dainius juodenis22384498/... · psichoanalizės pradininkas sigmund freud teigia, kad depresija...
TRANSCRIPT
1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
PSICHIATRIJOS KLINIKA
Dainius Juodenis
Pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos vertinimas
Magistrinis darbas
Darbo vadovė:
Dr. Aida Kunigėlienė
KAUNAS, 2017 m.
2
TURINYS
Santrumpos 3
Santrauka 4
Padėka 6
Įvadas 7
Darbo tikslas ir uždaviniai 8
Literatūros apžvalga 9
Tyrimo metodika 13
Rezultatai ir jų aptarimas 15
Išvados 21
Praktinės rekomendacijos 22
Literatūros sąrašas 23
3
SANTRUMPOS
TLK 10 AM – Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir
papildytas leidimas, Australijos modifikacija.
MINI - Mini tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa.
ŠS – Šansų santykis.
PI – Pasikliautinasis intervalas.
SPSS - Statistinis paketas socialinių mokslų skaičiavimams.
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
KK – Kauno klinikos.
4
SANTRAUKA
Autorius: Dainius Juodenis
Darbo tema: Pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos vertinimas.
Darbo tikslas: Įvertinti savižudiško elgesio riziką pacientams, sergantiems organine depresija.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, socialinius demografinius veiksnius.
2. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, depresijos simptomų išreikštumą.
3. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos sąsajas su
depresijos simptomų išreikštumu.
Metodai: Atlikta anketinė apklausa, pateikiant MINI (Mini international neuropsychiatric interview)
klausimyno 6 versijos lietuvišką varianto C dalį, interviu apie polinkį į savižudybę. Depresijos
sunkumas vertinamas Zungo depresijos skale, socialinių – demografinių klausimų grupėje
atsižvelgiama į paciento lytį, amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, darbo pobūdį. Tiriamųjų gretutinės
somatinės ligos klausimyne sugrupuotos remiantis TLK 10-AM.
Tyrimo dalyviai: LSMU KK pacientai, sergantys organine depresija bei besigydantys Psichiatrijos
klinikos stacionare.
Rezultatai: remdamiesi regresinės analizės modeliu, nustatėme, šiuos didesnius šansų santykius
vidutinei arba didelei savižudybės rizikai: moterims, asmenims, dirbantiems protinį darbą, vidutinei
arba sunkiai depresijai, Kraujotakos, judėjimo-atramos arba neurologinėmis ligomis sergantiems
pacientams, kuriems diagnozuota organinė depresija.
Išvados:
1. Išsilavinimas bei šeiminė padėtis turi statistiškai reikšmingos įtakos organinės depresijos
rizikai
2. Daugiau nei pusė tiriamųjų sirgo organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę
depresija, tuo tarpu mažiausiai sirgo – organine depresija, kurios simptomai atitinka sunkią
depresiją.
3. Pacientai, sergantys organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę arba sunkią
depresiją turi didesnę riziką vidutinei arba didelei savižudybės rizikai.
Raktiniai žodžiai: organinė depresija, somatinės ligos, savižudybė.
5
SUMMARY
Author: Dainius Juodenis
Thesis topic: The Assessment of Suicide Risk in People with Organic Depression.
Research goal: To assess the risk of suicidal behaviour in people with organic depression.
Research tasks:
1. To assess social demographic factors of people with organic depression.
2. To assess depression symptoms of people with organic depression.
3. To assess the correlation between the risk of suicidal behaviour and depression symptoms of people
with organic depression.
Methods: A survey was carried out by providing 6 versions of part C of MINI (Mini international
neuropsychiatric interview) questionnaire in Lithuanian, interview on suicidal propensity. The severity
of depression was assessed based on Zung Self-Rating Depression Scale; gender, age, marital status,
education, and nature of work were considered in the groups of social demographic questions.
Respondents’ related somatic diseases in the questionnaire were grouped based on TLK 10-AM.
Participants of research: LSMU KK patients with organic depression and patients in the Psychiatry
Clinic.
Results: the model of regression analysis showed the following ratios of higher odds for medium or
high risk of suicide: women, persons, who do intellectual work, moderate or severe depression, for
patients who suffer from bloodstream, musculoskeletal or neurological disorders, and patients who
suffer from organic depression.
Conclusions:
1. Marital statu and gender have statistically significant influence on the risk of organic
depression.
2. More than a half of respondents suffered from organic depression, and its symptoms were expressed
moderately.
3. Patients with organic depression which symptoms were expressed moderately or significantly have
medium or high risk of suicide.
Key words: organic depression, suicide, somatic diseases.
6
PADĖKA
Skiriama padėka mokslinio darbo vadovei Dr. Aidai Kunigėlienei už pagalbą, konsultacijas bei
palaikymą rengiant šį baigiamąjį mokslinį darbą.
INTERESŲ KONFLIKTAS
Darbo autoriui interesų konflikto nebuvo.
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Etikos komiteto pavadinimas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centras.
Leidimo numeris: Nr Nr BEC-MF-292
Leidimo išdavimo data: 2016 02 24
7
ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvienais metais nusižudo maždaug 800 000 žmonių
[5]. Išskiriamos 240 mirties priežastys, tarp jų savižudybės yra 14 vietoje visame pasaulyje. Daugelyje
regionų šis skaičius skiriasi, analizuojant Rytų Europos duomenis, savižudybės priskiriamos 3 vietoje
pagal mirties priežastis [1]. Tarptautinių tyrimų duomenimis, Lietuva patenka į didelio dažnio
savižudybių regioną su kitomis šalimis, kuriose nusižudo daugiau nei 25 /100 000 gyventojui [2].
Remiantis 2015 metų Lietuvos higienos instituto duomenimis, 100 000 gyventojų tenka 30,8
mirusiųjų nuo savižudybės [3]. Analizuojant penkerių metų mirčių registrą Lietuvoje, savižudybių
dažnis išlieka aukštas [4].
Akcentuojama, jog psichikos ir elgesio sutrikimai didina savižudybių riziką nuo 3 iki 12 kartų,
išskiriami nuotaikos sutrikimai, kurie labiausiai susiję su savižudišku elgesiu. Teigiama, jog 60-70
procentų mėginusių nusižudyti, sirgo depresija [1,2]. Vienas iš reikšmingiausių savižudybės rizikos
veiksnių yra ankstesnis mėginimasis nusižudyti. Tyrimai atskleidė, jog savižudiško elgesio rizika 3
mėnesius išlieka aukšta po buvusio pirmojo suicido ketinimo [2]. Ne mažiau svarbus tarpusavio ryšys
tarp lėtinių somatinių ligų ir suicido. Lėtinės ligos, sukeliančios stiprų, nekontroliuojamą skausmą bei
turinčios įtaką depresijos vystymuisi, yra labiausiai susijusios su savižudišku elgesiu [1,6]. Teigiama,
jog maždaug trečdalis visų pacientų, kurie nusižudė, per pastarąjį pusmetį lankėsi pas gydytoją, tuo
tarpu somatinė liga buvo lemiamas savižudybės veiksnys maždaug pusei suicidų. [2]. Švedijoje atlikto
tyrimo duomenimis, nusižudę pacientai 2-3 kartus dažniau lankėsi pas gydytojus negu bendroji
populiacija [22].Pasaulio sveikatos organizacijos prevencinėje savižudybių programoje šalią kitų
rizikos veiksnių, išskiriami sociodemografiniai veiksniai – nustatyta, jogsocialiai vieniši, išsiskyrę su
partneriu, aukšto arba itin žemo socialinio statuso, vyriškos lyties asmenys nusižudo dažniau [5].
Organinė depresija diagnozuojama, teikiant prielaidą, kad depresijos simptomus sukėlė smegenų arba
kiti somatiniai sutrikimai, kurie yra objektyviai įrodyti ir diagnozuoti [13]. Remiantis TLK 10
klasifikatoriumi, pabrėžiama, jog nuotaikos (afektinius) sutrikimas seka po tikėtino organinio veiksnio,
tai neturi būti paciento emocinė reakcija į žinią, kad nustatyta somatinė liga [13].
Šiuo tyrimu siekiame nustatyti pacientų, sergančių organine depresija, savižudybės riziką.
Apibendrindami tyrimus, atskleisime šių pacientų sociodemografinių veiksnių, depresijos simptomų
išreikštumo, somatinių ligų sąsajas bei polinkį į savižudybę.
8
DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti savižudiško elgesio riziką pacientams, sergantiems organine
depresija.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, socialinius demografinius veiksnius.
2. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, depresijos simptomų išreikštumą.
3. Įvertinti pacientų, sergančių organine depresija, savižudiško elgesio rizikos sąsajas su
depresijos simptomų išreikštumu.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Savižudybių samprata ir nomenklatūra
Savižudybė (lot. sui – savęs, caedere – žudyti) apibrėžiama kaip tikslingas, sąmoningas nusižudymas,
susinaikinimas. Remiantis Visuotine lietuvių enciklopedija, savižudybė apibūdinama kaip tyčinis savo
gyvybės nutraukimas [26]. JAV suicidologas E.S. Shneidmanas teigia, kad savižudybę lemia
psichologinis skausmas, kurio pirminis šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai [26].
Specialistai savižudybės reiškinį pateikia kaip besivystantį procesą, kuris apima mintis, ketinimus bei
patį nusižudimą [6]. Mokslininkai išskiria rizikos ir apsaugančiuosius veiksnius, susijusius su fizine
bei psichologine sveikata, sociodemografiniais veiksniais [1].
Teigiama, kad savižudybės retai būna netikėtos, austrų suicidologas E.Ringelis aprašė priešsuicidinį
sindromą – žmogus psichologiškai užsisklendžia, daugėja agresyvių minčių prieš patį save ir žmogus
pasiryžta nusižudyti [26].
Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamoje Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų
klasifikacijoje TLK10, savižudybės koduojamos XX skyriuje – sergamumo ir mirtingumo išorinės
priežastys, tyčinių susižalojimų skiltyje (X60-X84) [13].
1.2 Savižudybių etiologija.
I. Biologinės kilmės teorija
Mokslininkai kelia hipotezes, jog biologiniai veiksniai gali turėti įtakos savižudiškam elgesiui
[2,6,7,8]. Tikimasi, kad biologinių žymenų tyrimai leis detaliau pažvelgti į savižudiško elgesio
priežastis bei užtikrinti efektyvią jų prevenciją [7,8].
Teigiama, jog savižudybės rizikai įtakos turi serotonimo receptorių skaičiaus pokyčiai bei
serotonino apykaitos sutrikimai [7]. Molekuliniai genetiniai tyrimai teikia prielaidą, jog aleliai,
atsakingi už fermento triptofano hidroksilazės raišką, susiję su serotonino apykaita ir savižudišku
poelgiu [2]. Tyrėjų komanda iš Švedijos Karolinsko instituto pirmieji pateikė duomenis, jog žema
serotonino metabolito 5-hidroksi-indolacto rūgšties (5-HIAA) koncentracija smegenų skystyje yra
susijusi su savižudišku elgesiu [2]. Tačiau minėto tyrimo vertinimas tarp mokslininkų yra
prieštaringas, kritikuojama statistinių duomenų skaičiavimo metodologija, kuri gali turėti įtakos
rezultatų tikslumui [8].
Keletas tyrimų atskleidžia, kad imuninės sistemos reguliavimo sutrikimai bei citokinų vaidmuo
susijęs su savižudišku elgesiu [9,10]. Atlikus pomirtinį savižudžių tyrimą, kurie sirgo nuotaikos
(afektiniais) sutrikimais ir šizofrenija, nustatyta padidėjusi mikrogliozė smegenyse lyginant su
sveikais asmenimis [7]. Manoma, jog nenormalus kai kurių interleukinų kiekis turi įtakos
10
savižudiškai elgsenai [7,10,11]. Kyla diskusijų, ar interleukinų kiekio pokyčiai kraujyje atspindi
pokyčius smegenyse, todėl reikalinga detalesnė šių imuninių žymenų analizė [7].
Pabrėžiamas ryšys tarp pagumubrio-posmegeninės liaukos-antinksčių ašies ir suicido. [7].
Minėtoji ašis pagrindžiama grįžtamojo ryšio poveikiu hormonams, dėl to pakinta kortizolio
koncentracija kraujyje, kuris susijęs su emocine įtampa, depresija.
Mokslininkai akcentuoja, jog savižudybė yra daugiaveiksnis reiškinys, susijęs su fiziologiniais
procesais, papildomai veikiant aplinkos faktoriams [7,8]. Siekiama, jog ateityje biologinių veiksnių
paieška pasitelktų vaizdines priemones, psichofiziologinius tyrimus, genų raiškos tyrimų plėtojimą
[8].
II. Sociologinės kilmės teorija.
Sociologiniu požiūriu suicidinis elgesys apibūdinamas kaip socialinis, o ne individualus reiškinys
[12]. Reikšmingas veiksnys, lemiantis savižudybės pasirinkimą, yra susijęs su bendruomenės
integracija. Sociologai pabrėžia, kad suicidų santykis tarp visuomenės ir jų individualumo, patiria
sunkumų [12]. Pirmasis žymiausias veikalas apie savižudybės reiškinį apibūdinamas 19 amžiaus
pabaigoje, prancūzų sociologo Emilio Durkheim [2,6,12]. Sociologas atskleidžia tris socialines
kategorijas, kurios turi įtakos savižudybės procesui: egoizmas, altruizmas ir anonimiškumas [2].
Teigiama, jog egoizmas susijęs su silpna individo integracija į visuomenę, tai paaiškina, kodėl
vieniši žmonės yra didesnės savižudybės rizikos grupėje [6]. Altruizmas paremtas pernelyg
intesyviu asmens įtraukimu į bendruomenę, kuomet individas susitapatinamas su bendruomene ir
„pasiaukojama“ savižudybe dėl sociumo gėrio [2]. Dėl sutrikusio bendruomeniškumo vystymosi,
kuomet prarandamas socialinis stabilumas, gali pasireikšti suicidinis elgesys. [2,6,12].
III. Psichologinės kilmės teorija.
Pirmosios psichologinės teorijos, aiškinančios suicidinio elgesio prigimtį, orientuotos į žmogaus
individualumą [12]. Psichoanalizės pradininkas Sigmund Freud teigia, kad depresija sergančiųjų
destruktyvus savęs žalojantis elgesys kyla iš vidinio pykčio, kuris atsiranda dėl prarastos meilės
[12]. Amerikos psichiatras - psichoterapeutas Karl August Menninger teigia, jog savižudiškas
elgesys yra tarsi „apversta“ žmogžudystė, nukreipta į asmens individualumą, nors iš tiesų yra
sukelta bendruomenės priešiško elgesio [12]. Šiuo metu suicidologai akcentuoja, jog pacientai,
turintys savižudiškų ketinimų, dažnai mąsto apie akistatą su mirtimi, „naujo gyvenimo“ galimybę,
susitapatina su nusižudsiųjų aukomis [2]. Pabrėžiama, kad savižudiškas elgesys yra kompleksinė
problema, susijusi tiek su žmogaus individualiąja patirtimi, apsaugančiais veiksniais, tiek ryšiu su
bendruomene [12]. Psichiatras Aaron Temkin Beck tyrimuose atskleidžia, kad asmens
beviltiškumas yra vienas ir reikšmingiausių ženklų, rodantis savižudiško elgesio riziką [2].
1.3 Savižudybių rizikos veiksniai
I. Sociodemografiniai veiksniai ir savižudybių sąsajos.
11
Daugelyje tyrimų pabrėžiama, jog senyvi bei vyriškos lyties asmenys turi padidėjusią savižudybės
riziką [14]. Pasaulio sveikatos organizacija akcentuoja, jog aukščiausią savižudybės riziką amžiaus
grupėse priklauso žmonės, vyresni nei 70 metų [5,14]. Kitų šalių patirtys rodo, jog ryšys tarp lyties
ir šalies ekonominės būklės, savižudybių atžvilgiu yra susijęs - ekonomiškai turtingose šalyse vyrai
nusižudo 3 kartus dažniau negu moterys, tuo tarpu žemo arba vidutinio ekonominio lygio šalyse,
vyrai nusižudo 1,5 karto daugiau nei moterys [5]. Teigiama, jog moterys 2 kartus dažniau bando
nusižudyti negu vyrai, tačiau vyrai nusižudo tris kartus dažniau [1]. Indijoje atliktame tyrime,
kuriame dalyvavo 1159 asmenys, nustatyta, jog asmenų virš 65 metų, savižudybių dažniausios
priežastys susijusios su somatine liga, psichikos ir elgesio sutrikimų atvejais šeimoje, lyginant su
jaunesniais pacientais [15].
Teigiama, kad šeiminė padėtis ir tėvystė yra apsaugantieji veiksniai nuo savižudiško elgesio [14].
Pabrėžiama, jog vieniši žmonės turi padidėjusią savižudybės riziką. Remiantis Danijos šalies
mirčių registro duomenimis, pateikiama išvada, jog vieniši vyrai nusižudo dažniau, nei vyrai,
turintys partnerę [14]. Belgijoje atliktame tyrime akcentuojama, jog tėvystė ir vyriška lytis nebuvo
pastebėta, kaip apsaugantysis veiksnys nuo savižudybės. Mokslininkai pastebėjo, jog vyresni vyrai,
turintys vaikų yra padidėjusios savižudybės rizikos negu vieniši vyrai [16]. Nagrinėjant
socioekonomines sąsajas su savižudybes rizika, remiantis atliktomis analizėmis, galime daryti
išvadą, kad žemas išsilavinimo laipsnis bei finansinės problemos, turi reikšmingos įtakos
savižudiškam elgesiui [14]. Atskleista, jog darbas yra apsaugantysis veiksnys nuo savižudiško
elgesio, tačiau kai kurios specialybės didina suicido riziką [2]. Teigiama, jog nekvalifikuotas
darbas susijęs su didesne savižudybės rizika [14]. Kitose analizėse pastebėta, kad ūkininkai,
policininkai bei gydytojai priklauso profesijoms, kurios turi aukštą savižudybės riziką [14].
Nagrinėjant bendro vidaus produkto (BVP) ryšį su savižudybių skaičiumi, pastebėti prieštaringi
duomenys, priklausomi nuo šalies išsivystymo lygio. Pastebėta, jog daugumos išsivysčiusių šalių
koreliacija rodo, jog augant BVP, savižudybių skaičius mažėja [17]. Besisvystančiose šalyse, kaip
Lotynų Amerika, Karibų jūrų šalys, pastebėta kitokia koreliacija – augant šalies BVP, didėja
savižudybių dažnis [17]. Analizuojant sociodemografinių veiksnių įtaką savižudybių reiškiniui,
svarbu rizikos grupes įtraukti į prevencines savižudybių programų analizes [14].
II. Somatinės ligos ir savižudybių sąsajos.
Nustatyta, jog šios somatinės ligos - vėžys, astma, širdies ir kraujagyslių sistemos bei judėjimo-
atramos sistemos ligos reikšmingai didina savižudybės riziką [18,19,20]. Atlikus devynerius metus
trukusį klinikinį tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti vyresnių žmonių (≥66 metų) savižudybės
priežastinį ryšį su somatine liga, paaiškėjo, jog sąstovinis (kongestinis) širdies nepakankamumas,
lėtinės plaučių ligos bei traukuliai yra pagrindinės vyresnių žmonių savižudybės priežastys [19].
Kito tyrimo duomenimis, analizuojant visų amžiaus grupių populiacijos ryšį tarp savižudybių ir
12
somatinių ligų, teigiama, kad lėtinė obstrukcinė plaučių liga, astma, vėžys, insultas, nugaros
smegenų pažeidimai reikšmingai didina savižudybės riziką nepriklausomai nuo lyties. [21]. Tuo
tarpu cukrinis diabetas bei išeminė širdies liga, savižudybės riziką didina tik vyrams [21].
Remiantis literatūros duomenimis, akcentuojama stipraus fizinio skausmo įtaka savižudybės rizikai
[19,20]. Atsižvelgiant į Australijos atliktos analizės duomenis, skelbiama, kad 65 proc. pacientų,
besiskundžiančiu stipriniu lėtiniu skausmu, trunkančiu bent 12 mėnesių, yra mėginę nusižudyti
[20]. Šios analizės autoriai akcentuoja, kad stipriu lėtiniu skausmu besiskundžiantys jaunesnio
amžiaus, vyriškos lyties ar psichikos sutrikimų turintys asmenys, priklauso didesnei savižudybės
rizikos grupei [20]. Teigiama, jog pacientai, kurie nusižudė, dažniau lankėsi pas gydytojus negu
bendroji populiacija [19,21]. Literatūros duomenimis šis dažnas lyginant su bendrąja populiacija,
siekia net 2-3 kartus [21]. Pabrėžiama, jog gydytojų intervencija yra svarbus vaidmuo rengiant
savižudybių prevencijos politiką [19,21].
III. Depresija ir savižudybių sąsaja.
Žinoma, jog psichikos ir elgesio sutrikimai didina bandymų nusižudyti skaičių [2,6,18,21,22].
Pabrėžiama, jog psichologinės problemos, susijusios su savižudybe, yra paremtos asmens lūkesčių
neatitikimo tarp gyvenimo ir realybės [22]. Dažniausiai tai lemia santykis skurdas bendruomenėje
bei psichologinė įtampa, beviltiškumas, menka savivertė [22]. Literatūros duomenimis, depresija
yra reikšmingiausias rizikos veiksnys, didinantis savižudybės riziką vyrams iki 15 kartų, moterims
iki 19 kartų, lyginant su sveikąja populiacija [21]. Amžius taip pat turi įtakos ryšiui tarp
savižudybės ir depresijos, nustatyta, kad vyresni žmonės (55-74 metų) sergantys depresija
nusižudo dažniau nei jaunesni. [21]. Teigiama, kad 13 savaičių intervalas po depresijos
diagnozavimo turi aukščiausią savižudybės riziką [21]. Specialistai įrodė, jog negydoma depresija
gali pasikartoti bei komplikuotis į savižudišką elgesį [23].
Pacientai, sergantys psichikos ir elgesio sutrikimais, susiduria su visuomenės skleidžiama stigma
[24,25]. Atliktų tyrimų duomenimis, pacientai, kuri priima visuomenės stigmą ir jaučiasi
nepilnaverčia visuomenės dalimi, linkę į didesnę savižudybės riziką [24].
13
2.TYRIMO METODIKA
2.1 Tyrimo planavimas
Atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 57 pacientai, sergantys organine depresija. Tyrimas
buvo atliktas nuo 2016 m. kovo 1 d iki 2017 m. vasario 15 d, LSMU KK, Psichiatrijos klinikoje.
Vertinta tiriamųjų savižudybės rizika, depresijos sunkumas bei analizuoti sociodemografiniai
veiksniai. Tirtų asmenų konfidencialumas užtikrintas, vardai ir pavardės bei asmeniniai duomenys
nebuvo renkami. Pacientai supažindinti su tyrimu, pateikiant tiriamųjų informavimo bei sutikimo
formas. Gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarymas tyrimui (Nr.BEC -
MF-292).
2.2 Tyrimo objektas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų pacientai, sergantys organine depresija
bei besigydantys Psichiatrijos klinikos stacionare. Tiriamųjų amžius 18 m. ir vyresni.
2.3 Tiriamųjų atranka
Atlikta tikslinė tiriamųjų atranka atitinkanti šiuos kriterijus: tiriamųjų amžius 18 m. ir vyresni,
pacientai hospitalizuoti į Psichiatrijos skyrių dėl organinės depresijos, laisvai kalba lietuviškai bei
sutinka dalyvauti tyrime, pasirašydami tiriamųjų sutikimo formą. Apklausti 57 suaugusieji pacientai.
2.4 Tyrimo ir duomenų analizės metodai
Atlikta anketinė apklausa, pateikiant MINI (Mini international neuropsychiatric interview) klausimyno
6 versijos lietuvišką varianto C dalį, interviu apie polinkį į savižudybę. Depresijos sunkumas
vertinamas Zungo depresijos skale pagal balus: 50-59 balai – lengva depresija, 60-69 balai – vidutinė
depresija, ≥70 balų – sunki depresija. Socialinių – demografinių klausimų grupėje atsižvelgiama į
paciento lytį, amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, darbo pobūdį. Tiriamųjų gretutinės somatinės ligos
klausimyne sugrupuotos remiantis TLK 10-AM sisteminių ligų grupių ir pogrupių sąrašu: „Navikai“,
„Kraujo ir kraujodaros organų ligos“, „Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos ligos“, „Nervų
sistemos ligos“, „Akies ir jos priedinių organų ligos“, „Ausies ir speninės ataugos ligos“, „Kraujotakos
sistemos ligos“, „Kvėpavimo sistemos ligos“, „Viršinimo sistemos ligos“, „Odos ir poodžio ligos“,
„Jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos“, „Lyties ir šlapimo sistemos ligos“.
Surinkti duomenys buvo sukaupti duomenų bazėje. Statistinė analizė atlikta programos SPSS 22.0
paketu. Analizuojant duomenis buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos statistinės
hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių dažnumų bei požymių tarpusavio priklausomumo.Tikrinat
statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05.Kokybinių požymių tarpusavio
14
priklausomumui vertinti taikytas chi kvadrato (χ2) kriterijus. Priklausomai nuo imčių dydžio buvo
taikytas tikslus (mažoms imtims) irasimptominis χ2 kriterijus. Požymių multikolinerumas buvo
vertinamas Spearman koreliacijos koeficientu. Prognozavimui, remiantis lyginamosios analizės
reikšmingais skirtumais, buvo taikyta binarinė logistinė regresinė analizė.
15
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Rezultatai
Sociodemografinės charakteristikos N Proc.
Lytis Moteris 33 57,9
Vyras 24 42,1
Amžiaus
grupės
18-24 0 0
25-49 6 10,5
50-64 15 26,3
65-79 26 45,6
≥80 10 17,5
Išsilavinimas Vidurinis ar žemesnis 35 61,4
Aukštesnysis ir aukštasis 23 38,6
Darbo
pobūdis
Fizinis 29 50,9
Protinis 28 49,1
1 lentelė. Tiriamųjų sociodemografinės charakteristikos
Remiantis 1 lentele, matome, jog didžiąją dalį tiriamųjų sudarė moterys (57,9%). Tuo tarpu vyraujanti
amžiaus grupė tyrime yra pensinio amžiaus pacientai. Analizuojant išsilavinimo laipsnį, dauguma
pacientų turėjo vidurinį ar žemesnįjį šsilavinimą (61,4%), tuo tarpu aukštesnįjį arba aukštąjį - 38,6%.
Darbo pobūdis tarp tiriamųjų beveik nesiskyrė, maždaug pusė tiriamųjų atitinkamai dirbo fizinį ir
protinį darbą.
Somatinėsligos N Proc.
Kraujotakos sistemos ligos 25 43,9
Nervų sistemos ligos 18 34,6
16
Endokrininės, mitybos ir medžiagų
apykaitos ligos
6 10,5
Judėjimo sistemos ligos 4 7
Kvėpavimo sistemos ligos 4 7
2 lentelė. Tiriamųjų gretutinės somatinės ligos
Tiriamųjų grupėje nustatyta dažniausia kraujotakos sistemos ligos (43,9%), maždaug trečdalis pacientų
sirgo nervų sistemos ligomis, retesni susirgimai tarp tiriamųjų buvo endokrininių, mitybos ir medžiagų
apykaitos ligos, judėjimo sistemos bei kvėpavimo sistemos ligos.
1 pav. Depresijos simptomų išreikštumastarp tiriamųjų
Kaip matome iš 1 pav, dauguma respondentų, remiantis Zungo depresijos skale, turėjo depresijos
simptomų išreikštumą, atitinkančią vidutinę depresiją (50,9%), tuo tarpu lengvą ir sunkią depresija
atitinkamai 31,6% ir 17,5%.
17
2 pav. Savižudybės rizikos pasiskirstymas tarp tiriamųjų.
Remiantis 2 pav., galime daryti išvadą, jog daugiausiai tiriamųjų turėjo vidutinę savižudybės riziką
(38,6% ), tuo metu savižudybės rizikos nebuvo 15,8% tiriamųjų. Didelę savižudybės rizika įvertinta
17,5% respondentų, o maža rizika – 28,1%.
Įvertinę socialinius-demografinius veiksnius pacientų, kurie serga organine depresija, gavome šiuos
statistiškai patikimus (p<0,05) rezultatus: vyrai, turintys partnerę,mūsų tyrimo duomenimis, dažniau
serga organine depresija (62,5%) lyginant su moterimis, kurios turi partnerį (24,2%), kai p=0,04
Tyrime atskleidėme organinės depresijos simptomų išreikštumo įtaką, atsižvelgiant į šeiminę padėtį –
vieniši asmenys turi didesnę riziką susirgti organine depresija, kurios simptomų išreikštumas remiantis
Zungo depresijos skale, atitinka vidutinę arba sunkią depresiją (82,4%), tuo tarpu turinčių partnerį
asmenų rizika susirgti šios depresijos simptomų išeikštumu, yra mažesnė (47,8%), p=0,006. Įgiję
aukštesnįjį arba aukštąjį išsiliavinimą bei vieniši pacientai mūsų tyrimo duomenimis, serga dažniau
organine depresija (81,8%), tuo tarpu su tokiu pačiu išsilavinimu, tačiau turintys sutuoktinį(-ę) šia liga
serga tik 18,2%, p=0,007. Analizuojant organinės depresijos simptomų išreikštumo priklausomybę nuo
išsilavinimo, pastebėjome, kad asmenys, įgiję aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą turi dažniau serga
organine depresija, kurios simptomų išreikštumas, remiantis Zungo depresijos skale, atitinka vidutinę
arba sunkią depresija (90,9%), lyginant su lengva depresija (9,1%). Tačiau asmenų, įgijusių žemesnįjį
arba vidurinį išsilavinimą, tiek lengvos (45,7%), tiek sunkios vidutinės depresijos simptomų
išreikštumo (54,3%) pasiskirstymas panašus (p=0,004).
18
Darbo
pobūdis
Somatinės ligos
Organinė
depresija su
kraujotakos
sistemos
ligomis
Organinė depresija su
endokrininės, mitybos ir
medžiagų apykaitos
ligomis
Organinė depresija su nervų sistemos
ligomis
Fizinis 64,0% 83,3% 33,3%
Protinis 36,0% 16,7% 66,7%
3 lentelė. Somatinių ligų su organine depresija priklausomybė nuo darbo pobūdžio.
Kaip matome iš 3 lentelėje pateikto pavyzdžio, dirbantys fizinio pobūdžio darbą turi didesnę riziką
susirgti endokrinologinėmis ligos su organine depresija, tuo tarpu protinį darbo dirbančiųjų didesnė
rizika susirgti nervų sistemos ligomis su organine depresija, p=0,031.
Gautas daugiaveiksnis binarinės logistinės regresinės analizės modelis reikšminga iprognozuojantis
vidutinę arba didelę savižudybės riziką (modelis teisingai prognozuoja 84,2%, jo Nagelkerke
determinacijos koeficientas 0,583).
Remdamiesi regresinės analizės modeliu (4 lentelė), nustatėme, šiuos didesnius šansų santykius
vidutinei arba didelei savižudybės rizikai: moterims, asmenims, dirbantiems protinį darbą, vidutinei
arba sunkiai depresijai, Kraujotakos, judėjimo-atramos arba neurologinėmis ligomis sergantiems
pacientams, kuriems diagnozuota organinė depresija.
Analizuojami požymiai ŠS [95% PI];
p reikšmė vidutinei/didelei savižudybės rizikai
Lytis
vyrai
moterys
1
6,107[1,232-30,268]; 0,027
Darbo pobūdis
Fizinis
Protinis
1
7,8,392[1,412-49,869]; 0,019
19
Depresijos simptomų išreikštumas
Legva depresija
Vidutinė/sunki depresija
1
19,512[3,230-117,882];0,001
Somatinės ligos
Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos
ligos/Kvėpavimo sistemos ligos
Kraujotakos/Nervų/Judėjimo-atramos sistemos
ligos
1
12,914[1,169-142,615];0,037
4 lentelė. Regresinės analizės modelis.
3.2 Rezultatų aptarimas
Vertinant pacientų, sergančių organine depresija, gretutines somatines ligas, pastebėjome
polisergamumą – tai dviejų ar daugiau lėtinių susirgimų diagnozavimas vienam asmeniui, todėl
apdorojant duomenis, pasirinkome vyraujančią patologiją, kuri turi didžiausią įtaką organinės
depresijos išsivystymui ir gyvenimo kokybei. Didžioji dalis tiriamųjų pacientų sirgo kraujotakos
sistemos ligomis, tarp kurių dažniausiai vyravo – pirminė (esencialinė) hipertenzija, išeminės širdies
ligos, širdies nepakankamumo išraiškos. Pacientams, sergantiems nervų sistemos ligomis, dažniausiai
buvo duvo diagnozuoti cerebriniai paralyžiai, nervų, nervų šaknelių ir rezginių sutrikimai,
degeneracinės nervų sistemos ligos. Tarp endokrininių, mitybos ir medžiagų apykaitos ligų dauguma
pacientų sirgo cukriniu diabetu, skydliaukės funkcijos sutrikimais.
Apdorojome pacientų, sergančių organine depresija, socialinius-demografinius veiksnius nustatėme,
jog šeiminės padėties priklausomybė nuo lyties ir išsilavinimo, turi statistiškai reikšmingos įtakos
organinės depresijos sergančiųjų pasiskirstyme. Mūsų tyrimo duomenimis, pastebėjome, jog vyrai,
turintys partnerę, organine depresija serga dažniau, negu moterys, turinčios partnerį. Mūsų tiriamųjų
didesnį dalį kontingento sudarė asmenys, įgiję aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą bei esantys vieniši,
nei su tokiu pačiu išsilavinimu, tačiau turintys partnerį(-ę). Taikant regresinės analizės modelį,
nustatėme, jog asmenys, dirbantys fizinio pobūdžio darbą, turi didesnę rizika susirgi endokrininėmis
20
ligomis su organine depresija, tuo tarpu protinį darbą dirbantieji – turi didesnę riziką susirgti nervų
sistemos ligomis su organine depresija.
Remiantis TLK 10-AM klasifikatoriumi, organinės depresijos simptomų išreikštumas klinikiniais
požymiais nėra vertinamas. Išsikelę tyrimo uždavinius, nusprendėme įvertinti pacientų, sergančių
organine depresija, depresijos simptomų išreikštumą bei jų sąsajas su savižudybės rizika. Depresijos
simptomų išreikštumą vertinome Zungo depresijos skale, atsižvelgdami į nuotaikos pokyčius,
psichologinę būseną bei somatinius simptomus. Tyrime atskleidėme, jog pacientai, sergantys organine
depresija, kurios simptomai, remiantis Zungo depresijos skale, atitinka vidutinę arba sunkią depresija,
linkę į didesnę savižudybės riziką, negu pacientai, atitinkantys lengvos depresijos simptomų
išreikštumą.
Užsienyje atlikto tyrimo duomenimis, vertinamos 19.599 respondentų lėtinių ligų sąsajas su
savižudybės rizika. Sergant osteoartritu ir insultu, šansų santykis mėginimui nusižudyti yra 1,81 [95%;
1,24-2,65], tuo tarpu sergant osteoartritu ir krūtinės angina atitinkamai – 3,88 [95%; 1,78-8,43]. Tuo
tarpu inkstų nepakankamumu sergančiųjų savižudybės rizika padidėja iki 4,92 kartų, o plaučių vėžu
– daugiau nei 10 kartų [26]. Kaip ir mūsų tyrime, nustatyta, jog šansų santykis reikšmingai padidėja
savižudybės rizikai sergant kraujotakos sistemos ligomis (krūtinės angina) bei nervų sistemos ligomis
(cerebriniu paralyžiumi). Kadangi užsienio mokslininkų tyrimo imtis yra didesnė, nustatyta ir kitų
somatinių ligų reikšmingas vaidmuo savižudybės rizikai.
Mūsų tyrimo rezultatai atskleidė socialinių demografinių veiksnių, somatinių ligų bei depresijos
simptomų išreikštumo įtaką savižudiško elgesio rizikai. Tikimės, jog organinės depresijos simptomų
išreikštumo klinikinis vertinimas ateityje gali būti naudingas vertinant pacientų savižudybės riziką, o
gydytojų specialistų atidus ištyrimas prisidės prie psichikos sveikatos stiprinimo.
21
4. IŠVADOS
1. Išsilavinimas bei šeiminė padėtis turi statistiškai reikšmingos įtakos organinės depresijos
rizikai.
2. Daugiau nei pusė tiriamųjų sirgo organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę
depresija, tuo tarpu mažiausiai sirgo – organine depresija, kurios simptomai atitinka sunkią
depresiją.
3. Pacientai, sergantys organine depresija, kurios simptomai atitinka vidutinę arba sunkią
depresiją, turi didesnę riziką vidutinei arba didelei savižudybės rizikai.
22
5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Mūsų tyrimo rezultatai nustatė, jog depresijos simptomų išreikštumas turi įtakos
savižudybės rizikai. Remiantis TLK 10 AM klasifikatoriumi, organinės depresijos
simptomų išreikštumas nėra detalizuojamas, lyginant su depresija, kurios kilmė nėra
organinė liga. Atskleidžiant organinės depresijos simptomų išreikštumą, naudojant tam
tikras depresijos skales, galima numatyti paciento savižudiško elgesio riziką bei imtis
intervencinių priemonių.
2. Visų lygių asmens sveikatos priežiūros specialistai turėtų būti supažindinti su savižudybės
rizikos vertinimo galimybėmis, nes dauguma pacientų dėl somatinių ligų, kurios gali sukelti
organinę depresiją, kreipiasi į somatinių ligų gydytojus.
23
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) Jennifer Schreiber, MD, Larry Culpepper, MD, MPH. Suicidal ideation and behavior in adults
[Internet]. 2016 Aug. Availablefrom: http://www.uptodate.com/contents/suicidal-ideation-and-
behaviorinadults?source=search_result&search=suicide&selectedTitle=1~150#
2) Benjamin James Sadock, Virginia Alcott Sadock, PedroRuiz. Synopsis of psychiatry. Behavior
alsciences/Clinical Psychiatry. Elventhedition. (2015).
3) Leidinys "Mirties priežastys 2014" Higienos institutas, Sveikatos informacijos centras [internetas].
Prieiga per: http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Statistikos/Mirties_priezastys_2015.pdf
4) http://vpsc.lt (Valstybinio psichikos sveikatos centro prieiga internete)
5) http://www.who.int/mental_health/suicide-prevention/exe_summary_english.pdf?ua=1 (Pasaulio
sveikatos organizacijos prieiga internete).
6) DanutaWasserman, Camilla Wasserman Oxford textbook of suicidology and suicide prevention. A
global perspective (2009).
7) Pandey GN. Biological basis of suicide and suicidal behavior. BipolarDisord. [Internet]2013
Aug;15(5):524-41. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23773657
8) Chang BP, Franklin JC, Ribeiro JD, Fox KR, Bentley KH, Kleiman EM, Nock MK.Biological risk
factors for suicidal behaviors: a meta-analysis.[Internet].2016 Sep 13;6(9). Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27622931.
9) Dickerson F, Wilcox HC, Adamos M, Katsafanas E, Khushalani S, Origoni A,Savage C,
Schweinfurth L, Stallings C, Sweeney K, Yolken R. Suicide attempts and markers of
immuneresponsein individuals with serious mental illness [Internet]. 2016 Dec 1;87:37-43.
Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27988332.
10) Pandey GN. Cytokines as Suicide Risk Biomarkers. [Internet]. 2015 Jul1;78(1):5-6.
Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26051638
11) Steiner J, Bielau H, Brisch R, Danos P, Ullrich O, Mawrin C, Bernstein HG,Bogerts B.
Immunologicalaspectsintheneurobiologyofsuicide: elevated Microglia densityin schizophrenia and
depression is associated with suicide [Internet].2008 Jan;42(2):151-7. Availablefrom:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17174336.
12) Michael G Gelder, Nancy C Andreasen, JuanLopez-Ibor, John R
GeddesNewoxfordtextbookofpsychiatry. SecondeditionVolume 1;2009.
13) TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: medicina; 1997.
24
14) Conejero I, Lopez-Castroman J, Giner L, Baca-Garcia E. Sociodemographic Antecedent Validators
of Suicidal Behavior: A Review of Recent Literature. [Internet]. 2016 Oct;18(10):94. Available
from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27595860.
15) SureshKumar PN, Anish PK, George B. Risk factors for suicide in elderlyin comparison to
younger age groups [Internet]. 2015 Jul-Sep;57(3):249-54. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26600577.
16) Lusyne P, Page H. Theimpactofchildrenon a parent's risk ofsuicide following death of a spouse,
Belgium 1991-96 [Internet]. 2008 Mar;62(1):55-67. Availablefrom:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18278673.
17) Blasco-Fontecilla H, Perez-Rodriguez MM, Garcia-Nieto R, Fernandez-Navarro P, Galfalvy H, de
Leon J, Baca-Garcia E. World wide impact of economic cyclesonSuicide trendsover 3 decades:
differencesaccording to levelofdevelopment. AMixed effectmodel study [Internet]. 2012 May
14;2(3). Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22586285
18) Kavalidou K, Smith DJ, O'Connor RC. The role of physical and mental health multimorbidity in
suicidal ideation. J AffectDisord [Internet]. 2016 Feb;209:80-85. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27888724.
19) Juurlink DN, Hermann N, Szalai JP, Kopp A, Redelmeirer DA. Medical illness and the risk of
suicide intheelderly [Internet]. 2004 Jan; 1179-84. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15197042
20) Campbell G, Darke S, Bruno R, Degenhardt L. The prevalence and correlates of chronic pain and
suicidality in a nationally representative sample [Internet]. 2015 Sep; 49(9):803-11. Available
from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25698809
21) Crump C, Sundquist K, Sundquist J, Winkleby MA. Sociodemographic, psychiatric and somatic
risk factors for suicide: aSwedish national cohort study [Internet]. 2014 Jan;44(2):279-89.
Availablefrom: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23611178
22) Zhang J, Liu Y, Sun L. Life satisfaction and degree of suicideintent: A test of the strain theory of
suicide [Internet]. 2016 Dec 21;74:1-8. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28040550
23) Ona Davidonienė, Jelena Stanislavovienė, Janina Utkuvienė. Depresiškumo paplitimas tarp
Lietuvos kaimų gyventojų. ISSN 1392-6373 Sveikatos mokslai 2012, Volume 22, Number 1, p.15-
20.
24) Oexle N, Rüsch N, Viering S, Wyss C, Seifritz E, Xu Z, Kawohl W. Self-stigma andsuicidality: a
longitudinal study [Internet]. 2016 May 12. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27169427.
25
25) Oexle N, Waldmann T, Staiger T, Xu Z, Rüsch N. Mental illness stigma and suicidality: the role of
public and individual stigma [Internet]. 2016 Dec 6:1-7.Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed27919303.
26) Visuotinė lietuvių enciklopedija. XXI tomas (2012).
27) Kye SY, Park KSuicidal ideation and suicidal attempts among adults with chronic diseases: A
cross-sectional study [Internet]. 2016 Dec 14. Available from
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27992846