Žurnalas platumos_balandis-geguze 3(5), 2014

S A U S I S V A S A R I S K O V A S B A L A N D I S G E G U Ž Ė B I R Ž E L I SL I E P A R U G P J Ū T I S R U G S Ė J I S S P A L I S L A P K R I T I S G R U O D I S

E - Ž U R N A L A S

ŽODIS SKAITYTOJUI

Mieli „Platumų“ skaitytojai

Jei manęs kas paklaustų, kokiu metu mes gyvename, atsakyčiau, kad pačiu įdomiausiu. Gal ne pačiu lengviausiu, gal ir ne sunkiausiu, bet tikrai – pačiu įdomiausiu: kai keičiasi valstybė (Pre-zidento rinkimai), geopolitinė situacija (Ukrainos ir Rusijos krizė) ir netgi gamta (širdis rauda žiūrint į išdegusius Neringos plotus).

Iš ties, kiek nedaug reikia, kad įvyktų permainos: pikto žmogaus degtuko, konfliktinės kibirkš-ties, lašo demagogijos, perpildytos kantrybės taurės. Štai ir dabar sprendžiamas Neringos miškų saugumo klausimas, ieškoma kaltų, skaičiuojama, kiek sumažės keliautojų srautai unikaliame iš-skirtinės gamtos lopinyje, kiek prarasime, kiek laiko užtruks ugnies nutvilkdytiems miško plotams sutvarkyti. Kiek rusakalbių turistų dėl baimės ar demagogijos atšauks savo rezervacijas viešbu-čiuose, kaimo sodybose, kiek negausime planuotų pajamų, kaip mūsų kraštą atras kiti turistai, kokie bus jų įpročiai, kokie jie bus iš viso. Kiek daug klausimų ir kiek daug galimų atsakymų.

Man taip pat įdomu ir smalsu, kaip mes, gamta ir žmonės, įveiksime bėdas ir iššūkius. Man išties įdomu. Nors ir žinau (o gal tik tikiuosi), kad Neringos miškas atsigaus, kaip atsigauna po škvalo nuniokoti Dzūkijos miškai (jau beveik žmogaus ūgio berželiai!). Manau, kad mes ir vėl sulauksime dėmesio ir turistų iš Rytų, o galbūt vietos žmonės turės galimybę lengviau ir pigiau pailsėti.

Tikriausiai toks pat smalsumas ir noras sužinoti skiria keliautoją nuo namisėdos. Tad ir „Platu-mų“ skaitytoją nuo snaudžiančio priešais televizorių ir bijančio žvilgtelėti kitapus tvoros. Ir tokių smalsių bendraminčių yra daug, o su vienu tokiu šviesuoliu – profesoriumi Libertu Klimka – ir kviečiame susitikti, pasikalbėti, pasmalsauti. O paskui pakelti akis į dangų, į ten klajojančius paukščius, pažvelgti į juos besivejančius žmogelius su keista pažinimo alkio dydžio aistra akyse ir širdyje. Į Lietuvos saugomas teritorijas, tiltus, miestus ir praeitį...

Gero skaitymo, tikiuosi mūsų jau išsiilgote.

Danguolė

TURINYS

VšĮ „Terra Publica“Tilžės g. 18, LT-47181 KaunasTel. +370 37 328820, faks. +370 37 [email protected]

Jovita Martišiūtė

© Visos teisės yra saugomosUž reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas.Leidinys ne pardavimui.

Viršelio nuotrauka – iš agentūros „Shutterstock.com“.

PLATUMOS ISSN 2335-8467VYR. REDAKTORĖ

Danguolė KandrotienėREDAKTORĖSDIZAINERĖ Vilmantė PakštienėKALBOS REDAKTORĖ

REDAKCINĖ KOLEGIJA Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda ŠiškauskienėREKLAMA

Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

Ineta Žukauskaitė

Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos

www.pinterest.com/platumos

NAUDINGA

6

www.platumos.lt

SEPTYNIOS MYLIOS SAUSO TILTO – ANT GALO SAULĖ TEKA. KAS?

16

PENKI DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

4

PAUKŠČIŲ STEBĖJIMAS – POPULIARĖJANTIS HOBIS

8

RADVILIŠKIO KRAŠTE

26

GEGUŽĖ, KAI VISI PAUKŠČIAI SUKVIESTI

32

ĮDOMIAUSI TECHNIKOS PAMINKLAI. TILTAI

38

UOLŲ MAGIJA

46

RYTO STEBUKLAI

KUBILAS. MALONUMAS LAUKE

62

TEBŪNIE ŠVIESA

56

LIETUVIŠKA VIRTUVĖ: ŠEŠTINĖS, SEPTINTINĖS, DEVINTINĖS

80

RAGAUJAME IR VERTINAME.CREME BRULEE

72

AMERIKIEČIO ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE. KLAIPĖDOS KRAŠTAS

74

ALGARVĖ – ĮGYVENDINAMŲ SVAJONIŲ KRAŠTAS

68

PIRKINIŲ MANIAKĖ MILANE

76

SUSIPAŽINKIME: PAGRAMANČIO REGIONINIS PARKAS

20

52

PLATUMOS 2014 GEGUŽĖ4

5 DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

1

ŽALIA ŽALIA ANT PALANGĖSNe visi turime galimybę prie namų pasisodinti sodelį, ku-riame augtų prieskoninės žolelės ar viena kita daržovė. Tiems, kas mėgsta daržininkauti puikiausiu darželiu gali tapti ir Jūsų palangė. Čia galite pasisodinti ne tik priesko-ninių žolelių kaip mairūnas, rozmarinas, bazilikas, petra-žolės, raudonėlis ar čiobrelis, bet ir vyšninių pomidoriukų, kurie ne tik džiugins akį, bet ir bus puikiausias priedas į šviežias salotas.

Sukurti tokį darželį visai nesudėtinga. Tereikia kiekvienam augalui paskirti po atskirą vazonėlį, kurio dydis turėtų būti apie 10-15 cm. Indo dugne reikėtų įdėti 2-3 cm storio žvyro ar molio duženų sluoksnį – jis tarnaus dre-nažo tikslais. Žemė turėtų būti puri, geriausia sumaišyta lygiomis dalimis su kompostu ir smėliu. Paruošus vietą, sėklas rekomenduojama keletą minučių palaikyti kalio permanganate ir tik tada sodinti. Vyšninių pomidorų sėklas prieš sėjant reikia sudaiginti. Pasodintus augalus reikia laikyti ant pietinės, pietvakarinės ar pietrytinės palangės, kur jie gautų pakankamai šviesos ir gryno oro. Tik reikėtų juos saugoti nuo skersvėjų ir laistyti vieną kartą per savaitę arba apaipurkšti kambario tem-peratūros vandeniu. Vyšniniasm pomidorams į vazonėlį būtina įsmeigti lazdelę, kad jie turėtų atramą.

2NAMINIAI LEDAIKas karštą dieną gali būti geriau nei gaivinanti ledų porcija. Parduotuvėse nuo ledų gausos raibsta akys, tačiau mes siūlome skaniausių ledų pasiga-minti patiems.

Jums reikės:1 indelio kondensuoto pieno (apie 400 g)750 ml šaltos 35 proc. rie-bumo grietinėlės 1/3 vanilės ankšties

Taigi į dubenį supilki-te kondensuotą pieną ir šaltą grietinėlę. Jei mėgstate ne tokius sal-džius ledus, pilkite pusę indelio kondensuoto pie-no arba daugiau grietinė-lės (jos galite pilti iki 800 ml). Vanilės ankštį perpjau-kite pusiau, peilio galiuku išskobkite sėklytes–minkštimą ir sudėkite į grietinėlę. Viską išplakite iki standžių putų. Belieka masę sudėti į indelį ir įdėti į šaldiklį. Kitą dieną jau galėsite mėgautis pui-kiausiais ledais.

GATVĖS MUZIKOS DIENAGegužės 17 d. miestų gatves užtvindys muzikos garsai. Kaip ir kasmet „apsi-ginklavę“ įvairiais muzikos instrumentais, tūkstančiai jaunų žmonių visoje Lie-tuvoje gatvėse groja roką, klasiką, džiazą, avangardą, folklorą, muša Afrikos ritmus. Čia nesvarbu ar esi profesionalus muzikantas ar mėgėjas, senas ar jaunas – laukiami visi.

Gatvės muzikos dienos garsai nuo 2007 m. pasklido po daugiau nei 70 Lietuvos miestų ir miestelių. Kasmet dainų autoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo kvietimu preofesionalūs muzikantai ir mėgėjai plūsteli į gatves, kiemus, skverus ir aikštes švęsti laisvos kūrybos, muzikantų ir visuomenės bendravimo šventės. . Daugiau informacijos: http://gmd.lt/

Nuo

trau

ka:

L. M

atai

čio

PLATUMOS 2014 GEGUŽĖ 5

1BURBULIATORIUSSu šiltos saulės spinduliais ir geru oru į miestus, kaip ir kiekvieną vasarą, sugrįžta muilo burbulai ir „Burbuliatorius“. Tad visi kas antrą vasaros pirmadienį kviečiami į miestų aikštes, parkus, skverus kartu skraidinti muilo burbulų. Kiekviename „Burbuliatoriuje“ dalyvauja 12-19 Lietuvos ir užsienio miestų. Vilniuje į vasariš-kąjį „Burbuliatorių“ renkamasi Lukiškių aikštėje, Kaune – aikštėje prie Soboro, Klaipėdoje – Atgimimo aikštėje, Alytuje – Jaunimo parke ir kt. Muzikaliausias „Burbuliatoriuje“ dalyvaujantis miestas yra Šilutė, kur kiekvieną kartą kartu su burbulų pūtimu rengiami muzikiniai koncertai. Dalyvauti gali visi norintys. Te-reikia atsinešti muilo burbulų indelį, lauko žaidimų, termosą su arbata ir žinoma gerą nuotaiką. „Burbuliatorius“ tęsiasi visą vasarą iki rugsėjo mėn pabaigos. . Daugiau informacijos: http://laimikis.lt

5

3 4

SKAMBA SKAMBA KANKLIAI“ 2014Gegužės 29 – birželio 1 d. Vilniuje šurmu-liuos tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Nuo 1979 m. Vilniaus uni-versiteto, Alumnato ir kiti senamiesčio kiemai festivalio metu tampa savotiškais liaudies meno mėgėjų vienkiemiais, o miesto aikštės – folklorą mylinčių žmonių sambūrio vietomis. Visi atėjusieji gali dainuoti, šokti, šėlti bendra-me besilinksminančiųjų būryje ir kurti bendrą festivalio nuotaiką.

„Skamba skamba kankliai“ puoselėja tradicinio folkloro kryptį. Visas dienas vyksta tautodailės kūrinių ir paveldo mugė, o linksmina šokiai bei dainos, kuriuos atlieka folkloro ansambliai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Šiais metais laukiama svečių iš Italijos, Lenkijos, Gruzijos, Ru-sijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Irano.

Festivalio programa ir daugiau informacijos: . www.etno.lt . www.facebook.com/skambaskambakankliai

Nuo

trau

ka:

G. S

avic

kio

Nuo

trau

ka:

A. A

leks

andr

avič

iaus


NAUDINGA

Orai sparčiai šyla, tad prisiekę iškylau-tojai jau traukia iš sandėliukų kuprines ir ruošia palapines. Belieka tik sulaukti gero oro ir keliauti stovyklauti. Bet ką daryti jei dar neturite palapinės? Trum-pai aptarsime pagrindinius dalykus, ką turite žinoti rinkdamiesi palapinę.

Pirmiausia renkantis palapinę, reikia nuspręsti kokio dydžio ji turėtų būti: skirta vienam, dviem ar keturiems asmenims. Reikia atsižvelgti ir į tai, ar dažnai ją naudosite. Jei palapinę sta-tysite tik pavasarį ir vasarą, Jums tiks trijų sezonų palapinė, kuri tinka vėjuo-tam ir lietingam orui. O jei keliaujate ir šaltaisiais sezonais, rinkitės keturių sezonų palapines. Jos tinka esant snie-guotam orui.

Palapinės forma taip pat svarbi. Dažniau-siai išskiriamos dviejų tipų palapinės: tunelinės ir kupolinės. Tunelinė palapinė (dar vadinama „angaras” arba „cilindras”) pasižymi dideliu naudingu tūriu ir kom-fortiškumu, bet mažiau atspari stipriam vėjui. Kupolinės palapinės puikiai atlaiko net ir štorminį vėją, lengviau ir greičiau pastatomos. Taip pat galima sutikti ir palapinę su A formos karkasu, sieninę ar dalinio korpuso palapines. Palapinę su A formos karkasu yra su nuožulniomis sienomis (kaip stogas), per kurias lengvai nubėga vanduo. Sienines palapines verta rinktis, jei iškylaujate su visa šeima. Sie-ninės palapinės labiau primena namus, jos yra su vertikaliais šonais ir nuožulniu stogu. Paprastai jose yra daug vietos, galima vaikščioti atsistojus. Dalinį kupolą verta rinktis sudėtingesniems žygiams. Dalinio kupolo palapinės yra sieninės ir kupolo formos palapinių kombinacija. Jas sunkiau pastatyti, bet jos turi didelį grin-dų plotą ir aukštas lubas.

PALAPINĖS DAŽNIAUSIAI SKIRSTOMOS Į TRIS RŪŠIS:

• Palapinės kalnams. Brangios pala-pinės, kurios yra skirtos keliaujantiems į kalnus arba į kitas atšiauraus oro vie-toves. Jos visada būna ryškių spalvų – geltonos, oranžinės. Tokių palapinių vandens pralaidumas dažnai būna 10 000 mm.

• Žygių palapinės. Kaip ir palapinės kalnams, jos yra lengvos (iki 2 kg). Dažniausiai vienvietės arba dvivietės. Šios palapinės nėra tinkamos atšiau-rioms oro sąlygoms. Dėl mažo svorio ir gabaritų jas renkasi keliautojai, mėgs-tantys žygius ir dviratininkai.

• Kempingo (laisvalaikio) palapi-nės. Didelėse prekybos centruose ir internete galima rasti palapinių, kurių pralaidumas 1000 mm. Tokio pralai-dumo palapinės gali atlaikyti neilgą ir nesmarkų lietų.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pa-lapinės karkasą. Jis dažniausiai būna pagamintas iš aliuminio lydinio vamz-delių, kurie yra tvirti, atsparūs smū-giams ir lengvi. Vamzdeliai gali būti pagaminti ir iš stiklo pluošto, bet jie yra sunkesni ir ne tokie atsparūs.

Palapinių medžiaga gali būti iš nai-lono arba poliesterio. Nailonas šiek tiek lengvesnis, patvaresnis ir labiau atsparus įbrėžimams, tačiau sugeria vandenį. Poliesteris labiau atspares-nis vandeniui ir ultravioletinių spin-dulių poveikiui. Palapinė turėtų būti iš dviejų sluoksnių: vidinės palapinės sluoksnio ir viršutinio tento. Išorinis tentas saugo nuo kritulių, tarpas tarp tento ir vidinės palapinės neleidžia kauptis kondensatui. Svarbu, kad

pastačius palapinę tentas nesiliestų prie vidinės palapinės.

Palapinės dugnas ir lietui atsparus sluoksnis dažniausiai yra padengiamas lietui atsparia medžiaga - poliuretanu. Kad palapinės būtų lengvesnės, jos dažniausiai padengiamos silikonu. Po-liuretanas geriau sulaiko vandenį nei silikonas, bet silikonas padidina me-džiagos atsparumą plyšimui. Idealus variantas, jei viena pusė yra padengta poliuretanu, o kita – silikonu.

Svarbu atsižvelgti ir į atsparumą vandeniui, kuris žymimas „mm“. (pvz. waterproof 2500 mm). Kuo di-desnis palapinės sienų atsparumas, tuo didesnę liūtį palapinė atlaikys. Maksimalus atsparumas yra 5000

RENKAMĖS PALAPINĘ


mm, minimalus - 400 mm. Lietuvos sąlygomis vertėtų rinktis palapinę, kurios atsparumas vandeniui būtų ne mažesnis nei 2000 mm. Didesnio už 4000 mm atsparumo jums grei-čiausiai neprireiks, nebent planuojate visą savaitę praleisti liūtyje.

Būtina atkreipti dėmesį į palapinės ventiliacijos angas. Per jas į pala-pinės vidų neturi papulti sniegas ar lietus. Geriausia, jeigu ventiliacines angas galima atidaryti ir uždaryti neišlendant iš palapinės. Geriausia jei palapinė turi du, vienas prieš kitą esančius, langus iš tinklelio. Palapinėje turėtų būti ir prieangis. Jame galėsite susidėti daiktus, pa-likti batus ir pan. Prieangis patogus ir lyjant lietui.

FISKARS KARDASBeveik nė viena išvyka į gamtą neap-sieina be laužo. Tačiau ne visada ap-linkui galima rasti šakelių, o šalimais nuvirtusio medelio juk netempsi į lau-žą. Čia pagelbėti gali Fiskars kardas. Tai lengvas ir tvirtas įrankis praver-siantis genint šakas ar net smulkinant didesnį rastą. Tik verta prisiminti, kad stovyklaujant galima smulkinti tik nukritusias šakas ar rastus surastus aplink stovyklavietę. Draudžiama kirsti žaliuojančias šakas ar medžius. Atsargiai – jis tikrai aštrus.

KAINA: APIE 145 LT KUR ĮSIGYTI: WWW.IRANKIAI.LT

LED ŽIBINTUVĖLIS TVIRTINAMAS ANT GALVOS

LED žibintuvėlis tvirtinamas ant galvos – puikus pagalbininkas stovyklaujant tamsų vakarą. Žibintuvėlis patogus tuo, kad jo nereikia nešiotis rankoje ir

galima reguliuoti šviesos pluošto kryptį. Specialiu mygtuku galima pasirinkti ir švie-

sos pluošto plotį ar intensyvumą. Žibintuvėlis at-sparus smūgiams, jo korpusas pagamintas iš aliu-minio lydinio padengto braižymuisi atsparia danga. Galima rinktis pakraunamą arba su baterija.

TURISTINĖ DUJINĖ VIRYKLĖJei stovyklaudami mėgstate gaminti, tuomet ši dujinė krosnelė bus ge-riausias pagalbininkas. Ją sudaro dvi dalys: propano-butano dujų talpa su ventiliu arba be jo ir specialus virimui skirtas antgalis. Ant viryklės 1 l van-dens užverda per 7 min. Tad stovy-klaujant greitai galite išsivirti arbatos ar žuvienės. Svarbiausia nepamiršti užpildyti dujų talpos ir pirmyn stovy-klauti. Greita ir patogu.

KAINA: 105–285 LT KUR ĮSIGYTI: WWW.AIC.LT

KAINA: 29,99 LT – 75,99 LT KUR ĮSIGYTI: WWW.E-SENUKAI.LT


NUMERIO TEMA

PAUKŠČIŲ STEBĖJIMAS POPULIARĖJANTIS HOBIS

PAUKŠČIŲ STEBĖJIMAS PO

PULIA

RĖJANTIS HOBIS



PAUKŠČIŲ STEBĖJIMAS PO

PULIA

RĖJANTIS HOBIS

Nuo

trau

ka:

Iš a

gent

ūros

Shu

tter

stoc

k.co

m


RUBRIKA


NUMERIO TEMA

Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS

PASTARAISIAIS METAIS VIS DAŽNIAU NACIONALINIUOSE IR REGIONINIUOSE PARKUOSE GALIME PAMATYTI DIDELĖMIS KUPRINĖMIS, ŽIŪRONAIS IR STOVAIS „APSIGINKLAVUSIUS“ UŽSIENIEČIUS. JIE KANTRIAI STOVINIUOJA APŽVALGOS AIKŠTELĖSE AR PALAUKĖSE IR LAUKIA PRASKRENDANČIŲ LIETUVIŠKŲ PAUKŠČIŲ. TAČIAU NE TIK SVEČIAI IŠ UŽSIENIO LEIDŽIASI Į GAMTĄ STEBĖTI LIETUVIŠKŲ SPARNUOČIŲ. PAUKŠČIŲ STEBĖJIMAS TAMPA PO-MĖGIU AR NET GYVENIMO BŪDU IR LIETUVIAMS.

KAS TAI?Paukščių stebėjimas – tai laukinių paukščių stebėjimas natūralioje aplinkoje. Stebė-tojas, žvelgdamas pro žiūronus ar monoklį, stengiasi identifikuoti paukščių rūšis ir suprasti jų elgseną. Toks hobis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tada dažniau-siai paukščių stebėjimu užsiimdavo ornitologai. Šiandien šis pomėgis populiarus ir tarp paprastų žmonių, kurie tiesiog domisi gamta.

Dažniausiai paukščių stebėtoją atpažinti nesunku – be stebėjimo įrangos, jis visada su savimi turi užrašų knygelę, kurioje žymisi kokius paukščius matė. Dažnas juos ir nufotografuoja, o vėliau knygose tikrina, ar teisingai identifikavo. Paukščių stebė-tojai tarsi kolekcionieriai renka informaciją apie pamatytus paukščius, sudarinėja jų sąrašus. Viena iš paukščių stebėjimo sričių yra migruojančių sparnuočių atpažini-mas ir jų skaičiaus nustatymas. Tam reikia gerai pažinti paukščius pagal išvaizdą ir skleidžiamus garsus.

POPULIARIAUSIOS STEBĖJIMO VIETOS LIETUVOJEPaukščius stebėti galima visus metus. Geriausia stebėti pavasarį par-skrendančius ir rudenį išskrendančius sparnuočius. Viena populiariausių paukščių stebėjimo vietų yra Ventės ragas, nes čia driekiasi pagrindinis paukščių migracijos kelias. Čia pasak, Ventės rago ornitologijos stoties vyriausiojo ornitologo Vytauto Jusio, paukščių stebė-tojai apsilanko ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Suomijos, D. Britanijos, Švedi-jos, Šveicarijos ir kt. šalių.

Dar viena paukščių stebėtojų pamėgta vieta – Kuršių nerija. Ypač popu-liari Parnidžio kopa ir pajūrio paplūdimiai, smėlėtos pakrantės. Paukščius stebėti galima ir Pervalkos įlankos pakrantėje ir Juodkrantės paukščių žiedavimo stotyje. Taip pat pajūryje ties Preila-Pervalka, Juodkrante-Alks-nyne ir Pervalka-Preila.

Jau kovo pradžioje čia galima stebėti pirmuosius parskrendančius paukš-čius. Dar daugiau paukščių nei pavasarį galima pamatyti rudeninės migracijos metu nuo rugpjūčio iki lapkričio. Tuo metu prie pulkų, skren-dančių į žiemojimo vietas, prisijungia vasarą išsiperėję jaunikliai. Šiaurės ir Centrinėje Europoje yra labai mažai vietų, kur galima pamatyti tokią gausybę migruojančių paukščių, kaip Kuršių nerijoje.

Įdomių ir retų paukščių rūšių galima pamatyti ir prie Kintų, Rusnės žuvininkys-tės tvenkinių. Verta pasidairyti Rūdininkų, Labanoro, Biržų ir kituose miškuose. Įvairius paukščius galima stebėti ir Nemuno salose. Patogiausia stebėti nuo kelio Prienai-Rūdupis, esančio kairiajame Nemuno krante.



Nuo

trau

ka:

Iš a

gent

ūros

Shu

tter

stoc

k.co

m


RUBRIKA


NUMERIO TEMA



LIETUVOS PAUKŠČIŲ ĮVAIROVĖLietuvoje sutinkama 383 paukščių rūšys. Taigi paukščių stebėtojui tikrai yra į ką pasidairyti. Migracijų metu per dieną galima pamatyti iki pusės milijono paukščių: zylių, kikilių, kalviukų, varnėnų, vieversių, alksninukų, kregždžių, strazdų ir karve-lių keršulių. Taip pat galima stebėti plėšriuosius paukščius, žąsis, antis ir gulbes. Ankstyvą pavasarį Lietuvos padangėje galima pamatyti gerves, pempes kuolingas, suopius ir smulkiuosius paukščius giesmininkus. Tačiau labiausiai paukščių stebėto-jus džiugina retos rūšys: sakalas keleivis, raudonkojis sakalas, rudasis peslys arba rožinis varnėnas.

Žiemą ant užšalusių Kušrių marių galima stebėti didžiuosiud dančiasnapius, jūrinius erelius. Baltijos jūroje ties nerija kasmet žiemoja 15000-70000 nuodėgulių, keli tūks-tančiai rudakaklių ir juodakaklių narų, ausuotųjų kragų. Čia stebimi dideli būriai ledi-nių ančių, toliau nuo kranto galima pamatyti alkas, taistes, laibasnapius narūnėlius.

VERTA ŽINOTIJei nusprendėte, kad paukščių stebėjimas būtent Jums, tuomet reikėtų pagalvoti apie stebėjimo įrangą. Pradžioje užteks nebrangių žiūronų ir literatūros apie paukš-čius. Čia padės įvairūs žinynai ir kompaktiniai diskai su paukščių balsais. Kiekvienas paukščių stebėtojas žino, kad svarbu atpažinti paukštį ne tik iš išvaizdos, bet ir iš balso. Visa tai, sujungta į viena, padeda geriau pažinti ir išmokti atpažinti paukš-čius. Pažengusiems stebėtojams būtinas teleskopas, kuris gali priartinti vaizdą 20-60 kartų. Nustebsite kokie gražūs gali būti net ir paprasčiausi paukšteliai priartinti daugybę kartų. Taip pat neatsiejamas stebėtojo „draugas“ yra skaitmeninis fotoa-paratas. Juk viena šio hobio esmė yra pastebėti kuo daugiau įvairių paukščių rūšių ir jas užfiksuoti. Pasišventę stebėtojai renka pačių pamatytų paukščių fotografijas ir dalinasi jomis su kitais šio hobio entuziastais.

Apsirūpinus reikiama įranga, reikia nepamiršti, kad gamtoje nevalia paukščių trikdyti be reikalo, negalima lįsti prie lizdų, baidyti paukščių. Egzistuoja net rašytinis paukščių stebėtojų kodeksas, kuriame išsamiai aprašoma, kaip stebėtojas turi elgtis gamtoje. Geriausia paukščius stebėti iš didesnio atstumo, nuo kelio ar apžvalgos aikštelėse, tada stebėjimas netrikdo normalaus paukščių gyvenimo. Vykstant migracijai stebėti geriausia nuo aukštų kalvų ar kopų, iš paukščių stebėjimo bokštelių arba visai atviro-je vietoje, pavyzdžiui, pajūryje ar plačiuose laukuose. Tam, kad būtų galima išgirsti pralekiančių smulkiųjų paukštelių balsus, neturi būti triukšmo ir kitų trukdžių.

Nuo

trau

ka:

Iš a

gent

ūros

Shu

tter

stoc

k.co

m



NUMERIO TEMA

PAUKŠČIŲ STEBĖJIMO VARŽYBOSPaukščių stebėtojų varžybos ypač populiarios Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, Suomijoje, tokios varžybos pradėtos rengti dar septintajame dešimtmetyje ir, laikui bėgant, taip išpopuliarėjo, kad šiuo metu kasmet įvyksta iki kelių dešimčių tokių ren-ginių. Daugeliui dalyvių tokios varžybos tampa viena laisvalaikio praleidimo formų.

Lietuvoje kiekvieną rudenį vyksta paukščių stebėtojų ralis „Kuršių marios“, kuriame dalyvauja gausus būrys dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ralis vyksta Nemuno deltoje ir Kuršių marių pakrantėse. Nemuno delta su Ventės rago pusiasaliu ir Kur-šių Nerija dėl didelės sparnuočių koncentracijos yra viena geriausių vietų Europoje stebėti rudeninei paukščių migracijai. Todėl ralis vyksta būtent čia.

Susibūrę į 2-4 žmonių komandas, dalyviai nurodytoje teritorijoje pasirenka marš-rutą ir automobiliais keliauja ieškoti paukščių. Čia visai nesvarbu ar esi ornitologas, ar tiesiog paukščiais besidomintis stebėtojas – ralyje gali dalyvauti visi. Svarbiau-sia, kad varžybų metu būtų laikomasi kelių eismo taisyklių ir netrukdoma natūraliai paukščių gyvensenai. Ralį laimi tie, kuriems pavyksta per dieną užfiksuoti daugiau-siai sparnuočių rūšių.



Nuo

trau

ka:

Iš V

entė

s ra

go O

rnito

logi

n s

stot

ies

arch

yvo



INTERVIU SU

KAIP SENOVĖS LIETUVIAI ĮSIVAIZDAVO VISATOS KILMĘ IR SANDARĄ? KAIP IR KUO REMIANTIS BUVO KURIAMOS KALENDO-RINĖS SISTEMOS? KURIOJE LIETUVOS VIETOJE GAMINAMOS GRAŽIAUSIOS VERBOS? IŠ KUR ATSIRADO VELYKINIO MARGU-ČIO PAPROTYS? KĄ SIMBOLIZUODAVO ANT VIRVUTĖS PRIRIŠTA IR APLINK BAŽNYČIĄ TĄSOMA MEDINĖ ŽUVIS? GALIAUSIAI, KAIP PER VELYKAS „PRISIVILIOTI“ TURTINGĄ JAUNIKĮ? APIE TAI IR DAR DAUGIAU PASAKOJA VIENAS ŽYMIAUSIŲ LIETUVOS FIZIKŲ, GAMTOS MOKSLŲ DAKTARAS, ETNOLOGAS, PALEOASTRONOMIJOS IR ETNOKOSMOLOGIJOS MOKSLŲ PRADININKAS, JONO BASANAVIČIAUS IR STASIO ŠALKAUSKIO PREMIJŲ LAUREATAS LIBERTAS KLIMKA.



Paleoastronomija, etnokosmolo-gija. Kaip atradote šias mokslo šakas ir ką jos nagrinėja?

Etnokosmologija – kompleksinė moks-lo disciplina, nagrinėjanti archajišką-sias tautos pasaulėraidos sampratas: kaip senovės lietuviai įsivaizdavo Visa-tos kilmę ir sandarą. Paleoastronomi-ja, dar vadinama astroarcheologija, – tai senoviniai dangaus šviesulių judėji-mo dėsningumų pažinimo metodai.

Šias tyrinėjimo sritis atradau iš kultūro-loginių polinkių, nors turiu fiziko išsila-vinimą bei bemaž trijų dešimčių metų mokslinio darbo fizikos srityje stažą. Tiltas į humanitarines erdves buvo mokslo istorija, kuriai ir dabar skiriu savo laisvalaikį. Nagrinėju tiksliųjų ir taikomųjų mokslų istoriją Lietuvoje.

Gamtos pažinimas civilizacijos prie-šaušryje prasideda nuo dangaus švie-sulių judėjimo dėsningumų fiksavimo. Neolite astronominės žinios jau būda-vo kaupiamos azimutinių Saulės ir Mė-nulio, išskirtinių žvaigždynų stebėjimo horizonte kartais statant sudėtingus ir gana tobulus įrenginius (pavyzdžiui, Egipto šventyklos, anglų Stounhen-džas, majų piramidės). Mitinė mąsty-sena iš tariamojo chaoso suformavo erdvės ir laiko struktūras, o sukauptų žinių visumai suteikė pasaulio modelio išraišką. Praktinis rezultatas – kalen-dorinės sistemos, kurias kiekvienas etnosas kūrė pagal vietines klimatines sąlygas, ūkinės veiklos bei visuomeni-nės sanklodos pobūdį. Kad sukauptos gamtamokslinės žinios bei sukurtieji Visatos modeliai būtų patikimai per-duodami ateinančioms kartoms, dar neturint rašto, juos imta koduoti tau-todailės, folkloro ir papročių formomis.

LIBERTAS KLIMKA

Man buvo smalsu, ar megalitinės kultūros erdvė siekė Baltijos rytinę pakrantę. Pasirodo, ir baltų kultūros pavelde galima rasti dviejų rūšių pa-leoastronominių objektų – kalendori-nių matavimų stebuklą bei laidojimo paminklų su astronomine orientacija. Iš pirmųjų dabar geriausiai ištyrinėta XV a. pradžios alkavietė ant legendinio Birutės kalno Palangoje. Įrenginį su-darė 11 stulpelių sistema, fiksuojanti Saulės ir Mėnulio kraštines padėtis šviesulių laidos metu; jo atradėjas – archeologas Vladas Žulkus. Išskirtinai įdomus yra senojo geležies amžiaus centrinės Lietuvos plokštinių kapų kul-tūros mirusiųjų erdvinio orientavimo paprotys, iš kurio galima nustatyti mi-rusiųjų lytį, palaidojimo laiką, rekons-truoti kai kuriuos dievybių panteono bruožus ir kt. Tas ypatybes ištyrinėjo archeologas Eugenijus Jovaiša. Pa-saulio modelio raišką galima matyti ir apeiginėse kapinynų laužavietėse, o to paties laikmečio žalvariniai papuošalai turi dangaus šviesulių bei kalendorinių skaičių įprasminimo požymių.

Bendradarbiaujant su archeologais, pa-vyko atskleisti nežinomų baltų genčių dvasinio gyvenimo bruožų. Šiandien tai sudaro pagrindinę Lietuvos etno-kosmologijos muziejaus ekspozicijos turinio dalį. Ši unikali kultūros įstaiga, kuriai vadovauja astronomas Gunaras Kakaras, tapo labai lankoma mokslo žiniasklaidos erdvė. Pasaulyje tarp muziejų analogų neturinti vieta kviečia ir į naktinius dangaus šviesulių stebėji-mus, ir į turiningas dienines ekskursijas po dvasinio lietuvių tautos gyvenimo gelmes. Etnokosmologinis požiūris leidžia drąsiau interpretuoti ir etnolo-ginius reiškinius, pavyzdžiui, audinių


Kalbino: VAIDA FRANKONYTĖNuotraukos: IŠ ASMENINIO L. KLIMKOS ARCHYVO

Baltų kultūros pavelde galima rasti dviejų rūšių paleoas-tronominių objektų – kalendorinių matavimų stebuklą bei laidojimo paminklų su astronomine orien-tacija. Iš pirmųjų dabar geriausiai ištyrinėta XV a. pradžios alkavietė ant legendinio Birutės kalno Palan-goje. Įrenginį sudarė 11 stulpelių sistema, fiksuojanti Saulės ir Mėnu-lio kraštines padėtis šviesulių laidos metu (L. Klimka).


ir margučių raštų semantiką, šeimos ir kalendorinių papročių kilmę. Muziejaus pradžia buvo 1979 metai. Molėtų as-tronomijos observatorijoje buvo įkurtas visuomeninis šio mokslo istorijos mu-ziejus, tiksliau, nedidelė ekspozicija. Nuostabu, kad šiandien turime įspū-dingos architektūros statinį, prie kurio nuolat sustoja ekskursijų autobusai...

Šiandieninė visuomenė yra varto-tojiška, domisi laikinais, materia-liais dalykais. Kas yra pagrindiniai Jūsų tyrinėjimų pasekėjai, kurie stengiasi, kad senosios lietuvių tradicijos nebūtų pamirštos?

Visuomenė gyvena tais prioritetais, kuriuos įdiegia švietimo sistema ir ži-niasklaida. Nenorėčiau įvardyti ją tik vartotojiška... Nes daugybė jaunimo renkasi humanitarinės krypties stu-dijas – mokslininkų, mokytojų kelią. Turiu labai puikių studentų, kurie kurs Lietuvos ateitį...

Visai neseniai šventėme šv. Vely-kas. Kokie buvo pirmieji (pagrin-diniai) senovės lietuvių velykiniai papročiai? Kas iš jų liko šiandien, o ko, deja, jau nebeprisimename?

„Septynios mylios sauso tilto – ant galo Saulė teka. Kas?” Turbūt nesunku atspėti šią mįslę: septynios savaitės pasninko ir maldos, apmąstant Kris-taus aukos prasmę. Ir tada – Išgany-tojo Prisikėlimo šventė – Velykos. Kris-tus – krikščioniškojo pasaulio Saulė!

Verbinėmis prasideda Didžioji savaitė, pasiruošimas šv. Velykoms. Iškilioji bažnytinė šventė turi savitų papročių, sąlygotų kiek skirtingos gyvensenos įvairiuose Lietuvos regionuose. Bet įdomiausia, kad išlikę ir ikikrikščioniš-kų tikėjimų aidų, žmonių sąmonėje pritapusių prie svarbiausios pavasario šventės. Todėl, kad pavasaris ir jo pranašai visais laikais būdavo pasitin-kami šventiškai, kaip ilgai laukti sve-čiai. Parlėkę perėti paukščiai senovės laikais gelbėdavo žmones nuo tikro bado. Iš čia ir velykinio margučio pa-protys – kitados pirmasis rastas kiau-šinis būdavo dažomas raudonai, aukos spalva, ir paskiriamas deivei Paukštei.

Tikėtina taip darius jau akmens am-žiaus žmones, kurie gyveno iš me-džioklės ir gamtos teikiamų gėrybių. Įsivyravus žemdirbystei, margučiuose atsirado ornamentų, atspindinčių sau-lės kelią per metus. Galima tarti juos esant pasaulio (tai, kas „po saule“) modeliais. Ir žinia, juose galima maty-ti metų suskirstymą į dalis pagal lygia-dienius bei saulėgrįžas. Iš pavasario lygiadienio šventės, laikytos metų pradžia, ir yra kilę daugelis velykinių papročių. Lietuviškieji – vieni archa-jiškiausių tarp visų Europos tautų, nes susiklostė kartų kartoms gyvenant vis toje pačioje tėviškėje.

Velykų šventės tradiciškai trunka devy-nias dienas, pradedant Verbinėmis. Tą-dien kuo anksčiausiai rykštele ar kadu-gio šakele žadinami šeimos nariai – te-nebūna užsimiegoję, apsnūdę, nespė-jantys su greitais pavasario žingsniais. Lietuviui verba – gyvybinių gamtos galių simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos Europoje irgi pasitinka pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Dzūkijoje ir Suvalki-joje bažnyčioje šventinamos kadugio (ėglio) šakelės; žemaičiai dar prideda alyvos ar tujos rykštelę, aukštaičiai – susprogusių beržo, žilvičio pumpurų šakelę, karklo, gluosnio „kačiukų“. Rytų Lietuvoje prie „kačiukų“ priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir popieri-nėmis gėlytėmis. Kartais surišdavo rau-donu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavęs gydomųjų savybių. Kaime pa-šventinta verba būdavo laikoma iki kitų Verbinių labai pagarbiai – ant kampinės krikštasuolėje arba užkišus už šventųjų paveikslų. Ja pasmilkoma užėjus grės-mingam audros debesiui, per Jurgines į pirmąją žalumą išginant galvijus, po žiemos apžiūrint biteles. Nubrauktų verbos spygliukų būdavo įmaišoma ir į sėjai parengtą sėklą.

O Vilniuje Verbinės – visų gražiausia miesto šventė. Sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvomis. Vilniaus verbos ri-šamos iš daugiau kaip 50 augalų. Tos tikrosios verbos, rišamos tik šiaurės vakarų Vilniaus pakraštyje, kaimuose prie kelio į Sudervę. Šis tautodailės unikumas susiformavo apie XIX a.

pradžią, kaimo žmonėms nusižiūrėjus nuo Vilniaus amatininkų procesijas puošusių popierinių „palmų“ ar šv. ka-ralaičio Kazimiero „lelijų“. Tyrinėtojai Vilniaus verbų ornamentikoje įžvelgia prosenoviškų gyvybės medžio ir že-mės maitintojos simbolių. Šiandien tai bene labiausiai kintantis ir besivystan-tis tautodailės reiškinys.

Didįjį trečiadienį po pamaldų vaikai vir-vute prisirišdavo iš lentelės išdrožtą žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Esą, silkę varo lauk, kartu – ir atsibodusį pasninką. Ketvirtadienį taip daro du kartus, penktadienį – tris.

Didysis ketvirtadienis vadintas švariuo-ju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Moterys plaudavo ne tik grindis, bet ir sienas, šluotražiu perbraukdavo lubas, nu-šveisdavo stalus, išpurtydavo patalynę ir drabužius. Vyrai lipdavo ant stogo kaminų valyti, tvarte iššukuodavo avi-nėlius, išprausdavo paršelius, ežere išmaudydavo arklius. Darbų daug, tad ir atsikelti reikia kuo anksčiausiai – saulei tekant, todėl sveikatos visiems metams galima pasisemti. Bereikia susirasti upelį, atitekantį prieš saulę, ir nusiprausti auksiniu jo vandeniu. Tokio vandens parnešdavo ir ligoniams. O kad sėkmė gyvulius auginant lydėtų, darydavo tokį burtą. Iš miško atneš-davo skruzdėlyno kupstą ir supildavo tvartan – sakydavo, prieauglio bus kaip skruzdėlių. Iš miško parsinešdavo ir žalumynų – bruknienojų, pataisų, amalo šakelę – Velykų stalui papuoš-ti. Žalumos ten padėti būtina – tada rugeliai žiemkentėliai spėriai atsigaus ir gražiai sužaliuos. Merginos Didįjį ketvirtadienį persodindavo gėles. O jei pamatydavo kaimo taku ateinant čigo-ną, pasistengdavo perbėgti jam kelią; tai reiškia, kad greit ištekės, ir už turtingo! O čigonas pyksta, nes praras savo „čigonišką laimę“ – be vargo ir darbo įgyti lašinių bei kiaušinių.

Didįjį penktadienį, vengiant triukšmo, dirbama mažiau. Dzūkijoje sakyda-vo – nevalia šluoti, voratinklių brauky-ti – „Jėzui akis prikrėsi“. Penktadienį bažnyčioje neteikiama Komunija; tam žmonės suradę savo paaiškinimą. Esą

INTERVIU SU



tądien išpažinties eina burtininkai – „čerauninkai“, „šeptūnai“, „juodakny-giai“. Šią dieną nuo senovės vadinda-vo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelė-mis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus, nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius – tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai. Šio papročio atmintis liudija apie ki-tados naudoto agrarinio kalendoriaus simetriškumą.

Didįjį šeštadienį iš bažnyčios reikia at-sinešti šventinto vandens, o iš švento-riuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Iš naujo įkūrus krosnį velykine ugnimi, būdavo kepami velykiniai pyragai ir sausainiai, verdami margučiai. Prisi-kėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėliai, krėsdami visokius pokš-tus. Dažniausiai būdavo persirengiama kipšiuku arba žydeliu. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pa-sipuošusi savadarbe uniforma. Kai kuriose Žemaitijos parapijose sargybi-nius keisdavo mediniai „kariai“. Būta net bažnytinio lėlių teatro, vaidinančio Kristaus kančių kelią.

Džiugus išaušta šv. Velykų rytmetys: net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo – kas pir-mas parlėks namo, tam visi darbai šie-met gerai seksis. O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai – vaiki-nai, su gerais palinkėjimais lankantys kaimynus, palydimi dainomis ir muzi-ka. Juos taip vadino pagal velykinių dainų priedainį „ei, lalo“. Už pagerbi-mą lalautojai būdavo apdovanojami margučiais, sūriu ir pyragu.

Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Tos dienos jaunimo pramoga – suptis sūpuoklėse. Tai irgi turi užslėptą tikslą: kas aukščiau „už-simes“, to javų pasėliai bus aukštesni, linai ilgesni augsią. Iš esmės tai yra similinės – panašumo – magijos pa-sireiškimas: atrodo, kad sūpuojama žemė. Tarsi kūdikis lopšyje – teauga, testiprėja, tebrandina derlių.

Trečioji Velykų diena vadinta Ledų var-du. Sakydavo, kad šis metas tinginiui

pašvęstas, nes negalima rimtų darbų imtis. Nevalia liesti žemės: nei arti, nei akėti, antraip ledai javus vasarą iškaposią. O užvis geriausia apsauga nuo ledų krūšos – apvaryti vagą aplink viso kaimo laukus, į plūgą įkinkius dvynius jaučius.

Devynios šventinės Didžiosios savaitės dienos, tikėtina, yra dar vienas seno-vės tradicijų priminimas – tiek dienų mūsų krašte trukdavusi savaitė, skai-čiuojant pagal mėnulio kalendorių. Pri-simindami lietuviškus šventės papro-čius, tarsi prisiliečiame prie to tolimo laiko, kuris yra sustingęs ties tautos kultūros ištakomis, tarsi nutiesime til-tus per šimtmečius ir tūkstantmečius į baltiškąją proistorę.

Ką šiukštu buvo draudžiama dary-ti prieš ar per Velykas? Ar yra ko-kių nors pranašysčių ar prietarų, susijusių su Velykomis?

Ikivelykiniai draudimai – tik pasninkas. Kaime sakydavo, kad Didžiosios sa-vaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Vaikams drausdavo žaisti triukšmingus žai-dimus. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų. Didįjį ketvirtadienį yra drau-džiamų darbų. Sakydavo: girnomis malsi – vėtrą prisišauksi; ausi – vel-nias ateis padėti. Šiukštu su kultuve žlugtą skalbti – gali griausmas nu-trenkti.

Iš kokių gamtos ženklų senoliai nuspėdavo, koks bus Velykų oras?

Velykų orus nusako Kalėdų orai: „Ka-lėdos baltos – Velykos žalios“. Velykos yra kilnojama šventė, tad gamtos ste-bėjimų patirtis negalėjo būti sukaup-ta... O iš Velykų rytmečio vėjo krypties spėjamas vasaros oras.

Bendradarbiaujant su archeo-logais, pavyko atskleisti nežinomų baltų genčių dvasinio gyvenimo bruožų. Šiandien tai sudaro pa-grindinę Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ekspozicijos turinio dalį. Etnokosmologinis požiūris leidžia drąsiau interpretuoti ir etnologinius reiškinius, pavyzdžiui, audinių ir margučių raštų semantiką, šeimos ir kalendorinių papročių kilmę. (L. Klimka).



YPATINGA LIETUVA

PAGRAMANČIO REGIONINIS PARKASPAGRAMANČIO REGIONINIS PARKAS – TAI UPIŲ, SLĖNIŲ IR MIŠKŲ IŠVAGO-TAS PARKAS. AKMENOS IR JŪROS UPELIŲ SLĖNIAI PUIKUOJASI STAČIAIS ŠLAI-TAIS, ĮSPŪDINGOMIS ATODANGOMIS IR SKARDŽIAIS, KURIUOS SUPA PIEVŲ IR MIŠKŲ ŽALUMA. UPĖS IŠVAGOTOS ĮSTABIŲ ŠNIOKŠČIANČIŲ RĖVŲ, O VIRŠ JŲ KABANTYS REGIONINIO PARKO PUOŠMENA TAPĘ TILTAI NUOLAT DŽIUGINA

S U S I P A Ž I N K I M E :


PAGRAMANČIO REGIONINIS PARKASATVYKSTANČIŲJŲ AKIS. SLINKUSIŲ LEDYNŲ VIRTINĖ PAGRAMANČIO REGIO-NINĮ PARKĄ NUSĖJO STAMBIAIS AKMENIMIS, O TAMOŠAIČIŲ AKMUO DABAR YRA GAVĘS MILŽINO VARDĄ. ŠIMTMEČIUS SKAIČIUOJA IR DIDŽIAUSI GAMTOS GALIŪNAI ĄŽUOLAI: ANDRIEJAIČIŲ, GENIŲ, GUDLAUKIO, TAMOŠAIČIŲ, KURIŲ PAUNKSMĖ ALSUOJA AMŽINĄJA STIPRYBE IR IŠMINTIMI.

Nuotraukos: T. KALAŠINSKO

Pagramančio atodanga


YPATINGA LIETUVA

Parke gausu įvairių retų augalų: kupstinių kūlingių, aukštųjų gegūnių, papras-tųjų kardelių, plunksninių pliusnių, kurie randami Plynojos aukštapelkėje

.Lapuočių ir spygliuočių miškų gūdu-mos su giliais slėniais yra tapusios augalų ir gyvūnų namais. Teritorijoje išlikę senkapiai, o paupių piliakalniai byloja, kad nuo seno čia būta gyven-tojų. Tad nieko nelaukdami kviečia-me susipažinti su regioninio parko objektais. Kelionę pradėkime nuo Pagramančio miestelio.

Pagramančio miestelisPagramančio miestelis įsikūręs vaiz-dingame Akmenos upės slėnyje, santakos su vardą gyvenvietei da-vusia Gramančia. Sprendžiant iš ar-cheologinių radinių, žmonės čia ap-sigyveno I–III a. Pirmųjų užuominų apie Pagramantį, anksčiau vadintą Gramančiu, rasta 1554m. istoriniuo-se dokumentuose. Iki 1842m. jis priklausė Kaltinėnų dvarui. Lanky-damiesi Pagramantyje nepamirškite apsilankyti Pagramančio regioninio parko lankytojų centre, duris atvėru-

199

165

164

164

164

164

164

162Šilalė

LentinėVingininkaiKelmutiškė

Kūtymai

Medeliškė

Rubinavas

Lingiškė

Jokūbaičiai Žviliai

Vaičiai

Driežai

SenasisObelynas

Lašiškė

DebliaiApidėmės

Mišučiai

Kilpinės

Plerpės

Kreiviai

Alijošiškės

PagramantisNaujininkai

Lylavėnai

Voveraičiai

GudlaukisSungailiškiai

Šaukėnai

Kelmynė

Vitkaičiai

Alanga

Mineikiškiai

Lengveniai

Norkaičiai

Antšunijai

Papušynė

Dapkiškiai

Galmenai

VisbutaiJatkančiai

TarailiaiPakalpokiai

Trakininkai

Tauragė

Trūkiškė

LeikiškiaiGurkliai

Būdviečiai

Vaitiškė

Kaupiai

Pabūdviečiai

Reksčiai

JociaiDabrupinė

Didkiemis

Balskai

Tamošaičiai

Gerviškė

Vartulėnai

KuiniškiaiLaumenai

Mažonai

Siaurakampis

Matiškiai

Užbūdupis

RingiaiKuturiai

Geniai

Pagramantalis

Tuščiai

Burkėnai

Andriejaičiai

RūtvėRomėsLaukas

Ryškas

Rauškas

Rugienos

Gedėliškė

JucaičiaiNemylas

Ilgotis

Lokysta

Balskų tvenkinys

Plynoji pelkė

Jūra

Šaka

Aušb

ruva

Vynija

Dubalė

Jūra

Jūra

Kaup

is

Elbe

ntėl

is

Elbe

ntas

Ežeruona

Berž

ė

Papušynė

Dau

ba

Šunija

Užupis

BūdupisRing

ė

Irtuona

Irtuo

naIrt

uonė

lė

Gra

man

čia

Akm

ena

Skrodupis

Sermas

Bremena

Grindu

pis

Akmena

Žadalis

Šolys

Balčia

Alanga

Lyla

va

Žiur

žmot

is

Juodšaka

Didžioji Akmens rėva


siame 2006m. Jame galite susipažinti su ekspozicija, aplankyti parodas ir gauti informacijos apie regioninį parką.

Pagramančio atodangaPagramančio atodanga – skardis kai-riajame Akmenos krante, įspūdingoje upės kilpoje, Pagramančio miestelio šiaurinėje dalyje. Atodangos aukštis – 29–31 m, ilgis – 203 m. Tai lyg atvers-ta ledynmečių knyga, kurios puslapius sudaro moreninio priesmėlio, smėlio, aleurito ir molio sluoksniai, palikti Lie-tuvą dengusių ledynų. Pagramančio regioniniame parke glaudžiasi dar 11 atodangų, pasakojančių beveik 200 tūkstantmečių Pagramančio apylinkių ir pietinio Žemaičių aukštumos šlaito geologinę istoriją.

199

165

164

164

164

164

164

162Šilalė

LentinėVingininkaiKelmutiškė

Kūtymai

Medeliškė

Rubinavas

Lingiškė

Jokūbaičiai Žviliai

Vaičiai

Driežai

SenasisObelynas

Lašiškė

DebliaiApidėmės

Mišučiai

Kilpinės

Plerpės

Kreiviai

Alijošiškės

PagramantisNaujininkai

Lylavėnai

Voveraičiai

GudlaukisSungailiškiai

Šaukėnai

Kelmynė

Vitkaičiai

Alanga

Mineikiškiai

Lengveniai

Norkaičiai

Antšunijai

Papušynė

Dapkiškiai

Galmenai

VisbutaiJatkančiai

TarailiaiPakalpokiai

Trakininkai

Tauragė

Trūkiškė

LeikiškiaiGurkliai

Būdviečiai

Vaitiškė

Kaupiai

Pabūdviečiai

Reksčiai

JociaiDabrupinė

Didkiemis

Balskai

Tamošaičiai

Gerviškė

Vartulėnai

KuiniškiaiLaumenai

Mažonai

Siaurakampis

Matiškiai

Užbūdupis

RingiaiKuturiai

Geniai

Pagramantalis

Tuščiai

Burkėnai

Andriejaičiai

RūtvėRomėsLaukas

Ryškas

Rauškas

Rugienos

Gedėliškė

JucaičiaiNemylas

Ilgotis

Lokysta

Balskų tvenkinys

Plynoji pelkė

Jūra

Šaka

Aušb

ruva

Vynija

Dubalė

Jūra

Jūra

Kaup

is

Elbe

ntėl

is

Elbe

ntas

Ežeruona

Berž

ė

Papušynė

Dau

ba

Šunija

Užupis

BūdupisRing

ė

Irtuona

Irtuo

naIrt

uonė

lė

Gra

man

čia

Akm

ena

Skrodupis

Sermas

Bremena

Grindu

pis

Akmena

Žadalis

Šolys

Balčia

Alanga

Lyla

va

Žiur

žmot

is

Juodšaka

Didžioji Akmenos rėvaAndriejaičių ir Kilpinės apylinkėse ledynų tirpsmo metu susiformavo įspūdingas Akmenos upės riedulynas – Didžioji rėva. Tai išraiškus upės slėnis ir vaga su šniokščiančiomis rėvomis. Akmenos slėnis išsiskiria savitu kraš-tovaizdžiu, todėl yra saugomas kaip gamtos paveldo objektas. Riedulyno plotas – maždaug trečdalis hektaro.

Indijos piliakalnisIndijos piliakalnis įrengtas kalvoje, Akmenos upės dešiniajame krante. Upei pakeitus vagą, didelė piliakalnio dalis buvo nuplauta. Išlikęs tik jo pi-etvakarinis pakraštys – 15–20 m ilgio ir 2–3 m pločio aikštelės ruožasbei dalis 4 m. aukščio pylimo pietrytinia-me aikštelės pakraštyje. Šlaitai statūs, 17–20 m aukščio. Piliakalnis datuo-jamas XIV a. 2013 metais atlikti šio kultūros paveldo objekto tvarkomieji paveldosaugos darbai: piliakalnio teritorijoje iškirsti medžiai ir kiti men-kaverčiai krūmai, įrengta apžvalgos aikštelė.

Plynosios plynaukštė

Genių atodanga


YPATINGA LIETUVA

Lakštingalų slėnio stovyklavietė1969 m. Lakštingalų slėnyje įkurta stovyklavietė – tikra poilsio oazė. Čia, 2,9 ha teritorijoje, galima ramiai pabūti gamtos apsuptyje. Dažnai stovyklavie-tėje organizuojami įvairūs renginiai, šventės, koncertai. Joje įrengta pasy-viam ir aktyviam poilsiui reikalingiausia infrastruktūra: pavėsinės, suoleliai, ta-kai, sūpynės, namelis, estrada ir kt.

Plynosios telmologinis draustinisPlynosios aukštapelkės kompleksas, esantis pietvakarinėje Pagramančio regioninio parko dalyje, užima 3,57 kv. km, o kartu su apypelkio miškais – daugiau nei 5 kv. km plotą. Aukštapel-kę dengia 3–4 m storio durpių klodas. Išteka trys upeliai: Alanga, Krančia ir Vynija. Be įvairių kitų augalų, Plynosios aukštapelkėje galima pamatyti į Lietu-vos raudonąją knygą įtrauktų kupstinių kūlingių, aukštųjų gegūnių, paprastųjų kardelių, plunksninių pliusnių.

Genių atodangaGenių atodanga – skardis dešiniajame Jūros krante, netoli Genių vienkiemio, įspūdingame upės vingyje, Tyrelių miško šiauriniame pakraštyje. Atodan-gos aukštis – 24–25 m, ilgis – 160 m.

Akmenos ir Jūros upių santakaAkmenos ir Jūros upių santakos slė-niai yra viena pagrindinių Pagraman-čio regioninio parko kraš-tovaizdžio vertybių. Akmena parko teritorijoje savo vandenis plukdo apie 29 km; jos vidutinis plotis – 10–15 m, vidutinis gylis – 0,5–0,7 m. Upės slėnyje ir va-goje esama unikalių formų didžiųjų rėvų, amfiteatrinio ir kanjoninio tipo slėnio atskirų atkarpų. Jūra, dešinysis Nemuno intakas, – didžiausia parko upė. Jos ilgis parko teritorijoje – 35 km, vidutinis plotis – 12–18 m, viduti-nis gylis – 0,8–1,5 m. Jūra į regioninį parką įteka ties Balskų kaimu, o ties Reksčių kaimu daro didžiulę kilpą.

Lakštingalų slėnis

Akmenos ir Jūros upių santaka

PRISTATO NAUJĄ KELIONIŲ ŽINYNĄ

Lietuvoje galime didžiuotis ne tik lankytinų objektų gausa, bet ir mažai žmogaus paliesta gamta. Apie 15,7 proc. Lietuvos ploto užima saugomos teritorijos. Lietuvoje suskaičiuojama 341 saugoma teritorija: 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, apie 300 draustinių, 6 rezervatai, kuriuose saugomi mūsų šalies gamtos turtai. Tik nemanykite, kad saugomos teritorijos uždaros ir nesvetingos. Atvirkščiai – čia vedamos ekskursijos, rengiama edukacinė veikla. Atvykę į bet kurį nacionalinį, regioninį parką ar rezervatą sužinosite daug naujo: susipažinsite su gamtos įvairove, retomis saugomomis gyvūnų ir paukščių rūšimis, pakeliausite po parkus pėsčiųjų ir dviračių takais.

Metas keliauti!

NAUJIENA

www.ter rapublica.lt

• schemas, padėsiančias nepasiklysti keliaujant.

• išsamius lankytinų objektų aprašymus;

• specialius lankytojams skirtus maršrutus;

• išsamius 41 saugomos teritorijos aprašymus;

Leidinyje rasite:

LEIDYKLA


LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI

RADVILIŠKIOKRAŠTE

RADVILIŠKIS – MIESTAS ŠIAURINĖJE LIETUVOS DALYJE, ŠIAULIŲ APSKRITYJE. MIESTO VIETOVARDIS RODO, KAD

JO PAVADINIMAS KILĘS IŠ DIDŽIOS RADVILŲ GIMINĖS, KURI MIESTĄ VALDĖ APIE 100 METŲ, NORS TIESIOGINE JŲ NUOSA-VYBE NIEKADA NEBUVO. RADVILIŠKIS MINIMAS NUO XVI A. – PIRMĄ KARTĄ PAMINĖTAS 1567 METAIS, KURIE IR LAIKOMI RADVILIŠKIO ĮKŪRIMO DATA. TAD SUSIPAŽINKIME SU VIETO-MIS, GARSINANČIOMIS RADVILIŠKIO KRAŠTĄ.

Nuotraukos: V. KANDROTO


RADVILIŠKIO GELEŽINKELIS Radviliškio geležinkelį galime pavadinti miesto simboliu. Šis geležinkelio mazgas, nutiestas 1869–1870 m., – vienas svarbiausių Baltijos šalyse, nes yra labai tinkamoje geografinė-je padėtyje: patogu susiekti tiek su Maskva, Ryga, tiek su Minsku, Varšuva, Karaliaučiumi. Nuo 1966 m. veikiantis geležinkelių muziejus kviečia ne tik apžiūrėti įvairiausių geležinkelio įrenginių, senų lokomotyvų, bet ir išgirsti dau-giau apie geležinkelio istoriją, sužinoti apie lini-jų tiesimo techniką, metodus. Taip pat čia gali-ma susipažinti su senaisiais telefono aparatais. Muziejaus kultūros salėje rengiamos parodos, knygų pristatymai, edukaciniai renginiai.

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO BAŽNYČIA IR VARPINĖSenoji Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia sudegė Antrojo pasaulinio karo metu, restau-ruota 1991 m. Šalia Radviliškio bažnyčios 1876 m. buvo pastatyta varpinė – kultūros paveldo objektas. Nors varpinė du kartus nukentėjo per gaisrus, tačiau dabar tai – įspūdingas sta-tinys, sudarytas net iš penkių tarpsnių. Šalia stovi 1989 m. sukurta „Skausmo ir kančios kelio“ kompozicija, skirta Lietuvos tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti (aut. V. Vaice-kauskas, A. Dovydaitis, E. Gaubas).

RADVILIŠKIS


RAUDONDVARISRaudondvario dvarasBaronas Teodoras fon Ropas, XIX a. pr. pralaimėjęs teisme dėl lažo prievolės Šeduvos gyventojams, nugrio-vė Šeduvoje esančius dvaro rūmus ir persikėlė gyventi atokiau, į Raudondvarį. Dvaras dar buvo vadinamas Šeduvos vardu, tačiau ilgainiui įgijo Raudondvario pa-vadinimą. Dvaro pastatų ansamblis iškilo XIX a., tuo metu kūrėsi ir peizažinis parkas. Spėjama, kad ansamblį projektavęs prancūzų mokytojas Frederikas Diubua de Monperė. Rūmai turėjo tiek neogotikos, tiek klasicizmo bruožų, su keturkampiu bokšteliu, gražiais smailiaar-kiais langais. Aplink rūmus buvo pastatytos arklidės, malūnas, oficina, svirnas, smuklė, kalvė, tačiau daugelis pastatų nėra išlikę iki šių dienų. Dalis dvaro stipriai nu-kentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Raudondvario dvaro pastatuose įsikūręs viešbutis ir restoranas.

ŠEDUVAŠeduvos vėjo malūnasŠeduvos vėjo malūnas buvo pastatytas 1905 m. Dar statomas jis buvo užsidegęs, tačiau galiausiai įreng-tas ir sutvarkytas. 1967 m. žmonės ėmė dažnai jame lankytis ir linksmintis. Čia buvo įrengtas restoranas „Užuovėja“, dar vadinamas „Velnių malūnu“. Šiandien sename vėjo malūne įsikūrusi jauki kavinė ir viešbutis „Šeduvos malūnas“, šalia tyvuliuoja tvenkinys, galime pajodinėti žirgais. . www.seduvosmalunas.lt



BURBIŠKIO DVARASĮspūdingas Burbiškio dvaras buvo žinomas nuo XVII a. Tada jį valdė Andriejus Drobišas. 1819 m. dvaras atiteko Baženskiams, kurie XX a. pr. atnaujino dvaro rūmus – jie tapo panašūs į pilį ar tvirtovę. Taip pat buvo sukurtas įdomus sodybos akcentas – rūmų viduje suformuotas didelis vidinis kiemas, dvarą puošė greta įkurtas puošnus parkas su tvenkiniais, salomis ir tilteliais. Mykolo Baženskio iniciatyva parke iškilo poeto Adomo Mickevičiaus ir Vytauto Didžiojo paminklai, liūtų, nimfų skulptūros, Švč. Mergelės Marijos statula ir Baženskių šeimos biustai, visa tai – skulptoriaus Kazimiero Ulianskio kūriniai. Burbiškio dvaras tapo kultūros centru: jame lankėsi dr. Jonas Basanavičius, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, visuomenės veikėjas Petras Vileišis. Pokario metais dvaras labai sumenko, todėl nuo 1981 m. imtasi dvaro sodybos atstatymo projektų: Burbiškio dvare įsikūrė muziejus, 2007–2010 m. buvo restauruoti rū-mai, šalia esantys pastatai, atkurtas peizažinis parkas su keturių aukštų bokštu ir 22 tilteliais.

Burbiškio dvaro rūmai garsėja įspūdingomis tradi-cinėmis tulpių šventėmis. Čia auginama beveik 300 rūšių tulpių. Kasmet nuo 2000 m., antrąjį gegužės sekmadienį, rengiama tulpių žydėjimo šventė, kurios metu festivalio rengėjai lankytojus kviečia pasigėrėti įvairiausių tulpių žiedų gausa, orkestrine bei šiuolaiki-ne muzika, dalyvauti liaudies meistrų amatų mugėje, paskanauti vietoje ruošiamų valgių bei gėrimų.


BAISOGALOS DVARASBaisogaloje išlikęs Komarų dvaro ansamblis – buvęs karališkasis dvaras (nuo XVIII a.). Apie 1830 m. dva-rą nupirko buvęs imperatoriaus Napoleono Bonaparto armijos pulkininkas Juozapas Komaras. Komarų gimi-nei dvaras priklausė iki 1940 m., kai dvaro savininkas Vladislovas Komaras buvo ištremtas į Sibirą. Įspū-dingus rūmus puošia viduryje esanti kupolu dengta rotonda, kurioje buvo įrengtas salonas ir šokių salė. Dvaro sodyboje išlikę net 17 pastatų, peizažinis par-kas. Dvare įsikūręs LSMU Gyvulininkystės institutas.


Po Lietuvą su šeima • 25maršrutaipoLietuvą• 250lankytinųobjektų• KelionėspoLietuvosmiestusirregionus• Kelionėsdviračiais• Pramogosiržaidimai,kadlaikasneprailgtų

„Po Lietuvą su šeima“ – naujas kelionių žinynas keliaujantiems su visa šeima. Knygoje kelionių maršrutai pritaikyti keliaujant su vaikais – pateikiami įdomiausi muziejai, edukacinės progra-mos, aktyvios pramogos, parkai, žaidimų aikštelės gamtoje.Kad ir mažiausiems smalsuoliams keliauti nebūtų nuobodu! Įsimintinos kelionės po didžiuosius Lietuvos mi-estus, etnografinius regionus, kelionės dviračiais ar tiesiog trumpi, bet įdomūs stabtelėjimai pake-liui į pajūrį – idėjos, norintiems pažinti ir daugiau išmokti. Keliaukite kartu su šeima, nes laikas, praleistas su mylimiausiais žmonėmis, yra pats vertingiausias!

KNYGOS IEŠKOKITE „MAXIMA“ PREKYBOS CENTRUOSE

N A U J I E N A

SPECIA

LIA

KAINAwww.ter rapublica.lt


JEI KELIAUDAMAS SUTIKSI

GEGUŽĖ, KAI VISI PAUKŠČIAI

SUKVIESTI

Tekstas ir nuotraukos: SELEMONO PALTANAVIČIAUS

PAUKŠČIŲ STEBĖJIMAS GAMTOJE – VIENAS DIDŽIAUSIŲ MALONUMŲ. NUO PAT VASARIO PABAIGOS IKI GEGUŽĖS VIDURIO UŽTRUKO JŲ GRĮŽIMAS IŠ ŽIEMAVIEČIŲ; PAVASARINĖ MIGRACIJA VISADA VYKSTA PALAIPSNIUI, NES PAUKŠČIAMS REIKIA YPATINGŲ, TIK JIEMS BŪDIN-GŲ SĄLYGŲ. PIRMIEJI SUGRĮŽĘ SPARNUOČIAI TENKINASI ATSIVĖRU-SIOMIS PROTIRPOMIS, O VĖLYVIESIEMS MIGRANTAMS BŪTINA ŠILU-MA, SUŽALIAVĘ MIŠKAI IR ORE SKRAIDANČIŲ VABZDŽIŲ GAUSA.

32

PLATUMOS 2014 GEGUŽĖ 33Geltonoji kielė jus mato iš toli



JEI KELIAUDAMAS SUTIKSI

Gegužę keliaujant gamtoje galima su-tikti jau visas mūsų krašte perinčias paukščių rūšis. Žinoma, dabar spar-nuočiai užimti labai skirtingais reikalais: ankstyvieji peri ar augina jauniklius, sugrįžusieji vėliau – dalijasi teritorijas lizdams ir aktyviai gieda.

Paukščiams stebėti tinkamiausias laikas – ankstyvo ryto valandos ir vėlyva po-pietė ar vakaras, nes tada jie aktyviau-si. Prieš einant stebėti paukščių, būtina atminti, kad jiems neturime trukdyti, nes dabar – šventas metas. Eikime turėdami žiūronus ar stebėjimo vamzdį (teleskopą), kad viską regėtume iš toli. Būtinai pasiimkime knygą paukščiams pažinti, ji padės įsigilinti į sparnuočių pasaulio įvairovę.

Iš pradžių siūlome keliauti į laukus ir pievas – čia paukščius pamatyti ir stebėti yra paprasčiausia. Be to, rūšių įvairovė yra unikali. Tad žingsniuojame lauko keleliu, sustojame, žvalgomės ir laukiame, kas sujudės ant kupsto, kas nusileis žolės viršūnėn.

Be dirvinio vieversio, kuris virš laukų virva nuo vasario, dabar pievose išvy-sime dažniausių atviro kraštovaizdžio rūšių. Viena jų – kiauliukė, už žvirblį mažesnis trumpauodegis paukštis la-bai ryškiu spalvingu galvos piešiniu. Ji tupinėja žolių viršūnėse, ant kuoliukų, akmenų ir matydama žmogų nerimsta, garsiai tiksi, čeksi. Per vasarą kiauliu-kės išveda dvi vadas. Ir dabar kažkur tarp žolių, žolelėmis išklotoje duobutėje,

Gandrai gali atskristi iš toliPLATUMOS 2014 GEGUŽĖ34


yra tamsiai žydrų kiaušinukų dėtis. Apie tai, kad lizde jau yra jauniklių, suprasime pamatę kiauliukes, sna-puose nešiojančias vabzdžių. Beje, šis požymis būdingas visiems be išimties žvirbliniams paukščiams.

Kitas labai pastebimas pievų paukštis – geltonoji kielė, ilgauodegė ir ilgakojė, dydžiu primenanti mums įprastą baltąją kieliukę. Ji elgiasi panašiai kaip kiauliu-kė – nerimaudama čirškauja ir skraido aplink. Patinėlis būna geltonesnis, kar-tais labai ryškus, jo galvos viršus – nuo švelniai pilkos iki juodos spalvos. Pate-lė – kuklesnių, blankesnių spalvų. Nieko keista: juk gamtoje ant žemės atvirai perinčių paukščių patelės turi būti kuo nepastebimesnės.

Laukuose gausu pievinių kalviukų – šie ilgauodegiai, pilkšvi, išilgai pamarginti

paukščiai gana atsargūs, juos geriau stebėti iš tolo. Ypač gražus kalviuko skrydis giedant, kai jis kyla į orą ir cipsi neįmantriu, bet melodingu balsu. Miško pakraštyje gyvena kitas kalviukas – miš-kinis, kurio giesmė – labai melodingas daugiatonis suokimas.

Pievose, net labai toli nuo žmonių, pa-matysime baltąjį gandrą. Jei tik pakanka drėgmės, jis atsklendžia lesioti vabz-džių, kuriuos snapu kapsi kiekviename žingsnyje. Kartais jo žingsniai tampa platūs ir skubrūs, nes paukštis pamato tarp žolių besibraunantį pelėną. Kirtis – ir žvėriukas spurda snape. Beje, kartais sakoma, kad svarbiausią gandro maisto dalį sudaro varlės. Iš tikrųjų, gandrai jas lesa, bet ne taip gausiai.

Į pievas, esančias prie miško, dažnai išskrenda gervės. Čia jos randa įvaires-

Medšarkės sugrįžta vėlai, gegužei įpusėjus



JEI KELIAUDAMAS SUTIKSIJEI KELIAUDAMAS SUTIKSI

Maža, judri, pastabi... graži kiauliukė, pievų gyventoja

Vieversys prausiasi kelio dulkėse



nio maisto. Gervės – vegetarės, lesioja augalų lapus, ūglius, sėklas, žinoma, ir lauke pabertus grūdus. Jeigu stebime vieną gervę, gali būti, kad kita peri arba vaikšto su jaunikliais. Jei visą laiką lai-kosi dvi suaugusios gervės, jų pavasaris nebuvo sėkmingas, jauniklių neišperėjo. Sunku pasakyti, kodėl, tačiau nemažai gervių kiaušinių sunaikina krankliai, la-pės, mangutai.

Gegužės mėnesį pievose gausu ir kitų paukščių. Štai krūmų guote nerimsta karklinė nendrinukė, ant šakos tupinė-ja, ilga uodega linksi ir mus iš toli seka paprastoji medšarkė. Vargu ar pavyks pamatyti griežlę, tačiau jos ryksėjimo, nepanašaus į jokio paukščio giesmę, pasiklausysime iki valios. Griežlė – retas paukštis, tačiau Lietuvoje ją galima ap-tikti daugelyje pievų.

Pievoje ypač anksti rytą apie mus nardo kregždės. Jos – ne vietinės, atskridusios iš kaimo, kur yra jų lizdų. Ir dar vieno paukščio galime tikėtis – kurapkos. Da-bar kurapkos jau deda kiaušinius. Tai visai nepaprasta, nes tam reikia daug laiko: dėtyje būna iki 20 kiaušinių, kurie dedami kasdien po vieną. Tik turėda-mos laisvą valandėlę, kurapkos išeina ant laukų keliuko ir „prausiasi“ dulkėse, maudosi, valosi plunksnas.

Gegužės mėnuo paukščiams – be galo svarbus metas. Jeigu matome, kad jie ėmė nerimauti, pasitraukime. Geriau ko nors nepamatyti, nei baikštinti ir trik-dyti. Kai apsisuksime eiti iš pievų namų link, būtinai pažiūrėkime į savo stebėji-mų sąsiuvinį: ar viską pasižymėjome, ar visas stebėtas rūšis suskaičiavome. Tad kiek jų šiandien pamatėme?

Laukų keliuko pakrašty surasi kurapkasPLATUMOS 2014 GEGUŽĖ 37


LIETUVOS TECHNIKOS PAVELDAS

TILTAIĮDOMIAUSI LIETUVOS TECHNIKOS PAMINKLAI

Žaliasis geležinkelio tiltas per Nemuną, susprogdintas besitraukiančių vokiečių 1944m.

Nuotraukos: V. KANDROTO


TECHNIKOS PAVELDO OBJEKTAI LIETUVOJE – LABAI ĮVAIRŪS IR SKIRTINGI: NUO GYNYBI-NIŲ STATINIŲ, IKI BOKŠTŲ LAIKRODŽIŲ, NUO STRUVĖS GEODEZINIO LANKO TAŠKŲ, IKI KARO LAIKUS MENANČIŲ AERODROMŲ, NUO

ANT KALVŲ STOVINČIŲ MALŪNŲ, IKI BALTIJOS JŪROS PAKRANTĖJE ŠVIEČIANČIŲ ŠVYTURIŲ. VISA TAI MENA PRAĖJUSIUS LAIKUS IR DAŽNAI NEMALONIĄ REALYBĘ. NORS LIETUVOJE TURIME NEMAŽAI TECHNIKOS PAVEL-DO, BET DAŽNAI JO NEMOKAME SAUGOTI. O SAUGOTI NEMOKAME, NES DAŽNIAUSIAI NEPAKANKAMAI ŽINOME APIE LIETUVOJE IŠLIKUSIUS TECHNIKOS PAMINKLUS.

TAD KARTU SU LEIDYKLA „TERRA PUBLICA“, VISAI NE-SENIAI IŠLEIDUSIA ŽINYNĄ „ĮDOMIAUSI LIETUVOS TECHNIKOS PAMINKLAI“, SUSIPAŽINKIME SU LIETUVOS TECHNIKOS ISTORIJOS STEBUKLAIS IR ĮDOMYBĖMIS, KURIUOS VERTA PUOSELĖTI IR IŠSAUGOTI. TILTAI

ĮDOMIAUSI LIETUVOS TECHNIKOS PAMINKLAI

Žaliasis geležinkelio tiltas per Nemuną



Žaliasis geležinkelio tiltas per Nemuną, XX a. pradžia

Žaliasis geležinkelio tiltas per Nemuną Kauno panoramoje

Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną Kaune, apie 1930 m.


ŽALIASIS GELEŽINKELIO TILTAS PER NEMUNĄ KAUNE Pirmieji tiltai Lietuvoje pastatyti XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, pra-dėjus tiesti pirmąsias geležinkelio linijas. Tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos ge-ležinkelį 1858–1862 m., buvo pastatytas vienas didžiausių Lietuvos tiltų – Žaliasis tiltas per Nemuną Kaune (1861 m.). Žaliasis geležinkelio tiltas yra Lentvario–Kauno–Virbalio geležinkelyje (Kaišiado-rių–Kybartų geležinkelio ruože, 37,3 km).

1859–1862 m. ties Žemutine Freda pa-statytas Vilniaus–Eitkūnų geležinkelio tiltas buvo nudažytas žaliai ir pavadintas Žaliuoju tiltu. Pirmas garvežys juo pra-važiavo 1862 m. vasario 27 d.

Paprastai tiltai statomi statmenai upės krantams, kad būtų trumpesni. Žaliasis tiltas per Nemuną kerta upės ašį 68’ 41’ kampu, todėl vietoj 275 m tiltas yra 327 m ilgio. Jis pastatytas ant penkių taurų ir dviejų ramtų: keturios didelės angos – dvi po 77,30 m, dvi – po 68,70 m; dvi ter-pės krantuose gatvėms ir geležinkelio linijoms praleisti – po 13,20 m. Taurai padaryti iš kesonų – 3,5 m skersmens ketinių šulinių, nuleistų į dugną. Kie-kvienas tauras sudėtas iš dviejų kesonų, lytlauža laikosi ant dviejų kesonų. Jie įsprausti į dugną ir pripildyti betono. Tilto statyba buvo atiduota prancūzų

firmai „E. GOUIN“; visos dalys buvo atgabentos iš Prancūzijos. Visam tiltui sunaudota 2025 t geležies ir 2130 t ke-taus; tiltas kainavo 904 tūkst. rublių.

Po Pirmojo pasaulinio karo atstačius tiltą, tarp bėgių buvo padarytas medi-nis paklotas, kuriuo eidavo pėstieji ir važiuodavo vežimai. Artėjant traukiniui budėtojas duodavo signalą ir eismas bū-davo sustabdomas tol, kol pravažiuoda-vo traukinys. Pastačius M. K. Čiurlionio tiltą, pėsčiųjų eismas geležinkelio tiltu buvo uždraustas. Tiltu, kaip ir anksčiau, nutiestos dvi geležinkelio linijos.

VYTAUTO DIDŽIOJO TILTAS KAUNENutiestas tiltas per Nemuną jungia Kauno senamiestį su kita miesto da-limi – Aleksotu. Vienoje tilto pusėje, krantinėje, driekiasi Karaliaus Mindau-go prospektas, kitoje – Veiverių gatvė.

Iki 1914 m. nuolatinio tilto per Ne-muną ties Kauno senamiesčiu nebuvo. Vasarą ties Švč. Mergelės Marijos Ėmi-mo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia būdavo įtaisomas laikinas plaustinis 245 m ilgio ir 2,3 m pločio tiltas. Pava-sarį ir rudenį veikdavo keltas – dviejų laivų pontonas ant ilgo lyno. Susidarius ižui, būdavo keliamasi irkline valtimi, žiemą – važiuojama ledu.

Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną Kaune, apie 1930 m. Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną Kaune


1914 m., prasidėjus Pirmajam pasau-liniam karui, rusų kariuomenė prie Vytauto Didžiojo bažnyčios pastatė medinį tiltą. Tačiau, pasitraukdama iš Kauno, jį sudegino.

1926 m. sugriuvus dviem mediniams tiltams, teko skubiai statyti naują. Ar-kinis plieninis tiltas buvo pastatytas iš keturių didelių angų, po 52,25 m ir 20 m varstomos dalies viduryje. Bendras jo ilgis – 245,6 m. Varstomoji dalis – su trimis elektromotorais. Potvynio metu ja buvo praleidžiami laivai, vasarą – žemsemės, buvo naudojama ir kaip saugumo priemonė. Tiltas iškilmingai atidarytas Vytauto Didžiojo metais – 1930 m. sausio 11 d., ir pavadintas Vytauto Didžiojo vardu, pagerbiant šį iškilų Lietuvos valdovą.

Antrojo pasaulinio karo metu tiltas buvo susprogdintas kartu su besitraukiančiais rusų kariškiais. Nors greitai atstatytas, tačiau 1944 m. sugriautas besitraukiančių vokiečių. Tuoj po karo buvo pastatytas laikinas medinis tiltas, kuris 1946 m. po-tvynio ledonešio buvo nuneštas. 1948 m., atstačius senas atramas, buvo pastatytas naujas sijinis plieninis nekarpytasis tiltas. Jo ilgis – 256,6 m. Tiltas turi penkias angas. Vidurinė pakeliamoji – 29,37 m pločio, pakeliama elektrinėmis gervėmis. Anga perdengta dviem metalinėmis sijo-mis, tarp kurių yra 13,7 m plotis. Likusios keturios angos – po 52,6 m. Pagrindinės sijos – kniedytos. Važiuojamoji tilto dalis siekia 11,6 m, šaligatviai – po 1,8 m.

ŽVĖRYNO TILTAS VILNIUJEPirmasis medinis keturių tarpatramių tiltas, sujungęs Žvėryną su miesto cen-tru, buvo pastatytas 1883 m., bet tarna-vo neilgai. Reikėjo naujo tilto per Nerį, nes senasis medinis buvo labai silpnas, nepatikimos konstrukcijos, juo negalėjo važiuoti sunkiai pakrauti vežimai. Ekipa-žai turėjo važiuoti žingine, artilerijos pa-būklams, lokomobiliams ir kitoms garo mašinoms važiuoti buvo draudžiama. Senasis tiltas neužtikrino nuolatinio su-sisiekimo su miestu, nes potvynių metu, praleidžiant ledus ir sielius, judėjimas tiltu būdavo draudžiamas.

Buvo pasiūlytas trijų angų tiltas, kraštinės angos – po 28,34 m ir vidurinė – 32,7 m, važiuojamoji dalis – 8,72 m pločio, šaligatviai – po 1,75 m. 1904 m. balan-džio 8 d. buvo pritarta šiam projektui. Tilto statybos prasidėjo 1905 m. gegužės viduryje. 1906 m. vasarą iš Varšuvos spe-cialiu traukiniu buvo atgabenta metalinė konstrukcija. Ji buvo arkinė, kiekvienoje angoje arką sudarė penkios santvaros. Viršus buvo dengtas metaliniais lapais, ant jų paklotas betonas ir įrengtas grindi-nys. Atramos buvo betoninės, apdailintos tašytais akmenimis. Tiltas buvo baigtas 1906 m. Iš pradžių tiltas buvo vadinamas Geležiniu tiltu, vėliau gavo Žvėryno vardą, kuriuo vadinamas ir šiandien.

1937 m. miesto savivaldybė atliko ka-pitalinį tilto remontą, sutvirtino metalinį


Žvėryno tiltas Vilniuje


Žvėryno tiltas Vilniuje


KELIAUJAME PO LIETUVĄ

perdengimą. Ant tilto važiuojamosios dalies buvo paklotas tašytų akmenų grindinys. Per Antrąjį pasaulinį karą tiltas nukentėjo, tačiau greitai buvo atstatytas.

Tilto ilgis – 91,20 m. Pagrindinės laikan-čiosios konstrukcijos – penkios santvaros, išdėstytos kas 2,1 m. Nuo 2004 m. va-saros iki 2005 m. rugsėjo 1 d. tiltas buvo uždarytas kapitaliniam remontui. Buvo sumontuotos naujos perdangos, paklota nauja asfaltbetonio danga, pakeisti suko-rodavę santvarų elementai, atnaujintos atraminės dalys. Tiltą papuošė pagal archyvuose išlikusius XX a. pradžios brėži-nius atkurti turėklai ir šviestuvai.

DOLOMITINIS PAKRUOJO DVARO TILTASPakruojo tiltas-užtvanka pastatyta XIX a. pirmojoje pusėje pagal prancūzų inžinerinės hidrotechnikos mokyklos auklėtinio projektą iš tašyto dolomito blokų. Tiltas per Kruojos upę nutiestas Pakruojo dvare. Šis dvaras – didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sody-

ba Lietuvoje. Tai baronų fon Ropų dvaro ansamblis, XVIII–XIX a. istorijos, urba-nistikos ir architektūros paminklas.

Arkinis Pakruojo dvaro tiltas-užtvanka savo proporcijomis labai primena senuo-sius romėnų tiltus. Tiltas – 36,3 m ilgio, 4 m pločio, 6,0 m aukščio, su penkiomis angomis po 6,9 m ir dviem šalitilčiais po 0,6 m. Tai pats seniausias tiltas Lietuvo-je. Pagal centrinėje kontūrinėje arkoje (nuo tvenkinio pusės) iškaltą datą, tiltas buvo pastatytas 1821 metais, valdant Te-odorui fon Ropui (1783–1852). Romėnų pavyzdžiu tilto arkos pritaikytos vandenį praleidžiančioms angoms ir turėklams. Tiltas turėjo aukštas arkines atramas, sukomponuotas po dvi virš kiekvieno arkinio tarpangio. Nuo tvenkinio pusės atramos buvo ilgesnės.

Tilto-užtvankos aukštis – 4,8 m, viršaus plotis – 5,0 m, ilgis – 33,0 m. Spren-džiant iš istorinių nuotraukų, tilto-už-tvankos pralaidos turėjo užtvaras su pakėlimo mechanizmu, tarnybinį tiltelį. Nuo tvenkinio pusės tilto atramos susti-printos piliastrais.

Arkinis Pakruojo dvaro tiltas-užtvanka savo propor-cijomis labai primena senuosius romėnų tiltus. Tai pats seniausias tiltas Lietuvoje. Romėnų pavyzdžiu tilto arkos pritaikytos vandenį pra-leidžiančioms angoms ir turėklams. Tiltas turėjo aukštas arkines atra-mas, sukomponuotas po dvi virš kiekvieno arkinio tarpangio.


Dolomitinis pakruojo dvaro tiltas


KELIONĖS IŠ MEILĖS SPORTUI

UOLŲ MAGIJA

SPAUDŽIAMI INFORMACINIŲ TECH-NOLOGIJŲ AMŽIAUS, VIS SUNKIAU

RANDAME LAIKO SPORTUI AR BENT JAU AKTYVIAM LAISVALAIKIUI. KAIP BEBŪTŲ SUDĖTINGA, ŽMONĖS VIS-GI RANDA GALIMYBES BEI BŪDUS KAIP IŠSIJUDINTI. NE TIK RANDA BŪDUS, BET IR ATRANDA ALTER-NATYVAS SVARMENŲ KILNOJIMUI

BEI BĖGIMUI ANT TAKELIO SPORTO SALĖSE. VIENA TOKIU ALTERNATY-VŲ – LAIPIOJIMAS UOLOMIS. SAVO

PATARIMAIS IR PATIRTIMI APIE LAIPIOJIMĄ UOLOMIS PASIDALIJO

KLAIPĖDIEČIŲ LAIPIOJIMO KLUBAS „SCALA DREAM“. KLUBAS ORGANI-ZUOJA UŽSIĖMIMUS NE TIK SALĖ-JE, BET KELIS KARTUS PER METUS RENGIA IŠVYKAS Į UOLĖTUS REGI-

ONUS. TAI PUIKUS BŪDAS AKTYVIAI PAILSĖTI, PABŪTI GAMTOJE SU

DRAUGAIS, ĮVEIKTI SAVO BAIMES IR SUŽINOTI, KAD GALI DAUGIAU,

NEGU GALVOJAI ANKSČIAU.

LAIPIOJIMAS UOLOMIS – KAS TAI? Vieni apibūdina tai kaip meditaciją judesyje. Paprasčiau, tai yra žmogaus judėjimas ant uolos (ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai), vykstantis tik lipančio žmogaus kūno jėga. Laipio-jimas lavina visus kūno raumenis, išvysto vizualią atmintį, treniruoja ae-robinę bei anaerobinę kūno ištvermę, skatina siekti tikslų ne tik sporte, bet ir gyvenime.

Pasak profesionalių laipiotojų, reikia atskirti laipiojimą uolomis ir alpinizmą. Laipiojimas uolomis kadaise buvo alpinistų treniruočių būdas tam, kad galėtų įveikti uolėtas atkarpas kopiant į kalną. Ilgainiui laipiojimas išsivystė į atskirą sportinio pobūdžio veiklą, en-tuziastai pradėjo varžytis ant natūralių uolų. Šiandien laipiojimas uolomis yra sporto šaka, turinti savo tarptautinę asociaciją, vienijančią daugybę šalių bei sportininkų. Kasmet vyksta atskirų šalių, Europos ir pasaulio taurių eta-pai bei čempionatai. Taip pat vyksta begalė atvirų varžybų bei festivalių organizuojamų vietinių klubų. Prieš 4 metus laipiojimas uolomis buvo pripažintas Olimpine sporto šaka. 2020-ų metų Olimpinių žaidinių metu planuojamos parodomosios laipiojimo uolomis varžybos.

Prasidėjusios ant natūralaus reljefo, varžybos persikėlė į uždaras patal-pas, kuriose nebeliko oro sąlygų faktoriaus, maršrutai galėjo būti mo-deliuojami pagal poreikį bei greitai pakeičiami. Maršrutai arba trasos, modeliuojamos prisukant ant sienelės kibius (akmens atmainos, už kurių laikosi bei ant kurių stovi lipantis žmogus). Trasos kibiai yra žymimi spalvotomis juostelėmis. Visos šiuo-laikinės varžybos vyksta ant dirbtinio reljefo specialiai įrengtose laipiojimo uolomis salėse bei atvirame ore ant specialiai tam sukurtų sienelių. Dabar yra nemažai laipiojimo uolomis rūšių: laisvas solo lipimas, uolų arba ledo laipiojimas, bouldering‘as ir t.t.


Nuo

trau

ka:

Iš a

gent

ūros

Shu

tter

stoc

k.co

m



Nuo

trau

ka:

Iš a

gent

ūros

Shu

tter

stoc

k.co

mN

uotr

auko

s: I

š la

ipio

jimo

klub

o „S

cala

Dre

am“

arch

yvo


LAIPIOJIMO SPORTO VARŽYBOSLaipiojimo sporto varžybose išskiriamos trys pagrindinės varžybų rungtys: • bouldering‘as (bouldering) • pirmavimas (lead climbing) • greitis (speed climbing)

BoulderingasBouldering‘e sportininkai įveikia trumpas (apie 4 metrų aukščio) trasas, kurios susidaro iš kelių aukšto sudėtingumo judesių. Čia vienintelė būtina saugumo priemonė yra minkštas čiužinys. Atran-kos etape sportininkai turi įveikti 4–5-as trasas tam, kad patektų į finalą. Norė-dami įveikti trasą, dalyviai turi neribotą skaičių bandymų. Ribojamas tik laikas vienai trasai. Šešių moterų bei vyrų, pa-tekusių į finalą, laukia 4-os trasos, kurias dalyviai pamato tik prieš finalinio etapo pradžią. Vėliau kiekvienas dalyvis išeina į trasą atskirai; vienos trasos įveikimui skiriamos 5-os minutės. Šiandien Lietu-voje yra varžomasi būtent bouldering‘e. Šeši Lietuvos Bouldering‘o Taurės etapai, vykstantys trijose didžiausiose šalies miestuose, vyksta pagal tarptautinį re-glamentą. Atskirų miestų klubai rengia savo laipiojimo festivalius. Jie yra atviri ir juose gali dalyvauti kiekvienas panorė-

jęs. Festivaliai pritraukia aukšto meistriš-kumo dalyvius iš aplinkinių šalių. Tai pa-didina konkurenciją, praplečia suvokimą, kas yra įmanoma, bei suteikia stimulą treniruotis ir tobulinti techniką. Festivalių reglamentas nėra oficialus ir skiriasi nuo nustatyto tarptautinės federacijos.

PirmavimasPirmavimo rungtyje sportininkai turi įveikti ilgą (iki 15 metrų) trasą, kurią su-daro apie 30-40 judesių. Judesiai nėra tokio intensyvumo kaip bouldering‘e, tačiau trasa reikalauja žymiai didesnės ištvermės. Lipant šiomis sudėtingois tra-somis, būtinos saugumo priemonės: ap-raišai, virvė ir, be abejo, patyręs partne-ris, saugantis sportininką lipimo metu. Pirmavimo rungties atrankoje lipamos 2 trasos, kiekvienos trasos įveikimui skiriamas tik 1 bandymas. Finale dalyvių laukia viena trasa. Šioje rungtyje laimi dalyvis, užlipęs aukščiausiai.

GreitisGreičio rungties pavadinimas kalba pats už save. Dvi identiškos, 10-15 m aukščio, trasos viena šalia kitos. Du sportininkai, davus startą, pradeda tikrų tikriausiai bėgti aukštyn siena. Viršuje sportininkai turi nuspausti mygtuką, kuris sustabdo laiką ir užfiksuoja sporti-ninko rezultatą.

Laipiojimas lavina visus kūno raumenis, išvysto

vizualią atmintį, treniruoja aerobinę bei anaerobinę

kūno ištvermę

Nuo

trau

ka:

Iš la

ipio

jimo

klub

o „S

cala

Dre

am“

arch

yvo



DAR ŠIS BEI TAS...Laipiojimas tikrai nėra tik varžybos ir laipiojimas salėje. Salės suteikia puikią galimybę treniruotis, o treniruočių tikslas yra lipti ant gražių, aukštų uolų ir susilieti su gamta. Bouldering‘as ir laipiojimas paremtas sudėtingumu ir yra plačiai praktikuojami visuose pasaulio uolų re-gionuose. Sudėtingumą galima išskirti į dvi dalis: sportinį bei tradicinį. Ten, kur maršruto sudėtingumas neleidžia užti-krinti saugumo kitaip, į uolą yra įsriegia-mi žiedai, į kuriuos lipant galima įsegti atotampą, o į ją įverti virvę, užtikrinančią saugumą. Tradicinis lipimas labiau prime-na nuotykį. Lipant yra naudojama pasyvi sauga, kaiščiai, kuriuos galima įdėti į ply-šius, praverti per juos virvę, vėliau išimti kaiščius, nepaliekant jokių pėdsakų ant uolos.

AMŽIUS NE KLIŪTISLietuvos geografija lėmė tai, kad vaikinai ir merginos iš Suvalkijos lygumų (ir kitų Lietuvos kraštų) neturi galimybės laipioti ant tikrų uolų. Tačiau norintiems pradėti laipioti reikia žinoti, kad Lietuvoje galima laipioti uždarose patalpose. Šiandien laipiojimo salės – tai ne tik treniruočių vieta, bet ir įdomaus laisvalaikio praleidi-mo, bendravimo ir poilsio vieta. Pradėti laipioti gali ir vaikai nuo 6-ų metų, bet rimtas treniruotes rekomenduojama pra-dėti ne anksčiau kaip nuo 10-ies metų amžiaus. Amžiaus cenzo čia nėra. Net šešiasdešimtmečiai puikiai laipioja uolo-mis, tik nedidelio intensyvumo trasose.

ĮRANGAPirmiesiems žingsniams laipiojimui ne-reikia jokios specialios įrangos. Sportinė apranga bei švarūs sportiniai bateliai yra viskas, ko reikia. Pradedantieji netu-ri turėti specialaus fizinio pasirengimo. Pradėjus laipioti reguliariai, reikės įsigyti laipiojimo batelius bei maišelį su ma-gnezija (milteliai, kurie naudojami, kad prakaituotos rankos neslystų nuo kibių). Laipiojant sudėtingesnėmis trasoms rei-kės šalmo, apraišo, virvės, atotampų bei virvės stabdymo mechanizmo.

SAUGUMASNepriklausomai nuo disciplinos, saugu-mas visada yra pirmoje vietoje. Nors ir apibūdinamas kaip ekstremali sporto šaka, laipiojimas yra gerokai saugesnis už didžiąją dalį mums gerai žinomų sporto šakų ir yra prieinamas labai pla-čiam spektrui žmonių, nepriklausomai nuo amžiaus ar pasiruošimo. Uolomis gali laipioti ir visiškai nepatyręs asmuo, svarbu, kad šalia jo būtų šios srities profesionalai.

KIEK KAINUOJA?Vienkartinis apsilankymas salėje kainuo-ja apie 18 litų, panorus tęsti užsiėmimus savarankiškai arba pradėti treniruotis su treneriu, galima įsigyti įvairių abone-mentų. . www.scaladream.com

Išbandykite!

Šiandien laipiojimas uolomis yra sporto šaka, turinti savo

tarptautinę asociaciją, vienijančią daugybę šalių bei sportininkų.

Prieš 4 metus laipiojimas uolomis buvo pripažintas

Olimpine sporto šaka

Nuo

trau

ka:

Iš la

ipio

jimo

klub

o „S

cala

Dre

am“

arch

yvo


Nuo

trau

ka:

Iš la

ipio

jimo

klub

o „S

cala

Dre

am“

arch

yvo


FOTOESĖ



RYTO STEBUKLAI...


Ankstyvas rytas... Pirmieji saulės spinduliai nedrąsiai lenda iš už horizonto. Iš pievų dar nespėjo pabėgti paslpatingasis rūkas, o kūnu perbėga malonus rytinis šaltukas. Viskas bunda, viskas vėl pasitinka naują dieną... Štai, žiūrėk, ant šakos jau straksi ir savo čirpsėjimu visus žadina paukšteliai. Gėlės žiedas nedrąsiai skleidžia savo vainiklapį, o žolė pasipuošia skaidriais rasos lašeliais. Rytas... Nauja dienos pradžia...

FOTOESĖ

Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖSNuotraukos: VYTAUTO KANDROTO



Ankstyvas rytas... Pirmieji saulės spinduliai nedrąsiai lenda iš už horizonto. Iš pievų dar nespėjo pabėgti paslpatingasis rūkas, o kūnu perbėga malonus rytinis šaltukas. Viskas bunda, viskas vėl pasitinka naują dieną... Štai, žiūrėk, ant šakos jau straksi ir savo čirpsėjimu visus žadina paukšteliai. Gėlės žiedas nedrąsiai skleidžia savo vainiklapį, o žolė pasipuošia skaidriais rasos lašeliais. Rytas... Nauja dienos pradžia...



Šviesą visada galima skleisti dviem būdais: būti žvake arba ją atspindinčiu veidrodžiu. E. Wharton (1862-1937)

PATARIA SPECIALISTAI

APŠVIETIMAS FOTOGRAFIJOJE

Apšvietimas fotografijoje – taip pat svar-bus kaip ir kompozicija. Jei kalbėtume apie nespalvotą fotografiją, tai šviesos žaismas fotografijoje sukuria netgi di-desnius efektus nei tobuli kompoziciniai sprendimai. Todėl greičiausias būdas išmokti valdyti šviesą – praktikuotis dirbti nespalvotu režimu (daryti juodai baltas nuotraukas).

Kontrastas – stiprus šviesos skirtu-mas, kuris paremtas sugretinimu (juoda su balta). Niuansas savo prasme yra priešingas kontrastui ir vaizduojamų elementų tarpusavio suderinimas.

Šešėlis – daikto formos atspindys, atsirandantis toje plokštumos vietoje, kuri negauna tiesioginių saulės (šviesos šaltinio) spindulių.

Pusšešėlis – švelnus tarpinis perėji-mas nuo šviesos prie šešėlio. Pusšešėlio šviesumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, fono ir reflektuojančių ap-linkinių paviršių.

Blikas – šviesos blyksniai nuo lygių vaizduojamo objekto paviršių labai ap-šviestose objekto vietose.

TĘSIAME ĮVADĄ Į PROFESIONALAUS FOTOGRAFO DARBĄ. ŠIAME NUME-RYJE LABAI GLAUSTAI APŽVELGSI-ME APŠVIETIMO ĮTAKĄ FOTOGRAFI-JOJE, DARBĄ LAUKE IR PATALPOJE ĮVAIRIU PAROS METU. Tekstas ir nuotaukos: VYTAUTO KANDROTO

TEBŪNIE ŠVIESA

PRATIMAS: nufotografuokite tą patį objektą spalvotu ir nespalvotu fotoaparato režimu. Sugretinkite ir palyginkite gautas nuotraukas pagal pvz. viršuje.


Šoninis apšvietimas

TEBŪNIE ŠVIESA ŠVIESOS RŪŠYS

Geras fotografas moka atpažinti ir pritai-kyti savo nuotraukose ne tik įvairius švie-sos šaltinius, bet ir išnaudoti skirtingai ant objektų krentančią šviesą.

Priekinis apšvietimas – mėgs-tamas pradedančiųjų, kai šviesa sklinda nuo fotoaparato (saulė už nugaros, prie fotoaparato pritaisyta fotoaparato blyks-tė ar pan.). Toks apšvietimas išryškina kompoziciją, atskirus elementus, tačiau „suplokština“ vaizdą, nušviesina spalvas, objektai atrodo dvimačiai.

Šoninis apšvietimas reikalauja daugiau įgūdžių. Šoniniu apšvietimu lai-koma, kai šviesa sklinda 30-150o kam-pu lyginant su fotografo padėtimi. Toks apšvietimas paryškina daiktų formas, sukuria šešėlius ir pabrėžia objektų tūrį (trimatiškumą).

Kontrapšvietimas – kai šviesos šaltinis yra už fotografuojamo objekto ir apšviečia objektą iš nugaros (foto-grafavimo padėtis tiesiai prieš saulę). Ši šviesa pabrėžia objekto siluetą, ta-čiau naikina detales ir spalvas (objekto atvaizdas gaunamas tamsus).

Foninis apšvietimas – kai šviesos šaltinis nukreipiamas ne tiesiai į objektą, bet į jo aplinką (šviesius pa-viršius), nuo kurios atsispindėjusi šviesa apšviečia fotografuojamą vaizdą.

Kombinuotas apšvietimas – kai naudojami keli šviesos šaltiniai (na-tūralus ir dirbtinis, keli dirbtiniai ir pan). Tokiu būdu pašalinami kurio nors vieno apšvietimo trūkumai.


Kontrapšvietimas Foninis apšvietimas




Priekinis apšvietimas



DARBAS LAUKE IR PATALPOJE

Darbas lauke – apima fotografa-vimą gamtoje (lauke) bent kiek šviesiu paros metu. Įprasti kompaktiniai ir veidrodiniai fotoaparatai pagaminti ir suprogramuoti taip, kad nuotraukai padaryti reikia bent minimalaus ap-švietimo. Absoliučioje tamsoje neveikia fotoaparato matavimo funkcijos (būtina pasišviesti blykste), o nuotraukos vis tiek išeina prastos kokybės.

Idealios apšvietimo sąlygos – tai šviesi diena, kuomet aparatas pajėgus padaryti puikios ko-kybės nuotraukas automatiniu režimu. Todėl nenuostabu, kad puikios atostogų nuotraukos pietų kraštuose, kur nuolat šviečia saulė ir žydras dangus, padaro-mos net ir mobiliuoju telefonu.

Esant nepakankamam apšvietimui, automatiniu režimu padarytos nuotrau-kos būna prastos kokybės, todėl tenka reguliuoti fotoaparato ISO, S (Tv) ir A (Av) nustatymus bei fotografui panau-doti kitus įrankius.

Darbas patalpoje – savaime yra nepakankamos apšvietimo sąlygos. Išskyrus retas išimtis (pastatuose stikli-niais skliautais ir fasadais), daugumoje interjerų vyrauja didesnė ar mažesnė prieblanda.

GIEDRA SAULĖTA DIENA .........................................................................10(VIDURDIENIS)

APSINIAUKUSI DIENA ................................................................................8(VIDURDIENIS)

KIEMAS PASTATO ŠEŠĖLYJE .....................................................................8(SAULĖTA DIENA)

GIEDRAS ANKSTYVAS RYTAS, VĖLYVAS VAKARAS ..........................7

PREKYBOS CENTRAS ....................................................................................6(STIPRI DIRBTINĖ ŠVIESA, 500 LUX)

APSINIAUKĘS ANKSTYVAS RYTAS, VĖLYVAS VAKARAS ................6

GYVENAMOJO NAMO KAMBARYS ...........................................................5(VIDURDIENIS)

ĮPRASTAI APŠVIESTAS KAMBARYS ........................................... 4(300 LUX)

SAULĖLYDIS ....................................................................................................4

BAŽNYČIOS INTERJERAS ...........................................................................2(PRIEBLANDA, PRIETEMA)

„MĖLYNOJI VALANDA“ ................................................................................2

NAKTIS ..............................................................................................................1(VIDURNAKTIS)

SANTYKINĖ APŠVIESTUMO PALYGINIMO LENTELĖ (balais, apskaičiuota pagal kintantį užrakto greitį)

Ši lentelė yra informacinio pobūdžio, padedanti geriau suprasti, kad net ir giedrą vidurdienį eilinio namo kambaryje bus dvigubai mažiau šviesos nei lauke, o įprastas dirbtinis apšvietimas niekada neatstos natūralaus apšvietimo teikiamų privalumų. Todėl renkantis fotografuo-ti objektus namų sąlygomis, apsiniaukusią dieną geriau išeiti į lauką nei įjungti apšvietimą ir dirbti kambaryje.



„Mėlynoji valanda“ (trikojis, Luvras)




K U B I L A SMALONUMAS LAUKE

Nuo

trau

ka:

Iš a

gent

ūros

Shu

tter

stoc

k.co

m


NUO KO PRADĖTI?Šiandien galite rinktis įvairiausių kubi-lų ir SPA baseinų. Nuo paprasčiausio nebrangiai kainuojančio kubilo iki pra-bangaus SPA baseino, turinčio visas masažines funkcijas. Kubilų kaina gali svyruoti nuo 4000 litų iki 40 000 litų. Pirmiausia reikia nuspręsti, kurioje vietoje, kokio dydžio ir tipo (medinis, plastikinis, šildomas malkomis, elektra ir t. t.) kubilas stovės. Toliau pasiren-kami priedai, tokie kaip laipteliai, ap-vadas, dangtis, įrengimo dėžė, įranga: filtravimo sistema, burbulų sistema, hidromasažinė sistema, apšvietimas, skaitmeninis valdymas ir t. t.

Renkantis kubilą svarbu nuspręsti, ar dažnai juo bus naudojamasi. Jei keti-nate kubilu naudotis retai, pigiausias ir tinkamiausias pasirinkimas yra krosnimi kūrenamas kubilas. Krosnis gali būti kūrenama malkomis arba dujomis. Tokį kubilą pripildysite vandens, jį sušildysite ir po panaudojimo išleisite. Be to, ga-lima įmontuoti filtravimo sistemą, kad vanduo, kurį naudosite, būtų apdorotas-cheminėmis priemonėmis ir galėtų būti naudojamas ilgesnį laiką. Jei kubilas bus naudojamas dažnai, labai svarbu pasirinkti kubilą, pagamintą iš tinkamos medienos. Jei norite maudytis dažnai ir nenorite sugaišti daug laiko rūpinantis papildomomis investicijomis, tuomet vertėtų pagalvoti apie automatinį šildy-mą elektra ir filtravimo sistemą. Tokiu atveju, keisdami vandenį 4–5 kartus per metus, galėsite naudotis kubilu, kada tik panorėsite. Šiam tikslui yra sukurti specialūs kubilų modeliai.

KUBILO PAGRINDASNepriklausomai nuo to, kur stovės kubi-las (lauke, terasoje ar patalpoje), būtinas stabilus, tvirtas ir kubilo dydį su priedais atitinkantis pagrindas. Jis gali būti išbe-tonuotas ar išklotas trinkelėmis. Taip pat kubilą galima statyti ant tvirto žvyro ar skaldos pagrindo, stabilaus grindinio ar medinio rėmo. Svarbiausia, kad kubilas nestovėtų tiesiog ant žolės, nes toks pa-grindas netinkamas ir nestabilus.

Jei kubilas stovės terasoje, kubilo kraš-tas turėtų būti pakilęs maždaug 30–40 cm virš terasos grindų. Jei jo kraštas įleistas lygiai su terasos grindimis, tuo-met reikėtų nepamiršti įrengti turėklų.

PRASIDĖJUS ŠILTAJAM SEZONUI, SU NEKANTRUMU LAUKIAME, KAI GALĖSIME PASIMĖGAUTI MAUDYNĖ-MIS EŽERE. DEJA, ŠILTO VANDENS TENKA DAR PA-LŪKĖTI. LAIMĖ, KAD TURIME ALTERNATYVĄ – VIENA GERIAUSIŲ VIETŲ PASIMĖGAUTI VANDENS MALO-NUMAIS IR GAMTA YRA KUBILAS. O KAS GALI BŪTI GERIAU NEI NUOSAVAS KUBILAS TERASOJE. NA, O PATARIMAIS, KAIP IŠSIRINKTI TINKAMIAUSIĄ KU-BILĄ IR JĮ PRIŽIŪRĖTI, DALIJASI UAB „NV GROUP“.

Nuo

trau

kos:

Iš

agen

tūro

s Sh

utte

rsto

ck.c

om



Be to, įmontuojant kubilą terasoje, reikia papildomos dugno ir šonų izoliacijos. To-kia izoliacija daroma naudojant kietą po-listirolą, kuris puikiai apsaugo nuo šalčio. Nepamirškite, kad dauguma kaitinimosi kubilų sveria 300–450 kg (kai yra tušti), o didesnių kubilų svoris gali siekti 2500 kg (kai yra pripildomi vandeniu ir jame sėdi keli suaugusieji). Tad terasoje reikia pasirūpinti atramine sistema, laikančia terasą. Ji turi būti tvirta ir ilgaamžė.

MEDIENA Kubilai gaminami iš daugelio rūšių me-dienos: pušies, eglės, maumedžio, ąžuo-lo, termiškai apdorotos medienos, kedro ir t. t. Taip pat iš plastiko, stiklo pluošto, nerūdijančio plieno. Pasak specialistų, kedras ypač tinka kubilų gamybai. Ke-dras žinomas kaip ilgaamžis ir tinkamas gaminiams, kurie nuolat veikiami saulės spindulių, lietus, karščio ir / ar šalčio. Vakarietiškas raudonasis kedras atspa-resnis iškraipymams ir rietimuisi nei kiti medžiai ir yra puikus šilumos izoliatorius. Jis sveria nedaug, lengvai apdirbamas, paprastai padailinamas.

Nors kedras – natūraliai patvari medie-nos rūšis, tačiau nerekomenduojama palikti jo be priežiūros. Be to, apdaila ir apsauginis sluoksnis padidins kedro tar-navimo laiką. Kedras neturi sakų, jo er-dvinio stabilumo laipsnis aukštas, todėl jam iš visų spygliuočių labiausiai tinka dažai, beicas, aliejai ir dangalai.

TRADICINIS IR TERMO-MEDIENOS KUBILASTradiciniam kubilui dažniausia naudoja-ma pušies, eglės, maumedžio ar ąžuolo mediena. Termomedienos kubilų me-diena apdorojama karščiu: mediena yra stipriai išdžiovinama, todėl išlaiko sta-bilumą. Tai stipriai sumažina jos svorį, lyginant su įprastine mediena.

Įprastinė mediena (t. y. eglės, pušies, maumedžio, ąžuolo) visuomet praleis vandenį, kai mediena džius ir trauksis. Tuomet kubilo dugne susidaro tarpai ir kubilas tampa nesandarus. Termomedie-nos gamybos proceso metu visa drėgmė yra pašalinama iš medienos, taip užtikri-nant, kad mediena nesiplės ir nesitrauks net esant drėgnam ar sausam orui.

Tradiciniuose kubiluose dažniausiai su-montuoti vidinės šildymo krosnys, todėl

tradiciniai modeliai yra didesni. Krosnis gana giliai įmontuojama į kubilą, tai reiškia, kad turite sunaudoti didesnius kiekius malkų, be to didelė dalis karščio yra prarandama per kaminą. Termome-dienos kubiluose krosnys ir šildytuvai yra montuojami kubilo išorėje. Sujungi-mo vamzdžiai tarp krosnies ir kubilo su-teikia ekonomišką kubilo vandens cirku-liaciją, vadinasi, temperatūra kubile yra tolygi, nesvarbu, kurioje vietoje sėdite.

Kubilai, pagaminti iš įprastinės medie-nos, dažniausiai parduodami jau surink-ti, kadangi jų surinkimui reikalinga spe-ciali technika ir specialūs įrankiai. Be to, šie kubilai kontaktuodami su vandeniu plečiasi, tad jiems reikalingas suverži-mas masyviais lankais. Termomedienos kubilai yra surenkami ir tam nereikia specialių žinių ar įgūdžių. Šių kubilų suveržimo lankai mažesni ir jų nereikia periodiškai reguliuoti.

TERAPINIS KUBILASTerapinis kubilas yra didesnis ir gilesnis už įprastinius – jis yra 1,55 m gylio ir daugiau nei 2,20 m skersmens, jame tel-pa daugiau nei 3800 l vandens. Jis išsi-skiria tuo, kad jame įrengtas visos masa-žo sienos dizainas. Tai vertikali purkštukų siena, suteikianti 360 laipsnių masažo galimybę. Tad besimaudant galima mė-gautis viso kūno masažu: nuo pečių iki blauzdų. Atsipalaidavimui sustiprinti ku-bile įmontuotos diodinės lemputės, kurių spalvota šviesa veikia raminamai.

Terapinio kubilo viduje yra plastikinis apmušalas. Tai 30 ml vinilinis dangalas, atitinkantis medžio paviršių ir prisitaikan-tis prie kubilo formos. Mediniai kubilai turi tendenciją praleisti vandenį, kai pir-mą kartą pripildomi (tik išbrinkę jo nebe-praleidžia). O apmušalas leidžia saugiai įmontuoti kubilą ir nesijaudinti dėl galimo vandens nutekėjimo pirmą kartą.

SPA BASEINAISPA baseinuose įrengtos masažinės sis-temos su skirtingu purkštukų skaičiumi, ergonominėmis sėdimomis vietomis, taip pat juose gali būti įmontuotas muzikinis centras, televizorius ir pan. Paprastai tokie baseinai turi izoliacinį sluoksnį, kuris leidžia atsilaikyti prieš šaltą orą. Visos sistemos veikia tol, kol niekas nesugenda ar nesulūžta. Jei


cirkuliacijos siurblys sugenda arba yra išjungiamas, gali tekti imtis remonto darbų: dėl užšalusių vamzdžių, siurblių ir t. t. Taip atsitinka todėl, kad dauguma SPA baseinų turi virš izoliacinio sluoks-nio sumontuotus vamzdžius ir siurblius. Tas pats gali nutikti su sienelėmis bei pagrindu. Tik SPA baseino vonia, kurioje paprastai laikomas vanduo, dažniausiai būna tinkamai izoliuota.

ŠILDYMO KROSNELĖ – KAIP PASIRINKTIKrosnelės būna malkinės ir dujinės. Taip pat kubilas kaitinimas elektra arba šilu-mokaičiu. Galima įsigyti ir saulės ener-gija varomus šildytuvus, kurie energijos kaštus sumažina, galima sakyti, iki nu-lio. Tereikia tokios vietos, kurią didžiąją dienos dalį apšviečia saulės spinduliai.

Renkantis iš dviejų tradicinių kaitinimosi kubilų šildymo metodų – dujinio ar elektri-nio – dažniausiai linkstama prie pigesnio naudoti tam tikroje vietoje ir dujų prieina-mumo. Daugelyje dujinių šildytuvų galima naudoti propaną ar natūralias dujas.

Renkantis malkines krosneles, geresnis pasirinkimas yra išorinė krosnelė (ne vidinė). Taip sutaupoma vietos kubile, vanduo būna švaresnis ir greičiau sušyla, nes pats savaime cirkuliuoja, nereikia maišyti vandens, kaip tai daroma kubile su vidine krosnele. Malkomis kūrenama krosnis veikia kaip ir tradicinės malkomis kūrenamos krosnys. Ji pasiekia greitesnį įkaitimo lygį naudojant sausas malkas. Geriausia deginti sausas, supjautas 40–43 cm ilgio ir sukapotas apie 4 x 4 cm storio malkas. Viena malkų įkrova dega apytiksliai 45 minutes. Tokios krosnys turi nustatomą aukštą ir žemą degimo lygį. Taip galima reguliuoti vandens tem-peratūrą, pavyzdžiui, sumažinti malkų degimą ir palaikyti temperatūrą, kai van-duo jau įkaista. Tokios krosnies kaminas yra tvirtai ir lengvai prijungiamas bei pritvirtinamas prie ugniadėžės.

Verta prisiminti, kad didesnis šildytu-vas kubilo vandenį sušildys greičiau, o mažesnis – kiek lėčiau. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į bet kurio šildytuvo vidinių detalių medžiagas. Įsitikinkite, kad šildytuvas buvo pagamintas tam, kad efektyviai perduotų šilumą. Kitu atveju šildytuvui galite išleisti mažiau, tačiau dėl šilumos „nutekėjimo“ teks pirkti daugiau kuro.

Nuo

trau

kos:

Iš

UAB

"N

V G

roup

" ar

chyv

o


HIPERTERMIJAPer ilgas buvimas karštame vandenyje gali sukelti hipertermiją. Ji pasireiškia tuomet, kai vidinė kūno temperatūra keletu laipsnių viršija normalią 37 laips-nių kūno temperatūrą. Hipertermijos simptomai gali pasireikšti mieguistumu, apatija ir padidėjusia vidine kūno tem-peratūra. Tokiu atveju reikia nedelsiant išlipti iš kubilo, stengtis gerti mineralinio vandens, kuris turi druskų.

VANDENS PRIEŽIŪRAItin svarbi kubilo vandens priežiūra. Norint turėti švarų kubilą ir mėgautis skaidriu jo vandeniu, būtina reguliariai naudoti chemines priemones ir filtruoti vandenį. Be to, rekomenduojama nuolat turėti cheminių priemonių atsargų san-dėliuke. Dauguma kubilų parduodami su pradedančiųjų rinkiniu. Rinkinyje yra visos būtiniausios cheminės priemonės, skirtos kubilo vandens priežiūrai. Rin-kinyje dažniausiai būna: chloro, bromo arba aktyvaus deguonies (lėtai tirps-tančių tablečių ir greitai tirpstančių gra-nulių), pH stabilizatoriaus (pH minus) algicido ir flokulianto priemonių. Tai pagrindiniai chemikalai, skirti reguliariai kubilo vandens priežiūrai.

Tačiau net kruopščiausi kaitinimosi kubi-lų savininkai kartas nuo karto „nuklysta“ nuo priežiūros tvarkaraščio. Dėl to kubi-lo vandenyje gali susiformuoti organinės medžiagos. Kai taip atsitinka, padėtį gali greitai pagerinti „šoko“ procedūra. Rekomenduojama turėti atsargų bent dviem tokioms procedūroms, jei vietinė specializuota baseinų ir SPA priežiūros parduotuvė būtų uždaryta, o procedūra


būtų itin reikalinga. „Šoko“ procedūrai atlikti naudojamas greitai tirpstantis chloras, bromas, aktyvus deguonis (MPS), arvandenilio peroksidas.

Kubilo vandenį reikia reguliariai skai-drinti. Tam yra naudojami flokuliantai, arba vandens skaidrintojai, kurie filtru skaidrina vandenį ir apsaugo jį nuo organinių medžiagų bei nuosėdų. Nuo nuosėdų apsaugančios priemonės pa-deda kovoti su kieto ar kalkėto vandens problemomis. Reguliarus skaidrinimo priemonių naudojimas gali palengvinti vidinės kubilo dangos valymą.

FILTRASKaitinimosi kubilui ir geram vandens sistemos veikimui reikia šiek tiek dau-giau nei vien chemikalų. Būtina naudoti vandens filtravimo įrangą. Filtrą galima rinktis smėlinį arba kasetinį. Svarbu reguliariai plauti filtrą, nes vien tik che-mikalų kubilo vandeniui nepakaks, jei teršalai į vandenį plūs iš nešvaraus fil-tro. Dar blogiau, jei filtro išvis nėra arba jis nenaudojamas.

Kuo švaresnis filtras, tuo efektyviau veiks siurblys, nes švarus filtras sudaro sąlygas greitesnei vandens cirkuliacijai – vanduo ilgiau išlieka skaidrus. Filtrą galima pakišti po čiaupu arba praplauti sodo vandens žarna. Nerekomenduoja-ma aukštu vandens slėgiu plauti filtro kasetės, nes taip galima pažeisti filtrą. Jo valymui rekomenduojama naudoti specialias chemines priemones. Jos padeda nuvalyti purvą ir dumblius, iš-valius filtras atrodo beveik kaip naujas. Patariama kasmet pakeisti filtrą nauju. Taip pat svarbu patikrinti dugne esančią

įsiurbimo angą, kurioje gali prisikaupti nuosėdų. Ši anga turi dangtelį, kuris apsaugo nuo bet kokių didesnių daiktų įsiurbimo. Dangtelis gali lengvai užsikišti nuo plaukų, lapų ar pluošto. Išvalykite jį kiekvieną kartą pasinaudoję kubilu.

KUBILO VIDAUS PRIEŽIŪRAKaitinimosi kubilo vidaus priežiūrai svarbūs du dalykai: reguliariai tikrinti kubilo vidų (ar nėra įtrūkimų, medie-nos deformavimosi, purvo ar cheminių dėmių) ir valyti vadinamąją nešvaru-mų liniją – vandens liniją, kuri dažnai susidaro prie kubilo sienelės vandens paviršiaus lygyje. Ją gali sudaryti kūno aliejus, prakaitas, fosfatai ir išoriniai dumbliai, susidarantys per ilgą laiką. Nešvarumų linija turėtų būti nuvaloma, kai tik ji tampa pastebima, nes ilgainiui gali įsigerti į medienos pluoštą ir likti visam laikui. Ją galima lengvai pašalinti minkštu šepečiu, suvilgius jį vandens ir baliklio tirpale. Rekomenduojama tai daryti kiekvieną kartą, kai visiškai kei-čiamas vanduo (kas 2–3 mėnesius). Tai užtrunka ne daugiau kaip 15 minučių.

Nepaisant to, kaip dažnai naudojatės kaitinimosi kubilu, svarbu kas tris ar šešis mėnesius jį visiškai išdžiovinti, kad jis tarnautų ilgus metus. Tai ypač svarbu, jei gyvenate vietovėje, kur vanduo kietas ir kalkėtas. Kaitinimosi kubilo mediena kau-pia vadinamąsias TDS – visiškai ištirpu-sių mineralų daleles, nepaisant to, kaip kruopščiai rūpinatės kubilu. Tad visiškai išdžiovinus kubilą, pašalinama didesnė dalis nešvarumų, todėl kubilas veikia sklandžiai ir tarnauja ilgus metus. . ww.spas.lt

VERTA ŽINOTI Nuo

trau

ka:

Iš U

AB "

NV

Gro

up"

arch

yvo


Nuo

trau

ka:

Iš a

gent

ūros

Shu

tter

stoc

k.co

m


KELIONIŲ ĮSPŪDŽIAI

ALGARVĖ

ĮGYVENDINAMŲ SVAJONIŲ KRAŠTASTekstas ir nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

Švyturys San Vincente kyšulyje


ALGARVĖ – PIETINIS PORTUGALIJOS REGIO-NAS, PASIŽYMINTIS ITIN ŠVELNIU IR POIL-SINIAM TURIZMUI IDEALIAI TINKAČIU KLI-MATU. DAUGELIS ALGARVĖS PAPLŪDIMIŲ IŠSIDĖSTĘ ATLANTO VANDENYNO ĮLANKO-JE – ČIA VANDUO ŠILTESNIS NEI VAKARI-NĖSE PORTUGALIJOS PAKRANTĖSE, KURIAS NEGAILESTINGAI ŠIAUŠIA IR VYRAUJANTYS VAKARŲ VĖJAI.

FARAS YRA ALGARVĖS KRAŠTO ADMINISTRA-CINIS CENTRAS. JAUKIAME MIESTE GYVENA TIK APIE 55 TŪKST. ŽMONIŲ. YPAČ GRAŽI SENOJI MIESTO DALIS, KURIĄ SUPA IŠ RO-MĖNŲ LAIKŲ IŠLIKUSI GYNYBINĖ SIENA. NUO JŪROS PUSĖS FARAS TAIP PAT TURI IR NA-TŪRALŲ APSAUGINĮ BARJERĄ – LAGŪNĄ SU SĄNAŠINĖMIS SALOMIS IR SIAURAIS ILGAIS PUSIASALIAIS – RIA FORMOSA PARKĄ, KURĮ ĮDOMU APŽIŪRĖTI IŠ VIRŠAUS LĖKTUVUI LEIDŽIANTIS ČIA PAT, UŽ 5 KM NUO MIESTO ESANČIAME FARO ORO UOSTE...

Jachtų uoste

Gamtos raštai


ALGARVĖ – SAVAS LIETUVIUI KRAŠTASNuo pat pirmų žinių apie Algarvę iki pat kelionės, pasąmonėje kirba mintis, kad Algarvė – kažkoks savas, lietuvio dūšiai artimas kraštas. Ir ne tik dėl to, kad regiono pavadinimas skamba kažkaip lie-tuviškai, ar kad juo pasivadinusi netgi viena lietu-viška leidykla, bet ir dėl to, kad tai nepretenzingas, nebrangus ir „neperprabangus“ pajūris su visada „pašildytu“ vandeniu. Čia nėra jokio rytų šalių tu-ristų šurmulio kaip Turkijos, Bulgarijos ar Graikijos paplūdimiuose. Kurortuose vyrauja nedideli, 3-4 aukštų viešbučiai, nėra daugiatūkstantinių masinio turizmo „kolūkių“, kuriuose pasijunti it supakuotas į celofaną kaip tas krabų pirštelis apsauginėmis du-jomis apdorotoje dėžutėje.

Bet neapsigaukite – vidurvasarį čia tiršta žmonių, per sezoną apsilanko daugiau nei 5 mln. poilsiau-tojų iš įvairių valstybių. Didžiausias krūvis tenka į vakarus nuo Faro esantiems kurortams: Albuferai, Portimao, Lagos ir jų apylinkėms. Tad norintiems pasilepinti ramybe, kelionę patartina rinktis ne piko (liepos-rugpjūčio) mėnesiais arba traukti į rytus nuo Faro – čia užsieniečių mažiau, geriau jaučiama autentiška Algarvės dvasia, gausu smėlio suneštų salų ir salelių.

KALBOS BARJERASPortugalija labai tinkama šalis keliauti savaran-kiškai. Transporto paslaugos ir automobilio nuo-ma – nebrangios, apgyvendinimo įstaigų gausu, o maistas – fantastiškas. Tačiau Algarvėje dažniau sutiksi ispaniškai ar prancūziškai nei angliškai ar vokiškai kalbantį personalą. Tad vienintelis erzi-nantis dalykas – galimas nesusikalbėjimas su vie-tiniais. Asmeniškai man padėjo prancūzų kalbos žinios. Spalio mėnesį, kai teko keliauti po Algarvę, daugumą užsieniečių sudarė pensininkai ir jaunos šeimos su mažamečiais vaikais iš Prancūzijos. Tad daugelyje lankytinų vietų buvome palaikomi pran-cūzais, į kuriuos iš karto kreipiamasi prancūziškai. Lietuvių-portugalų kalbų pasikalbėjimų žodynėlis mažai tepadeda, nors vietinius priverčia nusišypso-ti. Tačiau, kai jie atsako savo greitakalbe gimtąja tartimi, kurioje ištisai daug skardžių priebalsių ir garsų „š“, supranti, kad geriau pereiti į bet kurią užsienio arba ženklų kalbą.

KAINOSŽinoma, daugeliui tautiečių kainų klausimas tikrai ne paskutinėje vietoje. Jei keliausite be didelių reikalavimų komfortui ir prabangai, ši atostogų kryptis – ideali. Tiesiogiai iš Lietuvos į Faro pigios avialinijos neskraido, bet padirbėjus paieškos siste-



moje, skrydį su persėdimu galima susiorganizuoti per kurį nors Londono, Frankfurto Hahno ar Par-yžiaus Beauvais oro uostų. Užsisakius bilietus iš anksčiau, skrydis pirmyn-atgal vienam žmogui gali siekti 400-500 Lt.

Apgyvendinimo sektorius išplėtotas, viešbučių tin-klas tankus, o kainos nesikandžioja. Jei skrisite ne paties sezono metu, tai apgyvendinimo išlaidos gali nustebinti daugiau nei maloniai: spalio pradžioje dvi-vietis numeris su pusryčiais 3 žvaigždučių viešbutyje „Zodiac“ (Quarteira) kainavo 21 eurą, užsakant per www.booking.com. Ir visa tai vos už 300 m. nuo pa-plūdimio, o tingintiems eiti iki vandenyno, viešbučio kieme tebeveikė didelis baseinas...

Maisto kainos parduotuvėje panašios kaip Lietu-voje: kai kas brangiau, kai kas pigiau. Kavinėse ir užkandinėse taip pat galima leisti laiką per daug nesigraužiant dėl pinigų – kavos puodelis kainuos 2-2,5 euro, dienos sriuba – 3-3,5 euro, o vis kitaip paruošta menkė ar ant grotelių iškepta dorada 8-10 eurų.

Automobilių nuoma – taip pat patraukli, tad ver-ta automobilį išsinuomoti visam viešnagės laikui. Ekonominio automobilio nuoma savaitei kainuos apie 500-600 Lt, tad jei jūsų viešbutis atokesnė-je vietovėje ar planuojate daugiau pakeliauti po apylinkes, šios išlaidos atsipirks taupant laiką ir keliaujant patogiai.Lagos senamiestis

Senieji kvartalai

Laivas TORNADO


AKTYVIOS PRAMOGOSBe poilsio pliaže, kurio teikiamo malonumo įrodinėti net nereikia (spalio pradžioje tiek oro, tiek vandens temperatūra ideali – 25-26°C“), galima pakeliauti po regioną, išbandyti įvairias vandens sporto šakas, plaukti laivu ar žaisti golfą. Pasirinkti išties yra iš ko, ir savaitė Algarvėje pralekia kaip viena diena. Visko neiš-bandysi, tačiau trys dalykai tikrai verti dėmesio, net jei čia atvykote ieškoti tik šiltos jūros:

1 Mini kruizas po Lagos pakrantės uolas su urvais ir įlankėlėmis. Galima išsinuomoti baidares, valtis ir ir-kluoti patiems, galima tiesiog kaip į taksi sėsti į vieną iš motorinių valčių, ir per valandą būsite supažindinti su pačiais gražiausiais gamtos kampeliais. Turistus pluk-dančių valčių agentus nesunkiai surasite Lagos jachtų uoste, vos perėję per pėsčiųjų tiltą (Ponta da Piedade).

2 Delfinų stebėjimas atvirame vandenyne. Jau pats pasiplaukiojimas greitaeigiu laivu TORNADO, išvystan-čiu prie sėdynių „prikalantį“ greitį, yra puiki pramoga, juolab, kad kapitonai – linksmų plaučių žmonės, su-gebantys ne tik preciziškai sukti „aštuoniukes“ laivu ir pašokdinti truputį išsigandusius turistus per bangų ke-teras, bet ir su humoru papasakoti apie vietos įžymy-bes bei kuriozinius nutikimus iš ankstesnių ekskursijų. 15-20 minučių visu greičiu į atvirą jūrą – ir atsiduriame delfinų pamėgtose vietose. Lengvas laivo pasipliuške-nimas pirmyn-atgal pažadina jų dėmesį ir štai lygiagre-čiai su laivu pasirodo 2, 4, 6 delfinų nugaros... Kelionę į atvirą vandenyną taip pat užsisakysite Lagoso jachtų uoste arba internetu www.seafaris.com

3 Saulėlydis Sagres apylinkėse. Nuo Sagres du ke-liai veda į „pasaulio kraštą“. Ponta de Sagres kyšulio gale stūkso galinga romėnų tvirtovė. O štai Cabo de Vincentes su masyviu švyturiu – turistų pamėgta sau-lėlydžio vieta, į kurią patekti vėlai vakare net ir spalio mėnesį susidaro automobilių kamštis. Kaip jau supra-tote, saulės palydėti geriausiai važiuoti savarankiškai, išsinuomavus automobilį.


Delfinų nereikia ieškoti ilgai

Egzotiški pliažai


Pro viešbučio ar auto-mobilio langą nuolat matomi vaizdai – skai-drus žydras dangus ir akinantis pastatų bal-tumas, smaragdo spal-vos vandenynas ir balti paplūdimiai bematant išgydo visas Lietuvoje įsivarytas depresijas ir nusivylimus



Saulėlydžio belaukiant

Žuvies turgus


PENAS DVASIAI IR SKRANDŽIUIPro viešbučio ar automobilio langą nuolat matomi vaizdai – skaidrus žydras dangus ir akinantis pastatų baltumas, smaragdo spalvos vandenynas ir balti pa-plūdimiai bematant išgydo visas Lietuvoje įsivarytas depresijas ir nusivylimus. Nuo Vilamoura iki Sagres kraštovaizdyje dominuojančių vandenyno nugludintų uolų terapija kaip mat pakrauna energijos, net jei at-sisėdi pliažo pakraštyje ir neplanuoji maudytis. Kelios minutės ramybės, po to – meti rūbus žemėn ir bėgi į žaižaruojančią jūrą...

Tačiau dar malonesnis laikas, kai vandens ir saulės nuglostytam organizmui ateina vakarienės metas. Portugališka virtuvė jau per pirmą viešnagės dieną nu-konkuravo mano subjektyviuose prisiminimuose iki tol karaliavusius graikiškus patiekalus, o didžiausias vieno Quarteiros žuvies restoranėlio pasiekimas – kad nuo šiol aš įsimylėjau menkę...

SVAJONIŲ KRAŠTASJei vidurnaktį mane giliai miegantį prikeltų ir lieptų pa-sirinkti, kur norėčiau atsidurti, nė kiek tam nesiruošęs, tiesiog su pižama ir pinigine rankoje, nedvejodamas atsakyčiau – Algarvėje.

Saldūs gardūs desertai


P I R K I N I Ų M A N I A K ĖM I L A N E

Iš tiesų Milanas daugeliui turistų žino-mas dėl nuostabios katedros, įtrauktos į gražiausių pasaulio šventovių dešim-tuką. Katedra – įspūdinga, bet, deja, šiuo metu rekonstruojama, remontas tęsis dar bent pusmetį, o italų spar-ta – metus kitus. Ne mažiau miestą garsina ir vienas įspūdingiausių operos teatrų – „La Scala“. Tiesa, pastato išorė neįspūdinga, kaip ir pats prieštaringai muzikos atstovų vertinamas teatras, bet bilietų kainos – vis dar aukštos. Dėl tu-ristų dėmesio su Milanu kuo puikiausiai galėtų varžytis vos už 45 km nuo jo nu-tolęs Bergamo miestas, kurio oro uoste išlipome iš lėktuvo. Bet šį kartą mūsų kelionės tikslas visai kitoks.

Išlipus iš lėktuvo, pasiekti centrinę Milano stotį visai paprastai – 5 eurai ir beveik 45 minučių kelio bet kurios įmonės autobusu, atgal – tuo pačiu keliu. Nebrangių viešbučių rasite ir prie centrinės stoties (Stazione Centrale), šis rajonas yra gana tvarkingas ir saugus. Milane viešbučių pasirinkimas daugiau nei puikus – galite apsistoti netgi na-kvynės namuose su vaizdu į pilį, tačiau tokiu atveju savo brangiuosius pirkinius laikykite kuo arčiau savęs. Tiesa, savait-galiais viešbučiai būna pigesni, tad gali-te apsipirkti ir nedarbo dienomis. Tačiau tuomet sekmadieniais neplanuokite lankytis nedidelėse parduotuvėse, ypač Naviglio rajone, – jos bus uždarytos.

Milane yra net keletas apsipirkti skirtų kvartalų su skirtingais kainų lygiais bei prekiniais ženklais. Nuo centrinės stoties keletas km pėsčiomis – ir pasiekiamas Buenos Airių prospektas (Corso Buenos Aires) – daugiau nei 3 km ilgio populia-rių pasaulio ir Italijos prekinių ženklų ro-jus. Nuolaidos čia būna įstatymų numa-

tytu metu (nors Italijoje tai ne visuomet galioja, pati tuo įsitikinau). Apsipirkus galima papietauti vietos kavinukėje, nes kuo arčiau centro, tuo kainos didesnės (pirkinių – taip pat). Tai gera vieta ap-sipirkti jaunimui, jei neplanuojate daug išleisti. Žmonių čia – vidutiniškai, tačiau nuolaidų metu keliausite kaip upės van-dens nešami.

Išties, galerijoje esančių parduotuvių prekės, pažymėtos Prada, Gucci, Versa-ce prekiniais ženklais, nepadarytų gėdos ir karaliui, bėda, kad ir kainos čia kaip karaliams. Jei trokštate savo gyvenimo rankinės – kodėl gi ne, tačiau racionalūs žmonės – kantrūs, dažnai renkasi tų pa-čių prekinių ženklų išparduotuves, kurių gausu beveik kiekviename kvartale, arba laukia nuolaidų. Su viena seniausių parduotuvių mieste konkuruoja kitas prekybos centras – „La Rinascente“, esantis priešais katedrą. Čia daug dra-bužių ir delikatesų parduotuvių, puikus restoranas su vaizdu į katedrą.

Jei norimo prabangaus prekių ženklo „Vittorio Emanuelle II“ galerijoje nera-dote, paieškokite jų Monte Napoleone gatvėje. Ji kiek panaši į Londono Bondo gatvę. Mados ekspertai šį kvartalą vadi-na įvairiai: aukso trikampiu (dėl juvelyri-nių dirbinių parduotuvių) ar tiesiog ma-dos kvartalu (quadrilatero della moda). Žurnalas „Vogue“ šią vietą išskiria kaip vieną svarbiausių mados vietų pasauly-je. Net jei ir nieko nepirksite, pasivaikš-čiojimas po šį kvartalą pakels nuotaiką, o ir daugelis parduotuvių vitrinų prilygs-ta meno kūriniams. Čia rasite prabangių prekinių ženklų (Dior, Valentino, Etro ir kt.), rankų darbo itališkų batų parduo-tuvių, pasaulyje gerai žinomų prekinių ženklų apsipirkimo vietų, pačių populia-


MILANAS – ANTRASIS PAGAL DYDĮ ITALIJOS MIESTAS, MADOS INDUS-TRIJOS AUTORITETŲ VADINAMAS MADOS SOSTINE. PIRKINIŲ MA-NIAKĖMS MILANAS YRA TROKŠ-TAMAS ROJUS AR NUOLAIDOMIS PAGARDINTAS SKANAUS TORČIUKO GABALĖLIS, LAIKANTIS DIETOS. PRIDĖJUS TIESIOGINIUS PIGIŲ SKRYDŽIŲ BENDROVIŲ PASIŪLY-MUS IŠ VILNIAUS Į BERGAMO ORO UOSTĄ, TORČIUKO ATSISAKYTI DA-ROSI VIS SUNKIAU...

Tekstas: DAGNĖS MILĖS


Milano lobiai – tikrai ne Buenos Airių prospektas. Jie išsidėstę šalia katedros (Duomo) arba apsipirkimų miesteliuose, priklauso nuo to, ko ieškote ir kiek planuojate išleisti. Pati prabangiausia pirkinių vieta – „Vittorio Emanuelle II“ galeri-ja – parduotuvių alėja po stogu. Ji lankoma ne ką mažiau nei ypač graži vieta – Milano katedra, iki kurios vos keletas žingsnių. Teks apsispręsti, kam šį kartą atiduosite pagarbą. Ga-lerija pavadinta Sardinijos karaliaus Viktoro Emanuelio II, kuris dar va-dinamas Tėvynės tėvu (Padre della Patria), vardu. Jis tapo pirmuoju ka-raliumi, suvienijusiu atskirus Italijos regionus į vieną valstybę.



riausių juvelyrinių miesto parduotuvių. Mados kvartale svajonių parduotuvių yra ir daugiau: D&G, Armani, Just Ca-valli, Marni (Via della Spiga), Armani, Paul Smith (Via Manzoni), Missoni, Trus-sardi, Kenzo, Chanel, Moschino, Gianf-ranco Ferré, Hermès (Via Sant’Andrea).

Jei domitės ar sergate mada – Milanas turi slaptą vietelę gerbėjams, kurią mini beveik visi kiečiausi mados tinklaraštinin-kai. Slaptą dėl to, kad ją lengva praeiti. Ji vadinasi 10 Corso Como ir yra... 10 numeriu pažymėtame name Carso Como gatvėje (artimiausia metro stotelė – Por-ta Garibaldi). Tai išparduotuvė, kavinė, meno galerija, specializuotas meno kny-gynas ir netgi viešbutis – viskas viena-me, absoliučiai viskas, kas yra susiję su mada! Interjeras įspūdingas, prekių iš-dėstymas kone unikalus, todėl sunku ko nors nenusipirkti. Jei ne žinomų prekių ženklų su 30 proc. nuolaida (Louboutin, Alaia, Mary Katrantzou, Balenciaga), tai bent knygą art puodelį kavos. Pigesnių vietų tikrai yra, bet tokios mada per-smelktos atmosferos – tikrai ne!

Viena lietuvė, dirbanti „Vittorio Emanu-elle II“ galerijoje, stebėjosi, kad nėra mačiusi nei vieno pirkėjo lietuvio, o štai Prada logotipu pažymėtų daiktų, grįžusi namo, regi ne vieną. Po vieno prekinių ženklų klastočių skandalo galvoje ran-dasi įvairių minčių, bet jas ginu šalin, nes puikiai žinau, kad trokštamą prekinį ženklą Milane galima įsigyti net iki 70 proc. pigiau. Na, tegul ir pasibaigus sezonui, bet nuolaidos dydis gundo. Nuolaidoms neabejingi ir vakarų bei rytų europiečiai, o patys milaniečiai juo-

kauja, kad Pradą „Vittorio Emanuelle II“ galerijoje perka tik turistai.

Viena tokių stebuklingų vietų – Fiden-cos miestelis su daugiau nei 100 par-duotuvių. Į ten už 20 eurų dienos bilietą veža specialūs autobusai. Bilietas nepi-gus, važiuoti tenka pusantros valandos, todėl sėkmingam apsipirkimui reiktų skirti visą dieną. Jei bilietą iš autobusų operatoriaus „Shoping Express luxu-ry“ užsisakysite internetu, papildomai gausite 10 proc. nuolaidą pirkiniams. Ir Michailas Nors, D&G, Furija, Narni jums kainuos dar mažiau...

Ieškantiems vintažinių parduotuvių, reiktų apsilankyti Naviglio miesto dalyje, kurią raižo navigaciniai vandens kanalai, šiuo metu jau nebenaudojami laivybai. Sekmadieniais čia renkasi antikvariato prekeiviai, gatvėse gausu nežinomų dizainerių, vintažinių parduotuvėlių, an-tikvariatų. Čia, kaip niekur kitur Milane, sklando bohemiška dvasia. Kitur ją gali-te nusipirkti tik už pinigus.

Tiesa, itališkas atostogas pirkinių ma-niakės turėtų planuotis du kartus per metus: sausį – vasario pradžioje ir nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos. Tuo-met visame Milane karaliauja mada ir vienas žodis: SALDI (nuolaidos). O ga-tvėmis bėgioja daug pamišusių turistų bei miestelėnų su maišeliais. Nes Mila-nas yra mados sostinė. Taip, galėčiau tam pritarti: mados, bet ne turizmo. Leonardo da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“ palauks kito karto. Eilės prie paveikslo ne ką mažesnės nei parduotu-vėse nuolaidų metu.


PAPILDOMA INFORMACIJA• Nuolaidų laikas reguliuojamas įstaty-mais: sausio mėnesis – vasario pradžia ir birželio vidurys – liepos mėnesis. Nuolaidų pradžia kiekvienais metais gali skirtis.

• Parduotuvių darbo laikas: antradie-niais–šeštadieniais 9.30–12.30 ir 15.30–19.30. Pirmadieniais parduotuvės dirba pusę dienos: nuo 3.30 iki 19.30. Didžio-sios parduotuvės veikia ir sekmadieniais bei pietų metu.

• Rugpjūčio mėnesį daugelis netinkli-nių mažų parduotuvių yra uždaromos atostogų. Ne pats geriausias metas apsipirkti.

• Daugiau informacijos apie apsipirkimo vietas, specialius autobusus rasite turiz-mo centre ir viešbutyje.

• Tinkamiausios kryptys apsipirkti: Corso Garibaldi, Corso Como, Corso Magenta, Corso Vercelli, Via Marghera, Corso Buenos Aires, Corso Venezia, Corso 22 Marzo.


LIETUVIŠKA VIRTUVĖ



ŠEŠTINĖS, SEPTINTINĖS, DEVINTINĖS

Šeštines nuo Velykų skiria 40 dienų – tai prosenoviškų švenčių tarpsnis. Apie Šeštinių laiką senovėje buvo mi-nima baltiškoji pavasarinių sambarių šventė, nustato-

ma pagal mėnulio fazę ir skirta pasėlių apsaugos apeigoms. Šios dienos vaišėms kaimynai darydavo sudėtinį alų, vir-davo šešias kiaulės kojas su žirniais. Šiandien šeimininkės kaime išverda „šeštinaičių“ – kiekvienam šeimynykščiui po šešis virtinius. Virtinių skirtinguose regionuose būna įvairių: ir bulvinių, ir miltinių su varške, mėsa, paskanintų aguono-mis, mėtomis.

Laikas apie Sekmines – pats gamtos šėlsmas, kai svaigina kvapai ir sninga žiedais. Tradiciniame kalendoriuje – tai Augumo, gyvulių globos ir piemenėlių diena. Berželiais būdavo puošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. Piemenėliai stengdavosi atsikelti kuo anks-čiausiai. Kuris likdavo paskutinis, tas išgindamas gyvulius užgrodavo Sekminių rageliu, dėl to visus metus buvo va-dinamas „spirgučiu“. Vakarop papuošdavo karves ir aveles gėlių vainikais, pargindavo raliuodami. Paskui su kraitele apeidavo visas kaimo šeimininkes, gražiai jas sveikinda-vo linkėdami sėkmės ūkio darbuose. Dosniai gaudavo melstuvių – kiaušinių, sūrių, dešros ringį, kokį pinigėlį sal-dainiams. Ūkininko šeima per Sekmines lankydavo rugių lauką, apeidama aplinkui dainuodavo parugių dainas. Sa-koma, kad nuo Sekminių vanduo jau nebepavojingas, tad galima maudytis ežere ar upėje.

Devintinėmis, arba Vainikais, baigiasi velykinis švenčių ci-klas. Šeimininkei Devintinės – nemenkas rūpestis. Reikia ne tik piemenėliui sūrį suslėgti, bet ir visai šeimai po devynis skanius varškėčius, raguolius ar tarkių pyragėlius išvirti.

Devintinės – riba, po kurios nebesėjama, nebesodinami daržai. Antraip derlius nespės subręsti iki rudens šalnų – trumputė ta mūsų vasarėlė. Žemaitijoje Devintinių, arba Deivakūnio, papročiai yra labai panašūs į aukštaičių Sekmi-nių. Berželių šakomis puošiami kiemo vartai, trobos malks-nos, iškaišomas trobos vidus. Piemenėliai, pargindami ban-dą iš ganyklos, išvakarėse vainikuoja karves. Toks šventės „vėlavimas“ einant vakarų kryptimi sutampa su jūros įtaka gamtos reiškiniams. Tad akivaizdu, kad lietuvių tradicijos ir papročiai labai glaudžiai susiję su tėviškės gamtos ritmais.

ŠEŠTINĖS, SEKMINĖS IR DEVINTINĖS

ŠVENČIAMOS PAGAL VELYKŲ DATĄ – ATITIN-KAMAI TADA, KIEK NUO

VELYKŲ PRAĖJO DIENŲ.



VIRTINUKAI SU ŠPINATAIS IR VARŠKE• 2 stiklinės kvietinių miltų• 2 kiaušiniai• nepilna stiklinė vandens• žiupsnelis druskos• 100 g špinatų

Įdarui: • 2 kiaušiniai• 900 g varškės,• druska• kmynai

Špinatus apie 2–3 min. Pavirti pasūdytame van-denyje. Iš kiaušinių, smulkintų špinatų, vandens, šiek tiek druskos ir miltų užminkyti tešlą. Plonai iškočioti tešlą ir išspausti apskritus blynelius. Įdarui varškę ištrinti su kiaušiniais, kmynais, druska ir gerai išmaišyti. Ant kiekvieno blynelio dėti 1,5–2 šaukštelius įdaro ir suformuoti virti-nius. Virti apie 6–8 min. verdančiame pasūdyta-me vandenyje.

DILGĖLIŲ SRIUBA • 0,5 kg kiaulienos šonkauliukų• 2 saujos dilgėlių lapų• 1 morka,• 1,5 svogūno• 100 g miltų• 1 salieras,• 1 šaukštas sviesto• petražolės,• grietinė• druska.

Iš šonkauliukų, morkos, svogūno ir saliero išvirti sultinį. Nuplauti dilgėlių lapus, sudėti į verdantį pasūdytą vandenį ir pavirti 1 min. Tada dilgė-les sudėti ant sietelio, aplieti šaltu vandeniu ir susmulkinti. Puode įkaitinti sviestą, įdėti pusę svogūno, suberti miltus ir pakaitinti. Tada sudėti susmulkintas dilgėles, supilti sultinį ir troškinti. Patiekiama su grietine ir petražolėmis.




VIRTINUKAI SU BRAŠKĖMIS• 320 g miltų• 2 kiaušiniai,• 150 ml pieno• 1 šaukštas• ištirpinto sviesto,• 1 šaukštelis druskos

Braškes nuplauti, nusausinti, pašalinti kotelius. Po to uogas perpjauti per pusę (keletą palikti papuošimui), apibarstyti cukrumi ir padėti šaltai 30 min. Išsisky-rusias sultis supilti į dubenį. Miltus persijoti, viduryje padaryti duobutę ir į ją supilti pieną, įmušti kiaušinių, įdėti druskos. Viską išmaišyti ir išminkyti tešlą. Tada supilti ištirpintą sviestą ir vėl išminkyti. Paruoštą tešlą iškočioti iki 1,5–2 mm storio ir supjaustyti kvadratė-liais. Ant kiekvieno dėti braškių įdaro, perlenkti ir už-spausti. Virtinius sudėti į pasūdytą verdantį vandenį. Jiems iškilus į paviršių, pavirti dar 2–3 min. Išvirusius virtinius sudėti į kiaurasamtį, kad nuvarvėtų vanduo. Tada sudėti į indą ir papuošti braškėmis.

KIAUŠINIAI

MARŠKINĖLIUOSE• 8 kiaušiniai• 2 šaukštai sviesto• citrinų rūgštis• pipirai• druska

Į puodą įpilti vandens, jam užvirus įdėti citrinų rūgšties (skystis turi būti rūgštus), padruskinti. Kiaušinius nuplauti, po vieną nepažeidžiant trynio suleisti į verdantį vandenį. Vos tik baltymas užtek-tinai susitrauks, kiaušinius išgriebti ir sudėti į pa-šildytą dubenį, užpilti tirpintu sviestu, įdėti pipirų. Valgyti su bulvine, grikine ar miežine koše.

Įdarui: • 600 g braškių• 3–4 šaukštų cukraus



VARŠKĖS PYRAGAS SU JUODAISIAIS SERBENTAIS • 400 g sausainių (šokoladinių ir paprastų)• 200 g sviesto• 100 g rudojo cukraus• 600 g varškės• 40 miltų• 15 g vanilinio cukraus• 5 kiaušiniai• 150 g cukraus,• 150 g juodųjų serbentų uogienės

Sausainius sulaužyti ir sumaišyti su ištirpintu svies-tu ir ruduoju cukrumi. Supilti į kepimo popieriumi išklotą skardą ir suspausti. Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų ir išplakti su cukrumi bei vaniliniu cu-krumi, sudėti pertrintą varškę, miltus ir išmaišyti. Tada supilti iki standumo išplaktus kiaušinių balty-mus, lengvai išmaišyti ir supilti ant paruoštų sau-sainių. Kepti 180 0C temperatūros orkaitėje 40 min. Atvėsintą pyragą aptepti serbentų uogiene.

SALDUS SŪRIS SU RAZINOMIS (SPANGUOLĖMIS)• 5 l pieno• 1 šaukštas razinų arba spanguolių• 1 šaukštas cukraus• 1 šaukštelis vanilinio cukraus• 1 šaukštas citrinų rūgšties

Pieną supilti į puodą ir pakaitinti. Tada įdėti cu-kraus, vanilinio cukraus, razinų arba spanguolių, citrinų rūgšties. Užvirti nereikia, nes masė taps tąsi. Pakaitintus sudėti masę į sūrmaišį ir leisti nu-varvėti skysčiams. Tada sūrį paslėgti ir palikti per naktį šaldytuve.



www.ter rapublica.lt

N A U J I E N AKai atšyla oras, taip norisi išbėgti iš virtuvės! Imame kepsninę, statome prie namų ar lekiame į gamtą. O kodėl gi nepabandžius sėsti į automobilį ir pasileisti po gražiausias Lietuvos vietas. Patirsite naujų įspūdžių ir malonumų – pamatysite, ko dar nematėte, pagaminsite, ko dar neragavote.

KNYGOS

SPECIALIA

KAINA

IEŠKOKITE „NORFA“

PREKYBOS

CENTRUOSE

• daugiau kaip 150 gamtoje gaminamų patiekalų receptų

•100 vertingiausių lankytinų objektų

• 20 įdomiausių kelionių maršrutų po Lietuvą automobiliu

Knyga „Iškylos Lietuvoje: kelio-nės ir receptai“ padės kiekvieną jūsų kelionę paversti smagia pra-moga – patirsite naujų įspūdžių, skaniai ir sočiai pasivaišinsite, nau-dodamiesi pateiktais receptais.

Iškylaukime, pramogaukime Lietuvoje kartu su draugais ir giminaičiais!


RESTORANAS COZYŠv. Ignoto g. 16, Vilnius

„CRÈME BRÛLÉE“ 8 Lt

Ar užsisakytume dar kartą? NeĮvertinimas: 2 balai

Pirmas įspūdis. Vos užėję į restoraną, teirauja-mės, ar čia galima paragauti mūsų ieškomo saldėsio. Išgirdę teigiamą atsakymą, renkamės arčiausiai lango esantį staliuką. Nors lauke šiluma lepina saulė, restorane tvyro prieblanda, sukurianti migdančią atmosferą.

Aptarnavimas. Niekaip negalėtum pasakyti, kad klientus aptarnaujančios padavėjos persistengia: ant sta-lo atsainiai numetamas meniu, užsakymo priimti taip pat niekas neskuba. Galiausiai viena iš merginų tarsi suvo-kia, kad mes čia greičiausiai ne šiaip pasėdėti užėjome, ir priėjusi teiraujasi, ar ko nors norėsime. Taip, šį kartą norėsime. Užsisakome ir laukiame. Laukimas neprailgsta ir štai ta akimirka, kai šaukšteliu tuoj bus atsargiai pra-laužta ką tik išsilydžiusio cukraus plutelė, bet... Plutelė, pasirodo, neplanuoja taip paprastai pasiduoti. Ją įveikus pasirodo, jog pats Crème Brulée savo konsistencija arti-mas drebučiams, o valgant trikdo didžiulis temperatūrų skirtumas – desertas labai šiltas viršuje ir kone ledinis kabinant šaukšteliu iš giliau. Valgant sunku patikėti, kad ruošiant desertą buvo naudojamos natūralios vanilės ankštys, nes vanilės sėklų aptikti nepavyko.

Skubame atsiskaityti ir keliaujame toliau. Sąskaitos, žino-ma, ilgai laukti netenka, tačiau su grąža taip labai nesku-bama. Kažkodėl tai nestebina.

• www.cozy.lt

CRÈMEBRULÉE

Tekstas ir nuotraukos: ALĖS BEVALĖSKO GERO NESUKLYSIME DESERTĄ SAL-DŽIAI SKAMBANČIU PAVADINIMU – CRÈME

BRULÉE – PRISTATYDAMI KAIP VIENĄ ŽINO-MIAUSIŲ DESERTŲ PASAULYJE. DAUGELIS

EUROPOS ŠALIŲ TURI SAVĄJĮ ŠIO SKANĖSTO VARIANTĄ, PAVADINIMAI TAIP PAT ŠIEK TIEK VARIJUOJA: PRANCŪZAI ŠAUKŠTELIU KABINA „CRÈME BRULÉE“, ISPANAI – „CREMA CATALA-

NA“, BRITAI – „CAMBRIDGE BURNT CREAM“, O PORTUGALAI DESERTĄ VADINA „LEITE

CREME“. LIETUVIAI SAVOJO VARIANTO KOL KAS NETURI (BENT MUMS GIRDĖTI NETEKO),

TAČIAU DAUGELYJE RESTORANŲ GALIMA PARAGAUTI LAIKANTIS PRANCŪZIŠKŲJŲ TRADICIJŲ PARUOŠTO CRÈME BRULÉE,

KAS IŠVERTUS Į LIETUVIŲ KALBĄ BŪTŲ „DEGINTA GRIETINĖLĖ“.

NORS PATS DESERTAS IŠ PIRMO ŽVILGSNIO ATRODO VISIŠKAI PAPRAS-

TAI PARUOŠIAMAS, SAKOMA, KAD JIS GALI ATSKLEISTI VIRĖJO PROFESIONA-

LUMĄ. VIENĄ SAULĖTĄ PAVASARIO DIENĄ IŠSIRUOŠĖME Į SKANIAUSIO CRÈME BRULÉE

PAIEŠKAS VILNIUJE.

M A Ž Y T Ė M A L O N U M O

P O R C I J A

RAGAUJAME IR VERTINAME



RESTORANAS BALZACSavičiaus g. 7, Vilnius

„CREME BRULEE“. Vanilinis kiaušinių ir grietinėlės kremas su deginto cukraus plutele 12 LT

Ar užsisakytume dar kartą? TaipĮvertinimas: 5 balai

CARRÉGedimino pr. 9, Vilnius

CREME BRULEE SU DEGINTA KARAMELE 8,9 LT

Ar užsisakytume dar kartą? TaipĮvertinimas: 4 balai

Pirmas įspūdis. Užėjus į neatpažįstamai pasikeitu-siame prekybos centre „Gedimino 9” esantį restoraną, šyp-telėti priverčia besiburiuojančių padavėjų komanda, kurių čia gerokai daugiau nei pietaujančių lankytojų. Kadangi žmonių beveik nėra (gali būti, kad apskritai mes – vienin-teliai lankytojai), galime laisvai rinktis mums patinkantį staliuką. Įsitaisome prie lango, nes restorano interjere do-minuoja juoda spalva, o juk taip norisi dienos šviesos.

Aptarnavimas. Valgiaraštį atnešusi padavėja ne-leidžia jo net atsiverti, iškart teiraujasi, ar žinome, ką valgysime. Išties žinome ir mūsų dideliam džiaugsmui mergina patikina, kad Crème Brulée čia tikrai ruošiamas. Užsisakius, neilgai trukus atnešami gėrimai, dar po kelių minučių ir žavus desertas, papuoštas šviežios mėtos la-peliu ir figos skiltele.

CRÈMEBRULÉE

Pirmas įspūdis. Prieš tęsdami kelionę nuspren-džiame atlikti „namų darbus“ ir peržvelgti kelių restoranų meniu internete, kad eidami būtume tikresni, jog rasime tai, ko ieškome. Apsilankius restorano Balzac internetinia-me puslapyje krūptelėti priverčia tuoj pat užgrojanti mu-zika; tuomet kelias sekundes vyksta paniškas bandymas ją išjungti, po to galima ramiai peržvelgti valgiaraštį. Ma-tome, kad Crème Brulée čia paskanauti galime, tad ke-liaujame išmėginti. Pats restoranas vilioja jaukiu interjeru, elegancija, paprastu, tačiau kruopščiai sudarytu meniu.

Aptarnavimas. Nors pats pietų metas, išalkusių aplinkinių ofisų darbuotojų nėra daug, ryškus pietaujan-čių lietuvių ir užsieniečių santykio skirtumas pastarųjų naudai. Tuoj pat prieina nuoširdžia šypsena pasidabinusi padavėja, įpila taurę stalo vandens, pristato dienos me-niu, tačiau mes čia atėjome tik deserto, jį ir užsisakome.

Patiekalas. Crème Brulée čia kone idealus – len-gvas ir purus, pabarstytas cukraus pudra ir papuoštas šviežios mėtos lapeliu, o gintaro spalvos deginto cukraus plutelė plonytė lyg vos pašalus susiformavęs ledas ant nejudančio vandens paviršiaus. Šaukštelis po šaukštelio kabinant desertą, pasirodo ir ant dugno nusėdusios va-nilės sėklos. Tiek desertas, tiek aptarnavimas ir bendra atmosfera sukuria nerūpestingo gyvenimo pojūtį, kuo-met išėjus į gatvę norisi šypsotis praeiviams.

• www.balzac.lt

Patiekalas. Pirmas pastebėjimas: deginto cukraus plutelė labai netolygaus storio – vietomis tokia plona, kad jos kone nesijaučia, o vietomis jos storis siekia net kelis milimetrus ir bandant ją įveikti rezultatas toks, kad pusė plutelės panyra į kremą. Kreme matyti daug vanilės sėklų, tačiau konsistencija galėtų būti kiek tvirtesnė. Saldumas taip pat pakeliamas ne kiekvienam: įveikus pusę deserto imi abejoti, ar pavyks jį įveikti visą. Tačiau valgant dviese būtų pats tas.



KLAIPĖDOS KRAŠTAS

Ištrauka iš Algirdo Margerio knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“.

AMERIKIEČIO

ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE

Dr. Algirdas Margeris (tikroji pavardė – Kons-tantinas Šeštokas) gimė 1886 m. Vilkaviškio apskrityje, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, organizavo darbininkų streikus. Pabūgęs persekiojimų 1907 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, manoma, jog tuo metu pasikeitė ir pavardę. Atvykęs į Valstijas įsidarbino anglių kasykloje, po darbo in-tensyviai mokėsi anglų kalbos. Mokyklos savininkas, pastebėjęs lietuvio gabumus, išsiuntė jį į Valparaiso universitetą, tačiau jo baigti nepavyko dėl prastos sveikatos. Kurį laiką taupęs pinigus mokslams, būsimasis gydytojas išvyko į Čikagą studijuoti medicinos. 1925 m., baigęs Medicinos mokyklą, gavo gydytojo diplomą. Be gydytojo darbo, Algirdas Margeris aktyviai dalyvavo lietuvių ben-druomenės gyvenime, bendradarbiavo spaudoje. 1931 m. grįžo į Lietuvą. Keliaudamas po gimtinę užrašinėjo savo įspūdžius, kurie 1932 m. buvo sudėti į knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“. Didelę dalį savo gyvenimo praleidęs Amerikoje, 1967 m. dr. Algirdas Margeris grįžo į Lietuvą. Mirė 1977 m. Vilniuje.

KELIAUJAME Į PRAEITĮ

KLAIPĖDOS KRAŠTAS


KLAIPĖDOS KRAŠTAS

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ L

EID

YKLO

S „T

ERRA

PU

BLIC

A“ A

RCH

YVO

KLAIPĖDOS KRAŠTAS


Klaipėdos kraštas yra ilgas, bet siauras. Vakariniu šonu susiglaudęs su Baltijos jūra ir Nemunu, o rytiniu – su motina Lie-tuva. Išilgai pervažiuoti Klaipėdos kraštą tik vieną kartą tegavau, bet skersai, tai net tris kartus, ir vis skirtingais ruožais.

Įdomiausia buvo pervažiuoti ir vietomis pėsčiam pereiti jį beveik ties viduriu, vadinasi, Naumiesčio, Degučių, Pašyšių, Juknaičių ir Paleičių ruožu. Čia ir du gra-žūs miškeliai pasitaikė.

Pėsčias eidamas daugiausia rūpinausi patirti vietos gyventojų lietuviškumą. Taigi, visus, kuriuos tik sutikom, šneki-nau lietuviškai. Ir nusivilti neteko. Visi šnekėjo lietuviškai, nors kai kurie ir labai tirštu vokišku akcentu. Tik vieną tesutikome paną ar ponią, kuri kalbėjo tik vokiškai, o mudu, tyčia, tik lietuviš-kai. Vadinasi, nenusileidome ir pakalbą baigėme pirštais susirodydami. Ji vei-kiausiai buvo tikra vokietė, nes turėjo labai ryškią vokišką fizionomiją.

Taip mudu visur belandžiodami, visus tik lietuviškai bešnekindami, ėjome Nemuno link. Ką tik sutikome, vis klausėme, kur

yra Nemunas, ar toli Nemunas, nors jis ir buvo jau matyti. Mat, be galo rūpėjo mu-dviem patirti, ar čia visi lietuviškai šneka.

Štai jau ir Nemunas. Pakrantėje dvi valtys. Didelės, erdvios ir viduje sausos. Įlipame į vieną ir atsisėdame. Netrukus ateina senyva moteriškė, po pažaste skalbiniais nešina, o kitoje rankoje turi ji kultuvę. Tuoj ir šnekiname. Juk įdomu, ar moka lietuviškai. Moka, ir visai gerai. Pasišneka-me. Anapus Nemuno stovi šieno vežimas, nedidelis, tik vieno arklio traukiamas. Ša-lia jo stovi pora arklių, įkinkytų į kažkokią mašiną, rodos, grėblį. Visi, matyti, laukia per Nemuną persikelti. O čia Nemunas platus, sraunus. Bet jie suvažiavo ant tam tikros barkos ir netrukus atsidūrė mūsų pusėj. Ir nuvažiavo savo keliais. Nuėjo ir ta moteriškė su skalbiniais ir balta, didele kultuve. Pasilikova tik mudu du.

Klaipėdos miestas nėra toks gražus, kiek jis yra įdomus senais savo pasta-tais, ir svarbus savo uostu, – tais vartais Lietuvai į pasaulį, o pasauliui į Lietuvą.

Dabar uostas, tarytum bandydamas pa-demonstruoti, kad jis gali sparčiai augti

Dabar uostas, tarytum bandy-damas pademonstruoti, kad jis gali sparčiai augti ir stiprėti, plečiasi ir tvarkosi nepaprastai greitai. Šimtai darbininkų dirba, kad padarytų jį vertingą tarnauti ir Lietuvai ir tom valstybėms, kurios bendradarbiauja su Lietuva. Pakaks, rodos, keleto metų ir Klaipėdos uostas, palygin-tas su kitais jo klasės uostais, bus vienas geriausių. Taigi, Klaipėdos uostas drąsiai žengia į prideramą jam aukštumą



Apskritai, Klaipėdos kraštas yra gražus, turtingas, sveikas ir pa-togus gyventi. Nė vienas Amerikos lietuvis, parvažiavęs ir apsigyvenęs Klaipėdos krašte, nesigailės.

Kiekvienas lietuvis patriotas privalo važiuoti Lietuvon ir apsigyventi Klai-pėdos krašte


ir stiprėti, plečiasi ir tvarkosi nepaprastai greitai. Šimtai darbininkų dirba, kad pa-darytų jį vertingą tarnauti ir Lietuvai ir tom valstybėms, kurios bendradarbiauja su Lietuva. Pakaks, rodos, keleto metų ir Klaipėdos uostas, palygintas su kitais jo klasės uostais, bus vienas geriausių. Taigi, Klaipėdos uostas drąsiai žengia į prideramą jam aukštumą.

Bet ar patsai Klaipėdos miestas tatai daro? Rodos, kad taip. Jis sparčiai auga ne tiktai populiacija, bet ir naujais na-mais bei bizniais.

Svarbiausia, betgi, kad miestas sparčiai lietuvėja. O tai yra be galo vertingas ir džiuginąs procesas. Juo labiau, kad vokiškumo Klaipėdos mieste buvo dau-giau, negu Kaune rusiškumo. O rusiš-kumo Kaune juk aruodų aruodai! Vis dėlto geležinkelio stotyj Klaipėdoj teko nugirsti, rodos, mažiau kalbant vokiškai, negu geležinkelio stotyj Kaune rusiškai. Tik, va, pačiame Klaipėdos mieste dau-giausia kalbama vokiškai. Iškabos irgi daugiausia vokiečių kalba įrašytos.

Skauda širdį, kai imi giliau stebėti iš-kabas. Juk dauguma pavardžių yra lietuviškos, tik suvokietintos. Prigesusi, matyti, tautinė sąmonė ir sąžinė leido suteršti gražias lietuviškas pavardes vo-kiškumo simboliais. Bet tautinė sąmonė

ir sąžinė atbunda, kilnusis tėvynės mei-lės jausmas atgyja. Truks čia prabėgti keletas metų ir suvokietėję lietuviai iš-sivokietins, išsilaisvins iš nuodų ir rūbų, kuriais germanizatoriai juos apkrėtė, apvilko.

Krautuvėse daugiausia kalbama vokiškai. Bet jau pramokta ir lietuviškai. Tyčia įėjauį keletą krautuvių ir kalbėjau tik lietuviškai. Pasirodė, kad ir supranta ir šnekėti lietu-viškai moka, tik, žinoma, nenori. Motyvai aiškūs: ne tėvynės meilė, bet bizinis para-gino lietuviškai mokytis ir, reikalui pasitai-kius, šnekėti. Bet pasitaikė ir tokių, kurie gražiai ir nuoširdžiai lietuviškai kalbėjo.

Apskritai, Klaipėdos kraštas yra gražus, turtingas, sveikas ir patogus gyventi.

Nė vienas Amerikos lietuvis, parvažia-vęs ir apsigyvenęs Klaipėdos krašte, nesigailės.

Jis daug gero padarys dėl savęs, bet dar daugiau dėl savo tėvynės Lietu-vos. Nes juo daugiau lietuvių apsigy-vens Klaipėdos krašte, juo daugiau vokiečių emigruos į savo Vaterlandą Vokietiją ir duos Lietuvai šventą ra-mybę.

Kiekvienas lietuvis patriotas privalo važiuoti Lietuvon ir apsigyventi Klaipė-dos krašte.

www.TaiLietuva.lt

TAI, KUO DIDŽIUOJAMĖS!POZITYVI IR MODERNI KNYGA APIE LIETUVĄ

„Tai Lietuva“ – išskirtinė savo forma, techniniu atlikimu ir pateikimu knyga, moderniai ir patraukliai reprezentuojanti Lietuvą.

Naujausios žymių fotografų nuotraukos, atskleidžiančios Lietuvos išskirtinumą.

Prasmingi ir išsamūs recenzentų teigiamai įvertinti knygos tekstai.

Kalbiniai variantai: lietuvių ir anglų kalbomis (atskiri leidimai).

www.tailietuva.lt9 786098 090208

Tai LieTuva

Tai LieT

uva

www.tailietuva.lt

Tai, KUO DiDŽiUOJaMĖS!POZiTYVi iR MODERNi KNYga aPiE LiETUVą

„Tai Lietuva“ – išskirtinė savo forma, techniniu atlikimu ir pateikimu knyga, moderniai ir patraukliai reprezentuojanti Lietuvą.

Naujausios žymių fotografų nuotraukos, atskleidžiančios Lietuvos išskirtinumą.

Prasmingi ir išsamūs recenzentų teigiamai įvertinti knygos tekstai.

Kalbiniai variantai: lietuvių ir anglų kalbomis (atskiri leidimai).

Knygos „Tai Lietuva“ viršelį puošia sidabru dengtas Vyčio herbas – detalė iš

Šv. Kazimiero paveikslo aptaiso.

www.tailietuva.lt9 786098 090208

Tai LieTuva

Tai LieT

uva

T A P K Ž U R N A L O P L AT U M O S D R A U G U S O C I A L I N I U O S E T I N K L U O S E

NORI GAUTI NAUJIENAS PIRMAS?

W W W . P L A T U M O S . L T

Žurnalas platumos_balandis-geguze 3(5), 2014

Documents