apsvarstyta vilniaus universiteto - flf.vu.lt…ra... · informaciją“ (grzegorczykowa 2001: 13)....

2

Apsvarstyta Vilniaus universiteto Polonistikos centro posėdyje

(2017-01-02, protokolo Nr. 1),

Filologijos fakulteto tarybos posėdyje

(2017-01-06, protokolo Nr. 5),

rekomenduota skelbti.

RECENZENTAI:

doc. dr. Vilma Zubaitienė

(Vilniaus universitetas)

doc. dr. Irena Masoit

(Lietuvos edukologijos universitetas)

ISBN 978-609-459-805-0

© Kristina Rutkovska, 2016

© Marius Smetona, 2016

© Vilniaus universitetas, 2016

3

T u r i n y s

Pratarmė ............................................................................................................................................... 4

1. Teorinės žinios ................................................................................................................................. 6

1.1. Etnolingvistika, pagrindinės sąvokos ........................................................................................ 6

1.2. Pasaulio vaizdas kalboje ........................................................................................................ 11

1.3. PVK rekonstrukcijos metodai ................................................................................................. 17

1.4. Etniniai konceptai ................................................................................................................... 22

2. Koncepto rašymas .......................................................................................................................... 31

2.1. Įvadas ...................................................................................................................................... 31

2.2. Žodynų duomenų analizė ........................................................................................................ 36

2.3. Tautosakos duomenų analizė .................................................................................................. 47

2.4. Įvairių diskursų analizė ........................................................................................................... 49

2.5. Apklausų duomenų analizė ..................................................................................................... 59

2.6. Sintetinė duomenų analizė ...................................................................................................... 67

2.7. Kognityvinė definicija ............................................................................................................. 72

Literatūra ............................................................................................................................................ 73

4

P r a t a r m ė

Ši mokomoji priemonė pirmiausia skirta laisvojo dalyko „Kalba ir kultūra“ klausytojams,

kurie domisi kalbos ir kultūros sąsajomis, kalbos priklausymu nuo supančio socialinio ir gamtinio

pasaulio, kalboje įtvirtintų stereotipų poveikiu žmogaus savimonei, įvairių diskursų teikiama

informacija apie pasaulį. Klausydami šio dalyko ir per seminarus analizuodami žodynų medžiagą,

įvairius diskursus bei tekstus (tautosakinius, literatūrinius, publicistinius, mokslo

populiarinamuosius ir kt.), studentai praplės kultūrinio konteksto išmanymą, tarpdisciplininę

kompetenciją, supras žodžio galią ir jame slypinčias reikšmes bei tų reikšmių kitimą esant

skirtingoms socialinėms, ekonominėms ir istorinėms sąlygoms. Pastaruoju metu žodžiai

visuomenės vertinami horizontaliuoju lygmeniu: lietuviški arba nelietuviški, taisyklingi arba

netaisyklingi. Vidinis kalbos pažinimas leis studentams pajusti, kas iš tiesų yra kalba, kas yra žodis

ir kodėl jis vartojamas vienoje ar kitoje situacijoje, ką žmogus mąsto, kai pasako būtent tą žodį.

Šis dalykas nėra etnolingvistika, taip, kaip ji suprantama šiandien Lietuvoje. Pasaulyje yra

tik dvi etnolingvistikos mokyklos (apie šiuolaikines etnolingvistikos teorijas Europoje galima

pasakyti tik tiek, kad buvo pavienių mokslininkų Vokietijoje, pvz., H Gippertas, bet plataus

pritaikymo jo teorija neturėjo). Iki šiol Lietuvoje buvo laikomasi rusiškos krypties (čia paminėtini

B. Jasiūnaitės etnolingvistiniai darbai), šiuo laisvuoju dalyku siekiama atkreipti dėmesį į lenkišką

mokyklą, kuri sparčiai populiarėja pasaulyje. Būtent lenkai (J. Bartminskis) vadovauja Tarptautinei

etnoligvistikos komisijai, kurioje sutelkti mokslininkai, besidomintys etnolingvistika, iš viso

pasaulio. 2013 m. Londone išleistoje knygoje „The Linguistic Worldview. Ethnolinguistics,

Cognition, and Culture“ (red. Adam Głaz, David S. Danaher) 24 mokslininkai nagrinėja J.

Bartminskio metodą ir teigia, kad jis tinka bet kurios kalbos pasaulėvaizdžiui tirti. Šį metodą taiko

JAV filosofai, nes pastaruoju metu ir jie domisi, ką žmogus mąsto, kai pasako žodį, kokias

asociacijas jis jiems sukelia. Lietuvoje šis metodas dar naujas ne tik filosofijoje, bet ir kalbotyroje.

Per paskaitas bus išsamiai supažindinama su lenkiška mokykla, jos išskirtine metodologija, o per

seminarus bus mokomasi rašyti pasirinktus konceptus ir kurti kognityvines definicijas.

Paprastai mokomosios priemonės rašomos jau padirbus kelerius metus ir įgavus patirties.

Tačiau šis atvejis išskirtinis, nes laisvasis dalykas remiasi nauja metodologija, o medžiaga, susijusi

su ja, yra labai sunkiai prieinama Lietuvoje ir beveik visa yra lenkiška. Žinoma, mokomoji

priemonė nėra atsiradusi tuščioje vietoje. Pirmiausia paminėtina, kad dalyko dėstytojai dalyvavo

tarptautiniame EUROJOS projekte ir yra parašę NAMO, EUROPOS, DARBO ir LAISVĖS

konceptus, kurie spausdinami Aksiologiniame žodyne („Leksykon aksjologiczny Słowian i ich

sąsiadów“), projekto metodiniuose seminaruose išmokę kognityvinės definicijos metodologiją, be

5

to, yra paskelbę straipsnių iš tyrimų medžiagos. Antra, konceptus per Specialybės seminarus yra

rašę lietuvių filologijos bei lietuvių ir užsienio kalbos specialybių studentai (11 studenčių).

Studentai polonistai rengė bakalauro ir magistro darbus, nagrinėjo medžių, paukščių, gyvūnų,

vyro, moters vaizdinius lietuvių ir lenkų kalboje ir kultūroje. Rašant šią priemonę, tiek

metodologija, tiek teorija supaprastinta, nes buvo atsižvelgta į tuos dalykus, kurie net filologijos

studentams pasirodė per sunkūs, reikalavo specifinių žinių.

Šią mokomąją priemonę sudaro dvi dalys. Pirmoje pateikiama trumpa paskaitų medžiaga,

kad studentai galėtų susipažinti su pagrindiniais faktais, teorinėmis nuostatomis. Klausimai,

pateikti po teorinėmis dalimis, turėtų padėti studentui susiorientuoti, ką jis apie dėstomą dalyką

suprato, ką jam reiktų išsiaiškinti su dėstytoju, galbūt paskaityti nurodytą literatūrą. Skyriaus

skaitiniai daugiausiai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis. Visa teorija yra lenkiškai, todėl bus

stengiamasi ją išdėstyti paskaitose kiek įmanoma plačiau, o į skaitinius neįtraukiama, nes nedaug

studentų geba skaityti lenkiškai, o ir publikuotos knygos bei straipsniai sunkiai prieinami

Lietuvoje. Prie kiekvienos temos pateikiami svarbiausi terminai. Tie, kurių apibrėžtys yra aiškios,

pateikiami šioje mokomojoje priemonėje, tie, kurie etnolingvistų dar tebediskutuojami, bus

aiškinami per paskaitas arba apie jų problematiką studentai galės pasiskaityti po tema

nurodomuose skaitiniuose. Antroji dalis skirta koncepto rašymui. Čia jau parengtais konceptais

rodoma, kaip renkama ir sisteminama medžiaga, kaip ji lyginama, kaip apdorojami apklausų

duomenys, kaip kuriama kognityvinė definicija. Atkreiptinas dėmesys, kad priemonėje, kaip

įprasta, nepateikiama užduočių – konkrečios užduotys bus skiriamos per seminarus, jos susijusios

su pasirinktu konceptu ir atskirais jo medžiagos rinkimo, sisteminimo ir rašymo etapais. Tai iš

anksto nesuplanuojama, nes viskas priklauso nuo pasirinkto koncepto, duomenų gausos, reikšmių

sudėtingumo ir daugelio kitų niuansų.

6

1 . T e o r i n ė s ž i n i o s

1 . 1 . E t n o l i n g v i s t i k a , p a g r i n d i n ė s s ą v o k o s

§Apie tai kalbama paskaitose: Etnolingvistikos samprata. Abipusis santykis kalba –

kultūra. Kultūros atspindėjimo kalboje ir interpretacijos problemos. Kalbos vaidmuo kultūroje.

Kalbos pasaulėvaizdžio teorija, jos turinys, tyrimo istorija. Kalbos pasaulėvaizdžio šaknys

Aristotelio „Retorikoje“. Vokiečių Wilhelmo von Humboldto pasaulėvaizdis (Weltansicht).

Amerikiečių antropolingvistų E. Sapiro ir B. Lee Worfo „kalbinis reliatyvizmas“.

§Terminai:

struktūralizmas, denotatas, etnolingvistika, sociolingvistika, psicholingvistika, etnografija,

etnomuzikologija, etnomuzikologija, etnologija, etnomoklslai, dialektologija, folkloristika,

ekolingvistika, antropologija, semantika, etnosemantika, topai, paremijos, neohumboltizmas,

reikšmė, konotacija, kategorizacija, kalba, kultūra.

§Skyriaus skaitiniai:

Bartmiński Jerzy, 2012, Aspects of Cognitive Ethnolinguistics, London: Equinox Publishing,

6-38.

Gudavičius Aloyzas, 2009, Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 8-38.

Frazer J. G., 1936, The golden bough, II. Taboo and the perils of the soul, London:

Macmillan and Co (pasiskaityti vieną iš skyrių pasirinktinai).

§Teorija trumpai:

‡Etnolingvistika.

Etnolingvistika yra lingvistikos dalis, kuri tiria kalbos ir kultūros tarpusavio sąveiką. Šio

mokslo šaknys yra germaniškai kalbančiuose kraštuose, nors pati etnolingvistika plačiai paplitusi ir

slaviškuose (minėtinos dvi pagrindinės mokyklos Liublino ir Maskvos) ir sparčiai populiarėja

Lietuvoje. Etnolingvistika aprėpia tokias mokslo šakas kaip folkloristika ir etnografija, bei tokias

lingvistikos kryptis kaip dialektologija, sociolingvistika, psicholingvistika, semantika, semiotika ir

kognityvizmas.

‡Struktūrinė semantika ir etnolingvistika

7

Susidomėjimas kalba kaip kultūriniu fenomenu atsirado kaip struktūralizmo kritikos dalis.

Struktūralizmas tyrinėjo kalbą atskirai nuo jos konteksto, kultūros, psichologinių kalbos aspektų.

Etnolingvistinio (etnosemantinio) požiūrio į kalbą esmė yra parodyti, kad kalbinis kodas yra giliai

įsismelkęs į žmonių tarpusavio komunikaciją ir smarkiai susijęs su kitais kodais – kūno kalba,

elgesiu, o galų gale reikia įžvelgti ir socialinius ir kultūrinius kontekstus. Didelis dėmesys

skiriamas ir ekstralingvistiniams faktams. Ekstralingvistiniai faktai etnolingvistų yra apibrėžiami

taip: tai turtingas mitologizuotų vaizdinių ir įsitikinimų mišinys, kuris yra tam tikras informacijos

substratas kalbinėje komunikacijoje, jos relevantiškasis fonas, lygiavertis daugiažodžių kultūros

tekstų komponentas (Bartmiński 2004: 16).

Struktūrinėje semantikoje kalbinis kodas yra laikomas atskiru, autonominiu. Reikšmės

buvo tiriamos struktūralistiškai, apsiribojant denotato žyminčiosiomis funkcijomis, kurios leido jį

identifikuoti ir išskirti iš kitų panašių daiktų grupės. Etnosemantika žengė toliau ir reikšmės

koncepcija pasidarė platesnė. Jai rūpėjo ne tik žyminčiosios funkcijos, būtinos ir pakankamos, kad

būtų identifikuotas denotatas, bet ir funkcijos, kurias sudaro kultūrinės konotacijos, čia užkoduota

kalbančiųjų konkrečia kalba istorinė patirtis.

Etnosemantika tapo populiari ir greitai paplito todėl, kad buvo pastebėta, jog kalba veikia

žmogaus požiūrį į pasaulį ir todėl atsirado poreikis ištirti, kaip kalba veikia realybės suvokimą ir

žmonių elgesį. Prie populiarumo prisidėjo ir susidomėjimas pasaulio kategorizacijos būdais bei

pasaulio suvokimas remiantis žmogaus pažinimo gebėjimais.

‡Etnolingvistika tarp kitų mokslų apie tautą

Apibrėždamas etnoligvistikos uždavinius ir objektą, Jerzy Bartmiński (2004: 10-11; 2008:

21-22) svarsto apie paties termino reikšmę. Jis rašo, kad etnolingvistika, kurios ištakos yra mokslai

apie tautą (dialektologija, folkloristika ir etnografija), turi turėti apibrėžtą vietą santykyje su šiais

humanitariniais mokslais. Atskaitos taškas turėtų būti dėmuo etno-, kurio reikšmė yra dvejopa –

objekto ir subjekto. Interpretuojant jį kaip objektą daroma prielaida, kad dėmuo etno- turi tokią

pat reikšmę, kaip ir žodžiuose etnografija ir etnologija, apibrėžiant jas kaip „mokslus apie tautą“,

etnomuzikologija ʽmokslas apie liaudies muzikąʼ, etnoarcheologija ʽetnografijos archeologijaʼ. Šiuose

pavadinimuose etnos ʽtauta, gentisʼ yra suvokiamas kaip atitinkamos mokslo šakos tyrimo objektas.

Taigi šiame kontekste etnolingvistika būtų artima dialektologijai ir tirtų tam tikrų etninių grupių

kalbą. Kitas termino etnolingvistika suvokimas kyla iš to, kad jis tapatinamas su terminais

etnomokslas (ang. ethnoscience), etnobotanika ʽmokslas, tiriantis žmonių žinias apie augalusʼ,

etnofilosofija, etnoistorija (ang. folk history) ʽmokslas, tiriantis, kaip tam tikra visuomenė supranta

savo istoriją, ją konceptualizuojaʼ. Šio tipo pavadinimuose dėmuo etno- yra suvokiamas kaip

subjektas, tai yra mokslo šakos atlieka subjekto rekonstrukciją, siekia pamatyti pasaulį tam tikros

8

visuomenės nario akimis, pateikti jo nuomonę. Toks etnolingvistikos supratimo būdas veda prie

kalbos ir kultūros atstovo mentalumo supratimo, jo būdo suvokti ir konceptualizuoti pasaulį.

Taigi, dėmuo etno- šiuo atveju turi subjekto reikšmę (kaip „tauta“ mato pasaulį), o ne objekto

(kaip tyrėjai mato „tautą“). Toks savo uždavinių supratimas etnolingvistiką priartina prie

kognityvinės antropologijos (tai bus išsamiau aptarta kituose skyriuose).

‡Kalba ir kultūra

Pagrindinės etnolingvistikos sąvokos yra kalba ir kultūra. Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kas

yra kalba, aptariant skirtingas definicijas, ir pasvarstyti, kas yra kultūra šiuolaikinėje visuomenėje.

Neįmanoma pateikti visų apibrėžimų, atspindinčių sudėtingą kalbos prigimtį, todėl

tikslinga aptarti tik tuos, kurie kaip nors priskiria kalbai vietą visuomenėje ir suteikia jai vaidmenį

kultūrinės tapatybės apibrėžime. Iš pradžių verta pasiremti lenkų kalbininkais, etnolingvistais.

Pasak Renatos Grzegorczykowos, kalba yra „reiškinys, neatskiriamas nuo žmogaus, kuris

vienintelis sukūrė ženklų sistemą, perduodančią kitiems tikslingą, neretai labai abstrakčią

informaciją“ (Grzegorczykowa 2001: 13). Tadeuszas Milewskis teigia, kad kalba vadiname tai, kas

vienu metu yra visuotina, tvaru ir abstraktu (Milewski 2004: 5). Kultūrinėje kalbos teorijoje

laikomasi nuomonės, jog kalba yra svarbiausiais kultūros kūrinys ir kartu jos nešėja, talpykla bei

būdas perteikti kultūrinį turinį. Kalba – kultūros kūrinys ir patikimiausias žinių apie kultūrą

šaltinis (Anusiewicz 1991: 17, 25).

Kalba, būdama pagrindiniu žinių šaltiniu apie kultūrą, yra raktas suprasti pastarąją, ir kaip

įprastų ženklų sistema yra atitinkamos žmonių grupės, vartojančios tą kalbą, komunikacijos

įrankis. Tik žmogus naudoja semantinių kodų sistemą, todėl kalba yra išskirtinis žmonių bruožas,

supantis mus visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Ji naudojama kaip oras, net nesusimąstant

apie jos sudėtį ar funkcijas. Tik išsamūs kiekvienos kalbos semantikos tyrimai atskleidžia jos

prigimtį ir sąsają su supančiu pasauliu, leidžia suprasti kalbos unikalumą.

Sąvoka „kultūra“ taip pat sunkiai apibrėžiama kaip ir „kalba“. Klausimas, kas yra kultūra,

nuo pat pradžios lydėjo antropologinius tyrinėjimus. Pirmasis visiems priimtiną kultūros

apibrėžimą 1871 m. pateikė Edwardas B. Tayloras. Anot jo, „kultūra ar civilizacija […] yra

sudėtinga visuma, kurioje glūdi žinios, tikėjimai, menas, teisė, moralumas, papročiai ir kitokie

žmogaus sugebėjimai, panaudoti žmogaus kaip visuomenės nario“ (Chruszczewski 2011: 36). Net

160 kultūros apibrėžimų pateikia Alfredas L. Kroebergas ir Clydas Kluckhohnas knygoje Culture.

A Critical Review of Concepts and Definitions. Jų pagrindu galima išskirti svarbiausius kultūros

bruožus: ji yra susijusi su žmogumi – jos kūrėju ir gavėju, ugdytu jos ir per ją išreiškiančiu ir

malšinančiu savo poreikius; ji yra socialus reiškinys, bendras turtas, nuopelnas ir žmonių

prisitaikymų prie aplinkybių, kuriomis jiems teko gyventi, visuma. Išradimas, meno kūrinys,

9

elgesio būdas nėra kultūros reiškiniai savaime, jie turi būti pripažinti visuomenės ir joje įsitvirtinę,

o vėliau perduoti kitoms kartoms, todėl kultūra yra pasikartojantis, cikliškas, reguliarus reiškinys.

Su pasikartojimu susijęs įvairus elgesys (pvz., pasisveikinimai, atsisveikinimai), apeigos,

visuomenės ritualai, todėl jie pasidaro suprantami, yra moksliškai traktuojami. Be to, kultūra yra

laikiška (turi savo istoriją, pakilimus ir nuosmukius), erdvinė (vystosi kartu su persikeliančia

žmonių grupe), taip pat kultūra yra organizuota visuma, susidedanti iš materialių, socialių,

psichinių, elementų. Kaip jau buvo minėta, etnolingvistikoje labai reikšmingas yra dėmesio

sutelkimas į santykį kalba – kultūra. Šis santykis vadinamas abipuse priklausomybe. J. Bartmińskis

(2016: 21) daro prielaidą, kad abipusę priklausomybę galima tirti dvejopai: (a) klausti apie kalbos

kultūroje vietą ir vaidmenį; (b) apie kultūros kalboje vietą ir vaidmenį. Jeigu tiriama kalba

kultūroje, tai domimasis jos vieta visuomenės gyvenime, padėtimi, prestižu, galia, kontaktais su

kitomis kalbomis. Jeigu tiriama kultūra kalboje, remiamasi etnolingvistika ir pasaulio vaizdo

kalboje rekonstrukcija.

‡Pasaulio vaizdas kalboje – sąvokos istorija

Pasaulio vaizdo kalboje (PVK) pradžią galima atsekti Aristotelio „Retorikoje“, kur jis rašo

apie topus (retorikoje dar vadinamus „bendrosiomis vietomis“, lot. locus communis) ir „Operoje“,

kur kalbėdamas apie paremijas jis pastebėjo, kad per jas galima pažinti universalią žmogaus

prigimtį bei specifinius tautinius realybės aspektus. Tačiau PVK koncepcijos pagrindų kūrėjas yra

Wilhelmas von Humboldtas, kuris daro prielaidą, kad tautos kalba reprezentuoja tik jai būdingą

pasaulio vaizdą (vok. Weltasicht). Tiriant kalbas galima pažinti pasaulėžiūras, t. y. charakterį,

būdingą tik tam tikroms tautoms. Bene svarbiausiai dalykas W. Humboldto filosofinėje sistemoje

buvo kalbos kaip aktyvios veiklos samprata ir pripažinimas, kad kalbos vaidmuo svarbus mąstymo

procese suvokiant tikrovę (Gudavičius 2000, 18). XIX a. W. Humbolto teorijos buvo primirštos

ir atgimė kaip neohumboltizmas tik XX a. vokiečių autorių darbuose. Žinomiausias iš jų buvo

Leo Weisgerberis, tvirtinęs, kad pasaulio vaizdo kalboje esmė yra ištirti ir apibrėžti, kurie iš

pažinimo turinių yra sukoncentruoti kalboje, per ją pernešami ir perduodami ateities kartoms.

Taigi, svarbi L. Weisgerberio svarstoma problema yra paveldimumas, o tai reiškia, kad kiekviena

karta įneša kažką naujo ir savito, bet ir toliau remiasi tradiciniu požiūriu į pasaulį ir negali

atsiriboti nuo šios tradicijos vien todėl, kad vartoja tą pačią tautos kalbą – svarbiausią tradicijos

nešėją. L. Weisgerberio mintis tęsė Helmutas Gipperis, kuris teigė, kad kalboje yra dar ir vertybių

bei ideologijos aspektų, atsispindinčių realybės vaizde, ir todėl kalba yra raktas, leidžiantis pažinti

visuomenės sąmonę.

Kita susidomėjimo PVK problematika banga kilo Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl

praktinių priežasčių. Reikėjo tvarkyti naujai įgytas teritorijas, o jose gyveno indėnai, todėl

10

prisireikė indėnų kalbų mokėjimo ir išmanymo. Indėnų kalbų tyrinėjimų pradininkas yra

vokiečių kilmės antropologas Franzas Boasas, kuris laikomas ir amerikiečių etnolingvistikos

mokyklos kūrėju. Jis teigė, kad žmonių elgsenos skirtumai atsirado dėl kultūrinių skirtumų,

atsiradusių augant skirtingose bendruomenėse. F. Boasas įvedė kultūrinio reliatyvumo sąvoką,

kurios pagrindas yra tvirtinimas, kad jokia kultūrinė praktika negali būti vadinama bloga ar gera

savaime, bet ji turi būti vertinama kultūriniame kontekste, kuriame funkcionuoja. Jis atmetė

svetimos kultūros vertinimą per savosios kultūros prizmę. F. Boaso mokinys Edwardas Sapiras

kalbą laikė kultūros tyrinėjimų pagrindu. Jis polemizavo su tyrėjais, kurie teigė, kad svarbiausias

yra elgesio stebėjimas be poreikio pažinti kalbą. E. Sapiras rašė: „Civilizacijos kultūros pavyzdžiai

atsispindi kalboje, kuri tą civilizaciją išreiškia“ (Sapir 1978: 88). Taigi, dvi visuomenės – tai du

atskiri pasauliai, kuriuos nulėmė tose visuomenėse vartojamų kalbų tradicijos. Panašiai manė ir E.

Sapiro mokinys Benjaminas Lee Whorfas, suformulavęs teiginį apie kultūros antraeiliškumą ir

palyginęs su kalba. Jis tvirtino, kad kalba veikia kultūrą daug daugiau nei kultūra kalbą. B. Lee

Whorfas vadinamas kalbinio reliatyvumo pradininku. Pagrindinės E. Sapiro ir B. Whorfo mintys

tapo Sepiro-Vorfo hipoteze, kurios stipriajame variante kalba lemia mąstymą, o silpnajame – tik

turi įtakos mąstymui ir jį formuoja. Remiantis šia hipoteze, ne tik kalbos tipas priklauso nuo

kultūros tipo, kurio ribose ji susiformavo, bet ir kultūros tipas yra nulemtas to kalbos tipo,

kuriame kultūra susikūrė.

Po trumpo pakilimo PVK teorija XX a. viduryje vėl buvo primiršta. Tik po Johno

Lakoffo ir Marco Johnsono monografijos Metaphors We Live By publikavimo 1980 m. PVK

problema grįžo į kognityvinės lingvistikos tyrinėjimus.

§Pagrindiniai klausimai:

1. Kas yra etnolingvistika?

2. Kokia reikšmę turi komponentas etno- žodyje etnolingvistika?

3. Kuo skiriasi etnolingvistika nuo etnografijos ir etnologijos?

4. Kokios yra kalbos definicijos kalbotyroje?

5. Kokia yra kultūros definicija, kokie komponentai joje būtini?

6. Kokia yra pagrindinė etnolingvistikos tezė?

7. Kaip suprantate sąvoką kalbinis reliatyvizmas, kodėl ji atsirado?

8. Kokia yra etnolingvistikos tyrinėjimų sritis?

9. Kaip supranti sąvoką ekstralingvistinis, kodėl ji labai vertinama etnolingvistų?

11

1 . 2 . P a s a u l i o v a i z d a s k a l b o j e

§Apie tai kalbama paskaitose: Šiuolaikinės Kalbos pasaulėvaizdžio teorijos. Kalbos

pasaulėvaizdžio problematika kognityvinėje lenkų etnolingvistikoje (J. Bartmiński, R. Tokarski),

stereotipo teorija, „Liaudies stereotipų žodynas“ (Słownik symboli i stereotypów ludowych).

Semiotinės rusų etnolingvistinės mokyklos nuostatos ir pasaulėvaizdžio rekonstrukcijos principai

(N. Tolstojus). „Slavų senienų žodynas“ (Slavianskije drevnosti), paradigminiai ir sintagminiai

kultūros reiškinių pjūviai. Lietuvių tautinės etnolingvistikos nuostatos (A. Gudavičius).

§Terminai:

pasaulėvaizdis, pasaulėvaizdžio rekonstrukcija, antropocentrizmas, aksiologija, stereotipų

žodynas, kognityvizmas, semiotika, stereotipas, subjektyvizacija, kalbinis - kultūrinis kodas,

geolingvistika, pragmatika, izomorfizmas, mikrolaukas, polisemija, prototipas, simbolis, reikšmė,

kultūrinė terminologija, kultūros substratas



38-120.

Gudavičius Aloyzas, 2009, Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 38-92.

Славянские древности, red. Толстой Н. И., 1995-2012, t. 1-5, Mocквa: Международные

отношения; t. 1.; Įvadinis straipsnis, p. 1-14.

§Teorija trumpai:

‡ Šiuolaikinės kognityvizmo teorijos

Pasaulio vaizdas kalboje yra esminė etnolingvistikos sąvoka, priklausanti plačiai

suprantamai kalbos semantikai. PVK tyrinėjimai turėjo įtakos kognityvinės kalbotyros atsiradimui,

kai kalba visų pirma suprantama kaip būdas konceptualizuoti pasaulį bei formuoti pasaulio viziją.

Tai būdinga visoms kalboms.

Kognityvizmas – tai daugybė krypčių ir teorijų, atsiradusių įvairiuose Jungtinų Amerikos

Valstijų ir Europos centruose nuo XX a. 80-ųjų metų. Pagrindiniai kognityvizmo atstovai yra

amerikiečių kalbininkai R. Langacker, G. Lakoff, Ch Fillmore, prancūzų kalbininkai (pvz., F.

Rastier). Kognityvizmui priskirtini ir lenkų kalbininkai, vadinamieji Liublino etnolingvstikos

mokyklos kūrėjai, – J. Bartmiński ir R. Tokarski. Prie šios srovės priskiriama ir A. Wierzbicka bei

grupė tyrėjų iš Rusijos, visų pirma J. Apresjan. Šiuos mokslininkus vienija bendras požiūris į kalbą

https://ru.wikipedia.org/wiki/%252525252525D0%2525252525259C%252525252525D0%252525252525B5%252525252525D0%252525252525B6%252525252525D0%252525252525B4%252525252525D1%25252525252583%252525252525D0%252525252525BD%252525252525D0%252525252525B0%252525252525D1%25252525252580%252525252525D0%252525252525BE%252525252525D0%252525252525B4%252525252525D0%252525252525BD%252525252525D1%2525252525258B%252525252525D0%252525252525B5_%252525252525D0%252525252525BE%252525252525D1%25252525252582%252525252525D0%252525252525BD%252525252525D0%252525252525BE%252525252525D1%25252525252588%252525252525D0%252525252525B5%252525252525D0%252525252525BD%252525252525D0%252525252525B8%252525252525D1%2525252525258F_(%252525252525D0%252525252525B8%252525252525D0%252525252525B7%252525252525D0%252525252525B4%252525252525D0%252525252525B0%252525252525D1%25252525252582%252525252525D0%252525252525B5%252525252525D0%252525252525BB%252525252525D1%2525252525258C%252525252525D1%25252525252581%252525252525D1%25252525252582%252525252525D0%252525252525B2%252525252525D0%252525252525BE)


12

– jie daro prielaidą, kad kalba susijusi su kultūra ir pažinimu. Mokslininkų kalbos tyrinėjimuose

atsispindi antropocentrizmas bei tarpdiscipliniškumas.

Visų pirma keitėsi kognityvizmo, mokslininkų vystomo įvairiuose centruose, požiūris į

reikšmę ir jos aprašymo būdai. Europos struktūralizme, aprašant reikšmę kaip sąsają tarp ženklo ir

turinio, buvo klausiama: Ką reiškia žodžiai? Kam pasaulyje priskiriamas ženklas? Kognityvizmo

atstovai paklausė visiškai atvirkščiai: Kaip žmonės supranta žodžius? Kognityvizme reikšmės

aprašymas yra orientuotas į būdo, kaip kalbantieji suvokia kalbos posakius, rekonstrukciją, t. y. į

pasakymuose užfiksuotą pasaulio suvokimo rekonstrukciją. Šis požiūris mokslininkų apibrėžiamas

įvairiai: kaip pasaulio vaizdas kalboje (J. Bartmiński), naivus pasaulio paveikslas (J. Apresjan),

kalboje užfiksuota pasaulio konceptualizacija (JAV kalbininkai).

‡Kalbos pasaulėvaizdžio problematika kognityvinėje lenkų etnolingvistikoje.

Stereotipo teorija

Išsamiai tirti kalbos ir kultūros bei žmogaus sąsajas pradėta XX a. 8 dešimtmetyje Liubline.

Šių tyrimų ištakos buvo dialektologija ir folkloristika. Patys tyrimai turėjo kelis etapus ir

palaipsniui jų aprėpiamų temų ir problemų daugėjo. Iš pradžių jie apėmė tik tarmes, tautosakos

kalbą ir poetiką. Laikui bėgant į tyrimų lauką buvo įtraukta bendrinė kalba ir įvairūs jos stiliai.

Buvo tirti ir aksiologiniai kalbos pagrindai, interpretuojant žodyną kaip vertinimo įrankį. Vėliau

tyrinėjimai perėjo į lyginimą visos Europos mastu.

Pirmasis Liublino etnolingvistų darbas buvo 1980 pasirodęs bandomasis Liaudies

stereotipų žodyno (Słownik stereotypów ludowych) sąsiuvinis. Žodyno objektas buvo ne pats

žodis (kaip bendruosiuose žodynuose) ir ne dalykas (kaip enciklopedijose), o reikšminė sąsaja tarp

pavadinimo ir dalyko – kalbinis-kultūrinis dalyko įsivaizdavimas, t. y. stereotipas. Aprašymo

objektu tapo tipinis dalykas, kuriam priskiriami ne tik esminiai klasės reiškinių bruožai, bet ir

retesni – būdingi tik kai kuriems šios klasės nariams. Tokiu būdu etnolingvistinis reikšmės

aprašymas susiliejo su kognityvistų koncepcijomis ir tapo stereotipo (ir prototipo, kuris yra

stereotipo branduolys) aprašymu.

Pats terminas stereotipas suprantamas įvairiai. Ilgą laiką jis buvo vartojamas sociologų ir

vertinamas kaip neigiamas reiškinys, kaip savotiška kalbos ir mąstymo liga, pavojinga normaliam

bendravimui, iškreipianti pasaulio vaizdą. Tačiau etnoligvistikoje stereotipas suvokiamas kitaip.

Čia jis panašus į stereotipo teorijos kūrėjų, Lippmann'o ir Putnam'o, suvokimą. Etnolingvistai

stereotipą apibrėžia kaip reiškinio schematinį ir vienpusį vaizdą galvoje ir kartu kaip nuomonę apie

jį, atėjusią iš supančios aplinkos (Bartmiński 372). Stereotipo supratimas susijęs ne tik su

žmonėmis, etninėmis, profesinėmis grupėmis, bet ir su daiktais, gyvūnais, augalais, gamtos

reiškiniais. Daroma prielaida, kad yra didelis skirtumas tarp mokslinės ir kasdienės realybės

13

kategorizacijos, tarp sąvokų ir stereotipų. Sąvokose vyrauja mokslinis, intelektinis dėmuo, o

stereotipuose – emocinis. Stereotipas yra traktuojamas kaip reikšmės perteklius. Sąvokoje esminė

yra daiktų klasės koncepcija, o stereotipe – tipas. „Tipinis“ modifikatorius suprantamas kaip

„tikras“, „įprastas“, „vidutinis“ ir jis įveda nuomonės subjektyvizaciją, nukreipia į kalbantį

subjektą, kuris ir nustato suvokimo normą. Stereotipo bruožas – jis sieja aprašomąsias dalyko

charakteristikas su emociniu ir vertybiniu vertinimu. Galų gale išeina taip, kad stereotipinis

pasaulio vaizdas yra subjektyvus.

‡Liaudies simbolių ir stereotipų žodynas

Stereotipų aprašymo metodika buvo išgryninta rengiant „Liaudies stereotipų ir simbolių

žodyną“ (Słownika stereotypów i symboli ludowych), išleistą Liubline. Šis žodynas remiasi tik

vienos tautos medžiaga – lenkų, o pagrindiniai žodyno principai išdėstyti žodyno įvade. Iš jų

matyti, kad žodyno metodika yra intensyvi (o ne ekstensyvi), kuri labiau tinka tik vienos etninės

grupės aprašui. Aprašo tikslas yra tradicinio pasaulio vaizdo ir žmogaus aprašymas, kuris

užfiksuotas kalboje, tautosakoje, apeigose. Liaudies kultūra, kaip teigia autoriai, yra autonominis

fenomenas, vertas atskiro dėmesio. Liaudiškumas tipologine ir istorine prasme yra artimas

kasdieniškumui, kuris yra etnolingvistinių tyrimų pamatas. Kasdieniai, nesudėtingi mąstymo ir

vaizduotės pavyzdžiai yra svarbus šiuolaikinės kalbos ir liaudies kultūros pagrindas.

Tautosaka, t. y. žodinė liaudies kūryba, yra labai svarbus stereotipinių sąvokų

rekonstrukcijos šaltinis. Ji atsispindi įvairiose ritualinėse situacijose ir elgesyje, remiasi visuotinai

nustatytomis žiniomis apie pasaulį ir reprezentuoja bendras vertybes. Be to, tautosakos tekstai yra

pasikartojantys, klišiniai, juos galima net interpretuoti kaip kalbinio-kultūrinio kodo vienetus.

Tautinių stereotipų reprezentavimui žodyne pasirinktas teminis pateikimas. Visas

liaudiškasis pasaulio ir žmogaus vaizdas buvo suskirstytas pagal „biblinę“ sukūrimo tvarką,

pradedant gamta ir baigiant žmogumi. Žodynas apima tokius teminius skyrius:

I. Kosmosas;

II. Augalai;

III. Gyvūnai;

IV. Žmogus;

V. Visuomenė;

VI. Religija. Demonologija;

VII. Laikas. Erdvė. Matmenys. Spalvos.

‡Rusų etnolingvistinės mokyklos nuostatos

14

Pagrindinius Maskvos etnolingvistikos principus suformulavo N. I. Tolstojus XX a. 7

dešimtmetyje. Jis etnolinvistiką suprato dviem būdais: plačiai ir siaurai. Siaurai suprantama

etnolingvistika siejama su kalbotyra, kreipiančia tyrėją nagrinėti kalbos ir dvasinės kultūros, kalbos

ir liaudies mentalumo sąsajas. Plačiai suprantama etnolingvistika išeina už kalbotyros ribų, N. I.

Tolstojus ją laikė kompleksine disciplina, semiotine, teigdamas, kad jos objektas yra ne kalba, o

„kultūros, tautinės psichologijos ir mitologijos turinys, neatsižvelgiant į formalias jo raiškos (žodis,

apeiga, daiktas, įsivaizdavimas) priemones ir būdus“ (Tołstoj 1995, 39–40). Objektui aprašyti

siūlyta taikyti lingvistikos (ypač dialektologijos, lyginamosios kalbotyros, semantikos, sintaksės,

pragmatikos, geolingvistikos ir kognityvizmo) sąvokas ir metodus.

Dialektologijos mokyklos su semiotine pakraipa, sukurtos N. I. Tolstojaus ir plėtojamos S.

Tolstajos bei jų mokinių, objektu buvo pasirinkti „kultūros kalbos“ tyrinėjimai. Jų dėmesys

sutelktas į įvairias rūšis ir formas: žodines (leksika ir frazeologija, paremijos, tautosakos tekstai),

veiksmo (apeigos) ir protines (tikėjimai). Net keliskart buvo pabrėžta, kad tyrinėjimuose kalba yra

suvokiama kaip „natūralus kultūros substratas, įsiskverbęs į visas jos sferas“, ir vartojamas kaip

protinio sutvarkymo ir visuotinės (etninės) pasaulėžiūros užfiksavimo įrankis. Tokiam požiūriui

pagrindo duoda kalbos ir kultūros izomorfizmas ir jų abipusė priklausomybė, paremta tuo, kad

kalbiniai ženklai (žodžiai) ir kultūriniai (neverbalinė kultūros realizacija, pvz., ritualai, daiktai)

papildo vienas kitą (Tolstaja 2006, 9). Šiame kontekste kalba yra kultūros tyrinėjimo įrankis ir

kartu jos dalis.

Rusijos etnolingvistai pagrindinį dėmesį siūlo sutelkti į vadinamąją kultūrinę

terminologiją. Kultūriniai terminai – tai esminių kultūros sąvokų pavadinimai: gamtos reiškinių,

švenčių, apeigų, jų atliekančių žmonių, daiktų pavadinimai sudaro sinonimų visumą, tam tikrą

sistemą, mikrolauką ne tik lingvistiniu požiūriu, bet ir ekstralingvistiniu, kultūriniu. Terminas

tampa tam tikro teksto antrašte, jo žodiniu simboliu. Savo ruožtu terminas pats savaime gali būti

tarptarminės polisemijos (arba homonimijos) apraiška, o jo „semantinės amplitudės“ pagrindu

galima modeliuoti semantinį mikrolauką. Tokiu atveju analizė gali krypti nuo reikšmės iki žodžio

ir nuo žodžio iki reikšmės. Toks būdas nesustoja ties žodžiu ar jo reikšme, bet toliau krypsta prie

visos sinoniminės visumos ir semantinio lauko, t. y. leksinės ir semantinės paradigmos, kurioje

terminas funkcionuoja.

Analizuojant kultūros tekstą tiriamas ne tik parašytų ar ištartų žodžių srautas, bet ir atlikti

veiksmai, susiję daiktai ar verbalinis elgesys. Jeigu tokiu tekstu, išreikštu semiotine kultūros kalba,

bus apeiga, jame galima išskirti tris kodus – žodinį, veiksmo ir daiktinį. Apeigose šių trijų kodų

vienetai, t. y. vienos semiotinės kalbos „žodžiai“, yra kaip sinonimai ir gali keistis vietomis, dalis

jų net gali būti redukuota. Paradigminiai kultūros vienetai, sudėti į logišką visumą, sudaro

sintagminę sanklodą, todėl reikalų turima su savotiška kultūrinio teksto gramatika. Tokia pasaulio

15

vaizdo kalboje rekonstrukcija bus išsami ir išbaigta, jeigu omenyje bus turimas ir kultūrinio teksto

geografijos fonas bei jo diachroninės realizacijos. Paprastai kultūriniai tekstai turi labai ribotą

modelių skaičių, panašiai kaip ir kalba – ribotus sakinių modelius (schemas). Taip atlikti

tyrinėjimai atskleidžia tarptautinius pasaulio vaizdo kultūroje-kalboje panašumus ir tipologinius

skirtumus.

‡Žodynas „Slavjanskije drevnosti“

Rusijos etnolingvistikos mokykla užsiima PVK rekonstrukcija ir remiasi medžiaga, paimta

iš visų slavų kalbų ir kultūrų. Pagrindinis darbas, kuriame realizuoti jos principai, yra

etnolingvistikos žodynas „Slavjanskije drevnosti“ (Славянские древности). Žodyne aprašymo

objektas yra kultūros ženklai, o antraštinis žodis tėra šio ženklo pavadinimas. Definicijoje yra

semantikos ir ženklo atliekamų funkcijų aprašas. Atrenkant vienetus aprašymui buvo atsižvelgta į

jų svarbą kultūros kontekste bei dažnumas įvairių kultūrų tradicijose. Aprašomi tie vienetai, kurie

yra labai svarbūs senosios slavų kultūros rekonstrukcijos procesui. Taip pat atsižvelgiama į

kultūros reiškinių geografiją – tam tikro reiškinio paplitimą visoje slavų kultūros erdvėje.

Sudarant žodyną buvo remtasi įvairiausiais šaltiniais: tautosaka (visų rūšių), etnografija

(švenčių, tikėjimų, materialiosios kultūros reiškinių aprašymais), bei kalbos šaltiniais

(etimologiniais žodynais, tarmių žodynais, kalbos atlasais, frazeologijos žodynais ir paremijų

rinkiniais).

Žodyno išleista penki tomai, informacija pateikiama alfabeto tvarka, antraštės sugrupuotos

pagal pagrindines tipologijos grupes: daiktai (visų pirma ritualiniai), augalai, gyvūnai, laikas,

kalendorius, lokatyvai (erdvė, geografijos objektai, vietos, patalpos), atributai (požymiai, skaičius,

spalva), veiksmai.

‡Lietuvių etnolingvistika

Nors lietuvių kalbotyroje tai palyginti jauna disciplina, jau esama nusipelniusių jos atstovų.

Minėtinos tokios pavardės, kaip A. Gudavičius, kurį galima būtų pavadinti lietuvių

etnolingvistikos uždavinių formuotoju, jos naujo aspekto – tautos mentaliteto kalboje –

pagrindėju; Birutė Jasiūnaitė (tyrinėjimų laukas ir būdas panašus į Maskvos etnolingvistinę

mokyklą) – tautinės frazeologijos, mitologinės leksikos, kalbos ir tradicinės etninės kultūros

klausimų tyrinėtoja, kultūrinio konteksto svarbos etnolingvistiniams tyrinėjimams pagrindėja.

Etnolingvistinę metodologiją taiko ir A. Gudavičiaus mokiniai: Aina Būdvydytė-Gudienė, Silvija

Papaurelytė-Klovienė, Reda Toleikienė, Elena Akimova ir Svetlana Karavajeva.

Kaip jau minėta, be tradicinių etnolingvistikos mokslo aiškinimų, lietuvių etnolingvistikoje

atsiranda tautos mentaliteto kalboje motyvas. Tokį etnolingvistikos uždavinį lietuvių kalbininkas

16

A. Gudavičius nurodo savo knygoje „Etnolingvistika“. Pasak autoriaus, etnolingvistika turi

parodyti: kaip kalboje atrodo tauta – jos požiūris į pasaulį, to pasaulio supratimas ir vertinimas, jos

kultūra pačia plačiausia prasme, įskaitant visą sukurtą artefaktų pasaulį, tradicijas ir kasdienės

veiklos bei elgesio standartus. Tautos atspindys kalboje turi apimti ir tai, kas vadinama

mentalitetu, tautine psichologija. Taigi, etnolingvistikos mokslo objektu autorius įvardija tautą

kalboje, tautos mentalinio ir dvasinio gyvenimo atspindį kalboje. Toks etnolingvistikos

apibrėžimas iš esmės neprieštarauja jokiai iš anksčiau aptartų šio mokslo koncepcijų, greičiau jomis

remiasi. Ypač artimos lietuvių etnolingvistams yra rusų etnolingvistikos nuostatos.


1. Kaip kognityvistai supranta reikšmę?

2. Kuo skiriasi struktūralistų ir kognityvistų reikšmės supratimas?

3. Ką reiškia žodis stereotipas, kaip jis suprantamas Jūsų aplinkoje?

4. Kokius stereotipus žinote, pamėginkite atskleisti jų turinį?

5. Kaip etnolingvistika papildo stereotipo supratimą?

6. Kas vadinama kultūros ženklu ir kuo jis skiriasi nuo kalbinio ženklo?

7. Kas parodo, kad aptartieji žodynai yra etnolingvistiniai?

17

1 . 3 . P V K r e k o n s t r u k c i j o s m e t o d a i

§Apie ką kalbama paskaitose: PVK rekonstrukcijos metodai. Pagrindinės sąvokos.

PVK tyrimų medžiagos pagrindai. Sisteminiai, anketų ir tekstų duomenys (S-A-T). Anketavimo

metodai. Separacinis ir holistinis PVK aprašas ir rekonstrukcija. Lingvistinė aksiologija. Kalba ir

vertybės. Kalba kaip vertinimo įrankis ir kaip informacijos šaltinis apie tam tikros kalbinės-

kultūrinės bendruomenės vertybes.

§Terminai:

konceptas, aspektas, profilis, hiperonimai, hiponimai, derivatai, kolokacijos, kognityvinė

definicija, separacinis aprašas, holistinis aprašas.



38-120 p.

Gudavičius Aloyzas, 2009, Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 92-226 p.

§Teorija trumpai:

‡ PVK rekonstrukcijos metodologijos raida

Pasaulio vaizdo kalboje teorija ypač plėtojama Liublino etnolingvistinės mokyklos atstovų.

Ši teorija turi didelį pasisekimą, ja domimasi ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Nuo 2008 m.

mokslininkai kasmet susitinka etnolingvistikos seminaruose, gilina savo žinias, dalinasi patirtimi,

aptaria teorines ir praktines problemas, tobulina aprašo ir tyrimo metodologiją, tiria bendrai

pasirinktus žodžius, skirtus „Aksiologiniam slavų ir jų kaimynų leksikonui“ (Leksykon

aksjologiczny Słowian i ich sąsiadów), kuris kartu su jau minėtu „Liaudies stereotipų ir simbolių

žodynu“ (Słownik stereotypów i symboli ludowych) yra bene svarbiausi etnolinvistiniai veikalai.

Kiekvienas iš antraštinių žodyno žodžių vadinamas konceptu ir remiamasi platesne empirine

medžiaga, kuri pateikiama naudojant visuotinai priimtą PVK metodologiją. Pagrindiniai naujos

metodologijos aspektai pateikiami toliau, o praktinis taikymas bus aptartas 2 skyriuje.

‡PVK rekonstrukcijos būdai

Viena iš išsamiausių ir dažniausiai cituojamų kalbos pasaulėvaizdžio definicijų apibrėžia ją

kaip „kalboje išreikštą pasaulio interpretaciją, kurią galima nusakyti teiginių apie pasaulį

kompleksu. Tai gali būti teiginiai arba įtvirtinti pačioje kalboje, jos gramatinėse formose,

18

žodynuose, standartizuotuose tekstuose (pvz., priežodžiuose), arba tų formų ir kalbos formų

implikuojami” (Bartmiński 1990: 110). Kalbinis ir kultūrinis tikrovės fragmento, objekto (ar

reiškinio) vaizdas vadinamas konceptu, kurio turinį sudaro ne tik pažintinio, bet ir emotyviojo bei

pragmatinio pobūdžio žinios, kylančios individualios ir visuomeninės patirties pagrindu.

Remiantis Liublino etnolingvistinės mokyklos atstovų daromomis prielaidomis, kalboje

įtvirtinti teiginiai apie tam tikrą objektą turi būti išgvildenami iš skirtingų kalbinių šaltinių,

grupuojami aspektais (pagal pakategores), kad jų pagrindu galima būtų rekonstruoti tam tikros

kalbinės ir kultūrinės bendruomenės atstovo sąmonės turinį. Tiriant kalbines tikrovės objekto ar

reiškinio ypatybes būtina siekti atskleisti jo bazinį vaizdą ar įsivaizdavimą. Atkurtas, pasitelkiant

skirtingus tekstus, šis vaizdas įgyja nevienodą pavidalą. Stiliaus ir tipo, laiko ir aplinkybių

pagrindu diferencijuoti bazinio vaizdo variantai įvardijami pasaulėvaizdžio profilio terminu. Taigi,

siekiant rekonstruoti įvairiapusį objekto vaizdą, tyrimams privalu pasitelkti skirtingą kalbinę

medžiagą. Dėl šių priežasčių kalbos pasaulėvaizdžio tyrimuose turi būti naudojami trijų tipų

duomenys: sisteminiai, anketų bei tekstiniai (S-A-T).

Svarbiausi yra sisteminiai duomenys, kai sąvoka ir perteikiantis ją žodis tiriami

neatsiejamai nuo leksinių semantinių ryšių tinklo, kurio dalimi esti. Pastarojo pagrindą sudaro tiek

paradigminiai ryšiai (hiperonimai / hiponimai, sinonimai, antonimai, gramatiniai ir semantiniai

derivatai), tiek sintagminiai ryšiai (junginiai, į kurių sudėtį įeina tiriamas žodis, pvz., laisvė, lygybė,

brolybė; kolokacijos; frazeologizmai; paremijos). Duomenys imami iš mokslinių darbų bei žodynų

(bendrųjų, etimologinių, frazeologizmų, sinonimų ir antonimų). Naudojantis bendraisiais

žodynais, nesiribojama vien leksemų definicijomis, atsižvelgiama į visus žodyno straipsnyje

esančius duomenis: tiek kolokacijas, tiek gyvosios kalbos pavyzdžius, iliustruojančius antraštinio

žodžio vartoseną.

Antrą duomenų tipą sudaro anketiniai (eksperimentiniai) duomenys. Kalbos

pasaulėvaizdžio tyrimuose naudojamos pažintinio pobūdžio, „kognityvinės“, anketos, kurių tikslas

– atskleisti, kaip respondentai supranta tam tikrą žodį. Laikantis metodologinių nurodymų,

respondentui užduodamas tik vienas atviras klausimas: „Kas / koks, Tavo manymu, yra tikras X-

as?“ / „Kas, Tavo manymu, sudaro tikrąją X-o esmę?“. Į klausimą įpintas modifikatorius „tikras“

nukreipia respondentų dėmesį būtent į subjektyvųjį objekto, pavadinamo žodžiu, įsivaizdavimą, o

ne į realiai (objektyviai) egzistuojantį objektą. Tuo tarpu formuluotė „sudaro esmę“ sutelkia

dėmesį į svarbiausias savybes, o ne į antraeiles. Anketas turi užpildyti mažiausiai 100 asmenų

grupės, iš jų 50 proc. vyrų ir 50 proc. moterų, tiek humanitarinio, tiek tiksliųjų mokslų profilio

studentai. Studentai tokio tipo tyrimams pasitelkiami dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šios grupės

atstovai gali būti palyginami tiek amžiaus, tiek mentaliteto atžvilgiu tarpkultūriniu mastu. Antra,

dėl savo sudėties ši grupė gali atstovauti visai visuomenei.

19

Trečiam duomenų tipui priklauso įvairių žanrų tekstai, vertinami kaip kalbos sistemos

reprezentantai; juose esama tiek visuomenėje pripažintų, tiek individualios kūrybos elementų.

Tyrimui imama 200–300 kontekstų iš pasirinktų tekstų, priklausančių bendriniam, kasdieniam,

stilistiškai neutraliam kalbos variantui. Pagrindinį tyrimo šaltinį turi sudaryti mokslo

populiarinamojo postilio tekstai ir medijų duomenys, atitinkamai diferencijuota ideologijos ir

pasaulėžiūros aspektais bei parinkta atsižvelgiant į idėjinių pažiūrų visumą.

Medžiaga gali būti imama iš tekstynų, bet atsargiai. Svarbu tekstynų medžiagą apdoroti

analitiškai – interpretuoti tekstų fragmentus, įsigilinant į jų esmę. Asmeniniai sprendimai turėtų

dominti tik tiek, kiek jie yra relevantiški kultūros ir etnolingvistikos atžvilgiais (gali būti siejami su

sustabarėjusiais teiginiais apie pasaulį).

Sukaupti duomenys turi būti apdorojami laikantis kognityvinės definicijos principų.

Pastaroji skiriasi nuo leksikografinių definicijų tipų, nes jos tikslas „išsiaiškinimas būdo, kaip

kalbantieji supranta daiktą, kaip visuomeniškai įtvirtintos kalba ir kalbos vartojimu suvokiamos

žinios apie pasaulį, kaip kategorizuojami jo reiškiniai, pastarųjų požymiai ir vertinimai. Analizės

būdu suformuluota kognityvinė definicija yra pasakojamojo pobūdžio. Tokį pasakojimą sudaro

stereotipiniai (standartiniai) motyvai kaip minimalūs diagnostiniai kontekstai. Stereotipiniai

objekto įsivaizdavimai transformuojami į „scenarijus“, kurių pagrindu iškyla visa, kas susiję su X –

tai, ką X veikia, kur yra, su kuo sąveikauja / bendrauja ir t. t.“ (Niebrzegowska-Bartmińska 2007:

98).

‡Separacinis ir holistinis PVK aprašas

Pastaruoju metu PVK tyrinėjimuose yra naudojami du aprašymo būdai – separacinis ir

holistinis aprašas (Niebrzegowska-Bartmińska 2014: 17–18). Separacinis aprašas remiasi trijų

tipų duomenimis (sistema – anketa – tekstai (S – A – T)) ir izoliuota jų analize. Analizės metu

gauta informacija (stereotipinės nuomonės) yra grupuojama į blokus, kurių pavadinimus sudaro

sisteminių duomenų tipai (darybiniai ir semantiniai vediniai, frazeologizmai, antonimai,

etimologija ir t. t.), pvz.: Kokia yra šeima?, Kokias funkcijas atlieka šeima?, Kokias tradicijas turi

šeima? Anketų duomenys tokiame apraše yra grupuojami pagal aspektus: fizinis (F), biologinis

(G), buitinis (B), lokalinis (L), psichinis (P), socialinis (S), psichosocialinis (A), politinis (T),

ideologinis (I), tautinis (X), kultūrinis (K), religinis (R), karinis (M), istorinis (H), estetinis (C),

etinis (E) ir t. t.

Holistinis aprašas yra bandymas sulieti visų tipų duomenis. Stereotipinės nuomonės,

išplaukusios iš įvairių tipų duomenų, yra grupuojamos į blokus, pvz.: Kas yra garbė?, Su kuo

garbė nėra suderinama?, Su kuo ji priešinama?, Koks elgesys vadinamas garbingu? ir t. t. Trijų

tipų duomenys (S – A – T) iš karto grupuojami į šiuos blokus. Toks aprašas yra sudėtingesnis. Jis

20

gali būti jungiamas su separactiniu aprašu, padarytu analizės ir medžiagos klasifikacijos pradžioje.

Holistinis aprašas gali būti taikomas kaip visų duomenų iš atliktos analizės apibendrinimas,

leidžiantis suformuoti kognityvinę definiciją. Abiejų aprašų, separacinio (izoliuoto) ir holistinio

(integruoto), tikslas yra išskirti bendro kultūrinio pagrindo elementus. Pateikiant visų tipų

duomenis palaipsniui yra atskleidžiami analizuojamo dalyko fragmentai, todėl tik vieno tipo

duomenų analizė neduoda išsamaus vaizdo arba gali net klaidinti.

‡Lingvistinė aksiologija

J. Bartmińskis teigia, kad pasaulio vaizdas kalboje priklauso nuo visuomenės vertinimo

sistemos. Tai, kad vertinimas yra būtina PVK dalis, visai nereiškia, kad viskas kalboje yra

aksiologiškai vienoda, bet vertinimas kalboje vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškia. Įvairiai

aksiologiškai pažymėti yra atskiri kalbos stiliai. Šnekamojoje kalboje linkstama labiau vertinanti ir

šis vertinimas yra emocionalus, labai ryškus. Tuo tarpu kanceliariniame ar moksliniame stiliuose

vengiama emocionalaus vertinimo. Vis dėlto tai nėra visiškai tiesa, nes neemocionalus mokslinis

stilius turi savo vertinimo sistemą – visų pirma iškeliamos pažinimo vertybės, susiliejančios su

tiesos, moralumo, estetikos ir t. t. sąvokomis. Panašiai yra ir kanceliariniame stiliuje, kuriame

visiškai neleistini emocionalūs pasakymai, tačiau jis remiasi tokiomis vertybėmis kaip teisingumas

ir visuotinė tvarka, darna tarp šalies gyventojų ar institucijos narių.

Kalbotyroje vartojamas pasakymas „vertybių kalba“ susijęs mažiausiai su trimis tipais sąsajų

tarp kalbos ir vertybių:

1) kalba yra vertinimo įrankis, tai yra joje egzistuoja būtinų vertinimui priemonių visuma.

Vertinama ne tik naudojantis leksemomis, bet ir gramatinėmis struktūromis ir net fonetinėmis

priemonėmis. Kalboje vertinimas gali vykti akivaizdžiai ir slaptai, pastarąjį iššifruoti yra

sudėtingiau.

2) kalba yra žinių šaltinis apie tam tikros visuomenės priimtas vertybes. Tokias vertybes iš

kalbos įmanoma „ištraukti“ remiantis anksčiau minėtomis priemonėmis. Taigi, tiriama yra leksika,

kolokacijos, frazeologizmai, paremijos, tekstai. Tokios analizės metu galima atskleisti vertybių

sistemą, perduotą tautos kalbos per įvairius jos vystymosi etapus, išsaugotą įvairiuose tekstų

rūšyse.

3) galima tirti, kokias vertybes perduoda pati kalba, kokios vertybės jai priskiriamos, kaip ji

pati vertinama visuomenėje. Kalba gali būti apibūdinama kaip „graži“, „švelni“, „tiksli“, arba

atvirkščiai – kaip „agresyvi“, „vulgari“.

Kiekviena iš minėtų sąsajų gali būti atskirų tyrinėjimų objektu. Kadangi antropologinių-

kultūrinių tyrinėjimų, rekomenduojamų etnolingvistų, tikslas yra tam tikros komunikacinės

21

bendruomenės mentalumas, kalba laikoma žinių apie vertybes, apie vertinimų sistemą,

visuomenės idealų šaltiniu.

Vertybės yra kiekvienos kultūros šerdis. Vis dėlto vertybių problema kelia daug klausimų:

Kas yra vertybė? Ar yra universalių vertybių kanonas? Tokios vertybės kaip tėvynė, patriotizmas,

demokratija ir tolerancija yra svarbios tautoms, bet ar visoms vienodai? Buitinės vertybės kaip

darbas, karjera, pinigai yra konceptualizuotos, bet ar taip buvo visada ir visur? Ar šiandien tokios

vertybės kaip šeima, santuoka, vaikas vis dar yra aktualios? Atliekant tyrimus, svarbu išanalizuoti

vertybes, kurios svarbios lietuvių kultūrai. Greičiausiai jos mažai kuo skirsis nuo

bendraeuropietiškų, bendražmogiškų vertybių. Vis dėlto ne mažiau svarbu išskirti ir sąvokas,

būdingas tik lietuviams. Jos gali būti susijusios su kultūros reiškiniais, mitologija, istorija. Kaip

pavyzdį galima imti „Lenkų aksiologinį žodyną“ (Polski słownik aksjologiczny), kur buvo išskirtos

tokios lenkams svarbios vertybės:

A. Būties abstraktų pavadinimai, suprantami kaip vertybės: gėris – blogis, grožis –

bjaurumas, tiesa – melas.

B. Bendražmogiškosios dorybės: meilė – neapykanta, gerumas – piktumas, ištikimybė –

išdavystė, lojalumas – nelojalumas, viltis – neviltis, drąsa – bailumas.

C. Kai kurių socialinių būsenų pavadinimai: laisvė – nelaisvė, tolerancija – netolerancija,

priklausomybėn – nepriklausomybė.

D. Kai kurių individualių ir grupinių poelgių pavadinimai: revoliucija, sukilimas,

pasiaukojimas, tarnyba, kova, darbas.

E. Žmonių susibūrimų pavadinimai: liaudis, tauta, šeima, žmonija.

F. Visuomeninių, politinių ir kultūrinių institucijų pavadinimai: valstybė, Bažnyčia, kalba.

G. Asmenų ar daiktų pavadinimai: motina, tėvas, vaikas, žemė, duona, pinigai, namas.

H. Daiktų, traktuojamų kaip vertybių, simboliai, pavadinimai: kryžius, erelis.

Yra ruošiami ir kitų etninių tradicijų vertybių sąrašai. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad

pirmų trijų grupių žodžiai privalomai sudaro opozicijas, nes jų prigimtis verčia užimti tokią

poziciją kito nario atžvilgio, nes būtina būti kartu su kitu nariu arba prieš jį.


1. Kas bendro tarp „Aksiologinio slavų ir jų kaimynų leksikono“ (Leksykon aksjologiczny

Słowian i ich sąsiadów) ir anksčiau aptartų etnolingistinių žodynų?

2. Kokie kultūriniai skirtumai matomi, jeigu jie atsiskleidžia, tos pačios vertybės supratime?

3. Kas yra holistinis ir separacinis aprašymai?

4. Kuris aprašymas, holistinis ar separacinis, yra tinkamesnis lyginamiesiems tyrimams?

5. Koks yra kalbos ir vertybės santykis?

22

1 . 4 . E t n i n i a i k o n c e p t a i

§Apie ką kalbama paskaitose: Lietuvių liaudies kultūros konceptualių sąvokų sfera, jos

hierarchinė struktūra. Etniniai konceptai, jų savitumas. Žmogus, jo artimiausia aplinka.

Tautosakos šaltiniai kalbinio pasaulio vaizdo rekonstrukcijoje. Supančio pasaulio mitologizavimo

pagrindai. Kalbinis tabu ir eufemizacija, disfemizacija.

§Terminai:

etniniai konceptai, liaudies kultūra, apeiginė leksika, liaudies etimologija, mitologizacija,

eufemizmas, disfemizmas, tabu, lingvistinis tabu, kalbinė magija.


Holder R. W., 2003, How not to say what you mean, Dictionary of euphemisms, Oxford:

Oxford university press (pasiskaityti bent kelis puslapius).

Jasiūnaitė Birutė, 1995, Endriejaviškių pejoratyvinė leksika (Neigiamieji žmogaus

apibūdinimai), Kalbotyra 44 (1), 35–57.

Jasiūnaitė Birutė, 2005, Eufemizmai tarmėse bei tautosakoje: problemos ir perspektyvos,

Baltictica VI, 101–117.

Klimka Libertas, 2011, Medžių mitologizavimas tradicinėje lietuvių kultūroje, Acta

humanitarica universitatis Saulensis 13, 18-39.

Kudirka Robertas, 2012, Senoji ir naujoji eufemija. Grafinė eufemija elektroniniame

diskurse, 6(2012) in www.lietuviukalba.lt.

Smetona Marius, 2015, Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija, Vilnius: VUL, 12-

28.

§Teorija trumpai:

‡Liaudies kultūrų tyrinėjimai – etniniai konceptai

Vertybių pavadinimų tyrinėjimai Europos mastu parodė daug įvairių kultūrinių bendrybių,

tačiau pastebėta ir nemažai skirtumų. Šie tyrinėjimai buvo orientuoti į bendrines kalbas ir kultūras.

Pastaruoju metu mėginama tirti liaudišką aksiologinę sistemą, kitaip tariant, tiriamas liaudiškas

vertybių pasaulis. Kaip rašo Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska, tokių tyrinėjimų iniciatorė, jau

žinoma, kad ši sistema labai skiriasi nuo tarptautinės sistemos. Mokslininkė teigia, kad bent jau

slavų tautų atveju jų liaudiškos kultūros yra daug artimesnės viena kitai nei jų bendrinės kultūros,

jau suformuotos elito. Ji, bendradarbiaudama su kitais įvairių slavų tautų mokslininkais, sudarė

23

slavams aktualių vertybių sąrašą: sveikata, gyvenimas, šeima, giminė, namai, žemė, darbas,

darbštumas, meilė, grožis, laimė, išmintis, sąžiningumas, ištikimybė, laisvė, garbė, tikėjimas ir

Dievas. Kaip matyti iš šio sąrašo, daugiausia vertybių susiję su artimiausia žmogaus aplinka, jo

privatumu ir morale. Daroma prielaida, kad kiekvienos tautos liaudies tradicijose šis sąrašas būtų

kiek kitoks, galbūt skirtųsi pačios vertybės ar jų hierarchija.

Šio tipo tyrinėjimų pagrindinė medžiaga – tarminiai, tautosakiniai, etnografiniai tekstai. Vis

dėlto pradžia turėtų būti sisteminių duomenų analizė, t. y. žodynų apibrėžimų, žodžių etimologijos,

sinonimų ir antonimų, derivatų, frazeologizmų, kuriose funkcionuoja tiriamas žodis. Iš tautosakos

tekstų ypač vertingos yra mįslės (išsaugojusius archajiškiausią požiūrį į pasaulį) ir paremijos, t. y.

tekstai, reprezentuojantys kolektyvinę išmintį. Taip pat didelę vertę turi apeigų tekstai bei mitai,

legendos, pasakos.

‡Liaudiškų šaltinių vieta lietuviško PVK tyrinėjimuose

Lietuvių etnolingvistika, kurios atstovai yra A. Gudavičius ir jo mokiniai, yra apibūdinama

kaip tautinė etnolingvistika, kas ir pabrėžiama naujame A. Gudavičiaus knygos „Etnoligvistika

(Tauta kalboje)“ leidime. A. Gudavičius ne kartą yra minėjęs, kad tautinis aspektas turi ir savų

trūkumų apibrėžiant žodžius (Gudavičius 2003; 2009). Tai buvo pastebėta ir Lenkijoje. A. Tyrpa,

ieškodama tautinio elemento A. Gudavičiaus darbuose, rašo: „... gali būti, kad tai yra vienas iš

bruožų, būdingų nedidelėms tautoms, jaučiančioms nuolatinę grėsmę, o galbūt – asmeninių

Gudavičiaus požiūrių atspindys“ (Tyrpa 2006: 109).

Galima išskirti kelias priežastis, kodėl A. Gudavičiaus darbuose yra ypač pabrėžiama

tautinio elemento reikšmė. Viena iš jų yra ypatingas mokslininkų požiūris į pačią lietuvių kalbą kaip

į archajišką, besivystančią pagal savo dėsnius ir turinčią savyje labai daug vertingų duomenų

lyginamiesiems tyrimams. Kiekvienas lietuvių kalbos tyrinėtojas ypač smulkiai analizuoja unikalius

šios kalbos klodus, siekia rasti būdingų lietuviams bruožų, ieško jų analogijų kitose archajiškose

kalbose bei šiuolaikinėse Europos kalbose.

Dar viena priežastis – pagrindiniai šaltiniai, iš kurių tyrėjai semiasi vertingos medžiagos.

Visų pirma tai yra lietuvių kalbos žodynai, o ypač – Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ), kuriam

medžiaga buvo kaupta beveik šimtą metų (1902–2002). Tai ne tik vertingas leksikografijos šaltinis,

bet ir savotiškas žinynas apie tautos istoriją ir kultūrą. Daug vietos šiame žodyne skiriama

tarminiams ir istoriniams duomenims – pavyzdžiai paimti iš Lietuvos kaimų ir miestelių gyventojų

šnekos, vaizdingi paliudijimai pateikiami iš paremijų, mįslių, liaudies dainų fragmentų. Kartais

tokie tarminiai duomenys užima didesnę dalį. Be to, LKŽ yra vienintelis žodynas, iš kurio

mokslininkai gali gauti informacijos apie įvairius kalbos lygmenis, tarp jų ir etnolingvistikos.

24

Šiuolaikiniuose žodynuose pavyzdžių yra mažai, tad LKŽ užima pirmaujančią poziciją ir tarsi

primeta tam tikrą požiūrį į kalbą.

Tautinių dalykų rinkimas ir saugojimas įvairiais būdais buvo pagrindinis tautosakininkų,

etnografų ir dialektologų tikslas. Didelį indėlį į tokios metodologijos išgryninimą turėjo J.

Karłowicziaus veikla, jo etnolingvistinių duomenų lietuvių mitologijai kaupimo būdai, kurie buvo

pavyzdys lietuvių tyrėjams, pvz., J. Basanavičiui. Daug įtakos K. Būgai, formuojančiam LKŽ

metodologijos pagrindus, turėjo brolių Grimų darbai Vokietijoje. Tautosakos tekstuose didelis

dėmesys skiriamas liaudiškai leksikai, šiandien apibrėžiamai kaip kultūrinė leksika, apeiginė

terminologija. Iki šiol lietuvių etnologų, pvz., P. Dundulienės, A. Vyšniauskaitės, darbuose yra

gausu apeiginės leksikos, autoriai svarsto apie leksemų kilmę, kruopščiai užrašo liaudies

etimologijas.

‡Paremijų semantinės analizės pagrindai lietuvių kalboje

B. Jasiūnaitė pirmoji atvėrė šnekamosios kalbos turtus. Ji daugiausia analizavo tarmių

leksiką – tarminę frazeologiją ir parašė nemažai vertingų straipsnių, kurie surinkti į knygą

(Jasiūnaitė 2010). Paremijos yra senieji tekstai, kuriuose išsaugoti šiandien jau nežinomi ir kituose

tekstuose (grožinė literatūra) neužfiksuoti kultūros, bendruomenės pasaulėžiūros reiškiniai. Jie gali

būti naudojami rekonstruoti tiek kalbos, tiek kultūros, pasaulėžiūros faktus. Kaip jau buvo minėta,

tokie reiškiniai yra labai vertingas šaltinis etninių konceptų analizei.

Paremijų semantikos aprašymas gali remtis metodologija, suformuota J. Bartmińskio ir jo

bendradarbių „Stereotipų ir liaudiškų simbolių žodynui“, taip pat naudota aprašant įvairios

tautosakos analizę Maskvos etnolingvistiniame žodyne Slavjanskije drevnosti (red. N. J. Tolstoj, S.

M. Tolstaja). Pagal ją, siekiant rekonstruoti kokią nors sąvoką vienos rūšies tekstuose, tiriamos

visos sąvokos ir jos pavadinimo leksinės-semantinės sąsajos. Taigi, privaloma turėti omenyje

hiperonimus / hiponimus, priešingybes, žodžio sinonimus ir t. t. Šis metodas gali būti taikomas

kuriant duomenų bazes analizei ir rekonstruojant reikšmę, nes per šias sąsajas galima išsamiai ištirti

apibrėžiamas sąvokas, atsižvelgti į visas semantines sąsajas ir suvokti jų motyvaciją.

Pagal minėtą metodą surinktos paremijos susideda į tam tikrą makrotekstą, kuriame galima

išskirti motyvus, temas ir vėliau sugrupuoti juos į bendrąsias semantines kategorijas, pvz.:

visuomeninis aspektas, psichinis aspektas, fizinis aspektas, buitinis aspektas, religinis aspektas,

kultūrinis ir t. t. Tokiu būdu atsiveria galimybė parodyti didesnę tikrovės dalį, kurioje tiriama

sąvoka funkcionuoja. Taip paremijos yra nagrinėjamos kaip atskiri leksiniai vienetai, turintys

reikšmę, panašiai kaip pavieniai žodžiai ar frazeologizmai.

25

Susikoncentravus į mikrotekstą – pavienes paremijas, kurios paprastai yra sakiniai, galima

nustatyti pagrindinio žodžio, branduolio, sąsajas su kitais to sakinio nariais. Leksiniai vienetai

paremijų kontekste atskleidžia reikšminius elementus, kurie kituose kontekstuose yra paslėpti ir

nematomi. Tokie paremijų kontekste atsiskleidę reikšminiai elementai dažniausiai yra konotacinės

prigimties, o denotatiniai elementai tampa antraeiliai, nes paremijų kontekste svarbiausia yra

konotacija. Šiuo atveju vartojami ir kitokie semantiniai junginiai, tokie kaip: bruožai, kilmė, veikla,

išvaizda, kiekis, išgyvenimai, adresatas, pritaikymas, laikas, vietas, ir t. t. Pilnesnis sąvokos vaizdas

susidaro kiek neįprastai interpretuojant paremijų tekstą – jį analizuojant, kai tikslas yra atskleisti

tiriamo žodžio esminius bruožus, funkcijas, veiksmus, elgesį, jo vietą ir laiką. Čia naudingas gali

būti kognityvinis metodas, kuris leidžia rekonstruoti naivųjį pasaulio vaizdą, taip pat klasifikavimas

į kategorijas, kognityvinis apibrėžimas, kurie taikomi analizuojant ir kitos rūšies tekstus.

Siekiant kuo išsamiau suvokti paremijos semantiką, didelę reikšmę turi paremijos

struktūroje pavartotų simbolių analizė. Paremija yra kultūros tekstas, kuris remiasi specialiai tam

tikra tvarka sudėliotais semiotiniais ženklais, turinčiais savo konfigūraciją, susidedančią į

sudėtingus sinoniminius ir antoniminius ryšius. Juos savo ruožtu galima atskleisti ieškant jų

analogijų kitose paremijų grupėse iš to paties leksinio-semantinio lauko ar net kitose tautosakos

rūšyse, pvz., pasakose, padavimuose, legendose, dainose. Tam tikri žmogaus bruožai (gerumas,

piktumas) įvairiuose tautosakos tekstuose yra mitologizuojami panašiai, o paremijos, kurių tekstas

yra maksimaliai sukoncentruotas, panašiai kaip ir mįslių, ne visada leidžia teisingai perskaityti jų

simbolines reikšmes.

Šnekant apie paremijas būtinai reikia jų nagrinėjimo pavyzdžių, todėl toliau pateikiamos

NAMŲ koncepto paremijos. Rašant NAMŲ konceptą iš viso išanalizuota daugiau nei 200

paremijų, kuriose išryškėja pagrindiniai lietuvio namų bruožai, atitinkantys tradicinę, tam tikra

prasme net archajinę, namų viziją, priešingą šiuolaikiniam namų įsivaizdavimui.

Lietuvio namai suvokiami kaip tvirtovė, sauganti šeimą, jos gerovę ir net žmogaus moralines

vertybes. Labai aiški opozicija namai : pasaulis, kur pasauliui priskiriamas pavojaus ir priešiškumo

žmogaus atžvilgiu vaidmuo, nors tuo pat metu būtent pasaulis moko žmogų sumanumo, priverčia

jį tobulėti. Namai – tai vieta, kurioje žmogus jaučiasi geriausiai; namų vertinimas čia reiškiamas

superliatyvinių leksemos „gerai“ formų vartosena bei namų ir pasaulio opozicija:

Mano namai – mano tvirtovė.

Visur gerai, namie geriausia.

Gerai kaip namie po kelionės.

Gerai negerai – svetur ne namai.

26

Geriausi visgi yra savi namai. Paprastai jie priešpriešinami rūmams, o prilyginami paprastiems

(skurdiems, ankštiems ir žemiems) kaimo namams. Šie savi namai turi skirtingus pavadinimus

(gryčia, pirkia, stuba, gūžta), dažnai jiems pavadinti vartojami ir deminutyvai (namučiai, nameliai).

Savuose namuose gerai jaučiasi net šuo. Pavojingi ir priešiški žmogui yra svetimi namai, ypač tie,

priklausantys asmenims, kuriems liaudies kultūroje priskiriamas tam tikrų šeimos santykių

sergėtojų vaidmuo (uošvis, sūnus); svetimi namai prilyginami pragarui (pragarai). Teigiamam

požiūriui į namus reikšti pravartūs įvairūs su namų ūkiu, buitimi susiję daiktai, atliekantys taip pat

svarbias ritualines funkcijas (šluota, kačerga). Tokiu būdu reiškiamos palankios ir nepalankios

žmogui sferos. Štai keli pavyzdžiai:

Kiekvienam savi nameliai artūs.

Geriau į savo bakūžę susirietus, nekaip į svetimus rūmus stačiom eiti.

Nors ir prasta gryčia, bet sava.

Kad ir negraži stuba, bet gerai, kad sava.

Namuose ir šuva ponas.

Savo namuos ir kačerga gaspadinė.

Namie nors ir po šluota.

Žento namai uošvio nešildo.

Sūnaus namai ne visada tėvą šildo.

Svetimi namai – pragarai.

Namai – tai šeimos gyvenamoji vieta. Šeima sudaro namų pagrindą, jos dėka namai atlieka

savo paskirtį. Namiškių vaidmenys paskirstyti – svarbiausias namuose yra jų šeimininkas, kuris

kartu yra namų tėvu (panašiai kaip šeimos galva), tuo tarpu šeimininkė atsako už tvarką ir

buitinius darbus, be jos namai yra tušti. Šių funkcijų nesilaikymas ir sudrumstimas vertinami

neigiamai. Namuose būtinai turi būti vaikų; tai namų širdis; su vaikais ir darbu susijusios, beje,

moters pareigos:

Kaip našlaitis be tėvų, taip namai be gaspadoriaus.

Šulinys be svirties kaip namai be šeimininko.

Gaspadorium namas laikosi, gaspadine – tvarkosi.

Šeimininkė iš namų žingsnį, o namai nuo šeimininkės dešimt.

Blogi namai, kur vištos gaidžiais gieda.

Netikėk kumele ant kelio, pačia – namie.

Be moteriškės tušti namai.

Namai be vaikų – it varpai be širdies.

Kurti namai be šunų, akli langai be vaikų.

Namas kišt, ožys rišt, ugnelė surausyt.

http://www.aruodai.lt/patarles/patarle.php?TId=4907


http://www.aruodai.lt/patarles/variantas.php?Id=75328


27

Namuose žmogus gali išlikti savimi, neslėpti neigiamų emocijų; kitaip nei pasaulio

akivaizdoje, kai turi „išsaugoti veidą“:

Sviete šilkas, namie vilkas.

Svečiuose angelėlis, o namie – ragana.

Pas kitą - angelas, o namie – velnias.

Natūralią liaudiškosios NAMŲ vizijos dalį sudaro ginčai, kivirčai bei rūpesčiai:

Kožni namai su gyvate.

Nėr tų namų, kur nesibartų niekas.

Nėra namų be kirmėlės.

Nėra to namelio, kad nebūtų kryželio.

Namų barniai ir kregždę iš lizdo išvaro.

Nuolatinis buvimas namuose gali būti išgyvenamas kaip apribojimas, ir netgi kalėjimas,

ribojantis žmogaus kontaktą su pasauliu:

Sėdi namie kaip sena teta.

Kam kalėjimas, jai namai.

Namai – tai vieta, kurioje žmogus valgo, naminis valgis visuomet skaniausias. Iš tikrųjų

namai (tėvynė) yra ten, kur yra maistas (duona) – gyvybės pagrindas:

Kur duona, ten ir namai (ten ir kraštas).

Namie batviniai gardžiau, negu svečiuos pyragas.

Geriau namie kartu negu pas kitą saldu.

Protinga galva prilyginama sveikiems namams, tuo tarpu žmogaus intelektinių kompetencijų

stoka suprantama pro namų dalių stokos prizmę:

Galva – patarimų namas.

Tau ne visi namie.

Trūksta vieno balkio.

Gyvenamojo namo statyba sunkus ir varginantis procesas – namas privalo turėti tvirtus

pamatus, tam kartais prireikia viso gyvenimo; pastatytas namas reikalauja nuolatinės priežiūros.

Svarbios atskiros namo dalys, o ypač sienos, langai, langinės, liudijančios jo tvirtumą, grožį bei

atsivėrimą pasauliui:

Namas pastatyt - tai ne kepurė pakelt.

Kad pamato nebus, tai namas greit supus.

Netaisysi stogo – supus, neparemsi namų – sugrius.

Namie ir sienos padeda.

Žmogus be mokslo kaip namai be langų.




28

Baužas namas be langenyčių.

Namai – tai pastovus, tvirtas ir stabilus darinys. Šiuos namų bruožus grindžia patarlės,

vartojamos kaip posakiai svečiams, skubantiems į namus. Namai turi savo, jiems būdingą ir tik su

jais besiasocijuojantį kvapą:

Namai - ne paukštis, nenulėks.

Namai – ne kiškis, nepabėgs.

Namai ne blynais dengti: varnos nesules, katės nesuės.

Namai namais ir kvepia.

Paremijos iškelia aikštėn du namų aspektus – socialinį ir psichologinį. Namai – tai tvirtovė,

erdvė palanki žmogui, jų jėga slypi tvarkinguose šeimos santykiuose bei taisyklingoje pozicijoje

pasaulio, dažnai priešiško žmogui, atžvilgiu. Žmogus neturėtų ilgam palikti namų, nes tik juose

gali išlikti savimi, nors, kita vertus, užsisklendimas savyje gali jam pakenkti – tokiu atveju namai

gali tapti kalėjimu. Lietuvių paremijos įspėja žmogų apie svetimą pasaulį ir saugo patriarchalinius

santykius šeimoje.

‡Kalbinis tabu ir eufemizacija, disfemizacija – kaip PVK rekonstrukcijos būdas

Vienas iš labai įdomių etninių konceptų tyrinėjimo šaltinių yra eufemizmai, iki šiol gana

mažai nagrinėti, tačiau esama atskirų straipsnių apie šiuolaikinius eufemizmus (Marcinkevičienė

1998), politinę eufemizaciją (Smetonienė, Daučiūnaitė 2014) arba tam tikras eufemizmų grupes,

pvz., grafinius eufemizmus (Kudirka 2012). Šiek tiek eufemizmai aptarti ir juridinėje retorikoje

(Koženiauskienė 2006, 2009) bei retorikoje (Koženiauskienė 2001). Plačiausiai lietuvių kalbos

tradicinius eufemizmus yra ištyrusi B. Jasiūnaitė. Jos darbuose aptariamos eufemijos problemos,

terminai, nagrinėjimo ir klasifikavimo galimybės, taip pat sporadiškai aptariami kai kurie

eufemistiniai gyvūnų pavadinimai, su žmogaus aplinka ir pačiu žmogumi susiję eufemizmai. Taip

pat M. Smetona 2015 apsigynė disertaciją „Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija“.

Atskirai reikia paminėti anglų kalbininko R. W. Holderio žodyną „How not to say what you

mean“, kuriame pateikiami anglakalbės kultūros eufemizmai ir stengiamasi aprašyti jų motyvaciją.

Eufemizmai gali padėti tirti žmogaus privataus ir visuomeninio gyvenimo sferas, taip pat

papildo PVK tyrimus, puikus pavyzdys gali būti žodis Europa. Rašant konceptą buvo pastebėta,

kad lietuvio PVK Europa yra gana naujas dalykas ir natūraliai iškilo klausimas, kas buvo anksčiau

vietoje Europos. Atsakymą padėjo rasti mirties eufemizmai, kuriuose minima Amerika.

Daugelyje kalbų pastebimas draudžiamų dalykų, kitaip vadinamų tabu, skverbimasis į

kasdienį vartojimą. Su tabu susijęs lingvistinis tabu, tai yra, kai žodžiui suteikiama maginė

funkcija. Dėl maginės funkcijos žodis gali prišaukti nelaimę, dvasias ir pan. Todėl atsiranda

29

eufemizmų, kuriais pakeičiami pavojingi žodžiai ir kalbantysis gali bendrauti su aplinkiniais

nebijodamas pažeisti tabu. Eufemizmo priešprieša yra disfemizmas, tai yra, žodžio iškreipimas

siekiant jį padaryti įžeidžiamą. Pavyzdžiui, gimdymą lietuvių kalboje galima pavadinti perėjimu

taip sumenkinamas žmogus, jo statusas gamtoje, be to suteikiama neigiama konotacija pačiam

veiksmui.

Esama daug eufemizmų apibrėžimų, juos apibūdinti bandė tiek lietuvių, tiek pasaulio

mokslininkai. Visi apibrėžimai yra panašūs, skiriasi tik tuo, kad skirtingi mokslininkai išryškina

skirtingus eufemizmų aspektus. Kadangi skirtinguose darbuose nagrinėjami eufemizmai yra gana

skirtingi, eufemizmą apskritai galima mėginti apibrėžti taip: eufemizmas yra žodis ar žodžių

junginys, komunikacijos akte vartojamas norint įsiteikti eufemizuojamam objektui ir taip pakeisti

tikrovę, arba norint suklaidinti, priversti klausytoją suprasti tikrovę taip, kaip kalbėtojui reikia, taip

pat užkoduoja eufemizuojamus objektus, pažeidžiančius pirminius tabu ir jų tolesnio vystymosi

rezultatus, etiketą, moralines nuostatas.

Kadangi eufemizmas kiekvienu atveju suvokiamas skirtingai, tai ir eufemizmų skirstymas

skirtingų mokslininkų darbuose taip pat skiriasi. Apskritai eufemizmai gali būti skirstomi pagal

vartojimo sferas, leksines-semantines grupes, funkcijas arba eufemizavimo būdus (kaip sudaromi

eufemizmai).

Skyriaus skaitiniuose galima rasti nemažai eufemizmų pavyzdžių, todėl čia bus pateikti tik

keli. Eufemizuoti galima gyvūnus, pavyzdžiui, gyvates (šnypšteklė (: šnypšti); šliaužas (:

šliaužti)), vilkus (bičiulis; kūmas; kumelinis lakštingalas), lapes (rudoji, papuruodegė). Taip pat

galima eufemizuoti mirtį (į Ameriką / juodąją Ameriką važiuoti; į amžinastį iškeliauti / nueiti /

įsikelti / keliauti) ir gimimą (gandras atnešė; kopūstų lysvėje rasti), lyties organus (svimbalas;

stūmeklis; šeškus; šaknis) ir pan. Norėdami susipažinti su šiuolaikine ar politine eufemija galite

pasiskaityti šio poskyrio pradžioje nurodytus autorius.

Kalbėti apie eufemiją galima tik suvokus, kas yra tabu ir jo dalis lingvistinis tabu. Reikia

atkreipti dėmesį, kad į tabu gilintis geriau ne iš lingvistinės pusės, o iš kultūrinės, nes tai yra

kultūrinis reiškinys. Pats žodis tabu kilęs iš polineziečių kalbų, kur jis apibrėžia neįtikėtinai didelę

sistemą, apimančią religiją, socialinį ir politinį gyvenimą. Pasak Z. Freudo, jei atsižvelgsime į

bendrą žodžio reikšmę ir tabu laikysime kiekvieną papročių fiksuojamą arba įstatymų

formuluojamą draudimą liesti ar naudoti savo reikmėms kokį nors daiktą arba vartoti tam tikrus

neleistinus žodžius, tai apskritai nesą tautos ir kultūros pakopos, kurios būtų išvengusios tabu.

Etnolingvistiniame žodyne „Славянские древности“ (1995 – 2012) teigiama, kad tabu

lengviausia pažeisti tam tikru metu – naktį, vakare, vidurnaktį ar vidurdienį. Ypač stengiamasi to

nepadaryti tada, kai situacija reikalauja sėkmės (medžioklė, žvejyba), sunkiu, nesaugiu metu

30

(sergant, nėštumo metu). Be to, lengviausiai tabu pažeisdavo „nesaugūs“ žmonės, pavyzdžiui,

nėščios moterys ar vaikai. Pažeidus tabu galima išvengti bausmės įvairiais magiškais būdais,

dažniausiai verbalinėmis formulėmis (kartais lydimomis gestų).

Tabu – tai nevienalytis reiškinys, apimantis viską, kas supa žmogų, todėl atskirai reiktų

kalbėti apie lingvistinį tabu, kuris yra tabu sistemos dalis ir glaudžiai susijęs su kalbine magija.

„Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ lingvistinis tabu apibrėžiamas kaip su religiniais įsitikinimais ar

prietarais susijęs draudimas vartoti tikruosius pavadinimus. Lingvistinis tabu yra kilęs iš magiškos

galios priskyrimo žodžiui (sutapatinus pavadinimą ir vadinamąjį dalyką). Tabu žodžiai arba

pakeičiami kitais, arba įvairiai iškraipomi. Puikus lingvistinio tabu pavyzdys yra minimas Z.

Freudo: Naujosios Britanijos Gazelių pusiasalyje ištekėjusi sesuo neturi teisės kalbėti su broliu,

negali ištarti jo vardo, prireikus turi jį kaip nors apibūdinti, o ne vadinti vardu (Freud 2010, 61).

Taip stengiamasi išvengti incesto.

S. Karaliūnas teigia, kad maginio kalbos vartojimo pagrindas yra tikėjimas, kad žodis ir

daiktas, kurį tas žodis žymi, yra tas pats, kad žodis yra sudėtinė daikto dalis. Negana to, žodis ir jo

vartojimas suprantamas magiškai – manoma, kad jis turįs paslaptingos galios, magiškų ypatybių.

Kadangi žodis ir juo žymimas daiktas sutapatinami, mokant žodį ir jį tariant, žinant kito žmogaus

vardą ir jį minint, galima tam žmogui ar daiktui daryti įtaką. Kartojant atitinkamus žodžius, esą,

galima netgi mus supantį pasaulį keisti – priversti javus augti, gyvulius veistis ir panašiai

(Karaliūnas 1997, 157). Galima teigti, kad būtent dėl žmogaus gebėjimo keisti pasaulį vartojant

kalbą (žodžius) ir atsirado lingvistiniai tabu, kurie apsaugo vartotojus.


1. Kas yra etniniai konceptai?

2. Kokią vietą užima tautosakos šaltinai PVK rekonstrukcijoje?

3. Kokie galimi gamtos mitologizavimo principai?

4. Kokių pasaulio mitologizavimo būdų esama?

5. Kas yra kalbinis tabu, eufemizmas ir disfemizmas?

6. Kaip susiję kalbinis tabu ir eufemizmas?

31

2 . K o n c e p t o r a š y m a s

Konceptą paprastai sudaro 7 smulkios dalys: šešios analitinės ir septinta apibendrinamoji –

kognityvinė definicija. Šių dalių eiliškumas renkant ar analizuojant turimą medžiagą nėra svarbus,

tačiau laikantis kognityvinės definicijos metodo, prie rezultato turi būti einama nuosekliai, laikantis

tam tikro plano. Aptariant koncepto rašymo ypatybes bus remiamasi jau parašytais ir keliais

straipsniais publikuotais GARBĖS bei EUROPOS konceptais. Šie konceptai pasirinkti

neatsitiktinai, nes apie GARBĘ yra daug ir skirtingos informacijos, o apie EUROPĄ yra labai

mažai. Abu konceptai atspindi, kad tiek medžiaga, tiek prieiga prie jos gali būti nevienoda, nuo to

priklauso ne tik sprendimo būdai, bet ir koncepto aprašo skirtingų dalių proporcijos, ištirtumo

išsamumas ar pan., ir galų gale net ir pats teksto komonavimas gali būti skirtingas, bet rezultatas yra

vienodas.

Skyriaus skaitiniai:

Smetona Marius, 2016, Europos samprata lietuvio sąmonėje, Parlamento studijos. Mokslo

darbai, nr. 20, 133-157.

Smetonienė Irena, 2015, Lietuviška garbės samprata. Parlamento studijos. Mokslo darbai,

nr. 18, 63-83.

Smetonienė Irena, 2015, Garbės koncepto analizė, Filologija, nr. 20, 62-74.

Rutkovska Kristina, 2016, NAMŲ konceptas lietuvių kalboje ir kultūroje, Lietuvių kalba,

nr. 10,

2 . 1 . Į v a d a s

Įvade pateikiama kultūrinė arba tyrimų apžvalga. Pasirinkus nagrinėjamą žodį, labai svarbu

išsiaiškinti, kas apie juo įvardijamą objektą yra parašyta ne lingvistų, o kitų sričių specialistų –

kultūrologų, istorikų, etnografų, sociologų, filosofų ir t.t. Tai leidžia suprasti, kad žodis nėra tik

žodyno vienetas, jis eina per visas žmogaus gyvenimo sritis, turi sąsajų su mus supančiu tiek

materialiuoju, tiek dvasiniu pasauliu, kad įvairiuose diskursuose išryškėja vis naujos žodžio semos,

nes kalba yra gyva, ji nuolat atspindi vis kitą žmogaus mąstymo ir pasaulio sampratos aspektą. Ši

dalis yra savotiškas pasiruošimas tolesniam tyrimui, nes leidžia įžvelgti ir svarbiausius diskursus, ir

problemos platumą bei prasmių galimą įvairovę. Be abejo, skirtingų žodžių koncepto Įvadas bus

skirtingas, nes aprėpiamos vis kitos pasaulio suvokimo sferos.

32

GARBĖS koncepto įvade apsiribojama tik keliomis mokslinėmis įžvalgomis ir tyrimų

apžvalga, o EUROPOS koncepte pasirinktas kiek kitoks aprašymo būdas. Čia stengiamasi pateikti

kultūrinį reiškinio formavimąsi, bet per daug neįsileidžiant į smulkmenas, imami tik bendrieji

bruožai: kas, kodėl ir kada. Taip pat pateikiama labai glausta informacija, kas šiuo metu yra ką rašęs

apie reiškinį.

EUROPOS koncepto įvadas GARBĖS koncepto įvadas

Konkrečių kalbinių tyrinėjimų apie Europos

suvokimą nesama. Paminėti galima nebent V.

Rudaitienės straipsnį, kur aptariamas

nelietuviškos kilmės prepozicinio dėmens euro-

vartojimas. Daugiau galima rasti filosofinio ir

kultūrinio, politologinio pjūvio tyrinėjimų. Kaip

naujausias minėtinas N. Putinaitės knyga „Trys

lietuviškos Europos. Tauta, Europa, ES

dabartinėje tapatybėje“. Bet nė viena iš tokio

pobūdžio knygų ar straipsnių neatsako į

klausimą, kas yra Europa lietuviui. Dėl šios

priežasties reikia naujo tyrinėjimo metodo. Iš

pradžių tikslingiausia aprašyti, kokia kultūrinė ir

istorinė situacija galėjo nulemti Europos

suvokimo raidą lietuvių pasąmonėje. Galima

teigti, kad kituose skyriuose nagrinėjamuose

pavyzdžiuose ta raidos specifika ir atsispindi.

Pradėti reikėtų nuo baltų genčių ir Europos

santykio. Baltų pasaulėžiūroje esama daug

panašumų su Skandinavijos mitologija, yra

karinių veiksmų pėdsakų, kas byloja apie

tarpusavio kontaktus. Pirmaisiais mūsų eros

amžiais baltai patyrė jau ir antikinės civilizacijos

poveikį per prekybą su Romos imperija, žinoma,

per tarpininkus. Kraustantis tautoms, baltų

gentims po truputį jungiantis į vienokias ar

kitokias sąjungas ir užsimezgant santykiams su

slavais, ankstyvaisiais viduramžiais baltai

susidūrė su lotyniškąja Vakarų Europos ir

Šių dienų moksle garbė tapo tyrimų objektu ne

tik teisiniame diskurse, garbės samprata ir jos

vieta vertybių sistemoje domisi sociologai,

istorikai, psichologai, lingvistai. „Garbės“

koncepto analizei svarbios yra Stewarto

įžvalgos, kad esama skirtumų tarp „vertikalios“ ir

„horizontalios“ garbės. „Vertikali“ garbė

suvokiama kaip teisė į ypatingą pagarbą, šią

teise aukštesnės socialinės padėties individai

turi žemesnės padėties individų atžvilgiu, o

„horizontali“ garbė – tai teisė į pagarbą tarp

tokios pačios socialinės padėties individų.

„Horizontalios“ garbės turėjimas priklauso nuo

elgesio, patvirtinto tos pačios socialinės

padėties individų grupėje. Laikui bėgant

pirminiai garbės kriterijai – padėtis (kilmė) ir

elgesys – atsidūrė moralės erdvėje. Stewarto

analizė iš esmės susijusi su asmens garbe, kuri

vis dėlto priklauso nuo pripažinimo referentinėje

garbės grupėje. Tad „garbės žmogus turi

parodyti, kad supranta garbės kodeksą ir laikosi

jo priesakų“ (Stewart 1994). Taigi garbė

egzistuoja subjektyviai ir objektyviai.

Subjektyvumo lygmenyje garbė egzistuoja kaip

individo jaučiamas noras turėti teise į pagarbą,

o objektyvumo lygmenyje – kaip viešas individo

socialinės vertės pripažinimas. Asmens garbė ir

gėda visada yra susijusi su kolektyvine garbe ir

turi viešumo išraišką (Žvinklienė 2009). Šios

33

bizantiškąja Rytų Europos civilizacija jau

tiesiogiai (Gudavičius 1999). Dėl geografinės

padėties Lietuvai buvo lemta patirti įvairių

kultūrų įtaką ir atsidurti jų sankryžoje.

Konkrečiau apie lietuvių požiūrį į Europą galima

kalbėti tik tada, kai atsiranda rašytiniai šaltiniai,

todėl tam tikros opozicijos tarp Europos, tiksliau

Vakarų valstybių ir Lietuvos, paliudijimų esama

dar iki Lietuvos krikšto. Pagrindinė opozicija yra

religija ir kultūra. Pirmieji žingsniai lietuviams

tapti europietiškais buvo karaliaus Mindaugo

karūnacija. Manoma, kad šis valdovas pažino

„svetimą, priešišką ir paslaptingą Europos

civilizacijos pasaulį“ ir „išmoko mąstyti kaip

Vidurio Europos monarchas“ (Gudavičius 2008).

Žinoma, net ir po Mindaugo karūnavimo Vakarai

išliko priešai ne tik karine, bet ir religine prasme,

nes valstybė nebuvo visuotinai pakrikštyta,

pasąmonėje buvo įsivyravusi priešprieša jie ir

mes (Gudavičius 2008). Didesnė Lietuvos

integracija prasideda Didžiajam Lietuvos

kunigaikščiui Gediminui pradėjus kviesti

amatininkus, pirklius, vienuolius iš Vakarų

Europos į Vilnių, greičiausiai ne tik dėl

ekonominių, bet ir kultūrinių paskatų.

Atsikrauste žmonės atsivežė ir savo pasaulio

suvokimą, be to, Lietuvai sparčiai plečiantis į

slavų žemes, neabejotinai susidurta ir su slavų

tautų požiūriu į Europos šalis. LDK apskritai

pasižymėjo didele tolerancija skirtingoms

tautoms, jų tradicijoms, religijoms – didelėje

teritorijoje ne tik gyveno skirtingai kalbantys ir

skirtingos konfesijos žmonės, svarbiausia – jie

gyveno taikiai (Augustyniak 2009), net

suvokdami savo skirtingumą buvo toleruojami ir

toleravo kitus (Bairašauskaitė 2009), skleidė

mintys galėtų būti savotiška hipotezė, kurią

patvirtintų arba paneigtų žodžio „garbė“ analizė.

„Garbės“ konceptas Lietuvoje nenagrinėtas.

Apskritai apie garbe kaip vertybe, moraline

normą teoriniu lygmeniu, pasiremiant užsienio

autoriais, rašyta A. Žvinklienės straipsnyje

„Garbės koncepcija socialiniame diskurse“

(2009); garbės ir šlovės santykį D. Poškos

kūryboje, XIX amžiaus pradžios kultūrinį

kontekstą ir šių dviejų vertybių virsmą nagrinėjo

R. Bončkutė straipsnyje „Garbės ir šlovės

samprata Dionizo Poškos kūryboje“ (2007);

bendrais bruožais apie garbe kaip moralės

ramstį samprotaujama D. Kuolio straipsnyje

„Tarp šlovės ir doros“ (1992); paremijų vaidmuo

pilietiškumo formavimui ir visuomenės normų

kūrimui aptarta D. Zaikauskienės straipsnyje

„Lietuvių paremijų funkcijos šiuolaikiniuose

kontekstuose“ (2011); apie moters garbe

tautosakoje rašyta D. Šeškauskaitės knygoje

„Erotika tautosakoje“ (2011); apie garbe ir

orumą teisiniame diskurse išsamiai kalbama

autorių kolektyvo vadovėlyje „Civilinė teisė.

Bendroji dalis“ (2009) ir įvairiuose advokatų

aiškinimuose. Apie garbe rašoma ir

diskutuojama populiariausiuose tinklaraščiuose,

asmeniniuose bloguose, tačiau tai nėra

mokslinis požiūris, bet iš jų galima suprasti, kas

yra garbė šiuolaikiniam žmogui, stebėti šios

sąvokos pasikeitimus, naujų aspektų atsiradimą.

34

savo kultūrą (Temčinas 2009). Daugiakultūrė

Lietuva tarsi atspindėjo šiandien Europoje

skleidžiamą idėją toleruoti ir gerbti kitus, kartu

išlaikant savo valstybingumą ir tautų identitetą.

Iš esmės netgi galima teigti, kad lietuviai tapo

europiečiais anksčiau nei patys europiečiai

suprato, kad jie yra europiečiai.

Vis dėlto religinė priešprieša tarp Lietuvos ir

Vakarų Europos išliko iki pat Lietuvos krikšto,

nes pagoniška Lietuva buvo nuolat puolama

Kryžiuočių ordino. Po 1387 m. pakrikštytai

Lietuvai atsivėrė kelias palaikyti diplomatiškus

santykius su Vakarų Europa, o pastarosios

kultūra pradėjo daryti įtaką Lietuvai. Ši įtaka

ypač sustiprėjo sukūrus Abiejų Tautų

Respubliką, kurios karaliais ar karalių žmonomis

tapo žinomų Europos šalių giminių atstovai.

Atvykdami jie atsiveždavo savo kultūrą, mokslo

suvokimą, teisės žinias, o svarbiausia –

filosofinės minties sklaidą, kuri leido plisti

reformacijai Lietuvoje. Toks kultūrų susiliejimas

paskatino LDK kilminguosius sekti Vakarų

Europa ir pritaikius tai, kas geriausia, pradėti

leisti knygas, parašyti 1468 m. Teisyną, išleisti

Statutus (taip supanašėja Lietuva ir Europa ir

teisiniu požiūriu) (Jovaišas 2003), domėtis

mokslu, remti kultūrą.

Lietuvai sunkus, bet savotiškai įdomus,

laikotarpis po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo

padalijimo. LDK atsidūrus carinės Rusijos

okupacijoje ir po sukilimų sunaikinus didele dalį

didikų, buvo mėginama vykdyti rusifikaciją, net

uždraudžiama spauda. Bet sekdami Prancūzijos

revoliucijos paskatintomis idėjomis ir Europoje

kylančia tautos laisvumo idėja, lietuviai pradeda

ugdyti tautos šviesuomene iš žemdirbių,

35

remdamiesi Rytų ir Centrinės Europos

pavyzdžiu. Lietuvių kultūros veikėjai – Šatrijos

Ragana, J. Biliūnas, Maironis – buvo atviri

visoms politinėms ir kultūrinėms Europos

srovėms (Survilaitė 2014), nors ir jie vis

pabrėždavo, kad Lietuva skiriasi nuo likusios

Europos, tačiau turi siekti tų pačių idealų.

Tarpukario Lietuvos didelė dalis išsilavinusių

žmonių mokslus baigė Vakarų Europos

universitetuose, iš kur parsivežė naujų idėjų, jas

pritaikė Lietuvoje. Po Sovietų Sąjungos

okupacijos ir vykdytų represijų bei didelės

propagandos sklaidos, stengiamasi naikinti

viską, kas buvo nors kiek europietiška, ypač

laisvės idėją (Potašenko 2009). Propagandai

pasidavė ir kultūros veikėjai, kurie Vakarų

Europą pradėjo vaizduoti neigiamai. Kaip

ryškiausią pavyzdį galima pateikti dabar jau

prieštaringai vertinamą neoromantike poete S.

Nėrį ir jos eilėraščio „Lietuvai“ ištrauką: Iš

negandingų vakarų/ Audrų perkūnijų prikrauti/

Lingavo debesų laivai. Šiame eilėraštyje iškyla

Vakarų kaip priešo, karo motyvas.

36

2 . 2 . Ž o d y n ų d u o m e n ų a n a l i z ė

Pradedant lingvistinę pasirinkto žodžio analizę, vis dėlto labai svarbu išanalizuoti žodynų

duomenis. Nors žodynuose gana dažnai pateikiamos tik leksinės žodžių reikšmės, remiantis I dalyje

išdėstyta ir per paskaitas girdėta teorija, galima reikšmėse ir pavyzdžiuose įžvelgti naujų semų.

Žodynų medžiaga (ne tik apibrėžtys, bet ir pavyzdžiai) bus labai svarbūs šeštojoje dalyje, kurioje

visi duomenys bus gretinami ir ieškoma bendrybių bei skirtumų. Atkreiptinas dėmesys, kad šios

dalies analizei svarbūs ne tik „Lietuvių kalbos žodyno“, „Dabartinės kalbos žodyno“, bet ir

„Antonimų žodyno“, „Sinonimų žodyno“ „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyno“ duomenys.

„Lietuvių kalbos žodynas“ vertingas tuo, kad jame užfiksuotos senosios žodžių reikšmės, tad

sulyginus su „Dabartinės kalbos žodynu“ aiškiai matyti kalbos ir žmonių sampratos apie

analizuojamą objektą kitimas.

EUROPOS ir GARBĖS konceptų žodynų analizės kardinaliai skiriasi, nes lietuviškoje

leksikografijoje apie Europą nėra nieko rašyta. Todėl EUROPOJE stengtasi surinkti visą įmanomą

medžiagą iš skirtingų duomenų bazių ir įvairių derivatų. EUROPOS nei sinonimų, nei antonimų

žodynuose nėra, tačiau galima rasti sinonimų ir antonimų, kai nagrinėjamos apklausos. Žinoma šie

sinonimai, antonimai neaptariami žodyninėje dalyje, nes tai žmonių pasamonėje atsiradę

sulyginimai arba supriešinimai, bet ir jie yra svarbųs, nes pildant sinonimų antonimų žodynus, juos

galima padaryti sistemos dalimi.

GARBĖS koncepte iš karto lyginami trijų žodynų duomenys, be to įmanomas ir žodžio

etimologinis aiškinimas. Čia (ir kituose konceptuose, kur yra sinonimai) sinonimai leidžia įžvelgti

tam tikrus žodžio reikšmių niuansus, todėl jų analizė praplečia pasirinkto žodžio tyrimų lauką,

leidžia įžvelgti tam tikras semantines slinktis. Naujų žodžio reikšmių gali pateikti ir antonimų

analizė, tad „Antonimų žodyno“ medžiaga turėtų būti svarbi kiekvienam konceptui. Ypač vertinga

analizei tai, kad AŽ pateikia ne tik antonimus, bet ir analizuojamojo žodžio reikšmę. Taip pat

svarbu, kad AŽ orientuojasi į semantines žodžių apibrėžtis.

Dariniai arba derivatai ne visada yra svarbūs semantinei analizei, pavyzdžiui, GARBĖS

koncepte jie tiesiog parodė, kad pasitelkus darybos priemones, iš žodžio „garbė“ galima pasidaryti

naujų žodžių, kurie savo reikšme nuo pagrindinio nedaug nutolę. Panašią informaciją pateikė ir

koncepte EUROPA, bet, turint omenyje, kad kitos žodyninės medžiagos nėra, derivatai leido

susidaryti nors kokį vaizdą apie žodį ir jo vartoseną, taip pat leido daryti išvadą, kad žodinis lietuvių

kalboje yra pakankamai naujas ir labiau susijęs su administraciniais, politiniais reikalais.

37

EUROPOS duomenų iš žodynų analizė GARBĖS duomenų iš žodynų analizė

Lietuvių kalbos sisteminiuose žodynuose

Europos apibrėžimo nėra, tačiau gana didelė

įvairių išvestinių formų gausa. Daugiausiai

derivatų galima rasti „Eurovoc“ žodyne. Europos

apibrėžimo ar bent jau apibūdinimo reiktų

ieškoti geografijos atlasuose ir žinynuose, ar

mitologijos enciklopedijose, tačiau čia būtų tik

žemyno, teritorijos ar mitologinio personažo

apibūdinimas. Tokia situacija greičiausiai rodo,

kad pati sąvoka yra gana nauja ir dabar

vartojama vietoj senojo žemyno, krikščioniškojo

pasaulio (galbūt viduramžiško suvokimo

reliktas), vakarų Europos, centrinės Europos,

rytų Europos ir pan.

Euro(p) lietuvių kalboje gali atlikti kelias

funkcijas: tai gali būti nelietuviškos kilmės

prepozicinis dėmuo ar šaknis. Lietuvių kalbos

žodyne (LKŽ) pateikiami tokie žodžiai su

šaknimi europ: europėti, sueuropėti, europietis,

europietiškas, europietiškai, europinis,

europiškas, europiškai. Pavyzdžiai tik patvirtina

mintį, kad šaknis europ yra gana nauja, nes

žodžių yra nedaug, priesagų vartojama

negausiai: -ėti, -ietis, -iškas, -inis, o lietuvių

kalboje jų yra daugiau nei šeši šimtai. Panašias

priesagas galima rasti ir „Eurovoc“ žodyne, bet

čia esama ir kitokių, pvz., -izmas: europeizmas.

Be jau minėtos darybos, „Eurovoc“ žodyne

nemažai atvejų, kai euro- žodyje eina

nelietuviškos kilmės prepoziciniu dėmeniu:

eurodoleris, eurokomunizmas, eurokorpusas,

eurokreditas, euroobligacija, eurorinka,

euroraketa, euroskepticizmas, eurotinklas,

eurotunelis, eurovaliuta. Įdomu tai, kad šiuo

atveju euro- lietuvių kalboje atsistoja į vieną

Dabartiniuose lietuviškuose leksikografijos

šaltiniuose (Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ),

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ) ir

Antonimų žodyne (AŽ)) pateikiamos tokios

žodžio „garbė“ reikšmės: garbė – šlovė,

pagarba; geras vardas (LKŽ); garbė –

visuomenės pripažįstama pagarba už

nuopelnus; šlovė, geras vardas (DLKŽ); garbė –

visuomenės pagarba už nuopelnus (AŽ).

Kaip matyti, teikiant LKŽ reikšmes remtasi

sinonimais, DLKŽ reikšmė praplėsta bendrąja

sema, remiantis dabartine vartosena, AŽ

teikiant apibrėžtį jau paisoma semantikos. Tokia

šio žodžio samprata formavosi veikiama senųjų

raštų ir žodynų, todėl be istorinio konteksto apie

šio žodžio reikšme kalbėti yra neįmanoma.

Žodis „garbė“ etimologų laikomas veldiniu,

siekiančiu indoeuropiečių prokalbe. Išsamiausiai

šio žodžio galimą kilme yra aprašes V. Mažiulis

„Prūsų etimologijos žodyne“ (naujausias

leidimas 2013). Apibendrindamas jau

paskelbtas etimologijas (Toporovo, Trubačiovo,

Čemodanovo, Endzelyno, Buck, ir kitų), jis

pateikia kelias galimas versijas. Viena iš jų

tiesiogiai siejama su aptariamuoju

daiktavardžiu: garbė „Ehre“, gr. γράφω „įrėžiu;

rašau“ (< *grbh-), ags. ceorfan „įpjauti, įrėžti“ ir

kt.; pr. gīrbin bei jam giminingi (t. y. balt.-sl.-

germ.-gr. žodžiai) vestini, be abejo, iš verb. ide.

*gerbh- (: *grbh-), kuriam iš tradicijos priskiriama

reikšmė *„rėž(inė)ti“ (Mažiulis 1988). Tačiau šios

sąsajos, nors ir semantiškai artimos, pačiam

autoriui atrodo ne iki galo aiškios, todėl

priimtinesnė atrodo jo pateikta šaknų gir-/ ger-

kilmės teorija: pr. gir(twei) „girti“ = lie. gìr-ti „t. p.“

38

gretą su auto-, video-, audio-, aero- ir t. t. Kaip

teigia V. Rudaitienė, euro- kaip prepozicinis

dėmuo lietuvių kalboje pradėtas vartoti palyginti

neseniai ir jo atsiradimas labiausiai sietinas su

integracija į ES. Dažnai prepozicinis dėmuo

euro- sudurtiniuose žodžiuose turi Europos

Sąjungos ar ryšio su Europos Sąjunga leksine

reikšme (Rudaitienė 2001, 99).

= la. dzir-t „t. p.“ suponuoja verb. balt. *gir-/*ger-

„t. p.“ (> verb. lie. *ger- „t. p.“ → gẽr-as „gut,

tüchtig“ < *„giriamas, pagirtas“) < balt.-sl. *ger-

/*gir- „girti, (pa)garbinti, pagerbti“ < *„reikšti kam

pagarbą balsu (žodžiais ar giedojimu)“ > sl.

*ger-/*gir- „reikšti dievams (aukojimo metu)

pagarbą giedojimu“ > „aukoti“ > s. sl. žьrǫ

„aukoju“/žrěti „aukoti“ (→ žьr-ьcь „жрец“) ir kt.

Veiksmažodžio šaknis balt.-sl. *ger-/*gir- „reikšti

kam pagarbą balsu (žodžiais ar giedojimu)“ bus

atsiradusi iš senesnio balt.-sl. *„kelti (aukštinti)

balsą“ < verb. ide. *guer(H)-/*gur(H). Verb. ide.

*guer(H)-/*gur(H)- „kelti (aukštinti) balsą“

greičiausiai yra iš ide. *Hguer(H)-/Hgur(H)-

„kelti, aukštyn traukti“. Išeina, kad, pvz., pr.

girtwei „girti“ kartu su lie. gìrti „t. p.“ = la. dzirt „t.

p.“ = „kelti (garbinti, aukštinti) ką (žodžiais ir

pan.)“ gana gerai išlaikė savo

praindoeuropietiškąją reikšme (Mažiulis 1988).

Vadinasi, galima teigti, kad baltų gentims

žodžiai girti – gerbti – garbė buvo suprantami

kaip tam tikras pripažinimas. Tačiau

senuosiuose raštuose šalia žodžio „garbė“

vartojami sinonimai neleido sąvokai

išsikristalizuoti. Jau pirmojoje lietuviškoje

knygoje (1547) M. Mažvydo „Katekizme“

eiliuotoje jos prakalboje vartojami

veiksmažodžiai ir „garbinti“, ir „šlovinti“: Tasai

mokslas tur teisiai jus išmokyti,/ Kaip Dievą turit

pažinti, priegtam ir garbinti,/ Jei, broliai seserys,

tuos žodžius nepapeiksit,/ Dievą Tėvą ir Sūnų

sau mielu padarysit/ Ir pašlovinti po akimis

Dievo būsit,/ Visuose daiktuose palaimą turėsit.

Atrodo, kad šios prakalbos autoriui hierarchiškai

aukštesnis žodis yra „garbinti“, nes jis susijes su

Dievu, o ne „šlovinti“. Tai galėtų rodyti, kad XVI

39

amžiuje Mažojoje Lietuvoje galėjo dar egzistuoti

senasis „garbės“ suvokimas, apie kurį rašyta

Mažiulio. Labai svarbu tai, kad prakalba yra

originalus Mažvydo kūrinys, tikėtina, kad jame

atsispindi tikroji jo tarmė ir mąstymas. Giesmėse

(jos verstos, ne originalios) jau nematyti tokios

„garbės“ sampratos, čia esama ir „šlovės“

(Susimilstąsis Dieve, … šlovę mes tau duome),

ir „liaupsės“ (Mes tau nū pon liaupsę duome).

„Liaupsė“ šalia garbės vartota ir vėlesnių

autorių, tai matyti iš LKŽ pateiktos medžiagos

(liaupsė – garbė, pagyrimas: Savos garbės ir

liaupsės neieškotumbim DP. Jam teesie liaupsė

ir garbė BPI. Liaupsės giesmė K.)

1559 metais išleistoje M. Daukšos „Postilėje“

šalia „garbė“ vartojama ne tik „šlovė“, „liaupsė“,

bet ir „garba“, „gyrius“. Tiesa, dominuoja

„garbė“, „šlovė“ pavartota 21 kartą, o forma

„garba“ – 6. Atkreiptinas dėmesys, kad Daukša

„garbė“ ir „šlovė“ iš tiesų vartoja sinonimiškai,

versdamas net nesieja jų su konkrečiais

lenkiškais žodžiais, pvz., Wujeko postilės eilute

Sława, cześć i chwała jis verčia Liaupsė garbė ir

šlovė ant amžių amžinųjų. Kitoje vietoje

„chwała“ jau verčiama „garbė“. Daukša

pasižymėjo tuo, kad dažnai pastabose

nurodydavo, kuris žodis konkrečiu atveju būtų

tinkamesnis. 1595 m. iš lenkų kalbos verstame

J. Ledesmos katekizme šalia „liaupsės“

randame autoriaus taisymą „garbė“ – kaip

geresnį variantą.

1642 m. trečiajame K. Sirvydo trikalbio žodyno

(Dictionarium trium linguarum) leidime apskritai

vartojama tik forma „garba“ – greičiausiai tai bus

aukštaitiškas kamiengalio variantas, nes ir LKŽ

žodžio „garba“ pavyzdžiai teikiami tik iš vidurio

40

Lietuvos raštų arba rytų aukštaičių ploto (garba

žr. garbė: Garba yra žmogui, kuris skiriasi nuog

vaidų A.Baran. Saliamonas visoj garboj savo

nebuvo apvilktas, kaip viena ižg tų Ev. Skubinos

... puldamas su nužemintomis tavęsp garbomis

KN. Garba mano niekas yra SPII. Nenuplėšt nė

vienam prideramos garbos jo DP.)

Kaip sinonimai „garbė“ ir „šlovė“ teikiami ir

kituose XVII ir XVIII amžiaus dvikalbiuose

žodynuose: Ehre – garbė, čestis ir ehrlich –

šlovingas (Lexicon Lithuanicum, XVII a. vid.);

Ehre – garbė, šlovė, čestis (Clavis Germanico-

Lithvana, XVII a.); Herrlichkeit, šlovė, ės, F.

Garbė, ės, F. / Ruhm, Garbė, ės, f. Gyrus, raus,

m. šlovė, ės, f. Jeſ. (Littauisch-deutsches und

deutsch-littauisches Lexicon,1747 m.) G. H. F.

Neselmano žodyne teikiama ir „garbė“, ir kaip

atskiras žodis „garba“. F. Kuršaitis vokiečių –

lietuvių žodyne ypač daug dėmesio skiria

„garbei“. Vokiškam žodžiui Ehre jis pateikia net

šešias reikšmes (tarp jų ir „geras vardas“),

iliustruotas lietuviškais pavyzdžiai. Lietuvių –

vokiečių žodyne šalia „garbės“ teikiamas ir

derivatas „garbpelnys“ (tas, kuris pelnė garbe),

tačiau jis vartosenoje neprigijo. Čia matyti ir

daugiau sinonimų: skolinys „čestis“, kurio

reikšmė lietuvių kalboje yra „laimė“, vadinasi, toli

nuo „garbės“ sąvokos, galima spėti, kad todėl ir

netapo tikruoju sinonimu; „gyrius“, kuris vartotas

dar Daukšos ir kitų autorių, LKŽ pateikiamas

kaip „garbės“ sinonimas, nors pagrindinė jo

reikšmė su klasikine „garbės“ samprata gerokai

prasilenkia (gyrius – gyrimasis; pagyrimas;

garbė: Tuščias žmonių gyrius SP. Visi jo žodžiai

tiktai yra gyrius BP. Lietuvininkai patys savo

senąją garbę ir gyrių niekina prš. Tokį sau gyrių

41

buvo įgijęs, jog kožnas jam linkėjo ir padėjo

S.Dauk.)

Analizuodama XIX a. pradžios žinomo veikėjo

D. Poškos kūrybą, R. Bončkutė (2007) teigia,

kad iki XVIII amžiaus europinėje raštijoje

išsilaikė klasikinės pamatinės vertybės, pagal

kurias šlovė buvo susijusi su didingais

veiksmais, tolimais nuo kasdienybės ir

konkretaus gyvenimo. Garbė buvo žemesniojo

luomo atributas – tai, kas aukštesniojo luomo

atstovo perduodama žemesniajam kaip

užmokestis už drąsą ir ištikimybe. XIX amžiaus

pradžioje Lietuvoje dar gyvas tradicinis

suvokimas, pvz., D. Poška savo eilėse teigia,

kad karaliui priklauso valdžia, ponui – šlovė,

bajorui – garbė. Įdomu ir tai, kad tradicinė šių

žodžių samprata perteikiama ir to meto

religinėje literatūroje. Giesmėse Dievas yra

šlovinamas, Kristus garbinamas. Mergelė

Marija, kai statoma šalia Dievo, yra vadinama

žodžiu „palaiminta“, tačiau kai ji stovi šalia

moterų – „pašlovinta“. Tačiau jau XIX amžiaus

pradžioje į Lietuvą ateina Apšvietos idėjos ir

pradėta nebeskirti aristokratų ir liaudies kultūrų,

o aristokratiškas garbės suvokimas ima darytis

nebemadingas. Valstietis suvokia tikrąsias

vertybes ir sugeba būti abejingas tuščiai šlovei

(Bončkutė 2007). XIX amžiuje lietuvių kultūroje

įvyksta lūžis – prasideda žemaičių sąjūdis, kuris

į pirmą vietą iškelia patriotizmą, tautiškumą,

kalbą ir lietuvišką saviverte, o M. Valančius net

pasiremdamas liaudimi ir jos kalba sukuria

politiškai organizuotą tautą. Tad buvo

mėginama perteikti ir naują žodžių „šlovė“,

„garbė“, „dora“, „tauta“ turinį. Net Poška

viename iš eilėraščių rašo: Jūs, raštininkai,

42

garsiai giedokit/ Garbę karalių ar viešpačių

didžių. Patriotinis aspektas ypač ryškiai

atspindėtas kito XIX a. šviesuolio J. Zauerveino

eilėraštyje „Lietuvninkai mes esam gime“,

tapusiame Mažosios Lietuvos himnu:

Lietuvninkai mes esam gimę,/ Lietuvninkai mes

turim būt./ Tą garbę gavome užgimę,/ Tą ir

neturim leist pražūt.

Tačiau apibendrinti, kad XIX amžiuje garbė

tampa vyraujančiu žodžiu, būtų neteisinga.

Šalia „garbės“ vartojama ir „šlovė“, ir „gyrius“, ir

„goda“. Tiesa, pastarasis užfiksuotas tik Vakarų

žemaičių plote (Koki tau goda, kad tavo pasakų,

dainių klausos? Visų didžiausia goda buvo

jaunam save vyru vadinant girdėti S.Dauk.).

XX amžiaus pradžioje (pirmasis žodyno

sąsiuvinis 1924) į Lietuvių kalbos žodyną

įtraukiama viskas, kas iki šio amžiaus užfiksuota

tiek religiniuose, tiek pasaulietiniuose raštuose,

tiek žodynuose ir gramatikose, todėl žodžio

„garbė“ reikšmės atspindi istorinį aspektą, o ne

dabartine vartoseną. Sprendžiant iš LKŽ

pateikimo, netgi galima daryti išvadą, kad šiame

amžiuje „šlovė“ vėl tampa hierarchiškai

aukštesniu žodžiu, nes „garbė“ aiškinama

sinonimais, o „šlovė“ apibrėžiama remiantis

semantika: šlovė – garbingas išgarsėjimas,

visuomenės rodoma pagarba už didelius

nuopelnus, darbą, talentą, didelė garbė.

Kaip minėta, DLKŽ bandoma išskirti pagrindine

semą, tačiau jis nenutolsta nuo LKŽ, nors

vadinamas dabartinės kalbos žodynu.

Atkreiptinas dėmesys į „garbės“ ir „šlovės“

apibrėžčių panašumą. Pagal pateikimą atrodo,

kad tai paprasčiausi sinonimai:

a. garbė – visuomenės pripažįstama

43

pagarba už nuopelnus; šlovė, geras

vardas.

b. šlovė – 1. garbingas išgarsėjimas,

pagarba; didelė garbė. 2. geras vardas.

A. Lyberio „Sinonimų žodyne“ (I leidimas 1961)

garbės sinonimais pateikiami žodžiai „šlovė“

(didelė garbė), „goda“ (tarm.), „liaupsė“

(pasen.), „gyrius“ (pasen.). Jie taip pat surinkti iš

minėtų šaltinių, ir, nors žodyno pasirodė keli

leidimai (naujausias 2002), dabartinės

vartosenos duomenimis šio žodžio sinonimija

nepasipildė.

Antonimų žodyne (2003) „garbė“ apibrėžiama

kaip visuomenės pagarba už nuopelnus ir

teikiami keturi šio žodžio antonimai: gėda –

peiktino pasielgimo sukeliamas nemalonus

jausmas (Vieniems –mirtis ir gėda, o kitiems –

paaukštinimas ir garbė. J. Marcink.); negarbė –

visuomenės pasmerkimas už niekšišką darbą:

(Realesnė yra priešmirtinė negarbė negu

pomirtinė garbė. rš); niekšybė – nedoras

pasielgimas (Tikiu, kad tiesa nebevirs melu,

drąsa – baime, garbė – niekšybe. J. Gruš);

panieka, paniekinimas – negerbimas,

palaikymas menku (Vieton garbės už savo

pasišventimą lemta jam buvo patirti tiktai

paniekinimą. Pt).

Reikia pripažinti, kad iš visų leksikografijos

šaltinių tik Antonimų žodynas remiasi semantika

ir XX amžiaus antrosios pusės kalbos faktais.

Žvelgiant į antonimų apibrėžtis galima pastebėti

ir „garbės“ semantinius aspektus: geri darbai,

pasitenkinimas visuomenei padarytu darbu,

doras elgesys, visuomenės pripažinimas.

Priešybe garbei kaip moralinei vertybei galima

laikyti derivatus garbėtroška ir garbėmyla, nes

44

garbės troškimas arba veikla tik tam, kad

pasiektum visuomenės pripažinimą ir tuo

didžiuotumeisi, yra nedora, negarbinga,

smerktina. Šalia būtina paminėti ir skolinį

onaras. Lietuvių kalbos žodį garbė atitinka

lotynų honor, kilusį iš Honos – kilnumo, garbės

ir karinio teisingumo dievo vardo. Toks jis išlieka

daugelyje Europos kalbų, tačiau dėl tam tikrų

psichosocialinių dalykų lietuvių šnekamojoje

kalboje šis žodis įgauna tik neigiamą reikšme:

onaras (lenkų honor) – perdėtas savigarbos

jausmas, išdidumas, puikybė, ambicija.

Be sinonimų ar antonimų, šiokios tokios

papildomos informacijos, gali suteikti ir dariniai.

Derivatų su šaknimi garb- nėra daug. Pats

daiktavardis „garbė“ yra pasidarytas iš

veiksmažodžio „gerbti“, kurio pirmoji reikšmė

„garbinti, šlovinti, girti; vertinti, branginti“. Iš

„garbės“ derivatų paminėtini dūriniai garbėgodis

(vartojamas reikšme „išdidus, puikus“),

sudarytas iš dviejų sinonimiškai senuosiuose

raštuose vartotų žodžių „garbė“ ir „goda“;

garbėženklis, sudarytas iš žodžių „garbė“ ir

„ženklas“ ir siūlytas vietoj tarptautinio žodžio

„herbas“. Vartojami keli jau minėti neigiamos

reikšmės dūriniai: garbėmyla (garbės troškimas)

sudarytas iš „garbė“ ir „mylėti“, taip pat

garbėtroška (garbės troškimas arba asmuo,

kuris trokšta garbės), pasidarytas iš „garbė“ ir

„trokšti“.

Iš daiktavardžio „garbė“ pasidarytas būdvardis

garbingas (garb + ingas (būdvardžių priesaga,

reiškianti vidine ypatybe)) vartojamas reikšme

„kuris garbės vertas, garbus, girtinas;

gerbiamas“; veiksmažodis garbinti (garb + inti).

Šiuo atveju svarbi yra jo pirmoji reikšmė „duoti

45

garbe, girti, aukštinti; gerbti“. Negalima

nepaminėti hibrido garbavoti (garb + avoti). Jis

standartinėje kalboje kodifikuotas neigiamai –

pripažintas didžiąja žodžių darybos klaida, nes

turi svetimą dėmenį -avoti, tačiau vartotas

senuosiuose raštuose, tarmėse vartojamas ir

dabar.

LKŽ žodis „garbė“ iliustruojamas rašytiniais

įvairių laikotarpių autorių pavyzdžiais, bet galima

rasti ir tarminių pasakymų. Tokie pavyzdžiai

ypač vertingi, nes užrašyti iš šnekamosios

kalbos: Garbė žmogaus panaši į aukštą medį,

kuriam ilgai reikia augti, o greitai nulūžti gali.

(Brž.) (1); Ką be geros garbės, verčiau be

galvos. (Sim.) (2); Vaikų garbė tėvų švarkais

dangstosi. (Plv.) (3); Garbės nuplėšimas tai

antras užmušimas. (Mrj.) (4); Gyvenk ne dėl

turto, ale dėl garbės. (Rm.) (5); Norėjo sau

garbės paimti, kad sumušė sviestą. (Ėr.) (6);

Nuleido dukterį garbe viena, be kokio kraičio.

(Šts.) (7).

Šie pavyzdžiai rodo, kaip garbe suprato paprasti

žmonės. Taigi, garbė jiems yra moralinė

vertybė, geras vardas bendruomenėje (2), (4),

(5), (7); ją turi pats pasiekti, nes garbė

neperduodama kaip palikimas (3); tai

išaukštinimas, pagyrimas (6); garbė pasiekiama

per ilgą laiką, nuolatiniu darbu, o prarandama

labai greitai (1), todėl reikia ją saugoti, neleisti

nuplėšti ar pažeminti.

Nors žodynų apibrėžtys labai sausos, žodžiai

aiškinami kitais panašiais žodžiais (išskyrus

Antonimų žodyną), tačiau žiūrint į pavyzdžius,

antonimų apibrėžtis galima apibendrinti, jog

garbė – tai moralinė vertybė, geri darbai,

visuomenės pripažinimas už nuopelnus,

46

talentą, darbą, geras vardas, doras elgesys,

būti pavyzdžiu kitiems, nesavanaudiškumas,

pagyrimas, išaukštinimas.

47

2 . 3 . T a u t o s a k o s d u o m e n ų a n a l i z ė

Koncepto analizei labai svarbu, ką į tiriamąjį žodį sudėdavo mūsų protėviai. Šiai sampratai

suprasti vertinga visa tautosaka (pasakos, padavimai ir sakmės, dainos, mįslės, patarlės,

priežodžiai), tačiau jos detali analizė užimtų labai daug laiko, todėl dažniausiai apsiribojama

smulkiąja tautosaka (paremijomis). Paremijos perteikia tam tikrą tautos pasaulėžiūrą, per jas

analizuojami ir interpretuojami žmonės ir patirtis, per jas atpažįstamos tam tikros situacijos.

Paremija vienu metu veikia kaip kalbos elementas, kaip tradicinės kultūros reprezentantas, kaip

retorikos priemonė ir kaip socialinės sąveikos sprendimo įrankis. Pavyzdžiui, žodžio garbė

vartosena paremijose užfiksuoja ne tik patirtį, bet ir aiškias tautos moralines nuostatas. Šioje dalyje

apie EUROPĄ nieko nebus kalbamą, nes paremijų ar apskritai tautosakos susijusios su Europa labai

mažai arba visai nėra.

EUROPOS paremijos GARBĖS paremijos

Žuvusiam – garbė, mirusiam – pagrabas. (1); Yra tai garbė ant garbės

turėti liežuvį už dantų. (2); Priimk garbę su nusižeminimu, o skundą su

kantrybe. (3); Ne tam garbė, kas pradeda, bet tam, kas pabaigia. (4); Kas

nuo garbės bėga, tas ją randa. (5); Ką garbė apakina, tas nebemato

teisybės. (6); Geriau numirti, negu be garbės palikti. (7); Geriau biednam

su garbe būti, negu turtingam su gėda pūti. (8); Garbės už pinigus

nenusipirksi. (9); Garbė namams, iš kurių kunigas išeina. (10); Maža

garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. (J.J.)

(11).

Iš pateiktų paremijų matyti, kad lietuviams garbė yra svarbiausia vertybė,

be kurios žmogus negali visavertiškai gyventi tarp kitų savo

bendruomenės narių, tokiu atveju geriau mirtis, negu gyvenimas be

garbės (7). Garbė yra neįkainojama vertybė, vertinama labiau už turtą (8),

ją galima pasiekti tik dorai ir nesavanaudiškai dirbant (3), nesiekiant

naudos (9), nesiekiant jos kaip rezultato vien dėl pasipuikavimo (5),

darbus padarant iki galo, laikantis duoto žodžio (4). Didžiausia garbė yra

žūti už tėvyne, idėją (1) arba taip išauklėti savo vaikus, kad jie pasišvestų

visuomenės naudai ir dvasinėms vertybėms, būtų pavyzdys kitiems (10).

Garbingas yra tik tas, kuris nesididžiuoja garbe, bet ir toliau išlieka

moralus, teisingas ir atsidaves (6), kuris žino žodžio galią ir prieš

kalbėdamas pasveria kiekvieną žodį, kad neįžeistų ir nepažemintų šalia

48

esančių (2), tas, kuris puoselėja savo kalbą kaip didžiausią tautos vertybe

ir tautiškumo pamatą (11).

49

2 . 4 . Į v a i r i ų d i s k u r s ų a n a l i z ė

Svarbu tai, kad šioje dalyje turi būti analizuojami 200–300 kontekstų, išrinktų iš tekstų,

reprezentuojančių bendrinės kalbos neutralaus stiliaus variantą. Pagrindinis tekstų tipas turėtų būti

mokslo populiarinamojo ir žiniasklaidos tekstai, pastaroji suskirstyta pagal ideologijas ir

pasaulėžiūrą, apimant visą ideologijų spektrą. Šaltinis gali būti tekstynai, bet naudotis šiais

duomenimis reikia atsargiai. Tekstynų duomenys reikalauja atidžios interpretacijos. Tai, kas

stereotipiška, yra nulemta presupozicijos. Asmeninis požiūris yra svarbus tiek, kiek atskleidžia

kultūrinę ir etnolingvistinę relevanciją. Šiai daliai ypač netinka joks trafaretas, nes kiekvienu atveju

gautoji medžiaga yra vis kitokia. Galima tik pasižiūrėti, kaip elgtasi rašant GARBĖS ir EUROPOS

konceptus. Pavyzdžiui, GARBĖS konceptui svarbūs visi diskursai, nes apie garbę, kaip vieną iš

ryškiausių moralinių vertybių, diskutuojama visuose diskursuose. O EUROPAI ypač svarbus

politinis diskursas, be to tiko ir komentatorių mintys.

EUROPOS įvairių diskursų analizė GARBĖS įvairių diskursų analizė

Kaip minėta kultūros apžvalgoje, Europa lietuvių

tekstuose pasirodo palyginti vėlai. Šioje tyrimo

dalyje pateikta medžiaga, rinkta ir iš 19, ir iš 20

a. tekstų bei šių dienų spaudos. Be įprasto

geografinio konteksto Europa dažniausiai

minima politiniame diskurse, ypač po Lietuvos

įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. Ir nors

Europa – pernelyg bendra sąvoka ir dėl to

atrodo beprasmiška (Arūnas Spraunius

„Europos saulėlydis ar saulėlydis Europoje?“

www.delfi.lt); Pakapsčius giliau, paaiškėja, kad

glaudesnė Europa reiškia daugybę dalykų labai

dideliam žmonių skaičiui (Alina Bargaoanu „ES

ateitis: Jungtinės Europos Valstijos ar

Disneilendas turistams iš Kinijos?“ www.delfi.lt),

vis dėlto atskiruose diskursuose galima įžvelgti

Europos suvokimą. Tektų duomenys iš esmės

patvirtina apklausų duomenis. Daugiausia apie

Europą kalbama kaip apie Europos Sąjungą,

žemyną, kultūros lopšį, istorinį vienetą, tam tikrų

Religiniame diskurse garbė tampa savotiška

formule, kartojama visose maldose: Garbė

Dievui Tėvui; Garbė Dievui aukštybėse; Garbė

tau Viešpatie; Garbė Jėzui Kristui (tapes ir

pasisveikinimu). Tai ypatinga pagarba, susijusi

ne tik su išaukštinimu, bet ir su nuolankumu.

Tokie „garbės“ atspalviai ateina ir į literatūrą:

Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką

Nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių,

Garbė už saulę, kur kas rytą teka,

Ir už didybę mūs mažų širdžių.

Garbė už kalnus, kur žmogus nesiekia,

Garbė už marių paslėptas gelmes,

Garbė Tau, Viešpatie, kad esam niekas

Prieš Tavo veidą, o prieš nieką - viskas mes!

Garbė Tau, Viešpatie, už vardą, kur nešioju,

Ir už sodybas mūs tėvų tėvų.

Už žemę, kur mana tauta sustojo,

Už sielą, gyvą tik alsavimu Tavu. (B. Braz.

„Garbės himnas“) (12)

50

vertybių ištakas.

Pirmiausia aptartinas politinis diskursas. Jame

ryškios kelios pozicijos: proeuropietiška,

antieuropietiška, neutrali. Politiniuose tekstuose

Europa dažnai pateikiama kaip demokratijos

principais grindžiamas vienetas, pavyzdžiui:

A. Paulauskas: „Didžioji Europa“ – tai kaimynų

solidarumas. (www.delfi.lt)

V. Landsbergis: Pastarieji keleri metai ir ypač

Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai,

Europos vadovų viršūnių susitikimas Vilniuje

išryškino ir sustatė labai svarbius taškus, kurie

mums buvo žinomi, bet dabar tapo aiškūs labai

plačiai. Europa bunda, Europa susivokė

tikrovėje kur kas geriau negu prieš keletą metų.

O tie taškai yra paprasti – dabartinė Rusija

atmeta demokratiją, atmeta Europą (...)

(www.delfi.lt)

Europos dvasia skleidėsi per liberaliąją

humanistinę asmens orumo moralę, žmogaus

teises, jomis grįstu teisiniu reguliavimu ir joms

ginti steigiamomis institucijomis, kurias

vainikavo Strasbūro teismas. (Vladimiras

Laučius „Europai stinga noro grįsti gėrį galia“

www.delfi.lt)

Toks pakylėtas pasididžiavimas – štai mes jau

tikrai Europa. (Ginta Gaivenytė „Eurobendrystė

su pakelta arklio uodega“ www.lrytas.lt)

Nes Europa – tai didžiulėje įtampoje tarp

žinojimo ir tikėjimo, o sykiu ir tarp galios ir

tikėjimo istoriškai išsiskleidusi save

pagrindžiančio ir koreguojančio politinio bei

moralinio individo laisvė. (Leonidas Donskis

„Kas vienija ES?“ www.delfi.lt)

Trumpai kalbant, „Europos“ sąvokoje esama per

daug išimčių, o pačioje Europoje – per daug

Poetas meistriškai dėkojimo formule „ačiū tau

už“ pakeičia maldos formule „Garbė Tau

Viešpatie“ – šitaip išsaugomos religinės

„garbės“ semos (išaukštinimas ir nuolankumas)

ir išryškėja dar vienas aspektas – dėkingumas

kūrėjui.

Literatūriniame diskurse, be jau aptarto tarpinio

tarp religinio ir literatūrinio, žodis „garbė“

vartojamas gana tradiciškai, jau paremijų

paliudytomis reikšmėmis:

Į garbę kelias jam tikrasis vien darbas (S. Nėr.)

(13)

Kas karžygių garbę skelbtų be poetų? L.Gir.

(14)

Kai visa tauta supranta, kad mirti už laisvę

garbė, o gyventi vergijoje – gėda, tokios

nebepavergsite! (J. Gruš.) (15)

Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,/

Laisvais išvedę šalį vieškeliais! (Mair.) (16)

Man kitų receptais naudotis garbė neleidžia. (P.

Trein.) (17)

Kas man iš tos laimės/ Ir iš tos garbės,/ Jei aš

vienas džiaugsiuos,/ O šimtai – liūdės? (liaudies

daina) (18)

Kaip matyti, lietuvių rašytojams garbė yra

darbas (13), kurio rezultatai bus įvertinti kitų,

savivertės jausmas, sąžinė (17). Liaudies daina

tapusiame eilėraštyje (18) išryškėja

nesavanaudiškumo, darbo kitiems, gero vardo,

bendruomeniškumo aspektai. Literatūriniam

diskursui ypač būdinga garbe sieti su

didvyriškumu (16), pasiaukojimui tėvynei, tautai,

idėjai (15).

Publicistikos duomenys atspindi šių dienų

mąstyseną, nes pavyzdžiai rinkti iš naujausių

publikacijų, o aprėpta gana plati tinklalapių

http://www.delfi.lt/temos/lietuvos

http://www.delfi.lt/temos/europos-sajunga

http://www.delfi.lt/temos/europa

51

svetimųjų, turinčių tuos pačius bruožus kaip ir

europiečiai. Galima sakyti, kad žodis „Europa“

yra žodžių „pakantus“, „civilizuotas“ ir

„šiuolaikinis“ sinonimas, bet taip pat teks

pripažinti, kad daugelis „europiečių“ tokie nėra

(Arūnas Spraunius „Europos saulėlydis ar

saulėlydis Europoje?“ www.delfi.lt)

Pastarasis teksto pavyzdys puikiai atspindi

didelės politinio diskurso tekstų dalies esme –

Europa, nors vertintina teigiamai, vis dėlto

lietuviams yra kiek svetima. Tai nereiškia, kad

Lietuvoje yra teigiamos kitos vertybės negu

„likusioje Europoje“. Lietuva dėl savo

geografinės padėties ir kaimyninių šalių visą

laiką buvo kultūrų sankryžoje, tolerancija jai

nesvetima. Tačiau žiniasklaidoje Europa dažnai

pateikiama kaip ES sinonimas ir, matyt, dėl

gana vėlyvo Lietuvos įstojimo atsirades kiek

negatyvus požiūris į ją, noras nesitapatinti su ja,

atsiribojimas nuo jos ar prielaida, kad kitiems

Europos gyventojams lietuviai nėra savi:

Nors Lietuva ir dar 9 Vidurio ir Rytų Europos

valstybės jau priklauso Europos Sąjungai,

nemažai daliai vakariečių Europa – tai tik

Vakarų Europa (Palmyra Krupenkaitė

„Nuomonė. Kiek Europoje Europų?“

www.delfi.lt)

Be abejo, Europa – tai ne ES (Arūnas

Spraunius „Europos saulėlydis ar saulėlydis

Europoje?“ www.delfi.lt)

Kad ir kiek kalbėtume, kad Europa – tai mes

patys, per visą stojimo į ES laikotarpį, kai

Lietuvos įstatymai ir poįstatyminiai aktai buvo

derinami prie šios bendrijos reikalavimų, ir

pirmąjį buvimo ES dešimtmetį, kai mūsų politikai

pamėgo atsakomybę už nepopuliarius

skalė – nuo populiariausio portalo „Delfi“ iki

specifinių, pasižyminčių ypač tautiškomis

pažiūromis sarmatai.lt:

Garbė, kaip sąvoka, susijusi su savęs

suvokimu, su sąžine, savo pareigos Tėvynei

samprata. Garbė – tai savęs įvertinimo išraiška.

Garbingas žmogus tiesiog nesugeba iškrėsti

niekšybės – jam tas svetima ir pasibjaurėtina.

(sarmatai.lt) (16)

Garbė pranešti apie išrinktą 1,2 mlrd. narių

turinčios pasaulio katalikų bendruomenės naują

lyderį teks Prancūzijos kardinolui Jeanui Louis

Tauranui, kuris paskelbs konklavos nutarimą

Vatikano Šv.Petro bazilikoje. (delfi.lt) (17)

Sprendimą lėmė daug dalykų – man garbė

atstovauti miestui, kuriame gimiau ir gyvenau.

(delfi.lt) (18)

Rinkėjų suteiktas mandatas – tai ne tik didelė

garbė, bet ir atsakomybė už kiekvieną

sprendimą ir poelgį, už kiekvieną balsavimą ir

žodį. (kauno.diena.lt) (19)

Kad tiek žmonių palaiko mane, man pati

didžiausia garbė. (bernardinai.lt) (20)

Kyla pavojus jos garbei, o moters garbė –

svarbiau už viską. (bernardinai.lt) (21)

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje – prievolė ir

garbė (karys.lt) (22)

Neatlygintina kraujo donorystė ne dėl garbės,

bet garbinga. (Kraujo centro reklama) (23)

Kaip ir tikėtasi, aukščiausias garbės suvokimas

pateikiamas specialiuosiuose tinklalapiuose

(sarmatai.lt ir karys.lt), kurių tikslas – patriotizmo

skatinimas, tautinės savimonės žadinimas.

Formuojama nuomonė, kad didžiausia garbė

yra ginti ir saugoti tėvyne (22), ji susijusi su

http://www.delfi.lt/temos/jean-louis

52

sprendimus suversti Europos nustatytai tvarkai,

susiformavo kažkoks anapusinės antgamtinės

mūsų gyvenimus tvarkančios jėgos įvaizdis

(Romas Sadauskas-Kvietkevičius „Žiemos ir

vasaros laiko likimą turi spresti visa tauta“

www.delfi.lt)

Niekas kol kas nenori ES mesti, tačiau niekas

jos nebemyli – Europa tampa nebe tikslas, o

naudos gavimo instrumentas, Europa –

atpirkimo ožys, tampantis visų krizių pirmine

priežastimi (E. Vareikis „Nesutapusių

charakterių Sąjunga ir Naujoji Žečpospolita“

www.delfi.lt)

Mes esame Europos viduryje ir visada būsime

kitokie, nei yra Vakarai (Gabrielė Valaitytė „R.

Ozolas: nesame protingiausi, geriausi,

gražiausi“ www.delfi.lt).

Kitaip tariant, politiniame diskurse esama

nuomonės, kad Europa yra padalinta:

Europa, kurią simbolizavo Roma, galiausiai

pasuko skirtingais keliais – Vakarų bei Rytų.

Kuri Europa – vakarinė ar rytinė yra tikra, verta

pasiginčyti (E. Vareikis „Kodėl Europą sukūrė

Karolis Didysis, o ne Vytautas Didysis?“

www.delfi.lt)

Galbūt ne prie fizinės „geležinės uždangos“, bet

prie tam tikros uždangos, skiriančios laisvą

Europą nuo mažiau laisvos Europos (Monika

Garbačiauskaitė-Budrienė specialiai DELFI iš

Vašingtono, Paaiškino, ko iš Europos nori V.

Putinas, www.delfi.lt)

Po komunizmo žlugimo praėjo daugiau nei du

dešimtmečiai, tačiau Europa vis dar išlieka

aiškiai padalinta į dvi dalis (www.lrytas.lt)

Atsiribojimą nuo Europos, tiksliau – jausmą, kad

posovietinės valstybės niekada nebus

sąžine, saves suvokimu kaip piliečio, su pareiga

tėvynei (16), garbė yra ir savotiškas saves

įsivertinimas, ar tu atlikai savo pareigas (16).

Garbė yra kitų pasitikėjimas (20), (19),

pavedimas atlikti tam tikrą darbą (17),

pasididžiavimas galėjimu atstovauti šaliai,

miestui, grupei (18), (19) – tai ypač būdinga

sporto tematikoje, politikų kalbose. Reklama

Lietuvoje priskiriama publicistiniam stiliui, todėl

čia pateikiamas šūkis iš garsinės reklamos (23).

Jame garbė pateikiama kaip rūpestis kitais, ji

nesusijusi su tuščiu garbės troškimu. Kaip

didžiausia moralinė vertybė garbė iškyla

kontekstuose apie moters garbe (21). Įdomu tai,

kad tautosakoje moters garbės praradimas

pateikiamas metaforiškai, tabuizuotai (D.

Šeškauskaitė). Moters garbė – tarsi savaime

suprantamas dalykas, susijes su morale,

vartojamas visuose kontekstuose.

3.5. Politinis diskursas žodžio „garbė“

semantikai ypač svarbus, nes politikai turi

rinkėjų pasitikėjimą ir su nedidelėmis išlygomis

yra autoritetai. Galima sakyti, kad politikų

deklaruojamas garbės suvokimas keliauja per

visus diskursus – jų mintys nuolat cituojamos ir

komentuojamos.

Jis turėtų priminti, kokia vertybė ir koks

džiaugsmas yra būti laisviems, elgtis pagal

sąžinę ir garbę, nesibauginti, kad koks nors

didelis viršininkas Rytuose susirauks ar kuo

nors nubaus. ( V. Landsbergis) (24)

Jei nėra garbės ir sąžiningumo, kurie lemtų

valstybių ir pačios Europos Sąjungos ar

tarptautinių organizacijų sprendimus, jeigu tokių

http://www.lrytas.lt/

53

lygiavertės Europos partnerės, galima vadinti

neutralia pozicija. Dalyje politinio

diskurso tekstų atsispindi visiškai neigiamas

požiūris:

Europos tautos jau mato, kad kryptinga

„tolerancija“, o iš esmės – netolerancija

religinėms, tautinėms, kultūrinėms tradicijoms,

pasiekė pavojingą ribą (Vytautas Visockas

„Sekmadieniniai pamąstymai. O supratimo,

kodėl taip atsitiko, ar padaugėjo?“

www.slaptai.lt)

Jis yra viešai pareiškęs, kad Europa – tai

skęstantis laivas, kuriam vadovauja gėjai

(Algimantas Čekuolis „Vladimiras Putinas

aštrina adatą“ www.slaptai.lt)

Vakarų Europoje vyksta kultūrinis karas prieš

gyvybės kultūrą, šeimą ir kitas krikščioniškąsias

vertybes, kurios laikomos „atgyvena“

(www.slaptai.lt)

Žmonių komentarai po žiniasklaidoje esančiais

tekstais dar kartą atspindi Europos

prieštaringumą. Šie komentarai yra dalies

visuomenės nuomonė. Pastaruoju metu matyti

tendencija vartoti naujadarą „gėjropa“: Supuvusi

Gėjropa (komentaras iš

www.respublika.lt); Myliu aš geiropą, patinka

gyvent, kur gyvenu, keliauti, kur noriu, turėti

belekiek galimybių susirasti darbą visoj Europoj.

(komentaras iš www.vz.lt); Valio, nėra lito, nėra

Lietuvos, tegyvoja Geiropa (komentaras iš

www.ve.lt); Bet Geiropa mus okupavo be tankų

ir suteikė partinei mafijai rojų (komentaras iš

www.respublika.lt); Tau ir į tave panašiems

„tolerastams“ - tėvynė tai „geiropa“ (komentaras

iš www.banga.balsas.lt). Tai Rusijoje plačiai

vartojamas neigiamas Europos apibūdinimas,

kriterijų nėra arba jie skamba tik žodiniuose

tekstuose, o jų nėra iš tikrųjų, atsitinka panašiai

kaip su žmogumi – vertybes praradęs žmogus

darosi menkas iš esmės ir todėl negali būti

laimingas. (V. Landsbergis) (25)

Kas yra garbė? Tai viena iš prigimtinių ir

esminių žmogaus vertybių, viena iš tų, kurios

žmogų padarė žmogumi. (A. Patackas) (26)

Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio

pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos

pirmininkas, Europos Parlamento narys,

politikas plačiąja prasme V. Landsbergis

neabejotinai yra daugelio lietuvių autoritetas.

Jam garbė ir sąžinė, nuolat vartojamos šalia,

yra svarbiausios vertybės, be kurių žmogus yra

menkas ir nelaimingas (25), šio žodžio

semantika apima pasididžiavimą, drąsą,

saviverte (24). Seimo narys A. Patackas,

atsakydamas į savo klausimą, pateikia ir žodžio

„garbė“ reikšme (26) – tai esminė vertybė, be

kurios žmogus negali vadintis žmogumi.

Garbė teisiniame diskurse tapo teismų objektų,

o pats žodis – terminu. Lietuvos teismuose

nagrinėjamos garbės ir orumo įžeidimo bylos,

pati sąvoka aiškinama Civiliniame kodekse,

platesni išaiškinimai pateikiami vadovėliuose ir

atskirų teisininkų išaiškinimuose. Kodeksas

remiamasi žodyno apibrėžtimi, tačiau

išaiškinimuose, atsiradusiuose iš teismų

praktikos, išryškėja svarbiausios šio žodžio

semos, iš esmės teisininkai pateikia semantine

žodžio „garbė“ definiciją:

Asmens garbė ir orumas – konstitucinės

vertybės, saugomos įstatymų. (27)

Garbė – tai socialinis asmens įvertinimas,

visuomenės požiūris į žmogų. (28)

http://www.respublika.lt/

http://www.banga.balsas.lt/

54

todėl neatmestina, kad tokie komentarai gali

atspindėti tik labai mažą visuomenės dalį.

Šiandieninis neigiamas požiūris į Europą

politiniame kontekste gali būti lyginamas su

sovietinėje Lietuvoje išspausdintų tekstų

ištraukomis: Visos Europos kapitalistai ištiesė

letenas į pasaulio dalį, kurioje gyvena šimtai

milijonų žmonių, į Aziją rš.; Neramus, irus ir

ligūstas Europos buržuazijos gyvenimas rš.; Ir

štai dabar Europos kapitalistų godžios letenos

išsitiesė į Kiniją rš. Šias ir prieš tai pateiktąsias

tekstų ištraukas skiria keli dešimtmečiai, todėl

skiriasi ir Europai priskiriamos blogybės.

Anksčiau Europa buvo apibūdinama kaip

„buržuazinė“, šiandien ji priešpastatoma tokioms

vertybėms kaip šeima, tradicijos, patriotizmas.

Būtina pabrėžti, kad po 2014–2015 m. įvykių

Ukrainoje euroskeptikų žymiai sumažėjo ir

paprastai Europa visuomenės vertinama kaip

tolerancijos, daugiakultūriškumo, saugumo

užuovėja, gebanti savyje sujungti daug ir įvairių

žmonių:

Europa tikrai gali būti daugiakultūriška (Paulius

Gritėnas, „L. Donskis: Jau metas radikalų

islamizmą prilyginti fašizmui“, www.lrytas.lt).

Be abejo, ir politiniame diskurse esama

geografinio aspekto. Įprasta, kad Europa čia

suvokiama kaip žemynas, pavyzdžiui: Anksčiau

nelegalūs migrantai Europos pakrantes

bandydavo pasiekti nedideliais laiveliais ar

plaustais (www.alkas.lt)

Nuo politinio diskurso verta pereiti prie istorinio.

Pastarasis iš dalies paaiškina, kodėl

šiandieninių lietuvių pasąmonėje glūdi

atsiribojimas nuo kitų europiečių – istoriniai

tekstai atspindi aiškų suvokimą, kad ten yra

Žmogaus garbė ir orumas yra neturtinės

vertybės, kurias gina tarptautiniai teisės aktai

(Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencija), Lietuvos Respublikos

Konstitucija ir kiti nacionaliniai įstatymai,

įskaitant ir Civilinį kodeksą. (29)

Garbė ir orumas reiškia tam tikrą žmogaus

padorumo statusą, jo atitikimą, nerašytus, bet

visuomenėje priimtus etinius, dorovinius

standartus, nusipelnymą tos aplinkinių pagarbos

ir vertinimo bei jo paties pagarbos sau, kurios

žmogus vertas kaip asmenybė. (30)

Taigi žmogaus garbė glaudžiai susijusi su

asmenybės sąvoka (30), ji yra moralinė vertybė

(29), saugoma pagrindinio šalies įstatymo (27).

Garbė yra susijusi su padorumu, visuomenės

pripažinimu (30) ir požiūriu į žmogų (28), paties

žmogaus savivertės jausmu (30).

Žodis „garbė“ Lietuvoje yra tapes įvairių

pavadinimų dalimi (televizijos žaidimas „Krašto

garbė“ (31), televizijos socialinis projektas

„Lietuvos garbė“) (32), taip pat tam tikrų laipsnių

ir apdovanojimų (garbės daktaras, garbės

narys, garbės pirmininkas, garbės pilietis,

garbės konsulas, garbės vardas, garbės

ženklas, garbės raštas) (33), išskirtinių grupių

(garbės kuopa, garbės batalionas) (34),

dokumentų (garbės kodeksas, garbės sąrašas)

(35), procesų (garbės teismas) (36)

pavadinimais. Tai sustabarėje žodžių junginiai,

tačiau ir iš jų matyti, kad garbė – tai visuomenės

pripažinimas (33), užsitarnautas vardas (34),

(35), (36), geri, nesavanaudiški darbai (32),

atstovavimas tam tikrai grupei (31).

55

Vakarų Europa, o čia Lietuva, tik Europos dalis,

bet ne Vakarų:

Žalgirio pergalė Vakarų Europos akyse

nepaprastai iškėlė Lietuvos ir Lenkijos prestižą

rš.

Gediminas kvietė į Lietuvą amatininkus iš

Vakarų Europos kraštų ir davė jiems įvairių

privilegijų MLTEI52.

Ordino agentai, popiežiaus ir imperatoriaus

remiami, Vakarų Europoje skelbė, jog Lietuva

tebesanti pagoniška, jog lietuviai esą tikri

saracėnai bei krikščionybės priešai ir t. t. LII138.

Lietuva paskutinė Europoje buvo sukrikščioninta

rš.;

Bet dažniausiai Europa istoriniame diskurse

iškyla kaip regionas, kurį lydi tam tikri istoriniai

įvykiai, retesniais atvejais ji personifikuojama:

III tūkstantmetyje pr.m.e. visa Europa jau plačiai

pažino akmeninius įrankius, gamintus šlifavimo

būdu rš.

Po pirmojo pasaulinio karo visą laiką Europa

sėdėjo ant parako statinės, ir ji anksčiau ar

vėliau turėjo sprogti K. Bor.

Istorijos tekstai patys savaime turi būti

objektyvūs, todėl ir Europa juose apibūdinama

neutraliai, t. y. istoriniame diskurse jai

nepriskiriama jokių neigiamų ar teigiamų

bruožų, ji figūruoja kaip istorinis vienetas.

Kitokios nuotaikos vyrauja kultūriniame

diskurse. Jau minėta, kad politiniame diskurse

Europa daugiausiai tapatinama su ES (tą rodo ir

anketos) ir jos priimamais sprendimais, kurie

gali būti vertimai prieštaringai. Tuo tarpu

kultūriniame diskurse Europa beveik visais

atvejais pasirodo kaip teigiamas, siektinas

idealas, kas savaime suprantama, nes kultūra

56

vargu ar gali būti vertinama neigiamai remiantis

objektyviais kriterijais. Itin retais atvejais Europai

priskiriama menkavertė kultūra, tačiau tai

būdingiau ideologiniams tekstams: Vakarų

Europos pūvančios kultūros garbintojai sp.

Kitais atvejais kultūriniame diskurse Europa yra

senovinių tradicijų tąsa, grožis, vertybės, laisvė,

vienybė, ir, be abejo, civilizacijos lopšys:

Europos kultūros diegus tebekalėjo stiprios

romėnų kultūros tradicijos rš.

Perėjo į Europos gražybes ir stebėtinumus.

Vaižg.

Europos poezija, proza, dramaturgija įsitvirtino

kaip pagrindinis vertybių matas ir „pasaulinės

literatūros“ sinonimas rš.

Reikėtų prisiminti, kad poetas ir rašytojas,

literatūros istorikas, filosofas, vertėjas, kovotojas

už laisvą žodį ir laisvą mintį, bendros Europos

idėjos puoselėtojas, Lietuvos–Lenkijos santykių

vizionierius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

tradicijos aristokratas Česlovas Milošas kol kas

yra vienintelis Nobelio premijos literatūros srityje

laureatas, kilęs iš Lietuvos, joje gyvenęs (Rūta

Švedienė „Ruošiamasi paminėti 103-ąjį Česlovo

Milošo gimtadienį“ www.alkas.lt)

Vydūnui ypatingas dėmesys buvo skirtas ir

Europos dienų proga Detmolde surengtoje

konferencijoje „Europos idėja literatūroje ir

kalboje“, kurios viename iš trijų pranešimų, (jį

skaitė Vydūno draugijos garbės pirmininkas

Vacys Bagdonavičius), mąstytojas pristatytas

kaip vieningos Europos idėjos pirmtakas (Vacys

Bagdonavičius „Vydūno idėjinis palikimas

Europai“ www.alkas.lt).

Tačiau Europa tapo senųjų civilizacijų lopšiu

57

(www.delfi.lt).

Vienas iškiliausių lietuvių poetų Maironis savo

kūryboje mini Europą kontekste, kuris lenkia

laiką – Europos kaip namų, sąjungos,

daugiatautės vietos, kur vyrauja taika,

suvokimas jo eilėraščiuose ypač ryškus

(Jonaitis 1994): Ir gal laikai – nebtolimi,/ Kad

bus Europoj renkami/ Didžios respublikos

atstovai/ Į bendrą seimą nuo tautų,/ Visų be

skyriaus pašauktų,/ Išnykus tarptautinei kovai

(ištrauka iš poemos „Mūsų vargai“).

Paminėtina ir mitologijoje iškylanti Europa, nes

šis pavadinimas siejamas ne tik su žemynu ar

politiniu dariniu: Europa – graži princesė, kurią

pagrobė Dzeusas, atgabeno į Kretą, ten ji

pagimdė tris sūnus – Miną, Radamantą ir

Sarpedoną, kurie tapo povandeninio pasaulio

teisėjais (www.delfi.lt); Europė valdė pakalinę

dalį Peonijos, kurią savo vardu Europa vadino

S.Dauk.

Mokslininkų, kultūros veikėjų tekstuose Europa

netiesiogiai, bet vis dėlto atskiriama nuo kitų

žemynų, gali būti suvokta kaip jų antonimas: Iš

Amerikos pirmiausiai ing Europą parvežė

taboką, roputes, nasturtas, saulėgrąžas I. Kaip

ir politiniame diskurse, čia Europa iškyla kaip

vienas žemynas: Klykuolė gyvena Europos ir

Azijos šiaurinėje dalyje T.Ivan.

Remiantis tekstų analize galima teigti, kad

politikos diskurse Europos sinonimai yra

solidarumas, demokratija, žmogaus teisės,

galia, laisvė, taika, saugumas, universalumas,

pakantumas, civilizacija, šiuolaikiškumas,

Vakarų Europa, Europos Sąjunga. Neigiamame

kontekste Europa vadinama atpirkimo ožiu,

neaiškia antgamtine jėga, skęstančiu laivu,

http://www.delfi.lt/

58

Gėjropa, ją apibūdina žodis netolerancija.

Europos antonimais gali būti Rytų Europa,

mažiau laisva Europa.

Istoriniame kontekste Europos sinonimai yra

Vakarų Europa, visa Europa, antonimas – Rytų

Europa.

Kultūriniame diskurse Europos sinonimais

tampa daugiakultūriškumas, daugiakalbystė,

idėja, senų tradicijų ir civilizacijos lopšys, grožis,

vertybės, laisvė, vienybė. Neigiamame

kontekste vartojamas antonimas – supuvusi

kultūra.

59

2 . 5 . A p k l a u s ų d u o m e n ų a n a l i z ė

Apklausos koncepto analizei skiriasi nuo jums įprastų sociologinių apklausų, nes JOS

aprašyme yra naudojamos pažintinio, kognityvinio tipo anketos, nukreiptos į respondentų žodžių

supratimą. Pagal metodologiją respondentams užduodamas tik vienas atviras klausimas: „Kas, tavo

manymu, yra tikrojo X esmė?“ Į klausimą įtrauktas modifikatorius „tikrasis“ kreipia respondentų

dėmesį būtent į subjektyvius įsivaizdavimus, o ne į realiai (objektyviai) egzistuojantį tipinį objektą.

Pasakymas apie „esmę“ dėmesį sutelkia į svarbiausius bruožus, o ne į antraeilius. Turi būti tiriamos

studentų grupės, mažiausiai 100 žmonių (50% moterų, 50% vyrų, iš humanitarinių ir tiksliųjų

mokslų krypčių). Studentai yra pasirinkti dėl kelių priežasčių. Pirma, šią grupę pagal amžių ir

protinius gebėjimus galimą lyginti su kitomis kultūromis. Antra, jų sudėtis gali būti laikoma visos

visuomenės atstovavimu. Žinoma, galima apklausti ir ne studentus, bet studentai paprastai yra ta

grupė, kuri dar yra išlaikiusi tėvų, senelių požiūrį, bet jau įgavusi naujų požiūrio aspektų

mokykloje, universitete ir, svarbiausia, studentai labiau susiję su dabartimi, lengviau pasiekia

informaciją naudodamiesi naujausiomis technologijomis, socialiniais tinklais, žiniasklaida. Be to

žodynai, senieji raštai, paremijos, net ir didžioji literatūros dalis pateikia ankstesnių kartų suvokimą,

o apklausos ir publicistinis stilius labiau turėtų perteikti šiuolaikinį suvokimą.

Šis apklausų metodas išbandytas Amerikoje ir Japonijoje, naudotas visų EUROJOS projekto

dalyvių. Atkreipkite dėmesį, kad į pateiktą klausimą respondentai atsakys (dažniausiai) ne vienu

sakiniu – tai bus savotiškas minčių lietus, iš kurio jūs turite išskirti pagrindinius deskriptorius. Iš

pavyzdžių jūs matysite, kad atsakymuose turite ieškoti tam tikros semos – kaip darėte ankstesnėse

dalyse – ir jas grupuoti. Iš pradžių galima išskirti daug deskriptorių, paskui juos stambinti, jungti į

didesnes semantines grupes. Deskriptoriai koncepte pateikiami mažėjančia tvarka. Be to,

respondentai pateiks labai įvairių pasvarstymų duotąja tema, kurie bus labai svarbūs apibendrinant

visą tyrimą, išryškins naujas arba aptvirtins jūsų jau išskirtas semas.

EUROPOS apklausų analizė GARBĖS apklausų analizė

Siekiant išsiaiškinti jaunimo požiūrį į Europos

sampratą, atliktos studentų apklausos. Į

klausimą, kas jums yra tikroji Europa?,

atsakinėjo Vilniaus universiteto skirtingų

fakultetų studentai. Humanitarinių mokslų

atstovai sudaro 48% visų apklaustų studentų:

30 studentų buvo iš Filologijos fakulteto, 16 iš

Pripažįstant, kad garbės samprata visuomenėje

per tuos kelis amžius kito, siekiama išsiaiškinti,

kaip garbe supranta jaunimas. Apklausoje

dalyvavo Vilniaus universiteto studentai. Tai

Filologijos, Istorijos, Medicinos, Fizikos,

Matematikos ir informatikos fakultetų bei

Tarptautinių santykių instituto bakalaurai ir

60

Istorijos fakulteto, 10 iš Tarptautinių santykių ir

politikos instituto. Like 52% yra tiksliųjų mokslų

atstovai: 27 Medicinos fakulteto studentai, 17 iš

Fizikos fakulteto, 5 iš Ekonomikos fakulteto, 11

iš Matematikos ir informatikos fakulteto. Moterys

sudaro 62% visų apklaustųjų (32 humanitarinių

mokslų atstovės ir 40 – tiksliųjų), like 38% yra

vyrai iš kurių 24 humanitarinių mokslų atstovai,

o 20 – tiksliųjų. Iš viso buvo nagrinėta 116

anketų.

1. Sąjunga; 50

Europos Sąjunga (27); ES (7); valstybių sąjunga

(2); visų Europos šalių sąjunga, kur nėra sienų ir

yra daugybė galimybių keliauti (2); Europos

Unija; Bendrija; mažesnių ir didesnių šalių

susibūrimas; šalių sąjunga; istoriškai

susiklosčiusi žmonių bendrija; nepriklausomas

šalis vienijanti sąjunga; šalių grupė; SSSR;

sąjungų kova; tautų sąjunga; žmonių sąjunga;

netikras, mistifikuotas ir kartu akiplėšiškai

įnirtingai ir neapgalvotai garbinamas

konstruktas

2. Žemynas; 49

žemynas (34); Europos žemynas (9); modernus,

nuolat besivystantis žemynas; gausiai

apgyvendintas žemynas; Senasis Žemynas;

vieningas žemynas; pavyzdys kitiems pasaulio

žemynams; demokratiją puoselėjantis žemynas

3. Kultūra; 42

kultūra (14); daugiakultūriškumas (3); įvairios

kultūros; pasaulio kultūros centras; Graikų

mitologija ir kultūra; kultūra, susikūrusi maišantis

Antikos ir krikščionybės kultūroms ir tradicijoms;

senoji kultūra; gražiausios, turtingiausios

kultūros gimimo vieta; savitų ir unikalių tautinių

magistrai. Iš viso tyrimui buvo atsirinktos 136

anketos: 64 anketos tiksliųjų mokslų (vyrų – 31,

moterų – 33) ir 72 humanitarinių mokslų (vyrų –

29, moterų – 43) atstovų. Apklausos dalyvių

buvo prašoma atsakyti į klausimą Kas jums yra

tikroji garbė?

1. Geri darbai; 21

daryti gerus darbus ir už tai nieko neprašyti (4)/

nematerialus atlygis už gerą darbą/ gerų darbų

darymas (3)/ darbas, naudingas kitiems/ tyliai

atliekami geri darbai (3)/ didelių darbų

padarymas (3)/ kilnus darbas/ didelių darbų,

tokių kaip bažnyčios statymas, norint vėl drauge

suburti, vertybes praradusio kaimo ar miestelio

gyventojų bendruomenę/ tam tikras nuopelnas,

išreiškiamas pripažinimu už padarytą „gerą

darbą“/ veikla visuomenės labui/ padaryti

visuomenei ir žmonėms daug naudingo (2)

2. Pagalba; 19

išgelbėti kitą/ ištiesti pagalbos ranką/ pagalba

kitiems (3)/ rūpintis kitais (2)/ padėti nelaimėje

(3) padėti kitam (kitiems) (10)

3. Sąžiningumas; 19

sąžiningumas (16)/ elgtis pagal sąžinę (2)/

elgimasis sąžiningai visose gyvenimo

situacijose

4. Teisingumas; 17

elgtis teisingai (13)/ tikroji garbė yra būti

teisingam/ teisingumas (3)

5. Pripažinimas; 16

tvirtas statusas visuomenėje/ nuopelnai už

veiklą visuomenės labui (2)/ nusipelnymas

visuomenei/ žmogui suteiktas visuomenės

įvertinimas (2)/ užsitarnavimas kitų žmonių

geros nuomonės/ visuomenės pripažinimas (4)/

61

kultūrų mišinys, kuris formavo didžios pasaulio

dalies kultūrinį ir politinį veidą; senovės kultūra;

kultūrinis ir archeologinis paveldas; žemynas su

dideliu kultūriniu paveldu; senoji Europos

kultūra; kultūrų, kalbų, tautybių mišinys;

kultūrinis supanašėjimas; kultūra ir senovė;

Europos kultūrinis paveldas; šalių kultūros ir

tradicijos; kultūros lopšys; Antikos kultūra;

kultūrinis regionas; Vakarų kultūra; giminingos

kultūros; aukštoji kultūra; savita kultūra;

valstybių kultūra ir istorija; žemyne esančių šalių

kultūrų bendrieji vardikliai

4. Valstybės, šalys; 25

Lietuva ir didinga jos istorija (6); daug šalių (3);

Lietuva (3); šalių vieningumas (2); kiekvienos

šalies tapatybės išsaugojimas; demokratinės

valstybės; Vakarų valstybės; kaimyninės šalys;

valstybių bendradarbiavimas; valstybės ir jų

sostinės; valstybių identiteto praradimas;

valstybės; viena kontinentinė valstybė; visos

šalys yra unikalios ir turi savo identitetą;

valstybės, kurios save priskiria Europai, tiki

Europos idėja, ir priklauso jai geografiškai;

valstybės Europos žemyne; Europos žemyno

šalys; karalystės; šalis, kuri panaši į batą

(Italija); šalis, gaminanti puikias mašinas

(Vokietija); šalis, kupina aristokratiškumo

(Anglija)

5. Tradicijos ir vertybės; 20

vertybės (3); tradicijos (3); senosios tradicijos

(2); bendros vertybės; tautos, vienijamos

vakarietiškų tradicijų bei vertybių; papročiai;

įvairios tautos ir tradicijos; labai senos tradicijos

ir jų tęstinumas; senos tradicijos; vakarietiškų

tradicijų ištakos; vertybių sąjunga; tikrųjų

vertybių puoselėjimas; daugybė šalių su savo

kitų žmonių pripažinimas ar pagyrimas/

statusas, kurį turi užsitarnauti visuomenėje/

siekimas būti gerbtinu kitų asmenų/ užsitarnauta

pagarba/ pripažinimo iš kitų jausmas

6. Pasiaukojimas; 15

pasiaukojimas dėl kito (kitų) (6) aukotis vardan

kilnesnio tikslo (5)/ pasiaukojimas/

pasiaukojimas kitiems/ pasiaukojimas valstybei/

atsidavimas reikalui

7. Nesavanaudiškumas; 11

nesavanaudiškumas (6)/ nesavanaudiškos

veiklos darymas/ nesavanaudiškos pastangos/

siekti naudos ne tik sau, bet ir visuomenei/

galvoti ne tik apie save/ naudos nesiekimas

8. Pagarba; 11

gerbti kitus (6)/ aplinkinių vertybių gerbimas/

gerbti aplinkinius/ gerbti kitų nuomonę/ elgtis

pagarbiai, pagarba kitam asmeniui/ pagarba

9. Siekiai; 11

tikslo siekimas (2)/ aukšti siekiai (2)/

užtarnautas pasiekimas (3)/ idealo siekimas/

daug gyvenime pasiekti/ kai nesukčiaujant

siekiama tikslų/ pasiekimai

10. Žodžio laikymasis; 11

laikymasis duoto žodžio (10)/ laikytis duoto

žodžio

11. Principingumas; 10

principingumas (2)/ elgimasis pagal savo

principus/ gyvenimas laikantis principų/ savo

principų laikymasis/ tikėti savo principais/

principų išlaikymas/ principų laikymasis (2)/

tvirtas savo nuomonės išsakymas ir laikymasis

12. Orumas; 9

orumas (8)/ būti oriu žmogumi

13. Moralė; 8

moralumas (4)/ laikytis moralinių principų (2)/

62

istorija ir išlaikytomis tradicijomis; tradicijas

gerbianti visuomenė

6. Istorija; 19

istorija (10); turtinga istorija (3); Europos istorija;

senovės istorija; sąjunga, kurią vienija bendra

bei įvairi istorija; senovė; panaši istorinė praeitis;

XVIII a.

7. Politinės santvarkos ir ideologija; 18

demokratija (9); fašizmas; komunizmas;

nacionalumas; liberalumas; utopija;

konservatizmas; pilietiškumas; monarchijos;

biurokratija ir popierizmas

8. Ekonomika; 17

euras (4); ekonomika (2); bendra valiuta (2);

euro zona (2); infliacija; ekonomikos augimas;

aukšto BVP kontinentas; viena valiuta; aukšta

ekonomika; bendra ekonomika; koordinuota

rinkos ekonomika

9. Tolerancija; 17

tolerancija (9); lygybė (8)

10. Laisvas judėjimas; 14

galimybė laisvai keliauti po šalis (3); Šengeno

erdvė (2); laisvas judėjimas (2); atviros sienos

(2); kelionės (2); sienų nebuvimas; nevaržomas

judėjimas; atvirumas

11. Geografinė padėtis; 13

geografija (7); žemynas nuo Pirėnų pusiasalio

iki Uralo kalnų (2); atskyrimas nuo Amerikos,

Australijos, Antarktikos ir Afrikos žemynų; šalia

Azijos; žemynas, kurį skalauja Atlanto

vandenynas; Viduržemio jūra

12. Laisvė; 11

laisvė (8); nepriklausoma valstybė;

nepriklausomybė; žodžio, spaudos, judėjimo

laisvė

13. Bendradarbiavimas; 10

laikytis moralės normų/ moralės normų

laikymasis

14. Vertė; 8

savo vertės žinojimas (7)/ aukšta savivertė

15. Atsakingumas, atsakomybė; 7

elgtis atsakingai (2)/ atsakomybė (4)/

sugebėjimas prisiimti atsakomybę

16. Kilnumas; 7

kilnumas (5)/ padaryti kažką kilnaus/ kilniai

siekti savo tikslų

17. Teisybės sakymas; 5

teisybės sakymas (5)

18. Savo klaidų pripažinimas; 4

pripažinti savo klaidas (4)

19. Dora; 3

padorumas/ elgtis dorai/ būti doram/ elgtis

padoriai

20. Idealizmas; 3

idealų laikymasis/ idealizmas/ idealistinė

samprata

21. Vertybinės nuostatos; 3

vadovautis savo vertybėmis (3)

22. Didvyriškumas; 2

didvyriškumas (2)

23. Empatija; 2

tai jausmas, kuriuo daliniesi su kitu to nesakant/

tai vidinis jausmas, kaip aš jaučiuosi kitų akyse

24. Drąsa; 2

drąsa sudėtingose situacijose (2)

25. Kova; 2

kovoti už tiesą/ kovoti už silpnesnius

26. Žmogiškumas; 2

nepaminti žmogiškumo/ žmogiškumas

27. Etiškumas; 1

etiškumas

28. Pasitikėjimas savimi; 1

63

bendradarbiavimas (4); bendrystė (3);

bendradarbiavimas ir geri tarpusavio santykiai

(2); partnerystė

14. Architektūra; 10

architektūros įvairovė; graži architektūra; Eifelio

bokštas; architektūra; istoriniai pastatai ir vietos;

nuostabiai gražūs senamiesčiai, išskirtinė

Europos architektūra; senoji architektūra;

architektūrinis paveldas; Koliziejus; įspūdingi

miestai

15. Tautos; 10

skirtingų tautų, kalbų ir tradicijų katilas (2); tautų

puodas, katilas; kiekvienos tautos indėlis;

tautiniai išskirtinumai; begalė skirtingų tautų;

daugiatautiškumas; visos civilizuotos Europos

tautos, kurios nenori karo ir siekia taikos; tautos,

kurios siekia viena kitai padėti įvairių karų ar

ekonominių, politinių katastrofų metu;

daugiatautis kraštas, kur kiekviena tauta turi

savo valstybę su savom tradicijom ir unikaliu

mentalitetu

16. Antika; 8

senoji Graikija ir Romos imperija (2); Atėnų

mokslas, Romos teisė ir Jeruzalės tikėjimas;

Antikos filosofai ir mąstytojai; Romos teisė;

Senoji Romos imperija; Antikos laikų

civilizacijos; krikščioniškas kontinentas su graikų

demokratijos ir romėnų teisės pagrindu

17. Teritorija; 8

geografinė teritorija (3); geografiškai

apibrėžiamas darinys; Europos žemė; Europos

žemėlapis; aiškiai apribota teritorija; tiek

geografiškai, tiek kultūriškai aiškiai atskirta

erdvė, besidalijanti tam tikromis vertybėmis

18. Vienybė; 8

vienybė (6); tai, kas jungia europiečius į vieną

pasitikėjimas savo jėgomis

29. Patriotizmas; 1

gyventi Lietuvoje

Apklausos dalyviai ne tik samprotavo, kas jiems

yra tikroji garbė, bet ir pateikė, jų manymu,

tinkamiausių sinonimų. Anketose rašoma, kad

tekste šį žodį pakeistų sinonimais

pasididžiavimas, populiarumas, dora, kilnumas,

moralumas, orumas, šlovė, pripažinimas,

nuopelnas, įvertinimas, privilegija.

Požiūris į garbe kaip moraline vertybe atsispindi

respondentų pamąstymuose, koks yra

garbingas žmogus: kuris padeda gatvėje

praeiviui; perveda senuką per gatve; elgiasi

nesavanaudiškai; daug pasiekes; žmogus, į kurį

galėčiau lygiuotis; morališkai stiprus; drąsus;

kuklus; iš kurio galima išmokti deramo elgesio;

kuris gali būti laikomas pavyzdžiu kitiems;

rodantis pavyzdį kitiems; yra pavyzdys kitiems;

autoritetas kitiems; įstatymų besilaikantis; savo

valstybės patriotas; dorus vaikus auginantis;

garbingas yra vyresnio amžiaus žmogus, nes

turi daug patirties, išminties.

Priešingybės garbei įvardijamos žodžiais

išdidumas, puikybė, negarbingas jaunimui

atrodo tas, kuris garbėtroška; tuščiagarbis;

arogantiškas; manosi esąs viršesnis negu kiti.

64

visumą; vieninga bendruomenė

19. Civilizacija; 7

Vakarų civilizacijos lopšys (2); Europos

civilizacija, kurią išaugino krikščioniška tradicija;

civilizacijos ištakos; civilizacijos gimimas;

Vakarų civilizacijos paminklai; civilizacijos

židinys

20. Taika; 7

taika (4); taika ir darna žemyne; be sienų ir

apribojimų, be konfliktų, be kovų; taiki, vieninga,

saugi erdvė

21. Galimybės; 6

galimybės (4); darbo galimybės įvairiose

Europos šalyse; langas į didesnę, šviesesnę

erdvę

22. Konfliktai ir grėsmės; 6

karai, diktatoriai, sukilimai, revoliucijos (2); karas

Ukrainoje; du pasauliniai karai; karai, kurie

žemyną niokoja jau tūkstančius metų; naujos

grėsmės ir iššūkiai iš islamiškojo pasaulio ir

Rusijos

23. Istorinės asmenybės, jų darbai; 6

Gutenbergo spausdinimo presas (2); Mocarto

simfonijos; Mocartas; Haidnas; Bethovenas

24. Išsilavinimas; 6

išsilavinę, garbingi žmonės (2); Bolonijos

Universitetas; talentingi, išsilavinę žmonės;

aukštas išsilavinimo lygis; išsilavinimas

25. Draugiškumas; 5

draugiškumas (2); draugystė; vieta draugiškai

gyventi, gerbti, saugoti ir skleisti savo kultūrą;

draugiškas tautų ryšių palaikymas, vienas kito

rėmimas

26. Gerovė; 5

gerovė (4); žmogaus ir valstybės padėties

gerinimas

65

27. Išsivystymas; 5

pažanga (2); išsivystymas; tobulėjimas;

progresas

28. Mokslas; 5

mokslas (2); mokslo ir technologijų centras;

mokslo ir meno progresas; mokslo pasiekimai

29. Namai; 5

namai (4); saugumas

30. Religija; 5

Europa primena kažkokią dievybę; Šventasis

Raštas; religija ir religinės vertybės; vieta, kur

apibrėžiamos ir nustatomos etinės normos;

krikščionybė

31. Žmonės; 5

daug susivienijusių gyventojų ir jokių emigrantų

iš kitų žemynų; europiečiai; autochtoninių

europiečių kontinentas; žmonės, kurie gyvena

Europoje; jungtis tarp Europoje gyvenančių

žmonių

32. Mitologija; 4

Europa ir mitas apie ją (2); Antikos mitai;

Senovės Graikų mitologija

33. Prieštaringai vertinamos asmenybės; 4

V. Putinas (3); Adolfas Hitleris

Iš pateiktų duomenų matyti, kad Europos

Sąjunga yra didžiausias deskriptorius.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta kultūrinės

apžvalgos skyriuje, galima matyti, kad Europoje

dabar gajos idėjos – tolerancija,

daugiakultūriškumas, lygybė – Lietuvai visada

buvo svarbios, nepaisant požiūrio, kad Lietuva ir

Europa yra tam tikros skirtybės. Tai nekeičia

minties, kad kultūros ir idėjiniai panašumai yra

svarbiausia, kai dėl jų ilgai kovota.

Jau buvo minėta, kad lietuvių kalbos

66

sisteminiuose žodynuose Europa nebuvo

aprašyta, nepateikti jos sinonimai, antonimai.

Tačiau iš apklausų matyti, kad apklaustieji gana

aiškiai tokius dalykus skiria. Turbūt geriausiai

Europos sinonimus apibūdina sakinys: Europos

sinonimas yra draugija. Akivaizdu, kad kaip

Europos sinonimai gali būti Europos Sąjunga,

Europos žemynas, demokratinės vertybės,

daugiakultūriškumas ir t. t. Bet greičiausiai

tinkamiausias sinonimas būtų Vakarai.

Kalbant apie antonimus irgi reiktų pradėti nuo

sakinio, paimto iš vienos iš apklausų atsakymų.

Šis sakinys puikiai atspindi dabartinį žmonių

požiūrį: Europa tai savotiška antitezė ne tik

viskam, kas driekiasi į rytus, bet ir Amerikai. Iš

pateikto sakinio ir sinonimų galima daryti

prielaidą, kad Europos antonimai yra: bet kuris

kitas žemynas, nedemokratinės valstybės,

europietiškų vertybių nepripažįstančios

valstybės ir pan. Šioje vietoje įdomus Amerikos

kaip priešpriešos Europai nurodymas, tai gana

naujas požiūris. Lietuvių kalboje esama

eufemizmų, kur Amerika turi kažko aukštesnio,

kažkokios siekiamybės, o gal ir mistine semą.

Tai eufemizmai, kuriais kitaip nusakomas

gimimas (iš Amerikos parvažiuoti, amerikonas

atplaukė) ir mirtis (į Ameriką / juodąją Ameriką

važiuoti). Greičiausiai šie eufemizmai atsirado

19 a. ir sietini su pirmąja emigracijos banga į

Ameriką. Todėl galima suprasti, kodėl Amerika

ir šiais laikais suvokiama, kaip šiokia tokia

priešybė Europai. 19 a. Amerika dėl socialinių

aspektų buvo tapusi geresnio, laimingesnio

gyvenimo simboliu, o dabar šią vietą užėmė

Europos Sąjunga ir joje esančios ekonomiškai

stipresnės valstybės.

67

2 . 6 . S i n t e t i n ė d u o m e n ų a n a l i z ė

Dabar laikas visų ankstesnių dalių duomenis palyginti, rasti bendrumus ir skirtumus,

pamąstyti, kodėl taip yra ir kas iš to išeina. Ši dalis taip pat, kaip matysite iš pavyzdžių, gali būti

pateikta jūsų nuožiūra, bet paprasčiausia ir aiškiausia susidaryti duomenų lentelę ir tuos duomenis

palyginti. Taip padaryta GARBĖS koncepte. Atkreipiame dėmesį, kad rengiant konceptus

EUROJOS, buvo laikomasi trijų dalių (sisteminės – žodynų medžiaga; tekstinės – įvairių diskursų

medžiaga ir apklausų) analizės, tačiau galima lentelėje pateikti visų 5 dalių duomenis. Europos

koncepta nueita kitu keliu ir padarytas bendras aprašas, bet šis būdas tinka tik tuo atveju, jeigu

analizuojamos tik kelio dalys (EUROPOS atveju tik apklausos ir diskursai). Esant daugiau dalių

paprasčiau ir aiškiau pasidaryti lentelę.

EUROPOS sintetinė analizė GARBĖS sintetinė analizė

Atsižvelgiant į apklausų ir tekstų

duomenis, darytina išvada, kad

Europa šiuolaikiniams lietuviams

daugiausia asocijuojasi su politikos

sfera: pirmiausia tai yra Europos

Sąjunga, vienijanti įvairias laisvas

valstybes ir žmones; kurioje vyrauja

taika, saugumas, teisingumas;

grindžiama demokratija,

humanistinėmis idėjomis; kurią netgi

galima suvokti kaip vieną didele,

vieningą valstybe; kartais

tapatinama tik su Vakarų Europa.

Antroje vietoje yra Europos kaip

geografijos reiškinio suvokimas: tai

yra žemynas; šalia Azijos; ir

atskirtas nuo kitų žemynų:

Amerikos, Australijos, Antarktidos,

Afrikos; besiplečiantis nuo Pirėnų

pusiasalio iki Uralo kalnų.

Europa lietuviams asocijuojasi su

kultūros sfera, jiems tai: turtinga,

sena kultūra arba įvairių kultūrų,

Siekiant apibendrinti visų dalių analize, buvo sudaryta

svarbiausių ir ryškiausių aspektų lentelė. Mažesniu šriftu

lentelėje teikiami apklausų deskriptoriai, kurie sudaro

mažiau kaip 4 procentus, tačiau bendram vaizdui jie yra

labai svarbūs:

Sisteminės analizės

aspektai

Tekstinės

analizės aspektai

Apklausos

aspektai

Geri darbai Geri darbai Geri darbai

Visuomenės

pripažinimas už

nuopelnus, talentą,

darbą

Visuomenės

pripažinimas,

pasitikėjimas

Visuomenės

pripažinimas

Nesavanaudiškumas Nesavanaudiškumas Nesavanaudiškumas

Doras elgesys Dora Dora

Pavyzdys kitiems Pavyzdys kitiems

Geras vardas Geras vardas

Pagyrimas Sąžiningumas Sąžiningumas

Išaukštinimas Pagarba kitiems Pagarba kitiems

68

tautų, kalbų, papročių simbiozė;

turinti didelį paveldą; gausias ir

senas tradicijas, įvairią architektūrą;

prisimenama ir princesė Europa,

mitologijos veikėja.

Taip pat Europa suvokiama kaip

buitinė gerovė: tai civilizacijos

lopšys; turintis bendrą valiutą ir

ekonomiką; atveriantis dideles

galimybes.

Lietuviams aktuali socialinė sfera.

Europa jiems yra vieninga

bendruomenė; grindžiama

tolerancija ir lygybe;

bendradarbiavimu.

Didelei daliai lietuvių Europa

pirmiausia siejama su jos istorija,

kuri paprastai apibūdinama kaip

turtinga.

Be apklausų ir tekstų duomenų

bendrumų, esama ir skirtumų.

Įdomu pastebėti, kad skirtumai

atsiranda, kai prasideda anksčiau

minėtų sutapimų vertinimas. Vieni iš

ryškesnių skirtumų yra: Vakarų

Europos nenoras pripažinti

posovietinio bloko valstybių kaip

sau lygiaverčių, taip pat Vakarų

Europos nenoras laikytis tradicinių

vertybių ir savo „vienintelių teisingų“

vertybių primetimas kitiems.

Pagrindinis skirtumas tarp apklausų

ir tekstų – apklausų dalyviams labai

svarbu identiteto, kultūros

išsaugojimas, o tekstuose tokios

mintys iškeliamos tik

antieuropietiškame kontekste.

Iš lentelės matyti, kad esama aspektų, kurie eina per visas

Pasiaukojimas

tėvynei, idėjai

Pasiaukojimas

Duoto žodžio

laikymasis

Žodžio laikymasis

Moralumas Aukšta moralė

Savivertės jausmas Savivertės jausmas

Teisingumas Teisingumas

Patriotizmas Patriotizmas

Rūpestis kitais Pagalba kitiems

Didvyriškumas Didvyriškumas

Pavedimas atlikti

kokį darbą

Teisybės sakymas

Atstovavimas šaliai,

miestui, grupei

Savo klaidų

pripažinimas

Pareigos tėvynei

atlikimas

Principingumas

Darbas, atsidavimas

darbui, idėjai

Atsakingumas

Išaukštinimas Tikslo siekimas

Nuolankumas Orumas

Dėkingumas Kilnumas

Vertybinės

nuostatos

Empatija

Drąsa

Kova už tiesą,

silpnesnius

Žmogiškumo

saugojimas

Pasitikėjimas

savimi

Idealizmas

69

Apklausose pastebimas gyvesnis

reagavimas į pastaruosius Europoje

vykstančius įvykius, kurie

žiniasklaidoje nušviečiami,

apmąstomi keliomis dienomis vėliau

nei žmonės susipažįsta su

informacija. Apklausose buvo rasta

ir antiimigracinių (ypač iš Afrikos ir

islamo kraštų) ir antiislamiškų idėjų.

Taip pat gana ryškus karo Ukrainoje

šešėlis, kurį žiniasklaida stengiasi

sumažinti iki konflikto lygio.

Lyginant apklausas ir tekstų

duomenis išryškėjo gana įdomi

priešpriešų grupė: Lietuva nelygu

Vakarų Europa ir Lietuva nelygu

Rytų Europa (Mes esame Europos

viduryje ir visada būsime kitokie, nei

yra Vakarai (Gabrielė Valaitytė, „R.

Ozolas: nesame protingiausi,

geriausi, gražiausi“, www.delfi.lt)).

Tokių minčių galima rasti ir

tekstuose, ir studentų atsakymuose.

Greičiausiai šioms priešpriešoms

kelią grindžia gana gyva istorinė ir

kultūrinė atmintis, jau buvo minėta,

kad Lietuva istoriškai ir kultūriškai

požiūrį į pasaulį perėmė iš skirtingų

kultūrų. Iš esmės Lietuvoje

susiduria ir vakarų, ir rytų, ir šiaurės

kultūros, dėl to gana akivaizdus ir

suvokimas, kad nesame nei rytų,

nei vakarų Europa.

tris dalis – nuo senųjų raštų ir šnekamosios kalbos faktų,

užfiksuotų LKŽ, iki šiandieninio jaunimo, užaugusio

demokratinėje Lietuvoje, apklausų. Tikėtina, kad tie keli

aspektai ir sudaro svarbiausią profilį – „garbės“ sampratos

branduolį. Taigi galima teigti, kad lietuviams garbė yra

visuomenės pasitikėjimas, pripažintas nuopelnas už

gerus ir nesavanaudiškus darbus visuomenei, už dorą

elgesį ir dorą gyvenimą. Įdomu tai, kad apklausose „dora“

paminėta tik 3 kartus iš 136 anketų, galbūt ši vertybė šiais

laikai iš tiesų nebetenka tokios svarbos, kokia buvo iki šiol.

Apie tai rašoma Seimo nario Patacko jau cituotame

straipsnyje, kurio mintys tapo labai svarbios apibendrinus

viso koncepto analize: „Jei reikėtų sudaryti sąrašą vertybių,

labiausiai devalvuotų per nepriklausomybės dvidešimtmetį,

pirmoje vietoje turbūt reikėtų įrašyti garbe. … O garbe ištiko

visiškas žlugimas. Įspūdis toks, kad šita sąvoka – išnykusi,

šitas žodis – nebeatpažįstamas, nieko nesakantis, net

gėdingas, tarsi mūsų žodyne jo išvis nebuvo. Kas,

pavyzdžiui, ilgai nemąstydamas ir negudraudamas galėtų

įvardyti kokį nors viešai žinomą garbingą poelgį? Apgintą

garbe? Ne teismuose, žinoma…“ (Patackas 2012). Tačiau

galima manyti, kad dora skirtingai buvo suvokiama XVII

amžiuje, kitaip ji suvokiama dabar, studentų tiesiog išsakyta

kitais žodžiais, bet iš tautos moralinių vertybių skalės ji

niekur nepasitraukė. Tikrąją doros sampratą atskleistų tik

tokia pat jos koncepto analizė, o šiuo atveju ją tikslinga

įtraukti į „garbės“ sąvoką.

Garbės sampratai taip pat labai svarbūs keli aspektai, kurie

tiesiogiai nepaminėti anketų atsakymuose, tai geras vardas

ir pavyzdys kitiems. Atkreiptinas dėmesys, kad rašydami,

koks yra garbingas žmogus, studentai teigia, kad garbingas

yra tas, kuris daug pasiekes; žmogus, į kurį galėčiau

lygiuotis; iš kurio galima išmokti deramo elgesio; kuris gali

būti laikomas pavyzdžiu kitiems; rodantis pavyzdį kitiems;

yra pavyzdys kitiems; autoritetas kitiems, vadinasi, „garbe“

galima papildyti dar kelias esminiais dalykais, kad garbingas

yra tas, kuris visuomenėje turi gerą vardą ir yra (gali

70

būti) pavyzdys kitiems.

Turint galvoje tai, kas akcentuojama ir teoretikų, kad garbės

supratimas atskirais laikotarpiais kinta, lietuviškai garbei

labai svarbūs ir tie aspektai, kurie sutampa tekstinėje dalyje

ir anketose – jie labiausiai atspindi šių dienų lietuvio

mąstyseną ir vertybių sistemos sudedamąsias dalis. Iš

sutampančių aspektų matyti, kad lietuviams į garbės sąvoką

įeina ir sąžiningumas, teisingumas, žodžio laikymasis,

aukšta žmogaus moralė, pagarba kitiems ir rūpestis

kitais, savivertės jausmas, pasiaukojimas tėvynei,

idėjai, kitų žmonių gerovei, patriotizmas ir

didvyriškumas. Pastarieji du garbės požymiai (patriotizmas

ir didvyriškumas) anketose taip pat užima labai mažą dalį.

Taip atsitiko galbūt todėl, kad abu šie garbės aspektai

formuojami literatūros, kuri vis atsigrežia į Antikos literatūrą

ir jos stereotipus, ir patriotinio auklėjimo, tačiau šiuolaikinis

jaunimas skaito vis mažiau, o patriotinio auklėjimo visai

nebeliko mokykloje, šeimose taip pat mažai apie tai

kalbama. Šių aspektų išnykimą arba atgimimą galėtų

patvirtinti tik pakartotinis tyrimas po kelerių metų, kai užaugs

nauja karta, o šiandien apibrėžiant garbės sąvoką jie išlieka

tokie pat svarbūs kaip ir anksčiau.

Nepaprastai svarbios ir skirtybės, kurios išryškėja vienoje

kurioje dalyje, pavyzdžiui, iš tekstinės analizės matyti, kad

lietuviams labai svarbus yra pasitikėjimas, kai jam

pavedama ką nors pranešti, atlikti kokį darbą, suteikiama

teisė atstovauti šaliai, miestui, grupei, taip pat atsidavimas

darbui arba idėjai, nes atsidavusiu ir sąžiningai savo darbą

atliekančiu visuomenė labiau pasitiki, labiau gerbia.

Išaukštinimas, nors matomas ir senuosiuose raštuose bei

žodynuose, ir literatūroje, yra susijes su religiniu diskursu, o

pateiktasis literatūros pavyzdys, kuriame dar matomi

nuolankumo, dėkingumo aspektai, (12), nėra tipinis ir

kitiems diskursams nebūdingas.

Jaunimas žodžio „garbė“ sampratą praplečia bendraisiais

humanistiniais aspektais, tokiais kaip kova už tiesą,

silpnesnius, žmogiškumo saugojimas. Anketose ypač

71

akcentuojami moralės dalykai, tokie kaip teisybės sakymas,

savo klaidų pripažinimas, principingumas, atsakingumas,

kurie įvardyti ir bendresne sema – aukšta moralė. Taip pat

tikslo siekimas, orumas, kilnumas, kurie jau išreikšti kitais

aspektais.

Apibendrinant galima grįžti prie Įvade išdėstytų teorinių

prielaidų, kad apie garbe galima kalbėti iš dviejų pozicijų –

objektyvumo ir subjektyvumo. Lietuviams garbė egzistuoja

abiem lygmenimis: 1. lietuvis nori būti pripažintas ir

pagerbtas, akcentuojamas savivertės jausmas, tikslo

siekimas ir kiti veiksmai, už kuriuos jam būtų suteikta garbė;

2. kita vertus, lietuvis neįsivaizduoja saves kitaip, kaip tam

tikros bendruomenės nario, nes tik bendruomenė gali

pripažinti individo verte, vadinasi, asmens garbė susijusi su

kolektyvine garbe ir būtinai turi viešumo išraišką.

72

2 . 7 . K o g n i t y v i n ė d e f i n i c i j a

Sintetinė duomenų analizė – savotiškas apibendrinimas, vedantis prie definicijos sukūrimo.

Ši definicija skiriasi nuo žinomų leksikografinių definicijų tipų, nes jos tikslas yra aprašymas, kaip

dalyką suvokia kalbantys tam tikra kalba žmonės, t. y. nusistovėjusių visuomenėje ir galimų pažinti

per kalbą ir jos vartojimą žinių apie pasaulį, reiškinių kategorizavimo, jų charakteristikos ir vertybių

aprašymas. Iš analizės išryškėjusi kognityvinė definicija yra naratyvinė. Tokį naratyvumą kuria

stereotipiniai motyvai kaip minimalūs diagnostikos kontekstai. Stereotipinė samprata gali būti

verčiama „scenarijais“, atskleidžiančiais, ką daro X, ką jaučia, su kuo bendrauja ir t. t.

EUROPOS apklausų analizė GARBĖS apklausų analizė

Kadangi lietuvių kalboje sisteminių žinių apie

Europą beveik nėra, iš studentų atsakymų ir

tekstų lyginimo lietuvių Europos kognityvinė

definicija galėtų būti tokia:

Europa – tai esantis žemyne,

besidriekiančiame nuo Pirėnų pusiasalio iki

Uralo kalnų, civilizacijos lopšys su turtinga

istorija, įvairių kultūrų, tautų, kalbų, papročių

simbioze, gausiu paveldu, įvairia

architektūra, vieninga bendruomene,

grindžiama tolerancija ir lygybe,

bendradarbiavimu, demokratija,

humanistinėmis idėjomis, kurią netgi galima

suvokti kaip vieną didelę valstybę, kurioje

vyrauja taika, saugumas, teisingumas, ir

vienijančią įvairias laisvas valstybes ir

žmones, turinčią bendrą valiutą ir

ekonomiką, atveriančią dideles galimybes.

Čia pateikta lietuviško „garbės“ koncepto

analizė leidžia apibendrinti viso tyrimo rezultatus

ir pateikti tokią kognityvinę definiciją:

Garbė – tai savivertės bei atsakomybės

jausmas, kai žmogus jaučiasi įvertintas už

savo gyvenimą, nuveiktus darbus, ir geras

vardas, pelnytas visuomenėje už gerus ir

nesavanaudiškus darbus, už dorą elgesį ir

dorą gyvenimą, aukštą moralę, už

sąžiningumą, teisingumą, žodžio laikymąsi,

pagarbą kitiems ir rūpestį kitais, už

pasiaukojimą tėvynei, idėjai, kitų žmonių

gerovei, patriotizmą ir didvyriškumą.

73

L i t e r a t ū r a

1. Anusiewicz Janusz, 1990, Problematyka językowego obrazu świata w poglądach niektórych

językoznawców i filozofów niemieckich XX wieku, Językowy obraz świata, Lublin:

Wydawnictwo UMCS.

2. Anusiewicz Janusz, 1995, Lingwistyka kulturowa. Zarys problematyki, Wrocław: Wydawnictwo

Uniwersytetu Wrocławskiego.

3. Anusiewicz Janusz, Dąbrowska Anna, Fleischer Marcin, 2000, Językowy obraz świata i kultura

: projekt koncepcji badawczej, Język a Kultura 13, 11-44.

4. Bartmiński Jerzy, 1988, Definicja kognitywna jako narzędzie opisu konotacji słowa, Konotacja,

red. Jerzy Bartmiński, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 169–183.

5. Bartmiński Jerzy, 1990, Punkt widzenia, perspektywa interpretacyjna, językowy obraz świata,

Językowy obraz świata, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 109–127.

6. Bartmiński Jerzy, 2001, O językowym obrazie świata Polaków końca XX wieku, Polszczyzna

XX wieku. Ewolucja, perspektyyw rozwoju, red. S. Dubisz, S. Gajda, Warszawa: Dom

Wydawniczy Elipsa, 28-29.

7. Bartmiński Jerzy, 2001, Stereotypy językowe, Współczesny język polski, red. J. Bartmiński,

Lublin: Wydawnictwo UMCS, 371-397.

8. Bartmiński Jerzy, 2004, Etnolingwistyka – próba bilansu, Etnolingwistyka 16, 7-28.

9. Bartmiński Jerzy, 2006, Językowe podstawy obrazu świata, Lublin: Wydawnictwo UMCS.

10. Bartmiński Jerzy, 2006, Niektóre problemy i pojęcia etnolingwistyki lubelskiej,

Etnolingwistyka 18, 77-90.

11. Bartmiński Jerzy, 2008, Etnolingwistyka, lingwistyka kulturowa, lingwistyka antropologiczna?,

Język a Kultura 20, 15-33.

12. Bartmiński Jerzy, 2012, Aspects of Cognitive Ethnolinguistics, London: Equinox Publishing.

13. Bartmiński Jerzy, 2014, Polskie wartości w europejskiej aksjosferze, Lublin: Wydawnictwo

UMCS.

14. Bartmiński Jerzy, 2016, O aktualnych zadaniach etnolingwistyki, Etnolingwistyka 28, 7-29.

15. Bartmiński Jerzy, Chlebda Wojciech, 2013, Problem konceptu bazowego i jego profilowania -

na przykładzie stereotypu EUROPY, Etnolingwistyka 25, 69–95.

16. Bartmiński Jerzy, Niebrzegowska Stanisława, 1998, Profile a podmiotowa interpretacja świata,

Profilowanie w języku i w tekście, red. J. Bartmiński, R. Tokarski, Lublin: Wydawnictwo UMCS,

211–224.

74

17. Bartmiński Jerzy, 1996, O “Słowniku stereotypów i symboli ludowych”, Słownik stereotypów i

symboli ludowych, t. 1, cz. 1, Lublin; Wydawnictwo UMCS, 9-34.

18. Chruszczewski P. Piotr, 2011, Językoznawstwo Antropologiczne: Zadania i Metody, Wrocław:

Oddział Polskiej Akademii Nauk we Wrocławiu.

19. Dundulienė Pranė, 2007, Duona lietuvių buityje ir papročiuose, Vilnius: Šviesa.

20. Encyklopedia językoznawstwa ogólnego, 1999, red. Kazimierza Polańskiego, Wrocław:

Ossolinem.

21. Frazer J. G., 1936, The golden bough, II. Taboo and the perils of the soul, London: Macmillan

and Co.

22. Freud Sigmund, 2010, Totemas ir tabu, Vilnius: Vaga.

23. Gajda Stanisław, 2001, Styl naukowy, Współczesny język polski, red. J. Bartmińskiego, Lublin:

Wydawnictwo UMCS, 183-200.

24. Grzegorczyykowa Renata, 2001, Wprowadzenie do semantyki językoznawczej, Warszawa:

Wydawnictwo Naukowe PWN.

25. Grzegorczyykowa Renata, 2004, Idee kognitywizmu jako podstawa badań porównawczych w

zakresie semantyki, Etnolingwistyka 16, 75-84.

26. Gudavičius Aloyzas, 2003, Žodžio reikšmės definicijos tautinis aspektas,

Leksikografijos ir leksikologijos problemos, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 61-69.

27. Gudavičius Aloyzas, 2009, Etnolingvistika: (tauta kalboje), Šiauliai: Šiaulių universiteto

leidykla.

28. Holder R. W., 2003, How not to say what you mean, Dictionary of euphemisms, Oxford: Oxford

university press.

29. Hołowka Teresa, 1986, Myślenie potoczne. Heterogeniczność zdrowego rozsądku, Warszawa:

Państwowy Instytut Wydawniczy.

30. Jasiūnaitė Birutė, 1995, Endriejaviškių pejoratyvinė leksika (Neigiamieji žmogaus

apibūdinimai), Kalbotyra 44 (1), 35–57.

31. Jasiūnaitė Birutė, 1998, Mūsų maloniniai kreipiniai, Kalbotyra 47 (1), 43–59.

32. Jasiūnaitė Birutė, 2001, „Gužutis vaiką parnešė!“ (Nepaprasta žmogaus kilmė frazeologijoje),

Baltistica XXXVI (2), 277–297.

33. Jasiūnaitė Birutė, 2005, Eufemizmai tarmėse bei tautosakoje: problemos ir perspektyvos,

Baltistica VI, 101–117.

34. Jasiūnaitė Birutė, 2010, Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje, Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla.

75

35. Jasiūnaitė Birutė, 2011, Velnio pavadinimai pagal gyvenamąją vietą lietuvių tarmėse ir

tautosakoje, Baltistica 46 (1), 87–106.

36. Jasiūnaitė Birutė, 2012, Spalva kaip velniavardžių motyvuojantis požymis, Baltistica 47 (1),

103–120.

37. Jasiūnaitė Birutė, Marius Smetona, 2013, Eufemistiniai gyvatės pavadinimai, Baltistica XLVIII

(2), 313–329.

38. Karaliūnas Simas, 1997, Kalba ir visuomenė, Vilnius: LKI.

39. Klimka Libertas, 2011, Medžių mitologizavimas tradicinėje lietuvių kultūroje, Acta

humanitarica universitatis Saulensis 13, 18-39.

40. Koženiauskienė Regina, 2001, Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidybos institutas.

41. Koženiauskienė Regina, 2006, Daiktavardžių deminutyvų eufemija advokatų kalbose,

Specialybės kalba: tyrimas ir dėstymas. Mokslinės konferencijos darbai, Vilnius: Mykolo Romerio

universitetas, 81–88.

42. Koženiauskienė Regina, 2009, Juridinės retorikos pagrindai, Vilnius: Registrų centras.

43. Kudirka Robertas, 2012, Senoji ir naujoji eufemija. Grafinė eufemija elektroniniame diskurse,

6(2012) in www.lietuviukalba.lt.

44. Leksykon aksjologiczny Słowian i ich sąsiadów, t. I. DOM, 2015, red. J. Bartmiński, I. Bielińska-

Gardziel, Lublin: Wydawnictwo UMCS.

45. Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.

46. Maćkiewicz Jolanta, 1999, Słowo o słowie. Potoczna wiedza o języku, Gdańsk: Wydawnictwo

Uniwerystetu Gdańskiego.

47. Marcinkevičienė Rūta, 1998, Eufemijos grimasos, Kalbos kultūra 71, 75–78.

48. Milewski Tadeusz, 2004, Językoznawstwo, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN.

49. Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2014, Od separacyjnego do holistycznego opisu

językowego obrazu świata. Na marginesie dyskusji nad kształtem artykułów w „Leksykonie

aksjologicznym Słowian i ich sąsiadów“, Wartości w językowo-kulturowym obrazie świata

Słowian i ich sąsiadów, t. 3. Problemy eksplikowania i profilowania pojęć, red. Iwona Bielińska-

Gardziel, Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska, Joanna Szadura, Lublin: Wydawnictwo

UMCS, 71–102.

50. Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława, 2013, Projekt badawczy (ETNO)EUROJOS a

program etnolingwistyki kognitywnej, Etnolingwistyka 25, 267-281.

51. Pelcowa Halina, 2006, Dialektologia a etnolingwistyka, Etnolingwistyka 18, 91-104.

76

52. Rutkovska Kristina, 2013, Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio

bendradarbiavimas: metodologijos raida, etnolingvistikos apraiškos, Archivum Lithuanicum 15,

221-248.

53. Rutkovska Kristina, 2014, Z historii badań nad folklorem litewskim na przełomie wieku XIX i

XX: działalność Jana Karłowicza i Mieczysława Dowojny-Sylwestrowicza, Funkcjonowanie

języków i literatur na Litwie // Kalbų ir literatūrų funkcionavimas Lietuvoje, red. M. Davlevič, I.

Fedorovič, A. Kalėda, Vilnius: VU leidykla, p. 283-304.

54. Rutkovska Kristina, 2016, Namų konceptas lietuvių kalboje ir kultūroje, Lietuvių kalba, 10, 1-

31.

55. Rutkovska Kristina, 2016, Patarlių semantinės analizės principai, Tarptautinės mokslinės 23 –

ioji Jono Jablonskio konferencija “Reikšmė kalboje ir kultūroje”, 2016 m. rugsėjo 23–24 d.:

pranešimų tezės, Vilnius, 14.

56. Sapir Eduard, 1978, Status lingwistyki jako nauki, Kultura, język, osobowość, Warszawa: PIW.

57. Smetona Marius, 2015, Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija, Vilnius: VU leidykla.

58. Smetona Marius, 2016, Europos samprata lietuvio sąmonėje, Parlamento studijos. Mokslo

darbai, Nr. 20, 133-157.

59. Smetonienė Irena, Danutė Daučiūnaitė, 2014, Politinė eufemizacija publicistinių straipsnių

antraštėse, Kalbotyra, Nr. 66, 120-142.

60. Smetonienė Irena, 2015, Lietuviška garbės samprata, Parlamento studijos. Mokslo darbai, Nr.

18, 63-83.

61. Smetonienė Irena, 2015, Garbės koncepto analizė, Filologija., Nr. 20, 62-74.

62. Słownik stereotypów i symboli ludowych, red. J. Bartmiński. Lublin, 1996-2012, t. 1-2.

63. Tyrpa Anna, 2006, Etnolingwistyka ludowa, narodowa, porównawcza – koncepcje

neofilologów i polonistów, Etnolingwistyka 18, 105-116.

64. Tokarski Ryszard, 2001, Słownictwoo jako interpretacija świata, Współczesny język polski, pod

red. J. Bartmińskiego, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 343-370.

65. Vyšniauskaitė Angelė, 1999, Lietuvio namai, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.

66. Wojtak Maria, 2001, Styl urzędowy, Współczesny język polski, red. J. Bartmiński, Lublin:

Wydawnictwo UMCS, 183-200.

67. Żuk Grzegorz, 2010, Językowy obraz świata w polskiej lingwistyce przełomu wieków,

Przeobrażenie w języku i komunikcji medialnej na przełomie XX i XXI wieku, Chełm: Państwowa

Wyższa Szkoła Zawodowa w Chełmie.

68. Славянские древности, red. Толстой Н. И., 1995-2012, t. 1-5, Mocквa: Международные

отношения.



77

69. Толстая C. M., 2006, Постулаты московской этнолингвистики, Etnolingwistyka 18, 7-28.

70. Толстая С. М., 2006, Семантическая реконструкция и проблема синонимии в

праславянской лексике, Славянское языкознание. XIII Международный съезд славистов.

Доклады российской делегации, Мocквa: Издательство "Индрик", 549-563.

71. Толстой Н. И., 1995, Язык и народная культура. Очерки по славянской мифологии и

этнолингвистике, Мocквa: Издательство "Индрик".

78

ISBN 978-609-459-805-0

Kristina Rutkovska

Marius Smetona

Kultūra kalboje

4,07 aut. l. Išleido Vilniaus universitetas,

Vilniaus universiteto leidykla

Universiteto g. 3, LT-01122 Vilnius

apsvarstyta vilniaus universiteto - flf.vu.lt…ra... · informaciją“ (grzegorczykowa 2001: 13)....

Documents