais / maskoliais, minimi

sukilimų vadai:

205

(...) Ir paleidau armatėlį Į gudų pulkelį.

Skyni pyni ulyčelį, Maskoliaus vaiskelį.

Ir nušoviau seržantuką, Gudų karaluką.

- Prašom prašom, pons Kasčiuška, Rusą vajavoti.

- Rusas turi daugel vaiska -Negaliu valioti. (LLD IX 4 3 4 )

Slaunas vadas Gelgauds buvo, Lenkų vaiską rundavojo, Po Varšuva nepražuvo, Maskolių vajavojo. (LLD IX 4 5 6 )

X I X a. carinei Rusijai aktyviai skleidžiant stačiatikybę Lietuvo­je, buvo uždarinėjamos ar verčiamos stačiatikiškomis katalikų bažnyčios, koplyčios bei vienuolynai. Vienas garsesnių įvykių, nuskambėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, buvo Kražių sker­dynės, per kurias kazokai susidorojo su dieną naktį savo bažny­čią saugojusiais katalikais. Beveik iškart po šio garsaus įvykio buvo sudėtos ir dainos, kurioms būdingas epinio pobūdžio, daž­nai bažnytinių giesmių intonacijoms artimas pasakojimas apie skaudžius įvykius 4 4 8 :

Išmiršta bitelės, Radusios taboką, Žūva ir maskolius Su savo kazoku.

Jie mūsų bažnyčias, Tie gi nevidonai,

448. Ivanauskaitė V. Naujos folkloro kūrybos tendencijos karinėse-lstorinėsc dainose (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia) // Lietuvių liaudies dainynas / Karinės-istorinės dainos. Vilnius, 2003. T. XVII. Kn. 3. I'. 7-10.

206

Padaryti cerkvėm Mislė parmazonai.

Kražiuos gi bažnyčią Atimti norėjo, Dažinoję žmonės Bėgti jon pradėjo.

Tą naktį, sušaukę Baisių urėdnykų, Sumuš bažnyčioj Tikrus katalikus.

Atvažiavo ponas Su šimtais kazokų, Tada negailėjo Jau skūrų prasčiokų (...) (LLD XVII I)

Ypač daug dainų apie abu pasaulinius karus. Minimi Lietuvos

istorijos faktai:

Rusų kazokai mumi paliko

Tuojau germanai plačiai apniko. (LTt n 387)

Dainose rusams rodoma netgi nemaža simpatijos ir užuojautos:

Oi ruse, ruse, ruseli mūsų,

Kodėl pradėjai karą su prūsu? (DKD 38)

Kartais paminima, kad kazokai atvykę iš Ukrainos:

An tėvulio dvaro Jounieji berneliai.

Jounieji berneliai, Mandrieji raiteliai Iš Ukrajinos šalelės. (TŽ II 2 6 2 )

Kaip įprasta, kitataučiai nėra geri vedybiniai partneriai: mergelė nenori tekėti už maskoliaus (LDK V 240). Nors kazokėlis ir prašo mergelės už jo tekėti: „Tekėk už mane kazokiuką,/ Tu už mane

207

jauną žalnieriuką" (JSD 3 2 2 ) , čia bernelis netinka kaip kareivis, nors kazokiukas tautosakoje - nebūtinai kitatautis. Tai ir raitelis karys ar šiaip smarkus vyras (LKŽ V, p. 4 6 1 ) .

rotoje dainoje, priešingai, minima mergelė gudė:

Parsivedžiau merguže, Balto gudo dukruže. (JSD 8 4 8 )

Čia mergelė gudė kaip mes jau minėjome gal net ne kitatautė, o kitatarmė, parsivežta iš tolimesnio kaimo 4 4 9 .

Grjžtuvių dainose paminėta gudo, kazokėlių šalelė reiškia tolimą, svetimą kraštą. Čia gudu taip pat gali būti visai ne kita­tautis, bet kito etnografinio regiono narys:

Paradinus motulė Ir užaugino, Ir nudavė motulė Gudo šalalėn. (čus 75)

arba: „Tavo dukrelė, balta lelijėlė, kazokėlių žemelėj" (JSD 3 4 0 ) . Ganymo dainose pietvakarių Lietuvoje minimą prūsą / prū­

sų šalį rytų ir pietryčių Lietuvoje pakeičia gudas / gudo šalis:

Debesėli pragarėli, Gudų šalin.

Saulele motinėle, Mūsų šalin. (LTt 1 1 1 3 )

Kitose dainose nereikalingas debesėlis genamas į gudų pusę, ten gudas duos jam paršelį, gudienė - maišelį, o gudo vaikai -virvelę (LTt 1 1 0 9 ) .

Talalinėse pajuokiami įvairiais vardais įvardijami rusai, bal­tarusiai ir turbūt netgi lenkai:

449. Lietuvių kalboje yra ir pažodinis baltarusio ir Baltarusijos vertimas - balt-gudys ir lialt-gudija (vvž, p. 223,817).

208

Kai aš jojau par mišku Sutikau burliokų Griškų. Griška pasibaidia Visas balas išbraidia. (LTR 1 5 3 7 / 1 2 5 3 )

Valgiau duonų, Valgiau druskų, Pasdabojau bernų ruskų, Valgiau duonų su druskų, Pasdabojau du ruskiu. (LTR 374^461)

Šlėkta gudas anarovas, Per žiponą gilus ravas, Šlėkta gudas mindarytas, Gul pas kiaules uždarytas. (LTR 336/283)

Palyginti nemažai yra užrašyta smulkiosios tautosakos, ypač

apie nežinia kokios tautybės gudą. Kai kurių patarlių prasmę

sunku ir nuspėti.

Pasijuokiama iš kitokios išvaizdos: „Storas gudas, pilvą pū­das" (LTR 6501/139), „Gudo barzda, žydo kalba" (LTR 904/203), „Pasikorė kaip gudo kelnės" (LTR 904/182). Barzdotas gudas mi­nimas ir mįslėje: „Gudas pirtyje, gudo barzda lauke" (Ridikas) (SLT, p. 423) - kituose šios mįslės variantuose gudas pakeičiamas barzdotu žydu ar mergos kasomis.

Per gudą pasišaipoma iš nevėkšliškumo, kvailumo: „Ir pasi­klydo kaip gudas tarp trijų medžių" (LTR 2914/1084); „Gudrus gudas po bėdos" (LMD I 280/238); karštakošiškumo: „Nepulk kaip gudas j ugnį" (LTR 715/83). Atsispindi padaryto darbo men­kumas: „Devyni gudai aviną pjauja" (variantuose - ožį, avį gaidį) arba „Devyni gudai apvynių bačką [rita]" 4 5 0 (SLT, p. 94-95) - dvi pastarosios patarlės užrašytos dar XVI I I a. pradžioje.

450. J. Hrodovskis čia paaiškina, kad gudai - lai lenkai.

209

Atsispindi ir kiti gudų papročiai, elgsena: „Atadėlioja kaip guds posninkų" (LTR 3424/214); „Aik su gudu į pirtį: tu kiši gal­vų, o jis subinį" (LTR 5013/8), „Ir keikiasi kaip gudas pakasynose" (LTR 2919/1483). Religijos skirtumai: „Ruskis bedruskis - nemū-sų vėros, kumelės bėros" (LTR 1050/3/239), „Kumpi sėdi, kai rus-kas dievas" (LTR 3631/118).

Atsispindi ir gudų amatai: kailiadirbystė - „Išdirbo kaip guds kailį" (LTR 64/638); arkliavagystė - „Gudas arklio nevogtų, kad su žydu nesusidėtų" (LTR 3379/52).

Karo atspindžiai: „Geriau mirc po ruskiu nei kų gyvenc po pruskiu" (LTR 2765/66), santykiai carinėje armijoje: „Išpuikęs kaip rusų staršina" (1937m., LTR 2003/192); kiti kariniai dalykai: „Prisideng kaip maskolius su šoble" (LMD I 677/503); „Masko­lius - ne gaspadorius, paėdęs - gult" - sakydavo apie caro karei­vius (LTR 4754/543)-

Kai kuriose patarlėse minimą gudą galima suprasti kaip bet kokį svetimąjį: kitatautį, kito etnografinio regiono narį, kitos šeimos atstovą: „Kai su gudu negal susišnekėti" (LMD I 1060/628), „Kam gudas, tam gudas, o tau dėdė" (LTR 5852/47), „Guds būdamas - gudo neieškok" (LTR 1292/382), „Aš gudas, o tu brudas" (LTR 5601/134). Rusas, kaip ir bet koks kitas svetima­sis - blogas žmogus: „ A rusas, a velnias - tai vis tas pats bus" (LTR 6364/189).

Kaip ir humoristinėse dainose gudas vaizduojamas su dūda: „Liurlino kaip gudas dūdas" (LKŽ VII , p. 625), „Tampo kaip gu­das dūdas" (LTR 3745/142), „Gudo dūda nepučiama birb" (PR, p. 114) - tai ir frazeologinis posakis, skirtas nelaimei nusakyti.

Pasakymai „gudo mėnuo", „gudo metai" reiškia labai ilgai (LKŽ VI , p. 434): „Krapštos krapštos gudo mėnesį, kol išeina į darbą" (LTR 713/380); „Atsiminė gudas pėtnyčią" (LTR 2742/36) -per vėlai ką nors padarė; „gudų verstas" - toli (FŽ, p. 227), „kaip

210

gudas ratus" - sakoma apie vilkinantį ką nors daryti; „kaip gu­

das nupynė vyžas" - prastai ką padarė (LKFŽ, p. 101); „gudas

kiša kojas" - pradeda rūgti (FŽ, p. 227). Košei prisvilus sakoma:

„Maskolius košėn įlipo" (LMD I 187/307). Beprasmiškam, be­

tiksimi darbui įvardinti pasakoma: „Prisidirbo kaip guds alaus,

kurio užteks ligi Velykų" (LTR 618/28/85) (= „Pridirba kai žydas

giras" LTR 778/46). „Eik po gudo ratais" (FŽ, p. 227), „Eik tu šikt

po gudo ratais su raudonais čebatais!" (LTR 2424/87/41) - sako­

ma ką nors varant.

Niekinančią, blogą prasmę turi ir kai kurie liaudiški augalų

bei gyvūnų pavadinimai su šaknimi gud-. Tai nelabai vertingi,

bet savo išvaizda panašūs į naudingesnius ir vertingesnius auga­

lai: gudablė - tekšė (avietės rūšis), gudkarklis - gluosnis, blindė,

alyva, gudobelė - šaltekšnis, laukinė obelis, gudas (gudažolė,

gudbarščiai) - rūgštynė, gudynė - dirvuolė, gudinis - laiškinis

česnakas, gudlelijė - geltonasis vilkdalgis, gudnoterė (gudmote-

rė) - gailioji dilgėlė. Tai ir maži paukščiai: gudažvirblis - 1. kul-

tupys, girnakalis, antukytis; 2. karklažvirblis, gudgaidis - gaidu­

kas, tilvikas mušeika (LKŽ III, p. 692-696). Gudukais vadinami

valgomi, bet prastais laikomi grybai.

Guda vadinama baidyklė paukščiams baidyti arba baubas

vaikams gąsdinti (LKŽ III, p. 701). Beje, vaikai gąsdinami ir kitais

svetimtaučiais - žydais, čigonais.

Kazoko vardu dažnai pavadinamas karys, reiškiamos tokios

savybės, kaip drąsa. „Joj kaip donckasis kazoks" (LTR 64/555),

„Mondrus kaip kazokas po vainos" (LMD I 947/422); „Ji kaip ka­

zokas: ir vyras taip nepadarys, kaip ji padaro" (LTR 4070/87).

Kazoku liaudyje vadinama ir keletas augalų: burnotis, krau­

jažolė, ožkarožė, balandūnė (LKŽ v, p. 461).

211

Lenka i

Lenkai išskiriami į atskirą skyrių ir dėl istorinių sąlygų, įtakoju­sių jų atsiradimą kiek kitokiose tautosakos kūrinių situacijose, ir dėl šiek tiek geresnio už rusus ir baltarusius atsiliepimo liaudies kūryboje. Dėl painių istorinių įvykių bei kultūrinių sąlygų len­kų įvaizdis lietuvių kultūroje yra patyręs įdomių pokyčių. Anot Pauliaus Subačiaus, „lietuvis ir lenkas, XVI I I a. pabaigoje pali­kę Abiejų Tautų respublikos erą kaip kartas nuo karto pasirun­giantys broliai, į X X a. įžengė kaip mirtini, net didžiausių pavojų akivaizdoje bendros kalbos nerandantys priešai, pasitelkę rim­tame mūšyje kibti vienas kitam į atlapus.1 Vienas iš akivaizdžių šio pasikeitimo aspektų - „lenko" įvaizdžio raida, regima X I X a; lietuvių literatūros kūriniuose ir publicistiniuose straipsniuose, ne tik atliepusius visuomenės nusiteikimus, bet juos provokavu­siuose ir formavusiuose" 4 S 1 . Įvaizdžio pokyčius galima stebėti ir lietuvių tautosakos tekstuose.

Pasakojimuose nuomonės apie lenkus įvairuoja. Kiekvieno lietuvio nuomonė priklauso nuo jo asmeninio požiūrio į šią tau­tą, nuo sutiktų jų atstovų. Pateikėjai prieš pasakodami konkre­čius atsitikimus dažnai pabrėžia, kad lenkai visada „riečia nosis", nekęsdami lietuvių (VDU ER 74, p. 13), jų kalbos, todėl lietuviškai nesimokydavo kalbėti (VDU ER F2 В2 , 2 1 ) , o visus nemokančius lenkų kalbos laikydami durnais mužikais (VDU ER F2 В2 , 118). Lietuviai stengiasi atsilyginti tuo pačiu. Tada gimsta įvairūs fol-klorizuoti pasakojimai. Pasakojama, kad X X a. pradžioje lenkai buvo tremiami į Lietuvą, nes Lenkijoje prieš valdžią riaušes kėlė (VDU ER F2 В2 , 2 2 ) . Kiekvienas nori sureikšminti savo vertę: kai po pirmo pasaulinio karo šalys keitėsi belaisviais, už vieną lie-

451. Subačius P. Tautinių įvaizdžių metamorfozės: lenkas - nuo „brolio" iki „velnio" // Kultūros barai. 1998, Nr. 7. P. 49.

212

tuvį davė 100 lenkų (VDU ER F2 В 2 , 15). Pajuokiamas lenkų iš­

didumas, vadinamas „polskas honoras": įkrenta bajoras lenkas

į vandenį ir skęsta. Ūkininkas puola gelbėti. O bajoras ir sako:

„Kaip tu, mužiko vaiks, drįsai mane, poną, už plaukų imti?" 4 5 2 .

Anekdotuose dvi tautos dažnai nesupranta viena kitos kal­

bos: parduodanti gaidžiukus lietuvė nesusišneka su lenku, klau­

siančiu: „Skolka prosiš za oboje?". Boba atsako: „ A , šilta ir že-

buoja" (LLA 838). Etiologinėse sakmėse, kaip ir kitų tautybių atstovai, lenkai

taip pat siejami su velniu: kažkada susiginčijusius velnią ir len­

ką negalėjęs perskirti angelas nukirto jiems galvas. Dievo pri­

sakytas uždėti galvas atgal, jas sumaišė ir lenkui uždėjo velnio

galvą - nuo to laiko lenkai yra blogi ir klastingi (BLLS 95). Nors

kituose šios sakmės variantuose vietoj lenko minimas žydas ar

guogas (dzūkai taip vadina kapsus) (BLLS 94,96) , tik žydas no­

rėdamas parodyti, kad galva jo, išpeša iš galvos kuokštą plaukų

ir sako: „O, tai mano znokas". Jėzus nusprendžia, kad žydas ir

už velnią yra protingesnis (BLLS 94). Sakmėse atsispindi kito­

kia - „geresnė" lenkų bajorų kilmė: jei lietuviai nulipdyti iš juo­

dų ruginių miltų, tai lenkai - iš baltų kvietinių (BLLS 97,104). Ir

vėlgi kitataučiai siejami su šunimi - gražiai Dievo išpuoštą lenką

praryja šuo. Dievas vijosi šunį, o šis uždusęs padvėsė. Pakilęs

tvanas šuns kaulus išnešiojo po visą kraštą. Iš tų kaulų pasidarė

daugybė lenkų (BLLS 97). Su žodžių žaismu susijęs ir etiologinės sakmės siužetas, ku­

riame aiškinama, kodėl šienapjūtės metu visada lyja:

Dievas paliko šv. Petrui tvarkyti orą. Kadangi dievas kalbėjo

lenkiškai (buvo ponas), o šv. Petras buvo iš mužikų ir nemokėjo

lenkiškai, išėjo didelis nesusipratimas. Dievas pasakė šv. Petrui,

452. Balys J. Aitrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. 1938. Nr. 10. P. 512.

213

kad jis duotų lietaus tuomet, kai žmonės „prosit", o Petrui pasi­girdo, kad kuomet „kosit". Kai tik pardeda žmonės šieną pjauti, šv. Petras ir duoda lietaus (BLLS 31).

Lenkai padavimuose minimi kaip svetimšaliai, po karų atvy­

kę j Lietuvą ieškoti lobių (кЬк 96) - čia, matyt, užfiksuoti lenkiš­

kai kalbantys archeologai.

Karinėse-istorinėse dainose minimi Lietuvos ir Lenkijos Res­publikos laikai, bendros valstybės problemos ir karai, pavyz­džiui, atspindimos X V I I а. II pusės -XVI I I a. pradžios kovos su švedais:

Tai vis lenkus Mes vis paimdami Ir j turmą Jau įsodindami.

Gendroliukas, Žvedų karalius, Apvajavojo Visą lenkų žemę. (JLD 1102)

Bendros lietuvių-lenkų kovos su rusų armija atsispindi ir sukilimų (1794, 1830-1831, 1863 m.) dainose. Čia apie lenkus atsiliepiama teigiamai, jie pažadina kovai ir lietuvius: „Kad jau lenkai, mūsų broliai, kariauti pradėjo, lietuviai padėti norėjo" (LDK IS 685), „Kelkit vyrai narsūs, jau sukilo lenkai garsūs" (LDK IS 691), „Cie­sorius žmones kad išvalnino, lenkų ponus įpykino" (LDK IS 695). P. Jokimaitienė pastebi, kad šios sukilimų dainos tiek savo karinga nuotaika, tiek eilėdara, stiliumi, žodynu nėra būdingos lietuvių tradicijai ir rodo esant kitokį ištakų šaltinį - lenkų literatūrinę tra­diciją. Jomis bajorai, sukilimo rengėjai, tarsi eina į valstiečius 4".

453. Jokimaitienė P. Karinės-istorinės dainos (XVIII a. pabaiga-XIX a.) // Lietuvių liaudies dainynas: Karinės-istorinės dainos. Vilnius, 1995. T. [9). Kn. 2. P. 19.

214

Situacija keičiasi tarpukario Lietuvoje, kai lenkai tampa priešais, užgrobusiais Vilnių ir Vilniaus kraštą. Vilniaus klau­simas supriešina kaimynines valstybes ir tampa Lietuvai sudė­tingiausia šio laikotarpio problema. Diplomatinėms priemonė­mis nepavykus atgauti sostinės, tiek pačioje Lietuvoje,, tiek ir Vilniaus krašte kyla stiprus kultūrinis pasipriešinimo judėjimas geriausiai apibūdinamas P. Vaičiūno eilėraščio eilutėmis „Mes be Vilniaus nenurimsim". Vilniaus klausimas atsispindi ir to meto dainose. Atgyja senosios karinės-istorinės dainos - kai kurios tik šiek tiek pakeistos, papildytos svarbiomis to meto ak­tualijomis, bei kuriamos naujos, specialiai šiai progai sukurtos dainos. Pavyzdžiui, sena, dar iš 1794 m. sukilimo laikų mus pa­siekusi daina „Vilniaus mieste žalias bromas" nepriklausomy­bės kūrimo laikotarpiu taip pat pritaikoma konkretiems kovų momentams 4 S 4 , kaip priešus minint lenkus:

[...] Krito lenkai kaip lapeliai, Lietuviai kaip mūras.

Ir nušovė lenkų vadą, Lenkų pulkaunyką.

Bėga lenkai jau iš Vilniaus, Lietuviai - į Vilnių. (NKD 112) 4"

Šiose folkloristų pavadintose Vilniaus vadavimo dainose sostinės netekimas apdainuojamas kaip didžiulė lietuvių tautos nelaimė, piktinamasi lenkų savivale, drąsinami savi kovotojai ir kartu pa­šiepiami, menkinami lenkai:

454. Ivanauskaitė V. Lietuvos laikų dainos // Nepriklausomybės kovų dainos. Vilnius, 1998.

455. 1923 m. „Karyje" šis tekstas publikuojamas su prierašu: „Dainoje minėdavo viena kurį nors Lietuvos dabartinių priešų, žiūrint kareivių ūpo, t. y. su kuo tuomet lietuviai kariavo. Zygiuotėj ar fronte prieš bolševikus minėdavo rusus, prieš bermontininkus - vokiečius, prieš lenkus - lenkus (Iš mūsų tautosakos // Karys. 1923. Nr. 27. P. 3»5)-

215

Dunda žemė, švilpia gojai, Lietuvon lenkai atjojo. (NKD 120)

Tad, jauni broleliai, su ginklais pirmyn! Lenkus iš tėvynės vysime šalin.

Lenkų ulonai po kraują braidžioja, O mūsų ulonai kardais juos kapoja.

(NKD 110)

(NKD 116) Mes tų lenkų mes nebijom, Iš Lietuvos juos išvijom.

Mes iš lenkų kuolus kalsim, Iš lenkiukų tvoras tversim. (: (LLD XVIII, 367)

Folkloriste Vita Ivanauskaitė pastebėjo, kad bendrame kultūrinia­me kontekste Vilniaus problema išryškino ir ilgam įtvirtino ste­reotipus. Vienas tokių tarp lietuvių paplitusių stereotipų, plačiai įsitvirtinusių ir tarpukario laikotarpiu sukurtose dainose, buvo su­sijęs su lenko, kaip gudraus apgaviko, įsivaizdavimu. „Dainose, be tiesioginės šio stereotipo raiškos (gana gausių „gudraus lenko", ne­doro kaimyno" paminėjimų), aptinkamas ir apibendrintas emble­minis lenkų valdžios vaizdas, kuriamas pasitelkiant baltojo erelio, lenkų herbo ženklo (kaip lietuvių Vyties opozicijos), įvaizdį" 4 5 6:

Baltas aras čia skrajoja, Apie mus jis tik svajoja. Meski arklą, bernužėli, Glausk prie peties šautuvėlį. Stok į būrį sau lygių

456. Ivanauskaite V. Tarpukario lictuvos dainos: kolektyvinės ir individualios kūrybos sintezė // Lietuvių liaudies dainynas: Karlnės-istorinės dainos. Vilnius, 2004. T. [18]. Kn. 4. I' 41-42-

Savo brolių lietuvių. (LLD XVIII, 329)

{ kovą, į kovą visi, kas tik gali, Nežiūrint į skaičių baltųjų arų. J Vilnių, į Vilnių, į mylimą šalį, Pas Gediminą, pas brolius savo. (LLD XVIII, 323)

216

Pakilkime, broliai, ir laukim, Kada ta brangi valanda, Nuplėšim tą baltą arą Ir Vytį iškelsim tenai. (LLD XVIII, 339)

Konkrečios tarpukariu kilusios konfliktinės situacijos taip pat paskatino žmones savo nuoskaudas išlieti dainose. Antai ypa­tingai paaštrėjus lietuvių ir lenkų tikinčiųjų santykiams Vilniaus krašto Rodūnės parapijoje: uždraudus lietuviškas pamaldas bažnyčioje ir prasidėjus atviriems susirėmimams, lietuviškoje bendruomenės dalyje greit prigijo ir išpopuliarėjo „Rodūnės vargais" vadintos naujos dainos, kuriose siužetiškai atkuriamos konkrečios situacijos 4 5 7:

Kaip lenkai bažnyčion [ėjo], Lazdas su savim turėjo, Ir kai lietuvius vis barė, Ką norėjo, tą mums darė. [...]

Lietuvaitės susistojo Ir bažnyčioj užgiedojo, Lenkų davatkos sustarę Bažnyčioj maištą padarė. [...]

Rodūnėje dabar taipo Lenkai lietuvius iššaipo Ir primušė jau ne vieną,

Beje, įdomu pastebėti, kad šiandien ypatingai populiari daina „Ant kalno mūrai" (K 954). tarpukaryje buvo labiau paplitusi ki­tokiais variantais, kuriuose minimi ne lietuviai, bet mozūrai 4 5 8:

Visus gaudo kožną dieną. (LLD XVIII, 361)

217

Ant kalno mūrai, Joja mozūrai. Joja.joja mozūraičiai, Neša neša jaunikaičiai Vainiką aukso, Vainiką aukso. (LLD XVIII, 296)

Lenkijos folkloristai spėja, kad ši daina sukurta XVI I a. Ilgainiui ji prigijo liaudyje, paplito ir buvo perimta kitų slavų tautų4 5 9. „Įdomu ir tai, kad pagrindiniai šios dainos motyvai iš lenkų buvo perimti kaip tik tada, kai valstybių santykiai išties nebuvo draugiški. Tai dar kartą parodo, kad tradicinė kultūra, nors ir glaudžiai susijusi su istoriniu kontekstu, turi savitą gyvavimo ir sklaidos kelią, nepa­valdų valstybių sienų užkardoms ar politinėms peripetijoms" 4 6 0.

Piršlybų dainose lenko paveikslas pakankamai kontraversiš­kas. Čia nėra tokios ryškios pozicijos, kad jis yra blogas vedybinis partneris. Dainose fiksuojamos skirtingos situacijos, kuriamos skirtingos opozicijos: karys vs. artojas, bajoras vs. valstietis. Dai­nose teigiamu herojumi gali būti įvardytas bet kuris šios opozici­jos narys. Pvz., mergelė nenori tekėti už lenko ir tada ryškinamos neigiamos lenko savybės, kita kalba ar kitas socialinis sluoksnis:

O jūs paliokai, Dzidzi palaidokai, Jūs negausit lietuvaitės Anei už taliorius. (TD IV 313)

Už ponaičio netekėsu, Lenkų kalbą nemokėsu,

Lenkų kalbą nemokėsu, Ponia būti nenorėsu. (BSV 60)

459. Aleksynas K. Ii kur dainoje atsirado mozūrai / Mokslas ir gyvenimas. 1974. Nr. 10. P. 51. 460. Ivanauskaitė V. Tarpukario lietuvos dainos: kolektyvinės ir individualios kūrybos sintezė //

Lietuvių liaudies dainynas: Karinės-istorinės dainos. Vilnius, 2004. T. [18). Kn. 4. P. 49. \

218

Tradiciškai ir karinėje dainoje poetizuojamas valstietis artojas:

O sužiuro sužiuro Visas lenkų pulkelis. O ar jis ponaitis, Ar lenkų karalaitis?

O nei jisai ponaitis, Nei lenkų karalaitis, Tik tėvelio sūnelis, Laukelio artojėlis. (JLD 1143)

Kartais lenkais vadinami bajorai, tada ir lenkas tampa pageidau­

jamu vedybiniu partneriu 4 6 1:

Kam prižadėjai Šiam šelmiui berneliui, Šiam pijokyžėliui.

Aš tik buvau gadna Lenkų žalnierėliui, Tikram bajorėliui. (ŽT I 66)

Mažojoje Lietuvoje lenkų kraštu vadinamas kraštas į rytus, vadina­moji Didžioji Lietuva (Lietuvos ir Lenkijos Respublikos laikais):

Per lenkus, per lenkus Saulelė teka,

Ten mano mergytė Linelius rauja. (TD III 463)

Talalinėse lenkai, aišku, pajuokiami:

Tupi lenkas už kalniuko, Žiba akys kaip velniuko. (VDU ER 71-1 , p. 30)

461. Pavyzdžiui, latvių liaudies dainose dažniausiai minimi vokiečiai - taip pat ne Vokieti­jos gyventojai, o vietiniai Latvijos dvarininkai. Liaudies dainose žodis vokietis (vacietis) paprastai vartojamas kaip dvarininko (kungs) sinonimas (Розсмбсрг Я. Прусы в латышских народных песнях // Фольклор балтекнх народов. Рига, 1968. С. цо). Analogiškai yra ir lietuvių dainose su lenku.

219

Gražios lenkiškos panelės Kaip lietuviškos kumelės. (LTR 336/220)

Panašus ir vaikų skaičiuočių turinys:

Viens du trys, Lenkai Vilniaus nevaldys. Vysim lenkus į Varšuvą, Kad paliktų mums Lietuvą. (LTR 3518/1611)

pastarojoje atsispindi net politiniai momentai.

Kalbiniu žaismu paremtos pietryčių Lietuvoje iš žmonių, mokančių abi - lietuvių ir lenkų kalbas, užrašytos humoristi­nės dainos, kai atskiros dainos eilutės dainuojama skirtingomis kalbomis:

Mūs Onutė pasipūtė Расу do mnie kšyvu, Aš Onuty pasiputy Zafonduja piva.

Ganymo dainose pietryčių Lietuvoje šalia gudo gali būti mi­nimas ir lenkas: „Debesėliai ant lenkų, ten gausite pečenkų" (LDK D 954).

Lenkų išdidumas, pasipūtimas, gyrimasis niekada nepatiko

lietuviams, todėl šios savybės labiausiai ryškinamos ir folklo­

re. Trumpuosiuose pasakymuose lietuviams užkliūva perdėtas

mandagumas: „Nebūk mandagesnis už lenką" (LTR 4102/124); „Lenkas ir šunį ponu šaukia" (LTR 209/49/189). Lenkai minimi

kaip pagyrūnai: „Giriasi kaip lenks" (LTR 30/322), „Ir girsis kaip

lenkas savo giminėmis" (LKPŽ 146), melagiai - „Lenko tiesą vel-

O tas alus alutėlis Z jienčmenių robionas Ir dėl mūsų jis linksmumo Mielių doložonas. (VDU ER 1089,23)

220

nias raistuose jodo" (LTR 1854/5/1). Dėl visų minėtų neigiamų savybių jų būdas - nesugyvenamas: „Su lenku geruoju nesugy­vensi" (LTR 200/56). Minima ir tolima istorinė praeitis: „Lenkų toki žemė pražuvo, kas gi čia tavo nepražus" (LTR 30/828).

Patarlės atspindi prastą lietuvių požiūrį ir į mozūrus: „Trys mozūrai turi vieną dūšią" (LTR 4754/915), „Šaltas kaip mozūro rūra" (LTR 4430/99).

Tautosaka apie slavų tautas yra labai paini dėl etnonimo gudas vartojimo. Tačiau bendrai imant, visi slavai vaizduojami pakan­kamai neigiamai. Dažniausiai iškeliamos neigiamos jų užsiėmi­mų ir būdo savybės. Lenkai vaizduojami ir kaip ponai, bet gali kilti klausimų dėl jų tautybės, nes lenkais gali būti pavadinti ir lietuvių bajorai, kurie kalbėjo lenkiškai, buvo perėmę lenkiškos kultūros bruožus.

Švedai ir prancūzai

Dėl daugelio bendrumų, atėjimo į mūsų šalį tik priešais, šias tautas panagrinėsime kartu. Švedus ir prancūzus rasime tuose pačiuose žanruose: padavimuose, legendose, pasakojimuose, karinėse-istorinėse dainose, patarlėse.

Švedų ir prancūzų vietą padavimuose nagrinėjo B. Kerbe-lytė. Ji pastebėjo, kad padavimuose apie kalno supylimą kepu­rėmis ar rieškučiomis dažniausiai minimi švedai, kiek rečiau prancūzai 4 6 2 . Daugelis Lietuvos teritorijoje esančių piliakalnių liaudyje vadinami „švedkalniais" ar „prancūzkalniais" 4 6 3. Ir nors

461. B. Kerbelytės sudarytame Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge 82 variantuose minimi švedai, 22 - prancūzai (Kerbclytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kata­logas. Vilnius, 2002. T. 3. I'. 325-326.)

463. Kerbclytė B. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius, 1970. P. 109.

2 2 1

piliakalniai atsirado daug anksčiau, jų atsiradimas siejamas su palyginti vėlyvais švedų antplūdžiais bei Prancūzijos ir Rusijos karu. Bet, kiek galima spręsti iš turimų užrašymų, švedai pada­vimuose apie piliakalnių kilmę minimi gan seniai. Archeologai, tyrinėję Lietuvos piliakalnius X I X a. viduryje, tvirtina, kad vie­tiniai žmonės šiuos kalnus dažniausiai vadina švedkalniais. Pa­teikėjai dažnai tik pasako, kad piliakalnis yra švedų supiltas (LTR 2 8 5 2 / 2 2 0 ) , arba nusako jų sumanymo priežastis labai glaustai: jie supylė kalną, kai kariavo Lietuvoje. Pvz., švedai supylė Ku­piškio (LTt i v 744 ) , Šėtos (LTt i v 746) , Sedos (LTt i v 748) ir kitus piliakalnius. Vaitiekūnų piliakalnis supiltas ant švedų generolo kapo (VDU ER 2 2 - 2 , p. 4 ) . Gandingos piliakalnį švedai supylė ant taikių gyventojų ir kareivių. Kalną pylė pirštinėmis, nes jie buvo milžinai (KMG, p. 3 0 ) . Šiame padavime suliejami į vieną du skir­tingi veikėjai. Kartais pasakoma, kad jie ne patys supylė kalną, o privertė tai padaryti vietinius gyventojus, pvz., pasakojama, kad Rūbaičių piliakalnį švedų įsakymu pylė nėščios moterys ir vai­kai (LTR 2 2 7 3 / 3 ) . Ekytų piliakalnį švedams turėjo lietuvininkai gynybai prieš maskolius bei prūsus supilti 4 6 4 - čia jau motyvuo­jama darbo prasmė.

Padavimuose apie švedus ir prancūzus centrinę vietą užima tas pats motyvas, tačiau veikėjų skirtingumas atitinkamai pa­keičia siužeto interpretavimą. Prancūzai daug aiškiau siejami su Napoleono žygiu į Rusiją, nes šis karas vyko vėliau. Daugelyje pa­davimų nusakomas įvykio laikas: „kai Napoleonas ėjo ant rusų" (LTR 5 8 1 / 4 ) . Bet labiausiai padavimai apie „prancūzkalnius" nuo padavimų apie „švedkalnius" skiriasi neįprasto darbo motyva­vimu. „Švedkalniai" dažniausiai yra karinės paskirties, supilami sunkiu darbu. Švedai, užplūdę Lietuvą X V I I a., galėjo panaudoti

464. Kerbelytė В., min. veik. P. 1 1 1 - 1 1 2 .

2 2 2

senųjų piliakalnių įtvirtinimus, pakeisdami juos pagal to meto kariavimo būdą, o 1812 m. kare tokių įtvirtinimų vaidmuo buvo sumažėjęs. Be to, švedai Lietuvoje užsibuvo ilgiau negu pran­cūzai. Prancūzkalniai - buitinės paskirties, ir darbas atliekamas labai greitai. Dažnai pabrėžiamas prancūzų kariuomenės didu­mas: sakoma, kad kareiviai supylė tik po vieną kepurę žemių (LTR 847/220). Kitame variante net lyginami du kalnai: didesnį­jį prancūzai supylę eidami į Rusiją, o mažesnįjį - grįždami, kai jau daug kareivių buvo žuvę (LTR 1289/165) 4 6 5 . Piliūnų piliakalnį prancūzai supila tik tam, kad visur buvo šlapia, o jiems reikėjo sausos vietos pavalgymui ir poilsiui (KMG, p. 62).

Lietuvoje yra nemažai pilkapių ir senkapių, laikomų švedų ir prancūzų kapais (LTR 847/150,882/47), užsimenama ir apie sen­kelius. Švedams priskiriamos vadinamosios kūlgrindos. Kartais jų statytojais laikomi ir prancūzai: Napoleonas nutiesė kelią, kai žygiavo į Maskvą (LTR 2626/4). Padavimuose apie nuskendusius varpus sakoma, kad varpas nuskendęs, kai jį norėjo išsivežti šve­dai (LTR 1019/12).

. Savitą tematinę grupę sudaro padavimai apie karo metų lo­bius. Pasakojama, kad švedai ir prancūzai užkasę ir užkeikę di­džiulius turtus - pinigus, brangenybes (LTt 4 ,761-764) . Bėgdami iš Lietuvos, jie užkasę auksą piliakalniuose, skubėdami skandinę tvenkiniuose ir balose. Prancūzai net palikę savo kariuomenės iždą (LTR 2626/6, 2939/88). Žmonės šiuos švedų / prancūzų pi­nigus kartais randa visai atsitiktinai - kasdami žvyrą ar duobę rūsiui (LTR 6167/77, 462/226). Kituose siužetuose pasakojama apie prancūzus, sugrįžusius po karo ieškoti lobių: „Atvažiavo prancūzų inžinierius su planais. Saulei leidžiantis, įsilipo į medį nupjauta viršūne ir laikė iškėlęs rankas, burtus darė pačioj vir-

465. Kerbclytė В., min. veik. P. 113-114.

223

šūnėj, o kiti iškasė ir išvažiavo" (LTt iv 7 6 3 ) . Tam įtakos turbūt turėjo archeologiniai kasinėjimai, kai atvykę archeologai kalbė­davo ne lietuviškai ir žmonės jų atvykimą siejo su dar prisimena­mais įvykiais. Analogiški yra ir populiarūs padavimai, kuriuose žmonės pasakoja ant kalno ar lauke radę ginklų liekanų ar kaulų ir po to aiškinama, kad ten buvęs mūšis su priešais / švedais / prancūzais 4 6 6 .

Nors šie padavimai dažniausiai vaizduoja pačius įvykius, aiškina kokios nors vietos kilmę ir ypatybes, tačiau pasitaiko ir tokių kūrinių, kuriuose apibūdinami patys veikėjai - švedai ir prancūzai. Šie kūriniai pasakoja apie lietuvių susidūrimus su įsibrovėliais, aprašo priešų žiaurų elgesį. Pasakojama, kad šve­dai ir prancūzai mažus vaikus suolais traiškydavę, žudydavę, moterims krūtis pjaustydavę (LTR 372 /77 , 8 6 5 / 1 4 7 ) . Prancūzai liepdavę žmonėms žalius grūdus malti, vandenyje iki kaklo sto­vėti (LTR 2 7 5 0 / 2 ) . Minimas švedų klastingumas: apgaulės būdu jie išvilioja žmones iš slėptuvės ir juos išžudo (LTR 3 7 2 / 7 7 ) . Ta­čiau ir vietiniai gyventojai keršiję priešams: kai sušalę ir išbadė­ję prancūzai grįžo iš Maskvos, žmonės jų nepagailėję ir pildavę karštu vandeniu į akis (LTR 1 2 5 5 / 3 1 7 ) arba vyrai apsirengdavo merginomis ir atėjusius į merginas pažiūrėti švedus nuskandin­davo. Iš to kilo net ir ežero pavadinimas - Švedežeris (LTt iv 7 4 9 ) . Su švedais kariauti padeda ir Perkūnas (LTt iv 7 5 3 , 7 5 4 ) , baudžiantis švedus už garbės troškimą: kai švedai buvo užka­riavę visą pasaulį, ir, neturėdami su kuo kariauti, ėmę šaudyti į dangų, Perkūnas jiems trenkė ir nuo to jiems susimaišė protas (ŠLSA 5 1 3 ) . Su prancūzais taip pat kovoja pati gamta - šalta žie­ma. Viename anekdote pasakojama apie bėgančius namo pran­cūzus, kurie nori atsimušti akmenimis, bet negali jų paimti, nes

466. Kerbelytė B. Pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius, 2002. T. 3. P. 332-333.

2 2 4

šie prišalę: „Tai žalčiai gudrūs! Akmenis ir tuos prikalė" (LLA 808). M . Katkus užrašė pasakojimą apie savotišką maskolių ko­vos su prancūzais būdą: „Maskoliai suvarę prancūzus nakčiai į bažnyčią. Ant rytojaus radę visus sušalusius. Tada vežti j Ne­muną ir kišti į eketes. Kitas dar gyvas griebęsis už ledo ir sakęs: „Komrad, komrad..." (KBG, p. 178-179) .

Legendose švedai minimi kaip žiaurūs priešai, gaunantys at­kirtį už savo piktadarystes: švedą užmuša Aušros vartų švenčiau­sioji Panelė, apsaugojusi koplyčią nuo apiplėšimo (VL, p. 95-96).

Tiek švedai, tiek prancūzai minimi ir karinėse-istorinėse dai­nose. Kadangi karai su švedais (dainose jie vadinami žuvėdais, žvedais) vyko palyginti seniai, po to dar turėta daug kitų priešų, išlikusių dainų nėra labai daug.

Karys išjoja kariauti su švedais:

Aš išjojau kariuomenę Karužį kariauti. Nusišoviau žuvėdėlį, Gavau juodbėrėlį.

Paminimos švedų pergalės:

Gendroliukas, Žuvėdų karalius, Apvajavojo Visą lenkų žemę.

ir galutinis jų nugalėjimas:

Ir atein žuvėdų puiks, Žuvėdų puiks narsiųjų.

Kai ant pleciaus sustojom, Visus žuvėdus iškapojom. (JLD 1082)

Specialių dainų yra sulaukęs pirmasis švedų antpuolis, garsus mūšis 1605 m. prie Kirchormo, netoli Rygos. Mūšyje pasižymėjo

(JLD 633)

(JLD 1102)

225

etmonas J. K. Chodkevičius (dainose vadinamas Katkumi-Kat-kevičiumi), vadovavęs Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, [veiku­siai švedus su karo vadu Karoliu IX:

Kareivuko geras pustas Kirto galvą kaip kopūstą, Tas Katkus, tas Katkevič Su žuvėdu labai mušas. (JLD 1107)

Gausiau liko dainų iš „prancūzmečio" - Prūsijos ir Rusijos karų su Napoleonu laikotarpio. Didžioji dalis dainų apie šį karą už­rašyta Rytų Prūsijoje. Jose žymi vokiečių dainų, raginusių stoti j kovą prieš prancūzus, įtaka 4 6 7. Dainos atspindi visus prancūzų žygio į Prūsiją ir Rusiją etapus: pergalingą pradžią, kovas ir gė­dingą bėgimą. Pradžioje - tik pergalingas žygis:

Kad prancūzai mašeravu, Visus preisus sudraminu. O kuo kuo, o dėl kuo, O pas mus vis taipo.

Kaip prancūzai pavadinu, Preisai buksvas prigadinu. Kaip prancūzai mušt pradėju, Visa žemė sudrėbėju.. (LLD IX 405)

Užnemuniečiai dėkoja prancūzų karaliui už jų krašto prijungi­mą prie Didžiosios Lietuvos (istorinius faktus minėjome skyre­lyje apie vokiečius):

Dievas davė gerą dūmą Prancūzų karaliui, Kad atėjo į mūs žemę Mumis išvadavo.

467. KriStopaitė D. Lietuvių liaudies karinės - istorinės dainos: Feodalizmo epocha. Vilnius, 1965. P. 172.

226

Tuos prūsokus, tuos bemeilius Visus panaikino, Mumis visus bernelius Namo sugrąžino. 1

( J L D 1165)

Kovose su prancūzais dalyvauja ir lietuviai:

Mūsų broliai šalia jojo, Su prancūzais susijojo.

Su prancūzais susijojo, Visiems galvas nukapojo.

Kad prancūzas pasitiko, Mūsų brolių mažai liko. ( JLD 1084)

Dažnai nepamirštama pasijuokti ir iš prancūzų bėgimo atgal į Prancūziją po pralaimėtų mūšių šaltą žiemą, kai juos skynė ne tik priešų kulkos, bet ir šaltis:

Kaipo nuo medžių Lapeliai nukrito, Taipo prancūzai

Smulkiojoje tautosakoje šių kitataučių paminėjimas yra retas, dėl to didelių apibendrinimų daryti negalima. Tačiau galima pa­stebėti vieną skirtumą. Nors su abejomis tautomis teko kariauti, kaip priešas atsispindi tik švedas - prancūzai Lietuvoje buvo per daug trumpai, kad suspėtų palikti apie save ryškesnę žymę. Pa­tarlėse su paminėtu švedu kalbama apie nesėkmes: „Sekas кар

Džiaugiamasi pergale:

Šventa Ona mums padėju, Kad prancūzus pergalėjum.[...]

O prancūzai kaip pamatė, Kaip ožiai barzdas pastatė. ( L L D ix 397)

Nuo šalčio iškrito. (LTt n 362)

2 2 7

švedui žėbos" (LTR 3767/40); „Krito kaip švedas po Ryga" (LTR 4173/275); „Pasisekė kaip švedams prie Poltavos" (LTR 3889/124); „Kaip po švedų užpuolimo" (LTR 6481/340).

X X a. II pusėje turėjusios atsirasti patarlės, kuriose gerai, net­gi su pavydu atsiliepiama apie švedus: „Gyven kai šveds už ma­rių" (LTR 3819/74) - sakoma apie gerai, turtingai gyvenantį. Ta­čiau panašiai skamba ir patarlės su neigiama perkeltine prasme: „Gyvena lig švedas ant marių" (LTR 265/258/1); „Kybojau kaip švedas ant marių" (LTR 618/30/45) - pasakoma blogai miegojus.

Šnekamojoje kalboje švedu vadinamas šveplas arba blogas žmogus (LKŽ xv, p. 464). Šveduku pavadinamas šilinis baravy­kas (LKŽ XV, p. 465).

Trumpai Lietuvoje „viešėję" prancūzai paliko kitokį įspūdį. Pastebėta jų apranga, kalba. Apie per daug išsipusčius} sakoma: „Išsitaisęs kaip prancūzas" (JLP XXI) . „Šneka per nosį kaip pran­cūzas" (LTR 390/140/649); „Esi mondrus, kaip prancūzų šuo" (LTR 217/103/15). Palyginamos dvi tautos: „Prancūzas išmislys, niemčius padarys" (LKŽ X, p. 536).

Liaudiškai prancūzlige vadinamas sifilis (LKŽ X, p. 536), -šios su meile sietos ligos pavadinimas, matyt, irgi susijęs su pla­čiai pasaulyje įsitvirtinusiu stereotipu, kad prancūzai yra geri meilužiai.

Švedai ir prancūzai lietuvių istorijon įėjo panašiu būdu - tai

mūsų priešai, todėl jie ir atsiduria tuose pačiuose tautosakos

žanruose. Skirtingai nuo kitų svetimtaučių, jie labai populiarūs

padavimuose apie piliakalnių kilmę. Karinėse-istorinėse dai­

nose dėl mūsų dainų mobilumo jų vaizdavimas panašus į kitų

priešų. Pagrindinės temos - kovos, priešų žiaurumas ir neapy­

kanta grobikams.

228

Latviai

Tautosaka apie latvius paplitusi šiaurinėje ir šiaurrytinėje Lietu­voje, kur jų daugiausia ir gyveno. Latvius aptiksime daugiausia mitologinėse sakmėse, pasakojimuose, patarlėse ir priežodžiuo­se, rečiau dainose.

Mitologinėse sakmėse jie minimi kaip burtininkai, turintys tiek piktųjų galių, tiek ir galintys burtų dėka padėti. Žmonės pa­stebi, kad latviai tų burtų turi labai daug. Jie vien akių pažiūrė­jimu padaro bloga kitiems (ŠLSA 440). Dažniausiai kokia nors žala padaroma gyvuliams. Latvės gali nužiūrėti gyvulius (ŠLSA 389), atimti pieną (LTR 5083/123), sugadinti karves (ŠLSA 388). Latviai vyrai apkerėdavo arklius: naktimis juos pradėdavo jodi­nėti laumės, arkliai pradėdavo medžius ar kitus daiktus grauž­ti 4 6 8 . Arba latvis užčeravoja žmogaus arklius, kad šie eitų pas j j (ŠLSA 425). Dažniausiai nemotyvuojama, kodėl jis taip daro. Vienoje sakmėje yra ir motyvacija: latvė pieną pagadina už tai, kad moteriškė nepaskolina kažkokio daikto (ŠLSA 390).

Mitologinės sakmės, kuriose minimi latviai burtininkai, turi vieną ypatybę - jose dažnai nurodomas konkretus kaimas, konkretus burtininkas ir nuo jo nukentėjęs žmogus. Dėl to šios sakmės laikytinos memoratais. Pavyzdžiui, M . Slančiausko už­rašyta sakmė: „1904 m. vasario 8 d. pas ūkininką Pirantą, Trum­paičiuose, buvo balius. Ten viešėjo ir kunigas Martynas Švėgždė. Jis papasakojo, kad yra daug latvių burtininkų. Džiugių K. Naš-liūnas važiavęs j Joniškio atlaidus. Latvis pažiūrėjęs j jo arklį -tas sustojęs vietoje ir nebeeinąs. Atvažiavęs kitas latvis, apglostęs arklį - arklys ir einąs" (LKLIR F2-434[717]) .

Tačiau latviai burtininkai ne tik kenkia, bet gali ir padėti:

moterys išvaro iš namų žiurkes (ŠLSA 394), išgydo gyvatės įgel-

468. BugailBkis l'. Prietarai senovės gyvulių ūkyje // Gimtasai kraStas. 1939. Nr. 2-3. P. 634.

229

tą karvę (ŠLSA 427), vyrai latviai išgydo arklius (LTR 3783/517).

Latvių piktąsias galias gali panaikinti kiti svetimtaučiai: vokie­

tė (ŠLSA 377), žydė (ŠLSA 390), netgi kitas latvis 4 6 9 . Latviai tiki

burtininkaujant lietuvius, ir tai nieko nuostabaus, nes dažnai

ypatingas magines galias dvi tautos priskiria viena kitai. Todėl

kartais abipusiškai ką nors bloga padarius: latviui užčeravojus

lietuvio arklius, kad šie eitų pas jį, o lietuviui atėmus iš latvio

karvių pieną, ir lyg įsitikinus vienas kito galia, stengiamasi susi­

taikyti, susitarti daugiau nebekenkti (ŠLSA 425).

Yra sakmių ne tik apie kenkėjišką latvių burtininkų veiklą,

bet ir apie pačius burtininkus. Pasakojama, kad latviai turi „juo­

dąsias knygas", kurių pagalba galima prisišaukti numirėlius

(ŠLSA 365) / velnius prišaukti (LMD I 1063/40) - šiame šiaurės

rytų Lietuvoje populiariame siužete įprastesni veikėjai - senti­

kiai juodaknygiai pakeičiami kitu, šalia gyvenančiu kitataučiu.

Bernas pamato, kaip sena latvė savo burtų galią perduoda jaunai

latvaitei (ŠLSA 416); arba senam burtininkui, niekaip negalin­

čiam numirti, padeda žydas, perėmęs visą jo „mantą" - pinigus

ir burtus (ŠLSA 445).

Jau pristatant vokiečio įvaizdį buvo aptarti pasakojimai, ku­

riuose atsispindi skirtingų konfesijų įtakoti religiniai papročiai,

kartojami ir su latviais. Pasakojime liuteronas latvis giriasi, kad

katalikų bažnyčioje kunigas jam su visom grožybėm priešais ėjo

(ŠLSA 114) - jis nesuprato, kad tai procesija.

Dainų su paminėtais latviais nėra daug. Piršlybų dainose

mergelė nenori tekėti už latvio (LDK V 240), nors latvių dainose

lietuvaitė kaip tik piešiama kaip labai tinkama žmona, gera dar­

bininkė.

469. Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje // Gimtasai kraStas. 1939. Nr. 2-3. P. 636.

23О

Patarlėse latviai vaizduojami labai vienpusiškai. Randama

įvairių jo ydų: „Apgaudinėja kaip latvis" (TŽ V 6i2[55o]); „Gėdos

tiek, kiek pas latvį" (LTR 64/408); „Išmokino doros kaip latvis

savo vaikus" (TŽ V 624I255]). Dėl apgavysčių latvis lyginamas

su žydu: „Susiderėjo kaip latvis su žydu" (LTR 3116/581). Kadan­

gi latvių ūkininkai turtingiau gyveno, geriau maitindavo savo

samdinius, daug Lietuvos pasienio gyventojų tarnaudavo latvių

ūkiuose. Todėl sakoma: „Taip nuskurdau, kad nors pas latvį eik

bernauti" (LTR 628/1449).

Latviai - mūsų kaimynai, tačiau tautosakos apie juos nėra labai

daug, ji paplitusi palyginti nedidelėje Lietuvos dalyje ir yra labai

vienpusiška. Taikus tautų sugyvenimas neatsispindi tiek, kiek

karai, atnešantys žmonėms nelaimes ir įvairius sukrėtimus. La­

tviai pasakojamojoje tautosakoje beveik išimtinai minimi kaip

burtininkai, o patarlėse - kaip apgavikai.

Vengrai

Vengrus rasime mitologinėse sakmėse, pasakojimuose, anekdo­

tuose, piršlybų, karinėse-istorinėse dainose ir patarlėse.

Vengrai yra vieninteliai svetimtaučiai, apie kuriuos dažniau­

siai pasakojama kaip apie kokio nors amato atstovus. Nors yra

žinių ir apie kitų kitataučių gydomąsias galias, bet ši veikla nemi­

nima kaip pagrindinė. Kiti svetimtaučiai vadinami burtininkais,

o vengrai dažniau pavadinami gydytojais. Kai kas rimtai tikėjo

jų gydymu, o kiti juos vadina paprasčiausiais apgavikais. Net

paminima, kad apgaudinėti juos verčia vyresnybė, nes surink­

tus pinigus vengrai jai ir atiduoda (LPY II 133). Tikėjimas tokiais

daktarais, matyt, priklauso nuo paties žmogaus. Tikintys mano,

231

kad vengrai gali padėti gydant kai kurias ligas (LTR 2057/138). Jie apskritai gali padėti savo išankstiniais burtais, apsaugančiais gy­vulius nuo užkerėjimo: jų aprūkytoms karvėms neatims pieno (LTR 2561/103). Padėti gali iracionalios jų pasiūlytos priemonės: vengrų pragręžta skylė slenkstyje, j kurią įpilama devyndrekio ar trejų devynerių 4 7 0 .

Rečiau vengras „užsiima" kitokia veikla (paprastai tokia ma­ginė galia priskiriama kitų tautybių burtininkams): padeda iš­varyti iš namų žiurkes (LTR 3155/84); turi burtų knygą, kurios pagalba galima prisišaukti velnius (LTR 1250/22). Vengras apga­vikas, pasiėmęs uždarbį, pasako gydymo nuo blusų būdą: „Pra-žiodyk blusą ir įpilk vaistų" (LLA 423). Geriems vaistams jis nau­doja visokias žoleles (LTR 3783/687), parsiveža vaistų iš Vengrijos (LTR 3987/29). Kartais žmonės pamato vengrus „liekarstas" dir­bant: „graibo nuo karvašūdžių vandenį ir pyl į plečkutes" (LTR 1531/361). Pastarasis pasakojimas panašus į populiarius pasakoji­mus apie žydų kenkimą lietuviams. Gali būti, kad žmonės kartais sumaišydavo po kaimus vaikščiojančius žydus kromininkus ir vengrus daktarus. Nors vengrų tarpe taip pat buvo kromininkų. Savo tamsesniu gymiu jie panašūs į žydus, žmonės ir jų kalbą lai­ko „in žydanską panašia" ir net pamini, kad jie labai gerus rūbus parduoti atnešdavo (LTR 3905/964). Atnešdavo ir kitų daiktų, pvz., knygų, paveikslėlių. Tai atsispindi ir talalinėje:

Aina vingris su lazdų, Neša parduot abrozdų, Ja lazdela kaip kirvelis, Pa kapeikų abrozdėlis. (LTR 3905/336)

Iš jų galima nusipirkti ne tik materialių daiktų, bet ir aitvarą (LTR 859/39), laiminyką (VDU ER 73 -3 , p. 19-20) .

470. Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje // Gimtasai kraštas. 1939. Nr. 2-3. P. 635.

232

Piršlybų dainose svetimieji, ieškantys žmonos, atvažiuoja iš Vengrijos žemelės. Ši šalis dainoje atsiranda, norint pabrėžti to­lumą ir svetimumą:

Atvažiavo sveteliai Iš Vengrijos žemelės, Oi prašė prašė seną motinėlę, O ar leisi dukrelę. (JSD 238)

Vengrųjų šalelė minima ir vienoje karinėje-istorinėje dainoje, turinčioje keletą variantų. Daina įdomi savo negalimumo me­taforomis:

Šiandien alų gersim, Rytoj iškeliausim Į vengrųjų žemę.

Kur upužės vyno, Aukso obelačiai Ir girios sodačiai. (...)

O ką mes valgysim Toj vengrųjų žemelėj?

Mažus vištytėlius, Keptus karvelėlius Ant saulės kamino. (...)

O kada sugrįšim Iš vengrųjų žemės?

Kada išdygs kuolačiai, Žels ir akmenačiai, Ant jūrų medačiai. (RD 11)

Vengrija - tolima mums šalis ir Lietuvos kariai niekada jos ne­buvo pasiekę. Bet čia gali būti ir nelabai svarbus pats krašto pavadinimas (kituose variantuose Vengrijos žemė pakeičiama prancūzų), jis imamas tolimam kraštui parodyti. Klausimą apie dainos kilmę kėlė ir lietuvių folkloristai. J. Balys mano, kad

233

Vengrijos vardas čia atsiranda kaip egzotiško krašto simbolis, kur dedasi neįprasti dalykai (ML, p. 224). D. Krištopaitė kitaip argumentuoja šių kitataučių paminėjimą lietuvių liaudies dai­noje. Kartais liaudies dainininkai mėgina pažvelgti į kareivio likimą su atlaidžia ironija ir tada kareivio buitį jie vaizduoja pagražintai. Pasakiški vaizdai primena stebuklinių pasakų ar vestuvinių dainų jaunojo „šalies" vaizdus. Su ironija iš tos že­mės nežadama kada nors grįžti 4 7 1. Palyginusi lietuvių ir lenkų dainas, tyrinėtoja pastebėjo jų panašumą ir mano, kad ši daina įtakota lenkų dainų tradicijos. Ši įtaka pasireiškia tiek ironišku pasakojimo tonu, nebūdingu šio žanro lietuvių dainoms, tiek atskirais vaizdais. Daina ir užrašyta Rytų Prūsijoje, netolimoje Lenkijos kaimynystėje 4 7 2 .

Patarlės užfiksavo vengro profesijas - vaikščiojančius dak­

tarus ir kromininkus: „Lando kaip vengras su devyndrekiu"

(LTR 1552/78); „Ir girias kaip vingris su gyvatėm" (LTR 4387/175); „Vengrinėk, kaip vengras po laukus" (LTR 4084/689); „Eina kaip

vengras su kromu" (LTR 5706/525); „Nuo žmogaus prie žmo­

gaus, kaip vengras" (LTR 1415/451).

Vengrai - mums tolima tauta. Pasakojamojoje tautosakoje jie

minimi kaip gydytojai, gydantys tiek iracionaliomis, tiek raci­

onaliomis priemonėmis. Dainose jų kraštas atsiranda tolybei,

svetimumui įvardinti; šioms dainoms įtakos turėjo ir lenkų dai­

nų tradicija. Smulkiojoje tautosakoje jie minimi kaip keliaujan­

tys prekybininkai bei gydytojai.

471. Krištopaitė D. Lietuvių liaudies karinės - istorinės dainos: Feodalizmo epocha. Vilnius, 1965. P. 145-146.

472. Krištopaitė D., min. veik. P. 140.

Totoriai ir turkai

Tautosakoje totorius kartais neskiriamas nuo turko, todėl juos aptarsime viename skyrelyje. Jie yra panašūs savo tamsiu gymiu, išpažįstama religija. O ir mūsų valstybė iš pradžių turėjo ryšių su totoriais ir jų valstybe Aukso Orda, vėliau - su turkų Osma­nų imperija. Vien X V I I a. kilo trys dideli karai tarp Lietuvos ir Lenkijos Respublikos ir Osmanų imperijos (turkų) bei jos va­salo Krymo chanato (totorių). Totoriai ir turkai sudaro bendrą kariuomenę, todėl jai duodamas jau žinomų totorių vardas. Tur­kų vardas atsiranda tik galbūt X I X a. tautosakoje, atspindinčioje Rusijos ir Turkijos karus, kuriuose caro armijos sudėtyje tekda­vo dalyvauti ir lietuviams. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų tautų yra tas, kad turkas buvo tik priešas, o totoriai nuo seno gyveno Lietuvoje. Bet, kaip jau minėjome, kitatautis kaimynas (o ir gyvendavo totoriai dažniausiai kompaktiškomis bendruo­menėmis) tautosakoje minimas rečiau nei priešas.

Tautosakoje totoriai minimi padavimuose, sakmėse, pasako­jimuose, karinėse-istorinėse, vestuvinėse dainose, raudose, pa­tarlėse, turkai - pasakojimuose, karinėse-istorinėse dainose.

Padavimuose, pasakojančiuose apie piliakalnių kilmę, toto­riai pakeičia labiau šiame siužete paplitusius švedus ir prancū­zus. Pagrindinis skirtumas tarp švedų ir prancūzų bei totorių yra toks, kad pastarieji piliakalnius supila ne kariniams tikslams. Jie paprasčiausiai supila kalnus kepurėmis toje vietoje, kur gy­vena (кЬк 86D). Tačiau kituose padavimuose totoriai minimi ir kaip priešai: ant piliakalnių vyksta mūšiai su jais (кЬк 89); jie žiauriai elgiasi su vietiniais gyventojais: kankina juos, žudo vaikus, viską degina (кЬк 98) arba nori klasta nugalėti lietuvius (LTt iv 742). Kovose su totoriais padeda Dievas: paverčia priešus negyvais (LTt iv 742), juos išmuša ledai (кЬк 99).

235

Pasakojimuose kartais užsimenama apie susidūrimus su to­

toriais. Žmonės prisimena, kad jų sodžiuje stovėjo totorių raiti­

ja, ir pasakoja jų kitoniškumus, kad jie rytais prausdavosi nuogi

ir mazgodavo viens kitam užpakalius (LTR 787/32). Čia totoriai,

matyt, nėra priešai. Nuo seno jie žinomi kaip geri kariai ir jų pa­

grindinė prievolė buvo karų metu padėti Lietuvai. Totoriai su­

darydavo atskirus pulkus; matyt, šiame pasakojime ir minimas

toks pulkas.

Užrašyta ir kareivių, dalyvavusių Rusijos ir Turkijos karuo­

se, prisiminimų. Vienas kareivis pasakoja, kad nors kare turkai

buvo jų priešai, jie su jais gerai sutardavo - dalindavosi taboka

ir degtine (LTt i v 817). Pasakojimuose užfiksuoti kitokie papro­

čiai - jie savo mirusiuosius laidoja be karsto ir labai negiliai -

kad jų (kaip ir žydų) mirusieji greičiau prisikeltų paskutinio

teismo dieną (VDU ER F2 В 2 , 57). Mitologinėse sakmėse velnias kartais pavadinamas totoriu­

mi 4 7 3 , matyt, ne tik dėl savo svetimos tautybės, bet ir dėl tamses­

nio gymio, nes velnias dažnai vaizduotas juodas.

Vestuvinėse dainose totoriai minimi kaip svetimieji, sveti­

mos giminės atstovai:

Ir atjojo totoraičiai Subatos dzienelėj, Pasdabojo mergužėlį Nedėlios rytelin. (TŽ II 94)

Totorių vardas labiau paplitęs, pakeičiant, kitus svetimuosius,

Dzūkijoje, kur gyveno dauguma totorių ir kur jie buvo geriau

pažįstami.

473. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė. Vilnius, 1986. P. 38.

236

Kitoje dainoje minimas totoraičių dvaras yra už girios, jau už savų ribų, svetimame krašte. Ir dainuojama apie kiton pusėn vežamą mergelę:

Už girelės, už žaliosios Totoraičių dvaras.

Totoraičiai bajoraičiai Žiedelius numaustė.

Totoraitis bajoraitis Kasnykus numaustė. (BTS 71)

Vakar buvau jūs seselė, Močiutės dukrelė, O jau šiandien totorienė Totorui martelė. ( B S O 111)

Vestuvininkų apdainavimo dainose anos pusės svotas pašaipiai pavadinamas totoriumi ( L D K V 2671). Ir vėlgi, matyt, pastebi­mas iš tolimesnio krašto atvykusių žmonių kitoks apsirengimas: „Kokie svočios rūbai? Įkrypai rėžti, totoriškai siūti" ( J S D 723).

Totoriai, kaip svetimieji, minimi ir raudose: „Negiprileis-kit, sesytės mano, šito totorėlio an mano rūtų vainikėlio"; „Vežė mane, totulia, pas svetimą šalelę, pas juodus debesėlius, pas juo­dą totorėlį" ( L K Ž X V I , p. 520).

Senesnės kilmės karinėse-istorinėse dainose totoriai vaiz­duojami kaip kariai, grįžtantys iš karo nugalėtojais ir parsive-žantys belaisvių:

Po didžios sunkios vainelės Totoraičiai dalinosi. Kas kam teko ar neteko -Žentuliui uošvė pateko. (LTt 11 299)

237

Čia gali atsispindėti ir istoriniai faktai. Kariai totoriai Lietuvoje vesdavo krikščiones moteris ir savo vaikus galėdavo auklėti mu­sulmoniškai. Todėl dainoje neatpažinta uošvė, supanti anūką, vadina j j totoriumi:

Čiūčiai liūliai totoraitį Po dukrelei anūkaitį. ( A E D 80)

Vėlesnėse karinėse-istorinėse dainose dažniau minimi turkai, nes jose apdainuojamas lietuvių kareivių dalyvavimas Rusijos ir Turkijos karuose. Dainuojama apie bernelius, vežamus kariauti su turkais: „Iš svirnelio išvadino, ant žirgelio užsodino. Prise­gė šoblelę ir pašaukė į svečią šalį turkų ir totorių kariauti" ( L D K I S 646). Šiame pavyzdyje kaip tik matome, kad turkai neskiriami nuo totorių.

Minima tolima kelionė j Turkijos žeme:

Varys mumi, broliai, Grodnas mestelin, Daugiau nebegrįšim sava kraštelin, Varys mumi da toliau - in Turkų granyčias Per lygus laukus, kur nėra ulyčios. ( L L D IX 419)

Tradiciškai karinėse-istorinėse dainose vardijamos karių patir­tos kančios ir vargai: „Toj Turkų žemėj gyvent sunku buvo, / Kad tyrus vanduo mūs krauju pasruvo" ( L T R 465/112).

Patarlėse dažniausiai minima totorio išvaizda: „Apžėlęs juo­dai, kai totoriaus plaukai" ( L T R 1418/676), „Tai „gražus" snukis, kaip tataro subinė" ( L T R 1596/25), „Raudons kai tutoriaus subi­ne" ( L M D I 332/8/115).

Patarlėse totorius minimas kaip svetimasis: „Vienos rūšies žydas bei totorius" (SLT , p. 333).

Dar Adalberto Bezzenbergerio X I X a. užrašytoje mįslėje kregždės čiulbėjimas lyginamas su totorių kalba: „Maža bobelė molinam butely totoriškai girda" ( L K Ž X V I , p. 520). Totoriai mi-

238

nimi ir kitose mįslėse: „Totoriukai valgo, uodegytės vizga (par­šeliai žinda), „Trisdešimt du kulia, totoriukas varto" (dantys ir liežuvis) (LKŽ XVI , p. 520).

Šnekamojoje kalboje totoriais pavadinamos pelkinės glin-

dės, totorkomis - baliniai ajerai (LKŽ XVI, p. 519-520). Totorynu

dzūkai vadina kuoduotąją zylę, „girdi ji nešioja totorišką kuo­

dą" (LKŽ XVI, p. 520). Kukurūzas dar pavadinamas turkų kvie­

čiu, raudonasis pipiras - turkų pipiru (LKŽ XVII , p. 139). Turku

vadinamas ir kažkoks paukštis: „Išrodo, kad turkas pats gėdžias

savo juokingos formos" (LKŽ XVII , p. 140).

Bendra totoriaus ir turko vaizdavimo tendencija - tai ryškus svetimasis: dėl religijos, jos įtakotų papročių, dėl išskirtinės so­cialinės padėties - priklausomybės karių luomui, dėl kito antro­pologinio tipo. Tautosakoje jis yra neutralus karys, karys - prie­šas ir svetimos giminės atstovas.

Kiti svetimtaučiai

Rečiau tautosakoje minimi kitų tautybių atstovai. Su jais daž­niausiai susiduriama kaip su priešais. Tai dažniausiai ne Lietu­vą užpuolę ar per jos teritoriją žygiuojantys priešai, o tų tautų atstovai, prieš kuriuos lietuvių kareiviai kovodavo, tarnaudami kitų valstybių armijose.

Prūsų kariuomenėje tarnavę lietuviai susiduria su austrais:

O kad mes jojom Į estrų žemę {estrų žemę Estrikų bausti. ( ILD 1 0 7 6 )

239

Carinės Rusijos armijos gretose buvę lietuvių kariai dalyvauja Rusijos ir Japonijos kare. Šis palyginti trumpas istorijos epizo­das paliko gana ryškų pėdsaką lietuvių dainuojamojoje tradi­cijoje. Šiuo metu priskaičiuojama 17 skirtingos apimties dainų tipų, kuriuose, pasitelkus įvairių, dažniausiai karinių-istorinių, dainų folklorinę tradiciją bei ją papildžius naujais aktualiais motyvais su konkrečiomis realijomis yra kuriamas pakankamai savarankiškas šio žanro dainų klodas 4 7 4 .

Kur saulė teka toli nuo mūsų, Japons su rusu ten susimušo.

Pusantrų metų, kol karas buvo, Po Mandžiūriją lietuviai žuvo. (LLD XVII 50)

Ir surinko, ir sustatė Brolelių sugaudė, O japonus Mandžiūrijoj Kaip šunis iššaudė. (LTt и 379)

Nemaža dalis Japonijos ir Rusijos karą apdainuojančių dainų yra neatskiriamai susiję su Pirmojo pasaulinio karo dainomis, kuriose kūrybinė tendencija su stipriu polinkiu nuosekliai pasa­koti, siekimu realistiškai ir net gi natūralistiškai atspindėti skau­džią karo tikrovę, pasiekia išties įspūdingą kulminaciją 4 7 5. Anot J. Balio, „poetiško nusiteikimo čia labai maža - tai eiliuotas re­portažas ir tiek" 4 7 6 .

Tūkstantis devyni šimtai Pinkioliktais metais Smūtna yra, kad mus jaunus Į vaiskelį stato. (LLD XVII 152)

474. Ivanauskaitė V. Naujos folkloro kūrybos tendencijos karinėse-istorinėse dainose (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia) // Lietuvių liaudies dainynas / Karinės-istorinės dainos. Vil­nius, 2003. T. XVII. Kn. 3. P. 13.

475. Ivanauskaitė V., min.veik. P. 13. 476. Balys J. Paskutinių laikų lietuvių liaudies dainos // Vairas. 1934. Nr. 4-6. P. 463.

24О

Kitur pasidaro net nesvarbūs tikri istoriniai faktai, Rusijos ir Japonijos karo dainos susilieja su gausiu ir spalvingu Pirmojo pasaulinio karo dainų klodu, kai dainoje minimi visi skirtingų laikų priešai:

Kai mum vežė prie Port Artūrą, Stovi japonai prie jo, mozūrai, Oi, liūdna liūdna širdelė mano.

Nustokit, broliai, girti ulioti, Reiks su vokiečiais an vainos stoti, Oi, liūdna liūdna širdelė mano. (LLD IX 426)

Viena iš tokių populiarių dainų yra „Trūksta žodžių apsakyti" (K 819), kurios variantuose vienos valstybės keičiamos kitomis. Sunkiais karo metais žmonės susirinkę krūvon, dainuodavo ją, persirašinėdavo vieni iš kitų 4 7 7:

Dvidešimto amžiaus pradžioj -Tegul ji ten kur skradžiai, -Didis triukšmas pasidarė, Prasidėjo baisi karė.

Austrai, vengrai, serbai, prūsai, Belgai, anglai ir prancūzai, Rusai, turkai ir vokiečiai Ir galingi japoniečiai. (LTt n 384)

Talalinėse pasišaipoma iš Lietuvoje gyvenusių, tačiau rečiau gy­venime dėl mažo skaičiaus sutinkamų kitataučių, tų, kurie ki­tuose' žanruose vaizduojami labai retai. Pavyzdžiui, karaimų:

O tu žimai karalimai, Tavo vaikų trys vežimai, Kas kampelis, ten vaikelis,

O ant pečiaus dar šimtelis. (LTR 807/1361)

477. Ivanauskaitė V, min. veik. P. 49.

241

Šnekamojoje kalboje karaimai kartais vadinami čigonėnais - dėl kito antropologinio tipo, religijos, papročių išskiriami kaip dar viena svetima tauta. Įdomus ir pats jų apibūdinimas: čigonėnai tai nei su čigonais, nei su totoriais, anei su žydais giminiuojas, nuo visų skirias, tik tarpu savęs vedas (LKŽ II, p. 106) 4 7 8 . Galima spėti, kad šalia gyvenantys kitataučiai buvo neblogai pažįstami.

Šių svetimtaučių paminėjimai yra reti ir fragmentiški. Jie tik parodo mūsų žmonių kūrybingumą ir tautosakos mobilumą.

478. Carinė valdžia dažnai neskirdavo karaimų nuo žydų. XVIII a. pabaigoje karaimai trak­tuoti kaip žydai ir juos palietė žydams taikyti suvaržymai. Tačiau įrodę, kad jie yra kita etninė grupė, karaimai išvengė antisemitinių persekiojimų. Per 1897 m. surašymą jie priskirti prie turkų totorių kalbinės grupės, nurodant, kad pavyzdžiui, tarp turkų-totorių Kauno gubernijoje buvo 195 žmonės išpažinę karaizmą (Первая всеобщая пе­репись населения Российской империи 1897 г. Ковснская губерния. Санкт Петер­бург, 1904. Т. XLII. С. 84-91).

242

Išvados

1. Lietuvių santykius su kitataučiais ir požiūrį į juos įtakojo istoriniai, politiniai, ekonominiai, kultūriniai, religiniai, sociali­niai, psichologiniai veiksniai. Lietuviams kontaktuojant su skir- -tingų tautybių atstovais, šie veiksniai turėjo nevienodą reikšmę. Buitinių nesutarimų pasitaiko visur, net tarp artimiausių žmo­nių, o ką jau kalbėti apie skirtingų kultūrų žmones.

2. Kitatautis tikrovėje ne tas pats, kas kitatautis folklore. Ki ­tataučio folklorinio paveikslo negalima suabsoliutinti ir manyti, kad tai lietuvių tautos nuomonė apie kitų tautybių žmones. Kita tauta vertinama per savos tautos vertybių sistemą. Nuostata su­menkinti kitatautį, jo puoselėjamą kultūrą, yra tarptautinis reiš­kinys: visi folklore gerai atsiliepia apie save, o pajuokia, žemina kitų tautybių žmones. Tiek tikrovėje, tiek folklore kitatautis, kaip ir kiekvienas kitas asmuo ar reiškinys yra stereotipizuoja-mas. Folkloras yra realaus gyvenimo ir tuo pačiu visuomenės kultūros, mentaliteto ir gyvenimo būdo vertybių traktavimo atspindys. Bet jis gali pasitarnauti kaip šaltinis, padedantis išsi­aiškinti tautos sąmonėje giliausiai įstrigusius įvykius, žmogaus aplinkoje buvusius visuomeninius reiškinius, žmonių tarpusa­vio santykius.

3. Tradiciškai svetimtaučiuose pastebimi kitoniškumai: tikyba, papročiai, kitas socialinis sluoksnis, kitakalbiškumas, išvaizda (antropologiniai, funkciniai ir socialiniai ypatumai), temperamentas, būdo bruožai.

4. Papročiuose ir tautosakoje kitataučio paveikslui dide­lę įtaką daro kiekvieno žanro, kuriame jis atsiduria, tradicinė estetika. Tautosaka turi jai būdingus tikrovės transformavimo modelius ir poetinę stilistiką. Jau iš anksto kitataučiui uždeda­mi rėmai. Folkloras nemoka individualizuoti, todėl piešia ti-

243

pus, o ne charakterius. Tipizuojant iškeliamas vienas, kartais du - trys panašūs bruožai. Kitatautis gali būti tipizuojamas iškeliant vien luomą, profesiją /užsiėmimą, gali būti prideda­mi ir būdo bruožai. Lietuvių folklore kiekvienas svetimtautis turi savo tipišką paveikslą: žydas - sukčius, prekybininkas ar net panašus į mitinę būtybę asmuo, siekiantis kuo daugiau pa­kenkti krikščionims; čigonas - apgavikas, vagis, pokštininkas; vokietis - kvailas dvarininkas ir pikčiausias priešas; gudas -neturtingas žmogelis ir vagis; lenkas - išdidus ponas bajoras; švedas ir prancūzas - priešai karuose; vengras - gydytojas; la­tvis - burtininkas, totorius - karys.

5. Persirengėlių kitataučių kaukės veikia Kalėdų - Trijų Karalių laikotarpiu,, per Užgavėnes, Velykas, vestuves, lina­mynį. Įvairiose Lietuvos vietose persirengėliai eidavo skir­tingų švenčių metu. Kalėdų - Naujųjų metų - Trijų karalių persirengėliai labiau paplitę Aukštaitijoje, per Velykas dažniau persirengiama Žemaitijoje, Užgavėnių, vestuvių persirengėliai sutinkami visur. Linamynių metu kaukėtų personažų vaidini­mai rengti Žemaitijoje. Net paprotys eiti kaukėmis vadinamas čigonavimu Aukštaitijoje arba ėjimu žydais Žemaitijoje. Pats persirengimas atitinkamomis kaukėmis taip pat yra populia­resnis tam tikrame krašte: čigonais - Aukštaitijoje, žydais -Žemaitijoje.

Žydais, čigonais, vengrais persirengiama dėl keletos prie­žasčių - jie išsiskiria savo išvaizda, išpažįsta kitą religiją, yra keisti savo gyvenimo būdu, užsiima kita nei lietuviai veikla. Svarbiausia čia yra savo - svetimo supriešinimas tiek platesnią­ją prasme - šis-anas pasaulis, tiek siauresniąja prasme - savo-svetimo papročių, tikėjimo, tikslų supriešinimas.

Persirengėlių kostiumo ir kaukių panašumai, dalyvavimas ir kalendorinėse, ir šeimos, ir agrarinėse šventėse padeda at-

244

sekti šių personažų ryšį su agrarine - vegetatyvine magija, se­naisiais kultais. X X a. papročiuose šis ryšys jau sunkiai paste­bimas, - pasilinksminimo funkcija tampa svarbiausia.

6. Lietuvių tautosakoje išsiskiria keletas žanrų, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitataučiai. Tai žanrai, kuriuose la­biau atsispindi kasdienė tikrovė (buitinės pasakos, anekdotai, pasakojimai, karinės-istorinės, humoristinės dainos, talalinės, patarlės). Kadangi kiekvienam žanrui būdingos tam tikros meninės priemonės, bet kurio svetimtaučio vaizdavimas tamiė žanre labai supanašėja.

7. Svetimasis dažniausiai atsiduria tokiose situacijose, kai norima ką nors sumenkinti, supriešinti savo gerus veiksmus, poelgius su kito blogais, netinkamais, lietuvių kultūrai ar katali­kybei nepriimtinais. Stengiamasi pašiepti svetimąjį, iškelti savo dorybes, o savo slepiamas ydas parodyti kitatautyje. Taip kitų tautų religijos, papročių, luomo, profesijos, kalbos, elgsenos ir išvaizdos atmetimas kaip netinkamų, o dažniau turbūt neįprastų normų, tautosakoje pasireiškia neigiamu kitataučio paveikslu. Ir tik vienintelis čigonas, atsidūręs gudruolio, apgaunančio ponus, vaidmenyje, yra vaizduojamas teigiamai. Visur kitur svetimtau­čiai - apgavikai, apgautieji kvailiai, kenkėjai, žiaurūs priešai, ne­tinkami vedybiniai partneriai.

8. Žodinėje liaudies kūryboje populiaresni tie svetimtau­čiai, kurie gyveno ne tik visoje Lietuvoje, bet buvo paplitę viso­je Europoje - žydai ir čigonai; jų ir paveikslai spalvingesni bei įvairiapusiškesni. Kiti svetimtaučiai vaizduojami ne taip ryškiai ir dažnai labai vienpusiškai, dažniausiai iškeliant tik vieną bruo­žą. Apie juos tautosaka nebūna išplitusi po visą Lietuvą, o tik tose vietovėse, kur jie gyvena ar netoli jų valstybės sienos. Po­puliarumui įtakos turi ir svetimumo laipsnis: žydas su savo kita religija ir jos įtakotais keistais papročiais arba čigonas su savo

245

„laukiniu" gyvenimo būdu ir morale, nepripažįstančia krikš­čioniškų normų, yra svetimesni už kaimynines tautas, nors ir esančias kitos konfesijos, bet turinčias panašius papročius.

9. Dalis tautosakos kūrinių yra tarptautiniai, ypač apie žydus ir čigonus. Tarptautiniai siužetai pritaikomi kiekvienos tautos svetimiesiems: ką lietuvis mato šalia savęs apie tą ir pa­sakoja. Atskiruose tautosakos variantuose vienas kitatautis gali būti pakeistas kitu arba net kito Lietuvos etnografinio regiono žmogumi, ar luomo, profesijos atstovu (ponu, kunigu, preky­bininku).

10. Į kitatautį žiūrima kaip į svetimąjį - su nepasitikėjimu, laukiant iš jo ko nors pikta, negera. Ir jau vien ši nuostata „pa­deda" pastebėti visus kitoniškumus, įtarti svetimą žmogų tu­rint blogų ketinimų. Galima spėti, kad ir tautosakos kūriniai, ypač specifiniai, kurių vaizdai panašūs į tikrovę - mitologinės sakmės, pasakojimai, - turėjo įtakos požiūriui į kitatautį tikro­vėje. Tuo labiau kad nors žmonių nuostatos ir liaudies kūryba atspindi kiek kitokius svetimtaučių bruožus, bet tie skirtumai nėra labai dideli. Folkloras gerai atvaizduoja liaudies nuotaiką ir sąmojingumą ir yra svarbi bei įdomi medžiaga tautų būdui ir santykiams tyrinėti.

Images of Strangers in Lithuanian Folklore

S u m m a r y

This book analyses the image of strangers, specifically people of other nations, in Lithuanian folk culture of the end the 19 t h

century and the beginning of the twentieth century. Folklore helps us to see that the same stereotypes of strangers are still alive. Despite the progress the world has made in bringing na­tions together and learning to tolerate cultural differences, these stereotypes can be observed not only in social interactions but also in political and scholarly discourse.

Lithuanian interaction with and attitude to strangers were influenced by historical, political, economic, cultural, religious, social and psychological factors. Some of these factors turned out to be more important than others. Traditionally Lithuanians have been most likely to notice such factors as different religion, customs, social status, language, appearance, temperament and character of strangers.

The reflection of a strangers image in customs and folklore is influenced by the traditional aesthetics of each genre. Folk­lore has its own ways to transform reality and its own poetic stylistics. A stranger is put in a predetermined frame. Instead of individualising, folklore portrays types, not characters. When creating a type, two or three similar features are brought to the foreground. A stranger can be turned into a type by em­phasising one social class or occupation, although character features can be added as well. In Lithuanian folklore every na­tion has a typical way of representation. Jews are represented as

247

swindlers, tradesmen or even as mythical creatures who seek to harm the Christians. Gypsies are portrayed as swindlers, thieves or jokers, Germans as foolish landowners and the vilest enemies, Byelorussians (Gudas) as poor men or thieves, Poles as arrogant noblemen; Swedes and Frenchmen as enemies in wars, Hungarians as healers, Latvians as magicians, and Tartars as warriors.

Impersonators of strangers are characteristic for the period between Christmas and the Three Kings, Pancake Tuesday, Easter, weddings and flax braking. The tradition of such cos­tume-wearing entertainers varied from region to region. The Christmas season impersonators were more characteristic of Highlanders, while Easter period impersonators were more common for Lowlanders. Pancake Tuesday and wedding festival impersonators were popular in all areas of Lithuania. Flax brak­ing performances were popular among Lowlanders. The custom of wearing masks and costumes was called čigonavimas (visits of Gypsies) by Highlanders and ėjimas žydais (visits of Jews) by Lowlanders. The custom to impersonate gypsies was more com­mon in Highland region, while the custom to impersonate Jews was more characteristic of Lowland region.

Lithuanians impersonated Jews, Gypsies or Hungarians for several reasons. These nations differed from Lithuanians in their appearance; they had a different religion, a strange lifestyle and unusual occupations. The most important aspect here is the juxtaposition of what is ones own and what is strange both in the broad sense (this and the other world) and in the narrow sense (own and strange customs, religion and goals). The simi­larities among the impersonators' customs and masks as well as their participation in a variety of festivals (calendar, family and agrarian) help to trace the connection of these personages to

248

agrarian-vegetative magic and old cults. In the 20th century this connection was already hardly noticeable, while the function of entertainment became most important.

The portrayal of strangers can be observed in several gen­res of Lithuanian folklore. Those are the genres which deal with '** everyday reality, such as novel tales, anecdotes, stories, war-his­torical and humorous songs, and proverbs. Since every genre uses certain artistic devices, a portrayal of any stranger in that genre homogenizes. Therefore, in different variants of folklore pieces one stranger can be replaced by another stranger, by a person from a different ethnographic region or by a representa­tive of a different social class or occupation, such as a landlord, a priest or a trader.

A stranger is put in a situation where he/she is belittled or where appropriate behaviour of a Lithuanian is contrasted with a culturally unacceptable strangers behaviour. While ridiculing a stranger, Lithuanians tried to point out their own virtues and to hide their vices by transferring them into a stranger. In this way, the rejection of another nations religion, customs, social status, occupation, language or appearance as inappropriate, or rather unusual, found its expression in folklore in a negative image of a stranger. Only the Gypsy is usually portrayed in the positive role of a cunning person who is able to trick the gentry. In all other cases, strangers are swindlers or easily deceived fools, vicious people or cruel enemies, or unfit marriage partners.

In Lithuanian folklore the most popular are those strangers who lived not only in Lithuania but were spread all over Eu­rope, namely Jews and Gypsies. Their images are colourful and multi-faceted. The images of other strangers are not as vivid and often one-sided, with one feature overemphasized. Stories about these strangers were spread only in the areas where they used to

249

live or by the border of their country. The popularity of one or another stranger in Lithuanian folklore is also influenced by the degree of his/her strangeness. The Jew with his/her religion and unusual customs or the Gypsy with his/her "wild" lifestyle and morale that defies Christian norms were stranger to Lithuanians than neighbouring nations that are of a different Christian con­fession but have similar customs.

Another nation is judged by the values of one's own nation. The inclination to belittle a stranger and his/her culture is an in­ternational phenomenon. An image of a stranger in any nations folklore is negative, and only rarely neutral, due to the otherness or strangeness of another nation. Sometimes the ridiculing is of a friendly nature, while at other times, it comes across as belit­tling and humiliating. It is not worth taking offence. The best defence is to counteract ridicule with ridicule, and all nations have been practicing such defence. Folklore reflects real life and, therefore, the culture, mentality, lifestyle and values of a society. It can serve as a source for discovering events that are deeply in­grained in a nations consciousness as well as social phenomena and human relations of the past.

Translated by Aušra Paulauskienė

Santrumpos

brus. - baltarusiškai vok. - vokiškai

raj. - rajonas rus. - rusiškai

A E D Atbėga elnias devyniaragis: R. Sabaliauskienės tautosakos ir etnografijos rinktinė // Sudarė ir parengė P. Jokimaitienė ir N. Vėlius. Vilnius: Vaga, 1986.

A T The Types of the Folktale. A Gasification and Bibliography. Antti Aarnes. Verzeichnis der Marchentypen. Translated and enlarged by Stith Thompson. - FF Communications, N:o 184. Helsinki, 1961 .

B D D Druskininkų dainos / Užrašė J. Balčikonis. Vilnius: Vaga, 1972. B L L S Lietuvių liaudies sakmės. Parengė J. Balys. Kaunas, 1940. T. 1.

B M M Balys J. Liaudies magija ir medicina. Bloomington, 1951. BPR Basanavičius J. Lietuvių liaudies pasakų rinktinė. Kaunas,

1948.

BSO Ožkabalių dainos / Surinko J. Basanavičius. Shenandoah: Stagaras, 1902 .

B S V Suvalkiečių vestuvės / Aprašė U. Žemaitienė / Red. J. Balys. Cleverland, 1953.

ВТ Biržų krašto tautosaka / Užrašė J. Janonis ir M. Janonienė. Vilnius: Vaga, 1982.

B T S Balys J. Lietuvių tautosakos skaitymas. Tubingenas: Patria, 1948. T. 1.

B U L Balys J. Užburti lobiai. London: Nida, 1958. B V Basanavičius J. Iš gyvenimo velnių ir vėlių. Kaunas, 1928.

Č M D L A M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvas.

čus Čiulba ulba sakalas: P. Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė / Sudarė ir parengė D. Krištopaitė ir N. Vėlius. Vil­nius: Vaga, 1983.

D K D Didžiojo karo laikų lietuvių dainos / Surinko J. Norkus. Kau­nas: „Vairo" b-vė, 1927.

D i ' M Daukantas S. Pasakos masių // Lietuvių tauta. Vilnius, 1932. Kn. 4, sąs. 3.

251

F Ž Frazeologijos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001 .

G J P Patarlės ir priežodžiai / Sudarė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1958.

G m Gadskartu ieražu dziesmas. Riga, 1973. J L D Lietuviškos dainos / Užrašė A. Juška. Vilnius: Valst. grož. lit.

1-kla, 1954. T. 1 - 3 . J L P Jucevičius L. A. Lietuvių liaudies priežodžiai // Jucevi­

čius L. A. Raštai. Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1959. J S D Lietuviškos svodbinės dainos / Užrašė A. Juška. Vilnius:

Valst. grož. lit. 1-kla, 1955. T. 1 - 2 . KB G Katkus M. Balanos gadynė // Raštai. Vilnius: Vaga, 1965. кЬк Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. Vilnius,

1973-

KIVK Kalwaitis W. Lietuwiszku Wardu Klėtelė. Tilžė, 1 9 1 0 .

K M G Kai milžinai gyveno: Padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis / Parengė B. Kerbelytė. Vilnius: Vaga, 1983.

L L D K Lietuvių liaudies dainų katalogas. Kartoteka Lietuvių litera­tūros ir tautosakos institute.

L D K D Misevičienė V. Darbo dainos. Kalendorinių apeigų dainos // Lietuvių liaudies dainų katalogas / Red. Amb. Jonynas. Vil­nius: Vaga, 1972.

L D K is Jokimaitienė P., Kazlauskienė B. Istorinės-socialinės dainos // Lietuvių liaudies dainų katalogas / Red. Amb. Jonynas. Vilnius: Vaga, 1980.

L D K v Kazlauskienė B. Vestuvinės dainos jaunosios pusėje // Lie­tuvių liaudies dainų katalogas / Red. Amb. Jonynas. Vilnius: Vaga, 1976. Kazlauskienė B. Vestuvinės dainos jaunojo pusėje // Lietuvių liaudies dainų katalogas / Red. Amb. Jonynas. Vilnius: Vaga, 1977-

L E Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos lei­dykla, 1953-1985- T. 1 -37 .

L E K Lietuviškoji enciklopedija. Kaunas, 1937. T. 5. L K Liaudies kūryba. Vilnius: Mintis, 1969. T. 1.

L K L I R Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynas. L K F Ž Paulauskas J. Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas. Kaunas:

Šviesa, 1977.

252

L K Ž Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mintis, 1984 1999. T. 1 - 1 9 . L L A Lietuvių liaudies anekdotai / Parengė B. Kerbelytė ir

P. Krikščiūnas. Vilnius: L L T I , 1994.

L L D III Lietuvių liaudies dainynas [Т]. 3 / Karinės-istorinės dainos / Parengė P. Jokimaitienė. Melodijas parengė Z. Puteikienė. Vilnius: L L T I , 1985. Kn. 1.

L L D I X Lietuvių liaudies dainynas [Т]. 9 / Karinės-istorinės dainos / Parengė P. Jokimaitienė. Melodijas parengė A. Žičkienė. Vil­nius: L L T I , 1995. Kn. 2.

L L D X I I Lietuvių liaudies dainynas [Т]. 1 2 / Darbo dainos: laukų ir namų darbų dainos / Parengė V. Misevičienė. Melodijas parengė Z. Pupeikienė, Ž. Ramoškaitė. Vilnius: L L T I , 1997.

Kn. 2.

L L D X V I Lietuvių liaudies dainynas [Т]. 16 / Humoristinės didaktinės dainos: dainos apie girtuoklystę / Parengė J. Ūsaitytė. Melo­dijas parengė J. Gudaitė. Vilnius: L L T I , 2002.

L L D X V I I Lietuvių liaudies dainynas [Т]. 17 / Karinės-istorinės dainos / Parengė V. Ivanauskaitė. Melodijas parengė A. Žičkienė. Vilnius: L L T I , 2003. Kn. 3.

L L D X V I I I Lietuvių liaudies dainynas [Т]. 18 / Karinės-istorinės dainos / Parengė V. Ivanauskaitė. Melodijas parengė A. Žičkienė. Vilnius: L L T I , 2004. Kn. 4.

L M D Lietuvių mokslų draugijos rankraščiai, esantys Lietuvių lite­ratūros ir tautosakos institute.

L P Y Lietuviškos pasakos įvairios / Surinko J.Basanavičius. Kau­nas: „Švyturio" b-vė, 1928. T. 1 - 4 .

L P K Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalo­gas // Tautosakos darbai. Kaunas: Lietuvių tautosakos archy­vas, 1936. T. 2.

L P T K Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Kartoteka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute / Sudarytoja B. Kerbelytė.

L P Ž Lietuvių pavardžių žodynas. ViInius:MoksIas, 1985-1989 . T. 1 - 2 .

L S T K Lietuvių smulkiosios tautosakos katalogas. Kartoteka Lietu­vių literatūros ir tautosakos institute

LT Lietuvių tautosaka: Užrašyta 1944 - 1956m. Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1957.

25З

L T E Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius: Mokslas, 1984. T. 1 2 .

L T R Lietuvių tautosakos rankraštynas, esantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

L T t Lietuvių tautosaka / Penki tomai. Vilnius: Mintis, 1 9 6 2 - 1 9 6 8 . т. 1. Dainos / Medžiaga paruošė V. Baranauskienė. 1962. т. 2. Dainos. Raudos / Medžiagą paruošė V. Baranauskienė,

B. Kazlauskienė, B. Uginčius. 1964. т. 3. Pasakos / Medžiagą paruošė L. Sauka, A. Seselskytė. 1965. т. 4. Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos / Medžiagą paruošė

L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius, K. Viščinis. 1967. T. 5. Smulkioji tautosaka, žaidimai ir šokiai / Paruošė K. Grigas.

1968.

M L Balys J. Mažosios Lietuvos tautosakos bruožai // Mažoji Lie­tuva. New York: Lietuvos tyrimo inst., 1958. P. 2 1 7 - 2 5 5 .

M S T Smulkioji tautosaka: patarlės, priežodžiai, posakiai / Surinko ir užrašė J. Mingirdas. Los Angeles, 1958.

N K D Nepriklausomybės kovų dainos / Parengė V. Ivanauskaitė ir J. Gudaitė. Vilnius: L L T I , 1998.

N S D Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje / Dr. A. R. Niemi ir kun. A. Sabaliausko surinktos. Ryga: H. Hempel ir Co., 1 9 1 1 .

PDI Pasakos su dainuojamaisiais intarpais / Surinko ir parengė J. Dovydaitis. Vilnius: Vaga, 1987.

P G P Bicka J., Tumosas F. 50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavi­mų. Lauksargiai, 1939.

P L D Prūsijos lietuvių dainos / Surinko V. Kalvaitis; parengė K. Aleksynas. Vilnius: L L T I , 1998.

P L P Prūsų lietuvių padavimai // Trimitas. 1922. Nr. 48. PR Anoniminis priežodžių, patarlių ir mįslių rinkinys (rankraš­

tis MA Cb rankr. sk., sign. 1. LR - 1 ) . P S O Pasakos, sakmės, oracijos / Surinko M. Davainis-Silvestrai­

tis. Vilnius: Vaga, 1973. RD Rėza L. Lietuvių liaudies dainos. Vilnius: Valst. grož. lit.

1-kla, 1958. T. 1. S L T Smulkioji lietuvių tautosaka XVII - XVIII a. Priežodžiai,

patarlės, mįslės / Paruošė J. Lebedys. Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1956

254

Š L S A Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai / Surinko • M.Slančiauskas. Parengė N.Vėlius ir A. Seselskytė. Vilnius: Vaga, 1975.

Š L S P Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos / Surinko M. Slančiausko bendradarbiai. Parengė N. Vėlius. Vilnius: Vaga, 1985.

T D III Iš Mažosios Lietuvos tautosakos / Spaudai paruošė J. Balys // Tautosakos darbai. Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1937- т. 3. P- З-92.

T D iv Vilniaus krašto lietuvių tautosaka / Paruošė J. Balys // Tauto­sakos darbai. 1937. T.4.

T D V I I Klaipėdiškių lietuvių tautosaka / Redagavo J.Balys // Tauto­sakos darbai. 1940. T.7.

T Ž 11 Dainos, V. Krėvės-Mickevičiaus rinktos Subartonių, Guda-kiemio ir kituose Merkinės parapijos sodžiuose 1 9 0 3 - 1 9 0 7 // Tauta ir žodis. 1924. т. 2. P. 263-437.

T Ž I I I Elisonas I. Burtai Panevėžio apskr. rinkti // Tauta ir žodis. 1925. T. 3. P. 3 4 1 - 3 6 3 .

Krėvė Mickevičius V. Burtai, Pasvalio parap. rinkti // Tauta ir žodis. 1925. T. 3. P. 3 6 6 - 3 7 2 .

T Ž V IŠ prof. V.Krėvės - Mickevičiaus tautosakos rinkinių // Tauta ir žodis. 1928. T. 5. 572-632 .

T Ž Ž Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Vyriausioji enciklope­dijų redakcija, 1985.

V D K M Vytauto didžiojo karo muziejus. V D U E R VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraštynas.

V L Vilniaus legendos: Vilniaus legendas užrašę lietuvių bei len­kų menininkai ir mokslininkai / Sudarė S. Lipskis. Vilnius: Žuvėdra, 1998.

vv Vėja vanadzinš: Latviešu tautas teikas / Red. S. Naumova. Riga: Spriditis, 1993.

vvž Vidugiris A. Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1998.

Ž T Daukantas S. Žemaičių tautosaka. Vilnius: Vaga, 1983-1984 . T. 1 - 2 .

w III Deutsches Sprichwórter - Lexikon / Herausg. von K. W. Wander, III. Leipzig, 1873.

255

Literatūra

1. Adlys P., Stanaitis A. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius: Mintis, 1973. 200 p.

2. Aleknavičius K. Pasakos, pritikimai ir veselijos su dainomis. Vilnius, 1 9 0 7 . 1 4 2 p.

3. Aleksandravičius E. XIX amžiaus profiliai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. 271 p.

4. Aleksynas K. Iš kur dainoje atsirado mozūrai / Mokslas ir gyvenimas. 1974. Nr. 1 0 . P. 5 1 - 5 2 .

5. Anglickienė L. Kitataučių įvaizdis anekdotuose // Darbai ir dienos. 2002. T. 3 1 . P. 1 9 1 - 1 9 6 .

6. Anglickienė L. Vokietis lietuvių tautosakoje // Liaudies kultūra. 2000 . Nr. 2. P. 25-27.

7. Anglickienė L. Žydas pasakojamojoje tautosakoje // Liaudies kultūra. 1996. Nr. 5. P. 4 8 - 5 2 .

8. Atamukas S. Lietuvos žydų kelias: Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. Vilnius: Alma littera, 1998. 431 p.

9. Atamukas S. Žydai Lietuvoje: XIV-XX amžiais. Vilnius: Lituanus, 1990. 1 0 . Bacevičienė D. Apie Šakių žydus [užrašyta Batkojų, Gudlaukio,

Valenčiūnų km 1 9 8 9 - 1 9 9 0 metais] // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 1. P. 42. u. Balys J. Aštrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. 1938. Nr. 1 0 . P. 509-517 . 1 2 . Balys J. Lietuviai lenkų tautosakoje // Vairas. 1940. Nr. 3. P. 227 -229 . 13 . Balys J. Lietuviai rusų bylinose // Mintis. 1948. Nr. 5 8 , 6 1 , 6 4 . 14 . Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir

aiškinimai. Vilnius: Mintis, 1992. 3 1 0 p. 15. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta: Tikėjimų ir papročių šviesoje.

Čikaga: Ped. lituanistikos inst., 1 9 6 6 . 1 2 0 p. 1 6 . Balys J. Lietuvių tautosakos skaitymas. Tubingenas: Patria, 1948. т. 2.

268 p. 17. Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai: Lietuvių liaudies

tradicijos. Silver Spring: Lietuvių tautosakos leidykla, 1 9 8 6 . 2 4 2 p. 18. Balys J. Paskutinių laikų lietuvių liaudies dainos // Vairas. 1934. Nr. 4 - 6 .

P. 56 -63 .

19. Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose / / Raštai. Vilnius: L L T I ,

1998. т. 1. P. 3 3 - 1 0 5 .

20. Bedouin J. L. Kaukė ir jos metamorfozės // Krantai. 1989. Nr. 5. P. 1 1 - 1 4 .

256

2 1 . Bendoravičius A. Čigonai // Naujoji Romuva. 1933. Nr. 1 1 1 . P. 1 5 7 - 1 6 1 . 22. Biržiška M. Dainų atsiminimai: iš Lietuvos istorijos. Vilnius: Lietuvių

mokslo draugija, 1 9 2 0 . 1 4 3 p. 23. Biržiška M. Dainų istorijos vadovėlis. Kaunas: „Vyties" b-vė, 1 9 2 5 . 1 1 2 p. 24. Biržiška M. Lietuvių tautos kelias: { naująjį gyvenimą. Los Angeles:

Lietuvių dienos, 1952. т. i. 240 p. 25. Bystroń J. St. Megalomanja narodowa. Warszawa, 1935 .242 p. 26. Blaževičius P. Rokiškio krašto sentikiai. Panevėžys, 1997.80 p. 27. Bradaitytė K. Lietuvos čigonų šeimos papročiai ir keliavimas // Liaudies

kultūra. 1998. Nr. 6. P. 4 1 - 4 9 . 28. Bradaitytė K. Čigonai apie save ir gyvenimą // Čigonai Lietuvoje ir Euro­

poje / Sudarytojas S. Vaitiekus. Vilnius: Tyto alba, 1998. P. 69-86 . 29. Broom L., Bonjean Ch. M., Broom D. H. Kultūrų skirtumai // Sociologi­

ja: Esminiai tekstai ir pavyzdžiai. Kaunas: Littera universitatis Vytauti Magni, 1992. P. 48 -53 .

30 . Brzozowska K. Buvo Lenkijoje čigonai // Prom p-o drom. 1995. Nr. 1. P. 6-7.

3 1 . Budrys-Budreckas P. Užgavėnės Lietuvoje // Naujoji Romuva. 1937. Nr. 7. P. 1 5 9 - 1 6 2 .

32. Būga K. Kalbų mokslas bei mūsų senovė // Rinktiniai raštai. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1958. т. i. P. 4 0 1 - 4 1 8 .

33. Būga K. Prūsų dievas Kurka // Rinktiniai raštai. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1959. т. 2. P. 79.

34. Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje // Gimtasai kraštas. 1939. Nr. 2 - 3 . P. 634-639 .

35. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993 .527 p. 36. Buračas B. Perkūnas: Burtai ir prietarai // Naujoji Romuva. 1934. Nr.

1 8 0 - 1 8 1 . P. 474-475 .

37. Butkus A. Latviai. Kaunas: AESTI, 1995. 222 p. 38. Butkus A. Lietuvių pravardės. Kaunas: AESTI, 1995.463 p. 39. Butkus A. The Lithuanian Nicknames of Ethnonimic Origin / Indoger-

manische Forschungen: Zeitschrift fur Indogermanistik und allgemeine Sprachwissenschaft. Berlin-New-York, 1995. P. 223 -228 .

40. Cała A. Wizerunek Żyda w polskiej kulturze ludowej. Warszawa, 1992. 246 p.

4 1 . Čepaitė S. Krakių žydų papročiai, p. 2. www.atmnamai.lt (2002 09 18) . 42. Čepienė I. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius: Mokslas, 1977.128 p. 43. Čerbulėnas KI. Užgavėnių apeigų personažai // Į laisvę. 1942. Vasario 17.

257

44- Čiubrinskas V. Lietuvos sentikių-rusų etnografija: tyrimo patirtis, problemos ir perspektyvos // Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 1996-1997. Vilnius, VU leidykla, 1998. P. 9 1 - 1 0 0 .

45. Daniliauskas A. Čigonavimas Juodupės apylinkėse // Liaudies kūryba. Vilnius, Mintis, 1969. T. 1. P. 252-256 .

46. Danilowicz I. O Cyganach. Wilno, 1824. 47. Daščiovaitė I. Žydai Akmenėje, p.2 // www.atmnamai.lt http://alpha.kts.

lt/an/?page=article&id=4 (2002 0 9 1 8 ) . 48. Dovydaitis J. Užgavėnių vaidinimai Užventyje // Kraštotyra. Vilnius,

1970 . P. 2 4 3 - 2 4 4 .

49. Duijker H. C. J., Frijda N. H. National character and national stereotipes. A trend report prepared for the International Union of scientific psy­chology. Amsterdam: North Holland publ. со., i960. 214 p.

50. Dundes A. Life Is Like a Chicken Coop Ladder: A Study of German Na­tional Character Through Folklore. Detroit, 1989.

51 . Dundulienė P. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius: VU leidykla, 1992.

65 P-52. Dundulienė P. Lietuvių etnologija. Vilnius: Mokslas, 1991 . 406 p. 53. Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997 .161 p. 54. Fabijonavičius J. Totoriai - Lietuvos senbuviai // Mokslas ir gyvenimas.

1990. Nr. 1 2 . P. 2 4 - 2 5 .

55. Federowski M. Lud Białoruski na Rusi Litewskiej: Materyały do etnografii słowiańskiej zgromadzone w latach 1 8 7 7 - 1 8 9 1 . Kraków, 1897. т. i. 509 p.

56. Gaučas P. Lietuvos gyventojų skaičius 1 8 9 7 - 1 9 1 4 m. // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Geografija. Vilnius: Mokslas, 1983. T. 19 . P. 74 -92 .

57. Gedimino laiškai / Parengė V. Pašuta ir S. Štai. Vilnius: Mintis, 1966. 200 p.

58. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai, 1996. 239 p. 59. Giršovičius A. Žydų mokyklos Lietuvoje 1 7 7 2 - 1 8 5 9 metais. Kaunas:

VDU, 1997.40р.

60. Graig G. A. Vokiečiai ir žydai // G. A. Graig. Vokiečiai. Vilnius: Pradai, 1995. P. 2 0 8 - 2 4 3 .

61. Greimas A. J. Vulkanus Jagaubis // Metmenys. 1976. Nr. 32. P. 58-83. 62. Grigas K. Lietuva ir lietuviai kaimyninių tautų patarlėse // Liaudies

kultūra. 1993. Nr.4. P- 35-37-63. Grigas K. Patarlės ir priežodžiai // Lietuvių tautosaka / Paruošė K. Gri­

gas. Vilnius: Mintis, 1968. т. 5. P. 9-74.

258

6Ą. Grigas K. Šiuolaikinė lyginamojo patarlių tyrinėjimo būklė. Metodo klausimu // K. Grigas. Lietuvių patarlės. Lyginamasis tyrinėjimas. Vil­nius: Vaga, 1976. P. 1 5 - 4 0 .

65. Griškaitė R. Žvilgsnis į seniausią Lietuvos čigonų istoriją // Čigonai Lietuvoje ir Europoje / Sudarytojas S. Vaitiekus. Vilnius: Tyto alba, 1998. P. 46 -68 .

66. Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje kanclerio O. Bismarko administracijos valdymo metais ( 1 8 7 1 - 1 8 9 0 ) . Vil­nius: Valst. leidybos centras, 1 9 9 2 . 1 1 3 p.

67. Gudavičius E. Gudai // Lietuvos istorijos metraštis 1991 . Vilnius, 1993. P. 1 5 8 - 1 5 9 .

68. Gudavičius E. Lenkų atsiradimas Rytų Lietuvoje // Mokslas ir gyveni­mas. 1990. Nr. 1 0 . P. 4 - 5 .

69. Harris M. Kultūrinė antropologija. Vilnius: Tvermė, 1 9 9 8 . 3 1 4 p. 70. Holbek B. Stories about Strangers // Folk Narrative and World View.

Frankfurt am Main, 1996. Teil. 1. P. 3 0 3 - 3 1 1 . 7 1 . Inkeles A., Levinson D. J. National character: the study of modal person­

ality and sociocultural systems // Handbook of social psychology. Cam­bridge, 1954. Vol. 2. P. 9 7 7 - 1 0 2 0 .

72. Instrukcijos feodalinių valdų administracijai Lietuvoje XVII-XIX a. / Parengė Z. Kiaupa, J. Kaupienė. Vilnius, 1985. 235 p.

73. Iš mūsų tautosakos // Karys. 1923. Nr. 27. P. 315 . 74. Ivanauskaitė V. Lietuvos laikų dainos // Nepriklausomybės kovų dainos /

Parengė V. Ivanauskaitė ir J. Gudaitė. Vilnius: L L T I , 1998. P. 1 3 - 2 0 .

75 . Ivanauskaitė V. Naujos folkloro kūrybos tendencijos karinėse-istorinėse dainose (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia) // Lietuvių liaudies dainynas / Karinės-istorinės dainos. Vilnius: L L T I , 2003. T. XVII. Kn. 3'. P. 7 - 5 2 .

76. Ivanauskaitė V. Tarpukario lietuvos dainos: kolektyvinės ir individualios kūrybos sintezė // Lietuvių liaudies dainynas / Karinės - istorinės dain­os. Vilnius: L L T I , 2004. T. [18] . Kn. 4. P. 7 - 5 0 .

77. Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius: Mintis, 1973. 423 p. 78. Jablonskis K. Privilegijos tautinėms mažumoms // Istorija ir jos šaltiniai.

Vilnius: Mokslas, 1979. P. 1 8 7 - 1 8 8 . 79. Janulaitis A. Žydai Lietuvoje: Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos

XIV-XIX amž. Kaunas, 1 9 2 3 . 1 7 5 p. 80. Jokimaitienė P. Karinės-istorinės dainos (XVIII a. pabaiga - XIX a.) //

Lietuvių liaudies dainynas: Karinės - istorinės dainos. Vilnius: L L T I ,

1995. T. [9]. Kn. 2. P. 7 - 2 4 .

259

81. Jonynas A. Lietuvių folkloristika (iki XIX a.). Vilnius: Vaga, 1983. 374 p. 82. Jonuškaitė T. Žydai Utenoje, p. 6 // www.atmnamai.lt http://alpha.kts.

It/an/?page=article&id=i7 (2002 09 18) . 83. Jucevičius L. A. Raštai. Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1959. 678 p. 84. Jučas M. Prekyba Lietuvos kaime XVIII a. // Iš lietuvių kultūros istorijos.

Vilnius: Mokslas, 1964. T.4. P. 1 0 9 - 1 2 2 . 85. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo

epocha. Iki aštuoniolikto amžiaus. Vilnius: Mokslas, 1 9 8 1 . 3 4 8 p. 86. Jurginis J. Raganų gaudymo šimtmetis. Vilnius: Mokslas, 1 9 8 4 . 1 6 4 p. 87. Jusas R., Truska L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų

surašymas 1790 m. Vilnius, 1972. 96 p. 88. Juška A. Senosios Klaipėdos gyventojai // Mokslas ir gyvenimas. 1990.

Nr. 9. P. 26-27 .

89. Kalnius P. Etninės savimonės reikšmė dabartiniam lietuvių tautiniam at­gimimui // Etninė kultūra ir tautinis atgimimas. Vilnius: LII, 1994. P. 1 5 - 3 1 .

90. Karalius A. Paribio gyventojų pasaulėvaizdžio savitumai // Paribio Lietuva: Sociologinė Paribio gyventojų integravimosi į Lietuvos valstybę apybraiža. Vilnius: LSFI, 1996. P. 8 2 - 1 0 0 .

91 . Karaliūnas S. Etnolingvistinė opozicija „aiškiai kalbantieji"-„neaiškiai, nesuprantamai kalbantieji" ir liet. gudas, lat. guds semantika, etimologija bei daryba // Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 9 - 1 2 d. Pranešimų tezės. Vilnius, 1985. P. 55-56 .

92. Karaliūnas S. Etnonimo gudai kilmė: Iš baltų-germanų ir baltų-slavų praeities kontaktų // Darbai ir dienos. Kaunas: VDU leidykla, 1999. T. 10 (19 ) . P- 7-54-

93. Karvelis D. Žydai senovės Lietuvoje (XIV-XVIII a.) // Bažnyčios nauji­enos. 1996. Gegužės 9. P. 4 , 8 .

94. Kasatkina N. Lietuvos tautinių bendrijų raidos tyrimo ypatybės // Fi­losofija. Sociologija. 1994. Nr. 3. P. 3 8 - 4 2 .

95. Kasatkina N. Rusų inteligentijos integracija į tarpukario metų Lietuvos kultūrą: socialinių mokslų (sociologija) daktaro disertacija. Vilnius: LFSI, 1994.

96. Kasatkina N. Tautinis charakteris ir tautiniai stereotipai // Etniniai procesai šiuolaikinėje visuomenėje: mokymo priemonė. Kaunas: VDU leidykla, 1999. P. 2 0 - 2 5 .

97. Kerbelytė B. Fremde(r) // Enzyklopadie des Marchens: Handworterbuch zur historischen und vergleichenden Erzahlforschung. Berlin-New York: Walter de Gruyter, 1985. Bd. 5, Nr. 1. P. 252-257.

260

98. Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970. 269 p. 99. Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius:

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. т. 3. too. Kerbelytė B. Pieną atimančios ir ant šluotos skraidančios raganos:

fantastika ir tikrovė // Tautosakos darbai. Vilnius: L L T I , 1997. Т. VI-VII(XIII-XIV). P. 6 1 - 7 5 .

įoi. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius: Valst. leidybos centras, 1995. P. 444 p.

1 0 2 . Kilianova G. Die Reflexion von ethnischen Stereotypen im alltaglichen Erzahlen // Folklore in the Identification Process of Society. Bratislava, 1994. P. 1 0 7 - 1 1 3 .

103 . Kisinas Iz. Čigonai Lietuvoje // Trimitas. 1935. Nr. 5 1 - 5 2 . P. 995-997. 104 . Kisinas Iz. Lietuvos čigonų būdas ir kultūra // Trimitas. 1936. Nr. 1 1 .

P. 2 6 1 - 2 6 4 .

105. Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius: Vaga, 1996. 479 p. 1 0 6 . Kontrimas V. Velykų papročiai // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992.

P. 387-389 .

107. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografniai aprašymai (XIV-XIX a.) / Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. - Vilnius: Mokslas, 1988. - P. 7 7 - 7 9 , 8 9 - 9 1 , 1 2 0 - 1 6 1 .

108. Kregždė S. Tautinis lietuvio charakteris. Vilnius, 1 9 9 4 . 1 7 p. 109 . Krekovičova E. Zwischen Toleranz und Barrieren: das Bild der Zigeuner

und Juden in der slowakischen Folklore. Frankfurt am Main, 1998. 245 p. no. Krekovičova E. Židovstvo očami inych. Reflexia Žida v slovenskom folk­

lore // Traditiones: Slovstvena folklorą. Liubliana, 1995. P. 2 2 1 - 2 3 6 . 1 1 1 . Kričinskis S. Lietuvos totoriai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,

1993. 280 p. 1 1 2 . Krištopaitė D. Lietuvių liaudies karinės - istorinės dainos: Feodalizmo

epocha. Vilnius: Vaga, 1965. 287 p. 1 1 3 . Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai: XVII a. antroji pusė -

XVIII a. Vilnius: Mokslas, 1 9 8 1 . 1 4 3 p. 1 1 4 . Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius: Vaga, 1 9 9 3 . 3 1 6 p. 1 1 5 . Kudirka J. Užgavėnės. Vilnius: Mokslas, 1992. 63 p. 1 1 6 . Kudirka V. Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos // Raštai. Vilnius: Vaga, 1989.

т. 1. P. 65 -66 .

117. Kudirka V. Viršininkai // Raštai. Vilnius: Vaga, 1989. т. i. P. 8 2 - 1 3 9 . 1 1 8 . Kulakauskienė D. Lietuvių agrarinė magija // Darbai ir dienos. Kaunas:

VDU, 1999. T. 1 1 ( 2 0 ) . P. 9 5 - 1 2 0 .

261

1 1 9 . Kuzmickaitė L. Etniniai stereotipai // Filosofija. Sociologija. 1992. Nr. 3(9). P- 56-59-

1 2 0 . Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius: Mintis, 1991 . т. 2. P. 146 . 1 2 1 . Landsbergis V. Vargonininkų gadynė // Pergalė. 1976. Nr. 9. P. 1 5 2 - 1 6 3 . 122 . Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje,

istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: L L T I , 1996 .237 p. 123 . Lebedys J. Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime. Vilnius:

Mokslas, 1976. 278 p. 124. Levi-Strauss C. Rasė ir istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1992. 73 p. 125. Liegois J. P., Gheorghe N. Roma / Gypsies: A European Minority. Lon­

don, 1995.

126 . Lietuvis M. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. Vilnius: Vaga, 1 9 6 6 . 1 3 5 p.

127. Lietuvos gyventojai = Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotino gyventojų surašymo duomenys / Lietuvos Re­spublika, Finansų ministerija. Kaunas, 1 9 2 3 . 3 1 2 p.

128. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai / Sudarė A. Tyla ir D. Žygelis. Vilnius: Pradai, 1997. т. г. 364 p.

129. Lietuvos statistikos departamentas. Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą. Surašymas 2001 / Population by Sex, Age, Ethnicity and Reli­gion. Population Census 2001 . Vilnius: Lietuvos statistikos departamen­tas, 2002.

130 . Lietuvos TSR administracinio - teritorinio suskirstymo žinynas / Parengė Z. Noreika ir V. Stravinskas. Vilnius: Mintis, 1974-1976 . T. 1 - 2 .

1 3 1 . Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas / Sudarė B. Savukynas ir kt. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. leidykla, 1963. 226 p.

132. Linton R. The cultural background of personality. London, 1 9 5 2 . 1 0 2 p. 133. Lūck K. Der Mythos vom Deutschen in der polnischen Volksuberliefer-

ung und Literatur. Posen, 1938. 134. Mačiekus V. Arkliavagystė Lietuvoje // Liaudies kultūra. 1992. Nr. 6.

P. 1 7 - 2 0 .

135. Mačiekus V. Papročių teisės elementai valstiečių tarpusavio santykiuose XX a. pirmoje pusėje // Rietavo apylinkės. Kaunas, 1992. P. 365-378 .

136 . Mačiekus V. Paprotinės teisės normos lietuvininkų gyvenime // Lietuvininkų kraštas. Kaunas: Litterae universitatis, 1995. P. 624-648.

137. Mačiekus V. Tradicinio kaimo požiūris į dorovės normų pažeidimus // Liaudies kultūra. 1992. Nr. 2. P. 1 2 - 1 4 .

138. Mansikka V. Litauische Zauberspruche. Helsinki, 1929.

2 6 2

139- Mardosa J. Tautiniai santykiai Lietuvos Respublikos kaimuose ir mi­esteliuose 1 9 2 0 - 1 9 4 0 metais // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius, 1999. P. 9 7 - 1 0 6 .

140 . Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis. Vilnius: Mokslas, 1989 .195 p.

1 4 1 . Mažiulis A. „Blogosios akys" // Gimtasai kraštas. 1938. Nr. 3 - 4 . P. 4 2 1 - 4 2 5 . 1 4 2 . Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje-

XVIII a. (Raida, gyventojai, amatininkai, prekyba). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997. 224 p.

143. Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miestų ir miestelių gaisrų liustraci-jos (XVIII a. antroji pusė // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai / Sudarė Z. Kiaupa ir E. Rimša. Vilnius: Mokslas, 1992. т. 2. P. 1 6 8 - 1 8 8 .

144 . Merkienė R. Žemaičių ir klaipėdiečių linamynio talkos // Kraštotyra. Vilnius, 1967. P. 1 4 4 - 1 4 8 .

145 . Merkys V. Lietuvos miestų gyventojų tautybės XIX a. pab. - X X a. pr. klausimu // Lietuvos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1958. T. 2(5). P. 85-98.

146 . Musteikis V. Velykų nakties persirengėliai Pievėnuose // Liaudies kultūra. 1991 . Nr. 2. P. 1 6 - 1 9 .

147. Narbutt T. Rys historyczny ludu Cygańskiego. Wilno, 1 8 3 0 . 1 7 5 p. 148. Novikovas J., Trimakas R. Lietuvos rusų sentikių užkalbėjimai // Tauto­

sakos darbai. Vilnius: L L T I , 1997. T. 6 -7 ( 1 3 - 1 4 ) . P- 267-288 .

149. Otrębski J. Sloviane - rozwiązanie odwiecznej zagadki ich nazw. Poznań, 1946.

150. Pakalniškis A. Žemaičiai: etnografija. Vilnius: Lietuvos dailės parodų direkcija, 1 9 9 0 . 1 6 4 p.

1 5 1 . Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas: Valst. enc, žod. ir mokslo lit. 1-kla, 1948 .267 p.

152. Pakarklis P. Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietu­viams valstiečiams. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, i960. 664 p.

153. Paribio Lietuva: Sociologinė Paribio gyventojų integravimosi į Lietuvos valstybę apybraiža. Vilnius: LFSI, 1 9 9 6 . 2 3 4 p.

154. Paukštytė. R. Gimtuvės // A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis, 1995. P. 3 9 6 - 4 4 1 .

155. Potašenko G. Sentikiai ir Lietuva // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 6 .1994. Nr. 1. 156. Profantova Z. Ethnoidentifkation in Conversational Genres of Folklore

allias Locus Standi // Folklore in the Identification Processes of Society. Bratislava, 1994. P. 7 5 - 8 1 .

263

157- Puzinas J. Kaip augo Kauno gyventojų skaičius / / Rinktiniai raštai. Chi­cago: Lituanistikos instituto 1-kla, 1983. т. 2. P. 1 9 6 - 2 0 0 .

158. Puzinas J. Užgavėnių ir gavėnios papročiai // Rinktiniai raštai. Chicago: Lituanistikos instituto 1-kla, 1983. T. 2. P. 4 7 3 - 4 8 1 .

159. Raganų teismai Lietuvoje / Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. Vilnius: Mintis, 1987.433 p.

1 6 0 . Rašytojo Sirokomlės išvykos iš Vilniaus // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografniai aprašymai (XIV-XIX a.) / Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius, 1983. P. 1 2 0 - 1 6 1 .

1 6 1 . Rekašius A. Užgavėnių apeigų archaiškumas ir prasmė // Liaudies kultūra. 1991 . Nr. 2. P. 1 2 - 1 3 .

162 . Sauka D. Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslas, 1982. 280 p. 163. Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertė. Vilnius: Vaga, 1 9 7 0 . 4 7 8 p. 164. Sauka L. Pirmasis „Lietuviškų pasakų įvairių" tomas // Lietuviškos pasa­

kos įvairios / Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. т. 1. P. 8 -20 . 165; Schleicher A. Laiškai sekretoriatui apie mokslinės kelionės į Lietuvą re­

zultatus // Tautosakos darbai. Vilnius: L L T I , 1997. T. VI-VII (XIII-XIV). P. 212 -237 .

166. Sirutavičius V. Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuviškojo antisemitiz­mo genezė // Kultūros barai. 1998. Nr. 1 1 .

167. Skrodenis S. Baltai ir jų šiaurės kaimynai: Lietuvių - estų - suomių se­nieji kultūriniai - folkloriniai ryšiai. Vilnius: Vaga, 1989. 347 p.

168. Skrodenis S. Kalendorinės apeigos, papročiai ir tautosaka // Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1968. P. 258-266 .

169. Skrodenis S. Kaukė ir jos vieta senojoje liaudies kultūroje // Liaudies meno savitumas. Kaunas: Šviesa, 1984. P. 65-74 .

1 7 0 . Skrodenis S. Kaukė žemaičių kultūroje // Liaudies kultūra. 1991 . Nr. 2. P. 1 4 - 1 6 .

1 7 1 . Skrodenis S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose // Lietuvos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 1966 . T. 2 ( 2 1 ) . P. 285-297.

172 . Skrodenis S. Žemaičių buitis J. Pabrėžos pamoksluose // Jurgis Pabrėža ( 1 7 7 1 - 1 8 4 9 ) . Vilnius, 1972. P. 6 6 - 7 5 .

173 . Slavėnienė G. Lietuvos protestantai // Mokslas ir gyvenimas. 1991. Nr. 1. P. 3 0 - 3 1 .

174. Smetona A. Auklėjimo pagrindas - teisingumas // Rinktiniai raštai. Kaunas: Menta, 1990. P. 482-493 .

175 . Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius: Pradai, 1994 .350 p.

264

176 . Smith A. D. The Ethnic Origins of Nations. Oxford, 1 9 9 5 . 3 1 2 p. 177. Spalding H. D. Preface // Encyclopedia of Black Folklore and Humor.

New York, 1972. P. i-xvi. 178. Sruoga B. Dainų poetikos etiudai // Raštai. Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla,

1957. T. 6. P. 1 0 3 - 3 2 8 .

179. Staugaitis J. Zanavykai // Švietimo darbas. 1921 . Nr. 3 - 4 . P. 6 6 - 1 0 5 . 180 . Strazdas A. // Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo

epocha. Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1957. т. i. P. 296 -309 . 1 8 1 . Subačius P. Tautinių įvaizdžių metamorfozės: lenkas - nuo „brolio" iki

„velnio" // Kultūros barai. 1998, Nr. 7. P. 49 -53 . 182. Šiaučiūnaitė-Verbickienė J. Žydai XVI a. pirmosios pusės LDK

visuomenėje: skaičiai, statusas, požiūriai // Kultūros istorijos tyrinėjimai. Vilnius, 1999. т. 5. P. 3 7 8 - 4 ^ 1 .

183. Šilinis G. Žydų macos // Kupiškėnų mintys. 1998 balandžio 18 . P. 6. 184. Šliavas J. Žiemgalių pėdsakais. Vilnius: „Žiemgalos" draugija, 1996.

200 p. 185. Šmitas P. Latvių dainos lietuviai // Tauta ir žodis / Red. prof. V. Krėvė

Mickevičius. Kaunas, 1924. т. 3. P. 1 1 1 - 1 1 4 . 186. Tamašauskas R. Istoriniai etiudai apie Dotnuvos žydų bendruomenę

(XVIII-XX a.). Akademija, Kėdainių raj., 2005. 60 p. 187. Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje (statistika, informacija, doku­

mentai) / Sudarė S. Vaitiekus. Vilnius: Valstybinio nacionalinių tyrimų centro leidykla, 1 9 9 2 . 3 7 p.

188. Tyla A. Lietuvos pramonės buržuazijos formavimosi XIX а. II pusėje klausimu // Lietuvos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, i960. T. 2(9). P. 1 0 5 - 1 1 8 .

189. Trimakas R. Lietuvos sentikių rusų liaudies medicina // Lietuvos sentiki- . ai: duomenys ir tyrimai 1996-1997. Vilnius: VU leidykla, 1998. P. 1 0 9 - 1 1 3 .

190. Trinka VI. Užgavėnių ir Pelenų dienos papročiai (Padubysio vlsč.) // Gimtasai kraštas. 1935. Nr. 1(5) . P. 2 1 0 - 2 1 2 .

191 . Tumas J. Kalbamieji žmonės // Švietimo darbas. 1921 . Nr. 5 -6 . P. 3 - 1 1 . 192. Urbonas A. Vaidinimai su kaukėmis // Tautosakos darbai. Kaunas, 1937.

T. 3. P. 93-

193. Ūsaitytė J. Dainos apie girtuoklystę // Lietuvių liaudies dainynas / Humoristinės - didaktinės dainos: dainos apie girtuoklystę. Vilnius: L L T I , 2002. T. XVI. P. 7 -38 .

194. Vaicekauskas A. Apie Užgavėnių mešką, gervę ir kitus kaukėtuosius // Šiaurės Atėnai. 1996. Vasario 17. P. 9.

265

195- Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės. Kaunas: VDU leidykla, 2005. 192 p.

196. Vaicekauskas A. Kalėdų - Trijų Karalių laikotarpio čigonautojų vaikštynės šiaurės Lietuvoje // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m. Vilnius, 1990. P. 1 8 7 - 1 9 6 .

197. Vaitiekūnienė A. Vincas Kudirka // V. Kudirka. Raštai. Vilnius: Vaga, 1989. т. 1. P. 5 - 4 1 .

198. Vaižgantas. Lietuvių papročiai per šventes: Gavėnas, Pelenija // Viltis. 1908. Vasario 27.

199. Valančius M. Maskoliams katalikus persekiojant / Surinko ir paaiškino J. Tumas. Kaunas: Žinija, 1 9 2 9 . 1 2 5 p.

200. Valančius M. Paaugusių žmonių knygelė // Raštai. Vilnius: Vaga, 1972. T. 1. P. 1 2 9 - 1 4 0 .

201 . Valančius M. Palangos Juzė // Raštai. Vilnius: Vaga, 1972. т. i. P. 2 1 2 - 3 1 8 . 202. Valančius M. Pasakojimas Antano tretininko // Raštai. Vilnius: Vaga,

1972. т. 1. P. 3 2 2 - 4 0 4 .

203. Valančius M. Žemaičių vyskupystė // Raštai. Vilnius: Vaga, 1972. т. 2. P. 2 2 - 4 0 4 .

204. Vanagas A. Kaip atsirado pavardės // Vardai ir žodžiai. Vilnius: Mintis, 1971 . P- 37-39-

205. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas, 1 9 8 1 . 4 0 8 p.

206. Vanagas A. Lietuvių vandenvardžiai. Vilnius: Mokslas, 1 9 8 8 . 1 0 8 p. 207. Vanagas A. Mūsų vardai ir pavardės. Vilnius: Mokslas, 1 9 8 2 . 1 0 8 p. 208. Vareikis V. Lietuvių ir žydų santykių istorija XIX a. Socialiniai ir eko­

nominiai aspektai // Sociologija. Mintis ir veiksmas. Klaipėda, 2000 . Nr. 3 - 4 . P. 2 7 - 5 0 .

209. Vareikis V. Tarp Valančiaus ir Kudirkos: žydų ir lietuvių santykiai katalikiškosios kultūros kontekste // Kultūros barai. 1998. Nr. u.

2 1 0 . Vareikis V. Tolerancija ir atskyrimas: žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Lietuvių Katalikų Bažnyčia ir žydai // Lietuvių katalikų mok­slo akademijos metraštis. Vilnius, 2002. T. 20 . P. 9 1 - 1 0 3 .

2 1 1 . Vengrytė-Janavičienė E. Kitataučiai lietuvių liaudies talalinėse // Tauto­sakos darbai. Vilnius, 2004. Т. XX (XXVII). P. 5 7 - 6 3 .

2 1 2 . Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje: Socialinės struktūros bruožai. Vilnius: Mokslas, 1990. 267 p.

213 . Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1 9 8 6 . 3 1 9 p.

266

214. Vėlius N. M. Slančiausko užrašyta pasakojamoji tautosaka (anekdotai, sakmės, pasakojimai) / / Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai / Surinko M. Slančiauskas. Vilnius: Vaga, 1975. P. 7 - 2 0 .

215 . Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės: Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977 .334 p.

216 . Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai. Vilnius: Min­tis, 1983 .309 p.

217. Vilniečio portretas: sociologiniai metmenys. Vilnius: LFSI, 1995. 2 1 2 p. 218. Vilnonytė V. „Lietuvių kalbos kilmės, esmės ir savybių tyrinėjimo"

lotyniškasis rankraštis / / Literatūra ir menas. 1977. Sausio 15 . P. 1 2 . 219 . Višinskis P. Raštai. Vilnius, 1964. 621 p. 220. Vyšniauskaitė A. Kaikurie duomenys apie Rytų Lietuvos valstiečių

papročius / / Kraštotyra. Vilnius: Mintis, 1969. P. 2 0 4 - 2 1 3 . 221 . Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. - XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose.

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994 .195 p. 222. Vyšniauskaitė A. Lietuvių liaudies kalendorius, jo šventės ir papročiai / /

Astronominis kalendorius i960. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1959- P -133-144-

223. Vyšniauskaitė A. Lietuvos linininkystė XVIII a. - XX a. pirmoje pusėje: Inventorius ir papročiai: habilituoto daktaro disertacijos tezės. Vilnius, 1993. 21 p.

224. Vyšniauskaitė A. Linamynio talkų papročiai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje / / Lietuvos TSR MA darbai. Serija A. Vilnius, 1980. T. 4(73). P. 53 -68 .

225. Vyšniauskaitė A. Pagoniškos pasaulėžiūros atspindžiai kaimo kultūroje // Ikikrikščioniškos Lietuvos kultūra: istoriniai ir teoriniai aspektai. Vil­nius: Academia, 1992. P. 1 0 8 - 1 2 2 .

226. Vyšniauskaitė A. Pašaliečiai lietuvių vestuvėse / / Liaudies kultūra. 1994. Nr. 6. P. 2 0 - 2 5 .

227. Vyšniauskaitė A. Vedybos // A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis, 1995. P. 2 7 1 - 3 9 5 .

228. Vyšniauskaitė A. Žemaičių vestuvės / Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas: Lietuvos socialistinio kaimo kultūra ir buitis / / Iš lietuvių kultūros istori­jos. Vilnius: Mokslas, 1985. T. 1 3 . P. 1 2 2 - 1 8 9 .

229. Zienkienė N. Čigonai: etnoso savimonė // Liaudies kultūra. 1993. Nr. 3. P. 3 8 - 4 1 .

230. Zubrickaitė R. Lietuvių požiūris į žydus XIX a. II pusėje - XX a. I pusėje: etnologijos bakalauro darbas. Vadovė - L. Anglickienė. Kaunas: VDU, 2002.

267

231. Zwolski В. Prawa zboru evangelicko-reformawanego w Wilnie w latach 1 6 3 9 - 4 1 . Wilno, 1936. 70 p.

232. Žemaitė. Užgavėnės // Raštai. Vilnius: Valst. grož. lit. I-kla, 1957. т. 5. P. 598-599.

233. Ženkienė N. Čigonai - paslaptinga tauta: kas ji? / / Liaudies kultūra. 1993. Nr. 2. P. 3 4 - 3 9 .

234. Арутюнов С. А. Этнографическая наука и изучение культурной динамики // Исследования по общей этнографии. Москва, 1979. С. 5 4 - 6 0 .

235. Байбурин А. К. Некоторые вопросы этнографического изучения поведения // Этнические стереотипы поведения. Ленинград, 1985. С. 7 - 2 1 .

236. Байбурин А. К. Ритуал: свое и чужое // Фольклор и этнография: Проблемы реконструкции фактов традиционной культуры. Ленинград: Наука, 1990. С. 3 - 1 7 .

237. Бахтин М. Творчество Франсуа Рабле и народная культура средневековья и Ренессанса. Москва: Наука, 1965. 541 с.

238. Белова О. В. Народные версии «кровавого навета»: мифологизация сюжета в славянских фольклорных нарративах // http://www.eu.spb. ru/ethno/science/conf2002/i7.doc

239. Белова О. В. Этноконфессиональные стереотипы в славянских народных представлениях // Славяноведение. 1997. № i. С. 2 5 - 3 2 .

240. Березина М. А. Дейкер X. П. Й., Фрейда H. X. Национальный характер и национальные стереотипы // Современная зарубежная этнопсихология. Москва: Изд. Академии наук СССР, 1979.

2 4 1 . Богатырев П. Г. Магические действия, обряды и верования Закарпатья // Вопросы теории народного искусства. Москва: Искусство, 1971 . С. 1 6 7 - 2 9 6 .

242. Бодалев А. А. Восприятия человека человеком. Ленинград: Изд-во Ленинградского ун-та, 1 9 6 5 . 1 2 3 с.

243. Бромлей Ю. В. Очерки теории этноса. Москва: Наука, 1 9 8 3 . 4 1 2 с. 244. Бромлей Ю. В. Этнос и этнография. Москва: Наука, 1973. 283 с. 245. Бутинов Н. В. Этнолингвистические групы на Новой Гвинее //

Советское этнография. 1962. № 3. С. 8 1 - 8 9 . 246. Геллнер Е. Пришествие национализма. Мифы нации и класса.

Москва: Прогресс, 1992. 247. Гудошников Я. И. Приемы создания комического эффекта в

русском народном поэтическом творчестве // Труды Воронежского университета. Воронеж, 1961 . Т. XIII. С. 2 1 3 - 2 2 2 .

268

248. Гуревич А. Я. Культура и общество средневековой Эвропы глазами современников. Москва: Искусство, 1989 .366 с.

249. Гусев В. Е. Эстетическое отношение фольклора к действительности // Эстетика фольклора. Ленинград: Наука, 1967. С. 2 6 7 - 3 1 2 .

250. Даль В. И. Записка о ритуальных убийствах. Москва: Витязь, 1995. 251. Дети в обычаях и обрядах зарубежной Эвропы. Москва, 1995. Т. i. 252. Друц Е., Гесслер А. От состовителей // Сказки и песни цыган

России. Москва: Правда, 1987. С. 3 - 1 8 . 253- ДРУД Е., Гесслер А. Цыгане Росии и их фольклор // Сказки и песни

рожденные в дороге: Цыганский фольклор / Составили и перевели Е. Друц и А. Геслер. Москва: Наука, 1985. С. 5-49-

254. Золотарев А. М. Родовой строй и первобытная мифология. Москва: Наука, 1964 .328 с.

255. Иванов В. В., Топоров В. Н. Славянские языковые моделирующие семиотические системы (древний период). Москва: Наука, 1965. С. 1 5 6 - 1 6 5 .

256. Иванов В. В. Чет и нечет: Асимметрия мозга и знаковых систем. Москва: Сов. радие, 1 9 7 8 . 1 5 5 с.

257. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Эвропы, конец XIX - начало XX века. Весенние праздники. Москва: Наука, 1977- 357 с.

258. Климчюк Ф. Д. Восточнославянский этноним «литвины» // Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 9 - 1 2 d. Pranešimų tezės. Vilnius, 1985. P. 1 6 8 - 1 6 9 .

259. Кожанов А. А. Внешность как фактор этнического сопоставления // Советская этнография. 1977. № 3. С. 1 4 - 2 3 .

260. Лазутка С , Гудавичюс Э. Привилегия эвреям Витаутаса Великого 1388 г. Москва, 1993.

261. Лыткин В. И. Историческая граматика коми языка. Сыктыв­кар, 1957.

262. Мелетинский E. М. Возникнонение и разнные формы словесного исскуства // История всемирной литературы. Москва: Наука, 1983. Т. i. С. 2 3 - 5 2 .

263. Мелетинский E. М. Герой волшебной сказки: Происхождение образа. Москва: Изд. вост. лит., 1958 .264 с.

264. Морган Л. Г. Древнее общество или исследование линий человеческого прогресса от дикости черес варварство к цивилизации. Ленинград, 1934 .350 с.

269

265. Неклюдов С. А. О кривом обороте (к исследованию мифологической семантики фольклорного мотива) // Проблемы славянской этнографии. Ленинград: Наука, 1979. С. 1 3 3 - 1 4 1 .

266. Никонов В. А. Этнонимия // Этнонимы. Москва: Наука, 1970. -С. 5-33-

267. Новиков Ю. Мифологические сказание о колдунах в фольклоре старообрядцов Литвы // Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 1996-1997. Vilnius: VU leidykla, 1998. C. 1 1 4 - 1 2 6 .

268. Панферов B. H. Восприятия и интерпретация внешности людей // Вопросы психологии. 1974. № 2. С. 59-64 .

269. Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897 г. Ковенская губерния. Санкт Петербург, 1904. Т. XLII. С. 8 4 - 9 1 .

270. Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897 г. Сувалкская губерния. Санкт Петербург, 1904. Т. LIX. С. 66 -69 .

271 . Поршнев Б. Ф. Социальная психология и история. Москва: Наука, 1966. 213 с.

272. Пропп В. Я. Проблемы комизма и смеха. Насмешливый смех. Другие виды смеха. Москва: Искусство, 1 9 7 6 . 1 8 3 с.

273. Пропп В. Я. Русская сказка. Ленинград: Изд-во Ленинградского ун­та, 1984. 335 с.

274. Пропп В. Я. Русские аграрные праздники. Ленинград: Изд-во Ленинградского ун-та, 1963.

275. Пропп В. Я. Фольклор и действителность. Избраные статьи. Москва: Наука, 1976. 325 с.

276. Пучков П. И. Этнос и религия // Этнические процессы в современном мире / Отв. ред. Ю. В. Бромлей. Москва: Наука, 1987. С. 1 3 7 - 1 7 6 .

277. Раманаускайте Э. Проявления регионального идентитета в современной культуре: феномен жемайтов // Regionais kultūras vesture un literatūra / Regional Culture History and Litarature. Pro­ceedings of the International Scientific Conference, II. Rezekne, 2004 . P. 1 4 4 - 1 5 6 .

278. Розенберг Я. Прусы в латышских народных песнях // Фольклор балтских народов. Рига: Зинатне, 1968. С. 1 3 7 - 1 7 6 .

279. Северные предания: Беломорско-Обснежский регион / Издание подготовила Н. А. Криничная. Ленинград: Наука, 1978. 254 с.

280. Славянские древности: этнолингвистический словарь под общей редакцией Н. И. Толстого. Москва: Международные отношение, 1999. Т. 2.

270

281. Словарь современного русского литературного языка. Москва-Ленинград: Изд-во Академии наук СССР, 1959. Т. 9. С. 1 0 7 1 .

282. Смелзер Н. Этническое и расовое неравенство // Социология. Москва, 1994.

283. Соколова В. К. Русские исторические песни XVI - XVIII в. в. Москва: Изд-во Акад. наук СССР, i 9 6 0 . 3 3 0 с.

284. Соколова В. К. Русские исторические предания. Москва: Наука, 1970.

285. Тайлор Э. Б. Первобытная культура. Москва: Политиздат, 1989. 572 с. .

286. Тишков И. А. О феномене этничности // Этнографическое обозрение. 1997. №3. С. 3 - 2 1 .

287. Токарев С. А. К методике этнографического изучения материальной культуры // Советская этнография. 1970. № 4. С. 3 - 1 7 .

288. Токарев С. А. Маски и ряжение // Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Эвропы: Исторические корни и развитие обычаев. Москва: Наука, 1983.

289. Токарев С. А. Проблема типов этнических общностей // Вопросы философии. 1964. № п.

290. Токарев С. А. Ранние формы религии. Москва: Политиздат, 1990. 622 с.

291. Толстая С. М. Магия против смерти // Балканские чтения - 2. Симпозиум по структуре текста. Москва, 1992.

292. Топоров В. Н. Заметки по балтийской мифологии // Балто-славянский сборник Ред. В. Н. Топоров. Москва: Наука, 1972. С. 2 8 9 - 3 1 4 .

293. Успенский Б. А. Мифологический аспект русской экспрессивной фразеологии // Избранные труды. Язык и культура. Москва, 1994. Т. 2.

294. Чеснов Я. В. О социальной мотивированности древних этнонимов // Этнонимы. Москва: Наука, 1970. С. 4 6 - 5 0 .

295. Чеснов Я. В. Этнический образ // Этнознаковые функции v

культуры. Москва: Наука, 1991. С. 58-85. 296. Элиаде М. Космос и история. Москва: Прогресс, 1987 .311 с. 297. Юдин Ю. И. Типология героев бытовой сказки // Русский

фольклор. Вопросы теории фольклора. Ленинград: Наука, 1979. Т. 19 .

271

Anglickienė, Laima Anęn Kitataučių įvaizdžis lietuvių folklore / Laima Anglickienė. - Vilnius:

Versus aureus, 2006. - 278 p., [4] iliustr. lap. Santr. angl. - Bibliogr.: p. 2 5 6 - 2 7 1 .

ISBN 9955-699-21-3

Monografijos tikslai - aptarti kitataučių įvaizdį XIX a. pabaigos-XX a. I pusės lietuvių liaudies kultūroje, o daugiausia folklore, išsiaiškinti, kokie kitoniškumai labiausiai pastebimi folklore, pažinti šių personažų turinį, menine jų paveikslo iš­raišką ir vertę, apskritai visuomenine reikšmę per keletą šimtmečių.

UDK 3 9 8(474-5) :3 i6 .3

Laima Anglickienė

K I T A T A U Č I Ų Į V A I Z D I S L I E T U V I Ų F O L K L O R E

Redaktorė Margarita Dautartienė Viršelio dailininkė Kornelija Buožytė Maketuotojas Linas Vaškevičius

Tiražas 500 egz. Išleido „Versus aureus" leidykla Rūdninkų g. 10 LT-01135 Vilnius versus@versus.lt | www.versus.lt Spausdino UAB „Petro ofsetas" Žalgirio g. 90 LT-09303 Vilnius repro@petroofsetas.lt | www. petroofsctas.lt