TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00745 2019-01-18 2019-01-10 2019-01-10 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-75-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25425-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.8; 2.6.8.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl darbo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir A. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių siurprizines sutarčių standartines sąlygas ir su uždarosios akcinės bendrovės vadovu sudarytos darbo sutarties sąlygų, į sutartį įtrauktų ją sudaryti įgaliotam valdybos pirmininkui viršijant suteiktus įgaliojimus, galiojimą, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš atsakovės generalinio direktoriaus pareigų nuo 2017 m. birželio 9 d. neteisėtu, perkelti ieškovo atleidimo iš pareigų datą į 2017 m. spalio 9 d., priteisti iš atsakovės 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos teismo sprendimu priteistos sumos už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau ne mažiau kaip iki 2017 m. spalio 9 d., ir turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo pasirašymo momento ieškovo ir atsakovės 2016 m. gegužės 2 d. sudarytos darbo sutarties 9.1, 9.2, 11 punktų nuostatas.

4. Procesiniuose dokumentuose šalys nurodė, kad atsakovės valdybos 2016 m. balandžio 14 d. posėdyje buvo priimtas nutarimas, kuriuo ieškovas išrinktas atsakovės generaliniu direktoriumi, nustatyta, kad jis pradeda eiti pareigas nuo 2016 m. gegužės 2 d., jam mokėtinas 5500 Eur mėnesinis atlyginimas, atsakovės valdybos pirmininkas A. Š. įpareigotas pasirašyti darbo sutartį su naujai išrinktu generaliniu direktoriumi ir jį pasirašytinai supažindinti su atsakovės generalinio direktoriaus pareiginiais nuostatais.

5. Ieškovas su atsakove 2016 m. gegužės 2 d. sudarė darbo sutartį Nr. 26 (toliau – ir (ginčo) darbo sutartis), joje, be kitų sąlygų, nustatyta, kad:

5.1. darbdavys įsipareigoja sutarties galiojimo metu suteikti darbuotojui tarnybinį automobilį bei padengti visas automobilio naudojimo, eksploatavimo (draudimo, techninės priežiūros, remonto ir pan.) ir degalų išlaidas arba darbuotojo pasirinkimu sudaryti su darbuotoju automobilio nuomos (subnuomos) sutartį, vadovaujantis kuria darbdavys mokėtų darbuotojui 400 (keturių šimtų) Eur automobilio nuomos mokestį (atskaičius gyventojų pajamų mokestį), apmokėtų ar kompensuotų darbuotojui visas automobilio naudojimo ir eksploatavimo (draudimo, techninės priežiūros, remonto ir pan.)

išlaidas bei apmokėtų ar kompensuotų darbuotojui už sunaudotus degalus, bet ne daugiau kaip už 200 litrų degalų per mėnesį (9.1 punktas);

5.2. nutraukus darbo sutartį ar jai pasibaigus kitais įstatymuose nustatytais pagrindais, išskyrus atvejį, kai darbdavys nutraukia šią sutartį dėl darbuotojo kaltės, darbdavys įsipareigoja sumokėti darbuotojui 6 (šešių) darbuotojo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją (9.2 punktas);

5.3. įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 130 straipsnio nuostatas (11 punktas).

6. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovės valdybos 2017 m. birželio 9 d. posėdyje buvo priimtas nutarimas atšaukti ieškovą iš pareigų nuo 2017 m. birželio 9 d. ir įpareigoti bendrovės administraciją išmokėti jam 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovas mano, kad jis buvo neteisėtai atleistas iš darbo apie tai jo neįspėjus prieš 4 mėnesius, kaip buvo nustatyta šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkte ir DK, taip pat ieškovui išmokėtas tik trečdalis darbo sutarties 9.2 punkte nustatytos išeitinės išmokos.

7. Priešieškinyje teigiama, kad darbo sutarties 9.1, 9.2, 11 punktų sąlygos tiek, kiek jos nenustatytos bendrovės valdybos, yra neteisėtos ir nesąžiningos, į darbo sutartį įrašytos viršijant įgaliojimus – valdybos primininkas A. Š. ir ieškovas, pasirašydami darbo sutartį ir įrašydami joje valdybos nenustatytas darbo sąlygas, apsunkino atsakovės padėtį (vien ieškovui mokėtinos išeitinės išmokos suma sudarytų net 55 000 Eur), prisiimti įsipareigojimai yra priešingi atsakovės interesams. Anot atsakovės, A. Š., veikdamas kaip bendrovės atstovas darbo santykiuose su ieškovu, sudarydamas ginčo darbo sutartį, viršijo jam 2016 m. balandžio 14 d. valdybos posėdyje ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) suteiktus įgaliojimus. O ieškovas, tebebuvęs valdybos nariu ir dalyvavęs valdybos posėdyje, kuriame buvo nustatomos darbo sutarties sąlygos, tarp kurių nebuvo vėliau į darbo sutartį paties ieškovo iniciatyva įrašytų nuostatų, žinojo, kad darbo sutarties sąlygų nustatymas yra ne A. Š., o bendrovės valdybos kompetencija. Be to, ieškovas yra UAB „Vilniaus vandenys“ valdybos narys, dalyvavo nustatant darbo sąlygas šios bendrovės vadovui, todėl žinojo, kad darbo sąlygas akcinės bendrovės vadovui nustato tik valdyba. Nepaisant to, veikdamas priešingai teisei ir bendrovės interesams, ieškovas nesąžiningai pasiekė, kad į ginčo darbo sutartį, kurią pasirašė A. Š., būtų įrašytos tokios sąlygos, kurių atsakovės valdyba nenustatė ir nebūtų nustačiusi. Anot atsakovės, tokiu būdu ieškovas pažeidė ne tik savo, kaip valdybos nario, bet ir kaip generalinio direktoriaus fiduciarines pareigas, Sutarties dėl uždarosios akcinės bendrovės valdybos nario veiklos (toliau – Valdybos nario sutartis) 3.4 punktą, kuriame nustatyta, kad valdybos narys aiškiai supranta savivaldybės kontroliuojamos įmonės veiklos reikšmingumą viešajam interesui, kuo geriau tenkinant visuomenės, įskaitant socialiai pažeidžiamiausius asmenis, poreikius, ir įsipareigoja vadovautis aukščiausiais moralės standartais ir visada veikti bendrovės interesais bei visais įmanomais būdais vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino – pripažino negaliojančiomis nuo pasirašymo momento ginčo darbo sutarties 9.1, 9.2, 11 punktų nuostatas; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

9. Teismas nurodė, kad atsakovė yra privatus juridinis asmuo, kurio teisinė forma – uždaroji akcinė bendrovė; vienintelė jos akcininkė – Vilniaus miesto savivaldybė. ABĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdyba renka ir atšaukia bendrovės vadovą, nustato jo atlyginimą, kitas darbo sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas; ši nuostata nurodyta ir atsakovės įstatų 68, 79 punktuose. Iš atsakovės valdybos 2016 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolo turinio (šios nutarties 4 punktas) teismas nustatė, kad valdyba balsavo dėl 3 darbo sutarties sąlygų – ieškovo paskyrimo generaliniu direktoriumi, jo darbo pradžios ir mokėtino darbo užmokesčio dydžio, pavedė valdybos pirmininkui pasirašyti su ieškovu darbo sutartį, tačiau valdybos pirmininkui nedavė nurodymo ir nesuteikė teisės derinti atskiras ar papildomas darbo sutarties sąlygas.

10. Teismas pažymėjo, kad, nepaneigiant šalių galimybės susitarti dėl bet kokių papildomų darbo sutarties sąlygų, kurios neblogina darbuotojo (šiuo atveju – generalinio direktoriaus) padėties, palyginus su ta, kuri jam nustatyta DK ir kitose darbo santykius reglamentuojančiose teisės normose (DK 94 straipsnio 2 dalis), dėl tokių sąlygų nustatymo turėjo nutarti valdyba (ABĮ 34 straipsnio 2 dalis, atsakovės įstatų 68 punktas). Teismas sprendė, kad įrodymų, jog valdybos pirmininkui buvo suteikti platesni įgaliojimai, nei nustatyta ABĮ 37 straipsnio 4 dalyje ir atsakovės įstatų 79 punkte, teismui nepateikta, aplinkybę, kad platesni įgaliojimai suteikti nebuvo, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. D., D. I., L. V. K.

11. Teismas padarė išvadą, kad valdybos pirmininkas privalėjo papildomas darbo sutarties sąlygas pateikti svarstyti valdybai, tačiau jis, nesupažindinęs nei valdybos narių, nei akcininko, pasirašė su ieškovu darbo sutartį, į kurią įtrauktos

valdybos nepatvirtintos sąlygos, dėl kurių bendrovei atsirado papildomų įsipareigojimų, naudingų tik ieškovui. Nurodęs, kad bylos duomenys teikia pagrindą manyti buvus ieškovo ir valdybos pirmininko susitarimą, kurio valdybos pirmininkas negalėjo patvirtinti, nes neturėjo tam įgaliojimų, o įgaliotojas šio jo vardu sudaryto susitarimo vėliau nepavirtino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.92 straipsnis), teismas sprendė, jog toks sandoris negali būti laikomas galiojančiu.

12. Nurodęs, kad darbo sutarties sąlygos, iš kurių ieškovas kildina savo reikalavimus (9.2, 11 punktai), buvo nustatytos ir patvirtintos neįgalioto šį klausimą spręsti asmens, ir atsakovė jas ginčijo, teismas sprendė, jog tokioje situacijoje ieškovo kaltės buvimas ar nebuvimas dėl jo atšaukimo iš pareigų neturi lemiamos reikšmės.

13. Teismas nenustatė, kad bendrovėje būtų patvirtintos standartinės ar tipinės su bendrovės vadovais sudaromų darbo sutarčių sąlygos. Ginčo darbo sutarties 11 punkto turinys atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 patvirtintos darbo sutarties pavyzdinės formos 11 punkto nuostatą; ginčo sutartis pildyta pasinaudojant su ankstesniu bendrovės vadovu sudaryta darbo sutartimi, Teisės skyriaus vadovės el. laiške A. Š. pavadinta „tipine“. Teismas nurodė, kad Vyriausybės patvirtinta darbo sutarties forma yra tik pavyzdinė, todėl jos nuostatos neprivalo būti nurodomos konkrečioje darbo sutartyje, pavyzdinė forma gali būti koreguojama pagal šalių poreikius. Teismas pripažino svarbia aplinkybę, kad tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo A. Š. tvirtino, jog darbo sutarties 11 punkto sąlygos neaptarinėjo ir dėl jos nesiderėjo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad valdybos pirmininkas parengtos darbo sutarties tekste savavališkai paliko šalių neaptartą sąlygą, kurios, kaip ir ieškovo pasiūlytų 9.1 bei 9.2 punktų sąlygų, nepateikė valdybai svarstyti ir tvirtinti.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visos atsakovės ginčijamos papildomos darbo sutarties sąlygos iš esmės yra piniginio pobūdžio, jų taikymo atveju reiškiančios papildomas išlaidas bendrovei. Darbo sutarties 11 punkto sąlyga reiškia ir tai, kad bendrovės vadovui, nepaisant valdybos sprendimo atšaukti jį iš pareigų, dar kelis mėnesius (šiuo atveju  – 4) turi būti mokamas jo darbo užmokestis už veiklą, kuri netenkina valdybos ir dėl kurios bendrovei gali atsirasti neigiamų padarinių ar finansinių praradimų. Teismo nuomone, tokio turinio susitarimo galimų neigiamų pasekmių atsiradimo rizika turi būti įvertinta valdybos ir tik ji gali spręsti, ar nustatyti tokią sąlygą su įmonės vadovu sudaromoje darbo sutartyje. Atsakovės valdyba tokio sprendimo nepriėmė.

15. Teismas nustatė, kad, sudarant ginčo darbo sutartį, ieškovas buvo atsakovės valdybos narys, pasirašęs Valdybos nario sutartį. Šios sutarties 3.4 punkto nuostata (nutarties 7 punktas) iš esmės atkartoja CK 2.87 straipsnyje apibrėžtas juridinio asmens organų narių fiduciarines pareigas. Ieškovui tapus bendrovės vadovu, kilo jo kaip bendrovės valdymo organo nario ir kaip samdomo darbuotojo, su kuriuo sudaroma darbo sutartis, interesų konfliktas. Teismas sutiko su priešieškinio argumentais, kad ieškovas, žinodamas, jog atsakovės valdyba nustatė 3 darbo sutarties sąlygas, ir suprasdamas, kad kitos darbo sutarties sąlygos taip pat turi būti nustatytos valdybos, pasirašė darbo sutartį su jam ypač palankiomis, o bendrovei nuostolingomis sąlygomis, kurios valdybos nariams nebuvo žinomos ir jų nebuvo svarstytos, todėl veikė nesąžiningai, nebuvo lojalus bendrovei, neišvengė interesų konflikto ir apie jį bei papildomas sutarties sąlygas neinformavo nei bendrovės akcininko, nei valdybos (CK 2.87 straipsnio 1–5 dalys).

16. Byloje apklausti kaip liudytojai buvę valdybos nariai nurodė, kad jiems papildomos darbo sutarties sąlygos buvo siurprizinės, paaiškėjo tik prieš 2017 m. birželio 9 d. valdybos posėdį, kuriame turėjo būti sprendžiamas ieškovo atšaukimo iš pareigų klausimas. Kadangi byloje nebuvo duomenų, kad bendrovės valdyba būtų nusprendusi dėl atsakovės ginčijamų darbo sutarties sąlygų ar joms būtų pritarusi (CPK 177 straipsnis), tai teismas sprendė, jog priešieškiniu ginčijamos darbo sutarties sąlygos negalėjo būti nustatytos su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje, todėl pripažino jas negaliojančiomis nuo darbo sutarties sudarymo momento.

17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo darbo sutarties 11 punkto nuostatą vertino kaip atsitiktinę, šalių individualiai neaptartą. Byloje nėra duomenų, kad dėl šios sąlygos buvo diskutuota ar dėl jos buvo vestos derybos, todėl kolegija sprendė, jog ši sutarties sąlyga buvo pateikta kaip standartinė ir siurprizinė, bet to, tokios sąlygos įtraukimas į sutartį nesusijęs su nė vienos šalies iniciatyva (ji atsirado vykdant oficialius valdžios institucijos nurodymus ir laikantis rekomendacijų, pateiktų pavyzdinėje sutarties formoje).

19. Kolegija vertino, kad darbo sutarties 11 punkte nustatytas įspėjimo terminas neatitinka specialaus akcinės bendrovės vadovo teisinio statuso ir ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos tokio darbuotojo atleidimo (atšaukimo) procedūros. Akcinės bendrovės vadovo atšaukimas iš pareigų teismų praktikoje yra pripažįstamas absoliučia bendrovės valdymo organų teise, kuria siekiama apsaugoti juridinio asmens ir jo dalyvių turtą nuo neūkiško valdymo. Jeigu ginčo sutarties šalys įspėjimą būtų laikiusios papildoma darbuotojo socialine garantija, jos, tikėtina, būtų aptarusios, kaip tokia garantija bus įgyvendinama, t. y. kaip bus užtikrinamas lojalus ir atsakingas bendrovės valdymas vadovo įspėjimo

laikotarpiu. Šiai sąlygai atsitiktinai atsiradus ginčo darbo sutartyje, darbuotojui buvo sukurtos nepagrįstos teisinės privilegijos, kurių darbdavys protingai negalėjo tikėtis.

20. Kadangi darbo sutarties 11 punkto sąlyga nebuvo šalių suderėta, ji ieškovo darbo santykiams yra siurprizinė, tai, atsižvelgdama į sutarties turinį, formuluotę ir išraiškos būdą, kolegija sprendė, kad ginčo sąlyga negalioja CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu.

21. Įvertinusi atsakovės įstatuose apibrėžtą valdymo organų kompetenciją ir valdybos 2016 m. balandžio 14 d. posėdyje priimtų sprendimų turinį, kolegija padarė išvadą, kad valdybos pirmininkas A. Š., pasirašydamas darbo sutartį su papildomai įtrauktomis nuostatomis dėl generalinio direktoriaus darbo apmokėjimo sąlygų ir atleidžiant iš darbo taikytinų garantijų, viršijo jam priskirtą kompetenciją.

22. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovui, kaip konkurso dalyviui, buvo pateiktas pasiūlymas sudaryti darbo sutartį (pateiktos konkrečios sutarties sąlygos), todėl pripažino, jog bendrovės valdyba 2016 m. balandžio 14 d. priimdama sprendimą dėl konkurso laimėtojo pritarė toms darbo sutarties sąlygoms, kurios buvo atskleistos pretendentui. Ieškovas pripažino, kad iki 2016 m. balandžio 14 d. valdybos posėdžio parengtame darbo sutarties projekte nebuvo ginčijamų jos 9.1 ir 9.2 punktų.

23. Kolegija konstatavo, kad ieškovas negali remtis tuo, jog jis sąžiningai nežinojo kito valdybos nario A.  Š. įgaliojimų apimties ir neturėjo pagrindo manyti, kad sutartį pasirašo su atstovu, neturinčiu visų reikiamų įgaliojimų. Sudarant darbo sutartį ieškovas buvo atsakovės valdybos narys, dalyvavo 2016 m. balandžio 16 d. valdybos posėdyje (ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis nusišalino (išėjo iš salės), kai buvo sprendžiama dėl jo įdarbinimo, darbo sutarties sąlygų ir įgaliojimų suteikimo A. Š., nėra fiksuota protokole). Be to, kolegijos nuomone, tokios aplinkybės negali pateisinti ieškovo nežinojimo, nes jis pasirašė posėdžio protokole.

24. Kolegija sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovui neįprastai palankios darbo sutarties nuostatos buvo derinamos su valdyba ar valdybos pirmininku. Iš ieškovo elektroninio susirašinėjimo su bendrovės teisininke J.  P. kolegija nustatė, kad papildomų darbo sutarties 9.1 ir 9.2 punktų sąlygų nustatymą inicijavo pats ieškovas ir iš darbuotojos, kuri iš esmės jam buvo pavaldi dėl ieškovo kaip valdybos nario statuso, vienašališkai reikalavo tokias sąlygas įtraukti į sutartį. Dėl to kolegija pripažino, kad byloje įrodytas ieškovo kaip darbo sutarties šalies subjektyvus nesąžiningumas, interesų konflikto nepaisymas (CK 2.87 straipsnio 1–5 dalys) ir veikimas prieš juridinio asmens interesus, siekiant asmeninės naudos, bei egzistuoja pagrindas priešieškiniu ginčijamas darbo sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.92 straipsnį, 2.135 straipsnio 1 dalį.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

25. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 14 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai darbo sutarties 11 punkto sąlygą pripažino siurprizine ir dėl to negaliojančia, pažeidė CK 6.186, 6.158 straipsnių, CPK 185 straipsnio nuostatas. CK 6.186 straipsnio nuostatos netaikytinos nagrinėjamoje byloje, nes darbo sutartis nebuvo sudaryta prisijungimo būdu pagal patvirtintas standartines sąlygas.

25.2. Net jei CK 6.186 straipsnis būtų taikomas byloje, apeliacinės instancijos teismas tai padarė netinkamai, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kad reikalavimą dėl siurprizinės sandorio sąlygos pripažinimo negaliojančia gali reikšti tik pagal kitos šalies pasiūlymą sandorį sudariusi šalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018  m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018). Byloje nustatyta, kad darbo sutarties 11 punkto nuostatą ieškovui pasiūlė atsakovė, todėl ši sutarties nuostata negali būti laikoma siurprizine atsakovei ir ji (atsakovė) negali remtis tariamu nežinojimu apie šią sutarties nuostatą bei reikalauti pripažinti ją negaliojančia CK 6.186 straipsnio pagrindu. Ši nuostata negali būti laikoma siurprizine ir dėl to, kad ji yra nustatyta Vyriausybės patvirtintoje tipinėje darbo sutartyje, taip pat buvo įtraukta į atsakovės su ankstesniais vadovais sudarytas darbo sutartis, t. y. atsakovei buvo žinoma ir priimtina. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė darbo sutartyje negalėjo protingai tikėtis tokios sąlygos, neatitinka bylos duomenų ir logikos.

25.3. CK 1.92, 2.133 straipsnių nuostatos ir jas aiškinant suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017; 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2017) patvirtina, kad, spręsdami dėl atsakovės ginčytų darbo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.92 straipsnio pagrindu, teismai privalėjo vertinti ir analizuoti ne tai, ar atsakovės

valdybos nariai žinojo apie ginčijamas sąlygas, o tai, ar ieškovas turėjo pagrindą abejoti tuometinio valdybos pirmininko A. Š. įgaliojimais bei galimybėmis pasirašyti darbo sutartį būtent tomis sąlygomis. Ieškovas teigia, kad byloje surinkti duomenys leidžia spręsti, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad A. Š. neturi pakankamai įgaliojimų ir (ar) bendrovės valdybos pritarimo sudaryti su ieškovu ginčo darbo sutartį tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos jo tekste. Anot ieškovo, valdybos pirmininkas A. Š. savo elgesiu – pateikdamas darbo sutartį, sutikdamas su siūlomais pakeitimais, pasirašydamas darbo sutartį – suteikė ieškovui rimtą pagrindą manyti, kad turi visus bendrovės valdybos suteiktus įgaliojimus deryboms dėl darbo sutarties sąlygų ir darbo sutarties su ieškovu sudarymo, tuo tarpu teismai, darydami priešingą išvadą, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, netinkamai taikė CK 1.92, 2.133, 2.135 straipsnių nuostatas.

25.4. Be to, remiantis CK 2.133 straipsnio 6 dalimi, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tuo atveju, jei pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kasacinis teismas, esant analogiškoms aplinkybėms, yra išaiškinęs, kad darbdavys patvirtina darbo sutartį mokėdamas darbuotojui darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, vykdydamas kitus darbo sutartyje nustatytus įpareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004; 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-469/2015). Atsakovė mokėjo ieškovui darbo užmokestį visą jo darbo bendrovėje laiką, išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taigi patvirtino visą darbo sutartį, todėl atsakovė turėjo ir galėjo žinoti visas darbo sutarties sąlygas bei neteko teisės jų ginčyti CK 1.92 straipsnio pagrindu. Spręsdami priešingai, teismai netinkamai taikė CK 1.92, 2.133 straipsnius.

25.5. Teismai, siekdami teisingai išspręsti kilusį ginčą dėl darbuotojo teisių pažeidimo, privalėjo vertinti ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes, atsakovės valdybos narių tiesiogines sąsajas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija bei suinteresuotumą veikti jos naudai, taigi ir jų šališkumą, jų parodymų nepatikimumą, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darytą spaudimą atsakovės valdybos nariams dėl sprendimų, susijusių su ieškovu, priėmimo. Aplinkybės, susijusios su ieškovo atleidimo iš darbo pagrindu ir sąlygomis, byloje apskritai nebuvo nagrinėjamos. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi nepatikimais įrodymais  – liudytojų parodymais, nepagrįstai nevertino byloje surinktų duomenų, kurie patvirtina akivaizdų tiesioginį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darytą spaudimą atsakovės valdybos nariams priimti sprendimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo.

26. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Teismai pagrįstai padarė šios nutarties 13, 18 punktuose nurodytas išvadas, remdamiesi liudytojų parodymais ir bylos medžiaga įsitikino, kad atsakovei darbo sutarties 11 punkto sąlyga nebuvo atskleista ir apie jos egzistavimą atsakovė sužinojo tik tada, kai buvo priimtas sprendimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Ieškovas sąmoningai neinformavo valdybos apie savo darbo sutarties sąlygas, nors jis, būdamas ir UAB „Vilniaus vandenys“ valdybos narys, analogiškas darbo sutarties sąlygas nustatė UAB „Vilniaus vandenys“ vadovui, t. y. žinojo, kad darbo sąlygas uždarosios akcinės bendrovės vadovui nustato tik valdyba, tą patvirtino teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu. Šios aplinkybės patvirtina, kad darbo sutarties 11 punkto sąlyga nebuvo šalių suderėta, ji ieškovo ir atsakovės darbo santykiams yra siurprizinė ir, kaip teisingai sprendė teismai, negalioja pagal CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

26.2. Kasacinio skundo teiginiai, kad CK 6.186 straipsnis iš esmės taikytinas tik ginčams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, yra nepagrįsti. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad CK 6.186 straipsnio pagrindu siurprizinėmis sandorių sąlygomis pripažįstamos ir pirkimo–pardavimo, rangos sutarčių sąlygos, be to, nėra nuostatos, draudžiančios taikyti CK 6.186 straipsnį darbo teisėje.

26.3. Ieškovas nebuvo ir negali būti laikomas trečiąja sąžininga šalimi, atsakovės valdybai sprendžiant jos pirmininko įgaliojimų sudaryti darbo sutartį klausimą. Tą patvirtina teismų nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados (šios nutarties 22–24 punktai).

26.4. Kasacinio skundo argumentai, kad ginčijamos darbo sutarties sąlygos negali būti pripažintos negaliojančiomis, nes atsakovė jas patvirtino vykdydama sutartį, nepagrįsti, nes, pirma, valdybos nario (būsimo direktoriaus) ir valdybos pirmininko sudaryta darbo sutartis negalėjo būti nevykdoma, antra, byloje teismai nustatė, kad apie ginčijamas sutarties sąlygas valdybos nariai sužinojo tik spręsdami dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų. Be to, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas (šios nutarties 24 punktas), pasirašydamas darbo sutartį, ieškovas veikė nesąžiningai, nebuvo lojalus bendrovei, neišvengė interesų konflikto ir apie jį neinformavo atsakovės akcininko bei valdybos narių. Ši aplinkybė kasaciniame skunde nenurodyta ir dėl jos nepasisakyta.

26.5. Ginčas byloje kilo ne dėl ginčo darbo sutarties aiškinimo ir darbdavio pareigos vykdyti darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o dėl darbo sutarties sąlygų, iš kurių ieškovas kildina savo reikalavimus, teisėtumo. Kasacinio skundo

teiginiai, kad teismai nevertino ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybių (šios nutarties 25.5 punktas), nepagrįsti, nes ieškovas ieškinyje neginčijo savo atleidimo iš darbo aplinkybių; abejones dėl liudytojų bei kitas susijusias aplinkybes ieškovas nurodė tik apeliaciniame skunde.

27. Trečiasis asmuo pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Teismai pagrįstai ginčo darbo sutarties 11 punktą pripažino siurprizine sąlyga, nes ji nebuvo bendrovės valdybos nustatyta, nebuvo darbo sutarties šalių individualiai aptarta, apie jos egzistavimą valdyba nežinojo iki pat ieškovo atšaukimo iš pareigų. Be to, šioje sąlygoje nustatytas įspėjimo terminas neatitinka specialaus akcinės bendrovės vadovo teisinio statuso ir ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos tokio darbuotojo atleidimo (atšaukimo) procedūros, todėl nebūtų galima jo taikyti ieškovui, nes taip būtų pažeista absoliuti bendrovės valdymo organo teisė atšaukti jo išrinktą bendrovės vadovą (ji neribojama konkrečių įstatymo sąlygų, išskyrus sąlygą veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (ABĮ 22 straipsnio 8 dalis)).

27.2. Ieškovas yra ne įprastas bendrovės darbuotojas, kuriam taikomos DK nustatytos garantijos (tarp jų – ir įspėjimo terminai), o specifinis subjektas – bendrovės direktorius, kurio teisinis statusas apibrėžtas bei atšaukimo iš pareigų teisė nustatyta ABĮ. Atsižvelgiant į tai, darbo sutarties 11 punkto sąlyga, kurioje nurodyti ABĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatos tikslams prieštaraujantys įspėjimo terminai, privalėjo būti nustatyta bendrovės valdybos, o ne automatiškai įtraukta į ieškovo darbo sutartį, įvardijant ją kaip tipinę. Nustatę, kad atsakovės valdyba nesprendė dėl ieškovo darbo sutarties 11 punkto sąlygų, teismai pagrįstai patenkino priešieškinio reikalavimą ir šią darbo sutarties sąlygą pripažino negaliojančia.

27.3. CK 6.186 straipsnyje nenustatyta, kad jis taikomas tik prisijungimo sutartims, o teismų praktikos dėl šios normos taikymo darbo sutartims nebuvimas nereiškia, jog tai negali būti daroma. Siurprizinė sutarties sąlyga pagal savo esmę yra tokia sąlyga, kurios nebuvo galima tikėtis būsiant sutartyje. Direktoriaus atšaukimo iš pareigų esmę iškreipianti, bendrovės valdybos nenustatyta sąlyga buvo siurprizinė ir atitiko CK 6.186 straipsnio nuostatas. Kasacinio skundo argumentas, kad šalis, pasiūliusi sandorio sąlygas, neturi teisės jų ginčyti kaip siurprizinių, paremta kasacinio teismo išaiškinimu būtent dėl prisijungimo sutarčių sąlygų pripažinimo siurprizinėmis, o ginčo darbo sutartis nėra sudaryta prisijungimo būdu, jos sąlygos negali būti laikomos pasiūlytomis atsakovės.

27.4. Ieškovas, savo iniciatyva įtraukęs į darbo sutartį išimtinai sau palankias sąlygas, negali būti laikomas veikusiu sąžiningai ir šiuo pagrindu reikalauti sau papildomų privilegijų, kurių bendrovės valdyba jam nesuteikė ir neketino suteikti. Ieškovo argumentus dėl tariamo jo nežinojimo apie valdybos ir jos pirmininko įgaliojimų apimtį sudarant darbo sutartį paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad pasirašant ginčo darbo sutartį ieškovas buvo kartu ir atsakovės valdybos narys (iš šių pareigų atsistatydino tik 2016 m. gegužės 19 d.), todėl negalėjo nežinoti apie valdybai įstatymų suteiktą išimtinę kompetenciją dėl bendrovės generalinio direktoriaus darbo sutarties sąlygų nustatymo, turėjo suprasti, kad pavedimas pasirašyti darbo sutartį negalėjo būti laikomas neapibrėžtais įgaliojimais veikti savo nuožiūra, žinoti, kad įstatymas valdybos pirmininkui nesuteikia teisės nei derėtis su skiriamu į pareigas asmeniu, nei vienašališkai nustatyti jo darbo sutarties sąlygas. Teismo posėdyje bendrovės valdybos nariai vienareikšmiškai patvirtino, kad valdyba nenustatė byloje ginčijamų ieškovo darbo sutarties sąlygų, nesuteikė A. Š. papildomų įgaliojimų derėtis. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai taikė CK 1.92, 2.133 straipsnių nuostatas.

27.5. Ginčui šioje byloje išspręsti esminę reikšmę turėjo valdybos vaidmuo, todėl teismai pagrįstai pirmiausia vertino tai, ar priešieškiniu ginčytas darbo sutarties sąlygas nustatė bendrovės valdyba, ar jos taikytinos ieškovui. Teismui konstatavus pagrindą darbo sutarties 9.1, 9.2 ir 11 punktų sąlygas pripažinti negaliojančiomis, neteko teisinės reikšmės ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybių ir ieškinio reikalavimų pagrįstumo nagrinėjimas.

27.6. Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad atsakovė patvirtino ginčo darbo sutartį, todėl neturi teisės ginčyti jos sąlygų. Ieškovo darbo sutarties sąlygų nustatymas priklauso ne atsakovės, o bendrovės valdybos kompetencijai, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė patvirtino darbo sutartį CK 2.133 straipsnio 6 dalies prasme.

27.7. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, atšaukus ieškovą iš pareigų, nebuvo pažeistos jo teisės ar teisėti interesai – ieškovui išmokėta 2 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, proporcinga eitų bendrovės direktoriaus pareigų laikui. Priėmus ieškovui palankų sprendimą (už vienerius metus eitas direktoriaus pareigas priteisus daugiau nei 80 000 Eur), būtų įteisinta situacija, kai bendrovės direktoriui yra suteikiama visiška laisvė piktnaudžiauti savo padėtimi, nesilaikyti bendrovės veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir nepagrįstai pelnytis bendrovės, kurios vadovu jis yra paskirtas, sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalių taikymo nagrinėjamoje byloje ir ginčo darbo sutarties 11 punkto pripažinimo siurprizine sutarties sąlyga

28. Šioje byloje atsakovė priešieškiniu, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiomis nuo pasirašymo momento ginčo darbo sutarties, sudarytos su ieškovu, kaip bendrovės vadovu, 11 punkto (šios nutarties 5.3 punktas) sąlygą (nuostatas). Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą, kaip ir kitus priešieškinio reikalavimus, tenkino CK 1.92 straipsnio pagrindu, nustatęs, kad atsakovės valdyba, kurios kompetencijai priklauso bendrovės vadovo darbo sutarties sąlygų nustatymas, iki ginčo darbo sutarties sudarymo nebuvo išreiškusi valios dėl šios sutarties 11 punkto sąlygos, šios nebuvo svarsčiusi ir jai (sąlygai) pritarusi bei tokios sąlygos vėliau nepatvirtino, o atsakovės valdybos pirmininkas, sulygdamas dėl šios darbo sutarties sąlygos, viršijo savo kompetenciją bei jam suteiktus įgaliojimus ir ši aplinkybė (kompetencijos bei įgaliojimų viršijimo) ieškovui buvo žinoma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad ši ginčo darbo sutarties sąlyga buvo pateikta kaip standartinė ir siurprizinė, tokios sąlygos įtraukimas į sutartį nesusijęs su nė vienos šalies iniciatyva (ji atsirado vykdant oficialius valdžios institucijos nurodymus ir laikantis rekomendacijų, pateiktų pavyzdinėje sutarties formoje), ji nebuvo šalių suderėta ir ieškovo darbo santykiams yra siurprizinė, sprendė, jog nurodyta sutarties 11 punkto sąlyga negalioja CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu.

29. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo darbo sutarties 11 punkto sąlygą pripažino siurprizine ir dėl to negaliojančia, pažeidė CK 6.186 straipsnio nuostatas, kadangi ši teisės norma netaikytina nagrinėjamoje byloje, nes ginčo darbo sutartis sudaryta ne prisijungimo būdu pagal patvirtintas standartines sąlygas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad net jei CK 6.186 straipsnis būtų taikomas byloje, apeliacinės instancijos teismas tai padarė netinkamai, nes byloje nustatyta, kad darbo sutarties 11 punkto nuostatą ieškovui pasiūlė atsakovė, todėl ši sutarties nuostata negali būti laikoma siurprizine atsakovei ir ji (atsakovė) negali remtis tariamu nežinojimu apie šią sutarties nuostatą bei reikalauti pripažinti ją negaliojančia CK 6.186 straipsnio pagrindu, be to, ši sutarties nuostata negali būti laikoma siurprizine ir dėl to, kad ji yra nustatyta Vyriausybės patvirtintoje tipinėje darbo sutartyje, taip pat buvo įtraukta į atsakovės su ankstesniais vadovais sudarytas darbo sutartis, t. y. atsakovei buvo žinoma ir priimtina.

30. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad, remiantis CK 6.160 straipsnio 2 dalimi, pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į abipusėmis derybomis sudaromas sutartis ir prisijungiant sudaromas sutartis. Abipusėmis derybomis sudaromų sutarčių sąlygos nustatomos abiem šalims derantis dėl jų, t. y. pasiekiama suderinta šalių valia individualiai dėl kiekvienos sutarties sąlygos. Prisijungiant sudaromų sutarčių sąlygos nebūna šalių derybų objektas, nes jas vienašališkai parengia viena šalis nederindama su kita šalimi, o pastaroji negali dėl jų derėtis, neturi realių galimybių daryti įtakos jų turiniui, nes turi tik dvi galimybes – arba sutinka su jomis ir sudaro sutartį, arba atsisako ją sudaryti (CK 6.185 straipsnis).

31. Sutarčių, sudaromų prisijungiant (CK 6.160 straipsnio 2 dalis), sudarymo ypatumai nurodyti CK 6.185 straipsnyje, reglamentuojančiame sutarčių standartines sąlygas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (1 dalis); sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (2 dalis).

32. Remiantis CK 6.186 straipsniu, negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje; netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos (1 dalis); sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (2 dalis); pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (3 dalis).

33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarties standartinės sąlygos gali būti parengtos kaip atskiras dokumentas ir laikomos sutarties priedu, gali būti įtrauktos į sutartį kaip jos sudedamoji dalis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006). CK 6.186 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas – nustatyti papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas. CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai

šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Sprendžiant, ar konkreti sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę, išraiškos būdą (CK 6.168 straipsnio 2 dalis). Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, tarp šalių susiklosčiusius santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008  m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2016 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 22 punktą).

34. Byloje atsakovės ginčijama darbo sutarties 11 punkto sąlyga yra viena iš sutarties sąlygų, ieškovas jos neginčija, priešingai, ja remiasi kaip vienu iš savo reikalavimų pagrindų. Taigi, sprendžiant dėl CK 6.186 straipsnio taikymo ginčijamai darbo sutarties 11 punkto sąlygai, visų pirma būtina nustatyti, ar atsakovė, kaip sutarties šalis, sutartį dėl šios sąlygos sudarė prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas, ar atsakovė turėjo realias galimybes (ar tokių neturėjo) daryti įtaką šios sąlygos turiniui, jos (ne)įtraukimui į sutartį.

35. Byloje nustatyta, kad ginčijamą darbo sutarties 11 punkto sąlygą, pateikdama ieškovui sutarties projektą su įrašyta šia sąlyga, pasiūlė atsakovė, o ieškovas su tokia sąlyga sutiko. Ginčijama darbo sutarties 11 punkto sąlyga pagal savo turinį atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 patvirtintos Darbo sutarties pavyzdinės formos (2014 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 711 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 26 d.) 11 punktą. Ginčijama darbo sutartis atsakovės buvo pildoma naudojantis darbo sutartimi, sudaryta su ankstesniu bendrovės vadovu (kuri ir iš esmės atitiko minėtą Darbo sutarties pavyzdinę formą).

36. Pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta darbo sutarties forma yra pavyzdinė, todėl ji nėra privaloma darbo sutarties šalims ir šios gali pačios nustatyti sutarties turinį. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog Vyriausybės nutarimu patvirtinta pavyzdinė sutarties forma, būdama DK 99 straipsnio integralioji dalis, reiškia, kad, sudarant individualias darbo sutartis, būtina jose aptarti visas sąlygas, nurodytas pavyzdinėje darbo sutarties formoje, tačiau konkrečiu atveju šalys yra laisvos sulygti sutartyje ir dėl kitokių sąlygų, jeigu tokie susitarimai neprieštarauja galiojančiai teisei, arba atskirai aptarti tam tikrų sąlygų taikymo ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010).

37. Kasacinio teismo išaiškinta, kad bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir darbo apmokėjimo tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2007). Dėl to, kad nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Kita vertus, tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, neprieštaraujančių galiojančiai teisei, arba atskirai aptarti tam tikrų sąlygų taikymo ypatumus, tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos,  t. y. turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010; 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2013).

38. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste konstatuotina, kad tokia, kaip šioje byloje ginčijama, darbo sutarties, sudarytos su bendrovės vadovu, 11 punkto sąlyga yra darbo sutarties šalių susitarimo objektas, šalims ji tampa privaloma tik jeigu dėl tokios sąlygos šalys susitaria suderindamos savo valią.

39. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė, kaip sutarties šalis, sutartį dėl ginčijamos darbo sutarties 11 punkto sąlygos sudarė prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad nurodyta ginčijama darbo sutarties sąlyga yra standartinė ir atsakovė neturėjo realios galimybės daryti įtaką šios sąlygos turiniui, jos (ne)įtraukimui į sutartį. Tai, kad atsakovė, įrašydama aptariamą sąlygą ieškovui teiktame darbo sutarties projekte, galbūt suklydo, veikė nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, neteikia pagrindo ją (sąlygą) vertinti kaip standartinę ir siurprizinę CK 6.185, 6.186 straipsniuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo prasme. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas ginčijamą darbo sutarties 11 punkto sąlygą nepagrįstai vertino kaip standartinę ir siurprizinę bei, pripažindamas nurodytą sutarties sąlygą negaliojančia CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu, netinkamai taikė šias teisės normas, nes jas taikė nepagrįstai, nesant nustatytų jų taikymo sąlygų. Pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK

6.186 straipsnio nuostatas.40. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.186 straipsnį, pažeidė CK

6.158 straipsnio ir CPK 185 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, ir kaip pavyzdys nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018, tačiau skunde nėra nurodyti argumentai, patvirtinantys CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, todėl tokie neargumentuoti teiginiai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to nenagrinėtini (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių per atstovą, šiam viršijus įgaliojimus, sudaryto sandorio pasekmes (CK 1.79, 1.92 straipsniai, 2.133 straipsnio 2, 6, 9 dalys), aiškinimo ir taikymo

41. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tenkino priešieškinio reikalavimus CK 1.92 straipsnio pagrindu, nustatęs, kad atsakovės valdyba, kurios kompetencijai priklauso bendrovės vadovo darbo sutarties sąlygų nustatymas, iki ginčo darbo sutarties sudarymo nebuvo išreiškusi valios dėl ginčijamų šios sutarties 9.1, 9.2, 11 punktų sąlygų, šių nebuvo svarsčiusi ir joms (sąlygoms) pritarusi bei tokių sąlygų vėliau nepatvirtino, o atsakovės valdybos pirmininkas, sulygdamas dėl šių darbo sutarties sąlygų, viršijo savo kompetenciją bei jam suteiktus įgaliojimus ir ši aplinkybė (kompetencijos bei įgaliojimų viršijimo) ieškovui buvo žinoma. Nors apeliacinės instancijos teismas ir sprendė, kad ginčijama darbo sutarties 11 punkto sąlyga pripažintina negaliojančia CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu, o kitos ginčijamos sutarties sąlygos pripažintinos negaliojančiomis remiantis CK 1.92, 2.135 straipsniais, tačiau nekonstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai CK 1.92 straipsnio pagrindu pripažino negaliojančia ginčijamą darbo sutarties 11 punkto sąlygą. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Skundžiama nutartis suponuoja galimybę teigti, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamos darbo sutarties 11 punkto sąlygos – pripažino šią negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu, o CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalimis rėmėsi kaip dar vienu, teismo vertinimu, pagal nustatytas bylos aplinkybes egzistuojančiu ir taikytinu ginčijamos sutarties 11 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia pagrindu.

42. Kasaciniu skundu ieškovas nekvestionuoja teismų išvados, kad atsakovės valdybos pirmininkas, sulygdamas dėl priešieškiniu ginčijamų darbo sutarties sąlygų, viršijo savo kompetenciją bei jam suteiktus įgaliojimus.

43. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad CK 1.92, 2.133 straipsnių nuostatos ir jas aiškinant suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017; 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2017) patvirtina, kad, spręsdami dėl atsakovės ginčytų darbo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.92 straipsnio pagrindu, teismai privalėjo vertinti ir analizuoti ne tai, ar atsakovės valdybos nariai žinojo apie ginčijamas sąlygas, o tai, ar ieškovas turėjo pagrindą abejoti tuometinio valdybos pirmininko A. Š. įgaliojimais bei galimybėmis pasirašyti darbo sutartį būtent tomis sąlygomis. Ieškovas teigia, kad byloje surinkti duomenys leidžia spręsti, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad A.  Š. neturi pakankamai įgaliojimų ir (ar) bendrovės valdybos pritarimo sudaryti su ieškovu ginčo darbo sutartį tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos jo tekste. Anot ieškovo, valdybos pirmininkas A. Š. savo elgesiu – pateikdamas darbo sutartį, sutikdamas su siūlomais pakeitimais, pasirašydamas darbo sutartį – suteikė ieškovui rimtą pagrindą manyti, kad turi visus bendrovės valdybos suteiktus įgaliojimus deryboms dėl darbo sutarties sąlygų ir darbo sutarties su ieškovu sudarymo, tuo tarpu teismai, darydami priešingą išvadą, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, netinkamai taikė CK 1.92, 2.133, 2.135 straipsnių nuostatas. Be to, kasacinis teismas, esant analogiškoms aplinkybėms, yra išaiškinęs, kad darbdavys patvirtina darbo sutartį mokėdamas darbuotojui darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, vykdydamas kitus darbo sutartyje nustatytus įpareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004; 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-469/2015). Ieškovo teigimu, atsakovė mokėjo jam darbo užmokestį visą darbo bendrovėje laiką, išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taigi patvirtino visą darbo sutartį, todėl atsakovė turėjo ir galėjo žinoti visas darbo sutarties sąlygas bei neteko teisės jų ginčyti CK 1.92 straipsnio pagrindu, o teismai, spręsdami priešingai, netinkamai taikė CK 1.92, 2.133 straipsnius.

44. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami, jų negaliojimą reglamentuoja CK 1.92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai arba sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis).

45. Šioje byloje teismai padarė pagrįstą išvadą, kad pagal ABĮ 34 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu), atsakovės įstatų 68 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbo sutarties su bendrovės

vadovu sąlygų nustatymas yra atsakovės valdybos kompetencija, todėl valdybos pirmininkas A. Š., atsižvelgiant į jam valdybos 2016 m. balandžio 14 d. posėdyje suteiktus įgaliojimus, negalėjo sulygti su ieškovu dėl priešieškiniu ginčijamų darbo sutarties sąlygų nebūdamas įgaliotas valdybos atlikti tokius veiksmus.

46. Kasacinio teismo konstatuota, kad atstovaujamasis gali nuginčyti viršijusio įgaliojimus atstovo sudarytą sandorį ne visais atvejais, kai atstovas viršija savo įgaliojimus, bet tik tada, jei kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo įgaliojimus. Ši taisyklė išvestina iš CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalių, pagal kurias atstovaujamasis yra saistomas atstovo sudaryto sandorio, jei įrodomos tariamojo atstovavimo sąlygos. CK 2.133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, jog jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Nurodyto straipsnio 9 dalyje reglamentuojama, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Taigi, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, pagrįstai tikėjo, kad atstovas veikia tinkamai įgaliotas dėl atstovaujamojo, toks sandoris galios, nors įgaliojimai ir buvo viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017, 66 punktas; 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2017, 27 punktas).

47. CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisinius padarinius atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina.

48. Kasacinio teismo konstatuota, kad patvirtinti sandorį, kurio atstovas neturėjo teisės sudaryti arba nebuvo įgaliotas, yra atstovaujamojo teisė. Svarbu, kad atstovaujamasis išreikštų aiškią savo tikrąją valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Galimybė patvirtinti sandorį, kurio atstovas neturėjo teisės sudaryti, yra atstovaujamojo teisė, kuria jis gali naudotis manydamas, kad ginčytinas sandoris jam yra priimtinas. Patvirtinus sandorį įgyvendinama atstovaujamojo galimybė dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose, tai reiškia, kad šiuo veiksmu jis įgyja ne tik teises, bet ir su tuo susijusias pareigas. Taip atstovaujamojo valia nukreipiama į praeities įvykius ir lemia pakeitimus jau susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o būtent – pašalindama su atstovavimu susijusius sandorio ydingumus, kurie kitu atveju leistų tokį sandorį nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2012).

49. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies, turinčios teisę sandorį nuginčyti, teisė tokį sandorį patvirtinti. Patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

50. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.79 straipsnį, yra konstatavęs, kad, patvirtindama sandorį, šalis išreiškia savo valią, t. y. sudaro sandorį. Dėl šios priežasties patvirtinimui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui. Tai reiškia, kad sandorio patvirtinimas turi būti konkretus, su apibrėžtu dalyku, iš patvirtinimo turinio turi būti akivaizdžiai aišku, koks sandoris yra patvirtinamas. Kai nėra šių sąlygų, tai nėra ir pagrindo teigti, kad buvo patvirtintas konkretus sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2006). Sandoriui patvirtinti keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui, kuris patvirtinamas. Taigi galima remtis tik teisėtu patvirtinimu, išreikštu suvokiant visas patvirtinimo aplinkybes. Kartu tai reiškia, kad sandorio patvirtinimas, taip pat kaip ir sandoris, gali negalioti. Taigi CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sandorio patvirtinimo prezumpcija gali būti paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006). Nurodytą prezumpciją galima paneigti, jei sandoris vykdytas esant aplinkybėms, kurios įrodo šalies, patvirtinusios sandorį konkliudentiniais veiksmais, teisėtų interesų, lūkesčių ir laisvos valios pažeidimą, padarytą be jos žinios (suklydimas, apgaulė, prievarta ir kiti įstatymo nustatyti teisiniai pagrindai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-219/2017, 37 punktas).

51. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

52. Kasacinio teismo praktika aiškinant proceso teisės normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių

išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

53. Ieškovas kasaciniu skundu teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ginčija teigdamas, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi nepatikimais įrodymais – liudytojų parodymais.

54. Dėl šio kasacinio skundo argumento pažymėtina, kad liudytojų parodymai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnis). Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis.

55. Atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinį, spręstina, kad teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes dėl ieškovo (ne)žinojimo ar turėjimo žinoti, jog atstovas viršija savo įgaliojimus, ir atsakovės (ne)patvirtinimu ginčijamų darbo sutarties sąlygų, tinkamai taikė nurodytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei tinkamai įrodymų viseto kontekste vertino liudytojų parodymus, savo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių padarė iš įrodymų visumos. Konstatuotina, kad teismų nustatytos bylos aplinkybės atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, kad teismai faktines bylos aplinkybes nustatė netinkamai įvertinę liudytojų parodymus ir taip pažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimus. Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

56. Šioje byloje teismai nagrinėjo ir vertino aplinkybės dėl ieškovo žinojimo ar turėjimo žinoti, jog valdybos pirmininkas viršija savo įgaliojimus, (ne)buvimą bei padarė išvadą, jog tokia aplinkybė buvo, t. y. kad ieškovas žinojo, jog atsakovės valdybos pirmininkas, sulygdamas dėl ginčijamų darbo sutarties sąlygų, viršija savo įgaliojimus. Byloje nustatyta, kad ieškovas ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu pats buvo atsakovės valdybos narys, jo, kaip atsakovės valdybos nario, įgaliojimai pasibaigė jau po ginčijamos darbo sutarties sudarymo, jis, kaip valdybos narys, dalyvavo valdybos 2016 m. balandžio 16 d. posėdyje ir pasirašė šio valdybos posėdžio protokolą, kuriame fiksuotos valdybos nustatytos konkrečios jo darbo sąlygos ir konkretūs valdybos pirmininkui suteikti įgaliojimai, susiję su ieškovo išrinkimu atsakovės generaliniu direktoriumi. Spręstina, kad, ieškovui žinant apie valdybos 2016 m. balandžio 16 d. posėdyje priimtus nutarimus, taip pat žinant, kad bendrovės vadovo darbo sąlygų nustatymas priklauso valdybos kompetencijai, bei žinant, jog po nurodyto valdybos posėdžio ši iki ginčijamos darbo sutarties sudarymo pastarosios sąlygų nebesvarstė ir savo valios dėl sutarties sąlygų ar papildomų įgaliojimų valdybos pirmininkui suteikimo neišreiškė, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas žinojo, kad atsakovės valdybos pirmininkas, sulygdamas dėl ginčijamų darbo sutarties sąlygų, viršija savo įgaliojimus. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiu, kad esą valdybos pirmininkas savo elgesiu – pateikdamas darbo sutartį, sutikdamas su siūlomais pakeitimais, pasirašydamas darbo sutartį – suteikė ieškovui rimtą pagrindą manyti, jog turi visus bendrovės valdybos suteiktus įgaliojimus deryboms dėl darbo sutarties sąlygų ir darbo sutarties su ieškovu sudarymo. Vien tik ieškovo nurodomas valdybos pirmininko elgesys, ieškovui žinant valdybos veiklos specifiką ir priimtus nutarimus, nevertintinas kaip suteikęs ieškovui, besielgiančiam sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai, pagrindą manyti, jog valdybos pirmininkas turi bendrovės valdybos suteiktus įgaliojimus deryboms dėl darbo sutarties su ieškovu sąlygų ir sutarties su ginčijamomis sąlygomis sudarymo.

57. Teismai taip pat nagrinėjo ir vertino aplinkybes dėl atsakovės (ne)patvirtinimo ginčijamų darbo sutarties sąlygų ir padarė išvadą, kad atsakovės valdyba joms nepritarė. Byloje nustatyta, kad kitiems, nekalbant apie ieškovą ir valdybos pirmininką A. Š., atsakovės valdybos nariams ir valdybai, kaip valdymo organui, ginčijamos darbo sutarties sąlygos tapo žinomos tik prieš 2017 m. birželio 9 d. valdybos posėdį, kuriame turėjo būti sprendžiamas ieškovo atšaukimo iš bendrovės generalinio direktoriaus pareigų klausimas, taip pat nustatyta, kad valdyba, kaip atsakovės valdymo organas, sužinojusi apie jas (sąlygas), spręsdama dėl ieškovo atšaukimo iš generalinio direktoriaus pareigų, atsisakė vykdyti su tuo susijusias ginčijamas darbo sutarties 9.2, 11 punktų sąlygas. Byloje įrodyta, kad atsakovės valdyba, kurios kompetencijai priklausė ginčijamos darbo sutarties sąlygų nustatymas, taigi ir jų patvirtinimas, neišreiškė valios dėl ginčijamų darbo sutarties sąlygų patvirtinimo, neatliko jokių konkliudentinių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip jos valios patvirtinti tokias

sutarties sąlygas išreiškimas. Iki atsakovės valdybos 2017 m. birželio 9 d. posėdžio, valdybos, kaip valdymo organo, sužinojimo apie ginčijamas darbo sutarties sąlygas ir žinojimo prasme realios galimybės valdybai disponuoti teise joms pritarti ar jas kvestionuoti atsiradimo atsakovei, vykdant ginčijamą sutartį, atstovavo pats ieškovas. Esant tokioms aplinkybėms spręstina, kad šioje byloje sandorio patvirtinimo prezumpcija yra paneigta ir yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė nepatvirtino ginčijamų darbo sutarties sąlygų.

58. Ieškovui kasaciniame skunde remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004 ir 2015 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-469/2015 pateiktais išaiškinimais, kad darbdavys patvirtina darbo sutartį mokėdamas darbuotojui darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, vykdydamas kitus darbo sutartyje nustatytus įpareigojimus, pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Spręstina, kad ieškovo kasaciniame skunde nurodomų bylų, kuriose buvo priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. ir 2015 m. spalio 14 d. nutartys, ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios. Nurodytose bylose nebuvo sprendžiama dėl bendrovės vadovo darbo sutarties sąlygų, sulygtų bendrovės valdybos pirmininkui viršijus savo kompetenciją bei jam suteiktus įgaliojimus, apie kurias bendrovės valdyba sužinojo tik spręsdama vadovo atšaukimo iš pareigų klausimą, galiojimo ir pasekmių. Dėl to darytina išvada, kad ieškovas kasaciniame skunde nepagrįstai kaip teismo precedentu remiasi nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais.

59. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai taikė CK 1.92, 2.133 straipsnius.

60. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė CK 2.135 straipsnį, tačiau nėra nurodoma argumentų, patvirtinančių CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimą, todėl tokie neargumentuoti teiginiai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to nenagrinėtini (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

61. Kiti kasacinio skundo teiginiai taip pat vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to nenagrinėtini (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

62. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir netinkamai taikė CK 6.186 straipsnio nuostatas, tačiau palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė iš esmės teisingą nutartį. Dėl to nustatytas netinkamas CK 6.186 straipsnio nuostatų taikymas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir ji, remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

64. Šioje byloje sprendimas kasaciniame teisme priimamas atsakovės naudai. Ji, kaip ir tretieji asmenys, nepateikė prašymų dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

65. Ieškovas kasaciniame skunde suformulavo prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šis ieškovo prašymas, netenkinant jo kasacinio skundo, atmestinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

66. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 10 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 9,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,94 Eur (devynis Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ANTANAS SIMNIŠKIS

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00824 2019-01-21 2018-01-25 2018-01-25 -

Administracinė byla Nr. eA-2672-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02543-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-101 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime, kuris priimtas remiantis Departamento 2017 m. liepos 4 d. išvada Nr. (15/6-9)13PR-101 RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje

nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia kylančia grėsme iš (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų dėl turimų politinių įsitikinimų bei priklausymo politinei partijai (duomenys neskelbtini) bei dėl persekiojimo, gresiančio iš nevalstybinių subjektų dėl religinių priežasčių (yra netikintis). Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, dėl ko neužtikrintas visapusiškas įrodymų ištyrimas. Pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad 2009 metais įstojo į (duomenys neskelbtini) mokyklą (duomenys neskelbtini) mieste, joje mokydamasis įstojo į politinę partiją (duomenys neskelbtini) Dėl savo veiklos politinėje partijoje, dalyvavimo mitinguose / protestuose ir kitokiose politinio pobūdžio akcijose, pareiškėjas patyrė neteisėtų veiksmų (sumušimas, sulaikymas ir pan.) iš teisėsaugos institucijų atstovų. 2016 m. spalį pareiškėjas paliko kilmės valstybę, tačiau toliau palaiko kontaktus su šios partijos nariais Europos Sąjungoje, įvairūs asmenys kreipiasi į jį per (duomenys neskelbtini) koordinacijos centrą (duomenys neskelbtini). 2017 m. vasario mėnesį dalyvavo (duomenys neskelbtini) organizuotame mitinge, kurio metu buvo renkami parašai dėl kreipimosi į (duomenys neskelbtini) valdžią dėl aktyvisto A. M. nepagrįsto sulaikymo. Vėliau pareiškėjas buvo informuotas, jog po dalyvavimo šiame mitinge jo šeimos nariai buvo iškviesti į policiją, klausinėjami, kur šiuo metu yra pareiškėjas. Pareiškėjas nesutinka su Departamento išvada, kad tai, jog jis negalėjo pateikti partijos nario pažymėjimo (jis 2014 m. sulaikymo metu buvo paimtas), pripažįstama prieštaravimu ir įrodo, kad pareiškėjas neįdėjo pakankamai pastangų pagrįsti savo teiginiams. Pareiškėjas apklausų metu patikslino, kad suprato, jog gali pateikti ne tik nario pažymėjimą, bet ir kitus dokumentus, tai ir padarė: 2017 m. balandžio 25 d. (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini) koordinacinio centro pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) partijos narys, šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) partijos pabėgėlis (duomenys neskelbtini), į partiją įstojo būdamas studentu, dalyvavo mitinguose bei buvo vienas iš mitingų organizatorių, yra persekiojamas savo kilmės valstybėje ir dėl to jam negalima grįžti į kilmės valstybę. Šis dokumentas atsakovo nebuvo vertintas. Kadangi atsakovas pareiškėjo pasakojimą dėl dalyvavimo politinės partijos (duomenys neskelbtini) mitinguose (duomenys neskelbtini) pripažino nustatytu materialiniu faktu, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, jam pateikus papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jo aktyvią veiklą (duomenys neskelbtini) partijoje, net ir palikus kilmės valstybę, jo teiginius dėl narystės minėtoje partijoje atmesti kaip nepatikimus buvo nelogiška. Pareiškėjas, nepaisant to, ar atsakovas pripažįsta jį politinės partijos (duomenys neskelbtini) nariu ar ne, patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių įsitikinimų grupę, ir dėl to pareiškėjas atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 10 straipsnio 1 dalies e punkto apibrėžtį. Atsakovas nepagrįstai Išvadoje nurodė, kad dalyvavimas 2017 m. vasario mėnesį (duomenys neskelbtini) protesto akcijoje negali pagrįsti pareiškėjui gresiančio pavojaus, kadangi iš pareiškėjo pateiktų internetinių nuorodų nėra aiškūs dalyvavusių asmenų identifikaciniai duomenys, t. y. nėra minimos proteste dalyvavusių asmenų vardai bei pavardės, o iš nuotraukų neva identifikuotų tik pažįstami asmenys. Atsakovas neužtikrino perspektyvaus galimų grėsmių vertinimo reikalavimo, tai esminis pažeidimas, sąlygojęs nemotyvuoto sprendimo priėmimą. Pareiškėjas žinomas (duomenys neskelbtini) valdžios institucijoms, jo šalyje yra transliuojamos opozicinių naujienų žinios, kuriose transliuojami visi protestai, todėl pareiškėjo veidas ir asmenybė yra identifikuojama (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų. Atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę tiesiogiai patvirtina pareiškėjo apklausų metu nurodytus teiginius dėl teisėsaugos institucijų vykdomo persekiojimo vien dėl valdžios kritikos, pasireiškiančio neteisėtu sulaikymu / įkalinimu bei smurtiniais veiksmais. Prieš pareiškėją dėl jo turimų politinių įsitikinimų ir dalyvavimo mitinguose ne kartą buvo panaudoti smurtiniai veiksmai, jis buvo sulaikytas, kas pagal atsakovo surinktą objektyvią informaciją yra įprasta praktika, o už neteisėtus veiksmus teisėsaugos institucijų pareigūnai nėra baudžiami. Tai, kad pareiškėjas negalėjo pateikti policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindas atmesti šiuos jo teiginius ir nevertinti prieglobsčio suteikimo kontekste. Pareiškėjo nuomone, jį sumušę asmenys galimai apie jo religinius įsitikinimus, t. y., kad pareiškėjas nėra tikintis, laiko save ateistu, sprendė iš jo nesilankymo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pagrįsti savo patirtiems sužalojimams pateikė medicininę pažymą. Atsakovas, pripažindamas pareiškėjo teiginius dėl jo užpuolimo dėl turimų religinių įsitikinimų labiau tikėtinu nei netikėtinu, pažeidžia perspektyvaus galimų grėsmių vertinimo reikalavimą, tai yra esminis pažeidimas, sąlygojęs nemotyvuoto Sprendimo priėmimą, nes nei Išvadoje, nei jos pagrindu priimtame Sprendime nėra surinkta informacija, kokios grėsmės kyla religijos nepraktikuojantiems asmenims, juolab ateistams, ir ar šiuo pagrindu patyrus smurtinius veiksmus yra galima teisėsaugos institucijų pagalba. Atsakovas apsiribojo teiginiu, jog jokios informacijos nerasta, tai yra pažeidimas, kuriuo iš pareiškėjo buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų bylos nagrinėjimą. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesilaikė nustatytų procedūrų, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Atsakovas neužtikrino prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslo nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, kadangi pareiškėjo baimė grįžti į

kilmės šalį yra visiškai pagrįsta. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Taigi pareiškėjo prašymas buvo atmestas nepagrįstai, t. y. jam nepagrįstai nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 42–48) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė šiomis priežastimis: jis bijo būti persekiojamas dėl priklausymo politinei partijai (duomenys neskelbtini) bei dėl religinių priežasčių. Ginčijamu Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Pareiškėjo pateikta informacija apie narystę politinėje partijoje (duomenys neskelbtini) nepasižymi nuoseklumu, išsamumu ir detalumu, yra paremta bendro pobūdžio teiginiais ir visuotinai prieinama informacija apie (duomenys neskelbtini) partijos lyderius, t. y. pareiškėjas nepateikė jokios individualia patirtimi grįstos informacijos, kurią būtų galima įvertinti informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę kontekste. Buvo nustatyta prieštaravimų, todėl, nesant šį faktą patvirtinančių rašytinių dokumentų, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti faktai apie jo priklausymą politinei partijai (duomenys neskelbtini) negali būti laikomi labiau tikėtinais nei netikėtinais ir yra laikomi nenustatytais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo narystė politinėje partijoje (duomenys neskelbtini) buvo paneigta, jo teiginiai, jog jis buvo sulaikomas policijos pareigūnų dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl pareiškėjo sulaikymas dėl priklausymo politinei partijai (duomenys neskelbtini) nebuvo laikomas nustatytu faktu. Departamentas nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje, grįžę į kilmės valstybę, valdžios pareigūnų yra sulaikomi, apklausiami, ar sumušami vien dėl tos priežasties, kad jie lankėsi ar gyveno Lietuvoje. Pareiškėjo pasakojimo dalis dėl sulaikymo policijoje dėl priežasties, kad jis turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, nebuvo patvirtinta rašytiniais dokumentais ar kilmės valstybės informacija, todėl taip pat buvo laikoma labiau netikėtina nei tikėtina. Departamentas konstatavo, kad dokumentiniais įrodymais nepagrįstas pareiškėjo pasakojimas apie priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai ir sulaikymą policijoje neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl nebuvo vertinamas jo naudai ir nebuvo nagrinėjamas sprendžiant prieglobsčio pareiškėjui suteikimo. Sprendime Departamentas taip pat negalėjo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) valdžios galėtų būti identifikuojamas kaip žinomas, populiarus ar aktyvus valdžios kritikas. Pareiškėjo subjektyvi nuomonė, jog patyrė persekiojimą dėl dalyvavimo protesto akcijose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaip partiją (duomenys neskelbtini) palaikančio asmens nėra paremta jokia objektyvia informacija. Todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų jo nurodyti veiksmai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie jo baimę patirti persekiojimą dėl religinių priežasčių, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodyti veiksmai neatitinka persekiojimo apibrėžimo, o jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, kadangi pareiškėjas nurodė, jog kilmės valstybėje buvo užpultas tik vieną kartą, su jokiomis kitomis problemomis, susijusiomis su jo religiniais įsitikinimais (netikintis), kilmės valstybėje nesusidūrė. Atsižvelgus į tai, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė (t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose), o įvertinus surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą būtent pareiškėjui teko pareiga pagrįsti savo prieglobsčio prašymą visais jo turimais dokumentais bei duomenimis, tačiau pareiškėjas jokių dokumentų, galinčių patvirtinti jo priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai nepateikė, nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių individualių aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad Departamento išvados dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai yra nepagrįstos. Įvertinus pareiškėjo per apklausas pateiktą informaciją, akivaizdu, kad jis pateikė bendro pobūdžio informaciją apie (duomenys neskelbtini) partijos lyderius, apie mitingus bei jų priežastis, tačiau nepateikė jokių su priklausymu partijai susijusių įtikinamų ir asmenine patirtimi pagrįstų aplinkybių, kurios būtų apibrėžtos laike, konkrečia įvykių vieta, ar individualia veikla (duomenys neskelbtini) partijoje (duomenys neskelbtini). Dokumentiniais įrodymais nepatvirtintas jo pasakojimas apie priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo

83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl negali būti vertinamas jo naudai ir pagrįstai nebuvo nagrinėjamas sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo. Įvertinęs 2017 m. kovo 29 d. apklausos metu pareiškėjo pateiktą informaciją, tai, kad pareiškėjo pateiktose internetinėse nuorodose apie mitingą (duomenys neskelbtini) nebuvo pateikta jokios informacijos apie akcijoje dalyvavusius asmenis, Departamentas pagrįstai nurodė, kad pateiktose nuotraukose, ar vaizdo įrašuose pareiškėjas galėtų būti identifikuotas, tik jį pažįstančių asmenų. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertinama ne kilmės valstybės, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Remiantis Departamento (duomenys neskelbtini) pažymoje (duomenys neskelbtini) pateikta informacija, nebuvo rasta jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) partiją palaikančių žmonių persekiojimą, sulaikymą. Departamentas nebuvo konstatavęs pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) valdžios galėtų būti identifikuojamas kaip žinomas, populiarus, ar aktyvus valdžios kritikas, todėl jo subjektyvi nuomonė patirti persekiojimą dėl dalyvavimo protesto akcijose tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), kaip partiją (duomenys neskelbtini) palaikančio asmens, nėra paremta jokia objektyvia informacija. Todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam dėl šios priežasties negali būti suteiktas pabėgėlio statusas, o skunde pareiškėjas nepateikė jokių šią išvadą paneigiančių argumentų. Pareiškėjas buvo nurodęs, jog jis tik vieną kartą buvo užpultas ir su kitomis problemomis dėl savo religinių įsitikinimų nesusidūrė, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti veiksmai neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Departamentui nebuvo nurodęs kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 64–84) pareiškėjo S. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. balandžio 25 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo grąžintas į Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos Vilniaus oro uosto PKP iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino III reglamentą ir raštu pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pateiktame 2016 m. gruodžio 20 d. prašyme suteikti prieglobstį (toliau – ir Prašymas), be kita ko, nurodė, kad prieš 6 metus savo nepasitenkinimą politine padėtimi rodė mitinguose ir demonstracijose; kelis kartus buvo sumuštas ir pažemintas policijos; po sumušimo 2011 m. atsirado problemos dėl nugaros; po to buvo sumuštas dar 3 ar 4 kartus, ant rankų, kojų ir galvos liko randai, liko kitų sveikatos problemų; buvo žeminamas ir mušamas dėl savo įsitikinimų ir dalyvavimų akcijose. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 20 d. 17.50 val. įvykusioje prieglobsčio prašytojo pirminėje apklausoje, kuri vyko (duomenys neskelbtini) kalba, be kita ko, nurodė, kad yra netikintis; paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2016 m. spalio 12 d.; pagal Dublino III reglamentą iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą buvo grąžintas ir atvyko 2016 m. gruodžio 20 d.; nepriklauso politinei partijai, organizacijai; neturi karinės patirties; yra neteistas; iš kilmės valstybės išvyko dėl nacionalinio persekiojimo, t. y. yra persekiojamas dėl politikos ir religijos. 2016 m. gruodžio 20 d. vertinant pareiškėjo pažeidžiamumą nustatyta, kad pareiškėjas negali būti priskirtas prie pažeidžiamų asmenų. 2016 m. gruodžio 21 d. vertinant, ar pareiškėjui reikia taikyti specialiąsias procedūrines garantijas, nustatyta, kad tokių garantijų jam taikyti nereikia. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. (21)-8RN-22(RN) informavo Departamentą, jog šiuo metu neturi informacijos apie tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2017 m. sausio 12 d. raštu Nr. 18-327 informavo, jog šiuo metu neturi duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 11 d. raštu Nr. 5-S(S)-17(RN) pateikė išvadą, jog pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. įvykusioje prieglobsčio prašytojo apklausoje, vykusioje (duomenys neskelbtini) kalba, nurodė, kad 2005 m. baigė mokyklą; 2009 m. įstojo į partiją (duomenys neskelbtini) kai buvo minėtoje partijoje jį buvo nuvedę į policijos komisariatą, sumušė, nes norėjo kažką sužinoti; 2011 m. jį areštavo, mušė, dėl to sutriko sveikata; 2013 m. gavo vizą ir dėl verslo atvyko į Lietuvą 2013 m. spalio 27 d., tuo pačiu padavė dokumentus ir norėjo likti Lietuvoje, tačiau vėl grįžo į (duomenys neskelbtini) ir vėl įstojo į minėtą partiją; 2014 m. atėjo laiškas, jog gali

grįžti į Lietuvą kurti verslą, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2015 m. balandžio 25 d., tačiau kai grįžo iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) buvo sulaikytas, nuvestas į (duomenys neskelbtini) policijos skyrių ir ten sumuštas, buvo klausinėjamas, kodėl buvo išvykęs į Lietuvą, su kuo bendrauja; buvo priverstas pasirašyti, kad nedalyvaus akcijose ir mitinguose; buvo uždrausta išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini) į kitą šalį; jį mušė dėl to, jog dalyvavo akcijose, nes yra prieš valstybę; 2015 m. vėl buvo sumuštas, nes dalyvavo mitinguose ir protestuose; 2017 m. vasario 17 d. gavo iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) institucijos patvirtinimą dėl sveikatos problemų, kurios atsirado dėl mušimo; dalyvauja mitinguose ir akcijose dėl neteisybės ir korupcijos, dėl mirusių karių; 2016 m. vėl buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą; šeima ir visa giminė jaučia spaudimą iš policijos; 2011 m. yra baigęs (duomenys neskelbtini) fakultetą; su minėta partija palaiko kontaktus; yra minėtos partijos koordinatorius (duomenys neskelbtini), palaiko ryšius su partijos nariais; dalyvavo mitinge, kuris vyko (duomenys neskelbtini); visą informaciją, susijusią su veikla (duomenys neskelbtini) ištrynė dėl baimės, kad policija patikrins; po mitingo 2017 m. vasario mėnesį į policijos skyrių buvo pakviesta jo šeima, ją tardė ir klausinėjo, ką žino apie jį; (duomenys neskelbtini) yra įstatymas, kurį jis pažeidė, išvykęs iš šalies, todėl kai grįš, jam grės pavojus; nuo 2009 m. iki 2016 m. aktyviai dalyvauja visose akcijose; kadangi kilmės valstybė neleido rengti mitingų, partija juos organizuodavo metro, prie (duomenys neskelbtini) stadiono; padėdavo partijai organizuoti mitingus; televizijoje mitingai nėra rodomi, nebent privačiuose internetiniuose laikraščiuose; apie mitingus rašo partija savo (duomenys neskelbtini) paskyroje; iš jo (duomenys neskelbtini) negalima matyti jo veiklos partijoje, nes partija šiuos dalykus slepia; dokumentai, patvirtinantys jo veiklą partijoje, yra partijoje, gali juos gauti; paskutiniu metu jam dirbti neleisdavo, brolį atleido iš pareigų ir jam neleido dirbti; nenori būti pabėgėliu, nori viską daryti oficialiai; yra didelis spaudimas, jis negali grįžti į kilmės valstybę; pareigūnai nuėjo pas jo giminaičius, prašė dokumentų; jis pažeidžia baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį, kadangi nepripažįsta (duomenys neskelbtini) religijos; du žmonės Z. ir R. T. buvo prieš (duomenys neskelbtini) religiją ir buvo nužudyti; jam patinka Lietuva, todėl nori čia likti; nori gauti naują išsilavinimą, įsteigti filialą, fondą; 2015 m. birželio 1–5 d. (duomenys neskelbtini) mieste dėl to, jog dalyvavo akcijoje dėl valstybės, buvo sumuštas; dalyvavo akcijose ir pamena gerai tas, kurių metu buvo sumuštas; jo partija organizavo 2015 m. spalio mėnesį akciją, 2016 m. rugsėjo 11 d. irgi rengė mitingą (duomenys neskelbtini) stadione; nuolat yra problemos su jo partija, nes ji yra ne valstybinė; jeigu sužinodavo, kad vyksta mitingas, visada atvažiuodavo policija; dalyvauja rengiamose akcijose, mitinguose, kai turi laiko, gali pateikti kontaktus, kad šią informaciją patvirtintų asmenys iš partijos; dirbo (duomenys neskelbtini) mieste; buvo (duomenys neskelbtini) ir padėdavo (duomenys neskelbtini) daktarui; pradžioje neturėjo problemų, bet vėliau dėl jo dalyvavo partijos veikloje, ateidavo žmonės, pasakydavo, kad jam nesuteiktų darbo, dėl to jis negalėjo įsidarbinti; jo brolis dėl jo problemų ir veiklos atleistas iš darbo, kiti du gyvena (duomenys neskelbtini) mieste; priklausė partijai ir važiuodavo į (duomenys neskelbtini) poskyrį, kuriam vadovavo (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) poskyris yra (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) mieste nėra partijos būstinės, renkasi tiesiog namuose, (duomenys neskelbtini) mieste partijos skyrius uždarytas; jei žmonės sužinodavo, jog yra prieš (duomenys neskelbtini), jį pradėdavo mušti, persekioti, nekęsti, vadina netikinčiu; paskutinis incidentas, susijęs su religija, įvyko prieš 7 mėnesius, 2016 m. liepos 14–15 d., (duomenys neskelbtini) mieste; jį užpuolė 4 asmenys, 2 buvo su barzda, užpuolė dėl to, jog sužinojo, jog jis yra netikintis, nes nevaikšto į (duomenys neskelbtini); vadina nenormaliu žmogumi; yra persekiojamas religinių fanatikų; yra mušamas, įžeidinėjamas, patiria didelius skausmus; šeima irgi yra nepatenkinta, jog jis yra netikintis.

8. Teismas nustatė, kad Departamentas 2017 m. gegužės 17 d. gavo (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini) koordinacinio centro 2017 m. balandžio 25 d. pažymą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) opozicinės partijos narys; šiuo metu jis yra (duomenys neskelbtini) partijos pabėgėlis (duomenys neskelbtini) ir tai yra oficialus patvirtinimas, kad jis yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini) koordinacinis centras) oficialus aktyvus narys; būdamas studentu pareiškėjas dalyvavo žmogaus teisių ir laisvių mitinguose, buvo vienas iš mitingų organizatorių, vykdė politinę veiklą; kadangi jis dalyvauja politinėje veikloje, todėl yra persekiojamas ir jam vykdomas spaudimas (duomenys neskelbtini) valstybėje.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 13 d. įvykusioje papildomoje apklausoje nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), kartais (duomenys neskelbtini), kartais (duomenys neskelbtini) mieste, mokėsi (duomenys neskelbtini) kolegijoje; (duomenys neskelbtini) gyveno nuo 2009 m. iki 2017 m.; gyveno nuomojamame name, (duomenys neskelbtini).; baigė (duomenys neskelbtini) mokyklą 2011 m., praktiką atliko apie metus, 2013 m. atvyko į Lietuvą; 2012 m. ir 2013 m. dirbo (duomenys neskelbtini); į Lietuvą atvyko dėl įmonės įsteigimo; 5–6 km. nuo (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) 2014 m. ir 2015 m.; nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio dirbo (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini); kilmės valstybėje nėra draudimo, visi dokumentai yra darbdavio vardu; dirbo privačiame kabinete; po 2015 m. (duomenys neskelbtini) dirbo tik neoficialiai, nes jam neleisdavo dirbti; jam (duomenys neskelbtini) duodavo darbo ir jis jį atlikdavo namuose, nes jautė spaudimą; nuo 2015 m. iki 2016 m.

dirbo savo namuose; už darbą mokėdavo grynais; po 2016 m. rugpjūčio mėnesio nebedirbo; (duomenys neskelbtini) partijos pažymėjimą paėmė policija(duomenys neskelbtini).; iš kilmės valstybės išvyko, nes yra politinis aktyvistas, rengia protestus prieš valstybę; yra aktyvus partijos narys prieš valdžią; internete apie jo politinę veiklą informacijos rasti neišeis, jos nėra, bet internete galima rasti informacijos apie partiją; kalėjime jis nebuvo, kelis kartus buvo sulaikytas, jį mušė; pirminės apklausos metu nenurodė, jog išvykimo priežastis yra ta, jog jis yra (duomenys neskelbtini) partijos narys, nes neturėjo vertėjo.

10. Teismas nustatė, kad Departamentas Išvadoje pasiūlė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę, kadangi bijo būti persekiojamas dėl priklausymo politinei partijai (duomenys neskelbtini) bei religinių priežasčių.

11. Teismas nustatė, kad Išvadoje vertinant aplinkybes dėl pareiškėjo priklausymo politinei partijai (duomenys neskelbtini) Departamentui kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų tikroviškumo ir tikėtinumo. (duomenys neskelbtini) partija nėra uždrausta, ji yra viena seniausių opozicinių partijų (duomenys neskelbtini) su partijos struktūra ir valdymo organais, todėl pagrįstai manytina, kad partijos narių sąrašas yra žinomas ne tik partijos pirmininkui ir nėra įtikinamas pareiškėjo paaiškinimas, kad partijos pirmininkui išvykus iš šalies, jis neturėjo galimybės gauti dokumentų iš (duomenys neskelbtini) partijos skyriaus (duomenys neskelbtini) mieste, kuriam teigė priklausantis, be to, prieglobsčio prašytojas turėjo pakankamai laiko pakartotinai kreiptis dėl dokumentų gavimo iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turėjo galimybę jam patogiu metu pateikti prašomus dokumentus el. paštu, kuriuo sėkmingai naudojosi, pateikdamas kitus dokumentus. Pareiškėjas rūpinosi dokumentų tvarkymu ir ruošėsi išvykimui iš šalies: 2016 m. rugpjūčio 26 d. dėl Šengeno vizos gavimo jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugsėjo 22 d. į (duomenys neskelbtini) ambasadą (duomenys neskelbtini), išvykdamas iš šalies, jis pasiėmė (duomenys neskelbtini) mokyklos baigimo pažymėjimą, netgi (duomenys neskelbtini) pažymėjimą, tačiau paliko šalyje dokumentus, patvirtinančius jo priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai bei pagrindžiančius jo prieglobsčio prašymo motyvus. Šios aplinkybės neleidžia laikyti prieglobsčio prašytojo pateiktą įvykių versiją labiau tikėtina negu netikėtina. Nustatyta, kad pareiškėjo pateiktos aplinkybės apie jo priklausymą politinei partijai (duomenys neskelbtini) yra prieštaringos. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad prieš 6 metus buvo nepatenkintas politine padėtimi šalyje, dalyvavo mitinguose, kelis kartus buvo sumuštas, gydėsi ligoninėje, turi sveikatos problemų, todėl atvyko į Lietuvos Respubliką, t. y. jis nenurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) partijos narys. Pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis nepriklauso politinei partijai. 2017 m. balandžio 19 d. apklausos metu užsienietis teigė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) partijos narys nuo 2009 m., kad į partiją įstojo (duomenys neskelbtini) mieste centriniame (duomenys neskelbtini) partijos ofise, kai mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje (duomenys neskelbtini) mieste, ir teigė, jog jis yra (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini) skyriaus narys iki šiol. 2017 m. birželio 13 d. papildomos apklausos metu, paklaustas, kaip jis galėtų paaiškinti šiuos prieštaravimus, pareiškėjas teigė, kad pirminės apklausos metu nebuvo vertėjo, apklausa vyko (duomenys neskelbtini) kalba, todėl jis ne viską suprato, o dėl prieglobsčio prašyme pateiktų faktų, užsienietis paaiškino, kad nežinojo, ką reikia rašyti. Departamentas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie narystę politinėje partijoje (duomenys neskelbtini) nepasižymi nuoseklumu, išsamumu bei detalumu, yra paremtas bendro pobūdžio teiginiais, ar visuotinai prieinama informacija apie (duomenys neskelbtini) partijos lyderius, pareiškėjas nepateikė jokios individualia patirtimi grįstos informacijos, kurią būtų galima įvertinti informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę kontekste. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, taip pat nenurodė jokių įtikinamų priežasčių, kodėl negali pateikti tokių įrodymų. Pareiškėjo pateikti faktai apie jo priklausymą politinei partijai (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) negali būti laikomi labiau tikėtinais negu netikėtinais. Atsižvelgus į tai, dokumentiniais įrodymais nepatvirtintas jo pasakojimas apie priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl negali būti vertinamas jo naudai ir nebus nagrinėjimas sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo.

12. Teismas nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjo teiginys, kad jis buvo sulaikomas policijos pareigūnų dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, paneigus pareiškėjo narystę (duomenys neskelbtini) partijoje, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali būti laikomas nustatytu faktu. Departamentas nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje, grįžę į kilmės valstybę, valdžios pareigūnų yra sulaikomi, apklausiami, ar sumušami vien dėl tos priežasties, kad jie lankėsi ar gyveno Lietuvoje. Pareiškėjo pasakojimo dalis dėl sulaikymo policijoje dėl priežasties, kad jis turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, nėra patvirtinta rašytiniais dokumentais, ar kilmės valstybės informacija, todėl yra labiau netikėtina nei tikėtina. Remiantis prieinama informacija, (duomenys neskelbtini) valdžia retais atvejais praktikuoja draudimą išvykti iš šalies žinomiems advokatams ar žmogaus teisų aktyvistams neišduodama jiems pasų. Remiantis Departamento turima informacija apie prieglobsčio prašytoją, pareiškėjo pasas buvo išduotas 2012 m. lapkričio 20 d., jis ne kartą (duomenys neskelbtini) išvyko iš kilmės valstybės iš

(duomenys neskelbtini) oro uosto, taip pat prieglobsčio prašytojas tvarkėsi dokumentus išvykimui iš šalies 2016 m., kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ambasadas (duomenys neskelbtini) dėl Šengeno vizos gavimo. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie sulaikymą policijoje ir uždraudimą išvykti iš šalies, kuris nėra paremtas rašytiniais dokumentais, yra neišsamus, nepasižymi pakankamu detalumu, jo pateikti duomenys nėra nuoseklūs, ir prieštarauja informacijai, nustatytai remiantis objektyviais įrodymais (išduotas pasas, išvykimas iš kilmės valstybės), todėl jie nelaikytini labiau tikėtinais negu netikėtinais. Atsižvelgus į tai, dokumentiniais įrodymais nepatvirtintas pareiškėjo pasakojimas apie jo sulaikymą policijoje neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl negali būti vertinamas jo naudai ir nebus nagrinėjamas sprendžiant dėl prieglobsčio jam suteikimo.

13. Teismas nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog nors pareiškėjo pasakojimo dalis apie jo dalyvavimą mitinguose (duomenys neskelbtini), kaip (duomenys neskelbtini) ar kitas opozicines partijas palaikančio asmens, yra abstraktaus pobūdžio, tačiau yra labiau tikėtina nei netikėtina ir bus vertinama sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo. Todėl pareiškėjo pateikta informacija apie dalyvavimą politinėje veikloje išvykus iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) kaip (duomenys neskelbtini) partiją palaikančio asmens, laikytina tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, kurie bus vertinami siekiant nustatyti ar jis atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus. Pareiškėjo daromos prielaidos, susijusios su jam galimai gresiančiu pavojumi kilmės šalyje, negali būti laikomos nustatytais faktais, tačiau, kadangi šios prielaidos sudaro pareiškėjo prašymo esmę, jos bus įvertintos nustatant, ar pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra visiškai pagrįsta.

14. Teismas nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog aplinkybės dėl pareiškėjo užpuolimo ir sumušimo (duomenys neskelbtini) mieste dėl religijos nėra labai išsamios, tačiau yra gana nuoseklios, taip pat jis pateikė rašytinį dokumentą ((duomenys neskelbtini) radiologo konsultacijos 2017 m. vasario 17 d. išrašą), todėl yra labiau tikėtinos nei netikėtinos, ir bus vertinamos nustatinėjant ar prieglobsčio prašytojas atitinka tarptautinės apsaugos reikalavimus.

15. Teismas nustatė, kad dėl baimės pagrįstumo nustatymo Išvadoje nurodyta, jog remiantis pareiškėjo pateiktomis aplinkybėmis, nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. lankėsi, o 2014 m. gyveno Lietuvoje (jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi), nuo 2015 m. liepos mėn. jis nuolat gyveno (duomenys neskelbtini)., kuris yra (duomenys neskelbtini) nutolęs nuo (duomenys neskelbtini) miesto, jokios viešos veiklos, kurią būtų galima įvertinti informacijos apie kilmės valstybę kontekste, nevykdė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo dalyvavimas kai kuriuose protesto akcijose kilmės valstybėje buvo daugiau epizodinė, o ne nuosekli jo politinės veiklos išraiška. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. dalyvavo dviejose protesto akcijose (duomenys neskelbtini), pateikė nuotraukas, nuorodas į internetinius puslapius (duomenys neskelbtini). Minėtuose interneto puslapiuose pateikta bendro pobūdžio informacija apie protesto akcijas (duomenys neskelbtini) dėl politinių kalinių išlaisvinimo, vykusios (duomenys neskelbtini), ir dėl (duomenys neskelbtini) A. M. sulaikymo, vykusios (duomenys neskelbtini). Informacijos apie tai, kad jis būtų dalyvavęs (duomenys neskelbtini) akcijoje dėl kreipimosi į (duomenys neskelbtini) valdžią dėl (duomenys neskelbtini) A. M. sulaikymo, pareiškėjas nepateikė. Pateiktose nuotraukose, ar vaizdo įrašuose pareiškėjas galėtų būti identifikuotas tik jį pažįstančių asmenų. Nors pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) koordinacinis centras) 2017 m. balandžio 25 d. raštą, kuriame teigiama, kad jis yra (duomenys neskelbtini) narys ir dalyvauja politinėje veikloje, tačiau įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, jog nebuvo nustatyta pareiškėjo narystė (duomenys neskelbtini) partijoje (šios aplinkybės buvo atmestos kaip nepagrįstos), (duomenys neskelbtini) rašte nėra pateikta jokios konkrečios, ar išsamesnės informacijos nei pateikė pats prieglobsčio prašytojas, remiantis kuria pareiškėjas galėtų būti identifikuotas, kaip aktyvus politinis veikėjas už kilmės valstybės ribų. Kaip jau minėta pareiškėjo politinė pozicija kilmės valstybėje buvo epizodinė, iš esmės jis nevykdė jokios viešos veiklos nei kilmės valstybėje nei išvykęs iš jos, t. y. jis nepublikuoja straipsnių, nesinaudoja politinei nuomonei išreikšti socialiniais tinklais ((duomenys neskelbtini) ar kt.) ar kitomis priemonėmis. Departamentas nerado jokios informacijos apie pareiškėją. Todėl Departamentas negali konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) valdžios galėtų būti identifikuojamas kaip žinomas, populiarus, ar aktyvus valdžios kritikas. Konstatuotina, kad pareiškėjo subjektyvi nuomonė patirti persekiojimą dėl dalyvavimo protesto akcijose tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), kaip partiją (duomenys neskelbtini) palaikančio asmens, nėra paremta jokia objektyvia informacija. Remiantis (duomenys neskelbtini) Departamento pažymoje (duomenys neskelbtini) pateikta informacija, (duomenys neskelbtini) valdžios atstovai taiko apribojimus netradicinėmis laikomoms religinėms grupėms, įskaitant (duomenys neskelbtini), jokios konkrečios informacijos apie netikinčių, ar religijos nepraktikuojančių asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) iš valdžios atstovų, ar iš nevyriausybinių subjektų pusės nebuvo rasta. Nors tai tiesiogiai neįrodo, kad pareiškėjas negalėjo būti užpultas agresyviai nusiteikusių asmenų (duomenys neskelbtini), tačiau, remiantis pareiškėjo pateikta informacija, kilmės valstybėje jis buvo užpultas nevalstybinių subjektų vieną kartą, su jokiomis kitomis problemomis, susijusiomis su jo religiniais įsitikinimais (netikintis), nesusidūrė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti veiksmai neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo.

16. Teismas nustatė, kad Išvadoje konstatuota, jog prieglobsčio prašytojas yra už savo kilmės valstybės ribų. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje, jam grėstų jo nurodyti veiksmai, todėl konstatuotina, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam dėl šios priežasties negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Įvertinus visą prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje, jam grėstų jo nurodyti veiksmai, todėl konstatuotina, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas nustatė, kad Išvadoje konstatuota, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento informacija, pareiškėjo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jo prašymo suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) turėtų būti sprendžiamas įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo.

18. Teismas nustatė, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83, 86, 87, 136, 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 10, 115, 116, 124 punktais ir 125.4 papunkčiu, remdamasis Išvada, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta.

19. Teismas nustatė, kad skundžiamame Sprendime, be kita ko, nurodyta, jog įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, nustatyta, kad nėra jokių objektyvių ir svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog S.  N. grįžus į kilmės valstybę jam grėstų jo nurodyti veiksmai, todėl konstatuotina, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam dėl šios priežasties negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Atsižvelgus į tai, kad „visiškai pagristos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, konstatuotina, kad S. N. neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, kad be grėsmių, kurios buvo įvertintos nagrinėjant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, S. N. nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, konstatuotina, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog S. N. kilmės valstybėje gresia kankinimai arba žiaurus elgesys, todėl jam negali būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taip pat, įvertinus S. N. pateiktus motyvus, nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, todėl jam negali būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio I dalies 2 punkto pagrindu. Remiantis viešai prieinama informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl S. N. taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl nurodytų priežasčių S. N. neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

20. Teismas nurodė, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Minėto įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

21. Teismas, įvertinęs administracinėje byloje surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad atsakovas teisingai įvertino, jog yra daugiau abejonių negu yra tikėtina, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) partijai. Antai, prašyme pareiškėjas nurodė, kad prieš 6 metus buvo nepatenkintas politine padėtimi šalyje, dalyvavo mitinguose, kelis kartus buvo sumuštas, gydėsi ligoninėje, turi sveikatos problemų, todėl atvyko į Lietuvos Respubliką, t. y. jis nenurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) partijos narys. Pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis nepriklauso politinei partijai, tik vėliau jis pradėjo teigti, kad priklauso (duomenys neskelbtini) partijai. Šiuos neatitikimus atsakovas, teismo vertinimu, tinkamai įvertino, nes teismas pareiškėjo teiginį, kad jis nesuprato, jog reikia nurodyti priklausymą partijai, traktuoja kaip gynybinę poziciją. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai J. I. ir A. H. paaiškino, kad apie pareiškėjo narystę partijoje jie sužinojo iš paties pareiškėjo, t. y. jie patys patvirtinti apie pareiškėjo politinę veiklą iš kitų šaltinių (negu pats pareiškėjas) negalėjo. Dar daugiau, nors liudytojai pabrėžė, kad G. A. yra (duomenys neskelbtini) partijos atstovas, taip vadinamas „antras žmogus“ partijoje, tačiau teismas pareiškėjo pateiktos pažymos nevertino kaip reikšmingos bylai, juolab, kad minėtoje pažymoje nėra jokių duomenų, kada pareiškėjas tapo partijos nariu, kada pradėjo savo veiklą joje.

22. Teismas sutiko su atsakovo argumentacija, jog, įvertinus S. N. pasakojimą apie kilmės valstybėje patirtą sulaikymą iš policijos pareigūnų pusės dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, paneigus S. N. narystę (duomenys neskelbtini) partijoje, užsieniečio sulaikymas policijoje taip pat nėra laikomas nustatytu faktu. Šiuo aspektu (dėl (duomenys neskelbtini) policijos veiksmų) S. N. pasakojimas nepasižymi pakankamu detalumu, jo pateikti duomenys nėra nuoseklūs ir prieštarauja informacijai, nustatytai remiantis objektyviais įrodymais (išduotas pasas, išvykimas iš kilmės valstybės), todėl jie negali būti laikytini labiau tikėtinais nei netikėtinais.

23. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas galimai dalyvaudavo mitinguose (duomenys neskelbtini), atsakovas laikė nustatytu faktu – dėl to ginčo nėra. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini) dalyvavo mitinguose. Tačiau teismas sutiko su skundžiamame sprendime pateikta argumentacija, jog Departamento turima informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra persekiojami aktyvūs politinių partijų nariai, žmogaus teisių gynėjai, garsūs advokatai, žurnalistai, tinklaraštininkai ir nebuvo rasta jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) partiją palaikančių asmenų persekiojimą, sulaikymą. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, jog nėra prielaidų, kad S. N. (duomenys neskelbtini) valdžios galėtų būti identifikuojamas kaip žinomas, populiarus ar aktyvus valdžios kritikas; S. N. subjektyvi nuomonė patirti persekiojimą dėl dalyvavimo protesto akcijose (duomenys neskelbtini), kaip partiją (duomenys neskelbtini) palaikančio asmens, nėra paremta jokia objektyvia informacija. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų jo nurodyti veiksmai, todėl konstatuotina, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrista ir jam dėl šios priežasties negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

24. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo persekiojimo religiniais motyvais nėra pagrindu suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą). Nors Departamentas skundžiamame Sprendime laikė, kad galimai pareiškėją sumušė (duomenys neskelbtini), tačiau teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog (duomenys neskelbtini) valdžios atstovai taiko apribojimus netradicinėmis laikomoms religinėms grupėms, jokios konkrečios informacijos apie netikinčių ar religijos nepraktikuojančių asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) iš valdžios atstovų ar iš nevyriausybinių subjektų pusės nenustatyta. Remiantis S. N. pateikta informacija, kilmės valstybėje jis buvo užpultas vieną kartą, su jokiomis kitomis problemomis, susijusiomis su jo religiniais įsitikinimais (netikintis), kilmės valstybėje nesusidūrė, todėl pagrįstai konstatuotina, kad S. N. nurodyti veiksmai neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, teismas nustatė, kad nėra jokių objektyvių ir svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog S. N. grįžus į kilmės valstybę jam grėstų jo nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam dėl šios priežasties negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

25. Teismas konstatavo, kad Departamentas tinkamai, objektyviai, visapusiškai, neizoliuotai vieną nuo kitos ištyrė visas faktines aplinkybes, jas tinkamai aiškino Įstatymo nuostatų kontekste, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimo ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

26. Pareiškėjas S. N. padavė apeliacinį skundą (b. l. 87–94), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinti jo skundą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pagrindiniai pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra šie:

27.1. Teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, jog atsakovas teisingai įvertino, jog yra daugiau abejonių negu yra tikėtina, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, teismas nepagrįstai pareiškėjo teiginį, kad jis nesuprato, jog reikia nurodyti priklausymą partijai, traktavo kaip gynybinę poziciją. Pirminė apklausa, kurios metu pareiškėjas nenurodė, jog priklauso politinei partijai, vyko (duomenys neskelbtini) kalba, todėl dėl kalbos barjero pareiškėjas ne viską, ko buvo klausta, suprato. Aprašo 22.10 punktas reglamentuoja, jog pirminė apklausa atliekama prieglobsčio prašytojo gimtąja kalba arba kalba, kurią prieglobsčio prašytojas geriausiai supranta; jeigu būtina, apklausoje dalyvauja vertėjas. Teismas, matydamas akivaizdų procedūrinį pažeidimą, nes pareiškėjo gimtoji kalba yra (duomenys neskelbtini), o kalba, kurią geriausiai prieglobsčio prašytojas supranta – (duomenys neskelbtini), nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui, būtent dėl Aprašo 22.10 numatytos procedūros neužtikrinimo pareiškėjas nesugebėjo detalizuoti savo prieglobsčio prašymo motyvų, todėl buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovui neužtikrinus Aprašo 22.10 punkte numatytos procedūros, buvo iki galo neatskleisti pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai – priklausymas (duomenys neskelbtini) partijai. Kitų apklausų metu – 2017 m. balandžio 19 d. bei 2017 m. birželio 13 d. pareiškėjas detaliai išdėstė savo prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje motyvus, kadangi minėtos apklausos jau buvo atliekamos pareiškėjui suprantama kalba. Vien tai, jog teismo posėdyje apklausti liudytojai negalėjo iš kitų šaltinių patvirtinti žinantys apie pareiškėjo ryšius su (duomenys neskelbtini) partija, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, negali būti vertinama kaip paneigiantys jo priklausymą minėtai partijai. Pareiškėjas pateikė 2017 m. balandžio 25 d. (duomenys neskelbtini) koordinacinio centro pažymą, tačiau šis dokumentas atsakovo apskritai nebuvo vertintas sprendžiant priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai pagrįstumą bei patikimumą. Teismas izoliuotai vertino minėtus rašytinius įrodymus, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei neužtikrindamas objektyvaus ir visapusiško jų vertinimo.

27.2. Atsakovui pripažinus jo dalyvavimą ir aktyvią veiklą protestuose bei mitinguose (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), jam pateikus (duomenys neskelbtini) politinės partijos pirmininko patvirtinimą apie pareiškėjo narystę politinėje partijoje bei kitus dokumentus, atsakovui nenustačius esminių prieštaravimų prieglobsčio prašytojo pasakojime dėl jo patirtų neteisėtų pareigūnų veiksmų, prilyginamų persekiojimui pagal Konvenciją, pasakojimo daliai dėl sulaikymo veiksmų iš policijos pareigūnų pusės dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai turėjo būti taikoma abejonės privilegija.

27.3. Teismui pripažinus, jog nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas dalyvavo mitinguose bei protesto akcijose (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Respublikoje, nebuvo užtikrintas perspektyvus galimų grėsmių vertinimas, kas yra laikoma esminiu pažeidimu. Priskyrimo direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio sąvoka (Įstatymo 83 str. 4 d.) apima atvejus, kai iki išvykimo iš kilmės šalies egzistavusi padėtis kinta, įvyksta įvykių eskalavimas. Šis reglamentavimas atspindi esminį prieglobsčio teisės principą, t. y. perspektyvaus galimų grėsmių vertinimo reikalavimą. Atliekant šį į ateitį nukreiptą vertinimą asmeniui pateikus paskesnį prašymą būtina atsižvelgti ir išsamiai įvertinti visus įvykius, įvykusius nuo paskutinio sprendimo dėl prieglobsčio. Bylos nagrinėjimo eigoje pareiškėjas pateikė internetines nuorodas, kuriose minimi (duomenys neskelbtini) organizuoti mitingai, pateikiamos nuotraukos, kuriose yra pareiškėjas, be to, ir nurodomas jo vardas ir pavardė, t. y., tiesiogiai nurodomi pareiškėjo identifikaciniai duomenys. Pateikti duomenys patvirtina, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo užtikrintas perspektyvus galimų grėsmių vertinimo reikalavimas, nuo sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo tarptautinės apsaugos poreikis pareiškėjo atžvilgiu yra eskalavęs.

27.4. Prieš pareiškėją dėl jo politinių įsitikinimų ir dalyvavimo mitinguose ne kartą buvo panaudoti smurtiniai veiksmai, jis buvo sulaikytas, kas pagal atsakovo surinktą objektyvią informaciją yra įprasta praktika, o už neteisėtus veiksmus teisėsaugos institucijų pareigūnai nėra baudžiami. Departamentas neužtikrino pareigos surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, kaip yra nurodyta Aprašo 167 ir 168 punktuose, kadangi nei Išvadoje, nei jos pagrindu priimtame Sprendime nėra surinkta informacija, kokios grėsmės kyla religijos nepraktikuojantiems asmenims, juolab ateistams, ir ar šiuo pagrindu patyrus smurtinius veiksmus yra galima teisėsaugos institucijų pagalba. Atsakovas apsiribojo teiginiu, jog jokios informacijos nerasta, tai yra akivaizdus taikytino teisės akto pažeidimas, kuriuo iš pareiškėjo buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jų bylos nagrinėjimą.

27.5. Skunde pateikti argumentai, iš esmės pagrindžiantys pareiškėjo baimės grįžti į kilmės valstybę realumą, ginčijamame sprendime nenagrinėti bei nutylėti, tai turėjo esminės reikšmės nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų

matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

27.7. Departamentas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, privalėjo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas ir turi būti panaikintas.

28. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 132–140) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos vertinimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Pareiškėjo individualios aplinkybes buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30. Ginčas kilo dėl Departamento 2017 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-101 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

31. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų – prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, apklausų metu nurodytų aplinkybių, pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindė baime kilmės šalyje būti persekiojamam dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, jo politinių įsitikinimų bei santykio su šalyje vyraujančia religija, kadangi jis yra netikintis. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus ir savo surinktus duomenis, padarė išvadą, kad: pareiškėjo pateikti faktai apie jo priklausymą politinei partijai (duomenys neskelbtini) negali būti laikomi labiau tikėtinais nei netikėtinais ir yra laikomi nenustatytais; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo narystė politinėje partijoje (duomenys neskelbtini) buvo paneigta, jo teiginiai, jog jis buvo sulaikomas policijos pareigūnų dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl pareiškėjo sulaikymas dėl priklausymo politinei partijai (duomenys neskelbtini) nelaikomas nustatytu faktu; (duomenys neskelbtini) valdžios atstovai taiko apribojimus netradicinėmis laikomoms religinėms grupėms, tačiau jokios konkrečios informacijos apie netikinčių ar religijos nepraktikuojančių asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) iš valdžios atstovų ar iš nevyriausybinių subjektų pusės nebuvo rasta. Kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat nėra nustatytos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

32. Paduotu apeliaciniu skundu pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris, iš esmės sutikęs su ginčijamo Departamento sprendimo išvadomis, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

33. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

34. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių,

taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

35. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

38. Įstatymo 83 straipsnio, reglamentuojančio prašymo suteikti prieglobstį vertinimą, 2 dalis nustato, jog kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

39. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nesutikti, kad prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjo pateikta informacija, susijusi su jo priklausymu politinei partijai (duomenys neskelbtini) dalyvavimu šios partijos politinėje veikloje kilmės šalyje bei dėl tokios veiklos ir / ar politinių pažiūrų patirtu persekiojimu, vykdytu teisėsaugos institucijų, negali būti apibūdinta kaip nuosekli, išsami ir detali, todėl, nebuvus pateiktiems kitiems įrodymams, patvirtinantiems šias aplinkybes, galėjo būti nevertinama pareiškėjo naudai.

40. Tačiau pareiškėjas tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pateikė rašytinius įrodymus – internetinių portalų publikacijas, partijos (duomenys neskelbtini) pažymą, (duomenys neskelbtini) policijos pareigūno procesinį dokumentą, kuriuo pareiškėjui paskelbta paieška, siekiant apklausti baudžiamojoje byloje, kurioje pareikšti kaltinimai dėl valstybės ir valstybingumo išdavimo, A. P. (ar D.) paaiškinimas (b. l. 26–30, 41, 54–58, 114–116, 125–131), kurių dalis, nors ir buvo sudaryti po ginčijamo sprendimo priėmimo, tačiau yra susiję su aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas grindė savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Pažymėtina, kad šie rašytiniai įrodymai, pareiškėjo teigimu, patvirtina aplinkybes, kurias Departamentas, įvertinęs jam pateiktus ir surinktus duomenis, nelaikė nustatytomis (pareiškėjo pateikti faktai apie jo priklausymą politinei partijai (duomenys neskelbtini) negali būti laikomi labiau tikėtinais nei netikėtinais ir yra laikomi nenustatytais; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo narystė politinėje partijoje (duomenys neskelbtini) buvo paneigta, jo teiginiai, jog jis buvo sulaikomas policijos pareigūnų dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl pareiškėjo sulaikymas dėl priklausymo politinei partijai (duomenys neskelbtini) nelaikomas nustatytu faktu), todėl jie, kaip ir papildoma informacija apie jų gavimo aplinkybes, turėtų būti vertinami visų įrodymų apimtyje.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju (Įstatymo 83 str. 1 d.), pareiga užtikrinti tinkamą tokios administracinės procedūros įvykdymą tenka Departamentui. Ginčo atveju, nesant duomenų apie pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo surašymo aplinkybes, pirminės pareiškėjo apklausos, kurią vykdė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, kaip nurodoma protokole, (duomenys neskelbtini) kalba, garso įrašo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galima nustatyti, ar pagrįstai tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindamas tolesnių pareiškėjo apklausų duomenis, akcentuoja aplinkybę, kad pareiškėjas nei prašyme, nei pirminės apklausos metu nenurodė, kad priklauso politinei partijai ir kilmės šalyje yra persekiojamas dėl priklausymo politinei partijai. Pažymėtina, kad 2016  m. gruodžio 20 d. pirminės apklausos protokolas nėra užpildytas nepriekaištingai: nėra galima spręsti, ar pareiškėjas neatsakė / nežino, ar nebuvo klausiamas tam tikrų klausimų (pavyzdžiui, 13 klausimo e punktas, 25 klausimas, 36 klausimo c ir e dalys ir kt.), ar žymėta atidžiai arba ar nebuvo nesusikalbėjimo (pavyzdžiui, nors nėra pažymėta, ar pareiškėjas turi / neturi karinės patirties (15 klausimas), dalis šio klausimo dalių (a, b, d, e) yra pildomos, kita dalis (c, f, g) – ne), kas atsakyta (55 klausimas) ir kt.

42. Be to, nors pareiškėjo Departamentui pateikta (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini) koordinacinio centro 2017 m. balandžio 25 d. pažyma, atsižvelgiant į jos turinį, gali kelti abejonių dėl jos įrodomosios reikšmės patvirtinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo veikla politinėje partijoje (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje, teisėjų kolegija negali nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šis pareiškėjo pateiktas įrodymas nepagrįstai apskritai Departamento nevertintas, o pirmosios instancijos teismo įvertintas tik kaip patvirtinantis aplinkybę apie pareiškėjo dalyvavimą politinėje veikloje išvykus iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) kaip (duomenys neskelbtini) partiją palaikančio asmens. Pažymėtina, kad Departamentas, tikrindamas prieglobsčio prašytojo duomenis, jei būtina, gali išsiųsti paklausimus trečiųjų valstybių institucijoms, susijusioms su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu, kitoms Lietuvos Respublikos institucijoms, tarptautinėms organizacijoms ar kitoms įstaigoms ir ekspertams, išskyrus prieglobsčio prašytojo kilmės valstybės institucijas, taip pat, prireikus ir esant galimybei, organizuoti ir atlikti liudytojų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, apklausas (Aprašo 99.6 p. (2017 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 1V-80 redakcija). Atsižvelgiant į pareiškėjo teiginių apie dalyvavimo politinės partijos (duomenys neskelbtini) veikloje pobūdį, kolegijos vertinimu, bent jau duomenys apie pareiškėjo priklausymą politinei partijai (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje ir veiklą joje galėtų būti patikrinti ir Departamento. Pažymėtina ir tai, kad priimdamas sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo, Departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant visų pirma, Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų, kitų ES valstybių narių, Europos prieglobsčio paramos biuro, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos, Europos Tarybos, kitų tarptautinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų kitų šaltinių (Aprašo 167 p.). Taigi, ginčo atveju, tikrinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, galėjo ir turi būti surinkti detalesni duomenys, leidžiantys objektyviau įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

43. Dėl aptarto tyrimo minėtais aspektais neišsamumo, būtinybės įvertinti jau po ginčijamo Sprendimo pateiktus įrodymus, taip pat surinkti naujus įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galima objektyviai įvertinti, ar Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo paaiškinimus, pagrindžiančius jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pagrįstai netaikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje abejonės privilegijos principo, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ginčijamas Departamento Sprendimas naikinamas ir pastarasis įpareigojamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p., 91 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti.Pareiškėjo S. N. skundą tenkinti.Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą 2017 m. liepos

7 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-101 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. N. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00807 2019-01-21 2018-03-13 2018-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-415-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01072-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 43.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei bankrutavusi akcinė bendrovė „Aušra“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (9.39)S-23503 ir 2016 gegužės 18 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sprendimą Nr. (11.l)l-2941 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių iš naujo svarstyti klausimą dėl neišmokėtos 8 094,37 Eur dydžio žalos atlyginimo bei 16 563,16 Eur delspinigių išmokėjimo pareiškėjui.

Skundžiamais sprendimais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. vasario 23 d. prašymą išmokėti jam buvusio darbdavio bankrutavusios AB „Aušra“ neišmokėtą 8 094,37 Eur dydžio žalos atlyginimą, atsiradusį dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, buvęs darbdavys jam mokėjo mažesnes išmokas nei turėjo būti mokamos pagal teisės aktus, bei 16 563,16 Eur delspinigių.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, dirbdamas akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Aušra“, susirgo profesine liga, dėl kurios neteko 50 procentų darbingumo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi, įgijo teisę į su darbo užmokesčio ar jo dalies netekimu susijusios žalos, apskaičiuotos šio įstatymo nustatyta tvarka, atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad AB „Aušra“ Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-

1629-343/2014 buvo iškelta bankroto byla.Pareiškėjas teigė, kad AB „Aušra“ nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2012 m. liepos 1 d. mokėjo nepakankamą žalos

atlyginimo dalį, kadangi neteisingai pritaikė netekto darbingumo kompensavimo koeficientą ir neteisingai apskaičiavo kompensacijos sumą.

Remdamasis Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas teigė, jog kadangi AB „Aušra“ bankrutavo, žalos atlyginimo mokėjimo prievolė perėjo valstybei, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1.1 ir 2 punktais, šią prievolę vykdyti privalo VSDFV Kauno skyrius. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi Tvarkos aprašo 11 punktu, kuriame nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 18 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jos mokėjimas buvo nutrauktas, ir nurodė, kad bankrutuojančios AB „Aušra“ 2014 m. spalio 7 d. prašyme atsakovui buvo nurodyta, jog formalusis vadovas neperdavė bankroto administratoriui jokių dokumentų, 2014 m. lapkričio 11 d. raštu bankrutuojanti AB „Aušra“ pakartotinai informavo, kad administratorius neturi galimybės perduoti žalos atlyginimo gavėjų bylų, nes šios bylos jam nebuvo perduotos.

Atsakovas nurodė, kad jis pareiškėjui išmokėjo visą žalos atlyginimą už laikotarpį nuo žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimo, o teisė tikrinti žalos atlyginimo apskaičiavimo už laikotarpį, kai žalos atlyginimą pareiškėjui mokėjo buvęs darbdavys, t. y. iki žalos atlyginimo perėjimo valstybei, VSDFV Kauno skyriui nesuteikta. Atsakovas taip pat teigė, kad jis žalos atlyginimo periodinę netekto darbingumo kompensaciją pareiškėjui apskaičiavo ir paskyrė teisingai bei moka laiku, todėl nėra jokio pagrindo skaičiuoti ir mokėti delspinigius.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 23 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas jam atlyginti

1997 m. – 2012 m. neišmokėtą žalos dalį, sudarančią 8 094,37 Eur, kadangi, jo nuomone, AB „Aušra“ mokėjo jam mažesnę kompensacijos sumą, nei turėjo būti mokama, be to, sumokėti jam sumokėti 16 563,16 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 9 d, t. y. iki AB „Aušra“ bankroto bylos iškėlimo. VSDFV Kauno skyrius ginčijamu 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (9.39)S-23503 prašymo netenkino, todėl šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuri ginčijamu 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2941 skundą atmetė.

Įvertinęs Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose bei 2 dalyje, 20 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos aprašo 11 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad minėtų teisės aktų normos VSDFV Kauno skyriui nesuteikia teisės tikrinti žalos atlyginimo apskaičiavimo už laikotarpį, kai žalos atlyginimą pareiškėjui mokėjo buvęs darbdavys, t. y. iki žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei. Pareiga žalos atlyginimo apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoti buvo suteikta Valstybinei darbo inspekcijai.

Teismas sprendė, kad VSDFV Kauno skyrius žalos atlyginimą pareiškėjui išmokėjo pilnai,  t. y. nuo žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimo (Tvarkos aprašo 11 punktas) ir dėl to ginčo byloje nėra.

Teismas byloje nenustatė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų žalos atlyginimo įsiskolinimą ir tai, jog darbdavys nuo 1997 m. spalio 16 d., apskaičiuodamas ir mokėdamas žalos atlyginimą, neteisingai pritaikė netekto darbingumo kompensavimo koeficientą ir kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokama mažesnė kompensacijos suma nei turėjo būti mokama. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1997 m. nustatyta tvarka neginčijo žalos atlyginimo dydžio, nesutikdamas su darbdavio apskaičiuotos žalos atlyginimo dydžiu dėl to į Valstybinę darbo inspekciją, kuri, kaip numatyta Laikinojo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, tikrina darbdavių mokamo žalos atlyginimo apskaičiavimą ir mokėjimą, nesikreipė, be to, pareiškėjas bankrutuojančios AB „Aušra“ administratoriui pateikdamas savo reikalavimus dėl nuo 2012 m. liepos 1 d. neišmokėtos žalos atlyginimo sumos paskaičiavo ją taip, kaip ją skaičiavo darbdavys. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog mokamos žalos dydis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo žinomas ir jį tenkino.

Atsižvelgdamas į nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisinį ginčo situacijos reglamentavimą, teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti jų nėra jokio teisinio pagrindo, o atmetus skundo reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių iš

naujo svarstyti klausimą dėl neišmokėtos žalos 8 094,37 Eur bei 16 563,16 Eur delspinigių išmokėjimo pareiškėjui, todėl teismas skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų

žalos atlyginimo įsiskolinimą ir tai, jog žalos atlyginimo prievolė 1997 m. – 2012 m. pareiškėjui buvo vykdoma netinkamai. Pareiškėjas į bylą pateikė skaičiavimus ir paaiškinimus, iš kurių matyti susidariusi žalos atlyginimo nepriemoka. Be to, buvo pateiktas atsakovo dar 2014 m. pareiškėjui išduotas kompensavimo koeficiento apskaičiavimas, taip pat pareiškėjo asmeninėje byloje, kuri buvo išreikalauta teismo, yra duomenys, iš kurių matyti, kad apskaičiuojant žalos atlyginimo dydį, kompensavimo koeficientas turėjo būti 3,6276, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, maksimalus kompensavimo koeficientas negali būti didesnis kaip 3. Pareiškėjas mano, kad koeficientas 3 turėjo būti taikomas nuo 1997 m.

2. Teismas neužtikrino visapusiškos pareiškėjo teisių apsaugos ir sudarė teisines prielaidas neatlyginti visos pareiškėjo patirtos žalos. Teismas netinkamai taikė Laikinojo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

3. Pareiškėjas apie teisingą žalos atlyginio dydžio apskaičiavimą sužinojo tik 2015 m., kai gavo atsakovo apskaičiavimą, iki tol pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti apie neteisingai pritaikytą koeficientą, jis nėra teisės ar ekonomikos srities specialistas. Todėl nesutiktina su teismo argumentais, kad pareiškėjas dėl neteisingai apskaičiuoto ir mokamo žalos atlyginimo dydžio nesikreipė į Valstybinę darbo inspekciją, ir kad tai patvirtina, jog pareiškėjui mokamas žalos atlyginimo dydis jam buvo žinomas ir jį tenkino, bei kad pareiškėjas, pateikdamas bankroto administratoriui reikalavimus dėl nuo 2012 m. liepos 1 d. neišmokėtos žalos atlyginimo sumos, paskaičiavo ją taip, kaip paskaičiavo darbdavys.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti pareiškėjo žalos apskaičiavimą patvirtinantys dokumentai, neaišku, kaip

darbdavys skaičiavo žalos dydį pareiškėjui, todėl nėra pagrindo teigti, kad darbdavys mokėjo neteisingai apskaičiuotą periodinę netekto darbingumo kompensaciją.

2. Nuo 1997 m. keitėsi žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo teisinis reglamentavimas. Žalos atlyginimo dydis priklauso nuo asmens netekto darbingumo, gauto darbo užmokesčio bei mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. VSDFV Kauno skyriaus žalos atlyginimo skaičiavimai, kurie buvo atlikti 2015 metais, t. y. kai žalos atlyginimo prievolę perėmė valstybė, nėra susiję su 1997 m. – 2012 m. žalos dydžio skaičiavimais, kuriuos atliko darbdavys. Pareiškėjo į bylą pateikti paskaičiavimai yra padaryti jo paties ir nėra nepagrįsti jokiais dokumentais.

3. Apeliantas, gaudamas iš AB „Aušra“ žalos atlyginimo mokėjimus nuo 1997 m. turėjo teisę domėtis ir todėl galėjo žinoti, kaip apskaičiuojamas žalos dydis, tačiau to nedarė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

VSDFV mano, jog atsižvelgiant į tai, kad žalos atlyginimo apskaičiavimą patvirtinantys dokumentai VSDFV Kauno skyriui nepateikti, tvirtinti, kad darbdavys mokėjo pareiškėjui neteisingai apskaičiuotą periodinę netekto darbingumo kompensaciją, nėra pagrindo, nes remiantis Laikinojo įstatymo 11 straipsniu, asmens vidutinis darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas pagal asmens pasirinktais mėnesiais gautą darbo užmokestį. Pareiškėjas mokėto žalos atlyginimo dydžio neginčijo, tikėtina, kad jo dydis buvo nustatytas pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris buvo apskaičiuotas pagal pareiškėjo pasirinktų mėnesių darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai VSDFV Kauno skyrius 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (9.39)S-23503 ir VSDFV sprendimu Nr. (11.l)l-2941 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. vasario 23 d. prašymą išmokėti jam buvusio darbdavio bankrutavusios AB „Aušra“ neišmokėtą 8 094,37 Eur dydžio žalos atlyginimą, atsiradusį dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, buvęs darbdavys jam mokėjo mažesnes išmokas nei turėjo būti mokamos pagal teisės aktus, bei 16 563,16 Eur delspinigių.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus. Kaip nustato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, viešasis administravimas yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

ABTĮ 21 straipsnio 2 dalyje ir CPK 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Taigi vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Kai teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (ABTĮ 21 str. 3 d., CPK 36 str. 3 d.).

Byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtintas Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo numatytais atvejais žalą privalo atlyginti įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkinės bendrijos, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės organizacijos, ūkininkai, dėl kurių kaltės buvo sužalota nukentėjusiojo sveikata arba dėl to jis mirė, susirgo profesine liga. Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą; kai įmonė yra likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo nei išmokėtas, nei kapitalizuotas, nei perduota ši prievolė aukštesniajai organizacijai. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šiame straipsnyje nurodytą žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei tvarką nustato Vyriausybė. Tvarkos aprašo 2 punkte įtvirtinta, kad valstybei perėjusią žalos atlyginimo prievolę vykdo VSDFV teritoriniai skyriai; 11 punkte nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jos mokėjimas buvo nutrauktas.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 27 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. TK-2003-38 nurodė, kad Laikinasis įstatymas yra vienas iš teisės aktų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, kylančią dėl darbuotojo sveikatai ar gyvybei padarytos žalos atlyginimo; šio įstatymo pagrindu tarp šalių susiklostantys teisiniai santykiai yra privatinės, bet ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Tvarkos aprašu – poįstatyminiu teisės aktu reglamentuota civilinės prievolės perėjimo kitam subjektui (valstybei) tvarka nereiškia, kad šiuo atveju kinta pati teisinio santykio, iš kurio apskritai ir kilo prievolė, prigimtis,  t. y. dėl būtent tokio reglamentavimo civilinis teisinis santykis transformuojasi į administracinį teisinį santykį. VSDFV teritorinių skyrių minėtu poįstatyminiu teisės aktu numatytų pareigų vykdymas negali būti laikomas viešojo administravimo veikla, nes šiuo atveju teritoriniai skyriai, vykdydami valstybei kaip juridiniam asmeniui atsiradusiais civilines prievoles, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, o ginčai, kylantys iš minėtais teisės aktais reguliuojamų teisinių santykių nagrinėtini bendrosios kompetencijos, bet ne administraciniame teisme.

Nors Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 27 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. TK-2003-38 nagrinėto ginčo atveju buvo keliamas klausimas dėl žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o šios nagrinėjamos bylos ginčo teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė Laikinojo įstatymo 18 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, abiem atvejais ginčai susiję su darbuotojo sveikatai ar gyvybei padarytos žalos atlyginimo prievolės perėjimu valstybei, todėl pripažintini vienodo pobūdžio ir prigimties.

Taigi, įvertinus visumą minėtų aplinkybių, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl bylos teismingumo administraciniam teismui. Todėl, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą (ABTĮ 21 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, 82 straipsnio 9 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją spręsti bylos pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio

draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei bankrutavusi akcinė bendrovė „Aušra“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus rūšinio teismingumo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00827 2019-01-21 2018-03-29 2018-03-29 -

Administracinė byla Nr. A-3948-624/2018Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00057-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant Baltarusijos Respublikos piliečiui S. Z. (S. Z.), jo atstovei – advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Janinai Brovko,vertėjai Astai Kvietkauskaitei,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys

neskelbtini) piliečio S. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. Z. sulaikymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose 2018 m. vasario 14 d. buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centro teikimas Nr. (21/26)-7K-144, kuriuo prašoma pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio S. Z. (toliau – ir Užsienietis), gim. (duomenys neskelbtini), sulaikymo VSAT Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2018 m. gegužės 27 d. (b. l. 1–2).

2. Teikime VSAT Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad Užsienietis Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2017 m. lapkričio 27 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. Užsieniečio sulaikymo terminą pratęsė iki 2018 m. vasario 27 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)15PR-181 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“, tačiau galutinis sprendimas prieglobsčio prašytojo atžvilgiu nepriimtas. Taip pat nurodė, kad Užsienietis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas yra tik būdas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei nevykdydamas kompetentingų institucijų sprendimų, Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, o neteisėtai bandydamas išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, trukdo Migracijos departamentui priimti galutinį sprendimą dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo. Teigė, jog Užsieniečio sulaikymo pagrindai neišnyko, todėl prašė pratęsti Užsieniečio sulaikymo terminą iki 2018 m. gegužės 27 d. Teismo posėdyje VSAT Užsieniečių registracijos centro atstovė teikime pateiktą prašymą palaikė.

3. Teismo posėdyje Užsienietis prašė teikimo netenkinti ir paskirti jam apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimo. Pripažino, kad pasielgė netinkamai, tačiau nurodė, kad jis tik norėjo pasiimti pasą, kurį iš (duomenys neskelbtini) atvežė draugai. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) turėjo problemų su teisėsauga dėl neatsargaus nusikaltimo, anksčiau tėvynėje buvo teistas už chuliganizmą.

4. Užsieniečio atstovė advokatė Asta Astrauskienė prašė teikimo netenkinti atsižvelgiant į tai, kad užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Migracijos departamentas, priėmęs užsieniečio prašymą dėl prieglobsčio priėmė nagrinėti iš esmės, jo dar neišnagrinėjo ir neaišku, kada jį išnagrinės. Per laikotarpį, praėjusį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių, kuriomis buvo atmesti Užsieniečio skundai dėl apylinkės teismų sprendimų, aplinkybės pasikeitė tuo atžvilgiu, kad prieglobsčio prašytojas keletą mėnesių be pagrindo laikomas apribojus jo judėjimo laisvę.

II.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2018 m. vasario 21 d. sprendimu VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą patenkino (b. l. 10–11).

6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2017 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą dėl Užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo iš esmės, o 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Užsienietis buvo apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų. 2017 m. rugsėjo 27 d. Užsienietis buvo perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams sulaikytas Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnų. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5212-556/2017 paliktas nepakeistu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi ir 4 dalies 2 punktu, Užsienietis buvo sulaikytas. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartimi paliktas nepakeistu, Užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminas pratęstas iki 2018 m. vasario 27 d.

7. Teismas konstatavo, kad Užsieniečio teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nepasikeitė, nes Migracijos departamentas Užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dar neišnagrinėjo, taip pat nepasikeitė faktinės aplinkybės, kurių pagrindu nuspręsta, kad yra išlikę Užsieniečio sulaikymo pagrindai. Atsižvelgdamas į tai,

teismas Užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą pratęsė iki 2018 m. gegužės 27 d.

III.

8. Baltarusijos Respublikos pilietis S. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimo netenkinti (b. l. 15–18).

9. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Migracijos departamentas 2018 m. vasario 21 d. Užsieniečio atžvilgiu priėmė sprendimą Nr. (15/60-8)12PR-37 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kurį Užsienietis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies bei 5 dalies 7 punkto nuostatas.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju Užsienietis nebuvo sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, nėra sprendžiamas Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl Užsieniečio sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu apskritai negali būti taikomas.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog tam, kad prieglobsčio prašytojas galėtų būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad prieglobsčio prašymo motyvai yra išaiškinti, priimtas galutinis sprendimas, kuris yra apskųstas, turi būti įvertinta ar yra pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

12. Užsienietis sutinka, kad pažeidė Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 7 punktą, tačiau nurodo, kad būtina įvertinti tokio poelgio motyvus, neapsiribojant formaliu situacijos vertinimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš Lietuvos Respublikos Užsienietis išvyko todėl, kad buvo susitaręs su draugais, jog jam į Lazdijus iš (duomenys neskelbtini) atveš jo pasą bei pinigų. Lazdijuose Užsienietis sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) sugedo jo draugų automobilis, todėl Užsienietis ir vyko iki jų, tikėdamas laiku grįžti į Užsieniečių registracijos centrą. Užsienietis nurodo, kad jam nėra tikslo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis paaiškina, kad pasimokė iš savo klaidų ir daugiau jokių pažeidimų neketina daryti, nes yra suinteresuotas gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

13. Apeliaciniame skunde Užsienietis remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-5454-1062/2017 ir teigia, kad jis galėjo būti sulaikytas ilgiausiai iki 2018 m. kovo 27 d. Nurodo, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 21 d. sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo Lietuvos Respublikoje ir išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) yra neįsiteisėjęs, klausimai dėl Užsieniečio išsiuntimo nėra sprendžiami, todėl Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis nagrinėjamu atveju, pasak Užsieniečio, negali būti taikoma.

14. Teismo posėdyje Užsienietis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Užsienietis paaiškino, kad pasas, kurio sugedus automobiliui vyko paimti į (duomenys neskelbtini), yra perduotas Migracijos departamentui. Yra prašęs prieglobsčio eilėje šalių, taip pat yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Švedijoje. Sulaikymo laikotarpiu Migracijos departamento buvo apklaustas vieną kartą.

15. VSAT Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į Užsieniečio apeliacinį skundą prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečio apeliacinį skundą atmesti.

16. VSAT Užsieniečių registracijos centras atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame teikime.

17. Atsiliepime nesutinka su Užsieniečio nuomone, kad jo atžvilgiu negali būti taikytina Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis. Teigia, kad aiškinant Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies taikymą reikia remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012. Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo/nesuteikimo ir jo išsiuntimo/neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu. Pažymi, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo /nesuteikimo, tiek ir dėl jo išsiuntimo/neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Todėl daro išvadą, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje.

18. Dėl Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 7 punkto taikymo pažymi, kad Užsienietis, pateikęs prieglobsčio prašymą, pasirašytinai buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Akivaizdu, kad jis žinojo, jog prieglobsčio prašytojo statusas nesuteikia jam teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos kol yra sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio jam suteikimo.

19. VSAT Užsieniečių registracijos centrui nekyla abejonių, kad S. Z. išvykimas iš Lietuvos Respublikos buvo tyčinis, turint tikslą išvykti į kitas ES valstybes nares, o jo paaiškinimai skirti tik suklaidinti teismą.

20. VSAT Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad šiuo metu S. Z. atžvilgiu nėra pradėta išsiuntimo procedūra tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio nesuteikimo klausimu. Užsienietis yra sulaikytas ne išsiuntimo tikslu, bet kaip prieglobsčio prašytojas, kuris piktnaudžiauja prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra. Jo sulaikymas yra teisiškai pagrįstas, bei tikslingas, siekiant valstybei eliminuoti piktnaudžiavimą prieglobsčio sistema. Pažymi, kad minėto Užsieniečio sulaikymas neviršija maksimalaus Įstatyme numatyto sulaikymo termino, t. y. 18 mėnesių nuo sulaikymo pradžios.

21. Teismo posėdyje VSAT Užsieniečių registracijos centro atstovė prašė Užsieniečio apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsieniečio sulaikymo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2

dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

24. Pažymėtina, kad užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio 112 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi, užsieniečių judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, kad toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą pratęsti Užsieniečio sulaikymo terminą iki 2018 m. gegužės 27 d. priėmė, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi ir 113 straipsnio 5 dalies 7 punktu.

26. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

27. Ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu Užsienietis turėjo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą (prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje), todėl jis galėjo būti sulaikytas tik Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinama ar užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką.

28. Pasisakydama dėl Užsieniečio apeliacinio skundo teiginių, kad jis neturėjo tikslo išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes šioje šalyje siekia gauti prieglobstį, o jo išvykimo į Lenkijos Respubliką aplinkybės buvo įvertintos formaliai, neatsižvelgiant į tikruosius išvykimo tikslus, teisėjų kolegija pastebi, kad Užsieniečio 2017 m. rugsėjo mėnesį įvykusio išvykimo į Lenkijos Respubliką aplinkybės jau buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5212-556/2017. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad Užsienietis siekė visiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir pažeidė Įstatymo 135 straipsnio 4 punktą, numatantį, kad užsieniečio

išvykimas iš Lietuvos Respublikos laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis neturėdamas galiojančio kelionės dokumento bando išvykti iš Lietuvos Respublikos. Minėtoje byloje teismas konstatavo Užsieniečio sąmoningą siekį pažeisti nustatytą tvarką ir nebegrįžti į Užsieniečių registracijos centrą. Teismas sprendė, kad tai yra pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 7 punktą kartu su minėto straipsnio 4 dalies 2 punktu. Minėtos Užsieniečio išvykimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybės taip pat buvo įvertintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2018. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog užsienietis atsiradus galimybei dar kartą nebandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip trukdydamas priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso, todėl teismas darė išvadą, kad sulaikymas yra objektyviai būtina priemonė.

29. Tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui (Įstatymo 114 str. 5 d.). Be to, prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir ne ilgiau, negu būtina pagal atitinkamą šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytą sulaikymo pagrindą (Įstatymo 114 str. 7 d.).

30. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/60-8)12PR-37 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Užsieniečiui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kuris yra apskųstas teismui, duomenų, kad Užsienietis nebendradarbiautų siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.), nėra, asmens dokumentai (pasas), reikalingi išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti, yra Migracijos departamente, todėl Užsieniečio sulaikymas negalėjo trukti ne ilgiau nei 6 mėnesius, t. y. ilgiau nei iki 2018 m. kovo 27 d.

31. Užsienietis buvo sulaikytas 2017 m. rugsėjo 27 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimu, todėl Užsieniečio sulaikymo terminas galėjo būti pratęstas, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, iki 2018 m. kovo 27 d. Pirmosios instancijos teismas Užsieniečio sulaikymo terminą pratęsė iki 2018 m. gegužės 27 d. Kadangi Užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, absoliučiai ribojant jo judėjimo laisvę, šiuo metu tęsiasi jau ilgiau nei 6  mėnesius, teisėjų kolegija sprendžia, kad jo sulaikymas ilgesniam laikui (nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. gegužės 27 d.) neatitiktų Įstatymo nuostatų dėl sulaikymo terminų.

32. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dar nėra priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo) Užsieniečiui Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 2 str. 64 d.), ir įvertinus tai, kad Užsienietis pažeidė laikino išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro taisykles, darytina išvada, kad Įstatyme numatytos priemonės Užsieniečiui negali būti visiškai netaikomos.

33. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nutaria Užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti jį VSAT, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki jo atžvilgiu bus priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo) Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau nei iki 2018 m. gegužės 27 d. (Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 4–5 dalys).

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl jo priimtas 2018 m. vasario 21 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Baltarusijos Respublikos piliečio S. Z. (S. Z.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują

sprendimą:Netenkinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių

registracijos centro 2018 m. vasario 14 d. teikimo pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio S. Z. (S. Z.) sulaikymo terminą Užsieniečių registracijos centre iki 2018 m. gegužės 27 d.

Apgyvendinti (duomenys neskelbtini) pilietį S. Z. (S. Z.) Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki jo atžvilgiu bus priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. gegužės 27 d.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00830 2019-01-21 2018-04-18 2018-04-18 -

Administracinė byla Nr. A-123-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00136-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. jis bausmę atliko Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) baudos izoliatoriuje. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, nes jis yra vegetaras, o vegetariško maisto negavo nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d., dėl to buvo priverstas kęsti alkį.

3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neišduodamo priklausančio vegetarinio maisto davinio daug kartų kėlė pretenzijas žodžiu ir raštu, 2015 m. lapkričio 26 d. parašė skundą Marijampolės PN direktoriui ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau skunde nurodytos aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos. Pareiškėjas teigė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. parašė dar vieną skundą dėl neskiriamo vegetarinio maisto davinio, tačiau praėjus visiems terminams, atsakymo negavo, tai rodo, kad Marijampolės PN rimtai nežiūri į iškilusias problemas. Pareiškėjo nuomone, tokiais veiksmais buvo pažeisti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. V-138, Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 4/07-67, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir kiti teisės aktai.

4. Pareiškėjo manymu, jo nurodytos aplinkybės patvirtino, kad jis patyrė dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą ir nepatogumų, diskomfortą, diskriminaciją, buvo varžoma jo teisė išpažinti pasirinktą religiją, jis badavo. Dėl atsakovo

neteisėtų veiksmų pareiškėjo subjektinė teisė kalėti tinkamomis sąlygomis buvo pažeista, nes buvo žeminamas žmogaus orumas, sudarytos sąlygos darė žalingą įtaką sveikatai, dėl to kilo neturtinė žala, kuriai atsirasti yra visos civilinės atsakomybės sąlygos.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas atliko jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriuje: nuo 2015 m. spalio 29 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 10, nuo 2015 m. lapkričio 25 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 24, nuo 2015 m. gruodžio 31 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 10.

7. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN maistas gaminamas ir išduodamas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatomis, 2015 m. kovo 31 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-67 „Dėl pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ ir kitais teisės aktais.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Marijampolės PN dėl dietinio maitinimo, jam buvo atsakyta Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko 2015 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 20/07-1794. Dietinis maitinimas ir jos skyrimo sąlygos skiriasi nuo vegetariško maitinimo. 2015 m. lapkričio 26 d. skundu Nr. 49/07-2277 pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN dėl to, kad jam nebuvo per pusryčius skirtas vegetariškas maitinimas, ir, kad neduodamas kefyras. Pareiškėjui buvo atsakyta 2015 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 20/07-1729, jis buvo maitinamas pagal tos dienos sudarytą valgiaraštį, skirtą vegetariškai maitinamiems nuteistiesiems. Pareiškėjas dėl maitinimo pagal vegetarams patvirtintą valgiaraštį į pataisos namų administraciją kreipėsi 2015 m. lapkričio 4 d. ir jam buvo skirtas vegetarinis maitinimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl vegetarinio maitinimo raštu kreipėsi anksčiau ar, kad kreipėsi dėl tiekiamo nevisaverčio, nekaloringo, neatitinkančio maisto energetinės vertės maisto. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skunde melagingai pateikė informaciją, kad jam iš viso nebuvo suteiktas vegetariškas maitinimas. Vegetariško maisto prašymas buvo užpildytas 2015 m. lapkričio 4 d., o maistas buvo pradėtas teikti nuo 2015 m. lapkričio 7 d. Pataisos namai neturėjo jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų vegetarinis maitinimas. Pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą ir Sveikatos priežiūros tarnybą dėl vegetariško maitinimo ar su tuo susijusių problemų. Pataisos namų administracijos nuomone, nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo O. B. skundą patenkino iš dalies, priteisė O. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atliko jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriuje: nuo 2015 m. spalio 29 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 10, nuo 2015 m. lapkričio 25 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 24, nuo 2015 m. gruodžio 31 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 10.

12. Teismas nurodė, kad nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų

gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos M.  K. rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.). Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 ir 6 punktuose numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi tokie valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims, Valgiaraštis nedirbančioms moterims, Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

13. Teismas nurodė, kad Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4/07-67 patvirtintų Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklių 8 punkte numatyta, jog nuteistasis, kuris dėl savo įsitikinimų ar propaguojamo gyvenimo būdo, nori gauti vegetarinį maitinimą ar maitinimą be kiaulienos (dėl religinių įsitikinimų) privalo su raštišku prašymu kreiptis į pataisos namų direktorių. Prašyme turi būti nurodyta dėl kokių priežasčių nuteistasis nori gauti kitokį maitinimą. Nuteistasis realiai turi propaguoti religinį ar vegetarinį gyvenimo būdą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl vegetarinio maitinimo skyrimo Marijampolės PN administracijai 2015 m. lapkričio 4 d., o vegetarinis maistas jam buvo pradėtas teikti nuo 2015 m. lapkričio 7 d. Taigi nuteistajam pateikus prašymą vegetarinis maitinimas buvo paskirtas po trijų dienų. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą, nėra numatyta termino, per kurį turi būti skiriamas vegetarinis maitinimas.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės PN dėl dietinio maitinimo, jam buvo atsakyta Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko 2015 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 20/07-1794. 2015 m. lapkričio 26 d. skundu Nr. 49/07-2277 pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN dėl to, kad jam nebuvo per pusryčius skirtas vegetarinis maitinimas, ir, kad neduodamas kefyras. Pareiškėjui buvo atsakyta 2015 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 20/07-1729, kuriame nurodyta, kad maitinamas buvo skirtas pagal tos dienos sudarytą valgiaraštį, skirtą vegetariškai maitinamiems nuteistiesiems. 2015 m. lapkričio 30 d. skundu Nr. 49/07-2289 pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN dėl to, kad 2015 m. lapkričio 24 d., grįžęs etapu į Marijampolės PN, jis negauna vegetariško maitinimo, nors išvažiuojant gaudavo. 2015 m. gruodžio 10 d. skundu Nr. 17/07 pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN dėl to, kad nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. negauna vegetariško maitinimo. Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, jog vegetarinį maitinimą vėl gavo nuo 2015 m. gruodžio 16 d.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, vegetarinis maitinimas jam nebuvo teikiamas nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad prašymas dėl vegetarinio maitinimo skyrimo Marijampolės PN administracijai pateiktas tik 2015 m. lapkričio 4 d. ir vegetarinis maistas pareiškėjui buvo pradėtas teikti nuo 2015 m. lapkričio 7 d. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, jog jis negavo vegetarinio maitinimo laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. atmetė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 30 d. skunde Nr. 49/07-2289 Marijampolės PN nurodė, jog 2015 m. lapkričio 24 d., grįžęs etapu į Marijampolės PN negauna vegetarinio maitinimo, nors išvažiuojant gaudavo vegetarinį maistą. 2015 m. lapkričio 30 d. skunde pareiškėjo nurodytos aplinkybės paneigia pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis negaudavo vegetarinio maisto laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas į pataisos namų administraciją būtų kreipęsis dėl vegetarinio maitinimo raštu laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., todėl teismas pareiškėjo argumentus, jog jis negavo vegetarinio maitinimo šiuo laikotarpiu, atmetė.

18. Teismas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. skundais pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN dėl to, kad nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. negauna vegetarinio maitinimo. Atsakovui nepaneigus šių pareiškėjo teiginių, teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (iš viso 22 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrinamas vegetariškas maitinimas pagal valgiaraštį, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

19. Teismas iš pareiškėjo 2015 m. lapkričio 4 d. prašymo dėl vegetarinio maitinimo skyrimo turinio, nustatė, kad priežastimi skirti maitinimą pareiškėjas nurodė ne religinius įsitikinimus, o tai, jog jis nevalgo mėsos. Todėl teismas

sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl religinės diskriminacijos yra nepagrįstas.20. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jis 2015 m. lapkričio 30 d. parašė skundą

Marijampolės PN dėl neskiriamo vegetarinio maisto davinio, tačiau praėjus visiems terminams atsakymo negavo, rėmėsi BVK 183 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jog viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, o šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Kadangi atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą, jog pareiškėjo 2015 m. lapkričio 30 d. skundas Marijampolės PN direktoriui dėl neskiriamo vegetarinio maisto davinio buvo išnagrinėtas, todėl teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes pripažino nustatytomis.

21. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN 2016 m. vasario 10 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros specialistus yra kreipęsis dėl įvairių nusiskundimų 26 kartus. Per bausmės atlikimo laiką jokių nusiskundimų sveikata, susijusių su gyvenimo sąlygomis, neišsakė. Pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų linkusių vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas įskaitą. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. vasario 5 d. pažyma Nr. 55/04-60 patvirtina, kad pareiškėjas į šios tarnybos specialistus ginčui aktualiu laikotarpiu nėra kreipęsis. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam, masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

22. Teismas nenustatė, kad Marijampolės PN administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų nuteistųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas ar, kad vegetarinio valgiaraščio neskyrė tyčia, siekdami pakenkti pareiškėjui. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatos būklė būtų pablogėjusi dėl neskirto vegetarinio maitinimo. Jokių kitų duomenų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų sukelto neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas atsižvelgė į tai, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo atlyginti žalą, buvo trumpas (22 dienos), tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

23. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 100 Eur ir šią suma priteisė iš atsakovo, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė 100 Eur neturtinę žalą ir priimti naują sprendimą, kuriuo neturtinės žalos nepriteisti.

25. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 34 punktu, asmenų prašymai, išskyrus prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tuojau pat, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo užregistravimo institucijoje. Todėl pareiškėjas, tik pateikęs prašymą, negali gauti atsakymo dėl vegetarinio maitinimo, nes tai yra susiję ir su maisto tiekimu į pataisos namus, jo užsakymų kiekiu.

26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas į Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 24 d. grįžo etapu, o 2015 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į pataisos namų administraciją su skundu Nr. 49/07-2288, tačiau skunde nėra jokios informacijos, kad pareiškėjas būtų prašęs vegetarinio maitinimo, jo atsisakęs, ar išdėstyta kitų su tuo susijusių problemų. Pareiškėjui į šį prašymą buvo atsakyta 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 20/07-1755. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą, jog jo 2015 m. lapkričio 30 d. skundas Marijampolės PN direktoriui dėl neskiriamo vegetariško maisto davinio buvo išnagrinėtas, todėl nurodytos aplinkybės pripažintinos nustatytomis. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui 2015 m. lapkričio 4 d. pateikus prašymą dėl vegetarinio maitinimo, po trijų dienų – 2015 m. lapkričio 7 d., jam vegetarinis maitinimas buvo suteiktas ir niekada nebuvo nutrauktas, kadangi

vegetarinis maitinimas nuteistajam nutraukiamas tik jam pateikus prašymą, o tokio pareiškėjo prašymo pataisos namai neturi. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 6 d. nebuvo maitinamas pagal vegetarišką valgiaraštį, nepagrįsta.

27. Atsakovas nurodo, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu, kurios didžioji dalis gauna minimalią algą arba gauna minimalias socialines išmokas. Teismas nevertino to, kad pareiškėjas, atliekantis terminuotą laisvės atėmimo bausmę, yra tris kartus per dieną nemokamai maitinamas, jam suteikiama nemokama gyvenamoji vieta, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

29. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, neužtikrinus jam vegetariško maitinimo.

30. Išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (iš viso 22 dienas) nebuvo užtikrinamas vegetariškas maitinimas pagal valgiaraštį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. nebuvo užtikrintas vegetarinis maitinimas, nes toks maitinimas nuo 2015 m. lapkričio 7 d. nebuvo nutrauktas, be to, pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

32. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

34. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje A. Ö. ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.). Taigi įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų

reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi.35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teismų praktiką, patikrinusi bylą

įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. jam nebuvo užtikrintas vegetariškas maitinimas. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, pareiškėjui vegetariškas maitinimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, buvo pradėtas teikti nuo 2015 m. lapkričio 7 d., patenkinus jo 2015 m. lapkričio 4 d. prašymą (b. l. 19, 52). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuluotą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo 2015 m. lapkričio 30 d. skunde nurodytų aplinkybių dėl to, kad pareiškėjui nebuvo teikiamas vegetariškas maitinimas nuo 2015 m. lapkričio 24 d., pareiškėjui į Marijampolės PN grįžus etapu (b. l. 67-68). Pirmosios instancijos teismas suteikė galimybę atsakovo atstovui pateikti duomenis apie tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo teikiamas vegetariškas maitinimas, apie tai, kad jis buvo įtrauktas į asmenų, kuriems teikiamas vegetariškas maitinimas, sąrašą (b. l. 38), tačiau atsakovo atstovas tokių duomenų į bylą nepateikė.

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 30 d. Marijampolės PN direktoriui pateikė du skundus: reg. Nr. 2288 dėl apgyvendinimo ir gyvenamosiose patalpose kylančių konfliktinių situacijų, į kurį pareiškėjui buvo atsakyta Marijampolės PN 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 20/70-1755, būtent šiuos dokumentus atsakovas nurodo apeliaciniame skunde, ir reg. Nr. 2289, kuriame pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. lapkričio 24 d. negauna vegetariško maitinimo ir prašo pranešti nuo kada jį gaus (b. l. 67). Byloje duomenų apie tai, kad į pastarąjį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta raštu nėra, pareiškėjas ranka yra pažymėjęs, kad jam viskas išaiškinta, pretenzijų neturi, nes vegetarinį maistą nuo 2015 m. gruodžio 16 d. gauna tvarkingai (b. l. 68). Įvertinus byloje esančius įrodymus konstatuojama, kad atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjui suteiktas vegetariškas maitinimas nebuvo nutrauktas, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Marijampolės PN pareiškėjui nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. nustatyta tvarka nesuteikė vegetariško maitinimo pagal valgiaraštį, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

37. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

39. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d.

sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

41. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05).

42. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir  t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteista 100 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas iš esmės atitinka dydžius, priteisiamus panašiomis faktinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2404-575/2017).

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00836 2019-01-21 2018-04-25 2018-04-25 -

Administracinė byla Nr. eA-3656-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04036-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. P. ir R. N. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-951(00384; 00385) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams A. P. ir R. N.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą klausimą dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė klaidingai įvertinęs byloje esančius įrodymus, juos interpretuodamas nesivadovavo esminiais principais, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisingą Sprendimą. Atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

3. Pareiškėjų teigimu, atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė praleidęs visus galimus terminus, apie termino pratęsimą neinformavęs pareiškėjų.

4. Atsakovas netinkamai atliko tyrimą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Finance Alliance“ fiktyvumo. Pareiškėjai nesutinka su Migracijos departamento išvadomis, jog kitų įmonių neįtraukimas į verslo planą ir pačio verslo plano sudarymas likus 3 dienoms iki kreipimosi į Migracijos departamentą leidžia teigti, jog Bendrovė ne mažiau kaip 6 mėn. nevykdė veiklos pagal verslo planą. Pareiškėjai pažymi, kad klientai į verslo planą nebuvo įtraukti, nes su jais buvo nutrauktos buhalterinės apskaitos sutartys, o verslo plano patvirtinimas prieš kreipiantis į Migracijos departamentą negali būti vertinamas kaip verslo plano nevykdymas. Klientų reguliariai atliekami mokėjimai patvirtiną faktą, kad Bendrovė turi nuolatinių klientų, o tai rodo ir Bendrovės veiklos tęstinumą.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išanalizavus visas faktines aplinkybes ir gautus įrodymus.

Sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas A. P., yra fiktyvi įmonė, o pats pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnyje

numatytų pagrindų. Sprendime taip pat konstatuota, jog pareiškėja R. N. neatitinka Įstatymo 43 straipsnyje numatytų sąlygų.

7. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo, siekė visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti visas faktines aplinkybes ir suteikė pareiškėjui A. P. galimybę teikti paaiškinimus, taip pat apklausė Bendrovės darbuotojus, atliko Bendrovės patikrinimus įvairiais adresais. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau negu Įstatyme nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas, atsakovo teigimu, savaime nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinęs surinktus duomenis, faktines aplinkybes, ir atliktų patikrinimų rezultatus, Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjų A. P. ir R. N. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui A. P. 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjas A. P. tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, 2017 m. birželio 29 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei remdamasis kartu su prašymu pateiktais dokumentais, Migracijos valdybos atliktais patikrinimais, apklausų rezultatais, priėjo prie išvados, jog Bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas sprendė, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir todėl Sprendimu atsisakė pareiškėjams pakeisti leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje.

10. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, jog, atsižvelgus į surinktų duomenų visumą darytina išvada, kad Bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus, t. y. apklausti Bendrovės darbuotojai faktiškai joje nedirba (prieštaringi, painūs ir neatitinkantys tikrovės darbuotojų atsakymai dėl darbo vietos, darbo laiko, Bendrovės klientų ir kitų aplinkybių). Teismas sprendė, kad Bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad būtų imituojamas Bendrovės veiklos vykdymas ir Bendrovės akcininkas užsienietis atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.

11. Teismas nurodė, jog, konstatavus, kad Migracijos departamento išvada, jog Bendrovė yra fiktyvi, yra pagrįsta, pareiškėjų argumentai dėl terminų nesilaikymo yra teisiškai nereikšmingi, negalintys būti sąlyga panaikinti Sprendimą. Pareiškėjų argumentai dėl Sprendime taikytų neproporcingų priemonių, teismo vertinimu, taip pat nebuvo pagrįsti, nes pareiškėjams, neatitinkant Įstatyme numatytų sąlygų, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti išduodamas.

III.

12. Pareiškėjai A. P. ir R. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nurodė, jog Bendrovė yra fiktyvi. Be to, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų nuomone, nepagrįstai nesivadovavo Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytu fiktyvios įmonės apibrėžimu. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog Bendrovė buvo įsteigta dar 2013 m. ir nuo tada vykdė savo veiklą, atstovavo kitas įmones. Pareiškėjams neaišku, kodėl 2014 m. tuo pačiu pagrindu išduoti leidimai nebuvo pakeisti 2017 m., nes Bendrovėje niekas nepasikeitė.

14. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų pateiktų argumentų ir paaiškinimų, vadovavosi tik Migracijos departamento atliktu vertinimu, netikrindamas šio vertinimo pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos sprendimas yra be motyvų, t. y. į sprendimą perkelta atsakovo sprendime ir atsiliepime surašyta informacija. Todėl akivaizdu, kad teismas netyrė ir nevertino pareiškėjų pateiktų argumentų ir papildomų duomenų.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas priėmė neargumentuotą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai matyti, kad teismas ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir netgi atkreipė dėmesį svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjų argumentus bei surinktus duomenis, objektyviai ir visapusiškai ištyręs bylai svarbias aplinkybes, priėmė pagrįsta sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-951(00384; 00385) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams A. P. ir R. N.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys). Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

20. Be to, procesinis įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis).

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

22. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas atsakovo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, iš esmės tik pakartojo atsakovo nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus išdėstytus ginčijame Sprendime ir atsakovo atsiliepime į skundą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Vien tik atsakovo argumentų dėl nustatytų faktinių aplinkybių perrašymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų nurodymas, neatlikus savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

24. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo, priėmė sprendimą, kuris neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, tuo pažeidė minėtas procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00825 2019-01-21 2018-05-16 2018-05-16 -

Administracinė byla Nr. AS-324-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00832-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą dėl teisėjos rašto panaikinimo ir protokolų kopijų pateikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 6 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2018 m. vasario 23 d. raštą Nr. 1-190-51/09 ir įpareigoti Vilniaus apygardos teismą jam pateikti oficialias (su žyma „kopija tikra“, tvirtinusio asmens vardu, pavarde ir parašu) protokolų kopijas (bylos proceso Nr. 1-10-1-30036-2007-4 I tomo lapus 102-142, Vilniaus apygardos teismo posėdžio protokolus ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdžio protokolus).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo E. K. skundą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį ir skunde išdėstytus argumentus, kuriais grindžiami jo

reikalavimai, padarė išvadą, kad pareiškėjas skundė Vilniaus apygardos teismo teisėjos veiksmus, atliktus baudžiamajame procese, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais. Teismas pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai nepriskirta vertinti teisėjų procesinių veiksmų nagrinėjant baudžiamąsias bylas, todėl atsisakė priimti skundą.

III.

Pareiškėjas E. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą jo skundą nagrinėti.

Pareiškėjas tvirtina, kad skunde suformuluotas jo prašymas nėra susijęs su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu baudžiamojoje byloje. Jo prašymas yra susiję su bylos dokumentų kopijų pateikimu, ši teisė užtikrinama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 2 dalyje ir 44 straipsnio 8 dalyje. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad Vilniaus apygardos teismas galbūt neteisėtai sunaikino kai kuriuos protokolus iš jo archyvuotos bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia iš Vilniaus apygardos teismo gauti oficialiai patvirtintas baudžiamosios bylos (proceso Nr. 1-10-1-30036-2007-4) dokumentų (I tomo lapus 102-142) ir Vilnius apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo posėdžių protokolų kopijas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes administracinio teismo kompetencijai nepriskirta vertinti teisėjų procesinių veiksmų nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka ir prašo įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti jo skundą.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė,

pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų

teigti, jog ginčas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. rašto, kuriuo pareiškėjui nurodyta, kad 2012 m. balandžio 23 d. jam buvo išsiųstos visos Baudžiamosios bylos Nr. 1-190-51/2009 kopijos (648 lapai), 2016 m. gegužės 31 d. – Lietuvos apeliacinio teismo posėdžių protokolų kopijos, o, pagal šiuo metu galiojančio Vilniaus apygardos teismo Susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkos aprašo 29 punktą, teismas nesiunčia baudžiamosios bylos kopijų nuteistiesiems į jų bausmės atlikimo vietą, yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės nėra susijusios su viešojo administravimo sritimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jo skundą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00831 2019-01-21 2018-06-06 2018-06-06 -

Administracinė byla Nr. A-443-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02387-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 22.7; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Ž.  A. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Ž. A. ir V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktas, kuriame nustatytas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur) ir Įsakymu patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 13 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta vidaus tarnybos pareigūno važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydžio apskaičiavimo formulė, kurioje taikomas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur) ir 15 punktas ta apimtimi, kuria vidaus tarnybos pareigūnams įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą, taip pat numatytas kompensacijos už kitokio nei benzinas kuro išlaidų mažinimas būtent 35 proc., neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams; 2) priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kompensacijos (toliau – ir Vilniaus AVPK) už 2016 m. sausio–kovo mėnesiais turėtas važiavimo išlaidas nepriemoką: Ž. A. – 34,48 Eur, V. S. – 39,87 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Ž. A. dirba Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vadu, V. S. dirba Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju. 2016 m. gegužės 10 d. Vilniaus AVPK išmokėjo pareiškėjams mažesnio dydžio kompensaciją už važiavimo, kai vykstama į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidas (toliau – ir kompensacija), t. y. Ž. A. susidarė 34,48 Eur, o V. S. – 39,87 Eur kompensacijos nepriemoka. Pareiškėjai teigė, kad Apraše įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą nepagrįstas jokiais techniniais tyrimais ar įvertinimais, taip pat sprendimas mažinti kuro išlaidas būtent 35 proc. nepagrįstas jokia apskaičiavimo metodika. Pareiškėjų nuomone, sprendimas mažinti net 35 proc. kitokio nei benzinas kuro išlaidų kompensavimą yra galbūt diskriminuojantis. Aprašo 15 punkte įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą (benzinas, dyzelinas ir kt.), taip pat kompensacijos už kitokio nei benzinas kuro išlaidas mažinimas 35  proc., Įsakymo 2.1 punkte vienodo vieno kilometro išlaidų dydžio įtvirtinimas nepagrįstas jokiais tyrimais, yra neproporcingas siekiamam tikslui (vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo įgyvendinimui), todėl negali būti pripažintas teisėtu. Pareiškėjai teigė, kad nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo peržengtos Statuto 60 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto pavedimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir VRM) ribos, pažeisti įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir kiti principai.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad su VRM kompetencija sietinas tik pirmasis pareiškėjų skundo reikalavimas. Statuto 60 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija gali nustatyti, kad pareigūnams (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus pareigūnus), kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, apmokamos kelionės išlaidos. Šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šios nuostatos netaikomos pareigūnams, kurie į tarnybos vietą vežami tarnybiniu transportu. Statuto 60 straipsnio 6 dalies nuostata suformuluota kaip dispozityvi teisės norma. Pareiškėjai klaidingai interpretuoja šią nuostatą kaip Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai įtvirtintą „pavedimą“. Priešingai nei Statuto 60 straipsnio 4 dalis, kuri nustato privalomą pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų (išskyrus išlaidas taksi) kompensavimą, Statuto 60 straipsnio 6 dalis nenustato Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pareigos privalomai nustatyti pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimą (kompensavimą). Įstatymu būtent Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai suteikta diskrecija spręsti dėl tokių išlaidų apmokėjimo, o nusprendus jas kompensuoti  – nustatyti šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką.

5. VRM paaiškino, kad apskaičiuota, jog vidutinis degalų kiekis, reikalingas 1 km kelio nuvažiuoti, sudaro 0,075 l. Šio kiekio degalų vidutinė kaina – 0,08 Eur. Todėl Įsakymo 2.1 punkte nustatytas važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos asmeniniu transportu vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,08 Eur. Sprendžiant dėl Aprašo 15 punktu nustatomos tvarkos buvo vertinami apibendrinti pareigūnų pagal iki 2016 m. sausio 6 d. galiojusio Aprašo nustatytą tvarką teiktų išlaidų

ataskaitų ir jas patvirtinančių dokumentų duomenys, kurie rodė, kad automobilio su dyzeliniu varikliu sunaudojamo kuro norma iš tiesų yra apie 30–40 proc. mažesnė, nei to paties (panašaus) modelio automobilio, kuriam eksploatuoti reikalingas benzinas. Tai, kad automobilių su dyzeliniais varikliais suvartojamo kuro norma yra apytiksliai 35 proc. mažesnė, lyginant su to paties modelio benzininį variklį turinčiais automobiliais, patvirtino ir oficialūs automobilių pardavėjų pateikiami duomenys. Todėl Aprašo 15 punkte nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 proc. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo nuomone, Apraše nustatyta pareigūnų, kurie į tarnybos vietą ir iš jos vyksta asmeniniu transportu, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka neprieštarauja Statuto nuostatoms, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams.

6. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus AVPK 2016 m. birželio 23 d. tarnybiniais pranešimais informavo pareiškėjus, jog 2016 m. pirmo ketvirčio važiavimo išlaidų kompensacijos apskaičiuotos ir išmokėtos vadovaujantis Įsakymu ir šiuo Įsakymu patvirtintu Aprašu. Vilniaus AVPK nurodė, kad, vadovaujantis Aprašo 13, 15 ir 16 punktais ir atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktų 2016 m. pirmo ketvirčio važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitų duomenis, pareiškėjams buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 proc., kadangi eksploatuojamoms transporto priemonėms naudojamas dyzelinas ir važiavimo išlaidos padidintos 10 proc. dėl automobilio eksploatacijos mieste, kuriame gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, ir 10 proc. už žiemos laikotarpį. Pareiškėjams buvo apskaičiuotos ir išmokėtos tokios kompensacijos: 1) Ž. A. – 82,97 Eur važiavimo išlaidų kompensacija, dėl netinkamai taikytų Aprašo 16 punkto nuostatų važiavimo išlaidų kompensacija buvo perskaičiuota ir papildomai išmokėta 6,07 Eur, iš viso – 89,04 Eur; 2) V. S. – 77,58 Eur važiavimo išlaidų kompensacija, dėl netinkamai taikytų Aprašo 16 punkto nuostatų važiavimo išlaidų kompensacija buvo perskaičiuota ir papildomai išmokėta 5,85 Eur, iš viso – 83,43 Eur. Vilniaus AVPK neturėjo teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjams išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos, netaikant važiavimo išlaidų dydžio sumažinimo 35 proc.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjų skundo reikalavimo ištirti, ar Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ABTĮ) šešioliktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal šį teisinį reguliavimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.

10. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje būtų apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos, teismas konstatavo, kad atitinkamos norminės administracinės bylos nagrinėjimas administraciniame teisme yra negalimas. Todėl bylos dalį dėl pareiškėjų skundo reikalavimo ištirti, ar Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3  straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams, teismas nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

11. Teismas vertino, kad pareiškėjų reikalavimas, jog jų patirtos važiavimo išlaidos turėtų būti kompensuotos taikant būtent maksimalų galimą dydį, nepagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjams kelionės išlaidų kompensacijos dydis apskaičiuotas pagal Aprašo 13, 15 ir 16 punktų nuostatas, įvertinus kiekvieno iš jų pateiktos važiavimo išlaidų ataskaitos duomenis, už kurių teisingumą atsako patys pareiškėjai. Vadovaujantis Aprašo 13, 15 ir 16 punktais ir atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktų 2016 m. pirmo ketvirčio važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitų duomenis, pareiškėjams buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 proc., kadangi eksploatuojamoms transporto priemonėms naudojamas dyzelinas, bei važiavimo išlaidos padidintos 10 proc. dėl automobilio eksploatacijos

mieste, kuriame gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, ir 10 proc. už žiemos laikotarpį. Taigi Ž. A. pagrįstai buvo priskaičiuota ir išmokėta 89,04 Eur, o V. S. – 83,43 Eur.

12. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjams išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos, netaikant važiavimo išlaidų dydžio sumažinimo 35 proc. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams.

III.

13. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjai nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad klaidinga skaičiuoti dyzelinio automobilio eksploatavimo kaštus tiesiog dauginant kuro sąnaudas iš per mėnesį nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Dyzelinis automobilis ekonomiškesnis nei benzininis, tik jei per metus nuvažiuojama 20 tūkst. km ir daugiau. Sugedus dyzeliniam automobiliui, jo remonto išlaidos būna bent 20 proc., o dažnai net pusantro ir daugiau kartų didesnės. Pareiškėjų teigimu, VRM atstovės teismo posėdžio metu nurodytas teiginys, kad vienodas vieno kilometro kompensavimo dydis įtvirtintas tik todėl, kad taip patogiau ir lengviau administruoti, t. y. apskaičiuoti kompensacijas už važiavimo išlaidas, yra teisiškai nepagrįstas.

15. Pareiškėjai, pateikdami argumentus, kuriais ginčija skundžiamą teismo sprendimą, nurodo, kad ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu kreipėsi į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar norminio administracinio akto dalis atitinka Statutą. Pabrėžia, kad ABTĮ nenumato procesinio sprendimo rūšies – priimti prašymą ištirti norminį administracinį aktą ir nutraukti bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriuos nustačius, teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Nei vienas iš ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų netaikytinas šioje byloje, o teismas sprendime nenurodė, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto, arba teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto. Neištyrus norminio administracinio akto dalies, nėra galimybės įvertinti, ar teisėtai pareiškėjams buvo neišmokėtas pilnos kompensacijos už turėtas važiavimo išlaidas. Teisingas šios bylos išsprendimas ir galbūt pažeistų teisių gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto, t. y. Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo, teisėtumą. Todėl, pareiškėjų nuomone, teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir nepagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo ir atmetė likusią skundo dalį dėl kompensacijos nepriemokos priteisimo.

16. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų teisė prašyti administracinio pirmosios instancijos teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti administracinė byla dėl jų teisių pažeidimo.

18. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydami ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ 2.1 punktas, kuriame nustatytas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur) ir Įsakymu patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo 13 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta vidaus tarnybos pareigūno važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydžio apskaičiavimo formulė,

kurioje taikomas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur), ir 15 punktas ta apimtimi, kuria vidaus tarnybos pareigūnams įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą, taip pat numatytas kompensacijos už kitokio nei benzinas kuro išlaidų mažinimas būtent 35  proc., neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams; taip pat prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kompensacijos (toliau – ir Vilniaus AVPK) už 2016 m. sausio–kovo mėnesiais turėtas važiavimo išlaidas nepriemoką: Ž. A. – 34,48 Eur, V. S. – 39,87 Eur.

19. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo ištirti norminio administracinio akto – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 ir juo patvirtinto Aprašo – atskirų nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, nepagrįstai kvalifikavo šį prašymą kaip abstraktų prašymą ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą ir nesiejo tokio prašymo su individualioje byloje pareikštais reikalavimais. Netinkamas pareikšto prašymo vertinimas nulėmė tai, kad sprendžiant jį buvo pritaikytos ne tos administracinės teisenos nuostatos, kurios turėjo būti taikomos, ir administracinės bylos dalis nepagrįstai buvo nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), o likusi dalis liko neišnagrinėta iš esmės.

20. Byloje pareiškėjų reiškiamas reikalavimas dėl patirtų važiavimo vykstant į tarnybą ir iš jos išlaidų nepriemokos priteisimo yra grindžiamas Įsakymo ir Aprašų atskirų dalių neatitikimu Statuto 3 straipsnio 3, 7, 8 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skunde išdėstytą prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su nagrinėjama individualia byla, turėjo nutartimi išspręsti jo priėmimo klausimą, kaip tai numatyta ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje, ir jį atmesti, jei būtų nustatyti ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, arba nutartimi sustabdyti individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nuspręsti pradėti jo tyrimą; kitais atvejais vadovautis ABTĮ 112 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Nutartis, kuria atmetamas prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. turi būti motyvuota (ABTĮ 105, 106 straipsniai).

21. Tuo atveju, jei skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjų prašymas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, formaliai neatitiko kokių nors ABTĮ numatytų kriterijų, teismas turėjo galimybę pareikalauti pašalinti juos, tačiau, atsižvelgiant į byloje reiškiamų reikalavimų dėl pareiškėjų materialiųjų teisių gynimo pobūdį, jų ryšį su prašomo ištirti norminio administracinio akto dalies nuostatomis, nebuvo jokio pagrindo pareikštą prašymą vertintini kaip abstraktų ir jo priėmimui taikyti ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

22. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti iš esmės netinkamai išnagrinėta byla, ir šio pažeidimo nėra galimybės ištaisyti pirmosios instancijos teisme, skundžiamą sprendimą naikina ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ir bylos baigiamajame akte – pirmosios instancijos teismo sprendime, – nors ir nurodyta, kad teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams, nėra nurodyta tokias išvadas pagrindžiančių motyvų, taip pat nėra argumentų, kodėl prašymas laikytinas neatitinkančiu ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytų kriterijų, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra galimybės įvertinti skundžiamame teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra tapatus procesui pirmosios instancijos teisme, jo paskirtis patikrinti pagal proceso dalyvio skundą teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumą; jei apeliacinės instancijos teismas tirs ir vertins aplinkybes, kurios nebuvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, bus pažeista proceso dalyvio teisė į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, kas sudaro asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą esminę dalį. Tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju, kai dėl nepagrįstų, teismo formaliai taikytų kriterijų prašymui ištirti norminio administracinio akto dalies nuostatas, liko neišnagrinėta visa administracinė byla, neatskleista jos esmė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų Ž. A. ir V. S. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00834 2019-01-21 2018-06-27 2018-06-27 -

Administracinė byla Nr. eA-215-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00535-2016-6Procesinio sprendimo kategorija: 24.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Prašau“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 dalį, kuria reikalaujama sumokėti 585,78 Eur, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Administracijai teikė prašymus dėl leidimo skleisti išorinę reklamą, bet ne prašymus įrengti išorinės reklamos įrenginius, kadangi įrenginiai jau buvo įrengti ir naudojami nuo 1992 m. Pareiškėjui nebuvo pateiktas dokumentas, kurio pagrindu buvo nukelti devyni įrenginiai, ir toks dokumentas jam nebuvo žinomas. Administracija negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2013 m. rugpjūčio 1 d., nuostatomis, nes Bendrovė prašymą dėl leidimo išorinei reklamai skleisti išdavimo pateikė 2012 m. vasario 22 d. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ar aktų, pagrindžiančių reikalavimą sumokėti ginčijamą sumą, veikė kaip nekompetentingas administravimo subjektas.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas teigė, kad subjektai, norintys Kauno mieste įrengti ir skleisti išorinę reklamą, turi gauti leidimą ir

sumokėti miestui nustatyto dydžio rinkliavą. Pareiškėjas pripažino, jog nuo 1992 m. valdė ir naudojo reklaminius įrenginius, tačiau leidimo įrengti išorinę reklamą niekada neturėjo ir nemokėjo miestui nustatytos rinkliavos. Aplinkybė,

jog reklaminiai įrenginiai kažkada galbūt buvo pastatyti teisėtai, nepaneigia to, kad dabar jiems stovėti ir eksploatuoti buvo būtinas leidimas ir jie turėjo atitikti dabar galiojančių teisės aktų reikalavimus. Leidimas skleisti reklamą ant pareiškėjo valdytų reklaminių įrenginių nebuvo išduotas, reklaminiams įrenginiams stovėti nebuvo atlikti teisės aktais nustatyti suderinimai. Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T-650 (galiojo iki 2013 m. gruodžio 23 d.) (toliau – ir Reklamos įrengimo Kauno mieste taisyklės), 54-55 punktai įpareigojo pareiškėją iš naujo suderinti ir įregistruoti Reklamos registre jo galbūt kažkada teisėtai pastatytus reklaminius įrenginius. Šiuo metu galiojantys teisės aktai draudė įrengti išorinę reklamą neturint leidimo tokią reklamą įrengti ir neturint žemės, statinių ir kitų objektų, ant kurių ji rengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimo. Pareiškėjui laiku neįteisinus valdomų reklamos įrenginių, jų stovėjimas tapo neteisėtu, atitinkamai ant neteisėtų įrenginių negalėjo būti leidžiama skleisti reklamą. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo valdomi reklaminiai įrenginiai stovėjo ant Kauno miesto savivaldybei priklausančio statinio – gatvės – be jokio teisinio pagrindo, todėl Administracija turėjo teisę reikalauti, kad pareiškėjas juos pašalintų. Kauno miesto savivaldybės teisė reikalauti nukelti ar nugriauti Bendrovės valdomus reklaminius įrenginius buvo pripažinta teismų sprendimais. Atsižvelgdama į tai, Administracija 2016 m. sausio 22 d. raštu ir pakartotinai 2016 m. vasario 24 d. raštu nustatė pareiškėjui terminą bei pareikalavo nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius. Pareiškėjui to nepadarius ir minėtų aktų neginčijant teisme, buvo inicijuoti nukėlimo darbai, kuriuose dalyvavo antstolė. Pareiškėjas informuotas, kad jis turėjo padengti išlaidas, susijusias su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu. Atsakovo nuomone, reikalavimas padengti dėl reklaminių įrenginių nukėlimo patirtas išlaidas buvo pagrįstas.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Prašau“ skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ginčijamas 2016 m. kovo 10 d. raštas Nr. (33.200)R-1132 buvo administracinis sprendimas, nurodytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnyje, t. y. atsakovas šiuo sprendimu užbaigė procedūrą dėl reklaminių įrenginių nukėlimo ir pareikalavo padengti turėtas atliktų darbų išlaidas. Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvuotas, jame aiškiai suformuluotas reikalavimas sumokėti 585,78 Eur bei nurodyta priimto sprendimo apskundimo tvarka, todėl šis sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

7. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui priklausė reklaminiai įrenginiai, buvę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuos jis įsigijo 1992 m. iš Kauno miesto buitinių paslaugų kombinato „Pažanga“. Pareiškėjas 2012 m. vasario 17 d. Administracijai pateikė prašymą dėl leidimo įrengti (skleisti) išorinę reklamą. Kadangi prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu įpareigojo Administraciją išnagrinėti Bendrovės 2012 m. vasario 17 d. prašymus pritarti išorinės vaizdinės reklamos įrenginio projektui ir dėl leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimo. Administracija, vykdydama teismo sprendimą, 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. (33.200)R-3633 kreipėsi į pareiškėją, prašydama „kuo skubiau pateikti kartu su 2012-02-17 prašymu pateiktą ir pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012-02-22 pateiktas pastabas pataisytą išorinės vaizdinės reklamos įrengimo projektą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija galėtų teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo/neišdavimo“. Administracija 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (33.200)R-4070 informavo pareiškėją, jog, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė prašomų dokumentų nepateikė, nebuvo galimybės pritarti išorinės reklamos įrengimo projektui ir išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą. Administracijos 2012 m. pradėta pareiškėjo pateikto projekto nagrinėjimo procedūra buvo baigta, leidimas įrengti/skleisti išorinę reklamą jam nebuvo išduotas.

8. Atsakovas 2016 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-409 Bendrovei nustatė 15 dienų terminą nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius ir nurodė, kad šis Administracijos sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo raštu priminta, jog Administracija dar 2014 m. liepos 1 d. raštu informavo pareiškėją, jog nepritars išorinės reklamos įrengimo projektui, taip pat pažymėta, jog Administracija nebuvo išdavusi leidimų nė vienam Bendrovės reklaminiam įrenginiui rengti. Minėtas sprendimas buvo priimtas tam įgaliojimus turinčio asmens – Administracijos direktoriaus pavaduotojo.

9. Administracija 2016 m. vasario 24 d. raštu Nr. (33.200)R-913 pareiškėją informavo nekeičianti savo sprendimo ir pakartotinai jį paragino nusikelti reklaminius įrenginius. Pareiškėjui nustatytu terminu to nepadarius, Kauno miesto savivaldybė inicijavo nukėlimo darbus ir apie tai informavo pareiškėją 2016 m. vasario 25 d. raštu Nr. (33.200)R-939.

Nukėlimo darbai buvo vykdomi 2016 m. kovo 1 d., dalyvaujant antstolei G. A. Nukėlimo darbus, vadovaujantis 2015 m. balandžio 2 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. SR-0865, vykdė UAB „Kauno švara“. Administracija pagal sutartyje nustatytus įkainius pateikė UAB „Kauno švara“ lokalinę sąmatą 1 Nr. 619, o UAB „Kauno švara“, atlikusi užsakytus darbus, Administracijai pateikė atliktų darbų priėmimo aktą Nr. 619-1 ir PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VER000486. Administracija 2016 m. kovo 10 d. raštu Nr. (33.200)R-1132 informavo pareiškėją, kad jis turėjo padengti išlaidas, susijusias su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu – 585,87 Eur.

10. Teismas pažymėjo, jog, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įrengti ir skleisti išorinę reklamą yra draudžiama, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Nagrinėjamu atveju ginčo įrenginių projektas nebuvo suderintas ir pareiškėjas neturėjo leidimo skleisti išorinę vaizdinę reklamą. Konstatuota, jog pareiškėjas šiuos įrenginius įrengė ir eksploatavo pažeisdamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis numato, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis (patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670), savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais ar bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais. Šio straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukelti reklamą. Aplinkybė, kad ginčo objektai kažkada galbūt buvo pastatyti teisėtai, nepaneigė to, kad šiuo metu jiems stovėti ir eksploatuoti būtinas leidimas ir jie turėjo atitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Toks leidimas skleisti reklamą pareiškėjui nebuvo išduotas nuo pat ginčo objektų įsigijimo.

11. Teismas akcentavo, kad, pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – ir Aptarnavimo VTPSI taisyklės) 42.7 punktą, skundų ir pranešimų Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nenagrinėja: „Dėl statybos neturint statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, tačiau pažeidus esminius statinio projekto sprendinius – jei paaiškėja, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų“. Nustatyta, kad ginčo statiniai (reklaminiai įrenginiai) buvo pastatyti prieš daugiau kaip 10 metų. Pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 14.5 punktą, leidimą išduodanti institucija nustato terminą, per kurį, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, turi būti išardytas reklaminis įrenginys, nukabinta reklama ir sutvarkyta aplinka.

12. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos yra registruojamos nekilnojamojo turto registre, ir nurodyta imperatyvioji nekilnojamųjų daiktų įregistravimo sąlyga – daiktai turi būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas savo teises į reklaminius įrenginius grindė tik UAB „Kauno buities namai“ pažyma dėl Bendrovei parduoto turto ir prekių gabenimo važtaraščiais, kuriuose nurodyta, kad Bendrovei buvo perduoti reklaminiai stendai. Šie dokumentai patvirtino, kad pareiškėjas valdė reklaminius įrenginius, todėl Administracija turėjo teisę reikalauti juos nukelti ar išardyti, o, jam to nepadarius, savo lėšomis nukelti reklaminius įrenginius ir pareikalauti atlygio už įrengimų nukėlimo darbus pagal pateiktus dokumentus.

13. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju realias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė 2016 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-409, kuriuo jam nustatytas 15 dienų terminas nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius, įspėta apie pasekmes ir apie tai, jog, atsakovui savo lėšomis atlikus reklaminių įrenginių nukėlimo darbus, pareiškėjas privalės atlyginti atliktų darbų išlaidas, bei nurodyta, kad šį sprendimą jis turėjo teisę apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė, sprendimas buvo nenuginčytas ir galiojantis. Tokiu būdu pareiškėjas sutiko su jam iškeltais reikalavimais. Skundo reikalavimas dėl 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 dalies, kuria reikalaujama sumokėti 585,78 Eur, panaikinimo faktiškai kilo iš pagrindinio sprendimo reikalavimų ir buvo išvestinis, todėl jis teisinių pasekmių pareiškėjui nesukurs. Teismas nusprendė, kad reikalavimas atlyginti 585,87 Eur išlaidų, susijusių su reklaminių įrengimų nukėlimu, buvo pagrįstas ir nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

14. Pareiškėjas UAB „Prašau“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas nesutinka, kad ginčijamas sprendimas atitinka individualiems administraciniams teisės aktams keliamus

reikalavimus. Atsakovas 2016 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (33.200)R-1132 nenurodė, kokiais teisės aktais vadovaudamasis priėmė sprendimą nugriauti Bendrovės valdomus reklaminius įrenginius. Pareiškėjui iš minėto sprendimo nėra aiški visuomeninių santykių esmė, turinys, atsakovo motyvai, neidentifikuotos teisės ir pareigos. Atsakovas nė viename iš Bendrovei pateiktų sprendimų nenurodė, kad jis pats imsis reklaminių įrenginių nugriovimo / ardymo. Atsakovas nepagrindė ir taikomų priemonių bei jų proporcingumo ūkio subjekto veiklos atžvilgiu ir visuomeniniu interesų atžvilgiu. Nei 2016 m. sausio 22 d. sprendime Nr. (33.200)R-409, nei 2016 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (33.200)R-1132 nėra išdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su būtinybe nugriauti įrenginius, įrengtus pačios savivaldybės įmonės 1992 m.

16. Pareiškėjas pabrėžia, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies ir 21 straipsnio nuostatos atsakovui nesuteikia teisės savarankiškai ardyti ar griauti specialiuosius išorinės reklamos įrenginius. Teismas išvis nepasisakė dėl įstatymuose numatytų atsakovo teisių ir pareigų, neįvertino byloje pateiktų įrodymų. 2016 m. sausio 22 d. sprendime atsakovas nurodė, kad, neįvykdžius reikalavimo, jis bus priverstas kreiptis į teismą dėl įrenginių nukėlimo. Taigi, pats atsakovas iš esmės pripažino, jog įstatymuose nėra numatyta jo teisė savarankiškai (savavališkai) griauti / ardyti reklaminius įrenginius. Praktikos kreiptis į teismą dėl reklaminių įrenginių nukėlimo atsakovas laikėsi ir anksčiau. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14339-800/2015 tenkino Administracijos ieškinį ir įpareigojo Bendrovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nusikelti ar išardyti jai priklausantį reklaminį įrenginį.

17. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidė Reklamos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintą šio įstatymo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimo tvarką, be kita ko, pareiškėjo neprašė pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad realias teisines pasekmes jam sukėlė tik 2016 m. sausio 22 d. sprendimas, kadangi, vadovaujantis tokiu aiškinimu ir apskundus minėtą sprendimą, toks skundas nebūtų priimtas kaip pateiktas praleidus terminą skundui paduoti. Pareiškėjo nuomone, minėtas sprendimas taip pat neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų bei negalėjo būti skundžiamas. Teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad skundo reikalavimas panaikinti 2016 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria prašoma sumokėti 585,75 Eur išlaidų, teisinių pasekmių nesukurs, nes, patenkinus pareiškėjo skundą, pasikeistų jo pareigų apimtis, t. y. jam nebereikėtų minėtų išlaidų sumokėti. Pareiškėjas negavo nė vieno rašto, kuriuo būtų informuotas, jog Administracija pati griaus reklaminius stulpus, todėl jis 2016 m. kovo 10 d. sprendimą, kuriuo buvo informuotas apie pareigą sumokėti išlaidas, susijusias su šių stulpų nugriovimu, pagrįstai laikė sukeliančiu teisines pasekmes. Be to, pareiškėjo nuomone, visus sprendimus priėmęs Administracijos direktoriaus pavaduotojas V. Š. pagal Administracijos direktoriaus 2016 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. A-135 nebuvo įgaliotas priimti atitinkamus sprendimus ar kitus administracinius aktus. Teismui nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys V. Š. įgaliojimus. Atsakovas, išardydamas ir nugriaudamas įrenginius, nesivadovavo teisės aktais ir viršijo savo kompetenciją. Realios teisinės pasekmės pareiškėjui ir atsirado, kai atsakovas išardė ir nugriovė dalį įrenginių, buvusių Laisvės alėjoje, t. y. 2016 m. kovo 1 d. Pareiškėjo vertinimu, teismas nevertino, ar šioje byloje nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

18. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui turėjo būti žinomas tiek faktinis 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-

1132 pagrindas, tiek individuali argumentacija. Pareiškėjui ne kartą buvo aiškiai nurodyta, kad jo valdomi ir naudojami reklaminiai įrenginiai stovi neteisėtai ir turi būti nukelti, tačiau jis į tokius perspėjimus nereagavo ir tęsė neteisėtą veiklą nemokėdamas miestui jokių mokesčių. 2007 m. gruodžio 6 d. patvirtinus Reklamos įrengimo Kauno mieste taisykles, pareiškėjui turėjo būti aišku, kad jo kažkada galbūt teisėtai pastatyti reklaminiai įrenginiai (to jis jokiai įrodymais nepagrindė) turėjo būti iš naujo suderinti ir įregistruoti Reklamos registre. Tai, kad pareiškėjo valdomi reklaminiai įrenginiai stovi neteisėtai, jam buvo žinoma dar 2014 m., kai Administracija 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (33.200)R-4070 jį informavo, jog Bendrovės pateikto projekto nagrinėjimo procedūra yra baigta ir leidimas įrengti / skleisti išorinę reklamą nėra išduodamas. Taigi, pareiškėjui buvo puikiai žinoma visuomeninių santykių esmė ir turinys.

20. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, jog realias pasekmes pareiškėjui sukėlė 2016 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-409. Kadangi minėtame rašte nuspręsta, kad Bendrovės valdomi reklaminiai įrenginiai turėjo būti nukelti ir ji pati gera valia jų nenukėlė, Administracija pagrįstai reikalavo padengti dėl reklaminių įrenginių nukėlimo patirtas išlaidas. Atsakovas nesutiko su apeliacinio skundo teiginiais, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus ir terminas apskųsti, kadangi apie neteisėtą ginčo įrenginių stovėjimą jis žinojo ne vienerius metus. Šie įrenginiai stovėjo ant Kauno miesto savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto – gatvės, – tačiau pareiškėjas neturėjo turto savininko sutikimo naudotis šiuo turtu, priešingai, savininkas reikalavo neteisėtai stovinčius reklamos įrenginius

nukelti. Atsakovas paaiškina, kad Administracijos direktoriaus pavaduotojas veikė turėdamas visus tam reikalingus įgaliojimus. Atsakovas savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo – reklaminių stulpų savininko – nuosavybės teisių, nes šių įrenginių nepasisavino, ragino Bendrovę pasiimti savo turtą. Administracija atliko veiksmus, būtinus viešajam interesui (įvaizdis, saugumas, mokesčių surinkimas) ir savo nuosavybei apsaugoti nuo pareiškėjo vykdomo teisės pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Byloje kilęs ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos rašto dalies, kuria pareiškėjas informuojamas apie atsakovo patirtas pareiškėjui priklausančių reklaminių įrenginių nukėlimo, transportavimo ir saugojimo išlaidas bei siūloma jas padengti, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pareiškėjas UAB „Prašau“ manė, kad Administracija nepagrįstai ir neteisėtai išardė ir nukėlė jam priklausančius išorinės reklamos įrenginius bei be teisėto pagrindo reikalauja atlyginti šių darbų išlaidas, todėl kreipėsi į teismą.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs skundžiamą rašto dalį atitinkančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir priimta kompetentingo subjekto.

24. Apeliacinis pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino skundžiamą aktą teisėtu ir pagrįstu bei nesukeliančiu realių teisinių pasekmių.

25. Byloje nustatyta, kad 2012–2015 metais tarp šalių vyko ginčas dėl UAB „Prašau“ priklausančių išorinės reklamos įrenginių Kauno mieste bei dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 sprendimu administracinėje byloje Nr.I-1052-505/2014 įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti UAB „Prašau“ prašymus šiais klausimais. Kadangi pareiškėjas nepateikė reikalautų papildomų dokumentų, o leidimui įrengti išorinę reklamą išduoti reikalingas viešasis konkursas, Administracija 2014 m. liepos 1 d. atsisakė išduoti tokį leidimą. Šio atsisakymo pareiškėjas neskundė. Be to, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14339-800/2015, kuris įsiteisėjo 2016 m. vasario 29 d. Kauno apygardos teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-163-273/2016, UAB „Prašau“ buvo įpareigota nusikelti ar išardyti jai priklausantį reklaminį stulpą, esantį šalia (duomenys neskelbtini), o nustatytu terminu to neatlikus, Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo pripažinta teisė atlikti minėto reklaminio stulpo nukėlimo ar išardymo darbus, patirtas išlaidas išsiieškant iš UAB „Prašau“. Administracija 2016 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-409 Bendrovei nustatė 15 dienų terminą nukelti visus jos valdomus reklaminius įrenginius, o 2016 m. vasario 24 d. raštu Nr. (33.200)R-913 pakartotinai UAB „Prašau“ paragino nusikelti reklaminius įrenginius. Pareiškėjui nustatytu terminu to nepadarius, Kauno miesto savivaldybės administracija inicijavo nukėlimo darbus ir apie tai informavo pareiškėją 2016 m. vasario 25 d. raštu Nr. (33.200)R-939. Atsakydama į pareiškėjo 2016 m. vasario 26 d. raštą, Kauno miesto savivaldybės administracija surašė 2016 m. kovo 10 d. dokumentą Nr. (33.200)R-1132, kurio dalį ir skundžia pareiškėjas.

26. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje taip pat akcentuojama teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarba (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008), pažymima, kad teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą (žr., pvz., 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

27. Pareiškėjas, 2016 m. balandžio 11 d. skundu kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, prašė panaikinti visą

Kauno miesto savivaldybės 2016 m. kovo 10 d. dokumentą Nr. (33.200)R-1132, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. sausio ir vasario raštus, paaiškinta Kauno miesto savivaldybės administracijos pozicija dėl išorinės reklamos įrenginių įrengimo teisėtumo ir jų nukėlimo bei pareiškėjas informuojamas, kad jam tenka pareiga padengti išorinės reklamos įrenginių išardymo, nukėlimo ir saugojimo išlaidas Tačiau vėliau, 2016 m. balandžio 27 d., pareiškėjas skundą patikslino ir suformulavo reikalavimą panaikinti tik dokumento Nr. (33.200)R-1132 dalį, kurioje iš UAB „Prašau“ reikalaujama sumokėti 585,78 Eur. Šis pareiškėjo reikalavimas apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, juolab, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 17 d. dar kartą tikslino skundą, papildydamas jo argumentus, bet palikdamas tą patį reikalavimą.

28. Įvertinus viso Kauno miesto savivaldybės 2016 m. kovo 10 d. dokumento Nr. (33.200)R-1132 turinį, akivaizdu, kad jis yra informacinio aiškinamojo pobūdžio. Nors jame suformuluotas pasiūlymas sumokėti išorinės reklamos įrenginių išardymo, nukėlimo ir saugojimo išlaidas, tačiau toks siūlymas pareiškėjui neturi imperatyvios galios, rašto rengėjo ir adresato nesieja pavaldumo santykiai, taigi UAB „Prašau“ turi elgesio pasirinkimo laisvę – gera valia sumokėti prašomą sumą arba laukti, kol Kauno miesto savivaldybė kreipsis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu atlyginti išlaidas, ir tokioje byloje civilinio proceso tvarka įrodinėti savivaldybės reikalavimų ar jų dalies nepagrįstumą.

29. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog skundžiama dokumento dalis nesukelia realių teisinių pasekmių pareiškėjui, yra teisingos. Apeliacinio skundo argumentas, jog panaikinus skundžiamą dokumento dalį, jam neliks prievolės sumokėti patirtas išlaidas, nėra pagrįstas, nes prievolė atlyginti turėtas išlaidas yra kildinama iš atsakovo atliktų veiksmų, o ne iš skundžiamo dokumento. Tačiau padaręs teisingas išvadas, pirmosios instancijos teismas pasirinko netinkamą procesinį administracinės teisenos užbaigimo būdą.

30. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai akivaizdu, jog skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-184/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje eAS-781-556/2015). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog skundžiamas dokumentas nesukelia realių teisinių pasekmių, privalėjo administracinę bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. (Dabartinės ABTĮ redakcijos 103 straipsnio 1 punktas)

31. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusių su skundžiamo Kauno miesto savivaldybės administracijos dokumento aiškumu ir motyvuotumu, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus visą susirašinėjimą tarp ginčo šalių, vykusį 2016 metų sausio – kovo mėnesiais, akivaizdu, kad pareiškėjui buvo puikiai suprantami tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai, atsakovo pozicijos argumentai ir galimos pasekmės, todėl tiek 2016 m. sausio 22 d., tiek 2016 m. vasario 24-25 d., tiek ir skundžiamo dokumento priėmimas negalėjo kliudyti UAB „Prašau“ ginti savo, kaip išorinės reklamos įrenginių savininko, tikrai ar tariamai pažeistas teises teisės aktų nustatyta tvarka. Bendrovė nagrinėjamu atveju pasirinko kitokį elgesio modelį, administracinės teisenos priemonėmis siekdama įvairiais būdais užvilkinti galutinį ginčo išsprendimą, bet ne pakeisti savo teisių ar pareigų apimtį.

32. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą

nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00829 2019-01-21 2018-07-17 2018-07-17 -

Administracinė byla Nr. AS-504-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00413-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. liepos 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (2-22 4.80)2-4156 ir 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (2-22 4.80)2-4157; 2) įpareigoti NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyrių pašalinti skunde nurodytus trūkumus, ištirti aplinkybes iš naujo, imtis atitinkamų veiksmų ir įpareigojimų bei sankcijų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) atžvilgiu, sudarant žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 14 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. kovo 28 d. skundo trūkumams pašalinti. 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi terminas skundo trūkumams pašalinti buvo pratęstas iki 2018 m. balandžio 26 d.

Pareiškėjas padavė patikslintą skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (2-22 4.80)2-4156 ir 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (2-22 4.80)2-4157; 2) įpareigoti NVSC pašalinti skunde 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose nurodytus trūkumus, šiuos tiriant iš naujo bei patraukti atsakomybėn pažeidėją už šiame procese konstatuotus pažeidimus, įpareigoti Pravieniškių PN-AK, kad langai ar orlaidės atsidarinėtų visiškai, kad būtų galima prieiti prie lango, jį uždaryti, kad nuteistieji būtų kerpami kirpykloje, kad sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai apžiūras ir kitas veikas atliktų šiems skirtose patalpose, viršutiniai drabužiai būtų skalbiami laisvėje, minkštasis inventorius pakeistas, nuolat dezinfekuojamos, kaip ir dušinė patalpa, įrodymai renkami vaizdiniu būdu, būtų įgyvendinta „LR TKĮ“ 195 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi nutarė:1) priimti pareiškėjo patikslinto skundo (gauto teisme 2018 m. balandžio 30 d., registruoto Nr. DOK-9563) dalį dėl

reikalavimų: panaikinti NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (2-22 4.80)2-4156 ir 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (2-22 4.80)2-4157 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti;

2) atsisakyti priimti pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti NVSC pašalinti skunde 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose nurodytus trūkumus, šiuos tiriant iš naujo, bei patraukti atsakomybėn pažeidėją už šiame procese konstatuotus pažeidimus, įpareigoti Pravieniškių PN-AK, kad langai ar orlaidės atsidarinėtų visiškai, kad būtų galima prieiti prie lango, jį uždaryti, kad nuteistieji būtų kerpami kirpykloje, kad sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai apžiūras ir kitas veikas atliktų šiems skirtose patalpose, kad viršutiniai drabužiai būtų skalbiami laisvėje, minkštasis inventorius pakeistas, nuolat dezinfekuojamos, kaip ir dušinė patalpa, įrodymai renkami vaizdiniu būdu, būtų įgyvendinta „LR TKĮ“ 195 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka.

Teismas nurodė, kad 2018 m. kovo 14 d. nutartyje trūkumams šalinti pareiškėjui buvo siūlyta reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus sukonkretinti, t. y. reikalavime nurodyti tik įpareigotiną įvykdyti veiksmą ar skundžiamą aktą, nurodyta, kad reikalavime negali būti nurodytos aplinkybės, nes aplinkybės – skundo turinio pagrindas. Taip pat buvo siūlyta pareiškėjui skundo reikalavimus formuluoti vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 23 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 17 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–93 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 99 str.); išaiškinta, jog skundo reikalavimas (dalykas) turi atitikti skundo pagrindą, o taip pat turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. panaikinti ginčijamą aktą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius jo kompetencijai priskirtinus veiksmus ar pan.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo patikslintame skunde suformuluotą antrąjį skundo reikalavimą, konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino 2018 m. kovo 14 d. nutartyje nustatyto skundo trūkumo, ir šią skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas V. K. (V. K.) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti NVSC imtis nurodytų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad patikslintame skunde nurodė, kokius konkrečiai veiksmus prašo įpareigoti NVSC Pravieniškių PN-AK atlikti, t. y. įpareigoti užtikrinti, kad langai ir orlaidės atsidarytų, būtų sudaryta galimybė prie jų prieiti, atidaryti ar uždaryti ir kt. Pareiškėjo nuomone, nurodyti įpareigotini veiksmai pašalintų konstatuotų trūkumų ir pažeidimų egzistavimo esmę bei pagrindus, o atsisakymas priimti šią skundo dalį laikytinas formaliu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjo V. K. (V. K.) skundo reikalavimų, kuriais jis prašė įpareigoti atsakovą NVSC atlikti veiksmus, dėl to, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų dėl šių skundo reikalavimų dalies (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų dėl įpareigojimo atsakovą NVSC atlikti veiksmus dėl to, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nesukonkretino, kokius veiksmus prašo įpareigoti atsakovą atlikti, o reikalavime negali būti nurodomos aplinkybės. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, jo teigimu, jis aiškiai nurodė, kokius veiksmus prašo įpareigoti atlikti, o atsisakymas priimti šią jo skundo dalį laikytinas formaliu.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos,  t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą (skundo dalyką), aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 24, 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015). Sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, kartu turi būti tikrinamas ir nutarties dėl skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1070/2014). Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Akcentuotina, kad negalima situacija, kai skundas, paduotas su trūkumais, yra priimamas, iškeliama byla ir nagrinėjama iš esmės, įtraukiant į procesą kitus asmenis, eikvojant teismo ir proceso dalyvių laiką bei lėšas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 18 d. nutartyje nurodytu vertinimu, kad pareiškėjo skunde pateiktas reikalavimas įpareigoti NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyrių pašalinti skunde nurodytus trūkumus, ištirti aplinkybes iš naujo, imtis atitinkamų veiksmų ir įpareigojimų bei sankcijų prieš Pravieniškių PN-AK, sudarant žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas, laikytinas abstrakčiu, iš jo nėra aišku, kokias konkrečias teisės aktų nuostatas savo kompetencijos ribose atsakovas įpareigotinas vykdyti, kokių konkrečių pareiškėjo prašomų veiksmų atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė bei kokių konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjas kreipdamasis į teismą siekia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasiūlė pareiškėjui reikalavimą įpareigoti atsakovą NVSC atlikti veiksmus sukonkretinti – nurodyti įpareigotiną įvykdyti veiksmą ar skundžiamą aktą.

Pažymėtina, kad ypač teisingai pareiškėjui buvo išaiškinta, jog skundo reikalavimas (dalykas) turi atitikti skundo pagrindą, o taip pat turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes bylos

šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. panaikinti ginčijamą aktą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius jo kompetencijai priskirtinus veiksmus ar pan.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams, kad pareiškėjas, teikdamas patikslintą skundą ir formuluodamas reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, teismo 2018 m. kovo 18 d. nutartyje nustatytų trūkumų nepašalino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamas skundo reikalavimas išdėstytas neaiškiai, nerišliai, nėra aišku, kokius konkrečius veiksmus pagal kompetenciją prašomas įpareigoti atlikti NVSC. Pareiškėjas prašo: „<…įpareigoti NVSC pašalinti skunde 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose nurodytus trūkumus, šiuos tiriant iš naujo bei patraukti atsakomybėn pažeidėją už šiame procese konstatuotus pažeidimus…>“, tačiau iš jo skunde nurodytų minėtų punktų matyti, kad jis juose dėsto nesutikimo su NVSC priimtais sprendimais, dėl kurių panaikinimo skundo reikalavimai byloje priimti, motyvus ir aplinkybes, todėl nėra aiškus rezultatas, kurio pareiškėjas tokiu reikalavimu siekia.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patikslintame skunde po trūkumų šalinimo suformuluotas reikalavimas dėl įpareigojimo NVSC atlikti veiksmus tinkamai neapibrėžė ginčo ribų, yra abstraktaus pobūdžio ir nesudarė pirmosios instancijos teismui galimybės nustatyti šios skundo dalies ginčo esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pareiškėjui išaiškino, kokie jo pateikto skundo trūkumai trukdo teismui pradėti administracinę teiseną dėl minėtų skundo reikalavimų, tačiau pareiškėjas skundo trūkumų tinkamai nepašalino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks pareiškėjo skundo reikalavimas negali būti priimtas, o pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas suklydo skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad atsisako priimti pareiškėjo skundo reikalavimų dalį. Kadangi pareiškėjas per teismo nustatytą terminą skundo trūkumų dėl dalies skundo reikalavimų tinkamai nepašalino, teismas turėjo šią skundo reikalavimų dalį laikyti nepaduota, o ne ją atsisakyti priimti (ABTĮ 33 str. 1 d.). Akcentuotina, kad ši aplinkybė nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išdėstytų motyvų ir išvados dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, o skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis atitinkamai patikslintina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.Nutarties rezoliucinės dalies antrąją pastraipą patikslinti ir ją išdėstyti taip:„Pareiškėjo V. K. (V. K.) patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą

prie Sveikatos apsaugos ministerijos pašalinti skunde 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose nurodytus trūkumus, šiuos tiriant iš naujo bei patraukti atsakomybėn pažeidėją už šiame procese konstatuotus pažeidimus, „kurių pripažinti ignoruotą, naujai konstatuotus, taip pat būtų pasirūpinta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva“, įpareigoti Pravieniškių PN-AK, kad langai ar orlaidės atsidarinėtų visiškai, kad būtų galima prieiti prie lango, jį uždaryti, kad nuteistieji būtų kerpami kirpykloje, sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai apžiūras ir kitas veikas atliktų šiems skirtose patalpose, viršutiniai drabužiai būtų skalbiami laisvėje, minkštasis inventorius pakeistas, nuolat dezinfekuojamos, kaip ir dušinė patalpa, įrodymai renkami vaizdiniu būdu, būtų įgyvendinta „LR TKĮ“ 195 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka, laikyti nepaduota.“.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

AUDRIUS BAKAVECKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00835 2019-01-21 2018-07-17 2018-07-17 -

Administracinė byla Nr. eAS-473-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01508-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 53.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. liepos 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų ir Kauno rajono skyriams, D. P. (tretieji suinteresuoti asmenys – R. B. ir M. P.) dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 2.8-85-14197, kuriuo D. P. suteiktas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 7,62 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 2) Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 52/18865, kuriuo D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,38 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 3) taikyti restituciją natūra ir žemės sklypus kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti valstybės nuosavybėn.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 11 d. pateikė teismui pareiškimą dėl prašymo atsisakymo, kuriame nurodė, kad išnyko prašymo, pateikto teismui ginant viešąjį interesą pagrindas – įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas giminystės ryšio juridinę reikšmę turintis faktas civilinėje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą pareiškėjui atsisakius prašymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 4 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymo, pateikto teismui ginant viešąjį interesą, atsisako dėl to, jog išnyko jo pagrindas – Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą bei atnaujino D. P. terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-604-480/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti ir jis įsiteisėjo.

Teismas nurodė, kad prašymo atsisakymo pasekmės, jog bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, pareiškėjui žinomos (ABTĮ 104 str. 3 d.), nenustatyta aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti priimtas prašymo atsisakymas (ABTĮ 55 str. 2 d.), todėl pareiškėjo prašymo atsisakymą priėmė, bylą nutraukė.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties dalį, kuria administracinė byla nutraukta dėl Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 52/18865, kuriuo D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir dėl restitucijos natūra taikymo šia apimtimi.

Atsakovas NŽT nesutinka, kad Kauno apylinkės teismui 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-294-748/2017 nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog H. P. (H. J. P.), gimęs (duomenys neskelbtini) yra B. P., gimusio (duomenys neskelbtini) sūnus ir atnaujinus dėl svarbių priežasčių praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, atsirado pagrindas atsisakyti pareiškimo dėl reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 52/18865 dalį, kuria D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją natūra – žemės sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti valstybės nuosavybėn.

Atsakovas NŽT atskirajame skunde pažymi, kad 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalis iš minėto 0,22 ha žemės sklypo D. P. buvo gražinta natūra kaip žemės sklypo dalis, reikalinga jame esančiam pastatui – gyvenamajam namui eksploatuoti.

Atsakovas NŽT nurodo, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymuose nustatyta teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Lietuvos Respublikos žemės įstatymas). Pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės), 7 punktą, jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, pastato – gyvenamojo namo, 61/100 dalis nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui R. B., todėl minėti teisės aktai suteikia teisę trečiajam suinteresuotam asmeniui į 61/100 dalis žemės sklypo, kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Atsakovas NŽT pažymi, kad kaimo vietovėje žemė, kuri užimta namų valdų (sodybų) sklypų, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra valstybinės išperkama žemė, už kurią atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pareiškėjui atsisakius prašymo reikalavimo dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir teismui šią bylos dalį nutraukus, D. P. įgyja nuosavybės teises į dalį žemės, kuri yra valstybės išperkama žemė, o trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. praranda įstatymuose įtvirtintą teisę į 61/100 dalį minėto žemės sklypo.

Atsakovas NŽT nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančių pastatų ir kitų kiemo statinių daiktinės teisės D. P. yra išregistruotos (pagrindas: 2009 m. sausio 26 d. teismo sprendimas Nr. I-160-353/08; 2013 m. lapkričio 20 d. teismo nutartis Nr. A525-1782/2013). Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-294-748/2017 juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą – buvusio savininko B. P. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) tikslu.

Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teisės aktus, pareiškėjo prašymo atsisakymas dėl bylos dalies (dėl Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 52/18865, kuriuo D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir dėl restitucijos natūra taikymo šia apimtimi) prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui. Dėl šių priežasčių teismas atitinkama apimtimi negalėjo priimti pareiškėjo prašymo atsisakymo (ABTĮ 50 str. 2 d.).

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad jo pareiškimas buvo grindžiamas tuo, kad D. P. atkuriant nuosavybės teises į B. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, buvo pažeistos imperatyviosios įstatymų nuostatos ir nuosavybės teisės buvo atkurtos nesant pakankamai duomenų, kad D. P. yra tinkamas subjektas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas nuosavybės teisėms atkurti. Prašyme remiamasi tuo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog D. P. nėra tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo į B. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą subjektas, nes trūksta pagrindinės grandies – H. P. gimimo liudijimo, o kituose giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodančiuose dokumentuose yra prieštaravimų ir netikslumų, todėl atkuriant nuosavybės teises nepakako ir nepakanka giminystės ryšį su B. P. patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėjas nurodo, kad D. P. kreipusis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Kauno apygardos teismui 2018 m. kovo 13 d. dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-604-480/2018 palikus galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą, išnyko Kauno apygardos prokuratūros prokuroro prašymo, pateikto teismui ginant viešąjį interesą, pagrindas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atskirajame skunde nurodytu pagrindu – administracinių aktų neatitikimu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio ir Taisyklių nuostatoms prokuroro reikalavimai nebuvo grindžiami, šios aplinkybės nebuvo prokuroro prašymo pagrindu, todėl nėra kliūties atsisakyti pareikštų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, atskirajame skunde nurodyti administracinių aktų naikinimo pagrindai yra susiję išimtinai su privataus asmens teisėmis ir interesais, kurie negali būti ginami kaip viešasis interesas. Ginčo dėl privačių fizinio asmens interesų gynimo inicijavimas nepriskirtas prokuroro kompetencijai, todėl prokurorui nėra teisinio pagrindo keisti prašymo, kuriuo buvo ginamas viešasis interesas, pagrindą.

Atsakovė D. P., atstovaujama advokato K. A., atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį nepakeistą.

Atsakovė nurodo, kad ginčo dalykas byloje yra nuosavybės teisės atkūrimas ir administracinių aktų priėmimo teisėtumas 2005 ir 2007 metais, atkuriant atsakovei nuosavybės teises. Tuo metu trečiasis suinteresuotas asmuo R.  B. buvo tik nurodomo būsto nuomininkė, todėl, vertinant to meto situaciją, nebuvo pažeistos jokios imperatyviosios teisės aktų nuostatos. Atsakovė pažymi, kad jai nebuvo žinoma, jog nuomininkė R. B. yra 61/100 pastato dalies savininkė, kokiu pagrindu ir kada ja tapo. D. P. esant minėto pastato savininkei, R. B. negalėjo reikšti pretenzijų į jį (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sprendimas ir nuosavybės teisių atkūrimas į būstą D. P. panaikintas tik 2013 metais).

Atsakovės nuomone, NŽT argumentai negali būti laikomi viešojo intereso klausimu. NŽT keliamas klausimas yra privatus ginčas tarp R. B., D. P. ir Kauno rajono savivaldybės, kuri, tikėtina, pardavė dalį pastato nuomininkei. Atskiruoju skundu iš esmės siekiama pakeisti ginčo dalyką, nes prokuratūra į teismą kreipėsi nurodydama kitus pagrindus (t. y. kad 2005 ir 2007 metais priimant administracinius sprendimus tuometiniuose dokumentuose nebuvo pakankamų duomenų apie giminystės ryšį). Šiuo atveju NŽT siekia inicijuoti kitą ginčą, t. y. ne dėl nepagrįstai atkurtos nuosavybės 2005 ir 2007 metais (viešojo intereso), o dėl kitų fizinių asmenų ir Kauno rajono savivaldybės tarpusavio santykių: 1) žemės padalijimo arba žemės naudojimosi tvarkos nustatymo tarp D. P., R. B. ar Kauno rajono savivaldybės; 2) būsto pardavimo R. B. teisėtumo, kai dalis žemės priklauso D. P., o Kauno rajono savivaldybė parduoda kitą dalį būsto be žemės; 3) patalpų pardavimo R. B. teisėtumo klausimo, kai yra žinoma, kad nustatinėjamas juridinis faktas dėl giminystės ryšio, o dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atsiradimo yra 5 metų terminas procesui atnaujinti dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo (dėl R. B. perleisto būsto).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties dalis, kuria nutraukta bylos dalis dėl Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 52/18865, kuriuo atsakovei D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus

Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir dėl restitucijos natūra taikymo.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, nutraukė

administracinę bylą, nes priėmė pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsisakymą nuo prašymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus prašymo atsisakymo argumentus (išnyko prašymo, pateikto teismui ginant viešąjį interesą, pagrindas – Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą bei atnaujino D. P. terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus; Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti), nenustatė ABTĮ 55 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo prašymas negalėtų būti priimamas.

Šiuo aspektu primintina, jog ABTĮ 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus. Be to, ABTĮ 55 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai (prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys, kurie gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) turi ginčo šalies procesines teises ir pareigas; nurodytų subjektų atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymų saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į teismą su prašymu, siekdamas apginti viešąjį interesą. Pagal prašyme nurodytas aplinkybes viešasis interesas, kurį siekė apginti pareiškėjas, – nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų; valstybės ir savivaldybių institucijų veikla, susijusi su valdomu valstybės turtu ir įstatymų deleguotomis funkcijomis, turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams. Prokuroras prašyme įvardijo, kad ginčijami žemės sklypai, priklausę valstybei, grąžinti be pagrindo D.  P., ginčas kilo dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo nuosavybės atkūrimo procese, kurių pažeidimas reikštų, kad pažeisti ir valstybės interesai, nes valstybinė žemė nuosavybės teisėms atkurti perleista nesant įstatyme numatytų pagrindų. Prašyme taip pat nurodoma, kad pareiškėjas informaciją apie tai, jog galbūt pažeistas viešasis interesas, gavo iš NŽT 2016 m. kovo 14 d., NŽT negali ginti viešojo intereso, kadangi ginčytų savo pačios priimtus administracinius aktus.

Iš prašyme suformuluotų reikalavimų matyti, kad buvo prašoma panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005  m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 52/18865, kuriuo atsakovei D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) taikyti restituciją ir šį žemės sklypą grąžinti valstybės nuosavybėn. Prašyme nurodytos skundo aplinkybės (skundo pagrindas), iš kurių matyti, kad yra išsamiai nurodomos aplinkybės, susijusios su tuo, jog D. P. Kauno rajono savivaldybės 2000 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 95 buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais, tačiau sprendimas panaikintas, žemės sklype, į kurio dalį Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/18865 atkurtos nuosavybės teisės, esančių pastatų ir kiemo statinių D. P. daiktinės teisės yra išregistruotos.

Iš NŽT rašto Nr. SD-1635-(14.7.104) matyti, kad pareiškėjui buvo pateikta ta pati informacija, kuri nurodyta ir prašyme, t. y. informacija, susijusi su D. P. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą praradimu.

Iš pareiškėjo kreipimosi į teismą metu galiojusio Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija) nuostatų matyti, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (žr. 2006 m. sausio 16 d. nutarimą). Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis

interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos (pvz., ar egzistuoja konkuruojantis viešasis interesas, kuris būtų pažeistas pateikiant pareiškimą (prašymą), ar nėra svarbiau užtikrinti teisinių santykių stabilumą nei galbūt pažeisto viešojo intereso gynimą, ar gauta nauda bus proporcinga bylinėjimosi kaštams, kokie bus realūs pareiškimo (prašymo) patenkinimo padariniai, ir pan.).

Pagal Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalies 7 punktą, prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gina viešąjį interesą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija) įtvirtinta, kad prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą prokuroras gali paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo arba valstybės, savivaldybės ar asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Taigi prokuroras, kreipdamasis į teismą, įgyvendina ne savo teisę į teisminę gynybą (nes jis gina ne savo paties pažeistą teisę), o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1, 5 ir 6 p.) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačiom imtis priemonių viešajam interesui ginti) (žr. 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, įvertinęs NŽT pateiktą informaciją, sprendė, jog yra pagrindas ginti viešąjį interesą. Pažymėtina, jog šioje byloje pareiškėjas nurodė, kad NŽT negali kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas. Pagal bylos duomenis NŽT informavo pareiškėją apie tai, kad pažeidžiamas viešasis interesas, o pareiškėjas gautą informaciją apie viešojo intereso pažeidimus įvertino ir sprendė, jog yra pagrindas kreiptis į teismą, kad būtų apgintas pirmiau nurodytas (pareiškėjo prašyme apibrėžtas) viešasis interesas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra ABTĮ 55 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kuriems esant negali būti priimtas prokuroro pareiškimo (prašymo) atsisakymas (pareiškimo (prašymo) atsisakymas prieštarauja viešajam interesui), nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pareikštu reikalavimu ginti viešąjį interesą, kuris yra įvardytas prašyme; nesiaiškino, ar pareiškėjas, įvertinęs NŽT pateiktą informaciją, kreipėsi į teismą ir dėl prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, jog D. P. Kauno rajono savivaldybės 2000 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 95 buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais, tačiau sprendimas panaikintas, žemės sklype, į kurio dalį Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/18865 atkurtos nuosavybės teisės, esančių pastatų ir kiemo statinių D. P. daiktinės teisės yra išregistruotos. Taip pat nesiaiškinta, ar pareiškėjas, gavęs NŽT informaciją, vertino NŽT atskirajame skunde nurodytas aplinkybės, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaimo vietovėje žemė, kuri yra užimta namų valdų (sodybų) sklypų, yra valstybės išperkama žemė, už kurią atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, ir šiuo aspektu atsisakė ginti viešąjį interesą, ir dėl kokių priežasčių.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino teisiškai reikšmingų aplinkybių tam, kad būtų teisingai išspręstas klausimas dėl pareiškėjo prašymo dėl Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 52/18865, kuriuo D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir dėl restitucijos natūra taikymo šia apimtimi, atsisakymo priėmimo, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria priimtas atsisakymas dėl šios prašymo dalies, panaikintina ir klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo, o ne išnagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme iš esmės. Kita nutarties dalis, kuri neapskųsta atskiruoju skundu, paliktina nepakeista.

Byloje nustatyta, kad atsakovės D. P. vardu atsiliepimus į atskirąjį skundą padavė advokatas K. A., kuris atstovauja atsakovei pagal 2016 m. gegužės 16 d. sudarytą teisinių paslaugų sutartį (II t., b. l. 60–62), taip pat E. T., kuris kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą nepateikė įgaliojimus patvirtinančio dokumento, įrodančio, kad jis turi teisę atstovauti atsakovei D. P. apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 47 str.). Bylos duomenys patvirtina (I t., b. l. 173), kad E. T. atsakovės D. P. buvo įgaliotas atstovauti jos interesams 2014 m. lapkričio 2 d. įgaliojimu, tačiau įgaliojimas galiojo trejus metus ir atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo dieną (2018 m. birželio 5 d.) jo galiojimas jau yra pasibaigęs. Dėl to E. T. pasirašytą atsiliepimą į atskirąjį skundą, pateiktą atsakovės D. P. vardu, atsisakytina priimti ir jis su priedais grąžintinas jį

padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį pakeisti.Panaikinti nutarties dalį, kuria nutraukta administracinė byla dėl Kauno apskrities viršininko 2005 m. sausio 7 d.

įsakymo Nr. 02-05-51 ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 52/18865, kuriuo D. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. P. turėtą žemę, grąžinant natūra 0,11 ha kitos paskirties žemės sklypo dalį iš 0,22 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir dėl restitucijos natūra taikymo šia apimtimi, klausimą dėl šios bylos dalies nutraukimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.Atsisakyti priimti E. T. pasirašytą atsiliepimą į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

atskirąjį skundą, pateiktą atsakovės D. P. vardu, ir jį su priedais grąžinti E. T..Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

AUDRIUS BAKAVECKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00826 2019-01-21 2018-08-01 2018-08-01 -

Administracinė byla Nr. A-4072-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00500-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 28.5.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.  S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2018 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 3R-19(AG-362/03-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) (b. l. 14–15); 2) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-8637 „Dėl ikiteisminio kreipimosi“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas) (b. l. 16).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į Komisiją dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo, tačiau Komisija sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą. Pareiškėjas nesutiko su šiuo sprendimu, nes jis prašė panaikinti Tarnybos sprendimą kaip nepagrįstą, neatitinkantį teisės normų reikalavimų, pažeidžiantį jo teisėtus interesus bei teises, todėl Komisija, pareiškėjo nuomone, privalėjo nagrinėti jo skundą, neperžengdama skundo ribų, tačiau Komisija jo teisėtus reikalavimus ignoravo. Pareiškėjas teigė, jog Tarnyba sprendimu nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo prašymą, nors privalėjo pradėti administracinę procedūrą ir priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad vertimo paslaugas teikiančios įmonės už 1800 spaudos ženklų su tarpais vertimą iš rusų kalbos prašo 9,50 Eur, o ginčo atveju reikėjo išversti 74 eilutes, kadangi pagrindinis tekstas buvo parašytas lietuvių kalba, o tai sudarė 6669 spaudos ženklus, todėl tokios apimties teksto vertimas kainuoja maždaug 35 Eur. Tačiau Tarnyba už 2017 m. sausio 17 d. kreipimąsi prašė sumokėti 78,6 Eur, t. y. dvigubai didesnę sumą. Atsakovas, pareiškėjo teigimu, privalėjo pareikalauti iš vertimą atlikusios įmonės pateikti tikslų darbo apskaičiavimą, tačiau to nepadarė ir apie tai skundžiamame sprendime nepasisakė. Be to, atsakovas neturėjo teisės pareikšti pareiškėjui reikalavimą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nes piliečių skundai ir kreipimaisi surašyti ne lietuvių kalba, verčiami institucijų lėšomis kaip tai numatyta VAĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintoje Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo V. S. skundą (b. l. 28–29) prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą

administracinėje byloje Nr. I-2588-815/2017, kuriuo pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. rašto Nr. (2.2)NO-2-1336 panaikinimo, įpareigojimo Tarnybą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie neatitinka realybės oficialiame dokumente – Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-91.9-3-07, kuris žemina pareiškėjo garbę ir orumą, tuo pačiu būdu kaip tai buvo išplatinta bei 50 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmetė kaip nepagrįstą. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2018 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2776-575/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kuria Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė Tarnybai iš pareiškėjo priteisti 78,6 Eur vertimo išlaidoms atlyginti bei atmetė Tarnybos prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo prašymas „atšaukti“ prašymą dėl 78,6 Eur vertimo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr.  I-2588-815/2017 priteisimo. Tarnyba ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjas jį apskundė Komisijai. Atsakovas pažymėjo, jog nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta priteisti Tarnybai bylinėjimosi išlaidas, tačiau tai nereiškia, kad toks reikalavimas buvo neteisėtas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.6. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į

Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-1336 „Dėl ikiteisminio kreipimosi“ ir įpareigoti atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, pateiktus Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07 bei priteisti 50 Eur turtinę ir 100 Eur neturtinę žalą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2588-815/2017 pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė iš pareiškėjo Tarnybos naudai 78,60 Eur vertimo išlaidoms atlyginti. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2018 m. vasario 7 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė Tarnybai iš pareiškėjo priteisti 78,6 Eur vertimo išlaidoms atlyginti, panaikino, o atsakovo Tarnybos prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartis, kuria netenkintas

atsakovo prašymas atlyginti vertimo išlaidas, yra įsiteisėjusi.7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tiek pareiškėjas, tiek Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba

administracinėje byloje Nr. I-2588-815/2017 naudojosi lygiomis procesinėmis teisėmis – Tarnyba pasinaudojo savo teise prašyti pirmosios instancijos teismo atlyginti jai 78,6 Eur vertimo išlaidoms atlyginti, teismas šį prašymą tenkino, pareiškėjas pasinaudojo savo teise į apeliaciją ir jo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo priteistos iš pareiškėjo atsakovui 78,6 Eur bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimu iš esmės buvo apgintos pareiškėjo teisės. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą metu 2017 m. spalio 31 d., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar nebuvo išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinio skundo, pateikto administracinėje byloje Nr. I-2588-815/2017, todėl Tarnyba, gavusi pareiškėjo ikiteisminį kreipimąsi, pagrįstai jam nurodė savo prašymo priteisti vertimo išlaidas pagrindą, ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis su apeliaciniu skundu į apeliacinės instancijos teismą. Tarnyba turėjo teisę sutikti arba nesutikti su pareiškėjo reikalavimu „atšaukti“ Tarnybos reikalavimą priteisti 78,6 Eur bylinėjimosi išlaidas administracinėje byloje Nr. I-2588-815/2017, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą naudotis savo procesinėmis teisėmis savo nuožiūra ir pareiškėjo prašymo netenkinti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Tarnybos ginčijamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, atitiko tokio pobūdžio teisės aktams keliamus reikalavimus, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Taip pat teismas sprendė, jog Komisijos sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas panaikinti Tarnybos 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-8637 ir kuriuo konstatuota, kad Tarnyba pareiškėjo teisės į atsakymą dėl jo 2017 m. spalio 31 d. prašymo nepažeidė, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

III.

8. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde (b. l. 85–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą.

9. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą, nepagrįstą ir šališką sprendimą. Teismas neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir priėmė VAĮ normomis nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovas privalėjo išversti į valstybinę kalbą jo 2017 m. sausio 17 d. ikiteisminio kreipimosi dalį, kuri buvo surašyta rusų kalba. Tačiau, pareiškėjo teigimu, 78,6 Eur suma už vieno puslapio vertimą yra nepagrįstai didelė.

10. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93) prašo pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

11. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Administracinio apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengiant apeliacinio skundo ribų su išimtimis, nustatytomis įstatymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnis). ABTĮ 140 straipsnyje įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų (su išimtimis, nustatytomis įstatymo), siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Aiškindama administracinio apeliacinio proceso teisinio reglamentavimo nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos

teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas išskyrus atvejus, kai priimami ir tiriami nauji įrodymai (ABTĮ 142 str. 3 d.). Tuo pačiu pažymėtina, kad aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais kritikuojami pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodyti motyvai. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

13. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

14. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių pripažįstami nepagrįstais.

15. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Tarnyba, gavusi pareiškėjo ikiteisminį kreipimąsi, naudodamasi savo procesinėmis teisėmis administracinėje byloje turėjo teisę sutikti arba nesutikti su pareiškėjo reikalavimu „atšaukti“ Tarnybos reikalavimą priteisti 78,6 Eur bylinėjimosi išlaidas (administracinė byla Nr. I-2588-815/2017), taigi turėjo teisę pareiškėjo prašymo netenkinti.

16. Bylinėjimosi išlaidų klausimas išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo priteistos iš pareiškėjo atsakovui 78,6 Eur bylinėjimosi išlaidos, ir tokiu būdu apgintos pareiškėjo teisės. Joje nurodoma ir aktuali teismų praktika (žr., administracinėje byloje Nr. A-2776-575/2018 priimtos LVAT nutarties 48 p.).

17. Dėl nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00828 2019-01-21 2018-09-21 2018-09-21 -

Administracinė byla Nr. A-536-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00652-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: D. Š., A. D., Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo ir patikrinimo akto dalies panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-201-(8.5); 2) panaikinti Tarnybos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus vyriausiosios specialistės V. F. priimto 2015 m. gruodžio 1 d. žemės valdos projekto patikrinimo akto Nr. FPA-230-(8.30) (toliau – ir Patikrinimo aktas) dalį, kurioje nepritarta teikimui įtvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, leidžiant jį išsipirkti pareiškėjui, D. Š. ir A. R. D.; 3) įpareigoti Tarnybą pritarti teikimui tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, leidžiant jį išsipirkti pareiškėjui, D. Š. ir A. R. D..

2. Pareiškėjas nesutiko su Patikrinimo akto išvada, kad 0,0286 ha žemės sklypas, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtas Nr. 1B (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 1B), formuojamas prijungimui prie pareiškėjo, D. Š. ir A. R. D. nuosavybės teise valdomo 0,0406 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 692) 2.15 papunkčiu, negali būti laikomas įsiterpusiu žemės sklypu. Šis žemės sklypas nuo atskiru žemės sklypu nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto yra atskirtas keliuku, todėl šie plotai nesiriboja. Žemės sklypų, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtų Nr. 1A ir Nr. 1B, pertvarkymui buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei pirminis Tarnybos pritarimas, todėl nebuvo pagrindo šiam projektui nepritarti visa apimtimi. Be to, pareiškėjo teigimu, laisvos valstybinės žemės plote, su kuriuo neva ribojasi Žemės sklypas Nr.  1B, jau daug metų stovi privatiems asmenims priklausantys garažai, kurių savininkai dar 2014 m. yra pradėję šio ploto privatizavimo procedūras, kurias baigus, Žemės sklypas Nr. 1B nebesiribos su Patikrinimo akte nurodytu laisvos valstybinės žemės plotu, net jeigu šiuo metu ir būtų pripažinta, kad tarp šių žemės plotų einantis keliukas yra nepakankamas šių sklypų atskirumui patvirtinti.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo nuomone, Žemės sklypas Nr. 1B negali būti laikomas įsiterpusiu žemės plotu, nes jis neatitinka Nutarimo

Nr. 692 2.15 papunktyje nurodytų kriterijų. Šis žemės sklypas vakarų pusėje ribojasi su atskiru nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, jo nesudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Todėl toks laisvas valstybinės žemės plotas negali būti formuojamas ir be aukciono parduodamas kaip įsiterpęs žemės sklypas. Dėl pareiškėjo argumento, kad Žemės sklypas Nr. 1B nuo valstybinės žemės yra atskirtas keliuku ir, garažams suformavus žemės sklypą, nebesiribos su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, atsakovas nurodė, kad, pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Geokada“ 2015 m. birželio 15 d. parengtą Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto M 1:500 sprendinių brėžinį, projekte pažymėtas Žemės sklypas Nr. 1B iš vakarų pusės ties posūkio taškais Nr. 1-2 ribojasi su valstybine žeme ir tik ties posūkio taškais Nr. 10-1 ribojasi su vietiniu keliu. Tiek iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (garažai) Ml:1000 schemos, tiek iš žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) formavimo pertvarkymo teritorijos schemos Ml:1000 matyti, kad, net ir užbaigus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 30-2840 pradėtą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo ir pertvarkymo procedūrą, laisvos valstybinės žemės plotas, nesuformuotas atskiru žemės sklypu, su kuriuo vakarų pusėje ribosis Žemės sklypas Nr. 1B, vis tiek liks. Atsakovo vertinimu, aplinkybė, jog Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas buvo suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe, Kultūros paveldo departamentu bei buvo gautas pirminis Tarnybos pritarimas, nereiškia, jog priežiūrą atliekantis subjektas privalo priimti teigiamą išvadą dėl tikslingumo tvirtinti projektą, net jei būtų nustatęs, kad projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

6. Administracija tvirtino, kad Vilniaus miesto savivaldybė, gavusi pareiškėjo, D. Š. ir A. R. D. prašymą dėl įsiterpusių laisvos valstybinės žemės plotų prisijungimo prie jų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atliko visus teisės aktuose įtvirtintus Administracijos kompetencijai priskirtus veiksmus. Administracija sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Žemės sklypą Nr. 1B ir nurodomą atskiru žemės sklypu nesuformuotą laisvos valstybinės žemės plotą skiria keliukas, todėl šie žemės plotai tarpusavyje nesiriboja, bei pažymėjo, kad projektą, kuriuo siekiama prijungti abu įsiterpusius laisvos valstybinės žemės plotus, suderino Tarnybos Vilniaus miesto skyrius.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus 2015 m. gruodžio 1 d. žemės valdos projekto patikrinimo akto dalį, kurioje nepritarta teikimui tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-201-(8.5).

8. Teismas nustatė, kad Administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 30-2840 pradėtas rengti apie 622 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Administracijos Miesto plėtros departamentui pavesta parengti projekto rengimo reikalavimus.

9. Pareiškėjas, D. Š. ir A. R. D. 2014 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydami organizuoti 0,0406 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Prašyme nurodytas projekto tikslas – padidinti nurodytą esamą žemės sklypą, nusiperkant ir prijungiant prie jo 386 kv. m šalia esančios laisvos valstybinės žemės. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 49SDŽ-(14.49.22)-J55, 2015 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 49SDŽ-(14.49.22)-64 ir 2015 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 49SDŽ-244(14.49.22) nustatė Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.

10. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 9 d. raštu Nr. A51-24891/15(2.14.1.12MP8) kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydamas pakartotinai išnagrinėti prašymą dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto pertvarkomam sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), dėl sklypo padidinimo iš pietvakarių pusės. Administracijos direktoriaus 2015 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 30-1124 pradėtas rengti apie 806 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – sujungti įsiterpusius valstybinės žemės plotus su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypų. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. A648-248/15(2.14.2.12-MP8) patvirtino projekto rengimo reikalavimus. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 9 d. raštu Nr. 49SJN-1749-(14.49.105) suderino (pritarė) 406 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir greta esančios teritorijos formavimo ir pertvarkymo projektą.

11. Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 1TP-1274 Tarnybos prašė patikrinti Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Tarnyba 2015 m. lapkričio 2 d. žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. FPA-178-(8.30) nepritarė teikimui tvirtinti. Tarnybos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyrius ginčijamu 2015 m. gruodžio 1 d. žemės valdos projekto patikrinimo aktu Nr. FPA-230-(8.30) pritarė teikimui tvirtinti tik įsiterpusį žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 1A. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 29 d. skundu kreipėsi į Tarnybos direktorių, prašydamas panaikinti Patikrinimo akto dalį, kurioje nepritarta teikimui tvirtinti Žemės sklypą Nr. 1B, leidžiant jį išsipirkti pareiškėjui, D. Š. ir A. R. D., ir tokiam teikimui pritarti. Tarnyba ginčijamu 2016 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 1SS201-(8.5) Patikrinimo aktą paliko nepakeistą.

12. Antstolio D. S. 2016 m. balandžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 32-16-429 užfiksuota, kad matininko S. Z. parengtoje esamos faktinės situacijos schemoje yra pažymėti garažai, vienintelis įvažiavimas į juos / išvažiavimas iš jų ir laikinas statinys be pamato (žalias konteineris). Schemoje taip pat pažymėtas ruda medine tvora aptvertas, pareiškėjo teigimu, nesuformuotas žemės sklypas, kuris faktiškai yra naudojamas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkių, t. y. pareiškėjo, D. Š. ir A. R. D.. Ruda medine tvora aptvertas, pareiškėjo teigimu, nesuformuotas žemės sklypas ribojasi su įvažiavimu į garažus / išvažiavimu iš jų.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Patikrinimo akte buvo pritarta teikimui tvirtinti tik įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1A. Tačiau Patikrinimo akte nėra viešojo administravimo subjekto valios dėl Žemės sklypo Nr. 1B. Teismo vertinimu, Patikrinimo aktas nėra tinkamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Jame apsiribota tik teisės aktų citavimu. Patikrinimo akte iš esmės tėra pacituotos Nutarimo Nr.  692 2.15 papunkčio nuostatos. Patikrinimo akte taip pat pateikta išvada, kad Žemės sklypas Nr. 1B ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, todėl negali būti laikomas įsiterpusiu. Nei Patikrinimo akte, nei Tarnybos 2016 m. sausio 20 d. sprendime Nr. 1SS201-(8.5.) nėra ištirtos ir įvertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai (žemės sklypų schemos, nuotraukos) dėl to, kad atskiru žemės sklypu nesuformuotą laisvos valstybinės žemės plotą nuo Žemės sklypo Nr. 1B skiria keliukas, t. y. ginčo žemės sklypas nesiriboja su nesuformuotu valstybinės žemės sklypu ir gali būti laikomas įsiterpusiu. Ginčijamuose sprendimuose viešojo administravimo subjektas nepasisakė dėl šių objektyviai egzistuojančių faktinių aplinkybių teisinio vertinimo Nutarimo 2.15 papunkčio taikymo prasme. Be to, ginčijamuose Tarnybos sprendimuose nėra įvertintos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Patikrinimo akte nurodytame atskiru žemės sklypu nesuformuotame laisvos valstybinės žemės plote jau daug metų stovi privatiems asmenims priklausantys garažai, kurių savininkai dar 2014 m. yra pradėję garažais užstatyto atskiru žemės sklypu nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto privatizavimo procedūras. Baigus šias procedūras, Žemės sklypas Nr.  1B nebesiribos su laisvu valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas.

14. Teismas konstatavo, kad, neištyrus ir neįvertinus minėtų pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių ir objektyviais duomenimis nepagrindus išvados, jog Žemės sklypas Nr. 1B ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, nelaikytina, jog Patikrinimo aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas akcentavo, jog aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl priimto sprendimo motyvų, yra susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad, nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų, neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija yra taikyta tinkamai. Teismas pažymėjo ir tai, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 49SJN-1749-(14.49.105) suderino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir greta esančios teritorijos formavimo ir pertvarkymo projektą, todėl, nepasikeitus faktinėms aplinkybėms, viešojo administravimo subjekto priešingos išvados turėtų būti ypač išsamiai pagrįstos, nes, priešingu atveju, galima konstatuoti teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Teismo vertinimu, tam, kad tarp bylos šalių kilęs ginčas būtų išnagrinėtas iš esmės, Tarnyba pirmiausiai turi priimti sprendimą, kuriame būtų nurodytos konkrečios nustatytos ginčo faktinės ir teisinės aplinkybės, išdėstyti atsakovo sprendimo motyvai.

III.

15. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kurioje buvo nuspręsta panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus 2015 m. gruodžio 1 d. žemės valdos projekto patikrinimo akto dalį, kurioje nepritarta teikimui tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-201-(8.5), pakeisti, atmetant pareiškėjo skundą dėl šių reikalavimų.

16. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad nei Patikrinimo akte, nei Tarnybos 2016 m. sausio 20 d. sprendime

Nr. 1SS201-(8.5.) nebuvo ištirtos ir įvertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai. 2016 m. sausio 20 d. sprendime Nr. 1SS201-(8.5.) pareiškėjui išsamiai paaiškinti esminiai požymiai, pagal kuriuos valstybinės žemės plotas laikomas įsiterpusiu. Patikrinimo akte nurodyta, kad atsisakoma Žemės sklypą Nr.  1B teikti tvirtinimui, nes jis ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, todėl jis negali būti laikomas įsiterpusiu ir parduodamas ar išnuomojamas be aukciono. Patikrinimo akte taip pat yra nurodyti Nutarimo Nr. 692 2.15 papunktyje įtvirtinti kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, kad jį būtų galima parduoti ar išnuomoti be aukciono kaip įsiterpusį žemės sklypą.

17. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad, baigus garažais užstatyto atskiru žemės sklypu nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto privatizavimo procedūras, pradėtas 2014 m., Žemės sklypas Nr. 1B nebesiribos su laisvu valstybinės žemės plotu. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, kad Žemės sklypas Nr.  1B iš vakarų pusės ties posūkio taškais Nr. 1-2 ribojasi su valstybine žeme ir tik ties posūkio taškais Nr. 10-1 ribojasi su vietiniu keliu, be to, net ir užbaigus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo procedūrą, atskiru žemės sklypų nesuformuotas laisvos valstybinės žemės plotas, su kuriuo vakarų pusėje ribosis Žemės sklypas Nr. 1B, vis tiek liks. Pažymėta ir tai, kad aplinkybė, ar žemės sklypas yra įsiterpęs ir gali būti formuojamas, nustatoma pagal esamą faktinę situaciją, o ne pagal tai, kokie gali būti parengti ateityje teritorijų planavimo dokumentai ar žemės valdos projektai. Kita vertus, kaip minėta, net ir suformavus žemės sklypą, reikalingą garažams eksploatuoti, Žemės sklypas Nr.  1B negalės būti pripažintas įsiterpusiu Nutarimo Nr. 692 2.15 papunkčio prasme.

18. Atsakovo nuomone, Patikrinimo aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Jame yra nurodyta priėmimo data ir vieta, tikrinamas žemės valdos projektas, planavimo organizatorius ir iniciatorius, žemės valdos projekto rengėjas, tikrinti pateikti dokumentai, patikrinimo apibendrinimas, patikrinimo išvada bei sprendimo apskundimo tvarka. Patikrinimo akto išvada, kad Žemės sklypas Nr. 1B negali būti laikomas įsiterpusiu valstybinės žemės sklypu, yra pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis, t. y. nurodyta, kad Žemės sklypas Nr. 1B ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Taigi, ir Patikrinimo aktas, ir Tarnybos 2016 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. 1SS201-(8.5.) yra teisėti ir pagrįsti.

19. Pareiškėjas V. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.20. Pareiškėjo vertinimu, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nei Patikrinimo akte, nei Tarnybos 2016 m. sausio 20 d.

sprendime Nr. 1SS201-(8.5.) nebuvo ištirtos ir įvertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai, dėl ko šie ginčijami administraciniai aktai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Nesutikdamas su tokia teismo išvada, atsakovas apeliaciniame skunde pasisakė tik dėl tam tikrų pavienių, iš konteksto išimtų teismo sprendimo teiginių, visiškai neatsižvelgdamas į teismo sprendime išdėstytų bylos faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų visumą bei jų pagrindu padarytas išvadas. Pareiškėjo teigimu, teismas ginčijamus administracinius aktus panaikino dėl dviejų priežasčių: 1) šiuose aktuose Tarnyba objektyviais duomenimis nepagrindė savo teiginio, kad Žemės sklypas Nr. 1B ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, taip pat kad jo nesudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos (šį teiginį pagrindžiančių įrodymų atsakovas nepateikė nei teismui, nei teikdamas apeliacinį skundą); 2) šiuose aktuose Tarnyba neištyrė ir neįvertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad Žemės sklypą Nr. 1B nuo atskiru žemės sklypu nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto skiria keliukas ir kad, baigus garažais užstatyto atskiru žemės sklypu nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto privatizavimo procedūras, Žemės sklypas Nr. 1B nebesiribos su laisvu valstybinės žemės plotu. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas tvirtina Tarnybos atstovams siūlęs patikrinti ginčo žemės sklypus vietoje ir įsitikinti tuo, kad Žemės sklypas Nr. 1B ir laisvos valstybinės žemės plotas, kuriame yra garažai, tarpusavyje nesiriboja, kad jie yra skiriami keliuko, bet į tai nebuvo sureaguota. Antstolio D. S. darytose nuotraukose matyti, kad ruda medine tvora aptvertas Žemės sklypas Nr. 1B ribojasi su vieninteliu įvažiavimu į privatiems asmenims priklausančius garažus, šis įvažiavimas skiria Žemės sklypą Nr. 1B nuo kito atskiru žemės sklypu nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto, kuriame yra garažai. Tai patvirtina ir matininko S. Z. parengta esamos faktinės situacijos schema. Pareiškėjo nuomone, laisvas valstybinės žemės plotas, kurį sudaro Žemės sklypas Nr. 1B ir garažais užstatytas plotas, gali būti formuojamas (pertvarkomas) tik taip, kad būtų suformuoti du atskiri žemės sklypai, kurių vienas būtų išperkamas garažų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų, o kitas – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų, t. y. pareiškėjo, D. Š. ir A. R. D., juolab kad laisvos valstybinės žemės plotas negali būti atlaisvintas nuo garažų, kurie yra mūriniai ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiški turto vienetai, nuosavybės teise priklausantys privatiems asmenims. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė ir nepaaiškino, kaip nurodyti žemės sklypai galėtų būti formuojami (pertvarkomi) kitaip. Atsakovo argumentas, kad aplinkybė, ar žemės sklypas yra įsiterpęs ir gali būti formuojamas, nustatoma pagal esamą faktinę situaciją, o ne pagal tai, kokie gali būti parengti ateityje teritorijų planavimo dokumentai ar žemės valdos projektai, prieštarauja racionalumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių principams, žemės sklypų

formavimo (pertvarkymo) vieningumui ir suderinamumui. Be to, pareiškėjas pažymi, jog ginčijamuose administraciniuose aktuose Tarnyba nepasisakė dėl to, kad Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei pirminis Tarnybos pritarimas. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad per laisvą valstybinės žemės plotą eina aukšto slėgio magistralinė šiluminė trasa, jai aptarnauti po žeme yra pastatyta kolektorinė, todėl, esant tokiems visuomeninės paskirties inžineriniams tinklams, kuriems nustatyta apsaugos zona, statybos minėtame žemės plote nėra galimos. Pareiškėjas ir kiti suinteresuoti asmenys šio valstybinės žemės ploto dalį, kurią siekia įsigyti, t. y. Žemės sklypą Nr. 1B, faktiškai naudoja tik žaliai vejai ir nedideliems augalams auginti, tai matyti iš antstolio D. S. 2016 m. balandžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 32-16-429. Todėl, kaip minėta, laisvos valstybinės žemės plotą racionaliausia ir valstybei ekonomiškai naudingiausia padalyti į dvi dalis, kurių viena būtų išperkama garažų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų, o kita – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Tarnybos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus 2015 m. gruodžio 1 d. žemės valdos projekto patikrinimo akte Nr. FPA-230-(8.30) (I t., b. l. 10–11) suformuluoto sprendimo nepritarti teikimui tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, leidžiant jį išsipirkti pareiškėjui, D. Š. ir A. R. D., teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Patikrinimo akto teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar Patikrinimo akte pagrįstai ir tinkamai buvo suformuluotas sprendimas nepritarti teikimui tvirtinti Žemės sklypą Nr. 1B. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Patikrinimo aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir tvirtina, kad ir Patikrinimo akte, ir Tarnybos 2016 m. sausio 20 d. sprendime Nr. 1SS201-(8.5.) buvo ištirtos ir įvertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai, todėl minėti aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Patikrinimo akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

24. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

25. Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad

individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011, 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, 2016 m. sausio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1627-502/2016).

26. Nagrinėjamu atveju Patikrinimo akte yra pacituotos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 47 punkto bei Nutarimo Nr. 692 2.15 papunkčio nuostatos ir nurodoma, kad Žemės sklypas Nr. 1B ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, todėl jis negali būti laikomas įsiterpusiu, tačiau pritariama teikimui tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1A. Patikrinimo akte nėra plačiau paaiškinta, su kokiu atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu ribojasi Žemės sklypas Nr. 1B (kur ir kokio ploto yra šis plotas, ar šio ploto nesudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos), nepasisakyta dėl aplinkybių, kad šiame atskiru žemės sklypu nesuformuotame laisvos valstybinės žemės plote yra privatiems asmenims priklausantys garažai, kuriems suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), o Administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 30-2840 buvo pradėtas rengti apie 622 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas, taip pat kad Žemės sklypą Nr. 1B ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), skiria kelias, kuris, kaip matyti iš pateiktų nuotraukų (I t,.  b. l. 172–176) yra išgrįstas, nebuvo siekiama nustatyti, ar šis kelias tikrai yra vienintelis įvažiavimas į minėtus garažus, todėl būtinas jiems eksploatuoti, ar šis kelias įrengtas teisėtai. Patikrinimo akte nebuvo vertinama, ar atskiru žemės sklypu nesuformuotas laisvos valstybinės žemės plotas, kurį sudaro Žemės sklypas Nr. 1B, kelias ir plotas, užimtas garažais, esančiais (duomenys neskelbtini), gali būti formuojamas kaip naujas racionalus žemės sklypas, taip pat ar pats Žemės sklypas Nr.  1B gali būti suformuotas kaip naujas racionalus žemės sklypas.

27. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 29 d. skunde (I t., b. l. 7–9) Tarnybai nurodė, kad Patikrinimo akte nėra atsižvelgta į tai, jog nurodytame atskiru žemės sklypu nesuformuotame laisvos valstybinės žemės plote yra privatiems asmenims priklausantys garažai, kuriems suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), šių garažų savininkai dar 2014 m. pradėjo garažais užstatyto atskiru žemės sklypu nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto privatizavimo procedūras, kurias baigus Žemės sklypas Nr. 1B nebesiribos su Patikrinimo akte nurodytų laisvos valstybinės žemės plotu, Žemės sklypą Nr. 1B ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), skiria keliukas, be to, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pritarimas. Pareiškėjas kartu su skundu Tarnybai pateikė 2015 m. gruodžio 7 ir 8 d. elektroninių laiškų Tarnybos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus vyriausiajai specialistei priedus: planuojamo išsipirkti žemės sklypo plano ištrauką ir nuotraukas (I t., b. l. 14, 17–22).

28. Tarnyba 2016 m. sausio 20 d. sprendime Nr. 1SS201-(8.5.) apžvelgė Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo

projekto patikrinimo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir nurodė, kad, papildomai įvertinus projekto dokumentus, nustatyta, jog Žemės sklypas Nr. 1B negali būti laikomas įsiterpusiu žemės sklypu, nes šis sklypas vakarų pusėje ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, taip pat jo nesudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Remdamasi tuo, Tarnyba netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Patikrinimo akto dalį, kurioje nepritarta teikimui tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, leidžiant jį išsipirkti pareiškėjui, D. Š. ir A. R. D., ir pritarti teikimui tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, leidžiant jį išsipirkti pareiškėjui, D. Š. ir A. R. D.. Šiame skundžiamame sprendime Tarnyba nepateikė jokio pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad Patikrinimo akte nurodytame laisvos valstybinės žemės plote yra įrengti garažai, kad 2014 m. buvo pradėta šio ploto privatizavimo procedūra, kad šį plotą nuo Žemės sklypo Nr. 1B skiria keliukas bei kad Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui jau buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pritarimas, vertinimo. Iš skundžiamo sprendimo turinio visiškai neaišku, ar šie pareiškėjo argumentai buvo vertinti ir, jei taip, kodėl jie buvo atmesti.

29. Pažymėtina, kad Nutarimo Nr. 692 2.15 papunkčio nuostata, jog įsiterpusiu nelaikomas žemės sklypas, kuris ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų) įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai, turi būti suprantama taip, kad besiribojanti teritorija laikoma laisva tokiais atvejais, kai ji nėra niekam perduota ar suteikta teisėtai naudoti. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad besiribojanti teritorija nėra laisva, nes ji užimta privatiems asmenims priklausančių garažų, jai suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), 2014 m. pradėta šio žemės sklypo privatizavimo procedūra, todėl priimant sprendimą turi būti atsižvelgta ir į šio žemės sklypo teisėtą naudojimą bei įvertinti tokio naudojimo pagrindai ir perspektyvos, įtaka ginčo žemės sklypo teisinei padėčiai, t. y. ar šie sklypai galės būti ateityje sujungiami, ar likusioje teritorijoje galės būti suformuotas atskiras racionalaus dydžio žemės sklypas.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta, ir įvertinusi pareiškėjo skundžiamus Patikrinimo aktą ir Tarnybos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1SS201-(8.5.), sprendžia, kad šie aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nurodyti individualių administracinių aktų turinio (faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti jų priėmimo motyvų, dėl kurių jo argumentai buvo atmesti ir jo atžvilgiu buvo priimti neigiami sprendimai.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00833 2019-01-21 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. A-2088-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00274-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.  Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 24 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nuo 2016 m. sausio 8 d. yra laikomas Lukiškių TI-K, netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto. Kameroje tualeto vieta buvo neuždaro tipo, todėl nuolat naktimis buvo girdimas triukšmas, o budintis pareigūnas nuolat atidarydavo langelį, todėl pareiškėjas jautėsi nepatogiai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose vasarą dažnai būna didelės balos, žiemą nevalomas sniegas, ledas, todėl negalima pasinaudoti teise pasivaikščioti. Kameroje visą parą dega šviesa (pablogėjo regėjimas), nesudarytos sąlygos džiovinti drabužius, nėra spintelės maisto produktams susidėti, dėl grotų nėra galimybės prieiti prie lango, jis nepraleidžia saulės šviesos. 2016 m. balandžio 1–12 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 175, kurioje jis laikytas su tuberkulioze sergančiu asmeniu. Pareiškėjas teigė kreipęsis į medikus, tačiau apžiūrai pas gydytojus nepateko, o iškviesta seselė nustatė, kad kameroje esantis asmuo yra sveikas. Seselė negalėjo to žinoti, nes tam asmeniui tyrimai nebuvo atlikti. Pareiškėjas jautė baimę ir manė galintis užsikrėsti neišgydoma liga. Pareiškėjas 2016 m. spalio 15–30 d. ir 2016 m. lapkričio 8–28 d. vykdė bado akcijas, todėl kalėjimo administracija privalėjo jį perkelti į kamerą, kurioje jis būtų vienas arba su asmeniu, kuris taip pat badauja, bet to nepadarė, todėl pareiškėjas patyrė psichologinį spaudimą. 2016 m. spalio 12 d. buvo sugedęs tualetas, todėl pareiškėjas visą parą negalėjo juo pasinaudoti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis pusę mėnesio buvo be tualetinio popieriaus, skutimosi peiliuko, muilo, dantų šepetėlio ir dantų pastos, nes administracija jo neįspėjo apie 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusius teisės aktus, pagal kuriuos reikia iš anksto parašyti prašymą, tokiais veiksmais pažeidė teisės aktus bei pažemino įstaigoje kalinčius asmenis. Be to, Lukiškių TI-K administracija pagal 2016 m. balandžio 26 d. gautą antstolio patvarkymą pradėjo vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų, bet pareiškėjo apie tai neinformavo, patvarkymas jam buvo įteiktas tik 2016 m. spalio 11 d., t. y. praėjus apskundimo terminams. Pareiškėjas tvirtino 4 mėnesius negalėjęs apsipirkti Lukiškių TI-K vietos parduotuvėje, nes jo sąskaita yra antstolių užblokuota, jis negalėjo įsigyti būtiniausių prekių, tai pažeidė jo orumą. Pareiškėjas teigė kreipęsis į Lukiškių TI-K medikus dėl hepatito C, nes yra pabrinkusios jo kepenys, taip pat dėl skrandžio, stuburo ir krūtinės, ant kurios yra pūliuojantis guzas, bei dėl regėjimo. Jam buvo siūlyta važiuoti į ligoninę Pravieniškėse, o paskui į Kauno klinikas, bet jis atsisakė, nes artėjo teismo posėdis ir jis manė būsiąs paleistas. Jį atsisakyta vežti į ligoninę dėl visų ligų iš karto. Pareiškėjo teigimu, nuo sausio 9  d. Lukiškių TI-K administracija žadėjo, jog nebus lango, atitveriančio asmenis, tačiau 2017 m. sausio 14 d. pasimatymo kabinoje buvo didelis triukšmas ir mikrofonas beveik neveikė, dėl ko buvo neįmanoma susikalbėti. Jo motina, turėdama pakilusią temperatūrą, privalėjo 8.40 val. būti prie kalėjimo vartų, nors pasimatymas turėjo įvykti 9 val., ir ji privalėjo jau būti viduje. Pasimatymas vyksta nuo 9 val. iki 10 val., tačiau pareiškėjas iš kameros buvo išvestas tik 9 val. Be to, galimybė gauti ilgalaikius pasimatymus sudaryta tik nuo 2017 m. sausio 2 d., todėl jis visus metus negalėjo pasimatyti su savo sužadėtine, dėl to pašlijo jų

tarpusavio santykiai. Skunde tvirtinama, jog dėl nurodytų sąlygų pareiškėjui atsirado miego sutrikimai, irzlumas, jis patyrė didelį emocinį ir psichologinį sutrikimą, buvo pažemintas jo orumas, apsunkintos galimybės ateityje integruotis į visuomenę.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat iš pareiškėjo priteisti 4,56 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti.

4. Atsakovas teigė, jog pareiškėjui nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d. tekęs plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka ir kt. Suimtieji ir nuteistieji uždaromi į kameras laikantis izoliavimo reikalavimų, sergantieji aktyvia plaučių tuberkulioze yra izoliuojami. Laisvės atėmimo vietose vykdoma nuolatinė laikomų asmenų elgesio kontrolė, todėl, įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Įstaigoje muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir viduryje, o kas mėnesį suimtiesiems yra išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Suimtiesiems ir nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims, o sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją, į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis ir kitą svarbią informaciją.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo S. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 2 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d.) pareiškėjui Lukiškių TI-K 257 paras nebuvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m. Tam tikrų baldų neužtikrinimas kamerose gali būti susijęs su ploto kamerose trūkumu, todėl ši aplinkybė vertinta sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.

7. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas, jį nuo likusio kameros ploto atskiriant ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti.

8. Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Lukiškių TI-K pareigūnai privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose ir kt.; duryse akučių įrengimas yra būtinas, be to, akutė reikalinga laikomų asmenų elgesiui užtikrinti bei jų saugumui, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus.

9. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtent dėl visą parą degančios lempos kameroje pareiškėjui pablogėjo regėjimas, o vien abstraktaus pobūdžio teiginiai neįrodo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kokia konkrečiai žala jam kilo dėl galimybės džiovinti drabužius nesudarymo, o vien galimo fakto konstatavimas padarytos žalos neįrodo.

10. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas, jo teigimu, 2016 m. balandžio 1–12 d. kameroje Nr. 175 buvęs laikytas kartu su tuberkulioze sergančiu asmeniu, šia liga užsikrėtė, o jo subjektyvūs samprotavimai apie būsimas / galimas pasekmes negali būti pagrindu žalos atlyginimui.

11. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija neturi įstatyminės pareigos badaujančio asmens perkelti į kamerą, kurioje badauja kitas asmuo, arba badaujantį asmenį patalpinti vieną, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai dėl žalos atlyginimo yra nepagrįsti.

12. Dėl pareiškėjo pretenzijų, jog jis pusę mėnesio buvo be tualetinio popieriaus, skutimosi peiliuko, muilo, dantų šepetėlio ir dantų pastos, nes įstaigos administracija jo neįspėjo apie 2017 m sausio 1  d. pasikeitusius teisės aktus, teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neįvardijo, kokie, jo nuomone, teisės aktai pasikeitė 2017 m. sausio 1 d. Tik tokie bendro pobūdžio teiginiai neįrodo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K veiksmais išduodant higienos priemones. Be to, higienos priemonių sunaudojimas išimtinai priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų.

13. Dėl pareiškėjo argumentų dėl antstolio patvarkymo teismas pažymėjo, kad, siekdamas apskųsti šį patvarkymą, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą, kartu pateikdamas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašyme nurodant patvarkymo gavimo / įteikimo datą. Byloje nėra duomenų, kad jis tokia teise būtų pasinaudojęs ir kad teismas dėl Lukiškių TI-K galimos kaltės termino nebūtų atnaujinęs.

14. Dėl pareiškėjo kreipimųsi į medikus teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pats pareiškėjas nurodė, kad jam buvo pasiūlyta vykti į ligoninę, tačiau jis atsisakė dėl subjektyvių priežasčių (manė, jog po teismo posėdžio bus paleistas). Todėl

neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nekonstatuoti.15. Dėl pareiškėjo argumentų apie Lukiškių TI-K vykusius trumpalaikius pasimatymus, nepagarbą jo artimiesiems,

teismo vertinimu, pareiškėjas nedetalizavo, kokia konkrečiai žala jam dėl to buvo padaryta. Tik bendrų teiginių, faktinių aplinkybių pateikimas nėra pakankami neturtinei žalai pagrįsti. Pareiškėjas nurodė, kas jam buvo nepriimtina, bet neįvardijo galbūt pažeistų teisės aktų, todėl šie argumentai buvo atmesti. Teismas analogiškos pozicijos laikėsi ir dėl pareiškėjo argumentų dėl pašlijusių santykių su sužadėtine, pažymėdamas, jog pareiškėjas nenurodė, kada kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų, ar išvis kreipėsi, ar juos suteikti buvo atsisakyta ir pan.

16. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, konstatavo, kad pareiškėjo subjektinė teisė kalėti teisės aktų nuostatas atitinkančiose kamerose buvo pažeista tik dėl kalėjimo perpildytose kamerose bei naudojimosi atviru sanitariniu mazgu, tai pareiškėjui galbūt kėlė dvasinius nepatogumus. Nebuvo įrodymų apie ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė abstrakčiais teiginiais. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 300 Eur suma.

17. Teismas netenkino atsakovo prašymo Lukiškių TI-K priteisti 4,56 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti, kadangi dokumentai buvo pateikti vykdant teismo nurodymą.

III.

18. Pareiškėjas S. Š. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo prašo priteisti jam iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, savarankiškai išreikalauti reikiamus dokumentus.

19. Pareiškėjo nuomone, teismo priteista suma yra nepakankama jo patirtai žalai (psichologiniam smurtui, bemiegėms naktims, depresijai) kompensuoti. Pareiškėjas pakartoja, kad gydytojas buvo aplaidus ir nenorėjo atlikti savo pareigų, dėl per daug grotų į kamerą nepateko saulės šviesa, pareiškėjas negalėjo nuvalyti palangės, dėl nuolatinės šviesos kameroje naktį jis negalėjo išsimiegoti, dienos metu akys imdavo perštėti, skaudėti (tokio modelio elektros lempučių gamyba yra seniai uždrausta, jų skleidžiama šviesa kenkia regėjimui), 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K pasikeitė higienos prekių išdavimo tvarka, apie ką pareiškėjas nebuvo informuotas, todėl dvi savaites jis buvo be tualetinio popieriaus, muilo ir t. t., antstolio patvarkymas pareiškėjui buvo pateiktas tik 2016 m. spalio 11 d., o dėl užblokuotos sąskaitos jis negalėjo įsigyti būtiniausių prekių, susirašinėti su sugyventine (dėl to ryšiai su ja visiškai nutrūko, pareiškėjas patyrė daug streso). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad maisto davinys nėra pakankamas, dėl to jis negali sportuoti, daug judėti, intensyviai mąstyti. Pareiškėjas turėdavo atsisakyti maisto, kad būtų įgyvendinti teisėti jo prašymai, pavyzdžiui, iškviesti gydytoją ar gauti reikiamą pažymą. Pareiškėjas norėjo vykti į ligoninę dėl visų savo sveikatos sutrikimų, tačiau, kadangi gydytojai nurodė, jog dėl kiekvieno sutrikimo tektų vykti atskirai, jis tokio gydymo atsisakė, tokį pasiūlymą laikė pasityčiojimu iš žmogaus, mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu, be to, jis turėjo vykti į teismo posėdį, etapavimas iš vienos vietos į kitą būtų pareiškėją išvedęs iš pusiausvyros, gydytojai į tai neatsižvelgė. Pareiškėjo nuomone, jo pirmosios instancijos teismui pateikti rašyti skundai, užfiksuotas badavimo faktas įrodo jo nurodytas aplinkybes.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovas apžvelgia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas ir teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu pateikimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika (neveikimas). Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė neturtinę žalą, ir nepaaiškino, kodėl jo būtent jo prašoma 15 000 Eur suma galėtų šią galbūt padarytą žalą kompensuoti. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti su ginču susijusią medžiagą, Lukiškių TI-K patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo (vieno A4 formato lapo kopijos parengimas – 0,06 Eur).

22. Pareiškėjas S. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.23. Pareiškėjas sutinka su atsakovo teiginiais, kad neturtinė žala negali būti tiksliai atlyginta, o kiekvienas asmuo turi

teisę pats nustatyti atlygintinos sumos dydį, įvertinęs savo emocinę būklę, patirtus išgyvenimus ir pažeidimų metu buvusią

savijautą. Pareiškėjas pažymi, kad du tokiomis pačiomis sąlygomis laikomi asmenys gali patirti skirtingą neturtinę žalą.24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo

apeliacinį skundą prašo jį atmesti.25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymai, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas sutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje pareiškėjo argumentai buvo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d. (skundo data) neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, tačiau pareiškėjo pretenzijos dėl nuolatinio dirbtinio apšvietimo, sąlygų džiovinti rūbus kamerose nesudarymo, neizoliavimo paskelbus bado akciją, antstolio patvarkymo savalaikio neįteikimo, galimybės į ligoninę vykti vieną kartą nesudarymo, atitvaro trumpalaikių pasimatymų kabinose buvimo, išvedimo į trumpalaikį pasimatymą laiko, sąlygų palaikyti santykius su sužadėtine nesudarymo yra nepagrįstos. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į jo teiginius dėl ant langų esančių grotų, per mažo natūralaus apšvietimo, pakartoja nusiskundimus dėl nuolatinės dirbtinės apšvietos, neinformavimo apie teisės aktų, reglamentuojančių materialinį aprūpinimą, pasikeitimą, antstolio patvarkymo pavėluotą įteikimą, poreikio rengti bado akcijas, netinkamo vežimo į ligoninę organizavimo, bei nurodo naujus nusiskundimus (dėl tiekiamo maisto). Atsakovas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais apie tai, kad byloje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas) ir dėl jų pareiškėjo patirta neturtinė žala, bei pakartoja atsiliepimo į skundą teiginius apie Lukiškų TI-K patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama tai, kad šiuo atveju non reformatio in peius principas, draudžiantis apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nėra aktualus, nes apeliacinius skundus pateikė abi ginčo šalys, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, t. y. dėl pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų, dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

29. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų apie nepakankamus maisto davinius, nes šios pretenzijos nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui ir, atitinkamai, nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, neįvardijo jokių kliūčių tai padaryti. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčą sprendžia administracinės bylos nagrinėjimo ribose, kurios yra apibrėžiamos skunde, išskyrus tam tikras įstatyme įtvirtintas išimtis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 2 d.). Pareiškėjas, manydamas, kad neturtinė žala jam galbūt kilo ir dėl kitų kalinimo sąlygų, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais turi teisę teismui paduoti naują skundą.

30. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

31. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6  kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ši minimali ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d.) nebuvo užtikrinta 257 paras. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsakovo atsiliepimas į skundą, b. l. 11–21), su šia nustatyta aplinkybe nesutinka ir nurodo, kad minimali ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta tik 27 paras. Iš pareiškėjo pateikto atsakovo atsiliepimo į I. T. (I. T.) skundą (b. l. 118–125) matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 9 d. iki 2016 m. vasario 15 d. buvo laikytas kameroje Nr. 301 kartu su I. T.. Atsiliepime į I. T. skundą pateikti duomenys apie minėtą laikotarpį nuo duomenų, pateiktų atsiliepime į pareiškėjo skundą, skiriasi tik dėl vienos dienos – 2016 m. sausio 10 d. (atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad tądien kameroje Nr. 301 buvo laikomi 2 asmenys, atsiliepime į I. T. skundą – 3 asmenys). Todėl atsiliepime į I. T. skundą pateikti duomenys nelaikytini iš esmės paneigiančiais atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovo pateiktus duomenis. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ir jos darbuotojai buvo įpareigoti veikti.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jam visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl teismas šiuo aspektu nustatė pažeidimą. Atsakovas papildomų paaiškinimų apeliaciniame skunde dėl šio konstatuoto pažeidimo nepateikė, o byloje nėra duomenų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą, todėl šis pažeidimas laikytinas nustatytu pagrįstai. Kita vertus, vertinant dėl šio pažeidimo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu neretai buvo laikomas vienas, todėl jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu iš esmės negalėjo būti trukdomas.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su grotų ant langų įrengimu, nepakankama natūralia apšvieta. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas skunde apžvelgė daug savo kalinimo aplinkybių, bet apeliaciniame skunde nesutiko tik su vienos iš šių aplinkybių neįvertinimu, teisėjų kolegija nelaiko tikslinga bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir pastarąsias pareiškėjo pretenzijas analizuoja šioje nutartyje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.1 papunktyje įtvirtinta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Nei šioje teisės normoje, nei kituose teisės aktuose grotų tankumas nėra reglamentuojamas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) suimtiesiems (nuteistiesiems) privaloma užtikrinti natūralaus apšvietimo norma nėra įtvirtinta. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie natūralaus apšvietimo trūkumą, nesudarytą galimybę valyti palanges, pavyzdžiui, pareiškėjo skundų atitinkamoms institucijoms. Teismui pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus

departamento patikrinimo aktuose (b. l. 25–30, 33–35, 40–41) aplinkybės dėl nešvarių palangių nėra nustatytos (natūralus apšvietimas nevertintas, nes to nereglamentuoja Higienos norma HN 134:2015). Taigi, šios pareiškėjo pretenzijos yra grindžiamos tik subjektyviu jo paties vertinimu, todėl atmetamos, juolab kad natūralaus apšvietimo trūkumą, jeigu toks buvo, pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta ir teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore.

34. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl nuolatinio dirbtinio apšvietimo, tokius teiginius įvertinęs kaip abstrakčius ir nenustatęs, kad rega pareiškėjui pablogėjo būtent dėl visą parą veikiančio apšvietimo. Eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje įtvirtinta, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Higienos normoje HN 134:2015 naktinio apšvietimo normos nėra nustatytos, bet 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas tam tikru paros metu nenaudoti dirbtinės apšvietos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl dirbtinio apšvietimo išjungimo, skundęsis dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktuose tik vienu atveju nustatytas dirbtinės apšvietos normos pažeidimas (apšvieta buvo per maža) – 2016 m. balandžio 12–19 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 378, tačiau pareiškėjas ginčo laikotarpiu šioje kameroje nebuvo laikytas. Be to, pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo seno modelio elektros lemputės, kurių gamyba seniai uždrausta, neįvardijo, koks būtent buvo šių lempučių modelis, todėl teisėjų kolegija negali patikrinti šių pareiškėjo teiginių teisingumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamai užtikrinamo dirbtinio apšvietimo, galėjusio pakenkti regai, pripažintini neįrodytais.

35. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su neinformavimu apie pasikeitusį teisinį reguliavimą, susijusį su materialiniu buitiniu aprūpinimu, dėl kurio pareiškėjas dvi savaites turėjo išbūti be tualetinio popieriaus, muilo ir pan., kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kokie teisės aktai pasikeitė, šiuos nusiskundimus grindė bendro pobūdžio teiginiais. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (anksčiau – Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprašas). Aprašas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 buvo išdėstytas nauja redakcija, ši nauja redakcija įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., kaip ir nurodė pareiškėjas. Pagal Aprašo 5 punktą, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. Apraše nebuvo nustatyta. Akcentuotina, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nes, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, jis galėjo ir turėjo informuoti nuteistuosius (suimtuosius) apie pasikeitusią materialinio buitinio aprūpinimo tvarką, kuri laikytina jiems itin aktualia (kaip teigė pareiškėjas ir neneigė atsakovas, pareiškėjui dėl nežinojimo apie tvarkos pasikeitimą dvi savaites nebuvo užtikrintas materialinis buitinis aprūpinimas). Į šias aplinkybes atsižvelgtina sprendžiant dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

36. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl antstolio patvarkymo pavėluoto įteikimo, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl šio antstolio patvarkymo buvo kreipęsis į teismą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl nenugabenimo į ligoninę, kadangi pareiškėjas pats atsisakė ten vykti (teigė manęs, kad bus išleistas į laisvę, bei nenorėjo į ligoninę vykti kelis atskirus kartus). Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, dėl kurių šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kitaip, nepateikė, o tik pakartojo skunde išdėstytus teiginius, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos argumentus.

37. Nors pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių apie poreikį rengti bado akcijas, jis nurodė, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas badaujantį asmenį perkelti į kamerą, kurioje yra kitas badaujantis asmuo, arba jį laikyti vieną, todėl atsakovo atstovas, pareiškėjo neizoliuodamas nuo bado akcijos nepaskelbusių asmenų, neteisėtų veiksmų neatliko. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtino turėjęs du kartus po pusę paros laikyti bado akcijas, nes medikai jam nedelsiant nesuteikė pagalbos, bet nepaaiškino, kodėl buvo paskelbęs ankstesnes bado akcijas.

Byloje nėra duomenų apie jokius konkrečius pareiškėjo prašymus ar skundus Lukiškių TI-K, kuriuose suformuluoti reikalavimai galbūt nebuvo įvykdyti ir dėl kurių pareiškėjas nusprendė skelbti bado akciją. Iš byloje esančio išrašo iš Asmens sveikatos istorijos (b. l. 43–98) matyti, jog badavimo metu pareiškėjas buvo stebimas sveikatos priežiūros specialistų, nusiskundimų neturėjo. Pareiškėjas jokių kitų nusiskundimų dėl badavimo sąlygų, išskyrus laikymą su bado akcijos nepaskelbusiais asmenimis, nei skunde, nei apeliaciniame skunde neišreiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl poreikio skelbti bado akciją siekiant, kad jo reikalavimai būtų patenkinti, taip pat nusiskundimai dėl badavimo sąlygų laikytini nepagrįstais.

38. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 27 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, visą ginčo laikotarpį (daugmaž 1 metus) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl neinformavimo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą pareiškėjui dvi savaites nebuvo užtikrintas materialinis buitinis aprūpinimas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nors atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nėra nei padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nei neturtinės žalos, jis tokių savo teiginių niekuo nepagrindžia, šie teiginiai akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl yra atmetami. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

39. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino patyręs miego sutrikimus, pasidaręs irzlus, praradęs gebėjimą pasitikėti bei bendrauti su žmonėmis, patyręs didelį emocinį bei psichologinį sukrėtimą, jautęsis pažemintas ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Tai, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje yra užfiksuoti tam tikri jo sveikatos sutrikimai, nesant atitinkamų sveikatos priežiūros specialistų išvadų apie šių sutrikimų priežastis, nereiškia, kad šiuos sutrikimus lėmė būtent skunde nurodytos netinkamos kalinimo sąlygos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

40. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (27 paras neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, daugmaž 1 metus neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl savalaikio neinformavimo 2 savaites nebuvo užtikrintas materialinis buitinis aprūpinimas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 2 300 Eur – nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių

išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja savo argumentus dėl Lukiškių TI-K patirtų dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, tačiau iš esmės jokio nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nepriteisti šių išlaidų atlyginimo neišreiškia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo priteisti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų atlyginimą.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, neįvertino visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes (netinkamai apskaičiavo dienų, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, skaičių), todėl neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d., 147 str.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš

dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui S. Š. priteistino

neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinant nuo 2 300 Eur iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00819 2019-01-21 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-2227-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00417-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. lapkričio 30 d. apie 10 mėnesių buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, jog kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas. Gyvenamojo ploto trūkumas sudarė apie 1 kv. m vienam žmogui ir dėl to, pareiškėjo nuomone, buvo pažeista jo orumas. Taip pat pareiškėjas akcentavo, kad sanitariniame mazge ir dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, gyvenamosiose patalpose nebuvo iškvietimo mygtuko, naktinio apšvietimo, patalpos nebuvo dezinfekuojamos.

3. Pareiškėjas teigė, kad laikant jį netinkamomis sąlygomis buvo pažeista Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių (toliau – ir Europos kalinimo taisyklės), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 13, 14, 41 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir jo skundą tenkinti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnės informacijos apie pareiškėjo judėjimą kamerose, kadangi suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos duomenų saugojimo terminas yra 3 metai.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad imasi veiksmų, jog sumažintų neigiamą kalinimo sąlygų poveikį laikomiems asmenims: sudaro galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Taip pat pabrėžė, kad kamerų patikras reguliariai atlieka Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą atmetė.8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų

sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie galimai jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, o į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 16 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareikšti.

9. Su pareiškėjo prašymu netaikyti ieškinio senaties termino pirmos instancijos teismas nesutiko ir nurodė, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S prieš Italiją). Teismas teigė, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, kančią ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Todėl pirmos instancijos teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

10. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti ir netaikyti sutrumpinto 3 m. ieškinio senaties termino.

11. Pareiškėjas teigia, kad pirmos instancijos teismo teiginys, jog jis žinojo ar turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus yra nepagrįstas ir neparemtas jokiais įrodymais. Nurodo, kad nėra įrodymų, jog jam buvo pateikti teisės aktai, reglamentuojantys kalėjimo sąlygas, ar, kad pareiškėjas buvo su jais supažindintas. Pareiškėjas teigia, kad jis sąmoningai buvo nesupažindinamas su tokiais teisės aktais siekiant išvengti atsakomybės už galimai daromus pažeidimus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad reikiami teisės aktai nėra lengvai pasiekiami.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse Nr. A442-1346/2013ir A858-977/2013 konstatuota, kad pirmos instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir grąžino bylą pirmai instancijai nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas prašo teismo atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamoje byloje neįvertintos visos aplinkybės, ir grąžinti bylą į pirmos instancijos teismą.

13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į EŽTT formuojamą praktiką, kad būtina atsižvelgti į kalinamam asmeniui kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie kalinimo sąlygas, taip pat į pareiškėjui kylančius sunkumus dėl jo statuso.

14. Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

16. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, o nenustačius bent vienos iš sąlygų toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

17. Atsakovas pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 pažymėjo, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Taip pat pažymėtina, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatyta, kad tas asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė (duomenys neskelbtini), pažeminimą, dvasinę skriaudą, kuri nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, o savo skundą jis grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Taip pat atsakovas pažymi, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K 10 mėnesių netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. lapkričio 30 d.

20. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

22. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975  m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m.

gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

23. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

24. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė ieškinio senaties taikymo klausimą.

25. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

26. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl žalos, patirtos, kaip teigiama, kalint Lukiškių TI-K 10 mėnesių laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. (bylos duomenimis (b. l. 21-22), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d.), atlyginimo teismui padavė 2017 m. kovo 16 d. Taigi pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui padavė pasibaigus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

29. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

30. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą; byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog

pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M., apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00808 2019-01-21 2018-12-12 2018-12-12 -

Administracinė byla Nr. A-2130-968/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00065-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. patikslintą skundą, atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo L. D. (toliau – ir pareiškėjas) patikslinto skundo dalį dėl 505,11 Eur turtinės ir 1 000,00 Eur neturtinės žalos priteisimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam padarytą turtinę žalą sudarė antstolio išieškota suma UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui (toliau – ir Centras) – vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir vykdymo išlaidos. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo atliekų konteinerių, komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslauga jam nebuvo teikiama, jis nebuvo sudaręs komunalinių atliekų išvežimo sutarties, todėl neturėjo mokėti vietinės rinkliavos. Svarbia aplinkybe pareiškėjas laikė tai, kad nebuvo aprūpintas atliekų konteineriais. Pasak pareiškėjo, Centras piktnaudžiavo savo padėtimi, reketavo, apgaudinėjėjo teismą, inicijavo nepagrįstą ginčą, o pareiškėjas jautėsi bejėgis prieš vykdomą diskriminaciją. Neturtinė žala pareiškėjui pasireikė patirtais dideliais dvasiniais išgyvenimais.

3. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepimų su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas neaiškiai formulavo skundo reikalavimus, pagrindą ir dalyką, nebuvo aišku dėl kokių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam kilo žala, kurios atlyginimą prašė priteisti, neteikė žalos faktą pagrindžiančių įrodymų. Savivaldybė 2007 m. gegužės 9 d. Koncesijos sutartimi Nr. J4-831 pavedė Centrui teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas ir būti Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriumi, organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos surinkimą, tame tarpe, ir nesumokėtos rinkliavos išieškojimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu pareiškėjo patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau  – LVAT) 2016 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-297-556/2016 iš pareiškėjo buvo priteista 461,08 Eur nesumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas sprendimo neįvykdė, todėl išieškojimo veiksmus atliko antstolis. Pareiškėjas patirtą turtinę žalą siejo su antstolio išieškota suma, kurią jis atsisakė sumokėti gera valia. Vietinės rinkliavos mokėjimas nėra siejamas su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl aplinkybė, kad pareiškėjui atliekų konteineris suteiktas 2016 m. lapkričio 4 d., nebuvo pagrindas nuo šios datos skaičiuoti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas apmokestintas už nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir plotą pagal Savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su pakeitimais) patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai).

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos

atlyginimo priteisimo iš atsakovės Savivaldybės pagrįstumo nustatymas. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti teismų nutartis, 2016 m. mokėjimo pranešimą Nr. K1688511 ir įpareigojimo sudaryti sutartį.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.271 straipsniu, 6.246 straipsniu, 6.247 straipsniu, 6.249 straipsniu ir teismų praktika. Teismas iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad: pareiškėjas prašomą priteisti turtinę žalą siejo su teismo sprendimu iš jo priteistos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiu; Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-797-342/2015 iš pareiškėjo, kaip gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), savininko už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteista 368,00 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą; LVAT Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą pakeitė ir 2016 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-297-556/2016 iš pareiškėjo Centrui priteisė 461,08 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo 2016 m. liepos 15 d. administracinėje byloje Nr. I-797-342/2015 išduotas vykdomasis raštas; pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-14641-980/2016 ginčijo antstolės A. R. Žičkuvienės veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 75-01009/16, kuri pradėta ir vykdoma 2016 m. liepos 15 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo išduoto vykdomojo rašto Nr. I-797-342/2015 pagrindu; pareiškėjas skundu prašė grąžinti, jo teigimu, neteisėtai nuskaičiuotas pinigines lėšas ir nepagrįstas vykdymo išlaidas; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-14641-980/2016 pareiškėjo skundas atmestas, o ši nutartis įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-213-265/2017 palikus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį nepakeistą.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, siekė revizuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus, nes siekė, kad teismas kitaip įvertintų teismų nustatytas teisines ir faktines aplinkybes ir paneigtų pareiškėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims tuo aspektu, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Kas nuspręsta teismo yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Teismo procesinio sprendimo priėmimas dažniausiai (tai priklauso nuo parinkto teisių gynimo būdo) nereiškia administracinio proceso pabaigos. Tam, kad būtų realiai apgintos sprendime nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai yra būtina sprendimą įvykdyti. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė. Jeigu skolininkas savanoriškai teismo sprendimo neįvykdo, sprendimas vykdomas priverstinai, vykdymo veiksmus atlieka antstolis (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 634 straipsnio 1 ir 2 dalys).

9. Teismas nurodė, kad iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš pareiškėjo yra priteista nesumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o pareiškėjui neįvykdžius geruoju teismo sprendimo, įsiskolinimas išieškotas priverstinai, antstolės, vykdžiusios teismo sprendimą, veiksmų neteisėtumas nenustatytas. Pareiškėjo dėstomi argumentai dėl to, kad jis neturėjo komunalinių atliekų konteinerių, kad nebuvo teikiama atliekų išvežimo paslauga, kad jis nėra sudaręs sutarties su Centru, nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės neturi. Šie pareiškėjo argumentai buvo įvertinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-797-342/2015 ir LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-297-556/2016, kuriose konstatuota, jog Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ir nors Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše duomenų apie statinius šiame sklype nėra, tačiau iš kitų įrodymų (2010 m. birželio 10 d. patikros vietoje akto Nr. (8.17)-8R-255 ir fotonuotraukų) matyti, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini), yra pastatytas gyvenamasis namas, kuriame gyvenama, todėl konstatuota, kad pareiškėjas yra atliekų turėtojas Nuostatų požiūriu ir privalo mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas, priešingai nei teigė savo skunduose, nėra diskriminuojamas, nes vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra Savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą, galiojanti Savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Koncesijos sutartimi 2007 m. gegužės 9 d. Nr. J4-831 Savivaldybė pavedė Centrui teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas ir būti Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriumi, organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos surinkimą, tame tarpe, ir nesumokėtos rinkliavos išieškojimą. Centras, vykdydamas savo pareigas, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padavė prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš pareiškėjo, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu vietinė rinkliava buvo priteista, pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo, Centras teismo sprendimą vykdyti perdavė antstoliui.

11. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo nurodomų neteisėtų Savivaldybės ir Centro veiksmų ar neveikimo apmokestinant pareiškėją vietine rinkliava ir ją išieškant. Pareiškėjas klaidingai suvokė teisinę situaciją apmokestinimą vietine rinkliava siedamas su konkrečios paslaugos suteikimu. Nustačius, kad nėra institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, jog nebuvo teisinio

pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų egzistavimas plačiau nebuvo nagrinėjamas. Pareiškėjo patiriami dvasiniai išgyvenimai taip pat buvo sietini ne su jo apmokestinimu vietine rinkliava, o su paties pareiškėjo veiksmais keliant nepagrįstus ginčus, nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo ir pan.

III.

12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad Viešojo administravimo subjekto pareiga informuoti ir suteikti galimybę pasisakyti Lietuvos teisėje kildinama iš gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinamas konstitucinis imperatyvas – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Pastebėtina, kad gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, remiasi Konstitucinio Teismo praktika ir nurodo jog 2016 m. lapkričio 8 d. Nr.(1.10)-2R-3637 raštas nėra tinkamas (informacijos tik pateikimas), kad sudaryti sutartį. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs priimti ir naudotis komunalinių atliekų konteineriu, kad jis būtų naudojęsis kitiems asmenims pastatytais komunalinių atliekų konteineriais, todėl jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos mokesčių už komunalinių atliekų tvarkymą.

14. Atsakovas Savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Akcentuoja, kad pareiškėjas (apeliantas) apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, argumentų ir pagrindų, kuriais remiantis turėtų būti galimas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo panaikinimas. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas (apeliantas) siekia, jog ginčas būtų nagrinėjamas iš naujo.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog LVAT jurisprudencijoje nurodyta, kad vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Centras buvo tinkamai informuotas apie viešą bylos nagrinėjimą, jo dalyvavimas viešame teismo posėdyje nebuvo pripažintas privalomu. Centras teismui pateikė išsamų atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą dėl žalos atlyginimo, pateikė turimus įrodymus, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai dėl pažeistų procesinių teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Savivaldybės.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau  – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-

3555/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas jame abstrakčiai nurodo, jog nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikia abstrakčius ir su skundžiamu sprenbdimu iš esmės nesusijusius argumentus. Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

21. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra sąlygų Salstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos priteisimo.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00805 2019-01-21 2018-12-12 2018-12-12 -

Administracinė byla Nr. A-2033-968/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02226-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjo) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L.  L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 7 laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Minėtoje kameroje nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas plotas, netinkamas apšvietimas, sienos buvo apipelijusios, nubraižytos, apgriautos. Pareiškėjas akcentavo, kad kameros plotas vienam asmeniui turėjo būti skaičiuojamas išskaičiavus baldus bei tualeto patalpą. Teigė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, patalpa nebuvo vėdinama. Visus asmenis, kurie buvo laikomi vienoje kameroje, į pasivaikščiojimų kiemelį išvesdavo vienu metu, todėl trūko vietos pasivaikščioti, kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai maži. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas jautėsi nevisavertis, buvo pakenkta jo sveikatai, atsirado miego sutrikimai, dėl kurių turėjo vartoti raminamuosius vaistus. Atlikdamas bausmę kamerų tipo patalpose, jis ne kartą yra kreipęsis į šeimos gydytoją dėl galvos skausmų, į (duomenys neskelbtini) dėl miego sutrikimų. Visi šie sutrikimai atsirado būtent tuo metu, kai pareiškėjas buvo paskirtas atlikinėti bausmę į kamerų tipo patalpas.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos kameroje Nr. 7 (plotas 16,38 kv. m) pareiškėjas nuobaudas atliko laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. birželio 9 d., nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. spalio 28 d. Kameroje Nr. 7 įrengtos 4 miegamosios vietos ir vienam asmeniui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto, todėl minimaliai tenkančio vienam kalinamam ploto norma pažeista nebuvo. Sanitarinio mazgo plotas įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Jokie teisės aktai nenumato, kad baldų (dviaukščių lovų, spintų, stalų esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas) turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius negavo iš pareiškėjo nusiskundimų, kad kamerose buvo rūkoma. Jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Kameroje Nr. 7 2016 metų III ketvirtį ūkio būdu atliktas einamasis remontas, t. y. išgruntuotos, išglaistytos, išdažytos sienos ir lubos. Pasivaikščiojimo kiemai įrengti kamerų tipo patalpose laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) įtvirtintų reikalavimų, o į juos

nuteistieji vedami pasivaikščioti kasdien po vieną valandą. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į gydytojus ir Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų žalos buvimo faktą.

II.

4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant

Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis kameroje Nr.  7 (nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d.), atlyginimo.

6. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, pagal kuriuos pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas ir kad tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

7. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,38 kv. m, kameroje buvo 4 asmenys, buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas (pareiškėjui teko 4,095 kv. m (16,38/4) gyvenamojo ploto). Šie atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti.

8. Dėl skundo teiginių apie kameroje Nr. 7 buvusį netinkamą apšvietimą, apipelijusias sienas, kurios nubraižytos, apgriautos, kad nebuvo vėdinimo, teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, apipelijusių, nubraižytų, apgriautų sienų, netinkamo vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nebuvo objektyvios galimybės. Iš pateiktų byloje įrodymų buvo matyti, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtino, kad 2016 m. III ketvirtį atliktas Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpos Nr. 7 einamasis remontas. Išgruntuotos, išglaistytos, išdažytos sienos, lubos. Dėl to pareiškėjo teiginius dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, apipelijusių, nubraižytų, apgriautų sienų, teismas laikė nepagrįstais ir atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

9. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus, kad atliekant nuobaudas uždarosios zonos kamerose, į lauką jį išleisdavo tik 1 valandą per parą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis nuteistųjų pasivaikščiojimo tvarką, ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.

10. Pareiškėjas žalą taip pat kildino iš to, kad pataisos namuose pasivaikščiojimo kiemas buvo per mažas. Dėl šio argumento teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reglamentuoti kiemelių dydžiai, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

11. Dėl skundo argumentų, jog pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas nurodė aktualų teisinį

reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normoje 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas akcentavo, kad byloje nebuvo jokių įrodymais pagrįstų duomenų, kad dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu perkelti pareiškėją į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų.

12. Teismas nurodė, jog byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių galėjo būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebeliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundo netenkino (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

13. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus, teismas laikė pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas jų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III.

14. Pareiškėjas L. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują nešališką sprendimą – jo skundą tenkinti, išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK bylai išnagrinėti reikalingus duomenis (Visuomenės sveikatos centro kameros Nr. 7 patikrinimo aktus aktualiu laikotarpiu).

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas priėmė sprendimą neatsižvelgdamas į skunde nurodytus duomenis apie tai, kad negalėjo būti į gyvenamąjį plotą įskaičiuotas ir sanitarinio mazgo plotas, nes tai nėra gyvenama patalpa, o gyvenama patalpa buvo apstatyta baldais, todėl plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m. Sanitarinis mazgas į gyvenamą plotą neįskaitomas, o pataisos namuose situacija turėtų būti vertinama analogiškai. Pareiškėjo nuomone, tai, kad atsakovas atliko kameros Nr. 7 remontą tik patvirtina pareiškėjo teiginius, jog toje kameroje buvo būtina tokį remontą atlikti. Dėl kameros remonto į administraciją pareiškėjas kreipėsi daug kartų.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra abstraktus ir nemotyvuotas. Pareiškėjas įrodymų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis apie kamerą, kurioje atliko laisvės atėmimo bausmę, nepateikė, todėl, vadovaujantis pateiktais į bylą duomenimis, yra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas, o tai reiškia, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista. Be to, pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų skunde nurodytų ir jo netenkinančių sąlygų. Byloje nėra duomenų apie kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie žalos padarymo faktą (pasekmes kilusias jo emocinei būklei), o byloje esantis įrodymai nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas teigia, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neužtikrinant pareiškėjui L.  L. teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK kameroje Nr. 7 nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d., atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos dėl ploto, higienos normų pažeidimo yra nepagrįstos ir, nenustatęs būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti (CK 6.271 str.), pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo minimalų pareiškėjui tekusį plotą, neišreikalavo visų bylos visapusiškam

išnagrinėjimui reikalingų dokumentų ir nepagrįstai atmetė kitus jo skunde nurodytus argumentus.19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau  –

EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Atsakovo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo minimalų pareiškėjui tekusį plotą. Atsakant į šį pareiškėjo argumentą, pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui (111.1 p.), o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui (111.2 p). Byloje pateiktus Pravieniškių PN-AK duomenis apie bendrabučio ir kamerų tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių (laikytų asmenų skaičius nėra žinomas) įvertinusi nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau 3,6 kv. m kamerų tipo patalpų ploto.

22. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo, pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad ploto pažeidimas buvo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme. Todėl pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Nagrinėjamu atveju, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nes į gyvenamą plotą įskaičiavo ir sanitarinio mazgo patalpą.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas neišreikalavo visų bylos visapusiškam išnagrinėjimui reikalingų dokumentų ir prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su jo kalinimo sąlygomis iš Pravieniškių PN-AK (Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus). Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui po atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus (prašyti Visuomenės sveikatos

centro patikrinimo aktus). Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymų nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymų išreikalauti papildomus duomenis netenkina. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui šioje byloje priimti.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kitus jo skunde nurodytus argumentus. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, nepripažįstančių pareiškėjo skunde įvardytų pažeidimų, nesusijusių su kameros plotu, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00744 2019-01-18 2018-12-19 2018-12-19 -

Teismingumo byla Nr. T-100/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03637-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5 (S)

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iron Wolf Development“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui valstybės įmonei Valstybės žemės fondui dėl įsakymų dalių panaikinimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Iron Wolf Development“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti:

1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Trakų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Trakų rajono savivaldybėje, nuomos sutarties nutraukimo ir paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“ Nr. 46VĮ-555-(14.46.2.) 1 punktą ir 2 punktą;

2) NŽT Trakų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Trakų rajono savivaldybėje, nuomos sutarties nutraukimo ir paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“ Nr. 46VĮ-556-(14.46.2.) 1 punktą ir 2 punktą;

3) NŽT Trakų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Trakų rajono savivaldybėje, nuomos sutarties nutraukimo ir paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“ Nr. 46VĮ-557-(14.46.2.) 1 punktą ir 2 punktą;

4) NŽT Trakų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Trakų rajono savivaldybėje, nuomos sutarties nutraukimo ir paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“ Nr. 46VĮ-558-(14.46.2.) 1 punktą ir 2 punktą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinį teismas 2018 m. spalio 22 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eI-4937-1063/2018, analogišką pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi keliamas ginčas yra susijęs su valstybinės žemės nuomos, jos nutraukimo teisiniais santykiais, dėl ko yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22, 25 straipsniai). Pareiškėjas su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2018 m. spalio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-39896-534/2018, ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą tam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymi, kad pareiškėjas UAB „Iron Wolf Development“ paduotu skundu prašo panaikinti NŽT Trakų skyriaus priimtų įsakymų punktus, kuriais nutraukiamos su UAB „Iron Wolf Development“ sudarytos valstybinės žemės sklypų nuomos sutartys ir atitinkami valstybinės žemės sklypai paimami į laisvos valstybinės žemės fondą. Nesutikdamas su ginčijamais įsakymais, pareiškėjas (nuomininkas) aiškina sudarytų nuomos sutarčių nuostatas, teikia argumentus dėl sutarčių šalių teisės vienašališkai nutraukti nuomos sutartis. Specialioji teisėjų kolegija 2010 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje teismingumo byloje Nr. T-50-2010, yra nurodžiusi, kad „<…> reikalavimas dėl įsakymo, kuriuo nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis, panaikinimo iš esmės yra civilinio teisinio pobūdžio. Šis reikalavimas kyla iš šalių sutartinių nuomos santykių, kuriuos reglamentuoja civilinės teisės normos. Atsakovas šiuose santykiuose veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, įgyvendindamas atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu“. Teismo vertinimu, šiuo atveju keliamas ginčas dėl vienašalio valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumo yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Šioje byloje yra ginčijamos NŽT Trakų skyriaus įsakymų dalys, kuriomis yra nutraukiamos valstybinės žemės sklypų

nuomos sutartys ir žemės sklypai yra paimami į laisvos valstybinės žemės fondą. Keliamu ginču pareiškėjas siekia, kad valstybinės žemės sklypų nuomos sutartys su juo nebūtų nutrauktos.

Kaip nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ir nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose savo pobūdžiu nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-16/2018, 2018 m. sausio 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-9/2018, 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-74/2016, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-156/2018 ir kt.; 2014 m. liepos 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-72/2014).

Reikalavimai panaikinti NŽT įsakymų dalis dėl žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimo ir paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą yra susiję su civiliniais nuomos teisiniais santykiais ir jų nagrinėjimas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-50/2017).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iron Wolf Development“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės

tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui valstybės įmonei Valstybės žemės fondui dėl įsakymų dalių panaikinimo perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00758 2019-01-18 2018-12-19 2018-12-19 -

Teismingumo byla Nr. T-102/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00689-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjų O. P. ir M. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims antstolei J. Ž., G. S. firmai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėjai su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydami 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. kovo 20 d. raštą „Dėl pretenzijos dėl žalos atlyginimo“ Nr. (28.8-08-4)RNA-8200; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 3 856 Eur turtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjai nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nepagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl neteisėtai realizuotos (parduotos) pareiškėjui M. P. priklausiusios transporto priemonės – „Audi A6“ automobilio. Pareiškėjai paaiškino, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-605-725/2017 minėta transporto priemonė buvo areštuota iki įsiteisės teismo nuosprendis. Kauno apylinkės teismo nuosprendis prokuroro apeliaciniu skundu buvo apskųstas Kauno apygardos teismui, kuris 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir M. P. vardu registruotą „Audi A6“ automobilį konfiskavo. Vykdydama šią teismo nutartį antstolė J.  Ž. 2017 m. birželio 20 d. turto arešto aktu Nr. S17-230120 transporto priemonę areštavo, o 2017 m. birželio 22 d. – perdavė VMI realizuoti. Pareiškėjai pažymėjo, kad VMI 2017 m. liepos 14 d. transporto priemonę realizavo (pardavė) po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau buvo sustabdęs teismo nutarties dėl automobilio konfiskavimo vykdymą. Iš antstolės vykdomosios bylos atsakovui buvo žinoma, jog pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą ir prašymą stabdyti automobilio konfiskavimą bei realizavimą. Tačiau nelaukdama kol Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėtas kasacinio skundo priėmimo klausimas, VMI pradėjo automobilio realizaciją,  t. y. perdavė jį G. S. firmai parduoti. Pasak pareiškėjų, automobilis buvo realizuotas mažiau nei per mėnesį nuo jo perdavimo už ženkliai mažesnę nei rinkos vertę. Be to, transporto priemonė buvo realizuota su joje buvusiais asmeniniais pareiškėjų daiktais, kurių nebuvo galimybės atsiimti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, nagrinėdami bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad pagal Baudžiamojo kodekso 72 straipsnį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Nuosavybės konfiskavimas ar paėmimas kitu būdu už teisės pažeidimus yra vienas iš civilinės teisės normų numatomų nuosavybės teisės įgijimo bei praradimo pagrindų (Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 10 punktas, 4.67 straipsnis). Konfiskuoto turto perdavimo valstybei klausimus reglamentuoja civilinės teisės normos (Civilinio proceso kodekso 638 str. 2 d., 691 str., 692 str.). Pagal minėtą reglamentavimą, teismo nuosprendžiu konfiskuotas turtas perduodamas realizuoti būtent atitinkamai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi, realizuodama teismo nutartimi iš pareiškėjų konfiskuotą ir valstybei nuosavybės teise perėjusią transporto priemonę, VMI veikė vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Todėl ginčas šioje byloje iš esmės yra kilęs dėl VMI veiksmų, atliktų nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai

nepriskiriama tirti bylų, susijusių su sprendimų vykdymu. Atsižvelgiant į tai, keliamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas ir turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir jie priskirtini nagrinėti bendrosios

kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš VMI veiksmų parduodant pareiškėjui priklausančią transporto priemonę, atlyginimo.

Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi buvo pakeistas Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendis ir, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2, 4 ir 6 dalimis, konfiskuotas nusikalstamos veikos padarymo priemone pripažintas pareiškėjo vardu registruotas automobilis. 2017 m. birželio 22 d. surašytas turto perdavimo–priėmimo aktas Nr. (28.8-08-4)-330-7013, kuriuo minėta transporto priemonė perduota VMI.

Baudžiamojo proceso kodekso 357 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus ir vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai. Pagal to paties straipsnio 7 dalį, antstolis, perdavęs konfiskuotą turtą teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, ne vėliau kaip per 3 dienas grąžina nuosprendį priėmusiam teismui vykdomąjį raštą su įrašu, kad turtas konfiskuotas

Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 2 punktu, mokesčių inspekcija priima, apskaito, saugo, realizuoja, grąžina ir pripažįsta atliekomis bešeimininkį, konfiskuotą, valstybės paveldėtą, valstybei perduotą turtą, radinius, lobius ir daiktinius įrodymus.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsnio 3 dalį, klausimus dėl baudos, turtinės žalos atlyginimo ar pašalinimo, įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimo, išplėstinio turto konfiskavimo vykdymo ar proceso išlaidų išieškojimo perdavimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai pagal šio kodekso 342 straipsnį nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atlyginti žalą dėl VMI veiksmų, kuriuos ji atliko ne viešojo administravimo srityje, bet teismo nuosprendžiu skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto (transporto priemonės) konfiskavimo – vykdymo procese. Žalos, padarytos teismo nuosprendžiu skirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo procese, atlyginimo klausimas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją, todėl ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjų O. P. ir M. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių

inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims antstolei J. Ž., G. S. firmai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00822 2019-01-21 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. A-2785-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01858-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 380,00 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas, buvo nemažai pažeidimų. Šiuos pažeidimus Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu užfiksavo ir patvirtino, t. y. kameroje Nr. 120 lange įskilęs stiklas, grindų paviršius nelygus (trūko dalies plytelių), kamerose Nr. 110 ir Nr. 166 langų stiklai buvo vizualiai nešvarūs, kameroje Nr. 301 ant unitazo nebuvo dangčio, kameroje Nr. 312 lango stiklas buvo įskilęs, kamerose Nr. 265, Nr. 373, Nr. 301 buvo vizualiai nešvarūs langai ir palangės.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kai kuriose gyvenamose patalpose, t. y. kamerose Nr. 104 ir Nr. 125 švarą palaiko asmenys, kurie atlieka ūkio darbus ir yra paskirti į valytojo pareigas, tačiau į šias kameras valymo inventorius yra neišduodamas. Kadangi buvo kalinamas minėtose kamerose, kuriose buvo rasta daug pažeidimų ir nesilaikyta teisės aktuose keliamų reikalavimų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų bei nuteistųjų palaikyti švarą kamerose,

nes už kamerų valymą yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius jiems visada išduodamas. Taip pat

išduodama kalcinuota soda, kuri skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gautas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Dėl langų paaiškino, kad langų angoje yra įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu, kad metalinis tinklas nebūtų pasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio ir nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Prašė iš pareiškėjo priteisti 3,60 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

9. Teismas vertino šiuos nurodytus pažeidimus: dėl kameroje Nr. 120, Nr. 301 ir Nr. 110 nelygaus grindų paviršiaus; unitazo dangčio; nešvarių grindų ir sutiko su pareiškėju, kad šie pažeidimai Nacionalinio visuomenės sveikatos centro buvo konstatuoti 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-741 (16.16.8.10.12), tačiau teismas akcentavo, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad tiek sudužęs lango stiklas, tiek kiti pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti. Įvertinęs byloje esančius Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr.  110, Nr. 120, Nr. 166, Nr. 312 patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka keliamus higienai reikalavimus. Kamerose Nr.  110 ir Nr. 116 langų stiklai švarūs, jokių pažeidimų šiose kamerose nebuvo nustatyta. Duomenų apie kitas kameras ir jų būklę teismui nebuvo pateikta.

10. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 2015), 17 punktą kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą. Natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus, o tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

11. Teismui nebuvo pagrindo abejoti atsakovo nurodyta aplinkybe, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji dažnai patys niokoja kamerose esančius baldus bei įrangą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai numato, kad suimtieji privalo tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena, tausoti tardymo izoliatoriaus, o jeigu suimtasis mokosi – ir švietimo ar profesinio mokymo įstaigos turtą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, tausoti pataisos įstaigos, o jeigu nuteistasis mokosi – ir švietimo ar profesinio mokymo įstaigos turtą.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde pats sutiko, kad kai kuriose gyvenamose patalpose, t. y. kamerose Nr. 104 ir Nr. 125, švarą palaiko asmenys, kurie atlieka ūkio darbus ir yra paskirti į valytojo pareigas, tačiau skundėsi, kad į šias kameras valymo inventorius yra neišduodamas.

13. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus atlieka kamerų remontą. Teismo vertinimu, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Taip pat byloje buvo nustatyta, kad į gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125) išduodamos dezinfekuotos, švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras ir šluostė. Taip pat kas mėnesį išduodama geriamosios sodos indų plovimui ir sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais ir byloje esančiais duomenimis teismui nėra

pagrindo.14. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus šių

pažeidimų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.15. Teismas konstatavo, jog kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas vertino

Lukiškių TI-K nurodytas aplinkybes, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekė įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, o suimtieji ir nuteistieji dažnai patys niokojo kamerose esančius baldus bei įrangą. Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

16. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K nebuvo nustatyta pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas skundą atmetė.

17. Teismas nurodė, jog atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo 3,60 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo atmestas.

III.

18. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde (I t. b. l. 106–111) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas teigia, kad patys suimtieji ir nuteistieji kamerose niokoja baldus bei įrangą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose pažeidimai jau seniai ir ilgą laiką nebuvo pašalinti. Pareiškėjas kameros langų neištepė ir įrangos bei baldų nesugadino, tačiau buvo priverstas gyventi tokiomis sąlygomis.

20. Nustatyti pažeidimai ir patirti išgyvenimai (fizinis skausmas, nepatogumai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas) Lukiškių TI-K turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, atsirado odos bėrimai, kurie išliko ir iki šiol.

21. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.22. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, teigdamas jog jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, dėl ko jis patyrė papildomus

išgyvenimus, sukeltos kančios nedetalizuoja ir nepagrindžia, jokių papildomų ar pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertintų aplinkybių nepateikia.

23. Atsakovas neįžvelgia motyvų bei argumentų, kuriais remiantis būtų galima nuginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas nepateikia argumentų, kuriais pagrįstų savo reikalavimus, bei nenurodo aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos ar buvo įvertintos netinkamai. Kauno TI negali pateikti papildomų paaiškinimų atsakant į apelianto skundą, nes visi argumentai ir įrodymai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, o šio teismo sprendime minėti argumentai ir įrodymai tinkamai aptarti ir įvertinti. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas tinkamai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o apeliantas akivaizdžiai piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2017 m. vasario 27 d., atlyginimo.

25. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

26. Pirmosios instancijos teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, žalos padarymo fakto ir pareiškėjo skundą atmetė.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, spręsdamas dėl skunde nurodytų pažeidimų, netinkamai įvertino nustatytus higienos pažeidimus ir jų įtaką pareiškėjo

sveikatai, neišreikalavo įrodymų dėl pareiškėjo sveikatos būklės.28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau

priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <…> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

31. Pareiškėjas prašo išreikalauti naujus įrodymus. Akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus įrodymus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Pareiškėjas nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

32. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-741 (16.16.8.10.12) nustatyti Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 1.12 punkto ir 2.35 punkto pažeidimai dėl (kameroje Nr. 120, Nr. 301 ir Nr. 110) nelygaus grindų paviršiaus, unitazo dangčio ir nešvarių grindų (b. l. 50).

33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai  – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali

būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

35. Atsakovo atstovas, neužtikrindamas, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiktų higienos normų reikalavimus, neveikė taip, kaip privalėjo elgtis pagal minėtų teisės aktų nuostatas, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių kyla civilinė atsakomybė.

36. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas sukėlė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant higienos normas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

37. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013).

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 120, Nr. 301 ir Nr. 110, kuriose buvo nustatyti higienos normos pažeidimai (nelygus grindų paviršius, nebuvo unitazo dangčio ir nešvarios grindys). Šie pažeidimai Lukiškių TI-K buvo nedelsiant pašalinti. Todėl, įvertinusi padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažinimas, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo M. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas.

41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Lukiškių

tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00818 2019-01-21 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. A-2834-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00688-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 27 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Kauno TI buvo kalinamas nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2017 m. vasario 27 d. kamerose, neužtikrinant minimalaus teisės aktais numatyto gyvenamojo ploto. Dalį ploto užėmė baldai. Taip pat nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpoje, pareiškėjas negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti ir pan. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, netinkamai įrengta ventiliacija ir trūko šviesos, oro. Kameroje buvo tik dvi kėdės, dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą. Kauno TI nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, todėl kiekvieną kartą, kai reikėdavo išsikviesti budintį pareigūną, tekdavo daužyti duris, taip pat duris teko daužyti ir laukti, kol pareigūnai išves iš dušo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo periodiškai valomi, nuolat buvo šiukšlės, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių. Kiemelių stogo dangoje, sienose, kanalizacijose buvo asbesto, kuris kėlė rimtą pavojų sveikatai. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo vėdinama tik pro langą, drėgna ir tamsu. Apšvietimas netinkamas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas, langus dengia kelios eilės grotų, trečio aukšto kamerų langai buvo tamsinti, dirbtinis apšvietimas labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą buvo šalta, o vasarą karšta, kameros buvo nesuremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę.

4. Pareiškėjas teigė, kad laikymo Kauno TI laikotarpyje nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne – išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, užvalkalo užklotui ir rankšluosčių neišduodavo, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostuką. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės jie pūdavo. Apatinio trikotažo iš pradžių neskalbdavo, o vėliau skalbdavo tik jei suimtasis turėjo specialiai skalbimui skirtą maišą. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, suimtiesiems viršutiniai drabužiai skalbimai vieną kartą per du mėnesius. Nebuvo sąlygų išsidžiovinti rūbų. Kameroje taip pat nebuvo

pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, dviem savaitėms buvo skiriama pusė rulonėlio, kurio neužtekdavo. Be to, šiukšlių konteineriai buvo prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl tekdavo nuolat uosti nemalonų kvapą. Visose kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas tik sienele. Ne kartą pareiškėjui naudojantis tualetu, pareigūnai atidarydavo duris neįspėję ir neįsitikinę, kad pareiškėjas nesinaudoja sanitariniu mazgu. Sanitarinis mazgas neturėjo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Kauno TI dažnai nebūna šilto vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl pareiškėjas ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Dušo patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, tačiau administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai arba buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų. Atlikta deratizacija, dezinfekcija buvo neefektyvi, be to, iš karto po tokios procedūros, neišvėdinus kameros, suimtieji buvo vedami atgal į kamerą ir priversti kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams. Maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Nebuvo užtikrinamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą, kol išdalindavo per visas kameras maistą, jis atšaldavo. Viso sulaikymo Kauno TI metu nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge. Pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje kartu su nuteistaisiais už itin sunkius nusikaltimus, kas taip pat turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai. Dėl netinkamų laikymo Kauno TI sąlygų patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, kančią, baimę, nevisavertiškumo jausmą, pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, dėl kurių patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad visą skundžiamą kalėjimo Kauno TI laiką pareiškėjui teko daugiau, nei Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu nustatyta ploto (3,6 kv. m.). Patikrinus „Atsakymų įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems jų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) bei skundus registrų“ įrašus nerasta duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo sąlygų Kauno TI.  Pažymėjo, kad Kauno TI administracija imasi priemonių kompensuoti laisvės apribojimo sąlygų poveikį. Suimtieji ir nuteistieji, laikomi Kauno TI, gauna lovą su patalyne, jiems užtikrinamos tinkamos higienos būklės palaikymo sąlygos. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis įpareigoja Kauno TI administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui – tam Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambariai. Suimtieji (nutiestieji) gali naudotis biblioteka, skaitykla, koplyčia, kompiuterių klase. Kauno TI laikomų asmenų sveikata rūpinasi Sveikatos priežiūros tarnyba. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo plano patvirtinimo“ III-u skyriumi numatyta suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros laiku nuo 9–15 valandos išjungti dirbtinio apšvietimo lempas. Kitu paros metu elektros apšvietimas yra įjungiamas, be to, kamerose yra įrengti langai, kurie užtikrina natūralią dienos šviesą. Laikotarpiu tarp 2014 m. sausio 1 d. ir 2016 m. spalio 11 d. Kauno Visuomenės sveikatos centras atliko eilę patikrinimų, tarp kitų parametrų tikrintos ir apšviestumo sąlygos. Kadangi pareiškėjas nesiskundė dėl kamerų, kuriose kalėjo, higieninių sąlygų, jos tikrintos nebuvo.

7. Atsakovas pažymėjo, kad esant reikalui rašyti ar skaityti, kameroje esančių asmenų prašymu įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas būna įjungtas ir iki 9 valandos bei po 16 valandos. Taip pat pareiškėjas nepateikia informacijos, kad jam prašant būtų atsisakyta įjungti dirbtinį apšvietimą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą kameroje turi būti aliarminis iškvietimas. Aliarminis iškvietimas įrengtas visose Kauno TI kamerose. Pastabų dėl jo veikimo nebuvo gauta. Pareiškėjo teiginys, kad Kauno TI kamerose yra blusų ir graužikų, neturi pagrindo. Kauno TI dėl profilaktinio užkrėstumo kenkėjais ir jų naikinimo buvo sudaręs sutartį su Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri pagal sutarties 3.1 punktą atlieka vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) bei graužikų kontrolę ir naikinimą (deratizaciją). Kauno TI pretenzijų dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikėjui neturi. Patikrinus Atsakymų įteikimo suimtiesiems, nuteistiesiems į jų prašymus (pareiškimus) bei skundus registro įrašus nerasta pareiškėjo skundų dėl vabzdžių ir graužikų kamerose. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjui ši teisė buvo užtikrinta. Kauno TI pareigūnai, savo tarnyboje vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, gali ilginti pasivaikščiojimo laiką gryname ore, tačiau ilginti pasivaikščiojimo trukmę pareiškėjui nebuvo pagrindo. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 96 punktu, suaugusiems suimtiesiems pagal galimybes sudaromos sąlygos sportuoti ir mankštintis. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga

bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui.8. Atsakovas nurodė, kad suimtieji tardymo izoliatoriuje gauna nemokamą maitinimą, kurio normas nustato Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, be to, suimtieji turi teisę įsigyti maisto produktų Kauno TI parduotuvėje. Kauno TI neturi kompetencijos suteikti leidimus ilgalaikiams ir trumpalaikiams pasimatymams, tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pareiškėjas ar jo nurodyta sugyventinė nėra kreipęsi dėl pasimatymų suteikimo. Pasimatymas galėjo įvykti tik sutampant abiejų šalių valiai pasimatyti. Pareiškėjo užimtumo ir socialinių poreikių tenkinimo teisės nebuvo pažeistos. Kreipiantis į teismą su skundu, kuriame pateiktos tiesos neatitinkančios kalinimo sąlygos, yra piktnaudžiaujama savo procesinėmis teisėmis ir bandoma neteisėtai gauti kompensaciją.

9. Kauno TI Psichologų ir Socialinės reabilitacijos tarnybos neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl orumo pažeidimo. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl sveikatos sutrikimų, nesusijusių su laikymo Kauno TI kalinimo sąlygomis. Nustatyta (duomenys neskelbtini) susijusi su jaudinimusi dėl bylos nagrinėjimo eigos. Fizinės sveikatos sutrikimų, susijusių su laikymo Kauno TI sąlygomis, nenurodė. Psichologo konsultacijose pareiškėjas nurodė, kad nuotaika normali, kameroje sutaria, prisitaiko, psichine sveikata nesiskundžia. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti įrodymais, todėl prašymas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno TI, 27 000 eurų neturtinės žalos, neteisėtas.

II.

10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 29 d. iki

2017 m. vasario 20 d. kamerose Nr. 213, 237, 326, 352. Visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,86 iki 8,21 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas nurodė klaidingus duomenis apie vienam asmeniui tekusį kameros plotą, nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, vadovavosi atsakovo pateiktais oficialiais duomenis, kurie kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto, nei numatyta teisės aktuose. Jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Teismas sprendė, kad nebuvo jokio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas (langai neskaidraus stiklo), kameros neremontuotos, buvo pelėsis, grybelis, čiužiniai nedezinfekuoti, supuvę, netinkama temperatūra ir ventiliacija, patalpose drėgna, dušo patalpos nešvarios, praustuvai sulaužyti, pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus.

13. Teismas pažymėjo, jog iš atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų duomenų matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių, pritvirtintų prie lubų, kameros sienos ir joje esantys baldai tvarkingi, dušo patalpos tvarkingos, sanitarinis mazgas turi atskirą nuo likusios patalpos šalinimo sistemą. Teismas sprendė, kad Kauno TI nepažeidė teisės aktais nustatytų apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimų, nes kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įsakymu Nr. V-176)14.1 punktas).

14. Teismas konstatavo, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, nenustatyta duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pats pareiškėjas būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, kad Visuomenės sveikatos centras būtų surašęs aktą arba į tokį kreipimąsi nebūtų reagavęs. Nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, sienų ir baldų būklę informavęs įstaigos administraciją. Teismas neturėjo objektyvios galimybės patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kamerų apšvietimo, sienų ir baldų būklės, netinkamos temperatūros ir ventiliacijos, drėgmės, nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių laikė nepagrįstais ir atmetė (ABTĮ 56 str.).

15. Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjo teiginį, kad jis negalėjo nuošaliai pasinaudoti tualetu, paneigia atsakovo pateiktos fotonuotraukos, kuriose matyti, jog sanitariniai mazgai Kauno TI yra su durimis.

16. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginius, kad Kauno TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, trūko kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į veiklas įtraukti suimtuosius, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir

pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo dirbti ir pan., paneigė atsakovo į bylą pateikti dokumentai: Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114; Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (b. l. 8283-81); Naudojimosi biblioteka taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-85 (b. l. 85-86;, Naudojimosi skaitykla taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1-30; Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-34 (b. l. 89-90); Naujai atvykusių į Kauno tardymo izoliatorių suimtųjų ir nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-86 (b. l. 91-94), nurodyti dokumentai patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę naudotis sportine įranga, lankytis bibliotekoje, skaitykloje, sporto kambaryje, kompiuterių klasėje – užsiimti veikla už kameros ribų. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė realizuoti savo gebėjimus ir sumanymus, gerinti bendrąjį išsilavinimą.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nepagrįstai buvo apribotas bendravimas su sugyventine, nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013) ir nurodė, kad laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (pagal pareigas). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (savo kompetencijos ribose) pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo sugyventinė kreipėsi į Kauno TI administraciją su tokiais pageidavimais. Teismas padarė išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudarė pagrindo teigti, jog Kauno TI pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti rūbų ir juos išsidžiovinti, viršutiniai rūbai nemokamai skalbiami tik 1 kartą per du mėnesius, teismas nurodė, jog Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, numato, kad tardymo izoliatorių kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas, metalinė lova, spintelė, stalas, 2 taburetės arba stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, valymo inventorius ir elektrinis virdulys; skalbinių džiovyklos įrengimas nėra nustatytas; drabužių džiovinimo įranga pagal reikmę turi būti įrengiama džiovykloje. Cituojamas teisės aktas nenumato galimybės įrengti viršutinių rūbų džiovinimo vietos kameroje, tačiau įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją įvertinti reikmę ir džiovinimo įrangą įrengti atskiroje patalpoje – džiovykloje. Kamerose išsiskalbtus rūbus kalintys asmenys gali džiovintis sanitariniuose mazguose, kuriuose veikia ištraukiamoji ventiliacija.Į bylą pateiktas Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija) patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas, kuris patvirtina, kad asmeniniai rūbai yra skalbiami; pagal aprašo 3 punktą suimtieji ir nuteistieji šia paslauga gali pasinaudoti kartą per savaitę; iš suimtojo ar nuteistojo asmeninės sąskaitos rezervuojama pinigų suma, kuri atlikus paslaugą, bus išskaičiuota (Aprašo 10 p.); Minėto aprašo 11 punktas reglamentuota, jog suimtasis ar nuteistasis, negaunantis piniginių įplaukų ir kurio nelanko giminės bei artimieji, raštu kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių rūbų (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) įstaigos skalbykloje, bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog pareiškėjas neturėdamas asmeninių lėšų, būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo, todėl minėti pareiškėjo teiginiai teismo buvo atmesti.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, kad į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedamas tik vienai valandai per dieną, teismas nurodė, kad suimtųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis suimtųjų teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas neneigė, kad 1  valandos trukmės pasivaikščiojimai jam buvo užtikrinti, todėl teismas pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

20. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Kauno TI pastato konstrukcijose yra asbesto, teismas pažymėjo, jog byloje nėra

duomenų apie asbesto naudojimą tardymo izoliatoriaus pastato konstrukcijose, todėl pareiškėjo teiginius vertino kaip nepagrįstus, deklaratyvius, grindžiamus tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais ir juos atmetė.

21. Dėl pareiškėjo teiginių, kad maistas buvo neskanus, jo mažai, maistas atšalęs teismas nurodė, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas,  – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog suimtieji tardymo izoliatoriuje gauna nemokamą maitinimą, kurios normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, be to, suimtieji turi teisę įsigyti maisto produktų Kauno TI parduotuvėje.

22. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su kamerose buvusiais buitiniais parazitais. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno TI yra sudarę su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Kauno TI neteisėtus veiksmus.

23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, teismas nurodė, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Kaip nurodė atsakovo atstovas, aliarminis iškvietimas įrengtas visose Kauno TI kamerose, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) ir pareiškėjo buvimo metu jie visi veikė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusią žalą dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo.

24. Teismas nurodė, kad iš pateiktos kameros kortelės matyti, kad pareiškėjui Kauno TI buvo išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, paklodė, užvalkalas pagalvei, užvalkalas antklodei, rankšluostis, higieninis rankšluostis ir tai paneigė pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalynės kiekio išdavimo.

25. Dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus, nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, pareiškėjas buvo kalinamas kartu su padariusiais itin sunkius nusikaltimus asmenimis, teismas sprendė, jog šie pareiškėjo argumentai deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl buvo atmesti kaip nepagrįsti.

26. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių galėjo būti kildinama neturtinė žala. Teismas akcentavo, jog nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebeliko būtinybės teismui papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

27. Teismas akcentavo, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

III.

28. Pareiškėjas L. B. apeliaciniame skunde (I t. b. l. 136) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

29. Kauno TI administracijos elgesys yra nežmogiškas ir prieštarauja Konvencijos nuostatoms, nes vienam asmeniui skirtas plotas yra minimalus, o turėtų būti didesnis. Įsakymas Nr. V-124 prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, nes EŽTT praktikoje nustatyta, kad vienam asmeniui turi būti skiriama daugiau kaip 3 kv. m individualaus minimalaus gyvenamo ploto, kuris nebūtų užstatytas baldais ir įskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas.

30. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.31. Pareiškėjas teigia, kad jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos ir sukeliančios papildomus išgyvenimus, tačiau

sukeltos kančios nedetalizuoja ir nepagrindžia, jokių papildomų ar pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertintų aplinkybių nepateikia. Apeliantas neįvardija jokių konkrečių motyvų, kuriais remiantis teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovas neįžvelgia pareiškėjo teiginiuose argumentų, kuriais remiantis būtų galima nuginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą.

32. Atsakovas nurodo, jog teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir jas išsamiai išanalizavo sprendime. Pareiškėjas nepateikia argumentų, kuriais pagrįstų savo reikalavimus, bei nenurodo aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos ar buvo įvertintos netinkamai. Kauno TI negali pateikti papildomų paaiškinimų atsakant į apelianto skundą, nes visi argumentai ir įrodymai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, o šio teismo sprendime minėti argumentai ir įrodymai tinkamai aptarti ir įvertinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2017 m. vasario 27 d., atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Kauno TI neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, pareiškėjo skundą atmetė.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, nepagrįstai nesirėmė Konvencija ir teigė, jog iš kameros ploto turėjo būti atimtas baldais užstatytas plotas ir jog numatytas minimalus plotas yra netinkamas, nes jis per mažas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <…> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų

kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad paminėtu laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei nepažeidžiant higienos reikalavimų.

39. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

41. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su vienam asmeniui kameroje tenkančiu plotu, pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgdamas į atsakovo byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, jose laikomų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog iš bendro kameros ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad Konvencijos 3 straipsnio prasme buvo ploto normos pažeidimas, tačiau apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, baldais ir kitais įrenginiais užimamas plotas iš bendro kameros ploto neatimamas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kamerų ploto normos pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo, pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą apskaičiavo neatėmus baldų užimamo ploto. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į Konvenciją ir vienam asmeniui plotą paskaičiavo neįvertinęs, jog kamera užstatyta baldais, nepagrįsti ir atmestini.

43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00813 2019-01-21 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. A-2508-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00713-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą skundu, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. balandžio 27 d.

1.1. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad kameroje Nr. 48 nebuvo įrengtos spintelės susidėti asmeniniams daiktams. Daiktus laikant kelioniniuose krepšiuose, maišuose, jie įgaudavo pelėsio kvapą. Pareiškėjo pateiktoje kameros fotonuotraukoje akivaizdžiai matosi pelėsis ant kameros sienos. Kameros nebuvo tinkamai prižiūrimos, nebuvo ventiliacijos. Nuotraukoje nefiksuotos virš tualeto esančios lubos, ant kurių aiškiai matėsi pelėsis, natūraliu būdu išvėdinti kameros nebuvo įmanoma. Naktinis apšvietimas neatitiko reikalavimų, kadangi buvo įrengtas vidinėje kameros sienoje už metalinių strypų, o ne išorinėje. Nuotraukoje matėsi, kad apšvietimas buvo įmontuotas vidinėje nišoje už metalinių strypų. Pagal Europos standartus visi apšvietimo laidai privalo būti įmontuoti ne vidinėje sienoje, o išorėje.

1.2. Pareiškėjas nurodė, kad informacija dėl spintelių įrengimo yra pateikta neteisinga. Kamerose spintelių, kur būtų galima susidėti asmenio naudojimo daiktus, nebuvo. Kadangi nebuvo spintelių susidėti asmeniniams daiktams, buvo

pažemintas jo orumas, be to, pareiškėjas turėjo kvėpuoti pelėsiu.1.3. Pareiškėjas akcentavo, kad yra pateiktos trys nuotraukos, o kameros lubos nebuvo nufotografuotos. Jis prašė

padaryti kameros fotonuotraukas, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių nebuvo nufotografuotos lubos, ant kurių taip pat aiškiai buvo matomas pelėsis.

1.4. Pareiškėjas prašė dėl netinkamų kalinimo sąlygų, dėl higienos normų pažeidimų, dėl patirto orumo pažeminimo bei kenksmingų sąlygų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus priteisti neturtinę žalą.

2. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.2.1. Atsakovas nurodė, kad kamera Nr. 48 pareiškėjo kalinimo metu nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo / neatitikimo

higienos normos reikalavimams, o tai leido daryti išvadą, kad nustatyta tvarka jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą niekas nesikreipė. Kamera atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Minėta kamera buvo tikrinta 2016 m. vasario 22 d. (išvados surašytos 2016 m. vasario 25 d. patikrinimo akte Nr. EP-56) ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta.

2.2. Atsakovas akcentavo, jog Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus, duris) ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos, lauko temperatūra ir kt.).

2.3. Atsakovas pažymėjo, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma (Higienos normos HN 134:2015 3 p.)

2.4. Pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI administracija veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ir stresą. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio svarbu atsižvelgti į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai į pareiškėją. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje

5. Dėl kameros Nr. 48 atitikimo higienos normų reikalavimams, teismas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 48 buvo pelėsis, kuris aiškiai matėsi ne gyvenamojoje patalpoje, o ant sanitariniame mazge virš kriauklės esančių plytelių. Nuotraukose, nurodytoje pareiškėjo vietoje, pelėsio nesimatė, nes baigėsi ties sanitarinio mazgo plytelių viršumi. Atsakovas teismui pateikė kameros fotonuotraukas, kuriose aiškiai buvo matomas pelėsis. Teismas sprendė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 48 buvo pažeistos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punktas. Ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturėjo būti vizualiai matomų pelėsių. Pareiškėjo fotonuotraukoje padarytos atitinkamos atžymos su prierašais, kad „tai pelėsis“, teismas laikė ne pelėsiu, o nuo sienos iškritusiu tinku.

6. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje nebuvo spintelių asmeniniams daiktams susidėti, teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo, tiek iš atsakovo pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, kad kameroje Nr. 48 buvo mažiausiai 10 sieninių lentynų daiktams susidėti ir maisto produktams laikyti, todėl toks pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai ir teismo atmestas kaip nepagrįstas.

7. Teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (akto redakcija,

galiojanti nuo 2016 01 28), 14 punktas numato, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai (14.3 p.).

8. Teismas pažymėjo, kad pateiktose nuotraukų buvo aiškiai matyti, kad kameroje Nr. 48 būtent taip ir įrengtas naktinis elektros apšvietimas, todėl toks pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai ir teismo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nedetalizavo, pagal kokį jo nurodytą Europos standartą ir kaip turėtų būti įrengtas naktinis elektros apšvietimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei niekaip nesusiejo šio savo argumento su patirta neturtine žala.

9. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas tiek skunde, tiek posėdžio metu nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, depresiją, sveikatos pablogėjimą.

10. Teismas pažymėjo, kad aptariamu laikotarpiu duomenų apie pareiškėjo dvasinį sukrėtimą, pasireiškusį įvairiais psichologiniais išgyvenimais, byloje nėra. Teismas įvertino pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą ir konstatavo, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nurodytų nepatogumų nepatyrė, t. y., tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nebuvo faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Byloje yra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymu dėl netinkamų laikymo sąlygų (2017 m. gegužės 23 d. pažymos Nr. 61/04-1211).

11. Teismas nurodė, kad posėdžio metu pareiškėjas bandė žodžiu išplėsti skundo nagrinėjimo ribas, nurodydamas tai, kad jam nebuvo duodami vaistai, kuriuos jis turi gerti kiekvieną dieną. Išsakė skundus ir dėl kitų kamerų higienos reikalavimų kitais laikotarpiais (drėgmės, ventiliacijos ir kt.) Teismas nenagrinėjo pareiškėjo žodžiu nurodytų naujų argumentų, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas, kuris turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Iš administracinėje byloje esančios Alytaus pataisos namų 2017 m. birželio 14 d. pažymos Nr. 8-6410 buvo matyti, kad atsakovo atsiliepimo kopija pareiškėjui įteikta 2017 m. birželio 14 d., jam pasirašant, tačiau per įstatyme nustatytą laiką skundas (prašymas, pareiškimas) raštu nebuvo tikslintas, o naujos aplinkybės nurodytos tik teismo posėdžio metu. Atsakovas buvo pateikęs atsiliepimą tik dėl pareiškėjo 2017 m. gegužės 17 d. pareiškime apibrėžtų reikalavimo ribų.

12. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalį pataisos įstaigų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, darė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos Žmogaus Teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažeidimo pripažinimas, teismui įvertinus visus pareiškėjo skunde ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą nurodytus argumentus, kalinimo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. kai kameroje Nr. 48 vizualiai matėsi pelėsis, tačiau pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus nurodytoje kameroje buvo 3 paras, kiti pareiškėjo argumentai buvo laikomi nepagrįsti, teismas laikė pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.

14. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 53), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pateiktos nuotraukos patvirtino, kad kamera Nr. 48, kurioje buvo pelėsio, neatitiko higienos normos reikalavimų, o naktinis apšvietimas, kuris įrengtas už grotų, taip pat neatitinka reikalavimų.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (I t., b. l. 56–58) nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas, pakartojęs atsiliepime į skundą nurodytus argumentus dėl apšvietimo ir kameroje rasto pelėsio,

papildomai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, nepagrindė neturtinės žalos dydžio. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichologines savybes, kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio mąsto, intensyvumo pobūdžio ar laipsnio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 500 Eur neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėją laikant netinkamomis kalinimo sąlygos Šiaulių TI nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas ir teismo posėdyje patikslintas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir pareiškėjo patirta neturtine žala, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes dėl kameroje buvusio pelėsio ir netinkamo jos naktinio apšvietimo, vadovavosi Šiaulių TI pateiktais melagingais duomenimis. Pareiškėjo teigimu, jo laikymo Šiaulių TI sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, todėl turi būti tenkinamas jo reikalavimas dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

21. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl gyvenamosiose patalpose buvusio pelėsio, dėl naktinio apšvietimo, spintelių asmeniniams daiktams sudėti trūkumo, pareiškėjo sveikatos būklės vertinimo, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, kuriais abejoti nėra pagrindo. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Šiaulių TI teismui pateiktais melagingais duomenimis. 

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo laikymo Šiaulių TI higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Skunde pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 48 buvo prastas naktinis apšvietimas, trūko spintelių asmeniniams daiktams susidėti, o ant sienų ir lubų matėsi pelėsis. Atsakovo atstovas pateikė į bylą Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-56, kuriuo paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kameroje nebuvo spintelių asmeniniams daiktams susidėti, ir dėl netinkamo naktinio apšvietimo. Iš pateiktų į bylą nuotraukų nustatyta, kad kameroje buvo pelėsis, todėl pagrįstai pripažintina, kad kamerose Nr. 48, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintos higienos normų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos. Tai reiškia, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus.

23. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalai. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

24. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant higienos normas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir išgyvenimų, bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

25. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kameroje Nr. 48, kurioje buvo nustatyti higienos normos pažeidimai (kameroje buvo pelėsis), buvo laikomas 3 paras. Todėl, įvertinusi padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo parinktas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas – pripažinti, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI  – yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

27. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00816 2019-01-21 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. A-2607-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00436-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Marijampolės pataisos namams dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo (toliau – ir Atsakovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2008 metų iki skundo padavimo ir vėliau dirbo Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“ (toliau – ir Įmonė) kalvio darbus. Po darbo kiekvienas turi teisę naudotis dušu, bet dušu yra neįmanoma naudotis, kadangi langai užkalti polietileno plėvele, nuolat drėgna, nėra pertvarų, nėra nusirengimo kabinų. Pareiškėjas nurodė, kad prausiasi naudodamas 30 litrų talpos indą. Tualetas yra bendras, gamtinius reikalus tenka atlikti visiems matant, kadangi tualete nėra jokių pertvarų, lubos juodos, yra blogas kvapas. Dėl tokių sąlygų patyrė neturtinę žalą. Taip pat nurodė, jog būryje yra suteikiama teisė naudotis dušu, yra šiltas vanduo ir dušas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas valstybės įmonės prie Marijampolės PN direktoriaus 2008 m. spalio 8 d. įsakymu „Dėl nuteistųjų paskyrimo į darbą“ Nr. 4-184 nuo 2008 m. spalio 8 d. buvo paskirtas mokiniu kalviu laikininku. 2009 m. birželio 1 d. valstybės įmonės prie Marijampolės PN direktoriaus įsakymu „Dėl kvalifikacijos kategorijų suteikimo“ Nr.  4-40, pasibaigus mokymams gamyboje, pareiškėjui buvo suteikta kalvio vienetininko 2 kategorija. 2013 m. liepos 1 d. VĮ prie Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu „Dėl kvalifikacijos kategorijų suteikimo“ Nr. 4-61 pareiškėjas buvo perkeltas į 1 kategorijos kalvio vienetininko pareigas. Įmonėje darbo metu pareiškėjas pjaudavo metalą dujomis ir mechaninėmis staklėmis, atkaitindavo ir grūdindavo smulkias nesudėtingas detales, valydavo cecho patalpas (savo darbo vietą), atlikdavo kitus darbus (krovimo, metalo parvežimo iš sandėlio, nunešdavo dalis į kitus cechus). Kad galėtų atlikti kalvystės užduotis, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su suvirintojo elektra Nr. 36, suvirintojo (metalo pjaustytojo dujomis) Nr. 57, dirbančio stalinėmis gręžimo staklėmis Nr. 28, kalvio Nr. 36, valytojo Nr. 46, pirmos medicinos pagalbos Nr. 4, kroviko Nr. 163, metalo pjaustytojo mechaniniu pjūklu Nr. 27 instrukcijomis. Taip pat pareiškėjas supažindintas pasirašytinai su valstybės įmonėje dirbančių nuteistųjų darbo tvarkos taisyklėmis. Jo sveikata paskutinį kartą buvo tikrinta 2016 m. lapkričio 30 d. Pagal nemokamai išduodamų asmeninių apsaugos priemonių įsakymą Nr. 3-65 jam buvo išduotos visos priklausančios asmeninės apsaugos priemonės. Darbo vietoje yra atliktas profesinės rizikos vertinimas, kuriuo nustatyta, kad rizika nuteistojo darbo vietoje yra priimtina. Atsakovas informavo, kad valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo metalo gaminių įrangos gamybos ir remonto bare, kuriame dirba pareiškėjas, tualetuose yra įrengtos pertvaros.

5. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 501 „Dėl buities, sanitarijos ir higienos patalpų įrengimo reikalavimai“ 6 skirsnyje numatyta, kad dušai su karštu ir šaltu vandeniu buvo privalomi tik „darbuotojams dirbantiems su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, galinčiomis užteršti kūną, darbo drabužius ir pasižyminčiomis jautrinančiu, kancerogeniniu, mutageniniu, reprodukcijai toksišku poveikiu“. Pareiškėjo darbo vietoje nebuvo tokių sąlygų, kurios būtų susijusios su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, galinčiomis užteršti kūną, darbo drabužius ir pasižyminčiomis jautrinančiu, kancerogeniniu, mutageniniu, reprodukcijai toksišku poveikiu, todėl, remiantis anksčiau minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kitomis sąlygomis dirbantiems darbuotojams priklauso tik praustuvai nusiplauti rankoms su muilu. 1998 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 85/233 „Dėl darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 34.3 papunktyje numatyta, kad „kai dušai pagal 34.1 punkto pirmąją dalį nereikalingi, netoli darbo vietų ir persirengimo kambarių turi būti įrengta pakankamai rankų praustuvų su tekančiu vandeniu (jei būtina – karštu vandeniu)“. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atliekamo darbo pobūdis nesuponuoja pareigos Įmonei privalomai tiekti karštą vandenį, nusiplauti rankoms pakanka tekančio šalto vandens.

6. Atsakovas konstatavo, kad pagal nuteistojo darbo sąlygas jam dušas nepriklausė, o praustuvai bei tualetai įrengti pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Įmonei pretenzijų dėl dušo, praustuvų ar tualetų pareiškėjas niekada nereiškė. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir papildomai neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), nenurodė priežastinio ryšio tarp galimų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nenurodė, kokiais paskaičiavimais remiantis jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais galėtų pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl pareiškėjo argumentai dėl įmonės neva atliktų veiksmų pagrįsti tik paties pareiškėjo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės PN nurodė, jog už darbo saugą, suteikiamas darbo priemones,

galimybę pasinaudoti dušu, tualetu ir kt. yra atsakingas darbdavys, kuris šiuo atveju buvo valstybė įmonė „Mūsų amatai“.

II.

9. Kauno apygardos administracinio teismo 201 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.10. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų valstybės

įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo veiksmų laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2017 m. kovo 21 d. (skundo padavimo teismui diena), nesudarant tinkamų sąlygų naudotis tualetu bei po darbo pasinaudoti dušu.

11. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

12. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtino teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas valstybės įmonės prie Marijampolės PN direktoriaus 2008 m. spalio 8 d. įsakymu „Dėl nuteistųjų paskyrimo į darbą“ Nr. 4-184 nuo 2008 m. spalio 8 d. buvo paskirtas mokiniu kalviu laikininku. 2009 m. birželio 1 d. valstybės įmonės prie Marijampolės PN direktoriaus įsakymu „Dėl kvalifikacijos kategorijų suteikimo“ Nr. 4-40, pasibaigus mokymams gamyboje, pareiškėjui buvo suteikta kalvio vienetininko 2 kategorija. 2013 m. liepos 1 d. VĮ prie Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu „Dėl kvalifikacijos kategorijų suteikimo“ Nr. 4-61 pareiškėjas buvo perkeltas į 1 kategorijos kalvio vienetininko pareigas.

13. Teismas nurodė, kad Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimą veikiančiuose, statomuose ir įrengiamuose įmonių pastatuose ar patalpose reglamentuoja „Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimai“, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 501 (toliau – ir Reikalavimai) (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2017-07-11). Pagal Reikalavimų 2 punktą įmonės buities, sanitarinės ir higienos

patalpos skirtos darbuotojų asmeninei higienai, fiziologinėms reikmėms, poilsiui ir sveikatos priežiūrai. Šioms patalpoms priskiriamos poilsio, persirengimo, drabužių, avalynės, asmeninių apsaugos priemonių laikymo patalpos arba vietos, sanitarinės patalpos, jose įrengiamos prausyklos, dušai, tualetai, asmens higienos patalpos. Teismas vadovavosi ir Reikalavimų 25 punkto 1, 2 ir 3dalimis. 2011 m. spalio 24 d. metalo pjovėjo, kalvio Profesinės rizikos nustatymo kortelės Nr. 12 duomenys patvirtino, jog pareiškėjo darbe nėra rizikos veiksnių, numatytų Reikalavimų 25 punkte. Teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas, kaip pareiškėjo darbdavys, neprivalėjo pareiškėjui suteikti galimybę išsimaudyti duše po darbo. Iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų buvo matyti, jog VĮ „Mūsų amatai“ Marijampolės filiale yra įrengtos praustuvės rankoms nusiplauti, kas nagrinėjamu atveju vertintina kaip pakankamas higienos užtikrinimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Pareiškėjas neneigė aplinkybės, jog dušu galėjo pasinaudoti grįžęs į savo būrio gyvenamąsias patalpas, kuriose yra šiltas vanduo.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentus dėl to, jog tualete nėra jokių pertvarų, todėl naudojantis tualetu neužtikrinamas pareiškėjo privatumas, paneigė atsakovo į bylą pateiktų nuotraukų duomenys. Jie patvirtino, kad valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo tualetai buvo su pertvaromis ir durelėmis. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas pateikė ne tų patalpų nuotraukas, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, teismas vadovaujasi atsakovo į bylą pateiktais įrodymais

15. Teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo veiksmų neteisėtumo. Byloje nenustačius valstybės įmonės „Mūsų amatai“ neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebeliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas nebuvo tenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

16. Teismas nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikomi pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nebuvo dėstytini ir analizuoti. LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad negali teismui pateikti jokių įrodymų (išskyrus rašytinius paaiškinimus), nes jam neleidžiama turėti jokių vaizdą įrašančių prietaisų, o teismui buvo pateiktos nuotraukos, kurios neatitinka tikrovės. Nuotraukos yra visiškai kitos patalpos.

19. Pareiškėjas prašo remtis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, nes dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų jam buvo padaryta žala, nes pareiškėjas patyrė dvasines kančias ir nepatogumus.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas, kuriame yra pakartojami atsiliepimo į skundą išdėstyti argumentai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

21. Atsakovas nurodo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina nei valstybės institucijų, atsakovo administracijos ar atskirų jo Marijampolės filialo darbuotojų neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu – ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Pagal dabartines pareiškėjo darbo sąlygas jam dušas nepriklauso, o praustuvai bei tualetai įrengti pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teismui kaip įrodymai pateiktos tualeto patalpos nuotraukos įrodo, kad apeliantas meluoja ir kad jo reikalavimai nepagrįsti.

22. Atsakovas akcentuoja, jog apeliantas nenurodo, kaip apskaičiuota prašoma atlyginti neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis darbo sąlygomis VĮ „Mūsų amatai“, kurioje jis dirbo atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

24. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 2 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.

25. Pažymėtina ir tai, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).

26. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektas – tai valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą.

27. VĮ „Mūsų amatai“ yra valstybės įmonė, jos savininkė yra valstybė, tačiau be šių požymių, tam, kad valstybės įmonė būtų pripažįstama viešojo administravimo subjektu, būtina, jog valstybės įmonė Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka būtų įgaliota atlikti viešąjį administravimą.

28. Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės institucijoms ar įstaigoms, savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, jų valstybės tarnautojams ir pareigūnams, valstybės ar savivaldybės įmonėms, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacijoms viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti: 1) įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti subjektas (prireikus jo pavadinimas, paskirtis, teisinė forma, santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir šiam subjektui nustatomi konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai; 2) įstatymų įgaliotos valstybės ar savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu, kai tame teisės akte ši institucija, vadovaudamasi įstatymu, reglamentuojančiu bendrą tam tikros visuomenės gyvenimo srities viešojo administravimo subjektų sudarymo ir veiklos tvarką, nurodo veikiantį ar numatomą steigti subjektą (prireikus jo pavadinimą, paskirtį, teisinę formą, santykius su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustato šiam subjektui konkrečius viešojo administravimo įgaliojimus.

29. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalį valstybės ir savivaldybių įmonėms viešojo administravimo įgaliojimai atlikti jų pačių priimtų administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę ir teikti administracines paslaugas gali būti suteikiami tik tuo atveju, jeigu nėra valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, kurioms šie įgaliojimai galėtų būti suteikti, ir jeigu šie įgaliojimai yra tiesiogiai susiję su tos valstybės ar savivaldybės įmonės veiklos tikslais.

30. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad VĮ „Mūsų amatai“ įstatymais ar tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ar ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi yra / buvo nustatyti konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad VĮ „Mūsų amatai“ įstatymų įgaliotos valstybės ar savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu būtų buvę nustatyti konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai.

31. Atsižvelgdama į šias teismo konstatuotas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, todėl vien dėl šios priežasties valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“, kaip teigiama, neteisėta veika padarytą žalą.

32. Pagal ABTĮ 53 straipsnį, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir nesiaiškino, ar nagrinėjamoje byloje atsakovas (ir valstybės atstovas (Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybei įstatymo 51 str. 1 d., Lietuvos Respublikos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 p.) yra tinkamas.

34. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00832 2019-01-21 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. A-2647-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00530-2017-3Procesinio sprendimo kategorija(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovei T. Ž. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, ir KRATC) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės T. Ž. 144,46 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už

komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) už nekilnojamojo turto objektą „Butas“, (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-80 (2008-12-23 sprendimo Nr. T2-426 redakcija) patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie privalomi visiems Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, ir kuriuose buvo nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, kuri galiojo Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalėjo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Nustatytas vietinės rinkliavos surinkėjas – pareiškėjas. Nuostatai buvo viešai paskelbti internetiniame tinklapyje http://www.klaipeda.lt. Pagal Nuostatų 25 punktą pareiškėjai buvo pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

3. Atsakovė T. Ž. (toliau – ir atsakovė) atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovė nurodė, kad ji nebuvo gavusi 2017 m. gegužės 3 d. pakartotinio pranešimo dėl vietinės rinkliavos

mokėjimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jai mokėtinos vietinės rinkliavos dydžio. Atsakovė 2013 metais raštu informavo pareiškėją apie jai skirtą kardomąjį kalinimą, todėl ji neprivalo mokėti vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d iki 2013 m. spalio 15 d. Atsakovės teigimu, pareiškėja į skolos dydį nepagrįstai įtraukė laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1d. iki 2017 m. birželio 30 d., nes Klaipėdos miesto savivaldybė atleido ją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Atsakovė pateikė savo 2017 m. rugpjūčio 30 d. prašymo, kuriuo kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrių dėl kompensacijos už komunalines ir kitų paslaugų skolos apmokėjimo, kopiją ir nurodė, jog jos turtinė padėtis yra sunki.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 8 d. d. sprendimu (toliau – ir Teismo sprendimas) patenkino pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą, priteisti pareiškėjai UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovės 144,46 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už butą, (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

6. Teismas nurodė, kad ginčo dalykas yra pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro reikalavimo priteisti iš atsakovės nesumokėtą vietinę rinkliavą už nekilnojamojo turto objektą „Butas“, (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.

7. Teismas akcentavo, jog Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (Nuostatų redakcijos 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. gegužės 6 d. Nr. T2-114; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330; 2011 m. spalio 27 d. Nr. T2-345; 2012 m. kovo 29 d. Nr. T2-86; 2012 m. liepos 26 d. Nr. T2-200; 2012 m. spalio 23 d. Nr. T2-251; 2013 m. lapkričio 28 d. Nr. T2-301; 2014 m. spalio 23 d. Nr. T2-274) (minėti aktai skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje http://www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje http://www.kratc.lt).

8. Teismas vadovavosi teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014) ir akcentavo, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (su vėlesniais pakeitimais). Remiantis aptartu reglamentavimu, galima spręsti, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovei nuo 1992 m. rugsėjo 10 d. nuosavybės teise priklauso vieno kambario butas (bendras plotas 43.29 kv. m), esantis (duomenys neskelbtini), todėl ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja Nuostatų požiūriu.

10. Atsakovei iš esmės ginčijant pareigą mokėti vietinę rinkliavą už minėtą butą, teismas pažymėjo, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, tiek galiojančias šiuo metu, tiek Nuostatų priėmimo metu, atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, turintis atliekų. Ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo atsakovo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto ploto ir šio turto naudojimo paskirties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų.

11. Teismas rėmėsi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. ADI-154 „Dėl kitos metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašo ir tipinių įsakymo formų patvirtinimo“, kuriuo yra patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės kitos metinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašas (nauja redakcija Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-01-22 įsakymu Nr. ADI-206) (toliau – Tvarkos aprašas), vadovavosi Tvarkos 9.1–9.4, 10 punktais. Jis yra taikomas nekilnojamajam turtui nuo 2010 metų.

12. Teismas pažymėjo, kad iš 2013 m. sausio 23 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) asmens faktinio sulaikymo akto matyti, kad, vykdant teismų nutartis dėl suėmimo, T.  Ž. sulaikyta 2013 m. sausio 23 d. Ji epizodiškai (įvairiais laikotarpiais) nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. spalio 15d. buvo laikoma Klaipėdos apskrities VPK VTB areštinėje. Atsakovės prašymu, 2013 m. gruodžio 16 d. jai pateikta pažyma apie priskaičiuotus vietinės rinkliavos mokesčius už butą, (duomenys neskelbtini) (laikotarpis nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš minėtos 2013 m. gruodžio 16 d. pažymos matyti, kad apmokestinta už pilnus metus 2013 metus (t. y. už 12 mėnesių).

13. Teismas nustatė, jog atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentui (toliau – ir Departamentas) teikė prašymą dėl Nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo už 2015 metus. Departamentas 2016 m. kovo 22 d. raštu atsakovei išaiškino Nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo tvarką ir nurodė, kokie dokumentai turi būti pateikti bei informavo, kad prašymas taikyti Nulinę metinę vietinę rinkliavą už 2015 m. bus pakartotinai nagrinėjamas, kai atsakovė pateiks tame rašte nurodytus dokumentus. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Informavimo ir elektroninių paslaugų skyrius informavo, kad atsakovės prašymų laikotarpiu 2013–2016 metais dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos dokumentų valdymo sistemoje nėra užregistruota.

14. Dėl atsakovės teiginių, kad pareiškėjas į skolos dydį nepagrįstai įtraukė laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neprašo priteisti vietinės rinkliavos už šį laikotarpį.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad laikotarpiu 2013 – 2016 metais ji nesinaudojo butu, (duomenys neskelbtini). Atsakovei už šį laikotarpį nebuvo taikyta Nulinė metinė vietinė rinkliava, todėl pareiškėjos nurodytas laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, yra pagrįstas.

16. Teismas nurodė, jog atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovė tinkamai nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.38 str.). Vietinė rinkliava apskaičiuota taikant Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos dydžius pagal atsakovės turimo buto dydį, tai nurodyta ir pareiškėjo pažymoje.

III.

17. Atsakovė T. Ž. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir išspręsti klausimą dėl šios bylos perdavimo nagrinėti kitam (tos pačios pakopos) teismui; priteisti iš pareiškėjo teismo išlaidas atsakovės naudai; į bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuoju asmeniu rinkliavos gavėją – Klaipėdos miesto savivaldybę;

18. Apeliaciniame skunde, kuriame yra kartojami dalis atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visiškai neteisingai, neobjektyviai, šališkai ir atsakovei nedalyvaujant. Dėl to buvo pažeistos atsakovės procesinės teisės, atimant teisę pasisakyti teisme. Teisėja Laimutei Jakubauskaitei nepagrįstai nenušalinta nuo bylos nagrinėjimo, taip pat nepagrįstai atmestas atsakovės prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį teismą dėl bylos perdavimo kitam teismui. Teismas melagingai nurodė, kad atsakovė buvo epizodiškai laikoma Klaipėdos VPK VTB areštinėje: atsakovė visą laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. spalio 15 d.) buvo sulaikyta, todėl neturėjo pareigos mokėti už atliekas nurodytu adresu, nes jų nebuvo. Atsakovei nebuvo įteiktas pranešimas Nr. 17975088, todėl teismas negalėjo juo vadovautis kaip įrodymu. Teismas nesivadovavo praktika dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo tokio pobūdžio bylose ir neišsireikalavo iš pareiškėjo duomenų, kuriais grindžiamas vietinės rinkliavos apskaičiavimas. Teismas galėjo reikalauti duomenis iš AB Lesto, AB Klaipėdos vanduo, iš kurių matytų, kad butas nėra gyvenamas. Teismas turėjo būti aktyvus renkant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes. Teismas rėmėsi tik pareiškėjo pateiktais įrodymais ir Registrų centro išrašais, kurie turėtų būti vertinami kritiškai. Teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. savo nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra aiškiai pasisakiusi, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir / ar nedaro jokių atliekų kaip tai apibrėžia Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos. Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. atsakovė savo poreikiams nenaudojo buto ir atliekų neturėjo, todėl neprivalėjo ir neturėjo prievolės sumokėti pareiškėjui 144,46 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

19. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. Pareiškėjas nurodė, jog teismas, byloje surinktų įrodymų pagrindu, nustatė, kad 2016 m. kovo 22 d. raštu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas atsakovei išaiškino Nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo tvarką ir nurodė, kokie dokumentai turi būti pateikti bei informavo, kad jos prašymas bus pakartotinai nagrinėjamas, kai pateiks rašte nurodytus dokumentus.

21. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų nesinaudojo butu, teismas taip pat nustatė, kad atsakovei nebuvo taikyta nulinė metinė vietinė rinkliava, todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai pripažinta rinkliavos mokėtoja ir iš jos priteistas 144,46 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjos UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymo priteisti iš atsakovės T. Ž. 144,46 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą butui, esančiam (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., pagrįstumo.

23. Atsakovė, nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo kitam teismui.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Teisėjų kolegija, atsakovės apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu,

iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis: visų pirma, dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir formaliai, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 7 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia (be kita ko) tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44–45 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė reiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, šis prašymas nustatyta tvarka buvo apsvarstytas ir netenkintas, apeliaciniame skunde argumentai, sudarantys pagrindą atsakovės nurodytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos 2017 m. rugsėjo 6 d. laikinai primininko pareigas einančios teisėjos nutartyje, nėra nurodyti. Pažymėtina, kad pareiškėjos argumentai, susiję su jos reikštu nušalinimu visiems Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjams, nėra reikšmingi, kadangi ABTĮ nustato proceso dalyviui teisę reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui (teisėjams).

26. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo turinio, atsakovė teismo nešališkumą siejo su jos netenkinančiais teismo procesiniais sprendimais tiek kitose, tiek nagrinėjamoje byloje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Taigi vien tai, kad atsakovė nesutinka su kitose bylose ar nagrinėjamoje byloje priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jos teisė į teisingą ir nešališką teismą buvo neužtikrinta.

27. Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kad buvo apribota jos teisė būti išklausytai, pažymėtina, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie teismo posėdį, į jį atvyko, pati nusprendė iš jo išvykti (b.  l. 91, 95), todėl nėra pagrindo manyti, kad jai nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytai teisme.

28. Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių reikalavimo priteisti rinkliavą nepagrįstumu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje vietinė rinkliava apibrėžta kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

30. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

31. Pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

32. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., atsakovė T. Ž. nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja Nuostatų prasme. Atsakovė skunde ir apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, dėl kurių būtų galima manyti, kad vietinės rinkliavos suma už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. paskaičiuota nesilaikant Nuostatų reikalavimų.

33. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad vietinė rinkliava neturėjo būti skaičiuojama, kadangi jai priklausančiame bute atliekos nesusidarė dėl jos įkalinimo 2013 metais ir kitų priežasčių, pažymėtina, kad pagal Nuostatų 20-21 punktų reikalavimus, už nekilnojamojo turto objektą, kuriame nėra kaupiamos komunalinės atliekos ir kurio negalimas naudojimo faktas konstatuojamas pagal KRATC patikros vietoje išvadas, jo savininkui ar naudotojui vietinė rinkliava neskaičiuojama. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka Vietinės rinkliavos mokėtojams gali būti taikoma kita metinė vietinė rinkliava. Sprendimą dėl kitos metinės vietinės rinkliavos taikymo priima Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius.

34. Pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Klaipėdos miesto savivaldybės kitos metinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 21d. įsakymu Nr. ADI-154, 4.2 papunkčio, 9, 10 ir 18 punkto nuostatas, vietinės rinkliavos mokėtojas, kuris visus praėjusius kalendorinius metus, sutampančius su finansiniais metais, nenaudojo nuosavybės ar kita teise priklausantį (-čius) nekilnojamąjį turtą (-us) ir pageidaujantis, kad jam būtų pritaikyta nulinė metinė vietinė rinkliava, ne vėliau kaip iki einamųjų metų kovo 31 d. KRATC pateikia rašytinį prašymą dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo ir šio aprašo 9.1-9.4 papunkčiuose nurodytus nekilnojamojo turto nenaudojimo faktą įrodančius dokumentus (iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB LESTO) ir AB „Klaipėdos vanduo“ pateiktą informaciją (turtiniam vienetui) apie sunaudotą elektros energijos ir vandens kiekį už praėjusius kalendorinius metus nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.; jei nekilnojamojo turto objektas praėjusiais kalendoriniais metais buvo statomas ar remontuojamas, statybos ir griovimo atliekų perdavimo atliekas apdorojančiai įmonei faktą įrodantį (-čius) dokumentą (-us) arba jų tinkamai patvirtintas kopijas; kitus nekilnojamojo turto nenaudojimo faktą pagrindžiančius dokumentus arba jų tinkamai patvirtintas kopijas), iš kurių pagrindiniai dokumentai, kuriais vadovaujantis nustatomas nekilnojamojo turto nenaudojimo faktas, yra AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB LESTO) ir AB „Klaipėdos vanduo“ pažymos apie sunaudotą elektros energijos ir vandens kiekį, o kiti nekilnojamojo turto nenaudojimo faktą pagrindžiantys dokumentai vertinami kaip papildomi įrodymai, galintys paaiškinti AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB LESTO) ir AB „Klaipėdos vanduo“ pažymose nurodytus duomenis. Sprendimas taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą aprašo 4.2 papunktyje nustatyta tvarka priimamas, jei AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB LESTO) ir AB „Klaipėdos vanduo“ pažymos patvirtina, kad vietinės rinkliavos mokėtojo nuosavybės ar kita teise priklausiančiame nekilnojamajame turte buvo sunaudota ne daugiau nei 120 KWh elektros energijos ir 1 m 3 vandens per praėjusius kalendorinius metus. 

35. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė, kuriai ir tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo naudojamas Nuostatų prasme, tokių įrodymų nepateikė nei pareiškėjui, nei teismui, todėl šiuo laikotarpiu jai taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą ar netenkinti pareiškėjo prašymo nebuvo pagrindo. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 4 d.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja neturėjo galimybės pateikti duomenis iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB LESTO) apie elektros vartojimą bute, esančiame Budelkiemio g. 8-91, Klaipėdoje, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., dėl ko objektyviai nebuvo bei nėra poreikio siūlyti pateikti ar / ir išsireikalauti papildomus įrodymus, susijusius su šio turto naugojimu ginčui reikšmingu laikotarpiu.

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra apsisakoma. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip

reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00804 2019-01-21 2019-01-07 2019-01-07 -

Administracinė byla Nr. A-2649-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02065-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės ir 2 500 Eur turtinės žalos atlyginimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d. kamerose: Nr. 95, 204, 118 ir 223. Kameroje Nr. 95 buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d., kameroje Nr. 204 buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. gegužės 12 d., kameroje Nr. 118 buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 20 d., kameroje Nr. 223 buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. birželio 5 d.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, temperatūra, tinkama drėgmė, ventiliacija. Matuojant kamerose temperatūrą ir drėgmę, pareiškėjui buvo uždrausta dalyvauti. Dušų kabinos buvo apaugusios pelėsiu, temperatūra dušuose neatitiko nustatytų reikalavimų. Kamerose tekdavo gyventi su graužikais, dezinfekcijos darbai nebuvo atliekami ir nebuvo dezinfekuojami čiužiniai, pagalvės. Naktinis apšvietimas trukdė miegoti. Pasivaikščiojimai trukdavo tik 1 val. 30 min., nors tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prie kankinimą ir nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo įtrauktas į anglų kalbos kursus, kompiuterinio raštingumo programas, nebuvo vedamas į bendravimo kambarėlius su kitais nuteistaisiais. Buvo varžoma pareiškėjo teisė išpažinti savo tikėjimą, kadangi jis yra sentikis. Nebuvo sudaroma galimybė lankytis pamaldose ir susitikti su sentikių dvasininku. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, todėl buvo žeminamas pareiškėjo orumas. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, nebuvo galimybės naudotis sporto sale. Kameroje Nr.  95, 204, 118 buvo matomi apnuoginti elektros laidai. Vienam mėnesiui gaudavo tik viena ruloną tualetinio popieriaus, jo kokybė buvo prasta. Lukiškių TI-K konstrukcijose buvo asbesto, pastatai seni, asbesto buvo pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, sienose. Kamerų lovos buvo deformuotos, nelygios, dėl to atsirado sveikatos problemos, kurios susijusios su (duomenys neskelbtini). Maistas buvo prastos kokybės. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo aprūpinamas darbu ir kita veikla. Pareiškėjas (Lukiškių TI-K kamerose) buvo įžeidinėjamas kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nepagrįstai nebuvo priimtas į darbą medienos ceche, nors ir turėjo pirmenybę būti įdarbintas, kadangi turėjo mokėti įmokas vaikų išlaikymui. Dėl to, kad nebuvo priimtas į darbą, pareiškėjas teigė, jog patyrė 2 500 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė kankinimus, buvo sužalota jo sveikata.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d.

iki 2017 m. birželio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose.6. Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų

poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

7. Atsakovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. Nr. 4/07-79 reikalavimais, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 16.7. punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitiko dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

8. Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama

teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis – 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), o plotis – 1,2 metro.

9. Atsakovas nurodė, kad pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. IR-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), higienos priemonės, drabužiai, avalynė išduodami jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant šių asmenų rašytiniam prašymui. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu, pro langus. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Lukiškių TI-K termofikacinį vandenį gauna iš AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuri iš šilumos tinklų patenka tiesiogiai į šildymo sistemą, kurioje palaikoma apšildymo temperatūra. 2017 m. šildymo sezono metu Lukiškių TI-K korpusuose šilumos atjungimas vykdomas nebuvo. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 96-1644 „Dėl kalinimo sąlygų“. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyko dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, įstaigoje veikė biblioteka, kurios paslaugomis galėjo naudotis visi norintieji. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė naudotis sporto sale, jie buvo vedami į kino salę, galėjo naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose. Atsakovas akcentavo, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Lukiškių TI-K įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems) buvo sudarytos sąlygos išpažinti bet kurią religiją (tikėjimą), atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą. Lukiškių TI-K administracijos reikalų skyriuje ginčo laikotarpiu nebuvo įregistruota pareiškėjo prašymų dėl sentikių dvasininko iškvietimo. Suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo užtikrinamas maitinimas atitinkantis jų fiziologines normas. Lukiškių TI-K negalėjo įpareigoti VĮ „Mūsų amatai“, t. y. kito juridinio asmens, priimti pareiškėją į darbą. Į Lukiškių TI-K administraciją pareiškėjas su prašymais dėl įdarbinimo nesikreipė. Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose. Kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais galima būtų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimą ir elektros energijos tiekimą į patalpas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikomas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą. Atsakovas prašė iš pareiškėjo priteisti patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, iš viso – 5,16 Eur.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; pareiškėjo reikalavimą dėl žalos, patirtos dėl neįtraukimo į anglų kalbos kursus ir kompiuterinio raštingumo programas, bei netinkama naudojimosi sanitariniu mazgu už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. ir prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmetė kaip nepagrįstą.

11. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

13. Teismas akcentavo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus

2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas vienas buvo laikomas kamerose Nr. 95, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 204, kurios plotas 6,90 kv. m, nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas 7,38 kv. m, nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. birželio 4 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 223, kurios plotas 6,83 kv. m. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytą minimalų gyvenamąjį plotą.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017 pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 punkte nenumatyta, kad į turintį tekti minimalų 3,6 kv. m plotą turi būti neįskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su patalpų plotu, teismo atmesti kaip nepagrįsti.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, temperatūra, tinkama drėgmė, ventiliacija, o matuojant kamerose temperatūrą ir drėgmę, pareiškėjui buvo uždrausta dalyvauti, teigia, kad nuo 2017  m. kovo 22 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo atjungtas šildymas, dušuose irgi nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, dušų kabinos buvo apaugusios pelėsiu, naktinis apšvietimas trukdė miegoti, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 134:2015) 17 punktą, kameros vėdinamos per langus iki procentų iki 65 procentų (16 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų iki 65 procentų, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m / s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m / s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).

17. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 procentų.

18. Teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 16 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 21 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta gyvenamojoje patalpoje Nr. 204 buvo 267 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr.  204 išmatuota oro temperatūra buvo 20,6 °C, santykinė oro drėgmė buvo 52 procentų, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų iki 65 procentų. Patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamąsias patalpas numatyta vėdinti per langus.

19. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 204 langas buvo užklijuotas lipnia juosta, nedarinėjamas, tai neatitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimo, kur nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą.

20. Teismas akcentavo, jog 2016 m. gruodžio 28 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 29 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta gyvenamojoje patalpoje Nr. 95 buvo 298 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė, apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 95 išmatuota oro temperatūra buvo 19,8 °C, santykinė oro drėgmė buvo 37 procentų, I-o korpuso 5-o posto dušinėje

išmatuota oro temperatūra buvo 20,8 °C, 12-o posto dušinėje buvo 20,2 °C, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų iki 65 procentų; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose – ne žemesnė kaip 20 °C. Patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė vėdinti kamerą Nr. 95 per atidaromą langą, tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

21. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 24 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė, kad patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr.  204 pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Lukiškių TI-K sudaryta galimybė išvėdinti kamerą Nr. 204 per atidaromą langą, tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 204 buvo 20 °C, santykinė oro drėgmė – 38 procentų, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo procentų iki 65 procentų.

22. Teismui Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 20 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. kovo 24 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Lukiškių TI-K termofikacinį vandenį gauna iš įmonės „Vilniaus šilumos tinklai“, kuri iš šilumos tiekimo tinklų per šilumos mazgą patenka tiesiogiai į šildymo sistemą, kurioje palaikoma apšildymo temperatūra. 2017 m. šildymo sezono metu, Lukiškių TI-K korpusuose šildymo atjungimas vykdomas nebuvo. Kameroje Nr. 204, kurioje apgyvendintas pareiškėjas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento specialistas 2017 m. vasario 7 d. atliko operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuota oro temperatūra gyvenamoje kameroje buvo 20 °C, santykinė oro drėgmė – 38 procentų, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose ir nustatė, kad Lukiškių TI-K I-ojo ir II-ojo korpuso aštuoniolikto posto dešinėje ant lubų vietomis buvo pilkų dėmių, vizualiai buvo nustatyti pelėsių požymiai, kitų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo metu, nenustatyta.

23. Teismas pažymėjo, kad nors tam tikri pažeidimai Lukiškių TI-K ir buvo nustatyti, bet jie buvo laikini, ir nedelsiant pašalinami, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pareiškėjos teisės šiuo aspektu.

24. Pareiškėjas teigė, kad jam buvo nušalę pirštai. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. kovo 28 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. kovo 20 d. skundą, kuriame informavo, kad 2016 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo dėl dešinės plaštakos 3-io piršto patinimo ir skausmo. Po apžiūros skirtas ambulatorinis gydymas. Iš Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 24 d. pažymos Nr. 56-231 matyti, kad 2017 m. kovo 2 d. pareiškėją konsultavo gydytojas dermatovenerologas: (duomenys neskelbtini) skirtas gydymas. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo tam tikri sveikatos sutrikimai yra susiję būtent su Lukiškių TI-K veiksmais, kadangi byloje nėra tokių duomenų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

25. Dėl pareiškėjo teiginių, kad naktinis apšvietimas jam trukdė miegoti, taip pat kad kamerose Nr.  95, 204, 118 buvo matomi apnuoginti elektros laidai, teismas akcentavo, jog Taisyklių 11.6. punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad naktinis apšvietimas jam trukdė miegoti. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad kamerose Nr. 95, 204, 118 buvo matomi apnuoginti elektros laidai, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

26. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose būdavo graužikų, dezinfekcijos darbai nebuvo atliekami, taip pat, jog nebuvo dezinfekuojami čiužiniai, pagalvės, teismas nurodė, kad pagal Higienos normos 2015 20 punktą laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus  – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija. Bylos duomenimis nustatyta,

kad 2016 m. gruodžio 28 d. Lukiškių TI-K pateikė atsakymą į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 29 d. skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kuriame nurodė, jog patikrinimo metu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 95, I-o korpuso 5-to ir 12-o posto dušų patalpose nariuotakojų bei kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta. Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas. Patikrinimo metu peržiūrėjus graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo (dezinsekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo (registravimo) žurnale esančius duomenis, buvo matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas. Ši aplinkybė atitiko HN 134:2015 20 punkto reikalavimą.

27. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, turinčia licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Ši įmonė organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo graužikų naikinimo buvo atmesti kaip neapgrįsti.

28. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo dezinfekuojami čiužiniai ir pagalvės, teismas nurodė, kad Higienos normos 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. liepos 11 d. patikrinimo akte konstatavo, jog minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, kad jis tvarkingas, nesuplyšęs, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

29. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasivaikščiojimai trukdavo tik 1 val. 30 min. ir kad tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prie kankinimą ir nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, teismas nurodė, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 punkte nustatyta, kad 1 valandą per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. SVĮ 29 straipsnio 1 dalis, nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas padarė išvadą, kad nuteistiesiems privalo būti suteiktas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidęs šią nurodytą pareigą, be to, pats pareiškėjas patvirtina, kad jam buvo suteikiama 1,5 valandos pasivaikščioti kiemelyje.

30. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo vedamas į anglų kalbos kursus, į kompiuterinio raštingumo programas, į bendravimo kambarėlius, neturėjo galimybės bendrauti su kitais nuteistaisiais, teismas nurodė, kad visi Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. įstaigoje veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintieji. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale, jie vedami į kino salę, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja Ž1V/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Visose gyvenamosiose kamerose įrengta kabelinė televizija, o suimtieji ir nuteistieji turi galimybę dienotvarkėje numatytu laiku žiūrėti televizijos laidas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos, padarytos jo neįtraukimu į kompiuterinio raštingumo programą ir anglų kalbos kursus, buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1761-473/2017. Pareiškėjas dėl 2017 m. vasario 13 d. sprendimo pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. A-3531-442/2017). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) sprendžiamas klausimas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (administracinė byla Nr.  A-3531-442/2017), teismas šioje dalyje paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą (ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas).

31. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis yra laikomas vienas ir neturi galimybės bendrauti su kitais nuteistaisiais, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio dalies 3 punkte nurodyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji,

kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pareiškėjas, kaip jis pats skunde teigė, yra buvęs valstybės tarnautojas. Laikyti izoliuotus buvusius ar esamus valstybės tarnautojus nuo kitų nuteistųjų yra įstaigos teisė, todėl izoliuotas pareiškėjo laikymas jo teisių nepažeidė.

32. Dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo varžoma jo teisė išpažinti savo tikėjimą, kadangi jis yra ( duomenys neskelbtini), nebuvo sudaroma galimybė lankytis pamaldose ir susitikti su savo dvasininku, teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsniu, yra sudarytos sąlygos išpažinti bet kurią religiją (tikėjimą), atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą. Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl (duomenys neskelbtini) dvasininko iškvietimo ir dalyvavimo pamaldose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo varžoma jo tikėjimo laisvė buvo atmesti kaip nepagrįsti.

33. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, dėl to buvo žeminamas jo orumas, teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3746-463/2017, buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo naudojimosi sanitariniu mazgu už 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. laikotarpį. Pareiškėjas dėl 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. A-5030-556/2017). ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi sanitariniu mazgu už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. (administracinė byla Nr. A-5030-556/2017), teismas šioje dalyje paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą (ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas).

34. Teismas vertino tik pareiškėjo naudojimosi sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d. Teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal EŽTT praktiką privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt. (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. LVAT praktikoje (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas akcentavo, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas laikomas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą pažeidimu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui teisė naudotis tinkamu sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinta iš viso 493 paras.

35. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, nebuvo galimybės naudotis sporto sale, teismas nurodė, jog Higienos normos 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje nebuvo duomenų, kad dėl pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę, todėl Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebūtų suteikta teisė naudotis sporto sale, todėl teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

36. Dėl pareiškėjo teiginių, kad išduodamo tualetinio popieriaus jam neužtekdavo, teismas nurodė, jog iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintose normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) buvo nustatyta, kad vyrams yra išduodami 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareigą išduoti pareiškėjui tinkamą kiekį tualetinio popieriaus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė reikalavimų tualetinio popieriaus kokybei.

37. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose buvo asbesto, teismas nurodė, jog pastatai seni, asbesto yra pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, sienose. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo argumentais.

38. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo tinkamai užtikrinamas maistas, maistas buvo prastos kokybės, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau –ir SVĮ) 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems

tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006  m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Atsakovas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas.

39. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 7 d. atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. sausio 20 d. skundą nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. planine tvarka, pagal prašymą Nr. 2197, pareiškėjas buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo, (duomenys neskelbtini), skirti medikamentai. 2016 m. spalio 31 d. pareiškėjas skundėsi (duomenys neskelbtini), pasireiškiančiu ėjimo metu, pažymėta, kad reikalingas ištyrimas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau– ir LAVL), gydymas neskirtas. 2016 m. gruodžio 6 d. diagnozuotas (duomenys neskelbtini), skirtas gydymas. 2016 m. gruodžio 12 d. buvo informuotas apie dietinio maitinimo skyrimo tvarką. Buvo užsakytos gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijos per LAVL administraciją. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, kad būtent dėl Lukiškių TI-K esančių lovų pareiškėjui atsirado (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

40. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, kad nuteistiesiems buvo tiekiamas nekokybiškas maistas. Priešingai, atsakovas nurodė, kad maistas tiekiamas atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl Lukiškių TI-K esančio maitinimo jam atsirado skrandžio sutrikimai, yra nepagrįsti, kadangi nebuvo duomenų, kad būtent dėl Lukiškių TI-K maitinimo pareiškėjui atsirado sveikatos sutrikimų.

41. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis patyrė turtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo aprūpinamas jokiu darbu, jokia veikla, nepagrįstai nebuvo priimtas į darbą medienos ceche, nors turėjo pirmenybę būti įdarbintas, kadangi turėjo mokėti įmokas vaikų išlaikymui, teismas nurodė, jog bylos duomenimis buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K 2016 m. kovo 10 d., atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. vasario 15 d. skundą, nurodė, kad per pastarąjį laikotarpį valstybinės įmonės „Mūsų amatai“ dėl naujų darbuotojų poreikio į laisvas darbo vietas įmonėje į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsiradus laisvoms darbo vietoms ir atsižvelgiant į nuteistųjų atrankos dėl priėmimo į darbą kriterijus, pareiškėjas apie tai bus informuotas. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negalėjo įpareigoti kito juridinio asmens (šiuo atveju Valstybės įmonės „Mūsų amatai“) priimti pareiškėją į darbą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis turi būti aprūpinamas darbu valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“, buvo nepagrįsti, todėl nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę žalą, nes nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

42. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įžeidinėjamas kitų nuteistųjų, teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 8 d., atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 23 d. skundą, nurodė jog Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturi duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų naudojamas psichologinis poveikis. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo įžeidinėjamas kitų nuteistųjų, todėl jo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

43. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nė karto nebuvo leista išvykti į namus, teismas nurodė, jog BVK 154 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis, bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis ir atbuvusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės laiko, taip pat nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kalėjime atlikti ūkio darbus, gali būti leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones. To paties straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metu. Teismas pažymėjo kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, iš jų pirmus 5 bausmės metus atliekant kalėjime. Bausmės pradžia teismo nuosprendžiu nustatyta 2012 m. birželio 5 d., o bausmės pabaiga – 2027 m. birželio 5 d. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių šiuo aspektu nepažeidė.

44. Teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimų, o kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

45. Teismas akcentavo, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, kurie numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

46. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 493 paras, t. y. teismo vertinimu, pakankamai ilgą laiką, buvo kalinamas pažeidžiant sanitarinio mazgo įrengimo kameroje reikalavimą, teismas padarė išvadą, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

47. Teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekė, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekė kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas kamerose visą ginčo laikotarpį buvo laikomas vienas.

48. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl nustatyto pažeidimo, atsižvelgdamas į pareiškėjo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (493 paras), patirtus nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, įvertinęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, teismas padarė išvadą, kad protinga ir adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti suma būtų 200 Eur.

49. Dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo, teismas pažymėjo, jog atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nebuvo baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtino, jog priteistinos tik: su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos,  t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

50. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,16 Eur sumą.

51. Teismas pažymėjo, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria rėmėsi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju negali būti taikoma (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Teismas padarė išvadą, jog atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

52. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde (I t. b. l. 179-182) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti pilnai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

53. Pareiškėjas nurodo, kad kameros plotas turėtų būti skaičiuojamas po 4.6 kv. m vienam asmeniui be baldų, nes taip numato europietiškas standartas, o pirmosios instancijos teismas taikė 3.6 kv. m ploto skaičiavimą vienam asmeniui su baldais. Kameroje Nr. 95 laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. liepos 16 buvo laikomi dviese, ką galima nustatyti iš Lukiškių TI-K vaizdo kamerų medžiagos.

54. Kadangi jo įrodinėjimo galimybės yra ribotos, pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti iš atsakovo vaizdo medžiagą ir pareiškėjo medicininę pažymą, tačiau tai nebuvo padaryta.

55. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, kuria vadovaujantis paskaičiuojamas neturtinės žalos atlyginimas. Lietuvos valstybė nuolatos pažeidinėja Konvenciją, nes asmenims netinkamai paskaičiuoja neturtinės žalos dydį. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3746-463/2017 žalai, patirtai laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d. laikotarpį, priteisė 900 Eur, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje žalai, patirtai net ilgesniu laikotarpiu, priteisė tik 200 Eur.

56. Atsakovas apeliaciniame skunde (I t. b. l. 188-192) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

57. Atsakovas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patirtų neigiamą poveikį sveikatai. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

58. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjo privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas prašo priteisti turėtas teismo išlaidas.

59. Atsakovas atsiliepimu (II t. b. l. 4-7) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.60. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo

nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusia neturtine žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

61. Atsakovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Manytina, kad pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjo skundas buvo atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

62. Pareiškėjas atsiliepimu (II t. b. l. 9-10) į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.63. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo skundas nepagrįstas ir neaiškus, nes negalima suprasti atsakovo keliamų

reikalavimų. Atsakovas reikalauja priteisti turėtas teismo išlaidas, tačiau nedetalizuoja iš ko jos susideda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

64. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d, atlyginimo.

65. Šalys pateiktais apeliaciniais skundais skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo dalis bylos nutraukta, o kita pareiškėjo skundo dalis tenkinta iš dalies: pareiškėjas prašo pakeisti sprendimą, ir jo skundą tenkinti pilnai, atsakovas – skundą atmesti.

66. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos šalių apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas šalių apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

67. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

68. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

69. Pirmosios instancijos teismas, tikrai detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus (per mažas kamerų, kurios buvo šaltos, drėgnos, purvinos, užkrėstos kenkėjais, blogai apšviestos ir vėdinamos, neaprūpintos reikalingu inventoriumi bei atskirtu sanitariniu mazgu, plotas; suvaržyta pareiškėjo teisė išpažinti religiją, pasivaikščioti gryname ore, gauti ilgalaikius pasimatytus, lankyti užsiėmimus, dirbti, dėl ko jis patyrė ir turtinę žalą; trūko būtinos asmens higienos priemonių ir t. t.) ir pripažinęs, kad 493 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu pareiškėjas grindžia iš esmės grindžia šiais argumentais: teismas, neišreikalavęs iš Lukiškių TI-K įrodymų, skaičiuodamas vienam asmeniui kameroje tenkantį plotą, neįvertino, kad kameroje Nr. 95 laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. liepos 16 buvo laikas su kitu asmeniu, ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teise, atsisakydamas taikyti „europietišką standartą“, pagal kurį vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas sudaro 4,6 kv. m, atskaičiavus baldais užstatytą; nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika.

70. Dėl šių pareiškėjo argumentų, visų pirma pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka

nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant jo skundą būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, o Konvencija ir EŽTT praktika, yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

71. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Kadangi bylos duomenimis visu nagrinėjamam ginčui reikšmingu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m, teismas pagrįstai nekonstatavo tokio pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad kameros Nr.  95 plotas yra 7,94 kv. m, todėl 2016 m. balandžio 15 d., kada pareiškėjas bylos duomenimis čia buvo laikomas su kitu asmeniu, jam tekęs plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

72. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas, pripažinęs, kad 493 paras jam nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, skundžiamu sprendimu priteisė nepagrįstai mažą sumą – 200 Eur – neturtinei žalai atlyginti, o taip pat atsakovo argumentų dėl netinkamai parinkto pažeistų teisių gynimo būdo, pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais  – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-438/2018).

73. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr.,

pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

74. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

75. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

76. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018).

77. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 750 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

78. Nustatydama atlygintinos žalos, padarytos netinkamu sanitarinės patalpos izoliavimu, dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę, kad bylos duomenimis, išskyrus 2016 m. balandžio 15 d., kada kameroje Nr. 95 čia buvo laikomas su kitu asmeniu, pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, kas savaime mažino galimybę patirti nepatogumus naudojantis netinkami izoliuotu sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo reikalauti įrodymų dėl kameroje Nr. 95 laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. liepos 16 d. laikytų asmenų skaičiaus: teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, atsakovas pateikė duomenis, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. ir nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. birželio 5 d. pareiškėjas tik 2016 m. balandžio 15 d. kameroje Nr. 95 buvo laikomas su kitu asmeniu. Pareiškėjas, kuriam buvo pateiktas atsiliepimas į skundą, kuriame nurodyti šie duomenys, nei pagrįstų prieštaravimų dėl atsakovo pateiktų duomenų teisingumo, nei įrodymų, patvirtinančių jo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, nepateikė, todėl teismas pagrįstai vadovavosi byloje pateiktais duomenimis, kuriais abejoti ir šiuo metu nėra pagrindo.

79. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl kitos skundžiamo teismo sprendimo dalies, o taip pat  – kuria atmestas jo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo bei dalis skundo palikta nenagrinėta, neteisėtumo, todėl teisėjų kolegija dėl jos išsamiau nepasisako: kaip jau minėta, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas apeliacinio skundo ribose, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais atmestas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

80. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas dalyje, susijusioje su atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymu, atsakovo apeliacinis skundas – atmestinas, dėl ko skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750

Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

RYTIS KRASAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00751 2019-01-18 2019-01-08 2019-01-08 -

Administracinė byla Nr. AS-10-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00260-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 57.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. liepos 20 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, 2018 m. liepos 27 d. padavė prašymą priteisti iš

pareiškėjo J. S. 61,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurias sudaro Klaipėdos AVPK patirtos transporto išlaidos, nes Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties pagrindu pareiškėjas 2018 m. gegužės 31 d. Klaipėdos AVPK tarnybiniu automobiliu buvo konvojuotas į teismo posėdį ir iš teismo posėdžio, taip pat tarnybiniu automobiliu į teismo posėdį vyko atstovas.

Pareiškėjas atsiliepime į prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas prašė jį atmesti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, prašymą priteisti 61,77 Eur bylinėjimosi išlaidas atmetė.

Teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Administracinėje byloje sprendimas yra priimtas atsakovo naudai. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, prašo iš pareiškėjo J. S. priteisti 61,77 Eur atlyginimą transporto išlaidų, patirtų pervežant pareiškėją tarnybiniais automobiliais FORD Transit Custom, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) FORD Transit Custom, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) maršrutu – Šiaulių tardymo izoliatorius – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai – Šiaulių tardymo izoliatorius (dviem automobiliais iš viso nuvažiuotas 692 km atstumas) ir atsakovo atstovo atvykimo į teismo posėdį tarnybiniu automobiliu ŠKODA „Superb“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (iš viso nuvažiuotas 6 km atstumas) išlaidų atlyginimą. Prašymas paduotas 2018 m. liepos 27 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu.

Teismas nurodė, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi, tenkindamas pareiškėjo prašymą leisti dalyvauti teismo posėdyje, įpareigojo Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, tardymo izoliatorių ir Klaipėdos AVPK pristatyti pareiškėją J. S. į teismo posėdį, vyksiantį 2018 m. gegužės 31 d. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose. Teismui nusprendus, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, jis turi būti pristatytas į teismo posėdį, Klaipėdos AVPK, vykdydamas teismo įpareigojimą pristatyti pareiškėją į teismo posėdį, vykdė institucijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas, todėl Klaipėdos AVPK patirtos transporto išlaidos, pristatant pareiškėją į teismo posėdį, iš pareiškėjo nepriteistinos.

Teismas sprendė, kad Klaipėdos AVPK atstovas, vykdamas į teismo posėdį, taip pat vykdė Klaipėdos AVPK priskirtas viešojo administravimo funkcijas. Atsakovo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje yra proceso šalies teisė, o ne pareiga. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovo atstovas buvo pateikęs prašymą skundą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsakovo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu. Atsakomybė už institucijos finansinių išteklių ir darbuotojų darbo laiko racionalų paskirstymą tenka institucijos vadovui, kuris duodamas atitinkamus pavedimus, privalo įvertinti būsimos naudos ir sąnaudų santykį. Klaipėdos AVPK pripažinus, jog atstovo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas, teismas šią aplinkybę vertino, kaip paties atstovo pasirinkimą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo ir šių turėtų transporto išlaidų atlyginimą priteisti.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą ir priteisti atsakovo atstovui 61,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios yra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu teisme arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad atstovo dalyvavimas teismo posėdyje buvo paties atstovo pasirinkimas, todėl turėtos atstovo vykimo į teismo posėdį išlaidos nepriteistinos, tačiau laikosi pozicijos, kad įrodė, jog teismo nutarties pagrindu pareiškėjas buvo konvojuotas iš / į teismo posėdį, todėl patyrė 61,16 Eur transporto išlaidų, tiesiogiai susijusių su bylos nagrinėjimu teisme. Atsakovo vertinimu, esant situacijai, kai tokios išlaidos yra pagrįstos, bet neatlyginamos, pažeidžiamas teisingumo principas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. ABTĮ normos nenumato ribojimo, kuomet bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos iš asmens, priklausomai nuo jo statuso, priešingu atveju būtų pažeidžiamas proceso šalių lygiateisiškumo principas.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kurių aplinkybės skirtingos, t. y. jose buvo nagrinėjami klausimai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuomet nėra

požymių, jog pareiškėjai nuolat ir nepagrįstai kreipdamiesi į teismą piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju pareiškėjas nuolat teikia nepagrįstus skundus teismams, kurie atmetami, pvz., dėl Klaipėdos AVPK veiksmų teismai tik vienoje byloje tenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Pareiškėjas, atliekantis laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, prašyme dalyvauti teismo posėdyje nurodė, kad galės pateikti daugiau medžiagos, susijusios su byla, bet jokių papildomų įrodymų nepateikė, o kartojo ir painiojo įvairiuose skunduose nurodytas aplinkybes, laikotarpius ir nieko naujo nepasakė, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą į tai neatsižvelgė.

Atsakovas teigia, kad bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjekto uždavinys, be to, neprašo priteisti išmokėti darbo užmokesčio už sugaištą pareigūnų darbo laiką, o patirtas transporto išlaidas, kurių neatlyginus bus daroma žala valstybės biudžetui. Atsakovas teigia, kad jo prašymu siekiama ne nubaudimo, o išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo J. S., teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymo priteisti patirtas 61,16 Eur transporto išlaidas, patirtas pareiškėją konvojuojant į teismo posėdį ir 0,61 Eur išlaidas, patirtas automobiliu atvykstant atsakovo atstovui teismo posėdį, netenkino konstatavęs, kad Klaipėdos AVPK, vykdydamas teismo įpareigojimą pristatyti pareiškėją į teismo posėdį, vykdė institucijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas, todėl Klaipėdos AVPK patirtos transporto išlaidos, pristatant pareiškėją į teismo posėdį, iš pareiškėjo nepriteistinos. Prašymo dėl atsakovo atvykimo į teismo posėdį išlaidų priteisimo teismas taip pat netenkino, konstatavęs, kad atsakovas atsiliepime buvo išreiškęs poziciją, jog teismo posėdyje nedalyvaus, atstovo dalyvavimas teismo posėdyje yra jo teisė, o ne pareiga, dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu, todėl atstovo atvykimas laikytinas paties pasirinkimu ir nėra pagrindo patirtų išlaidų priteisti.

Atsakovas pirmosios instancijos teismo nutartį skundžia ta apimtimi, kuria jam nepriteistas transporto išlaidų atlyginimas konvojuojant pareiškėją į teismo posėdį.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, todėl ji ne tik neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir įgyja pareigą atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos AVPK, dėl 1 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. liepos 20 d. Taigi, administracinėje byloje sprendimas yra priimtas atsakovo naudai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą yra pažymėjęs, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą negali būti paneigta argumentuojant kitos šalies (pralaimėjusios šalies) ar subjekto, kuris kreipėsi dėl teismo išlaidų atlyginimo, teisiniu statusu, tačiau akcentuojama ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis.

Administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone. Kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 str. 1 d.). Tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-971-502/2015, 2016 m. vasario 3 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2016 ir kt.).Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į ABTĮ 39, 40 straipsnių nuostatas, suformuotą Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidos (kitaip – teismo išlaidos) – tai pinigai, kurie sumokami už teismo darbą, procesinius veiksmus ir paslaugas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Priteistinos tik su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos, be to, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012)

Nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą, įpareigojo Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, Šiaulių tardymo izoliatorių ir Klaipėdos AVPK pristatyti pareiškėją J. S. į teismo posėdį, vyksiantį Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose 2018 m. gegužės 31 d., 14 val. Pareiškėjas pageidavimą dalyvauti teismo posėdyje patvirtino pasirašydamas teismo šaukime 2018 m. gegužės 6 d. Pažymėtina, kad Klaipėdos AVPK nuostatų, skelbiamų viešai Klaipėdos AVPK interneto svetainėje http://www.klaipedospolicija.lt, 12.5 punkte nustatyta viena iš Klaipėdos AVPK funkcijų: teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti ir vykdyti asmenų konvojavimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui nusprendus, jog tam, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, jis turi būti pristatytas į teismo posėdį, Klaipėdos AVPK, vykdydamas teismo įpareigojimą pristatyti pareiškėją į teismo posėdį, iš esmės vykdė institucijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK patirtos išlaidos nepripažintinos atsakovo, kaip proceso šalies patirtomis bylinėjimosi išlaidomis. Klaipėdos AVPK transporto išlaidas dėl pareiškėjo konvojavimo patyrė ne kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, o kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjęs atlikti nustatytas funkcijas ir pristatyti (konvojuoti) pareiškėją į teismo posėdį, kuris vyko būtent Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose. Jei byla pagal teritorinį teismingumą būtų nagrinėjama kitoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, atitinkamai, Klaipėdos AVPK tokia pareiga būtų nekilusi, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, į teismo posėdį buvo konvojuojamas maršrutu Šiaulių tardymo izoliatorius – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai – Šiaulių tardymo izoliatorius. Todėl Klaipėdos AVPK patirtos transporto išlaidos, pristatant pareiškėją į teismo posėdį, nagrinėjamu atveju nepripažintinos atsakovo, kaip proceso šalies, byloje patirtomis išlaidomis, ir iš pareiškėjo nepriteistinos.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00762 2019-01-18 2019-01-08 2019-01-08 -

Administracinė byla Nr. eAS-14-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01380-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 57.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. J., A. U., S. J.-U. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai G. J., A. U., S. J.-U. su skundu kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. kovo 23 d. raštą Nr. A33(1)-2102-(4.22) „Dėl reikalavimų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“ bei Administracijos 2018 m. kovo 30 d. raštą Nr. A33(1)-2300-(25.31) „Dėl (Reg. Nr. A34(1)-1340) prašymo“; 2) įpareigoti Administraciją išduoti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu priėmė pareiškėjos G. J. atsisakymą dėl skundo reikalavimo panaikinti Administracijos 2018 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. A33(1)-2102-(4.22) ir ją įpareigoti išduoti reikalavimus žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti ir šią bylos dalį nutraukė, pareiškėjų skundo dalį tenkino – panaikino Administracijos 2018 m. kovo 30 d. raštą Nr. A33(1)-2300-(25.31) ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. kovo 6 d. prašymą (reg. Nr. Nr. A34(1)-1340), likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 28 d.

Pareiškėjų atstovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo Administracijos 87 Eur bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjos G. J. sumokėtų advokatui už skundo teismui parengimą.

Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų prašė jį atmesti; nurodė, kad dalis skundo Administracijos atžvilgiu buvo palikta nenagrinėta, kita dalis – atmesta, todėl prašoma atlyginti suma turėtų būti proporcingai mažinama. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepateikė duomenų, kad patirtas išlaidas sumokėjo patys.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi pareiškėjos G. J. prašymą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai G. J. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 82,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjų atstovas pateikė prašymą priteisti iš Administracijos 87 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už skundo surašymą; prie prašymo pridėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 20180810/1 ir apmokėjimą patvirtinantį 2018 m. rugpjūčio 10 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 938344. Sąskaitoje už teisines paslaugas nurodoma, kad suma už skundo dėl J. ir U. sklypų paskirties pakeitimo parengimą 2018 m. balandžio 23 d. administracinėje byloje Nr. eI-2786-821/2018 sudaro 87 Eur. Pareiškėjos prašoma priteisti išlaidų suma (87 Eur) už skundo parengimą neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 2 dalis nustato, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai, atsižvelgę į tai, kad pareiškėjai G. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančio (duomenys neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis buvo pakeista bei iš jo suformuoti du žemės sklypai, ginčo nebeliko, atsisakė skundo reikalavimų susijusių su šiuo žemės sklypu iš šioje dalyje bylą prašė nutraukti. Reikalavimus (duomenys neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti Administracija atsisakė išduoti 2018 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. A33(1)-2102. Taigi pareiškėjai atsisakė pusės skundo reikalavimų, kadangi išnyko ginčo dalykas – Administracija geruoju patenkino pusę pareiškėjų skundo reikalavimų. Likusioje dalyje pareiškėjų skundas patenkintas iš dalies – nuspręsta panaikinti Administracijos 2018 m. kovo 30 d. raštą Nr. A33(1)-2300-(25.31) ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. kovo 6 d. prašymą (reg. Nr. Nr. A34(1)-1340), t. y. likusioje dalyje pareiškėjų skundo reikalavimai patenkinti 50 proc., todėl pareiškėjams priteistina 75 proc. sudaranti bylinėjimosi išlaidų suma.

Teismas nustatė, kad advokatas už pareiškėjus sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, todėl ši suma pagal patenkintų reikalavimų apimtį taip pat priteistina iš atsakovo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Teismas vertino, kad byla nėra sudėtinga, ginčo pobūdis nepareikalavo didelių laiko sąnaudų, nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai šioje byloje nebuvo keliami, prašoma priteisti išlaidų suma atitinka bylos sudėtingumą. Todėl atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų patenkintų reikalavimų dalis sudaro 75 proc., teismas prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir pareiškėjams iš atsakovo priteisė 82,50 Eur ((87 Eur + 23 Eur) * 0,75) bylinėjimosi išlaidų.

III.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį ir priimti naują – pareiškėjų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjai atsisakė pusės skundo reikalavimų, nes Administracija geruoju patenkino pusę pareiškėjų skundo reikalavimų, nes pareiškėjai minėtų reikalavimų atsisakė ne Administracijai tenkinus jų reikalavimus, o Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) įsakymu patvirtinus pareiškėjų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų advokatas 2019 m. spalio 31 d. pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų neprašo šios sumos atlyginti, be to, nepateikti jokie įrodymai, kad šias išlaidas patyrė patys pareiškėjai.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į Administracijos atsiliepime nurodytus argumentus, kad nei viename iš pareiškėjų pateiktų dokumentų nėra duomenų, kad už skundo surašymą sumokėjo pareiškėjai, nes prie prašymo pridedamame pinigų priėmimo kvite Nr. 938344 nurodoma, kad 369 Eur sumą sumokėjo A. J., kuris nėra pareiškėjas byloje. Taigi pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad patys patyrė prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai G. J., A. U., S. J.-U. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Pareiškėjai pažymi, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja G. J. ketino jai priklausančiam (duomenys

neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypui ne tik pakeisti žemės sklypo paskirtį bet ir jį atidalinti, todėl, be kita ko, turėjo gauti ir atsakovo, kaip vienos iš derinančių žemės reformos projektą institucijų pritarimą projektavimo sąlygoms, taip pat pritarimą jau parengtam projektui. Kadangi, atsakovas prieštaravo pareiškėjos ketinimams pertvarkyti minėtą žemės sklypą, projekto rengimo ir derinimo procese nesiėmė aktyvių veiksmų, jog šiam žemės sklypui nebūtų pakeista paskirtis ir bei iš jo suformuoti du žemės sklypai, akivaizdu, jog atsakovas sutiko su tuo, kad pareiškėja pakeistų žemės sklypo paskirtį bei jį atidalinti. Tokiu būdu nelikus vieno iš dviejų ginčo dalykų, byla dėl šios nuo atsakovo priklausančios priežasties ir buvo nutraukta, todėl iš atsakovo turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos ir dėl atsisakytos skundo dalies.

Pareiškėja G. J., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.133 straipsnio 1 ir 6 dalimis patvirtino, jog advokato A. B. už ją sumokėtas žyminis mokestis ir jos tėvo A. J. už ją sumokėtos atstovavimo išlaidos šioje byloje yra sumokėtos jos vardu ir jos lėšomis. Todėl remiantis nurodytomis Civilinio kodekso normomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir žyminiam mokesčiui neginčijamai pripažintinos būtent pačios pareiškėjos G. J. išlaidomis, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas skundžiama nutartimi priteisė iš atsakovo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad dalis bylos nutraukta pareiškėjams atsisakius reikalavimų panaikinti Administracijos 2018 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. A33(1)-2102-(4.22) ir ją įpareigoti išduoti reikalavimus žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, nes pareiškėjai G. J. priklausančiame minėtame žemės sklype buvo pakeista paskirtis ir iš jo suformuoti du žemės sklypai. Likusi pareiškėjų skundo dalis patenkinta 50 procentų, nes įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta panaikinti Administracijos 2018 m. kovo 30 d. raštą Nr. A33(1)-2300-(25.31) ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. kovo 6 d. prašymą (reg. Nr. Nr. A34(1)-1340). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad patenkinta iš viso 75 procentai pareiškėjų skundo reikalavimų ir, atitinkamai priteisė iš atsakovo 82,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad bylos nutraukta ne todėl, kad jis geruoju įvykdė dalį pareiškėjų skundo reikalavimų, o todėl, kad NŽT įsakymu patvirtino pareiškėjų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, be to, ne pareiškėja tiesiogiai sumokėjo už advokato paslaugas bei žyminį mokestį, todėl, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjams iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Administracinių teismų praktikoje, aiškinant teisinį reguliavimą šioje srityje, konstatuota, jog šiai teisės normai taikyti neturi esminės reikšmės, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų neproporcingas ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą, pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą ir motyvuotų tai bet kokiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, nors atsakovas teigia, jog dalis pareiškėjų reikalavimų patenkinti iš esmės ne jo ir ne geruoju, o dėl to, kad NŽT, t. y. trečiasis suinteresuotas asmuo, įsakymu patvirtino pareiškėjų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, byloje buvo reiškiami reikalavimai būtent atsakovui, kaip vienai iš institucijų, dalyvaujančių žemės sklypų formavimo procese – buvo prašoma panaikinti atsakovo sprendimą, dėl kurio iš esmės nebuvo galimos tolimesnės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo procedūros bei prašyta įpareigoti atsakovą išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus. NŽT įsakymu patvirtinus pareiškėjai G.  J. priklausančio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš esmės nebuvo tvirtinamas dėl atsakovo atsisakymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai dalies skundo reikalavimų atsisakė atsakovui iš esmės juos patenkinus ir teisingai sprendė, kad pareiškėjai priklauso dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir teisingai nustatė priteistinų išlaidų proporciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Atsakovas pirmosios instancijos teismo nutartį ginčija ir tuo aspektu, kad ne patys pareiškėjai patyrė bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį sumokėjo advokatas, o už advokato paslaugas sumokėjo kitas asmuo – A. J., t. y. byloje nedalyvavęs asmuo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-168-261/2017 yra konstatavęs, jog byloje dalyvaujančių

asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jeigu ABTĮ nustatytu terminu yra pateiktas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam buvo suteikta advokato teisinė pagalba, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3271-602/2016). Įvertinus tai, kad pareiškėjai buvo atstovaujami pagal atstovavimo sutartis būtent advokato A. B., kuris sumokėjo žyminį mokestį, ir kuriam taip pat buvo sumokėta pagal atsakovo nurodomą pinigų priėmimą kvitą LAT Nr. 938344 būtent už atstovavimą ir dokumentų surašymą (b. l. 121), nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas, nepaisant to, kad už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo, o žyminį mokestį sumokėjo ne pareiškėjai, o advokatas.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00759 2019-01-18 2019-01-08 2019-01-08 -

Administracinė byla Nr. eAS-30-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03866-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dalvytra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dalvytra“ skundą atsakovui Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dalvytra“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Centras) Vilniaus departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.6.2)PA-7702 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dalį dėl pirmosios ir antrosios išvadų, pirmojo ir antrojo reikalavimų.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Patikrinimo akto pirmosios ir antrosios išvadų, pirmojo ir antrojo reikalavimų galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Dalvytra“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nustatė, kad Patikrinimo akto išvadų 1 punkte pareiškėjui suformuluotas nurodymas iki 2019 m. lapkričio 4 d. nustatyti sanitarinės apsaugos zoną ir jos ribas įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą bei Nekilnojamojo turto kadastrą; Patikrinimo akto išvadų 2 punkte pareiškėjui suformuluotas nurodymas iki 2019 m. vasario 4 d. numatyti ir įgyvendinti efektyvias medienos džiovyklų skleidžiamo triukšmo mažinimo priemones, kad jų lygis gyvenamojoje aplinkoje neviršytų leistinų lygių.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pažymėjo, jog nesustabdžius Patikrinimo akto išvadų ir reikalavimų jam gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala, gali būti sudaromos prielaidos stabdyti, riboti ar kitaip apsunkinti pareiškėjos įmonių grupės gamybinę veiklą. Todėl būtų padaroma neatitaisoma žala pareiškėjui ir viešajam interesui – galbūt darbo netektų apie 60 teritorijoje veikiančios įmonių grupės UAB „Dalvytra“, UAB „Janolex“, UAB „Sunhaus“ darbuotojų, per metus į valstybės biudžetus nebūtų sumokama apie 400 tūkst. Eur mokesčių.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Pareiškėjo nuomonė, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų galbūt padaroma žala pareiškėjui ir viešajam interesui, yra jo subjektyvi nuomonė. Byloje nėra duomenų, kad nesustabdžius Patikrinimo akto galiojimo pareiškėjai ar viešajam interesui būtų padaryta žala. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog ginčijamo Patikrinimo akto galiojimas jam sukeltų nurodomas pasekmes.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų užkirstas kelias manipuliavimui Patikrinimo aktu vykstančiuose teisminiuose. Teismas pažymėjo, kad nors ginčijama Patikrinimo akto dalis gali turėti įtaką kituose kilusiuose ginčuose, tačiau šio dokumento įrodomąją reikšmę turi teisę vertinti konkrečią bylą nagrinėjantis teismas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą ir pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

III.

Pareiškėjas UAB „Dalvytra“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas ir priimti naują nutartį – tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria sustabdyti Patikrinimo akto pirmosios ir antrosios išvadų, pirmojo ir antrojo reikalavimų galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nepagrindė vienos iš reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų – neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo. Pareiškėjas tvirtina, kad sustabdžius Patikrinimo akto dalių galiojimą būtų užkirstas kelias remtis Patikrinimo aktu vykstančiuose teisminiuose

procesuose – Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. To nepadarius, motyvuojant ginčijamomis Patikrinimo akto išvadomis ir reikalavimais gali būti sudaromos prielaidos stabdyti, riboti ar kitaip apsunkinti UAB „Dalvytra“ įmonių grupės gamybinę veiklą. Dėl šios priežasties būtų padaroma neatitaisoma žala ne tik pareiškėjo interesui vykdyti ūkinę veiklą ir gauti ekonominę naudą, bet ir viešajam interesui – galbūt darbo netektų apie 60 teritorijoje veikiančios įmonių grupės UAB „Dalvytra“, UAB „Janolex“, UAB „Sunhaus“ darbuotojų, per metus į valstybės biudžetus nebūtų sumokama apie 400 tūkst. Eur mokesčių. Šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus pareiškėja pateikė į bylą.

Pareiškėjas teigia, kad Patikrinimo aktas šiuo metu yra pateiktas į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-10709-860/2018, kurioje privatūs asmenys pareiškė ieškinį UAB „Dalvytra“ atžvilgiu, prašydami įpareigoti UAB „Dalvytra“ sustabdyti sanitarinių apsaugos zonų ribas pažeidžiančią gamybinę veiklą. Vienas iš ieškovų argumentų yra tai, kad UAB „Dalvytra“, turėdama pareigą ir nenustatydama sanitarinių apsaugos zonų kelia grėsmę aplinkiniams gyventojams, o UAB „Dalvytra“ neigia tokios pareigos buvimą. Atsakovas, ignoruodamas teisme kilusį ginčą, Patikrinimo aktu pareikalavo nustatyti sanitarinės apsaugos zoną ir jos ribas įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą ir Nekilnojamojo turto kadastrą, taigi ieškovai neabejotinai šiuo Patikrinimo aktu grįs savo ieškinio reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, esant tiek civiliniam ginčui, kuriame inter alia (be kita ko) bus nagrinėjamas klausimas dėl pareigos registruoti sanitarinę apsaugos zoną buvimo ar nebuvimo, taip pat esant iškeltai nagrinėjamai administracinei bylai dėl Patikrinimo akto dalies panaikinimo, yra visiškai pagrįsta Patikrinimo akto dalių galiojimą stabdyti. Priešingu atveju, Patikrinimo akto dalys gali būti sąlyga didelei žalai atsirasti, kuri materializuotųsi jei UAB „Dalvytra“ veikla būtų sustabdyta remiantis Patikrinimo aktu. Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turinys tiesiogiai siejasi su pareiškėjo skundo reikalavimu panaikinti Patikrinimo akto dalis, yra proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, kadangi juo nesiekiama riboti atsakovo teisių labiau, nei skundo reikalavimais.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuoroda, kad Patikrinimo akto įrodomąją reikšmę vertins konkrečią bylą nagrinėjantis teismas, nepaneigia aiškios didelės žalos padarymo rizikos, kuri būtų nulemta didesnę įrodomąją galią turinčio oficialaus rašytinio įrodymo – Patikrinimo akto – galiojimo. Kitą reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą (tikėtinai pagrįsti reikalavimo pagrįstumą) pareiškėjas mano taip pat įvykdęs – pateikė aiškiai ir išsamiai argumentuotą skundą ir su juo rašytinius įrodymus, patvirtinančius skundo reikalavimo pagrįstumą

Atsakovas Centras atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018  m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas nenustačius sanitarinės apsaugos zonos ribų, kai tai numatyta įstatymuose, užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 53 straipsnį. Departamentas, atsižvelgdamas į vykstančius teisminius procesus, pareiškėjui nėra surašęs administracinio nusižengimo protokolo dėl ANK pažeidimų. Patikrinimo akto vykdymas pareiškėjui nesukelia tiesioginės žalos, o tik nurodo atlikti tai, kas numatyta įstatymuose, teikti nurodymai su objektyviais terminais pažeidimų pašalinimui. Atsakovas pažymi, kad Patikrinimo aktu pareiškėjo veikla nėra stabdoma. Patikrinimo aktas laikytinas ne oficialiu, o paprastu rašytiniu įrodymu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 str. 1 d.), jame užfiksuoti kontrolės rezultatai, todėl atsakovas sutinka su pirmos instancijos teismo nutartyje nurodytu teiginiu, kad Patikrinimo akto įrodomąją reikšmę turi vertinti konkrečią bylą nagrinėjantis teismas, o asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų, lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Patikrinimo akto pirmosios ir antrosios išvadų, pirmojo ir antrojo reikalavimų galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, arba, kad būtina laikinai

sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-556/2018).

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-556/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017; 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Patikrinimo akto išvadų 1 punktu konstatuota, kad pareiškėjo veiklai nėra nustatyta ir į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašyta sanitarinė apsaugos zona, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies, Sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 „Dėl Sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių patvirtinimo“ 42 punkto nuostatas (teisės aktų nustatytais atvejais turi būti nustatytos ar patikslintos ir į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašytos sanitarinės apsaugos zonos ribos). Atitinkamai, Patikrinimo akto pirmuoju nurodymu (pareiškėjas įvertina kaip reikalavimą) pareiškėjui nurodyta iki 2019 m. lapkričio 4 d. nustatyti sanitarinės apsaugos zoną ir jos ribas įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą bei Nekilnojamojo turto kadastrą.

Patikrinimo akto išvadų 2 punktu konstatuota, kad pareiškėjo veikiančių medienos džiovyklų skleidžiamas ekvivalentinis garso slėgio lygis (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo teritorijoje viršija Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtinimo“, 7 punkto 1 lentelės 4 punktu nustatytą ribinį dydį, taikomą gyvenamųjų pastatų teritorijoms nakties metu (22–07 val.). Atitinkamai, Patikrinimo aktu pareiškėjui suformuluotas nurodymas iki 2019 m. vasario 4 d. numatyti ir įgyvendinti efektyvias medienos džiovyklų skleidžiamo triukšmo mažinimo priemones, kad jų lygis gyvenamojoje aplinkoje neviršytų leistinų lygių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme pirmosios instancijos teismui išdėstytus bei atskirojo skundo argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumo, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad Patikrinimo aktu pareiškėjo veikla nėra stabdoma, jis nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtent dėl Patikrinimo aktu padarytų išvadų ir nurodymų vykdymo patirs didelę, neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą. Pareiškėjas būtinybę taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia iš esmės tuo, kad Patikrinimo aktas, kaip įrodymas bus pateikiamas ir vertinamas kitoje, civilinėje byloje, kurioje, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui pareikštas prevencinis ieškinys ir juo prašoma įpareigoti pareiškėją sustabdyti visą sanitarinės apsaugos zonos ribas pažeidžiančią gamybinę veiklą, sustabdyti stacionaraus triukšmo šaltinio – medienos džiovyklos, veiklą apskritai arba įpareigoti įmonę sustabdyti medienos džiovyklos veikimą vakaro (nuo 19 val. iki 22 val.) ir nakties metu (nuo 22 val. iki 7 val.), taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis visą parą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad Patikrinimo akto, kaip įrodymo, reikšmę vertins bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, kad skundžiamas aktas, kurio galiojimą prašoma sustabdyti, bus pateikiamas kaip įrodymas ir vertinamas kituose teisminiuose procesuose, kurių baigties prognozuoti nėra galimybės, nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra būtinybė

taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas žalos atsiradimą grindžia ir viešojo intereso aspektu, teigdamas, kad netaikius

reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti stabdoma ne tik jo, bet ir kitų įmonių – UAB „Janolex“, UAB „Sunhaus“ veikla, darbo gali netekti apie 60 darbuotojų, atitinkamai gali būti nebūti sumokėta apie 400 tūkst. Eurų mokesčių, tačiau pareiškėjas nepateikia pagrįstų argumentų ir įrodymų, kaip su minėtų įmonių veikla ir nurodomomis galbūt neigiamomis pasekmėmis susijęs Patikrinimo aktas ir jo galiojimas, nes patikrinimo aktu nustatyti būtent pareiškėjo padaryti pažeidimai ir būtent jam duoti nurodymai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai dėl jam kilsiančios neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos iš esmės yra pagrįsti jo subjektyviu aplinkybių vertinimu, yra hipotetinio pobūdžio, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas, teikdamas prašymą, nepateikė duomenų, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kilsiančių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis iš esmės siekiama suteikti laikiną apsaugą asmeniui nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dalvytra“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo uždarosios akcinės

bendrovės „Dalvytra“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintas, palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00761 2019-01-18 2019-01-08 2019-01-08 -

Administracinė byla Nr. eAS-23-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01363-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2018 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 3R2-29(AG2-20/14-2018); 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau  – ir Klaipėdos departamentas) 2018 m. gegužės 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-618(16.29) (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 3) iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad jai priklauso Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), esantis jai ir J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2018 m. gegužės 25 d. iš Klaipėdos departamento gavo Privalomąjį nurodymą, kuriame nurodoma, kad pareiškėja iki 2018 m. birželio 6 d. privalo pateikti patikrinimą atliekančiam pareigūnui paaiškinimą raštu ir turimus dokumentus, susijusius su jai priklausančio Pastato statyba; nurodyta, kad Privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmės – administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 505 straipsnį.

Pareiškėja Privalomąjį nurodymą apskundė Komisijai, kuri 2018 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 3R2-29(AG2-20/14-2018) (toliau – ir Sprendimas) skundą atmesti kaip nepagrįstą. Komisija sprendimą grindė tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, o Privalomasis nurodymas, kuriuo pareiškėja įpareigota per nustatytą terminą pateikti dokumentus, savaime nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, todėl jis laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu, pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualių administracinių teisės aktų, dėl kurių Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka gali būti paduodamas skundas Komisijai, o realias teisines pasekmes pareiškėjai sukeltų atsakovo sprendimas taikyti jai sankcijas dėl ginčijamo akto nevykdymo ir dėl tokio sprendimo galėtų būti keliamas ginčas teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos nuomone, Komisijos Sprendimas neteisėtas bei nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, jog privalomasis nurodymas yra administracinis aktas, todėl ginčo dėl šios aplinkybės negali būti. Privalomajame nurodyme aiškiai nurodyta, kad jo nevykdymo pasekmės – administracinė atsakomybė pagal ANK 505 straipsnį, t. y. bauda nuo šešiasdešimt iki šešių šimtų eurų, todėl jis nėra informacinis dokumentas ir jo nevykdymas sukelia aiškias teisines pasekmes. Be to, jame nurodyta jo apskundimo tvarka, tai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje keliamą reikalavimą individualiam administraciniam aktui, o atsakovas neneigia, kad Privalomasis nurodymas yra privalomas pareiškėjai ir šis dokumentas yra individualus administracinis aktas.

Pareiškėja teigė, kad pagal teisės aktus Inspekcija turi teisę teikti fiziniams asmenims privalomuosius nurodymus pateikti visą su statyba susijusią informaciją ir dokumentus, išskyrus tuos, kuriuos pagal kompetenciją gali gauti pati. Privalomąjį nurodymą surašiusi Klaipėdos departamento pareigūnė neturėjo teisės įpareigoti pareiškėją pateikti dokumentus, kuriuos ji pati privalėjo gauti iš Nekilnojamojo turto registro, todėl pareigūnė atliko veiksmus, nenumatytus Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte ir 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir tuo viršijo savo kompetencijos ribas, todėl Privalomasis nurodymas yra neteisėtas bei nepagrįstas.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą nurodė prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad Klaipėdos departamente 2018 m. gegužės 15 d. gautas Pajūrio regioninio parko direkcijos

raštas Nr. 1.7-096 „Dėl tarnybinės pagalbos“, kuriuo prašoma atlikti tyrimą dėl galimai neteisėtai pastatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto statinio, esančio (duomenys neskelbtini) Atsižvelgęs į minėtą raštą bei remiantis

Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Klaipėdos departamentas atliko tiesiogines statybos valstybinės priežiūros funkcijas. Klaipėdos departamento pareigūnė D. B. 2018 m. gegužės 23 d. surašė pareiškėjai Privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodyta pateikti paaiškinimą raštu ir turimus dokumentus, susijusius su Pastato statyba. Minėtos pareigūnės pareigybės aprašymo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 1P-638 7.7 punkte nurodyta funkcija Priežiūros įstatymo numatytais atvejais viešojo administravimo subjektams ir kitiems asmenims rengti ir teikti privalomuosius nurodymus, todėl ji turėjo teisę surašyti ir pateikti Privalomąjį nurodymą, kurį pareiškėja buvo įpareigota įvykdyti. Priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 punktas, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numato teisę Privalomuoju nurodymu reikalauti iš statytojo pateikti visą su statybos darbais susijusią dokumentaciją. Pažymėtina, jog pareiškėja, būdama Pastato savininkė, privalo turėti visus su minėto statinio statyba susijusius dokumentus, įskaitant statinio statybos projektą, kadastrinių matavimų bylą, 2018 m. sausio 17 d. surašytą deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 5 dalimi, kurioje apibrėžtas konkretus sąrašas subjektų, turinčių teisę gauti dokumentus/duomenis, Inspekcija nėra įtraukta į minėtą sąrašą ir neturi teisės gauti aukščiau nurodytų dokumentų, o tam tikri dokumentai yra išimtinai tik pareiškėjos žinioje.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi nutarė pareiškėjos R. B. skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 3R2-29(AG2-20/14-2018), nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuosavybes teise priklauso Pastatas. Pajūrio regioninio parko direkcija 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 1.7-096 „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Klaipėdos departamentą ir nurodė, kad žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) neteisėtai pastatytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas statinys, o vadovaujantis Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniais, minėtame žemės sklype statinių statyba negalima, išskyrus buvusių sodybų atstatymą, todėl prašoma suteikti tarnybinę pagalbą – atlikti tyrimą dėl neteisėtai pastatyto statinio.

Klaipėdos departamentas, atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 14 d. Pajūrio regioninio parko direkcijos raštą, pradėjo tyrimą dėl galimai neteisėtai pastatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto statinio. Klaipėdos departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus patarėja D. B. Privalomuoju nurodymu pareiškėjai nurodė iki 2018 m. birželio 6 d. pateikti paaiškinimą ir turimų dokumentų, susijusių su Pastato statyba – statinio statybos projekto, statybą leidžiančio dokumento, kadastrinių matavimų bylos, 2018 m. sausio 17 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kopijas, t. y. Klaipėdos departamentas Privalomuoju nurodymu įpareigojo pareiškėją iki 2018 m. birželio 6 d. pateikti paaiškinimą ir visus turimus dokumentus susijusius su Pastato statyba.

Teismas nurodė, kad Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, jog privalomasis nurodymas – atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio Įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui, per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomojo nurodymo formą ir įteikimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos. Priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 punktas taip pat numato, kad Inspekcijos pareigūnai privalo šio įstatymo nustatytais atvejais teikti privalomuosius nurodymus, o Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata, numatanti, kad Inspekcijos pareigūnas apie numatomą statybos patikrinimą raštu informuoja statytoją, jeigu jo nėra, – vieną iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, o prireikus ir kitus statybos dalyvius, pridėdamas privalomąjį nurodymą statybos patikrinimo dieną pateikti Inspekcijos pareigūnui su statyba susijusius dokumentus. Įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad Klaipėdos departamentui pradėjus Pastato statybos teisėtumo patikrinimą, jo pareigūnė privalėjo apie numatomą patikrinimą informuoti pareiškėją ir ją privalomuoju nurodymu įpareigoti pateikti su statyba susijusius dokumentus.

Teismas nustatė, kad pareiškėja dėl Privalomojo nurodymo 2018 m. birželio 5 d. Komisijai pateikė skundą, kuriuo

prašė jį panaikinti, o Komisija Sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Sprendime nurodoma, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas, kuriuo pareiškėja iš esmės įpareigota per nustatytą terminą pateikti dokumentus, pats savaime nesukelia jai konkrečių materialinių teisinių pasekmių (nurodyme nurodytas terminas iki kada reikia pateikti atitinkamą informaciją bei pareiškėja informuota apie pasekmes to nepadarius), todėl jis laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualiu administracinių teisės aktų, dėl kurių Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka gali būti paduodamas skundas Komisijai. Ginčo objektu galėtų būti tik galutinis sprendimas, o argumentai dėl šio sprendimo priėmimą lėmusio tarpinio administracinio akto teisėtumo bei jo poveikio galutinio sprendimo teisėtumui galėtu būti išdėstyti skunde dėl galutinio sprendimo. Komisija sprendime konstatavo, kad Privalomasis nurodymas yra tarpinis procedūrinis aktas, pats savaime nesukeliantis teisinių pasekmių, todėl remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija nutarė pareiškėjos 2018 m. birželio 5 d. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs Privalomojo nurodymo turinį, konstatavo, kad akivaizdu, kad jis priimtas vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir juo pareiškėjai nurodoma statybos valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai pateikti paaiškinimą bei su statinio statyba susijusius dokumentus iki 2018 m. birželio 6 d. Taigi Privalomasis nurodymas šiuo atveju priimtas pirminėje statybos teisėtumo patikrinimo stadijoje ir yra tarpinis dokumentas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių (nurodyme buvo nurodytas terminas iki kada reikia pateikti atitinkamą informaciją bei informuojama apie pasekmes to nepadarius). Ginčo objektu galėtų būti tik galutinis sprendimas, o argumentai dėl šio sprendimo priėmimą lėmusio tarpinio administracinio akto teisėtumo bei jo poveikio galutinio sprendimo teisėtumui galėtų būti išdėstyti skunde dėl galutinio sprendimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundžiamas dokumentas iš esmės yra vienas iš procedūrinio pobūdžio veiksmų administracinėje procedūroje viešojo administravimo institucijoje. Teisės aktai įsakmiai nenustato, kad vienas iš minėtų administracinės procedūros ne teisme veiksmų, nustatytų Priežiūros įstatyme, gali būti skundžiamas teismui, todėl sprendė, kad teismui gali būti skundžiamas būtent administracinis sprendimas, užbaigiantis administracinę procedūrą ir išsprendžiantis klausimą iš esmės arba administracinis sprendimas, neišsprendžiantis klausimo iš esmės, tačiau užbaigiantis administracinę procedūrą.

Teismas nurodė, kad Komisija sprendime konstatavo, jog Privalomasis nurodymas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, pats savaime nesukeliantis teisinių pasekmių, todėl remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija nutarė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pagal Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymą Lietuvos administracinių ginčų komisijos teritoriniai padaliniai nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jų veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (4 str. 2 d.). teismas vertino, kad Komisija Sprendimu pagrįstai konstatavo, jog Privalomasis nurodymas yra tarpinis procedūrinis aktas, kuris pats savaime pareiškėjai nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, taigi tokių aktų teisėtumo nagrinėjimas nepriskirtinas Komisijai šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą Administracinių ginčų komisija priima sprendimą nutraukti bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Todėl teismas konstatavo, kad nors Komisija nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, nustačiusi, kad skundas nenagrinėtinas Komisijos, Komisija privalėjo administracinę bylą nutraukti, todėl Komisijos Sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktas numato, kad teismas nutraukią bylą jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir bylos rašytinių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad administracinė byla dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo nenagrinėtina nei Komisijos nei teismo, todėl vadovaujantis Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutrauktina.

Teismas, nurodė, kad pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 dalį nutraukiant administracinę bylą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, nes minėtas dokumentas tarpinis procedūrinis aktas, nesukeliantis pareiškėjai materialių teisinių pasekmių, ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai, todėl jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

III.

Pareiškėja R. B. atskirajame skunde prašo palikti galioti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo, o kitą dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Privalomąjį nurodymą ir iš atsakovo priteisti pareiškėjai R. B. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Privalomasis nurodymas yra tik tarpinis dokumentas, jai nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, nes tarp šalių nėra ginčo šiuo klausimu ir jos vieningai nurodo, kad Privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, pareiškėjos atžvilgiu taikomas kaip prievartos priemonė, kurio nevykdymas pareiškėjai sukels teisines pasekmes, numatytas ANK 505 straipsnyje.

Pareiškėja teigia, kad pagal Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bet koks privalomasis nurodymas yra valstybinę priežiūrą (teritorijų planavimo ar statybos) atliekančios institucijos administracinis aktas, teikiamas asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, atlikti kitus Įstatyme nurodytus veiksmus. Pats šio administracinio akto pavadinimas – privalomasis nurodymas – reiškia jo privalomumą, o ne informacijos pateikimą, už jo nevykdymą įstatymai numato administracinio nusižengimo procedūros inicijavimą prieš asmenį, nevykdantį privalomojo nurodymo, todėl toks asmuo neturi pasirinkimo laisvės. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Privalomasis nurodymas nėra administracinis aktas, akivaizdžiai prieštarauja įstatymo leidėjo valiai, išreikštai Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, o teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Privalomasis nurodymas yra tarpinis aktas, o teismo nutartis šiuo aspektu yra prieštaringa, nes kita vertus teismas pripažįsta, kad dėl jo nevykdymo kils teisinės pasekmės – administracinė atsakomybė, todėl nelogiška, kad jo skųsti negalima.

Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tirti pareiškėjos skundą, pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 5 str. 1 d.), užtikrinančias suinteresuotiems asmenims teisę kreiptis ikiteismine tvarka ir į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo. Be to, netinkamai vertino byloje esančias faktines aplinkybes, nes bylos duomenys patvirtina, kad vienu metu buvo pradėtos dvi administracinės procedūros. Pareiškėjos atžvilgiu administracinė procedūra dėl dokumentų ir informacijos pateikimo buvo pradėta ir, iš esmės, užbaigta pateikiant Privalomąjį nurodymą, todėl šioje administracinėje procedūroje nebuvo nagrinėjamas pats Pajūrio regioninio parko direkcijos skundas. Privalomajame nurodyme, kaip faktinės aplinkybės, nurodoma tik kokiu pagrindu pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėta procedūra,  t. y. dėl Pajūrio regioninio parko direkcijos skundo, taip pat buvo nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu jis surašytas ir kokios taikomos poveikio priemonės, taigi Privalomasis nurodymas buvo rengtas kaip individualus administracinis aktas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais. Ar bus pradėta trečioji administracinė procedūra dėl galimos savavališkos statybos ir kieno atžvilgiu dar neaišku. Taigi, šiuo atveju pareiškėjos atžvilgiu Privalomasis nurodymas laikytinas galutiniu sprendimu, užbaigiančiu administracinę procedūrą.

Pareiškėja teigia, kad ji Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 11 dalies pagrindu turėjo teisę priimtą administracinį sprendimą (Privalomąjį nurodymą) apskųsti teismui, o Inspekcijos viršininko nustatytais atvejais  – Inspekcijos viršininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Šiose normose yra įtvirtinta pareiškėjos teisė ginti savo teises dėl neteisėto atsakovo priimto administracinio sprendimo, bet pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir užkirto pareiškėjai kelią ginti savo teises teisme, tuo pažeisdamas pareiškėjos teisę į teisingą teismą.

Pareiškėja nurodo ir argumentus dėl Privalomojo nurodymo neteisėtumo: jis tik formaliai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, nes neatitinka Inspekcijos viršininko 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-143 (2017 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1V-166 redakcija) patvirtintos formos, jį surašiusi pareigūnė viršijo įgaliojimus, jis buvo surašytas nepaisant Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Privalomajame nurodyme yra prieštaravimai tarp jo įvykdymo termino ir apskundimo tvarkos, nes Privalomąjį nurodymą privaloma įvykdyti per dvi savaites, o apskųsti galima per vieną mėnesį. Privalomasis nurodymas yra vykdytinas tik pasibaigus galimam jo apskundimo terminui, o neaiški apskundimo tvarka leidžia daryti išvadą, kad toks administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas savo nutartį grindė tik teismų praktika, kuri nėra analogiška šiam ginčui, ir nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų; liko neaišku, ar privalomasis nurodymas yra vykdytinas, ar ne. Jei tai tarpinis dokumentas, kuris nesukelia jokių teisinių pasekmių, tuomet neaišku, kodėl už jo nevykdymą gali būti skiriama administracinė nuobauda. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į šiuos esminius klausimus, teismo nutartis neaiški, dviprasmiška, dėl motyvų stokos ji negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, neatitinka teisingumo ir protingumo principų.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad palaiko savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, Privalomasis nurodymas yra teisėtas, priimtas laikantis Priežiūros įstatymo nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Tačiau šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Nagrinėjamu atveju pradėjus tyrimą dėl galimai neteisėtai pastatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto statinio Klaipėdos departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus patarėja Privalomuoju nurodymu pareiškėjai nurodė iki 2018 m. birželio 6 d. pateikti paaiškinimą ir turimų dokumentų, susijusių su Pastato statyba – statinio statybos projekto, statybą leidžiančio dokumento, kadastrinių matavimų bylos, 2018 m. sausio 17 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kopijas.

Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, jog privalomasis nurodymas – atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio Įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui, per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomojo nurodymo formą ir įteikimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog ginčijamas privalomasis nurodymas yra laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu (sprendimu) pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2014 m. spalio 15 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-990/2014; 2016 m. rugsėjo 28 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-572-822/2016). Pabrėžtina, jog pareiškėjos nurodomas aktas tėra tarpinis dokumentas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių (nurodyme buvo nurodytas terminas iki kada reikia pateikti atitinkamą informaciją bei informuojama apie pasekmes to nepadarius). Nagrinėjamu atveju ginčo objektu galėtų būti tik galutinis sprendimas, o argumentai dėl šio sprendimo priėmimą lėmusio tarpinio administracinio akto teisėtumo bei jo poveikio galutinio sprendimo teisėtumui galėtų būti išdėstyti skunde dėl galutinio sprendimo. Priešingu atveju,  t. y. suinteresuotam asmeniui suteikiant galimybę paduoti skundą teismui dėl bet kurio procedūrinio pobūdžio veiksmo, susidarytų sąlygos nepagrįstai prailginti administracines procedūras ir būtų pažeistas procedūrų operatyvumo reikalavimas.

Dėl pareiškėjos nurodytos administracinės atsakomybės taikymo galimybės pažymėtina, kad tokiu atveju, jei administracinė atsakomybė būtų taikoma, jos taikymo akto teisminės kontrolės metu turėtų būti tikrinamas ir aptarto Privalomojo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismo nutartis šios bylos aplinkybių kontekste laikytina pagrįsta ir teisėta bei paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas yra atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00746 2019-01-18 2019-01-08 2019-01-08 -

Administracinė byla Nr. AS-27-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02543-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namų atvirajai kolonijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos, dėl raštų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriaus pavaduotojo 2018 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 7-2442; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus pavaduotojo 2018 m. spalio 24 d. raštą Nr. 2S-3438; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 18 000 Eur neturtinę žalą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi pareiškėjo A. N. skundą priimti atsisakė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (skundas nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai, o priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui).

Teismas ir skundo turinio ir prie jo pridedamų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas ketina inicijuoti teisme ginčą dėl raštų, kuriais atsisakyta pristatyti jį Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų komisijai, panaikinimo bei neturtinės žalos, kildinamos iš tokio atsisakymo (ginčijamų raštų), priteisimo.

Teismas nurodė, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) savo nutartyse ne kartą yra pasisakiusi, kad ginčai dėl sprendimų, kuriais atsisakyta teikti pareiškėją Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai, yra susiję su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360 bei 362 straipsniuose, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnyje numatytomis procedūromis ir yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme pagal Baudžiamojo proceso kodekso 360 straipsnio 2 dalyje ir 362 straipsnio 2 dalyje, Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 2 dalyje nustatytas teismingumo taisykles (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-15/2018; 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-54/2016). Todėl pareiškėjo inicijuojamas ginčas dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo 2018 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. 7-2442 ir Kalėjimų departamento 2018 m. spalio 24 d. rašto Nr. 2S-3438 panaikinimo priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį, tai, kad pareiškėjo A. N. reikalavimas dėl ginčijamų raštų panaikinimo yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, o prašoma priteisti neturtinė žala kildinama iš tų pačių ginčijamų raštų (atsisakymo teikti jį lygtinio paleidimo komisijai), vertino, kad skundas pagal vyraujantį teisinį santykį nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai ir skundą priimti atsisakė (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas A. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį ir įpareigoti Regionų apygardos administracinį teismą išnagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi skundas visiškai atitinka ABTĮ nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Nustatyta, kad pareiškėjas skundu prašė panaikinti Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo 2018 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 7-2442, kuriuo atsisakyta rengti dokumentus dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo ir perduoti juos kartu su pareiškėjo prašymu nagrinėti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų komisijai, panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2018 m. spalio 24 d. raštą Nr. 2S-3438, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl minėto Pravieniškių PN-AK rašto, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 18 000 Eur neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su bausmę vykdančios institucijos administravimo veika (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nutartis, teismingumo byloje Nr. T-7-2013). Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).

Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų tvarką nustato bausmių vykdymo įstatymų ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatos (Bausmių vykdymo kodekso 157 str., Baudžiamojo proceso kodekso 360, 362 str.). Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, kad ginčai, kai pareiškėjai, siekdami lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kreipiasi į teismą, prašydami teismo įpareigoti pataisos įstaigą parengti kreipimosi į teismą dokumentus dėl jų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme pagal Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso nustatytas taisykles (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-XX-

41-11; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis teismingumo byloje Nr.). Tiek pareiškėjo reikalavimai panaikinti Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento sprendimus, tiek reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimą jis sieja su Pravieniškių PN-AK veiksmais pareiškėjo lygtinio paleidimo iš kalinimo įstaigos vykdymo procese, yra susiję su baudžiamuoju procesu ir bausmės vykdymo baudžiamaisiais teisiniais aspektais, o ne su viešojo administravimo teisiniais santykiais, todėl šis pareiškėjo reikalavimas nepatenka į ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, atlyginimo kategoriją ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-7/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-87/2013, 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-54/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šis ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00755 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. eA-285-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00595-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos kelių policijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kelių policijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 39-S-402(6_9E) dėl daromų Kelių eismo taisyklių pažeidimų (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad dėl daromų kelių eismo taisyklių pažeidimų ne kartą kreipėsi į Tarnybą, tačiau jokių atsakymų negaudavo, nors, jo teigimu, visi automobiliai (duomenys neskelbtini), dažniausiai statomi pažeidžiant Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET). Pasak pareiškėjo, visi vairuotojai privalo laikytis KET statydami automobilius, tačiau KET pažeidimai kartojasi ir policijos pareigūnai nesiima jokių veiksmų. Tarnyba, tirdama minėtus KET pažeidimus, priėmė neteisėtus sprendimus ir nepagrįstus nutarimus. Dėl nuolatinio pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą, prasidėjo jo persekiojimas, kenkiama jo šeimai ir verslui.

3. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu Sprendimu, nes jis priimtas pateikus klaidinančią informaciją – KET pažeidimai (duomenys neskelbtini), yra akivaizdūs. Pagal KET statyti transporto priemonę galima kampu į važiuojamosios dalies kraštą, o ne lygiagrečiai su važiuojamosios dalies kraštu tik ten, kur tai leidžia stovėjimo būdą numatantys kelio ženklai ir horizontalus ženklinimas. Taip pat teigė, kad kreipėsi ir skųsdamasis dėl viešosios tvarkos pažeidimų, t. y. viešosios rimties trikdymo dėl nuolat vykstančių „pokylių“, o transporto priemonės, stovinčios prie minėto namo, buvo fotografuojamos, kaip šių pažeidimų ir daromų KET pažeidimų įrodymas.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelės nėra, jokių stovėjimą žyminčių ženklų taip pat nėra, tačiau automobiliai vis tiek statomi.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Nurodė, kad pareiškėjas jau ne kartą reiškia nepasitenkinimą tuo, kad Plungės rajono policijos pareigūnai netaiko

administracinio poveikio priemonių vairuotojams, kurie pastatė savo automobilius prie (duomenys neskelbtini) namo. Tokių sprendimų netraukti vairuotojų administracinėn atsakomybėn teisėtumą patvirtino Plungės rajono apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas. Minėti teismai ne kartą nagrinėjo skundus dėl viešosios rimties trikdymo (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau skundai nebuvo patenkinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino, kad faktinė situacija nepasikeitė, o naujų faktinių duomenų taip pat nėra. Tuo pačiu klausimu tiek teismas, tiek Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tiek Tarnyba jau buvo priėmę sprendimus, tačiau naujų duomenų pareiškėjas nepateikė, todėl skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. sausio 17 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, nurodydamas, kad policijos pareigūnai ignoruoja viešosios tvarkos, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir KET pažeidimus, bei prašydamas imtis veiksmų dėl policijos pareigūnų neteisėto veikimo tiriant KET pažeidimus.

9. Tarnyba 2017 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 39-S-402(6_9E) atsakė pareiškėjui, kad buvo gautas jo 2017 m. sausio 17 d. pareiškimas dėl neteisingų policijos pareigūnų sprendimų ir netinkamai vykdomų pareigų. Nurodė, kad pareiškėjo jame nurodyti faktai bei aplinkybės jau buvo nagrinėti bei buvo priimti sprendimai, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo skundą nenagrinėtinas, nes tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą (arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą) ir asmuo (šiuo atveju – pareiškėjas) nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2017 m. sausio 16 d. skundas, adresuotas Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, dėl daromų KET pažeidimų, (duomenys neskelbtini), ir policijos pareigūnų netinkamai vykdomų veiksmų paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš esmės pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai statomi automobiliai, tačiau policijos pareigūnai nevykdo jiems numatytų funkcijų ir nebaudžia vairuotojų.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas dėl neteisėtai statomų automobilių prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ne kartą kreipėsi į Plungės

rajono policijos komisariatą. Šie skundai Plungės rajono policijos komisariato pareigūnų buvo tinkamai išnagrinėti. Buvo priimti atitinkami sprendimai. Šių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą ne kartą patvirtino tiek Plungės rajono apylinkės teismas, tiek Klaipėdos apygardos teismas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu patenkino skundus ir įpareigojo Plungės rajono savivaldybės administraciją pašalinti kelio ženklus „Sustoti draudžiama“, esančius ties (duomenys neskelbtini), ir šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas taip pat ne kartą kreipėsi ir į kitas institucijas – Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją. Gauti skundai buvo persiunčiami pagal kompetenciją ir išnagrinėti. Tai pareiškėjas patvirtino ir teismo posėdžio metu. Kaip matyti, pareiškėjas primygtinai siekia, kad būtų iš naujo nagrinėjami jau daug kartų nagrinėti jo skundai, nes nesutinka su priimtais sprendimais ir nepaiso juose konstatuotų aplinkybių bei teisinių pagrindų, nors naujų faktinių aplinkybių nenurodo ir naujų duomenų nepateikia.

12. Teismas pabrėžė tai, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4534-561/2016 įsiteisėjusiame sprendime išnagrinėjo analogišką pareiškėjo iškeltą ginčą ir jau konstatavo, jog dėl automobilių, statomų prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisėtumo pareiškėjui buvo paaiškinta Tarnybos 2015 m. liepos 9 d. rašte Nr. 39-PR2-351, aiškiai įvardinant, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo skundo dalis dėl minėto fakto nebus nagrinėjama, kadangi pareiškėjas naujų faktinių duomenų nepateikė ir šis skundas buvo vertinamas kaip pakartotinis.

13. Įvertinęs, kad po Plungės rajono policijos komisariato, teismų bei Tarnybos sprendimų nei faktinė, nei teisinė situacija nepasikeitė, naujų faktinių duomenų nebuvo pateikta, teismas darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo 2017 m. sausio 16 d. skunde, adresuotame Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, nurodyti faktai bei aplinkybės jau buvo nagrinėti bei dėl to jau buvo priimti sprendimai, todėl, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, teisėtai paliko skundą nenagrinėtinu.

14. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Tarnyba ginčo aplinkybes vertino išsamiai bei objektyviai, teisės normas taikė tinkamai, todėl nurodė, kad nėra jokio pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.

III.

15. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad, kaip konstatavo teismas, situacija dėl automobilių statymo (duomenys neskelbtini), nepakitusi, todėl akivaizdu, kad pripažįstamas faktas dėl neteisingų teisėsaugos institucijų sprendimų ir apelianto skunde nurodytos aplinkybės vertintinos kaip tebeegzistuojantys nusižengimai. Apeliantas skundė ne kiekvieno atskiro automobilio statymo būdą, bet skundė bendrai visą situaciją kelyje, dėl kurios sureguliavimo buvo kreipiamasi į atsakovą. Apeliantas nurodo, kad negali pateikti naujų duomenų, nes jie pateikti – situacija yra nepakitusi. Teismui priėmus sprendimą, paliekama galimybė ir toliau tęsti visus KET pažeidimus ir Lietuvos kelių policijai nevykdyti KET laikymosi kontrolės pareigos.

17. Atsakovas Lietuvos kelių policijos tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad Tarnyba, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nes tuo pačiu klausimu teismas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Tarnyba jau buvo priėmę sprendimus ir naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti juos, pareiškėjas nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos 2017 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 39-S-402(6_9E) dėl daromų Kelių eismo taisyklių pažeidimų (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 17 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, nurodydamas, kad policijos pareigūnai ignoruoja viešosios tvarkos, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir KET pažeidimus, bei prašydamas imtis veiksmų dėl policijos pareigūnų neteisėto veikimo

tiriant KET pažeidimus. Pareiškėjas manė, kad prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai statomi automobiliai, tačiau policijos pareigūnai nevykdo jiems numatytų funkcijų ir nebaudžia vairuotojų.

21. Tarnyba 2017 m. vasario 3 d. Sprendimu atsakė pareiškėjui, kad pareiškėjo nurodyti faktai bei aplinkybės jau buvo nagrinėti bei buvo priimti sprendimai, todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo skundas nenagrinėtinas.

22. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) numatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

23. Draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-553-552/2018).

24. Teismui tikrinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostata dėl kreipimosi tapatumo, vertintina, ar toks atsisakymas yra teisėtas, t. y. ar iš tiesų išnagrinėtas tapatus ginčas, ar pareiškėjas, kreipdamasis į viešojo administravimo subjektą, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

25. Iš pareiškėjo 2017 m. sausio 17 d. kreipimosi Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui, kuris persiųstas Lietuvos kelių policijos tarnybai pagal kompetenciją, matyti, kad pareiškėjas siekė, jog prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), nebūtų neteisėtai statomi automobiliai, ir manė, jog policijos pareigūnai nevykdo jiems numatytų funkcijų ir nebaudžia vairuotojų už KET pažeidimus ir viešosios tvarkos trikdymą.

26. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ir anksčiau yra kreipęsis ir buvo priimti sprendimai dėl automobilių statymo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir viešosios tvarkos trikdymo. Sprendimus yra priėmę tiek Plungės rajono policijos komisariato pareigūnai, tiek Tarnyba, tiek teismai (pvz., Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartis; Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimas; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimas). Pažymėtina, kad, pateikdamas skundą teismui šioje byloje, pareiškėjas, be kita ko, skundė Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, prašydamas ją panaikinti, tačiau pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 27 d. nutartimi atsisakė priimti minėtą pareiškėjo skundo reikalavimą, nurodydamas, kad Plungės rajono apylinkės teismo sprendimus pareiškėjas gali skųsti apeliacine tvarka.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sprendžia, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 17 d. į atsakovą kreipėsi iš esmės tuo pačiu klausimu, kaip ir šios nutarties 26 punkte aptartais atvejais,  t. y. dėl, jo įsitikinimu, neteisėtai statomų automobilių prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir viešosios tvarkos trikdymo. Pareiškėjas 2017 m. sausio 17 d. kreipimesi iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą ginčyti anksčiau tuo pačiu klausimu priimtus sprendimus. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog situacija dėl automobilių statymo (duomenys neskelbtini), nepakitusi, tačiau mano, jog pažeidimai tęsiasi jau daug metų ir pažeidėjai iki šiol nėra baudžiami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 17 d. kreipimąsi, vadovaudamasis VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00753 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. eA-2052-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01517-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2018 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. P-143 „Dėl sprendimo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas M. P. padarė tarnybinį nusižengimą, priėmimo, tarnybinės nuobaudos skyrimo ir atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už įsakyme nurodytą tarnybinį nusižengimą ir jis atleistas iš Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigų pirmą darbo dieną po to, kai pasibaigs jo laikinasis nedarbingumas; 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą – lygiavertes Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas praleido terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Galimas tarnybinis pažeidimas paaiškėjo 2018 m. vasario 14 d. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dvi dienas nebuvo darbe dėl ligos, terminas tarnybinei nuobaudai skirti suėjo 2018 m. kovo 16 d. Kalėjimų departamento direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-65 sudaryta Komisija galimam M. P. tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir Komisija), kuri 2018 m. kovo 14 d. parengė išvadą Nr. LV-997 (toliau – ir Išvada), o skundžiamu Įsakymu pareiškėjui skirta nuobauda. Pažymėjo, kad pareiškėjo nedarbingumas 2018 m. kovo 19–30 d. neaktualus, kadangi terminas nuobaudai skirti suėjo iki šio laikotarpio.

3. Pasak pareiškėjo, esminis procedūrinis pažeidimas – nepagrįstai išplėstos tarnybinio patikrinimo ribos. Pranešime

nurodyta, jog pareiškėjas įtariamas dėl 2018 m. vasario 14 d. nustatyto neblaivumo, tačiau Komisija, nepateikdama naujo pranešimo apie tarnybinį nusižengimą ir nesuteikdama pareiškėjui galimybės dėl to pasisakyti, tyrė ir Išvadoje nustatė kitas faktines aplinkybes bei nepagrįstai inkriminavo dar vieną šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte. Pareiškėjui nebuvo įteiktas pranešimas dėl nusižengimo, už kurį jam skirta tarnybinė nuobauda, o tai vertintina kaip esminis procedūrinis pažeidimas.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnų tarnybiniai pranešimai surašyti kitą dieną po patikrinimo alkotesteriu. Kalėjimų departamento Imuniteto valdybos pareigūnai 2018 m. vasario 12 d. gavę anoniminį pranešimą, jo tą pačią dieną neužfiksavo. Savo iniciatyva nusprendė patikrinti pareiškėjo neblaivumą ir tik po patikrinimo užfiksavo. Pareiškėjas nurodė, kad būtent Imuniteto skyriaus pareigūnų prašymu nuvyko juos pakonsultuoti viešųjų pirkimų klausimais, pareigūnai jį suklaidino. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis pasirinko būdą apie neatvykimą į darbą pranešti tiesiogiai,  t. y. geranoriškai norėjo perduoti darbus, kuriuos turėjo atlikti artimiausiu metu. Atsakovas nevertino jo nurodytų argumentų. Pažymėjo ir tai, kad Komisija įrodinėjo pareiškėjo tęstinį alkoholio vartojimą, įvertinusi gautą anoniminį pranešimą, taip pat Išvadoje nurodytais argumentais. Pasak pareiškėjo, nėra jokių įrodymų, kad jis alkoholį galėjo vartoti ir daugiau kartų. Komisija objektyviai neištyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių.

5. Pasak pareiškėjo, netinkamai kvalifikuota ir nustatyta inkriminuoto nusižengimo sudėtis. Neblaivumas nustatytas 7.50 val., kai darbo laikas – nuo 8.00 val. iki 17 val. Pareiškėjas tvirtino, kad jo neblaivumas nustatytas ne darbo metu, todėl nėra tarnybinio nusižengimo objektyviojo sudėties požymio, nustatyto VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir paaiškinime, tačiau atsakovas tai vertino kaip formalų pasiteisinimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis vartojo širdies lašus. Kadangi neblaivumas nustatytas ne darbo metu, todėl jo veiksmuose nėra visų būtinų VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte numatytų tarnybinio nusižengimo sudėties požymių ir Komisija nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, neįrodžiusi ir neištyrusi visų būtinų aplinkybių.

6. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai nustatyta sunkinanti aplinkybė – neblaivumas (VTĮ 301 str. 2 d. 4 p.). Pasak pareiškėjo, jam inkriminuoto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sudėties požymis – neblaivumas, nepagrįstai pakartotinai inkriminuotas ir kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pažeidžiamas ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas.

7. Pareiškėjas nesutiko su jam paskirta griežčiausia nuobauda. Nurodė, kad jis neginčijo alkotesterio rodmenų. Atsakovas tinkamai neįvertino jo nurodytų asmeninių aplinkybių. Neatsižvelgė į darbo rezultatus, kurie buvo vertinami tik labai gerai, paskirtus paskatinimus bei perkėlimą į aukštesnes pareigas. Pažymėjo, kad parinkta tarnybinės nuobaudos rūšis neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų.

8. Pareiškėjas teismo posėdyje akcentavo, kad nuo 2018 m. vasario 13 d. vartojo vaistus. Be to, jaudinosi ir dėl pareigybės panaikinimo. Rytą jautė pareigą eiti į darbą, kad prijungtų dokumentų valdymo sistemą jį pavaduojančiam asmeniui. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad pareiškėjo neblaivumas nustatytas 7.50 val., t. y. ne darbo laiku. Imuniteto skyriaus pareigūnai pareiškėją suklaidino dėl neva teiktinų konsultacijų viešųjų pirkimų klausimais, tačiau tik nustatė neblaivumą faktą. Pažymėjo, kad Komisijos išvados yra prielaidos. Apsvaigimas nuo alkoholio yra pažeidimą kvalifikuojantis požymis, todėl negali būti pakartotinai vertinamas ir kaip sunkinanti aplinkybė. Pažymėjo, kad vakare po konflikto su žmona pareiškėjas vartojo alkoholį ir negėrė vaistų. Nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 14 d. neplanavo dirbti.

9. Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.10. Atsiliepime nurodė, kad Komisija atliko tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo, susijusio su

buvimu tarnyboje neblaiviam. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad praleistas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Pažymėjo, kad taikytinas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, kuris skaičiuojamas nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos. Tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), nepateikia. Išvada dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo buvo patvirtinta 2018 m. kovo 15 d., o sprendimas priimtas 2018 m. balandžio 3 d. Todėl terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas.

11. Atsakovas tvirtino, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie įtariamą nusižengimą, taip pat buvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Komentuojami pareiškėjo argumentai, atsakovo tvirtinimu, visiškai nepagrįsti, nes 2018 m. vasario 19 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą aiškiai įvardijamas įvykis, jo data, veika, kurios padarymu įtariamas pareiškėjas, nurodytos teisės normos, kurios galimai pažeistos. Šių duomenų pagrindu pareiškėjas pakankamai aiškiai galėjo suprasti, apie kokį įvykį kalbama, kokius teisės aktus įtariamas pažeidęs, ir galėjo tiksliai, išsamiai ir detaliai pateikti savo poziciją. Įvykis, dėl kurio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kurias vidutinis protingas asmuo gali aiškiai suvokti ir nesunkiai identifikuoti, apibūdinti, paaiškinti. Su prašymu patikslinti

pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjas į atsakovą nesikreipė, o pateikė išsamus paaiškinimus. Tai rodo, kad jis suprato pranešimo apie tarnybinį nusižengimą turinį. Atsižvelgęs į pranešimo turinį, pareiškėjo elgesį, gavęs pranešimą, atsakovas laikė, kad pranešimas nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui pritaikyti teisės aktai iš esmės numato analogiškas taisykles. Todėl atsakovas neigė pažeidęs pareiškėjo teises, inkriminuodamas ir VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimą. Pareiškėjo atsakomybė kilo dėl jo paties neteisėtos veikos esant kaltei, dėl įtariamo nusižengimo jam buvo suteikta galimybė pasiaiškinti, o faktas, kad pareiškėjas nurodė daugiau ar mažiau pažeistų teisės normų pareiškėjo padaryto pažeidimo nei didina, nei mažina.

13. Pareiškėjas skundė teismui Įsakymu skirtą tarnybinę nuobaudą, nurodydamas, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, t. y. visi Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnų tarnybiniai pranešimai apie pareiškėjo neblaivumą surašyti kitą dieną po jo patikrinimo alkotesteriu, t. y. 2018 m. vasario 15 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjo samprotavimai, kad pareigūnai, gavę anoniminį pranešimą, galėjo jį fiksuoti tarnybiniame pranešime jo gavimo dieną, t. y. 2018 m. vasario 12 d., yra nelogiški. Imuniteto skyriaus pareigūnai, gavę anoniminį pranešimą, privalėjo reaguoti į šiame pranešime nurodytą informaciją. Pasitvirtinus informacijai ir nustačius jo neblaivumą, pareigūnai atitinkamai veikė ir kitą dieną surašė pagrįstus tarnybinius pranešimus. Tokie veiksmai, atsakovo manymu, negali būti vertinami kaip tarnybinio patikrinimo metu padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai.

14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl tarnybinio nusižengimo sudėties. Atsakovo įsitikinimu, tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Išvadoje detaliai nurodyti visi aspektai, į kuriuos buvo atsižvelgta. Pareiškėjas 2018 m. vasario 14 d. buvo tarnyboje neblaivus, atvyko į darbą asmenine transporto priemone apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeidė valstybės tarnautojo etikos principus. Vien faktas, kad jo veikla buvo aukštai įvertinta, kad jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų, negali turėti didesnės reikšmės nei likusių aplinkybių visuma.

15. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu akcentavo, kad terminas nuobaudai skirti nebuvo praleistas. Manė, kad tarnybiniame pranešime pažeidimo ribos nebuvo praplėstos. Vertino, kad tai tęstinis pažeidimas.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

18. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. dirbo Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėju.

19. Kalėjimų departamento Imuniteto skyrius 2018 m. vasario 14 d. nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktu Nr. LV-680 (toliau – ir Aktas) 2018 m. vasario 14 d. 7.50 val. nustačius, jog nuo pareiškėjo sklido alkoholio kvapas, iškvėptame ore yra 0,95 promilės alkoholio, pastarasis buvo nušalintas nuo tarnybos. Pareiškėjas Akte pasirašė, kad sutinka su nušalinimu ir nurodė, kad 2018 m. vasario 13 d. vartojo degtinę. Pateiktas ir alkotesterio patikros sertifikatas.

20. Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus vyriausiojo specialisto A. B. (A. B.) 2018 m. vasario 15 d. tarnybiniame pranešime „Dėl M. P. neblaivumo“ Nr. LV-717 užfiksuota, kad jis 2018 m. vasario 14 d. 7.40 val. sutiko atvykusį M. P., pokalbio metu nuo jo pajuto sklindantį alkoholio kvapą ir informavo Imuniteto skyriaus viršininką.

21. Imuniteto skyriaus viršininkas 2018 m. vasario 15 d. tarnybiniame pranešime Nr. LV-715 „Dėl M. P. neblaivumo“ nurodė, kad nuvykęs į pareiškėjo darbo kabinetą, pajuto nuo jo sklindantį alkoholio kvapą ir pakvietė ateitį į Imuniteto skyriaus tarnybinį kabinetą. Paklausė, ar M. P. vartojo alkoholį. Tuomet vyriausiajam specialistui A. Ž. pavedė alkotesteriu patikrinti pareiškėjo neblaivumą. Alkotesteris parodė, kad M. P. iškvėptame ore yra 0,95 promilės alkoholio. Šios aplinkybės užfiksuotos ir A. Ž. tarnybiniame pranešime Nr. LV-716 „Dėl M. P. neblaivumo“.

22. Imuniteto skyriaus vyriausiojo specialisto A. Ž. tarnybinis pranešimas Nr. PT-10 „Dėl informacijos, gautos pasitikėjimo linija“ surašytas 2018 m. vasario 15 d.

23. 2018 m. vasario 15 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-65 „Dėl komisijos galimam M. P. tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudaryta Komisija tarnybiniam patikrinimui.

24. Pareiškėjui 2018 m. vasario 19 d. įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą (toliau – ir Pranešimas), kuriame jis pasirašytinai informuotas, kad pradėtas tyrimas, jam pateikta informacija apie tarnybinį nusižengimą, paprašyta paaiškinti įvykio aplinkybes ir nurodyta, jog yra duomenų, leidžiančių teigti, kad M. P., būdamas neblaivus darbo metu ir

darbo vietoje, savo elgesiu galimai padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kurio požymiai nustatyti VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte – buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam.

25. Kalėjimų departamento direktorius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. P-77 „Dėl leidimo neatvykti į darbą“, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, leido jam 2018 m. vasario 26–28 d. neatvykti į darbą mokant už šį laikotarpį nustatytą darbo užmokestį.

26. Pareiškėjas 2018 m. kovo 2 d. pateikė paaiškinimą apie galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybes Nr. GG-272 (toliau – ir Paaiškinimas), kuriame neigė jam inkriminuotą pažeidimą.

27. Komisija 2018 m. kovo 14 d. surašė Išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas, 2018 m. vasario 14 d. buvo tarnyboje neblaivus, atvyko į darbą asmenine transporto priemone apsvaigęs nuo alkoholio, tuo pažeidė valstybės tarnautojo etikos principus. Komisija Išvadoje siūlė pripažinti, kad Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas M. P. įvykdė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nes padarė šiurkščius pažeidimus, nustatytus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 ir 10 punktuose, nesilaikė etikos principų, nustatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 punktuose, nesilaikė valstybės tarnautojo pareigų, nustatytų šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose bei siūlė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.

28. Komisijos narys G. M. 2018 m. kovo 14 d. pateikė atskirąją nuomonę dėl Išvados Nr. LV-997 (toliau – ir Atskiroji nuomonė).

29. Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 30 straipsnio 1, 5 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 18 punktu, Taisyklių 14, 15, 22 punktais, atsižvelgdamas į Išvadą, ir į tai, kad pareiškėjas šiuo metu yra nedarbingas, Įsakymu pripažino jį padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 ir 10 punktuose (1 punktas), paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (2 punktas) už Įsakyme nurodytą tarnybinį nusižengimą. Nurodė atleisti pareiškėją iš Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigų pirmą darbo dieną po to, kai pasibaigs jo laikinasis nedarbingumas (3 punktas).

30. Dėl termino nuobaudai skirti teismas vadovavosi VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas Kalėjimų departamente ėjo Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo – karjeros valstybės tarnautojo pareigas (A lygis 16 kategorija), taigi jo tarnybinei atsakomybei taikytinos VTĮ bei Taisyklių nuostatos. Tarnybinis patikrinimas pradėtas iš esmės vadovaujantis 2018 m. vasario 14 d. Aktu. Būtent šiuo Aktu ir užfiksuotas pareiškėjo neblaivumo faktas. Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo neblaivumą tarnyboje tyrimo metu nenustatyta. Ta aplinkybė, kad buvo gautas anoniminis pranešimas, savaime nepatvirtina sisteminio pareiškėjo neblaivumo fakto. Šiuo atveju atsakovo teiginiai, kad pareiškėjo pažeidimas yra tęstinis, nepagrįsti tyrimo metu surinkta medžiaga. Vien atsakovo manymas, kad pareiškėjas galėjo būti neblaivus ir kitomis dienomis, kai jis neatvyko į tarnybą, neatlikus jokio šių aplinkybių tyrimo, yra nepagrįstas.

31. Vadovaujantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas pažeidimą padarė 2018 m. vasario 14 d., Išvada surašyta 2018 m. kovo 14 d., o Įsakymas priimtas 2018 m. balandžio 3 d. Pareiškėjas Aktu 2018 m. vasario 14 d. buvo nušalintas nuo tarnybos, o 2018 m. vasario 15 d. neatvyko, paskambinęs telefonu ir suderinęs su tiesioginiu vadovu. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 28 d. nebuvo tarnyboje, t. y. jam pagal prašymą įsakymu buvo leista neatvykti į tarnybą. 4 darbo dienų neatvykimo faktas yra reikšmingas vertinant terminą nuobaudai skirti. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad 3 dienų terminas, kai jis dėl asmeninių priežasčių pagal įsakymą neatvyko į tarnybą, negali būti eliminuojamas, laikyti nepagrįstais. Nėra jokių duomenų, kad būtent dėl ligos pareiškėjas neatvyko minėtomis dienomis. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu realiai tarnyboje nebuvo, suderinęs su tiesioginiu vadovu. Be to, pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 30 d. dėl išduoto nedarbingumo nebuvo tarnyboje, o 2018 m. balandžio 2 d. buvo nedarbo diena. Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad atsakovas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino tarnybinei nuobaudai skirti nepažeidė. Šie pareiškėjo skundo argumentai laikyti neapgrįstais.

32. Dėl pažeidimo sudėties teismas pažymėjo, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas padarė šiurkščius pažeidimus, nustatytus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 ir 10 punktuose, nesilaikė etikos principų, nustatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 punktuose, nesilaikė valstybės tarnautojo pareigų, nustatytų šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose. Nustatyta, kad Pranešime pareiškėjui buvo inkriminuotas pažeidimas, nustatytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, bei VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 nustatytų etikos principų nesilaikymas ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos nevykdymas. Iš esmės teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad pažeidimo ribos tyrimo metu buvo išplėstos. Teismas vertino, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, nesant oficialių ir užfiksuotų duomenų, jog pareiškėjas neblaivus buvo tarnyboje ir kitu metu nei 2018 m. vasario 14 d. Taigi šios aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimo yra nepagrįstas tyrimo metu surinktais duomenimis ir pareiškėjui pranešimas apie minėtą pažeidimą nebuvo įteiktas. Teismas, įvertinęs tarnybinio tyrimo medžiagą, iš pažeidimo eliminavo pareiškėjui inkriminuotą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimą, tačiau

nurodė, kad tai nepaneigia atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto pažeidimo.33. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo neblaivumo faktas nustatytas Akte bei pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose.

Pats pareiškėjas iš esmės užfiksuotų alkotesterio duomenų neginčijo. Taigi teismas šių aplinkybių detaliau neanalizavo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo buvimas tarnyboje neblaiviam savaime yra žala įstaigos reputacijai. Taigi šiuo atveju jokių veiksmų pareiškėjas neturėjo atlikti, kad diskredituotų Kalėjimų departamento autoritetą.

34. Dėl pareiškėjo nurodytos esminės aplinkybės, kad jo neblaivumo faktas 2018 m. vasario 14 d. nustatytas ne darbo metu, t. y. 7.50 val., pareiškėjas Paaiškinime nurodė, kad 2018 m. vasario 14 d. apie 7.45 val. atvyko į darbą pranešti apie pablogėjusią sveikatą ir informuoti apie negalėjimą dirbti, tačiau dar nespėjus nueiti pas direktoriaus pavaduotoją, į gretimą kabinetą, kuriame buvo pareiškėjas, atėjo Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnai ir paprašė jo konsultacijos viešųjų pirkimų klausimais bei pakvietė užeiti į Imuniteto skyriaus patalpas. Nuėjus į patalpas, pareigūnai paklausė apie alkoholio vartojimą. Pareiškėjas paaiškino, jog iš vakaro buvo išgėręs šiek tiek degtinės, tačiau tą rytą alkoholio nevartojo. Nurodė, kad alkotesterio parodymus lėmė tai, kad jis naktį gėrė širdies lašus, o paskutinį kartą jų pavartojo prieš tikrinant neblaivumą – 7.35 val.

35. Pareiškėjo Paaiškinimą atsakovas vertino kaip nepagrįstą ir nepaneigiantį tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas atvyko į tarnybą 7.40 val., jokio prašymo neteikė vadovui dėl neatvykimo. Jis 2018 m. vasario 13 d. nuo 9.55 val. nebuvo tarnyboje, tačiau tą dieną į gydytojus nesikreipė. Atvykęs į tarnybą 2018 m. vasario 14 d., kad į tarnybą neatvyks ir jaučiasi blogai bei ketina kreiptis į medikus, Imuniteto skyriaus pareigūnams nenurodė. 2018 m. vasario 15 d. pareiškėjas neatvyko į tarnybą, tačiau duomenų, kad šiuo laikotarpiu kreipėsi į medikus ir kad jam pablogėjo sveikata, nėra (pvz., skirtas gydymas, atlikti medicininiai tyrimai ir kt.). Akte paaiškinimuose dėl neblaivumo pareiškėjas nenurodė, kad gėrė vaistus ir kad jie turėjo įtakos neblaivumui. Pats pareiškėjas nurodė, jog iš vakaro gėrė degtinę. Jo teiginiai vertinti kaip gynybinė pozicija. Šiuo atveju pats pareiškėjas tokius teiginius turėjo pagrįsti. Objektyvių aplinkybių, kodėl neteikė prašymo ir nesikreipė dėl, jo teigimu, prastos sveikatos, pareiškėjas nenurodė. Teismas vertino, kad nurodytos asmeninės problemos bei įspėjimas dėl pareigybės panaikinimo nešalina pareiškėjo atsakomybės dėl jo buvimo darbe neblaiviam. Ta aplinkybė, kad neblaivumo faktas užfiksuotas 7.50 val., anot teismo, nepaneigia esminės aplinkybės, kad pareiškėjas buvo neblaivus. Šiuo atveju, net ir 8.00 val. patikrinus pareiškėjo neblaivumą, matuoklio rodmenys būtų nežymiai pasikeitę. Tai, kad pareiškėjas tarnyboje buvo neblaivus, pripažinta tinkamai nustatytu faktu.

36. Taip pat nepagrįstais teismas laikė ir pareiškėjo teiginius, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai jį suklaidino. Šiuo atveju buvo nustatytas neblaivumo faktas. Pats pareiškėjas ir pareigūnai bendravo darbo klausimais, tačiau, kad jį pareigūnai neteisėtais veiksmais tai vertė daryti, byloje duomenų nėra.

37. Teismas nesutiko, kad pareiškėjo neblaivumas nustatytas ne tarnybos metu. Vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 111 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad į darbo laiko sąvoką patenka ne tik laikas, kai darbuotojas atlieka savo faktinį darbą, bet ir kitas laikas, kuris yra netiesiogiai susijęs su jo atliekamu darbu. Šiuo atveju pareiškėjo atvykimas į tarnybą buvo tikslinis, duomenų, kad jis planavo nedirbti, nėra. Net jei ir neteikė konsultacijų, neatliko tiesioginių pareigų, bet atvyko į tarnybą neblaivus, pareiškėjo veiksmai atitiko darbo laiko sąvokos apibrėžimą. Šiuo aspektu tyrimas buvo tinkamas.

38. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31 (su vėlesniais pakeitimais (toliau – ir Darbo reglamentas), 142 punktą, norėdamas išvykti ne darbo tikslais, turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis tiesiogiai atvyko į tarnybą atsiprašyti tiesioginio vadovo, t. y. į tarnybą vyko neblaivus automobiliu, keldamas riziką ne tik sau, bet ir viešajai tvarkai, rodo, kad pareiškėjas pasirinko neatsakingą elgesį. Be to, jis nepagrindė būtinybės vykti į tarnybą informuoti vadovą apie negalėjimą dirbti, kai kitais atvejais apie neatvykimą į tarnybą pranešdavo telefonu. Teismo vertinimu, tai tik pareiškėjo argumentai, kurie nepaneigia tyrimo išvadoje nustatytų esminių aplinkybių.

39. Išvadoje ir Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė ir etikos principų, nustatytų VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 punktuose, bei nesilaikė valstybės tarnautojo pareigų, nustatytų VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose.

40. Teismas pažymėjo, kad akivaizdu, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas, numatytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, yra šiurkštus. Jis nesilakė minėtų etikos principų bei VTĮ nurodytų pareigų. Teismas pažymėjo, kad Išvada, kuria vadovaujamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Teismo vertinimu, Išvada iš esmės atitinka Taisyklėse nustatytus kriterijus, t. y. joje išdėstytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas, jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, tai, kad nusižengimas padarytas tyčia, tarnybinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė, duomenys apie ankstesnę pareigūno tarnybą ir pasiūlymas dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn. Pareiškėjas iš esmės neginčijo, kad Išvada

neatitinka Taisyklių nuostatų.41. Minėta, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jam nepagrįstai inkriminuotas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto

pažeidimas, pripažinti pagrįstais ir šis pažeidimas eliminuotas, tačiau tai nepaneigia atlikto tyrimo dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto nustatyto pažeidimo tinkamumo.

42. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais dėl sunkinančios aplinkybės ir atsakovo išvadas dėl pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – neblaivumo pripažino nepagrįstomis bei šią aplinkybę šalino. Teismas konstatavo, kad girtumo faktas negali būti laikomas pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi šis faktas yra būtent nusižengimą kvalifikuojanti aplinkybė (VTĮ 29 str. 6 d. 7 p.).

43. Dėl nuobaudos proporcingumo teismas pažymėjo, kad išgerto alkoholio kiekis bei pareiškėjo girtumo laipsnis ir neblaivumą lėmusios aplinkybės nėra esminės šioje byloje. Vien girtumo nustatymo faktas, vertinant, kad pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas, einantis Viešųjų pirkimų skyrių vedėjo pareigas, yra pakankamas skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (VTĮ 29 str. 3 d. 4 p.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tarnyboje buvo vertintas ne tik teigiamai, bet 2015 m. jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda už netinkamą pareigų vykdymą. Teismo vertinimu, atleidimas iš pareigų gali būti skiriamas tarnautojui, pasirodžiusiam tarnyboje neblaiviam, nepriklausomai nuo to, ar jis turi galiojančių nuobaudų, ar ne. Pareiškėjas Kalėjimų departamente dirbo nuo 2012 m. Tai, kad dėl atleidimo iš tarnybos pateko į sunkią socialinę situaciją, šioje byloje negali būti pripažįstama teisiškai reikšminga aplinkybe. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad asmuo, prieš darydamas teisės pažeidimą, turi pats įvertinti šio pažeidimo pasekmes. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad nuobauda buvo paskirta neatsižvelgus į teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas turėjo įvertinti galimas tokio elgesio neigiamas teisines pasekmes ir šiuo atveju kilusius neigiamus padarinius.

44. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, konstatavo, kad tyrimas iš esmės (pašalinus pareiškėjui inkriminuotą pažeidimą dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimo bei pašalinus sunkinančią aplinkybę) dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto tarnybinio pažeidimo, įskaitant ir pažeistus etikos principus bei valstybės tarnautojo pareigas, yra tinkamai atliktas, procedūrinių pažeidimų nenustatyta. Konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas laikantis Taisyklių reikalavimų ir terminų. Pareiškėjo padaryto nusižengimo tyrimas buvo atliktas išsamiai, esminių Taisyklių pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti skundžiamą Įsakymą, nenustatyta. Prašomas panaikinti Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti bei grąžinti pareiškėją į eitas pareigas ir priteisti išmoką už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjo skundas atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

45. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, netenkinti ir išvestiniai reikalavimai, taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

46. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo ribų peržengimo, apeliantui nepagrįstai inkriminuoto VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte numatyto tarnybinio nusižengimo, VTĮ 301 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sunkinančios aplinkybės. Apeliaciniame skunde, nesutikdamas su likusia sprendimo dalimi, pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

46.1. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pažeidimo paaiškėjimo dieną ir datą, nuo kurios skaičiuojamas terminas, tačiau netinkamai apskaičiavo dienas, kurios neįskaičiuojamos į terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Teismo motyvai dėl termino skaičiavimo yra neaiškūs, nenuoseklūs ir nelogiški. VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, dėl kurių laikas neįskaičiuojamas į minėtą terminą. Teismas, klaidingai vertino, jog pareiškėjas darbe 2018 m. vasario 26–28 d. nebuvo dėl ligos, nors pareiškėjas aiškiai nurodė, jog minėtomis dienomis darbe nebuvo dėl artimo asmens mirties Kalėjimų departamento direktoriaus leidimu, t. y. dėl priežasčių, kurios nepatenka į VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įvardytus atvejus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepagrįstai neįskaičiavo 2018 m. vasario 26–28 d. į vieno mėnesio terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Be to, apeliantas buvo nedarbingas 2018 m. kovo 19–30 d., tačiau šis laikotarpis neaktualus termino praleidimo prasme, kadangi terminas paskirti nuobaudą suėjo 2018 m. kovo 16 d. Taigi atsakovas praleido VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

46.2. Nagrinėjamu atveju nenustatytas tarnybinio nusižengimo sudėties būtinas požymis – tarnybinio nusižengimo padarymo laikas (tarnybos metu). Apelianto neblaivumas nustatytas 7.50 val., tuo tarpu darbo laiko pradžia – 8.00 val. Teismas neįvertino dviejų esminių aplinkybių: 1) 8.00 val. apelianto blaivumas nebuvo tikrintas; 2) jei pareigūnai būtų atėję tikrinti apelianto 8.00 val., apeliantas tuo metu jau būtų išvykęs, nes jis atvyko tik pranešti, kad sveikatai nepagerėjus,

jis dirbti negalės ir kreipsis į medikus. Sprendime teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog buvimą darbo vietoje galima laikyti darbo laiku. Valstybės tarnautojų darbo laikas yra apibrėžtas griežtai – nuo 8 val. iki 17 val. Apeliantas nuo 7.35 val. iki 7.50 val. nesirengė darbui, neatliko jokių darbinių ar tarnybinių funkcijų, turėjo konkretų tikslą – pranešti vadovui apie negalėjimą dirbti. Taigi apeliantas neneigia nustatyto neblaivumo, tačiau pabrėžia, jog jis nustatytas ne tarnybos metu. Pažymi, kad apie savo neblaivumą sužinojo tik po patikrinimo, nevartojo alkoholio tiek, kad jaustųsi neblaivus, manė, jog prasta savijauta susijusi su jo širdies problemomis, o ne su alkoholio kiekiu, kuris buvo minimalus. Apeliantas tik vėliau sužinojo, jog širdies lašų „Valentis“ sudėtyje yra ne mažiau kaip 61 proc. etanolio, prieš tikrinant alkoholio matuokliu, jis gėrė minėtus lašus. Jeigu apeliantas būtų turėjęs bent abejonę, jog galimai alkoholis iš vakaro dar nepasišalino, jis tikrai nebūtų rizikavęs vykti į tarnybą.

46.3. Teismas nevertino apelianto argumentų dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo. Sprendime neatsižvelgta, jog pareiškėjo tarnyba vertinta labai gerai, eidamas pareigas jis viršydavo nustatytus tikslus, neatžvelgta į aplinkybes, kurios lėmė apelianto būseną: nuolatinai konfliktai šeimoje, pablogėjusi sutuoktinės tėvo sveikata, sveikatos problemos (širdies skausmai), pareiškėjo paaiškinimą, kas galėjo nulemti alkoholio matuoklio rodmenis. Teismas nepagrįstai įvertino tik neigiamai apeliantą charakterizuojančius duomenis, o dėl visų teigiamų aplinkybių apskritai nepasisakė.

47. Atsakovas Kalėjimų departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

48. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, minėtą vertinimą atliko laikydamasis įstatymo nuostatų. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą sprendimą, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

49. Pareiškėjas (apeliantas) nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas procesinis sprendimas turi būti panaikintinas dėl to, kad pažeisti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai, nėra tarnybinio nusižengimo sudėties būtino požymio – tarnybinio nusižengimo padarymo laiko (tarnybos metu), paskirta tarnybinė nuobauda neproporcinga padarytam pažeidimui, jei toks buvo padarytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl visų šių argumentų pasisakytina atskirai.

50. Tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Taisyklės nepateikia. Tačiau aiškindamas VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2013, p. 560, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012).

51. Komisija 2018 m. kovo 14 d. surašė Išvadą. Ją iš karto pateikė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2018 m. balandžio 3 d. priėmė Įsakymą, todėl, atsižvelgiant į šio procesinio sprendimo 50 punkte įtvirtintą nuostatą, nuo kurios nėra pagrindo nukrypti (Teismų įstatymo 33 str.), konstatuotina, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti pažeistas nebuvo. Taigi aptariamas apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.

52. Tarnybinio nusižengimo apibrėžimas įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (redakcija, galiojusi 2018 m. balandžio 3 d.). Pagal minėtą teisės normą, tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės.

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-

1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.). Tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

54. Taigi tam, kad valstybės tarnautojui galėtų būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punktas, buvo būtina nustatyti, kad valstybės tarnautojas buvo tarnybos (darbo) metu neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui (apeliantui) buvo inkriminuotas neblaivumo faktas tarnybos (darbo) metu, tačiau pastarąją aplinkybę M. P. neigia. Tvirtina, jog neblaivumo nustatymo laikas (7.50) nepatenka į darbo laiko sąvoką.

55. Valstybės tarnybos įstatymas darbo laiko sąvokos nepateikia, todėl siekiant atskleisti šios sąvokos esmę bei prasmę pasitelktinas panašius santykius reguliuojantis įstatymas – Darbo kodeksas.

56. Darbo kodekso 111 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, kad darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai: 1) pasirengimas darbui darbo vietoje; fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos; kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka; kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas; prastovos laikas; nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai.

57. Pareiškėjas M. P. 2018 m. vasario 14 d. atvykęs į tarnybą (vieta, kur buvo atliekamos darbo funkcijos) 7.50 val. pateko darbdavio žinion, kas atitinka darbo laiko sąvoką, apibrėžtą Darbo kodekso 111 straipsnyje (šios nutarties 56  p.) Patekęs darbdavio žinion, turėjo laikytis valstybės tarnautojui nustatytų pareigų, tačiau jų nesilaikė  – buvo neblaivus, dėl ko ginčo nėra. Vadinasi, buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Tvirtinimas apie atvykimą pranešti vadovui dėl negalėjimo dirbti niekaip nepaneigia aplinkybės dėl apelianto patekimo darbdavio žinion bei pareigos laikytis nustatyto teisinio reguliavimo.

58. Pažymėtina, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1617-520/2018).

59. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos pareiškėjui buvo skirta tinkamai įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį (šiurkštus pažeidimas), pareiškėjo kaltę (tyčia), tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis ir padarinius, valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas aplinkybes. Taigi, atsakovas skundžiamu Įsakymu pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai skyrė tarnybinę nuobaudą  – atleidimą iš tarnybos.

59. Atmetant apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro galutinę išvadą, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pastarajame dokumente nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes

atitinkančias išvadas, todėl žemesnės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00752 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. eA-424-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00219-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „A. V. architektų dirbtuvės“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Constra“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. (23.26)-2D-18333 ir įpareigoti Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių atsižvelgti į V. V. pasiūlymus, patektus 2016 m. spalio 28 d. viešo svarstymo metu.

2. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame išdėstė su ginčo aplinkybėmis susijusius paaiškinimus.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Priteisė iš V. V. UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ – 700 Eur ir UAB „Constra“ – 81,76 Eur už advokato teisinę pagalbą.

6. Teismas nusprendė, kad Inspekcija pagrįstai ir teisėtai, patikrinusi pareiškėjo pateiktą informaciją ir dokumentus, nenustatė teisės aktų pažeidimų ir 2016 m. gruodžio 19 d. raštu atsakė į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 17 d. skundą. Atsakovas išnagrinėjo detaliojo plano korektūros sprendinių atitiktį imperatyviems teisės aktų reikalavimams, nenustatė jokių pažeidimų, pareiškėjo skundo netenkino, pateikė jam motyvuotą atsakymą. Kadangi Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog ginčo teritorijos detaliojo plano sprendinių koregavimas neprieštarauja teisės aktų nuostatoms bei bendrojo plano sprendiniams, pagrindo įpareigoti planavimo organizatorių Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atsižvelgti į visus pareiškėjo pasiūlymus, nebuvo. Pareiškėjo pateikti pasiūlymai buvo išnagrinėti bei į juos išsamiai atsakyta UAB „A.  V. architektų dirbtuvės“ 2016 m. spalio 28 d. raštu. Pareiškėjo pasiūlymai buvo įvertinti, į dalį jų nebuvo atsižvelgta, apie tai pareiškėjui pranešant. Teismas, vertindamas visus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III.

7. Pareiškėjas V. V. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. V. skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. V. apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas.

11. Pareiškėjas V. V. 2019 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo.

12. Pareiškėjas informuoja, kad atsisako nuo pateikto apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo ir prašo apeliacinį procesą nutraukti. Pareiškėjas patvirtina, kad jam žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Pareiškėjas V. V. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. sausio 2 d. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog atsisako apeliacinio skundo.

14. Pareiškėjo teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1  dalyje

nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (2 d.). Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (3 d.).

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į besąlyginį pareiškėjo apeliacinio skundo atsisakymą, įvertinusi apeliacinio skundo atsisakymo pasekmes ir nenustačiusi tokio atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui bei teisėtiems kitų asmenų interesams (ABTĮ 4 str. 7 d., 50 str. 1 d.), apeliacinį procesą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo nutraukia.

16. Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjui inicijavus apeliacinį procesą, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A. V. architektų dirbtuvės“, vykdydamas ABTĮ 139 straipsnio 2 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į minėtą apeliacinį skundą, kurį jam parengė jo atstovas, advokatas E. B.. Dėl šio atsiliepimo surašymo trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė 1 089 Eur išlaidas, kurias 2018 m. rugsėjo 15 d. prašymu paprašė atlyginti iš pareiškėjo.

17. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Byloje pirmosios instancijos teismas priėmė trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ palankų sprendimą. Tai trečiajam suinteresuotam asmeniui suteikė teisę į bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą yra tas procesinis dokumentas, kurio surašymą sąlygoja priešingos šalies paduotas apeliacinis skundas. Tai lemia, kad ir šios išlaidos atsiranda dėl šalies, kuri paduoda apeliacinį skundą, veiksmų. Todėl palankaus galutinio teismo sprendimo atveju, šalis pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, įgyja teisę į šių išlaidų atlyginimą.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsisakius apeliacinio skundo, lieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui. Tai savo ruožtu lemia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ įgijo teisę ir į išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu, atlyginimą. Patirtų išlaidų dydis yra patvirtinamas pateiktu 2018 m. birželio 11 d.–2018 m. birželio 12 d. sąskaitos išrašu, 2018 m. birželio 12 d. mokėjimo nurodymu ir 2018 m. birželio 6 d. atliktų teisinių paslaugų aktu.

19. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktą nagrinėjamu atveju maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 062,88 Eur. Taigi, trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma viršija maksimalų atlygintinų išlaidų dydį. Kadangi atsiliepimas nėra didelės apimties, jame dalis informacijos perkelta iš bylos medžiagos (ankstesnių procesinių dokumentų), todėl neturėjo pareikalauti iš UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ advokato maksimaliai didelių darbo ir laiko sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašoma priteisti suma mažintina ir UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ iš pareiškėjo priteistina 500 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1, 3 dalimis, 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo V. V. atsisakymą nuo pateikto apeliacinio skundo.Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo

2017 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „A.  V. architektų dirbtuvės“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Constra“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „A. V. architektų dirbtuvės“ iš pareiškėjo V. V. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00743 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. eA-2908-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01194-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.2; 19.3.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K.  K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. cspr1-117, VĮ Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir atsakovas) 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (3.4.5.) KAS-399, 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (3.4.5.) KAS-472, 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (3.4.5.) KAS-540 (toliau – ir skundžiami sprendimai) ir įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjos buto šildymo būdo pakeitimą paprastojo remonto darbais pagal 2011 m. birželio 27 d. deklaraciją Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija Nr. 1).

2. Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2011 m. jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), buvo atliktas paprastasis remontas – demontuotas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų ir vietoje jo įrengtas vietinis šildymas. Nuo 2011 metų pareiškėja pradėjo tvarkyti dokumentus, kreipėsi į atsakovą, tačiau jai buvo žodžiu išaiškinta, kad būtinas rašytinis pritarimas statinio projektui. 2014 metais pareiškėja atliko minėto buto paprastojo remonto darbus – buto patalpoje (duomenys neskelbtini) vietoje durų įrengė langą, dėl to 2014 m. balandžio mėn. buvo parengtas statinio paprastojo remonto aprašas, 2014 m. kovo 5 d. atlikti kadastriniai matavimai. Pareiškėja 2014 metais kreipėsi į atsakovą, prašydama pakeisti ginčo buvo kadastro duomenis, tačiau atsakovas pareiškėjos prašymo netenkino, nurodydamas, jog pateikta Deklaracijos Nr. 1 forma neatitiko jos surašymo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, nes joje nebuvo nurodytas statybą leidžiantis dokumentas. 2016 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjai buvo išduotas Kauno miesto savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama pakeisti ginčo buto kadastro duomenis, kartu su prašymu pateikdama atnaujintą 2014 m. kovo 5 d. kadastrinių matavimų bylą, Deklaraciją Nr. 1, 2011 m. birželio 27 d. pareiškėjos paaiškinimą,

2011 m. birželio 27 d. atliktų darbų aktą, 2011 m. birželio 27 d. kvitą 1-2A, 2014 m. birželio 11 d. deklaraciją Nr. 2 (toliau – ir 2014 m. Deklaracija Nr. 2), 2016 m. rugpjūčio 22 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 2 (toliau – ir 2016 m. Deklaracija Nr. 2), 2016 m. rugpjūčio 9 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjęs šį prašymą, atsakovas 2016 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą įrašyti pakeistus ginčo buto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą 2014 m. kovo 5 d. kadastro duomenų bylos ir 2016 m. Deklaracijos Nr. 2 pagrindu, tačiau šiuose duomenyse neįrašė, kad minėti kadastro duomenys keičiami Deklaracijos Nr. 1 pagrindu.

3. Pareiškėja tvirtino, kad atsakovas neįrašė visų dokumentų, kurių pagrindu 2016 m. spalio 6 d. viešame registre buvo įregistruoti ginčo kadastro duomenys, todėl manė, kad atsakovas turėtų papildyti ginčo buto kadastro duomenų pakeitimo pagrindus, nurodydamas Deklaraciją Nr. 1. Nurodė, kad 2017 m. kovo 9 d., 2017 m. kovo 22 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. kreipėsi į atsakovą dėl ginčo buto kadastro duomenų pakeitimo, tačiau tai padaryti atsakovas atsisakė. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad atsakovas neteisingai traktavo jos prašymų turinį, nes ji nesiekė ištaisyti klaidingų kadastro duomenų, o tik siekė juos patikslinti, papildyti. Pažymėjo, jog teritorinis registratorius nepagrįstai atsisakė įregistruoti pakeitimus, nurodydamas, kad nepateiktas statybą leidžiantis dokumentas, o deklaracija neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šildymo būdo pakeitimo statybos darbai buvo užbaigti 2011 m. birželio 27 d., juos pabaigus buvo užpildyta Deklaracija Nr. 1 apie šildymo būdo pakeitimo statybos darbų užbaigimą. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato šildymo, dujų ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas jokių statybą leidžiančių dokumentų nereikėjo. Visi kiti buto remonto darbai (fasado pakeitimo darbai) buvo pradėti 2014 m. sausio 3 d. ir baigti įforminus 2016 m. Deklaraciją Nr. 2 bei gavus Kauno miesto savivaldybės administracijos rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini).

4. Tvirtino, kad jos atžvilgiu turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios savavališkos statybos padarinių šalinimą, įsigaliojusios 2010 m. spalio 1 d., kurios leidžia statytojui įteisinti neteisėtai atliktus statybos darbus. Pažymėjo, jog parengdama paprastojo remonto aprašą ir gaudama Kauno miesto savivaldybės administracijos rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini), ji įteisino anksčiau atliktus darbus, įgydama teisę juos įregistruoti. Pažymėjo, kad 2014 m. Deklaracijoje Nr. 2 buvo nurodyta, jog ja tikslinami Deklaracijos Nr. 1 duomenys, tačiau į šią aplinkybę atsakovas neatsižvelgė. Pareiškėjos nuomone, atsakovas viršijo savo kompetenciją, kvestionuodamas statybos darbų teisėtumą, nes VĮ Registrų centro veiklą reglamentuojantys įstatymai nesuteikia teisės VĮ Registrų centrui ar jo teritoriniams skyriams vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumą, spręsti klausimų, susijusių su statybos valstybine priežiūra, t. y. atsakovas neturi teisės spręsti, ar pareiškėja teisėtai 2011 m. birželį pakeitė šildymo būdą ir ar 2016 m. įteisino lango angos pertvarkymą, atliktą 2014 metais.

5. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į skundą, kurį teikė ir VĮ Registrų centro vardu, su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad duomenų apie pareiškėjos kreipimąsi į atsakovą dėl ginčo buto kadastro duomenų pakeitimo 2011 metais neturi. Pareiškėja į atsakovą kreipėsi 2014 m. kovo 14 d. ir 2014 m. kovo 19 d., prašydama pakeisti / įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pakeistus jai nuosavybės teise priklausančio Buto duomenis, tačiau VĮ Registrų centro Kauno filialo 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. KAKT-605 ir 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. KAKT-645 bei Komisijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. CSPR 1-97 buvo nustatyta, kad pareiškėjos prašoma įrašyti į registrą Deklaracija Nr. 1 nėra tinkamas dokumentas buto 2014 m. kovo 5 d. kadastrinių duomenų pakeitimo įregistravimui registre, nes ji neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Prie pareiškėjos prašymų buvo pateikta kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo nurodyti atlikti remonto darbai, darbų atlikimo pabaigos data buvo nurodyta 2014 m., todėl pagal galiojusį teisinį reglamentavimą Deklaracijoje Nr. 1 turėjo būti nurodytas statybą leidžiantis dokumentas dėl fasado elemento pakeitimo kultūros paveldo objekte, taip pat buvo nustatyti kiti deklaracijos turinio neatitikimai.

7. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama pakeisti ginčo buto kadastro duomenis, pateikdama atnaujintą 2014 m. kovo 5 d. ginčo buto kadastro duomenų bylą, 2016 m. Deklaraciją Nr. 2, kurioje kaip statybą leidžiantis dokumentas buvo nurodytas 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini). Teritorinis registratorius 2016 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą įrašyti pakeistus ginčo buto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą 2014 m. kovo 5 d. kadastro duomenų bylos ir 2016 m. Deklaracijos Nr. 2 pagrindu. Šio sprendimo pareiškėja neskundė.

8. 2017 m. kovo 9 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas ištaisyti duomenis Nekilnojamojo turto kadastre apie ginčo Butą, nes, jos nuomone, duomenys netikslūs, kadangi nenurodyti visi dokumentai, kurie buvo pateikti su pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymu. VĮ Registrų centro Kauno filialas netenkino pareiškėjos prašymo, nes į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti Buto duomenys visiškai atitiko dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys įrašyti. Taip pat nurodė, jog pareiškėjos prašoma įrašyti Deklaracija Nr. 1 aukščiau minėtais teritorinio ir centrinio registratoriaus sprendimais buvo

pripažinta netinkamu dokumentu Buto 2014 m. kovo 5 d. nustatytų kadastro duomenų įregistravimui registre, nes neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Šį sprendimą pareiškėja apskundė centriniam registratoriui, kuris paliko galioti minėtą sprendimą.

9. Pareiškėja 2017 m. kovo 22 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu ištaisyti Nekilnojamojo turto registre informaciją, įrašant Buto registro įrašo 10 punkte trūkstamus dokumentus, tačiau teritorinio registratoriaus 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (3.4.5.) KAS-472 ir 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (3.4.5.) KAS-540 jos prašymai nebuvo tenkinti. Šių sprendimų pareiškėja neskundė centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl atsakovas manė, kad byla šia apimtimi nutrauktina.

10. Pažymėjo, jog aukščiau minėti pareiškėjos prašymai VĮ Registrų centro Kauno filiale buvo vertinami kaip prašymai, pateikti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu, t. y. dėl klaidingų duomenų ištaisymo. Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registre ir kadastre įrašyti duomenys apie Butą visiškai atitiko dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys buvo įrašyti, todėl, atsakovo nuomone, ginčijami sprendimai teisiškai pagrįsti ir motyvuoti. Pabrėžė, jog nagrinėjant asmenų prašymus dėl Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotų klaidingų, netikslių duomenų taisymo, gali būti vertinamas tik asmens motyvuotas prašymas ir dokumentai, kurių pagrindu tie duomenys buvo įrašyti. Tuo tarpu, jokie nauji ar anksčiau pateikti dokumentai, kuriais remiantis jau yra priimti sprendimai nekeisti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre registruotų duomenų, negali būti teisiniu pagrindu galimai klaidingų duomenų taisymui.

11. Atsakovas tvirtino, kad teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijus VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo, kuriuo įregistruoti pakeisti ginčo buto duomenys, taip pat teritorinio registratoriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. KAKT-645 ir Komisijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. csprI-97, kuriuose Deklaracija Nr. 1 pripažinta netinkamu dokumentu buto 2014 m. kovo 5 d. kadastro duomenų įregistravimui registre, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą įrašyti į registrą Deklaraciją Nr. 1.

12. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėja į administracinį teismą kreipėsi dėl kilusio ginčo civilinėje byloje tarp jos ir šilumos tiekėjo dėl įsiskolinimo už ginčo bute suvartotą šilumos energiją, kurioje ginčijamasi, nuo kada neturėtų būti skaičiuojamos išlaidos už suvartotą šilumą. Tvirtino, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamu atveju teismui patenkinus pareiškėjos dalį reikalavimų ir įpareigojus atsakovą įregistruoti buto šildymo būdo pakeitimą Deklaracijos Nr. 1 pagrindu, toks įrašas Nekilnojamojo turto registre atsirastų ir galiotų tik po galimai palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, taigi šios bylos išsprendimas pareiškėjai nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina.

13. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog 2014 m. birželio 11 d. pareiškėja kartu su prašymu buvo pateikusi 2014 m. Deklaraciją Nr. 2, kaip teisinį pagrindą pakeistų duomenų įregistravimui Nekilnojamojo turto kadastre, tačiau pareiškėja atsisakė užsakymo, todėl jis nebuvo vykdomas. Šią deklaraciją pareiškėja pateikė kartu su 2017 m. kovo 22 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. prašymais. Šie duomenys buvo įvertinti skundžiamais atsakovo sprendimais, kurių panaikinimui nėra teisinio pagrindo.

II.

14. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje keliamas ginčas dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (3.4.5.) KAS-399, 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (3.4.5.)KAS-472, 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (3.4.5.) KAS-540 ir Komisijos 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. cspr1-117 teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Atsakovas akcentavo, jog dėl šioje byloje skundžiamų VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimų 2017 m. balandžio 4 d. Nr. (3.4.5.) KAS-472 ir 2017 m. balandžio 18 d. Nr. (3.4.5.)KAS-540 pareiškėja nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teismas, įvertinęs pastarųjų spendimų turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pritarė pareiškėjos išdėstytai pozicijai, jog minėti sprendimai yra tiesiogiai susiję su VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (3.4.5.)KAS-399, dėl kurio pasinaudota išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir priimtas šioje byloje skundžiamas Komisijos 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. cspr1-117, todėl nurodė, kad ginčas dėl visų šioje byloje skundžiamų sprendimų teisminės gynybos prioriteto principo pagrindu yra nagrinėtinas teisme.

17. Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklauso Butas. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjai priklausančiame bute 2011 m. buvo atlikti statybos darbai, kurių metu vietoj centralizuoto buvo įrengtas

vietinis centrinis šildymas. Taip pat nėra ginčo, jog 2014 m. buvo atlikti namo, kuris įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, fasado elemento keitimo darbai, patalpoje (duomenys neskelbtini) vietoje durų angos įrengiant langą.

18. Atsakovo teismui pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėja (buvusi pavardė K. Š.) dar 2011 m. kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą, informuodama apie tai, jog 2011 m. birželio 27 d. Bute atliko šildymo sistemos atjungimą iš centralizuotų šilumos tinklų ir įsirengė vietinį šildymą, pateikdama dokumentus apie atliktus darbus. Pagal į bylą pateiktus dokumentus matyti, jog nuo 2014 m. pareiškėja teikė prašymus VĮ Registrų centro Kauno filialui, siekdama, jog Nekilnojamojo turto kadastre būtų įrašyti pakeisti duomenys apie ginčo bute esantį šildymo būdą ir atliktus remonto darbus.

19. Į administracinę bylą pateikti duomenys (2016 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas) patvirtina, jog kadastro duomenų tikslinimas Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo buvo atliktas 2016 m. spalio 6 d. padarant įrašą viešame registre, kuriame nurodoma, jog šio buto šildymas yra vietinis centrinis šildymas. Kadastro duomenų pakeitimo įregistravimo pagrindais viešame registre nurodyti: 2014 m. kovo 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2016 m. Deklaracija Nr. 2. Iš šios deklaracijos turinio matyti, jog joje kaip statybą leidžiantis dokumentas buvo nurodytas Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotas 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal byloje esamus duomenis akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas, remdamasis 2014 m. kovo 5 d. kadastro duomenų byla ir 2016 m. Deklaracija Nr. 2. 2016 m. spalio 6 d. sprendimu (įrašu) įregistravo duomenis ir apie ginčo bute pakeistą šildymo būdą ir apie atliktus fasado elemento pakeitimus. Patikslinti ginčo buto duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą buvo įrašyti, išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymą.

20. Pareiškėja prašymus (2017 m. kovo 9 d., 2017 m. kovo 22 d., 2017 m. balandžio 7 d.), į kuriuos buvo atsakyta skundžiamais sprendimais, grindė aplinkybe, jog įrašai registre 2016 m. spalio 6 d. buvo padaryti ne visų su jos 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymu pateiktų dokumentų pagrindu. Tvirtino, kad Deklaracija Nr. 1 yra tinkamas dokumentas pakeistų duomenų Nekilnojamojo turto registre įregistravimui, joje neturėjo būti nurodytas statybą leidžiantis dokumentas, nes tuo metu teisės aktai to nereikalavo.

21. Įvertinęs pareiškėjos 2017 m. kovo 9 d., 2017 m. kovo 22 d., 2017 m. balandžio 7 d. prašymų turinį ir jos paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas sprendė, jog šiuo ginču pareiškėja siekia, kad būtų papildyta (patikslinta) Nekilnojamojo turto kadastre apie ginčo butą 10 punkte įvardinta daikto registravimo ir kadastro žyma, kaip šildymo būdo pakeitimo pagrindą nurodant Deklaraciją Nr. 1. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, jog dėl Buto fasado elementų pakeitimų įregistravimo atsakovui pretenzijų nekelia.

22. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 9, 12 ir 13 straipsniais ir pažymėjo, kad pareiškėja tvirtino, jog atsakovas nevertino prie 2016 m. rugpjūčio 22 d. jos prašymo pateiktų dokumentų, nepagrįstai atsisakė viešame registre įregistruoti Buto kadastro duomenų pakeitimus pagal Deklaracijos Nr. 1 bei 2011 m. birželio 27 d. deklaracijos Nr. 2, patikslinančios Deklaraciją Nr. 1, duomenis.

23. Iš pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymo matyti, jog kartu su juo buvo pateikti šie dokumentai: 1) 2016 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinimas; 2) Deklaracija Nr. 1; 3) 2016 m. Deklaracija Nr. 2; 4) 2011 m. birželio 27 d. atliktų darbų aktas Nr. 1; 5) 2011 m. birželio 27 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas Nr. 1-2A.

24. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio nuostatomis, galiojusiomis pareiškėjos šildymo būdo pakeitimo darbų atlikimo metu, ir pažymėjo, kad pagal byloje esamus duomenis nustatyta, jog pareiškėja jau ankstesniais prašymais kreipėsi į atsakovą kaip kadastrinių duomenų pakeitimo pagrindą nurodydama ir pateikdama Deklaraciją Nr. 1, kuri kaip dokumentas, kartu su kitais pareiškėjos teiktais dokumentais, atsakovo įvertintas anksčiau priimtais sprendimais. Teritorinis registratorius 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. KAKT-605, 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. KAKT-645 ir Komisija 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. csprl-97, išnagrinėjusi teritorinio registratoriaus sprendimus ikiteismine tvarka, konstatavo, jog minėtas dokumentas nėra tinkamas Buto 2014 m. kovo 5 d. nustatytų kadastro duomenų įregistravimui registre, nes pateikta deklaracija neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų, kadangi joje nebuvo įrašytas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui dėl fasado elemento pakeitimo, kuris yra privalomas atliekant kultūros paveldo statinio paprastąjį remontą, ir nenurodytos statinio bendrųjų rodiklių reikšmės pagal kadastro duomenis. Kaip matyti iš minėtų sprendimų turinio, 2014 m. buvo pateikta dar viena, t. y. 2014 m. Deklaracija Nr. 2, kuri įvertinta taip pat kaip netinkamas teisinis pagrindas kadastro duomenų pakeitimui, nes joje nebuvo nurodyta, kokie statybos darbai atlikti.

25. Administracinės bylos ir nekilnojamojo turto kadastro bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja šių sprendimų teisėtumo teismine tvarka neginčijo, o 2016 m. rugpjūčio 22 d. pakartotinai kreipėsi dėl kadastrinių duomenų pakeitimo, pateikdama 2016 m. Deklaraciją Nr. 2, kurioje buvo nurodytas (ir pateiktas) atsakovo reikalaujamas dokumentas – Kauno savivaldybės administracijos išduotas Rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pateikta

kadastro duomenų byla su atnaujintais 2014 m. kovo 5 d. matininko atliktais kadastriniais matavimais, kurioje buvo užfiksuoti duomenys apie statinių bendruosius rodiklius. Minėtos deklaracijos ir 2014 m. kovo 5 d. kadastro duomenų bylos pagrindu buvo priimtas 2016 m. spalio 6 d. atsakovo sprendimas (įrašas) pakeisti kadastro duomenis, nurodant šildymo rūšį – vietinis centrinis šildymas ir užfiksuotas kadastro duomenų pakeitimas dėl namo fasado elemento darbų keitimo pagal 2014 m. kovo 5 d. kadastro duomenų bylą (ginčo byloje pareiškėja dėl to, kad kadastre neužfiksuoti fasado elemento keitimo darbai, nekelia). Pareiškėja šioje byloje tvirtino, jog atsakovas neužfiksavo 2011 m. atliktų centrinio šildymo demontavimo darbų, tačiau iš kadastro duomenų bylos matyti, jog joje nurodyti 2011 m. paprastojo remonto darbai ir šildymo būdo pakeitimas „vietinis šildymas“.

26. Teismas pažymėjo, jog atsakovo 2016 m. spalio 6 d. priimtas sprendimas (įrašas), kuriuo buvo įregistruoti kadastro duomenys apie pakeistą Buto šildymo būdą ir apie atliktus fasado elemento pakeitimus, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir pareiškėja dėl jo ginčo nekelia.

27. Teismas vadovavosi Kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad negali būti laikomi pagrįstais pareiškėjos argumentai dėl papildomo teisinio pagrindo, t. y. dėl Deklaracijos Nr. 1 bei dėl 2016 m. Deklaracijos Nr. 2 ir 2014 m. Deklaracijos Nr. 2, kuriomis, pareiškėjos teigimu, buvo patikslinti Deklaracijos Nr. 1 duomenys, įregistravimo viešame registre, teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijus aukščiau nurodytais atsakovo sprendimais kadastre įrašytų ginčo buto duomenų.

28. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2014 m. birželio 11 d. deklaracija Nr. 2 teritoriniam registratoriui buvo parteikta su 2014 m. birželio 11 d. prašymu, tačiau 2014 m. birželio 12 d. pareiškėja pateikė prašymą jo vykdymą atidėti.

29. Minėta deklaracija iš naujo pateikta teritoriniam registratoriui su pareiškėjos 2017 m. kovo 22 d. prašymu ir atsakovo skundžiamuose sprendimuose įvertinta kaip netinkamas dokumentas kadastro duomenų pakeitimų įregistravimui.

30. Teismas vadovavosi Kadastro įstatymo 14 straipsniu, 12 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad kadastro duomenų byla su kadastro duomenų pakeitimais atsakovui paskutinį kartą buvo pateikta 2016 m. rugpjūčio 22 d. Joje nurodyti kadastro duomenų pakeitimai atsakovo buvo įvertinti priimant 2016 m. spalio 6 d. sprendimą.

31. Pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą su 2017 m. kovo 9 d., 2017 m. kovo 22 d., 2017 m. balandžio 7 d. prašymais, atnaujintos kadastro duomenų bylos (su naujais pakeitimais) teritoriniam registratoriui nepateikė, tai pripažino ir teismo posėdžio metu, tik prašė iš naujo įvertinti dokumentus, kurie buvo pateikti 2016 m. rugpjūčio 22 d., tačiau 2016 m. spalio 6 d. atsakovo veiksmai patvirtina, jog minėti dokumentai buvo įvertinti, priimant pareiškėjai palankų sprendimą.

32. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, kad aptartos įstatymų nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, ir įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą.

33. Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, jog konkrečiu atveju Nekilnojamojo turto registre ir kadastre įrašyti duomenys apie ginčo Butą visiškai atitinka dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys yra įrašyti, t. y. 2014 m. kovo 5 d. ginčo buto kadastro duomenų bylą, naujų kadastrinių matavimų duomenų kartu su prašymais, dėl kurių buvo priimti skundžiami sprendimai, pareiškėja nepateikė, ankstesnių kadastro duomenų, įtvirtintų anksčiau priimtais teritorinio registratoriaus sprendimais, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo, todėl teismas darė išvadą, jog šioje byloje skundžiamais sprendimais registratoriai iš esmės pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymus dėl kadastro duomenų pakeitimo.

34. Teismo vertinimu, kadastro ir registro duomenų tvarkytojas šioje byloje skundžiamuose sprendimuose, esant nenuginčytam 2016 m. spalio 6 d. sprendimui (nepanaikinus jo administracine tvarka), nepagrįstai pasisakė dėl statybą leidžiančių dokumentų reikalingumo, nepakankamumo, šie motyvai yra perteklinio pobūdžio, nes, kaip jau minėta, tiek 2011 m., tiek 2014 m. buto statybos darbų metu atsiradę buto kadastro pakitimai yra įregistruoti viešame registre 2016 m. Deklaracijos Nr. 2 ir joje nurodytų dokumentų bei 2014 m. kovo 5 d. kadastro duomenų bylos pagrindu, todėl jų nenuginčijus, nebuvo pagrindo tokio pobūdžio vertinimui, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas šioje byloje skundžiamų sprendimų panaikinimui dėl aukščiau nurodytų priežasčių (pareiškėjos prašomi kadastriniai duomenys yra įregistruoti ir nenuginčyti), todėl šioje byloje skundžiamų sprendimų panaikinimas teisinių pasekmių pareiškėjai nesukurs.

35. Pareiškėja tvirtino, jog atsakovas netinkamai išnagrinėjo jos prašymus, kadangi juos traktavo kaip prašymus dėl kadastro duomenų ištaisymo, o ne jų pakeitimo (papildymo). Iš pareiškėjos 2017 m. kovo 9 d., 2017 m. kovo 22 d., 2017 m. balandžio 7 d. prašymų matyti, jog ji prašė ištaisyti informaciją nuosavybės išraše ir įrašyti trūkstamus dokumentus, kurie pateikti su 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymu, todėl atsakovas turėjo pagrindą, be kitų teisės normų, vadovautis ir Registro įstatymo 33 straipsniu, reglamentuojančiu duomenų Nekilnojamojo turto registre ištaisymą.

36. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas darė išvadą, jog skundas nepagrįstas, todėl nėra pagrindo skundžiamų

sprendimų panaikinimui bei išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjos Buto šildymo būdo pakeitimą paprastojo remonto darbais pagal Deklaraciją Nr. 1 tenkinimui.

III.

37. Pareiškėja K. K. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

37.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad turėjo ginčyti atsakovo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą, kuriuo buvo įregistruoti kadastro duomenys apie pakeistą šildymo būdą ir atliktus fasado elemento pakeitimus, nes pareiškėja siekė ne pakeisti šio sprendimo esmę, o tiesiog patikslinti ir ištaisyti netikslius ir klaidingus duomenis arba papildyti neišsamius duomenis, kurių pagrindu priimtas 2016 m. spalio 6 d. sprendimas.

37.2. Pareiškėja vadovaujasi Registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino, jog teritorinis registratorius nepagrįstai atsisakė patikslinti ir ištaisyti netikslius ir klaidingus duomenis arba papildyti neišsamius duomenis, kai sprendime nurodė, kad nepateiktas statybą leidžiantis dokumentas ir deklaracijos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Toks pareiškėjos prašymo atmetimo pagrindas nepagrįstas, nes atsakovas neturi teisės kvestionuoti statybos užbaigimo teisėtumo. Kad šildymo būdas pakeistas teisėtai, įrodo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017. Šildymo būdo pakeitimo metu nebuvo privalomas nei projektas, nei statybą leidžiantis dokumentas, kaip nurodo atsakovas, nes darbai užbaigti 2011 m. birželio 27 d. ir tuo metu tokių reikalavimų teisės aktai nenustatė. Be to, nėra nustatyta, kad deklaracija turi būti užpildoma tik atlikus kadastrinius matavimus, kaip to nepagrįstai reikalauja atsakovas, nes šildymo būdo pakeitimo atveju deklaracijos užpildymui nėra reikalingi atnaujinti patalpų matavimai.

37.3. Teisės teorijoje galioja bendra taisyklė, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Pasibaigus įstatymo galiojimui, vis tiek galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta vadovaujantis įstatymu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui. Šiuo atveju šildymo būdo keitimo darbai atlikti 2011 m., tačiau tik 2012 m. pateikta užpildyta deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbų užbaigimą. Taigi deklaracija apie statybos užbaigimą nagrinėjamu atveju buvo tinkamas dokumentas kadastro duomenų pakeitimui. Atsižvelgiant į tai, negalima reikalauti iš pareiškėjos pateikti statybą leidžiančius dokumentus, kurių tuo metu nereikėjo turėti pagal teisės aktus.

37.4. Atsakovas, kvestionuodamas statybos darbų teisėtumą, viršijo savo kompetenciją, nes Kadastro įstatymo 14 straipsnis įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kada kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti. VĮ Registrų centras, priimdamas sprendimus, turi laikytis Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimų. VĮ Registrų centras ar jo teritoriniai padaliniai negali vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo.

38. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, kurį teikia ir VĮ Registrų centro vardu, prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsiliepime pažymi, kad 2016 m. spalio 6 d. kadastro tvarkytojas įrašė į Nekilnojamojo turto kadastrą pakeistus duomenis apie Buto šildymo būdą, t. y. centralizuota šildymo sistema pakeista į vietinį centrinį šildymą. Vadovaujantis Registro įstatymo 33 straipsniu ir Kadastro įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: kai jie neatitinka dokumentų, kurių pagrindu įrašyti, ir kai įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą yra padaromos techninės klaidos. Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys visiškai atitiko dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti, todėl nebuvo jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos 2017 m. pateiktus prašymus dėl klaidingų duomenų ištaisymo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, registro tvarkytojas negali pakeisti savo priimtų sprendimų. Turto registravimo proceso vertinimas negalėtų būti suprantamas kaip klaidos ištaisymas pagal Registro įstatymo 33 straipsnį (žr. 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-211/2012; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1771/2013). Dar 2014 m. kovo 21 d. sprendime buvo konstatuota, kad Deklaracija Nr. 1 nėra tinkamas dokumentas duomenų įregistravimui registre, nes neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be to, jokie dokumentai, kurių pagrindu jau priimtas sprendimas nekeisti Nekilnojamojo turto kadastre ar registre įrašytų duomenų, negali būti teisiniu pagrindu galimai klaidingų duomenų taisymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

40. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl: (1) atsakovo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (3.4.5.) KAS-472 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas), 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (3.4.5.)KAS-540 „Dėl registro duomenų ištaisymo“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas) ir 2017 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (3.4.5.)KAS-399 „Dėl registro duomenų ištaisymo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 16 d. sprendimas) bei ginčą dėl pastarojo teritorinio registratoriaus sprendimo ikiteismine tvarka nagrinėjusios Komisijos 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. cspr1-117, kuriuo pareiškėjos skundas dėl teritorinio registratoriaus sprendimo buvo atmestas; (2) atsakovo įpareigojimo įregistruoti Buto šildymo būdo pakeitimą paprastojo remonto darbais pagal 2011 m. birželio 27 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir ginčijamus viešojo administravimo subjektų sprendimus paliko galioti.

41. Byloje nėra ginčo (tą aiškiai akcentuoja ir pareiškėja apeliaciniame skunde bei akivaizdžiai patvirtina byloje surinkti duomenys), kad minėti atsakovo sprendimai priimti išnagrinėjus pareiškėjos prašymus, pateiktus pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad „suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų“. „Techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu <…>, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus“ (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 2 d.).

42. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teritorinio registratoriaus atsisakymas tenkinti prašymą patikslinti ir ištaisyti Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir Registras) netikslius ir klaidingus duomenis arba papildyti neišsamius duomenis skundžiamas centriniam registratoriui šio įstatymo nustatyta tvarka. Centrinio registratoriaus sprendimas gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomą išankstinio ginčų dėl aptariamų teritorinio registratoriaus sprendimų nagrinėjimo ne teisme tvarka (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-973-520/2017).

43. Šiuo aspektu byloje nėra ginčo, kad pareiškėja į Kauno apygardos administracinį teismą dėl teritorinio registratoriaus (atsakovo) 2017 m. balandžio 4 ir 18 d. sprendimų panaikinimo kreipėsi nesilaikydama minėtos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Be to, įvertinus ir tai, kad 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėja Komisijai teikė skundą tik dėl 2017 m. kovo 16 d. sprendimo, nors tuo metu 2017 m. balandžio 4 ir 18 d. sprendimai jau buvo priimti ir jai žinomi, konstatuotina, kad, skirtingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo (ypatingų aplinkybių) netaikyti minėto įstatymo reikalavimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovo 2017 m. balandžio 4 ir 18 d. sprendimų naikinama, o ši pareiškėjos skundo dalis paliekama nenagrinėta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 str. 1 p., 137 str.).

V.

44. Likusioje bylos dalyje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 22 d. pateikė prašymą (II t., b. l. 70) teritoriniam registratoriui dėl Buto kadastro duomenų pakeitimo (įregistravimo). Teritorinis registratorius pakeitė (įregistravo) pareiškėjos pageidaujamus duomenis, įskaitant duomenis apie Buto šildymo būdą ir paprastąjį remontą, kuriuo pakeisti fasado elementai, vadovaudamasis kartu su minėtu prašymu pateiktomis 2014 m. kovo 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2016 m. Deklaracija Nr. 2. Pastebėjusi, kad Registro centrinio duomenų banko išraše apie Butą (II t., b. l. 176, 177; toliau – ir Išrašas) nėra nurodyti visi su 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymu pateikti dokumentai, pareiškėja 2017 m. kovo 9 d. prašymu (II t., b. l. 75) kreipėsi į atsakovą, prašydama „ištaisyti informaciją“ Išrašo 10 punkte „Daikto registravimas ir kadastro žymos“, nurodant šiuos dokumentus: 2016 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinimus; Deklaraciją Nr. 1; 2011 m. birželio 27 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą; 2011 m. birželio 27 d. atliktų darbų aktą Nr. 1; 2011 m. birželio 27 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą 1-2A. (II t., b. l. 75–83). Skundžiamu 2017 m. kovo 16 d. sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti šį pareiškėjos prašymą. Nagrinėdama pareiškėjos 2017 m. balandžio 24 d. skundą, kuriame, be kita ko, buvo papildomai prašoma papildyti minėtus Registro Išrašo duomenis 2014 m. Deklaracija Nr. 2, Komisija teritorinio registratoriaus sprendimą paliko nepakeistą.

45. Kaip konstatuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir nėra kvestionuojama apeliaciniame skunde, pareiškėja iš esmės siekia, kad Įrašo 10 punkte būtų nurodytas Buto šildymo būdo pakeitimo pagrindas –

Deklaracija Nr. 1, o dėl duomenų, susijusių su parastuoju remontu keičiant fasado elementus, įrašymo, ji pretenzijų neturi. Kitaip tariant, pareiškėja iš esmės neginčija Nekilnojamojo turto kadastro (toliau – ir Kadastro) bei Registro duomenų apie patį Registro objekto – Buto – šildymo būdą, tačiau mano, kad Registre (Išraše) nėra nurodytas (tinkamas) dokumentas, kurio pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (pakeisti).

46. Kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, teritorinis registratorius tikslingai atsisakė Registre nurodyti (įregistruoti) pareiškėjos minimus dokumentus, konstatuotina, kad šių dokumentų neįrašymas į Registrą nelaikytinas technine klaida minėtos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ši teisės norma (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 1 d.) nustato vienintelį pagrindą į Registrą įrašytų duomenų ištaisymui (patikslinimui, papildymui), t. y. kai Registro duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie buvo įrašyti (2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4134-415/2017).

47. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčo Kadastro duomenų, susijusių ir su Buto šildymo būdu, tikslinimas (pakeitimas) Kadastro tvarkytojo buvo atliktas vadovaujantis, be kita ko, 2014 m. kovo 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kurioje esančiuose Patalpos (buto) kadastro duomenyse (1D FORMA) (II t., b. l. 74) yra aiškiai nurodytas šildymo būdas – „vietinis centrinis“ (šiame dokumente, be kita ko, yra nuoroda ir į 2011 m. paprastąjį remontą). Kadangi šioje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytų duomenų pagrindu buvo pakeisti atitinkami Kadastro bei Registro duomenys ir būtent ši byla yra nurodyta Išrašo 10 punkte, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės Registro duomenims tikslinti.

48. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip suinteresuotas asmuo, į teritorinį registratorių kreipėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. dėl, jos nuomone, netikslių ir klaidingų duomenų, jau esančių Registre, patikslinimo ir ištaisymo, neišsamių papildymo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja neginčija teritorinio registratoriaus veiksmų, atliktų nagrinėjant jos 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymą; ginčijami sprendimai nėra susiję su Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytais prašymais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Kadastrą ar jų pakeitimo.

49. Pripažinus, kad Registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (nagrinėjamu atveju – Registre yra nurodyti tie dokumentai, kurių pagrindu atitinkami duomenys buvo įrašyti), eliminuojama teismo pareiga atskirai vertinti ir pasisakyti dėl pareiškėjos nurodomų dokumentų, įskaitant Deklaraciją Nr. 1, 2011 m. birželio 27 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 2 ir 2014 m. Deklaraciją Nr. 2, tinkamumo sprendžiant dėl šiuose dokumentuose nustatytų duomenų įrašymo į Kadastrą ir, atitinkamai, į Registrą.

50. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas šią pareiškėjos skundo dalį iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 1 punktu, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos

K. K. skundas dėl atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (3.4.5.) KAS-472 „Dėl informacijos pateikimo“ bei 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (3.4.5.)KAS-540 „Dėl registro duomenų ištaisymo“ panaikinimo, ir pareiškėjos K. K. skundo dalį dėl atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (3.4.5.) KAS-472 „Dėl informacijos pateikimo“ bei 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (3.4.5.)KAS-540 „Dėl registro duomenų ištaisymo“ panaikinimo palikti nenagrinėtą.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00757 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-129-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00079-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Donkasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Donkasta“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo arba skirtos baudos sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Donkasta“ (toliau – pareiškėjas) 2017 m. sausio 6 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. ATK2-137/16 (toliau – nutarimas) arba sumažinti paskirtą baudą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. spalio 14 d. apie 22:42 val. pareiškėjui priklausančiame bare pardavėja pardavė butelį putojančio vyno pirkėjui, kuris aiškiai leido suprasti, kad gėrimą vartos vietoje. Paaiškino, kad pardavėja nuplėšė apsauginę kamščio foliją ir padavė vienkartinius puodelius, leisdama vyriškiui pačiam pabaigti atidaryti butelį. Nurodė, kad pardavėja įspėjo, jog gėrimus galima vartoti tik vietoje, tačiau vyriškis, nusipirkęs gėrimą, apsisuko ir išėjo pro duris.

1.2. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo kilti pareiškėjo teisinei atsakomybei, nes pardavėja negalėjo pagrįstai numatyti, kad gėrimai bus išsinešti iš parduotuvės, nes kliento elgesys jai nekėlė abejonių, jog gėrimas bus vartojamas vietoje.

1.3. Pareiškėjo manymu, teismas turėtų įvertinti tą aplinkybę, ar policijos pareigūnas kontrolinio pirkimo metu nesukurstė pardavėjos nusižengti įstatymo reikalavimams, nes pareigūnas paprašė pardavėjos leisti pačiam pagal etiketą aptarnauti žmoną (atkimšti butelį). Prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

2. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje, parduodamas alkoholinį

gėrimą uždarytoje taroje, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus.

2.2. Departamento nuomone, pareiškėjas privalo laikytis AKĮ veiksmingomis bei efektyviomis priemonėmis. Nurodė, kad jokie duomenys nepatvirtino pareiškėjo versijos, kad policijos pareigūnas prašė neatidaryti butelio, todėl jokių provokacinių veiksmų nebuvo atlikta. Akcentavo, kad alkoholio verslas yra licencijuojama veikla ir ji turi būti vykdoma itin atsakingai. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo skirta minimali ekonominė sankcija. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl baudos sumažinimo turi būti atmestas.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Donkasta“ skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.5. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:5.1. 144 Eur dydžio bauda pareiškėjui buvo paskirta už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo

nesilaikymą.5.2. Pagal Departamento nutarimą, nurodytas AKĮ nuostatų pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėjo darbuotoja

2016 m. spalio 14 d. 22:42 val. pardavė vieną uždarytą putojančio vyno butelį, taip iš esmės parduodama alkoholinį gėrimą išsinešimui, o ne vartojimui vietoje.

5.3. 2016 m. kovo 25 d. Marijampolės savivaldybės administracija išdavė pareiškėjui licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. LA-379(18.2) (toliau – Licencija). Licencijoje nurodyta, kad bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas turi teisę parduoti alų, vyną, fermentuotus gėrimus, spiritinius gėrimus ir alkoholinius kokteilius. Licencijoje taip pat nurodyta, kad alkoholinių gėrimų pardavimo būdas yra tiek vartoti vietoje, tiek ir išsinešti (veiklos rūšis – viešasis maitinimas).

5.4. 2016 m. rugpjūčio 31 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės AVPK) Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – VTS) Prevencijos poskyris gavo 2016 m. rugpjūčio 18 d. skundą, kuriame buvo nurodyta, kad adresu Gedimino g. 34 veikia kioskelis iš kurio visą naktį vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais nesilaikant taisyklių, t. y. išsinešimui. Siekdamas nustatyti galimai daromus pažeidimus, Marijampolės AVPK viršininko pavaduotojas 2016 m. spalio 13 d. pavedė pareiškėjo bare atlikti kontrolinį pirkimą. 2016 m. spalio 14 d. Marijampolės AVPK VTS Mobilaus būrio vyriausiasis patrulis atliko kontrolinį pirkimą. Marijampolės AVPK viršininkui tarnybiniame pranešime patrulis nurodė, kad apie 22:35 val. pardavėjos paprašė parduoti butelį putojančio vyno. Pardavėja padavė vyno butelį su nulupta kamščio plėvele, padėjo du vienkartinius plastikinius puodelius ir paklausė, ar jam yra žinoma, kad įsigytą alkoholį reikia gerti viduje. Tarnybiniame pranešime patrulis nurodė, kad tada jis paėmė butelį ir išėjo iš baro. Nurodė, kad išeinant jo niekas nebandė sulaikyti ar papildomai įspėti. Pardavėja 2016 m. spalio 14 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad įspėjo pirkėją, jog alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje, tačiau pardavė neatidarytą butelį. Paaiškinime pardavėja nurodė „Dėl ko neatidariau butelio kamštelio nežinau“.

5.5. Departamentas medžiagą iš Marijampolės AVPK gavo 2016 m. spalio 24 d. 2016 m. spalio 25 d. buvo surašytas protokolas Nr. ATK2-173, kuriame buvo konstatuotas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas. Šis protokolas pareiškėjui buvo išsiųstas kartu su 2016 m. spalio 26 d. raštu, pasiūlant pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl galimai padaryto pažeidimo. Departamentas taip pat nurodė, kad 2016 m. gruodžio 1 d. 9:30 val. Departamento patalpose bus nagrinėjama pareiškėjo byla.

5.6. Departamentas 2016 m. lapkričio 11 d. raštu kreipėsi tarnybinės pagalbos į Marijampolės AVPK, prašydamas padėti įteikti dokumentus pareiškėjui, kuris siunčiamų procesinių dokumentų neatsiima. Dėl šios priežasties Departamentas perkėlė pareiškėjo bylos nagrinėjimą į 2016 m. gruodžio 8 d. 10:15 val., pasiūlydamas pareiškėjui iki 2016 m. gruodžio 5 d. pateikti rašytinį pasiaiškinimą. Policijos pagalba dokumentai pareiškėjui buvo įteikti.

6. 2016 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą dėl galimai padaryto pažeidimo. Paaiškinime pareiškėjas pripažino, jog pardavėja pardavė neatidarytą putojančio vyno butelį. Paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad pirkėjas teigė, kad gėrimą gers su žmona, aiškiai leido pardavėjai suprasti, kad gėrimas bus vartojamas vietoje, todėl pardavėja padavė du vienkartinius puodelius ir nuplėšė apsauginę kamščio foliją, leisdama vyriškiui pagal etiketą gėrimą pabaigti atidaryti pilstantis į puodelius, geriant bare prie stalo. Pareiškėjas prašė įvertinti, ar šiuo atveju pardavėjos pritaikytų priemonių visuma neatitiko teisingos pusiausvyros siekiamam tikslui. 2016 m. gruodžio 8 d. Departamente vykusio posėdžio metu priimtas nutarimas pareiškėjui skyrė 144 Eur baudą. Skundžiamame nutarime Departamentas nurodė, kad alkoholinio gėrimo butelio neatidarymo pakanka teisinei atsakomybei pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą kilti.

7. Teismas iš bylose surinktų duomenų visumos nustatė, kad pareiškėjas neginčijo faktinių aplinkybių, kad po 22 val. jam priklausančiam bare buvo parduotas alkoholinis gėrimas neatidarytame butelyje ir, kad minėtas gėrimas nebuvo vartojamas bare. Pareiškėjas nurodė, kad darbuotoja padarė viską (įspėjo apie draudimą ir padavė vienkartinius puodelius), ką galėjo, kad gėrimas būtų vartojamas vietoje, o neįmanomų dalykų negalima reikalauti.

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog tam, kad ūkio subjekto elgesys patektų į AKĮ įtvirtintos išimties taikymo sferą, būtinos dvi sąlygos, t. y. alkoholiai gėrimai gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje. Pasisakė, kad pareiškėjo vardu ir interesais veikianti darbuotoja, pardavusi putojantį vyną pirkėjui ir jį padavusi pirkėjui neatidarytą,

sudarė sąlygas šį gėrimą išsinešti, t. y. nebuvo įvykdyta nei viena sąlyga, leidžianti remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. išimti. Teismas konstatavo, kad priemonės kurių ėmėsi pardavėja (nurodė pirkėjui, kad gėrimai turi būti vartojami viduje ir padavė vienkartines stiklines) nebuvo tinkamos ir pakankamos, siekiamam tikslui. Pareiškėjo atsakomybės nepripažinimą už AKĮ pažeidimus, teismas vertino kaip nesupratimą savo verslo (prekybos alkoholiniais gėrimais) specifikos bei pažeidimų šioje ypatingo reglamentavimo (licencijuojamos veiklos) srityje daromos žalos.

9. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, konstatavęs AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą skirti pareiškėjui baudą. Teismas atkreipė dėmesį jog pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį, už AKĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo 144 Eur iki 579 Eur bauda. Departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjas baudžiamas pirmą kartą, taip pat įvertinęs, kad pareiškėjas netrukdė pažeidimo tyrimui, konstatavo lengvinančių aplinkybių buvimo faktą ir skyrė pareiškėjui mažiausią galimą baudą, t. y. 144 Eur. Teismas atsižvelgęs į tai, kad kontrolinis patikrinimas buvo atliktas skundo pagrindu, nenustatęs, kad pareigūnas kokiais nors veiksmais būtų provokavęs pardavėją atlikti pažeidimą, pasisakė, kad nėra pagrindo skirtą baudą mažinti.

III.

10. Pareiškėjas UAB „Donkasta“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti, administracinę bylą nutraukti arba skirti mažesnę nei įstatymas numato baudą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Teismas priimdamas sprendimą tik formaliai konstatavo pažeidimą. Įmonė pripažįsta, kad 2016 m. spalio 14 d. apie 22:42 val., įmonei priklausančiame bare Gedimino g. 34, Marijampolė, pardavėja pardavė Policijos komisariato pareigūnui vieną butelį putojančio vyno su nuplėšta kamščio apsaugine folija, tačiau neatidarytą. Pareiškėjas akcentuoja, kad pardavėja, įspėjo pirkėją, jog alkoholinį gėrimą būtina vartoti vietoje, padavė du vienkartinius puodelius, kadangi kliento elgesys nekėlė abejonių, jog gėrimas bus vartojamas vietoje. Pareiškėjo vertinimu šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pardavėja ėmėsi proporcingų atsargos priemonių, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimo bus laikomasi, todėl vien faktinė aplinkybė, kad putojančio gėrimo butelio galutinis atidarymas patikėtas pirkėjui, įmonės nuomone nėra pakankama teisinei atsakomybei kilti.

10.2. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 ir pasisakė, kad pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma. Taigi ši teisės norma negali reikalauti iš teisės normų adresato imtis tokių veiksmų, kurie būtų perdėm neproporcingi ir neprotingi, tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomu.

10.3. Apelianto nuomone, Vilniaus apygardos teismas, šioje byloje privalėjo įvertinti ar policijos kontrolinio pirkimo metu policijos pareigūnas pateikdamas apgaulingą informaciją nesukurstė pardavėjos nusižengti įstatymo reikalavimams. Paaiškina, kad šiuo atveju pardavėja nebūtų perdavusi pirkėjui neatkimšto butelio, jei pastarasis paėmęs dvi taureles ir pardavėjai ėmusis veiksmų atkimšti butelį, tai yra nuėmus apsauginę kamščio foliją, nebūtų nurodęs, kad gers su žmona prie baro stalo ir paprašęs pačiam pagal etiketą aptarnauti damą.

10.4. Pareiškėjas teigia, kad duomenų apie kontroliniam pirkimui išduotas pinigines lėšas iš Marijampolės AVPK kasos nėra, dokumentų ir daiktų paėmimo protokole duomenų apie paimtus 3 Eur iš P.  Ž. taip pat nėra. Duomenų kada (laikas) atliktas kontrolinis pirkimas taip pat nėra. Teismas rėmėsi neteisėtai gautais duomenimis, dėl ko bylos procesas neteisėtas. Teismas negali vadovautis neteisėtai gautais duomenimis. Institucija atliko „kontrolinį pirkimą“, reglamentuotą policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-734, tačiau atliktų veiksmų pobūdis, konspiracija ir intensyvumas rodo, kad buvo atliktas Lietuvos Respublikos Kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – ir Kriminalinės žvalgybos įstatymas) reglamentuotas „kontrolinis patikrinimas“, kadangi pareigūnas veikė neatskleisdamas tapatybės. Remiantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) procesinėmis normomis, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai leidžiami tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir tik tiriant nusikaltimus. Taigi tai, galima daryti tik tiriant nusikalstamas veikas, o ne nusižengimus, be to tai darė neatskleidžiant savo tapatybės, kas tiriant administracinius nusižengimus nėra numatyta, galima tiriant tik nusikalstamas veikas ir gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo sankciją.

10.5. Pareiškėjas kelia klausimą ar „kontrolinis pirkimas“ reglamentuotas Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kriminalinės žvalgybos įstatymui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

10.6. Pareiškėjo vertinimu byloje esančių įrodymų nepakanka UAB „Donkasta“ kaltei pagrįsti, o visas abejones aiškinant atsakomybėn traukiamo asmens naudai bei tai, kad rinkti naujus įrodymus nėra jokios protingos galimybės, byla

turi būti nutraukta.10.7. Pareiškėjas prašo teismą atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir

kitas reikšmingas aplinkybes vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teiseną nutraukti arba skirti švelnesnę (mažesnę) nei įstatymas numato piniginę baudą.

11. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Departamentas kritiškai vertina, pareiškėjo teiginius, kad pardavėja ėmėsi proporcingų priemonių užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo laikymąsi, o tai, kad pardavėja butelio galutinį atidarymą patikėjo pirkėjui, nėra pakankamas pagrindas teisinei atsakomybei kilti.

11.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas yra nurodęs, kad iš normos lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, kuria pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Teismas nurodė, kad gėrimo pakuotė laikoma atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės (LVAT 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti vienos iš sąlygų egzistavimą. Konkrečiu atveju pats pareiškėjas pripažįsta, kad alkoholinio gėrimo neatidarė, taip pat iš esmės neginčija, kad pirkėjas alkoholinį gėrimą išsinešė iš pareiškėjo baro, t. y. neįvykdė abiejų būtinų sąlygų, todėl pagrįstai darytina išvada, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas.

11.3. Tai, jog policijos pareigūnas prašė neatidaryti alkoholinio gėrimo butelio, nes nori sulaukti žmonos ir jai esant atkimšti butelį, pareiškėjas paaiškino tik savo rašytiniame paaiškinime. Tačiau šis paaiškinimas prieštarauja pareiškėjo darbuotojos L. M. rašytiniame paaiškinime bei Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytoms aplinkybėms, kurios yra nuoseklios, išsamios bei viena kitai neprieštaraujančios, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo versijos apie jo atžvilgiu Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų, neva, atliktus neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių priežasčių dėl kurių tarnybines pareigas vykdantys policijos pareigūnai būtų suinteresuoti jo atžvilgiu elgtis neteisėtai (atlikti provokacinius veiksmus ir pan.). Todėl atsakovo manymu pareiškėjo pateiktas rašytinis paaiškinimas yra jo gynybinė pozicija, kuri prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

11.4. Pareiškėjo argumentai apie tai, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių piniginių lėšų, skirtų atlikti kontrolinį pirkimą, išdavimą policijos pareigūnams, ir dokumentų apie paimtus 3 Eur iš policijos pareigūno P. Ž., nėra šios bylos dalykas, todėl, Departamento nuomone, atmestini kaip pertekliniai.

11.5. Pareiškėjo teiginiai, kad neaišku kada buvo atliktas kontrolinis pirkimas, atmestini. Kontrolinio pirkimo laiką patvirtina byloje esantys įrodymai: policijos pareigūno P. Ž. 2016 m. spalio 14 d. tarnybinis pranešimas, policijos pareigūno vyresniojo tyrėjo A. Č. 2016 m. spalio 14 d. tarnybinis pranešimas, 2016 m. spalio 14 d. fiskalinis kasos kvitas.

11.6. Policijos įstatymo 24 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad pareigūnas, tirdamas nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus) ar turėdamas duomenų, kad nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) yra rengiamas, daromas ar buvo padarytas, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka atlikti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat legalioje apyvartoje esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinius pirkimus. Kontrolinių pirkimų tvarka nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-734 patvirtintame Apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimo tvarkos apraše. Taigi, policijos pareigūnai, atlikdami kontrolinius pirkimus veikė teisėtai, Policijos įstatymo bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. 5-V-734 pagrindu, todėl jų surinkti įrodymai yra laikytini teisėtais bei pakankamais pagrįsti pareiškėjo padarytą AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

11.7. Pareiškėjui buvo skirta minimali bauda, pareiškėjas dėl kokių priežasčių ji turėtų būti mažinama neargumentavo, todėl pareiškėjo prašymas sumažinti skirtą piniginę baudą yra atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad priemonės kurių ėmėsi pardavėja (nurodė pirkėjui, kad gėrimai turi būti vartojami viduje ir padavė vienkartines stiklines) nebuvo tinkamos ir pakankamos, siekiamam tikslui. Teismas atsižvelgęs į tai, kad kontrolinis patikrinimas buvo atliktas skundo pagrindu, nenustatęs, kad pareigūnas kokiais nors veiksmais būtų provokavęs pardavėją atlikti pažeidimą, pasisakė, kad nėra pagrindo skirtą baudą mažinti.

14. Pareiškėjas teigia, kad teismas tik formaliai konstatavo pažeidimą neįvertinęs to, kad pardavėja pareigūno buvo provokuojama atlikti nusižengimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie kontroliniam pirkimui išduotas pinigines lėšas iš Marijampolės AVPK kasos, dokumentų ir daiktų paėmimo protokole duomenų apie paimtus 3 Eur iš P. Ž.. Teigia, kad dėl šių priežasčių bylos procesas yra neteisėtas. Pareiškėjas siekia, kad administracinė byla būtų nutraukta arba jam būtų skirta švelnesnė sankcija.

15. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. ATK2-137/16 arba sumažinti paskirtą baudą. Pareiškėjas siekė, kad teismas įvertintų, ar policijos pareigūnas kontrolinio pirkimo metu nekurstė pardavėjos nesilaikyti įstatymo reikalavimų. Paaiškino, kad pareigūnas paprašė pardavėjos leisti pačiam pagal etiketą aptarnauti žmoną (atkimšti butelį). Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujas nesutikimo su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. ATK2-137/16 aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos. Pareiškėjui nenurodžius jokių priežasčių, dėl ko jis šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija vadovaudamasis šios Nutarties 15 punkte nurodytais pagrindais, naujų skundo aplinkybių (dėl nutarimo neteisėtumo, nes nėra duomenų apie kontroliniam pirkimui išduotas pinigines lėšas iš Marijampolės AVPK kasos, daiktų paėmimo protokole nėra duomenų apie paimtus 3 Eur iš P. Ž., nenurodytas laikas kada atliktas kontrolinis pirkimas, negalima daryti kontrolinio patikrinimo, neatskleidžiant savo tapatybės) nenagrinėja.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime

administracinėje byloje A858-351/2013 nurodė, kad iš normos, kurioje nustatytas draudimas Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, išskyrus šiose vietose parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Gėrimo pakuotė laikoma atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės.

20. Administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, priešingai nei teigia pareiškėjas, jog joje analogiškos aplinkybės kaip ir šioje byloje, buvo nustatyta, kad pardavėja pirkėjui pardavė butelį jį prieš tai atkimšusi, o alkoholinio gėrimo vartojimą vietoje patvirtino aplinkybė, kad pirkėjas butelį išsinešė nugertą. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje,  t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šis aspektas svarbus analizuojant pareiškėjo priemonių, kurių konkrečiu atveju jis ėmėsi siekdamas nepažeisti imperatyvaus įstatymo reikalavimo prekiauti alkoholiniais gėrimais parduodant juos tik vartoti vietoje, pakankamumą. Teismas atsižvelgęs į tai, kad šiuo atveju du asmenys nusipirko vieną sidro butelį, kiti asmenys esantys bare įsigytus alkoholinius gėrimus vartojo vietoje, taip pat išeidavo trumpam į lauką parūkyti ir grįždavo į barą atgal, todėl teisėjų kolegijos vertinimu pardavėja galėjo ir nepastebėti, kad pirkėjai iš baro išeina nešini nepilnai išgerto įsigyto alkoholinio gėrimo. Atkreiptinas dėmesys, jog šios nagrinėjamos bylos atveju ginčo nėra, kad pareiškėjo darbuotoja pirkėjui pardavė alkoholinio gėrimo butelį po 22 val. jo neatkimšusi.

21. Konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis įstatyme nėra atkleidžiamas. Todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Jis turėtų imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas, atidus ir sąžiningas asmuo.

22. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis aptariama išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, jog alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys juos vartos ne vietoje, bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą. Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia (be kita ko) vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.

23. Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo darbuotoja, pardavusi pirkėjui putojančio vyno butelį, jo neatkimšo, t. y. nuėmė butelio kamštį dengiančią medžiagą, tačiau neištraukė kamščio (šią aplinkybė patvirtino ir pareiškėjo darbuotoja, kuri paaiškinime nurodė, kad nežino priežasčių, dėl kurių butelio neatkimšo (b.  l. 26)), todėl sudarė pirkėjui sąlygas vyno butelį išsinešti. Taigi, šiuo atveju yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo – po 22 val. alkoholinius gėrimus parduoti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. pareiškėjo taikytos priemonės šiam reikalavimui užtikrinti nebuvo tinkamos ir pakankamos pasiekti tai, jog baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, o juos vartotų vietoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė nustatytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingas išvadas nei padarė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesudarė pakankamų sąlygų pirkėjo įsigytą alkoholinį gėrimą – putojantį vyną „Bosca“ vartoti vietoje. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnas provokavo atlikti nusižengimą, tačiau į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Taip pat, pabrėžtina, kad nepriklausomai nuo pirkėjų pageidavimų pardavėjai po 22 val. gėrimus gali parduoti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

25. Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat kelia klausimą, ar „kontrolinis pirkimas“ reglamentuotas Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kriminalinės žvalgybos įstatymui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau  – ir Konstitucinis Teismas), pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

27. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

28. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

29. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą, ar „kontrolinis pirkimas“ reglamentuotas Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra net nurodęs konkrečių teisės aktų normų, kurios prieštarauja Konstitucijai.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Donkasta“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00749 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-187-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01024-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P.  T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal bylą pagal pareiškėjo P. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas P. T. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., kamerose, kuriose buvo antisanitarinės sąlygos ir nedidelis plotas, pelėsis, drėgmė, šaltis, privatumo stoka. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus prašė pareiškėjo skundą atmesti.2.1. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d.

skirtingose kamerose. Paaiškino, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakyme, reikalavimas neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto nėra įtvirtintas. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių

asmenų privatumą. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,24 kv. m. (pusę dienos kameroje Nr. 99) iki 16,7 kv. m. kameros ploto, kas leido daryti išvadą, jog visas (išskyrus minėtą pusdienį) pareiškėjo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

2.2. Atsakovas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. balandžio 11 d. atliko kameros Nr. 64 patikrinimą. Pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl atsakovas preziumavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas.

2.3. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

2.4. Atsakovo vertinimu pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą nepagrįsti, todėl nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

II.

3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jo naudai iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

5. Teismas iš 2017 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 60/09-24632 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., viso 363 dienas, skirtingose gyvenamosiose kamerose, vienas arba su dar 1-5 asmenimis. Pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko nuo 3,24 kv. m iki 18,69 kv. m kameros ploto. Teismas, įvertinęs kamerų plotą (nuo 6,56 iki 22,93 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6), nustatė, kad 361 dieną pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, tačiau 2 dienas (2016 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 99 ir 2016 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 103) pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (pareiškėjui teko nuo 3,24 kv. m iki 16,22 kv. m. kameroje Nr. 99 ir nuo 3,51 iki 4,39 kv. m. kameroje Nr. 103).

6. Teismas išanalizavęs atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, sanitarinių mazgų užimamą plotą ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kamerose Nr. 6, 63, 101, 64, 17, 27, 39, 24, 20 ir 30, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas pasisakė, kad jis neturi duomenų, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai, tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

7. Teismas vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes susijusias su kamerų, kuriose jis kalėjo, netinkama būkle, vadovavosi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktais ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymomis apie 2015–2016 metais atliktus remonto darbus. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes bei įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis susijusius su kamerų būkle ginčo laikotarpiu sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl pareiškėjo laikymo kamerų būklės, ir konstatavo, jog pareiškėjas kamerose Nr. 6, 11, 17, 20, 29, 43, 62, 63, 99, 101 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

8. Pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu teismas atmetė, vadovaudamasis 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir įvertinęs tai, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose nuo likusios kameros erdvės buvo atitverti mūrinėmis arba OSB plokštės sienelėmis, kurių aukštis

skirtingas (nuo 1,58 iki 2,40 m).9. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, vadovaudamasis sąžiningumo,

teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

10. Pareiškėjas P. T. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Teismas neatsižvelgė į visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį.

10.2. Teismas vertindamas neturtinės žalos dydį neatsižvelgė į tai, kad nepatogumai bei dvasinė skriauda truko ilgą laiką ir nebuvo trumpalaikė.

10.3. Kamerose Nr. 6, 63, 101, 64, 17, 27, 39, 24, 20, 30 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taip pat jose buvo baldai, jos neatitiko higienos normų reikalavimų.

10.4. Šiaulių TI sąmoningai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Šiaulių TI pareigūnai per patikrinimus matydavo, kad kameros neatitinka įstatymų reikalavimų, tačiau to nepranešdavo administracijai.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Teismas tinkamai nustatė ir įvertino byloje esančias aplinkybes.11.2. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai nereiškė pretenzijų dėl kamerų neatitikimo higienos

reikalavimams. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveiki, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

11.3. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

11.4. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nebuvo nustatyta.

11.5. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtines žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis konstatavo, kad 2 dienas (2016 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 99 ir 2016 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 103) pareiškėjui tenkantis kamerų plotas neatitiko 3,6 kv. m minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimo. Taip pat teismas pasisakė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl pareiškėjo laikymo kamerų būklės, ir konstatavo, jog pareiškėjas kamerose Nr. 6, 11, 17, 20, 29, 43, 62, 63, 99, 101 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių

policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų. Pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjas nurodė, kad teismas vertindamas neturtinės žalos dydį neatsižvelgė į tai, kad nepatogumai bei dvasinė skriauda truko ilgą laiką ir nebuvo trumpalaikė. Nurodė, kad kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, jos buvo apstatytos baldais, neatitiko higienos normų reikalavimų.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

18. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

19. Akcentuotina, kad EŽTT savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT tame pačiame, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1511525/2017 ir kt.).

20. Byloje yra duomenys, iš kurių matyti kokiu laikotarpiu, kokiose kamerose su kiek asmenų buvo laikomas

pareiškėjas (b. l. 21-29), taip pat byloje yra Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė, kurioje yra nurodyti Šiaulių TI kamerose esančių sanitarinių zonų užimami plotai apskaičiuoti kv. m tikslumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje yra tikslūs duomenys, nurodantys kamerų plotus, jose buvusių asmenų skaičių bei sanitarinio mazgo užimamą plotą, nustatė, kad pareiškėjui jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu teisė į 3 kv. m plotą atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, buvo pažeista 189 dienas, kai pareiškėjui teko mažesnis nei 3 kv. m kameros plotas atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, kas yra prilyginama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusio kameros ploto normą, neatsižvelgė į byloje esančius nurodytus sanitarinių įrenginių užimamus plotus ir atliko klaidingus aritmetinius skaičiavimus, kas lėmė, kad buvo neteisingai įvertintas ploto pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu mastas ir trukmė.

21. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas higienos normas neatitinkančiose kamerose, atmestini. Teismas įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktuose ir ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje esančius duomenis konstatavo, jog pareiškėjas kamerose Nr. 6, 11, 17, 20, 29, 43, 62, 63, 99, 101 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Atitinkamai teismas į tai atsižvelgė spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio pareiškėjui. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis šiuo aspektu ir jų nekartoja.

22. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

24. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (189 dienas nebuvo užtikrinta pareiškėjui minimali teisės aktais numatyta gyvenamojo ploto norma bei buvo pažeisti higienos normų reikalavimai susiję su kamerose buvusia oro drėgme,

temperatūra bei sienų ir lubų danga), taip pat neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1 800 Eur suma.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 800 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjo P. T. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 800 Eur

neturtinės žalos atlyginimą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00763 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-66-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05725-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.6.6.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovei S. P. dėl išmokos vaikui permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės S. P. (toliau – ir atsakovė) 529,91 Eur išmokos vaikui permoką.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė 2012 m. balandžio 5 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių (toliau – Socialinių išmokų skyrius) dėl vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui teikimo.

1.2. Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 29891 atsakovei buvo paskirta išmoka vaikui už sūnų A. D. (gim. 2012 m. kovo 14 d.). Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 29888 atsakovei buvo paskirta 1430 Lt vienkartinė išmoka vaikui už sūnų A. D.. Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 13 d. pranešimu Nr. 38123 atsakovė buvo informuota apie išmokų skyrimą, jų pratęsimą, neteisėtai gautos sumos išieškojimo tvarką ir aplinkybes, apie kurias būtina pranešti per mėnesį nuo jų atsiradimo dienos.

1.3. Socialinių išmokų skyrius gavo Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2012 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. A30-1086, kuriame buvo nurodyta, kad likusiam be tėvų globos A. D. nuo 2012 m. kovo 30 d. nustatyta laikinoji globa. Atsižvelgiant į tai, Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 98329 atsakovei nuo 2012 m. lapkričio 1 d. buvo nutrauktas išmokos vaikui mokėjimas už sūnų A. D..

1.4. Socialinių išmokų skyrius priėmė 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 17-38/168, kuriuo atsakovei nustatyta 1430 Lt vienkartinės išmokos vaikui permoka už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 17-38/167 atsakovei buvo nustatyta 685,65 Lt išmokos vaikui permoka už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 31 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. Apie pareigą grąžinti negrąžintas vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permokų sumas atsakovei buvo pranešta Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. sausio 3 d. raštu Nr. A740-13-(2.11.4.1-SR7) ir 2013 m. gegužės 14 d. raštu Nr. A740-3396-(2.11.4.1-SR7).

1.5. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas iš atsakovei naujai paskirtos vienkartinės išmokos vaikui sumos išskaitė 20 procentų. Likusi neišskaičiuota suma sudarė 1829,65 Lt. Apie tai atsakovė paskutinį kartą buvo informuota Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. A740-3778/15-(2.1L4.1-SR7). Atsakovė į raštą neatsiliepė. Pareiškėjas nurodė, jog kreipimosi į teismą dieną bendra negrąžinta vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permokų suma buvo 529,91 Eur.

2. Atsakovė S. P. atsiliepimo į prašymą nepateikė. Teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, kad yra gavusi vienkartinę išmoką vaikui ir išmoką vaikui, tačiau nurodė, kad neturi galimybių jos grąžinti.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą tenkino ir priteisė pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iš atsakovės S. P. 529,91 Eur vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permoką.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovės 529,91 Eur vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 31 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d.

5. Teismas Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:5.1. Atsakovė V. P. 2012 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą išmokai vaikui gauti. Prašyme atsakovė patvirtino, kad ji

augina 2012 m. kovo 14 d. gimusį sūnų A. D., praėjusiais kalendoriniais metais jos šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos vienam asmeniui per mėnesį buvo mažesnės negu 525 Lt bei įsipareigojo ne vėliau kaip per mėnesį pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokai išmokėti, taip pat sutiko, kad permokos atveju turės grąžinti savivaldybei gautas išmokų sumas arba jos bus išieškotos įstatymų nustatyta tvarka.

5.2. Socialinių išmokų skyrius už atsakovei 2012 m. kovo 14 d. gimusį sūnų A. D. 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 29888 skyrė 1 430 Lt vienkartinę išmoką vaikui ir 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 29891 skyrė 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoką vaikui nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 14 d. Apie skirtas išmokas atsakovė buvo informuota Socialinių išmokų skyrius 2012 m. balandžio 13 d. pranešimu Nr. 38123.

5.3. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2012 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. A30-1086 A. D., gim. 2012 m. kovo 14 d., nuo 2012 m. kovo 30 d. buvo nustatyta laikina globa.

5.4. Socialinių išmokų skyrius 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 98329 nuo 2012 m. lapkričio 1 d. nutraukė pareiškėjai išmokos vaikui mokėjimą, 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 17-38/167 nustatė 2012 m. kovo 31 d. – 2012 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu susidariusią 685,65 Lt išmokos vaikui permoką, 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 17-38/168 nustatė 1 430 Lt vienkartinės išmokos vaikui permoką už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.

5.5. Apie išmokos vaikui mokėjimo nutraukimą ir susidariusias permokas atsakovė buvo informuota bei paraginta grąžinti nepagrįstai gautas sumas Socialinių išmokų skyrius 2013 m. sausio 3 d. raštu Nr. A740-13-(2.11.4.1-SR7). Pakartotinis raginimas sugrąžinti susidariusias permokas pareiškėjai buvo siųstas 2013 m. gegužės 14 d. ir 2015 m. liepos 27 d., tačiau atsakovė į siųstus raginimus nereagavo ir išmokos vaikui permokos negrąžino.

6. Teismas nustatė, kad šiuo atveju byloje nebuvo ginčo, kad atsakovė gavo po sūnaus A. D. gimimo jai paskirtas vienkartinę išmoką vaikui ir išmokas vaikui. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtino, kad atsakovės sūnui A. D. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. A30-1086 nuo 2012 m. kovo 30 d. buvo nustatyta laikinoji globa, jo globėju paskirti Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai, t. y. atsakovė savo sūnaus A. D., gim. 2012 m. kovo 14 d., nuo 2012 m. kovo 30 d. neaugino ir juo nesirūpino. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu atsakovė išmokas vaikui gavo nepagrįstai. Teismas nustatė, kad pareiškėja taip pat neinformavo Socialinių išmokų skyriaus, kad ji vaiko neaugina, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo (toliau – ir Išmokų įstatymas) 19 straipsnyje įtvirtintą pareigą pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per mėnesį nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Teismas konstatavo, kad tokie atsakovės veiksmai lėmė 529,91 Eur vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permokos susidarymą, kuri iki šiol nėra grąžinta.

7. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų kurie patvirtintų, kad atsakovė būtų nesutikusi su Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimuose Nr. 98329 ir Nr. 17-38/168 nustatytais vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permokos dydžiais ar grąžinusi susidariusią permoką. Atitinkamai, teismas pareiškėjo prašymą tenkintino ir pareiškėjui iš atsakovės S. P. priteisė 529,91 Eur vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permoką.

III.

8. Pareiškėja S. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priteisti iš pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1. Vienkartinė išmoka išmokama vaikui gimus negali būti laikoma permoka bei sugrąžinta pareiškėjui. Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog „Kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka“. Ši išmoka atsakovei buvo išmokėta teisėtai. Išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Dėl išmokos gavėjo kaltės permokėta išmokos suma turi būti grąžinama ar išskaičiuojama savivaldybės administracijos sprendimu“. Vienkartinę išmoką vaikui gimus – 1430 Lt, atsakovei išmokėta teisėtai, nes ji išmokama esant vaiko gimimo faktui. Aplinkybę, kad atsakovei gimė sūnus, įrodinėti nereikia, todėl, vienkartinė išmoką vaikui yra negrąžintina pareiškėjui. Teismas be teisinio pagrindo priteisė šią sumą iš atsakovės pareiškėjo naudai.

8.2. Atsakovė taip pat teigia, kad negavo išmokų vaikui (685,65 Lt). Atsakovės manymu teismas nesuprato jos teiktų parodymų, nes ji, neturėdama atstovo bei sirgdama lengvu protiniu atsilikimu (TLK kodas F70.9), posėdžio metu teismui nesugebėjo paaiškinti, kad šių (685,65 Lt) išmokų negavo. Dėl šios priežasties atsakovei negali kilti pareiga šias išmokas grąžinti. Atsakovei akivaizdu, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas klaidingai taikė Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 3 dalį ir priėmė neteisėtą sprendimą.

9. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Atsakovės argumentai, kad vienkartinė išmoka vaikui yra išmokama tik esant vaiko gimimo faktui yra klaidinga, nes įstatymas nurodo ir papildomą aplinkybę, kad vaikas už kurį yra gaunama išmoka, būtu auginamas vieno ar abiejų iš tėvų, įtėvių ar globėjų. Pažymėtina, kad Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad išmoka gimusiam vaikui neskiriama, jei vaikas gimė negyvas, arba kreipimosi metu yra išlaikomas valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje. Ši norma konkrečiai paneigia atsakovės argumentus, kad išmokos skyrimui ir mokėjimui yra svarbus pats vaiko gimimo faktas, o ne konkrečios aplinkybės kas tą vaiką augina ir juo rūpinasi.

9.2. AB „Lietuvos paštas“ išmokų išmokėjimo kvite Nr. 0130020 atsakovė yra savo parašu patvirtinusi, kad 97,50 Lt

(28,24 Eur) išmokos vaikui sumą gavo, kas patvirtina, kad atsakovė periodines išmokas vaikui gaudavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

10. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas priteisti iš atsakovės S. P. 529,91 Eur išmokos vaikui permoką buvo tenkintas pilnai, teisėtumas ir pagrįstumas.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir iš atsakovės S. P. priteisė 529,91 Eur vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permoką. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2012 m. kovo 30 d. neaugino ir nesirūpino savo sūnumi, tai, kad jos sūnui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. A30-1086 nuo 2012 m. kovo 30 d. buvo nustatyta laikinoji globa, globėju paskirti Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu atsakovė išmokas vaikui gavo nepagrįstai ir pažeidė Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintą pareigą pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per mėnesį nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos, kas lėmė 529,91 Eur vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permokos susidarymą. Teismas nenustatęs byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė būtų nesutikusi su Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimuose Nr. 98329 ir Nr. 17-38/168 nustatytais vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permokos dydžiais ar grąžinusi susidariusią permoką, pareiškėjui iš atsakovės S. P. priteisė 529,91 Eur vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permoką.

12. Atsakovė ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą teigia, kad išmoka jai buvo išmokėta teisėtai, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka. Vienkartinę išmoką vaikui gimus – 1430 Lt, atsakovei buvo išmokėta teisėtai, nes ji išmokama esant vaiko gimimo faktui. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad išmokų vaikui (685,65 Lt) negavo, o pirmosios instancijos teismas posėdžio metu jos paaiškinimų nesuprato. Todėl atsakovės įsitikinimu, jai negali kilti pareiga išmokas grąžinti.

13. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka,  t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teismo proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl šios priežasties proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį motyvuotai pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

14. Atsakovė pageidavimą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka suformulavo apeliacinio skundo pabaigoje, nenurodydama jokių išimtinių aplinkybių, lemiančių būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (žr., pvz., 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017).

15. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovės apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje

nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Išmokų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Vienkartinė išmoka vaikui skiriama, jei nors vienas iš vaiko tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų) ir vaikas yra Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys asmenys. Išmoka vaikui skiriama, jei šio straipsnio 2 dalies 1 ar 3 punkto nuostatą atitinka nors vienas iš vaiko tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų) ir vaikas nuolat gyvena ar turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba jei šio straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą atitinka nors vienas iš vaiko tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų) ir vaikas gyvena Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje, ar Šveicarijos Konfederacijoje. Išmoka privalomosios pradinės karo tarnybos kario vaikui (toliau – privalomosios tarnybos kario vaikui) skiriama, jei nors vienas iš vaiko tėvų ir vaikas yra Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys asmenys. Vienkartinė išmoka įsikurti skiriama tik Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems asmenims. To paties įstatymo 2 straipsnio 4 punkte numatyta, kad išmokos vaikams – periodinės ir vienkartinės piniginės išmokos, skiriamos ir mokamos vaikams ir pilnamečiams asmenims, nėščioms moterims, vienam iš vaiko tėvų ar globėjų (rūpintojų) šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

18. Išmokų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad išmoka gimusiam vaikui neskiriama, jei vaikas gimė negyvas, arba kreipimosi metu yra išlaikomas valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje.

19. Išmokas, išskyrus globos (rūpybos) išmoką, skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija, o jeigu jis gyvenamosios vietos neturi, – savivaldybės, kurioje šis asmuo gyvena, administracija (Išmokų įstatymo 12 str. 1 d.). Dėl išmokos gavėjo kaltės permokėta išmokos suma turi būti grąžinama ar išskaičiuojama savivaldybės administracijos sprendimu. Iš gavėjui pagal šį įstatymą priklausančių išmokų išskaitoma ne daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos išmokos sumos per mėnesį, išskyrus atvejus, kai gavėjas sutinka, kad būtų išskaičiuojama daugiau kaip 20 procentų mokėtinos išmokos sumos, tol, kol bus visiškai padengta išieškoma suma. Jei išmokos mokėjimas gavėjui nutraukiamas, o visa permokėta išmokos suma negrąžinta arba neišskaičiuota, likęs įsiskolinimas išieškomas teismo tvarka, jei su išieškojimu susijusios administravimo išlaidos neviršija išieškotinos sumos (Išmokų įstatymo 14 str. 3 d.).

20. Savivaldybių administracijos turi teisę neskirti išmokos, sustabdyti arba nutraukti jos mokėjimą, jeigu išmokos gavėjas (jo atstovas pagal įstatymą) nevykdo šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytų pareigų arba savivaldybės vaiko teisių apsaugos institucija informuoja, kad tėvams apribota tėvų valdžia, globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų (Išmokų įstatymo 18 str. 1 d. 3 p.).

21. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė 2012 m. kovo 14 d. susilaukė sūnaus, kuriam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2012 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. A30-1086 buvo nustatyta globa, paskiriant A. D. globėju Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus ir juose nustatant globos vietą bei paskiriant globos išmoką, kuri mokama nuo 2012 m. kovo 30 d. V. P. 2012 m. balandžio 5 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą išmokai vaikui gauti. Prašyme atsakovė patvirtino, kad ji augina 2012 m. kovo 14 d. gimusį sūnų, praėjusiais kalendoriniais metais jos šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos vienam asmeniui per mėnesį buvo mažesnės negu 525 Lt bei įsipareigojo ne vėliau kaip per mėnesį pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokai išmokėti, taip pat sutiko, kad permokos atveju turės grąžinti savivaldybei gautas išmokų sumas arba jos bus išieškotos įstatymų nustatyta tvarka (b.  l. 5-7). Socialinių išmokų skyrius už atsakovei 2012 m. kovo 14 d. gimusį sūnų A. D. 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 29888 skyrė 1 430 Lt vienkartinę išmoką vaikui (b. l. 8) ir 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 29891 skyrė 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoką vaikui nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 14 d. (b. l. 9). Apie skirtas išmokas atsakovė buvo informuota Socialinių išmokų skyrius 2012 m. balandžio 13 d. pranešimu Nr. 38123 (b. l. 10).

22. Taigi, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė, sekančią dieną po jos sūnui nustatytos globos Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namams, kreipėsi į pareiškėją dėl vienkartinės išmokos vaikui skyrimo. Vilniaus miesto savivaldybės socialinių išmokų skyrius paskyrė atsakovei 1 430 Lt vienkartinę išmoką vaikui ir 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoką vaikui nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 14 d.

23. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis ir teisinį reguliavimą konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atlikdama viešojo administravimo funkcijas, turėdama pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei disponuodama duomenimis apie atsakovės sūnui skirtą globą, turėjo atsisakyti jai išduoti vienkartinę išmoką ir atsisakyti skirti periodines išmokas, ši pareiškėjos padaryta klaida, kai nebuvo atsižvelgta į tą aplinkybę, kad atsakovės sūnui buvo skirta globa, vis tik nesudaro pagrindo atsakovę atleisti nuo pareigos grąžinti nepagrįstai gautas išmokas, kurios įstatymo nustatyta tvarka jai nepriklauso.

24. Konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovė taip pat pažeidė Išmokų vaikui įstatymo 19 straipsnyje nustatytas pareigas pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią asmens teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, ir būtinus išmokoms gauti dokumentus bei pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per mėnesį nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos, dėl ko atsakovei skirta vienkartinė išmoka vaikui, taip pat ir periodinė 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka vaikui buvo skirtos nepagrįstai.

25. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinių išmokų skyriaus 2015 m. liepos 27 d. rašto matyti, kad atsakovei buvo išmokėta 1 430 Lt (414,16 Eur) vienkartinė išmoka vaikui ir 685,65 Lt (198,58 Eur) periodinė 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka, kurią pareiškėjas išmokėjo laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjui atlikus išskaitymus iš atsakovės kitų išmokų, buvo padengta 286 lt (82,83 Eur) suma, dėl ko atsakovei liko pareiga sumokėti 1829,65 lt (529,91 Eur) pareiškėjui.

26. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja gavo 1 430 Lt (414,16 Eur) vienkartinę išmoką, šios Nutarties 22-25 punktuose konstatuota, kad atsakovė šią vienkartinę išmoką vaikui gavo nepagrįstai, dėl ko ją turi grąžinti. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog vienkartinė išmoka yra skiriama naujagimio poreikiams tenkinti ir negali būti vertinama kaip mokestis tėvams už susilauktą atžalą.

27. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji negavo periodinių išmokų, kurios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu jai buvo paskirtos. Pabrėžė, kad serga lengvu protiniu atsilikimu (TLK kodas F70.9), dėl jo teismas posėdžio metu galėjo nesuprasti, ką ji sako, ir priimti neteisingą sprendimą, konstatavęs, kad ji sutiko gavusi visas periodines išmokas iš pareiškėjo.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikė į bylą išmokų išmokėjimo kvitą Nr.  01300203, kuris patvirtina, kad 2012 m. birželio 10 d. atsakovė atsiėmė 97,50 Lt (28,24 Eur) išmoką vaikui, tačiau kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė atsiėmė ir kitas periodines išmokas vaikui, nepateikė. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei negali kilti pareiga grąžinti permoką vaikui, jeigu pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių jos susidarymą.

29. Dėl aukščiau nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir jai priteistos permokos sumą sumažinti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovės 442, 40 Eur permokos (1 430 lt (414,16 Eur) vienkartinės išmokos vaikui ir 97,50 Lt (28,24 Eur) periodinės išmokos vaikui).

30. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016  m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti sumažinant pareiškėjui priteistiną sumą iš atsakovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės S. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iš atsakovės S. P. 442, 40 Eur (keturis šimtus

keturiasdešimt du eurus, keturiasdešimt centų) vienkartinės išmokos vaikui ir išmokos vaikui permoką.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00760 2019-01-18 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-104-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04935-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. B. (J. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (101260)Š34-33; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6870; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui ir ją mokėti; 3) priteisti 1  000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos dėl drausmės pažeidimo, nors sirgo lėtine liga, buvo pripažintas nedarbingu nuo 1994 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio. Pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo su skundais kreipėsi 2015 m. lapkričio 4 d. į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, 2015 m. lapkričio 12 d. į Policijos departamentą, 2015 m. gruodžio 30 d. ir 2016 m. vasario 28 d. į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kur jam būdavo atsakyta, kad jis buvo atleistas pagrįstai.

1.2. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją su prašymu, nurodydamas, kad buvo atleistas nedarbingumo metu ir jam nėra skiriama pareigūnų ir karių pensija. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2016 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 1D-3031(57) atsisakė skirti pareigūnų ir karių pensiją bei nepripažino, kad pareiškėjas buvo atleistas neteisėtai.

1.3. Pareiškėjas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, kuris 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (101260)Š34-33 atsisakė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas skundė minėtą sprendimą VSDFV, kuri 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6870 skundą atmetė. Pareiškėjo nuomone, priimti sprendimai nepagrįsti teisės aktų nuostatomis, neaiškūs, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) nuostatos aiškinamos plečiamai. Atsakovai nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2003 m. lapkričio 27 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose suformuota praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, kai pareigūnai iš tarnybos išėję anksčiau, nei sukako teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, turi turėti teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje.

1.4. Pareiškėjo manymu, jis atitiko įstatyme nustatytas sąlygas valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti. Pareiškėjas, išėjęs iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) ir sukakus išėjimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metus. Pareiškėjo įsitikinimo atsakovai, priimdami sprendimus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nepagrįstai neįtraukė į tarnybos stažą pusės mokymosi laikotarpio aukštojoje mokymo institucijoje, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl priimtus sprendimus vertino kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

1.5. Dėl VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmų, neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų, pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, nes dėl šių sprendimų patyrė lėšų trūkumą, turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, turėjo išlaidų, patyrė nervinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata. Patirtą neturtinę žalą vertino 1 000 Eur.

2. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.2.1. VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas 1997 m. liepos

22 d. už drausmės pažeidimą. Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, kurio 3 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemų, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas  – senatvės pensijos amžių). Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių).

2.2. Atsakovas nurodė, jog Šalčininkų rajono policijos komisariato 1997 m. liepos 21 d. įsakyme Nr. 29 TE „Dėl tarnybos eigos“ nurodyta, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas dėl jo paties kaltės (už drausmės pažeidimą). Pareiškėjo ištarnautas laikas atleidimo dieną buvo 16 metų 6 mėnesiai ir 22 dienos, dėl ko jis neatitiko minėtų įstatymo nuostatų. 2016 m. birželio 1 d. VSDFV Utenos skyriuje buvo gautas pareiškėjo 2016 m. gegužės 23 d. prašymas „Dėl skyrimo išankstinės pareigūnų ir karių pensijos“, prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus pateikti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5 ir 6 punktuose nurodyti dokumentai. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugpjūčio 22 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštą Nr. 10-S-173879, 2016 m. rugsėjo 13 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštą Nr. 10-S-192700 (3.55-10) su pareiškėjo dokumentais, kurie reikalingi pareigūnų ir karių pensijai skirti. Išnagrinėjęs gautą medžiagą, VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą Nr. (10.126) Š34-33 „Dėl atsisakymo J. B. (J. B.) skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo kaltės ir nebuvo ištarnavęs 20 metų. Dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų sistemos asmenims, po kurių atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3  metai arba kurie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių, pareigūnų pensija gali būti skiriama tik tada, kai jų tarnybos laikas pensijai skirti yra ne mažesnis kaip 20 metų. Pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra mažesnis nei 20 metų (sąlygą, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai pareiškėjas atitinka). Pensijos byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad iš tarnybos pareiškėjas buvo atleistas už drausmės pažeidimą, t. y. dėl pareiškėjo kaltės.

2.3. Atsakovo vertinimu skundžiami sprendimai teisėti bei pagrįsti, juos naikinti ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei atlyginti neturtinę žalą, nėra pagrindo.

3. Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.3.1. VSDFV atsiliepime nurodė, jog VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (10126)Š34-33

teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti J. B. (J. B.) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje jis buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 metų.

3.2. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6870 konstatavo skundžiamo VSDFV Utenos skyriaus sprendimo teisingumą ir teisėtai ir pagrįstai atsisakė jį naikinti.

3.3. VSDF nurodė, jog atsakovams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo iš pareigų teisėtumo. Duomenys pareiškėjo pateiktuose dokumentuose patvirtino tai, kad J. B. (J. B.) iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas už drausmės pažeidimą (t. y. dėl jo paties kaltės), duomenų, patvirtinančių atleidimo neteisėtumą, nėra. Pareiškėjo pensijos byloje esančiame tarnybos lape nurodyta, kad laikotarpiu nuo 1983 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. liepos 30 d. jis buvo TSRS VRM Minsko aukštosios mokyklos klausytojas. Pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. išduotą tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 10-S-172683 (1.46-10),

laikotarpis nuo 1982 m. gruodžio 30 d. iki 1987 m. rugpjūčio 30 d. įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti kaip tarnybos Kauno vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku laikas.

3.4. Atsakovas nurodė, jog VSDFV Utenos skyrius veikė taip, kaip pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti, skundžiami sprendimai, iš kurių pareiškėjas kildino patirtą žalą, yra teisėti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 1  000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSFFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo

Nr. (101260)Š34-33, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:6.1. Pareiškėjas J. B. tarnavo Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies

policininku ir buvo atleistas iš tarnybos nuo 1997 m. liepos 22 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 5 punktą už drausmės pažeidimą, pareiškėjo ištarnautas laikas 1997 m. liepos 22 d. sudarė 16 metų 6 mėnesius 22 dienas.

6.2. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. prašymu „Dėl skyrimo išankstinės pareigūnų ir karių pensijos“ kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių. Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. raštu Nr. (10.68)R3-24220, kuriame institucija paaiškino kreipimosi dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo tvarką ir nurodė, kokius dokumentus pareiškėjas turėtų pateikti kreipdamasis dėl tokios pensijos skyrimo.

6.3. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio mėnesį atsakovui VSDFV Utenos skyriui pateikė nustatytos formos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, iš kurio matyti, kad iki 1997 m. liepos 22 d. pareiškėjas vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 16 metų 22 mėnesius ir 22 dienas, darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą), karinio bilieto kopijas. Gavęs iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato papildomus dokumentus, reikalingus nagrinėjant pareiškėjo prašymą, atsakovas VSDFV Utenos skyrius priėmė skundžiamą 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (10126)Š34-33, kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs 20 metų.

6.4. Pareiškėjas 2016 m. spalio 26 d. skundu dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi į VSDFV, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)-I-6870 pareiškėjo skundo netenkino, nurodė, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų – pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai yra mažesnis nei 20 metų (sąlygą, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai pareiškėjas atitiko), pareiškėjas iš tarnybos atleistas dėl drausmės pažeidimo, t. y. dėl paties kaltės, todėl Sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje – Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininko pareigų – atleistas 1997 m. liepos 22 d. už drausmės pažeidimą, t. y. dėl paties kaltės. Nors pareiškėjas dėl, jo nuomone, neteisėto atleidimo kreipėsi skundais į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Policijos departamentą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Šalčininkų rajono policijos komisariato įsakymas Nr.  29, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) teismas nustatė, kad iki atleidimo dienos pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 16 metų 6 mėnesius 22 dienas, į šį laikotarpį buvo įskaičiuota tarnyba: armijoje (1980 m. lapkričio 10 d. – 1982 m. lapkričio 10 d.); Kauno vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku (1982 m. gruodžio 30 d. – 1987 m. rugpjūčio 30 d.); Šalčininkų r. vykdomojo komiteto vidaus reikalų skyriaus Kovos su tarybinės nuosavybės grobstymu operatyviniu įgaliotiniu (1987 m. rugpjūčio 30 d. – 1991 m. birželio 20 d.), Šalčininkų r. PK Kriminalinės policijos inspektoriumi (1991 m. birželio 20 d. – 1993 m. birželio 10 d.), Šalčininkų r. PK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo grupės jaunesniuoju inspektoriumi (1993 m. birželio 10 d. – 1997 m. gegužės 18 d.), Šalčininkų r. PK viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininku (1997 m. gegužės 18 d. – 1997 m. liepos 22 d.). Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl paties kaltės 1997 m. liepos 22 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d. ir iki šios datos buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 16 metų 6 mėnesius ir 22 dienas, todėl atitiko vieną iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų valstybinei pensijai skirti – kad po jo atleidimo iš tarnybos dienos

yra praėję 3 metai, tačiau neatitiko kitos sąlygos – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete mokėsi nuo 1983 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. liepos 30 d. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) nustatė, kad šis laikotarpis patenka į pareiškėjui apskaičiuotą tarnybos stažą tarnaujant Kauno vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku (1982 m. gruodžio 30 d. – 1987 m. rugpjūčio 30 d.), taigi į pareiškėjo tarnybos stažą įskaičiuotas.

9. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo manymu jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turėjo būti skiriama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Tačiau, teismas pažymėjo, kad šioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatoje numatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Tačiau šis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatoje numatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomas, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas VSDFV Utenos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Sprendimo, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6870 pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pripažino, kad ginčijami VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas ir VSDFV 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. (6.5)1-6870 priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų nenustatė, todėl sprendė, kad pagrindo panaikinti juos nėra.

11. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą, teismas pasisakė, kad šiuo atveju nebuvo nustatyti neteisėti atsakovų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmai, byloje skundžiami atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl teismas nenustatęs būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 1 000 neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam teismui, tik kitaip teismo sudėčiai, nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Teismo sprendimas nebuvo pagrįstai ir teisiškai nagrinėjamas administracinėje byloje, nemotyvuotas. Teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė jo esamus rašytinius dokumentus administracinėje byloje, jų neįvertino, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas dalies pareiškėjo reikalavimų iš viso nenagrinėjo.

12.2. Teismas neįvertino to, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendime nenurodyta, kokio teisės akto pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, taip pat ir VSDFV sprendime.

12.3. Pareiškėjas teigia, kad jis buvo atleistas už drausmės pažeidimą, nors tuo metu sirgo lėtiniu cholecistitu. Pareiškėjas nurodo, jog jis 1995 m. gulėjo stacionarinėje ligoninėje ir niekas nesidomėjo ar jis vis dar serga atleidimo metu, netyrė ar jis tiko darbui, tuo metu kai buvo atleidžiamas. Pareiškėjas kelia klausimą ar buvo galima jį atleisti tuo metu kai jis sirgo. Pareiškėjas akcentavo, kad teismas netyrė aplinkybės, kad jis buvo atleistas netinkamai ir jo atleidimo aktas yra negaliojantis.

12.4. Pareiškėjas ginčija byloje esančių dokumentų, dėl kurių nekėlė ginčo byloje, teisėtumą. Dėsto savo nuomonę dėl Lietuvos nepriklausomybės ir kitų su byloje keltu ginču nesusijusių aplinkybių.

12.5. Pareiškėjas pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį skiriama pensija iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 25 metus) ir sukakusiems teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Todėl mano, kad jam išėjus iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, jis turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką toje sistemoje ir sukakus išėjimo iš tarnybos metu nustatytą išleidimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų.

12.6. Pareiškėjas teigia, kad pareigūno ir kario pensija yra jo nuosavybė, o jam pensijos neskyrimą vertina kaip sankciją už tarnybinį nusižengimą, kas reiškia pakartotinį asmens baudimą, nes jo pašalinimas iš tarnybos jau buvo tarnybinės atsakomybės taikymas. Toks papildomas asmens baudimas negali būti pateisinamas.

12.7. Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jis patyrė nuolatinę nervinę įtampą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jam priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad:

13.1. Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-33 „Dėl atsisakymo J. B. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ atsisakė skirti apeliantui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, kaip neatitinkančiam vienos iš šioje dalyje nustatytos sąlygos šiai pensijai paskirti, t. y. dėl to, kad apelianto tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai yra mažesnis nei 20 metų (sąlyga, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai apeliantas atitinka).

13.2. Nei VSDFV, nei jo teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo iš pareigų teisėtumo, o duomenys apelianto pateiktuose dokumentuose patvirtina, kad apeliantas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas už drausmės pažeidimą (t. y. dėl jo paties kaltės) ir kad duomenų, patvirtinančių atleidimo neteisėtumą, nėra.

13.3. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atsižvelgiant į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, yra viena iš valstybinių pensijų rūšių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

13.4. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes Utenos skyrius įvertinęs pateiktus duomenis apie apelianto tarnybą vidaus reikalų sistemoje, teisėtai ir pagrįstai, remdamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, atsisakė skirti apeliantui pensiją. Taigi Utenos skyrius veikė taip, kai pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti. Tiek Utenos skyriaus, tiek VSDFV sprendimai, iš kurių apeliantas kildina savo neva patirtą žalą, laikytini teisėtais. Šiuo atveju nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl, nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.

13.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas ir todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

13.6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13.7. Atsakovas vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatomis pasisakė, jog pareigūnams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos, pensija gali būti skiriama tik tada, kai jie iki 2016 m. sausio 1 d. yra ištarnavę 20 ir daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas,  –

senatvės pensijos amžių). Ištarnavus mažiau kaip 20 metų, bet ne mažiau kaip 5 metus, teisė į pensiją sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) įgyjama, jei pareigūnas išėjo, o ne buvo pašalintas, iš tarnybos (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

13.8. Iš J. B. skunduose nurodytų argumentų VSDF nustatė, kad pareiškėjas ginčija, jo nuomone, neteisėtą atleidimą iš tarnybos. Pareiškėjas nesutinka, kad buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos dėl jo paties kaltės, ir įrodinėja, kad atleidimo metu sirgo, todėl turėjo būti atleistas iš tarnybos dėl sveikatos. VSDFV pažymi, jog nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo iš pareigų teisėtumo, o duomenys pareiškėjo pateiktuose dokumentuose patvirtina, kad pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas už drausmės pažeidimą (t. y. dėl jo paties kaltės) ir kad duomenų, patvirtinančių atleidimo neteisėtumą, nėra.

13.9. Atsakovas konstatavo, kad apelianto skundžiamas ir prašomas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, proceso šalių paaiškinimus, todėl apeliacinio skundo argumentais naikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje ir perduoti šią bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo nagrinėti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas. Administracinėje byloje kilo ginčas dėl VSFFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (101260)Š34-33, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjui neskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nes jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 metų.

15. Pareiškėjas J. B. tarnavo Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininku ir buvo atleistas iš tarnybos nuo 1997 m. liepos 22 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 5 punktą už drausmės pažeidimą, pareiškėjo ištarnautas laikas 1997 m. liepos 22 d. sudarė 16 metų 6 mėnesius 22 dienas.

16. Pareiškėjas 2016 m. atsakovui VSDFV Utenos skyriui pateikė nustatytos formos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą.

17. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje (2015 m. birželio 25 d. Įstatymo Nr. XII-1864 redakcija) numatyta, kad pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas,  – senatvės pensijos amžių).

18. Pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje – Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininko pareigų – atleistas 1997 m. liepos 22 d. už drausmės pažeidimą, t. y. dėl paties kaltės, o Šalčininkų rajono policijos komisariato įsakymas Nr. 29, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra ir negali būti pareiškėjo atleidimo iš policininko pareigų teisėtumas, dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pareiškėjas neteisėtai buvo atleistas už drausmės pažeidimą 1997 metais, nors tuo metu sirgo lėtiniu cholecistitu, nebus vertinami.

19. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) (b. l. 98-99) pagrindu nustatyta, kad iki atleidimo dienos pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 16 metų 6 mėnesius 22 dienas. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl paties kaltės 1997 m. liepos 22 d., o iki 2016 m. sausio 1 d. ir iki šios datos buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 16 metų 6 mėnesius ir 22 dienas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos valstybinei pensijai gauti – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, nors ir atitiko vieną iš Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų – kad po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai. Minėtas neatitikimas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos valstybinei pensijai gauti  – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų – ir užkerta pareiškėjui kelią gauti valstybinę pensiją.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje; ir mano, kad atitinka įstatymo reikalavimus pensijai gauti; teigia, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) ir sukakus išėjimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų. Pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė kai kurias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas: apibrėžė, už kokią tarnybą įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka skiriama ir mokama ši valstybinė pensija.

21. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai). Įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms), taip pat kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama ( inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai). Taip pat pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą; tačiau ši diskrecija yra saistoma Konstitucijos (2016 m. birželio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai); įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei (2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai).

22. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjo skundo turinio spręstina, kad pareiškėjas mano, jog jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turėjo būti skiriama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Minėtas Įstatyme numatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas, nes pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d. ir nagrinėjamu atveju byloje nustatyta faktinė aplinkybė nėra paneigta.

23. Darytina išvada, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Ginčijami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų nenustatyta, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.

24. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00814 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-894-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01885-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio buvo laikomas Kauno AVPK areštinėje, kurioje laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Kamerose esantis sanitarinis

mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo likusios patalpos ir įėjimo į kamerą, jis buvo atitvertas tik 1,5 metro aukščio sienele. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atliekant gamtinius reikalus pareiškėją stebėjo prižiūrėtojai, kiti asmenys, kurie bet kada galėjo atidaryti duris. Pareiškėjas jautė baimę, įtampą ir pažeminimą. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Kauno AVPK nurodė konkrečius laikotarpius, kuriais 2014–2015 metais buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovas

pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009) nustatytas reikalavimas areštinės kameroje įrengtą sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos ploto atskirti 120–130 cm aukščio pertvara. Jokių papildomų atitvarų, atskiriančių sanitarinį mazgą nuo gyvenamųjų patalpų, tokios paskirties įstaigose nebuvo numatyta. Kauno apskrities visuomenės sveikatos centras, kuris vykdo areštinės periodinius ir operatyviuosius patikrinimus, minėtos higienos normos pažeidimų nenustatė, t. y. Kauno AVPK areštinės kameros visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jį, besinaudojantį tualetu, nuolat stebėjo prižiūrėtojai, yra visiškai išgalvoti ir nepagrįsti. Kauno AVPK kameros įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl negali būti konstatuoti atsakovo veiksmai. Šiuo atveju nenustatytas vienas iš būtinųjų civilinės atsakomybės elementų – neteisėti veiksmai, todėl atsakovui neatsirado pareiga atlyginti neturtinę žalą.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Kauno AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau  – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosiomis sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

9. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 (akto redakcija, galiojusia nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punktu, kuriame nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti atitvertas nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm aukščio pertvara. Įvertinęs pareiškėjo argumentus tuo aspektu, kad pareiškėjas neteigė, jog areštinės kameros sanitarinio mazgo pertvarų nebuvo, teismas sprendė, kad šios pertvaros buvo įrengtos.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo dėl to, kad jis, nors ir iš dalies atitvertame nuo likusios patalpos sanitariniame mazge, galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų ir pareigūnų, teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 23 d., nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. spalio 31 d., nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d., nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. sausio 21 d., nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 5 d., nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 22 d., nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 6 d., nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 spalio 20 d. Teismas nurodė, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjas areštinės kameroje Nr. 308 nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 23 d. ir kameroje Nr. 304 nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 5 d. kalėjo vienas, o likusiais laikotarpiais – su vienu ar dviem asmenimis.

11. Atsižvelgdamas į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad nors areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko formalius teisės aktų reikalavimus, tačiau sprendė, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas taip, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas, todėl konstatavo kad ši pareiškėjo teisė buvo pažeista 23 paras. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, susijusių su areštinės prižiūrėtojų stebėjimu, kai pareiškėjas naudojosi tualetu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad 2014 m. liepos 21–23 d. ir 2015 m. gegužės 2–5 d., kai pareiškėjas kamerose buvo vienas, jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu negalėjo būti pažeista.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas truko itin trumpą laikotarpį (iš viso 23 paras), kuris nebuvo tęstinis, o susidarė iš trumpų 2–5 dienų laikotarpių, išsidėsčiusių dvejų metų periode. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik dvejus metus nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, kad Kauno AVPK siekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu dėl konstatuoto pažeidimo kilo sveikatos problemų ar kitų sunkaus masto neigiamų pasekmių. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III.

13. Pareiškėjas K. A. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad jis žodžiu ar raštu nesikreipė dėl pažeidžiamų teisių į areštinės administraciją. Pareiškėjas kreipėsi į areštinės administraciją ne kartą ir žodžiu, ir raštu, buvo iškviestas pas viršininką, kuris su pareiškėju nederamai bendravo, nenorėjo išklausyti. Pareiškėjui nurodžius, kad jis gins savo pažeistas teises dėl žeminančio pareigūnų elgesio teisme, pareiškėjas buvo be drabužių ir panaudojant antrankius izoliuotas kameroje, kurioje praleido keletą valandų.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ,atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui K. A. iš Lietuvos valstybės dėl to, kad Kauno AVPK neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

17. Teismas, išnagrinėjęs skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teise į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu areštinės kamerose ir pareiškėjo patirta neturtine žala, skundą tenkino iš dalies,  t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu 23 dienas Kauno AVPK neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, t. y. dėl kreipimosi į Kauno AVPK areštinės administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, dėl pareigūnų nederamo elgesio, izoliavimo kameroje, antrankių panaudojimo. Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės nenagrinėtinos.

22. Pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš atsakovo Kauno AVPK areštinės neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas iš esmės pripažino pagrįstomis, tačiau nenustatė, kad dėl pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų jam turi būti atlygintina neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių argumentų dėl teismo konstatuoto pažeidimo, t. y. Kauno AVPK areštinės neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.

23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

24. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

25. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

26. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant Kauno AVPK areštinės kamerose 23 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas nepilnai atitvertas nuo likusio kameros ploto ir nuo įėjimo durų, pareiškėją galėjo matyti kartu kamerose kalėję asmenys. Atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

27. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

28. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad pareiškėjo laikymo Kauno AVPK areštinėje laikotarpis buvo su pertraukomis, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Dėl to apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą pakeisti.Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:„Pareiškėjo K. A. skundą tenkinti iš dalies.Priteisti pareiškėjui K. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos

komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.“Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00823 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-925-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02192-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. V. (V. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. ir vėliau kelis kartus buvo etapuotas iš Visagino areštinės į Lukiškių TI-K. Atvykstant bei išvykstant iš Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo žeminamas ir kankinamas. Atvykus iš Visagino areštinės apie 14.00 val. pareiškėjas buvo laikomas etapinėse kamerose, šiose kamerose nėra tualeto, nėra galimybės

atsigerti vandens. Pareiškėjas į tualetą ir atsigerti vandens buvo vedamas, tik jei leisdavo pareigūnai. Pareiškėjas buvo pamaitintas Lukiškių TI-K tik paskirsčius į karantino kameras apie 18.00 val., etapo dienomis likdavo be pietų. Laikinojo laikymo kamerose kiti nuteistieji rūkydavo, o pareiškėjas yra nerūkantis, todėl jam būdavo bloga. Kai pareiškėjas buvo etapuojamas iš Lukiškių TI-K į Visagino areštinę, buvo keliamas 6.00 val. ryto, maitinamas paryčiais, pareiškėjas neturėjo laiko nueiti į tualetą. Pareiškėjui buvo leidžiama nueiti į tualetą tik atidavus patalynę ir atlikus asmeninių daiktų kratą. Pareiškėjo teigimu, toks nežmoniškas elgesys etapinėse kamerose jam kėlė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl patirtą neturtinę žalą vertina 1 000 Eur.

3. Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir paaiškino, kad maitinimo laikas nustatomas

pagal Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą dienotvarkę. Pusryčių laikas nustatytas nuo 6.10 val. iki 7.00 val. darbo dienomis ir nuo 7.10 val. iki 8.00 val. poilsio ir švenčių dienomis, pietų laikas nustatytas nuo 12.30 val. iki 13.30 val., vakarienės laikas – nuo 17.30 val. iki 18.30 val. Atsakovas teigė, kad išvežamiems į teismo posėdžius ar apklausas asmenims ar asmenims, atvykusiems į įstaigą, papildomas pietų dalijimas organizuojamas iki 15.00 val., o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymų ar skundų dėl negauto maitinimo atvykstant į įstaigą arba išvykstant iš jos pareiškėjo nurodytomis datomis negauta. Šiuo atveju Lukiškių TI-K jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau  – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K 2014  m. gruodžio 3 d., 2014 m. gruodžio 17 d., 2015 m. vasario 11 d., 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. balandžio 1 d., bei išvykstant iš Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 10 d., 2015 m. vasario 4 d., 2015 m. kovo 4 d. ir 2015 m. kovo 25 d., nebuvo užtikrinamas maitinimas bei tinkamos laikymo sąlygos laikinojo sulaikymo kamerose.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo. Įvertinęs pareiškėjo argumentus ir atsakovo nurodytą Lukiškių TI-K laikomų asmenų maitinimo grafiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų išduodant maitinimą prieš išvykstant į Visagino areštinę laikytini nepagrįstais, nes pareiškėjo kėlimas 6.00 val. ryto bei maitinimas nuo 6.10 val. ryto, o vakarienės pateikimas 18.00 val. atitinka Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatytą tvarką. Vertindamas pareiškėjo maitinimą atvykus iš Visagino areštinės, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl maitinimo nesuteikimo apskritai, o pastaroji nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, geriamo vandens laikinojo laikymo kamerose nebuvimo ir tai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti tualetu ar atsigerti, tik Lukiškių TI-K pareigūnui leidus, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kuriose į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčijo jo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose trukmės, tačiau neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų sąlygų.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto nuostata, pagal kurią tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas ir įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, pagal kurias pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas

kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, nenurodė argumentų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie netinkamas sąlygas trumpalaikio laikymo kamerose, todėl teismas šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai. Teismas pripažino, jog pareiškėjas visais atvejais (iš viso 9 kartus), kai buvo etapuojamas iš Lukiškių TI-K į Visagino areštinę ir priešingu maršrutu, trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

11. Teismas nurodė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kadangi pareiškėjas buvo laikomas laikinojo sulaikymo kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus tik 9 kartus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III.

12. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti bei tenkinti skundą.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad žmogaus kalinimas ar suėmimas nežmoniškomis, kankinimą draudžiančiomis sąlygomis yra uždraustas tarptautiniais teisės aktais. Skunde išdėstytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nesilaikant higienos reikalavimų, antisanitarinėms, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Nors Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad trumpalaikio laikymo kamerose asmuo uždaromas ne ilgiau kaip dviem valandom, pareiškėjo jose laikymo laikas viršijo dvi valandas, šiose kamerose nebuvo vietos, ventiliacijos, apšvietimo, tualeto ir vandens. Dėl išvedimo į tualetą pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir papildo, kad pareigūnai nereaguodavo į prašymus nuvesti atsigerti. Dėl patirtų išgyvenimų ir pažeminto orumo teismas privalėjo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo V. V. skundas dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pagrįstumas ir teisėtumas.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas 9 kartus laikinojo laikymo kamerose higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (kamerose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas), tačiau pareiškėjo argumentus dėl negauto maitinimo (pietų) atvykimo į Lukiškių TI-K dienomis atmetė, taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo sprendimu dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs padarytus pažeidimus, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, t. y. dėl dviejų valandų viršijančio laikymo Lukiškių TI-K laikinojo laikymo kamerose, dėl to, kad šiose patalpose nebuvo ventiliacijos ir pakankamo apšvietimo. Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės, susijusios su netinkamomis kalinimo sąlygomis, nenagrinėtinos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik

ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad pareiškėjas laikinojo (trumpalaikio) laikymo kamerose buvo iki dviejų valandų. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė jokių faktų, jog pareiškėjui nebuvo galimybės atsigerti vandens ar pasinaudoti tualetu, kai jis buvo laikinojo laikymo kamerose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, pagrįstų įrodymais, iš kurių būtų galima nustatyti, kada jam pareigūnai neleido atsigerti vandens ar pasinaudoti tualetu. Apeliaciniame skunde tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodoma, kad kai pareiškėjas norėdavo į tualetą, tai reikėjo ilgai daužytis į duris, o dėl išvedimo atsigerti vandens pareigūnai net nesileisdavo į kalbas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių duomenų apie tai, jog valstybės atstovui Lukiškių TI-K reiškė pretenzijas dėl tokio pareigūnų elgesio. Pareiškėjas skunde yra nurodęs, kad į tualetą ir atsigerti vandens asmenys, esantys laikinojo (trumpalaikio) laikymo kamerose, buvo vedami tik po to, kai tai leisdavo pareigūnai.

20. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

21. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013  m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

22. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

23. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 9 kartus trumpalaikio laikymo kamerose tomis dienomis, kai atvykdavo iš Visagino areštinės ar išvykdavo į ją. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikinai laikomas kamerose, kuriose nėra įrengtas sanitarinis mazgas, tačiau nenustatyta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasinaudoti tualetu ar atsigerti.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą).

25. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu

atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, nes byloje nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai ir ginčo laikotarpiu pasikartojo tik 9 kartus, o byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

27. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui sutriko sveikata dėl konstatuotų pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas ginčo laikotarpiu su pertraukomis 9 kartus iki dviejų valandų buvo trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

30. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00815 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. eA-2992-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02698-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vladneta“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-00552 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Azerbaidžano Respublikos piliečiui A. A.“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas ketindamas dirbti UAB „Vladneta“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys) suvirintoju (pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų sąrašą, kurių darbuotojų trūksta), pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu buvo pateikti reikiami dokumentai – galiojantis kelionės dokumentas, UAB „Vladneta“ tarpininkavimo raštas, darbo sutartis, turimą kvalifikaciją ir darbo patirtį patvirtinantys dokumentai.

3. Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų nuostatomis.

4. Pareiškėjas nesutiko su Departamento pozicija, jog siekdamas dirbti Lietuvos Respublikoje, jis turėjo kreiptis su prašymu išduoti leidimą dirbti. Pareiškėjas atvyko turėdamas nacionalinę vizą (D), 2017 m. rugsėjo 12 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Vladneta“ pasirašytą darbo sutartį, kurioje buvo numatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Pareiškėjas su darbdavius žodžiu sutarė, kad darbdaviui įsitikinus, jog jis tinka pavestam darbui, šis kreipsis Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

5. Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kada užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įgyti leidimą dirbti, t. y. užsienietis turi atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas. Visas šias sąlygas pareiškėjas atitiko. Tai patvirtino Departamentui pateikti dokumentai. Pareiškėjo darbą prižiūri UAB „Vladneta“ dirbantis ir su ja sutartį pasirašęs darbų prižiūrėtojas A. B. (A. B.). Tarp pareiškėjo ir darbdavio buvo sudaryta ne laikinojo darbo, o terminuota darbo sutartis su tikslu ją pratęsti gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepagrįstai sprendė priešingai, nes tarp pareiškėjo ir darbdavio sudarytoje sutartyje nebuvo aptartos sutarčiai dėl laikinojo darbo būtinos sąlygos, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 73 straipsnio 1–3 punktuose.

6. Pareiškėjas nurodė, kad tarp UAB „Vladneta“ ir UAB „Peikko Lietuva“ buvo sudaryta rangos sutartis, UAB „Peikko Lietuva“ nėra laikinojo darbo naudotojas. Tuo tarpu UAB „Vladneta“ neatlieka laikinojo įdarbinimo agentūros veiklos. Minėtų bendrovių tikrąją valią palaikyti rangos santykius visiškai patvirtina tarp jų sudaryta 2018 m. gegužės 23 d. rangos sutartis Nr. 2018/05/23-01 (toliau – Rangos sutartis). Pagal minėtą sutartį UAB „Vladneta“ įsipareigojo užsakovo naudai atlikti sutartyje numatytus darbus. Kad tarp pareiškėjo ir UAB „Peikko Lietuva“ nesusiklostė darbo santykiai patvirtina ir

tai, kad su darbo saugos ir kitais reikalavimais pareiškėją supažindino UAB „Vladneta“. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo išnuomotas ar įdarbintas užsakovų įmonėse.

7. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad UAB „Vladneta“ vykdė laikino įdarbinimo agentūrų veiklą. Vadovaujantis Įstatymo 58 straipsnio 11 punktu, 62 straipsniu, užsienietis gali dirbti tik pas darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme nėra numatyta galimybė išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą trečiųjų šalių piliečiams, sudariusiems laikinojo įdarbinimo sutartis, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbą Bendrovėje.

9. Departamentas nurodė, kad Sprendime nebuvo konstatavęs, kad pareiškėjas turėjo įsigyti leidimą dirbti, tačiau nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, pareiškėjas be leidimo dirbti gali tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, t. y. UAB „Vladneta“.

10. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas duomenų apie Bendrovę visumą – duomenis apie darbuotojų įdarbinimą, darbuotojų darbą pagal rangos ir subrangos sutartis, darbą skirtingų juridinių asmenų, o ne Bendrovės objektuose, UAB „Vladneta“ veiklos pobūdį, darbuotojų daugkartinės vizos gavimo aplinkybes. Faktinė situacija patvirtino, kad pareiškėją įdarbinusi Bendrovė nevykdo veiklos nei pramonės, nei statybos srityje, kurioms vykdyti būtina įdarbinti suvirintojus, o jos darbuotojai dirba kitų įmonių objektuose. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais, kad trečiojo asmens darbuotojai dirba prižiūrimi kito UAB „Vladneta“ darbuotojo. Departamentas, įvertinęs byloje esančią informaciją, kad UAB „Vladneta“ vykdo laikinojo įdarbinimo agentūrų veiklą, Sprendime pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, atvykstantis į laikinojo įdarbinimo agentūrą, neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimui laikinai gyventi.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vladneta“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. Bendrovė nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir pareiškėjas, papildomai pažymėjo, kad atsakovas pažeidė administracinės procedūros atlikimo tvarką bei nesilaikė teisės aktų nuostatose įtvirtintų prašymų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo terminų.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas (prašymą pateikė Bendrovės direktorius V. N.) 2017 m. lapkričio 14 d. Klaipėdos

apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos AVPK) Migracijos skyriui pateikė prašymą skubos tvarka išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje asmeniui. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė, be kitų dokumentų, UAB „Vladneta“ tarpininkavimo raštą ir su UAB „Vladneta“ 2017 m. gruodžio 12 d. sudarytą darbo sutartį Nr. VLD 170912-11 (toliau – Darbo sutartis), kuria pareiškėjas priimamas į darbą iki 2018-09-26 suvirintojo pareigoms. Departamentas 2018 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Klaipėdos AVPK Migracijos skyrių dėl Bendrovės įvertinimo, prašydamas patikrinti, kokiuose statybų objektuose dirba Bendrovėje dirbantys užsieniečiai, kiek šios Bendrovės darbuotojų (užsieniečių) dirba; patikrinti Bendrovės patalpas adresu Taikos g. 141C-6, Klaipėda. Departamentas, gavęs Klaipėdos AVPK Migracijos skyriaus specialistų pranešimus bei įvertinęs pateiktus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Sprendime Departamentas konstatavo, kad Bendrovė vykdo laikinojo įdarbinimo agentūrų veiklą, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kadangi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbą Bendrovėje.

14. Teismas kilusiam ginčui taikė Įstatymo 40, 44 ir 58 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, sprendė, kad įstatymų leidėjas leidimo laikinai gyventi užsieniečiui aptariamu pagrindu (pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą) išdavimą sieja su sąlyga, kad užsienietis dirbs toje įmonėje, su kuria sudaryta darbo sutartis pagal jo turimą kvalifikaciją ir kuri įsipareigoja jį įdarbinti ne trumpesniu nei nurodyta terminu (6 mėnesių laikotarpiui). Teismas nurodė, kad vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas iš tiesų ketino dirbti Bendrovėje pagal jo turimą suvirintojo profesinę kvalifikaciją, taip pat, ar darbdavys turėjo galimybę jam tokį darbą suteikti.

15. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sutiko su Departamento išvada, kad Bendrovė iš esmės vykdė laikino įdarbinimo agentūrų veiklą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi turėjo ne tik formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Šiuo atveju byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas realiai dirbo UAB

„Vladneta“ pagal Lietuvos darbo rinkoje trūkstamą suvirintojo kvalifikaciją. Departamentas UAB „Vladneta“ patikrinimo metu nustatė, jog Bendrovėje nėra patalpų ar objektų, kuriuose dirbtų suvirintojai, įmonė turi tik biuro patalpas. Azerbaidžano Respublikos piliečiai, kurie įdarbinti kaip trūkstamų profesijų atstovai, faktiškai dirbo kitose įmonėse, o gaudami nacionalines vizas įmonėje dirbantys užsieniečiai nurodė, jog juos kviečianti dirbti įmonė yra UAB „Weldgroup“, o ne UAB „Vladneta“.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Rangos sutarties vertinimo, nes iš jos sąlygų matyti, kad atlikti darbai priimami pagal darbų priėmimo perdavimo aktą, tačiau darbų apimtys yra nustatomos ne pagal UAB „Vladneta“ kaip rangovo atliekamą darbą, o pagal valandos įkainį UAB „Vladneta“ darbuotojui. Dėl minėtų priežasčių teismas sprendė, kad pareiškėjo darbo pobūdis labiau atitiko Darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laikinos darbo sutarties sąvoką, kai susitariama dėl tam tikrą laiką atliekamo laikino darbuotojo darbo pas laikiną darbdavį, jo naudai ir jam prižiūrint bei vadovaujant. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbinamas ne tiesioginiam darbui šioje įmonėje, bet laikinam įdarbinimui kitose įmonėse, toks pareiškėjo įdarbinimas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

17. Teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė terminą Sprendimui priimti, tačiau vien ši aplinkybė nėra esminis procedūrinis pažeidimas, sudarantis pagrindą ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Departamento surinkti duomenys paneigė pareiškėjo teiginius dėl suvirintojo darbo Bendrovėje, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kilo nelegalios migracijos grėsmė, kas taip pat sudarė pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

III.

18. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai nustatė UAB „Vladneta“ veiklą, taip pat pareiškėjo darbą pagal suvirintojo kvalifikaciją UAB „Vladneta“, teigdami, jog ši bendrovė yra laikino įdarbinimo įmonė. Oficialiuose registruose aiškiai nurodyta, kad Bendrovė vykdo mechaninio apdirbimo veiklą. Aplinkybę, kad pareiškėjas dirba Bendrovėje suvirintoju patvirtina tai, kad jam darbo užmokestį moka būtent bendrovė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) pažyma, kurioje užfiksuota, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo nuo 2017 m. spalio 5 d.

20. Departamentas patikrinimų metu Bendrovės direktoriaus neklausė, ar įmonė turi gamybinių patalpų, todėl, nepagrįsta išvada, kad Bendrovė jokių patalpų, kurioje dirbtų suvirintojai, neturi. Bendrovė nuo 2018 m. gegužės 1 d. buvo sudariusi preliminarią gamybinių patalpų nuomos sutartį, pagal kurią įsipareigojo naudoti išsinuomotas patalpas suvirinimo, montavimo ir metalo apdirbimo veiklai vykdyti. Kita vertus, aplinkybė dėl gamybinių patalpų turėjimo nepaneigia fakto, kad Bendrovė vykdo mechaninio apdirbimo veiklą (256200 kodas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių).

21. Teismas nesigilino į pareiškėjo kvietimo dirbti būtent UAB „Vladneta“, o ne UAB „Weldgroup“, su kuria Bendrovė sudariusi subrangos sutartį, aplinkybes. Šiuo atveju UAB „Vladneta“ įsipareigoja tinkamai apgyvendinti užsienietį visą vizos galiojimo laikotarpį, įdarbinti jį pagal darbo sutartį, mokėti atlyginimą, prireikus kompensuoti grįžimo išlaidas. Visus šituos įsipareigojimus UAB „Vladneta“ nurodė savo tarpininkavimo rašte. UAB „Weldgroup“ kaip kviečiant įmonė buvo nurodyta dėl techninės klaidos, kurią padarė Azerbaidžano Respublikos piliečiai arba jiems paraiškas padėję pildyti asmenys paraiškose vizai gauti nurodydami ne tą kviečiančią įmonę.

22. Teismas neteisingai aiškino Rangos sutarties turinį nurodydamas, kad atlyginimo už suteiktas paslaugas apskaičiavimo kriterijus yra išdirbto darbo valandinis įkainis. Šioje sutartyje minimas ne valandinis atlygis, o atlygis pagal technologines valandas, kuris suprantamas kaip laikas, reikalingas gaminiui pagaminti. Bendrovė veda savo darbuotojų mėnesinę darbo laiko apskaitą, šiuos įrodymus buvo pateikusi atsakovui. Visos šios faktinės aplinkybės paneigia teismo poziciją, jog darbų apimtys yra nustatomos ne pagal UAB „Vladneta“ kaip rangovo atliekamą darbą.

23. Bendrovė neturi savo internetinio tinklapio, kur siūlytų ar reklamuotųsi apie darbuotojų paiešką bei personalo nuomą. Tuo tarpu laikino įdarbinimo agentūros tokius internetinius tinklapius turi. Bendrovei už skirtingus laikotarpius buvo pervedamos skirtingos pinigų sumos už atliktus rangos darbus, tuo tarpu laikinojo įdarbinimo įmonės už paslaugų suteikimą gauną vienkartinį fiksuotą mokestį arba mokamos fiksuotos vienodos periodinės įmokos.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo darbo pobūdis atitiko laikinąjį įdarbinimą. Laikinojo įdarbinimo atveju laikinojo darbuotojo darbą prižiūri ir jam vadovauja laikinojo darbo naudotojas. Pareiškėjo darbą prižiūrėjo ir jam vadovavo UAB „Vladneta“ dirbantis ir su ja darbo sutartį pasirašęs darbų prižiūrėtojas A. B. (A. B.) kuris

yra tiesioginis UAB „Vladneta“ darbuotojų darbų vadovas.25. Teismas priimdamas sprendimą išimtinai vadovavosi atsakovo pateiktais įrodymais, neatsižvelgė ir nevertino

pareiškėjo bei trečiojo asmens pateiktų įrodymų ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 80, 86, 87 straipsnių nuostatas.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.27. Departamentas nurodė iš esmės tas pačias, kaip ir atsiliepime į skundą, Sprendimo priėmimo priežastis, papildė

savo argumentus tuo, kad formalūs Bendrovės veiklos ir sudarytų sutarčių požymiai nepaneigia Sprendimo išvados apie Bendrovės laikinojo įdarbinimo įmonės veiklą. Ir Departamentas, ir teismas vertino bylos faktines aplinkybes, atsižvelgiant į susiklosčiusių santykių esmę, o ne formą, kurią apeliaciniame skunde akcentuoja pareiškėjas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vladneta“ atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo Azerbaidžiano Respublikos piliečiui A. A. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respblikoje.

30. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

31. Byloje nustatyta, kad UAB „Vladneta“ direktorius pareiškėjo vardu pateikė prašymą išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Vladneta“ pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų Lietuvos Respublikoje trūksta, sąrašą (suvirintoju), t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

32. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (ir užsienietis atitinka kitas šiame punkte nurodytas sąlygas); b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

33. Nurodytame teisiniame reglamentavime vienareikšmiškai įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje būtent pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, ir vykdys darbo funkcijas pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

34. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Departamento Sprendimas (I t., b. l. 8–11) yra priimtas nustačius, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbą UAB „Vladneta“ (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas), pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatytme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

35. Apeliacineme skunde pareiškėjas akcentuoja, kad jį darbui kvietusi UAB „Vladneta“ ir formaliai, ir faktiškai nevykdo įdarbinimo veiklos, jis dirbo būtent šioje bendrovėje, kuri užsiima mechaninio apdirbimo veikla,  t. y. teikia metalo suvirinimo, apdirbimo paslaugas. Santykiuose su kitais ūkio subjektais minėta bendrovė veikia kaip rangovas, ji

moka pareiškėjui darbo užmokestį. Pareiškėjo darbo santykių egzistavimą pilnai pagrindžia teisės aktų reikalavimus atitinkantys dokumentai ir kiti įrodymai, susiję su darbo užmokesčio sumokėjimu, darbo proceso organizavimu ir sauga, taip pat ir Bendrovės vykdomos veiklos pobūdį pagrindžianti Rangos sutartis.

36. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jiems pritaria ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

37. Šioje byloje ginčas kilo, ar pareiškėjas faktiškai dirbo jį kvietusioje Bendrovėje, o pastaroji ar faktiškai pati vykdė tokią ūkinę-komercinę veiklą, kuriai būtini pareiškėjo turimos profesinės kvalifikacijos specialistai (t. y. suvirintojai).

38. Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Vladneta“ savo įstatuose (I t., b. l. 97–102) kaip ūkinės-komercinės veiklos rūšį, be kitų veiklos krypčių, buvo nurodžiusi mechaninį apdirbimą. Pažymėtina, kad Bendrovė įstatuose yra nurodžiusi 99 skirtingas veiklos rūšis. Kita vertus, teisės aktai pelno siekiančiam juridiniam asmeniui nedraudžia užsiimti jo įstatuose nenurodyta ūkine veikla, jeigu ji nelicencijuojama ar jos vykdymui teisės aktais nėra nustatyti specifiniai reikalavimai ir apribojimai. Tai reiškia, kad šiuo atveju, sprendžiant dėl Bendrovės faktiškai vykdytos veiklos rūšies, jos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos rūšys, kurias įmonė galbūt vykdo (ketina vykdyti), lemiamos reikšmės neturi. Kilusio ginčo kontekste teisiškai nereikšmingi ir duomenys apie Bendrovės veiklos rūšį, kurią ji deklaruoja kompetetingiems viešojo administravimo subjektams Bendrovės apmokestinimo ir mokesčių administravimo tikslais. Kaip teisingai konstatavo teismas, buvo svarbu nustatyti, kokia veikla faktiškai užsiima UAB „Vladneta“, neapsiribojant vien Bendrovės dokumentuose nurodytų duomenų vertinimu.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento surinktą medžiagą (I t., b. l. 78, 82–84) kitų rašytinių įrodymų (be kita ko, ir pareiškėjo Darbo sutarties, su UAB „Peikko Lietuva“ sudarytos Rangos sutarties) kontekste, daro išvadą, kad UAB „Vladneta“ įstatuose nurodytos metalo gamybos ar panašaus pobūdžio veiklos pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi vertinimo laikotarpiu nevykdė. Byloje esančių rašytinių įrodymų ir Migracijos skyriaus patikrinimo metu užfiksuotų duomenų visuma nepaneigia Departamento išvados, kad UAB „Vladneta“ pareiškėją įdarbino turint tikslą jo darbo funkcijas nukreipti ne UAB „Vladneta“, kaip gamybą vykdančio ir pelno siekiančio ūkio subjekto naudai, o kitos bendrovės, t. y. UAB „Peikko Lietuva“, vykdomos gamybinės veiklos naudai, t. y. aprūpino užsienietį darbu pagal turimą kvalifikaciją kitoje įmonėje.

40. Nors pareiškėjas akcentuoja, kad Rangos sutartis patvirtina UAB „Vladneta“ vykdytą suvirinimo paslaugų teikimo veiklą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai suteikia itin didelę svarbą šiam įrodymui, kaip vienareikšmiškai patvirtinančiam UAB „Vladneta“ vykdytos veiklos pobūdį. Kaip jau buvo nurodyta, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, Rangos sutarties sudarymas su UAB „Peikko Lietuva“, nepaneigia išvados, kad UAB „Vladneta“ pareiškėją įdarbino ne savo, kaip darbdavio, reikmėms, o siekdama atlygintinai suteikti atitinkamos profesijos darbininką kitai įmonei. Iš šios sutarties turinio neįmanoma nustatyti, kokio pobūdžio ir kokios apimties suvirinimo darbus užsakovo naudai įsipareigojo atlikti Bendrovė, t. y. nėra aiškus sutarties dalykas, kuris laikytinas esminiu rangos sutarties elementu. Rangos sutarties vykdymas neforminamas tokia jos vykdymo dokumentacija (pvz., užsakymais, specifikacijomis, suderinimo, priėmimo perdavimo dokumentais), kurioje būtų pakankamai detalizuotas ir aiškus užsakovo naudai atliekamų suvirinimo darbų pobūdis, apimtis, kokybės ir kiti techniniai reikalavimai, atlikimo terminai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Rangos sutartis nepagrindžia UAB „Vladneta“ deklaruotos mechaninio apdirbimo veiklos faktinio vykdymo.

41. Tai, kad byloje esančius įrodymus teismas vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad teismas jų nevertino ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą

spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

42. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymų, kurių nebuvo pateikęs nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui – UAB „Vladneta“ banko sąskaitos išrašą, sąskaitas faktūras, darbų atlikimo aktus, priėmimo perdavimo aktus (I t., b. l. 171–194).

43. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas (jo atstovas), teikdamas naujus duomenis, nepagrindė, kodėl šie duomenys negalėjo būti pateikti ankščiau, t. y. Departamentui ar bent pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šią bylą, arba kodėl būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo tik dabar. Didžioji dalis su apeliaciniu skundu teiktų įrodymų surašyti iki 2018 m. rugsėjo 26 d. (Liteko duomenimis, teismo posėdis Vilniaus apygardos administraciniame teisme vyko 2018 m. rugsėjo 26 d.), šių dokumentų sudarytoja yra UAB „Vladneta“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo visas galimybes šiuos įrodymus pateikti bent jau pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė, teismo posėdžio metu nereiškė tokio pobūdžio prašymų. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų pateiktų duomenų, kurie nebuvo vertinti net pirmosios instancijos teisme, vertinti apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo.

44. Pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad kvietusi įsidarbinti pareiškėją Bendrovė pati vykdo tokio pobūdžio veiklą, kurioje būtų reikalinga pareiškėjo turima profesinė kvalifikacija. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl Sprendimo neteisėtumo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktų prasme argumentų nenurodė, teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Bent vieno iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose nurodytų pagrindų pakanka atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

45. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

46. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą netenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00810 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-223-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00938-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.3; 12.13.5;

12.19(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio apskrities VMI) 2016 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-473; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau  – ir VMI) 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 68-366; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-48 (7-11/2017).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apskrities VMI 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo akte atliko neteisingus gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) skaičiavimus. Mokestis skaičiuojamas pagal minėto akto lentelę, o iš lentelėje pateiktų grąžintų paskolų jam nebuvo grąžinta 104 500 Lt, 16 500 Lt, 54 500 Lt, 50 000 Lt, 40 231 Lt sumos, nes šių sumų jis negavo. Uždaroji akcinė bendrovė „Jara“ (toliau – ir UAB „Jara“) jam išmokėjo 258 800 Lt, o akcininkai – V. P. ir V. G. jam buvo skolingi už 2009 m. parduotas akcijas 300 000 Lt. Šią skolą mokesčių administratorius eliminavo. Pareiškėjo teigimu, jis ir UAB „Jara“ elgėsi sąžiningai, o už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. papildomų mokesčių nebuvo.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad pagal UAB „Jara“ pateiktus duomenis apie fizinių asmenų suteiktas ir jiems grąžintas

paskolas buvo nustatyta, kiek pareiškėjas suteikė paskolų UAB „Jara“ ir kiek paskolų jam grąžinta, tačiau kitos paskirties mokėjimai neapmokestinti, dėl ko pareiškėjas nuo gautų 204 531 Lt pajamų pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5, 6, 27 straipsnių nuostatas turėjo apskaičiuoti 9 276,23 Eur GPM. Kadangi patikrinimo metu negalima buvo nustatyti UAB „Jara“ turto ir įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros, o pats pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus, Panevėžio apskrities VMI pagrįstai pareiškėjo 204 531 Lt mokesčio bazę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Be to, atsakovas pareiškėjo mokestinei prievolei apskaičiuoti taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, t. y. mokesčio administratoriaus teisę nevertinti sandorių sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių. Pareiškėjas 300 000 Lt į kasą neįnešė bei pagal kasos išlaidų orderius pinigai nebuvo išmokėti, o vykdyti sandoriai (ūkinės operacijos), t. y. juose fiksuoti veiksmai, sukeliantys atitinkamas mokestines teisines pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Šiuo atveju tiek pareiškėjas, tiek mokestį išskaičiuojantis asmuo – UAB „Jara“, buvo nesąžiningi. Pareiškėjas buvo bendrovės akcininku, dirbo bendrovės finansų direktoriumi, jam buvo žinoma reali ir nepalanki bendrovės ūkinė bei finansinė būklė, bendrovės buhalterinė apskaita buvo klastojama. Pareiškėjas yra mokesčių mokėtojas, o mokestį išskaičiuojantis asmuo – UAB „Jara“ dėl piktnaudžiavimo teise ir nesąžiningo elgesio neįvykdė savo mokestinės prievolės.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities VMI patikrinimo metu nustatė, jog UAB „Jara“ akcinį kapitalą sudaro 1

268 vnt. akcijų, kurių nominali vertė 1 000 Lt. Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 1 d. turėjo 242 vnt. UAB „Jara“ akcijų (19 proc.) (Panevėžio apskrities VMI 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-412). Panevėžio apskrities VMI pakartotinai patikrino pareiškėjo GPM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/52 dėl UAB „Jara“ ūkinės finansinės veiklos buvo nustatyta, jog UAB „Jara“ apskaitė neįvykusias ūkines operacijas dėl grynųjų pinigų gavimo į kasą ir išmokėjimo iš jos, t. y. pareiškėjo nurodymu, buvo parengti dokumentai, pagal kuriuos įformintas UAB „Jara“ 300 000 Lt priėmimas iš pareiškėjo, nurodant mokėjimo pagrindą „Paskolinta“, tačiau pareiškėjas į UAB „Jara“ kasą 300 000 Lt neįnešė, t. y. paskolos ūkinė operacija neįvyko. Pareiškėjui iš UAB „Jara“ 2010 m. buvo išmokėti 170 231 Lt, 2011 m. – 30 000 Lt, 2012 m. – 4 300 Lt (iš viso 204 531 Lt suma, nesusijusi su darbo santykiais ir paskolos grąžinimu). Panevėžio apskrities VMI konstatavo, kad pareiškėjas gavo 204 531 Lt apmokestinamųjų pajamų, tačiau gautų pajamų nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo, todėl 2016 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-473 patvirtino Panevėžio apskrities VMI 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo akte Nr. (42.72) FR06890-412 papildomai apskaičiuotą 9 246,23 Eur GPM, 4 313,40 Eur GPM delspinigių bei skyrė 927,00 Eur baudą. VMI 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 68-366 patvirtino Panevėžio apskrities VMI 2016 m. liepos 25 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9)-FR0682-473 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 9 276,23 Eur GPM, 4 313,40 Eur GPM delspinigius ir 927 Eur GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2017 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. S-48 (7-11/2017) patvirtino VMI 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 68-366.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 9 276,23 Eur GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjas iš UAB „Jara“ gavęs iš viso 204 531 Lt pajamų, nesusijusių su darbo santykiais ir paskolos grąžinimu, gautų pajamų nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

8. Teismas akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. MAĮ 10 straipsnį, 69 straipsnio 1 dalį.9. Teismas pažymėjo, kad FNTT Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m.

rugsėjo 18 d. specialisto išvada Nr. 5-5/2 „Dėl UAB „Jara“ ūkinės veiklos“ patvirtina, jog pagal 2009 m. spalio 28 d. paskolos sutartį Nr. 10 A. K. UAB „Jara“ turėjo paskolinti 170 000 Lt su 7 proc. palūkanomis ir pagal 2009 m. spalio 28 d. paskolos sutartį Nr. 11 turėjo paskolinti 130 000 Lt be palūkanų, t. y. iš viso 300 000 Lt. 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderyje JAR Nr. 4924496 įformintas 300 000 Lt priėmimas iš pareiškėjo, nurodant mokėjimo pagrindą „Paskolinta“ ir pinigai įtraukti į kasos knygos pajamas. Pagal 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderį JAR Nr. 4924496 300 000 Lt į kasą nebuvo įnešti ir iš kasos pagal kasos orderius Nr. 225 ir Nr. 226 neišmokėti, nors įtraukti į bendrovės tvarkomą apskaitą. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad ūkinės operacijos nurodytomis sąlygomis neįvyko, nors pagal UAB „Jara“ apskaitos duomenis buvo išmokami pinigai kaip paskolos grąžinimas. Dėl dokumentuose įformintų neįvykusių ūkinių operacijų UAB „Jara“ apskaitoje buvo pakeista įsipareigojimų struktūra, t. y. 300 000 Lt padidėjo skola pareiškėjui ir 167 000 Lt sumažėjo skola UAB „Jara“ akcininkui V. P. ir 134 000 Lt sumažėjo skola V. G.. Pareiškėjui iš UAB „Jara“ 2010 m. buvo išmokėta 170 231 Lt, 2011 m. – 30 000 Lt, 2012 m. – 4 300 Lt, iš viso 204 531 Lt suma, nesusijusi su darbo santykiais ir paskolos grąžinimu. Taigi, pareiškėjas gavo 204 531 Lt apmokestinamųjų pajamų. Pagal UAB „Jara“ pateiktus duomenis apie fizinių asmenų suteiktas ir jiems grąžintas paskolas (deklaracijos forma FR0711) buvo nustatyta, kiek pareiškėjas suteikė paskolų UAB „Jara“, kiek paskolų jam grąžinta, tačiau kitos paskirties mokėjimai pareiškėjui neapmokestinti.

10. Teismas darė išvadą, kad byloje yra įrodyta ir atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo mokestinei prievolei apskaičiuoti taikytinos mokesčių vengimo konstatavimo aplinkybės, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, kad tokiais atvejais, kai neteisėtai yra išvengiama mokėtinų į biudžetą mokesčių, mokesčių administratoriui yra suteikiama teisė neatsižvelgti į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

11. Teismas nurodė, kad pagal GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas pareiškėjo iš UAB „Jara“ gautos pajamos yra priskiriamos A klasės pajamoms. Pažymėjo, kad GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies, MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto teisiniame reglamentavime yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokestinio mokesčio

dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir / arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo gautų 204 531 Lt pajamų pagal GPMĮ 5, 6, 27 straipsnių nuostatas turėjo apskaičiuoti 9 276,23 Eur GPM. Šią mokestinę prievolę Panevėžio apskrities VMI apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 4 punktu.

13. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad 104 500 Lt, 16 500 Lt, 54 500 Lt, 50 000 Lt, 40 231 Lt sumos jam nebuvo grąžintos, kaip neteisingai nurodyta patikrinimo akto lentelėje, todėl jis ir UAB „Jara“ elgėsi sąžiningai, teismas nurodė, kad VMI šiuos jo argumentus jau įvertino, priimdama skundžiamą 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 68-366. Pažymėjo, kad kitų argumentų pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė, o tik atkartojo savo ankstesnę faktinių aplinkybių vertinimo versiją, kuri buvo pateikta ir VMI, todėl teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų dėl mokesčio bazės dydžio ir mokėtinų į biudžetą mokesčių pobūdžio.

14. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjas jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė, o nagrinėjant šį mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus buvo pilnai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas.

15. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pilnai ištyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybės, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pareiškėjo apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais.

III.

16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius jam nepagrįstai priskaičiavo GPM, kurio sumokėjimas priklauso UAB „Jara“. Nagrinėjamu atveju yra svarbios 2015 m. Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje dėl skolos sugrąžinimo už parduotas UAB „Jara“ akcijas nustatytos aplinkybės, tačiau Panevėžio apskrities VMI, atlikdama mokestinį patikrinimą, rėmėsi tik FNTT išvada, kuri pareiškėjui susipažinti nebuvo pateikta. Atliktas mokestinis patikrinimas pažeidžia civilinių teisinių santykių reglamentavimo sutarties laisvės principą. Panevėžio apskrities VMI turimi duomenis nesutapo su Utenos VMI pateikta detalia mokestinio tyrimo medžiaga. Panevėžio apskrities VMI vadovavosi deklaracija FR0711, tačiau šiuo atveju reikšmingi pirminiai duomenis – kasos išlaidų orderiai, banko išrašai. Pirminiuose dokumentuose UAB „Jara“ nenurodo, kokių sutarčių pagrindu buvo atliekami mokėjimai. Duomenis, gauti iš UAB „Jara“ bankroto administratoriaus, patvirtina, kad įsipareigojimų UAB „Jara“ akcininkams pokyčiai atsirado dėl skolų perkėlimo. Mokesčių administratorius skolų perkėlimą pateikė kaip neįvykusią ūkinę operaciją, tačiau iš tikrųjų skolos perkėlimo sandoris (ūkinės operacijos), nepasikeitus UAB „Jara“ bendriems įsipareigojimams, buvo akcininkų V. P. ir V. G. valios išraiška be mokestinės naudos tikslo. Skolos perkėlimas – atsiskaitymo per įmonę teisinis pagrindas, nes pareiškėjas neturėjo teisės pasirašyti sutarčių UAB „Jara“ vardu. Be to, analogišku būdu 169 000 Lt sumos įforminimo atvejis mokesčių administratoriaus buvo traktuojamas kaip teisingas. Konkrečiu atveju mokesčių administratorius savo naudai negali taikyti tūrinio prieš formą viršenybės principo.

18. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais.

20. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus akcentuoja, kad UAB „Jara“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo fiksuota ūkinė operacija 300 000 Lt sumai, nes tokia operacija nebuvo atlikta, buvo atlikti tik pasikeitimai prievolėje šalių susitarimu. Konkrečiu atveju mokesčiai priskaičiuoti neteisėtai,  t. y. ne pagal realią įmonės apskaitą, o pagal nutraukto baudžiamojo ikiteisminio tyrimo liudytojų parodymus, kurie neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau motyvų nenurodo.22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta,

kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

23. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Tokių išskirtinių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

24. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų 9 246,23 Eur GPM, 4 313,40 Eur GPM delspinigių bei paskirtos 927 Eur baudos teisėtumo ir pagrįstumo. Papildomos GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjas gavo iš UAB „Jara“ 204 531 Lt apmokestinamųjų pajamų, tačiau gautų pajamų nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

25. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Nors įstatymas numato, kad teismui yra skundžiamas ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, tačiau tai nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas mokestinį ginčą, turi tik formaliai patikrinti skundžiamo ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas privalo iš esmės išspręsti kilusį mokestinį ginčą, kurį nagrinėdamas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis).

26. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis).

27. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

28. Taigi, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas bei paminėtų procesinių teisės normų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, negali tiesiog pritarti skundžiamuose mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose nurodytoms nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei šių institucijų motyvams dėl įrodymų vertinimo. Kiekvienu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas mokestinį ginčą, privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, sprendime nurodyti nustatytas faktines aplinkybes bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti argumentus dėl įrodymų vertinimo, t. y. argumentuoti, dėl ko vienais įrodymais teismas remiasi pagrįsdamas savo išvadas, o kitus įrodymus atmeta.

29. Nagrinėjimu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi tik atskirais įrodymais, nevertindamas mokesčių administratoriaus surinktų faktinių duomenų, kuriais buvo grindžiami ginčijami mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimai, visumos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik atkartojo mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, pateikdamas nuorodas į atskirus, byloje esančius dokumentus. Pavyzdžiui, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėjui iš

UAB „Jara“ 2010 m. buvo išmokėta 170 231 Lt, 2011 m. – 30 000 Lt, 2012 m. – 4 300 Lt, iš viso: 204 531 Lt suma, nesusijusi su darbo santykiais ir paskolos grąžinimu. Teismo sprendime pažymėta nuoroda į dokumentą, esantį Komisijos byloje (b. l. 14), tačiau tai yra neaiškios kilmės spausdinto dokumento vieno lapo kopija, kuriame yra ranka padarytų pataisymų. Teisėjų kolegijos nuomone, toks dokumentas negali būti pripažintas leistinu įrodymu administracinėje byloje.

30. Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus, pirmosios instancijos teismas iš esmės jų visiškai nevertino tik skundžiamame sprendime nurodė, jog VMI šiuos pareiškėjo argumentus jau įvertino, priimdama skundžiamą 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 68-366.

31. ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

32. Nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnį, kuris nustato, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 dalis), o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 dalis).

33. Taigi, aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas pagal sisteminį teisės aiškinimo metodą, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus.

34. Tačiau įrodinėjimo specifika nagrinėjant bylas dėl mokestinių ginčų neatleidžia teismo nuo pareigos, įtvirtintos ABTĮ 80 straipsnyje. Atsižvelgiant į šio straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos privalėjo įvertinti, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti gyventojų pajamų mokestį bei su juo susijusias sumas.

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

36. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo, tuo pažeisdamas minėtas procesines teisės normas, ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje turi būti tiriami ir vertinami įrodymai, nustatomos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00811 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-224-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00977-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.4; 43.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Daisana“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Daisana“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras, atsakovas) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. cspr.1-53 (toliau – ir Sprendimas), įpareigojant Komisiją nagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu atsakovas paliko nenagrinėtu jo 2017 m. sausio 23 d. pateiktą skundą. Atsakovas neteisingai ir netiksliai traktavo jo prašymą Registrų centro Klaipėdos filialui. Be to, atsakovas nenurodė, kodėl negali ištaisyti savo neteisingo sprendimo ir Sprendimą priėmė vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 32 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl skundas turi būti paliktas nenagrinėtu.

3. Atsakovas Registrų centras atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su 2016 m. gruodžio 19 d. prašymu kreipėsi į Registrų centro Klaipėdos filialą,

prašydamas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010 pagrindu patikslinti nekilnojamojo turto – žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotus juridinius faktus. Registrų centro Klaipėdos filialas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (4.6.1 l.)RA-5769 prašymą patenkino. Pareiškėjas Komisijai pateikė 2017 m. sausio 23 d. skundą, kuriuo prašė pakeisti Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą arba priimti naują sprendimą ir įregistruoti D. T. daiktinę teisę, daiktinių teisių įregistravimo pagrindu nurodant Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010. Pareiškėjas, 2017 m. sausio 23 d. teikdamas skundą Komisijai, suformulavo naują reikalavimą – įregistruoti D. T. daiktinę teisę į 1/86 dalį valymo įrenginių ir įregistruoti D. T. daiktinę teisę į 1/31 vandens gręžinio. Tačiau teritoriniam registratoriui – Registrų centro Klaipėdos filialui prašymo dėl šių daiktinių teisių įregistravimo nepateikė, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pareiškėjui Registrų centro 2016 m. gruodžio 8 d. raštu buvo išaiškinta, kad Komisijos 2016 m. spalio 27 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą iš Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) išregistruoti

juridinius faktus apie įsiteisėjusį sprendimą (nutartį), turintį įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, gali būti skundžiamas teismui, nes įstatymai nesuteikia teisės papildyti ar pakeisti savo pačios sprendimą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2016 m. gruodžio 19 d. prašymu kreipėsi į Registrų centro Klaipėdos filialą,

prašydamas nekilnojamojo turto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), registre (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) patikslinti 7.1 punkte įregistruotą juridinį faktą – įsiteisėjęs teismo sprendimas, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, aprašyme nurodant, kad pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010 ieškovams S. R., J. Š., I. B., A. S., M. S., V. V., E. R., M. B., D. T., A. P., I. Š., kiekvienam atskirai, pripažįstama nuosavybės teisė į 1/86 dalį valymo įrenginių, esančių žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Tuo pačiu 2016 m. gruodžio 19 d. prašymu pareiškėjas teritorinio registratoriaus prašė nekilnojamojo turto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), registre (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) patikslinti 7.1 punkte įregistruotą juridinį faktą – įsiteisėjęs teismo sprendimas, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, aprašyme nurodant, kad pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010 ieškovams S. R., J. Š., I. B., A. S., M. S., V. V., E. R., M. B., D. T., A. P., L. Š., kiekvienam atskirai, pripažįstama nuosavybės teisė į 1/31 dalį vandens gręžinio, esančio žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Registrų centro Klaipėdos filialas, tenkinęs 2016 m. gruodžio 19 d. pareiškėjo prašymą, 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (4.6.1 l.)RA-5769 informavo pareiškėją, kad jo prašymas patikslinti įregistruotų juridinių faktų aprašymą, patenkintas, kartu pateikė pareiškėjui tai patvirtinančius NTR (registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) ir registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)) centrinio duomenų banko išrašus. Pareiškėjas Komisijai pateikė 2017 m. sausio 23 d. skundą, kuriuo prašė pakeisti Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (4.6.1 l.)RA-5769 arba priimti naują sprendimą ir įregistruoti D. T. daiktinę teisę į 1/86 dalį valymo įrenginių, esančių žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir D. T. daiktinę teisę į 1/31 dalį vandens gręžinio, esančio žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), daiktinių teisių įregistravimo pagrindu nurodant Klaipėdos rajono apylinkės 2010 m. birželio 1 d. teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010. Komisija, išnagrinėjusi UAB „Daisana“ 2017 m. sausio 23 d. skundą dėl Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. (4.6.1 l.)RA-5769, Sprendimu šį skundą paliko nenagrinėtą.

7. Teismas, įvertinęs NTRĮ 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio, 8 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 1–2 dalių, 31–32 straipsnių nuostatas bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad teritorinių registratorių sprendimams apskųsti yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka.

8. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, teikdamas Komisijai 2017 m. sausio 23 d. skundą, iš esmės suformulavo naują reikalavimą – įregistruoti D. T. daiktinę teisę į 1/86 dalį valymo įrenginių ir įregistruoti D. T. daiktinę teisę į 1/31 vandens gręžinio nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir nesikreipė į teritorinį registratorių – Registrų centro Klaipėdos filialą. Todėl Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, pateikdamas Centriniam registratoriui 2017 m. sausio 23 d. skundą dėl daiktinių teisių įregistravimo D. T., nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą paliko nenagrinėtu. Teismas vertino, kad skundžiamas Komisijos sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

III.

9. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pripažinti, kad jo 2017 m. sausio 23 d. skundo reikalavimas įregistruoti daiktinę teisę nėra naujas suformuotas reikalavimas, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Pareiškėjas nurodo, kad byla turėjo būti nagrinėjama nuo 2016 m. spalio 16 d. skundo, o ne, kaip nurodė teismas, nuo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 19 d. prašymo. Teismas klaidingai vertino, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 19 d. prašė įregistruoti teises visiems fiziniams ieškovams pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartį. Nurodytu prašymu buvo prašoma patikslinti ir pripažinti tik prašymą pateikusios D. T. teises. Teismas neteisingai nurodė, kad Registrų centro Klaipėdos filialas tenkino pareiškėjo 2016 m. gruodžio 19 d. prašymą. Šiuo prašymu buvo tik vykdomi Registrų centro centrinio padalinio 2016 m. gruodžio 8 d. rašte pateikti nurodymai ir vadovaujamasi Komisijos 2016 m. spalio 27 d.

sprendimu Nr. csprl-259. Teismas nepagrįstai pareiškėją traktavo kaip iniciatorių registruojant Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. nutarties sprendinius, nes iniciatorius šiuo atveju yra fizinis asmuo – D. T., o pareiškėjas tik trečiasis suinteresuotas asmuo.

11. Pareiškėjo teigimu, teismas, neatsižvelgdamas į pareiškėjo 2017 m. gegužės 9 d. atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, neteisingai vertino, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 23 d. pateikė skundą su nauju reikalavimu. Šiuo atveju buvo realizuota Registrų centro Klaipėdos filialo išaiškinta apskundimo teisė skundžiant Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (4.6.11.)RA-5769. Skundas buvo teiktas tuo pagrindu, kad Registrų centro Klaipėdos filialas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, registruoja ne tik prašymą pateikusios D. T. teises, bet ir prašymų nepateikusių fizinių asmenų teises. Toks registravimas neatitinka Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartyje pateiktiems išaiškinimams. Teismo įvardintas nauju pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundo reikalavimas nėra naujas, nes šis reikalavimas buvo teikiamas nuo pat pirmo pareiškėjo 2016 m. spalio 16 d. skundo.

12. Pareiškėjas pažymi, kad teismas taip pat neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog skundžiamas Komisijos sprendimas buvo gautas tik pareiškėjo pareikalavimu, pavėluotai.

13. Atsakovas Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismui atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, pažymi, kad teismo išvada, jog pareiškėjas, 2017 m. sausio 23 d. skunde suformuluodamas naują reikalavimą, nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos šiam reikalavimui pareikšti, pagrįsta NTRĮ 8 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 2 dalies, 31–32 straipsnių nuostatomis.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. D. T. Registrų centro Klaipėdos filialui pateikė prašymą žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), registruose įregistruoti juridinius faktus – įsiteisėjęs teismo sprendimas, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Juridinis įregistravimo pagrindas – Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-112-729/210. Prašymas 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvykdytas, apie ką 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštu buvo informuotas pareiškėjas. NTR 2017 m. birželio 26 d. duomenimis nurodyti žemės sklypai nuosavybes teise priklauso pareiškėjui pagal 2011 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį. NTR 2017 m. birželio 27 d. duomenimis nurodytų žemės sklypų registre įregistruoti šie faktai: nuo 2016 m. vasario 5 d. areštas, nuo 2015 m. spalio 29 d. areštas, nuo 2014 m. kovo 21 d. hipoteka.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja ginčui, jo nuomone, aktualų NTRĮ 8 straipsnio 2 dalyje, 15 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnyje, 23 straipsnio 1–3 dalyse, 26 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 16 d. Registrų centrui pateikė skundą dėl Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo įregistruoti pareiškėjo priklausančiuose žemės sklypuose juridinius faktus – įsiteisėjęs teismo sprendimas, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą Nr. csprl-259, kuriuo paliko galioti skundžiamą sprendimą, akcentuodama, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010 yra tinkamas pagrindas juridiniam faktui įregistruoti. Pareiškėjas Komisijos sprendimo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui neskundė. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 29 d. Registrų centrui pateikė skundo papildymą (pakeitimą) dėl Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo įregistruoti pareiškėjo priklausančiuose žemės sklypuose juridinius faktus – įsiteisėjęs teismo sprendimas, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, kuriuo, be kita ko, prašė įpareigoti Registrų centro Klaipėdos filialą patikslinti žemės sklypuose juridinius faktus, kaip nurodyta teismo nutartyje. Komisija 2016 m. gruodžio 8 d. raštu informavo pareiškėją, kad prašymas dėl juridinių faktų įregistravimo pirmiausia turėtų būti pateiktas Registrų centro Klaipėdos filialui, o filialui netenkinus prašymo – Komisijai. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 19 d. Registrų centro Klaipėdos filialui pateikė prašymą ištaisyti NTR įrašytus duomenis. Registrų centro Klaipėdos filialas pareiškėją informavo, kad 2016 m. gruodžio 29 d. pareiškėjui priklausančių žemės sklypų duomenis registruose patikslinti pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010  m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010. Pareiškėjas 2017 m. sausio 23 d. Registrų centrui pateikė skundą dėl Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 29 d. rašto, kuriuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-112-729/2010 pagrindu prašė pakeisti Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimą arba priimti naują ir užregistruoti tik D. T. daiktinę teisę į nekilnojamąjį turtą. Komisija šioje byloje skundžiamu 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą paliko nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl valstybės įmonės Registrų Centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. cspr.1-53, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 19 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą (teritorinį registratorių) ir, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsniu, prašė patikslinti netikslius duomenis nekilnojamojo turto registruose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 36).

21. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas dėl minėto pareiškėjo prašymo 2016 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą patikslinti duomenis ir apie tai pareiškėją informavo 2016 m. gruodžio 30 d. raštu Nr.(4.6.11.)RA-5769 (b. l. 37).

22. Pareiškėjas minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą apskundė Centriniam registratoriui ir prašė pakeisti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą arba priimti naują sprendimą ir užregistruoti tik fizinio asmens D. T. daiktinę teisę į nekilnojamąjį turtą (b. l. 32).

23. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. cspr.1-53 paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą. Komisija, priimdama sprendimą, motyvavo tuo, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą centriniam registratoriui dėl daiktinių teisių įregistravimo, nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (b. l. 34-35).

24. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, jog į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teritorinio registratoriaus atsisakymas tenkinti prašymą patikslinti ir ištaisyti nekilnojamojo turto registro netikslius ir klaidingus duomenis arba papildyti neišsamius duomenis skundžiamas Centriniam registratoriui šio įstatymo nustatyta tvarka. Centrinio registratoriaus sprendimas gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

25. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

26. Nors Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (tiesiogiai) yra nurodoma, kad gali būti skundžiamas teritorinio registratoriaus atsisakymas patikslinti ar ištaisyti netikslius ir klaidingus nekilnojamojo turto registro duomenis ar papildyti neišsamius, tačiau, šią teisės normą aiškinant sistemiškai su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, jog bet kokio pobūdžio teritorinio registratoriaus sprendimas, priimtas išnagrinėjus suinteresuoto asmens prašymą, nurodytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, gali būti ginčijamas kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (Centrinį registratorių).

27. Nagrinėjamu atveju teritorinis registratorius pagal pareiškėjo prašymą patikslino netikslius nekilnojamojo turto registro duomenis. Tokį teritorinio registratoriaus sprendimą (sprendimą patikslinti netikslius nekilnojamojo turto registro duomenis) pareiškėjas turėjo teisę apskųsti Centriniam registratoriui.

28. Centriniam registratoriui paduotų skundų nagrinėjimo tvarka yra reglamentuota Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnyje. Centriniam registratoriui paduoti skundai dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų turi būti išnagrinėti per trisdešimt dienų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Skundus nagrinėja bei sprendimus priima Centrinio registratoriaus sudaryta komisija. Komisijos darbo reglamentą tvirtina Centrinis registratorius (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 2 dalis).

29. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Centrinis registratorius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą; 2) panaikinti (visą ar iš dalies) teritorinio registratoriaus sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3) pakeisti teritorinio registratoriaus sprendimą.

30. Centrinis registratorius, išnagrinėjęs skundą, turi teisę priimti tik vieną iš sprendimų, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje, todėl, Centrinis registratorius ginčijamu sprendimu nusprendęs pareiškėjo skundą

palikti nenagrinėtą, t. y. priėmęs Nekilnojamojo turto registro įstatyme nenumatytą sprendimą, peržengė savo kompetencijos ribas.

31. Centrinis registratorius gali atsisakyti priimti skundą tik dviem atvejais: 1) jeigu skundo turinys, forma neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų reikalavimų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalis); 2) jeigu Centrinis registratorius priima sprendimą atmesti pareiškimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalis). Visais kitais atvejais Centrinis registratorius privalo išnagrinėti skundą ir priimti sprendimą, numatytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje.

32. Teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Tai atlieka teritorinių registratorių darbuotojai, turintys Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka suteiktą kvalifikaciją (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalis).

33. Teritoriniai registratoriai, atliekantys minėtas funkcijas, veikia kaip viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys viešojo administravimo funkcijas, o ne kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, todėl be jokio teisinio pagrindo tiek Centrinio registratoriaus ginčijamame sprendime, tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas, pateikdamas Centriniam registratoriui skundą, kuriame taip pat buvo suformuluotas ir reikalavimas dėl daiktinių teisių įregistravimo D.T., nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

34. Kadangi ginčijamas Centrinio registratoriaus sprendimas savo turiniu prieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo normoms, reguliuojančioms neteisminę ginčų dėl teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų nagrinėjimo tvarką, todėl šis sprendimas naikintinas.

35. Panaikinus ginčijamą Centrinio registratoriaus sprendimą yra atkuriama iki jo priėmimo buvusi padėtis,  t. y. Centrinis registratorius privalės iš naujo išspręsti pareiškėjo skundo priėmimo ir išnagrinėjimo klausimą, todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Centrinio registratoriaus įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą, nėra pagrindo.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir panaikinamas ginčijamas Komisijos Sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. vasario

27 d. sprendimą Nr. cspr.1-53.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00821 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-2706-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00829-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 37.4; 37.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.  R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniu Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Kauno apygardos administracinis teismas priėmė pareiškėjo S. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundą (b. l. 5–8, 21–24), kuriuo pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. nutarimą Nr. 49-681 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo S. R. buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus pavaduotojo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 2S-2496 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atmestas kaip nepagrįstas S. R. skundas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atlieka bausmę Alytaus PN, ginčijamu nutarimu 2017 m. vasario 23 d. jam buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Dėl šios nuobaudos paskyrimo pareiškėjo skundą nagrinėjęs Kalėjimų departamentas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. skunde nurodytų aplinkybių ir jį atmetė vien dėl to, kad neturėjo pagrindo nesivadovauti priesaiką davusių pareigūnų duotais parodymais. Pareiškėjas įsitikinęs, kad vien pareigūnų parodymais tikėti negalima, būtina išnagrinėti ir įsigilinti į visas aplinkybes, nes to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatos.

3. Pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. buvo supažindintas su Alytaus PN 2017 m. vasario 20 d. Tyrimo išvada Nr. 16-116 „Dėl 9 lokalinio sektoriaus nuteistųjų neteisėtų veiksmų“ (toliau – Tyrimo išvada). Šioje išvadoje kurioje nurodyti įvairūs nuteistųjų neteisėti atlikti veiksmai, minimi pareigūnų tarnybiniai pranešimai. Tyrimo išvadoje pareiškėjo pavardė neminima, tarnybiniuose pranešimuose taip pat nenurodoma, kokius neteisėtus veiksmus jis atliko, kiti nuteistieji rašė pasiaiškinimus, o pareiškėjui to daryti neteko. Šioje išvadoje nėra tikslai nurodyta, kada pareiškėjas konkrečiai įėjo į 4 miegamąją patalpą ir išėjo iš jos. Tyrimo išvadoje tik abstrakčiai nurodyta, kad į patalpą užėjo visi nuteistieji.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad į 9 būrio 4 miegamąjį ėjo atskirai, nesutaręs su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame būtų nurodyti neteisėti pareiškėjo atlikti veiksmai. Kadangi Tyrimo išvadoje nėra duomenų, kuriuo laiku pareigūnas reiškė reikalavimą, draudžiantį įeiti į patalpą, negali būti konstatuojama, kad pareiškėjas tokį reikalavimą girdėjo, bet jo nepaisė ir padarė pažeidimą. Teisės aktai nedraudžia lengvos grupės sąlygomis bausmę atliekančiam asmeniui vaikščioti po lokalinį sektorių, į 4 miegamąjį pareiškėjas užėjo todėl, kad manė, jog ten vyksta muštynės. Pareiškėjas tik norėjo išskirti konfliktuojančius asmenis. Tyrimo išvadoje nurodyta, kad šioje patalpoje buvo išjungta šviesa, todėl pareiškėjas negalėjo matyti pareigūnų. Prieblandoje pamatęs pareigūnus ir išgirdęs reikalavimą palikti patalpą, pareiškėjas nedelsiant pasišalino. Šiuo atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas tyčia pažeidė draudimą užeiti į patalpą, kurioje yra administracijos pareigūnas, tik jam leidus. Pareiškėjas įsitikinęs, kad jam drausminė nuobauda skirta nepagrįstai, vien dėl to, kad jis po lokalinio sektoriaus patalpas vaikščioja laisvai, o į ginčo patalpą galėjo užeiti ir dėl įpratimo.

5. Pareigūnas, surašęs Tyrimo išvadą, jos pavadinime iš anksto nurodė, kad šioje išvadoje įvardinti nuteistieji padarė pažeidimus. Minėtas pavadinimas suformavo išankstines nuostatas, jos turėjo įtakos Alytaus PN direktoriui sprendžiant dėl

drausminės nuobaudos pareiškėjui skyrimo. Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu tyrimo metu, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti dėl padarytų pažeidimų, jis iš karto nubaustas drausmės komisijoje. Šios komisijos posėdyje pareiškėjo paaiškinimai nebuvo išklausyti, iki nuobaudos paskyrimo pareiškėjui nebuvo suformuluoti kaltinimai padarius kokį nors pažeidimą. Alytaus PN administracija nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 143 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kuriame nustatyta, kad skiriant nuobaudas atsižvelgiama į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo.

6. Rašytiniuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepimo (b. l. 74–75) pareiškėjas nesutinka su atsiliepime nurodytais argumentais, pareiškėjas neturi galiojančių nuobaudų, todėl atsakovo teiginiai, kad jis baustas 10 karų, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas neigė savo kaltę dėl konstatuoto pažeidimo ir jo nepripažino.

7. Atsakovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32–36) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.8. Paaiškino, kad 2017 m. sausio 19 d., apie 21.46 val., Alytaus PN teritorijoje pastebėtas pašalinis asmuo, kuris,

pribėgęs prie maskuojančios tvoros link 9 lokalinio sektoriaus metė tris paketus. Buvo įtariama, kad paketuose yra draudžiami nuteistiesiems turėti daiktai. Siekdami surasti ir paimti paketus, administracijos atstovai iš karto užėjo į 9 būrio 7 miegamąjį, kuriame nuteistieji bandė įtartiną paketą paslėpti miegamojo lubose. Nuteistieji paketo administracijos atstovams neatidavė, o permetė jį kitam nuteistajam, kuris išbėgo iš 9 būrio 7 miegamojo ir nubėgo į 9 būrio 4 miegamąjį. Pareigūnai iš karto nubėgo paskui į 4 miegamąjį ir garsiai pasakydami neleido įeiti į 9 būrio 4 miegamąjį kitiems nuteistiesiems. Pareiškėjas, nepaklusdamas pareigūnų teisėtiems reikalavimams, kartu su kitais nuteistaisiais 21 val. 49 min. įėjo į 9 būrio 4 miegamąjį.

9. Nurodytais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1–2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pareiškėjo veiksmai taip pat prieštaravo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 73.2 punkto reikalavimams (įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę). Atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes, surinktą dokumentinę medžiagą, pareiškėjui anksčiau paskirtas nuobaudas bei vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, Alytaus PN direktorius nuobaudą – papeikimą – paskyrė pagrįstai ir teisėtai. Be to, pareiškėjas iki skundžiamos nuobaudos skyrimo jau buvo baustas 10 kartų. Nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai.

II.

10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu (b. l. 81–86) pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad 2017 m. sausio 19 d., 21 val. 46 min., į Alytaus PN teritoriją

nenustatytam asmeniui permetus 3 paketus, pareigūnai vijosi nuteistąjį 9 lokalinio sektoriaus kieme ir patalpose, atidarę 7 miegamosios patalpos duris, prižiūrėtojai pastebėjo, kad du 9 būrio nuteistieji įtartiną paketą bando paslėpti miegamojo lubose, pamatę administracijos atstovus, nuteistieji paketo jiems gera valia neatidavė, tačiau permetė jį kitam nuteistajam, kuris nubėgo į 9 būrio 4 miegamąjį. Pareigūnams užėjus į 9 būrio 4 miegamąjį, paskui juos į šią patalpą užėjo dauguma 9 lokalinio sektoriaus nuteistųjų, kurių miegamoji vieta nebuvo 4 patalpoje. Vaizdo kameros užfiksavo, kad, tuo metu, kai į 4 miegamąjį iš karto įėjo 15 nuteistų, tarp jų buvo pareiškėjas, šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės neneigė teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Administracijos atstovų tarnybinių pranešimų duomenys partvirtina, kad jie neleido šiems nuteistiesiems įeiti 9 būrio 4 miegamąjį. Ginčijamu Nutarimu 2017 m. sausio 23 d. pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda, nes pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1–2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punktą. Departamentas pareiškėjo skundą atmetė ir Sprendime konstatavo, jog drausminė nuobauda paskirta pagrįstai. Nei pažeidimo padarymo, nei nuobaudos skyrimo metu pareiškėjas galiojančių drausminių nuobaudų neturėjo.

12. Teismas konstatavo, kad nesilaikant BVK numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė. BVK 12 straipsnyje nustatytos bendros nuteistųjų pareigos, BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl nuteistasis privalėjo įvykdyti jam nustatytas imperatyvias pareigas (ginčo atveju – ir Vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkto reikalavimus). Teismas pažymėjo, kad 2017 m. sausio 19 d. įvykio aplinkybės yra akivaizdžios ir aiškios, pagrįstos pareigūnų paaiškinimais ir vaizdo įrašų duomenimis, kurie apibendrinti Tyrimo išvadoje. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis miegojo, nieko nematė ir negirdėjo, nes įrodymų visuma sudarė pagrindą išvadai, kad pareiškėjas objektyviai turėjo žinoti, jog 4 miegamojoje patalpoje buvo ir Alytaus PN priežiūros pareigūnų. Teismas sprendė, kad pareiškėjas tyčia pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkte įtvirtintą draudimą – nuteistieji gali įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus. Teismo vertinimu, byloje nebuvo nustatyta, kad Alytaus PN pareigūnai buvo suinteresuoti pakenkti pareiškėjui,

todėl jų paaiškinimai laikytini objektyviais.13. Teismas nurodė, kad pareiškėjui nuobauda paskirta nepažeidžiant BVK 143 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareiškėjo

teisės pasiaiškinti dėl nustatyto pažeidimo, nes bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas tokį pasiaiškinimą buvo teikęs 2017 m. vasario 8 d. dėl 2017 m. sausio 19 įvykių. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis nežinojo, kuo yra kaltinamas ir per vėlai buvo supažindintas su Tyrimo išvada.

14. Teismas konstatavo, kad Nutarimas ir Departamento sprendimas visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio principines nuostatas. Nutarime pažeidimo esmė atskleista tinkamai, pateikta išsami pareiškėjo veiksmų teisinė kvalifikacija. Pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta nepažeidžiant BVK nuostatų, papeikimas yra palyginti švelni nuobauda, iš esmės nepabloginusi pareiškėjo gyvenimo kokybės.

III.

15. Pareiškėjas S. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89–90), kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai.

16. Pakartodamas 2017 m. sausio 19 d. įvykių ir jų tyrimo faktines aplinkybes, kurios jau buvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas grįstas prielaidomis, o prielaidų pagrindu asmeniui atsakomybė negali būti taikoma. Teismas visiškai be įrodymų darė išvadą, kad pareiškėjas 7 miegamajame negalėjo miegoti ir privalėjo žinoti, kad Alytaus PN pareigūnai buvo 4 miegamojoje patalpoje. Tyrimo medžiagoje nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas miegojo ir pabudo tik vėliau, nepaneigtos jokiais objektyviais įrodymais. Teismas privalėjo pareiškėjo skundą tenkint, nes tuo atveju, jei pareiškėjas nežino, ar patalpoje yra pareigūnai, negali būti nustatyta ir pareiškėjo tyčia pažeidus draudimą užeiti į patalpą, kurioj yra administracijos atstovai, prieš tai atsiklausus leidimo. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir ginčą sprendė atsakovo naudai.

17. Atsakovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98–100) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b.  l. 94–96) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visa bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Alytaus PN direktoriaus Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, ir Departamento, privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjusio pareiškėjo skundą, Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad Nutarimas ir Sprendimas atitiko VAĮ 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

21. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismo sprendimas pagrįstas prielaidomis, teismo išvados dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nepagrįstos jokia objektyvia medžiaga, teismas buvo šališkas, nes priimtas sprendimas palankus išimtinai atsakovui.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos

teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau  – LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Nutarimu buvo paskirta drausminė nuobauda už tai, kad jis 2017 m. sausio 19 d., 21.48 val. be administracijos pareigūnų leidimo užėjo į 9 būrio 4 miegamąjį. Pareiškėjas šios faktinės aplinkybės neneigė, tačiau savo nesutikimą su nubaudimu grindžia argumentu, jog jis nežinojo, kad 4 miegamojoje patalpoje buvo administracijos pareigūnai, nes miegojo, negalėjo susiorientuoti tą vakarą Alytaus PN vykusioje situacijoje.

25. Teisėjų kolegija nurodo, kad BVK (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 12 straipsnyje įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos: nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 dalis); privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2 dalis). Pagal specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, pareigas, įtvirtintas šio kodekso 110 straipsnyje, nuteistieji, be kita ko, privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Vidaus tvarkos taisyklių (Teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-312 patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 73 punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, be kita ko, įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę (73.2 p.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjas į Alytaus PN patalpą, kurioje buvo administracijos pareigūnų, galėjo užeiti tik jiems leidus.

26. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus kaltės aspektu vertina kritiškai. Pažymėtina, kad iš Tyrimo išvados, Alytaus PN vaizdo stebėjimo kamerų medžiagos, tarnybinių pranešimų, akivaizdu, kad ginčo vakarą Alytaus PN buvo kilusi situacija, sudariusi pavojų nuteistųjų laikymo režimo reikalavimų užtikrinimui ir normaliai įstaigos veiklai, nuteistieji nevykdė jiems nustatytų pareigų, susijusių su neteisėtais būdais gautų daiktų disponavimu, dalis nuteistųjų priešinosi pareigūnams ir kliudė jiems atlikti tarnybines funkcijas, nuteistieji nevykdė prižiūrėtojų teisėtų reikalavimų. Alytaus PN vaizdo stebėjimo kamerų 2017 m. sausio 19 d. vakaro vaizdo įrašo aprašyme nurodyti duomenys (b. l. 71–72), teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini objektyviais, yra pakankamai detalūs ir išsamūs. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis ginčo vakarą negalėjo žinoti, jog iš jo miegamosios patalpos (7 miegamojo) nuteistąjį su neleistinais turėti daiktais nusiviję pareigūnai į 4 miegamąjį šioje patalpoje nebuvo, kai pareiškėjas su kitais nuteistaisiais iš 7 miegamojo paskui prižiūrėtojus išėjo praėjus apytikriai 3–5 sekundėms, akivaizdžiai prieštarauja faktiškai susiklosčiusiems įvykiams, kurie užfiksuoti pareiškėjo sektoriaus patalpas filmavusiuose įrenginiuose. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo paaiškinimuose nurodyti argumentai paneigti objektyviais įrodymais – vaizdo įrašo duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas prielaidomis.

27. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad ginčijamu nutarimu nuobauda paskirta nesilaikant BVK 143 straipsnyje nustatytų kriterijų, jam nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas dėl 2017 m. sausio 19 d. įvykio iki Nutarimo priėmimo Alytaus PN administracijai teikė raštu 2017 m. vasario 28 d. (b. l. 69) ir, kaip nurodyta pareiškėjo skunde Departamentui, teikė paaiškinimus žodžiu Alytaus PN drausmės komisijoje b. l. 9–12). Aplinkybė, kad Tyrimo išvados kopiją pareiškėjas gavo jau po nuobaudos paskyrimo, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo teisė pasiaiškinti dėl galimai padaryto pažeidimo buvo suvaržyta. Byloje nėra įrodymų, pavirtinančių, kad pareiškėjui skiriant nuobaudą buvo pažeista nuobaudų skyrimo procedūra, nustatyta BVK 143 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės motyvuotos, paskirtoji nuobauda yra proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui, todėl šis ginčijamas administracinis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pripažinus Alytaus PN direktoriaus nutarimą teisėtu ir pagrįstu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Departamentas, privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėto nutarimo, taip pat priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

29. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų

samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma  – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bei LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

30. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00809 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-2679-624/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00147-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos

pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.  J. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 614,02 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN jis dirbo VĮ „Mūsų amatai“. Iš jo gaunamo darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį į pataisos įstaigoje sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą buvo atskaitoma 25 procentai bendros darbo užmokesčio sumos bei 5 procentai į jo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį. Pareiškėjas įsitikinęs, kad iš jo darbo užmokesčio atliktos 25 procentų dydžio išskaitos į socialinės paramos nuteistiesiems fondą yra neteisėtos, nes valstybė įsipareigojusi išlaikyti visus nuteistuosius, o ne juos išnaudoti. Iš darbo užmokesčio pareiškėjas išlaiko Vilniaus PN administraciją ir kitus nuteistuosius, kuriems mokamos socialinės išmokos ir pašalpos. Tokie veiksmai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą draudimą išnaudoti kalinamus asmenis. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su prašymu, kad jam grąžintų uždirbto atlyginimo dalį (25 procentus), kuri buvo išskaičiuota į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, tačiau Vilniaus PN atsisakė tai padaryti, nes teisės aktai nenumato minėtų išskaitų grąžinimo į laisvę išeinantiems nuteistiesiems. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 132 straipsnyje nustatytos dvi nuteistojo paleidimui į laisvę skirtos santaupų kaupimo formos – socialinės paramos nuteistiesiems fondas ir neliečiama asmeninės nuteistojo sąskaitos dalis. Todėl paleidžiant pareiškėją iš pataisos įstaigos, Vilniaus PN administracija turėjo jam grąžinti visus pinigus, sumokėtus į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, ir visą pareiškėjo neliečiamojoje asmeninėje sąskaitoje sukauptą sumą. Vilniaus PN grubiai pažeidę teisės aktus, nusavino pareiškėjo uždarbį, stipriai apribojo jo galimybes sėkmingai integruotis į visuomenę ir įsigyti būtiniausių daiktų. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjui atlygintina neišmokėtos darbo užmokesčio sumos dydžio (614,02 Eur) turtinė ir neturtinė (5000 Eur) žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad BVK 132 straipsnio nuostatos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 nutarimu Nr. 475 patvirtintas Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) nenumato išskaitų į socialinės paramos nuteistiesiems fondą grąžinimo. Nustatytą pareigą – į laisvę išeinantiems nuteistiesiems išmokėti jų neliečiamose sąskaitose sukauptas lėšas – Vilniaus PN įvykdė ir išmokėjo pareiškėjui 246,07 Eur. Periodinės išskaitos iš nuteistųjų darbo užmokesčio lieka socialinės paramos nuteistiesiems fonde ir naudojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, Vilniaus PN administracija jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti žalos atlyginimo pareiškėjui klausimo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė.6. Teismas sprendė, kad byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su

galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, viešoji (valstybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (VPN) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

7. Teismas nustatė, kad išleidžiant pareiškėją iš laisvės atėmimo įstaigos, jam buvo išmokėta visa neliečiamojoje sąskaitoje sukaupta suma – 240,07 Eur (pastaba: kasos išlaidų orderyje Nr. 18/090 (b. l. 21) nurodyta, kad pareiškėjui 2016 m. gegužės 31 d. buvo išmokėta 246, 07 Eur). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, BVK ir Apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą, sprendė, kad Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, pagrįstai pareiškėjui išmokėjo tik visas neliečiamojoje jo sąskaitoje sukauptas lėšas. Teismas akcentavo, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Aprašo nuostatos nenustato, jog periodinės išskaitos į socialinės paramos nuteistiesiems fondą būtų grąžinamos nuteistiesiems išeinant į laisvę.

8. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo skundą atmėtė.

III.

9. Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 614,02 Eur turtinę žalą, kurią sudaro 25 proc. dydžio nuo pareiškėjo gauto užmokesčio periodiniai atskaitymai į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, ir 5 000 Eur neturtinę žalą.

10. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus ir nepagrįstai sprendė, kad juose nenustatyta galimybė grąžinti lėšų, atskaitytų į socialinės paramos nuteistiesiems fondą.

11. Pareiškėjas pabrėžė, kad Europos įkalinimo taisyklėse rekomenduojama kalinių darbo atlyginimo sistemoje numatyti galimybę dalį pajamų laikinai nusavinti, siekiant sukurti santaupų fondą, šios santaupos turėtų būti grąžinamos paleidimo į laisvę metu. Pareiškėjas įsitikinęs, kad BVK 132 straipsnyje nurodytos išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio rūšys – nagrinėjamu atveju 25 procentų dydžio atskaitymai į socialinės paramos nuteistiesiems fondą ir 5 procentų dydžio išskaitos į neliečiamą asmeninės sąskaitos dalį – yra santaupų kaupimo formos, kurios abi skirtos nuteistojo paleidimui į laisvę ir turėjo būti išmokėtos pareiškėjui.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 40–41) prašo pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. J. kildina iš Vilniaus PN, kaip teigiama, neteisėtų veiksmų, kuriais pareiškėjui nebuvo sumokėta visa jam priklausanti darbo užmokesčio dalis paleidžiant pareiškėją iš pataisos įstaigos.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Vilniaus PN, pareiškėjui išeinant į laisvę, išmokėjęs visas neliečiamojoje jo sąskaitoje sukauptas lėšas, tačiau negrąžinęs periodinių darbo užmokesčio išskaitų į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Paduotame apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas teigia, kad BVK 132  straipsnio 1–2 dalyse nurodytos išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio dvi rūšys skirtos nuteistojo santaupoms, kurios visos turi būti jam išmokėtos paleidimo į laisvę metu.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus

valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

17. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

18. Kaip matyti iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio ir byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. kovo mėn. buvo paskirtas dirbti pagalbiniu darbininku. Kiekvieną mėnesį iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo daromos išskaitos: 25 proc. – į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, 5 proc. – į neliečiamąją sąskaitos dalį (b. l. 4–6). Pareiškėjas nekelia ginčo dėl jo darbo užmokesčio ar išskaitų: pareiškėjo teigimu, abi BVK 132 straipsnyje nurodytos išskaitos (25 proc. į socialinės paramos nuteistiesiems fondą ir 5 proc. į neliečiamąją sąskaitos dalį) yra skirtos nuteistojo santaupoms ir privalo būti grąžinamos paleidimo iš pataisos įstaigos metu.

19. BVK (akto redakcija, galiojusi pareiškėjo darbo Vilniaus PN laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai, kurių paskirtis – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis, nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 ir 2 d.). Santykius, susijusius nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių taikymu, reglamentuoja BVK ir jo numatytais atvejais valstybės institucijos priimti teisės aktai bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 str. 1 ir 2 d.). Darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių (BVK 111 str.). Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125  str. 1 d.). Taigi, nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011), todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų norminių teisės aktų, susijusių su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, t. y. reglamentavimo, kuriam taikomi asociacijos laisvės, laisvės pasirinkti darbą ir kt. principai, nuostatos nuteistųjų darbui taikytinos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų nustatytais atvejais.

20. Nuteistųjų darbo apmokėjimą reglamentuojančio BVK 131 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tiek iki 2015 m. rugsėjo 1 d., tiek šiuo metu galiojančios redakcijos BVK 132 straipsnio, reglamentuojančio išskaitas iš nuteistųjų darbo užmokesčio, 1 dalis, be kita ko, nustato, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų

išskaitų, iš bendros darbo užmokesčio sumos, išskyrus atviras kolonijas, atskaitomi penki procentai į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį, kurios naudoti nuteistasis neturi teisės. Ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu nuteistasis gali panaudoti pinigus, turimus neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje. Likusi šioje sąskaitoje pinigų suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu (BVK 132 str. 2 d.).

21. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarką nustato Aprašas (2009 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. 450 redakcija). Šio aprašo 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti: vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų nuteistiesiems, asmeninėje sąskaitoje turintiems mažiau kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas mirus suimtojo ar nuteistojo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimajam giminaičiui, įvykus gaivalinei nelaimei, padariusiai didelę turtinę žalą suimtajam ar nuteistajam, jo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams; iki 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio mėnesines pašalpas suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse mokyklose ar aukštosiose mokyklose; paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems fonde ar Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų, išmokėjus šiame apraše nurodytas pašalpas (Aprašo 7.1–7.5 p.)

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad vienintelė paleidimo iš pataisos įstaigos metu nuteistajam privalomų grąžinti lėšų dalis, kurią pataisos įstaigos administracija privalo išmokėti nuteistajam jo paleidimo į laisvę metu, yra numatyta BVK 132 straipsnio 2 dalyje, t. y. periodinės 5 proc. išskaitos iš nuteistojo darbo užmokesčio, kurios atskaitomos į neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį. Nei BVK, nei kiti teisės aktai nenustato pareigos grąžinti BVK 132 straipsnio 1 dalies pagrindu išskaitytos darbo užmokesčio dalies nuteistajam jo paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl to, kad be išmokėtų lėšų, Vilniaus PN jam turėjo išmokėti ir 25 proc. darbo užmokesčio, kurie periodiškai buvo išskaitomi į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, yra teisiškai nepagrįsti.

23. Kaip matyti iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų panaudojimo tvarkos, šios lėšos gali būti skiriamos jokių pajamų negaunantiems, nepasiturintiems, besimokantiems nuteistiesiems ar susiklosčius išskirtinei gyvenimo situacijai, tačiau tai nėra konkretaus nuteistojo nepanaudoto darbo užmokesčio kaupimo ar taupymo forma. Pažymėtina, kad, kaip minėta, nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, o solidarumo principu, kuriuo, kaip matyti iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų panaudojimo tvarkos, iš esmės grindžiamas išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose darymas, yra grindžiamos ir visuomenės, į kurią siekiama paruošti integruoti nuteistuosius, priemonės (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistema), kurių konstitucingumas nekelia abejonių, taip pat nėra pagrindo manyti, kad BVK nuostatos, pagal kurias iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2280-624/2017) ar tarptautinės sutarties nuostatoms.

24. Atsižvelgdama į aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00812 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-37-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01811-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inžolė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inžolė“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Inžolė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. ATK2-31/16 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės, tačiau Departamentas įrodymų dėl pareiškėjo kaltės nerinko ir jo kaltės nenustatinėjo. Barmenė veikė prieš pareiškėjo interesus ir viršijo jai suteiktus įgaliojimus, todėl pareiškėjas negali būti pripažįstamas pažeidęs Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą (toliau – ir AKĮ). Be to, Departamentas nutarimą priėmė praleidęs AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių nuo pažeidimo nustatymo dienos terminą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.4. Atsiliepimė nurodė, kad pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje, parduodamas gėrimus

gamyklinėje uždarytoje taroje ir leisdamas juos išsinešti iš viešojo maitinimo vietos patalpų. Departamento nuomone, pareiškėjas privalo laikytis AKĮ nustatytomis veiksmingomis bei efektyviomis priemonėmis. Teigė, kad pareiškėjas vykdė alkoholinių gėrimų prekybą akivaizdžiai išsinešimui, o samdoma darbuotoja veikia pareiškėjo vardu ir interesais. Nurodė, kad pareiškėjo kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

5. Pažymėjo, kad 2 mėnesių terminas yra skaičiuojamas nuo protokolo surašymo dienos, kuri ir yra laikoma pažeidimo

nustatymo diena, todėl terminas nėra praleistas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija – 362 Eur dydžio bauda – už

AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo nesilaikymą. Minėta teisės akto nuostata nustato, kad draudžiama prekiauti nuo 22 iki 8 val. alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Nutarime nurodyta, kad AKĮ nuostatų pažeidimas pasireiškė tuo, jog pareiškėjo darbuotoja barmenė R. B. 2015 m. gruodžio 19 d. apie 22.50 val. pardavė du 0,75 l talpos gamykliniu būdu uždarytus putojančio vyno butelius, tokiu būdu parduodama alkoholinius gėrimus išsinešti. Barmenė 2015 m. gruodžio 19 d. rašytiniame paaiškinime Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariatui (toliau – ir Kauno AVPK Centro PK) nurodė, kad 2015 m. gruodžio 19 d. apie 22.50 val. parduotų alkoholio butelių neatidarė ir leido juos pirkėjai išsinešti. Paaiškinime nurodė suprantanti, kad padarė pažeidimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Kauno AVPK Centro PK Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados vyresnioji tyrėja 2015 m. gruodžio 22 d. R. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą.

8. Teismas nustatė, kad Kauno AVPK Centro PK Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovada 2016 m. sausio 6 d. atsiuntė Departamentui surinktą medžiagą dėl darbuotojos padaryto AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo. Departamentas 2016 m. sausio 26 d. surašė protokolą Nr. ATK2-013 (toliau – ir protokolas), kuriame nurodė, jog pareiškėjas draudžiamu metu (t. y. nuo 22 val. iki 8 val.) adresu: (duomenys neskelbtini) prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešti (uždarytoje pakuotėje) ir neužtikrina, kad jie būtų vartojami vietoje. Šis protokolas 2016 m. sausio 27 d. buvo išsiųstas pareiškėjui, taip pat pasiūlė iki 2016 m. vasario 29 d. pateikti rašytinį paaiškinimą dėl padaryto pažeidimo ir informavo apie 2016 m. kovo 3 d. 9.30 val. nagrinėjamą pažeidimo bylą. Departamentas 2016 m. kovo 2 d. raštu informavo pareiškėją, kad bylos nagrinėjimas perkeliamas į 2016 m. kovo 24 d. 10.30 val., paaiškinimus pasiūlė pareiškėjui pateikti iki 2016 m. kovo 24 d. Šis raštas ir protokolas buvo įteikti pareiškėjui policijos pagalba.

9. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Kauno apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-623-738/2016 2016 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino pareiškėjo darbuotoją padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalyje (atsakomybė už prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbuotojų padarytą kitų prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimą). Teismas konstatavo, kad darbuotoja po 22  val. pardavė pirkėjui alkoholinius gėrimus jų neatidariusi, neįspėjo, kad gėrimus reikia vartoti vietoje, neužtikrino, kad gėrimai būtų vartojami bare. Teismas taip pat pažymėjo, kad per metus tokį pažeidimą darbuotoja padarė pakartotinai. Teismo nutarimas įsiteisėjo 2016 m. vasario 3 d. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo alkoholinio gėrimo pardavimo aplinkybes vertinti kitaip, nei jas nustatė Kauno apylinkės teismas.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas Departamentui būtų teikęs kokius nors paaiškinimus. Nutarimas pareiškėjui įteiktas policijos pagalba. Pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kad po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai išsinešti, tačiau nurodo, kad tai yra darbuotojos veikimas prieš pareiškėją, dėl to jam negali kilti atsakomybė.

11. Teismas vadovavosi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjas galimai buvo visiems darbuotojams aiškiai nurodęs nuo 22 val. iki 8 val. neparduoti alkoholinių gėrimų uždarytoje pakuotėje (šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė), nelaikytina pakankama ir apdairia priemone tam, kad ūkio subjekto elgesys patektų į AKĮ įtvirtintos išimties taikymo sferą. Pareiškėjo vardu ir interesais veikianti darbuotoja, pardavusi alkoholinius gėrimus pirkėjai, sudarė sąlygas šiuos gėrimus išsinešti, t. y. neužtikrino alkoholinio gėrimo vartojimo vietoje.

12. Teismas sprendė, kad Departamentas, konstatavęs AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą skirti pareiškėjui baudą. Departamentas atsakomybę sunkinančių nei lengvinančių aplinkybių nenustatė, todėl pareiškėjui skyrė baudos vidurkį, t. y. 362 Eur. Pareiškėjui skirta bauda dera su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir teisinės valstybės principais, yra adekvati teisės pažeidimui, atitinka siekiamus, visuotinai svarbius tikslus.

13. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad Nutarimas priimtas praleidus 2 mėnesių terminą nuo pažeidimo nustatymo dienos, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad Departamentas pažeidimą nustatė 2016 m. sausio 26 d.

protokolu, o Nutarimas dėl baudos skyrimo buvo priimtas 2016 m. kovo 24 d., t. y. nepraleidus AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto 2 mėnesių termino, skaičiuojamo nuo pažeidimo nustatymo dienos.

III.

14. Pareiškėjas UAB „Inžolė“ apeliaciniame skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas klaidingai konstatavo, jog Nutarimas priimtas nepraleidus AKĮ nustatyto 2 mėnesių termino ir neteisėtai pripažino, kad naikinamasis terminas gali būti atnaujintas perdavinėjant dokumentus iš vieno kompetentingo subjekto kitam. Tyrimą atliko ir ir visą medžiagą surinko policija, tačiau visą medžiagą perdavė Departamentui. Ši aplinkybė negalėjo būti pagrindas naikinamąjį terminą atnaujinti ir jį pradėti skaičiuoti iš naujo.

16. Teismas visiškai nepagrįstai barmenės veiksmus, kurie neatitinka Bendrovės interesų, sutapatino su UAB „Inžolė“ veiksmais. Barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš Bendrovės interesus – viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Taip pat teismas nepagrįstai fizinio asmens atsakomybę absoliučiai sutapatino su juridinio asmens atsakomybe. Skundžiamame sprendime nebuvo nustatinėjama UAB „Inžolė“ kaltė. Be to, ji ir negalėjo būti nustatyta, kadangi AKĮ buvo pažeistas išimtinai tyčiniais ir priešBendrovę nukreiptais barmenės veiksmais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė veikia aktyviai ir imasi priemonių, kad darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų AKĮ reikalavimų. UAB „Inžolė“ yra supažindinusi visus savo darbuotojus su AKĮ reikalavimais ir įpareigojusi jų laikytis, taip pat nuo 22 iki 8 valandos prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje bei informuoti klientus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje. Bare gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinti informaciniai pranešimai, kuriais pirkėjai yra papildomai informuojami apie pareigą nuo 22 iki 8 valandos bare įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje. Bendrovė nuolat organizuoja susirinkimus ir pasitarimus su darbuotojais, kurių metu darbuotojams yra primenami bei aiškinami AKĮ reikalavimai, pabrėžiama pareiga laikytis šių reikalavimų ir jų nepažeisti. Tačiau teismas visų nurodytų aplinkybių nevertino ir nenagrinėjo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų nenurodė, skundas, Departamento nuomone, yra nemotyvuotas, parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone ir tapačiais teiginiais. Visi apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime. Pažymi, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl termino Nutarimui priimti. Departamentas skundžiamą Nutarimą priėmė 2016 m. kovo 24 d. nepažeisdamas AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo skirti ekonominę sankciją ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam pažeidimui – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Ekonominė sankcija pareiškėjui už AKĮ pažeidimą buvo skirta pagal Departamento 2016 m. sausio 26 d. Protokolą Nr. ATK2-013, kuris buvo surašytas vadovaujantis 2016 m. sausio 15 d. iš policijos ir 2016 m. sausio 25 d. iš Kauno miesto savivaldybės administracijos gauta informacija ir medžiaga apie pareiškėjo galimai padarytus pažeidimus. Todėl 2 mėnesių terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo Protokolo surašymo, kai pareiškėjui aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad jis pardavė alkoholinius gėrimus nepaisydamas apribojimų. Kadangi skundžiamas Nutarimas priimtas 2016 m. kovo 24 d., pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino atmestini kaip nepagrįsti.

19. Pažymi, kad darbo santykių ir kitų tarp darbuotojo ir darbdavio susiklosčiusių santykių Departamentas nenagrinėja. Šiuo atveju priimant skundžiamą nutarimą buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbuotoja veikė pareiškėjo vardu ir interesais, todėl Bendrovė teisėtai ir pagrįstai yra tinkamas atsakomybės subjektas šioje byloje ir jam teisingai buvo skirta ekonominė sankcija už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

20. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo padaryto AKĮ pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi pareiškėjo skunde dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės dalis – kaltės – pasireiškimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo barmenės parduotas didelis alkoholinių gėrimų kiekis vienam asmeniui nebuvo vartojamas vietoje, o buvo išsineštas uždarytoje gamyklinėje taroje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šio fakto neginčija. Taigi viešojo maitinimo vietoje pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešti, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti AKĮ numatytos imperatyvios

pareigos vykdymo, tokiu būdu pažeidė AKĮ nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Departamento 2016 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. ATK2-31/16, kuriuo pareiškėjui UAB „Inžolė“ už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą paskirta 362 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymu ir, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo teismo sprendimo išvadas ginčui taikytinos teisės aiškinimu.

25. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje A858-351/2013 nurodė, kad iš normos, kurioje nustatytas draudimas Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, išskyrus šiose vietose parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Gėrimo pakuotė laikoma atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui, turinčiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais

gėrimais, priklausančiame bare 2015 m. gruodžio 19 d. apie 22.50 val. barmenė R. B. pardavė pirkėjai du 0,75 l talpos gamykliniu būdu uždarytus putojančio vyno butelius. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pareiškėjas, tačiau teigia, kad barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš Bendrovės interesus, todėl UAB „Inrožė“ kaltės padarant AKĮ 18 straispnio 3 dalies 13 punkte nustatytą nusižengimą nėra.

28. Teisėjų kolegija, vertindama minėtus pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012 ir kt.). Tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi. Be to, nagrinėjant administracines bylas, inter alia (be kita ko) dėl AKĮ nuostatų pažeidimo, taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės (baro), kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės (baro) darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės bei Tabako kontrolės įstatymų požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl tam tikri nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės (baro) darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.

29. Bylos duomenys patvirtina, kad alkoholinius gėrimus AKĮ draudžiamu laiku pardavė pareiškėjo darbuotoja (barmenė), t. y. asmuo, veikiantis pareiškėjo vardu. Prekių pardavimas yra tiesioginės barmenės funkcijos. Taigi pareiškėjo darbuotojos padarytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjo padarytu pažeidimu.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad, pareiškėjo teigimu, jis ėmėsi prevencinių priemonių užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto laikymąsi, pažymi, kad konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis įstatyme nėra atkleidžiamas. Todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Jis turėtų imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas, atidus ir sąžiningas asmuo. Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės, kaip matyti iš paties pažeidimo fakto, buvo neefektyvios. Pažymėtina ir tai, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyti pažeidimai pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokius pažeidimus pareiškėjo, kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos.

31. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl termino nutarimui priimti, kurį pareiškėjo teigimu, atsakovas praleido, teisėjų kolegija pažymi, kad AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Baudos gali būti skiriamos ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. AKĮ 35 straipsnyje nustatyti bylų nagrinėjimo terminai ir jų tarpusavio sąsaja leidžia spręsti, kad naikinamąjį pobūdį turi šioje teisės normoje nurodytas 3 metų, o ne dviejų mėnesių terminas. Tai reiškia, kad jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas dviejų mėnesių terminas buvo praleistas, tai nebūtų besąlyginė vada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Pažymėtina, kad aiškinant AKĮ 35 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, jog nuostata dėl pažeidimo nustatymo dienos yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą (šiai institucijai gavus patikimą ir teisės aktų nustatytu būdu įformintą informaciją apie galbūt padarytą AKĮ pažeidimą), aptariamas dviejų mėnesių terminas yra pradedamas skaičiuoti.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad administracinių teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose visuotinai laikomasi taisyklės, jog AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino pradžios skaičiavimo momentas (pažeidimo nustatymo diena) yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena (žr., pvz., 2014 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-964/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju Departamentas protokolą Nr. ATK2-013 surašė 2016 m. sausio 26 d., Nutarimą skirti pareiškėjui ekonominę sankciją priėmė 2016 m. kovo 24 d., taigi AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto dviejų mėnesių termino nepraleido.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Inžolė“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00806 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-655-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00271-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18; 14.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ prašymą atsakovui K. T. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kupiškio komunalininkas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo K. T. (toliau – ir atsakovas) 62,45 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2013 m.

sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).2. Pareiškėjas nurodė, kad Kupiškio rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu

Nr. TS-147 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 11 punktas nustatė, kad vietinę rinkliavą mokėti privalo visi atliekų turėtojai (butų ir individualių namų valdų savininkai, savivaldybės butų nuomininkai), gyvenantys tuose rajono miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir kaimuose, kuriuose paslaugos teikėjas organizuotai surenka komunalines atliekas. Šių Nuostatų 8 punktas numatė, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų iš gyventojų surinkimą bei atliekų tvarkymą apskaitą vykdo paslaugų teikėjas. Taryba 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TS-267 ir 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 patvirtino naujus Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Pagal šių Nuostatų 11 punktą, nustatyto dydžio vietinė rinkliava mokama už einamąjį ketvirtį ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinės dienos pervedant pinigus į nurodytą sąskaitą, o pagal 6 punktą, vietinę rinkliavą administruoja paslaugos teikėjas, vykdantis vietinės rinkliavos mokėtojų registro tvarkymą, vietinės rinkliavos apskaičiavimą, surinkimo organizavimą ir apskaitą, mokėjimo kontrolę. Kupiškio rajone šios paslaugos teikėjas pagal pasirašytas 2003 m. gruodžio 31 d. Komunalinių atliekų išvežimo sutartį Nr. B3-83, 2014 m. sausio 15 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. B5-01.02 ir 2015 m. balandžio 14 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. B5-04.14.02 yra UAB „Kupiškio komunalininkas“. Taip pat pagal Kupiškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 9 d. įgaliojimą Nr. SI-70(4.9) bendrovė įgaliota atlikti visus procesinius veiksmus išieškant iš nemokių gyventojų vietinės rinkliavos mokesčius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Apskaičiuojant vietinės rinkliavos sumą, atsižvelgta į tai, kad ginčo laikotarpiu atsakovas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu: (duomenys neskelbtini). Pagal pateiktą pažymą, atsakovas buvo išvykęs, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. vietinė rinkliava jam nebuvo skaičiuojama. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. vietinės rinkliavos mokestis jam pradėtas skaičiuoti, nes kita pažyma nebuvo pristatyta. Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. atsakovui priskaičiuota 62,45 Eur vietinė rinkliava.

3. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė. Teismo posėdyje atsakovas K. T. prašė prašymą dėl vietinės rinkliavos priteisimo atmesti arba prašomą priteisti sumą sumažinti.

4. Atsakovas paaiškino, kad jis Kupiškio rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) tik deklaravęs savo gyvenamąją vietą, o dirba ir faktiškai gyvena Klaipėdoje, kur nuomoja būstą, sumoka jo nuomotojui visus komunalinius mokesčius, įskaitant ir už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą. Teigė, kad Kupiškio rajono savivaldybėje esančio būsto savininkė 2014 metais buvo pateikusi pareiškėjui pažymą apie tai, kad jis išvykęs į Klaipėdą, ir manė, kad ši pažyma bus pakankamas pagrindas ateityje jam nebeskaičiuoti vietinės rinkliavos.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.6. Teismas nustatė, kad atsakovas K. T. ginčo laikotarpiu savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs būste, esančiame

(duomenys neskelbtini). Kupiškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) pateikta 2014 m. balandžio 30 d. pažyma Nr. S-162 patvirtina, kad K. T. buvo išvykęs gyventi į Klaipėdos miestą, todėl atsakovui 2014 m. balandžio 1 d. – 2015 m. balandžio 1 d. laikotarpiu vietinės rinkliavos mokestis Nuostatų nustatyta tvarka nebuvo skaičiuojamas. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad K. T. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. privalėjo sumokėti 62,45 Eur vietinės rinkliavos. Pareiškėja apie susidariusią vietinės rinkliavos skolą atsakovą informavo pranešimais.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais ir 16 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas, todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

8. Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TS-267 ir 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 patvirtino Nuostatus, kurie atitinkamai įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. ir nuo 2014 m. sausio 1 d. Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-337 patvirtino naujos redakcijos Nuostatus (toliau – 2016 m. Nuostatai), kurie įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pagal galiojusių Nuostatų 6 punktą, Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą administravo UAB „Kupiškio komunalininkas“, kuri vykdo vietinės rinkliavos mokėtojų registro tvarkymą, vietinės rinkliavos apskaičiavimą, surinkimo organizavimą ir apskaitą, mokėjimo kontrolę. Galiojusių Nuostatų 2.3 punktas numatė, kad komunalinių atliekų turėtojas – asmuo (fizinis asmuo ar Lietuvos

Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, juridinio asmens filialas, atstovybė ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas valstybėse narėse įsteigto juridinio asmens filialas ar atstovybė, išskyrus daugiabučių gyvenamųjų namų ir sodų bendrijas), kuris turi komunalinių atliekų arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų. Galiojančių 2016 m. Nuostatų 2.1 punktas numato, kad komunalinių atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. 2016 m. Nuostatų 3.1 ir 3.2 punktai nustato dvinarę vietinę rinkliavą, kuri susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų. Pastoviąją rinkliavos dedamąją dalį moka visi vietinės rinkliavos mokėtojai, o kintamąją rinkliavos dedamąją moka vietinės rinkliavos mokėtojai, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga. Pagal galiojusių Nuostatų 2.4 punktus ir 2016 m. Nuostatų 2.6 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – tai komunalinių atliekų turėtojai, privalantys mokėti vietinę rinkliavą.

9. Teismas, atsižvelgęs į Kupiškio rajono savivaldybėje taikomą vietinę rinkliavą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, sprendė, kad prievolę mokėti vietinę rinkliavą apsprendžia faktas, jog asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą šioje savivaldybėje. UAB „Kupiškio komunalininkas“ neskaičiuoja vietinės rinkliavos asmenims, kurie, nors ir yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Kupiškio rajono savivaldybėje, tačiau pateikia duomenis, kad šioje vietoje faktiškai negyvena. Tai, kad pareiškėjas laikosi šių teisės normų nuostatų, patvirtina prašyme pateikti paaiškinimai apie vietinės rinkliavos K. T. apskaičiavimą. Byloje pateiktų Kupiškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) pažymų, parengtų 2014 m. balandžio 30 d. ir 2017 m. birželio 29 d., duomenys patvirtina, kad atsakovas nuo 2005 metų yra išvykęs iš Kupiškio rajono savivaldybėje deklaruotos gyvenamosios vietos gyventi į Klaipėdos miestą. Atsakovo paaiškinimus, kad jis faktiškai gyvena Klaipėdos mieste, kur turi pastovų darbą ir nuomoja būstą, patvirtina ir UAB „Ekskomisarų biuras“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pateikti duomenys.

10. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurias pagrindžia pateikti abejonių nekeliantys ir objektyvūs įrodymai, teismas sprendė, kad K. T., faktiškai negyvendamas Kupiškio rajono savivaldybėje deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, objektyviai negalėjo sudaryti komunalinių atliekų, kurios būtų patekusios į Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, administruojamą UAB „Kupiškio komunalininkas“. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais tokio pobūdžio bylose, kuriose konstatuota, kad jeigu byloje pateikti objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) komunalinės atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ rinkliavos nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2111-556/2016). Todėl teismas pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą atmetė.

III.

11. Pareiškėjas UAB „Kupiškio komunalininkas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas K. T. bylos nagrinėjimo metu teismą informavo, jog jis tik deklaruoja gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), bet čia negyvena ir dėl šios priežasties nesutinka mokėti vietinės rinkliavos mokesčio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A356-334/2014 nurodė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Kupiškio rajono savivaldybės Tarybos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TS-267 ir 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 patvirtintų nuostatų 4 punkte yra įtvirtinta, kad už vietinės rinkliavos mokėjimą ir pateiktos informacijos, kuri reikalinga vietinei rinkliavai apskaičiuoti, teisingumą yra atsakingi rinkliavos mokėtojai. Pagal minėtų nuostatų 16 punktą, vietinė rinkliava neskaičiuojama, jei gyvenamųjų patalpų savininkai pateikia tai patvirtinančias pažymas. Nuostatų 16.3 punkte nurodyta, kad šios pažymos galioja 12 mėn. nuo išdavimo datos. Pasibaigus pažymos galiojimo laikui ir atliekų turėtojui nepristačius kitos pažymos, paslaugų teikėjas vietinę rinkliavą pradeda skaičiuoti pagal pirminius registro dokumentus. Pagal Kupiškio rajono savivaldybės Tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-337 patvirtintų nuostatų 16 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai apie pasikeitusius vietinės rinkliavos apskaičiavimo kriterijus, pateikia duomenis komunalinių atliekų sistemos administratoriui. Pagal naujus duomenis administratorius pradeda skaičiuoti vietinę rinkliavą kitą ketvirtį po informacijos gavimo dienos. Nuo 2017 m. sausio 1 d. šių nuostatų 3.1 ir 3.2 punktai nustato dvinarę vietinę

rinkliavą, kuri susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų. Pastoviąją dalį turi mokėti visi vietinės rinkliavos mokėtojai. Jei asmuo deklaruotas, bet faktiškai negyvena, pagal 2016 m. gruodžio 22 d. nuostatų 25 punktą, pastovioji dedamoji sumažinama 67 proc., iki 3 eurų per metus arba iki 0,75 eurų per ketvirtį. Būtent tokią sumą atsakovas K. T. turėtų mokėti per ketvirtį nuo 2017 m. liepos 1 d. Atsakovas duomenis apie tai, kad jis gyvena kitoje savivaldybėje, UAB „Kupiškio komunalininkas“ pateikė 2014 m. balandžio 30 d. ir 2017 m. birželio 29 d. Pateiktos pažymos galiojimo laikotarpiu, vietinės rinkliavos mokestis atsakovui nebuvo skaičiuojamas. Atsakovas pats turėjo pasirūpinti, kad jam nebūtų skaičiuojamas vietinės rinkliavos mokestis už atliekų surinkimą ir tvarkymą Kupiškio r. savivaldybėje, tačiau pasibaigus 2014 m. balandžio 30 d. pažymos galiojimui, kitos pažymos atsakovas nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo neskaičiuoti jam vietinės rinkliavos mokesčio laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.

13. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 62,45 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. priteisimo iš atsakovo K. T..

15. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė nustatęs, kad atsakovas Kupiškio r. savivaldybėje tik deklaravęs gyvenamąją vietą, faktiškai gyvena Klaipėdos r. savivaldybės, todėl jis negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ rinkliavos nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog jis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. negyveno deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, pareiga pateikti tokius duomenis tenka rinkliavos mokėtojams, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo neskaičiuoti K. T. vietinės rinkliavos.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad vien faktinė aplinkybė, jog fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016 ). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).

20. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina byloje esanti medžiaga, kad atsakovas nuo 2005 m. pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), negyvena, išvykęs gyventi į Klaipėdą (b. l. 7, 35). Kiti byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas Kupiškio r. savivaldybėje negyvena (b. l. 36, 37–38). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovui valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė ir negalėjo susidaryti, kadangi jis deklaruotu gyvenamuoju adresu negyvena, todėl jis nėra komunalinių atliekų turėtojas ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtojas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

21. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00817 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. eA-3149-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02659-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Z., V. Z. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjų V. Z., V. Z. ir J. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. L., V. V. ir S. O. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai V. Z., V. Z. ir J. M. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus skyrius) 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 49SF-7-(14.49.104.); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1SS-1888-(7.5.); 3) įpareigoti atsakovus leisti pareiškėjams dalyvauti Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdžiuose ir rinktis siūlomus rinktis perduodamus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar jų dalis pretendentų, kurie teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido pareiškėjams, turtinių teisių paveldėtojų.

Atsakovai NŽT Vilniaus skyrius ir NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė, teismo posėdyje nurodė, kad palaiko

atsakovų poziciją.Tretieji suinteresuoti asmenys I. L. ir S. O. atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

III.

Pareiškėjai V. Z., V. Z. ir J. M. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. rugpjūčio 6 d. gautas pareiškėjų, atstovaujamų advokato K. K., prašymas, kuriame pareiškėjai atsisako pateikto apeliacinio skundo ir prašo apeliacinį procesą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.). Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).

Iš teismui pateikto pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti pareiškėjų valia atsisakyti apeliacinio skundo administracinėje byloje. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės,  t. y. kad apeliacinio skundo atsisakę apeliantai pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.), pareiškėjams, kuriuos byloje atstovauja profesionalus teisininkas advokatas K. K., yra žinomos ir suprantamos. 

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų paduotas pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, pareiškėjams yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimamas, apeliacinis procesas administracinėje byloje nutraukiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjų V. Z., V. Z. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Z., V. Z. ir J. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. L., V. V. ir S. O. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00820 2019-01-21 2019-01-09 2019-01-09 -

Administracinė byla Nr. A-578-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01832-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 1 265,66 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurghadą, tačiau kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ pasiskelbus nemokia ir iškėlus bankroto bylą. Pareiškėja Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikė prašymą grąžinti pinigus už neįvykusią kelionę, tačiau buvo informuota, kad jai už nesuteiktas paslaugas bus kompensuota tik 66,01 Eur, t. y. 4,96 procentai už neįvykusią kelionę sumokėtos sumos, ir šią sumą kompensavo draudimo bendrovė. Pareiškėjai liko neatlyginta 1 265,66 Eur suma.

3. Pareiškėjos teigimu, tokia kompensacija neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 ir 8 straipsniuose numatytos kompensuojamos sumos. Draudimo sumos, kuria buvo apdrausta UAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti Direktyvoje keliamus reikalavimus. Taip atsitiko dėl to, kad kelionės pirkimo metu galiojo Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne kaip 7 procentų kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma, tačiau tai neatitinka Direktyvos nuostatų. Valstybė, nustatydama tokį reikalavimo užtikrinimą, pažeidė Direktyvos nuostatas, todėl privalo kompensuoti visą pareiškėjos sumokėtą sumą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau  – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas.

6. Pažymėjo, kad šioje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams. Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos(toliau – ir ES) institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Be to, pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia, turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje arba civilinius ieškinius baudžiamojo proceso metu, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja skunde remiasi neaktualios Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatomis. Be to, pareiškėjos nurodomos 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatos nesusijusios su ginčo dalyku. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pačios pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritaria Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 033,97 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 17 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį ir įsigijo kelionę, už kurią sumokėjo 3 798,00 Lt (1 099,98 Eur) (2014 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 112), tačiau kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 25 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo. Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo pareiškėją apie tai, kad konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos, todėl draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas į pareiškėjos sąskaitą perves 66,01 Eur. Ši suma pareiškėjai buvo pervesta 2015 m. rugsėjo 17 d.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

12. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

13. Teismas nurodė, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja D. G.. Pareiškėjos pateikta 2014 m. spalio 17 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo nurodymas Nr. 112 (2017 m. spalio 17 d.) patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 3 798 Lt (1 099,98 Eur). Byloje nustatyta, kad, draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 66,01 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo,  t. y. liko negrąžinta – 1 033,97 Eur. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

14. Teismas pažymėjo, kad už vizas ir šventinę vakarienę pagal byloje pateiktą mokėjimo nurodymą Nr.  161 (2014 m. spalio 21 d.) 800 Lt (231,73 Eur) apmokėjo A. G., kuris savarankiško reikalavimo nereiškė. Nurodė, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Taip pat negali būti priteistos išlaidos, sumokėtos už šventinę vakarienę, nes jos sumokėtos už kitas papildomas paslaugas ir nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį.

III.

15. Pareiškėja D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas dalyje dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ sumokėtos 800 litų už Egipto vizas ir šventinę vakarienę, atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjai 230,87 Eur žalos atlyginimo.

16. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsni kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių, o išlaidas, sumokėtas už šventinę vakarienę, teismas įvertino kaip kitas, papildomas paslaugas, nepatenkančias į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi peržengia skundo ribas ir akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pareiškėja teigia, kad skunde teismui neprašė nustatyti jai padarytos žalos dydžio, kadangi šį klausimą išsprendė Departamentas, šią aplinkybę patvirtina Departamento 2015 m. liepos 27 d. raštas Nr. SD 856 „Dėl kompensacijos už UAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“, kuriame nurodyta, kad vadovaudamasis teisės aktais bei vykdydamas turistų patirtų nuostolių ir galimų kompensacijų dydžio apskaičiavimą, Departamentas įvertino bendrą visų turistų patirtų nuostolių dydį, pagristą turistų pateiktais dokumentais. Tik gavus visus dokumentus bei turint galutinę bendrą turistų patirtų nuostolių sumą, bus nustatytas konkrečiam turistui tenkančios ir

išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis, kuris sudaro 4.96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Taigi draudimo bendrovė ERGO į prašyme nurodytą banko sąskaitą perves 66,01 Eur. Skaičiavimai patvirtinti UAB „Provisus“ atlikto audito metu. Byloje pateiktas 2015 m. rugsėjo 17 d. draudimo bendrovės ERGO raštas, kuriame nurodyta, kad ši bendrovė 66,01 Eur draudimo išmoką dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ prievolių nevykdymo išmokėjo pagal Valstybinio turizmo departamento reikalavimą, o išmokos dydį nustatė Valstybinis turizmo departamentas ir UAB „Provisus“.

17. Pažymi, kad Departamentas pareiškėjai padarytos žalos dydžio klausimą išsprendė savo administraciniu sprendimu, remdamasis Turizmo įstatymo 16 straipsnio 5 punktu, nustatyto žalos dydžio pareiškėja neginčijo, todėl iš atsakovo priteistinos sumos dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Iš Departamento rašte esančio skaičiavimo matyti, kad 4,96 procento nuo pareiškėjos UAB „Freshtravel“ sumokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos sudaro 66,01 Eur, taigi visa patirtų nuostolių, pagrįstų pateiktais dokumentais, suma yra 1 330,85 Eur, tai reiškia, jog į pareiškėjos patirtus nuostolius buvo įskaičiuota ne tik suma, kuri buvo sumokėta už nuvykimo/grįžimo į Egiptą bei apgyvendinimo Egipte paslaugas – 1 099,98 Eur (3 798 litai), ką pirmosios instancijos teismas pripažino jai padaryta žala, bet ir 46,34 Eur (160 litų) suma už Egipto vizas bei 185,36 Eur (640 litų) – už šventinę vakarienę. Pareiškėja kelionių organizatoriui už neįvykusią kelionę sumokėjo iš viso 4 598 Lt (1 331,67 Eur), o 5,98 procentų nuo šios sumos – 66,057 Eur, iš kurių draudimo bendrovė kompensavo 66,01 Eur, taigi liko neatlyginta patirtų nuostolių suma – 1 265,66 Eur, kurią skunde pareiškėja ir prašė pirmos instancijos teismo priteisti.

18. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad jos paskaičiuota ir skunde teismui nurodyta suma eurais yra 0,82 Eur didesnė už Departamento paskaičiuotą patirtų nuostolių sumą, kurios pareiškėja neginčija, jos skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas priteistinos žalos dydis laikytinas rašymo apsirikimu ir tikslintinas, nurodant, kad bendra dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freschtravel“ nemokumo padarytų nuostolių suma yra 1 330,85 Eur. Kadangi 4,96 procentus šios sumos – 66,01 Eur atlygino draudimo bendrovė ir 1 033,97 Eur priteisė pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nepagrįstai nepriteista pareiškėjai padarytos žalos suma yra 230,87 Eur, kuri turi būti priteista iš atsakovo.

19. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.20. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai atsisakė iš

valstybės priteisti pareiškėjos naudai jos sumokėtus pinigus už vizas ir šventinę vakarienę. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas apima už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Organizuota turistinė kelionė — iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė (Turizmo įstatymo 2 straipsnio 23 dalis). Pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V „Dėl turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinių sąlygų“, viena iš papildomų į kelionės kainą įskaičiuotų paslaugų yra vizų įforminimas. Tačiau vizos įforminimas ir šventinė vakarienė nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas ir šventinė vakarienė nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys. Taigi vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų ir šventinės vakarienės mokesčių. Kadangi vizų ir šventinės vakarienės mokesčiai nėra tinkamos išlaidos, kurių, kaip turtinės žalos atlyginimo, galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, atitinkamai, vizų ir šventinės vakarienės mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš valstybės.

21. Nagrinėjamu atveju visiškai jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui neturi pareiškėjos dėstomos aplinkybės dėl Departamento atlikto pareiškėjos patirtos žalos paskaičiavimo, kadangi sprendžiant klausimą dėl vizų ir šventinės vakarienės mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, yra aktualus nurodytas Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas, kuris suponuoja tai, kad vizų ir šventinės vakarienės mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš valstybės. Tai, kad Departamentas, pareiškėjos nuomone, galbūt neteisingai apskaičiavo jos patirtos žalos dydį, nesuponuoja pagrindo, nesilaikant Turizmo įstatyme nustatyto reglamentavimo, priteisti jai kaip žalos atlyginimą vizų ir šventinės vakarienės mokesčius, juolab, kad, kaip matyti iš byloje esančio 2014 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymo Nr. 161, šių mokesčių pareiškėja UAB „Freshtravel“ nemokėjo.

22. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta iš valstybės priteisti pareiškėjai jos sumokėtus pinigus už vizas ir šventinę vakarienę, yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas turi būti atmestas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisingai apskaičiavo pareiškėjai atlygintiną turtinę žalą.

24. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 17 d. sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT003536 (toliau – ir Paslaugų sutartis) skyriuje „Papildomos paslaugos“ yra nurodytos vizos į Egiptą bei šventinė vakarienė dviem asmenims. Pareiškėja, kaip ir kiekvienas atidus vartotojas, akceptuodama Paslaugų sutartį, galėjo ir turėjo suprasti, kad šios paslaugos yra papildomos, t. y. nepatenka į iš anksto parengtą turizmo paslaugų rinkinį, o šventinė vakarienė, kuri kainavo papildomai, galėjo būti įrašyta tik pareiškėjos valia. Pareiškėja Paslaugų sutartimi įsigijo paketą „viskas įskaičiuota“, į kurį visada įtraukiamas bent trijų kartų maitinimas per parą, todėl jos papildomai įsigyta šventinė vakarienė nėra susijusi su privalomu maitinimu pagal Paslaugų sutartį, taip pat su papildoma šventine programa.

25. Atkreipia dėmesį, kad pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, vizų įforminimas ar kitos papildomos paslaugos gali būti įtraukiamas į paketo kainą, tačiau mokestis už vizą yra laikomas papildoma ne turizmo paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Dėl šių priežasčių kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų ar kitų papildomų paslaugų mokesčius, atitinkamai, už papildomas paslaugas sumokėtų sumų, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo.

26. Pažymi, kad viza yra valstybės sprendimas leisti kitos šalies asmeniui atvykti į jos teritoriją. Valstybė, išduodanti vizą, gali priskirti vizai įvairius atributus, pvz.: kiek laiko viza galioja, kiek laiko leidžiama būti šalyje, ar viza galioja vienai kelionei ar daugiau ir pan. Asmuo, vykstantis į konkrečią organizuotą turistinę kelionę, jau gali būti įsigijęs ilgalaikę vizą ir papildomų išlaidų neturėti. Mano, kad pareiškėjos patirtos papildomos išlaidos nepatenka į Direktyvos ir Turizmo įstatymo apsaugos sferą, pareiškėja turi teisę reikšti reikalavimus bankrutuojančiai UAB „Freshtravel“ dėl visos patirtos turtinės žalos atlyginimo bankroto byloje, bet ne administracinėje byloje dėl valstybės atsakomybės,  t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius ar šventinės vakarienės išlaidų, atitinkamai, šių sumų, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo. Pareiškėjos įsigytos papildomos paslaugos traktuotinos ne kaip iš anksto parengtas turizmo paslaugų rinkinys, o kaip pareiškėjos kelionės sąlygų pasigerinimas, dėl kurio pareiškėja prisiėmė asmeninę riziką, kuri nėra Direktyvos ar CK 6.271 straipsnio apsaugos objektas.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai nurodo, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

29. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Sutartyje nustatytą reglamentavimą bei peržengdamas teisės aktuose nustatytas kompetencijos ribas, nesant Komisijos arba ESTT atitinkamo sprendimo, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad valstybė, kaip ES narė, neužtikrino ir neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo nepakankamas pasiekti pagrindinį Direktyvos tikslą, kad valstybė yra padariusi pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė, todėl ši teismo išvada negali būti laikoma teisėtu pagrindu iš valstybės priteisti pareiškėjos naudai turtinę žalą.

30. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visumą sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjos naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo

faktą. Pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jos ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, kadangi ji nėra pasirašyta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjos naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjos į bylą pateiktas 2014 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 112 neįrodo, jog minėtu mokėjimu 1 099,98 Eur (3 798 Lt) pareiškėja pervedė kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ už pareiškėjos užsakytą kelionę, kadangi minėtame mokėjimo nurodyme nurodyta mokėjimo paskirtis neįrodo, jog buvo sumokėta už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, bei, kad buvo sumokėta pagal paslaugų sutartį. Be to, yra visiškai neaišku kokiu pagrindu pareiškėja 2014 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 112 pervedė 1 099,98 Eur (3 798 Lt) į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, paslaugų sutartyje Cherry Media LT, UAB nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ agentė, taip pat iš byloje esančių įrodymų nežinomi ir kiti pinigų pervedimo Cherry Media LT, UAB pagrindai. Taigi aplinkybė, kad pareiškėja pinigus už kelionę pervedė Cherry Media LT, UAB visiškai neįrodo paslaugų sutarties sudarymo fakto. Aplinkybė, kad pareiškėja yra sumokėjusi UAB „Freshtravel“ tokią pačią pinigų sumą kaip buvo nurodyta paslaugų sutartyje, taip pat negali būti vertinama kaip paslaugų sutarties sudarymą patvirtinantis faktas. Šis faktas visiškai nereiškia, jog UAB „Freshtravel“ buvo išreiškusi valią ir sutikimą su pareiškėja sudaryti paslaugų sutartį, juolab, kad paslaugų sutarties nepasirašė UAB „Freshtravel“ įgaliotas atstovas. Teismo nurodytas motyvas, kad pareiškėjos pervestų pinigų sumos atitikimas paslaugų sutartyje nurodytai sumai patvirtina paslaugų sutarties sudarymo faktą yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėja į bylą nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjai iš valstybės priteisė turtinės žalos atlyginimą.

32. Atsakovas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 1 099,98 Eur sumai, iš šios sumos neatėmus draudimo išmokos, kuri reikalavimų pateikimo dieną UAB „Freshtravel“ bankroto administratoriui nebuvo žinoma. Todėl sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą. Teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „FreshtraveI“ nemokumo. Todėl teismas, nustatęs, kad UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skunde pareiškėja prašo priteisti iš valstybės, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės. Sprendimo įsiteisėjimo atveju, jis būtų vykdomas valstybės biudžeto lėšomis, tokiu būdu būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

33. Pareiškėja D. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.34. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) reikalavimų apeliaciniame skunde nurodytoje apimtyje nepažeidė, kadangi pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Pareiškėjos reikalavimas grindžiamas tuo, kad dėl netinkamo Lietuvos valstybės teisinio reguliavimo turizmo srityje perkeliant Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į Lietuvos teisę, ji patyrė žalą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nesvarbu, kokiu būdu nacionaliniais aktais turi būti pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.

35. Akcentuoja, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta teisė kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būti repatrijuotiems ir atgauti visus sumokėtus pinigus už kelionę. Atsakovas, perkeldamas Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į nacionalinę teisę, akivaizdžiai netinkamai įgyvendino minėtas nuostatas ir neužtikrino Direktyvoje 90/314/EEB nurodytų tikslų. Priežastinis ryšys šiuo atveju taip pat akivaizdus – jeigu atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą 90/314/EEB, nebūtų susidariusi tokia situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, valstybėje nebūtų institucijos, kuri prisiimtų atsakomybę ir atlygintų nuostolius turistams. Taigi minėtos sąlygos valstybės atsakomybei egzistavo, todėl pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, pagrįstai pripažino atsakovą atsakingu už pareiškėjai padarytos turtinės žalos atlyginimą.

36. Nurodo, kad nagrinėjamai bylai reikšmės neturi skirtingų Turizmo įstatymo redakcijų taikymas, nes bet kokiu atveju Turizmo įstatymas, galiojęs UAB „Freshtravel“ bankrutuojant, nesuteikė pakankamai garantijų, kad būtų išvengta žalos, kurią pareiškėja patyrė.

37. Pareiškėjos nuomone, aplinkybė, kad už dalį UAB „Freshtravel“ įsipareigotų suteikti paslaugų buvo apmokėta iš jos sutuoktinio A. G. sąskaitos, o pastarasis šioje byloje nepareiškė jokių reikalavimų, nereiškia, kad šios žalos atlyginimo ji negali reikalauti, kadangi pinigai, esantys sutuoktinio banko sąskaitoje, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

3.88 straipsnio nuostatas, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.38. Nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad skundžiamam teismo sprendimui įsiteisėjus, ji įgis teisę dar

kartą reikalauti padarytos žalos atlyginimo ir iš UAB „Freshtravel“, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos reikalavimas 1 099,98 Eur sumai, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ yra nemokus, kokia įmonės finansinė padėtis, nėra žinoma, byloje yra itin daug kreditorių ir pareiškėja nesitiki, kad jos, kaip trečios eilės kreditoriaus, reikalavimas galėtų būti patenkintas. Be to, UAB „Freshtravel“ bankroto administratorius šioje byloje yra įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, jam apie įsiteisėjusį sprendimą šioje byloje bus žinoma, todėl patenkinus pareiškėjos reikalavimą priteisti žalą iš atsakovo, pareiškėja bus pašalinta iš BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašo.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

40. Byloje ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

41. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundo dalį ir priteisė jai iš atsakovo 1  033,97 Eur turtinei žalai atlyginti. Teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti turtinę žalą už Egipto vizas bei šventinę vakarienę – 231,73 Eur, kadangi pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių, o už šventinę vakarienę sumokėta suma kaip už kitas papildomas paslaugas ir nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, be to, už vizas ir šventinę vakarienę sumokėjo A. G., kuris savarankiško reikalavimo nepareiškė.

42. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinta jos skundo reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo, teigia, kad jos patirtos išlaidos už vizas ir šventinę vakarienę turi būti priteistos, kadangi jas įvertino ir pripažino Departamentas. Aplinkybė, kad minėtas išlaidas apmokėjo A. G., kuris nepareiškė savarankiško reikalavimo, negali būti pagrindu jų nepriteisti pareiškėjai.

43. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

44. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017

ir kt.).47. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba

sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

48. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

49. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV , C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo

klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).52. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas,

neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

54. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis  – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

56. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje Direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

58. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

59. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

60. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjos apmokėjimu už kelionę į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, pažymi, kad iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo matyti, jog pinigai buvo sumokėti pagal beta.lt užsakymą. Paslaugų teikimo sutartis su kelionės organizatoriumi sudaryta 2014 m. spalio 17 d., mokėjimas už kelionę į Egiptą atliktas tą pačią dieną, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjos sumokėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Todėl atsakovo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

61. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, pažymi, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

62. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo 2014 m. lapkričio 10 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“.

64. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai nepriteisė išlaidų už Egipto vizas bei šventinės vakarienės išlaidų, kurias yra apmokėjęs A. G..

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, atsiliepimuose nurodytus argumentus šiuo klausimu, pažymi, kad išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, taip pat šventinė vakarienė, kurios paslaugų teikimo sutartyje nurodytos kaip papildomos paslaugos, yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuota kelione, kuri neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjos išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjai nepriteisė turtinės žalos atlyginimą už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą bei šventinę vakarienę. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jos prašoma priteisti turtinės žalos suma eurais yra 0,82 Eur didesnė už Departamento paskaičiuotą patirtų nuostolių sumą, kurios pareiškėja neginčija, o jos skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas priteistinos žalos dydis laikytinas rašymo apsirikimu ir tikslintinas, nurodant, kad bendra dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freschtravel“ nemokumo padarytų nuostolių suma yra 1 330,85 Eur. Kadangi

4,96 procentus šios sumos – 66,01 Eur atlygino draudimo bendrovė ir 1 033,97 Eur priteisė pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nepriteista pareiškėjai padarytos žalos suma yra 230,87 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pareiškėjai D. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteisiama 230,87 Eur turtinė žala už Egipto vizas bei šventinę vakarienę. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad už vizą ir šventinę vakarienę sumokėjo A. G., kuris nepareiškė savarankiškų reikalavimų, nagrinėjamu atveju nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėja šių išlaidų nepatyrė. Kaip matyti iš SEB banko vietinio mokėjimo nurodymo, A. G. UAB „Freshtravel“ sumokėjo 800 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „kelionės pirkėjo D. G. priemoka už 2 Egipto vizas ir 2 šventinės vakarienės pagal 2014 m. spalio 17 d. ir 20 d. išankstinio apmokėjimo sąskaitas“.

66. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas keičiamas priteisiant pareiškėjai iš atsakovo 230,87 Eur turtinę žalą už Egipto vizas ir šventinę vakarienę. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą tenkinti.Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjos D. G.

reikalavimas dėl žalos atyginimo atmestas, pakeisti.Priteisti pareiškėjai D. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos,

230,87 Eur (du šimtus trisdešimt eurų 87 euro centus) turtinei žalai atlyginti.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00754 2019-01-18 2019-01-10 2019-01-10 -

Administracinė byla Nr. eA-2050-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02106-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.  N. (S. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje

pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-388/17I-313 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003615999 panaikinimo Irano Islamo Respublikos piliečiui S. N.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

2. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytus terminus. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentui buvo pateikti duomenys, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Šeštoji planeta“ (toliau – ir Bendrovė) registracijos adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilnius, todėl papildomi atsakovo reikalavimai pagrįsti naudojimąsi patalpomis šiuo adresu yra nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nesutiko su išvada, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta apmokėjimo dokumentų, patvirtinančių Bendrovės sutarčių vykdymą. Atsakovui pateikti dokumentai parodo, kad pagal 2017 m. birželio 1 d. sutartį su Irano Islamo Respublikoje registruota bendrove „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ 12 000 Eur mokėjimas buvo atliktas, o Migracijos departamento daroma išvada, kad kitų asmenų atlikti įskaitymai nepatvirtina sutarties vykdymo, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6 knygos IX skyriaus antrojo skirsnio reglamentavimui. Dėl reklamos paslaugų sutarties, sudarytos su Turkijos Respublikoje registruota kompanija „GEM Group“ paaiškino, kad pagal šią sutartį UAB „Šeštoji planeta“ turėjo atlikti 20 000 USD mokėjimą už suteiktas paslaugas. Šios sumos mokėjimai buvo atlikti iš Bendrovės banko sąskaitos per tris kartus. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nepasisakė ir nevertino visų kitų finansinių dokumentų, kurie buvo pateikti ir kurie pagrindžia, kad UAB „Šeštoji planeta“ vykdė veiklą pagal verslo planą. Pareiškėjo įsitikinimu, patikrinimas buvo paskirtas nenustačius veiksnių, kurie yra būtini norint paskirti patikrinimą.

3. Dėl Bendrovės veiklos vykdymo adreso pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra įsikūręs VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centras, administruojantis Sapiegų parke įsikūrusį „Vilnius Tech Park“. Tai, kad Bendrovė veikia šiuo adresu, patvirtina ir VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centro raštas Migracijos departamentui.

4. Pasak pareiškėjo, Bendrovės darbuotoja N. Š. buvo apklausiama ne apie jos darbines funkcijas ar vykdomą veiklą, o atsakovo daromi prierašai rodo priešišką nusistatymą darbuotojos duotiems paaiškinimams, kurių Migracijos departamentas nepaneigia.

5. Nurodė, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena, neatitinka tikrovės ir nėra paremta objektyviais duomenimis. Pabrėžė, kad pareigūnai vyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, o pareiškėjo deklaruotas adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilnius. Su kaimyne pareiškėjas nebendrauja, jos nepažįsta, todėl jos parodymai, kad ji pareiškėją mato retai, neturi reikšmės. Išvada dėl per didelio finansininkės darbo užmokesčio taip pat neparemta nei logika, nei faktiniais duomenimis, nei teisės aktų reikalavimais. Pabrėžė, jog Migracijos departamentas Sprendime neįvardija, kokie pateikti duomenys neatitinka tikrovės bei nepateikia objektyvių duomenų, kurie paneigtų šiuos pateiktus duomenis.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.7. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo pateiktos sutartys nepatvirtina įmonės ne mažiau kaip pastaruosius 6

mėnesius iki šio užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas nepateikė apmokėjimo dokumentų, patvirtinančių sutarčių vykdymą. Visos įmonės, su kuriomis sudarytos sutartys, yra registruotos užsienio valstybėse. Į Bendrovės sąskaitą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo atliktas tik vienas piniginių lėšų pervedimas, o visi kiti piniginių lėšų įskaitymai atlikti grynaisiais pinigais arba piniginių lėšų pervedimais paties pareiškėjo. Tai apibūdina Bendrovės veiklą kaip galimai neskaidrią. Piniginių lėšų pervedimai, atliekami į pareiškėjo asmeninę sąskaitą, leidžia daryti išvadą, kad paslaugos buvo suteiktos ne Bendrovės, o paties pareiškėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad, Migracijos departamento duomenimis, Bendrovėje, išskyrus pareiškėją, nedirba ir niekada nedirbo nė vienas programuotojas ar IT specialistas. Atkreipė dėmesį, jog pagal savo veiklos pobūdį Bendrovė (o tiksliau – pareiškėjas) gali vykdyti veiklą bet kurioje valstybėje.

8. Paaiškino, kad pareiškėjas pateikė 2017 m. birželio 1 d. sutartį tarp UAB „Šeštoji planeta“ ir „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“. Jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ būtų sumokėjusi Bendrovei už suteiktas paslaugas, nėra pateikta. Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ ir „Darme Schonhofer Gmb“ yra ta pati bendrovė ar kad tarp jų yra koks nors ryšys. Atsakovo nuomone, situacijoje, kai tiek mokėtojas, tiek lėšų gavėjas nesutampa su sutartyje nurodytais paslaugų teikėju ir gavėju, pagrįstai nuspręsta, kad nėra pateikta apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.

9. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo pateiktame verslo plane nėra nurodyta, kad Bendrovė užsiimtų knygų leidyba, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas asmeniškai yra parašęs knygą, nepaneigia ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir neįrodo Bendrovės veiklos Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad nereikalavo pagrįsti naudojimosi patalpomis dokumentų, o aplinkybė, kad sutartis dėl patalpų neregistruota Nekilnojamojo turto registre, kaip ir kitos aplinkybės, susijusios su Bendrovės buveinės adresu, nesudarė savarankiško ginčijamo sprendimo faktinio pagrindo.

10. Migracijos departamento įsitikinimu, Sprendimo išvados dėl Bendrovės darbuotojų yra pagrįstos. Be pareiškėjo Bendrovėje dirba tik viena darbuotoja – N. Š., kuri dirba dar keturiose įmonėse. Bendrovėje IT specialistai nedirba. Bendrovės buhalterei, kuri dirba pagal poreikį, nustatytas 1 800 Eur darbo užmokestis, direktoriui – 400 Eur. Atsakovas teigė, kad kyla pagrįstų įtarimų, jog N. Š. darbo užmokesčio dydis nustatytas būtent tam, kad Bendrovė formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena. Ši išvada padaryta įvertinus pareiškėjo vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis, pareiškėjo kaimynų paaiškinimus. Atsakovo manymu, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

12. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau, nei yra nustatyta, tačiau manė, kad ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko dėl būtinybės surinkti visą informaciją.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais,

35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą. Atsakovas konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, taip pat Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

15. Teismas pažymėjo, kad vien verslo plano pateikimas neįrodo, kad Bendrovė iš tiesų užsiima verslo plane nurodoma veikla bent 6 mėn. iki prašymo pateikimo (šiuo atveju – nuo 2017 m. kovo 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d.), ir šia veikla užsiima ne bet kur, o Lietuvoje. Teismo vertinimu, nei atsakovui pareiškėjo pateiktos Bendrovės sudarytos sutartys, nei sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai ir banko išrašai nepatvirtina aplinkybės, kad Bendrovė steigimo dokumentuose ir verslo plane nurodytą veiklą vykdė nuo 2017 m. kovo 19 d. Nors pareiškėjas pateikė dvi Bendrovės sudarytas sutartis, t. y. 2017 m. birželio 1 d. „Cando App“ programėlės naudos gavėjo sutartį, sudarytą su Irano Islamo Respublikoje registruota bendrove „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ ir 2017 m. liepos 1 d. reklamos paslaugų sutartį, sudarytą tarp Bendrovės ir Turkijos Respublikoje registruotos „GEM Group“, jos neįrodo Bendrovės atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Pažymėta, kad vien sąskaita faktūra 12 000 Eur sumai, išrašyta už programėlės „Cando App“ licenciją, be šios sąskaitos faktūros apmokėjimo dokumentų neįrodo, kad sutartis buvo įvykdyta. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad buvo atliktas įskaitymas, t. y. už „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ į pareiškėjo asmeninę sąskaitą 12 000 Eur pervedė „Darme Schonhofer GmbH“, o pareiškėjas šią sumą pervedė į Bendrovės sąskaitą. Byloje nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad tokiu būdu buvo atsiskaityta pagal sutartį su „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“. Vien sutartyje nurodytos ir pareiškėjui kitos įmonės pervestos sumos sutapimas negali būti įrodymu apie įskaitymo atlikimą. Teismui pateiktas „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ raštas, kuriame ši įmonė tvirtina atsiskaičiusi su UAB „Šeštoji planeta“, taip pat nėra pakankamas ir patikimas įrodymas, jog „Darme Schonhofer GmbH“ pareiškėjui

pervesti pinigai yra apmokėjimas pagal Bendrovės sutartį su „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“. Tiek mokėtojas, tiek lėšų gavėjas nesutampa su pateiktoje sutartyje nurodytais paslaugų teikėju ir gavėju, todėl atsakovo išvada, kad nėra pateikta apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, yra pagrįsta. Dėl sutarties su „GEM Group“ teismas pažymėjo, kad pagal pateiktą Bendrovės banko sąskaitos išrašą iš tiesų matyti, kad Bendrovė 2017 m. liepos 4 d., 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir 2017 m. rugsėjo 13 d. atliko mokėjimus, kurių bendra suma – 20 000 USD, tačiau, nors Bendrovė ir atsiskaitė pagal minėtą sutartį, tai nepatvirtina Bendrovės veiklos pagal verslo planą Lietuvoje, nes paslaugos buvo teikiamos ne Bendrovės, o Bendrovei ir tai buvo daroma Turkijoje. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė 2018 m. birželio 8 d. „Tippsy App“ partnerystės sutartį, sudarytą tarp Bendrovės ir R. B., tačiau ši sutartis yra sudaryta jau po prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo, be to, nepateikta ir jokių įrodymų, kad ši sutartis buvo įvykdyta.

16. Teismas pažymėjo, kad vienintelis Bendrovei atliktas pervedimas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo atliktas E. A., visi kiti pinigai įnešti grynaisiais arba mokėjimai atlikti paties pareiškėjo. Pažymėta, kad kasos pajamų orderiuose, kuriais pareiškėjas patvirtina gavęs sumas grynaisiais, mokėtojais nurodytos užsienio šalių įmonės. Teismo vertinimu, visos šios aplinkybės pagrįstai atsakovui sukėlė abejonių dėl Bendrovės veiklos realumo, tuo labiau veiklos vykdymo būtent Lietuvos Respublikoje.

17. Aplinkybę, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo reikalavimų, patvirtino ir Bendrovės darbuotojos N. Š. pateikti paaiškinimai. Minėta darbuotoja nurodė, kad dirba keturiose įmonėse, nors pagal sutartį Bendrovėje ji dirba 8  val., tačiau realiai jos darbo laikas nėra fiksuotas ir ji dirba pagal poreikį. Teismas iš N. Š. parodymų teismo posėdyje sprendė, jog jos žinios apie Bendrovės veiklą yra paviršutiniškos, liudytoja atskleisti detalesnę Bendrovės veiklą vengia. Be to, Sodros informacinės sistemos duomenimis N. Š. Bendrovėje įdarbinta jau po pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo. Teismas darė išvadą, kad Bendrovėje ne mažiau kaip pastaruosius 6  mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 100 punktu. Teismas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neturėjo pagrindo pradėti Bendrovės patikrinimą, atmetė kaip nepagrįstus. Tai, kad Migracijos departamentas, kreipdamasis į Migracijos valdybą dėl Bendrovės patikrinimo atlikimo, nurodė netinkamą Aprašo punktą, nesudaro pagrindo teigti, kad patikrinimas neteisėtas, tuo labiau, taikyti Aprašo 189 punkto nuostatų, reglamentuojančių patikrinimo dėl leidimo panaikinimo, o ne pakeitimo, atlikimo tvarką. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Migracijos departamentas nekonstatavo, jog Bendrovė yra fiktyvi, todėl pareiškėjo nuorodos į Aprašo 100 punkte nurodytus kriterijus šiuo atveju nėra reikšmingos.

19. Pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad UAB „Šeštoji planeta“, kurios jis yra dalyvis, buveinė yra (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tačiau pats pareiškėjas skunde pripažino, kad Bendrovė šiuo adresu veiklos nevykdo. Aplinkybę, kad pareiškėjas nuolat Lietuvoje nebūna, patvirtino duomenys apie pareiškėjo sienos kirtimus.

20. Nustatytų aplinkybių visuma leido teismui daryti išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovę, ir tai, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

21. Teismo vertinimu, šiuo atveju Migracijos departamento nustatytos aplinkybės įrodo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo pagrįstumą, nes pareiškėjas tik formaliai siekia atitikti leidimo išdavimo pagrindus. Be to, šiuo atveju buvo nustatyti ir Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, be to, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

22. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui nacionalinė viza buvo išduota vadovaujantis 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.19 papunkčiu kaip užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Kadangi leidimas pareiškėjui nebuvo išduotas, nes jis nepagrindė savo buvimo Lietuvoje tikslo, todėl atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

23. Teismo vertinimu, Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Nors teismas sutiko su pareiškėju, kad jo prašymo dėl leidimo pakeitimo procedūra užtruko per ilgai ir šiuo aspektu neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau toks leidimo pakeitimo procedūros pažeidimas nelaikytinas esminiu, apribojusiu objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmusiu Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

III.

24. Pareiškėjas S. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, jo turinys neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas pažeidė visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, neištyrė visų įrodymų, neįvykdė pareigos visas bylai svarbias aplinkybes visapusiškai, objektyviai ištirti, peržengė skundo nagrinėjimo ribas, teismo padarytos išvados yra prieštaringos, neparemtos įrodymais, neteisingai pritaikant teisės normą.

26. Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime nenurodė visų dokumentų, kuriuos pareiškėjas buvo pateikęs Migracijos departamentui kartu su prašymu pakeisti leidimą.

27. Pareiškėjo manymu, teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog Bendrovė iš tiesų užsiima verslo plane nurodoma veikla bent 6 mėn. iki prašymo pateikimo, neįvertino įrodymų. Be to, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo vykdoma ne leidimo laikinai gyventi išdavimo, o leidimo laikinai gyventi keitimo procedūra.

28. Pareiškėjas pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei Migracijos departamentas nevertino viso verslo plano vykdymo, o selektyviai pasirinko keletą momentų, tačiau ir šis vertinimas pasireiškė išsakant nuomonę, kuri nepagrindžiama argumentais. Pareiškėjo teigimu, yra verslo plano įgyvendinimo pavyzdžių, kurie parodo, kad Bendrovė veikė pagal pateiktą verslo planą.

29. Pareiškėjas pabrėžia, jog teismui buvo pateiktas „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ raštas, kuriame ši įmonė tvirtina atsiskaičiusi su UAB „Šeštoji planeta“. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.131 straipsnio 1 dalimi. Nagrinėjamu atveju pagal sutartį yra išrašyta sąskaita, pagal šią išrašytą sąskaitą yra atliktas įskaitymas į UAB „Šeštoji planeta“ banko sąskaitą, kuris atitinka ir sutarties tarp bendrovių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

30. Dėl Bendrovės 2017 m. liepos 4 d., 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir 2017 m. rugsėjo 13 d. atliktų mokėjimų, kurių bendra suma – 20 000 USD, pareiškėjas pažymi, kad skunde jis buvo nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas pateiktus dokumentus, tai atliko neteisingai, supainiojo kreditorių ir debitorių. Teismas šiuo klausimu nepasisakė. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas Sprendimo pagrįstumą naujais, Sprendime nesančiais argumentais, nepagrįstai peržengė skundo ribas. Pareiškėjo manymu, išvada, kad tik pardavimas (bet ne pirkimas) patvirtina veiklos vykdymą, prieštarauja ne tik teisės aktų normoms, bet ir logikai. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog „GEM Group“ transliacijos yra matomos ne tik Turkijoje, bet daugelyje Europos ir Azijos šalių, taip pat sutartimi buvo užsakyta reklamuoti produkciją, kuri yra sukurta Lietuvoje ir ją platinanti bendrovė UAB „Šeštoji planeta“ yra registruota Lietuvos Respublikoje ir joje moka mokesčius.

31. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi. Duomenimis apie Bendrovės veiklą nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. birželio 12 d. pagrįstas Migracijos departamento sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, tačiau pareiškėjo apie šį laikotarpį pateikti duomenys atsisakomi vertinti.

32. Pareiškėjas pažymi, kad pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi taip pat pateikė darbo sutarčių su A. Ž., S. M., A. K. kopijas. Taip pat byloje yra Sodros duomenų bazės išrašai, kurie patvirtina, kad minėti darbuotojai dirbo bendrovėje 6 mėnesių laikotarpiu iki prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo.

33. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, Aprašo 100 punkto dalimi pagrįsdamas atsakovo teisę atlikti patikrinimą, tačiau atmesdamas pareiškėjo prašymą įvertinti toje pačioje teisės normoje nurodytas būtinas sąlygas šiai teisės normai taikyti, sudarė vienai proceso šaliai – valstybės institucijai palankesnes sąlygas, tuo pažeidė lygybės teismui ir įstatymui principą.

34. Pareiškėjas pabrėžia, jog tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad būtent adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, Bendrovė yra ir registruota ir vykdo veiklą.

35. Pareiškėjas pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nuolat Lietuvoje nebūna, tačiau Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas nėra nurodytas Sprendime. Pareiškėjas pažymi, kad jo darbo pobūdis yra tas, kad jis turi dalyvauti renginiuose Lietuvoje ir už Lietuvos teritorijos ribų, Įstatymas nenumato apribojimų leidimus laikinai gyventi turintiems asmenims išvykti. Taip pat pažymi, kad pateikti tik išorinės Šengeno erdvės Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimų duomenys, kurie neatspindi visų asmens išvykimų ir atvykimų.

36. Pirmos instancijos teismas, taip pat nepasisakė dėl prašymų spręsti klausimus atskiromis nutartimis: 1) dėl Migracijos departamento pareigūnų piktnaudžiavimo neatliekant jokių veiksmų laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. kovo 30 d.; 2) dėl Migracijos departamento pateikimo teismui akivaizdžiai melagingos informacijos atsiliepime į skundą, kad pateiktame verslo plane nėra nurodyta, kad įmonė užsiimtų knygų leidyba.

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.38. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nebuvo nurodęs baigtinio pareiškėjo Migracijos

departamentui pateiktų dokumentų sąrašo.39. Migracijos departamento vertinimu, skundžiamo sprendimo motyvai yra pakankami jo teisėtumui ir pagrįstumui, o

pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas ar nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, neatitinka tikrovės.

40. Atsakovas mano, kad „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“ raštas nepatvirtina aplinkybės, kad „Darme Schonhofer Gmb“ į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pervesti pinigai iš tikrųjų yra apmokėjimas pagal sutartį su „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“.

41. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas dokumentus, susijusius su „GEM Group“ sutarties vykdymu, vertino būtent tuo aspektu, kuriuo šie dokumentai buvo aprašyti ir Migracijos departamento sprendime, t. y. pagrįstai konstatavo, kad jie nepatvirtina, jog būtent Bendrovė vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą. Atsakovo teigimu, teismas pareiškėjo skundo reikalavimo ribų neperžengė, t. y. pasisakė būtent dėl pareiškėjo iškeltų reikalavimų.

42. Atsakovas, remdamasis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5201-520/2018), teigia, kad vertinama įmonės veikla iki prašymo pakeisti leidimą pateikimo.

43. Atsakovas pažymi, jog visi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi darbuotojai prašymo nagrinėjimo metu jau buvo atleisti iš Bendrovės ir joje be pareiškėjo buvo įdarbinta tik N. Š., todėl teismas pagrįstai vertino duomenis, susijusius būtent su šia darbuotoja.

44. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Migracijos departamentas Bendrovės fiktyvumo savo sprendime nekonstatavo, todėl pagrįstai netaikė Aprašo 100,188, 189 punktų reikalavimų.

45. Atsakovas mano, kad Sprendimo išvada dėl to, kad pareiškėjas pastoviai Lietuvos Respublikoje negyvena, yra pagrįsta. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių šias išvadas.

46. Atsakovo manymu, tai, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko, nelaikytina esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą.

47. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Migracijos departamento pareigūnų piktnaudžiavimo, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl tokios aplinkybės gali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui. Aplinkybė dėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimo termino buvo įvertinta. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo verslo plane nėra nurodyta, kad įmonė užsiimtų knygų leidyba, kadangi pareiškėjas duomenis apie knygos leidybą nurodė kaip ateities planus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

48. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-388/17I-313, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. 003615999, teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, jo turinys neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 86 str., 87 str., 4 d. 1-4 p.), teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė nustatytą visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą (ABTĮ 6 str.) bei neištyrė visų byloje esančių įrodymų (ABTĮ 10 str. 2 d.), neįvykdė pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.), peržengė skundo nagrinėjimo ribas (ABTĮ 80 str. 2 d.), teismo padarytos išvados yra prieštaringos, neparemtos įrodymais, neteisingai pritaikyta materialioji teisės norma.

51. Ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 26 straipsniu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016 ir kt.).

53. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas) ir/ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas).

54. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

55. Pagal minėto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovė akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

56. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka,

fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal šio Įstatymo straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Minėto straipsnio 14 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

57. Atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad išduodant leidimą pateikti duomenys neatitiko tikrovės pareiškėjo gyvenamosios vietos ir įmonės veiklos vykdymo aspektais. Atlikus Bendrovės patikrinimą veiklos vykdymo vietos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nustatyta, jog jokių lentelių, užrašų ar reklamos su UAB „Šeštoji planeta“ pavadinimu rasta nebuvo. Patikrinimo metu apklausta darbuotoja apie aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla, pateikė pakankamai nekonkrečią informaciją: dirba UAB „Šeštoji planeta“ buhaltere nuo 2017 m.; pasak jos, Bendrovė užsiima internetine aksesuarų (laikrodžių, papuošalų) prekyba, taip pat direktorius kuria programėles mobiliems telefonams, jis yra parašęs ir išleidęs knygą kaip apsisaugoti nuo hakerių, tačiau interneto svetainės, kurioje vyksta aksesuarų prekyba, adreso ji neprisimena; kur ir kaip reklamuojami Bendrovės sukurti parduodami produktai, ji atsakyti negalėjo, nes nežinojo; įvardinti klientų ji taip pat negalėjo, nes neprisimena; jos teigimu Bendrovės direktorius planuoja Lietuvos bankams įdiegti savo sukurtą sistemą / programą ir šiuo metu jis susitikinėja su banko atstovais, siūlo jiems produktą ir derina sąlygas, direktorius taip pat skaito paskaitas Lietuvos universitetuose, daug bendrauja su jaunimu, o klientus jis randa pats, tikėtina, internetu.

58. Nuvykus gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buto durų niekas neatidarė. Šio buto savininkė telefonu paaiškino, kad jokiam užsieniečiui savo buto nenuomoja, tačiau užsieniečiui nuomojamas butas Nr. (duomenys neskelbtini). Šį užsienietį ji mato labai retai. Migracijos valdybos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. balandžio 26 d. išvyko iš Lietuvos. Į Lietuvą jis atvykdavo 2–4 savaitėms, o po to vėl išvykdavo.

59. Pirmosios instancijos teismas sprendime vertino UAB „Šeštoji planeta“ pateiktą verslo planą, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius ir banko išrašus, Bendrovės 2017 m. liepos 1 d. sudarytą reklamos paslaugų sutartį su Turkijos Respublikoje registruota bendrove „GEM Group“, 2017 m. birželio 1 d. „Cando App“ programėlės naudos gavėjo sutartį, sudarytą su Irano Respublikoje registruota bendrove „Shabakeh Gostaran Sabz Persia Ltd“, 2018 m. birželio 8 d. „Tippsy App“ partnerystės sutartį, sudarytą tarp Bendrovės ir R. B. ir Bendrovės darbuotojos (buhalterės) N. Š. paaiškinimus. Atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir anksčiau nurodytų įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į S. N. apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog taip pat pirmosios instancijos teismui pateikė darbo sutarčių su A.  Ž., S. M., A. K. kopijas, UAB „Šeštoji planeta“ bendrąjį žurnalą, UAB „Šeštoji planeta“ pelno ataskaitą, balansą, metinę pelno mokesčio deklaraciją, metinių finansinių ataskaitų rinkinį, akcininkų sąrašą, S. N. darbo sutarties kopiją ir valstybių, kuriose lankėsi sąrašą, tačiau teismas nevertino šių įrodymų ir grindė išvadas juos ignoruodamas. Pažymėtina, jog tai daugiau įmonės bendro pobūdžio finansiniai dokumentai, parodantys tik įmonės finansinį stovį ir turimą turtą, pelną (nuostolius) ir atsiskaitymus per tam tikrą laikotarpį, todėl jie nėra tie dokumentai, kurie patvirtintų įmonės vykdomą realią veiklą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atlikęs UAB „Šeštoji planeta“ vykdytos veiklos patikrinimą atsakovas nustatė, kad į įmonės sąskaitą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo atliktas tik vienas piniginių lėšų pervedimas (1 000, 00 USD), o visi kiti piniginių lėšų įskaitymai į bendrovės sąskaitą atlikti grynaisiais pinigais arba piniginių lėšų

pervedimais išimtinai jos akcininko ir direktoriaus, t. y. paties pareiškėjo. Atsakovas sprendime pasisakė ir dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais su Irano Islamo Respublikoje registruotomis bendrovėmis (mokėjimai atlikti grynaisiais pinigais, kas leidžia daryti išvadą, kad kasos pajamų orderiais buvo siekiama tik imituoti bendrovės aktyvią ir realią veiklą). Su A.  Ž., S. M. ir A. K. sudarytos darbo sutartys, tačiau bendrovėje, išskyrus S. N., nedirba ir niekada nedirbo nei vienas programuotojas ar IT specialistas, nors UAB „Šeštoji planeta“ pagrindinė veikla IT paslaugų teikimas,  t. y. įvairių programėlių/mobilių aplikacijų kūrimas bei pardavimas. Be to, pagal VSDFV pateiktus duomenis minėti asmenys Bendrovėje nuo 2018 m. vasario 1 d. nebedirba. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodyti dokumentai taip pat neįrodo įmonės pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius bendrovės realią veiklą ir jos rezultatus patvirtinantys įrodymai.

61. S. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei Migracijos departamentas nevertino viso verslo plano vykdymo, o selektyviai pasirinko keletą momentų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos medžiagą, daro išvadą, kad nurodyti verslo plano vykdymo pavyzdžiai nepatvirtina, jog būtent Bendrovė vykdė pagrindinę veiklą, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas. Taip pat, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį (dėl Bendrovės patikrinimo Aprašo 100 punkto pagrindu buvimo), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą įvertinti Aprašo 100 punkto nuostatoje nurodytas būtinas sąlygas šiai teisės normai taikyti, neobjektyviai vertino susiklosčiusią situaciją bei sudarė palankesnes sąlygas valstybės institucijai, tuo pažeisdamas lygybės teismui ir įstatymui principą.

62. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad Migracijos departamentas teisingai konstatavo, jog Bendrovė veiklos nevykdo (iš esmės nevykdo verslo plane deklaruotos veiklos, buhalterės paaiškinimai apie veiklą neišsamūs, pareiškėjas nuolat Lietuvos Respublikoje negyvena), todėl galima teigti, kad Bendrovė yra įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę.

63. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

64. Taigi atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Kadangi Bendrovė realiai nevykdo veiklos, Migracijos departamentas priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius, kad pareiškėjas iš tiesų neturėjo ir neturi legalaus pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

65. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti S. N. apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00748 2019-01-18 2019-01-10 2019-01-10 -

Administracinė byla Nr. A-2051-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00745-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t. b. l. 4–6, 63; II t. b. l. 5–6).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. Alytaus PN stadione žaisdamas futbolą susistumdė su kitu nuteistuoju. Pareiškėjas pripažino, kad padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir dėl to buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą, jam skirtos nuobaudos neginčijo. Tačiau pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl pareigūnų veiksmų ir tvirtino, jog prieš uždarant jį į minėtą kamerą, pareigūnai su juo elgėsi grubiai, šaukė, provokavo konfliktą. Pažymėjo, kad prieš kratą ir kratos metu pareigūnai iš jo tyčiojosi filmuodami nuogą. Tokiais veiksmais pareigūnai įžeidė jo garbę ir orumą. Pareiškėjas taip pat teigė, jog prieš atliekant nuobaudą baudos izoliatoriuje pareigūnai neužtikrino jam galimybės tinkamai pavalgyti ir nusiprausti. Be to, uždarius jį į kamerą, asmeniniai daiktai buvo atnešti tik apie 16.30–17.00  val., todėl jis kameroje, kurioje nebuvo langų, turėjo kęsti šaltį. Pareiškėjo tvirtinimu, 2015 m. spalio 29 d. pataisos namuose jis buvo kankinamas, šaldomas, iš jo buvo tyčiojamasi, žeminama jo garbė ir orumas. Toks elgesys sukėlė pareiškėjui dvasines kančias, fizinį skausmą, diskomfortą, stresą, baimę ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) jo skundą dėl atsakovo veiksmų nepagrįstai persiuntė Alytaus PN ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I  t. b. l. 28–31,

67–70, 78–80).4. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. po konflikto su kitu nuteistuoju pareiškėjas buvo atvesdintas pas

pareigūnus, kurie paprašė paaiškinti konflikto aplinkybes, tačiau pareiškėjas pradėjo šaukti, reiškė nepasitenkinimą, jog buvo sulaikytas be priežasties, išvadino pareigūną necenzūriniais žodžiais. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1019 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ pareiškėjas buvo uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą Nr. 28. Atsakovo teigimu, iš karto po įvykio budinčiosios pamainos pareigūnai organizavo jo asmeninių daiktų ir patalynės pristatymą į uždarąją zoną, tačiau pareiškėjo daiktų pristatymas užtruko dėl objektyvių priežasčių ir jie buvo pristatyti po 2 valandų. Pažymėjo, kad Alytaus PN gyvenamųjų patalpų oro temperatūros ir santykinės drėgmės parametrai atitinka higienos normų reikalavimus, šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai palaiko nustatytą temperatūrą, todėl sušalti kameroje pareiškėjas negalėjo. Be to, atsakovas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą nuteistieji turi teisę kartą per savaitę nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu ir pareiškėjui tokia galimybė buvo suteikiama.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (II t., b. l. 38–43).

6. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 29 d. apie 10.00 val. stadione žaidžiant futbolą tarp pareiškėjo M. A. ir nuteistojo J. V. įvyko konfliktas, po kurio M. A. buvo pristatytas į Kriminalinės žvalgybos skyrių. Apklausos metu pareiškėjas pradėjo garsiai šaukti, reikšti nepasitenkinimą pareigūnui, išvadino pareigūną necenzūriniais žodžiais, į užduotus klausimus neatsakinėjo. Dėl pareiškėjo elgesio su pareigūnais ir galimo smurto prieš kitus nuteistuosius, pareiškėjas 2015 m. spalio 29 d. direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimu Nr. 1019 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ 10.30 val. buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK, redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.) 112 straipsnio 3 dalies, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija), 151, 152, 154, 156 punktų nuostatomis.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kratos metu buvo filmuojamas, ar kad pareigūnai su pareiškėju kratos metu būtų netinkamai elgęsi. Duomenų apie techninių priemonių naudojimą pareiškėjo kratos metu byloje taip pat nebuvo. Atsakovo atstovas atsiliepime ir atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjo kratos metu niekas nefilmavo. Iš Nuteistojo asmens kratos protokolo matyti, kad kratos ir daiktų paėmimo metu pareiškėjas pretenzijų nereiškė. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais ir duomenimis apie pareiškėjo 2015 m. spalio 29 d. atliktą kratą, todėl jais rėmėsi. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmesti kaip nepagrįsti.

9. Bylos duomenys taip pat nepatvirtino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad prieš uždarant į laikino sulaikymo kamerą pareigūnai su juo elgėsi nepagarbiai ar netinkamai. Priešingai, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma leido teigti, kad pats pareiškėjas Kriminalinės žvalgybos skyriuje ant pareigūnų garsiai šaukė, elgėsi nemandagiai, vartojo necenzūrinius žodžius, dėl ko Alytaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. spalio 29 d. nutarimu jis buvo izoliuotas į laikino sulaikymo kamerą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog Alytaus PN pareigūnai veikė netinkamai, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

10. Teismas sprendė, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad 2015 m. spalio 29 d. prieš patalpinant jį į laikino sulaikymo kamerą jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti kūną po dušu. Teismas pažymėjo, kad pagal BVK 144 straipsnio 4 dalį (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.), reikalavimas pataisos namams atlikti nuteistojo pilną sanitarinį paruošimą yra privalomas tuo atveju, kuomet nuteistasis uždaromas į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, perkeliamas į kamerų tipo patalpas atlikti jam skirtos nuobaudos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo kamerą buvo uždarytas (izoliuotas) BVK 144 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. kai būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, izoliuoti, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas prieš uždarant pareiškėją į laikino sulaikymo kamerą neprivalėjo jo nuvesti nusiprausti (atlikti pilną sanitarinį paruošimą).

11. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. 10.30 val. uždarius jį į laikino sulaikymo kamerą jo asmeniniai daiktai, be kita ko, šaukštas, buvo atnešti tik 16.30–17.00 val., todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pavalgyti. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad pietūs jam buvo išduoti, tačiau nurodė, kad neturėjo, su kuo valgyti. Argumentuodamas savo

poziciją pareiškėjas prie skundo pateikė nuteistųjų T. G., H. B., K. T., M. K. ir G. G. rašytinius paaiškinimus. Tačiau teismas šiais duomenimis nesirėmė, kadangi, teismo vertinimu, šie asmenys yra pareiškėjo pažįstami, laisvės atėmimo bausmę atlieka tuose pačiuose pataisos namuose ir jų parodymai negalėtų būti laikomi ir vertinami kaip objektyvūs ir nešališki.

12. Teismas 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą, be kita ko, pateikti duomenis apie tai, kada konkrečiai pareiškėjui buvo perduoti jo asmeniniai daiktai, taip pat ir šaukštas. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2015  m. spalio 29 d. uždarius pareiškėją į laikino sulaikymo kamerą, asmeniniai daiktai jam buvo perduoti 12.30 val. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie asmeninių daiktų perdavimą pareiškėjui, todėl jais rėmėsi. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Alytaus PN direktoriaus 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1-58 patvirtintą dienotvarkę nuteistųjų pietūs trunka nuo 12.00 iki 13.00 val., teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo galimybę pavalgyti pietus laiku. Teismas pažymėjo, kad esant poreikiui, pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą (pareigūnus) dėl papildomo šaukšto išdavimo, tačiau tokių duomenų byloje nebuvo. Be to, pretenzijų dėl šios aplinkybės pareiškėjas nekėlė nei skunde Kalėjimų departamentui, nei pirminiame skunde teismui, kas vertė teismą abejoti pareiškėjo argumentų pagrįstumu. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl asmeninių daiktų neišdavimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

13. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kameros langai buvo išdaužyti ir pareiškėjas patalpoje sušalo, teismas pažymėjo, jog 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti duomenis apie kameros Nr. 28 būklę ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovo atstovas nurodė, kad laikinojo sulaikymo kameros ginčo laikotarpiu Alytaus visuomenės sveikatos centras netikrino, tačiau pateikė greta esančios kameros Nr. 30 patikrinimų rezultatus, iš kurių matyti, kad greta esančios kameros mikroklimato, be kita ko, oro temperatūros, parametrai atitiko nustatytus reikalavimus. Nors byloje nebuvo konkrečių duomenų apie kameros Nr. 28, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, langų būklę ir oro temperatūrą ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl išdaužytų kameros langų ar žemos oro temperatūros, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Bylos duomenimis, pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (langų nebuvimo, žemos oro temperatūros) nesikreipė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie kamerų tipo patalpų mikroklimato atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

14. Byloje taip pat nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad Alytaus PN pareigūnai iš pareiškėjo tyčiojosi, ar kitaip netinkamai elgėsi, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudarė pagrindą išvadai, kad į pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d. skundus dėl galimai netinkamo Alytaus PN (pareigūnų) veiksmų buvo reaguojama pateikiant išsamius atsakymus. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 8-17095 ir Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 2S-174 turinys suteikė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti išsamiai ir tinkamai. Sprendimai pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra reiškiamas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, taigi pareiškėjo argumentai dėl galimai neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų plačiau nebuvo analizuojami kaip nesusiję su ginčo dalyku.

16. Teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nebuvo duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus PN.

III.

17. Pareiškėjas M. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t. b. l. 48–49).

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad pareiškėjas buvo filmuojamas kratos metu. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu neneigė, jog kratos metu kamera buvo įjungta.

19. Pareiškėjo manymu, teismas negalėjo remtis aplinkybe, jog pareiškėjas elgėsi nemandagiai ir šaukė ant Kriminalinės žvalgybos pareigūnų. Pareiškėjas pažymi, jog jis dėl padaryto pažeidimo ginčo nekėlė, todėl nemano, kad jis galėjo bloginti savo padėtį.

20. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nesiremdamas pareiškėjo pateiktais kitų nuteistųjų paaiškinimais, žemino jį ir kitus asmenis. Pareiškėjas pažymi, kad ir pareigūnai dirba toje pačioje įstaigoje, darbuotojai yra giminės, kaimynai ir t. t.

21. Pareiškėjas teigia, kad 2015 m. spalio 29 d., kai jis buvo uždaromas į kamerą Nr. 28, tokių nuteistųjų kaip H. B., T. G., G. G. nebuvo.

22. Pareiškėjas tvirtina, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurią valandą jam buvo atnešti jo asmeniniai daiktai. Pareiškėjas tvirtina, jog administracija šaukštų neišduoda. Pareiškėjas pažymi, jog teiginiai dėl šaukšto neišdavimo buvo nagrinėjami jau pirmajame teismo posėdyje.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 52–53).

24. Atsakovo teigimu, visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir buvo objektyviai įvertinti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (II t., b. l. 56–58).

26. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo M. A. siejamos su Alytaus PN pareigūnų veiksmais, 2015 m. spalio 29 d. patalpinus pareiškėją į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismo posėdyje apklaustų byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų paaiškinimus, skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas

apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas vadovavosi vien atsakovo nurodytais teiginiais), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjas byloje buvo šališkas. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

33. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą iš esmės siejo su Alytaus PN pareigūnų veiksmais 2015 m. spalio 29 d. atliekant jo kratą ir uždarant jį į laikino sulaikymo kamerą. Iš bylos duomenų matyti, kad atlikus pareiškėjo kratą, buvo surašytas 2015 m. spalio 29 d. Alytaus PN nuteistojo asmens kratos protokolas Nr. 15453 (I t., b. l. 34). Šiame protokole įrašų apie nuteistojo filmavimą nėra, pareiškėjas padarytų įrašų teisingumą protokole patvirtino savo parašu, nurodė, kad asmens kratos ir daiktų patikrinimo metu pretenzijų neturėjo. Be to, teismo posėdžio 2016 m. lapkričio 16 d. metu apklaustas liudytojas Alytaus PN pareigūnas R. S., atlikęs pareiškėjo kratą 2015 m. spalio 29 d., nurodė, kad tik turėjo vaizdo registratorių, tačiau nebuvo įjungęs filmavimo funkcijos ir pareiškėjo nefilmavo. Nesant jokių konkrečių duomenų apie Alytaus PN pareigūnų neteisėtus veiksmus atliekant pareiškėjo kratą, pareiškėjo abstraktūs teiginiai, jog pareigūnai iš jo tyčiojosi ar filmavo ji nuogą, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmesti.

35. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su jo asmeninių daiktų atnešimo jam laiku, pažymėtina, jog atsakovo atstovas teikė nuoseklius paaiškinimus, jog asmeniniai daiktai pareiškėjui buvo perduoti praėjus 2 valandoms nuo patalpinimo į laikino sulaikymo kamerą. Alytaus PN 2018 m. birželio 7 d. rašte Nr. 8-5164 nurodyta, kad visi pareiškėjo daiktai jam buvo atiduoti 12.30 val. (II t., b. l. 9). Nesivadovauti šiais atsakovo atstovo duomenimis nėra pagrindo. Nors pareiškėjas teigė, kad jam daiktai buvo atiduoti žymiai vėliau, šie pareiškėjo paaiškinimai nebuvo nuoseklūs: skunde, teiktame Kalėjimų departamentui, teigė, kad daiktai buvo atiduoti 17 val. (I t., b. l. 20–21), o skunde teismui – 16.30 val. (I t., b. l. 4–6). Nors pareiškėjas su skundu buvo pateikęs ir kitų nuteistųjų paaiškinimus (I t., b. l. 10–14), pažymėtina, jog, kaip matyti iš Laikinai izoliuotų nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnalo (I t., b. l. 73–75), tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 28, iš nuteistųjų, pateikusių paaiškinimus, kartu šioje kameroje buvo

laikomas tik M. K.. Todėl kitų nuteistųjų paaiškinimai šiuo atveju aktualių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo buvimu kameroje Nr. 28, negali patvirtinti. M. K. savo paaiškinimuose nurodo nevienodas aplinkybes: tiek, kad pareiškėjui daiktai buvo atiduoti 16.30 val., tiek, kad daiktai atiduodami 18–22 val. ir vėliau. Atsižvelgiant į tai, vadovautis pareiškėjo abstrakčiais teiginiais nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo.

36. Nustačius, kad pareiškėjui jo daiktai, be kita ko, šaukštas, buvo išduoti 12.30 val., pareiškėjo teiginiai, jog jam buvo apribota galimybė valgyti pietus, nepagrįsti. Pagal dienotvarkę pietūs trunka nuo 12 val. iki 13 val. (II t., b. l. 10), taigi, pareiškėjui jo šaukštas buvo atiduotas dar nesibaigus pietų laikui.

37. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su kameros Nr. 28 būkle, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo atstovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, priimtus patikrinus kameras, buvusias šalia kameros Nr. 28, t. y. Nr. 29 ir Nr. 30 (II t., b. l. 24) ir pažeidimų nebuvo nustatyta. Taigi pareiškėjo teiginiai, jog kameroje Nr.  28 nebuvo langų, nėra pagrįsti, atsižvelgiant į tai, kad tokia aplinkybė būtų turėjusi įtakos ir aplinkui esančių patalpų temperatūrai, o ginčo laikotarpiu patikrinus gretimai buvusias kameras, temperatūra jose atitiko nustatytas normas. Todėl ir šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus nebuvo pagrindo.

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00742 2019-01-18 2019-01-10 2019-01-10 -

Administracinė byla Nr. A-2565-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02504-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.1; 37.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. bei atsakovo

ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Alytaus pataisos namams ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nuteistųjų perkėlimo į pusiaukelės namus komisijos Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 16.1.-44 (toliau – Nutarimas), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus pavaduotojo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 2S-5673 (toliau – Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija skundžiamu Nutarimu netenkino jo prašymo perkelti į Pusiaukelės namus, todėl šį Nutarimą jis apskundė Kalėjimų departamentui, kuris Sprendimu paliko galioti Nutarimą. Nutarime nepagrįstai nurodyta, kad nepateiktas pareiškėjo sutikimas dėl jo asmens duomenų Komisijai perdavimo, nes sutikimą dėl asmens duomenų perdavimo Komisijai pareiškėjas yra pateikęs pildydamas prašymą Kybartų pataisos namų administracijai dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus, be to, pakartotinas sutikimas buvo išsiųstas Komisijai 2016 m. rugsėjo 27 d. faksu. Nutarime nurodytas pareiškėjo asmens kodas patvirtina, kad Komisija disponavo jo asmens duomenimis. Taip pat Nutarime nepagrįstai nurodyta, kad bausmės atlikimo metu pareiškėjas nesikreipė dėl darbo. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistojo įdarbinimas yra pataisos įstaigos pareiga. Pareiškėjas darbo nėra atsisakęs. Nuteistųjų perkėlimą į Pusiaukelės namus reglamentuojantys teisės aktai taip pat nenumato reikalavimo, jog nuteistasis privalo pateikti formalų kreipimąsi pataisos įstaigai dėl įsidarbinimo, todėl Nutarime nurodytas atsisakymo perkelti pareiškėją į Pusiaukelės namus motyvas dėl nepateikto prašymo dirbti, kalinimo įstaigai nevykdant pareigos įdarbinti pareiškėją, negali būti naudojamas kaip argumentas, pagrindžiantis atsisakymą perkelti jį į Pusiaukelės namus. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės nėra niekaip susijusios su nagrinėtu klausimu dėl jo perkėlimo į Pusiaukelės namus. Priėmus nemotyvuotą Nutarimą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir tarptautinių teisės aktų nuostatos, įtvirtinančios privalomus aiškumo, motyvavimo, draudimo nuslėpti aplinkybes ir motyvus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, jis visiškai atitinka perkėlimo į Pusiaukelės namus kriterijus, todėl Nutarimu pažeisti jo teisėti lūkesčiai intensyviai ruoštis lygtiniam paleidimui. Atsisakydamas panaikinti neteisėtą Nutarimą, Kalėjimų departamentas pažeidė pareiškėjo teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę. Tokiu būdu pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, įvertinus aplinkybes, jog nuteistasis į pataisos įstaigos administraciją dėl įsidarbinimo nesikreipė, dėl padaryto nusikaltimo kaltės nepripažino ir yra pabėgęs iš Švedijos griežtojo rėžimo kalėjimo, nuo Švedijos teisėsaugos slapstėsi Italijoje, Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistąjį perkelti į Pusiaukelės namus yra netikslinga. Todėl Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti. Pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą. Nenustačius neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo fakto, nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

4. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, įvertinus nustatytas aplinkybes (pareiškėjo prašymas neatitiko formalaus reikalavimo jam nepateikus sutikimo dėl jo asmens duomenų pateikimo Komisijai, dėl įsidarbinimo pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė, dėl padaryto nusikaltimo kaltės nepripažino, yra pabėgęs iš Švedijos griežtojo režimo kalėjimo, slapstėsi Italijoje), Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Sprendimu į pareiškėjo skundą buvo atsakyta laiku ir išsamiai, atsakymas pagrįstas teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka, todėl skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Nutarimą ir Sprendimą panaikino, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vertindamas Nutarimo motyvus, pabrėžė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-97 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo į Pusiaukelės namus tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 28.1 punktą nuteistojo prašymo perkelti į Pusiaukelės namus svarstymas Komisijos posėdyje apima nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu, jam taikytų socialinės reabilitacijos priemonių ir jų įvykdymo rezultatų, nusikalstamo elgesio rizikos, galimybių dirbti ar mokytis laisvėje, kitų aplinkybių, kurios, Komisijos narių nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus tikslingumo, įvertinimą. Šioje teisės normoje nėra numatyta teisė Komisijai svarstyti nuteistojo teikimo atitiktį Aprašo 20 punkto reikalavimams, todėl Nutarime nurodytas motyvas – nuteistojo teikimo neatitikimas Aprašo 20 punkto reikalavimams – negali būti laikomas pagrindu (tinkamu motyvu) netenkinti pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Aprašo 20 ir 21 punktų nuostatas pareiškėjo prašymą bei visus Aprašo 3.4 ir 20 ir 21 punktuose nurodytus dokumentus Komisijai pateikia ne pats nuteistasis, o pataisos įstaigos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistasis, administracija, todėl nagrinėjamu atveju atsakomybės už ne visų minėtuose Aprašo punktuose nurodytų dokumentų (sutikimo dėl asmens duomenų perdavimo Komisijai) pateikimą Komisijai perkėlimas pareiškėjui pažeidžia VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus – objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, – todėl yra negalimas. Teismas akcentavo ir tai, kad svarstant pareiškėjo prašymą nebuvo vertintos visos Aprašo 28.1 punkte nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, būtinos sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo (neperkėlimo) į Pusiaukelės namus priėmimui,  t. y. pareiškėjo elgesys bausmės atlikimo metu, jam taikytos socialinės reabilitacijos priemonės ir jų įvykdymo rezultatai, galimybės dirbti ar mokytis laisvėje, nusikalstamo elgesio rizikos, nors duomenys, būtini tokių aplinkybių vertinimui, Komisijai buvo pateikti. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Komisijos Nutarimas negali būti pripažintas objektyviai pagrįstu ir tinkamai motyvuotu, todėl naikintinas. Dėl tos pačios priežasties naikintinas ir Kalėjimų departamento Sprendimas.

7. Teismo nuomone, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl jo 2016 m. rugsėjo 8 d. prašymo netenkinimo nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jo skundas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovų neteisėtus veiksmus (neveikimą) patvirtino teismas, pripažindamas Nutarimą ir Sprendimą neteisėtais. Nepagrįstas sprendimas pareiškėjo neperkelti į Pusiaukelės namus lėmė, kad jis patyrė neturtinę žalą, kadangi patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jo teisinė padėtis buvo apsunkinta nesuteikiant jam galimybės užsitikrinti galimybę sušvelninti jo teisinę padėtį, t. y. turėti geresnes galimybes dirbti, palaikyti artimesnius ryšius su artimaisiais, darbdaviais, ir tokiu būdu sparčiau ir kokybiškiau integruotis į visuomenę. Teismas nagrinėjamu atveju tinkamai neišnagrinėjo jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

9. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog nuteistasis į pataisos įstaigos administraciją dėl įsidarbinimo nesikreipė, dėl padaryto nusikaltimo kaltės nepripažino ir yra pabėgęs iš Švedijos griežtojo rėžimo kalėjimo, nuo Švedijos teisėsaugos slapstėsi Italijoje, kelis kartus keitė gyvenamąją vietą slapstydamasis. Todėl teismas nepagrįstai pripažino, kad Nutarimas ir Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti.

10. Pareiškėjas atsiliepimu prašo Alytaus PN pateiktą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad Alytaus PN tik apeliaciniame skunde nurodė pareiškėją charakterizuojančias aplinkybes, visiškai neatsižvelgė į Aprašo 28 punktą, kuriame aiškiai yra apibrėžta, kas apima nuteistojo prašymo perkelti į Pusiaukelės namus svarstymą Komisijos posėdyje ir sprendimo tenkinti nuteistojo prašymą dėl jo perkėlimo į Pusiaukelės namus arba jo netenkinti priėmimą. Tai reiškia, kad Alytaus PN apeliaciniame skunde nurodytos pareiškėją charakterizuojančios savybės iki bausmės atlikimo Kybartų pataisos namuose negali būti atskirai papildomai vertinamos, kadangi, kaip teisingai konstatavo teismas, Komisija 2016 m. rugsėjo 28 d. posėdyje nagrinėdama pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 8 d. prašymą susipažino su visa pateikta medžiaga ir pareiškėjo prašymo netenkino ne dėl Alytaus PN apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėją charakterizuojančių savybių, bet būtent dėl Aprašo 20 punkto formalaus reikalavimo (t. y. dėl to, kad nebuvo sutikimo dėl pareiškėjo asmens duomenų

perdavimo Komisijai). Komisija, priimdama Nutarimą dėl pareiškėjo prašymo perkelti į Pusiaukelės namus, privalėjo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais ir principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atitinkamai visapusiškai ir išsamiai motyvuoti sprendimą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo nuomone, Alytaus PN apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog neva jo prašymas perkelti į Pusiaukelės namus neatitiko Aprašo 3 ir (ar) 4 punktuose nurodytų reikalavimų, t. y. neva nebuvo pareiškėjo sutikimo dėl asmens duomenų perdavimo Komisijai, prieštarauja ne tik byloje esantiems įrodymams, bet ir to paties Aprašo 3.4, 20 ir 21 punktams. Paminėtą dokumentą pateikia ne pats nuteistasis, o pataisos įstaigos, kurioje jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, administracija. Todėl nagrinėjamu atveju atsakomybės už ne visų minėtuose Aprašo punktuose nurodytų dokumentų (šiuo konkrečiu atveju – sutikimo dėl asmens duomenų perdavimo Komisijai) pateikimą Komisijai tenka būtent pataisos įstaigos administracijai, o ne pareiškėjui.

11. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir apeliaciniame skunde.

12. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepimais į pareiškėjo bei Alytaus PN pateiktus apeliacinius skundus prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Alytaus PN pateiktą apeliacinį skundą tenkinti. Iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Šioje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo Komisija netenkino pareiškėjo prašymo perkelti jį į Pusiaukelės namus, ir Sprendimo, kuriuo Kalėjimų departamentas šį sprendimą paliko galioti. Taip pat pareiškėjas prašė dėl šių, jo nuomone, neteisėtų sprendimų priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, neturtinę žalą ir procesines palūkanas.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

Dėl individualių teisės aktų

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamus Nutarimą ir Sprendimą panaikinto kaip nemotyvuotus iš esmės konstatavęs, kad: nuteistojo prašymo perkelti į Pusiaukelės namus svarstymas apima tik Aprašo 28.1 punkte nurodytų aplinkybių vertinimą, tačiau nagrinėjamu atveju ne visos jos buvo įvertintos; nagrinėjamu atveju nepagrįstai atsakomybė už ne visų Aprašo 3.4, 20 ir 21 punktuose nurodytų dokumentų pateikimą Komisijai perkelta pareiškėjui.

16. Alytaus PN pateiktame apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti; teigiama, kad teismas nevertino aplinkybių, jog nuteistasis į pataisos įstaigos administraciją dėl įsidarbinimo nesikreipė, dėl padaryto nusikaltimo kaltės nepripažino ir yra pabėgęs iš Švedijos griežtojo rėžimo kalėjimo, nuo Švedijos teisėsaugos slapstėsi Italijoje, kelis kartus keitė gyvenamąją vietą slapstydamasis.

17. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl nuteistųjų perkėlimo į pataisos įstaigos specialų padalinį (Pusiaukelės namus) reglamentuojamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) ir Apraše.

18. BVK 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, turintis teisę išvykti be sargybos arba be palydos ir atitinkantis Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytas sąlygas nuteistasis, jeigu iki galimo jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos liko ne mažiau kaip 6 mėnesiai, gali būti perkeltas į kitos pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos specialų padalinį (Pusiaukelės namus), kuriame nuteistieji intensyviai rengiami lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos; į Pusiaukelės namus perkelti nuteistieji turi šio Kodekso 91 straipsnio (jame reglamentuojami laisvės atėmimo bausmės atlikimo atvirose kolonijose ypatumai) 1 dalies 3, 4, 6, 7 ir 8 punktuose nustatytas teises. Nurodytuose BVK 91 straipsnio, kuriame reglamentuojami laisvės atėmimo bausmės atlikimo atvirose kolonijose ypatumai, punktuose nustatyta, kad atvirose kolonijose nuteistieji: gali turėti su savimi pinigų ir vertingų daiktų, be apribojimų naudotis pinigais (3 p.); gali be

apribojimų gauti pasimatymus, pašto ir perduodamus siuntinius, smulkiuosius paketus, gauti ir siųsti laiškus, skambinti telefonu (4 p.); kolonijos administracijos leidimu gali be priežiūros išvykti už kolonijos teritorijos ribų, bet tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu to reikia dėl jų dirbamo darbo pobūdžio arba gydymosi ar mokymosi (6 p.); jeigu neturi galiojančių nuobaudų, kartą per savaitę gali iki dviejų parų ne darbo metu parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus, šios išvykos leidžiamos atviros kolonijos direktoriaus įsakymu, o kelionės išlaidas apmoka patys nuteistieji arba jų artimieji giminaičiai (7 p.); jeigu neturi galiojančių nuobaudų, kasmetinių atostogų metu gali parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus, ši išvyka leidžiama atviros kolonijos direktoriaus įsakymu, o kelionės išlaidas apmoka patys nuteistieji arba jų artimieji giminaičiai (8 p.).

19. Iš nurodyto BVK 69 straipsnio 3 dalyje, 91 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6, 7 ir 8 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad į pataisos įstaigos specialų padalinį (Pusiaukelės namus) gali būti perkeltas nuteistasis, atitinkantis nustatytas sąlygas, o jo buvimas tokiame specialiame padalinyje susijęs su jo intensyviu rengimu lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos ir papildomų teisių, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atvirose kolonijose atliekantys nuteistieji suteikimu.

20. Aktualios redakcijos Aprašo 3 punkte buvo nustatyta, kad nuteistieji į Pusiaukelės namus gali būti perkelti likus ne daugiau kaip 18 mėnesių, bet ne mažiau kaip 6 mėnesiams iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos termino pagal BVK 157 straipsnį, jeigu jie atitinka šias sąlygas: jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė (3.1 p.); yra laikomi pataisos namų lengvosios grupės sąlygomis, taip pat laikomi pataisos namų paprastosios grupės sąlygomis, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 6 metų (3.2 p.); turi teisę arba atitinka kriterijus, būtinus gauti leidimą išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų be sargybos arba be palydos (3.3 p.); yra sudarę mokymosi sutartį, susitarimą dėl įdarbinimo arba kitais rašytiniais dokumentais gali pagrįsti gautą darbo pasiūlymą, priėmimą į mokymo įstaigą, o jei bus studijuojama ištęstinėse studijose, nuolatinėse studijose, organizuojamose pagal sesijinį tvarkaraštį,– nuteistasis privalo pagrįsti ir įsidarbinimo galimybę (3.4 p.). Pagal Aprašo 4 punktą į Pusiaukelės namus negali būti perkeliami nuteistieji: kuriems BVK nustatyta tvarka netaikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos (4.1 p.); kuriems teismas nustatė laisvės atėmimo bausmę atlikti kalėjime ar atvirojoje kolonijoje (4.2 p.); nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų (4.3 p.); nuteisti už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (4.4 p.); nuteisti už nusikaltimus, padarytus priklausius nusikalstamam susivienijimui (4.5 p.); įtraukti į linkusiųjų pabėgti ar užpulti įskaitą (4.6 p.). Aprašo 20 punkte nustatyta, kad nuteistieji, pageidaujantys tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą Pusiaukelės namuose ir atitinkantys Aprašo 3 ir 4 punktuose nurodytas sąlygas, pateikia prašymą pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę, direktoriui; teikti prašymus perkelti į Pusiaukelės namus nuteistieji gali ne anksčiau kaip likus 2 mėnesiams iki dienos, kai jie gali būti perkelti į Pusiaukelės namus; kartu pateikiami Aprašo 3.4 papunktyje nurodyti dokumentai ir nuteistojo sutikimas dėl jo asmens duomenų perdavimo Komisijai; nuteistųjų, kurie neatitinka Aprašo 3 ir (ar) 4 punktuose nurodytų sąlygų, prašymai Komisijai neteikiami. Aprašo 28 punkte nustatyta, kad nuteistojo prašymo perkelti į Pusiaukelės namus svarstymas Komisijos posėdyje apima: nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu, jam taikytų socialinės reabilitacijos priemonių ir jų įvykdymo rezultatų, nusikalstamo elgesio rizikos, galimybių dirbti ar mokytis laisvėje, kitų aplinkybių, kurios, Komisijos narių nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus tikslingumo, įvertinimą (28.1 p.); sprendimo tenkinti nuteistojo prašymą dėl jo perkėlimo į Pusiaukelės namus arba jo netenkinti priėmimą (28.2 p.).

21. Pabrėžtina, kad nagrinėdama nuteistųjų prašymus perkelti į Pusiaukelės namus Komisija veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jos veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra konstatavęs, kad: atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Komisijos sprendimai dėl tokių nuteistųjų prašymų yra individualūs administraciniai aktai, todėl tokie sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.). VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

22. Šios nutarties 20, 21 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką apibendrinant nagrinėjamos bylos kontekste, konstatuotina, kad: 1) nuteistojo prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus Komisijai pateikia pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę, direktorius, kuris prieš tai privalo įvertinti, ar iš nuteistojo gautas prašymas atitinka Aprašo 3 ir (ar) 4 punktuose nurodytas sąlygas ir ar yra visi reikalingi dokumentai, įskaitant nuteistojo sutikimą dėl jo asmens duomenų perdavimo Komisijai; 2) Komisija, gavusi prašymą, vertina tiek nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, tiek nuteistajam taikytų socialinės reabilitacijos priemonių ir jų įvykdymo rezultatus, tiek nusikalstamo elgesio riziką, tiek galimybes dirbti ar mokytis laisvėje, tiek kitas aplinkybes, kurios, Komisijos narių nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus tikslingumo; 3) Komisija, nustačiusi, kad pateiktas prašymas neatitinka išimtinai formalaus reikalavimo (pvz., nėra pateiktas nuteistojo sutikimas dėl jo asmens duomenų perdavimo Komisijai), prieš atsisakydama tenkinti nuteistojo prašymą vien dėl tokio formalaus trūkumo, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalo imtis priemonių, kad toks formalus trūkumas būtų pašalintas, o vien šiuo pagrindu nuteistojo prašymas gali būti atmestas tik turint įrodymų, kad nuteistasis nesutinka, kad jo duomenys būtų perduoti Komisijai; 4) Komisija turi plačią diskreciją atsižvelgti į kitas aplinkybes (įskaitant ir reikšmingas aplinkybes, kurios nesusijusios su nuteistojo bausmės atlikimu), kurios, Komisijos narių nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus tikslingumo, tačiau tai darydama, o ypač „kitomis aplinkybėmis“ grįsdama sprendimą dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus, privalo pateikti adekvačius, aiškius ir pakankamus motyvus.

23. Bylos duomenys (b. l. 37–45) patvirtina, kad, Kybartų PN atsakingų pareigūnų vertinimu, pareiškėjas prašymo priimti į Pusiaukelės namus pateikimo metu atitiko Aprašo 3 punkte nurodytas sąlygas (t. y. pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika buvo vidutinė; jis buvo laikomas lengvosios grupės sąlygomis; atitiko kriterijus, būtinus gauti leidimą išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų be sargybos arba be palydos; kartu su prašymu buvo pateiktas 2016  m. liepos 14 d. patvirtinimas apie gautą darbo pasiūlymą), taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tuo metu egzistavo Aprašo 4 punkte įtvirtintos sąlygos. Kaip matyti iš skundžiamo Nutarimo turinio, nagrinėjamu atveju Komisija pareiškėjo prašymo netenkino konstatavusi, kad: 1) nėra Aprašo 20 punkte nurodyto nuteistojo sutikimo dėl jo asmens duomenų perdavimo Komisijai (toliau – ir priežastis Nr. 1); 2) bausmės atlikimo metu nuteistasis į pataisos namų administraciją dėl įsidarbinimo nesikreipė (toliau – ir priežastis Nr. 2); 3) dėl padaryto nusikaltimo kaltės nepripažino (toliau – ir priežastis Nr. 3); 4) nuteistasis yra pabėgęs iš Švedijos griežto režimo kalėjimo, nuo Švedijos teisėsaugos slapstėsi Italijoje (toliau  – ir priežastis Nr. 4).

24. Pasisakant dėl skundžiamame Nutarime nurodytos priežasties Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju teikdamas prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus, nesutiko, kad jo duomenys būtų perduoti Komisijai, taip pat apie tai, kad, nustačiusi formalų prašymo trūkumą (t. y. jo neatitikimą Aprašo 20 punkte įtvirtintam reikalavimui kartu su prašymu pateikti pareiškėjo sutikimą dėl jo asmens duomenų perdavimo Komisijai), Komisija būtų dėjusi pastangas šiam formaliam trūkumui pašalinti. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo aspektu, nesiimdama aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą, Komisija pažeidė gero administravimo principo reikalavimus.

25. Įvertinusi skundžiamame Nutarime nurodytas priežastis Nr. 2–4 visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios priežastys priskirtinos Aprašo 28.1 punkte nurodytoms „kitoms aplinkybėms“, kurios iš esmės nesusijusios nei su nuteistojo elgesiu bausmės atlikimo metu, nei su nuteistajam taikytomis socialinės reabilitacijos priemonėmis ir jų įvykdymo rezultatais, nei su nusikalstamo elgesio rizika (minėta, kad pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika buvo vidutinė ir tai atitiko Aprašo 3.1 punkto reikalavimą), nei su galimybe dirbti laisvėje. Taigi dėl Nutarime nurodytų priežasčių Nr. 2–4 Komisija turėjo pareigą pateikti adekvačius, aiškius ir pakankamus motyvus, kodėl

nurodytosios priežastys gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo perkėlimo į Pusiaukelės namus tikslingumo, tačiau, kaip matyti iš Nutarimo turinio, Komisija apsiribojo tik šių priežasčių išvardijimu. Todėl ši skundžiamo Nutarimo dalis neatitinka iš VAĮ 8 straipsnio 1 dalies kylančių motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamo reikalavimų.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Nutarimo ir Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai panaikino šiuos individualius teisės aktus. Todėl atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus PN apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos

27. Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs skundžiamus Nutarimą ir Sprendimą, konstatavo, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl jo 2016 m. rugsėjo 8 d. prašymo netenkinimo nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti neturtinę žalą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos; teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

28. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247straipsnis; 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017).

29. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

30. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į šiame sprendime nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad dėl Komisijos ir Kalėjimų departamento pareigūnų ir darbuotojų netinkamų veiksmų ir priimtų neteisėtų Nutarimo ir Sprendimo, atitinkamai nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus ir su tuo susijusį skundą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą prašymo dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus išnagrinėjimą. Dėl to, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, šios nutarties 19 punkte nuteistojo perkėlimas į Pusiaukelės namus susijęs su jo intensyviu rengimu lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos ir papildomomis teisėmis, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atvirose kolonijose atliekantys nuteistieji suteikimu, pareiškėjas galėjo patirti diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus.

31. EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02, 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

32. Siekdamas pagrįsti jam atsiradusią neturtinę žalą, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė medicininių dokumentų išrašą (b. l. 135–136), iš kurio turinio matyti, kad pareiškėjas dėl padidėjusio nerimo 2017 m. liepos 12 d., 2017 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į gydytojus, 2017 m. liepos 20 d., 2017 m. liepos 24 d., 2017 m. liepos 31 d. buvo konsultuojamas psichologo. Vertinant nurodytus dokumentus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, kad visi medicininiai įrašai padaryti jau po to, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jam iš dalies palankų Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą, kuriuo šis teismas panaikino Nutarimą ir Sprendimą. Atsižvelgiant į tai ir į tai, kad nurodyti įrašai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp pareiškėjo padidėjusio nerimo, dėl kurio jis kreipėsi į gydytojus ir neteisėtais pripažintų individualių teisės aktų (Nutarimo ir Sprendimo), šie pareiškėjo pateikti įrodymai vertintini kritiškai.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasi protingumo principu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į tinkamą prašymo dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus išnagrinėjimą pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas pripažįsta, kad Komisijoje nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus ir Kalėjimų departamente nagrinėjant su tuo susijusį pareiškėjo 2016 m. spalio 4 d. skundą buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

34. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui kilusios neturtinės žalos aspektu priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 147 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepridėjo šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), pareiškėjui išaiškintina, kad prašymą dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo bei šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus jis LVAT gali pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad Nuteistųjų perkėlimo į pusiaukelės namus komisijoje Alytaus pataisos namuose nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus ir Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nagrinėjant su tuo susijusį pareiškėjo 2016 m. spalio 4 d. skundą buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00756 2019-01-18 2019-01-10 2019-01-10 -

Administracinė byla Nr. eA-275-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03642-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.  K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K. dėl turto arešto akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. rugpjūčio 4 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1671 (toliau – Arešto aktas).

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu aktu VMI areštavo ne trečiajam suinteresuotajam asmeniui R. K., o jai priklausantį automobilį BMW X5 (toliau – ir automobilis), kurį ji iš trečiojo suinteresuotojo asmens nusipirko pagal tipinę Valstybinės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ parengtą 2016 m. liepos 29 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pasirašymo metu automobilis jai ir buvo perduotas. Kadangi Sutartyje buvo nurodyta, kad naujam transporto priemonės savininkui transporto priemonę privalu perregistruoti per 10 dienų, pareiškėja dėl automobilio perregistravimo jo įsigijimo dieną nesikreipė. Juo labiau, kad automobilį buvo sudėtinga transportuoti, nes jis pirkimo metu buvo nevažiuojantis – su variklio defektu, kaip ir nurodyta Sutartyje. Automobilio perregistravimo procedūrą pareiškėja ketino atlikti vėliau, kai jis bus sutaisytas. Aplinkybė, kad ji neįregistravo automobilio viešajame registre savo vardu ir tokiu būdu neišviešino savo teisių į jį, nepaneigia jos nuosavybės teisės. Arešto aktas ir jo pagrindu pritaikytas areštas

naikintini, nes pareiškėja nėra susijusi su jame nurodytu turto arešto pagrindu – galimu įsiskolinimu. Šis įsiskolinimas trečiojo suinteresuoto asmens, todėl jai nekyla pareiga savo turtu užtikrinti svetimos prievolės įvykdymą.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro 2016 m. liepos 31 d. išrašas patvirtina, kad automobilis 2016 m. liepos 29 d. priklausė skolininkui – R. K.. VMI neneigė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 straipsnyje numatytos nuosavybės teisės įgijimo momento pagal priėmimo-perdavimo aktą galimybės, tačiau pabrėžė, kad tokiu atveju viešajame registre neregistruotas sandoris galioja ir teises bei pareigas sukuria tik sandorio šalims (šiuo atveju – pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui). Surašant Arešto aktą viešajame registre buvo nurodyta, kad areštuojama transporto priemonė priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui. Nors pareiškėja nurodė, kad ji nėra niekaip susijusi su trečiojo suinteresuoto asmens įsiskolinimais, tačiau faktas, kad tiek pareiškėja, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris viešajame registre nurodytas kaip automobilio savininkas, nesiėmė jokių priemonių tinkamai pagal visas teisės aktų nuostatas pakeisti nuosavybės registraciją, leidžia suabejoti minėtais pareiškėjos teiginiais. Pareiškėja pateikė Sutartį, tačiau nepateikė duomenų, kad ši Sutartis faktiškai būtų įvykdyta, trūksta mokėjimo pavedimo dėl apmokėjimo, patvirtinančio, kad Sutartis įvykdyta, automobilio registravimo liudijimo, privalomų transporto priemonės techninės apžiūros dokumentų, transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) ar kitų dokumentų, įrodančių, kad po Sutarties sudarymo faktinis automobilio valdytojas yra pareiškėja.

4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo R. K. atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą patenkinti kaip pagrįstą. Nurodė, kad dar 2016 m. liepos 29 d. sudarytos Sutarties pagrindu automobilį pardavė pareiškėjai ir nuo to laiko jis nebėra automobilio savininku, todėl automobilis negalėjo būti areštuotas kaip jam priklausantis turtas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, kaip nepagrįstus vertino atsakovo argumentus, kad dėl automobilio neįregistravimo pareiškėja negali sandorio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tarp jų – ir VMI. Nurodė, kad Sutarties sudarymo faktą patvirtina tik vienintelis byloje esantis įrodymas – joje esanti data, pagal kurią ši Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d., o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų buvusius šalių ikisutartinius santykius, derybas dėl Sutarties sudarymo, automobilio remonto atlikimą, transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės apdraudimą, privalomosios transporto priemonės techninės apžiūros atlikimą, ar kitokių įrodymų, kurie pagrįstų buvusius ikisutartinius santykius, faktinį Sutarties sudarymą ar faktinį ginčo automobilio valdymą. Teismas sprendė, kad, nesant kitų įrodymų, pateikta Sutartis nepatvirtina, jog ji buvo sudaryta 2016  m. liepos 29 d., pabrėžė, kad pareigą pateikti paminėtus įrodymus turėjo pareiškėja, tačiau ji šios pareigos neįgyvendino, nors teisminio proceso metu buvo atstovaujama profesionalaus atstovo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d., todėl Arešto aktas yra teisėtas, jo naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

7. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

8. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas ir nagrinėjo ne tą klausimą, dėl kurio buvo paduotas skundas. Teismas išsprendė išimtinai bendrosios kompetencijos teismams priskirtiną klausimą – faktiškai panaikino Sutartį, nuspręsdamas, kad ja įformintas automobilio pirkimo-pardavimo sandoris nelaikomas sudarytu, kadangi be Sutarties nėra jokių kitų įrodymų, kad ši Sutartis realiai buvo sudaryta ir įvykdyta. Tačiau Sutartis nėra nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, ji yra galiojanti, nė viena iš šalių nereikalavo pripažinti Sutartį negaliojančia, todėl teismas turėjo konstatuoti, jog automobilio savininke pagal Sutartį laikytina pareiškėja. Nesant teismo sprendimo, kuriuo Sutartis būtų pripažinta negaliojančia, ji sukelia teisines pasekmes. Galiojanti Sutartis patvirtina faktą, kad Arešto akto surašymo dieną automobilio savininke jau buvo pareiškėja, todėl teismas nepagrįstai šio Arešto akto nepanaikino.

9. Pareiškėja pažymi, kad teismas taip pat padarė klaidingą išvadą, jog daugiau nėra jokių įrodymų, kad Sutartis buvo sudaryta joje nurodytą dieną. Tiek skunde, tiek bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje metu pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėja automobilį iš R. K. nusipirko 2016 m. liepos 29 d., naudodama tipinę VĮ „Regitra“ parengtą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Automobilis pareiškėjai buvo perduotas Sutarties

pasirašymo metu. Automobilio perregistravimo procedūrą pareiškėja ketino atlikti vėliau, kai automobilis bus sutaisytas. Dėl automobilio defektų nebuvo atliekama techninė apžiūra, jis nebuvo pakartotinai draudžiamas, todėl teismas nepagrįstai pripažino techninės apžiūros neatlikimą ir draudimo poliso neturėjimą aplinkybėmis, suteikiančiomis pagrindą abejoti sandorio realumu.

10. Pareiškėja pabrėžia, kad teismas neįvertino, jog pagal CK nuostatas, taip pat kitus galiojančius teisės aktus daikto įregistravimas viešajame registre atlieka tik išviešinimo funkciją, tačiau su registravimo momentu negali būti siejamas nuosavybės teisių perėjimas. Nuosavybės teisė į daiktą pereina teisės aktuose ar sutartyje nurodytu metu. Šiuo atveju nuosavybės teisė į automobilį pareiškėjai parėjo 2016 m. liepos 29 d., kai buvo sudaryta Sutartis ir jos pagrindu automobilis buvo perduotas pareiškėjai. Ta aplinkybė, jog ji neįregistravo automobilio viešajame registre savo vardu ir tokiu būdu neišviešino savo teisių į jį, nereiškia ir jokiu būdu nepaneigia pareiškėjos nuosavybės teisės į automobilį.

11. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. VMI nuomone, teismas tinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, taikė ir aiškino proceso teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl 2016 m. rugpjūčio 4 d. Arešto akto, kuriuo VMI areštavo trečiojo suinteresuoto asmens R. K. vardu registruotą automobilį BMW X5, kuris, pasak pareiškėjos, 2016 m. liepos 29 d. sudarytos Sutarties pagrindu nuo šios Sutarties sudarymo dienos nuosavybės teise priklausė jai, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Arešto aktas yra teisėtas, nes pareiškėja neįrodė fakto, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d. Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į ginčo automobilį perėjo 2016 m. liepos 29 d., kai buvo sudaryta Sutartis ir automobilis buvo perduotas pareiškėjai, o aplinkybė, kad pareiškėja šio automobilio savo vardu neįregistravo viešajame registre ir tokiu būdu neišviešino savo teisių į jį, nereiškia ir jokiu būdu nepaneigia pareiškėjos nuosavybės teisės į šį automobilį. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, peržengė skundo ribas, faktiškai panaikino Sutartį ir taip išsprendė išimtinai bendrosios kompetencijos teismams priskirtiną klausimą, nors nei viena iš ginčo šalių neprašė Sutarties pripažinti negaliojančia.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15. Iš Arešto akto turinio matyti, kad: šiuo aktu mokesčio mokėtojo R. K. turtas areštuotas remiantis Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (36.9)FRO682-439; arešto mastas – 18 964,07 Eur; arešto dienai automobilio vertė buvo 9 000 Eur; VMI ginčo automobilį areštavo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad VMI turėjo teisinį ir faktinį pagrindą areštuoti trečiojo suinteresuoto asmens turtą 18 964,07 Eur sumai (būtent tokio dydžio papildoma gyventojų pajamų mokesčio suma, delspinigiai ir bauda R. K. paskaičiuota Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 11 d. sprendimu), ir kad Arešto akto priėmimo dienai ginčo automobilis buvo registruotas trečiojo suinteresuoto asmens vardu (tai patvirtina byloje esantis aktualus VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas).

16. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų; mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių

administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti. Nurodytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu MAĮ 103 straipsnio 1 dalyje (joje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą), nagrinėjamai administracinei bylai aktualiu aspektu, pabrėžtina, kad, esant MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sąlygoms, šiuo pagrindu gali būti areštuojamas tik toks „mokesčių mokėtojo turtas“, kuris sprendimo dėl jo arešto priėmimo metu nuosavybės teise priklauso mokesčių mokėtojui. Vadinasi, sprendžiant dėl skundžiamo Arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi tai, kam šio akto priėmimo momentu priklausė nuosavybės teisės į areštuotą turtą (automobilį), ar mokesčių mokėtojui R. K., kuriam šis Arešto aktas skirtas, ar pareiškėjai, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, su Arešto akte nurodyta mokestine prievole nėra susijusi.

17. LAT, aiškindamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į daiktus atsiradimą bei daiktų, daiktinių teisių, jų suvaržymų ir juridinių faktų registravimą (t.  y. CK 1.75 str. 1, 2 d., 4.49 str. 1 d., 4.50 str. 1 d., 4.253 str., 4.254 str. 1 p., Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 32 d., 25 str. 2 d. ir 27 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3, 4 p.) ir su tuo susijusią kasacinio teismo praktiką, yra konstatavęs, kad: įstatymas nenustato privalomos motorinių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarties teisinės registracijos; transporto priemonės savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o automobilio perdavimas šios sutarties pagrindu yra jo įgijimo nuosavybėn momentas; viešo registro duomenys <…> nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos; viešo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu (žr. LAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018, 24–31 p.). Šie LAT išaiškinimai mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir nagrinėjamoje byloje.

18. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog pareiškėja negali sandorio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tame tarpe atsakovą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikė nepakankamai įrodymų, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d.

19. Byloje nėra ginčo dėl to, jog Lietuvoje transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius įforminti tokios formos ir turinio sutartimis, kaip pateiktoji į bylą, buvo (yra) įprasta praktika. Apie Sutarties sudarymo faktą patvirtina tiek pačios į bylą pateiktos Sutarties turinys, tiek ją sudarę kontrahentai – pareiškėja (pirkėja) ir trečiasis suinteresuotas asmuo (pardavėjas), kurie procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino, kad Sutartį sudarė 2016 m. liepos 29 d., ir pakankamai detaliai nurodė su tuo susijusias aplinkybes. Sutarties sudarymo fakto ir galimybės tokiomis sutartimis, kaip sudarytoji, perleisti nuosavybės teisę į automobilį nei savo procesiniuose dokumentuose, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nekvestionavo ir atsakovas VMI.  Byloje nėra jokių duomenų, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) nagrinėjamu atveju būtų pasinaudojęs suteiktais įgaliojimais pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį bendros kompetencijos teismui dėl sandorio (šiuo atveju – Sutarties) ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu (MAĮ 33 str. 17 p.).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – individualaus administracinio akto (t. y. Arešto akto) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, todėl šios nutarties 19 punkte nustatytų aplinkybių, jas vertinant šios nutarties 17 punkte nurodyto teisinio reguliavimo ir LAT praktikos kontekste, pakanka konstatuoti, jog Arešto akto priėmimo momentu nuosavybės teisės į areštuotą turtą (automobilį) priklausė pareiškėjai, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, su Arešto akte nurodyta mokestine prievole nėra susijusi. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl Sutarties ar jos dalies pripažinimo negaliojančia, nes tokio pobūdžio bylos priskirtos ne administraciniams, o bendrosios kompetencijos teismams (CK 1.78 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 25 str., ABTĮ 18 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje iš esmės nepagrįstai vertino, ar yra pagrindas Sutartimi įformintą automobilio pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, ir konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė fakto, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d., pripažino, kad Arešto aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

21. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VMI priimtas Arešto aktas, kuriuo areštuotas šio akto priėmimo metu mokesčių mokėtojui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) nuosavybės teise nebepriklausęs turtas, priimtas pažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti Arešto aktą, netinkamai aiškino teisinį reguliavimą ir vertino byloje nustatytas aplinkybes. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas yra tenkinamas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo

pareiškėjos skundas tenkinamas, o VMI Arešto aktas naikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjos A. K. skundą tenkinti.Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 4 d. turto arešto

aktą Nr. (23.31-08)-319-1671 panaikinti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00750 2019-01-18 2019-01-10 2019-01-10 -

Administracinė byla Nr. eA-2212-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01911-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3.; 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. L., R. L., R. T., E. T., I. J., M. J., Ž. M., L. M., R. P., A. P., A. G., D. G., J. Š., G. Š., J. P., E. P., V. G., A. G., R. V., E. K., J. K., V. J., M. N. ir E. S.-N. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Kauno apygardos prokuratūra, Kauno rajono savivaldybė, valstybės įmonė Valstybinis miškotvarkos institutas) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai G. L., R. L., R. T., E. T., I. J., M. J., Ž. M., L. M., R. P., A. P., A. G., D. G., J. Š., G. Š., J. P., E. P., V. G.,

A. G., R. V., E. K., J. K., V. J., M. N. ir E. S.-N. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimus dėl pareiškėjų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). (toliau – ir Žemės sklypai), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo Nr. 7SK-1831-(14.7.110), Nr. 7SK-1830-(14.7.110), Nr. 7SK-1832-(14.7.110), Nr. 7SK-1835-(14.7.110), Nr. 7SK-1834-(14.7.110), Nr. 7SK-1833-(14.7.110), Nr. 7SK-1839-(14.7.110), Nr. 7SK-1840-(14.7.110) Nr. 7SK-1838-(14.7.110), Nr. 7SK-1837-(14.7.110), Nr. 7SK-1827-(14.7.110), Nr. 7SK-1826-(14.7.110), Nr. 7SK-1836-(14.7.110) (toliau – ir NŽT sprendimai); 2) panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (5)-V3-1654 (2.8); 3) įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VSTT) patikslinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotus duomenis apie Kamšos botaninio-zoologinio draustinio ribas, kadastro žemėlapyje jas nustatant taip, kad Žemės sklypai nepatektų į Kamšos botaninio-zoologinio draustinio teritoriją.

1.1. Pareiškėjai nurodė, kad NŽT sprendimai, kuriais buvo pakeisti Žemės sklypų kadastro duomenys, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, nes iš jų turinio yra aišku tik tai, kad NŽT nusprendė patikslinti Žemės sklypų kadastro duomenis įrašant specialiąją žemės naudojimo sąlygą „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“, tačiau sprendimuose nėra išdėstytos jokios faktinės aplinkybės, nenurodyti jokie šių individualiųjų administracinių aktų priėmimo motyvai, taip pat nenurodytos konkrečios teisės aktų normos, kuriomis remiantis buvo nuspręsta patikslinti kadastro duomenis.

1.2. NŽT sprendimai galbūt buvo priimti atsižvelgiant į VSTT 2015 m. spalio 23 d. prašymą „Dėl specialiųjų sąlygų įrašymo“ Nr. (5)-V3-l931(2.8), kuriame buvo nurodyta, kad Žemės sklypai patenka į valstybės saugomą teritoriją – Kamšos botaninį-zoologinį draustinį (toliau – ir Draustinis, Kamšos draustinis), tačiau VSTT nenurodė, kokiais duomenimis remiantis, buvo padaryta išvada, kad Žemės sklypai patenka į Draustinio teritoriją. Pareiškėjų įsitikinimu, šis VSTT prašymas negali būti laikomas pakankamu pagrindu nustatyti faktines aplinkybes, jog pareiškėjų žemės sklypai patenka į Draustinio teritoriją, taip pat ir patikslinti Žemės sklypų kadastrinius duomenis, kadangi jis nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

1.3. Pareiškėjų vertinimu, valstybės institucijų pozicija dėl Žemės sklypų patekimo į Draustinio teritoriją yra prieštaringa ir nenuosekli. Jeigu Žemės sklypai pateko į Draustinio teritoriją, tai nebūtų priimtas Kauno apskrities viršininko sprendimas U. K. vardu atkurti nuosavybės teises natūra į 13,35 ha žemę, iš jų ir į 3,15 ha žemės sklypą, kuriame dabar yra suformuoti Žemės sklypai. Valstybės institucijos netaikė teritorijai, kurioje yra Žemės sklypai, Draustinio apsaugos reikalavimų.

1.4. Prieš pareiškėjams įsigyjant žemės sklypus, buvo rengiamas Kauno rajono savivaldybės patvirtintas gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų išdėstymo bei infrastruktūros plėtros specialusis planas, sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo ir padalijimo į sklypus detalusis planas, kurių brėžiniuose buvo nurodyta, kad Žemės sklypai nepatenka į Draustinio teritoriją. Atsižvelgdami į tai, kad skundžiami NŽT sprendimai nepagrįsti objektyviais duomenimis ir faktais, pareiškėjai darė išvadą, jog jie iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų. Pareiškėjų įsitikinimu, priimant NŽT sprendimus, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. NŽT sprendimai buvo priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintais Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatais, kurių 544.1 punkte nurodyta, kad keičiant žemės sklypo kadastro duomenis, žemėtvarkos skyrius patikrina žemės sklypo kadastro duomenų bylą ir nustatęs, kad ji atitinka nuostatuose nurodytus reikalavimus, žemės sklypo savininkui registruotu laišku išsiunčia pranešimą apie numatomą žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimą kartu su patikrintos žemės sklypo kadastro duomenų formos ir suderinto žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plano (jeigu toks planas rengtas) kopijomis. Žemėtvarkos skyrius pranešime privalo nurodyti, kad pastabas dėl numatomo kadastro duomenų pakeitimo ir žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plano (jeigu toks planas rengtas) galima pateikti žemėtvarkos skyriui raštu ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo gavimo. Pareiškėjai, nepraleisdami nustatyto termino, pateikė NŽT Kauno rajono skyriui motyvuotas pastabas dėl numatomo kadastro duomenų keitimo. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjų pastabas, informavo, kad stabdyti administracines procedūras, kol bus patikslintos Draustinio ribos pagal faktinę padėtį, neturi teisinio pagrindo, kadangi to nenumato teisės aktai. NŽT atsakymą pateikė tik dėl labai menkos dalies pareiškėjų nurodytų pastabų, tačiau visiškai nepasisakė dėl esminių pastabų, t. y. dėl to, kad Žemės sklypų kadastro duomenų pakeitimas yra apskritai neteisėtas ir pažeidžiantis jų teises.

1.5. Pareiškėjų vertinimu, NŽT sprendimai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus principus. VSTT atsisakymas patikslinti Draustinio ribas, įregistruotas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre, taip, kad

Žemės sklypai nepatektų į Draustinio teritoriją, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymui. VSTT skundžiamo rašto neobjektyvumą ir nepagrįstumą iš esmės lemė tai, kad VSTT, skaitmenindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 patvirtintą Draustinio planą ir jį perkeldama į saugomų teritorijų valstybės kadastro žemėlapį, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai draustinio ribą perkėlė taip, kad pareiškėjų žemės sklypai patektų į Draustinio teritoriją. Pareiškėjų žiniomis, prieš skaitmeninant popieriniame plane pavaizduotas Draustinio ribas į saugomų teritorijų valstybės kadastrą, draustinio ribos nebuvo faktiškai tikrinamos ar matuojamos. Pareiškėjų manymu, VSTT skaitmenindama popierinį Draustinio planą, Draustinio ribas turėjo nubraižyti taip, kad Draustinio riba sutaptų su Kamšos miško riba. Tačiau Saugomų teritorijų valstybinio kadastro žemėlapyje pavaizduota Draustinio riba yra toliau negu Kamšos miško riba, t. y. išeina už miško ribų ir netgi apima Žemės sklypus, kuriuose niekada nebuvo miško. Pareiškėjai akcentavo, kad Valstybinės miškotvarkos tarnyba nustatė, jog žemės plotas, kuriame yra pareiškėjų žemės sklypai, neatitiko miškui keliamų reikalavimų, todėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys buvo pakeisti, išbraukiant minėtą žemės plotą iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

1.6. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog skirtinguose teisės aktuose nurodytas skirtingas Draustinio plotas. Draustinio planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 3486, yra M 1:10000 mastelio, popierinis, o jame Draustinio riba (linija) yra labai plati, todėl akivaizdu, kad remiantis vien šiuo planu (nesant kitos medžiagos) teisingai skaitmenizuoti Kamšos draustinio ribas yra neįmanoma. VSTT, atsakydama į pareiškėjų prašymą, skundžiamu raštu nepagrįstai atsisakė ištaisyti padarytą klaidą – tikslinti klaidingus saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis, todėl VSTT skundžiamas raštas yra naikintinas. Pareiškėjų įsitikinimu, VSTT turėjo būti įpareigotas patikslinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotus duomenis Draustinio ribas, kadastro žemėlapyje jas nustatant taip, kad Žemės sklypai nepatektų į Draustinio teritoriją.

2. Atsakovas VSTT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.2.1. Atsakovas nurodė, kad Kamšos draustinis įsteigtas 1960 m. rugsėjo 27 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu

Nr. 517. Ribas skaitmenino Valstybinis miškotvarkos institutas pagal 1999 metais sudarytą sutartį. Draustinio ribų skaitmeninimas iš popierinių planų į skaitmeninį GIS formatą shp buvo atliekamas naudojant kartografinį pagrindą – Lietuvos skaitmeninį ortofotografinį 1:10000 mastelio žemėlapį, sudarytą 1995–1999 metų aeronuotraukos pagrindu. Draustinio ribos buvo perkeltos ir užregistruotos kadastro duomenų bazėje 2005 m. spalio 13 d. Ginčo teritorijos sklypai (duomenys neskelbtini) gatvėje Nekilnojamo turto registre įregistruoti 2008 m. gruodžio 8–9 d. (po Draustinio ribų įskaitmeninimo ir įregistravimo kadastre).

2.2. VSTT nurodė, jog ginčo teritorijoje Draustinio riba 1997 metais ir ankstesniuose planuose buvo nustatyta žemėnaudos pakraščiu. Draustinio riba buvo įskaitmeninta korektiškai. Ištraukose iš 2012–2013 metų ir 2005–2006 metų ortografinių žemėlapių matyti, kad, priešingai, negu nurodė pareiškėjai, Žemės sklypai visiškai arba didžiąja dalimi patenka į Draustinį. Draustinio riba (duomenys neskelbtini) gatvėje niekada nesikeitė nuo Draustinio įsteigimo, todėl atsakovas darė išvadą, kad Žemės sklypai buvo suformuoti ir statybos darbai pradėti vykdyti esamo Draustinio teritorijoje, kartu sunaikinant saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims palankias buveines.

2.3. Iš Žemės sklypų nuosavybės dokumentų VSTT nustatė, kad ginčo teritorijos sklypų nuosavybės dokumentuose nebuvo įrašyti specialieji žemės ir miško naudojimo apribojimai dėl Draustinio, nors statybą toje teritorijoje leidžiančius dokumentus derinusios institucijos (Kauno rajono savivaldybės administracija, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas, NŽT, kaip apskrities viršininko teisių perėmėja, ir kt.) turėjo visą reikiamą medžiagą ir privalėjo įvertinti tai, kad žemės sklypai yra valstybės saugomoje teritorijoje – Kamšos draustinyje. VSTT vertinimu, institucijos galbūt aplaidžiai vykdė savo darbą, neįvertino situacijos, nepatikrino saugomos teritorijos planavimo dokumentų, o rėmėsi tik pateiktais nuosavybės dokumentais, kuriuose nebuvo įrašyti saugomos teritorijos (Draustinio) apribojimai.

2.4. VSTT paaiškino, kad ji, kaip Saugomų teritorijų valstybės kadastro tvarkymo įstaiga (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 25 str.), 2015 metais patikrinusi Žemės sklypų duomenis, nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose, 9 punkte neįrašytos specialiosios naudojimo sąlygos „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“. Todėl VSTT 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. (5)-V3-1931-(2.8) (6 priedas) kreipėsi į NŽT prašydama įrašyti Žemės sklypams šią specialiąją sąlygą.

2.5. VSTT vertinimu, skundžiamas 2016 m. lapkričio 10 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (5)-V3-1654 (2.8) pagrįstas, nes jame nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, t. y. raštas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.3.1. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. liepos 20 d. raštais pareiškėjai buvo informuoti, jog yra numatomas Žemės sklypų

kadastro duomenų pakeitimas įrašant specialiąją žemės naudojimo sąlygą – „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“. NŽT sprendimuose buvo nurodytas aiškus teisinis pagrindas, kuriuo buvo vadovautasi priimant administracinius aktus.

Sprendimai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui.

3.2. NŽT paaiškino, kad saugomų teritorijų politiką įgyvendinanti institucija yra VSTT (Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 42 p.). VSTT yra Saugomų teritorijų valstybės kadastro tvarkymo įstaiga (Saugomų teritorijų įstatymo 25 str.). Atsižvelgiant į VSTT atliekamas funkcijas, Tarnybos duomenys yra patikimi įrodymai patvirtinantys, kad Žemės sklypai yra valstybės saugomoje teritorijoje. NŽT vertinimu, pareiškėjams pareiga laikytis veiklos Draustinyje reikalavimų atsirado iki NŽT sprendimų priėmimo.

3.3. NŽT atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad formuojant naują žemės sklypą (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai), šiam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, keičiami žemės sklypo kadastro duomenys. Žemės sklypo kadastro duomenys keičiami ir šių duomenų pakeitimai į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašomi Vyriausybės patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą tvarką reglamentuoja Nuostatai. NŽT akcentavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju įrašant taikytiną specialiąją žemės naudojimo sąlygą „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“ Nuostatuose įtvirtintos procedūros pažeistos nebuvo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė skundo netenkinti.4.1. Aplinkos ministerija nurodė, kad jeigu Žemės sklypai patenka į Kamšos draustinio teritoriją, šioje ginčo teritorijoje

turi būti laikomasi veiklos apribojimų nepaisant to, ar į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taikomos šiems sklypams, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343, kuriuo patvirtintos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygos, XLV skyrių.

4.2. Aplinkos ministerija atkreipė dėmesį, kad VSTT atlikta Kamšos draustinio ribos skirtingais laikotarpiais analizė patvirtina, jog skaitmenizuojant Kamšos draustinio planą, patvirtintą Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486, ir perkeliant jį į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą, teritorija, kurioje yra pareiškėjams priklausantys žemės sklypai, pagrįstai buvo įtraukta į Kamšos draustinio teritoriją.

4.3. Žemės sklypai pateko ir šiuo metu patenka (visiškai arba didžiąja dalimi) į Kamšos draustinio teritoriją, o Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalis nustato, kad jeigu, suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalies turinys leidžia daryti išvadą, kad specialiosios sąlygos gali būti įrašomos vėliau, nei yra nustatytos, tačiau veiklos apribojimai draustinyje taikomi nuo jų nustatymo.

4.4. Aplinkos ministerija pažymėjo, kad žemės sklypui teisės aktu nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų neįrašymas ar neteisingas įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registrą negali būti pagrindas laikyti, jog šiam žemės sklypui atitinkami veiklos apribojimai nenustatyti ir negalioja. Nekilnojamojo turto registro tvarkymo įstaiga turėjo pakankamą pagrindą vadovautis kompetentingos institucijos (VSTT) pateikta informacija, vykdydama Žemės sklypų kadastro duomenų pakeitimą, papildomai įregistruojant specialiąją žemės ir miško naudojimo sąlygą.

4.5. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį valstybinius draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia Vyriausybė, tvirtindama šių saugomų teritorijų ribų planus, Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu. Valstybinio draustinio ribos nustatomos, keičiamos Vyriausybės nutarimais. Aplinkos ministerijos nuomone, tai, kad Žemės sklypai ginčijamų raštų priėmimo metu pateko (ir šiuo metu patenka) į Kamšos draustinio teritoriją pagal Vyriausybės nutarimais nustatytas Kamšos draustinio ribas, VSTT turėjo pagrindą atsisakyti pakeisti Saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotus duomenis apie Kamšos draustinio ribas pagal pareiškėjų prašymą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimus ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. (5)-V3-1654 (2.8), įpareigojo Tarnybą iš naujo spręsti pareiškėjų 2016 m. spalio 10 d. prašymą dėl

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotų Kamšos botaninio-zoologinio draustinio ribų patikslinimo.

6. Teismas nustatė, kad:6.1. NŽT sprendimais buvo patikslinti Žemės sklypų kadastro duomenys, nustatant specialiąsias žemės naudojimo

sąlygas – „XLV. Botanikos zoologiniai draustiniai“, kurios anksčiau Žemės sklypų kadastro duomenyse niekada nebuvo nurodytos.

6.2. Draustinis, į kurio teritorijos ribas pateko vėliau suformuoti ir pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys Žemės sklypai, buvo įsteigtas 1960 m. rugsėjo 27 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 517. Draustinio teritorijos ribos buvo nustatytos 1961 metais Žemėtvarkos projektavimo instituto parengtame plane. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 „Dėl naujų draustinių įsteigimo ir draustinių sąrašų patvirtinimo“ Kamšos draustinis buvo įtrauktas į visos Lietuvos valstybinių draustinių sąrašą. 1998 metais Draustinio ribos buvo perkeltos ant tuo metu naujausio kartografinio pagrindo, t. y. ant 1981 metų dešifruotų žemės naudmenų fotoplanų masteliu 1:10000. Dar vėliau Draustinio ribos buvo skaitmeninamos naudojant ortofotografinį pagrindą. Skaitmeninant Draustinio ribas buvo naudojamas Lietuvos skaitmeninis ortofotografinis 1:10000 mastelio žemėlapis, sudarytas 1995–1999 metų aeronuotraukos pagrindu. Draustinis ir jo ribos 2005 m. spalio 13 d. buvo perkeltos ir įregistruotas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre.

6.3. Tai, kad suformuoti Žemės sklypai su statiniais pateko į Draustinio teritorijos ribas, patvirtino grafiniai bylos duomenys, t. y. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro planas, 1997 metų ir 2005–2001 (tokia data nurodyta sprendime) metų Draustinio ribų planai, kuriuose pažymėtos kadastre įregistruotos Žemės sklypų ribos, taip pat 2005–2006 metų ir 2012–2013 metų ortografiniuose žemėlapiuose pažymėtos Draustinio ir Žemės sklypų ribos. Iš Žemės sklypų kadastro ir registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, jog Žemės sklypams, patenkantiems į Draustinio teritoriją, niekada anksčiau iki skundžiamų NŽT sprendimų priėmimo nebuvo nustatytos ir įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“.

6.4. Kauno marių regioninio parko direkcijai ir VSTT tik 2015 metais paaiškėjo aplinkybė, jog į Draustinio teritorijos ribas pateko Žemės sklypai ir tai, kad šių sklypų kadastro duomenyse nėra numatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, susijusių su Draustinio apsauga.

6.5. Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 52/18283 ir Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 02-05-4583 U. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 11,35 ha žemės Noreikiškių k., Kauno r., iš jų ir į 3,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame vėliau buvo suformuoti Žemės sklypai, šiuo metu iš dalies ar visiškai patenkantys į kadastre pažymėtas Draustinio ribas. Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-13119 buvo pakeista žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir nustatyta kita gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos paskirtis. Kauno rajono savivaldybės taryba 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. TS-233 ginčo teritorijoje patvirtino gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų išsidėstymo specialiuosius planus. Specialiojo plano brėžiniuose matyti, kad uždarajai akcinei bendrovei „Baltic realty adviser“ (toliau – ir UAB „Baltic realty adviser“) priklausęs 3,2339 ha ploto žemės sklypas, kuriame vėliau buvo suplanuoti Žemės sklypai, ribojasi su Draustinio riba, tačiau nepatenka į šio Draustinio teritoriją.

6.6. Rengiant ginčo teritorijoje gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų išsidėstymo specialiuosius planus, plano rengėjas kreipėsi į Aplinkos ministerijos Kauno regiono departamentą nurodydamas, kad planuojama teritorija yra šalia Kamšos draustinio teritorijos ir prašė patikslinti, ar planuojama teritorija nepatenka į Draustinio ribas arba pateikti duomenis apie Draustinio ribas. Aplinkos ministerijos Kauno regiono departamentas pateikė tik Draustinio plano ištrauką M1:10000, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486, kurioje pažymėtos žemės naudotojų ribos susiformavusios iki 1997 metų. Taip pat Tarnyba 2008 m. sausio 4 d. raštu Nr. V3-10.6-24 plano rengėjui (projektavimo įmonei) pateikė išvadą, kad minėto specialiojo plano įgyvendinimas nedarys įtakos „Natūra 2000“ teritorijai, todėl neprivalomas atlikti strateginio pasekmių aplinkai vertinimas. Kauno rajono savivaldybės taryba 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. TS-279 patvirtino ginčo teritorijos žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo, sujungimo ir padalijimo detalųjį planą. Kauno rajono savivaldybės administracija 2011–2015 metais išdavė statybos leidimus gyvenamųjų namų statybai Žemės sklypuose. Statybos darbai pagal nurodytus leidimus, statyti vienbučius gyvenamuosius namus, buvo užbaigti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

6.7. Po to, kai Draustinio teritorijoje jau buvo įgyvendinti žemės sklypų formavimo ir statybos darbų procesai bei priimti viešojo administravimo institucijų sprendimai, susiję su nuosavybės atkūrimu, Žemės sklypų planų rengimu ir tvirtinimu, statybos projektų rengimu ir statybos leidimų išdavimu bei statybos darbų užbaigimu, Kauno marių regioninio

parko direkcija 2015 m. birželio 8 d. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl neteisėtos veiklos Draustinio teritorijoje ir viešojo intereso gynimo. Kauno apygardos prokuratūra 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 3-AP-4372/20153T-4033 atsisakė ginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl pirmiau minėtų viešojo administravimo institucijų priimtų aktų, kuriais buvo plėtojama draudžiama veikla Draustinio teritorijoje, panaikinimo, kadangi viešasis interesas, susijęs su vertingos gamtinės teritorijos apsauga, būtų priešpastatomas keturiolikos gyvenamųjų namų valdų (šioje byloje pareiškėjų) ir infrastruktūros savininkų interesams, kurių nuosavybės teisė taip pat yra Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 13.12.-92 paliko nepakeistą minėtą Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 3-AP-4372/20153T-4033 bei konstatavo, jog priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, susijusį su saugomomis teritorijomis, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principo keliamų reikalavimų. Kauno apygardos prokuratūra 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 3-AP-4372 3T-4034 įpareigojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją ir Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos savo kompetencijos ribose spręsti klausimą dėl faktinės padėties ginčo teritorijoje įvertinimo, faktinio ginčo teritorijos ((duomenys neskelbtini) gatvių) atitikimo saugomos teritorijos kriterijams įvertinimo, konkrečių vertingųjų savybių (nurodant konkrečias augimvietes ar buveines, apibrėžiant arealus) ir jų apsaugos režimų nustatymo, spręsti dėl Draustinio ribų tikslinimo ar keitimo ir dėl Draustinio individualaus apsaugos reglamento rengimo ir patvirtinimo.

6.8. VSTT nesiėmė priemonių Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarime Nr. 3-AP-4372 3T-4034 nurodytiems reikalavimams įgyvendinti, tačiau 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. (5)-V3-1931-(2.8.) kreipėsi į NŽT, prašydama įrašyti Nekilnojamojo turto registre registruotiems Žemėms sklypams – specialiąją naudojimo sąlygą „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“.

6.9. NŽT sprendimais 2016 m. rugpjūčio 30 d. patvirtino pareiškėjų žemės sklypų kadastro duomenis, įrašant specialiąją žemės naudojimo sąlygą „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“.

6.10. Pareiškėjai 2016 m. spalio 10 d. kreipėsi į VSTT, prašydami patikslinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotas Draustinio ribas kadastro žemėlapyje jas nustatant taip, kad jų žemės sklypai nepatektų į Draustinio teritoriją. Tačiau VSTT 2016 m. lapkričio 10 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (5)-V3-1654 (2.8.) netenkino prašymo.

7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju, ginčo teritorijos plėtojimas (urbanizavimas) vyko dalyvaujant viešojo administravimo institucijoms, kurios savo sprendimais suteikė teisę asmenims be jokių apribojimų ir draudimų Draustinio teritorijoje plėtoti draudžiamą ar ribojamą veiklą. Kad rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statybų ar kitokios veiklos projektus, turi būti laikomasi nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, numatyta ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje. Institucijos, priėmusios sprendimus dėl žemės sklypų planavimo, teisės aktų reikalavimų Draustinio atžvilgiu ir ginčo žemės planavimo bei statybos sprendiniuose nenumatė jokių veiklos apribojimų. Nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl veiklos Draustinyje ribojimo, viešojo administravimo institucijų sprendimais ginčo teritorijoje buvo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, keičiama ginčo žemės paskirtis, tvirtinami šios teritorijos specialieji ir detalieji planai, statybos techniniai projektai, išduodami statybos leidimai, statybos užbaigimą patvirtinantys dokumentai, t. y. valdžios institucijų pritarimu buvo plėtojama be jokių ribojimų veikla, nesusijusi su Draustinio tikslais ir apsauga.

8. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatos patvirtino, kad ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo, planavimo ir statybų procedūros buvo pradėtos ir užbaigtos pažeidžiant saugomos teritorijos reikalavimus, ir atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar procedūrų, dėl kurių jų nuosavybės teise valdomi sklypai dar iki jų įsigijimo, buvo plėtojami ir urbanizuojami be jokių veiklos apribojimų, taikomų saugotinoms teritorijoms, atsižvelgiant į tai, kad naujų gyvenamųjų namų statyba Draustinio teritorijoje yra negalima. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai negalėjo žinoti apie galbūt padarytus pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo, detaliojo ir specialiojo planavimo, statinių statybos procese ir dėl šios priežasties jiems negali kilti neigiamos pasekmės dėl valstybės valdymo ir valdžios institucijų veiksmų. Pareiškėjų nuosavybės teise valdomose žemės sklypuose valstybės institucijos iki NŽT sprendimų priėmimo, nebuvo nustačiusios jokių veiklos draudimų, susijusių su Draustinio apsauga. Pareiškėjai, įsigydami sklypus ir plėtodami juose veiklą, negalėjo numanyti, jog ši teritorija pateko į Draustinio ribas, kadangi viešojo administravimo institucijos savo sprendimais ir leidimais pritardamos žemės paskirties keitimui, žemės sklypų formavimui, gyvenamųjų namų statybos procesams, t. y. šios teritorijos plėtojimui, nesusijusiam su Draustinio tikslais ir apsauga, suteikė teisę Draustinio teritorijoje plėtoti minėtas veiklas be jokių ribojimų ar draudimų.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog komisija, sudaryta aplinkos ministro 2015 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. D-738, kurioje dalyvavo ir VSTT atstovai, ataskaitoje dėl Draustinio ginčo teritorijoje faktinės padėties išvadose konstatavo, kad ginčo teritorijoje reikšmingai pakeistas žemės paviršius, užstatytais gyvenamaisiais namais labai stipriai pažeisti Draustinio

gamtiniai elementai. Antstolio S. U. 2017 m. gegužės 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, vaizdo nuotraukos patvirtino, jog ginčo teritorija yra urbanizuota, t. y. užstatyta gyvenamaisiais namais ir inžinerinėmis komunikacijomis.

10. Teismas konstatavo, kad Žemės sklypų atžvilgiu taikytinos poveikio priemonės – specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“ nustatymas Žemės sklypų kadastro duomenyse, neatitiko pasikeitusios faktinės situacijos ginčo teritorijoje ir Draustinio, kaip saugotinos teritorijos, tikslų. Draustinio teritorijos dalyje, kurioje yra Žemės sklypai ir pastatyti nuosavybės teise priklausantys gyvenamieji namai, dar anksčiau iki pareiškėjai tapo žemės sklypų ir namų savininkais, įvyko esminiai pokyčiai. Draustinio teritorijos dalis, kurioje yra Žemės sklypai dėl neribojamos veiklos, transformavosi į urbanizuotą teritoriją, užstatytą statiniais. Šioje teritorijos dalyje pasikeitė kraštovaizdis ir biologinė įvairovė. Teismas konstatavo, kad ginčo teritorijoje neišliko saugotinos Draustinio vertybės, ginčo teritorija neatitiko saugotinos teritorijos reikalavimų ir kriterijų. Ginčo teritorijoje, pareiškėjams neatliekant jokių neteisėtų veiksmų, buvo sukurtos kitos materialinės vertybės (daiktai), t. y. pareiškėjų asmeninės nuosavybės teise Žemės sklypai, gyvenamieji namai ir kita infrastruktūra, susiklostė materialiniai teisiniai santykiai, buvo sukurtos ir įregistruotos daiktinės teisės. Pakitusi Draustinio teritorijos dalis negali būti laikoma saugotina Draustinio teritorija, nes joje dėl neribotos intensyvios veiklos (teritorijos planavimo, gyvenamųjų namų statybos, gatvės ir kitu infrastruktūros elementų įrengimo) neišliko saugotinų objektų – saugomų buveinių ir augimviečių. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo situacijoje turi būti išlaikytas proporcingas pareiškėjų nuosavybės teisių ribojimas siekiamam tikslui pateisinti. Skundžiamais aktais nustatytos žemės naudojimą ribojančios specialiosios sąlygos negali būti tinkamos priemonės kilusiam konfliktui išspęsti. Numatytos specialiosios sąlygos Žemėms sklypams nepagrįstai riboja pareiškėjų teisės plėtoti veiklą, nesusijusią su Draustinio tikslais, jų nuosavybės teise valdomuose sklypuose, kuriuose nėra išlikusių saugotinų vertybių, atitinkančių Draustinio tikslus. Urbanizuota teritorija negali būti laikoma Draustinio dalimi ir pripažinta saugotina gamtos vertybe, vien tik tuo pagrindu, jog ši teritorija patenka į Draustinio teritorijos ribas, kurios nustatytos prieš daugelį metų pagal daug anksčiau naudotų žemėnaudų ribas. Teismas pasisakė, kad ginčijami administraciniai aktai, šio konkretaus ginčo atveju, turi būti vertinami ne tik teisėtumo pagrindu, bet ir tikslingumo, proporcingumo ir teisingumo požiūriu, neapsiribojant vien tik formaliu įstatymo nuostatų pagrindimu. Formalus teisės taikymas, šiuo atveju, negali užkirsti kelio sąžiningam asmeniui naudotis nuosavybės teisėmis, kurias jie įgijo teisėtai.

11. Išanalizavęs konkrečias nagrinėjamo ginčo aplinkybes, teismas nustatė, jog šioje individualaus ginčo situacijoje supriešinami valstybės interesai tik dėl formaliai saugotinos Draustinio teritorijos apsaugos, kurioje neišliko saugotinos vertybės, ir pareiškėjų, sąžiningai įgijusių Žemės sklypus, privatus interesas, susijęs su nuosavybės teisių apsauga.

12. Teismas konstatavo, kad NŽT sprendimais pareiškėjams teko neproporcinga našta, susijusi su veiklos ribojimu jų nuosavybės teise valdomose sklypuose, įvertinus tai, kad veiklos ribojimais nebus pasiekti jokie tikslai, nes saugotina Draustinio teritorijos dalis, kurioje yra pareiškėjų žemės sklypai, esmingai pakito, joje neišliko saugotinų vertybių. Teismas pasisakė, kad valdžios institucijų taikomos priemonės turi būti taikomos proporcingai siekiamiems tikslams įgyvendinti.

13. Teismas, vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalimi ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalimi, pasisakė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatymas ar panaikinimas siejamas su atitinkamais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, teisės aktai suteikia teisę NŽT priimti skundžiamus sprendimus ir specialiąsias sąlygas įrašyti vėliau nei jos buvo nustatytos. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju NŽT administracinių aktų teisėtumas negali būti vertinamas tik formalia Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio ir Žemės įstatymo 22 straipsnio nuostata, suteikiančia teisę NŽT nustatyti apribojimus Žemės sklypams. Teismas, vertindamas ginčo esmę, atsižvelgė į tai, kad NŽT sprendimai, nustatantys specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, neproporcingai ribojo veiklą Žemės sklypuose tik dėl to, kad jie formaliai patenka į Draustinio teritorijos ribas, kurioje jau nebuvo išlikę saugotinų vertybių (buveinių – griovų ir šlaitų miškų, saugotinų gyvūnų – Purpurinio plokščiavabalio), išskyrus urbanizuotą teritoriją, užimtą statinių ir jų priklausinių (su naudojamais žemės sklypais, inžinerinėmis komunikacijomis ir bendrojo naudojimo želdynais), taip pat kelių. Todėl teismas sprendė, kad skundžiamais NŽT sprendimais nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos netenka tikslo taikyti Draustinio teritorijai apsaugos sąlygas.

14. Teismas konstatavo, jog VSTT formaliai vertino pareiškėjų prašymą dėl Draustinio ribų tikslinimo, savo skundžiamą atsakymą pareiškėjams grįsdama tuo, kad Draustinio ribos nustatytos ir įregistruotos kadastre teisingai. Teismas pasisakė, jog VSTT objektyviai nevertino ginčo teritorijoje kilusio socialinio konflikto, atitinkamai nevertino kadastro duomenų neatitikimo Draustinio teritorijos atžvilgiu, kurioje neišliko saugotinų vertybių, o tai nulėmė neobjektyvaus ir nepagrįsto faktinėmis aplinkybėmis skundžiamo atsakymo priėmimą, kuriuo buvo tik formaliai atsisakyta tikslinti Draustinio ribas, iš esmės nevertinant ir nesprendžiant pareiškėjų prašyme nurodytos faktinės ginčo situacijos.

15. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad ne kiekvienas objektas (inter alia (be kita ko) gamtos objektas), kuris nuosavybės teise priklauso valstybei, yra traktuotinas kaip turintis valstybinę reikšmę, vidaus vandenimis, miškais, parkais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei išimtine

nuosavybės teise, galima pripažinti ne bet kokius vidaus vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04).

16. Teismas pasisakė, kad skundžiami administraciniai aktai formaliai atitiko Saugotinų teritorijų įstatymo, Žemės įstatymo nuostatoms, suteikiančioms teisę įrašyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas bei formaliai konstatuoti, jog Draustinio ribos nustatytos teisingai, tačiau formalus teisėtumas ir formaliai priimti sprendimai, nelaikytini teisingais. Pareiškėjų nuosavybės teisių apsauga akivaizdžiai nusvėrė saugotinos teritorijos, kurioje neišliko saugotinų vertybių, tikslus. Ginčijami administraciniai sprendimai iš esmės neišsprendė kilusio socialinio konflikto, buvo nepagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis ir aplinkybėmis, todėl teismas konstatavo, jog jie neatitiko Viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimų.

17. Teismas sprendė, kad skundžiami administraciniai aktai nepagrįsti objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, nevertintinos aplinkybės, jog Draustinio ribos nustatytos daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų, ginčo teritorija yra Draustinio pakraštyje, sutampa su Draustinio riba, ginčo teritorija visiškai pakito ir neatitiko saugotinos Draustinio teritorijos pobūdžio. Teismas faktinių aplinkybių nevertinimą, skundžiamų administracinių aktų nepagrindimą objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis laikė esminiu trūkumu, dėl kurių skundžiamus administracinius aktus pripažino neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis ir faktais. Todėl teismas sprendė, kad skundžiami administraciniai aktai yra nepagrįsti ir naikintini.

18. Dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti VSTT patikslinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotus duomenis apie Kamšos draustinio ribas, kadastro žemėlapyje jas nustatant taip, kad pareiškėjams priklausantys Žemės sklypai nepatektų į Kamšos draustinio teritoriją, teismas pasisakė, kad jis viešojo administravimo funkcijų neatlieka, todėl neturi pagrindo įpareigoti viešąjį administravimo subjektą priimti konkretaus turinio administracinį aktą.

19. Teismas, įvertinęs skundžiamo VSTT administracinio akto turinį, tai, kad iš esmės nebuvo sprendžiamas pareiškėjų prašymas, sprendė, kad šiuo atveju VSTT įpareigotinas iš naujo išspręsti pareiškėjų 2016 m. spalio 10 d. prašymą patikslinti Draustinio ribas, svarstant galimybę pakeisti Draustinio ribas taip, kad pareiškėjų žemės sklypai nepatektų į Draustinio teritoriją, kurioje nėra išlikę saugotinų vertybių.

III.

20. Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimai, Tarnybos 2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. (5)-V3-1654 (2.8), ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

21. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:21.1. Atsižvelgiant į akivaizdų faktą, kad Žemės sklypai yra Draustinio teritorijoje, būtina paisyti bendrojo teisės

principo, jog niekas negali turėti naudos iš teisės pažeidimo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (lotynų kalba – ex injuria jus non oritur). Tokių teisės pažeidimų (nepriklausomai, kas juos padarė) padariniai jokiais pagrindais negali būti įteisinti (legalizuoti), tikslinant Draustinio ribas.

21.2. Pagal išduotus statybos leidimus vykdant gyvenamųjų namų ir jų infrastruktūros statybą, buvo visiškai pakeistas vietovės pobūdis – pakeistas viršutinis grunto sluoksnis, nutiesti keliai ir kt., ir tokiais veiksmais buvo galbūt sunaikintos ir (ar) sužalotos potencialios Kamšos draustinyje saugomų augalų ir gyvūnų buveinės ir augavietės, Draustiniui padaryta reikšminga žala. Nagrinėjamu atveju, vien rengiant vietą būsimoms statyboms, sunaikinta ir (ar) sužalota Kamšos draustinio miško paklotė – potencialios buveinės ir augavietės. Teismas nevertino to, kokia Draustiniui buvo padarytą žala.

21.3. Teismo sprendimas tikslinti Draustinio ribas, remiantis vien tik tuo, kad ginčo teritorija galbūt per klaidą buvo urbanizuota ir ten dabar neliko draustinyje saugomų vertybių, yra sukurta pareiškėjų asmeninė nuosavybė, yra nepagrįstas, neatitinkantis saugomų teritorijų steigimo tikslų ir iš Konstitucijos kylančių nuostatų, kad nuosavybė įpareigoja ir, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti.

21.4. Draustinio ribos ginčo teritorijoje nekito, pareiškėjų žemės sklypai didžiąja dalimi pateko ir patenka į Draustinio teritoriją, ir šį faktą teismas pripažino. Vadinasi, visoje Draustinio teritorijoje galioja Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalies nuostata, kad „saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo

dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų“, bei Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalies nuostata, kad „jeigu suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo nekilnojamojo turto registro tvarkytojas“. Apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje.

21.5. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A63-1555/2010, A525-2051/2012, A-1995-492/2015, A-1995-492/2015), teigia, kad veiklos apribojimų turi būti laikomasi nepaisant to, ar į atitinkamus dokumentus buvo įrašytos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, ar ne; kad veiklos apribojimai draustinyje (ir žemės sklype, kuris į jį patenka) kyla ne skundžiamų analogiškų NŽT sprendimų pagrindu, bet saugomos teritorijos steigėjų sprendimų pagrindu; administraciniai sprendimai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nurodymo viešajame registre nėra tie aktai, kurių pagrindu yra nustatomos specialiosios žemės sklypų naudojimo sąlygos, ir tokiu aspektu jie neturi būti vertinami.

21.6. Teismas pripažino, kad Žemės sklypai iš tiesų pateko ir patenka į Draustinio teritoriją, naikinti 2016 m. lapkričio 10 d. Tarnybos rašto Nr. (5)-V3-1654 (2.8) „Dėl informacijos pateikimo“, nėra pagrindo, nes jis visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teismas ne kartą sprendime konstatavo, kad skundžiami NŽT ir Tarnybos administraciniai aktai yra „formaliai teisėti“. Atsakovas akcentuoja tai, kad Draustinio teritorija patenka į „Natura 2000“.

21.7. Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarime buvo nurodyta Aplinkos ministerijai ir Tarnybai spręsti klausimus dėl Draustinio faktinės padėties ginčo teritorijoje įvertinimo, ribų tikslinimo ar keitimo. Tarnyba, kaip Saugomų teritorijų valstybės kadastro tvarkymo įstaiga (Saugomų teritorijų įstatymo 25 str.), 2015 metais nustačiusi faktą, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose prie pareiškėjų sklypų neįrašytos specialiosios naudojimo sąlygos „XLV. Botaniniai-zoologiniai draustiniai“, 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. (5)-V3-1931-(2.8) pirmiausia kreipėsi į NŽT ir paprašė įrašyti minėtiems žemės sklypams specialiąją sąlygą „XLV.  Botaniniai zoologiniai draustiniai“. Po to (2016 metais) pradėjo viešųjų pirkimų procedūras dėl planavimo dokumentų parengimo paslaugų pirkimo, iš jų ir dėl Draustinio ribų ir tvarkymo planų.

22. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimai, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

23. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:23.1. Teismas, panaikindamas NŽT sprendimus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose analogiškose bylose nurodoma, kad administraciniai sprendimai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nurodymo viešajame registre nėra tie aktai, kurių pagrindu yra nustatomos specialiosios žemės sklypų naudojimo sąlygos, ir tokiu aspektu neturi būti vertinami (2016 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1995-492/2015; 2017 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje eA-682-492/2017). Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad NŽT sprendimai, nustatantys specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tik dėl to, kad Žemės sklypai formaliai patenka į Draustinio teritorijos ribas, neproporcingai riboja veiklą Žemės sklypuose, negalėjo būti pakankamas pagrindas panaikinti administracinius sprendimus, kurie savo turiniu neprieštarauja jokiam aukštesnės galios teisės aktui.

23.2. NŽT, iš Tarnybos gavusi informacijos apie su Žemės sklypams nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą ir kadastrą pažeidimus, ginčijamais sprendimas teisėtai ir pagrįstai įvykdė Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalies, Žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalies įtvirtintą pareigą  – organizavo žemės sklypų formavimo metu taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą.

24. Pareiškėjai atsiliepime į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais motyvais:

24.1. Žemės sklypų atžvilgiu taikytinos poveikio priemonės – specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“ nustatymas Žemės sklypų kadastro duomenyse, t. y. skundžiamų NŽT sprendimų priėmimas, neatitiko pasikeitusios faktinės situacijos ginčo teritorijoje ir draustinio, kaip saugotinos teritorijos, tikslų. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai šio konkretaus ginčo atveju skundžiamus NŽT sprendimus vertino ne tik teisėtumo pagrindu, bet ir

tikslingumo, proporcingumo ir teisingumo požiūriu, neapsiribodamas vien tik formaliu įstatymo nuostatų pagrindimu. Formalus teisės taikymas negali užkirsti kelio sąžiningiems asmenims naudotis nuosavybės teisėmis, kurias jie įgijo teisėtai.

24.2. Byloje neginčytinai buvo nustatyta, kad Kamšos draustinio teritorijos dalyje, kurioje yra Žemės sklypai, dar iki pareiškėjams tampant žemės sklypų ir namų savininkais, įvyko esminiai pokyčiai. Draustinio teritorijos dalis dėl veiklos transformavosi į urbanizuotą teritoriją, užstatytą statiniais, šioje teritorijos dalyje pasikeitė kraštovaizdis ir biologinė įvairovė. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino tiek šalys, tiek byloje esančios komisijos, sudarytos aplinkos ministro 2015 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. D-738, ataskaitos išvados.

24.3. NŽT sprendimai, kuriais nustatytos specialiosios sąlygos Žemės sklypams neproporcingai ir nepagrįstai riboja pareiškėjų teises plėtoti veiklą, nesusijusią su Draustinio tikslais.

24.4. Pareiškėjai sutinka su teismo padaryta išvada, kad urbanizuota teritorija negali būti laikoma Kamšos draustinio dalimi ir pripažinta saugotina gamtos vertybe vien tik tuo pagrindu, jog ši teritorija papuola į draustinio teritorijos ribas, kurios nustatytos prieš daugelį metų pagal daug anksčiau naudotų žemėnaudų ribas.

24.5. Apelianto nurodyta teismų praktika ir nurodytose bylose esančios aplinkybės visiškai neatitinka šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių. Apelianto nurodytose bylose be ginčijamų Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų galiojo ir anksčiau patvirtinti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai: pirmuoju atveju – savivaldybės teritorijos bendrasis planas, antruoju atveju – draustinio ribų planas. Šioje administracinėje byloje jokio specialiojo teritorijų planavimo dokumento, pagrindžiančio skundžiamų NŽT sprendimų priėmimą, nėra, kadangi Kamšos draustinio ribų plano nėra ir niekada toks planas nebuvo parengtas. Atvirkščiai – ginčo teritorijoje esantys galiojantys teritorijų planavimo dokumentai: Kauno rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. TS-233 patvirtintas Gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų išdėstymo bei infrastruktūros plėtros specialusis planas ir Kauno rajono savivaldybės 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. TS-279 patvirtintas „Sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas ir padalijimas į sklypus“ detalusis planas patvirtina, kad Žemės sklypams nebuvo nustatytos jokios su Kamšos draustiniu susijusios specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Minėti teritorijų planavimo dokumentai yra galiojantys, neginčyti ir parengti vėliausiai, todėl laikytini teisingais ir realiausiai atitinkančiais esamą faktinę situaciją. NŽT sprendimais buvo nustatytos specialiosios sąlygos Žemės sklypams visiškai neatsižvelgiant į esamą faktinę situaciją, vien tik formaliais pagrindais, neatsižvelgiant į tai, kad teritorijoje nėra išlikę saugotinų vertybių.

25. Pareiškėjai atsiliepime į VSTT apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjai šiame atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, ir papildomai nurodo:

25.1. VSTT pozicija apeliaciniame skunde prieštaringa, nes šio atsakovo įsitikinimu, teritorija, kurioje yra Žemės sklypai yra saugotina, kita vertus, pats atsakovas pripažįsta, kad pagal išduotus statybos leidimus vykdant gyvenamųjų namų ir jų infrastruktūros statybą, buvo visiškai pakeistas vietovės pobūdis ir tokiais veiksmais galbūt sunaikintos ir (ar) sužalotos potencialios saugomų augalų ir gyvūnų buveinės ir augavietės. Pareiškėjų įsitikinimu, šioje byloje buvo neginčytinai nustatyta, kad Kamšos draustinio teritorijos dalyje, kurioje yra Žemės sklypai, dar iki jiems tampant Žemės sklypų ir namų savininkais, įvyko esminiai pokyčiai. Šias aplinkybes patvirtina tiek byloje esantys dokumentai: Kauno rajono savivaldybės administracijos išduoti statybos leidimai, komisijos, sudarytos aplinkos ministro 2015 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. D -738, ataskaitos išvados, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tiek šalių paaiškinimai, teikti teismo posėdžiuose.

25.2. Pareiškėjai neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar procedūrų. Pareiškėjai, įsigydami sklypus ir plėtodami juose veiklą, negalėjo numanyti, jog ši teritorija pateko į Draustinio ribas, kadangi viešojo administravimo institucijos, savo sprendimais ir leidimais pritardamos žemės paskirties keitimui, žemės sklypų formavimui, gyvenamųjų namų statybos procesams, t. y. šios teritorijos plėtojimui, nesusijusiam su Draustinio tikslais ir apsauga, suteikė teisę Draustinio teritorijoje plėtoti minėtas veiklas be jokių ribojimų ar draudimų. VSTT, būdama institucija, atsakinga už saugomų teritorijų apsaugą ir priežiūrą, 2008 m. sausio 4 d. raštu Nr. V3-10.6-24 plano rengėjui (projektavimo įmonei) pateikė išvadą, kad specialiojo plano įgyvendinimas nedarys įtakos „Natura 2000“ teritorijai, todėl neprivaloma atlikti strateginio pasekmių aplinkai vertinimą.

25.3. Viešojo administravimo institucijų, iš jų ir pačios VSTT, o ne pareiškėjų veiksmai lėmė, kad Kamšos draustinio teritorija šioje dalyje iš esmės buvo pakeista ir šiuo metu akivaizdžiai nebeatitinka Draustinio įsteigimo tikslų ir paskirties. Kadangi dėl viešojo administravimo institucijų kaltės vykusios intensyvios veiklos (teritorijos planavimo, gyvenamųjų namų statybos, gatvės ir kitų infrastruktūros elementų įrengimo) neišliko saugotinų objektų – saugomų buveinių ir augimviečių, todėl esmingai pakitusi draustinio teritorijos dalis, kurioje yra Žemės sklypai, akivaizdžiai negali būti laikoma

saugotina draustinio teritorija. Pareiškėjų įsitikinimu, esant šioms aplinkybėms būtent VSTT turi prisiimti atsakomybę dėl susidariusios situacijos ir imtis veiksmų, kad situacija būtų protingai išspręsta.

25.4. Atsakovo VSTT apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika yra visiškai neaktuali šioje administracinėje byloje, kadangi cituojamų teismų sprendimų aplinkybės visiškai neatitinka šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių.

25.5. Atsakovas VSTT 2016 m. lapkričio 10 d. raštu atsakydamas į pareiškėjų prašymą, visiškai nenagrinėjo jų prašyme nurodytų argumentų, nesigilino į susidariusią situaciją, tačiau tik nurodė, kad Kamšos draustinio ribos buvo nustatytos korektiškai. Pagrįsta teismo išvada, kad atsakovas VSTT objektyviai nevertino ginčo teritorijoje kilusio socialinio konflikto ir nevertino kadastro duomenų neatitikimo Draustinio teritorijoje, kurioje neišliko saugotinų vertybių, ir tai nulėmė neobjektyvaus ir nepagrįsto faktinėmis aplinkybėmis skundžiamo atsakymo priėmimą, kuris pripažintinas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimų.

25.6. Teismo sprendimas yra ne tik teisingas, tačiau ir atitinkantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neigiamų pasekmių. Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, kad sąžiningų asmenų interesai turi būti saugomi tais atvejais, kai panaikinami valstybės ar savivaldybių institucijų neteisėti aktai. Sąžiningi asmenys turi būti kiek įmanoma apsaugoti nuo žalos atsiradimo, o jei žala atsiranda, asmenys turi teisę reikalauti valstybės ar savivaldybių institucijų atlyginti atsiradusią žalą.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinius skundus sutinka su atsakovų apeliaciniais skundais, ir nurodo:

26.1. Teismas neteisingai nustatė ir įvertino reikšmingas bylai aplinkybes, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir priėmė nepagrįstą sprendimą, tenkindamas pareiškėjų prašymą iš dalies.

26.2. Jeigu Žemės sklypai patenka į Kamšos draustinio teritoriją, šioje ginčo teritorijoje turi būti laikomasi veiklos apribojimų nepaisant to, ar į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taikomos šiems sklypams. Nekilnojamojo turto registro tvarkymo įstaiga turėjo pakankamą pagrindą vadovautis kompetentingos institucijos (VSTT) pateikta informacija vykdydama pareiškėjams priklausančių sklypų kadastro duomenų pakeitimą, papildomai įregistruojant specialiąją žemės ir miško naudojimo sąlygą „Botaniniai zoologiniai draustiniai (XLV)“.

26.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu tam tikra teritorija priklauso draustiniui, ji turi būti tvarkoma, atsižvelgiant į draustinyje esančios teritorijos tvarkymui teisės aktais keliamus reikalavimus (žr., pvz., 2012 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2051/2012).

26.4. NŽT sprendimais neįsteigta jokia nauja saugoma teritorija, nepakeistas esamos saugomos teritorijos statusas ar ribos, nenustatyti nauji Draustiniui taikomi apribojimai ar pakeisti teisės aktais nustatyti apribojimai, o tik įregistruoti Žemės sklypams galiojantys apribojimai, kurie buvo nustatyti saugomos teritorijos steigėjo.

26.5. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, ar pagal teisės aktus tokios statybos buvo (yra) galimos valstybiniame draustinyje.

27. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo sutinka, ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

28. Nagrinėjamos bylos ginčo esminis dalykas – atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimų dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjai byloje taip pat yra pareiškę reikalavimą panaikinti atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (5)-V3-1654 (2.8) ir įpareigoti šį atsakovą patikslinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotus duomenis apie Kamšos botaninio-zoologinio draustinio ribas kadastro žemėlapyje, jas nustatant taip, kad pareiškėjams priklausantys Žemės sklypai nepatektų į Draustinio teritoriją.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų nuosavybės teise valdomi Žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), didžiąja dalimi ar visiškai pateko į Draustinio, įsteigto 1960 metais, saugomos teritorijos ribas. Draustinis, į kurio teritorijos ribas

pateko vėliau suformuoti ir pareiškėjams šiuo metu nuosavybės teise priklausantys Žemės sklypai, buvo įsteigtas 1960 m. rugsėjo 27 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 517. Draustinio tikslas – išsaugoti įvairiarūšę fauną, retuosius augalus, jų augimvietes (paprastąją gebenę (Hedera helix L.), tuščiavidurį rūtenį (Corydalis cava Schw.) ir kitus). Draustinio teritorijos ribos nustatytos 1961 metais Žemėtvarkos projektavimo instituto parengtame plane. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 „Dėl naujų draustinių įsteigimo ir draustinių sąrašų patvirtinimo“ Kamšos botaninis-zoologinis draustinis buvo įtrauktas į visos Lietuvos valstybinių draustinių sąrašą. 1998 metais Draustinio ribos buvo perkeltos ant tuo metu naujausio kartografinio pagrindo, t. y. ant 1981 metų dešifruotų žemės naudmenų fotoplanų masteliu 1:10000. Dar vėliau Draustinio ribos buvo skaitmeninamos naudojant ortofotografinį pagrindą. Skaitmeninant Draustinio ribas buvo naudojamas Lietuvos skaitmeninis ortofotografinis 1:10000 mastelio žemėlapis, sudarytas 1995–1999 metų aeronuotraukos pagrindu. Draustinis ir jo ribos 2005 m. spalio 13 d. buvo perkeltos ir įregistruotas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre.

30. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad 2005 m. spalio 13 d. buvo pakeista Draustinio teritorijos riba toje pusėje, kurioje yra Žemės sklypai, kad tuo metu, kai Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 52/18283 ir Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 02-05-4583 U. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 11,35 ha žemės Noreikiškių k., Kauno r., iš jos ir į 3,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame vėliau buvo suformuoti Žemės sklypai, aktuali šiai bylai Draustinio teritorijos riba buvo kitoje vietoje. Be to, būtina pažymėti, kad iki pareiškėjai nuosavybės teise įgijo Žemės sklypus ir juos įregistravo Nekilnojamo turto registre 2011–2013 metais Žemės sklypai nuosavybės teise priklausė UAB „Baltic realty adviser“, t. y. pareiškėjai Žemės sklypus įsigijo ne iš valstybės, o privataus asmens. Šioje byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, kad U. K. vardu grąžinta žemė ir perleista UAB „Baltic realty adviser“, iš kurios Žemės sklypus įsigijo nuosavybėn pareiškėjai, pateko į Draustinio teritoriją.

31. Atsakovas NŽT, remdamasis tuo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose prie pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių Žemės sklypų 9 punkte neįrašytos specialiosios naudojimo sąlygos: „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“, Tarnybos 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. (5)-V3-1931-(2.8) (6 priedas), vadovaudamasis Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalimi ir Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalimi, priėmė pareiškėjų ginčijamus sprendimus, kuriais buvo patvirtinti pareiškėjų Žemės sklypų kadastro duomenys įrašant specialiąją žemės naudojimo sąlygą „XLV. Botaniniai zoologiniai draustiniai“.

32. Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kai formuojant naują žemės sklypą (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai), šiam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, keičiami žemės sklypo kadastro duomenys. Žemės sklypo kadastro duomenys keičiami ir šių duomenų pakeitimai į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašomi Vyriausybės patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka ir sąlygomis.

33. Specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato Žemės įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (Žemės įstatymo 22 str. 1 d.). Konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus (Žemės įstatymo 22 str. 5 d.); sąlygos taikomos nuo įrašymo į registrą dienos (Žemės įstatymo 22 str. 7 d.). Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2.1 punkte buvo nustatyta, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, sprendimus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, taip pat sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo, nuomos bei panaudos sutartis; 2.3 punkte buvo nurodyta, kad žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą Žemės įstatymo 22 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka.

34. Saugomų teritorijų įstatyme nustatyta, kad draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą (2 str. 8 d.); saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) (2 str. 32 d.).

35. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (Saugomų teritorijų įstatymo 32 str.

9 d.). Jeigu, suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 10 d.).

36. Kai žemės sklypas patenka į draustinio ribas, vėlesnis tokios teritorijos teisinį statusą apibrėžiančių dokumentų pakeitimas (papildymas), atsižvelgiant į saugomos teritorijos tvarkymo reikalavimus, negali būti vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, t. y. jeigu tam tikra teritorija priklauso draustiniui, ji turi būti tvarkoma, atsižvelgiant į draustinyje esančios teritorijos tvarkymui teisės aktais keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2051/2012). Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose administracinėse bylose (žr., pvz., 2017 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-682-492/2017).

37. Nustačius, kad pareiškėjams priklausantys Žemės sklypai faktiškai ir teisiškai iki Žemės sklypų įsigijimo pateko į Draustinio teritoriją (saugotiną teritoriją), Draustinio riba nebuvo pakeista, Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyti teisės aktų nustatyti veiklos apribojimai, darytina išvada, kad atsakovas NŽT, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi minėtomis teisės aktų nuostatomis.

38. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitucijos ginamas viešasis interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad, turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutarimas); toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia (be kita ko) ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus; tie ribojimai ir draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

39. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pripažindamas, kad Draustinio, kaip ypač vertingos teritorijos, apsauga yra Konstitucijoje įtvirtinta vertybė, konstatavo, jog ši vertybė negali būti supriešinama su Konstitucijoje įtvirtinta asmens nuosavybės teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimo vertybe. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjų ginčijami sprendimai formaliai atitinka Saugotinų teritorijų įstatymo, Žemės įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad jie nėra teisingi, nes pareiškėjams teko neproporcinga našta, susijusi su veiklos ribojimu jų nuosavybės teise valdomuose Žemės sklypuose, o veiklos ribojimais nebus pasiekti jokie tikslai, nes saugotina Draustinio teritorijos dalis, kurioje yra Žemės sklypai, iš esmės pakito, joje neišliko saugotinų vertybių. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nebūtina laikytis imperatyviųjų teisės aktų nuostatų, susijusių su Draustinio (saugomos teritorijos) apsauga, įvertinęs tai, kad pareiškėjai Žemės sklypus įgijo, kai Draustinio teritorija buvo pakeista į urbanizuotą teritoriją, užstatytą statiniais, pareiškėjai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjai galbūt nežinojo apie padarytus pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo, detaliojo ir specialiojo planavimo, statinių statybos procese ir dėl šios priežasties jiems negali kilti neigiamos pasekmės dėl valstybės valdymo ir valdžios institucijų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, atsakovo NŽT sprendimus vertino kaip siekimą ištaisyti valstybės valdžios institucijų padarytas klaidas nukentėjusiųjų (pareiškėjų) sąskaita.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo NŽT sprendimus ir jų priėmimo teisinį pagrindą, tai, kad byloje yra ginčijami tik šie sprendimai, šioje byloje nėra nagrinėjamas joks ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo ir teisėtumo, savivaldybės sprendimų dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo ir išduotų statybos leidimų panaikinimo, žalos atlyginimo priteisimo dėl to, kad sunaikintos Draustinio saugotinos vertybės ar Žemės sklypų savininkai nesilaiko specialiųjų sąlygų, ir pan., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo šioje byloje nagrinėjo aplinkybes, susijusias su tuo, kas yra atsakingas dėl to, jog buvo sunaikintos saugotinos Draustinio vertybės, Draustinio teritorija buvo pakeista į urbanizuotą teritoriją, užstatytą statiniais, bei nustatė, kad tik valstybės institucijos padarė klaidas,

o NŽT byloje ginčijamais sprendimais siekia šias klaidas ištaisyti.41. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje negalima daryti išvados, jog NŽT sprendimais yra taisomos klaidos, nes

pareiškėjai įgijo Žemės sklypus iš UAB „Baltic realty adviser“, kuri nuosavybėn buvo įgijusi Draustinio teritorijoje esančią žemę. NŽT sprendimais nenustatė jokių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. sprendimai nėra tie aktai, kuriais remiantis nustatomos specialiosios Žemės sklypų naudojimo sąlygos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniai sprendimai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nurodymo viešame registre nėra tie aktai, kurių pagrindu yra nustatomos specialiosios žemės sklypų naudojimo sąlygos ir tokiu aspektu neturi būti vertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1995-492/2015).

42. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjų sudarytais sandoriais su UAB „Baltic realty adviser“, nors pagal bylos duomenis galima daryti išvadą, kad ši bendrovė perleido pareiškėjams Žemės sklypus, esančius Draustinio teritorijoje, kai jau buvo atliktas Draustinio ribų skaitmeninimas iš popierinių planų į skaitmeninį GIS formatą shp, pakeitė Draustinio teritoriją ir galbūt sunaikino Draustinio gamtinius elementus (aplinkybė, kurie konkretūs asmenys pažeidė Draustinio gamtinius elementus, nėra nustatyta). Byloje pateikti įrodymai, kad VSTT 2008 m. rugpjūčio 13 d. UAB „Baltic realty adviser“ pagal prašymą pateikė informaciją apie Draustinio ribas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra spręstas klausimas ne tik dėl UAB „Baltic realty adviser“, bet ir dėl projektuotojų (byloje pateikti duomenys, kad specialųjį planą rengė D. Z. Š. projektavimo įmonė) atliktų veiksmų teisėtumo ir kt. Svarbu ir tai, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl Draustinio teritorijos ribų pakeitimo, nes ne NŽT ir ne VSTT nustatė Draustinio teritorijos ribas, Draustiniui taikomus apribojimus, 1960 metais įsteigtas Draustinis į visos Lietuvos valstybinių draustinių sąrašą įrašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 ir šio nutarimo pagrindu buvo patvirtintas Draustinio teritorijos planas. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad Vyriausybė yra pakeitusi Draustinio ribas.

43. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo argumentus, dėl kurių buvo nustatyta, kad NŽT sprendimai yra neteisėti, akcentuotina, kad Saugomų teritorijų įstatymo bei Žemės įstatymo nuostatos nenustato išimčių, dėl kurių teisės aktuose nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, jeigu jie nebuvo įrašyti atkuriant nuosavybės teises į žemę, ją perleidžiant ar parduodant, neturi būti įrašyti, bei aplinkybių, kad tokie apribojimai ar reikalavimai neįrašomi, jei asmenys, įgiję žemės sklypus saugomoje teritorijoje, šią teritoriją pertvarko (pažeidžia gamtinius elementus ar kitaip ją pakeičia), savivaldybės patvirtina gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų išsidėstymo specialiuosius, detaliuosius planus, išduoda statybos leidimus, kt.

44. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo VSTT apeliacinio skundo argumentais, kad be teisėto pagrindo panaikintas 2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. (5)-V3-1654 (2.8), nes atsižvelgiant į pareiškėjų 2016 m. spalio 10 d. prašymą „patikslinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruotus duomenis“, kuris buvo grindžiamas Nuostatų 9.2, 10.9 ir 10.9 punktų nuostatomis, atsakovas tinkamai atsakė į šį prašymą. Pareiškėjai prašyme buvo nurodę, kad jiems priklausantys Žemės sklypai nepatenka į Draustinio teritoriją, planą skaitmenizuojant į saugomų teritorijų valstybės kadastro žemėlapį buvo padaryta klaida netiksliai perkeliant Draustinio ribas; Žemės sklypai nepagrįstai buvo įtraukti į Draustinio teritoriją ir neatitinka saugomos teritorijos keliamų reikalavimų (prašyme pabraukta). Šioje byloje nustatyta, kad Žemės sklypai pateko (iki pareiškėjai juos įgijo nuosavybėn) ir šiuo metu patenka į Draustinio teritoriją ir kad tai nėra klaida, todėl atsakovas pagrįstai atsakė, kad negali Saugomų teritorijų valstybės kadastre patikslinti nustatytos Draustinio teritorijos ribos. Atsakovas taip pat yra nurodęs, jog 2016 metais pradėjo viešųjų pirkimų procedūras dėl planavimo dokumentų parengimo paslaugų pirkimo, iš jų ir dėl Draustinio ribų ir tvarkymo planų. Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. D1-260 nuspręsta pradėti rengti Draustinio tvarkymo planą. Be to, pažymėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarime Nr. 3-AP-4372 3T-403 nurodyti reikalavimai nepaneigia byloje aptartų Saugomų teritorijų įstatymo bei Žemės įstatymo nuostatų taikymo būtinumo.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai ir jų visuma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.) nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjų ginčijami atsakovų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjų G. L., R. L., R. T., E. T., I. J., M. J., Ž. M., L. M., R. P., A. P., A. G., D. G., J. Š., G. Š., J. P., E. P., V. G.,

A. G., R. V., E. K., J. K., V. J., M. N. ir E. S.-N. skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00747 2019-01-18 2019-01-10 2019-01-10 -

Administracinė byla Nr. A-3491-502/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43968-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 24.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., N. N. ir K. N. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. B., N. N. ir K. N. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2014 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) neturtinės žalos atlyginimą: N. N. – 49 235 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; K.  N. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; A. B. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai teigė, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. poilsio zonoje Vilniaus centre, Žvėryno rajone, prie į Vingio parką vedančio pėsčiųjų tilto, virš ant paklodės besiilsėjusios T. N. galvos buvusio medžio sutrūnijęs kamienas lūžo ir krito tiesiai ant jos. Dėl nelaimingo atsitikimo ji 2014 m. rugpjūčio 19 d. mirė. Pareiškėjų nuomone, kaltė dėl šio nelaimingo atsitikimo

teko atsakovui, nes sutrūnijęs medis nebuvo laiku nupjautas, už želdynų tvarkymą atsakingas būtent atsakovas. Dėl T.  N. mirties pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, sielvartą, dėl to paūmėjo senos ligos.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjų ieškinį prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad vieta, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, valstybinės reikšmės miškams priskirta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą. Teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nėra perduota Savivaldybei valdyti patikėjimo teise, todėl ji nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Šis valstybinio miško sklypas patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Tarnyba). Savivaldybė valstybinės reikšmės miškų plotus nelaimingo atsitikimo metu prižiūrėjo, saugojo ir tvarkė 2013 m. rugsėjo 2 d. protokolo Nr. 1LS-(1.6)-99 pagrindu, tačiau minėtas protokolas neturi teisinės galios (pasirašytas vienašališkai Tarnybos tarnautojų), t. y. jokie teisės aktai nesuteikia įgaliojimų Tarnybai pavesti savivaldybėms atlikti valstybines funkcijas – vykdyti valstybės turto priežiūrą. Atsakovas tvirtino neturintis pareigos atlikti jam neperduoto valstybinio miško priežiūrą. Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatuose administruojamų valstybinių miškų priežiūra yra nurodyta kaip skyriaus uždavinys, bet ne funkcija. Be to, atsakovas teigė, kad sanitarinių kirtimų metu iškertami ne visi sausuoliai  – dalis jų yra paliekama medynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę. Atsakovas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie lūžusio medžio būklę, kuri būtų buvusi nustatyta kompetentingų specialistų, nėra žinoma medžio lūžimo priežastis, todėl pareiškėjų teiginiai apie pavojingą medžio būklę yra nepagrįsti. Nelaimingo atsitikimo vieta nebuvo tinkama apsistoti poilsiui, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849 patvirtintų Lankymosi miške taisyklių 6 punktu, fiziniai asmenys apsistoti poilsiui miškuose gali tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose (poilsiavietėse, atokvėpio vietose, stovyklavietėse, kempinguose, kituose rekreacinės paskirties inžinieriniuose statiniuose).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjų ieškinį prašė jį dalyje dėl Tarnybos atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo T. N., įvyko Vingio girininkijos ribose, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miško žemei. Nėra teisinio reglamentavimo, kuriuo Tarnyba būtų įpareigota prižiūrėti želdinius ar miškus.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjų ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą pagal rūšinį teismingumą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjų A. B., N. N. ir K. N. skundą tenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisė A. B. – 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; N. N. – 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; K. N. – 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuotų duomenų nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. apie 17.23 val. Vilniuje, Latvių g. prie Neries upės ant T. N. užvirto medis ir ją sunkiai sužalojo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nukentėjusioji buvo sužalota nelaimingo atsitikimo metu. T. N. mirė 2014 m. rugpjūčio 19 d. dėl priežasties, mirties liudijime nurodytos T02.9 (dauginiai lūžiai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, atsakovo pateiktos ištraukos iš Vilniaus Vingio girininkijos medynų plano, atsakovo pateiktas teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis patvirtina, kad T. N. buvo sužalota Vilniaus miesto miške, priskiriamame Vingio girininkijos 37 kvartalui, taksaciniam miško sklypui Nr. 15 (iki 2012 m. – taksacinio miško sklypas Nr. 10).

10. Teismas pažymėjo, kad, nors Savivaldybei miškas, kuriame augo T. N. sužalojęs medis, Vyriausybės nutarimu nebuvo perduotas patikėjimo teise valstybinėms funkcijoms įgyvendinti, tačiau atsakovas turėjo pareigą tvarkyti ir

prižiūrėti šį miesto mišką. Tokią išvadą teismas priėjo įvertinęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekte, 2013 m. gegužės 31 d. Tarnybos susitikimo su Savivaldybės ir miškų urėdijų atstovais posėdžio metu šio posėdžio protokole Nr. 49PRT-(14.49.101.)-10, Tarnybos 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. 1SD-(8.2)-2432 ir pasitarimo dėl miestų miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo <…>, vykusio 2013 m. rugsėjo 2 d. Tarnyboje, protokole Nr. 1LS-(1.6.)-99, Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-491 patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatuose (2013 m. vasario 25 d. redakcija, galiojusi iki 2015 m. birželio 25 d.) bei Aplinkos ministerijos 2015 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (12-2)-D8-6591 užfiksuotus duomenis, taip pat aplinkybę, jog atsakovas miško plote, kuriame buvo sužalota T. N., 2010, 2011 ir 2013 metais organizavo miško sanitarinius kirtimus, ir jau suformuotą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-552/2016).

11. Teismas, apžvelgęs sanitarinius miško kirtimus reglamentuojančias teisės normas, konstatavo, kad miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami kasmet. Tokiu būdu inter alia užtikrinamas asmenų ir jų turto saugumas. Todėl atsakovas savo pareigą vykdyti kirtimus jo administruojamame miške turėjo vykdyti rūpestingai, užtikrinti, kad kirtimai būtų atliekami nuolat, jog galintys nuvirsti medžiai (pažeisti medžiai ar sausuoliai) būtų laiku pašalinami ir nekeltų grėsmės asmenų ir jų turto saugumui. Nors miškotvarkos projekte nurodyta, kad „toks ar didesnis sausuolių kiekis yra visą laiką. Priimant metinę sanitarinių kirtimų apimtį į tai atsižvelgiama, minėtas kiekis turėtų būti iškertamas per artimiausius 2 metus, tačiau dalį sausuolių reikia palikti medelynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę“, tai turi būti daroma protingai, racionaliai ir atidžiai, užtikrinant asmenų ir jų turto saugumą.

12. Teismas atkreipė dėmesį į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esančias nuotraukas, darytas tuoj po įvykio, kuriose matyti, kad ant T. N. nuvirtęs medis buvo be žievės, lapijos ir smulkių šakų, o kamieno vieta, ties kuria lūžo medis, labai pažeista. Pagal tokią medžio būklę galima daryti išvadą, kad ant nukentėjusiosios nuvirto senas sausuolis, kaip jis apibrėžiamas Miško sanitarinėse apsaugos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204. Nors atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog miško plote, kuriame buvo sužalota T. N., jis 2010, 2011 ir 2013 metais vykdė miško sanitarinius kirtimus, teismas laikė, kad šios priemonės nebuvo pakankamos. Sanitariniai miško kirtimai nebuvo vykdomi 2012 ir 2014 metais (iki įvykio), 2013 metų kirtimų metu sausuolis nebuvo pašalintas , o tai lėmė kilusias neigiamas pasekmes. Iš pareiškėjos A. B. paaiškinimų teismo posėdžio metu, aplinkybės, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietusi Edita Tamaševičiūtė įvykio metu taip pat ilsėjosi šioje vietoje, įvertinus, kad įvykio vieta yra prie Neries upės, šalia Latvių gatvės, spręstina, kad įvykis įvyko dažnai žmonių lankomoje vietoje. Teismui pateikti duomenys, kad nei oro sąlygos, nei kiti pašaliniai veiksniai medžio nuvirtimui įtakos neturėjo, medis tiesiog netikėtai nuvirto. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų nuostatas, todėl nustatyta būtinoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.

13. Teismas akcentavo, kad dėl asmens gyvybės atėmimo patirta neturtinė žala yra preziumuojama. Pareiškėjas N.  N. santuokoje su T. N. pragyveno apie 30 metų, kartu su savo tėvais nuolat gyveno ir jų sūnus – pareiškėjas K. N., kuris įvykio metu buvo pilnametis. Šie pareiškėjai palaikė glaudžius ryšius su mirusiąja. Pareiškėja A. B. yra mirusiosios motina. Nors ji gyveno atskirai nuo dukters šeimos, iš jos paaiškinimų teismo posėdžio metu neabejotina, kad ji su mirusiąja palaikė glaudžius santykius, nuolat bendravo, mirusioji nuolat rūpinosi savo motina. T. N. buvo vienintelė A. B. dukra, A. B. yra išsituokusi, vieniša, ji yra garbaus, pensinio amžiaus. Teismui nekilo abejonių, kad T. N. mirtis visiems pareiškėjams sukėlė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, t. y. neturtinę žalą.

14. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai įrodė nuolat palaikę glaudžius ir artimus santykius su mirusiąja. Be to, N. N. dėl sutuoktinės mirties kreipėsi į medikus, įtariant potrauminio streso sutrikimą buvo konsultuotas psichologo, kuris nustatė, kad pareiškėjas patiria gedėjimo reakciją. N.  N. ir A. B. teismui paaiškino, jog po įvykio itin suprastėjo jų sveikatos būklė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovas žalą padarė ne tyčiniais veiksmais, bet dėl nepakankamo rūpestingumo administruojant jam priskirtus miesto miškus, kad atsakovas administruoja didelį plotą valstybinių miškų, bei remdamasis teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2313/2012), konstatavęs, kad pagal teismui pateiktus įrodymus santykinai didesnius neigiamus išgyvenimus patyrė vieniša, pensinio amžiaus mirusiosios motina A. B. ir mirusiosios sutuoktinis N. N., o mirusiosios pilnametis sūnus pareiškėjas K. N. yra jauno, darbingo amžiaus, nepateikęs įrodymų dėl suprastėjusios sveikatos ar kitų neigiamų liekamųjų padarinių, nusprendė, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiks po 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas A. B. ir N. N. bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas K. N.. Taip pat iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės

palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.15. Teismas pabrėžė, kad šią neturtinę žalą pareiškėjams sukėlė aptarti neteisėti atsakovo veiksmai, kadangi tuo atveju,

jeigu atsakovas būtų rūpestingai vykdęs pareigas tvarkyti ir prižiūrėti savo administruojamą mišką, neigiamų pasekmių būtų išvengta. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

16. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog žalai atsirasti ar padidėti padėjo pačios nukentėjusiosios T.  N. didelis neatsargumas, t. y. ji apsistojo poilsiui netinkamoje vietoje, nesilaikė Lankymosi miške taisyklių. Teismo vertinimu, Lankymosi miške taisyklės yra skirtos užtikrinti, kad miškai nebūtų teršiami ir jiems nebūtų daroma žala. Būtent tuo tikslu įtvirtintas taisyklių 6 punktas, numatantis, kad fiziniai asmenys gali apsistoti poilsiui miškuose tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose. Taigi, tokio reikalavimo laikymasis ar nesilaikymas nėra susijęs su grėsmės žmogaus sveikatai ar gyvybei išvengimu. Pažymėta, kad, pagal Lankymosi miške taisykles, fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis visų nuosavybės formų miškuose, išskyrus miškus, kuriuose lankymasis apribotas teisės aktuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo uždraustas lankymasis miško dalyje, kurioje įvyko įvykis. Be to, teisės aktai asmenims suteikia teisę naudoti vandens telkinius rekreaciniais tikslais (pvz., Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 6 straipsnis). Todėl nukentėjusioji objektyviai negalėjo suprasti, kad vasaros dieną, būdama prie upės miesto centre, prie Vingio parko, vietoje, kurioje buvo ir kitų žmonių, ji elgėsi neatsargiai ir taip didino jai kylantį pavojų. Priešingai, asmuo, būdamas tokioje vietoje, pagrįstai tikisi, kad šioje vietoje esantys medžiai yra tinkamai tvarkomi ir nekelia pavojaus.

III.

17. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjų A. B., N. N. ir K. N. skundą atmetant visiškai.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai įvertino tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu jo pateiktus argumentus dėl ginčo esmės, taip pažeisdamas pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Atsakovas nesutinka, kad būtent jis yra atsakingas už žalą, kilusią nulūžus šakai ir mirtinai sužalojus T. N.. Savivaldybei teisės aktais, kol valstybiniai miškai nėra perduoti valdyti patikėjimo teise, nebuvo nustatyta besąlyginė pareiga prižiūrėti, tvarkyti valstybinius miškus, o 2013 m. rugsėjo 2 d. protokolas Nr. 1LS-(1.6)-99 veikiau buvo geros valios politinis susitarimas, be to, šis protokolas neturi jokios teisinės galios. Nė vienas iš teismo nurodytų teisės aktų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (nutarties 10 p.) nepagrindžia atsakovo atsakomybės kilusiame ginče, o už ginčo valstybinio miško teritorijos priežiūrą yra atsakinga Tarnyba. Atsakovas pažymi, jog teismai, priimdami sprendimus bylose, turi vadovautis savo vidiniu įsitikinimu bei teisės aktų nuostatomis, objektyviai vertinti faktines konkrečios bylos aplinkybes, o ne aklai vadovautis jau priimtais teismų sprendimais ar nutartimis. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektas neturi įstatymo galios, kadangi jis yra patvirtintas Aplinkos ministerijos įsakymu, tad ir tokiu projektu negali būti sukuriamos teisinės pareigos savivaldybėms įstatymų nustatyta tvarka neperduotų valdyti valstybinių miškų priežiūros srityje. Be to, šio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog Savivaldybei patikėjimo teise valstybiniai miesto miškai kol kas nėra perduoti valdyti, o Savivaldybė šiuos miškus administruoja iš esmės kaip buvusių institucijų (Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto, Apželdinimo tresto ir pan.) teisių perėmėja. Atsakovas tvirtina, kad jis, nors patikėjimo teise ir nevaldo ginčo valstybinio miško teritorijos, siekdamas užtikrinti miesto gyventojų ir svečių gerovę, įgyvendino savo teises (bet ne pareigas) administruojamų valstybinių miškų priežiūros ir apsaugos srityje – inicijavo sanitarinius kirtimus. Savivaldybė nėra gavusi jokių nusiskundimų dėl atliekamų darbų kokybės iš Valstybinės miškų tarnybos, dėl ginčo teritorijos pastaruosius kelis metus iki nelaimingo atsitikimo (2014 m. rugpjūčio 4 d.) nebuvo gauta jokių Žvėryno rajono bendruomenės ar atskirų jos narių prašymų dėl medžių kirtimo ar genėjimo paupyje ties Latvių gatve, Vilniuje. Priešingai, Savivaldybė gauna skundus dėl bet kokių medžių kirtimo. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo atliktu pačios mirusiosios T.  N. elgesio vertinimu. Atsakovas pakartotinai akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų apie lūžusio medžio būklę, kuri būtų buvusi nustatyta kompetentingų specialistų, nėra žinoma medžio lūžimo priežastis, todėl teismas neįrodė neteisėtų Savivaldybės veiksmų. Teismas taip pat nepagrįstai priėjo išvadą dėl neturtinės žalos egzistavimo, nes pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie savo galbūt patirtą neturtinę žalą, ją grindė abstrakčiomis frazėmis. Mirusiosios sūnus ir motina nepateikė jokių duomenų apie lankymąsi gydymo įstaigose. Mirusiosios vyro apsilankymo gydymo įstaigoje medicininės pažymos išrašas yra vienintelis tiesioginis įrodymas, tačiau, atsakovo vertinimu, toks dokumentas nepatvirtina jo patirtos neturtinės

žalos. K. N. ir A. B. išvis neįrodinėjo savo reikalaujamos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjų prašoma priteisti suma neabejotinai prasilenkia su sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Atsakovo nuomone, byloje nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

19. Pareiškėjas N. N. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti, priteisiant iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neturtinės žalos atlyginimą: N. N. – 49 235 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; K. N. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; A. B. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

20. N. N. nuomone, teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį, toks dydis neatitinka teismų praktikos panašiose bylose. Jis pažymi, kad Lietuvoje neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais, pavyzdžiui, dėl eismo įvykio ar medikų klaidos, neturtinei žalai atlyginti yra priteisiama 7 000 Eur – 20 000 Eur, kartais ir daugiau. Apeliaciniame skunde pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtų sprendimų apžvalga, kuriuose neturtinei žalai atlyginti priteisiama nuo 60 000 Lt (17 377,20 Eur) iki 150 000 Lt (43 443 Eur), bei ginčui aktualių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų aiškinimas. N. N. pažymi, kad atsakovas šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl toks jo neveikimas negali būti vertinamas kaip netyčinis. N. N. pažymi, jog, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, jo dydžio, būtina atsižvelgti į nukentėjusiųjų santykius su mirusiąja. Šiuo atveju pareiškėjai nuolat palaikė glaudžius ir artimus santykius su mirusiąja, N. N. su ja santuokoje buvo daugiau nei 30 metų, K. N. su motina gyveno 29 metus, A. B. su ja bendravo visą pastarosios gyvenimą. Todėl, N. N. vertinimu, pareiškėjams turėtų būti priteistos visos jų prašomos sumos.

21. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus apie T. N. elgesį, būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti neegzistavimą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos į pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą prašo spręsti dėl šio apeliacinio skundo pagrįstumo.

24. Trečiasis suinteresuotasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia bylos aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos bylos skiriasi nuo šios administracinės bylos, nes nurodomoje praktikoje neturtinė žala buvo priteista pačiam nukentėjusiam asmeniui dėl patirtų sveikatos sužalojimų, o nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo mirusiojo artimiesiems.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Administracinis ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kilusios iš savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taigi tam, kad atsirastų savivaldybės civilinė atsakomybė, turi būti nustatyti neteisėti jos valdžios institucijų darbuotojų veiksmai, žalos faktas ir priežastinis ryšys tarp jų. Neteisėtais veiksmais laikomi valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3, 4 dalys). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

29. Sprendžiant tinkamo atsakovo ir jo veiksmų teisėtumo klausimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-552/2016) nagrinėjamu klausimu, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo keisti.

30. Todėl net nustačius, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ginčo laikotarpiu miškas, kuriame augo nukentėjusiąją sužalojęs medis, nebuvo perduotas patikėjimo teise, nagrinėjamu atveju nelaikyta reikšminga aplinkybe atsakovo veiksmų ir jų vertinimo kontekste, nes vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pasitarimo 2013 m. rugsėjo 2 d. „Dėl miesto miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo ir žemės pirkimo miškui įveisti“ protokolu Nr. 1LS-(1.6.)-99 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 1SD-(8.2)-2432 „Dėl miškų priežiūros, apsaugos ir tvarkymo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ginčo laikotarpiu administravo jos teritorijoje esančius valstybinės reikšmės miškus. Tokią išvadą patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-491 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatų (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) 8.11 punktas, numatantis, kad šio skyriaus uždaviniai yra, inter alia, organizuoti Vilniaus miesto savivaldybės administruojamų valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, bei faktiniai duomenys apie 2010, 2011 ir 2013 metais vykdytus miško sanitarinius kirtimus.

31. Išanalizavęs miško priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, bei faktines įvykio aplinkybes, užfiksuotas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų nuostatas,  t. y. laiku rūpestingai neįvertino dažnai žmonių lankomoje teritorijoje augusių medžių būklės, nepašalino keliančių grėsmę asmenims ar jų turtui. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo sprendimo vertinimais, jų nekartoja ir konstatuoja, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktas nustatytas tinkamai.

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, o dėl asmens gyvybės atėmimo patirta neturtinė žala preziumuojama.

33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

34. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepakankamai įvertino pareiškėjų patirtus išgyvenimus, todėl priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Nustatydama priteistinos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjų patirtas dvasines kančias ir išgyvenimus, nepatogumus ir kitas svarbias aplinkybes bei tai, jog neteisėtais veiksmais sukeltos pasekmės yra negrįžtamos – pareiškėjų dukra, žmona ir mama mirė. Atsižvelgdama į besivystančią administracinių teismų praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose (pvz., LVAT procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A-664-756/2018; A-766-492/2018; A-771-756/2018; A-27-438/2017), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį pareiškėjams ir atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisiant pareiškėjui N. N. 30 000 Eur neturtinės žalos

atlyginimą, pareiškėjai A. B. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o K. N. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.35. Dėl paminėto atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies..Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą

atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjai A. B. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos

atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjui N. N. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjui K. N. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________