TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08397 2019-05-28 2019-05-08 2019-05-08 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-67-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33478-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.3.5; 3.1.1.2.6; 3.2.4.9.6.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. (R. M.) ieškinį atsakovams M. M., D. P. (D. P.) ir E. M., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą atsakovų M. M. ir D. P., dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo (institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl: 1) pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skirti vaiko motinai, kaip atsakovei pagal ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo, baudą už neatvykimą į ekspertizės įstaigą atlikti DNR ekspertizės, paskirtos civilinės bylos, pradėtos pagal ieškovo, laikančio save vaiko tėvu, ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo, procese; 2) DNR ekspertizės skyrimo, vaiko motinai ir asmeniui, vaiko gimimo įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, nesutinkant su tokios ekspertizės skyrimu ir atlikimu, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl šių asmenų atsisakymo atlikti DNR ekspertizę teisinių padarinių.

2. Ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas: nustatyti, kad atsakovas D. P. nėra E. M., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas; nustatyti, kad ieškovas yra E. M. tėvas.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos ekspertizę, pavedė ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos ekspertams, įpareigojo ieškovą ir atsakovę M. M. 2018 m. balandžio 25 d. 13 val. atvykti į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratoriją, be to, įpareigojo atsakovus M. M. ir D. P. pristatyti E. M. į laboratoriją.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi skyrė atsakovams M. M. ir D. P. po 300 Eur baudą, nes atsakovė M. M. teismo nustatytu laiku neatvyko į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratoriją, be to, atsakovai teismo nustatytu laiku nepristatė E. M. į minėtą laboratoriją.

5. Atsakovai M. M. ir D. P. pateikė prašymą dėl paskirtų baudų panaikinimo. Nurodė, kad jie neatvyko į laboratoriją dėl objektyvių priežasčių: mažametė E. M. sirgo, o atsakovui D. P. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas slaugyti sergantį vaiką.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 15 d. nutartimi tenkino iš dalies atsakovų M. M. ir D. P. prašymą dėl baudų panaikinimo: panaikino atsakovui D. P. skirtą 300 Eur baudą; atmetė kitą prašymo dalį.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui D. P. laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl E. M. slaugymo. Teismo vertinimu, šios priežastys pateisina vaiko nepristatymą į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratoriją ir kartu sudaro pagrindą panaikinti atsakovui D. P. paskirtą baudą.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovė M. M. 2018 m. kovo 30 d. nutartimi buvo įpareigota ne tik pristatyti savo dukterį į laboratoriją, bet ir pati atvykti, tačiau ji neįvykdė šio įpareigojimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad vaikas sirgo, nepateisina atsakovės M. M. neatvykimo į laboratoriją, nes sergančia mažamete rūpinosi atsakovas D. P. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo naikinti atsakovei M. M. paskirtą baudą.

9. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės M. M. atskirąjį skundą, 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartį.

10. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nepilnametė E. M. sirgo nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. balandžio 29 d., todėl nustatytą ekspertizės atlikimo dieną negalėjo būti pristatyta į laboratoriją. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad atsakovai tik 2018 m. balandžio 25 d., t. y. nustatytą ekspertizės atlikimo dieną, informavo teismą apie atsakovo D. P. nedarbingumą dėl nepilnamečio vaiko slaugymo, nors jau nuo 2018 m. balandžio 12 d. žinojo apie pablogėjusią vaiko sveikatą. Teismo vertinimu, atsakovai tokiu savo elgesiu pažeidė kooperacijos (bendradarbiavimo) principą ir sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

11. Teismas papildomai pažymėjo, jog nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovai kitą dieną pristatė vaiką į laboratoriją ar kad jie būtų dėję pastangas įvykdyti teismo įpareigojimą nuvykti į laboratoriją. Priešingai, teismo posėdžio, vykusio 2018 m. kovo 26 d., garso įrašas patvirtina, kad atsakovai nesutinka su ekspertizės atlikimu, kad jie nenorėjo derinti atvykimo į laboratoriją laiko. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai nėra suinteresuoti teisingu ir greitu bylos išnagrinėjimu ir išsprendimu.

12. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, konstatavo, kad atsakovė M. M. neįvykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties ir nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ji negalėjo įvykdyti šios nutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino jos prašymo dėl baudos panaikinimo.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Atsakovė M. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartį ir patenkinti jos prašymą dėl baudos, skirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 21 d. nutartimi, panaikinimo. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), nei kiti teisės aktai neįtvirtina priverstinės spėjamo vaiko tėvo ekspertizės atlikimo galimybės. CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsakovui atsisakius ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, vertinti tokį atsisakymą kaip tėvystės įrodymą, tokiu atveju teismas turėtų vertinti atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarbą, kitų byloje esančių įrodymų objektyvumą ir patikimumą, jų įrodomąją reikšmę byloje reikalingiems faktams nustatyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016). Atsakovai šios bylos atveju labai aiškiai išreiškė savo nesutikimą atlikti ekspertizę. Akivaizdu, kad bauda yra procesinė prievartos priemonė, kuria siekiama, taikant finansines sankcijas, priversti šalį atlikti DNR ekspertizę, o tokios priemonės taikymas neatitinka pirmiau įvardytos kasacinio teismo praktikos.

13.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 389 straipsnio nuostatas. Šios proceso įstatymo nuostatos aiškiai įtvirtina šalies teisę atsisakyti ekspertizės. Šios teisės įgyvendinimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu ir veikimu prieš greitą bylos išnagrinėjimą, asmuo negali būti

baudžiamas už naudojimąsi jam suteikta teise. Priešingas situacijos vertinimas kartu reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 21 straipsnių, CK 2.25 straipsnio, įtvirtinančių žmogaus teisę į kūno vientisumą ir neliečiamumą, pažeidimą.

14. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė atsiliepimų į kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

15. Civilinis procesas, be kitų principų, yra grindžiamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis). Pažymėtina, kad realus ir efektyvus šių principų veikimas yra neatsiejamas nuo pareigų, nustatytų tiek teismui, nagrinėjančiam konkrečią civilinę bylą (pvz., CPK 7 straipsnio 1 dalis), tiek bylos šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, vykdymo. Dalyvaujančių byloje asmenų pareigos, susijusios su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimu, bendriausia prasme yra atskleistos CPK 7 straipsnio 2 dalyje. Ši proceso įstatymo norma nurodo, jog dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pažymėtina, kad šių pareigų dalyvaujantiems byloje asmenims nustatymas ir reikalavimas jas vykdyti nėra savitiksliai įstatymų leidėjo veiksmai – tokiomis priemonėmis siekiama civilinio proceso tikslų, reglamentuotų CPK 2 straipsnyje, tinkamo įgyvendinimo.

16. Kaip pirmiau atskleista, tarp dalyvaujantiems byloje asmenims tenkančių pareigų, sudarančių proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų turinį, yra įtvirtintas reikalavimas sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šio procesinio reikalavimo nevykdymas, be kita ko, reiškia veikimą prieš operatyvų ir ekonomišką ginčo civilinio proceso tvarka išsprendimą, o toks veikimas yra nesuderinamas su civilinio proceso tikslais, todėl proceso įstatyme yra įtvirtinti atitinkami teisiniai svertai, kurių paskirtis – eliminuoti ar minimizuoti aptariamo procesinio reikalavimo nevykdymo neigiamus padarinius ir atgrasyti nuo tolesnių pažeidimų darymo.

17. Pirmiau įvardyti teisiniai svertai, be kita ko, yra reglamentuoti CPK 95 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs pirmiau įvardytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

18. Pirmiau išdėstytos CPK 95 straipsnio nuostatos patvirtina, kad šiame proceso įstatymo straipsnyje yra reglamentuotos ne tik, kaip nurodo paties straipsnio pavadinimas, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, bet ir piktnaudžiavimo pripažinimo pagrindai. Teisėjų kolegija nurodo, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje.

19. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis gali sukelti dvejopo pobūdžio teisinius padarinius: 1) deliktinės civilinės

atsakomybės taikymą – įpareigojimą atlyginti kito dalyvaujančio byloje asmens patirtus nuostolius; 2) procesinės prievartos priemonės, t. y. teismo nuobaudos, taikymą – baudos paskyrimą. Pažymėtina, kad pastariesiems padariniams yra būdingas vienas ypatumas, expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) atskleistas CPK 95 straipsnio 2 dalyje, – teismas, imdamasis aptariamos procesinės prievartos priemonės, gali nustatyti, kad skiriamos baudos dalis atitenka kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad šiame nutarties punkte aptariamiems teisiniams padariniams nėra būdingas subsidiarumas, t. y. vienų padarinių atsiradimo galimybė nepriklauso nuo kitų padarinių atsiradimo galimybės (padariniai gali kilti tiek skyrium, tiek kartu). Kita vertus, pirmųjų padarinių atsiradimas nėra galimas be dalyvaujančio asmens reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, o antrųjų padarinių taikymas gali būti ir teismo veikimo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) rezultatas.

20. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, laikantis save E. M., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvu, pareiškė ieškinį dėl tėvystės nustatymo. Teismui priėmus ieškinį ir pradėjus civilinę bylą pagal šį ieškinį, buvo papildytas vaiko gimimo įrašas duomenimis apie vaiko tėvą – kaip vaiko tėvas įrašytas atsakovas (pagal pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo), todėl ieškovas pareiškė papildomą reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo. Teismas, siekdamas nustatyti arba paneigti ieškovo ir vaiko biologinį ryšį, 2018 m. kovo 30 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos ekspertizę, pavedė šią ekspertizę atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos ekspertams, įpareigojo ieškovą ir atsakovę – vaiko motiną – nustatytu laiku atvykti į ekspertizės įstaigą, be to, įpareigojo atsakovus – vaiko motiną ir asmenį, vaiko gimimo įraše įrašytą kaip vaiko tėvą, – nustatytu laiku pristatyti vaiką į ekspertizės įstaigą.

21. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovai neįvykdė teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties – vaikas nebuvo nustatytu laiku pristatytas į ekspertizės įstaigą, be to, neatvyko ir pati atsakovė – vaiko motina. Pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl baudų, paskirtų atsakovams už nutarties dėl ekspertizės skyrimo neįvykdymą, panaikinimo, nustatyta, jog vaikas sirgo teismo nutartimi nustatytą ekspertizės atlikimo dieną, ir kartu prieita prie išvados, kad vaiko liga yra objektyvi priežastis, pateisinanti teismo nutarties dalies dėl vaiko pristatymo į ekspertizės įstaigą neįvykdymą. Kita vertus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad atsakovė – vaiko motina – be pagrindo neatvyko į ekspertizės įstaigą. Teismai pažymėjo, kad aplinkybė, jog vaikas sirgo, nepateisina vaiko motinos neveikimo, nes vaiku rūpinosi atsakovas – asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas. Apeliacinės instancijos teismas pridūrė, kad atsakovams jau 2018 m. balandžio 12 d. buvo žinoma, jog pablogėjo vaiko sveikata, tačiau jie tik 2018 m. balandžio 25 d., t. y. nustatytą ekspertizės atlikimo dieną, informavo teismą apie atsakovo – asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvo, nedarbingumą dėl vaiko slaugymo. Teismai kvalifikavo įvardytus atsakovės – vaiko motinos – veiksmus kaip sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą ir kartu kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sudariusį pagrindą skirti atsakovei baudą.

22. Kaip žinoma, teismas ex officio aiškina ir taiko teisę (CPK 2 straipsnis), o, įgyvendindamas šią savo prerogatyvą, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Protingumo principas, be kita ko, reikalauja, kad teismas, konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste aiškindamas ir taikydamas teisę, vadovautųsi ir logikos dėsniais, t. y., be kitų teisės aiškinimo metodų, taikytų ir loginį teisės aiškinimo metodą.

23. Pažymėtina, kad teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartimi paskirtos ekspertizės atlikimas, t. y. ieškovo ir vaiko biologinio ryšio nustatymas ar paneigimas, nėra galimas be paties vaiko dalyvavimo atliekant šią ekspertizę. Vaiko kraujo mėginio paėmimas ir ištyrimas ekspertizės įstaigoje yra būtinoji tokios teismo medicinos ekspertizės tinkamo atlikimo sąlyga. Kaip minėta, vaikas 2018 m. balandžio 25 d., t. y. nustatytą ekspertizės atlikimo dieną, sirgo ir dėl šios objektyvios priežasties negalėjo būti pristatytas į ekspertizės įstaigą. Vadinasi, paskirtoji ekspertizė nustatytą dieną vis vien nebūtų buvusi atlikta, jeigu pati atsakovė – vaiko motina – ir būtų atvykusi į ekspertizės įstaigą.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vaiko liga – objektyvi visų asmenų, turinčių dalyvauti atliekant teismo medicinos ekspertizę, neatvykimo į ekspertizės įstaigą priežastis, ir konstatuoja, kad nėra protinga ir kartu logiška reikalauti (iš esmės betikslio ekspertizės atlikimo prasme) vaiko motinos atvykimo į ekspertizės įstaigą, taip tiesiog siekiant užtikrinti formalaus teisingumo, t. y. teismo nutarties dėl ekspertizės skyrimo dalies, kuria vaiko motina įpareigota atvykti į ekspertizės įstaigą, įvykdymą (neįvertinus paties įpareigojimo nustatymo tikslo ir prasmės), ir atitinkamai bausti už tokį neveikimą, iš esmės pripažįstant, kad toks vaiko motinos elgesys reiškia sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą CPK 95 straipsnio prasme.

25. Kaip nustatyta, atsakovai tik ekspertizės atlikimo dieną pranešė teismui apie vaiko ligą ir apie atsakovui – asmeniui, vaiko gimimo įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, išduotą nedarbingumo pažymėjimą slaugyti vaiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovės – vaiko motinos – elgesys gali būti kvalifikuotas kaip nepakankamo bendradarbiavimo tiek su

teismu, tiek su ieškovu išraiška. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad, vaiko sveikatai pablogėjus 2018 m. balandžio 12 d., atsakovė turėjo numatyti, kad ji nepagerės iki ekspertizės atlikimo dienos (2018 m. balandžio 25 d.), ir todėl privalėjo anksčiau informuoti ieškovą apie neatvykimą į ekspertizę. Pirmiau nurodytų nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsakovės elgesio nepakanka piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis konstatuoti CPK 95 straipsnio prasme.

Dėl DNR ekspertizės skyrimo, vaiko motinai ir asmeniui, vaiko gimimo įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, nesutinkant su tokios ekspertizės skyrimu ir atlikimu, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl šių asmenų atsisakymo atlikti DNR ekspertizę teisinių padarinių

26. Pažymėtina, kad tiesioginis kasacinio apskundimo objektas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys, kuriomis pripažintas baudos paskyrimo pagrįstumas. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vertinant šių nutarčių pagrįstumą, būtina įvertinti ir pačios nutarties dėl ekspertizės skyrimo, dėl kurios nevykdymo (vaiko motinos požiūriu) buvo paskirta bauda, teisėtumą ir pagrįstumą. Tokio vertinimo atlikimo pagrindas, inter alia (be kita ko), yra tas, kad nutartis dėl ekspertizės skyrimo negalėjo būti savarankiškai apskųsta apeliacine tvarka, o šios nutarties vykdymas susijęs su tam tikrų asmeninių teisių ribojimais.

27. Visuotinai pripažįstama, kad DNR ekspertizė yra patikimiausias ir objektyviausias įrodymų, galinčių patvirtinti arba paneigti spėjamo vaiko tėvo ir vaiko biologinį ryšį, šaltinis. Kita vertus, ekspertizės išvados nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė, kuria gali būti patvirtintas ar paneigtas šis ryšys. CK 3.148 straipsnio, reglamentuojančio tėvystės nustatymo pagrindus, pirmojoje dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos CPK reglamentuotos įrodymų priemonės. Vadinasi, DNR ekspertizės išvados yra pripažįstamos reikšmingu, bet ne visa lemiančiu (galimybės pasirinkti įrodinėjimo priemones prasme (CPK 177 straipsnio 3 dalis)) įrodymu.

28. Pažymėtina, kad tiek tarp CK nuostatų, reglamentuojančių tėvystės nustatymo ir tėvystės nuginčijimo institutus, tiek tarp CPK nuostatų, reglamentuojančių tokių bylų nagrinėjimo ypatumus, nėra nuostatų, kurios įtvirtintų priverstinės DNR ekspertizės atlikimo galimybę. Tokių nuostatų nebuvimas yra akcentuojamas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016, 45 punktas).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, specialiųjų procesinių prievartos priemonių nenumatymas ir galimybės panaudoti bendrąsias proceso įstatyme įtvirtintas prievartos priemones nebuvimas siekiant užtikrinti DNR ekspertizės, skirtos biologiniam tėvystės ryšiui patvirtinti ar paneigti, atlikimą paaiškintinas, inter alia, būtinybe garantuoti konstitucinės teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą užtikrinimą (Konstitucijos 21 straipsnis) – šios konstitucinės teisės sudėtinė dalis yra ta, kad su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad CK 2.25 straipsnio, įgyvendinančio Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, pirmojoje dalyje yra pateikta šiek tiek platesnė įvardytos teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą sudėtinės dalies apibrėžtis,  t. y. kad be paties asmens valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Pažymėtina, kad teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą yra absoliuti – tik pats asmuo sprendžia dėl šios teisės įgyvendinimo. Vadinasi, pirmiau nurodyta DNR ekspertizė negali būti atliekama prieš vaiko tėvų, veikiančių kaip vaiko atstovų pagal įstatymą ir (ar) savo vardu, jeigu aptariamai ekspertizei atlikti reikalingi ir jų (vieno ir (ar) kito) kraujo mėginiai, valią,  t. y. prievarta, nes toks atlikimas reikštų nepagrįstą įsikišimą į pirmiau įvardytos konstitucinės teisės veikimo sferą.

30. Nutarties dėl ekspertizės skyrimo priėmimas yra būtinoji teismo medicinos ekspertizės atlikimo sąlyga. Tokio pobūdžio nutartis, kaip pirmiau minėta, nėra savarankiško apskundimo apeliacine tvarka objektas, vadinasi, ji įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimas suponuoja jo privalomumą (CPK 18 straipsnis), o įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumas, inter alia, reiškia, kad jo vykdymui užtikrinti gali būti pasitelktos atitinkamos procesinės prievartos priemonės. Vadinasi, nutarties skirti DNR ekspertizę priėmimo faktas sudaro prielaidas panaudoti procesinę prievartą prieš vaiko tėvus, veikiančius kaip vaiko atstovus pagal įstatymą ir (ar) savo vardu, todėl tokios nutarties priėmimas taip pat yra nesuderinamas su konstitucine teise į kūno neliečiamumą ir vientisumą, jeigu vaiko tėvai, sprendžiant klausimą dėl tokios ekspertizės skyrimo, išreiškia nesutikimą su jos skyrimu.

31. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 28–30 punktuose išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismas neturi skirti DNR ekspertizę spėjamo vaiko tėvo ir vaiko biologiniam ryšiui patvirtinti ar paneigti, jeigu vaiko tėvai, veikiantys kaip vaiko atstovai pagal įstatymą ir (ar) savo vardu (jeigu aptariamai ekspertizei atlikti reikalingi ir jų (vieno ir (ar) kito)

kraujo mėginiai), išreiškia nesutikimą dėl tokios ekspertizės skyrimo.32. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad abu atsakovai – vaiko motina ir asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas

kaip vaiko tėvas – jau atsiliepime į ieškinį išreiškė nesutikimą dėl ekspertizės skyrimo ir nuosekliai laikėsi šios pozicijos iki pat kasacinio skundo pateikimo, todėl, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis skirti DNR ekspertizę ir vėlesnis reikalavimas vykdyti šią nutartį (pasitelkus procesinės prievartos priemonių taikymą) yra nepagrįsti.

33. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kai tėvystė negali būti nustatyta DNR tyrimais (teisinėje sistemoje neįtvirtinta priemonių dėl priverstinio tyrimų atlikimo), asmens, siekiančio tėvystės nustatymo, interesai turi būti apsaugomi. Procesinių priemonių priversti tariamą tėvą paklusti teismo nutarčiai (dėl DNR tyrimų atlikimo) stoka atitinka proporcingumo principą tik tada, kai yra nustatytos alternatyvios priemonės, leidžiančios nepriklausomai institucijai greitai išspręsti tėvystės nustatymo klausimą (pvz., 2002 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Mikulić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53176/99, par. 64).

34. Pažymėtina, kad tokios alternatyvios priemonės, kokios yra minimos pirmiau nurodytoje EŽTT praktikoje, yra įtvirtintos CK 3.148 straipsnyje ir CPK 389 straipsnyje, kurie reglamentuoja atsisakymo atlikti DNR ekspertizę pasekmes. Šio teisinio reguliavimo kontekste išskirtini du aspektai: 1) pagrindu nustatyti tėvystę, jeigu yra atsisakoma ekspertizės, gali būti pripažįstami įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas ir išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir kt.; 2) ekspertizės atsisakymas, išreikštas spėjamo vaiko tėvo, gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog tokios ekspertizės atsisakymo pasekmės yra pripažįstamos ir EŽTT praktikoje, pagal kurią atsisakymas atlikti DNR tyrimą negali preziumuoti tėvystės buvimo ar nebuvimo (2016 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Mandet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 30955/12), tačiau toks atsisakymas gali būti vertinamas kaip papildomas argumentas, kartu su kitais įrodymais pripažįstant vaikui tėvystę be genetinių tyrimų (2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Canonne prieš Prancūziją, peticijos Nr. 22037/13).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad pirmiau įvardyta nuostata, pagal kurią ekspertizės atsisakymas gali būti pripažįstamas kaip tėvystės įrodymas, yra įtvirtinta tik tarp tų materialiosios ir proceso teisės nuostatų, kurios išimtinai reglamentuoja tėvystės nustatymo institutą ir bylų dėl tėvystės nustatymo ypatumus, – tokios nuostatos nėra tarp tų nuostatų, kurios reglamentuoja tėvystės nuginčijimo aspektus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama nuostata yra įtvirtinta prioritetinei vaikų teisių ir interesų apsaugai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) užtikrinti. Vaikas turi prigimtinę teisę žinoti savo kilmę, vaiko kilme yra grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos (CK 3.137 straipsnio 2 dalis). Tėvai, be kitų pareigų, turi pareigas dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, šių pareigų atsiradimas ir vykdymas būtent ir yra siejamas su vaiko kilmės nustatymu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus, grindžiamus jo kilme, ir eliminuoti spėjamo vaiko tėvo, kaip atsakovo pagal ieškinį dėl tėvystės nustatymo, galimybę atsisakyti ir vengti prisiimti pirmiau įvardytas pareigas, prisidengiant savo teise atsisakyti ekspertizės, ir yra įtvirtinta nuostata, pagal kurią ekspertizės atsisakymas gali būti pripažįstamas kaip tėvystės įrodymas.

36. Pažymėtina, kad visiškai kitokia situacija yra bylų dėl tėvystės nuginčijimo atvejais. Tokių bylų atvejais yra ginčijami vaiko gimimo įrašo duomenys apie vaiko motiną ar tėvą (CK 3.149 straipsnio 1 dalis),  t. y. siekiama paneigti jau patvirtintą vaiko kilmę ir jos pagrindu atsiradusias vaiko teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaiko teisės žinoti savo biologinę kilmę užtikrinimas jau esant patvirtintai vaiko kilmei ir kartu atsiradus vaiko kilme grindžiamoms teisėms ir pareigoms ne visada reiškia veikimą geriausiais vaiko interesais (ypač tais atvejais, kai tarp asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvas, ir vaiko yra susiformavęs emocinis ryšys). Todėl, įvertinus tėvystės nustatymo ir tėvystės nuginčijimo institutų ypatumus, kyla klausimas, ar nuostata, pagal kurią ekspertizės atsisakymas gali būti pripažįstamas kaip tėvystės įrodymas, būdinga tėvystės nustatymo institutui ir turinti atitinkamą paskirtį, gali būti taikoma ir bylų pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir jo tėvystės nustatymo atvejais. Atsakymui į šį klausimą pateikti būtina plačiau įvertinti paties tėvystės nuginčijimo instituto specifiką.

37. CK 3.149 straipsnio, reglamentuojančio tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygas, pirmojoje dalyje nustatyta, kad duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Pagal CK 3.150 straipsnio, reglamentuojančio tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindus, antrąją dalį nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai.

38. Pirmiau nurodytos teisės normos patvirtina, kad teismas turi prerogatyvą spręsti tėvystės (motinystės) nuginčijimo klausimus, o tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindas – teismo į(si)tikinimas, kad asmuo, kurio tėvystė ginčijama, nėra vaiko biologinis tėvas. Pažymėtina, kad materialiosios teisės normos, reglamentuojančios tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindus, kitaip negu yra reglamentuoti tėvystės nustatymo pagrindai, nekonkretizuoja, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis gali būti įrodinėjamos faktinės aplinkybės, sudarančios tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindus. Tokios įrodinėjimo priemonės nėra apibrėžtos ir proceso įstatyme.

39. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tėvystės nuginčijimo, yra išaiškinęs, kad tėvystės nuginčijimas galimas tik esant svariam pagrindui, įvertinus jo galimą poveikį vaiko interesams. Faktas, kad asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas, nėra biologinis vaiko tėvas, yra reikšmingas, tačiau nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais, nes teismas vertina ir kitas su prašomais nutraukti šeimos ryšiais susijusias svarbias aplinkybes. Dėl psichologinių priežasčių, prieraišumo vaikas tėvu gali laikyti asmenį, kuris nėra jo biologinis tėvas, o tokiu atveju vaikui svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, nei kraujo ryšys. Vaiko darnios ir harmoningos raidos požiūriu svarbiau gali būti tai, ką pats vaikas pripažįsta savo tėvu, nei biologinė tėvystė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-969/2018, 36 punktas; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-969/2018, 7 punktas).

40. Kaip pirmiau atskleista, tėvystės nuginčijimo pagrindas – teismo į(si)tikinimas, kad asmuo, kurio tėvystė ginčijama, nėra vaiko biologinis tėvas. Minėta, jog vaikas turi teisę žinoti savo kilmę, o vaiko kilmė, kaip žinoma, paprastai grindžiama giminyste, t. y. vaiko ir tėvų kraujo ryšiu. Kita vertus, siekiamybė nustatyti vaiko biologinę kilmę, ką patvirtina šios nutarties 39 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, neturi būti suabsoliutinta. Sprendžiant klausimus dėl tėvystės nuginčijimo, svarbiausi yra paties vaiko interesai, o biologinės tėvystės nustatymas, kaip minėta, nebūtinai reiškia veikimą geriausiais vaiko interesais. Vaiko interesų svarba yra akcentuojama ir EŽTT praktikoje, kurioje pažymėta, kad tokio (tėvystės nuginčijimo) pobūdžio bylose apsvarstymas to, kas atitiktų geriausius vaiko interesus, turi esminę reikšmę. Vaiko geriausi interesai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo, gali nusverti tėvų interesus (pvz., 2014 m. vasario 18 d. sprendimas byloje A. L. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28609/08, par. 65). Kasacinis teismas savo ruožtu taip pat yra pripažinęs, kad vaiko interesai, be kita ko, gali nulemti asmens, siekiančio nuginčyti savo tėvystę, teisės į privatų gyvenimą (papildomai pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką teisė į privataus gyvenimo gerbimą, be kita ko, apima asmens teisę nustatyti santykius su kitais žmonėmis, taip pat ir reikalavimą gerbti asmens sprendimą tapti ar netapti tėvu (žr., pvz., 2007 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Evans prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 6339/05)) apribojimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-969/2018, 48 punktas; nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-969/2018, 26 punktas).

41. Pirmiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad vaiko interesai gali būti teisėtas pagrindas riboti asmens teisę nuginčyti savo tėvystę, kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą sudėtinę dalį.

42. Pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinimai, sudarantys pagrindą prieiti prie tokios išvados, suformuluoti nagrinėjant bylų pagal asmenų, vaiko gimimo įraše įrašytų kaip vaiko tėvas, ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo atvejus. Ši kasacine tvarka peržiūrima civilinė byla pradėta pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, ieškinį, kuriuo jis ginčija kito asmens tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, ir siekia nustatyti savo tėvystę. Vadinasi, egzistuoja bylų faktinių situacijų skirtumas, kita vertus, ši nesutaptis neeliminuoja nurodytų išaiškinimų aktualumo.

43. Kaip pirmiau nurodyta, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, be kita ko, apima asmens teisę nustatyti santykius su kitais žmonėmis, taip pat ir reikalavimą gerbti asmens sprendimą tapti ar netapti tėvu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pats šios teisės ribojimo standartas (geriausiais vaiko interesais) turi būti taikomas įgyvendinant šią teisę tiek negatyviuoju aspektu (ginčijant savo tėvystę), tiek pozityviuoju aspektu (ginčijant kito asmens tėvystę ir siekiant nustatyti savo tėvystę). Todėl teisėjų kolegija, plėtodama šios nutarties 39 punkte išdėstytą kasacinio teismo praktiką, nurodo, jog: 1) vaiko interesai turi esminę reikšmę ir tais atvejais, kai asmuo, pareikštu ieškiniu ginčydamas kito asmens tėvystę, siekia nustatyti savo tėvystę ir taip tapti teisių ir pareigų, sudarančių tėvų valdžios turinį, turėtoju; 2) asmens, laikančio save vaiko tėvu, siekis, nuginčijus kito asmens tėvystę, nustatyti savo tėvystę ir atitinkamai prisiimti vaiko kilme grindžiamas teises ir pareigas savaime nereiškia geriausių vaiko interesų užtikrinimo; 3) vaiko interesai gali nulemti ir asmens teisės į tėvystės nustatymą (nuginčijus kito asmens tėvystę), kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą sudėtinės dalies, apribojimą.

44. Šios nutarties 43 punkte suformuluoti išaiškinimai turi esminę reikšmę atsakant į nutarties 36 punkte iškeltą klausimą, ar nuostata, pagal kurią ekspertizės atsisakymas gali būti pripažįstamas kaip tėvystės įrodymas, būdinga tėvystės nustatymo institutui, gali būti taikoma ir bylų pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir

tėvystės nustatymo atvejais: teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsisakymas atlikti DNR ekspertizę, išreikštas vaiko motinos ir (ar) asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvas, gali būti kartu su kitais įrodymais (tokiais įrodymais, pvz., gali būti faktiniai duomenys, patvirtinantys tuos įrodomuosius faktus, kurie įvardyti CK 3.148 straipsnio 1 dalyje ir CPK 389 straipsnyje) įvertintas kaip įrodymas, kad asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas, nėra vaiko biologinis tėvas, tačiau toks pripažinimas nereiškia, kad teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo pagrįstumo klausimą, gali apsiriboti aplinkybių, susijusių su biologinių ryšių tarp ginčo šalių ir vaiko nustatymu, ištyrimu ir įvertinimu. Pirmiausia teismas turi įvertinti vaiko interesus ir galimos biologinės tėvystės nustatymo atitiktį geriausiems vaiko interesams. Be to, negali būti ignoruojami ir asmens, laikančio save vaiko tėvu, bei vaiko motinos ir asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvas, teisės ir teisėti interesai, – teismas, be vaiko interesų, turi įvertinti ir tuos aspektus, ar reikalavimų dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo (ne)tenkinimas nepagrįstai neapribos ieškovo, siekiančio nustatyti savo tėvystę, teisės į privataus gyvenimo gerbimą bei vaiko motinos ir asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvo, siekiančių išsaugoti nustatytą tėvystę, teisės į privataus ir (ar) šeimos gyvenimo gerbimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo užduotis nagrinėjant tokio pobūdžio bylas – rasti, kiek tai objektyviai įmanoma, teisingą balansą tarp konfliktuojančių interesų, atsižvelgiant pirmiausia į vaiko interesus.

45. Teisėjų kolegija apibendrindama išskiria šiuos pagrindinius aspektus: 1) DNR ekspertizės skyrimas nesutinkant vaiko tėvams, veikiantiems kaip vaiko atstovams pagal įstatymą ir (ar) savo vardu, prieštarauja asmens teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą prigimčiai, todėl teismas neturi teisės tokiais atvejais skirti ekspertizę spėjamo vaiko tėvo ir vaiko biologiniam ryšiui patvirtinti ar paneigti; 2) bylų pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, ieškinį dėl kito asmens tėvystės nuginčijimo ir jo tėvystės nustatymo atvejais vaiko motinos ir (ar) asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvo, atsisakymas atlikti DNR ekspertizę gali būti kartu su kitais įrodymais įvertintas kaip įrodymas, kad asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas, nėra vaiko biologinis tėvas, tačiau aplinkybių, susijusių su biologinių ryšių tarp ginčo šalių ir vaiko nustatymu, ištyrimo ir įvertinimo nepakanka sprendžiant ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą – pirmiausia turi būti įvertinti vaiko interesai ir galimos biologinės tėvystės nustatymo atitiktis geriausiems vaiko interesams, be to, turi būti įvertinti ginčo šalių interesai ir, kiek tas objektyviai įmanoma, užtikrinta visų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyra, prioritetą teikiant vaiko interesams.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Nagrinėjamoje byloje atsakovai nesutiko su ieškovo prašymu skirti teismo medicinos ekspertizę.47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad:47.1. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartimi nepagrįstai paskyrė teismo medicinos ekspertizę;47.2. Teisiškai nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovės – vaiko motinos – veiksmai, t. y. neatvykimas į ekspertizės

įstaigą atlikti teismo medicinos ekspertizę, skirtą biologiniam tėvystės ryšiui patvirtinti ar paneigti, nustatytą ekspertizės atlikimo dieną sergant vaikui, kurio dalyvavimas yra būtinas atliekant šią ekspertizę, sudaro pagrindą pripažinti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skirti jai baudą.

48. Teisėjų kolegija, pripažindama pagrįstu atsakovės kasacinį skundą, panaikina skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priima naują procesinį sprendimą – tenkina atsakovės prašymą dėl baudos panaikinimo ir panaikina 300 Eur baudą, paskirtą jai teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos galutiniu teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas M. M. prašymas dėl baudos panaikinimo, panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą –

patenkinti M. M. prašymą ir panaikinti 300 (trijų šimtų) Eur baudą, paskirtą jai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08396 2019-05-28 2019-05-15 2019-05-15 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-125-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00070-2014-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.5.2; 2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 182 straipsnio 2 dalį (už dviejų automobilių inscenizuotą eismo įvykį) laisvės atėmimu dvejiems metams 3 mėnesiams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams 3 mėnesiams, 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams 4 mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.

Priteista iš E. Ž., V. L., K. J., D. E., V. S. ir M. E. solidariai 5 444,28 Eur žalos atlyginimo draudimo bendrovei ERGO Insurance SE Lietuvos filialui.

Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuteistųjų E. Ž., K. J., V. L., D. E., M. E. ir V. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė bendrininkų grupe;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad nuteistasis E. Ž. pasiūlė M. L. surasti automobilį eismo įvykiui inscenizuoti;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad nuteistieji E. Ž., K. J., V. L., D. E., M. E. ir V. S., organizuota grupe apgaule įgydami 18 798 Lt draudimo išmoką ir reikalavimo teisę į 16 321 Lt draudimo išmoką už inscenizuotą neva netyčinį automobilių „BMW 530D“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir „BMW 530D“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) eismo įvykį, bendrininkavo su M. L., nurodant, kad šie nuteistieji veikė bendrai su asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta konfiskuoti automobilių dalis, paimtas kratų metu, ir nuspręsta perduoti jas Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Šioje byloje taip pat nuteisti V. L., K. J., V. S., D. E. ir M. E., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. E. Ž. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu ne anksčiau kaip nuo 2012 m. rugsėjo mėn. ir ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 2 d., tikslus laikas nenustatytas, jo ir K. J. kaip organizatorių nurodymu, V. L., D. E. ir M. E., veikdami bendrininkų grupe kaip nusikalstamos veikos vykdytojai, (duomenys neskelbtini), A. V. priklausančioje sodyboje, (duomenys neskelbtini), A. J. priklausančioje sodyboje ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, neteisėtai sunaikino (nutrynė, nušlifavo ir (ar) išpjovė) automobilių „Toyota Prius“, „BMW X5“, „BMW 520D“, „Audi A5“, „BMW 745“, „Mercedes Benz CLS500“, „Hyundai“, „Toyota Corolla Vesro“ kėbulo identifikavimo numerius, taip pat neidentifikuotų automobilių „Honda CR-V“ (2 vienetai), „BMW“ 5 serijos, „VW Touareg“, „Toyota RAW4“ (3 vienetai), „Mercedes Benz GLK“, „Audi Q5“, „BMW X5“ (3 vienetai), „BMW“ 1 serijos, „VW T5“ (2 vienetai), „Mercedes Benz Vito“, „Honda CR-Z“, „Toyota Land Cruiser“ (2 vienetai) kėbulo identifikavimo numerius.

2. E. Ž. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. J., pirmiau nurodytu laikotarpiu, turėdami bendrą tyčią įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo automobilius „Toyota Prius“ „Audi A5“, „Mercedes Benz CLS 500“, „Toytota Corola Verso“, „BMW X5“, „BMW 745“, pagrobtus Lietuvos Respublikoje, Latvijos Respublikoje ir Vokietijos Federacijoje, taip pat įvairių automobilių, pagrobtų Lietuvos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Vokietijos Federacijoje Švedijos Karalystėje, Norvegijos Karalystėje, dalis („BMV 525D“ du kėbulo ketvirčius, automobilio „BMW X5“ bagažinės dugno dangtį, grindų paklotą ir galinį tiltą, automobilio „BMW 520D“ kėbulo ketvirtį, automobilio „Audi A5“ variklį, automobilių „Audi A4“ ir „Mercedes Benz ML 320 CDI 164“ radijo imtuvus, penkių automobilių „Toyota Rav 4“ ir automobilio „Mercedes Benz“ saugos sistemos elementus), žinodami, kad šie daiktai yra gauti nusikalstamu būdu.

3. E. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su V. L., D. E., M. E., V. S., K. J. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta, apgaule pasisavino didelės vertės svetimą turtą,  t. y.: 2013 m. gruodžio mėn., bet ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 13 d., asmuo, dėl kurio byla išskirta, pasiskolino iš T. P., nežinojusio apie planuojamą nusikalstamą veiką, automobilį „BMW 530D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), faktiškai priklausantį T. P., bet registruotą R. S. vardu, žinodamas, kad jis bus panaudotas eismo įvykiui inscenizuoti. Tuo pačiu metu E. Ž. pasiūlė V. S. inscenizuoti automobilio „BMW 530D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), registruoto V. S. vardu, eismo įvykį, o V. S. už tai gavus draudimo išmoką, sudaužytą automobilį už 3000 Lt perduoti jam (E. Ž.). Šiam sutikus, E. Ž. nurodė organizuotos grupės nariams K. J., D. E. ir M. E. inscenizuoti šių automobilių eismo įvykį, vykdydami E. Ž. nurodymą, pastarieji įkalbėjo V. L. sėsti prie automobilio vairo ir važiuojant tyčia trenktis į kitą automobilį, tuo tikslu 2013 m. gruodžio 13 d. apie 18.00 val. jie nuvežė V. L. į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajone, kur pagal išankstinį susitarimą su užvedimo rakteliais stovėjo asmens, dėl kurio byla išskirta, paliktas R.  S. vardu registruotas automobilis „BMW 530D“. Po to, vykdydamas išankstinį E. Ž. ir K. J. nurodymą, į tą pačią vietą savo automobiliu atvažiavo V. S. ir sustojo prie sankryžos, žinodamas, kad šioje vietoje bus tyčia atsitrenkta į jo automobilį. V. L., K. J., D. E. ir M. E. koordinuojant jo veiksmus radijo ryšio stotelėmis, įsėdo į R. S. vardu registruotą automobilį „BMW 530D“ ir važiuodamas juo tyčia trenkėsi į V. S. automobilį „BMW 530D“, už tai D. E. sumokėjo V. L. 300 Lt ir šis iš įvykio vietos iš karto pasišalino, o V. S. paskambino bendruoju pagalbos telefono numeriu ir informavo policijos pareigūnus apie neva įvykusį netyčinį eismo įvykį. Po to V. S. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta, užpildė eismo įvykio deklaraciją, įrašydami melagingus duomenis, kad įvyko netyčinis eismo įvykis (t. y. susidūrė V. S. ir asmens, dėl kurio byla išskirta, vairuoti automobiliai) ir šio melagingo pranešimo pagrindu V. S. kreipėsi į draudimo bendrovę „ERGO Insurance SE“, kuri dėl apgaulės 2014 m. sausio 30 d. V. S. išmokėjo už apgadintą automobilį „BMW 530D“ 18 798 Lt draudimo išmoką, o asmeniui, dėl kurio byla išskirta, pranešus šiai draudimo bendrovei apie minėtą eismo įvykį, 2014 m. vasario 13 d. buvo išmokėta 16 321 Lt draudimo išmoka R. S., nežinojusiai apie įvykdytą nusikalstamą veiką; ji gautą išmoką perdavė T. P. Taip organizuotos

grupės nariai apgaule savo ir kitų asmenų naudai iš viso įgijo 35 119 Lt.4. E. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su V.  L., D. E., K. J. ir

organizuotai grupei nepriklausančiu L. S., dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą ir priimtas procesinis sprendimas, apgaule pasisavino svetimą turtą, t. y. 2013 metais, tiksliai nenustatytu laiku, E. Ž. nenurodydamas konkrečių detalių pasiūlė L. S. inscenizuoti automobilio „BMW 118D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio L. S., eismo įvykį ir už tai gautą draudimo išmoką bei sudaužytą automobilį perduoti E. Ž., mainais L. S. jis pasiūlė perduoti naujesnį tyrimo metu nenustatytą automobilį „Toyota RAV 4“. L. S. su pasiūlymu sutikus, tačiau su E. Ž. nesuderinus siūlomų veiksmų atlikimo laiko ir būdo, 2013 metais, tiksliai nenustatytu laiku, E. Ž. nurodė organizuotos grupės nariams K. J. ir D. E. paimti iš L. S. automobilį „BMW 118D“, pastarajam pasakant, kad automobilį paima tik išbandyti, o iš tikrųjų, paėmus automobilį, inscenizuoti eismo įvykį. K. J. ir D. E., vykdydami E. Ž. nurodymą, įkalbėjo V. L. sėsti prie automobilio vairo ir važiuojant tyčia trenktis į medį, tuo tikslu 2013 m. gruodžio 14 d., tikslai nenustatytu laiku, jie nuvežė V. L. į (duomenys neskelbtini), iš kur jie paėmė L. S. priklausantį automobilį „BMW 118D“, prie šio automobilio vairo sėdo V. L., o iš paskos tamsios spalvos nenustatytu automobiliu važiavo K. J., D. E. ir L. S., nežinojusi apie daromą nusikalstamą veiką. V. L. tyčia atsitrenkus į pakelės medį, V. L., K. J. ir D. E. iš įvykio vietos pasišalino, o L. S., nežinojusi apie daromą nusikalstamą veiką, apie įvykį informavo L. S. L. S., atvykęs į įvykio vietą, tuo metu nežinodamas, jog automobiliu į medį trenktasi tyčia, sužinojęs, kad automobilį vairavę asmenys pasišalino, ir numatęs, jog dėl to gali negauti draudimo išmokos, nedetalizuodamas motyvų paprašė L. S. paskambinti bendruoju pagalbos telefono numeriu ir informuoti policiją apie neva jos sukeltą eismo įvykį, tai ši ir padarė, taip pat užpildė eismo įvykio deklaraciją, o L.  S. 2013 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į draudimo bendrovę „BTA Insurance Company“ dėl draudimo išmokos už sugadintą automobilį ir 2014 m. sausio 24 d. bendrovė išmokėjo jam 25 134 Lt draudimo išmoką, kurią jis, E. Ž. informavus, kad jis suorganizavo eismo įvykio inscenizaciją, kartu su sudaužytu automobiliu 2014 m. sausio 24–29 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, perdavė E. Ž. už pažadėtą automobilį „Toyota RAV 4“.

5. Šioje byloje taip pat nuteisti V. L., K. J., V. S., D. E. ir M. E., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

6. Kasaciniu skundu nuteistasis E. Ž. ir jo gynėjas advokatas R. Dobrovolskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

6.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 2 dalies – taikymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Abiejų instancijų teismų nuosprendžiai, priimti pažeidžiant BPK reikalavimus, savo esme yra neteisingi, nepagrįsti, neteisėti tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies kontekste, esmingai pažeidžiantys BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, pagal kurias asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

6.2. Nors abiejų instancijų teismams ir nekilo abejonių dėl E. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, tačiau bylos duomenys tokių išvadų daryti neleidžia. Šio teismo išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, prieštaravimai yra esminiai, jie bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, todėl turėjo būti aiškinami kaltinamojo naudai.

6.3. E. Ž. viso bylos proceso metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismai, spręsdami dėl E. Ž. kaltės įrodymų pakankamumo, vienu pagrindiniu įrodymu laikė kito nuteistojo V. L. parodymus. Tačiau V. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nėra nurodęs, kad E. Ž. būtų dalyvavęs darant nusikalstamas veikas, juo labiau jas organizavęs. Tokių aplinkybių neužfiksuota ir V. L. parodymų patikrinimo vietoje protokole. Apie E. Ž. yra vieninteliai V. L. tyrėjui duoti parodymai, užfiksuoti 2014 m. birželio 4 d. įtariamojo apklausos protokole. Tačiau šiuose parodymuose nėra nurodyta jokių duomenų, kad E. Ž. dalyvavo darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Jokių aplinkybių apie galimą E. Ž. dalyvavimą V. L. nenurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tačiau nepaisant to, 2014 m. gruodžio 17 d. pranešime apie įtarimą V. L. jau buvo nurodyta, kad jis dalyvavo E. Ž. suburtoje organizuotoje grupėje inscenizuojant du eismo įvykius.

6.4. V. L. nurodyta aplinkybė dėl automobilių dalių vežimo į garažus ir A. J. sodybą, taip pat nelaikytina įrodančia kaltinime inkriminuotą Ž. E. nusikalstamą veiką, nes, kaip nustatyta, jis vertėsi naudotų automobilių dalių prekyba.

Ikiteisminio tyrimo metu V. L. nuosekliai tvirtino, kad nurodymus dėl automobilių ardymo, identifikavimo numerių pašalinimo ir išpjovimo jis gaudavo tik iš M. ir D. E., kam priklausė ardomi automobiliai jis nežinojo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apie K. J. ir E. Ž. žinojimą, jog įgyti automobiliai ir detalės gauti nusikalstamu būdu, sprendžia iš jų veiksmų, nes jie organizavo automobilių ir jų detalių skubų išardymą (dėl automobilių Toyota Prius ir Toyota Verso patvirtina kaltinamojo V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui). Tokia teismo išvada yra akivaizdžiai neteisinga ir šališka, nes V. L. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją tokių aplinkybių nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir jos nevertino.

6.5. Nuteistieji M. E. ir D. E. viso bylos proceso metu taip pat nenurodė, kad automobilius ardymui gavo iš E. Ž. ar, kad jis jiems duodavo nurodymus ardyti automobilius, pašalinti identifikacinius numerius, inscenizuoti eismo įvykius. Šie nuteistieji teigė, kad E. Ž. prašymu jo tėvų sodyboje išardė tris sudaužytus automobilius. Tačiau E. Ž. vertėsi naudotų automobilių detalių prekyba, todėl šios M. ir D. E. nurodytos aplinkybės niekaip neįrodo, kad jis organizavo kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padarymą. Todėl teismų išvada, kad vogtus automobilius pristatydavo E. Ž. ir būtent jis davė nurodymus kitiems bendrininkams juos ardyti, pašalinti jų identifikavimo numerius, organizavo dviejų eismo įvykių imitavimą, akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims. Tokios aplinkybės objektyviai nenustatytos, byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie E. Ž. dalyvavimą darant šias nusikalstamas veikas.

6.6. Nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neatitinka leistinumo reikalavimo. V. L. teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes jie buvo išgauti neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais, panaudojant grasinimus. Be to, neginčijamai nustatyta, kad didelė dalis ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 11 d. atliktos V. L. apklausos protokole užfiksuotų duomenų yra nukopijuota iš 2014 m. birželio 4 d. jo apklausos protokolo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutiko, tačiau nurodė, kad ši aplinkybė nedaro 2014 m. birželio 16 d. V. L. apklausos neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad taip buvo padaryta ne siekiant kaip nors iškraipyti įtariamojo parodymus, o kuo greičiau surašyti protokolą. Teismų praktikoje pažymėta, kad asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2006, 2K-P-221/2008). Taigi abiejų instancijų teismai negalėjo vadovautis nuteistojo V. L. parodymais kaip teisingais.

6.7. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir visapusiškai bei išsamiai atsakyti į visus apeliacinių skundų argumentus, tačiau to nepadarė. Šis teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Pavyzdžiui, V. L. yra nurodęs, kad 2013 m. gruodžio 14 d. prieš inscenizuojant antrąjį eismo įvykį, jam įsėdus į L. S. automobilį, turėjusį dalyvauti eismo įvykyje, ant priekinio skydelio rado padėtus 600 Lt kaip atlygį, kuriuos pasiėmė. Tačiau teisme liudytoja apklausta L. S. žmona L. S. tai paneigė, be to, nurodė mananti, kad eismo įvykis įvyko natūraliai, nes buvo slidus kelias. Kitas prieštaravimas buvo nustatytas teisiamajame posėdyje – paaiškėjo, kad V. L. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytame gyvenamajame name, iš kurio kiemo 2013 m. gruodžio 14 d. jis (V. L.) paėmė automobilį „BMW 118D“, S. negyvena. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai abejoti V. L. parodymų teisingumu.

6.8. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti V. L. parodymų patikimumą, liudytojais apklausė ikiteisminį tyrimą atlikusius tyrėjus S. A. ir A. B. Tačiau nė vienas teismas nevertino galimo akivaizdaus šių liudytojų suinteresuotumo ir šališkumo šiame procese. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo E. Ž. gynėjas teismui pateikė informaciją, kad prieš apklausas teisme šie liudytojai buvo instruktuojami valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro. Šio bendravimo neneigė ir pats valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras. Todėl įvertinus pirmiau nurodytus dar pirmosios instancijos teismo nustatytus, bet neaptartus akivaizdžius prieštaravimus, atsižvelgiant į jų svarbą ir aktualumą kaltės įrodinėjimo procese, akivaizdu, kad šie prieštaravimai apeliacinės instancijos teismo turėjo būti itin kruopščiai patikrinti ir įvertinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, jis fragmentiškai vertino prieštaringus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, dalies pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų apskritai neįvertino ir nemotyvavo, kodėl juos atmeta.

6.9. E. Ž. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, veikdamas organizuota grupe. Tačiau nei kaltinime, nei teismų nuosprendžiuose neatskleista, kaip konkrečiai pasireiškė E. Ž. dalyvavimas organizuotoje grupėje, neatskleistas jo vaidmuo ir kitos tokio bendrininkavimo formai būtinos įrodyti aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi V. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, kaip minėta, juose nenurodyta jokių aplinkybių dėl E. Ž. dalyvavimo darant šias nusikalstamas veikas. Tokia

apeliacinės instancijos teismo išvada neobjektyvi, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms.6.10. Net ir konstatavus, kad E. Ž. nuomojosi A. J. sodybą (duomenys neskelbtini) rajone ir garažus Šiauliuose, kur

kratų metu buvo rastos pagrobtų ir išardytų automobilių dalys, tai niekaip neįrodo, kad būtent jis organizavo pagrobtų automobilių įgijimą, ardymą, jų identifikacinių numerių naikinimą. Tokių aplinkybių nenurodė joks kitas nuteistasis ar liudytojas. Analogiškai pasisakytina ir dėl E. Ž. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Išskyrus L. S. ir V. S. parodymus, kuriuose teigiama, kad E. Ž. pasiūlė jiems inscenizuoti eismo įvykius su jiems priklausančiais automobiliais, nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis kaip organizuotos grupės narys turėjo konkretų vaidmenį, davė kitiems grupės nariams nurodymus, parūpino priemones ar įrankius, parengė nusikaltimo padarymo planą ir kt.

6.11. Svarbia ir organizuotos grupės požymius paneigiančia aplinkybe laikytinas ir faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl L. S. Toks tyrimui vadovaujančio prokuroro sprendimas teisiškai nepagrįstas. Kai asmenų grupė kaltinama veikusi organizuota grupe ir vieno jų tyrimas atskiriamas nuo visos grupės, ne tik pašalinama viena iš nusikaltimo grandžių (su savarankišku jos vaidmeniu), bet ir paneigiamas visos grupės organizuotumo požymis, kurį šiuo atveju ir buvo bandoma įrodyti.

6.12. Pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatskleidė, kuo remiantis laikoma, kad veika padaryta organizuotos grupės. Teismai, spręsdami klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, turi atsižvelgti į rengto ar padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2008, 2K-344/2010, 2K-7-96/2012, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-70/2014). Teismams tinkamai neatskleidus būtinųjų organizuotos grupės požymių, buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą nuo nekonkretaus ir nepagrįsto kaltinimo.

6.13. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. Ž. negavo jokių pinigų ar kitos turtinės naudos už galimai inscenizuotus eismo įvykius, draudimo išmokas gavo L. S. ir V. S. Bylos duomenys patvirtina, jog nebuvo jokio susitarimo ir siekio, kad draudimo išmoką įgytų tretieji asmenys, kurie, kaip yra nustatyta, net nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Todėl kaltinime taikytas dviejų sumų (draudimo išmokų) sudėjimas ir vertinimas, kad buvo pasikėsinta bendrai užvaldyti daugiau kaip 10 000 Eur, yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas. Svarbu tai, kad trečiajam asmeniui išmokėta 16 321 Lt (4 726,89 Eur) suma nėra grąžinta draudimo bendrovei ir dėl jos ši nėra pareiškusi ieškinio, todėl laikyti, kad buvo neteisėtai užvaldyta ar įgyta reikalavimo teisė, nėra jokio pagrindo. Be to, V. S. ir L. S. parodymuose nėra jokių duomenų apie tai, kad asmeniškai pats E. Ž. būtų įgijęs svetimą turtą (bent jo dalį), šiuose parodymuose nurodyta tik tai, kad E. Ž. pasiūlė jiems inscenizuoti eismo įvykius. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, toks E. Ž. vaidmuo galėtų būti vertinamas kaip bendrininkų grupe veikiančio kurstytojo, tačiau tokių duomenų nepakanka norint asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą. Vien tik pasiūlymas kitam asmeniui padaryti nusikalstamą veiką, tačiau nedalyvavimas ją padarant, neįrodžius žinojimo ir suvokimo, kad tokia veika realiai buvo padaryta, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Toks asmuo bet kada gali atsisakyti nuo pasiūlyto nusikalstamo sumanymo ar nežinoti ir nekontroliuoti kito asmens nusikalstamų ketinimų ir jų įgyvendinimo. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis bendruoju baudžiamosios teisės principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, darytina išvada, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už dviejų nusikalstamų veikų padarymą E. Ž. nuteistas nepagrįstai, nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jo kaltės įrodymų visumos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

6.14. Taigi apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimą atliko pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nevertino įrodymų visumos, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir tinkamai nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta kaip patvirtinančius nuteistojo kaltę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai dėl E. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas yra deklaratyvūs, pažeidžiantys nekaltumo prezumpcijos principą, be to, jie neatitinka nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties bei pareikšto kaltinimo. Prielaidomis grįsdamas nuteistojo kaltę apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nustatančias, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne vien turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, o ne samprotavimai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

7. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė

Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė prašo nuteistojo ir jo gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktus skundus, daug dėmesio skyrė nuteistojo V.  L. parodymų analizei ir faktinėms aplinkybėms, kurių pagrindu buvo pareikšti įtarimai bei kaltinimai E.  Ž. ir kitiems nuteistiesiems. Teismas nurodė, kad V. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net keturis kartus, vieną iš jų – ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir visų apklausų metu nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. Be to, pirmą kartą V.  L. buvo apklaustas 2014 m. vasario 4 d., t. y. tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, praėjus nedaug laiko po įvykių, apie kuriuos davė parodymus, šiuos savo parodymus netrukus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors apeliaciniuose skunduose buvo akcentuojama, kad nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai išgauti naudojant psichologinį ir fizinį smurtą, teisėjų kolegija nustatė, jog V. L. jau pirmoje apklausoje nurodė tokias aplinkybes, apie kurias policijos pareigūnai neturėjo jokios informacijos. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. vasario 4 d. V. L. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 3061 straipsnio 1 dalyje, t. y. tik dėl neteisėto automobilių „Toyota Prius“ ir „Toyota Corolla Verso“ identifikacinių numerių sunaikinimo. Šiame pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyta jokių kitų nusikalstamų veikų, taip pat nenurodyta jokių kitų galimų bendrininkų. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, vadovavęs ikiteisminiam tyrimui, tuo metu duomenų apie kitas V. L. galimai padarytas nusikalstamas veikas neturėjo. Tačiau V. L., apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. vasario 4 d., prisipažino ne tik dėl pranešime apie įtarimą nurodytos nusikalstamos veikos, bet ir dėl kitų veikų, apie kurias policijos pareigūnai nežinojo ir negalėjo žinoti (pavyzdžiui, apie eismo įvykių inscenizavimus, siekiant apgaule gauti draudimo išmokas, apie kuriuos nežinojo net draudimo kompanijos, išmokėjusios draudimo išmokas). Todėl akivaizdu, kad policijos pareigūnai, nežinodami apie šias veikas, negalėjo ir priverti V. L. duoti apie jas parodymus, kaip ir apie asmenis, kuriuos V. L. nurodė savo apklausose, – jie pirminiame pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyti.

7.2. Svarbia aplinkybe pripažintina ir tai, kad nuo antros V. L. apklausos dalyvavo jo gynėjas, be to, šiuos savo parodymus V. L. patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Minėtas V. L. apklausas ikiteisminio tyrimo metu skyrė labai ilgas laiko tarpas – nuo 2014 m. vasario 4 d. iki gruodžio 17 d. Visą šį ilgą laikotarpį V. L. nebuvo suimtas, todėl dėl prieš jį naudojamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų psichinės ar fizinės prievartos jis galėjo bet kada kreiptis į prokuratūrą ir kitas institucijas, tačiau to nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jokios prievartos prieš V. L. nebuvo, ir pagrįstai pakeistus V. L. parodymus teisme vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės bei sušvelninti savo padėtį. Be to, V. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė, aptardamas nuteistųjų kaltę dėl kiekvienos jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tarp jų ir dėl E. Ž. Teismai rėmėsi ne tik V. L. parodymais, bet ir byloje esančiais kitais įrodymais, kurie buvo aptarti ir vertinti kitų duomenų kontekste, o kiekvienas iš jų atskirai nebuvo laikomas vieninteliu ir pagrindiniu kaltės įrodymu. Abiejų instancijų teismai bylos duomenis vertino gretindamas juos tarpusavyje, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kartu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7.3. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė, vertindamas įrodymus vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalimi.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

10. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių tikrinami nagrinėjant bylą apeliacinėje teismo instancijoje, kuri ir išsprendžia, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K-7-130-699/2015).

11. Pagal anksčiau išdėstytas nuostatas kasacinės instancijos teismas tikrina ar teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir ar baudžiamojo proceso metu nepadarė esminių BPK pažeidimų. Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos įrodymų vertinimu, pateikiant savą įrodymų vertinimą, ginčijamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

12. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl nuteistojo E. Ž. kaltės grindžiamos prielaidomis, o ne vadovaujantis byloje surinktais įrodymais; teismai įrodymų vertinimą atliko pažeisdami BPK reikalavimus, nevertino įrodymų visumos, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir tinkamai nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta kaip patvirtinančius nuteistojo kaltę. Šie argumentai nepagrįsti.

13. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kurios nustato kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, vidiniam įsitikinimui susiformuoti būtina sąlyga – išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas. Kita įrodymų vertinimui būtina sąlyga – įrodymai turi būti įvertinami vadovaujantis įstatymu, o tai reiškia, jog pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo požiūriu svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, įrodymais pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

14. Šių reikalavimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje laikėsi. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginius, jog įrodymai įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistojo E. Ž. kaltė padarius BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 3061 straipsnio 1 dalyje, BK 189 straipsnio 1 dalyje bei dvi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas pagrindžia teismo posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma. Nors, kaip teigiama skunde, byloje apklausti asmenys tiesiogiai nenurodė, kad E. Ž. įgijo Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse pagrobtus automobilius ir jų dalis, organizavo automobilių identifikavimo ženklų panaikinimą ir abu jam inkriminuotus sukčiavimo atvejus, arba to nepatvirtina atskirai paimtos kasaciniame skunde nurodytos teismų nustatytos aplinkybės, tačiau išvadas, kad nuteistasis padarė šias nusikalstamas veikas, teismai padarė išsamiai ir nešališkai išnagrinėję visas bylos aplinkybes, įvertinę byloje surinktus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, juos logiškai susieję į vieną visumą. Laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, pakankamai išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais rėmėsi teismai padarydami išvadas dėl E. Ž. kaltės, išdėstyti motyvai, kuriais atmesti kiti įrodymai.

15. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais teismai grindė E. Ž. kaltę

dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, neatitinka leistinumo reikalavimų, nes jie buvo išgauti policijos pareigūnams grasinant V. L., t. y., šie parodymai gauti neteisėtu būdu.

16. Iš bylos matyti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami E.  Ž. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotų veikų, šalia kitų įrodymų rėmėsi nuteistojo V. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ši apklausa buvo atlikta prokuroro iniciatyva (BPK 189 straipsnio 3 dalis). Jos metu E. Ž. duotų parodymų turinys išdėstytas pirmosios ir apeliacinės instancijos instancijos teismų nuosprendžiuose. Bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. L. savo parodymus pakeitė, aiškindamas, kad save ir kitus asmenis apkalbėjo dėl policijos pareigūnų grasinimų, fizinio ir psichologinio smurto naudojimo. Esant BPK 276 straipsnyje nustatytiems pagrindams, bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo perskaityti V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė pirmiau minėtą V. L. pateiktą versiją dėl jo parodymų keitimo priežasčių ir šią versiją motyvuotai atmetė. Kasaciniame skunde išdėstytas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų V. L. parodymų pripažinimo įrodymais analogiškai buvo iškeltas nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir pagrįstai, pateikdamas išsamius motyvus, atmetė pirmiau minėtus teiginius, kad V. L. parodymais ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtai dėl policijos darbuotojų grasinimų ir smurto panaudojimo.

17. Kitas kasacinio skundo argumentas, kuriuo nesutinkama su V. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, pripažinimu įrodymais, yra tai, kad dalis ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 11 d. atliktos V. L. apklausos protokole užfiksuotų duomenų nukopijuoti iš 2014 m. birželio 4 d. jo apklausos protokolo. Kasatoriaus nuomone, tuo pažeisti BPK 179 straipsnio, 183 traipsnio 3 dalies reikalavimai, reglamentuojantys asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo.

18. Pagal BPK 188 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios vadovaujantis BPK 189 straipsnio 4 dalimi turėjo būti taikomos ir tuo atveju, kai prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas, įtariamojo apklausos protokolas surašomas laikantis šio Kodekso 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įtariamojo parodymai apklausos protokole užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi įtariamajam užduoti klausimai ir jo atsakymai.

19. Iš bylos matyti, kad iš tiesų dalis ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 11 d. atliktos V. L. apklausos protokolo teksto visiškai sutampa su prieš tai ikiteisminio tyrimo pareigūno 2014 m. birželio 4 d. atliktos apklausos protokolo dalimi ir todėl kelia pagrįstų abejonių, ar įtariamojo V. L. parodymai išties buvo užrašyti kiek galima pažodžiui. Tačiau nenustačius kitų BPK reikalavimų pažeidimų, vien tik nesilaikymas šios nuostatos savaime nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad tokie parodymai gauti neteisėtu būdu ir, kad tuo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas aiškinosi šios apklausos aplinkybes ir nenustatė, kad aptartu būdu apklausos protokole užrašant V. L. parodymus jo parodymų esmė būtų buvusi iškraipyta; protokole užfiksuotų duomenų teisingumą patvirtino visi jį pasirašę asmenys, tarp jų ir V.  L. bei jo gynėjas; nuteistasis V. L. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad davė tokius parodymus, kurie užfiksuoti pirmiau minėtame apklausos protokole, tačiau todėl, kad buvo verčiamas policijos pareigūnų. Jau minėta, kad pastaroji aplinkybė teismų motyvuotai paneigta, be to, nenustatyta ir kitų aplinkybių, kurios leistų abejoti, kad šios apklausos metu bylai reikšmingi duomenys gauti teisėtu būdu. Be to teismai tikrino šių parodymų patikimumą, juos gretindami su kitais įrodymais, vidiniam įsitikinimui formuoti taip pat atsižvelgė į V. L. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus, kurie iš esmės analogiški. V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismų pripažinti įrodymais nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

20. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Šis teismas bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakė, pateikdamas motyvus. Nagrinėjant nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo apeliacinį skundą BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalių nuostatos taip pat nebuvo pažeistos.

Dėl organizuotos grupės požymio

21. Kasatoriai teigia, kad E. Ž. pripažįstant kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, neatskleista, kaip konkrečiai pasireiškė E. Ž. dalyvavimas organizuotoje grupėje, neatskleistas jo vaidmuo ir kitos tokio bendrininkavimo formai būtinos įrodyti aplinkybės.

22. BK 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir

kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.23. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos

veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301/2015). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuotoje grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, Nr. 2K-408-139/2016, 2K-75-648/2017).

24. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta, kuo pasireiškė nustatytos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės – požymiai, bendrininkams padarant abi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, aiškiai nurodyti kiekvieno bendrininko vaidmenys (tarp jų ir E.  Ž.), jų atliktos užduotys, teismų motyvais pagrįstas susitarimo daryti BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus tarp šios grupės narių buvimas.

25. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių esmė tokia: siekiant, kad apgaule būtų įgytos draudimo išmokos, nuteistasis E. Ž. organizavo dviejų eismo įvykių, sukeltų 2013 m. gruodžio 13 d. bei 2013 m. gruodžio 14 d., inscenizavimą. Tam buvo parengti sudėtingi šių nusikalstamų veikų įgyvendinimo mechanizmai, joms iš anksto pasirengta, parinkti nusikaltimų bendrininkai, jiems paskirstyti skirtingi vaidmenys. Kiekvienam bendrininkui paskirtas vaidmuo, ir jų veiksmai darant šias nusikalstamas veikas atskleisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose. Be visų šių organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, nebūtų įgyvendintas nusikalstamas sumanymas; kiekvieno jų veiksmai buvo būtini, kad būtų apgaule įgytos draudimo išmokos iš draudimo įmonių „ERGO Insurance SE“ ir „BTA Insurance Company“. Siekdami vieningo nusikalstamo rezultato – panaudojant apgaulę užvaldyti svetimą turtą – organizuotos grupės nariai veikė vieninga tiesiogine tyčia: suprato, kokią nusikalstamą veiką bendrai daro, numatė, kokių padarinių siekia, ir jų norėjo.

26. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas E. Ž. padarė su kitais bendrininkais veikdamas organizuota grupe.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

ALVYDAS PIKELIS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08525 2019-05-30 2019-05-16 2019-05-16 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-31-511/2019Teisminio proceso Nr. 4-35-3-00271-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 9.38(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. B. atstovo advokato Mariaus Rumšo prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyriausiasis inspektorius 2018 m. spalio 1 d. E. B. surašė administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 214 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis 2018 m. spalio 1 d., 10.42 val., kelio Panevėžys – Šiauliai 43-iajame kilometre, vairuodamas krovininį automobilį MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį UAB „L.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), be jų gabenimą ar įsigijimą patvirtinančių dokumentų gabeno: rygelius AR-5, 7 vnt. po 98,6271 Eur; nestandartinius skardos lankstinius cinkuotus (atramos kepures) diam. 430, 13 vnt. po 12,5235 Eur; auseles U1 7-16, 40 vnt. po 2,6620 Eur; palaikančius gnybtus PGN 3-5, 60 vnt. po 2,6620 Eur; tvirtinimo gnybtus PS 1-1, 100 vnt. po 0,9075 Eur; vibracijos slopintuvus GVN 3-17, 116 vnt. po 10,285 Eur; vibracijos slopintuvus GVN 4-22, 34 vnt. po 12,705 Eur. Iš vėliau, tikrinimo metu, 11.50 val. elektroniniu paštu gautų PVM sąskaitų-faktūrų 2018 m. rugpjūčio 27 d. IZT Nr. 000564, 2018 m. rugpjūčio 30 d. SA Nr. 0023688, 2018 m. rugsėjo 21 d. Nr. 363, nustatyta bendra neteisėtai gabentų prekių vertė – 2 835,1752 Eur, o tai sudaro 56,7035 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Tokiais veiksmais E. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso, patvirtinto 1996 m. lapkričio 19 d. įstatymu Nr. I-1628, 38 straipsnio nuostatas.

2. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarimu E. B. nubaustas pagal ANK 214 straipsnio 3 dalį 500 Eur bauda.

3. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas, E. B. atstovo M. Rumšo apeliacinis skundas netenkintas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėn patraukto asmens E. B. atstovo advokato M. Rumšo prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas prašo Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarimą ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Ginčijamuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose teismai netinkamai taikė ir nepagrįstai plečiamai aiškino Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso (toliau – KTK) 38 straipsnio 1 dalies nuostatas nurodydami, kad vežėjas (vairuotojas), gabenantis jam priklausančius krovinius savo transporto priemonėmis ir sąskaita, privalo kartu su savimi (t. y. transporto priemonėje) turėti dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį. Lingvistiškai aiškinant teisės normą matyti, kad KTK 38 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kad vežėjas privalo kartu su savimi transporto priemonėje turėti dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį, todėl šią teisės normą aiškinant

plečiamai, reikštų, jog de facto teisės aiškinimas ne atskleidžia, o keičia teisės normos turinį. Pirma, KTK 38 straipsnio 1 dalis yra aiški, šios teisės normos tekstas nėra dviprasmiškas, normoje yra apibrėžtas aiškus konkrečios teisinės situacijos dalyvių elgesio modelis, šiuo teisiniu reguliavimu nesukuriama nei teisės spraga, nei teisės normų kolizija. Antra, viešojoje teisėje laikomasi principo, kas nėra draudžiama, tas leidžiama, todėl nesant imperatyvaus reikalavimo vežėjui, gabenančiam sau priklausančius krovinius savo transporto priemonėmis ir sąskaita, kartu su savimi turėti dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį, bylą išnagrinėjusių teismų išvados, padarytos taikant KTK 38 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad vežėjas gabendamas sau priklausantį krovinį privalo kartu su savimi vežti krovinio priklausomybę įrodančius dokumentus, yra nepagrįstos ir neteisėtos.

5.2. Administracinio nusižengimo byloje nėra ginčo, kad institucijai patikrinimo metu iki surašant administracinio nusižengimo protokolą vežėjas pateikė PVM sąskaitas – faktūras, įrodančias, kad veža sau priklausantį krovinį, todėl byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad krovinio vežimo metu vežėjas turėjo išrašytus krovinio priklausomybę patvirtinančius dokumentus ir juos patikrinimo metu institucijai pateikė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nepažeidė KTK 38 straipsnio 1 dalies reikalavimo gabenant sau priklausančius krovinius savo transporto priemonėmis ir sąskaita, turėti dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį, taigi nepadarė ir ANK 214 straipsnio 3 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo. Šią pareiškėjo poziciją patvirtina ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo suformuota praktika panašiose (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N-09(62)-1281/2005, N-09(62)-1281/2005). Taigi teismai ginčijamuose procesiniuose sprendimuose padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, kurie galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ir nutarčiai priimti – netinkamai pritaikė KTK 38 straipsnio 1 dalies nuostatą, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas padarė ANK 214 straipsnio 3 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.

5.3. Administracinio nusižengimo bylą nagrinėję teismai padarė proceso teisės pažeidimą netinkamai kvalifikuodami pareiškėjo veiką. Teismai sprendė, kad E. B. veikoje nustatyti ANK 214 straipsnio 3 dalies požymiai. Pirma, teismai netinkamai nustatė administracinio nusižengimo objektą. Rūšinis (specialusis) ANK 214 straipsnyje nurodytas administracinio nusižengimo objektas patenka į ANK 15 skyrių, kuriame nurodyti administraciniai nusižengimai, susiję su prekyba, finansų sistema ir oficialiąja statistika. Iš administracinio nusižengimo protokolo spręstina, kad E.  B. apkaltintas administraciniu nusižengimu krovinių pervežimo tvarkai, kuri susijusi su administraciniais nusižengimais transportui ir kelių ūkiui, o šie nusižengimai nurodyti ANK 22 skyriuje. Analogiškas teisinis išaiškinimas yra nurodytas Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. N-62-808/2006. Kita vertus, konstatavus, kad vežėjas turėjo dokumentus, įrodančius, kad veža sau priklausantį krovinį, kuriuos patikrinimo metu pateikė institucijai, pareiškėjui nepažeidus KTK 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nepadarius ANK 214 straipsnio 3 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo, spręstina, kad administracinio nusižengimo objekto nėra pareiškėjo veiką kvalifikavus ir pagal ANK 214 straipsnio 3 dalį.

5.4. E. B. veikoje taip pat nėra ir administracinio nusižengimo objektyviųjų požymių, tai yra konkrečių veiksmų (neveikimo), kuriais padarytas konkretus administracinis nusižengimas, nes jis neatliko priešingų teisei veiksmų (neveikimo), kuriais būtų nusižengta KTK 38 straipsnio 1 dalies reikalavimams – negabeno krovinio, kurio vertė viršija 30 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, be įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, todėl nepadarė ANK 214 straipsnio 3 dalies požymius atitinkančios pavojingos veikos, už kurią numatyta administracinė nuobauda (ANK 5 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjui nepadarius administracinio nusižengimo, nėra ir pareiškėjo kaltės. Administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 214 straipsnio 3 dalį nutrauktina nesant administracinio nusižengimo sudėties požymių.

6. Klaipėdos teritorinės muitinės direktoriaus pavaduotojas Arnoldas Berčiūnas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo administracinėn atsakomybėn patraukto E. B. atstovo advokato M. Rumšo prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atmesti. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

6.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ANK 214 straipsnio taikymą, yra suformavęs taisyklę, jog ANK 214 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo subjektas yra asmuo, tiesiogiai transporto priemone gabenantis prekes (krovinį). Prekių (krovinio) savininko nustatymas ar nenustatymas, sprendžiant subjekto klausimą, jokios reikšmės neturi. Tai, kam priklauso gabenamos prekės, ar kokioms reikmėms jos yra įsigytos, veikos kvalifikavimui pagal ANK 214 straipsnį įtakos neturi. Taip pat asmens veikos kvalifikavimui neturi įtakos gabentų prekių įsigijimo ar gabenimo dokumentų pateikimas vėliau (nagrinėjant bylą teisme ir t.t.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N16 – 266/2007, Nr. N14-1220/2006, Nr. N62-2364/2010, taip pat Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. ATP

354-135/2014).6.2. Pareiškėjo argumentai, kad protokolo surašymo metu pateikus PVM sąskaitą faktūrą konstatuotina, kad vežėjas

turėjo dokumentus įrodančius, jog veža sau priklausantį krovinį, ir kad jo veikoje nėra ANK 214 straipsnyje numatytų administracinių nusižengimų požymių, o padaryta veika atitinka ANK 450 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra nepagrįsti. Teismai konstatavo, kad pareiškėjas gabeno prekes be jų įsigijimą ar gabenimą patvirtinančių dokumentų, o atsižvelgiant į pirmiau minėtą teisinį reglamentavimą, vėliau pateiktas prekių įsigijimo dokumentas, neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Pateikta PVM sąskaita faktūra laikytina dokumentu, patvirtinančiu prekių vertę ir galinčiu įrodyti prekių savininką.

6.3. Kvalifikuojant veiką pagal ANK 214 straipsnį būtina nustatyti du momentus: prekių (krovinio) be dokumentų gabenimo faktą ir prekės (krovinio) vertę Teismai byloje patvirtino prekių vertę ir nustatė, kad prekės buvo gabenamos be jų įsigijimą ar gabenimą patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškėjo argumentas, kad inkriminuojame nusižengime patrauktasis administracinėn atsakomybėn turi siekti pažeisti nustatytą finansų, apskaitos ir statistikos tvarką yra nepagrįstas.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. B. atstovo M. Rumšo prašymas netenkintinas.

Dėl ANK 214 straipsnio 3 dalies taikymo

8. Pareiškėjas – administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. B. atstovas M. Rumšas prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teigia, kad ginčijamuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose teismai netinkamai taikė ir plečiamai aiškino KTK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas nurodydami, kad vežėjas (vairuotojas), gabenantis jam priklausančius krovinius savo transporto priemonėmis ir sąskaita, privalo kartu su savimi (t.  y. transporto priemonėje) turėti dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį; iki surašant administracinio nusižengimo protokolą institucijai vežėjas pateikė PVM sąskaitas – faktūras, įrodančias, kad veža sau priklausantį krovinį, todėl byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad krovinio vežimo metu vežėjas turėjo išrašytus krovinio priklausomybę patvirtinančius dokumentus ir juos patikrinimo metu institucijai pateikė; teismai netinkamai nustatė administracinio nusižengimo objektą, nes E. B. surašytas protokolas už administracinį nusižengimą krovinių pervežimo tvarkai, o nubaustas už administracinį nusižengimą, susijusį su prekyba, finansų sistema ir oficialiąja statistika.

9. ANK 214 straipsnio 3 dalyje nustatyta atsakomybė už prekių (krovinio), kurių vertė viršija trisdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai nėra šio kodekso 208 straipsnyje numatytų administracinių nusižengimų požymių.

10. Nagrinėjamoje byloje žemesnių teismų nustatyta, kad E. B., kelyje Panevėžys – Šiauliai vairuodamas UAB „L.“ priklausantį krovininį automobilį, gabeno 2 835,1752 Eur, t. y. daugiau nei 56 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio vertės prekes. Muitinės pareigūnams sustabdžius E. B. vairuojamą automobilį ir paprašius pateikti gabenamų prekių įsigijimą ar gabenimą patvirtinančius dokumentus, E. B. jų neturėjo. Vėliau šių dokumentų kopijas (PVM sąskaitos – faktūros ir važtaraščio) UAB „L.“ technikos direktorius S. R. elektroniniu laišku atsiuntė administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai muitines pareigūnei I. Balinskienei.

11. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino, kad ANK 214 straipsnyje prekių gabenimo be jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų samprata reiškia, kad prekės gebamos kartu negabenant jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų; asmens veikos kvalifikavimui neturi įtakos gabentų prekių įsigijimo ar gabenimo dokumentų pateikimas vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks teisės aiškinimas atitinka susiformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N16 – 266/2007, Nr. N14-1220/2006, Nr. N62-2364/2010) ir nelaikytinas teisės normos plečiamuoju aiškinimu. E. B. veika atitinka ANK 214 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir už šią veiką jis nubaustas pagrįstai.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarimą ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti prašyme nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarimą nepakeistą.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08395 2019-05-28 2019-05-20 2019-05-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-117-689/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-4-00039-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.2; 1.2.23.2.2.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,nuteistajam V. I.,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. kasacinį

skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. I. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį, ir jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, bei, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista; nuteistojo V. I. apeliacinis skundas atmestas.

Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžiu V. I. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios

institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Šiuo nuosprendžiu V. I. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. V. I. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, t. y. iki 2017 m. birželio 6 d. apie 22.27 val. Rusijos Federacijoje, Kaliningrado srityje, tiksliau nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 100 vnt. tablečių vaistinio preparato „Fenazepam 2,5 mg“ ir 100 vnt. tablečių vaistinio preparato „Fenazepam 1 mg“, kurių sudėtyje yra 0,35 g psichotropinės medžiagos – fenazepamo, šią psichotropinę medžiagą lengvuoju automobiliu „Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai gabeno iki Lietuvos Respublikos Kauno teritorinės muitinės Ramoniškių kelio posto ir per šį kelio postą, esantį Ramoniškių k., Šakių r., per kurį vyko į Lietuvos Respubliką, bei pasikėsino šias psichotropines medžiagas neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau šios veikos dalies nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – 2017 m. birželio 7 d. apie 00.05 val. šiame kelio poste gabenamas psichotropines medžiagas aptiko muitinės pareigūnai.

2. V. I. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 6 d. 22.27 val., vykdamas automobiliu „Opel Vectra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Kauno teritorinės muitinės Ramoniškių kelio postą, esantį Ramoniškių k., Šakių r., neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno 100 vnt. tablečių vaistinio preparato „Fenazepam 2,5 mg“ ir 100 vnt. tablečių vaistinio preparato „Fenazepam 1 mg“, kurių sudėtyje yra 0,35 g psichotropinės medžiagos – fenazepamo.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, V. I. išteisindamas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir neatsižvelgė į tai, kad nors Rusijos Federacijos įstatymai veikos padarymo metu nenustatė baudžiamosios atsakomybės už fenazepamo gabenimą, tai neatleidžia V. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus. Lietuvos Respublikoje visi nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (BK 259–269 straipsniai), yra įtraukti į baigtinį BK 7 straipsnyje esantį nusikaltimų, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, sąrašą. Vienas iš šio principo požymių yra tai, kad asmuo, padaręs tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nustatytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenustato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistojo automobilyje nebuvo įrengta speciali slėptuvė vaistams gabenti, jie buvo atvirai padėti automobilyje, deklaruoti muitinėje, todėl nuosprendyje esantis teiginys, jog vaistai gabenti slapta, neatitinka byloje surinktų įrodymų. Be to, vaistus pagal Rusijos Federacijos gydytojų išduotą receptą nuteistasis vežėsi sau gydytis, vaistų nebuvo daugiau, negu nurodyta receptuose, kurie teismui buvo pateikti kaip įrodymas, todėl padaryta veika yra teisėta ir nepažeidžia Rusijos Federacijoje galiojančios vaistų įsigijimo tvarkos. Taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistasis, turėdamas išankstinį tikslą platinti, vaistus vežė komerciniais tikslais, pagal du receptus iš anksto vaistai buvo įsigyti todėl, kad baigėsi jo vizos galiojimas, o

dėl tolesnio vaistų vartojimo buvo sutaręs su gydytoju. Į Rusijos Federacijos gydytojus nuteistasis kreipėsi todėl, kad buvo skolingas Valstybinei ligonių kasai ir negalėjo naudotis Lietuvoje teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

4.2. Pažymima, kad psichotropinės medžiagos – fenazepamo – apyvarta Lietuvoje nėra visiškai uždrausta, tik taikomi ribojimai ją įsivežti, todėl ši medžiaga negali būti BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo dalykas. Išimti veikliosios medžiagos iš gabentų tablečių nuteistasis neplanavo, kitiems asmenims dėl šios padarytos veikos grėsmė nekilo, nes jis neturėjo tyčios tablečių platinti. Esant šioms aplinkybėms, byla turi būti nutraukta.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo V. I. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį, 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

7. Kasaciniu skundu nuteistasis V. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžiu buvo ne tik pakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendis, bet ir atmestas nuteistojo V. I. apeliacinis skundas. Taigi nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžio dalis, kuria V. I. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (BPK 336 straipsnio 2 dalis). Kasaciniu skundu neprašoma panaikinti šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies. Skunde tik pakartojami nuteistojo V. I. apeliaciniame skunde, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išdėstyti argumentai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl V. I. apeliacinio skundo, tačiau kasaciniame skunde jos neanalizuojamos ir neginčijamos. Taigi dalis nuteistojo V. I. skundo neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl paliekama nenagrinėta.

Dėl BK 7 straipsnio ir 260 straipsnio 3 dalies taikymo

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. I. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas motyvuojant tuo, kad byloje nustatyta, jog vaistus „Fenazepam“ V. I. įsigijo teisėtai, nepažeisdamas galiojančios Rusijos Federacijoje šių vaistų įsigijimo tvarkos, nes šioje valstybėje minėti vaistai buvo parduoti su receptu; pirkdamas vaistus, kurių sudėtyje yra minėtos medžiagos, nesiekė jų įgyti neteisėtai, minėtus vaistus užsienyje pirko legaliai – vaistinėje; abejoti receptų tikrumu, kol tas faktas nepaneigtas ir nenustatyta priešingai, teismas neturėjo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį V. I. buvo nuteistas motyvuojant tuo, kad Lietuvos Respublikoje visi nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (BK 259–269 straipsniai), yra įtraukti į baigtinį BK 7 straipsnyje esantį nusikaltimų, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, sąrašą; vienas iš šio principo požymių yra tai, kad asmuo, padaręs tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nurodytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenustato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką. Taigi V. I. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį lėmė BK 7 straipsnio taikymas.

9. BK 7 straipsnyje nustatyta: „Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: <…> 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (259–269 straipsniai); <…>“ BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį

platinimą. Taigi baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne bet koks disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, o būtent neteisėtas disponavimas jomis.

10. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo pagrindus, šių medžiagų teisėtos apyvartos reikalavimus ir apyvartos kontrolę pagal tarptautinių susitarimų reikalavimus bei laikinųjų apribojimo priemonių taikymo naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms tvarką nustato Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį narkotinės ir psichotropinės medžiagos – į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sudaromi keturi narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre nėra registruotų vaistinių preparatų pavadinimais „Fenazepam 2,5 mg“ ir „Fenazepam 1 mg“, kuriuos gabeno V. I., tačiau šių vaistų veiklioji medžiaga fenazepamas yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą III narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą III sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai.

11. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą I narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą sudaro augalai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, uždrausti vartoti sveikatos priežiūros tikslams dėl žalingų padarinių, kai jais piktnaudžiaujama, žmogaus sveikatai. Į šį sąrašą įtrauktas medžiagas vartoti sveikatos priežiūros tikslams galima tik tuo atveju, kai jos yra vaistinio preparato, įregistruoto teisės aktų nustatyta tvarka, sudėtyje (Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, fizinis asmuo iš viso neturi teisėtos galimybės disponuoti į I sąrašą įrašytomis medžiagomis, nebent jos yra vaistinio preparato, įregistruoto specialia tvarka, sudėtyje. Tuo tarpu į II ir III sąrašus įtrauktų paruoštos formos medžiagų fizinis asmuo turi teisę įsigyti vaistinėse pagal galiojantį receptą sveikatos priežiūros ar veterinarijos tikslams (Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymu yra nustatyta skirtinga disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, įtrauktomis į skirtingus sąrašus, tvarka.

12. Įvertinus aptartą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat teisinį reguliavimą, nustatytą BK 7, 259, 260 straipsniuose, darytina išvada, kad tuo atveju, kai disponuojama užsienyje įsigytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali susiformuoti skirtingai teisiškai vertinamos situacijos.

13. Disponavimas į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktomis medžiagomis visada yra neteisėtas (išskyrus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatyme tiesiogiai įvardytus atvejus), todėl tuo atveju, kai užsienio valstybėje įsigyjamos į šį sąrašą įrašytos medžiagos, taikant BK 7 straipsnio nuostatas, asmenys atsako atitinkamai pagal BK 259 ar 260 straipsnius, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus. Jeigu tokiu atveju narkotinės ar psichotropinės medžiagos gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, veika kvalifikuojama pagal BK 199 straipsnį ir atitinkamai BK 259 ar 260 straipsnius. Būtent tokios situacijos ir buvo vertintos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334/2009, 2K-116/2010, 2K-298/2010, 2K-7-107/2013, 2K-71/2014, kurias nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas: visais atvejais buvo disponuojama į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktomis medžiagomis.

14. Tuo atveju, kai disponuojama užsienio valstybėje įsigytomis į II ar III narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktomis medžiagomis, svarbu nustatyti, ar pagal tos valstybės teisinį reguliavimą tos medžiagos buvo įgytos teisėtai. Kai užsienio valstybėje teisėtai įgytos tokios medžiagos gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengiant, ar neturint leidimo, veika kvalifikuojama tik pagal BK 199 straipsnį. Būtent tokios situacijos ir buvo vertintos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107/2006, 2K-108/2006, 2K-382/2012, kurias nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas: visais atvejais buvo disponuojama į III narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktomis medžiagomis. Jeigu tokios medžiagos užsienio valstybėje būtų įgytos neteisėtai, veika turėtų būti kvalifikuojama ir atitinkamai pagal BK 259 ar 260 straipsnius.

15. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog V. I. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentus vaistinius preparatus „Fenazepam 2,5 mg“ ir „Fenazepam 1 mg“ Rusijos Federacijoje įgijo teisėtai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu pasisakyta prieštaringai – viena vertus, teigiama: „Nors nuteistojo pateiktų

receptų kopijų autentiškumas ginčytinas, juose matomi galimai padaryti turinio pakeitimai, visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, byloje nėra kitų duomenų, kurie paneigtų receptų kopijose nurodytus duomenis ir paties nuteistojo parodymus, kad receptai vaistams „Fenazepam 2,5 mg“ ir „Fenazepam 1 mg“ įsigyti buvo išrašyti jam ir jis juos pagal šiuos receptus įsigijo savo vartojimui“ (nuosprendžio 6.4 punktas); kita vertus, šiame nuosprendyje konstatuota, kad V. I. „Rusijos Federacijoje, Kaliningrado srityje, tiksliau nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos“ (nuosprendžio 6.6 punktas).

16. Byloje nėra duomenų apie tai, kokia yra vaistinių preparatų „Fenazepam 2,5 mg“ ir „Fenazepam 1 mg“ įsigijimo Rusijos Federacijoje tvarka. Byloje nepaneigti V. I. parodymai apie tai, kad šiuos vaistinius preparatus Rusijos Federacijoje jis įsigijo vaistinėje pagal gydytojų jam asmeniškai išduotą receptą, jų nebuvo daugiau, nei nurodyta receptuose, taip pat nebuvo patikrinta, ar V. I. pateiktos receptų kopijos atitinka originalą. Taigi negalima padaryti išvados, kad vaistinius preparatus „Fenazepam 2,5 mg“ ir „Fenazepam 1 mg“ V. I. įgijo neteisėtai.

17. Minėta, kad būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnį kilti yra disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis neteisėtumas. Vaistiniai preparatai, kuriuos įgijo ir gabeno V. I., įrašyti į III narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, vadinasi, BK 7 straipsnio nuostatos, nenustačius, kad jie buvo įgyti neteisėtai, negalėjo būti taikomos.

18. Atsižvelgiant į išdėstytas argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. I. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas, ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 7 straipsnį, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir dėl jos paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti.Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta

nuosprendžio dalis, kuria V. I. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį, ir jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, bei, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, Kauno apygardos teismo 2018  m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS

PRANAS KUCONIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08394 2019-05-28 2019-05-20 2019-05-20 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-166-701/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00521-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.2.4.12; 3.1.7.7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Th. M. H. (Th. M. H.) ir N. H. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo parduoti žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo panaikinti atsakovės Palangos skyriaus 2017 m. sausio 25 d. raštą Nr. 16SD-88-(14.16.104.) ir atsakovės 2017 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 1SS-1164-(8.5.) bei įpareigoti atsakovę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), parduoti ieškovams žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovai nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso statiniai – vandens bokštas, gręžinys ir tvora, esantys 0,1318 ha ploto valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), kuriuos jie įsigijo iš UAB „Palangos vandenys“ 2015 m. balandžio 30 d. aukciono metu. Atsakovės Palangos skyrius 2015 m. gegužės 21 d. raštu davė sutikimą perleisti valstybinės žemės sklypo prie statinių nuomos teisę, kartu patvirtindamas, kad sklypas yra tinkamai suformuotas ir jį galima naudoti pagal paskirtį. 2015 m. gegužės 25 d. ieškovų ir UAB „Palangos vandenys“ pasirašyta statinių pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2015 m. gegužės 26 d. perdavimo–priėmimo aktu pardavėja perdavė ieškovams visus įsigytus statinius, taip pat nuomos teisę į ginčo žemės sklypą. Ieškovai perėmė nuomos teisę į nurodytą sklypą pagal 2008 m. liepos 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (4.12.)Ž1-18. Ieškovai naudoja žemės sklypą ir jame esančius statinius pagal paskirtį, atliko elektros instaliacijos vandens gręžinyje darbus, sumontavo gręžinyje siurblį bei reikalingą įrangą, nutiesė vandentiekio vamzdžius iki gyvenamojo namo ir prijungė katilinėje. Žemės sklype esantis gręžinys yra registruotas Žemės gelmių registre.

4. 2016 m. spalio 28 d. ieškovai kreipėsi į atsakovės Palangos skyrių su prašymu ginčo žemės sklypą parduoti, tačiau 2017 m. sausio 25 d. raštu buvo atsisakyta tai padaryti. Ieškovai apskundė šį sprendimą atsakovei, ši 2017 m. gegužės 2 d. raštu ieškovų skundą atmetė. Nurodyti sprendimai motyvuojami tuo, kad žemės sklypas yra per didelio ploto statiniams eksploatuoti.

5. Atsakovės sprendimai nepagrįsti, nes ieškovai pateikė visus Taisyklėse nurodytus dokumentus, o prašymas pateikti žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirta ir nustatyta valstybinės žemės sklypo dalis, nėra reikalavimas dėl trūkstamų dokumentų pagal Taisyklių 13 punktą, nes planas buvo pateiktas su 2016 m. spalio 28 d. prašymu. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. įsakymo pagrindu Klaipėdos apskrities viršininko administracija įregistravo žemės sklypą

Nekilnojamojo turto registre ir 2008 m. liepos 2 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (4.12.)Ž1-18, kuria išnuomojo 0,1318 ha ploto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų paskirties sklypą UAB „Palangos vandenys“ šiame sklype esantiems inžineriniams statiniams eksploatuoti. Tokiu būdu buvo pripažinta, kad sklype esantiems inžineriniams statiniams eksploatuoti reikalingas visas žemės sklypas, o ne jo dalis, todėl atsakovės reikalavimas pateikti žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirta žemės sklypo dalis, yra nepagrįstas. Tai, kad nėra kliūčių parduoti žemės sklypą, konstatuota ir įsiteisėjusiu Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 10 d. sprendimu, kuriuo panaikintas atsakovės Palangos skyriaus 2015 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. 16VĮ-271-(14.16.2.) dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo.

6. Žemės sklypas buvo suformuotas detaliuoju planu, kuris patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 127 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi 2008 m. sausio 22 d. įsakymu, įregistravo žemės sklypą tokio dydžio, koks jis yra, ir būtent tokiu tikslu, kokiam jis buvo išnuomotas UAB „Palangos vandenys“,  t. y. inžineriniams statiniams eksploatuoti. Atsakovė 2015 m. gegužės 21 d. raštu davė sutikimą perleisti žemės sklypo nuomos teisę su nuoroda, kad sklypas skirtas inžineriniams statiniams eksploatuoti, todėl atsakovė nepagrįstai nurodo, jog žemės sklype esantys statiniai priskirtini inžineriniams tinklams. Pagal Lietuvos geologijos tarnybos duomenis vandens bokštas (gręžinio Nr.  10433) yra skirtas požeminiam vandeniui iš (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje esančios vandenvietės (vandens telkinys Nr. 3182) išgauti, todėl jis priskirtinas inžinerinių statinių rūšiai, hidrotechnikos statinių grupei ir turi būti taikomas Lietuvos Respublikos vandens įstatymas bei atitinkami poįstatyminiai aktai. Be to, pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnį žemės sklypas, reikalingas žemės gelmių ištekliams naudoti, gali būti perkamas ar išsinuomojamas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Plungės apylinkės teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį patenkino.8. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 2008 m. sausio 22 d. įsakymu įpareigojo Klaipėdos apskrities

Palangos miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėją pateikti duomenis VĮ Registrui centrui dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre bei šį sklypą išnuomoti UAB „Palangos vandenys“. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2008 m. liepos 2 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (4.12.)Ž1-18, kuria išnuomojo 0,1318 ha ploto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų paskirties sklypą UAB „Palangos vandenys“ šiame sklype esantiems inžineriniams statiniams eksploatuoti iki 2044 metų. UAB „Palangos vandenys“ 2015 m. balandžio 30 d. viešo aukciono metu pardavė ieškovams savo nekilnojamąjį turtą: vandens bokštą, gręžinį ir tvorą (duomenys neskelbtini). Atsakovės Palangos skyrius 2015 m. gegužės 21 d. davė sutikimą perleisti valstybinės žemės sklypo prie statinių nuomos teisę, nurodant, kad naujas statinių savininkas ir žemės sklypo nuomininkas privalo sklypą eksploatuoti pagal sutartyje nustatytą bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinę žemės sklypo naudojimo paskirtį (kita) bei naudojimo būdą (susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos). 2015 m. gegužės 25 d. perdavimo–priėmimo aktu prie 2015 m. gegužės 25 d. sutarties Nr. KIES-3952 pardavėja UAB „Palangos vandenys“ perdavė ieškovams visus įsigytus statinius (kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius) (vandens bokštą, gręžinį, tvorą), taip pat nuomos teisę į ginčo žemės sklypą.

9. Atsakovės Palangos skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 2 d. įsakymu valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta prieš terminą, tačiau Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-118-824/2016 šis įsakymas panaikintas, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 10 d. sprendimas paliktas galioti. 2016 m. spalio 28 d. ieškovai kreipėsi į atsakovės Palangos skyrių, prašydami parduoti nuomojamą valstybinės žemės sklypą, tačiau 2016 m. lapkričio 30 d. raštu ieškovams buvo nurodyta pateikti žemės ribų planą, kuriame būtų išskirta ir nustatyta valstybinės žemės sklypo dalis, reikalinga statiniams eksploatuoti. Ieškovams 2016 m. gruodžio 27 d. raštu paprašius atsakovės Palangos skyrių patikslinti savo atsakymą, šis 2017 m. sausio 25 d. nurodė, kad valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) suformuotas kitiems inžineriniams statiniams – kiemo statiniams eksploatuoti, yra per didelio ploto. Ieškovai atsakovės Palangos skyriaus 2017 m. sausio 25 d. raštą apskundė atsakovei, ši 2017 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 1SS-1167-(8.5.) ieškovų skundo netenkino, motyvuodama tuo, kad: 2017 sausio 24 d. atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje bei iš viešai prieinamo Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 skaitmeninio rastrinio ortofotografinio žemėlapio nustatyta, jog žemės sklypas, suformuotas kitiems inžineriniams statiniams – kiemo statiniams eksploatuoti, yra per didelio ploto, nes didžioji

žemės sklypo dalis yra apaugusi medžiais ir nėra naudojama pagal paskirtį, o esami kiemo statiniai užima mažesnę ploto dalį; 0,1318 ha ploto žemės sklypas nėra reikalingas esamiems statiniams eksploatuoti.

10. Teismas nurodė, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniam arba juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, būtent fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui išnuomoti arba parduoti (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punktą prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju dėl to, kokio dydžio žemės sklypas yra būtinas pastatams, statiniams eksploatuoti, yra sprendžiama individualiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimas).

11. Kaip nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartyje, kuria paliktas galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas, pagal Lietuvos geologijos tarnybos duomenis, vandens bokštas (gręžinio Nr. 10433) yra skirtas požeminiam vandeniui iš (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje esančios vandenvietės (vandens telkinys Nr. 3182) išgauti. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (toliau – ir Reglamentas) nuostatas, statiniai, skirti vandens išgavimo bei tiekimo reikmėms ir esantys vandenvietėse, priskirtini inžinerinių statinių rūšiai, hidrotechnikos statinių grupei (6.2.3, 11.5.1 punktai). Hidrotechnikos statinių statybą bei rūšis reglamentuoja ne tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymas bei atitinkami įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, tokie kaip STR 2.02.06:2004 „Hidrotechniniai statiniai. Pagrindinės nuostatos“ ir STR 2.02.04:2004 „Vandens ėmimas, vandenruoša. Pagrindinės nuostatos“. Šiame akte apibrėžta vandenvietės sąvoka – tai žemės paviršiaus teritorija, užimanti požeminio vandens telkinio dalį, kurioje sutelkti požeminio vandens kaptažo ir kiti inžineriniai statiniai, pakėlimo ir perdavimo vartotojui statiniai ir įrenginiai, kuriais išgaunamas vanduo tiekiamas į vandentiekio sistemą (10.15 punktas), o vandens ėmykla – tai statinys vandeniui paimti iš paviršinių ir požeminių vandens šaltinių (10.17 punktas).

12. Teismas nurodė, kad iš naujo nenustato aplinkybių, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiuose Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendime ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartyje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), bei konstatavo, kad kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, t. y. vandens bokštas, gręžinys, tvora, esantys (duomenys neskelbtini), negali būti priskiriami prie inžinerinių tinklų pagal Reglamento IV skyriaus 5 skirsnį ir laikomi inžinerinės infrastruktūros objektais, kuriems aptarnauti nereikalingas didesnis nei 0,01 ha žemės plotas.

13. Atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovė nurodė nustačiusi, jog didžioji ginčo žemės sklypo dalis nėra naudojama žemės sklype esantiems kiemo statiniams eksploatuoti ir naudojama ne pagal paskirtį, todėl 0,1318 ha ploto žemės sklypas yra per didelio ploto esamiems statiniams eksploatuoti, teismas konstatavo, kad atsakovė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, negalėjo nurodyti, koks būtent plotas naudojamas ir yra reikalingas statiniams eksploatuoti (CPK 178 straipsnis).

14. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad, analogiškai kaip ir valstybinės žemės pardavimo atveju, valstybinės žemės nuomos be aukciono būdu žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Teismo vertinimu, pripažinus, kad žemės sklypo nuomos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, preziumuota ir tai, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra būtent tokio dydžio, koks yra būtinas jame esantiems statiniams eksploatuoti.

15. Ieškovai kartu su skundu atsakovei pateikė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 127, bei detaliojo plano sprendinius, kuriais, iš dalies koreguojant Palangos miesto (duomenys neskelbtini) detaliojo plano korektūros sprendinius planuojamai teritorijai,

formuojami 9 sklypai, tarp jų – ir ginčo sklypas Nr. 1, kurio plotas 1318 kv. m, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės sklypo naudojimo būdas (pobūdis) – infrastruktūros teritorija, inžinerinės infrastruktūros tinklams, objektams įrengti ir eksploatuoti (indeksas 14). Taip pat ieškovai pateikė žemės sklypo planą, suformuotą UAB „Vakarų matininkai“ atliekant kadastrinius matavimus, iš kurio matyti, kad sklypas suformuotas 1318 kv. m ploto ir su šiuo žemės planu bei jo ribomis sutiko visos suinteresuotos šalys, tarp jų – ir Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto Žemėtvarkos skyrius, kurio funkcijas yra perėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Palangos skyrius.

16. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka) apie įregistruotą ieškovams turtą,  t. y. vandens bokštą, gręžinį, tvorą (duomenys neskelbtini) matyti, kad šio turto tikslinė paskirtis yra „kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai“. Naudojamo žemės sklypo plotas prie šių statinių pagal registro duomenis ir detalųjį planą yra 0,1318 ha. Šio žemės sklypo naudojimo būdas – susiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorija; užstatyta teritorija – 0,1318 ha.

17. Kaip matyti iš 2008 m. liepos 2 d. sutarties Nr. (4.12)Ž1-18, Klaipėdos apskrities viršininko administracija išnuomojo 0,1318 ha ploto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų paskirties sklypą UAB „Palangos vandenys“ šiame sklype esantiems inžineriniams statiniams eksploatuoti iki 2044 metų. UAB „Palangos vandenys“ viešame aukcione, įvykusiame 2015 m. balandžio 30 d., pardavus nekilnojamąjį turtą – vandens bokštą, gręžinį ir tvorą, esančius (duomenys neskelbtini) ieškovei buvo perleista ir nuomos teisė į ginčo žemės sklypą. Atsakovės Palangos skyrius 2015 m. gegužės 21 d. raštu sutiko perleisti valstybinės žemės sklypo prie statinių nuomos teises, kartu nurodydamas, kad naujas statinių savininkas ir žemės sklypo nuomininkas privalo sklypą eksploatuoti pagal sutartyje nustatytą bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinę žemės sklypo naudojimo paskirtį (kita) bei naudojimo būdą (susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos).

18. Pažymėjęs, kad atsakovės atstovė teismo posėdyje nurodė, jog jos Palangos skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sutikimas perleisti valstybinės žemės sklypo prie statinių nuomos teises buvo klaidingas, teismas konstatavo, jog jokių veiksmų šiai menamai klaidai ištaisyti atsakovė nesiėmė, prieštaravimų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių nepareiškė, jo neginčijo, su ginčo žemės sklypo planu sutiko. Teismas padarė išvadą, kad jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog detalusis planas pažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnį, nenustatyta.

19. Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu nustatyta, kad ieškovai į viešame aukcione įsigytą turtą – vandenvietę – investavo 4646,16 Eur lėšų (atliko elektros instaliacijos vandens gręžinyje darbus, sumontavo jame siurblį ir reikalingą įrangą, nutiesė vandentiekio vamzdžius iki gyvenamojo namo ir prijungė katilinėje) tam, kad jį būtų galima naudoti pagal paskirtį, ir tuo tikslu, kuriuo įsigijo; žemės sklypas faktiškai yra naudojamas ir jame pastatyti statiniai eksploatuojami pagal jų nustatytą paskirtį. Teismo vertinimu, pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti žemės sklypo formavimo tvarką nustatantys norminiai aktai ir žemės sklypas yra suformuotas per didelis jame esantiems pastatams eksploatuoti, nėra.

20. Nurodęs, kad byloje nėra nustatyta, jog nuo Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo įsiteisėjimo būtų pasikeitusios kokios nors aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad ginčo žemės sklypas nėra naudojamas pagal paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registre, kad pastatų yra sumažėję, ar atsirado kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad esantiems sklype statiniams eksploatuoti reikalingas mažesnis žemės sklypas, nei yra suformuotas šiuo metu – 0,1318 ha, teismas padarė išvadą, kad ieškovams priklausantiems inžineriniams statiniams – vandens bokštui, gręžiniui ir tvorai eksploatuoti yra būtinas būtent toks žemės plotas, koks ir yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, įtvirtintas detaliuoju planu bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

21. Teismas nustatė, kad ieškovai kartu su prašymu parduoti jiems naudojamą žemės sklypą pateikė ir šio sklypo plano kopiją. Atsakovės Palangos skyrius, 2016 m. spalio 28 d. priėmęs ieškovų prašymą, per Taisyklių 13 punkte nustatytą terminą jokių prašymo trūkumų nenustatė, trūkumų šalinimo instituto netaikė ir tik praėjus daugiau nei mėnesiui pareikalavo, kad ieškovai pateiktų duomenis, kurie nėra nurodyti Taisyklių 12 punkte. Teismas konstatavo, kad atsakovės Palangos skyrius nepagrįstai atsisakė tęsti žemės sklypo pardavimo ieškovams be aukciono procedūrą.

22. Byloje nesurinkus įrodymų, kad ieškovai nenaudojo žemės sklypo pagal tikslinę paskirtį, nepaneigus, jog žemės sklypas yra visiškai užstatytas ieškovams priklausančiais statiniais ir yra būtent tokio dydžio, koks yra būtinas jame esantiems statiniams eksploatuoti, įvertinęs tai, jog, sprendžiant ieškovų prašymą dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo

pardavimo, buvo pareikalauta pateikti duomenis, kurie nėra nurodyti teisės aktuose (Taisyklių 12 punktas), teismas konstatavo, kad atsakovės Palangos skyrius priėmė nepagrįstą sprendimą nespręsti ieškovų prašymo dėl naudojamo žemės sklypo pardavimo, o atsakovė nepagrįstai šį sprendimą paliko galioti. Teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę įsigyti žemės sklypą, kuriame yra jų nuosavybės teise valdomi statiniai, lengvatinėmis sąlygomis (neviešo aukciono būdu), todėl atsakovė įpareigotina parduoti ieškovams ginčo žemės sklypą.

23. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 25 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

24. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais (šios nutarties 11 punktas) ir išvada, kad kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, t. y. vandens bokštas, gręžinys, tvora, esantys (duomenys neskelbtini) negali būti priskiriami prie inžinerinių tinklų pagal Reglamento IV skyriaus 5 skirsnį ir laikomi inžinerinės infrastruktūros objektais, kuriems aptarnauti nereikalingas didesnis nei 0,01 ha žemės plotas.

25. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodyta, jog, analogiškai kaip ir valstybinės žemės pardavimo atveju (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas), valstybinės žemės nuomos be aukciono būdu žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Todėl kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-118-824/2016 ir pripažinus, jog žemės sklypo nuomos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, preziumuota ir tai, kad žemės sklypas yra būtent tokio dydžio, koks yra būtinas jame esantiems statiniams eksploatuoti.

26. Atsakovės nurodytas aplinkybes, kad jos Palangos skyriaus specialistai, atlikę faktinių duomenų patikrinimą vietoje, nustatė, kad žemės sklypas, kuris suformuotas kitiems inžineriniams statiniams – kiemo statiniams eksploatuoti, yra per didelio ploto, kolegija vertino kritiškai, nes byloje nepateikta šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, atsakovė negalėjo nurodyti, koks būtent plotas naudojamas ir yra reikalingas statiniams eksploatuoti (CPK 178 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

27. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartį ir Plungės apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Civilinėje byloje Nr. 2-118-824/2016 nebuvo sprendžiamas klausimas, ar inžineriniams statiniams – kiemo statiniams (vandens bokštui, gręžiniui, tvorai) eksploatuoti reikalingas visas 0,1318 ha nuomojamos žemės sklypo plotas.

27.2. Atsakovės Palangos skyriaus specialistai, vadovaudamiesi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliekamų faktinių duomenų patikrinimų vietoje tvarkos aprašu, patvirtintu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. lP-(1.3.J-475), 2017 m. sausio 24 d. atlikę faktinių duomenų patikrinimą vietoje, nustatė, kad žemės sklypas, suformuotas kitiems inžineriniams statiniams – kiemo statiniams (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) eksploatuoti, yra per didelio ploto. Iš viešai prieinamų Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 skaitmeninio rastrinio ortofotografinio žemėlapio bei žemės sklypo faktinių duomenų patikrinimų vietoje metu atliktos vietovės fotofiksacijos nustatyta, kad didžioji žemės sklypo dalis yra apaugusi medžiais ir nėra naudojama, o esami kiemo statiniai užima mažesnę dalį ploto. Todėl visas žemės sklypas nėra reikalingas esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę paskirtį. Atsižvelgdamas į faktinių duomenų patikrinimą vietovėje, į tai, kad didžioji sklypo dalis nėra naudojama esantiems kiemo statiniams eksploatuoti ir naudojama ne pagal paskirtį, bei į tai, kad 0,1318 ha sklypas yra per didelis esamiems statiniams eksploatuoti, atsakovės Palangos skyrius 2017 m. sausio 25 d. raštu pasiūlė ieškovams parengti žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirta sklypo dalis, reikalinga esantiems statiniams eksploatuoti. Pagal Žemės įstatymo 9, 10 straipsnius valstybinė žemė, užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčias aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar (renginiui arba jo priklausiniui), parduodama ir (ar) išnuomojama lengvatinėmis sąlygomis, t. y. ne aukciono būdu. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

27.3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ IV skyriuje nurodytos dvi pagrindinės

statinių rūšys – pastatai ir inžineriniai statiniai. Pastarieji skirstomi į grupes, kurių viena – kiti inžineriniai statiniai. Reglamento IV skyriaus 7 skirsnyje kiti inžineriniai statiniai suskirstyti į dvi grupes, kurių viena – kitos paskirties inžineriniai statiniai. Statiniai – vandens bokštas ir gręžinys nenurodyti, todėl šie statiniai priskirti Reglamento IV skyriaus 5 skirsnyje nurodytiems inžineriniams tinklams. Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad inžineriniai statiniai – tai susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Žemės įstatymo 40 straipsnio 6 punkto 2 dalyje įtvirtinta, jog kaip atskiras žemės sklypas neformuojami žemės plotai, kuriuos užima elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas viešojo administravimo subjektams eliminuoja diskreciją, t. y. veiksmų laisvę, veikti ar spręsti kokį nors klausimą savo nuožiūra. Atsakovei, kaip viešojo administravimo subjektui, galioja administracinės teisės principas, nustatantis, kad viešojo administravimo subjektui draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama įstatymo. Tai reiškia, kad institucija, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi diskrecijos peržengti jai nustatytos kompetencijos ribų ir priimti sprendimus savo nuožiūra interpretuojant galiojančias teisės aktų nuostatas.

27.4. Valstybinės žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą ja reglamentuojančiais teisės aktais siekiama užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, jog tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų atžvilgiu. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, kuris yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai. Valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013; 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

27.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), kadangi išvadas padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų argumentų, padarydamas išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.

28. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. Atsakovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą kasacinį skundą, todėl piktnaudžiauja procesine teise tokį skundą reikšti. Kasaciniame skunde nėra nė vieno argumento, kuris atitiktų CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kasaciniame skunde yra perrašomi motyvai apeliacinio skundo, kuriame pažodžiui perrašyti atsiliepimo į ieškinį motyvai. Visi šie motyvai detaliai ir išsamiai buvo išnagrinėti ir expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) atmesti teismų. Atsakovė savanoriškai įvykdė apeliacinės instancijos teismo nutartį. 2019 m. sausio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties 6.1 punktu atsakovės (pardavėjos) atstovas pareiškė, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ir apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į žemės sklypą. Taip pat kasacinio skundo pareiškimas yra iš esmės šios garantijos pažeidimas. Be to, kasaciniu skundu iš esmės siekiama peržiūrėti prejudicinius faktus. Kasacinio skundo argumentai dėl tariamai per didelio žemės sklypo statiniams eksploatuoti (tai fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį), dėl statinių kvalifikavimo yra paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais – Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-118-824/2016 (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl nurodytų priežasčių ieškovai prašo skirti atsakovei teismo nustatytino dydžio baudą valstybės naudai (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

28.2. Ieškovams priklauso žemės sklype stovintys vandens bokštas, gręžinys ir tvora, kurie eksploatuojami pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Tai reiškia, kad egzistuoja visos sąlygos žemės sklypą parduoti ieškovams (Žemės įstatymo 5 dalies 1 punktas).

28.3. Kasacinio skundo argumentai dėl tariamai per didelio žemės sklypo ploto yra nenagrinėtini kasaciniame teisme, nes tai fakto klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, kasacinio skundo argumentai paneigiami Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nes žemės sklypas buvo suformuotas detaliuoju planu, kuris patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 127 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“. Taigi ieškovai turi teisę įsigyti būtent tokio dydžio žemės sklypą, kuris buvo suplanuotas detaliuoju planu.

Kasacinio skundo argumentai, kad žemės sklypas yra per didelio ploto statiniams eksploatuoti, kad statiniai priskirtini inžineriniams tinklams, kuriems žemės sklypai neformuojami pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 6 dalies 2 punktą, yra paneigti bylą nagrinėjusių teismų argumentais. Be to, atsakovės pozicija prieštaringa, nes, viena vertus, ji teigia, kad prašomas parduoti žemės sklypas yra per didelio ploto ir parduotina dalis turėtų būti mažesnio ploto, kita vertus, įrodinėja, kad žemės sklypo pirkti apskritai negalima, nes žemės sklypai, kuriuose yra tik inžineriniai tinklai, neformuojami ir neparduodami inžinerinių tinklų savininkams.

28.4. Ieškovai su 2016 m. spalio 28 d. prašymu pateikė visus Taisyklėse nustatytus dokumentus (Taisyklių 12.1–12.4 punktai). Atsakovė pareikalavo pateikti dokumentus, nenustatytus Taisyklėse, nesinaudojo pateiktų dokumentų trūkumų šalinimo galimybe (Taisyklių 13 punktas). Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. įsakymo pagrindu Klaipėdos apskrities viršininko administracija įregistravo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre ir 2008 m. liepos 2 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (4.12.)Ž1-18, kuria išnuomojo 0,1318 ha ploto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų paskirties sklypą UAB „Palangos vandenys“ šiame sklype esantiems inžineriniams statiniams eksploatuoti. Taigi Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kurios funkcijas perėmė atsakovė, pripažino, kad sklype esantiems inžineriniams statiniams eksploatuoti reikalingas visas žemės sklypas, o ne jo dalis.

28.5. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutarties 26 punkte konstatuota, kad nėra Taisyklių 28 punkte nurodytų sąlygų neišnuomoti sklypo ne aukciono tvarka. Tos pačios sąlygos taikytinos žemės sklypų pardavimui ne aukciono tvarka. Statinius eksploatuojančių įrenginių savininkas pats sprendžia, ar naudojamą žemės sklypą išsinuomoti ar išsipirkti. Jeigu teismas civilinėje byloje dėl nuomos sutarties nutraukimo konstatavo, kad ieškovai turi teisę nuomotis žemės sklypą, t. y. žemės sklypo nuomos sutartis nutraukta neteisėtai (prejudicinis faktas), jos galiojimas atkurtas ir ji įregistruota Nekilnojamojo turto registre, tai reiškia, kad ieškovai turi teisę ir žemės sklypą išsipirkti.

28.6. Žemės sklypas buvo suformuotas detaliuoju planu, kuris patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 127 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, Klaipėdos apskrities viršininko administracija įregistravo žemės sklypą tokio dydžio, koks jis yra, ir tokiu tikslu, koks jis buvo išnuomotas UAB „Palangos vandenys“, t. y. inžineriniams statiniams eksploatuoti. Atsakovė davė sutikimą perleisti sklypo nuomos teisę nurodydama, kad žemės sklypas reikalingas inžineriniams statiniams eksploatuoti.

28.7. Pagal Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnį žemės sklypas, reikalingas žemės gelmių ištekliams naudoti, gali būti perkamas ar išsinuomojamas. Civilinėje byloje dėl žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 7 d. nutarties 29 punkte konstatavo, kad kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, t. y. vandens bokštas, gręžinys, tvora, (duomenys neskelbtini) priskirtini prie statinių, kuriems valstybinė žemė gali būti išnuomojama be aukciono. Ieškovai eksploatuoja žemės sklype esančius statinius pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį, investavo lėšas į aukcione įsigytą turtą, kad galėtų jį naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

28.8. Kasaciniame skunde nepateikiama jokių konkrečių argumentų, koks viešasis interesas yra pažeistas ir kodėl. Valstybinė žemė buvo išnuomota griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų. Civilinėje byloje dėl žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo yra konstatuotas žemės sklypo nuomos teisėtumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

29. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), kadangi išvadas padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų argumentų, padarydamas išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių. Anot atsakovės, jos Palangos skyriaus specialistai, 2017 m. sausio 24 d. atlikę faktinių duomenų patikrinimą vietoje, nustatė, kad ginčo žemės sklypas, suformuotas kitiems inžineriniams statiniams – kiemo statiniams eksploatuoti, yra per didelio ploto. Atsakovės teigimu, iš viešai prieinamų Lietuvos Respublikos teritorijos M

1:10 000 skaitmeninio rastrinio ortofotografinio žemėlapio bei žemės sklypo faktinių duomenų patikrinimų vietoje metu atliktos vietovės fotofiksacijos nustatyta, kad didžioji žemės sklypo dalis yra apaugusi medžiais ir nėra naudojama, o esami kiemo statiniai užima mažesnę dalį ploto, todėl visas ginčo žemės sklypas nėra reikalingas esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę paskirtį.

30. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, tik kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Ši nuostata reiškia, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, tačiau gali patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai jas nustatydami tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 28 punktas).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

32. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

33. Šioje byloje atsakovė savo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes, kad ginčo žemės sklypas, suformuotas statiniams eksploatuoti, yra per didelio ploto, didžioji jo dalis yra apaugusi medžiais ir nėra naudojama žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti, naudojama ne pagal paskirtį, todėl visas 0,1318 ha ploto žemės sklypas nėra reikalingas esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę paskirtį, įrodinėjo savo paaiškinimais ir viešai prieinamais Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 skaitmeninio rastrinio ortofotografinio žemėlapio duomenimis, iš kurių matyti, kad ginčo žemės sklype, be kita ko, auga medžiai. Bylą nagrinėję teismai šiuos atsakovės pateiktus įrodymus įvertino. Teisėjų kolegija, aptariamus įrodymus įvertinusi pagal nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, sprendžia, kad iš byloje surinktų įrodymų visumos teismai padarė pagrįstą išvadą dėl šių įrodymų nepakankamumo faktui nustatyti, jog ginčo žemės sklypas nėra būtent tokio dydžio, koks yra būtinas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę paskirtį (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Tokia

teismų išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, tuo tarpu atsakovės kasacinio skundo teiginys, esą apeliacinės instancijos teismas padarė nustatytų faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, vertintinas kaip nepagrįstas.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti teismo pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį nurodoma, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį). Išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindą, turi būti nurodyti kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas),  t. y. neužtenka paminėti vieną iš įstatyme įtvirtintų kasacijos pagrindų ar pacituoti teisės normą, bet reikia pateikti teisinius argumentus, patvirtinančius esant vieną ar kitą kasacijos pagrindą.

36. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 2-118-824/2016 nebuvo sprendžiamas klausimas, ar inžineriniams statiniams – kiemo statiniams (vandens bokštui, gręžiniui, tvorai) eksploatuoti reikalingas visas 0,1318 ha nuomojamos žemės sklypo plotas, taip pat nurodo į Žemės įstatymo 9, 10 straipsniuose, 40 straipsnio 6 punkto 2 dalyje, statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ IV skyriaus normose, Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tačiau, tai nurodant, kasaciniame skunde nėra nurodyti, atsakovės vertinimu, pirmosios ir (arba) apeliacinės instancijos teismo padaryti materialiosios ar proceso teisės pažeidimai bei kiti CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų sudėties elementai. Pažymėtina, kad analogiškus atsakovės argumentus bylą nagrinėję teismai vertino. Dėl to šie kasacinio skundo argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

37. Kasaciniame skunde atsakovė tik cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013 ir 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014 pateiktus išaiškinimus dėl valstybinės žemės teisinių santykių reglamentavimo ir sandorių dėl valstybinės žemės sudarymo, tačiau skunde nesiremia CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu ir nepateikia argumentų, pagrindžiančių, kad šią bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl to tokie atsakovės kasacinio skundo teiginiai taip pat nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 3 dalis). Dėl to skundžiami teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti.

Dėl ieškovų prašymo skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

39. Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad atsakovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą kasacinį skundą, todėl piktnaudžiauja procesine teise tokį skundą reikšti. Anot ieškovų, kasaciniame skunde nėra nė vieno argumento, kuris atitiktų CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o yra perrašomi motyvai apeliacinio skundo, kuriame pažodžiui perrašyti atsiliepimo į ieškinį motyvai, tuo tarpu visi šie motyvai detaliai ir išsamiai buvo išnagrinėti bei teismų atmesti, atsakovė savanoriškai įvykdė apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ieškovai prašo skirti atsakovei teismo nustatytino dydžio baudą valstybės naudai už piktnaudžiavimą procesu (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

40. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš

teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

41. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas,  t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Vertinant aptariamo ieškovų prašymo pagrįstumą pažymėtina tai, kad CPK 340 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas peržiūrėjimo kasacine tvarka dalykas yra apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys. Dėl jų kasaciniai skundai gali būti paduodami laikantis CPK XVII skyriuje nustatytos kasaciniams skundams pateikti jų turinio, formos, terminų tvarkos. Atsakovė kasacinį skundą pateikė įgyvendindama jai įstatymo suteiktą teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 31 d. nutartimi įvertinus atsakovės kasacinio skundo atitiktį įstatymo keliamiems kasacinių skundų reikalavimams, kartu pripažinus jame suformuluotų teisės klausimų ir teisinių argumentų pakankamumą, jis priimtas nagrinėti kasacine tvarka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad kasacinio skundo pateikimo ir jo priėmimo procesinėje stadijoje šis skundas būtų pateiktas aiškiai nepagrįstas, atsakovei elgiantis nesąžiningai, todėl atsakovės kasacinio skundo pateikimo nepripažįsta atsakovės piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Dėl to ieškovų prašymas netenkintinas ir atsakovei netaikytinos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, reglamentuojamos CPK 95 straipsnio 2 dalyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašė priteisti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės, tačiau šių dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl toks ieškovų prašymas negali būti tenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 31 d. nutartimi, tenkinant atsakovės prašymą, iki nutarties kasacinėje byloje priėmimo atsakovei buvo atidėtas 31 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas. Netenkinant kasacinio skundo, šio atidėto žyminio mokesčio sumokėjimas priteistinas iš atsakovės valstybei.

45. Kasacinis teismas patyrė 9,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma). Netenkinant kasacinio skundo, iš atsakovės priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (j.  a. k.

188704927) 31 (trisdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio ir 9,32 Eur (devynis Eur 32 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Šios sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08391 2019-05-28 2019-05-20 2019-05-20 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-105-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01083-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, B. R. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Vilnius veža“ ieškinį atsakovams O. R. V., B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. G., J. P., V. P., A. V.-P.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl viešosios įstaigos vadovo ir dalininkų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo, įstaigos nemokumo momento nustatymo.

2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydama:2.1. priteisti iš atsakovo B. R. B. 9105,93 Eur žalos atlyginimą;2.2. priteisti solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 12 005,77 Eur

žalos atlyginimą;2.3. priteisti solidariai iš atsakovų B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 582

871,83 Eur žalos atlyginimą;2.4. priteisti solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir O. R. V. 21

975,53 Eur žalos atlyginimą;2.5. priteisti iš atsakovų B. R. B. ir O. R. V. 5 procentų dydžio, iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB

„Vilniaus viešasis transportas“ 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – procesinės palūkanos).

3. Ieškovė nurodo, jog ji buvo įsteigta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo ir 2012 m. balandžio 2 d. steigimo sutarties pagrindu. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ yra ieškovės dalininkės, turinčios atitinkamai 51 ir 49 (iš 100) balsus. Kiti atsakovai atitinkamais laikotarpiais ėjo ieškovės vadovo pareigas.

4. Ieškovė pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi iškėlė jai bankroto bylą, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi patvirtino jos kreditorių finansinius reikalavimus, kurie sudaro 590 145,33 Eur sumą.

5. Ieškovės teigimu, atsakovai, pažeisdami savo pareigas, neužtikrino kreipimosi laiku į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo ir taip savo veiksmais padarė žalą ieškovei ir jos kreditoriams. Atsakovams kyla solidarioji atsakomybė atlyginti ieškovės kreditorių patirtą žalą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies:6.1. priteisė ieškovei iš atsakovo B. R. B. 3908,95 Eur žalos atlyginimą;6.2. priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis

transportas“ 482 229,65 Eur žalos atlyginimą;6.3. priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 10

948,03 Eur žalos atlyginimą;6.4. priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis

transportas“ 1448,34 Eur žalos atlyginimą;6.5. priteisė ieškovei solidariai iš visų atsakovų 705,31 Eur žalos atlyginimą;6.6. priteisė ieškovei iš visų atsakovų 5 procentų dydžio procesines palūkanas.7. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės faktinio nemokumo atsiradimo momento, nustatė, kad jos pradelsti

įsipareigojimai 2014 m. sausio 1 d. sudarė 61 606,45 Eur. Ieškovės turto, įrašyto į balansą, vertė 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė 934 273,34 Eur, tačiau didžiąją šios vertės dalį, t. y. 854 305,86 Eur, sudarė lizingo būdu įgytų automobilių vertė. Teismas pažymėjo, kad, vertinant įmonės mokumą, neturi būti atsižvelgiama į balanse įrašyto turto, kuris nėra valdomas nuosavybės teise, t. y. lizingo būdu įgyto turto, vertę, ir, nustatęs, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto vertė 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė 79 392,25 Eur, konstatavo, kad ieškovė 2014 m. sausio 1 d. jau buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto (realiai turimo) turto vertės.

8. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo B. R. B. neteisėtų veiksmų ir kaltės, konstatavo, kad šis atsakovas, eidamas ieškovės vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 18 d., turėjo žinoti, kad įmonė vėluoja mokėti einamąsias įmokas ir neturi galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais. Atsakovas per 5 dienas nuo nustatytos įmonės nemokumo dienos (2014 m. sausio 1 d.) nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies imperatyvą. Teismas papildomai pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu patraukė atsakovą administracinėn atsakomybėn už pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nepateikimą.

9. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės O. R. V. neteisėtų veiksmų ir kaltės, nurodė, jog atsakovė, iki buvo paskirta įstaigos vadove, žinojo, kad įstaiga susiduria su finansiniais ir veiklos vykdymo sunkumais, nes, kaip patvirtino pati atsakovė, jos užduotis buvo nustatyti, ar įstaiga gali tęsti veiklą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė per dvi savaites (nuo tos dienos, kurią pradėjo eiti vadovės pareigas (2015 m. liepos 2 d.)), t. y. iki 2015 m. liepos 17 d., galėjo susipažinti su įstaigos finansine būkle, tą ji pati pripažino, tačiau, eidama šias pareigas nuo 2015 m. liepos 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., ji taip pat nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstaiga nevykdė veiklos tuo laikotarpiu, tačiau atsakovė neužtikrino, kad nebūtų pažeistos kreditorių teisės: ji sudarė naujas sutartis ir didino įsipareigojimus kreditoriams, nors turėjo suprasti, kad nauji įsipareigojimai galės būti vykdomi tik taikant bankroto procedūras. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė civilinės atsakomybės prasme tyčia darė kreditoriams žalą.

10. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ – ieškovės dalininkių – neteisėtų veiksmų ir kaltės, nurodė, jog atsakovės dalyvavo 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. vykusiuose visuotiniuose dalininkų susirinkimuose ir svarstė klausimus, susijusius su įstaigos veikla, tačiau nekėlė klausimų dėl įstaigos finansinės ataskaitos tvirtinimo ir finansinės būklės, nors turėjo tokią pareigą pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismo vertinimu, dalininkių

pareigą domėtis įstaigos finansinės veiklos rezultatais patvirtina ir tas aspektas, kad jos skyrė įstaigai didelius įnašus – savivaldybė 2013–2015 metais skyrė net 866 126,04 Eur dotacijų iš savivaldybės biudžeto ir nereikalavo šių lėšų panaudojimo ataskaitų. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad dalininkės vėliausiai iki 2014 m. gegužės 31 d. turėjo susipažinti su įstaigos finansine būkle ir atitinkamai imtis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, t. y. pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo arba atkurti įstaigos mokumą. Teismas pripažino, kad dalininkės po 2014 m. balandžio mėn. įvykusių visuotinių dalininkų susirinkimų, kuriuose buvo sprendžiama dėl įstaigos veiklos pobūdžio pakeitimo, turėjo suprasti apie tikrąją įstaigos finansinę būklę, t. y. jos nemokumą. Tolesnis dalininkių neveikimas patvirtina jų aplaidumą ir kreditorių interesų nepaisymą, t. y. žalos jiems darymą.

11. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įstaigos vadovų ir dalininkių atsakomybės apimties ir pobūdžio, konstatavo, kad:11.1. Atsakovo B. R. B. atsakomybė yra vienasmenė už įstaigos prisiimtus naujus įsipareigojimus kreditoriams

laikotarpiu nuo įstaigos nemokumo dienos, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d., iki dalininkių pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo dienos, t. y. iki 2014 m. gegužės 31 d.

11.2. Atsakovo B. R. B. atsakomybė yra solidari kartu su dalininkių atsakomybe už įstaigos prisiimtus naujus įsipareigojimus kreditoriams laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki atsakovo B. R. B. darbo santykių pabaigos, t. y. iki 2015 m. birželio 18 d.

11.3. Dalininkių atsakomybė yra solidari už įstaigos prisiimtus naujus įsipareigojimus kreditoriams laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki tos dienos, kurią naujai paskirta vadovė įgijo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. iki 2015 m. liepos 18 d.

11.4. Atsakovės O. R. V. atsakomybė yra solidari kartu su dalininkių atsakomybe už įstaigos prisiimtus naujus įsipareigojimus kreditoriams laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 18 d. iki tos dienos, kurią įstaigos kreditorius pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, t. y. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d.

11.5. Visų atsakovų atsakomybė yra solidari, kai skola yra tęstinė, t. y. patenka į kelių atsakovų atsakomybės laikotarpį ir nėra galimybės nustatyti skolos struktūros arba skolos dalis buvo padengta vėliau. Tas taikoma nustatant atsakomybę už įsipareigojimus darbuotojams ir už tęstines paslaugas.

12. Teismas, sutikdamas su atsakovais, konstatavo, kad ne visa ieškovės nurodoma žala, t. y. ne visi ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, atsiradę laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, yra atsakovų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareigos užtikrinti kreipimąsi laiku dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, rezultatas, ir todėl patenkino ieškinį tik iš dalies.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą.

14. Kolegija sutiko su atsakovo B. R. B. argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė tą ĮBĮ 8 straipsnio redakciją, kuri galiojo bylos nagrinėjimo momentu, kita vertus, pažymėjo, kad teisinis reguliavimas pareigos inicijuoti bankroto bylą ir už šios pareigos pažeidimą kylančios atsakomybės aspektais nėra iš esmės pakitęs.

15. Kolegija atmetė atsakovo B. R. B. argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi nustatydamas įstaigos nemokumo momentą. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės pateiktus retrospektyvius įstaigos buhalterinės apskaitos registrų išrašus, t. y. įrodymus, kurie atspindėjo įstaigos prievolių būklę konkrečiu laikotarpiu. Apskaitos registrai, t. y. suvestiniai įstaigos kreditorių (debitorių) duomenys, yra patikimi rašytiniai įrodymai, kuriuose fiksuojama situacija būtent pagal pirminius buhalterinius dokumentus. Kolegija nurodė, jog atsakovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šiuose registruose užfiksuotus duomenis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra būtina rinkti pirminius buhalterinius dokumentus, t. y. mokėjimo dokumentus ir sutartis su tiekėjais, siekiant nustatyti, ar konkrečios prievolės įvykdymo terminas yra pradelstas. Kolegija pažymėjo, kad tais atvejais, kai skolų pradelsimo faktai yra aiškūs iš registre fiksuotos skolų struktūros, pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai vertintini kaip pertekliniai duomenys, o šių duomenų rinkimas ir vertinimas neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo abejoti tais duomenimis, pagal kuriuos pirmosios instancijos teismas nustatė pradelstų įsipareigojimų apimtį.

16. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad lizingo pagrindais naudotų transporto priemonių, nors jos ir įtrauktos į balansą kaip įstaigos turtas, vertė neturi būti vertinama sprendžiant dėl įstaigos (ne)mokumo, kol turtas nėra išpirktas iš lizingo davėjo. Kita vertus, kolegija pripažino pagrįstu atsakovo B. R. B. argumentą, kad, vertinant įstaigai priklausančio turto vertę, išskaičiuotina ne visa lizingo būdu įgyto turto vertė, o tik neišpirkta šio turto vertė. Kolegija nustatė, kad lizingo būdu įgytų transporto priemonių vertė, įrašyta į balansą, sudarė 684 855,30 Eur, neišpirkta vertė – 678

521,49 Eur, ir taip priėjo prie išvados, kad lizingo būdu įgyto turto išpirkta vertė tesudarė 6333,81 Eur. Kolegija konstatavo, kad lizingo būdu įgytų transporto priemonių išpirktos vertės įvertinimas vis tiek nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad įstaigos pradelsti įsipareigojimai 2014 m. sausio 1 d. viršijo pusę į balansą įrašyto įstaigai priklausančio turto vertės, pagrįstumo.

17. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovų B. R. B. ir Vilniaus miesto savivaldybės argumentų, kad įstaigos nemokumo momentas yra konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu, pripažino, kad šiuo nutarimu nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią, tačiau nesutiko su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą, negalėjo nustatyti ankstesnio, negu nurodytas nutarime (2015 m. gegužės mėn.), įstaigos nemokumo momento. Kolegijos vertinimu, teismo nutarime konstatuotas faktas, kad įstaiga 2015 m. gegužės mėn. buvo nemoki, nepaneigia galimybės, kad nemokumas galėjo atsirasti ir anksčiau. Tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos procese.

18. Kolegija nesutiko su atsakovų B. R. B. ir Vilniaus miesto savivaldybės teikiamu aiškinimu, kad įstaiga gali būti pripažįstama nemokia tik tada, jeigu ji iš esmės faktiškai nebevykdo veiklos ir yra nepajėgi ją vykdyti ateityje, ir kartu atmetė jų argumentus, kad įstaigos nemokumas negalėjo būti nustatytas 2014 m. sausio 1 d., nes įstaiga toliau vykdė (netgi pelningą) veiklą, mokėjo mokesčius. Kolegija pažymėjo, kad įstaiga 2014 m. sausio 1 d. turėjo įsipareigojimų tiek tiekėjams, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo ir valstybės biudžetams. Aplinkybė, kad įstaiga 2014–2015 metais dar vykdė veiklą, mokėjo tam tikrus mokesčius ar vykdė tam tikras prievoles, nereiškia jos mokumo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus 2015 metų audito veiklos ataskaitoje, be kita ko, nurodyta, kad įstaigos veiklos rezultatas formaliai vertinant yra pelnas, tačiau, eliminavus savivaldybės tikslinio finansinio įnašo, kuriuo buvo kompensuojamos sąnaudos, įtaką finansiniam veiklos rezultatui, įstaigos veikla būtų nuostolinga. Šioje ataskaitoje taip pat nurodyta, jog įstaigai trūksta apyvartinių lėšų ir ji negali vykdyti įprastos veiklos. Kolegija pažymėjo, kad veiklos vykdymo ir mokesčių mokėjimo faktai, kai tokie veiksmai atliekami ne gaunamų pajamų iš įstaigos veiklos sąskaita, o steigėjai skiriant tikslinius finansinius įnašus, negali būti traktuojami kaip įstaigos mokumo įrodymas. Atsakovas B. R. B., nors ir nurodo, jog turėjo pagrindą tikėtis, kad įstaigos finansinė padėtis pagerės, negalėjo nežinoti, kad dalininko skiriami įnašai neatkuria įstaigos mokumo, o tik sudaro sąlygas padengti tam tikros rūšies pradelstas skolas.

19. Kolegija atmetė atsakovių – ieškovės dalininkių – argumentus, kad jos nėra tie subjektai, kurie turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Kolegija pažymėjo, kad viešosios įstaigos dalininkai ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme laikomi jos savininkais, kuriems ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme tenka pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

20. Kolegija sutiko su atsakovo B. R. B. argumentu, kad šios bylos ginčui spręsti aktuali ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija nenustatė konkretaus termino, per kurį nemokios įmonės vadovas ar savininkas turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau kartu pažymėjo, kad šis argumentas neturi įtakos vertinant teismo išvadų pagrįstumą. Įstaigos vadovas, būdamas atsakingas už jos kasdienę veiklą, turi veikti taip, kad jo veikimas geriausiai atitiktų įstaigos interesus, o tas kartu reiškia, kad veiksmai, kuriais įstaigai gali būti padaryta žala ar ji gali didėti, turi būti nedelsiant nutraukti, įstaigos vadovas privalo iš karto, t. y. per protingą terminą, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įstaigai tapus nemoki. Šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje įtvirtintas penkių dienų terminas, nors ankstesnėje įstatymo redakcijoje ir nebuvo nustatytas, yra operatyvus, protingas ir pakankamas, kad asmuo įgyvendintų savo pareigą.

21. Kolegija nurodė, kad atsakovas B. R. B. laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. birželio 18 d. ėjo įstaigos vadovo pareigas, vadinasi, jis ir vadovavo įstaigai tuo momentu, kai ji tapo nemoki. Be to, būtent jam teko pareiga parengti ir pateikti dalininkėms tvirtinti 2013 metų ir vėlesnių metų įstaigos finansinės atskaitomybės dokumentus. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šio atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo momentą.

22. Kolegija nurodė, kad dalininkės netvirtino įstaigos 2013–2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentų dėl tos priežasties, kad įstaigos vadovas neteikė jų tvirtinti. Atsakovės dalyvavo 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. vykusiuose visuotiniuose dalininkų susirinkimuose ir svarstė klausimus, susijusius su įstaigos veikla (veiklos modelio keitimu, ilgalaikio turto nuoma, automobilių nuomos kainos nustatymu, dispečerinės paslaugų kainos pakeitimu), tačiau nekėlė klausimų dėl įstaigos finansinės ataskaitos tvirtinimo ir finansinės būklės. Vėliau visuotinis dalininkų susirinkimas iki 2015 m. birželio 10 d. nebuvo šaukiamas ir dalininkės vėlgi nekėlė jo sušaukimo klausimo, nors metinės finansinės atskaitomybės dokumentai joms turėjo būti pateikti tvirtinti atitinkamai iki 2014 m. balandžio 30 d. (už 2013 metus) ir 2015 m. balandžio 30 d. (už 2014 metus) (Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 5

dalis). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dalininkės po 2014 m. balandžio mėn. įvykusių visuotinių dalininkų susirinkimų, kuriuose buvo sprendžiama dėl įstaigos veiklos pobūdžio pakeitimo, tačiau nebuvo teikiami tvirtinti ir tvirtinami metinės finansinės atskaitomybės dokumentai, turėjo suprasti ir įvertinti tikrąją įstaigos finansinę būklę, t. y. jos nemokumą, pagrįstai konstatavo, kad dalininkės vėliausiai iki 2014 m. gegužės 31 d. turėjo susipažinti su įstaigos finansine būkle ir atitinkamai imtis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, t. y. pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo arba atkurti įstaigos mokumą.

23. Kolegija atmetė atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs dalininkių teises jų pareigomis, nepagrįstai konstatavo dalininkių veiksmų neteisėtumą. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatų imperatyvų pobūdį, visuotiniam dalininkų susirinkimui šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu priskirta kompetencija tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį negali būti vertinama kaip dalininkų teisė, o ne pareiga. Kolegija, įvertinusi Viešųjų įstaigų įstatyme įtvirtintas dalininkų teises, visuotinio dalininkų susirinkimo kompetenciją, taip pat atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė turėjo 51 balsą iš 100, o atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ – 49 balsus iš 100, pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad abi dalininkės turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą lygiavertiškai domėtis įstaigos veikla bent jau tiek, kad galėtų įgyvendinti kituose įstatymuose nustatytas pareigas.

24. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ir atsakovė O. R. V., kaip vadovė, turėjo pareigą, bet jos neįvykdė, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo.

25. Kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo žalą. Kolegija nurodė, jog:

25.1. žala, atsiradusi tuo laikotarpiu, kai pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė tik įstaigos vadovas, teismo sprendimu priskirta būtent tik jam;

25.2. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įstaigos vadovas ir dalininkės yra solidariai atsakingi už žalą, atsiradusią nuo to momento, kai ir įstaigos dalininkės įgijo pareigą kreiptis į teismą;

25.3. tuo laikotarpiu, kai įstaigoje nebuvo vadovo (po atsakovo B. R. B. atleidimo iš pareigų), o dalininkės vis tiek neinicijavo bankroto bylos, žala pagrįstai priskirta būtent dalininkėms;

25.4. žalos, atsiradusios laikotarpiu, kai, dalininkėms tęsiant pažeidimą, naujoji įstaigos vadovė atsakovė O. R. V. įgijo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimas pagrįstai priteistas solidariai iš įstaigos vadovės ir dalininkių;

25.5. pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino visų atsakovų solidariąją atsakomybę tiek, kiek susiję su 705,51 Eur žalos, atsiradusios 2015 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais, atlyginimu, nes nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos atskiros žalos dalys galėtų būti priskirtos konkrečiam atsakovui ar jų daugetui.

26. Kolegija atmetė atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė solidariąją atsakomybę dėl įstaigos skolos asociacijai „Amber Taxi Association“. Kolegija, atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad skola šiai kreditorei susiformavo nuo 2014 m. liepos mėn., t. y. atsakovei UAB „Vilniaus viešasis transportas“ jau turint pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, konstatavo, kad ši atsakovė, nesiėmusi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti savo pareigos įvykdymą, yra solidariai atsakinga kartu su kitais asmenimis, turėjusiais analogišką pareigą.

27. Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovo B. R. B. argumentus dėl bylą pirmosios instancijos tvarka nagrinėjusio teisėjo šališkumo. Kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad atsakovas reiškė teisėjui nušalinimą šios ir kitos jo nagrinėtos civilinės bylos procese, nelemia bylą nagrinėjančio teismo šališkumo tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINIUS SKUNDUS TEISINIAI ARGUMENTAI

28. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį šiai atsakovei. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje pasisakyta, kad pareiga inicijuoti bankroto bylą pirmiausia kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla nemokumo grėsmė. Atsakovė, kaip įstaigos dalininkė, atsakinga už strateginį, o ne organizacinį įstaigos valdymą, negali būti laikoma atsakinga už atsiradusių nuostolių atlyginimą dėl to, kad įstaigos

vadovas, vykdydamas esmines įstaigos valdymo funkcijas, neatliko jam pavestų pareigų, ypač turint omenyje tą aspektą, kad vadovo pareigų nevykdymas nulėmė tokią situaciją, kad dalininkės neturėjo informacijos, pagal kurią būtų galėjusios priimti sprendimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Teismai pažymėjo, kad atsakovės – įstaigos dalininkės – dalyvavo 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. vykusiuose visuotiniuose dalininkų susirinkimuose ir svarstė klausimus, susijusius su įstaigos veikla, tačiau nekėlė klausimų dėl įstaigos finansinės ataskaitos tvirtinimo ir finansinės būklės, kita vertus, teismai be pagrindo neįvertino tos aplinkybės, kad būtent įstaigos vadovas turėjo kelti tokius klausimus. Teismai nevertino ir visiškai nepasisakė dėl to klausimo, kaip dalininkės turėjo sužinoti informaciją, kuria išimtinai disponuoja tik įstaigos vadovas, jeigu jis neteikia jos, ignoruodamas savo funkcijas. Atitinkamai keltinas klausimas, kaip dalininkės galėjo priimti sprendimus dėl įstaigos finansinės padėties, neturėdamos atitinkamos informacijos. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vadovo ir dalyvių funkcijų skirtumai lemia, kad šių subjektų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari. Vien tas aspektas, kad ĮBĮ 8 straipsnyje įvardyti asmenys, kurie turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime nesuponuoja ir nepreziumuoja solidariosios įstaigos vadovo ir dalininkų atsakomybės. Teismai, perkėlę įstaigos dalininkėms atsakomybę už vadovo netinkamą pareigų vykdymą, paneigė veiklos teisėtumo principą, be pagrindo sugretino iš esmės skirtingas šių subjektų funkcijas.

28.2. Teismai klaidingai nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės nurodytos žalos. Teismai sprendė, kad dalininkės, nors joms ir nebuvo teikiami tvirtinti metinės finansinės atskaitomybės dokumentai, vis tiek turėjo suprasti ir įvertinti tikrąją įstaigos finansinę būklę bei imtis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų. Tokia teismų išvada prieštarauja racionalumo principui, nes, kaip minėta, keltinas klausimas, kaip dalininkės galėjo žinoti, kokia yra įstaigos finansinė būklė, jeigu įstaigos vadovas neteikė atitinkamos informacijos. Pažymėtina, kad atsakovė, kaip dalininkė, domėjosi įstaigos veikla, ėmėsi priemonių, kad būtų tęsiama jos veikla ir atkurtas mokumas. Atsakovė, vykdydama savo funkcijas, vadovavosi įstaigos vadovo teikiama informacija, o pastarasis piktnaudžiavo įstaigą ir jį siejusių santykių fiduciarumu ir įstatuose įtvirtina savo, kaip vadovo, kompetencija: atsakovas B. R. B. ne tik neinformavo kito įstaigos valdymo organo apie tikrąją įstaigos finansinę padėtį, bet ir teikė valdybai bei dalininkų susirinkimui svarstyti įstaigos veiklos tobulinimo ir efektyvinimo priemones, nors tikroji įstaigos finansinė padėtis, galimai iškreipta dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, pirmiausia reikalavo ieškoti priemonių atsiskaityti su kreditoriais. Įstaigos vadovas, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, pats nesiėmė ir nesiūlė kitam valdymo organui imtis priemonių, atitinkančių tikrąją finansinę padėtį, todėl būtent jis ir privalo atsakyti už atsiradusią žalą pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį.

28.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl netinkamai nustatė įstaigos nemokumo momentą. Šių nuostatų turinys leidžia daryti išvadą, kad įmonė gali būti pripažįstama nemokia tik tada, jeigu ji nevykdo kreditoriams savo įsipareigojimų, negali ir (ar) negalės atsiskaityti su jais ir įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balanso įrašyto turto vertės. Teismų vertinimu, įstaigos nemokumą 2014 m. sausio 1 d. pagrindžia ta aplinkybė, kad didžiąją įstaigai priklausančio ilgalaikio turto dalį sudarė transporto priemonės, valdomos pagal lizingo sutartį. Pažymėtina, kad įstaiga nuo pat įsteigimo pradžios teikė susisiekimo Vilniaus mieste paslaugas, neturėdama savo transporto priemonių ir nuomodamasi jas iš lizingo davėjo, vadinasi, vadovaujantis teismų logika, įstaiga turėjo būti laikoma nemokia iš esmės nuo įsteigimo dienos. Kaip minėta, esminiai įmonės nemokumo kriterijai yra tie, kad įmonė nebevykdo veiklos, negali atsiskaityti su kreditoriais ir nėra realių galimybių veiklą vykdyti ateityje. Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovė net iki 2015 m. balandžio 30 d. vykdė veiklą, vykdė atsiskaitymus su kreditore Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, 2015 metais netgi gavo 113 753 Eur grynojo pelno, todėl akivaizdu, kad 2014 m. sausio 1 d. ji dar negalėjo būti laikoma nemokia. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad veiklos vykdymo ir mokesčių mokėjimo faktai, kai tokie veiksmai atliekami ne gaunamų pajamų iš įstaigos veiklos sąskaita, o steigėjai skiriant tikslinius finansinius įnašus, negali būti traktuojami kaip įstaigos mokumo įrodymas, tačiau nėra pagrindo sutikti su šia teismo išvada. Tokia išvada prieštarauja Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir ieškovės steigimo sutartyje įtvirtintam viešosios įstaigos steigimo tikslui, t. y. tenkinti visuomenės poreikius, o ne siekti pelno. Būtent dėl viešojo šios įstaigos veiklos ir tikslų pobūdžio tokio subjekto veikla ne visada gali būti pelninga – šiuo aspektu tokio subjekto veiklos nutraukimas akivaizdžiai prieštarautų viešajam tikslui, dėl kurio yra įsteigtas atitinkamas subjektas. Todėl atsakovė ir siekė išsaugoti subjektą, tenkinantį viešuosius interesus, skirdama jo veiklai finansavimą. Pažymėtina, kad konstatuoti pelno nesiekiančio juridinio asmens dalininkų atsakomybės atsiradimą nuo to momento, kai įsipareigojimų dydis viršija tam tikrą turto vertės dalį, neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šis juridinis asmuo vis dar vykdo veiklą, būtų ne tik klaidinga, bet ir visiškai nesuderinama su viešuoju interesu siekti išsaugoti subjektą, tenkinantį visuomenės poreikius.

29. Atsakovas B. R. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą tiek, kiek patenkinti ieškinio reikalavimai, pareikšti šiam atsakovui, ir priimti naują sprendimą – atmesti šiuos ieškinio reikalavimus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Teismai netinkamai nustatė momentą, nuo kurio atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo:

29.1.1. Remiantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad, siekiant konstatuoti faktą, jog įmonė yra nemoki, nepakanka nustatyti, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės – papildomai turi būti nustatyta, jog įmonė nebevykdo savo įsipareigojimų. Pažymėtina, kad įstaiga iki pat 2015 m. balandžio 30 d. atsiskaitinėjo su kreditoriais, įskaitant ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, todėl akivaizdu, kad iki pat 2015 m. gegužės 1 d. nebuvo pagrindo konstatuoti, kad įstaiga yra nemoki. Teismai nustatė, kad įstaigos turtą 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė lizingo būdu įgytas turtas, o šio turto neišpirkta vertė – 678 521,49 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad viso įstaigos 2013 m. gruodžio 31 d. turimo turto vertė sudarė 934 273,34 Eur. Sistemiškai įvertinus teismų nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad įstaigos 2013 m. gruodžio 31 d. turimo turto vertė sudarė net 255 751,85 Eur (934 273,34 Eur – 678 521,49 Eur), o pradelsti įsipareigojimai – 61 606,45 Eur. Vadinasi, įstaiga 2013 m. gruodžio 31 d. buvo moki. Teismai padarė akivaizdžią skaičiavimo klaidą ir dėl šios klaidos – nepagrįstą išvadą, kad ieškovė 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki. Be to, pažymėtina, kad, remiantis nuoseklia Lietuvos teismų praktika, siekiant nustatyti momentą, nuo kuriuo įmonės vadovas ir dalyviai turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nepakanka tik nustatyti formalų įmonės nemokumą – turi būti nustatyta ir ta aplinkybė, nuo kada įmonė nebevykdo veiklos. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo šios praktikos, nevertino tos aplinkybės, kad įstaiga iki pat 2015 m. balandžio 30 d. vykdė veiklą. Pasisakant dėl momento, nuo kurio įstaiga laikytina nemokia, svarbu vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu, turinčiu prejudicinę galią. Šiame nutarime aiškiai konstatuota atsakovo B. R. B. pareiga nuo 2015 metų pradžios kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, nutarime nurodyta, jog įmonė nemoki ir realiai nevykdo veiklos nuo 2015 m. gegužės mėn. Nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad pastarasis teismo nutarime konstatuotas faktas nepaneigia galimybės, kad nemokumas galėjo atsirasti ir anksčiau. Šis faktas yra prejudicinis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), todėl nebegali būti kvestionuojamas. Teismai, nepripažindami aptariamo fakto prejudicialumo, padarė proceso teisės normų pažeidimą. Be to, teismai nevertino atsakovo B. R. B. akcentuotų aplinkybių, kurios taip pat turi reikšmę sprendžiant dėl įstaigos nemokumo momento, t. y. kad įstaiga 2015 metais gavo 113 753 Eur grynojo pelno, kad 2014 metais gavo net 1 730 404 Eur pajamų, 2015 metais vis dar gavo pajamas, jos 2015 m. birželio 30 d. sudarė 447 709 Eur.

29.1.2. Ginčui spręsti aktualios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatos neįtvirtino termino, per kurį vadovas ir savininkai turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šiuo argumentu, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą įstatymo redakciją, tačiau be pagrindo konstatavo, kad netinkamos redakcijos pritaikymas neturi įtakos vertinant teismo išvadų pagrįstumą. Ši klaida turi esminę reikšmę skaičiuojant įstaigos ir jos kreditorių galimai patirtą žalą dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog įstaigos vadovas privalo iš karto, t. y. per protingą terminą, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įstaigai tapus nemokiai; šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje įtvirtintas penkių dienų terminas, nors ankstesnėje įstatymo redakcijoje ir nebuvo nustatytas, yra operatyvus, protingas ir pakankamas, kad asmuo įgyvendintų savo pareigą. Taip teismas šiais savo argumentais iš esmės pripažino naujosios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcijos grįžtamąją galią, o šio įstatymo, reglamentuojančio civilinius santykius, nuostatos negali turėti tokios galios.

29.1.3. Teismai neanalizavo ir nesprendė klausimų, ar įstaigos įsipareigojimai padidėjo būtent dėl atsakovo, kaip vadovo, neteisėtų veiksmų, ar jo delsimas tiesiogiai nulėmė kreditorių finansinių reikalavimų nepatenkinimą, ar, nesant atsakovo delsimo, būtų visiškai atsiskaityta su visais kreditoriais. Šios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos ir vertinamos, nors jos turėjo esminę reikšmę sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės. Pažymėtina, kad atsakomybė gali kilti ne dėl visų padidėjusių ir prisiimtų įsipareigojimų, o tik dėl bankroto procese nepadengtų įsipareigojimų. Įstaiga šiuo metu vis dar nėra išregistruota, todėl žalos atlyginimas apskritai negalėjo būti priteistas iš atsakovų. Be to, teismai netinkamai nustatė žalos dydį: įmonės vadovo ir dalyvių padaryta žala gali apimti išimtinai tik pradelstus įmonės įsipareigojimus nuo to momento, kai kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o teismai neatliko nuoseklaus vertinimo, kokia buvo pradelstų įsipareigojimų apimtis pareigos kreiptis į teismą atsiradimo momentu; teismai, apskaičiuodami žalos dydį, turėjo išskaičiuoti, bet neišskaičiavo, mokestinių prievolių.

29.2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo argumentų, kuriais jis įrodinėjo pirmosios instancijos teismo šališkumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas leido ieškovei vilkinti teismo procesą, nereagavo į dalyvaujančių byloje asmenų prašymus, elgėsi neetiškai ir nepagarbiai. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas pateikė Teisėjų tarybos pirmininkui skundą dėl teisėjo, pirmosios instancijos tvarka išnagrinėjusio bylą, šališkumo jam nagrinėjant kitą bylą. Konfliktiški santykiai tarp atsakovo ir teisėjo susiklostė dar 2017 m. vasario mėn. Nekyla abejonių, kad teismas, remdamasis CPK 65 straipsniu, privalėjo nusišalinti, tačiau nenusišalino, nuo šios bylos nagrinėjimo, vadinasi, byla nebuvo išnagrinėta nešališko teismo.

29.3. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kuriais buvo įrodinėjami CPK 12 ir 178 straipsnių pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo aktyvus, nors teismui šios kategorijos bylose nepriskiriamas toks vaidmuo, taip pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Be to, teismas, savo iniciatyva rinkdamas įrodymus, suteikė ieškovei nepagrįstą pranašumą.

30. Atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį šiai atsakovei. Kasacinis skundas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais yra grindžiamas atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinis skundas, todėl argumentai nekartojami (žr. šios nutarties 28 punktą).

31. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prisidėjo prie atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kasacinio skundo.

32. Ieškovė atsiliepimais į kasacinius skundus prašo atmesti kasacinius skundus ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą. Atsiliepimai į kasacinius skundus yra grindžiami tokiais argumentais:

32.1. Atsakovių – ieškovės dalininkių – pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo imperatyviai nustatyta įstatymu (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), šios pareigos atsiradimas nėra siejamas su (ne)žinojimu apie juridinio asmens būklę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad akcininkai privalo domėtis įmonės veikla, atlikti įstatymuose jiems nustatytas funkcijas ir imtis veiksmų, siekiant apsaugoti įmonių kreditorių interesus. Jeigu akcininkai dėl neatsakingumo ar aplaidumo nesidomėjo įmonės veikla, neatliko jiems nustatytų pareigų ir buvo laiku nepastebėtas įmonės nemokumas ar padaryta žala tretiesiems asmenims (kreditoriams), tai akcininkams taikoma civilinė atsakomybė, jie yra atsakingi už neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir privalo atlyginti dėl tokių veiksmų (neveikimo) atsiradusią žalą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016). Pažymėtina, kad dalininkėms per visą įstaigos veiklos laikotarpį nebuvo pateikti tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentai, todėl pačios dalininkės, turėdamos pareigą tvirtinti šiuos dokumentus, turėjo būti aktyvios ir reikalauti, kad įstaigos vadovas parengtų ir pateiktų dokumentus, kurie atskleistų realią įstaigos finansinę padėtį. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės pareiga domėtis įstaigos veikla kilo dar ir dėl tos priežasties, kad ji biudžeto lėšomis dotavo įstaigos veiklą, skirdama jai didelius finansinius išteklius. Vis dėlto dalininkės nesiėmė veiksmų įstaigos finansinei padėčiai išsiaiškinti, todėl turi prisiimti neigiamas tokio neveikimo teisines pasekmes. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog įstaigai pagal veiklos tikslus nebūtina siekti pelno ir ji buvo įsteigta viešiesiems poreikiams tenkinti, nelemia prievolių prekes (paslaugas) teikusiems subjektams pabaigos ir neeliminuoja įstaigos savininkų atsakomybės. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, akcentuodama, kad ji, kaip dalininkė, domėjosi įstaigos veikla, ėmėsi priemonių, kad būtų tęsiama jos veikla ir atkurtas mokumas, pati pripažįsta, jog egzistavo būtinybė atkurti įstaigos mokumą, o jos skirtos dotacijos rodo, kad įstaiga nebuvo pajėgi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės – ieškovės dalininkės – turėjo pareigą vėliausiai iki 2014 m. gegužės 31 d. susipažinti su įstaigos finansine būkle ir imtis įstatyme įtvirtintų priemonių, kad būtų apsaugoti įstaigos ir jos kreditorių interesai.

32.2. Kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo nemokumo momento nustatymo yra nepagrįsti. Ieškovės turto, įrašyto į balansą, vertė 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė 934 273,34 Eur. Ilgalaikio turto vertė sudarė 694 610,25 Eur, didžiąją šio turto vertės dalį (684 855,30 Eur) sudarė transporto priemonės, valdomos pagal lizingo sutartį, o trumpalaikio turto vertė sudarė 239 087,88 Eur. Pažymėtina, kad turtas, naudojamas lizingo pagrindais, yra apskaitomas lizingo gavėjo balanse, tačiau toks turtas nėra įmonei realiai priklausantis turtas, kuriuo ji galėtų savo nuožiūra disponuoti ir į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Todėl, siekiant atskleisti tikrąją įstaigos finansinę padėtį 2013 metų pabaigoje, iš viso turto, įrašyto į balansą, vertės turi būti išskaičiuota lizingo būdu įgyto turto vertė. Tas pats (išskaičiavimo prasme) pasakytina ir apie trumpalaikį turtą, susijusį su lizingo būdu įgytomis transporto priemonėmis (būsimųjų laikotarpių sąnaudos –

transporto priemonių draudimo apsauga ir remontas, lizingo sutarčių administravimas), nes ir šis turtas neturi realios vertės. Aptariamo ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudaro 854 305,86 Eur, vadinasi, ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto vertė 2013 metų pabaigoje sudarė 79 392,25 Eur. Pridėjus prie šios vertės išpirktos lizingo būdu įgyto turto dalies vertę, įstaigos turto vertė sudaro 86 301,47 Eur. Teismai, priešingai negu savo kasaciniame skunde nurodo atsakovas B. R. B., nepadarė skaičiavimo klaidos. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nustatyta, jog įstaigos pradelsti įsipareigojimai 2014 m. sausio 1 d. sudarė 61 603,45 Eur. Įstaigos turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis leidžia konstatuoti, kad įstaiga jau 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Šie išaiškinimai patvirtina, kad, esant tokiam turto ir pradelstų įsipareigojimų santykiui, kuris sudaro pagrindą konstatuoti įstaigos nemokumą, nėra svarbus aiškinimasis, ar juridinis asmuo toliau vykdė veiklą ir tam tikrus įsipareigojimus.

32.3. Atsakovo B. R. B. argumentas, kad prie įstaigai padarytos žalos negali būti priskiriamos mokestinės prievolės, yra nepagrįstas. Mokestinių prievolių atsiradimas yra atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas – jeigu įstaigos vadovas ir (ar) dalininkės būtų laiku inicijavę bankroto bylos ieškovei iškėlimą, tai mokestinės prievolės nebūtų susidariusios. Aptariamas atsakovo argumentas prieštarauja ir kasacinio teismo praktikai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018).

32.4. Atsakovo B. R. B. argumentas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu konstatuoto įstaigos nemokumo momento fakto prejudicialumo yra nepagrįstas. Teismas, nutarime nurodydamas, jog įstaiga 2015 m. sausio 1 d. buvo nemoki, ne nustatė momentą, kada įstaiga tapo nemoki, o konstatavo faktą, kad įmonė šiuo momentu jau buvo nemoki. Be to, svarbu pažymėti, kad, sprendžiant atsakovo patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą, nebuvo nagrinėjami įstaigos buhalteriniai dokumentai, atskleidžiantys jos finansinę padėtį.

32.5. Kasaciniuose skunduose akcentuojama, kad įstaiga iki pat 2015 m. gegužės mėn. vykdė veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl iki tol negalėjo būti pripažinta nemokia, tačiau kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kyla ne tik tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos, bet ir tada, kai vykdoma veikla nuostolinga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Pažymėtina, kad, ką pagrįstai akcentavo ir apeliacinės instancijos teismas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus 2015 metų audito veiklos ataskaitoje, be kita ko, nurodyta, kad įstaigos veiklos rezultatas formaliai vertinant yra pelnas, tačiau, eliminavus savivaldybės tikslinio finansinio įnašo, kuriuo buvo kompensuojamos sąnaudos, įtaką finansiniam veiklos rezultatui, įstaigos veikla būtų nuostolinga. Be to, atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad Valstybinė mokesčių inspekcija jau nuo 2013 m. lapkričio 6 d. vykdė priverstinį išieškojimą iš įstaigos turto. Įstaigos veikloje nuolat kilo sunkumų, šie sunkumai buvo sprendžiami savivaldybės įnašais.

32.6. Atsakovas R. B. B. be pagrindo kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Apeliacinės instancijos teismas išsklaidė visas abejones, išnagrinėjęs atsakovų apeliacinius skundus ir išdėstęs atitinkamus motyvus.

33. Atsakovas R. B. B. atsiliepimais į atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kasacinius skundus prašo teismo nuožiūra spręsti šių skundų pagrįstumo klausimą. Atsiliepimuose yra nurodyti tokie argumentai:

33.1. Rūpintis įstaigos būkle turėjo ne tik įstaigos vadovas, bet ir jos dalininkės. Įstaigos dalininkės turėjo tiesioginę įtaką įstaigos veiklai ir jos finansinei padėčiai. Dalininkėms buvo gerai žinoma įstaigos finansinė padėtis, visuotinis dalininkų susirinkimas turėjo priimti vieną iš įstaigos įstatų 26.8–26.10 punktuose nurodytų sprendimų (sprendimai dėl reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo) ir taip išvengti įstaigos bankroto ar bent sumažinti įsipareigojimus kreditoriams, tačiau nesiėmė veiksmų įstaigos finansinei padėčiai pagerinti. Atsakovių – ieškovės dalininkių – kasaciniuose skunduose akcentuojama, kad atsakovas, kaip įstaigos vadovas, nevykdė savo pareigų, tačiau nėra nurodyta, kokių konkrečių pareigų jis nevykdė ir kuo pasireiškė jo neteisėti veiksmai. Dalininkių dėstomi argumentai nepaneigia jų atsakomybės ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, egzistuojant atitinkamiems pagrindams. Dalininkės klaidingai interpretuoja kasacinio teismo praktiką dėl bankroto bylą inicijuoti privalančių subjektų – kasacinis teismas nėra suformavęs tokios praktikos, kuri eliminuotų įmonės (įstaigos) savininkų atsakomybę dėl bankroto bylos neinicijavimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį ne tik vadovas, bet ir savininkas (dalininkai) turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši nuostata yra imperatyvi, galioja ir įstaigos dalininkėms.

33.2. Pritartina atsakovių – ieškovės dalininkių – kasacinių skundų argumentams dėl netinkamo ĮBĮ 2 straipsnio 8

dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo.34. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovo R. B. B. kasacinį skundą prašo teismo nuožiūra

išspręsti šio kasacinio skundo reikalavimą. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė laikosi pozicijos, kad atsakovo R. B. B. kasacinio skundo argumentai, nors su jais galima iš dalies sutikti, nepašalina jo atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Vis dėlto būtent šiam atsakovui, kaip įstaigos vadovui, pirmiausia ir kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Atsakovė negali būti laikoma atsakinga už atsiradusių nuostolių atlyginimą dėl to, kad įstaigos vadovas, vykdydamas esmines įstaigos valdymo funkcijas, neatliko jam pavestų pareigų, ypač turint omenyje tą aspektą, kad vadovo pareigų nevykdymas nulėmė tokią situaciją, kad ji, kaip dalininkė, neturėjo informacijos, pagal kurią būtų galėjusi priimti sprendimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl viešosios įstaigos vadovo ir dalininkų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo

35. Atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kasaciniuose skunduose keliamas klausimas, ar šios atsakovės, kaip viešosios įstaigos dalininkės, turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo, nes jis turi esminę reikšmę sprendžiant, ar šioms atsakovėms gali būti taikoma civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią laiku nesikreipus dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo.

36. ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) 5 straipsnis pavadinimu „Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei“, be kita ko, įtvirtina subjektų, turinčių teisę ĮBĮ 4 straipsnio nustatytais pagrindais pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atitinkamam juridiniam asmeniui (ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalis) iškėlimo, sąrašą. Juridinio asmens savininkas (savininkų daugetas) yra tas subjektas, kuriam, be kitų įstatyme nurodytų asmenų, suteikta teisė pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad šiame straipsnyje yra reglamentuota atitinkamų subjektų, tarp jų – ir juridinio asmens savininko (savininkų) – teisė pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kita vertus, paties ĮBĮ 5 straipsnio pavadinimas rodo, jog šis straipsnis tik bendriausia prasme reguliuoja pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą. Pažymėtina, kad ĮBĮ 6–8 straipsnių nuostatos detalizuoja ĮBĮ 5 straipsnio nuostatas, 8 straipsnis tiesiogiai reglamentuoja juridinio asmens vadovo, savininko (savininkų) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl, sprendžiant klausimą, ar pareiškimo dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo pateikimas yra tokio juridinio asmens savininko teisė ar pareiga, negalima apsiriboti pažodiniu ĮBĮ 5 straipsnio nuostatų aiškinimu – būtina sistemiškai aiškinti ir taikyti ĮBĮ 5 ir 8 straipsnių nuostatas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė šiame nutarties punkte aptariamų nuostatų analizė sudaro pagrindą konstatuoti, kad juridinio asmens savininkas, kaip ir vadovas, turi pareigą ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nustatytomis sąlygomis pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo. Pažymėtina, kad viešosios įstaigos dalininkai ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme yra tokios įstaigos savininkai, vadinasi, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ yra subjektai, bendriausia prasme turintys pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo.

37. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ savo kasaciniuose skunduose pagrįstai nurodo, jog pareiškimo dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nustatytomis sąlygomis pateikimas pirmiausia yra tokios įstaigos vadovo pareigos dalykas. Pažymėtina, kad šios vadovo pareigos prioritetiškumą lemia jo teisinis statusas, t. y. teisės ir pareigos, priskirtos jo kompetencijai. Viešųjų įstaigų įstatymo 9

straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis. Vadinasi, viešosios įstaigos vadovas, kaip subjektas, pagal pareigas organizuojantis įstaigos veiklą, geriausiai žino arba turi žinoti, kokia yra įstaigos finansinė padėtis, inter alia (be kita ko), kokios jos galimybės vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, todėl jam pirmiausia ir kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, jai nebegalint nustatytais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Kita vertus, įstaigos vadovo pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo ir šios pareigos prioritetiškumas neeliminuoja įstaigos dalininko (dalininkų) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, jeigu, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, vadovas nesiima tokių veiksmų. Pažymėtina, kad viešosios įstaigos dalininko teisinis statusas skiriasi nuo įstaigos vadovo teisinio statuso (pagrindinis skirtumas yra tas, kad dalininkas iš esmės (su tam tikromis išimtimis) tiesiogiai nedalyvauja, organizuojant įstaigos kasdienę veiklą), tačiau teisinio statuso skirtumai suponuoja tik pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo atsiradimo momento skirtumus, bet nelemia pačios pareigos (ne)atsiradimo.

38. Kaip minėta, pareiškimo dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo pateikimas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme pirmiausia sietinas su įstaigos negalėjimu vykdyti savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Vadinasi, pareigos inicijuoti bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimą atsiradimas yra neatsiejamas nuo žinojimo ar turėjimo žinoti, kad įstaiga yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, reiškiančiais įstaigos nemokumo būseną. Siekiant (viešosios įstaigos dalininko požiūriu) nustatyti žinojimo ar turėjimo žinoti apie įstaigos nemokumą momentą, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokia yra viešosios įstaigos dalininko pareigos domėtis įstaigos veikla apimtis ir kartu kokios jo galimybės gauti informaciją, reikšmingą įstaigos mokumui patikrinti ir įvertinti.

39. Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja visuotinio dalininkų susirinkimo kompetenciją. Šis viešosios įstaigos organas pagal pareigas, inter alia, tvirtina įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį (Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinys – finansinių ataskaitų rinkinys, kuriame pateikiami apibendrinti įstaigos finansinių metų duomenys apie įstaigos finansinę būklę, veiklos rezultatus, pinigų srautus (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 7–8 dalys). Vadinasi, pirmiau įvardytos visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijai priskirtos pareigos vykdymas yra neatskiriamas nuo informacijos, reikšmingos įstaigos mokumui nustatyti, gavimo, turėjimo, patikrinimo ir įvertinimo. Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienais metais per keturis mėnesius nuo viešosios įstaigos finansinių metų pabaigos turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas. Viešosios įstaigos vadovas privalo eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui pateikti viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą. Šios nuostatos patvirtina, kad visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijos, susijusios su įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimu, įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo įstaigos vadovo pareigos, susijusios su duomenų, reikalingų aptariamai kompetencijai įgyvendinti, sudarymu ir pateikimu, vykdymo. Pažymėtina, kad tinkamas šios įstaigos vadovo pareigos vykdymas sudaro visuotiniam dalininkų susirinkimui sąlygas susipažinti su informacija, reikšminga įstaigos mokumui įvertinti. Kita vertus, nereiškia, kad viešosios įstaigos dalininkai, įstaigos vadovui nepateikus metinių finansinių ataskaitų rinkinio ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitos, neturi galimybių kitais būdais susipažinti su informacija, reikšminga įstaigos mokumui įvertinti.

40. Viešųjų įstaigų įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad viešosios įstaigos dalininkas turi teisę susipažinti su viešosios įstaigos dokumentais ir gauti viešosios įstaigos turimą informaciją apie jos veiklą. Tokia įstaigos dalininkų teisė yra įtvirtinta ir VšĮ „Vilnius veža“ įstatų 13 punkte. Pažymėtina, kad Viešųjų įstaigų įstatyme, kitaip negu, pvz., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (18 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 17 d.)), nėra nuostatų, nurodančių, jog viešosios įstaigos dalininko teisės susipažinti su įstaigos dokumentais apimtis diferencijuotina, priklausomai nuo jo įnašo į dalininkų kapitalą (VšĮ „Vilnius veža“ įstatuose taip pat nėra tokių nuostatų), vadinasi, visų įstaigos dalininkų teisės susipažinti su įstaigos dokumentais apimtis, net jeigu ir skiriasi jų įnašai, yra vienoda. Be to, tiek Viešųjų įstaigų įstatymo, tiek VšĮ „Vilnius veža“ įstatų nuostatos neriboja šios įstaigos dalininkių prieigos prie vienų ar kitų konkrečių įstaigos dokumentų, todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ turėjo teisę ir galimybę susipažinti su visais VšĮ „Vilnius veža“ dokumentais.

41. Minėta, kad viešosios įstaigos dalininkai, kaip įstaigos savininkai, turėjo pareigą ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies nustatytomis sąlygomis pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pareigos viešosios įstaigos dalininkų

kompetencijai priskyrimas kartu suponuoja ir jų pareigą domėtis įstaigos veikla. Visuotinis dalininkų susirinkimas (pagal jo kompetencijai priskirtų teisių ir pareigų visumą) nėra viešosios įstaigos valdymo organas, todėl dalininkų pareiga domėtis įstaigos veikla savo apimtimi negali būti prilyginta atitinkamai įstaigos vadovo pareigai. Kita vertus, visuotinio dalininkų susirinkimo, kitaip negu, pvz., visuotinio akcininkų susirinkimo, kompetencijai vis dėlto yra būdingos tam tikros valdymo funkcijos – pvz., visuotinis dalininkų susirinkimas nustato paslaugų, darbų bei produkcijos kainas ir tarifus ar jų nustatymo taisykles, priima sprendimus dėl viešajai įstaigai nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio turto perleidimo, nuomos, perdavimo pagal panaudos sutartį ar įkeitimo (Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 ir 8 punktai). Valdymo funkcijų priskyrimas visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijai lemia (nors ir ribotą) dalininkų dalyvavimą organizuojant įstaigos veiklą, o dalyvavimas organizuojant veiklą yra neatskiriamas nuo pareigos domėtis įstaigos veikla vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad valdymo funkcijų turėjimas išplečia viešosios įstaigos dalininkų pareigos domėtis įstaigos veikla apimtį (lyginant su ta (minimalia) apimtimi, kuri išplaukia iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos vykdymo).

42. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog viešosios įstaigos dalininkės turėjo pareigą domėtis įstaigos veikla, o šios pareigos vykdymas priklausė ne tik nuo įstaigos vadovo kompetencijai priskirtos pareigos pateikti įstaigos dalininkėms, kaip visuotinio dalininkų susirinkimo dalyvėms, viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą vykdymo, bet ir nuo jų pačių teisės susipažinti su įstaigos dokumentais ir gauti įstaigos turimą informaciją apie jos veiklą, kuri nebuvo ribojama, įgyvendinimo.

43. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. vyko visuotiniai dalininkų susirinkimai, tačiau šiuose susirinkimuose nebuvo pateiktas tvirtinti ir atitinkamai tvirtinamas metinių finansinių ataskaitų rinkinys. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, jog informacija, reikšminga įstaigos mokumui įvertinti, nebuvo gauta per pirminį šaltinį, kita vertus, kaip minėta, nereiškia, kad viešosios įstaigos dalininkės, turėdamos pareigą domėtis įstaigos veikla, neturėjo galimybių kitaip gauti tokią informaciją. Pažymėtina, kad viešosios įstaigos dalininkės neįrodinėja, jog jos, įstaigos vadovui nepateikus tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinio, siekė įgyvendinti savo teisę į informacijos apie įstaigos veiklą gavimą, o įstaigos vadovas atsisakė užtikrinti šią įstaigos dalininkių teisę. Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai atkreipia dėmesį į VšĮ „Vilnius veža“ įstatų 33 punktą, reglamentuojantį neeilinio visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimo tvarką. Šiame įstatų punkte nustatyta, kad neeilinis visuotinis dalininkų susirinkimas šaukiamas, jei to raštu pareikalauja įstaigos dalininkas arba jei į neeilinį visuotinį dalininkų susirinkimą dalininkus kviečia įstaigos vadovas. Vadinasi, įstaigos dalininko teisinis statusas, inter alia, apima neeilinio visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę, o šios teisės įgyvendinimas įstatų 33 punkto prasme nėra siejamas su dalininko įnašo į dalininkų kapitalą dydžiu, t. y. visi dalininkai, net jeigu ir skiriasi jų įnašai, turi teisę inicijuoti neeilinio visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad VšĮ „Vilnius veža“ dalininkės, šios įstaigos vadovui nepateikus tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinio, turėjo teisę inicijuoti neeilinio visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą metinių finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimo klausimu ir taip dar vienu alternatyviu būdu užsitikrinti informacijos, reikšmingos įstaigos mokumui vertinti, gavimą.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad VšĮ „Vilnius veža“ dalininkės nevykdė pareigos domėtis įstaigos veikla tiek, kiek toks domėjimasis buvo būtinas informacijai, atspindinčiai įstaigos (ne)mokumą, gauti, įvertinti ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai pareigai vykdyti, nors turėjo visas galimybes, kurios, kaip minėta, nebuvo ribojamos, tą daryti, ir todėl turi prisiimti tokios pareigos nevykdymo teisines pasekmes.

45. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad VšĮ „Vilnius veža“ 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki, konstatavo, jog viešosios įstaigos dalininkės po visuotinių dalininkų susirinkimų, vykusių 2014 m. balandžio mėn., kuriuose buvo sprendžiama dėl įstaigos veiklos pobūdžio pakeitimo, turėjo suprasti apie įstaigos tikrąją finansinę būklę, t. y. jos nemokumą, ir sprendė, kad dalininkės vėliausiai 2014 m. gegužės 31 d. turėjo susipažinti su įstaigos finansine būkle ir pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Pažymėtina, kad, identifikuojant pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo atsiradimo momentą, esminę reikšmę turi tokio juridinio asmens nemokumo momento nustatymas. Visų atsakovų kasaciniuose skunduose yra kvestionuojamas teismų išvadų dėl nemokumo momento nustatymo pagrįstumas, todėl teisėjų kolegija toliau būtent ir pasisako dėl šių išvadų.

Dėl viešosios įstaigos nemokumo momento nustatymo

46. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų

(nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nemokumo būsenai šios normos (pažodinio) taikymo prasme konstatuoti yra būtini du elementai: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas; 2) pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę tokio turto vertės. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinio nemokumo būsena turi būti aiškinama plačiau, negu pažodžiui yra įtvirtinta aptariamoje teisės normoje.

47. Juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas.

48. Juridinio asmens nuosavas turtas, kaip materialioji, nematerialioji ar finansinė vertybė, turi reikšmę sprendžiant dėl jo mokumo, nes turtas gali būti ekonominės naudos gavimo ar kitų tikslų, kuriems pasiekti yra įsteigtas juridinis asmuo, įgyvendinimo pagrindas, be to, turtu gali būti dengiami juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams. Vis dėlto nuosavas turtas nėra visa (juridinio asmens mokumo vertinimo prasme) lemiantis aspektas. Pažymėtina, kad juridinis asmuo gali sėkmingai vykdyti savo veiklą ir kurti ekonominę naudą ar įgyvendinti kitus įstatuose apibrėžtus tikslus ir neturėdamas nuosavo materialaus turto. Nuosavo turto aspektas sprendžiant dėl juridinio asmens mokumo neturi būti suabsoliutintas dar ir dėl tos priežasties, kad, kaip minėta, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies (pažodine) prasme vertintinas pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, o balanse, ką nurodo Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtinto 20-ojo verslo apskaitos standarto „Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“ nuostatos, apskaitytinas ir juridiniam asmeniui nuosavybės teise nepriklausantis turtas.

49. Teisėjų kolegija, plėtodama dėstomą poziciją, nurodo, jog, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo, nereikėtų apsiriboti formaliojo santykio tarp pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės vertinimu. Tais atvejais, jeigu šis santykis ir yra toks, kokio formaliai reikalaujama juridinio asmens nemokumui pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį konstatuoti, reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu (inter alia, kiek vykdomai veiklai būdingi svyravimai, kokios rinkos, kurioje vykdoma atitinkama veikla, tendencijos), retrospektyvomis (kokie ankstesni veiklos vykdymo rezultatai, kaip jie keitėsi ir pan.), rezultatais (ar veikla paskutiniu metu kuria naudą ar nuostolius), perspektyvomis (ar juridinis asmuo, jeigu jis ir yra susidūręs su finansiniais sunkumais, gali trumpuoju periodu atkurti įprastos veiklos vykdymą, stabilizuoti padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ar kitokio pobūdžio naudą) ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt.

50. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus pirmiau nurodytus kriterijus. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

51. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad VšĮ „Vilnius veža“ 2014 m. sausio 1 d. jau buvo nemoki. Teismų procesinių sprendimų motyvai patvirtina, kad išvada dėl įstaigos nemokumo momento nustatymo padaryta, įvertinus šios įstaigos pradelstų įsipareigojimų ir realiai turimo turto vertės santykį.

52. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad teismai ištyrė ir įvertino ne visas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos nustatant viešosios įstaigos nemokumo momentą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, nors, kaip minėta, ir buvo nustatyta, kad viešoji įstaiga 2014 m. sausio 1 d. jau buvo nemoki, be kita ko, nurodyta, jog viešoji įstaiga 2015 metų pirmojoje pusėje vis dar vykdė savo veiklą, veiklos rezultatas (formaliai vertinant) buvo pelnas, taip pat mokėjo mokesčius, vykdė ir kitas prievoles, tačiau, teismo vertinimu, šios

aplinkybės nepatvirtina įstaigos mokumo. Apeliacinės instancijos teismas šiai savo išvadai pagrįsti nurodė, jog veiklos vykdymo ir mokesčių mokėjimo faktai, kai tokie veiksmai atliekami ne gaunamų pajamų iš įstaigos veiklos sąskaita, o dalininkei Vilniaus miesto savivaldybei skiriant tikslinius finansinius įnašus, negali būti traktuojami kaip įstaigos mokumo įrodymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

53. Viešųjų įstaigų įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad viešoji įstaiga gautą paramą (lėšas, bet kokį kitą turtą, jai suteiktas paslaugas), taip pat kitas negrąžintinai gautas lėšas naudoja paramą suteikusio ar lėšas perdavusio asmens nurodytiems (jeigu perduodamas šias lėšas, kitą turtą ar suteikdamas paslaugas asmuo davė tokius nurodymus) tikslams. Viešųjų įstaigų įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių įstaigos dalininkui perduoti įstaigai lėšas jos veiklos vykdymo tikslams siekti. Vadinasi, tokios (įstaigos dalininko perduotos) lėšos Viešųjų įstaigų įstatymo 13 straipsnio 10 dalies prasme (įstaigos dalininkui nenurodžius kitaip) gali būti naudojamos viešosios įstaigos veiklai finansuoti.

54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl viešosios įstaigos nemokumo momento nustatymo, be pagrindo nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su savivaldybės, kaip viešosios įstaigos dalininkės, finansinių įnašų naudojimu įstaigos veiklos vykdymo tikslams siekti. Pažymėtina, kad šios bylos procese nėra sprendžiamas savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo viešosios įstaigos veiklai finansuoti teisėtumo klausimas. Šiai bylai teisingai išspręsti yra svarbus viešosios įstaigos nemokumo momento nustatymas, o šiam klausimui išnagrinėti reikšmingas yra pats dalininkės lėšų perdavimo įstaigos veiklai finansuoti faktas. Teisėjų kolegija nurodo, jog dalininkės lėšos, perduotos įstaigai, tapo įstaigos nuosavybe, todėl galėjo būti naudojamos vykdant įsipareigojimus ir kitais būdais gerinant įstaigos finansinę padėtį.

55. Juridinio asmens nemokumo nustatymas – fakto klausimas, o šiam klausimui nagrinėjamos civilinės bylos procese išspręsti būtina atlikti papildomą faktinių aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, siekiant nustatyti, kada pasireiškė požymiai, būdingi nemokumo būsenai (žr. šios nutarties 50 punktą). Teisėjų kolegija šiame kontekste atmeta atsakovo B.  R. B. kasacinio skundo argumentą, kad viešosios įstaigos nemokumo momentas (2015 m. gegužės mėn.), kaip prejudicinis faktas, nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu, kuriuo buvo sprendžiamas klausimas dėl šio atsakovo administracinės atsakomybės už pareiškimo dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo nepateikimą. CPK 182 straipsnio 3 punkto prasme prejudiciniais faktais laikomi administracinio nusižengimo (administracinio teisės pažeidimo) padariniai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Akivaizdu, kad teismo tirta aplinkybė dėl viešosios įstaigos nemokumo momento nėra administracinio teisės pažeidimo padarinys, todėl atsakovo kasacinio skundo argumentas dėl šios aplinkybės prejudicialumo yra nepagrįstas.

56. Bylų nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumai lemia, kad kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), vadinasi, klausimas dėl viešosios įstaigos nemokumo momento nustatymo negali būti išnagrinėtas kasacinio teismo. Todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

57. Teisėjų kolegija pakartotinai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, turi papildomai ištirti ir įvertinti faktines aplinkybes, reikšmingas viešosios įstaigos nemokumo momentui nustatyti (žr. šios nutarties 46–50 punktus), ir tada, priklausomai nuo šio momento, spręsti, kada atsirado įstaigos vadovo ir dalininkių pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo.

58. Kiti kasacinių skundų argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl tokių argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 85,29 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos apeliacinės instancijos teisme, šiam iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08459 2019-05-29 2019-05-21 2019-05-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-178-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02704-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.3.3; 1.3.5.3.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eveda“ dėl darbo užmokesčio, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo laiko įmonėje režimą, taip pat darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis, esant įmonėje nustatytai suminei darbo laiko apskaitai, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės UAB „Eveda“ 3039,47 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), 1119,03 Eur delspinigių, 478,58 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybas, kurias sudaro ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį (518,53 Eur), padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių.

3. Nurodė, kad 2012 m. sausio 12 d. darbo sutarties Nr. 58 pagrindu buvo įdarbintas atsakovės įmonėje vairuotoju, šalims sulygstant dėl 1150,00 Lt (333,06 Eur) darbo užmokesčio. 2017 m. gruodžio 30 d. darbo sutartis buvo nutraukta ieškovo pareiškimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) (nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios

redakcijos) 55 straipsnio 1 dalį. Ieškovo teigimu, atsakovė per visą anksčiau nurodytą laikotarpį nuolat pažeidinėjo darbo sutartimi sulygtą atsiskaitymo su darbuotoju tvarką – delsdavo sumokėti priklausantį darbo užmokestį, mokėdavo tik vieną kartą, neatsiskaitė už dirbtą laiką švenčių ir poilsio dienomis, mokėjo mažesnius delspinigius, nei priklausė. Pasibaigus darbo sutarčiai atsakovė neišmokėjo ieškovui darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėnesį, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, nesumokėjo delspinigių, skaičiuotinų nuo uždelstų sumokėti sumų.

4. Ieškovas 2018 m. sausio 9 d. kreipėsi į Darbo ginčų nagrinėjimo komisiją (toliau – DGK) su prašymu išieškoti aptariamas sumas iš darbdavės. DGK 2018 m. vasario 27 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Su priimtu sprendimu ieškovas nesutiko, nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog atsakovė atsiliepime į ieškovo prašymą DGK pripažino, kad nebuvo sumokėjusi už darbą poilsio dienomis, nes suteikdavo ieškovui tik laisvą dieną. Ieškovo vertinimu, pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusį DK 194 straipsnį tokiu atveju viengubu tarifu turėjo būti mokama ir už faktiškai dirbtą poilsio dieną, ir už tą dieną, kuri suteikiama vietoj dirbtos poilsio dienos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų, jų atstovų, atvykusio liudytojo paaiškinimus,

išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinęs ieškovo elgesį viso darbo atsakovės įmonėje metu (nereiškus pretenzijų dėl darbo laiko apskaitos ar netinkamo apmokėjimo), atsižvelgdamas į transporto įmonių tolimųjų reisų darbuotojų darbo specifiką (išvykimą į komandiruotes), atsakovės pateiktas darbo tvarkos taisykles bei duomenis apie ieškovo supažindinimą su jomis, nustatė, kad, ieškovui dirbant pas atsakovę, įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita ir su ieškovu darbo sutartimi buvo susitarta dėl 8 valandų darbo laiko per parą. Netinkamas darbo dokumentų įforminimas ar darbo grafikų įmonėje nesudarymas nepaneigė fakto, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Taikant suminę darbo laiko apskaitą už darbą poilsio dienomis suteikiama papildoma darbo diena, už kurią papildomai mokėti nereikia. Ieškovas pripažino, kad atsakovė suteikdavo jam laisvų dienų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnio 1 dalis).

7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, taip pat rėmėsi atsakovės į bylą pateiktu 2012 m. sausio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 „Dėl darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“, kurio 44 punkte nustatyta, kad vairuotojų darbo laikas skaičiuojamas pagal suminę darbo laiko apskaitą, apskaitinis laikotarpis yra 1 mėnuo. 45 punkte nurodyta, jog kasdienio vairavimo trukmė negali viršyti 9 valandų, kassavaitinio vairavimo trukmė negali viršyti 56 valandų. 47.1 punkte buvo nustatyta, kad kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kassavaitinio poilsio laikotarpį“ arba „sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį“. Teismas nustatė, kad ieškovas su šiuo įsakymu supažindintas pasirašytinai.

8. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis dvigubai mokama tuo atveju, kai šis darbas nenumatytas pagal grafiką (DK (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos) 194 straipsnis). Vis dėlto nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas bendrovėje dirbo pagal suminę darbo laiko apskaitą, įsakymai dėl komandiruočių buvo pasirašomi atgaline data, be to, byloje nebuvo įrodymų, jog ieškovas dirbo ne pagal iš anksto žinomas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis atmestinas kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje bei ieškovo atstovas teismo posėdžių metu neginčijo atsakovės atstovų nurodomų aplinkybių, jog už darbą švenčių dienomis su ieškovu buvo tinkamai atsiskaityta.

9. Teismas, įvertinęs tai, kad po DGK sprendimo priėmimo 2018 m. kovo 20 d. atsakovė su ieškovu atsiskaitė, ieškovo reikalavimą priteisti netesybas, kurias sudaro ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį (518,53 Eur), padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių, pripažino nepagrįstu ir neįrodytu.

10. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir ieškinio dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 322,53 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 1935,18 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių); priteisė ieškovui iš atsakovės 438,52 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė

atsakovei iš ieškovo 224,26 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.11. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje

nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita (CPK 187 straipsnio 1 dalis), atsakovė neginčijo, jog darbo grafikai nebuvo sudaromi, nes ieškovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir realiai sudaryti grafikų nebuvo įmanoma (CPK 187 straipsnio 1 dalis), tačiau, kolegijos nuomone, net nustačius faktą, kad nebuvo sudaromi darbo grafikai, negalima vien šia aplinkybe remiantis atmesti, jog nebuvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas. Be to, ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas su atsakovės į bylą pateiktu 2012 m. sausio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 „Dėl darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“.

12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal DK 194 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, 2 dalyje – už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Šio straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog darbuotojo prašymu darbo poilsio ar švenčių dienomis laikas ar viršvalandinio darbo laikas, padauginti iš šio straipsnio 1–4 dalyse nustatyto atitinkamo dydžio, gali būti pridedami prie kasmetinių atostogų laiko. Šios teisės normos nėra taikomos nagrinėjamu atveju, nes ginčo atveju įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ir nors darbo grafikai nebuvo sudaromi, byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, į komandiruotę vykdavo įspėtas vadovo prieš kelias dienas, komandiruočių įsakymus pasirašydavo atgaline data (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

13. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad buvo taikoma suminė darbo apskaita ir ieškovas už darbą poilsio dieną gaudavo laisvą dieną, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis nepagrįstas.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Eveda“ nesumokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis bei nuo šio nesumokėto darbo užmokesčio apskaičiuotus delspinigius, ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės UAB „Eveda“ 2494,88 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis, taip pat 848,37 Eur delspinigių. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Tik papildomų dienų suteikimas už darbą poilsio dienomis, už jas nesumokant, yra imperatyviųjų DK 194 straipsnio 1 dalies (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) ir DK 144 straipsnio (po 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) normų pažeidimas.

14.2. Teismai supainiojo du atskirus institutus: kompensavimą už poilsio dieną dirbtą darbą ir, esant suminei darbo laiko apskaitai, viršyto darbuotojams nustatyto darbo valandų skaičiaus kompensavimą. Teismai klaidingai suminės darbo laiko apskaitos buvimą ar nebuvimą siejo su darbdavio pareiga sumokėti ar nesumokėti darbuotojui už poilsio dienomis dirbtą darbą.

15. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistus Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ieškovo sutartis buvo parengta pagal šabloną ir slankusis grafikas į ją buvo neįrašytas. Netinkamas darbo dokumentų įforminimas ar darbo grafikų įmonėje nesudarymas nepaneigė fakto, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ieškovas buvo supažindintas su direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 patvirtintomis darbo tvarkos taisyklėmis, per penkerius darbo metus pretenzijų nereiškė. Vairuotojų darbo grafikus įmonės darbuotoja pildė pagal komandiruočių įsakymus ir

faktiškai išdirbtą laiką. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nebuvo pildomi vadovaujantis tachografo duomenimis dėl neapdairumo. Darbuotojams už darbą poilsio dienomis būdavo suteikiama papildoma poilsio diena, tačiau už ją įmonė nemokėdavo, nes, taikant suminę darbo laiko apskaitą, įstatymai to nenustatė. Už darbą švenčių dienomis ir viršvalandžius ieškovui buvo mokama įstatymų nustatyta tvarka (už švenčių dienas mokėta dvigubai pagal DK reikalavimus). Šių aplinkybių ieškovas neginčijo.

15.2. UAB „Eveda“ 2012 m. sausio 2 d. darbo tvarkos taisyklių 69 punkte nurodyta, kad darbas poilsio metu ar švenčių dieną, jei jis nenustatytas pagal grafiką, kompensuojamas suteikiant per mėnesį kitą poilsio dieną arba, darbuotojui pageidaujant, sumokant ne mažiau kaip dvigubu darbuotojui nustatytu valandiniu ar dieniniu atlygiu, nesuteikiant papildomos poilsio dienos.

15.3. Sprendžiant ginčą dėl kompensacijos už ieškovo darbą poilsio dienomis, turėtų būti vadovaujamasi 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo bei 2017 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) 1, 4 ir 6 punktų nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis

16. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus jam priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas); ši asmens teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad darbuotojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus; tokia teisinė situacija reikštų, kad sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir jos 23 straipsnį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. bei 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

17. Darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, apmokėjimas ir kompensavimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis reglamentuotas Darbo kodekse.

18. DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 142 straipsnyje nustatyta, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis).

19. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys).

20. Nagrinėjamoje byloje kilus teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis taikant suminę darbo laiko apskaitą, aiškinimo ir taikymo klausimui, pažymėtina, kad ginčo darbo sutarties sudarymo metu – 2012 m. sausio 12 d. – galiojusios 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodekso redakcijos (nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 23 d.) 147 straipsnio („Darbo laiko režimas“) 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (kodekso 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi

savaites iki šių grafikų įsigaliojimo. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nurodyti atvejai, kai darbo grafikai paskelbiami ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi.

21. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 2002 m. birželio 4 d. DK 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje (darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą), arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje (DK 194 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš šios įstatyme įtvirtintos normos, darbuotojui dirbtas laikas poilsio ir švenčių dienomis, be kita ko, gali būti kompensuojamas suteikiant jam per mėnesį kitą poilsio dieną ir už tą dieną mokant jo vidutinį darbo užmokestį. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso 144 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis; už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad su ieškovu darbo sutartis sudaryta 2012 m. sausio 12 d., t. y. kai galiojo 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodeksas, o nutraukta 2018 m. sausio 2 d., kai galiojo 2017 m. liepos 1 d. Darbo kodeksas. Pažymėtina, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Darbo kodeksas, tačiau jame darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo, keitusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 587, nuostatos iš esmės atitinka anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą.

23. Atsakovės, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas yra susijęs su tam tikrais ypatumais, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“, galiojęs iki 2017  m. liepos 1 d., papildytas 2012 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1056. Šiuo nutarimu patvirtinto Darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo 1 punkte nustatyta, kad darbo laiko ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse nustato darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus transporto (kelių, geležinkelių, civilinės aviacijos, jūrų transporto, vidaus vandenų transporto), elektroninių ryšių, pašto, žemės ūkio, durpių kasimo, žemės ūkio produkciją perdirbančiose, energetikos įmonėse, gydymo bei socialinės globos įstaigose, žvejybos laivuose ir kitose ekonominės veiklos srityse.

24. Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 587 transportas priskirtas prie ekonominės veiklos sričių, kurioms taikomi darbo ir poilsio laiko ypatumai. Minėtas nutarimas yra specialioji teisės norma, taikoma reguliuojant ginčo šalių teisinius santykius, nes ginčo subjektai yra darbuotojas ir transporto srityje veikianti įmonė.

25. Darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, poilsio dienos nustatomos pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus. Suminė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Pareiga sudaryti tokį grafiką tenka darbdaviui.

26. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad iš esmės įmonėje buvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas.

27. Kadangi nagrinėjamo ginčo atveju reikšmingas teisingo kompensavimo ieškovui dirbant pagal grafiką poilsio dienomis klausimas, tai teisėjų kolegija nurodo, kad nei 2002 m., nei 2016 m. DK nėra normos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, kiek tai susiję su darbo užmokesčiu, būtų užtikrinama siauresnė teisių apimtis nei darbuotojui, kuris dirba įprastu darbo grafiku, t. y. darbuotojas, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, lyginant su analogiškoje padėtyje esančiu darbuotoju, kuriam suminė darbo laiko

apskaita netaikoma, patenka į mažiau palankią padėtį tiek dėl tokio asmens socialinio gyvenimo apribojimo, tiek dėl to, kad, dirbdamas savo poilsio dieną, kai tai nenustatyta grafike, jis dar gautų mažesnį atlyginimą.

28. Remiantis DK 194 straipsnio 1 dalimi, pažymėtina, kad teisės aktai nustato darbo laiko poilsio arba švenčių dienomis kompensavimą arba sumokant už dirbtą laiką dvigubai, arba suteikiant kitą poilsio dieną ir mokant už ją vidutinį darbo užmokestį. Toks kompensavimo būdas taikomas, esant darbuotojo pageidavimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-248/2016 41 punktą).

29. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovui už darbą poilsio dieną buvo kompensuojama vien tik suteikiant kitą poilsio dieną, tačiau už ją nemokant jo vidutinio darbo užmokesčio.

30. Atsižvelgiant į išdėstytą įstatymų reglamentavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje ginčo santykiams turėjo būti taikomas DK 194 straipsnis, o apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ši teisės norma nagrinėjamoje byloje netaikytina.

31. Byloje turėtų būti nustatyta, kiek ieškovas dirbo poilsio dienomis, ir patikslinta, kada jam buvo suteiktos poilsio dienos. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis išvadomis dėl suminės darbo laiko apskaitos režimo, neįvertino aplinkybės, kad byloje nebuvo ginčijamas faktas, jog ieškovas, išvykdamas į komandiruotę, darbo grafiko dar neturėdavo, įmonės direktoriaus įsakymus dėl komandiruočių pasirašydavo atgaline data, grįžęs iš komandiruotės, vadinasi, siekiant teisingai išspręsti bylą, turi būti nustatyta, kiek konkrečių dienų, kurios pagal ieškovo darbo grafiką turėjo būti poilsio, ieškovas dirbo ir kiek poilsio dienų gavo vėliau kaip kompensaciją, taip pat koks darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už suteiktas poilsio dienas.

32. Pirmiau nurodytų teisiškai svarbių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas. Faktinių aplinkybių nustatymas yra bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija, kasacinis teismas jų iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

33. Kadangi ieškovas kasaciniu skundu ginčijo tik tą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Eveda“ nesumokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis bei nuo šio nesumokėto darbo užmokesčio apskaičiuotus delspinigius, tai teisėjų kolegija pasisakė tik dėl šio teisės klausimo.

34. Šios nutarties 31 punkte išvardyti faktai gali būti nustatyti ir poilsio dienų apmokėjimo klausimas gali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme, todėl ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo V. J. reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „Eveda“ nesumokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis bei nuo šio nesumokėto darbo užmokesčio apskaičiuotus delspinigius, ir dėl šio ieškovo reikalavimo išsprendimo perduoti bylą iš naujo nagrinėti

Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka; kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

GEDIMINAS SAGATYS

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08529 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-101-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10266-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.2.14.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančauskienei,nuteistajam A. A. ir jo gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,išteisintajam A. D. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui,išteisintojo T. A. gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),nukentėjusiosios N. M. M. atstovui advokatui Arūnui Aleknai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos

prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą T. A., A. D., A. A. baudžiamojoje byloje dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. nuosprendžio.Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

T. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose;

A. D. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A.  D. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

A. A. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimu, BK 214 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, BK 1981 straipsnio 1 dalį 30 parų areštu, BK 215 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 1981 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK

182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta subendrinus bausmes pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 1981 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta galutinė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Iš T. A., A. A. ir nepilnamečio A. D., o šiam neišgalint sumokėti – iš jo atstovų pagal įstatymą A. M. ir V. D., solidariai priteista: civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai 12,86 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei N. M. M. 693 Eur turtinės ir 3330 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. nuosprendžiu panaikintos Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalys dėl A. D. ir T. A. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jie dėl šio kaltinimo išteisinti neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), panaikinta nuosprendžio dalis dėl T. A. taikyto bausmių subendrinimo ir kardomosios priemonės – suėmimo. Iš Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio A. A. pašalinta aplinkybė dėl bendrininkavimo naujai išdėstant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kartu panaikinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių – iš A. A. priteista: civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai 12,86 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei N. M. M. 693 Eur turtinės ir 3330 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kita Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo advokato A. Aleknos, prašiusių skundą tenkinti, nuteistojo A. A., prašiusio palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jo gynėjo, prašiusio skundą atmesti, išteisintojo A. D. ir jo gynėjo, išteisintojo T. A. gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Apeliacinės instancijos teismo A. A. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2017 m. kovo 2 d. apie 19 val. nuo parduotuvės „Maxima“, V. Kudirkos g. 66, Šakiuose, iki parduotuvės „Gulbelė“, V. Kudirkos g. 61, Šakiuose, ir joje sekė nukentėjusiąją N. M. M., šiai išėjus iš parduotuvės, prie daugiabučio namo V. Kudirkos g. 102, Šakiuose, pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir tyčia sudavė jai smūgį ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu kietu buku daiktu į galvą, padarydamas N. M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės ištraukė iš jos rankų prekių maišelį ir rankinę, taip pagrobė jai priklausantį turtą, kurio bendra vertė 644 Eur, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydamas 644 Eur turtinę žalą.

2. A. D. ir T. A. buvo kaltinami tuo, kad kartu su A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2017 m. kovo 2 d. apie 19 val., veikdami bendrininkų grupe, būdami iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą, nuo parduotuvės „Maxima“, V. Kudirkos g. 66, Šakiuose, iki parduotuvės „Gulbelė“, V. Kudirkos g. 61, Šakiuose, ir joje sekė nukentėjusiąją N. M. M., šiai išėjus iš parduotuvės, prie daugiabučio namo V. Kudirkos g. 102, Šakiuose, A. A. pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir tyčia sudavė jai smūgį ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu kietu buku daiktu į galvą, padarydamas N. M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės A. A. ištraukė iš jos rankų prekių maišelį ir rankinę, pagrobė jai priklausantį turtą, kurio bendra vertė 644 Eur, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydami 644 Eur turtinę žalą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bendrininkavimo požymius, nepagrįstai rėmėsi vien tik A. A. ir nukentėjusiosios N. M. M., be kita ko, nemačiusios rankinę iš jos pagrobusio asmens, parodymais, iš esmės ignoruodamas tiek A. D. ir T. A. parodymus, tiek ir jų atliktus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek A. D. ir T. A., tiek A. A. skirtingose proceso stadijose duotų parodymų visumą, padarė išvadą, jog nei A. D., nei T. A. nedalyvavo padarant plėšimą. A. D., T. A. neatliko jokių aktyvių veiksmų

prieš nukentėjusiąją, plėšimo fakto nematė, smurtą prieš ją pavartojo A. A., jiems būnant kitoje vietoje nei nusikaltimo padarymo vieta. A. D. ir T. A. veiksmai neatitinka vykdytojui keliamų sąlygų. Teismas konstatavo, kad nustatytų A. D. ir T. A. veiksmų nepakanka, kad būtų daroma išvada, jog jie turi plėšimo nusikaltimo sudėties požymių.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bendrininkavimą ir taikė BK nuostatas laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vertinant bylos įrodymus, pagrįstai pripažino A. D. ir T. A. kaltais dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo ir paskyrė teisingas bausmes. Tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, įrodymus skaidė ir sumenkino jų įrodomąją vertę, nevertino jų visumos, selektyviai rėmėsi kaltinamiesiems palankiais įrodymais, netyrė ir motyvuotai neįvertino esminių prieštaravimų, A. D. parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją galią, netinkamai įvertino bendrininkų A. D. ir T. A. vaidmenis vykdant nusikaltimą. Teismas neteisingai aiškino bendrininkavimą, siedamas jį tik su tiesiogiai atliekamais bendrininkų veiksmais, atmesdamas vaidmenų pasiskirstymo galimybę bendrininkaujant.

4.3. A. A., A. D. ir T. A. parodymai yra prieštaringi, atsakomybės vengiantys T. A. ir A. D. parodė, kad rankinę atimti sugalvojo A. A., o A. A. nurodė, kad tai padaryti sugalvojo A. D. Teismas nemotyvavo, kodėl vadovavosi būtent A. D. parodymais ir atmetė A. A. parodymus. Bylos duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad būtent A. A. sugalvojo atimti iš moters piniginę. Esant prieštaringiems parodymams yra pagrindo daryti išvadą, kad susitarimas buvo bendras, o jį tiesiogiai realizuoti apsiėmė A. A. Darydamas išvadą apie tai, kuris iš kaltinamųjų sugalvojo veiksmų planą, apeliacinės instancijos teismas vertino ne visus A. A. parodymus. Iš jo parodymų, duotų teisme 2018 m. gegužės 10 d., matyti, kad jis patvirtino visų trijų bendrą išankstinį susitarimą, todėl tolesnė detali veiksmų analizė nėra reikalinga.

4.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad A. D. ir T. A. atsisakė dalyvauti nusikaltime. Šie asmenys atsisakė tik tiesiogiai grobti turtą, o ne apskritai dalyvauti padarant nusikaltimą. Nė vienas iš jų neatliko jokių veiksmų, iš kurių būtų galima suprasti, kad A. A. nusikalstamą veiką turės vykdyti vienas be jų pagalbos, jie nepasišalino ir neišreiškė jokios neigiamos nuomonės apie nusikalstamus veiksmus. Nors jie tiesiogiai negrobė turto, tačiau kartu su A. A. sekė nukentėjusiąją, apžiūrėjo pagrobtą rankinę, kartu slėpė įkalčius.

4.5. Teismas išvadą, kad A. D. ir T. A. į parduotuvę ėjo kitais nei nukentėjusiosios stebėjimo tikslais, padarė remdamasis tik dalimi A. D. parodymų. Teismas nevertino tos parodymų dalies, kur jis parodė, kad nukentėjusiajai išėjus iš parduotuvės jie taip pat išėjo ir stovėjo laukdami, kol ji pereis gatvę. Tai rodo kaltininkų veiksmų bendrumą. Tą patvirtina ir A. D. bei A. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu.

4.6. Teismo išvada, jog tik ėjimas iš paskos, stebint nukentėjusiąją, nesudaro pagrindo veiksmus vertinti kaip plėšimą, prieštarauja kitai teismo išvadai, kad A. D. ir T. A. nukentėjusiosios nesekė, tik ėjo į parduotuvę nusipirkti atsigerti. Teismas nepagrįstai daro tokias išvadas, nes pagal jas vaidmenų pasiskirstymas darant nusikaltimą nesudaro bendrininkavimo. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo prasmės ir suformuotos teismų praktikos.

4.7. Tiesioginis vykdytojo veiksmų matymas ar nematymas negali turėti įtakos kitų bendrininkų atsakomybei. Nors teismo išvada dėl faktinių aplinkybių, kad T. A. ir A. D. tiesiogiai plėšimo padarymo fakto nematė, yra teisinga, ši aplinkybė buvo neteisingai įvertinta kaip šalinanti jų atsakomybę.

4.8. Teismo išvada, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti asmenų bendrininkavimą, yra pagrįsta neteisingais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad A. D. ir T. A. buvo visiškai nesvarbu ir nereikšminga, kad A. A. panaudos fizinį smurtą, jiems nebuvo svarbu, kokiu tiksliai būdu jis užvaldys svetimą turtą. Jie pritarė A. A. sumanymui, jiems buvo priimtinas bet koks turto užvaldymo būdas, nes jie neišsakė savo pastabų, kad smurtas būtų nepriimtinas, po nusikaltimo nesidomėjo, kokiu būdu buvo gautas turtas. Nepagrįstai teismas nurodė, kad A. D. ir T. A. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų padėję A. A. įvykdyti veiką, nes nei įstatymas, nei teismų praktika nereikalauja, kad bendrininko veiksmai būtų realiai naudingi tiesioginiam vykdytojui vykdant nusikaltimą.

4.9. Negalima sutikti su teismo išvada, kad nukentėjusiosios daiktų bendras apžiūrėjimas po nusikaltimo įvykdymo

nesudaro nusikaltimo sudėties. Priešingai, tokie veiksmai patvirtina kaltinamųjų bendrą veikimą siekiant bendro tikslo. Teismas neigia faktinę aplinkybę, kad po nusikaltimo nukentėjusiosios turtas buvo pasidalytas. Tačiau tokia aplinkybė byloje nustatyta netgi pačių A. D. ir T. A. parodymais. Negalima sutikti su teismo išvada, kad A. D. ir T. A. parodymai nuoseklūs, o prieštaravimai mažareikšmiai.

4.10. Nusikalstamas sumanymas ir susitarimas jį įvykdyti nustatytas kaltinamųjų parodymais ir pagal jų elgesį po nusikaltimo padarymo. Nors kaltinamųjų parodymai prieštaringi, siekiant sumenkinti savo vaidmenį, tačiau nustatyta, kad visiems bendras tikslas buvo gauti pinigų ir tam tinkamas būdas buvo atimti daiktus iš kokios nors moters. Visi susitarė, kad tai darys A. A., nes A. D. bei T. A. tuo metu jau turėjo problemų dėl panašių veiksmų. Susitarimas nebuvo detalus, tačiau nusikaltimą tarėsi daryti asmenys, jau turintys kriminalinės patirties.

4.11. Susitarimo metu kaltininkai neišreiškė jokios nuomonės dėl smurto panaudojimo ir po turto pagrobimo nesidomėjo, ar buvo smurtas panaudotas, jiems tai nerūpėjo. Toks elgesys rodo, kad jiems buvo priimtinas bet koks pagrobimo būdas. Esant abstrakčiam susitarimui ir nesant bendrininkų akivaizdžiai išreikšto nesutikimo tiesioginio vykdytojo veiksmams, nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso. Bendrą veikimą siekiant bendro tikslo patvirtina A. A. ir A. D. parodymai, kad jie viską darė bendrai. Apeliacinės instancijos teismas bendrininkavimą aiškino išimtinai kaip bendravykdžių grupės padarytą veiką, ignoruodamas bendrininkų rūšis (BK 24 straipsnis). Bylos aplinkybės patvirtina, kad A. A. buvo vykdytojas, o A. D. ir T. A. – padėjėjai. Jie inicijavo nusikalstamą sumanymą, palaikė idėją, dalyvavo pasirenkant auką, tikrino pagrobtą turtą, dalijosi, slėpė įkalčius, stiprino A. A. pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką bei palengvino nusikaltimo darymą. Analogiška situacija įvertinta ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-271-303/2016.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies, BK 24 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasaciniu skundu prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti A.  D. ir T. A. tuo pagrindu, kad byloje nenustatytas jų bendrininkavimas su A. A. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymus pažeisdamas BPK 20 straipsnio į dalį, dėl to netinkamai nustatė A. D. ir T. A. vaidmenis darant nusikaltimą. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bendrininkavimo instituto normas, todėl pagrįstai A. D., T. A. ir A. A. nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaip nusikaltimo bendrininkus (bendravykdžius).

7. A. D., T. A. ir A. A. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe pagal išankstinį susitarimą pagrobė svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą. Iš suformuoto kaltinimo matyti, kad tiesiogiai fizinio smurto ir turto pagrobimo veiksmus atliko vienas A. A. (pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir sudavė jai smūgį į galvą bei ištraukė iš jos rankų prekių maišelį su rankine), A. D. bei T. A. veiksmai kaltinamajame akte aprašyti kaip nukentėjusiosios sekimas prieš nusikalstamos veikos padarymą nuo vienos parduotuvės iki kitos.

8. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje įvertinęs bylos įrodymus (pačių kaltinamųjų parodymus, nukentėjusiosios parodymus, kitą bylos medžiagą), nustatė, jog A. A., T. A. ir A. D. susitikę mieste kalbėjosi, kad reikia prasimanyti pinigų, sugalvojo, kad būtų gerai atimti rankinę iš močiutės, sutarė, kad daiktus paims A. A., nes kiti du dėl turimų teistumų nenorėjo apsunkinti savo padėties. Visi kartu eidami pamatė senyvo amžiaus moterį, pradėjo ją sekti. Šiai nuėjus į parduotuvę, visi ėjo iš paskos iki parduotuvės. Jai iš parduotuvės išėjus, A. D. ir T. A. liko prie parduotuvės, o paskui nukentėjusiąją toliau sekė vienas A. A., šis jai sudavė smūgį bei pagrobė jos daiktus. Po to visi trys susitiko kitoje vietoje, apžiūrėjo pagrobtus daiktus, rastus pinigus bei banko korteles pasiėmė A. A., kitus daiktus išmetė. Taip pat nustatyta, kad A. A. su T. A. už tuos pinigus pirko gėrimų bei maisto, A. D. davė 10 arba 5 Eur. A. A. kitą dieną už pinigus nusipirko drabužių.

9. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas bendrininkavimą visų trijų kaltininkų veiksmuose, nurodė, kad A. D. bei T. A. dalyvavo pasirenkant nukentėjusiąją ir ją sekant prieš nusikaltimą, o įvykiai po plėšimo – visų trijų kaltinamųjų susitikimas iš anksto sutartoje vietoje, pagrobtų daiktų apžiūra bei pinigų dalijimasis – patvirtina buvus išankstinį susitarimą dėl plėšimo. Teismas konstatavo, kad T. A. ir A. D. nežinojimas, kaip jų bendrininkas A. A. konkrečiai įvykdys jų bendrą sumanymą, pats savaime nepaneigia turto užvaldymo smurtu būdo suvokimo ir pritarimo tam. Teismas

konstatavo, kad A. D. ir T. A. pritarimas A. A. nusikalstamiems veiksmams buvo išreikštas jų konkliudentiniais veiksmais, t. y. jie demonstratyviai nesidomėjo, kaip buvo atimtas tas turtas, apžiūrėjo pagrobtą turtą, dalį jiems nereikalingo pagrobto turto sunaikino, kitą jo dalį pasiėmė sau ir pan. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismas visų kaltininkų veiksmus vertino kaip bendravykdžių, jokių nuorodų apie A. D. ar T. A. veiksmus kaip padėjėjų nuosprendyje nėra, tokie kaltinimai nenurodyti ir kaltinamajame akte.

10. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. D. ir T. A. kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė bendrininkavimo institutą. Teismas nustatė, kad A. D. ir T. A. nedalyvavo atliekant veiksmus, sudarančius plėšimo sudėtį. Teismas nurodė, kad nors „prasimanyti pinigų“ analizuojamo įvykio metu sumanė visi trys nuteistieji, tačiau šio tikslo įgyvendinimo planą sugalvojo būtent A. A., o T. A. ir A. D. atsisakius jį vykdyti, atlikti savo sugalvotus veiksmus, veikiant pagal savo sugalvotą veiksmų planą, nusprendė vėlgi A. A. Jokių A. A. sumanytos nusikalstamos veikos vykdymo aplinkybių jie neanalizavo, A. A. nei su A. D., nei su T. A. neaptarinėjo, kokius veiksmus ir kada jis atliks. Teismo manymu, vien ėjimas iš paskos, stebint nukentėjusiąją, nesudaro pagrindo T.  A. ir A. D. veiksmus vertinti kaip atitinkančius nusikaltimo, nurodyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Kartu teismas, remdamasis bylos įrodymais (byloje esantis vaizdo įrašas), vertino ir tai, kad jiems išėjus iš parduotuvės tik vienas A.  A. nusekė paskui nukentėjusiąją. T. A. su A. D., nors ir neneigė žinoję, kokiu tikslu A. A. nusekė nukentėjusiąją, su juo kartu nėjo, paties nusikaltimo – plėšimo padarymo fakto nematė, ėjo link sodų, kur kiek vėliau sutiko ir A. A., turintį iš nukentėjusiosios pagrobtus daiktus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad iš nukentėjusiosios pagrobtų daiktų bendras apžiūrėjimas jau po nusikaltimo įvykdymo nesudaro nusikaltimo, nurodyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nuosprendžių turinį ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, palyginusi su BK įtvirtintais plėšimo sudėties bei bendrininkavimo požymiais, šiuo klausimu formuojama kasacine praktika, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino bendrininkavimo institutą, plėšimo sudėties požymius ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nagrinėjamoje byloje nepadarė.

12. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu) (BK 24 straipsnio 3 dalis). BK 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

13. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015).

14. Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi

padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-577/2011). Be to, asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2012, 2K-377-697/2015, 2K-253-693/2017).

15. Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016). Plėšimo bylose pažymima, kad susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2011). Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Vis dėlto tokiu atveju turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padarant nusikalstamą veiką.

16. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties taikymo aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad A. D. ir T. A. veiksmuose nebuvo bendrininkavimo A. A. darant plėšimą. Nuosprendžio išvada, kad nustatyti aktyvūs bei pasyvūs A. D. ir T. A. veiksmai nebuvo pakankami bendrininkavimui konstatuoti, yra motyvuota, pagrįsta išsamia bylos duomenų analize, jų vertinimu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas teisingai vertino, kad A. D. ir T. A., pareiškę, jog negali atlikti smurtinių ir turto grobimo veiksmų, jokių aktyvių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, taip atsiribodami nuo nusikaltimo darymo, N. M. M. plėšimo fakto jie nematė, fizinį smurtą prieš ją panaudojo ir rankinę bei pirkinių maišelį iš jos rankų išplėšė vienas A. A., A. D. ir T. A. būnant visai kitoje nei nusikaltimo padarymo vietoje. Nagrinėjamu atveju pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad T. A. ir A. D. negali atsakyti už savarankiškus A. A. veiksmus, kurių jie nematė, tiksliai nežinojo, kokie jie bus, nes dėl to nebuvo aiškaus susitarimo. Tokių jų veiksmų kaip nukentėjusiosios sekimas iki parduotuvės, po kurio, A. D. ir T. A. atsisakius dalyvauti plėšime, A. A. nusekė nukentėjusiąją ir įvykdė plėšimą, negalima vertinti kaip bendrų pastangų padaryti nusikalstamą veiką.

17. Prokurorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kodėl vadovavosi A. D. parodymais ir nevertino A. A. 2018 m. gegužės 10 d. parodymų, kuriais jis patvirtino visų trijų išankstinį susitarimą. Pažymėtina, kad 2018 m. gegužės 10 d. parodymuose pats A. A. nurodė, kad nebuvo susitarimo, kas ką darys, kad A. D. ir T. A. nenorėjo atimti rankinės, nes jau buvo dėl to bausti, todėl pats A. A. padarė kaltinime nurodytus veiksmus, kartu jis nurodė, kad jie iš anksto nesitarė, kur susitiks po to. Priešingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog vertindamas tiek A. D., tiek A. A. parodymus daro išvadą, kad nors pinigų prasimanyti sumanė visi trys asmenys, tačiau šio tikslo įgyvendinimo planą sugalvojo būtent A. A., o T. A. ir A. D. atsisakius jį vykdyti, atlikti savo sugalvotus veiksmus, veikdamas pagal savo sugalvotą planą, nusprendė A. A., kurio veiksmai teisingai įvertinti kaip tiesioginio vykdytojo. Tuo tarpu A. D. ir T. A. plėšimo vykdytojui būdingų veiksmų neatliko.

18. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę aplinkybę, kad T.  A. ir A. D. tiesiogiai plėšimo padarymo fakto nematė, kaip vieną iš aplinkybių, paneigiančių jų dalyvavimą plėšime. Toks argumentas nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju ši aplinkybė turi būti vertinama visų kitų bylos aplinkybių kontekste, tai ir padarė apeliacinės instancijos teismas. Nuosprendyje teismas nurodė, kad ją vertino kartu su aplinkybe, jog A. D. ir T. A. iš karto nurodė nedalyvausiantys realizuojant nusikaltimą dėl turimų problemų su teisėsauga, jie nebuvo informuoti bei suderinę su A. A., kokius veiksmus jis atliks prieš nukentėjusiąją. Taip T. A. ir A. D. atsiribojo nuo A. A. veiksmų. Net jeigu vėliau

juos A. A. veiksmų rezultatas tenkino ir jie iš dalies juo pasinaudojo, tai nagrinėjamu atveju nesudaro plėšimo bendrininkaujant požymių visumos.

19. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad A. D. ir T. A. veiksmai atitinka padėjėjo, o ne vykdytojo požymius, teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę ignoravo. Pažymėtina, kad A. D. ir T. A. viso bylos nagrinėjimo metu buvo kaltinami kaip bendravykdžiai, o ne kaip padėjėjai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurį prokurorė prašo palikti galioti be pakeitimų, taip pat konstatuotas A. D., T. A. ir A. A. bendrininkavimas kaip vykdytojų. Taigi šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja kasaciniame skunde pateiktam prašymui.

20. Prokurorės skunde nurodoma nutartis, kuria siūloma remtis kaip precedentu. Skunde minimoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens, kuris apsimetė nematąs, kad jo vairuojamame automobilyje vykdomas plėšimas, atsakomybės. Nutartyje buvo konstatuota, kad tokie nuteistojo veiksmai ne tik kad sustiprino kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai, bet ir tiesiogiai sudarė sąlygas jų nusikalstamiems veiksmams, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016). Palyginus faktines bylų aplinkybes, akivaizdu, kad jos nėra tapačios, todėl ir daromos teisinės išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo negali būti precedentas šiai bylai. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad cituojamos nutarties išvados paneigia prokurorės skundo teiginį, kad kasacinė praktika nereikalauja, jog bendrininko veiksmai turi būti realiai naudingi tiesioginiam vykdytojui vykdant nusikaltimą.

21. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal kasacinio skundo argumentus netinkamo esminio įrodymų vertinimo pažeidimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl kurio būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 180 straipsnis), apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta, todėl kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

PRANAS KUCONIS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08519 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-179-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45015-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.4; 3.2.4.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo – 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl karšto vandens tiekėjo pareigos įskaityti permoką į mokėtinas sumas.

2. Ieškovas prašė įpareigoti solidariąsias atsakoves išpirkti jo bute įrengtą karšto vandens apskaitos prietaisą už 100 Eur; įskaityti ieškovo permoką už 120 kub. m karšto vandens, kurią jis sumokėjo per daugiabučių namų savininkų bendriją; atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, įvertinant permoką už 120 kub. m karšto vandens ir visus perskaičiavimus atliekant pagal kainas, kurias Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija yra įpareigota patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016.

3. Ieškovas teigia, kad atsakovės mokesčius už karštą vandenį apskaičiavo pažeisdamos teisės aktų reikalavimus. Ieškovas yra permokėjęs už 120 kub. m karšto vandens, todėl atsakovė turi perskaičiuoti mokesčius už šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo paslaugas ir įskaityti šią permoką. Namo bendrija patvirtino, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ yra gavusi ieškovo mokėjimus už 430 kub. m karšto vandens, todėl atsakovės nepagrįstai tvirtina, kad ieškovas yra atsiskaitęs tik už 292 kub. m vandens.

4. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki ieškinio pateikimo nepagrįstai skaičiavo karšto vandens suvartojimą pagal bendras normas, nors ieškovo bute yra įrengtas metrologiškai patikrintas karšto vandens skaitiklis, ieškovas yra deklaravęs jo rodmenis, o atsakovės iki šiol nesikreipė į vartotoją ir nepakeitė karšto vandens skaitiklio nauju skaitikliu, įrengė savo skaitiklį prieš vartotojui priklausantį skaitiklį, nors ieškovas tam netrukdė bei nepadarė jokių kitų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) pažeidimų. Ieškovo bute esantis karšto vandens apskaitos prietaisas yra tinkamas naudoti ir turi galiojančią metrologinę patikrą. Ieškovas ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki bylos nagrinėjimo momento nenutrūkstamai mokėjo už patiektą karštą vandenį karšto vandens tiekėjui pagal turimo skaitiklio rodmenis. Ieškovas yra vartotojas, t. y. silpnesnioji sutarties šalis, todėl atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, teikiančiam vartojimo paslaugas, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, ji netinkamai įvykdė savo pareigą perimti ieškovo turimą skaitiklį.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.6. Teismas nurodė, kad karšto vandens skaitikliai karšto vandens tiekėjų nuosavybėn turėjo ir galėjo būti perduodami

(parduodami) iki Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių įsigaliojimo (2010 m. lapkričio 1 d.). Šioms taisyklėms įsigaliojus karšto vandens tiekėjai neturi pareigos išpirkti iš vartotojų karšto vandens apskaitos prietaisų. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ pateikė įrodymus, kad ieškovas, šiai atsakovei teisėtai reikalaujant, nesudarė sąlygų patikrinti ir, esant reikalui, pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisą, nors spaudoje apie tai viešai kelis kartus buvo skelbiama, taip pat individualiai su sąskaitomis buvo siunčiama informacija perduoti atsakovei karšto vandens prietaisus, todėl nei atsakovė UAB „Vilniaus energija“, nei

jos teisių perėmėja AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neprivalo išpirkti ieškovo bute įrengto karšto vandens skaitiklio. Dėl to šį ieškovo reikalavimą teismas atmetė.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ pradėjo skaičiuoti namo (duomenys neskelbtini) mokesčius už šilumą bei karštą vandenį nuo 2011 m. sausio 1 d., kai 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“ perdavė jai duomenis apie šį namą. UAB „Vilniaus energija“ pripažino, kad bendrija „Šeškinė“, perduodama namo informaciją, nurodė, jog ieškovas deklaravo suvartojęs 430 kub. m karšto vandens ir už jį sumokėjęs. Tačiau atsakovė, 2011  m. sausio 11 d. patikrinusi ieškovo bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis, užfiksavo 292 kub. m karšto vandens suvartojimą, todėl, teismo nuomone, nuo šių rodmenų atsakovė pagrįstai pradėjo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį.

8. 2013 m. balandžio 29 d. nuimant plombą ieškovo bute karšto vandens skaitiklis rodė 376 kub. m suvartojimą. Ieškovas turėjo prievolę atsiskaityti ir atsiskaitė už suvartotą skaitiklių užfiksuotą karšto vandens kiekį. Ieškovas didesnį nei iš tikrųjų karšto vandens suvartojimą deklaravo ir už jį sumokėjo iki 2011 m. sausio 1 d., tačiau UAB „Vilniaus energija“, perimdama informaciją, negavo ir neperėmė užmokesčio pertekliaus. Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Šeškinė“ mokėjimus už karštą vandenį atspindi atsakovės UAB „Vilniaus energija“ sąskaitos už name suvartotą šilumos energiją, bet jose nenurodyta permoka už karštą vandenį, priešingai, bendrija nepriemokas baigė mokėti po 2011 m. gegužės 31 d. sąskaitos išrašymo. Teismas sprendė, kad ginčą dėl permokėtų sumų grąžinimo (jei jis tam tikrą mokesčių dalį permokėjo) ieškovas gali spręsti su tuo juridiniu asmeniu, kuriam permokėjo.

9. Teismas iš ieškovo pateiktos medžiagos (AB Informacinio verslo paslaugų įmonės parengtos mokėjimų už ieškovo bute suvartotą karštą vandenį 1997 m. birželio 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. suvestinės) nustatė, kad yra užfiksuoti deklaruoto karšto vandens šuoliai. Ši aplinkybė leido teismui daryti išvadą, kad ieškovas ne visada teisingai deklaruodavo karšto vandens suvartojimą, todėl pagal duomenis, deklaruotus iki 2011 m. sausio 11 d. ieškovo bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenų patikrinimo, negalima spręsti apie tikrąjį ieškovo bute suvartotą karšto vandens kiekį. Kadangi ieškovas didesnį karšto vandens suvartojimą deklaravo iki atsakovei UAB „Vilniaus energija“ perimant iš bendrijos karšto vandens apskaitą, ši atsakovė negavo perteklinių lėšų, tai teismas sprendė, kad ieškovo 2017 m. lapkričio 28 d. pateikta papildoma medžiaga neturi įtakos atsakovių prievolėms.

10. UAB „Vilniaus energija“ buvo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), šilumos ir (nuo 2010 m. gegužės 1 d.) karšto vandens tiekėja. Šalis siejo šilumos energijos ir karšto vandens pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai; laikoma, kad šalys yra sudariusios neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį, šios sutarties sąlygos nustatytos nuo 2012 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintame Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų apraše. Kadangi rašytinės formos karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis pagal individualias sąlygas nesudaryta, šalių tarpusavio santykius nustato Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 priedu patvirtintos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos, pagal kurias suvartoto karšto vandens kiekis nustatomas teisės aktų nurodytais atvejais skaičiavimo būdu (taikant normatyvus). Kadangi ieškovas neperdavė karšto vandens prietaisų, nesudarė sąlygų įrengti karšto vandens skaitiklį, todėl atsakovė pagrįstai nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. pradėjo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį pagal normatyvą 4 gyventojams (pagal bute deklaruotų asmenų skaičių). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo perskaičiuoti ieškovo suvartoto karšto vandens kiekio pagal vandens apskaitos prietaiso rodmenis.

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas įpareigoti atsakoves įskaityti ieškovo permoką už 120 kub. m karšto vandens, sumokėtą per namo bendriją, ir šį reikalavimą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovę AB „Vilniaus šilumos tinklai“ suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėnesį galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti ją į ieškovo mokėtinas sumas; taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas įpareigoti atsakoves atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą pagal ieškovo buto apskaitos prietaiso rodmenis, įvertinant permoką už 120 kub. m karšto vandens, ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

12. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas nepateikė sutikimo dėl karšto vandens skaitiklių pardavimo iki 2010 m. gegužės 1 d., praleido įstatyme nustatytą terminą, todėl atsakovės neturi pareigos išpirkti ieškovo bute įrengtą karšto vandens apskaitos prietaisą.

13. Kolegija, išanalizavusi duomenis apie ieškovo suvartotą karštą vandenį, nurodė, kad jo pateikti duomenys nėra

nuoseklūs ir išsamūs, todėl negalima nustatyti permokos dydžio (pvz., 2011 m. sausio 19 d. deklaravęs suvartotus 2 kub. m karšto vandens, sumokėjo 71,45 Lt, nors tarifas buvo 17,36 Lt arba 14,36 Lt (neįskaitomas tikslus skaičius)). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas 2011 m. sausio 19 d. buvo sumokėjęs už 440 kub. m karšto vandens, nors pagal faktinę padėtį nustatyta, kad 2011 m. sausio 11 d. jis buvo suvartojęs 292 kub. m karšto vandens. Tai patvirtina, kad buvo permoka už ne mažesnį kiekį vandens, nei nurodė ieškovas. Kolegija pažymėjo, kad atsakovės neginčijo, jog ieškovas už vandenį mokėjo neteisingais tarifais ar sumomis, nepagrindė, kaip įvertino tai, jog bendrija pateikė duomenis apie ieškovo deklaruotus ir apmokėtus 430 kub. m karšto vandens, nors faktiškai vandens jis buvo sunaudojęs mažiau. Atsakovės neperskaičiavo bendrijos mokėtinos sumos, jos nesumažino. Ieškovas negalėjo suvartoti daugiau vandens, nei užfiksuota skaitiklio rodmenimis; visi deklaruojami duomenys priimti nuosekliai; faktiniai skaitiklio duomenys neatspindi to, kiek faktiškai ieškovas yra sumokėjęs už karštą vandenį. Dėl to, kad ieškovas buvo deklaravęs didesnį karšto vandens kiekio suvartojimą ir už jį sumokėjęs, nors realiai suvartojęs jo mažiau, kolegija tenkino ieškovo prašymą ir įpareigojo atsakovę AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (kaip UAB „Vilniaus energija“ teisių perėmėją) įskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens suvartojimą ir įskaityti šią sumą į ieškovo mokėtinas sumas.

14. Kolegija iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. surašyto pažeidimų nustatymo akto nustatė, kad karšto vandens vartotojas (ieškovas) nesudarė tiekėjui galimybės pateikti į jo butą, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis ir kt.; aktą pasirašė UAB „Vilniaus energija“ vadybininkas, prierašas ranka neįskaitomas; ieškovas nebuvo supažindintas su aktu. 2013 m. balandžio 29 d. ieškovo bute buvo nuimta karšto vandens skaitiklio plomba ir akte nurodyta, jog mokesčiai bus skaičiuojami pagal normatyvą; 2013 m. gegužės 7 d. karšto vandens skaitiklis buvo užplombuotas, mokesčius nurodyta skaičiuoti pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis; ieškovas neįsileido UAB „Vilniaus energija“ vadybininko, kad šis pakeistų karšto vandens skaitiklius, nors pranešimais buvo informuotas apie 2013 m. rugpjūčio 27 d. 9–12 valandomis atvyksiančius darbuotojus. Byloje pateikti duomenys tik apie šių pranešimų išsiuntimą, bet nepateikta apie jų įteikimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iš karto po 2013 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas būtų kreipęsis į karšto vandens tiekėją ir būtų suderinęs laiką dėl skaitiklių pakeitimo. Kadangi turi būti sumokama už faktiškai patiektą energiją, o pagrindas nukrypti nuo šio principo negali būti taikomas formaliai, kolegija sprendė, kad civilinėje byloje yra būtina nustatyti, iki kada vandens skaitiklio, kuris buvo užplombuotas 2013 m. gegužės 7 d., duomenys turėjo būti vertinami kaip patikimi (nustatyti, iki kada karšto vandens skaitikliui galiojo metrologinė patikra). Sprendimas ieškovui skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normas esant patikimiems skaitiklio rodmenims neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų, juolab kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo vartotojų patalpose (butuose) terminas Vilniaus mieste pratęstas iki 2017 m. kovo 1 d. Dėl to teismas šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį dėl reikalavimo įskaityti ieškovo permoką už 120 kub. m karšto vandens, už kurį ieškovas yra sumokėjęs atsakovei per namo bendriją, ir šį reikalavimą visiškai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad yra karšto vandens permoka, ne mažesnė, kaip reikalauja perskaičiuoti ieškovas, netinkamai rėmėsi įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą apskaitos knygelės kopiją, tiek AB Informacinio verslo paslaugų įmonės parengto išrašo duomenis, pripažino, kad ieškovo pateikti įrodymai nėra išsamūs, nuoseklūs, jie prieštaringi, tačiau vis dėlto padarė išvadą, kad yra permoka. Taip buvo pažeista įrodymų pakankamumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313-2017).

15.2. Apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovės pozicijos, t. y. kad bendrovė, pradėjusi skaičiuoti mokesčius daugiabučio namo savininkams, permokos neturėjo, bendrija tokios permokos neperdavė, todėl nei perskaičiavo ieškovo skolą, nei ją sumažino. Ieškovas didesnį nei iš tikrųjų karšto vandens suvartojimą deklaravo ir jį sumokėjo iki 2011 m. sausio 1 d. (duomenų apie namo (duomenys neskelbtini), mokesčių už šilumą bei karštą vandenį perdavimą bendrovei „Vilniaus energija“). Bendrovė, perimdama informaciją apie daugiabučio namo suvartotą karštą vandenį, negavo ir neperėmė užmokesčio pertekliaus, be to, perdavimo momentu bendrija dar ir liko skolinga bendrovei. Taigi dėl permokėtų sumų grąžinimo ieškovas turi spręsti ginčą su tuo juridiniu asmeniu, kuriam ir permokėjo.

15.3. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad būtent AB Informacinio verslo paslaugų įmonės parengtas išrašas apie ieškovo atsiskaitymo knygelės Nr. 3702196 mokėjimus ir įrodo, kad ieškovas negalėjo perduoti permokos atsakovei UAB „Vilniaus energija“, nes ji nesusidarė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtame AB Informacinio verslo paslaugų įmonės išraše yra užfiksuoti deklaruoti gan dideli karšto vandens šuoliai (1997 m. lapkričio 18 d. – 1998 m. liepos 15 d. nuo 5 iki 50 kub. m; 1999 m. vasario 8 d. – 1999 m. liepos 26 d. nuo 64 iki 74 kub. m), o tai patvirtina, jog ieškovas ne visada teisingai deklaruodavo karšto vandens suvartojimą, todėl iš deklaruotų 297 kub. m ieškovas gauna neegzistuojančius 430 kub. m. Teismas privalėjo, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daryti tik visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinus ir sudėjus visą nuo 1997 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. rugpjūčio 2 d. ieškovo netvarkingai ir chaotiškai deklaruotą ir apmokėtą bendrijai karšto vandens kiekį, iš viso gaunama 297 kub. m, o ne 430 kub. m, kaip yra nurodęs ieškovas. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal faktinį patikrinimą vietoje, ieškovas 2011 m. vasario 11 d. buvo suvartojęs 292 kub. m vandens, o pagal deklaruotus duomenis – sumokėjęs už 297 kub. m, tai gaunamas tik 5 kub. m skirtumas. Todėl įpareigojimas įskaityti permoką už 120 kub. m karšto vandens nepagrįstas.

16. Kasaciniu skundu atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo suskaičiuoti permoką už 120 kub. m karšto vandens pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus ir ją įskaityti, ir dėl šio reikalavimo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2002 m. vasario 1 d. – 2017 m. kovo 30 d. laikotarpiu Vilniaus mieste šilumos energijos tiekimą vykdė atsakovė UAB „Vilniaus energija“, atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tokios veiklos nevykdė, nes neturėjo licencijos. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ perleido atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atlygintinai nuosavybės teises tik į turimas Vilniaus miesto šilumos ir karšto vandens vartotojų skolas. Tik nuo 2017 m. kovo 30 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekia šilumą ir karštą vandenį ir atlieka mokėjimų už paslaugas skaičiavimą naudodama būtent jai nuosavybės teise priklausančią naujai sukurtą pardavimų apskaitos ir valdymo informacinę sistemą. Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neturi prieigos prie atsakovės UAB „Vilniaus energija“ duomenų bazės, jai neprieinami ir duomenys apie vykdytą šilumos kiekio skirstymą bei mokesčių skaičiavimą. Nuomos sutartis nenustato atsakovei teisės naudotis pirmos atsakovės istorine klientų duomenų baze, vykdyti UAB „Vilniaus energija“ ūkinės veiklos laikotarpio perskaičiavimus. Dėl to Vilniaus apygardos teismo reikalavimas suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėnesį galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas yra neįgyvendinimas. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė civilinės atsakomybės normas, nes AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neatliko neteisėtų veiksmų.

17. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kasacinį skundą prašo atmesti šios atsakovės kasacinį skundą dėl tariamo neįmanomumo įgyvendinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Vilniaus apygardos teismo procesinio sprendimo dalis, kuria atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įpareigota suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas, realiai įvykdoma.

17.2. 2002 m. vasario 1 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus energija“ ir bendrovė „Dalkia“ sudarė nuomos sutartį, kuria penkiolikos metų laikotarpiui bendrovei „Vilniaus energija“ buvo išnuomotas Vilniaus šilumos ūkis. Nuomos sutarties terminu UAB „Vilniaus energija“ buvo suteikta teisė (ir pareiga) užtikrinti šilumos ir karšto vandens tiekimą bei vykdyti elektros energijos ir šilumos gamybos veiklą. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, UAB „Vilniaus energija“ perleido AB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalavimo teisę į iš vartotojų gautinas sumas. Nuomos sutarties 13 priedo 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad gautinas sumas sudaro šios skolos: i) gyventojų; ii) pramonės (verslo) subjektų (vartotojų, kuriems taikomas specialus tarifas); iii) Savivaldybės ir valstybės biudžeto finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų; iv) kitų vartotojų. Taigi reikalavimo teisės į vartotojo ieškovo skolą už 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. laikotarpį buvo perleistos atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. birželio 15 d, todėl nuo šios dienos atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra naujoji kreditorė (skolos savininkė). Ieškinio reikalavimas (teismo įpareigojimas) yra būtent reikalavimas įskaityti tariamą ieškovo permoką su jo turima skola. Skolininko turimų priepriešinių reikalavimų pradiniam kreditoriui įskaitymas su naujo kreditoriaus reikalavimu nurodytas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.108 straipsnyje.

17.3. Atkreiptas dėmesys į tai, kad skolos perleidimo metu atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo perleisti ir visi skolą pagrindžiantys dokumentai, tarp jų ir duomenys apie ieškovui atliktą šilumos paskirstymą ir mokesčių

apskaičiavimą. Be to, teismas nurodė aiškius duomenis permokai suskaičiuoti – pagal 2011 metų sausio mėnesį galiojusius tarifus, kurie vieši ir žinomi, taigi atlikti patį skaičiavimą išties galima.

18. Ieškovas ir trečiasis asmuo atsiliepimu į atsakovių kasacinius skundus prašo atmesti atsakovių kasacinius skundus ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas reikalavimas įpareigoti suskaičiuoti ir įskaityti permoką už suvartotus 120 kub. m karšto vandens. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. UAB „Vilniaus energija“ namo (duomenys neskelbtini) mokesčius už šilumą bei karštą vandenį pradėjo skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d., kai 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“ perdavė šiai atsakovei duomenis apie minėtą namą. UAB „Vilniaus energija“ pripažino, kad bendrija „Šeškinė“, perduodama namo informaciją, nurodė, jog ieškovas deklaravo suvartotus ir apmokėtus 430 kub. m karšto vandens, tačiau 2011 m. sausio 11 d. patikrinus paaiškėjo, kad užfiksuotas 292 kub. m suvartojimas. Nuo šių duomenų atsakovė nepagrįstai pradėjo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį, patiektą į ieškovo butą, nes neįvertino ieškovo permokos, kuri yra laikoma avansiniu mokėjimu už karštą vandenį. Kai 2013 m. balandžio 29 d. buvo nuimta plomba nuo karšto vandens skaitiklių, jie rodė 376 kub. m suvartojimą. Ieškovas turėjo prievolę atsiskaityti ir atsiskaitė už suvartotą skaitiklių užfiksuotą karšto vandens kiekį. Atsakovė, gaudama apmokėjimą iš bendrijos už visus name esančius vartotojus, niekada nesidomėjo, kokią sumą sumoka kiekvienas iš vartotojų, t. y. niekada neindividualizavo mokėjimų, nors privalėjo, todėl nesutiktina su UAB „Vilniaus energija“, kad sąskaitose už name suvartotą šilumos energiją nematyti, jog yra permoka už karštą vandenį.

18.2. Ieškovas sutinka, kad jo pateiktoje medžiagoje yra užfiksuoti deklaruoto karšto vandens šuoliai. Šios aplinkybės ir ieškovo pateikti skaičiavimai įrodė, kad jis nuolat įmokėdavo pinigų sumas, gerokai viršijančias deklaruotą vandens kiekį, taigi jis yra permokėjęs už 120 kub. m karšto vandens. Ieškovo avansiniai mokėjimai pagrįstai įvertinti kaip permoka, kuri turi būti įskaityta į ieškovo mokėtinas sumas.

18.3. Ieškovas nesutinka su atsakovių argumentu, kad dėl permokėtų sumų grąžinimo jis turi ginčą spręsti su bendrija. Bendrija patvirtino, kad visas ieškovo sumokėtas lėšas pervedė atsakovei, o ši negalėjo nurodyti, kokią bendrijos atliktų mokėjimų dalį sudaro ieškovo dalis. Ieškovui įrodžius permoką, atsakovės įpareigotinos atlikti perskaičiavimą, įskaitydamos šią permoką.

18.4. Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš prievolės asmenų pasikeitimo būdų. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Taigi, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo cesijos sutarties sudarymo metu.

18.5. Nagrinėjamoje byloje AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nepagrįstai teigia, kad skolos už karštą vandenį perleidimas nebuvo ir ieškovo reikalavimo teisės į karšto vandens suvartojimo perskaičiavimą perkėlimas. Nuomos sutartimi buvo perleista reikalavimo teisė, kilusi iš dvišalės karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutarties, – UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalauja apmokėti skolą, o ieškovas kaip vartotojas reikalauja, kad ši bendrovė ištaisytų karšto vandens apskaitos klaidas sumažindama skolos dydį. Kreditorius (reikalavimo teisę perleidusi įmonė) turėjo ir teisę (reikalauti skolos), ir pareigą (teisingai apskaityti karšto vandens suvartojimą), o skolininkas (ieškovas) – tiek pareigą (apmokėti skolą), tiek reikalavimo teisę (reikalauti ištaisyti klaidingus skaičiavimus). Dėl to ieškovas turi teisę reikalauti iš naujojo kreditoriaus atlikti karšto vandens perskaičiavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo sprendžiant dėl įpareigojimo mokėtinas tiekėjui sumas padengti permoka už karšto vandens tiekimą

19. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami

ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra: a) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įrodomieji faktai, t. y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

20. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių leistinų įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013 ir kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378-2019, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; kt.).

21. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-916/2018, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, kt.). Taigi avansas yra pinigų suma, kuria sutarties pagrindu viena šalis iš anksto sumoka kitai šaliai už sutartimi sulygtus darbus. Vykdant sutartį, avansu sumokėti pinigai sutartyje nustatytomis sąlygomis naudojami atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus. Dėl to tuo atveju, kai viena šalis pagal sutartį sumoka avansą, turi būti laikoma, kad ji atsiskaitė už darbus avanso suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011).

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ mokesčius už šilumą ir karštą vandenį namo (duomenys neskelbtini) gyventojams pradėjo skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d., kai 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“ jai perdavė duomenis apie šį namą; bendrija, perduodama informaciją, nurodė, jog ieškovas yra deklaravęs apie suvartotus 430 kub. m karšto vandens ir už juos sumokėjęs, tačiau, 2011 m. sausio 11 d. patikrinusi ieškovo bute įrengto karšto skaitiklio rodmenis, atsakovė UAB „Vilniaus energija“ užfiksavo 292 kub. m karšto vandens suvartojimą. Nuo šių duomenų atsakovė pradėjo ieškovui skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį, tačiau ieškovas ir toliau tęsė karšto vandens deklaravimą nuo 430 kub. m duomenų. Vėliau dėl mokesčio už trūkstamą karšto vandens kiekį ir dėl taikyto mokesčio už karštą vandenį pagal maksimalius karšto vandens suvartojimo normatyvus, kurių ieškovas neapmokėjo, užfiksuota skola.

23. Iš 194-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Šeškinė“ 2010 m. gruodžio mėn. – 2011 m. gegužės mėn. mokėjimų pagal UAB „Vilniaus energija“ išrašytas už name suvartotą energiją sąskaitas nustatyta ir tai, kad bendrija neturėjo permokos ir tik po 2011 m. gegužės 31 d. sąskaitos išrašymo baigė mokėti nepriemoką. Taigi vertinant ieškinio reikalavimo pagrįstumą, spręstina, ar karšto vandens tiekėjas turi pareigą šiuo atveju avansu sumokėtomis sumomis už karštą vandenį padengti kitas ieškovo mokėtinas sumas.

24. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju atsakovei tokios pareigos neatsirado ir ieškovas dėl permokėtų sumų grąžinimo (jei ieškovas tam tikrą mokesčių dalį

permokėjo) gali spręsti su tuo juridiniu asmeniu, kuriam yra sumokėjęs didesnę sumą, nei turėjo pagal realiai suvartoją kiekį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis AB Informacinio verslo paslaugų įmonė parengto išrašo apie ieškovo buto mokėjimus duomenimis, sprendė, kad ieškovas yra permokėjęs už karšto vandens tiekimą. Dėl to teismas įpareigojo atsakovę AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kaip atsakovės UAB „Vilniaus energija“ teisių perėmėją, apskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. tarifus už 120 kub. m vandens ir ją įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas.

25. Pagal bylos duomenis, karšto vandens tiekimą vykdė atsakovė UAB „Vilniaus energija“, o daugiabučių namų savininkų bendrija, įgyvendindama šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus bei veikdama kaip jos dalyvių atstovė, skirstė suvartotos šilumos kiekį bendrijos gyventojams pagal atsakovės išrašytas sąskaitas, rinko iš jų mokesčius už šilumą ir karštą vandenį bei pervesdavo bendrą sumą tiekėjai. Teismų nustatyta, kad ieškovas deklaravo didesnį kiekį suvartoto karšto vandens iki 2011 m. sausio 1 d., nei realiai suvartojo ir už jį sumokėjo. Nors bendrija yra nurodžiusi, kad visas iš ieškovo gautas lėšas yra pervedusi atsakovei, atsakovės bendrijai išrašytose sąskaitose ir iš jos gautuose mokėjimuose nėra užfiksuota ieškovo individualiai avansu sumokėta suma, juo labiau nenurodyta, kad dėl bendrijos atliktų mokėjimų avansu būtų pervesta daugiau lėšų už karštą vandenį. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrija net po duomenų perdavimo atsakovei dar kurį laiką, t. y. iki 2011 m. gegužės 31 d. sąskaitos išrašymo, mokėjo nepriemoką.

26. Nagrinėjamu atveju ieškovo sumokėtos bendrijai lėšos negali būti vertinamos kaip avansinis mokėjimas atsakovei, nes jai toks mokėjimas nebuvo atliktas. Bendrijos pripažįstama faktinė aplinkybė, kad didesnes sumas už karštą vandenį ieškovas avansu mokėjo bendrijai, kuri rinko mokesčius ir juos pervesdavo atsakovei UAB „Vilniaus energija“, nepatvirtina tokių sumų sumokėjimo karšto vandens tiekėjai. Kita vertus, nagrinėjamu ginčo tarp šalių aspektu galima teigti, kad apskritai nėra reikšminga kaip buvo panaudojamos bendrijai avansu įmokėtos lėšos (apmokant kitų bendrijos narių nepriemoka ar kitaip). Taigi tokios nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad šiuo atveju karšto vandens tiekėjai kyla pareiga avansu įmokėtomis sumomis padengti ieškovo mokėtinas sumas (CK 6.257 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šių lėšų priteisimo (grąžinimo) klausimas turi būti sprendžiamas būtent su bendrija kaip subjektu, kuriam tokios lėšos ir buvo pervestos.

27. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 185 straipsnis). Toks netinkamas proceso teisės normų taikymas lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą išvadą dėl karšto vandens tiekėjo pareigos avansu sumokėtomis sumomis padengti karšto vandens vartotojo skolą. Apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti šio teismo priimto procesinio sprendimo dalį dėl reikalavimo įskaityti permoką už 120 kub. m karšto vandens ir dėl šio reikalavimo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28. Kadangi atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kasaciniu skundu kėlė klausimą dėl subjekto, kuris įpareigotinas suskaičiuoti permoką ir ją įskaityti, nurodydama, kad toks įpareigojimas jai neįmanomas įgyvendinti, tai, kasacinio teismo teisėjų kolegijai panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl reikalavimo įskaityti permoką į skolą, šis klausimas pripažintinas neturinčiu reikšmės ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Apeliacinės instancijos teismas yra perdavęs bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir nesprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, atitinkamai ir kasaciniame teisme patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą iš esmės nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

30. Kasacinis teismas patyrė 10,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įpareigota suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas, panaikinti ir dėl šio reikalavimo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria šis reikalavimas atmestas.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

ANTANAS SIMNIŠKIS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08536 2019-05-30 2019-04-24 2019-04-24 -

Administracinė byla Nr. eA-309-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02455-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 55.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorinio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybės merui dėl atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujamos Klaipėdos teritorinio skyriaus (toliau – ir Inspekcija, atsakovas), 2016 m. spalio 17 d. atsakymą (išvadą) Nr. 1D-3-12798 (toliau – ir Išvada) ir įpareigoti atsakovą

atlikti pakartotinį tyrimą, nustatant pareiškėjos dirbtų viršvalandžių kiekį laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2016 m. spalio 6 d., neišmokėtą atlyginimą ir delspinigius. Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji 2016 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinį skyrių, nurodydama, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriate (toliau – ir Sekretoriate) neapskaitomi ir neapmokami viršvalandžiai, kuriuos verčiama dirbti. Inspekcijos Klaipėdos teritorinis skyrius 2016 m. spalio 17 d. atsakyme Nr. 1D-3-12798 pareiškėjai nurodė, jog atlikus patikrinimą Sekretoriate, pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėja nesutiko su atsakovo atsakymu, vertino jį kaip nepagrįstą.

1.2. Pareiškėjos vertinimu atsakovas neatliko visų aplinkybių tyrimo dėl dirbamų viršvalandžių ir atliekamą tyrimą susiaurino iki pareiškėjos nurodyto vieno epizodo, kai už pareiškėjos 2016 m. liepos 28 d. dirbtą viršvalandinį darbą nebuvo apmokėta. Tvirtino, jog ne tik 2016 m. liepos 28 d. buvo dirbamas viršvalandinis darbas, bet ir kitais kartais buvo dirbamas viršvalandinis darbas. Pažymėjo, jog šių viršvalandinių darbo epizodų atsakovas netyrė bei elektroninėje duomenų valdymo sistemoje „Avilys“ viršvalandinio darbo nenustatė.

1.3. Pareiškėjos vertinimu atsakovas Išvadoje nepagrįstai rėmėsi mero raštišku paaiškinimu, kad nebuvo prašymų leisti dirbti viršvalandinius darbus ir kad Sekretoriato oficialus darbo laikas baigiasi 17.00 val. Teigė, jog toks paaiškinimas nepatvirtina, kad mero potvarkiu buvo nustatytas draudimas Sekretoriato darbuotojams dirbti viršvalandinį darbą. Pažymėjo, jog per visą darbo laikotarpį Sekretoriate pareiškėja nebuvo supažindinta su kokiu nors mero potvarkiu, kuris draustų pareiškėjai viršvalandinį darbą ir/ar paneigtų Lietuvos Respublikos darbo kodekse ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą viršvalandinį darbo apmokėjimą.

1.4. Pareiškėja pažymėjo, kad ji buvo verčiama dirbti viršvalandžius grasinant suplanuotų atostogų pakeitimu. Nurodė, jog ji buvo verčiama viršvalandinio darbo sąskaita parengti 2016 m. liepos 28 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegijos (toliau – ir Kolegija) posėdžio protokolą. Teigė, jog atsakovas šių aplinkybių visiškai netyrė, be to, atsakovas tinkamai neapskaičiavo, kiek realiai laiko pareiškėja turėjo 2016 m. liepos 28 d. Kolegijos posėdžio protokolo parengimui. Atsakovas teigdamas, jog pareiškėja 2016 m. liepos 28 d. įvykusio Kolegijos posėdžio protokolui parengti turėjo 4 valandas, neįvertino to, kad pareiškėjos darbo vieta ir posėdžio salė yra skirtinguose pastatuose, todėl vien nueiti ir grįžti nuo posėdžio salės iki darbo vietos trunka apie pusę valandos. Be to, nors posėdis baigėsi 13.00 val., tačiau pareiškėja privalėjo pasirūpinti salės užrakinimu, sulaukti kada visi posėdžio dalyviai iš salės išeis, kol informacinių technologijų specialistas suformuos posėdžio garso įrašą ir įrašys į laikmeną. Pažymėjo, jog jos darbo laikas baigėsi 16.45 val., o atsižvelgiant į tai, kad posėdis baigėsi 13.00 val., mano, kad akivaizdu, kad ji neturėjo 4 valandų 2016  m. liepos 28 d. Kolegijos posėdžio protokolui parengti, kaip tvirtina atsakovas. Teigė, jog tai, kad 2016 m. liepos 28 d. Kolegijos posėdyje buvo svarstomi „tik du“ klausimai, dar neatspindi rengiamo dokumento turinio apimties. Atkreipė dėmesį, jog rengiami dokumentai privalo būti kokybiški, be gramatinių klaidų, dėl to kokybiško dokumento parengimas reikalauja didesnių laiko sąnaudų.

1.5. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas buvo šališkas. Skundžiamą Išvadą nors ir parengė bei pasirašė tyrimą atlikusi vyriausioji darbo inspektorė V. M., tačiau atliekant tyrimą jame dalyvavo ir tyrimą galėjo įtakoti Inspekcijos Klaipėdos skyriaus vedėjas V. R., kuris yra politikas, todėl V. R. galėjo būti šališkas apklausiant kitus politikus.

1.6. Atsakovo pasiūlymą pareiškėjai viršvalandžių (darbo apmokėjimo) problemą spręsti individualaus darbo ginčo tvarka, pareiškėja vertino kaip atsakovo vengimą vykdyti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 ir 6 straipsniuose nustatytą kompetenciją ir funkcijas, tokiu būdu apsunkinant darbuotojo (silpnesnės šalies) padėtį.

2. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorinio skyriaus su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad Inspekcijos Klaipėdos teritorinis skyrius 2016 m. rugsėjo 19 d. gavo pareiškėjos skundą, kuriame ji nurodė, kad 2016 m. liepos 28 d. Sekretoriato sekretoriaus M. V. nurodymu ji dirbo viršvalandinį darbą, t. y. rengė 2016 m. liepos 28 d. vykusio Kolegijos posėdžio protokolą, kuris į elektroninę dokumentų valdymo sistemą „Avilys“ buvo įkeltas 2016 m. liepos 28 d. apie 17.30 val. Nurodė, kad viršvalandinis darbas buvo skiriamas be jos sutikimo, neapskaitytas ir neapmokėtas. Pareiškėja prašė, kad būtų atliktas tyrimas ir įvertinta, ar darbdavys tinkamai laikosi teisės aktų, reglamentuojančių viršvalandinių darbų apmokėjimą bei ar pareiškėja buvo pagrįstai verčiama dirbti pasibaigus jos darbo laikui ir už tai jai neatlyginta.

2.2. Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu apklausus Klaipėdos miesto savivaldybės merą, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretorių M. V., Sekretoriato vyriausiąją specialistę A. M., kurios darbo funkcijos tapačios

pareiškėjos darbo funkcijoms, bei išanalizavus Sekretoriato darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2016 m. sausio – rugsėjo mėnesius, nebuvo nustatytas viršvalandinis darbas.

2.3. Atsakovas nurodė, jog atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2016 m. liepos 28 d. Kolegijos protokolas į elektroninę dokumentų valdymo sistemą „Avilys“ įkeltas (sukurtas) 2016 m. liepos 28 d. 17 val. 29 min., t. y. jau pasibaigus pareiškėjos darbo laikui. Pažymėjo, jog nagrinėti dokumentai bei mero ir Sekretoriaus paaiškinimai patvirtino, kad Kolegijos posėdis, kurio protokolą pareiškėja turėjo surašyti 2016 m. liepos 28 d., truko nuo 12.30 iki 13.00 val., posėdyje svarstyti du klausimai, protokolo apimtis 2 lapai, posėdis baigėsi likus beveik 4 valandoms iki pareiškėjos darbo laiko pabaigos. Nurodė, jog siekiant nustatyti, ar darbuotojai netiesiogiai nėra verčiami dirbti viršvalandinių darbų, pavedant jiems didesnės apimties darbus nei įmanoma atlikti nustatytu darbo laiku, visuomet yra atsižvelgiama į skiriamų darbų apimtis. Teigė, jog dėl šios priežasties buvo vertinta 2016 m. liepos 28 d. protokolo apimtis, klausimų sudėtingumas, darbo laikas, skirtas šiam darbui atlikti. įvertinęs tyrimo metu pateiktus duomenis, atsakovas nusprendė, jog nėra neabejotino pagrindo teigti, kad pavedant pareiškėjai iki darbo dienos pabaigos parengti 2016 m. liepos 28 d. posėdžio protokolą, skiriamo darbo apimtis netiesiogiai įpareigojo pareiškėją dirbti viršvalandinius darbus. Be to, jokių įrodymų ar aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjai buvo grasinama kasmetinių atostogų pakeitimu, nebuvo nustatyta.

2.4. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagal teismų praktiką darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo.

2.5. Atsakovas pabrėžė, kad jis kontroliuoja, kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių normų bei vykdo pažeidimų šioje srityje prevenciją, tačiau jis neturi kompetencijos ar pareigos rinkti pareiškėjai įrodymus, reikalingus sprendžiant jos individualų ginčą su darbdaviu ar atlikti skaičiavimus. Atsakovo vertinimu, pareiškėja dėl viršvalandinių darbų fakto nustatymo ir apmokėjimo už juos turi kreiptis į teismą ar į darbo ginčo komisiją.

2.6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad tyrimas buvo atliktas šališkai. Sprendimas paskirti konkrečius inspektorius atlikti neplaninį patikrinimą buvo priimtas atsižvelgiant į tuo metu faktiškai dirbančių vyriausiųjų darbo inspektorių skaičių ir užimtumą kitomis užduotimis.3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės meras (toliau – ir Meras) atsiliepimu su pareiškėjos patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

3.1. Klaipėdos miesto savivaldybės meras atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėja, reikalaudama teismo panaikinti atsakovės sprendimą tuo aspektu, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą pagal pareiškėjos kreipimąsi, nenagrinėjo ir nenustatė viršvalandinio darbo ne tik dėl jos, bet ir dėl kitų Sekretoriate dirbančių asmenų, yra perteklinis, kadangi pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą tik dėl jai teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Akcentavo, kad pareiškėja teismui pateiktame skunde nurodė naujas dėl viršvalandinio darbo aplinkybes (dėl 2016 m. liepos 20 d. protokolo Nr. TAR-80, 2016 m. vasario 10 d. protokolo TAR-12 ir kitų protokolų rengimo ne darbo metu), kurios nebuvo nurodytos nei atsakovui, nei darbdaviui.

3.2. Meras nurodė, jog Sekretoriate darbas organizuojamas pagal savivaldybės oficialų darbo grafiką: pirmadieniais – ketvirtadieniais: nuo 8.00 val. iki 17.00 val., o penktadieniais nuo 8.00 val. iki 15.45 val., išskyrus kai kuriuos darbuotojus (įskaitant ir pareiškėją), kuriems mero potvarkiais pakeistas darbo laikas. Pareiškėjos prašymu savivaldybės meras 2015 m. spalio 7 d. potvarkiu Nr. M3-79 pareiškėjai nustatė tokį darbo laiką: pirmadieniais – ketvirtadieniais nuo 8 val. iki 16.45 val.; penktadieniais nuo 8 val. iki 15 val. 30 min., nustatant pertrauką pailsėti ir pavalgyti nuo 12 val. iki 12 val. 30 min. Teigia, jog meras jokių pareiškėjos prašymų leisti dirbti viršvalandinį darbą nėra gavęs ir leidimų dirbti pasibaigus sutartam darbo laikui nėra išdavęs. Pažymėjo, jog iki šiol jokių pretenzijų iš pareiškėjos dėl viršyto nustatyto darbo laiko ar dėl apmokėjimo už jį nebuvo gauta, todėl mano, kad pareiškėja, kuri 2016 m. spalio 6 d., dėl pasikartojančių darbo drausmės pažeidimų, buvo atleista iš darbo, bando diskredituoti įstaigą ir jos vadovą.

3.3. Nesutiko su tuo, kad Inspekcija atliko tyrimą šališkai, nes Inspekcijos vadovas dalyvauja politinėje veikloje.

II.

4. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus 2016 m. spalio 17 d. atsakymo (Išvados) Nr. 1D-3-12798 teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

6.1. Inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo darbo inspektorė V. M. ir Inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas V. R. atliko Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos patikrinimą, kuriuo metu tikrino pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 19 d. skunde nurodytas aplinkybes. Patikrinimo metu buvo apklaustas Klaipėdos miesto savivaldybės meras V. G., Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretorius M. V., kiti darbuotojai, pildytas kontrolinis darbo teisės klausimynas, tikrinta informacija elektroninėje dokumentų valdymo sistemoje „Avilys“, paimtos kitų dokumentų kopijos. Atlikto patikrinimo rezultatai įforminti 2016 m. spalio 17 d. patikrinimo akte Nr. 0989-APS-3-16458–2016 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

6.2. Patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinimo metu Klaipėdos miesto savivaldybės meras V. G. ir Sekretorius M. V. paaiškino, jog Sekretoriate viršvalandinis darbas nėra vykdomas, nėra gauta prašymų leisti dirbti viršvalandinius darbus ir toks leidimas nėra išduotas. Nurodyta, jog patikrinimo metu buvo analizuojami Sekretoriato darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2016 m. sausio – rugsėjo mėnesius, tačiau nenustatyta, jog būtų pažymėti viršvalandiniai darbai. Patikrinimo akte taip pat pažymėta, jog, remiantis elektroninėmis dokumentų valdymo sistemos „Avilys“ duomenimis, 2016 m. liepos 28 d. Kolegijos protokolas į sistemą įkeltas (sukurtas) 2016 m. liepos 28 d. 17 val. 29 min., t. y. jau pasibaigus pareiškėjos darbo laikui. Nurodyta, jog kiti pateikti dokumentai patvirtino, jog Kolegijos posėdis, kurio protokolą E. A. turėjo surašyti 2016 m. liepos 28 d., truko nuo 12.30 val. iki 13 val., posėdyje svarstyti du klausimai, protokolo apimtis – 2 lapai, o posėdis baigėsi likus beveik 4 valandoms iki E. A. darbo laiko pabaigos. Įvertinus patikrinimo metu gautus duomenis, buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimus,  t. y. pareiškėjos pranešime nurodyta informacija dėl priverstinio viršvalandžių darbų skyrimo nepasitvirtino, todėl poveikio priemonės netaikytos.

6.3. Atsižvelgusi į tyrimo metu surinktą informaciją, Inspekcija sprendė, jog ji negalėjo neginčijamai padaryti išvados, kad buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys viršvalandinius darbus, jų apmokėjimą.

6.4. Pareiškėja skunde nurodė, jog 2016 m. liepos 28 d. nuo 12.00 val. iki 12.15 val. vyko iš kabineto (Danės g. 17) į posėdžių salę (Liepų g. 13); nuo 12.15 val. iki 12.30 val. buvo užtikrinamas patekimas į posėdžių salę pagal pareigybių aprašymą; nuo 12.30 val. iki 13.00 val. dalyvavo Kolegijos posėdyje; nuo 13.00 val. iki 13.20 val. laukė posėdžio dalyvių išsiskirstymo, garso įrašo, užrakino salę; nuo 13.20 val. iki 13.50 val. turėjo pavėluotą pertrauka pavalgyti ir pailsėti; nuo 13.50 val. iki 14.05 val. grįžo į kabinetą; nuo 14.05 val. iki 16.45 val. rengė Kolegijos posėdžio protokolą (2.40 val.); nuo 16.45 val. iki 17.30 val. baigė rengti Kolegijos protokolą ir jį įkėlė į elektroninę dokumentų valdymo sistemą „Avilys“.

7. Teismas vertindamas pareiškėjos nurodytus veiksmus iki protokolo parengimo pažymėjo, jog nors pareiškėja skunde ir nurodė, kad negalėjo laiku pavalgyti ir pailsėti, kadangi turėjo pasirengti Kolegijos posėdžiui, tačiau nenurodė dėl kokių priežasčių ji pertraukos neišnaudojo šiek tiek anksčiau, dar iki Kolegijos posėdžio, nors pareiškėja apie būsimą Kolegijos posėdį buvo informuota dar 2016 m. liepos 18 d. ir tai žinodama ji galėjo pailsėti ir pavalgyti iki Kolegijos posėdžio. Be to, iš pareiškėjos skunde pateiktos lentelės nėra aišku dėl ko ji išskiria protokolo rengimo veiksmą (atliekamas nuo 14.05 val. iki 16.45 val.) nuo baigimo rengti Kolegijos protokolą ir jo įkėlimo į elektroninę dokumentų valdymo sistemą „Avilys“ veiksmo (nuo 16.45 val. iki 17.30 val.). Teismo vertinimu šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėja tinkamai nepaskirstė savo darbo laiko Kolegijos protokolui parengti, todėl sprendė, kad tvirtinti, kad pareiškėja savo darbo laiku negalėjo spėti parengti 2016 m. liepos 28 d. Kolegijos posėdžio protokolo ir dėl to turėjo dirbti viršvalandinį darbą, nėra pagrindo. Teismas pasisakė, kad šiuo atveju, vien tai, kad pareiškėja 2016 m. liepos 28 d. Kolegijos posėdžio protokolą į elektroninę dokumentų valdymo sistemą „Avilys“ įkėlė po darbo valandų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėja dirbo darbą, kuris viršijo įprastinį darbo krūvį ir jo atlikimui reikėjo papildomo laiko.

8. Atsakydamas į pareiškėjos teiginius, kad atsakovas tyrimą susiaurino iki 2016 m. liepos 28 d. epizodo ir kitų viršvalandinio darbo epizodų netyrė, teismas akcentavo, jog pareiškėja 2016 m. rugsėjo 19 d. skunde, kuriuo kreipėsi į Inspekcijos Klaipėdos teritorinį skyrių, nenurodė, kad rengiant 2016 m. liepos 20 d. protokolą Nr. TAR-80, 2016 m. vasario 10 d. protokolą Nr. TAR-12, 2016 m. birželio 14 d. protokolą Nr. TAR-65, 2016 m. balandžio 26 d. protokolą Nr. TAR-45 buvo viršytas įprastinis darbo krūvis, Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog atsakovas neteisėtai netyrė kitų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pareiškėjos skunde.

9. Dėl pareiškėjos teiginių, kad pareiškėjos prisijungimo laikas prie elektroninės duomenų valdymo sistemos „Avilys“ patvirtina patirtą viršvalandinį darbą, teismas pasisakė, jog Sekretoriato funkcijų vykdymui naudojama dokumentų valdymo sistema „Avilys“ nėra susieta su darbo laiko apskaitos sistema, todėl šioje dokumentų valdymo sistemoje darbuotojo faktinis darbo laikas nėra apskaitomas ir ribojamas. Pažymėjo, jog esant tokiai situacijai parengtą dokumento projektą darbuotojas techniškai gali įkelti į sistemą „Avilys“ ir pasibaigus darbo laikui, tačiau toks atvejis negali būti

laikomas viršvalandiniu darbu.10. Teismas pasisakė, kad nustatant, ar nebuvo dirbamas viršvalandinis darbas, privalo būti įvertinta ne tik tai, kokiu

laiku jungiamasi prie elektroninės dokumentų valdymo sistemos „Avilys“, tačiau privalo būti įvertinta ir tai, ar darbas galėjo būti atliktas įprastinėmis darbo valandomis, ar apie tokį darbą žinojo darbdavys, ar tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu. Nenustatęs, kad pareiškėjai darbdavys davė nurodymus dirbti darbą, kuris viršytų jos įprastinį darbo krūvį, nors pareiškėja dokumentą įkėlė 2016 m. liepos 28 d. 17 val. 29 min., teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėja dirbo darbą, viršijantį įprastinį jos darbo krūvį.

11. Dėl tyrimo šališkumo, teismas pasisakė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad Inspekcijos Klaipėdos skyriaus vedėjas V. R. būtų susijęs giminystės ryšiais ar kokiais kitais pavaldumo santykiais su Klaipėdos miesto savivaldybėje ar jos Sekretoriate dirbančiais asmenimis. Tai, kad Inspekcijos Klaipėdos skyriaus vedėjas V. R. yra politikas, teismo vertinimu nėra priežastis, leidžianti abejoti jo nešališkumu. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėja 2016 m. rugsėjo 19 d. skunde Inspekcijos Klaipėdos teritorinį skyriui nenurodė, jog jai kyla pagrįstų abejonių dėl V. R. nešališkumo, neprašė jo nusišalinti nuo skunde prašomo atlikti tyrimo. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad Inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus patikrinimas buvo šališkas, nes jame dalyvavo Inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas V. R., kuris yra ir politikas.

12. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog atsakovas atliko tyrimą išsamiai ir nešališkai, nepažeidė savo kompetencijos bei 2016 m. spalio 17 d. atsakymu Nr. 1D-3-12798 atsakė į visas pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 19 d. skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėja prašė atlikti tyrimą. Atsakyme aiškiai nurodytos aplinkybės, nurodyta administracinio akto apskundimo tvarka, todėl teismas sprendė, kad skundžiama Išvada atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta, dėl to nėra teisinio pagrindo ją panaikinti.

13. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas jos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III.

14. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracini teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Prašo priteisti 34,16 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

14.1. Teismas pareiškėjos skundą nagrinėjo vieno epizodo apimtyje (kaip ir Inspekcija), nors pareiškėja skunde Inspekcijai nurodė aplinkybę apie daugkartinius pažeidimus, o 2016 m. liepos 28 d. atvejį ji nurodžiusi tik kaip vieną iš daugelio. Pareiškėjos vertinimu teismas jos skundą nagrinėjo formos, o ne turinio prasme, nes teismas nevertino pareiškėjos pridėtų pavėluotų atostoginių išmokėjimo dokumentų.

14.2. Teismas savo sprendimą motyvavo Teisės aktų registre nepaskelbtais teisės aktais, be to byloje nėra duomenų, kokie duomenys buvo surinkti iš elektroninės duomenų valdymo sistemos „Avilys“. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Inspekcija negalėjo nustatyti Sekretoriato pažeidimų, kuriuos nurodė pareiškėja. Teismo sprendimas formalus.

14.3. Teismas nevertino aplinkybės, jog apklausti darbuotojai galėjo būti įbauginti, žinodami, kad pareiškėja buvo atleista, ir dėl to nurodyti kitokias aplinkybes nei buvo iš tikrųjų.

14.4. Teismas motyvuodamas savo sprendimą ir teigdamas, jog pareiškėja turėjo apie 4 val. protokolui paruošti, įskaičiavo ir viršvalandžius. Pareiškėja teigia, kad neskaičiuojant viršvalandžių, ji turėjo daugiausia 2 val. ir 40 min.

14.5. Nepagrįstas teismo motyvas, jog pareiškėja savo pietų pertrauką galėjo išnaudoti anksčiau, iki Kolegijos posėdžio, nes apie jį žinojo. Pareiškėja teigia, kad prieš posėdį valgyti nenorėjo.

14.6. Tai, kad su elektronine duomenų valdymo sistema „Avilys“ galima dirbti po darbo valandų nereiškia, jog tokie sistemos programiniai ir techniniai sprendimai nulemia darbuotojų teises ir pareigas (nupirkta programinė įranga tampa svarbesnė už teisės aktą). Vadovaujantis tokia logika, nei Inspekcija nei teismas niekada nė vienoje įstaigoje negalės nustatyti viršvalandinio darbo laiko pažeidimų, jeigu įstaigose nebus viršvalandinio darbo laikos apskaitos techninio sprendimo.

14.7. Pareiškėja tikėjosi, kad Inspekcija tyrimo metu paprašys jos pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus, kuriais ji būtų pagrindusi ir konkrečiai nurodžiusi kitus darbo laiko pažeidimus. Todėl pareiškėja mano, kad jos nurodymas, kad įstaigoje dažnai jai tekdavo dirbti viršvalandžius buvo pakankamas, kad Inspekcija būtų tyrusi ir kitus epizodus, o ne tik tą, kurį konkrečiai ji nurodė. Dėl šios priežasties pareiškėja kitus epizodus nurodė teismui.

15. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorinio skyriaus atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės atkartoja savo poziciją, kurią pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog:

15.1. Teisės aktai (Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reglamentas, Asmenų prašymų, pranešimų ir skundų nagrinėjimo bei jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklės), kuriais vadovaujantis teismas priėmė sprendimą, yra paskelbti ir pareiškėja galėjo su jais susipažinti.

15.2. Pareiškėjos kaltinimai inspektorių šališkumu nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ar faktais, pareiškėja remiasi tik prielaidomis ir išankstiniais nusistatymais.

15.3. Atsakovas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad Kolegijos posėdžio protokolui surašyti, įvertinus visus būtinus atlikti Pareiškėjos veiksmus pasibaigus posėdžiui, kuriuos ji pati nurodė skunde, turėjo ne 4 val., o 2 val. 40 min., tačiau nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad tiek laiko neužteko tinkamam protokolo sutvarkymui.

15.4. Inspekcija neturi kompetencijos ar pareigos rinkti pareiškėjai įrodymus, reikalingus sprendžiant jos individualų ginčą su darbdaviu, ar atlikti skaičiavimus.

15.5. Aplinkybės, susijusios su darbo laiko organizavimu, darbo apimtimi, darbdavio valios išreiškimu dėl darbo pasibaigus nustatytoms darbo valandoms turi būti nustatinėjamos ir vertinamos kaip iškilusio individualaus darbo ginčo tarp pareiškėjos ir darbdavio sudėtis.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės meras atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.17. Byloje kilęs pagrindinis ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus atsakymo pareiškėjai pagrįstumo ir teisėtumo.18. Inspekcija, ištyrusi 2016 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjos skundą, 2016 m. spalio 17 d. atsakyme Nr. 1D-3-12798

nurodė, jog nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad Klaipėdos miesto savivaldybėje nebuvo laikytasi teisės aktų, reglamentuojančių viršvalandinių darbų pareiškėjai skyrimą ir apmokėjimą.

19. Pareiškėja, manydama, jog Inspekcijos tyrimas buvo atliktas netinkamai, kreipėsi į teismą, kuris jos skundą atmetė, iš esmės palaikęs atsakovo poziciją.

20. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, netinkamai rinko ir vertino įrodymus, todėl padarė netinkamas išvadas.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Pasisakydama dėl apeliantės argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimo ir įrodymų tyrimo apimtimi, teisėjų

kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Todėl pareiškėjos suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjos ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėja patikslintu skundu teismo prašė panaikinti atsakovo 2016 m. spalio 17 d. atsakymą ir įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį tyrimą dėl pareiškėjos dirbtų viršvalandžių 2015–2016 metais. Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti skundžiamo akto teisėtumą ir pagrįstumą bei nustatyti, ar yra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurių prašo pareiškėja.

25. Apeliaciniame skunde neginčijama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl skundžiamo Inspekcijos atsakymo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad Inspekcija neprivalėjo tirti kitų hipotetinių atvejų, kurių pareiškėja 2016 m. rugsėjo 19 d. skunde nenurodė. Atsakovas išsamiai ištyrė pareiškėjos nurodytą 2016 m. liepos 28 d. galimo viršvalandinio darbo atvejį bei kartu patikrino duomenis apie galimo viršvalandinio darbo egzistavimą Klaipėdos miesto savivaldybėje, konkrečiai savivaldybės tarybos ir mero sekretoriate. Vien tai, kad pareiškėja kiekvieną savo ir kitų sekretoriato darbuotojų veiksmą dokumentų tvarkymo sistemoje „Avilys“, atliktą po oficialių darbo valandų, laiko viršvalandiniu darbu, dar nėra pakankamu pagrindu konstatuoti, jog pareiškėja dirbo viršvalandinį darbą.

26. Elektroninė dokumentų valdymo sistema „Avilys“ nėra skirta darbuotojų darbo laiko apskaitai. Šios sistemos duomenys gali būti kaip papildomas įrodymas, kad pareiškėja tam tikras savo funkcijas atliko pasibaigus oficialiam darbo laikui, tačiau tai gali sąlygoti tiek pačios pareiškėjos netinkamas darbo laiko organizavimas, tiek ir kitos kiekvienu individualiu atveju susiklosčiusios aplinkybės. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas skundžiamame atsakyme ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime, pripažinimui, kad buvo dirbamas viršvalandinis darbas, būtina nustatyti, jog darbas buvo dirbamas ne tik viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, bet ir su darbdavio žinia arba jo nurodymu. Tokių duomenų atsakovas, atlikęs patikrinimą Klaipėdos miesto savivaldybėje, nenustatė. Pirmosios instancijos teismas taip pat detaliai aptarė kitas aplinkybes, nurodytas pareiškėjos skunde, susijusias su patikrinimą atlikusių asmenų šališkumu bei patikrinimo apimtimi.

27. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, kurio netinkamumu pareiškėja grindžia savo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliantės dėstoma pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika daugiau pagrįsta subjektyviu atskirų faktinių aplinkybių ir teismo sprendime išdėstytų motyvų vertinimu.

29. Nors apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisės aktų registre nepaskelbtais Lietuvos

Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. birželio 19 d. įsakymu NR. V-282 ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. sausio 11 d. įsakymu EV-3 patvirtintomis Asmenų prašymų, pranešimų ir skundų nagrinėjimo bei jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklėmis, tačiau tokie apeliantės teiginiai yra nepagrįsti, nes Reglamentas teisės aktų registre buvo paskelbtas 2014  m. birželio 20 d., Nr. 7879, identifikacinis kodas 2014-07879, Taisyklės paskelbtos 2016 m. sausio 13 d., Nr. 590, identifikacinis kodas 2016-00590, tad visi suinteresuoti asmenys turėjo ir turi galimybę susipažinti su šių teisės aktų turiniu.

30. Pasisakydama dėl pareiškėjos pareikšto reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą pakartotinai, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovo 2016 m. rugsėjo-spalio mėnesiais atlikto patikrinimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo surinkti rašytiniai įrodymai, liečiantys ne tik pareiškėjos skunde nurodytą 2016 m. liepos 28 d. atvejį, bet ir kitą pareiškėjos nurodytą laikotarpį. Iš šių duomenų nėra pagrindo spręsti, kad Klaipėdos miesto savivaldybėje buvo netinkamai organizuojama viršvalandinio darbo apskaita, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą tikrinti šiuos duomenis dar kartą.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nesant pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, netenkintinas ir jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08398 2019-05-28 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. A-626-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00736-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. Š. ir E. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai K. Š. ir E. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) 2016 m. birželio 16 d. sprendimus Nr. (0.7.2)FR0682-389 ir Nr. (0.7.2)FR0682-395; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimus Nr. 68-339 ir Nr. 68-338; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. vasario 10 d. sprendimus Nr. S-32(7-290/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimus Nr. (04.7.2)-FR0682-389 ir (04.7.2)-FR0682-395, kuriais K. Š. apskaičiavo 19 630,73 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 6 990,22 Eur GPM delspinigių ir paskyrė 5 889 Eur baudą, o E. Š. – 15 509,73 Eur GPM, 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei paskyrė 4 653 Eur baudą. Šiuos Kauno AVMI sprendimus patvirtino ir VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimais Nr. 68-338 ir 68-339. Komisija 2016 m. vasario 10 d. sprendimais Nr. S-33 (7-289/2016) ir Nr. S-32 (7-290/2016) iš dalies pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimus, t. y. patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigių, bei sumažino mokėtiną baudą iki 1 526 Eur. Komisija minėtu sprendimu taip pat patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigių, bei sumažino mokėtiną baudą iki 1 963 Eur.

3. Pareiškėjai, nesutikdami su teritorinio ir centrinio mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimais, nurodė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl iš V. D. gautų piniginių lėšų pripažinimo pagal paskolos sutartį, kurią tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK atsisakė pripažinti. Jeigu teismas, įvertinęs visus įrodymus, pripažintų, jog pareiškėjų atliktame mokestiniame patikrinime turi būti įvertintos gautos piniginės lėšos iš V. D., tokiu atveju, pareiškėjai mano, jog jų atžvilgiu turėtų būti perskaičiuotas mokėtinas GPM.

4. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratoriai nepagrįstai nepripažino oficialiomis pajamomis pareiškėjų gautos paskolos iš V. D. Pažymėjo, kad Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendime Nr. (04.7.2.)-FR0682-395 nurodė, jog atlikto V. D. mokestinio tyrimo metu nenustatytas piniginių lėšų trūkumas, t. y. teritorinis mokesčių administratorius sprendimuose padarė esminę išvadą, kuria pripažino, jog V. D. turėjo pinigų paskolinti pareiškėjams. Teigė, kad tokiu atveju aplinkybės apie V. D. turėtas pinigines lėšas ir galimybę jas paskolinti pareiškėjams nebereikia įrodinėti.

5. Pareiškėjai nesutiko, kad 2012 m. birželio 1 d. paskolos sandoris buvo fiktyvus / formalus, kadangi tik V. D. teismui galėtų paaiškinti aplinkybes apie sudarytą paskolos sutartį. Akcentavo, kad 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutarties realumą patvirtina tiesioginiai įrodymai, t. y. 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartis; pareiškėjo K. Š. paaiškinimai (tiek žodžiu, tiek raštu); 2016 m. gegužės 11 d. V. D. rašytinis paaiškinimas, teiktas Kauno AVMI. Pabrėžė, kad pareiškėjas K. Š. 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį pasirašė tik gavęs visą paskolos sumą grynaisiais pinigais, o tai, pareiškėjų nuomone, įrodo ir

patvirtina, jog paskolos sutartis buvo realus sandoris, pagal kurį paskolintos piniginės lėšos pareiškėjui K. Š. Teigė, kad nei mokesčių administratoriai, nei Komisija savo sprendimuose neskyrė pakankamo dėmesio dar vienam tiesioginiam įrodymui – V. D. 2016 m. gegužės 11 d. paaiškinimui, kuris kaip įrodymas nebuvo analizuotas ir atmestas.

6. Pareiškėjai paaiškino, kad paskolos suma buvo perduota grynaisiais pinigais, o ne bankiniu pavedimu, kadangi V. D. banko sąskaita areštuota, jis neturėjo galimybės fiziškai atlikti mokėjimo pavedimo. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai leidžia asmeniui naudotis grynaisiais pinigais, su jais atlikinėti įvairias operacijas, net jeigu ir banko sąskaitos yra areštuotos, ar yra priimti teismų ar kitų institucijų sprendimai dėl išieškojimo. Dėl atsakovo teiginių, kad V.  D. pats yra skolingas mokesčių administratoriui priskaičiuotą GPM, pareiškėjai pažymėjo, jog mokesčių administratorius pats neatlieka jokių veiksmų, kad būtų išieškomos sumos iš V. D., kuris operuoja grynaisiais pinigais. Jeigu kreditorius tokia situacija tenkina, tokiu atveju negalima teigti, kad tokio asmens atliekami veiksmai prieštarauja ekonominei logikai ir kad jis negalėtų skolinti pinigų ir dar uždirbti iš pinigų skolinimo. Pabrėžė, kad paskolos užtikrinimo priemonių netaikymas taip pat nėra pagrindas pripažinti paskolos sutartį fiktyvia.

7. Pareiškėjai neginčijo aplinkybių, kad gavę iš V. D. paskolą nepateikė atitinkamos formos deklaracijos PRC907. Atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2012 m. birželio 1 d., o reikalavimas pateikti minėtos formos deklaraciją reglamentuotas tik 2012 m. spalio 11 d. Nurodė, kad nežinojo, jog skolinantis grynaisiais pinigais iš kito asmens, yra būtina pateikti nurodytos formos deklaraciją, todėl vien tik deklaracijos nepateikimas, pareiškėjų vertinimu, negali būti argumentu, kad realiai paskola nebuvo gauta, paskolos sandorį galima laikyti fiktyviu ir gautos paskolos neįtraukti į pareiškėjų pajamas.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę, naudojosi šiais informacijos šaltiniais: informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas; VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro informaciją apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamą turtą), turima VĮ Regitra informacija apie transporto priemones). Pažymėjo, kad įvertinęs pareiškėjų 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinime nurodytą 195 000 Lt piniginių lėšų likutį ne banke, bei atlikęs pajamų ir išlaidų analizę už 2007–2009 m., nustatė, jog pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. negalėjo turėti paaiškinimuose nurodyto 600 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, t. y. nustatė, kad pareiškėjai ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 504 538 Lt. Atsakovas, atlikęs pajamų ir išlaidų analizę už 2010–2011 m., taip pat nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjų patirtos išlaidos neviršijo jų gautų pajamų.

10. Atsakovas teigė, kad nepripažino pareiškėjų pajamomis 900 000 Lt piniginių lėšų, gautų iš V. D. pagal 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį. Paaiškino, kad pareiškėjai pateikė 2012 m. birželio 1 d. notaro nepatvirtintos paskolos sutarties kopiją. Sutartyje nurodyta, kad paskola buvo perduota sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais. Paskola suteikta laikotarpiui iki 2013 m. rugsėjo 1 d. su 3 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, kurios sumokamos grąžinant paskolą grynaisiais pinigais. Paskolos sutartyje numatytos 0,011 proc. palūkanos ir kompensacinės palūkanos kasmetinių palūkanų negrąžinimo atveju, tačiau paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės nenumatytos. Nurodė, kad K.  Š. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo pagal PRC907 formą, nors minėtas paskolos sandoris atitiko visas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) 421

straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, t. y. mokėtojas gavo pinigines lėšas grynaisiais pinigais iš nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo; paskola suteikta didesnė nei 50 000 Lt; paskolos sutartis nėra notarinės formos. K. Š. pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m. taip pat nedeklaravo.

11. Atsakovas paaiškino, kad K. Š. minėta paskola grindžia paskolų suteikimą įmonėms: 2012 m. birželio 5 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Argensta“ suteikta 150 000 Lt, 2012 m. birželio 18 d. – UAB „KNG“ – 170 000 Lt. Didžioji dalis iš V. D. gautų piniginių lėšų – 445 000 Lt panaudota UAB „VJPV“ paskolos suteikimui. 2012 m. birželio 28 d. paskolos sutartį su UAB „VJPV“ pasirašė pareiškėja E. Š. ir UAB „VJPV“ direktorius R. G., kurioje numatytos 5,5 proc. palūkanos. Sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas iki 2015 m. E. Š. pateikė UAB „VJPV“ 2012 m. rugpjūčio 2 d. kasos pajamų orderį Nr. VV003, pagal kurį apskaityta 2012 m. birželio 28 d. bendrovei suteikta paskola bei 2013 m. balandžio 2 d. Susitarimo Nr. 1 pakeisti / papildyti minėtos paskolos sutartį, kuriame paskolos palūkanos buvo sumažintos nuo 5,5 iki 0,8 proc. UAB „VJPV“ paskolos gavimą deklaravo deklaracijoje FR0711 už 2012 m. E. Š. pateiktais duomenimis, paskola grąžinta: 2013 m. rugpjūčio 14 d. – 290 000 Lt (UAB „VJPV“ kasos išlaidų orderis Nr. KIO 0084); 2013 m. spalio 10 d. – 30 000 Lt (Nr. KIO 0088); 2013 m. gruodžio 18 d. – 26 600 Lt (Nr. KIO

0090); 2014 m. vasario 25 d. – 49 300 Lt (Nr. KIO 0098); 2014 m. balandžio 3 d. – 45 050 Lt (Nr. KIO 0099); 2014 m. birželio 6 d. – 4 050 Lt (Nr. KIO 0100). Paskolos grąžinimas E. Š. deklaruotas UAB „VJPV“ deklaracijose FR0711 už 2013–2014 m. (346600+98400). UAB „VJPV“ 445 000 Lt paskolą grąžino dalimis, tačiau palūkanos nesumokėtos iki šiol.

12. Atsakovas taip pat nurodė, kad K. Š. pateikė 2013 m. rugpjūčio 26 d. V. D. patvirtinimą dėl 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutarties įvykdymo, kuriame nurodyta, jog K. Š. paskolos davėjui grąžino 900 000 Lt paskolą ir sumokėjo pagal paskolos sutartį apskaičiuotas 33 435 Lt palūkanas. Vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, V. D. turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs. Pažymėjo, kad 2015 m. kovo 27 d. atliko V. D. mokestinį tyrimą, siekdamas nustatyti finansines galimybes K. Š. suteikti 900 000 Lt paskolą, ir padarė išvadą, jog paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Atsakovo nuomone, formaliai įformindamas šią sutartį K. Š. siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Akcentavo, kad pareiškėjai nei mokestinio patikrinimo, nei skundo nagrinėjimo VMI, nei skunde MGK nenurodė aplinkybių, nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodami tik abstrakčiais teiginiais apie šių piniginių lėšų iš nurodytojo šaltinio gavimą.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo dėl V. D. galimybių ginčo laikotarpiu disponuoti 900 000 Lt suma nėra, tačiau, mokesčių administratoriai, nustatę, kad K. Š. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo formoje PRC907 ir pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų nedeklaravo metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m., o V. D. GPM308N formoje 33 435 Lt palūkanų taip pat nėra deklaravęs, be to, V. D. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su teismo per antstolius priteistų sumų vykdymu, padarė išvadą, kad paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjai turėjo pareigą deklaruoti 2012 m. birželio 1 d. paskolos sandorį, tačiau to nepadarė. Pareiškėjų argumentai, kad paskola nebuvo deklaruota dėl teisės aktų nežinojimo ir tai nėra reikšminga aplinkybė, teismo vertinta kritiškai. Atsižvelgdamas į pareiškėjo K. Š. deklaruojamas užimamas vadovaujančias pareigas, kurioms privalu žinoti mokesčius reglamentuojančius teisės aktus, į jo sudarinėjamų sandorių intensyvumą ir sandorių sumų dydį, teismas pripažino, kad pareiškėjui turėtų būti keliami aukštesni rūpestingumo standartai.

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas paskolos ne tik kad nedeklaravo laiku,  t. y. iki 2013 m. gegužės 1 d., bet ir vėliau iki pat prasidedant mokestiniam patikrinimui (MAĮ 421 str. 3 d.). Teismas akcentavo, kad MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Teismas vertino, kad vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorio nedeklaravimas, yra pagrindas mokesčių administratoriui 2012 m. birželio 1 d. sandorio, sudaryto tarp K. Š. ir V. D., nevertinti kaip pareiškėjų pajamų šaltinio.

17. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad VMI pagrįstai akcentavo, jog V. D., vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, taip pat turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs.

18. Įvertinęs ginčo sandorį visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas sutiko su VMI ir Komisijos išvadomis, jog paskolos sutartis buvo surašyta paskolos davėjui itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis: sandoryje nenumatytos jokios jo įvykdymą užtikrinančios priemonės (kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjas, jis ir nebūtų turėjęs ką įkeisti, o atsižvelgiant į deklaruojamą ilgalaikę pažintį, tokia aplinkybė V. D. turėjo būti žinoma).

Teismas pažymėjo, kad V. D. 2012 m. birželio 1 d. pats turėjo ypač didelių skolinių įsipareigojimų (negrąžintas būsto kreditas daugiau nei 700 000 Lt, 1,5 mln. Lt įsiskolinimas juridiniams asmenims, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2-860-232/2011 iš V. D., kaip iš laiduotojo, priteista 1 636 159,26 Lt bei 5 proc. metinės palūkanos, jo turtas ir sąskaitos areštuotos). Teismas vertino, kad teismo posėdžio metu V. D., patvirtindamas mokesčių administratoriui deklaruotas sandorio sudarymo aplinkybes, nepateikė jokių įtikinamų ir bent jau elementaria verslo logika paaiškinamų argumentų tokio rizikingo sandorio sudarymui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas pasiskolinęs ypač didelę pinigų sumą tokiam trumpam terminui (metams), ją investavo, t. y. perskolino pinigus susijusioms įmonėms (UAB „Argensta“ ir UAB „KNG“), bet ir didžiausią dalį sumos perskolino visiškai nesusijusiai įmonei UAB „VJPV“. Visos vėliau sekusios sutartys buvo sudarytos ilgesniam laikotarpiui, nei ginčo sutartis su V. D., ir visų jų įvykdymas taip pat nebuvo niekaip užtikrintas. Toks finansiškai ypač rizikingas ir nerūpestingas abiejų sandorio šalių (tiek K. Š., tiek V. D.), deklaruojančių veiklą verslo srityje, elgesys teismui tik sustiprino abejones ginčo sandorio realumu.

19. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 10 straipsnio, 421 straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad tiek mokesčių administratoriai, tiek MGK teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų 2012 m. patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš V. D. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

20. Pareiškėjai K. Š. ir E. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

21. Pareiškėjai taip pat pateikia naujus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos, t. y. VMI 2018 m. kovo 7 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32) FR0687-227, kuris, pareiškėjų nuomone, patvirtina V. D. suteiktos paskolos realumą.

22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkami įvertino byloje esančius įrodymus ir susiklosčiusias faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė MAĮ normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjų skundo bei teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, skundas išnagrinėtas formaliai, o sprendime atkartoti atsakovų priimtų sprendimų motyvai.

23. Pareiškėjai nurodo, kad jie neturėjo galimybės įkeisti nekilnojamąjį turtą, todėl negalėjo dėl paskolos kreiptis į bankus, jie kreipėsi į artimus draugus dėl galimybės pasiskolinti piniginių lėšų, kurias ketino investuoti į verslą, ko pasėkoje buvo sudarytos šios rašytinės paskolos sutartys: 2008 m. birželio 3 d. iš Ž. G. pasiskolinta 140 000 Lt; 2008 m. balandžio 9 d. iš T. N. – 500 000 Lt; 2008 m. balandžio 15 d. iš M. G. – 100 000Lt; 2009 m. sausio 6 d. iš N. R. – 350 000 Lt; 2012 m. birželio 1 d. iš V. D. – 900 000 Lt. Akcentuoja, kad visas kitas sumas, išskyrus paskolą iš V. D., mokesčių administratorius pripažino. Visos penkios paskolos yra grąžintos paskolas suteikusiems asmenims, sutartyse numatytais terminais, sumokant (jei buvo numatyta) ir sutartyse numatytas palūkanas. Pinigai gauti kaip paskolos iš kitų asmenų buvo panaudoti perskolinant juridiniams asmenims su didesnėmis palūkanomis, taip buvo siekiama ekonominės naudos ir pelno.

24. Pareiškėjų nuomone, Kauno AVMI atlikdama mokestinį patikrinimą nesurinko ir negalėjo surinkti neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog pagal pasirašytą paskolos sutartį V. D. piniginės lėšos pareiškėjams nebuvo perduotos. Mano, kad buvo pažeistas mokesčių teisėje egzistuojantis lygybės principas, įpareigojantis mokesčių administratorių bei mokestinį ginčą nagrinėjanti teismą vienodai vertinti faktines aplinkybes to paties mokestinio teisinio santykio dalyvių atžvilgiu.

25. Pareiškėjai akcentuoja, kad nei mokesčių administratorius, nei teismas neginčijo aplinkybės, jog V.  D. turėjo paskolos sutartyje nurodytą sumą grynaisiais pinigais, taip pat konstatuota, kad V. D. banko sąskaitos areštuotos, dėl ko įvykdyti aptariamą sandorį bankinių pavedimų buvo neįmanoma. Nors skundžiamame sprendime nurodyta, jog paskola suteikta nepalankiomis ekonominėmis sąlygomis vien dėl to, kad nenumatytas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, pareiškėjai pabrėžia, jog prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo (turto įkeitimo) nebuvimas negali būti traktuotinas kaip itin nepalankios ekonominės sąlygos, kadangi paskola suteikta trumpam laiko tarpui (vieneriems metams), o sutartyje numatytos 3 proc. dydžio palūkanos. Pareiškėjai teigia, kad nors teismo sprendime nurodoma, jog V.  D. turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų bei mokėjo paskolą bankui, jo kreditoriai, tame tarpe ir VMI, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdami susigrąžinti skolas iš V. D.

26. Pareiškėjai, pasisakydami dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su nepateikta PRC907 formos deklaracija, pažymi, kad ji nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos (nežinojimo), o ne dėl to, jog buvo turima kažkokių neteisėtų tikslų. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjas K. Š. vadovavo juridiniams asmenims ir dėl to jam keliami aukštesni reikalavimai, jis privalėjo žinoti apie įstatymų pasikeitimus, pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad K. Š. vadovavo įmonėms, kurios nesusijusios su teisine veikla, be to, jis kaip vadovas buvo atsakingas tik už tinkamą įmonių veiklos vykdymo organizavimą, o skolinimosi deklaravimas / nedeklaravimas nėra susijęs su jo vadovaujamų juridinių asmenų veikla.

27. Pareiškėjų teigimu, vien deklaracijos nepateikimas nėra teisinis pagrindas paneigti pačią paskolos sutartį ir nevertinti pagal ją pareiškėjų gautų piniginių lėšų. Vertinant PRC907 formos deklaracijos nepateikimą, pareiškėjų manymu, būtina vadovautis MAĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kadangi iš kitų byloje esančių įrodymų, kurių neginčijo nei mokesčių administratoriai, nei teismas, akivaizdu, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, piniginės lėšos perduotos pareiškėjams ir ši paskola grąžinta sutartyje numatytomis sąlygomis.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimų Nr. (04.7.2.)FR0682-389 ir Nr. (04.7.2.)FR0682-395, VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimų Nr. 68-338 ir Nr. 68-339 bei MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimų Nr. S-32(7-2900/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016) teisėtumo bei pagrįstumo.

31. Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-395 patvirtino pareiškėjos E. Š. 2016 m. balandžio 20 d. mokestinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-294 ir nurodė sumokėti apskaičiuotus 15 261,81 Eur GPM bei 5 043,18 Eur GPM delspinigius ir paskirtą 4 653 Eur GPM baudą.

32. Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-389 patvirtino pareiškėjo K. Š. 2016 m. balandžio 20 d. mokestinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-293 ir nurodė sumokėti apskaičiuotus 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigius bei paskirtą 5 889 Eur GPM baudą.

33. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos E. Š. skundą, 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 68-338 VMI patvirtino Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-395.

34. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo K. Š. skundą, 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 68-339 patvirtino Kauno AVMI 2016-06-16 sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-289.

35. MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 4 653 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjai E. Š. sumokėti į biudžetą 1 526 Eur GPM baudą.

36. MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 5 889 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjui K. Š. sumokėti į biudžetą 1 963 Eur GPM baudą.

37. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai minėtus mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus iš esmės ginčija tuo aspektu, kad, jų nuomone, nepagrįstai gautomis pajamomis nebuvo pripažinti pareiškėjo K.  Š. pagal 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, sudarytą su V. D., paskolinti 900 000 Lt.

38. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam

tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

40. Tai reiškia, kad paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018). Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

41. Pareiškėjai realų 900 000 Lt gavimo pagal 2012 m. birželio 1 d. V. D. ir K. Š. sudarytą paskolos sutartį faktą grindžia šia paskolos sutartimi, 2013 m. rugpjūčio 23 d. rašytiniu patvirtinimu, kuriame nurodyta, jog minėta paskolos sutartis įvykdyta ir 900 000 Lt paskola V. D. grąžinta bei jam sumokėta 33 435 Lt palūkanų, bei V. D. paaiškinimu, kuriame jis patvirtino paskolos sutartyje ir rašytiniame patvirtinime dėl paskolos sutarties įvykdymo užfiksuotas aplinkybes. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paaiškinimus, pareiškėjai nepateikė. Šių pajamų gavimo fakto nepatvirtina ir pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateiktas VMI 2018 m. kovo 7 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32) FR0687-227, nes jame tiesiogiai nėra nurodyta jokių aplinkybių apie V. D. pareiškėjui K. Š. suteiktą paskolą.

42. Mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad K. Š. iš V. D. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos nedeklaravo formoje PRC907, taip pat nedeklaravo pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m., V. D. GPM308N formoje 33 435 Lt palūkanų taip pat nėra deklaravęs, be to, V. D. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su teismo priteistomis sumomis, yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo K. Š. sudaryta paskolos sutartis, patvirtinimas apie paskolos sutarties įvykdymą, pareiškėjų bei V. D. paaiškinimai nepagrindžia pajamų gavimo iš V. D. fakto.

43. Šiai išvadai yra reikšmingas ir Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnis (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija), kuriuo reglamentuota informacijos apie sandorius pateikimo tvarka:

„1. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas:

1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo);

2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija penkiasdešimt tūkstančių litų;

3) sandoriai nėra notarinės formos;4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių

įstatymų nustatyta tvarka.2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių

administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais.3. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos

informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo

pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.“

44. Kadangi pareiškėjas K. Š. nepateikė VMI informacijos apie 2012 m. birželio 1 d. su V. D. sudarytą 900 000 Lt paskolos sutartį, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalį ši sutartis, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo remiantis gali būti nustatomas pareiškėjų 900 000 Lt pajamų gavimo faktas.

45. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog informacija apie minėtą sandorį VMI nebuvo pateikta dėl nežinojimo, nėra pagrindas netaikyti Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalyje numatytų tokios informacijos nepateikimo pasekmių.

46. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir galiojimo taisyklės negali būti vertinamos kitaip, nei tai nustato civilinė teisė, o civilinės teisės prezumpcija, kad sandoriai galioja, kol nėra nustatyta priešingai, galio ir mokesčių teisėje.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).

48. Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas turėjo teisę vertinti, ar mokesčių teisės prasme minėti sandoriai (paskolos sutartis ir patvirtinimas dėl paskolos sutarties įvykdymo) pripažintini ar nepripažintini pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais su apmokestinimu susijusių pajamų gavimo faktą. Tačiau mokesčių administratoriaus bei pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorių vertinimo mokestiniu teisiniu aspektu, neturi jokios įtakos iš šių sandorių pagrindu kylančioms civilinėms teisinėms pasekmėms.

49. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl įrodymų vertinimo, todėl jų nekartoja ir detaliai nevertina apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su įrodymų vertinimu. Remdamasis nustatytomis bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

50. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08458 2019-05-29 2019-05-13 2019-05-13 -

Administracinė byla Nr. eAS-330-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00894-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 10-S-94538(1.39E-10) ir įpareigoti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariatą pateikti pareiškėjai 2018 m. gegužės 20 d. įvykio vaizdo medžiagą, priteisti iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja skunde nurodė, kad prašo atnaujinti terminą trūkumams pašalinti ir priimti jos skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi, netenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nurodė, jog pareiškėja, grįsdama prašymą atnaujinti terminą, teigė, kad 2018 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 20-S-94538(1.39E-10). Teismas 2018 m. lapkričio 20 d. bei 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimis pareiškėjai nurodė pašalinti skundo trūkumus. Pareiškėja dėl teisinių žinių trūkumo to padaryti pati nesugebėjo, todėl 2019 m. sausio 25 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl teisinės pagalbos šioje byloje suteikimo, kuri buvo suteikta 2019 m. vasario 8 d. sprendimu. Minėtą teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartyje nurodytą terminą pareiškėja praleido dėl teisinių žinių trūkumo, bandė pagal savo supratimą taisyti trūkumus į bylą teikdama prašymus, tačiau to nepakako, kad trūkumai būtų pašalinti. Į Tarnybą pareiškėja kreipėsi praėjus daugiau nei mėnesiui nuo

nutarties gavimo, nors, teismo vertinimu, pareiškėja galėjo kreiptis iš karto, kai gavo neigiamą atsakymą suteikti teisinę pagalbą kitoje byloje, nes vienam asmeniui vienu metu Tarnyba suteikia nemokamą teisinę pagalbą tik 2 bylose.

Teismas akcentavo, kad, vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, jog pareiškėja netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys patvirtino, jog pareiškėja 2018 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė „priversti pakeisti atsakovų sprendimus, priimti teisingą man palankų sprendimą, nes mano atžvilgiu nusikaltimas padarytas, tačiau įvykį nagrinėję pareigūnai nesugebėjo tinkamai išspręsti arba meluoja, ko neturėtų būti, priteisti 100 Eur už moralinę žalą, jei galima“. Iš šio skundo turinio buvo matyti, kad pareiškėja, be kita ko, nesutiko su Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato atsakymu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai vaizdo medžiaga nebus pateikta, nes 2018 m. liepos 16 d. nebuvo nustatyta nusikalstama veika, neturint galimybės to pamatyti vaizdo medžiagoje. Teismas 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5377-643/2018 pareiškėjai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, tačiau pareiškėja, vykdydama minėtą nutartį, teismui pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „skundo trūkumų šalinimas, patikslinimai“. Teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi pareiškėjos skundą laikė nepaduotu, nepašalinus nurodytų skundo trūkumų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, nustatytas aplinkybes bei teismų praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjai laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nebuvo pateisinamos, svarbios, objektyviai atėmusios iš jos galimybę kreiptis į teismą įstatyme nustatytais terminais, jos prašymo atnaujinti terminą netenkino ir atsisakė priimti skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.).

III.

Pareiškėja A. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį, atnaujinti terminą trūkumams pašalinti ir priimti jos skundą.

Pareiškėja nurodo, kad teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi nurodytas terminas turi būti atnaujintas, ir nesutinka su teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartimi, nes jį (terminą) praleido dėl teisinių žinių trūkumo. Nors ji ir bandė savo supratimo ribose taisyti trūkumus, ką įrodo byloje pateikti jos surašyti prašymai, to nepakako, kad trūkumai būtų pašalinti. Į Tarnybą ji kreipėsi praėjus daugiau nei mėnesiui nuo nutarties gavimo, kadangi čia galėjo kreiptis tik po to, kai gavo neigiamą atsakymą suteikti teisinę pagalbą kitoje byloje, kadangi vienam asmeniui vienu metu Tarnyba teikia nemokamą teisinę pagalbą tik 2 bylose. Be to, jos buvo prašoma tikslinti prašymą, todėl sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo buvo priimtas tik 2019 m. vasario 8 d.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjos argumentus ir jos sugebėjimą pačiai apginti savo pažeistas teises, būtų neteisinga riboti pareiškėjos teisę į jos skundo išnagrinėjimą tik dėl to, kad ji nesugebėjo savo jėgomis pateikti įstatymų reikalavimus atitinkančio skundo. Terminas trūkumams pašalinti turėtų būti atnaujintas ir skundas priimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja, vertinant jos skunde ir atskirajame skunde nurodomų prašymų esmę ir kreipimosi į teismą aplinkybes, prašo atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 10-S-94538(1.39E-10), kuriuo pareiškėjai atsisakyta pateikti 2018 m. gegužės 20 d. įvykio vaizdo medžiagą, panaikinimo paduoti ir skundą priimti.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė,

pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. įskaitant, be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 10-S-94538(1.39E-10), kuriuo pareiškėjai atsisakyta pateikti 2018 m. gegužės 20 d. įvykio vaizdo medžiagą, panaikinimo paduoti dėl priežasčių, kurios nelaikytinos svarbiomis, 2019 m. kovo 6 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą atsisakė priimti.

Tiesėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis: svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/13). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje. byloje Nr. AS-986-552/2015).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, apribojusiomis jos galimybes nustatytu terminu kreiptis į teismą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 10-S-94538(1.39E-10) panaikinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. kovo 6 d. nutartimi pagrįstai

prašymo atnaujinti terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą, todėl jos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo vertino kaip prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, o ne skundo trūkumams pašalinti, kadangi 2018 m. lapkričio 15 d. teisme gauto pareiškėjos skundo priėmimo klausimas jau yra išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. A. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08392 2019-05-28 2019-05-14 2019-05-14 -

Administracinė byla Nr. eA-4069-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03977-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. (A. A.), S. A. (S. A.), K. A. (K. A.), O. A. (V. A.) bei H. A. (H. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A., S. A., K. A., O. A. bei H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai A. A. (A. A.), S. A. (S. A.), K. A. (K. A.), O. A. (V. A.) bei H. A. (H. A.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-159 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad prieglobsčio prašymą grindžia baime būti nepagrįstai įkalinti dėl turimos tautybės – romai (čigonai), taip pat dėl to, kad A. A. atsisakė bendradarbiauti ir teikti informaciją apie kitus romų tautybės asmenis, dalyvavo demonstracijose, atsisakė liudyti įtakingo verslininko sūnaus sumušimo byloje, todėl bijo keršto. Pareiškėjų teigimu, dėl nurodytų aplinkybių jiems gresia įkalinimas arba nepilnamečių vaikų atėmimas, be to, dėl pateikto prieglobsčio prašymo, jie bijo būti apkaltinti tėvynės išdavyste. Pareiškėjų teigimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių vertinimu, nevertindamas jų visumos, neužtikrindamas visapusiško įrodymų ištyrimo. Skunde pažymėta, jog A. A. apklausų metu nurodė skirtingas pareigūnų pavardes, nes abu jo nurodyti pareigūnai dalyvavo jo neteisėtame sulaikyme ir prievartiniame vežime į mišką. A.  A. ne kartą buvo vežamas į mišką siekiant jį apklausti ir išgąsdinti, todėl per klaidą įvardijo skirtingas datas bei pareigūnų pavardes. Dėl patirto streso ir sunkios sveikatos būklės jis nurodė ne tą protesto datą. A.  A. įsitikinimu, (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos žino, kur ir kada jis buvo, nes pareigūnai buvo atvykę pas jo žmonos pusseserę ir klausinėjo apie pareiškėjų buvimo vietą. Tai patvirtina sistemingą pareigūnų domėjimąsi jo šeima ir suinteresuotumą juos rasti bei su jais susidoroti. S. A. apklausų metu supainiojo datas, nes teisėsaugos institucijų pareigūnai dažnai lankydavosi pareiškėjų namuose. Teisėsaugos pareigūnams atvykus pirmą kartą, pareiškėjų namuose buvo elektra ir vaikai žiūrėjo televizorių, o kitą kartą elektra buvo atjungta. Pareigūnai, siekdami pareiškėjus išvyti iš gyvenamosios vietos, grasino prievarta atimti iš jų nepilnamečius vaikus. Aplinkybės, kurias pareiškėjai nurodė prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausų metu, atitinka teisės aktuose įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jį suteikti. Išsiuntus pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), būtų pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad tyrimo metu konstatuota, jog pareiškėjų trumpalaikiai sulaikymai, kvietimai į

apklausas bei kiti teisėsaugos veiksmai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, ar pareiškėjai prisidėjo prie nusikalstamų veikų darymo, nelaikytini pakankamai rimtais savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie tai, kad romų tautybės asmenims (duomenys neskelbtini) būtų klastojami kaltinimai ar jie būtų sistemiškai nepagrįstai teisiami už nepadarytas nusikalstamas veikas. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas, jie bus tokiu būdu baudžiami ar kad yra grėsmė, jog pareiškėjams bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas A. A. pirminės apklausos metu neminėjo, kad dalyvavo protestų veikloje, kaip pagrindinę persekiojimo priežastį nurodė atsisakymą bendradarbiauti su policijos pareigūnais, nurodė, kad jis buvo liudininkas draugo nužudymo byloje, siekė teisingumo (duomenys neskelbtini) ir dėl to buvo persekiojamas. Tokios pozicijos jis laikėsi ir apklausų, atliktų 2018 m. rugsėjo mėnesį, metu. Priešingai nei Vokietijos institucijoms, kaip visų problemų pradžią pareiškėjas įvardijo ne dalyvavimą demonstracijose, bet jo brolio sumušimą (duomenys neskelbtini) metais. Pirminės apklausos metu pareiškėjas pasakojo, kad dar (duomenys neskelbtini) metais, po dviejų savaičių nuo dukros gimimo šventės, jis buvo išvežtas į mišką ir sumuštas, nes atsisakė teikti informaciją apie šventės dalyvius. Šio įvykio metu jo buvo prašoma teikti informaciją apie atvykstančius ir išvykstančius iš miesto. Šio įvykio organizatoriumi pareiškėjas įvardijo kriminalinės policijos viršininką, pavarde (duomenys neskelbtini). Apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metų vasarą pareigūnas (duomenys neskelbtini) bei dar 2 jauni žmonės jį miške prie (duomenys neskelbtini) kaimo sumušė, be to, liepė kasti sau duobę, tai buvo pirmas kartas, kai jį vežė į mišką. Įvertinęs nesutapimus pareiškėjo pasakojime, Departamentas paprašė jo prisiminti, ar (duomenys neskelbtini) metais jis buvo verčiamas teikti informaciją ir kokiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais pas jį atvyko pareigūnai dėl vagystės, nes įtarė, kad ją įvykdyti galėjo šventės dalyviai. Atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimus apklausų metu, Departamentas konstatavo, kad A. A. pasakojimas apie tai, kad jis buvo vežamas į mišką, ir aplinkybes, susijusias su tuo, kaip jis buvo verbuojamas teikti informaciją apie pažįstamus asmenis, yra prieštaringas, nenuoseklus, todėl jį atmetė ir nevertino sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas visų apklausų metu nurodė skirtingus pareigūnų vaidmenis, be to, kilmės valstybės informacija nepatvirtino, kad baudžiamųjų bylų

skyriuje būtų dirbę pareigūnai (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai apklausų metu taip pat nurodė, kad juos namuose lankė komisija, atsakinga už įtraukimą į asocialių asmenų sąrašą, o ne teisėsaugos institucijų pareigūnai. Be to, jie nenurodė, kad buvo keli komisijos vizitai. Teisėsaugos institucijų pareigūnų grasinimai dėl vaikų atėmimo yra grindžiami tik pareiškėjų pasakojimais, nes jokių dokumentų, patvirtinančių komisijos lankymąsi ar grasinimus, pareiškėjai nepateikė. Pareiškėja S. A. nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl šeimos įrašymo į asocialių asmenų sąrašą buvo kreiptasi į merą pavarde (duomenys neskelbtini) bei kitą merą – (duomenys neskelbtini), kuris atvykdavo į (duomenys neskelbtini) miestą du kartus per mėnesį, o pareiškėjas A. A. nurodė, kad dėl jo šeimos įtraukimo į asocialių asmenų sąrašą kreipėsi į merą bei deputatą, kurių pavardžių ar vardų nurodyti negalėjo. Tyrimo metu nebuvo rasta jokių duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) rajono komitete ar kitoje (duomenys neskelbtini) rajono valstybinėje įstaigoje būtų dirbę asmenys pavardėmis (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini).

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:6.1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai A. A., S. A.,O. A., H. A., K. A. 2017 m. gruodžio 16 d. pateikė

prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.6.2. A. A. 2017 m. gruodžio 17 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jo tautybė –

romas (čigonas), išpažįstama religija – krikščionis, jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso, yra vedęs, išsilavinimas – baigė 1 klasę, gali skaityti, rašyti nemoka, profesija – statybininkas, paskutinė darbovietė – 2012 metais dirbo (duomenys neskelbtini) mėsos kombinate, statybininkų brigadoje. (duomenys neskelbtini) metais gimus dukrai į šventę atvyko jo giminaičiai. Po dviejų savaičių pareigūnai pareiškėją nuvežė į mišką, kur mėgino iš jo išgauti informaciją apie giminaičių veiklą. Pareiškėjas buvo sumuštas, jam buvo grasinama, be to, jis buvo verčiamas bendradarbiauti ir teikti informaciją apie giminaičius, tačiau atsisakė. Po šio įvykio pareigūnas (duomenys neskelbtini) atvykdavo pas pareiškėją įkalbinėti bendradarbiauti. Po šių apsilankymų pareiškėjui kildavo įvairios problemos – šeima įtraukta į alkoholį vartojančių asmenų sąrašą, tačiau vėliau buvo išbraukta. Iki (duomenys neskelbtini) metų buvo ramu, tačiau (duomenys neskelbtini) metų miesto šventės metu jis buvo sulaikytas ir 5 val. laikytas nuovadoje, vėliau iš nuovados buvo tiesiog išmestas. Tokie persekiojimai periodiškai kartojosi iki (duomenys neskelbtini) metų, vėliau persekiojimas suintensyvėjo. Į svečius buvo atvažiavusi pareiškėjo motina, jai grįžtant į Lietuvą, pasienyje ją sulaikė, ji buvo kaltinama vagyste, tačiau nukentėjusysis jos neatpažino. Vėliau buvo sumuštas ir jaunesnis pareiškėjo brolis iš (duomenys neskelbtini), kuris kreipėsi į prokuratūrą. Po šio skundo prasidėjo košmaras jų šeimai – buvo grasinama, kad pareiškėjas bus pasodintas į kalėjimą. Kiekvieną dieną pareigūnai atvykdavo į darbą ir apieškodavo pareiškėją. Namuose buvo atliekamos neteisėtos kratos. Po šių įvykių, (duomenys neskelbtini) metais A. A. su šeima išvyko į Vokietiją, bijo grįžti, nes bus pasodintas į kalėjimą arba su juo bus susidorota fiziškai. Taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais buvo liudininkas draugo nužudymo byloje, siekė teisingumo (duomenys neskelbtini) ir dėl to buvo persekiojamas.

6.3. Pareiškėjas A. A. 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo apklaustas antrą kartą, tačiau apklausa buvo nutraukta, nes pareiškėjas pasijuto blogai, apklausa buvo tęsiama 2018 m. rugsėjo 25 d. Šiose apklausose pareiškėjas pasakojo, kad jis su šeima buvo priverstas bėgti iš (duomenys neskelbtini) dėl pareigūnų elgesio. Dar (duomenys neskelbtini) metais pareiškėjo brolis atvykęs į svečius pas pareiškėją buvo sumuštas pareigūnų. Dėl šio įvykio brolis kreipėsi į prokuratūrą, tuomet pareiškėjo „gyvenime prasidėjo pragaras“ ir nuolatinės problemos su vietos pareigūnais – išeinant iš darbo pareiškėjas buvo nuolat tikrinamas, kartą per savaitę iš darbo buvo vežamas į nuovadą, šeima įrašyta į asocialių asmenų sąrašus, ne kartą buvo vežamas į mišką bei mušamas pareigūnų, ne kartą pareiškėjo namuose buvo atliekamos kratos, pats pareiškėjas be pagrindo buvo kaltinamas vagystėmis ir pan. Kaip pagrindinį netinkamo elgesio iniciatorių pareiškėjas įvardijo pareigūną, pavarde (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama bendradarbiauti su pareigūnais bei teikti informaciją apie savo pažįstamus čigonus, tačiau jis atsisakė, dėl to patirdavo netinkamą pareigūnų elgesį, ne kartą buvo sumuštas. Pareiškėjo šeima yra persekiojama ir dėl to, kad kaimynystėje gyvenęs čigonas susimušė su verslininko sūnumi, o pareiškėjo buvo reikalaujama, kad jis liudytų. Nors situacija buvo prasta jau nuo (duomenys neskelbtini) metų, nuo (duomenys neskelbtini) metų gyventi tapo neįmanoma. Grįžus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjo nuomone, jam bus pateikti kaltinimai dėl tėvynės išdavystės, nes prašė prieglobsčio Vokietijoje, be to, bus „sulaužyta“ jo šeima. Minėtų apklausų metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais buvo sulaikytas demonstracijoje (duomenys

neskelbtini), tačiau tai įvyko atsitiktinai. Už tai gavo baudą ir buvo įkalintas dviems paroms. Tai patvirtinantys dokumentai yra jo namuose, (duomenys neskelbtini).

6.4. Pareiškėjas A. A. 2016 m. rugsėjo 12 d. buvo apklaustas Federalinės migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybos Vokietijoje, nes joje siekė gauti pabėgėlio statusą. Šioje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad į Vokietiją atvyko 2015  m. liepos 5 d., prieš tai keturioms dienoms buvo apsistoję pas motiną Lietuvoje. Lietuvoje prieglobsčio prašymo nepateikė, nes ten gyvenantys giminaičiai nuolat patiria problemų su vietos gyventojais, dėl jų daug kartų kreiptasi į teismą. Pasakojo, kad pareiškėjas keletą kartų tiesiog iš gatvės buvo nugabentas į nuovadą, tačiau priežasčių nenurodė. Paskutinį kartą buvo sulaikytas likus dviem savaitėms iki išvykimo. Pareiškėjas kartu su žmona buvo nugabenti į nuovadą, kad patikrintų jų tapatybes. Nuovadoje iš jų buvo tyčiojamasi, bet fizinis smurtas nenaudotas. Pasakojo, kad visos problemos prasidėjo (duomenys neskelbtini) metais, kai sudalyvavo demonstracijose (duomenys neskelbtini). Pareigūnai keletą kartų jį vežė į mišką, liepė kasti duobę, kurioje žadėjo jį palaidoti. Paskutinį kartą tai buvo likus 2 ar 2,5 metų iki išvykimo. Pareigūnai dažnai atvykdavo į pareiškėjo namus, juos apieškodavo. Tokį pareigūnų elgesį patirdavo ir kitos romų šeimos, gyvenusios (duomenys neskelbtini). Kaip išvykimo priežastį pareiškėjas nurodė pareigūnų grasinimą atimti vaikus, jeigu jis neteiks informacijos apie kitus romų tautybės žmones bei jų veiklą. Tai įvyko (duomenys neskelbtini), kai jis buvo nuvežtas į nuovadą ir apkaltintas, kad iš automobilio pavogė radiją. Problemų pareiškėjas turėjo ir darbovietėje, nes nuolat buvo vadinamas čigonu, į jį niekada nebuvo kreipiamasi vardu. Būdamas Vokietijoje gavo trumpąsias SMS žinutes iš (duomenys neskelbtini) miesto pareigūno. Šis jam atsiuntė tarnybinės kortelės fotokopiją. Jam buvo atsiųsta ir forma, kurią pareiškėjas turėjo užpildyti. Formoje buvo nurodyta, kad A. A. yra Berlyne ir, kad jam viskas gerai.

6.5. S. A. 2017 m. gruodžio 17 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, jos tautybė – romė (čigonė), išpažįstama religija – krikščionė, jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso, yra ištekėjusi, išsilavinimas – 4 klasės, profesija – siuvėja, paskutinė darbovietė – (duomenys neskelbtini) mieste dirbo kiemsarge. Iš kilmės valstybės išvyko 2015 m. birželio 26 d., nes prie jos ir jos vyro A. A. kabinėjosi policija, norėjo, kad jos vyras teiktų policijai informaciją apie kitus čigonus. Manė, kad kilmės valstybėje gali atimti vaikus, taip pat juos gali sulaikyti policija, apklausinėti dėl to, kad buvo Vokietijoje. Paaiškino, kad kelis kartus pas juos namuose buvo policija ir darė kratą, ko ieškojo, nurodyti negalėjo. Kelis kartus ją ir vyrą buvo sulaikiusi policija ir klausinėjo apie vagystes. Apklausę paleisdavo. Į valstybės institucijas pagalbos nesikreipė. Taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) turėdama vizą atvyko į Lietuvą. Po kelių dienų su visa šeima išvyko į Vokietiją prašyti prieglobsčio. 2017 metų vasarą buvo priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio Vokietijoje. Po šio sprendimo jie nelegaliai atvyko į Lietuvą prašyti prieglobsčio.

6.6. S. A. 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo apklausta antrą kartą, šios apklausos metu nurodė, kad jos šeima iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes „ten nėra gyvenimo“, „pareiškėjai bei jos vyrui [pareigūnai] neduoda gyventi“. Pareiškėja nurodė, kad ne kartą su vyru buvo sulaikyta, vežama į nuovadą, nors tam nebuvo jokios priežasties. Nuovadoje jie buvo vadinami beždžionėmis, iš jų buvo tyčiojamasi. Pareiškėja nurodė, kad ne kartą ją mėgino apkaltinti vagystėmis (prieš 10 metų ją mėgino apkaltinti didele 5 000–10 000 dolerių vagyste), nes ji ir jos šeima yra čigonų tautybės, tačiau pareigūnams taip ir nepavykdavo to padaryti, nes nukentėjusieji jos neatpažindavo kaip vagilės. Pareiškėja nurodė, kad su jais netinkamai elgiamasi nuo (duomenys neskelbtini) metų, tačiau (duomenys neskelbtini) metais ji su vyru nusprendė, kad pareigūnai gali jiems inkriminuoti tai, ko jie iš tiesų nepadarė, nes jos vyras atsisakė bendradarbiauti su pareigūnais. Paaiškino, kad jos vyras (duomenys neskelbtini) metais buvo vežamas į mišką, kur prieš jį buvo smurtauta, jis buvo verčiamas dirbti su pareigūnais, pasakoti jiems apie čigonų tautybės žmones, tačiau nesutiko to daryti. Pareiškėja nurodė, kad tiksliai neatsimena, kuriais metais jos namuose (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai tris kartus vykdė kratas, tačiau tai darė neturėdami dokumentų. Be to, jų šeimą norėjo įtraukti į asocialių šeimų sąrašą, nes institucijos manė, kad pas juos namuose nėra elektros, nors ši buvo. Pareiškėja su vyru lankėsi pas miesto merą (duomenys neskelbtini), kuris jiems padėjo šiuo klausimu. Pareiškėjos paprašius papasakoti, ką žino apie vyro dalyvavimą demonstracijose, ji atsakė, kad apie tai išgirdo Vokietijoje, kai jis kalbėjo su pažįstamu, tačiau nieko negalėjo išsamiau papasakoti. Departamento darbuotojai pasiteiravus dėl vyro dalyvavimo žmogžudystės byloje pareiškėja atsakė, kad apie tai taip pat girdėjo, tačiau negalėjo išsamiau papasakoti, nes jos teigimu, tai buvo dar iki jų pažinties. Apie vyro draugo konfliktą su įtakingu verslininku pareiškėja nežinojo. S. A. nurodė, kad būnant Vokietijoje, jos šeimai buvo grasinama socialiniame tinkle, vyras pašalino paskyrą, todėl negali pateikti įrodymų.

6.7. Pareiškėja S. A. 2016 m. rugsėjo 12 d. taip pat buvo apklausta Federalinės migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybos Vokietijoje, nes joje siekė gauti pabėgėlio statusą. Šioje apklausoje pareiškėja nurodė, kad likus 5–6 mėnesiams iki išvykimo ji buvo pakviesta į (duomenys neskelbtini) miesto nuovadą, kur buvo nepagrįstai kaltinama vagyste (duomenys

neskelbtini) kaime. Atvykus į nuovadą vyrui su kaimyne ir advokatu ji buvo paleista. Pareigūnai romus nuolatos įžeidinėjo, vadino „beždžionėmis“. nepagrįstai pradėdavo tyrimus prieš romus dėl miestelyje įvykdytų nusikaltimų. Vieną kartą kratos metu pareigūnas be leidimo apieškojo pareiškėjos rankinę, ji tam paprieštaravo ir jai buvo pagrasinta smurtu, tačiau vyrui ji šio incidento nepasakojo, jo namuose tuo metu nebuvo. Taip pat papasakojo, kad ji su vyru ne kartą buvo sulaikyti gatvėje, nuovadoje buvo laikomi po 3 val. Tokios problemos prasidėjo dar iki persikeliant į (duomenys neskelbtini). S. A. nurodė bijanti, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) ji ir jos vyras bus įkalinti.

6.8. Departamento Prieglobsčio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, 2018 m. lapkričio 2 d. surašė išvadą Nr. (15/6-5)13PER-159RN, kurioje siūlė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2018 m. lapkričio 2 d. Sprendimu Nr. (15/6-5)12PR-159 nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad siekiant gauti pabėgėlio statusą, be kita ko, turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta. Siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją. Bendra žmogaus teisių padėtis, net jei ji yra itin prasta, savaime neužkerta kelio asmens išsiuntimui į kilmės valstybę. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog žmogaus teisių situacija (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo visiškam išsiuntimo uždraudimui į šią šalį.

8. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas akcentavo, kad iš pareiškėjo pasisakymų teismo posėdžio metu, matyti, jog pareiškėjas iš tiesų siekia gyventi Lietuvos Respublikoje ne dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje (kaip nurodoma jo prašyme), o dėl to, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo mama ir brolis, kurie serga ir kuriems jis nori padėti. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta sąlyga, kad pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, jeigu valstybėje, kurioje pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, gyvena prieglobsčio prašytojo šeimos nariai. Šeimos susijungimo pagrindu gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne suteiktas pabėgėlio statusas.

9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai skirtingų apklausų metu nurodė skirtingą informaciją, kuria jie grindžia prašymą suteikti prieglobstį. 2017 m. gruodžio 17 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas neminėjo dalyvavimo protestų veikloje, o kaip pagrindinę persekiojimo priežastį nurodė atsisakymą bendradarbiauti su pareigūnais. Be to, minėtos apklausos metu nurodė, kad jis buvo liudininkas draugo nužudymo byloje, siekė teisingumo (duomenys neskelbtini) ir dėl to buvo persekiojamas. Tokios pozicijos jis laikėsi ir apklausų, atliktų 2018 m. rugsėjo mėnesį, metu. Visgi, priešingai nei Vokietijos institucijoms, kaip visų problemų pradžią pareiškėjas įvardijo ne dalyvavimą demonstracijose, bet jo brolio sumušimą (duomenys neskelbtini) metais. Pareiškėjai apklausose nurodė, kad A. A. buvo verbuojamas teikti informaciją apie kitus romų tautybės asmenis bei jų veiklą, todėl ne kartą buvo vežtas į mišką, tačiau aplinkybės, kuriomis pareiškėjas tariamai buvo verčiamas bendradarbiauti, pasakojimuose nurodomos skirtingai. Pirminės apklausos metu pareiškėjas pasakojo, kad dar (duomenys neskelbtini) metais po dviejų savaičių nuo dukros gimimo šventės jis buvo išvežtas į mišką ir sumuštas, nes atsisakė teikti informaciją apie šventės dalyvius, šio įvykio organizatoriumi pareiškėjas įvardijo (duomenys neskelbtini). Apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metų vasarą pareigūnas (duomenys neskelbtini) bei dar du jauni žmonės jį miške prie (duomenys neskelbtini) kaimo sumušė, be to, liepė kasti sau duobę. Anot pareiškėjo, tai buvo pirmas kartas, kai jį vežė į mišką, tačiau tai nebuvo pirmas kartas, kai buvo reikalauta teikti informaciją, nors anksčiau nebuvo naudojamos fizinės priemonės. Be to, skirtingai nei Vokietijos institucijoms, apklausos metu Lietuvoje pareiškėjas teigė, kad paskutinį kartą išvežtas į mišką buvo ne prieš išvykimą iš šalies (prieglobsčio prašytojas iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2015 metais), o dar (duomenys neskelbtini)

metų rudenį. Taigi pareiškėjo pasakojimuose nesutampa ne tik datos, tačiau ir aplinkybės, kuriomis jis buvo verbuojamas teikti informaciją, vežamas į mišką ir sumuštas. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, todėl negali būti laikomas tikėtinu ir vertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas savo pasakojimuose nurodė du pareigūnus – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie inicijavo tariamai neteisėtus veiksmus, tačiau skirtingų apklausų metu pareiškėjas minėtų pareigūnų vaidmenį jo persekiojime nurodė skirtingai. Pareiškėjo teigimu, minėti pareigūnai dirbo (duomenys neskelbtini) baudžiamųjų bylų skyriuje, tačiau atsakovas atliko tyrimą ir surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) būtų dirbę (duomenys neskelbtini) baudžiamųjų bylų skyriuje.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prieglobsčio prašytojai nurodė, kad dėl teisėsaugos pareigūnų nemalonės buvo įtraukti į asocialių šeimų sąrašą ir, jų manymu, tai buvo viena iš jiems taikytų spaudimo priemonių. S.  A. pasakojo, kad komisija, atsakinga už įtraukimą į asocialių asmenų sąrašą, atvyko dėl klaidos, nes manė, kad prieglobsčio prašytojų namuose yra atjungta elektros energija, tačiau elektra buvo atjungta prieglobsčio prašytojų senuosiuose namuose, kuriuos jie pardavė, o naujuose namuose elektra buvo. Patikslinus, kad vyras nurodė kitokias aplinkybes, S.  A. tai paaiškino nesusipratimu, nes vyras nepapasakojo apie tai, kad senųjų namų elektros energijos tiekimo sutartis vis dar buvo sudaryta S. A. vardu. A. A. pasakojo, jog elektra jų namuose buvo atjungta, tačiau tai buvo padaryta per klaidą, nes sąskaitos buvo apmokėtos. Taip pat pažymėjo, kad į namus atėjusi komisija nustatė, kad elektros namuose nėra. Be to, komisijos atėjimo metu jo žmona buvo darbe. Antrosios apklausos metu pareiškėjas dar kartą patvirtino, kad elektros namuose nebuvo, o nurodžius, kad jo žmona pasakojo kitokias aplinkybes, jis paaiškino, jog elektra buvo atjungta, nes visame kaime buvo keičiami stulpai, o pakeitus juos prasidėjo problemos. S.  A. taip pat nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl šeimos įrašymo į asocialių asmenų sąrašą jie kreipėsi į merą pavarde (duomenys neskelbtini), bei kitą merą – (duomenys neskelbtini), kuris atvykdavo į (duomenys neskelbtini) miestą du kartus per mėnesį. A. A. nurodė, kad dėl jo šeimos įtraukimo į asocialių asmenų sąrašą kreipėsi į merą bei deputatą, tačiau pavardžių ar vardų nurodyti negalėjo. Departamentas tyrimo metu nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) rajono komitete ar kitoje (duomenys neskelbtini) rajono valstybinėje įstaigoje būtų dirbę asmenys, pavardėmis (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad teisėsaugos institucijų pareigūnų grasinimai dėl vaikų atėmimo yra grindžiami tik pareiškėjų pasakojimais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o dokumentų, patvirtinančių komisijos lankymąsi ar kažkokius pareigūnų grasinimus, pareiškėjai nepateikė.

11. Vertindamas A. A. teiginius, kad jis atsitiktinai išėjęs iš metro (duomenys neskelbtini) metais buvo sulaikytas demonstracijos (duomenys neskelbtini) metu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vokietijoje prieglobsčio prašytojas pasakojo, jog dalyvavo (duomenys neskelbtini) metais vykusiame mitinge bei demonstracijose (duomenys neskelbtini), tačiau ten važiavo dėl nemokamo alaus, pakviestas draugų, todėl detaliau nieko papasakoti negalėjo. Kaip nurodė pats prieglobsčio prašytojas, tariamas jo dalyvavimas protestuose nebuvo pagrįstas siekiu apginti turimus politinius įsitikinimus.

12. Dėl atsisakymo liudyti prieš verslininko sūnaus skriaudiką A. A. nurodė, kad įtakingas verslininkas vertė jį liudyti prieš draugą, kai šis sumušė verslininko sūnų. Pirmosios apklausos metu nurodė, kad „galbūt verslininkas užsiundė [pareigūnus]“, kad jis paliudytų apie verslininko sūnaus sumušimą, tačiau prieglobsčio prašytojas pažymėjo nieko nežinojęs, nes draugas nieko nepasakojo. Antrosios apklausos metu prieglobsčio prašytojas teigė (duomenys neskelbtini) metais muštynėse dalyvavęs su draugu bei „nugalėjęs“ verslininko sūnų. Departamento darbuotojai patikslinus, kad pirmosios apklausos metu jis nurodė nedalyvavęs muštynėse, prieglobsčio prašytojas paaiškino, jog muštynės vyko ne kartą. Jis dalyvavo pirmosiose. Taip pat prieglobsčio prašytojas nurodė, kad po kitų muštynių verslininkas norėjo nubausti skriaudiką, todėl ir reikėjo prieglobsčio prašytojo liudijimo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pats prieglobsčio prašytojas nurodė, kad jo tariamas liudijimas buvo reikalingas siekiant nubausti verslininko sūnų sumušusį žmogų, tačiau nepavykus, buvo rastas kitas būdas jį nuteisti. Prieglobsčio prašytojo žmona nieko nežinojo apie vyro draugo konfliktą su verslininko sūnumi. Todėl teismas sutiko su atsakovo išvada, kad šis pareiškėjo pasakojimas yra susijęs su įvykiais, neturinčiais aktualaus tęstinumo ir įtakos šiuo metu ar ateityje jam bei jo šeimai tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės vertinimui, nes kaltininkas jau nubaustas.

13. Departamentas tyrimo metu nerado jokios informacijos, kad asmenys, kurie prašėsi prieglobsčio kitose valstybėse, (duomenys neskelbtini) būtų kaltinami tėvynės išdavyste, todėl teismas sutiko su atsakovo išvada, kad prieglobsčio prašytojų baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą dėl prašymų suteikti prieglobstį pateikimo Europoje nelaikytina visiškai pagrįsta.

14. Atsakydamas į pareiškėjų argumentus dėl tariamai neteisėtų jų sulaikymų ir laikymo nuovadoje teismas nurodė, jog Departamentas neturi kompetencijos ir galimybių spręsti dėl tokio (duomenys neskelbtini) pareigūnų elgesio pagrįstumo, nes nėra žinomos priežastys, dėl kurių prieglobsčio prašytojai buvo įtariami vagystėmis, ar tai susiję tik su jų priklausymu tautinei grupei, ar pareigūnai turėjo duomenų, siejančių prieglobsčio prašytojus su tam tikromis vagystėmis apylinkėje. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie tai, kad romų tautybės žmonių atžvilgiu būtų klastojamos bylos, kad jie nepagrįstai būtų teisiami už nepadarytas veikas. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad prieglobsčio prašytojų trumpalaikiai sulaikymai, kvietimai į apklausas ir kiti teisėsaugos pareigūnų veiksmai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašytojai prisidėję prie nusikalstamų veikų vykdymo, negali būti laikomi pakankamai rimtais savo pobūdžiu ar dažnumu, kad būtų vertinami kaip sunkus pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas.

15. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Departamentas pareiškėjų pasakojimus apie priežastis, dėl kurių jie išvyko iš kilmės valstybės, pagrįstai atmetė dėl patikimumo stokos, nes jų pasakojimai apie patiriamą persekiojimą kilmės valstybėje nėra pakankamai išsamūs ir nuoseklūs, yra prieštaringi ir neatitinka Departamento surinktų duomenų. Prieglobsčio prašytojai baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) grindžia praeityje patirtais veiksmais, o naujų aplinkybių, dėl kurių situacija galėtų pasikeisti, jie nenurodė. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad Departamentas neatliko išsamaus tyrimo, kadangi A. A. buvo apklaustas tris kartus, o jo žmona S. A. – du kartus, apklausų metu davė paaiškinimus, kurie buvo analizuojami, informacija tikrinama. Atsakovas taip pat įvertino pareiškėjų Federalinės migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybai Vokietijoje pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę. Departamento surinktos informacijos pakako įvertinti pareiškėjų atitiktį Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatoms.

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjai galėtų būti veikiami vienu iš 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl būtiniausių reikalavimų, kuriuos turi tenkinti trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kad įgytų pabėgėlio statusą, arba asmenys, kuriems dėl kitų priežasčių reikalinga tarptautinė apsauga, ir dėl šių statusų turinio“ (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje nustatytų būdų, todėl sprendė, kad papildomos apsaugos suteikimas jiems nėra reikalingas. Pareiškėjai neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kuriomis remiantis jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga. (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, be to, byloje nėra jokių duomenų, o pareiškėjų prieštaringi ir nenuoseklūs paaiškinimai nepatvirtina, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jiems grėstų mirties bausmė ar egzekucija.

III.

17. Pareiškėjai A. A., S. A., K. A., O. A. bei H. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjai dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms skunde pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad nesutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog A. A. ir S. A. pasakojimuose dėl pagrindinių priežasčių, lėmusių išvykimą iš kilmės valstybės, užfiksuoti esminiai prieštaravimai, nes visų apklausų metu pareiškėjai laikėsi vieningos pozicijos dėl patiriamo pareigūnų persekiojimo, Vokietijoje ir Lietuvoje pateikė vienodą informaciją. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime užfiksuoti duomenys patvirtina, kad abu prieglobsčio prašytojai pateikė panašius parodymus dėl grėsmių kilmės valstybėje patirti policijos pareigūnų persekiojimą. Apklausų metu fiksuoti datų ir pareigūnų pavardžių neatitikimai negali būti laikomi esminiais prieštaravimais, nes pareiškėjai buvo persekiojami sistemingai, t. y. ne kartą ir skirtingų pareigūnų. Be to, tai nekeičia fakto, kad abu prieglobsčio prašytojai tvirtino pareigūnų persekiojimą patyrę būtent dėl savo tautybės, sutapo jų nurodytos aplinkybės dėl naudotų represinių priemonių, susijusių su jų nepilnamečiais vaikais, patirto smurto bei nepagrįstų sulaikymų. Pareiškėjai taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino skundo argumentų dėl Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos, kuri atitinka pareiškėjų pasakojimus dėl romų tautybės asmenų sistemingo persekiojimo ir diskriminavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes, paaiškinančias apklausų metų duotų parodymų neatitikimus, taip pat pareiškėjų nurodytas priežastis, dėl kurių jie atitinka tarptautinės apsaugos kriterijus. Šios aplinkybės visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Taigi tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimai dėl pabėgėlių statuso pareiškėjams nesuteikimo yra pagrįsti, turėtų būti įvertintos kitos Departamento Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, pakartoja tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinį skundą prašo atmesti. Pažymi, kad pareiškėjai ne tik nurodė keletą tarpusavyje nesusijusių priežasčių, dėl kurių negali grįžti į kilmės valstybę ir dėl kurių patyrė netinkamą teisėsaugos pareigūnų elgesį, tačiau skiriasi jų pasakojimas apie su tuo susijusias aplinkybes skirtingoms institucijoms (Vokietijos ir Lietuvos), taip pat nurodytų priežasčių svarba. Be to, iš pareiškėjo pasisakymų teismo posėdyje matyti, kad iš tiesų jis gyventi Lietuvos Respublikoje siekia ne dėl pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje, o dėl to, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo mama ir brolis, kurie serga ir kuriems jis nori padėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Ginčas šioje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-159 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Skundžiamas sprendimas priimtas išsprendžiant 2017 m. gruodžio 16 d. pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių A. A., S. A., O. A., H. A., K. A. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu sprendimu pareiškėjams nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjų pasakojimuose apie priežastis, dėl kurių jie išvyko iš kilmės valstybės, pastebėti ryškūs nesutapimai, be to, pasakojimai buvo nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl jie buvo atmesti dėl patikimumo stokos. Tiek A. A., tiek S. A. nurodė keletą visiškai tarpusavyje nesusijusių priežasčių, dėl kurių negali grįžti į kilmės valstybę ir dėl kurių patyrė netinkamą teisėsaugos pareigūnų elgesį (pvz., verbavimas teikti informaciją, dalyvavimas demonstracijose, verslininko sūnaus sumušimas, priklausymas romų tautinei mažumai ir pan.), tačiau prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie su tuo susijusias aplinkybes skirtingoms institucijoms skiriasi, be to, skiriasi ir šių priežasčių svarba. Sprendime taip pat konstatuota, kad prieglobsčio prašytojų trumpalaikiai sulaikymai, kvietimai į apklausas bei kiti teisėsaugos veiksmai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašytojai prisidėję prie nusikalstamų veikų vykdymo, negali būti laikomi pakankamai rimtais savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Sprendime nurodoma, kad tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie tai, kad romų tautybės asmenims (duomenys neskelbtini) būtų klastojami kaltinimai ar jie būtų sistemiškai nepagrįstai teisiami už nepadarytas veikas. Atsižvelgdamas į tyrimo metu surinktą informaciją, atsakovas konstatavo, kad veiksmai, kuriuos patirtų prieglobsčio prašytojai grįžę į kilmės valstybę, neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, todėl jiems šiuo pagrindu pabėgėlio statusas nesuteiktas. Atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, ar grėsmė, kad jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, ir sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų

priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Pabrėžtina, kad asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio statusą, turi atitikti visus anksčiau nurodytus kriterijus.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad abu prieglobsčio prašytojai pateikė panašius parodymus dėl jiems gresiančių grėsmių patirti persekiojimo veiksmus iš policijos pareigūnų kilmės valstybėje, o apklausų metu fiksuoti datų neatitikimai (negalėjo tiksliai nurodyti, kada buvo vežtas į mišką, painiojosi dėl pareigūnų, vykdžiusių jo persekiojimą, pavardžių) negali būti laikomi esminiais prieštaravimais jų duotuose parodymuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjimą grįžti į (duomenys neskelbtini) grindžia baime būti nepagrįstai įkalinti dėl tautybės – romai (čigonai). Taip pat dėl to, kad pareiškėjas A. A. atsisakė bendradarbiauti su policija ir teikti jai informaciją apie kitus romų tautybės asmenis, dalyvavo demonstracijose (duomenys neskelbtini), buvo verčiamas liudyti įtakingo verslininko sūnaus sumušimo byloje, tačiau atsisakė liudyti, todėl bijo keršto. Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos medžiaga neleidžia nustatyti konkrečių faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo galimybę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kritiškai vertinami pareiškėjų argumentai, pagrindžiantys tariamą grėsmę būti persekiojamiems jų kilmės valstybėje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, pagrįstai sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Remiantis 2018 m. rugsėjo 24 d. Austrijos kilmės valstybės informacijos centro surinkta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), kita byloje surinkta medžiaga, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai nagrinėjamu laikotarpiu kilmės valstybėje tautybės pagrindu buvo persekiojami 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos prasme. Pirmiausia tokia išvada darytina dėl to, jog pareiškėjai neįrodė jaučiantys visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamiems dėl savo tautybės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visiškai įtikinama versija yra ta, jog pareiškėjai iš tiesų siekia gyventi Lietuvos Respublikoje ne dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems kilmės valstybėje (kaip nurodoma jų prašymuose), o būtent dėl to, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo mama ir brolis, kurie serga ir kuriems jis nori padėti. Tačiau šeimos susijungimo pagrindu gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne suteiktas pabėgėlio statusas.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas yra susijęs su įvykiais, neturinčiais aktualaus tęstinumo ir įtakos šiuo metu ar ateityje jam bei jo šeimai tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės vertinimui, nes kaltininkas jau nubaustas, todėl nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti tikimybę, kad pareiškėjas vis dar bus verčiamas liudyti prieš draugą.

25. Prieglobsčio prašytojai negalėjimą grįžti į (duomenys neskelbtini) taip pat grindžia baime būti apkaltintais tėvynės išdavyste, nes prašė prieglobsčio Europoje (Vokietijoje ir Lietuvoje). Atsakovas nurodo, kad Departamentas tyrimo metu nerado jokios informacijos, kad asmenys, kurie prašėsi prieglobsčio kitose valstybėse, (duomenys neskelbtini) būtų kaltinami tėvynės išdavyste. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo išvada, kad prieglobsčio prašytojų baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą dėl prašymų suteikti prieglobstį pateikimo Europoje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl šiuo pagrindu pabėgėlio statusas jiems nesuteiktinas.

26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino skunde pateiktų pareiškėjų argumentų dėl atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos atitikties jų pasakojimams dėl romų tautybės asmenų patiriamo sistemingo diskriminavimo / persekiojimo. Ypač akcentuojama tai, kad išvadoje nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) plačiai paplitusi prezumpcija, kad romai yra nusikaltėliai, todėl pareigūnai dažnai vykdo nepagrįstus reidus, suėmimus be jokių realių pagrindų, jie įtariami vagystėmis, nesant tam pagrindo; teisėsauga dažnai ima pirštų antspaudus, riboja jų judėjimą teritorijoje. Iš tiesų prieglobsčio prašytojai negalėjimą grįžti į (duomenys neskelbtini) taip pat grindžia baime būti nepagrįstai įkalinti dėl tautybės – romai (čigonai). Kaip teigė pats prieglobsčio prašytojas, jis buvo paimamas gatvėje ir laikomas nuovadoje, o po 3–5 val. buvo paleidžiamas. Prieglobsčio prašytojo žmonos teigimu, ji buvo ne kartą kviečiama į apklausas, kurių metu buvo klausinėjama apie jos buvimo vietą nusikaltimų įvykdymo laiku. Kartą nuovadoje ji buvo laikoma ištisą dieną, tačiau atėjus vyrui ir pareikalavus ją išleisti, pareigūnai jokių veiksmų nesiėmė ir ji išvyko namo. Prieglobsčio prašytojai teigė, kad bylos jiems pradėtos nebuvo, po atpažinimo procedūrų ar be jų, jie buvo paleidžiami. Konkrečiu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad prieglobsčio prašytojų trumpalaikiai sulaikymai, kvietimai į apklausas ir kiti teisėsaugos pareigūnų veiksmai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašytojai prisidėję prie nusikalstamų veikų vykdymo, vis dėlto negali būti laikomi pakankamai rimtais savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl tokie veiksmai nelaikomi persekiojimu.

27. Remiantis Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu prieglobsčio prašytojas įpareigojamas pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo

Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, kai nustatoma, jog su prieglobsčio prašytojo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Jeigu vertinant prieglobsčio prašytojo pasakojimą nustatoma, kad jame yra prieštaravimų, nenuoseklumų ar paaiškinimai prieštarauja turimai objektyviai informacijai, tuomet neatitinkanti reikalavimų pasakojimo dalis yra atmetama. Jeigu nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, tokiu atveju yra taikoma Įstatymo 83 straipsnio 5 dalis ir prieglobsčio prašytojo paaiškinimų dalis, kurios atžvilgiu nustatytos minėtos aplinkybės, yra atmetama kaip neatitinkanti tikrovės.

28. Iš visų prieglobsčio prašytojų nurodytų aplinkybių, matyti, jog jie savo baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) grindžia praeityje patirtais veiksmais, o naujų aplinkybių, dėl kurių situacija galėtų pasikeisti, nenurodo. Nurodytų aplinkybių visuma pagrindžia atsakovo išvadą, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlių statusą.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visumos ir kad atsakovas neatliko išsamaus tyrimo. Visų pirma akcentuotina, kad pareiškėjas A. A. buvo apklaustas tris kartus, o jo žmona S. A. du kartus, apklausų metu davė paaiškinimus, kurie buvo analizuojami, informacija tikrinama. Be to, atsakovas vertino ne tik pareiškėjų Departamentui pateiktą informaciją, bet ir Federalinės migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybai Vokietijoje teiktą informaciją bei visą surinktą informaciją apie kilmės valstybę. Tai patvirtina, kad atsakovas įsigilino į pareiškėjų situaciją ir ją pakankamai nuodugniai įvertino. Darytina išvada, kad Departamento surinktos informacijos pakako įvertinti pareiškėjų atitiktį Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatoms.

30. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

31. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07, aiškindamas Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą, yra pažymėjęs, kad direktyvos 15 straipsnio c punkte apibrėžtas smurtinis veiksmas „rimta ir asmeninė grėsmė (prašytojo) gyvybei ar asmeniui“ yra bendresnio pobūdžio smurtinio veiksmo pavojus, apibrėžiama plačiau nei konkretus smurtas, be to, aptariamas minėtas grėsmes keliantis smurtas yra apibūdinamas kaip „aklas“, t. y. gali būti nukreiptas prieš asmenis, neatsižvelgiant į jų asmeninę situaciją; šiomis sąlygomis sąvoka „asmeninė“, anot ESTT sprendimo, turi būti aiškinama kaip apimanti smurtą prieš civilius asmenis, neatsižvelgiant į jų tapatybę, jei, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba prireikus į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę, numatytą direktyvos 15 straipsnio c punkte. Minėtame sprendime ESTT konstatavo, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad papildomos apsaugos suteikimui keliamas tam tikro aklo smurto lygio reikalavimas atitinkamai proporcingai švelnėja didėjant prieglobsčio prašytojo siekiui ir galimybėms pagrįsti pavojų savo asmenine situacija. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dvidešimt šeštoji konstatuojamoji dalis nustato, kad pavojai, kurie paprastai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia atskiros grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip smurto veiksmai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ESTT 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat išanalizavusi bylos aplinkybes ir atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje esančią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), daro išvadą, jog pareiškėjams nagrinėjamu

laikotarpiu negrėsė bendresnio pobūdžio smurtinio veiksmo pavojus. Duomenų, kad pareiškėjai galėtų būti veikiami vienu iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas jiems nėra reikalingas. Pareiškėjai neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kuriomis remiantis jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Visų pirma pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, be to, byloje nėra jokių duomenų, o pareiškėjų prieštaringi ir nenuoseklūs paaiškinimai nepatvirtina, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jiems grėstų mirties bausmė ar egzekucija. Dėl kankinimo, žiauraus, nežmoniško elgesio ar orumo žeminimo grėsmės teismas pažymi, kad duomenų apie tokias pareiškėjams (duomenys neskelbtini) kylančias grėsmes taip pat nėra, tuo labiau, kad, kaip minėta anksčiau, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) nepripažintina pagrįsta.

32. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. A. (A. A.), S. A. (S. A.), K. A. (K. A.), O. A. (V. A.) bei H. A. (H. A.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08390 2019-05-28 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. A-1685-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I.  B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas I. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotą papildomai užėmė jose įrengti baldai ir sanitariniai mazgai, dėl to judėjimo galimybė buvo dar labiau apribota. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, drėko čiužiniai ir patalynė. Temperatūra kamerose siekė tik 12,3 ˚C. Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas nedidele sienele ir tik iš vienos pusės, todėl naudojantis juo nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su 1–3

asmenimis. Pareiškėjui dažniausiai kameros ploto tekdavo tiek, kiek numatyta teisės aktuose. Sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms, higienos normos kitokio sanitarinio mazgo įrengimo nenustato. Pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo neužtikrinimo yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai per stebėjimo langelį negali matyti suimtųjų. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad 2005 metais Panevėžio AVPK areštinės antrajame korpuse (kameros nuo 11 iki 26), o 2013 metais pirmajame poste (kameros nuo 1 iki 10) buvo atliktas remontas, pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema. Areštinės patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpos yra šildomos miesto centriniu šildymu. Jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK administracija iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 2016 m. balandžio 22 d. – 2016 m. lapkričio 3 d. laikotarpiu. Įvertinęs informaciją apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą kamerų plotą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 39 paras, iš jų – 23 paras pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2016 m. balandžio 22–25 d., balandžio 27 d. – gegužės 5 d. bei birželio 28 d. – birželio 30 d. teko 4,17 kv. m, jį laikant kameroje Nr. 18; birželio 7–8 d. – 4,57 kv. m ploto, jį laikant kameroje Nr. 15; liepos 13–15 d. 4,35 kv. m ploto, jį laikant kameroje Nr. 11; spalio 24–25 d 4,74 kv. m ploto, jį laikant kameroje Nr. 4), bei 16 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui teko nuo 5,44 iki 9,49 kv. m ploto). Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK 23 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino kitokių reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui, nei jie buvo įrengti Panevėžio AVPK areštinės kamerose. Dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės

kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galbūt neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Siekiant užtikrinti geresnes areštinės kamerose laikomų asmenų sąlygas, asmenims sudarytos sąlygos, pasinaudojant kamerų sanitariniuose mazguose įrengtais kabliukais, audeklu ar paklode užsidengti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sudaryta galimybė įrengtų sanitarinių mazgų, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto apie 120 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengti audeklu yra pakankama priemonė užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą.

8. Įvertinęs Panevėžio AVPK tarnybiniame pranešime ir Panevėžio sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktuose pateiktus duomenis, atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu dėl oro temperatūros ir drėgmės kamerose į areštinės administraciją ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentą nei pareiškėjas, nei kiti kamerose laikomi asmenys nesikreipė, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog areštinės kamerose nėra užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir drėgmė, nepatvirtinti. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, teismas laikė, kad konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

9. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 23 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 9 paras iš eilės), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad 200 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

10. Pareiškėjas I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža jo patirtiems išgyvenimams atlyginti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kamerose buvusių baldų užimamą plotą, kurį atskaičius matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista visą ginčo laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į atsakovo teiginius, jog sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atskirtas 1,3 m aukščio sienele ir turi atskirą oro šalinimo sistemą, nes tai neatitinka techninių galimybių. Įrengti kabliukai negali užtikrinti privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kadangi dauguma kamerose esančių asmenų neturi ką ant tų kabliukų pakabinti, t. y. areštinės administracija neišduoda jokių užuolaidų. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) šiuo klausimu suformuota praktika. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundų areštinės administracijai nebuvimas ginčo laikotarpiu negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas pabrėžia, kad keletą kartų žodžiu kreipėsi į budinčius pareigūnus dėl sudrėkusio čiužinio pakeitimo, du kartus jis geranoriškai buvo pakeistas, taigi teigti, kad sąlygos kamerose atitiko higienos normų reikalavimus, negalima.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.13. Atsiliepime Panevėžio AVPK nurodo, kad pagal EŽTT praktiką į kameroje esančių baldų užimamą plotą nėra

atsižvelgiama skaičiuojant kalinamam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tokio reikalavimo nenustato ir teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, neargumentavo, kodėl būtent 3 000 Eur suma kompensuotų jam tariamai padarytą žalą. Atsakovas atsiliepime taip pat pažymi, kad areštinės kameroje laikomi asmenys turi galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangos nėra aprūpinami, tačiau sanitarinius mazgus gali užsidengti jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis ar kitais audeklais. Pareiškėjo teiginius dėl drėgmės paneigia atliktų patikrinimų aktai ir matavimų duomenys.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą pakankama ir teisinga satisfakcija dėl patirtos skriaudos

nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais.15. Apeliaciniame skunde Panevėžio AVPK nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui visuomet teko daugiau nei 4 kv.

m kameros ploto, todėl jis negalėjo patirti tokių dvasinių išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas jo bu vimo Panevėžio AVPK metu būtų patyręs kankinimus. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas pats savaime yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už patirtą skriaudą.

16. Pareiškėjas I. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Atsiliepime pareiškėjas nurodo, kad jo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą pažeidimas nagrinėjamu

atveju yra akivaizdus, taip pat pažymi, kad Konvencijos reikalavimai dėl privatumo sanitariniame mazge užtikrinimo turi pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 23 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atliginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš esmės, teigia, kad juo priteista neturtinės žalos suma yra per maža, nes skaičiuodamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamosios patalpos plotą, teismas neatsižvelgė į kamerose esančių baldų užimamą plotą, taip pat į tai, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, o skundų areštinės administracijai nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Panevėžio AVPK gi su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad pažeidimų dėl sanitarinio mazgo, temperatūros, drėgmės ir ventiliacijos ginčo laikotarpiu nebuvo, sutinka, tačiau prašo pakeisti teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, t. y. tokio atlyginimo pareiškėjui prašo nepriteisti.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant byloje pateiktų apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje, nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad atsakovas 23 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo.

22. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 4 d.) 80 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

23. Byloje nustatyta, kad: 2016 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 16 (kameros plotas – 14,38 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo 2 asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,55 kv. m ploto; 2016 m. balandžio 22 d. – 2016 m. balandžio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 18 (kameros plotas – 13,81 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,17 kv. m ploto; 2016 m. balandžio 26 d. – 2016 m. balandžio 27 d. kameroje Nr. 18 pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,26 kv. m ploto; 2016  m. balandžio 27 d. – 2016 m. gegužės 6 d. kameroje Nr. 18 pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, taigi pareiškėjui, atėmus

sanitarinio mazgo plotą, teko 4,17 kv. m ploto; 2016 m. birželio 6 d. – 2016 m. birželio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 15 (kameros plotas – 19,59 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo keturi asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,58 kv. m ploto; 2016 m. birželio 8 d. – 2016 m. birželio 10 d. kameroje Nr. 15 pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,10 kv. m ploto; 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 18 (kameros plotas – 13,81 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,17 kv. m ploto; 2016 m. liepos 12 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12 (kameros plotas – 12,17 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo du asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 5,44 kv. m ploto; tą pačią dieną pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 11 (kameros plotas – 10 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,30 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2016 m. liepos 15 d. kameroje buvo du asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,35 kv. m ploto; 2016 m. rugsėjo 15 d. – 2016 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2 (kameros plotas – 21,38 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,70 kv. m ploto; 2016 m. spalio 13 d. – 2016 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 15 (kameros plotas – 19,59 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,29 kv. m), kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,10 kv. m ploto; 2016  m. spalio 24 d. – 2016 m. spalio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 (kameros plotas – 20,29 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,31 kv. m), kameroje buvo keturi asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 4,75 kv. m ploto; 2016 m. spalio 27 d. – 2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kameroje buvo trys asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 6,33 kv. m ploto; 2016 m. lapkričio 2 d. – 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kameroje buvo du asmenys, taigi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo plotą, teko 9,49 kv. m ploto.

24. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo laikomas ne 39, o 47 dienas ir pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą (5 kv. m) buvo pažeista ne 23, o 26 dienas.

25. Nagrinėjamu atveju kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad skaičiuojant minimalų asmeniui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą į jį neturi būti įtrauktas kameroje esančių baldų užimamas plotas. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

26. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo privatumo naudojantis Panevėžio AVPK sanitariniais įrenginiais pažeidimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog žema sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu (t. y. 47 dienas) nebuvo pažeista. Neužtikrindamas pareiškėjui

privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, Panevėžio AVPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas skundais dėl higienos sąlygų nesikreipė į areštinės administraciją, negali būti laikoma pagrindu pripažinti, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad paprastai tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). EŽTT šiuo klausimu taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

28. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kameras tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų neatitikimo vėdinimo, drėgmės ir temperatūros reikalavimams nedetalizavo. Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į areštinę buvo atvežtas 8 kartus ir buvo laikomas skirtingose kamerose, tačiau nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių kamerų ir jose buvusių higienos normų pažeidimų, taip pat laikotarpių (bent apytiksliai), kuriais šie pažeidimai buvo. Be to, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad temperatūra areštinėje siekė tik 12,3 ˚C, tačiau nepaaiškino, kaip, kada ir kokioje Panevėžio AVPK kameroje (-se) būtent tokią temperatūrą jis nustatė. Jokių savo teiginius dėl netinkamų higienos sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas taip pat nepateikė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris šiuos pareiškėjo paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus. Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, Panevėžio AVPK neteisėti veiksmai (ar neveikimas), kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga, aptariamu aspektu nenustatyti.

30. Pasisakydama dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, jo dydžiu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi

sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir  t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau minėtus neturtinės žalos priteisimo kriterijus, šioje byloje nustatytus pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus (26 dienas neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas ir 47 dienas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais) ir dėl to patirtus nepatogumus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma (200 Eur) yra per maža, todėl yra didinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjui I. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato,

300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08402 2019-05-28 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. A-1719-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04152-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas O. B. (O. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 20 d. Kameroje Nr. 272 ir kitose gyvenamosiose patalpose buvo įrengti nesandarūs langai, pareiškėjas turėjo miegoti su drabužiais, dėl to prasidėjo odos bėrimai, pareiškėjas juto diskomfortą. Kamerose buvo įrengtas atviras sanitarinis mazgas, atitvertas tik sienele, neužtikrinančia privatumo ir neapsaugančia nuo nemalonaus kvapo. Kamerose buvo tarakonų, nevalomi langai, dėl įrengtų vidinių grotų patys nuteistieji neturėjo galimybės išvalyti langų. Kameroje Nr.  295 nebuvo veidrodžio, sienos buvo išteptos, jų nebuvo galima išvalyti, nes kameroje nebuvo šilto vandens. Sienos buvo tinkuotos, nuolat tepė drabužius, o jų skalbti dėl karšto vandens nebuvimo kameroje taip pat nebuvo įmanoma. Visose patalpose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, veisėsi parazitai. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvo ribojamas švaraus oro kiekis. Maistas buvo neskanus, kartais tinkamai termiškai neapdorotas, 2017 m. vasario–kovo mėnesį dėl pareiškėjo netenkinančio patiekalo (plovo), kuriame juto indų ploviklio skonį, pareiškėjas rašė skundą, tačiau niekas jo nenagrinėjo. Pareiškėjas Lukiškių TI-K tiekiamame maiste taip pat teigė radęs plaukų, nagų. Dėl minėtų netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, emocinę įtampą ir depresiją, sutriko miegas.

3. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių

kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja palaikyti tvarką kamerose, išduoda

tam reikalingą inventorių ir priemones. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K yra visas teisės aktuose nustatytas privalomas inventorius. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, asmenų privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kamerų apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K teikiama mokama drabužių skalbimo paslauga, patalynė ir apatiniai drabužiai vieną kartą per savaitę skalbiami nemokamai. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto kokybė yra tikrinama kiekvieną dieną, suimtiesiems bei nuteistiesiems yra patiekiamas visas pagal valgiaraštį priklausantis maistas. Nuteistiesiems sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo, likusią skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K 182 paras buvo laikomas kamerose Nr. 106, Nr. 252, Nr. 263, Nr. 266, Nr. 269, Nr. 274, Nr. 295, Nr. 274, Nr. 307, Nr. 328, Nr. 340, Nr. 343.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios tardymo izoliatoriaus kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme. Sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, todėl pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą. Tualetą atskiriantis audeklas taip pat negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Todėl teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu 180,5 paros Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimą pripažino pagrįstu.

8. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl švaraus oro kiekio Lukiškių TI-K patalpose atmetė kaip nepagrįstus. Iš teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VSC) patikrinimo aktų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo skunde nurodytų higienos normų pažeidimų (buitinių parazitų, drėgmės, apšvietimo, temperatūros, pelėsio, nešvaros) nebuvo nustatyta.

9. Pareiškėjas su 2017 m. liepos 20 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl vidinių lango grotų pašalinimo, nes jos trukdė sutvarkyti palangę, o Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu informavo pareiškėją, kad vidinėje kameros pusėje esančios grotos bus laikinai nuimtos. Taigi Lukiškių TI-K sudarė pareiškėjui sąlygas išvalyti, jo teigimu, nešvarią palangę. Dėl nesandarių langų ir būtinybės miegoti su drabužiais pareiškėjas nei į Lukiškių TI-K, nei į VSC nesikreipė, todėl šiuos jo skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su kamerų būkle ir higiena, inventoriaus susidėvėjimu, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K nebuvo veidrodžių ir karšto vandens, teismas nurodė, kad teisės aktai ir higienos normos tokių reikalavimų nenustato, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nėra užtikrinama galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę ar kad jam teisės aktų nustatytu periodiškumu nesuteikiami švarūs drabužiai. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K atsisakė centralizuotai išskalbti viršutinius pareiškėjo drabužius.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nusiskundimų maisto kokybe, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu nesikreipė su skundais, prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, kitus subjektus, kurių veikla susijusi su maitinimo suimtiesiems teikimu ar šio proceso kontrole. Byloje nėra duomenų, kad

Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo ar prašymo dėl maisto kokybės neregistravo ar nenagrinėjo. Pareiškėjas nurodė, kad jo netenkino maistas 2017 metų kovo–vasario mėnesiais, kažkurią dieną juto patiekale indų ploviklio skonį, apibendrintai nurodė, kad patiekaluose rado su maistu nesuderinamų priemaišų, kaltino Lukiškių TI-K skundų nenagrinėjimu, tačiau skunde neįvardino labiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių, skundo dėl maisto pateikimo aplinkybių (pvz., raštu kreipėsi ar žodine forma, į kokį kreipėsi subjektą (budintį, sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją ar kitą atsakingą asmenį)), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą suėmimo laikotarpiu.

12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl pakitusios odos būklės kreipėsi į Lukiškių TI-K veikiančios Sveikatos priežiūros tarnybos tarnautoją ar medicinos specialistą (gydytoją). Pareiškėjas nenurodė detalesnių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kaip laikymo Lukiškių TI-K kamerose pasekmę.

13. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo teisės į privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 900 Eur.

III.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui pasibaigus dėl reorganizavimo, jo teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos yra įrengtos kamerose Nr. 1–75, 226A–244, 104–200, 202–227, 356–385, 309–338, 340–352. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Be to, kamerose Nr.  252–257, 386–395, 406–417, 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 metais Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 180,5 paros nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinius mazgu, priteisė jam 900 Eur neturtinės žalos atliginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 180,5 paros buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, o tai pagal EŽTT praktiką yra prilyginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimui (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

21. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

22. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva

privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog tik vienoje kameroje (Nr.  252), kurioje ginčo laikotarpiu (2017 m. vasario 20 d. – 2017 m. rugpjūčio 20 d.) dvi dienas buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

24. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo

pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur.

28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08393 2019-05-28 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. eAS-218-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00490-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. O. S. skundą atsakovui Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos brasta“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje, Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinis skyrius, A. S.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja N. O. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. sausio 4 d. sprendimą dėl įvykio darbe, kurio metu sveikatos sužalojimus patyrė ir mirė UAB „Baltijos brasta“ darbuotojas A. S., papildomo tyrimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas N. O. S. skundą patenkino visiškai ir priteisė pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimas įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 27 d.

Pareiškėja N. O. S. ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. teismui pareikė prašymą, kurį vėliau patikslino, kuriuose prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas: 1) už advokato teisinę pagalbą 800 Eur pagal 2016 m. gruodžio 21 d. kvitą (400 Eur) ir 2017 m. kovo 2 d. kvitą (400 Eur); 2) O. N. S. jos patirtas išlaidas: apmokėjimas konsultacijų kompanijai SDG už konsultavimą 100 Eur; pašto išlaidos 1,10 Eur; 3) A. S. jo patirtas kelionės išlaidas: vykimo į oro uostą išlaidos (autobuso bilietas 3 GBP, pagal kursą – 3,52 Eur; traukinių bilietai 36 GBP ir 6.60 GBP = 42.60 GBP, pagal kursą – 49,96 Eur); lėktuvo bilietas į Vilnių 25,99 GBP, pagal kursą – 30,48 Eur; autobuso bilietas iš Kauno į Vilnių 6 Eur; lėktuvo bilietas iš Kauno į Londoną 49,99 Eur.

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu dalį bylinėjimosi išlaidų priteisė, tačiau į bylą nebuvo pateikti duomenys apie visas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens A.  S. patirtas išlaidas, todėl papildomai prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Valstybinė darbo inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad teismo sprendime priteistos išlaidos buvo pareiškėjai atlygintos, pervedant minėtą sumą 2018 m. gruodžio 20 d. į N. O. S. nurodytą sąskaitą. Be to, advokatas Romualdas Pėstininkas tuo pačiu laikotarpiu atstovavo pareiškėjus ne tik administracinėje byloje Nr. eI-235-790/2017, bet ir ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00889-13 bei baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1022-530/2016. Pinigų priėmimo kvite, išrašytame 2016 m. gruodžio 21 d. nurodoma, kad advokatas Romualdas Pėstininkas, už atstovavimą, dokumentų surašymą gavo iš A. S. 400 Eur, o pinigų priėmimo kvite išrašytame 2017 m. kovo 2 d. tvirtinama, kad advokatas Romualdas Pėstininkas, už atstovavimą, kitas teisines paslaugas gavo iš A. S. 400 Eur, tačiau A. S. 2017 m. kovo 2 d. prašymą įtraukti jį administracinėje byloje Nr. eI-235-790/2017 suinteresuotu asmeniu teismas tenkino tik 2017 m. kovo 3 d. teismo posėdžio metu. Išlaidų už atstovavimą teismo posėdžiuose, dokumentų surašymą pagrįstumas ir teisėtumas buvo įvertintas priimant teismo sprendimą, o kitų atstovavimo faktų ar advokato parengtų dokumentų, nei teismo minimi sprendime, administracinės bylos nagrinėjimo procese fiksuota nėra.

Atsakovas teigė, kad teismo nutartimi 2016 m. gegužės 3 d. procesas buvo sustabdytas, o atnaujintas 2017 m. sausio 3 d. teismo nutartimi ir laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. kovo 2 d. įvykusio teismo posėdžio kitų reikšmingai sąlygojusių bylos nagrinėjimo procesą ar vėliau priimtą sprendimą advokato procesinių veiksmų nėra fiksuota,

todėl pareiškėjams galimai teiktos advokato teisinės paslaugos, kurios yra neįvardintos, negali būti vertintinos kaip būtinos. Be to, advokatas Romualdas Pėstininkas tuo pačiu laikotarpiu atstovavo pareiškėjus baudžiamajame procese, todėl neatmestina ir apmokėjimo už paslaugas sutapties abiejuose procesuose tikimybė.

Atsakovo teigimu, kad UAB „SDG“ nėra subjektas, turintis įgalinimus teikti išvadas tiriant nelaimingus atsitikimus darbe, į minėtą dokumentą nebuvo atsižvelgta nagrinėjant administracinę bylą bei raštas nesąlygojo ir negalėjo sąlygoti teismo priimamo sprendimo išvadų. Atsižvelgiant į tai, raštas vertintinas kaip nebūtinas, N. O. S. iniciatyva parengtas ir pateiktas teismui dokumentas, todėl pareiškėjų prašymas priteisti rašto parengimo bei siuntimo sąnaudas nepagrįstas.

Dėl A. S. patirtų bylinėjimosi išlaidų atsakovas nurodė, kad A. S. vykimas nebuvo vienareikšmiškai susijęs su jo, kaip proceso šalies, dalyvavimu teismo posėdyje, bei tai, kad kelionės bilietus įsigijo ir vyko dar nebūdamas proceso šalimi, o taip pat, kad negalima identifikuoti kai kurių kelionės dokumentų datų, todėl atsakovas mano, kad prašymo dalis priteisti A. S. kelionės išlaidas negali būti tenkintas. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimas įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 27 d., pareiškėjai, pateikę prašymą 2019 m. sausio 7 d., praleido prašymo padavimo terminą, tačiau prašymo atnaujinti praleistą terminą neteikė, todėl pareiškėjų 2019 m. sausio 7 d. prašymas turėtų būti nenagrinėtinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. iš atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos 219,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vertindamas pareiškėjos prašymo dalį dėl išlaidų už UAB „SDG“ konsultacijas, pritarė atsakovo pozicijai, kad UAB „SDG“ nėra subjektas, turintis įgalinimus teikti išvadas tiriant nelaimingus atsitikimus darbe. Be to, pareiškėja savo iniciatyva kreipėsi į UAB „SDG“ dėl išvadų darbuotojų saugos ir sveikatos srityje pateikimo, tačiau teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendime, vertindamas byloje esančius įrodymus, nesivadovavo šiuo raštu ir jis nesąlygojo teismo priimamo sprendimo išvadų. Teismo raštą pripažino nebūtinu, surinktu ir pateiktu teismui pareiškėjos iniciatyva, todėl pareiškėjos prašymo dalį atmetė.

Dėl pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti 800 Eur už advokato teisinę pagalbą pagal 2016 m. gruodžio 21 d. kvitą (400 Eur) ir 2017 m. kovo 2 d. kvitą (400 Eur) teismas pastebėjo, kad A. S. į bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas tik 2017 m. kovo 2 d. teismo posėdžio metu, todėl A. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos galėtų būti sprendžiamos būtent tik nuo šios datos.

Teismas, įvertinęs 2016 m. gruodžio 21 d. kvitą, pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrindė, jog advokato teisinės paslaugos teiktos būtent šioje administracinėje byloje ir kurios nurodytos kvite Nr.  858114, išrašytame 2016 m. gruodžio 21 d., todėl šios prašymo dalies netenkino.

Dėl patirtų išlaidų pagal 2017 m. kovo 2 d. kvitą teismas nurodė, kad 2017 m. kovo 2 d. teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens interesus atstovavo advokatas Romualdas Pėstininkas pagal atstovavimo sutartį ir 2017 m. kovo 2 d. teismo posėdis truko 1 val. 8 min. Atsižvelgęs į tai ir remdamasis 2016 m. III ketvirčio vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu, teismas trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. iš atsakovo priteisė 79,33 Eur išlaidų atlyginimą už atstovo dalyvavimą teismo posėdyje.

Teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens A. S. patirtas kelionės išlaidas, nustatė, kad byloje buvo sprendžiamas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. sausio 4 d. sprendimo dėl įvykio darbe, kurio metu sveikatos sužalojimus patyrė ir mirė UAB „Baltijos brasta“ darbuotojas A.  S., papildomo tyrimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme įtraukti jį į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė, kad yra A. S. tėvas. Kadangi teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu patenkino pareiškėjos skundą pilnai, teismo vertinimu, tokiu būdu buvo apgintos ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės.

Teismas pažymėjo, kad nors trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. į Lietuvą grįžo, kol nebuvo įtrauktas į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau atsižvelgiant į teisme spręsto ginčo pobūdį ir trečiojo suinteresuoto asmens statusą (ginčas dėl sprendimo, priimto pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. sūnaus A. S. nelaimingo atsitikimo darbe atžvilgiu), trečiojo suinteresuoto asmens atvykimas iki teismo posėdžio nelaikytinas kaip savarankiška ir nereikšminga iniciatyva keliamo ginčo kontekste. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atvykimu į 2017 m. kovo 2 d. teismo posėdį, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui iš

atsakovo priteisė 139,95 Eur kelionės išlaidų.Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl išlaidų, susijusių su atsiliepimo rengimu Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui, pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 7 d. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo už atsiliepimo parengimą perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

III.

Atsakovas Valstybinė darbo inspekcija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties dalį, kuria A. S. iš atsakovo priteista 79,33 Eur bylinėjimosi išlaidų už atstovo dalyvavimą teismo posėdyje, panaikinti.

Atsakovas nurodo, kad atstovavimo išlaidų teisinis reglamentavimas suponuoja, kad vertinant atlyginimo už advokato atstovavimą posėdyje dydį, gali ir turi būti įskaičiuojamas tik advokato realiai sugaištas laikas, nepriklausomai nuo to, kiek tas pats advokatas asmenų tame posėdyje atstovavo. Jeigu advokatas atstovauja ne vieną, o kelis subjektus, kiekvienam atstovaujamajam asmeniui gali būti atlyginama už tą posėdžio trukmės dalį, kurioje advokatas atstovavo būtent tą konkretų asmenį, pagal pateikiamą posėdžio trukmės laiko išklotinę.

Atsakovas teigia, kad teismo 2017 m. kovo 2 d. posėdyje A. S. dalyvavo asmeniškai, o pareiškėją N. O. S. atstovavo advokatas Romualdas Pėstininkas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad už advokato atstovavimą atlygintina suma yra įvertinta bendroje prašytų atlyginti bylinėjimosi išlaidų sumoje, t. y. visas advokato laikas, sugaištas dalyvaujant teismo posėdyje, buvo įvertintas, įskaičiuotas ir už jį atlyginta pareiškėjai N. O. S.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl pareiškėjos N. O. S. ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymo atlyginti patirtas papildomas bylinėjimosi išlaidas pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai būtinas ir pagrįstas išlaidas, nesusijusias su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis 3 punktas).

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 28 d.) įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio (pasikeitus straipsnių numeracijai, dabar – 56 str.) nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013, 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-214-525/2018). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-521/2011). Taigi, proceso šalis, prašydama priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kartu su prašymu privalo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog būtent ji patyrė konkretaus dydžio išlaidas.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties dalies, kuria priteista trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. iš atsakovo 79,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad tarp trečiojo suinteresuoto asmens A. S. ir advokato Romualdo Pėstininko yra sudaryta 2016 m. vasario 3 d. atstovavimo sutartis (IV t., b. l. 95), taip pat pateikti 2016 m. gruodžio 21 d. ir 2017 m. kovo 2 d. kvitai, pagal kuriuos A. S. apmokėjo už suteiktas atstovavimo paslaugas (IV t., b. l. 137). Pirmosios instancijos teisme 2017 m. kovo 2 d. vykusio posėdžio metu

advokatas Romualdas Pėstininkas atstovavo pareiškėją ir trečiąjį suinteresuotą asmenį A. S. (IV t., b. l. 97). Pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 2 d. posėdis truko 1 val. 8 min.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą nustatytas 0,1 koeficientas. Pagal Rekomendacijų 9 punktą teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju aktualus 2016 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokesti, kurio dydis buvo 793,30 Eur. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. iš atsakovo priteistina 79,33 Eur išlaidų už atstovo dalyvavimą teismo posėdyje.

Atsakovas nurodo, kad atstovavimo išlaidų teisinis reglamentavimas suponuoja, kad vertinant atlyginimo už advokato atstovavimą posėdyje dydį, gali ir turi būti įskaičiuojamas tik advokato realiai sugaištas laikas, nepriklausomai nuo to, kiek tas pats advokatas asmenų tame posėdyje atstovavo. Vertindama šį atsakovo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pastebėtina ir tai, kad Rekomendacijos nenustato tokios taisyklės, kad sprendžiant dėl priteistino atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio, turi būti apskaičiuojamas realus laikas, kurio metu advokatas atstovavo kiekvieną iš proceso šalių. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad advokatas atstovavo kelias proceso šalis, savaime nesudaro pagrindo vienai proceso šaliai atlyginti mažesnę dalį patirtų atstovavimo išlaidų, jeigu kitai proceso šaliai jau buvo atlygintos atstovavimo išlaidos. Tokiu atveju būtų apribota proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė į patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo trečiajam suinteresuotam asmeniui. Atskirojo skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08401 2019-05-28 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. A-574-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01715-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (11.1)1-2366 (toliau – ir Sprendimas Nr. (11.1)1-2366) ir įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundą dėl Valdybos Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 8.13-456 (toliau – ir Sprendimas Nr. 8.13-456).

2. Pareiškėja skunde nurodė, jai nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valdybos Kauno skyrius Sprendimu Nr. 8.13-456 pareiškėjai paskyrė motinystės pašalpą, kurios dydį už ginčo laikotarpiu apskaičiavo remiantis ne jos dienos kompensuojamuoju uždarbiu, o nepagrįstai iki 65,68 Eur sumažinta jo suma. Pareiškėja pateikė skundą Valdybai, kuri Sprendime Nr. (11.1)1-2366 netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo ir atsisakė nagrinėti skundą. Skunde pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 daliai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo valstybė nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui pareiškėjos atveju atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo. Pažeistą pareiškėjos teisę šiuo atveju turėtų apginti teismas, priešingu atveju bus pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys dirbančioms motinoms mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, o pareiškėjos teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi ir neįgyvendinama. Pareiškėjos teigimu, 20 darbo dienų apskundimo terminas neproporcingai apsunkina teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą. Pareiškėjos veiksmai, kai ji iš karto po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo kreipėsi į Valdybos Kauno skyrių, o 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi į Valdybą, negali būti laikomi kaip nepateisinamas delsimas paduoti skundą.

3. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Valdyba paaiškino, kad pareiškėjos skundas pateiktas žymiai praleidus skundo padavimo terminą. Pareiškėjos

nurodytos aplinkybės (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančia

Konstitucijai, priėmimas, pareiškėja buvo suklaidinta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio 14 d. rašte pateiktos informacijos, 2017 m. sausio 5 d. kreipimasis į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, 2017 m. sausio 16 d. kreipimasis į Valdybos Kauno skyrių) įvyko iki apskundimo termino pradžios arba jau pasibaigus apskundimo terminui, todėl negalėjo būti vertinamos kaip aplinkybės, galinčios pateisinti skundo padavimo termino praleidimą. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą buvo vertintos aplinkybės, egzistavusios apskundimo termino laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 3 d.). Pareiškėjos paaiškinimai, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, pasitikėjo galiojančiu teisiniu reguliavimu, o savo laiką bei pajėgumus skyrė šeimos ir darbo derinimui, nepripažinti svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti aplinkybėmis, todėl pareiškėjos skundą atsisakyta nagrinėti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. Valdybos Kauno skyrius nurodė, kad Sprendimas Nr. 8.13-456 buvo visiškai įvykdytas. Pareiškėja skundą dėl šio

sprendimo Valdybai pateikė žymiai praleidusi skundo padavimo terminą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vien ta aplinkybė, kad nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nelaikytina svarbia priežastimi sprendžiant kreipimosi teisinės gynybos termino atnaujinimo klausimą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.8. Pirmosios instancijos teismas remdamasis Ligų ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos

valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis pažymėjo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią skundai Valdybai dėl jos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta Valdybos direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui. Teismas atkreipė dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

9. Dėl pareiškėjos argumento, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 8.13-456 dėl motinystės pašalpos skyrimo gavo tik 2017 m. sausio 17 d., kai jai sprendimo nuorašas įteiktas Valdybos Kauno skyriuje, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą turėjo sužinoti 2015 m. kovo mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2015 m. sausio-vasario mėnesius į jos banko sąskaitą. Teismas darė išvadą, kad gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį Valdybos teritorinį skyrių, reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su Valdybos teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais, neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į Valdybą.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos praleidimo priežastys, dėl kurių ji niekur nesikreipė siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises beveik dvejus metus, rodo, jog šios aplinkybės (nežinojimas, nesuvokimas, pasitikėjimas) priklausė nuo jos valios, o subjektyvios aplinkybės (subjektyvus elgesys) nelaikomos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatyto termino praleidimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai buvo žinoma apie Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 8.13-456 ir jame nurodytas aplinkybes, todėl teigti, jog apie šį sprendimą pareiškėja sužinojo tik 2017 m. sausio 17 d. nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, taip pat nepaaiškino individualaus pobūdžio priežasčių, dėl kurių praleido terminą skundui dėl Valdybos Kauno skyriaus sprendimo paduoti. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant skundo padavimo terminų

neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų.

III.

11. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

12. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad terminas negali būti laikomas praleistu, kadangi Valdybos Kauno skyriaus pažeidimas yra tęstinis ir dalis motinystės išmokos pareiškėjai nėra išmokėta iki šiol. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, nes teismas nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad neteisėtas reguliavimas lėmė pareiškėjos teisių pažeidimą, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakyme pareiškėjai pateikė klaidinančią informaciją. Teisinėje valstybėje negali būti pateisinama situacija, kad valstybė antikonstituciniais sprendimais pažeidusi asmens teises išvengtų pareigos teisingai ir tinkamai kompensuoti tokiu pažeidimu patirtą žalą.

13. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.14. Atsiliepime į apeliacinį skundą Valdyba pažymi, kad teismas galėtų patenkinti pareiškėjos reikalavimus tik tuo

atveju, jeigu atnaujintų praleistą skundo padavimo terminą, kurio neatnaujino Valdyba, tačiau teismas negali atlikti veiksmų, kuriuos turi teisę atlikti Valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas. Termino atnaujinimas yra Valdybos teisė, o ne pareiga, todėl Valdybai palikta diskrecija spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Valdybos informacinės sistemos duomenimis pareiškėja Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 8.13-456 gavo į asmeninę paskyrą Elektroninėje gyventojų aptarnavimo sistemoje. Prisijungusi prie asmeninės paskyros 2015 m. vasario 2 d. pareiškėja susipažino su šiuo sprendimu ir su informacija apie kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimą. Todėl pareiškėja nuo 2015 m. vasario 2 d. žinojo, kad jos atžvilgiu yra pritaikytas maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis, tačiau per įstatymo nustatytą terminą pretenzijų dėl to nepareiškė ir į Valdybą nesikreipė. Be to, Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2016 m. kovo 15 d., o oficialiai teisės aktų registre paskelbtas 2017 m. sausio 2 d. Po jo įsigaliojimo visiems asmenims, kurie kreipėsi nepraleidę termino skundui paduoti, buvo perskaičiuotos motinystės pašalpos pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių praleistas skundo padavimo terminas, laikytinos subjektyviomis priežastimis.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.16. Dėl pareiškėjos argumento, kad pažeidimas yra tęstinis, Valdybos Kauno skyrius nurodo, kad asmenys savo teises

turi ginti nepraleisdami teisės aktuose nustatytų terminų bei protingumo ir sąžiningumo principų. Tuo atveju, jeigu būtų pritarta pareiškėjos pozicijai, susidarytų situacija, kai asmenys teiktų skundus dėl institucijų sprendimų, nepaisydami jokių terminų, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat būtų pažeisti teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo principai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjos argumentą, kad ji apie pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo Nr. (11.1)1-2366, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta nagrinėti jos skundą, pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad apie motinystės pašalpos sumažinimą pareiškėja turėjo sužinoti 2015 m. kovo mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2015 m. sausio–vasario mėnesius į jos banko sąskaitą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.13-456 apskundimo termino praleidimo priežastys, dėl kurių ji niekur nesikreipė siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises beveik dvejus metus, yra subjektyvios ir laikytinos delsimu.

19. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog neteisėtas reguliavimas lėmė pareiškėjos teisių pažeidimą, o Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija atsakyme pareiškėjai pateikė klaidinančią informaciją. Pareiškėjos teigimu, teisinėje valstybėje negali būti pateisinama situacija, kad valstybė antikonstituciniais sprendimais pažeidusi asmens teises išvengtų pareigos teisingai ir tinkamai kompensuoti tokiu pažeidimu patirtą žalą.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Kaip minėta, pareiškėja teigia, kad Valdybos Kauno skyriaus įvykdytas pažeidimas yra tęstinis, nes dalis motinystės išmokos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį jai nėra išmokėta iki šiol, o skundą Valdybai pareiškėja pateikė iš karto po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas.

24. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

25. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1395 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 25 straipsnyje įtvirtinta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1393 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.) nuostatomis, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (37 str. 1 d.). Skundai Valdybai dėl Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Valdyboje nustato Valdybos direktorius (37 str. 2  d.). Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Taisyklių 6, 20 ir 31 punktuose.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2

dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galbūt pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galbūt pažeidžiantį Valdybos teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo jai paskirta per maža motinystės pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie tokios pašalpos paskyrimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai – Valdybai – yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013  m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, taip pat nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr.  8.13-456 pareiškėjai 2015 m. vasario 2 d. buvo įteiktas per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (tai patvirtina ir byloje pateiktas šios sistemos išrašas). Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu yra mokama visa iš karto. Pareiškėja neneigia gavusi 2015 m. sausio 23 d. – 2015 m. gegužės 28 d. laikotarpiu Kauno skyriaus Sprendimu Nr. 8.13-456 jai apskaičiuotą motinystės pašalpą už minėtą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, tačiau nurodo, jog Valdybos Kauno skyrius vis dar nėra išmokėjęs dalies jai priklausančios pašalpos ir šį pažeidimą laiko tęstiniu. Kaip minėta, motinystės išmokos mokėjimas nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nėra Valdybos teritorinio skyriaus pareiga, vykdytina kiekvieną dieną – ši išmoka yra išmokama visa iš karto, todėl dalies šios išmokos neišmokėjimas (mažesnės išmokos apskaičiavimas ir išmokėjimas) yra vienkartinis veiksmas ir negali būti laikomas tęstiniu pažeidimu.

28. Vertinant pareiškėjos argumentus, kad į Valdybą dėl Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.13-456 panaikinimo ji kreipėsi netrukus po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo (nutarimas paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.), pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju teisės aktai nustato aiškią Valdybos teritorinių skyrių priimtų sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarką, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (paskelbimo) nepripažįstami termino praleidimą pateisinančia priežastimi, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais svarbias termino praleidimo priežastis (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-143/2015).

29. Pareiškėja nei Valdybai, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jai buvo kilusios objektyvios kliūtys paduoti skundą per įstatymo nustatytą 20 darbo dienų terminą. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją viliantis tikėtino valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju – pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas paprastai patys savaime taip pat nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2294-602/2015, 2017 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-55-602/2017).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi ji yra neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Šiuo atveju pareiškėja į Valdybą su skundu kreipėsi akivaizdžiai ir žymiai praleidusi teisės aktuose nustatytą terminą skundui paduoti, nenurodė objektyvių

nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jai per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Nors pareiškėja tvirtina, kad termino paduoti skundą dėl Valdybos Kauno skyriaus sprendimo atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti pažeistas jos teises, tokie teiginiai jos neatleidžia nuo pareigos laikytis materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, pareiškėja tokią poziciją grindžia tik subjektyvia savo nuomone ir nepaaiškina, ar ji iš tiesų įvertino galimybes pasinaudoti visais savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-881-552/2018, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-502/2019).

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08389 2019-05-28 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. A-431-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02432-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.9; 14.4.6; 14.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 2 punktą teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos polistirenas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ekologinis servisas“) dėl sprendimų panaikinimo ir mokesčio sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos pilistirenas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S12-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); teismui netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, 50 proc. sumažinti Sprendime apskaičiuotą mokestį už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte nustatė, jog pareiškėjas neteisingai skaičiavo ir deklaravo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir sumokėjo mažesnį mokestį. Minėtame akte nurodyta, jog įmonė 2013 metais išmetė į aplinkos orą ir nedeklaravo 22,003 t pentano, 0,916 t strireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), o 2014 metais – 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 t kietųjų dalelių (C), todėl už tariamai nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį nutarė mokestį skaičiuoti didesniu tarifu. Minėtas patikrinimo aktas buvo patvirtintas Skundžiamu Sprendimu. Atsakovas nustatė, kad įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punktu, apskaičiavo 19 497 Eur mokestį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai vadovavosi tik 2013 metų aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos bei Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. 5/48-07 (išduotas 2007 m. gruodžio 17 d., koreguotas 2013 m. gruodžio 31 d.) (toliau – TIPK) duomenimis, kuriuose nustatyti maksimalūs teršalų išmetimo dydžiai, dėl to atsirado didelė paklaida, kadangi skaičiuoti ne pagal faktinį išmetamą į aplinkos orą teršalų kiekiai, nurodyti TIPK 13 lapo 19 lentelėje „Išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekiai“. Pareiškėjas pateikė visus faktinius išmetamų teršalų duomenis, tačiau atsakovas jų nevertino ir mokestį už 2013–2014 metų išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekį apskaičiavo pagal 2013 metų aplinkos oro taršos šaltinių ir išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos duomenis,  t. y. 2012 metų įmonės veiklos rodiklius, kuriuose nurodyta, kiek maksimaliai leidžiama išmesti teršalų į orą. Pareiškėjas gamyboje niekada nepasiekė 4 960 t žaliavos sunaudojimo. Šias aplinkybes įrodo 2016 m. balandžio 11 d. pažyma apie sunaudotą žaliavų kiekį tonomis pagal atskirus cechus ir taršos šaltinius, kurioje akivaizdžiai matyti, kad nei 2014 metais, nei 2015 metais nebuvo sunaudota 4 960 t žaliavos.

3. Atsakovas Kauno RAAD (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 2 punktą teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Kauno RAAD atsiliepime nurodė, kad patikrinimo metu pareiškėjas pateikė buhalterines pažymas apie 2013–2014 metais pagamintą produkciją ir sunaudotas medžiagas, 2013–2014 metų Teršalų išmetimo iš taršos šaltinių matavimų rezultatų suvestinę, Aplinkos oro taršos šaltinių ir išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitą, atliktą pagal 2012 metų pareiškėjo veiklos duomenis. Pareiškėjas tikrinimo metu nepateikė taršos šaltinių įrenginių darbo laiko apskaitos, todėl išmetamų teršalų kiekiai apskaičiuoti naudojantis pareiškėjo Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaita, pagal kurią 2012 metais gamybai buvo sunaudota 2 237,226 t žaliavų, ir nustatyta, kad pareiškėjas išmetė į aplinkos orą 36,083 t pentano, 1,022 t stireno ir 0,323 t kietųjų dalelių (C). 2013–2014 metais padidinus gamybą, atitinkamai padidėjo išmetamų teršalų kiekiai. Pareiškėjas nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos, kuri reikalinga apskaičiuojant metinius teršalų kiekius. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė ir nepateikė dokumentų, kokiais būdais 2013–2014 metais apskaičiavo stireno ir pentano teršalų metinius išmetimus, nors už inventorizacijos atlikimą, ataskaitos parengimą ir, esant reikalui, jos tikslinimą bei už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako būtent ūkinės veiklos vykdytojas. Išmestas į aplinką teršalų kiekis

apskaičiuojamas vidutinį vienkartinį teršalų kiekį (g/s) (iš galiojančios Inventorizacijos 2.2 lentelės) padauginus iš teršalų išsiskyrimo šaltinių darbo laiko (val.) (Įmonės darbo laiko apskaita). Apskaita vykdoma naudojant Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos duomenis ir (arba) Teršalų, išmetamų iš stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių monitoringo duomenis ir (arba) taršos šaltinių skaičiavimus, kurie atliekami pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintas į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikas. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė įrenginių (taršos šaltinių) darbo laiko apskaitos, t. y. nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos (aiškino, kad nėra techninių galimybių), todėl mokestinio patikrinimo metu nebuvo galima apskaičiuoti faktiškai išmestų teršalų kiekių. Dėl šios priežasties atsakovas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, išmetamų teršalų skaičiavimą atliko pareiškėjo pasiūlytu palyginimo būdu. Pareiškėjas pateikdamas 2013 metų valstybinę statistinę ataskaitą Formą Nr. 2-Atmosfera, išmetamus teršalų kiekius deklaravo pagal dviejų inventorizacijų duomenis. Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita yra optimalios gamybos inventorizacija, kurioje yra nurodytas faktinis sunaudotų žaliavų kiekis ir instrumentiniais matavimais nustatytas išmetamų teršalų kiekis. Inventorizuojami visi oro teršalų išsiskyrimo ir išmetimo į aplinkos orą šaltiniai bei iš jų išmetami teršalai ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį. Pasikeitus gamybos sąlygoms (padidėjus ar sumažėjus gamybai) pareiškėjas turėjo pareigą atlikti naują Inventorizaciją, kurioje turėjo būti nurodyti faktiškai gamyboje sunaudotų žaliavų kiekiai. Todėl skaičiuojant 2013 metais pareiškėjo į aplinką išmestus teršalų kiekius, 2007 metų inventorizacija nebuvo galima vadovautis. Pareiškėjas 2013–2014 metais į aplinką išmestų teršalų kiekių negalėjo vertinti pagal 2007 metų inventorizaciją dar ir dėl to, kad 2013 m. gruodžio 13 d. buvo patvirtinta Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita pagal 2012 metų duomenis, pagal kuriuos 2013 m. gruodžio 31 d. koreguotas pareiškėjo TIPK leidimas Nr. 5/48. Leidimo 19 lentelės „Išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekiai“ „Leidžiama išmesti t/m nuo 2013 m.“ nurodyti teršalų kiekiai yra: 36,083 t pentano, 1,022 t stireno ir 0,323 t kietųjų dalelių (C). Leidimo 21 lentelėje „Tarša į aplinkos orą“ pagal kiekvieną įrenginį nurodyta leidžiama tarša nuo 2013 m. sausio 1 d. Pareiškėjas pagal 2013 metų Inventorizaciją ir koreguotą leidimą iki 2014 m. kovo 1 d. turėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikti deklaraciją apie 2013 metų mokestinį laikotarpį. Manydamas, jog 2013 metų inventorizacijoje pateikti duomenys yra netikslūs, pareiškėjas iki atitinkamo mokestinio laikotarpio pradžios galėjo tikslinti pateiktą inventorizaciją, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Netikslumai buvo pastebėti jau pasibaigus atitinkamiems mokestiniams laikotarpiams ir kai po atlikto mokestinio patikrinimo buvo nustatyti netiksliai deklaruoti faktiškai išmesti teršalų kiekiai ir patvirtintas Sprendimas. 2007 metų Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitoje pateikti klaidingi duomenys,  t. y. nurodytas klaidingas metinis sunaudotų žaliavų kiekis. Pareiškėjo elgesys rodo jo nesąžiningumą ir siekį išvengti mokesčio padidintu tarifu mokėjimo.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Kauno RAAD Sprendimą ir sumažino apskaičiuotą taršos mokestį iki 9 748,50 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: atsakovas 2015 m. gegužės 7 d. pavedimu Nr. MPV-33 atliko planinį pareiškėjo 2013 ir 2014 metų mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą; atsakovas 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte Nr. MAKP-34 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatė, kad pareiškėjas neteisingai vykdė išmetamų teršalų apskaitą, dėl to 2013 ir 2014 metų mokestiniu laikotarpiu buvo neteisingai apskaičiuotas, deklaruotas bei sumokėtas mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių; Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėjas į aplinkos orą išmetė ir nedeklaravo bei nesumokėjo mokesčio už išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį: 2013 metais – 22,003 t pentano, 0,916 t strireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), 2014 metais – 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 t kietųjų dalelių (C); Atsakovas Patikrinimo akte nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis, todėl vadovaudamasis Aprašo 14 punktu, už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį apskaičiavo mokestį didesniu tarifu – 19 497 Eur.

7. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas pažymėjo, kad atsakovas, tikrindamas 2013 ir 2014 metų mokestinių laikotarpių taršos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą, vadovavosi palyginamuoju metodu, lygindamas 2013 metų inventorizacijos ataskaitoje nurodytus 2012 metų duomenis, kadangi Bendrovė nevedė taršos šaltinio – polistereninio

putplasčo – gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos. Dėl šios priežasties mokestinio patikrinimo metu nebuvo galimybės kitaip apskaičiuoti faktiškai išmestų teršalų kiekio. Išmetamų į orą teršalų kiekiams apskaičiuoti atsakovas vertino pareiškėjo Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitos duomenis (toliau – ir Inventorizacijos ataskaita), kuri 2013 m. gruodžio 13 d. buvo suderinta Kauno RAAD. Inventorizacijos ataskaitoje buvo nurodyta, jog Bendrovė 2012 metais gamybai sunaudojo 2 237,226 t žaliavų. Mokestinio patikrinimo metu pagal pateiktas buhalterines pažymas nustatyta, kad 2013 metais gamybai buvo sunaudota 2 612,921 t žaliavų, o 2014 metais – 3 820,861 t žaliavų. Apskaičiuoti žaliavų kiekiai atitiko pareiškėjo nurodytus žaliavų kiekius. Atsakovas sprendė, jog pareiškėjui 2013 ir 2014 metais padidinus gamybą lyginant su 2012 metais (2013 metais – 116,79 proc., 2014 metais – 170,78 proc.), atitinkamai padidėjo ir išmetamų teršalų kiekiai. Atsakovas apskaičiavo, kad pareiškėjas į aplinkos orą 2013 metais išmetė 42,141 t pentamo, 1,192 t stireno, 0,377 kietųjų dalelių, nors 2013 metais deklaravo 20,138 t pentano, 0,278 t stireno ir 0,179 kietųjų dalelių, o 2014 metais į aplinkos orą išmetė 61,626 t pentano, nors deklaravo 36,083 t, išmėtė 1,745 t stireno, nors deklaravo 1,022 t ir išmetė 0,552 t kietųjų dalelių (C), nors deklaravo 0,323 t.

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos, nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais 2013 ir 2014 metais apskaičiavo stireno ir pentano teršalų metinius išmetamus kiekius. Pareiškėjas taip pat nevedė taršos šaltinių darbo laiko apskaitos. Nors teisės aktuose, reglamentuojančiose išmetamų teršalų kiekio apskaitą, nėra nustatytas imperatyvus reikalavimas apskaityti taršos šaltinio darbo laiką, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių (toliau – ir Inventorizacijos taisyklės) 29.1.6 punkte nurodyta, jog inventorizacijos ataskaitos lentelės penktoje ir šeštoje skiltyse nurodomas vidutinis bendras įrenginio veikimo laikas per parą ir per visus praėjusius kalendorinius metus. Todėl išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaičiuojamas vidutinį vienkartinį teršalų kiekį (g/s) pagal galiojančios inventorizacijos ataskaitoje nurodytus taršos vienkartinių dydžių duomenis padauginus iš teršalų išsiskyrimo šaltinių darbo laiko valandų, nurodytų pagal įmonės darbo laiko apskaitą. Kadangi pareiškėjas per 2013 ir 2014 metais nevedė taršos šaltinio darbo laiko apskaitos, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas, skaičiuodamas taršos mokesčio teisingumą 2013 ir 2014 metų mokestiniais laikotarpiais, neturėjo galimybės taršos mokestį apskaičiuoti pagal faktiškai į aplinką išmetamų teršalų kiekį pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, metinius teršalų kiekius, nesant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos duomenų, apskaičiavo pareiškėjo pasiūlytu palyginamuoju metodu, vertindamas 2013 metų išmetamų teršalų į aplinką inventorizacijos ataskaitą bei TIPK leidimo duomenis. Teismo posėdyje dalyvavusi aplinkos inžinerijos specialistė patvirtino, jog atsakovo taikytas teršalų kiekio skaičiavimo palyginamasis metodas yra leistinas ir teisingas, nes Bendrovei nevedant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos nėra kitos galimybės tiksliau apskaičiuoti išmetamų teršalų kiekį.

9. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas turėjo vadovautis iki 2013 m. gruodžio 13 d. atlikta 2007 metų inventorizacijos ataskaita, suderinta 2007 m. lapkričio 29 d. Teismas pažymėjo, kad minėta ataskaita galiojo iki 2012 m. lapkričio 29 d., todėl mokesčio už aplinkos teršimą patikrinimo atlikimo metu (2015 metais) nebegaliojo ir nebuvo pagrindo ja vadovautis (Inventorizacijos taisyklių 5 p.).

10. Pareiškėjo 2013 metų inventorizacijos ir 2012 metų bei 2013 metų teršalų į aplinkos orą apskaitos atskaitos Formos Nr. 2 – Atmosfera duomenys buvo skirtingi, kadangi 2013 metų inventorizacijoje buvo faktiškai nurodyti maksimalūs leistini teršalų išmetimo kiekiai, o ataskaitose, pareiškėjo teigimu, faktiniai. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais apskaičiavo 2012 bei 2013 metų metinius išmetamų teršalų faktinius kiekius, nevesdama taršos šaltinio darbo laiko apskaitos. Teismo vertinimu, už mokesčio už aplinkos teršimą teisingą duomenų pateikimą, kaip taršos mokesčio mokėtojas, atsako pareiškėjas. Inventorizacijos taisyklių 10 punkte nustatyta, jog už inventorizacijos atlikimą, ataskaitos parengimą ir, esant reikalui, jos tikslinimą savo lėšomis atlieka bei už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako ūkinės veiklos vykdytojas. Kadangi aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų apskaita vykdoma pagal inventorizacijos duomenis, kuri pildoma griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinko ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 480 patvirtintu Teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarkos aprašu (toliau – ir Ataskaitų teikimo aprašas), ir už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako ūkinės veiklos vykdytojas, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis ne inventorizacijos ataskaita, o pareiškėjo nurodytomis 2012 bei 2013 metų į aplinkos orą išmestų teršalų apskaitos atskaitomis, kurių duomenys akivaizdžiai skyrėsi nuo 2013 metų inventorizacijos ataskaitos duomenų.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė,

jog 2013 ir 2014 metais lyginant su 2012 metais padidinus gamybą, atitinkamai padidėjo ir išmetamų teršalų kiekiai, todėl Bendrovė į aplinkos orą išmetė ir nedeklaravo: 2013 metais – 22,003 t pentano, 0,916 t stireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), o 2014 metais – 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 kietųjų dalelių (C).

12. Dėl skundžiamu Sprendimu didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuoto mokesčio – 19 497 Eur pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apskaičiuotas mokesčio dydis, t. y. pritaikyta sankcija, yra akivaizdžiai neadekvati poveikio priemonė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas 2013 metų inventorizacijos duomenyse nurodydamas teršalų kiekius dėl pakankamai sudėtingos teršalų apskaitos tvarkos akivaizdžiai suklydo nurodydamas ne faktinius, bet maksimalius TIPK leidime nurodytus teršalų kiekius, todėl teigti, jog pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nėra faktinio pagrindo.

13. Teismas vadovavosi specialistės paaiškinimais, kad tiksliausias oro taršos nustatymo būdas yra oro taršos instrumentinis matavimas, vertinant momentinius teršalų išmetimus, todėl atsakovo taikytas palyginamasis metodas laikytinas teorinio (ne faktinio) pobūdžio taršos mokesčio dydžio skaičiavimo metodu, kuris negali būti visiškai objektyvus ir tikslus, tačiau pagrįstas ir leistinas tikėtino pobūdžio teršalų kiekio skaičiavimo būdas, kuriuo vadovaujantis daugiau tikėtina, jog pareiškėjas gamyboje sunaudodamas daugiau žaliavų, santykinai išmetė didesnį teršalų kiekį. Taip pat įvertino pareiškėjo, kaip taršos mokesčio mokėtojo rūpestingą elgesį, tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, teikė dokumentus, vedė teršalų apskaitą, laiku pildė taršos mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, bei siekdamas kuo tiksliau apskaičiuoti taršos mokestį nuo 2015 metų pradėjo vykdyti taršos šaltinių darbo laiko apskaitą. Nagrinėjamojoje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėjas turėjo tikslą nuslėpti išmetamų į aplinką teršalų kiekius ir mokamus mokesčius bei turėti mokestinės naudos. Įvertinus pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes, pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sankcija (taršos mokestis didesniu tarifu) siekiamam tikslui pasiekti pakanka 9 748,50 Eur mokesčio.

III.

14. Atsakovas Kauno RAAD apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

15. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nagrinėjant bylas aplinkosaugos srityje. Kauno RAAD pažymi, kad pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalį už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų kiekį mokestis mokamas taikant didesnį tarifą. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo tikslas yra ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių efektyvumą. Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir sąlygoja didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Pareiga vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui, o jam neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio, laikytina, kad jis nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių. Teisės aktai tiesiogiai nenustato galimybės diferencijuoti dėl pareigos tinkamai deklaruoti iš stacionarių taršos šaltinių išmetamų teršalų kiekį bei apskaičiuoti mokestį neįvykdymo atsiradusias teisines pasekmes, atsižvelgiant į tai, kad subjektas nesiekė nuslėpti dalies į aplinką išmestų teršalų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl akivaizdžios skaičiavimo klaidos. Pareiškėjas pats nesistengė tinkamai apskaityti faktinę taršą. Nagrinėjamu atveju Kauno RAAD, apskaičiuodamas mokesčio už aplinkos teršimą pagrįstumą, vadovavosi paties pareiškėjo pateiktais išmetamų teršalų apskaitos dokumentais, pagal kuriuos apskaičiavo išmestų teršalų kiekius ir taršos mokestį.

16. Pareiškėjas UAB „Baltijos polistirenas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartotinai dėsto skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus

argumentus, susijusius su neva netinkamai Kauno RAAD atliktu pareiškėjo 2013–2014 metais išmestų teršalų kiekio nustatymu, teigia, kad atsakovas nepagrįstai netyrė ir nesirėmė Bendrovės faktiškai į aplinką išmestų teršalų kiekiu. Pažymi, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad jis savo veikloje nuolat analizuoja faktinius taršos kiekius ir audituoja taršos šaltinių išmetimų faktinius duomenis. Tarša yra susijusi su įrengimų veikla, kuri yra nepastovi, įrenginių veikimo laikas sunkiai išmatuojamas, todėl svarbiausias faktas, identifikuojantis taršą, yra sunaudojamų žaliavų kiekis. Bendrovė atsakovui pateikė duomenis apie sunaudojamos žaliavos kiekį atskiruose taršos šaltiniuose, iš kurių aiškiai matyti, kad tarša yra žymiai mažesnė, nei nurodyta inventorizacijos ataskaitose. Bendrovė visada teikė teisingas deklaracijas apie faktiškai į orą išmetamų teršalų kiekį, elgėsi sąžiningai. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčius ar turėti mokestinės naudos, valstybės biudžetas žalos dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio nepatyrė, nes mokestis buvo sumokėtas. Nagrinėjamu atveju įvyko klaida, nesusipratimas, kurį pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad 2015 metais pradėjus vesti stacionarių taršos šaltinių darbo laiko apskaitą tapo akivaizdu, kad net sunaudojant daug didesnį žaliavų kiekį nei 2013–2014 metais ir dirbant nustatytomis valandomis, tarša nebūtų tokia, kokia konstatuota Patikrinimo akte. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad Bendrovė sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Ginčas byloje kilo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo teisėtumo ir teisingumo.

19. Ginčo dalykas Kauno RAAD 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. S12-37, kuriuo patvirtintas atsakovo 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP – 34 ir paskaičiuotas didesniu tarifu už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį mokestis 19 497 Eur už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2013 ir 2014 metus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes, pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, nusprendė, kad sankcija (taršos mokestis didesniu tarifu) siekiamam tikslui pasiekti bus pasiekta sumažinus paskaičiuotą 19 497 Eur taršos mokestį didesniu tarifu, sumažinus šį mokestį 50 procentų iki 9 748,50 Eur.

20. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, paliekant nepakeistą paskaičiuotą 19 497 Eur taršos mokestį didesniu tarifu.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso dalykas yra tik minėtos sankcijos dydžio sumažinimo teisėtumas ir pagrįstumas, nes atsakovo nustatytus pažeidimus nagrinėjamu atveju įvertino pirmosios instancijos teismas, o pareiškėjas apeliacinio skundo neteikė. Taigi, atsakovas patikrinimo akte Nr. MAKP-34 nustatė, jog pareiškėjas neteisingai vykdė išmetamų teršalų apskaitą, todėl buvo neteisingai apskaičiuotas ir deklaruotas bei sumokėtas mažesnis mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2013 metų ir 2014 metų mokestinius laikotarpius, nustatyta, kad pareiškėjas išmetė į aplinkos orą ir nedeklaravo bei nesumokėjo mokesčio už išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 punktu už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių – 19 497 Eur. Pareiškėjas vykdo polistireninio putplasčio ir polistireninių pakuočių gamybą, pareiškėjo vykdomai veiklia yra išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 5/48 išduotas 2007 m. gruodžio 17 d., koreguotas 2013 m. gruodžio 31 d.

22. Atsakovas, tikrindamas taršos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą už 2013 ir 2014 metų mokestinius laikotarpius, vadovavosi palyginamuoju metodu, lygindamas 2013 metų inventorizacijos ataskaitoje nurodytus 2012 metų duomenis, kadangi įmonė nevedė taršos šaltinio – polistereninio putplasčo gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos. Išmetamų teršalų į orą kiekiams apskaičiuoti atsakovas vertino pareiškėjo Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitos duomenis (atsižvelgiant į žaliavų kiekius), kuri 2013 m. gruodžio 13 d. buvo suderinta Kauno RAAD.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir sąlygoja didesnių

piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Pareiga vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui, o jam neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio, laikytina, kad jis nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių.

24. Mokesčio už aplinkos teršimą objektas pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 dalį yra išmetami į aplinką teršalai. Mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai juridiniai ir asmenys (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 str. 1  d.). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį.

25. Ginčo byloje nėra dėl to, kad pareiškėjas per 2013 ir 2014 metų laikotarpius nevedė taršos šaltinio darbo laiko apskaitos, o atsakovas skaičiuodamas taršos mokesčio teisingumą už 2013 ir 2014 metų mokestinius laikotarpius neturėjo galimybės taršos mokesčio apskaičiuoti pagal faktiškai išmetamų teršalų į aplinką kiekį pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį.

26. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ir kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, metinius teršalų kiekius, nesant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos duomenų, apskaičiavo pareiškėjo pasiūlytu palyginamuoju metodu, vertindamas 2013 metų išmetamų teršalų į aplinką inventorizacijos ataskaitą bei Leidimo duomenis.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra jokio faktinio, nei teisinio pagrindo abejoti patikrinimo akte nustatytais teršalų išmestų į aplinką per 2013 ir 2014 metus paskaičiuotais kiekiais ir teigti, kad atsakovas neteisingai paskaičiavo pareiškėjo nedeklaruotus mokesčius už aplinkos teršimą. Taip pat pareiškėjo 2013 metų inventorizacijos ir 2012 metų bei 2013 metų teršalų į aplinkos orą apskaitos atskaitos Formos Nr.  2 – Atmosfera duomenys buvo skirtingi, kadangi 2013 metų inventorizacijoje buvo faktiškai nurodyti maksimalūs leistini teršalų išmetimo kiekiai, o ataskaitose, pareiškėjo teigimu, faktiniai. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais apskaičiavo teršalų 2012 bei 2013 metų metinius išmetimo faktinius kiekius, nevesdama taršos šaltinio darbo laiko apskaitos. Už teisingą duomenų, susijusių su mokesčio už aplinkos teršimą, pateikimą atsako pareiškėjas kaip taršos mokesčio mokėtojas, (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 6 d.).

28. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija – už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas didesniu tarifu.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, apskaičiuodamas mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 14 punkte įtvirtintas nuostatas skaičiuodamas mokestį padidintu tarifu, tačiau paskaičiuotas mokesčio dydis,  t. y. pritaikyta sankcija, yra akivaizdžiai neadekvati poveikio priemonė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Tokia išvada buvo padaryta dėl to, kad pareiškėjas apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą, pagal 2013 metų ataskaitos Formos Nr. 2 – Atmosfera duomenis, kurioje buvo nustatytas ir nurodytas mažesnis teršalų kiekis, nei nustatė atsakovas. Pareiškėjas skaičiavo ne maksimalius leistinus išmesti į aplinką teršalų kiekius, bet faktinius 2012 ir 2013 metų ataskaitoje Formoje Nr. 2 – Atmosfera nurodytus teršalų išmetimo kiekius, kurių nuoseklumą patvirtino 2007 metų inventorizacijos (negaliojančios) duomenys. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią pareiškėjo poziciją, taip pat 2012 ir 2013 metų ataskaitos Formoje Nr. 2 – Atmosfera nurodytus teršalų išmestų į aplinką kiekius ir 2013 metų inventorizacijos duomenis, nustatė, kad minėti duomenys yra tarpusavyje prieštaringi ir nenuoseklūs, ir padarė prielaidą, kad pareiškėjas 2013 metų inventorizacijos duomenyse nurodydamas teršalų kiekius dėl pakankamai sudėtingos teršalų apskaitos tvarkos galimai akivaizdžiai suklydo nurodydamas ne faktinius, bet maksimalius Leidime nurodytus teršalų kiekius, todėl teigti, jog

pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nėra faktinio pagrindo. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos išvada iš dalies sutinka.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas yra padaręs kelias išvadas dėl taikyto palyginamojo metodo teisėtumo, kurios gali būti suprantamos nevienareikšmiškai. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, metinius teršalų kiekius, nesant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos duomenų, apskaičiavo pareiškėjo pasiūlytu palyginamuoju metodu, vertindamas 2013 metų išmetamų teršalų į aplinką inventorizacijos ataskaitą bei Leidimo duomenis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas yra padaręs išvadą, kad atsakovo taikytas palyginamasis metodas laikytinas teorinio (ne faktinio) pobūdžio taršos mokesčio dydžio skaičiavimo metodu, kuris negali būti visiškai objektyvus ir tikslus, tačiau pagrįstas ir leistinas tikėtino pobūdžio teršalų kiekio skaičiavimo būdas, kuriuo vadovaujantis daugiau tikėtina, jog pareiškėjas gamyboje, sunaudodama daugiau žaliavų, santykinai išmetė didesnį teršalų kiekį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai ir pagrįstai taikė minėtą palyginamąjį metodą, tačiau nėra pagrindo tikėtis, kad remiantis šiuo metodu buvo nustatyti visiškai tikslūs teršalų į aplinką kiekiai, o ši aplinkybė turėjo būti įvertinta skiriant sankciją.

31. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiga vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui, o jam neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio, laikytina, kad jis nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija – už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas didesniu tarifu. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti termino – nuslėpė apmokestinamųjų gaminių kiekį – turinį.

32. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas. Tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius, patvirtintų inter alia apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan.

33. Taigi mokesčio mokėtojui neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio negali automatiškai lemti kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo, kaip taršos mokesčio mokėtojo elgesį, tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, teikė dokumentus, vedė teršalų apskaitą, laiku pildė taršos mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, bei siekdama kuo tiksliau apskaičiuoti taršos mokestį nuo 2015 metų pradėjo vykdyti taršos šaltinių darbo laiko apskaitą. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje pagrįstai nenustatė duomenų, kad pareiškėjas turėjo tikslą nuslėpti išmetamų į aplinką teršalų kiekius ir mokamus mokesčius bei turėti mokestinės naudos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, teikdamas 2013 metų inventorizacijos ataskaitą, akivaizdžiai suklydo nurodydamas maksimalius Leidime nurodytus, o ne faktinius metų teršalų kiekius, todėl nesiekė sąmoningai nevykdyti teisės aktų, reglamentuojančių išmetamų į aplinką teršalų apskaitos ir mokesčio už taršą apskaitos imperatyvių reikalavimų. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės, apibūdinančios mokesčio mokėtojo elgesio modelį konkrečiu atveju, turėjo būti ir buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, jam sprendžiant dėl sankcijos proporcingumo ir galimybės ją sumažinti.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija); teisingumo ir teisinės valstybės principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnio dydžio ekonominio poveikio priemonę, turi būti siekiama, kad ji padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis ir kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva ir nepadarytų poveikio pažeidimą

padariusiam asmeniui bei kad padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis; paliktos poveikio priemonės dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens daugiau, nei būtina tikslams pasiekti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybės, pobūdis, mastas, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo bei protingumo kriterijais, leidžia mažinti sankciją (taršos mokestis didesniu tarifu) ir ši sumažinta sankcija yra proporcinga siekiamam tikslui, netinkamai taikė teisės normas, ar netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

36. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 2 punktą teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08399 2019-05-28 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. eAS-320-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03823-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Orkela“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „Orkela“ skundą atsakovui Kultūros departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Kultūros paveldo centras) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Orkela“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2018 m. spalio 9 d. sprendimą ir šį sprendimą įforminantį Tarybos aktą; pripažinti neteisėtu ir panaikinti Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir šį sprendimą įforminantį Tarybos aktą. Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Tarybos 2018 m. spalio 9 d. sprendimo patikslinti Vilniaus Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso (1073), susidedančio iš: Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios (37604), vienuolyno namo (37605), komplekso tvoros (37633), ligoninės pirmo pastato (30749), ligoninės antro pastato (30750), ligoninės trečio pastato (30751), ligoninės ketvirto pastato (30752), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Vienuolyno ansamblis ir Ligoninės kompleksas), duomenis Kultūros vertybių registre, nustatyti vertingąsias savybes, apibrėžti komplekso teritorijos ribas bei vizualinės apsaugos pozonį valstybės saugomai Vilniaus Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio teritorijai, nustatyti regioninį reikšmingumo lygmenį Šv. Jokūbo ligoninės pirmam pastatui (30749), ligoninės antram pastatui (30750), ligoninės trečiam pastatui (30751), ligoninės ketvirtam pastatui (30752) (toliau – ir 2018 m. spalio 9 d. sprendimas), ir šį sprendimą įforminančio Tarybos akto galiojimą; taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo patikslinti Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso duomenis Kultūros vertybių registre, nustatyti vertingąsias savybes, apibrėžti komplekso teritorijos ribas bei vizualinės apsaugos pozonį valstybės saugomai Vienuolyno ansamblio teritorijai, nustatyti regioninį reikšmingumo lygmenį Ligoninės kompleksui (toliau – ir 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas), ir šį sprendimą įforminančio Tarybos akto galiojimą.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 19 d. teismui pateikė pareiškimą dėl skundo tikslinimo ir prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kuriame prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Tarybos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir šį sprendimą įforminantį Tarybos aktą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Tarybos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo patikslinti Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso duomenis Kultūros vertybių registre, nustatyti vertingąsias savybes, apibrėžti komplekso teritorijos ribas bei vizualinės apsaugos pozonį valstybės saugomai Vienuolyno ansamblio teritorijai, nustatyti regioninį reikšmingumo lygmenį Ligoninės kompleksui (toliau – ir 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas), ir šį sprendimą įforminančio Tarybos akto galiojimą;

Pareiškėjas 2019 m. vasario 21 d. pateikė patikslintą skundą, atsisakydamas savo reikalavimų, susijusių su Tarybos 2018 m. spalio 9 d. ir 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimais, prašydamas, pripažinti neteisėtu ir panaikinti Tarybos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir šį sprendimą įforminantį Tarybos aktą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Tarybos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo ir šį sprendimą įforminančio Tarybos akto galiojimą;

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tvirtino, kad jos nepritaikius jam bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Bendrovės turto vertė, vertinant maksimalų ir geriausią turto panaudojimą, sumažėtų nuo (duomenys neskelbtini) Eur (kol dar nebuvo priimtas ginčijamas sprendimas) iki (duomenys neskelbtini) Eur. Pareiškėjo teigimu, dėl susidariusios situacijos (duomenys neskelbtini) nutrauks su juo sudarytas obligacijų sutartis ir reikalaus išpirkti obligacijas ((duomenys neskelbtini) Eur) anksčiau sutartyse numatyto termino (tai gali lemti Bendrovės bankrotą), bei kyla grėsmė neįvykdyti su (duomenys neskelbtini) sudarytos kreditavimo sutarties, pagal kurią jis iki (duomenys neskelbtini) privalo paimti (duomenys neskelbtini) Eur sumą (be to, (duomenys neskelbtini)). Bylos administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjamos apie 2 metus, todėl nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo,

pareiškėjas galbūt negalės įgyvendinti detaliuoju planu ir jo korektūra suplanuoto projekto, gauti statybą leidžiantį dokumentą ir praras finansavimą, o naują finansavimą gauti bus labai sudėtinga arba neįmanoma. Todėl atsiranda rizika, kad pareiškėjas negalės įgyvendinti projekto, vien nuostolių suma sudarys mažiausiai (duomenys neskelbtini) Eur, negauto pelno suma – apie (duomenys neskelbtini) Eur, prisidėtų ir padidėję statybos kaštai – (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos architektų sąjunga 2018 m. gruodžio 14 d. paskelbė Licėjaus ir viešbučio su konferencijų centru (duomenys neskelbtini), tarptautinį atvirą projekto konkursą (toliau – ir Konkursas), kurio tikslas, be kita ko, išnagrinėti Bendrovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), užstatymo galimybes, suprojektuoti komplekso tūrinę – erdvinę išraišką, derančią prie esamos jautrios urbanistinės aplinkos mastelio, sukuriant jungtis su esama visuomeninių erdvių sistema ir užtikrinant jų sąryšingumą su esamais nekilnojamojo kultūros paveldo objektais, išsaugant miestui ir visuomenei svarbius vizualinius – erdvinius rakursus, didelį dėmesį skiriant nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių autentiškumo raiškai bei esamo istorinio užstatymo aktualizavimui. Konkurso sąlygų priedą sudaro 2007 metais pradėtas rengti teritorijos, į kurią patenka ir minėtas pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, detalusis planas (jo korektūra) (toliau – ir Detalusis planas). 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą įregistravus Kultūros vertybių registre, įgyvendinti Detaliojo plano sprendinių nebeįmanoma, todėl nesustabdžius šio sprendimo galiojimo, Konkursas turės būti nutrauktas, tokiu būdu nebus galima pasiekti Konkurso tikslo.

Pareiškėjo nuomone, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdžius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimą, nebūtų padaryta žala nekilnojamajam kultūros paveldui, kadangi liktų galioti tos Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso vertingosios savybės, kurios galiojo daug metų iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Dėl to prašomos priemonės taikymas nepažeistų proporcingumo principo ir laikinai sureguliuotų padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepime į pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę su juo nesutiko.

Atsakovas tvirtino, jog pareiškėjo teiginiai apie jo turto vertės sumažėjimą yra pagrįsti tik samprotavimais, nes nei 2016 metais, nei šiuo metu nebuvo ir nėra būtinųjų teisinių prielaidų vykdyti statybos darbus – pareiškėjas iki šiol neturi nei suderinto projekto, nei išduoto statybą leidžiančio dokumento. Būtent šios aplinkybės, o ne 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimas, pareiškėjui kliudo vykdyti statybos darbus. Atsakovas pareiškėjo teiginius apie 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimo sudaromas kliūtis įgyvendinti statybos projektą laikė nepagrįstais, kadangi Konkursas dar nėra pasibaigęs ir neaišku, kokius šiuo metu dar neparengto architektūrinio projekto sprendinius įgyvendinti trukdo šis sprendimas. Be to, atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjo procesiniuose dokumentuose pateikiamas situacijos vertinimas iš esmės skiriasi nuo Bendrovės direktoriaus K. T. viešai pateikiamo situacijos vertinimo, kuriuo remiantis Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso vertingųjų savybių įregistravimas Konkurso idėjos nekeičia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) nuomonėje dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad prašymas yra nepagrįstas.

Departamentas paaiškino, kad jis 2019 m. vasario 12 d. raštu Nr. (9.41.)2-404 informavo Konkurso organizatorių Lietuvos architektų sąjungą, jog atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. sausio 21 d. pasikeitus Kultūros vertybių registre registruoto Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso vertingosioms savybėms (įregistravus 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą), gali nepakakti paveldosaugos reikalavimų, nustatytų tipiniuose apsaugos reglamentuose, o tai gali turėti įtakos organizuojamam Konkursui; vadovaujantis Kultūros paveldo objektų individualių apsaugos reglamentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-974, 10 punktu, Departamento Vilniaus skyriaus vedėjui buvo pavesta priimti sprendimą pradėti rengti šio objekto individualų apsaugos reglamentą. Šiame rašte Departamentas išreiškė nuomonę, kad šiuo individualiu apsaugos reglamentu nustatyti paveldosaugos reikalavimai padės Konkurso dalyviams sprendžiant dėl kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių išsaugojimo planuojant veiklą Šv. Jokūbo ligoninės statiniuose ir teritorijoje.

Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Konkurso organizatoriaus tinklalapyje oficialiai paskelbtas pranešimas, kuriame, be kita ko, nurodoma, jog Konkurso sąlygos bus koreguojamos, į jas integruojant Departamento pateiktus paaiškinimus bei individualų apsaugos reikalavimą, ir paskelbtos viešai bei išsiųstos Konkurso dalyviams. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo argumentus apie tikėtinus finansinius nuostolius, teigė, jog pareiškėjas dar nepasibaigus Konkursui, neturėdamas nei Konkursą laimėjusio architektūrinio projekto, nei statybą leidžiančio dokumento, nei leidimo atlikti

tvarkybos darbus, veikdamas savo asmenine iniciatyva ir rizika, sudarė įvairius sandorius ir prisiėmė finansinius įsipareigojimus, už kurių vykdymą Lietuvos valstybė nėra atsakinga.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „Orkela“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Konkursas nėra pasibaigęs ar nutrauktas ir nėra duomenų apie realią grėsmę, jog Konkurso organizatorius ketina jį nutraukti. Iš Departamento susirašinėjimo su Lietuvos architektų sąjunga, t. y. Konkurso organizatoriumi, taip pat iš Lietuvos architektų sąjungos viešai skelbiamos informacijos nustatyta, jog aplinkybė, kad Kultūros vertybių registre yra įregistruotas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas, yra įvertinta ir atsižvelgiant į tai, Konkursas yra pristabdytas tol, kol bus parengtas individualus Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso apsaugos reglamentas, kuriuo bus nustatomi reikalavimai šio objekto vertingosioms savybėms išsaugoti. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo įvardytą Konkurso tikslą, nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimo, Konkursas bus nutrauktas ir dėl to nebus galima pasiekti Konkursu siekiamo tikslo. Būtent 2018  m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimo sustabdymas užkirstų kelią pasiekti Konkursu siekiamą tikslą, o Konkurso dalyviai, teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau vėliau, pavyzdžiui, atmetus pareiškėjo skundą, atsidurtų neapibrėžtoje situacijoje, kuomet Konkursui tęsiantis, tačiau jo dalyviams neatsižvelgus į 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą, konkursą galbūt laimėtų dalyvis, kurio architektūrinis projektas negalėtų būti įgyvendinamas, nes prieštarautų nustatytam teisiniam reglamentavimui.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jo finansinė padėtis pablogėtų, nes būtų nutraukta nuomos sutartis, susitarimai su užsienio investuotojais, kreditavimo sutartys ir pan., nesudaro pagrindo taikyti tokią priemonę. Pareiškėjo teiginiai dėl numanomų finansinių nuostolių nėra susiję vien tik su ginčijamu sprendimu. Pareiškėjas galinčias kilti neigiamas pasekmes iš esmės sieja su negalėjimu vykdyti įsipareigojimų investuotojui ir nustatytu terminu gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimas pats savaime nesukelia pareiškėjui jo nurodytų nuostolių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovė, sudarydama nuomos, kreditavimo, obligacijų išpirkimo sutartis ir kt., neturėjo nei suderinto statybos projekto, nei išduoto statybą leidžiančio dokumento. Be to, Bendrovei 2016 m. kovo 17 d. įsigyjant žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame esančiais statiniais, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti juridiniai faktai, kad tiek žemės sklypas, tiek pastatai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), yra įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (statiniai – nuo 2006 m. rugpjūčio 2 d., o žemės sklypas – nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d.). Pareiškėjas, įsigydamas tokį turtą, kuriam teisės aktai nustato papildomus apribojimus ir apsaugą, turėjo ir galėjo įsivertinti tikėtiną riziką ir pagal tai planuoti bei vykdyti veiklą. Teismas akcentavo, jog Bendrovės nuosavybės teisė, bet kokiais būdais siekiant sau finansinės naudos, negali būti suabsoliutinama paneigiant visuomenės interesą išsaugoti kultūros paveldo vertybę.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas UAB „Orkela“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas tvirtina, kad 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas jam lemia nuostolius ir neatitaisomą žalą, o teismo argumentai skundžiamoje nutartyje nėra pagrįsti tinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu ir teisės aktų aiškinimu, tokiu būdu pažeidžiami teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai. Pareiškėjas pastebi, jog teismas pripažino, kad dėl susidariusios situacijos Bendrovei kyla finansiniai nuostoliai, bet nepagrįstai laikė, kad Bendrovės veiksmai įsigyjant žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jame esančius statinius bei sudarant atitinkamas sutartis vertintini kaip jos ūkinės komercinės veiklos rizika, kadangi: 1) teismas neįvertino aplinkybės, jog 2007–2008 metais buvo suderintas ir patvirtintas teritorijos, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, Detalusis planas, 2017 metais suderinta ir patvirtinta pareiškėjo

iniciatyva parengta šio plano korektūra, rengiant ir derinant Detalųjį planą bei jo korektūrą buvo išspręsti darnios urbanistinės plėtros, vertingo kraštovaizdžio, kultūros paveldo vertybių išsaugojimo ir kiti klausimai, todėl pareiškėjui kilo teisėti (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo normomis pagrįsti) lūkesčiai; 2) teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, jog kreditavimo, obligacijų išpirkimo, nuomos, frančizės sutarčių su užsienio investuotojais sudarymo momentu pareiškėjas neturėjo suderinto techninio projekto ir statymo leidimo; 3) teismas ignoravo aplinkybę, jog Bendrovė jau buvo pradėjusi statybos darbų projektavimo darbus, t. y. Departamentas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 metais suderino žemės sklype planuojamų statybos darbų projektinius pasiūlymus, Bendrovei buvo išduoti specialieji reikalavimai ir kt., o Departamentas 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (1.29.-V)2V-672 pakartotinai patvirtino, jog minėtų projektinių pasiūlymų sprendiniai paveldosauginiu požiūriu atitinka teisės aktų reikalavimus, ir tik 2018 m. birželio 1 d. rašte Nr. 1(21.)2-1472 nurodė ketinimą atlikti Vienuolyno ansamblio vertingųjų savybių tikslinimą, papildant šį ansamblį į Ligoninės kompleksą įeinančiais pastatais, teritorijoje esančiomis vertingosiomis savybėmis, apibrėžiant apsaugos zoną, bei atšaukti savo pritarimus projektinei dokumentacijai; 4) teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, jog Bendrovei įsigyjant ginčo žemės sklypą ir jame esančius statinius Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti juridiniai faktai apie šių objektų įrašymą į Kultūros vertybių registrą, ir neatsižvelgė į tai, jog skirtingiems registruotiems nekilnojamojo kultūros paveldo objektams taikomi skirtingi ūkinės komercinės veiklos apribojimai, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu iš esmės buvo pakeista Ligoninės komplekso ir jį sudarančių pastatų paveldo apsaugos apimtis ir režimas (be kita ko, Vienuolyno ansamblis sujungtas su Ligoninės kompleksu, tokiu būdu sukuriant naują darinį; apibrėžtas vizualinis apsaugos pozonis ginčo žemės sklypo dalyje, kuri nepateko nei į Vienuolyno ansamblio, nei į Ligoninės komplekso teritoriją, todėl šioje žemės sklypo dalyje nebebus galima įgyvendinti Detaliojo plano sprendinius, leidžiančius iki 7 aukštų aukštingumo pastatų statybą). Pareiškėjui neaišku, į kokius „bet kokius finansinės naudos siekimo sau būdus“ skundžiamoje nutartyje referuoja teismas, tokie nemotyvuoti teiginiai, pareiškėjo nuomone, kelia pagrįstų abejonių teismo nepriklausomumu ir nešališkumu. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo jokio pagrindo sujungti Vienuolyno ansamblį ir Ligoninės kompleksą, tokios pozicijos ilgą laiką laikėsi ir valstybės institucijos, tai ginčijamu 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu padaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl esant tokioms aplinkybėms, nesąžininga ir neteisinga teigti, jog pareiškėjas, atitinkamų sutarčių pagrindu prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, turėjo ir galėjo įvertinti tokį radikalų turto paveldo apsaugos režimo pasikeitimą.

Pareiškėjas paaiškina, jog jis, inicijuodamas Konkurso organizavimą, siekia spręsti susidariusią situaciją ir taip išvengti nemokumo procedūrų jam inicijavimo. Toks pareiškėjo siekis negali daryti įtakos teismo sprendimo netenkinti jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Konkurso sąlygų priedą sudaro Detalusis planas (jo korektūra), o nukrypimas nuo, be kita ko, Detaliojo plano sprendinių bus laikomas pagrindu diskvalifikuoti konkretų konkursinį darbą. Pareiškėjas pakartoja, jog įregistravus 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą nebeįmanoma įgyvendinti Detaliojo plano sprendinius, todėl Konkurso procedūros nebegalės būti tęsiamos, dėl to didės pareiškėjo patiriami nuostoliai. Teismas pripažino, jog tolimesnis Konkurso vykdymas yra nulemtas naujojo komplekso – Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso – individualaus apsaugos reglamento parengimo. Pareiškėjas teigia, kad tarp jo ir atsakovo vyksta derybos, tačiau tik pavykus susitarti dėl pastarojo komplekso vertingųjų savybių tikslinimo ir individualaus reglamento patvirtinimo ginčo žemės sklype bus galima tolesnė plėtra ir tęsiamas Konkurso vykdymas. Kita vertus, net jei Konkurso dalyviai nebūtų diskvalifikuoti, o 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas būtų panaikintas, projektai būtų suprojektuoti vadovaujantis šiuo ginčijamu sprendimu nustatytomis vertingosiomis savybėmis, apibrėžtomis teritorijos ir apsaugos zonomis, todėl, pareiškėjo vertinimu, jam priklausančio ginčo žemės sklypo ir jame esančio kito turto vertė sumažėtų nuo (duomenys neskelbtini) Eur iki (duomenys neskelbtini) Eur.

Pareiškėjas teigia, jog jis prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindė skundo reikalavimų pagrįstumą, taip pat jam kilsiančią žalą, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, tačiau teismas nevertino šių argumentų ir įrodymų, tinkamai nemotyvavo skundžiamos nutarties. Nutartyje pateikiami išimtinai tik atsakovo ir Departamento argumentai. Pareiškėjas pastebi, jog atsakovas ir Departamentas savo nuomonę (atsiliepimą) dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pateikė praleidę teismo nustatytą terminą, nepateikė prašymų atnaujinti praleistą terminą ir nenurodė šio termino praleidimo priežasčių, t. y. šie procesiniai dokumentai neturėjo būti priimti. Nepaisant to, teismas savo iniciatyva atnaujino terminus ir šiuos dokumentus priėmė, priimdamas rezoliuciją (nors klausimas dėl termino atnaujinimo turi būti sprendžiamas teismo nutartimi). Be to, pareiškėjo vertinimu, teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė ne dėl klausimų, nagrinėtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kontekste, bet dėl ginčo esmės.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Pirmoji nekilnojamojo

kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad laikosi tokios pat pozicijos, kuri išdėstyta atsiliepime į pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Departamentas sutinka su teismo išvadomis ir nurodo naujus įrodymus, jo nuomone, patvirtinančius šių išvadų pagrįstumą – pareiškėjo ir Lietuvos architektų sąjungos 2019 m. balandžio 3 d. prašymą inicijuoti Kultūros vertybių registro duomenų tikslinimą, kuriuo Departamento prašoma tarpininkauti santykiuose su atsakovu, siekiant patikslinti 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir byloje sudaryti taikos sutartį. Departamentas nurodo, jog Konkursas galėtų būti tęsiamas, jei atsakovas sušvelnintų ginčijamame sprendime išdėstytus reikalavimus. Atsakovas 2019 m. balandžio 9 d. posėdyje iš esmės atsižvelgė į minėtą 2019 m. balandžio 3 d. prašymą ir nusprendė patikslinti 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą, tuo sudarant sąlygas atnaujinti Konkurso sąlygas ir jį pratęsti, o byloje sudaryti taikos sutartį. Patikslinta ginčijamo sprendimo versija, atlikus techninius jos parengimo darbus, bus įregistruota Kultūros vertybių registre kitu numeriu, taps savarankišku ginčo objektu, o šioje byloje ginčijama sprendimo versija taps nebeaktuali. Departamento nuomone, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, atsirado galimybė pareiškėjui išvengti neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos, o prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas padarytų žalą pareiškėjui, nes užkirstų kelią taikiam situacijos sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2975-662/2018; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-806-442/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-502/2017; 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-502-520/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Tarybos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo ir šį

sprendimą įforminančio Tarybos akto galiojimą – pagrįstumo, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra pateikta duomenų apie iki 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo parengtą ir suderintą projektą, pareiškėjui išduotą statybą leidžiantį dokumentą, pagal kuriuos pareiškėjas ginčo sklype galėtų vykdyti statybos darbus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (finansiniai nuostoliai) iš esmės sietina su grėsme neįvykdyti finansinių įsipareigojimų, kuriuos pareiškėjas prisiėmė savo rizika, dar neturėdamas patvirtinto projekto ir išduoto statybą leidžiančio dokumento. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su analogiško pobūdžio atsakovo ir / ar Departamento nuomone, pakartojo šių proceso šalių argumentus savo nutartyje, savaime nereiškia, jog skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota (pagrįsta tik atsakovo ir / arba trečiojo suinteresuoto asmens teiginių atkartojimu) ar motyvuota netinkamai. Pareiškėjo argumentai, kuriais jis iš esmės siekia paneigti bet kokią jam tenkančią verslo riziką, išanalizavus šiuo atveju jo atliktus veiksmus (be kita ko, sudarytas obligacijų ir kreditavimo sutartis) bei susiklosčiusias teisines aplinkybes, pripažintini nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kad joks konkretus projektas, pagal kurį pareiškėjas ginčo sklype galėtų vykdyti statybos darbus, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo baigtas rengti ir patvirtintas, tuo tikslu yra inicijuotas Konkursas, kuris ir šiuo metu dar nėra pasibaigęs, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nurodyto numanomo jam priklausančio ginčo žemės sklypo ir jame esančio kito turto vertės sumažėjimo tuo atveju, jei statyba ginčo sklype būtų įgyvendinta vadovaujantis 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu nustatytomis vertingosiomis savybėmis, nors 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas vėliau būtų pripažintas neteisėtu ir panaikintas, yra nepagrįsti įrodymais. Be to, pats pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog tikėtinos situacijos, kai Konkurso dalyvių parengti projektiniai pasiūlymai atitiks ir Detaliojo plano sprendinius, ir iš 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo kylančius reikalavimus, o šiuo metu vyksta derybos dėl Ligoninės komplekso vertingųjų savybių tikslinimo ir individualaus reglamento patvirtinimo, todėl Konkursas toliau gali vykti pareiškėjui palankesnėmis sąlygomis (šią aplinkybę patvirtina Departamento pateiktas Tarybos 2019 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolas Nr. VT–30, XXI t., b. l. 19–20; posėdyje nutarta kai kurias Vienuolyno ansamblio ir Ligoninės komplekso vertingąsias savybes pakeisti, kai kurias – išbraukti).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtintą teisę į žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimą. Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones kontekste įvertinusi byloje esančius duomenis ir bylos proceso šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija nenustatė pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo metu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirmosios instancijos teismo išvada yra motyvuota ir padaryta, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir įrodymus, dėl kurių buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė ne dėl klausimų, nagrinėtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kontekste, bet dėl ginčo esmės, nes šis argumentas nėra konkretizuotas (neaišku, dėl kurių aplinkybių pirmosios instancijos teismui šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, pareiškėjo nuomone, nederėjo pasisakyti), o iš skundžiamos teismo nutarties turinio nematyti, kad teismas būtų vertinęs 2018  m. gruodžio 4 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ar sprendęs kitus klausimus, neaktualius nagrinėjant prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atitinkamai teisėjų kolegija nepasisako ir plačiau nevertina atskirojo skundo argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo nesutikimą sujungti Vienuolyno ansamblį su Ligoninės kompleksu (kultūros vertybių apsaugos prasme), nes tai nėra administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas.

Pareiškėjas abejones teismo nepriklausomumu ir nešališkumu sieja išimtinai su skundžiamoje teismo nutartyje pavartota formuluote „pareiškėjos nuosavybės teisė, bet kokiais būdais siekiant sau finansinės naudos, negali būti suabsoliutinama paneigiant visuomenės interesą išsaugoti kultūros paveldo vertybę“, kuri, jo nuomone, yra nemotyvuota. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atskirojo skundo teiginiai yra bendro pobūdžio, subjektyvūs, o vien tokiu būdu suformuluota teismo mintis šiuo atveju nesudaro pagrindo kilti pagrįstoms abejonėms dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo nagrinėjamoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo visuomenės interesą išsaugoti kultūros paveldo vertybę, nes kultūros paveldo vertybių išsaugojimas yra viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga yra svarbi valstybės funkcija, viešasis interesas, taip pat kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios: jose ne tik yra nurodyta, kad kultūra turi būti remiama, o

kultūros paminklai bei vertybės turi būti saugomi, bet ir yra įtvirtintas subjektas, turintis ir negatyvias, ir pozityvias pareigas užtikrinti, kad kultūra būtų remiama ir kultūros paminklai bei vertybės būtų saugomi, – būtent valstybė (2005 m. liepos 8 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

1999 m. lapkričio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1985 metų Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos ratifikavimo. Konvencijos 3 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena Šalis įsipareigoja: 1. imtis teisinių priemonių architektūros paveldui apsaugoti; 2. rūpintis paminklų, pastatų grupių ir zonų apsauga, pasitelkiant kiekvienai valstybei ar regionui būdingus metodus.

Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių gynimas ir apsauga patenka į viešojo intereso sąvoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2050/2012; 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-923/2013).

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su procesinių terminų laikymusi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2019 m. vasario 26 d. nutartimi nutardamas priimti 2019 m. vasario 21 d. pareiškėjo patikslintą skundą, atsakovą įpareigojo, o tretiesiems suinteresuotiems asmenims Departamentui ir Kultūros paveldo centrui pasiūlė iki 2019 m. kovo 6 d. pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (nuomones). Atsakovas nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismui pateikė 2019  m. kovo 12 d. (žyma ant dokumento, XVII t., b. l. 7). Departamentas atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismui pateikė 2019 m. kovo 8 d. (žyma ant dokumento, XVII t., b. l. 25). Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, pirmosios instancijos teismo teisėja 2019 m. kovo 13 d. rezoliucijomis atnaujino terminą atsiliepimui ir nuomonei dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pateikti ir šiuos pateiktus procesinius dokumentus priėmė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, laikėsi pozicijos, jog dėl šio prašymo yra būtina jam gauti atsakovo ir kitų proceso dalyvių nuomonę, kaip tai nustatyta ABTĮ 70 straipsnio 4 dalyje. Pirmosios instancijos teismui būtinos nuomonės buvo pateiktos pavėluotai, tačiau ABTĮ 66 straipsnio 3 dalis nustato teismui teisę atnaujinti praleistą terminą savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Tai, kad terminas pateikti nuomones buvo atnaujintas rezoliucijomis, nesudaro jokio teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų pirmosios instancijos teismo veiksmų bei panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pareiškėjas nenurodo jokių teisinių argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo rezoliucijomis atnaujinti terminų nuomonėms pateikti, o toks atnaujinimas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių, jo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į atskirąjį skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Orkela“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08533 2019-05-30 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. A-776-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01628-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 59.1.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. S-94 (7-45/2017) (toliau – ir MGK sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 68-12 (toliau – ir VMI sprendimas) bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-606 dėl 2016 m. liepos 15 d. patikrinimo akto Nr. (4.65) FR0680-494 (toliau – ir Patikrinimo aktas) tvirtinimo (toliau – ir VMI sprendimas) dalyse, kuriose pareiškėjui nurodyta sumokėti 30 623 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už 2011 metus ir 30 650 Eur GPM už 2012 metus bei su šiais mokesčiais susijusias sumas (delspinigius ir baudas), arba panaikinti nurodytus sprendimus minėtose dalyse ir pavesti VMI atlikti pakartotinį patikrinimą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą arba panaikinti MGK, VMI ir Vilniaus AVMI sprendimų dalis, kuriose nurodyta pareiškėjui sumokėti GPM už 2011 ir 2012 metus ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pareiškėjo patikrinimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo XII-2399 redakcija) straipsnio, įtvirtinančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pagal ABTĮ 47 straipsnio 4 dalį įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti, be kita ko, advokatai; advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje; tvarka asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) (ABTĮ 47 str. 4 d. 1–2,4 p.). To paties ABTĮ straipsnio (2017 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIII-460 redakcija) 5 dalyje nurodyta, kad kartu su šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 1, 2 ir 5 punktuose nurodytais asmenimis atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys. Jeigu į teismo posėdį neatvyksta šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 1, 2 ir 5 punktuose nurodyti asmenys, kiti asmenys byloje atstovauti pagal pavedimą savarankiškai negali. Atitinkamai ABTĮ 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismui teikiamą skundą (prašymą, pareiškimą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas.

Taigi, nurodytos teisės normos suteikia asmeniui teisę į teisminę gynybą įgyvendinti pačiam arba per savo atstovus. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, atitinkamą procesinių reikalavimų laikymąsi, todėl tuo atveju, jeigu nurodyta teisė yra įgyvendinama per atstovus, ABTĮ numato reikalavimą prie atstovo paduodamo skundo (prašymo, pareiškimo) pridėti įgaliojimą ar kitokį dokumentą, patvirtinantį atstovo įgaliojimus (ABTĮ 24 str. 3 d.). Tuo tarpu, remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punktu, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundą (prašymą, pareiškimą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, atstovui nepateikus įgaliojimo vesti teisme bylą, teismas, sprendžiantis skundo ar prašymo priėmimo klausimą, turėtų nustatyti terminą trūkumams pašalinti tais atvejais, kai galima spręsti, jog atstovas skundo padavimo metu turėjo atitinkamus įgaliojimus, tačiau nepateikė juos patvirtinančių dokumentų (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS248-181/2008), o tais atvejais, kai iš pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad skundą kito asmens vardu padavusiam asmeniui atitinkami įgaliojimai nebuvo suteikti, skundą turėtų būti atsisakoma priimti (žr., pvz., LVAT 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-411/2009, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-570/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą, pateiktą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą pasirašė ir padavė pareiškėjo V. D. atstovė V. K. Nors kartu su apeliaciniu skundu teismui buvo pateikta ir notariškai patvirtinto 2017 m. balandžio 4 d. įgaliojimo kopija (2 t., b. l. 8–9), pabrėžtina, kad šis įgaliojimas nesuteikė teisės V. K. pareiškėjo vardu vesti bylą administraciniame teisme, kadangi V. K., bylos duomenimis, nėra advokatė ar advokato padėjėja, nėra pareiškėjo artima giminaitė ar sutuoktinė (sugyventinė), turinti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (ABTĮ 47 str. 4 d. 4 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėto įgaliojimo turinį, daro išvadą, kad jis nesuteikė V. K. teisės pareiškėjo vardu pasirašyti ir paduoti apeliacinį skundą. Išvados dėl netinkamo atstovo nekeičia ir tai, kad prie apeliacinio skundo pridėta V. D. su advokatų profesine bendrija „CEE Attorneys“ pasirašyta 2017 m. lapkričio 22 d. atstovavimo sutartis, nes apeliacinį skundą pasirašė ne pareiškėjas ar jam atstovaujančios advokatės, tačiau tik atstovė pagal įgaliojimą V. K. Todėl sprendžiant apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas pagal tuo metu byloje buvusius duomenis turėjo atsisakyti jį priimti, kaip paduotą netinkamo atstovo (ABTĮ 138 str. 3 d. 2 p.) arba imtis priemonių apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Teisėjų kolegija pažymi, jeigu ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paprastai apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 138 straipsnio 8 dalis).

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad skundą pirmosios instancijos teismui dėl MGK ir mokesčių administratoriaus sprendimų pareiškėjo V. D. vardu taip pat padavė pareiškėjo atstovė V. K., kuri, kaip minėta, negalėjo būti pareiškėjo atstove, atsižvelgiant į ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Visa tai lėmė, jog administracinės bylos teisena buvo pradėta pagal pareiškėjo skundą, kuris negalėjo būti priimtas ABTĮ 33 straipsnio 2

dalies 8 punkto pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pareiškėjui nustatęs terminą skundo trūkumams, susijusiems su netinkamu atstovavimu, pašalinti. Pažymėtina, jog ABTĮ 12 straipsnyje yra įtvirtinta teismo pareiga ne tik išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių, bet ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus administracinę bylą pagal netinkamo pareiškėjo V. D. atstovo paduotą skundą, neali būti pripažintas teisėtu.

Šiuo konkrečiu atveju visuma byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, kad pats pareiškėjas siekė savo galbūt pažeistų teisių gynimo teisme, tačiau teisė į teisminę gynybą ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai įgyvendinama. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusi teisinė situacija negali lemti, kad pareiškėjas prarastų vieną iš pagrindinių procesinių teisių – teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjui visgi turėtų būti sudaryta galimybė pašalinti minėtą pirmosios instancijos teismui paduoto skundo trūkumą. Todėl nagrinėjamu atveju tikslinga skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo skundo priėmimo stadijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo skundo priėmimo stadijos.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08535 2019-05-30 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. eA-971-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02906-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I.  T. ir V. T.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. T. ir V. T. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. 1. Pareiškėja I. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-168(7-121/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-180.

2. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti MGK 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-169(7-122/2017) (kartu toliau su MGK 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. S-168(7-121/2017) – ir MGK sprendimai) ir VMI 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-179 (toliau kartu su VMI 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-180 – ir VMI sprendimai). Teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi pareiškėjų skundai sujungti į vieną bylą.

3. Pareiškėjai nurodė, kad jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma, jog tikrinamas ir 2011 metų laikotarpis, nes apie tai jie nebuvo tinkamai informuoti. Pranešimuose apie mokestinį patikrinimą ir patikrinimo aktuose nurodyti skirtingi tikrinimo laikotarpiai. Pagal pranešime nurodytą tikrinamą laikotarpį 2012 metus pareiškėjai teikė paaiškinimus. Patikrinimo aktuose nurodžius, kad VMI atliko 2011–2012 metų mokestinio laikotarpio patikrinimą, pareiškėjai turėjo būti papildomai informuoti apie išplėstą patikrinimo dalyką papildomu pranešimu. Pareiškėjai nesutinka su MGK sprendimuose nurodytu motyvu, kad pranešimuose apie mokestinį patikrinimą nenurodytas laikotarpis jokių teisinių pasekmių mokesčių administratoriui nesukelia, ir kad mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius už pranešimuose apie mokestinį patikrinimą nenurodytą laikotarpį.

4. Pareiškėja I. T. nesutiko su VMI išvada, kad ji 2010 m. sausio 1 d. neturėjo piniginių lėšų likučio ne banke, nes mokesčių administratorius nebuvo pareikalavęs pateikti informacijos apie jos turėtus grynuosius pinigus. Pastabas dėl turėtų grynųjų pinigų pareiškėja pateikė gavusi patikrinimo aktą, tačiau šios pastabos buvo atmestos abstrakčiais argumentais ir faktiškai netirtos. Anksčiau mokesčių administratorius tokios informacijos nereikalavo. Pareiškėjai teigė, kad pats mokesčių administratorius daug kartų keitė jų turėtų išlaidų paskaičiavimus ir prašė pateikti vis naujus paaiškinimus. Todėl jie nesutiko su tuo, kad pareiškėjas keitė paaiškinimus dėl 2010 m. sausio 1 d. turėto pinigų kiekio. Jokie teisės aktai neįpareigoja pareiškėjų tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, todėl pareiškėjai negali būti kaltinami pažeidę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytas mokesčių mokėtojų pareigas.

5. Pareiškėjai nesutinka su MGK ir VMI išvada, kad pareiškėjos motina L. L. savo vienintelei dukrai, t. y. pareiškėjai, nepaskolino 100 000 Lt. Pareiškėjos mama gaudavo pakankamai didelį darbo užmokestį, o nuo 1995 m. gaudavo pinigų perlaidas iš JAV gyvenančio brolio. Patikrinimo akte nėra nurodyta, ar buvo surinkti ir įvertinti duomenys iš L. L. paaiškinimuose nurodytų kredito įstaigų. Operatyvaus patikrinimo duomenys dėl minėtų lėšų skolinimo nebuvo pateikti pareiškėjams. L. L. suteikta paskola nėra pripažįstama ir dėl formos PRC907 nepateikimo, tačiau MAĮ nuostatos, kurios įpareigojo gyventojus pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius, įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl negalėjo būti taikomos iki tol sudarytiems sandoriams, tarp jų ir sandoriui su L. L.

6. Pareiškėjai nesutinko su MGK sprendimo motyvais dėl paskolų, gautų iš pareiškėjų nurodytų 30 fizinių asmenų, nepripažinimo. Taip pat nesutiko su tuo, kad pareiškėjai keitė parodymus. Visi nurodyti fiziniai asmenys patvirtino suteikę paskolas, jos buvo grąžintos 2013–2014 metais. Skundžiamuose sprendimuose šių paskolų suteikimas neigiamas abstrakčiais argumentais, kurie vienas kitam prieštarauja. Tai, kad paskolos nebuvo suteiktos, grindžiama giminystės ir draugystės ryšiais, paskolų užtikrinimo priemonių netaikymu. Tai, kad kai kurie paskolas suteikę asmenys po 4 metų neprisiminė ar netiksliai nurodė paskolos suteikimo tikslą, nereiškia, kad paskolų nebuvo. Skundžiamuose sprendimuose paskolas suteikę fiziniai asmenys vertinami kaip profesionalūs kreditoriai, kurie užsiima tokia veikla ir užtikrina suteiktų paskolų grąžinimą, tačiau, pareiškėjų teigimu, nei vienas iš jų nurodytų kreditorių nesivertė atlygintinu paskolų suteikimu,

o pareiškėjams pagal galimybes padėjo kaip giminaičiams ar artimiems draugams. Aplinkybė, kad nebuvo apibrėžtas paskolų grąžinimo terminas nedaro paskolų negaliojančiomis, nes paskolos grąžinimas pagal pareikalavimą yra teisėtas, jis reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.53 straipsnyje. Suteiktos paskolos buvo įformintos paskolos rašteliais arba vekseliais, tokia sandorio forma atitinka rašytinę formą pagal CK 6.871 ir 6.878 straipsnius. Kreditoriai buvo apklausti nuo suteiktų paskolų grąžinimo praėjus 1–2 metams, todėl įprasta, kad atsiskaičius su kreditoriumi, paskolos rašteliai ar vekseliai sunaikinami. Dalis paskolų buvo suteikta be rašytinių dokumentų, nes kreditoriai pareiškėjais pasitikėjo. Šiuo atveju sandorio rašytinės formos nesilaikymas nedaro paskolos sutarties negaliojančia, nes to tiesiogiai nenustato CK nuostatos.

7. Dėl apskaičiuotų delspinigių pareiškėjai nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas daugiau kaip pusės metų laikotarpiui, ne kartą pratęstas, tačiau šie mokesčių administratoriaus veiksmai nemotyvuoti. Pareiškėjai buvo pasirengę su mokesčių administratoriumi pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, kaip nustato MAĮ 71 straipsnis, tačiau nesulaukė nei mokesčių administratoriaus pasiūlymo, nei kvietimo pateikti pasiūlymą dėl susitarimo. Todėl neaišku, kodėl buvo sustabdytas skundo nagrinėjimas. Už visus šiuos laikotarpius buvo skaičiuojami delspinigiai. Bent jau už laikotarpius, kai be pagrindo buvo sustabdytas ar pratęstas mokestinis patikrinimas, delspinigiai neturėjo būti skaičiuojami.

8. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pareiškėjai pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) prašant ištirti VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. VA-92) 2 punkto atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės ir teisės aktų hierarchijos, mokestinių santykių nustatymo tik įstatymu, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, MAĮ 3 straipsnio 1 daliai, 29, 33, 40, 88, 95, 105 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 421, 1041, 1042 straipsniais įstatymo (2012 m. birželio 19 d. Nr. XI-2078) 11 straipsniui. Šia Įsakymo nuostata buvo nustatytas atgalinis įstatymo galiojimas įpareigojant pagal PRC907 formą ir papildomo lapo PRC907P formą teikti informaciją už 2012 ir vėlesniais mokestiniais metais sudarytus sandorius; MAĮ 421 straipsnis įsigaliojo nuo 2013 metų, bet Įsakymo 2 punkto pagrindu taikomas nuo 2012 sausio 1 d.

9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjams, kurie yra sutuoktiniai, per 2011–2012 metus trūko pajamų pagrįsti patirtas išlaidas, t. y. sutuoktiniai neturėjo deklaruotų pajamų, pagrindžiančių nekilnojamojo ir kito turto įsigijimą. Patikrinimo aktuose buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) nustačius, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir konstatavus, kad mokesčių mokėtojai turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

11. Pareiškėjai pateikė duomenis, kad per 2012 metus 30 fizinių asmenų grynais pinigais paskolino 372 200 Lt, taip pat duomenis apie iš mamų gautas paskolas ir dovanas. Pareiškėjai, neturėdami oficialių pajamų, nuo 2004 metų įsigijo ne vieną registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsižvelgus į MAĮ 68 straipsnyje nustatytą senaties terminą, administratoriaus išrašytą pavedimą, VMI patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo tik už 2011–2012 metus.

12. Mokesčių administratorius konstatavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjai mokestinio laikotarpio pradžiai,  t. y. 2011 m. sausio 1 d., ne banke būtų turėję grynųjų pinigų. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į pareiškėjų gautas pajamas, patirtas išlaidas, šeimos apytiksles vartojimo išlaidas. Kai mokesčių mokėtojai neturi įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti patirtas išlaidas (pvz., pinigų pervedimo per banko įstaigą, deklaracijų pateikimo apie paskolintas ir pasiskolintas pinigines lėšas, nėra oficialių apmokestintų pajamų, kurios būtų galima panaudoti turto įsigijimui, nėra duomenų iš trečiųjų šaltinių apie pervestas lėšas ir pan.), mokesčių administratorius vertina visus turimus įrodymus. MAĮ tiesiogiai nurodyta mokesčių mokėtojo pareiga mokesčių administratoriui pateikti visus patikrinimui atlikti reikiamus duomenis apie pajamų šaltinius ir juos pagrįsti, todėl mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti rūpestingas, t. y. yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Pareiškėjas teikė ne vieną paaiškinimą dėl 2010 m. sausio 1 d. turėtų lėšų ne banke, šių lėšų dydis nuolat kito, t. y. didėjo. Nesutikdami su mokesčių administratoriaus nustatytu piniginių lėšų ne banke likučiu, pareiškėjai privalėjo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

13. Pareiškėjai mokestinio tyrimo metu teikė paaiškinimus dėl paskolų iš mamų ir fizinių asmenų. Dėl nurodytų paskolų nepripažinimo pareiškėjų pajamomis, atsakovas teigė, kad pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie

piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių turi atspindėti faktines aplinkybes. Mokestinio tyrimo metu buvo atlikti asmenų, kurie, pasak pareiškėjų, jiems suteikė paskolas, operatyvūs patikrinimai, gauti paaiškinimai, kurie patvirtino, kad šie asmenys piniginių lėšų neskolino, dalis pareiškėjams, kaip jie teigė, paskolas suteikusių asmenų yra su pareiškėjais susiję draugystės, giminystės ryšiais. Pareiškėjų disponuojamų lėšų dydis, veiksmai mokestinio tyrimo metu, paskolų suteikimo aplinkybės nulėmė, kad atsakovas neturėjo pagrindo pateiktos informacijos laikyti patikima ir objektyvia, nebuvo nustatyta kitų aplinkybių, kurios galėjo patvirtinti realų paskolų sutarčių sudarymą ir pinigų perdavimą.

14. Pareiškėjo pajamų šaltiniu pripažintos jo motinos J. T. dovanotos lėšos, tačiau tik tokia suma, kuria realiai ji galėjo disponuoti 2011 metais. Pareiškėjos I. T. mama neturėjo pakankamai lėšų suteikti 100 000 Lt dydžio paskolą. Pateikta 2017 m. kovo 13 d. notarinė dovanojimo sutartis, kurioje pareiškėja ir jos mama L. L. patvirtina, kad 2012 metais yra sudariusios ir pasirašiusios paskolos raštelį, kuriuo dovanotoja paskolino, o dovanos gavėja įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt, yra pavėluotai mokesčių administratoriui pateiktas dokumentas, todėl negali būti vertinamas MAĮ 421 straipsnio 3 dalies pagrindu. Poįstatyminiai aktai, kuriais buvo įgyvendinamos MAĮ 421 straipsnio nuostatos, nustatė ne sandorio sudarymo sąlygas ir taisykles, o informacijos apie sandorius pateikimo pareigą bei šios pareigos realizavimo tvarką. Todėl aplinkybė, jog nurodomo sandorio sudarymo metu (teigiama, kad jis buvo sudarytas 2012 m. gegužės mėnesį) šie teisės aktai negaliojo, nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjos pozicija, kad pareigos pranešti apie tokį sandorį nebuvo.

15. Pareiškėjai buvo informuoti apie tikrinimo dalyką, t. y. GPM. Pagal VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių nuostatas nėra privaloma pranešime apie mokestinį patikrinimą ar pavedime nurodyti tikrinamojo laikotarpio. Tai, kad pareiškėjai pranešimu apie mokestinį patikrinimą netinkamai buvo informuoti apie patikrinimo laikotarpį, nesudaro pagrindo pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų I. T. ir V. T. skundus atmetė.

17. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo papildomai apskaičiuoti GPM, GPM delspinigiai ir GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė ir detaliai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes,  t. y. kad mokesčių administratorius 2016 m. sausio 5 d. pavedimais tikrinti pavedė atlikti pareiškėjos ir pareiškėjo mokestinius patikrinimus, apie tai juos informavo 2016 m. sausio 6 d. pranešimais, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad mokestinio patikrinimo dalykas – GPM nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.; mokesčių administratoriui atlikus pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už 2011–2012 metus mokestinį patikrinimą, pareiškėjai I. T. ir V. T. buvo surašyti patikrinimo aktai kuriuose pareiškėjai už 2011–2012 metus priskaičiavo 9 316,03 Eur GPM, pareiškėjui – 9 290,55 Eur GPM. Mokesčių administratoriaus patikrinimo aktuose buvo nurodyta, kad pareiškėjai, tikrinamu laikotarpiu įsigydami nekilnojamojo turto objektus, patyrė išlaidų, kurių nepakanka pagrįsti gautomis pajamomis, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiavo mokėtiną GPM pareiškėjams pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Patikrinimo aktuose konstatuota, kad pareiškėjų paaiškinimai dėl atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą yra prieštaringi, teikti paaiškinimai dėl paskolų suteikimo nepagrįsti juridinę galią turinčiais įrodymais, teiginiai dėl turėto grynųjų pinigų likučio nenuoseklūs ir nepagrįsti, todėl į juos negali būti atsižvelgta. Pareiškėjai gautų pajamų Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 ir 27 straipsnių nustatyta tvarka nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, todėl mokesčių administratorius šias pajamas priskyrė B klasės pajamoms ir apmokestino 15 proc. GPM tarifu.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pateikė pastabas dėl patikrinimo aktų, kuriuose nesutiko su patikrinimo aktuose mokesčių administratoriaus padaryta išvada dėl paskolų iš fizinių asmenų nepripažinimu, informavo, kad pageidauja tartis dėl galimybės pasirašyti MAĮ 71 straipsnyje nurodytą susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio VMI 2017-03-15 sprendimu Nr. 68-45 ir 2017-03-21 sprendimu Nr. 68-39 dėl pareiškėjų pateiktų pastabų atidėjo 2017-01-31 patikrinimo aktų tvirtinimą, iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą; VMI 2017-05-11 priėmė skundžiamus sprendimus, kuriuose konstatavo, kad tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio nebuvo pasirašytas, išnagrinėjo pateiktas pastabas ir patvirtino patikrinimo aktus. Skundžiamais sprendimais VMI patvirtino patikrinimo aktuose pareiškėjams už 2011–2012 metus priskaičiuotas GPM sumas,  t. y.

pareiškėjai – 9 316,03 Eur, pareiškėjui – 9 290,55 Eur, papildomai apskaičiavo pareiškėjai – 3 872,13 Eur GPM delspinigių, pareiškėjui – 3 920,77 Eur GPM delspinigių ir skyrė pareiškėjai ir pareiškėjui atitinkamai 2 795 Eur ir 2 787 Eur GPM baudas. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, patvirtino VMI sprendimų dalis dėl pareiškėjams apskaičiuotų GPM, GPM delspinigių ir pakeitė VMI sprendimų dalis dėl GPM baudų skyrimo – pareiškėjai nurodė sumokėti 932 Eur, pareiškėjui – 929 Eur dydžio GPM baudas.

20. Teismas nurodė, jog pareiškėjai VMI ir MGK sprendimus ginčija dėl to, jog atliekant mokestinį patikrinimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai aktualiu laikotarpiu neturėjo piniginių lėšų likučio ne banke, nepagrįstai tinkamomis pajamomis nepripažintos iš pareiškėjos motinos L. L. ir pareiškėjų nurodytų kitų fizinių asmenų gautos paskolos, pareiškėjai nesutinka su paskaičiuotais delspinigiais ir prašo inicijuoti norminę bylą.

21. Dėl pareiškėjų mokestinio patikrinimo procedūros teismas įvertino nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjams išsiųstuose pranešimuose buvo nurodytas trumpesnis mokestinio patikrinimo laikotarpis (tik 2012 metai), iš patikrinimo aktų turinio matyti, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas už 2011–2012 metus, ir konstatatavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, informuodamas pareiškėjus apie mokestinio patikrinimo apimtį, padarė formalų procedūrinį pažeidimą. Tačiau visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismo vertinimu, šis pažeidimas neturėjo įtakos skundžiamų mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumui, nes, kaip matyti iš mokestinio patikrinimo medžiagos, pareiškėjai nuolat buvo informuojami apie atliekamo mokestinio tyrimo eigą, jiems buvo sudarytos visos galimybės teikti paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su mokestiniu tyrimu.

22. Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su pareiškėjos 2010 m. sausio 1 d. turėjo piniginių lėšų ne banke, kurių mokesčių administratorius nepagrįstai nagrinėjamu atveju neįvertino, teismas nurodė, jog pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas, mokesčių mokėtojas siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus išvadas, savo argumentus turi tinkamai pagrįsti. Teismas nurodė, jog pareiškėjų argumentai dėl grynųjų pinigų ne banke likučiu nagrinėjamu atveju aktualaus mokestinio laikotarpio pradžiai, t. y. 2011 m. sausio 1 d., detaliai įvertinti skundžiamuose MGK sprendimuose ir šiuos argumentus aptarė. Šiuos motyvus įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjų skunduose pateiktų argumentų kontekste, teismas pažymėjo, kad iš mokestinio patikrinimo metu surinktos medžiagos akivaizdu, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių poziciją, kad pareiškėjai mokestinio patikrinimo pradžiai, t. y. 2011-01-01, grynųjų pinigų likučio ne banke neturėjo, o pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismui nepateikė tokią poziciją paneigiančių įrodymų.

23. Dėl iš L. L. gautų piniginių lėšų pripažinimo, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius, vertindamas 2011–2012 metų pareiškėjų pajamų šaltinius, pripažino, kad L. L. 2011 m. rugsėjo mėn. pareiškėjų vestuvių proga padovanojo 25 000 Lt, tačiau kritiškai vertino jų nurodytas aplinkybes dėl 2012 metais pareiškėjams neva paskolintų 100 000 Lt, kurie 2017 m. notarine dovanojimo sutartimi buvo įforminti kaip pareiškėjai padovanotos lėšos. Teismas nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma, sudarė pagrindą teigti, kad nei pareiškėjų, nei L. L. tvirtinimai nepagrindžia realaus 100 000 Lt dydžio lėšų perdavimo pareiškėjams, nes pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, be to, operatyvaus patikrinimo metu surinkta informacija nepatvirtina, kad L. L. būtų disponavusi tokio dydžio lėšomis, kuria nurodo neva paskolinusi dukrai. Teismo nuomone, skundžiamuose MGK sprendimuose pagrįstai kritiškai vertinama 2017 m. kovo 13 d. notarinės formos dovanojimo sutartis, kurioje pareiškėja ir jos mama L. L. patvirtina, kad 2012 m. yra sudariusios ir pasirašiusios paskolos raštelį, kuriuo L. L. paskolino, o pareiškėja įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt. Įvertinęs šios sutarties turinį, jo sudarymo ir pateikimo mokesčių administratoriui aplinkybes, nagrinėjamos bylos ir surinktų įrodymų kontekste, teismas darė išvadą, jog šią sutartį pareiškėja sudarė ir pateikė, siekdama sandorio forma atitinkančiu įrodymu pagrįsti su pareiškėjų apmokestinimu susijusias ir apmokestinimą įtakojančias, tačiau kitais objektyviais įrodymais nepagrįstas aplinkybes.

24. Dėl iš kitų fizinių asmenų gautų paskolų pripažinimo teismas nurodė, jog pareiškėjai mokesčių administratoriui buvo teikę paaiškinimus, jog gavo paskolas iš 30 fizinių asmenų (pareiškėjams skolino: L. B. ir Ž. S. paskolino 30 000 Lt (palūkanos 300 Lt); D. V. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); L. L. – 100 000 Lt (palūkanos nenumatytos); D. P. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); N. S. – 5 500 Lt (palūkanos 55 Lt); S. Š. – 25 000 Lt (palūkanos 250 Lt); A. L. – 11 000 Lt (palūkanos 110 Lt); G. V. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); M. ir Ž. M. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); M. A. – 7 600 Lt (palūkanos 76 Lt); E. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. S. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); A. J. ir T. J. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); T. S. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); V. V. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); O. J. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); T. S. – 20 000 Lt (palūkanos 200 Lt); G. D. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. P.

– 6 000 Lt (palūkanos 60 Lt); M. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); S. R. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); Z. B. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt). Teismas nustatė, jog pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė paskolinių santykių susidarymą pagrindžiančių dokumentų, taip pat lėšų perdavimą pagrindžiančių dokumentų, aptariamos lėšos buvo skolinamos grynaisiais pinigais, pateikti asmenų rašytiniai patvirtinimai. Teismas išdėstęs ir įvertinęs skundžiamų VMI ir MGK sprendimų motyvus visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjų skunduose pateiktų argumentų kontekste, pritarė atsakovo ir MGK išvadomis. Teismo vertinimu, tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pareiškėjų pateikti paaiškinimai, susiję su iš 30 fizinių asmenų 2012 metais gautomis paskolomis, nelaikytini objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais dėl pajamų šaltinio realumo, tikrumo, realaus lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio. Pareiškėjai neįrodė ir nepagrindė, kad jų 2015 m. rugpjūčio 12 d. pateiktu sąrašu, pateiktais šiame sąraše nurodytų fizinių asmenų patvirtinimais, paaiškinimais grindžiami paskoliniai santykiai buvo realūs.

25. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl delspinigių dydžio, teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodė teisinius atleidimo nuo delspinigių pagrindus. Atsižvelgdamas į aktualų teisinį reglamentavimą, taip pat į teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, patvirtinančias, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota GPM yra teisėti ir pagrįsti, teismas darė išvadą, jog byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad mokesčių administratorius atliko neteisėtus veiksmus. Papildomos mokestinės prievolės apskaičiavimą lėmė pareiškėjų veiksmai. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija neatitinko MAĮ 141 straipsnio 1 dalies punktuose nustatytų sąlygų, dėl kurių pareiškėja galėtų būti atleista 100 proc. nuo delspinigių mokėjimo, o pareiškėjų teiginiai, kad mokestinis patikrinimas buvo stabdomas ir pratęsinėjamas dėl nemotyvuotų mokesčių administratoriaus veiksmų, nepagrįsti ir prieštaravo byloje surinktiems rašytiniams įrodymams.

26. Teismas atmetė pareiškėjų prašymą inicijuoti norminę bylą, nes aplinkybė, jog L. L. nebuvo pateikusi pranešimo (forma PRC907) apie 2012 metais sudarytą sandorį, kurio suma viršijo 50 000 Lt grynaisiais pinigais, nebuvo teisiškai reikšminga. Teismo vertinimu, šioje situacijoje, nagrinėjamos administracinės bylos stabdymas ir norminės bylos dėl VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. Įsakymo Nr. VA-92 2 punkto atitikties Konstitucijai ir įstatymams inicijavimas būtų savitikslis.

27. Teismas darė išvadą, jog VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą MGK visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, todėl, priešingai, nei teigė pareiškėjai, skundžiami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teismo pareigos pagrįsti sprendimą, pažymėjo, jog proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III.

28. Pareiškėjai I. T. ir V. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29. Pareiškėjai apeliacinė skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunduose pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, iš esmės byla nebuvo ištirta. Teismas apsiribojo konstatavimu, jog VMI skundžiamų sprendimų motyvai pagrįsti savaime – nevertinant įrodymų, o pareiškėjams priskiriant pareigą juo nuginčyti.

30. Nors teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius padarė procedūrinį pažeidimą, tačiau, pareiškėjų teigimu, nepagrįstai vertino, jog jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia. Mokesčių mokėtojas negali būti klaidinamas, nurodant pranešime laikotarpį, kuris nesutampa su faktiškai tikrintu.

31. Pareiškėjų teigimu, teismas netyrė fizinių asmenų suteiktų paskolų, o tik konstatavo, jog pareiškėjais privalėjo paneigti VMI išvadas apie paskolų nesuteikimą. Pareiškėjai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo neanalizavo, jog pareiškėjos motina L. L. be darbo pajamų, gaudavo perlaidas iš JAV gyvenančio brolio, papildomai netyrė, kodėl mokesčių administratorius pats atsisakė gauti duomenis iš Western Union apie L. L. siųstas pinigų perlaidas.

32. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurie išdėstyti atmetant jų prašymą inicijuoti norminę bylą, tokiu būdu liko neištirtas VMI ir MGK sprendimų motyvas, kuriuo remiantis nepripažinta, jog pareiškėjai L. L. paskolino 100 000 Lt. Pareiškėjai taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, o tik pritarė atsakovo

argumentams dėl turėtų piniginių lėšų likučio tikrinto laikotarpio pradžiai ar iki jo (iki 2010 m. sausio 1 d.), pareiškėja I. T. mokesčių administratoriui apie turėtus grynus pinigus 2010 m. sausio 1 d. jokių paaiškinimų neteikė, todėl nepagrįsta išvada, kad ji tuo laikotarpiu neturėjo grynųjų pinigų likučio.

33. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės netyrė mokestinio patikrinimo sustabdymų ir pratęsimų motyvų, o už visus šiuos laikotarpius buvo priskaičiuoti delspinigiai. Šiuo atveju pareiškėjams neturėtų būti skaičiuojami delspinigiai, kai nepagrįstai mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas ar pratęstas.

34. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjai I.  T. papildomai apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 9 316,03 Eur GPM, 3 872,13 Eur GPM delspinigių, paskirta 932 Eur GPM bauda, pareiškėjui V. T. – 9 290,55 Eur GPM, 3 920,77 Eur GPM delspinigių ir paskirta 929 Eur GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Šie mokesčiai pareiškėjams priskaičiuoti už tai, kad 2011 01 01–2012 12 31 laikotarpiu jų patirtos išlaidos 45 847,41 Lt viršijo gautas pajamas.

37. Pareiškėjai su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutinka ir jo priimtus sprendimus ginčija iš esmės trimis pagrindais: 1. kad jų mokestinis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, pažeidus teisės aktų reikalavimus; 2. kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė jų pajamas turėtas iki 2011 01 01 bei nepagrįstai nepripažino jiems 2011 01 01–2012 12 31 laikotarpiu fizinių asmenų suteiktų paskolų fakto; 3. kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė inicijuoti norminę bylą dėl VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

38. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

39. Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu. Todėl byloje teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas ir materialinės teisės normų taikymas turi būti atliekamas, atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas.

40. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 114; 120; 121 straipsnių nuostatas mokesčių administratoriui yra suteikta teisė pasirinkti tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustatyti tikrinimo mastą, dalyką ir laiką bei nustatyta pareiga apie tai informuoti mokesčių mokėtoją.

41. Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktorius 2016 01 05 pavedimais tikrinti Nr. (4.65)FR0773-26 ir Nr. (4.65)FR0773-28 nusprendė atlikti atitinkamai pareiškėjos ir pareiškėjo mokestinius patikrinimus dėl gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, tačiau šiuose pavedimuose nenurodė laikotarpio už kurį turi būti atlikti pareiškėjų patikrinimai. Pareiškėjų patikrinimai buvo atlikti ir mokesčiai priskaičiuoti už 2011–2012 metus.

42. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį <…> „mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.“

43. Šis teisinis reglamentavimas patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikdamas pareiškėjų patikrinimus ir priskaičiuodamas mokesčius už 2011–2012 metus, jam suteiktų teisių neviršijo bei kad veikė jam suteiktos diskrecijos ribose.

44. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjų klaidingas informavimas apie

mokestinių patikrinimų laikotarpius (2012 01 01 -2012 12 31), yra formalaus pobūdžio ir nepažeidžiantis pareiškėjų subjektinės teisės žinoti už kokį laikotarpį jie yra tikrinami bei turėti galimybę teikti savo argumentus bei reikiamus įrodymus dėl tikrinimo dalyko. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai nuolat buvo informuojami apie atliekamo mokestinio tyrimo eigą, jiems buvo sudarytos visos galimybės teikti paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su mokestiniu tyrimu. Jie gavo mokestinių patikrinimų aktus ir kitus mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriuose buvo aiškiai nurodyta mokestinių patikrinimų apimtis (laikotarpiai) bei sudaryta galimybė teikti dėl jų savo argumentus ir pan.

45. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

46. Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo.

47. Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.).

48. Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius, ar kitais pagrindais, realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan.

49. Tai, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo jų gautas pajamas, pareiškėjai iš esmės ir neginčija. Tačiau teigia, kad 2011–2012 m. laikotarpio išlaidas atliko iš pajamų, kurias buvo gavę bei sukaupę iš ankstesnio laikotarpio, t. y., iki 2011 m. ir iš paskolų, kurias jiems suteikė tuo laikotarpiu kiti fiziniai asmenys.

50. Pagal prieš tai aptartas įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo taisykles, tai lemia, kad pareiškėjams tenka pareiga nustatyta tvarka įrodyti aplinkybes: 1. jog jie 2011–2012 m. laikotarpio pradžioje turėjo atitinkamas lėšų sumas, kurias sukaupė iš pajamų gautų iki 2011 m. ; 2. kad 2011–2012 m. laikotarpiu gavo atitinkamas lėšų sumas iš asmenų jiems tuo laikotarpiu suteikusių paskolas; 3. kad 2011–2012 m. laikotarpio išlaidas atliko iš paminėtų lėšų. Atitinkamai mokesčių administratoriui tenka pareiga nustatyta tvarka paneigti šiuos pareiškėjų teiginius.

51. Pareiškėjams teigiant, kad jie atitinkamas lėšų sumas buvo sukaupę iki 2011 m., tai apsprendžia ir laikotarpį už kurį šalys renka bei vertina duomenis apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas iki 2011 m. Pažymėtina, kad, mokestine teisine prasme, laikotarpis iki 2011 m. nėra mokėtinų mokesčių apskaičiavimo dalykas. Šis laikotarpis yra įrodymų, reikšmingų apmokestinimui už 2011 – 2012 m. laikotarpį, vertinimo dalykas. Todėl pareiškėjams teigiant, kad jie atitinkamas pajamas gavo iki 2011 m. bei nurodant konkrečius jų gavimo šaltinius, šių pajamų apimtis ir jų šaltiniai, tampa įrodinėjimo dalyku. Dėl ko apeliacinio skundo teiginiai, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų pajamas ir išlaidas už laikotarpį iki 2011 m. pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo atitinkamas nuostatas, nepagrįstai reikalavo įrodymų, kurių pareiškėjai nebuvo įpareigoti rinkti bei saugoti ir pan., yra nepagrįsti bei neteisingi, nes visa tai yra susiję su reikalavimu įrodyti savo teiginių pagrįstumą. Todėl pareiškėjai neteikdami šiais klausimais atitinkamų įrodymų, atsisako nustatyti tvarka pagrįsti savo teiginius apie sukauptas lėšas iki 2011 m.

52. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikta išsami byloje, apie sukauptas lėšas iki 2011 m. ir gautas paskolas, surinktų įrodymų analizė, su kuria kolegija sutinka ir jos nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m.

birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).53. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai, nei leistinų tiesioginių nei netiesioginių įrodymų, išskyrus tik savo pačių teigimą,

apie sukauptas lėšas iki 2011 m. ir jų panaudojimą 2011–2012 m., bei tuo laikotarpiu gautas paskolas iš fizinių asmenų, nepateikė. Priešingai, atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjų pajamas ir išlaidas iki 2011 m. ir jų panaudojimą 2011–2012 m. bei tuo laikotarpiu gautas paskolas iš fizinių asmenų, šiuos pareiškėjų teiginius paneigia.

54. Įrodymų vertinimo prasme visa tai lemia, kad mokesčių administratorius įrodė, jog pareiškėjai iki 2011 m. neturėjo jų nurodomų sukauptų lėšų bei negavo atitinkamų lėšų iš paskolų, kurių (lėšų) pakaktų išlaidoms 2011–2012 m. patirti, o šias išlaidas patyrė iš pajamų, gautų 2011–2012 m., iš nenustatytų šaltinių, kurios (gautos pajamos) yra Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo objektas.

55. Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1ir 2 dalyse nustatyta, kad „Prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; <…> teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo“.

56. Minėta, kad byloje surinktais įrodymais yra paneigtas pareiškėjų teiginys, kad jie atitinkamas lėšų sumas gavo iš fizinių asmenų kaip paskolas, tame tarpe 100 000 Lt iš L. L. 2012 m.

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas ištirti VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, yra grindžiamas aplinkybe, jog mokesčių administratorius, šio įsakymo nuostatas, įpareigojančias teikti informaciją už 2012 ir vėlesniais mokestiniais metais sudarytus sandorius, L. L. paskolos atveju, taikė atgaline tvarka.

58. Tačiau mokesčių administratorius minėtos teisės normos nuostatą taikė tik kaip papildomą argumentą, savo išvadoms pagrįsti, jog L. L. pareiškėjams iš tikrųjų 1000 000 Lt. pagal paskolos sutartį, nesuteikė. Kadangi ši aplinkybė yra įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais, todėl šis argumentas yra perteklinis bei neaktualus šiai bylai. Be to, kolegijai nekyla abejonių, kad minėta teisės norma nepažeidžia teisės aktų galiojimo laike taisyklių. Šiuo atveju būtų galima tik vertinti, ar mokesčių administratoriaus argumentai dėl pareigos teikti informaciją apie paskolų sutartis, sudarytas iki šios teisės normos įsigaliojimo, atitinka teisės aktų galiojimo laike taisykles.

59. Dėl šių priežasčių kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio nei teisinio pagrindų pradėti aptariamo norminio teisės akto tyrimą.

60. Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

61. Administracinių teismų praktikoje faktiniu pagrindu atleisti nuo delspinigių ar sumažinti juos, taip pat pripažįstami tokie atvejai, kurie yra susiję su akivaizdžiai per ilgai mokesčių administratoriaus vykdomu mokestiniu patikrinimu, mokesčių mokėtojo pastangomis už greitą ir operatyvų mokestinio patikrinimo atlikimą ir pan. (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A-556-2343/2011; A-575-2144/2011 ir kt.).

62. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų mokestiniai patikrinimai buvo vykdomi nuo 2016 01 05 iki 2017 01 31. Bylos duomenys patvirtina, kad šie tyrimai buvo susiję su pakankamai didelės apimties faktinių aplinkybių ištyrimu ir įvertinimu. Dėl ko pagrindo išvadai, kad šie mokestiniai tyrimai buvo nepagrįstai ilgai vykdomi bei kad tai pažeidė pareiškėjų subjektines teises, kiek tai susiję su delspinigių skaičiavimo laikotarpiu, nėra. Visa tai lemia, kad byloje nėra nustatyta

aplinkybių, sudarančių pagrindą pareiškėjus atleisti nuo dalies jiems priskaičiuotų delspinigių.63. Apibendrinus darytina išvada, kad ginčą nagrinėjusios institucijos priėmė pagrįstus ir teisingus sprendimus, dėl ko

tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. T. ir V. T. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08534 2019-05-30 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. eA-4115-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02302-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. A. (I. A.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę (toliau – ir Kortelė) Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Pakistano Respublikos pilietis 10 metų gyveno Ispanijoje turėdamas laikiną leidimą gyventi Ispanijoje. Nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 18 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. kovo mėnesį pareiškėjui atvykus į Lietuvą, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) jis buvo sulaikytas bei jam pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1, 2 dalis, 292 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 13 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. buvo perduotas VSAT Vilniaus rinktinės kontrolės pareigūnams ir vėl sulaikytas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimu, jis buvo sulaikytas VSAT Užsieniečių registracijos centre vienam mėnesiui. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2017 m. liepos 18 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) priėmė sprendimą panaikinti draudimą I. A. atvykti į Lietuvą ir išbraukti duomenis apie jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvyktu į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, atšaukti įspėjimą dėl draudimo I.  A. atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

4. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario laikinai gyventi šalyje kortelę tuo pagrindu, jog kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete B. A., atvyksta gyventi į Lietuvą. Migracijos valdyba 2017 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą (toliau – ir 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimas) atsisakyti išduoti pareiškėjui kortelę. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris panaikino Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

5. Atsakovas iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priėmė ginčijamą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Kortelę. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba netinkamai įvertino jo grėsmes valstybės saugumui ir viešajam interesui bei nesivadovavo pateiktais duomenimis, neištyrė svarbių faktinių aplinkybių.

6. Nesutikimą su Sprendimu pareiškėjas argumentavo tuo, kad atsakovas dabartinį ginčijamą Sprendimą iš esmės motyvavo ir grinė savo ankstesniame, 2017 m. gruodžio 29 d. sprendime nurodytais motyvais, kuriuos atmetė Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nedetalizavo, kokius administracinius teisės pažeidimus jis padarė. Tai, kad nėra duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę visuomenės ir (ar) valstybės saugumui, pripažino Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 30 d. įsiteisėjusioje nutartyje.

7. Atsakovas nutylėjo faktą, kad pareiškėjas išlaiko mažamečius vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas nurodė, jog jis integravęsis į Lietuvos visuomeninį ir socialinį gyvenimą, jo šeiminiai ryšiai, sietini su Lietuvos Respublika, pakankamai glaudūs ir stiprūs. Šiuo atveju atsisakymas išduoti pareiškėjui ES šeimos nario Kortelę gyventi Lietuvoje nepagrįstai paribotų jo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaikų teisė gyventi kartu su abiem tėvais. susiformavę glaudūs ir stiprūs ekonominiai bei socialiniai ryšiai su Lietuva.

8. Dėl naujų ginčijamame Sprendime nurodytų aplinkybių pareiškėjas paaiškino, jog pripažįsta, kad buvo įsiskolinęs už buto nuomą, tačiau įsiskolinimas iš esmės susidarė ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes jis neturėjo galimybės dirbti. Pareiškėjo teigimu, buto savininkai (nuomotojai) savo teises gina neteisėtais būdais, pasitelkdami žiniasklaidos priemones, dėl ko buvo sužalota jo sutuoktinė, pažeista teisė į privatų gyvenimą. Atsakovas nenurodė, kad Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjas pripažintas nukentėjusiuoju. Pareiškėjo vaikai gerai nemoka lietuvių kalbos, šiuo metu mokosi nuotoliniu būdu, nes mokslo metai yra pasibaigę, o pareiškėjo sutuoktinė įsidarbino.

9. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

10. Atsakovas, kaip ir pirmą kartą priimdamas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą, taip ir nagrinėjamu atveju rėmėsi

surinktais duomenimis, t. y. Administracinių nusižengimų registro (toliau – ir ANR) informacija, Šengeno informacinės sistemos informacija, Policijos departamento surinktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas padaręs 21 administracinį teisės pažaidimą ir administracinį nusižengimą, jis buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ar nesunkų nusikaltimą.

11. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), patikrinęs registruose ir Šengeno informacinėje sistemoje esančią informaciją apie pareiškėją, konstatavo, kad padarytų nusikaltimų ir administracinių nusižengimų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jie nėra atsitiktiniai, akivaizdu, kad pareiškėjas ignoruoja nustatytas elgesio normas, yra linkęs savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių gyvybės, sveikatos ir orumo, nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir savo netinkamo elgesio keisti neketina. Paskirtos bausmės bei administracinės nuobaudos tikslo – auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat nepadarytų naujų teisės pažeidimų – nepasiekė, policijos vertinimas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, įtakos pastarojo elgesiui nepadarė, todėl, pasak atsakovo, pastarojo elgesys ir ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (15/3-14) 10K-51681 nurodė, kad pareiškėjui neturėtų būti išduota Kortelė, nes jis nepateikė teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, o turėtas leidimas gyventi Ispanijos Karalystėje buvo suklastotas ir yra panaikintas.

13. Nagrinėjant I. A. prašymą išduoti Kortelę, 2018 m. gegužės 25 d. Migracijos valdyba gavo R. V., gyvenančios (duomenys neskelbtini), pranešimą apie tai, kad jai priklausančiame, B. A. vardu išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), gyvena nuomininkės sutuoktinis užsienietis I. A. ir nepilnamečiai vaikai. Pranešėja nurodė, kad bute smurtaujama, gadinamas turtas, nemokamas nuomos mokestis, neatsiskaitoma už komunalines paslaugas ir jai nežinomas užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisinis statusas. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnai 2018 m. birželio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-24296, vykdydami nelegalios migracijos kontrolę, nuvykę į (duomenys neskelbtini), užfiksavo kaimynų paaiškinimus, kad pareiškėjas konfliktuoja su buto savininke, elgiasi asocialiai, nuolat šiukšlina bendro naudojimo patalpose bei gadina bendrą turtą, vagia elektros energiją iš bendros laiptinės, todėl kaimynai jo bijo.

14. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtintą Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašą (toliau – ir Duomenų tikrinimo aprašas) atitiko 12.1 ir 13.1 papunkčius, pagal kuriuos asmuo pripažįstamas keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, nes pareiškėjas buvo nuteistas už apysunkių nusikalstamų veikų padarymą. Policijos departamentas antrą kartą pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

15. Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsisakymui išduoti kortelę, užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Atsakovas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje surinktus duomenis apie pareiškėjo elgesį praeityje bei į tai, kad Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštasis policijos komisariatas 2018 m. balandžio 27 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnį ir 2018 m. birželio 6 d. pareiškėją pripažino įtariamuoju, padarė išvadą, jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei.

16. Ir Policijos departamento pateiktoje išvadoje, ir skundžiamame Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Surinkti įrodymai patvirtina, kad asmuo ir toliau nėra linkęs laikytis viešosios tvarkos, priešingai, jo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi (televizijos reportažas, pradėtas ikiteisminis tyrimas). Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neneigia fakto, kad ginčijamame Sprendime nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas nesuteikia įgaliojimų kitoms institucijoms, išskyrus Policijos departamentą, teikti išvadų vertinant užsieniečių grėsmę viešajai tvarkai kortelės išdavimo procedūroje, atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi būtent šią procedūrą reglamentuojančiomis Įstatyme ir Apraše įtvirtintomis nuostatomis.

17. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis nekelia grėsmės visuomenės / valstybės saugumui, o tai patvirtino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi, atsakovas nurodė, kad minėtas teismas neatliko vertinimo dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai kortelės išdavimo procedūros.

18. Atsakovas, antrą kartą priimdamas ginčijamą Sprendimą neišduoti pareiškėjui Kortelės, įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, taip pat ir duomenis apie jo šeiminę padėtį bei vaikus, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę (pareiškėjas 2014 m. lapkričio 2 d. atvykimo iš Ispanijos į Lietuvą, nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), vaikai tik 2017 m. balandžio 27 d. atvyko iš Belgijos į Lietuvą, žmonos nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2015 m. birželio 24 d. deklaruotas išvykimas iš Lietuvos į Belgiją), naujai atsiradusius neigiamus bei tikrovės neatitinkančius faktus dėl vaikų mokymosi. Pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės Lietuvos visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti kortelę yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių išimtinių individualių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti nepaisomi visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesai. Paskirtos bausmės bei administracinės nuobaudos tikslo nepasiekė. Akcentuoja, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi. Pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai ir socialiniai ryšiai, nes pareiškėjas turėjo tik vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o faktas, kad Lietuvos Respublikoje ne taip seniai gyvena tik jo šeima, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų ir suteikti jam teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Visuomenės interesai yra svarbesni nei pareiškėjo teisė susijungti su šeima, todėl Sprendimas neišduoti kortelės yra pagrįstas ir teisėtas.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo I. A. skundą atmetė.20. Teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui Kortelę,

teisėtumo ir pagrįstumo.21. Teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje Nr. eI-1536-815/2018 Vilniaus apygardos administracinis teismas

2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam Kortelę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko minėtą teismo sprendimą nepakeistą.

22. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, kad iš naujo būtų išnagrinėtas prašymas išduoti Kortelę, tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė B. A., kuri pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą Pakistano Islamo Respublikos pasą, santuokos sudarymo įrašą, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo (Bylos Nr. 1-351-763/2017, teisminio proceso Nr. 4-45-3-00007-2017-2) kopiją, paaiškinimą ir dokumentus, patvirtinančius, kad jo sutuoktinė pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise. Pareiškėjo sutuoktinė B. A. nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2015 m. birželio 24 d. deklaravo išvykimą į Belgiją, 2017 m. balandžio 26 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi du nepilnamečius vaikus – M. A. A. A. , gim. (duomenys neskelbtini) ir A. A. R. A. , gim. (duomenys neskelbtini) Belgijoje (toliau – ir vaikai), kurie gimimu yra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę.

23. Teismas detaliai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvoje pagrindu, Policijos departamento atliktu pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimu, taip pat duomenų apie pareiškėją tikrinimu Šengeno informacinėje sistemoje, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir ANR. Policijos departamentas, teikdamas duomenis atsakovui, nustatė, jog kad pareiškėjas baustas pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 2 dalis, yra padaręs 21 administracinį teisės pažeidimų ir administracinį nusižengimą, pareiškėjas 2018 m. birželio 6 d. pripažintas įtariamuoju dėl veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, (įtariama, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir sužalojo du žmones), taip pat Lenkijos Respublika 2017 m. birželio 26 d. paskelbė pareiškėjui draudimą atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2020 m. birželio 26 d., nurodydama, jog trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką ir yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje. Policijos departamentas išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas atitinka Duomenų tikrinimo aprašo 12.1 ir 13.1 papunkčius, pagal kuriuos pareiškėjas pripažintinas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

24. Teismas nurodė, kad atsakovas, be nurodytų duomenų, vertino ir tai, kad pareiškėjas konfliktuoja su nuomojamo

buto, kuris iš R. V. nuomojamas pareiškėjo sutuoktinės vardu, savininke, kelia baimę gyvenamosios vietos kaimynais, nemoka už nuomą ir komunalines paslaugas, elgiasi asocialiai, nuolat šiukšlina bendro naudojimo patalpose bei gadina bendrą turtą, vagia elektros energiją iš bendros laiptinės, todėl kaimynai jo bijo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų ar teikė juos prieštaringus dėl vaikų mokymosi ugdymo įstaigose, priežiūros, materialinio išlaikymo, atsakovas nustatė, jog nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė Lietuvoje nedirba, pareiškėjo vaikai jokioje gydymo įstaigoje neregistruoti, pareiškėjas ir jo vaikai neturi socialinių ryšių su Lietuva.

25. Teismo vertinimu, visuma Policijos departamento surinktų duomenų patvirtino išvadą, jog jis kelią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Ir ankstesnė Policijos departamento išvada (2017 m. gruodžio 13 d.), ir 2018 m. birželio 8 d. išvada pagrindė, jog pareiškėjas savo elgesiu nerodo siekio laikytis teisės aktų reikalavimų, t. y. jis daro administracinius nusižengimus (pažeidimus), taip pat ir nusikalstamas veikas. Pareiškėjo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 292 straipsnyje, t. y. neteisėtas gabenimas žmonių per sieną, priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, o jo pobūdis rodo itin neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir ja kėsinamasi į žmogaus gyvybę. Pareiškėjo įsiskolinimas dėl nuomojamo būsto rodo, kad pareiškėjas net ir prisiimtų asmeninių įsipareigojimų nesiekia įvykdyti tinkamai, o surinkta visuma duomenų pareiškėją apibūdina neigiamai dėl jo pažeidžiamų tiek administracinės, tiek baudžiamosios teisės normų, taip pat negerbiamų ir sutartinių įsipareigojimų. Teismas sprendė, jog pareiškėjo elgesys vertinant riziką ateities požiūriu, rodo, kad jis gali daryti tokius pačius nusikaltimus ir ateityje. Atsakovo papildomo tyrimo metu surinkti duomenys tokias aplinkybes patvirtino ir tai yra grindžiama nustatytų faktų visuma, o ne spėjimais.

26. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Šiuo atveju pagal Duomenų tikrinimo aprašo nuostatas tik Policijos departamentas galėjo atlikti vertinimą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis apylinkės teismo nutartimi nelaikomas keliančiu grėsmę, negali paneigti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje Policijos departamentui suteiktos teisės vertinti grėsmę viešajai tvarka ar visuomenei. Būtent surinktos medžiagos visuma, t. y. Policijos departamento ir atsakovo gauta papildoma atitinkamų institucijų medžiaga, patvirtina atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

27. Teismas, atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, pažymėjo, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, o teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas, įvertinęs proporcingumą tarp šeiminių santykių ir valstybės saugumo užtikrinimo šioje situacijoje, darė išvadą, kad visuma nustatytų aplinkybių, neigiamai apibūdinančių pareiškėją, pateisino atsakovo sprendimą neišduoti Kortelės. Paties pareiškėjo netinkamas elgesys ir sudarė atsakovui teisinį pagrindą netenkinti jo prašymo išduoti Kortelę. Teismo vertinimu, atsakovas darė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ignoruoja nustatytas elgesio normas, nesilaiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir savo netinkamo elgesio nekeičia.

28. Teismo vertinimu, atsakovo surinkti duomenys, taip pat Policijos departamento išvada, patvirtino, jog retrospektyviai įvertinus nustatytus pareiškėjo veiksmus, yra tikimybė, kad jis ir ateityje gali daryti nusikaltimus ar teisės pažeidimus, nustatytas grėsmių pavojus yra ne abstraktaus tikėtinumo, o realios galimybės lygmenyje. Pareiškėjo pateikti papildomi duomenys nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių ir išvadų.

29. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Kortelę, kurio naikinti nebuvo pagrindo. Kaip išvestino, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę pareiškėjui.

III.

30. Pareiškėjas I. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą, panaikinti Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ ir įpareigoti Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.

31. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir skunde pirmosios

instancijos teismui, ir papildo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į to paties teismo dėl to paties asmens (t. y. pareiškėjo I. A.) ankstesnį sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1536-815/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018, kuriuose atsakovo sprendimo motyvai atsisakyti pareiškėjui išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę jau buvo atmesti. Nagrinėjamame ginče atsakovas skundžiamą sprendimą grindė iš esmės tais pačiais motyvais.

32. Pareiškėjo teigimu, nauji atsakovo Sprendimo motyvai, t. y. dėl kilusio konflikto su nuomojamo buvo savininke R. V., įsiskolinimo už nuomą ir pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl pareiškėjo vaikų integravimosi į Lietuvos visuomeninį socialinį gyvenimą, pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsidarbinimo, neatitinka faktinės situacijos. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių judėjimo laisve valstybių narių teritorijoje ir Direktyvos 2004/38/ EB nuostatas, ir atsakovo sprendimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

33. Pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Vilniaus miesto apylinės teisme bus išnagrinėta I.  A. iškelta baudžiamoji byla ir joje įsiteisės teismo nuosprendis, nes teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, bus paneigtas pirmosios instancijos teismo ir atsakovo sprendimo motyvas dėl pareiškėjo pavojingumo, susijęs su pateiktu kaltinimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

34. Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palinkti nepakeistą.

35. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą, ir pažymi, jog priimdamas 2018 m. birželio 15 d. sprendimą, įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, taip pat duomenis apie jo šeimą bei vaikus, gyvenimo Lietuvoje trukmę. Visų nustatytų aplinkybių pakako išvadai, jog pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės Lietuvos visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti kortelę yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas papildomai nurodė, kad Vilniaus AVPK 2019 m. sausio 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-02280-19 pagal požymius veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes gauta informacija, kad pareiškėjas kitam Pakistano piliečiui sukėlė fizinį skausmą. Nors šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos požymių, tačiau ir tai pareiškėją charakterizuoja kaip agresyvų asmenį, nelinkusį laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir viešosios tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

38. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi,

kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Pareiškėjas ir atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, susijusius su pradėtais (nutrauktais) ikiteisminiais tyrimais dėl pareiškėjo galbūt padarytų veikų (pagal BK 140 straipsnio 1 dalį), pareiškėjo šeimos atžvilgiu padarytų veikų (pagal BK 294 straipsnio 2 dalį), tačiau, atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jie nebus tiriami, nes pateikę naujus įrodymus suinteresuotos šalys nenurodė pagrįstų paaiškinimų ir priežasčių, kodėl nepateikė prašomų prijungti prie bylos įrodymų pirmosios instancijos teismui, ar, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

40. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, kad iš naujo būtų išnagrinėtas prašymas išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė B. A., kuri pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise. Atsakovas skundžiamu 2018 m. birželio 15 d. Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 98, 981 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1V-290 patvirtinto Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės išdavimo, keitimo ir panaikinimo Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariams tvarkos aprašo (2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 1V-507 redakcija) 32.2 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui Sąjungos piliečio leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kad asmuo ir jo sutuoktinė B.  A. Lietuvos Respublikoje nedirba, Sodros duomenų bazėje nėra duomenų apie šio asmenų draudėjus, kad šeimos su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai ir socialiniai ryšiai, kad pareiškėjas neturi teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento.

41. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovas Įstatymo ir Duomenų tikrinimo aprašo nustatyta tvarka surinko ir iš kompetetingų institucijų gavo pakankamai duomenų, kurie sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą pavojų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Pareiškėjas su šiuo teismo vertinimu nesutinka, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą dėl ankstesnio Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo panaikinimo, apeliacine tvarka – Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, minėti teismai sprendė, jog atsakovo nustatyti ir surinkti duomenys apie pareiškėją savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės ir todėl neišduoti pareiškėjui, kaip Sąjungos pilietės sutuoktiniui, leidimo laikinai gyventi šalyje. Pareiškėjo teigimu, atsakovo nurodyti nauji, neigiamai pareiškėją charakterizuojantys faktai dėl skolos už nuomą, smurtavimo, taip pat ir tai, kad jo vaikai nelanko ugdymo įstaigos, pareiškėjas ir jo sutuoktinė nedirba, yra ginčytini ir ne visai atitinka tikrovę.

42. Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo joje teisinius pagrindus įtvirtinta Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, pagal kurio 97 straipsnio 2 dalį Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai gali atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba atvykti pas jį ir būti Lietuvos Respublikoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laiką (t.  y. 3 mėnesius). Šio įstatymo 99 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesiams per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba pas jį, privalo gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariui Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip sutuoktiniui (UTPĮ 101 str. 4 d. 1 p.).

43. Pareiškėjo prašomo panaikinti Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimo turinys patvirtina, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis UTPĮ 98, 981 straipsniais. Vadovaujantis UTPĮ 98 straipsniu, Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami, jeigu jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas

aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu. Sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas (UTPĮ 981 str.).

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui, kaip Sąjungos pilietės sutuoktiniui, leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas, nes atsakovas surinko duomenis ir gavo Policijos departamento išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 2 dalis, pareiškėjas, ANR duomenimis, padaręs 21 administracinį teisė pažeidimą ir administracinį nusižengimą, Šengeno informacinėje sistemoje yra duomenys, kad Lenkijos Respublika 2017 m. birželio 26 d. paskelbė pareiškėjui draudimą atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2020 m. birželio 26 d., Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 22 d. rašte išreikšta nuomone, kad pareiškėjui neturėtų būti išduota Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelė. Atsakovas taip pat nurodė, jog pagal Vilniaus AVPK 2018 m. balandžio 27 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas konfliktiškas, nemoka buto nuomos ir kitų susijusių mokesčių, neaišku, ar pareiškėjo nepilnamečiams vaikams užtikrinama teisė į mokslą, materialinis išlaikymas, kiti reikšmingi interesai.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas Migracijos valdybos sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018, kuria apeliacinės instancijos teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1536-815/2018. Minėtu sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam Kortelę.

46. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, jie yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Šiuo atveju, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018 jau yra įvertintos atsakovo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo iki kreipimosi išduoti kortelę dienos, dėl įrašų apie pareiškėją Šengeno informacinėje sistemoje, dėl padarytų baudžiamųjų veikų (pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 2 dalis), administracinės teisės pažeidimų, administracinių nusižengimų, ir konstatuota, jog surinkti duomenys patvirtina, kad retrospektyviai žvelgiant į pareiškėjo veiksmus, yra tikimybė, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti nusikaltimus ar teisės pažeidimus, t. y. egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė. Tačiau aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje konstatuota, jog vaikų teisių ir šeimos gyvenimo apsaugos imperatyvai, kildinami iš Konvencijų (Europos žmogaus teisių konvencijos ir Vaiko teisių konvencijos) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos šios bylos kontekste yra konkuruojančios vertybės proporcingumo aspektu vertinant valstybės institucijų veiksmus, kuriais siekiama išvengti grėsmės viešajai tvarkai, kai sprendžiamas klausimas, ar išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę. Todėl nenustačius duomenų, kad pareiškėjo ir jo šeimos ryšiai yra pakankamai ilgą laiką nepalaikomi ar natūraliai nutrūkę, šios vertybės visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste pripažintinos šiuo metu prioritetiniu būdu gintinomis ir saugotinomis grėsmių viešajai tvarkai atžvilgiu, turint galvoje tai, kad grėsmių pavojus yra abstraktaus tikėtinumo, o ne realios galimybės lygmenyje.

47. Atsižvelgiant į tai, kad jau esminiai pareiškėją ir jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai charakterizuojantys faktai, įvykę iki Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo priėmimo, buvo įvertinti galutiniame įsiteisėjusiame teismo sprendime, teisėjų kolegija pakartotinio šių aplinkybių vertinimo neatliks. Atsakovo 2018 m. birželio 15 d. Sprendime nurodyti nauji faktai, t. y. kad Vilniaus AVPK 2018 m. balandžio 27 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą ir pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), pareiškėjas nesilaiko sutartinių įsipareigojimų (nemoka buto nuomos ir kitų susijusių mokesčių), taip pat duomenys dėl pareiškėjo konfliktiško būdo, materialinių, socialinių įsipareigojimų šeimai vykdymo ir integracijos Lietuvoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia pareiškėjo keliamų grėsmių valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, kaip nustatyta UTPĮ 98 straipsnyje. Vien dėl jame išdėstytų motyvų skundžiamas atsakovo 2018 m. birželio 15 d. Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

48. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). LVAT taip pat yra atkreipęs dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C-109/01, Rink. p. I-9607, LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012).

49. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo ir B. A. santuoka teisiškai ar faktiškai nutrūkusi, ar duomenų, kad pareiškėjas su šeimos nariais (sutuoktine ir / ar vaikais), kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, negyvena, nepalaiko socialiai vertingų ryšių ar jais nesirūpina. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, susiję su pareiškėjo ir jo sutuoktinės, kaip nepilnamečių vaikų tėvų, pareigų vykdymu, pareiškėjo ir jo vaikų integravimusi į Lietuvos visuomenę, šiuo atveju negalėjo būti kriterijais, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti užsieniečiui dokumentą, suteikiantį teisę kartu su šeima gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisei ir gerai moralei priešingas elgesys sudaro pagrindą išvadai, jog egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė, tačiau tokio pobūdžio grėsmė, ją lyginant su pareiškėjo, taip pat jo šeimos narių teise gyventi kartu Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma proporcinga priemone priimat sprendimą, kuris faktiškai lemtų pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenimą atskirai.

50. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į nagrinėjamą bylą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas ir tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ panaikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti ar pakeisti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.

51. Nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

52. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, įrodymus, kad advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme patyrė 620 Eur išlaidų už skundo surašymą, pasirengimą ir atstovavimą 2018 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. vasario 14 d. teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), 7, 8.2 ir 8.19 punktus, bei į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma (620 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos už pareiškėjo atliktus procesinius veiksmus (skundo parengimą, laiką, sugaištą pasirengti ir dalyvauti teismo posėdžiuose), iš atsakovo gali būti priteisiama 620 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 22,50 Eur žyminio mokesčio.

53. Pareiškėjo atstovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 500 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 7 ir 9.10 punktus ir 2018 metų III ketvirtį buvusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), darytina išvada, jog pareiškėjo prašoma suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio. Žyminis mokestis už apeliacinį skundą pareiškėjui atskirai nepriteistinas, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, žyminį

mokestį sumokėjo ne pats pareiškėjas, o jam atstovavęs advokatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo turinys ir teisiniai argumentai yra iš esmės identiški nurodytiems skunde, todėl darytina išvada, kad advokato darbo ir laiko sąnaudos rengiant apeliacinį skundą buvo mažesnės. Atsižvelgiant į išdėstytą, už apeliacinio skundo parengimą iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 200 Eur.

54. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkina iš dalies. Todėl pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai,  t. y pareiškėjui gali būti priteista 80 proc. apskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo I.  A. prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinami iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 514 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ir 160 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų (iš viso – 674 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. birželio 15 d.

sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ ir įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą iš naujo išnagrinėti I. A. (I. A.) 2018 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti ar pakeisti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.

Priteisti pareiškėjui I. A. (I. A.) iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 674 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08400 2019-05-28 2019-05-17 2019-05-17 -

Administracinė byla Nr. AS-321-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00837-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 55.1.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos

Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo rašymo apsirikimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. (I. L.)

atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. prašymą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo, ištaisymo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. (I. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. prašymą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo, ir 2019 m. gegužės 15 d. priėmė nutartį šioje byloje, tačiau nutartyje nurodyta jos procesinio sprendimo kategorija „43.5“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalį, kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Kadangi klaidinga nutarties procesinio sprendimo kategorija yra akivaizdus rašymo apsirikimas, kurio ištaisymas nekeičia nutarties esmės, jis taisomas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje vietoje nutarties procesinio sprendimo kategorijos „43.5.“ įrašant procesinio sprendimo kategoriją „43.5.2“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-321-822/2019 ir vietoje nurodytos procesinio sprendimo kategorijos „43.5.“ įrašyti procesinio sprendimo kategoriją „43.5.2.“

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08530 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-519-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01244-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 30.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 2R-944 (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. vasario 22 d. pareiškimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nepagrįstai atsisakė išnagrinėti jo prašymą patikrinti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, elektros įrenginius ir nustatyti elektros energijos tiekimo sutrikimo priežastį. Sprendimas iš esmės grindžiamas niekuo nepagrįstu argumentu, kad pareiškėjas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.72 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir 341 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 ir 10 punktus bei 2014 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1-261 patvirtinto Energetikos valstybinės kontrolės ir vartotojų energetikos įrenginių kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas priskirtas atsakovo kompetencijai, teisės aktai nustato atsakovo pareigą, susiklosčius atitinkamai situacijai, išsiaiškinti elektros energijos nutraukimo priežastis ir patikrinti elektros energijos įrenginius. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės aktų nuostatomis.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo nėra aišku, dėl ko į jį buvo kreiptasi, nes pareiškėjas painioja elektros

energijos tiekimo nutraukimo, sutrikimo ir gedimo sąvokas, kurios turi esminės įtakos keliamo ginčo teismingumui ir taikytinam teisiniam reguliavimui, nagrinėjant jo pareiškimą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad ginčas dėl elektros energijos nutraukimo pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas teigdamas, jog rašytinės formos sutartis šiuo atveju nebuvo privaloma, neįrodė aplinkybės, kad tarp jo ir elektros energijos tiekėjo egzistavo kokie nors santykiai,  t. y. kad pareiškėjas mokėjo už tiekiamą elektros energiją. Pagal energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintas Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) vartotojas ir subabonentas turi sudaryti elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį (58.6 p.). Reikalavimas sudaryti rašytinės formos sutartį taip pat nustatytas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 ir 51 straipsniuose, todėl pareiškėjo teiginiai dėl galimybės sudaryti žodinės formos sutartį yra nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė Inspekcijai savo pareiškimui išnagrinėti reikalingų ir

Inspekcijos reikalautų duomenų.6. Inspekcijos kompetencijai nėra priskirta nagrinėti skundus dėl elektros energijos gedimų. Be to, pareiškėjas neįrodė

fakto, kad galimas elektros energijos tiekimo sutrikimas atitinka Nuostatų 18 punkte nustatytus požymius. Priešingai nei teigė pareiškėjas, ginčijamas sprendimas yra motyvuotas ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 22 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu nustatyti, dėl kokių priežasčių 2017 m. vasario 7 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas, bei nurodyti elektros energijos tiekimo sutrikimo priežastis. Atsakovas 2017 m. vasario 27 d. raštu Nr. 2R-731 paprašė pareiškėjo pateikti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su priedais, informaciją apie pastatą administruojančią įmonę ir kitus dokumentus. Pareiškėjas 2017 m. kovo 1 d. raštu informavo atsakovą, kad rašytinės sutarties dėl elektros energijos tiekimo nėra sudaręs, nurodė, jog tokiai sutarčiai nėra privaloma rašytinė forma, paaiškino, jog 2016  m. spalio 26 d. jis su UAB „Senojo miesto architektai“ buvo sudaręs nuomos sutartį, pagal kurią nuomininkas įsipareigojo apmokėti už elektrą, iki to laiko, kai pareiškėjas tapo patalpų savininku, UAB „Senojo miesto architektai“ nuomojosi patalpas iš UAB „Senamiesčio svečių namai“, kurie pagal 2007 m. gruodžio 20 d. nuomos sutartį ir 2015 m. gruodžio 8 d. sutarties pratęsimą buvo įsipareigoję tiekti elektros energiją patalpoms. Pareiškėjas prie savo 2017 m. kovo 1 d. rašto atsakovo prašomų pateikti dokumentų nepridėjo. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjo pareiškime nurodyti požymiai atitinka gedimo sąvoką, o atsakovas nekompetentingas nagrinėti tokio pobūdžio skundus ar prašymus.

9. Teismas, išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą ir atsakovo pateiktą informaciją apie UAB „Senamiesčio svečių namai“, nustatė, kad minėta įmonė nėra elektros energijos tiekėja Elektros energetikos įstatymo prasme. Pagal 2007 m. gruodžio 20 d. patalpų nuomos sutarties Nr. 2007/12_03 5.3 punktą, UAB „Senamiesčio svečių namai“, kaip nuomotojas, įsipareigojo savo sąskaita užtikrinti tinkamą patalpų priežiūrą ir eksploataciją, nenutrūkstamą vidaus inžinerinių tinklų ir komunikacijų funkcionavimą, nenutrūkstamą ir savalaikį elektros energijos ir vandens tiekimą patalpoms. Taigi, UAB „Senamiesčio svečių namai“ laikytina abonentu, kuris turi sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su elektros energijos tiekėju, pagal šią sutartį pirkti elektros energiją ir už ją sumokėti.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus galiojančiu teisiniu reglamentavimu (Elektros energetikos įstatymo 51 str. 2 d., Taisyklių 6, 17.1. ir 19 p.) pareiškėjo teiginius, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis neprivalo būti sudaryta raštu. Pareiškėjas, būdamas patalpų savininku, nepateikė ir jokių duomenų, įrodančių atliktus mokėjimus už elektros energijos tiekimą.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš UAB „Senamiesčio svečių namai“ 2017 m. sausio 15 d. Nr. SN17_004 rašto turinio matyti, jog UAB „Senamiesčio svečių namai“ kreipėsi į pareiškėją, prašydami nurodyti, su kokiais paslaugų tiekėjais pareiškėjas pasirašė sutartis. Pareiškėjas, tapęs patalpų savininku ir siekdamas, kad patalpose būtų tiekiama elektros energija ar teikiamos kitos paslaugos, įgijo pareigą savo vardu sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tokių sutarčių nėra. Nors pareiškėjas teigė, kad UAB „Senamiesčio svečių namai“ nesutiko sudaryti su juo subtiekimo sutarties ir jį ignoravo, tačiau iš UAB „Senamiesčio svečių namai“ 2017 m. sausio 5 d. rašto turinio teismas padarė priešingą išvadą. UAB „Senamiesčio svečių namai“ pareiškėjui nesiūlė ir nesiekė su juo sudaryti subtiekimo sutarties, o prašė pateikti paties pareiškėjo asmeniškai sudarytas sutartis su paslaugų tiekėjais ir jų pagrindu sudaryti aptarnavimo sutartį dėl bendrųjų paslaugų teikimo.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog įmonei bandant įrengti signalizaciją, dingo elektra, todėl pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kad šis nustatytų elektros dingimo priežastis, rėmėsi Nuostatų 10.13 punktu ir Tvarkos aprašo 12 punktu, kuriuose nustatyta, kad įvykus avarijai, Inspekcija dalyvauja pavojingajame objekte įvykusios avarijos tyrimo komisijos darbe, tiria energetikos objektų, energetikos įrenginių avarijas ir jų darbo sutrikimus, dalyvauja tiriant nelaimingus atsitikimus darbe, tiria nelaimingus atsitikimus buityje, susijusius su energijos vartojimu. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 1-80 patvirtintų Energetikos įrenginių avarijų ir sutrikimų tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Apskaitos nuostatai) 14 punkte yra išdėstyti elektros įrenginių avarijos požymiai, o minėtų nuostatų 18 punkte yra įtvirtinti elektros energijos sutrikimų požymiai. Teismas, atsižvelgęs į

pareiškėjo išdėstytą situaciją ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų elektros energijos avarijos ar sutrikimo buvimą, nenustatė jokio pagrindo laikyti, kad pareiškėjo nurodyta situacija atitinka bent vieną iš Apskaitos nuostatų 14 ir 18 punktuose išdėstytų požymių. Atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi ne dėl elektros energijos avarijos ar sutrikimo, bet dėl elektros energijos gedimo, o atsakovas neturi kompetencijos nagrinėti tokio pobūdžio skundų ar prašymų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčijo, jog nagrinėjamu atveju tai yra ne gedimas, o sutrikimas ar avarija, taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, susijusių su elektros įrenginiais patalpose ar pastate, kurie pagrįstų, jog susiklosčiusi situacija atitiko elektros įrenginių avarijos ar sutrikimų požymius.

13. Teismas, remdamasis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, nenustatė pagrindo naikinti ginčijamą atsakovo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 2R-944 ir įpareigoti jį iš naujo nagrinėti pareiškėjo pareiškimą.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad Inspekcija turi pareigą ištirti jo pareiškimą dėl nutraukto ir neatnaujinto elektros energijos tiekimo, kuriuo taip pat buvo prašoma nustatyti sutrikimo priežastį, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo sudaręs rašytinę sutartį dėl elektros energijos tiekimo. Be to, pati Inspekcija 2017 m. kovo 17 d. rašte pripažino, kad pareiškėjas yra subabonentas, kuris atitinka Taisyklėse vartojamą subabonento sąvoką, kartu konstatuodama, jog pareiškėjui elektros energija perduodama vartojimo tikslais, todėl aplinkybė, jog nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl elektros tiekimo, šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Tiek teisės aktuose nurodyta, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad rašytinė forma sutarčiai dėl elektros energijos subtiekimo nėra privaloma.

16. Pareiškėjas pažymi, kad Inspekcijos kompetencija nėra susijusi vien tik su avarijų ir sutrikimų tyrimu, ji apima ir energetikos įrenginių techninės saugos, eksploatavimo, tiekimo patikimumo reikalavimų laikymosi kontrolę. Pareiškėjas 2017 m. vasario 22 d. pareiškimu kreipėsi į Inspekciją dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo, prašydamas patikrinti pastate esančius elektros įrenginius ir nustatyti elektros energijos tiekimo sutrikimo priežastį. Išvadas apie padarytus elektros įrenginių techninės saugos ir eksploatavimo bei tiekimo patikimumo reikalavimų pažeidimus gali padaryti tik atitinkamą kompetenciją ir įgaliojimus atlikti patikrinimus kitiems asmenims (ne pareiškėjui) priklausančiuose statiniuose turinti Inspekcija, o tam, kad pradėtų tyrimą, turi užtekti informacijos, kad tokie pažeidimai galėjo būti padaryti (šiuo atveju – informacijos apie nutrauktą elektros energijos tiekimą). Nėra pagrįsta reikalauti iš pareiškėjo įrodyti elektros įrenginių techninės saugos ir eksploatavimo, tiekimo patikimumo reikalavimų pažeidimus, kai tyrimą dėl to turi pareigą atlikti atsakovas.

17. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi ne įstatymu, kuriame numatyta Inspekcijos pareiga nagrinėti skundus dėl energetikos įrenginių techninės saugos ir eksploatavimo, tiekimo patikimumo reikalavimų laikymosi, o poįstatyminių aktų (Nuostatų, Tvarkos aprašo, Apskaitos nuostatų) nuostatomis, kuriomis Inspekcijos kompetencija apribota iki elektros energijos teikimo sutrikimų ir avarijų tyrimo.

18. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nurodo, kad iš Elektros energijos įstatymo 51 straipsnio 2 dalies turinio ir jame įtvirtinto plataus įsipareigojimų pobūdžio matyti, jog elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta tik raštu. Šią aplinkybę patvirtina CK 6.157 straipsnio 1 dalies, 6.383 straipsnio 3 dalies, 6.161 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus tik dėl sutarties formos, tačiau neužsimena apie tai, kad nepateikė atsakovo reikalautų dokumentų, reikalingų pareiškėjo pareiškimui išnagrinėti. Atsakovas nekonstatavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog elektros energijos subtiekimo santykiai susiklostė tarp pareiškėjo ir UAB „Senamiesčio svečių namai“. Pareiškėjas nenurodė, kokias teisės aktų nuostatas pažeidė atsakovas, taip pat neįrodė, kad pastate buvo sutrikusi elektros energija, tuo tarpu vartotojų vidaus elektros tinklų gedimai nepatenka į sutrikimo sąvoką pagal nurodytą galią, įtampą ir kitus kriterijus. Pareiškėjo teiginiai apie elektros įrenginių techninės saugos ir eksploatavimo, tiekimo patikimumo reikalavimų pažeidimus yra deklaratyvūs ir niekaip nepagrįsti. Nuostatuose yra įtvirtinta daug atsakovo funkcijų, poįstatyminiai teisės aktai Inspekcijos kompetencijos neapribojo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

20. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2017 m. kovo 17 d. rašto Nr. 2R-944 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas savo skunde taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti jo 2017 m. vasario 22 d. pareiškimą dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo, patikrinti pastate (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančius elektros įrenginius ir nustatyti elektros energijos tiekimo sutrikimo priežastį.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas

privalėjo išnagrinėti jo skundą, atsakovo kompetencija yra plati, nesusijusi vien tik su energijos tiekimo avarijų ir sutrikimų tyrimu, nesąžininga iš pareiškėjo reikalauti nurodyti elektros energijos tiekimo nutraukimo priežastis, nes jas turi nustatyti būtent atsakovas.

23. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundą.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas pateikė atsakovui 2017 m. vasario 22 d. raštą „Dėl elektros energijos tiekimo sutrikimo adresu (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 6), kuriame nurodė, jog 2017 m. vasario 7 d. buvo nutrauktas ir iki šiol nėra atnaujintas elektros energijos tiekimas jam nuosavybės teise priklausančioms patalpoms (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl prašo patikrinti šiame pastate esančius elektros įrenginius ir nustatyti elektros energijos tiekimo sutrikimo priežastį.

26. Atsakovas 2017 m. vasario 27 d. rašte Nr. 2R-731 „Dėl dokumentų prašymo nagrinėjimui“ (b. l. 32) prašė pareiškėjo pateikti: 1) elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su priedu (elektros tinklų nuosavybės ribų aktą); 2) informaciją apie pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administruojančią įmonę ir(ar) pastato vidaus elektros tinklą eksploatuojančią organizaciją; 3) patalpų elektros instaliacijos izoliacijos varžos matavimo ir grandinės nuo įžemintuvų (įnulinimo magistralės) iki įžeminamų (įnulinamų) elementų tikrinimo protokolus.

27. Pareiškėjo įgaliotas atstovas, atsakydamas į prieš tai paminėtą atsakovo užklausimą, 2017 m. kovo 1 d. pateikė atsakymą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ (b. l. 33–34), kuriame nurodė, kad pareiškėjas rašytinės elektros energijos tiekimo sutarties nėra sudaręs, ją yra sudaręs konkliudentiniais veiksmais; 2017 m. vasario 7 d. raštu signalizaciją bandžiusi įrengti įmonė informavo pareiškėją apie tai, kad buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas patalpoms.

28. Atsakovas 2017 m. kovo 17 d. ginčijamu raštu Nr. 2R-944 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (b. l. 30–31) atsisakė tirti pareiškėjo skundą konstatavęs, jog pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes galima būtų laikyti gedimu, kurių aplinkybių atsakovas neturi kompetencijos tirti, o ne avarija ar sutrikimu.

29. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d.), kurio 34 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, jog Valstybinė energetikos inspekcija nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių ginčus ne teismo tvarka dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, energijos taupymo paslaugų teikimo; 341

straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Valstybinė energetikos inspekcija pagal šiame ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytą kompetenciją nagrinėja skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių techninės saugos, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, dėl prisijungimo prie energetikos objektų ar įrenginių, atsijungimo nuo jų techninių sąlygų ir kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi.

30. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki

2017 m. gegužės 1 d.) 8 straipsnyje nurodyta, kad Valstybinės energetikos inspekcijos funkcijas, uždavinius, teises ir pareigas elektros energetikos sektoriuje nustato Energetikos įstatymas, šis ir kiti įstatymai bei Valstybinės energetikos inspekcijos nuostatai. To paties įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad elektros įrenginių, gaminančių, perduodančių, skirstančių ir vartojančių elektros energiją, avarijos ir sutrikimai tiriami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintuose Energetikos įrenginių avarijų ir sutrikimų tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka; o 3 dalyje – jog elektros energetikos objektų ir įrenginių valstybinę kontrolę atlieka Valstybinė energetikos inspekcija Energetikos įstatymo nustatyta tvarka; valstybinė energetikos kontrolė, be kita ko, apima energetikos įmonių ir energijos vartotojų elektros energetikos objektų, vidaus tinklų ir įrenginių valstybinę kontrolę, taip pat elektros įrenginių patikimumo, efektyvumo ir saugos reikalavimų laikymosi kontrolę.

31. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2016 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 10.12 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo funkcijų – ne teismo tvarka nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių vartojimo ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo; taip pat nagrinėti skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių techninės saugos, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, dėl prisijungimo prie energetikos objektų ar įrenginių, atsijungimo nuo jų techninių sąlygų ir kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi.

32. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 1-80 patvirtintų Energetikos įrenginių avarijų ir sutrikimų tyrimo ir apskaitos nuostatų (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) 26 punkte pažymėta, jog šiais Nuostatais apibrėžtas <…> avarijas ar sutrikimus, įvykusius kituose energetikos objektuose ar vartotojų energetikos įrenginiuose, tiria Valstybinės energetikos inspekcijos teritorinių skyrių vedėjų tvarkomuoju dokumentu sudaryta komisija, komisijos pirmininkas – Valstybinės energetikos inspekcijos pareigūnas <…>. Nuostatų 41 punkte nurodyta, jog visus kitus įvykius (gedimus), įvykusius energetikos įrenginiuose ir neaprašytus šių Nuostatų II skyriuje, savo nustatyta tvarka tiria, analizuoja ir jų apskaitą tvarko įrenginių savininkai ar valdytojai, o daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose – energetikos įrenginius pagal sutartį eksploatuojantis asmuo.

33. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad Valstybinė energetikos inspekcija (pagal aktualias teisės aktų nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste): 1) nagrinėja tam tikrus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus; 2) nagrinėja skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių techninės saugos, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, dėl prisijungimo prie energetikos objektų ar įrenginių, atsijungimo nuo jų techninių sąlygų ir kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi; 3) atlieka elektros energetikos objektų ir įrenginių valstybinę kontrolę; 4) tiria elektros įrenginių, gaminančių, perduodančių, skirstančių ir vartojančių elektros energiją, avarijas ir sutrikimus.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas negalėjo pasinaudoti savo kompetencija nagrinėti vartotojo ir energetikos įmonės ginčą, nes toks ginčas, vertinant pareiškėjo skundo atsakovui turinį, šiuo atveju nebuvo kilęs.

35. Taip pat atsakovas negalėjo pasinaudoti savo kompetencija nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip kilusį dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių techninės saugos, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, dėl prisijungimo prie energetikos objektų ar įrenginių, atsijungimo nuo jų techninių sąlygų ir kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi, nes šiuo atveju pareiškėjas savo raštuose atsakovui ir procesiniuose dokumentuose teismui nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri suponuotų išvadą, jog nebuvo laikytasi kokių nors teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų.

36. Atsakovas neturėjo pagrindo atlikti ir kokius nors elektros energetikos objektų ir įrenginių valstybinės kontrolės veiksmus (nors apie tokių veiksmų atlikimo galimybę pareiškėjas mini savo apeliaciniame skunde), nes tokių konkrečių veiksmų pareiškėjas neprašė atlikti savo skunde atsakovui, o tik mini apie nutrauktą elektros energijos tiekimą jo patalpoms.

37. Atsakovas ginčijamą raštą priėmė motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju, pagal pareiškėjo pateiktą informaciją galėjo kilti elektros įrenginių gedimas, o ne avarija ar sutrikimas, kurį tirti jis neturi kompetencijos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu su tokia atsakovo pozicija sutiko, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo jai nepritarti.

38. Nuostatų 14 punkte išvardinti avarijoms elektros įrenginiuose priskiriami atvejai. Iš nustatyto sąrašo matyti, kad nė vienas jame nurodytas atvejis pagal mastą ir pobūdį neatitinka pareiškėjo skunde paminėto elektros energijos tiekimo

nutraukimo atvejo. Tokios aplinkybės netvirtina ir pareiškėjas.39. Nuostatų 18 punkte išvardinti sutrikimams elektros įrenginiuose priskiriami atvejai. Iš nustatyto sąrašo matyti, kad

daugelis šiame sąraše paminėtų atvejų pagal mastą ir pobūdį neatitinka pareiškėjo skunde paminėto elektros energijos tiekimo nutraukimo atvejo, tačiau Nuostatų 18.3 punktas („elektros energijos nepateikimas vartotojams pagal aprūpinimo elektra II patikimumo kategoriją ilgiau, negu nurodyta Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (Žin., 2010, Nr. 20-957) (toliau – Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės), ar sutartyse tarp operatoriaus ir vartotojo“) galėtų būti nagrinėjamu atveju tiriamas atsakovo, jei pareiškėjas būtų pateikęs atsakovui šiame punkte įtvirtintas aplinkybes patvirtinančius dokumentus.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei atsakovui (jo prašymu), nei teismui nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kas tiekė ar turėjo jam tiekti elektros energiją, kas jos tiekimą nutraukė, kiek laiko jos tiekimas buvo nutrauktas, ar buvo atnaujintas ir pan. Nors pareiškėjas teigė, kad elektros energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, tačiau nenurodo, kas buvo kita elektros energijos tiekimo sutarties šalis. Pareiškėjas tik daro prielaidą, jog jo patalpoms elektros energiją tiekė UAB „Senamiesčio svečių namai“, tačiau jo nurodytoje patalpų nuomos sutartyje (b. l. 7–11) nenustatyta, kad nuomininkui elektros energiją tieks būtent minėta bendrovė, o bendrovės pateiktas raštas su prašymu informuoti apie savo vardu pareiškėjo sudarytas paslaugų sutartis tokią galimybę iš viso paneigia (b. l. 15). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kam ir kada mokėjo už tiekiamą elektros energiją, taip pat nepateikė signalizaciją rengusios bendrovės rašto dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo, duomenų apie tai, kokio pobūdžio priežastys lėmė šį nutraukimą.

41. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas atsakovui buvo grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis, pareiškėjas, atsakovui paprašius, jokių dokumentų, kurie leistų konkrečiai identifikuoti susidariusią situaciją bei nustatyti konkrečius jos sprendimo būdus, nepateikė, todėl atsakovas pagrįstai, įvertinęs pareiškėjos skundo ir atsakymo į užklausimą turinį, kvalifikavo susidariusią situaciją kaip elektros įrenginių gedimą, kurio tyrimas teisės aktais nėra priskirtas jo kompetencijai, todėl teisėtai atsisakė pareiškėjo skundą nagrinėti.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08518 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. A-4177-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04024-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. (I. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjai E. V. ir I. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“ (toliau – ir ginčijamas Raštas) ir įpareigoti Departamentą teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos E. V. 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Departamentas neteisėtai atsisakė pareiškėjui I. L. išduoti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjai buvo Rusijos Federacijos piliečiai, jų santuoka sudaryta Rusijos Federacijoje, todėl jų atvykimas į Lietuvą turėjo būti vertinamas kaip abiejų sutuoktinių atvykimas kartu gyventi į Lietuvą, nepaisant to, kad abu pareiškėjai iki tol kurį laiką gyveno Lietuvoje ir kad pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, įgijo Lietuvos pilietybę.

3. Pareiškėjai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas, nes pareiškėja yra Lietuvos pilietė, jų santuoka sudaryta užsienyje, todėl darytina išvada, kad abu sutuoktiniai atvyko į Lietuvą kartu gyventi. Atsakovas remiasi Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Aprašas) 15.2 punktu, kuris galimai prieštarauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktui, nes Apraše pateikiamas dokumentų sąrašas, reikalaujantis įrodyti gyvenimą užsienyje iki atvykimo į Lietuvą, nors Lietuvos piliečiams garantuojama teisė laisvai pasirinkti gyvenamą vietą. Be to, atsakovas nereikalavo pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, kad ji gyveno užsienio valstybėje, tačiau nusprendė, jog ji neatvyko iš užsienio valstybės. Aprašo 7 punktas, numatantis 3 mėnesių terminą nuo atvykimo į Lietuvą pateikti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, netaikytinas pareiškėjui, nes jis atvyko į Lietuvą 2004 m., ir jo buvimas čia yra teisėtas. Pareiškėjų apsisprendimo atvykti nuolat gyventi į Lietuvą momentu turėtų būti laikomas pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymas.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja kreipėsi į Departamentą per Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos

komisariatą, pateikdama laisvos formos prašymą (ne pagal Aprašo reikalavimus) išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje pareiškėjui, jos sutuoktiniui I. L. pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Departamentas ginčijamu Raštu

informavo pareiškėjus, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi negali būti išduotas, nes jis negali būti laikomas atvykusiu į Lietuvą kartu su pareiškėja, nes Lietuvoje gyvena nuo 2004 metų. Taip pat informavo, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduotas ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu – jeigu užsienietis pragyvena Lietuvoje be pertraukos 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

6. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto sisteminė ir loginė analizė leidžia teigti, kad šiuo pagrindu leidimas nuolat gyventi yra išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iki prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pateikimo aukščiau nurodytu pagrindu gyveno užsienio valstybėje kartu su Lietuvos piliečiu ir atvyko gyventi į Lietuvą kaip jo šeimos narys. Tuo atveju, jeigu užsieniečio sutuoktinis Lietuvos pilietis gyvena Lietuvoje, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi). Nagrinėjant prašymą, vertinama užsieniečio padėtis, esanti prašymo pateikimo metu, o ne padėtis, buvusi prieš 15 metų. Be to, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 24 straipsniu, 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas yra laikomas ne atvykusiu gyventi į Lietuvą, o gyvenančiu Lietuvoje. Pareiškėjui nuo 2004 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, pareiškėja taip pat gyvena Lietuvoje nuo 2004 m. Pareiškėja prašyme nurodė, kad įrodymų apie išvykimą ar atvykimą į Lietuvą neprivalo teikti, nes, būdama Lietuvos pilietė, niekur nebuvo išvykusi. Tokie paaiškinimai tik patvirtina, kad pareiškėjai jau beveik 15 metų gyvena Lietuvoje, todėl pareiškėjas negali būti laikomas atvykstančiu į Lietuvą kartu su Lietuvos piliečiu.

7. Įstatymo nuostatas detalizuoja Aprašas. Pagal Aprašo 7 punktą prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi turi būti pateiktas per 3 mėnesius nuo atvykimo į Lietuvą. Taip pat Aprašo 15 punktas numato, kad turi būti pateikiami įrodymai apie gyvenimą užsienio valstybėje, o pareiškėja su prašymu jų nepateikė.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.9. Teismas nustatė, kad pareiškėja, Lietuvos pilietė, pateikė Departamentui per Klaipėdos apskrities vyriausiąjį

policijos komisariatą prašymą išduoti pareiškėjui, jos sutuoktiniui I. L. leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Prašyme nurodė, kad gyvena Lietuvoje, gyvendama Lietuvoje įgijo Lietuvos pilietybę, į užsienį po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, gyventi nebuvo išvykusi. Departamentas atsakė pareiškėjai į jos prašymą ginčijamu 2018 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl šių faktinių aplinkybių: pareiškėjas gyveno Lietuvoje nuo 2004  m. iki prašymo pateikimo (2018 m. rugsėjo 19 d.) ir turėjo leidimus laikinai gyventi; pareiškėja įgijo Lietuvos pilietybę gyvendama Lietuvoje ir po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, nebuvo išvykusi gyventi kitur; pareiškėjai, kaip Lietuvos pilietei, 2016 m. liepos 12 d. buvo išduota asmens tapatybės kortelė, taigi vėliausiai nuo šios datos ji yra Lietuvos pilietė ir nebuvo išvykusi iš Lietuvos.

11. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo. Jame numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

12. Pareiškėjai, įrodinėdami, kad atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą, remiasi šių faktų sudėtimi: 1) kad jie atvyko į Lietuvą iš užsienio; 2) pareiškėja yra Lietuvos pilietė; 3) jie yra susituokę (pareiškėjas laikytinas šeimos nariu). Pareiškėjai nesutinka su Departamento pateikta Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretacija, kuri atsispindi ir Aprašo 15.2 punkto (numatančio, jog pateikiami dokumentai apie tai, kad Lietuvos pilietis, su kuriuo atvyko užsienietis, gyveno kitoje šalyje) ir 7 punkto (numatančiame terminą, per kurį asmuo po jo atvykimo turėtų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi) formuluotėse. Pagal pareiškėjų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretaciją, užtenka fakto, kad užsienietis yra kažkada atvykęs į Lietuvą kaip šeimos narys asmens, kuris jau po atvykimo fakto yra tapęs piliečiu.

13. Teismas padarė išvadą, kad tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų siūloma Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretacija. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė akivaizdžiai reikalauja, kad atvykimo į Lietuvą momentu bent vienas iš šeimos narių būtų Lietuvos pilietis, t. y.

numatoma situacija, kai Lietuvos pilietis su šeimos nariu atvyksta į Lietuvą gyventi. Tuo tarpu, kai užsienietis atvyksta pas jau Lietuvoje gyvenantį Lietuvos pilietį, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi). Be to, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas, kai užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, kas iš esmės artima faktinei pareiškėjo situacijai.

14. Teismas, atmetęs pareiškėjų siūlomą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretaciją, nenustatė pagrindo abejoti Aprašo 7 ir 15.2 punktų nuostatų teisėtumu.

15. Teismas nurodė, kad Departamentas teisingai aiškino ir taikė Įstatymą, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu neturi teisės gauti leidimo nuolat gyventi. Departamentas nepažeidė prašymo nagrinėjimo procedūrų, atsakė į pareiškėjos iškeltus klausimus, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Departamento Raštą.

16. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo įgaliotas atstovas pateikė papildomą prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl Aprašo 15.2.2 punkto. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog šis prašymas į bylą pateko 2019 m. kovo 1 d., t. y. jau įvykus teismo posėdžiui (2019 m. vasario 28 d., 9 val.), jis negalėjo būti prijungtas prie bylos. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti norminio teisės akto (Aprašo) nuostatų teisėtumą. Šio prašymo priėmimo klausimas teismo posėdžio metu dar nebuvo išspręstas, o 2019 m. kovo 6 d. šį prašymą atsisakyta priimti. Teismas iš nurodytų aplinkybių padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

III.

17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu ginčijamą Departamento Raštą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos sustabdymo dėl pareiškėjų prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra nepagrįsta. Teismas privalėjo išspręsti pareiškėjų prašymą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo ir tik po to nagrinėti administracinę bylą iš esmės. Teismui buvo žinoma apie nurodytą pareiškėjų prašymą, tačiau jo nesprendė, o tik pasyviai stebėjo kitos Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-2607-789/2018 procesą, nors buvo akivaizdu, kad pareiškėjų prašymas dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo buvo pateiktas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-126-1066/2019. Be to, norminio teisės akto teisėtumą gali tirti tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo pareiškėjų prašymo dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

19. Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos pilietis turi teisę judėti laisvai visoje Europos Sąjungoje, todėl Aprašo 15.2 punkto reikalavimas Lietuvos piliečiui pateikti įrodymus apie savo gyvenimą užsienio valstybėje yra neadekvatus ir diskriminacinio pobūdžio. Reikalavimas Lietuvos piliečiui įrodyti savo atvykimą iš užsienio valstybės į Lietuvą nėra reglamentuotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bet šioje teisės normoje yra nustatytas teisinis pagrindas užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvą kartu su Lietuvos piliečiu nuolat gyventi į Lietuvą, gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Šiuo atveju užsienietis (pareiškėjas) siekė gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, todėl jo sutuoktinės, Lietuvos pilietės atvykimas iš užsienio valstybės į Lietuvą negali būti vertinamas kaip aktualus, reikšmingas ir / ar privalomas. Pareiškėjo atveju turėtų užtekti aplinkybės, kad jis atvyko iš užsienio valstybės į Lietuvą, būdamas sudaręs santuoką su Lietuvos piliete. Pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi turėtų būti vertinamas kaip papildomas įrodymas apie šeimos santykių tvirtumą bei prašymo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrįstumą patvirtinanti aplinkybė.

20. Pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išaiškinimai reiškia, jog Lietuvos piliečių sutuoktiniai ir šeimos nariai, kurie yra užsieniečiai, turėtų nevienodas teises gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio l dalies 3 punktą. Teismui nustačius nelygybės prieš Įstatymą faktą tokių pačių mišrių šeimų

atžvilgiu, tai turėtų būti pripažinta pagrindu tirti Aprašo 15.2 punkto teisėtumą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos atžvilgiu.

21. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas nepateikė visų dokumentų, kuriuos vertino administracinės procedūros metu. Teismas turėjo įvertinti atsakovo veiksmus ir priimtus sprendimus dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, nes nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Rašto negalima suprasti, ar atsakovas priėmė sprendimą, ar tik pateikė savo nuomonę. Atsakovo Rašte nėra nurodyta atsakovo veiksmų ir / ar sprendimų apskundimo tvarka. Pareiškėjų vertinimu, atsakovo Raštas yra tik nekvalifikuota jo nuomonė arba konsultacija, todėl teismas turėjo atsakovo veiksmus šioje dalyje pripažinti neteisėtais, tinkamai išaiškinti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei įpareigoti atsakovą atlikti nurodytus veiksmus.

22. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas nepriėmė nustatytos formos užsieniečio (pareiškėjo) prašymo ir pateiktų dokumentų, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo reikalavimus dėl užsieniečio prašymo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pateikimo, priėmimo ir nagrinėjimo tvarkos. Atsakovas, nepriimdamas pareiškėjo pateiktų dokumentų, neturėjo galimybės jų įvertinti.

23. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje turėjo įvertinti Aprašo 15.2.2 punkto teisėtumą, yra nepagrįsti, nes pareiškėjai, teikdami skundą ir prašymą dėl bylos sustabdymo, tokio reikalavimo nereiškė.

25. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjos laisvos formos prašymą, vertino pareiškėjų pateiktus dokumentus bei savo turimą informaciją. Visi įvertinti dokumentai ir informacija buvo pateikti teismui.

26. Departamento priimtas Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamas Raštas buvo pateiktas pareiškėjai elektroniniu paštu, nes tokį atsakymo gavimo būdą nurodė pati pareiškėja savo prašyme. Be to, Departamento Rašte nurodyta, kad „apgailestaujame, tačiau mūsų nuomone, minėtu Įstatymo pagrindu leidimas nuolat gyventi Jūsų sutuoktiniui negali būti išduotas“. Tai reiškia, kad Departamentas pateikė atsakymą į pareiškėjos laisvos formos prašymą, pagal pareiškėjų pateiktą ir Departamento turimą informaciją, nepažeidžiant Apraše nustatytų procedūrinių taisyklių. Ginčijamame Rašte taip pat aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai.

27. Departamentas iš Migracijos skyriaus gavo tik pareiškėjos laisvos formos rašytinį prašymą, kurį išnagrinėjo ir pateikė savo atsakymą. Jokio kito prašymo Departamentas nėra gavęs, pareiškėjas nebuvo atvykęs į Departamentą jį pateikti. Ginčijamas Departamento Raštas nesudaro jokių kliūčių pareiškėjui teisėtai gyventi Lietuvoje.

28. Pareiškėjai pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą bei pripažinti, kad Aprašo 15.2.2 punktas prieštarauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimui ta apimtimi, kuria Aprašo 15.2.2 punkte yra nustatytas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui pagrindas, t. y. dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis, prieš su užsieniečiu atvykdamas gyventi į Lietuvos Respubliką, gyveno užsienio valstybėje; taip pat sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, kol bus išspręstas pareiškėjų 2019 m. gegužės 20 d. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2607-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00837-2019-3).

29. Pareiškėjai pažymi, kad Įstatymo reglamentavimas netaikytinas užsieniečio sutuoktiniui – Lietuvos Respublikos piliečiui, kuriam Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja pareigos gyventi užsienio valstybėje ar Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pilietis pagal galiojantį teisinį reglamentavimą yra laisvas pasirinkti savo nuolatinę ir / ar laikiną savo gyvenamąją vietą, todėl Lietuvos Respublikos piliečio išvykimas gyventi į užsienio valstybę ir  / ar jo grįžimas gyventi iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką jokiais teisės aktais nėra ir negali būti vertinamas kaip atitinkama privilegija Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktiniui (užsieniečiui) pretenduoti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Aprašo 15.2.2. punkto reglamentavimas diskriminuoja kitus asmenis, kadangi Lietuvos Respublikos piliečio, kuris nebuvo išvykęs gyventi į užsienio valstybę, šeimos narys (užsienietis) neturi teisinio pagrindo pretenduoti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik dėl to fakto, kad užsieniečio šeimos narys – Lietuvos Respublikos pilietis nebuvo išvykęs gyventi į užsienio valstybę ir nepateikė Lietuvos Respublikai įrodymo, kuris yra reglamentuotas Aprašo 15.2.2 punkte, nors toks teisinis reglamentavimas nėra nustatytas Įstatymo 53 straipsnio l dalies 3 punkte.

31. Aprašo 15.2.2 punkto reikalavimas Lietuvos Respublikos piliečiui pateikti dokumentus, patvirtinančius jo

gyvenimą užsienio valstybėje, yra perteklinis ir nepagrįstas, kadangi užsieniečio sutuoktinio, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenimas užsienio valstybėje nekeičia užsieniečio teisinės padėties, kuri yra reglamentuota Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi šio Įstatymo normoje nėra nurodyta Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atvykti iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką tam, kad jo sutuoktiniui (užsieniečiui) būtų suteikta teisė gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

32. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Departamento 2018 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“, teisėtumas bei pagrįstumas.

33. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, nurodydamas, kad Departamentas teisingai aiškino ir taikė Įstatymą bei padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu neturi teisės gauti leidimo nuolat gyventi. Departamentas nepažeidė prašymo nagrinėjimo procedūrų, atsakė į pareiškėjų iškeltus klausimus, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Departamento Raštą. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nepagrįstumu bei netinkamu įrodymų vertinimu, taip pat proceso teisės normų pažeidimais, bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar konkrečiu atveju, priimant ginčijamą Raštą, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs pareiškėjų prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, nepagrįstai

suvaržė pareiškėjų teisę reikšti prašymą dėl norminio administracinio akto ištyrimo dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalis 3 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo, dėl Aprašo 15.2 punkte nustatyto reikalavimo neadekvatumo ir diskriminacinio pobūdžio bei dėl teiginių, kad atsakovas nepateikė visų dokumentų, kuriuos vertino administracinės procedūros metu, ir nepriėmė nustatytos formos užsieniečio (pareiškėjo) prašymo ir pateiktų dokumentų, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo reikalavimus dėl užsieniečio prašymo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pateikimo, priėmimo ir nagrinėjimo tvarkos.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

37. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinumo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pareiškėjai iš esmės nemotyvavo tokio savo prašymo, o bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjų prašymas bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (ABTĮ 141 str. 1 d.)

39. Kaip matyti iš pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėjai neprašė teismo ištirti norminio administracinio akto teisėtumo, o prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2607-789/2018, kurioje jie prašė ištirti Aprašo 15.2.2.punkto teisėtumą. Minėtą prašymą pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakė priimti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įstatyme numatyto pagrindo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

40. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio nustatytas sąlygas.

41. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių – kad pareiškėjas I. L. gyveno Lietuvos Respublikoje nuo 2004 m. iki prašymo pateikimo (2018 m. rugsėjo 19 d.) ir turėjo leidimus laikinai gyventi (b. l. 50–61), taip pat, kad pareiškėja E. V. įgijo Lietuvos pilietybę gyvendama Lietuvoje ir po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, nebuvo išvykusi gyventi kitur. Byloje esantys įrodymai rodo, kad asmens tapatybės kortelė, kaip Lietuvos pilietei, jai išduota 2016 m. liepos 12 d. (b. l. 49), taigi vėliausiai nuo šios datos ji buvo Lietuvos pilietė ir nebuvo išvykusi iš Lietuvos.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė akivaizdžiai reikalauja, jog atvykimo į Lietuvos Respubliką momentu bent vienas iš šeimos narių būtų Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. numatoma situacija, kai Lietuvos pilietis su šeimos nariu atvyksta į Lietuvą gyventi, tačiau kai užsienietis atvyksta pas jau Lietuvoje gyvenantį Lietuvos Respublikos pilietį, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi).

43. Vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 24 straipsniu, 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad pareiškėjas yra laikomas ne atvykusiu gyventi į Lietuvos Respubliką, o gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Pastebėtina, jog iš pareiškėjos pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. pareiškėjas nepagrindė rašytiniais įrodymais, kad iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi jis kartu su pareiškėja gyveno užsienio valstybėje, priešingai, pareiškėjos pateikti paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje kartu gyvena jau beveik 15 metų, todėl jis negali būti laikomas atvykstančiu gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

44. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas detalizuoja Aprašas, pagal kurio 7 punktą užsienietis prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu pateikia per 3 mėnesius nuo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos. Pagal Aprašo 15.2.2 punktą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą inter alia (liet. be kita ko) patvirtina dokumentai, liudijantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis, prieš su užsieniečiu atvykdamas gyventi į Lietuvos Respubliką, gyveno užsienio valstybėje (užsienio valstybės išduotas leidimas gyventi, užsienio valstybės išduota atitinkama pažyma ar kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai tokių dokumentų nepateikė.

45. Pareiškėjai pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą bei pripažinti, kad Aprašo 15.2.2 punktas prieštarauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimui ta apimtimi, kuria Aprašo 15.2.2 punkte yra nustatytas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui pagrindas, t. y. dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis, prieš su užsieniečiu atvykdamas gyventi į Lietuvos Respubliką, gyveno užsienio valstybėje; taip pat sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, kol bus išspręstas pareiškėjų 2019 m. gegužės 20 d. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2607-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00837-2019-3). Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietis pagal galiojantį teisinį reglamentavimą yra laisvas pasirinkti savo nuolatinę ir / ar laikiną savo gyvenamąją vietą, todėl Lietuvos Respublikos piliečio išvykimas gyventi į užsienio valstybę ir / ar jo grįžimas gyventi iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką jokiais teisės aktais nėra ir negali būti vertinamas kaip atitinkama privilegija Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktiniui (užsieniečiui) pretenduoti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

46. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti ir tokio prašymo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio (dabartinio 113 straipsnio) 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą, pažymima, kad prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas, kai prašymas siejamas su prašomos normos taikymu konkrečioje situacijoje ir teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-661/2008). Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Taigi teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz.,

Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą; 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą; 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).48. Pažymėtina, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina, jog leidimas nuolat gyventi gali būti

išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys, o Aprašo 15.2.2 punktas tik detalizuoja, kokie dokumentai patvirtina atvykimą į Lietuvos Respubliką su Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl pareiškėjų argumentai dėl Aprašo 15.2.2 punkto diskriminacinio pobūdžio bei prieštaravimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinami kaip nepagrįsti.

49. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2607-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00837-2019-3) įsiteisėjo 2019 m. gegužės 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-321-822/2019 palikus minėtą skundžiamą nutartį nepakeistą, todėl pareiškėjų prašymas dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

50. Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., 29 str. 1 d., 3 str. 3 d., kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019).

51. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

52. Nustatyta, kad Departamentas pateikė atsakymą į pareiškėjos laisvos formos prašymą, pagal pareiškėjų pateiktą ir Departamento turimą informaciją, nepažeisdamas Apraše nustatytų procedūrinių taisyklių, todėl konstatuotina, jog Departamentas nepažeidė prašymo nagrinėjimo procedūrų bei priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą Raštą.

53. Teisėjų kolegija apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Rašto pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų E. V. ir I. L. (I. L.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08527 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-4057-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00532-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ skundą atsakovui Šilutės rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Minijos nafta“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Minijos nafta“) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas įpareigoti atsakovą Šilutės rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti UAB „Minijos nafta“ 2017 m. balandžio 19 d. prašyme Nr. 95 nurodytus duomenis ir dokumentus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 95 (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti tam tikrus duomenis apie Šilutės rajono vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų projekto įregistravimą Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre ir tai patvirtinančius dokumentus. Prašymas išsiųstas 2017 m. balandžio 19 d. oficialiu atsakovo elektroninio pašto adresu, tačiau pareiškėjas atsakymą gavo tik po kreipimosi į teismą – 2017 m. birželio 6 d., t. y. praleidus teisės aktuose nustatytą 20 darbo dienų asmenų prašymų nagrinėjimo terminą. Nei Administracijos 2017 m. birželio 6 d. rašte Nr. R3-(4.1.12.)-4055 (toliau – ir Raštas), nei prie jo pridėtu dokumentu nepateikta Prašyme nurodyta informacija bei dokumentai, o pateikta kito pobūdžio informacija neleidžia suprasti jos teikimo tikslo. Rašte yra nurodyti duomenys, kurių pareiškėjas neprašė pateikti, nes jie yra paskelbti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje ir lengvai randami, todėl Raštas negali būti laikomas tinkamu prašymo išnagrinėjimu. Atsakovas neįvykdė pareigos ir nepateikė prašyme nurodytų duomenų ir dokumentų, todėl turi būti įpareigotas tai padaryti.

3. Atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Raštu pateikta išsami ir aiški informacija, išdėstytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo

Prašymo. Jokios kitos informacijos atsakovas neturi ir pateikti negali. Pareiškėjas nenurodo jokių neigiamų pasekmių, kurias jam sukelia ar gali sukelti netinkamas atsakovo atsakymas į prašymą. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina atsakovo atsakymas turinio prasme, savaime nereiškia, kad atsakovas neįvykdė pareigos pateikti informaciją į pareiškėjo prašymą. Prašyme nurodyti dokumentai priimti seniau, nei prieš 20 metų, todėl atsakymas į UAB „Minijos nafta“ prašymą nebuvo pateiktas laiku.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. spalio 30 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017, pareiškėjo UAB „Minijos nafta“ skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Šilutės rajono savivaldybės administraciją per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 19 d. prašymo Nr. 95 pirmąjį ir antrąjį klausimus, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad minėtas

teismo sprendimas apeliacine tvarka apskųstas nebuvo, įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 1 d. Vykdydamas teismo sprendimą, atsakovas pareiškėjui 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. R3-(4.1.12.)-8474 pakartotinai pateikė atsakymą į pareiškėjo Prašymą. Administracija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. vasario 14 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017, prašymą grįsdama tuo, kad minėtą bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi tenkino atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos prašymą ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017, konstatavusi, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, administracinę bylą perdavė Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš naujo, 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nusprendė atmesti atsakovo Šilutės rajono savivaldybės prašymą ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017, kuriuo pareiškėjo UAB „Minijos nafta“ skundas buvo tenkintas iš dalies ir atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija įpareigota per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 19 d. prašymo Nr. 95 pirmąjį ir antrąjį klausimus, kitoje dalyje pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, 2018 m. spalio 25 d. nutartimi panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje konstatavo, jog atnaujinus procesą dėl to, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, byla turi būti išnagrinėta iš naujo, neapsiribojant papildomu nagrinėjimu ar vertinimu naujų aplinkybių ar naujų teisinių argumentų, neišnagrinėtų sprendime, kurį priėmė neteisėtos sudėties teismas; tuo tarpu teismas, dėl kurio nešališkumo proceso dalyviams nekilo abejonių, nenagrinėjo bylos iš naujo ir nepriėmė byloje procesinio sprendimo dėl bylos esmės. Regionų apygardos administracinio teismo pirmininko 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi byla perduota nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 15 d. sprendimu nusprendė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ skundą atsakovui Šilutės rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Minijos nafta“ 2017 m. balandžio 19 d. prašymu Nr. 95 kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti duomenis bei tai patvirtinančius dokumentus: 1) kada (data) teritorijų planavimo dokumentų registre (toliau – ir TPDR) buvo įregistruotas Šilutės rajono vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų projektas (toliau – ir Projektas); 2) koks asmuo ir kada (data) priėmė sprendimą minėtą Projektą įregistruoti TPDR; taip pat prašė pateikti teritorijų planavimo dokumentų, galiojusių iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo priėmimo, inventorizavimo akto ar kito dokumento kopiją.

10. Šilutės rajono savivaldybės administracija į pareiškėjo Prašymą atsakė 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. R3-(4.1.12.)-4095 „Dėl duomenų ir dokumentų pateikimo“ , kuriame nurodė, kad: 1) pagal išlikusius skaitmeninius Administracijos iki 2014 m. sausio 1 d. tvarkyto Šilutės rajono savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registro duomenis (pateikiamas išrašas), Projektas įregistruotas savivaldybėje 1985 m. liepos 25 d.; įsteigus skaitmeninį teritorijų planavimo dokumentų registrą, dokumento duomenys perkelti į Šilutės rajono savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registrą, dokumentui suteikus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) Šilutės rajono savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registro skaitmeninėje duomenų bazėje nėra duomenų apie konkretų asmenį, kuris priėmė sprendimą Projektą įregistruoti TPDR. Šilutės rajono savivaldybės administracija pagal atskirą prašymą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikė Šilutės rajono savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registre įregistruotų teritorijų planavimo dokumentų duomenis, kurie 2014 m. kovo 17 d. perkelti į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registrą. Suskaitmenintus Administracijos archyve saugomo dokumento duomenis į TPDR papildomai įkėlė Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas V. B. 2015 m. lapkričio 6 d., papildydamas registre saugomo Teritorijų planavimo dokumento duomenis. Vadovaujantis 1996 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu

Nr. 721 patvirtintais nuostatais, savivaldybės lygmeniu tvirtinamiems dokumentams registruoti teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojas nuo 1996 m. birželio 27 d. buvo savivaldybės vyriausiasis architektas, nuo 2004 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintų nuostatų įsigaliojimo – savivaldybės vykdomoji institucija; 3) duomenų apie teritorijų planavimo dokumentų, galiojusių iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo priėmimo, inventorizavimo akto savivaldybės administracijos archyve neturi, todėl negali pateikti. Rašte taip pat nurodyta, jog savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registre teritorijų planavimo dokumentą patvirtinusių institucijų sprendimai nėra saugomi. Paaiškinta, jog iki 1991 m. Šilutės rajono institucijų priimti sprendimai yra perduoti saugoti Klaipėdos apskrities archyvui.

11. Teismas nustatė, kad vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, Administracija pareiškėjui į jo Prašymą pateikė 2017 m. gruodžio 1 d. atsakymą Nr. R3-(4.1.12.)-8474 „Dėl duomenų ir dokumentų pateikimo“ (toliau – ir Raštas II), kuriame nurodė: atsakydama į pirmą klausimą – duomenys apie Projekto įregistravimo datą teritorijų planavimo dokumentų registre (TPDR) nėra užfiksuoti, todėl jų neturime ir pateikti negalime; atsakydama į antrą klausimą – duomenys apie asmenį ir kada (data), priėmusį sprendimą Projektą įregistruoti TPDR nėra užfiksuoti, todėl jų neturime ir pateikti negalime; atsakydama į trečią Prašymo dalį – duomenų apie teritorijų planavimo dokumentų, galiojusių iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo priėmimo, inventorizavimo aktą neturime ir pateikti negalime.

12. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, vėlesnis prašomos informacijos pateikimas (net ir bylos nagrinėjimo teisme metu) sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo skundą dėl informacijos pateikimo (žr. 2012 m. rugsėjo 26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-2660/2012; 2009 m. lapkričio 9 nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-961/2009; 2007 m. rugsėjo 28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-466/2007 ir kt.). Todėl teismas, spręsdamas, ar atsakovas tinkamai, laikydamasis teisės aktais nustatytų reikalavimų, atsakė į pareiškėjo Prašymą, nagrinėjamoje byloje vertino visuose Administracijos pareiškėjui pateiktuose atsakymuose (Rašte ir Rašte II) nurodytus duomenis.

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo, patvirtinantiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 617) 1.1 punkte nustatyta, jog miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jie nustatytąja tvarka buvo patvirtinti iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Šie dokumentai iki 1997  m. kovo 30 d. turi būti įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre, kaip nustatyta šio registro nuostatuose. Nutarimo Nr. 617 3.1 punktu Vyriausybė įpareigojo valstybės institucijas ir kitus planavimo organizatorius iki 1997 m. sausio 1 d. inventorizuoti patvirtintus (galiojančius) teritorijų planavimo dokumentus ir pateikti juos registruoti teritorijų planavimo dokumentų registrų tvarkytojams Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registro nuostatų nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad teritorijų planavimo dokumentai privalėjo būti inventorizuoti ir pateikti registruoti teritorijų planavimo dokumentų registrų tvarkytojams iki 1997 m. sausio 1 d., o įregistruoti iki 1997 m. kovo 30 d. Byloje nėra ginčo, kad Administracija šiuos veiksmus atliko, tai patvirtina ir šiam teritorijų planavimo dokumentui suteiktas unikalus numeris, tačiau pareiškėjas Prašymu siekė sužinoti, būtent kada TPDR buvo įregistruotas Projektas, kokio asmens ir kokiu sprendimu tai buvo padaryta.

14. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad šioje normoje įtvirtinta savivaldybės institucijos pareiga asmenims teikti tik tą informaciją, kuria ji disponuoja, todėl svarbu nustatyti, ar Administracija Prašymo pateikimo metu disponavo pareiškėjo prašoma informacija, ir, ar galėjo ją pateikti pareiškėjui.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 721, nauja redakcija išdėstytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1123 (galiojanti redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. galiojusi tiek Prašymo pateikimo dieną, tiek Rašto bei Rašto II priėmimo dieną) (toliau – ir Nuostatai), 22 punkte įtvirtinta, kokie patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų duomenys kaupiami registro duomenų bazėje, o būtent: teritorijų planavimo dokumento registracijos unikalus kodas; teritorijų planavimo dokumento pavadinimas, teritorijų planavimo rūšis, teritorijų

planavimo lygmuo, teritorijų planavimo objektas, teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo duomenys (teritorijų planavimo dokumentą patvirtinusios institucijos pavadinimas, dokumento, kuriuo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, pavadinimas, data, numeris), duomenys apie planavimo organizatorių: subjektas (vardas ir pavardė/įstaiga, įmonė, organizacija), juridinio asmens teisinė forma, kodas, buveinės adresas, duomenys apie teritorijų planavimo dokumento rengėją, teritorijų planavimo dokumento įregistravimo, išregistravimo datos, teritorijų planavimo dokumento duomenų įrašymo ir keitimo datos, teritorijų planavimo dokumento turinio objektų erdviniai duomenys, saugomi geografinėse (erdvinėse) informacinėse sistemose naudotina forma (GIS).

16. Pagal Nuostatų 22 punktą, registro duomenų bazėje nėra kaupiami duomenys apie tai, kokio asmens ir kokiu sprendimu nuspręsta teritorijų planavimo dokumentą įregistruoti TPDR. Atsakovas tiek Raštu, tiek Raštu II nurodė, kad neturi duomenų apie konkretų asmenį, kuris priėmė sprendimą Projektą įregistruoti TPDR, taip pat šiais raštais nurodė, kad savivaldybės administracijos archyve neturi teritorijų planavimo dokumentų, galiojusių iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo priėmimo, inventorizavimo akto, todėl negali jo pateikti. Administracija Raštu pareiškėjui pateikė duomenis apie Projekto pirminio įregistravimo savivaldybėje datą – 1985 m. liepos 25 d., Raštu II nurodžiusi, kad duomenys apie Projekto įregistravimo datą teritorijų planavimo dokumentų registre (TPDR) nėra užfiksuoti, todėl jų neturi ir pateikti negali. Teismas sprendė, kad atsakovas Raštu ir Raštu II patvirtino, kad jis nedisponavo pareiškėjo prašoma informacija. Teismas vertino, kad net ir nustačius aplinkybę, jog Administracija turėjo tam tikrus duomenis išsaugoti, tačiau jų dėl kokių nors priežasčių neišsaugojus, t. y. Administracijai jų neturint, nėra pagrindo įpareigoti Administraciją juos pateikti, nes toks teismo sprendimas negalėtų būti įvykdomas. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo UAB „Minijos nafta“ skundas yra nepagrįstas.

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi tenkino atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos prašymą ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017, o administracinę bylą perdavė Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pagal ABTĮ 164 straipsnio 1 dalį, atnaujinus procesą, bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles. Teismas, įvertinęs tai, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimas priimtas neteisėtos sudėties teismo, bei teismui konstatavus, jog UAB „Minijos nafta“ skundas nepagrįstas, sprendė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 165 str. 1 d. 3 p.).

III.

18. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Minijos nafta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 15 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eI-1081-162/2017.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas, sprendimą grindė neįrodytomis aplinkybėmis, todėl toks sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas Prašymo pateikimo metu nedisponavo prašoma informacija, nes tokia informacija pagal teisės aktus neturėjo būti kaupiama. Atsakovas, būdamas teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkymo įstaiga (Nuostatų 11.1 p.) privalo užtikrinti, kad būtų tinkamai tvarkomas ir saugomas pateiktų dokumentų ir duomenų archyvas (Nuostatų 18.3, 20.4 p.). Nuostatų 27 punkte nustatyta, kokie dokumentai turi būti pateikti Registro tvarkymo įstaigai, o 28 punktas įpareigoja Registro tvarkymo įstaigą patikrinti pateiktus dokumentus ir nustačius, jog dokumentai ir duomenys atitinka reikalavimus, priimti sprendimą įregistruoti registro objektą. Nuostatų 30 punktas nustato, kad registro objektas laikomas įregistruotu, kai Registro tvarkymo įstaiga priima sprendimą įregistruoti registro objektą, suteikia objektui unikalų kodą, suformuoja ir įrašo registro objekto duomenis į registro duomenų bazę. Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 1997  m. kovo 30 d.) 39 punktas numatė, jog teritorijų planavimo dokumentų įregistravimas įsigalioja, kai duomenys įrašomi atitinkamo lygmens registro duomenų bazėje ir registro tvarkytojas planavimo organizatoriui išduoda apie tai pažymą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog duomenys duomenų bazėje turėjo būti įrašyti iš dokumentų, pateiktų registratoriui bei paties registratoriaus priimtų, šie dokumentai turėjo ir turi būti registratoriaus saugomi. Būtent tokių duomenų ir dokumentų prašė pareiškėjas.

20. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siaurai taikė Teisės gauti informaciją įstatymo

normas ir taip iškreipė jo prasmę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog institucija, atsisakydama pateikti informaciją, privalo, vadovaudamasi minėto įstatymo 4 straipsnyje nustatytas principais, paaiškinti pareiškėjui, kodėl negali pateikti prašomos informacijos; pateiktas atsakymas turi būti išsamus, tikslus, teisėtas ir objektyvus. Atsakovas nei Rašte, nei Rašte II nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl negali pateikti ne tik prašomos informacijos, bet ir dokumentų, kurių pagrindu galėjo būti atlikta registracija ir kuriuos atsakovas privalo saugoti.

21. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė dvi išvadas, logiškai prieštaraujančias viena kitai: išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentas buvo inventorizuotas, pateiktas registro tvarkytojui ir įregistruotas iki 1997 m. kovo 30 d., o tai patvirtina šiam dokumentui suteiktas unikalus numeris; išvadą, kad atsakovas nedisponuoja pareiškėjo prašoma informacija, o tai patvirtina Administracijos Raštas II, kuriame nurodyta, kad duomenys apie Projekto įregistravimo datą teritorijų planavimo dokumentų registre (TPDR) nėra užfiksuoti, todėl jų neturi ir pateikti negali. Taigi, teismas konstatavo, kad Projektas įregistruotas iki 1997 m. kovo 30 d., bet, kita vertus, šie duomenys duomenų bazėje nėra užfiksuoti ir negali būti pateikti. Teismo nurodyta aplinkybė, jog Projekto įregistravimą TPDR iki 1997  m. kovo 30 d. įrodo suteiktas unikalus kodas, nepagrįsta nei nustatytais faktais, nei teisės normomis. Nei teismo sprendime, nei atsakovo Rašte ir Rašte II nėra nurodyta informacija, leidžianti iššifruoti unikalų kodą šiuo aspektu.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taikė Nuostatų redakciją, galiojančią nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. Prašymo pateikimo dieną bei Rašto ir Rašto II priėmimo dieną. Šiuo atveju turėjo būti taikoma ir ta Nuostatų redakcija, kuri galiojo Projekto įregistravimo, bet ne Prašymo pateikimo dieną. Nežinant kada konkrečiai Projektas buvo įregistruotas TPDR, negalima nuspręsti kokios redakcijos Nuostatai turėtų būti taikomi. UAB „Minijos nafta“ prašo duomenų ir dokumentų, kuriuos Administracija tvarko ir kuriais ji disponuoja vykdydama teisės aktų nustatytą funkciją, t. y. privalo juos turėti. Byloje neįrodyta, kad atsakovas objektyviai negalėjo pateikti prašomos informacijos. Atsakovas nenurodė jokių tai pagrindžiančių aplinkybių ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad prašomų dokumentų neturi ar jie neišsaugoti, ar pan. Todėl atsakovo Rašte ir Rašte II pateikti atsakymai negali būti pripažinti išsamiais, tiksliais, teisėtais ir objektyviais, taigi negali būti pripažinta, jog atsakovas įvykdė pareigą pateikti pareiškėjo prašomą informaciją ir dokumentus.

23. Atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog atsakovas nedisponavo pareiškėjo prašoma informacija. Dokumentų, kurių dėl objektyvių priežasčių nėra ar jie neegzistuoja, Administracija negali ir neprivalo pateikti, nes tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Negalėjimas pateikti hipotetinius duomenis apie tai, koks asmuo ir kada Projektą įregistravo TPDR, negali būti laikomas pažeidžiančiu Teisės gauti informaciją įstatymą, kadangi tokie hipotetiniai duomenys negali būti laikomi informacija, kaip ją apibrėžia minėtas įstatymas, be to, atsakovas jų neturi, o duomenų turėjimas yra būtinas informacijos teikimo elementas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

25. Byloje kilo ginčas dėl UAB „Minijos nafta“ reikalavimo įpareigoti atsakovą Šilutės rajono savivaldybės administraciją pateikti UAB „Minijos nafta“ 2017 m. balandžio 19 d. prašyme Nr. 95 nurodytus duomenis ir dokumentus pagrįstumo.

26. Bylos duomenimis, UAB „Minijos nafta“ 2017 m. balandžio 19 d. prašymu Nr. 95 kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės administraciją, prašydama pateikti duomenis bei tai patvirtinančius dokumentus: 1) kada (data) TPDR buvo įregistruotas Projektas; 2) koks asmuo ir kada (data) priėmė sprendimą minėtą Projektą įregistruoti TPDR; 3) pateikti teritorijų planavimo dokumentų, galiojusių iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo priėmimo, inventorizavimo akto ar kito dokumento kopiją. Šilutės rajono savivaldybės administracija į pareiškėjo šį prašymą atsakė 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. R3-(4.1.12.)-4095 „Dėl duomenų ir dokumentų pateikimo“, ir 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. R3-(4.1.12.)-8474 „Dėl duomenų ir dokumentų pateikimo“ kuriame, vykdydama teismo sprendimą, įpareigojantį tiksliai atsakyti į pateiktą prašymą dėl informacijos pateikimo, nurodė: dėl Prašymo pirmo klausimo: duomenys apie Projekto įregistravimo datą TPDR nėra užfiksuoti, todėl jų neturi ir pateikti negali; dėl Prašymo antro klausimo: duomenys apie datą ir asmenį, priėmusį sprendimą Projektą įregistruoti TPDR nėra užfiksuoti, todėl jų neturi ir pateikti negali; dėl

Prašymo dalies, susijusios su dokumentų pateikimu: duomenų apie teritorijų planavimo dokumentų, galiojusių iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo priėmimo, inventorizavimo aktą neturi ir pateikti negali.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas 2017 m. birželio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 1 d. raštais patvirtino, kad jis nedisponavo pareiškėjo prašoma informacija, todėl, net ir nustačius aplinkybę, kad Administracija turėjo tam tikrus duomenis išsaugoti, tačiau jų dėl kokių nors priežasčių neišsaugojus, t. y. Administracijai jų neturint, nėra pagrindo įpareigoti Administraciją juos pateikti, nes toks teismo sprendimas negalėtų būti įvykdomas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

28. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais atmetė pareiškėjo skundą: Administracijai nurodžius, kad ji neturi pareiškėjo prašomos pateikti informacijos ir dokumentų, todėl, net ir nustačius aplinkybę, kad Administracija privalėjo, tačiau neišsaugojo tam tikrus duomenis, teismas nei turi pagrindo įpareigoti Administraciją juos pateikti, nei, atsižvelgiant į bendrąjį teisės principą impossibilium nulla obligatio est (lot. niekas negali būti įpareigotas daryti to, kas neįmanoma) (žr., pvz. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 17 d. sprendimą Belgija prieš Komisiją (C-75/97, EU:C:1999:311, 86 punktas), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013)), gali tai padaryti, nes toks teismo sprendimas negalėtų būti įvykdomas.

30. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tikslumo principo, kuriuo, pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnio nuostatas, be kita ko, vadovaujasi įstaigos, teikdamos informaciją, taikymą, nurodo, jog valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją. Todėl kilus ginčui, kai atitinkama institucija neteikia prašomos informacijos, turi būti vertinama, ar institucija disponuoja prašoma informacija. Nustačius, jog nėra paneigta, kad atsakovas objektyviai negalėjo pateikti prašomos informacijos, konstatuotina, jog atsakovas Įstatymo nuostatų nepažeidė (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2697/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2940/2012; taip pat žr. 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-449/2010). Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos neprivalo teikti informacijos, kurios neturi (žr. 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-368-438/2015; 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1265-624/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kartu aiškindamas informacijos išsamumo ir tikslumo principus, taip pat yra nurodęs, jog institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą teiktiną jų disponuojamą informaciją. Įstatymas nustato institucijos ar įstaigos pareigą prašančiam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti, turinio informaciją (taip pat ir informacijos kiekio prasme) (žr. 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1090-624/2015).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minijos nafta“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08522 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-530-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00790-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir valstybės įmonė „Turto bankas“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, APVA, Agentūra) 2017 m. sausio 2 d. (tokia sprendimo data nurodyta pareiškėjo patikslintame skunde) sprendimą Nr. (29-2-7)-APVA-10 ir pareiškėjo prašymą dėl pažeidimo tyrimo atnaujinimo tenkinti, taip pat panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija, FM) 2017 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. ((24.16)-5K-1700537)-6K-1701200.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 30 d. su Agentūra sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ (projekto kodas Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002) finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/S-10-678 (toliau – ir Finansavimo sutartis), kurioje buvo numatyta, jog 30 procentų (t.  y. 13 894 152,90 Lt) iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) Sanglaudos fondo projekto finansavimui skirtų lėšų pareiškėjui išmokama avansu, pareiškėjui pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją dėl avanso sumos. 2010 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas, suderinęs su Agentūra, su AB bankas „Snoras“ (toliau – ir bankas) sudarė Garantijos suteikimo sutartį

Nr. 270/VG/101230539 bei Avanso grąžinimo garantiją Nr. 270/VG/101230539, pagal kurias, siekiant užtikrinti projekto vykdytojo įsipareigojimų įvykdymą, bankas išdavė avanso grąžinimo garantiją ir užtikrinant banko atgręžtinių reikalavimų pagal garantijos sutartį įvykdymą bankui buvo įkeista 13 894 152 Lt suma. AB bankui „Snoras“ iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas neteko galimybės disponuoti jam pervestomis ES Sanglaudos fondo lėšomis, dėl to Agentūra 2013 m. gegužės 13 d. surašė pažeidimo tyrimo išvadą, kurioje nurodė, kad buvo nustatytas ES finansinės paramos panaudojimo pažeidimas – projekto vykdytojas nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimo pradėti projekte numatytas veiklas ir pažeidė VP3-3.2-AM-01-V priemonės „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas veiklos „Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros plėtra – biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros sukūrimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-248 (toliau – ir Aprašas), 38 punktą, Finansavimo sutarties specialiųjų sąlygų 5.1.1 punktą ir bendrųjų sąlygų 2.1.1 ir 5.3 punktus. Dėl padaryto pažeidimo Agentūra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pasiūlė nutraukti Finansavimo sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas lėšas – 13 894 152,00 Lt, t. y. 4 024 024,56 Eur. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-378 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 15 d. įsakymas Nr. D1-1002, tai reiškė, kad Finansavimo sutartis buvo nutraukta, o pareiškėjui atsirado pareiga grąžinti jam pervestas, nepanaudotas ir BAB banke „Snoras“ įšaldytas ES Sanglaudos fondo lėšas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Agentūrą dėl pažeidimo tyrimo, kurio pagrindu 2013 m. gegužės 13 d. buvo surašyta pažeidimo tyrimo išvada, atnaujinimo. 2017 m. sausio 2 d. (tokia sprendimo data nurodyta pareiškėjo patikslintame skunde) sprendimu Nr. (29-2-7)-APVA-10 Agentūra pareiškėjo prašymą atmetė. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė, Finansų ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. ((24.16)-5K-1700537)-6K-1701200 jo netenkino.

4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 patvirtintų Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų (toliau – ir Pažeidimų tyrimo rekomendacijos) 271 punktu, kuriame numatyta, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo nagrinėtos pažeidimo tyrimo metu, pažeidimo tyrimas gali būti atnaujinamas. Teikdamas prašymą dėl pažeidimo tyrimo atnaujinimo kaip naują aplinkybę, reikšmingą vertinant pareiškėjo veiksmus atliekant pažeidimo tyrimą, pareiškėjas nurodė tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje Nr. 3K-7-301-706/2015 pareiškėjo ir BAB banko „Snoras“ sudarytus ir su Agentūra suderintus sandorius pripažino negaliojančiais dėl prieštaravimo ES ir Lietuvos Respublikos teisei, taip pat konstatavo, jog Finansų ministerija avansą į BAB banką „Snoras“ pervedė neįsigaliojus avanso grąžinimo garantijai, nes joje buvo numatyta, kad ji įsigalioja tada, kai pinigai bus įskaityti į banko sąskaitą.

5. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimą neatnaujinti pažeidimo tyrimo priėmė būtent tos institucijos, kurios savo veiksmais prisidėjo prie to, kad ES Sanglaudos fondo lėšos būtų panaudotos prievolių įvykdymo užtikrinimui ir tokiais veiksmais tiesiogiai prisidėjo prie to, kad pareiškėjas vienas tapo atsakingas už ES Sanglaudos fondo lėšų neteisėtą panaudojimą. Tik LAT išsprendus ginčą pareiškėjui atsirado galimybė ginti savo pažeistas teises. Agentūra, atmesdama pareiškėjo prašymą, ignoravo jame išdėstytas aplinkybes, nepagrindė, kodėl nurodytos aplinkybės laikytinos ne naujomis ar jau nagrinėtomis pažeidimo tyrimo metu. Pareiškėjo manymu, atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

6. Atsakovas APVA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad Agentūra pagal kompetenciją turi užtikrinti, kad ES fondų lėšos nebūtų prarastos pagal

2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 93 straipsnį ir turi prižiūrėti ES fondų lėšų panaudojimo spartą pagal administruojamus projektus. Agentūra, atlikusi pažeidimo tyrimą dėl projekto įgyvendinimo, nustatė, jog projektas buvo vykdomas netinkamai – nesilaikoma sutartyje numatyto lėšų įsisavinimo grafiko, viešųjų pirkimų vykdymo grafiko, projekto vykdytojas negalėjo pasiekti sutartyje numatytų tikslų. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, įvertinusi galimas rizikas dėl tolimesnio projekto vykdymo, Agentūra, vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir PAFT), 197.1 punktu, kuris yra imperatyvus, priėmė sprendimą siūlyti Aplinkos ministerijai nutraukti Finansavimo sutartį bei susigrąžinti pareiškėjui išmokėtas lėšas. Esant vienam iš Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Lėšų grąžinimo taisyklės) 5 punkte

nurodytų pagrindų, neteisėtai išmokėtos paramos lėšos yra susigrąžinamos iš projekto vykdytojo. Todėl būtent projekto vykdytojas turi pareigą grąžinti paramos lėšas.

8. APVA pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog LAT išnagrinėjus ginčą tarp pareiškėjo ir BAB banko „Snoras“ paaiškėjo naujų aplinkybių, dėl kurių Agentūra privalo atnaujinti įtariamo pažeidimo tyrimą, tačiau pažeidimas buvo nustatytas ir sprendimas susigrąžinti išmokėtas lėšas buvo priimtas ne dėl tarp pareiškėjo ir BAB banko „Snoras“ sudarytų sutarčių, o dėl to, jog projektas buvo įgyvendinamas netinkamai – nesilaikoma sutartyje numatyto lėšų įsisavinimo grafiko, viešųjų pirkimų vykdymo grafiko, projekto vykdytojas negalėjo pasiekti Finansavimo sutartyje numatytų tikslų. Agentūros teigimu, pareiškėjo nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės neeliminuoja 2015 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo išvadoje konstatuotų pažeidimų: net ir atnaujinus pažeidimo tyrimą ir atsižvelgus į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, pažeidimo padarymo faktas nepasikeistų.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismo vertinimu, iš pažeidimo tyrimo metu nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas nesugebėjo laiku

užbaigti projekto, pats pareiškėjas šią aplinkybę pripažino 2013 m. balandžio 8 d. rašte Nr. 13-PĮ-413 (b. l. 126). Pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis įgalino Agentūrą siūlyti, o Aplinkos ministeriją nutraukti Finansavimo sutartį bei susigrąžinti visas sumokėtas lėšas. Teismas nustatė, kad prieš priimant sprendimą nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, Agentūrai ir Aplinkos ministerijai buvo žinomos ir vertinamos aplinkybės, jog projekto vykdymui pervesta į AB banke „Snoras“ esančią pareiškėjo sąskaitą avanso suma pareiškėjas negali naudotis dėl bankui iškeltos bankroto bylos. Be to, Agentūra pažeidimo tyrimo metu įvertino ir aplinkybę, kad pareiškėjo valdymo organas neprisiėmė įsipareigojimų dėl projekto avanso iš BAB banko „Snoras“ grąžinimo. Taigi, aplinkybė, kad dėl bankui iškeltos bankroto bylos pareiškėjas negali naudotis į AB banke „Snoras“ esančią pareiškėjo sąskaitą pervesta avanso suma, nėra nei nauja, nei sudaranti pagrindą atnaujinti pažeidimo tyrimą.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 buvo išspręstas civilinis ginčas tarp pareiškėjo ir bankrutuojančio banko dėl įpareigojimo grąžinti avanso lėšas Agentūrai. Kasacinio teismo nutartimi nebuvo pripažinta niekine pareiškėjo ir banko sudaryta terminuotojo indėlio sutartis, į kurią buvo pervesta avanso suma, bei nebuvo pripažinta, kad ši sąskaita buvo depozitinė. Aptariama kasacinio teismo nutartimi buvo spręsta, kad pareiškėjo ir banko susitarimai, kuriais buvo įkeistos projekto vykdymui skirtos lėšos, esančios terminuotojo indėlio sąskaitoje, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Tačiau teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo ir banko sudarytų sandorių, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su Agentūros konstatuotu pažeidimu, pasireiškusiu, kaip minėta, tuo, kad projekto vykdytojas nesugebėjo laiku pradėti projekte numatytų veiklų. Agentūra pažeidimo dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir banko sudarytais susitarimais, dėl kurių pasisakė kasacinis teismas, nenustatė. Taigi, kasacinio teismo išvados niekaip nepaneigia pareiškėjo padaryto pažeidimo fakto bei jo pobūdžio.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje nutartyje kasacinis teismas nepripažino niekiniais nei pareiškėjo su banku sudaryto susitarimo dėl terminuotojo indėlio sutarties, nei avanso grąžinimo garantijos, nors būtent šių susitarimų pagrindu projekto vykdymui buvo išmokėtas avansas. Vadinasi, ta aplinkybė, kad Agentūra suderino pareiškėjo ir banko sudarytus susitarimus, t. y. finansinio užtikrinimo susitarimą ir banko, kaip garanto, regreso teisę į įkeistas lėšas, nesusijusi su tuo, kad pareiškėjas dėl banko bankroto negalėjo naudotis banke atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis.

13. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad kasacinio teismo išaiškinimas sudaro prielaidas kitaip spręsti pareiškėjo kaltės dėl netinkamo projekto finansavimo ir administravimo sutarties vykdymo klausimą. Kadangi LAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 pateikti teisės aiškinimai nekeičia pažeidimo tyrimo metu nustatyto pažeidimo fakto, jo pobūdžio bei nesudaro prielaidų pakeisti priimto sprendimo nutraukti sutartį ir susigrąžinti visas išmokėtas lėšas, teismas sprendė, kad tokiomis aplinkybėmis Agentūra skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. rašte išdėstytą prašymą atnaujinti pažeidimo tyrimą. Teismo vertinimu, skundžiamas atsakovo sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, skundžiamas Finansų ministerijos sprendimas taip pat laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pažeidimų tyrimo rekomendacijose neįtvirtintas naujai paaiškėjusių aplinkybių apibrėžimas, tačiau pagal Rekomendacijų 271 punkto nuostatą darytina išvada, kad institucija, nagrinėdama parašymą dėl tyrimo atnaujinimo, privalo tirti dvi aplinkybes: a) ar prašyme nurodytos aplinkybės yra naujos ir b) ar jos nebuvo nagrinėjamos pažeidimo tyrimo metu. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl tyrimo atnaujinimo, nėra privaloma nagrinėti, ar naujos aplinkybės kaip nors galėtų pakeisti jau priimtą sprendimą. Svarbu ir tai, kad tos aplinkybės būtų susijusios su atliktu tyrimu.

14.2. Siekdamas pažeidimo tyrimo atnaujinimo pareiškėjas nori užtikrinti sau galimybę remtis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis (nauju teisės aiškinimu) sprendžiant jo atsakomybės klausimą ir nustatant priežastis, kodėl pareiškėjas negalėjo toliau vykdyti projekto. Pažeidimo, kurio tyrimo atnaujinimo siekia pareiškėjas, esmė yra tai, kad dėl banko bankroto avansu gautos ES paramos lėšos buvo užšaldytos ir pateko į bankrutavusio banko turtą.

14.3. Pareiškėjas pažeidimo tyrimo metu paaiškinimų neteikė, nes dar nebuvo baigta civilinė byla dėl avanso priteisimo. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Agentūra, tiek Finansų ministerija, kol civilinėje byloje nebuvo priimta kasacinio teismo nutartis, jokių priemonių dėl avanso susigrąžinimo nesiėmė ir tuo pačiu pripažino, kad tos civilinės bylos baigtis turi tiesioginę reikšmę vertinant, ar pareiškėjas padarė, ar nepadarė pažeidimą, ar yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

14.4. LAT konstatavo, kad iki projekto vykdymo pabaigos lėšų teisinė prigimtis nekinta, jos ir toliau lieka ES biudžeto ir (ar) valstybės narės biudžeto lėšomis, ES Sanglaudos fondo lėšos niekada nepriklausė pareiškėjui, todėl jis negalėjo priimti sprendimo dėl tų lėšų įkeitimo bankui. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sudaryti ir su Agentūra suderinti sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys teisės normoms.

14.5. Dėl padaryto pažeidimo yra kalta ir Agentūra bei Finansų ministerija, nes visos institucijos, ne tik pareiškėjas, prisidėjo prie to, kad ES lėšos buvo pervestos avansu ir įkeistos bankui. Jeigu Agentūra ir Finansų ministerija nebūtų pažeidusios LAT nurodytų teisės imperatyvų, Finansų ministerija nebūtų pervedusi ES lėšų negavusi galiojančios garantijos, tuomet ir lėšos nebūtų įšaldytos. Tik priėmus LAT nutartį atsirado faktinis pagrindas teigti, kad dėl lėšų praradimo kaltos ir Agentūra bei Finansų ministerija.

14.6. Teismas pernelyg formaliai vertino ginčo esmę, visiškai nenagrinėjo, ar pateiktas prašymas bent jau minimaliai atitinka kriterijus, kurių yra reikalaujama sprendžiant klausimą, ar pagrįstai yra prašoma atnaujinti pažeidimo tyrimą. Teismas nukrypdamas nuo pareikšto skundo ribų nagrinėjo, ar, jo manymu, pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės galėtų kaip nors pakeisti jau priimtą sprendimą dėl pažeidimo. Tik atnaujinus pažeidimo tyrimą būtų galima konstatuoti, ar yra pagrindas keisti sprendimą dėl pažeidimo, suteikus pareiškėjui teisę pasisakyti ir apskųsti jam nepalankų sprendimą dėl pažeidimo.

14.7. Sprendimą neatnaujinti pažeidimo tyrimo priėmė būtent tos institucijos, kurios savo veiksmais prisidėjo prie to, kad ES Sanglaudos fondo lėšos būtų panaudotos prievolių įvykdymo užtikrinimui ir tokiais veiksmais tiesiogiai prisidėjo prie to, kad pareiškėjas tapo atsakingas už ES Sanglaudos fondo lėšų neteisėtą panaudojimą.

14.8. Pažeidimo tyrimo metu pareiškėjas negalėjo aktyviai pasinaudoti galimybe skųsti jam nepalankaus individualaus administracinio akto, nes tuo metu vyko teismo procesas, kurio metu buvo siekiama atgauti banke įšaldytas lėšas. Tik LAT išsprendus civilinį ginčą iš esmės ir suformavus tam tikrą teisės aiškinimą bei konstatavus, kad anksčiau galiojusi ir priimta avansų ES Sanglaudos fondo lėšomis finansuojamų projektų išmokėjimo praktika yra ydinga ir neteisėta, pareiškėjui atsirado galimybė ginti savo pažeistas teises.

15. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Apelianto įsitikinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 buvo konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas, sandoriai, kuriuos kasacinis teismas pripažino niekiniais, buvo sudaryti atsakovo, kuris vienašališkai priimdavo sprendimus dėl konkrečių sandorių struktūros, reikalavimu. Pareiškėjas mano, kad atsakovas neturi teisės iš savo neteisėtų veiksmų kildinti pareiškėjo atsakomybės, ir tokiu būdu vykdyti pareiškėjo nuosavybės nusavinimą, kuris neatitinka Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, taip pat pažeidžia pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Apelianto manymu, EŽTT turėtų pateikti motyvuotą nuomonę dėl to, ar pagal šios bylos aplinkybes nuosavybės nusavinimas galėtų būti laikomu

atitinkančiu Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio standartus.16. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, remdamasis APVA atsiliepime į

skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros atsisakymo atnaujinti pažeidimo tyrimą dėl aplinkybių, nurodytų pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme Agentūrai.

18. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme Agentūrai (b. l. 132–133) kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, dėl kurios turėtų būti atnaujintas pažeidimo tyrimas, nurodė tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 išaiškino, kad ES Sanglaudos fondo lėšos niekada nepriklausė projekto vykdytojui, todėl jis negalėjo priimti sprendimo dėl tų lėšų įkeitimo bankui, todėl projekto vykdytojo sudaryti ir su Agentūra suderinti sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys ES teisės ir nacionalinės teisės normoms. Pareiškėjo teigimu, toks išaiškinimas reiškia, kad projekto vykdytojui perduotos lėšos prarastos ne dėl jo kaltės, todėl jam atsakomybė už netinkamą Finansavimo sutarties vykdymą neatsiranda.

19. Agentūra 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (29-2-7)-APVA-10 atsisakė atnaujinti pažeidimo tyrimą, iš esmės argumentuodama tuo, kad projekto vykdytojo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nepaneigia pažeidimo tyrimo metu nustatytų pažeidimų – projektas buvo įgyvendinamas netinkamai, nesilaikant Lietuvis Respublikos teisės aktų ir Finansavimo sutarties nuostatų.

20. Finansų ministerija 2017 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. ((24.16)-5K-1700537)-6K-1701200, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Agentūros 2017 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (29-2-7)-APVA-10, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra tinkamas pagrindas atnaujinti pažeidimo tyrimą.

21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo įsitikinimu, tik atnaujinus pažeidimo tyrimą, o ne sprendžiant klausimą dėl pažeidimo tyrimo atnaujinimo, būtų galima konstatuoti, ar yra pagrindas keisti sprendimą dėl pažeidimo, teismas nenagrinėjo, ar pareiškėjo prašymas atitinka kriterijus, reikšmingus sprendžiant, ar pagrįstai yra prašoma atnaujinti pažeidimo tyrimą. Apeliantas siekia remtis LAT pateiktu teisės aiškinimu sprendžiant jo atsakomybės klausimą ir nustatant priežastis, kodėl pareiškėjas negalėjo toliau vykdyti projekto, nes tik priėmus LAT nutartį paaiškėjo, kad dėl padaryto pažeidimo yra kalta ir Agentūra bei Finansų ministerija, nes visos institucijos prisidėjo prie to, kad ES lėšos buvo pervestos avansu ir įkeistos bankui.

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), pirmiausia pažymi, kad galimybė atnaujinti [pažeidimo tyrimą įtvirtinta Pažeidimų tyrimo rekomendacijų 27 1 straipsnyje, kuriame numatyta, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms (pvz., ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai, pateikus prašymą institucijai įvertinti paaiškėjusias naujas aplinkybes, gavus informaciją iš institucijos, audito institucijos ar iš kitų šaltinių), kurios nebuvo nagrinėtos pažeidimo tyrimo metu, pažeidimo tyrimas gali būti atnaujinamas.

23. 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006), 70 straipsnis nustato, kad valstybės narės yra atsakingos už veiksmų programų valdymą ir kontrolę, užkertant kelią pažeidimams, juos nustatant ir ištaisant bei susigrąžinant neteisėtai išmokėtas sumas. Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnį valstybės narės visų pirma atsako už pažeidimų nagrinėjimą ir turi imtis priemonių, jei esama įrodymų, kad yra pokyčių, kurie daro poveikį veiksmų ar veiksmų programų įgyvendinimo ar kontrolės pobūdžiui ar sąlygoms, ir jos atsako už reikiamą finansinį koregavimą (1 d.). Koregavimą valstybė narė atlieka panaikindama visą valstybės finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius (2 d.).

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225 patvirtintų Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių 2.5 punkte numatyta, kad pažeidimo tyrimas – institucijos atliekamas iš ES fondų

lėšų bendrai finansuojamo projekto vykdytojo, finansų inžinerijos projekto vykdytojo ar kitų institucijų ir (ar) įstaigų pateiktos informacijos, duomenų ir dokumentų tikrinimas, patikra vietoje, prašymas paaiškinti įtariamo pažeidimo aplinkybes ir (ar) kiti veiksmai, kuriais siekiama ištirti įtariamą pažeidimą.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir PAFT) 197 punkte įtvirtinta, kad įgyvendinančioji institucija, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, kurio ištaisyti neįmanoma, priima sprendimą dėl nustatyto pažeidimo, kuriame nurodomos su nustatytu pažeidimu susijusios faktinės aplinkybės, netinkamų finansuoti išlaidų suma ir pateikiamas vienas (ar keli) iš šiame punkte numatytų pasiūlymų ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai.

26. Pažeidimų tyrimo rekomendacijų 4 punkte įtvirtintas pažeidimų tyrimo ir nustatymo tikslas – laiku nustatyti ir ištaisyti pažeidimą, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos biudžeto finansinius interesus; institucijos, tiriančios pažeidimus ir priimančios su pažeidimais susijusius sprendimus, vadovaujasi proporcingumo principu ir atsižvelgia į pažeidimo pobūdį.

27. Nors, kaip teisingai pabrėžė pareiškėjas, Pažeidimų tyrimo rekomendacijose, taip pat ir kituose ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas naujai paaiškėjusių aplinkybių apibrėžimas, teisėjų kolegija pažymi, jog sistemiškai aiškinant Pažeidimo tyrimo rekomendacijų 271 punkto nuostatą atsižvelgiant į šios nutarties 22–25 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, minėta Pažeidimų tyrimo rekomendacijų 271 punkto nuostata negali būti aiškinama kitaip, kaip tik taip, kad pagrindą atnaujinti pažeidimo tyrimą sudaro ne bet kokios naujai paaiškėjusios ir atlikto pažeidimo tyrimo metu nevertintos aplinkybės, o tik tokios, kurios reikšmingos vertinant nustatytą pažeidimą ir sprendžiant atsakomybės už jį klausimą. Pažymėtina, kad ir pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės sutinka su tokiu aiškinimu, nurodydamas, jog svarbu, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės būtų susijusios su atliktu pažeidimo tyrimu.

28. Nagrinėjamu atveju Agentūra 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/IT04 (b. l. 107–112) nustatė, kad pareiškėjas pažeidė VP3-3.2-AM-01-V priemonės „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ veiklos „Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros plėtra – biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros sukūrimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-248 (toliau – ir Aprašas), 38 punktą, Finansavimo sutarties specialiųjų sąlygų 5.1.1 punktą ir bendrųjų sąlygų 2.1.1 ir 5.3 punktus, kadangi pareiškėjas nesilaikė Finansavimo sutartyje numatytame viešųjų pirkimų vykdymo plane nurodytų pirkimų vykdymo terminų bei mokėjimo prašymų teikimo grafike nurodyto lėšų įsisavinimo intensyvumo, nepasirašė rangos darbų pirkimo sutarties, kuri turėjo būti pasirašyta ne vėliau kaip iki 2012 m. rugsėjo 30 d., be to, nepaskelbė apie pirkimą naujai pareiškėjo pateiktoje atnaujintoje paraiškoje nurodytu terminu iki 2013 m. kovo mėn., nepateikė Agentūrai suderinti statybos darbų pirkimo dokumentų, kurie pagal nustatytus reikalavimus apimtų ir operatoriaus paslaugų pirkimą. Be to, projekto vykdytojas 2012 m. liepos 4 d. raštu informavo apie neaiškias galimybes dėl projekto avanso lėšų atgavimo iš bankrutavusio AB banko „Snoras“, o pareiškėjo valdyba neprisiėmė įsipareigojimų dėl projekto avanso iš BAB banko „Snoras“ grąžinimo. Agentūra, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad kyla grėsmė, jog projekto veiklos nebus įgyvendintos per Aprašo 19 punkte nurodytą projekto veiklų įgyvendinimo terminą (2015 m. rugsėjo 30 d.) bei nebus suspėta deklaruoti visas patirtas išlaidas iki PAFT 118 punkte nurodyto mokėjimo prašymų teikimo termino pabaigos (2015 m. spalio 1 d.), todėl yra didelė rizika, kad gali būti nepanaudotos ES paramos lėšos, todėl tikslinga nutraukti sutartį ir susigrąžinti išmokėtas lėšas,  t. y. projekto vykdytojui 2010 m. gruodžio 31 d. išmokėtą avansą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, remdamasis Agentūros 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo išvada VP3-3.2-AM-01-V-02-002/IT04, 2013 m. gegužės 23 d. priėmė įsakymą Nr. D1-378, kuriuo pakeitė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. D1-1002 ir išbraukė pareiškėjo projektą iš projektų, kuriems skiriamas finansavimas, sąrašo (b. l. 113).

29. Kaip minėta, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme Agentūrai (b. l. 132–133) kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, dėl kurios turėtų būti atnaujintas pažeidimo tyrimas, nurodė tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 pateiktas išaiškinimas, kad projekto vykdytojo su BAB banku „Snoras“ sudaryti ir su Agentūra suderinti sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys ES teisės ir nacionalinės teisės normoms, reiškia, kad projekto vykdytojui perduotos lėšos prarastos ne dėl jo kaltės, todėl jam atsakomybė už netinkamą Finansavimo sutarties vykdymą neatsiranda.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 išsprendė civilinį ginčą tarp pareiškėjo ir bankrutuojančio banko dėl įpareigojimo grąžinti avanso lėšas. Šios kasacinio teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo konstatuota, kad garantijos suteikimo

sutartyje nustatyti daiktiniai prievolių užtikrinimo sandoriai, t. y. finansinio užtikrinimo susitarimas ir banko kaip garanto regreso teisė į įkeistas lėšas, prieštarauja imperatyviam ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reguliavimui, kadangi jais pažeistas imperatyvus reikalavimas naudoti lėšas tik pagal tikslinę Sanglaudos fondo paskirtį, todėl yra niekiniai. Tuo tarpu, pareiškėjo ir banko sudaryta terminuotojo indėlio sutartis kasacinio teismo nutartimi nebuvo pripažinta niekine. Pažymėtina, kad LAT aptariamoje nutartyje nenurodė ir nevertino jokių aplinkybių, susijusių su Agentūros 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo, kurį pareiškėjas prašė atnaujinti, išvadoje Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/IT04 nustatytais pažeidimais, susijusiais su Finansavimo sutartyje įtvirtintų projekto įgyvendinimo terminų nesilaikymu. Taigi, atmestini apelianto argumentai, kad jo nurodyta kasacinio teismo nutartis reikšminga sprendžiant, ar pareiškėjas padarė, ar nepadarė pažeidimą, kuris, kaip minėta, pasireiškė projekto Finansavimo sutartyje numatytų projekto įgyvendinimo terminų nesilaikymu.

31. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad kasacinio teismo pateiktas teisės aiškinimas sudaro pagrindą kitaip spręsti pareiškėjo kaltės dėl Finansavimo sutarties nesilaikymo klausimą ir turi tiesioginę reikšmę vertinant, ar yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punktą, pažeidimas – tai Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui.

32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, 2016 m. liepos 14 d. prejudiciniame sprendime, byloje Wrocław – Miasto na prawach powiatu v. Minister Infrastruktury i Rozwoju (C-406/14) kalbėdamas apie Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnyje (žr. šios nutarties 22 p.) numatytą finansinio koregavimo mechanizmą pasisakė, kad pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis reikalaujama, kad valstybės narės atliktų finansinį koregavimą, jeigu nustatomas pažeidimas. Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje taip pat reikalaujama, kad kompetentinga nacionalinė institucija taikytinos korekcijos sumą nustatytų, atsižvelgdama į tris kriterijus, t. y. pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius.

33. Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Lėšų grąžinimo taisyklės) 4 punkte numatyta, kad sprendimas (administruojančiosios institucijos priimtas administracinis aktas ar teisės aktų, reglamentuojančių Taisyklėse nurodytų programų ir fondų administravimą, nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų, taip pat dėl kitų pagal teisės aktus ir (ar) paramos sutartis, ir (ar) tarptautines sutartis reikalaujamų grąžinti lėšų grąžinimo (2.8 p.)) yra pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas. Taigi, esant bent vienam iš Lėšų grąžinimo taisyklių 5 punkte nurodytų pagrindų, t. y., nepriklausomai nuo to, ar teisės aktų nesilaikė projekto vykdytojas, ar administruojančioji institucija arba įgyvendinančioji institucija, neteisėtai išmokėtos paramos lėšos pagal Lėšų grąžinimo taisykles yra susigrąžinamos iš projekto vykdytojo.

34. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą pažeidimo apibrėžimą, 98 straipsnyje numatytą finansinių koregavimų mechanizmą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendime byloje Wrocław – Miasto na prawach powiatu v. Minister Infrastruktury i Rozwoju (C-406/14) pateiktą aiškinimą, darytina išvada, kad valstybei pareiga atlikti finansinį koregavimą kyla visais atvejais, kai nustatomas teisės aktų pažeidimas, dėl kurio dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui, nepriklausomai nuo to, su kokio ūkio subjekto veiksmais susijęs teisės aktų pažeidimas, o nustatant finansinio koregavimo dydį atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, svarbą ir finansinį poveikį, tuo tarpu, projekto vykdytojo kaltė pagal aptartą teisinį reglamentavimą negali turėti įtakos sprendžiant, ar nustatytas pažeidimas ir dėl jo turi būti susigrąžinamos projekto vykdytojui išmokėtos lėšos, taip pat kaltė nepatenka į kriterijų, vertintinų nustatant finansinės pataisos dydį, sąrašą.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek pažeidimo nustatymo ir neteisėtai sumokėtų sumų teisingo dydžio nustatymo prasme, tiek subjekto, iš kurio susigrąžinamos išmokėtos lėšos, nustatymo aspektu nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme Agentūrai nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nelaikytinos tomis aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos teisingam pažeidimo nustatymui ir sprendimo dėl projekto apimtyje išmokėtų sumų susigrąžinimo priėmimui, todėl nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atnaujinti pažeidimo tyrimo.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis kreiptis į EŽTT prašant pateikti konsultacinę išvadą dėl klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu dėl nuosavybės nusavinimo neatitikimo Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniui, pažymi, jog Konvencijos Protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalis

nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pateikimo nėra susijęs su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku: nagrinėjamu atveju, jei atsakovo veiksmai, atlikti vykdant pažeidimų tyrimą ir priimant sprendimus, susijusius su pažeidimais, būtų pripažinti nuosavybės nusavinimu, nuosavybės nusavinimas galėtų būti kildinamas iš galutinio sprendimo dėl pažeidimo ir pareiškėjo įpareigojimo grąžinti projekto apimtyje išmokėtas lėšas, tačiau ne iš vėlesnių atsakovo sprendimų, kuriais nėra išreikšta atsakovo valia dėl pareiškėjo įpareigojimo grąžinti lėšas, o tik atsisakoma atnaujinti anksčiau atliktą pažeidimo tyrimą. Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas dėl lėšų susigrąžinimo, kuriuo baigta administracinė procedūra, buvo priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-378, kurio sudėtine dalimi laikytina Agentūros 2013 m. gegužės 13 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/IT04. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. D1-378 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos dalyką. Nagrinėjamoje byloje vertinamas Agentūros sprendimo neatnaujinti baigto pažeidimo tyrimo ir Finansų ministerijos sprendimo pritarti minėtam APVA sprendimui, teisėtumas ir pagrįstumas, šie skundžiami sprendimai nelaikytini sprendimais, kurie galėtų lemti nuosavybės nusavinimą, nurodytą pareiškėjo prašyme dėl kreipimosi į EŽTT. Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ribose nekyla Konvencijos Protokolo 1 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų pažeidimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pateikimo atmetamas nustačius, kad pareiškėjo nurodyti konsultacinės išvados klausimai nesusiję su nagrinėjama administracine byla.

38. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08523 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. A-595-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00676-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 57.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.  G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Jonavos rajono savivaldybei, atstovaujamai Jonavos rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Jonavos rajono savivaldybės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Skyrius) 2016 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 1896 nuo 2016 m. sausio 1 d. nutraukė socialinės pašalpos pareiškėjai mokėjimą. Apie šį sprendimą pareiškėja buvo informuota tik 2016 m. kovo 3 d. Iki pašalpos nutraukimo pareiškėjai buvo mokami 156,06 Eur ir tai buvo vienintelis jos pajamų šaltinis. Pareiškėja atsakovo nurodymu dirbo įvairius viešuosius darbus, buvo ir yra registruota Darbo biržoje. Be to, Administracijos Skyrius 2016 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 6B-09-1355 kuriame nutarė, kad pagal pareiškėjos 2016 m. kovo 24 d. pateiktą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 4357 socialinė pašalpa ir 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1659 kompensacijos už būsto šildymą, karštą ir geriamą vandenį nuo 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjai neskiriamos.

3. Pareiškėja nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2812-423/2016 panaikino Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 1896, 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 4357, 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 1659 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą-paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti. Teismas nustatė, jog atsakovo darbuotojai tinkamai neinformavo pareiškėjos apie vykdomus buities sąlygų patikrinimus, o tai negali būti pripažinta tinkamu jų pareigos vykdymu. Be to, priimti atsakovo sprendiniai neatitiko ir gero viešojo administravimo principo. Atsakovas ir jo kviesti liudytojai patvirtino, jog jie sąmoningai neinformuodavo pareiškėjos apie patikrinimus. Teismui pripažinus veiksmų ir priimtų individualių teisės aktų neteisėtumą pareiškėjai buvo išmokėta pašalpa, tačiau nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėja jokių išmokų negavo.

4. Taip pat pareiškėja nurodė, kad jos dukra mokosi Kauno kolegijos (duomenys neskelbtini) dieniniame skyriuje ir pareiškėja turi pareigą ją išlaikyti. Dėl atsakovo neteisėtų sprendimų pareiškėja negalėjo prasimaitinti, įsigyti vaistų, sumokėti už būsto nuomą, negalėjo deramai vykdyti pareigos dukrai, buvo priversta skolintis pinigus. Dėl vis didėjančių skolų pareiškėjos dukra buvo priversta parduoti savo butą. Tada pareiškėja tapo skolinga savo dukrai. Pareiškėja patyrė nervinę įtampą, galimybių sumažėjimą, diskomfortą ir pažeminimą.

5. Atsakovas Jonavos rajono savivaldybė, atstovaujama Jonavos rajono savivaldybės administracijos, (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2016 m. spalio 12 d. sprendimu panaikinus Administracijos Skyriaus 2016 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 1896, 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 4357, 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 1659 ir įpareigojus Administracijos Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą-paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti, atsakovas įvykdė šį įpareigojimą 2016 m. gruodžio 8 d. – išnagrinėjo iš naujo pareiškėjos prašymą-paraišką bei išmokėjo visas jai priklausančias išmokas. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 2 d. sprendime nurodė, jog „nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakove, kad pareiškėja, norėdama gauti socialinę paramą, privalo sudaryti tinkamas sąlygas socialiniams darbuotojams sudaryti patikrinimo aktą, tačiau faktas, kad socialiniams darbuotojams nepavyko susisiekti su pareiškėja ir ji nebuvo informuota apie socialinių darbuotojų planuojamo vizito detales (datą, laiką), negali būti pripažįstama tinkamu pareigos sudaryti sąlygas surašyti patikrinimo aktą vykdymu. Teisės aktuose nėra detalizuota, kaip turi būti atliekami patikrinimai, kuriu metu būtu tikrinamos asmenų gyvenimo sąlygos, turimas turtas ir užimtumas. Atsakovo manymu, pareiškėja nepagrindė žalos realumo, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, skundo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos yra grindžiami tik subjektyvia pačios pareiškėjos nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė jai iš atsakovo Jonavos rajono savivaldybės 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat pareiškėjai priteisė 204,77 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.

8. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2812-423/2016, kuris yra įsiteisėjęs, panaikino Administracijos Skyriaus 2016 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 1896, 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 4357, 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 1659. Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes teismas darė išvadą, jog pareiškėja, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. negaudama jokių išmokų – iš esmės netekusi pragyvenimo šaltinio, pateko į neapibrėžtą padėtį, patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas, todėl yra pagrindas konstatuoti žalos padarymo faktą, bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo sprendimų (neteisėtų veiksmų) ir pareiškėjos patirtos žalos. Įvertinęs tai, jog pareiškėjai socialinė pašalpa nebuvo mokama pakankamai ilgą laiką, atsižvelgdamas į pareiškėjos socialinę padėtį ir į tai, jog Kauno apygardos administraciniam teismui atsakovo sprendimus pripažinus neteisėtais ir nepagrįstais, atsakovas pervedė visas pareiškėjai priklausančias sumas, pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertintino 250 Eur suma.

III.

9. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Pareiškėja taip pat prašo apklausti liudytojus J. B., A. G., L. Š., taip pat prašo valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

10. Pareiškėja, be skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, dėl kurių už jai padarytą žalą priteisė tokią menką sumą (250 Eur), taip pat nemotyvavo, kodėl neapklausė pareiškėjos prašytų apklausti liudytojų. Pareiškėjos manymu, teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neteisingas. Esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą. Atsakovo padarytas pažeidimas turėjo ypatingai sunkias pasekmes (prarastas būstas, metus laiko teko gyventi be pajamų, skolos, pergyvenimai, nepatogumai ir kt.), svarbu ir tai, kad pasekmes panaikinti, pvz. įsigyti parduotą butą – neįmanoma.

11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą, papildomai nurodant, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialinės teisės normas ir nėra kitų pagrindų, dėl kurių galėtų būti tenkinamas pareiškėjos apeliacinis skundas. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146- 1135/2010, kurioje buvo priteistas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas, taip pat nurodo, jog teisingas žalos

atlyginimas reiškia ir tai, kad turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, nepagrįstai nutraukiant socialinės pašalpos pareiškėjai mokėjimą ir kompensaciją už būsto šildymą, karštą ir geriamą vandenį, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai iš atsakovo priteisė 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiu neturtinės žalos dydžiu nesutinka, o apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjai priteisė tik 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsakovo padarytas pažeidimas turėjo ypatingai sunkias pasekmes (prarastas būstas, metus laiko teko gyventi be pajamų, skolos, pergyvenimai, nepatogumai ir kt.), teismas nemotyvavo, kodėl neapklausė pareiškėjos prašytų apklausti liudytojų.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nustatė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, skundžiamame sprendime (5–6 lapuose) įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą ir pateikė motyvus, kuriais remdamasis nustatė pareiškėjai priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

17. Vertindama pirmosios instancijos teismo parinkto neturtinės žalos kompensavimo dydžio pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos sąvoką apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėja savo patirtą neturtinę žalą grindžia tuo, kad jai dėl negautos paramos teko gyventi be pajamų, ji negalėjo prasimaitinti, įsigyti vaistų, sumokėti už būsto nuomą, buvo priversta skolintis pinigų, pareiškėjos dukra buvo priversta parduoti butą, pareiškėja patyrė nervinę įtampą ir kitus neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus. Pareiškėja nurodo, kad ji neturėjo jokių pajamų nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d., kai atsakovas, vykdydamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą, pervedė pareiškėjai priklausančias sumas.

18. Kriterijai, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr., pvz., 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-339/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

19. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjos subjektinių teisių pažeidimų pobūdį

(dėl neteisėtų atsakovo sprendimų pareiškėja nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. negavo socialinės pašalpos, jai taip pat nebuvo skirtos būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos, taigi pareiškėja iš esmės neteko pragyvenimo šaltinio, patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas), taip pat atsižvelgusi į tai, jog Kauno apygardos administraciniam teismui atsakovo sprendimus pripažinus neteisėtais ir nepagrįstais, atsakovas pervedė pareiškėjai priklausančias sumas, sprendžia, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Nors pareiškėja prašė, kad jai būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atkreiptinas dėmesys, kas nors pareiškėja teigia, kad dėl įsiskolinimų jos dukra turėjo parduoti būstą, nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

21. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo atsisakymo iškviesti liudytojus, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog prašymo šaukti liudytoją tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Jei teismas atsisako apklausti liudytojus, jis turi pateikti pakankamai svarias atsisakymo priežastis, o toks atsisakymas negali atrodyti kaip savavališkas aktas, jis neturi būti neproporcingo proceso šalies teisių pagrįsti savo argumentus byloje apribojimas (žr., pvz., EŽTT 2002 m. birželio 18 d. sprendimą Wierzbicki prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 24541/94)).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas posėdžio metu aiškinosi, kokioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėja prašo iškviesti kiekvieną iš liudytojų, ir atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos skundo pagrindą ir dalyką sprendė, kad pareiškėjos prašomų apklausti liudytojų parodymai nebus informatyvūs, aplinkybės, kurias jie galėtų patvirtinti, negalėtų pakeisti teismo vertinimo byloje. Taigi, pirmosios instancijos teismas motyvavo atsisakymą apklausti liudytojus.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodytos teismų praktikos kontekste įvertinusi šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos pareiškėjai atlyginimo, pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, dėl kurių reikia kviesti liudytojus, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, praradusi vienintelį pajamų šaltinį, patyrė neigiamus išgyvenimus ir turėjo skolintis pinigų, tai, kad prašymas iškviesti liudytojus, nurodant teismo motyvus, buvo išspręstas 2017 m. rugsėjo 4 d. vykusiame teismo posėdyje, konstatuoja, kad šioje byloje nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šiuos reikalavimus. Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos prašymas apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teisme taip pat netenkintinas.

24. Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2017 m. lapkričio 14 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (2.16)NTP-7-10640 (b. l. 99), kurioje nurodoma, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos A. G. pagal 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-T-4723-18796 išlaidas sudaro 260 Eur. Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos 2017 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-17-T-4723-18796 (b. l. 78) pareiškėjai buvo paskirta teisinė pagalba pirmosios instancijos teismo sprendimui šioje administracinėje byloje apskųsti. Apeliacinis skundas teisme gautas 2017 m. spalio 9 d.

25. Vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

26. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, be kita ko, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (atsižvelgus į prašomų atlyginti teisinių paslaugų suteikimo

datą, aktuali redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 20 d.).27. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei

skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija neturtinių reikalavimų atveju paprastai nustatoma pagal tenkintų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-243-261/2017). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisės dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo iš esmės apgintos, todėl ji turi teisę reikalauti atlyginti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Nagrinėjamu atveju prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (260 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1,7*838,7=1 425,79 Eur), todėl priteistinas iš atsakovo.

29. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturinės žalos dydį. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjai priteisiant 500 Eur jos patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjai A. G. iš atsakovo Jonavos rajono savivaldybės, atstovaujamos Jonavos rajono savivaldybės

administracijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovo Jonavos rajono savivaldybės, atstovaujamos Jonavos rajono

savivaldybės administracijos, 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08528 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-3914-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02232-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 16.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) sprendimą, įformintą 2016 m. spalio 11 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-5762 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jam ir jo tėvui V. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 3,9500 ha žemės sklypas, esantis Klaipėdos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, kurio naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Pareiškėjas gavo ūkininko pažymėjimą, suteikiantį teisę ūkininkauti, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyrių, prašydamas organizuoti ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) rengimą. Ši institucija 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakyme Nr. 12VĮ-1168-(14.12.2.) „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų“ nurodė, jog planavimo tikslas – ūkininko sodybos vietos parinkimas, uždaviniai – žemės ūkio paskirties žemės sklypo suplanavimas, nustatant ūkininko sodybos statinių statybos zoną. Gavęs šį įsakymą, pareiškėjas 2016 m. spalio 3 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, prašydamas jam išduoti planavimo sąlygas Žemėtvarkos projektui rengti, tačiau Administracija 2016 m. spalio 11 d. rašte Nr. (5.1.22)-A5-5762 nurodė, jog planavimo sąlygų neišduos, nes numatoma veikla prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T11-166 patvirtinto Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) sprendiniams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai ginčo žemės sklype leidžia ne tik ūkininkauti, bet ir statyti gyvenamąjį namą bei žemės ūkio paskirties pastatus. Tuo tarpu, Specialiojo plano sprendiniai ginčo žemės sklype leidžia vykdyti tik specialius gamtinio komplekso struktūros, kurią pakeitė ūkinė veikla, atkūrimo darbus, t. y. uždraudžiama ūkininkauti. Taigi, pareiškėjo manymu, Specialusis planas toje apimtyje, kurioje ginčo žemės sklypui nustatyti kraštovaizdžio tipo reglamentai ŽŪGK 2.1 / MŪGK 1.1, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, konstituciniams teisėtų lūkesčių, proporcingumo principams. Pabrėžė, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius, užkerta kelią jam toliau vykdyti ūkinę veiklą, kuri galima pagal žemės sklypo pagrindinę paskirtį ir naudojimo būdą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas taip pat prašė teismo ištirti Specialiojo plano atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo tikslas ir uždaviniai

prieštarauja Specialiojo plano sprendiniams, kuriuose numatyta, jog statyba galima tik esamų sodybų ribose. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Specialusis planas yra Bendrąjį planą konkretizuojantis teritorijų planavimo dokumentas ir yra jo sudėtinė dalis, todėl pareiškėjo argumentai dėl tokių dokumentų prieštaravimo vienas kitam yra nepagrįsti. Apribojimas, Specialiajame plane numatant galimybę ginčo sklype statybą vykdyti tik esamų sodybų ribose, nereiškia, kad pareiškėjas

negali žemės sklypo naudoti pagal jo paskirtį, t. y. užsiimti žemės ūkio veikla, todėl nėra pagrindo teigti, jog minėto plano sprendiniais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatos.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo žemės sklypo teritorija atitinka Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje reglamentuotą ūkininko sodybos statusą, todėl sprendė, kad Žemėtvarkos projektas, kuriuo siekiama suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo (sklypų) teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos zoną, suplanuoti kelių išdėstymą, nustatyti vandens tvenkinio įrengimo vietą, suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko sodybos statinių statybos zoną teritorijoje, prieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams, tame tarpe, ir teritorijų planavimo dokumentams. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog ginčo žemės sklype negalima statyti ūkininko sodybos, dar nereiškia, kad šis žemės sklypas negali būti naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą jo paskirtį, toks draudimas nenustatytas žemės sklypo teritorijoje galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose.

III.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar tenkinamos Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamos sąlygos, kurias atitikus, ūkininko ūkio sodybos statybai kliūčių neturėtų kilti, todėl teismo argumentacija dėl Žemėtvarkos projekto prieštaravimo aukštesnės galios norminiams aktams niekuo nepagrįsta. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintame Specialiajame plane įtvirtinta sąlyga, kad statyba yra galima tik esamų sodybų ribose, ribojanti ūkininko ūkio sodybos statybą, suderinama su aukštesnės galios teisiniu reguliavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar aptariama nuostata atitiko įstatymų leidėjo valią.

IV.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas pradėti tyrimą, ar Specialusis planas, toje dalyje, kurioje nustatyta, kad ginčo sklypas patenka į apsaugos ir naudojimo režimo teritoriją ŽŪGK 2.1/MŪGK 1.1 „ekstensyvaus tradicinio ūkininkavimo su intensyviu ūkininkavimu miškų teritorijose“ atitinka aukštesnės galios teisės aktus ir konstitucinius teisėtų lūkesčių, privačios nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio teiginiais, jame nėra aiškiai suformuluota, kokia apimtimi Specialiojo plano sprendiniai prieštarauja įstatymams bei teisės principams. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1087-520/2018, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pradėti Specialiojo plano teisėtumo tyrimą, ir pabrėžta, jog aplinkybė, kad pareiškėjai negali žemės ūkio paskirties žemėje statyti ūkininko sodybos, dar nereiškia, kad jie negali naudoti žemės sklypo pagal jo tiesioginę paskirtį – užsiimti žemės ūkio veikla.

11. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, jog ginčo sklypas atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir pareiškėjas įregistravęs ūkininko ūkį ginčo sklype įgijo teisę pasinaudoti šioje nuostatoje reglamentuota lengvata, jei tai neprieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams, tame tarpe, ir teritorijų planavimo dokumentams.

12. Teismas nustatė, kad pagal Bendrojo plano sprendinius ginčo sklypas gali būti naudojamas kaip žemės ūkio ar miškų paskirties žemės sklypas. Specialiojo plano sprendiniai ginčo sklype leidžia statybą tik esamų sodybų ribose,  t. y.

draudžia pareiškėjui statyti ūkininko ūkio sodybą. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. T11-289 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. T11-166 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktu pripažino Specialiojo plano sprendinius Bendrojo plano sudedamąja dalimi. Teismas darė išvadą, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo organizuojamo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto uždaviniai prieštarauja aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumento – Specialiojo plano, sprendiniams, ir pagrįstai atsisakė išduoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto planavimo sąlygas. Nei Bendrojo plano, nei Specialiojo plano sprendiniai nedraudžia pareiškėjui naudoti jam priklausančios žemės sklypo dalies pagal tiesioginę paskirtį. Teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

V.

13. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar konkreti Specialiojo plano nuostata, jog ŽŪGK2.1/MŪGK 1.1 kraštovaizdžio tipo reglamento zonoje, į kurią patenka ginčo sklypas, statyba yra galima tik esamų sodybų ribose, ribojanti ūkininko sodybos statybą, buvo suderinama su aukštesnės galios teisiniu reguliavimu, nustatytu Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, nors LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje šioje byloje aiškiai nurodė, kad pirmos instancijos teismas privalo ištirti šią nuostatą.

13.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo prašymas ištirti norminį teisės aktą yra grindžiamas tik bendro pobūdžio teiginiais ir jame nėra aiškiai suformuluota, kokia apimtimi Specialiojo plano sprendiniai prieštarauja įstatymams bei teisės principams, nėra konkrečiai įvardijamos tos Specialiojo plano dalys, kurių teisėtumas turėtu būti ištirtas. Pareiškėjas prašė teismo pasisakyti dėl labai konkretaus Specialiojo plano sprendinio, susijusio su individualia byla.

13.3. Nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurios būtų analogiškos LVAT 2018 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1087-520/2018, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, suformuotam teisminiam precedentui, ginčo dalykai skirtingi, todėl nėra pagrindo remtis minėta LVAT nutartimi.

13.4. Jei įstatymų leidėjas numatė įstatymu palengvinta tvarka, nustatyta Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, leisti ūkininkui kurti ūkininko sodybą, tai savivaldybė savo sprendimu negali paneigti šios teisės, nors tai ir numatyta teritorijų planavimo dokumente. Teismas pažeidė įstatymų viršenybės principą. Pareiškėjas atitiko visus Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl pareiškėjui neturėjo būti jokių kliūčių statyti ūkininko sodybą.

13.5. Žemės ūkio ir Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintame Žemės naudojimo būdų turinio apraše nurodyta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypams, kurių naudojimo būdas yra „kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai“, priskiriami žemės sklypai, kuriuose galima žemės ūkio veikla: <…> šiuose sklypuose galimi ūkininkų sodybų ir žemės ūkio veiklai ar alternatyviajai veiklai reikalingi statiniai. Taigi, Specialusis planas, panaikinantis žemės naudojimo turinyje numatytą galimybę statyti statinius, akivaizdžiai apribojo pareiškėjo teisę naudoti ginčo sklypą pagal paskirtį. Savivaldybės institucijos nustatytas teisinis reguliavimas įpareigoja daryti tai, kas neįmanoma, t. y. statyti daugiau nei vieną ūkininko sodybą žemės ūkio paskirties žemės sklypuose (leidžiama statyti naują ūkininko sodybą, jei ji jau yra pastatyta), nors to daryti neleidžia Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tuo buvo pažeistas ne tik principas impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma), bet ir konstitucinis principas, kad nuosavybę varžyti galima tik įstatymu, o ne poįstatyminiais aktais.

13.6. Bendrasis planas nedraudžia ginčo sklype pareiškėjui statyti ūkininko sodybą, todėl Specialiojo plano sprendiniai, kurie, teismo nuomone, buvo teisėtai integruoti į tą patį Bendrąjį planą, jo neatitinka, nes būtent Specialiojo plano sprendiniai jų tvirtinimo metu buvo nesuderinti su Bendrojo plano sprendiniais. Teismas nepasisakė, ar Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. T11-289 pakeitė Bendrojo plano sprendinius, ir kokia teisinė reikšmė, kad Specialusis planas tapo Bendrojo plano sudedamąja dalimi. Teismas nepastebėjo, kad patvirtinant, o vėliau integruojant Specialiojo plano sprendinius į Bendrąjį planą, buvo pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatos.

14. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.15. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nenurodė jokių naujų motyvų, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas ginčijamas

Administracijos 2016 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (5.1.22)-A5-5762 ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti

pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. prašymą. Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių pagrindu buvo atsisakyta pradėti Specialiojo plano teisėtumo tyrimą ir pareiškėjo skundas buvo atmestas, mano, jog teismas tinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (5.1.22)-A5-5762 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui“, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. prašymas išduoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto planavimo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėjas siekia suformuoti ūkininko sodybos ūkį, dėl ko ir kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, o ši tokią galimybę paneigė, motyvuodama tuo, kad ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo tikslas ir uždaviniai prieštarauja 2015 m. gegužės 28 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-166 patvirtintiems Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano sprendiniams, kuriuose numatyta, jog statyba galima tik esamų sodybų ribose.

18. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T11-166 buvo patvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas, o Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T11-289 minėtas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. T11-166 papildytas 2 punktu, kuriuo nustatyta, kad Specialiojo plano sprendiniai yra Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111) sudedamoji dalis. Iš Bendrojo plano sprendinių matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į Z-M teritoriją, plane pažymėtą indeksais Ž 3.1 (bendrosios ekologinės apsaugos) ir M 4.1 (intensyvaus tradicinio ūkininkavimo). Specialiojo plano ištraukoje nurodyta, jog ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, plane pažymėtą indeksais MŪGK 1.1 (intensyvaus tradicinio ūkininkavimo) ir ŽŪGK 2.1 (ekstensyvaus tradicinio ūkininkavimo). Specialiojo plano 3.8 lentelėje „Ūkinio (gamybinio) prioriteto gamtinio kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo reglamentai“, skiltyje, pavadintoje „Kraštovaizdžio tipo indeksas“, pažymėta, kad šio tipo kraštovaizdyje statyba galima tik esamų sodybų ribose.

19. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2016 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (5.1.22)-A5-5762 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui“ pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. prašymą Nr. KPZP26700 išduoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto planavimo sąlygas, pripažinus, jog pareiškėjo organizuojamo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto uždaviniai prieštarauja aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumento – Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano sprendiniams. Tačiau tokia išvada nėra pakankamai pagrįsta.

20. Su analogiška pirmosios instancijos teismo išvada nesutikdamas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje pabrėžė, kad konstatavimas apie apelianto siekio (ūkininko sodybos statyba) prieštaravimą aukštesnės galios norminiams aktams – abstraktaus pobūdžio. Nurodžiusi į Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, kaip vieną iš pagrindinių teisinių reguliavimų, suponuojančių galimybę ūkininko ūkio sodybos statybai, pagal įstatymų leidėjo valią, jei yra numatoma statyti tik vieną ūkininko ūkio sodybą, jei būsima statyba nepateks į miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtas teritorijas ir jei statyba bus vykdoma nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, kuris yra ne mažesnis kaip 0,5 hektaro, teisėjų kolegija konstatavo, kad atitikus numatytas sąlygas, ūkininko ūkio sodybos statybai kliūčių neturėtų kilti. Pirmosios instancijos teismui neatlikus patikros pagal ką tik nurodytus reikalavimus, argumentacija dėl prieštaravimo aukštesnės galios norminiams aktams, inter alia (be kita ko) Ūkininko ūkio įstatymui, buvo pripažinta niekuo nepagrįsta. Dar daugiau – apeliacinės instancijos teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad teisė į ūkininko ūkio sodybos statybą buvo paneigta ir tuo pagrindu, kad tai nesuderinama su teritorijų planavimo dokumentais, t. y. 2015 m. gegužės 28 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-166, kuriuo buvo patvirtinti Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo plano sprendiniai, tame tarpe, aptartas sprendinys, jog statyba yra galima tik esamų sodybų ribose, pareiškėjo (apelianto) žemės sklypui patekus (jį priskyrus) į ŽŪGK2.1/MŪGK 1.1 teritoriją (kraštovaizdžio tipo reglamentui), nurodė, kad pirmosios

instancijos teismas turi pareigą patikrinti ar Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatytas teisinis reguliavimas, ribojantis ūkininko ūkio sodybos statybą, buvo suderintas su aukštesnės galios teisiniu reguliavimu, ar aptariama ribojanti nuostata atitiko įstatymų leidėjo valią. Tačiau šios pareigos pirmosios instancijos teismas neįvykdė.

21. Bendrąjį planą ir Specialųjį planą laikant norminiais administraciniais teisės aktais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriuje nustatyta tvarka. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1  d.), arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Minėta, tokio tyrimo būtinybę buvo nurodęs apeliacinės instancijos teismas.

22. Bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-223/2012; 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-24/2013; kt.).

23. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrindė savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų nepakankamumo prašymui dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams tyrimo pagrįsti. Tik šiuo aspektu reikšminga ir teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1087-520/2018 (žr. nutarties 50 p.), kurioje nagrinėtas ginčas buvo panašaus pobūdžio, tačiau skyrėsi faktinėmis aplinkybėmis ir šalių pozicijomis. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į apeliacinio teismo nuorodas, nėra pateikiamas vertinimas ir negrindžiama pozicija, kodėl teismui nekyla abejonių dėl taikytino norminio akto teisėtumo (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

24. Sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Bendrojo plano tekstinės dalies 5.3.1 „Žemės ūkio paskirties teritorijų naudojimas“ 13.3 punktas teigia, jog visose žemės ūkio paskirties teritorijose, išskyrus gamtiniu ir kultūriniu požiūriu saugomas teritorijas, gyvenamosios ir kitos paskirties statinių statyba galima ūkininkų sodyboms pagal žemėtvarkos planavimo dokumentą parinktose vietose – teisės aktų nustatytomis sąlygomis (tik gyvenamasis namas ir žemės ūkio paskirties pastatai privačios žemės plotuose, ne mažesniuose kaip 0,5 ha) t. y. numatyta Ūkininkų ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuota išimtis ir lengvata, supaprastinanti teritorijų planavimo procesą ūkininko ūkio sodybos statybai, o įvertinęs Bendrojo plano sprendinius konstatavo, jog ginčo sklypas gali būti naudojamas kaip žemės ūkio ar miškų paskirties žemės sklypas.

25. Nagrinėjamu atveju svarbu, kad ribojimas statyti ūkininko ūkio sodybą tik esamų sodybų ribose atsirado Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T11-166 (su 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. T11-289 pakeitimais) patvirtinus Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialųjį planą,  t. y. pakeitus ginčo teisiniams santykiams reikšmingą reguliavimą, o toks pakeitimas laikytinas esminiu.

26. Nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-6-502/2017, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. sprendime nurodė, kad tinkamas diskrecijos naudojimasis nustatant teisinį reguliavimą neatsiejamas ir nuo kitų reikalavimų teisėkūrai, inter alia (be kita ko) išplaukiančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo, atsakingo valdymo, gero administravimo principų ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs, kad teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis, be kita ko, privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d.,

2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Be pirmiau minėto proporcingumo principo Teisėkūros pagrindų įstatymas taip pat reikalauja laikytis atvirumo ir skaidrumo (3 str. 2 d. 4 p.), efektyvumo (3 str. 2 d. 5 p.), aiškumo (3 str. 2 d. 6 p.), sistemiškumo (3 str. 2 d. 7 p.) principų. Iš Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų principų taip pat pažymėtinas objektyvumo reikalavimas, reiškiantis, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (3 str. 2 p.). Siekiant užtikrinti šiuos principus, norminiai administraciniai aktai priimami įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka, laikantis procedūrinių reikalavimų.

27. Teisėkūros pagrindų įstatyme reglamentuojami teisėkūros principai, procesas ir tvarka. Iš šios tvarkos elementų paminėtina, kad prieš nustatant naują ar iš esmės keičiant esamą teisinį reguliavimą, gali būti parengta numatomo teisinio reguliavimo koncepcija, kurioje pateikiama esamos padėties analizė, nurodomos spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos, galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės, numatomą teisinį reguliavimą pagrindžiančios nuostatos, kita svarbi informacija (12 str.). Taip pat tai, kad rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas (15 str. 1 d.). Atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas (15 str. 2 d.). Be kita ko, Teisėkūros pagrindų įstatyme reglamentuojama konsultavimosi su visuomene procedūra (7 str.), kuri suprantama, kaip teisėkūros iniciatyvas pareiškiančių, teisės aktų projektus rengiančių, teisės aktus priimančių ir (ar) teisinio reguliavimo stebėseną atliekančių subjektų veiksmai, apimantys teisėkūros iniciatyvų, teisės aktų projektų pateikimą visuomenei susipažinti, informavimą apie atliekamą teisinio reguliavimo stebėseną, taip pat gautų asmenų pasiūlymų įvertinimą ir šio įvertinimo rezultatų paskelbimą. Su visuomene turi būti konsultuojamasi laiku ir dėl esminių klausimų (konsultavimosi efektyvumas), taip pat tiek, kiek yra būtina (konsultavimosi proporcingumas) (7 str. 2, 3 d.).

28. Išdėstytos nuostatos pagrindžia, kad vykdant reglamentavimo veiklą teisės aktuose yra įtvirtintos procedūrinės galimybės teisėkūros subjektui nustatyti priimamo teisinio reguliavimo prielaidas (faktines situacijos aplinkybes, šias aplinkybes patvirtinančius tam tikrus duomenis), visapusiškai įvertinti priimamų teisės normų (teisės akto projekto) teigiamas ir neigiamas pasekmes, ir tai pateikti teisės akto projekto lydimuosiuose dokumentuose ar pačiame teisės akte (jo prieduose). Šių procedūrinių galimybių išnaudojimas teisėkūros procese, atsižvelgiant į konkrečią reglamentavimo sritį ir nustatomų teisės normų pobūdį, sudaro prielaidas ne tik priimti teisėtus inter alia (be kita ko) proporcingus, objektyvius ir aiškius norminius administracinius aktus, bet ir užtikrina, jog atsižvelgiant į teisėkūros subjekto pateiktą priimamo teisinio reguliavimo pagrindimą, bus galima tinkamai atlikti priimtų teisinio reguliavimo nuostatų teisėtumo teisminę patikrą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisė iš Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo reikalauja motyvuoti priimamus bendro pobūdžio aktus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 str. (buvęs EB sutarties 253 str.)).

29. Apibendrinęs teismas pažymėjo, kad teisėkūros subjekto diskrecija, kad ir esanti labai plati, negali būti aiškinama, kaip paneigianti viešojo administravimo subjekto pareigą apskritai pagrįsti savo priimamus sprendimus, todėl, priimant konkretų norminį administracinį aktą (nustatant konkrečias teisės normas), turi būti aiškūs faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi. Nustatomo teisinio reguliavimo pagrindimas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tokio pagrindimo stoka apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, ypač kai administracinis aktas, kurio teisėtumas yra tiriamas, reglamentuoja specialių žinių reikalaujančią sritį. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga pagrįsti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017). Kaip minėta, norminio administracinio akto teisėtumo patikrai numatyta ABTĮ II skyriuje nustatyta tvarka.

30. Svarstant norminio akto patikros iniciavimo klausimą atkreiptinas dėmesys, kad atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, šiuo atveju vykdančiam administracinio reglamentavimo veiklą (viešojo administravimo subjekto veiklą, apimančią norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti) taikomi bendrieji konstituciniai principai (inter alia atsakingo valdymo, teisinės valstybės, teisingumo, teisės viršenybės (teisėtumo), teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo), kurie, be kita ko, įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais yra grindžiamas geras administravimas, kuris teisėkūros veikloje neatsiejamas nuo konstitucinio atsakingo valdymo principo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją paisydamos atsakingo valdymo

principo, visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2014 m. gegužės 27 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota tai, kad konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).

31. Dėl išdėstytų priežasčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – sprendimas panaikinamas, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08524 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. A-1647-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04363-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.3; 12.13.1.1; 12.13.1.2; 12.13.5; 12.19(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių

inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) padavė teismui prašymą, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. S-247 (7-212/2017) (toliau – ir MGK sprendimas). Atsakovas prašyme nurodė, kad:

1.1. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjo T. L. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir kitų mokesčių už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2017 m. birželio 19 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-279 (toliau – ir Patikrinimo aktas). VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui 2007–2009 m. susidarė 5 410 060 Lt (2007 m. – 1 450 812 Lt, 2008 m. – 2 701 564 Lt, 2009 m. – 1 257 684 Lt) grynųjų piniginių lėšų trūkumas, todėl konstatavo, jog patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjas galėjo naudoti kitas gautas ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas ir nedeklaruotas pajamas. VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)-FR0682-347 (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 354 341,68 Eur GPM, 21 443,18 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ), 235 015,55 Eur GPM delspinigių, 14 219,99 Eur PSDĮ delspinigių, 70 868 Eur GPM baudą, 4 289 Eur PSDĮ baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, kreipėsi su skundu į MGK. Minėta ikiteisminio ginčo institucija iš dalies sutiko su VMI, tačiau konstatavo, jog atsakovas netinkamai interpretavo teisės normas dėl vienkartinės 2003 m. gruodžio 31 d. turėto gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nepateikimo, todėl MGK sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir perdavė jo pastabas VMI nagrinėti iš naujo.

1.2. MGK sprendime nurodė, kad VMI nustatė, jog pareiškėjas galėjo turėti 407 492 Lt pinigų likutį, tačiau pripažino pareiškėjui tik iki 50 000 Lt turėtą pinigų likutį (suma, kurios nereikėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto vienkartinėje deklaracijoje). MGK vertinimu, mokesčių administratoriaus atlikta pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio pajamų ir išlaidų analizė yra išsami ir patvirtina, jog pareiškėjas galėjo disponuoti didesnėmis pajamomis. negu pripažino VMI. MGK nuomone, aplinkybė, jog nebuvo teikta vienkartinė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija negali būti vertinama kaip pakankama pripažįstant pareiškėjui mažesnį pajamų likutį negu realiai buvo nustatytas patikrinimo metu, todėl VMI pozicija šiuo aspektu negali būti pripažinta pagrįsta.

1.3. Nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalėjo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (Įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.). VMI vadovavosi šios Įstatymo normos aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, suformuluotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kad asmuo, kuris nedeklaravo pajamų iki 2005 m. gegužės 1 d., patiria neigiamas pasekmes, t. y. jis vėlesniais laikotarpiais, einančiais po 2005 m. gegužės 1 d., nebegali grįsti turtu, kurio nedeklaravo, kito turto įsigijimo.

1.4. Nagrinėjamu atveju skiriasi MGK ir VMI pozicija dėl teisės normų, reglamentuojančių vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nepateikimo pasekmes, aiškinimo ir taikymo. MGK nuomone, vienkartinės 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos nepateikimas nesukelia jokių neigiamų pasekmių mokesčių mokėtojui, jeigu pajamų likutis patikrinimo metu realiai nustatomas didesnis, nei reikalavo deklaruoti imperatyvios teisės normos. VMI laikosi nuomonės, kad realus didesnio nei 50 000 Lt pinigų likučio, turėto 2003 m. gruodžio 31 d., nustatymas mokestinio patikrinimo metu neturi teisinės reikšmės vertinant vėlesnio turto įsigijimą (patirtas išlaidas), nes toks likutis, jo nedeklaravus teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pripažįstamas. Šiuo atveju VMI konstatavus, kad mokesčių mokėtojas iki 2005 m. gegužės 1 d. nedeklaravo didesnio nei 50 000 Lt pinigų likučio, turėto 2003 m. gruodžio 31 d., realus didesnio likučio nustatymas mokestinio patikrinimo metu neturi teisinės reikšmės vertinant vėlesnio laikotarpio metu patirtas išlaidas, nes toks likutis nėra pripažįstamas. Todėl VMI sprendimas turėjo būti paliktas galioti, t. y. nebuvo pagrindo grąžinti iš naujo nagrinėti

pareiškėjo pastabas.1.5. Konstatavus, kad vienkartinės turto deklaracijos nepateikimas teisės aktų nustatyta tvarka sukelia neigiamas

teisines pasekmes mokesčių mokėtojui, atitinkamai nėra pagrindo spręsti klausimą dėl galbūt 1995 m. sausio mėnesį pareiškėjo gautos dovanos (MGK sprendimas, 12–15 psl.), nes tokia dovana patenka į vienkartinės 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos pateikimo aiškinimo ir taikymo klausimą.

II.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu atsakovo VMI prašymą atmetė ir MGK sprendimą paliko nepakeistą.

3. Teismas pažymėjo, kad MGK padarė išvadą, jog mokesčių administratorius, nustatęs didesnį pareiškėjo turėtą pajamų likutį 2003 m. gruodžio 31 d., nepagrįstai jį sumažino, atsižvelgęs tik į tai, jog nebuvo pateikta vienkartinė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, nors mokesčių administratorius išsamiai ir detaliai nurodė surinktus duomenis, reikalingus išanalizuoti pareiškėjo turėtas pajamas ir patirtas išlaidas laikotarpiu iki 2003 m. gruodžio 31 d. MGK vertinimu, mokesčių administratoriaus atlikta pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio pajamų ir išlaidų analizė buvo išsami ir patvirtinanti, jog pareiškėjas galėjo disponuoti didesnėmis pajamomis, negu pripažino VMI, dėl to aplinkybė, kad nebuvo teikta vienkartinė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, negali būti vertinama kaip pakankama pripažįstant pareiškėjui mažesnį pajamų likutį, negu realiai buvo nustatytas patikrinimo metu. Teismo nuomone, tokią išvadą MGK padarė atsižvelgusi į tai, kad mokesčių administratorius neatliko pareiškėjo teiktuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, jog jis 1996 m. deklaravo 802 400 Lt turtą ir pinigines lėšas, vertinimo bei nesurinko kitos papildomos informacijos dėl šio šaltinio realumo, o ne dėl to, kad mokesčių administratorius netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nepateikimo pasekmes. Tad MGK panaikino VMI sprendimą ne dėl to, kad skirtingai nei VMI interpretavo atitinkamas teisės nuostatas, o dėl to, kad mokesčių administratorius nevykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnyje nustatytos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

4. Atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta, jog nagrinėjamu atveju VMI ir MGK būtų skirtingai aiškinę teisės aktų nuostatas, teismas nevertino atsakovo skundo argumentų dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo nagrinėjamame mokestiniame ginče. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad MGK iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III.

5. Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – VMI prašymą tenkinti.

6. VMI nurodo, kad teismas netgi konkretizavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę – koreliuojant Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms ir MAĮ 67 straipsnio 1 dalies imperatyvui pirmenybė teikiama pastarajai teisės normai,  t. y. vienkartinės deklaracijos nepateikimas neturi teisinės reikšmės, kadangi mokesčių administratorius bet kuriuo atveju privalo pagrįsti savo poziciją – nustatyti mokesčių mokėtojo pajamų likutį, nes mokesčių administratoriui nenustatyta jokių išimčių dėl mokestinės prievolės pagrindimo. Tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas nagrinėjamu atveju nustatė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo reikšmingą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę – asmuo, kuris nedeklaravo pajamų iki 2005 m. gegužės 1 d., patiria neigiamas pasekmes, t. y. jis vėlesniais laikotarpiais, einančiais po 2005 m. gegužės 1 d., nebegali grįsti turtu, kurio nedeklaravo, kito turto įsigijimo. Kitaip sakant, realus didesnio nei 50 000 Lt pinigų likučio iki 2003 m. gruodžio 31 d. nustatymas mokestinio patikrinimo metu neturi teisinės reikšmės vertinant vėlesnio turto įsigijimą (patirtas išlaidas), nes toks likutis, jo nedeklaravus teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pripažįstamas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai suteikė pirmenybę Įstatymo nuostatoms dėl vienkartinės turto, turėto 2003 m. gruodžio 31 d., deklaracijos nepateikimo pasekmių, t. y. mokesčių administratorius neprivalo nustatyti pajamų likutį, kad pagrįstų savo poziciją MAĮ 67 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl konstatavus, kad mokesčių mokėtojas iki 2005 m. gegužės 1 d. nedeklaravo didesnio nei 50 000 Lt pinigų likučio, turėto 2003 m. gruodžio 31 d., realus didesnio likučio nustatymas mokestinio patikrinimo metu neturi teisinės reikšmės vertinant vėlesnio laikotarpio metu patirtas išlaidas, nes toks likutis nėra pripažįstamas. Taigi MGK ir teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtas teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl vienkartinės gyventojo

(šeimos) turto, turėto 2003 m. gruodžio 31 d., deklaracijos nepateikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatų aiškinimo.

8. Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas <…>, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (Įstatymo 4 str. 2 d.).

9. VMI, pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustačiusi, kad pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti 407 492 Lt piniginių lėšų, vadovaudamasi minėtomis Įstatymo nuostatomis, iš minėtos sumos pripažino pagrįstomis tik 50 000, t. y. galimą nedeklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų sumą, kadangi pareiškėjas nedeklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turimo turto, t. y. deklaracijos nepateikė. Kitaip tariant, mokesčių administratorius laikėsi pozicijos, kad nustačius, jog mokesčių mokėtojas iki 2005 m. gegužės 1 d. nedeklaravo didesnio nei 50 000 Lt pinigų likučio, turėto 2003 m. gruodžio 31 d., pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį realus didesnio likučio nustatymas mokestinio patikrinimo metu neturi teisinės reikšmės vertinant vėlesniu laikotarpiu patirtas išlaidas.

10. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Teisėtumo principas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamas plačiai, kaip, be kita ko, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas individualų administracinį aktą, turi užtikrinti ir šio teisės akto atitiktį bendriesiems teisės principams (sąžiningumo, teisingumo, protingumo), taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintiems principams (pvz., objektyvumo). Individualaus administracinio akto teisėtumo reikalavimo ryšys su bendraisiais teisės ir viešojo administravimo principais suponuoja būtinybę taikyti teisės normas ne mechaniškai, bet užtikrinti, kad jų taikymas atitiktų šiuos principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-819/2014). Laikantis teisėtumo principo, neteisėti administraciniai aktai pagal bendrąją taisyklę turėtų būti panaikinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1218/2014).

11. Paminėti teisės principai taikytini ir VMI, kuri taip pat patenka į viešojo administravimo subjektų kategoriją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-958-575/2019). Be kita ko, imperatyvas, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, yra įtvirtintas ir MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje. Taigi VMI, administruodama mokesčius, turi vadovautis minėtais šios nutarties 10 punkte nurodytais principais, t. y. vykdydama savo funkcijas ir taikydama mokesčių administravimą ir mokesčius reglamentuojančius įstatymus (teisės aktus) į juos atsižvelgti.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 9 punkte nurodyta VMI pozicija neatitinka šio nutarties 10 punkte nurodytų principų. Pats mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti 414 006 Lt pinginių lėšų, bet dalies šios sumos (atskaičius neprivalėtus deklaruoti 50 000 Lt) nepripažinęs pareiškėjo pajamomis vien dėl to, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir 4 straipsnio 2 dalį 50 000 Lt viršijančia nedeklaruota suma negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai, veikė pernelyg formaliai ir minėtą įstatymo nuostatą taikė itin siaurai, neatsižvelgdamas į minėtus šios nutarties 10 punkte nurodytus principus. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomas pareiškėjui mokėtinus mokesčius už 2007–2009 m. ir su jais susijusias sumas, pats nustatęs, kad pareiškėjas galėjo turėti 414 006 Lt pinginių lėšų 2003 m. gruodžio 31 d., nesiekė nustatyti objektyvią tiesą apie pareiškėjo gautas pajamas iki 2007–2009 m., nors tai turėjo įtakos ir pareiškėjo gautų pajamų 2007–2009 m., o kartu ir minėtu laikotarpiu pareiškėjo mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisingumui. Tokiu būdu

mokesčių administratorius pažeidė bendruosius sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, taip pat VAĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą objektyvumo principą. Mokesčių administratorius, pernelyg formaliai pritaikęs Įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir 4 straipsnio 2 dalį, tinkamai neįvykdė ir MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti visas mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių ir su juo susijusias sumas, nes ši nuostata iš mokesčių administratoriaus reikalauja būtent teisingai apskaičiuoti mokesčius ir su juo susijusias sumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019).

13. Pabrėžtina, kad šiuo atveju atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017) apie Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymą yra suformuota administracinėje byloje, kurios aplinkybės nuo nagrinėjamos administracinės bylos skiriasi, kadangi, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pats mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas realiai galėjo turėti pinigines lėšas 2003 m. gruodžio 31 d., nors jų ir nedeklaravo, o atsakovo nurodomoje administracinėje byloje to nebuvo nustatyta. Dėl to atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali šiai bylai, o šioje nutartyje pateikti išaiškinimai minėtai praktikai neprieštarauja.

14. Taigi konstatuotina, kad atitinkama VMI sprendimo dalis, kuria buvo sumažintas nustatytas pareiškėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų likutis, yra neteisėta ir nepagrįsta, t. y. neatitinkanti teisėtumo principo. Tuo pagrindu atitinkama ginčijama MGK sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad mokesčių administratoriaus nepagrįstai sumažino nustatytą pareiškėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą 414 006 Lt dydžio pinginių lėšų likutį, pripažintina teisėta ir pagrįsta.

15. Nors atsakovas prašyme, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad prašo panaikinti visą MGK sprendimą, tačiau tiek iš prašymo, tiek iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog VMI nagrinėjamoje byloje iš esmės pateikė argumentus tik dėl MGK sprendimo dalies, kuria konstatuota, kad mokesčių administratoriaus nepagrįstai sumažino nustatytą pareiškėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą pinginių lėšų likutį, kuri, kaip minėta, pripažinta teisėta ir pagrįstą. Dėl to, atsakovui iš esmės nepateikus jokių argumentų (kurie nebūtų susiję su nustatyto pareiškėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto piniginių lėšų likučio jo nedeklaravus vertinimu), teisėjų kolegija kitos MGK sprendimo dalies nevertina.

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai įvertino MGK sprendimo motyvus ir dėl to nurodė nevisiškai tinkamus argumentus skundžiamame sprendime, tačiau pagrįstai netenkino atsakovo prašymo panaikinti MGK sprendimą, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08531 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eAS-345-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04509-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 57.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės „Regitra“ ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ (toliau – ir atsakovas) generalinio direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.19)-24-3468 ir įpareigoti VĮ „Regitra“ įregistruoti transporto priemonę – (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d.

sprendimą ir tenkinti jo skundą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.Atsakovo VĮ „Regitra“ ir trečiojo suinteresuoto asmens VĮ „Regitra“ Kauno filialo atstovas 2019 m. vasario 25 d.

teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 876,10 Eur.Pareiškėjas D. G. atsiliepime į pastarąjį prašymą prašė jį atmesti.Pareiškėjas savo nesutikimą su šiuo prašymu grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje

pažymima, jog tokiose bylose atsakovui viešojo administravimo subjektui nėra priteisiamos jo patirtos išlaidos. Pareiškėjas teigė, kad ginčas tarp jo ir atsakovo dėl automobilio registracijos vyksta jau 4 metus, o atsakovas vengia atlikti registraciją nepaisydamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimų. Šioje administracinėje byloje, pareiškėjo nuomone, nebuvo keliama kokia nors nauja teisės taikymo problema, todėl atsakovas, turėdamas savo teisės skyrių ir kvalifikuotus teisininkus, neturėjo būtinybės pasitelkti advokatą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi netenkino atsakovo VĮ „Regitra“ ir trečiojo suinteresuoto asmens VĮ „Regitra“ Kauno filialo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas apžvelgė teismų praktiką, susijusią su išlaidų viešojo administravimo subjektui dėl advokato paslaugų teikimo atlyginimu, ir akcentavo, kad, vertinant VĮ „Regitra“ vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgtina į tai, jog pagal VĮ „Regitra“ interneto svetainėje viešai pateikiamus duomenis šis subjektas, vykdantis viešąjį administravimą, Administravimo departamente turi Teisės skyrių. Prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, jog advokato pasitelkimas atstovauti VĮ „Regitra“ ir jo filialų interesus teisme, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl sprendimo panaikinimo, buvo būtinas, t. y. kad atsakovo vidiniai resursai buvo

nepakankami parengti atsiliepimą į skundą ir tinkamai atstovauti jo interesams teisme. Byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, galinti turėti itin reikšmingos įtakos atsakovo funkcijoms vykdyti arba viešajam interesui, byla nebuvo sudėtinga. Pažymėta, kad atsakomybė už kiekvienos institucijos finansinių išteklių ir darbuotojų darbo laiko racionalų paskirstymą tenka institucijos vadovui. Teismas, atsižvelgdamas į kilusio ginčo esmę, atsakovo vidinius resursus atstovauti VĮ „Regitra“ ir jos filialą teisme, priėjo išvadą, kad atsakovas nepagrindė ir teismas nenustatė aplinkybių, jog advokato pasitelkimas atstovauti atsakovo interesus teisme šiuo atveju buvo būtinas. Taigi, VĮ „Regitra“ ir VĮ „Regitra“ Kauno filialo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl jų atlyginimas negali būti priteistas iš pareiškėjo.

III.

Atsakovas VĮ „Regitra“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ Kauno filialas (toliau kartu – ir apeliantai) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliantai pažymi, kad teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, rėmėsi 2019 metų duomenimis apie VĮ „Regitra“ vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, tačiau prašomos atlyginti išlaidos atsirado 2015 m. spalio mėn., kai buvo pateiktas atsiliepimas į pareiškėjo skundą. 2015 metais VĮ „Regitra“ dirbo tik du teisininkai, kurie buvo atsakingi už visus įmonėje kylančius teisės klausimus, tarp jų – darbo teisės, viešųjų pirkimų klausimai, pretenzijų nagrinėjimas, interesantų konsultavimas. Tuo metu VĮ „Regitra“ sudarė dešimt filialų. Tik dviejų teisininkų pajėgumai nebuvo pakankami užtikrinti tinkamą atstovavimą atsakovui teisminėse bylose. Be to, apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas vykdo advokato veiklą, todėl tinkamai suformuoti poziciją į pareiškėjo skundus ir atstovauti teisme atsakovui prireikė advokato teisinių paslaugų.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, galinti turėti itin reikšmingos įtakos atsakovo funkcijoms vykdyti arba viešajam interesui, byla nebuvo sudėtinga. Apeliantai paaiškina, kad pareiškėjas 2014–2015 metais inicijavo 4 bylas, naudojosi teisės aktų spragomis, bylose buvo sprendžiami Europos Sąjungos teisės taikymo klausimai, analizuojami kitų valstybių (Latvijos Respublikos) teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių registravimą. Ši byla buvo nagrinėjama keliose institucijose. Minėtų administracinių bylų pagrindu buvo formuojama administracinių teismų praktika dėl transporto priemonių, pritaikytų eismui kairiąja kelio puse, registravimo Kelių transporto priemonių registre. Apeliantų nuomone, nagrinėtoje byloje keliamas teisinis klausimas buvo naujas, o bylos baigtis turėjo platesnį poveikį, nes, jei pareiškėjo skundas būtų buvęs tenkintas, būtų pradėta masinė transporto priemonių, pritaikytų eismui kairiąja kelio puse, registracija Kelių transporto priemonių registre.

Apeliantai tvirtina, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas anksčiau VĮ „Regitra“ prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino (2019 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-8391-426/2016, 2019 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-210-142/2017).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti

atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018).

Nagrinėjamu atveju apeliantai – VĮ „Regitra“ ir VĮ „Regitra“ Kauno filialas – yra viešojo administravimo subjektai, ginčas yra susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose jie atlieka viešąjį administravimą. Pirmosios instancijos teismas netenkino jų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš viešai prieinamų duomenų nustatęs, kad VĮ „Regitra“ Administravimo departamente yra Teisės skyrius. Apeliantai iš esmės neneigia šios konstatuotos aplinkybės, bet tvirtina, jog 2015 metais VĮ „Regitra“ dirbo tik du teisininkai, kurie turėjo aptarnauti visus dešimt jos filialų, spręsti vidinius klausimus, atsakyti į pretenzijas bei teikti konsultacijas, dėl didelio darbo krūvio jie negalėjo teisme tinkamai atstovauti VĮ „Regitra“ ir jos filialų interesus. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog kitose bylose jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvo tenkinamas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančiu atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (liet. sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1858-520/2016, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-288-492/2019).

Apeliantų nurodytoje administracinėje byloje Nr. eI-8391-426/2016 ginčas kilo dėl pareiškėjos R. D. laikyto A kategorijos transporto priemonės egzamino rezultatų. Atsakovams VĮ „Regitra“ ir VĮ „Regitra“ Vilniaus filialui pastarojoje administracinėje byloje atstovavo tas pats advokatas kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi iš dalies tenkino VĮ „Regitra“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų

atlyginimo, prašomą priteisti atlyginimo sumą sumažindamas nuo 219,02 Eur iki 150 Eur (įvertinus atsiliepimo turinį, ginčo pobūdį bei teisinį materialinį ginčo santykį, atsižvelgus į pareiškėjos nurodytus argumentus dėl finansinės padėties bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais). Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje nutartyje plačiau nepasisakė apie VĮ „Regitra“ patirtų bylinėjimosi išlaidų būtinumą.

Administracinėje byloje Nr. eI-210-142/2017 ginčas kilo dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Zoloto“ reikalavimo priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo, ir V. L. turtinės žalos, kilusios, kai V. L. suklastotų dokumentų pagrindu įgytą automobilį pardavė pareiškėjui, atlyginimą. Atsakovo atstovui VĮ „Regitra“ Vilniaus filialui pastarojoje administracinėje byloje atstovavo tas pats advokatas kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi tenkino VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje nutartyje plačiau nepasisakė apie VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo patirtų bylinėjimosi išlaidų būtinumą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirajame skunde nurodytų administracinių bylų Nr. eI-8391-426/2016 ir Nr. eI-210-142/2017 faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių, todėl tai, kad pastarosiose administracinėse bylose VĮ „Regitra“ ir jos filialų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvo visiškai arba iš dalies tenkinti, savaime nereiškia, jog ir nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju teisingai ir pagrįstai vadovavosi būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, nes, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje apeliantai prašė priteisti išlaidų, susijusių su teisinėmis paslaugomis rengiant atsiliepimą į pareiškėjo skundą, atlyginimą – 876,10 Eur, šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2015 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 162) ir 2015 m. spalio 6 d. mokėjimo nurodymą (b. l. 163). Įvertinus pateiktus dokumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovas VĮ „Regitra“ – mokėjimo nurodyme mokėtoju įvardytas asmuo – realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2015 m. II ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 784,75 Eur (2,5 x 713,9 Eur). Apeliantų prašoma priteisti suma – 876,10 Eur – yra mažesnė už šį maksimalų dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi VĮ „Regitra“ turimus vidinius resursus, kilusio ginčo apimtį ir sudėtingumą bei kitus Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas VĮ „Regitra“ visiškai nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra neadekvatus susidariusiai situacijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju VĮ „Regitra“ gali būti priteisiama 300 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai visiškai netenkino VĮ „Regitra“ ir VĮ „Regitra“ Kauno filialo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantų atskirasis skundas tenkinamas iš

dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo valstybės įmonės „Regitra“ ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialo atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį pakeisti, t. y. priteisti atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ iš pareiškėjo D. G. 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08521 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-442-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00882-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 17.3.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „NT fortus“, Palangos miesto savivaldybės administracija) dėl potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau – ir DNSB) „Birutės parkas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrija) 2017 m. kovo 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos

inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2017 m. sausio 31 d. potvarkį Nr. P1-3 „Dėl 2016-11-21 statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akto Nr. SLD-30-161121-00020 panaikinimo“ (toliau – ir Potvarkis).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis, manydamas, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „NT fortus“ žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statybas vykdo pažeisdama teisės aktų reikalavimus bei žemės sklypo naudotojų teises ir teisėtus interesus, t. y. negavusi žemės sklypo bendraturčių sutikimų projekto pagrindu statomų pastatų statybai, 2016 m. birželio 19 d. skundu kreipėsi į atsakovą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, nagrinėdamas skundą, tiesiogiai ir betarpiškai neištyrė situacijos, neanalizavo duomenų, įskaitant detaliojo plano sprendinius, nevertino, kokie sutikimai buvo pateikti, ar jie leidžia statytojo pagal projektą vykdomas statybas, taip pat aplinkybės, kad Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) 2016 m. gegužės 11 d. statybos leidimą Nr. LNS-33-160511-00030 (toliau – ir Statybos leidimas) išdavė be šių sutikimų. Atsakovas nepagrįstai nustatė, kad statytojas Statybos leidimo išdavimo metu turėjo sklypo bendraturčių sutikimus, todėl Potvarkiu nepagrįstai panaikino 2016 m. lapkričio 21 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą Nr. SLD-30-161121-00020 (toliau – ir Aktas). Pareiškėjo teigimu, bet kokia statytojo vykdoma statyba 0,12292 ha ploto žemės sklypo dalyje turėjo būti suderinta su inžinerinių tinklų žemės sklype savininku ir žemės sklypo bendranuomininku UAB „Palangos kempingas“, kurio teises ir pareigas perėmė Bendrija, o atsakovas pripažino, kad išduodant Statybos leidimą žemės sklypo bendraturčių sutikimai nebuvo pateikti. Be to, pareiškėjo vertinimu, Potvarkis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jis buvo priimtas formaliai, neatlikus išsamaus ir objektyvaus tyrimo.

3. Pareiškėjas 2017 m. birželio 21 d. pateikė paaiškinimus, kuriuose pabrėžia, jog atsakovas nepagrįstai nustatė, kad statytojas UAB „NT fortus“ Statybos leidimo išdavimo metu turėjo ginčo žemės sklypo bendraturčių (konkrečiai – „Piota Limited“ ir UAB „Palangos kempingas“) sutikimus, teigia, kad Žemės sklypo pasidalinimo planas M1:1000 nėra įregistruotas. Be to, net ir darant prielaidą, jog UAB „NT fortus“ Statybos leidimo išdavimo metu turėjo žemės sklypo bendraturčių sutikimus dėl statybos jo valdomoje žemės sklypo dalyje Nr. 23, šie sutikimai buvo išduoti nekonkrečiai apibrėžtam rezultatui, o, pažeidęs Palangos miesto valdybos 2002 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 219 patvirtintame Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliajame plane, Žemės sklypo pasidalinimo plane M1:1000 ir teisės aktuose nustatytus apribojimus (pvz., neturėdamas teisinio pagrindo, dalį automobilių stovėjimo aikštelės, šaligatvius suprojektavo ir įrengė už UAB „NT fortus“ valdomos žemės sklypo dalies ribų, t. y. kelio, kurį nuosavybės teise valdo pareiškėjas, ribose; pažeidė detaliajame plane jo valdomai žemės sklypo daliai tenkantį užstatymo intensyvumą; pažeidė leistinus atstumus nuo pastatų iki jo valdomos žemės sklypo dalies ribos), statytojas turėjo gauti naujus bendraturčių sutikimus, bet to nepadarė. Pareiškėjas tvirtino, jog jis turi materialinį teisinį suinteresuotumą kreiptis į teismą, kadangi Bendrija yra ginčo žemės sklype esančių gyvenamųjų namų savininkų bendrija ir kelio, kuriuo patenkama į žemės sklypo dalį Nr.  23, bei nuotekų šalinimo tinklų – lietaus nuotekų tinklų valdytoja, ji atstovauja ginčo žemės sklypo naudotojų interesus dėl šio sklypo bendro naudojimo objektų. UAB „Neranta“ 2017 m. gegužės 22 d. ataskaita patvirtina, jog UAB „NT fortus“ vykdoma statyba pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, sutikimas dėl statybų jam priklausančioje ir jo valdomoje kelio dalyje nebuvo gautas. Pareiškėjas taip pat pakartojo savo poziciją, jog Potvarkis neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

4. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, jog Inspekcijos Klaipėdos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, patikrinęs iš Administracijos gautus dokumentus, taip pat Lietuvos Respublikos statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje (toliau – ir IS) „Infostatyba“ esančius dokumentus, Akte konstatavo, kad statytojas UAB „NT fortus“ su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą IS „Infostatyba“ nepateikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytų žemės sklypo bendraturčių („Piota Limited“; buvęs savininkas – UAB „Vikstata“) ir nuomininkų (UAB „Palangos kempingas“) rašytinių sutikimų dėl suprojektuotų statinių statybos, taigi, Statybos leidimas buvo išduotas neteisėtai. Tačiau atsakovas akcentavo, kad jis, vykdydamas statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę panaikinti savo neteisėtai priimtą su statybos valstybine priežiūra susijusį administracinį sprendimą. Išnagrinėjus UAB „NT fortus“ 2016 m. gruodžio 9 d. skunde nurodytas pirkimo-pardavimo sutartis ir papildomai pateiktą informaciją dėl „Piota Limited“ nuosavybės teise valdomo sklypo dalies anksčiau buvusių savininkų (UAB „Vikstata“) ir nuomininkų (UAB „Palangos kempingas“) įsipareigojimų, nustatyta, kad UAB „NT fortus“ statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu turėjo minėtus žemės sklypo bendraturčių sutikimus (žemės sklypo dalių savininkai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyse

nurodė neprieštarausią naujų statinių žemės sklype statybai, tik dalis sutikimų, būtent „Piota Limited“ ir UAB „Palangos kempingas“, teikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą per IS „Infostatyba“ nebuvo pateikta), todėl Inspekcijos viršininko pavaduotojas teisėtai ir pagrįstai priėmė Potvarkį, kuriuo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, panaikino Aktą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „NT fortus“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. UAB „NT fortus“ nurodė, kad 2016 m. balandžio 13 d. UAB „EKF Fortus“ jam pardavė statinius žemės sklypo,

esančio (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas – (duomenys neskelbtini)), dalyje Nr. 23, kartu perleisdamas ir teises pagal 2015 m. rugsėjo 21 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-33-150921-00124. 2016 m. gegužės 11 d. šis statybą leidžiantis dokumentas buvo perregistruotas UAB „NT fortus“ vardu, jam suteiktas numeris – LNS-33-160511-00030, žemės sklypo dalyje Nr. 23 yra tęsiami statybos darbai. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Potvarkis negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi jis nelaikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (jame neišdėstyti jokie įpareigojimai), be to, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių jo teisių pažeidimą, t. y. materialinį teisinį suinteresuotumą šiuo aspektu. UAB „NT fortus“ pastebėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kuris iš ginčo žemės sklypo (jo dalių) savininkų nėra davęs sutikimo statyboms žemės sklypo dalyje Nr. 23. Žemės sklypo dalių savininkai, sudarydami nekilnojamojo turto žemės sklype pirkimo pardavimo sutartis, patvirtino savo supratimą, jog statybų, projektų ir pardavimų likusioje žemės sklypo dalyje tarpusavyje derinti nereikės. Žemės sklypo teritorija buvo nuosekliai vystoma, o po sutarčių sudarymo suinteresuoti asmenys jokių prieštaravimų dėl duotų sutikimų nereiškė. Pastarosios nuostatos dėl sutikimų statyti naujus statinius buvo taikomos kitiems žemės sklypų savininkams, jiems priskirtose žemės sklypo dalyse vykdant statybas. UAB „NT fortus“ teigimu, žemės sklypo dalių savininkams, įgyjant žemės sklypų dalis nuosavybės teise, buvo žinoma ir suprantama, kad žemės sklypas faktiškai padalytas padalinimo planu, kuriuo aiškiai atskirta kiekvienam iš žemės sklypo dalių savininkų priklausanti žemės sklypo dalis. Nekilnojamojo turto ir žemės sklypo dalių savininkų duoti sutikimai yra privalomi ir jų teisių perėmėjams. Atsakovas nurodė, kad žemės sklypų dalių savininkų sutikimai, t. y. notarinės pirkimo-pardavimo sutartys, nebuvo teiktos dėl to, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu jos buvo registruotos viešame registre, o kartu su prašymu pateiktas žemės sklypo savininko patikėtinio sutikimas, kuris viešame registre nebuvo registruotas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ skundą.

9. Teismas apžvelgė byloje esančius dokumentus (tarp jų – UAB „Palangos kempingas“ ir E. V. 2003 m. liepos 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog pirkėja sutinka, kad visų kitų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statomų namų (pastatų) projektai nebūtų derinami; UAB „Palangos kempingas“ ir N. Z. (N. Z.) 2004 m. vasario 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis bei UAB „Palangos kempingas“ 2010 m. birželio 1 d. sutikimas, kad N. Z. savo sklypo dalyse statytų pastatus, pagal parengto detaliojo plano reikalavimus, nenukrypstant nuo kvartalo architektūrinės koncepcijos; Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Palangos skyriaus, ir UAB „EKF Fortus“ 2016 m. kovo 13 d. susitarimas Nr. 16SŽN-29-(14.16.55.) „Dėl 1998 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N25/98-148 pakeitimo“, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog žemės sklype statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima, jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentu nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui; taip pat 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria N. Z. perleido, o UAB „EKF Fortus“ perėmė nuomos teises ir pareigas į 0,1292 ha žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu 23, kurios atsirado 1998 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 25/98-148 bei 2003 m. sausio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N25/98-148 patikslinimo pagrindu), ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir nustatė, kad Inspekcijos Klaipėdos skyrius, nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. lapkričio 9 d. skundus atlikęs statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą, surašė 2016 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. SLD-30-161121-00020, kuriame nurodyta, jog nepateikti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių, išskyrus Tarnybos, sutikimai, kuriuos pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas privaloma pateikti kartu su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą. UAB „NT fortus“ kreipėsi į Inspekciją su 2016 m. gruodžio 9 d. skundu, prašydama iš esmės peržiūrėti Aktą ir panaikinti jo išvadas dalyje dėl nustatytų pažeidimų. Inspekcija 2017 m. sausio 16 d.

rašte Nr. 2D-510, išnagrinėjusi UAB „NT fortus“ 2016 m. gruodžio 9 d. skunde nurodytas pirkimo pardavimo sutartis ir papildomai pateiktą informaciją apie „Piota Limited“ nuosavybės teise valdomo sklypo dalies anksčiau buvusių savininkų (UAB „Vikstata“) ir nuomininkų (UAB „Palangos kempingas“) įsipareigojimus, priėjo išvadą, jog UAB „NT fortus“ statybą leidžiančio dokumento Nr. LNS-33-160511-00030 išdavimo metu turėjo Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytus sklypo bendraturčių sutikimus. Šiuo raštu UAB „NT fortus“ buvo informuota, jog, atsižvelgdama į 2016 m. gruodžio 9 d. skundo nagrinėjimo metu pateiktus dokumentus, Inspekcija teisės aktų nustatyta tvarka panaikins Aktą. Teismas priėjo išvadą, jog, paaiškėjus naujai aplinkybei, kad UAB „NT fortus“ statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu turėjo Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytus žemės sklypo bendraturčių sutikimus, atsakovas turėjo teisę ginčijamu 2017 m. sausio 31 d. potvarkiu Nr. P1-3 panaikinti Aktą, kuriuo konstatuojama, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Potvarkis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra nemotyvuotas, kadangi jame aiškiai nurodyta, kuo remiantis jis yra priimtas, t. y. nurodytas Teritorijų planavimo ir statybos departamento Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyriausiojo specialisto R. D. 2017 m. sausio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. 4D-255 ir išvardytos teisės aktų nuostatos, kurios sudarė pagrindą Inspekcijai panaikinti Aktą. Teismas konstatavo, jog Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

III.

11. Pareiškėjas DNSB „Birutės parkas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjo nuomone, byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai, o teismo sprendimas nemotyvuotas, kai kurios jame nurodytos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku (pvz., E. V. nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybės, nors ginčo žemės sklypo dalies Nr. 23 nuomos teisę UAB „NT fortus“ įgijo iš UAB „Palangos kempingas“ ir N. Z.), jame formaliai išvardijamos taikytinų teisės aktų nuostatos. Teismas iš esmės tik perrašė bylos faktines aplinkybes, netirdamas pareiškėjo skunde ir 2017 m. birželio 21 d. paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, pateiktų įrodymų (tarp jų – „Piota Limited“ rašto, patvirtinančio, jog įmonė nedavė leidimo nei UAB „EKF Fortus“, nei UAB „NT fortus“ ar kitiems ankstesniems nuomininkams statyti pastatus butams šioje žemės sklypo dalyje; UAB „Neranta“ 2017 m. gegužės 22 d. ataskaitos dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalies užstatymo, patvirtinančios, kad pagal UAB „NT fortus“ projektinę dokumentaciją, kurios pagrindu gautas Statybos leidimas, vykdoma statyba žemės sklypo dalyje Nr. 23 peržengia šio sklypo naudojimosi tvarkoje nurodytas sklypo dalies ribas, t. y. nesant sutikimų patenka į statytojo nevaldomos žemės sklypo dalies ribas, be kita ko, pareiškėjo valdomo nekilnojamojo turto – kelio ribas).

13. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino jo argumentų, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti Potvarkį. Pažymi, jog ginčo žemės sklypo bendrasavininko „Piota Limited“ sutikimas dėl žemės sklype statomų namų (pastatų) projekto ir statybos iki šiol nėra pateiktas, o UAB „Palangos kempingas“ sutikimo kopija netikėtai „atsirado“ tik bylos nagrinėjimo metu (teismas netenkino motyvuoto pareiškėjo prašymo pateikti bendraturčių sutikimų originalus). Pareiškėjo nuomone, net jei Statybos leidimo išdavimo metu UAB „NT fortus“ turėjo ginčo žemės sklypo bendraturčių sutikimus dėl statybos jo valdomoje žemės sklypo dalyje, šie sutikimai buvo duoti tik Palangos miesto valdybos 2002 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 219 patvirtinto detaliojo plano, žemės sklypo naudojimo tvarkos (Žemės sklypo pasidalinimo plano M1:1000) ir teisės aktų reikalavimų ribose, tačiau, viršijusi šiuos apribojimus, UAB „NT fortus“ turėjo gauti naujus sutikimus, bet to nepadarė.

14. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog Potvarkis atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Akcentuoja, kad teismas netyrė, ar Potvarkyje nurodytos aplinkybės yra aiškios ir pakankamos tokio akto priėmimui, ar jomis atsakoma į byloje pareiškėjo keliamus klausimus, be to, byloje nėra pateiktas Potvarkyje nurodomas Teritorijų planavimo ir statybos departamento Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyriausiojo specialisto 2017 m. sausio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. 4D-255. Pareiškėjas pakartoja, jog Potvarkis buvo priimtas formaliai, faktiškai neatlikus išsamaus ir objektyvaus tyrimo, jame, be kita ko, nenurodyta, kokiomis objektyviomis aplinkybėmis remiantis buvo nustatytas žemės sklypo bendraturčių sutikimo davimo pagal projektą statomiems statiniams faktas, nenustatyta, ar UAB „NT fortus“ statomi statiniai atitinka bendraturčių sutikime nurodytas sąlygas ir jų valią.

15. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas nepritaria pareiškėjo teiginiui, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Jo vertinimu, skundžiamame sprendime argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėtos bylos klausimus, toks sprendimas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas įvertino faktinę aplinkybė, jog „Piota Limited“ rašytinio sutikimo šiuo atveju nereikėjo, nes jis buvo duotas ankstesnio šios žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies savininko (jo patikėtinio – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos). Atsakovo teigimu, Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2004 m. balandžio 23 d. davė rašytinį sutikimą Nr. 13.1-1186-(6.4-11.2), kuriuo viso žemės sklypo savininko įgaliotas asmuo (patikėtinis) davė sutikimą UAB „Palangos kempingas“ statyboms visame žemės sklype, numatant, jog žemės sklypo savininkas neprieštarauja dėl rekreacinės ir gyvenamosios paskirties pastatų projektų rengimo kempinge pagal patvirtintą šio žemės sklypo detalųjį planą. Tokiu būdu privatūs asmenys, įsigiję žemės sklypo dalį iš UAB „Palangos kempingas“, kartu įgijo ir teisę vykdyti statybas. „Piota Limited“ nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį 2010 m. birželio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo po to, kai viso žemės sklypo savininko įgaliotas asmuo (patikėtinis) davė sutikimą UAB „Palangos kempingas“ visame žemės sklype projektuoti ir statyti rekreacinės ir gyvenamosios paskirties pastatus pagal patvirtintą šio žemės sklypo detalųjį planą.

17. Atsakovo vertinimu, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2017 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (4.6.10)RS-304, kuriuo atsisakyta registruoti aikštelių kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre, motyvuojant žemės sklypo bendraturčių ir besiribojančio žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinių sutikimų (susitarimų) nepateikimu, kurio, pareiškėjo teigimu, netyrė teismas, nėra susijęs su ginčo dalyku, kadangi šis sprendimas buvo priimtas dėl inžinerinių statinių, kurie nebuvo nustatyti Statybos leidime ir dėl kurių nebuvo pasisakyta Potvarkyje. Su ginčo dalyku nėra susijusi ir UAB „Neranta“ 2017 m. gegužės 22 d. ataskaita dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalies užstatymo, kadangi šioje ataskaitoje vertinamas faktinių statybos darbų teisėtumo klausimas pagal išduotą Statybos leidimą, o ne statybą leidžiančio dokumento išdavimo tvarkos laikymasis. Be to, Klaipėdos apygardos administraciniame teisme jau yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-935-243/2017, kurioje pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl atliktų faktinių statybos darbų atitikimo nustatytiems statinio projekto sprendiniams. Atsakovas pabrėžia, kad ginčo dalykas – Potvarkis, kuriuo atsakovas panaikino Aktą, kuriuo Statybos leidimas buvo pripažintas išduotu neteisėtai nustačius vienintelį pažeidimą – nepateikti ginčo žemės sklypo bendraturčių, išskyrus Tarnybą, sutikimai, o pareiškėjo argumentai apie statinio projekto, pagal kurį išduotas Statybos leidimas, sprendinių pažeidimus, taip pat vykdomų statybos darbų teisėtumo klausimai yra už bylos nagrinėjimo ribų.

18. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad Potvarkis neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad jame nurodyti jo priėmimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, tarp jų – Teritorijų planavimo ir statybos departamento Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyriausiojo specialisto 2017 m. sausio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. 4D-255. Dėl minėto tarnybinio pranešimo nepateikimo teismui atsakovas paaiškina, jog toks pranešimas yra vidaus dokumentas, kuriame vyriausiasis specialistas prašo / siūlo panaikinti Aktą. Priimant Potvarkį buvo tik atsižvelgta į šį tarnybinį pranešimą ir nebuvo būtina jį pateikti teismui, kadangi Aktas buvo panaikintas dėl to, kad buvo surašytas neteisėtai, o ne dėl tarnybiniame pranešime pateikto siūlymo. Toks tarnybinis pranešimas nesukelia jokių teisinių pasekmių.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „NT fortus“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.20. UAB „NT fortus“ akcentuoja, kad, nepaisant pareiškėjo subjektyvaus ginčo aplinkybių interpretavimo, ginčo esmės

iškraipymo, ginčas iš esmės kilo dėl administracinių procedūrų tvarkos laikymosi, o ne dėl konkretaus statybą leidžiančio dokumento vertinimo. UAB „NT fortus“ tvirtina, kad leidimą statyboms visame ginčo žemės sklype UAB „Palangos kempingas“ davė šio sklypo savininko patikėtinis, t. y. Klaipėdos apskrities viršininko administracija UAB „Palangos kempingas“ išdavė 2004 m. balandžio 23 d. rašytinį sutikimą Nr. 13.1-1186-(6.4-11.2). UAB „Palangos kempingas“, perleisdamas savo teises ir pareigas žemės sklypo dalyse, teises perėmusiems asmenims atitinkamai perleido ir teisę statyti. Teisė statyti žemės sklypo dalyje Nr. 23 papildomai patvirtinta UAB „EKF Fortus“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos Palangos skyriaus, 2015 m. kovo 13 d. susitarime dėl 1998 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N25/98-148 pakeitimo. Teises perėmę asmenys, sudarydami notarines turto pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtino, jog nereikia su jais derinti projektų ir statybų kitose žemės sklypo dalyse. Pareiškėjo interpretacijos dėl tariamo konkrečių žemės sklypo dalių savininkų sutikimų nebuvimo (tariamo „Piota Limited“ sutikimo nebuvimo), UAB „NT fortus“ vertinimu, yra nepagrįstos, nes sutikimai statyboms ginčo žemės sklypo dalyse jo savininko ir valdytojo buvo duoti iki asmenims įgyjant nuosavybės teisę į atskiras žemė sklypo dalis.

UAB „NT fortus“ atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo argumentus dėl nesutikimo su pareiškėjo teiginiais, kad Statybos leidimas buvo išduotas nesant bendraturčių sutikimų.

21. UAB „NT fortus“ nuomone, pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis bei tariamai pažeistų teisių gynimo būdu. Pareiškėjas, inicijuodamas ginčus dėl statybą leidžiančio dokumento ir statybų teisėtumo, siekia perimti institucijų prerogatyvos teisę bei reikalauja priimti tik tokius sprendimus, kokie jam atrodo teisingi. Pareiškėjas kreipiasi į įvairias institucijas, siekdamas išvengti imperatyvaus senaties termino ginčui taikymo bei vertinimo, ar pareiškėjas išvis turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas ginti tariamai pažeistas jo subjektines teises. Pareiškėjas teismuose yra inicijavęs ne vieną administracinę bylą, susijusią su Statybos leidimu (taip pat ankstesne jo versija – UAB „EKF Fortus“ 2015 m. rugsėjo 21 d. išduotu statybos leidimu Nr. LNS-33-150921-00124), pvz., administracinės bylos Nr. eI-935-243/2017 ir Nr. eI-597-243/2017. Be to, UAB „NT fortus“ pakartotinai kelia abejones dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje ir pažymi, kad žemės sklypų savininkams (tarp jų – pačiai „Piota Limited“) neįgyvendinant savo teisės, tiesiogiai kylančios iš nuosavybės teisių, Bendrija negali šią teisę įgyvendinti už juos.

22. UAB „NT fortus“ nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog skundžiamas teismo sprendimas nemotyvuotas, ir teigia, kad teismo sprendimas, vertinant jį ginčo dalyko apimtyje, yra pakankamai motyvuotas, jame nurodytos taikytinos teisės aktų nuostatos, vykęs administracinis procesas įvertintas nurodytų teisės aktų nuostatų kontekste, o teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.

23. UAB „NT fortus“, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kurie, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nėra nagrinėjamo ginčo dalyku, nurodo, kad pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, neatskleisdamas, jog žemės sklypo dalį, kurią užima betoninių trinkelių danga, nuomos sutarties pagrindu valdo UAB „Palangos kempingas“, o žemės sklypo dalis nuosavybės teise dar vis priklauso valstybei, ne Bendrijai; susisiekimo komunikacijos, esančios žemės sklypo dalyje, 2016 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Palangos kempingas“, su kuria buvo suderintas betoninių trinkelių dangos įrengimas, buvo parduotos Bendrijai, t. y. pareiškėjas tik vėliau tapo susisiekimo komunikacijų savininku. Pareiškėjas, interpretuodamas užstatymo intensyvumo normas reguliuojančius teisės aktus, nepagrįstai vadovavosi Žemės sklypo pasidalinimo planu M1:1000, kadangi šiuo planu žemės sklypas faktiškai nebuvo padalintas, o žemės sklypo dalies užstatymo intensyvumas šiuo atveju apskaičiuotinas pagal viso žemės sklypo detaliojo plano sprendinius ir užstatymo intensyvumą, šis dydis nėra viršytas. Pareiškėjas, tvirtindamas, jog UAB „NT fortus“ pastatai statomi pažeidžiant leistinus atstumus nuo pastatų iki žemės sklypo dalies ribos, nepagrįstai remiasi teisės normomis, reglamentuojančiomis atstumus nuo statinių iki gretimo sklypo ribos, o ne atstumus statyboms žemės sklypo viduje; byloje nėra ginčo, jog atstumas nuo statinių iki gretimo sklypo ribos nėra pažeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. sausio 31 d. potvarkio Nr. P1-3 „Dėl 2016 m. lapkričio 21 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akto Nr. SLD-30-161121-00020 panaikinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Potvarkio panaikinimo, nustatęs, kad statytojas – trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „NT fortus“ – statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu turėjo Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytus žemės sklypo bendraturčių sutikimus, ir padaręs išvadą, kad atsakovas turėjo teisę ginčijamu 2017 m. sausio 31 d. potvarkiu Nr. P1-3 panaikinti Aktą, kuriuo konstatuojama, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai.

26. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo skundas būtų tenkintas, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo pateikiamų duomenų apie tai, kad „Piota Limited“ nėra davusi leidimo statyti pastatus butams šioje sklypo dalyje, kad statyba vykdoma peržengiant pareiškėjo naudojamo žemės sklypo teritoriją ir patenka į pareiškėjo valdomo kelio ribas; teigė, kad bendraturčių sutikimai buvo duoti tik Palangos miesto valdybos 2002 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 219 patvirtinto detaliojo plano, žemės sklypo naudojimo tvarkos (Žemės sklypo pasidalinimo plano M1:1000) ir teisės

aktų reikalavimų ribose, todėl, viršijus šiuos apribojimus, statytojas turėjo gauti naujus sutikimus; nesutiko, kad Potvarkis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes, jo nuomone, šiame akte nėra nustatyta, jog statomi statiniai atitinka bendraturčių sutikime nurodytas sąlygas ir valią.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (140 str. 2 d.).

28. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei jame nurodomų argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

29. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Inspekcija statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą tikrina pagal Inspekcijos metinius veiklos planus, taip pat viešojo administravimo subjektų, fizinių asmenų, juridinių asmenų ir jų padalinių, kitų juridinio asmens statuso neturinčių organizacijų ir jų padalinių pateiktų skundų ar pranešimų pagrindu. Taigi šios įstatymo nuostatos pagrindu pareiškėjas – daugiabučių namų savininkų bendrija – laikytinas tinkamu subjektu kreiptis į Inspekciją dėl statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo patikrinimo. Minėto įstatymo 25 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad skundas dėl Inspekcijos padalinių priimtų administracinių sprendimų teikiamas teismui, taigi pareiškėjas taip pat laikytinas tinkamu subjektu kreiptis į teismą dėl Potvarkio panaikinimo. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kreipimasis į teismą neturi būti suprantamas kaip teisė reikalauti panaikinti Potvarkį, kai nurodomi skundo pagrindai – teisinės ir faktinės aplinkybės – nėra susiję su pareiškėjo teisių pažeidimu. Pareiškėjo Bendrijos teisių ir teisėtų interesų gynimas nėra tapatus jo narių individualių teisių ir interesų gynimui, todėl nagrinėjamoje byloje teismas turi visų pirma patikrinti, ar pagal pareiškėjo skundą buvo patikrintas statybą leidžiančio dokumento teisėtumas, ir tokiais atvejais, kai pareiškėjas tik siekia informuoti apie galimą teisių pažeidimą, Inspekcijos veiksmų ir priimtų administracinių sprendimas patikrinamas tik tinkamos informacijos (atsakymo) pareiškėjui teisės aktų (VAĮ 14 str. 1 d.) nustatyta tvarka suteikimo aspektu. Tais atvejais, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Potvarkio panaikinimo yra grindžiamas jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, bylą nagrinėjantis teismas privalo dėl Potvarkio teisėtumo spręsti tik patikrinęs su pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimais susijusias teisines ir faktines aplinkybes.

30. Nagrinėjamoje byloje pateikiami duomenys patvirtina, kad Bendrija 2016 m. birželio 29 d. kreipėsi į Inspekciją raštu „Dėl statybos leidimo Nr. LNS-33-160511–0030 teisėtumo patikrinimo“ dėl statytojo UAB „EKF Fortus“ pažeidimų statant du poilsio pastatus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal statybos projektą ir statybos leidimą Nr. LNS-33-160511-0030. Nurodė, kad pastatai statomi be žemės sklypo bendraturčių sutikimo; su bendraturčiais nebuvo derinamas didesnis užstatymo intensyvumas nei turėtų būti statoma proporcingai statytojo valdomai žemės sklypo daliai pagal detaliajame plane numatytą maksimalų užstatymo intensyvumo rodiklį; techniniame projekte numatyta vykdyti statybos darbus ne tik statytojo valdomoje žemės sklypo dalyje, bet ir bendrai naudojamose žemės sklypo dalyse; automobilių stovėjimo vietos numatytos ne tik statytojo valdomoje žemės sklypo dalyje, bet ir bendrai naudojamose žemės sklypo dalyse. Bendrija prašė Inspekciją patikrinti, ar statybos leidimas išduotas teisėtai, o nustačius, kad išduotas

neteisėtai, kreiptis į teismą dėl jo panaikinimo. Bendrija pakartotinai 2016 m. rugsėjo 29 d., spalio 3 d., lapkričio 8 d. raštais kreipėsi į Inspekciją dėl atsakymo į Bendrijos 2016 m. birželio 29 d. kreipimąsi dėl Palangos m. savivaldybės 2015 m. rugsėjo 21 d. išduoto statybos leidimo Nr. LNS-33-160511–0030 teisėtumo patikrinimo.

31. Statybos leidimas 2015 m. rugsėjo 21 d. Nr. LNS-33-160511–0030 (II t., b. l. 122) buvo išduotas UAB „EKF Fortus“ pagal projektuotojo UAB „Danės projektai“ 2015 m. parengtą statinio projektą Nr. 1507 (dviejų poilsio pastatų) (duomenys neskelbtini), perregistruotas 2016 m. gegužės 11 d. statytojui UAB „NT fortus“. Juo buvo leidžiama statyti naujus nesudėtingus statinius: nuotekų išvadus (inžineriniai tinklai, nuotekų šalinimo tinklai, nuotekų surinkimo tinklai), įvadinius tinklus (inžineriniai tinklai, vandentiekio tinklai); du poilsio pastatus (negyvenamosios paskirties pastatai), kurių bendrasis plotas 1 013,95 kv. m bei tūris 4 600 kub. m; griauti statinį – kitos paskirties (negyvenamosios paskirties), nesudėtingas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

32. Inspekcijos Klaipėdos skyrius, atlikęs statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą, surašė 2016 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. SLD-30-161121-00020, kurio 1.5 punkte nurodyta, jog statytojas pateikė ne visus privalomus dokumentus, nepateikti žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini) bendraturčių, išskyrus Nacionalinės žemės tarnybos, sutikimai, kaip tai numatyta Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte (II  t., b. l. 78–87).

33. Statytojas, trečiasis suinteresuotas asmuo byloje UAB „NT fortus“, susipažinęs su atsakovo 2016 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktu Nr. SLD-30-161121-00020, kreipėsi į Inspekciją 2016 m. gruodžio 9 d., prašydamas iš esmės peržiūrėti ir panaikinti išvadas dalyje dėl nustatytų pažeidimų (II t., b. l. 88–96). Inspekcija, išnagrinėjusi UAB „NT fortus“ skunde nurodytas pirkimo-pardavimo sutartis ir papildomai pateiktą informaciją apie „Piota Limited“ nuosavybės teise valdomo sklypo dalies anksčiau buvusių savininkų (UAB „Vilstata“) ir nuomininkų (UAB „Palangos kempingas“) įsipareigojimus, padarė išvadą, jog UAB „NT fortus“ statybą leidžiančio dokumento Nr. LNS-33-160511-00030 išdavimo metu turėjo Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytus leidimui statyti naują statinį būtinus dokumentus – žemės sklypo bendraturčių sutikimus, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, Inspekcija 2017 m. sausio 31 d. potvarkiu Nr. P1-3 panaikino patikrinimo aktą Nr. SLD-30-161121-00020.

34. Bylos nagrinėjimo teisme metu Inspekcija papildė savo argumentus dėl Potvarkio teisėtumo ir nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2004 m. balandžio 23 d. sutikimu Nr. 13.1-1186-(6.4-11.2) „Dėl projektavimo darbų kempingo teritorijoje“, kaip valstybinės žemės valdytoja, neprieštaravo dėl rekreacinės ir gyvenamosios paskirties pastatų projektų rengimo kempinge (duomenys neskelbtini) pagal patvirtintą šio žemės sklypo detalųjį planą; nurodė parengtus projektus prieš svarstymą nuolatinėje statybos komisijoje pateikti peržiūrėti apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Šis valstybinės žemės sklypo valdytojo sutikimas išlieka galioti visiems subjektams, vėliau įgijusiems teises į ginčo žemės sklypo dalis, nepriklausomai nuo to, kiek kartų ir kokiais pagrindais suteikiamos ir / ar perleidžiamos valdymo ir / ar nuosavybės teisės į žemės sklypo dalis; jis galioja tokia apimtimi, kokia Statybos leidimas neprieštarauja galiojančio detaliojo plano sprendiniams.

35. Teisėjų kolegija, apibrėždama bylos nagrinėjimo dalyką, nutarties 29 punkte atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo teisė kreiptis į Inspekciją su skundu dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą tikrinimo ir teisė atitinkamą Inspekcijos padalinių administracinį sprendimą apskųsti teismui neturi būti išplečiama į kitų asmenų (pvz., Bendrijos narių) galbūt pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimą, tai reiškia, kad pareiškėjo skundą nagrinėjantis teismas turi patikrinti, ar Inspekcija, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavusi pareiškėjo pranešimą, patikrino kvestionuojamo Statybos leidimo išdavimo teisėtumą, ar pagrįstai nustatė  / nenustatė nurodomus pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimus statybos leidimo išdavimo metu, taip pat įvertinti, ar dėl ginčijamo Inspekcijos padalinio administracinio sprendimo kyla materialinės teisinės pasekmės pareiškėjui. Jei pareiškėjo nurodomi faktai, kuriais grindžiamas statybos leidimo išdavimo neteisėtumas, nėra susiję su materialinių teisinių pasekmių kilimu pareiškėjui, jis turi teisę būti informuotas apie administracinės procedūros rezultatą, ir ginčo nagrinėjimas teisme negali būti plečiamas į kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimą.

36. Bendrijos 2016 m. birželio 29 d. kreipimesi bei kituose (2016 m. rugsėjo 29 d., spalio 3 d., lapkričio 8 d.) raštuose buvo akcentuojama, kad pastatai statomi be žemės sklypo bendraturčių sutikimo; kad su bendraturčiais nebuvo derinamas didesnis užstatymo intensyvumas nei turėtų būti statoma proporcingai statytojo valdomai žemės sklypo daliai pagal detaliajame plane numatytą maksimalų užstatymo intensyvumo rodiklį; kad techniniame projekte numatyta vykdyti statybos darbus ne tik statytojo valdomoje žemės sklypo dalyje, bet ir bendrai naudojamose žemės sklypo dalyse; kad automobilių stovėjimo vietos numatytos ne tik Statytojo valdomoje žemės sklypo dalyje, bet ir bendrai naudojamose žemės

sklypo dalyse. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ribos nustatytinos ne tik nurodytų pažeidimų vertinimo pareiškėjo pažeistų teisių aspektu (t. y. turi būti nustatyta, ar jis laikytinas ginčo žemės sklypo bendraturčiu, kokios jo bendraturčio teisės buvo pažeistos išduodant kvestionuojamą Statybos leidimą), bet ir atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto turinį – ginčo ribos negali peržengti bendraturčių sutikimo buvimo Statybos leidime numatytiems leisti atlikti statybos darbams (nutarties 34 p.). Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad žemės sklypo bendraturčiai – prie įsigytų nekilnojamojo turto objektų suformuotų jiems eksploatuoti reikalingų žemės sklypų naudotojai, taigi ir Bendrijos nariai, – turi teisę dėl savo pažeistų teisių gynimo kreiptis į Inspekciją ir / ar teismą individualiai, o Bendrija nėra subjektas, turintis teisę ginti su kitiems savininkams priklausančios nuosavybės naudojimu ir disponavimu susijusias teises teisme. Tai patvirtina Bendrijos įstatų, įregistruotų 2015 m. spalio 12 d., 7 punktas, kuriame numatyta, kad Bendrija steigiama siekiant užtikrinti Bendrijos teritorijos bendro naudojimo objektų (vandentiekio, nuotekų ir kitų inžinerinių tinklų, kelių / gatvių, gatvių apšvietimo objektų ir kita) tinkamą eksploataciją bei atitinkamų komunalinių paslaugų tiekimą Bendrijos teritorijoje esantiems būstams, bei įstatų 12 punktas, nustatantis, kad Bendrija gali pareikšti ieškinį, siekdama apginti bendrijos narių būsto savininkų interesus, susijusius su bendrijos veiklos sfera. Taigi nagrinėjamu atveju Bendrija negali reikšti reikalavimų, susijusių su Bendrijos narių kaip žemės sklypo dalies savininkų ir / ar valdytojų teisėmis, todėl aktualios yra tik tos pareiškėjo teisės, kurių pažeidimas sietinas su jo nuosavybės teise valdoma sklypo dalimi.

37. Pareiškėjas skunde yra nurodęs, kad Bendrija yra kelio, kuriuo patenkama į žemės sklypą Nr. 23 (kuriame vykdomos statybos pagal kvestionuojamą Statybos leidimą), bei nuotekų šalinimo tinklų valdytoja, ji atstovauja ginčo žemės sklypo savininkų interesams dėl šio sklypo bendro naudojimo objektų; teigė, kad vykdoma statyba turėjo būti suderinta su inžinerinių tinklų žemės sklype savininku ir žemės sklypo bendranuomininku UAB „Palangos kempingas“, kurio teises ir pareigas perėmė Bendrija. Byloje pateikiami duomenys patvirtina, kad Bendrija yra pravažiuojamojo kelio D2 kategorijos (gatvės) 1k, kurio plotas 1 975 kv. m, ilgis 433 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, kuris buvo įgytas 2016 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimis iš UAB „Nuova Capital“ (nuo 1993 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. liepos 10 d. buvusi UAB „Palangos kempingas“), daiktinės teisės įregistruotos 2017 m. sausio 12 d.; taip pat nuotekų šalinimo tinklų – lietaus nuotekų tinklų KL, daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių tame pačiame žemės sklype, savininkė, kuriuos įgijo 2016 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš UAB „Nuova Capital“, daiktinės teisės įregistruotos 2017 m. sausio 12 d.

38. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas daiktines teises ginčo žemės sklype įgijo anksčiau negu buvo išduotas Statybos leidimas, taigi pareiškėjui kartu su įgytais daiktais atiteko ir visi su juo susiję ankstesnio savininko įsipareigojimai. UAB „Palangos kempingas“ (dabar – UAB Nuova Capital“) 1998 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N25/98-148 ir 2003 m. sausio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N25/98-148 patikslinimo pagrindu valdė Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausiusį 6,4809 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)). Palangos miesto valdybos 2002 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 219 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Detalusis planas, kurio pagrindu numatyta gyvenamosios ir rekreacinės paskirties 1–2 butų / apartamentų mažaaukščių pastatų statyba, taip pat patvirtinta kvartalo architektūrinė koncepcija; numatytas valstybės patikėtinio žemės sklypo dalių perleidimas fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės ar nuomos pagrindu. Nutarties 34 punkte minėta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2004 m. balandžio 23 d. sutikimu Nr. 13.1-1186-(6.4-11.2) „Dėl projektavimo darbų kempingo teritorijoje“, kaip valstybinės žemės valdytoja, neprieštaravo dėl rekreacinės ir gyvenamosios paskirties pastatų projektų rengimo kempinge (duomenys neskelbtini) pagal patvirtintą šio žemės sklypo detalųjį planą, ir tai reiškia, kad Statybos leidimo išdavimo metu statytojas turėjo žemės sklypo bendraturčių sutikimus, reikalingus Statybos leidime numatytiems darbams atlikti. Žemės sklypo bendraturčiams, nepriklausomai nuo to, ar visais atvejais sandoriuose dėl žemės sklypo dalių įsigijimo nuosavybės ar kitais pagrindais buvo detaliai aptariamos sutikimų rengti rekreacinės ir gyvenamosios paskirties projektus pagal patvirtintą šio žemės sklypo detalųjį planą sąlygos, kartu su daiktu atiteko ir jo suvaržymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.9 str.). Tai galioja ir pareiškėjui tiek, kiek jo kaip bendraturčio teisėti interesai susiję su sutikimo davimu Statybos leidimo išdavimo metu; kai valia buvo pareikšta ankstesnio savininko, Statybos leidimo išdavimas aptariamu aspektu neturėjo įtakos pareiškėjo materialiųjų teisių turiniui, todėl ir Inspekcijai ginčijamu Potvarkiu panaikinus Aktą, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeičia.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisės ginčijamu Potvarkiu nebuvo pažeistos ir jis buvo tinkamai informuotas apie priimtus administracinius sprendimus. Motyvai, kuriais grindžiamas Potvarkis, yra nurodyti Inspekcijos rašte pareiškėjui į 2017 m. sausio 4 d. prašymą „Dėl prašymo suteikti informaciją“

(IV t., b. l. 192), be to, išsamiai išnagrinėti teisme, taigi pareiškėjui yra atskleisti, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Potvarkis turėtų būti naikinamas dėl jo neatitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su kitais pareiškėjo skunduose Inspekcijai nurodomais pažeidimais (nebuvo derinamas didesnis užstatymo intensyvumas nei turėtų būti statoma proporcingai statytojo valdomai žemės sklypo daliai pagal detaliajame plane numatytą maksimalų užstatymo intensyvumo rodiklį; techniniame projekte numatyta vykdyti statybos darbus ne tik statytojo valdomoje žemės sklypo dalyje, bet ir bendrai naudojamose žemės sklypo dalyse; automobilių stovėjimo vietos numatytos ne tik Statytojo valdomoje žemės sklypo dalyje, bet ir bendrai naudojamose žemės sklypo dalyse) nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką, nes, minėta, pareiškėjas nepagrindė savo individualių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, tokie pažeidimai nebuvo nustatyti Aktu, taigi nebuvo ir byloje kvestionuojamo Potvarkio dalyku. Be to, dėl tų pažeidimų, kurie nebuvo nustatyti Inspekcijos aktu, pareiškėjas yra inicijavęs atskirą bylą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme (bylos Nr. eI-597-243/2017).

40. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliacinį skundą tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08532 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. A-536-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00014-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 18.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z.  A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio

ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja Z. A. B. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. sausio 3 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-694-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. A. B.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) paskirti nepriklausomą ekspertą pareiškėjos žemės vidutinei rinkos kainai nustatyti; 3) įpareigoti atsakovą pateikti laisvos neužstatytos pareiškėjai grąžintinos žemės planus, teritorijos detaliuosius, specialiuosius planus, taip pat nurodyti, kada ir kokiems visuomenės poreikiams buvo išperkama ir panaudota J. T. žemė, pateikiant žemės išpirkimą bei paėmimą visuomenės poreikiams patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėja nesutiko su Sprendimu jai nuosavybės teises į likusią negrąžintą buvusio savininko J. T. žemės dalį (2,5469 ha) atkurti išmokant piniginę kompensaciją – 9 359 Eur, kadangi, jos teigimu, atsakovas neįrodė, jog 1991 metais (prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu) jai nebuvo galima grąžinti visą žemę natūra. Pareiškėjos nuomone, J. T. nuosavybės teise valdyta žemė buvo nusavinta nesilaikant įstatymų ir atsakovas negali įrodyti, kad žemė, kurią jis privalėjo grąžinti pareiškėjai, buvo panaudota visuomenės poreikiams (iš tiesų ši žemė buvo pardavinėjama privatiems asmenims kaip namų valdos). Be to, jos vertinimu, skirtos piniginės kompensacijos dydis nėra adekvatus turtui, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, – 2,5469 ha žemės Kauno mieste, o atsakovas melagingai teigia, jog nebuvo prašyta atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį (2010 m. spalio 13 d. prašymas Nr. 1-793).

3. Pareiškėja 2017 m. kovo 21 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose („Parodymų teikimas raštu“) iš esmės pakartojo savo poziciją, jog atsakovas neįrodė, kad jai grąžintina žemė 1991 metais nebuvo laisva, buvo paimta visuomenės poreikiams, todėl turi būti išreikalauti atitinkami dokumentai, ir tvirtino, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Hentrich prieš Prancūziją, už likusią išparduotą privatiems asmenims žemę jai turėtų būti kompensuojama rinkos kainomis.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes ir atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo natūra galimybės, paėmimo visuomenės poreikiams būtinumas, institucijų veiksmai nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo procese yra įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015, o ginčijamas Sprendimas, atsakovo nuomone, neprieštarauja jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, Sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, turintis teisę priimti sprendimus, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos Z. A. B. skundą.7. Teismas nustatė, kad 1991 m. spalio 9 d. pareiškėja pateikė prašymą Kauno rajono Alšėnų apylinkės agrarinės

reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į tėvo J. T., J., nuosavybės teise turėtą 7,06 ha žemės sklypą. 1992 m. kovo 30 d. notariškai patvirtintu susitarimu pretendentės, siekiančios atkurti nuosavybės teises į J. T. žemę, susitarė, kad pareiškėjai tenka atkurti nuosavybės teises į 3,40 ha žemės dalį.

8. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11-473-15460 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,66 ha žemės plotą, o Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 ir sprendimu Nr. 19/9946 jai suteikti du laisvi valstybinės žemės sklypai Kaune, (duomenys neskelbtini) (iš viso – 0,1931 ha), nurodant, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią žemės valdos dalį – 2,5469 ha – bus atkurtos rengiant žemės reformos projektą kitame etape. Teismas pastebėjo, kad Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.9)-9010 patvirtina, jog nei 2009 m. spalio 21 d., nei anksčiau žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo rengiamas, nes buvusio savininko J. T. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribos patenka į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose iki 1995 m. birželio 1 d., todėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimo

Nr. 19/9946 4 punkte yra padaryta rašymo apsirikimo klaida ir klaidingai nurodyta, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, t. y. „Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą kitame etape“.

9. Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1559-505/2015 pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, dėl turtinės ir neturtinė žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, 2015 m. vasario 24 d. teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015) nustatė, kad šiuo metu buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus. Ši žemė patenka į (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritoriją, yra užimta: esamais kadastriniais sklypais su ir be pastatų; infrastruktūros teritorijomis, skirtomis gatvėms, pravažiavimams ir inžineriniams tinklams bei jų apsaugos zonoms; teritorijos, kuri pagal (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detalaus išplanavimo projektą (patvirtintą 1991 m. rugpjūčio 20 d.) yra rekreacinė teritorija; Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 (kartu su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T-535, 2006 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T-312 ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-462) numatyta infrastruktūros teritorija perspektyvinei C1 kategorijos gatvei; Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane 2013–2023 m., patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija yra intensyviai lankymui naudojamų želdinių ir miestų aikščių funkcinėje zonoje (rekreaciniai želdynai, miesto parkai, skverai ir kitos aktyviai rekreacijai skirtos teritorijos). Taip numatyta (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detaliajame plane. Taigi, ši žemė nėra laisva (neužstatyta), šiai žemei yra visuomenės poreikis, todėl ji yra valstybės išperkama, negali būti grąžinama natūra, už ją atlyginama pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnį.

10. Teismas apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai byloje esančius dokumentus, aktualų teisinį reglamentavimą ir atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja 1991 m. spalio 9 d. prašyme atkurti nuosavybės teises išreiškė valią, kad žemė jai būtų grąžinta natūra. 2003 m. kovo 27 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad už likusius 2,74 ha prašo „išpirkti išmokant kompensaciją. Kompensaciją prašau išmokėti konvertuojama valiuta pasaulinėm kainom“. 2009 m. rugpjūčio 24 d. prašyme pareiškėja vėlgi nurodė, kad prašo už žemę išmokėti piniginę kompensaciją rinkos kainomis, remiantis 2009 m. žemės verčių žemėlapiu. 2010 m. birželio 9 d. prašymu (pavadintu „Sprendimas“) pareiškėja prašė išmokėti piniginę kompensaciją (litais) už valstybės išperkamą 2,5469 ha žemės sklypą, padidinant 15 procentų, nes ji yra savanorio duktė; nurodė „Kompensaciją prašau išmokėti remiantis 2009.02.01 valstybės įmonės Registrų centras gyvenamųjų teritorijų žemės verčių žemės verčių žemėlapiu – vidutinėmis rinkos kainomis“. 2010 m. spalio 13 d. prašyme pareiškėja taip pat prašė išmokėti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, padidinant ją 15 procentų, kadangi ji yra savanorio duktė; nurodė „Kompensaciją prašau išmokėti remiantis 2010 metų Valstybinės įmonės Registrų centras gyvenamųjų teritorijų žemės verčių žemėlapiu – vidutinėmis rinkos kainomis“. Taigi pareiškėja, nors pirminiu prašymu išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, vėlesniais prašymais iš esmės pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, sutikdama gauti kompensaciją „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos raštus, jai ne kartą paaiškino, jog jos nurodytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas negali būti taikomas, nes teisės aktai nenumato tokios nuosavybės teisių atkūrimo, kompensavimo galimybės. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 25 d. raštu, reg. Nr. 185, pareiškėja buvo informuota, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą; iki šios datos nepateikus valios dėl atlyginimo būdo, sprendimai priimamai pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisų atkūrimo būdą. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. S1-1338 (1.11) nurodė, jog kompensacija už valstybės išperkamą žemę skaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, skaičiuoti kompensaciją rinkos kainomis teisės aktai nenumato; valstybės išperkamai žemei priskirta 2,5469 ha žemės, kurie įvertinti – 20 167 Lt, jei pageidausite įsigyti žemės kituose Lietuvos rajonuose, ir 32 267 Lt, jei pageidausite, kad būtų atlyginta valstybei priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis). Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. birželio 3 d. raštu Nr. S1-918(1.10) pareiškėjos prašė iki š. m. birželio 15 d. apsispręsti dėl būdo, atkuriant nuosavybės teises (pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, už valstybė išperkamą žemę, miškus ir vandens

telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 2) vertybiniais popieriais). Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. spalio 4 d. raštu Nr. 8-SD-617(1.10) pareiškėjai dar kartą paaiškino, kad už likusią 2,5469 ha J. T. turėtos žemės dalį, kuri pagal Atkūrimo įstatymą priskirta valstybės išperkamai žemei, jai gali būti atlyginta vertybiniais popieriais (akcijomis) ar perduodant lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje; pareiškėjai neapsisprendus dėl nuosavybės atkūrimo būdo, bus kompensuojama vertybiniais popieriais. Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 8-SD-l106(1.10) informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, bei nurodė, kad pareiškėja yra kviečiama 2010 m. gruodžio 6 d. atvykti į skyrių spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J. T. žemės dalį. Tarnybos 2011 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. SS-(7.5)-2334 nurodyta, jog atvejai, kada už valstybės išperkamą žemę galima atlyginti pinigais, numatyti Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5–8 punktuose, tačiau pareiškėja nepatenka į nė vieną šių atvejų, todėl tenkinti jos prašymus kompensuoti pinigais už negrąžintą prašymuose nurodytą 0,0130 ha žemę nėra teisinio pagrindo. Tarnyba 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-7304 informavo pareiškėją, kad, pasikeitus Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsniams, įstatyme įtvirtintas naujas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdas – atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Šiame rašte nurodyta, kad pareiškėja turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

12. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai, atsižvelgiant į tai, jog, kaip konstatuota anksčiau, buvusio savininko J.  T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus, pareiškėjai su tuo nesutinkant ir, viena vertus, reikalaujant atkurti nuosavybės teises natūra, kita vertus, išreiškus valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kompensuojant „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis, nors teisės aktai tokios galimybės nenumato, nepriėmus galutinio sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginti Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, yra iš esmės teisėti. Tai, kad tais atvejais, kai negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija ir tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą, pažymėta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime.

13. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo apskaičiuotos valstybės išperkamos žemės vertės teisingumo, akcentavo, jog iš 2016 m. gruodžio 2 d. valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto Nr. 8PAŽ1-153, liudytojos Tarnybos Kauno miesto skyriaus vyriausios specialistės A. L. parodymų, 1993 m. rugpjūčio 30 d. pažymos apie privatinėje nuosavybėje turėto žemės sklypo vertę, (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo matyti, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas taikė Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodikos (toliau – ir Metodika), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, nuostatas pažymos bei sąrašo duomenims vertinti (žemės ūkio paskirties žemės plotai pagal rūšis akte ir pažymoje, sąraše sutinka). Visais atvejais buvo pritaikytas 6.1.1. papunktyje numatytas koeficientas – 8, padauginus iš 0,8 (6.2 p.). Gautos vertės buvo indeksuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 6 punkte numatytu indeksu – 1,6. Teismas nenustatė pažeidimų, kurie būtų padaryti Tarnybai taikant Metodiką, ir, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pripažino, jog atlyginimas pareiškėjai pinigais – 9 359 Eur už 2,5469 ha žemės – yra teisingas.

14. Teismas konstatavo, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, veikė tinkamai, savo kompetencijos ribose, Sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir yra suderinamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III.

15. Pareiškėja Z. A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jos skundą.

16. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog J. T. nuosavybės teise valdyta žemė buvo pasisavinta nepažeidžiant įstatymų, o žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra, daugiau nėra, nes ji buvo panaudota visuomenės poreikiams tenkinti, ir pažymi, kad teismas netenkino jos prašymų tokius duomenis išreikalauti iš atsakovo. Pareiškėja tvirtina, jog atsakovas jai daugiau nei 26 metus teikė tikrovės neatitinkančią, melagingą informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimo natūra galimybes, todėl ji buvo priversta rinktis kitą atlyginimo būdą – prašyti išmokėti piniginę kompensaciją. Pareiškėjos teigimu, Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.  2-390-

920/2013, spręsdamas dėl J. T. nuosavybės teise valdytos žemės pardavimo R. N. teisėtumo, ieškinio senaties terminą pritaikė neturėdamas kitų argumentų, pateisinančių šį neteisėtą pardavimą, vadovaudamasis 1964 m. Lietuvos tarybų socialistinės respublikos civiliniu kodeksu, kuris galiojo tik iki 1989 m., ir remdamasis neteisingais Tarnybos parodymais. 2013 m. liepos 8 d. sprendimu minėtoje byloje rėmėsi Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-2145-259/2013 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015. Pareiškėjos nuomone, teismas nepaneigė nė vieno jos 2017 m. kovo 21 d. papildomuose paaiškinimuose išdėstyto argumento. Pareiškėja paaiškina, kad galimybės naudotis žemės sklypais, į kuriuos jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, esančiais (duomenys neskelbtini), yra ribotos, kadangi sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), neatlygintinai naudojasi įmonė, jame įvedusi komunikacijos tinklus, o sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengtas dujotiekis. Pareiškėjos vertinimu, teismas tyčia nukrypo nuo bylos esmės (šioje byloje ji siekė išsiaiškinti atsakovo veiksmų teisėtumą, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į J.  T. nuosavybės teise valdytą žemę), skundžiamame teismo sprendime pateikė tikrovės neatitinkančius ir nepagrįstus teiginius, nenurodė, kokiu teisėtu pagrindu išlikusi J. T. nuosavybė tapo valstybės nuosavybe, kodėl nuosavybės teisės pareiškėjai nebuvo atkurtos dar 1993 metais. Pareiškėjai taip pat kyla abejonių dėl teismo nešališkumo, kadangi teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, be to, jis viršijo savo įgaliojimus, nurodydamas, jog 2009 m. spalio 21 d. sprendime Nr. 19/9946 yra padaryta rašymo klaida. Pareiškėjos nuomone, nė vienoje dėl kilusio ginčo nagrinėtoje byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog išlikusi J. T. žemė buvo nusavinta teisėtai, teismai bylose tyčia nukrypo nuo bylos esmės, visi teismų sprendimai prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo išaiškinimams, yra niekiniai ir negaliojantys. Pareiškėja mano, kad atsakovas privalo pateikti žemės, kurioje buvo J. T. nuosavybės teise priklausiusi žemė, žemėlapius, esančią laisvą žemę grąžinti jai natūra, o už likusią privatiems asmenims išparduotą žemę sumokėti skaičiuojant rinkos kainomis, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje Hentrich prieš Prancūziją pateiktais išaiškinimais. Pareiškėja akcentuoja, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis garantuoja Lietuvos žemės savininkų nuosavybę, kadangi nuosavybės teisės niekada nebuvo nutrauktos ir tebeegzistuoja.

17. Pareiškėja 2019 m. sausio 3 d. teismui pateikė (išsiuntė) papildomus dokumentus, susijusius su jos kreipimusi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

18. Pareiškėja 2019 m. balandžio 24 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus („Parodymų teikimas raštu“), kuriuose atkreipia dėmesį į tai, jog daugeliui (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų esant tokioms pačioms sąlygoms nuosavybė buvo grąžinta visa arba beveik visa. Pareiškėjai grąžintiname žemės plote suformuoti žemės sklypai atsakovo privatiems asmenims parduoti neteisėtai. Pareiškėja tvirtina, jog nuosavybės teisės jai turėjo būti atkurtos natūra dar 1993 m. kovo 16 d. sprendimu, tačiau tai nebuvo padaryta, pažeidžiant teisėtumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių ir kitus principus. Pareiškėjai nuo pat pradžių buvo meluojama, visi dokumentai, susiję su nuosavybės teisių jai atkūrimu, dingo, šios aplinkybės patvirtina, jog buvo siekiama neteisėtai, apgaulės būdu pasisavinti J. T. nuosavybės teise valdytą žemė. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 871 ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu, teigia, jog J. T. priklausiusi žemė buvo ne Kauno mieste. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose suformuluoja reikalavimus, iš esmės analogiškus nurodytiesiems patikslintame skunde, bei papildomai prašo pripažinti atsakovą neteisėtai pasisavinus J. T. nuosavybės teise valdytą žemę.

19. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas apžvelgia nuosavybės teisių atkūrimo procesui aktualų teisinį reglamentavimą ir nurodo, kad teismas byloje nustatė visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos, aiškindamas ir taikydamas teisę atsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja ginčijo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-694-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieto gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. A. B.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią 2,5469 ha buvusio savininko J. T.

nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais – 9 359 Eur.22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad aplinkybė, jog šiuo metu buvusio

savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus, buvo nustatyta Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1559-505/2015 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015); pareiškėja nėra pareiškusi valios atkurti nuosavybės teises kitu būdu nei natūra; kompensuoti prašė teisės aktuose nenumatytais būdais – „rinkos“ ar „pasaulinėmis“ kainomis, todėl atsakovo Sprendimas atlyginti pinigais apskaičiuojant kompensaciją vadovaujantis Metodikos nuostatomis yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašė jį panaikinti ir jos skundą tenkinti, argumentuodama tuo, kad teismas nevertino J. T. nuosavybės teise valdytos žemės panaudojimo visuomenės poreikiams teisėtumo, tokių įrodymų nėra, todėl teismas nukrypo nuo bylos esmės, buvo šališkas; teigė, kad nuosavybės teisės jai turėjo būti atkurtos dar 1993 m. kovo 16 d. sprendimu.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (140 str. 2 d.).

25. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1559-505/2015 pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinė žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, 2015 m. vasario 24 d. teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015) nustatytomis aplinkybėmis, kad šiuo metu buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus. Ši žemė patenka į (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritoriją, yra užimta: esamais kadastriniais sklypais su ir be pastatų; infrastruktūros teritorijomis, skirtomis gatvėms, pravažiavimams ir inžineriniams tinklams bei jų apsaugos zonoms; teritorijos, kuri pagal (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detalaus išplanavimo projektą (patvirtintą 1991 m. rugpjūčio 20 d.) yra rekreacinė teritorija; Kauno miesto savivaldybės bendrajame, plane patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 (kartu su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T-535, 2006 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T-312 ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimu T-462), buvo numatyta infrastruktūros teritorija perspektyvinei C1 kategorijos gatvei; Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane 2013–2023 m., patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija yra intensyviai lankymui naudojamų želdinių ir miestų aikščių

funkcinėje zonoje (rekreaciniai želdynai, miesto parkai, skverai ir kitos aktyviai rekreacijai skirtos teritorijos). Ji taip pat buvo numatyta (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detaliajame plane (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ši žemė nėra laisva (neužstatyta), šiai žemei yra visuomenės poreikis, todėl ji yra valstybės išperkama, negali būti grąžinama natūra, pagrįstai sprendė, kad už ją turi būti atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.). Dėl šios priežasties atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo rinkti įrodymus, tirti ir vertinti pareiškėjos kvestionuojamas ginčo žemės sklypo perdavimo visuomenės poreikiams tenkinti aplinkybes.

28. Kitas nagrinėjamame ginče reikšmingas aspektas – tai pareiškėjos valios pareiškimas dėl atlyginimo būdo už visuomenės poreikiams paimamą žemę. Nėra ginčo byloje dėl to, kad pareiškėja nesutiko su jokiais atsakovo siūlomais alternatyviais nuosavybės teisių atkūrimo būdais, prašė atlyginti „rinkos“ ar „pasaulinėmis“ kainomis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nesutinkant su jokiais kitais atsakovo siūlomais atlyginimo būdais (lygiaverčiu žemės ar miško plotu kaimo vietovėje), pagrįstai buvo priimtas Sprendimas atlyginti pinigais, kas neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą).

29. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamas nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Apskaičiuojant žemės, priskirtos pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę, taikoma Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205. Pareiškėja ne teigia, kad apskaičiuojant Sprendimu atlygintiną sumą buvo netinkamai pritaikyta Metodika, o išvis nesutinka su šios Metodikos taikymu, tačiau argumentai, kad jai turi būti atlyginama „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis, yra atmestini, nes jie teisiškai nepagrįsti.

30. Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl jos galimybių naudotis žemės sklypais, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, kad teismų sprendimai niekiniai, kad nuosavybės teisės neteisėtai nebuvo atkurtos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu, ir kiti laikytini nesusijusiais su byloje nustatytinomis ginčui išspręsti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, todėl atmestini, nėra pagrindo juos apskritai nagrinėti ir aptarinėti.

31. Teisėjų kolegija apeliantės argumentų dėl teismo šališkumo nepripažįsta pagrįstais, nes jie grindžiami išimtinai byloje teismo nustatytų aplinkybių vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, motyvuose pasisakydamas dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 19/9946 dalies, kurioje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį – 2,5469 ha bus atkurtos vėliau, rengiant žemės reformos projektą kitame etape, akcentavo, kad nei 2009 m. spalio 21 d., nei anksčiau žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo rengiamas, tai patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.9)-9010, nurodą, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau „Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą kitame etape“, vertino kaip rašymo apsirikimą. Šis vertinimas, net jei pareiškėja ir nesutinka su juo, savaime nereiškia teismo šališkumo, nes realios pasekmės – kad žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo rengiamas, nes buvusio savininko J. T. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribos patenka į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose iki 1995 m. birželio 1 d., – buvo objektyviai nulemtos ir teismo vertinimai negali turėti joms poveikio.

32. Pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu bei su 2019 m. balandžio 25 d. gautais rašytiniais paaiškinimais pateikiami papildomi dokumentai (I t., b. l. 153–181) nepridedami prie nagrinėjamos bylos, nes dalis dokumentų jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kitų dokumentų būtinumo juos pateikti apeliacinės instancijos teismui pareiškėja nepagrindė (ABTĮ 142 str. 3 d.).

33. Teisėjų kolegija, atskirai aptardama pareiškėjos 2019 m. sausio 4 d. pateiktą papildomą informaciją, susijusią su jos skundo prieš Lietuvą (paraiškos Nr. 67544/13) nagrinėjimu Europos Žmogaus Teisių Teisme (II t., b. l. 12–42), pažymi, kad šie dokumentai negalėjo būti žinomi pirmosios instancijos teismui, bylos nagrinėjimo aspektai nustatant pažeidimą Europos Žmogaus Teisių Teisme buvo iš esmės kiti (nepagrįstai ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmė) negu nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo atsižvelgti į pateikiamų dokumentų turinį, jie laikytini neturinčiais reikšmės byloje, todėl taip pat nepridėtini prie bylos (ABTĮ 142 str. 3 d., 56 str. 1 d.).

34. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, išsamiai ištyrė ir aptarė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08537 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-1105-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03426-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 12.11(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Š. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-198 (7-

160/2017) ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. atnaujinti terminą pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundui dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. (21.63-32) FR0682-205 (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo pateikti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI Sprendimu patvirtino 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-96, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 67 319,45 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 18 539,42 Eur GPM delspinigių ir 20 195,84 Eur GPM baudą. Pareiškėjas apie Sprendimą sužinojo 2017 m. liepos 24 d. Todėl, pareiškėjo nuomone, skundas yra pateiktas nepraleidus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 152 straipsnio 2 dalyje nurodyto 20 dienų termino.

3. Nusprendus, jog terminas skundui paduoti vis dėlto yra praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti, kadangi terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Registruota pašto siunta nebuvo įteikta pareiškėjui asmeniškai. Ji buvo įteikta pareiškėjo sugyventinei D. Š., kuri nėra pareiškėjo šeimos narys, pareiškėjas su D. Š. yra susipykęs ir jau kuris laikas kartu negyvena. D. Š. Komisijos posėdžio metu patvirtino, kad nuo pareiškėjui adresuotos korespondencijos priėmimo iki perdavimo pareiškėjui buvo išvykusi atostogauti į kaimą Pasvalio rajone. Įpareigojus pareiškėją įrodyti, kodėl korespondencija nebuvo įteikta, pareiškėjui nepagrįstai yra užkertama teisė į apeliaciją. Pareiškėjas, veikdamas kaip sąžiningas ir apdairus asmuo, tik pamatęs, kokią korespondenciją perduoda D. Š., nedelsiant pareikalavo pasirašyti korespondencijos priėmimo–perdavimo aktą, kuriame būtų nurodyta, kada ir kokius būtent dokumentus gauna pareiškėjas. Pareiškėjas, 2017 m. liepos 24 d. priėmęs dokumentus, tą pačią dieną surado atstovą, kuris skubos tvarka parengtų skundą, kurį pateikė jau 2017 m. liepos 27 d. Nors Komisijos sprendime teigiama, kad Sprendimas buvo siunčiamas pareiškėjui elektroniniu paštu, tačiau pareiškėjas teigė, jog dėl didelio nuolat siunčiamų reklaminių laiškų kiekio elektroniniame pašte laiško nepastebėjo. VMI suabejojo, ar pareiškėjas susipažino su Sprendimu, todėl priėmė sprendimą patalpinti pranešimą VMI interneto svetainėje (http://www.vmi.lt), kad pareiškėjas ar jo įgaliotas asmuo yra kviečiamas atvykti į VMI. Tačiau toks patalpinimas, pareiškėjo teigimu, nereiškia faktinio patikrinimo akto priėmimo ar tuo labiau susipažinimo su juo. Pareiškėjas pabrėžė, kad nesiekė praleisti termino piktybiškai, tik sužinojęs apie jo atžvilgiu priimtą Sprendimą, ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms apginti.

4. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas vadovavosi MAĮ 152 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog

Sprendimas su 2017 m. birželio 2 d. lydraščiu Nr. (17.17-40)-RES-72894 registruotu laišku išsiųstas pareiškėjui adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius ir el. paštu (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, registruota pašto siunta įteikta 2017 m. birželio 8 d. pareiškėjo žmonai D. Š. Minėtas Sprendimas taip pat buvo patalpintas VMI portalo autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“, tačiau jo statusas – neperskaitytas. Pareiškėjas skundą dėl Sprendimo, kuriame išreikštas ir prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti, pateikė 2017 m. liepos 27 d., taigi akivaizdu, jog skundas Komisijai pateiktas praleidus MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą.

6. Atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tačiau šis nekilnojamasis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims dar 2006 metais. Todėl VMI siuntė Sprendimą paskutiniu žinomu pareiškėjo nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Kaip minėta, registruota pašto siunta 2017 m. birželio 8 d. įteikta pareiškėjo žmonai D. Š. Bylos duomenimis, pareiškėjo šeimyninė padėtis – nevedęs, o D. Š. yra pareiškėjo dukters P. N. motina. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas kartu su dukra ir jos motina gyveno nuomojamame bute adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Komisijos posėdžio metu šią informaciją patvirtino ir pats pareiškėjas bei liudininkė D. Š. Pareiškėjo ir D. Š. teigimu, pora susipyko ir nuo 2015 metų kartu nebegyvena, nors pareiškėjas ir toliau apmoka nuomojamo buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius nuomos ir komunalines išlaidas. Pareiškėjas Komisijos posėdžio metu negalėjo nurodyti dabartinės gyvenamosios vietos adreso, tik nurodė, kad gyvena pas savo motiną Kaune. D. Š. paliudijo, kad gaunamą korespondenciją visuomet perduoda pareiškėjui, o Sprendimą perdavė pareiškėjui praėjus beveik 1,5 mėn. nuo jo gavimo iš pašto dėl to, kad kartu su dukra buvo išvykusi atostogauti į kaimą Pasvalio rajone. Komisija, įvertinusi liudininkės paaiškinimą, pastebėjo, kad byloje nepateikta jokių rašytinių liudininkės teiginius patvirtinančių įrodymų, nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nebegyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjas, kaip rūpestingas, atidus ir sąžiningas mokesčių mokėtojas, privalėjo apie savo adreso pasikeitimą pranešti mokesčių administratoriui.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, tinkamu dokumentų įteikimu laikomas jų įteikimas pilnamečiui kartu su adresatu gyvenančiam jo šeimos nariui pasirašytinai. Objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas gyvena kitur, byloje nėra. Pati D. Š. prisistatė siuntą įteikusiam asmeniui kaip pareiškėjo sutuoktinė. Todėl tai, kad, pareiškėjo

teigimu, Sprendimas perduotas jam tik 2017 m. liepos 24 d., nesudaro pagrindo traktuoti, jog ginčo korespondencija įteikta netinkamai. 2017 m. liepos 24 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktas laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija. Pareiškėjui adresuotos registruotos korespondencijos įteikimas D. Š. pripažintinas tinkamu Sprendimo įteikimu.

8. Bylos duomenimis, Sprendimas buvo išsiųstas ir el. paštu (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo bendraujama su pareiškėju mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjas minėtu el. paštu atrašinėdavo mokesčių administratoriui. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl didelio gaunamos korespondencijos srauto neskaitė kiekvieno iš VMI gauto laiško, Komisijos nuomone, pareiškėjas nesidomėjo vykstančio mokestinio ginčo procesu ir buvo nerūpestingas įgyvendindamas savo teises mokestiniame ginče. Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis praleido terminą Sprendimui apskųsti, nagrinėjamu atveju nelaikytinos svarbiomis.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo Š. N. skundą atmetė.10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. S-

198(7-160/2017), kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. (21.63-32)FR0682-205 paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Nustatyta, kad VMI, atlikusi pareiškėjo gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą, 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32) FR0680-96 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pareiškėjui apskaičiavo 67 319,45 Eur GPM. Šį Patikrinimo aktą 2017 m. kovo 13 d. VMI patalpino autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“. Pareiškėjui nesusipažinus su Patikrinimo aktu, jis su priedais 2017 m. kovo 17 d. buvo išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius bei el. paštu (duomenys neskelbtini), taip pat apie Patikrinimo aktą pareiškėjas informuotas telefonu ((duomenys neskelbtini)), kuriuo su pareiškėju buvo bendraujama mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu. Pareiškėjui neatsėmus Patikrinimo akto, VMI, vadovaudamasi MAĮ 164 straipsnio 5 dalies nuostatomis, 2017 m. balandžio 25 d. savo internetinėje svetainėje http://www.vmi.lt paskelbė pranešimą, kuriame pareiškėjas ar jo įgaliotas asmuo informuojamas apie galimybę atvykti į VMI susipažinti su Patikrinimo aktu ir jį gauti. Pareiškėjui neatvykus, VMI laikė, kad Patikrinimo aktas, vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 5 dalimi, laikomas įteiktu minėto pranešimo paskelbimo dieną (Komisijos byla, I t., b. l. 20–25).

12. VMI 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 67 319,45 Eur GPM, 18 539,42 Eur GPM delspinigių ir 20 195,84 Eur GPM baudą (30 proc. mokesčio dydžio). VMI šį sprendimą su 2017 m. birželio 2 d. raštu Nr. (17.17-40)-RES-72894 (VMI registruotą laišką 2017 m. birželio 5 d. perdavė paštui, siuntos Nr. (duomenys neskelbtini)) išsiuntė pareiškėjui adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, taip pat VMI Sprendimą internetu išsiuntė pareiškėjui jo nurodytu el. paštu (duomenys neskelbtini). VMI rašte pažymėta, kad Sprendimas patalpintas VMI portalo autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“, sistemoje įteikimas užfiksuotas 2017 m. birželio 12 d., sprendimo statusas – neperskaitytas. Komisija gavo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos paštas“ duomenis, kad registruota pašto siunta 2017 m. birželio 8 d. įteikta pareiškėjo žmonai D. Š. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2002 m. gruodžio 18 d. yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (šis adresas nurodytas ir Komisijai adresuotame skunde), nors pareiškėjas šį jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą pardavė 2006 m. lapkričio 23 d. (nuo 2006 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo nuosavybės teisė išregistruota). Todėl ginčijamą Sprendimą VMI išsiuntė adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nes šis adresas nurodytas paskutinėje pareiškėjo pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308, pateikta 2017 m. sausio 9 d.). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) ikiteisminio tyrimo bylos duomenimis (2015 m. gegužės 27 d. atliktos kratos protokolas), krata atlikta pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – bute adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Be to, su pareiškėju VMI darbuotoja bendravo mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu, taip pat el. pašto adresą pareiškėjas buvo nurodęs 2016 m. birželio 27 d. Mokesčių mokėtojo pranešime apie gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius (forma PRC911) bei autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“ (Komisijos byla, I t., b. l. 6–7, III t., b. l. 193–194).

13. Pareiškėjas su 2017 m. liepos 27 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas atnaujinti terminą Sprendimui apskųsti, tačiau Komisija 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu neatnaujino pareiškėjui termino skundui paduoti, skundą laikė nepaduotu bei grąžino jį pareiškėjui.

14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, proceso šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, teismo

posėdyje išsakytus paaiškinimus, vadovaudamasis ginčo klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nesutiko su pareiškėjo teiginiais, palaikė VMI poziciją, nes nei Komisijai, nei teismui pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis nebegyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nes šis adresas pareiškėjo buvo nurodytas VMI teiktuose paaiškinimuose, 2017 m. sausio 9 d. Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, kurią teikė VMI, taip pat šis adresas nurodytas FNTT 2015 m. gegužės 27 d. kratos protokole. Teismas laikė, kad pareiškėjas, kaip rūpestingas, atidus ir sąžiningas mokesčių mokėtojas, privalėjo apie savo adreso pasikeitimą pranešti VMI, tuo labiau, kad jam buvo žinoma apie jo atžvilgiu atliekamą mokestinį patikrinimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tinkamu dokumentų įteikimu laikomas jų įteikimas pilnamečiui kartu su adresatu (pareiškėju) gyvenančiam jo šeimos nariui. Taigi šiuo atveju Sprendimo įteikimas D. Š. yra tinkamas, nes jie gyvena kartu nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjas apmoka nuomos ir komunalines išlaidas, augina vaiką, t. y. veda bendrą ūkį. Todėl pareiškėjas, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, turėjo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo, jo pasyvumas, procesinis neveikimas nepateisinamas. Be to, asmenys, inicijuodami ginčą, turi ne tik teises, bet ir pareigas, tokias kaip sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti įrodymus ir argumentus.

15. Teismas vadovavosi MAĮ 152 straipsnio 2 dalies ir 164 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad jomis siekiama garantuoti operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą, teisingą ir savo laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą bei užtikrinti teisinių santykių stabilumą. MAĮ nustatytas trumpas terminas skundui paduoti įpareigoja asmenis savo procesinėmis teisėmis naudotis itin operatyviai, atidžiai, rūpestingai bei sąžiningai, nes priešingu atveju jų teisė pateikti skundą nebus ginama. Vadovaudamasis MAĮ 152 straipsnio 3 dalimi, teismas akcentavo, kad būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra tai, jog turi egzistuoti svarbios priežastys, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo. MAĮ nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Tai ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teisė (MAĮ 152 str. 3 d.). Viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, vertina, ar yra pakankamas pagrindas suteikti teisę, kuria nepasinaudota per nustatytą laiką, t. y. teisę apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ir taip pradėti mokestinį ginčą. Nepagrįstai atnaujinus terminus, gali būti pakenkta susiklosčiusiam teisinių santykių stabilumui, o nepagrįstai atsisakius terminą atnaujinti, gali būti užkirstas kelias į teisminę gynybą. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios.

16. Pareiškėjo teigimu, sprendimą D. Š. jam įteikė tik 2017 m. liepos 24 d., tai patvirtina tarp jo ir D. Š. pasirašytas 2017 m. liepos 24 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktą. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo teiginiais, vertino juos kritiškai, nes konstatavo, kad šioje byloje turi būti taikomos imperatyvios MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismas vertino, kad VMI pagrįstai registruotą laišką siuntė tuo adresu, kurį pareiškėjas nurodė VMI teiktuose paaiškinimuose bei paskutinėje pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (2017 m. sausio 9 d.), taip pat šis adresas buvo nurodytas FNTT 2015 m. gegužės 27 d. kratos protokole, o Sprendimas pareiškėjui laikomas įteiktu penktą darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos (2017 m. birželio 2 d.), t. y. 2017 m. birželio 7 d. Tačiau šiuo konkrečiu atveju labai svarbi aplinkybė, kad Sprendimą gavo D. Š., kuri nurodytu adresu gyvena kartu su pareiškėju, nepilnamete dukra, pareiškėjas už butą moka nuomos ir komunalinius mokesčius. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą Komisijai padavė tik 2017 m. liepos 27 d., teismas darė išvadą, kad jis praleido MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų terminą skundui dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo paduoti. Pareiškėjas teismo posėdyje pripažino praleidęs terminą skundui paduoti.

17. Teismas vadovavosi MAĮ 149 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis skundo dėl Sprendimo negalėjo pateikti laiku, nes Sprendimas pareiškėjui iki 2017 m. liepos 24 d. nebuvo įteiktas, nelaikyta objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe, kadangi pareiškėjas nepranešė VMI apie pasikeitusį adresą, o VMI dokumentus pagrįstai siuntė būtent tuo adresu, kuris pareiškėjo buvo nurodytas VMI teiktuose paaiškinimuose bei paskutinėje pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (2017 m. sausio 9 d.). Be to, VMI Sprendimą siuntė jo nurodytu el. paštu: (duomenys neskelbtini) ir patalpino VMI portalo autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“. Priešingai nei teigia pareiškėjas, institucija neturėjo pareigos užtikrinti Sprendimo įteikimą ir viešuose registruose tikrinti, ar nėra pasikeitęs mokesčių mokėtojo adresas, kadangi teisės aktai tokios pareigos jai nenustato. Protingumo principas reikalauja, jog asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje

situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus, bet ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti savo tikslą.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nurodė adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat šį adresą nurodė 2017 m. liepos 24 d. dokumentų priėmimo–perdavimo akte, tačiau pareiškėjui nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas minėtu adresu buvo perleistas tretiesiems asmenims dar 2006 metais,  t. y. daugiau nei prieš 10 metų. Taigi pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, tai aiškiai patvirtino bylos duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui įvairiuose dokumentuose (paaiškinimuose, deklaracijose) nurodydavo adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, o skunde teismui nurodė adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat aiškino, jog gyvena Kaune pas mamą. Teismas laikė, kad mokesčių administratorius pagrįstai siuntė Sprendimą paskutiniu žinomu pareiškėjo nurodytu adresu, o pareiškėjo teiginys, jog Sprendimas jam perduotas tik 2017 m. liepos 24 d., vertintas kritiškai, ir, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo laikyti Sprendimo įteikimą netinkamu. Teismas taip pat kritiškai vertino pateiktą 2017 m. liepos 24 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, laikė tai pareiškėjo gynybine pozicija, siekiant pateisinti praleistą terminą skundui paduoti. Todėl Sprendimo įteikimas 2017 m. birželio 8 d. D. Š., kai ši priėmė siuntą, pasirašė registruotos pašto korespondencijos siuntos įteikimo lydraštyje, pripažintas tinkamu Sprendimo įteikimu pareiškėjui.

19. Pareiškėjo argumentas, jog Sprendimas buvo įteiktas ne jam asmeniškai, teismo vertintas kritiškai, nes pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. AS63-509/2008) tinkamu dokumentų įteikimu laikomas jų įteikimas pilnamečiui kartu su adresatu gyvenančiam jo šeimos nariui. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma apie atliekamą mokestinį patikrinimą, D.  Š., su kuria pareiškėjas turi nepilnametę dukrą, gyvena tuo pačiu adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius), kaip ir pareiškėjas, o rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas gyvena kitur, byloje nėra. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui negalėjo nurodyti dabartinės gyvenamosios vietos adreso, tik teigė, kad gyvena pas savo motiną Kaune. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjo paskutinė faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomojamo buto nuomos ir komunalines išlaidas apmoka pareiškėjas. Todėl teismas konstatavo, kad registruotosios korespondencijos siuntos įteikimas D. Š. yra tinkamas, nes ji pasirašė, jog siunta įteikta. Teismas laikė, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis (turėjo domėtis atliekamu mokestiniu patikrinimu), t. y. turi elgtis protingai – apdairiai, atidžiai, rūpestingai. Tuo tarpu pareiškėjas, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, netinkamai deklaruodamas gyvenamąją vietą, neinformuodamas mokesčių administratoriaus apie adreso pasikeitimą, elgėsi nerūpestingai bei nesąžiningai.

20. Teismas vadovavosi MAĮ 164 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis gero administravimo principu, stengdamasis visais įmanomais būdais įteikti Sprendimą, pareiškėjui dar išsiuntė Sprendimą el. paštu (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo bendraujama su pareiškėju mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu, o taip pat patalpino VMI portalo autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“.

21. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl didelio gaunamos korespondencijos srauto ir pažymėjo, kad pareiškėjas nesidomėjo mokesčių administratoriaus atliekamo mokestinio patikrinimo baigtimi, buvo neatidus, neatsakingas bei nerūpestingas. Teismas atkreipė dėmesį, kad VMI, atlikusi mokestinį patikrinimą, dar 2017  m. kovo 13 d. surašė Patikrinimo aktą, kurį autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“ patalpino 2017 m. kovo 13 d., tačiau pareiškėjas su juo taip pat nesusipažino. Todėl minėtas Patikrinimo aktas su priedais 2017 m. kovo 17 d. buvo išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius bei el. paštu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui neatsiėmus Patikrinimo akto, 2017 m. balandžio 25 d. internetinėje svetainėje http://www.vmi.lt buvo paskelbtas pranešimas, kuriame nurodyta pareiškėjui arba jo įgaliotam asmeniui atvykti į VMI susipažinti su Patikrinimo aktu ir gauti vieną jo egzempliorių, tačiau pareiškėjas nurodytu laiku neatvyko į VMI atsiimti Patikrinimo akto, todėl Patikrinimo aktas, vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 5 dalimi, laikytas įteiktu minėto pranešimo paskelbimo dieną. Teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo pareigą rūpintis bei domėtis atliekamo mokestinio patikrinimo eiga ir baigtimi, o ne vien nurodyti, jog Sprendimas jam asmeniškai laiku nebuvo įteiktas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek Patikrinimo aktas, tiek Sprendimas buvo išsiųsti pareiškėjui keliais būdais: registruotu paštu ir el. paštu bei patalpinti autorizuotų paslaugų srityje „Mano VMI“. Visos nustatytos aplinkybės parodo pareiškėjo nesidomėjimą vykstančio mokestinio ginčo procesu, nerūpestingumą įgyvendinant savo teises mokestiniame ginče, o tai, kad pareiškėjas skundą Komisijai pateikė praėjus vos 3 dienoms po Sprendimo gavimo iš D. Š., nerodo pareiškėjo rūpestingumo, atidumo ir sąžiningumo kilusiame mokestiniame ginče. Teismas laikė, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių

gynimo. Šio reikalavimo neatitinka pareiškėjo pasyvumas ir procesinis neveikimas. Be to, asmenys, inicijuodami ginčą, turi ne tik teises, bet ir pareigas, tokias kaip: sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti įrodymus ir argumentus.

22. Todėl teismas laikė, kad nagrinėjimu atveju pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nesidomėjo mokestinio ginčo eiga, nesirūpino tuo, kad VMI būtų tinkamai informuota apie jo adreso pasikeitimą. Pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir atidžiai, pirmiausia privalėjo informuoti VMI apie pasikeitusį adresą bei operatyviai imtis atitinkamų priemonių, siekdamas sužinoti, ar jo atžvilgiu yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas, susisiekti su mokesčių administratoriumi ar pan. Pareiškėjas turėjo ne tik visas galimybes, bet ir pareigą domėtis mokesčių administravimo procedūra. Jokių objektyvių priežasčių, trukdžiusių tiesiogiai ar per atstovą tai padaryti, pareiškėjas nepaaiškino. Toks pareiškėjo elgesys, teismo vertinimu, nerodo jo suinteresuotumo operatyviai išspręsti kilusį ginčą, liudija pareiškėjo nerūpestingumą įgyvendinant jam suteiktas procesines teises. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad, siekdamas realizuoti savo teises, pareiškėjas neveikė rūpestingai ir pakankamai operatyviai, todėl pats sau sudarė neigiamų pasekmių atsiradimo prielaidas. Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleido teigti, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Sprendimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas, įvertinęs pareiškėjo išdėstytus argumentus, sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti.

23. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad Komisija nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė pareiškėjo skundo argumentus, materialiosios teisės normas taikė tinkamai, proceso teisės normų iš esmės nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nesant pagrindo jo naikinti ar keisti skunde išdėstytais argumentais, Komisijos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliktas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestas.

III.

24. Pareiškėjas Š. N. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Komisijos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. atnaujinti terminą pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundui dėl Sprendimo panaikinimo pateikti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pareiškėjas nesusipažino su elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“ patalpintu Patikrinimo aktu ir dėl šios priežasties Patikrinimo aktas buvo siunčiamas kitais MAĮ 164 straipsnyje numatytais būdais.

24.2. Patikrinimo aktą siunčiant adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, jis buvo įteiktas ne pareiškėjui, tačiau buvusiai sugyventinei D. Š. Nepaisant to, teismas daug kartų nurodė, jog Patikrinimo aktas buvo įteiktas pareiškėjo žmonai. Pareiškėjo šeimyninė padėtis – nevedęs. D. Š. veiksmai, klaidingai pasirašant tie skiltimi „žmona“ ir pavėluotai perduodant korespondenciją pareiškėjui, negali turėti neigiamos įtakos pareiškėjo teisei į apeliaciją. Pareiškėjas su D.  Š. yra susipykęs ir jau kuris laikas gyvena atskirai. Kadangi joks asmuo neturėjo teisėto pagrindo prisistatyti kaip pareiškėjo „žmona“ ar „sutuoktinė“, Patikrinimo aktą siunčiant adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, jis nebuvo tinkamai įteiktas. Pareiškėjas negali būti įpareigojamas įrodyti D. Š. priežastis, kodėl korespondencija nebuvo įteikta pareiškėjui. Tik pamatęs, kokią korespondenciją perduoda D. Š., pareiškėjas pareikalavo pasirašyti priėmimo–perdavimo aktą, kuriame nurodyta, kada ir kokius dokumentus gauna pareiškėjas. Tą pačią dieną pareiškėjas kreipėsi į atstovą, kad šis skubos tvarka parengtų skundą.

24.3. Pareiškėjas dėl didelio nuolat siunčiamų reklaminių laiškų kiekio elektroniniame pašte (duomenys neskelbtini) nepastebėjo Patikrinimo akto. Byloje nėra šiuos teiginius paneigiančių įrodymų, kad pareiškėjas matė jam elektroniniu paštu siųstą Patikrinimo aktą.

24.4. Tikėtina, kad VMI suabejojo, ar pareiškėjas susipažino su Patikrinimo aktu, nes priėmė sprendimą patalpinti pranešimą VMI interneto svetainėje, kad pareiškėjas ar jo atstovas yra kviečiamas atvykti į VMI atsiimti Patikrinimo aktą. Būtent po šio momento pagal MAĮ 164 straipsnio 5 dalį Patikrinimo aktas galėjo būti formaliai laikomas įteiktu pareiškėjui.

24.5. Pareiškėjas negalėjo laiku pateikti skundo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, kurie nepriklausė nuo pareiškėjo valios, kas, vadovaujantis teismų praktika ir atsižvelgiant į tai, kad sužinojęs apie Sprendimą, pareiškėjas ėmėsi aktyvių savo teisių gynimo veiksmų, yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

25. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą

atmesti kaip nepagrįstą.26. Atsakovas pažymi, kad Sprendimas pareiškėjui išsiųstas registruotu laišku adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius ir

elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). Registruota pašto siunta įteikta 2017 m. birželio 8 d. pareiškėjo žmonai D. Š. Būtent nurodytą adresą pareiškėjas buvo nurodęs paskutinėje 2017 m. sausio 9 d. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308). Pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bet minėtą nekilnojamąjį turtą pareiškėjas perleido tretiesiems asmenims dar 2006 m. Sprendimas taip pat buvo patalpintas VMI portalo autorizuotų elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“. Pareiškėjas skundą dėl Sprendimo panaikinimo pateikė 2017 m. liepos 27 d., taigi akivaizdžiai praleidęs MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatytą apskundimo terminą.

27. Atsakovas pažymi, kad būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra tai, jog turi egzistuoti svarbios priežastys, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo. Pareiškėjas nurodė, jog su D. Š. susipyko ir kartu nebegyvena nuo 2015 m., nors pareiškėjas ir toliau apmoka nuomojamo buto nuomos ir komunalines išlaidas. Tačiau byloje nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nebegyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Sąžiningas ir atidus mokesčių mokėtojas apie savo adreso pasikeitimą privalėjo pranešti mokesčių administratoriui. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui adresuotos korespondencijos įteikimas D. Š., kai ši priėmė siuntą ir pasirašė registruotos pašto korespondencijos įteikimo lydraštyje, pripažintinas tinkamu Sprendimo įteikimu. D. Š. pasirašė, jog siunta įteikta, prisistatė siuntą įteikusiam asmeniui kaip pareiškėjo sutuoktinė. Byloje nėra objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas nebegyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teisę apskųsti Sprendimą, nebuvo pakankamai rūpestingas, sąžiningas ir atidus, nesidomėjo mokestinio ginčo eiga, nesirūpino tuo, kad VMI būtų tinkamai informuota apie jo adreso pasikeitimą, todėl pareiškėjo nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Šioje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai ir teisėtai Komisija atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl VMI sprendimo, kuriuo patvirtintas aktas dėl mokesčių mokėtojo patikrinimo, paduoti.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teismas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.).

31. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip nuosekliai akcentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, yra absoliuti (2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. birželio 9 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti (2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimus). Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo bylos klausimus būtina spręsti vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, be to, atsižvelgiant į teisę, nurodytą šios nutarties 30–31 punktuose, visas abejones traktuoti mokesčių mokėtojo, siekiančio pasinaudoti teise kreiptis į teismą, naudai.

33. Dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdai yra nustatyti MAĮ 164 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą). Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Tokia praktika užtikrina, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, bus vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o, tokių duomenų nesant, bus vadovaujamasi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą (pvz., 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2982/2012; 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2017; 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1315-575/2017).

35. Šioje byloje yra duomenų apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui (Komisijos byla, I t., b. l. 9), iš kurių seka, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. (21.63-32) FR0682-205 pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. liepos 24 d. Todėl teismo išvada, kad paminėtas sprendimas pareiškėjui laikomas įteiktu penktą darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos (2017 m. birželio 2 d.), t. y. 2017 m. birželio 7 d., neatitinka aukščiau nurodytos teismo praktikos.

36. Apeliantas teigia, kad dėl didelio nuolat siunčiamų reklaminių laiškų kiekio elektroniniame pašte adresu (duomenys neskelbtini) nepastebėjo skundžiamo akto. Byloje nėra pareiškėjo teiginius paneigiančių argumentų ar įrodymų, jog pareiškėjas matė skundžiamą aktą, siųstą elektroniniu paštu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų patvirtinęs minėtą elektroninio pašto adresą kaip tinkamą siųsti mokestinio patikrinimo dokumentus. Taigi, elektroniniu paštu skundžiamas sprendimas pareiškėjui tinkamai nebuvo įteiktas.

37. Apeliantas teigia, kad skundžiamą aktą siunčiant adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, jis buvo įteiktas ne pareiškėjui, tačiau buvusiai pareiškėjo sugyventinei D. Š. Pareiškėjo šeimyninė padėtis – nevedęs, D. Š. yra pareiškėjo dukters P. N. motina, tačiau ne pareiškėjo sutuoktinė, pareiškėjas su D. Š. yra susipykę ir jau kuris laikas gyvena atskirai. Šiuos pareiškėjo argumentus patvirtino liudytoja D. Š. Komisijos posėdžio metu, juos patvirtina ir įvairūs bylos dokumentai su įvairiais pareiškėjo adresais (pvz., Komisijos byla, I t. b. l. 1, 181, 195). Teismas vertina, kad atsakovas pareiškėjo argumento, jog pareiškėjas su D. Š. gyvena atskirai, tinkamai nepaneigė ir paminėta aplinkybė yra laikoma įrodyta. Taigi, skundžiamas aktas jį siunčiant registruotu paštu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pareiškėjui tinkamai nebuvo įteiktas.

38. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratoriaus dokumentus gavo 2017 m. liepos 24 d., tą pačią dieną surado atstovą, kuris skubos tvarka parengtų skundą dėl Patikrinimo akto ir jau 2017 m. liepos 27 d. buvo pateiktas pareiškėjo skundas. Šiuos pareiškėjo argumentus patvirtina ir aukščiau paminėti įrodymai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo mokesčių administratoriaus akto patvirtinimo iki skundo Komisijai pateikimo praėjo nedaug laiko, kad byloje nėra piktnaudžiavimo požymių ir kad visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai, daro išvadą, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjas VMI 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (21.63-32) FR0682-205 gavo 2017 m. liepos 24 d.

39. Pareiškėjas į Komisiją kreipėsi 2017 m. liepos 27 d., taigi MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 dienų termino skundui dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo paduoti nepraleido.

40. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, iš dalies neteisingai taikė teisės normas, todėl pareiškėjo Š.  N. apeliacinis skundas patenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo Š. N. apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:Pareiškėjo Š. N. skundą patenkinti. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-198 (7-160/2017) ir pareiškėjo Š. N. skundą perduoti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skundo priėmimo klausimui spręsti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08520 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-1387-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01606-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, atsakovui Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamam Zarasų rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) ir Zarasų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) solidariai 72 115 Eur turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas pareiškėjo skundą, 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi

pašalino Inspekciją iš atsakovų; įtraukė byloje atsakovais Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) ir Direkcijos, ir Zarasų rajono savivaldybę, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija).

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-748-565/2012 (toliau – ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimas) įpareigojo pareiškėją savo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis nugriauti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pirtis) (toliau – Gyvenamasis namas ir Pirtis kartu vadinami Statiniais). Pareiškėjas įvykdė šį įpareigojimą, nugriovė Statinius ir patyrė 16 000 Eur išlaidų už griovimo ir sutvarkymo darbus. Nustatęs, kad Statiniai nėra pilnai nugriauti, yra likę gruntu užkasti minėtų pastatų pamatai, Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-851-420/2015 nutarė taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes ir suteikti teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) nugriauti Statinius, sutvarkyti statybvietę, išieškant solidariai patirtas išlaidas iš pareiškėjo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos. Vadovaudamasis šia nutartimi antstolis S. O. G. 2016 m. kovo 23 d. priėmė patvarkymą Nr. R2-4370 dėl nebaigtų statyti statinių griovimo, kurio pagrindu 2016 m. balandžio 26 d. buvo pradėtas vykdyti Statinių griovimas. Pagal 2013 m. gruodžio 30 d. preliminarius skaičiavimus, Statinių griovimo bei statybviečių sutvarkymo darbų kaina buvo 3 547,93 Eur. Dėl šių išlaidų paskirstymo lygiomis dalimis po ketvirtadalį pareiškėjas, Administracija, Utenos RAAD ir Direkcija 2016 m. liepos 26 d. pasirašė susitarimą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Statiniai nugriauti ne tik dėl pareiškėjo, bet ir dėl valstybės institucijų kaltės, tai konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu. Dėl neteisėtų atsakovo atstovų priimtų administracinių aktų pareiškėjas patyrė turtinės žalos, kuri pasireiškė nuosavybės teise priklausančio turto praradimu ir tiesioginėmis išlaidomis, vykdant teismo įpareigojimą nugriauti visus administracinių aktų pagrindu pastatytus, tačiau vėliau pripažintus pastatytais neteisėtai Statinius. Nugriovus Statinius pareiškėjui padaryta 96 154 Eur turtinė žala, kurią sudaro Statinių rinkos vertė (80 154 Eur) ir griovimo bei statybvietės sutvarkymo išlaidos (16 000 Eur). Dalis žalos, t. y. patirtos dėl pamatų išardymo, buvo atlyginta solidariai (887 Eur (3 547,93 x 1 / 4)). Pareiškėjo patirtą žalą, kurią sudaro 72 115 Eur, privalo atlyginti atsakovas, t. y. dėl žalos atsiradimo kalti asmenys, tai buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti jos institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą kyla iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatų ir susijusi su Konstitucinio Teismo doktrinoje pateikiamu teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų aiškinimu.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė ieškinį pareiškėjui, Administracijai, Utenos RAAD ir Direkcijai, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas); pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 44 (toliau – ir Statybos leidimas), Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl statybos leidimo išdavimo pareiškėjui (toliau – ir Įsakymas); Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. 114Z-19 (toliau – ir Pažyma), įpareigoti pareiškėją savo ir atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti Statinius. Zarasų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino institucijų priimtus neteisėtus aktus. Vilniaus apygardos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį tenkino visiškai, įpareigodamas visus atsakovus solidariai padengti Statinių griovimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013 (toliau – ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis) Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuoti institucijų neteisėti veiksmai, už kuriuos valstybė privalo prisiimti atsakomybę. Reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra pagrįstas, kadangi teismo sprendimais panaikintų aktų pagrindu, pareiškėjas pagrįstai tikėdamasis, kad turi visus reikalingus dokumentus, statėsi Statinius, tačiau po statybų valdžios institucijų priimti sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais, todėl pareiškėjo pastatyti Statiniai buvo nugriauti. Todėl ne tik pareiškėjo, bet ir Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos neteisėtų dokumentų išdavimas lėmė, kad pareiškėjui

atsirado žala. Pareiškėjas nebuvo profesionalus statytojas, todėl neprivalėjo išmanyti įstatymų subtilybes ir ribojimus. Be to, teismas akcentavo, kad negalima aiškinti įstatymų taip, kad visa rizika už neteisėtus valstybės priimtus sprendimus tektų privačiam asmeniui. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011), kurioje akcentuojama, kad rūpestingumo pareigų nustatymas, siekiant, kad būtų laikomasi teritorijų planavimo proceso reikalavimų, negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam ūkio subjektui, priešingas aiškinimas formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai, neapgalvotai vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme numatytas pareigas.

6. Pareiškėjas teigė, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir patirtos žalos yra akivaizdus, nes tuo atveju, jei nebūtų priimti pripažinti neteisėtais administraciniai aktai, pareiškėjui nebūtų išduotas Statybos leidimas, jis nebūtų statęs Statinių, kuriuos vėliau privalėjo nugriauti. Pareiškėjas, atlikęs visas būtinas procedūras ir gavęs visus kompetentingų institucijų dokumentus, pagrįstai tikėjosi, kad atsakovų priimtų dokumentų pagrindu jam atsirado teisinės pasekmės, t. y. atsirado teisė pasistatyti statinius, o atsakingi valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojai savo pareigas atliko tinkamai. Atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi. Dėl Statinių griovimo pareiškėjas patyrė 16 000 Eur išlaidų, kurias laiko tiesioginiais nuostoliais, patirtais šalinant statybų, pagal neteisėtai priimtus administracinius aktus, pasekmes ir, pareiškėjo nuomone, turėtų būti priteisti iš tokius aktus priėmusių asmenų. Egzistuoja visos būtinos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos – viešajai atsakomybei kilti.

7. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Administracija nurodė, kad pareiškėjas Statinius statėsi jam nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype pagal Statybos leidimą, Projektavimo sąlygų sąvadą ir kitų institucijų išduotus dokumentus. Pareiškėjo įsigyti sklypai yra miškų ūkio paskirties, jiems taikomos specialios naudojimo sąlygos, pareiškėjas šiuos sklypus įsigydamas, žinojo kokie apribojimai yra taikomi tokios paskirties žemės sklypui, todėl kaip statytojas taip pat turi prisiimti iš statybų kilusią riziką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad žalos atlyginimas turi būti siejamas su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Administracija abejoja, ar pareiškėjas turi teisę į turtinės žalos, kurią sudaro neteisėtu būdu pastatytų Statinių rinkos vertė, atlyginimą. Vertinant Administracijos veiksmus žalos atlyginimo kontekste, turi būti įvertinti ir pareiškėjo veiksmai, jo sąžiningumas vykdytų statybų metu. Nekilnojamojo turto registro išraše aiškiai yra ir buvo įvardyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – miškų ūkio, taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl laikytina, kad pareiškėjas žinojo apie apribojimus. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatos numato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad statybos miško žemėje reikalavimus kompleksiškai nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, o miško žemės naudojimo ribojimai (taip pat statybų leistinumo aspektu) nėra savitiksliai. Pareiškėjas statybas pradėjo 2007 m. liepos mėn., t. y. praėjus 2 metams po Statybos leidimo išdavimo, kai tuo metu jau pradėtos statybos buvo neteisėtos remiantis iki šio laiko priimto ir įsigaliojusio Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje konstatavo, kad pagal 2008 m. spalio 30 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis pradėtų statyti Gyvenamojo namo statybos baigtumas buvo tik 8, o Pirties – 12 procentų. Vertindamas visas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas darė išvadą, kad minėtu nutarimu Konstituciniam Teismui išaiškinus apie negalimumą statyti miško žemėje V. R. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo, kaip statytojo teises. Atsižvelgus į formuojamą teismų praktiką dėl asmens sąžiningumo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtu pripažintu administracinio akto, pareiškėjas turėjo ir privalėjo žinoti, jog Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatos draudžia statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, o įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas nepateisina jų nevykdymo. Administracijos nuomone, pareiškėjas nepagrindė Statinių sukūrimo išlaidų, nėra aišku, kaip Statinių rinkos vertė nustatyta, šios aplinkybės visiškai nepagrindžia patirtos žalos dydžio, todėl žalos atlyginimas negali būti priteistas. Nustatant, ar yra priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įstatymų leidėjas imperatyviai draudė miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitokius statinius nei medienos sandėliai ar kitokie su mišku susiję įrenginiai, todėl tretieji suinteresuoti asmenys jokio teisėto

lūkesčio į gyvenamosios paskirties pastatų statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo turėti. Šiuo atveju pareiškėjo statyba miško ūkio paskirties žemėje buvo neteisėta ir pareiškėjas neįgijo jokių teisėtų lūkesčių, kurie būtų ginami.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Utenos RAAD atsiliepime skundą prašė jį atmesti.10. Utenos RAAD nurodė, kad pareiškėjo patirtos 16 000 Eur Statinių griovimo ir susijusios išlaidos nėra tinkamai

pagrįstos – prie skundo pridedami kvitai negali būti laikomi tinkamais šias išlaidas detalizuojančiais ir įrodančiais dokumentais. Zarasų rajono apylinkės teismas, kurio nutartimi skunde remiasi pareiškėjas, nagrinėjo antstolio S. O. G. pareiškimą skolininkui, kuriuo byloje buvo pareiškėjas, dėl sprendimo neįvykdymo, o ne vertino ir sprendė dėl būtinųjų solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų atsakovams. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovų atsakomybė yra solidari vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, kadangi teismo pripažinti neteisėtai pastatytais Statiniai buvo pastatyti kaip šių atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų viseto pasekmė. Pareiškėjo išvardinti administraciniai aktai (Projektavimo sąlygos, Statybos leidimas, Įsakymas ir Pažyma), kurių pripažinimo neteisėtais pasekmė – patirta žala, buvo priimti Savivaldybės ir Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, todėl nepagrįstai reikalaujama solidarios atsakomybės iš Utenos RAAD ir Direkcijos. Utenos RAAD ir Direkcijos atstovai dalyvavo 2005 m. rugpjūčio 5 d. vykusiame Administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstytas Gyvenamojo namo su priklausiniais atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini), techninio projekto patikrinimas, tačiau toks Utenos RAAD atstovo dalyvavimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė. Statybos leidimą išdavė Administracija po to, kai Vyriausybės atstovas nenustatė jokių jo neatitikimų įstatymams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nurodė, kad įstatymo nuostata, jog neteisėtos statybos griovimas vykdomas kaltų asmenų lėšomis, savaime nereiškia, kad jau priimant teismo sprendimą dėl nugriovimo turi būti nustatyti kalti asmenys, jų kaltės dalis, laipsnis. Kadangi pareiškėjas statinius pradėjo statyti po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, jam ir tenka atsakomybė dėl vykdytų statybos darbų.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Direkcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.12. Direkcija nurodė, kad žemės sklypas, kuriame kompetentingi subjektai leido Statinių statybas, yra Gražutės

regioninio parko teritorijoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo negalėjo vykdyti Gyvenamojo namo ir Pirties statybos miško žemės sklype. Be to, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pareiškėjas privalėjo kreiptis į Statybos inspekciją, kurios pareigūnai nustatę, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, galėjo siūlyti apskrities viršininkui kreiptis į teismą su prašymu išduotą statybos leidimą panaikinti arba sustabdyti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo) išduoto statybos leidimo galiojimą nuo prašymo panaikinti šį leidimą pateikimo teismui iki teismo sprendimo. Direkcija nesutiko su pareiškėjo apskaičiuotu patirtos žalos dydžiu, teigė, kad prie skundo pridedami kvitai nėra pakankamas pagrindas priteisti prašomas išlaidas už Statinių griovimo ir sutvarkymo darbus.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą atmetė.14. Teismas prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungė civilinę bylą Nr. 2-19-477/2011 (teisminio proceso

Nr. 2-54-3-00951-2010-2) (toliau – ir Civilinė byla).15. Teismas nustatė, kad Administracijos vyriausioji architektė 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtino projektavimo sąlygų

sąvadą Nr. 164 (Projektavimo sąlygos). Administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. priėmė įsakymą Nr. I-437, kuriuo V. R. išdavė Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. pasirašytą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (Statybos leidimas). Departamentas 2007 m. rugsėjo 10 d. statytojui V. R. išdavė pažymą Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ (Pažyma), iš kurios turinio matyti, kad ji išduota pateikti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui teisinei registracijai ir kuria pažymėtas V. R. Statybos leidimo pagrindu pastatytų Statinių baigtumas, t. y. Gyvenamojo namo – 8 proc., o Pirties – 12 proc.

16. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras su 2008 m. lapkričio 4 d. pareiškimu Nr. 7-8-112 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Projektavimo sąlygas, Įsakymą, Statybos leidimą, Pažymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinę bylą perdavė nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui. Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 (toliau – ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas), kuriuo ieškinį tenkino iš

dalies: 1) panaikino Projektavimo sąlygų sąvadą, Statybos leidimą, Įsakymą, Pažymą; 2) ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovui V. R. savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę paliko nenagrinėtą; 3) ieškinio dalį įpareigoti atsakovus Administraciją, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkciją savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę atmetė. Zarasų rajono apylinkės teismas, be kita ko, konstatavo, kad: priimti administraciniai aktai ir jų pagrindu išduoti statybą leidžiantys dokumentai yra neteisėti, nes juos priimant buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu (toliau – ir Statybų privačioje žemėje reglamentas), leidusiu statybas miško žemėje, tačiau nepagrįstai nesivadovauta Miškų įstatyme galiojusiais ir tebegaliojančiais apribojimais statyti miško žemėje; Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. konstatavo, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją; Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas, kuriuo leista statyti gyvenamuosius namus miškų ūkio paskirties žemėje, panaikintas Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106; dėl tokio trečiojo asmens Vyriausybės neveikimo iki 2007 m. sausio 31 d. nebuvo pagrindo panaikinti V. R. išduotą Statybos leidimą ir stabdyti statybą, o V. R. 2007 m. liepos 16 d. teisėtai pradėjo Gyvenamojo namo ir Pirties statybą; teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl statybos leidimo išdavimo V. R., visos suinteresuotos institucijos nesivadovavo Miškų įstatymu, nors jo turinys jų atstovams buvo žinomas; institucijos (civilinės bylos atsakovai) taip pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių statybas miško žemėje, hierarchiją ir nepagrįstai vadovavosi žemesnės galios teisės aktu.

17. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu tenkino ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens Vyriausybės apeliacinius skundus ir panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria dalis prokuroro ieškinio palikta nenagrinėta ir atmesta, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą, kuriuo įpareigojo V. R. savo, taip pat Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti V.  R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius, t. y. Gyvenamąjį namą ir Pirtį, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas minėtame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad: Statybos leidimas V. R. išduotas naujai atstatyti sodybą, buvusią jam priklausančiame žemės sklype; V. R. priklausantis žemės sklypas yra be statinių ir želdinių, galinčių sudaryti sodybą, taip pat nėra teisiškai įformintas kaip sodybinis žemės sklypas, t. y. atsakovui priklausančiame žemės sklype ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nebuvo sodybvietės; V. R. nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype yra išlikę buvusių statinių pamatai, neturi reikšmės, nes vien tik statinių pamatų buvimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad žemės sklype yra sodybvietė, o Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu nereglamentuojamas buvusios sodybos miškų ūkio paskirties žemės sklype atkūrimas; ginčo statybos neleistinos pagal Miškų įstatymo nuostatas; V. R. vykdytoms statyboms negalėjo būti taikomos Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 26 punkto nuostatos, numatančios galimybę atkurti buvusias sodybas; kadangi V. R. priklausantis sklypas buvo miškų ūkio paskirties, taikytinos specialios teisės normos, reglamentuojančios statybą miškų ūkio paskirties žemėje; ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nesuteikė V. R. teisės vykdyti naujas statybas jam priklausančiame žemės sklype, todėl jis negalėjo turėti teisėtų lūkesčių realizuoti statytojų teises; Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, dėl to V. R. išduotas Statybos leidimas statyti Gyvenamąjį namą ir Pirtį negalėjo būti įgyvendinamas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsigaliojimo; V. R. teisėtų lūkesčių kaip statytojas negalėjo įgyti ir dėl to, kad Gyvenamąjį namą ir Pirtį pradėjo statyti 2007  m. liepos 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo.

18. Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. R., Administracijos ir Utenos RAAD kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių ir jų proporcingumo teismas nurodė, kad tiek V. R. statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, tiek statybų faktinio pradėjimo metu galiojo ir tebegalioja Miškų įstatymas, kuriame nustatytas teisinis reglamentavimas neleido statybų miškų ūkio paskirties žemėje, taigi statybų procesas prieštaravo jų draudimui pagal Miškų įstatymą. Byloje buvo nustatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai atsakovui V. R. išduoti 2004–2005 m., tuo metu galiojusio Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik

medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. V. R. pradėjo statybas 2007 m. liepos 16 d., t. y. po to, kai aptariamas Vyriausybės nutarimas neteko galios, Konstituciniam Teismui konstatavus jo nuostatų prieštaravimą Konstitucijos ir Miškų įstatymo imperatyviosioms teisės normoms. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai atsakovo V. R. miško žemėje. Tuo metu jam pradėjus statyti statinius, jis negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi savo išaiškinimu, kad įstatymo nuostata, jog neteisėtos statybos griovimas vykdomas kaltų asmenų, o ne statytojo (užsakovo) ar kitų Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardytų asmenų lėšomis, jei nėra jų kaltės, tai savaime nereiškia, kad jau priimant teismo sprendimą dėl nugriovimo turi būti nustatyti kalti asmenys, jų kaltės dalis, laipsnis. Jeigu civilinėje byloje nebuvo spręsta dėl asmenų, kurie neteisėtai išdavė statybą leidžiančius dokumentus, kaltės, tai nesudaro kliūties teismui pagal Statybos įstatymo 28 1

straipsnio 4 dalį įpareigoti užsakovą (statytoją) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis nugriauti statinį. Institucijų, išdavusių neteisėtus statybos dokumentus, kaltės dalis, laipsnis nustatomi tam tikslui, kad būtų išsprendžiamas žalos vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą atlyginimo klausimas, o byloje nepareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo, priėmus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – Administracija, Inspekcija, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo.

19. Teismas nustatė, kad V. R., Administracija, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcija 2016 m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Susitarimas), kuriuo šalys, vykdydamos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtintą įpareigojimą savo lėšomis nugriauti Statinius, susitarė po lygiai, t. y. po ¼ dalį, pasiskirstyti minėto sprendimo, įskaitant ir antstolio vykdymo išlaidas, kurios sudaro 3 547,93 Eur. Šalys Susitarimo 4 punkte nurodė, kad jos „pripažįsta, jog įvykdžius šį susitarimą ir pervedus po 886,98 Eur į antstolio depozitinę sąskaitą, Šalys viena kitai pretenzijų neturės ir ateityje nereikš dėl aukščiau nurodytų aplinkybių“. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Susitarimas buvo keičiamas, taip pat dėl to, kad kuri šio susitarimo šalių savo įsipareigojimų nebūtų įvykdžiusi, ar kad juos būtų vykdžiusi netinkamai.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 72 115 Eur turtinę žalą, t. y. Statinių vertę ir jų nugriovimo sąnaudas, kurias kildina iš, jo nuomone, neteisėtų nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų, atitinkamai Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų veiksmų. Nurodo, kad jam neteisėtai buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai (t. y. Projektavimo sąlygų sąvadas, Įsakymu išduotas Statybos leidimas), taip pat Pažyma, kuriuos Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu panaikino. Pareiškėjo nuomone, teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos ir patvirtintos faktinės aplinkybės bei išaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jis 72 115 Eur turtinę žalą patyrė dėl Utenos RAAD, Direkcijos ir Administracijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl to ši žala turi būti priteista atitinkamai iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės, kurioms minėtos institucijos atstovauja.

21. Teismas nurodė, kad teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, jog atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Pareiškėjas reikalavimus grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatytos ir (arba) konstatuotos įsiteisėjusiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu, Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimtais Civilinėje byloje. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad Civilinėje byloje nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami.

22. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, kad: 1) statybą leidžiantys dokumentai V. R. išduoti 2004–2005 m., tuo metu galiojusio Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu; 2) V. R. pradėjo statybas 2007 m. liepos 16 d., t. y. po to, kai Statybos privačioje žemėje reglamentas neteko galios, Konstituciniam Teismui konstatavus jo nuostatų prieštaravimą Konstitucijos ir Miškų įstatymo imperatyviosioms teisės normoms, draudžiančioms statybas miško žemėje. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai V. R. miško žemėje. Tuo metu šiam atsakovui pradėjus statyti statinius (gyvenamąjį namą ir pirtį) jis negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius; 3) teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. Priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – Zarasų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo; 4) byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad V. R. pradėjo statybas, nors jų pradėjimo metu teisinis reglamentavimas draudė statybas miško žemėje, jam turėjo būti žinoma apie tai, kad statybų vykdymas ir statytojo teisių įgyvendinimas yra negalimas, o ginantis viešąjį interesą prokuroras ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo pateikė teismui 2008 m. lapkričio 5 d., byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2008 m. spalio 30 d. išrašo duomenimis, pradėtų statyti gyvenamojo namo statybos baigtumas sudarė 8 proc., pirties – 12 proc.

23. Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, kurias patvirtina ir surinkti įrodymai, darė išvadą, kad atsakingos institucijos, išduodamos statybą leidžiančius dokumentus V. R., vadovavosi galiojusiu Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 1608 (Statybų privačioje žemėje reglamente) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, tačiau Konstituciniam Teismui 2006 m. kovo 14 d. priėmus nutarimą ir pripažinus nagrinėjamu atveju aktualų Statybų privačioje žemėje reglamente įtvirtintą teisinį reguliavimą prieštaravusiu Konstitucijai, šių institucijų pareigūnai nepagrįstai delsė inicijuoti V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Teismas vertino, ar toks atsakingų institucijų neveikimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo nurodomos turtinės žalos atsiradimu, o nustatinėdamas tokio priežastinio ryšio (ne)buvimą, įvertino ir tai, kad pareiškėjas V. R. Statinių statybas pradėjo 2007 m. liepos 16 d. (t. y. praėjus daugiau nei metams po to, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. kovo 14 d. nutarimą) ir jog, kaip 2013 m. birželio 28 d. nutartyje konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tuo metu pradėjęs statyti Statinius pareiškėjas V. R. negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti ir todėl būtent jis yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius.

24. Kadangi pareiškėjas Statinių, kurių vertę ir jų nugriovimo sąnaudas prašo priteisti kaip turtinę žalą, statybas pradėjo 2007 m. liepos 16 d., t. y. žinodamas apie Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą (arba galėdamas ir turėdamas apie tai žinoti, nes Konstitucinio Teismo nutarimai yra skelbiami viešai), ir apie tai, kad jam konkretūs statybą leidžiantys dokumentai išduoti pažeidus Konstituciją ir Miškų įstatymą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui jo nurodoma turtinė žala Statinių vertės ir jų nugriovimo sąnaudų pavidalu atsirado dėl jo paties veiksmų, t. y. Statinių statybos vykdymo nepaisant visuotinai žinomų aplinkybių, kad tokios statybos yra neteisėtos. Teismas vertino, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, byloje nėra jokių duomenų, kad, po to, kai Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą, pareiškėjas būtų dėjęs pastangas išsiaiškinti, kokią įtaką šis nutarimas turės jo planuojamoms vykdyti statyboms. Būtent toks elgesys, teismo nuomone, būtų sąžiningas ir protingas, o tam, kad pasielgti tokiu būdu, nebuvo būtina būti profesionaliu statytoju. Todėl tai, kad pareiškėjas nebuvo profesionalus statytojas nelaikytina teisiškai reikšminga aplinkybe.

25. Teismas nurodė, kad Statinių griovimo išlaidoms pagrįsti pareiškėjas teismui pateikė: 2015 m. balandžio 24 d. kvitą Nr. 0175668; 2015 m. liepos 28 d. kvitą Nr. 0175671, 2015 m. gegužės 20 d. kvitą Nr. 0175669; 2015 m. birželio 30 d.

kvitą Nr. 0175670; 2015 m. balandžio 24 d., 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 29 d., 2016 m. gegužės 4 d. darbų perdavimo – priėmimo aktus. Nugriautų Statinių vertei pagrįsti pareiškėjas pateikė 2017 m. kovo 12 d. objektinę, lokalines sąmatas. Teismas pažymėjo, kad aptarti dokumentai surašyti gerokai anksčiau, nei pats pareiškėjas pasirašė 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą, kuriuo, be kita ko, įsipareigojo dėl Statinių nugriovimo išlaidų atlyginimo nebereikšti pretenzijų atsakovams, o iš jų turinio nėra aišku, kad kvituose ir atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytos sumos susijusios su ginčo Statinių griovimu. Pareiškėjo nugriautų Statinių vertei pagrįsti teismui pateiktos objektinė ir lokalinės sąmatos surašytos 2017 m. kovo 12 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo Statinių nugriovimo, jos nepasirašytos, o iš jų turinio nėra aišku, kad jos susijusios su ginčo Statiniais. 2017 m. rugsėjo 20 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė ir sudaryta galimybė teikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius galbūt patirtą žalą, tačiau kiti, nei paminėti įrodymai, teismui pateikti nebuvo.

26. Teismas, įvertinęs nurodytą pareiškėjo elgesį ir jo pateiktus įrodymus, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo nurodoma turtinė žala apskritai buvo patirta, ir, kad ji galėjo kilti ne dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų vykdant statybas, o dėl šioje administracinėje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų, atitinkamai Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų neveikimo laiku neinicijavus pareiškėjui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. Teismas pabrėžė, kad ši išvada reikšminga tik nustatinėjant žalos ir priežastinio ryšio buvimą šioje žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės byloje, o nėra vertinama ir pasisakoma dėl įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtinto įpareigojimo V. R., Administracijai, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijai savo lėšomis nugriauti Statinius ir Susitarimo teisėtumo.

27. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 pateiktais išaiškinimais, tačiau pareiškėjo nurodytos bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

28. Teismas konstatavo, kad tarp Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų veiksmų priimant statybą leidžiančius dokumentus (Projektavimo sąlygų sąvadą, Įsakymu išduotą Statybos leidimą), surašant Pažymą, taip pat neveikimo, t. y. laiku neinicijuojant pareiškėjui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo, ir pareiškėjo nurodytos galbūt patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad yra patyręs skunde nurodyto dydžio turtinę žalą Statinių griovimo išlaidų ir nugriautų Statinių vertės pavidalu. Todėl prašymą iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos RAAD ir Direkcijos, ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, solidariai pareiškėjui priteisti 72 115 Eur turtinės žalos atlyginimą atmetė, nenustatęs dviejų būtinųjų sąlygų turtinei žalai iš valstybės ir savivaldybės atlyginti – priežastinio ryšio ir žalos. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

29. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

30. Pareiškėjas teigia, kad esant prejudiciniu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu nustatytai visų, t. y. tiek pareiškėjo, tiek institucijų kaltei, bei visų atsakovų pareigai pašalinti neteisėtos statybos padarinius, teismas neturėjo pagrindo analizuoti, vertinti, ar pareiškėjas turėjo ar neturėjo žinoti apie priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei šio nutarimo įtaką jo turimam statybos leidimui. Apeliacinės instancijos teismui manant, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo vertinti pareiškėjo kaltės apimtį dėl vykdytų statybų, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turėjo teisę statyti statinius pagal teisėtai tuo metu išduotą statybos leidimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai argumentavo, jog pareiškėjas pats prisiėmė atsakomybę statyti statinius po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kadangi ankstesniuose teismo sprendimuose buvo nustatyta visų atsakovų solidari atsakomybė už neteisėtai pastatytus Statinius, įvertinus visus įrodymus.

31. Pareiškėjas tvirtina, kad valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnai nepagrįstai delsė inicijuoti jam išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Toks atsakingų institucijų neveikimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo nurodomos turtinės žalos atsiradimu. Statybos faktiškai buvo pradėtos 2005 m. turint teisėtą statybos leidimą, o prokuroras dėl išduoto dokumento į teismą kreipėsi tik po 1 metų ir 3 mėnesių, taigi pareiškėjas šiuo laikotarpiu turėjo teisėtą, nenuginčytą dokumentą vykdyti statybas. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad institucijos, kurioms keliami

didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, būtų informavusios pareiškėją dėl rizikos vykdyti statybas, nes yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Atsakovai neneigia, kad jie yra atsakingi ne tik už pamatų nugriovimą, bet ir už statinių nugriovimą. Atsakovai ginčijo tik žalos dydį, neva 16 000 Eur suma yra per didelė, taip pat teigė, kad pareiškėjas griovė savo iniciatyva, nederino sąmatos, dėl to visą atsakomybę dėl susidariusios sumos už griovimo bei statybvietės darbus turėtų prisiimti asmeniškai.

32. Pareiškėjo manymu, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra akivaizdus, nes tuo atveju, jei nebūtų priimti pripažinti neteisėtais administraciniai aktai, pareiškėjui nebūtų išduotas statybos leidimas, jis nebūtų statęs Statinių, kuriuos vėliau privalėjo nugriauti.

33. Pareiškėjas teigia, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą pareiškėjas 2015 m. nugriovė Statinius, o vėliau buvo nugriauti pamatai ir sutvarkyta statybvietė. Už atliktus Statinių griovimo darbus pagal paslaugų pirkimo – pardavimo kvitus buvo apmokėta 16 000 Eur iš pareiškėjo asmeninių lėšų, o pamatų griovimo darbus ir statybvietės sutvarkymo išlaidas atsakovai padengė solidariai. Šias išlaidas pareiškėjas laiko tiesioginiais nuostoliais, patirtais šalinant statybų, pagal neteisėtai priimtus administracinius aktus, pasekmes ir, pareiškėjo nuomone, turėtų būti priteisti iš tokius aktus priėmusių asmenų.

34. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Susitarimo turinį, nes jame buvo sąlyga, jog dėl Gyvenamojo namo bei Pirties pamatų nugriovimo bei statybvietės sutvarkymo darbų nei viena iš šalių pretenzijų nereikš, t. y. neprašys daugiau už jau atliktus darbus, nei yra sumokėta pagal susitarimą. Taigi Susitarimu nėra aptartas klausimas dėl pareiškėjo patirtų išlaidų, kurias jis asmeniškai patyrė dėl statinių (Pirties ir Gyvenamojo namo) griovimo, statybvietės sutvarkymo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Susitarimo esmę ir padarė neteisingą išvadą, jog šiuo susitarimu pareiškėjas atsisakė savo reikalavimo į institucijas, jog šios solidariai atlygintų griovimo išlaidas.

35. Pareiškėjas tvirtina, kad į Susitarimą dėl išlaidų padengimo vykdomojoje byloje Nr. 0168/13/01629 netraukė šių jo patirtų 16 000 Eur išlaidų statinių griovimo darbams dėl to, kad dėl išlaidų, patirtų pamatų išardymo darbams, buvo pradėtas išieškojimas iš pareiškėjo, siekiant nedidinti vykdymo išlaidų, kurias būtų turėjęs atlyginti pareiškėjas, siekė kuo greičiau užbaigti vykdomąją bylą. Be to, paties pareiškėjo patirtos 16 000 Eur vykdymo išlaidos nebuvo vykdomosios bylos dalyku, todėl ši suma negalėjo būti įtraukta į Susitarimą, todėl šios aplinkybės pagrindžia pareiškėjo pagrįstą teisę šioje byloje reikalauti žalos atlyginimo iš kaltų asmenų.

36. Pareiškėjas teigia, kad pateikė ne tik mokėjimo kvitus, bet ir darbų priėmimo – perdavimo aktus, kuriuose detalizuoti atlikti darbai, nurodyta darbų atlikimo vieta – sodyba prie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė žalos dydžio. Sumai pagrįsti pareiškėjas pateikė ir netiesioginius įrodymus, t. y. lokalines sąmatas, kurios buvo sudarytos vykdomojoje byloje, kuriose nurodytos sumos už statinių griovimą, jei šiuos statinius priverstinai būtų nugriovusi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Pareiškėjas netiesioginiais įrodymais įrodinėjo, jog 16 000 Eur jo patirta suma Statinių griovimo darbams yra reali ir protinga, atitinkanti rinkos kainas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių įrodymų, nors teismas privalėjo vertinti visus įrodymus. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad pagrindė žalos dydį dėl nugriautų Statinių, kadangi kitokių dokumentų, faktų, kurie leistų abejoti šiais įrodymais, byloje kiti atsakovai nepateikė.

37. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvą (peticijos Nr. 25545/14) suformuota praktika, taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose, kur išaiškinta, kad esant atvejui, kai asmuo nebuvo profesionalas, užsiiminėjantis statybomis, tai nebuvo ir nėra jo verslas, kurį vykdant, pareiškėjui būtų tam tikra profesine pareiga žinoti įstatymų subtilybes ir ribojimus dėl galimų statybų, negalima aiškinti įstatymų taip, kad visa rizika už neteisėtus valstybės priimtus sprendimus tektų privačiam subjektui.

38. Pareiškėjas pažymi, kad tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, jų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Pažeidus šiuos konstitucinius principus, nukentėjusysis turi teisę gauti realų ir teisingą atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad jo skundas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas, jis įrodė žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai jau buvo nustatyti įsitesėjusiais teismo sprendimais, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimas naikintinas.

39. Atsakovas Lietuvos, atstovaujama Utenos RAAD (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

40. Utenos RAAD nurodo, kad pripažįsta, jog Konstituciniam Teismui priėmus 2006 m. kovo 14 d. nutarimą nei

vienos institucijos pareigūnai nesiėmė veiksmų, kad inicijuoti išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą, tačiau tai nėra priežastimi nesilaikyti pareigos kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui žinoti įstatymus ir laikytis jų nuostatų, todėl palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentą, kad V.  R. statinių statybas pradėjęs 2007 m. liepos 16 d. (t. y. praėjus daugiau nei metams po Konstitucinio Teismo nutarimo) negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti ir būtent jis yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius. Prokurorui ginant viešąjį interesą pateikus ieškinį teismui statybos sustabdytos nebuvo, taigi pareiškėjas veiksmais leido kilti žalai, kurią prašo priteisti iš institucijų pilna apimtimi, todėl nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, nesiaiškino, kokią įtaką Konstitucinio Teismo nutarimas turės jo planuojamoms vykdyti statyboms. Utenos RAAD sutinka su teismo vertinimu atlikus V. R. pateiktus įrodymus statinių griovimo išlaidoms pagrįsti. Teismas sprendime įvertinęs nurodytą V. R. elgesį ir jo pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog V. R. nurodoma turtinė žala apskritai buvo patirta, ir kad ji galėjo kilti ne dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų vykdant statybas, o dėl šioje administracinėje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų.

41. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

42. Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo kaltės sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vertinimu, statytojo sąžiningumas statybų metu yra svarbus tiek vertinant kaltės laipsnį, tiek įtaką žalos atsiradimui ar jos dydžiui. Pareiškėjas pirko žemės sklypą ir pirkimo – pardavimo sutartyje buvo nurodyta jo paskirtis – miškų ūkio, taigi jis žinojo, kokie apribojimai yra taikomi, todėl kaip statytojas taip pat turi prisiimti iš statybų kilusią riziką ir negali turėti teisėtų lūkesčių. Pareiškėjas statybą pradėjo gerokai vėliau, nei buvo išduotas Statybos leidimas, prokurorui kreipusis į teismą su ieškiniu, statybų nesustabdė, todėl savo veiksmais turėjo įtakos žalos padidėjimui pats. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Susitarimu ir sprendė, kad pakartotinis reikalavimo šiuo klausimu reiškimas nepagrįstas. Pareiškėjas jokios informacijos apie galimas papildomas išlaidas prieš pasirašant Susitarimą nepateikė. Neaišku, kaip pareiškėjo pateiktos lokalinės sąmatos nesusiję su Statiniais, nepasirašytos, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad patyrė skunde nurodytą turtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

43. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią sudaro Statinių nugriovimo išlaidos bei jų (nugriautų statinių) rinkos vertė, ir kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtomis Administracijos, Departamento, Utenos RAAD ir Direkcijos pareigūnų veikomis, atlyginimo.

44. Bylos duomenimis, pareiškėjui pagal Administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 parengus statinių projektą (Civilinės bylos I t., b. l. 6–7), Administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. I-437 jam išdavė 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimą Nr. 44 (Civilinės bylos I t., b. l. 8–10). Pradėjus vykdyti statybos darbus, Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2007 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjui V. R. išdavė pažymą Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“, skirtą pateikti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui teisinei registracijai atlikti, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjo Statybos leidimo pagrindu statomo gyvenamojo namo baigtumas yra 8 proc., pirties – 12 proc., tokio baigtumo statiniai buvo įregistruoti nekilnojamo turto registre (Civilinės bylos I t., b. l. 11–13, 15). Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiais prokuroras, 2008 m. spalio 14 d. gavęs Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 1 d. raštą Nr. 2-936(2D-15), kuriame, motyvuojant pareiškėjui išduoto statybą leidžiančių dokumentų neteisėtumu, prašoma kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, 2008 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Projektavimo sąlygas, Įsakymą, Statybos leidimą ir Pažymą (Civilinės bylos I  t., b. l. 2–5). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinę bylą perdavė nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui (Civilinės bylos II t., b. l. 163–164), kuris 2011 m. liepos 14 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams V. R., Administracijai, Inspekcijai, Utenos RAAD, Gražutės regioninio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims

A. B. ir Vyriausybei dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ieškinį tenkino iš dalies: panaikino 2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvadą, 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą, 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymą, 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymą, ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovui V. R. savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę paliko nenagrinėtą, o ieškinio dalį įpareigoti atsakovus Administraciją, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkciją savo lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir Pirtį bei sutvarkyti statybvietę atmetė (Civilinės bylos IV t., b. l. 155–166). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu tenkino ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir trečiojo asmens Vyriausybės apeliacinius skundus ir panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo dalis, kuriomis dalis ieškinio palikta nenagrinėta ir atmesta, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą, kuriuo įpareigojo atsakovą V. R. savo, taip pat atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis, per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius, t. y. Gyvenamąjį namą ir Pirtį, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. R., Administracijos ir Utenos RAAD kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą (Civilinės bylos V t., b. l. 203–214). Vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo nugriauti statinius, R., Administracija, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcija 2016  m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“ (e. bylos I t., b. l. 115–116), kuriuo jo šalys susitarė po lygiai, t. y. po ¼ dalį, pasiskirstyti sprendimo vykdymo išlaidas, kurios sudaro 3 547,93 Eur.

45. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl 72 115 Eur turtinės žalos, kurią sudaro Statinių rinkos vertė ir jų nugriovimo sąnaudos, atsiradusios, kaip nurodo teismas, dėl neteisėtų nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų – Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos – pareigūnų veiksmų – išduotų statybą leidžiančių dokumentų (2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvado, Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymu išduoto 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimo ir 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymos), skundą atmetė, konstatavęs, kad:

45.1 nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas pagal ginčo statybą leidžiančius dokumentus Gyvenamojo namo ir Pirties statybas pradėjo 2007 m. liepos 16 d., t. y. praėjus beveik 2 metams po šių dokumentų išdavimo, iš esmės žinodamas (turėdamas žinoti), kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, patvirtina, kad jis nagrinėjamu atveju nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai;

45.2 Statinių griovimo išlaidoms pagrįsti pareiškėjo teismui pateikti įrodymai – kvitai, aktai, sąmata – surašyti gerokai anksčiau nei pats pareiškėjas pasirašė 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą, kuriuo, be kita ko, įsipareigojo dėl Statinių nugriovimo išlaidų atlyginimo nebereikšti pretenzijų atsakovams, o iš jų turinio nėra aišku, kad kvituose ir atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytos sumos susijusios su ginčo Statinių griovimu. Pareiškėjo nugriautų Statinių vertei pagrįsti teismui pateiktos objektinė ir lokalinės sąmatos surašytos 2017 m. kovo 12 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo Statinių nugriovimo, jos nepasirašytos, o iš jų turinio nėra aišku, kad jos susijusios su ginčo Statiniais;

45.3 įvertinus nurodytą pareiškėjo elgesį ir jo pateiktus įrodymus, kurie, jo nuomone, turi pagrįsti jam padarytą turtinę žalą, kitų įrodymų ir byloje nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo nurodoma turtinė žala apskritai buvo patirta, ir kad ji galėjo kilti ne dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų vykdant statybas, o dėl šioje administracinėje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų – Utenos RAAD ir Direkcijos bei Administracijos – pareigūnų neveikimo laiku neinicijavus pareiškėjui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. Ši išvada reikšminga tik nustatinėjant žalos ir priežastinio ryšio buvimą šioje žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės byloje. Šioje byloje nėra vertinama ir pasisakoma dėl įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime įtvirtinto įpareigojimo V. R., Administracijai, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijai savo lėšomis nugriauti Statinius ir 2016 m. liepos 26 d. Susitarimo teisėtumo;

45.4 pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos RAAD ir Direkcijos, Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, solidariai pareiškėjui priteisti 72 115 Eur turtinės žalos atlyginimą atmestinas, nenustačius dviejų būtinųjų sąlygų turtinei žalai iš valstybės ir savivaldybės atlyginti – priežastinio ryšio ir žalos. Kiti bylos šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

46. Paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad: prejudiciniu sprendimu esant nustatytai visų,  t. y. tiek pareiškėjo, tiek institucijų, kaltei bei visų atsakovų pareigai pašalinti neteisėtos statybos padarinius, pirmosios instancijos

teismas neturėjo pagrindo analizuoti, vertinti, ar pareiškėjas turėjo ar neturėjo žinoti apie priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei šio nutarimo įtaką jo turimam statybos leidimui; teismų sprendimuose buvo konstatuota, kad valstybės institucijos nepagrįstai delsė inicijuoti procesus po priimto Konstitucinio Teismo nutarimo, dėl ko ir buvo spręsta dėl solidarios visų institucijų kaltės ir dėl ko visa našta, eliminuojant institucijų atsakomybę dėl pasekmių, negali būti užkrauta pareiškėjui, ką patvirtina 2018 m. sausio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą; pareiškėjas į 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą dėl išlaidų padengimo vykdomojoje byloje Nr. 0168/13/01629 netraukė šių jo patirtų 16 000 Eur išlaidų statinių griovimo darbams, kadangi dėl išlaidų, patirtų pamatų išardymo darbams, buvo pradėtas išieškojimas iš pareiškėjo, siekiant nedidinti vykdymo išlaidų, kurias būtų turėjęs atlyginti pareiškėjas, be to, paties pareiškėjo patirtos 16 000 Eur vykdymo išlaidos nebuvo vykdomosios bylos dalyku, todėl ši suma net ir negalėjo būti įtraukta į šį susitarimą; pareiškėjas pagrindė žalos dydį dėl nugriautų statinių, kadangi kitokių dokumentų, faktų, kurie leistų abejoti šiais įrodymais byloje, kiti atsakovai nepateikė.

47. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis būtinųjų sąlygų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti – priežastinio ryšio ir žalos – nebuvimo: CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

48. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

49. Atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios institucijos atstovais ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

50. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 priimtais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu nustatyti faktai, susiję su šioje byloje dalyvaujančių asmenų veiksmų teisėtumo vertinimu išduodant statybą leidžiančių dokumentus ir kalte sprendžiant neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą, yra prejudiciniai ir iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, atlyginimo klausimą, kurioje dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.). Procesas šioje civilinėje byloje

nebuvo atnaujintas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti, vertinti, ar pareiškėjas turėjo ar neturėjo žinoti apie priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei šio nutarimo įtaką jo turimam statybos leidimui, nėra pagrįsti.

51. Tačiau šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog savivaldybės ir valstybės institucijų atsakomybės dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo susijusiais klausimams civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011 priimtuose sprendimuose nėra skirta daug dėmesio, savaime nesuponuoja jų (savivaldybės ir valstybės) atsakomybės nebuvimo: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018, pažymėta, kad pagal tuometę teismų praktiką buvo pripažįstama, jog, nesant byloje reikalavimo nustatyti kaltus asmenis, teismas, spręsdamas dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, neturi pareigos savo iniciatyva (lot. ex officio) nustatyti kaltų asmenų, kurių lėšomis turi būti šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai, nes pagal įstatymą įpareigotas savo lėšomis nugriauti statinį užsakovas (statytojas) vėliau gali kreiptis į teismą dėl griovimui išleistų lėšų priteisimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013; 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469-611/2015).

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-19-477/2011 pagal pareiškėjo, Administracijos ir Utenos RAAD kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, palikdamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą nepakeistą, be kita ko, pažymėjo: „ <…> Nagrinėjamoje byloje panaikinus statybą leidžiančius dokumentus pagal juos neteisėtai vykdytos statybos padariniai šalinami pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatas netgi jei ir nebūtų nustatyta statytojo (užsakovo) ir neteisėtus statybos dokumentus išdavusių institucijų kaltės dalis. Šių asmenų kaltės dalis, laipsnis nustatomi tam tikslui, kad būtų išsprendžiamas žalos vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą atlyginimo klausimas. Nagrinėjamoje byloje nepareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas. Byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir atsakovo V. R. kaltę dėl neteisėtų statybų, <…>. Dėl to pripažintinas teisiškai nepagrįstu atsakovo V. R. kasaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad jis nėra kaltas dėl statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir dėl to negalima taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardyto įpareigojimo nugriauti statinį kaip neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonės. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. Priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. <…>“.

53. Taip pat sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšmingi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, kuriame konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, pateikti išaiškinimai: šioje byloje, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą), nusprendęs, kad įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų ir juo buvo siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų, EŽTT vis dėlto pripažino proporcingumo principo pažeidimą. Teismas priminė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai nesvarstė dėl pareiškėjams uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų (pareiškėjų) ir valstybės institucijų (Molėtų savivaldybės ir Utenos aplinkos apsaugos departamento); neanalizavo pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. Teismas konstatavo, kad valstybės institucijos reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų situacijos ir kad pareiškėjams teko tokia pati, jei ne didesnė, našta nei valstybės institucijoms.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kaip galima spręsti iš procesinių dokumentų turinio, prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimą sieja ir su Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento veika (2007 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ išdavimu ir neveikimu, todėl byloje nėra tinkamai išspręstas valstybės interesų atstovavimo klausimas: pareiškėjo skundo padavimo metu Utenos apskrities viršininko

administracija buvo likviduota. Iki 2014 m. spalio 7 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių administracijos likvidavimo“ 5.3 punktas, kuris nustatė, kad ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pareiškėjos skundo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 4.1 punkte buvo nurodyta, kad kitose nei šio nutarimo 3.14.2 ir 3.30 papunkčiuose nurodytose bylose dėl apskričių viršininkų (apskričių viršininkų administracijų) sprendimų atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas valstybei atstovauja tos institucijos, kurios atlieka šias funkcijas po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo. Teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas 3 str. 1 d. 2 p., 8 str. 1 d.). Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtus aktą ir veiksmus (neveikimą), galima daryti išvadą, kad valstybei turėtų atstovauti ir Inspekcija.

55. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su įrodymų, pagrindžiančių žalos buvimą, nebuvimu, nepagrįstumo, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo aiškinimu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sureikšmino 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą nagrinėjamo ginčo kontekste: kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimui nustatytu terminu nebuvus įvykdytam, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi, tenkinęs antstolio S. O. G. prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, nustatė naują – trijų mėnesių nuo šios nutarties priėmimo dienos – 2012 m. spalio 16 d. sprendimo įvykdymo terminą, taip pat nutarė, pareiškėjui per šį terminą neįvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, leisti jį įvykdyti Inspekcijai. 2015 m. rugsėjo 3 d. antstolis S. O. G. surašė Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. R7-11789, kuriame nurodė, kad V. R. teismo įpareigojimo nugriauti nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), neįvykdė, nes yra likę nenugriauti šių statinių pamatai, ir kreipėsi į Zarasų rajono apylinkės teismą su prašymu priimti nutartį taikyti neįvykdymo pasekmes. Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi prašymą tenkino: suteikė teisę Inspekcijai nugriauti V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas su griovimu ir statybvietės sutvarkymu susijusias išlaidas iš V.  R., Administracijos, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcijos. Vykdant šią nutartį, V. R., Administracija, Utenos RAAD ir Gražutės regioninio parko direkcija 2016 m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“, iš kurio turinio galima spręsti, kad jo šalys susitarė pasiskirstyti 3 547,93 Eur išlaidas, kurias sudaro išlaidos UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ už statinių griovimą ir statybvietės sutvarkymą ir vykdymo išlaidos bei dėl kurių jos Susitarimo 4 punkte nurodė, kad „pripažįsta, jog įvykdžius šį susitarimą ir pervedus po 886,98 Eur į antstolio depozitinė sąskaitą, Šalys viena kitai pretenzijų neturės ir ateityje nereikš dėl aukščiau nurodytų aplinkybių“. Byloje nėra duomenų, kad 2016 m. liepos 26 d. Susitarimu siekta išspręsti visų Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo įvykdymo išlaidų, kurias pareiškėjas teigia patyręs iki UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ darbų atlikimo ir kurias, atžvelgiant į tai, kad statinius, kuriuos nurodyta nugriauti, sudarė ne tik pamatai, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti bei įrodinėja patyręs ir kitas išlaidas (medinių ir kitų konstrukcijų ardymo bei pan.), pateiktais 2015 m. balandžio – liepos mėn. kvitais Nr. 0175668, Nr. 0175669, Nr. 0175670 ir darbų perdavimo – priėmimo aktais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl turėtų būti atlygintos jo nurodytos statybvietės tvarkymo išlaidos, kadangi tokius darbus, pagal pateiktus įrodymus, atliko UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“.

56. Kitą prašomos atlyginti turtinės žalos dalį sudaro, kaip nurodoma procesiniuose dokumentuose, ¾ dalys 80 154 Eur „Statinių rinkos vertės“. Šios skundo dalies pagrindimas iš esmės nėra nurodytas, dėl ko jos (skundo dalies) išnagrinėjimas iš esmės nėra galimas: iš skundo pagrindo ir jo priedų nėra galima spręsti, kas sudaro „Statinių rinkos vertę“: ar tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas, sudarius sandorį (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 10 d.). Tačiau tokiu atveju turėtų būti pagrįsta, kodėl pareiškėjas, atsižvelgiant į prašomos atlyginti žalos atsiradimo aplinkybes, galėtų pretenduoti į tokio pobūdžio žalos atlyginimą; ar tai lėšų suma,

panaudota pastatyti statinius. Tačiau tokiu atveju pareiškėjas nenurodė, kodėl tokių išlaidų nepagrindė prekių ir darbų įsigijimą patvirtinančiais įrodymais, nepagrindė, kodėl, sprendžiant iš su skundu pateiktos objekto sąmatos, prašo atlyginti ir dalies statinių konstrukcijų, kurios, pagal paties pareiškėjo pateiktus įrodymus, buvo išardytos ir išvežtos, vertę.

57. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08526 2019-05-30 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. eA-1145-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02354-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.3; 12.19(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios

akcinės bendrovės „Tauvita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauvita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tauvita“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. S-133(7-93/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 69-30; 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-36.

2. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Tauvita“ direktorius ir akcininkas V. V. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 ir 222 straipsnius. Tauragės rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 2 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-760/2015. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015 V. V. pripažino kaltu padarius baudžiamąsias veikas, numatytas BK 189 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, tuo pačiu jam paskirta galutinė 200 MGL (7 532 Eur) bauda. Pareiškėjas teigė, kad VMI buvo pripažinta civiliniu ieškovu šioje baudžiamojoje byloje ir reiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti valstybei 138 676 Lt žalos atlyginimą pagal 2013 m. birželio 4 d. specialisto išvadą. Klaipėdos apygardos teismas šį ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė 18 797,87 Eur žalos atlyginimą. Nuosprendžiu buvo pilnai išspręstas atlyginimo valstybei klausimas (tuo pačiu ir dėl nesumokėto pelno mokesčio). Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs ir įgijęs res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. VMI Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio neskundė kasacine tvarka, todėl sutiko su priteistu žalos atlyginimu. Klaipėdos apygardos teismas, priteisdamas 18 797,87 Eur žalos atlyginimą, šios sumos nedetalizavo, todėl pareiškėjas manė, kad mokesčių administratorius, papildomai priskaičiuodamas mokesčius už laikotarpį, dėl kurio jau buvo sprendžiamas civilinis ieškinys ir dėl kurio priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, akivaizdžiai pažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, protingumo principus.

3. Tuo pačiu pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nesivadovavo VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nebandė išsiaiškinti pareiškėjo patirtų sąnaudų, jų neatėmė iš pelno, pelno mokestį apskaičiavo nuo tariamos pajamų sumos, nors pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies nuostatą jis privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas manė, kad nerealu parduoti bet kokias prekes jų nenusipirkus, o pats sumokėjimas už prekes, prekių laikymas, sandėliavimas, transportavimas yra išlaidos.

4. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo patikrinimas atliktas vadovaujantis baudžiamosios bylos duomenimis, t. y. remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2013 m. birželio 4 d. specialisto išvada Nr. 5-3/50 dėl Bendrovės ūkinės finansinės veiklos (toliau – ir Specialisto išvada), Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir Centras) 2014 m. lapkričio 26 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1412(14) (toliau – ir Ekspertizės aktas), Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-8-760/2015, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015 (toliau – ir Nuosprendis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2P-1140/2015.

6. Atsakovas vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad mokesčių

administratorius, užtikrindamas, kad būtų tinkamai mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai. Baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais, todėl net ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį pareiškėjo / pareiškėjo darbuotojų atžvilgiu, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi būti vertinama kaip šalinanti pareiškėjo mokestinę atsakomybę.

7. Specialisto išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. nepagrindė apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė 460 963,99 Lt gautų pajamų už parduotas automobilių detales, neapskaičiavo ir nesumokėjo 80 512 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 58 164 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM). Dėl Specialisto išvadoje nustatytų duomenų pagrįstumo Tauragės rajono apylinkės teismas 2014  m. gegužės 16 d. nutartimi kreipėsi į Centrą dėl pareiškėjo laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. ekonominės (buhalterinės–finansų) ekspertizės atlikimo. Ekspertizės akte nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. nepagrindė apskaitos dokumentais ir neįtraukė į apskaitą 262 442,28 Lt pajamų už automobilių detalių pardavimą, taip pat neįtraukė į apskaitą ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 64 905,14 Lt PVM. Toks skirtumas tarp sumų susidarė todėl, kad atliekant ekspertizę pareiškėjo atstovai pateikė papildomų dokumentų, kuriuos įvertinus Specialisto išvadoje nurodyta suma sumažėjo. Klaipėdos apygardos teismas, įvertinęs Ekspertizės aktą, nustatė kad jame pateikti duomenys yra tikslesni ir iš esmės teisingi, kadangi atliekant ekonominę (buhalterinę–finansų) ekspertizę pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, ir VMI civilinį ieškinį patenkino tik Ekspertizės akto pagrindu, kuriame nesumokėtas PM nenustatytas, o pagal patikrinimo aktą papildomai buvo paskaičiuota 7 738,07 Eur pelno mokesčio. Atsakovas manė, kad prioritetas turi būti teikiamas mokesčių administratoriaus priimtam sprendimui, nes pagal MAĮ 66 straipsnio nuostatas, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį turi apskaičiuoti bei sumokėti pats mokesčių mokėtojas, o jam šios pareigos neįvykdžius arba įvykdžius netinkamai, teisė apskaičiuoti mokėtinus mokesčius atsiranda mokesčių administratoriui.

8. Atsakovas nurodė, kad neskundė Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio kasacine tvarka, nes tokia teise pasinaudojo pareiškėjo direktorius V. V., tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2P-1140/2015 kasacinio skundo nepriėmė. Tuo pačiu nurodė, kad VMI, vadovaudamasi įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, kuriuo patvirtinta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. neapskaitė 262 442,28 Lt pajamų už automobilių detalių pardavimą, nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. VMI patikrinimo metu 2016 m. balandžio 11 d. nurodymu Nr. FR0706–4604 nurodė pareiškėjui pateikti apskaitos dokumentus ir duomenis apie jo patirtas sąnaudas 262 442,28 Lt pajamoms gauti, tačiau pareiškėjas teigė, kad jis sąnaudų nepatyrė, nes laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. 262 442,28 Lt pajamų negavo. Vadovaudamasi Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi ir įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, VMI konstatavo, kad pareiškėjas gavo 262 442,28 Lt pajamų, o jam nepateikus sąnaudas pagrindžiančių dokumentų, padaryta išvada, jog pareiškėjas nepatyrė sąnaudų 262 442,28 Lt į apskaitą neįtrauktoms pajamoms gauti. Vadovaudamasis MAĮ 72 straipsniu, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo PM bazė – 262 442,28 Lt ir pagal Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnį, įvertinęs pareiškėjo deklaruotą nuostolį už 2007–2009 m., priskaičiavo pareiškėjui už 2011 m. – 16 833 Lt, 2011, už 2012 m. – 9 885 Lt (viso – 26 718 Lt (t. y. 7 738,07 Eur) papildomai mokėtino PM.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tauvita“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl PM apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo nuo pareiškėjo neįtrauktų į apskaitą 262 442,28 Lt pajamų už automobilių detalių pardavimą. Ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015.

11. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. ir pridėtinės vertės mokesčio už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1d. iki 2012 m. liepos 1 d.

bei nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2016 m. spalio 13 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-637 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiavo pareiškėjui papildomai 7 738,07 Eur PM (Komisijos byla, b. l. 45–60). Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) FR0682-36 patvirtino Patikrinimo aktą (Komisijos byla, b. l. 72–75). Pareiškėjo skundą dėl minėto Klaipėdos AVMI sprendimo išnagrinėjusi VMI 2017 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 69-30 patvirtino Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-36 (Komisijos byla, b. l. 6–8). Nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Komisijai, kuri 2017 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. S-133(7-93/2017) patvirtino VMI 2017 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 69-30 (Komisijos byla, b. l. 225–233).

12. Iš Patikrinimo akto matyti, kad mokestinio tyrimo metu mokesčių administratorius, už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. apskaičiuodamas pareiškėjo PM nepriemoką, rėmėsi įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015, kurioje pareiškėjo direktorius ir akcininkas V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 189 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, bei Skyriaus 2013 m. birželio 4 d. specialisto išvados Nr. 5-3/50 „Dėl UAB „Tauvita“ ūkinės finansinės veiklos“ už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 30-1-00211-12 duomenimis (Komisijos byla, b. l. 45–60, 85–111). Klaipėdos apygardos teismas minėtame nuosprendyje konstatavo, kad UAB „Tauvita“ laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. nepagrindė apskaitos dokumentais ir neįtraukė į apskaitą 262 442,28 Lt pajamų už automobilių detalių pardavimą bei neįtraukė į apskaitą ir nesumokėjo 64 905,14 Lt PVM. Tuo pačiu teismas minėtame nuosprendyje konstatavo, kad ekspertė nenustatė neapskaičiuoto ir nesumokėto PM sumos už ginčo laikotarpį, nes baudžiamosios bylos medžiagoje nėra UAB „Tauvita“ pirminių dokumentų, kuriais remiantis galima apskaičiuoti pareiškėjo patirtas išlaidas 262 442,28 Lt pajamoms gauti. Taigi, iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo Klaipėdos AVMI priteista 18 797,87 Eur (64 905,28 Lt) žala valstybės biudžetui yra pareiškėjo nesumokėtas PVM. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Klaipėdos apygardos teismas nedetalizavo civilinio ieškinio sumos ir apskaičiavo visus pareiškėjo nesumokėtus mokesčius, atmesti kaip nepagrįsti.

13. Teismas vadovavosi MAĮ 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo. Vadovaudamasis Pelno mokesčio įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad patikrinimo metu Klaipėdos AVMI 2016 m. balandžio 11 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. FR0706-4604, be kita ko, įpareigojo pareiškėją pateikti didžiąją knygą už metus pagal mėnesius ir pirminius apskaitos dokumentus ir duomenis apie patirtas išlaidas ir sąnaudas apskaitoje neapskaitytoms 262 442 Lt pajamoms, kurios nurodytos Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendyje, gauti už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d., detalizuojant pagal metus (Komisijos byla, b. l. 38–39). Pareiškėjas mokesčių administratoriaus prašomų duomenų nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepatyrė sąnaudų neapskaitytoms 262 442,28 Lt pajamoms gauti, ir, vadovaudamasis Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, nuo neapskaitytų pajamų priskaičiavo pareiškėjui 7 738,07 Eur (26 718 Lt) PM.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui prašomų duomenų apie patirtas sąnaudas nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius nebandė išsiaiškinti pareiškėjo patirtų sąnaudų, atmesti kaip nepagrįsti.

15. Teismas akcentavo, kad ginčijamuose sprendimuose nurodyti jų priėmimo pagrindai, įvertintos tiek pareiškėjo nurodytos aplinkybės, tiek mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl jame išdėstytų argumentų laikytas nepagrįstu, todėl atmestas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

16. Pareiškėjas UAB „Tauvita“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios

instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Mokesčių administratorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo priimami sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Šiuo atveju VMI, atlikusi skundo tyrimą, formaliai perrašė tas pačias išvadas, kuriomis rėmėsi teritorinė mokesčių inspekcija, o Komisija iš esmės su šiomis išvadomis sutiko ir nesigilino į skunduose keliamus klausimus.

16.2. Priteisdamas 18 797,87 Eur žalos atlyginimą, Klaipėdos apygardos teismas nedetalizavo nei PM, nei PVM dydžio priteistoje sumoje. Todėl neaišku, kokiu būdu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėta priteista suma yra pareiškėjo nesumokėtas PVM, o ne bendrai padaryta žala. Nors PVM tarifas keitėsi, net už visą laikotarpį skaičiuojant 21 proc. bazinio tarifo normą nuo 262 442,28 Lt gautų pajamų, PVM sudarytų 55 112,88 Lt (15 961,79 Eur). Akivaizdu, jog Klaipėdos apygardos teismas, tik iš dalies patenkindamas civilinį ieškinį ir priteisdamas 18 797,87 Eur žalos atlyginimą (nors buvo prašoma priteisti 138 676 Lt), pilnai išsprendė klausimą dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio (be kita ko, ir nesumokėto pelno mokesčio), rezoliucinėje dalyje nurodė, jog civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015 yra įsiteisėjęs ir įgijęs res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. VMI įstatymo nustatyta tvarka Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio neginčijo. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 86 straipsnio nuostatomis ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nuo 262 442,28 Lt pajamų PVM sudaro 18 797,87 Eur (64 905,28 Lt), nepagrindė to jokiais įrodymais, todėl mano, jog teismo sprendimas yra be motyvų.

16.3. Vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 4, 6.3, 28 punktais, pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas PM, apskritai nesivadovavo minėtomis taisyklėmis, nebandė išsiaiškinti, kokias sąnaudas turėjo ir patyrė pareiškėjas, o aklai apskaičiavo pelną nuo tariamos pajamų sumos, nors pagal MAĮ 67 straipsnį jis privalo pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pelno nebuvo atimtos sąnaudos. Anot pareiškėjo, atitinkami dokumentai negalėjo būti pateikti, nes įmonės direktorius buvo nuteistas už dokumentų neišsaugojimą, tačiau tai nėra pagrindas teigti, jog įmonė neturėjo išlaidų ir nepatyrė sąnaudų atitinkamoms pajamoms gauti.

17. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

18. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo patikrinimas atliktas vadovaujantis baudžiamosios bylos duomenimis. Mokesčių administratorius gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių nedraudžia įstatymai. Draudimo remtis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis nėra. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais. Net priėmus išteisinamąjį nuosprendį pareiškėjo / pareiškėjo darbuotojų atžvilgiu, ši aplinkybė neturi būti vertinama kaip šalinanti pareiškėjo mokestinę atsakomybę. Šiuo atveju Klaipėdos apygardos teismas iš dalies patenkino civilinį ieškinį, ieškinys buvo patenkintas tik Ekspertizės akto pagrindu – 18 797,87 Eur, o minėta suma atitinka nesumokėto PVM pagal Ekspertizės aktą dydį. Atliekant ekspertizę, pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, todėl minėta suma neatitinka Specialisto išvadoje nurodytos sumos. Baudžiamosios bylos medžiagoje nebuvo pareiškėjo pirminių dokumentų, remiantis kuriais būtų galima apskaičiuoti, kiek išlaidų patyrė pareiškėjas neapskaitytoms pajamoms gauti, todėl ekspertas nenustatinėjo neapskaičiuoto ir nesumokėto PM sumos. Taigi ginčo situacijoje nėra pagrindo konstatuoti res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principo pažeidimą, nes Klaipėdos AVMI neatliko kitokio nuosprendyje konstatuotų aplinkybių vertinimo, patikrinimo metu rėmėsi nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis ir nesumokėto PVM, dėl kurio tenkintas civilinis ieškinys, neapskaičiavo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsiliepime nurodo, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo PM nepriemoką, rėmėsi įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžiu ir baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis. Klaipėdos AVMI 2016 m. balandžio 11 d. įpareigojo pareiškėją pateikti didžiąją knygą už metus pagal mėnesius ir pirminius apskaitos dokumentus bei duomenis apie patirtas išlaidas ir sąnaudas apskaitoje neapskaitytoms 262 442 Lt pajamoms gauti. Kadangi pareiškėjas prašomų duomenų nepateikė, mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas nepatyrė sąnaudų neapskaitytoms 262 442 Lt pajamoms gauti. Todėl pareiškėjo argumentai, jog mokesčių administratorius nebandė išsiaiškinti pareiškėjo patirtų sąnaudų, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, taip pat dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą priimtų VMI 2017 m. kovo 24 d. ir Komisijos 2017 m. birželio 9 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tauvita“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015 pažymėjo, kad ekspertė nenustatė neapskaičiuoto ir nesumokėto pelno mokesčio sumos už ginčo laikotarpį, nes baudžiamosios bylos medžiagoje nebuvo UAB „Tauvita“ pirminių dokumentų, kuriais remiantis galima apskaičiuoti pareiškėjo patirtas išlaidas 262 442,28 Lt pajamoms gauti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas mokesčių administratoriaus prašomų duomenų nepateikė, vertino, jog pareiškėjas nepatyrė sąnaudų neapskaitytoms 262 442,28 Lt pajamoms gauti, ir, vadovaudamasis Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, nuo neapskaitytų pajamų priskaičiavo pareiškėjui 7 738,07 Eur (26 718 Lt) PM.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pirmiausia teigia, jog Klaipėdos apygardos teismas, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015 tik iš dalies patenkindamas civilinį ieškinį ir priteisdamas 18 797,87 Eur žalos atlyginimą (nors buvo prašoma priteisti 138 676 Lt (40 163,35 Eur), pilnai išsprendė klausimą dėl priteistino žalos atlyginimo valstybei. Anot pareiškėjo, nuosprendis baudžiamojoje byloje yra įsiteisėjęs ir įgijęs res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015 pareiškėjo direktorių ir akcininką V. V. pripažino kaltu padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys – Klaipėdos AVMI prašė priteisti 138 676,00 Lt valstybės biudžetui padarytai žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje nurodyta, jog UAB „Tauvita“ laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. nepagrindė apskaitos dokumentais ir neįtraukė į apskaitą 460 962,99 Lt už parduotus automobilius, neapskaičiavo ir neužregistravo 80 5120 Lt PVM ir 58 164 Lt PM ir dėl tokių neteisėtų veiksmų valstybė patyrė 138 676 Lt turtinės žalos. Teismas Klaipėdos AVMI pateiktą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir Klaipėdos AVMI priteisė 18 797,87 Eur (64 905,28 Lt) žalos atlyginimo. Pareiškėjo direktorius V. V. pateikė kasacinį skundą dėl minėto Nuosprendžio, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2P-1140/2015 kasacinio skundo nepriėmė.

26. Nustatyta, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. ir pridėtinės vertės mokesčio už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. bei nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2016 m. spalio 13 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-637 apskaičiavo pareiškėjui papildomai 7 738,07 Eur PM. Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) FR0682-36 patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėjo skundą dėl minėto Klaipėdos AVMI sprendimo išnagrinėjusi VMI 2017 m. kovo 24 d. sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 24 d. sprendimą. Nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Komisijai, kuri 2017 m. birželio 9 d. sprendimu patvirtino VMI 2017 m. kovo 24 d. sprendimą.

27. Iš bylos medžiagos matyti, kad administracinė procedūra dėl žalos, padarytos valstybės biudžetui, išieškojimo pagal Klaipėdos AVMI pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje yra užbaigta, nes Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-277-255/2015, kuriuo ir buvo iš dalies patenkintas Klaipėdos AVMI civilinis

ieškinys, yra įsiteisėjęs. Minėtas nuosprendis yra priimtas dėl pareiškėjo direktoriaus ir akcininko V. V. ir nagrinėjamoje situacijoje reiškia, jog pareiga įvykdyti pareiškėjo mokestines prievoles dėl nesumokėtų PVM ir PM buvo perkelta kitam asmeniui – V. V. (dėl pareigos įvykdyti mokestinę prievolę perkėlimo kitam asmeniui pagal analogiją žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

28. Pareiškėjo padaryti mokesčių teisės pažeidimai įvertinti įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje. Teisė paneigti nuosprendžio privalomumą gali būti įgyvendinta tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka kreipiantis dėl nuosprendžio peržiūrėjimo instancine tvarka (šia tvarka buvo pasinaudota apskundžiant Tauragės apylinkės teismo nuosprendį) arba dėl proceso atnaujinimo, šia tvarka nuosprendžio privalomumas nėra paneigtas, todėl jo kvestionuoti negali nei Klaipėdos AVMI, nei pareiškėjas, nei kiti asmenys ar institucijos. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str. 1 d.). Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nuosprendžiui), administracinė procedūra dėl to paties dalyko, t. y. tų pačių mokesčių už tą patį laikotarpį, išieškojimo iš pareiškėjo negalima. Šiuo atveju Klaipėdos AVMI po minėto nuosprendžio įsiteisėjimo pareiškėjo atžvilgiu vykdė mokestinį patikrinimą ir Patikrinimo akte, kurį vėliau patvirtino, apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti PM, PM baudą ir delspinigius, t. y. mokestį ir su juo susijusias sumas, dėl kurių buvo nagrinėta ir pasisakyta įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje. Tokiu būdu viešojo administravimo subjektas ne tik pažeidė aptartas taisykles, bet ir viršijo savo kompetenciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Komisijos 2017 m. birželio 9 d. sprendimą, VMI 2017 m. kovo 24 d. sprendimą, Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 24 d. sprendimą.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė šiai bylai aktualias materialiosios ir proceso teisės normas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauvita“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauvita“ skundą tenkinti. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. S-133(7-93/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 69-30, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-36.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________