1

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS.

Eduardas Monkevičius.

APLINKOSAUGOS TEISĖS PASKAITŲ KURSAS.

( Mokomoji medžiaga)

VILNIUS-2013

2

TURINYS.

PRATARMĖ............................................................................................................................ .4

1 tema. APLINKOSAUGOS TEISĖ – SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA................................... 6 1.Aplinkosaugos teisės pagrindinės sąvokos ir kategorijos............................................................................................... .6 2.Aplinkosaugos teisės santykis su kitomis teisės šakomis. .............................................................................................. .6 3. Aplinkosaugos teisės subjektai........................................................................................9 4.Aplinkosaugos teisės šaltiniai..........................................................................................10

2 tema.VISUOMENĖS TEISĖS IR PAREIGOS APLINKOSAUGOS SRITYJE. .........................13 1.Visuomenės teisių ir pareigų vienovė bei sistema...........................................................13 2.Tarptautinės žmogaus teisės aplinkosaugos srityje........................................................15 3. Teisė gyventi saugioje aplinkoje......................................................................................16 4. Teisė į informaciją apie aplinką.......................................................................................16 5. Teisė dalyvauti aplinkosaugos valdyme...........................................................................19 6.Visuomenės teisių ir pareigų valstybinis užtikrinimas....................................................20

3 tema.APLINKOS VALSTYBINIS VALDYMAS IR KONTROLĖ.................................................21 1.Aplinkos valstybinio valdymo samprata,uždaviniai ir sistema......................................21 2. Valstybės institucijų sistema ir kompetencija................................................................22 3.Savivaldybių kompetencija aplinkos valdymo srityje....................................................25 4. Valstybinė ir visuomeninė aplinkos apsaugos kontrolė.................................................26

4 tema.POVEIKIO APLINKAI TEISINIS REGULIAVIMMAS..................................................... 29 1. poveikio aplinkai stebėjimas ( monitoringas).................................................................29 2.Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas.............................................31 3. Teritorijų ir aplinkosaugos priemonių planavimas....................................................... 34 4.Statybos ir aplinkosaugos priemonių reglamentavimas.................................................37

5 tema.APLINKOSAUGOS ŪKINĖJE VEIKLOJE TEISINIS REGULIAVIMAS........................40 1.Teisinio reguliavimo objektas,sistema ir uždaviniai........................................................40 2.Pavojingų cheminių medžiagų poveikio ribojimas..........................................................40 3.Radioaktyviųjų medžiagų poveikio ribojimas.................................................................41 4. Branduolinės energijos poveikio ribojimas....................................................................43 5.Genetiškai modifikuotų organizmų poveikio ribojimas.................................................44 6.Atliekų mažinimo ir tvarkymo reglamentavimas..........................................................46 . 6 tema.INTEGRUOTOS APLINKOSAUGOS TEISINIS REGULIAVIMAS..................................49 1.Aplinkos tarša-integruotos aplinkosaugos objektas........................................................49 2. Integruotos aplinkosaugos samprata ir objektas...........................................................51 3. Integruotos aplinkosaugos teisinio reguliavimo sistema................................................5 2 4.Tarptautiniai susitarimai oro ir klimato apsaugos srityje.............................................54.

3

7 tema. APLINKOSAUGOS EKONOMINIŲ PRIEMONIŲ TEISINIS REGULIAVIMAS...........56 1.Aplinkosaugos ekonominių priemonių tikslai ir sistema...............................................56 2. Mokesčių už gamtos išteklių nausojimą teisinis reguliavimas...................................... 56 3. Mokesčių už aplinkos teršimą teisinis reguliavimas.......................................................56 4.Aplinkosaugos priemonių finansavimo šaltiniai ir reglamentavimas............................57

8 tema.GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS IR APSAUGA...........................................................58 1.Gamtos ištekliai – teisinės apsaugos objektas..................................................................59 2.Žemės naudojimas ir apsauga..........................................................................................59 3.Žemės gelmių naudojimas ir apsauga.............................................................................. 59 4.Miškų naudojimas ir apsauga...........................................................................................60 5.Vandens telkinių naudojimas ir apsauga.........................................................................61 6.Biologinės įvairovės naudojimas ir apsauga....................................................................63

9 tema. SAUGOMŲ TERITORIJŲ NAUDOJIMAS IR APSAUGA..................................................65 1.Saugomų teritorijų samprata ir socialinė paskirtis.........................................................65 2.Saugomų teritorijų apsaugos reglamentavimas...............................................................65 3.Saugomų teritorijų rūšys...................................................................................................66 4.Saugomų teritorijų steigimo tvarka................................................................................. 67 5.Saugomų teritorijų teisinis režimas..................................................................................68 6.Nuosavybės teisės ir veiklos ribojimai..............................................................................69 10 tema.APLINKOSAUGOS PAŽEIDIMAI IR TEISINĖ ATSAKOMYBĖ......................................70 1.Aplinkosaugos pažeidimų samprata,priežastys ir kvalifikavimas................................70 2.Teisinė aplinkosaugos pažeidimų prevencija...................................................................71 3.Teisinės atsakomybės samprata, rūšys ir funkcijos.........................................................71 4.Turtinė atsakomybė už žalą pagal ES aplinkos teisę.....................................................74

11 tema.VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS APLINKOSAUGOS SRITYJE......................................76 1.Viešojo intereso samprata ir reikšmė...............................................................................76 2.Teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą subjektai.................................................77 3.Teisės ginti viešąjį interesą taikymas teismų praktikoje.................................................78 4.Orhuso konvencijos nuostatų tiesioginis taikymas..........................................................78

12 tema. APLINKOSAUGOS GINČŲ SPRENDIMAS...........................................................................79 1.Aplinkosaugos ginčų samprata,priežastys ir sprendimo tvarka....................................80 2.Administracinė (neteisminė) aplinkosaugos ginčų sprendimo tvarka………………...80 3. Teisminė aplinkosaugos ginčų sprendimo tvarka………………..................................82 4. Teismų jurisdikcijos (rūšinio teismingumo) atribojimas………………………......... .84 REKOMENDUOJAMOS LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………….85

4

PRATARMĖ.

Aplinkosaugos teisės studijų tikslas. Aplinkosaugos teisės kaip savarankiškos teisės dalyko studijos sudaro galimybę būsimiems profesionaliems teisininkams įgyti gilesnių teorinių ir praktinių žinių apie aplinkosaugos teisės sampratą ir socialinę reikšmę visuomenėje,jos šaltinius ir pagrindinius teisinius institutus bei administracinę ir teisminę jų taikymo praktiką.Studijų metu nuosekliai atskleidžiami ir aiškinami šios teisės šakos funkciniai ryšiai su konstitucine,administracine,civiline teise, ES aplinkos teise bei kitais universitete dėstomais dalykais,jų kūrybiniu taikymu sprendžiant teorines ir praktines aplinkos kokybės išsaugojimo ir gerinimo,visuomenės ir kiekvieno žmogaus teisių gyventi saugioje aplinkoje užtikrinimo,viešojo ir privataus interesų gynimo problemas globalizacijos sąlygomis.Pateikiama aplinkosaugos pažeidimų prevencijos,teisinės atsakomybės taikymo ir ginčų sprendimo administracinės bei teisminės praktikos apžvalga. Studijų kursas skirtas nuotolinių pagrindinių (bakalauro) studijų studentams.,tačiau kaip įvadas gali praversti ir magistrantūros studijų studentams,studijuojantiems atskiras aplinkosaugos ir žemės teisės problemas.Studijų kursas parengtas pagal Mykolo Romerio universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto tarybų patvirtintas programas,taip pat šių universitetų tarybų aprobuotą vadovėlį „Aplinkosaugos teisė“ (Justitia,Vilnius,2011 m.) Studijų kurso sistemą sudaro teorinė, bendroji,specialioji ir teisinės apsaugos dalys.Teorinėje dalyje nuosekliai ir sistemiškai aiškinamos pagrindinės aplinkosaugos teisės sąvokos ir kategorijos,jos santykis su kitomis teisės šakomis,subjektai ir šaltiniai.Bendrojoje dalyje (2-7 temos) aiškinamos bendrojo pobūdžio teisės normos ir institutai,reguliuojantieji gamtinės aplinkos, kaip vieningo objekto,apsaugos santykius,neskirstant jo į atskiras sritis ir rūšisSpecialiojoje dalyje (8-9 temos) aiškinamos specializuotos teisės normos ir institutai,reguliuojantieji atskirus aplinkosaugos objektus,atsižvelgiant į jų specifiką. (žemė ir jos gelmės,miškai,vandens telkiniai,saugomos teritorijos).Teisinės apsaugos dalis (10-12 temos) yra skirta teisės normoms ir institutams,reguliuojantiems aplinkosaugos pažeidimų prevencijos ir teisinės atsakomybės taikymo, žalos aplinkai atlyginimo,taip pat viešojo intereso gynimo ir aplinkosaugos ginčų sprendimo santykius,aiškinti.Atskirų teisės normų ir institutų aiškinimas yra siejamas su administracine ir teisminė jų taikymo praktika. Studijuojantieji atskiras temas privalo papildomai studijuoti ir rekomenduojamą literatūrą,kurios sąrašo eilės numeris nurodytas kiekvienoje temoje. Kurso tikslas -ugdyti studentų teisinį mastymą bei gebėjimus įsisavinti aplinkosaugos teisės žinias,ugdyti praktinius įgūdžius sprendžiant teisines aplinkosaugos problemas konkrečiose situacijose, kurios kyla vykdant ūkinę veiklą,ribojant aplinkos taršą,įgyvendinant žmogaus teises gyventi saugioje ir kokybiškoje aplinkoje, ginant viešąjį interesą,taip pat piliečių,visuomenės ir ūkio subjektų teises ir interesus,taikant pažeidimų prevencijos priemones ir teisinę atsakomybę bei nagrinėjant aplinkosaugos ginčus,susieti šiuos gebėjimus ir įgūdžius su kitais universitete dėstomais mokymo dalykais. Pagrindiniai uždaviniai:

1. Pateikti studentams esmines ir principines aplinkosaugos teisės dalyko kryptis,kurios padėtų jiems suprasti,kad šios integruotos ir kompleksinės teisės šakos išmanymą bei įsisavinimą lemia taip pat sisteminis ir nuoseklus konstitucinės teisės,administracinės teisės,civilinės teisės ir kitų universitete dėstomų mokymo dalykų žinių įsisavinimas bei kūrybingas jų taikymas aplinkosaugos teisės tikslams įgyvendinti.

2. Ugdyti studentų gebėjimus suprasti ir nustatyti aplinkosaugos teisės ir kitų teisės šakų savitarpio ryšį,taip pat šios teisės šakos ypatumus sprendžiant humanitarines,socialines ir teisines aplinkosaugos problemas

3. Padėti studentams įsisavinti sudėtingą aplinkosaugos teisinio reguliavimo sistemą ir jos veiksmingumą,kurio pagrindiniai kriterijai yra aplinkosaugos pažeidimų mažėjimas,gamtinės ir socialinės aplinkos kokybės išsaugojimas bei gerinimas, kiekvieno žmogaus ir visuomenės teisės gyventi saugioje ir sveikoje aplinkoje užtikrinimas.

5

4. Ugdyti studentų gebėjimus analizuoti ir vertinti aplinkosaugos teisės taikymo administracinę ir teisminę praktiką ir ją panaudoti tobulinant aplinkosaugos teisinį reguliavimą.

5. Skatinti ir vertinti studentų kūrybinius gebėjimus ir pastangas įgytas aplinkosaugos teisės žinias panaudoti mokslo tiriamoje ir praktinėje veikloje,kuri padeda ugdyti studentų asmenybę,saviraišką,pasaulėžiūrą ir pilietiškumą.

Mokymo metodai. Elektroninio pašto arba skype priemonėmis pagal suderintą grafiką arba dėstytojo budėjimo katedroje metu studentų konsultavimas,diskusijos,praktinių užduočių sprendimas,klausimų pateikimas ir atsakymai į juos,tarpinių užduočių ataskaitų ir referatų vertinimas. Studijų kontrolės sistema. Tarpinis atsiskaitymas-studentai trumpai raštu (3-4 psl.) atsako į kiekvienos kurso temos pabaigoje pateiktus klausimus.Galutinis atsiskaitymas-studentai prieš savaitę iki egzamino pradžios raštu pateikia referatą pagal 1 priede nurodytą ir dėstytojo paskirtą temą.Egzaminas raštu pagal universitete patvirtintą grafiką. Studentų žinios vertinamos kaupiamojo balo sistema: vertinamos balais tarpinės ataskaitos,referatai ir išvedamas jų vidurkis.Studentai,kurių bendras surintas balas yra 10,9 ar 8,-įskaitomas į egzamino vertinimo balą.

6

1 tema.APLINKOSAUGOS TEISĖ – SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA.

Aplinkosaugos teisės įvadinės savokos ir kategorijos: aplinka, aplinkos apsauga, ( aplinkosauga) ir kt.Aplinkosaugos teisės samprata,reguliavimo dalykas ir metodas,santykis su kitomis teisės šakomis ir subjektai.Aplinkosaugos teisės šaltiniai:samprata ir sistema.Tarptautinės ir ES aplinkos teisės šaltiniai.Teismų precedentai kaip aplinkosaugos teisės šaltiniai.

1.Aplinkosaugos teisės įvadinės sąvokos ir kategorijos. ●Savoka „aplinka“ yra daugiareikšmė ir gali būti suprantama kaip gamtinė, politinė,kultūrinė,informacinė ir kitokia socialinė aplinka.Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje sąvoka „aplinka“ suformuluota taip „žmogų (visuomenę) supanti ir abipusiais ryšiais su juo susijusi gyvosios ir negyvosios gamtos bei antropogeninių teritorijų visuma“ (I t.,p.655).Unifikuota aplinkos samprata suformuluota Jungtinių Tautų sesijoje 1982 m.,kuri suprantama tiek kaip mus supanti natūrali gamtinė aplinka,tiek ir žmonių poreikiams pakeista ir pritaikyta aplinka.(Official Journal.T.34.Nr L 189,1991 07 13 Pagal tuos apibrėžimus „aplinka“ yra tiek natūraliai susiformavusi ir visuomenę supanti gamtinė aplinka(žemė,vanduo,oras,klimatas,biologinė įvairovė ir kt.),tiek ir žmogaus poreikiams pritaikyta bei pakeista gamtinė aplinka (gyvenamosios ir kitos urbanizuotos vietovės,miestų parkai,poilsio,gydymo,rekreacijos vietovės ir kt.).Į šią sąvoką neįeina žmonių darbo aplinka arba darbo vietos aplinka,nors ryšys tarp jų yra. ●„Aplinkos apsauga“ savo ruožtu –tai teisinės,organizacinės,techninės,ekonominės ir biologinės priemonės,kuriomis siekiama apsaugoti gamtinę aplinką nuo bet kokio kenksmingo antropogeninio poveikio,užtikrinti aukšto lygio jos kokybę,taupų ir racionalų gamtos išteklių naudojimą bei atkūrimą,ir tuo pagrindu sveikas ir saugias visuomenės gyvenimo ir raidos sąlygas,taip pat tarpvalstybinių regioninio ir pasaulinio lygio aplinkosaugos problemų sprendimą. ●Aplinkosaugos teisės reguliavimo objektas yra gamtinės aplinkos apsaugos visuomeniniai santykiai. ●Aplinkosaugos teisės reguliavimo metodas suformuluotas Lietuvos Konstitucinio teismo doktrinose- viešojo intereso prioriteto aplinkosaugos santykiuose įgyvendinimas kartu nepažeidžiant ir privačių interesų. ●Šiuolaikinė aplinkosaugos teisė yra tarptautinių,Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės šaltinių sistema,integruotai reguliuojanti visuomeninius gamtinės aplinkos kokybės išsaugojimo ir gerinimo,taupaus ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo bei atkūrimo,taip pat aplinkosaugos priemonių įgyvendinimo santykius,siekiant užtikrinti visuomenės ir kiekvieno žmogaus teisę į saugią aplinką ir darnų vystymąsi. ●Aplinkos teisinė apsauga siaurąja prasme gali būti suprantama kaip kiekviena iš šių teisinių priemonių atskirai paėmus: teisinis tam tikrų įpareigojimų,draudimų, ribojimų reglamentavimas ir vykdymas,(teisinė pažeidimų prevencija), 2.Aplinkosaugos teisės santykis su kitomis teisės šakomis. Aplinkosaugos teisė,nors ir būdama savarankiška teisės šaka,kartu yra Lietuvos nacionalinės teisės sistemos dalis,todėl yra susijusi funkciniais ryšiais su kitomis teisės šakomis ir atskirais įstatymais.Sudėtingi aplinkosaugos santykiai dažnai reguliuojami ne izoliuotai, bet sistemoje su kelių teisės šakų ar įstatymų normomis.Todėl pažintine ir praktine prasme reikia paaiškinti Aplinkosaugos teisės santykį su kitomis pagrindinėmis (tradicinėmis) teisės šakomis bei atskleisti jos skiriamuosius bruožus. ●Konstitucinę teisę su Aplinkosaugos teise sieja tai,kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pagrindinis visos nacionalinės teisės sistemos,visų teisės šakų,tame tarpe ir Aplinkosaugos teisės kūrimo ir raidos šaltinis.Aplinkosaugos santykius reguliuojančių įstatymų leidyboje labai svarbu,kad jie ne tik neprieštarautų konstitucinėms nuostatoms,bet ir garantuotų įstatymų

7

prioritetą prieš visas kitas teisinio reguliavimo formas.Konstitucinės nuostatos ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimai taip pat yra labai svarbūs teisiniai kriterijai sistematizuojant ir kodifikuojant aplinkosaugos santykius reguliuojančius įstatymus ir poįstatyminius aktus,sprendžiant teisės normų kolizijos,spragų ir kitų trūkumų problemas.Pagaliau,atkreiptinas dėmesys į tai,kad Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata“Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Tai reiškia,kad konstitucinės nuostatos apie žmogaus prigimtines teises ir laisves (18 str.), apie žmogaus teisę į gyvybę ir asmens laisvę (19-21 str.),apie nuosavybę (47 str.), apie valstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kensmingų poveikių(53 str.),apie draudimą niokoti žemę ir kitus gamtos išteklius (54 str.) yra privalomos tiek teisėkūros procese,leidžiant ir tobulinant aplinkosaugos santykius reguliuojančius įstatymus,tiek ir visiems šių santykių dalyviams.Šios konstitucinės nuostatos yra ir tolimesnės Aplinkosaugos teisės raidos pagrindinis kriterijus. Kartu tenka pažymėti,kad konstitucinė teisė neapima ir nereguliuoja viso sudėtingo aplinkosaugos santykių spektro.Konstitucijos 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata“ įstatymu draudžiama niokoti žemę,jos gelmes,vandenis,teršti vandenis ir orą,daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvuniją“Tai reiškia,kad.aplinkos objektų ir išteklių naudojimą ir apsaugą reguliuoja atskiri įstatymai,kurie yra savarankiškos Aplinkosaugos teisės pagrindas. ●Administracinę teisę su Aplinkosaugos teise sieja tai,kad Administracinė teisė,reguliuodama visuomeninius santykius viešojo valdymo srityje,t.y.valstybės,savivaldybių institucijoms ir kitiems įstatymų įgaliotiems viešojo administravimo subjektams įgyvendinant valstybės vykdomosios valdžios uždavinius ir funkcijas,kartu reguliuoja ir valstybinio aplinkosaugos valdymo santykius.Valstybinio bendrosios kompetencijos aplinkosaugos valdymo institucijų formavimas ir funkcijos nustatomi vadovaujantis Administracinės teisės principais,normomis ir metodais. Pagal teisinio reguliavimo metodą Aplinkosaugos teisė,kaip ir Administracinė teisė,priskirtina viešosios teisės sistemai.Aplinkosaugos valstybinio valdymo santykius reguliuoja kompleksinis teisės institutas,kuris susideda iš konstitucinės,administracinės ir aplinkosaugos teisės normų,nustatančių valstybės ir savivaldybių institucijų sistemą,struktūrą ir kompetenciją aplinkosaugos santykių reguliavimo ir valdymo srityje,kad būtų užtikrinta Lietuvos gamtinės aplinkos apsauga,taupus ir racionalus gamtos išteklių naudojimas bei įgyvendinta visuomenės teisė gyventi saugioje aplinkoje.Pagaliau,administracinė atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus taikoma ir ginčai administracine bei teismine tvarka sprendžiami vadovaujantis administracinį procesą reguliuojančiais įstatymais: Administraciniu teisės pažeidimų kodeksu (ATPK) ir Administracinių bylų teisenos įstatymu. Tačiau išskyrus aplinkos valstybinio valdymo ir administracinio proceso santykius,kitų aplinkosaugos santykių Administracinė teisė nereguliuoja.Minėta,kad pagrindinius taupaus ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo,apsaugos ir atkūrimo,prevencinių aplinkosaugos priemonių taikymo,visuomenės teisių ir pareigų įgyvendiniomo santykius reglamentuoja bendro pobūdžio ir specializuotos Aplinkosaugos teisės normos.Be to, specializuotų aplinkosaugos valstybinio valdymo ir kontrolės institucijų bei jų pareigūnų funkcijas,kompetenciją,teises ir pareigas taip pat reguliuoja ne tik Administracinės,bet ir Aplinkosaugos teisės normos.Tai neleidžia Aplinkosaugos teisės sutapatinti su Administracine teise arba ją laikyti pastarosios dalimi. ● Civilinė teisė ir Civilinio proceso teisė su Aplinkosaugos teise susijusios bendromis teisės normomis,kurios reguliuoja nuosavybės,sutartinius,civilinės turtinės atsakomybės taikymo materialinius ir procesinius aplinkosaugos ginčų sprendimo teismuose santykius.Gamtos išteklių nuosavybės teisė,jų naudojimo ir disponavimo sandoriai,taip pat sutartinės ir deliktinės atsakomybės už žalą aplinkai santykiai reguliuojami tiek Civilinės,tiek ir Aplinkosaugos teisės normomis.Aplinkosaugos ginčai,kylantieji dėl žalos aplinkai padarymo,civilinės-turtinės atsakomybės taikymo ir subjektinių teisių gynimo,sprendžiami Civilinio proceso kodekso (CPK) nustatyta tvarka. Tačiau Aplinkosaugos teisės normos, atsižvelgiant į aplinkosaugos santykių specifiką,kartu apibrėžia ir civilinių-turtinių santykių teisinio reguliavimo ypatumus.Skirtingai

8

negu Civilinėje teisė,kuri įtvirtino turtinių santykių subjektų autonimijos ir lygiateisiškumo principą,Aplinkosaugos teisė,atsižvelgiant į ypatingą visuomeninę gamtos išteklių,kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė,reikšmę,įtvirtino viešųjų interesų prioriteto prieš privačius interesus,nepažeidžiant pastarųjų,principą.Žemė,vandens telkiniai,miškai,kitos ypač vertingos kraštovaizdžio vietovės,nežiūrint į nuosavybės formas,yra ypatingas nekilnojamasis turtas,kuris turi savybę atsinaujinti,atkurti savo naudingąsias savybes, turi visuomeninę reikšmę,yra visuomenės normalaus egzistavimo ir darnaus vystymosi sąlyga.Todėl gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo santykių subjektai negali su jais elgtis kaip išmano,juos sunaikinti, sužaloti arba kitaip savavališkai nuspręsti jų likimą,nes tai pažeistų visuomenės ir jų pačių interesus.Gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo santykių subjektų veikla visuomenės interesais yra labiau reglamentuota ir ribota palyginus su kitais civilinių-turtinių santykių subjektais.Pagaliau skiriasi ir turtinės atsakomybės už gamtinei aplinkai padarytą žalą sąlygos (galima atsakomybė be kaltės),žalos nustatymo ir apskaičiavimo metodika,kurią reglamentuoja išimtinai Aplinkosaugos teisės normos.Tokie specifiniai aplinkosaugos –turtiniai santykiai ir jų reglamentavimas išeina už Civilinės teisės reguliavimo ribų . ●Žemės teisė yra labiausiai susijusi su Aplinkosaugos teise.Abi šias teisės šakas sieja bendras teisinės apsaugos objektas-žemės paviršius kartu su kitais susijusiais su žeme gamtos ištekliais.Savo laiku Žemės teisė buvo Aplinkosaugos teisės (tuo metu Gamtos apsaugos teisės) sudėtinė dalis ir tik neseniai išsidiferencijavo į savarankišką teisės šaką.Žemės teisinių santykių subjektams yra privalomos tiek bendros Aplinkos apsaugos įstatymo normos,tiek ir įstatymų bei poįstatyminių aktų,reguliuojančių žemės paviršiaus ir gelmių,kitų gamtos išteklių naudojimą,saugojimą ir atkūrimą, normos.Kitaip sakant žemės paviršiaus ir su juo susijusių kitų gamtos išteklių (miškų,vandens telkinių,biologinės įvairovės) naudojimas,apsauga ir atkūrimas yra kompleksinio teisinio instituto,kurį sudaro abiejų minėtų teisės šakų normos,reguliavimo objektas.Aplinkosaugos teisės šaltiniai daugeliu atvejų yra ir žemės teisės šaltiniai. Tačiau žemės teisė nėra sudedamoji Aplinkosaugos teisės dalis.Pastaroji teisės šaka nereguliuoja žemės nuosavybės,naudojimo,valdymo ir disponavimo ūkinėje veikloje santykių,žemės sandorių sudarymo ir vykdymo tvarkos,valstybinio žemės tvarkymo ir konsolidavimo (žemėtvarkos) ir apskaitos bei teisinės registracijos procesų.Šie santykiai yra savarankiškos teisės šakos-Žemės teisės reguliavimo objektas.Pagaliau skiriasi ir teisinio reguliavimo metodas.Žemės santykiams daugiau būdingas dualistinis privačių ir viešųjų interesų santykio bei derinimo metodas,o aplinkosaugos santykiams-viešasis metodas.. ● Tarptautinę ir Europos Sąjungos Aplinkos teisę su Lietuvos aplinkosaugos teise sieja tai,kad tarptautiniai susitarimai,kuriuos ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas ir Europos Sąjungos teisės aktai sprendžiant tarpvalstybines regioninio ir pasaulinio pobūdžio aplinkosaugos problemas,turi būti taikomi kartu su nacionaliniais aplinkosaugos įstatymais ir poįstatyminiais aktais.Pavyzdžiui,atmosferos oro apsaugą nuo tolimojo teršalų pernešimo iš vienos žemės teritorijos dalies į kitą,taip pat klimato kaitos procesus reguliuoja tarptautinių susitarimų,Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų normos,kurios turi būti taikomos kartu,vienoje sistemoje.Tarptautinės ir Europpos Sąjungos Aplinkos teisės normos ir principai tiesiogiai turi būti taikomi ir tuomet,kai reguliuojant konkrečius aplinkosaugos santykius nacionaliniuose įstatymuose yra teisės normų spragos ir kitokie trūkumai (dviprasmiškumai,neaiškumai ir t.t.),nes Lietuvos Respublika savo įstatymuose yra pripažinusi tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos teisės aktų prioritetą nacionalinių įstatymų atžvilgiu. Tačiau nacionalinės Aplinkosaugos teisės negalima sutapatinti su tarptautine ir Europos Sąjungos Aplinkos teise.Lietuvos Respublika,įgyvendindama suverenitetą ir jurisdikciją savo teritorijoje,savarankiškai sprendžia įstatymų leidybos ir jų įgyvendinimo klausimus tose aplinkosaugos srityse,kurios tiesiogiai nesusijusios su jos tarptautiniais susitarimais ar įsipareigojimais Eurpos Sąjungai.Daugeliu atvejų Lietuvos teritorijoje esančios aplinkos apsaugos nuo vietinio (lokalinio) pobūdžio taršos,jos kokybės gerinimo, visuomenės teisės į saugią gamtinę aplinką užtikrinimo,nacionalinių gamtos išteklių naudojimo,išsaugojimo ir

9

atkūrimo santykiai yra reguliuojami Lietuvos įstatymais,poįstatyminiais aktais ir sutartimis, kurie sudaro nacionalinės Aplinkosaugos teisės pagrindą,jos branduolį.

3. Aplinkosaugos teisės subjektai. Teisės subjektu paprastai yra laikomas kiekvienas asmuo ar organizacija,kurie patenka į teisinio reguliavimo sritį ir gali turėti tam tikras teisės bei pareigas.Tačiau reikia skirti teisės subjekto sąvoką plačiąja prasme nuo teisinio santykio subjekto sąvokos.Teisės subjektas plačiąja prasme gali turėti objektyviosios teisės normose nustatytas teises ir pareigas, o teisinio santykio subjektas įgyja ir įgyvendina subjektines teises ir pareigas tiktai konkrečiuose teisiniuose santykiuose. Teisės subjektai plačiąja prasme yra visuotinių ir kitų teisių bei pareigų,kurios nustatytos galiojančios arba taip vadinamos objektyviosios teisės normose,turėtojai.Terminas „objektyvioji teisė“reiškia,kad teisės normos yra objektyviai išreikštos įstatymuose bei kituose teisės šaltiniuose ir jos nepriklauso konkrečiam asmeniui.Tuo tarpu subjektinės teisės suprantamos siauriau,jos priklauso kiekvienam subjektui,kuris pats sprendžia,pasinaudoti savo teise ar ne.1Pastarosios įgyjamos konkrečiuose teisiniuose santykiuose. Aplinkosaugos teisės subjektais objektyviąja prasme gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys,ūkio subjektai,visuomeninės organizacijos,valstybės ir savivaldybių institucijos bei jų pareigūnai.Įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis Aplinkosaugos teisės subjektais gali būti ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys,ūkio subjektai bei visuomeninės organizacijos.Jie Aplinkosaugos teisės subjektais tampa nuo taip vadinamo teisnumo atsiradimo momento,t.y. kai įgyja galimybę turėti objektyviosios teisės normose nustatytas turtines ,asmenines neturtines ir procesines teises bei pareigas.Fizinių asmenų teisnumas atsiranda jiems gimus ir baigiasi jų mirtimi.Juridinių asmenų,ūkio subjektų ,visuomeninių organizacijų,valstybės ir savivaldybių institucijų teisnumą patvirtina nustatyta tvarka įregistruoti jų įstatai arba nuostatai, o šių institucijų pareigūnų teisnumas (įgalinimai) atsiranda nuo jų priėmimo į valstybės tarnybą dienos. Aplinkosaugos teisės subjektai turi teises ir pareigas,kurios nustatytos objektyviosios teisės šaltiniuose-Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau-Konstitucija) ir kituose kituose įstatymuose, taip pat įgyjamos konkrečiuose teisiniuose santykiuose.Aplinkosaugos srityje yra skiriamos bendrosios visos visuomenės ir specialiosios ūkio subjektų teisės ir pareigos. Svarbiausios yra Konstitucijoje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės:teisė į gyvybę,teisė į asmens laisvę,teisė į sveikatos apsaugą,teisė į nuosavybės neliečiamumą ir kt. Kartu šiems teisės subjektams yra nustatytos ir pareigos nepažeisti Konstitucijos ir įstatymų,aplinkosaugos reikalavimų,kitų asmenų teisių. Aplinkos apsaugos įstatymas ir jį papildantieji įstatymai nustato pagrindines teises ir pareigas aplinkosaugos srityje: gauti informaciją apie aplinkos būklę,atlikti visuomeninį ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą,teikti pasiūlymus ir dalyvauti aplinkosaugos valdyme,reikalauti,kad būtų nutraukta kenksminga aplinkai ūkinė veikla,naudotis gamtos ištekliais,lankytis ir ilsėtis saugomose gamtinėse ir rekreacinėse teritorijose, įgyvendinti aplinkos pažeidimų prevencijos priemones,atlyginti aplinkai padarytą žalą ir kt. Specialiosios ūkio subjektų teisės ir pareigos yra nustatytos atskirų gamtos objektų ir išteklių naudojimą ir apsaugą reguliuojančiuose įstatymuose(žemės ir jos gelmių,miškų,vandens telkinių,saugomų teritorijų ir kt.) Be minėtų teisių įstatymuose nurodytos ir pareigos,tačiau ne kiekvienai teisei atskirai,bet apibendrintai:saugoti aplinką,tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų,valstybės ir visuomenės teisių bei interesų. Aplinkosaugos teisinių santykių subjektais gali būti visi aukščiau nurodyti teisės subjektai,kurie konkrečiuose teisiniuose santykiuose įgyja taip vadinamas subjektines teises ir pareigas.Subjektinėmis jos laikomos todėl,kad priklauso konkrečiam teisės subjektui. Per

1 Vansevičius S.Valstybės ir teisės teorija.Justitia.Vilnius.2000,p.108.

10

teisinius santykius įstatymuose nustatytos teisės ir pareigos yra individualizuojamos ir transformuojasi į konkrečių asmenų subjektines teises ir pareigas.Pavyzdžiui,valstybės institucijai priėmus sprendimą leisti ūkio subjektui naudoti gamtos išteklius ūkinėje veikloje,su konkrečiu ūkio subjektu sudaroma jų naudojimo sutartis,kurioje suformuluojamos subjektinės to ūkio subjekto ir valstybės institucijos teisės ir pareigos racionaliai ir taupiai juos naudoti bei saugoti ir pan.4.Aplinkosaugos teisės šaltiniai. Lietuvos teisinėje literatūroje iki nepriklausomybės atkūrimo,kaip ir visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje teisės šaltiniai buvo apibūdinami labai siaurai,tik kaip šiuolaikinės galiojančios teisės normų išorinė išraiška (forma),t.y. įstatymai,poįstatyminiai aktai ir su išimtimis dar tarptautinės sutartys.Šiuolaikinėse Vakarų valstybėse teisės šaltiniais pripažįstami ne tik konkrečios valstybės Konstitucija,įstatymai ir poįstatyminiai aktai, tarptautinės sutartys,bet ir visa tai,kas sukuria pačią teisę: prigimtinės žmogaus teisės,teisiniai papročiai,teisminiai precendentai ir net teisės mokslas (doktrina). Pavyzdžiui,Didžiojoje Britanijoje ir JAV yra plačiai išplėtota precendentinė (teismų sukurta) teisė, teisės šaltiniais ten yra laikomi ir prekybos papročiai.Prancūzijoje teismų praktikos išaiškinimais yra užpildomos įstatymų spragos,ir net keičiami įstatymų prasmė bei turinys,t.y. iš esmės kuriama nauja teisė.Šveicarijos Civiliniame kodekse tiesiogiai nurodyta,kad esant įstatymo neiaškumui ar spragai,teisėjui suteikiama teisė ją užpildyti vadovaujantis teisės doktrinoje išdėstytomis ir teismų praktikos patikrintomis idėjomis.Vokietijos Konstitucinis teismas yra išaiškinęs,kad teisė turi būti suprantama ne tik kaip paprasta rašytinių taisyklių visuma,teisės sąvoka apima ir teisines idėjas bei teisės principus ,kurios sukuria teisės doktrina. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare pas mus taip palaipsniui išsivaduojama iš iki šiol buvusio stereotipinio teisės šaltinių apibūdinimo,kai teisės šaltiniais buvo pripažįstami tik valstybės išleisti įstatymai ir poįstatyminiai aktai,visiškai ignoruojant prigimtines žmogaus teises bei kitas teisės kūrimo ištakas.Tačiau, kaip matome, pats terminas “teisės šaltinis” yra gana abstraktus,kuris apima ne tik galiojančios objektyviosios teisės normas,bet ir visas teisės ištakas,t.y. visa tai,kas duoda pradžią teisei ir iš kur atsiranda teisė.Atsižvelgiant į tai šiuolaikinės Aplinkosaugos teisės šaltiniais pažintine ir praktine prasme turėtų būti pripažįstama apart galiojančių teisės normų ne apskritai visa tai,iš kur atsiranda teisė,bet pirmiausia istoriniai jos pažinimo šaltiniai, taip pat ir prigimtinės žmogaus teisės, teisės principai,teisminiai precendentai ir kt.,kuriais turi vadovautis įstatymų leidėjas teisėkūros procese taip pat teismai,užpildydami teisės normų spragas ir trūkumus konkrečiose bylose.Atsižvelgiant į tuos kriterijus,galima pateikti tokią Aplinkosaugos teisės šaltinių klasifikaciją:

1) istoriniai teisės pažinimo šaltiniai,2) prigimtinės žmogaus teisės,3) teisės principai,4) nacionalinių teisės normų šaltiniai,5) tarptautinės sutartys,6) Europos Sąjungos Aplinkos teisės šaltiniai,7) Europos teismų precendentai.

· Istoriniai teisės pažinimo šaltiniai, vadinai dar teisinės minties šaltiniais, yra papročių, teismų sprendimų užrašymai,metraščiai ir kiti rašytiniai istoriniai-archyviniai dokumentai,kuriuose užrašyti įstatymų tekstai,prigimtinės teisės,teisinės idėjos ir t.t. Senovės Lietuvoje iki krikščionybės įvedimo buvo daug paprotinės teisės elementų,susijusių su gamtos kultu,tam tikrų augalų ir gyvūnų (ąžuolų,žalčių ir kt.) garbinimu bei sudvasinimu.Daug paprotinės teisės normų atsispindėjo visuose trijuose 1529 m.,1566 m., ir 1588 m. Lietuvos Statutuose.Žemės servitutai reiškė žemės savininko teisių ribojimus ir jo prievoles kitų asmenų naudai.Trečiąjame Lietuvos Statute nustatyta,kad svetimame miške galima prisikirsti malkų pirčiai,nusipjauti medį valčiai,prisipjauti medžiagos pastogei ir aptvarui įrengti.Bartininkai (bitininkai) svetimame miške galėjo išsikirsti ir pasidaryti tai,ko reikėjo norint bitininkauti.Miško savininkas neturėjo teisių į bartininkui priklausantį medį,jeigu jame buvo

11

bitės.Nebuvo galima prie tokių medžių dirbti žemę,žaloti medžių šaknis,reikėjo juos saugoti nuo nudžiūvimo.Bitininkystė Lietuvoje turėjo senas tradicijas,galiojo daug senųjų teisių ir papročių,kai kurios išliko ir iki mūsų dienų.Stautai draudė savininkams piktnaudžiauti savo teisėmis,pažeisti kitų asmenų teises ir interesus.Buvo draudžiama daryti brastą nuo vieno upės kranto iki kito kranto be priešingo upės kranto savininko sutikimo.Malūnų,popieriaus dirbtuvių savininkai užtvankas galėjo statyti tik tokiose vietose,kur pakeltas gruntinio vandens lygis netrukdytų naudotis žemės sklypu,neapsemtų paupyje esančių pievų.Už žvejojimą svetimuose vandenyse,šienavimą svetimose pievose,taip pat už medžiojimą svetimuose miškuose be savininko sutikimo buvo nustatytos didelės piniginės baudos ir net įkalinimas.Už laukinio žvėries nužudymą svetimame miške,drevinių medžių naikinimą ir bičių avilių vagystę buvo nustatyta net mirties bausmė. Lietuvos Statutai turėjo gilias ir turiningas nacionalinės teisės tradicijas,savo formos ir turinio unikalumu neturėjo sau lygių to meto valstybių teisės sistemose,priešingai,jais remiantis buvo kuriamos kitų valstybių teisės sistemos.Todėl ir dabartiniai įstatymų leidėjai,kurdami ir tobulindami Aplinkosaugos teisės normas,turėtų atsižvelgti ir į istoriškai susiklosčiusias nacionalinės teisės kūrimo idėjas ir tradicijas. · Prigimtinės žmogaus teisės.Konstitucijos 18 straipsnyje (toliau-Konstitucija) yra parašyta,kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigintinės.Kita svarbi Konstitucijos nuostata 12 straipsnio nuostata skelbia,kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.Sistemiškai aiškinantis kitas žmogui įgimtas teises-teisę į gyvybę,teisę į asmens laisvę ir neliečiamumą,teisę į sveikatos apsaugą ir kt.,–galima daryti išvadą,kad ir tos žmogaus teisės atsiranda jam gimus.Tai reiškia,kad kiekvienas žmogus gimsta laisvas, ir jau nuo gimimo įgyja atatinkamas teises, kurias suteikia ne valstybė ar visuomenė, ir ne įstatymas,bet kurios slypi pačioje žmogaus prigimtyje-gyvybėje,sveikatoje, orume,galimybėje gyventi normaliose sąlygose, be kurių visuomenė ir žmogus negalėtų egzistuoti.Viena iš pagrindinių visuomenės normalaus gyvenimo ir vystymosi sąlygų yra tinkama gyventi,kokybiška ir saugi gamtinė aplinka.Valstybė privalo garantuoti kiekvienam žmogui visų prigimtinių teisių įgyvendinimą,tame tarpe ir prigimtinę teisę gyventi saugioje aplinkoje.Taigi, prigimtinių žmogaus teisių suvokimas ir teorinis pagrindimas yra vienas iš esminių teisėkūros pagrindų ir Aplinkosaugos teisės šaltinių. · Teisės principai (lot.principum-pradmenys,pagrindai) reiškia pradinę,pagrindinę teisės mokslo (doktrinos) idėją.Kiekvienos teisės šakos esmę,be dalyko ir metodo,atskleidžia ir jos principai,t.y.jos pradmenys,tipiškiausi bruožai.Teisės principai yra skirstomi į bendruosius ir tam tikrų teisės šakų principus.Bendruosius teisės principus sukuria teisės mokslas (doktrina).Tai teisingumo,demokratijos,asmens laisvės,teisių bei pareigų vienovės ir kiti principai.Konkrečios teisės šakos principai gali būti išvedami iš ją sudarančių įstatymų preambulės ar bendro pobūdžio teisės normų,juos taip pat sukuria tos teisės šakos doktrina.Teisės principų paskirtis-užpildyti teisės normų spragas ir trūkumus,įvertinti ir sukurti naujas teisės subjektų elgesio taisykles. ● Šiuolaikinės Aplinkosaugos teisės principais laikytini Europos Sąjungos programiniuose dokumentuose suformuluoti aplinkos apsaugos politikos principai,kurie kartu laikytini ir Aplinkosaugos teisės principaisTai aukšto aplinkos lygio principas,atsargumo ir prevencinių veiksmų principai,žalos šaltinio principas,principas „teršėjas moka“,integracijos principas ir darnaus vystymosi principas.Jie yra taip pat pirminiai Europos Sąjungos aplinkos teisės šaltiniai,kuriais remiantis kuriama,plėtojama ir tobulinama ES ir jos narių aplinkos teisė.Kartu šie principai turi ir privalomąją galią ir turi būti taikomi tiesiogiai,kaip Bendrijos institucijų veiksmų aplinkos apsaugoje pagrindas. Lietuvos Aplinkos apsaugos įstatyme papildomai suformuluoti dar tokie pagrindiniai principai:

1) aplinkos apsauga yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga,2) aplinkosaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius

interesus aplinkos kokybei gerinti,išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai bei ekologizuoti gamybą,

12

3) racionalus ir kompleksiškas gamtos išteklių naudojimas,atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo bei atkūrimo galimybbes ir Lietuvos Respublikos gamtos bei ekonomikos ypatumus,

4) aplinkos apsauga grindžiama visapusiška,teisinga ir laiku sukaupta informacija apie aplinką.

Be to,iš šių ir kitų minėto įstatymo formuluočių seka ir dar vienas esminis-viešųjų interesų prioriteto prieš privačius interesus,nepažeidžiant pastarųjų,principas.,nes gamtinės aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga yra pagrindinė visos visuomenės ir kiekvieno žmogaus normalaus egzistavimo ir vystymosi sąlyga. · Nacionalinių teisės normų šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija,bendrieji ir specialūs įstatymai bei poįstatyminiai aktai,reguliuojantieji aplinkosaugos santykius. Konstitucija yra visos teisėkūros ir jos raidos ,tuo pačiu ir pagrindinis Aplinkosaugos teisės normų kūrimo šaltinis.Tiesiogiai su aplinkosaugos santykiais susijusios šios konstitucinės teisės normos:18 str.,-žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, 19 str.,-žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, 32 str.,-nuosavybės neliečiamumo principas, 46 str.,-Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, 47 str.,-žemės vidaus vandenų,miškų,parkų bei istorijos-kultūros paveldo išimtinė valstybės nuosavybės teisė., 53 str.,-valstybės ir kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikų, 54 str.,-draudimas niokoti žemę,jos gelmes,vandenis,teršti vandenis ir orą,daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvuniją. Bendrieji Lietuvos Respublikos įstatymai,kurie taikomi neapibrėžtam subjektų ratui,taip pat yra tam tikru mastu Aplinkosaugos teisės šaltiniai,nes reguliuoja atatinkamus aplinkosaugos santykius:gamtos išteklių nuosavybės teisę,teisinės atsakomybės taikymą,aplinkosaugos ginčų sprendimą ir t.t.Tai Administracinių teisės pažeidimų kodeksas(ATPK),Administracinių bylų teisenos įstatymas,Civilinis kodeksas (CK) Civilinio proceso kodeksas(CPK),Mokesčių įstatymai ir kiti. Pagrindinis aplinkosaugos santykius reguliuojantis įstatymas yra Aplinkos apsaugos įstatymas.Su šiuo įstatymu tiesiogiai susiję specializuoti įstatymai,kuriuos galima suklasifikuoti į 2 pagrindines grupes: 1) pagrindinio Aplinkos apsaugos įstatymo normas papildantieji ir išvystatieji,taip vadinami vertikalūs įstatymai ir 2) atskirų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą reguliuojantieji įstatymai,taip vadinami horizontalūs įstatymai.Pirmai grupei priklauso Aplinkos monitoring,Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo,Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir kiti įstatymai.Antrai grupei priklauso Žemės,Žemės gelmių,Miškų,Vandens, Oro,Biologinės įvairovės ir kiti įstatymai.Toks klasifikavimas atitinka Europos Sąjungos teisės aktų,reguliuojančių aplinkosaugos santykius,klasifikavimą,kurie skirstomi į vertikaliuosius ir horizontaliuosius teisės aktus. Aplinkosaugos teisės normų šaltiniai yra ir poįstatyminiai teisės aktai,t.y. Aplinkos ministerijos,jai pavaldžių valstybės institucijų,kitų ministerijų ir valstybės institucijų išleisti teisės aktai.Tačiau jie neturi prieštarauti įstatymams,siaurinti arba riboti įstatymų nustatytas subjektines teises. Lietuvos Konstitucinis teismas yra išaiškinęs,kad subjektines teises ,pakeisti arba riboti gali tik įstatymai,bet ne poįstatyminiai teisės aktai. · Tarptautinės sutartys Aplinkosaugos teisės šaltiniais pripažįstamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsniu,kuriame nustatyta,kas “tarptautinės sutartys,kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas,yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.”.Lietuvos Respublikos Seimas yra ratifikavęs eilę svarbių tarptautinių susitarimų aplinkos apsaugos srityje: Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvenciją (Helsinkis,1992 m.),Jungtinių Tautų Bendrąją klimato kaitos konvenciją (Rio de Žaneiras,1992 m.),Biologinės įvairovės konvencija (Rio de Žaneiras,1992 m.), Vienos konvenciją ozono sluoksniui saugoti (Viena,1985 m.) ir kitus.Lietuvos Aplinkos apsaugos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas tarptautinių susitarimų,kuriuos ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas,prioritetas nacionalinių įstatymų atžvilgiu.Tais atvejais,kai kyla kolizija tarp nacionalinių

13

įstatymų ir tarptautinių susitarimų arba nustatytos nacionalinių įstatymų spragos bei trūkumai,turi būti taikomos tarptautinių susitarimų nuostatos. · Europos Sąjungos pirminės ir antrinės Aplinkos teisės (ES steigimo sutarties,teisės principų,teisės aktų) normos Lietuvos Aplinkosaugos teisės šaltiniai yra vadovaujantis Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartimi,kuria Lietuva prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus,tame tarpe ir teisėkūros bei teisės taikymo srityje.Lietuva yra įsipareigojusis savo teisės aktus,tame tarpe ir aplinkosaugos srityje,suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais.Kai kurie Europos Sąjungos teisės aktai,pavyzdžiui,reglamentai ir sprendimai, yra privalomi kiekvienai valstybei narei ir turi būti taikomi tiesiogiai.Nacionalinių įstatymų spragos ir trūkumai bei kolizijos su Europos Sąjungos teisės aktais turi būti šalinami vadovaujantis pastarųjų nuostatomis. · Europos teismų precendentai, t.y. Europos Žmogaus teisių teismo (Strasbūras) ir Europos teisingumo teismo (Haga) sprendimai ir išaiškinimai dažnai sukuria naujas teisės normas (naujas elgesio taisykles),todėl jie taip pat yra Aplinkosaugos teisės šaltiniai.Kiekviena valstybė,tame tarpe ir Lietuva,stodama į Europos Sąjungą,pripažino Europos teismų jurisdikciją,todėl nacionalinės teisės kūrimo ir įgyvendinimo procese privalo vadovautis tais sprendimais ir išaiškinimais (teisminiais precedentais). ● Lietuvos teismų įsiteisėję sprendimai (precedentai) konkrečiose bylose taip pat yra aplinkosaugos teisės šaltiniai.Jie konkrečių teisės normų nesukuria,tačiau užpildo jų trūkumus ir spragas ir yra privalomi kitiems teismams,nagrinėjantiems analogiškus ginčus.Teismų praktikos apibendrinimai ir išaiškinimai,kuriuos atlieka Lietuvos Aukščiausiasis ir Vyriausiasis administracinis teismai, padeda geriau suprasti ir taikyti teismų precedentus sprendžiant kitus analogiškus ginčus.Tačiau vieningos nuomonės teisės doktrinoje tuo klausimu nėra.2

Kontroliniai klausimai.1.Kurie požymiai apibūdina aplinkosaugos teisę,kaip savarankiška teisės šaką,kokia jos esmė ir socialinė paskirtis?2.Koks yra aplinkosaugos teisės ir kitų teisės šakų ryšys bei skirtumas?3.Kas gali būti aplinkosaugos teisės subjektai,kokios jų teisės ir pareigos?4.Kaip apibūdinami ir klasifikuojami aplinkosaugos teisės šaltiniai?

2 tema.VISUOMENĖS TEISĖS IR PAREIGOS APLINKOSAUGOS SRITYJE.

Visuomenės teisių ir pareigų vienovės aplinkosaugos santykiuose esmė ir sistema.Tarptautinės žmogaus teisės aplinkosaugos srityje.Teisė gyventi saugioje ir kokybiškoje aplinkoje.Teisė gauti informaciją apie aplinkos būklę ir dalyvauti jos valdyme: vertinti planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai,reikalauti nutraukti kenksmingą aplinkai ūkinę veiklą,įgyvendinti prevencines aplinkosaugos priemones ir atlyginti aplinkai padarytą žalą,vykdyti visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę ir kt.Valstybinis teisių ir pareigų užtikrinimas: savalaikiai informuoti visuomenę apie aplinkos kokybės pokyčius ir kylančias grėsmes,viešai skelbti kenksmingo poveikio aplinkai ribojimo projektus,reikalauti iš atsakingų asmenų įgyvendinti aplinkosaugos pažeidimų prevencijos priemones,užtikrinti,kad aplinkai padaryta žala būtų atlyginta, o kalti asmenys nubausti,skatinti visuomenę pateikti pasiūlymus aplinkosaugai gerinti,juos tenkinti arba motyvuotai atmesti,organizuoti aplinkosauginį švietimą ir mokymą.

1.Visuomenės teisių ir pareigų vienovė bei sistema. Šiuolaikinė teorinė teisių ir pareigų vienovės koncepcija remiasi vyraujančia Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse visuomeninės sutarties teorija.(T.Hobsas,D.Lokas,Žanas Žakas Ruso,Em.Kantas ir kt.).Šios teorijos esmė yra ta,kad teisių ir pareigų vienovė bei pusiausvyra sukuria pačią visuomenę,kaip interesais susipriešinusių žmonių galimybę kartu

2 Sagatys G.Teismo precedentas Lietuvoje:konstitucinė maksima ir jos įgyvendinimo problemos.//Justitia,2009/2.

14

gyventi,kiekvienam vykdyti savo teises bei pareigas ir derinti priešingus interesus.Šiuo požiūriu teisių ir pareigų vienovė nenustatyta valstybės ir kyla ne iš jos valios,bet yra prigimtinė ir kyla iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros:“nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių.“Teisus prof.A.Vaišvila teigdamas,kad „teisės...atskirtos nuo pareigų ,virsta privilegijomis, o pareigos,atskirtos nuo teisės,-prievolėmis (pavergimu)“3.Prigimtinis teisių ir pareigų vienovės pobūdis pasireiškia tuo,kad jų šaltinis yra iš visuomeninės sutarties kylanti teisingumo (acquitas) idėja, taip pat žmonėms įgimtos vertybės-asmens laisvė,garbė,gyvybė,sveikata,turtas,pareigos bei atsakomybės jausmas,ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau tekste-Konstitucija) įtvirtintos visuotinės ir prigimtinės kiekvieno žmogaus teisės (teisė į asmens laisvę,teisė į gyvybę,teisė į sveikatos apsaugą,teisė į nuosavybės neliečiamumą ir kt.),taip pat ir kitos konstitucinės teisės.Kai kurie autoriai tokias teises laiko absoliučiomis ir mano,kad jos nesusijusios su atatinkamomis pareigomis.Tačiau žmogus negali būti absoliučiai laisvas nuo pareigų visuomenei irvalstybei.Konstitucijoje įtvirtintos ir žmogaus pareigos visuomenei bei valstybei.Tiktai teisių ir pareigų vienovės principas atskleidžia demokratinę teisės prigimtį yra pilietinės ir demokratinės visuomenės raidos teisinis pagrindas. Tarptautiniai susitarimai ES teisės aktai ir nacionaliniai įstatymai taip pat įtvirtina tam tikras visuotines žmogaus teises ir pareigas aplinkosaugos srityje:teisę gauti informaciją apie aplinkos būklę,teisę dalyvauti aplinkosaugos veikloje,teisę naudotis gamtos ištekliais ir kt.Kartu kiekvienas žmogus privalo racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius,neteršti aplinkos,nepažeisti kitų aplinkosaugos reikalavimų. Konvencijoje“Dėl teisės gauti informaciją ir visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais“4 (toliau tekste-Orhuso konvencija),kurią ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas,kartu su minėtomis teisėmis taip pat apibrėžtos „visuomenės“ ir „suinteresuotos visuomenės“ definicijos. Visuomenė-tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką jų asociacijos,organizacijos arba grupės.Tuo pripažįstama,kad tarptautinės teisės požiūriu visuomenė,kaip aplinkosaugos teisinių santykių subjektas gali būti tiek kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo,tiek ir jų grupės (bendruomenės),visuomeninės organizacijos,asociacijos ir kitokie susivienijimai. Suinteresuota visuomenė-tai visuomenė,kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu.Pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos,padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus,laikomos suinteresuotomis organizacijomis.Suinteresuotos visuomenės skiriamasis bruožas yra tas,kad tam tikra visuomenės dalis arba atskiras asmuo yra suinteresuoti valstybės institucijų priimamais sprendimais arba jų priėmimo procesu,jeigu tokie sprendimai aplinkosaugos srityje daro arba gali daryti įtaką ne tik privatiems,bet ir viešiesiems interesams. Šiuo požiūriu,turint omenyje visuotines teises, kategorijos „visuomenės teisės“, ir „žmogaus teisės“ iš esmės yra adekvačios ir gali būti vartojamos kaip sinonimai. Tačiau visuomeniniame gyvenime atskiro žmogaus subjektinės teisės kartais nesutampa su visuotinėmis arba taip vadinamomis objektinėmis teisėmis (pozityviosios teisės normomis),jos priešpastatomos visuomenės teisėms,kyla viešojo ir privataus interesų konfliktas,kuris turi būti sprendžiamas teisme.Todėl būtina išsiaiškinti objektinių ir subjektinių teisių santykį ir turinį bei jų funkcijas reguliuojant aplinkosaugos santykius. Aplinkosaugos santykius reguliuojančiose teisės normose nustatytos teisės ir pareigos,pagal jų įgyvendinimo,galimybes,sąlygas ir tvarką yra dvejopo pobūdžio: 1) objektinės teisės ir pareigos,kurioms įgyvendinti nereikia valstybės leidimo ar juridinių faktų, 2) teisės ir pareigos,kurios gali būti įgyvendinamos tiktai tam tikrų juridinių faktų ar jų visumos pagrindu.Pirmuoju atveju tai teisės ir pareigos naudotis bendrojo naudojimo gamtos

3 Vaišvila,A.Teisės teorija.Justitia,Vilnius,2000,p. 108.4 Valstybės žinios,2001,Nr 73-2572.

15

ištekliais,kurių naudojimui nenustatyti atatinkami valstybės ribojimai ar draudimai.Tai atmosferos oras,bendrojo naudojimo žemės sklypai ir keliai,rekreacinės ir gamtinės saugomos teritorijos,grybai,uogos ir pan.Tokios teisės ir pareigos įgyvendinamos kasdieniniame žmonių gyvenime be specialaus valstybės leidimo,jų subjektai nėra konkrečiame teisiniame santykyje su kitais asmenimis ar valstybe.Antruoju atveju teisėms ir pareigoms įgyvendinti praktiškai yra būtini tam tikri juridiniai faktai ar jų visuma,kurių pagrindu šios objektinės teisės ir pareigos individualizuojamos konkrečiuose teisiniuose santykiuose ir jos tampa atskiro žmogaus subjektine teise ir pareiga. Pavyzdžiui,teisei naudoti konkrečius gamtos išteklius (žemės sklypą statyboms,naudingąsias iškasenas,miško medieną ir pan.) būtinas nustatyta tvarka išduotas leidimas ir šio objekto naudojimo sutartis. Subjektinių teisių turinį aplinkosaugos teisiniuose santykiuose sudaro: 1)teisė pasirinkti elgesio variantą konkrečioje situacijoje,t.y. atlikti ar neatlikti tam tikrus veiksmus, 2) teisė reikalauti,kad kad kiti asmenys susilaikytų nuo veiksmų,varžančių subjekto teisę arba vykdytų savo pareigą,3) teisė reikalauti iš valstybės institucijų arba teismo užtikrinti subjektinės teisės įgyvendinimą, apginti pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą. Žmogaus teisių reguliuojančioji funkcija pasireiškia tuo,kad subjektinių teisių įgyvendinimas visuomet susijęs su dvejopo pobūdžio pareigų vykdymu.Visų .pirma,įgyvendindami subjektines teises subjektai privalo vykdyti ir savo pareigas.Antra, kiekviena subjektinė teisė konkrečiuose teisiniuose santykiuose sukuria kitų asmenų ir valstybės subjektines pareigas.Pavyzdžiui,subjekto teisė naudoti konkrečius gamtos išteklius sukuria kitų asmenų pareigas netrukdyti jomis naudotis, o valstybės pareigą užtikrinti jų naudojimą ir ginti pažeistą naudojimo teisę. Objektinės ir subjektinės teisės ir pareigos aplinkosaugos santykiuose,nežiūrint kai kurių jų skiriamųjų bruožų,kurie daugiau turi pažintinę reikšmę,iš esmės sudaro vieningą sistemą.Sisteminis jų pobūdis pasireiškia tokiu tarpusavio ryšiu: 1) tiek objektinės tiek ir subjektinės teisės turi būti vienodai valstybės saugomos ir ginamos, 2) kai neteisėtai ribojama arba pažeidžiama kurio nors asmens objektinė teisė (pavyzdžiui,lankytis miške),ji transformuojasi į subjektinę konretaus asmens teisę reikalauti pašalinti tokį pažeidimą,kuri įgyvendinama to asmens konkrečiame teisiniame santykyje su valstybe,3) objektinės ir subjektinės teisės visuomet yra tam tikrame santykyje su atatinkamomis pareigomis, nes teisių įgyvendinimas neatsiejamas nuo pareigų vykdymo, ir atvirkščiai.2.Tarptautinės žmogaus teisės aplinkosaugos srityje. Pirmą kartą tarptautinės žmogaus teisės aplinkosaugos srityje buvo suformuluotos,(tiesa kaip principai) Jungtinių Tautų Stokholmo konferencijos (1972 m.) deklaracijoje „Dėl žmogaus aplinkos“.Deklaracijos preambulėje parašyta:“žmogaus aplinkos,gamtinės ir žmogaus sukurtos,abu aspektai yra būtini jo geram egzistavimui ir naudojimuisi esminėmis žmogaus teisėmis“.Jau iš preambulės formuluotės aiškėja žmogaus teisių ir aplinkos ryšys,t.y.kad gamtinė ir žmogaus sukurta aplinka yra jo egzistavimo ir naudojimosi esminėmis žmogaus teisėmis pagrindas.Dar labiau šis ryšys plėtojamas 26 Deklaracijos principuose.Pirmame principe suformuluotos žmogaus teisės į laisvę,lygybę ir palankias gyvenimo sąlygas aplinkoje,kurios kokybė leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą.Kartu pabrėžiama ir žmogaus atsakomybė už gamtinės aplinkos apsaugą,gerinimą ir išsaugojimą ateities kartoms.Deklaracijoje taip pat numatytos rekomenduojamos valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms įgyvendinti aplinkos apsaugos ir taupaus bei racionalaus gamtos išteklių naudojimo priemonės,kurios turi užtikrinti žmogaus teisę į saugią ir sveiką aplinką.Atkreiptinas dėmesys į tai,kad Generalinės Asamblėjos patvirtintame Tarptautinės aplinkos apsaugos ir raidos komisijos pranešime „Mūsų bendra ateitis“ (1987 m.), žmogaus teisė į gyvybę tiesiogiai susieta su palankiomis gamtinės aplinkos sąlygomis. Stokholmo deklaracijos „Dėl žmogaus aplinkos“ principai toliau vystomi Rio-deŽaneiro deklaracijoje „Apie aplinką ir plėtrą“(1992 m.),kurios 1 ir 4 principai skelbia:“siekiant subalansuotos plėtros,dėmesys sutelkiamas į žmogų,kuris turi teisę į sveiką ir pilnavertį gyvenimą harmonijoje su gamta...aplinka negali būti atsieta nuo bendrojo raidos

16

proceso“.Valstybėms rekomenduojama bendradarbiauti ir priimti efektyvius aplinkosaugos įstatymus,užtikrinančius kiekvienam asmeniui teisę gauti informaciją apie aplinką,įteisinančius aplinkos standartus,atsakomybę bei kompensacijas už taršą ir kitokią žalą aplinkai. Orhuso konvencijoje (Danija) tiesiogiai įtvirtintos visuomenės ir kiekvieno žmogaus teisės gauti informaciją apie aplinką,dalyvauti priimant aplinkosauginius sprendimus bei kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais.Konvencijos nuostatoms įgyvendinti priimta ir eilė ES teisės aktų (www.am.lt) Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijoje,patvirtintoje Lisabonos sutartimi (įsigaliojo 2009-12-01) nustatytos teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę , į nuosavybę bei jos apsaugą taip pat turi įtakos reglamentuojant aplinkosaugos santykius.Chartijos 37 straipsnis įpareigoja aukštą aplinkosaugos lygį ir aplinkos kokybės gerinimą integruoti į Sąjungos politiką ir užtikrinti pagal tvaraus vystymosi principus.Be to,Sutarties del Eurpos Sąjungos veikimo 191 str. (Official Journal C115/53) suformuluota Sąjungos aplinkos politika- išlaikyti,saugoti ir gerinti aplinkos kokybę,apdairiai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius ir remti tarptautinio lygio priemones,skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos apsaugos problemoms spręsti,užtikrina tvarų visuomenės vystymąsi ir žmogaus teisių į saugią aplinką įgyvendinimą. Pagrindinės žmogaus ir visuomenės teisės (kartu ir pareigos) aplinkosaugos srityje yra: teisė į saugią aplinką,teisė į informaciją apie aplinką,teisė dalyvauti priimant aplinkosaugos sprendimus ir teisė ginti viešąjį bei privartų interesus. 3.Teisė gyventi saugioje aplinkoje.. Tokia žmogaus teisė suformuluota (šiek tiek skiriasi formuluotės)Bulgarijos,Čekijos,Ispanijos,Latvijos,Portugalijos ir Suomijos valstybių konstitucijose,t.y. šiai teisei suteiktas konstitucinės teisės statusas.Šiuo atveju vartojamas apibendrinantis terminas“teisė į saugią aplinką“.Jeigu aplinka neužteršta ir nepavojinga visuomenei normaliai gyventi,gyvąjai ir negyvajai gamtai vystytis,tai ji yra švari,kokybiška,sveika ir tuo pačiu-saugi. Lietuvos Konstitucijoje tiesiogiai tokia teisė nesuformuluota.Pirmos redakcijos 1992 m. Aplinkos apsaugos įstatyme buvo nustatyta Lietuvos gyventojų teisė į sveiką ir saugią aplinką,o vėlesnėse šio įstatymo redakcijose ta teisė išnyko. Tačiau Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą visuomenės teisių ir pareigų vienovės koncepciją,galima teigti,kad Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis gamtinės aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga,suponuoja visuomenės teisę gyventi saugioje aplinkoje.Viena iš pagrindinių visuomenės normalaus gyvenimo ir vystymosi sąlygų yra tinkama gyventi,kokybiška ir saugi gamtinė aplinka.Valstybė privalo užtikrinti kiekvienam žmogui šių teisių ir įgyvendinimą.Tai užtikrinama reglamentuojant ir įgyvendinant aplinkos taršos mažinimo,taupaus ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo,valstybinės kontrolės ir kitas teisines aplinkosaugos priemones.Atkreiptinas dėmesys į tai,kad minėtos teisinės priemonės tiesiogiai neįeina į žmogaus ir visuomenės teisių turinį,tačiau užtikrina praktinį jų įgyvendinimą. Visuomenės teisės į saugią aplinką turinys apima tris pagrindinius elementus: 1) teisę gyventi ir vystytis neužterštoje bei kokybės reikalavimus atitinkančioje aplinkoje, 2) teisę reikalauti iš kompetentingų valstybės institucijų įgyvendinti reikiamas aplinkosaugos priemones,3) teisė į administracinį arba teisminį pažeistos teisės ar teisėto intereso gynimą.Minėtos teisės ir jų įgyvendinimo galimybės tiesiogiai susietos su visuomenės pareigų saugoti aplinką ir laikytis aplinkosaugos reikalavimų vykdymu. Teisine prasme aplinka pripažįstama kokybiška ir saugi tuomet,kai gamtos išteklių naudojimas ir teršalų išleidimas į aplinką bei jų koncentracija aplinkoje neviršija tarptautinėse sutartyse,Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose nustatytų normatyvų, standartų ir kitų .aplinkosaugos teisės aktų reikavimų.Tai ir yra pagrindiniai teisiniai aplinkos kokybės ir saugumo vertinimo kriterijai.4.Teisė į informaciją apie aplinkos būklę. Teisė laiku gauti objektyvią ir išsamią informaciją apie aplinkos būklę yra elementarus kiekvienos demokratinės visuomenės poreikis,be kurios neįmanoma visapusiška jos teisių apsauga ir normalus vystymąsis.Tiktai informuota visuomenė ir kiekvienas žmogus gali

17

adekvačiai suvokti ir įvertinti ūkinės ar antropogeninės veiklos keliamas grėsmes aplinkai ir pasirinkti tinkamą elgesio variantą konkrečiu atveju.Tokia informacija taip pat reikalinga ir viešojo administravimo subjektams,siekiant užtikrinti visuomenės teisę į saugią aplinką.Orhuso konvencijoje visuomenės teisė gauti informaciją apie aplinką formuluojama taip:”kiekviena šalis,vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis,užtikrina teisę gauti informaciją,visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais,kad būtų apsaugota kiekvieno dabarties ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje.”5

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta,kad piliečiai,visuomeninės organizacijos,kiti juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę nustatyta tvarka gauti informaciją apie aplinką.Tačiau tos teisės turinys,įgyvendinimo sąlygos ir tvarka įstatyme nereglamentuojami.Todėl aiškinant šią teisę objektyviąja ir subjektyviąja prasme reikia vadovautis Orhuso konvencijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Pagal Orhuso konvenciją informacija apie aplinką yra bet kokia rašytinė,vaizdo,garso,elektroninė ar kitokia materialia forma saugoma informacija apie:

a) aplinkos elementų,tokių kaip oras,atmosfera,vanduo,dirvožemis,žemė,kraštovaizdis,ir gamtos objektų būklę,biologinę įvairovę ir jos komponentus,įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus bei jų sąveiką,

b) veiksnius,tokius kaip medžiagos,energija,triukšmas ir radiacija,bei veiklą ir priemones,įskaitant administracines priemones,susitarimus aplinkosaugos srityje,politiką,įstatymų leidybą,planus ir programas,turinčius arba galinčius turėti poveikį išvardintiems aplinkos elementams,taip pat išlaidų ir rezultatų bei kitą ekonominę analizę ir prielaidas,susijusias su priimamais sprendimais aplinkosaugos srityje,

c) žmonių sveikatos ir saugos būklę,gyvenimo sąlygas,kultūros objektų ir statinių būklę tais atvejais,kai jai daro įtaką aplinkos elementų būklė arba per šiuos elementus išvardinti b punkte veiksniai,veikla arba priemonės.

Konvencijoje teisė gauti informaciją apie aplinką siejama su suinteresuoto asmens prašymu ją suteikti o, valstybės institucijos pareiga, vadovaujantis nacionaliniais įstatymais, suteikti tokią informaciją ir dokumentų kopijas, kuriuose yra arba kurie apima tokią informaciją, neprašant paaiškinti,kam tokia informacija reikalinga ir pateikti informaciją pageidaujama forma.Jeigu valstybės institucijos neturi priežasčių pateikti informacijos kita forma,tuomet nurodoma priežastis,kodėl informacija pateikiama būtent šia forma,arba informacija jau buvo pateikta visuomenei kita forma. Informacija apie aplinką teikiama kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo pateikimo, išskyrus atvejus, kai dėl informacijos masto ir sudėtingumo būtina pratęsti šį laikotarpį iki 2 mėnesių.   Prašymas suteikti informaciją apie aplinką gali būti atmestas,jeigu:  a) valstybės institucija, kuriai pateiktas prašymas, neturi prašomos informacijos apie aplinką;   b) prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba labai nekonkrečiai suformuluotas; arba   c) tai yra prašymas apie baigiamą rengti medžiagą arba valstybės institucijų vidaus korespondenciją, kai tokia išimtis numatyta nacionaliniuose įstatymuose arba yra susiklosčiusi tokia praktika. Prašymas suteikti informaciją apie aplinką gali būti atmestas ir tuomet,kai jos paskelbimas darytų neigiamą įtaką:

a) valstybės institucijų darbo konfidencialumui,kai tokį konfidencialumą reglamentuoja nacionaliniai įstatymai,

b) tarptautiniams santykiams,krašto apsaugai arba valstybės saugumui,c) teisingumo vykdymui arba valstybės institucijų sugebėjimui vykdyti drausminį arba

baudžiamąjį tyrimą,

5 Orhuso konvencijos tekstas.Valstybės žinios.2001.Nr 73-2572.

18

d) komercinės ir pramoninės informacijos konfidencialumui,teisėtų ekonominių interesų apsaugai,kai tokią apsaugą reglamentuoja įstatymai,tačiau su teršalų išmetimais į aplinką susijusi informacija turi būti teikiama visuomenei,

e) intelektinės nuosavybės teisėms,f) asmens duomenų ir (arba) archyvinių bylų,susijusių su fiziniu

asmeniu,konfidencialumui,kai asmuo nėra davęs sutikimo skelbti tokią informaciją visuomenei,

g) trečiosios šalies interesams,kai šalis suteikė prašomą informaciją,nebūdama teisiškai įpareigota tai daryti,

h) aplinkai,apie kurią būtų atskleista informacija,pavyzdžiui,apie retųjų rūšių dauginimosi vietas.

Kiekviena Šalis gali leisti savo valstybės institucijoms imti mokestį už informacijos suteikimą, tačiau šis mokestis neturi būti nepagrįstai didelis.Konvencija įpareigoja šalis nustatyti tvarką,kada ir kokio dydžio turi būti imamas mokestis už pateiktą informaciją arba kada asmuo turi būti nuo jo atleistas. Konvencijoje pakankamai detaliai reglamentuojama informacijos apie aplinką rinkimo ,platinimo ir saugojimo procedūra.Kiekviena šalis turi užtikrinti,kad vadovaujantis nacionaliniais įstatymais teikiama apie aplinką informacija būtų suprantama ir aiški visuomenei ir visiems prieinama. Teisė į informaciją apie aplinką objektyviąja prasme reglamentuojama ir Europos Sąjungos teisėje.Pirmą kartą tokia teisė buvo įtvirtinta direktyvoje 90/313/EEB,kurios nuostatos vėliau buvo perkeltos į tuometinių valstybių narių nacionalines teisės sistemas.Pagal šią direktyvą suteikiant asmenims teisę į informaciją apie aplinką užtikrinama jiems galimybė susipažinti su tokia informacija ir tuo siekiama pagerinti aplinkos apsaugą.Direktyvos tikslas-pašalinti valstybėse narėse galiojančius susipažinimo su informacija apie aplinką skirtumus ir taip užtikrinti valstybių narių piliečių lygiateisiškumą gauti tokią informaciją.Tokie patys tikslai atspindi ir direktyvoje 2003/4/EEB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinant direktyvą 90/313/EEB.Pastaroji direktyva nustatė naujas ir patikslino jau esančias nuostatas apie visuomenės galimybes susipažinti su informacija apie aplinką.Patikslinta teisės susipažinti su informacija apie aplinką įgyvendinimo tvarka sudarė visuomenei galimybę geriau suvokti aplinkosaugos klausimus,laisvai pasikeisti nuomonėmis,aktyviau dalyvauti priimant su aplinkosauga susijusius sprendimus ir taip prisidėti prie aplinkos būklės pagerinimo. Siekiant plačiau įtraukti visuomenę į pačios Europos Sąjungos aplinkosaugos politikos formavimą ir teisinį reglamentavimą, priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr 1367/2006/EB dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją,visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams.Reglamentas įtvirtino specialias informacijos apie aplinką,kurią turi Europos Sąjungos institucijos,pateikimo visuomenei nuostatas.Informacija apie aplinką turi būti teikiama pareiškėjui,nepriklausomai nuo jo pilietybės,tautybės ar gyvenamosios vietos, o jeigu prašymą pateikia juridinis asmuo-nepriklausomai nuo jo buveinės registracijos ar nuolatinės veiklos vietos.Informaciją apie aplinką įpareigotos teikti Europos Parlamentas,Taryba ir Komisija,taip pat kitos Europos Sąjungos institucijos (agentūros,tarnybos irk t.).Visuomenei sudarytos teisinės sąlygos susipažinti su visa Europos Sąjungoje turima informacija,tame tarpe ir iš valstybių narių gauta informacija apie aplinką rašytine,vaizdo,garso,elektronine ar kitokia materialia forma. Teisės į informaciją reglamentavimu Europos Sąjungoje siekiama,kad įgyvendinant šią teisę valstybėse narėse,gerėtų aplinkos kokybė ir apsauga.Teisės gauti tokią informaciją esmė-plačiau įtraukti visuomenę į aplinkosaugos valdymą,kontroliuoti viešojo administravimo institucijas, veiksmingiau įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktus ir viešojo administravimo subjektų sprendimus aplinkosaugos srityje. Lietuvoje teisė į informaciją apie aplinką ir jos įgyvendinimo tvarka įstatymų lygmenyje nereglamentuojama,išskyrus Aplinkos apsaugos įstatymo nuorodą,kad tokia teisė visuomenei

19

pripažįstama.Poįstatyminis teisės aktas,kuris reglamentuoja informacijos apie aplinką pateikimo visuomenei tvarką yra Vyriausybės 2005 m. vasario 21 d. nutarimas Nr 198,kuriuo patvirtintas Informacijos apie aplinką Lieguvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašas.6Nutarime nurodyta,kad juo siekiama įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvos 2003/4/EB nuostatas.Aprašas nustatė asmenų,turinčių teisę į informaciją apie aplinką ratą,atskleidžia tokios informacijos turinį,įtvirtina nuostatas,kurios leidžia identifikuoti valstybės ir savivaldybių institucijas,įpareigotas teikti informaciją apie aplinką.Reglamentuojamos tokios informacijos pateikimo visuomenei sąlygos,taip pat priemonės,skirtos užtikrinti informacijos apie aplinką kokybę ir jos platinimo visuomenėje veiksmingumą.5.Teisė dalyvauti aplinkosaugos valdyme. Visuomenės teisė dalyvauti aplinkosaugos valdyme yra apibendrinantis terminas,kuris apima atatinkamas Aplinkos apsaugos įstatyme ir jį papildančiuose įstatymuose nustatytas teises.Tai tokios pagrindinės teisės: 1) dalyvauti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese,2) reikalauti,kad būtų nutrauktas kenksmingas ūkinės veiklos poveikis aplinkai,3) reikalauti įgyvendinti prevencines priemones,siekiant išvengti žalos aplinkai,4) vykdyti visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę.Tokių teisių įstatyminis reglamentavimas ir įgyvendinimas daro didelę įtaką valstybės ir savivaldybių institucijoms priimant sprendimus aplinkos valdymo klausimais,yra veiksminga aplinkosaugos priemonė. ●Teisė dalyvauti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese reiškia visuomenės teisę gauti informaciją apie tai, ar privalomas yra ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas konkrečioje vietovėje,teikti motyvuotus pasiūlymus dėl tokio vertinimo privalomumo, taip pat atlikti visuomeninį poveikio aplinkai vertinimą.Šios teisės įgyvendinimo procedūrą ir tvarką reglamentuoja Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas.Apie tai,kad pagal šio įstatymo nuostatas privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą,visuomenę informuoja planuojamos ūkinės veiklos organiztorius (užsakovas). Išnagrinėjusi poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas ir atsižvelgusi į argumentuotą suinteresuotos visuomenės įvertinimą bei raštu gautus jos motyvuotus prašymus,atsakinga valstybės institucija priima motyvuotą sprendimą ar planuojama ūkinė veikla,atsižvelgiant į įstatymų ir teisės aktų nuostatas,ūkinės veiklos pobūdį ir poveikio aplinkai kenksmingumą,leistina pasirinktoje vietovėje.Apie priimtą sprendimą ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) praneša visuomenei.Jeigu toks sprendimas pažeidžia visuomenės teises ir teisėtus interesus,arba neužtikrina aplinkos apsaugos,visuomenė įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jį skųsti. ●Teisė reikalauti,kad būtų nutrauktas kenksmingas ūkinės veiklos poveikis aplinkai reiškia,kad suinteresuoti asmenys turi teisę nustatyta tvarka su tokiu prašymu kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, o pastaroji privalo jį apsvarstyti,priimti atatinkamą sprendimą ir pranešti apie jį pareiškėjui. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas nustatė konkrečius atvejus,kada aplinkai kenksminga veikla turi būti sustabdoma ir tuo pačiu nutraukiama nedelsiant,t.y. nenustatant jokio termino:

1) jei dėl fizinio ar juridinio asmens vykdomo vandens,aplinkos oro,žemės ar kitų aplinkos elementų teršimo masiškai žūsta gyvūnai ar augalai,

2) jei fizinis ar juridinis asmuo teršia aplinkos orą,žemę vandenį ir tai kelia tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei.

Minėtas įstatymas nustatė,kad sustabdyti fizinių ar juridinių asmenų vykdomą aplinkai kenksmingą veiklą turi teisę tik vyriausieji valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai,todėl jiems ir turi būti patektas įstatymo nustatyta tvarka prašymas dėl tokios veiklos nutraukimo. ● Teisė reikalauti įgyvendinti priemones,siekiant išvengti žalos aplinkai, tiesiogiai susijusi su prieš tai aiškinta teise.Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta,kad esant realiai grėsmei,kad gali atsirasti žala aplinkai,ūkio subjektas privalo nedelsdamas imtis visų prevencinių priemonių,t.y. visų būtinų veiksmų,užtikrinančių teršalų arba kitokio kenksmingo poveikio

6 Valstybės žinios.2005,Nr 26-831.

20

skubią kontrolę,sulaikymą,pašalinimą arba kitokį valdymą,siekiant išvengti didesnės žalos aplinkai ir jos neigiamo poveikio žmonių sveikatai.Jeigu ūkio subjektas nustatytų prevencijos priemonių neįgyvendina,arba jos nedavė rezultatų ir žala aplinkai vis dėl to atsirado,suinteresuoti asmenys turi teisę įstatymo nustatyta tvarka paduoti skundą (prašymą) Aplinkos ministerijos Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai ir reikalauti pašalinti pažeidimus,atlyginti gamtai padarytą žalą ir pagal galimybes atkurti jos būklę.Pastaroji valstybės institucija privalo užtikrinti,kad padaryta aplinkai žala būtų atlyginta,pagal galimybes atkurta aplinkos būklė, o neteisėta veikla padarę žalą asmenys atatinkamai nubausti.Kaltiems dėl prevencijos priemonių neįgyvendinimo ir žalos aplinkai padarymo asmenims bei valstybės paregūnams gali būti taikoma administracinė arba net baudžiamoji atsakomybė.Tačiau Lietuvos įstatymai neduoda aiškaus atsakymo į klausimą,kas turi teisę reikalauti nutraukti kenksmingą aplinkai veiklą ir atlyginti padarytą žalą bei atkurti ankstesnę aplinkos būklę?Todėl šiuo atveju reikia vadovautis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr 2004/35/ET “Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti).Šios direktyvos 12 straipsnyje nustatyta,kad tokią teisę turi fiziniai arba juridiniai asmenys:

a) kurie paveikti arba gali būti paveikti dėl žalos aplinkai,arbab) turi pakankamą interesą priimant aplinkosauginius sprendimus,susijusius su žala,arbac) pareiškiantys apie teisės pažeidimą,jei valstybės narės administracinių pažeidimų

kodeksas to reikalauja kaip būtinos sąlygos. Direktyvoje nurodyta,kad tokie asmenys turi teisę pateikti kompetentingai valstybės institucijai bet kokius pastebėjimus apie jiems žinomus žalos aplinkai arba jos neišvengiamos grėsmės atvejus ir prašyti imtis veiksmų pagal šią direktyvą. Įgyvendinant minėtos Eurpos Sąjungos direktyvos nuostatas,tokia teisė turėtų būti pripažinta nevyriausybinėms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms,gyventojų bendruomenėms,taip pat kiekvienam suinteresuotam fiziniui ar juridiniui asmeniui. ●Teisė vykdyti visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę nustatyta Aplinkos apsaugos įstatyme ir kituose įstatymuose.Šiame įstatyme nurodyta,kad piliečiai ir visuomeninės organizacijos turi teisę dalyvauti vykdant visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę.Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatyta tvarka visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę turi teisę vykdyti neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai,tiek savarankiškai,tiek ir su valstybiniais aplinkos apsaugos inspektoriais. Valstybinės kontrolės ir savivaldybių institucijos privalo užtikrinti šių teisių įgyvendinimą.Neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, piliečiams,jų bendruomenėms,susivienijimams ir kitoms visuomeninėms organizacijoms turi būti suteikta konkreti organizacinė ir metodinė parama įgyvendinant jų teisę dalyvauti visuomeninėje aplinkos apsaugos kontrolėje,siekiant įgyvendinti aplinkosaugos pažeidimų prevencijos priemones bei užtikrinti visuomenės gyvenimo kokybę ir sveikatos apsaugą. Visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę ir aplinkos pažeidimų prevenciją piliečiai turi teisę vykdyti dalyvaudami planuojamos ūkinės veiklos vertinimo procese,reikalaudami,kad būtų nutrauktas kenksmingas ūkinės veiklos poveikis aplinkai bei teikdami motyvuotus pasiūlymus dėl ;poveikio aplinkai vertinimo privalomumo ir kitais atvejais.Savaime suprantama,kad visuomeninės aplinkos apsaugos kontrolės veiksmingumas žymiu mastu priklauso nuo pačių piliečių aktyvumo ir sąmoningumo,pilietinės visuomenės ugdymo.Palyginus su Europos Sąjungos ir kitų valstybių piliečiais Lietuvos piliečių socialinis aktyvumas ir pilietiškumas aplinkosaugos srityje dar yra nepakankamas.6.Valstybinis visuomenės teisių ir pareigų užtikrinimas. Pavyzdinis ir susistemintas (bet ne išsamus) valstybinio žmogaus ir visuomenės teisių ir pareigų aplinkosaugos santykiuose užtikrinimo priemonių sąrašas nurodytas Aplinkos apsaugos įstatyme.Valstybės valdžios,valdymo ir savivaldos institucijos,kiekviena savo kompetencijos ribose privalo: 1) stebėti aplinkos pokyčius ir informuoti apie tai visuomenę,

21

2) tenkinti arba motyvuotai atmesti visuomenės ir piliečiųpasiūlymus aplinkos apsaugos klausimais,3) nustatyti ekologiškai pagrįstus ir techniniu požiūriu įgyvendinamus aplinkos kokybės normatyvus bei standartus,4)viešai skelbti ūkinės veiklos,galinčios turėti kenksmingą poveikį aplinkai ir visuomenei planus ir projektus,atsižvelgti į motyvuotus visuomenės pasiūlymus dėl ūkinės veiklos konkrečioje vietovėje privalomumo ir galimo jos poveikio aplinkai,5)reikalauti ir kontroliuoti,kadūkio subjektai nepažeistų aplinkos apsaugos įstatymų,normatyvų ir standartų,6)reikalauti,kad valstybės pareigūnai ir kiti atsakingi asmenys įgyvendintų prevencines aplinkos apsaugos ir atkūrimo priemones bei kontroliuotų,kaip jos vykdomos,7)užtikrinti,kad būtų atlyginta aplinkai padaryta žala, o kalti asmenys nubausti,8)skatinti visuomenę aktyviai dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus aplinkosaugos srityje.

Vienas iš svarbiausių faktorių,kuris garantuoja veiksmingą visuomenės teisių ir pareigų įgyvendinimą yra pačios visuomenės ir kiekvieno žmogaus teisinės sąmonės lygis.Tarp visuomenės teisinės sąmonės lygio ir įstatymų,kuriuose įtvirtinamos konkrečios teisės ir pareigos bei jų garantijos,kūrimo ir įgyvendinimo yra tiesioginis savitarpio ryšys.Aukšta visuomenės teisinė sąmonė,jos aktyvumas ir pilietiškumas daro įtaką kokybiškam įstatymų leidybos ir įgyvendinimo procesui, o gera ir nepriekaištinga įstatymų sistema teigiamai veikia teisinę sąmonę,padeda kelti jos lygį. Tuomet visuomenė geriau suvokia savo teises ir pareigas bei jų įgyvendinimo garantijas,labiau domisi informacija apie aplinkos būklę,jos įtaką gyvenimo kokybei ir sveikatai,aplinkos pažeidimų prevencija,nesitaiksto su aplinkosaugos ir savo teisių pažeidimais.Tuo padedama ugdyti ir visuomenės aktyvumą bei pilietiškumą aplinkosaugos problemų sprendime.Ir atvirkščiai,žemas teisinės sąmonės lygis sukelia visuomenės teisinį nihilizmą, abejingumą įstatymui ir apskritai teisei, kaip socialinei vetybei, pasyvumą aplinkosaugos pažeidimų problemoms.

Kontroliniai klausimai.1.Kokia yra visuomenės teisių ir pareigų vienovės,kaip aplinkosaugos teisinio reguliavimo šaltinio,esmė?2.Kokie yra tarptautiniai žmogaus teisių ir pareigų reglamentavimo šaltiniai?3.Kas reglamentuoja žmogaus teisę į saugią aplinką ir koks jos turinys?4.Kas reglamentuoja teisę gauti informaciją apie aplinką ir koks jos turinys?5.Kas reglamentuoja teises dalyvauti aplinkosaugos valdyme ir koks jų turinys?6.Kaip valstybė privalo užtikrinti visuomenės teisių ir pareigų praktinį įgyvendinimą?

3 tema.APLINKOS VALSTYBINIS VALDYMAS IR KONTROLĖ

Aplinkos valstybinio valdymo,kaip sudėtingo teisinio instituto,samprata,uždaviniai ir sistema.Valstybės valdžios ir valdymo institucijų sistema ir kompetencija.Aplinkos ministerijos,pavaldžių valstybinių institucijų ir teritorinių padalinių-regionų aplinkos apsaugos departamentų sistema ir kompetencija.Kitų ministerijų ir valstybinių institucijų kompetencija aplinkos valdymo srityje.Savivaldybių kompetencija.Valstybinė ir visuomeninė aplinkos apsaugos kontrolė.

1.Aplinkos valstybinio valdymo samprata,uždaviniai ir sistema. Aplinkos valstybinis reguliavimas, valdymas ir kontrolė yra viena iš svarbiausių valstybės ir savivaldos institucijų funkcijų,taip pat prioritetinė bendradarbiavimo su Europos Sąjunga kryptis.Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau-Konstitucijos) 54 straipsnyje parašyta“

22

valstybė rūpinasi natūraios gamtinės aplinkos,gyvunijos ir augalijos,atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga,prižiūri,kad su saiku būtų naudojami ,taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“.Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartis ir jos aktų tiesioginis taikymas taip pat įpareigoja valstybę užtikrinti ir socialinės aplinkos apsaugą,gerinti aplinkos ir žmonių gyvenimo kokybę.Aplinkos valstybinis reguliavimas ir valdymas yra sudėtingi visuomeniniai (viešieji) santykiai,kurie kyla valstybinės valdžios ir valdymo bei savivaldos institucijoms įgyvendinant savo uždavinius,funkcijas,teises ir pareigas konkrečioje-aplinkos apsaugos srityje.Todėl ir šiuos santykius reguliuoja ne vienarūšės teisės normos,bet sistema konstitucinės,administracinės ir aplinkosaugos teisės normų. Aplinkos valstybinis valdymas –tai kompleksinis teisės institutas,susidedantis iš konstitucinės,administracinės ir aplinkosaugos teisės normų,kurios nustato valstybės ir savivaldos institucijų sistemą,struktūrą ir kompetenciją taip reguliuoti ir valdyti aplinkos apsaugos santykius,kad būtų užtikrinta Lietuvos Rerspublikos aplinkos apsauga,racionalus ir protingas gamtos išteklių naudojimas bei įgyvendinta žmonių teisė gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje. Pagrindiniai aplinkos valstybinio valdymo uždaviniai: 1) užtikrinti ir skatinti racionalų ir protingą (aplinkai nežalingą) gamtos ir jos išteklių naudojimą, 2) užtikrinti gamtos išteklių atkūrimą ir gausinimą,saugoti juos nuo užteršimo pavojingomis medžiagomis ir įvairiomis atliekomis,3) įgyvendinti prevencines priemones ir šalinti kenksmingą ūkinės ir kitokios veiklos poveikį aplinkai,atkurti pažeistą gamtos pusiausvyrą, 4) išsaugoti Lietuvai būdingą kraštovaizdį, atskiras vietoves, taip pat pažintinę,mokslinę ir kultūrinęvertę turintį gamtos,kultūros ir istorijos paveldą,5) glaudžiai bendradarbiauti su ES ir trečiosiomis valstybėmis aplinkos apsaugos klausimais, 6) vykdyti valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę.Šie uždaviniai įgyvendinami valstybės ir savivaldos institucijoms vykdant įstatymais ir teisės aktais nustatytas funkcijas, teises,pareigas aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės srityje. Pagrindinės aplinkos valstybinio valdymo funkcijos: 1) aplinkos apsaugos valdymo institucijų formavimas ir jų kompetencijos nustatymas,2) aplinkos apsaugos santykių valstybinis reguliavimas, 2) aplinkos objektų ir išteklių racionalaus naudojimo,apsaugos ir atkūrimo užtikrinimas, planavimas bei apskaita, 3) aplinkos būklės stebėjimas (monitoringas),vertinimas ir kenksmingo poveikio aplinkai ribojimas, 4) visuomenės pastovus informavimas apie aplinkos būklę, teisių ir pareigų aplinkosaugos srityje užtikrinimas,5) saugomų teritorijų steigimas,valdymas ir apsauga 6) prevencinių aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimas, 7) valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė ir teisinės atsakomybės taikymas pažeidėjams, 8) aplinkosauginis švietimas ir mokymas. Aplinkosaugos valstybinio reguliavimo ir valdymo sistemą sudaro: 1) bendrosios kompetencijos valstybinės valdžios ir valdymo institucijos-Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė, 2) specializuotos aplinkos valstybinio valdymo institucijos-Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija ir šiai ministerijai pavaldžios valstybinės institucijos,3 ) kitos ministerijos ir valstybinės institucijos, 4)vietos savivaldos institucijos.Sudėtinė,tačiau santykinai savartankiška valstybinio aplinkosaugos valdymo dalis yra valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė,kuri atlieka dvejopą funkciją: a) kontroliuoja kaip valstybės pareigūnai,ūkio subjektai,juridiniai ir fiziniai asmenys įgyvendina aplinkosaugos reikalavimus savo veikloje b) įgyvendina aplinkosaugos pažeidimų prevencijos priemones ir taiko administracinę atsakomybę.Kiekvienos iš nurodytų valstybinės valdžios ir valdymo institucijų teisinį statusą,struktūrą ir kompetenciją aplinkosaugos valstybinio valdymo srityje nustato Konstitucija,Aplinkos apsaugos įstatymas, kiti įstatymai ir atskirų institucijų veiklos nuostatai.2.Valstybės institucijų sistema ir kompetencija. ● Lietuvos Respublikos Seimas: 1) formuoja aplinkos apsaugos valstybės politiką,nustato pagrindines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politicos kryptis, 2) leidžia,papildo,pakeičia ir panaikina aplinkosaugos santykius reguliuojančius įstatymus bei nutarimus,

23

3) tvirtina valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, 4) tvirtina valstybės biudžeto asignavimus aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti; 5) ratifikuoja ir denonsuoja svarbiausias Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo tarptautines sutartis, 6) vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas. ● Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetas: 1)rengia ir nagrinėja pasiūlymus Lietuvos aplinkosaugos politikos kūrimo klausimais 2) koordinuoja suinteresuotų institucijų darbą rengiant teisės aktų projektus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais, 3) nagrinėja komitetui perduotus teisės aktų projektus aplinkosaugos požiūriu; 4) atlieka valstybės institucijų veiklos aplinkosaugos parlamentinę kontrolę; 5) svarsto tarptautines sutartis ir teisės aktus, susijusius su aplinkosaug ● Lietuvos Respublikos Vyriausybė: įgyvendindama aplinkos apsaugos valstybės politiką: 1)Aplinkos ministerijos teikimu tvirtina aplinkos apsaugos strategijos veiprogramą,valstybines ksmų program gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos programas bei schemas; 2) formuoja valstybės institucijų, įgyvendinančių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politiką, sistemą; 3) koordinuoja valstybės ir vietos savivaldos valdymo institucijų veiklą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje; 4) sudaro ir įgyvendina Lietuvos Respublikos tarpvalstybines sutartis aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje; 5) vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas. ● Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Aplinkos ministerija yra pagrindinė specializuota aplinkos valstybinio valdymo ir kontrolės institucija.Vykdydama aplinkosaugos valstybinį reglamentavimą ir valdymą ministerija įgyvendina valstybės politiką ir strategiją, rengia valstybines ilgalaikes ir tikslines programas aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, numato jų įgyvendinimo tvarką ir kontroliuoja kaip jos įgyvendinamos.Viena iš pagrindinių ministerijos funkcijų-rengti įstatymų,Vyriausybės nutarimų projektus,taip pat pačiai nuststytos kompetencijos ribose leisti norminius teisės aktus gamtinės aplinkos apsaugos ir jos išteklių naudojimo srityje ir organizuoti valstybinę jų įgyvendinimo kontrolę.Kitos ministerijos ir valstybės institucijos,rengdamos įstatymų ir kitų teisės aktų projektus,taip pat leisdamos savo norminius teisės aktus aplinkos apsaugos klausimais,privalo juos derinti su Aplinkos ministerija,nes pagal Aplinkos apsaugos įstatymą ji yra pagrindinis koordinatorius šioje srityje.Aplinkos ministerijos uždaviniai ir pagrindinės funkcijos yra nurodyti Aplinkos apsaugos įstatyme ir Vyriausybės patvirtintuose nuostatuose.[2,71]Aplinkos ministerijos centrinį aparatą sudaro departamentai ir skyriai,kurie vykdo specializuotas atskirų aplinkosaugos sričių reglamentavimo,valdymo ir kontrolės funkcijas pagal ministerijos patvirtintus nuostatus. ● Aplinkos ministerijai pavaldžios valstybinės institucijos vykdo tam tikrą dalį šios ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų valstybinio aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės funkcijų.Pagrindinės iš jų šiuo metu yra:Aplinkos apsaugos agentūra,Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba,Lietuvos geologijos tarnyba, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Lietuvos standartizacijos departamentas, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Generalinė miškų urėdija ir Valstybinė miškų tarnyba,kurių uždaviniai,funkcijos ir kompetencija apibrėžta jų nuostatuose [45,p.68, 71].Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai,kad ministerijos centrinio aparato padalinių ir jai pavaldžių valstybinių institucijų funkcijos,teisės ir pareigos aplinkos valstybinio valdymo srityje nėra pakankamai aiškiai atskirtos,dažnai sutampa arba dubliuojasi.Todėl norint išsiaiškinti ir apibrėžti jų ir pareigūnų kompetenciją konkrečiu aplinkos valstybinio valdymo klausimu,būtina atlikti lyginamąją analizę:lyginti atatinkamus

24

įstatymus,teisės aktus ,juose numatytas teises ir pareigas,jų užtikrinimo būdus bei įgyvendinimo praktiką. ● Regionų aplinkos apsaugos departamentai. Valstybinį aplinkos apsaugos valdymą ir kontrolę tam tikroje Lietuvos teritorijos dalyje vykdo teritorinės Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos-regionų aplinkos apsaugos departamentai ir jų padaliniai-miestų (rajonų) aplinkos apsaugos agentūros. Regionų aplinkos apsaugos departamentai, kurių yra aštuoni, (Alytaus,Kauno,Klaipėdos, Marijampolės,Panevėžio,Šiaulių,Utenos ir Vilniaus), tai Aplinkos ministerijai pavaldūs teritoriniai valstybinio administravimo subjektai ir vykdo valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę konkrečiame regione.Regionų departamentai pagal jų nuostatuose nustatytą kompetenciją vykdo žemės,jos gelmių,kitų gamtos išteklių,taip pat aplinkos oro,kraštovaizdžio,augalijos bei gyvunijos naudojimo,atkūrimo ir apsaugos valstybinę kontrolę,kontroliuoja,ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus,taiko pažeidėjams įstatymuose nustatytas sankcijas. Regionų depatrtamentai privalo užtikrinti visuomenės teisės į sveiką ir švarią aplinką įgyvendinimą jiems priskirtuose regionuose. Miestuose ir rajonuose yra regionų aplinkos apsaugos departamentų teritoriniai padaliniai-Aplinkos apsaugos agentūros,kurios vykdo atatinkamas aplinkos valstybinės kontrolės funkcijas konkrečioje teritorijoje pagal Regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus patvirtintus nuostatus. ● Kitos ministerijos ir valstybinės institucijos. Kai kurias įstatymų nustatytas valstybinio aplinkos reguliavimo ir valdymo funkcijas pagal nustatytą kompetenciją vykdo ir kitos ministerijos bei valstybės institucijos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija vykdydama įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas sveikatos apsaugos valdymo funkcijas,siekiant saugoti ir stiprinti gyventojų sveikatą,kartu organizuoja ir vykdo aplinkai bei visuomenės sveikatai įtaką darančio kenksmingo ūkinės ir kitokios antropogeninės veiklos poveikio tyrimus ir prevenciją. Ministerija ir pavaldžios valstybinės institucijos nustato visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimus geriamąjam vandeniui,taip pat maisto,kuriame yra genetiškai modifikuotų organizmų arba kuris iš jų susideda ar pagamintas,privalomus saugos reikalavimus bei atlieka genetiškai modifikuoto maisto saugos ekspertizę.Ministerija vykdo visuomenės sveikatos sutrikimų,kuriuos lėmė aplinkos tarša,taip pat darbo aplinkos oro tarša prevenciją,nustato cheminių medžiagų rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai vertinimo bendruosius principus ir reikalavimus. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija vykdanti įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas žemės,maisto pramonės,žuvininkystės ūkio bei kaimo plėtros valstybinio valdymo funkcijas,skatinanti racionalų ir ekologinį ūkininkavimą,kartu įgyvendina ir tam tikras gamtinės aplinkos pažeidimų prevencijos ir apsaugos priemones.Ministerijos parengtoje Nacionalinėje kaimo plėtros strategijoje numatytos privalomos priemonės taikyti pažangius ūkininkavimo metodus,susijusius su tinkamu dirvožemio tręšimu organinėmis ir mineralinėmis trąšomis,žemės naudojimu ir sėjomaina, užkirsti kelią dirvožemio erozijai,nederlingas žemes užsodinti mišku.Vienas iš pagrindinių strategijos tikslų-įgyvendinti prevencines dirvožemio,vandens ir oro taršos mažinimo priemones ir tuo užtikrinti NATURA 2000 teritorijų,biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugą. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, vykdydama jai pavestas valstybinio valdymo funkcijas kartu įgyvendina ir prevencines priemones,siekiant sumažinti ūkinės veiklos daromą žalą aplinkai bei likviduoti jos padarinius.Ministerija skatina diegti ir plėtoti pramonės įmonėse ir ūkio subjektų veikloje naujausias technologijas,kurios leidžia mažinti atliekų bei teršalų išleidimą į aplinką,rengia ir įgyvendina valstybinę atliekų tvarkymo programą,,taip pat organizuoja pavojingų atliekų tvarkymą.Ministerijos Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra įgyvendina radioaktyviųjų atliekų tvarkymo,laidojimo bei aplinkos saugojimo nuo žalingo jonizuojančios spinduliuotės poveikio priemones,taip pat eksploatuoja radioaktyviųjų atliekų saugyklas ir kapinynus.

25

Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pagrindinis uždavinys-vykdyti Lietuvos energetikos objektų ir visų ūkio sektorių (pramonės,žemės ūkio,paslaugų ir kt.)energetikos įrenginių valstybinę kontrolę,kuria siekiama užtikrinti patikimą,efektyvią,ir saugią aplinkos bei visuomenės požiūriu energijos gamybą,tiekimą ir vartojimą,valstybės energijos išteklių ir rezervines atsargas.Ministerija dalyvauja energetikos veiklą reglamentuojančių teisės aktų suderinimo su Europos sąjungos teisės aktais bei kontroliuoja jų įgyvendinimą.Viena iš svarbiausių ministerijos funkcijų yra bendradarbiavimas su Europos Sąjungos,taip pat kitų valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis energetikos objektų projektavimo,statybos eksploatavimo bei energijos tiekimo srityse,atsižvelgiant į aplinkosaugos reikalavimus ir visuomenės saugumą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vienas iš pagrindinių uždavinių-užtikrinti aplinkos ir visuomenės bei turto apsaugą ekstremalių situacijų (audrų,potvynių,gaisrų,stichinių nelaimių ir kt.)atvejais.Šiuos uždavinius ministerija įgyvendina per jai pavaldų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą,kuris organizuoja ekstremalių situacijų prevenciją,taip pat disponuoja gelbėjimo įranga aplinkos taršos,stichinių nelaimių,avarijų bei radiacijos sukeltiems padariniams likviduoti.Vienas iš svarbiausių šio departamento uždavinių yra perspėti visuomenę apie aplinkai gręsiantį valstybinės reikšmės pavojų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba:1) įgyvendina gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės ES politiką, gyvūnų užkrečiamųjų ligų stebėseną (monitoringą) ir kontrolę bei gyvūnų gerovę,likviduoja užkrečiamų ligų protrūkius,taiko biologinės saugos priemones,2) užtikrina vykdomą maisto saugos ir kokybės kontrolę, 3) saugo vartotojų interesus,kad tiekiamas šalies rinkai ir eksportuojamas maistas atitiktų teisės aktais nustatytus saugos,kokybės,ženklinimo ir kitus privalomus reikalavimus.3.Savivaldybių kompetencija aplinkos valdymo srityje. Vietos savivaldos institucijos,įgyvendindamos aplinkos apsaugos įstatymų,Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų teisės aktų reikalavimus aplinkosaugos klausimais,Vietos savivaldos įstatymo nustatytos kompetencijos ribose vykdo tam tikras valstybinio aplinkos valdymo ir kontrolės funkcijas savivaldybės teritorijoje.Pagal Vietos savivaldos įstatymą yra skiriamos: 1) savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos ir 2) valstybės perduotos savivaldybėms funkcijos,kurias jos vykdo valstybės vardu. Vietos savivaldos įstatyme nustatyta,kad savivaldybės vykdo tokias savarankiškąsias funkcijas aplinkosaugos srityje: 1)valdo,naudoja ir disponuoja savivaldybei nuosavybės teise priklausančia žeme.Tuo pačiu,įgyvendindama žemės savininko pareigas,savivaldybė privalo kontroliuoti jos apsaugą, 2)vykdo teritorijų planavimą,įgyvendina savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinius,tame tarpe ir aplinkosaugos klausimais,įgyvendina aplinkos kokybės gerinimo ir apsaugos priemones, 3)organizuoja geriamojo vandens tiekimą ir nuotėkų tvarkymą,diegia komunalinių atliekų tvarkymo sistemas,įrengia ir eksploatuoja sąvartynus,organizuoja antrinių žaliavų surinkimą ir perdirbimą, 4)prižiūri ir tvarko savivaldybių vietinės reikšmės kelius,organizuoja saugų eismą,įgyvendina savivaldybėms priskirtas triukšmo prevencijos ir valstybinio valdymo priemones. Vietos savivaldos įstatyme taip pat nustatyta,kad valstybės vardu savivaldybės vykdo tokias valstybės joms perduotas aplinkosaugos valstybinio valdymo funkcijas: 1)organizuoja ir įgyvendina civilinės ir priešgaisrinės saugos priemones,tuo pačiu ir ekstremalių ekologinių situacijų atvejais, 2)dalyvauja valdant valstybinius parkus, 3)valdo,naudoja ir kartu saugo savivaldybėms priskirtą patikėjimo teise valstybinę žemę bei kitą turtą, 4)valdo ir naudoja patikėjimo teise valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos ir hidrotechnikos objektus,

26

5)administruoja kaimo plėtros priemonių (kartu ir gamtinės aplinkos apsaugos bei kaimo gyventojų kokybės gerinimo priemonių) įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. Tačiau Vietos savivaldos įstatymo nuostatos nevisiškai suderintos su Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatomis aplinkos valstybinio valdymo srityje.Pastarąjame įstatyme savivaldybių funkcijos, teisės ir pareigos šioje srityje apibrėžtos konkrečiau ir plačiau,kurių sąrašas taip pat nėra išsamus.[2]. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare savivaldybių funkcijos,teisės ir pareigos valstybinio aplinkosaugos valdymo ir kontrolės srityje neišvengiamai turės būti plečiamos ir tobulinamos.4.Valstybinė ir visuomeninė aplinkos apsaugos kontrolė. Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė yra viena iš svarbiausių valstybinio aplinkos ir jos objektų bei išteklių valstybinio valdymo funkcijų. Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė vykdo šias funkcijas: 1) kontroliuoja,kaip valstybės ir savivaldybių pareigūnai,ūkio subjektai,juridiniai ir fiziniai asmenys įgyvendina įstatymuose ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, 2) įgyvendina aplinkosaugos pažeidimų prevencijos priemones, 3)taiko administracinę atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus. Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės institucijų ir pareigūnų teisinį statusą,kompetenciją,teises bei pareigas ir procesą reglamentuoja specialus Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas.[26] Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę organizuoja Aplinkos ministerija, o betarpiškai atlieka teritoriniai viešojo administravimo subjektai-regionų aplinkos apsaugos departamentai ir jų struktūriniai padaliniai-miestų (rajonų) aplinkos apsaugos agentūros.Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantiems Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnams suteikiami Valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių statusas ir įgalinimai.. Jie pagal suteiktus įgalinimus skirstomi į:1) vyriausiuosius valstybinius aplinkos apsaugos inspektorius:2) vyresniuosius valstybinius aplinkos apsaugos inspektorius;3) valstybinius aplinkos apsaugos inspektorius.Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, nepaisant jų statuso ir tarnybos vietos, turi teisę vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. [45,p.82]. Aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai,vykdydami savo uždavinius ir funkcijas,turi teisę: 1) tikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklą, 2)duoti privalomus nurodymus, 3)sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą. ● Fizinių ir juridinių asmenų veiklos tikrinimas. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę tikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklą, tais atvejais, kai šie: 1) vykdo veiklą, turinčią ar galinčią turėti neigimą poveikį aplinkai; 2) yra gamtos išteklių naudotojai; 3) yra savininkai ar naudotojai pastatų, statinių, įrengimų, turinčių ar galinčių turėti neigiamą poveikį aplinkai; 4) yra aplinkosaugos paskirties pastatų, statinių, įrengimų savininkai, valdytojai ar naudotojai; 5) yra pagrįstas įtarimas, kad jie rengiasi daryti, daro ar padarė teises pažeidimą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje. Tikrindamas juridinių asmenų veiklą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo:1) pristatyti juridinio asmens juridinio asmens atstovui (savininkui, vadovui ar jų įgaliotam atstovui) ir pateikti galias patvirtinantį dokumentą, paaiškinti patikrinimo tikslą;2) paaiškinti juridinio asmens atstovui jo teisę dalyvauti patikrinime, pateikti su patikrinimu susijusius prašymus ir pasiūlymus;3) nustatęs pažeidimą, dėl kurio yra kaltas juridinis asmuo, nurodyti juridinio asmens atstovui pažeidimo esmę ir pareigą nutraukti pažeidimą;4) atlikęs patikrinimą- surašyti patikrinimo aktą.Tikrinamojo juridinio asmens atstovo prašymus, skundus aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo įrašyti patikrinimo akte ir pateikti savo tiesioginiam viršininkui. ●Privalomųjų nurodymų davimas.

27

Privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui. Privalomuoju nurodymu fiziniai ar juridiniai asmenys įpareigojami: 1) per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus;2) imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų būtų išvengta,3) likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar ,kitų teisės aktų pažeidimu. Privalomieji nurodymai atlieka teisėtumo vykdymo, prevencinę ir atstatomąją funkciją. Pirmuoju atveju siekiama įvykdyti teisės normų reikalavimus, antru - išvengti neigiamų pasekmių aplinkai, trečiu – atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį. Apibrėžtas valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų turinčių teisę duoti privalomuosius nurodymus ratas. Privalomuosius nurodymus juridiniams asmenis turi teisę duoti vyriausieji valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai ir vyresnieji valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, o fiziniams asmenims ir valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai. Privalomieji nurodymai duodami šiais atvejais: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai, siekiant tokių pažeidimų išvengti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas tęstinis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes. Privalomasis nurodymas pateikiamas pasirašyti ir įteikiamas juridinio asmens atstovui ar fiziniam asmeniui, kuriam šis nurodymas duodamas. Jeigu juridinio asmens atstovas ar fizinis asmuo atsisako pasirašyti, tai įrašoma privalomajame nurodyme ir šis išsiunčiamas jiems registruotu laišku. Laiku neįvykdžius privalomojo nurodymo pažeidėjams taikomos sankcijos. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo skirti nuobaudas asmenims, neįvykdžiusiems privalomojo nurodymo. Nuobaudos skiriamos už nurodymo neįvykdymą bei už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus. Pareigūnams suteikiama teisė pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą. Teisė skųsti privalomąjį nurodymą suteikta asmeniui, dėl kurio jis priimtas, arba jo įgaliotam atstovui. Nustatytas 10 dienų apskundimo terminas, pradedamas skaičiuoti nuo privalomojo nurodymo įteikimo. Skundus nagrinėja: 1) regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas, kurio kontroliuojamoje teritorijoje yra juridinis asmuo arba nuolat gyvena fizinis asmuo, kuriems toks nurodymas duotas:2) Aplinkos ministerijos įgaliota institucija tuo atveju kai privalomąjį nurodymą išdavė regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas. Skundas dėl privalomojo nurodymo turi būti išnagrinėtas per 5 darbo dienas. Regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas arba Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija išnagrinėjusi skundą priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindami jame nustatytus reikalavimus arba pratęsdami jo įvykdymo terminus; 3) privalomąjį nurodymą panaikinta ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina.

Priimtas sprendimas turi būti motyvuotas. Jis įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. ●Aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymas.

28

Tai kraštutinė priemonė taikoma aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjams. Sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą turi teisę tik vyriausieji ir vyresnieji valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai. Tai įvykdyti galima šiais 3 atvejais: 1) jei fiziniam ar juridiniam asmeniui buvo duoti ne mažiau kaip du privalomieji nurodymai dėl to paties aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančio įstatymo ar kito teisės akto pažeidimo pašalinimo, tačiau jis nurodymo neįvykdė, nors yra technologinės galimybės įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimus; 2) jei dėl fizinio asmens vykdomo vandens, aplinkos oro, žemės ar kitų aplinkos komponentų teršimo masiškai žūsta gyvūnai ar augalai; 3) jei fizinis ar juridinis asmuo teršia orą, žemę, vandenį ir tai kelia tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei. Vyriausieji valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai – tais atvejais kai dėl fizinio ar juridinio asmens vykdomo vandens, aplinkos oro, žemės ar kitų aplinkos komponentų teršimo masiškai žūsta gyvūnai ar augalai ir kai fizinis ar juridinis asmuo teršia aplinkos orą, žemę, vandenį ir tai kelia tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei – aplinkai kenksmingą veiklą sustabdo nedelsiant, t.y. nenustatomas pasirengimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą terminas. Apie tai pranešama regiono aplinkos apsaugos departamentui, kurio teritorijoje sustabdoma aplinkai kenksminga veikla, bei Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai. Įtvirtinta nuostata draudžianti sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą. jei toks veiklos sustabdymas galėtų sukelti visuomenės interesams didesnę žalą nei veiklos tęsimas. Juridinių ar fizinių asmenų vykdoma aplinkai kenksminga veikla sustabdoma priimant nutarimą, kurio formas tvirtina Aplinkos ministerija. Fizinis ar juridinis asmuo, įvykdęs nutarime sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą nustatytus reikalavimus, apie tai raštu praneša šį nutarimą priėmusiam pareigūnui. Pastarasis ne ilgiau kaip per 7 dienas nuo tokio pranešimo gavimo dienos privalo patikrinti ar nutarime nustatyti reikalavimai yra įvykdyti. Kai reikalavimai įvykdyti – pareigūnas nutarimą panaikina bei apie tai praneša regiono aplinkos apsaugos departamento vadovui. Fizinis ar juridinis asmuo, kurio ūkinė veikla sustabdyta, gali ją pradėti tik aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui panaikinus nutarimą. Sprendimas panaikinti aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymą įrašomas nutarime sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą. Kita aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjams taikoma sankcija – gamtos išteklių naudojimo leidimų panaikinimas. Ji taikoma kai aplinkai kenksmingą veiklą vykdo juridinis asmuo turintis gamtos išteklių naudojimo leidimą. Gamtos išteklių naudojimo leidimą panaikina regionų aplinkos apsaugos departamentai arba Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, priimdami nustatytos formos nutarimą. Nutarimas sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą skundžiamas per 10 dienų nuo jo priėmimo dienos Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai.. Skundo padavimas nesustabdo nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą vykdymo. Skundas dėl nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą turi būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų ir priimtas vienas iš šių sprendimų 1) skundą patenkintas ir nutarimas panaikintas; 2) skundą patenkintas iš dalies; 3) skundas atmestas ir paliktas galioti nutarimas sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą. Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos ir nedelsiant išsiunčiamas pareigūnui, sustabdžiusiam įmonės, įstaigos ar organizacijos ūkinę veiklą, bei fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio kenksminga aplinkai veikla buvo sustabdyta. Šis sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Už fizinio ar juridinio asmens patirtus nuostolius, kitas pasekmes, atsiradusius teisėtai sustabdžius aplinkai kenksmingą veiklą, valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės institucijos ir pareigūnai neatsako. Dėl neteisėto kenksmingos veiklos sustabdymo atsiradusius fizinio ar juridinio asmens patirtus nuostolius aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai atsako įstatymų nustatyta tvarka.

29

· Visuomeninė aplinkos apsaugos kontrolė. Svarbus vaidmuo įgyvendinant prevencines aplinkosaugos priemones tenka visuomeniniams (neetatiniams) aplinkos apsaugos inspektoriams. Jie savo kontrolės funkcijas vykdo vadovaudamiesi Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymu ir Aplinkos ministro patvirtintais nuostatais.Pagrindinis visuomeninių (neetatinių) aplinkos apsaugos inspektorių uždavinys – teikti visokeriopą pagalbą institucijoms ir pareigūnams vykdantiems aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, vykdyti visuomenės aplinkosauginį švietimą bei mokymą. Visuomeniniai (neetatiniai) aplinkos apsaugos inspektoriai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais,savo nuostatais ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų, su kuriais dirba, nurodymais. Asmenims, norintiems tapti visuomeniniais (neetatiniais) aplinkos apsaugos inspektoriais keliami atitinkami reikalavimai: turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; būti sulaukus 18 metų;būti neteistam, nebaustam administracinėmis nuobaudomis už pažeidimus aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų apsaugos srityje; pagal aplinkos ministro nustatytą programą išlaikyti egzaminus. Aktyviai dirbantieji visuomeniniai (neetatiniai) aplinkos apsaugos inspektoriai Aplinkos ministro nustatyta tvarka gali būti materialiai skatinami,jiems arba jų šeimų nariams įstatymu numatytos tam tikros socialinės garantijos,jeigu atliekant aplinkos apsaugos inspektoriaus pareigas jie buvo sužaloti arba žuvo. Visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę įstatymų nustatyta tvarka taip pat turi teisę vykdyti nevyriausybinės ir kitos visuomeninės organizacijos,jeigu tai numatyta jų nuostatuose (įstatuose) taip pat piliečių bendruomenės gyvenamosiose vietovėse, o valstybinės,kontrolės ir savivaldos institucijos privalo užtikrinti šių teisių įgyvendinimą.

Kontroliniai klausimai.1.Koks yra aplinkos valstybinio valdymo teisinio instituto turinys,kokie jo uždaviniai ir sistema?2.Kaip klasifikuojamos valstybės valdžios ir valdymo institucijos,vykdančios aplinkos valstybinį valdymą ir kas apibrėžia jų kompetenciją šioje srityje?3.Kokios yra savivaldybių funkcijos,teisės ir pareigos aplinkos valstybinio valdymo srityje?4.Kurie Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnai vykdo valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę ir kokios jų teisės šioje srityje?5.Kas gali vykdyti visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę ir kokie reikalavimai keliami ją vykdantiems asmenims? 4 tema.POVEIKIO APLINKAI TEISINIIS REGULIAVIMMAS.

Ūkinės veiklos poveikio aplinkai stebėjimas (monitoringas),jo uždaviniai ir teisinio reguliavimo sritis.Aplinkos monitoringo objektai,subjektai,programos ir duomenų bazės bei informacinės sistemos organizavimas bei naudojimas.Visuomenės informavimas.Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas:teisinio reguliavimo uždaviniai, objektas,ir subjektai.Poveikio aplinkai vertinimo procesas.Sprendimo leisti ūkinę veiklą priėmimo ir apskundimo tvarka.Tarptautinių susitarimų ir ES teisės aktų reikalavimai. Teritorijų planavimo teisinis reguliavimas: uždaviniai,objektas ir subjektai.Teritorijų planavimo dokumentai (bendrieji,specialūs ir detalieji) kaip teisės aktai.Aplinkosaugos priemonių reglamentavimas.Teritorijų planavimo viešumas.Statybos projektavimo ir vykdymo teisinis reguliavimas. 1. Poveikio aplinkai stebėjimas (monitoringas). Aplinkai ir jos objektų bei išteklių būklei stebėti, vertinti ir prognozuoti Lietuvos Respublikoje sudaroma vieninga aplinkos monitoringo sistema. Aplinkos monitoringo

30

organizavimo ir vykdymo santykius reguliuoja specialus Aplinkos monitoringo įstatymas.[5,45,p.129] Aplinkos monitoringas - tai sistemingas aplinkos bei jos objektų ir išteklių būklės stebėjimas, ūkinės veiklos bei antropogeninio poveikio aplinkai įvertinimas ir prognozė. Pagrindiniai aplinkos monitoringo uždaviniai yra: 1) nuolat ir sistemingai stebėti gamtinės aplinkos ir jos elementų būklęLietuvos Res- publikos teritorijoje, 2) sisteminti,vertinti ir prognozuoti gamtinėje aplinkoje vykstančius savaiminius ir dėl antropogeninio poveiko atsirandančiuspokyčius,šių pokyčių tendencijas ir galimas pasekmes aplinkai bei visuomenei, 3) kaupti,analizuoti ir teikti valstybės institucijoms,taip pat visuomenei informaciją apie gamtinės aplinkos būklę,kuri reikalinga darniam vystymuisi užtikrinti,teritorijų planavimo ir socialinės raidos sprendimams priimti, mokslo ir kitoms reikmėms, 4) analizuoti ir vertinti aplinkosaugos priemonių veiksmingumą, 5 ) užtikrinti tarptautinius aplinkos monitoringo mainus. Aplinkos monitoringo objektas yra Lietuvos Respublikos gamtinė aplinka,kurią pagal įstatymo apibrėžimą sudaro natūralūs ar antropogenizuoti (žmogaus pakeisti) gyvosios ir negyvosios gamtos elementai ir jų funkcinės sistemos. Vykdant aplinkos monitoringo uždavinius yra stebima,vertinama ir prognozuojama: 1)aplinkos oro,vandens,žemės gelmių,dirvožemio ir gyvosios gamtos būklė, 2)natūralių ir antropogeniškai veikiamų gamtinių sistemų (gamtinių buveinių,ekosistemų) ir kraštovaizdžio būklė, 3)fizikinis,radiacinis,cheminis,biologinis ir kitoks antropogeninis poveikis bei jo įtaka gamtinei aplinkai, 4)gamtinėje aplinkoje vykstančių globalinių procesų kaita ir tendencijos (rūgštieji krituliai,ozono sluoksnio kitimas,šiltnamio efektas,klimato kaita ir kt.). Aplinkos monitoringo duomenis ir informaciją pagal kompetenciją renka ir saugo Aplinkos ministerija arba kitos valstybės institucijos,savivaldybės ir ūkio subjektai.,Valstybinio aplinkos monitoringo nuostatų ir kitų Aplinkos ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka.Monitoringo duomenų kokybė,taip pat monitoringo vykdymui taikomi tyrimų ir matavimo metodai turi atitikti teisės aktų reikalavimus.Laboratorijos,atliekančios taršos šaltinių išmetamų į aplinką (orą,vandenį,dirvožemį) matavimus ir tyrimus turi turėti Aplinkos ministerijos leidimus jiems atlikti. Aplinkos monitoringo informacija kitoms valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms teikiama tarptautinių susitarimų nustatyta tvarka, o Lietuvos Respublikos valstybinėms institucijoms,savivaldybėms,mokslo įstaigos ir juridiniams bei fiziniams asmenims-įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau vieningos aplinkos monitoringo duomenų kaupimo ir informacijos pateikimo sistemos Lietuvoje iš esmės nėra.Tai sukelia problemų visuomenei ir kiekvienam asmeniui gauti laiku gauti objektyvią ir išsamią informaciją apie aplinkos būklę,nes iš esmės sunku nustatyti valstybės instituciją,kuri koordinuotų bei kontroliuotų tokią informaciją ir atsakytų už jos kokybę. Aplinkos monitoringo sistemą sudaro: valstybinis, savivaldybių ir ūkio subjektų monitoringai, kuriuos vykdant kaupiama ir analizuojama informacija apie gamtinės aplinkos ir išteklių būklę bei jos pasikeitimus valstybės ,regionų ir lokaliniu mastu. ● Valstybinis aplinkos monitoringas yra vykdomas siekiant gauti informaciją,kuri leidžia integruotai vertinti gamtinius procesus ir antropogeninį poveikį gamtinei aplinkai bei gamtinės aplinkos kokybę visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje,taip pat prognozuoti ir valdyti gamtinės aplinkos būklę ir ūkinės veiklos įtaką jai tiek nacionaliniu tiek tarptautiniu mastu. Bendro valstybinio monitoringo sudėtinė dalis yra specialusis aplinkos monitoringas,kuris vykdomas siekiant stebėti,vertinti ir prognozuoti dirvožemio,žemės gelmių,miškų,vandens telkinių ir kitų gamtinės aplinkos objektų bei išteklių būklę.

31

Valstybinį aplinkos apsaugos monitoringą organizuoja ir koordinuoja Aplinkos ministerija, o vykdo Aplinkos apsaugos agentūra pagal jos nuostatus ir užtikrina nepertraukiamą ,kompleksišką aplinkos kokybės monitoringą valstybės mastu.Specialųjį atskirų gamtinės aplinkos objektų ir išteklių būklės monitoringą vykdo kitos Aplinkos ministerij pavaldžios ir kitos valstybės institucijos.Pavyzdžiui, Jūrinių tyrimų centras vykdo Baltijos jūros ir Kuršių marių aplinkos monotoringą, Valstybinė miškotvarkos tarnyba vykdo Lietuvos Respublikos miškų sanitarinės būklės monitoringą, Lietuvos geologijos tarnyba-žemės gelmių naudojimo bei apsaugos monitoringą,Žemės ūkio ministerija vykdo dirvožemio naudojimo ir apsaugos monitoringą, ir t.t. Valstybinis aplinkos monitoringas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Valstybinę aplinkos monitoringo programą,kurios turinį reglamentuoja Aplinkos ministro patvirtinti Valstybinio aplinkos monitoringo nuostatai. Jie privalomi visiems valstybinį aplinkos monitoringą vykdantiems bei jo kontrolę užtikrinantiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Valstybinės monitoringo programos objektai nurodyti Aplinkos monitoringo įstatymo 5 straipsnyje,tai: aplinkos oro,vandens,žemės gelmių,dirvožemio ir gyvosios gamtos (biologinės įvairovės) bei kraštovaizdžio būklė, fizikinio,radiacinio,cheminio biologinio ir kitokio antropogeninio poveikio įtaka gamtinei aplinkai,taip pat gamtinėje aplinkoje vykstančių globalinių procesų kaita ir tendencijos. ● Savivaldybių aplinkos monitoringas vykdomas siekiant gauti išsamią informaciją apie savivaldybių teritorijose esančios gamtinės aplinkos būklę,taip pat planuoti ir įgyvendinti vietines aplinkosaugos priemones bei užtikrinti tinkamą gamtinės aplinkos kokybę.Savivaldybių aplinkos monitoringas yra Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo sistemos dalis, apimanti savivaldybių lygmenyje joms priskirtose teritorijose vykdomus sistemingus gamtinės aplinkos bei jos komponentų būklės,jų tarpusavio sąveikos stebėjimus,taip pat antropogeninio poveikio aplinkai vertinimą ir prognozes. Savivaldybių monitoringą privalo vykdyti atatinkamos savivaldybių institucijos,kurių kompetencija,teisės ir pareigos nurodytos nustatyta tvarka patvirtintuose jų veiklą reglamentuojančiuose nuostatuose. Savivaldybių aplinkos monitoringo vykdymo tvarką reglamentuoja Aplinkos ministro patvirtinti Bendrieji savivaldybių aplinkos monitoringo nuostatai. Šie nuostatai nustato savivaldybių aplinkos monitoringo programos turinį,jos rengimo,derinimo,vykdymo,taip pat kontrolės užtikrinimo ir informacijos teikimo tvarką. ● Ūkio subjektų aplinkos monitoringas vykdomas siekiant nustatyti taršos šaltinių išleidžiamų teršalų kiekį,taip pat ūkinės veiklos poveikį gamtinei aplinkai ir tuo remiantis užtikrinti jų sukeliamos taršos ar kitokio neigiamo poveikio mažinimo priemonių įgyvendinimą.Ūkio subjektų monitoringą sudaro ūkio subjektų taršos šaltinių monitoringas ir ūkio subjektų poveikio aplinkai monitoringas.Pagrindiniai ūkio subjektų monitoringo uždaviniai yra vykdyti sistemingus taršos šaltinių išleidžiamų į aplinką teršalų stebėjimus bei matavimus ir gautų duomenų pagrindu nustatyti didžiausią poveikį aplinkai darančias ūkinės veiklos rūšis, užtikrinti jų sukeliamos taršos mažinimą,taip pat teikti visuomenei,valstybės ir savivaldos institucijoms informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, užtikrinti tokios informacijos viešumą.Ūkio subjektų monitoringą privalo vykdyti tie ūkio subjektai,kurie nustatyta tvarka turi gauti gamtos išteklių naudojimo limitą ir užsiima ūkine veikla,nurodyta leidimų išdavimo tvarkos nuostatuose. Ūkio subjektų aplinkos monitoringas vykdomas pagal Ūkio subjektų monitoringo programą,kurią sudaro patys ūkio subjektai, vadovaujantis Aplinkos ministro parvirtinta Ūkio subjektų aplinkos monitoringo vykdymo tvarka. Be to,būtina vadovautis ir šioje varkoje nurodytais įstatymais bei kitais teisės aktais. 2.Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo tvarką reguliuoja Aplinkos apsaugos įstatymas [2],specialus Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas [18] ir eilė poįstatyminių teisės aktų. [45].Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta,kad ūkinė veikla turi būti planuojama,vertinana ir vykdoma remiantis šiuo ir kitais įstatymais,norminiais

32

aktais,aplinkos monitoringo duomenimis,aplinkosaugos planais ir programomis,teritorinio planavimo dokumentais. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau tekste - Įstatymas) paskirtis yra reguliuoti ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procesą ir šio proceso dalyvių tarpusavio santykius.Planuojama ūkinė veikla pagal šį įstatymą yra –naujų statinių statyba ir esamų statinių rekonstravimas,gamybos proceso ir technologinės įrangos ar gamybos būdo modernizavimas ar keitimas,produkcijos masto ar rūšies pakeitimas,žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių naudojimas,taip patžemėtvarkoskos,miškotvarkos,vandentvarkos ir kt. teritorijų planavimo dokumentuose numatoma ūkinė veikla. Įstatyme apibrėžti tokie ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo tikslai: 1) nustatyti,apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, žemės paviršiui ir jos gelmėms,biologinei įvairovei,orui,vandeniui,klimatui,kraštovaizdžiui,materialinėms ir kultūros paveldo vertybėms, 2). sumažinti planuojamos ūkinės veiklos neigiamą poveikį visuomenės sveikatai ir aplinkai bei jo išvengti, 3).nustatyti,ar planuojama ūkinė veikla,įvertinus jos pobūdį ir poveikį aplinkai,leistina pasirinktoje vietoje. Įstatyme apibrėžti ir konkretūs poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviai:atsakinga valstybės institucija,planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai subjektai, planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas),poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas, taip pat ir visuomenė. ● Atsakinga valstybės institucija –tai Aplinkos ministerija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija,kuri koordinuoja poveikio aplinkai vertinimo procesą,nagrinėja ir tvirtina programas,ataskaitas,išvadas dėl programų,ataskaitų bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių,įvertina motyvuotus visuomenės pasiūlymus ir prašymus ir tuo remiantis priima sprendimą, ar planuojama ūkinė veikla leistina pasirinktoje vietoje.Prireikus atsakinga institucija savo lėšomis pasitelkia konsultantus dalyvauti poveikio aplinkai vertinimo procese. ● Planuojamos ūkinės veiklos poveiokio aplinkai subjektai-tai valstybės institucijos,atsakingos už sveikatos ir priešgaisrinę ir kultūros vertybių apsaugą,ūkio ir žemės ūkio plėtrą, bei savivaldybių institucijos.Tačiau poveikio aplinkai vertinimo subjektai gali būti ir kitos valstybės institucijos,jeigu jos suinteresuotos arba atsakinga institucija jas pakviečia dalyvauti poveikio aplinkai vertinimo procese.Poveikio aplinkai vertinimo subjektai pagal savo kompetenciją nagrinėja programas bei ataskaitas ir teikia dėl jų išvadas,taip pat išvadas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. ● Planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas)-tai fizinis ar juridinis asmuo,taip pat Lietuvoje veikiantys Europos Sąjungos valstybių narių bei kitų užsienio valstybių įmonių filialai,planuojantys ūkinę veiklą,kuriai turi būti atliekamos poveikio aplinkai vertinimo procedūros.Planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas)įstatymo nustatytas poveikio aplinkai vertinimo procedūras atlieka savo lėšomis. Poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas nustato,apibūdina ir įvertina planuojamos ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai,rengia programą ir ataskaitą bei atlieka kitas įstatymo jam numatytas poveikio aplinkai vertinimo procedūras. ● Visuomenė Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka turi teisė teikti motyvuotus pasiūlymus dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir šios veiklos galimo poveikio aplinkai.Planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) privalo pranešti visuomenei apie privalomą atlikti poveikio aplinkai vertinimą arba apie ūkinės veiklos atrankos,kuriai privalomas poveikio aplinkai vertinimas išvadą.Suinteresuota visuomenė per 10 darbo dienų nuo atrankos išvados paskelbimo dienos turi teisę atsakingai valstybės institucijai teikti motyvuotus pasiūlymus dėl atrankos išvados persvarstymo.Atsakinga valstybės institucija,priimdama sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos leidimo pasirinktoje vietovėje,privalo įvertinti ir argumentuotus visuomenės pasiūlymus ir pranešti visuomenei, ar

33

planuojama ūkinė veikla, atsižvelgiant į atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, veiklos pobūdį ir poveikį aplinkai, leistina pasirinktoje vietoje, ir suteikia galimybę su juo susipažinti. Visi poveikio aplinkai vertinimo dalyviai, (tame tarpe ir visuomenė) vadovaujantis šiuo įstatymu,turi teisę planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai procedūrų metu,iki atsakinga valstybės institucija priima sprendimą,raštu pateikti informaciją atsakingai valstybės institucijai ir poveikio aplinkai vertinimo subjektams dėl galimų pažeidimų nustatant,apibūdinant ir įvertinant galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai ar vykdant poveikio aplinkai vertinimo procedūras. ●Ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas privalo būti atliekamas šiais įstatymo nustatytais atvejais: 1)planuojama ūkinė veikla turi būti įrašyta į Planuojamos ūkinės veiklos,kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas besąlygiškai,rūšių sąrašą (įstatymo 1 priedas). , 2)planuojamos ūkinės veiklos,kuriai prieš tai turi būti atliekama atranka, siekiant nustatyti, ar privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą,rūšių sąrašą (įstatymo 2 priedas), 3)planuojamos ūkinės veiklos vykdymas gali daryti poveikį Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” teritorijoms, o institucija,atsakinga už saugomų teritorijų tvarkymą ir organizavimą,nustato,kad toks poveikis aplinkai gali būti reikšmingas, 4)įgyvendinant Europos Sąjungos atatinkamų teisės aktų ir tarptautinių susitarimų nuostatas. Privalomas poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas tik tokios ūkinės veiklos,kuri dėl savo pobūdžio,masto ar numatomos veiklos ypatumų gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai.Tai naftos gavyba ir jos perdirbimas., gamtinių dujų gavyba,energetikos įrenginių gamyba ir naudojimas ir ktos veiklos rūšys,nurodytos įstatymo 1 priede. Kai yra privaloma vertinti planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, toks vertinimas atliekamas vadovaujantis Poveikio aplinkai vertinimo programa ir ataskaita pagal Aplinkos ministerijos patvirtintus jų rengimo nuostatus. Programą ir ataskaitą rengia poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas,kuriose nustatomi vertinimo procedūros reikalavimai ir ataskaitos turinys.Programoje turi būti pateikta: trumpas pagrindinių poveikio aplinkai vertinimo dokumentų,techninių charakteristikų,numatomų naudoti medžiagų,gamtinių išteklių poreikio bei teritorijų,kurios gali būti neigiamai paveiktos,aprašymas,taip pat informacija apie tai,kaip bus vertinamas planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai ir visuomenės sveikatai. Ataskaitoje privalo būti išsamiai išnagrinėti visi programoje numatyti klausimai bei pateikta įstatyme numatyta informacija apie: teršalų, atliekų susidarymą bei tvarkymą, galimą tiesioginį ir netiesioginį ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei, materialinėms vertybėms ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms bei šių aplinkos komponentų tarpusavio sąveikai,prevencijos priemonių įgyvendinimą ūkinės veiklos poveikiui sumažinti ir t.t. Planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuoja visuomenės supažindinimą su ataskaita. ● Planuojamos konkrečios ūkinės veiklos,kuriai turi būti atliekama atranka, ją atlieka atsakinga valstybės institucija,vadovaudamasi Aplinkos ministerijos patvirtintais metodiniais nurodymais.Atranka atliekama remiantis planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo pateikta informacija apie vietą, kurioje numatoma planuojama ūkinė veikla, bei informacija, apibūdinančia planuojamą ūkinę veiklą (veiklos mastas, naudojamos technologijos bei medžiagos, gamtinių išteklių naudojimas, pavojingų medžiagų naudojimas, atliekų susidarymas, jų tvarkymas, tarša ir t.t.)Atlikusi atranką atsakinga valstybės institucija priima išvadą, ar privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą.Tačiau turi būti atsižvelgiama į:

34

1)vietovės, kurią planuojama ūkinė veikla gali paveikti, jautrumą aplinkosaugos požiūriu, ekosistemos savybes, kraštovaizdį, žemėnaudos pobūdį, vietovės infrastruktūrą, gamybos objektų sutelkimą, gamtinių išteklių kiekį, kokybę ir pan., 2)natūralios aplinkos atsparumą, ypatingą dėmesį atkreipdama į saugomas teritorijas, taip pat į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos gamtosauginius tikslus, 3)tankiai apgyvendintas teritorijas, pelkes, miškus, apsaugines zonas, vykdytos aplinkos stebėsenos duomenų analizę, teritorijas, kuriose jau viršytas leistinas užterštumo lygis ar kurios vertingos istoriniu, kultūriniu arba archeologiniu aspektu, 4) galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, gyvūnijai, augalijai, dirvožemiui, vandeniui, orui, klimatui, kraštovaizdžiui, materialinėms vertybėms, kultūros paveldui ir visų šių veiksnių sąveikai. Išnagrinėjusi ataskaitą, poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių, argumentuotą suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įver- tinimą bei raštu gautus suinteresuotos visuomenės motyvuotus prašymus, atsakinga valstybės institucija,per 25 darbo dienas nuo ataskaitos gavimo dienos: 1) teikia motyvuotus reikalavimus ataskaitą pataisyti ar papildyti; 2) priima motyvuotą sprendimą, ar planuojama ūkinė veikla, atsižvelgiant į atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, veiklos pobūdį ir (ar) poveikį aplinkai, leistina pasirinktoje vietoje. Jei priimtas sprendimas, kad planuojama ūkinė veikla dėl atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų pažeidimų ir (ar) galimo neigiamo poveikio aplinkai pasirinktoje vietoje neleistina, planuojama ūkinė veikla negali būti vykdoma. Poveikio aplinkai vertinimo dalyviams,pažeidusiems šiuos reikalavimus,taip pat šio įstatymo nuostatas,nustatyta tvarka taikoma teisinė atsakomybė. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese taip pat būtina įgyvendinti ir Europos Sąjungos teisės aktų,bei tarptautinių susitarimų nuostatas. Jeigu nustatoma, kad planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimas sukels reikšmingų neigiamų padarinių Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms ir nėra alternatyvių sprendinių, planuojama ūkinė veikla gali būti leistina tik tais atvejais, kai jos sprendiniai, susiję su visuomenės sveikata, tam tikrų aplinkos komponentų išsaugojimu arba, atsižvelgiant į Europos Komisijos nuomonę, su kitomis svarbiomis priežastimis. Tokiais atvejais turi būti numatomos ir įgyvendinamos visos įmanomos kompensacinės priemonės, būtinos Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų tinklo vientisumui išsaugoti. Apie šias kompensacines priemones institucija, atsakinga už saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimą, informuoja Europos Komisiją Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.3.Teritorijų ir aplinkosaugos priemonių planavimas. Ūkinė veikla visuomet vykdoma tam tikroje konkrečioje teritorijoje.Ūkio subjektai,planuojantys užsiimti ūkine veikla atatinkamoje teritorijoje,privalo savo lėšomis įvertinti galimą ūkinės veiklos poveikį tos teritorijos aplinkai,parengti reikiamą dokumentaciją ir gauti atsakingos valstybės institucijos leidimą tokiai veiklai.Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta,kad juridinių ir fizinių asmenų ūkinės veiklos,galinčios turėti poveikį aplinkai,teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymo valstybinis reguliavimas turi būti vykdomas pagal atatinkamus teritorijų planavimo dokumentus.Juridiniai ir fiziniai asmenys,projektuojantieji objektų,galinčių turėti poveikį aplinkai,statybą,rekonstravimą ar plėtimą,taip pat rengiantys teritorinio planavimo dokumentų projektus,projektinėje dokumentacijoje privalo numatyti aplinkosaugos priemones neigiamam poveikiui aplinkai išvegti.Taigi, į teritorijų planavimo teisinio reguliavimo sistemą integruojamos ir aplinkosaugos teisės normos,kurios nustato atatinkamus aplinkos apsaugos reikalavimus ir priemones. Valstybinį teritorijų planavimo valdymą ir reguliavimą vykdo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos,vadovaudamasi atatinkamais įstatymais ir patvirtintais jos nuostatais.[45,p.166]. Pagrindiniai šios inspekcijos uždaviniai ir funkcijos yra: vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą,metodiškai vadovauti

35

kitiems viešojo administravimo subjektams,kurie taip pat atlieka valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą nustatytos kompetencijos ribose,rengti ir tvirtinti su teritorijų planavimo ir statybos bei statinių naudojimo priežiūra susijusius dokumentus. Teritorijų planavimo santykiai apima gana plačią ūkinės veiklos sritį,juos reguliuoja atatinkamų įstatymų ir poįstatyminių aktų normos.Todėl šių santykių teisinio reguliavimo sistemoje būtina apibūdinti bendrus teritorijų planavimo principus,taip pat išskirti ir išaiškinti jo poveikio aplinkos apsaugai esmę. Teritorijų planavimo santykius,fizinių ir juridinių asmenų ,valstybės ir savivaldos institucijų teises bei pareigas šiame procese reguliuoja Teritorijų planavimo įstatymas [22,],taip pat Aplinkos ministerijos poįstatyminiai teisės aktai.[71]. ● Teritorijų planavimo dokumentai yra bendrieji (generaliniai),specialieji ir detalieji planai,kuriuose raštu ir grafiškai pateikti kompetentingos valstybės ar savivaldos institucijos sprendiniai dėl teritorijų,žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo,naudojimo ir apsaugos bei tos teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. ● Teritorijų planavimo tikslai apart socialinių ir ekonominių yra ir aplinkosauginiai-t.y. saugoti,racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius,formuoti žemės sklypus,palaikyti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą.Teritorijų planavimo įstatyme (toliau-Įstatymas) nurodyta,kad nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, taip pat į žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Be to, teritorijų planavimo procesą būtina suderinti su strateginiu planavimu.Strateginis planavimas yra savarankiška veiklos rūšis,procesas,kurio metu parengiama valstybės ir (ar) atskirų ūkio šakų valdymo strategija,numatanti veiklos prognozę,tikslus,prioritetines kryptis,veiksmus ir būdus,kaip efektyviau panaudoti turimus ir planuojamus gauti finansinius,materialinius ir darbo išteklius numatytiems tikslams pasiekti.Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta,kad strateginio planavimo dokumentai turi būti parengti iki teritorijų planavimo proceso pradžios arba gali būti rengiami teritorijų planavimo dokumentų rengimo metu.Tuo yra patvirtintas strateginio planavimo ir teritorijų planavimo procesų tarpusavio ryšys ir priklausomybė. ● Teritorijų planavimo rūšys yra šios: 1) bendrasis teritorijų planavimas; 2) specialusis teritorijų planavimas 3) detalusis teritorijų planavimas. · Bendrasis teritorijų planavimas yra kompleksinis ilgos trukmės strateginis Lietuvos Respublikos teritorijos planavimas erdvinio vystymo politikai,teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti.Bendrojo teritorijų planavimo objektai yra:valstybės teritorija,atskiro regiono teritorija,savivaldybės teritorija arba jos dalys (miestai ir miesteliai). Bendrojo teritorijų planavimo (dažniausiai kartu ir specialiojo planavimo) objektas yra ir atatinkamas regionas-valstybės teritorijos dalis išsiskirianti administraciniu ir principiniu funkciniu bendrumu.Šiuo atveju turi būti rengiami bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. ● Bendrojo teritorijų planavimo uždaviniai yra suformuoti atatinkamos teritorijos tvarkymo,naudojimo ir apsaugos koncepciją,tame tarpe numatyti priemones ir apribojimus,užtikrinančius racionalų gamtos išteklių naudojimą,kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą,gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą.Bendrojo teritorijų planavimo procesą organizuoja: Aplinkos ministerija, ir savivaldybės administracijos direktorius.Bendrojo teritorijų planavimo dokumentai yra: 1)valstybės teritorijos bendrasis (generalinis) planas, 2)atskiro regiono teritorijos bendrasis (generalinis) planas, 3)savivaldybės teritorijos bendrasis planas,

36

4)savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas. Bendrųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato minėtas Įstatymas ir Aplinkos ministerijos patvirtintos apskrities teritorijos, savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų planų rengimo taisyklės.Nustatyta tvarka parengti,suderinti ir patvirtinti bendrojo teritorijų planavimo dokumentai įgyja norminio teisinio akto galią ir tampa privalomas jo vykdytojams.Patvirtintas valstybės, apskrities bendrasis (generalinis) planas įsigalioja kitą dieną po to, kai „Valstybės žiniose“ paskelbiamas jį tvirtinančios institucijos sprendimas dėl bendrojo (generalinio) plano patvirtinimo, jeigu pačiame sprendime nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. · Specialusis teritorijų planavimas yra atskiroms ūkinės veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo.tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys,priemonės bei reikalavimai.Specialiojo teritorijų planavimo objektai yra:žemės ūkio,miškų ūkio,vandens ūkio ir kitos paskirties žemė,kultūros ir urbanistikos objektai,saugomos teritorijos ir kt. Specialiojo teritorijų planavimo proceso organizatoriai yra valstybės institucijos,savivaldybių administracijų direktoriai,juridiniai asmenys,taip pat įstatymų numatytais atvejais ir fiziniai asmenys. ●Specialiojo teritorijų planavimo uždaviniai yra užtikrinti racionalų žemės,miškų ir vandens išteklių,saugomų ir rekreacinių teritorijų racionalų naudojimą,taip pat nustatyti konkrečiose teritorijose jų naudojimo,tvarkymo ir apsaugos režimą. Įstatymų ir teisės aktų nustatytais atvejais turi būti atliekamas ir teritorijų planavimo dokumento sprendinių strateginis pasekmių aplinkai vertinimas.Tais atvejais,kai pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas ir toks vertinimas nėra atliktas,tai šis vertinimas atliekamas specialiojo plano rengimo metu. Specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtinti nurodytų taisyklių nustatyta tvarka. · Detalusis teritorijų planavimas yra savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms,naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti,pakeisti arba panaikinti.Detaliojo teritorijų planavimo objektai yra: 1)miestų ir miestelių teritorijų dalys, 2)kaimų teritorijos, 3)žemės sklypas ir sklypų grupės. ● Detaliojo teritorijų planavimo uždaviniai yra detalizuoti bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reglamentus,nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti,taip pat suformuoti žemės sklypus ir žemės juostas statinių statybai bei komunikacijų koridorių ir įrengimų plėtrai.Detaliojo tyeritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius ir valstybinės žemės valdytojai. Detaliojo teritorijų planavimo dokumentai yra:miestų ir miestelių teritorijų dalių ir kaimų teritorijų detalieji planai,žemės sklypo arba sklypų grupių detalieji planai.Detaliojo teritorijų planavimo dokumentams yra prilyginami ir Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų planai žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus bei namų valdų žemės sklypus. Įstatyme nustatyta,kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai privalo rengti detaliuosius planus šiais atvejais: 1) teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir kitų objektų statybą; 2) kai yra formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai ne žemės ir miškų veiklai plėtoti;

37

3) kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti; 4) kai keičiamas nustatytas teritorijos (žemės sklypo) tvarkymo ir naudojimo režimas; 5) kai žemės sklypai padalijami, atidalijami (išskyrus, kai pagal įstatymus privačios žemės sklyus dalinti dalimis neleidžiama) ar sujungiami; 6) kai keičiamos naudojamų žemės sklypų ribos ir plotas; 7) kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. ● Detalieji planai nerengiami, jeigu numatomiems statyti statiniams statybos leidimas yra nereikalingas, kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas yra nekeičiamas,taip pat kai žemės ūkio paskirties žemėje numatoma nustatyta tvarka įveisti mišką.Kaimų teritorijose ir žemės ūkio paskirties žemėje,kai žemės sklypai padalijami,keičiamos žemės sklypų ribos arba žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių,vietoje detaliųjų planų yra rengiami žemėvaldų planai (projektai).Šiuo atveju žemėvaldų planai (projektai) yra rengiami,derinami,viešai svarstomi ir tvirtinami supaprastinta tvarka,vadovaujantis Aplinkos ministerijos patvirtintomis Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis. ● Rengiant detaliuosius planus kartu nustatomas ir privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas,leistinas pastatų aukštis ir užstatymo tankumas,servitutai ir kt.Tais atvejais,kai planuojamoji teritorija yra svarbi kraštovaizdžio apsaugos,urbanistiniu,architektūriniu ar paveldosaugos požiūriu,privalomas teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimas papildomas šiais reikalavimais: 1) urbanistiniais ir architektūriniais; 2) gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos; 3) teritorijos (žemės sklypo) apželdinimo (procentais). · Bendrasis,specialusis ir detalusis teritorijų planavimas turi būti viešas.Teritorijų planavimo viešumą (informacijos teikimas,konsultavimas,viešas svarstymas ir kt.),turi užtikrinti organizatorius.Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese tvarką reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti Viešojo svarstymo nuostatai.4.Statybos ir aplinkosaugos priemonių reglamentavimas

Statybos teisinis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su teritorijų planavimo procesu.Atatinkamo statinio projektavimo ir statybos pagrindas yra teritorijos planavimo dokumentų išvados ir sprendiniai.Kartu pažymėtina,kad statyba yra plati ir savarankiška veiklos sritis,kuri daro tam tikrą poveikį aplinkai ir visuomenei.Todėl šią sritį reguliuoja tiek bendrų tiek specializuotų įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų sistema,kuriuose suformuluotos ir teisės normos,nustatančios atatinkamus aplinkosaugos reikalavimus bei priemones.Pastarųjų tikslas ir paskirtis yra reguliuoti su statyba susijusią ūkinę veiklą taip,kad būtų iki minimumo sumažintas arba neutralizuotas neigiamas jos poveikis aplinkai ir visuomenei.

● Bendrieji aplinkosaugos principai ir reikalavimai statybos srityje nustatyti Aplinkos apsaugos įstatyme. Juridiniai ir fiziniai asmenys gali statyti,rekonstruoti ar plėsti ūkinės veiklos objektus tik turėdami įstatymo reikalavimus atatinkančią projektinę dokumentaciją,kurioje nustatyti ir tam tikri aplinkosaugos reikalavimai.Pastatyti,rekonstruoti ar išplėsti ūkinės veiklos objektai (toliau tekste-statiniai) priimami naudoti tik įvykdžius visas projektinėje dokumentacijoje numatytas aplinkos apsaugos priemones, o juos priimant turi dalyvauti Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnai arba turi būti gautos jų išvados tuo klausimu.Priimti naudoti statiniai turi būti naudojami laikantis gamtos išteklių naudojimo,teršalų išleidimo į aplinką ir kitų aplinkosaugos normatyvų bei standartų reikalavimų.Pažeidusiems statinių statybos,rekonstrukcijos ar naudojimo metu nustatytus ribojimus ir aplinkosaugos reikalavimus,juridiniams ir fiziniams asmenims taikoma atatinkama teisinė atsakomybė,kurios taikymas neužkerta kelio valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnams stabdyti statybos darbus.

● Statybos veiklą apskritai reguliuoja specialus Statybos įstatymas,kuris turi būti taikomas su jo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais.[21]. Šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje projektuojamų,statomų,rekonstruojamų ir remontuojamų

38

statinių (išskyrus žemės gelmių naudojimo ir kultūros paveldo statinius),esminius reikalavimus,jų pripažinimo tinkamais naudoti,naudojimo,nugriovimo ir valstybinės priežiūros tvarką,taip pat statybos dalyvių,viešojo administravimo subjektų,kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus.Statybos įstatymas yra pakankamai išsamus,iš esmės kodifikuotas teisės aktas,kuris susideda iš 13 skirsnių ir 44 straipsnių bei priedų.Šio įstatymo ir susijusių teisės aktų reguliuojami statybos santykiai visumoje yra ne Aplinkosaugos teisės,bet Statybos teisės dalykas.Todėl žemiau aiškintinos ne visos,bet tiesiogiai su aplinkos ir visuomenės apsauga susijusios šio įstatymo normos,kurios nustato: 1) esminius statinio,aplinkos ir visuomenės apsaugos reikalavimus,2) statinio projektavimo ir visuomenės informavimo tvarką, 3) savavališkos statybos padarinius.

●. Esminiai statinio,aplinkos ir visuomenės apsaugos reikalavimai.Aplinkos ir visuomenės apsaugai svarbūs tokie statiniui keliami reikalavimai:1) visuomenės sveikatos ir aplinkosaugos,t.y. kad būtų nepažeistos statinyje ar prie jo

esančių žmonių higienos sąlygos ir nekiltų grėsmė aplinkai bei žmonių sveikatai dėl kenksmingų dujų ir pavojingų kietųjų dalelių išsiskyrimo ore,pavojingos spinduliuotės,vandens ir dirvožemio taršos,nuotėkų,įvairių atliekų netinkamo šalinimo,statinių konstrukcijų ar vidaus drėgmės,

2) apsaugos nuo triukšmo,t.y. kad statinyje ar prie jo esančių žmoniųgirdimas triukšmas nekeltų grėsmės jų sveikatai,leistų miegoti,ilsėtis ir dirbti normaliomis sąlygomis,

3) energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo,t.y. kad naudojamas šiluminės energijos kiekis,atsižvelgiant į vietovės klimato sąlygas ir gyventojų poreikius,nebūtų didesnis už reikiamą,apskaičiuotą pagal atatinkamų higienos normų reikalavimus.

Statybos įstatyme nustatyta,kad atliekant statinio statybinius tyrimus,rengiant statinio projektą,statant ir pripažįstant statinį tinkamu naudoti,taip pat statinį naudojant ir prižiūrint,turi būti užtikrinta aplinkos,kraštovaizdžio,kultūros paveldo vertybių ir trečiųjų asmenų apsauga.Todėl siekiant tai įgyvendinti,be šio įstatymo privaloma vadovautis ir kitais įstatymais,taip pat patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais.

Normatyvinių statybos techninių dokumentų ,taip pat normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką nustato Aplinkos ministerija ar kita Vyriausybės įgaliota valstybės institucija.Nustatyta tvarka patvirtinti šie dokumentai įgyja teisinio norminio akto galią ir turi būti taikomi kartu su įstatymais,reguliuojančiais aplinkos ir visuomenės apsaugą statybos srityje. ● Statinio projektavimo ir visuomenės informavimo tvarka.

Statinio projektas yra nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų,kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis,projekto dalys,skaičiavimai,brėžiniai)skirtų statybai įteisinti ir vykdyti,visuma.Statinio projektas rengiamas vadovaujantis:

1) statybos ir kitais įstatymais,taip pat normatyviniais statinio saugos ir paskirties bei statybos techniniais dokumentais,

2) privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais. Privalomieji statinio projekto rengimo dokumentai yra:teritorijų planavimo dokumentai (įstatymo nustatytais atvejais),nuosavybės teisę į žemės sklypą patvirtinantys dokumentai,statinio ir statybos sklypo tyrinėjimo dokumentai ir statinio projektavimo sąlygų sąvadas.Privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų ir paties projekto rengimo tvarką bei sudėtį nustato Vyriausybės įgaliota institucija,paprastai tai būna Aplinkos ministerijai pavaldi institucija, o kai vyksta kultūros paveldo statinių tvarkomieji statybos darbai-kartu su Kultūros ministerija. Statinio projektavimo sąlygos yra atatinkami privalomieji reikalavimai,jeigu jie nenurodyti ar nepakankamai nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose.Tai reikalavimai tiesti komunalinius ir vietinius inžinerinius tinklus,susisiekimo komunikacijas,taip pat statinio architektūros,statybos ir žemės sklypo tvarkymo bei apsaugos reikalavimai,gamtos išteklių

39

naudojimo ir aplinkos apsaugos reikalavimai,planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo dokumentų reikalavimai ir kiti.Tokios sąlygos kiekvienam konkrečiam statiniui yra įrašomos į bendrą dokumentą-Statinio projektavimo sąlygų sąvadą,kurį tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.Statybos įstatyme pakankamai detaliai reglamentuojama statinio projektavimo sąlygų rengimo,derinimo,pakeitimo ir tvirtinimo procedūra. ● Labai svarbi yra Statybos įstatymo 32 straipsnio nuostata,įpareigojanti statytoją (užsakovą) informuoti visuomenę apie visuomenei svarbių statinių projektavimo pradžią.Tokių stastatinių sąrašus,nurodant jų paskirtį,taip pat visuomenės informavimo tvarką nustato Aplinkos ministerija ar ikta Vyriausybės įgaliota institucija. ● Teisę pradėti statybos darbus suteikia individualus teisinis dokumentas-statybos leidimas.Statybos leidimas statiniui statyti yra privalomas,išskyrus nesudėtingų statinių statybą ir statinio paprastąjį remontą.Statinio statybos darbai be statybos leidimo yra draudžiami.

Statybos leidimą išduoda: 1)statiniui statyti kelių savivaldybių teritorijoje arba kurio užsakovas yra savivaldybė,taip pat krašto apsaugos reikmėms-Vyriausybės įgaliota institucija, 2)kitam bet kuriam statiniui statyti-savivaldybės administracijos direktorius. Statybos leidimui gauti statytojas (užsakovas) savivaldybės administracijos direktoriui (bet kuriuo atveju) turi pateikti statinio projektą, statinio projekto ekspertizės išvadas (kai tai privaloma),sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo pasirinktoje vietoje (kai tai privaloma),taip pat kitus Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nurodytus dokumentus.Statybos leidime nurodomi kiekvieno statinio normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatyti techniniai rodikliai,statinio naudojimo paskirtis ir kiti reikalavimai.Statybos leidimas galioja 10 metų, laikinam statiniui-iki leidime nurodyto termino,o leidimas statinį griauti-3 metus. Už statybos leidimo išdavimo tvarkos pažeidimus,tuo pačiu ir už neteisėtai išduotą statybos leidimą atsako Nuolatinės statybos komisijos nariai ar statybos leidimą išdavęs asmuo.Be to Ck nustatyta tvarka gali būti išieškota ir turtinė žala,atsiradusi dėl neteisėtai išduoto leidimo panaikinimo. ● Savavališkos statybos padariniai. Pagal statybos įstatymo apibrėžtą kompetenciją Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą, vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksu ir nustatę, kad statinio statyba vykdoma pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus,privalo: 1) nedelsdami dviem egzemplioriais surašyti savavališkos statybos aktą, pareikalauti iš statytojo ir rangovo (jei darbai vykdomi rangos būdu) tuojau pat sustabdyti statybos darbus ir įteikti jiems aktą pasirašytinai arba registruotu laišku; 2) Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, arba siųsti šį protokolą teismui; 3) ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos jį pateikti pagal priklausomybę apskrities viršininkui arba Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininkui. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos priima vieną iš šių sprendimų: 1) pareikalauti iš statytojo (užsakovo) per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai pastatytą statinį ar savavališkai pastatytą jo dalį ir sutvarkyti statybvietę; 2) kreiptis į teismą, jeigu nepriimamas nurodytas sprendimas.

40

Jeigu statytojas (užsakovas) per nustatytą terminą neįvykdo nurodyto reikalavimo, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos teikia teismui prašymą (pareiškimą) dėl įpareigojimų vykdymo. Tačiau praktikoje statytojas retai kada savanoriškai vykdo statinių valstybinę priežiūrą atliekančių institucijų sprendimą nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir ginčą tenka nagrinėti teisme.Statytojas (savininkas) savo nuosavybės teisės gynimo priedanga,ypač kai savavališką statinį griauna ne jis pats,reikalauja sumokėti už medžiagas, atlyginti nuostolius,žalą ir pan., dažnai vilkina procesą ir byla tęsiasi keletą metų.Problemą išspręsti būtų galima žymiai paprasčiau ir operatyviau,jeigu įstatyme ir teisminėje praktikoje būtų įgyvendinta idėja,kurią ne kartą savo nutarimuose iškėlė Lietuvos Konstitucinis teismas,kad neteisėti veiksmai jokių teisių nesukuria.Jeigu nustatytas ir įrodytas savavališkos statybos faktas,bet kokie statytojo (savininko) reikalavimai dėl nuostolių ar žalos atlyginimo turėtų būti besąlygiškai teismo atmesti.

Kontroliniai klausimai.1.Kas yra aplinkos monitoringas,kokie jo uždaviniai,objektas ir subjektai?2.Kada yra privalomas ir neprivalomas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas?3.Kokios yra visuomenės teisės planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese?4.Kokia yra teritorijų planavimo,kaip aplinkosaugos priemonių reikšmė?5.Kokie yra teisiniai aplinkosaugos reikalavimai statybos projektavimo ir vykdymo srityje?

5 tema.APLINKOSAUGOS ŪKINĖJE VEIKLOJE TEISINIS REGULIAVIMAS.

Teisinio reguliavimo objektas,sistema ir uždaviniai:aplinkos įstatymų apibrėžta ūkinė veikla ir kenksmingo ūkinės veiklos poveikio aplinkai prevencija.Aplinkosaugos priemonių reglamentavimas gaminant ir naudojant pavojingas chemines, radioaktyviąsias medžiagas, branduolinę energiją bei genetiškai modifikuotus organizmus, taip pat atliekų tvarkymo srityje.

1.Teisinio reguliavimo objektas,sistema ir uždaviniai. Aplinkos apsaugos įstatymas apibrėžia,kad ūkinė veikla-tai ūkinė ir kitokia veikla,kuri dėl savo pobūdžio,masto ar vietos ypatumų turi ar gali turėti įtakos aplinkai.Jame nustatyta,kad juridiniai ir fiziniai asmenys,planuojantys užsiimti ūkine veikla,savo lėšomis turi įvertinti jos galimą poveikį aplinkai, o kompetentinga valstybės institucija privalo priimti sprendimą dėl tokios veiklos galimumo.Tačiau ūkinė veikla yra gana plati sritis,apimanti pramonę,energetiką,žemės ūkį,transportą,paslaugų sferą ir kitas,kurias reguliuoja atatinkami įstatymai ir poįstatyminiai aktai.Todėl apibūdinant aplinkosaugos ūkinėje veikloje teisinio reguliavimo objektą,apsiribosime tomis veiklos rūšimis,kurios priskirtos Aplinkos apsaugos įstatymo ir jo nuostatas plėtojančių kitų įstatymų reguliavimo sričiai.Šiai sričiai priklauso:pavojingų cheminių ir radioaktyviųjų medžiagų,branduolinės energijos, genetiškai modifikuotų organizmų gamyba ir naudojimas,taip pat ir atliekų tvarkymas. Minėtas veiklos sritis reguliuojančios teisės normos nustato tam tikrus reikalavimus bei priemones aplinkos apsaugai užtikrinti.Tuo ir pasireiškia aplinkosaugos ūkinėje veikloje teisinis reguliavimas,kurio uždaviniai yra nepageidaujamo jos poveikio prevencija,t.y. užkirsti kelią esamam ar galimam ateityje tiesioginiam ar netiesioginiam nepageidaujamam poveikiui aplinkai,visuomenei,materialinėms ir kultūros paveldo vertybėms. Žemiau aiškinami aplinkosaugos nurodytose veiklos srityse teisinio reguliavimo ypatumai. 2. Pavojingų cheminių medžiagų poveikio ribojimas.

41

Ūkinė veikla,susijusi su pavojingų cheminių medžiagų gamyba ir naudojimu,visuomet sukelia tam tikrą pavojų aplinkai ir visuomenei.Chemijos pramonėje,žemės ūkyje ir net buityje yra naudojamos įvairios cheminės medžiagos bei jų sudėtinės dalys gaminant plastmases,lakus,dažus,įvairias trąšas, kosmetikos ir kitas prekes.Dažnai pažeidus nustatytus technologinės saugos ir aplinkosaugos reikalavimus bei taisykles į aplinką (orą,vandenį,dirvožemį) patenka įvairių toksiškų ir nuodingų medžiagų dalelės,kurios yra žalingos gyvąjai gamtai ir visuomenės sveikatai.Todėl ūkinės veiklos,susijusios su pavojingų cheminių medžiagų gamyba ir naudojimu,teisinio reguliavimo tikslai ir uždaviniai yra riboti ir mažinti jos neigiamą poveikį aplinkai ir visuomenei. Bendrieji aplinkosaugos principai ir reikalavimai pavojingų cheminių medžiagų gamybos ir naudojimo srityje nurodyti Aplinkos apsaugos įstatyme.Juridiniai ir fiziniai asmenys,ūkinėje veikloje naudodami pavojingas chemines medžiagas,privalo laikytis nustatytos šių medžiagų naudojimo,saugojimo,apskaitos,nukenksminimo ir pervežimo tvarkos,kurią nustato Aplinkos ministerija.Tokių medžiagų saugojimo,nukenksminimo ir laidojimo išlaidos tenka jų gamintojams ir naudotojams.Minėtas įstatymas draudžia Lietuvoje gaminti,dislokuoti,pervežti tranzitu ir įvežti cheminį ginklą. Cheminių medžiagų gamybą ir naudojimą apskritai reguliuoja specialus Cheminių medžiagų ir preparatų įstatymas.[45,p.186]. Šis įstatymas nustato bendruosius ir specialiuosius cheminių medžiagų ir jų sudėtinių dalių (prepararų) gamybos,tiekimo rinkai,naudojimo,apsaugos nuo neigiamo poveikio ir kitokio tvarkymo reikalavimus,taip pat fizinių ir juridinių asmenų bei valstybės institucijų teises ir pareigas šioje srityje.Į Pavojingos cheminės medžiagos yra tokios medžiagos ir preparatai,kurie pagal bent vieną savybę gali būti priskirti vienai iš penkiolikos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodytų kategorijų.Tai sprogiosios,degiosios,toksiškos,kancerogeninės ir kitos medžiagos bei preparatai,keliantieji pavojų aplinkai ir visuomenės sveikatai.Įstatymas nustato specialius pavojingų cheminių medžiagų gamybos,tiekimo rinkai ir naudojimo bei eksporto –importo ribojimus,taip pat jų pakavimo,ženklinimo,reklamos ir audito reikalavimus. Pavojingas chemines medžiagas,kurioms pagal Reglamentą (EB) 1907/2006 yra taikomi gamybos,tiekimo rinkai ir naudojimo ribojimai,išskyrus nustatytas išimtis, ir kurios įrašytos į šio reglamento Pavojingų cheminių medžiagų,preparatų ir gaminių gamybos,tiekimo rinkai ir naudojimo sąrašą,draudžiama jas gaminti,tiekti rinkai ir naudoti,jeigu jie neatitinka nurodyto reglamento ribojimo sąlygų.Pavojingos cheminės medžiagos,kurių tiekimas rinkai ir naudojimas yra draudžiamas arba ribojamas,importuojamos ir eksportuojamos pagal Sveikatos apsaugos ministerijos ir minėto Reglamento nustatytas sąlygas,taip pat atsižvelgiant į kitų Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktų bei tarptautinių susitarimų nustatytas procedūras.Pavojingų cheminių medžiagų importo ir eksporto administravimo funkcijas vykdo Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija,vadovaudamasi Reglamentu (EB) 304/2003. Gamintojai,importuotojai ar kiti asmenys (toliau-ūkio subjektai)io, tiekiantys rinkai pavojingas chemines medžiagas ir preparatus, privalo juos pakuoti, naudodami pakuotę, atitinkančius nustatytus reikalavimus. Aplinkosaugos požiūriu svarbūs yra įstatymo nustatyti informacijos apie pavojingas chemines medžiagas perdavimo bei jų reklamos reikalavimai. Asmenys, tiekiantys rinkai chemines medžiagas ir preparatus, Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 nustatytais atvejais ir pagal šio reglamento reikalavimus privalo pateikti kitiems ūkio subjektams saugos duomenų lapą ar kitą turimą ir svarbią informaciją apie cheminę medžiagą ir preparatą, siekiant užtikrinti jų saugų naudojimą.Cheminio preparato, galinčio kelti pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai, reklamoje, kuri suteikia galimybę bet kuriam asmeniui iš anksto sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį įsigyti preparatą dar nemačius to preparato ženklinimo etiketės, turi būti pateikta tokia pati informacija apie keliamą pavojų, kuri nurodoma ženklinimo etiketėje.Be to,uždraustas arba ribojamas tiekti rinkai pavojingas chemines medžiagas,jeigu jų tiekimas rinkai ir naudojimas pažeidžia Sveikatos apsaugos ministerijos ar Reglamento (EB) Nr 1907/2006 nustatytas sąlygas,ūkio subjektai ir kiti naudotojai privalo savo lėšomis išimti jas iš apyvartos ir kartu užtikrinti,kad išėmimo iš apyvartos metu nebūtų padaryta žalos žmonių sveikatai ir aplinkai.

42

3.Radioaktyviųjų medžiagų poveikio ribojimas. Ūkinė veikla,susijusi su radioaktyviųjų medžiagų gamyba,tiekimu ir naudojimu,visuomet kelia realų jonizuojančiosios spinduliuotės (radiacijos) kenksmingo poveikio aplinkai ir visuomenei pavojų.Radioaktyviųjų medžiagų,patekusių į orą skleidžiama jonizuojančioji spinduliotė apšvitina aplinką ir žmones,sulelia spindulinę ligą ir gyvunijos bei augalijos genetinius pokyčius.Nusėdusios ant žemės ir vandens telkinių paviršiaus radioaktyviosios medžiagos su maistu arba įkvepiamu oru patenka į žmonių ir gyvūnų organizmą,sukelia įvairias ligas ir net mirtį. Ūkinės veiklos teisinio reguliavimo radioaktyviųjų medžiagų gamybos,tiekimo ir naudojimo srityje tikslas ir uždaviniai yra-visiškai apsaugoti aplinką ir visuomenę nuo kenksmingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio ir jo padarinių.Radiacinė sauga yra labai sudėtinga ūkinės veiklos siritis,kuri apima visumą teisinių,techninių,statybos,higienos ir darbų saugos,taip pat aplinkosaugos normų ir taisyklių,skirtų reguliuoti šią ūkinę veiklą apskritai ir kartu nustatyti privalomas prevencines aplinkos ir visuomenės apsaugos priemones.Radiacinę saugą reguliuoja sistema tarptautinių susitarimų,Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos įstatymų bei poįstatyminių aktų.,kuriuose yra integruotos ir aplinkosaugos teisės normos. Radiacinės saugos santykių Aplinkos apsaugos įstatymas tiesiogiai nereguliuoja.Šis įstatymas apsiriboja draudimu Lietuvos Respublikoje gaminti radioaktyviąsias medžiagas branduoliniam ginklui arba atominių elektrinių kurui,perdirbti tokio kuro elementus,taip pat gaminti,dislokuoti,įvežti ir pervežti tranzitu branduolinį ginklą.Lietuvoje radiacinę saugą apskritai reguliuoja du susiję įstatymai: Radiacinės saugos įstatymas,[35] ir Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas [37]. Juos papildo ir konretizuoja eilė Vyriausybės ir valstybės institucijų poįstatyminių teisės aktų. · Radiacinės saugos įstatymas reguliuoja juridinių ir fizinių asmenų santykius,atsirandančių dėl veiklos su ionizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais taip pat dėl radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir nustato radiacinės saugos teisinius pagrindus,siekiant apsaugoti žmones ir aplinką nuo kenksmingo radiacijos poveikio.[ 35].Šis įstatymas (toliau-Įstatymas) ir susiję poįstatyminiai teisės aktai turi būti taikomi taip pat atsižvelgiant į Europos Tarybos reglamentą 1493/93/EURATOMAS dėl radioaktyviųjų medžiagų vežimo tarp valstybių narių, į Europos Tarybos direktyvą 96/29/EURATOMAS,kuri nustatė pagrindinius darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės saugos standartus, bei direktyvą 89/618/EURATOMAS dėl plačiosios visuomenės informavimo apie sveikatos apsaugai taikytinas priemones ir atliktus veiksmus nepaprastosios radiologinės padėties atveju. Įstatymas apibrėžia,kad jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis yra radioaktyvioji medžiaga,aparatas,įrenginys,gaminys arba prekė,kurie skleidžia arba gali skleisti jonizuojančiąją spinduliuotę (radiaciją).Įstatyme nurodyta,kad visokia veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais gali būti leidžiama ir vykdoma vadovaujantis šiais pagrindiniais radiacinės saugos principais Teisę gaminti,tiekti,naudoti,saugoti,perdirbti jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius bei tvarkyti radioaktyviąsas atliekas įgyja tik tokie juridiniai ir fiziniai asmenys,kuriems įstatymo nustatyta tvarka Radiacinės saugos centras išduoda licenciją.Verstis nurodyta ūkine veikla be licencijos draudžiama,išskytus veiklą su tais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais,kurių spinduliotė neviršija nustatytų dydžių,taip pat veiklą,susijusią su jonizuojančiosios spinduliuotės generatorių pervežimu ir saugojimu.Be to, įvežti į Lietuvos Respubliką,išvežti iš jos ir pervežti tranzitu radioaktyviąsias medžiagas arba strategines prekes,kuriose yra tų medžiagų,galima tik gavus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos išduotą leidimą. Atkreiptinas dėmesys,kad Lietuvos Respublikoje apskritai draudžiama dėti radioaktyviąsias medžiagas į maisto produktus,žaislus,papuošalus,kosmetiką,taip pat gaminti,pervežti ir naudoti maisto žaliavas ir produktus,geriamąjį vandenį ir susijusias medžiagas bei įrenginius,kurie neatitinka radiacinės saugos reikalavimų. Juridiniai ir fiziniai asmenys,turintys nustatyta tvarka išduotus licenciją ir (ar) leidimą verstis radioaktyviųjų medžiagų gamybos,tiekimo ir naudojimo veikla,privalo vykdyti

43

radiacinės saugos reikalavimus.Juridiniams ir fiziniams asmenims,taip pat valstybinę radiacinės saugos priežiūrą ir kontrolę vykdantiems pareigūnams už nustatytų pareigų ir funkcijų nevykdymą taikoma įstatymų nustatyta baudžiamoji arba administracinė atsakomybė bei gali būti išieškota tuo padaryta valstybei ir visuomenei žala. · Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas reguliuoja tuos juridinių ir fizinių asmenų bei valstybės institucijų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo santykius,kurių nereguliuoja Radiacinės saugos įstatymas,taip pat nustato teisinius jų tvarkymo pagrindus .Šis įstatymas ir susiję poįstatyminiai aktai turi būti taikomi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ratifikuotos Bazelio konvencijos (1989 m.) dėl pavojingų atliekų vežimo ir kontrolės,taip pat į Eurpos Tarybos direktyvos 1992/3/EURATOMAS dėl radioaktyviųjų atliekų vežimo iš vienos valstybės narės į kitą bei įvažimo ir išvežimo iš Bendrijos priežiūros ir kontrolės bei Europos Tarybos direktyvos 2003/122/EURATOMAS dėl didelio aktyvumo uždarųjų radioaktyviųjų šaltinių ir paliktų šaltinių kontrolės, nuostatas. Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas (toliau-Įstatymas) apibrėžia,kad radioaktyviosios atliekos yra panaudotas branduolinis kuras ir kitos medžiagos,užterštos radionuklidais ar turinčiuos jų savyje,kai radionuklidų koncentracija arba aktyvumas viršija švarumo lygius.Pagal šį įstatymą radioaktyvųjų atliekų tvarkymas yra veikla,susijusi su valdymu ir naudojimu,atliekant pradinį ir galutinį apdorojimą,vežant,saugant,laidojant radioaktyviąsias atliekas,taip pat nutraukiant jų tvarkymo įrenginio naudojimą ir visiškai uždarant kapinyną.Įmonė,įstaiga ar organizacija,kurių veikloje susidaro arba jau susidarė radioaktyviosios atliekos įstatyme apibrėžiama atliekų gamintojo terminu. Teisę vykdyti ūkinę veiklą susijusią su radioaktyviųjų atliekų tvarkymu įgyja tie juridiniai ir fiziniai asmenys (atliekų gamintojai),kuriems nustatyta tvarka išduodama licencija šiai veiklai. Įstatymas apibrėžė atliekų gamintojo pareigas ir atsdakomybę radioaktyviųjų atliekų tvarkymo srityje. Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra yra speciali valstybės įmonė,kurios pagrindinis veiklos ttikslas yra-sutvarkyti ir palaidoti visas jai perduotas radioaktyviąsias atliekas, saugiai naudoti jai priskirtus radioaktyviųjų atliekų saugyklas ir kapinynus, ir užtikrinti branduolinę bei radiacinę saugą.Šiai veiklai vykdyti minėta agentūra turi gauti licenciją.Agentūra veikia pagal patvirtintus nuostatus ir Vyriausybės patvirtintą Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategiją bei programą.4.Branduolinės energijos poveikio ribojimas. Branduolinės energijos įstatymas reguliuoja ūkinę veiklą konkrečioje srityje-naudojant branduolinę energiją elektrai ir šilumai gaminti ir yra fizinių bei juridinių asmenų,taip pat valstybės institucijų veiklos branduolinėje energetikoje juridinis pagrindas.Įstatymo paskirtis yra užtikrinti branduolinę saugą naudojant branduolinę energiją taikiems poreikiams ir užkirsti kelią branduolinės ginkluotės plėtrai neleistinai disponuojant branduolinėmis medžiagomis,įskaitant ir branduolinį kurą bei branduolines atliekas.Šis įstatymas yra tiesiogiai susijęs su Radiacinės saugos, Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, taip pat kitais aplinkosaugos įstatymais, jo nuostatos užtikrina visuomenės bei aplinkos apsaugą nuo atominės elektrinės,branduolinio reaktoriaus ir branduolinių medžiagų (plutonio,urano ir torio) bei radioaktyviųjų atliekų skleidžiamos radiacijos. Įstatymo nuostatos yra suderintos su Branduolinės saugos konvencija bei atatinkamais Europos Sąjungos teisės aktais. Branduolinės nenergetikos saugos teisinio ir valstybinio reguliavimo pagrindiniai tikslai: 1) nustatyti saugaus branduolinės energijos naudojimo sąlygas ir kriterijus, 2)kontroliuoti bei prižiūrėti šių sąlygų ir kriterijų įgyvendinimo tvarką, 3)nustatyti poveikio priemones asmenims,pažeidusiems branduolinės ir radiacinės saugos,taip pat branduolinių medžiagų apskaitos ir kontrolės reikalavimus. Saugos garantijos Lietuvos Respublikos branduolinėje energetikoje grindžiamos įstatymų,poįstatyminių aktų ir tarptautinių sutarčių nuostatų reikalavimais,taip pat Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomendacijomis. Be to, visoms valstubės valdymo,savivaldos institucijoms,įmonėms,įstaigoms,organizacijioms ir jų susivienijimams,taip

44

pat pareigūnams ir kitems asmenims,kurių veikla yra susijusi su branduolinės energetikos objektų eksploatavimu ir branduolinių bei radioaktyviųjų medžiagų naudojimu ar tvarkymu yra privalomos Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų patvirtintos branduolinės saugos ir radiacinės apsaugos normos bei taisyklės. Lietuvos Respublikoje ūkinė veikla branduolinės energetikos srityje yra galima tik pagal valstybės valdymo institucijos išduotą licenciją. ● Visuomenės ir aplinkos apsaugai nuo kenksmingo branduolinės energetikos šaltinių poveikio užtikrinti svarbios yra įstatymo nuostatos,kurios nustato ir reglamentuoja: 1) branduolinės energetikos objekto fizinės saugos ir sanitarinės apsaugos zonas bei jų teisinį režimą, 2) prevencines apsaugos priemones, 3) valstybinę branduolinės energetikos saugos kontrolę, 4) branduolinės avarijos prevencijos ir pasekmių likvidavimo priemones, ir 5) teisinės atsakomybės bei žalos atlyginimo tvarką. Už branduolinės avarijos prevenciją ir avarijos bei jos pasekmių likvidavimą pagal kompetenciją atsako branduolinės energetikos objektą naudojanti organizacija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kitos valstybinės institucijos, taip pat vietos savivaldos institucijos, kurių teritorijoje dislokuoti branduolinės energetikos objektai ir kurių teritorijoje galimos avarijos žalingos pasekmės. Informacijos perdavimo tikslais visi branduolinės energetikos objektų ir jų saugos sistemų sutrikimai klasifikuojami pagal TATENA'os patvirtintą Tarptautinę branduolinių įvykių skalę (INES). Įvykus branduolinei avarijai, Vyriausybės Ekstremalių situacijų komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir savo nuostatais bei Lietuvos Respublikos gyventojų apsaugos avarijos atominėje elektrinėje atveju planu, atlieka šias funkcijas: 1) organizuoja avarijos ir jos pasekmių likvidavimą; 2) koordinuoja visų institucijų ir pajėgų, dalyvaujančių likviduojant branduolinę avariją ir jos pasekmes, veiklą; 3) periodiškai informuoja Respublikos Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę apie branduolinės avarijos likvidavimo bei jos pasekmių šalinimo eigą; 4) įgyvendina Vyriausybės priimamus sprendimus ir duodamus šiuo reikalu privalomus nurodymus; 5) organizuoja gyventojų iškeldinimą iš pavojingos zonos; 6) informuoja suinteresuotas organizacijas, visuomenės informavimo priemones ir visuomenę apie avarijos likvidavimo bei jos pasekmių šalinimo eigą, jonizuojančios spinduliuotės keliamą pavojų ir instruktuoja gyventojus radiacinės apsaugos klausimais. Branduolinės energetikos objektą eksploatuojančios organizacijos pagrindinės teisės, pareigos ir funkcijos branduolinės avarijos atveju nustatomos įmonės steigimo dokumentuose ir objekto eksploatavimo licencijoje. Jų įgyvendinimo priemones nustato ir konkretizuoja objektą eksploatuojančios organizacijos parengtas ir patvirtintas branduolinės avarijos prevencijos ir avarijos bei jos pasekmių likvidavimo planas. Apie Lietuvos Respublikoje įvykusią branduolinę avariją ar padidėjusią radiaciją perduodama informacija užsienio šalims ir tarptautinėms organizacijoms tokia tvarka ir tiek, kiek to reikalauja 1986 m. Konvencija dėl operatyvaus informavimo apie branduolinę avariją ir kitos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Perduodant į užsienį tokio pobūdžio informaciją, taip pat vadovaujamasi Tarptautine branduolinių įvykių skale (INES). Už pasklidusios iš branduolinės energetikos šaltinio padarytą aplinkai , visuomenei ir turtui žalą atsako šį šaltinį naudojanti organizacija. Nustatant branduolinės žalos dydį, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu ir Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą bei jos pagrindu priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu “dėl Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir bendro protokolo dėl Vienos konvencijos bei Paryžiaus konvencijos taikymo įsigaliojimo”. Siekiant užtikrinti realų žalos atlyginimą branduolinės energetikos šaltinį naudojanti organizacija privalo apdrausti jos valdomą objektą ar kitaip numatyti lėšas,reikalingas branduolinei žalai atlyginti.Jeigu draudimo ir kitų turimų lėšų nepakanka branduolinei žalai

45

atlyginti,trūkstamos sumos išmokėjimą garantuoja Vyriausybė,laikydamąsi įsipareigojimų pagal Vienos konvenciją. Be žalos atlyginimo,asmenims,dalyvavusiems likviduojant branduolinę avariją ar šalinant jos padarinius ir nukentėjusiems nuo radiacijos,suteikiamos socialinės garantijos pagal įstatymų nustatytą tvarką. 5. Genetiškai modifikuotų organizmų poveikio ribojimas. Mokslinėje literatūroje genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) yra apibūdinti kaip organizmai (išskyrus žmogų),kurių genetinė medžiaga naudojant genų inžinerijos technologijas buvo dirbtinai pakeista ir įgijo tokių savybių,kurių negalėjo atsirasti organizmui dauginantis natūraliu būdu. Genų inžinerijos technologijos priemonėmis iš dviejų skirtingų šaltinių paimtų DNR sukuriama nauja DNR molekulė,kurioje sukaupta informacija apie viso organizmo vystymąsi.Taip augalai,mikroorganizmai ar gyvūnai įgyja naujų, iki šiol jiems nebūdingų savybių,kurios užtikrina didesnį jų produktyvumą,atsparumą nepalankioms aplinkos sąlygoms,augalų kenkėjams ir ligoms..Genetiškai modifikuoti gali būti įvairūs mikroorganizmai,gyvūnai ir augalai.Produktas,kurio sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų arba jų dalių yra vadinamas genetiškai modifikuotu produktu ir turi būti žymimas atatinkamu ekologiniu ženklu. Tačiau vienareikšmiškos nuomonės dėl GMO įtakos aplinkai ir žmonių sveikatai iki šiol nėra.Dauguma JAV ir Didžiosios Britanijos mokslininų teigia,kad tyrimai su genetiškai pakeistais augalais visiškai nreikalingi,nes jie iš esmės prilygsta natūraliems produktams.Tuo tarpu daugelis Europos Sąjungos valstių mokslininkų tvirtina,kad genetiškai pakeistų augalų negalima prilyginti natūraliems produktams,nes jie žmonių sveikatai yra pavojingi.Pasak jų, genetiškai pakeistų augalų maisto tinkamumas vartoti buvo grindžiamas nebaigtais tyrimais,kurie nepatvirtino jų saugumo.Genetiškai modifikti organimai ir produktai gali sukelti alerginius susirgms,kurie pastaruoju metu tampa vis grėsmingesni.Buvo nustatyta,kad genetiškai modifikuoti sojos augalai turi į estrogenus panašių junginių,kurie pavojingi žmoėms ir ypač vaikams. Dėl neaiškios GMO įtakos aplinkai ir žmonių sveikatai, veiklą su genetiškai modifikuotais organizmais ir produktais griežtai reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai.ES politikai GMO srityje įgyvendinti priimta direktyva 2001/18/EB dėl GMO apgalvoto išleidimo į aplinką,kurios tikslas yra derinti ES valstybių narių įstatymus ir teisės aktus,siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką.GMO naudojimo kontrolę reglamentuoja direktyva 90/219/EB,kuri reikalauja,kad GMO kūrėjai ir naudotojai turi įvertinti GMO riziką visuomenei,t.y.nustatyti, ar atskiros GMO rūšys yra saugios žmonių sveikatai ir aplinai.,taip pat numatyti saugos ir higienos priemones,parengti galimų avarijų planus.Direktyva 98/81/EB dėl riboto genetiškai modifikuotų mikrorganizmų naudojimo nustatė specialias sąlygas naudoti genų inžinerijos pakeistus mikroorganizmus.Direktyvos 98/95/EB dėl prekybos sėklomis tikslas-išsaugoti natūralias biologinės įvairovės rūšis.Reglamentas 258/97/EEB dėl naujo maisto ir naujo maisto komponentų reglamentuoja maisto saugumo užtikrinimo priemones. Lietuvoje veiklą su genetiškai modifikuotais organizmais ir produktais reglamentuoja Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas [24],taip pat Aplinkos ministerijos ir kitų valstybės institucijų teisės aktai.Šis įstatymas (toliau-Įstatymas) nustato ir reglamentuoja veiklos su GMO sritis, valstybinį valdymą ir reguliavimą,taip pat GMO naudotojų teises,preigas ir atsakomybę. Įstatymas yra taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims,kurie susiję su GMO apgalvotu išleidimu į aplinką ,jų naudojimu,teikimu į rinką bei kita susijusia veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje.Tačiau GMO pervežimo tranzitu per Lietuvą,taip pat vežimo geležinkeiais,keiais,jūra ar oru saugos reikalavimus nustato ne šis, o kiti Lietuvos įstatymai.Veiklos, kurios metu yra naudojami genetiškai modifikuoti organizmai ir produktai, valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Aplinkos ministerija.Atatinkamas veiklos su genetiškai modifikuotais organizmais ir produktais valstybinio valdymo funkcijas vykdo taip pat Sveikatos apsaugos ministerija, Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

46

Genetiškai modifikuotų organimų ir produktų rizikai aplinkai įvertinti,taip pat išvadoms ir pasiūlymams rengti dėl GMO išleidimo į aplinką,riboto naudojimo ir tiekimo į rinką yra sudaromas GMO ekspertų komitetas,kurio sudėtį ir veiklos nuostatus tvirtina Aplinkos ministerija.Šis komitetas taip pat organizuoja GMO ekspertų veiklą Lietuvoje. Valstybinę veiklos su genetiškai modifikuotais organizais ir produktais saugos kontrolę atlieka minėtos valstybės institucijos,kurios vykdo šios veiklos valstybinio valdymo funkcijas.Tačiau koordinuotos valstybinės kontrolės,kuri kontroliuotų ir valstybinio valdymo institucijų veiklą šioje srityje,iš esmės nėra.Kartais valstybės institucijų kontrolės funkcijos šioje srityje dubliuojasi,tą pačią veiklos sritį kontroluoja kelios valstybės institucijos. Lietuvos Respublikoje užsiimti veikla, kurios metu genetiškai modifikuoti organizmai išleidžiami į aplinką ne tiekimo rinkai tikslais ir (ar) yra ribotai naudojami, gali fiziniai ir juridiniai asmenys, gavę tam Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka leidimą, kuri taip pat nustato ir specialias ribojimo priemones.Tiekimo rinkai tikslu išleisti į aplinką genetiškai modifikuotus organizmus, kurių naudojimas neįteisintas Europos Sąjungoje, gali tie fiziniai ar juridiniai asmenys,kurie gavo Aplinkos ministerijos sutikimą. Prieš priimdama sprendimą dėl leidimo arba sutikimo užsiimti veikla su GMO, Aplinkos ministerija turi įvertinti rizikos aplinkai ir žmonių sveikatai laipsnį bei saugos ekspertizės išvadas.Aplinkos ministerija,remdamasi turima informacija ir jos įvertinimu, taip pat naujomis ar papildomomis mokslo žiniomis ir turinti svarbių priežasčių manyti, kad genetiškai modifikuotas organizmas, kaip atskiras produktas ar esantis kitame produkte, kurio naudojimas įteisintas Europos Sąjungoje, kelia riziką žmonių sveikatai ar aplinkai, gali priimti sprendimą laikinai apriboti arba uždrausti tokio organizmo, kaip atskiro produkto ar esančio kitame produkte, naudojimą ir pardavimą Lietuvos Respublikoje. Apie tokį sprendimą Aplinkos ministerija nedelsiant informuoja Europos Komisiją,valstybes nares ir visuomenę. Fiziniams ir juridiniams asmenims,gavusiems nustatyta tvarka leidimą ar sutikimą užsiiimti veikla su genetiškai modifikuotais organizmais ir produktais,įstatymas nustatė atatinkamas teises ir pareigas:naudoti tik ES įteisintus GMO,laikytis įstatyme ir leidime nurodytų saugumo sąlygų,ribotai juos naudoti ir išleisti į rinką. Fiziniai ir juridiniai asmenys, savo veikloje naudojantys genetiškai modifikuotus organizmus ir produktus ir padarę žalą aplinkai, žmonių sveikatai, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, privalo ją atlyginti.Be to, esant galimybei,jie privalo atkurti pažeisto aplinkos objekto būklę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Jei žala padaroma aplinkai ar žmonių sveikatai, valstybės interesams pagal kompetenciją atstovauja Aplinkos ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija. Svarbi yra įstatymo nuostata,suteikianti teisę visuomenei gauti informaciją ir dalyvauti valstybės institucijoms priimant sprendimus genetiškai modifikuotų organizmų ir produktų naudojimo klausimais.Tačiau tokios informacijos pateikimo ir visuomenės dalyvavimo tvarkos įstatymas nereglamentuoja.6.Atliekų mažinimo ir tvarkymo reglamentavimas. Ūkinės ir antrapogeninės veiklos išdavoje dažnai susidaro nemažai įvairių atliekų,kurios teršia aplinką, o kai kurios jų rūšys net pavojingos žmonių sveikatai. Atliekos-tai nebetinkami naudoti gamybinėje ir žmonių veikloje panaudotų medžiagų likučiai (išskyrus išleidžiamus į aplinkos orą ir vanenį teršalus ir nuotėkas),kuriuos atliekų turėtojai pašalina,nori ar privalo pašalinti.[55,p.150]. Didžiąją dalį atliekų sudaro taip vadinamos nepavojingos (buitinės,komercinės) atliekos:maisto atliekos,popierius,kartonas,plastikai ir pakuotės,medis stiklas ir pan.Tačiau nemaža dalis yra ir pavojingų aplinkai bei žmonių sveikatai atliekų-tai naftos produktų,transporto priemonių,sunkiųjų metalų,cheminių medžiagų,medicininės ir kitos atliekos. Kiekvienais metais pasaulyje ir Europos Sąjungos valstybėse susidaro vis daugiau įvairių atliekų.Vien pavojingų atliekų pasaulyje kasmet susidaro apie 400 mln.tonų, o ES valstybėse narėse per metus susidaro apie 1,5 mlrd.tonų įvairių atliekų.Prognozuojama,kad 2020 metaisES valstybėse narėse atliekų kiekis bus 45 procentais didesnis negu 1995 metais.Lietuvoje

47

susidarančių atliekų kiekis yra žymiai mažesnis negu Europos Sąjungoje.Lietuvoje susidaro apie 2,6 mln.tonų nepavojingų ir apie 165 tūkst. tonų pavojingų atliekų,tačiau jų kiekis kiekvienais metais didėja apie 19 procentų.Todėl atliekų šalinimas ir tvarkymas tampa svarbi aplinkosaugos politikos įgyvendinimo užduotis. Tarptautiniame lygyje atliekų tvarkymo politikos uždaviniai suformuluoti Johanesburgo 2002 m. darnaus vystymosi deklaracijos 22 straipsnyje,kuris skelbia: „neleisti susidaryti atliekoms,mažinti jų kiekį ir kaip įmanoma dažniau naudoti jas pakartotinai,svarbiausiu prioritetu laikyti atliekų suidarymo prevenciją ir jų kiekio mažinimą.“ Viena iš svarbiausių prioritetinių Europos Sąjungos aplinkosaugos politikos įgyve ndinimo užduočių yra iki 2050 metų sumažinti atliekų kiekį 50 procentų,palyginus su 2000 metais.Europos Sąjungos aplinkosaugos politikos šioje srityje įgyvendinimo uždaviniai ir principai yra suformuluoti ES steigimo sutartyje ir teisės aktuose,kurie reikalauja imtis prevencinių priemonių ir užtikrinti ,kad atliekos būtų tvarkomos taip,kad nesukeltų grėsmės žmonių sveikatai, o naudojami jų tvarkymo procesai ir metodai nekenktų aplinkai.Europos Sąjungos atliekų tvarkymo politikos principus ir jų įgyvendinimą reglamentuoja: Bendroji atliekų direktyva 91/156/EEB, Pavojingų atliekų direktyva 91/689/EEB ir Atliekų pervežimo reglamentas 259/93/EEB.Be to,atliekų tvarkymo reikalavimus reglamentuoja dar 30 ES teisės aktų. Pagrindiniai ES atliekų tvarkymo tikslai,uždaviniai ir principai yra suformuluoti Benrojoje atliekų direktyvoje 91/156/EEB.Joje apibrėžta atliekų samprata,nustatyti reikalavimai atliekų tvarkymo planams sudaryti.,leidimams atliekų šalinimui išduoti ir kt.Šios direktyvos I priede yra išvardintos atliekų kategorijos,kurių sąrašas patvirtintas Europos Komisijos sprendimu 2000/532/EB patvirtintame Europos atliekų sąraše.Pavojingų atliekų direktyva 91/698/EEB nustato papildomus ir griežtesnius pavojingų atliekų tvarkymo reikalavimus,atsižvelgiant į jų pavojingumo ypatingąsias savybes.Atliekos laikomos pavojingomis,jeigu jos atitinka Europos atliekų sąraše nurodytas tam tikras atliekų savybes.Direktyva reikalauja registruoti pavojingas atliekas nuo jų susidarymo momento iki visiško pašalinimo,draudžia maišyti pavojingas atliekas su nepavojingomis.Atliekų pervežimo reglamentas 259/93/EEB reglamentuoja saugumo reikalavimus pervežant atliekas,valstybės narės įpareigojamos nustatyti papildomus reikalavimus pavojingų atliekų pakavimui ir ženklininui jas pervežant. Lietuvos Respublikos įsipareigojimai ir uždaviniai atliekų mažinimo ir tvarkymo srityje yra nustatyti Stojimo į Europos Sąjungos sutartyje,taip pat strateginio planavimo dokumentuose ,Aplinkos apsaugos, Atliekų tvarkymo ir kituose įstatymuose. Atliekų tvarkymo įstatyme [7] (Toliau tekste-Įstatymas) yra nustatyti privalomi atliekų tvarkymo prioritetai,kurie iš esmės atitinka minėtus ES atliekų tvarkymo principus ir juos sukonkretina.Įmonės,kurių ūkinėje veikloje susidaro atliekų ir kurios naudoja,šalina arba kitaip tvarko atliekas,turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių jų kiekiui bei kenksmingam poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti. Vienas iš svarbiausių atliekų tvarkymo prioritetų yra naudoti prevencijos priemones atliekų susidarymui mažinti. Keliamas uždavinys kurti bei diegti mažaatliekes technologijas,kurios mažintų susidarančių ir į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį ir jų kenksmingumą,taip pat gaminti ir tiekti į rinką gaminius,kuriuos būtų galima ilgai ar kartotinai naudoti, o pasibaigus jų naudojimo laikui ir virtus atliekomis jas sunaudoti ir taip sumažinti atliekų kiekį bei pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai. Įstatyme nurodytiems atliekų tvarkymo prioritetams įgyvendinti turi būti parengti: valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, regioniniai atliekų tvarkymo planai ir savivaldybių atliekų tvarkymo planai.,kuriuose numatyti valstybinio atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai. Atliekų tvarkymas yra sudėtinga sistema, kuri apima jų susidarymo kontrolę,saugojimą,surinkimą,pervežimą,perdavimą surinkėjams ar perdirbėjams,taip pat perdirbimą,antrinį naudojimą bei šalinimą.Teisinio reguliavimo esmė šiuo atveju pasireiškia tuo,kad asižvelgiant į atliekų savybes ir pobūdį,jų tvarkymui keliami atatinkami teisiniai reikalavimai.Pagal tuos požymius atliekų tvarkymo sistemoje gali būti išskirtos trys pagrindinės

48

jos sudėtinės dalys: 1) gamybinių atliekų tvarkymas, 2) komunalinių atliekų tvarkymas, 3) pakuočių ir pakuočių atliekų,kurios gali būti gamybinės ir komunalinės,tvarkymas.Kiekvienos iš šių sričių teisinis reguliavimas pasireiškia tam tikrais ypatumais. ● Gamybinių atliekų,t.y.gamybos procese susidarančių atliekų (tame tarpe ir pavojingų atliekų) tvarkymą reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas ir Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai,kurie išskiria tris pagrindines gamybinių atliekų rūšis ir apibrėžia jų sąvokas: 1) nepavojingos atliekos-visokios atliekos (medžiagos ar daiktai),kurių turėtojas nori ar privalo atsikratyti ir kurios priklauso Įstatymo 1 priede nurodytoms kategorijoms ir nepriskirtos prie pavojingų atliekų, 2) pavojingos atliekos- tokios atliekos,kurios pasižymi viena ar keliomis pavojingumą lemiančiomis savybėmis,nurodytomis Įstatymo 4 priede ir atitinkančios Aplinkos ministerijos nustatytus atliekų pavojingumo kriterijus.Tai sprogstamosios,degiosios,toksiškos,kancerogeninės ir kitos medžiagos bei preparatai, 3) specifinės atliekos-tai alyvų,transporto priemonių,baterijų ir akumuliatorių,elektros ir elektroninės įrangos bei kitos atliekos. Įstatymas nustato bendruosius teisinius visų gamybinių atliekų tvarkymo reikalavimus,taip pat išskiria pavojingų atliekų ir kai kurių specifinių atliekų tvarkymo ypatumus. Kiekvienam atliekų turėtojui (t.y. atliekų gamintojui arba asmeniui,turinčiam atliekų) keliami tokie reikalavimai: organizuoti atliekų tvarkymą,parengti ir įgyvendinti gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planus,gauti atliekų naudojimo ir šalinimo leidimus,vesti jų apskaitą ir užtikrinti saugojimą, taip pat parengti atliekų naudojimo ir šalinimo veiklos nutraukimo planą.Atliekos turi būti tvarkomos taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai. Siekiant taupyti gamtos išteklius ir užtikrinti prevencijos priemonių atliekų susidarymui mažinti įgyvendinimą, įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje susidaro atliekų ir kurios pagal Įstatymo reikalavimus privalo gauti leidimus, turi rengti ir įgyvendinti gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planus.Visi atliekų tvarkytojai privalo vesti atliekų apskaitą ir teikia ataskaitas apie atliekų susidarymą ir tvarkymą .Aplinkos ministerijai. Įmonės, kurios surenka, saugo, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti licenciją Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Licencijoje turi būti nurodytos pavojingų atliekų, kurias licencijos turėtojas gali tvarkyti, rūšys bei šių atliekų tvarkymo būdai. Licencija gali būti išduodama tik tai įmonei, kuri pagal šio Įstatymo reikalavimus yra gavusi leidimą, ir kurios darbuotojų kvalifikacija atitinka nustatytus pavojingų atliekų tvarkymo atestacinius reikalavimus ir jeigu jos veikla apdrausta draudimo kompanijoje.. ● Pavojingų atliekų gamintojas privalo nustatyta tvarka identifikuoti turimas pavojingas atliekas ir apie kiekvienos rūšies pavojingų atliekų susidarymą pranešti Aplinkos ministerijai. Pavojingų atliekų susidarymo, surinkimo, saugojimo, vežimo, rūšiavimo, naudojimo, šalinimo metu negalima jų skiesti ir maišyti su jokiomis kitomis atliekomis ar medžiagomis.Išimtis gali būti padaryta tik tais atvejais, jei tai būtina siekiant sutvarkyti pavojingas atliekas saugesniu žmonių sveikatai ir aplinkai būdu.Saugomos arba vežamos pavojingos atliekos turi būti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atatinkamai supakuotos ir paženklintos.Pavojingų atliekų naudojimo ar šalinimo įmonė privalo vesti pavojingų atliekų apskaitą: pildyti darbo žurnalą, kuriame registruojami pavojingų atliekų priėmimo, saugojimo, naudojimo, šalinimo etapai, vežimas bei tiksli jų buvimo vieta įmonėje. ● Specifinių atliekų tvarkymo ypatumus reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas ir kai kurių poįstatyminių teisės aktų normos.Atliekų tvarkymo įstatymas reglamentuoja alyvų,transporto priemonių, elektros bei elektroninės įrangos,taip pat baterijų ir akumuliatorių atliekų gamintojų,importuotojų ir platintojų veiklą šioje srityje, o poįstatyminiai teisės aktai-statybinių,medicininių ir kitokių atliekų tvarkymo ypatumus. ● Komunalinių atliekų tvarkymo sistemas organizuoja savivaldybės,kurios yra būtinos jų teritorijose susidarančioatliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos,

49

išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą, o miestai,miesteliai ir kaimai būtų aprūpinti: 1) atliekų surinkimo ir išvežimo priemonėmis; 2) atliekų rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis. Rūšiavimo priemonėmis turi būti užtikrintas asmenims patogus antrinių žaliavų surinkimas; 3) atskirų komunalinių atliekų srautų – buityje susidarančių statybos ir griovimo atliekų, didžiųjų atliekų (baldų ir pan.), elektros ir elektroninės įrangos, naudotų padangų – atskiro surinkimo priemonėmis; 4) buityje susidarančių pavojingų atliekų (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas) atskiro surinkimo priemonėmis. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad jų organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos neatsisakytų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekų iš gyventojų. Naudoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai.Įmonės, kurios vykdo komunalinių atliekų surinkimą, įskaitant antrinių žaliavų surinkimą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu yra sudariusios sutartis su savivaldybe (arba savivaldybės (kelių savivaldybių) įsteigtu juridiniu asmeniu, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, reglamentuojančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir užtikrinančias, kad šios paslaugos atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius, higienos reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų tvarkymo planų įgyvendinimą.Tokios taisyklės turi būti paskelbtos vietinėje spaudoje. ●Pakuočių atliekų tvarkymą reglamentuoja atskiras Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas. [8].Įstatymas nustato pakuočių atliekų prevencijos,apskaitos,surinkimo,saugojimo,vežimo ir šalinimo reikalavimus,siekiant išvengti neigiamo jų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai.Šis įstatymas turi būti taikomas kartu su jo priede nurodytais ir atatinkamais. vėlesniais Europos Sąjungos teisės aktais . Įstatymas apibrėžia pakuotės ir pakuočių atliekų sąvokas. Pakuotė-tai gaminys ,pagamintas iš bet kokių medžiagų ir skirtas gaminiams pakuoti,apsaugoti,tvarkyti,gabenti ir pateikti vartotojams ar gaminių naudotojams.Įstatyme paaiškinta,kurie gaminiai nėra pakuotė.Pakuočių atliekos-tai pakuotės ir pakuočių medžiagos,kurios pagal Atliekų tvarkymo įstatyme pateiktą atliekų apibrėžimą priskiriamos atliekoms,išskyrus pakuočių gamybos atliekas. Įstatymas nustatė šiuos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo prioritetus,kuriais privalo vadovautis visi ūkio subjektai: naudoti visas galimas prevencijos priemones pakuočių atliekų susidarymui mažinti; pakartotinai naudoti pakuotes;perdirbti susidariusias pakuočių atliekas,saugiai šalinti susidariusias pakuočių atliekas, kad jos nekeltų pavojaus aplinkai bei žmonių sveikatai. Nurodytiems prioritetams įgyvendinti Įstatyme nustatyti atatinkami pakuočių ir pakuočių atliekų projektavimo ir gamybos,ženklinimo bei apskaitos reikalavimai,taip pat reglamentuojamos gamintojų,importuotojų ir pardavėjų pareigos jas tvarkyti ir šalinti.

Kontroliniai klausimai1.Kas yra aplinkosaugos vykdant ūkinę veiklą teisinio reguliavimo objektas ir kokie jo uždaviniai?2.Kokie yra aplinkosaugos reikalavimai gaminant ir naudojant pavojingas chemines medžiagas?3.Kokie yra aplinkosaugos reikalavimai gaminant ir naudojant radioaktyviąsias medžiagas?4.Kokie yra visuomenės saugumo reikalavimai naudojant branduolinę energiją?5.Kokie yra saugumo reikalavimai išleidžiant į rinką genetiškai modifikuotus organizmus?6.Kokie yra Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai atliekų tvarkymo srityje?

50

6 tema.INTEGRUOTOS APLINKOSAUGOS TEISINIS REGULIAVIMAS.

Aplinkos tarša-integruotos aplinkosaugos objektas:taršos samprata,šaltiniai ir grėsmės aplinkai bei visuomenei.Integruotos aplinkosaugos samprata.Teisinio reguliavimo objektas ir sistema:nacionaliniai aplinkosaugos normatyvai,standartai ir kt.teisės aktai,tarptautiniai ir ES aplinkosaugos standartai,taršos integruota prevencija ir kontrolė.Aplinkos oro ir klimato apsaugos teisinis reguliavimas:tarptautiniai susitarimai ES teisės aktai, Lietuvos įstatymai ir teisės aktai.1.Aplinkos tarša-integruotos aplinkosaugos objektas. Dvidešimt pirmam amžiui būdingi globalizacijos procesai,kuriuos sąlygoja Pasaulio gyventojų skaičiaus ir vartojimo didėjimas,kiti visuomenės socialinės raidos poreikiai,taip pat itin intensyvus mokslo ir technikos pažangos vystymąsis,europinė ir tarptautinė ekonominių santykių integracija.Tie procesai yra neišvengiama ir būtina visuomenės raidos ir gerbūvio augimo sąlyga,tačiau jie taip pat susiję ir su kenksmingu poveikiu gamtinei aplinkai: nekontroliuojamu ir neracionaliu gamtos išteklių naudojimu,kurie iš esmės yra riboti,taip pat vis didėjančia aplinkos tarša,kuri sukelia klimato kaitos padarinius (potvynius,uraganus ir kt.) ,natūralių gyvosios ir negyvosios gamtos funkcijų susilpnėjimą ar praradimą, blogina žmonių gyvenimo kokybę ir sveikatą. Aplinkos tarša yra vienas iš svarbiausių ūkinio ar antropogeninio poveikio aplinkai padarinių,kurie sukelia kenksmingus aplinkai ir visuomenei pokyčius ne tik nacionaliniu,bet ir tarptautiniu mastu.Aplinkos apsaugos įstatyme kenksmingo arba neigiamo poveikio aplinkai samprata tiesiogiai siejama su aplinkos tarša ir jos padariniais.Tačiau sąvokos „kenksmingas (neigiamas) poveikis“ ir „aplinkos tarša“ pilnai nesutampa. ● Kenksmingas (neigiamas) poveikis aplinkai apibūdinamas kaip ekosistemos ar jos elementų natūralių funkcijų susilpnėjimas arba netekimas. Kenksminas aplinkai poveikis yra tuomet,kai siekiant didesnės ekonominės naudos,netinkamai ir intensyviai naudojami gamtos ištekliai kaip žaliava,kuras arba gamybos priemonė pramonės,energetikos,žemės ūkio taip pat socialiniams poreikiams, pažeidžiant gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą ir aplinkosaugos reikalavimus,kai dėl to jie sunaikinami arba susilpnėja ar degraduoja jų naudingosios savybės.Pavyzdžiui,netinkamas gamtos objektų ir išteklių(dirvožemio miškų,vandens telkinių ir kt.) naudojimas paeidžiant aplinkosaugos reikalavimus,bet nesusijęs su aplinkos tarša,yra teisės normų,reguliuojančių kiekvieno iš jų nuosavybės,naudojimo ir apsaugos santykius,sritis. ● Aplinkos teršimas-tai medžiagų,preparatų,organizmų ir mikroorganizmų arjų junginių (toliau-teršalų) išmetimas (išleidimas,paskleidimas) į aplinką kaip žmonių veiklos rezultatas.Iš šio įstatymo,apibūdinančio neigiamo ūkinės veiklos poveikio aplinkai ribojimo sistemą seka,kad kalba eina apie išleidžiamų į aplinką teršalų ribojimą. Teisinę reikšmę turinti aplinkos taršos samprata suformuluota Europos Sąjungos direktyvoje 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės.7 „Aplinkos tarša yra žmonių veiklos sukeliamas medžiagų,virpesių,šilumos arba triukšmo tiesioginis arba netiesioginis išmetimas į orą,vandenį ar žemę,kas gali kenkti žmogaus sveikatai arba aplinkai,daryti žalą materialiniam turtui,arba kenkti ar trukdyti patogumams ir kitokiam įteisintam naudojimuisi aplinka.“ ● Aplinkos tarša klasifikuojama pagal jos sudėtį ir šaltinius. Pagal sudėtį tarša skirstoma į tris pagrindines grupes: 1) cheminė tarša, 2)fizinė tarša, 3)biologinė tarša. Cheminiai teršalai yra cheminės medžiagos,jų junginai ir mišiniai,kurie viršijus tam tikrą koncentraciją ar poveikio trukmę,daro ar gali daryti neigiamą poveikį žmonėms ir aplinkai.Tai kietosios dalelės (dulkės), anglies,azoto ir sieros oksidai,nafta ir jos produktai,sunkieji metalai,pesticidai ir kt. Fiziniai teršalai yra radioaktyviosios dalelės, triukšmas ir šiluminė tarša.

7 Valstybės žinios, 2002,Nr 85-3684

51

Transporto priemonių ir pramonės įmonių keliamas triukšmas yra viena iš svarbiausių lokalinės aplinkosaugos problemų.Apie 20 procentų Europos Sąjungos valstybių gyventojų kenčia nuo triukšmo,kurio lygis viršija leistiną normą.ES triukšmo lygius reglamentuoja eilė direktyvų ir reglamentų,kurie reikalauja diegti triukšmą mažinančias riemones,jeigu jo lygis viršija leidžiamą nrmą.Lietuvoje triukšmo lygį reglamentuoja Triušmo valdymo įstatymas. Biologinė tarša yra žmogui ir gyvunijai kenksmingi mikroorganizmai (mikrobai),taip pat kai kurios pirmuonių ir dumblių rūšys,sukeliantys infekcines ligas.Biologinis aplinkos užterštumas dažniausiai būdingas paviršinio vandens telkiniams (ežerams,kūdroms ir kt.). Pagrindiniai aplinkos taršos šaltiniai pagal savo kilmę yra skirstomi į dvi grupes:1) gamtiniai taršos šaltiniai, 2) antropogeniniai (žmogaus veiklos sukeliami) taršos šaltiniai. Gamtiniai taršos šaltiniai yra: ugnikalnių išsiveržimai, miškų gaisrai, dirvožemio erozija,cheminių medžiagų išplovimas iš dirvožemio, rūgštūs lietūs,audros,potvyniai ir kt.Jie savo ruožtu skirstomi į lokaliuosius (vietinius) ir pasklidusios taršos šaltinius.Prie lokalių taršos šaltinių priskiriami ugnikalnių išsiveržimai miškų gaisrai, o kiti priklauso paskidusios taršos šaltinių grupei,nes apima didelę dalį teritorijos ir dažnai peržengia valstybių sienas. Antropogeniniai taršos šaltiniai skirstomi į dvi pagrindines grupes: 1) stacionarūs taršos šaltiniai yra įvairūs pramonės ir energetikos bei naftos gavybos objektai bei produktai,gyvulių ir paukščių fermos žemės ūkyje, įvairių atliekų sąvartynai ir kt.,kurių tarša vietovės atžvilgiu yra pastovi. 2) mobilieji taršos šaltiniai yra įvairios judančios transporto priemonės su vidaus degimo varikliais-automobiliai,traukiniai,lėktuvai,laivai, taip pat barstos cheminės medžiagos ir trąšos žemės ūkyje ir kt. 3) lokalieji (vietiniai) ir pasklidusios taršos šaltiniai.Prie lokaliųjų taršos šaltinių priskiriami stacionarūs ir mobilieji taršos šaltiniai- įmonių kaminai,atliekų sąvartynai,gyvulių ir paukščių fermos žemės ūkyje,transporto priemonės ir kt, ,kurių išleidžiama į aplinką tarša lokalizuojasi konkrečioje nedidelėje vietovėje ir neišplinta už jos ribų.Pasklidusios taršos šaltiniais paprastai laikomi stacionarūs objektai ir įrenginiai,kurių išleidžiama tarša pasklinda gana didelėse teritorijose ir nepaiso nacionalinių valstybių sienų.Tai klimato pokyčius sukelianti aplinkos oro tarša,jūrų ir upių tarša įvairiomis kenksmingomis nuotėkomis ir kt.,kuri sukelia nepageidaujamus aplinkai ir visuomenei padarinius ne tik nacionaliniu,bet ir tarptautiniu mastu. ● Aplinkos tarša visuomet sukelia nepageidaujamus ir net kenksmingus aplinkai bei žmonių sveikatai padarinius.Pateiksiu keletą tai patvirtinančių duomenų. Nustatyta,kad labiausiai Lietuvos aplinką teršia tokie stacionarūs taršos šaltiniai kaip „Mažeikių nafta“ „Akmenės cementas“, „Achema“Elektrėnų šiluminė elektrinė ir kiti,kurie į aplinkos orą išleidžia apie 23,2 tūkst. tonų sieros dioksido, 22,9 tūkst. tonų lakiųjų organinių medžiagų,20,1 tūkst. tonų anglies monoksido, 10 tūkst. tonų azoto oksidų, 4,2 tūkst. tonų ketųjų dalelių.Tačiau net 75 procentus aplinkos oro taršos tenka automobiliųm transportui. Lietuvoje yra tik apie 7 procentus automobilių kurie naudoja aukštos kokybės bešvininį benziną ir turi katalizatorius, o kiti automobiliai yra 10 ir daugiau metų senumo.8 Išleidžiamuose į aplinkos orą teršaluose yra maždaug 200 įvairių cheminių medžiagų,kurios gali sukelti gyvosios gamtos komponentų degradaciją,įvairias žmonių ligas ir net mirtį.Pavojingiausi teršalai-tai radioaktyviosios dalelės, anglies dioksidas (CO2),kietosios dalelės (suodžiai),angliavandeniliai,azoto ir sieros oksidai.Pavyzdžiui,anglies dioksido dalelės,patekusios į žmogaus organizmą,stabdo kraujo aprūpinimą deguonimi,o jeigu jų koncentracija organizme siekia tik 0, 01 procentą-gali sutrikti regėjimas,aptemti sąmonė, o 3,3 procento tokių dalelių koncentracija sukelia žmogaus mirtį. Aplinkos oro užterštumas dėl vietinės kilmės ir atnešamų iš kitų valstybių teršalų sukelia klimato kaitos procesus,grėsmes gamtinei aplinkai ir visuomenės sveikatai..Be to,pramonės ir energetikos įmonės bei transporto priemonės yra ir triukšmo,vibracijos,elektromagnetinių laukų bei kitokio kenksmingo fizinio poveikio šaltiniai,kurie taip pat gali sukelti nepageidaujamų padarinių aplinkai ir visuomenei.

8 Aplinkos būklė.Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.Vilnius, 2001-2005.

52

Atsižvelgiant į tai vienas iš svarbiausių šiuolaikinių aplinkosaugos uždavinių yra riboti ir mažinti ūkinės ar antropogeninės veiklos sukeliamą kenksmingą taršos poveikį aplinkai bei visuomenei.Tai įgyvendinama per aplinkos taršos ribojimo ir mažinimo priemonių teisinio reguliavimo sistemą. 2. Integruotos aplinkosaugos t samprata ir objektas. Lietuvos įstatymuose yra suformuluota tradicinė aplinkos apskritai arba jos atskirų objektų ir išteklių apsaugos teisinio reguliavimo samprata. Aplinkos apsaugos įstatyme aplinkos apsauga apibrėžiama kaip jos saugojimas nuo fizinio,cheminio,biologinio ir kitokio poveikio ar pasekmių,atsirandančių įgyvendinant planus ir programas,vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius.,taip pat nustatyta piliečių,visuomeninių organizacijų,kitų juridinių ir fizinių asmenų pareiga saugoti aplinką ,tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų. Kituose atskirų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą reguliuojančiuose įstatymuose (žemės,vandens, aplinkos oro,miškų,biologinės įvairovės,saugomų teritorijų ir kt.) suformuluotos tam tikros nuostatos,draudžiančios arba ribojančios ūkinę arba antropogeninę veiklą,kuri teršia aplinką arba daro jai kitokį kenksmingą poveikį.Tačiau globalizacijos procesų ir ūkinės veiklos išdavoje didėjanti aplinkos tarša,kuri nepaiso valstybių sienų ir sukelia nepageidaujamus klimato,taip pat kitų gamtinės aplinkos sudėtinių dalių pokyčius,paskatino valstybes bendradarbiauti aplinkosaugos srityje tarptautiniu mastu. Lietuvai yra privalomi jos pasirašyti ir Seimo ratifikuoti tarptautiniai susitarimai bei Europos Sąjungos teisės aktai aplinkosaugos srityje,kurie pagal Konstitucijos 138 straipsnį yra sudedamoji mūsų nacionalinės teisinės sistemos dalis.Lietuvos įstatymuose yra nustatytas tarptautinių susitarimų prioritetas nacionalinių įstatymų atžvilgiu.Todėl tradicinės sampratos aplinkos apsaugai nuo taršos apibūdinti nepakanka. Pažintiniu ir praktiniu atžvilgiu svarbu išskirti ir apibrėžti specifinį aplinkos apsaugos nuo ūkinės veiklos sukeliamos taršos teisinio reguliavimo objektą, taip pat jį reguliuojančių nacionalinių ir tarptautinių teisės normų sistemą. Europos sąjungos politikos principuose,programose ir teisės aktuose jau seniai suformuluota integruotos aplinkosaugos idėja,kurios esmė yra ta,kad nuo bet kokios antropogeninės veiklos sukeliamos taršos turi būti saugomi ne tik atskiri gamtos ištekliai izoliuotai,bet visa gamtinė aplinka,kaip vieninga sistema [54,p.151].Žemė ir jos gelmės,vanduo,oras,klimatas,biologinė įvairovė,Saulės energija ir kt.,sudaro vieningą gamtinės aplinkos sistemą,kurios apsauga nuo ūkinės ar antropogeninės veiklos sukeliamos taršos kenksmingo poveikio yra galima įgyvendinant tiktai integruotos aplinkosaugos priemones. Tai organizacinės,techninės,teisinės ir kitos priemonės sistemingai ribojančios ir mažinančios kenksmingą taršos poveikį klimatui,aplinkai ir visuomenei,tolimąjį ar tarpvalstybinį teršalų pernešimą iš vienos Žemės teritorijos dalies į kitą. Integruota aplinkosauga-tai gamtinės aplinkos, kaip vieningos visumos,apsaugos priemonių nuo ūkinės ar antropogeninės veiklos sukeliamos,taip pat pasklidusios aplinkoje ir pernešamos taršos,sistema. Vadovaujantis integruotos aplinkosaugos samprata,galima apibūdinti ir jos teisinio reguliavimo objektą bei sistemą.Integruotos aplinkosaugos teisinio reguliavimo objektas yra specifiniai visuomeniniai santykiai,kuriais siekiama riboti ir mažinti nacionalinę ir tarptautinę reikšmę turintį kenksmingą taršos poveikį klimatui,aplinkai ir visuomenei.3.Integruotos aplinkosaugos teisinio reguliavimo sistema. Integruotos aplinkosaugos teisinio reguliavimo sistemą sudaro: 1)nacionaliniai aplinkosaugos normatyvai,standartai ir kt. 2)taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai. 3)tarptautiniai ir Europos Sąjungos aplinkosaugos standartai, 4)tarptautiniai susitarimai aplinkos oro ir klimato apsaugos srityje. ● Nacionaliniai aplinkosaugos normatyvai ir standartai yra aplinkos taršą ribojantieji ir integruotą aplinkos apsaugą reglamentuojantieji norminiai teisės aktai,kurie, patvirtinus Aplinkos ministro įsakymu, tampa privalomi jų vykdytojams. Tai iš esmės aplinkos būklės ir

53

kokybės vertinimo teisiniai aktai,kurių tikslas-riboti ir mažinti kenksmingą taršos poveikį aplinkai kaip visumai apskritai.Tačiau jie turi nevienodą teisinę reikšmę. Aplinkosaugos normatyvai-tai teisės aktuose įtvirtinti kriterijai,kurie nustato tokią leistiną teršalų koncentraciją aplinkoje,kad nebūtų pažeisti natūralūs procesai gamtoje.Tokie normatyvai dažniausiai nustatomi aplinkos orui,vandens telkiniams,dirvožemiui ir kitiems gamtinės aplinkos elementams.Be to,rengiant aplinkosaugos normatyvus turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės gyvenimo kokybės bei sveikatos apsaugos poreikius.Teisinė šių normatyvų reikšmė yra ta,kad saugi ir sveika aplinka pripažįstama tuomet,kai teršalų koncentracija aplinkoje neviršija atatinkamo normatyvo. Aplinkosaugos standartai - tai teisės aktai, įtvirtinantys tam tikrus kokybės reikalavimus, kriterijus, ir sąlygas, kuriuos turi atitikti gaminama produkcija,teikiamos paslaugos bei aplinkosaugos vadyba ir už kurių vykdymą atsako tos produkcijos gamintojas, paslaugų tiekėjas ar aplinkosaugos vadybos subjektas.Tokie kokybės standartai nustatomi,pavyzdžiui, kurui,benzinui,išgaunamoms naugdingosioms iškasenoms,medikamentams ir pan.Įrenginių ir technologijos standartai nustato aplinkosauginius reikalavimus įrenginiams ir technologiniams procesams,siekiant riboti ir mažinti jų skeidžiamą į aplinką triukšmą,vibraciją bei kitokį kenksmingą aplinkai ir visuomenei poveikį.Paslaugų kokybės standartai gali būti nustatomi fizinių ir juridinių asmenų bei mokslo-mokymo institucijų,laboratorijų ir kt,teikiamų paslaugų kokybei,kurios susijusios su aplinkos būklės tyrimo bei gerinimo, aplinkosaugos prevencijos priemonių rengimu ir įgyvendinimu.Aplinkosaugos vadybos standarte išdėstyti reikalavimai,kurių tikslas-skatinti aplinkos apsaugą ir taršos prevenciją,atsižvelgiant į besikeičiančius socialinius ir ekonominius visuomenės poreikius bei juos taikant įdiegti atatinkamą vadybos sistemą.Ūkinės veiklos subjektui,įdiegusiam tokią vadybos sistemą,nustatyta tvarka išduodamas atitikties sertifikatas,kuris patvirtina,kad jo gaminys,technologinis procesas ar teikiamos paslaugos atitinka aplinkosaugos standarto reikalavimus. ●Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai yra individualūs teisiniai dokumentai, nustatyta tvarka išduodami konkrečiam ūkinės veiklos subjektui ir suteikia teisę juose nurodytomis sąlygomis naudoti gamtos išteklius,vykdyti atatinkamą ūkinę veiklą arba naudoti įrenginį ar jo dalį,taip pat išleisti teršalus į aplinką.Tokius leidimus išduoda Regionų aplinkos apsaugos departamentai,vadovaudamiesi tvarka,kuri nustatyta Aplinkos ministerijos patvirtintose „Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo,atnaujinimo ir panaikinimo taisyklėse“[40]. Taisyklės nustato leidimo naudoti atatinkamus gamtos išteklius, vykdyti pavojingą aplinkai ūkinę veiklą,taip pat išleisti teršalus į orą, žemę ir vandens telkinius, išdavimo ir panaikinimo tvarką.Taisyklėse suformuluotas toks teisinio reguliavimo tikslas:“ siekiant mažinti stacionarių ūkinės veiklos objektų neigiamą poveikį aplinkai bei klimatui ir išvengti teršalų pernešimo iš vienos aplinkos terpės į kitą,Taisyklėse įtvirtinama taršos integruotos prevencijos ir kontrolės sistema,vienijanti vandens,oro,žemės(taip pat žemės gelmių) klimato apsaugos,atliekų tvarkymo,triukšmo bei ūkinės veiklos sukeliamų kvapų mažinimo priemonės.“ Taisyklės nustato racionalaus vandens naudojimo ir taršos mažinimo,aplinkos oro taršos mažinimo,atliekų prevencijos ir kitų priemonių,numatytų vandens,oro apsaugos,atliekų tvarkymo,aplinkos monitoringo ir kituose įstatymuose.Taisyklės parengtos vadovaujantis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais,bet ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniais taršos leidimais sistemą Bendrijoje, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35/EB,nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas.Be to,taisyklėse nurodyta,kad turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų . Taisyklės yra tam tikra prasme integruojantis teisinis normatyvinis aktas,kuris integruoja atatinkamų Lietuvos įstatymų,Europos Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių standartų nuostatas aplinkos taršos integruotos prevencijos ir kontrolės srityje visumoje ir yra privalomos jos

54

vykdytojams.Už taisyklių pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė taip pat išieškoma gamtai padaryta žala. ●Tarptautiniai ir Europos Sąjungos aplinkosaugos standartai yra vienas iš būdų sėkmingai spręsti kenksmingo taršos poveikio aplinkai ribojimo ir aplinkosaugos uždavinius tarptautiniu, ES ir atskiro regiono mastu. Tarptautinė Standartizacijos Organizacija (angl. International Standarts Organisation) aplinkosaugos srityje yra parengusi keletą standartų,kurie yra žinomi kaip EN ISO 1400 serija. [45,p.222]. Tačiau EN ISO 14001 yra vienintelis sertifikuotas standartas, likusieji yra pagalbiniai teisiniai dokumentai. Tarptautinis aplinkosaugos vadybos standartas ISO 14001 apibrėžia 39 veiklos sritis,kurioms galima įregistruoti aplinkos vadybos sistemas.Aplinkos vadybos sistemų standarto įregistravimas yra laisvanoriškas.Šiuo metu Lietuvoje daugiausia aplinkos vadybos sistemas yra įregistravusios įmonės,vykdančios 22 veiklos sritis.Tai statybos organizacijos,maisto produktų ir tabako gaminių,tekstilės,farmacijos įmonės ir kitos Tarptautinio aplinkosaugos vadybos standarto ISO 14001 įdiegimo tikslas-vykdyti taršos prevenciją ir stiprinti aplinkos apsaugą.Ūkio subjektai įsipareigoja vykdyti įstatymų ir kitų aplinkosaugą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus savo veikloje ir tuo tikslu įdiegti aplinkos apsaugos vadybos sistemą.Aplinkos taršos prevencijos srityje toks įsipareigojimas apima procesų,metodikų,medžiagų,produktų,paslaugų ar energijos naudojimą,siekiant išvengti,mažinti ar valdyti, tiek atskirai tiek ir derinyje,bet kokių teršalų ar atliekų susidarymą,išleidimą arba nutekėjimą,kad sumažėtų kenksmingas poveikis aplinkai. Europos Sąjungos ekonominėje erdvėje,tarptautinio standarto EN ISO 14001 pagrindu įvestas ir galioja standartas Europos aplinkos vadybos ir audito sistema –EMAS. Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. sausio 19 d. reglamentu Nr 761/2001/EB „Dėl organizacijų savanoriško dalyvavimo Bendrijos aplinkosaugos valdymo ir audito sistemoje (EMAS)“ sudaryta galimybė organizacijoms,veikiančioms Europos Sąjungos ekonominėje erdvėje, laisvanoriškai įdiegti Europos aplinkosaugos vadybos sistemą-EMAS.Pagrindiniai EMAS tikslai ir uždaviniai yra:veiklos sferos išplėtimas į visus ekonominės veiklos sektorius, įskaitant ir vietos savivaldos institucijas. 4. Tarptautiniai susitarimai oro ir klimato apsaugos srityje. Aplinkos oro tarša sukelia ir tokius nepageidaujamus aplinkai ir visuomenei padarinius kaip klimato kaitą.Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos 2007 m. ataskaitoje [45,p.225] nustatyta,kad dėl žmogaus (antropogeninės) veiklos šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidimas į aplinkos orą padidėjo 70 procentų.Šiltnamio efektą sukeliančios dujos yra anglies dioksidas (CO2), metanas (CH4),azoto suboksidas (N2O) ir kt.Tokių teršalų išleidimą į aplinką sąlygojo padidėjęs gamtos išteklių naudojimas.Klimato kaitos padariniai: visuotinis planetos atšilimas,pasulio vandenynų lygio kilimas ir potvyniai,oro masių suaktyvėjimas,sukeliantis tiprias audras ir uraganus,ozono sluoksnio plonėjimas,rūgštūs lietūs,atogrąžų miškų džiūvimas,dykumų plitimas,biologinės įvairovės nykimas ir t.t. Klimato kaitos padarinius sukelia ir natūralūs gamtoje vykstantieji procesai-ugnikalnių išsiveržimai,saulės energijos aktyvumas,gaisrai ir kitokios stichinės nelaimės.Tačiau mokslininkų tarpe vyrauja pažiūra,kad lemiamą reikšmę klimato kaitai turi aplinkos tarša šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Tai paskatino pasaulio valstybes sudaryti tarptautinius susitarimus, siekiant riboti ir sumažinti aplinkos oro teršimą.,bei apsaugoti planetos klimatą nuo kenksmingos antropogeninės veiklos padarinių.Tuo tikslu buvo pasirašyta eilė svarbių tarptautinių susitarimų aplinkos oro apsaugos srityje: Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija (Ženeva, 1979 m.),Vienos konvencija ozono sluoksniui saugoti (1985 m.Monrealio protokolas (1987 m.) ir jo pataisos dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų išleidimo į aplinką, ir kt. ● Tačiau negalima sutapatinti aplinkos oro ir klimato apsaugos sąvokų.Klimatas (gr. klima-polinkis) yra daugiametis orų režimas tam tikroje Žemės paviršiaus teritorijoje arba tam tikrame atmosferos aukštyje,kurį lemia Saulės spinduliotė,kritulių kiekis,drėgmė,atmsferos slėgis,vėjo greitis ir kryptis. Kenksmingus aplinkai ir visuomenei klimato pokyčius sukelia į

55

atmosferos orą išleidžiamų specialių teršalų rūšis-šiltnamio efektą sukeliančios dujos.Todėl klimato apsauga suprantama kaip natūralaus orų režimo,susiformavusio tam tikroje Žemės paviršiaus dalyje,saugojimas nuo kenksmingų,tarptautinę reikšmę turinčių pokyčių.Tuo tarpu atmosferos oro apsauga reiškia oro apsaugą nuo bet kokios pasklidusios ore taršos,kuri gali ir nesukelti kenksmingų klimato kaitos procesų. ● Specialiai šiltnamio efektą ir klimato kaitą sukeliančių dujų išleidimui į aplinką riboti bei mažinti buvo pasirašyti du svarbiausieji tarptautiniai susitarimai.1992 m. birželio mėnesį Rio de Žaneiro konferencijoje 155 valstybės pasirašė Jungtinių Tautų Bendrąją klimato kaitos konvenciją, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 m. vasario 23 d. ir ji mūsų valstybėje įsigaliojo nuo 1995 m. birželio 22 d. 1997 metais Kioto mieste (Japonija) vykusioje Jungtinių tautų konferencijoje pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas 2008-2012 metų laikotarpyje sumažinti išsivysčiusių šalių išleidžiamas į aplinką šiltnamio efektą sukelinačias dujas 5,2 procentais,lyginant su 1990 metais.( Kioto protokolas).Kioto protokolą Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2002 m. lapkričio 19 d., o jis įsigaliojo Lietuvoje 2003 m. sausio 3 d.[45,p.225]. ● Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (toliau-Konvencija) susideda iš preambulės, 26 straipsnių ir keturių priedų.I ir II prieduose nurodytos Konvenciją pasirašiusios ar svarstančios valstybės, o B ir C prieduose suformuluoti Europos Sąjungos,kaip atskiro regiono, pareiškimai dėl Konvenciojos ratifikavimo ir jos nuostatų įgyvendinimo. Konvencijoje konstatuota,kad galutinis šios Konvencijos ir su ja susijusių teisinių dokumentų, kuriuos gali priimti Šalių Konferencija, tikslas yra pasiekti, kaip numatyta atitinkamuose šios Konvencijos nutarimuose, kad šiltnamio efektu pasižyminčių dujų koncentracijos atmosferoje stabilizuotųsi tokiame lygyje, kuriame pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdo klimato sistemos. Šis lygis turi būti pasiektas per tokį laikotarpį, kuris leistų ekosistemoms natūraliai prisitaikyti prie klimato pasikeitimo, kad nekiltų pavojaus maisto produktų gamybai, ir ekonominis vystymasis vyktų stabiliai. Konvencijos tikslams įgyvendinti valstybės prisiėmė atatinkamus įsipareigojimus,kurie taikomi: 1) visoms valstybėms ir 2) papildomai išsivysčiusioms valstybėms. Tai daroma tam, kad individualiai ar kartu būtų sugrįžta prie 1990 m. anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos lygio. Konvencijoje numatytas ir šalių įsipareigojimų įgyvendinimo mechanizmas: pastovūs ir sistemingi aplinkos būklės stebėjimai bei tyrimai,keitimasis informacija,visuomenės informavimas,švietimas ir mokymas,įgyvendinamų priemonių finansavimas ir kt.Konvencijos įgyvendinimo mechanizmui stebėti ir kontroliuoti sudarytas aukščiausiasis organas-Šalių konferencija,taip pat pagalbinis organas konsultacijoms teikti ir sekretoriatas.Be to,numatyta ir ginčų sprendimo tvarka. ● Kioto protokolas remiasi Konvencijos nuostatomis ir nustato konkrečius bei teisiškai privalomus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidimo į aplinką ribojimus 38 pramoninėms valstybėms,įskaitant visas Europos Sąjungos valstybes-nares (išskyrus Kiprą ir Maltą) bei įvardija Europos Sąjungą kaip vientisą juridinį asmenį.Dvi valstybės-JAV ir Australija,kurios buvo pasirašiusios Konvenciją, Kioto protokolo neratifikavo.Kioto protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d.,po to,kai jį Ratifikavo Rusija,kuri išleidžia į aplinką 17,4 procentų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Pagal Kioto protokolo sąlygas jį turi ratifikuoti ne mažiau kaip 55 Konvenciją pasirašiusios valstybės,kurių daliai tenka ne mažiau kaip 55 procentai išleidžiamų į aplinką šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kioto protokolą pasirašiusios valstybės įsipareigojo 2008-2012 metų laikotarpyje sumažinti išleidžiamų į aplinką šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 5,2 procentais,palyginus su 1990 metų kiekiu.Kioto protokolas numato tris pagrindinius mechanizmus,kurių pagrindu valstybės privalo vykdyti savo įsipareigojimus:1) bendrai įgyvendinamų projektų, 2) taršos leidimų prekybos, 3) švarios plėtros. ● Taršos leidimų prekybos mechanizmas – tai dviejų Šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos Šalies ūkio subjektai (įmonės) perka iš kitos Šalies ūkio subjektų (įmonių) apyvartinius

56

taršos leidimus (toliau tekste – ATL). Skirtumas tarp prieš tai minėto ir šio mechanizmų yra tik tas, kad taršos leidimų prekybos mechanizmo pagrindu viena Šalis ne investuoja lėšas į kitoje Šalyje vykdomus projektus, o perka iš kitos Šalies ATL. ● Europos Sąjunga,kaip savarankiškas pasaulio regionas, buvo viena iš pagrindinių Konvencijos ir Kioto protokolo pasirašymo ir įgyvendinimo iniciatorių.Pagrindinis ES teisės aktas,integruojantis ir išplečiantis minėtus tarptautinius susitarimus, yra Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniais taršos leidimais sistemą bendrijoje.. Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (angl. Emissions Trading System, ETS) yra priemonė, kuri skatina mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidimą į aplinką. Be to,Europos Komisija priėmė eilę programinių dokumentų,kurie tiesiogiai nėra teisiniai norminiai aktai,tačiau skatina Europos Sąjungos institucijas ir valstybes nares tobulinti aplinkos taršos ribojimo ir mažinimo teisinį reguliavimą.2008 m. sausio 23 d. Europos Komisija parengė“Veiksmų klimato srityje ir atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių paketą“,kuriame numatyta tobulinti eilę direktyvų tuo klausimu.Tais pačiais metais Europos Komisija parengė taip vadinamą Žaliąją knygą-„Prisitaikymas prie klimato kaitos Europoje-galimi Europos Sąjungos veiksmai“ ir kt. ● Lietuvoje minėtos direktyvos pagrindu Aplinkos ministro įsakymu patvirtintas“Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų išdavimo ir prekybos jais tvarkos aprašas,kuris faktiškai įteisino prekybos tokiais leidimais tvarką. [71,45,p.231, ].

Kontroliniai klausimai. 1.Kas yra aplinkos tarša,kokie jos šaltiniai ir padariniai aplinkai bei visuomenei?2.Kokia yra integruotos aplinkosaugos teisinio reguliavimo esmė ir koks jo objektas?3.Kokia yra integruotos aplinkosaugos teisinio reguliavimo sistema?4.Kam yra reikalingi ir išduodami Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai ir kokia jų reikšmė?5.Kokie yra tarptautiniai susitarimai aplinkos oro ir klimato apsaugos srityje?

7 tema.APLINKOSAUGOS EKONOMINIŲ PRIEMONIŲ TEISINIS REGULIAVIMAS

Aplinkosaugos ekonominių priemonių samprata,tkslai ir teisinio reguliavimo sistema.Mokesčių už gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos teršima reglamentavimas.Aplinkosaugos priemonių finansavimo šaltiniai ir tvarka.Ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas.

1.Aplinkosaugos ekonominių priemonių samprata ir sistema. Aplinkos apsaugos priemonių bei projektų sukūrimas ir įgyvendinimas reikalauja didelių investicijų, todėl tinkamas finansavimas yra viena esminių šių priemonių sėkmės sąlygų. Aplinkosauga finansuojama pagrinde iš valstybes lėšu, todel aplinkosauginių projektu realizavimas tiesiogiai susijęs su esama valstybes ekonomine-finansine būkle.Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarime „Dėl Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos patvirtinimo“buvo įtvirtinta, jog ekonominės aplinkosaugos priemonės turi tikslą sumažinti taršą, aplinką teršiančias atliekas, gerinti atliekų utilizavimą, tausoti gamtos išteklių naudojimą. [45,p.261] Aplinkos apsaugos problemos sprendžiamos ne tik teisinėmis, bet ir ekonominėmis priemonėmis,kuriomis skatinama saugoti aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius. Ekonominės aplinkosaugos priemonės-tai įstatymuose ir teisės aktuose įtvirtinta ekonominio poveikio,užtikrinančio aplinkos apsaugą,sistema.Nuo tokių ekonominių priemonių įgyvendinimo žymiu mastu priklauso aplinkos pažeidimų prevencijos ir apsaugos veiksmingumas.

57

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą ir kitus susijusius įstatymus bei teisės aktus ekonominių aplinkos apsaugos priemonių teisinio reguliavimo objektas yra: 1)mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą; 2)mokesčiai už aplinkos teršimą, 3)aplinkosaugos priemonių finansavimas 4)ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas. Ekonominių aplinkos apsaugos priemonių rūšis bei įgyvendinimo tvarką reguliuoja Aplinkos apsaugos įstatymas (28-30 straipsniai), taip pat specialūs Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas [17], Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas, [16] ir kiti [45,p.261].2.Mokesčių už gamtos išteklius teisinis reguliavimas. Mokesčius už gamtos išteklius moka veiklos subjektai, kurie turi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą išgauti tam tikrus valstybinius gamtos išteklius: naudingąsias iškasenas, požeminį vandenį, naftą, dujas bei žuvų išteklius, pagal šių išteklių išgavimo limitus. Mokesčiai mokami avansu, lygiomis dalimis, apskaičiuotomis pagal numatomą sunaudoti išteklių kiekį į valstybės biudžetą. Mokesčių apskaičiavimo teisingumą kontroliuoja Aplinkos ministerija. Už nuslėptą išteklių kiekį mokamas mokestis, ir taikoma dešimteriopo dydžio bauda, o laiku nesumokėjus mokesčių mokami delspinigiai. Nuo mokesčio atleidžiami žemės naudotojai, kurie ūkio reikalams be ne pardavimui naudoja jiems suteiktame žemės sklype statybinių medžiagų žaliavas ir vandenį. Per šiuos mokesčius valstybė skatina efektyvų ir racionalų gamtos išteklių naudojimą, didina naudotojų atsakomybę, kompensuoja valstybines išlaidas šių išteklių kiekiui bei kokybei išsaugoti.3.Mokesčių už aplinkos teršimą teisinis reguliavimas. Mokesčių už aplinkos teršimą tikslas yra ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti teršalams nustatytą išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš šių mokesčių kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Mokesčio objektas yra išmetami į aplinką ir neigiamai veikiantis žmogų ir aplinką fizikiniai, biologiniai ir cheminiai teršalai. Mokesčio mokėtojai yra ūkinės ir antropogeninės veiklos subjektai, kurie teršia aplinką ir kurie turi nustatyta tvarka išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą,kuriame nurodomi teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Mokestis mokamas pagal įstatymo nustatytus tarifus. ( Įstatymo 1 ir 2 priedėliai). Kai iš stacionarių taršos šaltinių išmetamas į aplinką teršalų kiekis, viršijantis nustatytus normatyvus, mokama nustatyto dydžio bauda. Tačiau tie ūkinės veiklos subjektai, kurie įgyvendina priemonės mažinančias teršalų išmetimą į aplinką ne mažiau kaip 10 procentų , tam tešalų kiekiui jiems 10 procentų mažinamas mokestis. Įstatyme nustatyta mokesčių už aplinkos teršimą bei baudų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka.4.Aplinkosaugos priemonių finansavimo šaltiniai. Aplinkosaugos priemonių finansavimo šaltiniai yra valstybės subsidijos,kreditavimo lengvatos, skiriamos valstybės biudžeto lėšos, sudaromi valstybiniai ir savivaldybių gamtos apsaugos fondai.[45,p.284]. Mažaatliekių technologijų diegimą, ekologiškos produkcijos gamybą valstybė skatina mažindama mokesčius, teikdama kreditavimo lengvatas ir subsidijas. Pagal LR Biudžetinės sandaros įstatymą atskira eilute skiriami valstybės biudžeto asignavimai aplinkos apsaugai finansuoti, o savivaldybių biudžeto lėšos naudojamos jų vykdomoms aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti. Netiesioginis valstybės subsidijų šaltinis yra įvairių mokesčio lengvatų taikymas ( pvz., įvairūs labdaros fondai ir kt.). Papildomas aplinkos apsaugos priemonių finansavimo šaltinis yra valstybinis ir savivaldybių aplinkos apsaugos fondai. Valstybinio gamtos apsaugos fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką reguliuoja LR Seimo patvirtinti šio fondo nuostatai, o fondo lėšomis disponuoja Aplinkos ministerija. Fondo lėšos formuojamos iš lėšų išieškotų už aplinkai padarytą žalą, ekonominių sankcijų taikymo, konfiskuotų neteisėtos veiklos priemonių taip pat savanoriškų juridinių ir fizinių asmenų įnašų. Savivaldybių gamtos apsaugos fondo lėšos formuojamos iš dalies mokesčių už aplinkos teršimą bei savanoriškų juridinių ir fizinių asmenų įnašų. Šio fondo lėšos turi specialią paskirtį – jos turi būti naudojamos aplinkai padarytai žalai

58

kompensuoti, aplinkos apsaugos objektų projektavimui, statybai, rekonstravimui ir eksploatavimui finansuoti, taip pat aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti. Šiam tikslui turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų savivaldybių gamtos apsaugos fondo lėšų. Ekonominės sankcijos už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus, tai padidinti mokesčiai už aplinkos tešimą ir viršnorminį gamtos išteklių sunaudojimą, taip pat baudos ir delspinigiai už neteisingą arba nesavalaikį mokėjimą. Ekonominės sankcijos yra mokamos iš ūkinės veiklos subjektų pelno (pajamų) ir tai daro ekonominį poveikį jų interesams, skatina laikytis aplinkosaugos reikalavimų ir juos vykdyti savo veikloje. Jos nėra teisinė atsakomybė, todėl gali būti taikomos su atitinkamomis teisinės atsakomybės rūšimis. ES biudžete numatomos didelės lėšos aplinkosaugos priemonėms finansuoti. Kiekvienais metais dešimčiai naujų ES narių numatoma skirti apslinkosaugos priemonėms finansuoti po 0,5 mlrd. Eurų (1,8 mlrd. Litų). Atsakinga institucija už šių priemonių įgyvendinimą yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos strategijos departamentas, kuris koordinuoja užsienio investicijų ir techninės paramos programas bei projektus šioje srityje.

Kontroliniai klausimai.1.Kokia yra aplinkosaugos ekonominių priemonių paskirtis ir sistema?2.Kokia yra mokesčių už gamtos išteklių naudojimą paskirtis ir esmė?3.Kokia yra mokesčių už aplinkos teršimą paskirtis ir esmė?4.Kokie yra papildomi aplinkosaugos priemonių finansavimo šaltiniai?

8 tema.GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS IR APSAUGA.

Gamtos išteklių samprata,rūšys,teisinio reguliavimo uždaviniai,objektas ir sistema.Valstybinė gamtos išteklių apskaita ir kontrolė.Teisiniai naudojimo ir apsaugos pagrindai-nuosavybės ir naudojimo teisė.Žemės ir jos gelmių,miškų ir vandens telkinių nuosavybės ir naudojimo teisė.Teisinio reglamentavimo šaltiniai,objektas ir uždaviniai.Nuosavybės ir naudojimo teisės įgijimas,forma,turinys ir ribojimai.Savininkų ir naudotojų teisės ir pareigos.Specialiosios naudojimo sąlygos ir prevencinės apsaugos priemonės.

1.Gamtos ištekliai-teisinės apsaugos objektas . Pastaruoju metu išaugęs planetos gyventojų skaičius ir vartojimas,taip pat augantis energetikos ir pramonės poreikis žaliavai žymiai padidino netaupų, o dažnai ir netinkamą gamtos išteklių naudojimą.XXI amžiuje gyventojų skaičius peržengė 6mlrd.ribą,t.y. padaugėjo beveik 4 kartus, o gamtos išteklių naudojimas išaugo net 12 kartų.[45,p.93] Dėl didėjančio ir neracionalaus gamtos išteklių naudojimo didėja aplinkos tarša,pažeidžiama natūrali medžiagų apykaita gamtoje,gamta natūraliai apsivalyti ir atsikurti jau nebegali ir tai blogina aplinkos kokybę,o užteršta aplinka neigiamai veikia gamtą ir žmogų. Vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos aplinkosaugos politikos tikslų,kuris suformuluotas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnyje yra „apdairiai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius“ [68]. Eurpos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB nuostatomis taip pat siekiama,kad būtų išsaugota,apsaugota ir pagerinta aplinkos kokybė,protingai ir racionaliai naudojami gamtos ištekliai.Lietuvos Respublikos Konstitucijoje,taip pat Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta visuomenės ir kiekvieno piliečio pareiga saugoti aplinką ir tausoti gamtos išteklius. ● Gamtos išteklių apsaugą reglamentuoja teisės normos nustatančios savininkų ir naudotojų teises ir pareigas šioje srityje,taip pat atskirų gamtos išteklių naudojimo teisinį režimą (draudimus,ribojimus,įpareigojimus ir pan.),prevencijos priemonių ir teisinės atsakomybės taikymą.

59

● Gamtos išteklių teisinės apsaugos objektas yra Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausanti gamtinė aplinka.Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą gamtos ištekliai tai-gyvosios ar negyvosios gamtos elementai,kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo reikmėms.Tai žemės paviršius ir jos gelmės,miškai,vandens telkiniai,atmosferos oras,klimatas,biologinė įvairovė,saugomos teritorijos,nacionalinis kraštovaizdis ir kt.Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai kad įstatymuose ir literatūroje kartais greta sąvokos „gamtos ištekliai“ naudojama ir sąvoka „gamtos objektai“.Pavyzdžiui Konstitucijos 54 straipsnyje rašoma,kad „valstybė rūpinasi<...>atskirų gamtos objektų apsauga,prižiūri,kad su saiku būtų naudojami,taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“.Todėl kai kalbama apie atskiras mus supančios gamtinės aplinkos dalis –žemės paviršių,vandens telkinius,miškus,atmosferos orą,klimatą,biologinę įvairovę,saugomas teritorijas ir kt., apskritai,juos tikslinga juos vadinti gamtos objektais.Tuo tarpu gamtos ištekliai būtų gamtinės aplinkos objektų naudingosios savybės,kurios gali būti naudojamos visuomenės socialiniams poreikiams patenkinti: dirvožemis,naudingosios iškasenos,geriamasis vanduo,miško mediena,gyvunijos ir augalijos rūšys bei populiacijos ir kt.Tačiau kalbant apibendrintai apie mus supančią gamtinę aplinką tinkamas yra ir terminas“gamtos ištekliai“. Pagal savo savybes ir atsinaujinimo sąlygas gamtos ištekliai gali būti skirstomi į tokias rūšis: 1)sąlyginai pastovūs-žemė,vanduo,oras,klimatas,saulės energija ir kt.,kurie yra gyvybės planetoje egzistavimo pagrindas, 2)savaime atsikuriantys-dirvožemis,miškai,augalija,gyvunija ir kitokia biologinė įvairovė,kurie atsikuria savaime arba žmogaus pagalba,jeigu nepažeisti aplinkosaugos reikalavimai ir gamtoje nusistovėjusi pusiausvyra, 3)išsenkantys-nafta,dujos,kai kurios naudingosios iškasenos,kurių kiekis žemėje yra ribotas ir kurie,dėl jų netinkamo naudojimo atsikuria labai retai arba apskritai neatsikuria. Toks gamtos išteklių klasifikavimas turi ir teisinę reikšmę,nes skiriasi atskirų jų rūšių naudojimo ir apsaugos teisinis režimas. ● Gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės subjektais gali būti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys,visuomeninės organizacijos,taip pat įstatymų nustatyta tvarka ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys,kuriems nenustatyti draudimai ir ribojimai.Gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės subjektai yra ir valstybės bei savivaldos institucijos ir pareigūnai,kurie vykdo gamtos išteklių naudojimo reglamentavimą ir valdymą, privalo kontroliuoti ir užtikrinti tinkamą ir racionalų jų naudojimą bei apsaugą. ● Valstybinį gamtos išteklių naudojimo reglamentavimą ir valdymą vykdo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija.Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą Aplinkos ministerija ir jos įgaliotos valstybės institucijos nustatytos kompetencijos ribose reglamentuoja ir kontroliuoja valstybinę gamtos išteklių apskaitą,rengia ir tvirtina jų naudojimo normatyvus,limitus ir sąlygas bei leidimų naudoti atskirus gamtos išteklius išdavimo tvarką. ● Teisinis gamtos išteklių naudojimo pagrindas yra nuosavybės ir naudojimo teisė.Teisė naudotis Lietuvos Rerspublikos jurisdikcijoje esančiais bendrojo naudojimo gamtos objektais ir ištekliais-atmosferos oru,geriamuoju vandeniu,rekreacinėmis ir kitomis bendromis vietovėmis,bendrais vandens telkiniais,miško gėrybėmis (grybais,uogomis ir kt) įstatymais pripažįstama kiekvienam žmogui,nežiūrint į jo pilietybę,išskyrus nustatytus ribojimus ir draudimus.Šie teisės subjektai įstatyme nustatytas teises ir pareigas įgyvendina kasdieniniame savo gyvenime,joms įgyvendinti nereikalaujama kokių nors juridinių faktų,kitų asmenų ar valstybės leidimo.Teisė naudotis kitais įstatymo apibrėžtais gamtos ištekliais įgyvendinama per atatinkamus teisinius santykius,kuriuose įgyjamos konkretaus asmens subjektyvinės teisės ir pareigos, juridinių faktų ar jų visumos pagrindu.Pastarieji tekste vadinami apibendrintu terminu“gamtos ištekliai“,kurių naudojimo ir apsaugos teisinis reguliavimas yra tolimesnio aiškinimo objektas.2.Žemės paviršiaus naudojimas ir apsauga. Žemės įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės,valdymo ir naudojimo,taip pat valstybinio žemės tvarkymo ir administravimo santykius.Žemės įstatymą sudaro trijų rūšių teisės

60

normos,kurių objektas yra: 1) žemės nuosavybės ir naudojimo santykiai,2)valstybinio žemės tvarkymo ir valdymo santykiai 3) žemės apsaugos santykiai.Pastaruosius santykius reguliuojančios teisės normos priskirtinos aplinkosaugos teisei, nes reglamentuoja viso Lietuvos teritorijoje esančio žemės paviršiaus,kaip pagrindinio gamtos objekto, naudojimo ir apsaugos reikalavimus,nežiūrint į jos nuosavybės formas.[53]. Aplinkosaugos srityje Žemės įstatymas nustatė tokias žemės savininkų ir naudotojų pareigas: naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį,naudojimo būdą ir pobūdį,racionaliai naudoti ir tausoti žemę,mišką,vandenį,,įgyvendinti teisės aktų nustatytas jų apsaugos nuo užteršimo,dirvožemio erozijos ir nualinimo aplinkosaugos priemones,kad neblogėtų aplinkos būklė.Žemės naudotojai,naudodami naudingąsias iškasenas,privalo laikytis teisės aktų reikalavimų,kad būtų išsaufotas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir rekultivuotos (atkurtos) pažeistos žemės. Be to,įstatymais arba Vyriausybės nutarimais yra nustatytos ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos,t.y.ūkinės ir kitokios veiklos apribojimai,kurie priklauso nuo geografinės padėties,gretimybių,pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties,žemės sklypo naudojimo pobūdžio ir aplinkosaugos poreikių.Žemės įstatyme nustatytos specialiosios žemės ūkio paskirties žemių naudojimo sąlygos.Ariamoji žemėturi būti naudojama taip,kad nesumažėtų jos plotas ir nepablogėtų dirvožemio savybės.Kai dirvožemis yra veikiamas vėjo ir vandens erozijos,turi būri naudojamos antierozinių priemonių kompleksas.Žemės naudmenų plotai,kurios sudaro dirvožemio ir vandens apsauginę reikšmę turintys vertingi miškai bei medžių ir krūmų želdiniai,taip pat pelkės,akmenynai,natūralios pievos ir ganyklos,kurie pažymėti teritorijų planavimo dokumentuose,turi būti naudojami atsižvelgiant į kraštovaizdžio formavimo ir aplinkosaugos reikalavimus. Asmenys ,pažeidę žemės naudojimo ir apsaugos reikalavimus ir tuo padarę žemei ir su ja susijusiems gamtos ištekliams žalą,privalo ją atlyginti aplinkosaugos teisės normų nustatyta tvarka. Europos Sąjungos teisės aktuose žemės apsauga atskirai nereglamentuojama. Tačiau žemės apsauga yra kitų ES teisės aktų, reguliuojančių aplinkos apsaugą, objektas.Pavyzdžiui, Europos tarybos 1986 m. direktyva Nr 86/278/EEB „Dėl aplinkos,ypač dirvožemio apsaugos, naudojant žemės ūkyje nuotėkų dumblą“.,taip pat Europos Tarybos 1991 m. direktyva Nr 91/676/EEB „Dėl vandens apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių“.Prevencinės žemės apsaugos priemonės yra nurodytos Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. direktyvoje Nr 2004/35/EB „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) .2.Žemės gelmių naudojimas ir apsauga. Žemės gelmių išteklių naudojimą ir apsaugą reglamentuoja Žemės gelmių įstatymas[31].Įstatymas nustato pagrindines valstybės ir savivaldos institucijų,juridinių ir fizinių asmenų,bei asmenų grupių,veikiančių pagal jungtinės veiklos sutartį, teises ir pareigas naudojant ir saugant Lietuvos Respublikos sausumos,vidaus vandenų,kontinentinio šelfo ir ekonominės zonos Baltijos jūroje žemės gelmes.Žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė, o kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje Baltijos jūroje valstybė į žemės gelmes turi išimtinės nuosavybės teisę.Tai reiškia,kad žemės gelmės negali būti privačios nuosavybės objektas,jų naudojimo pagrindas yra naudojimosi teisė,kuri įgyvendinama šio įstatymo nustatyta tvarka. Žemės gelmių ištekliai-tai žemės gelmėse esančios naudingosios iškasenos,kurias žmogus gali naudoti savo poreikiams tenkinti ir kurių kiekis ar kokybė dėl to keičiasi:akmens anglis,nafta,gamtinės dujos,durpės,požeminis vanduo,vertingieji mineralai,metalų rūdos ir t.t.Žemės gelmių apsaugos tikslas-įgyvendinti priemones apsaugančias žemės gelmių vertingąsias savybes nuop fizinio,cheminio,biologinio ar kitokio neigiamo poveikio,atsirandančio dėl natūralių gamtinių procesų ar žmogaus veiklos,taip pat užtikrinančias žemės gelmių išteklių racionalų naudojimą,jų savybių visišką ar dalinį atkūrimą.Tuo tikslu minėtas įstatymas nustatė žemės gelmių išteklių naudojimo tvarką,naudotojų pareigas ir atsakomybę.

61

Teisę naudoti žemės gelmių išteklius turi tiktai tie įstatyme nurodyti teisės subjektai,kuriems Vyriausybės nustatyta tvarka išduoti tam leidimai.Įstatymas diferencijuoja valstybės institucijas,kurios turi teisę išduoti tokius leidimus ir kontroliuoti jų vykdymą,atsižvelgiant į jų reguliavimo sričiai priskirtus žemės gelmių išteklius.Žemės gelmių išteklius galima naudoti tik nustatyta tvarka juos ištyrus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai bei gavus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato žemės gelmių išteklių išgavimo kiekius (limitus),kurie turi būti nurodyti jų naudojimo sutartyje.Žemės gelmių išteklių naudotojai privalo juos naudoti racionaliai ir kompleksiškai,apsaugant nenaudojamus išteklius,stebėti jų būklę,prognozuoti kiekio ir kokybės pokyčius,tvarkyti jų apskaitą ir teikti duomenis Žemės gelmių registrui.Naudotojai,padarę žalą valstybei netinkamai naudojant žemės gelmes,kai dėl to sumažėja jų ištekliai ar pablogėja jųnaudojimo sąlygos arba pasikeičia jų vertingosios savybės,įstatymų nustatyta tvarka privalo ją atlyginti.3.Miškų naudojimas ir apsauga. Miškų naudojimą ir apsaugą reglamentuoja: Miškų įstatymas [14,] ir Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai [39]. Miškai užima apie 35 procentus Lietuvos Respublikos teritorijos,yra mūsų nacionalinio kraštovaizdžio dalis,nacionalinis turtas ir atlieka labai svarbias natūralias aplinkos apsaugos funkcijas:stabdo dirvožemio eroziją,saugo gruntinius ir paviršinius vandenis,biologinės įvairovės buveines,absorbuoja anglies dvideginį ir kitus teršalus,grynina atmosferos orą.Miškai yra ir pagrindinis medienos bei kitų miško produktų,naudojamų pramonėje ir socialiniams poreikiams,šaltinis. Miškų įstatymo paskirtis-reglamentuoti miškų atkūrimą,apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas,kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus principus,užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą ir atkūrimą,biologinės įvairovės išsaugojimą,kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę,miškų produktyvumo didinimą ir pramonės aprūpinimą žaliava. Pagal šį įstatymą miškas –tai ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas,apaugęs medžiais,kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus,kita miško augalija,taip pat išretėjęs dėl žmogaus veiklos bei dėl gamtinių sąlygų netekęs augalijos miškas.(kirtavietės,degavietės,aikštės).Nelaikomi mišku laukuose,pakelėse,prievandens telkinių,gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės,siauros-iki 10 metrų pločio medžių juostos,gyvatvorės,pavieniai medžiai bei krūmai,kiti želdynai miestuose ir kaimo vietovėse,žmogaus įveisti parkai,todėl jiems šis įstatymas netaikomas.Pastarųjų naudojimą ir apsaugą reglamentuoja kiti įstatymai. Atskirai įstatyme išskiriama miško žemės sąvoka-tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės,žuvę medynai,miško aikštelės ir kt.) žemės plotas.Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai,kvatralų linijos,medienos sandėliai ir kiti su miškų ūkiu susiję įrenginiai,poilsio ir žvėrių pašarų aikštelės,taip pat miškui įveisti skirta žemė.Miško žemei nustatytas specialus teisinis režimas-ji gali būti naudojama tik pagal tikslinę paskirtį, joje draudžiama bet kokia ūkinė veikla,nesisijusi su miškų ūkiu. Pagal teisinio režimo pobūdį,ūkininkavimo tikslus ir pagrindinę funkcinę paskirtį miškai skirstomi į keturias pagrindines grupes. I grupė-rezervatiniai miškai:valstybinių rezervatų,valstybinių parkų ir rezervatinių apyrubių miškai.Juose draudžiama bet kokia ūkinė veikla,miško kirtimai neatliekami,ūkininkavimo tikslas-palikti miškus natūraliai augti. II grupė-specialios paskirties miškai,kurie savo ruožtu skirstomi į 2 pogrupius : a) ekosistemų apsaugos miškai-kraštovaizdžio,įvairių draustinių,priešeroziniai ir kiti miškai,ūkininkavimo tikslas-išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų elementus..b) rekreaciniai miškai-miško parkai,miestų miškai,valstybinių parkų rekreacinių teritorijų ir kiti poilsiui skirti miškai,-ūkininkavimo tikslas-formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. III grupė-apsauginiai miškai:tai įvairių draustinių,esančių valstybiniuose parkuose bei biosferos monitoringo teritorijose,taip pat apsaugos zonų ir kiti miškai,ūkininkavimo tikslas-

62

formuoti produktyvius medynus,galinčius atlikti dirvožemio,oro,vandens ir gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas.Juose leidžiami neplyni ir nedidelio ploto (iki 5 ha) plyni,ugdymo ir sanitariniai kirtimai,išskyrus įstatymo numatytas išimtis. IV grupė-ūkiniai miškai-tai visi kiti miškai,kurie nepriskirti I-III grupėms.Ūkininkavimo juose tikslas-laikantis aplinkosaugos reikalavimų,formuoti prioduktyvius medynus ir nepertraukiamai tiekti medieną pramonei ir socialiniams poreikiams.Juose leidžiami visi kirtimai,išskyrus įstatyme nustatytus apribojimus.. Miškų priskyrimo grupėms tvarką ir normatyvus nustato bei miškus grupėms priskiria Vyriausybė, Aplinkos ministerijos teikimu.Miškų ūkio valstybinio valdymo ir kontrolės funkcijas,nežiūrint į nuosavybės formas,vykdo Aplinkos ministerija ir regionų aplinkos apsaugos departamentai, o vietose miškų urėdijos. ● Miškų naudojimo teisinis pagrindas yra valstybinės ir privačios nuosavybės ir naudojimo teisė.Įstatymas apibrėžė išimtinės ir kitokios valstybinės nuosavybės teisės į miškus objektus bei subjektus,jų teises pareigas ir funkcijas,taip pat privačios nuosavybės teisės įgijimo į miškus kriterijus bei ribojimus. Miškų naudojimo teisė,nežiūrint į nuosavybės formą,įgyvendinama tik pagal Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka patvirtintą miškotvarkos projektą ir gavus leidimą kirsti mišką bei vykdyti medienos ir kitų miško išteklių ruošą.Įstatyme nustatytos visų miško naudotojų pareigos įgyvendinti miško apsaugos nuo gaisrų ir stichinių nelaimių,nuo ligų ir kenkėjų,nuo naminių gyvulių ir žvėrių daromos žalos ir nuo taršos priemones. Fiziniai ir juridiniai asmenys,padarę žalą miškui,kaip aplinkos objektui,taip pat valdytojų,savininkų ir naudotojų miškui,privalo visiškai ją arlyginti arba,esant galimybei,atkurti iki pažeidimo buvusią būklę.Žala ir nuostoliai apskaičiuojami pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą metodiką. ● Valstybinius miškus patikėjimo teise valdo ir kontroliuoja valstybinės miškų urėdijos,nacionalinių ir valstybinių parkų direkcijos savivaldybės ir kiti įstatyme nurodyti subjektai.Privačius miškus valdo,naudoja ir tvarko jų savininkai,vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintais Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatais.Įstatyme akcentuota,kad Lietuvos Respublikoje pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Miškų apsaugos klausimais priimti ir kai kurie ES teisės aktai:Europos Komisijos reglamentas Nr 1727/1999(EB),nustatantis tam tikras išsamias Europos Tarybos reglamento Nr 2185/92 (EEB) dėl Bendrijos miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių taikymo,Europos Tarybos reglamentas Nr 308/97(EB),pakeičiantis reglamentą Nr 2158/92(EEB) dėl Bendrijos miškų apsaugos nuo oro taršos,Europos Tarybos reglamentas Nr 400/94/(EB),išplečiantis reglamentą Nr 1615/89(EEB),sukuriantį Europos miškininkystės informacijos ir ryšių sistemą (Efics), ir kt.4.Vandens telkinių naudojimas ir apsauga. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų naudojimą ir apsaugą reglamentuoja Vandens įstatymas [15], taip pat Jūros aplinkos apsaugos įstatymas ir susiję įstatymai.[10,45,p.119]. ● Vandens įstatymas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims,kurie valdo,naudoja ir privalo saugoti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius vandens telkinius nepaisant jų paskirties ir nuosavybės formų.Šio įstatymo tikslas yra: neleisti prastėti vandens ir jame esančių ekosistemų būklei,ją saugoti ir gerinti,gerinti vandens kokybę įgyvendinant priemones,mažinančias pavojingų medžiagų ir įvairių nuotėkų patekimą į vandenį ir racionaliai bei taupiai naudoti vandens išteklius. Teisinis vandens telkinių ir išteklių naudojimo pagrindas yra valstybinės ir privačios nuosavybės ir naudojimo teisė.Valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandenys,kurių sąrašą nustato Vyriausybė.Kiti vandens telkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti privačios nuosavybės teisės objektai.Tačiau upės,kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 kvadratiniai km.,taip pat ežerai,iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos prateka,gali būti privačios nuosavybės teisės objektai tik tuomet,kai atkurta nuosavybės teisė į tuos vandens telkinius.

63

Vandens naudotojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys,kurie naudoja vandens telkinį vandeniui išgauti,nuotėkoms išleisti,taip pat rekreacijai,laivybai,žuvininkystei,ktoms reikmėms,arba daro kitokį poveikį vandens būklei. Vandens telkinio naudotojai privalo turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka leidimą vandeniui išgauti,išleisti nuotėkas,žvejoti,plaukioti plaukiojimo priemonėmis ir kitaip jį naudoti.Vandens naudotojai,nežiūrint į nuosavybės formas,privalo taupiai naudoti vandenį,neviršyti nustatytų jų naudojimo limitų ir išleidžiamų į aplinką teršalų normatyvų,nebloginti vandens telkinių būklės ir įgyvendinti jų apsaugos priemones.Įstatymas įpareigoja naudotojus užtikrinti ypač saugomų vandens augalų,ir gyvūnų rūšių, jų buveinių apsaugą,neprastinti jų gyvavimo sąlygų.,taip pat nepažeisti kitų naudotojų teisių ir interesų bei aplinkosaugos reikalavimų.Įstatymas nustatė ir vandens telkinių naudojimo ribojimus,kai dėl sausros vandens lygis telkiniuose yra žemesnis už leistiną lygį,taip pat kai ūkinė veikla daro neigiamą poveikį aplinkai ,viršijantį teisės aktų nustatytus aplinkosaugos normatyvus ar standartus.Tokie ribojimai ar draudimai nustatomi Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Europos Sąjungoje yra priimta virš 25 direktyvų vandens apsaugos klausimais,svarbiausia iš kurių yra Pagrindinė direktyva-2000/60/EB –nustatanti Bendrijos veiksmus vandens apsaugos politikos pagrindus.Direktyva nustatė ES valstybių narių vidaus paviršinių vandenų,pakrančių vandenų ir požeminio vandens apsaugos sistemą,kuri skatintų taršos mažinimą ir prevenciją,racionalų vandens naudojimą,apsaugotų vandens telkinio aplinką,pagerintų vandens ekosistemų būklę ir sušvelnintų sausrų bei potvynių padarinius. ● Jūros aplinkos apsaugos įstatymas reglamentuoja teritorinės Baltijos jūros aplinkos naudojimą ir apsaugą.Šio įstatymo reguliavimo sritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos ribose esanti Baltijos jūros dalis,t.y 12-kos jūrmylių pločio jūros vandenų juosta,Kuršių marios ir išskirtinė ekonominė zona už teritorinės jūros ribų,kurioje pagal tarptautinius susitarimus Lietuva turi tam tikras suverenias teises ir vykdo savo jurisdikciją.(Jūros rajonas).Jūros aplinkai pagal sį įstatymą priklauso gyvosios ir negyvosios gamtos elementai,esantys jūroje,virš jūros,žemės gelmės po jūros dugnu ir jų gamtos ištekliai. Jūros aplinkai taip pat priklauso jūros rajono pakrantės aplinka ,kuriai nustatytos dvi skirtingo apsaugos režimo teritorijos-pajūrio juosta ir jūros kranto zona.Pajūrio juostos naudojimo ir apsaugos režimą nustato atskiras Pajūrio juostos įstatymas ir kiti teisės aktai.Jūros kranto zonos tvarkymą ir apsaugą reglamentuoja Krantų apsaugos ir naudojimo nuostatai,kuriouos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Įstatymas nustato jūros aplinkos apsaugos pagrindinius principus ir priemones,ūkinės veiklos subjektų,kurių veikla turi ar gali turėti tiesioginę ar netiesioginę įtaką jūros aplinkai,teises ir pareigas,taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją ir funkcijas valstybinio jūros aplinkos valdymo ir apsaugos srityje.Įstatymas taikomas ir su Lietuvos Respublikos vėliava plaukiojantiems laivams,taip pat užsienio valstybių laivams,plaukiojantiems Lietuvos teritorinėje jūroje ir išskirtinės ekonominės zonos teritorijoje.Įstatymas įvardijo jūros apsaugos nuo taršos iš laivų ir įrenginių įgyvendinimo priemones,jūros aplinkos būklės stebėjimo ir įvertinimo tvarką,valstybinio jūros aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės principus. Įstatymas turi būti taikomas kartu su Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1992 m. Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos ir kitais tarptautiniais susitarimais, bei susijusiais Europos Sąjungos teisės aktais. 6.Biologinės įvairovės naudojimas ir apsauga. Lietuvos Respublikoje esanti biologinė įvairovė suprantama kaip augalijos ir gyvunijos rūšys,tame tarpe retos ir nykstančios, jų populiacijos ir rūšių buveinės, kurios atspindi nacionalinio kraštovaizdžio ypatumus ir kurioms reikalinga valstybės apsauga nuo išnykimo. Europos Sąjungos erdvėje pagrindiniai teisės aktai,reguliuojantieji biologinės įvairovės apsaugą yra: Europos Tarybos direktyva Nr 79/409/EEB „Dėl laukinių paukščių apsaugos“ ir direktyva Nr 92/43/EEB „Dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos.Pirmoji direktyva yra skirta visoms laukinių paukščių rūšims,jų buveinėms,lizdams ir kiaušiniams saugoti,kurios natūraliai paplitusios valstybėse narėse.Antroji direktyva nustato griežtą į jos IV

64

priedą įrašytų gyvūnų apsaugą,kuri padeda užtikrinti biologinę įvairovę ,apsaugant natūralias buveines,laukinę fauną ir florą europinėje valstybių narių teritorijoje.Draudžiamas tyčinis jų gaudymas,žudymas,trikdymas,perėjimo ar poilsio vietų pažeidimas ar naikinimas. Steigiamos Europos ekologinio tinklo“ Natura-2000“ teritorijos- europinės svarbos saugomų teritorijų bendrasis tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, kurios skirtos išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus, gyvūnų ir augalų rūšis visoje Europos Bendrijos valstybių teritorijoje. Lietuvos Respublikoje biologinės įvairovės apsaugą reglamentuoja keturi pagrindiniai įstatymai: 1.Laukinės gyvunijos apsaugos įstatymas,[12] 2. Gyvūnų globos,laikymo ir naudojimo įstatymas,[9] 3.Laukinės augalijos apsaugos įstatymas [11] 4.Saugomų gyvūnų ,augalų,grybų rūšių ir bendrijų įstatymas.[19]. Be to, atskiros biologinės įvairovės apsaugos nuostatos yra Aplinkos apsaugos įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme, kituose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose. ● Laukinės gyvunijos apsaugos įstatymo reguliavimo objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijos sausumoje,vandenyje,ore ir dirvožemyje,taip pat jos kontinentiniame šelfe ir Baltijos jūroje nuolat ar laikinai gyvenančių,bestuburių ir stuburinių gyvūnų bei jų populiacijų naudojimo ir apsaugos santykiai.Įstatymas reglamentuoja laukinių gyvūnų apsaugą ir naudojimą,siekiant išsaugoti natūralią laukinių gyvūnų bendriją ir jos rūšių įvairovę,išsaugoti laukinių gyvūnų buveines,veisimosi,maitinimosi ir migracijos sąlygas,užtikrinti racionalų jų naudojimą ir populiacijų atkūrimą. Laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.Tačiau įstatymo nustatyta tvarka sugauti,prijaukinti,sumedžioti ar kitaip pasisavinti laukiniai ggyvūnai gali priklausyti ir privačios nuosavybės teise.Laukinių gyvūnų naudojimo rūšys yra:gaudymas,prijaukinimas,naudojimas zoologinėms kolekcijoms,mokslo ir kultūros poreikiams.Laukinių gyvūnų naudojimo forma yra ir jų medžioklė bei žūklė,kurių tvarką nustato ir reguliuoja atskiri Medžioklės įstatymas [13], ir kiti.[45,p.121].Teisė naudoti laukinius gyvūnus (pasisavinti,medžioti,žvejoti ir pan),įgyjama tiktai gavus Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus leidimus,išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Įstatymas nustatė ir atatinkamas laukinės gyvunijos apsaugos priemones: patvirtintos laukinių gyvūnų naudojimo ir apsaugos taisyklės,steigiami rezervatai,draustiniai ir kitos saugomos teritorijos,kuriose ribojama arba apskritai draudžiama bet kokia ūkinė veikla,ribojamas laukinių gyvūnų naudojimas zoologinėms kolekcijoms,įpareigojama išsaugoti ir atkurti laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką,veisimosi sąlygas,migracijos kelius,teikti jiems pagalbą kilus gaisrams ir gaivalinėms nelaimėms,taip pat draudimas žiauriai elgtis su su laukiniais gybūnais ir juos kankinti. ● Gyvūnų globos,laikymo ir naudojimo įstatymo reguliavimo objektas yra žmonių globojamų naminių,ūkinės paskirties,dekoratyvinių,laboratorinių ir nelaisvėje saugomų (pvz.,zoologijos soduose) gyvūnų naudojimas ir apsauga.Įstatymas nustatė fizinių ir juridinių asmenų elgesio su šiais gyvūnais,nežiūrint į jų nuosavybės formą,bendruosius principus,siekiant juos apsaugoti nuo kančių,žiauraus elgesio,kitokioneigiamo poveikio,taip pat užtikrinti ir žmonių saugumą. Įstatymas nustatė,kad gyvūnų savininkams ir globotojams draudžiama: 1) be pateisinamos priežasties sužeisti,gąsdinti ar įvairiais būdais numarinti gyvūną,2) treniruojantis naudoti gyvūnus kaip taikinius,3) organizuoti gyvūnų tarpusavio kovas ar kovas su gyvūnais,4) gyvūną palikti be priežiūros norint juo atskratyti,5) naudoti natūralias gyvūnų galimybes stimuliuojančias medžiagas,išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus,6) vežti gyvūnus tam nepritaikytose transporto priemonėse ir neturint nustatyta tvarka išduoto sertifikato,7) laikyti daugiau gyvūnų nei numatyta pastato,tvarto,voljero ar aptvaro teritorios projekte,8) mokyti ir dresuoti gyvūnus nuolat juos baudžiant.

65

Įstatymas reglamentuoja gyvūnų laikymo ir vežimo sąlygas,jų gaudymo ir jaukinimo,taip pat gydymo bei skerdimo tvarką..Savivaldybės privalo užtikrinti benamių gyvūnų gaudymą ir laikymą. Įstatymas nustatė,kad pavojingi gyvūnai gali būti laikomi ir auginami tik pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas taisykles.Draudžiama į Lietuvos Respubliką įvežti kovinių veislių šunis ir jų mišrūnus,taip pat juos veisti ir jais prekiauti. ● Laukinės augalijos įstatymo reguliavimo objektas yra Lietuvos Respublikos sausumos teritorijoje,jos kontinentiniame šelfe bei Baltijos jūros rajone ir ekonominėje zonoje esančios laukinės augalijos naudojimo ,apsaugos ir atkūrimo santykiai.Įstatymas reglamentuoja tiktai laukinės augalijos,t.y. gamtoje natūraliai augančių augalų, grybų ir jų bendrijų rūšių naudojimo ir apsaugos santykius.Reglamentavimo tikslas- išsaugoti laukinės augalijos rūšių,natūralių buveinių įvairovę ir augti tinkamas augavietes,užtikrinti jų racionalų naudojimą,apsaugą ir atkūrimą bei genetinių išteklių išsaugojimą. Laukinės augalijos apsaugos priemones parengia,įgyvendina ir kontroliuoja pagal nustatytą kompetenciją Aplinkos ministerijai pavaldžios valstybės institucijos ir savivaldybės. Laukinės augalijos apsauga užtikrinama tokiomis priemonėmis: 1) steigiant saugomas teritorijas įstatymų nustatyta tvarka,2) įgyvendinant Lietuvos ūkio plėtros ilgalaikėse programose ir teritorijų planavimo dokumentuose numatytas priemones išsaugoti ir nemažinti laukinės augalijos plotus šalies ir atskirų savivaldybių teritorijose,3) sudarant sutartis su žemės sklypų savininkais ir naudotojais dėl atskirų laukinių augalų ir jų bendrijų išsaugojimo ir pažeistų augaviečių atkūrimo,4) ribojant laukinės augalijos išteklių naudojimą atskirais įgaliotų valstybės institucijų ar savivaldybių sprendimais. ● Saugomų gyvūnų,augalų,grybų rūšių ir bendrijų įstatymo reguliavimo objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantys,augantys ar migracijos metu aptinkami,taip pat per jos teritoriją vežami gyvūnai,augalai ir grybai tų rūšių,kurios tarptautinių sutarčių bei Europos Sąjungos atatinkamų direktyvų priedų pagrindu įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.Lietuvos Raudonoji knyga-tai retų ir nykstančių gyvūnų,augalų ir grybų rūšių, bei jų bendrijų sąrašas,taip pat informacija apie jų retumą,joms gręsiantį išnykimo pavojų,rūšių ir jų populiacijų,bendrijų radaviečių ir augaviečių būklę ir priemones joms išsaugoti.Raudonosios knygos sąrašus mokslo institucijų ir visuomenės iniciatyva sudaro ir tvirtina Aplinkos ministerija.Raudonoji knyga turi teisinio normatyvinio akto galią.Aplinkos ministerijos sprendimu,atsižvelgiant į Raudonosios knygos komisijos rekomendacijas,į Raudonosios knygos Ypač saugotinų rūšių sąrašus gali būti įrašytos ir Europos bendrijos saugotinos rūšys. Informacija apie ypač saugomų rūšių,taip įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą rūšių būkle gali būti skelbiama tik tuomet,jeigu tai neprieštarauja aplinkosaugos reikalavimams ir nepažeidžia jų apsaugos principų.Tačiau informacija apie ypač saugomų rūšių radavietes,siekiant jas apsaugoti,visuomenei neteikiama. Fiziniai ir juridiniai asmenys,savivaldybės,kurių žemėje,nežiūrint į jos nuosavybės ar naudojimo formą,yra saugomų rūšių ir bendrijų buveinių privalo: 1) užtikrinti palankias jų gyvavimo sąlygas, 2)garantuoti jų apsaugą,tinkamą radaviečių ir augaviečių priežiūrą.3),leisti saugomą objektą naudoti mokslinio tyrimo,švietimo ir kitiems su jo tyrimu ir apsauga susijusiems tikslams ir vykdyti kitus aplinkosaugos reikalavimus. Įstatymas draudžia naikinti ar pažeisti saugomas rūšis ir bendrijas,jų buveines,radavietes ir augavietes,už pažeidimus nustatyta teisinė atsakomybė.

Kontroliniai klausimai.1.Kas yra gamtos ištekliai,kokie teisiniai jų naudojimo ir apsaugos reikalavimai?2.Kokie yra teisiniai žemės paviršiaus naudojimo ir apsaugos reikalavimai?3.Kokie yra teisiniai žemės gelmių naudojimo ir apsaugos reikalavimai?4.Kokia yra miškų socialinė paskirtis,kokios teisinės jų apsaugos priemonės?5.Kokios yra teisinės vidaus vandens telkinių apsaugos priemonės?6.Kokios yra teisinės teritorinės Baltijos jūros aplinkos apsaugos priemonės?

66

7.Kas yra biologinė įvairovė ir kokie įstatymai reglamentuoja jų apsaugą?

9 tema.SAUGOMŲ TERITORIJŲ NAUDOJIMAS IR APSAUGA. Saugomų teritorijų,kaip ypatingo aplinkos objekto,samprata,paskirtis ir apsaugos reglamentavimas.Konstitucinės doktrinos apie ypatingą visuomeninę saugomų teritorijų ir jų apsaugos reikšmę.Saugomų teritorijų steigimas,rūšys ir steigimo tvarka.Atskių saugomų teritorijų teisinis režimas..ES saugomų teritorijų tinklo „Natūra 2000“ paskirtis ir apsauga.Nuosavybės teisių ir ūkinės veiklos ribojimai saugomose teritorijose.

1.Saugomų teritorijų samprata ir socialinė paskirtis. Lietuvos Respublikos saugomas teritorijas sudaro tam tikri žemės,miškų ir vandenų plotai,kuriuose yra unikalūs gamtos ir archiologijos paminklai,istorijos ir kultūros paveldo objektai,taip pat biologinė įvairovė ir genetinis fondas,kurie visumoje atspindi Lietuvos nacionalinio kraštovaizdžio ypatumus.Tai sausumos ar vandens plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis,kuriose yra išskirtinę mokslinę,pažintinę kultūrinę ir socialinę reikšmę turintys aplinkos objektai ir ištekliai, ir kuriems išsaugoti teisės aktais yra nustatytas specialus jų naudojimo ir apsaugos režimas.[20]. Pastaruoju metu saugomos teritorijos užima apie 12 procentų viso Lietuvos teritorijos ploto.Lietuvoje įsteigti 4 gamtiniai ir 2 kultūriniai rezervatai, 258 valstybiniai draustiniai, 5 nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, bei 101 savivaldybių draustinis.Bendras rezervatų plotas yra 24 000 ha, draustinių-150 000 ha, nacionalinių parkų-152 728 ha,regioninių parkų436 000ha, savivaldybių draustinių-12 000ha. Saugomų teritorijų naudojimo pagrindas yra nuosavybės arba naudojimo teisė,išskyrus tuos objektus,kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė.Tačiau atkreiptinas dėmesys,kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės,miškų,parkų vandens telkinių,ypač vertingų vietovių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, aiškinant kartu su Konstitucijos 54 straipsniu konstatuotina, kad visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių ir saugomų teritorijų savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai.2.Saugomų teritorijų apsaugos reglamentavimas. Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Saugomų teritorijų veiklą reglamentuoja: 1)Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos, Nekilnojamųjų vertybių apsaugos, ir kiti įstatymai, 2) saugomų teritorijų planavimo dokumentai, 3) saugomų teritorijų nuostatai ir atskirų dalių ar objektų apsaugos reglamentai, 4) apsaugos sutartys dėl atskirų objektų ir dalių specialių naudojimo sąlygų ir apsaugos. Saugomos teritorijos naudojamos ir tvarkomos vadovaujantis minėtais įstatymais,taip pat bendrojo,specialiojo bei strateginio planavimo dokumentais.Vienas iš saugomų teritorijų

67

specialiųjų planų yra Gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemos.(Saugomų teritorijų įstatymo 28 str.). Apsaugos sutartis dėl veiklos ribojimo,konkrečių žemės miško,vandens, taip pat gamtos ir kultūros paveldo objektų naudojimo ir apsaugos sąlygų konkrečiose saugomose teritorijose, su savininkais naudotojais ar valdytojais sudaro Vyriausybės įgaliotos valstybės institucijos.Sutarčių sąlygos turi atitikti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų ir planavimo dokumentų reikalavimus.Sutartys turi būti registruojamos Nekilnojamojo turto registre. Europos Sąjungos erdvėje saugomas teritorijas reglamentuoja Direktyva Nr 79/409/EEB ir Direktyva Nr 92/43/EEB,kurių esminis tikslas yra sukurti vieningą saugomų teritorijų ekologinį tinklą „Natūra 2000“.Direktyvose yra išvardijamos visos Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose gyvenančių paukščių rūšys, taip pat rūšių buveinėms reikalingos specialios apsaugos priemonės,kurių pagrindinė –saugomų teritorijų steigimas.3.Saugomų teritorijų rūšys. Pagal Saugomų teritorijų ir kitus įstatymus saugomos teritorijos pagal jų teisinio režimo ypatumus skirstomos į atpatinkamas rūšis ir kategorijas. ● Rezervatai – įsteigti išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ribojant juose bet kokią ūkinę veiklą.Pagal saugomų vertybių pobūdį išskiriami gamtiniai ir kultūriniai rezervatai. Gamtiniai rezervatai skirti ypač vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, o kultūriniai (rezervatai-muziejai) – ypač vertingiems kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti. Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus gali būti valstybiniai rezervatai, rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose bei rezervatinės apyrubės. ● Draustiniai – įsteigti išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos.Pagal saugomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų (vertybių) pobūdį išskiriami gamtiniai, kultūriniai ir kompleksiniai draustiniai. Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus gali būti valstybiniai draustiniai, savivaldybių draustiniai ir draustiniai, esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose. ● Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. ● Ekologinės apsaugos zonos. Šiai kategorijai priskiriamos: bendrosios ekologinės apsaugos (miestų ir kurortų, pajūrio ir laukų apsaugos, požeminių vandenų (vandenviečių), paviršinio vandens telkinių, buferinės apsaugos (valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir valstybinių draustinių, paveldo objektų), fizinės apsaugos (paveldo objektų, valstybinio geodezinio pagrindo punktų, elektros linijų, dujotiekių ir naftotiekių, ryšių linijų bei kitų infrastruktūros objektų), vizualinės (regimosios) apsaugos (paveldo objektų, astronomijos observatorijų, aerodromų bei kitų infrastruktūros objektų), sanitarinės apsaugos (gamybinių ir komunalinių objektų, žemės ūkio įmonių bei kitų ūkio ir infrastruktūros objektų) ir rezervuojančios apsaugos (perspektyvių naudingųjų iškasenų plotų) zonos. Jose nustatomi veiklos apribojimai, norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio. ● Valstybiniai parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu. Pagal reikšmę valstybiniai parkai skirstomi į nacionalinius ir regioninius parkus.

68

● Nacionaliniai parkai - įsteigti nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai. ● Regioniniai parkai - įsteigti gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Svarbiausioji RP funkcija – teritorijos rekreacinis panaudojimas. ● Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globalinei bei regioninei biosferos stebėsenai (monitoringui) ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems gamtos kompleksams išsaugoti. Joms priskiriami biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. ● Gamtinis karkasas-tai vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo tinklas,užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą,gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų,kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių,taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų.Į gamtinio karkaso sudėtį įeina rezervatai,draustiniai ir kitos Saugomų teritorijų įstatyme nurodytos teritorijos,taip pat Europos ekologinio tinklo“ Natura-2000“ teritorijos- europinės svarbos ST bendrasis tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus, gyvūnų ir augalų rūšis visoje Europos Bendrijos teritorijoje. Gamtinis karkasas ir į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant bendrojo arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentus.Patvirtintomis gamtinio karkaso ribomis ir nustatytais ribojimais privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus,kitus specialiuosius ir detaliuosius planus.Veiklos ribojimus nustato gamtinio karkaso nuostatai. ● Atskiros Lietuvos saugomos teritorijos yra įrašytos į tarptautinių saugomų teritorijų sąrašus. Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtiniai rezervatai ir Žuvinto biosferos rezervatas bei Nemuno deltos regioninis parkas įrašyti į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos pelkių sąrašą. Nemuno deltos ir Pajūrio regioniniai parkai bei Kuršių nerijos nacionalinis parkas įeina į teritorijų, priklausančių Baltijos jūros apsaugos sistemai, sąrašą. Iš penkių nacionalinių parkų Kuršių nerijos nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, taip pat šiam sąrašui priklauso ir Kernavės bei Vilniaus pilių rezervatai. 4.Saugomų teritorijų steigimo tvarka. Saugomų teritorijų steigimo iniciatyvos teisę įstatymas suteikė Vyriausybei (valstybinių rezervatų, valstybinių parkų atžvilgiu), Aplinkos ministerijai (valstybinių draustinių, biosferos poligonų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų atžvilgiu), savivaldybių taryboms (savivaldybių draustinių, savivaldybių paveldo objektų atžvilgiu), nevalstybinėms organizacijoms, taip pat fiziniams ar juridiniams asmenims. Pasiūlymai steigti rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinius ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas turi atitikti nustatytus kriterijus, būti pagrįsti moksliniais tyrimais, kurių pagrindu parengiamas saugomos teritorijos ribų planas, kiti specialiojo planavimo dokumentai. Prieš steigiant rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinius ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas, įvertinami visuomenės poreikiai, atliekamas ekonominis vertinimas, numatomos reikalingos nutraukti veiklos (jeigu tai būtina) kompensavimo, žemės išpirkimo, pažeistų teritorijų atkūrimo išlaidos bei saugomų teritorijų steigimo ir išlaikymo finansavimo šaltiniai. Jei apsaugos negali užtikrinti teisės aktai ar tipiniai reglamentai, steigiamo rezervato, valstybinio parko, draustinio ir biosferos monitoringo teritorijos ribų plane gali būti nurodyti papildomi reglamentai, nustatantys galimas arba ribojamas (draudžiamas) veiklos rūšis, statinių tipus, aukštį bei medžiagas, užstatymo tankumą, linijas ar vietas. Sprendimą dėl saugomos teritorijos įsteigimo priima: 1) Seimas- (steigiant valstybinius rezervatus ir valstybinius (nacionalinius ir regioninius) parkus.( Steigiant regioninius parkus, Seimui pateikiami regioninių parkų ribų planų projektai); 2) Vyriausybė- (steigiant valstybinius draustinius, biosferos rezervatus, rezervatines apyrubes); 3) Aplinkos ministerija- (skelbiant gamtos paveldo objektus, biosferos poligonus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus bei

69

ekologinės apsaugos zonas); 4) savivaldybių tarybos- (steigiant savivaldybių draustinius, skelbiant savivaldybių paveldo objektus). Apie saugomas teritorijas, saugomus gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros objektus yra nustatomos apsaugos zonos. Tokios apsaugos zonos nustatomos steigiant saugomas teritorijas, o šių žemių režimą nustato kiekvienos saugomų teritorijų nuostatai. Apsaugos zonų paskirtis – saugoti teritorijas ir jose esančius objektus nuo neigiamo ūkinės veiklos poveikio, išsaugoti tradicinius vietovės ypatumus ir aplinką, užtikrinti bendrąjį ekologinį kraštovaizdžio stabilumą.5.Atskirų saugomų teritorijų teisinis režimas. Atskirų saugomų teritorijų teisinis režimas (tvarka) nustatomas siekiant apriboti poveikį aplinkai ar saugomiems objektams. Saugomų teritorijų apsaugos režimas yra teisės normomis nustatyta naudojimo apsaugos tvarka, tos teritorijos organizavimas bei valdymas. Režimas apima visumą visuotinai privalomo elgesio taisyklių įtvirtintų įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Saugomų teritorijų apsaugos režimas suskirstomas į rūšis: absoliutų (draudžiantį ūkinę, rekreacinę ar kitą veiklą galinčią pažeisti objektus), dalinį apsaugos režimą (veikla yra leidžiama su tam tikromis išimtimis), mišrų (derinamas absoliutus draudimas su daliniu). Saugomų teritorijų režimas nustato draudimus, ribojimus, pareigas, tuo pat metu suteikia ir tam tikras teises. Pabrėžtina, kad ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą - viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams - fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises. Tačiau visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. ● Rezervatuose yra griežčiausias teisinis režimas taikomas rezervatų naudojimui ir apsaugai,kuriuose draudžiama bet kokia ūkinė ar net rekreacinė (poilsiui ir lankymui) veikla.Juose leidžiama tiktai rezervato apsaugos priemonių,atitinkančius jo steigimo tikslus bei uždavinius įgyvendinimas. ● Draustiniuose veikla yra reglamentuojama kiek liberaliau, nes pateikiamas draudžiamų veiksmų sąrašas, t.y. galima visa veika, kuri nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio reglamentavimą.Tačiau draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms): naikinti ar žaloti reljefo formas ar saugomus objektus,tvenkti ir reguliuoti natūralių upių vagas,statyti su draustinio veikla nesusujusius statinius ir t.t. ● Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams: rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos leidimai,tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį, 4) statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose;statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, taip pat mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas; ● Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: lieti srutas arba skystą mėšlą neįterpiant į gruntą; įrengti kapines, sąvartynus; statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas) bei vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių; keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose; statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose;tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo

70

saugumo; naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus;dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, arčiau kaip 2 metrai nuo kranto ganyti gyvulius; statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto. ● Gamtinio karkaso rekreacinės,miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijosedraudžiama statyti pramones įmones,kurioms reikalingi taršos leidimai ir gyvenamuosius kvartalus.Leidžiama tik tokia veikla,kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą,,atkuria pažeistas ekosistemas, ir yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus.6.Nuosavybės teisės ir veiklos ribojimai. Įstatymų leidėjas,turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą,tam tikrus nuosavybės ir naudojimo teisės ribojimus. (Konstitucinio teismo 2007 07 05 nutarimas). Saugomose teritorijose yra ribojamos nuosavybės teisės ,taip pat ribojama arba iš viso draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Šiose teritorijose parduodama gali būti tik privačių namų valdų žemės sklypai,kuriuos pirkti arba nuomuoti pirmumo teisę turi besiribojančių žemių savininkai arba valdytojai .Valstybiniuose draustiniuose ir parkuose neleidžiama privačios žemės dalinti ją parduodant arba išnuomuojant,įkeičiant arba dovanojant,iškyrus atvejus,kai keičiamos gretimų sklypų ribos.Saugomose teritorijose esančių žemės sklypų, sodybų savininkai,nuomininkai ir valdytojai privalo laikytis veiklos ribojimų,servitutų,specialiųjų žemės naudojimo sąlygų.,kurie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.Valstybiniose draustiniuose ir parkuose rekonstruoti ar atstatyti pastatus galima tik tuomet,kai yra iššlikę buvusių statinių pamatai, ar sodo liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos tos vietovės ribose arba kai teismas nustato juridinį faktą apie toje vietovėje buvusią sodybą.Statiniai tose teritorijose turi būti statomi arba rekonstruojami tik vadovaujantis suderintais ir patvirtintais projektais,kuriuose nustatomi aplinkosaugos reikalavimai.Be to,draudžiama statyti statinius,mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę,užstojančius istorinę ir kultūrinę vertę turinčias panoramas. Siekiant apsaugoti saugomose teritorijose esančius privačius ir valstybinius vandens telkinius-ežerus,tvenkinius,upių baseinus ir kt., nuo neigiamo ūkinės veiklos poveikio, apie juos nustatomos apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos pagal Vyriausybės patvirtintus reglamentus.Tokiuose Aplinkos apsaugos reglamentuose yra nustatomi atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti,taip pat reikalavimai želdiniams tvarkyti., arba kitokiai ūkinei veiklai vykdyti. Valstybinių rezervatų,Kuršių Nerijos nacionalinio parko,valstybinės reikšmės miškų,vandens telkinių,istorijos,archeologijos ir kultūros paveldo žemė,taip pat Lietuvos Respublikos pajūrio juostai priklausanti žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė.Tokios žemės negalima įsigyti privačion nuosavybėn, atkurti į ją nuosavybės teises,jose ribojama arba draudžiama bet kokia ūkinė veikla.Šiose teritorijose draudžiama statyti individualius gyvenamuosius namus,kurti sodybas ir teikti kaimo turizmo paslaugas.Išimtis-valstybinės reikšmės archeologijos,istorijos ir kultūros paveldo žemės sklypai,kurie yra prie privačių namų valdų arba prie kitų šios valdos statinių.Tokiuose žemės sklypuose galimas kaimo turizmo verslas, taip pat ribota ūkinė veikla, jeigu namo ar sodybos savininkas pasirašo su valstybės institucija šių objektų apsaugos sutartį.

Kontroliniai klausimai.1.Kokia yra saugomų teritorijų esmė ir socialinė paskirtis?2.Kas reglamentuoja saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą?3.Kokios yra saugomų teritorijų rūšys ir koks yra jų skirstymo į rūšis tikslas?4.Kokia yra saugomų teritorijų steigimo tvarka?

71

5.Kam nustatomas atskirų saugomų teritorijų teisinis režimas ir kokie jo ypatumai?6.Kokie yra nuosavybės ir naudojimo teisės ribojimai saugomose teritorijose? 10 tema.APLINKOSAUGOS PAŽEIDIMAI IR TEISINĖ ATSAKOMYBĖ.

Aplinkosaugos pažeidimų samprata,teisinis kvalifikavimas ir objektyviosios bei subjektyviosios priežastys.Teisinė aplinkosaugos pažeidimų prevencija:samprata ir priemonės.Teisinės atsakomybės samprata ir rūšys.Administracinės,baudžiamosios ir civilinės-turtinės atsakomybės taikymo ypatumai.Turtinė atsakomybė už žalą aplinkai pagal ES aplinkos teisę.

1.Aplinkosaugos pažeidimų samprata, kvalifikavimas ir priežastys. ●Sąvokos „aplinkos pažeidimas“ ir „aplinkosaugos teisės pažeidimas“nėra adekvačios ir pilnai nesutampa.Pažeidus gamtinės aplinkos objektus ar išteklius dėl stichinių ar gaivalinių nelaimių,ekstremalių įvykių (potvyniai,uraganai,ugnikalnių išsiveržimai,žemės drebėjimai,rūgštūs lietūs ir kt.),kurių negalima buvo numatyti ir kai imtasi visų apsaugos priemonių, aplinkosaugos teisė lieka nepažeista.Techninių,biologinių ir kitų aplinkosaugos priemonių,kurios nepatenka į teisinio reguliavimo sritį pažeidimas,taip pat nebus aplinkosaugos teisės pažeimas.Tačiau dažnai šios sąvokos sutampa,nes pažeidus teisės saugomus gamtinės aplinkos objektus ir išteklius,kartu pažeidžiama ir aplinkosaugos teisė.Pvz.,nesiėmus teisės reglamentuojamų aplinkosaugos priemonių ekstremalioms situacijoms,pramoninėms avarijoms išvengti,gamtos ištekliams apsaugoti ir pan.,pažeidžiama gamtinė aplinka ir tuo pačiu aplinkosaugos teisė. ●Teisės pažeidimas paprastai apibrėžiamas kaip „teisei priešinga,kalta asmenų ar organizacijų veika,kuria padaroma žalos įstatymo saugomoms piliečių teisėms,teisėtiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai“.(A.Vaišvila.Teisės teorija.Justitia.Vilnius.2009.,p.445.). ●Kvalifikuojamas pagal būtinus požymius: objektą (tai,kas pažeidžiama arba į ką kėsinamasi),objektyviąją pusę (veika-veikimas arba neveikimas),subjektą (pažeidėją fizinį ar juridinį asmenį) ir subjektyviąją pusę (kaltę tyčios arba neatsargumo forma). Tokia kvalifikacija tinka administraciniams teisės pažeidimams ir nusikaltimams kvalifikuoti. Tačiau pagal ES Aplinkos teisę ir Lietuvos Aplinkos apsaugos įstatymą aplinkosaugos teisės pažeidimas bus ir tuomet,kai nenustatyta subjektyvioji pažeidimo pusė,t.y.asmens kaltė.Pvz. šio įstatymo 34 str. parašyta“ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė,neatsižvelgiant į jų kaltę,už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę,atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos...“Kai kurių ūkio subjektų veikla yra susijusi su padidintu pavojumi aplinkai ir visuomenei (pvz., pavojingų teršalų išleidimu į aplinką),todėl jie privalo ir prisiimti riziką už galimus tokios veiklos padarinius bei atlyginti gamtai padarytą žalą. Šiuo atveju pakanka kvalifikuoti patį pažeidimo faktą ir susieti jį priežastiniu ryšiu su pažeidėju, o jeigu toks nenustatytas,su atsakinga už aplinkosaugą valstybės institucija,kuri privalo atlyginti žalą.(ES direktyva 2004/35/EB).Tokia yra ir teisminė praktika. ● Apinkosaugos teisės pažeidimas- neteisėtas elgesys (veikimas arba neveikimas),kuriuo pažeidžiami aplinkosaugos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai,sutartys,subjektinės teisės ir dėl to atsiranda arba gali atsirasti neigiamos pasekmės aplinkai,visuomenės sveikatai ir gyvenimo kokybei. ● Aplinkosaugos pažeidimų priežastys. Objektyvios priežastys-globalizacijos procesai ir jų padariniai aplinkai bei visuomenei,taip pat teisinės sistemos trūkumai. Subjektyvios priežastys-teisinio reguliavimo sistemos trūkumai,sudarantieji galimybę piktnaudžiauti teise, ir ją pažeisti,skatinanti korupciją ir teisinį nihilizmą.2.Teisinė aplinkosaugos pažeidimų prevencija.

72

● Prevencijos samprata- (lot. preventio) išankstinis kelio užkirtimas,užbėgimas už akių.(Tarptautinių žodžių žodynas.Vilnius.1985,p.398). ATPK 6 str. suformuluota administracinių teisės pažeidimų prevencija:“valstybiniai organai,visuomeninės organizacijos,darbo kolektyvai rengia ir įgyvendina priemones,kuriomis siekiama užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams,išaiškinti ir šalinti priežastis bei sąlygas,padedančias juos padaryti,auklėtipiliečius,kad jie būtų didžiai sąmoningi ir drausmingi,griežtai lakytųsi įstatymų“. ● Žalos aplinkai prevencijos samprata pagal Europos Sąjungos (toliau-ES) atsargumo ir prevencinių veiksmų principą,direktyvą 2004/35/ET, Žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo reglamentus ir Lietuvos Aplinkos apsaugos įstatymą: „prevencijos priemonės-tai bet kurios priemonės,kurių imamasi reaguojant į įvykį,veiksmą arba neveikimą,dėl kurio iškyla neišvengiama žalos aplinkai grėsmė,siekiant išvengti šios žalos arba ją sumažinti.“Jeigu žala padaryta aplinkai,kompetentinga valstybės institucija imasi priemonių,kad apribotų arba padėtų išvengti tolimesnės žalos aplinkai ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai,tolimesnio savybių (funkcijų) pablogėjimo ir būtinų žalos ištaisymo priemonių. Minėti apibrėžimai leidžia suformuluoti ir aplinkosaugos pažeidimų prevencijos sampratą. ●Teisinė aplinkosaugos pažeidimų prevencija-teisės normų arba sutarčių reglamentuojami veiksmai ir priemonės,kuriais siekiama užkirsti kelią aplinkosaugos pažeidimams padaryti,taip pat padarius pažeidimus pašalinti jų priežastis ir padarinius,atitaisyti(atlyginti) gamtinei aplinkai padarytą žalą,atkurti pažeistų gamtos išteklių būklę. Pirminė aplinkosaugos pažeidimų i prevencija (prevencija siaurąja prasme)- veiksmai ir priemonės,užkertantieji kelią aplinkos pažeidimams ir žalai atsirasti,o nelaukti,kol jie bus padaryti.Tai teisinio reguliavimo šaltinių veiksmingumas,taip pat teisinės priemonės,kurios užtikrina pagrindines žmogaus teises į saugią aplinką:antropogeninio poveikio aplinkai prevencija ( stebėjimas,vertinimas ir planavimas),aplinkos taršos ribojimo sistema,gamtos išteklių nuosavybės,naudojimo ir apsaugos reglamentavimas,valstybinė ir visuomeninė aplinkos apsaugos kontrolė. Antrinė arba tolimesnė aplinkosaugos pažeidimų prevencija- aplinkosaugos veiksmai ir priemonės,kai žala aplinkai jau padaryta ir reikia pašalinti jos padarinius, ją ištaisyti bei arba apriboti galimybes žalai atsirasti ateityje.Tai teisinės atsakomybės taikymas,žalos aplinkai ištaisymas (atlyginimas) ir pažeistų gamtos išteklių būklės atkūrimas,viešojo ir privataus interesų teisminis gynimas. 3.Teisinės atsakomybės samprata, rūšys ir funkcijos. Teisinė atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus,skirtingai nuo moralinės,politinės ir kitokios socialinės atsakomybės yra teisės normose ar sutartyse nustatytos sankcijos taikymas pažeidėjui griežtai reglamentuota procesine tvarka,kuris sukelia jam nepageidaujamus moralinius,turtinius ir kitokius socialinius padarinius. ● Skiriamasis teisinės atsakomybės bruožas nuo moralinės,politinės ir kitokios socialinės atsakomybės yra teisės normoje ar sutartyje nustatytos tam tikros prievartos priemonės (sankcijos) taikymas pažeidėjui.Turi būti nustatytas ir įrodytas teisės normos ar sutarties pažeidimo faktas, o sankcijos taikymas būtinai turi pasireikšti pažeidėjui nepageidaujamais padariniais:tam tikrų teisių ar laisvių atėmimu ar suvaržymu,privertimu įvykdyti teisės normoje ar sutartyje numatytą pareigą ar prievolę,nuostolių arba žalos, netesybų (baudos,delspinigių) išieškojimu ir pan. ● Teisinę atsakomybę reikia skirti nuo kitokių priverstinio pobūdžio priemonių taikymo,kuris gali būti ir nesusijęs su teisės pažeidimu: 1) sankcijos gali būti ne tiktai teisinės,bet ir ekonominės.Pavyzdžiui,už gamtos išteklių sunaudojimą ar teršalų išleidimą į aplinką virš nustatytų normų,kai išimties tvarka įstatymas tai leidžia,taikomos ekonominės sankcijos-ūkio subjektas moka 10 kartų didesnį tarifą.Šiuo atveju nėra būtinos teisinės atsakomybės sąlygos-teisės pažeidimo,tokios sankcijos tikslas yra ne nubausti,bet gautas lėšas panaudoti aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti, 2) teisinę atsakomybę reikia skirti nuo prevencijos priemonių priverstinio taikymo,kurio tikslas –užkirsti kelią galimam teisės pažeidimui atsirasti ateityje.Šiuo atveju dar nepadarytas teisės pažeidimas,todėl negali būti ir teisinės atsakomybės.

73

● Teisinė atsakomybė kartais nepagrįstai sutapatinama ir su teisinės apsaugos samprata.Aplinkos teisinė apsauga yra žymiai platesnė sąvoka,kuri apima:1) prevencijos priemonių įgyvendinimą,2) teisinės atsakomybės taikymą ir 3) subjektyvinių teisių ir teisėtų interesų admnistracinį ir teisminį gynimą. ● Teisinė atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus,kaip ir kiekviena teisinės atsakomybės rūšis,gali būti taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms:1)nustatytas ir įrodytas aplinkosaugos teisės pažeidimo faktas, 2) priežastinis ryšys tarp pažeidėjo veiksmų (veikimo ar neveikimo) ir jų padarinių, 3) pažeidėjo kaltė,išskyrus įstatymo numatytas išimtis. ● Teisinės atsakomybės,kaip aplinkosaugos pažeidimų prevencijos, veiksmingumą apsprendžia tokie jos taikymo principai: 1) atsakomybės už pažeidimus neišvengiamumas, 2) sankcijos apibrėžtumas ir griežtumas, 3) taikymo pagrįstumas ir teisėtumas, 4) esami arba galimi pažeidėjui nepageidaujami padariniai. ● Teisinės atsakomybės už aplinkosaugos pažeidimus rūšys: administracinė, baudžiamoji, civilinė-turtinė atsakomybė, taip pat turtinė atsakomybė už žalą aplinkai pagal ES aplinkos teisę. ● Administracinės atsakomybės funcijos. Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės funkcijos yra dvejopo pobūdžio-drausminanti (prevencinė) ir priverčiamoji, t.y. verčianti asmenį susilaikyti nuo pažeidimo darymo,atsižvelgiant į gręsiančius nepageidaujamus jam padarinius., o juos padarius taikyti atatinkamas sankcijas. Administracinė atsakomybė aplinkosaugos srityje – tai savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, taikoma kaltiems fiziniams ir juridiniams asmenims, padariusiems administracinius teisės pažeidimus,, skiriant jiems ir įgyvendinant įstatymų numatytas administracines sankcijas, kuriomis siekiama užtikrinti aplinkosaugos teisės reikalavimų laikymąsi, kovoti su aplinkosaugos teisės pažeidimais ir užtikrinti aplinkosaugos teisės normų privalomumą. [45,p.299] Administracinės teisės pažeidimus, už kuriuos ATPK numatyta administracinė atsakomybė, galima skirstyti į keletą grupių: 1) administraciniai teisės pažeidimai, kuriais kėsinamasi į gamtos išteklių nuosavybę (savavališkas žemės, miško ir vandens telkinių užėmimas bei naudojimas; žemės gelmių ar gyvūnijos nuosavybės teisės pažeidimas); 2) administraciniai teisės pažeidimai aplinkos apsaugos srityje (aplinkos apsaugos priemonių neįgyvendinimas, ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus, aplinkos teršimas nuodingomis, radioaktyviomis buities ar gamybos atliekomis, ekologinės informacijos nuslėpimas, aplinkos apsaugos kontrolę vykdančių pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymas ir kt.); 3) administraciniai teisės pažeidimai atskirų gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos srityje (dirvožemio apsaugos, žemės gelmių naudojimo ir apsaugos, vandens apsaugos, jūros aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimas; savavališkas medžių ir krūmų kirtimas miško žemėje; miško išteklių naudojimo taisyklių pažeidimas; į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių augalų naikinimas; teršiančių medžiagų išmetimas į aplinkos orą; medžioklės ir žvejybos taisyklių pažeidimas ir kt.). Už administracinius teisės pažeidimus aplinkosaugos srityje taikomos administracinės sankcijos (nuobaudos) – įspėjimas, bauda, specialios teisės (pvz. medžioti, žvejoti) atėmimas, daikto, kuris buvo pažeidimo įrankiu ar objektu, konfiskavimas, nušalinimas nuo darbo (pareigų). ● Baudžiamosios atsakomybės funkcijos. Baudžiamosios atsakomybės taikymą, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, lemia tai, kad kai kurie iš šių pažeidimų yra labai pavojingi žmonių sveikatai, gyvajai gamtai, padaro didelę žalą aplinkai – sunaikinami ar neteisėtai įgyjami gamtos ištekliai. Baudžiamoji atsakomybė taikoma tais atvejais, kai asmenys tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia

74

aplinkosaugos teisės normas, kurias visuomenė laiko itin svarbiomis, o tokius pažeidimus – pavojingais, už kuriuos būtų galima taikyti pačias griežčiausias sankcijas. Baudžiamosios atsakomybės svarbą nulemia šios teisinės atsakomybės prevencinė paskirtis. Visuotinai sutinkama, kad realus baudžiamųjų įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus asmenims daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti, asmenims. Baudžiamoji atsakomybė už baudžiamuosius nusižengimus bei nusikaltimus aplinkai yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK). BK numatyta baudžiamoji atsakomybė už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus, saugomų teritorijų ar saugomų gamtos objektų sunaikinimą ar suniokojimą, neteisėtą medžiojimą ar žvejojimą arba kitokį laukinės gyvūnijos išteklių naudojimą, neteisėtą miško kirtimą ar pelkių naikinimą, neteisėtą saugomų laukinių augalų, grybų ar jų dalių rinkimą, naikinimą, realizavimą ar kitokį disponavimą jais, žiaurų elgesį su gyvūnais, už neteisėtą radioaktyviųjų, narkotinių ar nuodingųjų medžiagų įgijimą, laikymą, naudojimą ir disponavimą. Už baudžiamuosius nusižengimus bei nusikaltimus aplinkai taikomos baudžiamosios sankcijos (bausmės) – bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas, viešieji darbai. ● Civilinės-turtinės atsakomybės funkcija. Pagrindinė funkcija-kompensacinė atkuriamoji,įpareigojanti atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą,prevencijos priemonių taikymo išlaidas,atkurti pagal galimybę pažeistų gamtos išteklių būklę. Bendrosios civilinės atsakomybės už žalą ir jos taikymo nuostatos,kurios taikomos ir aplinkosaugos santykiuose, nurodytos Lietuvos Civiliniame kodekse. Aplinkos apsaugos įstatyme numatyti tokios atsakomybės taikymo ypatumai.Jame nurodyta, kad asmenys, neteisėtai padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų fizinių ir juridinių asmenų turtui bei interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esant galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę. Šiame įstatyme apibrėžta ir žalos sąvoka-tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant saugomas teritorijas,kraštovaizdį,biologinę įvairovę ir kt.) pokytis arba jų funkcijų,turimų savybių,naudingų aplinkai ir visuommenei,pablogėjimas.Pagal šį įstatymą pripažįstama,kad žala aplinkai padaryta,jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1)palaikomai ar siekiamai išlaikyti biologinės įvairovės rūšių ar buveinių ,taip pat miškų,kraštovaizdžio,saugomų teritorijų būklei, 2)paviršinio ir požeminio vandens ekologinei,cheminei,mikrobinei ir kiekybinei būklei ir ekologiniam potencialui,kaip tai apibūdinta Vandens įstatyme, 3)žemei,tai yra žemės užteršimas,kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje,įterpiami į žemę ar jos gelmes, 4)kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms),kai pažeidžiami aplinkosaugos reikalavimai. Civilinė atsakomybė aplinkosaugos srityje taikoma tais atvejais, kai asmenų padaryti aplinkosaugos teisės pažeidimai lemia žalos atsiradimą. Pagrindinė civilinės atsakomybės už aplinkosaugos teisės pažeidimus taikymo funkcija – kompensuoti neteisėtais veiksmais padarytą žalą aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų fizinių ir juridinių asmenų turtui bei interesams. Žala yra būtina sąlyga taikyti civilinę atsakomybę. Kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija reiškia, kad ją taikant prioritetas teikiamas ne padariusio žalą asmens nubaudimui, o nukentėjusiojo grąžinimui į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo . Civilinei atsakomybei už aplinkosaugos teisės pažeidimus yra būdinga tai, kad taikant šią teisinės atsakomybės rūšį nereikia įrodyti juridinio asmens (pažeidėjo) kaltės. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme numatyta, kad ūkio subjektams civilinė atsakomybė taikoma neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos.

75

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Kadangi kaltė yra preziumuojama, atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turi įrodyti, kad jo kaltės dėl žalos atsiradimo nėra. Civilinė atsakomybė aplinkosaugos teisės pažeidimus padariusiems asmenims gali būti taikoma kartu su kitomis teisinės atsakomybės rūšimis, t. y. kartu su baudžiamąja arba administracine atsakomybe – asmenį nubaudus administracine sankcija už aplinkosaugos teisės pažeidimą arba patraukus jį baudžiamojon atsakomybėn, civilinio proceso tvarka galima reikalauti, kad pažeidėjas atlygintų savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. 4.Turtinė atsakomybė už žalą pagal ES aplinkos teisę. Principo “teršėjas moka” pagrindu ir siekiant jį įgyvendinti Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos Parlamentas ir Taryba 2004 m. balandžio 21 d. priėmė direktyvą 2004/35/EB. „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)“Direktyva nustatė teisinės atsakomybės už žalą aplinkai taikymo ypatumus palyginus su Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse ir Aplinkos apsaugos įstatyme nustatytais civilinės turtinės atsakomybės už žalą pagrindais.[45,p.309,.58,p.135]. Direktyva taikoma žalos aplinkai atžvilgiu,kilusiai dėl jos III priede išvardintos veiklos ir neišvengiamai žalos grėsmei,kilusiai dėl tokios veiklos, kurią sukelia išplitusi tarša. Tai veikla,susijusi su atliekų ir sąvartynų tvarkymo operacijomis,teršalų išleidimu arba įleidimu į paviršinius arba gruntinius vandenis,pavojingų medžiagų ir preparatų pakavimu ir ženklinimu ir kt. Tačiau Direktyva netaikoma asmens sužalojimo atvejams,žalai,padarytai privačiai nnuosavybei,arba bet kokiems ekonominiams nuostoliams ir nedaro įtakos jokioms teisėms,susijusioms su šiomis žalos rūšimis.Direktyva nesuteikia privatiems asmenims teisės į kompensaciją už žalą aplinkai arba už tokios žalos neišvengiamą grėsmę. Direktyvoje nurodoma,kad ji nepanaikina valstybių narių tarptautinių susitarimų,susijusių su civiline atsakomybe konkrečiose srityse, netrugdo valstybėms narėms išsaugoti arba priimti griežtesnes nuostatas,susijusias su žalos aplinkai prevencija ir ištaisymu (atlyginimu). ● Žalos aplinkai samprata ir objektai tiek Direktyvoje tiek Aplinkos apsaugos įstatyme iš esmės suformuluoti adekvačiai-tai tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant saugomas teritorijas,kraštovaizdį,biologinę įvairovę) pasikeitimas arba jų funkcijų,savybių,naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei) pablogėjimas.Direktyvoje dar numatyta,kad žalą aplinkai taip pat sudaro oro dalelių padaryta žala,jeigu ji sukelia žalą vandeniui,žemei, arba saugomoms rūšims arba natūralioms buveinėms. ● Subjektų,kurių veikla susijusi su žala aplinkai samprata Direktyvoje ir Aplinkos apsaugos įstatyme skiriasi.Direktyvoje nurodyta,kad „subjektas“ –tai fizinis arba juridinis,privatus arba viešasis asmuo,kuris vykdo arba kontroliuoja „profesinę veiklą“,kuri savo ruožtu apibūdinama kaip bet kuri veikla,vykdoma kaip ūkinė veikla,verslas arba įmonė,nepriklausomai nuo to ar ji yra privati,viešoji,siekianti ar nesiekianti pelno.Tuo tarpu Aplinkos apsaugos įstatyme šie subjektai apibūdinti siauriau-tai gamtos išteklių naudotojai bei asmenys,vykdantys ūkinę veiklą,kurie vadinami –ūkio subjektais. ● Pareigos įgyvendinti prevencijos priemones,kurios suformuluotos Direktyvoje ir Aplinkos apsaugos įstatyme,iš esmės nesiskiria. Jeigu žala aplinkai dar nepadaryta,bet yra neišvengiama (reali) grėsmė,kad tokia žala atsiras,subjektas nedelsdamas turi imtis būtinų prevencinių priemonių.Prevencinės priemonės-tai bet kurios priemonės,kurių reikia imtis reaguojant į įvykį,veikimą arba neveikimą,dėl kurio iškyla neišvengiama žalos aplinkai grėsmė,siekiant šios žalos išvengti arba ją sumažinti. Jeigu reali žalos aplinkai grėsmė nepašalinama,nepaisant subjekto taikytų prevencinių priemonių,tai tas subjektas nedelsdamas privalo informuoti Lietuvos Aplinkos ministeriją arba jos įgaliotą instituciją ir pats imtis Aplinkos apsaugos įstatyme nurodytų priemonių.

76

Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija savo ruožtu taip pat turi teisę ir pareigą imtis atatinkamų priemonių žalai išvengti:1)reikalauti,kad subjektas pateiktų visą informaciją apie situaciją,kurios metu atsirado žala aplinkai, arba jos grėsmė arba kai įtariama,kad tokia situacija gali atsirasti, 2)duoti subjektui privalomus nurodymus dėl prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių taikymo ir reikalauti,kad jos būtų vykdomos, 3) pati arba per trečiuosius asmenis imtis būtinų prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių,jeigu subjektas nevykdo nustatytų pareigų, arba neprivalo atlyginti prevencinių priemonių ar aplinkos atkūrimo išlaidų, arba nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo. ● Atsakomybės už žalą aplinkai taikymo sąlygos nurodytos iš Direktyvos preambulės 2 ir 13 punktuose bei 4 straipsnio 5 dalyje ir yra tokios: 1) direktyva taikoma tik tai aplinkos žalai arba neišvengiamai tokios žalos grėsmei,kurią sukelia išplitusi tarša,2) žala turi būti konkreti ir apskaičiuojama, 3) turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir konkrečių subjektų veiklos. ● Žala saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms-tai tokia žala,kuri daro reikšmingą neigiamą poveikį toms rūšims ar natūralioms buveinėms. Lietuvoje tai valstybės saugomos retos augalijos ir gyvunijos rūšys bei natūralios jų buveinės.Tokio poveikio reikšmingumas turi būti vertinamas darant nuorodą į pirminę jų būklę,atsižvelgiant į Direktyvos I priede nustatytus kriterijus. Be to,šiame priede nurodyta,kad įrodžius žalos poveikį žmogaus sveikatai,tokia žala priskiriama didelei žalai.Tokiu būdu,Direktyva žalos aplinkai sampratą susiejo ir su žmonių sveikata. ● Žala vandeniui-tai žala,kuri daro reikšmingą neigiamą poveikį tų vandenų ekologinei,cheminei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam potencialui (pajėgumui),apibrėžtam Direktyvoje 2000/60/EB., taip pat Lietuvos Vandens įstatyme. ● Žala žemei yra suprantamas bet koks žemės užteršimas,kuris kelia didelį pavojų,kad žmonių sveikatą gali paveikti medžiagų,preparatų,organizmų arba mikroorganizmų tiesioginis arba netiesioginis naudojimas žemėje,ant jos arba po ja. ● Žalos aplinkai atlyginimo būdai,atsižvelgiant į Direktyvos ir Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatas,iš esmės yra šie:1) aplinkos būklės ir funkcijų atkūrimas, 2)prevencijos ir aplinkos atkūrimo išlaidų atlyginimas, 3) kitų susijusių išlaidų atlyginimas. ● Žalos aplinkai dydis apskaičiuojamas diferencijuotai remiantis patvirtintomis metodikomis:1) žala teršiant aplinką apskaičiuojama pagal atpatinkamą formulę, 2) žala sužalojus ar sunaikinus konkrečius gamtos išteklius apskaičiuojama pagal atpatinkamus įkainius arba tarifus.[Literatūros sąrašo eil. Nr 41-44]. ● Pareiga atkurti pagal galimybes pirminę aplinkos ar jos funkcijų būklę nustatyta Direktyvos 7 straipsnyje, ir Lietuvos Aplinkos apsaugos įstatymo 32 (1) straipsnyje. ● Aplinkos,susijusios su vandeniu arba saugomomis rūšimis ar natūraliomis buveinėmis,būklė atkuriama atliekant pirminį,papildomą ir kompensuojamąjį žalos padarinių ištaisymą.[45,p.314].Direktyvos II priede dar nurodyta,kad žalos aplinkai,susijusios su vandeniu,saugomomis rūšimis arba natūraliomis buveinėmis ir žalos žemei ištaisymas taip pat reiškia,kad turi būti pašalintas bet koks didesnis neigiamo poveikio žmogaus sveikatai pavojus. ● Žemės būklė atkuriama įgyvendinant būtinas priemones teršalams pašalinti,kontroliuoti,sulaikyti arba sumažinti tiek, kad užteršta žemė,atsižvelgiant į jos naudojimą dabar ir ateityje,nekeltų didesnio pavojaus bei neigiamo poveikio žmogaus sveikatai.Toks pavojus vertinamas atsižvelgiant į dirvos savybes ir funkcijas,žalingų medžiagų,preparatų ir organizmų,mikroorganizmų rūšį bei koncentraciją,taip pat jų rizikos ir paplitimo galimybes.Žemės naudojimo būklė nustatoma žalos padarymo metu pagal valstybėse narėse galiojančius žemės naudojimą reglamentuojančius arba pagal kitus atatinkamus teisės aktus. ● Teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo pagal Direktyvą suteikta fiziniams ir juridiniams asmenins,kurie: 1) paveikti arba gali būti paveikti dėl žalos aplinkai,arba 2) turi pakankamą interesą priimant aplinkosauginius sprendimus,susijusius su žala,arba 3) pareiškia apie teisės peidimą jeigu valstybės narės įstatymai to reikalauja kaip būtinos sąlygos.Lietuvos

77

Aplinkos apsaugos įstatymas tokią teisę suteikė tik asmenims,kurių sveikatai,turtui ar interesams padaryta žala ir Aplinkos ministerijos pareigūnams,kai žala padaryta valstybės interesams. ● Apibendrinant teisinės atsakomybės už žalą aplinkai ypatumus galima konstatuoti,kad pagal šios Direktyvos reguliavimo dalyką,objektus,subjektus,atsakomybės taikymo būdus ir sąlygas jos negalima priskirti nei civilinės nei administracinės atsakomybės rūšiai.Tai specifinė ES Aplinkos teisėje nustatyta atsakomybės rūšis,kuri pasireiškia įpareigojimu įgyvendinti atatinkamas prevencines priemones,atkurti pažeistą gamtinės aplinkos būklę ir atlyginti prevencijos bei jos atkūrimo išlaidas.

Kontroliniai klausimai.1.Kas yra aplinkosaugos teisės pažeidimas,kokios jo priežastys ir kokie teisinio kvalifikavimo kriterijai?2.Kokios yra teisinės aplinkosaugos pažeidimų prevencijos priemonės?3.Kuo skiriasi teisinė atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus nuo kitų priverčiamojo pobūdžio priemonių?4.Kokios yra administracinės atsakomybės funkcijos ir už kokius aplinkosaugos pažeidimus ji taikoma?5.Kokios yra baudžiamosios atsakomybės funkcijos ir už kokius aplinkosaugos pažeidimus ji taikoma?6.Kokios yra civilinės-turtinės atsakomybės už žalą aplinkai funkcijos ir jos taikymo sąlygos?7.Kaip ES direktyvoje 2004/35/EEB apibrėžti turtinės atsakomybės užžalą aplinkai objektas ir subjektai?

11 tema.VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS APLINKOSAUGOS SRITYJE.

Viešojo intereso samprata ir reikšmė teisės mokslo ir konstitucinėje doktrinoje.Konstitucinis viešojo intereso derinimo nepažeidžiant privataus intereso principas.Teisės ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje subjektai.Orhuso konvencijos,ES direktyvos 2004/35/EEB ir Lietuvos įstatymų nuostatos,reglamentuojančios subjektų teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.Teisės ginti viešąjį interesą taikymas teismų praktikoje.Orhusi konvencijos nuostatų tiesioginis taikymas.1.Viešojo intereso samprata ir reikšmė. Teisinę viešojo intereso reikšmę galima atskleisti per „įstatymo saugomo intereso“ sampratą. Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalyje parašyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Administracinių bylų teisenos įstatymo [4] ir Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) [33] 5-uose straipsniuose suformuluota, kad „kiekvienas suinteresuotas subjektas (asmuo) turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas. Taigi, Konstitucija ir įstatymai saugo (ir kartu gina) visų teisės subjektų, kurie patenka į teisinio reguliavimo sritį, interesus, tiek viešuosius, tiek ir privačius. Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, o 54 straipsnyje nurodyta valstybės pareiga rūpintis natūralios gamtinės aplinkos ir gamtos išteklių apsauga, taip pat draudimas niokoti ir teršti žemę bei kitus aplinkos objektus, kurį nustato įstatymas. Šios konstitucinės nuostatos yra konkretizuotos ir išplėtotos Aplinkos apsaugos įstatyme ir kituose įstatymuose. Jeigu sutiksime su tuo, kad Lietuvos valstybę sudaro jos visuomenė („Lietuvos valstybę kuria tauta“ – Konstitucijos 2 straipsnis), tai akivaizdu, kad išimtinės valstybės nuosavybės teise priklausančių žemės ir kitų gamtos objektų bei išteklių racionalus naudojimas ir apsauga yra visos visuomenės, t. y. viešasis interesas. Visuomenė siunteresuota gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje, todėl žemės ir aplinkos objektų bei išteklių apsauga nuo teršimo ir kitokio žalingo ūkinės arba

78

antropogeninės veiklos poveikio, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, taip pat yra viešasis interesas. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatuota, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, ypač saugotini nuosavybės teisės objektai, todėl jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra viešasis interesas – kiekvieno žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas [73]. Taigi, viešasis interesas aplinkosaugos santykiuose yra Konstitucijos ir įstatymų saugomas visuomenės ar jos dalies interesas saugoti gamtinę aplinką nuo bet kokio žalingo ūkinės ar antropogeninės veiklos poveikio, išsaugoti ir atkurti gamtos išteklius ir taip užtikrinti visuomenės darnų vystymąsi, gyvenimo kokybę ir sveikatos apsaugą.Prioritetinės viešojo intereso sritys aplinkosaugos santykiuose yra: 1) išimtinės valstybės nuosavybės teisės į žemę, kitus gamtos objektus bei išteklius apsauga ir gynimas, 2) žemės, miškų, vandens telkinių, oro, biologinės įvairovės, vertingų vietovių, kraštovaizdžio, kultūros paveldo objektų (nepaisant jų nuosavybės formos) apsauga nuo bet kokio žalingo ūkinės ir antropogeninės veiklos poveikio, 3) gamtos išteklių racionalus ir protingas naudojimas bei apsauga nuo išsekimo. Kiekviena iš šių viešojo intereso sričių turi ir savo konkretų objektą. Pavyzdžiui, pirmuoju atveju toks objektas gali būti valstybinės žemės pirkimas-pardavimas, nuoma ir kiti sandoriai, antruoju atveju – specialiojo ir detalaus teritorijų planavimo sprendiniai, trečiuoju atveju – naudingųjų iškasenų, miško medienos ir kitų gamtos išteklių naudojimo ribojimai bei kontrolė ir kt. Tačiau viešojo intereso prioritetai nereiškia, kas jis gali būti suabsoliutintas, kad jį ginti galima pažeidžiant interesų derinimo principą bei subjektyvias teises ir teisėtus privačius interesus. Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime pabrėžta, kad viešojo intereso teisinis reguliavimas turi būti konstituciškai pagrįstas, ribojimai ir draudimai negali varžyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau, negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti[73]. Aplinkos apsaugos įstatyme įtvirtintas principas derinti visuomeninius ir privačius interesus stengiantis gerinti aplinkos kokybę, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Tai reiškia, kad teisiškai reguliuojant aplinkosaugos santykius ir sprendžiant aplinkosaugos ginčus turi būti išskiriamas viešojo intereso prioritetas, tačiau jo teisinis reguliavimas ir gynimas teisme negali pažeisti subjektyvių teisių ir teisėtų privačių interesų. 2.Teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą subjektai. Lietuvos įstatymuose griežtai apibrėžti subjektai, turintys teisę kreiptis į teismą, kad būtų ginamas viešasis interesas aplinkosaugos ginčuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo ir CPK 5 straipsnį teisę kreiptis į administracinį arba bendrosios kompetencijos teismą turi tik tokie suinteresuoti subjektai (fiziniai, juridiniai asmenys, visuomeninės organizacijos ir kt.), kurių yra pažeista arba ginčijama subjektinė teisė arba įstatymo saugomas interesas. Be to, šiuose įstatymuose nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu siekiant ginti viešąjį interesą. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnį pareikšti ieškinį, bet tik dėl aplinkai padarytos žalos, turi teisę: 1) asmenys, kurių sveikatai, turtui ar interesams padaryta žala, 2) Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai, kai padaryta žalos valstybės interesams. Dėl prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei jų pareigūnų teisės ginti viešąjį interesą teisme didelių neaiškumų nekyla. Tačiau dėl fizinių ir juridinių asmenų bei visuomeninių orgamizacijų teisės ginti viešąjį interesą kyla neaiškumų ir problemų. Lietuvos įstatymai iki šiol nesuderinti su Konvencija „Dėl teisės gauti informaciją,visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais“ (toliau – Orhuso konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2001 m. liepos 10 d.9, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyva 2004/35/ET „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir

9 Valstybės žinios. 2001. Nr 73-2572.

79

ją ištaisyti (atlyginti)“10. Juose teisė ginti viešąjį interesą administracine ar teismine tvarka pripažįstama visiems visuomenės atstovams, fiziniams ir juridiniams asmenims, suinteresuotiems aplinkos apsauga, nebūtinai siejant tai su jų subjektinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyti du kriterijai, kuriais remiantis nurodyti subjektai gali ginti viešąjį interesą administracine arba teismine tvarka: a) rodantys pakankamą suinteresuotumą, nesiejant to su jų subjektinių teisių arba interesų pažeidimu arba b) kaip alternatyva, manantys, kad buvo pažeista kokia nors jų teisė. Be to, Konvencijos 9 straipsnio 3 dalis įpareigoja kiekvieną šalį užtikrinti, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu jie numatyti, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis ne tik dėl valstybės institucijų, bet ir dėl privačių asmenų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veikimo arba neveikimo užginčijimo. Panašiai teisę ginti viešąjį interesą, kai aplinkai padaryta žala arba yra reali grėsmė, kad tokia žala gali kilti ateityje, reglamentuoja ir minėta ES direktyva 2004/35/ET, tiktai joje vietoj sąvokos „suinteresuota visuomenė“ vartojama sąvoka „suinteresuoti fiziniai arba juridiniai asmenys“. Lietuvos Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta,kad „suinteresuota visuomenė (kiti juridiniai ir fiziniai asmenys) turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarkakreiptis į teismą dėl viešojo intereso gvnimo,užginčijant sprendimų,veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą“.Tačiau nei šis įstatymas nei kiti šiuo metu galiojantieji procesiniai įstatyma tokios tvarkos nenustatė.Todėl pagal Lietuvos įstatymus fiziniai ir juridiniai asmenys teisės ginti viešąjį interesą aplinkosaugos ginčuose praktiškai neturi.3.Teisės ginti viešąjį interesą taikymas teismų praktikoje. Pagal Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką bei pagal ES ir Lietuvos programinius dokumentus išskiriamos prioritetinės aplinkosaugos kryptys ir konkretūs objektai, kurių apsauga ir gynimu yra suinteresuotas kiekvienas visuomenės narys. Antra, viešieji ir privatūs interesai aplinkosaugoje dažnai sutampa, todėl šiuo atveju juos išskirti nėra prasmės, nes ginant viešąjį interesą kartu ginamas ir privatus interesas, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai asmuo pareiškia ieškinį teismui dėl privataus miško teršimo ar niokojimo, teismas kartu privalo ginti ir viešąjį interesą, nes miškas, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, yra visuomeninė vertybė, Lietuvos nacionalinis turtas. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Šis teismas 2007 m. vasario 19 d. nutartyje11 konstatavo, kad teisingu bylos sprendimu yra suinteresuotos ne tik ginčo šalys, bet ir visa visuomenė, taigi privataus intereso gynimas nėra vienintelis civilinio proceso tikslas, teismo procese ginamas ir viešasis interesas, todėl kasacinis teismas privalo iškelti ex officio jo nustatytus pažeidimus, kurie yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas .Kitoje 2005 m. gruodžio 14 d. nutartyje (byla Nr 3k-3-674/2005) tas pats kasacinis teismas nurodė, kad pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo teisė peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, reiškia, kad kasacinis teismas ex officio tikrina, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Be to, kasacinės instancijos teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartyje12 nurodė, kad kai ginamas viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, nepareiškė tokio prašymo, turi ex officio priimti sprendimą dėl netinkamos šalies pakeitimo, t. y. įtraukti į bylą šalį, turinčią teisę ginti viešąjį interesą. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad teisminis viešojo ir privataus interesų gynimo būdas yra pakankamai veiksmingas.4.Orhuso konvencijos nuostatų tiesioginis taikymas. Suinteresuotos visuomenės (fizinių ir juridinių asmenų) teisės ginti viešąjį interesą teisme tvarka turi būti nustatyta ir reglamentuojama Aplinkos apsaugos įstatyme ir procesiniuose

10 http://www.3.lt [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-06-12]. 11 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla (bylos Nr 3k-3-52/2007).12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla (bylos Nr 3k-3-674/2005).

80

įstatymuose. Tačia kol įstatymas šio klausimo nereglamentuoja, reikėtų Konvencijos nuostatas taikyti tiesiogiai. Visų pirma, Konvencijos nuorodą į nacionalinius įstatymus reikėtų suprasti plačiau, ne tik kaip į konkrečius įstatymus, reglamentuojančius viešojo intereso gynimą, bet ir kaip į visą valstybės narės nacionalinės teisės sistemą. Konstitucijos 138 straipsnyje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Antra, Lietuvos įstatymai numatė tarptautinių sutarčių, kurias ratifikavo Seimas, prioritetą ir tiesioginio taikymo galimybes, kai joms prieštarauja nacionalinių įstatymų normos arba yra jų spragų. Aplinkos apsaugos įstatymo 36 sraipsnyje nustatyta, kad Lietuvos įstatymai turi atitikti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis. Administracinių bylų teisenos įstatyme ir CPK 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios normos negu numato Lietuvos įstatymai, taikomos tarptautinių sutarčių normos. Tokiais atvejais pagal CPK 3 straipsnio 2 dalį tarptautinių sutarčių ar užsienio teisės normas taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). Taigi, kol į Lietuvos įstatymus nebus įtrauktos ir išplėtotos Orhuso konvencijos ir ES direktyvos nuostatos, teismai turėtų vykdyti Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš tarptautinių sutarčių bei jos narystės ES ir tas nuostatas taikyti tiesiogiai ir taip įgyvendinti visų suinteresuotų visuomeninių organizacijų, fizinių ir juridinių asmenų teisę administracine ar teismine tvarka užginčyti tiek valstybės institucijų, tiek ir privačių asmenų sprendimus, sutartis, veiksmus ar neveikimą, kuriais pažeidžiami aplinkosaugos reikalavimai. Tarptautinės teisės pirmumo principas reikalauja aiškinti nacionalinės teisės normas sistemiškai, atsižvelgiant į tarptautines sutartis, ES teisę ir net į Europos Teisingumo Teismo sprendimus. Sisteminis teisės aiškinimas būtent ir padeda išspręsti įvairius vidinius teisės sistemos prieštaravimus ir iš dalies leidžia užtikrinti teisės sistemos vienovęVisuomeninę tokio intereso reikšmę turi pagrįsti atitinkami subjektai, o įvertinti teismas konkrečioje byloje.[52,p.37-50]. Administracinių teismų praktikoje yra tiesioginio Konvencijos taikymo atvejų,tačiau jos taikymo sritis nepagrįstai susiaurinama.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas visuomeninės organizacijos Vilniaus miesto „Žvėryno bendruomenė“ skundą dėl Vilniaus miesto administracijos sprendimo, kuriuo UAB „Moller Real Estate“ išduotas leidimas rekonstruoti nekilnojamąją kultūros vertybę (Žvėryno vandens malūną) Vilniaus mieste, Latvių g. 64, ir šios vertybės teritorijoje, kuri kartu yra ir saugoma teritorija, statyti daugiabutį namą, tiesiogiai taikė Orhuso konvenciją ir 2004 m. sausio 23 d. nutartyje konstatavo, kad visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipdamosi į administracinį teismą.[52,p.37-50]. Tačiau, šis teismas nepagrįstai susiaurino Orhuso konvencijos taikymo ribas, nutartyje nurodydamas, kad tokios visuomeninės organizacijos turi teisę ginti viešąjį interesą administraciniame teisme tik toje srityje,kuri susijusi su aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove. Tuo tarpu Konvencijos 1 straipsnio 3 dalies „b“ ir „c“ punktai numato, kad informacija apie aplinką apima ne tik teismo nurodytą sritį, bet ir kitus veiksnius, tokius kaip: medžiagos, energija, triukšmas, vibracija, net administracinės priemonės ir susitarimai aplinkosaugos srityje, planai, programos ir kt., turinčius arba galinčius turėti poveikį aplinkos elementams, taip pat žmonių sveikatos būklę, gyvenimo sąlygas, kultūros ir statinių būklę, kai jiems daro arba gali daryti įtaką aplinkos elementų būklė. Todėl nutartyje nepagrįstai teigiama, kad Konvencija nesuteikia visuomeninėms organizacijoms teisės ginti viešąjį interesą kitose srityse, pavyzdžiui, kultūros paveldo. Kultūros paveldo objektai, tokie kaip Žvėryno vėjo malūnas, yra sudėtinė Lietuvos nacionalinio kraštovaizdžio dalis, todėl juos netikslinga išeliminuoti iš kraštovaizdžio sampratos ir aplinkosaugos srities.

Kontroliniai klausimai.1.Kaip apibūdinamas viešasis interesas aplinkosaugos srityje ir kokia jo reikšmė?2.Kas turi teisę kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą ?3.Kaip teisė ginrti viešąjį interesą taikoma teismų praktikoje?4.Kokie yra tiesioginio Orhuso konvencijos nuostatų taikymo teisiniai pagrindai?

81

12 tema. APLINKOSAUGOS GINČŲ SPRENDIMAS.

Aplinkosaugos ginčų samprata,priežastys ir sprendimo tvarka.Administracinė (neteisminė) ginčų sprendimo tvarka.Administracinių teismų praktika dėl privalomos ir neprivalomos neteisminės ginčų sprendimo tvarkos.Aplinkosaugos ginčų nagrinėjimas bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose.Teismų jurisdikcijos (rūšinio teismingumo) atribojimas aplinkosaugos ginčų bylose.1.Aplinkosaugos ginčų samprata,priežastys ir sprendimo tvarka. ● Aplinkosaugos ginčai -tai teisinių santykių dalyvių konfliktai dėl aplinkosaugos tiesės ir jos subjektų pažeidimų, prevencinių priemonių nevykdymo arba netinkamo vykdymo, žalos ir nuostolių aplinkai padarymo,viešojo intereso gynimo ir teisinės atsakomybės taikymo.Ginčai,kurie kyla dėl aplinkosaugos teisinių santykių subjektų tam tikrų teisių pripažinimo,pasikeitimo ar pasibaigimo,taip pat dėl prevencinių aplinkosaugos priemonių ir teisinės atsakomybės taikymo yra laikytini teisiniais ginčais. Viena iš pagrindinių viešojo ir privataus interesų konfliktų aplinkosaugos santykiuose priežasčių yra žemės sklypų,miško plotų ir vandens telkinių saugomose teritorijose,vertingose kraštovaizdžio vietovėse privatizavimas,pažeidžiant viešąjį (visuomenės) interesą jais naudotis,savininkų savivaliavimas (savavališkos statybos ir kt.), kartu ir nuosavybės teisių pažeidimai bei nepagrįsti ribojimai. Aplinkos apsaugos įstatyme numatyta, kad ginčus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais įstatymų nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendžia Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnai ir Lietuvos Respublikos teismai. Taigi,nustatyta administracinė (neteisminė) ir teisminė ginčų sprendimo tvarka. ● Administracine (neteismine) tvarka ginčas sprendžiamas tuomet,kai suinteresuotas asmuo su skundu ar pareiškimu negali tiesiogiai kreiptis į teismą, nes įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka jį privalo nagrinėti kompetentingos valstybės ar savivaldybių institucijųos.Pavyzdžiui,pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Civilinio proceso kodekso (CPK) 5 straipsnį,negali tiesiogiai kreiptis su skundu į teismą dėl ūkinės veiklos aplinkai padarytos žalos asmenys ir visuomeninės organizacijos,jeigu tuo nepažeistos jų teisės arba įstatymo saugomi interesai.Kitais atvejais reikalaujama,kad pirminė skundo ar pareiškimo nagrinėjimo instancija būtų atatinkama valstybės ar savivaldybės institucija, ir tik nesutikus su jos sprendimu būtų galima kreiptis į teismą.Tokius skundus ir pareiškimus nagrinėja atatinkamų valstybės institucijų pareigūnai įstatymo nustatyta administracinio proceso tvarka. Tačiau administracinę (neteisminę) ginčų sprendimo tvarką reikia skirti nuo ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos.Ikiteisminė tvarka reiškia,kad konkrečiais įstatymo ar sutarties numatytais atvejais ginčas pirmiausia turi būti išspręstas derybomis,t.y.pareiškėjas turi pasinaudoti pretenzine ginčų sprendimo tvarka,pamėginti susitarti su priešinga šalimi geruoju ir taip išspręsti konfliktą. Šalių susitarimu ginčas taip pat gali būti perduotas spręsti nesuinteresuotam arbitražui arba trečiųjų teismui. Kai pareiškėjas nesilaiko įstatymo nustatytos administracinės arba ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos,teismas atsisako priimti jo ieškinį (skundą,pareiškimą) ir šiuo atveju jis praranda teisę į teisminę gynybą. ● Teisminė ginčų sprendimo tvarka reiškia,kad ginčai tarp Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridinių bei fizinių asmenų sprendžiami procesinių įstatymų nustatyta tvarka tiesiogiai jiems kreipiantis į administracinius arba bendrosios kompetencijos teismus, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenumatyta kita šių ginčų nagrinėjimo ir sprendimo tvarka. Teisę kreiptis į teismus minėti asmenys turi ir tuomet,kai administracine tvarka jų pareiškimus (skundus) nagrinėti yra vilkinama,arba valstybės ar savivaldybių pareigūnų sprendimai yra neteisėti.

82

Lietuvos Respublikoje aplinkosaugos ginčus teismine tvarka sprendžia bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, tačiau daugeliu atveju Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra numatyta administracinė (neteisminė) aplinkosaugos ginčų sprendimo tvarka2.Administracinė (neteisminė) aplinkosaugos ginčų sprendimo tvarka. Administracine (neteismine) tvarka aplinkosaugos ginčus nagrinėja ir sprendimus priima eilė bendros kompetencijos institucijų ir pareigūnų:administracinės komisijos,policija,priežgaisrinės priežiūros tarnybos,radiacinės saugos centrai ir kt.Ginčų kategorijos,pobūdis ir sprendimo tvarka nurodyti ATPK ir literatūroje.[3.,45,p.331].Žemiau aiškinama ginčų,kuriuos sprendžia specializuotos Aplinkos ministerijos institucijos ir pareigūnai,tvarka Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolė sistemos pareigūnai sprendžia:a) skundus dėl valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių sprendimų ir veiksmų pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą, b) ginčus dėl administracinių teisės pažeidimų aplinkosaugos srityje,nurodytų ATPK. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai išaiškinę aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, kuriuo aplinkai buvo padaryta žala, pirmiausiai privalo per 30 dienų pasiūlyti pažeidėjui gera valia atlyginti žalą. Tik tuo atveju, jeigu pažeidėjas per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno nurodytą terminą savanoriškai žalos neatlygina arba ją atlygina nevisiškai, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šio termino pabaigos privalo pareikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo. Administracine tvarka taip pat nagrinėjami skundai dėl valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų veiksmų ir sprendimų duodant privalomus nurodymus ir sustabdžius aplinkai kenksmingą ūkinę veiklą. ● Privalomąjį nurodymą gali apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas, arba jo įgaliotas atstovas. Privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Šiuo atveju tai taikoma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Jeigu privalomąjį nurodymą davė regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas, privalomasis nurodymas skundžiamas regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai. Siekiant, kad aplinkosaugos ginčai administracine (ne teismine) tvarka neužsitęstų ir nepadidėtų žala aplinkai, skundai dėl privalomųjų nurodymų turi būti išnagrinėti per trumpą terminą - per 5 darbo dienas. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekanti institucija), išnagrinėjęs (išnagrinėjusi) skundą, priima vieną iš šių sprendimų:1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą;2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba pratęsdamas jo įvykdymo terminus;3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo;4) privalomąjį nurodymą panaikina.Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos) sprendimai gali būti skundžiami apygardos administraciniams teismams. ● Aplinkai kenksmingą veiklą sustabdyti turi teisę tik vyriausieji ir vyresnieji valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai. Kai dėl fizinio ar juridinio asmens vykdomo vandens, aplinkos oro, žemės ar kitų aplinkos komponentų teršimo masiškai žūsta gyvūnai ar augalai arba jei fizinis ar juridinis asmuo teršia aplinkos orą, žemę, vandenį ir tai kelia tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei - aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas aplinkai kenksmingą veiklą sustabdo nedelsdamas (nenustatomas pasirengimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą terminas) ir apie tai praneša regiono aplinkos apsaugos departamentui, kurio teritorijoje

83

sustabdoma aplinkai kenksminga veikla, ir institucijos, kurios pareigūnas sustabdė aplinkai kenksmingą veiklą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai. Kai aplinkai kenksminga veikla sustabdoma jei fiziniam ar juridiniam asmeniui buvo duoti ne mažiau kaip du privalomieji nurodymai dėl to paties aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančio įstatymo ar kito teisės akto pažeidimo pašalinimo, tačiau jis nurodymo neįvykdė, nors yra technologinės galimybės įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimus, gali būti nustatomas pasirengimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą terminas. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, atsižvelgdamas į pasekmes, kurias ši veikla gali sukelti jos nesustabdžius nedelsiant, aplinkai kenksmingos veiklos pobūdį, mastą ir kitas aplinkybes bei sąlygas, nustato ne ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą pasirengti sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą ir apie tai raštu praneša fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio veikla sustabdoma. Juridinių ar fizinių asmenų vykdoma aplinkai kenksminga veikla sustabdoma priimant aplinkos ministro nustatytos formos nutarimą. Regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno priimtas nutarimas sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą skundžiamas per 10 dienų nuo jo priėmimo dienos regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai. Skundo padavimas nesustabdo nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą vykdymo. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekanti institucija skundą dėl nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą išnagrinėja per 10 darbo dienų ir priima vieną iš šių sprendimų:1) skundą patenkina ir panaikina nutarimą;2) skundą patenkina iš dalies;3) skundą atmeta ir palieka galioti nutarimą sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos ir nedelsiant išsiunčiamas pareigūnui, sustabdžiusiam įmonės, įstaigos ar organizacijos ūkinę veiklą, bei fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio kenksminga aplinkai veikla buvo sustabdyta.Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Už fizinio ar juridinio asmens patirtus nuostolius, kitas pasekmes, atsiradusius teisėtai sustabdžius aplinkai kenksmingą veiklą, valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės institucijos ir pareigūnai neatsako. Už fizinio ar juridinio asmens patirtus nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymo, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai atsako įstatymų nustatyta tvarka. ● Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai taip pat sprendžia ginčus dėl administracinių teisės pažeidimų,nurodytų ATPK :dėl aplinkos apsaugos priemonių neįgyvendinimo, projektinės dokumentacijos, kurioje nenumatytos aplinkos apsaugos priemonės, tvirtinimo,ūkinės ar kitokios veiklos objektų statybos, rekonstravimo, plėtimo, atidavimo bei priėmimo naudoti ar naudojimas pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus,atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų nevykdymo, kliudymo vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę,aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymo laiku, pramoninių avarijų prevencijos bei likvidavimo reikalavimų pažeidimų, ir kt. ● Valstybinių miškų ir saugomų teritorijų direkcijų pareigūnai sprendžia administracinių teisės pažeidimų ginčus susijusius su pažeidimais, miškų ir saugomų teritorijų srityje.,kurie nurodyti ATPK . Valstybinių miškų ir saugomų teritorijų direkcijų vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas turi teisę vyriausieji valstybiniai miškų pareigūnai, vyresnieji valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai miškų pareigūnai ir valstybiniai saugomų teritorijų direkcijų pareigūnai.3.Teisminė aplinkosaugos ginčų sprendimo tvarka. Teismine tvarka aplinkosaugos ginčus nagrinėja bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai pagal įstatymų nustatytą kompetenciją (rūšinį teismingumą). ● Bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėjamos kai kurios administracinių teisės pažeidimų aplinkosaugos srityje bylos: dėl aplinkosaugos reikalavimų pažeidimų vykdant

84

statybos darbus,gaminant ir naudojant pavojingas cheminės ir radiacines medžiagas bei genetiškai modifikuotus organizmus,dėl aplinkos teršimo,dėl gamtos išteklių gadinimo ir žalojimo,dėl informacijos nepateikimo,dėl valstybinės kontrolės pareigūnų nurodymų nevykdymo ir t.t. Tokias bylas nagrinėja rajonų (miestų) apylinkių teismai,kurie priima vieną iš šių sprendimų: skiria daministracinę nuobaudą,nutraukia bylą,perduoda bylą nagrinėti neteismine tvarka,jeigu tokia yra privaloma.Sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiąjam administraciniam teismui.[45,p.337]. Bendrosios kompetencijos teismuose (apylinkių,apygardų) yra nagrinėjamos visos civilinės bylos džl žalos aplinkai padarymo,sutarčių pažeidimo,teisinės atsakomybės taikymo,pažeistų teisių gynimo irkt.,CPK nustatyta tvarka.[33.,45,p.339]. Pareikšti ieškinius dėl aplinkai padarytos žalos turi teisę: 1) asmenys, kurių sveikatai, turtui ar interesams padaryta žalos; 2) Aplinkos ministerijos pareigūnai, kiti įstatymų įgalioti pareigūnai, kai padaryta žalos valstybės interesams., 3) prokuroras,gindamas viešąjį interesą, 4) visuomeninės (nevyriausybinės) organizacijos,jeigu aplinkosaugos tikslai numatyti jų įstatuose (nuostatuose) . Aplinkos apsaugos teigiama, kad aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau. Žala aplinkai ir kiti nuostoliai gali būti pripažinti kaip mažareikšmė žala ir neišieškomi, jeigu žala aplinkai yra nedidelė ir jos išieškojimo išlaidos didesnės už išieškomą sumą. Žalos aplinkai ir kitų nuostolių pripažinimo mažareikšme žala tvarką, mažareikšmės žalos išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką nustato aplinkos ministras, suderinęs su finansų ministru. Pretenzijų bei ieškinių už aplinkai padarytą žalą teikimas ir žalos aplinkai išieškojimas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 335 patvirtinta „Pretenzijų bei ieškinių už aplinkai padarytą žalą teikimo ir žalos išieškojimo tvarka“.Šia Tvarka savo veikloje privalo vadovautis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai ir institucijos. [45,p.339]. Apylinkių ir apygardų teismų sprendimai aplinkosaugos ginčų bylose CPK nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti skundžiami Lietuvos apeliaciniam teismui ir Lietuvos Aukščiausiąjam teismui. ● Administraciniuose teismuose nagrinėjami administraciniai ginčai, kurie apibrėžiami kaip asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prie administracinių ginčų priskirtini ir aplinkosaugos ginčai, kylantys tarp valstybės įgaliotų aplinkos apsaugos funkcijas vykdančių subjektų (viešojo administravimo subjektų) ir fizinių bei juridinių asmenų. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nevertina ginčijamų administracinių aktų bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Administraciniai teismai yra dviejų pakopų. Pirmos instancijos teismai yra Vilniaus apygardos administracinis teismas, Kauno apygardos administracinis teismas, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Panevėžio apygardos administracinis teismas ir Šiaulių apygardos administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismas, kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami yra Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis administracinių teismų kompetenciją bei administracinį procesą – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas.[4].

85

Apygardos administracinių teismų vaidmuo sprendžiant aplinkosaugos ginčus yra dvejopas. Pirmiausiai, apygardos administraciniai teismai – kaip pirma instancija – nagrinėja skundus dėl administracine (ne teismine) tvarka priimtų nutarimų administracinių teisės pažeidimų, padarytų aplinkosaugos srityje, bylose. Tokiose bylose apygardos administracinių teismų priimti sprendimai apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kurio priimti sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.Kita administracinių teismų funkcija pasireiškia tuo, kad šie teismai nagrinėja bylas dėl aplinkosaugos srityje valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus aplinkosaugos srityje bei dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo. Apygardos administraciniai teismai pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių administracinių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. Tokiose bylose apygardos administracinių teismų priimti sprendimai apeliacine tvarka taip pat gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kurio priimti sprendimai yra galutininiai ir neskundžiami. 4.Teismų jurisdikcijos (rūšinio teismingumo) atribojimas. Dažnai aplinkosaugos ginčų bylose sprendžiami tarpusavyje susiję sudėtingi reikalavimai,kylantieji tiek iš administracinių, tiek ir iš ir civilinių –turtinių santykių.Pavyzdžiui,sprendžiant sandorio,kuriuo buvo suteikta teisė naudotis tam tikrais gamtos ištekliais, pripažinimo negaliojančiu reikalavimą, kartu turi būti sprendžiamas ir klausimas dėl administracinio akto teisėtumo,kuriuo remiantis buvo sudarytas tas sandoris.Tokiais atvejais kyla bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcijos (rūšinio teismingumo) atribojimo klausimas, t.y. kuris iš teismų privalo nagrinėti tokį ginčą.Teismų jurisdikcijos (rūšinio teismingumo) atribojimo ginčus tokiais atvejais sprendžia Specialioji teisėjų kolegija,sudaryta iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo,Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų. Kriterijus,kuriais remiantis atribojama teismų jurisdikcija,suformulavo teismų praktika ir Specialiosios teisėjų kolegijos nutarimai konkrečiose bylose. ● Lietuvos Aukščiausiasis teismas išaiškino (civilinė byla Nr 3k-3-989/2000),kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniams teismams teismingos bylos dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo.Viešojo administravimo subjektu laikoma institucijos ir pareigūnai,įgyvendinantys valstybinę valdžią ir atskiras vykdomosios valdžios funkcijas,kurių realizavimą tvarką reglamentuoja viešoji teisė,šiems santykiams būdingas valdžios-pavaldumo elementas.Todėl ir ginčų,kilusių iš viešojo administravimo veiklos,nagrinėjimas priskirtas administracinių teismų kompetencijai.Tačiau tiek valstybė, tiek ir savivaldybės be valdžios funkcijų taip pat vykdo ir ūkinę-komercinę veiklą,t.y. dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygūs civilinių santykių subjektai,šiems santykiams nebūdingas valdžios-pavaldumo arba subordinacijos elementas,nes šiuos santykius reguliuoja privatinė teisė.Jeigu ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio,tai nepriklausomai nuo to,kad viena iš šalių yra valstybė ar savivaldybės institucija,šis ginčas laikomas civiliniu, o ne administraciniu ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams.Kitoje byloje (civilinė byla Nr 3k-3-249/2007) tas pats teismas išaiškino,kad tais atvejais,kaicivilinėje byloje vienas iš reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu,kurio teisėtumas ginčijamas byloje,bendrosios kompetencijos teismas,nagrinėdamas bylą,išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. ● Specialioji teisėjų kolegija eilėje savo nutarčių taip pat išaiškino rūšinio teismingumo atribojimo klausimus atskirose bylose.Nagrinėdama ginčo dėl viešojo administravimo subjekto įsakymo,kurio pagrindu reikalaujama pakeisti atsakovo su pareiškėju sudarytos valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas,teisėtumo,Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo,kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama ne tik

86

pagal ginčo subjektą,bet ir pagal teisinio santykio prigimtį ir pobūdį.Šiuo atveju ginčo esmė yra sutarties sąlygų pakeitimas,todėl ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme,kuris kartu turi išspręsti ir teisės akto teisėtumo klausimą.13Kitoje byloje Specialioji teisėjų kolegija nagrinėdama ginčo teismingumą dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo,kuriais atlikus pareiškėjos žemės sklype kadastrinius matavimus ir pažymėjus bei pakeitus sklypo ribas, buvo padaryta žala pareiškėjos nuosavybei,išaiškino,kad ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai,nes žalos atlyginimo klausimą sprendžia bendrosios kompetencijos teismai.Tuo tarpu nagrinėdama ginčo teismingumą byloje dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo nustatyti kelio servitutą pareiškėjo žemės sklype,Specialioji teisėjų kolegija išaiškino,kad šioje byloje ginčas kilo iš administracinių teisinių santykių ir nagrinėtinas administraciniame teisme,nes pareiškėja kėlė tik administracinio akto teisėtumo klausimą ir nereikalavo atlyginti nuostolius arba apginti pažeistas nuosavybės teises.14

● Teismų praktikos suformuluoti rūšinio teismingumo atribojimo kriterijai aplinkosaugos ginčų bylose yra tokie: 1) administraciniams teismams teismingi visi ginčai,kylantieji dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ir sprendimų teisėtumo,jeigu jie nesusiję su civiliniais- turtiniais reikalavimais: atlyginti žalą,nuostolius,pripažinti sandorius negaliojančiais, apginti pažeistą nuosavybės teisę ir kt., 2) bendrosios kompetencijos teismams teismingi visi iš civilinių-turtinių santykių kylantieji ginčai,taip pat ir tie civiliniai ginčai,kuriuose kartu reikalaujama nagrinėti viešojo administravimo subjektų veiksmų ir sprendimų teisėtumo klausimą.

Kontroliniai klausimai.1.Kokia yra administracinė (neteisminė) ir teisminė aplinkosaugos ginčų sprendimo tvarka?2.Kurios Aplinkos ministerijos sistemos institucijos ir pareigūnai nagrinėja ginčus administracine tvarka?3.Kokia yra tvarka administracinius ginčus nagrinėja valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai?4.Kokias aplinkosaugos ginčų kategorijas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai?5.Kokias aplinkosaugos ginčų kategorijas nagrinėja administraciniai teismai.6.Kokie yra teismų praktikos suformuluoti teismų jurisdikcijos (rūšinio teismingumo) atribojimo kriterijai nagrinėjant aplinkosaugos ginčus?

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA.

Norminiai teisės aktai.

1.Lietuvos Respublikos Konstitucija.//Valstybės žinios,1992,Nr 33-1014. 2.Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymas.// Valstybės žinios, 1992, Nr. 5-75. 3.Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas.//Valstybės žinios,1985,Nr1 4.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas//Valstybės žinios, Nr 13- 308. 5.Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas.//Valstybės žinios, 1997, Nr. 112-2824 6.Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymas. /Valstybės žinios, 1999, Nr. 98-2813. 7.Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas.// Valstybės žinios, 1998, Nr. 61-1726.

8.Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas.//Valstybės žinios 2001,Nr 85-2968.9.Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas. // Valstybės žinios, 1997, Nr. 108-2728.

10.Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymas.//Valstybės žinios, 1997,Nr.108. 11.Lietuvos Respublikos laukinės augalijos įstatymas. // Valstybės žinios, 1999, Nr. 60-1944. 12.Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas. //Valstybės žinios, 1997, Nr. 108-2726.

13 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis. Nr 3(13),2007.,p.384.14 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis.Nr 1(11), 2007.,p.155-156.

87

13.Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas.//Valstybės žinios, 2002,Nr 112 14.Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. // Valstybės žinios, 1994. Nr. 96-1872; 15.Lietuvos Respublikos vandens įstatymas.//Valstybės žinios,1997,Nr104-2615. 16.Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas.//Valstybės žinios,Nr 47. 17.Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas.Valstybės žinios, 1991.Nr 11-275 18.Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. //Valstybės žinios, 1996, Nr 82-1965. 19.Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų grybų rūšių ir bendrijų įstatymas. //Valsty- bės žinios.1997.Nr 7-108-2727. 20.Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. // Valstybės žinios, 1993, Nr. 63-1188. 21.Lietuvos Respublikos statybos įstatymas. // Valstybės žinios, 1996, Nr. 32-788. 22.Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. // Valstybės žinios, 1995, Nr. 107- 2391. 23.Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymas.//Valstybės žinios,1999,Nr 11-239. 24.Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas.//Valstybės žinios,2001 Nr 56-1976. 25.Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymas.//Valstybės žinios,2004,Nr 164-5971. 26.Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas.//Valstybės žinios. 2004,Nr 164-5971. 27.Lietuvos Respublikos žemės įstatymas.//Valstybės žinios,1994,Nr 34-620. 28.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo konstitucinis įstatymas.//Valstybės žinios,1996,Nr 64-1503. 29.Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas.//Valstybės žinios,1997,Nr 69-1735. 30.Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta- tymas.//Valstybės žinios.1997.Nr 65-1558. 31.Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas. // Valstybės žinios, 1995, Nr. 63-1578; 32.Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas.//Valstybės žinios.2000,Nr74-2262. 33.Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas.//Valstybės žinios.2002,Nr 36-1340. 34.Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. // Valstybės žinios, 1994, Nr. 55 – 1049; 35.Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymas.//Valstybės žinios.1999.Nr 11-239. 36.Lietuvos Respublikos Branduolinės energijos įstatymas.//Valstybės žinios,1996,Nr 119-

2771. 37.Lietuvos Respublikos Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas.//Valstybės žinios,Nr 50- 1600. 38.Specialiosios žemės,miškų,vandens telkinių naudojimo sąlygos.//Valstybės žinios.2005. Nr 35-1140. 39.Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai.//Valstybės žinios.2004.Nr 86-3117. 40.Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo,atnaujinimo ir panaikinimo Taisyklės.//Valstybės žinios.5005.Nr 103-3829. 41.Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo merodika.//Valstybės žinios. 2002.Nr 93-4026. 42.Nuostolių, padarytų gamtai sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus Bei objektus apskaičiavimo metodika.//Valstybės žinios. 1998.Nr 26-706. 43.Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veikla miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarka.//Valstybės žinios.2002.Nr 40-1501. 44.Žalos,padarytos laukinei augalijai,apskaičiavimo tvarka.//Valstybės žinios.2000.Nr 38- 1070 ir 2003 .Nr 79-3615.

Specialioji literatūra.

88

45.Monkevičius E., et al. Aplinkosaugos teisė.. (vadovėlis) Justitia.Vilnius.2011. 46.Aplinkos politika ir valdymas. (vadovėlis).Mykolo Romerio universitetas.Vilnius,2008. 47.Baltrėnas P. , et al. Aplinkos apsauga. (vadovėlis).Technika,Vilnius,2008. 48.Gaidys G.Žmogaus teisė į sveiką aplinką:šios teisės atsiradimo ir formavimosi teisinės prielaidos Europos Sąjungoje.//Jurisprudencija,Nr 10(112),2007. 49.Aleknavičius P.Aplinkosaugos ir aplinkotvarkos teisė.(mokomoji knyga).Žemės ūkio universitetas.Kaunas.2008. 50.Meškys L.Europos Sąjungos aplinkosaugos principo“teršėjas moka“įgyvendinimas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.//Jurisprudencija,Nr 3(81).2006 51.Monkevičius E. Aplinkosaugos santykių teisinio reguliavimo problemos.//Jurisprudencija.Mykolo Romerio universitetas.Mokslo darbai.2008 m. Nr 10(112). 52.Monkevičius E.Viešojo intereso gynimo problema aplinkosaugos ginčuose.//Socialinių mokslų studijos.Mykolo Romerio universitetas.Mokslo darbai.2009 m.Nr 1(1),p.37- 50 . 53.Monkevičius E. Žemės teisė. Justitia, Vilnius, 2000 m., ir 2006 m. 54.Ragulskytė-Markovienė R. Aplinkos Teisė,Vilnius,Eugrimas ,2005. 55.Venckus Z. Aplinkos apsaugos politika ir teisė.Technika,Vilnius,2008. 56.Venckus Z.Miškų naudojimas,atkūrimas,apsauga.(mokomoji knyga).Šiaulių universitetas. 2010. 57.Vankaitė D.Aplinkos teisės principai:teisinis įtvirtinimas ir praktinis pritaikymas.Vilniaus universitetas,2008. 58.Žvaigždinienė I.Materialinė atsakomybė už žalą aplinkai.Justitia.Vilnius.2008. 59.Andrew J.Environmental policy in the European Union.Actors.Intitutions and Processes London.2002. 60.Kramer L. European Environmental Law..Belgium:Hart Publishing, 2003. 61.Salter R. European environmental law. Hague, 1998. 62..Kenig-Vitkovska M.Prawo srodoviska Unii Europejskiej.Zagadniene systemove.Warszawa.Lexis Nexis.,2006. 63..Peter Sparkes. European Land Law.,Portland.,2007. 64.Быстров Г.М.Экологическое право,M.2007.

Internetiniai šaltiniai 65.Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartis.//www.euro.lt/sutartis/2301. 66.Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų konvencijų sąrašas.//www.am.lt/VI/article. 67.Europos Sąjungos teisės aktai, susiję su Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymu http://europa.eu.int./eur-lex/lex/lt 68.Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo suvestinė redakcija.ES oficialus leidinys C 115/47. 69.Lisabonos sutartis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.(Įsigaliojo 2009-12-01)- Official Journal 2007/c 303/01 70.Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminai aktai,susiję su Aplinkos apsaugos įstatymu //www.lrs.lt 71.Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos norminiai teisės aktai.//www.am.lt 72.Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos norminiai teisės aktai.//www.zum.lt 73.Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimai. www.lrkt.lt 74.Lietuvos Respublikos aukščiausiasiojo teismo praktika.//www.lat.lt 75.Lietuvos vyriausiasiojo administracinio teismo praktika.//www.lvat.lt 76.Teismų praktikos paieška.//www.infolex.lt

89