VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-16928

2018-10-29

2018-09-25

2018-09-25

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-239-511/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06256-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.5.2; 2.1.7.4; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 201 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutartimi nuteistojo E. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. R. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai laikė naminius stiprius alkoholinius gėrimus: nuo tiksliai nenustatyto laikotarpio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančiame gyvenamojo namo rūsyje, neteisėtai laikė 60 200 kub. cm (60,2 litro) naminių stiprių alkoholinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 30,5–49,2 ℅, kol 2017 m. vasario 8 d. apie 16.00 val., jam pernešant (gabenant) dalį neteisėtai laikytų šių naminių stiprių alkoholinių gėrimų į prie šalia minėto gyvenamojo namo stovintį automobilį „Kia Carnival“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastebėtas policijos pareigūnų, kurie surado ir paėmė stiprius naminius alkoholinius gėrimus.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 201 straipsnio 2 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 219 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimus. Tai sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jam inkriminuota veika išsamiai neatskleista, o tai pažeidžia jo teisę į gynybą. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamajame akte nusikaltimo padarymo laikas nurodytas neapibrėžtai: tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teismai nustatė, jog nusikaltimas buvo pradėtas nenustatytu laikotarpiu. Esant tokiai formuluotei galima teigti, kad šis nusikaltimas pradėtas daryti dar tuomet, kai dėl savo amžiaus jis apskritai dar nebuvo nusikaltimo subjektas. Dėl to teismų, privalėjusių vadovautis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, sprendimai pažeidžia jo teisę į gynybą: nežinodamas jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo laiko, jis negalėjo suformuluoti atitinkamos gynybinės versijos ir surinkti tam reikalingus įrodymus.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šis teismas, tikrindamas surinktus įrodymus, nebuvo nuoseklus ir savo išvadas pagrindė prieštaringais faktiniais duomenimis, nepašalinęs jų tarpusavio prieštaravimų. Išvadą apie jo neva turėtą nusikalstamą tikslą teismas padarė, atsižvelgdamas į didelį rasto gėrimo kiekį, kuris (60,2 l), teismo vertinimu, savaime rodo jo realizavimo tikslą. Sąvoka „didelis“ yra vertinamoji, tačiau nuosprendyje argumentų, kodėl 60 l gėrimo yra toks didelis kiekis, patvirtinantis subjekto ketinimus jį realizuoti, nėra. Be to, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis paneigė savo paaiškinimus, duotus policijos pareigūnams įvykio dieną, teismas vis tiek jais vadovavosi. Nuoširdžiame prisipažinime, surašytame jo sulaikymo dieną, jis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad rastą gėrimą laikė asmeniniams poreikiams, tačiau teismas šio prisipažinimo nevertino. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareigūnai F. F., G. T. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokios informacijos apie jo paaiškinimus dėl laikyto alkoholinio gėrimo, o Ž. R., J. Z. ir D. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi ir teismas šių prieštaravimų nešalino. Pareigūno T. R. parodymai, kad jis laikytą gėrimą ketino vartoti per šventes, paneigia minėtų pareigūnų parodymus. Be to, teismas, nenustatęs dviejų subjektų asmenybių, kurias pareigūnas T. R. atsitiktinai išgirdo kalbant apie tai, kad jis (kasatorius) prekiauja „samagonu“, ir jų neapklausęs, t. y. BPK nustatyta tvarka nepatikrinęs ir neįvertinęs iš jų T. R. neva išgirstos informacijos patikimumo ir objektyvumo, negalėjo suteikti tokiai informacijai įrodomosios galios ir ja grįsti savo išvadų. Teismas visiškai nevertino liudytojo D. D. iš esmės jį teisinančių parodymų, nenurodė, ką jie paneigia arba patvirtina, ar jie laikytini įrodymu, ar ne ir dėl kokių argumentų.

2.4. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Ši teisė apima ne tik proceso dalyvio galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių pateiktiems argumentams buvo pritarta arba dėl kurių jie buvo atmesti. Pirmosios instancijos teismo reikšmingų argumentų ignoravimas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, nesusietais su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais ir konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, paviršutiniškas pritarimas pirmosios instancijos teismo išvadoms, nepateikiant jokių išsamesnių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus (dėl jo nuoširdaus prisipažinimo, pareigūnų parodymų prieštaravimų ir kitų įrodymų vertinimo), pažeidžia tiek minėtą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, tiek BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. R. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Dalis kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 219 straipsnio 3 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, netinkamo BK 201 straipsnio 2 dalies taikymo yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu.

3.2. Kaltinamajame akte aiškiai nurodytas kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos pabaigos laikas (iki 2017 m. vasario 8 d. apie 16 val.), todėl darytina išvada, jog byla buvo išnagrinėta teismo pagal aiškų, suprantamą ir BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą.

3.3. Teismai patikrino byloje surinktus įrodymus ir juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamiesi kokiais įrodymais padarė išvadą, jog kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir neturėjo jokio pagrindo nesiremti pareigūnų liudytojų T. R. bei Ž. R. parodymais apie tai, kad jie Salininkuose, prie parduotuvės, girdėjo dviejų asmenų pokalbį apie (duomenys neskelbtini) gatvėje nebaigtame statyti name gyvenantį „E.“, kuris parduoda geros kokybės „samagoną“, nors ir pripažino, kad šie liudytojų parodymai yra netiesioginiai įrodymai.

3.4. Pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese, dažnai, nustatant tiesioginių įrodymų tikrumą, reikia remtis netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, todėl įstatymas įpareigoja byloje esančius duomenis vertinti kaip visumą, o ne selektyviai, atsietai vieną nuo kito.

3.5. Teismai, spręsdami dėl tikslo realizuoti alkoholinius gėrimus buvimo E. R. veiksmuose, rėmėsi ir kitomis svarbiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis –buvo įvertintas rasto alkoholio kiekis (daugiau nei 60 litrų), kuris yra aiškiai per didelis asmeniniam naudojimui, paties kasatoriaus pareigūnams nurodytos aplinkybės, jog alkoholiu jis planavo vaišinti statybininkus (o tai atitinka realizavimo sąvoką, nes ji nėra išimtinai siejama tik su alkoholinių gėrimų pardavimu). Be to, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog kasatoriaus name rastas didelis kiekis tuščių butelių, vertinant kartu su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat rodo tikslo realizuoti naminę degtinę buvimą. Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir apeliacinio skundo argumentų, tarp jų dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, dėl to, kad naminius stiprius alkoholinius gėrimus laikė būtent kasatorius, dėl tikslo realizuoti rastus naminius stiprius alkoholinius gėrimus nustatymo pagrįstumo ir dėl inkriminuotos kasatoriui nusikalstamos veikos kvalifikacijos tinkamumo, o savo nutartį surašė laikydamasis BPK 332 straipsnio nuostatų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

6. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Klausimų dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų kasatorius nekėlė apeliaciniame skunde ir jie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teismo, todėl šie klausimai nenagrinėtini ir kasacinės instancijos teisme.

Dėl BPK pažeidimų ir BK 201 straipsnio 2 dalies taikymo

7. Pagal BK 201 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai pagamino, laikė, gabeno penkiasdešimt arba daugiau litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) arba juos realizavo. Pagal šio baudžiamojo įstatymo straipsnio prasmę atsakomybė už neteisėtą naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) pagaminimą, laikymą, gabenimą kyla tik nustačius, jog kaltininkas turėjo tikslą juos realizuoti.

8. Šios normos prasme tikslas realizuoti suprantamas kaip kaltininko noras pagamintus, laikomus ar gabenamus naminius stiprius alkoholinius gėrimus, nedenatūruotą ar denatūruotą etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) parduoti, dovanoti, skolinti, išmainyti ar kitaip perduoti tretiesiems asmenims atlygintinai arba neatlygintinai. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, taigi, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. Pagal teismų praktiką sprendžiant klausimą dėl tikslo realizuoti buvimo, atsižvelgiama į rastų naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) kiekį, vietą, ar jų gabenimui panaudotos transporto priemonės ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-291-699/2016).

9. Iš bylos matyti, padarydamas išvadą, kad E. R. laikė ir gabeno namų gamybos alkoholinius gėrimus, turėdamas tikslą juos realizuoti, pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo tiek E. R. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, liudytojų parodymų, specialisto išvados, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia E. R. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl alkoholinių gėrimų priklausymo ne jam, o jo sutuoktinei, kaltinamojo versijas motyvuotai atmetė.

10. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, duomenys, kurių šaltinis nėra žinomas arba yra žinomas, tačiau patikrinti to šaltinio patikimumo teisme nėra jokios galimybės, įrodymais nepripažįstami. Todėl sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad sprendžiant klausimą, ar E. R. padarė veiką, kuria jis kaltinamas, liudytojų T. R. ir Ž. R. parodymai apie dviejų nenustatytų asmenų pokalbį, kad „E. parduoda geros kokybės samagoną“, negali turėti įrodomosios reikšmės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai sprendė, kad tokie liudytojų parodymai yra netiesioginiai kasatoriaus kaltės įrodymai. Tačiau iš bylos matyti, kad šie duomenys nebuvo lemiantys pripažįstant E. R. kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį. Vadovaudamiesi teisėtais būdais gautais duomenimis, teismai nustatė, jog E. R. jam priklausančio gyvenamojo namo rūsyje neteisėtai laikė 60,2 litro 30,5–49,2 ℅ naminių stiprių alkoholinių gėrimų, dalį šių gėrimų pernešė į šalia namo stovintį jam priklausantį automobilį. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad toks didelis stiprių naminių alkoholinių gėrimų kiekis yra aiškiai per didelis asmeniniam naudojimui, kad E. R. pirminių paaiškinimų metu pareigūnams nurodė ketinęs namine degtine atsiskaityti su darbininkais už atliktus statybos darbus, kad toje pačioje patalpoje, kur ir rastas alkoholis, buvo rastas didelis kiekis tuščios taros be etikečių, pagrįstai konstatavo buvus tikslą realizuoti laikytus stiprius naminius alkoholinius gėrimus E. R. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam vertinimui ir papildomai pažymėjo, kad tuščia tara buvo skirta naminiam alkoholiui mažesniais kiekiais paskirstyti prieš jį realizuojant, o ne priduoti į tam skirtas tuščios taros vietas, nes be etikečių ir specialių žymų tara nesuperkama. Taigi išvadą, kad kasatorius turėjo tikslą realizuoti jo laikytus ir gabentus namų gamybos alkoholinius gėrimus, teismai padarė vadovaudamiesi byloje nustatytomis svarbiomis aplinkybėmis – rastu alkoholio kiekiu, paties E. R. pareigūnams nurodytomis aplinkybėmis, E. R. name rastu dideliu kiekiu tuščių butelių – ir tinkamai vadovaudamiesi suformuota teismų praktika. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 201 straipsnio 2 dalis – pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes E. R. veikai pritaikytas tinkamai.

11. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto E. R. argumentus, tarp jų ir dėl jo nuoširdaus prisipažinimo, pareigūnų parodymų prieštaravimų ir kitų įrodymų vertinimo, atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jo argumentai atmetami. Be kita ko, šio teismo nutartyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl vadovaujamasi tik dalimi kaltinamojo E. R. parodymų (įvykio dieną jo rašytame pirminiame paaiškinime pareigūnams nurodytos aplinkybės yra iš anksto neapgalvotos, tikslesnės, tuo tarpu vėlesni jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai prieštarauja pirminiam paaiškinimui ir vertintini kaip siekis palengvinti savo padėtį).

12. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. R. kasacinį skundą atmesti.

TeisėjaiArmanas Abramavičius

Pranas Kuconis

Eligijus Gladutis

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-16927

2018-10-29

2018-09-26

2018-09-26

-

Teismingumo byla Nr. T-89/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08177-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5

(S)

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės B. P. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Okranas“, V. V.-Z. ir V. Z. (V. Z.) dėl nuosavybės teisės gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“, sodininkų bendrija „Aušra“ rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pradiniu ieškiniu ieškovė teismo prašė:

1. pripažinti neteisėtais ir panaikinti UAB „Orkanas“ atliktus ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus – kadastrinių matavimų bylą, UAB „Orkanas“ surašytą 2009 m. liepos 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą ir žemės sklypo planą;

2. panaikinti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre ieškovės vardu įregistruoto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis;

3. nustatyti ieškovei priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ribas pagal galiojantį sodininkų bendrijos „Aušra“ generalinį planą ir pirminį sklypo brėžinį, kuriuo remiantis žemės sklypas buvo įsigytas nuosavybėn 1995 m. gruodžio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, o šio sklypo teritorija yra 746 kv. m.;

4. įpareigoti atsakovus V. Z. ir V. V.-Z. atkurti jų veiksmais pažeistą žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), faktinę ribą, t. y. naujai pastatytą tvoros fundamentą, taip pat ieškovei priklausančią tvoros dalį.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-14431-545/2017, ieškovės ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-775-881/2018, tenkino ieškovės B. P. apeliacinį skundą iš dalies ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi nustatė ieškovei B. P. terminą iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti, tai yra pateikti ieškinį su tinkamai suformuluotais ieškinio reikalavimais (kaip išaiškinta apeliacinės instancijos teismo nutartyje) bei nurodyti šiuos reikalavimus pagrindžiantį ieškinio faktinį pagrindą.

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo gautas ieškovės B. P. patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma:

1. panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialo „Topografija“ 2001 m. rugsėjo 1 d. atliktus atsakovams V. V.-Z. ir V. Z. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 80 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus;

2. panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „Orkanas“ 2009 m. liepos 8 d. atliktus ieškovei B. P. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 82 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus;

3. panaikinti kadastrinių matavimų metu sudarytą 2001 m. rugsėjo 19 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą;

4. panaikinti kadastrinių matavimų metu sudarytą 2009 m. liepos 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą;

5. panaikinti 2001 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą „Dėl J. G. privataus žemės sklypo Nr. 80, (duomenys neskelbtini), S.B. „Aušra“, Vilniuje, duomenų patikslinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini);

6. panaikinti 2010 m. balandžio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą „Dėl V. P. žemės sklypo prie Nr. 82 „(duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje „Aušra“, Vilniuje, kadastro duomenų patikslinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini);

7. nustatyti ieškovei B. P. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 82 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ribas pagal uždarosios akcinės bendrovės „Geoplėtra“ 2018 m. rugpjūčio mėn. kadastrinių matavimų sprendinių brėžinyje pažymėtus posūkių taškus;

8. nustatyti ieškovei B. P. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 82 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrą ribą su kaimyniniu žemės sklypu, nuosavybės teise priklausančiu atsakovams V. V.-Z. ir V. Z., Nr. 80 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), pagal uždarosios akcinės bendrovės „Geoplėtra“ 2018 m. rugpjūčio mėn. kadastrinių matavimų sprendinių brėžinyje pažymėtus posūkių taškus;

9. įpareigoti atsakovus V. V.-Z. ir V. Z. per 1 mėnesį pašalinti jų pastatytą tvoros fundamentą tarp ieškovei priklausančio žemės sklypo Nr. 82 ir atsakovams priklausančio žemės sklypo Nr. 80 bei atkurti atsakovei priklausančios tvoros dalį;

10. paskirti atsakovams V. V.-Z. ir V. Z. 100,00 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną;

11. priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas ieškovės patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti nagrinėjamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nutartyje nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, jas nustato teismas. Specialioji teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad tokio pobūdžio ginčuose dominuoja civilinis teisinis santykis (nepaisant to, kad yra ginčijamas administracinis aktas, nustatęs sklypo ribas), dėl ko ginčas tarp žemės sklypo savininkų dėl žemės sklypų ribos nustatymo turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį Nr. T-235-2012). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, ginčas, kuris yra kilęs tarp privataus asmens ir valstybinės institucijos dėl administracinių aktų, kuriais formuojamos žemės sklypo ribos bei kaimyninių žemės sklypų ribos, ginčijami matavimai ir kadastriniai duomenys, kurių pagrindų buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, laikomas ginču, kilusiu dėl valstybinės institucijos vykdomos viešojo administravimo veiklos, kuris turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutartį Nr. T-123/2015). Vilniaus miesto apylinkės teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė nekelia savarankiško pobūdžio reikalavimų gretimo sklypo savininkams bei atitinkamai neįrodinėja, kad pastarieji savo neteisėtais veiksmais neteisingai nustatė ribą tarp ieškovės ir atsakovų žemės sklypų. Ieškovė kelia savarankiškus reikalavimus tik valstybinių institucijų atžvilgiu, prašydama panaikinti administracinius aktus (bei atliktus kadastrinius matavimus), kurių pagrindu buvo nustatytos ieškovės žemės sklypo ribos, taip pat ieškovės ir gretimo žemės sklypo ribą, bei nustatyti naujas žemės sklypo ribas. Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodo, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog byloje yra kilęs ginčas tiek dėl civilinių teisinių santykių (ieškovei ginant savo kaip žemės sklypo savininkės pažeistas teises), tiek dėl viešojo administravimo teisės normų reguliuojamų teisinių santykių (ieškovei ginčijant administracinius aktus, kurių pagrindu buvo nustatytos jos žemės sklypo ribos). Atsižvelgus į tai, kad ieškovės savarankiški (neišvestiniai) reikalavimai yra reiškiami tik valstybinių institucijų atžvilgiu, turint pagrindinį tikslą – apginti ieškovės kaip žemės sklypo savininkės pažeistas teises nuginčijant administracinius aktus, kuriais buvo nustatytos žemės sklypo ribos – Vilniaus miesto apylinkės teismo nuomone, byloje dominuoja ginčas dėl viešojo administravimo veiksmų. Todėl teismas kreipiasi į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti, prašydamas išspręsti nagrinėjamo ginčo teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra keliamas dėl gretimus žemės sklypus, t. y. žemės sklypo Nr. 82 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio ieškovei, ir žemės sklypo Nr. 80 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio atsakovams V. V.-Z. ir V. Z., skiriančios ribos nustatymo, atliekant kadastrinius matavimus, dėl ko ieškovės žemės sklypas sumažėjo 18 kv. m., o atsakovų – V. V.Z. ir V. Z., atitinkamai padidėjo.

Specialioji teisėjų kolegija, įvertinusi pareikštų reikalavimų visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamas ginčas kyla dėl žemės sklypų ribų. Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje pripažįstama, jog ginčai, susiję su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, visų pirma yra civilinio teisinio pobūdžio ir yra reguliuojami daiktinės teisės normomis (Civilinio kodekso 4.45 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartį Nr. T-32/2013; 2015 m. spalio 15 d. nutartį Nr. T-121/2015; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį Nr. T146/2015; 2016 m. gegužės 2 d. nutartį Nr. T-40/2016; 2017 m. birželio 15 d. nutartį Nr. T65/2017).

Specialioji teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutarties, priimtos teismingumo byloje Nr. T-123/2015, ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra analogiškas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai teisinei situacijai, todėl ja, priimant šią teismingumo nutartį, nesivadovaujama. Pažymėtina, kad 2015 m. spalio 5 d. nutartyje Nr. T-123/2015 ginčas, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, kilo ne tarp privačių asmenų, o tarp valstybės institucijų ir privataus asmens dėl žemės sklypų formavimo, rengimo procedūrų ir buvo pripažintas teismingu administraciniams teismams.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje keliamas ginčas yra susijęs su privačių asmenų ginču dėl žemės ribų nustatymo, reguliuojamu privatinės teisės normomis, kuris, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalimi, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Grąžinti bylą pagal ieškovės B. P. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Okranas“, V. V. Z. ir V. Z. (V. Z.) dėl nuosavybės teisės gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“, sodininkų bendrija „Aušra“ Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus pirmininkėSigita Rudėnaitė

L. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

pirmininko pavaduotojasRičardas Piličiauskas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjaBirutė Janavičiūtė

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjasDainius Raižys

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-16727

2018-10-26

2018-09-27

2018-09-27

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-251-1073/2018

Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00009-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.13; 1.2.29.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistojo H. S. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžio ir nuteistojo H. S. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžio.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu H. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimt penkioms paroms, 1891 straipsnio 1 dalį areštu septyniasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas devyniasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas devyniasdešimčiai parų ir 100 MGL (3766 Eur) bauda. Arešto bausmę paskirta atlikti areštinėje. Iš H. S. priteistas Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 12 498 Eur žalos atlyginimas valstybės naudai.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu atmestas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas; Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikintos Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalys dėl H. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį bei bausmių bendrinimo vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis su Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme.

H. S. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

H. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta penkiasdešimt penkių parų arešto bausmė pakeista į 70 MGL (2636,20 Eur) baudą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. H. S. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pagamino aštuonis netikrus dokumentus savo ranka užpildydamas kompiuteriu paties atspausdintus blankus – skolos raštelius, juose įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad skolinasi pinigus iš skirtingų aštuonių fizinių asmenų: V. M. 40 000 Lt (11 584 Eur), I. K. 48 000 Lt (13 901 Eur), K. B. 45 000 Lt (13 032 Eur), D. Z. 40 000 Lt (11 584 Eur), M. Z. P. 45 000 Lt (13 032 Eur), S. V. 48 000 Lt (13 901 Eur), R. K. 48 000 Lt (13 901 Eur), A. B. 48 000 Lt (13 901 Eur), juose pasirašė savo inicialais ir parašu, taip patvirtindamas rašteliuose nurodytus netikrus ir žinomai melagingus duomenis, ir, turėdamas tikslą suklaidinti, juos panaudojo mokestinio patikrinimo metu 2014 m. birželio 23 d. asmeniškai pateikęs Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ši raštelius pridėjo prie H. S. kaip fizinio asmens mokestinio patikrinimo medžiagos.

2. Pirmosios instancijos teismo H. S. buvo nuteistas ir už tai, kad po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnį negu 500 MGL (18 825 Eur (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. turėjo nedeklaruotų, jokiais dokumentais nepatvirtintų lėšų – iš viso 239 902,89 Eur (828 336,71 Lt), iš jų 2011 m. – 11 495,01 Eur (39 689,98 Lt), 2012 m. – 52 326,00 Eur (180 672,44 Lt), 2013 m. – 92 760,41 Eur (320 283,16 Lt) ir 2014 m. – 83 321,11 Eur (287 691,13 Lt), kurių po 2010 m. gruodžio 11 d. jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį H. S. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, rėmėsi prielaidomis ir duomenimis, kurių negalima patikrinti teisiniais būdais. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų apie H. S. gautų pajamų kilmę, taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad H. S. pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina apie H. S. daugiau nei septyniolika metų vykdomą verslą.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Paulius Andruškevičius prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, vertindamas H. S. padarytą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, nors tam buvo reikalingos sąlygos ir pagrindai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, nesilaikė suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai neištyręs visų bylos aplinkybių, nurodydamas tik dalį nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų ir ja remdamasis, neišdėstęs teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

4.2. Esminis apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl H. S. išteisinimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį yra tas, kad nėra įrodymų dėl jo gautų pajamų kilmės, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad H. S. pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos. Tačiau BK 1891 straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad šio nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas, įgytas po įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę (BK 1891 straipsnio), įsigaliojimo 2010 m. gruodžio 11 d., įgytas būtent nusikalstamu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-48/2014, 2K-119-139/2016). Šiam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos. Taigi, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, šio nusikaltimo dalykas gali būti turtas, taip pat gautos pajamos, įgytos nenusikalstamu būdu.

4.3. Šioje byloje buvo nustatytos visos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį sąlygos, suformuotos kasacinio teismo sprendimuose analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-75/2014, 2K-306-942/2015 ir kt.). Nustatyta, kad H. S. po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnį negu 500 MGL vertės turtą – 239 902,89 Eur (828 336,71 Lt) nedeklaruotų, jokiais dokumentais nepatvirtintų lėšų. Pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo nusikaltimo dalykas gali būti ir pajamos, kurios negalėjo būti gautos iš neuždraustos veiklos, nors už jas joks kitas turtas nuosavybės teise ir nėra įgytas. H. S. žinojimą, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įrodo tai, kad jis neturėjo teisėtų pajamų didesnės nei 500 MGL vertės. Be to, jo padaryta nusikalstama veika numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, pagaminti aštuoni netikri dokumentai (skolos rašteliai) ir jų panaudojimas siekiant pagrįsti pajamas, kurių jis negalėjo įgyti teisėtai, taip siekiant išvengti atsakomybės, rodo, kad H. S. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

4.4. Nors byloje tiksliai nenustatyta H. S. neteisėtai gautų pajamų kilmė, akivaizdu, kad patikrinus visus galimus teisėtų pajamų šaltinius nustatyta, kad pakankamai teisėtai gautų pajamų H. S. neturėjo. Dėl to kritiškai vertintinas ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, lėmęs išvadą, kad nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 1891 straipsnio 1 dalyje, kad bylos duomenys patvirtina apie H. S. daugiau nei septyniolika metų vykdomą verslą.

4.5. Byloje buvo surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys apie H. S. galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis: ne tik jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamos, turtinė padėtis ir galimybės sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą. Kaip matyti iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Šiaulių apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2016 m. sausio 8 d. specialisto išvados Nr. 5-4/3, tyrimo metu buvo analizuojami gauti duomenys apie H. S. ir kartu su juo gyvenančios E. P. pajamas ir išlaidas nuo 2008 m. sausio 1 d., vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenys, UAB „R.“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu tiriamuoju laikotarpiu buvo H. S., turtas ir įsipareigojimai.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas teiginio, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia išvada, nepagrįstai konstatavo, jog 2011–2014 metais H. S. turėtos 239 902,89 Eur lėšos yra nepagrįstos teisėtomis pajamomis, neargumentavo ir nepagrindė kitų bylos įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje vertino kaltinamojo H. S., liudytojų V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K., V. D., K. M., V. B., R. S., J. A. parodymus, rašytinius bylos įrodymus (skolos raštelius), juos palygino su specialisto pateiktomis išvadomis, o tai leido padaryti pagrįstą išvadą, kad H. S. po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. turėjo iš viso 239 902,89 Eur (828 336,71 Lt) nedeklaruotų, jokiais dokumentais nepatvirtintų lėšų, kurių jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis.

4.7. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog paskolos nebuvo deklaruotos, nėra pakankamas įrodymas, kad jos nebuvo suteiktos H. S. ir nurodytas sumas jis gavo iš neteisėtų šaltinių, taip pat padaryta neišanalizavus ir tinkamai neįvertinus įrodymų visumos. Be to, ši išvada paneigia imperatyvias Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio 3 dalies nuostatas (2012 m. birželio 19 d. įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kad jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Todėl lieka neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. H. S. bendrovei UAB „R.“ paskolinta suma negali būti grindžiama H. S. gautomis paskolomis iš I. V. ir R. B., iš viso 189 000 Lt (54 738,18 Eur), yra neteisinga ar nepagrįsta.

4.8. Pirmosios instancijos teismas įvertino H. S. teisme pateiktą versiją, kad jis pinigus skolinosi 2010–2013 metais aštuonis devynis kartus po 8000–9000 Eur lankydamasis Suomijoje iš Rusijos piliečio M. G., ir padarė pagrįstą išvadą, kad jokių šią versiją patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas būtent šiai H. S. pateiktai versijai patikrinti atliko įrodymų tyrimą. Nors M. G. iškviesti bei apklausti teisme nepavyko ir teismas jokių papildomų aplinkybių nenustatė, bet surinktus įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas, dėl to laikytina, kad pareigos įvertinti surinktus duomenis tik išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes nesilaikė.

4.9. Taip pat apeliacinės instancijos teismas BK 1891 straipsnio kontekste neįvertino H. S. padarytos BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, dėl kurios paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad dokumentai, turintys juridinę galią, buvo pagaminti ir panaudoti turint tikslą pagrįsti H. S. po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėtą didesnės negu 500 MGL vertės turtą.

4.10. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė H. S. baudžiamojo poveikio priemonės turto konfiskavimo (BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalys), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis H. S. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 12 498,00 Eur civilinio ieškinio ir civilinį ieškinį atmesti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip netikrų dokumentų pagaminimą ir panaudojimą, vertindami įrodymus ir nagrinėdami civilinį ieškinį padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 109 straipsnio pažeidimus, tai sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

5.2. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus H. S. kaltę dėl nuosprendyje nurodytų skolos raštelių suklastojimo ir panaudojimo grindė tuo, kad jis pats pripažino įrašęs žinomai melagingus duomenis, nes pinigų iš V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K. nesiskolino, o dėl M. Z. P. ir A. B. skolos raštelių teismas sprendė, kad M. Z. P. ir A. B. H. S. pinigų neskolino, todėl raštelius vertino kaip suklastotus, nepaisydamas to, kad kaltinamasis ir M. Z. P. bei A. B. patvirtino pinigų skolinimo faktus.

5.3. Kasatorius H. S. teisme paaiškino, kad skolos raštelius V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K. vardu surašė šių asmenų sutikimu, kad galėtų pateisinti iš kito asmens – Rusijos piliečio M. G. gautas paskolas. Skolindamasis iš M. G., skolos raštelius H. S. pasirašė jam, bet sau kopijos nepasidarė. Prasidėjus tyrimui, H. S. buvo susisiekęs su M. G. ir tikėjosi, kad šis atvyks paliudyti skolinimo faktų, tačiau M. G. tiesiog pabijojo atvykti į Lietuvą ir pateikė raštu savo poziciją, ši pridėta prie bylos. Tai, kad vietoj vieno pinigų gavimo šaltinio – M. G. suteiktų paskolų – H. S. mokesčių administratoriui pateiktuose skolos rašteliuose nurodė kitus asmenis, nekeičia paties pinigų skolinimosi fakto. Tokie H. S. veiksmai jokių neigiamų padarinių niekam nesukėlė. Vien tai, kad mokesčių administratorius H. S. mokestinio patikrinimo metu nepripažino nė vienos jam suteiktos paskolos, nėra pagrindas pripažinti, kad yra pažeistas baudžiamasis įstatymas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2013, 2K-515-976/2015). Iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto H. S. mokestinio patikrinimo 2014 m. gruodžio 8 d. akto, kuris buvo pateiktas FNTT kaip pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, matyti, kad mokesčių administratorius nepripažino nė vienos paskolos remdamasis tik dalies jas suteikusių asmenų mokestiniu vertinimu. Tačiau mokesčių administratorius nurodė, kad beveik visi pinigus skolinę asmenys neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas, tai reiškia, kad pripažino, jog dalis H. S. kreditorių turėjo finansinių galimybių paskolinti pinigus, ir turi būti vertinama laikantis nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų.

5.4. V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K. skolos rašteliais buvo įforminti civiliniai paskolos teisiniai santykiai, todėl skolos rašteliai turėtų būti vertinami kaip civiliniai sandoriai, o kadangi surašyti su šių asmenų žinia, siekiant mokesčių administratoriui pateisinti iš M. G. pasiskolintus pinigus, vertintini kaip tariami arba apsimestiniai sandoriai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 ir 1.87 straipsniai). Šiuo atveju, kasatoriui H. S. susitarus su V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V. ir R. K. dėl skolos raštelių surašymo, tikroji valia buvo nesukurti jokių realių padarinių (sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant teisinių pasekmių). Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą fiktyvumas laikomas sandorių negaliojimo pagrindu, tačiau tokių sandorių sudarymas nėra pagrindas juos sudariusius asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017 priimtoje 2017 m. sausio 12 d. nutartyje pažymėjo, kad teisės doktrinoje yra vartojamas simuliacijos terminas. Tai tokia situacija, kai turėdamos tikslą paslėpti savo tikruosius ketinimus šalys dėl to paties dalyko sudaro du susitarimus: vienas yra matomas, išorinis, tačiau melagingas, neatitinkantis tikrųjų šalių ketinimų, kitas – įtvirtinantis tikrąją šalių valią, bet slaptas. Simuliacijos mechanizmas pasižymi tuo, kad tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko sudaromi du sandoriai ir slepiamas sandoris prieštarauja matomam. Simuliacija – tai sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, kuriuo dažniausiai siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kreditorių, teises. Šioje byloje V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V. ir R. K. sutiko dalyvauti tokioje simuliacijoje.

5.5. Teismų išvados, kad 2012 m. sausio 10 d. M. Z. P. ir 2013 m. gruodžio 9 d. A. B. nesuteikė kasatoriui paskolų, grindžiamos tik tuo, kad jie apie šias paskolas nenurodė apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir kad jų parodymai teisme nebuvo nuoseklūs, palyginti su kitais bylos duomenimis, jie galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi, nepagrįstos išsamiu parodymų vertinimu. Teisme M. Z. P. ir A. B. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jie davė parodymus apie tuos skolos raštelius, kurie jiems buvo parodyti, o apie 2012 m. sausio 10 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. skolos raštelius jų neklausė, todėl jie ir neaiškino. Teismai rėmėsi tyrėjo R. M. (R. M.) parodymais, neva jis klausęs apie visas su H. S. sudarytas sutartis, nors neįtikima, kad tyrėjas prisimintų, ko klausė liudytojo prieš dvejus metus, o liudytojų apklausos protokolų turinys rodo, kad parodymai duoti apie konkrečias liudytojams nurodytas paskolas, o klausimų apie 2012 m. sausio 10 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. paskolas nėra užfiksuota. Tai, kad M. Z. P. yra kaltinamojo H. S. sugyventinės E. P. tėvas, o A. B. – draugas, nėra pagrindas netikėti jų parodymais. Teismų pasirinktas parodymų vertinimo būdas, kai besąlygiškai tikima ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymais apie apklausos turinį, nors apklausos turinys turi būti užfiksuotas apklausos protokole (BPK 179 straipsnis), sudaro pagrindą teismą vertinti kaip šališką, turintį išankstinį nusistatymą ir pažeidusį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

5.6. Byloje Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys buvo siejamas su kasatoriui H. S. pareikštu kaltinimu nepagrįstu praturtėjimu, tačiau, apeliacinės instancijos teismui jį pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisinus, neliko pagrindo pripažinti, kad valstybei padaryta žala, ir tenkinti ieškinį. Ieškinio suma 12 498 Eur (H. S. 2014 m. nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM)) nurodyta tokia, kokia suskaičiuota ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvadoje. Taigi, ieškinys pareikštas remiantis sąlygine specialisto išvada, analizavusia H. S. ir jo sugyventinės E. P. pajamas ir išlaidas. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta ir teisme nebuvo ištirta jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad H. S. 2014 metais turėjo 83 321,11 Eur (287 691,13 Lt) dokumentais nepatvirtintų lėšų (pvz., I. V. ir R. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme net nebuvo apklausti dėl pinigų skolinimo H. S.). Specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimui H. S. nepateikė 2014 m. bendrovei „R.“ paskolintų lėšų gavimo dokumentų, t. y. nenurodė paskolintų lėšų gavimo šaltinio, bet ikiteisminio tyrimo metu tokių duomenų (t. y. 2014 m. sausio 6 d. paskolos sutartimi UAB „R.“ paskolintų 173 017,18 Lt (50 109,24 Eur) H. S. nebuvo prašoma pateikti. Visa baudžiamoji byla yra pagrįsta Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos su 2015 m. vasario 13 d. raštu perduota medžiaga, o mokesčių administratorius 2014 m. netyrė. Ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė pateikdama išvadas peržengė pateiktos užduoties ribas, nes 2016 m. sausio 6 d. patikslintoje užduotyje atlikti objektų tyrimą buvo pavesta atsakyti į klausimus tik dėl 2010–2013 m. H. S. turėtų lėšų. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas ieškinys neturi nieko bendra su kasatoriui H. S. inkriminuota veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus ir nuteistojo H. S. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir skundžiamų BPK normų pažeidimų

7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnis). Kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kurie iš esmės skiriami byloje nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

7.1. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7.2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nurodytais aspektais, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių jam iškilusioms abejonėms dėl turto kilmės šaltinių nustatymo pašalinti – tenkino H. S. gynėjos prašymą kviesti į teismo posėdį M. G. bei jam pranešus apie nepalankias politines aplinkybes, kurios trukdo atvykti, atsižvelgė į jo pateiktą informaciją apie tai, kad turi verslo santykius su H. S. nuo 2000 m. Sutiktina, kad motyvus, kodėl priešingai nei pirmosios instancijos teismas vertina turto kilmę, galėjo paaiškinti plačiau, ne vien tuo, kad H. S. vykdo verslą nuo 1999 metų, tačiau atsižvelgiant į bendrą nuosprendžio kontekstą, kas detaliau bus aptarta analizuojant BK 1891 straipsnio taikymo sąlygas, šios išvados pagrįstumas kasacinės instancijos teismo kolegijai nekelia abejonių.

7.3. Atmestinas kasatoriaus H. S. argumentas dėl teismo nešališkumo pažeidimo. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-122/2010, 2K-243/2009). Kasatoriaus tvirtinimas dėl teismo šališkumo yra deklaratyvus, išplaukiantis iš to, kad teismų padarytos išvados dėl bylos įrodymų vertinimo neatitinka kasatoriaus lūkesčių. Vien tai, kad teismų padarytos išvados netenkina kasatoriaus lūkesčių, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-689/2018).

7.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

7.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptarta, kad, aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.

7.6. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.

7.7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689-2018).

7.8. Atsižvelgiant į nurodytas taisykles patikrinus teismų sprendimus, kuriais teismai konstatavo, kad 2012 m. sausio 10 d. M. Z. P. ir 2013 m. gruodžio 9 d. A. B. nesuteikė kasatoriui paskolų, ir kuriuos kasatorius ginčija, teigtina, kad nors teismai pripažino šiuos sandorius neįvykusiais, kas prieštarauja M. Z. P. ir A. B. duotiems parodymams teisme, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šie sandoriai nebuvo patvirtinti notariškai, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, ir vyko perduodant grynuosius pinigus, t. y. jų įvykdymo realumo neįmanoma patikrinti, įvertinus juos kitos bylos medžiagos kontekste – kad kiti skoliniai sandoriai su V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K. buvo tariami, teigtina, kad esminių procesinių pažeidimų tikrindami ir vertindami įrodymus teismai nepadarė.

Dėl BK 1891 straipsnio1 dalies taikymo

8. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, BK 1891 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d.

9. BK 190 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Vadovaujantis nurodytomis įstatymo normomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatytos šios taisyklės veikos tinkamam kvalifikavimui pagal BK 1891 straipsnį pripažinti:

10.1. Teismai turi nustatyti, kad buvo didesnės nei 500 MGL vertės turtas.

10.2. Turi būti nustatyta, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014), todėl yra būtina įvertinti visus pajamų šaltinius (darbovietes, gautas paskolas, turimą turtą ir pan.) nuo asmens (įskaitant ir jo šeimos narius) darbinės veiklos pradžios. Atitinkamai BK nuostatos kategoriškai apibrėžia, kad nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka.

10.3. Papildomai teismai turi atsižvelgti į tai, kad iki įstatymo dėl BK 1891 straipsnio priėmimo nebuvo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, turėjimą. Tokia veika nebuvo nusikalstama. Dėl to visai įmanoma, kad asmuo iki įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę, priėmimo nesaugojo bylai reikšmingų dokumentų ar sudarydamas sandorį nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Tokiu atveju, vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, įvertinę jų patikimumą. Kartu pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, teismai turėtų labai atsargiai vertinti specialisto išvadas bei liudytojų parodymus. Nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-75/2014).

10.4. Kitos svarbios aplinkybės, kurios teismui leistų daryti išvadą dėl neteisėto praturtėjimo, būtų byloje užfiksuotas esamo turto aiškus neproporcingumas asmens (ir jo šeimos, namų ūkio) pajamoms ir visiškas kaltininko negalėjimas to paaiškinti ikiteisminio tyrimo metu ir teismui, akivaizdus gyvenimas ne pagal pajamas, vadinamasis nusikalstamas gyvenimo būdas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-942/2015).

11. Patikrinusi bylos medžiagą bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pagal nurodytą įstatymo reglamentaciją ir teismų praktikoje nustatytas taisykles, teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš esmės atitinkančiu nurodytus kriterijus pripažintinas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad atliktose specialisto išvadose buvo vertinamas 2008–2015 metų H. S. ir E. P. ūkinės finansinės veiklos laikotarpis, tačiau tiek kaltinamajame akte, tiek Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiuose buvo akcentuojami ir nagrinėjami tik 2010–2014 metų finansiniai rodikliai, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad turto kilmės nustatymui turi įtakos jo savininko galimybės sukaupti turimą turtą per visą jo darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį, todėl yra būtina įvertinti visus pajamų šaltinius (darbovietes, turimą turtą, gautas paskolas ir kt.) nuo darbinės veiklos pradžios. Priešingu atveju neišsami ir nepagrįsta informacija yra tik tikimybinio pobūdžio, todėl negali būti laikoma pagrindu sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1891 straipsnį klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, pagrįstos tik siauru minėto 2010–2014 metų laikotarpio finansinės būklės vertinimu, laikytinos tik tikimybinėmis ir negalinčiomis būti pagrindu sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 1891 straipsnį, ką šiuo atveju savo išvada apie 17 metų verslą turėjo omenyje apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumą ir abejones neteisėta turto kilme pagrindžia tiek specialisto išvadoje užfiksuota palanki H. S. finansinė situacija 2008–2010 metais, tiek surinkta ir dokumentais pagrįsta informacija apie H. S. vadovaujamos įmonės veiklą nuo 1999 m., tiek netiesiogiai ir M. G. pateiktas paaiškinimas, kad jis turėjo verslo santykius su H. S. nuo 2000 m. Pakankamai didelių lėšų judėjimą pagrindžia tiek minėta specialisto išvada (2008–2010 metais), tiek banko išrašai. Atitinkamai pastebėtina, kad minėtu laikotarpiu H. S. pajamos akivaizdžiai viršija išlaidas. Todėl pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio šioms aplinkybėms ištirti ir įvertinti. Byloje buvo renkami tik 2008–2015 m. laikotarpio duomenys, nors verslas buvo pradėtas 1999 m., H. S. darbinė veikla prasidėjo dar anksčiau. Šių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Baudžiamojoje byloje taip pat nebuvo nustatytas ir aiškus neproporcingumas asmens (ir jo šeimos, namų ūkio) pajamoms ir visiškas kaltininko negalėjimas to paaiškinti ikiteisminio tyrimo metu ir teismui. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu H. S. nuosekliai teigė, kad dėjo visas pastangas, kad jo verslas nebūtų sužlugdytas. Bylos medžiaga rodo, kad H. S. įmonė yra pripažįstama viena stambiausių šios srities įmonių regione. Taigi, teismai, atsižvelgdami į H. S. gyvenimo būdą ir elgesį, nenustatė ir akivaizdaus gyvenimo ne pagal pajamas požymio.

13. Atkreiptinas dėmesys ir į kitas bylos aplinkybes, kurias apeliacinės instancijos teismas išskyrė kaip reikšmingas, visų pirma į tai, kad H. S. nuosekliai teismuose neigė savo kaltę teigdamas, kad jo verslą norima sužlugdyti, todėl, siekdamas išvengti UAB „R.“ bankroto, būdamas vienintelis akcininkas, skolinosi pinigus, įnešė juos į įmonės kasą, po to tuos pinigus bandė pateisinti paskolomis. UAB „R.“ H. S. įkūrė ir joje pradėjo dirbti direktoriumi nuo 1999 m., jo verslui ((duomenys neskelbtini) ir t. t.) siekiant išsilaikyti rinkoje buvo reikalingos didelės apyvartinės lėšos. Nuteistasis teigė, kad matė realias galimybes, kad jo pasiskolinti ir įnešti į įmonės kasą pinigai atneš pelną ir jis sugebės skolas grąžinti, tuo patikėjo ir jam pinigus skolinę pažįstami asmenys.

14. Apeliacinės instancijos teismui H. S. taip pat nurodė, kad skolinosi pinigus iš Rusijos piliečio M. G., užsiimančio tokiu pat verslu, 2010–2013 m. su M. G. susitikdavo, kai važiuodavo į Suomiją (duomenys neskelbtini). Pinigai būdavo perduodami (duomenys neskelbtini) Suomijoje po 8000–9000 Eur 8–9 kartus. Pasirašydavo skolos raštelį, pats skolos raštelio negaudavo. Nurodė, kad pinigų nedeklaravo, nes nežinojo, kad reikia. Gautus pinigus bandė pateisinti paskolomis iš V. M., K. B., I. K., S. V., D. Z.. Kaip jau buvo minėta anksčiau, šiuos H. S. teiginius patvirtino byloje esantis M. G. raštas, jis, nors ir neturėdamas savarankiškos įrodomosios reikšmės, iškėlė pagrįstų abejonių kaltinimo versija dėl neteisėtos pinigų kilmės. Darytina išvada, kad byloje susidarė situacija, kai savininkas nesugebėjo pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis, o ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys sukėlė apeliacinės instancijos teismui pagrįstų abejonių neteisėta H. S. disponuojamų lėšų kilme, tačiau procesinėmis priemonėmis šių abejonių teismui pašalinti nebuvo galimybių. O pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti ir nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-75/2014).

15. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinęs įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl H. S. pripažinimo kaltu pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, rėmėsi prielaidomis ir duomenimis, kurių negalima patikrinti teisiniais būdais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų apie H. S. gautų pajamų kilmę, taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad H. S. pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina apie H. S. daugiau nei septyniolika metų vykdomą verslą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien tai, jog paskolos nebuvo deklaruotos Valstybinei mokesčių inspekcijai, nėra pakankamas įrodymas, kad paskolos H. S. nebuvo suteiktos ir nurodytas sumas H. S. gavo iš kažkokių neteisėtų šaltinių, ką aiškiai nustato BK 190 straipsnio 2 dalis. Prokuroro kasacinio skundo teiginiai apie apeliacinio teismo išvadų prieštaravimą imperatyvioms Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio 3 dalies nuostatoms (2012 m. birželio 19 d. įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.) prieštarauja tiek BK nuostatoms, tiek suformuotai teismų praktikai. Todėl pritartina apeliacinio teismo išvadai, kad, įvertinus aptartų įrodymų visumą, konstatuotina, jog H. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jį pagrįstai išteisino.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą konstatuodamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, požymių nebuvimą H. S. veikoje.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

17. Kasacinės instancijos teismo nutartyse išaiškinta, kad BK 300 straipsnio dalyku gali būti ne tik dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2013), bet ir privačių asmenų sukurti dokumentai, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytine forma (popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje) padarytas įrašas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai. Pabrėžtina, kad nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali ir padarinių nereikalauja. Šiai veikai kvalifikuoti reikšmės neturi, ar kaltininkas pasiekė užsibrėžtą tikslą – įgijo tam tikrų teisių – ar buvo laiku demaskuotas. Pakanka to, kad, panaudojus suklastotą dokumentą apyvartoje, gali atsirasti žalingų padarinių. Tačiau pažymėtina, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-175-303/2015, 2K-515-976/2015 ir kt.).

18. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami melagingam faktui paliudyti. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis numato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017).

19. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008).

20. Civilinėje teisėje skiriami tariamieji sandoriai (fiktyvūs) ir apsimestiniai sandoriai. Tariamųjų sandorių atveju šalių valios apskritai nėra, arba, tiksliau, tikroji valia yra nesukurti jokių realių padarinių (sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant teisinių pasekmių – CK 1.86 straipsnis), apsimestinių sandorių atveju tikroji šalių valia paslėpta po jos fikcija (sutartis sudaroma turint tikslą pridengti kitą sutartį – CK 1.87 straipsnis). CK normos, reglamentuojančios tariamus ir apsimestinius sandorius, yra įtvirtintos sandorių negaliojimo skyriuje, fiktyvumas laikomas sandorių negaliojimo pagrindu.

21. Byloje nustatyta, kad H. S. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pagamino ne mažiau kaip šešis netikrus dokumentus – savo ranka užpildydamas kompiuteriu paties atspausdintus blankus – skolos raštelius, juose įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad skolinasi pinigus iš skirtingų šešių fizinių asmenų – V. M., I. K., K. B., D. Z., S. V., R. K., juose pasirašė savo inicialais ir parašu, taip patvirtindamas rašteliuose nurodytus netikrus ir žinomai melagingus duomenis apie tariamą pinigų skolinimąsi iš nurodytų skirtingų asmenų. Ir nors minėti sandoriai buvo sudaryti su dalyvaujančių juose asmenų žinia ir civilinėje teisėje būtų laikomi negaliojančiais, nagrinėjamoje situacijoje H. S. juos panaudojo turėdamas konkretų tikslą – suklaidinti valstybės instituciją, t. y. juos panaudojo mokestinio patikrinimo metu 2014 m. birželio 23 d. asmeniškai pateikdamas Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ši raštelius pridėjo prie H. S. kaip fizinio asmens mokestinio patikrinimo medžiagos. Taigi H. S. siekė, kad kiltų atitinkami teisiškai reikšmingi padariniai – jo gautos faktinės pajamos nebūtų apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Nagrinėjamu atveju pateikimas rašytinių dokumentų valstybės institucijai, kurios pareigūnai turi įgaliojimus, remdamiesi pateiktais dokumentais, priimti teisiškai reikšmingus sprendimus, laikytinas veika, atitinkančia BK 300 straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.

Dėl civilinio ieškinio 

22. BPK X skyrius (BPK 109–118 straipsniai) reglamentuoja civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką. Pagal BPK X skyriaus nustatytas taisykles reiškiamas žalos atlyginimo ieškinys. <…> Civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese paremtas nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo idėja. Tokiu ieškiniu siekiama sudaryti galimybę kompensuoti jo dėl nusikalstamos veikos patirtus turtinio pobūdžio praradimus tame pačiame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nereikalaujant iš šio asmens pradėti naujų savarankiškų teisinių procesų. Be to, baudžiamajame procese nustatytas nesumokėtų mokesčių dydis gali būti reikšmingas ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui (pavyzdžiui, BK 219, 220 straipsniai). Dėl šios priežasties žala, kuri pagal BPK 109 straipsnį gali būti išieškoma baudžiamajame procese, yra suprantama plačiau, nei ji apibrėžiama CK 6.249 straipsnyje, nes apima ir kitus dėl nusikalstamos veikos atsiradusius turtinius praradimus. Taigi nors mokestinės prievolės įvykdymas natūra stricto sensu (griežtai kalbant) negali būti kvalifikuojamas kaip civilinės atsakomybės taikymas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla iš nusikalstamos veikos ir gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui. Visais atvejais, kai mokesčių administratoriaus civilinis ieškinys siejamas su nesumokėtais mokesčiais, ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai turi užtikrinti mokesčių mokėtojo teisę ginčyti mokestinės prievolės dydį teisės aktų nustatytais pagrindais ir teikti su tuo susijusius įrodymus. Taip pat turi būti išvengta situacijų, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje reiškiamas dėl tos pačios mokestinės nepriemokos, dėl kurios jau buvo taikytos ar taikomos Mokesčių administravimo įstatymo numatytos teisinės priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, jog BK straipsniuose nenumatytas neigiamų padarinių (žalos) valstybės biudžetui požymis neužkerta kelio spręsti valstybei (nesumokėtų mokesčių) atlyginimo klausimo baudžiamojoje byloje. Nusikalstamos veikos sudėties rūšis (materiali ar formali) nėra kriterijus, lemiantis galimybę reikšti ir nagrinėti civilinį ieškinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018). Tai, kad formali nusikalstamos veikos sudėties rūšis neturėtų nulemti civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamojoje byloje, matyti ir iš išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutarties, kurioje pripažinta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) civilinis ieškinys pagrįstai priteistas iš juridinio asmens, nuteisto pagal BK 200 straipsnį, kurio sudėtis, kaip minėta, nenumato žalos valstybės biudžetui požymio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-30-788/2017).

24. 2016 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/3 nurodyta, kad iš 2014 m. gautų 287 691,13 Lt (83 321,11 Eur) dokumentais nepagrįstų pajamų H. S. papildomai apskaičiuojama sumokėti į valstybės biudžetą 43 154 Lt (12 498 Eur) gyventojų pajamų mokesčio. Mokesčių administratorius yra apskaičiavęs 2010–2013 m. mokesčius, kurie yra susiję su paskolomis, t. y. mokesčių administratorius nepripažino H. S. 2010–2013 m. su fiziniais asmenimis sudarytų paskolos sutarčių, dėl to Šiaulių apskrities VMI 2015 m. vasario 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (3)FR0682-110 nurodyta H. S. sumokėti į biudžetą 117 917 Eur GPM, 24 787,49 Eur GPM delspinigių, 11 791 Eur GPM baudos, todėl baudžiamojoje byloje mokesčių administratorius civilinio ieškinio dėl 2010–2013 m. nesumokėtų mokesčių nereiškė.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apskrities VMI 2015 m. vasario 12 d. sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patvirtino tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, jomis buvo atsisakyta tenkinti H. S. prašymus panaikinti VMI 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 68-71; Šiaulių apskrities VMI 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (3)FR0682-110; Komisijos 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. S-141(7-111/2015), kuriais jis buvo įpareigotas sumokėti į biudžetą 117 917 Eur GPM, 24 787,49 Eur GPM delspinigių ir 11 791 Eur GPM baudos. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. gavo pajamų, kurios viršijo jo pajamas, būtent, 2010 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 486 284 Lt (140 837,58 Eur), 2011 m. – 646 852 Lt (187 341,29 Eur), 2012 m. – 817 331 L