VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

Modesta Bredelytė

AR SUSITAIKYMO INSTITUTAS, NUMATYTAS BK 38 STR.,

NEPRIEŠTARAUJA TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS

ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO PRINCIPAMS?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 601M90004

Vadovas (-ė)_Olegas_Šibkovas_______ _________ ______ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta ___________________ __________ _______

(Fakulteto dekanas) (Parašas (Data)

Kaunas, 2017

2

Turinys

SANTRAUKA ................................................................................................................................ 3

SUMMARY .................................................................................................................................... 4

ĮVADAS .......................................................................................................................................... 6

I. SUSITAIKYMO INSTITUTO , NUMATYTO BK. 38 STR., REIKŠMĖ LIETUVOS

RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE, TEORINIAI PAGRINDAI ...................... 8

1.1. Susitaikymo instituto samprata ir apibrėžimas .................................................................... 8

1.2. Susitaikymo institutuo taikymo sąlygos ir ribos ................................................................ 10

1.3. Susitaikymo instituto tikslai ............................................................................................... 13

II. TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOJOS ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO

PRINCIPŲ SAMPRATA ........................................................................................................... 16

2.1 Baudžiamosios teisės principų samprata ir reikšmė .......................................................... 16

2.2. Teisingumo principo sąvoka, požymiai ir reikšmė baudžiamojoje teisėje ......................... 17

2.3. Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo sąvoka, požymiai ir reikšmė

baudžiamojoje teisėje ................................................................................................................ 20

III. SUSITAIKYMO INSTITUTO, NUMATYTO BK. 38 STR., VERTINIMAS

TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO

PRINCIPŲ KONTEKSTE ......................................................................................................... 23

3.1. Susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., santykis su teisingumo ir baudžiamosios

atsakomybės neišvengiamumo principais ................................................................................. 24

3.2. Probleminiai aspektai teorijoje ir praktikoje, leidžiantys manyti, kad taikant susitaikymo

institutą, numatytą BK 38 str., gali būti pažeisti teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės

neišvengiamumo principai .......................................................................................... ..............24

IŠVADOS ..................................................................................................................................... 30

LITERATŪROS SĄRAŠAS ....................................................................................................... 31

3

Santrauka

Darbe tiriama ar susitaikymo institutas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

38 straipsnyje neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo

principams, kurie apibrėžiami kaip pagrindinės, atraminės idėjos, pamatinės nuostatos, esminiai

teisės pradai, nulemiantys baudžiamosios atsakomybės esmę bei jos paskirtį ir jas išreiškia1.

Šio darbo tikslas yra nustatyti ir atskleisti susitaikymo instituto praktinį taikymą Lietuvos

Respublikos baudžiamojoje teisėje bei vertinti jį teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės

neišvengiamumo principų kontekste.

Pirmojoje darbo dalyje išskiriamas susitaikymo institutas, jo reglamentavimas, funkcijos bei

tikslai. Taip pat aprašomuoju tyrimo metodu, teoriniu aspektu atskleidžiama ir analizuojama

susitaikymo instituto sąvoka, taikymas, probleminiai aspektai.

Antrojoje darbo dalyje nagrinėjami baudžiamosios teisės principai. Išskiriami teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principai, jų turinys, požymiai bei raida Lietuvos

teisinėje sistemoje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į praktiką taikant šiuos principus

baudžiamojoje teisėje.

Trečiojoje darbo dalyje atskleidžiamas teisės normos ir principo santykis, susitaikymo

institutas, numatytas BK. 38 str., nagrinėjamas ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygmeniu. Darbe

sisteminiu tyrimo metodu analizuojamas šio instituto taikymas ir neatitikimai teisingumo bei

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principams, analizuojamos nutartys, kuriuose

nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str.

pagrindu. Šioje dalyje išskiriami požymiai, leidžiantys manyti, kad susitaikymo institutas gali

pažeisti baudžiamosios teisės principus, tokius, kaip teisingumas ir baudžiamosios atsakomybės

neišvengiamumas. Taip pat atsakoma į klausimą dėl susitaikymo instituto taikymo LR

baudžiamojoje teisėje teisingumo ir atsakomybės neišvengiamumo principų kontekste.

Darbo paskutinėje dalyje naudojant loginį analitinį teisės tyrimo metodą apibendrinamas ir

atskleidžiamas darbo tyrimo rezultatas – Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje

neįžvelgiamas vyraujantis baudžiamosios atsakomybės išvengiamumo ir teisingumo principo

pažeidimas. Prieinama išvada jog darbo pradžioje išsikelta hipotezė nepasitvirtino – susitaikymo

institutas, numatytas BK 38 str., neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės

neišvengiamumo principams.

1 Romualdas Drakšas, Baudžiamoji atsakomybė ir jos realizavimo formos (Vilnius: Justitia, 2008), p. 51.

4

SUMMARY

Conciliation in criminal proceedings is one of the types of release from criminal liability

subject to a condition that the person who has committed a criminal act may be released from

criminal liability on decision of the court by establishing a one year probation period, provided

that both parties reach an agreement of their free will. The institute of conciliation of the

perpetrator and the aggrieved party is applied in many countries developed economically and

socially. Elements of such institute are also present in the Criminal Code of the Republic of

Lithuania.

Using the logical-analytical, comparative and systematic methods, the paper examines

whether the conciliation institute provided for in Article 38 of the Criminal Code of the Republic

of Lithuania does not contradict the principles of justice and unavoidability of criminal liability,

which are defined as the main underlying ideas, fundamental provisions and tenets of the law

that determine the key point and purpose of criminal liability.

The main goals set in the final paper are the following: analysing the conciliation institute

while distinguishing its theoretical and practical aspects; analysing the principles of justice and

unavoidability of criminal liability, their concepts, attributes and contents; and revealing the

contradictions that might arise due to the conciliation institute to the principles of justice and

unavoidability of criminal liability. The main objective of the paper is to establish and disclose

the practical application of the conciliation institute in criminal law of the Republic of Lithuania

and to assess it in the context of principles of justice and unavoidability of criminal liability.

The first part of the paper elaborates on the conciliation institute, its regulation, functions and

objectives. Moreover, the conception of the conciliation institute, its application and key

objectives are disclosed and analysed from the theoretical point of view, using the descriptive

method of research.

The second part of the paper examines the principles of the criminal law. Principles of justice

and unavoidability of criminal liability are distinguished as well as their attributes and contents.

Moreover, attention is drawn to the practice when applying these principles in criminal law.

The third part of the paper reveals the relation of the rule of law and principle; the conciliation

institute provided for in Article 38 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania is

examined on the theoretical and practical plane. Using the systematic research method, the paper

analyses the application of this institute and contradictions to the principles of justice and

unavoidability of criminal liability. Rulings are analysed where the individuals who committed

5

criminal acts were released from criminal liability on the grounds of Article 38 of the Criminal

Code. This part distinguishes the attributes, which allow believing that the conciliation institute

might violate such principles of the criminal law as justice and unavoidability of criminal

liability. Furthermore, the application of the conciliation institute in the criminal law of the

Republic of Lithuania is examined in the context of principles of justice and unavoidability of

criminal liability.

The final part of the paper summarises and reveals the findings using the logical-analytical

method of legal research: in the criminal law of the Republic of Lithuania, no prevailing

violations of the principles of justice and unavoidability of criminal liability could be observed.

It is concluded that the hypothesis raised at the beginning of research was not validated: the

conciliation institute provided for in Article 38 of the Criminal Code does not contradict the

principles of justice and unavoidability of criminal liability.

6

Įvadas

Temos problematika

Susitaikymas baudžiamojoje byloje yra vienas iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

rūšių, turintis sąlygą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo teismo sprendimu gali būti

atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės nustatant vienerių metų bandomąjį laikotarpį, jei

abi šalys laisva valia susitaria2. Teismui yra suteikta diskrecija nuspręsti asmenį, padariusį

nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar ne, o priimtame sprendime turi

būti įvertintos bylos aplinkybės, kaltininko asmenybė. Tačiau kyla klausimas, ar šalims

susitaikius bei nusprendus asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios

atsakomybės, yra pasiekti baudžiamosios teisės keliami tikslai, numatyti BPK 1 str3., kuriais

siekiama ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai,

išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką

padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taip pat svarbu yra

nustatyti, ar leidus asmenims susitaikyti bei atleidus kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės

nėra pažeidžiamas teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas.

Temos naujumas ir aktualumas

Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas taikomas daugelyje ekonomiškai ir

socialiai išsivysčiusių šalių. Tokio instituto elementų yra ir Lietuvos Baudžiamajame kodekse4.

Naujuose BK ir BPK susitaikymo institutas žymiai labiau praplėstas, tačiau nepakankamai.

Mokslinėje literatūroje susitaikymo instituto privalumai ir trūkumai nemažai nagrinėti, bet taip ir

nebuvo įvertinta ar šis institutas, numatytas BK 38 str., nepažeidžia prigimtinių teisės principų,

tokių kaip teisingumas bei baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumas.

Ši tema aktuali dėl to, kad šalims išreiškus norą susitaikyti, remiantis BK 38 str., motyvai

neturi reikšmės5, užtenka pagrindo manyti, kad kaltininkas nebedarys nusikaltimų. Tad

pagrindinis susitaikymo instituto tikslas yra ne iš tiesų sutaikyti abi šalis, kad nukentėjusysis

tikrai atleistų, o kaltininkas nuoširdžiai gailėtųsi, ne psichologinis aspektas, bet svarbu tampa

šalių susitarimas dėl žalos atlyginimo, materialių dalykų, o tai kelia klausimą, ar kaltininko

atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis šalių susitaikymo pagrindu, iš tiesų skatina

2 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Autorių kolektyvas. (Vilnius: TIC, 2004), kn.1: bendroji

dalis. 3 LR Baudžiamojo proceso kodeksas. Žin. (2002-03-14, Nr. IX-785), 1 str. 4 LR Baudžiamasis kodeksas. Žin (2000-10-25, Nr. 89-2741), 38 str. 5 Žr. išnašą Nr. 2, p. 241.

7

asmenį nebedaryti nusikalstamos veikos, ar taip nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nėra

sukuriama nebaudžiamumo iliuziją, kas prieštarautų bausmės ir bendrosios prevencijos tikslams

bei kartu pažeistų teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principus. Taigi

svarbu šią temą plačiau nagrinėti iš teisinių principų pusės, kad būtų galimą atsakyti į šiuos

iškeltus klausimus.

Tyrimo tikslas – atsakyti į išsikeltą probleminį klausimą, ar susitaikymo institutas, numatytas

BK 38 str., neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo

principams

Tyrimo uždaviniai

1. Išanalizuoti susitaikymo institutą, išskiriant jo teorinius ir praktinius aspektus.

2. Išanalizuoti teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengamumo principus, jų sąvokas,

požymius, turinį.

3. Atskleisti dėl susitaikymo instituto galinčius kilti prieštaravimus teisingumo ir baudžiamosios

atsakomybės neišvengiamumo principams.

Tyrimo objektas – teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principai taikant

susitaikymo institutą, numatytą BK 38 str.

Tyrimo metodai

1. Loginis analitinis metodas – siekiant atlikti teisės aktų, teismų praktikos ir mokslinės

literatūros apibendrinimo analizę bei formuluoti apibendrinimus, išvadas.

2. Lingvistinis metodas – siekiant išsiaiškinti teisės normų prasmę įstatymų tekste;

3. Lyginamasis metodas – norint analizuoti teorijos ir praktinius aspektus, lyginamos ir

vertinamos skirtingos mokslininkų nuomonės, skirtingos mokslinės koncepcijos.

4. Sisteminis metodas – išanalizuoti Lietuvos teismų jurisprudencijos bylas, išaiškinti

kokiais atvejais ir kodėl teismai taikydami susitaikymo institutą pažeidžia teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principus.

Tyrimo hipotezė

Susitaikymo institutas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje,

neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principams.

8

I. SUSITAIKYMO INSTITUTO, NUMATYTO BK. 38 STR., REIKŠMĖ

LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE, TEORINIAI

PAGRINDAI

Darbe keliamos problemos, ar susitaikymo instituto praktinis taikymas Lietuvos Respublikos

baudžiamojoje teisėje neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo

principams analizę reikėtų pradėti apibrėžiant susitaikymo instituto teorinius pagrindus,

reglamentavimą, funkcijas bei tikslus.

1.1 Susitaikymo instituto samprata ir apibrėžimas

Terminų žodyne susitaikymas apibūdinamas kaip prisitaikymas, prisiderinimas, taikių ir

draugiškų santykių atkūrimas tarp dviejų nesutariančių šalių. Susitaikymas dažniausiai reiškia

atleidimą dėl patirtų traumų, nuostolių6. Tad lingvistiškai aiškinant šią sąvoką, susitaikymas

reiškia konflikto pabaigą, taikos sudarymą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38

reglamentuojamame straipsnyje susitaikymo institutas yra viena iš esminių sąlygų atleisti kaltą

asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės7. Taigi šio straipsnio prasme susitaikymu laikomas ne

tik nukentėjusiojo atleidimas kaltininkui, kaip šią sąvoką apibūdinama terminų žodyne, bet ir

nukentėjusio asmens pirminių pretenzijų bei reikalavimų pašalinimas, pareikštų baudžiamojo

proceso tvarka8.

A. Baranskaitė susitaikymo institutą įvardina kaip vieną iš humanizmo principų, kuris skatina

ieškoti kompromiso9. Autorės teigimu „šiuolaikinė baudžiamoji teisė represinio poveikio

priemones vis dažniau derina su humanišku, ekonomišku (ne tik tiesiogine šio žodžio prasme)

poveikiu. Tai pasireiškia atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, atleidimo nuo bausmės

institutais ir ypač atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininką, susitaikiusį su

nukentėjusiuoju“10. Remiantis šia samprata, susitaikymo institutas yra vienas iš esminių

pavyzdžių, suponuojantis išvadą, jog daugelį amžių nusistovėjęs požiūris, kad vienintelis būdas

paveikti nusikaltusį asmenį yra kriminalinė bausmė11, keičiasi. Baudžiamoji atsakomybė yra

neišvengiama, tačiau formuojasi ir naujas požiūris baudžiamojo poveikio priemonės, kad jos

6 Kruopas, J., red. Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas. (Vilnius: „Mintis“, 1972), p. 764. 7 Žr. išnašą Nr. 4. 8 Žr. išnašą Nr. 2, p. 241. 9Agnė Baranskaitė, Humanizmo principas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto istorinės

raidoskontekste // Jurisprudencija. 2009, Nr. 4(4). p. 179. 10 Ten pat 11 Vytautas Piesliakas, Baudžiamoji atsakomybė kaip nusikalstamos veikos padarymo teisinis padarinys //

Jurisprudencija. 2007, Nr. 8(98). p. 7.

9

nebūtinai turi bausti asmenį, jį galima ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, leisti jam

reabilituotis, jei jis atitinka BK 38 str., nurodytus reikalavimus. Tad iš to galime įžvelgti, jog

Lietuvos baudžiamoji teisė bando tapti labiau humaniška, siekia lygiuojasi į kitas ekonomiškai ir

socialiai labiau išsivysčiusias šalis.

Neretai autoriai susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., sąvoką sieja su mediacija, kuri yra

labai paplitusi Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, autorė Dr. R. Ažubalytė teigė, kad „Lietuvos

baudžiamojo proceso teisėje 1993 m. įtvirtintą nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo viešojo

kaltinimo bylose institutą procesinės formos požiūriu taip pat galima lyginti su paprasta

mediacija“12. Mediaciją (taikinamąjį tarpininkavimą) baudžiamojoje justicijoje galima apibūdinti

kaip procesą, kurio metu nešališkas tarpininkavimo (taikinimo) specialistas padeda taikiai

išspręsti konfliktą tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens. Taikinamuoju tarpininkavimu

baudžiamajame procese siekiama teisinės padėties atkūrimo, konflikto išsprendimo, santykio

tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens atstatymo, taip pat siekiama sušvelninti baudžiamosios

atsakomybės teisines pasekmes arba sudaryti galimybę asmenis atleisti nuo baudžiamosios

atsakomybės. Šiuo metu Lietuvos baudžiamojoje justicijoje taikinamasis tarpininkavimas

(mediacija) nėra sureguliuotas, tačiau egzistuoja institutų, kuriuose yra aptinkama tam tikrų

atkuriamojo teisingumo elementų. Pirma, kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas kaip

atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnis)13.

Tad tai dar vienas pavyzdys, jog Lietuvos baudžiamoji teisė vis labiau modernėja, tačiau esminis

skirtumas tarp susitaikymo instituto ir mediacijos yra tarpininkavimo priemonių nebuvimo bei

BPK normos nereikalauja informuoti šalis apie esamą galimybę susitaikyti ir taip baigti

baudžiamąjį procesą, neįpareigoja teisėsaugos organų inicijuoti ar organizuoti šį procesą14.

Visgi nors ir susitaikymo institutas baudžiamojoje teisėje sulaukia daugelio mokslininkų

teigiamų įvertinimu, šios normos taikymo praktika yra nemenka, tačiau išlieka ir tam tikrų

probleminių aspektų, tokių kaip pačio termino „susitaikymas“ vartojimas. Dr. R. Ažubalytė

moksliniame darbe prilygindama susitaikymo institutą mediacijai taip pat kalba ir apie pačią

susitaikymo sampratą, kad tai daugiau yra specifinis psichologinis procesas, o to realiai

nesiekiama baudžiamajame procese. Tad autorė siūlo, kad „ įstatyme būtų tikslinga vartoti

kitą terminą: mediacija, susitarimas ar sutikimas su ikiteisminio tyrimo nutraukimu. Svarbiausia,

kad būtų aiškiai ir formaliai išreikšta tikroji abiejų proceso dalyvių valia, kurią žinodamas

pareigūnas priimtų galutinį sprendimą byloje. Jie neprivalo susitaikyti, bet turi susitarti dėl

12 Dr. Rima Ažubalytė, Susitarimas (susitaikymas) viešojo kaltinimo bylose kaip viena iš diskrecinio baudžiamojo

persekiojimo formų// Jurisprudencija. 2006, Nr. 6(84). p. 33. 13 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. 1R-268 „Dėl taikinamojo

tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijos patvirtinimo“. 14 Žr. išnašą Nr. 12

10

abiem priimtiniausių konflikto išsprendimo sąlygų. Pritartume nuomonei, kad įstatyme tarp

būtinų nustatyti sąlygų nederėtų nurodyti psichinio pobūdžio reiškinių, kuriuos pareigūnui,

atliekančiam procesines funkcijas, sunku, o kartais ir neįmanoma nustatyti“15. Taigi nors ir

terminas „susitaikymas“ lingvistiškai aiškinant yra ganėtinai aiškus, tačiau vartojant jį teismų

praktikoje gali kilti ir tam tikrų probleminių aspektų, tad šis terminas yra tobulintinas.

1.2 Susitaikymo instituto taikymo sąlygos ir ribos

BK 38 straipsnis reglamentuoja, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba

nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios

atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar

pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar

pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos

atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų16. Svarbu pabrėžti,

jog kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio pagrindu būtina yra

jog kaltinamasis atitiktu visas keturias keliamas sąlygas.

Tačiau kad sprendimas būtų priimtas nepakanka vien šių sąlygų, taip pat turi būti teisinis

pagrindas, kuris pateisintų teismo sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės17.

Šiuo pagrindu gali būti nusikaltusio asmens teigiamas apibūdinamas, teisiamas pirmą kartą,

nenustatymas atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos

veikos padarymo bei kitos aplinkybės, leidžiančios įvertinti kaltininko atsakomybę18.

Pasitaiko atvejų, kai teismui nemotyvavus ir nepagrindus sprendimo atleisti asmenį nuo

baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti, neįsigilinus į visas bylos aplinkybes,

netinkamai taikomos LR BK 38 straipsnio nuostatos. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2007

m. rugsėjo 11d. nutartimi buvo panaikinta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio

12d. nutartis, kuria nepagrįstai D. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str.

pagrindu. Teismas pasakė, jog, ... D. D. patvirtino, kad Šiaulių rajono PK taip pat atliekamas

ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-454-04, kurioje D. D. įtariamas ... su kitais

asmenimis įvykdęs vagystę iš parduotuvės ... t.y. įtariamas nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str.

2 dalyje, padarymu, tačiau tyrimas šioje byloje užsitęsė dėl D. D. ir kitų įtariamųjų slapstymosi.

Pirmos instancijos teismas, taikydamas LR BK 38 str. nuostatas, šių aplinkybių tinkamai

neįvertino. Teismas taip pat neįvertino, kad D. D., žinodamas, jog jo atžvilgiu atliekami

15 Ten pat. p. 37. 16 Žr. išnašą Nr. 4. 17 Žr. išnašą Nr. 2. 18 Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gruodžio 8d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-788/2015.

11

ikiteisminiai tyrimai, slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, sulaikytas prisistatė kitu

asmeniu, tuo trukdydamas įgyvendinti teisingumą, vykdydamas nusikalstamas veikas automobilį

vairavo neturėdamas tam teisės (vairuotojo pažymėjimo) , neturėjo legalaus pragyvenimo

šaltinio, ką pats kaltinamasis patvirtino teisiamajame posėdyje, todėl, kolegijos nuomone, yra

pagrindas pripažinti, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį

įstatymą19. Iš pateikto pavyzdžio matyti, jog teismas nepakankamai tiksliai įsigilino į visas bylos

aplinkybes, išvada, kad nuteistasis nedarys naujų nusikaltimų, buvo nepagrįsta ir nemotyvuota,

nes atliekamas ikiteisminis tyrimas keliose kitose bylose, asmuo slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo

pareigūnų, sulaikytas prisistatė kitu asmeniu, vairavo automobilį neturėdamas tam teisės, o tai

parodo, jog asmuo linkęs nusižengti. Tad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad

atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai

kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis), teismas turi ne tik nustatyti ir

motyvuoti nuosprendyje visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą, bet papildomai

nurodyti dar ir kitus motyvus, kodėl tokiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios

atsakomybės20.

Taip pat svarbu paminėti, jog šis straipsnis leidžia asmeniui susitaikyti su nukentėjusiu tik jei

yra padaromas neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusižengimas, todėl yra labai

svarbu tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, tinkamai parinkti ne tik baudžiamojo kodekso

straipsnį, bet ir jo atitinkamą dalį, nes asmenys, kurie padaro tyčinį sunkų ir labai sunkų

nusikaltimą praranda galimybę būti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo su

nukentėjusiuoju pagrindu21. To pavyzdys yra Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27 d.

nutartimis, kuria buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis, kurioje

S. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. ir nuteistas laisves atėmimu 3 (trejiems) metams, bausme

paskiriant atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog ... nuteistojo S. D.

veiksmai iš BK 135 str. 1 d. perkvalifikuotini pagal baudžiamaji istatyma, numatanti lengvesni

nusikaltima, t. y. BK 140 str. 1 d. Todel apeliacines instancijos teismo teiseju kolegija,

ižvelgusi, kad šiuo atveju yra visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybes butinosios

salygos, numatytos BK 38 str. ( S. D. prisipažista padares nusikalstama veika, susitaike su A. Š. ,

nusikaltimu materialines žalos nukentejusiajam nera padaryta, S. D. teisiamas pirma karta ir

nera duomenu apie kitu nusikaltimu padaryma), S. D. nuo baudžiamosios atsakomybes pagal BK

19 Šiaulų apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–307-154-2007. 20 Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-546/2007 21 Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga. (Vilnius: Justitia, 2008), p. 365.

12

140 str. 1 d. atleidžia ir byla jo atžvilgiu nutraukia22. Tad iš pateikto pavyzdžio matyti, jog nuo

nusikalstamos veikos kvalifikacijos priklauso ir galimybė asmeniui būti atleistam nuo

baudžiamosios atsakomybės LR BK 38 str. pagrindu.

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju, gali būti ne tik

fizinis asmuo, bet ir juridinis, kadangi nėra baudžiamajame kodekse normų, kurios draustų

atleisti juridinį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės23. Juridinis asmuo turi turėti atstovą,

kuris privalo gauti kompetentingo organo įgaliojimą susitaikyti su nukentėjusiuoju, taip pat kai

nėra atlyginta žala, turi turėti ir juridinio asmens įsipareigojimą atlyginti padarytą žalą. Šis

reikalavimas kyla, nes juridinis asmuo ar valstybės institucija kaip teisinių santykių subjektai

veikia per savo atstovus, kurių sprendimai, prisiimti įsipareigojimai juridinio asmens ar valstybės

institucijos vardu jiems yra privalomi24. Tačiau praktikoje kyla nemažai problemų dėl juridinio

asmens įgaliojimų taikymo ir jo santykio su nukentėjusiuoju. Kaip pavyzdį galima įvardinti

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2004

m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis, kuriuo D. V-į ir K. Š-į nuo baudžiamosios atsakomybės atleido

kaip susitaikiusius su nukentėjusiuoju juridinio asmens atstovu R. (BK 38 straipsnio 1

dalis). Teismas nurodė, jog [j]uridinio asmens atstovas buvo įgaliotas atstovauti juridinio

asmens interesams. Įgaliojime jam suteiktos teisės nėra apibrėžtos, įgaliojimas

konkrečiam veiksmui atlikti – susitaikyti su kaltinamaisiais – teismui nebuvo pateiktas. Atstovas,

kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, negali priimti sprendimų, priešingų atstovaujamojo

interesams todėl kaltinamiesiems negali būti taikomas BK 38 straipsnis, nes nėra atleidimo

nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindinės sąlygos – susitaikymo su juridiniu asmeniu (BPK

38 straipsnio 1 dalies 3 punkta)25. Tad susitaikymas galimas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam

asmeniui, tiksliau jo atstovui, bet kad praktikoje būtų išvengta problemų,dėl jurinio asmens

atstovo veiksmų, būtina teismo metu išsiaiškinti tikrąją jurinio asmens valią ir poziciją, ar jis iš

tiesų pritaria jo atstovaujamo asmens valiai susitaikyti ir ar atstovas turi įgaliojimus konkrečiai

šiam veiksmui, numatytam BK 38 str., atlikti26.

Taip pat svarbu ir tai, jog susitaikymo institutas, numatytas BK 38 str., yra taikomas visiems

asmenims, tiek suaugusiems tiek ir nepilnamečiams27. Atsižvelgiant į kitų šalių sukauptą

teisminę patirtį, siekiant teisinį poveikį padaryti kuo geresnį, kad nepilnamečių asmenų kuo

mažiau patektų į įkalinimo įstaigas, norą nesugadinti asmens, anksti taikant valstybės

22 Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-219. 23 Žr. išnašą Nr. 2. p. 239. 24 Agnė Baranskaitė, Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse:istorinis lyginamasis aspektas// Jurisprudencija. 2003, Nr. 45(37). p. 64. 25 Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005m. vasario 22d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117/2005. 26 Žr. išnašą Nr. 21, p. 366. 27 Anna Drakšienė, Romualdas Drakšas, Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė. (Vilnius:Eugrimas, 2008) p. 383.

13

baudžiamąją prievartą, nepilnamečių atsakomybės klausimas 2000 m. baudžiamajame įstatyme

išplėtotas labiau28. Jiems yra numatyti specialūs ypatumai, tokie, kaip trumpesnės bausmės, jų

skyrimo specifika bei laisvesnės atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, tad

nepilnamečiai kaip ir pilnametystės sulaukę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios

atsakomybės susitaikymo instituto pagrindu.

Taigi iš to, kas nurodyta aukščiau, seka išvada, jog susitaikymo institutas, numatytas LR BK

38 str. neriboja asmens amžiaus, t.y. susitaikyti gali tiek suaugęs tiek ir nepilnametis. Taip pat

nėra svarbu tai fizinis ar juridinis asmuo, jei tik jis atitinka straipsnyje keliamas sąlygas, o tai

parodo, jog šis institutas yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, nes

kaltininkas, kuris nori būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šio instituto pagrindu turi

atitikti straipsnyje visus jam keliamus kriterijus bei jam yra nustatytas bandymo laikotarpis.

1.3. Susitaikymo instituto tikslai

Kad būtų galima visiškai suvokti susitaikymo institutą baudžiamojoje teisėje ir priartėti prie

darbe keliamos problemos analizės, turėtume išsamiai atskleisti ne tik susitaikymo instituto

sampratą ir taikymo ribas bei sąlygas, tačiau reikia apžvelgti ir pagrindinius tikslus, kurie

atspindėtų susitaikymo instituto esmę bei funkciją Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje.

Pirmiausia, rengiant naujus bei tobulinant senus baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės

įstatymus, siekiama vis labiau didinti nukentėjusiojo asmens vaidmenį baudžiamojoje teisėje29.

Vaidmens didinimas pasireiškia tuo, kad nukentėjusiajam suteikiamos tam tikros procesinės

teisės t.y. valstybė, kaltininkui, suteikdama galimybę išvengti baudžiamosios atsakomybės,

atlyginus padarytą žalą ir susitaikius, nukentėjusiajam yra suteikia teisė iš esmės lemti kaltininko

likimą bylose, kuriose gali būti taikomas BK 38 straipsnis30. Taip pat šios teisės realų

panaudojimą, įgyvendinimą aktyvių nukentėjusiojo veiksmų, jo dalyvavimą procese bei aktyvią

proceso veiklą nulemia nukentėjusiojo interesas. Nukentėjusiojo interesas yra suponuotas to, kad

nukentėjusįjį asmeniškai ir tiesiogiai paveikia padaryta nusikalstama veika31. Tad ir šio

susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., tikslas yra didinti nukentėjusio asmens, kurio

interesai yra pažeisti, vaidmenį, skatint elgtis aktyviai, kai jis jaučia siekį patenkinti savo

materialinius interesus. Tai pasireiškia tuo, jog nukentėjusysis ir kaltininkas patys susitaria dėl

28 Laurynas Pakšaitis, Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės reglamentavimo bei taikymo problemos //

Jurisprudencija. 2007, Nr. 8(98). p. 13. 29 Agnė Baranskaitė, Jonas Prapiestis, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės konstitucijos ir konstitucinės jurisprudencijos kontekste // Jurisprudencija. 2006, Nr. 7(85). p. 30. 30 Ten pat. p. 33. 31 Dikarev, I. S. Dispozitivnost v ugolovnom processe [Dispositiveness in Criminal Procedure]. Daktaro disertacija.

Socialiniai mokslai (teisė). Volgograd: Volgogrado valstybinis universitetas, 2005, p. 43.

14

abejoms šalims priimtino žalos atlyginimo arba šalinimo būdo, taip pat kompensacijos dydį už

padarytą žalą nukentėjusysis nustato savarankiškai, tačiau tai neturi tapti būdu jam pasipelnyti32.

O Iš to išplaukia dar vienas susitaikymo instituto tikslas.

Be nukentėjusio asmens vaidmens didinimo, skatinimo jį elgtis aktyviai, taip pat yra keliamas

tikslas pasiekti kompromisą tarp nukentėjusiojo ir kaltininko, kaltininko ir valstybės interesų, t.

y. tarp privačių interesų ir tarp viešojo ir privataus interesų33. Privatus interesas suprantamas kaip

nukentėjusiojo siekis gauti kompensaciją už patirtus nuostolius bei apgynimas savo pažeistų

teisių, o viešuoju interesu laikytina ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik

toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina

Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės,

teisės viešpatavimas ir kt34. Apie šį interesų derinimą nemažai savo moksliniame darbe kalba A.

Baranskaitė, kuri teigia, jog baudžiamojoje teisėje turi būti nustatytas teisinis reguliavimas, kuris

suderintų viešuosius (valstybės, visuomenės) ir privačius (nukentėjusiojo, kaltininko) interesus.

Mokslininkės teigimu, būtent sustaikymo institutas, numatytas BK 38 str., kuris atleidžia

kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju, padeda suderinti

skirtingų interesų konfliktą, kuris kyla padarius nusikalstamą veiką, o jis „ atitinka mūsų

valstybės – Europos Sąjungos narės baudžiamąją politiką, jos tendencijas stiprinti nukentėjusių

nuo nusikalstamų veikų teisinę padėtį, užtikrinti jų teisėtų interesų gynymą“35. Analizuojant

teismų praktiką galime pastebėti, jog asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės

remiantis BK 38 straipsniu, dažnai teismai skiria baudžiamojo poveikio priemones, kurios būtent

susijusios su nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų interesais36. Kaip pavyzdį galime įvardinti

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį, kuria P. B. nuo baudžiamosios

atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. kaltinamajam susitaikius su

nukentėjusiaisiais ir šiuo pagrindu baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė, vadovaujantis BK 67

str. 2 d. 6 p., 71 str., paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusių nuo

nusikaltimų asmenų fondą37. Skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę teismas motyvavo tuo,

jog tai „ turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį“. Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso 41 straipsnio 2 dalyje 5 punkte įtvirtinta, jog bausmės paskirtis yra užtikrinti teisingumo

32 Žr. išnašąNr. 2 p. 240. 33 Eglė Matuizienė. Nukentėjusio interesai baudžiamajame procese problemos // Jurisprudencija. 2012, Nr. 4(3). p.

1190. 34 LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2006, Nr. 102-3957. 35 Agnė Baranauskaitė. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2005. 36 Justyna Levon. Baudžiamojo poveikio priemonių instituto atsiradimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame

kodekse. Teisė, 2013, nr. 88, p. 190. 37 Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-44-530/2016.

15

principo įgyvendinimą38, o šis principas siejamas būtent su interesų apsaugos užtikrinimu. Apie

visuomenės interesą teisingumo principo įgyvendinimo kontekste rašė mokslininkai. A.

Baranskaitės ir J. Prapiesčio kurie teigė, jog „[b]audžiamojoje teisėje įtvirtintas reikalavimas

baudžiamosios teisės priemonėmis siekti teisingumo kiekvienoje baudžiamojoje byloje reiškia ir

tai, kad teisingumo principas baudžiamosiose bylose gali būti įgyvendinamas ne tik skiriant

bausmes nusikalstamas veikas padariusiems asmenims“39. Tačiau kyla ir daug diskusijų, ar

susitaikymo institutas, kuris reglamentuotas BK 38 str., iš tiesų gina pažeistus tiek privačius tiek

ir viešus interesus, ar neprieštarauja teisingumo principui, o plačiau ši atleidimo nuo

baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius instituto analizė bei

detalesnis jos taikymas bus atskleidžiamas darbo paskutinėje dalyje, kur nagrinėjama teisminė

praktika bei teismų pasisakymai taikant susitaikymo institutą ir viso to sąlytis su teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principais, kurie bus aptariami sekančioje darbo

dalyje.

38 Žr. išnašą 4, 41 str. 39 Žr. išnašą Nr. 29, p. 33.

16

II.TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO

PRINCIPŲ SAMPRATA

Siekiant prieiti darbe prie išsikeltos problematikos analizę – susitaikymo instituto, numatytą

BK 38 str., taikymą Lietuvos Respublikos Baudžiamojoje teisėje yra tikslinga išsiaiškinti

kokiomis aplinkybėmis gali būti pažeidžiami arba nepažeidžiami teisingumo bei baudžiamosios

atsakomybės neišvengiamumo principai ir jų taikymas teisinėje praktikoje, būtina bent šiek tiek

išsiaiškinti baudžiamojoje teisėje vyraujančius pamatinius principus, išskiriant teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo svarbą bei reikšmę jų kontekste.

2.1 Baudžiamosios teisės principų samprata ir reikšmė

Lietuvos teisinėje literatūroje labai plačiai bei iš įvairių pusių buvo nagrinėta teisės principų

samprata, reikšmė bei sistema. Šią temą yra analizavę tokie autoriai kaip K. Jankauskas, V.

Sinkevičius, A. Vaišvila, E. Jarašiūnas, V. Vadapalas, J. Gumbis, R. Latvelė, E. Kūris, G.

Lastauskienė ir kiti. Taip pat ir užsienio teisinėje literatūroje ši tema labai nuodugniai yra

nagrinėta, o didelę įtaką teisės mokslui šiame kontekste padarė teisės filosofų H. L. A. Harto ir

R. Dworkino ginčas dėl teisės sampratos apskritai, kuris tęsėsi net kelis dešimtmečius40. Dažnai

principai nagrinėjami plačiame kontekste, kai yra keliami klausimai, susiję su teisės aktų

taikymu, materialinės teisės interpretavimu bei su moralės ir teisės normų santykiu41.

Teisinėje teorijos literatūroje dažniausiai principai apibūdinami, kaip teisinės idėjos, kurios neturi

formalios išraiškos norminių teisės aktų tekstuose42. G. Lastauskienė išskiria tris pagrindines teisės

principų vietas teisės sistemoje: pirma, principas kaip idėja, veikianti teisę taikančio

sąmonės ir net pasąmonės lygmeniu; antra, principas kaip elgesio reguliavimo būdas, veikiantis

šalia teisės normų ir padedantis spręsti neaiškius teisinius atvejus; trečia, principas kaip visiškai

savarankiškas elgesio reguliavimo būdas, kurio pakanka teisiškai kvalifikuojant teisei

reikšmingą situaciją43.

40 Johanas Baltrimas, Mindaugas Lankauskas, Argumentavimas remiantis teisės principais: atkuriamasis ir

plėtojamasis būdai, (Vilnius, Lietuvos teisės institutas , 2014) p. 5. Prieiga internete < http://teise.org/wp-

content/uploads/2016/07/Baltrimas_Lankauskas_studija.pdf> [aplankyta 2017-02-02]. 41 Ten pat. 42 Kęstutis Jankauskas, Teisės principų samprata ir jos įtvirtinimas konstitucinėje jurisprudencijoje. Daktaro

disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Lietuvos teisės universitetas, 2005, p. 6. 43 Giedrė Lastauskienė, Teisės principai yra teisės „griaučiai“, Teisė 2015 m. kovas Nr. 1(17), p. 23.

http://teise.org/wp-content/uploads/2016/07/Baltrimas_Lankauskas_studija.pdfhttp://teise.org/wp-content/uploads/2016/07/Baltrimas_Lankauskas_studija.pdf

17

Svarbu paminėti, jog, teisės principams būdingas savarankiškumas, todėl jie negali būti skirstomi į

pagrindinius ir antrinius, esminius arba šalutinius44, tad ir nereikėtų kažkurio vieno teisės principo

išskirti ir suteikti jam ypatingą vietą45, nes teisės sistema vykdo daugelį funkcijų, todėl negali

vadovautis tik vienu, nors ir atrodo labai reikšmingu principu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti ir abstrakčiai išreikšti pagrindiniai teisės principai,

kurie yra kaip normatyvinio poveikio socialinės tikrovės pagrindas, kuris atspindi visuomenės

vertybes ir tikslus46. Kadangi pačioje Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata,jog ji gali būti taikoma

tiesiogiai47, tad tai suponuoja išvadą,jog ji turi pamatinę reikšmę. Baudžiamosios teisės sistema

bei struktūra priklauso nuo Konstitucijos struktūros, tad ir baudžiamosios teisės principai kyla iš

konstitucijos48, todėl joje kiekviena paminėta vertybė, kiekvienas principas turi būti saugomas

baudžiamosios teisės normų.

Tad iš to galime įžvelgti vieną esminę baudžiamosios teisės principų reikšmę t.y.

baudžiamosios teisės principai apjungia baudžiamosios teisės normas į vieningą sistemą, padeda

suprasti jos esmę ir paskirtį, apibūdina normų taikymo ribas ir funkcijas. Baudžiamosios teisės

principai turi tiesioginę reikšmę teisėkūroje bei baudžiamųjų įstatymų taikyme, kadangi įstatymų

leidėjas nėra pajėgus kiekvienoje normoje įtvirtinti reikalavimus, suformuluoti teiginius apie

rėmimąsi baudžiamosios teisės principais49. Tad galima preziumuoti, jog baudžiamojoje teisėje

tokie principai kaip sąžiningumas, proporcingumas, lygiateisiškumas, baudžiamosios

atsakomybės neišvengiamumas, teisingumas yra savaime suprantami, o pastaruosius detaliau

nagrinėsime sekančioje dalyje.

2.2. Teisingumo principo sąvoka, požymiai ir reikšmė baudžiamojoje

teisėje

Jau Romėnų teisė teisingumo principas buvo laikomas kaip teisės pamatas50. Lig šiol

dabartinėje teisėje teisingumo principas yra įvardijamas kaip vienas iš pagrindinių bendrosios

taip pat ir baudžiamosios teisės principų, tačiau jis daugumoje pasaulio šalių baudžiamuosiuose

įstatymuose nenurodomas konkrečiai, bet jį galime įžvelgti bendrame normų kontekste, jis

44 Žr. išnašą Nr. 1, p. 50. 45 Žr. išnašą 1: Romualdas Drakšas, p 50, citata tekste : Келина С. Г., Кудрявцев В.Н. Принципы советского

уголовного права. Москва: Наука, 1988, р. 66 46 Žr. išnašą Nr. 42, p. 122. 47 LR Konstitucija. Žin (1992-11-30, Nr. 33-1014), 6 str. 48 Šarūnas Narbutas, Lorena Paškūnaitė, Jono Prapiesčio paskaitos, Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis, (2008/2009

m), p.4. 49 Ten pat. 50 Linas Baublys. Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse // Jurisprudencija. 2006, Nr.

8(86). p. 84.

18

išplaukia iš bendro įstatymų turinio51. Galime rasti daug mokslinės teisinės tiek užsienio tiek ir

lietuvių autorių literatūros, kur yra vertinama šio principo, kuris užtikrina žmogaus teises ir

laisves įgyvendinant baudžiamąją atsakomybę, svarba. Teisingumo principas buvo minimas net

Lisabonos sutarties pirmame straipsnyje, nurodant teisingumo principą kaip vieną iš Europos

Sąjungos vertybių bei pabrėžiant, jog šis principas yra bendras visoms valstybėms narėms52.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1995 m. gruodžio 22d. nutarime yra pabrėžęs

teisingumo principo svarbą, nurodydamas jog „[v]ienas pagrindinių teisės, kaip socialinio

gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių

vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas

Konstitucijos preambulėje.“53, o 1998m. spalio 27 d. nutartyje yra pažymėjo, kad

„[t]eisingumas yra vienas moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų.54“. Tad

Konstitucinis teismas ne kartą yra įvardijęs ir išskyręs šį principą, tačiau kai kurie mokslininkai

nepritaria, jog teisingumą reikia traktuoti kaip moralinę vertybę. Pavyzdžiui, N. Ashford teigia,

jog „[t]eisingumo nereikėtų painioti, kaip kad dažnai nutinka, su moraliniu gėriu ar moraliniu

teisumu. Kas nors gali pasielgti taip, kad kiti jo elgesį palaikys amoraliu, tačiau tas elgesys

nebus palaikytas neteisingu“55. O autoriaus L. Baublio nuomone teisingumo principas labiau

sietinas ne tiek kiek su moraliniu aspektu, o labiau su pačiu teisės keliamų tikslų siekiu ir teigia,

kad „ šiuolaikinėje teisėje yra neabejotinai pripažįstamas teisės tikslu, teisinės valstybės

pagrindu bei universaliu bendruoju teisės principu“56. Tad vieningos nuomonės apie šio principo

sampratą nėra, tačiau visi nurodo, jog teisingumo principo taikymas yra vienas esminių teisinės

bei išsivysčiusios valstybės bruožų.

Lietuvos Respublikos teisėje seniau teisingumas buvo suprantamas kaip bendrasis teisės

principas arba nagrinėjamas tik baudžiamosios teisės doktrinoje, tačiau 2003 m. gegužės 1 d.

įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui bei baudžiamosios teisės moksle įsitvirtinant

naujoms idėjoms, buvo atsižvelgta ir į teisingumo principą, kuris pirmą kartą tapo teisės norma57.

Naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas teisingumo principą susiejo būtent su

baudžiamojo įstatymo taikymu, nes BK 41 str. 2 d. 5 p. teisingumo principas nurodomas kaip

51 Romualdas Drakšas, Teisingumo principas skiriant bausmę, Teisės apžvalga Nr. 2 (14), 2016, p. 76. 52 Treaty of Lisbon amending the Treaty on European Union and the Treaty establishing the European Community

(2007/C 306/01), prieiga internete . [aplankyta:2017-03-17]. 53 LR Konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 22d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir

ketvirtosios dalies normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 54 LR Konstitucinio teismo 1998 m. spalio 27 d. nutartis „„Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2

punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 55 Nigel Ashfor, vert. R. Tumėnaitė, Laisvos visuomenės principai, (Vilnius, 2003: Aidai) p. 68. 56 Žr. išnašą Nr. 50, p. 85. 57 Žr. išnašą Nr. 1, p. 55.

19

viena iš bausmės paskirčių, o BK 54 str. 3 d. šis principas priskiriamas ir prie bendrųjų bausmės

skyrimo pagrindų58.

Tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog teisės praktikoje bei teorijoje dažnai pasitaiko ne tik

teisės normų, bet ir teisės principų kolizija, kuomet susiremia du principai, kurie iš esmės turi

didelę reikšmę baudžiamajai teisei t.y., teisinio tikrumo ir teisingumo. Teisinio tikrumo principas

įpareigoja teismą teisinius ginčus spręsti remiantis jau priimtais sprendimais panašiose bylose,

taikyti jau apibrėžtas elgesio taisykles, laikantis precedento59. Tad iš čia tarsi kyla priešprieša su

teisingumo principu, kuris nurodo, jog kiekvieną nusikalstamą veiką padaro skirtingas asmuo,

tad ir nusikaltimas yra unikalus, motyvai bei tikslai yra vis kitokie, todėl ir skiriant bausmę dera

atsižvelgti ne tik į teismų praktiką, o ir į kaltininko asmenybę, derėtų kiekvienu atveju bausmę

skiriant ją individualizuoti60. Tad kai susiduria dvi teisės normos, yra taikoma ta, kuri glaudžiau

siejasi su teisės principu, tad kyla klausimas kaip derėtu elgtis,kuomet kolizija atsiranda tarp

dviejų esminių teisės principų? Autoriaus K. Jankausko nuomone, tokioje situacijoje derėtų

pirmiausia spręsti principuose išreikštų vertybių pusiausvyros klausimą, kuris, kaip autorius

nurodo, yra „susijęs ne tiek su determinuojančiu teisės principų poveikiu, kiek su teismo

diskrecijos realizavimu siekiant pasverti teisės principuose išreikštas teisines vertybes“ bei siūlo

teisinį ginčą spręsti nepaneigiant nei vieno teisės principo, nei vienos jų saugomos vertybės61.

Tad teisės principai kaip ir subjektyvioji teisė turi tam tikras ribas t.y., kur prasideda vienas

teisės principas, ten baigiasi kitas, todėl siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį teisės principo

veikimą, galima riboti kito principo naudojimą62.

Prof. V. Piesliakas išskiria tris pagrindines teisingumo idėjos reikšmes Lietuvos Respublikos

baudžiamojoje teisėje: „a) teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir

skiriant bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, b) teisingumas – tai įstatymo leidėjo veikla

nustatant žmogaus poelgių nusikalstamumą ir formuluojant sankcijas už nusikalstamas veikas,

taip, kad jos būtų teisingos, c) teisingumas – tai siekis vienodos baudžiamosios politikos, t. y.

tokios padėties, kad už panašias veikas, padarytas tokiomis pat aplinkybėmis, esant panašiems

kaltininko asmenybę apibūdinantiems požymiams, būtų skiriamos analogiškos bausmės“63. Tad

58 Alenas Gumuliauskas, Teisingumo principas ir jo reikšmė naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame

kodekse, Teisė, 2003 Nr. 48, p. 94. Prieiga interenete [aplankyta 2017-03-09] 59 Žr. išnašą Nr. 43, p. 24. 60 Шаргородский М.Д. Наказание, его цели и эффективность. Л., 1973. p. 42. 61 Žr. išnašą 42, p. 115. 62 Dalia Mikelėnienė, Valentinas Mikelėnas, Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, (Vilnius :

Justitia, 1999), p.229. 63 Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Antroji pataisyta ir papildyta laida .

Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai. (Vilnius: Justitia, 2009), p. 109.

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367189568249/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/contenthttp://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367189568249/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

20

bendruoju požiūriu teisingumą galime apibrėžti, kaip visišką tvarkos idealą teisės rėmuose,

pagarba teisėms ir įstatymui64.

Taigi aptarus teisingumo principo sampratą ir reikšmę baudžiamojoje teisėje, svarbu pabrėžti

tai, jog visi vienodai pripažįstame, kad baudžiamojoje teisėje bausmė turi būti teisinga,

visuomenė iš bausmės laukia teisingumo, teisingo nuosprendžio, teisingumo reikalauja tiek

nukentėjusysis tiek ir kaltinamasis. Bausmės skyrimu užsibaigia visas baudžiamasis procesas

baudžiamojoje byloje, o paskyrus bausmę yra įgyvendinama teisingumo principo paskirtis65. Tad

kyla klausimas, ar atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius jam su

nukentėjusiuoju, nėra pažeidžiamas teisingumo principas, o šį klausimą detaliau išnagrinėsime

paskutinėje darbo dalyje.

2.3. Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo sąvoka, požymiai

ir reikšmė baudžiamojoje teisėje

Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas baudžiamosios teisės praktikoje

vartojamas rečiau nei teisingumo, tačiau savo reikšme jis ne ką mažiau svarbus. Šis principas

reiškia, kad kiekvienas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turi už ją atsakyti, sulaukti bausmės

arba kitokios baudžiamojo teisinio poveikio priemonės, kurias numato baudžiamasis įstatymas66.

Atsakomybės neišvengiamumo principo turinį sudaro ne tiek nustatymas sąlygų, kurios būtinos

baudžiamajai atsakomybei kilti, kiek nurodymas prievolės atsakyti nusikalstamą veiką

padariusiam asmeniui, todėl galime daryti išvadą, kad atsakomybės neišvengiamumo principas

taip pat yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės principų, nes jis sutampa su vienu iš

baudžiamosios atsakomybės turinio elementu t.y. su prievolė atsakyti nusikaltimą padariusiam

asmeniui67.

Teisės pažeidimas visais atvejais sukelia valstybės bei jos institucijų atsakomąją reakciją, nes

pažeidėjas yra traukiamas atsakomybėn už neteisėtus veiksmus68, tačiau svarbu paminėti, jog tais

64 P. G. Osborn. LL.B, Concise Law Dictionary for Students and Practitioners with Summaries of the Leading Cases

and a Translation of Roman Law Terms and Latin Maxims. London, 1927, p. 151. Prieiga internete

[aplankyta 2017-03-20] 65 Vytautas Piesliakas. Bausmės indvidualizavimas ir teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmes //

Jurisprudencija. 2008, Nr. 11(113). p. 7. 66 Romualdas Drakšas, Bausmė: bendrosios teorinės problemos, Teisė Nr. 52, 2004, p. 26. 67 Romualdas Drakšas, Specialieji baudžiamosios atsakomybės principai, (Vilnius: Registrų centras, 2011), p. 11. 68 Petras Algirdas Čiočys, Teisės pagrinda, Mokomoji knyga, trečiasis leidimas. Papildyta ir pataisyta pagal

naujausius teisės norminius aktus, (Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002), p. 41.

http://www.mindserpent.com/American_History/reference/1927_Osborn/1927_osborn_a_concise_law_dictionary.pdfhttp://www.mindserpent.com/American_History/reference/1927_Osborn/1927_osborn_a_concise_law_dictionary.pdf

21

atvejais, kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jis ne išvengia baudžiamosios

atsakomybės, bet yra nuo jos atleidžiamas. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra

laikoma asmens, teismo pripažinto kaltu padarius nusikalstamą veiką, sąlyginis arba besąlyginis

atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį69.

Tad šis principo esminiai tikslai yra stiprinti teisėtumą bei kiekvienam pažeidimą padariusiam

asmeniui užtraukti atsakomybę, o šių tikslų siekis pasireiškia tuo, kad bet koks teisės pažeidimas

taip pat yra ir teisėtumo pažeidimas, todėl atleisti pažeidėjus nuo atsakomybės reikštų teisėtumo

susilpninimą. Taigi visi teisės pažeidimai privalo būti laiku išaiškinti ir kaltiesiems pritaikytas

adekvatus valstybinis poveikis70.

Cesare Beccaria, kalbėdamas apie nusikaltimus ir bausmes, yra pažymėjęs, kad siekiant jog

asmenis atgrasytų bei užkirstų kelią jiems daryti naujas nusikalstamas veikas, turi būti kaip

įmanoma greičiau ir neišvengiamai skiriama bausmė, o kad šis tikslas būtų kuo sėkmingiau

įgyvendintas, svarbiausia yra ne bausmių griežtumas, o jų neišvengiamumas, tad bausmės turi

būti skiriamos ne įbauginimui, o tam, kad įspėtų kitus asmenis, nebeleistų recidyvo71. A.

Vaišvila taip pat išskyrė baudžiamosios atsakomybės svarbą, pabrėždamas, kad „[b]ausmės

neišvengiamumas padidina teisėto elgesio ir pačios teisės socialinį vertingumą, rodo jos

asmeninį ir visuomeninį naudingumą, padeda įveikti teisinį nihilizmą kaip pačiai asmenybei

pavojingą nuostatą. Ir atvirkščiai — šio principo nevykdymas daro teisės pažeidimą priemone,

didinančia teisės pažeidėjo socialinį reikšmingumą (nebaudžiamas mokesčių nemokėjimas

neteisėtai didina firmos pelną ir jos konkurencinį pajėgumą, pažeidžia reikalavimą plėtoti verslą

vienodo teisinio reguliavimo sąlygomis, teisėtai besielgiantys piliečiai pasijunta nuskriausti ir

pažeminti, jiems užkraunama prievolė kompensuoti teisės pažeidėjų visuomenei daromą žalą -

užtikrinti teisės pažeidėju privilegijas, kurias jie susikuria teisės pažeidimu)“72. Taigi apžvelgus

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo reikšmę bei tikslus, galime teigti, kad šis

principas reikalauja, jog teisės pažeidėjui būtų taikomos teisinio poveikio priemonės, o

kiekvienas teisės pažeidimas būtų valstybės pastebėtas ir išaiškintas bei taptų žinomas

visuomenei73. Tačiau kyla vis daugiau diskusijų apie šio principo realų veikimą, kadangi

svarstytinas yra ir vienas iš klausimų ar suteikus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką ir

susitaikius su nukentėjusiuoju, galimybę būti atleistam nuo

69 Armanas Ambravičius, Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. 3 leid. (Vilnius: Eugrimas, 2001), p. 375. 70 Žr. išnašą Nr. 67, p. 38. 71 Cesare Bonesana di Beccaria, An Essay on Crimes and Punishments. By the Marquis Beccaria of Milan. With a

Commentary by M. de Voltaire. A New Edition Corrected. (Albany: W.C. Little & Co., 1872). p. 62, Prieiga

internete < http://oll.libertyfund.org/titles/beccaria-an-essay-on-crimes-and-punishments> [aplankyta 2017-0320] 72 Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija, (Vilnius: Justitia, 2000) , p. 365. 73 Ten pat.

http://oll.libertyfund.org/titles/beccaria-an-essay-on-crimes-and-punishments

22

baudžiamosios atsakomybės nėra pažeidžiami nagrinėjamo principo keliami tikslai, bei

svarstytina ar tai nemažina visuomenės pasitikėjimo teisėsauga, nes ji tokiu atveju atrodytų

neužtikrina šio principo įgyvendinimo ir dėl to gali atsirasti nebaudžiamumo atmosfera74. Tad

svarbu yra išanalizuoti ar atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo

instituto, numatyto BK 38 str. pagrindu, nėra pažeidžiamas šis principas.

74 Žr. išnašą Nr. 67.

23

III. SUSITAIKYMO INSTITUTO, NUMATYTO BK. 38 STR., VERTINIMAS

TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS

NEIŠVENGIAMUMO PRINCIPŲ KONTEKSTE

Viena svarbiausių demokratinės visuomenės kūrimo varomoji jėga yra teisės puoselėjimas,

todėl ji gali būti efektyvi tik tada, jei jos veika yra pavaldi teisingumui75. Taip pat ir

baudžiamosios teisės vienas iš siekiamų bausmės tikslų yra bendroji prevencija bei teisingumo

atstatymas, todėl esant visiškam asmens nebaudžiamumui ir viena, ir kita netenka prasmės76. LR

Konstitucinis teismas yra pabrėžęs, jog „negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir

humaniška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau negu žmonės, kurie laikosi įstatymų

reikalavimų77“, todėl baudžiamosios teisės paskirtis yra gebėti suderinti kaltininko nubaudimo,

bausmės individualizavimo, proporcingumo, teisingumo (teisingo nubaudimo), atsakomybės

neišvengimo principų reikalavimus, o šis uždavinys pateikiamas teismų sistemai, kuri yra

teisingumą vykdanti institucija. Tad būtent teismams paskiriant nusižengusiems asmenims

konkrečias bausmes arba atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės tenka įgyvendinti

baudžiamosios teisės turimas stabilizavimo ir pažeistų santykių normalizavimo funkcijas, kurių

dėka palaikoma socialinė tvarka78.

Tad paskutinėje darbo dalyje, siekiant visapusiškai išanalizuoti darbe keliamą problemą, ar

susitaikymo instituto taikymas Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje neprieštarauja

teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principams, bus nagrinėjamas BK

38 str. straipsnio ir minimų principų santykis bei apžvelgta teismų praktika, kuomet yra

priimamas sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su

nukentėjusiuoju, išskiriamos priežastys, dėl ko gali kilti dvejonių, jog šis institutas prieštarauja

nurodytiems principams.

75 Sudarytojas A. Vaišvila, Teisė ir demokratija ,Demokratija Lietuvoje: tarp Vakarų ir Rytų (1990 – 2007 m.),

Kolektyvinė monografija (Vilnius, 2009), p. 52. 76 Teisės e-aktualijos , Nr. 3 (9), (Vilnius, 2015), p. 7. Prieiga internete [aplankyta 2017-03-27]. 77 LR Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 7/93, „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2

punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 78 Eglė Simanaitytė, Bausmės vykdymo atidėjimas ir aktualijos jo taikymo problemos“, Teisė, Nr. 98, 2016, p. 201.

http://teise.org/wp-content/uploads/2016/04/Taktualijos15_3.pdfhttp://teise.org/wp-content/uploads/2016/04/Taktualijos15_3.pdf

24

3.1 Susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., santykis su teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principais

Teisių ir pareigų vienybę bei ryšį labiausiai atspindi teisės principai bei normos. Principas

dažniausiai suprantamas kaip teisinė idėja, tad tai suponuoja išvadą, jog principas yra tarsi teisės

pradas, kuris pirmiausia susiformuoja kaip idėja, tampa siekiamybe, o vėliau ji perteikiama per

teisės normą, tad A. Vaišvila nurodydamas, kad „teisė — tai humanistinė idėja (įsisąmoninti

žmonių interesai), paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle (teisės norma), o galiausiai —

žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais)“79 parodo glaudžius santykius tarp principų, teisės

idėjų ir teisės normų, todėl svarbu nustatyti ar teisės norma neprieštarauja teisės principams.

Baudžiamajame kodekse yra įtvirtintas siekis baudžiamosios teisės priemonėmis įgyvendinti

teisingumą baudžiamosiose bylose, tad teisingumą vykdantiems teismams yra suteikiama teisė,

esant įstatyme nustatytiems pagrindams, švelninti kaltininko padėtį, taikyti kurią nors atleidimo

nuo baudžiamosios atsakomybės formą80, pavyzdžiui, BK 38 straipsnis, leidžiantis asmenį

atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo pagrindu, todėl kaip ir buvo nurodyta

pirmoje darbo dalyje, tai gali būti vertinama kaip įstatymų leidėjo pastangos stiprinti

humanizavimą.

Taigi iš to galime įžvelgti, kad susitaikymo institutas glaudžiai siejasi su humanistinių idėjų

keliamais principais, tokiais kaip žmogiškumas, lygybė, proporcingumas, tačiau labai svarbios

šio instituto sąsajos ir su teisingumo bei baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo

principais, kadangi nagrinėjamai normai prieštaraujant nurodytiems principams ji nebetektu

prasmės, nebegalėtų efektyviai funkcionuoti. Tad tai seka prie išvados, kad susitaikymo instituto,

numatyto BK 38 str., ir teisingumo bei baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principų

santykis ne tik glaudus, bet ir reikšmingas.

3.2. Probleminiai aspektai teorijoje ir praktikoje, leidžiantys manyti, kad

taikant susitaikymo institutą, numatytą BK 38 str., gali būti pažeisti

teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principai

Tiriant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius

instituto taikymo aspektus, neužtenka vien nustatyti, kad kaltininkas atitinka visus BK 38 str.,

keliamus reikalavimus, reikia ir atkreipti dėmesį ar taikant šį institutą nebus pažeidžiami

79 Žr. išnašą Nr. 72, p. 60. 80 Žr. išnašą Nr. 29, p. 34.

25

teisingumo, atsakomybės neišvengiamumo principai, tam jog būtų išlaikomas balansas tarp

teisės varžymo ir teisės tikslo siekio. Nagrinėjant Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės

bylas, kuriose asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu, gali

kilti dvejonių ar visgi šis institutas nepažeidžia aukščiau nurodytų principų.

Lietuvos Apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartyje išreiškė savo poziciją, kad

bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu

asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir

laisves. Lietuvos Apeliacinis teismas pabrėžė, kad bausmės tikslai yra „galutinis rezultatas,

kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė“81. Vilniaus apygardos teismas 2014 m.

spalio 27 d. nutartyje nurodė, kad „skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas

kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus

bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti

nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti

naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl

nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą“.82 Taigi tokia teismų pozicija tarsi

suponuoja, kad bausmės tikslai pasiekiami, nuteistajam atlikus jam paskirtą bausmę.

Atsižvelgiant į baudžiamajame kodekse įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, gali atsirasti

regimybė, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo instituto,

numatyto BK 38 str,. pagrindu, susidaro nebaudžiamumo iliuzija. Kaip ir nurodoma G. Švedo, R.

Merkevičiaus ir P. Veršekio „Notaras ir baudžiamoji justitucija“ straipsnyje, asmenys, padarę

korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (ir ne tik) ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės

pagal BK 38 ir 40 straipsnius, tam tikrais atvejais gali iš viso nesulaukti neigiamų teisinių

padarinių83. Tokiu atveju baudžiamojoje teisėje nurodytas susitaikymo institutas būtų tik

deklaratyvus, kurtų regimybę darant nusikalstamas veikas likti nenubaustam, o tai neatitiktų

baudžiamojoje teisėje keliamų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo principui. Kaip pavyzdį

galime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-

490/2011, kurioje V. R. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad pažeidė Kelių

eismo taisyklių 4, 9, 105, 122 punktų reikalavimus, ko pasakoje eismo įvykio metu žuvo du

žmonės. Teismo sprendimu asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla

nutraukta, jam susitaikius su nukentėjusiosiomis. Kasacinis teismas nurodė, jog „Apeliacinės

instancijos teismas pagrįstai konstatavo BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumą ir

padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog V. R. nedarys naujų

81 Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1A-465/2007.

82 Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1A-773-315/2014. 83 G. Švedas, R. Merkevičius, P. Veršekys, Notaras ir baudžiamoji justitucija// Notariatas. Nr. 18/2014.

http://www.delfi.lt/temos/lietuvos-auksciausiasis-teismas

26

nusikalstamų veikų. Kasatoriaus argumentas, kad V. R. nuolat pažeidinėja KET (pažeidimų

pobūdis - nežymiai viršytas greitis), nepaneigia minėtos teismo išvados. Kolegija daro išvadą,

kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. R., pritaikius BK 38 straipsnio 1

dalį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiosioms A. E. bei D. E.

susitaikius, yra teisėta84. Tad šioje byloje nors ir asmuo nuolat pažeidinėjo Kelių eismo taisykles,

o dėl KET pažeidimų nagrinėjamoje byloje kilo itin sunkūs padariniai: du žmonės žuvo, dviem

padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai ir vienam – nežymus sveikatos sutrikdymas, teismas

asmenį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, paskirdamas jam baudžiamojo poveikio

priemonę, o toks sprendimas gali kelti abejonių, ar šiuo atveju buvo pasiekti bausmės tikslai, ar

įvykdytas teisingumas.

Taip pat nagrinėjant susitaikymo instituto taikymą teismų praktikoje, svarbu paminėti ir

leidinio „Mokslo taikomieji tyrimai: dabartis ir perspektyvos“ straipsnį apie apsaugos nuo smurto

artimoje aplinkoje teisinį reglamentavimą, kuriame autorė nurodo, kad „pastebima, jog dauguma

baudžiamųjų bylų, kuriose ikiteisminiai tyrimai pradėti policijos pareigūnams užfiksavus smurto

artimoje aplinkoje faktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38

straipsniu, nutrauktos nukentėjusiajai ir kaltinamajam susitaikius. Teisiamuosiuose posėdžiuose

nukentėjusiosios dažnai keičia parodymus kaltinamųjų naudai, jiems atleidžia, pačios prašo

neskirti bausmės ar netgi teigia smurtą išprovokavusios savo elgesiu. Tačiau nei vienoje tokioje

nagrinėtoje byloje nei nukentėjusysis nei kaltininkas nėra įpareigoti lankytis pas psichologą ar

bendrai išklausyti kursus dėl taikaus šeimyninio konflikto sprendimo, ar būtų stebimi tam tikrą

laiką socialinių darbuotojų, juk dažnai smurto fakto šeimoje liudininkais būna vaikai, kurie

nesuvokia nukentėjusiojo ar smurtautojo susitaikymo fakto. Pagal statistiką net 28 proc. (

Joniškio r. PK) tokių nutrauktų bylų yra atnaujinta pasikartojus vienerių metų bėgyje smurto

faktui artimoje aplinkoje85“. Tad iš to kas nurodyta, galime sudvejoti dėl susitaikymo instituto

prieštaravimo teisingumo principui, kuris yra pasiekiamas per teisingą nubaudimą86.

Iš to seka, kad susitaikymo institutas, numatytas BK 38 str., kelia abejonių ir dėl bendrosios

prevencijos tikslų, tokių kaip siekis potencialius baudžiamosios teisės pažeidėjus sulaikyti nuo nusikalstamų veikų bei pastangos kaip įmanoma maksimaliau mažinti valstybės

nusikalstamumą87, pasiekimo. Taip pat ir teisingumo principas siekia, jog sankcijos už

nusikalstamas veikas būtų formuojamos taip, kad jos skatintų laikytis įstatymo88, o žvelgiant į

84 Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. lapkričio 15d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-490/2011.

85Irma Šideikaitė , Virgilijus Januška (mokslinis vadovas), Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje teisinis

reglamentavimas, Mokslo taikomieji tyrimai: dabartis ir perspektyvos, straipsnių rinkinys, Šiauliai, 2015 (1). 86 Žr. išnašą Nr. 65, p. 7. 87 Žr. išnašą Nr. 48, p. 6. 88 Žr. išnašą Nr. 63.

27

teismų praktiką, kai kuriais atvejais gali kilti dvejonių, ar atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios

atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiuoju, yra pasiekiami bendros prevencijos tikslai, ar

tai nepažeidžia teisingumo principo, nes tarsi susidaro įspūdis, kad asmuo taip ir lieka

nenubaustas. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis, kuria R.

B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 127 straipsnyje ir atleistas nuo

baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu. Asmuo buvo kaltinamas tuo,

kad viešoje vietoje nuplėšė ant namo sienos kabėjusią, Lietuvos Respublikos Vyriausybei

paskelbus gedulą, UAB įmonės iškabintą Lietuvos valstybės vėliavą su gedulo ženklu, kurią jis

kitų asmenų akivaizdoje, nešdamas gatve mojavo, sudraskė ir tokiu būdu išniekino Lietuvos

valstybės vėliavą. Šiais savo veiksmais R. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 127 straipsnyje.

Teismas nurodė,jog „yra pagrindas atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės už aukščiau

nurodytą veiką BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaltinamajam ir civiliniam ieškovui

susitaikius ir susitarus dėl žalos atlyginimo dydžio ir terminų. BK 67 straipsnio 2 dalis numato,

kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu,

gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgiant į tai, kaltinamajam skirtina

baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas“89. Tad šiuo atveju asmuo ne tik

padarė žalą nukentėjusiam, bet ir išniekindamas vėliavą, parodė nepagarbą savo valstybei, nes

vėliava yra visuotinai pripažįstamas simbolis, kuris reprezentuoja valstybę, yra neatskiriama jos

identiteto dalis90. Taigi iš to kyla klausimas, ar paskiriant asmeniui už šį baudžiamąjį

nusižengimą, padarytą ne tik civiliniam ieškovui, bet ir valstybei, baudžiamojo poveikio

priemonę – turtinės žalos atlyginimą, kuomet net ir skiriant nusikaltimą padariusiam asmeniui

kriminalinę bausmę, jis ir taip yra skatinamas atlyginti padarytą žalą, nepažeidžiamas teisingumo

ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo, kadangi priimant tokį sprendimą gali

susidaryti įspūdis, jog padarius baudžiamąjį nusižengimą, susijusi su valstybės saugomų

simbolių išniekinimu, baudžiamoji atsakomybė iš dalies neiškyla, nes padarius nusikaltimą,

asmeniui tarsi susidaro regimybė susitaikyti su nukentėjusiuoju ir taip išvengti baudžiamosios

atsakomybės91, o tokiu atveju susiformuotų įspūdis, jog asmuo liko nenubaustas.

Tačiau, kita vertus, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį,

teismas turi teisę jam skirti ir BK 67 straipsnyje įtvirtintas baudžiamojo poveikio priemones92,

kaip ir nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. nutartyje,

„veikų kriminalizavimu ir ypač bausmių už neteisėtas veikas sugriežtinimu iš esmės yra siekiama

89 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 7d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-816/2011. 90 Gediminas Mesonis, Vėliava – flag- drapeau, arba ir vėl apie žmogaus teises, Teisė Nr. 83, Vilnius, 2012, p. 33. 91 Agnė Baranskaitė, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius

procesinės problemos // Jurisprudencija. 2008, Nr. 11(113). p. 70. 92 Žr. išnašą Nr. 36, p. 190.

28

įbauginti potencialų nusikaltėlį, kad jis nedarytų nusikaltimo. Tačiau tokiomis priemonėmis šis

tikslas ne visada yra pasiekiamas. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką

nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti

kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis“93. Tad šiuo atveju,

atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu bei paskiriant

baudžiamojo poveikio priemonę galima pasiekti reikšmingų rezultatų, susijusių su galimybe

kaltam asmeniui pasitaisyti, o tai būtų galima vertinti kaip viena iš nusikalstamumo prevencijos

priemonių. Tai nurodo ir A. Baranskaitė teigdama, jog „[š]io instituto taikymo praktika liudija,

kad minimas baudžiamosios teisės institutas padeda nusikalstamas veikas padariusiems

asmenims išlaikyti šeiminius, visuomeninius, profesinius ir kitokius ryšius, kurie yra ne tik svarbi

bendražmogiška vertybė, bet kartu ir esminis nusikalstamų veikų recidyvo ir apskritai

nusikalstamumo prevencijos veiksnys“94, o tai patvirtina teiginį, kad susitaikymo institutas,

numatytas BK 38 str. yra suvokiamas ne kaip nebaudžiamumas, nes asmuo gauna atsaką į

padarytą baudžiamąjį nusižengimą, t.y. jam gali būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė,

tad tai laikytina paskatinimu.

Taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju

institutas paskatina kaltininką bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, ragina jį

savanoriškai atlyginti ar pašalinti padarytą žalą95, todėl tai galima būtų suprasti kaip suteikta

galimybė nusikalstamą veiką atlikusiam asmeniui pasitaisyti. Taip pat, kaip nurodoma

„Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje“ monografijoje, „pagrindinis nukentėjusiojo

interesas baudžiamojoje byloje yra realiai gauti žalos atlyginimą (ir kuo greičiau), o ne pasiekti,

jog kaltininkas gautų tam tikrą bausmę. Nuoskaudas gydo kaltininko pastangos spręsti konfliktą,

realus ir greitas žalos atlyginimas“96. Be to minima ir tai, jog nubaudimas prasmingesnis tik tais

atvejais, kai susidaro įspūdis, jog kaltininkas nėra linkęs keisti savo elgesio arba nusikaltimas

padarytas labai įžūliai ar piktybiškai. Tačiau dažnai alternatyvus sprendimas baudžiamojoje

teisėje, toks kaip asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo instituto

pagrindu, yra tinkamesnis problemos sprendimo būdas žiūrint iš kaltininko pozicijos, ypač jauno,

pirmą kartą nusikaltusio, besigailinčio dėl poelgio, ar neatsargų nusikaltimą padariusio asmens97

bei pastebima, jog bausmės griežtumas neturi esmės nusikaltimų skaičiui98. Tad susitaikymo

93 LR Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutartis „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės

pažeidimų kodekso 50 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 94 Žr. išnašą Nr. 9, p. 190. 95 Žr. išnašą Nr. 29, p. 34. 96 Dr. I. Michailovič (vad.), dr. S. Bikelis, dr. A. Čepas, dr. M. Dobrynina, dr. R. Simaitis, D. Šneideris, L. Ūselė, J.

Venckevičienė, Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje, Monografija, (Vilnius, 2014), p. 195. 97 Ten pat. 98 O. Fedosiuk, Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) teorija ir realybė //,

Jurisprudencija. 20012, Nr. 19(2), p. 716.

29

institutas efektyviau atkuria nukentėjusiojo materialinius nuostolius, taip pat ir emocinius,

kadangi nusikalstamą veiką padaręs asmuo pripažįsta savo kaltę, parodo nuoširdų gailestį dėl to,

siekia derybų bei abiems pusėms priimtino problemos sprendimo varianto, o tai kartu ir sukelia

bendruomenės saugumo bei komforto jausmą taikiai išsprendžiant konfliktą99. Iš to seka, kad

susitaikymo institutas nepažeidžia bendrosios prevencijos tikslų, kadangi jis yra taikomas

individualiai, kaip ir nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. nutartyje,

kurioje pabrėžta, kad „„[...]būtina kiekvienu atveju atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybės savybes,

jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į

nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą“100. O

tai parodo, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, BK 38 str. pagrindu, taikymas

kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai todėl tai neturi reikšmės bendrai prevencijai

tad ir jos keliami tikslai yra nepažeidžiami.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog dėl humaniškesnio požiūrio formavimosi visuomenėje,

siekio pozityvios teisinės atsakomybės, kuri pabrėžia ne tik formalius teisės požymius (elgesio

normą), bet ir turinio bruožus, tokius kaip, kompromisinis priešingų interesų derinimas, pareigų

vykdymas bei savanoriškas žalos atlyginimas101 ir dėl visuomenės suvokimo, kad susitaikymo

institutas yra paskatinimas, o ne nebaudžiamumas, rodo ir tai, jog šis institutas vis dažniau

taikomas praktikoje, pavyzdžiui, kaip nurodoma Kauno apskrities vyriausiojo policijos

komisariato 2012 metų veiklos ataskaitoje, 2012 m. dvigubai daugiau nei 2011 m. ištirta

nusikalstamų veikų pagal LR BK 38 str. LR BPK 212 str. 1 d. 5 p. – kaltininkui ir

nukentėjusiam susitaikius (2012 m. – 603, 2011 m. – 373)102. O visa tai suponuoja, kad taikant

susitaikymo institutą, numatytą BK 38 str., bausmės tikslai yra pasiekiami, kadangi nors ir

asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau pats procesas jo atžvilgiu vyko, jis

pripažino savo kaltę bei nuoširdžiai gailėjosi dėl savo neteisėtų veiksmų, taip pat skiriama

baudžiamojo poveikio priemonė padaro asmeniui poveikį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl

nenusikalstų, ko pasakoje yra užtikrinamas ir teisingumo bei atsakomybės neišvengiamumo

principų įgyvendinimas.

99 Umbreit, Mark S., Restorative Justice Through Victim-Offender Mediation: A Multi-Site Assessment, Western

Criminology Review 1(1), 1998, Prieiga internete

[aplankyta 2017 04 05] 100 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428/2007. 101 Žr. išnašą Nr. 72, p. 18. 102 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 metų veiklos ataskaita Nr. 20-IL-131, 2013, Kaunas.

Prieiga internete < http://kaunas.policija.lt/ww/images/Veikla/veiklos_ataskaita/2012_m._VPK_ataskaita_.pdf>

[aplankyta 2017 04 10].

http://kaunas.policija.lt/ww/images/Veikla/veiklos_ataskaita/2012_m._VPK_ataskaita_.pdf

30

IŠVADOS

Atlikus tyrimą dėl susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., taikymo teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principų kontekste buvo prieita prie tokių išvadų:

1. Išnagrinėjus susitaikymo instituto pagrindinius tikslus, darytina išvada, kad susitaikymas

baudžiamojoje teisėje galimas tik jei nukentėjusysis sutinka taikytis su kaltininku,

pasinaudoja įstatymo leidėjo jam suteikta diskrecijos teise, o didėjantis šio instituto

taikymas parodo, kad visgi nukentėjusieji yra linkę siekti kompromiso, vis labiau vyrauja

humaniškesnis požiūris, jog teisingumas siejasi ne su kaltojo asmens nubaudimu, o su

interesų pusiausvyros po nusikalstamos veikos padarymo atkūrimu, atleidimas nuo

baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu suvokiamas ne kaip nebaudžiamumas,

bet kaip asmens paskatinimas.

2. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju,

yra viena iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo rūšių, kadangi teismas skiria

nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę, taip padedant

įgyvendinti bausmės paskirtį bei tikslus, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą.

3. Taikant susitaikymo institutą bausmės yra individualizuojamos, kiekvienu atvej